12-gyvenimo-taisykliu-pdf

gali būti labai keblus klausimas. Net pats faktas, kad galima užduo­
ti klausimą kaip tik tokia forma, rodo, jog yra be galo daug painia­
vos sluoksnių - o kąjau kalbėti apie ..penkis kartus“? Klausime ..Ar
mane išprievartavo?“ slypi nesuskaičiuojama daugybė klausimų:
kas yra išprievartavimas? Kas yra sutikimas? Kokiais veiksmais su­
kuriamas tinkamas lytinis atsargumas? Kaip žmogus turėtų apsi­
ginti? Kur yra kieno kaltė? Klausimas „Ar mane išprievartavo?“yra
hidra. Jei hidrai nukerti galvą, jos vietoje atauga septynios naujos.
Toks gyvenimas. Panelei S. būtų tekę kalbėti gerus dvidešimt metų,
kolji būtų išsiaiškinusi, ar buvo išprievartauta. Okažkambūtų tekę
jos klausytis. Aš pradėjau procesą, bet dėl susiklosčiusių aplinkybių
jo negalėjau pabaigti. Ji atsisakė mano terapijos vos labiau struktū­
ruota ir ne tokia išskydusi nei per mūsų pirmąjį pasimatymą. Betji
jau bent neišėjo iš mano kabineto kaip mano prakeiktos velniškos
ideologijos vaikštantis įsikūnijimas.

Žmonėms, kurių klausausi, reikia išsipasakoti, nes tokia yra žmo­
nių prigimtis. Ožmonėms reikia galvoti. Antraipjie užsimerkę įkliū­
va į vilkduobes. Kai galvoja, žmonės susikuria savitą pasaulio modelį
ir suplanuojajame savo veiksmus. Jei modelis jiems gerai pavyksta,
jie gali sugalvoti, kokių kvailų žingsnių turėtų vengti. Tada jie gali
jų ir nebedaryti. Tada jiems nebereikia kentėti dėl padarinių. Tokia
yra mąstymo paskirtis. Bet mums nesiseka to daryti pavieniui. Mes
susikuriame savitą pasaulio modelį ir susiplanuojame jame savo
veiksmus. Taip elgiasi tik žmonės. Štai kokie mes esame protingi.
Mes pasigaminame mažučius savo avatarus. Tada tuos avatarus
įkurdiname pramanytuose pasauliuose. Tuomet laukiame, kol kas
atsitiks. Jei mūsų avatarui viskas puikiai sekasi, elgiamės taip pat
kaip jis realiame pasaulyje. Tada mes tarpstame (ar bent jau tuo ti­
kime). Jei mūsų avatarui nepasiseka, mes nesekame jo pėdomis, jei
turim nors kiek sveiko proto. Mes leidžiame jam numirti išgalvota­
me pasaulyje, kad mums nereikėtų iš tikrųjų mirti tikrajame.

Įsivaizduokite du besikalbančius vaikus. Jaunesnysis sako: „Argi
nebūtų smagu užsiropšti ant stogo?“Jis kątik įkurdino mažutį savęs

9 TAISYKLĖ 299

avatarą susigalvotame pasaulyje. Jo sesuo paprieštarauja: „Kvai­
lystė, - sako ji. - Okas bus, jei nukrisi nuo stogo? Ojeigu tėtis tave
pagaus?“Jaunėlis tuomet gali pakeisti savo simuliakrą, prieiti prie
tinkamų išvadų ir susikurtą pasaulį pamesti tykiai merdėti. Arba
ne. Galbūt rizikuoti verta. Bet bent jau dabar šitą veiksnį galima
turėti galvoje. Susigalvotasis pasaulis tampa šiek tiek išbaigtesnis,
o avataras - kiek protingesnis.

Žmonės mano, kad jie galvoja, bet tai nėra tiesa. Daugiausia
mąstymu apsimeta savikritika. Tikras mąstymas nutinka retai -
kaip ir tikras klausymasis. Galvoti reiškia klausytis savęs. Be galo
sunkus darbas. Kad galėtumėte galvoti, turėtumėte susidvejinti į
mažų mažiausiai du asmenis vienu metu. Tada turite leisti jiems
susikivirčyti. Galvojimas yra vidinis dialogas tarp dviejų ar daugiau
skirtingų pasaulio vaizdinių. Pirmasis požiūrio taškas yra avataras,
gyvenantis išgalvotame pasaulyje. Jis turi savo nuosavas praeities,
dabarties ir ateities sampratas ir savo paties supratimą, kaip rei­
kia elgtis. Lygiai taip pat ir antrasis, trečiasis ir ketvirtasis požiūris.
Galvojimas yra procesas, kurio metu šie vidiniai avatarai įsivaiz­
duoja ir vienas kitam aiškina savo vidinius pasaulius. Kai galvosite,
jums nepavyks priversti dviejų kaliausių susikauti, nes tuomet nu­

stosite galvoti. Jūs bandysite post-hoc racionaliai viską paaiškinti.

Tam, ko trokštate, parinksite silpną priešininką, kad tik neprireiktų
keisti savo nuomonės. Jūs užsiimate propaganda. Jūs - pilvakal­
bis. Pasitelkiate savo išvadas savo įrodymams pagrįsti. Jūs slepia-
tės nuo tiesos.

Tikrai galvoti yra sudėtingas ir reiklus procesas. Jis išjūsų reika­
lauja būti ir raiškiu kalbėtoju, ir atsargiai viską pasveriančiu klau­
sytoju. Jis sukuria konfliktines situacijas. Taigi, jums teks dar ir
pakęsti konfliktą. Konfliktams yra būtinos derybos ir kompromisai.
Taigi, teks išmokti duoti ir gauti, keisti savo išankstines nuostatas
ir pertvarkyti savo mintis - net savo pasaulėvoką. Kartais procesas
baigiasi pralaimėjimu ir vieno ar daugiau vidinių avatarų nugalabi­
jimu. Ojiems taip pat nepatinka pralaimėti ar būti nugalabytiems.

300 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

Juos sunku sukonstruoti. Jie yra vertingi. Jie yra gyvi. Jiems patin­
ka gyventi. Jie kausis už savo gyvybę- Jau geriau jų paklausykite.
Jei neklausysite, jie pasislėps pogrindyje, pavirs velniais ir ims jus
kankinti. Todėl galvoti yra emociškai skausminga ir psichologiškai
reiklu, labiau nei bet kuris kitas veiksmas - išskyrus negalvojimą.
Bet jūsų mintys privalo būti labai aiškios ir įmantrios, kad visa tai
galėtų vykti jūsų galvoje. O ką daryti tuomet, jei jums nesiseka gal­
voti ir vienu metu būti dviem žmonėmis? Visai paprasta. Jūs kal­
bate. Bet jums reikia, kad kas nors jūsų klausytų. Besiklausantis
žmogus yrajūsų sąjungininkas irjūsų oponentas.

Besiklausantis žmogus išbando jūsų kalbėjimą (ir jūsų galvoji­
mą) neištardamas nė žodžio. Besiklausantis žmogus yra visos žmo­
nijos atstovas. Jis atstovauja miniai. Ir nors minia ne visada teisi,

ji teisi bendrąja prasme. Tai yra tipiškai tesi. Todėl, jeigu pasa­

kote ką nors, kas visus pribloškia, dera iš naujo apsvarstyti tai, ką
pasakėte. Taip aiškinu visiškai suprasdamas, kad kontroversiškos
nuomonės kartais yra teisingos - sykiais tokios teisingos, kad visa
minia gali pražūti, jeigu atsisakys jų klausyti. Kaip tik dėl šitos prie­
žasties, be visų kitų, asmens moralinė pareiga yra atsistoti ir pasa­
kyti tiesą, pagrįstą savo asmenine patirtimi. Tačiau bet kokia nauja
ir radikali mintis vis dėlto yra beveik visada klaidinga. Reikia geros,
net labai geros priežasties, kad pasipriešintumėte bendrai viešajai
nuomonei. Ji yra jūsų kultūra. Ji tvirta kaip ąžuolas. Tupite ant to
ąžuolo šakelės. Jei šaka nulūš - kelias žemyn ilgas, gal net ilgesnis,
nei jums atrodo. Jei skaitote šią knygą, visai įmanoma, kad esa­
te pasiturintis žmogus. Mokate skaityti. Turite laiko skaityti. Jūsų
lizdas - aukštai debesyse. Neapsakomai daug kartų jus kėlė ten,
kur dabar esate. Galėtumėte parodyti ir šiek tiek dėkingumo. Jei ir
toliau stengsitės palenkti pasaulį į savo pusę, turėkite svarių argu­
mentų. Jei norėsite ginti savo teritoriją, turėkite svarių argumentų.
Išsamiai juos apsvarstykite. Antraip galite nusiristi ir nukristi ant
labai kietos žemės. Reikia daryti tai, ką daro kiti, nebent turite labai
svarių argumentų taip nesielgti. Jei keliaujate kieno nors palikto­

9 TAISYKLE 301

mis vėžėmis, bent jau žinote, kad kažkas yra šituo keliu ėjęs. Jei
išklystate iš vėžių, labai dažnai iškrypstate ir iš kelio. O dykumoje,
kuri plyti šalikelėje, tyko kelių plėšikai ir baisūnai.

To moko išmintis.

Besiklausantis žmogus

Besiklausantis žmogus gali atstoti minią. Jis tai gali atlikti nekal­
bėdamas. Jis tai gali atlikti paprasčiausiai leisdamas kalbančiam
žmogui klausytis savęs paties. Taip patarė S. Freudas. Paguldyti
ant sofos jo pacientai žiūrėdavo į lubas, leisdavosi mintyse klajoti ir

pasipasakodavo, kur atklydę. Toks buvo jo laisvųjų asociacijų me­

todas. Jį taikydamas Freudo mokyklos psichoanalitikas vengia per­
kelti savo šališką vertinimą bei nuomonę į paciento savimonę. Kaip
tik todėl Freudas nežiūrėdavo savo pacientams į akis. Jis nenorėjo
pacientų spontaniškų meditacijų srauto paveikti savo jausmus at­
spindinčiomis išraiškomis, kad ir kokios nepastebimos jos būtų. Jis
deramai nuogąstavo, kad jo paties nuomonės ir - dar blogiau - as­
meninės neišspręstos problemos neišvengiamai atsispindės jo atsa­
kymuose ir reakcijose - tiek sąmoningose, tiek nesąmoningose. Jis
būgštavo, kad tokiu būdu galėtų pakenkti pacientų minčių raidai.
Dėl tos pat priežasties Freudas reikalavo, kad psichoanalitikams
taip pat būtų atliekama psichoanalizė. Jis siekė, kad visi jo metodo
sekėjai pirma atrastų ir sunaikintų bjauriausius savo pačių asmeni­
nius aklagatvius bei prietarus ir nepakištų kojos metodo taikymui.
Freudas elgėsi išmintingai. Jis vis dėlto buvo genijus. Tai lengva
pastebėti, nes žmonės vis dar jo nekenčia. Bet Freudo rekomen­
duojamas nusišalinusio ir kiek tolimo analitiko metodas turi ir savų
trūkumų. Daugybei terapijos ieškančių pacientų reikia artimesnių,
asmeniškesnių santykių (nors čia tai pat esama savų pavojų). Kaip
tik todėl iš dalies savo praktikoje pasirinkau pokalbį, o ne Freudo
metodą - kaip dauguma psichoterapeutų.

Kartais mano pacientams yra naudinga pamatyti mano reakci-

302 1 2 GY V ENI MO TAISYKLI Ų

jas. Norėdamas apsaugoti juos nuo nereikalingų įtakų, stengiuosi
aiškiai užsibrėžti tikslą, kad mano reakcijos būtų tinkamai pagrįs­
tos. Stengiuosi kiek išgalėdamas veikti jų labui (kad ir kas tai būtų).
Taip pat stengiuosi iš visųjėgų norėtijiems visa ko geriausio, taškas
(nes toks yra veikimas pacientų labui). Stengiuosi išsivalyti mintis,
atidėti savo rūpesčius į šalį. Taip susikaupiu veikti iš geranoriškų
paskatų ir kartu akylai žvalgytis ženklų, liudijančių, kad galbūt nu­
stojau suprasti, kas yra tas pacientų labas. Tai reikia sutarti kartu
su pacientu, o ne remtis asmeninėmis prielaidomis. Labai atsargiai
reikia sudėlioti ir suvaldyti iš artimo, labai asmeniško bendravimo
išplaukiančius pavojus. Mano pacientai pasakoja. Aš klausau. Kar­
tais jiems atsakau. Dažnai atsakas yra subtilus. Jis - net ne žodi­
nis. Mudu su pacientu sėdime vienas priešais kitą. Žiūrime vienas
kitam į akis. Matome vienas kito išraiškas. Jis mato savo žodžių
poveikį man, o aš matau savo žodžių poveikį jam. Jis gali atsakyti į
mano atsakymus.

Mano pacientas gali pasakyti: „Aš nekenčiu savo žmonos.“ Iš­
tarti žodžiai lieka tvyroti. Jie kabo ore. Jie išsiveržė iš požemio pa­
saulio, susikristalizavo iš chaoso ir apsireiškė. Jie - suvokiami ir
konkretūs, į juos nebegalima numoti lengva ranka. Jie tapo kūnu.
Pasakotojas net pats nustemba. Tokią pat nuostabą jis mato atsi­
spindinčią ir mano akyse. Ją pastebėjęs, jis pradeda kelionę į sveiką

protą. „Sustok, - sako jis. - Atsitrauk. Kiek per smarkiai. Kartais

aš nekenčiu savo žmonos. Nekenčiu, kai ji nepasako, ko nori. Mano
mama taip pat elgėsi - nuolatos. Ji varė tėtį iš proto. Tiesą sakant,
ji mus visus varė iš proto. Ji net pati save varė iš proto. Ji buvo la­
bai maloni, bet labai kerštinga. Laimei, mano žmona bent jau nėra
tokia pabaisa kaip mano motinėlė. Visai ne. Pala, pala! Regis, mano
žmona gan aiškiai man pasako, ko ji nori, bet aš labai susierzinu
tada, kai ji nepasako, nes mano motinėlė beveik iki mirties mus nu­
kankino rodydama, kokia ji yra auka. Visa tai labai mane paveikė.
Gal todėl dabar labai susierzinu, kai nutinka kas nors bent kiek pa­
našaus. Oi! Elgiuosi lygiai kaip mano tėvas, kai motinėlė jį išerzin­

9 TAISYKLĖ 303

davo. Čiajuk visai ne aš. Ir tai niekaip nėra susiję su mano žmona.
Gal verta jai apie tai pasakyti.“ Iš viso to, ką matau, galiu padaryti
išvadą, kad mano pacientui kol kas nepavyko aiškiai atskirti savo
žmonos nuo savo motinos. Ir suprantu, kad jo sąmonę užvaldžiusi
jo tėvo dvasia. Dabarjis irgi visa tai mato. Dabarjis kiek geriaujau­
čia niuansus, nebėra vien netašyta pliauska, yra mažiau pasiklydęs
rūke. Savo kultūriniame apsiauste jis susiuvo nedidelį įplėšimą. Jis
sako: „Daktare Petersonai, buvo geras seansas.“Aš linkteliu. Jeigu
moki užsičiaupti, gali atrodyti labai protingas.

Net kai nekalbu, esu ir bendrininkas, ir oponentas. Negaliu sa­
vęs nulaikyti. Mano veido išraiška, net jei ji labai subtili, perteikia
mano atsakymus. Taigi, aš bendrauju, kaip labai teisingai yra pa­
brėžęs Freudas, net kai tyliu. Bet per savo klinikinius seansus aš ir
kalbu. Iš kur sužinau, kad reikia ką nors pasakyti? Pirmiausia, kaip
minėjau, susikuriu tinkamą požiūrį. Mano ketinimai geranoriški.
Noriu, kad viskas klostytųsi geriau. Mano protas, kuriam yra nuro­
dytas toks tikslas, pats susiorientuoja. Jis stengiasi sukurti terapeu-
tinio pokalbio atsakymus, kurie vestų prie to tikslo. Vidine akimi
stebiu, kaip tai vyksta. Pateikiu savo atsakymus. Tokia yra pirmoji
taisyklė. Kartais, pavyzdžiui, klientas ką nors pasako, ir man kyla
kokia mintis arba galvoje praskrieja kokia fantazija. Dažniausiai ji
susijusi su kokia nors paciento tą pat dieną, bet anksčiau pasakyta
fraze, o gal sujo žodžiais iš ankstesnio susitikimo. Tada papasakoju
savo pacientui tą mintį arba tą fantaziją. Be įkarščio. Sakau: „Jūs
pasakėte štai ką, aš pastebėjau aną ir tada supratau šit ką.“ Mes
apie tai pasikalbame. Kartu stengiamės atrasti, ar mano reakcijos
buvo prasmingos ir tinkamos. Kartais galbūt jos susijusios su ma­
nimi. Kaip tik tai ir pabrėžė Freudas. Bet kartais jos tėra nesusiju-
sio, bet gera linkinčio asmens reakcijos į kito žmogaus pareiškimą,
apnuoginantį jo asmenybę. Prasminga pataisa. Nors dažnai tenka
pasitaisyti ir man pačiam.

