12-gyvenimo-taisykliu-pdf

Jordan B.
Peterson

12

GYVE NI MO
TAISYKLIŲ

Chaoso priešnuodis

Iš anglų kalbos vertė

Daiva Vilkelytė

VILNIUS 2019

Jordan B . PETERSON
12 RULES FOR LIFE. An Antidote to Chaos
Random House Canada, 2018

Leidinio bibliografinė inform acija pateikiam a Lietuvos nacionalinės M artyn o M ažvydo bibliotekos
Nacionalinės bibliografijos duom enų banke (NBDB).
Šį leidinį dra u d žiam a a tg a m in ti bet kokia fo rm a ar būdu, viešai skelbti, ta ip p a t padaryti viešai prieinam ą
kom piu terių tinklais (in tern e te ), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nu om oti, teikti
panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
D ra u d žia m a šį kūrinį, e santį bibliotekose, m okym o įstaigose, m uzieju ose a rb a archyvuose,
mokslinių tyrim ų ar asm eninių studijų tikslais atgam inti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinam ą
kom piuterių tinklais tam skirtuose term inaluose tų įstaigų patalpose.

Iliustracijų autorius Ethan Van Scriver

Copyright © 2 0 1 8 Dr. Jordan B. Peterson by a rra n g e m e n t w ith C ookeM cD erm id Agency,
The Cooke Agency International, and A ndrew Nurnberg Associates Baltic.
O riginally published in English by R andom H ouse Canada.
Pratarm ė © 2 0 1 8 Norm an Doidge
Iliustracijos © 2 0 1 8 Lum inate Psychological Ltd.
© Daiva Vilkelytė, vertim a s i lietuvių kalbą, 2 0 1 9
© „Tyto alba“ 2 0 1 9
ISBN 9 7 8 - 6 0 9 - 4 6 6 - 3 9 5 -6

TURINYS

PRATARMĖ / 7
UVERTIŪRA / 27

1 TAISYKLĖ / STOVĖKITE TIESIAI, ATLOŠĘ PEČIUS / 41
2 TAISYKLĖ / SAVIMI RŪPINKITĖS TAIP PAT KAIP SAVO GLOBOTINIAIS / 73
B TAISYKLĖ / DRAUGAUKITE SU ŽMONĖMIS, KURIE JUMS LINKI GERO / 111

4 TAISYKLĖ / LYGINKITE SAVE SU TUO, KAS BUVOTE VAKAR,
O NE SU TUO, KAS ESATE ŠIANDIEN / 131

5 TAISYKLĖ / NELEISKITE SAVO VAIKAMS DARYTI NIEKO,
DĖL KO JŲ NEMĖGTUMĖTE /1 6 3

6 TAISYKLĖ / PRIEŠ KRITIKUODAMI PASAULĮ, SUSITVARKYKITE SAVO NAMUS / 197
7 TAISYKLĖ / SIEKITE TO, KAS PRASMINGA (O NE KAS PATOGU) / 213
8 TAISYKLĖ / SAKYKITE TEISYBĘ AR BENT JAU NEMELUOKITE / 259
9 TAISYKLĖ / MANYKITE, KAD ŽMOGUS, KURIO KLAUSOTĖS,
GALI ŽINOTI TAI, KO NEŽINOTE JŪS / 291
10 TAISYKLĖ / KALBĖKITE TIKSLIAI / 319

11 TAISYKLĖ / NETRUKDYKITE VAIKAMS, VAŽINĖJANTIEMS RIEDUČIAIS / 347
12 TAISYKLĖ / PAGLOSTYKITE GATVĖJE SUTIKTĄ KATĘ / 399

KODĄ / 421
PADĖKOS / 436
NUORODOS / 438



PRATARME

Taisyklės? Dar daugiau taisyklių? Iš tikrųjų? Ar net be taisyklių,
nepaisančių unikalių mūsų asmeninių patirčių, gyvenimas nėra
pernelyg sudėtingas ir suvaržytas? Jei lanksčios mūsų smegenys
skirtingai išsivysto pagal asmeninio gyvenimo patirtis, ką mums
bepadės kelios taisyklės?

Žmonės audringai laužo taisykles net Biblijoje... Kai ilgam pra­
dingęs Mozė nulipa nuo kalno, nešinas lentelėmis su dešimtimi įsa­
kymų, aptinka Izraelio vaikus puotaujančius. Keturis šimtus metų
jie vergavo faraonui paklusdami tironiškiems įsakams, o Mozė juos
dar keturiasdešimt metų vedžiojo po nuožmius dykumos tyrlau­
kius, kad apvalytų nuo vergystės. Dabar galiausiai jie pasijuto lais­
vi, atsikratę pančių ir suvaržymų, todėl šoka aplink stabą - aukso
veršį - ir pasiduoda kūno geiduliams.

- Turiu gerų naujienų... ir turiu blogų naujienų, - šaukia įstaty­
mų pranašas. - Ką norėtumėte išgirsti pirma?

- Gerąsias naujienas, - atsako hedonistai.
- Pavyko Jį įtikinti vietoj penkiolikos įstatymų duoti tik dešimt!
- Aleliuja! - šaukia neklusni minia. - Oblogosios naujienos?
- Svetimavimo neišbraukė.
Taigi, jei taisyklės išlieka, norėtume, kad jų būtų bent jau ne­

PRATARMĖ 7

daug. Apie taisykles vieningai nesutariame net tada, kai žinome,
kadjos mums yra naudingos. Jeigu esame dvasingos būtybės, jeigu

turime savo būdo ypatybių, taisykles įsivaizduojame kaip varžtus,

žeidžiančius išdidumą, nepriklausomybę ir sprendimus, kaip tu­
rėtume nugyventi savo gyvenimą. Kodėl mus apskritai kiti vertina
pagal kažkokias taisykles?

Bet esame vertinami. Juk Dievas nedavė Mozei „Dešimties pa­
siūlymų“, jis davė Įsakymus. Jeigu esu nepriklausomas asmuo,
mano pirmoji reakcija - niekas, net pats Dievas, neturėtų man aiš­
kinti, kaip elgtis, net jeigu man tai būtų naudinga! Bet pasakojimas
apie aukso veršį mums primena, kad be taisyklių kaipmat tampame
aistrų vergais, užuot išsilaisvinę iš vergijos.

Tame pasakojime įrašyta ir kita mintis: neprižiūrimi ir palikti
savo pačių valiai mes tuojau pat susižavime lengvai pasiekiamais
tikslais ir imame garbinti menkystę: istorijoje apie Mozę - stabą,
skatinantį nežabotus gyvuliškus instinktus. Senasis hebrajų pasa­
kojimas aiškiai nusako, ką senovės žmonės manė apie civilizuotą
elgesį ir taisyklių stoką, juo siekta kilstelėti mūsų žvilgsnį, išplėsti
pasaulėžiūrą ir savivertę.

Tikrai įspūdinga Biblijos pasakojimo ypatybė - jame taisyklės
ne vien išvardijamos, kaip pasielgtų teisininkai, įstatymų leidėjai
ar pareigūnai, kad lengviau jas suprastume, taisyklės yra įaustos
į dramatiškos sakmės žodžius, prikišamai parodančius, kodėl jų
mums reikia. Panašiai savo knygoje profesorius Petersonas ne vien
pateikia dvylika taisyklių, bet ir pasakoja istorijas, paaiškinančias,
kodėl geriausios taisyklės ne suvaržo mūsų veiksmus, o atvirkš­
čiai - pagelbsti mums siekti užsibrėžtų tikslų ir kurti tauresnį bei
turiningesnį gyvenimą.

Pirmą sykį Jordaną Petersoną sutikau 2004 m. rugsėjo 12 d. mūsų
dviejų bendrų draugų - televizijos prodiuserio Wodeko Szembergo
ir medicinos internatūros studentės Esteros Bekier namuose. Vyko
Wodeko gimtadienio vakarėlis. Wodekas ir Estera - imigrantai iš

8 12 GYVENIMO TAISYKLIŲ

Lenkijos, užaugę Sovietų imperijoje, kurioje daugybė temų buvo už­
draustos ir kur paprasčiausi klausimai apie visuomeninę santvarką
bei filosofines mintis (ką jau kalbėti apie patį santvarkos režimą)
galėjo pridaryti rimtų rūpesčių.

Bet Kanadoje šeimininkas ir šeimininkė mėgavosi lengvais, nuo­
širdžiais pokalbiais ir rengė elegantiškus vakarėlius, skirtus malo­

numui pasisakyti, kas ką iš tikrųjų galvoja, ir išgirsti kitų nevaržo­

mas mintis, be „imu ir duodu“ tono. Juose veikė taisyklė „Kalbėk,
ką galvoji“. Jei pokalbis nukrypdavo į politiką, skirtingų politinių
įsitikinimų žmonės kalbėdavosi vienas su kitu - iš tiesų net lau­
kė retos galimybės pasiginčyti, tokių diskusijų pasitaiko vis rečiau.
Kartais pats Wodekas savo nuomonę ar įsitikinimus pranešdavo
taip pat griausmingai, koks buvo ir jo juokas. Tada jis apkabinda­
vo kiekvieną, kas tikjį prajuokindavo ar išprovokuodavo pasisakyti
aštriau, nei būtų norėjęs. Tai buvo pati smagiausia vakarėlių da­
lis, tas jo tiesmukumas ir glėbesčiavimosi šiluma skatino ir toliau
jį provokuoti. O štai tykus Esteros balsas sklido po kambarį ras­
damas labai tiesų kelią ieškomo klausytojo link. Tiesos sprogimai
nė kiek neapkartindavo susirinkusiųjų nuotaikos - jie skatino dar
labiau atsiverti - išlaisvindami, prajuokindami ir suteikdami va­
karėliui vis didesnio smagumo. Tokiems Rytų europiečiams kaip
anksčiau nuo represijų nukentėjusiems Szemberg-Bekierams lais­
vėjant, visada žinojai, su kuo turi reikalų ir kad nuoširdumas bei
tiesumas suteikia gyvybės. Rašytojas Honorė de Balzacas, aprašy­
damas pobūvius ir šventimus savo gimtojoje Prancūzijoje, aiškino,
kad kiekviename iš pažiūros vientisame vakarėlyje visada vyksta du
vakarėliai. Pirmąsias valandas susirinkusiuosius stelbia nuobodūs,
vaidinantys ir pasipūtę žmonės bei lankytojai, greičiausiai atėję su­
sitikti su kokiu vienu ypatingu žmogumi, kuris patvirtintųjų pačių
susigalvotą grožį ir padėties solidumą. Tada kurią labai vėlyvą va­
landą, kai dauguma svečių jau būna išsiskirstę, prasideda antra­
sis, tikrasis vakarėlis. Jame pokalbį palaiko kiekvienas dalyvis, o
juokas iš visų plaučių pakeičia iškrakmolytą bendravimą. Esteros ir

PRATARMĖ 9

Wodeko vakarėliuose tokie rytmečio valandų atsivėrimai prasidė­
davo vos peržengus namų slenkstį.

Wodekas buvo sidabrinių plaukų, liūto stoto medžioklis, nuo­

lat ieškantis viešai kalbančių intelektualų, žinantis, kaip rasti žmo­

nių, kurie gali tikrai kalbėti priešais televizijos kamerą ir atrodyti

nuoširdūs, nes jie tokie ir yra (o kameros viską labai tiksliai užfik­
suoja). Jis dažnai tokius žmones vadindavo į savo svetainę. Tądien
Wodekas pasikvietė Toronto universiteto psichologijos profesorių,
atitinkantį įprastą tvarką: jo trykštantis intelektas buvo susiliejęs
su emocijomis. Wodekas buvo pirmasis nusprendęs Jordaną Pe­
tersoną pastatyti prieš kamerą. Jis pagalvojo apie profesorių kaip
apie mokinių ieškantį mokytoją, nes šis visada buvo pasiryžęs ką
nors paaiškinti. Visiems pasisekė, kad Jordanui patiko televizijos
kamera, o kamerai patiko jis.

Tą popietę didelis stalas buvo paruoštas lauke, Szemberg-Bekierų

sode. Aplinkjį susirinko tradicinė lūpų ir ausų bendrija bei loqua­
cious virtuosos - šnekučiai. Tačiau mus kaipmat apipuolė zvim­

biantys paparaciai - bitės, o už stalo sėdintis draugijos naujokas,
kalbantis stipriu Albertos* akcentu, apsiavęs kaubojaus auliniais,
į jas nekreipė dėmesio ir kažką be perstogės pasakojo. Jam tebe­
kalbant žaidėme muzikines kėdes, kad pabėgtume nuo vabzdžių,
bet liktume palei stalą, nes šis naujas mūsų susibūrimų personažas
buvo tikrai įdomus.

Jis turėjo gan keistą įprotį apie didžiausias problemas prašnekti
su bet kuriuo greta prie stalo sėdinčiu kaimynu - daugumajų buvo
nauji pažįstami, - tarsi paprasčiausiai plepėtų apie orą. Arba, jeigu
ir įsijungdavo į lengvą pokalbį, tarpas tarp frazės: „Kaip laikotės,
Wodekai ir Estera“, arba: „Buvau bitininku, todėl esu pratęs prie
bičių“ - bei kur kas rimtesnių problemų tetrukdavo kokią nanose­
kundę.

* Vakarinė Kanados provincija, sostinė Edmontas {vert. past.).

10 12 GY VENI MO TAI SYKLIŲ

Galima tokių diskusijų išgirsti profesorių ir profesionalų suėji­
muose, bet paprastai tuomet pokalbį palaiko tik pora kurios nors

temos specialistų, o pakampėse, net jeigu į pokalbį buvo įtraukti ir

visi kiti dalyviai, jis virsta vien žodiniu blusinėjimusi. Bet Peterso­
nas, nors ir eruditas, nebuvo joks pedantas. Jis degė entuziazmu
vaikiščio, kuris ką tik išmokęs ką nors nauja nori tuojau pat pasi­
dalyti su kitais. Taip pat atrodė, kad jis turi išankstinių nuostatų,
kokių paprastai turi vaikai prieš išmokdami, kokie nuobodūs gali
būti suaugusieji, - jei jam kas nors buvo įdomu, turėtų būti įdo­
mu ir visiems kitiems. To kaubojaus pasirinktos temos buvo šiek
tiekberniukiškos, tarsi visi būtume kartu augę nedideliame mieste­
liūkštyje ar vienoje šeimoje ir kartu mąstę apie tas pačias žmonijos
egzistencijos problemas.

