12-gyvenimo-taisykliu-pdf

brėžia figūrą, kuri yra atsiplėšusi nuo žemės. Idėja yra asmenybė, o
nefaktas. Kai pasireiškia žmoguje, ji yra labai linkusi iš to žmogaus

susikurti avatarą: paskatinti žmogų ją suvaidinti. Kartais toks im
pulsas (kitas tinkamas žodis yra apsėdimas) gali būti toks stiprus,
kad žmogus miršta, užuot leidęs idėjai pragaišti. Apskritai šnekant,
toks sprendimas yra prastas, ypač turint galvoje, kad mirti reikėtų
vien idėjai ir kad asmuo, turintis idėją, galėtų nustoti būti avataru,
pakeisti savo elgesį ir gyventi toliau.

Galime pasitelkti dramatišką savo protėvių konceptualizaciją:
tai gilus, pamatinis įsitikinimas, kad būtina mirti - privalu paauko­
ti, - kai santykiai su Dievu nutrūksta (pavyzdžiui, kai susiduriama
su beprasmėmis ir nepakeliamomis kančiomis, jis nurodo, kad kaž­
kas turi pasikeisti). Tai reiškia nepasakyti nieko daugiau, tik viso
labo, kad ateityje gali būti geriau, jei dabar paaukosi tinkamą auką.
Joks kitas gyvūnas nesugebėjo to išsiaiškinti, o ir mes sugaišome
neapsakomus šimtus tūkstančių metų, kol supratome. O dar išti­
są begalybę užtrukome stebėdami bei melsdamiesi herojams ir dar
tūkstantmečius tyrinėjimams, kad sutrauktume tą mintį į pasako­
jimą. Be to, prireikė ir įspūdingų laiko atkarpų pasitikrinti pasa­
kojimą ir įdiegti jį į gyvenimą, kad dabar galėtume pasakyti: „Jei
esi drausmingas ir ateitį vertini labiau nei šiandieną, gali realybės
sandarą pakeisti savo labui.“

Bet kaip tai geriausiai padaryti?
1984 m. aš išsirengiau į tokią pat kelionę kaip Descartes’as. Tuo
metu nežinojau, kad pasukau tuo pat keliu kaip ir jis, ir nė kiek
nesistengiu atrodyti panašus į Descartes’ą, pelnytai laikomą vienu
didžiausių visų laikų filosofų. Bet mane buvo smarkiai apnikusios
abejonės. Buvau jau išaugęs iš seklios savo jaunystės dienų krikš­
čionybės, kai ėmiau suprasti Danvino teorijos esmę. Paskuijau nie­
kaip nebegalėjau atskirti pamatinių krikščionybės postulatų nuo
sąmoningos saviapgaulės. Socializmas, kuris netrukus man pasiro­
dė tokia patraukli alternatyva, taip pat nieko nesugebėjo įrodyti, po
kurio laiko, padedamas didžiojo George’o Orwello, ėmiau suprasti,

7 TAISYKLĖ 249

kad daugiausia toks mąstymas pagrįstas neapykanta turtuoliams ir
lydimiems sėkmės, o ne tikra varguolių atjauta. Beje, socialistai iš
esmės pasirodė besą didesni kapitalistai nei patys kapitalistai. Jie
taip pat tvirtai tikėjo pinigais. Tiesiog manė, kad jei pinigų turėtų
kiti žmonės, žmoniją kamuojančios problemos savaime prading­
tų. Tai paprasčiausia netiesa. Egzistuoja daugybė problemų, kurių
pinigai negali išspręsti, ir dar gyvas galas bėdų, kurias pinigai tik
dar labiau apsunkina. Turtingi žmonės vis dėlto skiriasi, atitolsta
nuo savo vaikų, kenčia nuo egzistencinių baimių, suserga vėžiu, de­
mencija ir miršta vieniši bei niekieno nemylimi. Nuo priklausomy­
bių besigydantieji turčiai, pažymėti pinigų prakeiksmu, juos visus
iššvaisto karštligiškų kvaišalų ir girtuoklysčių priepuolių siautulyje.
Ir žmones, kurie neturi ką veikti, nuolat sunkiai slegia nuobodulys.