Su kitais žmonėmis reikia sutarti. Psichoterapeutas yra vienas
iš tų kitų žmonių. Geras terapeutas jums pasakys tiesą, ką galvoja.

304 12 GYVENI MO TAI SYKLIŲ

(Pasakyti, kad tai, ką jis galvoja, yra tiesa, - nėra tas pat.) Tuomet
jūs girdite bent vieną nuoširdžią nuomonę iš bent vieno asmens. O
ją nėra taipjau lengva gauti. Ji nėra bevertė. Ir čia - raktas į psicho­
terapijos procesą: du žmonės sako vienas kitam teisybę - ir abu jie
klausosi vienas kito.

Kaip derėtų klausytis?

Carlas Rogersas, vienas didžiųjų dvidešimto amžiaus psichote­
rapeutų, neblogai išmanė klausymosi meną. Jis rašė: „Dauguma
mūsų nesugeba klausytis, mums knieti vertinti, nes klausytis gali
būti pernelyg pavojinga. Pirmiausia tam reikia drąsos, o mums
ne visada jos pakanka.“159Jis žinojo, kad klausymasis gali pakeis­
ti žmones. Ta tema Rogersas pateikė tokį komentarą: „Kai kam
iš jūsų gali pasirodyti, kad gerai mokate išklausyti kitus žmones
ir jums niekada taip nėra nutikę. Iš tikrųjų egzistuoja labai rea­
li galimybė, kad jūsų klausymasis yra visai kitokios kokybės nei
ta, kurią dabar aprašiau.“ Jis pasiūlė savo skaitytojams kitą sykį
susidūrus su besiginčijančiomis pusėmis atlikti trumputį eksperi­
mentą: „Trumpam nutraukite diskusiją ir įdiekite tokią taisyklę:
kiekvienas diskusijos dalyvis gali kalbėti tik tada, kai pirmiausia
tiksliai pakartos prieš tai kalbėjusiojo mintis ir jausmus, o prieš
tai kalbėjęs dalyvis liks tuo patenkintas.“ Man šis būdas pasirodė
labai naudingas ir asmeniniame gyvenime, ir darbe. Nuolat api­
bendrinu, ką žmonės man yra pasakę, ir pasiklausiu, ar teisingai
juos supratau. Kartais jie sutinka su mano apibendrinimu. Kartais
jie mane šiek tiek patikslina. Retsykiais pasirodo, kad aš visiškai
neteisus. Ovisa tai gera žinoti.

Tokiame apibūdinimo kūrimo procese esama kelių esminių
pranašumų. Pirmasis toks, kad aš gerai suprantu, ką kitas žmogus
sako. Rogersas antrina: „Atrodo paprasta, tiesa? Bet jeigu paban-
dytumėte taip elgtis, suprastumėte, kad tai vienas sunkiausių jūsų
kada nors mėgintų dalykų. Jei tikrai tokiu būdu suprasite žmogų,

9 TAISYKLE 305

jei norėsite įžengti į jo asmeninį pasaulį ir pamatyti, kaipjam atro­
do gyvenimas, gali atsitikti, kad ir pats pasikeisite. Galite imti ma­
tyti dalykus iš jo žiūros taško, galite pastebėti, kad jūs pats ir jūsų
nuostatos ar asmenybė pasikeitė. Pavojus pasikeisti yra viena bai­
siausių perspektyvų, su kuriomis susiduriame.“Labiau pamokomų
žodžių maža kas yra parašęs.

Antras apibendrinimo veiksmo pranašumas - jis padeda žmo­
gui susikaupti ir geriau pasinaudoti savo atmintimi. Įsivaizduoki­
te tokią situaciją: mano pacientas kabinete pasakoja ilgą, bjaurią,
emocijų kupiną istoriją apie sunkų savo gyvenimo laikotarpį. Mes
ją apibendriname - iš pabaigos į pradžią ir atvirkščiai. Pasakoji­
mas sutrumpėja. Apibendrintas pasakojimas paciento (ir mano)
atmintyje išlieka ta forma, kurią mes aptarėme. Dabar tai dauge­

liu atžvilgių naujas atsiminimas, o geriausiu atveju - ir geresnis

atsiminimas. Dabar jis lengvesnis. Jis buvo išvalytas iki pat esmės
ir liko gėlas. Mes ištraukėme iš visos istorijos pamokymą. Jis tapo
priežasties ir nutikimo apibūdinimu, kuris įvardytas taip, kad ma­

žai tikėtina, jog ateityje tragedija ir skausmas pasikartos. ,JŠtai kas
nutiko. Nutiko todėl. Štai ką man reikia padaryti, kad nuo šiol iš­

vengčiau tokių dalykų.“ Tokia yra sėkminga atmintis. Ir tokia yra
atminties paskirtis. Pasikartosiu - praeitį prisimenate ne tam, kad
„tiksliai užrašytumėte“, kas atsitiko, o tam, kad jos padedami pasi­
rengtumėte ateičiai.

Trečia Rogerso metodo vertybė - tai, kad jis labai apsunkina
nerūpestingus šiaudinių baidyklių stiliaus debatus. Kai kas nors
paprieštaraujajūsų nuomonei, kyla didelė pagunda supaprastinti,
sušaržuoti arba iškraipyti kitos ginčo pusės poziciją. Toks žaidi­
mas yra nekonstruktyvus, jis skirtas užgauti atskalūną arba ne­
pelnytai iškelti į aukštybes jūsų pačių poziciją. Priešingai, jeigu
jums tenka apibendrinti kieno nors nuomonę taip, kad kalbėto­
jas sutiktų su jūsų apibendrinimu, jums gali tekti suformuluoti jo
mintis dar aiškiau ir glausčiau, nei pavyko pačiam kalbėtojui. Jei
iš pradžių atiduosite duoklę velniui ir išanalizuosite priešininko

306 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

argumentus iš jo žiūros taško, jums pavyks i) rasti juose vertingų
minčių ir analizuojant juos ko nors išmokti, 2) jų padedamiems
gerai nušlifuoti savo teiginius (jeigu vis dar manysite, kad jie yra
klaidingi) ir dar smarkiau sutvirtinti savo argumentus. Taip tap­
site daug stipresni. Tada nebeprireiks netiksliai cituoti savo opo­
nento argumentų (nes jie jau bent iš dalies sumažino tarp jūsų
žiojinčią prarają). Jums taip pat daug geriau seksis atsilaikyti
prieš savo pačių vidines dvejones.

Kartais gali ilgai užtrukti išsiaiškinti, ką kas nors kalbėdamas iš
tikrųjų turi galvoje. Dažnai taip nutinka todėl, kad jie savo mintis
reiškia pirmą sykį. Jie negali to padaryti nenuklysdami į tamsius
aklagatvius, pradeda sau patiems prieštarauti ar ima berti tikras
nesąmones. Taip iš dalies yra todėl, kad kalbėjimas (ir mąstymas)
dažniausiai labiau remiasi užmarštimi nei atmintimi. Kad galėtu­
mėte papasakoti apie įvykį, ypač apie kokį nors jaudinantį įvykį,
tokį kaip mirtis arba rimta liga, reikia pamažu nuspręsti, ko į pasa­
kojimą neįtraukti. Iš pradžių vis dėlto privalu daug istorijai nerei­
kalingų smulkmenų paversti žodžiais. Jausmų prislėgtas kalbėto­
jas turi išsamiai atpasakoti savo patirtis. Tik tada yra atkreipiamas
dėmesys ir susitelkiama į pagrindinį pasakojimo naratyvą, įvykio
priežastis ir padarinius. Pamokomoji istorijos dalis gali būti išryš­
kinta tik po to.

Įsivaizduokite, kad kas nors rankoje laiko pluoštą šimto dole­
rių vertės kupiūrų, kurių dalis yra suklastoti banknotai. Galbūt visi
banknotai paskleidžiami ant stalo, kad būtų gerai pastebimi visi jų
skirtumai ir tikruosius būtų galima atskirti nuo padirbtųjų. Panašų
metodą reikia taikyti, kai tikrai klausotės, kai kas nors pasakoda­
mas bando išspręsti problemą arba nori pasakyti ką nors svarbaus.
Jei pamatę, kad keli banknotai yra padirbti, pernelyg lengvabūdiš­
kai numosite ranka į juos visus (taip gali atsitikti, jeigu skubate ar
apskritai nenorite ilgai prie jų vargti), niekada neišmoksite atskirti
pelų nuo grūdų.

Ojei įdėmiai klausysitės be jokios išankstinės nuostatos, žmonės

9 TAISYKLE 307

dažniausiai jums papasakos, ką galvoja, - beveik be jokios apgau­
lės. Žmonės jums pripasakos nuostabiausių, absurdiškų ir įdomių
dalykų. Retas kuris pasakojimas bus nuobodus. (Taip galima nu­
statyti, ar jūs iš tikrųjų atidžiai klausotės. Jei pokalbis nuobodus,
greičiausiai jūs įdėmiai nesiklausote.)

Primatų dominavimas - hierarchijos manevrai ir sąmojis

Ne kiekvienas pasakojimas yra galvojimas. Ne kiekvienas klausy­
masis padeda žmonėms pasikeisti. Abiejuose veiksmuose yra dau­
giau ypatybių, iš jų kartais išplaukia ne tokie vertingi, neproduk­
tyvūs ir net pavojingi padariniai. Pavyzdžiui, pokalbis, kai vienas
iš jo dalyvių kalba vien tam, kad įtvirtintų savo vietą dominavimo
hierarchijoje. Vienas žmogus pradeda pasakoti apie kokį įdomų ne­
seniai ar anksčiau nutikusį įvykį, apie kažin ką gera, bloga ar stul­
binama, kad būtų verta klausytis. Kitas žmogus, dabar susirūpinęs
savo galimai žemesne ne tokio įdomaus individo padėtimi, žaibiš­
kai sugalvoja papasakoti ką nors dar geresnio, blogesnio ar nuosta­
besnio. Čia - ne tokia situacija, kai du pokalbio dalyviai nuoširdžiai
stengiasi vienas kitą nugalėti rungdamiesi, kas šmaikščiau nupa­
sakos tą patį turinį abiejų pusių (ir visų kitų) džiaugsmui. Čia pa­
prasčiausiai grumiamasi dėl pozicijos. Klausantis žmonių pokalbių
labai lengva tai pastebėti. Juos lydi nesmagumo jausmas, kurį pa­
tiria ir kalbėtojai, ir aplinkiniai, visi, kas supranta, kad ką tik buvo
pasakyta kas nors netinkama ir išpūsta.

Yrairkita, labai į pokalbį panaši bendravimo forma, kai nė vienas
klausytojas nesiklauso to, kas yra sakoma. Užuot klausęsi, pokalbio
dalyviai, naudodamiesi pauze, kol šneka kitas pokalbio dalyvis, su­
kurpia, ką jis sakys iš karto po to, dažniausiai visai kita tema, nes
kalbėtojas, kuris nekantriai laukė savo eilės prabilti, nė nesiklau­
sė. Toks žingsnis gali ir priverčia visą pokalbio traukinuką staigiai
sustoti. Tokią akimirką paprastai visi, kas juo važiuoja, paspaudus
stabdžius, šiek tiek sumišę susižvalgo tarpusavy ir nuščiūva, tuo-

308 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

met visi arba išsiskirsto, arba kam nors į galvą šauna kokia nors
šmaikštybė, galinti iš naujo išjudinti čiuką-čiuką*.*

Dar esti pokalbių, kurių metu vienas iš pokalbio dalyvių bando
nugalėti savo argumentais. Čia dar vienas iš dominavimo hierarchi­
jos pokalbių. Per tokius pokalbius, dažnai nukrypstančius į ideolo­
gijų pievas, kalbėtojas stengiasi i) paniekinti ar išjuokti visų kitaip
manančių savo priešininkų požiūrį, 2) argumentams šališkai pasi­
rinkti ir naudoti faktus, galiausiai 3) padaryti įspūdį klausytojams
(daugelis jų jau ir taip ganosi tose pat ideologijos pievose) savo įti­
kinėjimų svarumu. Jų tikslas yra laimėti palankumo plačiam, vie­
ningam ir supaprastintam pasaulio vaizdui. Taigi, pokalbio tikslas

yra įtvirtinti tikėjimą, kad tinkamas kelias yra negalvoti. Tokiu

stiliumi kalbantis žmogus tiki, kad jo argumentų pergalė padaro jį
teisuoliu ir kad tas veiksmas pateisina tą dominavimo hierarchijos
prielaidų struktūrą, su kuria jis labiausiai susisiejo. Dažnai - ne­
verta nė stebėtis - tai yra hierarchija, kurioje jam pavyko aukščiau­
siai pakilti, arba hierarchija, su kuria jis stipriausiai ir karščiausiai
save sieja. Beveikvisos diskusijos apie politiką ar ekonomiką vyksta

tokiu būdu, jose kiekvienas dalyvis bando pateisinti tvirtas, aprio­
ri*suformuotas pozicijas, užuot bandęs ką nors sužinoti ar priimti

kitokią koncepciją (bentjau įdomumo dėlei). Kaip tik dėl šitos prie­
žasties konservatoriai, kaip ir liberalai, tiki, kad jų nuostatos yra
savaime suprantamos, ypač jeigu jų pasaulėžiūra radikali. Turint
galvoje tam tikras jausmais pagrįstas prielaidas, nesunku prieiti
prie lengvai nuspėjamų išvadų, - bet tik tokiu atveju, jei nekreipsi
dėmesio į faktą, kad pačios prielaidos gali kisti.

Tokie pokalbiai aiškiai skiriasi nuo klausymusi pagrįstų dialogų.
Kai vyksta tikras pokalbis, kuriame besikalbančios pusės klauso­
si viena kitos, vienu metu kalba vienas asmuo, o visi kiti klauso­
si. Kalbėtojui leidžiama rimtai aptarti pasakojamą įvykį, paprastai

*Humpty Dumpty. XVIII a. dainelių vaikams personažas nevykėlis (vert. past.).
** Iš anksto (lot.).

9 TAISYKLE 309

nelaimę ar tragediją. Visi kiti atsako užuojauta. Tokie pokalbiai
yra vertingi, nes kalbėtojas, pasakodamas istoriją, susidėlioja savo
galvoje jį varginančius įvykius. Tas veiksmas toks svarbus, kad ii
verta pakartoti: žmonės kalbėdamiesi struktūruoja savo smegenis.
Jei neturi kam išsipasakoti, jie išeina iš proto. Kaip kolekcininkai,
jie negali atsikratyti turimo balasto. Kad individo psichika išliktų
vientisa, jam reikia bendruomenės pagalbos. Kitaip tariant, norint
sutvarkyti vieną galvą, reikia viso kaimo galvų.

Dauguma to, ką mes laikome sveika mentaline veikla, yra mūsų
gebėjimo pasinaudoti kitų reakcijomis į mūsų veiksmus, kad patys

išliktume veiksmingi, rezultatas. Savo mentalinei sveikatai išsau­
goti mes pasitelkiame kitus. Kaip tik todėl didžiausia tėvų atsako­

mybė yra išauklėti savo vaikus socialiai priimtinus. Jeigu asmuo
elgiasi taip, kad kiti žmonės gali jį pakęsti, jam telieka įterpti save į
vienokį ar kitokį socialinį kontekstą. Tada žmonės parodys - nuo­
bodžiaudami ar su užsidegimu klausydamiesi to, ką jis sako, juok­
damiesi arba ne išjo pokštų, erzindami, šaipydamiesi ar vien kilste­
lėdami antakį, - arjo veiksmai ir teiginiai yra tinkami. Visi visiems
kitiems nuolat skleidžia savo troškimus pasiekti idealą. Mes vienas
kitą baudžiame ar skatiname tiksliai pagal tai, kaip kiekvienas iš
mūsų elgiasi ir kaip mums sekasi to idealo siekti, nebent kas nors
sąmoningai ieško bėdos.