Petersonas iš tiesų nebuvo joks „ekscentrikas“: Harvardo pro­
fesorius ir džentelmenas (tiek, kiek džentelmenu galima pavadinti
kaubojų) pateikdavo nemaža pokalbio skanėstų, nors dažnokai ir
susikeikdavo šeštojo praėjusio amžiaus dešimtmečio valstiečio ma­
niera - „po velnių“, dar sakydavo „suknistas“. Bet visi jo klausėsi
iš nuostabos ištįsusiais veidais, nes iš tiesų jis samprotavo visiems
rūpimais klausimais.

Buvome vienoje draugėje su labai daug išmanančiu, bet šnekan­
čiu visiškai neredaguota šnekta mokslo žmogumi. Jo mąstymas

veikė kaip mašina, atrodė, jam reikia mąstyti balsu, kad jo smege­

nų žievės variklis užsikurtų ir imtų galvoti, o variklio apsukosjudėti
greitai, kad viskas veiktų gerai. Kad mechanizmas pakiltų nuo že­
mės. Vos ne kaip maniako, bet jo mechanizmas net tuščiomis ap­
sukomis išsilaikydavo deramame aukštyje. Dvasingos mintys iš jo
tiesiog trykšte tryško. Bet, kitaip nei akademikai, kurie gavę žodį

ramiai dėsto savo idėjas, jam, regis, tikrai buvo smagu, jei kas nors

su juo nesutikdavo. Jis nesitraukdavo ir neimdavo neigti. Jis kažin
kokiu sodietišku tonu pasakydavo „taaaip“, nevalingai panarinęs
papurtydavo galvą, tarsi ką nors būtų praleidęs, ir pasijuokdavo iš
savęs už pernelyg drąsų apibendrinimą. Jam patiko išgirsti kitą ap­

PRATARME 11

tariamojo dalyko aspektą, tad tapo aišku, kad prisikasti prie prob-
lemos esmės jam reikėjo dialogo.

Negalėjo nesukrėsti kitas neįprastas jo būdo bruožas: šis sme­
geninėms Petersonas buvo be galo praktiškas. Jo pavyzdžiai buvo
kupini kasdienio gyvenimo vartosenos: verslo vadybos smulkme­
nų, instrukcijų, kaip gaminti baldus (didumą savo baldųjis sumeis­
travo savo rankomis), kaip pastatydinti nedidelį namelį, kaip jau­
kiai pertvarkyti kambarį (šis jau tapo interneto memu). Norėdamas
padėti mokytis, jis sukūrė internetinį rašymo projektą, pagelbėjusį
mažumų studentams neiškristi iš mokyklos ir leidusį jiems atlikti
psichoanalitinius pratimus, kurių metu laisvomis asociacijomis jie
galėjo susisieti su savo praeitimi, dabartimi ir ateitimi (šiandien tas
būdas garsėja kaip „Savikūros programa“).

Man visada labai patiko Vidurio Vakarų prerijų tipažai, užaugę
kaimo ūkiuose (ir ten išmokę visokių gamtos gudrybių) ar kilę iš
kokio miestelio, savo rankomis dirbdinęsi daiktus, ilgą laiką leidę
ore, apsupti negailestingų gamtos gaivalų. Jie arba būdavo sava­
moksliai, arba į universitetą patekdavo nepaisydami likimo kliūčių.
Mano galva, jie gerokai skyrėsi nuo savo bendraamžių miestiečių,
kurių biografijose aukštasis mokslas buvo įrašomas iš anksto ir ku­
rie nemanė, kad toks galėtų būti jų gyvenimo galutinis tikslas, o ne
trumpas laikotarpis pakeliui į karjeros aukštumas. Tie vakariečiai
buvo kitokie: savamoksliai, neprivilegijuoti, uolūs, geri kaimynai
ir ne tokie rafinuoti kaip daugybė didelių miestų išeivių, daug lai­
ko praleidžiančių namuose ir kaitaliojančių simbolius kompiute­
rių ekranuose. Šitam kaubojui psichologui, regis, rūpėjo tik tokios
mintys, kurios galėjo kokiu nors būdu kam nors padėti.

apome draugais. Mane, literatūrą mėgstantį psichiatrą ir psi-
oana įti ą, prie jo traukė tai, kad jis buvo klinikos praktikas,
i • S ^U1. ^ teorinl išsilavinimą, ir ne vien visa širdimi mylintis

vertina8Ut°S1US r° manus’ filosofiją ir senąją mitologiją, bet ir
vertinantis juos kaip brangiausią asmeninį paveldą. Jis buvo atli­

12

12 GYVENI MO TAISYKLIŲ

kęs išsamų statistinį asmenybės bei temperamento tyrimą ir stu­
dijavo neuromokslą. Po biheviorizmo studijų jį smarkiai patraukė
psichoanalizė ir jos temos - sapnai, archetipai, vaikiškų konfliktų
apraiškos suaugusiųjų pasaulyje, gynybinės pozicijos ir kasdienė jų
racionalizacija. Jis buvo išskirtinis - ypatingas, vienintelis tyrimais
besiverčiantis Toronto universiteto Psichologijos fakulteto darbuo­
tojas, turintis ir savo praktiką klinikoje.

Man apsilankius pokalbį pradėdavom pasierzinimais ir juoke­
liais - toks buvo pas save į svečius užsukti nuolat kviečiantis Peter­
sonas, kilęs iš mažo miestelio Albertos tyrlaukiuose. Jo paauglystės
metai ten prabėgo stačiai kaip kino filme „FUBAR“\ Namas, kurįjis
išnarstė kartu su žmona Tammy, buvo virtęs stebuklingiausiais ir
įspūdingiausiais vidurinės klasės namais, kokius tik yra tekę maty­
ti. Ant sienų puikavosi aliejaus drobės, kelios drožinėtos kaukės ir
abstraktūs portretai, bet visus gožė originalių socialistinio realizmo
stiliaus paveikslai, vaizduojantys Leniną ir ankstyvosios SSRS ko­
munistus. Netrukus po Sovietų Sąjungos žlugimo, kai visas pasaulis
su palengvėjimu atsipūtė, Petersonas prisipirko šitos propagandos
internetu už juokingus pinigus. Paveikslai, šlovinantys sovietų re­
voliucijos dvasią, kabėjo ant kiekvienos sienos ir lubų, net išvietėse.
Ir kabojo jie ten ne todėl, kad Jordanas simpatizavo kokioms nors
totalitarinėms idėjoms, o todėl, kadjis norėjo prisiminti tai, ką visi
kiti stengėsi pamiršti: kad dėl utopijos buvo nužudyta šimtai mili­
jonų žmonių.

Kiek užtruko, kol pripratau prie to pusiau apsėsto namo, „iš­
puošto“ iliuzijomis, beveik sunaikinusiomis žmoniją. Bet nerimą
numaldydavo nuostabi, nepakartojama ir visur dalyvaujanti Peter­
sono žmona Tammy, skatinanti šitą keistą poreikį dar labiau pasi­
reikšti! Šie paveikslai lankytojui nuo pat pirmų žingsnių leido akies
krašteliu žvilgtelėti į neapsakomo masto Jordano rūpestį mūsų ge­

* 2002 m. Albertoje nufilmuota komedija. FUBAR yra frazės f***ed up beyond all repair
santrumpa, angį. „nepataisomai suknistas“ (vert. past.).

PRATARME 13

bėjimu kurti blogį gėrio vardu ir psichologinę saviapgaulės paslaptį
(kaip smarkiai žmogus gali save apgaudinėti ir nuolat sausas kilti iš
balos) - visų mūsų bendro domėjimosi objektu. Otada dar valandų
valandos pokalbių aptariant tai, ką galėčiau pavadinti menkesnėmis
problemomis (menkesnėmis, nes jos rečiau sutinkamos) - žmogaus
gebėjimą kurti blogį dėl blogio ir pasitenkinimą, kurį žmonės jaučia
naikindami kitus. Jį išties puikiai aprašė septyniolikto amžiaus an­
glų poetas Johnas Miltonas savo poemoje „Prarastasis rojus“.

Taigi, mes šnekučiuodavome gurkšnodami arbatą jo virtuvės
požemių pasaulyje, kurio sienos buvo nukabinėtos to keisto meno
kolekcija, vaizdiniu jo nuoširdaus troškimo žengti toliau nei įpras­
tos kairioji ar dešinioji ideologijos, kad praeities klaidos nebūtų pa­
kartotos, žymekliu. Po kurio laiko jau visai nebebuvo keistas tas ar­
batos gurkšnojimas virtuvėje, šnekučiuojant apie šeimines proble­
mas, apie ką tik perskaitytas knygas po tais grėsmingais nuo lubų
žiūrinčiais paveikslais. Visa tai buvo tiesiog gyvenimas tokiame pa­
saulyje, koks jis buvo arba ir toliau egzistuoja kai kuriose vietose.

Pirmoje savo knygoje „Prasmės žemėlapiai“ (Maps of Meaning)

Jordanas dalijasi giliomis universaliųjų mitologijos pasaulio temų
įžvalgomis ir paaiškina, kad visos kultūros yra sukūrusios pasako­
jimų, padedančių susivaikyti chaose, į kurį mes buvome nublokš­
ti vos gimę, ir nusibraižyti prasmės žemėlapius. Chaosas yra visa
tai, ko mes nežinome, ir bet kuri mums nepažįstama teritorija,
kuria mes turime keliauti išoriniame ar vidiniame savo psichikos
pasaulyje.

Sujungdamas evoliuciją, neuromokslą ir emocijas, šiek tiek ge­
riausių Jungo, Freudo ištraukų, taip pat nemažai puikiųjų Nietzs­
ches, Dostojevskio, Solženicyno, Eliadės, Neumanno, Piaget, Frye
ir Franklo darbų, savo „Prasmės žemėlapiuose“, kurie išėjo beveik
prieš du dešimtmečius, Jordanas parodė platų supratimą, kaip
žmonės ir jų smegenys susidoroja su archetipinėmis situacijomis,
kurios iškyla, kai tik savo kasdieniame gyvenime susiduriame su

14 12 GYVENI MO TAI SYKLIŲ

tuo, ko nesuprantame. Knyga yra ypatinga, nes joje Petersonas pa­
rodo, kaip giliai įsišaknijusi yra tokia situacija evoliuciniame kelyje,
mūsų DNR, mūsų smegenyse ir mūsų seniausiuose pasakojimuose.
Jis paaiškina, kad tie pasakojimai išliko iki šių dienų ir vis dar gali
mums pagelbėti susidoroti su abejonėmis ir neišvengiama nežino­
mybe.

Vienas iš knygos, kurią dabar skaitote, pranašumų tas, kadji pa­
siūlo įvadą į „Prasmės žemėlapius“- labai sudėtingą veikalą, kuria­
me Jordanas dar tik ieškojo savo psichologijos supratimo modelio.
Bet ta knyga yra pamatinės svarbos, nes kad ir kokie yra mūsų ge­
nai ar gyvenimo patirtys ar kaip skirtingai mūsų lanksčias smegenis
suformavo patirtis, mes visi susiduriame su nežinia irvisi bandome
nuo chaoso pasitraukti į tvarką. Kaip tik todėl daugelis šios knygos,
kuri remiasi „Prasmės žemėlapiais“, taisyklių yra universalios.

„Prasmės žemėlapius“ paskatino paauglio Jordano, augusio Šalto­
jo karo sąlygomis, supratimas, jog didžioji žmonijos dalis atsidūrė
ant bedugnės krašto, pasirengusi susprogdinti visą planetą, kad tik
apgintų įvairias savo tapatybes. Jis jautėsi privaląs suprasti, kaip
žmonės sugeba viską paaukoti dėl savo tapatybės, kad ir kokia ji
būtų. Taip pat jis manė turįs suprasti ideologijas, kurios totalitari­
nius režimus skatino elgtis panašiai, - taikyti to paties elgesio ver­
siją - žudyti savo šalių gyventojus. „Prasmės žemėlapiuose“, taip
pat ir šitoje knygoje jis perspėja skaitytojus saugotis ideologijų, ne­
svarbu, kas būtųjų lyderis ir kokie būtųjų siekiai.

Ideologijos yra paprastos idėjos, apsimetančios mokslu, arba filo­
sofija, kuri baudžiasi paaiškinti, koks sudėtingas pasaulis, irpasiūlyti
vaistų, kaipjį patobulinti. Ideologai yra žmonės, apsimetantys žiną,
kaip pasaulį paversti geresne visų gyvenimo vieta, užuot susitvarkę
savo pačių vidinį chaosą. (Kario tapatybė, kuriąjam suteikia ideolo­
gija, paslepia irjo chaosą.) Puikybė, žinoma, yra viena iš svarbiausi
šios knygos temų ir pagrindinė taisyklė - „susitvarkykite savo
mus“. Jordanas pasiūlo ir praktinių patarimų, kaip tai padaryti

bėjimu kurti blogį gėrio vardu ir psichologinę saviapgaulės paslaptį
(kaip smarkiai žmogus gali save apgaudinėti ir nuolat sausas kilti iš
balos) - visų mūsų bendro domėjimosi objektu. Otada dar valandų
valandos pokalbių aptariant tai, kągalėčiau pavadinti menkesnėmis
problemomis (menkesnėmis, nesjos rečiau sutinkamos) - žmogaus
gebėjimą kurti blogį dėl blogio ir pasitenkinimą, kurį žmonės jaučia
naikindami kitus. Jį išties puikiai aprašė septyniolikto amžiaus an­
glų poetas Johnas Miltonas savo poemoje „Prarastasis rojus“.

Taigi, mes šnekučiuodavome gurkšnodami arbatą jo virtuvės
požemių pasaulyje, kurio sienos buvo nukabinėtos to keisto meno
kolekcija, vaizdiniu jo nuoširdaus troškimo žengti toliau nei įpras­
tos kairioji ar dešinioji ideologijos, kad praeities klaidos nebūtų pa­
kartotos, žymekliu. Po kurio laiko jau visai nebebuvo keistas tas ar­
batos gurkšnojimas virtuvėje, šnekučiuojant apie šeimines proble­
mas, apie ką tik perskaitytas knygas po tais grėsmingais nuo lubų
žiūrinčiais paveikslais. Visa tai buvo tiesiog gyvenimas tokiame pa­
saulyje, koks jis buvo arba ir toliau egzistuoja kai kuriose vietose.