Tuo pat metu mane kankino mintys apie Šaltąjį karą. Jos vir­
to manija. Sapnavau košmarus. Mane jos išviliojo į dykumą, į ilgą
žmogaus dvasios naktį. Negalėjau suprasti, kaip galėjo atsitikti, kad
dvi įtakingiausios pasaulio grupuotės rimtai taikėsi viena kitą su­
žlugdyti. Ar viena sistema buvo tokia pat savavališka ir supuvusi
kaip ir kita? Ar tai viso labo reiškė nuomonių skirtumą? Ar visos
vertybinės struktūros tebuvo galios apdangalai?

Ar visi išsikraustė iš proto?
Beje, kas gi nutiko dvidešimtame amžiuje? Kaip atsitiko, kad
dešimtys milijonų turėjo pražūti, buvo paaukoti naujosioms dog­
moms ir ideologijoms? Kaip atitiko, kad mes atradome kažką dar
blogiau nei aristokratai ir perpuvę religiniai įsitikinimai, kuriuos
komunizmas ir fašizmas taip racionaliai norėjo pakeisti? Kiek su­
prantu, į šiuos klausimus nėra vienareikšmiško atsakymo. Kaip ir
Descartes’ą, mane graužė abejonės. Ieškojau kokios vienos tezės -
bet kokios, kurią galėčiau laikyti nenuginčijama. Norėjau rasti uolą,
ant kurios galėčiau pasistatyti namus. Ir dvejonės mane iki jos at­
vedė.
Kartą skaičiau apie ypač klaikų Aušvico metodą. Prižiūrėtojas
versdavo kalinį nunešti penkiasdešimt kilogramų sveriantį šlapios

250 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

druskos maišą nuo vieno didelės belaisvių stovyklos galo iki kito,

o tada liepdavo nešti jį atgal. Arbeit machtfrei skelbė užrašas virš

stovyklos įėjimo vartų - ..Darbasjus išlaisvins“. - o laisvė buvo mir­
tis. Nešioti druską buvo beprasmio kankinimo veiksmas. Tai buvo
piktdžiugiško meno kūrinys. Jis man padėjo suprasti ir įsitikinti,
kad kai kurie veiksmai yra neteisingi.

Aleksandras Solženicynas aiškiai ir sukrečiančiai aprašė dvi­
dešimto amžiaus siaubus apie dešimtis milijonų žmonių, iš kurių
buvo atimtas darbas, šeima, tapatybė ir gyvybė. Savo „Gulago ar­
chipelage“ antro tomo antroje dalyje jis aptaria Niurnbergo proce­
są, kurį įvardija kaip svarbiausią dvidešimto amžiaus įvykį. Ir kokia

buvo teismo išvada? Kai kurie veiksmai iš esmėsyra tokie siaubin­
gi, kadprieštaraujapačiai natūraliaižmogiškajaiprigimčiai. Tai,

beje, iš esmės tinka įvairioms kultūroms, laikams ir šalims. Tai blo­
gio poelgiai. Jiems neegzistuojajokie pateisinimai. Dehumanizuoti
kitą žmogiškąją būtybę, sumenkinti ją iki parazito būvio, kankinti
ir žudyti be jokio svarstymo apie asmens nekaltumą ar kaltę, suke­
liamą skausmą paversti menu, tai - neteisinga.

Ar buvo kas nors, kas man nekėlė abejonių? Kančios realumas.
Jis atsilaiko prieš visus argumentus. Nihilistai negali jo sumenkin­
ti skepsiu. Totalitaristai negali jo uždrausti. Cinikai negali pabėgti
nuo jo realybės. Kančia yra tikra, ir meniškai sukelti skausmą ki­
tam vien tik tam, kad kitas kentėtų, yra neteisinga. Ši mintis ir tapo
mano tikėjimo pamatiniu akmeniu. Kapstydamasis po žemiausius
žmogaus minties ir veiksmų klodus, suprasdamas savo paties ge­
bėjimą tapti nacių kalėjimo prižiūrėtoju ar gulago archipelago ka­
liniu, prižiūrinčiu kitus kalinius*, ar vaikų kankintoju rūsyje, aš su­
pratau, ką reiškia „perimti pasaulio nuodėmes“. Kiekvienas žmogus

turi neišmatuojamą blogio talentą. Kiekvienas žmogus supranta a
priori greičiausiai ne tai, kas yra gera, o atvirkščiai - kas nėra. Ir

* Turima galvoje Solženicyno aprašoma aukštesnė kalinių kasta, rus. pridurki - kalėjimo
administracijos pagalbininkai, nedirbę sunkių darbų (vert. past.).