Per pokalbį ištarti atjautos žodžiai rodo, kad pasakotojas yra
vertinamas, o jo istorija - svarbi, rimta, verta svarstymo ir yra aiš­
ki. Vyrai ir moterys dažnai vieni kitų nesupranta, kai jų pokalbiai
sukasi apie kokią nors konkrečią problemą. Vyrai dažniausiai kal­
tinami noru „sutvarkyti problemą“pernelyg anksti - pokalbio pra­
džioje. Tai varo vyrus į neviltį, nes jie yra pratę spręsti problemas
ir daryti tai veiksmingai, į juos moterys labai dažnai kreipiasi kaip
tik su tokiu prašymu. Galbūt mano skaitytojams vyrams būtų len­
gviau suprasti, kodėl tai nesuveikia, jeigu jie suprastų, kad prieš iš­
sprendžiant problemąją būtina labai aiškiai suformuluoti. Moterys
dažnai yra linkusios formuluoti problemą ką nors aptarinėdamos ir

310 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

nori, kad kas nors jų klausytųsi, net užduotų klausimų - kadjos ga­
lėtų viską aiškiau įvilkti į žodžius. Tada drauge galima aptarti likusią
problemos dalį - kas iš jos liko. (Verta iš pat pradžių paminėti, kad
pernelyg ankstyvas problemos išsprendimas gali parodyti tik norą
išvengti vargų, susijusių su problemų formulavimo pokalbiais.)

Dar viena pokalbio versija yra paskaita. Paskaita yra pokalbis -
kartais tai net kelia nuostabą. Dėstytojas pasakoja, o auditorija su
juo bendrauja nežodiniu būdu. Stebėtinai svarbi žmogiškojo ben­
dravimo dalis, pavyzdžiui, apsikeitimas emocine informacija, vyksta
būtent taip - per laikyseną ar veido išraišką (kaipjau minėjome kal­
bėdami apie Freudą). Geras dėstytojas ne vien išvardija faktus (kurie
turbūt yra mažiausiai svarbi paskaitos dalis), bet ir papasakoja su
tais faktais susijusių istorijų, pritaikydamas jas tiksliai pagal audito­
rijos suvokimo lygį, kurįjis nustato pagal auditorijos rodomą susido­
mėjimą. Jo pasakojamos istorijos ne tik perteikia auditorijai, kokie

yra faktai, bet ir kodėljie yra svarbūs - kodėl yra svarbu žinoti tam

tikrus dalykus, apie kuriuosjie dabar nė nenutuokia. Parodyti kurios
nors faktų grupės svarbą auditorijai reiškiajai paaiškinti, kaip tokios
žinios galėtų pakeistijų elgseną arbaturėti įtakosjų pasaulėvaizdžiui
taip, kad nuo šiol jie nebesusidurtų su kokiomis nors kliūtimis ir ga­
lėtų greičiau pasiekti kuriuos nors norimus tikslus.

Todėl geras dėstytojas kalba su savo klausytojais, o ne klausy­
tojams. Kad tai pasiektų, dėstytojas turi nedelsiant reaguoti į audi­
torijos veiksmus, judesius ar garsus. To visiškai negalima pasiekti
tiesiog žiūrint į auditoriją kaip tokią. Geras dėstytojas kalba tiesiai

ir stebi atpažįstamas atskirų žmonių* reakcijas, užuot elgęsis me-

* Kad ne tik perteiktume asmenims kokią nors žinutę, bet ir veiksmingai pažabotume viešo
kalbėjimo baimę, verta pasirinkti tinkamą kalbėjimo strategiją. Niekas nenori kalbėti vars­
tomas šimto nedraugiškų, iš anksto priešiškų akių. Bet visi gali kalbėti kokiam nors vienam
įdėmiai besiklausančiam asmeniui. Taigi, jeigu jums reikia pasakyti kalbą (čia - dar viena
siaubinga frazė), pritaikykite tokį metodą. Kalbėkite auditorijoje sėdintiems pavieniams as­
menims ir nesislėpkite - nei už tribūnos, nei nudurdami akis į žemę, nei kalbėdami labai ty­
liai arveldami žodžius, neatsiprašinėkite, kadnesate išmintingi arneturėjote laiko pasiruošti,
neprisidenkite svetimais žodžiais arklišėmis (aut. past.).

9 TAISYKLE 311

chaniškai, pavyzdžiui, „pristatęs kalbą“auditorijai. Viskas toje fra­
zėje yra neteisinga. Jūs neprezentuojate. Jūs kalbate. Toks dalykas
kaip „pokalbis“neegzistuoja, jeigujis nėra gerai suformatuotas, o ir
neturėtų. Taip pat nėra „auditorijos“. Egzistuoja tik individai, kurie
nori dalyvauti pokalbyje. Gerai pasirengęs ir kompetentingas kal­
bėtojas kreipiasi į vieną atpažįstamą asmenį, mato, kaip tas purto
galvą, raukosi ar atrodo sutrikęs, ir tiesiogiai reaguoja į tuos jude­
sius ar veido išraiškas. Po kelių frazių, apibūdinančių kokią nors
idėją, jis pasirenka kitą klausytoją ir viską pakartoja iš naujo. Tokiu
būdu įtraukia ir reaguoja į visos grupės nuostatas (jeigu toks daly­
kas apskritai egzistuoja).

Yra ir kitokių pokalbių, kuriais pirmiausia parodomas šmaikštu­
mas. Jie taip pat turi dominavimo elementų, bet jų tikslas yra tapti
pačiu linksmiausiu kalbėtoju (pasiekimas, kuris patiks ir visiems
kitiems to pokalbio dalyviams). Tokių pokalbių siekis, kaip teigia
mano linksmų plaučių draugas, yra tiesiog sakyti „bet ką, kas bent
kiek teisinga arjuokinga“. Kadangi tiesa ir humoras dažnai yra pa­
tys geriausi sąjungininkai, jie tarpusavyje dera. Manau, toks galėtų
būti protingas darbininkų pokalbis. Esu dalyvavęs tokiuose sar­
kazmo, satyros, užgauliojimų ir apskritai ribų nepripažįstančiuose
komiškuose susitikimuose žmonių, su kuriais augau šiaurinėje Al­
bertoje, ir vėliau, su jūrų pėstininkais, kuriuos sutikau Kalifornijo­
je, nes jie buvo mano pažįstamo rašytojo, kiek suprantu, rašančio
žvėriškai populiarią literatūrą, draugai. Jiems labai patiko sakyti
bet ką, kad ir be galo siaubinga, jei tikjų žodžiai sukeldavo juoką.

Neseniai apsilankiau to rašytojo keturiasdešimtmečio šventėje
Los Andžele. Jis pakvietė ir vieną iš anksčiau minėtų jūrų pėstinin­
kų. Tačiau prieš du mėnesius rašytojo žmonai buvo nustatyta sun­
ki liga, reikėjo smegenų operacijos. Jis paskambino savo draugui
jūrų pėstininkui, papasakojo aplinkybes ir perspėjo, kad gali tekti
atšaukti vakarėlį. „Jūs, vyručiai, manote, kad tik jūs turite bėdų, -
atsakė jo draugelis. - O aš ką tik nusipirkau negrąžinamus lėktuvo
bilietus į jūsų vakarėlį!“Visiškai nėra aišku, kiek pasaulio gyvento­

312 12 GYVENI MO TAISYKLIŲ

jų būtų pralinksminęs toks atsakymas. Neseniai papasakojau tą is­
toriją savo naujesniems pažįstamiems ir jie labiau buvo sukrėsti ir
pasipiktinę, nei pralinksmėjo. Bandžiau ginti juoką kaip įrodymą,
jog jūrų pėstininkas yra geros nuomonės apie poros gebėjimą atsi­
spirti ir atsilaikyti prieš tragediją, bet man nelabai pavyko. Aš vis
dėlto manau, kad jis kaip tik norėjo parodyti tokią pagarbą, ir taip
pat manau, kad jo žodžiai buvo mirtinai šmaikštūs. Jo juokas buvo
drąsus, anarchinis ir balansuojantis ties nejautrumo riba, o kaip
tik tame taške ir randasi rimtas sąmojis. Mano draugas ir jo žmo­
na suprato tai kaip komplimentą. Jie suprato, kad jų draugas žino
juos esant ganėtinai tvirtus, kad atsilaikytų prieš tokio lygio - gerai,
pavadinkime jį aštriu - humorą. Čia buvo jų prigimties egzaminas,
kurį jie išlaikė pagiriamai - su fanfaromis.

Pastebėjau, kad keliaujant iš universiteto į universitetą ir aukš­
tyn išsilavinimo bei visuomeninės padėties laiptais tokių pokal­
bių pasitaikydavo vis rečiau. Galbūt tai nė kiek nebuvo susiję su
socialine padėtimi, nors turiu kaip tik tokių įtarimų. Manau, gal
todėl, jog dabar esu jau vyresnis, o gal todėl, kad žmonėms, su
kuriais susidraugauji po paauglystės, trūksta beprotiško rungty­
niavimo artumo ir nesveikos tokių ankstyvų bendruomeninių sai­
tų žaismės. Kai grįžau į šiaurę, savo gimtąjį miestą, atšvęsti savo
penkiasdešimtmečio, vis dėlto senieji draugai mane taip smarkiai
prajuokino, kad teko kelis kartus mauti į gretimą kambarį atgauti
kvapo. Tokie pokalbiai yra patys smagiausi, ir man jų labai trūks­
ta. Tenka laikytis lygiomis su kitais arba patirti skaudų pažemini­
mą, bet nieko nėra saldžiau, kaip perspjauti paskutinio juokintojo
papasakotą istoriją, juoką, užgauliojimą ar prakeiksmą. Taikoma

viso labo viena taisyklė: nebūk nuoboda (nors tai yra dar ir labai
prastas būdas paniekinti kitą žmogų, kai vien apsimeti, kad bandai

jį paniekinti).

9 TAISYKLĖ 313

Besitęsiantis pokalbis

Galiausiai paskutinis pokalbio, panašaus į klausymą, tipas yra tar­
pusavio tyrimo forma. Jis iš klausytojų ir kalbėtojų reikalauja tikro
abipusio pasitikėjimo. Jis leidžia visiems klausytojams išreikšti ir
sustruktūruoti savo mintis. Tarpusavio pažinimo pokalbis dažniau­
siai turi sudėtingą ir visiems klausytojams rūpimą temą. Visi daly­
viai bando išspręsti problemą, užuot tvirtinę, kadjų asmeninė nuo­

monė a priori yra vertinga. Visi jie elgiasi remdamiesi prielaida,

kad ko nors išmoks. Tokio tipo pokalbiai sukuria gyvąją filosofiją,
aukščiausią mąstymo formą ir yra geriausias pasirengimas tinka­
mam gyvenimui.

Į tokį pokalbį susirinkę žmonės aptaria idėjas, kuriomis jie re­
miasi formuodami savo pasaulėvokos struktūrą ir pagrįsdami savo
veiksmus bei žodžius. Savo filosofijajie turi svarstyti egzistencinius
klausimus: tai yrajie turi tuo gyventi, o ne vien jais tikėti irjuos su­
prasti. Jie taip pat turi būti atkeitę, bentjau laikinai, tipišką papras­
tai žmonių teikiamą tvarkos pirmenybę prieš chaosą (čia neturiu
galvoje chaoso, būdingo begalviams antivisuomeniniams protes­
tams). Kiti pokalbių tipai - išskyrus klausymosi tipą - yra skirti pa­
grįsti kokią nors egzistuojančią tvarką. Tarpusavio pažinimo pokal­
biui, kaip tik atvirkščiai, reikia žmonių, kurie jau yra apsisprendę,
kad nežinomybė yra geresnis draugas nei tai, kas jau yra žinoma.

Galų gale, juk jūs jau žinote tai, ką žinote, - nebent jūsų gyve­
nimas yra idealus - ir to, ką žinote, jums nepakanka. Jūs ir toliau
baiminatės ligų, saviapgaulės, nelaimių, piktavalių žmonių, išda­
vystės, ištvirkimo, skausmo ir neįgalumo. Kruopščiai analizuojant,
jums gali nutikti bet kuris iš išvardytų dalykų, nes kad galėtumėte
save nuo jų apsaugoti, jūs per mažai išmanote. Jeigu žinotumėte
užtenkamai - būtumėte sveikesni ir nuoširdesni. Mažiau kentė-
tumėte. Galėtumėte atsispirti ir net triumfuoti prieš piktavalius ir
blogį. Jūs nei išduotumėte draugą, nei sukčiaudami siektumėte pa­
sipelnyti versle, politikoje ar meilėje. Bet jūsų dabartinės žinios nei

314 1 2 GY V ENI MO TAI SYKLI Ų

padarė jus tobulus, nei apsaugojo. Taigi, jų akivaizdžiai trūksta -
drastiškai ir fatališkai trūksta.

Turitetai pripažinti prieš pradėdami filosofinius pokalbius, užuot
ėmęsi įtikinėti, bandydami nugalėti, dominuoti ar net linksminti.
Turite su tuo sutikti prieš pradėdami pokalbį, kur valdo Žodis, psi­
chologiškai kalbant, per amžius tarpininkaujantis tarp tvarkos ir
chaoso. Kad tokio tipo pokalbis vyktų sėkmingai, būtina gerbti kitų
pokalbio dalyvių asmeninę patirtį. Būtina daryti prielaidą, kad jie
jau yra priėję prie atsargių, apmąstytų, neapsimestinių išvadų (ir
greičiausiai jau nudirbo visą reikiamą darbą, pagrindžiantį tokią
prielaidą). Privalote tikėti, kadjeigujie pasidalys savo išvadomis su
jumis, jūs išvengsite bent jau skausmo, kurį patirtumėte, jeigu rei­
kėtų asmeniškai išgyventi ir išmokti tuos pačius dalykus, ką jie jau
patyrė (nes iš kitų patirties mokomasi greičiau ir gerokai saugiau).
Jums taip pat teks tapti tarpininku, užuot kuras pergalės strategi­
jas. Jei jums nepavyks arba nuspręsite elgtis kitaip, tuomet vien tik
kartosite tai, kuo jau ir taip tikite, siekdami savo tiesos patvirtini­
mo ir pripažinimo esant vienintelę teisingą. Bet jei jūs kalbėdami
tarpininkausite, o tada klausysite kito žmogaus, tarsite naujus ir
originalius iš dvasinės gelmės kylančius dalykus.

Tarsi tokiopokalbio metu klausytumėtepatys savęs lygiai taip
pat, kaip klausotės kito kalbančio žmogaus. Jūs apibūdinate, kaip
priimate informaciją, kuriąjums patiki kitas asmuo. Jūs pasako­

te, ką ta informacija jums davė, - ką naujo ir iš jos gauto pastebite
savyje, kaip ji pakeitė jūsų išankstines nuostatas, kaip ji pagelbėjo
jums sugalvoti naujų klausimų. Pasakote tai tiesiai kalbėtojui. Tada
jų poveikis kalbėtojui esti toks pat. Tokiu būdujūs abujudate į nau­
jesnę, platesnę ir geresnę realybę. Jūs abu keičiatės leisdami savo
senoms išankstinėms nuomonėms numirti - nusimetate seną odą
ir atsinaujinate.