Pirmoje savo knygoje „Prasmės žemėlapiai“ (Maps of Meaning)

Jordanas dalijasi giliomis universaliųjų mitologijos pasaulio temų
įžvalgomis ir paaiškina, kad visos kultūros yra sukūrusios pasako­
jimų, padedančių susivaikyti chaose, į kurį mes buvome nublokš­
ti vos gimę, ir nusibraižyti prasmės žemėlapius. Chaosas yra visa
tai, ko mes nežinome, ir bet kuri mums nepažįstama teritorija,
kuria mes turime keliauti išoriniame ar vidiniame savo psichikos
pasaulyje.

Sujungdamas evoliuciją, neuromokslą ir emocijas, šiek tiek ge­
riausių Jungo, Freudo ištraukų, taip pat nemažai puikiųjų Nietzs­
ches, Dostojevskio, Solženicyno, Eliadės, Neumanno, Piaget, Frye
ir Franklo darbų, savo „Prasmės žemėlapiuose“, kurie išėjo beveik
prieš du dešimtmečius, Jordanas parodė platų supratimą, kaip
žmonės ir jų smegenys susidoroja su archetipinėmis situacijomis,
kurios iškyla, kai tik savo kasdieniame gyvenime susiduriame su

14 1 2 GYV ENI MO TAISYKLIŲ

tuo, ko nesuprantame. Knyga yra ypatinga, nes joje Petersonas pa­
rodo, kaip giliai įsišaknijusi yra tokia situacija evoliuciniame kelyje,
mūsų DNR, mūsų smegenyse ir mūsų seniausiuose pasakojimuose.
Jis paaiškina, kad tie pasakojimai išliko iki šių dienų ir vis dar gali
mums pagelbėti susidoroti su abejonėmis ir neišvengiama nežino­
mybe.

Vienas iš knygos, kurią dabar skaitote, pranašumų tas, kadji pa­
siūlo įvadą į „Prasmės žemėlapius“- labai sudėtingą veikalą, kuria­
me Jordanas dar tik ieškojo savo psichologijos supratimo modelio.
Bet ta knyga yra pamatinės svarbos, nes kad ir kokie yra mūsų ge­
nai argyvenimo patirtys ar kaip skirtingai mūsų lanksčias smegenis
suformavo patirtis, mes visi susiduriame su nežinia ir visi bandome
nuo chaoso pasitraukti į tvarką. Kaip tik todėl daugelis šios knygos,
kuri remiasi „Prasmės žemėlapiais“, taisyklių yra universalios.

„Prasmės žemėlapius“ paskatino paauglio Jordano, augusio Šalto­
jo karo sąlygomis, supratimas, jog didžioji žmonijos dalis atsidūrė
ant bedugnės krašto, pasirengusi susprogdinti visą planetą, kad tik
apgintų įvairias savo tapatybes. Jis jautėsi privaląs suprasti, kaip
žmonės sugeba viską paaukoti dėl savo tapatybės, kad ir kokia ji
būtų. Taip pat jis manė turįs suprasti ideologijas, kurios totalitari­
nius režimus skatino elgtis panašiai, - taikyti to paties elgesio ver­
siją - žudyti savo šalių gyventojus. „Prasmės žemėlapiuose“, taip
pat ir šitoje knygoje jis perspėja skaitytojus saugotis ideologijų, ne­
svarbu, kas būtųjų lyderis ir kokie būtųjų siekiai.

Ideologijos yra paprastos idėjos, apsimetančios mokslu, arbafilo­
sofija, kuribaudžiasi paaiškinti, koks sudėtingas pasaulis, irpasiūlyti
vaistų, kaipjį patobulinti. Ideologai yra žmonės, apsimetantys žiną,
kaip pasaulį paversti geresne visų gyvenimo vieta, užuot susitvarkę
savo pačių vidinį chaosą. (Kario tapatybė, kuriąjam suteikia ideolo­
gija, paslepia irjo chaosą.) Puikybė, žinoma, yraviena iš svarbiausių
šios knygos temų ir pagrindinė taisyklė - „susitvarkykite savo na­
mus“. Jordanas pasiūlo ir praktinių patarimų, kaip tai padaryti.

PRATARME 15

Ideologijos pakeičia tikrą nusimanymą, o į valdžią atėję ideolo­
gai visada yra pavojingi, nes prastuoliškas „aš viską žinau“ mąsty­

mas negali atitikti sudėtingos realybės. Negana to. kai vieną dieną

jų keistuoliškas visuomeninis aparatas nepajėgia skristi, ideologai
kaltina ne save, o visus tuos, ką įžiūri pro savo supaprastintus ideo­
loginius akinius. Kitas nuostabus Toronto universiteto profesorius
Lewis Feueris savo knygoje „Ideologijos ir ideologai“ teigia, kad
ideologijos mėgsta pasinaudoti tais pačiais įrankiais, religiniais pa­
sakojimais, kuriuos jos norėjo išnaikinti, ištrindamos jų naratyvą
bei eliminuodamos psichologinę įvairovę. Komunizmas pasisko­
lino Egipte kenčiančių Izraelio vaikų istoriją apie pavertąją klasę,
turtinguosius jų persekiotojus ir vadą - tokį pat kaip Leninas, iške­
liaujantis svetur ir gyvenantis tarp pavergėjų, o paskui vedantis pa­
vergtuosius į Pažadėtąją žemę (į utopiją; į proletariato diktatūrą).

Kad gerai suprastų ideologijos prigimtį, Jordanas daug skai­
tė ne vien apie sovietų gulagą, bet ir apie Holokaustą bei nacizmo
įsigalėjimą. Iki tol niekad nebuvau sutikęs savo kartos krikščioniu
gimusio žmogaus, kuriam taip labai rūpėtų Europos žydų likimas
ir kuris taip sunkiai būtų triūsęs, kad suprastų, kaip Holokaustas
galėjo atsitikti. Aš taip pat visa tai uoliai studijavau. Mano tėvas ka­
lėjo Aušvice ir išgyveno. Mano senelė buvo vidutinio amžiaus, kai
akis į akį susidūrė su nacių daktaru Josefu Mengele, kuris su savo
aukomis vykdė neapsakomai žiaurius eksperimentus. Ji taip pat iš­
gyveno Aušvice, nes nepakluso įsakymui stoti į vieną eilę su žilais
ir nusilpusiais senukais, atvirkščiai - ji prisijungė priejaunesniųjų.
Antrą sykį ji išvengė dujų kameros išmainiusi maistą į plaukų da­
žus, kad nebūtų nužudyta, nes atrodė per sena. Mano senelis, jos
vyras, išgyveno Mauthauzeno koncentracijos stovykloje, bet mirti­
nai užspringo pirmu tikro maisto kąsniu prieš pat išlaisvinimo die­
ną. Visa tai pasakoju, nes praėjus daugybei metų, kai tapome drau­
gai, Jordanui pasirinkus tvirtą klasikinę ir liberalią žodžio laisvės
poziciją, kairiųjų pažiūrų ekstremistai jį kaltino kaip dešiniosios
pakraipos fanatiką.

16 1 2 GYVENI MO TAI SYKLIŲ

Leiskite pasakyti kuo kukliau - geriausiu atveju tie kaltintojai
nebuvo paruošę namų darbų. O aš paruošiau. Turint tokią šeimos

istoriją kaip maniškė išlavėja ne tik žmogaus radaras, bet ir povan­

deninio pasiklausymo sonaras dešiniosios pakraipos fanatikams
pastebėti. Kur kas svarbiau - išmokstama atpažinti kito nusima­
nančio žmogaus įrankius, gerą valią ir drąsą su tuo fanatizmu ko­

voti, ir Jordanas Petersonas yra toks žmogus.

Nusivylęs šiuolaikiniu politikos mokslu bandau suprasti naciz­
mo atsigavimą. Totalitarizmas ir prietarai buvo lemiamas veiksnys
pasirinkti ne politikos mokslus, o pasąmonės, projektavimo, psi­
choanalizės ir grupių psichologijos regreso potencialo, psichiatrijos
ir smegenų studijas. Jordanas politikos mokslus atidėjo į šalį dėl
tokių pat priežasčių. Turėdami tokių svarbių bendrų užklasinių in­
teresų, mes ne visada susitardavome „dėl atsakymų“ (ačiū Dievui),
bet beveik visada sutikdavome dėl klausimų.

Mūsų draugystė nebuvo kupina vien negandingų juodulių. Įpra­
tau lankyti kolegų profesorių paskaitas mūsų universitete, todėl
vaikščiojau ir į jo paskaitas, kuriose auditorijos visada būdavo sau­
sakimšos. Pamačiau tai, kas dabar visiems tapo prieinama interne­
tu: sumanų, dažnai švytintį viešą kalbėtoją, pačiame jėgų žydėjime,
improvizuojantį kaip džiazo muzikantas; kartais jis priminė užside­
gusį prerijų pastorių (ne savo evangeliniu darbu, o aistra, gebėji­
mu pasakoti istorijas su gyvenimiškos išminties užtaisu, žengiančiu
koja kojon su tikėjimu ir netikėjimu įvairiomis idėjomis). Jis taip
pat lengvai persijungdavo ir į kvapą gniaužiantį bei sistemišką vir­
tinės mokslinių studijų apibendrinimą. Petersonas meistriškai mo­
kėjo padėti studentams tapti mąslesniems ir apie save bei apie savo
asmeninę ateitį imti galvoti atsakingiau. Jisjuos išmokė pamėgti ga­
lybę geriausių kada nors parašytų knygų. Jordanas dosniai pateik­
davo spalvingų ir savaime suprantamų pavyzdžių iš savo klinikinės
praktikos. Jis kalbėdavo net apie savo paties silpnybes ir stulbina­
mai sujungdavo žmonijos evoliuciją su žmogaus smegenų veikla bei
religiniais pasakojimais. Pasaulyje, kuriame studentai yra mokomi

PRATARME 17

matyti evoliuciją ir religiją tiesiog kaip priešininkes (taip moko to­
kie mąstytojai kaip Richardas Dawkinsas), Jordanas rodydavo, kaip
evoliucija, be visų kitų dalykų, padeda mums paaiškinti gilią psi­
chologinę daugybės senųjų pasakojimų trauką bei išmintį, prade­
dant Gilgamešu, pereinant į mažojo Budos gyvenimą, į egiptiečių
mitologiją ir į Bibliją. Jis, pavyzdžiui, parodydavo, kaip pasakojimai
apie sąmoningą nuklydimą į nežinomybę - didvyrio kelias - atspin­
di universalias užduotis, kurioms vykdyti išlavėjo mūsų smegenys.
Jis gerbė tuos pasakojimus ir nė kiekjų netrumpino, taip pat nieka­
da nesidėjo galinčiu išaiškinti visą sakmių išmintį. Jei nagrinėdavo
tokią temą kaip prietarai arba jų jausmines giminaites - baimę bei
pasišlykštėjimą, arba bendruosius skirtumus tarp lyčių, jis sugebė­
davo parodyti, kaip tos nuostatos atsirado ir kodėl jos išliko.

Bet užvis svarbiausia - jis supažindino studentus su temomis,
kuriomis retai kada kalbama universitete, pavyzdžiui, tokiomis kaip
paprasčiausias faktas, jog senieji žmonės - nuo Budos iki Biblijos
autorių - žinojo, kad kiekvienas šiek tiek pavargęs suaugęs žmo­
gus supranta, jog gyvenimas yra kančia. Jei tau ar šalia esančiam
žmogui tenka kentėti - labai liūdna. Bet, deja, čia joks ypatingas
įvykis. Mes kenčiame ne todėl, kad „politikai yra šmikiai gudragal­
viai“arba „sistema yra korumpuota“, ir ne todėl, kad jūs ir aš, kaip
ir bet kuris kitas, teisėtai gali save apibūdinti kaip tam tikru požiū­
riu kurio nors žmogaus ar kokių nors aplinkybių auką. Taip atsitin­
ka, nes gimėme žmonėmis, tad mums buvo garantuota ir tam tikra
kančių porcija. Ojeigujūs arbajūsų mylimas žmogus dabar gyvena
linksmai, visai gali būti, kad kančios jus apniks po penkerių metų,
nebent būtumėte velnioniškai laimingi. Vaikus auginti sunku, dirb­
ti sunku, senti, apsirgti ir mirti yra sunku, ir Jordanas pabrėžda­
vo, kad kančią įmanoma įveikti tik savo jėgomis, nes meilės kupini
santykiai, protas ar garsiausių psichologų psichologinės įžvalgos ne
tik niekuo nepagelbės, bet viską tik dar labiau apsunkins. Jis negąs­
dino studentų; iš tiesų jiems patiko atviras ir drąsinantis Jordano
kalbėjimas, nes daugumajų suvokė, kadjis sako tiesą. Niekas nesu­

18 1 2 GY V E N I MO TAI SYKLI Ų

rengė diskusijos jų mintims aptarti. Greičiausiai todėl, kad studen­
tų gyvenime egzistuojantys suaugusieji naiviai ėmė tausoti jaunimą
taip uoliai, kad užsikrėtė iliuzinėmis fantazijomis, jog nekalbėdami
su savo vaikais apie kančias kažin kokiu stebuklingu būdujuos nuo
kančių apsaugos.

Čia Jordanas papasakodavo mitą apie didvyrį - įvairiose kultū­
rose gyvuojančią temą, kurią psichoanalitiniu požiūriu yra išnagri­
nėjęs Otto Rankas. Remdamasis Freudu, jis pabrėžė, kad mitai apie
didvyrius daugelyje kultūrų yra labai panašūs. Tą temą, be kitų psi­
choanalitikų, tyrinėjo ir Carlas Jungas, Josephas Campbellas, Eri-
chas Neumannas. Freudas daugiausia aiškino neurozes ir, be kitų

dalykų, sutelkė savo dėmesį į tai, ką galėtume pavadintipavargusio
didvyrio (Edipo) istorija, o Jordaną domino triumfuojantys didvy­

riai. Visose tose triumfo istorijose didvyriui tenka keliauti į nežinią,
į nepažintas žemes ir smarkiai rizikuojant susidurti su milžinišku
iššūkiu. Per tą procesą jo esybės dalis turi mirti arba ją tenka pra­
rasti, kad didvyris galėtų atgimti ir susiremti su iššūkiu. Toks veiks­
mas reikalauja drąsos, apie kurią retai kada kalbama psichologijos
paskaitose arba vadovėliuose. Neseniai Jordanui stojus viešai ginti
laisvo žodžio ir priešintis tam, ką aš vadinu „prievartos kalba“ (nes
joje išryškėja vyriausybių prievarta prieš savo šalių piliečius, reika­
laujant pareikšti politinius įsitikinimus), ant kortos buvo pastatyta
labai daug, jis galėjo daug ką prarasti ir aiškiai tai žinojo. Tačiau,
kad ir kaip būtų, mačiau jį (ir, be abejo, Tammy) parodant ne vien
drąsą, bet ir toliau gyvenant pagal daugelį savo knygos taisyklių, o
kai kurios jų yra labai griežtos.