Aprašytasis pokalbis yra kalbėjimas, kai abu pokalbio dalyviai
trokšta pažinti tiesąvien dėl pačios tiesos, todėljie iš tikrųjų irkalba,
ir klausosi. Kaip tik todėl toks pokalbis yra įtraukiantis, gyvybingas,

9 TAISYKLE 315

įdomus ir prasmingas. Tas prasmės pojūtis atsklinda iš giliosios,
senosios jūsų Būties. Jūs esate ten, kur ir turėtumėte būti, viena

koja stovite ten, kur jai ir dera, o antrąją mintyse keliate į chaosą

ir nežinomybę. Pasineriate į Dao, keliaudami didžiuoju Gyvenimo
Keliu. Ten jūs jaučiatės gana tvirtai ir saugiai, bet ir esate deramai
lankstūs ir galite keistis. Tenjūs leidžiate naujai gautai informacijai

jus informuoti - persmelkti jūsų tvirtumą ir patobulinti jo struktū­

rą bei išplėsti jo erdvę. Ten jūsų Būties sudėtinės dalys gali surasti
grakštesnę savo sandaros formą. Toks pokalbis įkurdina jus tokio­
je pat vietoje, kaip ir muzikos klausymasis, ir dažniausiai dėl tos
pačios priežasties. Toks pokalbis jus nukelia į tokią viešpatiją, kur
susijungia sielos, o tai ir yra tikroji vieta. Jūs imate galvoti: „Tikrai
verta. Mums reikėjo vienam kitą pažinti.“Kaukės nukrinta ir ieško­
tojų asmenybės atsiskleidžia.

Taigi, klausykitės savęs ir tų, su kuo kalbate. Tada jūsų išmintį
sudarys ne vien tai, ką žinote dabar, o ir nuolatinės žinojimo paieš­
kos, kurios yra aukščiausia išminties forma. Kaip tik todėl antiki­
nės Graikijos Delfų orakulo žynė taip pakiliai kalbėjo apie Sokratą,
kuris visada siekė tiesos. Ji apibūdino filosofą kaip išmintingiausią
gyvą žmogų, nes jis žinojo, jog nieko nežino.

Manykite, kad žmogus, kurio klausotės, gali žinoti tai, ko neži­
note jūs.





ĮO TAISYKLĖ

KALBĖKITE
TIKSLIAI

KODĖL MANO KOMPIUTERIS NEVEIKIA

Ką pamatote pažvelgę į nešiojamąjį kompiuterį - tiksliau tariant,
į savo kompiuterį? Išvystate plokščią, ploną, pilką ar juodą dėžę.
Netiesiogiai matote kažką, kuo galima spausdinti ir į ką galima žiū­
rėti. Tačiau net jeigu turime galvoje antrąjį aspektą, tai, ką matote,
vargu ar apskritai yra kompiuteris. Ta dėžė tiesiog dabar yra kom­
piuteris, būtent čia ir dabar, gal net brangus kompiuteris. Vis dėlto
netrukus jis tiek mažai tepanėšės į kompiuterį, kad bus sunku jį
kam nors padovanoti.

Po penkerių metų mes visi atsikratysime savo kompiuterių,
nors jie vis dar galbūt puikiai veiks, - net jeigu jų ekranai, klavia­
tūros, pelės ir interneto sąsajos vis dar puikiai vykdys paliepimus.
O po penkiasdešimties metų dvidešimt pirmo amžiaus pradžios
nešiojamieji kompiuteriai taps tokiomis pat keistenybėmis kaip
žalvariniai devyniolikto amžiaus pabaigos mokslininkų įrankiai.
Jie nūnai labiau panėši į paslaptingus alchemijos įtaisus, skirtus
matuoti reiškiniams, kurių egzistavimo mes daugiau nė nebepri-

10 TAISYKLE 319

pažįstame. Kaip aukštųjų technologijų mašinos, kurių kiekviena
turi daugiau skaičiavimo galios nei ištisa „Apollo“ kosminė pro­
grama, taip greitai praranda savo vertę? Kaip gali jos taip greitai
pasikeisti iš esamų, naudingų ir gerą socialinį statusą įtvirtinančių
mašinų į laužo krūvą? Taip nutinka dėl mūsų pačių suvokimo ir
dažnai nematomų tarpusavio sąveikų tarp to suvokimo ir sudėtin­
go giluminio pasaulio.

Jūsų kompiuteris tėraviena simfonijos, kurią atlieka neapsakomo
dydžio orkestras, nata. Jis tėra labai maža gerokai už jį galingesnės
visumos dalis. Didžioji jo galios dalis esti užjo apčiuopiamo išorinio
lukšto ribų. Jis gali funkcionuoti todėl, kadtuo pat metu ištisavirtinė
kitų technologijų harmoningai sąveikauja tarpusavyje. Pavyzdžiui,jį
maitina energijos tinklai, kurių nematomos funkcijos priklauso nuo
miriadų sudėtingų fizinių, biologinių, ekonominių ir tarpasmeninių
sistemų. Vis dar veikiajo atsargines dalis gaminančios gamyklos. Jo
funkcijas leidžiančios operacinės sistemos, veikiančios būtent šių,
o ne kitų, kurios bus sukurtos ateityje, atsarginių dalių pagrindu,
vis dar dirba. Jo vaizdo aparatinė įranga remiasi tokia technologija,
kuri tenkina kūrybingus žmones, skelbiančius savo sukurtą turinį
internete. Jūsų kompiuteris komunikuoja su tam tikra konkrečia
kitų mechanizmų ir serverių ekosistema.

Ir galiausiai visa tai leidžia dar nepastebimesni elementai: soci­
alinis pasitikėjimo susitarimas - tarpusavyje susijusios ir visiškai
atsakingos politinės ir ekonominės sistemos, kurios sudaro sąlygas
elektros tinklui veikti. Tokia veikiančių sistemų nematoma dalies ir
visumos tarpusavio priklausomybė tampa prikišamai matoma siste­
mose, kurios nustoja veikti. Tokia aukštesnioji tvarka, išorinės siste­
mos, kurios sudaro sąlygas asmeninių kompiuterių veiklai, - tokios
kaip elektros tiekimo linijos, elektros jungikliai, kištukiniai lizdai ir
visa kita įranga, ištisas tinklas, - korupcijos pažeistose, trečiojo
pasaulio valstybėse vargu ar apskritai egzistuoja arba veikia pras­
tai, mažiausiu pajėgumu ir net galbūt prasčiausia įmanoma kokybe.
Visa tai nutinka dėl techninio neveiksmingumo: sistemos papras­

320 1 2 GYVENIMO TAISYKLIŲ

čiausiai neveikia. Bet taip dažniausiai nutinka dėl pasitikėjimo sto­
kos, tokios būdingos sistemiškai korumpuotoms visuomenėms.

Kitais žodžiais tariant: tai. kąjūs suvokiate kaip savo kompiuteri,
panėši į atskirą miške ant medžio augantį lapą, o dar tiksliau - jūsų
pirštus, skubriai perbraukiančius tą lapą. Lapą galima nusiskinti.
Trumpai galima jį įsivaizduoti kaip atskirą, savarankišką visovę,
nors toks suvokimas labiau paklaidina, nei paaiškina. Po keleto sa­
vaičių lapas susisuks ir sunyks. Jei ne medis, jis apskritai nė nebū­
tų užaugęs. Jei nėra medžio, lapas nebegali toliau egzistuoti. Tokia
yra mūsų kompiuterių padėtis pasaulyje. Tokia didelė jų tapatybės
dalis gyvuoja už jų ribų, kad prietaisai su ekranais, kuriuos dabar
laikome ant kelių, savo kompiuterinį fasadą gali išsaugoti vos kele­
tą trumputėlių metų.

Beveik viskas, ką matome ar liečiame, yra tokios prigimties, nors
dažnai ji ir nėra taip akivaizdžiai matoma.

Prietaisai, kliūtys ir ryšys su pasauliu

Manome, kad matome objektus ar daiktus vien pažvelgę į pasaulį,
nors taip iš tikrųjų nėra. Mūsų pažangios suvokimo sistemos pa­
keičia tarpusavyje susijusį, sudėtingą ir daugiasluoksnį pasaulį, ku­

riame gyvename, ne tiek į daiktus apskritai, kiek į naudingus daik­

tus (arba į jų antipodus - daiktus, kurie yra kliuviniai). Toks yra
būtinas, praktiškas pasaulio sumažinimas. Toks yra beveik beribio
daiktų sudėtingumo pakeitimas, jį perkošiant per smulkų mūsų po­
reikių sietą. Taip aiškumas paverčia pasaulį protu suvokiamu. O

tai - ne tas pat, kaip suvokti objektus.

Mes nematome beverčių dalykų, o paskui nesuteikiame jiems
reikšmių. Mes jų prasmę suvokiame tiesiogiai160. Matome grindis,
kuriomis vaikštome, duris, pro kurias įeiname, ir kėdes, ant kurių
prisėdame. Kaip tik dėl šios priežasties sėdmaišiai ir kelmai pakliū­
va į tą pat kategoriją, nors objektyviai jie turi mažai ką bendra. Ma­
tome akmenis, nes galime juos mėtyti, ir debesis, iš kurių ant mūsų

10 TAISYKLĖ 321

galvos gali pasipilti lietus, ir obuolius, kuriuos galima suvalgyti, ir
automobilius, ir kitus žmones, kurie mums painiojasi po kojomis ir
erzina. Mes matome prietaisus ir kliūtis, o ne objektus ar daiktus.
Negana to, prietaisus ir kliūtis mes matome tokiu lygmeniu, kokiu
patogu analizuoti ir paversti juos patogiausiais ar pavojingiausiais,
nelygu mūsų poreikiai, gebėjimai ar suvokimo apribojimai. Pasau­
lis mums save atskleidžia kaip kažin ką, ką mes galime panaudoti ir
per ką galime rasti kelią, o ne kaip kažką, kas vien egzistuoja.

Mes matome žmonių, su kuriais kalbamės, veidus, nes mums
reikia su tais žmonėmis bendrauti ir bendradarbiauti. Mes nema­
tome smulkesnių jų mikrokosmoso struktūrų, jų ląstelių ir mažes­
nių už ląsteles dalelių, molekulių ir atomų, iš kurių susideda tos
ląstelės. Mes taip pat nematome ir juos supančio makrokosmoso:
jų šeimos narių ir draugų, sudarančių jų artimiausią visuomeninį
ratelį, ekonomikos, kurioje jie tarpsta, ir ekologijos, kurioje jie visi
gyvena. Galiausiai, o tai tiek pat svarbu, mes jų nematome laiko
skalėje. Visus juos matome siaurame, tiesmukame ir neįveikiama­
me dabar, užuot įsupę juos į vakardienas ir rytdienas, galbūt suda­
rančias svarbesnę jų tapatybės dalį nei ta akimirka, kurią akivaiz­
džiai matome dabar. Ir turime kaip tik taip viską matyti, antraip
nuskęstume.

Kai žiūrime į pasaulį, suvokiame tiktai, ko reikiairpakanka mūsų
planams ir veiksmams, kurie mus tenkina ir kuriuos galime įvykdy­
ti. Taigi, mes gyvename tame „pakanka“. Toks yra radikalus, pasą­
moninis pasaulio supaprastinimas - ir beveik neišvengiamai mes
jį klaidingai suvokiame kaip patį pasaulį. Bet objektai, kuriuos mes
matome, pasaulyje egzistuoja ne tik tam, kad juos paprasčiausiai
ir tiesiogiai suprastume*. Jie egzistuoja sudėtingoje daugiadimen-

*Pavyzdžiui, kaip tik todėl mes užtrukome gerokai ilgiau, nei iš pradžių planavome, kol pa­
gaminome robotus, galinčius nepriklausomai funkcionuoti pasaulyje. Suvokimo problema
yra gerokai sudėtingesnė nei mūsų tiesmukos, jokių pastangų nereikalaujančios irsavo pačių
protu pasiektos bei prieitos išvados. Iš tikrųjų suvokimo problema yra tokia sunki, kadji be­
veik visiškai (to laiko požiūriu) sustabdė dirbtinio intelekto plėtrą jo ankstyvosiose vystymo

322 12 GY V ENI MO TAI SYKLI Ų

sinėje tarpusavio priklausomybėje, o ne kaip akivaizdžiai atskiri,
apriboti ir tarpusavyje nepriklausomi objektai. Mes suvokiame ne
juos. o jų funkcionaliąsias savybes ir taip elgdamiesi patogiai juos

supaprastiname, kad galėtume deramai suvokti. Kaip tik dėl šios
priežasties turime aiškiai apsibrėžti savo tikslus. Be tokio veiksmo

įkliūsime į pasaulio painiavą.
Visa tai tinka ir mūsų pačių, kaip atskirų asmenų, savivokai. Mes

darome prielaidą, kad apsiribojame savo odos paviršiumi, nes kaip
tik taip save suvokiame. Bet šiek tiek pamąstę galime suprasti laiki­
ną tos ribos pobūdį. Taip sakant, mes keičiame tai, kas yra po mūsų
oda, priklausomai nuo mūsų gyvenamojo konteksto. Net jeigu ima­
mės kokio nors akivaizdžiai paprasto veiksmo, pavyzdžiui, siekia­
me atsuktuvo, mūsų smegenys automatiškai prisitaiko ir į tai, ką
jos traktuoja kaip kūną, įtraukia ir šitą prietaisą. Mes tiesiogine to
žodžio prasme galimejausti daiktus atsuktuvo galiuku. Kai ištiesia­
me ranką, kurioje laikome atsuktuvą, automatiškai įsisąmoniname
ir jo ilgį. Taip pailgėjusia galūne, atsuktuvo galiuku, galime baks­
noti nuošaliausius kampelius bei plyšelius ir suprasti, ką tiriame.
Be to, akimirksniu imame suvokti laikomą atsuktuvą kaip „savo“ir
imame jį savintis. Taip pat elgiamės ir su gerokai sudėtingesniais
naudojamais įrankiais ir gerokai sudėtingesnėmis aplinkybėmis.
Automobiliai, kuriuos vairuojame, akimirksniu ir savaime tampa
mumis. Kaip tik todėl, jeigu pėsčiųjų perėjoje suerzintas praeivis
kumščiu trenkia į mūsų automobilio kapotą, priimame tai asme­
niškai. Ne visada tai išmintinga. Tačiau jei savęs nepratęstume iki
automobilio apimčių, tiesiog negalėtume vairuoti.

Paslankios mūsų pačių ribos taip pat gali tiek išsiplėsti, kad su­
talpintų kitus žmones - šeimos narius, meilužius ir draugus. Mo­

stadijose, kai atradome, kad nuo kūno atskirtas abstraktus protas negali išspręsti net pačių
paprasčiausių realaus pasaulio problemų. Tokie mokslo pirmeiviai kaip Rodney Brooksas de­
vintojopraėjusioamžiaus dešimtmečio pabaigojeirpaskutinio dešimtmečio pradžiojepadarė
išvadą, kad, norint padalyti pasaulį į suvaldomas dalis, dalims yra būtinas kūnas, tad dirbti­
nio intelekto revoliucija atgavo pasitikėjimą savimi irsvarbą (aut. past.).

10 TAISYKLĖ 323

tina aukojasi savo vaikų labui. Ar mūsų tėvas, žmona arba vyras
yra tiek pat su mumis suaugę kaip ranka arba koja? Iš dalies ga­
lime atsakyti paklausdami: ką iš jų būtumėte linkę prarasti? Ko
atsisakytumėte? Kad toks pratęsimas, toks įsipareigojimas taptų
amžinas, mes treniruojamės tapatindamiesi su išgalvotais knygų
ir filmų personažais. Jų tragedijos ir pergalės greitai ir įtikinamai
tampa savosiomis. Nepakildami iš kėdžių, ant kurių sėdime, mes
veikiame begalybėje įvairių realybių, bandydami pratęsti save, iš­
vaikščiodami daugybę galimų takų, kol apsisprendžiame pasirinkti
tą, kuriuo išties keliausime. Paskendę fantazijos pasaulyje, mes net
galime tapti tuo, kas „realybėje“apskritai neegzistuoja. Vien mirk­
telėję akimi, stebuklingoje kino teatro salėje galime tapti fantastiš­
kais padarais. Sėdėdami tamsoje priešais greitai besikeičiančius ir
mirgančius vaizdus, tampame raganomis, superherojais, ateiviais,
vampyrais, liūtais, elfais arba medinėmis lėlėmis. Jaučiame viską,
kąjaučia jie, ir labai džiaugsmingai susimokame už tokią privilegi­
ją, net jeigu mums tenka patirti liūdesį, baimę ir siaubą.

Kažkas panašaus, tik gerokai sodresnio nutinka, kai susitapati­
name ne su išgalvotos dramos veikėju, o su ištisa tarpusavyje be­
sivaržančia grupe. Prisiminkite, kas nutinka, kai savo didžiausius
priešininkus nugali arba jiems pralaimi mėgstama komanda. Lai­
mėjimą nulemiantis futbolo įvartis kaipmat be jokių pastangų ant
kojų pakels ištisą tinklą aistruolių, jiems net nespėjus apie tai pa­
galvoti. Tarsi daugybės jų nervų sistemos būtų tiesiogiai susijusios
su žaidimu, vykstančiu priešais jų akis. Aistruoliai labai asmeniškai
išgyvena savo komandų pergales ir nesėkmes, jie net vilki savo did­
vyrių nertinius ir dažnai švenčia jų pergales ar liūdi dėl pralaimėji­
mo daug labiau nei dėl „tikrų“kasdieniame gyvenime nutinkančių
įvykių. Tas susitapatinimas pasireiškia labai giliai - net biochemi­
niu ir neurologiniu lygmeniu. Įvairūs pergalių ir nesėkmių potyriai
padidina arba sumažina aistruolių, „dalyvaujančių“varžybose, tos-
testerono kiekį. Mūsų susitapatinimo gebėjimai akivaizdžiai pasi­
reiškia kiekviename mūsų Būties lygmenyje.

324 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

Panašiai ir pagal tai, kiek esame patriotiški, mūsų šalis mums

nėra vien svarbi. Ji yra mes. Mes net galime paaukoti savo menkes­

nę individualią tapatybę mūšyje vien tam. kad išsaugotume savo
šalies tapatybę. Didžiąją istorijos dalį toks noras mirti buvo laiko­
mas ne tik drąsiu ir pasigėrėjimo vertu poelgiu, bet ir žmogiško­
sios prievolės dalimi. Paradoksalu, bet tai nėra mūsų agresyvumo
išraiška, atvirkščiai - tai mūsų begalinio visuomeniškumo ir noro
bendradarbiauti rezultatas. Jei galime tapti ne vien pačiais savimi,
bet ir savo šeimomis, komandomis ir šalimis, mums lengvai sekasi
bendradarbiauti, pasikliaujant vidiniais mechanizmais, kurie mus
(ir kitus padarus) verčia saugoti savo pačių kūnus.

Pasaulis yra paprastas tik tuomet, kai jis palankus

Iš pirmo žvilgsnio susivaikyti tarpusavyje susijusiame realybės cha­
ose yra be galo sunku. Toks veiksmas yra labai sudėtingas ir parei­
kalauja bent jau pusės mūsų smegenų. Realiame pasaulyje viskas
juda ir kinta. Kiekvienas hipotetiškai atskiras daiktas yra sudarytas
iš smulkesnių hipotetiškai atskirų dalių ir kartu yra didesnių hipo­
tetiškai atskirų daiktų dalis. Ribos tarp lygių ir tarp pačių atskirų
daiktų kuriame nors lygyje yra objektyviai nei aiškios, nei akivaiz­
džios. Jas reikia praktiškai ir pragmatiškai sukurti, o tada jos bus
tinkamos tik labai aiškiai ir siaurai apibrėžtomis sąlygomis. Sąmo­
ningas išbaigtumo ir pakankamumo iliuzijos suvokimas išsilaiko ir
yra tinkamas mūsų tikslams tik tol, kol viskas einasi pagal planą.
Tokiomis sąlygomis viskas, ką matome, yra tinkamai tikslu, todėl
nėrajokio reikalo dairytis tolėliau. Kadgalėtume sėkmingai vairuo­
ti, mums nereikia suprasti ar net susivaikyti sudėtingoje automobi­
lių mašinerijoje. Paslaptingas mūsų mašinų sudėtingumas įsirėžia
į mūsų sąmonę tik tada, kai ta mašinerija nustoja veikti ar kai ne­
tikėtai su kuo nors susiduriame (arba kas nors - su mumis). Net
jei atsitiko paprasčiausias mechaninis gedimas (ką ir kalbėti apie
rimtą avariją), visada pajuntame, kaip toks įsiveržimas, bent jau

10 TAISYKLĖ 325

ir pat pradžių, mums sukelia nerimą. Toks yra staiga išnyrančios
nežinios padarinys.

Automobilis, kaip mes jį suprantame, nėra daiktas ir nėra objek­
tas. Jis yra kažkas, kas mus nugabena ten, kur mes norime nuvykti.
Iriš tikrųjų tik tada, kaijis nustoja mus gabenęs irjudėjęs, mes aps­
kritai apiejį labiau susimąstome. Tik tada, kai mašina staiga nusto­
ja veikti ar patenka į avariją ir ją tenka patraukti į šalikelę, esame
priversti suvokti ir svarstyti apie galybes dalelyčių, nuo kurių pri­
klauso „automobilis, tai yra daiktas, kuris važiuoja“. Kai automo­
bilis sugenda, bematant paaiškėja, kad neišmanome jo sudėtingo
mechanizmo. Ir visa tai turi apčiuopiamų, materialių (mes nenusi-
gauname ten, kur ketinome) bei psichologinių padarinių - sugedus
automobiliui pranyksta ir mūsų dvasinė ramybė. Paprastai mums
tenka pavirsti servisų ir dirbtuvių ekspertais, kad galėtume atkurti
ir savo automobilio funkcijas, ir savo skaidrias mintis. Tokiu psi­
chologu dirbančiu mechaniku.

Kaip tik tada mes ir galime suprasti, nors retai suvokiame neap­
sakomai blankią savo pačių regą ir su ja susijusį menką supratimą.
Krizės metu, kai mūsų tvarka pašlyja, kreipiamės į tuos, kas turi
svaresnės už mūsiškę patirties, kad galėtume atkurti pusiausvyrą
tarp savo įgeidžių bei lūkesčių ir to, kas iš tikrųjų vyksta. Visa tai
reiškia, kad mūsų sugedęs automobilis gali priversti mus susidur­
ti su abejone platesniame socialiniame kontekste, kurio paprastai
nematome ir kuriame automobilis (bei mechanika) tėra dalis. Kai
mus išduoda nuosavas automobilis, susiduriame su visais tais da­
lykais, kurių neišmanome. Ar jau metas pirkti kitą automobilį? Ar
būsiu suklydęs jį įsigydamas? Ar jį taisantis mechanikas yra kom­
petentingas, sąžiningas ir patikimas? Ar servisu, kuriame jis dirba,
galima pasitikėti? Kartais mums tenka susimąstyti apie ką nors dar
blogiau, ką nors platesnio ir gilesnio: kas nutiko, kad keliai tapo
tokie pavojingi? Ar aš tapau (o gal ir visada buvau) per didelis neiš­
manėlis? Pernelyg išsitaškęs ir nedėmesingas? Pernelyg pasenau?
Ribotas visų mus supančių daiktų ir savęs pačių suvokimas išiyškė-

326 12 GYVENIMO TAISYKLIŲ

ja tada, kai koks nors patikimas mūsų paprasto pasaulėlio dalykas
sugenda. Tada akivaizdžiai pasireiškia sudėtingas mus supantis pa­
saulis, kuris visada buvo nematomas ir į kurį patogiai buvo galima
nekreipti dėmesio. Kaip tik tada pasirodo, kad aptvertame archeti­
piniame sode, kuriame gyvename, knibždėte knibžda pasislėpusių
žalčių.

Esame paprasti, kol pasaulis mums palankus

Kai reikalai pašlyja, mus užgriūva visa tai, į ką nekreipėme dėmesio.
Kai daiktai praranda savo tiksliai apibrėžtas ribas, sutrupa sienos ir
apsireiškia chaosas. Kai pasidarome nerūpestingi ir leidžiame da­
lykams išslysti iš rankų, visa tai, kuo nepasirūpinome, susikaupia,
įgauna gyvatės pavidalą ir mus užpuola - dažniausiai visiškai ne­
tinkamu metu. Tiktada pamatome tai, nuo ko mūsų sutelkti ketini­
mai, aiškus tikslas ir sukauptas dėmesys mus saugojo.

Įsivaizduokite, kad ištikima ir nuoširdi žmona atranda savo vyro
neištikimybės įrodymų. Ji gyveno kartu su juo metų metus. Matė jį
tokį, kokį įsivaizdavo esantį: patikimą, darbštų, mylintį, tikrą. Savo
santuokoje ji rėmėsi į tvirtą uolą ar bentjau tikėjo, kad remiasi. Bet
jis pasidaro ne toks dėmesingas ir labiau išsiblaškęs. Jis nuolat ima
dirbti ilgiau. Įvairūs mažmožiai - kad ir ką ji sakytų ar darytų - be
priežasties jį nervina. Vieną dieną ji pamato jį mieste kavinėje su
kita moterimi, bendraujantį tokiu būdu, kurį sunku paaiškinti ar
neatkreipti dėmesio. Jos ankstesnis netikslus ir ribotas suvokimas
staiga skausmingai tampa akivaizdžiai aiškus.

Jos nuosavo vyro teorija žlunga. Kas atsitinka tuomet? Pirmiau­
sia kažkas - ar kas nors - atsiranda jo vietoje: nesuvokiamas gąs­
dinantis nepažįstamasis. Otai jau blogai. Bet čia - tik pusė proble­
mos. Jos teorija apie save po išdavystės taip pat žlunga, taigi, atsi­
randa ne vienas nepažįstamasis - o šičia ir yra problema, - o du.
Jos nuosavas vyras nėra tas, kas ji maniusi, bet irji pati - išduotoji
žmona - nebėra anoji. Ji daugiau nebėra „labai mylima, patikima

10 TAISYKLĖ 327

žmona ir tausojama partnerė“. Gana keista, ir nors tikime, kad pra­
eities negalima pakeisti, tokia ji gal net ir niekados nebuvo.

Praeitis nebūtinai yra tokia pati kaip buvusi, nors ji jau atsitikusi.
Dabartis yra chaotiška ir neapibrėžiama. Žemė nuolat sukasi po jos
ir mūsų kojomis. Taip pat ir ateitis, kurios čia dar nėra, pasikeičia į
tai, kas ji neturėjo būti. Ar kadaise gana laiminga žmona dabar yra
„apgauta nekaltoji“, ar „lengvatikė kvailė“? Ar jai dera save suvokti
kaip auką, ar dvipusės iliuzijos bendrininkę? Kas yrajos vyras? Ne­
pasotintas meilužis? Suvedžiojimo auka? Melagis psichopatas? Pa­

ties velnio įsikūnijimas? Ir kaipjis gali būti toks žiaurus? Kaip kas

nors kitas galėtų? Kokie iš tikrųjų yra namai, kuriuose ji gyveno? Ir
kaipji galėjo būti tokia naivi? Kaipkas nors kitas galėtų? Ji pasižiūri

į veidrodį. Kasji tokia?Kas čia darosi?Ar bent kurie nors jos san­

tykiai su kitais žmonėmis yra tikri? Ar bent kurie nors jos santykiai
su kitais žmonėmis buvo tikri? Kas nutiko ateičiai? Kai giluminė pa­
saulio realybė staiga išnyra į paviršių, galima čiupti bet ką.

Viskas yra labai sudėtinga - už vaizduotės ribų. Viską veikia visa
kita. Mes suvokiame tik labai ploną tarpusavyje susijusios matricos
sluoksnį, nors iš visų jėgų stengiamės išvengti suvokti, koks jis plo­
nas. Vis dėlto plonas lako sluoksnis, kuriuo dailiai buvo padengtas
mūsų suvokimas, suaižėja, vos tik kas nors iš esmės nepasiseka. Iš­
ryškėja bjaurus mūsų pojūčių trūkumas. Visa tai, kas mums bran­
gu, sutrupa į dulkes. Mes sustingstame. Virstame akmeniu. Ką tada
matome? Kur galėtume nukreipti žvilgsnį, jeigu paaiškėja, kad kaip
tik tai, į ką mes dabar žiūrime, ir buvo neadekvatu?

Ką mes matome, kai nežinome, į ką žiūrime?

Kas yra tai, tai yra pasaulis, po bokštų dvynių griuvimo? Ar apskri­
tai kas nors liko stovėti? Koks bjaurus žvėris pakyla iš griuvėsių,
kai nematoma kolona, laikiusi pasaulio finansų sistemą, sudrebė­
jusi sugriūva? Ką mes matome nacionalsocialistų demonstracijos
dramos ir laužų nutvieksti arba pasislėpę, suparalyžiuoti iš baimės

328 12 GYVENI MO TAISYKLIŲ

Ruandos žudynių įkarštyje? Ką mes matome, kai negalime supras­
ti, kas mums darosi, negalime susigaudyti, kur esame, nebesupran­
tame, kas tokie esame, ir nebesusivaikome. kas mus supa? Tai, ko

mes nebegalime pamatyti, yra pažįstamas ir raminamas prietaisų

pasaulis, sudalytas iš pažįstamų objektų ir pažįstamų asmenybių.
Mes net nebematome pažįstamų kliūčių - nors normaliais laikais
jos mums kelia nemažai nerimo, bet jas esame gerai įpratę įveikti
taip, kad galėtume nevaržomi vaikštinėti.

Tai, ką suvokiame, kai viskas sugriūva, nebėra įprastinės tvarkos

scena ir dekoracijos. Tai yra amžinas vandeningas tohu va bohu,
beformė tuštuma, ir tehom, bedugnė, Biblijos kategorijomis šne­

kant - chaosas, slypintis po plonu saugumo sluoksniu. Iš to cha­
oso Šventasis Paties Dievo Žodis ištraukė tvarką laiko pradžioje,
anot seniausiųjų žmonijos išreikštų nuomonių (ir pagal to Žodžio
pavidalą mes buvome sukurti - vyrai ir moterys - remiantis tomis
pat nuomonėmis). Iš to chaoso iš pat pradžių kilo toks pastovumas,
kokį mums pasisekė patirti tam tikrą trumpą laiką - kai išmoko­
me suvokti. Tas chaosas, kurį matome, kai dalykų tvarka sugriūva
(nors ir negalime iš tikrųjųjo matyti). Ką visa tai reiškia?

Išnyra nenumatytas atvejis. Netikėtai iš kažkokios nežinios pa­
sirodo anksčiau nežinomas reiškinys, fenomenas (nuo graikų kal­

bos žodžio phainesthai, reiškiančio „nušviesti“). Tai yra amžinojo

drakono pasirodymas, išlindusio iš savo amžinosios olos, iš savo
ūmai sutrikdyto sapno. Tai yra požemio pasaulis su savo iš gelmių
išnyrančiomis pabaisomis. Kaip galime pasirengti nenumatytam
atvejui, jeigu nežinome, kas išniro ir iš kur? Kaip galėtume pasi­
ruošti katastrofai, kai nežinome, ko tikėtis ir kaip elgtis? Mes nusi-
gręžiame nuo savo protų, taip sakant, pernelyg lėtai, pernelyg ilgai
svarstydami - ir atsisukame į savo kūnus. Mūsų kūnai reaguoja kur
kas greičiau nei mūsų mintys.

Kai viskas aplink sugriūva, paviršutiniškas suvokimas išnyksta,
ir mes imam veikti. Senieji refleksais pagrįsti atsakymai, kuriais au­
tomatiškai ir patikimai naudojomės šimtus milijonų metų, apsaugo

1 0 TAISYKLE 329

mus tokiomis šiurpiomis akimirkomis, kai ne tik mintys, bet irsuvo­
kimas nebegelbsti. Tokiomis aplinkybėmis mūsų kūnai pasirengia
visiems nenumatytiems atvejams. Pirmiausia mes sustingstame.
Tada kūno refleksai pakinta į emocijas - kitą suvokimo stadiją. Ar
tai kažkas baisaus? Kažkas naudinga? Kažkas, apie ką reikėtų pa­
galvoti? Kažkas, į ką neverta kreipti dėmesio? Kaip mes visa tai išsi-
aiškinsim ir - kada? Nežinome. Dabar esame brangioje ir sekinan­
čioje parengtyje. Į mūsų kūnus priplūsta kortizolio ir adrenalino.
Širdys plaka sparčiau. Mūsų kvėpavimas pagreitėja. Skausmingai
suvokiame, kad mūsų nusimanymo ir visumos jausmas išgaravo;
čia viso labo sapnas. Mes pasitelkiame savo fizinius ir psichologi­
nius išteklius, kuriuos uoliai kaupėme kaip tik tokiai akimirkai (jei
apskritai mums pasisekė jų turėti). Pasirengiame visų blogiausiam
ir geriausiam scenarijui. Pašėlę spaudžiame greičio pedalą iki pat
grindų ir tuo pat metu paspaudžiame stabdžius. Rėkiame arbajuo­
kiamės. Atrodome pasišlykštėję arba pašiurpę. Verkiame. O tada
imame rikiuoti ir tvarkyti chaosą.