Mačiau, kaip gyvendamas pagal tas taisykles jis suaugo iš nuos­
tabaus žmogaus, koks jau buvo, į daug galingesnę ir savimi pasiti­
kinčią asmenybę. Iš tiesų šitos knygos rašymo ir taisyklių plėtojimo
procesas kaip tik ir baigėsi jo pasipriešinimu prievartiniam ar išrei­
kalautam žodžiui. Ir kaip tik tų įvykių metujis ėmė internete skelbti
savo mintis apie gyvenimą ir šias taisykles. Dabar, po 100 milijonų
jutubo peržiūrų, mes žinome, kadjo mintys sulaukė rezonanso.

PRATARME 19

Turėdami galvoje, kad nemėgstame taisyklių, kaip galėtume paaiš­
kinti nepaprastą jo paskaitų, kuriose buvo pateikiamos taisyklės,
populiarumą? Žinoma, dėl savo charizmos ir reto užsispyrimo ne-
sitaikstant ginti savo principus Jordanas iš pat pradžių subūrė pla­
čią internetinę auditoriją. Jo pirmųjų įrašų jutube peržiūros greitai
išaugo iki šimtų tūkstančių. Bet žmonės ir toliaujo klausėsi, nes tai,
ką jis sakė, atitiko jų gilų ir neišsakytą poreikį. Taip yra todėl, kad
norėdami išsilaisvinti iš taisyklių kartu siekiame ir struktūros.

Ne be reikalo tarp šiandienos jaunimo jaučiamas gerokai dides­
nis taisyklių ar bent jau gyvenimo gairių alkis. Vakaruose tūkstant­
mečio vaikai gyvena unikaliu istoriniu laikotarpiu. Tikiu, kad jie
yra pirmoji karta, kurią vienu metu mokyklose, koledžuose ir uni­
versitetuose daugybė mano kartos žmonių mokė dviejų, regis, vie­
na kitai priešingų idėjų apie moralę. Dėl tos priešpriešos jie kartais
pasijusdavo sutrikę, praradę orientaciją arba, dar baisiau, jiems
nebuvo lemta suprasti išminties lobyno, apie kurio egzistavimą jie
nieko taip ir nesužinojo.

Pirmoji idėja, arba mokymas, kad moralė yra reliatyvi ir geriau­
siu atveju tėra asmeninis „vertybinis sprendimas“. Reliatyvi reiš­
kia, kad visiškos teisybės arba visiškos neteisybės nėra; o moralė
ir su ja susijusios taisyklės yra vien asmeninės nuomonės ar atsi­
tiktinumas, „susijęs su“arba „susietas su“tam tikra sąranga, tokia
kaip etninė priklausomybė, auklėjimas arba kultūrinis bei istorinis
kontekstas, kuriame žmogus yra gimęs. Taigi, nėra nieko kito, tik
gimimo atsitiktinumas. Šiuo argumentu (kuris jau tapo pažiūro­
mis) grindžiama istorija moko, kad religijos, gentys, tautos ir etni­
nės grupės yra linkusios nesutarti pamatiniais klausimais, ir taip
buvo visada. Šiandien postmodernistinė kairė dar priduria teiginį,

kad vienos grupės moralė yra niekas kita, kaip tik jos bandymas

primesti savo jėgą kitai grupei. Taigi, kai paaiškėja, kokios yra są­
lygiškos tavo ir tavo visuomenės „moralinės vertybės“, padoru yra
elgtis tolerantiškai su kitaip nei tu mąstančiais žmonėmis, kilu­
siais iš kitokio (įvairaus) konteksto. Ta tolerancijos svarba tokia

20 1 2 GYVENI MO TAI SYKLIŲ

visa apimanti, kad daugeliui žmonių viena blogiausių charakterio
ypatybių, kokių tik gali turėti žmogus, yra polinkis „kritikuoti“**.
Tr kadangi mes negalime atsirinkti tarp to, kas teisinga, ir to, kas

neteisinga, arba kas yra gera, turbūt netinkamiausias dalykas,
kurį suaugęs žmogus galėtų duotijaunimui, yra patarimas, kaip

gyventi.
Taip ištisa karta užaugo neišauklėta ir neišmokyta to, ką mes

anksčiau taikliai vadinome „praktine išmintimi“, kuri kreipdavo ir
vesdavo ankstesniąsias kartas. Tūkstantmečio vaikai, kuriems daž­
nai sakoma, kadjie gavo geriausią įmanomą išsilavinimą, iš tikrųjų
nukentėjo nuo protinio ir moralinio rūpesčio stokos. Mano ir Jor­
dano kartos reliatyvistai, kurių dauguma tapo profesoriais, pasirin­
ko nuvertinti tūkstančius žmogiškosios išminties metų ir mokymų

apie tai, kaip gyventi dorai, atmesdami ją kaip passė", „nebetinka­

mą“ar net „priespaudą“. Jiems taip gerai sekėsi, kad net pats žodis
„dorybė“skamba senoviškai, tarsi jo galiojimo laikas būtų pasibai­

* Kai kas ginčijasi - klaidingai, - jog Freudas (dažnai cituojamas šios knygos puslapiuose)
prisidėjo prie mūsų dabartinio siekio, kad kultūra, mokyklos ir institucijos būtų „nekritiš­
kos“. Iš tiesų jis siūlė psichoterapeutams, besiklausantiems savo pacientų, būti tolerantiš­
kiems, empatiškiems ir vengti išsakyti kritiškus bei moralizuojančius vertinimus. Bet visa
tai buvo skirta konkrečiamtikslui - padėti pacientams jaustis patogiai, kadjie galėtų kalbėti
visiškai nuoširdžiai, ir niekaip nesumažinti jų problemų. Toks būdas skatino pacientų vidi­
nę refleksiją ir nekliudė jiems tyrinėti savo pačių užgniaužtųjausmų, troškimų, net gėdingų
antivisuomeninių geidulių. Toks metodas - irtai meistro ranka - nekliudėjiems atrasti savo
pačių pasąmoningos sąmonės (bei jos vertinimų) ir patiems kritiškai įsivertinti „atkryčius“
irpasąmoningą „kaltę“, kuriąjie dažnai nuslėpdavo patys nuo savęs irkuri dažnai būdavojų
žemos savivertės, depresijos ir nerimo pagrindas. Kad ir kaip ten būtų, Freudas parodė, kad
mes esame ir labiau nemoralūs, ir labiau moralūs, negu patys tą suvokiame. Toks „neverti­
nimas“terapijos metu yra galinga ir išlaisvinanti technika bei taktika - ideali nuostata, kai
žmogus bando pats save suvokti. Bet Freudas niekada netvirtino (kaip tie, kas nori visą kul­
tūrą paversti milžinišku terapijos seansu), kad žmogus visą savo gyvenimą turėtų nugyventi
niekada nesusidarydamas nuomonės ar nebūdamas moralus. Iš tikrųjų knygoje „Civilizacija
ir nepasitenkinimas“ (Civilization and its Discontents) jis aiškina, kad kultūra atsiranda tik
tada, kai sukuriamos kokios norsją varžančios taisyklės bei moralė (aut. past.).
** Praeities dalykas (pranc.).

PRATARMĖ 21

gęs. Tą žodį vartojantis žmogus atrodo kaip anachroniškas moralis­
tas ir veidmainis teisuolis.

Dorybės tyrinėjimas nėra tas pat kaip moralės (teisinga ar netei­
singa, gėris ar blogis) studijos. Aristotelis dorybes apibrėžė papras­
čiausiai kaip mažiausiai laimei palankius elgesio būdus. Jis paste­
bėjo, kad dorybės visada siekia pusiausvyros ir vengia ydų. Aristo­
telis dorybes ir ydas tyrinėjo savo knygoje „Nikomacho etika“. Ta
knyga yra pagrįsta patirtimi ir stebėjimu, o ne spėlionėmis, kokią
laimę gali pasiekti žmogiškosios būtybės. Ugdyti sprendimus apie
skirtumą tarp dorybės ir ydos reiškia protavimo, kurio galiojimas
niekada nesibaigia, pradžią.

Atvirkščiai, mūsų moderniųjų laikų reliatyvizmas teigia, kad

spręsti, kaip reikia gyventi, yra neįmanoma, nes tikras gėris ir tikra

dorybė neegzistuoja (jos abi yra reliatyvios). Todėl artimiausia re­
liatyvistų sąvoka, apytikriai atitinkanti „dorybę“, yra „tolerancija“.
Tik tolerancija gali laiduoti skirtingų grupių suartėjimą ir apginti
mus, kad nežalotume vienas kito. Todėl feisbuke ir kitose socialinių
tinklų platformose žmonės skelbia apie savo vadinamąją dorybę,
pasakodami visiems, kokie tolerantiški, atviri ir užjaučiantys jie
yra, ir skaičiuodami besikaupiančius patiktukus. (Jau nebekalba­
me apie tai, kad nėra dora pasakoti žmonėms, jog esi doras, tai -
savireklama. Dorybės afišavimas nėra dorybė. Dorybės afišavimas
greičiausiai yra mūsų labiausiai paplitusi yda.)

Nepakantumas kito pažiūroms (kad ir kokios neišmanėliškos ar
nelogiškos jos būtų) yra ne vien paprasčiausiai neteisinga; pasauly­
je, kuriame nebeegzistuoja „teisinga“ir „neteisinga“, tai dar gerokai
blogiau: nepakantumas paženklina, kad esate gėdingai neišsilavi­
nę, o gal net ir pavojingi.

Bet, pasirodo, daugybė žmonių tiesiog negali pakęsti vakuu­
mo - chaoso, kuris yra gyvenimo dalis, smarkiai išopėjusi nuo šito
moralinio reliatyvizmo; jie negali gyventi be moralinio kompaso,
be idealo, į kurį galėtų nukreipti savo gyvenimus. (Reliatyvistams
idealai taip pat yra vertingi, bet, kaip ir kiekviena vertė, jie yra tik

22 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

„reliatyvūs“ ir neverti, kad jiems būtų aukojamasi.) Taigi, kartu su
reliatyvizmu mes aptinkame iškerojusį nihilizmą bei desperaciją,
taip pat atvirkščią moraliniam reliatyvizmui jausmą: aklą įsitikini­
mą, kurį siūlo ideologijos, aiškinančios, jog žino atsakymus į visus
galimus klausimus.

Taip priartėjame prie antrojo mokymo, kuriuo yra bombarduo­
jami tūkstantmečio vaikai. Jie pasirenka humanitarines studijas,
kad galėtų studijuoti nuostabiausias kada nors parašytas knygas.
Bet jiems nėra pateikiamas knygų sąrašas; atvirkščiai, jiems pa­
renkama skaityti siaubingai supaprastintas ideologines tų knygų
atakas. Reliatyvistai yra kupini netikrumo, o ideologai yra visiškai
atvirkščias reiškinys. Jie yra kupini savo hipersprendimų ir išcen­
zūruoja visa kita. Jie visada žino, kokie neteisūs yra kiti ir ką tuo
klausimu reikėtų nuveikti. Kartais atrodo, jog vieninteliai žmonės,
reliatyvistų visuomenėje galintys duoti patarimų, yra tie, kas ma­
žiausiai turi ką pasiūlyti.

Modernusis moralinis realiatyvizmas turi gausybę šaknų. Kai mes

Vakaruose išmokome šį tą daugiau apie istoriją, supratome, kad
skirtingos epochos vadovavosi skirtingais moraliniais kodeksais.
Kol keliavome per jūras ir tyrėme Žemės rutulį, daug ką sužinojo­
me apie tolimas gentis skirtinguose žemynuose, o tų genčių mora­
lės kodeksai buvo logiški jų bendruomenėse ir bendruomeninėse
struktūrose. Mokslas taip pat nemažai prisidėjo triuškindamas re­
liginį pasaulio supratimą ir taip išklibindamas religinės etikos bei
taisyklių pagrindus. Materialistiniai visuomenės mokslai numatė,
kad galime sudalyti pasaulį į faktus (kuriuos galime stebėti ir kurie
yra objektyvūs, „realūs“) ir vertybes (kurios yra subjektyvios ir as­
meniškos). Todėl mes pirma turėtume susitarti dėl faktų, o paskui
galbūt vieną dieną sukurti mokslinį etikos kodeksą (visa tai dar tu­
rėtų atsitikti). Negana to, teigdamas, kad vertybės yra menkesnės
svarbos nei faktai, mokslas prisidėjo ir prie moralinio reliatyvizmo
suklestėjimo, nes „vertes“jis traktavo kaip antrinės svarbos kate­

PRATARME 23

goriją. (Bet mintis, kad galime lengvai atskirti faktus ir vertes, buvo
ir lieka naivi; tam tikru požiūriu, asmeninės vertybės lemia, į kąjūs
atkreipsite dėmesį ir ką įvertinsite kaip faktą.)

Mintis, kad skirtingos visuomenės turėjo skirtingas taisykles ir
moralę, buvo paplitusi ir senųjų amžių pasaulyje, įdomu yra paly­
ginti jų atsaką į tokį suvokimą su naujųjų laikų atsaku (reliatyviz­
mu, nihilizmu ir ideologija). Kai senovės graikai nuplaukė į Indiją
ir kitur, atrado, kad taisyklės, moralė ir papročiai skirtingose vieto­
se gerokai skiriasi, ir pamatė, kad aiškinimai, kas yra gera ir kas -
bloga, dažnai kildinami iš kokio nors protėvių autoriteto. Graikų
atsakas buvo ne desperacija, o naujas išradimas: filosofija.

Sokratas, reaguodamas į tą nežinomybę, penimą tų vienų kitiems
prieštaraujančių moralinių kodeksų, užuot tapęs nihilistu, reliaty­
vistu ar ideologu, apsisprendė skirti savo gyvenimą išminties, kuri
galėtų tuos skirtumus paaiškinti, paieškoms, t. y. padėjo sukurti
filosofiją. Jis visą savo gyvenimą uždavė gluminančius, esminius
klausimus, tokius kaip: „Kas yra dorybė?“, „Kaip gerai nugyventi
gyvenimą?“, „Kas yra teisingumas?“, ir ieškojo įvairių vertinimų,
bandydamas atrasti, kurie iš jų yra logiškiausi ir labiausiai atitin­
kantys žmogiškąją prigimtį. Tokio tipo klausimai, tikiu, gerokai pa­
gyvins šią knygą.

Atradimas, kad įvairios visuomenės vadovaujasi skirtingomis
mintimis, kaip reikėtų gyventi, senovės žmonių nesuparalyžiavo,
tik padidino jų supratimą apie žmoniją ir suponavo maloniausius
žmonijos kada nors girdėtus pokalbius apie tai, kaip reikėtų nugy­
venti gyvenimą.

Tai pat ir Aristotelis. Užuot puolęs į neviltį dėl tų moralinių ko­
deksų skirtumų, jis aiškino, kad nors tam tikros taisyklės, įstatymai
ir papročiai skirtingose vietose skiriasi, nesiskiria tai, jog visose vie­
tose žmonės yra apdovanoti tam tikra biologine dovana - taip ne­
išvengiamai rūpintis mirtingumu, kad sukurtų įstatymų ir taisyklių
struktūrą. Mintis, kad žmogaus gyvenimas galėtų būti laisvas nuo
moralinių rūpesčių, yra fantazija.

24 12 GYV ENI MO TAI SYKLI Ų

Mes kuriame taisykles. Ir turint galvoje, jog esame moralūs pa­
darai, kokie mums galėtų grėsti supaprastinto moderniojo reliaty­
vizmo padariniai? Tai reiškia, kad mes patys sau surišame rankas
teigdami, jog esame tas, kas nesame. Tai - kaukė, bet keista kaukė,
nes ji labiausiai apgauna tą, kas ją dėvi. Raktu ssssssubrrraižžyk
protingiausio postmodernisto-reliatyvisto profesoriaus mersedesą
ir pamatysi, kaip reliatyvizmo kaukė (kartu su apsimetimu, jog ne­
egzistuoja nei tai, kas teisinga, nei tai, kas neteisinga) ir radikalios
tolerancijos mantija kaipmat nukris.

Kadangi vis dar nesame sukūrę moderniuoju mokslu pagrįstos
etinės sistemos, Jordanas nė neketina kurti savo taisyklių tuščioje
vietoje - atmesdamas tūkstančius išminties metų kaip paprasčiau­
sius prietarus ir neimdamas domėn didžiausių moralinių žmonijos
pasiekimų. Daug geriau yra suausti tai, ko mokomės dabar, su to­
mis knygomis, kurias žmonių padermė laikė tinkamomis išsaugoti
tūkstančius metų, ir su pasakojimais, kurie, sugebėję atsispirti lai­
ko kėslams juos ištrinti, išliko iki mūsų dienų.

Jis elgiasi taip, kaip visada elgiasi padorūs vedliai: nesako, kad
žmonių išmintis prasideda jo asmeniu, atvirkščiai, pirmiausia krei­
piasi į savo paties vedlius. Ir nors šitos knygos temos yra rimtos,
Jordanui labai smagu prie jų prisiliesti lengvai, tai liudija skyrių
pavadinimai. Jis neapsimeta siekiąs ištyrinėti kiekvieną temą iki
galo, kartais jo skyriuose galima aptikti kuo plačiausių samprotavi­
mų apie mūsų psichologiją, kaip jis ją suprantąs.

Taigi, kodėl jo knyga nėra pavadinta „gairėmis“ - ramesniu,
vartotojui palankesniu ir ne taip griežtai skambančiu terminu kaip
„taisyklės“?

Nes jos iš tikrųjų ir yra taisyklės. Irvisų taisyklių taisyklė yra įpa­
reigojimas prisiimti atsakomybę už savo paties gyvenimą. Taškas.

Galima pamanyti, kad karta, be perstogės girdinti iš ideologi­
zuotų mokytojų apie savo teises, teises, teises, kurios jai priklauso,
nesutiktų, jei jiems būtų pasakyta verčiau susitelkti į prisiimtą at­
sakomybę. Bet šitos kartos vaikų dauguma užaugo mažose šeimo­

PRATARME 25

se, juos užaugino perdėm tausojantys tėvai žaidimų aikštelėse su
minkšta danga, o paskui mokė universitetai su įrengtomis „saugio­

mis erdvėmis“,kadjie negirdėtųdalykų, kuriejiems galėtųnepatik­

ti arba kuriųjie nenori išgirsti, šiuos vaikus mokė vengti rizikuoti -
ir dabar jie sudaro milijonines gretas. Jie jaučiasi apkvailinti, nes
Jordanas nuvertina jų atsparumą. Dabar jie jungiasi prie Jordano
žinios, kad kiekvienas individas privalo turėti įsipareigojimų, kad
jei kuris nors žmogus nori gyventi visavertį gyvenimą, pirmiausia
turėtų susitvarkyti savo namus ir tik tada protingai siekti didesnės
atsakomybės. Tokia gili ir stipri reakcija dažnai mus sujaudindavo
iki ašarų.

Kartais tos taisyklės yra reiklios, reikalauja iš jūsų surasti palaips­
nį procesą, kuris po kiek laiko atvesjus prie naujos ribos. Otai parei­
kalauja, kaip jau minėjome, iškeliauti į nežinią. Ištęsti save už savo
dabartinio „aš“ribų. Taip pat reikalauja, kad atsargiai pasirinktumė­
te, o tik paskui siektumėte idealų: idealų, kurie egzistuoja ana ten,
viršum galvų, kuriuos jūs, galite būti tikri, būtinai pasieksite.

Bet jeigu nėra aišku, ar idealai yra pasiekiami, kam gijų apskri­
tai reikėtų siekti? Nes akivaizdu, jog jeigu jų nesieksime, niekada
nė nepajusime, kad gyvenimas yra prasmingas.

Ir galbūt todėl, kad ir kaip negirdėtai ir keistai visa tai skambėtų,
giliausiose savo psichikos kertelėse mes visi norime būti įvertinti.

NORMANAS DOIGE’AS,
medicinos mokslų daktaras, knygos

„Smegenys, keičiančios save“

(TheBrain that ChangesItself) autorius

UVERTIŪRA

Ši knyga turi ilgą istoriją ir trumpą istoriją. Pradėsiu nuo trum­
posios.

2012 m. ėmiau rašinėti į interneto svetainę „Quora“. Joje kiek­
vienas lankytojas gali užduoti bet kokį klausimą ir visi gali į jį atsa­
kyti. Skaitytojai palaiko atsakymus, kuriejiems patinka, ir balsuoja
prieš tuos, kurie nepatinka. Tokiu būdu naudingiausi atsakymai
pakyla į viršų, o visi kiti nuskęsta užmarštyje. Mane domino šita
svetainė. Man patiko jos visiems nemokamai suteikta erdvė. Daž­
nai buvo diskutuojama labai įdomiomis temomis ir smalsu būdavo
pamatyti plačiausią gamą atsakymų į tą patį klausimą.

Per darbo pertraukėlę (arba kai išsisukinėdavau nuo darbo) daž­
nai įsijungdavau „Quorą“ ieškodamas klausimų, kurie patrauktų
mano dėmesį. Apmąsčiau ir atsakiau į tokius klausimus kaip „Kuo
skiriasi „būti laimingam“ir „būti patenkintam“?“, „Kas pagerėja su
amžiumi?“ir „Kas padaro gyvenimą prasmingesnį?“

„Quora“ parodo, kiek žmonių perskaitė tavo klausimą ir kiek
teigiamų įvertinimų jis pelnė. Taip tu gali nustatyti savo sklaidos
aprėptį ir pasitikrinti, ką žmonės mano apie tavo idėjas. Tik labai
nedaug klausimą perskaičiusių žmonių įvertina jį palankiai. Nuo
2017 m. liepos, kai rašau šiuos žodžius, penkeriems metams praė­

UVERTIŪRA 27

jus nuo to laiko, kai paklausiau „Kas padaro gyvenimą prasminges­
nį?“, mano atsakymas subūrė palyginti nedidelę auditoriją (14 000
peržiūru, 133 palankūs vertinimai, o mano atsakymą į klausimą
apie senėjimą peržiūrėjo 7200 svetainės lankytojų ir palankiai įver­
tino 36). Ne kažin koks pasiekimas. Bet to ir reikėjo tikėtis. Tokiose
svetainėse dauguma atsakymų patraukia labai mažai dėmesio ir tik
visai nedaug tampa neproporcingai populiarūs.

Netrukus atsakiau į kitą klausimą: „Kokie yra vertingiausi da­
lykai, kuriuos turėtų žinoti visi?“ Surašiau taisyklių, vadinamųjų
maksimų, sąrašą; kai kurios jų buvo labai rimtos, kai kurios iro­
niškos - „Dėkok nepaisydamas kančių“, „Nedaryk to, ko neapken­
ti“, „Nevyniok žodžių į vatą“ ir pan. „Quoros“ skaitytojams, regis,
tas sąrašas patiko. Jį aptarinėjo irjuo dalijosi. Jie sakė, pavyzdžiui:
„Be abejo, išsispausdinsiu sąrašą ir pasilaikysiu jį ateičiai. Tiesiog
nuostabu“ ir „Nugalėjai „Quorą“, dabar jau galima uždaryti svetai­
nę.“ Toronto universiteto, kuriame aš dėstau, studentai prieidavo
prie manęs pasakyti, kad tos taisyklės jiems labai patinka. Iki šiol
mano atsakymą į klausimą „Kokie yra vertingiausi dalykai...“ per­
žiūrėjo šimtas dvidešimt tūkstančių svetainės lankytojų, o palan­
kiaijį įvertino du tūkstančius tris šimtus kartų. Tik keli iš apytikriai
šešių šimtų tūkstančių „Quoros“klausimų perkopė dviejų tūkstan­
čių peržiūrų ribą. Mano neveikios paskatintos fantazijos pataikė į
tašką. Parašiau 99,9 procento tinkamą atsakymą.

Kai rašiau gyvenimo taisyklių sąrašą, nesitikėjau, kadjos sulauks
tokio populiarumo. Savo šešiasdešimt ar kiek daugiau atsakymų,
kuriuos išplėtojau per kelis mėnesius, rašiau rūpestingai. Kad ir
kaip ten būtų, „Quora“ - nuostabus rinkos tyrimas. Jos komenta­
toriai yra anonimai. Net geriausia to žodžio prasme jie nėra šališki.
Jų nuomonės - spontaniškos, neturi išankstinio neigiamo nusista­
tymo. Taigi, atkreipiau dėmesį į rezultatus ir apmąsčiau to ypatin­
go atsakymo neproporcingo populiarumo priežastis. Galbūt man
pavyko taisyklėse tiksliai suformuluoti pusiausvyrą tarp pažįstamo

28 1 2 GY V ENI MO TAISYKLI Ų

ir nepažįstamo. Galbūt žmones traukia iš tų taisyklių išplaukianti
struktūra. O gal žmonėms tiesiog patinka sąrašai.

Prieš kelis mėnesius. 2012 m. kovą. gavau elektroninį laišką iš

leidybos agentės. Ji išgirdo mane kalbant CBC radijo programoje
„Ištark laimei ne“, kurioje aš kritikavau mintį, kad laimė yra tin­
kamas gyvenimo tikslas. Per kelis ankstesnius dešimtmečius bu­
vau perskaitęs daugiau, nei derėtų, niūrių knygų apie dvidešimtą
amžių, ypač knygų, analizuojančių nacistinę Vokietiją ir Sovietų
Sąjungą. Aleksandras Solženicynas, didysis sovietų vergų darbo
stovyklų siaubų metraštininkas, teigė, kad „apgailėtina ideologi­
ja“, tvirtinanti, jog „žmonės yra sukurti laimei“, yra ta ideologi­
ja, kuri laimę sukuria „sulig pirmuoju piliečio prižiūrėtojo bizūno
kirčiu“1. Per krizę neišvengiamos gyvenimo palydovės - kančios -
mintį, kad laimė yra teisėtas asmeninis siekis, gali mikliai paversti
pasityčiojimu. Radijo laidoje pasakiau, kad, užuot siekus laimės,
reikia ieškoti didesnės gyvenimo prasmės. Pabrėžiau, kad apie
tokią prasmę nuolat kalbėdavo didieji praeities pasakojimai. Jie
yra glaudžiau susiję su kenčiančio žmogaus charakterio ypatybių
ugdymu nei su laime. Tokia yra dabartinio darbo ilgosios istorijos
dalis.

Nuo 1985 m. iki 1999 m. apie tris valandas per dieną dirbau prie
kitos savo vienintelės išspausdintos knygos „Prasmės žemėlapiai.

Tikėjimo architektūra“ (Maps ofMeaning: TheArchitecture ofBe­
lief). Tuomet irvėliau metų metus dėsčiau knygos medžiaga pagrįstą

kursą, pirmiausia Harvarde, o dabar - Toronto universitete. 2013 m.
matydamas jutubo plitimą ir tam tikrų mano kartu su TVO*, Kana­
dos visuomenine televizija, sukurtų darbų populiarumą, nuspren­
džiau nufilmuoti savo universitete dėstomas bei viešąsias paskaitas
irperkeltijas į internetą. Jos pritraukė nuolat didėjančią auditoriją -
iki 2016 m. balandžio jas peržiūrėjo per milijoną lankytojų. Žiūrovų

*Ontarijotelevizija - visuomeninis Kanados Ontarijoprovincijos transliuotojas (vert. past.).

UVERTIŪRA 29

skaičius nuo to laiko labai išaugo (rašant šias eilutes - iki aštuonioli­
kos milijonų), bet taip nutiko iš dalies todėl, kad įsipainiojau į politi­
nius ginčus, sukėlusius nepaprastai didelį susidomėjimą.

Bet čia - kita istorija. Galbūt net kita knyga.
„Prasmės žemėlapiuose“ sakiau, kad didžiųjų mitų ir senųjų re­
liginių sakmių, ypač besiremiančių ankstesniąja, žodine, tradicija,

tikslas buvo dora, moralė, o ne pasakojimas. Todėl jiems, priešin­

gai nei mokslininkams, rūpėjo ne koks yra pasaulis, o kaip tame
pasaulyje turėtų elgtis žmogus. Sakiau, kad mūsų protėviai pasaulį
vaizdavo kaip sceną - kaip dramą, o ne kaip objektų buvimo vietą.
Aprašiau, kaip priėjau prie išvados, jog dramos pasaulio sudeda­
mosios dalys yra tvarka ir chaosas, o ne materialūs daiktai.

Tvarka yra tuomet, kai jus supantys žmonės veikia pagal gerai
suprantamas visuomenines normas, bendradarbiauja ir yra nu­
spėjami. Toks yra išžvalgytų, pažįstamų teritorijų ir tvirtos visuo­
meninės struktūros pasaulis. Įsivaizduojamas tvarkos būvis yra
tradiciškai, simboliškai apibūdinamas kaip vyriška visata. Tai -
Išmintingojo Karaliaus ir Tirono, kurie yra vienas su kitu amži­
nai susiję, sistema, nes visuomenė vienu metu yra ir struktūra, ir
priespauda.