Taigi, apgautoji žmona, vis labiau sutrikusi, jaučia paskatą vis­
ką išsipasakoti - sau, seseriai, geriausiai draugei, nepažįstamajam
autobuse - arba pasitraukia į tylą ir liguistai suka galvą vis apie tą

patį. Kas nepavyko?Kąji tokiopadarė, ko nebūtųgalima atleisti?
Kas yra tas žmogus, su kuriuoji gyveno? Kas čia per pasaulis,
kuriame gali dėtis tokie dalykai? Ir koks gi Dievas galėtų sukurti
tokią vietą? Kokį pokalbį ji apskirtai galėtų pradėti su šituo nauju,

iš proto varančiu žmogumi, gyvenančiu jos buvusio vyro kailyje?
Koks kerštas galėtų numaldyti jos pyktį? Ką ji galėtų suvedžioti
mainais už šitokį įžeidimą? Ji - tai įsiutusi, tai persigandusi, tai
perverta skausmo, tai pralinksmėjusi - svarsto apie naujai atrastos
laisvės teikiamas galimybes.

Jos tvirto it uola saugumo vieta iš tikrųjų nebuvo nei tvirta, nei
užtikrinta irjau tikrai - ne uola. Jos namo pamatai buvo pastatyti
ant smėlio. Ledas, ant kurio ji čiužinėjo, buvo paprasčiausiai per
plonas. Ji įlūžo ir įkrito į poledinį vandenį, dabar skęsta. Ji gavo

330 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

tokį sunkų smūgį, kad jos pyktis, siaubas ir skausmas ją graužte
graužia. Išdavystės jausmas taip išsiplečia, kad įjį įkrinta visas pa­

saulis. Kurji dabar? Požemiopasaulyje su visaisjo siaubais Kaip

ji ten pateko? Ta patirtis, ta kelionė iki dalykų pamatų - visa tai
taip pat yra suvokimas pačia pirmąja gimimo forma, tas pasiren­
gimas, tas svarstymas apie tai, kas būtų galėję nutikti ir kas vis dar
galėtų nutikti, tos emocijos ir fantazijos. Visas tas gilus suvokimas
dabar yra reikalingas, kol pažįstami objektai, apie kuriuos ji kaž­
kada gerai nusimanė, pasirodo iš naujo, jei apskritai taip atsitinka,
savo paprasta ir patogia forma. Toks supratimas aplanko, kol gali­
mybių chaosas dar nėra iš naujo pertvarkytas į naują - funkcionalią
ir tvarkingą realybę.

„Ar tikrai to nebuvo galima tikėtis?“ - klausia ji savęs, klausia
kitų, galvodama apie praeitį. Galbūt ji dabar pasijus kalta, kad ne­
atkreipė dėmesio į perspėjamuosius ženklus, nors jie galbūt buvo
tik labai subtilūs, į tokius paprastai numojama ranka. Ji prisimena,
kaip iškart po vedybų su vyru kasnakt godžiai mylėdavosi. Galbūt
nereikia norėti per daug, galbūt tai sunku ištverti, bet vos vieną
kartą per pastaruosius šešis mėnesius? O iki tol kartą per du ar tris
mėnesius metų metus? Ar kas nors, tikrai vertas pagarbos, - ji pati
taip pat - galėtų taikstytis su tokia padėtimi?

Man labai patinka Jacko Kento pasaka vaikams „Tokio dalyko
kaip drakonas nėra“. Tai labai paprastas pasakojimas, bent jau iš
pirmo žvilgsnio. Kartą perskaičiau kelis jos puslapius grupelei To­
ronto universiteto alumnų ir paaiškinau jiems simbolių prasmę*.
Pasaka yra apie mažą berniuką Bilį Biksbį, vieną lytą sėdėdamas
lovoje jis pamato drakoną. Draugiškas drakonas yra dydžio sulig
namine kate. Berniukas papasakoja apie tai savo mamai, bet toji
sako, kad tokie padarai neegzistuoja. Taigi, drakonas ima augti. Jis

* Pasakos įrašą galima rasti Peterson, J. B. (2002). Slaying the Dragon Within Us. Pa­
skaita pirmą kartą buvo parodyta per TVO. Ją galima rasti: https://www.youtube.com/
watch?v=REjUkEjrO_o (aut. past.).

1O TAISYKLE 331

suvalgo Bilio blynelius. Netrukus drakono kūnas vos telpa į namą.
Kai mama bando namuose išsiurbti dulkes, į namą ir iš namoji lipa
pro langus, nes visur - drakonas. Taip tęsiasi ištisus amžius. Tada
drakonas pabėga kartu su visu namu. Bilio tėtis pareina namo, o
ten, kurjie gyveno, - tuščia vieta. Paštininkas papasakoja, kur nu­
keliavęs jų namas. Tėtis vejasi namą, drakono kaklu užsikaria ant
jo galvos (kuri dabar styro išsikišusi į gatvę) ir susitinka savo žmo­
ną bei sūnų. Motina ir toliau aiškina, kad drakonų nėra, bet Bilis,
kuriamjau viskas gerokai nusibodo, nesutinka: „Drakonas yra štai
čia, mama.“Drakonas kaipmat ima trauktis. Netrukus sumažėja iki
katės dydžio. Visi sutaria, kad tokie katino dydžio drakonai i) egzis­
tuoja ir 2) yra kur kas mielesni neijų milžiniški atitikmenys. Mama,
dabar jau nenoriai praregėjusi, sielvartingai klausia, kam jam rei­
kėjo taip smarkiai išaugti. Bilis tykiai atsako: „Galbūt jis norėjo,
kadjį pastebėtų.“

Galbūt! Taip moko daugybė pasakų. Chaosas šeimoje auga
žingsnis po žingsnio. Abipusis nepasitenkinimas ir pagieža kaupia­
si. Visa netvarka yra sušluojama po kilimu, išjos trupinių drakonas
susitaiso puotą. Bet niekas nieko nesako, kai šeimos bendruomenė
ir sutartinė tvarka, susidūrusi su netikėtu pavojumi, pasirodo esan­
ti netinkama arba suyra. Tačiau visi švilpiniuoja tamsoje. Bendra­
vimas pareikalautų pripažinti baisingas emocijas: pagiežą, siaubą,
vienatvę, neviltį, pavydą, nusivylimą, neapykantą, nuobodulį. Kar­
tais paprasčiau išsaugoti ramybę. Bet fone, Bilio Biksbio namuose
ir visuose kituose namuose, panašiuose į Bilio, drakonas auga. Vie­
ną dieną jis taip išsipučia, kad į jį pasidaro nebegalima nekreipti
dėmesio. Net pačius namus jis nukelia nuo pamatų. Tada užmez­
gamas meilės romanas arba kyla ekonomiškai ir psichologiškai
žlugdančių dimensijų ginčas dėl vaikų globos. Tada sutartimi su­
tvirtinamas ėduonis, kuris problema po problemos, metai iš metų
netikrame santuokos rojuje susikaupė ir išsiplėtojo. Tiys šimtai
tūkstančių nuslėptų problemų, kai buvo prisimeluota, išsisukinėta,
racionaliai išsiaiškintos savo naudai, paslėptos kaip ištisa griaučių

332 1 2 GY V ENI MO TAI SYKLIŲ

armija kokioje klaikaus dydžio spintoje, išsiveržia lauk savo kelyje
viską paskandindamos kaip Nojaus tvanas. Nėra jokios arkos, nes
niekas jos nepastatydino, nors visi girdėjo vis garsiau grumančią jr
besiartinančią audrą.

Nenuvertinkite griaunamosios neveikimo nuodėmės jėgos.
Galbūt suniokota pora galėjo pasikalbėti kartą ar du, ar du šim­
tus kartų apie savo lytinį gyvenimą. Galbūt fizinis artumas, kurį, be

abejo, buvo patyrę, kaip dažnai atsitinka, nebuvo įtvirtintas tokiu
pat psichologiniu artumu. Galbūtjie galėjo susikauti savo vaidme­

nimis. Daugybėje šeimų pastaraisiais dešimtmečiais dėl išsivadavi­
mo ir laisvės buvo sugriautas tradicinis namų ūkio darbų pasiskirs­
tymas. Tačiau ta griūtis nepaliko savo kelyje tiek pat daug užtvarų,
kiek chaosas, konfliktas ir tarpusavio priklausomybė. Pabėgus nuo
tironijos dažnai patenkama ne į Rojų, o į dykumą, kurioje gyveni­
mas yra betikslis, suveltas ir kupinas nepriteklių. Negana to, kai
nėra sutartos tradicijos (ir jos užkrautų apribojimų - dažnai ne­
patogių; kartais net visai neracionalių), yra tik trys pasirinkimai:
vergovė, tironija arba derybos. Vergas tiesiog daro tai, kas jam
pasakyta, - galbūt net yra laimingas nusimetęs atsakomybę - ir
tokiu būdu išsprendžia sudėtingumo problemą. Bet čia - tik laiki­
nas sprendimas. Vergo siela priešinasi. Tironas vien pasako vergui,
ką daryti, ir tokiu būdu išsprendžia sudėtingumo problemą. Bet
čia - tik laikinas sprendimas. Tironui vergas nusibosta. Jame nie­
ko, visiškai ničnieko nėra, išskyrus akivaizdžiai nuspėjamą ir niūrų
paklusnumą. Kas galėtų ištverti tokį amžiną gyvenimą? O štai de­
rantis būtina, kad iš pat karto abu žaidėjai pripažintų, jog drakonas
egzistuoja. Su tokia realybe sunku susitaikyti, net jeigu drakonas
vis dar pernelyg mažas, kad imtų ir nugurgtų jam išdrįsusį pasi­
priešinti kunigaikštį.

Galbūt suniokota pora galėjo aiškiau apibūdinti savo geidžiamos
Būties modelį. Galbūt jį taikydami jie kartu galėjo atsitverti nuo
chaoso vandenų, kad tie nesiūbteltų nepažaboti ir jų nepaskandin­
tų. Galbūt jie galėjo taip pasielgti, užuot padoriu, tingiu ir bailiu

1 0 TAISYKLĖ 333

tonu sakę: „Gerai, neverta dėl to peštis.“ Santuokoje tai toks maž­
možis, toks nedaugutis, kad dėljo neverta kautis. Irjie įstringa san­
tuokoje kaip dvi garsiosios katės statinėje, supančioti priesaikos,
kuri, bet jau teoriškai, tęsis, kol vienas kuris nors iš jų numirs. Ta
priesaika yra tam, kadjūs velnioniškai rimtai suprastumėte padėtį.
Ar tikrai norite, kad tos pačios erzinančios smulkmenos jus kankin­
tų kiekvieną mielą jūsų santuokos dieną ištisus jos dešimtmečius?

„Ak, daugiau nebegaliu to tverti“, - galvojate sau. Gal iš tiesų
neverta. Juk nesate joks tyras pakantumo įsikūnijimas. Ir galbūtjei
užsimintumėte, kadjūsų partnerio vėjavaikiškasjuokasjau ima au­
syse skambėti kaip vinimi draskoma klasės lenta, jis, gan teisėtai,
pasiųstų jus po velnių. Ir galbūt kaltas esate jūs, čia jums pagaliau
reikia užaugti, atsikvošėti ir užsičiaupti. Bet galbūt asiliškas bliovi­
mas viešame renginyje nedaro jūsų partneriui garbės irjums nede­
ra atlyžti. Taigi, tokiomis aplinkybėmis nebelieka kitos išeities, tik
kautynės - mūšis, kuriuo siekiama pergalės, taikos, kuris atskleis
tiesą. Bet jūs liekate tylėti ir įtikinate save, kad taip elgiatės todėl,
kad mylite taiką, turite kantrybės (o visa tai yra visiška tiesos prie­
šingybė). O kiūtanti po kilimu pabaisa tuo metu priauga dar kokį
kilogramą.

Galbūt laiku pradėtas tiesmukas pokalbis apie lytinį nepasitenki­
nimą galėjo tapti garsiąja siūle - nors viskas nebūtų paprasta. Galbūt

madame paslapčiomis pageidavo, kad artumas numirtų, nes širdies

gilumoje jos požiūris į lytinius santykius buvo prieštaringas. Dievas

žino, turėtų būti kokia nors priežastis. Galbūt monsieur buvo siau­

bingas ir savanaudis meilužis. O galbūt - jie abu. Bet kad viską išsi­
aiškintų, galbūt verta pasipešti? Juk tai - svarbi gyvenimo dalis, tie­
sa? Galbūt, kad ta problema išsispręstų (juk niekada negali žinoti),
verta nugyventi porą visiško vargo mėnesių, kai vienas kitam sakoma
visiška tiesa (nesiekiant kito žmogaus sužlugdyti ar iškovoti pergalę
prieš kitą, nes tai nėra tiesa: tai paprasčiausias karas).

Galbūt lytiniai santykiai apskritai čia niekuo dėti. Galbūt kasdie­
niai vyro ir žmonos pokalbiai nusirito iki nuobodžios rutinos irjokie

334 1 2 GY V E NI MO TAISYKLIŲ

bendri nuotykiai jos nebepraskaidrina. Galbūt leisti jiems nusiristi
buvo paprasčiau, nei kas akimirką, diena iš dienos prisiimti atsako­
mybę. kad santykiai britų gyvybingi. Onegavę dėmesio gyvi padarai
vis dėlto miršta. Gyvenimo neįmanoma atskirti nuo stropių jo eks­
ploatacijos pastangų. Niekam nepavyksta susirasti tokios idealios
poros, kad dingtų poreikisjai skirti nuolatinį dėmesį ir pastangų (o,
beje, net jeigu apskritai radote tokį tobulą žmogų, apimtas visiškai
pamatuoto siaubo, jis ims ir pabėgs nuo jūsų, netobulojo). Tiesą
sakant, galiausiai jums reikia, jūs nusipelnėte ko nors lygiai tiek pat
netobulo kaip irjūs pats.

Galbūt savo žmoną išdavęs vyras buvo šiurpinamai nebrandus ir
savanaudis. Galbūt savanaudiškumas pergalėjo. Galbūt ji tinkamai
stipriai ir griežtai nepasipriešino tokiam polinkiui. Galbūt jie ne­
galėjo susitarti dėl tinkamų vaikų drausminimo priemonių, todėl
žmona jį atitvėrė nuo savo irjų gyvenimo. Galbūt ta siena jam leido
apeiti tai, kąjis laikė nemalonia pareiga. Galbūt, stebint tą motinos
pagiežos ir žingsnis po žingsnio tolstančio gerojo tėtuko pogrin­
dinę kovą, nuskriaustų vaikų širdyse kaupėsi neapykanta. Galbūt
vakarienės, kurias ji gamino jam, o jis - jai, buvo pravėsusios ir
valgomos su kartėliu. Galbūt visas tas nesuvaldytas konfliktas juos
pripildė apmaudo, apie kurį nebuvo kalbama, bet kuris bet kada
lengvai galėjo įsiplieksti. Galbūt ta žodžiais neišreikšta bėda ėmė
klibinti nematomo tinklo, kuris palaikė šitą santuoką, pagrindus.
Galbūt pagarba pamažu virto panieka, bet niekas nepasivargino
pastebėti. Galbūt pamažu meilė virto neapykanta, nors niekas ne­
pratarė nė žodžio.