Chaosas, atvirkščiai, yra ten, kur - arba kada - nutinka kas nors
netikėta. Primityviausia forma chaosas išsiveržia, kai vakarėlyje
papasakojate juokelį žmonėms, kuriuos tariatės pažįstą, bet staiga
virš jūsų draugijos pakimba tyla ir nesmagus šaltukas. Kur kas bai­
siau chaosas pasireiškia, kai staiga netenkate darbo arba išduoda
mylimas žmogus. Jei tvarka simboliškai yra įsivaizduojama vyriš­
ka, tai jos antitezė - chaosas - simboliškai vaizduojamas kaip mo­
teriškas pradas. Paprastoje ir pažįstamoje teritorijoje išsiveržiantis
naujas ir nenusakomas gaivalas. Kūryba ir Griovyba, naujų dalykų
pagrindas ir negyvų dalykų sunaikinimas (nes gamta, priešingai
nei kultūra, vienu metu yra ir gimimas, ir nykimas).

Tvarka ir chaosas yra du garsiojo daoistų simbolio in irjang, gal­

30 1 2 GYVENI MO TAI SYKLIŲ

vomis ir uodegomis susiglaudusių gyvačių*, atvaizdas. Tvarka yra
baltoji, vyriškoji gyvatė; Chaosas yra antroji, juodoji, moteriškoji
gyvatė. Juodas taškelis baltosios gyvatės paveiksle ir baltas juo­
dosios nurodo transformacijos galimybę: kai tik aplinka pasiro­
do esanti visiškai saugi, netikėtai šmėkšteli didinga nežinomybė.
Atvirkščiai, kai tik ima rodytis, kad viskas prarasta, iš pralaimėjimo
ir chaoso išnyra nauja tvarka.

Daoistai ieško prasmės amžiams viena prie kitos prisišliejusių
gyvačių poros tarpusavio riboje. Tirti tą ribą reiškia keliauti dieviš­
kuoju gyvenimo Keliu.

O tai daug gėriau nei laimė.
Jau minėta leidybos agentė klausėsi transliuojamos CBC radijo
laidos, kurioje aš kalbėjau apie tokius dalykus. Ji parašė elektroninį
laišką ir paklausė, ar man nebūtų įdomu parašyti knygą plačiajai
skaitytojų auditorijai. Jau anksčiau esu bandęs perrašyti „Prasmės
žemėlapius“, gan sudėtingą knygą, įskaitomesne forma. Bet ban­
dydamas ją perrašyti supratau, kad nerandu tinkamos dvasios, -
nei savyje, nei to rašymo padarinyje - rankraštyje. Veikiausiai taip
nutiko todėl, jog bandžiau pamėgdžioti pats save ir savo anksčiau
parašytą knygą, užuot persikėlęs į garsiąją ribą tarp chaoso ir tvar­
kos ir sukūręs ką nors nauja. Pasiūliau jai mano jutubo kanale pa­
sižiūrėti keturias paskaitas, nufilmuotas TVO programos „Didžio­
sios idėjos“. Maniau, kad abu žinodami, kas jau padaryta, galėsime
geriau aptarti temas, kurias norėjau pateikti platesnei visuomenei
lengvai perskaitomoje knygoje.
Ji su manimi susisiekė po kelių savaičių, peržiūrėjusi visas ketu­
rias paskaitas irjas jau aptarusi su savo kolega. Jos susidomėjimas
išaugo, dabar ji degė dar didesniu ryžtu įgyvendinti projektą. Visa

*In irjang simbolis yra antroji sudėtingesnės penkių dalių taidzitu diagramos dalis, vaizduo­
janti kartuirpirmapradę absoliučią vienybę, irjos padalijimą į regimojo pasaulio daugialypiš-
kumą. Smulkiautai aptariuvėliau - 2-ojojetaisyklėje irkitose šios knygos dalyse (aut. past).

UVERTIŪRA 31

tai buvo labai patrauklu ir - netikėta. Visada nustembu, kai žmonės
palankiai vertina tai, ką sakau, turint galvoje, jog mano pasirinktos
temos keistos ir sudėtingos. Jau buvau nustebintas, kad man ofi­
cialiai leido (dar ir skatino) dėstyti paskaitas iš pradžių Bostone, o
dabar - Toronte. Visada maniau, kad jei žmonės tikrai suprastų,
ką aš dėstau, man tektų susimokėti velnionišką kainą. Perskaitę šią
knygą galėsite patys nuspręsti, ar aš buvau teisus.:)

Agentė pasiūlė, kad parašyčiau šiokį tokį vadovą apie tai, ko
žmogui reikia, kadjis „gerai gyventų“, - kad ir ką tai galėtų reikšti.
Kaipmat pagalvojau apie savo „Quoros“ sąrašą. Tuo metu jau bu­
vau parašęs daugiau minčių apie taisykles, kurias buvau paskelbęs.
Žmonės taip pat palankiai įvertino ir mano naująsias mintis. Taigi,
nusiunčiau jai savo sąrašą. Agentei jis patiko.

Beveik tuo pat metu mano draugas ir buvęs mano studentas, ra­
šytojas ir scenaristas Greggas Hurvvitzas mąstė apie savo naująją

knygą, kuri vėliau tapo bestseleriu, - trilerį „Našlaitis X“ (Orphan
X). Jam taip pat patiko taisyklės. Jo knygos herojė Mia visą rinkinį

taisyklių - vieną po kitos - pasikabino ant savo šaldytuvo dure­
lių, iliustruoti tas pasakojimo vietas, kur taisyklės atitiko knygos
fabulą. Turėjau dar ir kitą įrodymą, patvirtinantį mano išankstinę
nuomonę, kad žmonės mėgsta taisykles. Leidybos agentei papasa­
kojau, kad kiekvienai taisyklei išplėtoti parašysiu po skyrių. Ji suti­
ko, todėl parašiau knygos pasiūlymą. Tačiau kaijau pradėjau rašyti
skyrių tekstus, trumpijie visiškai nepavyko. Apie kiekvieną taisyklę
turėjau ką pasakyti daugiau, nei iš pradžių maniau.

Taip nutiko todėl, kad labai ilgai ieškojau medžiagos savo pir­
majai knygai: tyrinėjau istoriją, mitologiją, neuromokslą, psicho­
analizę, vaikų psichologiją, poeziją ir didelius Biblijos skirsnius.
Perskaičiau ir galbūt net supratau didumą J. Miltono „Prarastojo
rojaus“, J. Goethės „Fausto“ ir Dantės „Pragaro“ dalių. Laimei ar
nelaimei, visą tą medžiagą įterpiau į savo rašytines pastangas ras­
ti atsakymą į sudėtingiausią problemą: branduolinės Šaltojo karo
priešpriešos priežastį ar priežastis. Niekaip negalėjau suprasti, kaip

32 12 GY V E N I MO TAI SYKLI Ų

tikėjimo sistemos gali būti tokios svarbios žmonėms, kad norėdami
jas apsaugoti jie rizikuotų sunaikinti visą pasaulį. Pavyko suprasti,
kad dėl bendrų tikėjimo sistemų žmonės nustoja suprasti vieni ki­
tus ir kad sistemos reiškia daugiau nei vien tikėjimą.

Žmonės, kurie gyvena vadovaudamiesi vieningu tarpusavio ko­
deksu, vieni kitiems tampa nuspėjami. Jie elgiasi pagal visuoti­
nius lūkesčius ir norus. Jie gali bendradarbiauti. Jie net gali taikiai
konkuruoti, nes kiekvienas žino, ko laukti iš kitų. Bendra tikėjimo
sistema, pagrįsta psichologija ir veiksmais, visus jos sekėjus supa­
prastina - savo pačių ir kitų žmonių akyse. Bendras tikėjimas supa­
prastina ir pasaulį, nes žmonėms, žinantiems, ko tikėtis vieniems iš
kitų, kartu lengviau jį pažaboti. Greičiausiai jiems nėra nieko svar­
biau, nei išsaugoti tokią sistemą ir dėljos pasiektą paprastumą. Jei­
gu sistemai iškyla pavojus, didysis valstybės laivas ima siūbuoti.

Tai visiškai nereiškia, kad žmonės kovos dėl savo įsitikinimų.

Užuot kovoję apskritai už teisybę, jie kausis, kad išsaugotų pusiaus­
vyrą tarp to, kuo tiki, ko tikisi ir ko geidžia. Jie kovos, kad išsaugotų

atitikimą tarp to, kojie tikisi iš žmonių, ir tų žmonių poelgių. Kaiptik
šitokio atitikimo išsaugojimas leidžia žmonėms taikiai, nuspėjamai
ir naudingai sugyveni tarpusavyje. Tai sumažina nežinomybę ir jos
neišvengiamai sukeliamų chaotiškų ir nesutvardomų emocijų griūtį.

Įsivaizduokite, kad ką nors apgavo mylimasis. Šventa dviejų
žmonių visuomeninė sutartis buvo sulaužyta. Darbai kalba gar­
siau nei žodžiai, o išdavystės aktas suardo trapų ir skrupulingai
suderėtą intymių santykių taiką. Po patirtos neištikimybės žmones
užvaldo siaubingi jausmai: pasibjaurėjimas, panieka (sau ir išda­
vikui), kaltė, nerimas, įtūžis ir pasidygėjimas. Konfliktas tampa
neišvengiamas, kartais neišvengiama net mirtinų padarinių. Ben­
drų įsitikinimų sistema - bendra kartu sutartų veiksmų ir lūkesčių
sistema - tvarko ir valdo tas galingas jėgas. Nenuostabu, jog žmo­
nės kovos, kad galėtų apginti užtvaras, apsaugančias nuo chaoso
ir baimės emocijų (kurios vėliau juos paskatina nusiristi iki aršios
nesantaikos ir kovos).

UVERTIŪRA 33

Tačiau reikia dar šį bei tą pridurti. Bendra kultūrinė sistema sta­
bilizuoja ne tik žmogiškus santykius, bet ir visą vertybių sistemą -
vertybių hierarchiją, kurioje vieniems dalykams suteikiamas pir­
mumas prieš kitus, o kitiems - ne. Kai tokios hierarchinės vertybių
sistemos nėra, žmonės tiesiog nesugeba veikti. Iš tikrųjųjie net nie­
ko nebegali suvokti, nes abi veiklos - ir veiksmas, ir suvokimas -
reikalauja turėti tikslą, o prasmingas tikslas yra būtinai kažin kas
vertinga. Patiriame daugybę teigiamų emocijų, kai jos susijusios su
tikslais. Paprastai kalbant, mes nesame laimingi, jeigu nematome
savo pačių pažangos, - nes pažangos idėja reiškia vertę. Negana to,
akivaizdu, kad gyvenimo prasmė be teigiamos vertės nėra neutrali.
Kadangi esame pažeidžiami ir mirtingi, skausmas ir nerimas yra
integrali žmogiškosios egzistencijos dalis. Turime turėti kažkokį ri-
boženklį, kurį galėtume priešpastatyti kančiai, neišvengiamai savo
Būties daliai*. Savo giluminėje vertybių sistemoje privalome matyti
prasmę, antraip mus netrukus užvaldys gyvenimo siaubas. O tada
kartu su neviltimi ir desperacija pasigvieš nihilizmas.

Taigi - be vertės nėra prasmės. Tačiau tarp vertybinių sistemų
gali iškilti konfliktas. Taip mes esame amžinai įstrigę deimanto tvir­
tumo uolienoje: į grupę orientuotas tikėjimas paverčia gyvenimą
chaotišku, varginančiu, nepakeliamu; į grupę orientuotas tikėjimas
sukelia neišvengiamą konfliktą su kitomis grupėmis. Vakaruose
mes atitolstame nuo savo tradicijomis, religija ar net tauta pagrįs­

*Vartojuterminą „Būtis“, kurį rašauiš didžiosios Biš dalies todėl, kad esu susipažinęs su XX
amžiaus vokiečių filosofo Martino Heideggerio mintimis. Heideggeris bandė atskirti realybę
ir suvoktą objektyvumą bei visą žmogiškąją patirtį (visa tai yrajo Būtis). Būtis (iš didžiosios
B) yra tai, ką kiekvienas iš mūsų patiriame subjektyviai, asmeniškai ir individualiai, taip pat
ir tai, ką patiriame kartu su kitais. Tos patirtys jungia emocijas, troškimus, sapnus, vizijas ir
apreiškimus bei mūsų asmenines mintis irsuvokimus. Galiausiai Būtis yrairtai, ką pažadina
veiksmas, todėl jos prigimtis yra tamtikru požiūriu mūsų sprendimų ir pasirinkimų produk­
tas - tai, ką lemia mūsų laisva valia, bent jau hipotetiškai. Tokiu būdu apibrėžta Būtis yra i)
kažkas, ko negalima lengvai sumažinti iki medžiagos arba objektyviai apčiuopiamo daikto,
ir 2) kažkas, kambūtinai reikia suteikti savitą terminą, kaip metų metus savo darbais bandė
parodyti Heideggeris (aut. past.).

34 1 2 GYVENI MO TAI SYKLIŲ

tų kultūrų iš dalies vien tam, kad sumažintume grupinio konflikto
pavojų. Bet mes vis dažniau tampame nevilties ir beprasmybės gro­
biu, o tada jau neverta laukti jokio pagerėjimo.

Rašydamas „Prasmės žemėlapius“ taip pat pasidaviau suvo­
kimui, kad visuotinis konfliktas neišvengiamas, - be abejo, kiek
menkesnio lygio nei dvidešimto amžiaus visa nušluojantys gaisrai.
Mūsų naikinimo technologijos tapo pernelyg galingos. O galimi
karo padariniai tiesiogine to žodžio prasme yra apokaliptiniai. Bet
mes taip pat negalime paprasčiausiai imti ir apleisti savo vertybių,
savo tikėjimo, savo kultūros sistemų. Mėnesių mėnesius kankinausi
prie šio akivaizdžiai neišsprendžiamo galvosūkio. Ar yra koks nors
trečias kelias, kurio neįstengiu pamatyti? Tuo metu vieną naktį su­
sapnavau, kad esu pakibęs ore, įsitvėręs sietyno, sklandau aukštai
virš žemės, tiesiai po dideliausios katedros kupolu. Žemai apačioje
žmonės buvo nedidukai. Tarp manęs ir sienų, net kupolo viršūnės
buvo nemažas atstumas.