Viskas, kas yra paaiškinta ir praskaidrinta, tampa įžiūrima, gal­
būt nei žmona, nei vyras nenorėjo to nei matyti, nei suprasti. Galbūt
jie sąmoningai viską paliko tvyroti rūke. Galbūt jie net prigamino
rūko, kad galėtų paslėpti visa tai, ko nenorėjo matyti. Kokios nau­
dos gavo panelė, iš meilužės virsdama namų tarnaite ar motina?
Ar jai palengvėjo, kai lytinis gyvenimas ją apleido? Ar jai pasida­
rė lengviau skųstis kaimynams ar savo motinai, kai vyras nuo jos

10 TAISYKLE 335

nusigręžė? Galbūt slapta tai ir buvo didžiausia malonė, o ne koks
kitas gėris, kurio būtų galima gauti iš santuokos, kad ir kokia ideali
ji būtų. Kas dar galėtų prilygti rafinuotos ir be perstogės praktikuo­
jamos kankinystės teikiamiems malonumams? „Ji - tikra šventoji,
o ištekėjo už tokio siaubingo žmogaus. Ji nusipelnė daug geresnio
vyro.“ Koks maloningas gyvenimo mitas, net jei pasirinktas nesą­
moningai (tikroji įvykių tiesajuk yra prakeikimas). Galbūtjos vyras
jai iš tikrųjų niekada nė nepatiko. Galbūt ji niekada nemėgo vyrų, o
ir dabarjų nemėgsta. Galbūt dėl visko kaltajos motina, o gal - sene­
lė. Galbūtji vien mėgdžiojojų elgesį, suvaidindamajų bėdas, kurios
nesąmoningai ir netiesiogiai buvo perduodamos iš kartos į kartą.
Galbūtji kerštavo savo tėvui, o gal broliui ar visuomenei.

Okokios naudos savo ruožtu gavo vyras, kai jo lytinis gyvenimas
namuose mirė? Ar jis taip pat vaidino, kad nieko nenutiko, kaip
tikras kankinys ir karčiai skundėsi savo draugams? Arjis pasinau­
dojo tuo kaip pasiteisinimu, kurio jam, šiaip ar taip, reikėjo ieškant
naujos meilužės? Arjis pasinaudojo tuo, kad paslėptų savo apskri­
tai moterims jaučiamą apmaudą, nes buvo nuolat atstumiamas, kol
įklimpo į šias vedybas? Arjis, beje, pasinaudojo pasitaikiusia gali­
mybe sustorėti ir aptingti, nes jo niekas nebegeidė?

Galbūt abudu, ir žmona, irvyras, vienodai pasinaudojo pasitaikiu­
sia galimybe suniurkyti savo santuoką ir taip atkeršyti Dievui (grei­
čiausiai Jam vieninteliam būtų pavykę išnarplioti tą knebeknę).

Štai siaubinga tiesa apie panašius dalykus: kiekviena atskira są­
moningai neišanalizuota, nesuprasta ir nepaisoma žlugusių vedybų
priežastis susijungs į krūvą, susivienys, o tada persekios tą išduotą
ar save pačią išdavusią moterį visą jos likusį gyvenimą. Tą patį ga­
lima pasakyti ir apie vyrą. Visa, ką ji, jis, jie ar mes privalome pa­

daryti, kad sulauktume tokių padarinių, yra vieni niekai, tereikia:
nepastebėti, nereaguoti, nepasirūpinti, nesiginčyti, neimti įgalvą,
nesiekti taikos, neprisiimti atsakomybės. Nesigalynėk su chaosu ir

nesistenk jo paversti tvarka - užuot taip elgęsis, tik lauk, naiviai ir
nekaltai - kol chaosas pakils ir tave praris.

336 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

Kam nusišalinti, jeigu nusišalinimas būtinai ir neišvengiamai
apnuodija ateitį. Kadangi monstras galimai tyko tų visų nesutari­
mų ir klaidų. Galbūt kivirčas, į kurį įsivėlėte (o gal ir neįsivėlėte)
su savo žmona ar vyru, žymi jūsų tarpusavio santykių pabaigos

pradžią. Galbūt jūsų santykiai baigiasi todėl, kadjūs esate blogas
žmogus. Visai gali būti, bent jau iš dalies. Ar ne tiesa? Kivirčas yra

būtinas norint išspręsti tikrą problemą, todėl privalu noriai ir akis
į akį susidurti vienu metu su dviem nemaloniomis ir pavojingomis
jėgomis: chaosu (potencialiu santykių - visų santykių - trapumu,
paties gyvenimo trapumu) ir Pragaru (faktu, kad iš tiesų ir jūs, ir
jūsų partneris - jūs abu galite būti tiek blogi, kad viską suardytu-
mėte vien dėl savo tingumo ar susierzinimo). Turite visas paskatas
to išvengti. Bet jos negelbsti.

Kam reikia kalbėti neaiškiomis abstrakcijomis, jeigu jos gyveni­
mą paverčia dumblinu liūnu? Taip, jei nežinote, kas esate, galite
slėptis abejonėse. Galbūt jūs nesate blogas, beširdis ir nieko vertas
žmogus. Irkas gi tai galėtų žinoti? Nejus. Ypačjeigu atsisakote apie
tai galvoti - ir turite be galo daug pasiteisinimų to nedaryti. Betjei­
gu negalvosite apie ką nors, ko nenorite žinoti, tai vis tiek neišnyks.
Jūs tiesiog mainote konkretų tam tikrą aiškų žinojimą apie riboto
ilgio savo galimai tikrų trūkumų ir ydų sąrašą į daug ilgesnį neįvar­
dytų potencialių silpnybių ir netobulumų sąvadą.

Mes atsisakome aiškintis, kai realybės pažinimas leidžia ją val­
dyti (irjeigu ne žinovo, tai bent nuoširdaus diletanto lygiu). Taip, o
ką daryti, jeigu kažkas iš tikrųjų yra „pašvinkę Danijos valstybėj“*?
Kas tada? Ar tuomet nėra geriau tokiomis sąlygomis gyventi sąmo­
ningoje aklybėje ir mėgautis nenusimanymo palaima? Ne, ypačjei­
gu pabaisa yra tikra! Ar tikrai manote, kad būtų protinga atsitrauk­
ti, atsisakyti galimybės apsiginkluoti prieš kylančių vargų antplūdį,
taip save, savo paties požiūriu, sumenkindamas? Ar tikrai manote,

*William Shakespeare, Hamletas, Danijos princas, iš anglų kalbos vertė A. Nyka-Niliūnas,
Čikaga: Šviesa-Santara, 1964.

1 0 TAISYKLĖ 337

kad yra protinga leisti katastrofai augti šešėlyje, kol patys trauksi-
tės, mažėsite ir imsite vis labiau bijoti? Ar ne geriau būtų pasirengti,
pasigaląsti kardą, įsižiūrėti į tamsą, o tada užspeisti liūtą jo paties

irštvoje? Galbūt susižeisite. Greičiausiai susižeisite. Gyvenimas vis

dėlto yra kančia. Bet galbūt žaizda nebus mirtina?
Jei lūkuriuosite, kol tai, kuo atsisakote pasidomėti, ims ir pasi­

bels į duris, reikalai tikrai nesusiklostys jūsų labui. Tai, ko mažiau­
siai trokštate, būtinai atsitiks - kai būsite mažiausiai tam pasiren­
gę. Tai, ką mažiausiai norite matyti, apsireikš tuomet, kai būsite
silpniausi, o anoji pusė - stipriausia. Irjūs liksite nugalėti.

Spiralėmsukdamasplatyn aplinkui,
Jausakalas negirdi šeimininko;
Sugriūva viskas, žemė nebelaiko,
Ir siautėja anarchija be saiko;
Patemusiu kraujuatplūsta tvanas,
Visurskandindamas tyrumo ženklus;
Geriausieji tikėjimo netenka,
Užtat blogieji - įkarščiopritvinkę.164
(WilliamasButlerisYeatsas, „Antrasisatėjimas“)

Irkamvengti išsiaiškinti, jei išsiaiškinta problema palengvinsjos
sprendimą? Nes problemos aiškinimasis reiškia pripažinimą, kadji
egzistuoja. Nes problemos aiškinimasis leidžia jums patiems susi-
vaikyti, ko gijūs norite, tarkim, iš draugo ar meilužio - o tada dar ir
suprasti, kodėl to negaunate, - tiksliai ir aiškiai, nors tada skauda -
aštriai ir tiesmukai. Bet iš viso to ko nors išmoksite ir išmoktą pa­
moką panaudosite ateityje, o aštraus skausmingo dūrio alternatyva
yra duslus beviltiškas maudimas ir abstrakčios nesėkmės jausmas,
suvokimas, kad laikas, brangus laikas, bėga pro šalį.

Kodėl gi neišsiaiškinti? Kol jums nesiseka apibrėžti sėkmės (o
taip jūs ją paverčiate neįmanoma), jūs taip pat atsisakote įvardy­
ti nesėkmę, kad jei kas nors nepavyktų, nepastebėtumėte ir jums

338 1 2 GYVENIMO TAISYKLIŲ

visai neskaudėtų. Bet taip nebus! Neįmanoma savęs taip lengvai
apkvailinti - nebent tuo keliu jau spėjote labai toli nukakti! Nuolat

su savimi nešiositės nusivylimą savo pačių Būtimi ir panieką sau

patiems, nuolatinę nusivylimo palydovę, vis labiau imsite nekęsti
pasaulio ir viso to, kąjis sukuria (arba sunaikina).

Išties apsireiškimas netolies,
IštiesAntrasisAtėjimas netolies.
AntrasisAtėjimas! Vosšis žodis
Nuaidi, kaiPasaulioDvasios didis
Paveikslas sudrumsčia manas akis.
Kažkur toli smėlynuos žmogiagalvė
Būtybė liūtokūnu iržvilgsniu,
Tuščiu, negailestingu tarsi saulė,
Sukrutina vangias šlaunis, opaukščių
Pikti šešėliai blaškos dykumoj.
Ir vėl tamsa; dabaržinau, kokie
Du tūkstantmečiai akmeninio miego
Pavirto košmarugirgždžiam lopšy,
Ir koksžiaudrusžvėris, atėjus laikui,
Betliejunslenka, kad tenai užgimtų.

O jeigu ji, išduotoji, dabar iš nevilties pasiryžta stoti į akistatą
su padrika praeitimi, dabartimi ir ateitimi? O jeigu ji apsispren­
džia sutvarkyti visą tą makalynę, net jei iki šiol vengė tuo užsiimti
ir todėl smarkiai nusilpo ir susipainiojo? Galbūt tokios pastangos
ją beveik pražudys (bet kad ir kaip ten būtų, ji ir taip jau žengia
keliu, blogesniu nei mirtis). Kad ištrūktų, pabėgtų ir atgimtų, ji turi
sąmoningai ir aiškiai sutvarkyti tą realybę, kurią patogiai ir pavo­
jingai paliko slypėti po neišmanymo ir apsimestinės taikos šydu. Ji
turi atskirti savo asmenines ją ištikusios katastrofos smulkmenas
nuo nepakeliamo visuotinio Būties konteksto pasaulyje, kuriame

viskas žlugo. Viskas gerokai perdėta. Sužlugo tam tikri dalykai, o

10 TAISYKLE 339

ne viskas; sudužo konkretūs įsitikinimai, kai kurie veiksmai buvo

netikri ir pagrįsti melu. Kurie iš jų? Kaipjuos dabar sutaisyti? Kaip
ji ateityje galėtų elgtis geriau? Ji niekada nebeišplauks į sausumą,
jeigu nenorės arba nesugebės visko sutvarkyti. Ji gali vėl iš nau­
jo sudėlioti pasaulį į vieną daiktą remdamasi minties tikslumu,
kruopščiai parinkdama tinkamus žodžius, pasitikėdama savo žo­
džiais, pasitikėdama Žodžiu. Bet galbūt viską geriau palikti tvyroti
rūke. Galbūt jos esybės jau nebepakanka - galbūt pernelyg didelė
jos vidaus dalis liko neatskleista, neišreikšta. Galbūt ji paprasčiau­
siai nebeturi energijos...

Šiek tiek dėmesio, drąsos ir nuoširdumo anksčiau galbūt būtų
ją išvadavę iš visų dabartinių vargų. Ojeigu ji būtų pasipasakoju­
si apie savo širdgraužą dėl išblėsusios gyvenimo romantikos kaip
tik tada, kai viskas ėmė blukti? Kada gi tiksliai ta blankumą ją pir­
mą kartą ėmė kamuoti? Arba, jei ir nekamavo, jeigu ji būtų aiškiai
įsivardijusi faktą, kad tai jos nekamuoja taip, kaip turėtų? Ojeigu
ji tiksliai, bet ramiai būtų suvokusi akivaizdų faktą, kad jos vyras
niekina jos pastangas puoselėti šeimą? Ar būtų aptikusi savo pa­
čios panieką tėvui ir visuomenei (vėliau užnuodijusią ir visus jos
santykius?) Ojeigu ji būtų tuomet visa tai sutvarkiusi? Ar būtų ta­
pusi gerokai stipresnė? Ar tos pastangos būtų padėjusiosjai ateityje
išvengti panašių sunkumų? Kaipji tuomet būtų padėjusi sau pačiai,
savo šeimai ir pasauliui?

O jeigu ji nuolat sąžiningai būtų rizikavusi konfliktuoti dabar­
tyje mainais į ilgalaikę tiesą ir taiką? Ojeigu ji mikroskopines savo
santuokos įgriovas būtų suvokusi kaip visa ko pamatinį trapumą,
nuolat reikalaujantį ypatingo dėmesio, užuot juos ignoravusi, kas­
kart susitaiksčiusi ir taip meiliai šypsojusis? Galbūt ji būtų tapusi
kitokia, galbūt jos vyras - taip pat. Galbūt jie vis dar būtų susituo­
kę - ne vien teisiškai, bet ir dvasiškai. Galbūt jie būtų daug jau-
natviškesni nei dabar - ir kūnu, ir mintimis. Galbūt jos namas ir
toliau stovėtų ant akmens, o ne ant smėlio pamatų.

Kai viskas suyra ir išsiveržia chaosas, kalbos padedami mes jam

340 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

galime suteikti struktūrą, atkurti sugriautą tvarką. Jei kalbame at­
sargiai ir tiksliai, galime surikiuoti dalykus, sudėlioti juos į tinka­
mas vietas, nusistatyti naują tikslą ir irtis jo link - kartu su aplin­
kiniais, jeigu su jais deramės ir siekiame susiklausymo. Tačiau jei
kalbame nerūpestingai ir neaiškiai, viskas ir toliau lieka miglota.
Nėra paskelbtas kelionės tikslas. Nežinomybės ūkanos neišsisklai­
do ir nepavyksta susitarti dėl kelionės per pasaulį.

Sielos ir pasaulio konstravimas

Psichika (siela) ir pasaulis aukščiausiu žmogiškosios egzistencijos
lygmeniu kalbos ir bendravimo padedami yra tvarkingai sutvarky­
ti. Jeigu rezultatas yra ne toks, kokį planavote ar kokio siekėte, vis­
kas yra kitaip, nei atrodo. Kai elgiamės kitaip, nei norėtume, Būtis
nėra sudėliojama į tinkamas kategorijas. Kai kas nors nepasiseka,
galima ginčyti net patį įvykių suvokimą, išvien su jų vertinimu,
mintimis ir veiksmais. Kai į viešumą išlenda klaidos, netvarkingas
chaosas atsiduria visai šalia. Jo ropliškasis pavidalas jus suparaly­
žiuoja ir viską sujaukia. Bet drakonai, kurie, beje, egzistuoja (galbūt
egzistuoja net akivaizdžiau nei bet kas kitas), dar ir saugo auksą.
Toje subyrėjusioje, siaubingoje nesuvoktos Būties maišalynėje sly­
pi ir naujos bei geranoriškos tvarkos galimybė. Būtina tik iškviesti
ir pasitelkti minčių švarą - drąsią minčių švarą.

Taip pat reikia pripažinti, kad problema egzistuoja, - kuo grei­
čiau, vos tik su ja buvo susidurta. „Aš esu nelaimingas“, - yra gera
pradžia (o ne „aš turiu teisę būti nelaimingas“, nes toks teiginys
nebūtinai yra teisingas pradėjus spręsti problemas). Galbūt kaip
tik šiomis aplinkybėmis jūsų nelaimėliški jausmai turi pagrindo.
Greičiausiai bet kuris mąstantis žmogus jaustųsi nepatenkintas ir
nelaimingas atsidūręs ten, kur jūs dabar esate. Tačiau, antra ver­
tus, jūs greičiausiai tik infantiliai inkščiate? Pamąstykite apie abi
versijas bent jau kaip galimas, kad ir kokios siaubingos pasirodytų
tokios mintys. Tiesiog konkrečiai, kiek infantilus galėtumėte būti?