Išmokau atkreipti dėmesį į savo sapnus ne vien todėl, kad esu
profesionalus klinikinis psichologas. Sapnai įliedavo šviesos į tuos
patamsius, kur negalėdavo prasibrauti protas. Taip pat gan inten­
syviai esu studijavęs krikščionybę (uoliau nei bet kurią nors kitą
religinę tradiciją, nors nuolat stengiuosi užpildyti ir kitas spragas).
Todėl privalau remtis, o iš tiesų ir remiuosi daugiau tuo, ką išma­
nau, nei tuo, ko neišmanau. Žinojau, kad katedros buvo statomos
kryžiaus formos ir kad taškas, esantis po katedros kupolu yra to
kryžiaus centras. Taip pat žinojau, kad kryžius yra ir didžiausio
kentėjimo vieta, mirties ir virsmo vieta bei simbolinis pasaulio
centras. Nenorėjau ten būti. Man pavyko iš aukštybių - simbolinio
dangaus - nusileisti atgal į saugią, pažįstamą ir bevardę žemę. Ne­
žinau, kaip tai nutiko. Tada vis dar savo sapne sugrįžau į miegamą­
jį, į savo lovą ir pabandžiau vėl užmigti bei pasinerti į pasąmonės
ramybę. Tačiau vos atsipalaidavęs pajutau, kad mano kūnas juda.
Mane pastvėrė stiprus vėjas irjau buvo benešąs atgal į katedrą, kad
vėl nublokštų į tą patį centrinį tašką. Negalėjau pabėgti. Sapnavau

UVERTIŪRA 35

tikrą košmarą. Prisiverčiau pabusti. Už nugaros virš mano pagalvės
plaikstėsi užuolaidos. Pusiau užsimiegojęs pažvelgiau į savo lovos
kojūgalį. Pamačiau didžiosios katedros duris. Pasipurtęs visiškai
pabudau irjos dingo.

Sapnas mane įkurdino pačiame Būties centre ir nepaliko jokio
kelio pabėgti. Sugaišau mėnesių mėnesius, kad suprasčiau, ką visa
tai reiškia. Vis dėlto pavyko išbaigčiau ir asmeniškiau suvokti, ką
nuostabiosios praeities istorijos nuolat ir be perstogės mums bando
papasakoti: Visatos centre yra asmuo. Visatos centras yra pažymė­
tas kryžiumi, ir kryžiaus X tiksliai nurodo centro vietą. Gyvenimas
ant kryžiaus yra kančia ir virsmas. Būtina savanoriškai priimti tą
faktą labiau nei visus kitus. Yra įmanoma peržengti vergišką pri­
klausomybę grupei bei jos doktrinoms ir kartu išvengti priešingo
kraštutinumo - nihilizmo vilkduobių. Užuot įjas pakliuvus, galima
susirasti pakankamai prasmės savo sąmonėje bei asmeninėse pa­
tirtyse.

Kaip išvaduoti pasaulį iš - viena vertus - siaubingos konflikto
dilemos, kita vertus - psichologinės ir visuomeninės suirutės? At­
sakymą radau tokį: asmens iškėlimu bei pažanga ir kiekvieno žmo­
gaus savanorišku pasisiūlymu ant pečių užsikelti Būties naštą bei
pasirinkti didvyrio kelią. Kiekvienas iš mūsų turime prisiimti kuo
daugiau atsakomybės už savo asmeninį gyvenimą, visuomenę ir pa­
saulį. Kiekvienas iš mūsų turi sakyti tiesą ir taisyti tai, kas sulūžta ar
pašlyja, ir iš naujo perkurti viską, kas pasensta ir tampa atgyvena.
Kaip tik tokiu būdu mes galėtume apmaldyti kančias, nuodijančias
pasaulį. Taip, nemažas reikalavimas. Taip, reikalaujama visko. Bet
alternatyva: autoritarinio tikėjimo siaubai, žlugusios valstybės cha­
osas ir tragiška gamtos gaivalų katastrofa, egzistencinis siaubas ir
asmens, neturinčio jokio tikslo, silpnumas - yra kur kas blogiau.

Dešimtmečius mąsčiau apie tokias idėjas irjas dėsčiau. Surinkau
didelį pasakojimų bei juos paaiškinančių koncepcijų sąvadą. Tačiau
vis dėlto nė akimirkos nenorėčiau pasirodyti, kad mano idėjos yra
visiškai teisingos ar išsamios. Būtis yra gerokai sudėtingesnė, kad

36 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

ją galėtų suprasti vienas asmuo, todėl mano istorija nėra baigta.
Paprasčiausiai pateikiu geriausia, ką galėjau sukurti.

Bet kuriuo atveju viso to ankstesnio tyrinėjimo ir mąstymo re

zultatas yra mano naujosios esė, kurios palaipsniui tapo šia knyga.
Iš pradžių ketinau parašyti trumpą esė apie visus keturiasdešimt at­
sakymų, kuriuos esu paskelbęs svetainėje „Quora“. Šį mano pasiū­
lymą priėmė „Penguin Random House of Canada“leidykla. Tačiau
berašydamas esė skaičių sumažinau iki dvidešimt penkių, vėliau -
iki šešiolikos, galiausiai iki dabartinių dvylikos. Pastaruosius trejus
metus tas likusias taisykles redagavau padedamas savo oficialiai
paskirto rūpestingo redaktoriaus (bei reaguodamas į piktybišką ir
siaubingai tikslią anksčiau minėto scenaristo Hurwitzo kritiką).

Ilgai leidykloje sugaišome, kol sutarėme dėl pavadinimo: „12
gyvenimo taisyklių. Chaoso priešnuodis“. Kodėl iš visų kitų gali­
mų versijų pasirinkome kaip tik šitą? Pirmiausia ir svarbiausia -
dėl paprastumo. Pavadinimas aiškiai nurodo, kad žmonėms reikia
tvarkos principų, antraip įsivyraus chaosas. Mums reikia taisyklių,
standartų ir vertybių - ir skyrium, ir kartu. Mes esame bendruome­
niniai gyvūnai, nešuliniai gyvuliai. Mes privalome temptijungą, kad
pateisintume savo varguolišką egzistenciją. Mums reikia rutinos ir
tradicijų. O tai ir yra tvarka. Tvarka gali tapti pernelyg varžanti, o
tai nėra gerai, bet chaosas gali mus taip susiurbti į pelkę, kad joje
nuskęsime, - o tai taip pat nėra gerai. Privalome nenukrypti nuo
tiesaus ir siauro tako. Todėl kiekviena iš dvylikos knygos taisyklių
ir jas paaiškinančios esė pateikia patarimų, kaip išsilaikyti „ten“,
ant tako. „Ten“yra skiriamoji linija tarp tvarkos ir chaoso. Tai vie­
ta, kurioje mes vienu metu esame ir ganėtinai stabilūs, ir ganėtinai
tiriantys, ir ganėtinai besikeičiantys, ir ganėtinai kuriantys, ir ganė­
tinai bendradarbiaujantys. Kaip tik ten mes randame prasmę, kuri
pateisina gyvenimą ir jo neišvengiamas kančias. Jeigu gyventume
tinkamai, mums gal ir pavyktų atsilaikyti prieš mūsų pačių sąmonę.
Jeigu gyventume tinkamai, gal sugebėtume atsilaikyti prieš suvoki­
mą, kad esame pažeidžiami ir mirtingi, nepatirdami įžeistos aukos

UVERTIŪRA 37

jausmo, kurį jis sukuria, pirmiausia - užsigavimo, tada - pavydo,
o dar vėliau - keršto ir griovimo. Jeigu gyventume tinkamai, rasi
mums nebereiktų ieškoti totalitaristinio aiškumo, kad apsisaugotu­
me nuo savo pačių menkumo ir tamsumo supratimo. Galbūt mums
pavyktų išvengti kelių, vedančių į Pragarą, o dvidešimtame amžiuje
jau matėme, koks realus tas Pragaras gali būti.

Tikiuosi, šios taisyklės ir jas lydinčios esė padės žmonėms su­
prasti tai, ką jie jau ir taip žino: kad asmens siela amžinai alksta
tikrosios Būties didvyriškumo ir kad noras prisiimti dėl jos atsako­
mybę visiškai sutampa su apsisprendimu gyventi prasmingai.

Jeigu kiekvienas iš mūsų gyventume tinkamai, visi drauge mes
klestėtume.

Geriausi linkėjimai visiems išsirengusiems į kelionę po šiuos
puslapius.

Dr. Jordanas Petersonas,

klinikinis psichologas ir psichologijos profesorius





TAISYKLĖ

STOVĖKITE TIESIAI,
ATLOŠĘ PEČIUS

OMARAI IR TERITORIJA

Jei esate toks, kaip ir dauguma žmonių, apie omarus2galvojate ne­
dažnai, nebent juos valgydami. Vis dėlto apie tuos įdomius ir ska­
nius vėžiagyvius verta pasamprotauti. Jų nervų sistema yra paly­
ginti paprasta, su dideliais, lengvai įžiūrimais neuronais, stebuklin­
gomis smegenų ląstelėmis. Kaip tik todėl mokslininkams pavyko
labai tiksliai nubraižyti omarų neuroninį tinklą. O brėžinys padėjo
suprasti ne tik omarų smegenų struktūrą ir funkcijas, bet ir sudė­
tingesnių gyvūnų, tarp jų ir žmonių, veiklą. Omarai su mumis turi
daug daugiau bendra, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio (ypač
tada, kai jaučiatės, kadjums „vėžys“ką nors veikti - cha cha).

Omarai gyvena vandenynų dugne. Jiems ten reikia namų - me­
džioklės plotų, kuriuose galėtų tykoti grobio ir šniukštinėti aplink
ūmai atsirandančių maisto kąsnelių, atlikusių ir nugrimzdusių į
dugną po nuolatinių žūtbūtinių skerdynių vandenyne gerokai aukš­
čiau. Jie mėgsta saugias vietas, kur patogu rasti ir pasigauti maisto.
Jiems reikia namų.

1 TAISYKLĖ 41

Bet čia gali kilti bėdų, nes omarų yra daug. Kas nutinka, jeigu du
omarai apsigyvena toje pat teritorijoje vandenyno dugne tuo pat
metu ir abu nori ten pasilikti? Ojei omarų yra šimtai ir visi jie sie­
kia išgyventi bei pasirūpinti savo šeima tame pat smėlio, spūsties ir
atliekų plotelyje?

Kiti padarai taip pat susiduria su tokia problema. Pavyzdžiui,
strazdai giesmininkai, pavasarį atskridę į Šiaurę, susikimba nuož­
miose kautynėse. Jų trelės, tokios kerinčios ir malonios žmonių
ausims, paukščių pasaulyje yra viliojančios sirenų giesmės ir vir­
šenybės šūkiai. Nuostabus muzikuojantis paukštis kartu yra ir ne­
didukas karys, skelbiantis savo viešpatystę. Pavyzdžiui, kovotoja
musinukė - mažutė, guvi, vabzdžiais mintanti čiulbuonėlė, papli­
tusi Šiaurės Amerikoje. Naujakurė musinukė ieško saugios vietelės
lizdui susisukti kur nors atstu nuo vėjo ir lietaus. Ji ieško vietos
netoli nuo maisto plotų, kurie patiktų ir galimiems jos poravimosi
partneriams. Ji taip pat trokšta atbaidyti konkurentus, kad jie lai­
kytųsi nuošaliai.

Paukščiai ir teritorija

Kai man buvo dešimt metų, su tėčiu sukonstravome musinukių šei­
mynai inkilą. Jis priminė konestogą* - pionierių vežimą, o landa
buvo dvidešimt penkių centų monetos dydžio. Landa tinkama ne­
didukėms musinukėms, bet per maža kitiems, didesniems paukš­
čiams, kad jie negalėtų patekti į inkilą. Mano pagyvenusi kaimynė
taip pat turėjo inkilą, kurį jai sumeistravome iš seno guminio boto.
Šito inkilo landa buvo ganėtinai didelė, kad ten patektų liepsnelės
dydžio paukštis. Kaimynė nekantriai laukė dienos, kol inkile apsi­
gyvens paukščiai.

Musinukė greitai aptiko mūsų inkilą ir jame įsikūrė. Girdėjome

*Kelių arkliųtraukiamas vežimas, kuriuo XVIII irXIXa. į Šiaurės Ameriką ir Kanadą keliau­
davo naujakuriai (angį. Conestoga wagon, vert. past.).

42 12 GY VENI MO TAI SYKLIŲ

jos ilgą širdį virpinančią giesmę, kurią ji ankstyvą pavasarį traukė
vis iš naujo. Tačiau vos dengtajame vežime susisuko lizdą, mūsų
naujoji paukštiškoji nuomininkė ėmė nešti šapelius ir į mūsų kai­
mynės botą. Ji tiek jų kaupinai prikrovė, kad joks kitas paukštis,
didelis ar mažas, niekaip nebegalėjo patekti vidun. Mūsų kaimy­
nei nepatiko toks išankstinis išpuolis, bet čia jau nieko nebebuvo
galima padaryti. „Jei inkilą nuimsime, išvalysime ir vėl įkelsime į
medį, - paaiškino mano tėtis, - musinukė vėl į jį prikraus pagaliu­
kų iki pat viršaus.“ Musinukės yra mažos ir gražutės, bet kartu ir
nuožmiai negailestingos.

Prieš tai žiemą beslidinėdamas susilaužiau koją - pirmą sykį
šliuoždamas nuo kalno - ir gavau kiekpinigų pagal mokyklos drau­
dimo polisą, skirtą nelaimingiems ir nerangiems vaikams apdo­
vanoti. Iš tų pinigų nusipirkau kasetinį magnetofoną (tuo metu -
tikrą aukštųjų technologijų naujieną). Mano tėtis patarė atsisėsti
ant pievelės kieme, įrašyti musinukės giesmes, paleisti jas groti ir
pažiūrėti, kas nutiks. Taigi, skaisčioje pavasario saulėkaitoje įra­
šiau kelias piktų musinukės teritorijos gynybos trelių minutes.
Tada paleidau įrašą, kad musinukė išgirstų savo pačios balsą. Tas
mažas paukštelis, vos trečdalio liepsnelės dydžio, ėmė pulti mane
ir mano magnetofoną tarsi iš oro krintanti bomba, atsitolindama ir
vėl priartėdama iki kelių centimetrų nuo garsiakalbio. Daug sykių
matėm ją taip elgiantis net tada, kai magnetofono aplink nebuvo.
Net jeigu didesnis paukštis kada pradrįsdavo nutūpti pailsėti me­
dyje netoli mūsų inkilo, jį galėjo nuo šakos nutrenkti mūsų kami­
kadzė musinukė.