1 0 TAISYKLE 341

Gali būti, kad greta žioji bedugnė. Bet jeigu sugebate tai pripažinti,
bent jau galėtumėte ją uždengti.

Mes į vietas dėliojame sudėtingą, susipainiojusį chaosą, apibūdin­
dami reiškinius, įskaitant ir pačius save. Kaip tik tokiu būdu mūsų
kūrybiškas, bendravimu pagrįstas aplinkos tyrimas nuolat sukuria ir
atkuria pasaulį. Tai, su kuo savo valia susiduriame, mus informuoja
ir formuoja, o mes, susidurdami su mus supančia gyvenamąja aplin­
ka, ją formuojame. Visa tai sunku, bet į sunkumus neverta kreipti
dėmesio, nes visa kita, alternatyva, yra tik dar blogiau.

Galbūt mūsų nenaudėlis vyras nesiklausė, ką prie pietų stalo
kalbėjo žmona, nes jis nekenčia savo darbo, buvo pavargęs ir kupi­
nas apmaudo. Galbūt jis nekenčia savo darbo, nes darbinę karjerą
jam primetė jojo tėvas, o jis buvo pernelyg silpnas arba pernelyg
„ištikimas“, kad pasipriešintų siūlomam dalykui. Galbūt ji taikstėsi
su dėmesio stoka, nes baiminosi, kad tiesmukai pasipriešinti būtų
nemandagu ir nemoralu. Galbūt ji nekentė savo pačios tėvo įtū­
žio ir dar labai jauna būdama nusprendė, kad visokeriopa agresija
ir tvirtos nuostatos yra morališkai klaidinga. Galbūt ji manė, kad
jos vyras nustos ją mylėjęs, jei ji turės kokių nors savo asmeninių
nuomonių. Labai sunku tvarkingai surikiuoti tokius dalykus - bet
sugedusi mašinerija ir toliau veiks prastai, jei nebus išsiaiškinta ir
sutaisyta jos gedimų priežastis.

Pelai nuo grūdų

Tikslumas apibrėžia. Kai nutinka kas nors baisaus, kaip tik tikslu­
mas atskiria vieną ir nepakartojamą siaubingą tikrai atsitikusį įvykį
nuo visų kitų tiek pat baisių dalykų, kurie būtų galėję nutikti, bet
nenutiko. Jei pabudus jums sopa, gali būti, kad mirštate. Gali būti,
kad jūs lėtai ir baisingai mirštate nuo vienos iš begalinės daugybės
skausmingų ir šiurpių ligų. Jeigu nepasipasakosite gydytojui apie
savo dieglius, tuomet tai, kas jums skauda, liks neapibrėžta: gal jus

kamuoja bet kuri iš tų ligų - ir tikrai (kadangi išvengėte pokalbio,

342 1 2 GY V ENI MO TAI SYKLIŲ

kuris padėtų nustatyti diagnozę) yra žodžiais nenupasakojama. Bet
jeigu pasikalbėtumėte su savo gydytoju, visos šiurpiosios ligos, lai­
mei, subliūkštų ir virstų viena apčiuopiama siaubinga (ar ne tokia
jau siaubinga) liga, o gal ir apskritai - nieku. Tada galėtumėtejuok­
tis iš savo ankstesnių baimių irjeigu kas nors iš tikrųjų yra negerai,
būtumėte pasirengę. Tikslumas gal ir nesunaikina tragedijos, bet
jis išvaiko pabaisas ir demonus.

Miške girdimas, bet nematomas triukšmas gali reikšti tigrą. Jis
gali pranešti jums apie tikrą vienas už kitą alkanesnių ir piktesnių
tigrų sąmokslą, kuriam vadovauja krokodilas. Bet taip pat gali ir nie­
ko nepranešti. Jei atsigręšite ir apsidairysite, galite pamatyti, kad
čia - tik voverytė. (Pažįstu žmogų, kurį vaikėsi voverė.) Kažkas ten
toje girioje krebžda. Tai jūs tikrai žinote. Bet dažnai atsitinka, kad
krebžda viso labo voverė. Vis dėlto, jeigu nesivarginate apsižiūrėti,
tuomet ten tikrai drakonas, o jūs nesate joks riteris: jūs - tik pelytė,
susidūrusi su liūtu; kiškelis, sustingęs iš baimės nuo grėsmingo vil­
ko žvilgsnio. Norsjokiu būdu nesakau, kad visada krebždena voverė.
Dažnai ten braižosi kas nors tikrai kraupaus. Bet net iršiurpuliai rea­
lybėje dažnai nublanksta prieš sąmonėje susikurtus siaubus. Ir labai
jau dažnai tai, su kuo negalime susikauti dėl neapsakomojų baisumo
vaizdinių galvose, iš tiesų galima sudoroti, jeigu tuos vaizdus pajė­
giama sumažinti iki vis dar išties bauginamos tikrovės lygio.

Jeigu išsisukate nuo atsakomybės susidurti kaktomuša su neti­
kėtumais, net tuomet, kai jie apsireiškia suvaldomo dydžio pavi­
dalais, pati realybė netvariai susijaukia ir tampa chaotiška. Tada
ji ima augti ir praryja visą daiktų tvarką, prasmę ir nuspėjamumą.
Tikrovė, kurios atsikratoma, persimaino ir sugrįžta atgalios pas Di­
džiąją Chaoso Deivę, galingąją ropliškąją Nežinomybės pabaisą -
milžinišką plėšrų žvėrį, su kuriuo žmonija kariauja nuo pat laiko
pradžios. Jeigu niekas neužsimins apie prarają, stūksančią tarp ap­
simetimo ir realybės, pragarmė vis plėsis ir jūs į ją įkrisite, o pada­
riniai nebus geri. Ignoruojama realybė paskelbia apie savo buvimą
virsdama į sutrikimo ir kančių bedugnę.

10 TAISYKLĖ 343

Atsargiai patys sau ir kitiems pasakokite, ką veikėte, kuo užsi­
imate dabar ir kur ketinate keliauti. Parinkite tinkamus žodžius.
Sugrupuokite tuos žodžius į tikslius sakinius, o tuos sakinius - į
tikslias pastraipas. Praeitį galima išpirkti, jei tikslia kalba ją su­
trauksite iki pačios jos esmės. Dabartis gali laisvai tekėti, neapi-
plėšdama ateities, jeigu yra aiškiai apibūdinama sakomais žodžiais.
Gerai apgalvotomis mintimis ir kalba vienetinį ir pagrindinį likimą,
kuris pateisina buvimą, galima ištraukti iš gyvos galybės miglotų ir
nemalonių ateičių, linkusių apsireikšti, jeigu liks nevaldomos. Kaip
tik taip Pasaulio Akis paverčia tvarką gyvenama.

Neslėpkite po kilimu siaubūnų kūdikių. Ten jie suklestės. Tam­
soje jie užaugs dideli. Tada, kai mažiausiai to tikėsitės, jie išsprūs
ir jus suris. Jūs nusirisite į nenusakomą ir nesuvokiamą pragarą,
užuot pakilę į veiksmingumo ir aiškumo dangų. Drąsūs ir teisingi
žodžiai pavers jūsų gyvenamą tikrovę paprasta, švaria, tiksliai įvar­
dyta ir tinkama.

Jei apibūdinate dalykus dėmesingai parinkdami irvartodami tin­
kamus žodžius, paverčiate juos gyvastingais, paklusniais objektais,
atskiriate juos nuo giluminių beveik universalių tarpusavio sąsajų.
Jūs juos supaprastinate. Paverčiate juos konkrečiais ir naudingais,
nebe tokiais sudėtingais. Pasidaro įmanoma su jais gyventi ir jais
naudotis nenumirštant nuo sudėtingumo ir jo palydovų - abejo­
nių bei nerimo. Jei paliksite reikalus ūkanose, niekaip negalėsite
atskirti vieno nuo kito. Viskas kraujuos į visa kita. O pasaulis taps
pernelyg sudėtingas, kadjį būtų galima valdyti.

Būtina nuolat apsibrėžti kalbėjimo temą, ypačjeigu pokalbis su­
dėtingas arba išskysta į kalbeles apie viską, o visko pasidaro tie­
siog per daug. Dažnai kaip tik dėl tokios priežasties poros nustoja
bendrauti. Bet kuris argumentas nusivažiuoja į aptarimą visų kada
nors anksčiau ištikusių, o ir visų dabar esamų problemų beigi visų
kone šiurpiausių dalykų, kurie galėtų nutikti ateityje. Niekam ne­
pavyksta diskutuoti „apie viską“. Todėl, užuot taip elgęsi, galėtu­
mėte pasakyti: „Dėl šito aiškaus ir konkretaus dalyko jaučiuosi ne­
laimingas. Noriu mainais kaip tik to aiškaus ir konkretaus dalyko

344 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

(nors esu atviras kitokiems pasiūlymams, jeigu jie konkretūs). Jei
galėtum padaryti šitą aiškų ir konkretų dalyką, nustosiu versti savo
ir tavo gyvenimą gyva kančia.“ Bet kad galėtumėte taip pasielgti,

turite pagalvoti: kas konkrečiai yra blogai? Ko konkrečiai aš no­

riu? Turite kalbėti itin aiškiai ir iš chaoso ištraukti pasaulį, kuriame
galima gyventi. Tam turite kalbėti sąžiningai ir tiksliai. Jei, užuot
taip elgęsi, nusišalinate ir pasislepiate, tai, nuo ko slepiatės, pavirs
į didelį drakoną, tūnantį po jūsų lova, jūsų girioje ir atokiausiuose
jūsų minčių užkaboriuose, - irjus praris.

Turite apsispręsti, kur buvote savo gyvenime, kad galėtumėte su­
prasti, kur esate dabar. Jeigu tiksliai nežinote, kur esate, galite būti
bet kur. O būti bet kur teikia tiesiog pernelyg daug galimybių ir kai
kurios iš jų yra tiesiog labai blogos. Turite apsispręsti, kur buvote
savo gyvenime, antraip nesugebėsite nusigauti ten, kur dabar keliau­
jate. Negalite nukakti iš taško A į tašką B, jei jau dabar nesate taš­
ke A, o esate tiesiog „bet kur“, visai gali būti, kad jūsų taškas A yra
labai mažas.

Privalote apsispręsti, kur savo gyvenime norite nukeliauti, nes
negalėsite ten nusigauti, jei nejudėsite ta kryptimi. Joks betikslis
klaidžiojimas nepastūmės jūsų į priekį. Atvirkščiai, betikslis klai­
džiojimas jus nuvils, išerzins ir pavers jus nelaimingu bei nesukal­
bamu (o paskui - pagiežingu, kerštingu ir dar baisiau).

Sakykite tai, ką turite galvoje, kad pats atrastumėte, ką iš tikrųjų
norite pasakyti. Elkitės taip, kaip kalbate, kad galėtumėte supras­
ti, kas atsitiko. Tada būkite dėmesingi. Pasižymėkite savo klaidas.
Įsivardykite jas. Stenkitės jas pataisyti. Tik taip suprasite savo gy­
venimo prasmę. Visa tai jus apsaugos nuo jūsų pačių gyvenimo tra­
gedijos. Kaip dar kitaip gali būti?

Atsigręžkite veidu į Būties chaosą. Rūpesčiųjūrai priešpastatykite
tikslą. Apsibrėžkite tikslą, kuriame norite atsirasti, ir pasižymėkite
savo laivo kursą. Prisipažinkite, kojūs norite. Pasipasakokite kitiems,
kas esate. Susitelkite, atidžiai stebėkite irjudėkite tiesiai pirmyn.

Kalbėkite tiksliai.

10 TAISYKLĖ 345



11TAISYKLĖ

NETRUKDYKITE VAIKAMS,
VAŽINĖJANTIEMS RIEDUČIAIS

PAVOJAI IR MEISTRYSTE

Kadai kadės vaikai važinėdavosi riedučiais Toronto universiteto,
kuriame dirbu, vakarinėje Sidnėjaus Smit Holo dalyje. Kartais ten
stovėdavau ir žiūrėdavau į juos. Negrabūs, platūs laiptai žemomis
pakopomis, vedantys nuo gatvės iki pagrindinių durų, aptaisyti apie
aštuonių centimetrų skersmens šešių su puse metro ilgio vamzdi­
niais metaliniais turėklais. Patrakėliai vaikai, beveik visada ber­
niūkščiai, atsitraukdavo apie penkiolika metrų nuo laiptų viršaus.
Tada pastatę vieną pėdą ant riedlentės beprotiškai įsibėgėdavo, kad
įgautų greičio. Visai prie pat turėklo jie pasilenkdavo, pagriebdavo
riedlentę viena ranka ir užšokę ant turėklo viršaus riedlentejuo nu-
čiuoždavo žemyn, pašokdavo į orą ir nusileisdavo - kartais gracin­
gai, ant savo riedlentės, kartais skausmingai - pro šoną. Kad ir kaip
ten būtų, netrukus jie vėl čiuoždavo žemyn.

Galima jų ridinėjimąsi pavadinti kvailyste. Galbūt toks jis ir
buvo. Bet buvo ir drąsus. Maniau, kad tie vaikiščiai - nuostabūs.
Maniau, kadjie nusipelno paplekšnojimo per petį ir nuoširdaus pa-

1 1 TAISYKLĖ 347

sigėrėjimo. Žinoma, buvo pavojinga. Bet dėl pavojaus ir buvo sma­
gu. Jie norėjo pergalėti pavojų. Jie būtų mažiau rizikavę, jei mū­
vėtų saugos priemones, bet tuomet viskas sugriūtų. Jie nesistengė
apsisaugoti. Jie stengėsi įgusti, o puikūs įgūdžiai nepaprastai gerai
apsaugo žmones.

Nebūčiau išdrįsęs pamėginti to, ką darė tie vaikiščiai. O net ir
negalėjau. Tikrai negalėjau kaip koks nors naujųjų laikų nutrūkt­
galvis įsilipti į statybininkų gervę, rodomą jutube (ir, žinoma, ma­
tomą statybininkams, dirbantiems aikštelėje). Nemėgstu aukščio,
nors dvidešimt penkių tūkstančių pėdų (8250 m) aukštis, į kurį pa­
kyla oro linijų lėktuvai, yra taip aukštai, kad manęs nebejaudina.
Kelis kartu esu skridęs iš anglies pluošto pagamintame pasirodymų
lėktuve - net darančiame kūjagalvio ryklio suktuką - irviskas buvo
gerai, nors ir išsekino fiziškai bei psichiškai. (Atlikdamas kūjagalvio
ryklio suktuką pilotas lėktuvą pakreipia vertikaliai, kol traukos jėga
jį sustabdo. Tada krinta atbulom, sukdamasis it kamščiatraukis,
kol lėktuvas apvirsta, jo priekis neria žemyn, o paskui išsilygina.
Jei nedaromas kitas suktukas.) Bet nesivažinėju riedučiais - ypač
nuo turėklų - ir nesikarstau po statybininkų gerves.

Rytinėje pusėje Sidnėjaus Smit Holas remiasi į gatvę. Gan iro­
niška - išilgai gatvės, pavadintos Šv. Jurgio vardu, besileidžiančios
link gatvių, kuriomis važinėja automobiliai, universitetas sustatė
eilę negrabių betoninių vazonų aštriais kampais. Vaikai mėgdavo
ir ten čiuožti riedučiais apie aštrius vazonų kampus, taip pat apie
betoninį palei namą stovinčios skulptūros postamentą. Neilgai
truko. Ūmai išdygo plieninės užtvaros, dar vadinamos „riedučių
užtvaromis“, kiekviena pusės metro ar metro aukščio. Kai pirmą
sykį jas pamačiau, prisiminiau keleto metų senumo Toronto įvy­
kį. Likus dviem savaitėms iki naujųjų mokslo metų pradžios visur
mieste dingo vaikų žaidimo aikštelių įranga. Pasikeitė tuos daly­
kus reguliuojantis įstatymas ir kilo panika dėl aikštelių draudimo.
Ganėtinai saugios žaidimų aikštelės stovėjo nuo neatmenamų lai­
kų, o už jų draudimą dažnai (ir, beje, visai neseniai) mokėjo tėvai.

348 1 2 GY V ENI MO TAI SYKLIŲ