Bet musinukės labai skiriasi nuo omarų. Omarai neskraido, ne­
gieda ir netupi ant medžių šakų. Musinukės turi plunksnas, o ne
kietus šarvus. Musinukės negali kvėpuoti po vandeniu ir jas retai
kas patiekia lėkštėje apipylęs lydytu sviestu. Vis dėlto musinukės ir
omarai turi daug svarbių bendrų ypatumų. Pavyzdžiui, kaip ir dau­
gybė kitų gyvūnų, abudu jie yra apsėsti statuso ir bendruomeninės
padėties svarbos. Thorliefas Schjelderupas-Ebbe’as (dar 1921 m.)

1 TAISYKLĖ 43

yra pastebėjęs, kad net paprasčiausios daržinės vištos nusistato „le-
simo hierarchijos taisykles“3.

Nustatymas, kas yra kas vištų pasaulyje, turi ypatingos svarbos
kiekvieno atskiro paukščio išlikimui, ypač stygiaus metu. Paukščiai,
kurie nuolat pirmieji gauna rytą kieme išbarstomo lesalo, yra vištų
žvaigždės. Pojų gali lesti antrieji smuikai, statistai ir prasisiekėliai.
Tada ateina trečiarūšių vištų eilė ir taip toliau, kol lesti gauna ir
suskretusios, pusę plunksnų pametusios ir smarkiai aplesiotos višt-
palaikės iš žemiausio, neliečiamųjų vištų hierarchijos sluoksnio.

Vištos, kaip ir priemiesčių gyventojai, gyvena bendruomenėmis.
Paukščiai giesmininkai, tokie kaip musinukės, gyvena skyrium, bet
jie vis tiek taiko dominavimo hierarchijos principus. Musinukės jas
tiesiog išplėtoja didesnėse teritorijose. Valingiausi, stipriausi, svei­
kiausi ir sėkmingiausi paukščiai gyvena geriausioje teritorijoje irją
gina. Todėl jiems labiausiai sekasi pritraukti geriausių poravimosi
partnerių ir priperėti stiprių paukštukų, galinčių išgyventi ir klestė­
ti. Apsisaugoję nuo vėjo, lietaus ir plėšrūnų bei užsitikrinę geresnio
maisto, jie gali gyventi ramiau. Teritorija yra svarbu, o tarp teritori­
jos ir visuomeninės padėties nėra didelio skirtumo. Dažnai padėtis
tampa gyvenimo ir mirties reikalu.

Jeigu gerai išsisluoksniavusių paukščių giesmininkų bendruo­
menę apipultų užkrečiama paukščių liga, nusineštų su savimi ne­
svarbiausius ir labiausiai paukštiškų rūpesčių nukamuotus plunks­
nuočius iš žemiausio paukščių pasaulio rango, nes būtent jie yra
labiausiai linkę susirgti ir nugaišti4. Tą patį galima pasakyti ir apie
žmonių gyvenvietes, kai planetoje ima siausti paukščių maro arkitų
ligų virusai. Neturtėliai ir nusikamavusieji visada miršta pirmiau­
sia ir didesniu mastu. Jie taip pat yra labiau linkę sirgti neužkre-
čiamomis ligomis, tokiomis kaip vėžys, cukraligė ar širdies bėdos.
Yra posakis, kad ten, kur aristokratai pasigauna slogą, darbininkai
miršta nuo plaučių uždegimo.

Kadangi teritorija yra svarbu, o geriausių vietų visada stinga,
paukštiškos teritorijų paieškos baigiasi konfliktais. O konfliktai

44 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

savo ruožtu sukelia kitą problemą: kaip nesutariančioms pusėms
laimėti ar pralaimėti patiriant mažiausiai žalos. Antroji dalis ypač
svarbi. Įsivaizduokite du paukščius, susikivirčijusius dėl geresnės
perėjimo vietos. Jų priešprieša gali lengvai virsti tiesmuka fizine
kova. Tokiomis aplinkybėmis vienas kuris paukštis, paprastai di­
desnis, galiausiai nugalės, bet net ir nugalėtojas gali mūšyje susi­
žeisti. Vadinasi, čia pat gali prisistatyti trečias, nesužeistas paukš­
tis, apsukrus prašalaitis, ir naudodamasis proga nukauti dabar jau
sužeistą nugalėtoją. Pirmiems dviem paukščiams tokia atomazga
visai nėra palanki.

Konfliktas ir teritorija

Tūkstančius metų gyvūnai, kuriems tenka gyventi kartu su kitais
tose pačiose teritorijose, yra išmokę daugybę būdų, kaip išsikovoti
viršenybę kuo mažiau rizikuojant. Įveiktas vilkas, pavyzdžiui, išsi­
tiesia ant nugaros atsukdamas nugalėtojui savo gerklę ir šis tuomet
nesivargina jos perkąsti. Galų gale dabarjau viršesniam vilkui atei­
tyje gali prireikti medžioklės bendro, net jei jis ir yra toks beviltiš­
kas, kaip jo nugalėtasis priešininkas. Barzdotieji drakonai, nuosta­
būs bendruomeniški driežai, taikiai vienas priešais kitą mataruoja
priekinėmis kojomis, rodydami troškimą tęsti savo socialinę darną.
Medžiodami ir kitomis didelio jaudulio progomis delfinai skleidžia
ypatingus garso impulsus, kad sumažintų konfliktų galimybę tarp
vyraujančiųjų ir pavaldžiųjų grupių. Toks elgesys būdingas visoms
gyvų organizmų bendruomenėms.

Omarai, šmirinėjantys po vandenyno dugną, nėra jokia išimtis5.
Jei pagautumėtejų tuziną ir visus perkeltumėte gyventi į naują vie­
tą, galėtumėte stebėti jų savo padėtį įtvirtinančius ritualus ir bū­
dus. Kiekvienas omaras pirmiausia imsis tirti naująją teritoriją, iš
dalies tam, kad įsimintų jos ypatybes, o iš dalies - kad susirastų
gerą priedangą. Omarai daug ko išmoksta apie savo gyvenamąją
aplinką ir geba atsiminti tai, ko yra išmokę. Jei netoli omaro bu­

1 TAISYKLĖ 45

veinės sudrumsite vandenį, jis nedelsdamas į ją įsmuks atbulomis
ir pasislėps. Tačiau jei sudrumsite vandenį tolėliau nuo namų, jis
nedelsdamas šaus į artimiausią tinkamą slėptuvę, kurią buvo pa­
stebėjęs anksčiau, o dabar prisiminė.

Omarui pailsėti reikia saugios slėptuvės, kur jo nepasiektų nei
plėšrūnai, nei gamtos gaivalai. Be to, augdami omarai išsineria
arba keičia kiautą, todėl ilgą laikąjų kūnai esti minkšti ir pažeidžia­
mi. Urvas po akmenimi labai tinka omaro namui, ypač jeigu įjį pa­
togu pritempti kriauklelių bei kitokios skaldos ir patogiai įsitaisius
viduje jomis užremti įėjimą. Tačiau kiekvienoje naujoje teritorijoje
gali būti tik nedaugutis tinkamų priedangų ir slėptuvių. Jų reta ir
jos vertingos. O ir kiti omarai nuolat tokių ieško.

Taigi, išlindę iš slėptuvės tirti aplinkos omarai dažnai sutinka
kitų omarų. Mokslininkai įrodė, kad net skyrium nuo kitų užaugęs
omaras žino, ką daryti, kai taip nutinka6. Jo nervų sistemoje yra
užprogramuotos sudėtingos gynybos ir puolimo elgsenos. Omaras
ima stripinėti aplink kaip boksininkas karpydamas savo žnyplėmis
ir kilnodamas jas į viršų, judėdamas tai atgal, tai pirmyn, iš vieno
šono į kitą, veidrodiškai pamėgdžiodamas savo priešininką, mosi­
kuodamas išskėstomis žnyplėmis. Kartu jis apipurškia priešininką
skysčiu iš ertmių, esančių po akimis. Purškiamas skystis yra che­
minė medžiaga, nusakanti kitam omarui jo priešininko dydį, lytį,
sveikatos būklę ir vyraujančią nuotaiką.

Kartais omaras vien iš jam rodomų žnyplių dydžio gali nuspėti,
kad yra daug mažesnis už varžovą, ir atsitraukti nė nepradėjęs peš­
tynių. Apsikeitimas purškiamose cheminėse medžiagose įrašyta in­
formacija sukelia tokį patį efektą - įtikina silpnesnį ir ne tokį agre­
syvų omarą pasitraukti. Taip sprendžiami pirmo lygio konfliktai7.
Vis dėlto, jeigu abu omarai yra labai panašaus dydžio ir galių arba
jeigu išpurkštame skystyje stinga informacijos, jie pasirinks antrą
konfliktų sprendimo lygį. Beprotiškai mostaguodami ūsų anteno­
mis ir nuožmiai suspaudę žnyples vienas jų slinks į priekį, o kitas
trauksis. Tada besiginantis omaras pajudės į priekį, o puolantysis

A6 12 GYVENI MO TAI SYKLI Ų

atsitrauks. Po keleto tokių veiksmų raundo silpnesnių nervų oma­
ras pajus, kad toliau tęsti jam nebeverta. Jis instinktyviai sumojuos
uodega, šastels atgalios ir dings ieškoti laimės kitur. Jei nė vienas
nepasitraukia, omarai renkasi trečią lygį, reiškiantį tikrą kovą.

Tuomet jau gerokai įtūžę omarai piktai puola vienas kitą atkišę
žnyples grumtynėms. Abudu stengiasi varžovą parmesti ant nu­
garos. Sėkmingai ant nugaros parverstas omaras nuspręs, kad jo
priešininkas gali jį sunkiai sužeisti. Paprastai jis nusileidžia ir pa­
sitraukia (nusinešdamas didį apmaudą ir nepaliaujamas apkalbas
oponentui už nugaros). Jei nė vienasjų negali kito parversti - oma­
rai juda į ketvirtą lygį. Toks elgesys nepaprastai rizikingas, todėl
gerai iš anksto visko neapsvarsčius neverta įjį veltis: vienas iš susi­
kibusių omarų po tokių neišvengiamų grumtynių liks suluošintas ir
greičiausiai - mirtinai.

Vėžiagyviai puola vienas kitą vis greičiau. Jų žnyplės išskėstos,
todėl jie gali pagriebti priešininko koją, ūsą, akies ataugą ar bet ku­
rią kitą atsikišusią ir pažeidžiamą vietą. Kai tik geidžiamąją kūno
dalį pavyksta sėkmingai sučiupti, omaras drastiškai mosteli atga­
lios uodega, aklinai suskliaudžia žnyples ir stengiasi ją atplėšti. Po
iki tokio lygio įsiplieskusios nesantarvės paprastai lieka aiškus nu­
galėtojas ir aiškus nugalėtasis. Pralošusiai pusei nėra lemta išgy­
venti, ypač jeigu jis pasilieka teritorijoje, kur įsikūrė nugalėtojas,
nuo šiol - mirtinas priešas.

Pralaimėjusiam kautynes omarui, nesvarbu, kiek agresyviai jis
elgėsi, atlyžta noras kautis net su anksčiau nugalėtu oponentu. Nu­
galėtasis priešininkas paranda pasitikėjimą savo jėgomis, kartais
neviltis tęsiasi ištisas dienas. Kartais pralaimėjimas gali turėti dar
baisesnių padarinių. Jei dominuojantis omaras lieka sunkiai su­
žeistas, jo smegenys praktiškai ištirpsta. Tada jam atauga naujos,
paklūstančiojo omaro smegenys - tinkančios jo naujajai prasčioko
padėčiai8. Prigimtinės omaro smegenys tiesiog nesugeba susidoroti
su persikūnijimu iš karališkųjų į kiemsargio šuns visiškai neištirp-
damos ir neataugdamos iš naujo. Kiekvienas, kam yra tekę patirti

1 TAISYKLE 47

skausmingą virsmą po romantinės nesėkmės arba nenusisekusios
karjeros, gali pajusti šiokį tokį bendrystės jausmą su kadaise kles­
tėjusiu vėžiagyviu.

Pralaimėjimo neurochemija ir pergalė

Nugalėtojo omaro smegenų cheminė sudėtis smarkiai skiriasi nuo
kovą laimėjusio omaro. Ar omaras savimi pasitiki, ar susigūžia, pri­
klauso nuo dviejų cheminiųjunginių - serotonino ir oktopamino, -
kurie valdo omaro neuronų sąveiką. Pergalė padidina pirmojo kie­
kį, palyginti su antruoju.

Omaras su dideliu serotonino ir mažu oktopamino kiekiu yra pa­
sipūtęs, išdidus vėžiagyvis, kuris paerzintas greičiausiai nenusileis.
Taip yra todėl, kad serotoninas padeda valdyti išdidžią laikyseną.
Pasipūtęs omaras aplink ištiesia visas savo galūnes, kad atrodytų
aukštas ir baisus, kaip Clintas Eastwoodas pigiuose vesternuose.
Jei ką tik mūšį pralaimėjęs omaras gauna serotonino, jis išsitiesia,
puola net ankstesnius nugalėtojus ir kovoja ilgiau bei nuožmiau9.
Medikamentai, išrašomi depresuojantiems žmonėms, stabdantys
pakartotinį serotonino įsisavinimą, sukelia tokias pat chemines ir
elgesio reakcijas. Įrodydamas labiausiai kvapą gniaužiantį evoliuci­
nį gyvybės tęstinumą Žemėje, prozakas pralinksmina net omarus10.

Aukštas serotonino ir žemas oktopamino lygis apibrėžia nuga­
lėtojus. Priešingo santykio neurocheminė sudėtis - aukštas okto­
pamino, palyginti su serotoninu, santykis nulemia nugalėto, su­
kumpusio, nuskausto, nuliūdusio ir besislapstančio omaro povyzą,
tokio, kuris trinasi gatvių pakampėmis ir pradingsta vos užuodęs
grėsmę. Serotoninas ir oktopaminas taip pat valdo uodegos lanks­
tymo refleksą, kuris prireikus pabėgti padeda omarui žaibiškai at­
sitraukti atbulomis. Tokiai pralaimėjusio omaro reakcijai sužadinti
pakanka mažesnės provokacijos. Panašiai elgiasi kareiviai ar pri­
mušti vaikai, kenčiantys nuo potrauminio streso sutrikimo paaš­
trėjus baimės refleksams.

48 12 GYVENI MO TAISYKLI Ų