7 TAISYKLĖ 251

egzistuoja kažkas, kad nėra gera, o tik tada yra kažkas, kad yra
gera. Jei didžiausia nuodėmė yra kankinti kitus vien tam, kad būtų

sukeliama kančių, - tuomet gėris turėtų būti kažkas visiškai tam
priešinga. Gėris yra tai, kas užkardo tokius dalykus.

Prasmė kaip aukštesnis gėris

Iš viso to aš nubrėžiau savo esmines moralines išvadas. Stiebkitės
aukštyn. Būkite dėmesingi. Taisykite, ką galite pataisyti. Nesipui-
kuokite savo žiniomis. Stenkitės būti nuolankūs, nes totalitarinė
puikybė pasireiškia nepakantumu, priespauda, kankinimu ir mirti­
mi. Supraskite savo ribotumą - savo bailumą, pyktį, pagiežą ir ne­
apykantą. Prieš kaltindami kitus ir prieš imdamiesi taisyti pasaulio
sandarą, pamąstykite apie savo dvasinį kraugeriškumą. Galbūt pa­
saulis nekaltas. Gal čia jūsų kaltė. Jums nepavyko palikti pėdsako.
Nepasiekėte tikslo. Nepavyko pelnyti Dievo šlovės. Nusidėjote. Ir
visa tai yrajūsų indėlis į pasaulio netobulumą ir blogį. Ir, svarbiau­
sia, nemeluokite. Niekada apie nieką nemeluokite. Melais grįstas
kelias į pragarą. Milijonai žmonių žuvo dėl nacių bei komunistinių
valstybių didžiulių ir mažyčių melagysčių.

Tada apsvarstykite, kad palengvinti beprasmį skausmą ir kan­
čias yra gerai. Priimkite tai kaip aksiomą: elgiuosi kiek galėdamas
taip, kad sumažėtų beprasmio skausmo ir kančių. Dabar į savo mo­
ralinės hierarchijos viršūnę jūs įkėlėte rinkinį nuostatų ir veiksmų,
skirtų pagerinti Būtį. Kodėl? Nes žinome, kokia yra alternatyva. Al­
ternatyva buvo dvidešimtas amžius. Alternatyva buvo tokia artima
Pragarui, kad net neverta aptarinėti skirtumų. O Pragaro priešybė
yra Dangus. Įkelti nereikalingo skausmo ir kančios sumažinimo
siekį į savo vertybių hierarchijos viršūnę yra dirbti, kad Žemėje įsi­
vyrautų Dievo Karalystė. Tai būvis ir proto būsena vienu metu.

Jungas pastebėjo, kad sukurti tokią moralinę hierarchiją buvo
neišvengiama, nors ji ir liko prastai sutvarkyta bei kupina vidinių
prieštarų. Jungui viskas, ką žmogus iškelia į savo moralinės hierar­

252 1 2 GYV ENI MO TAI SYKLI Ų

chijos viršūnę, virš visų tikslų ir ketinimų, ir yra žmogaus galutinė
vertė, to asmens dievas. Tai yra tai, kaip žmogus elgiasi. Būtent tuo
žmogus giliausiai tiki. Paprastas veiksmas nėra faktas, net ne faktu
sąvadas. Atvirkščiai, tai - asmenybė arba, konkrečiau, pasirinki­
mas tarp dviejų priešingų asmenybių. Tai pasirinkimas tarp Šer-
loko Holmso ar Moriarčio. Betmeno ar Džokerio. Tai Supermenas
arba Leksas Liutoris, Profesorius X arba Magnetas, Toras ar Lokis.
Tai Abelis arba Kainas, taip pat - Kristus ar Šėtonas. Jei stengiasi
sutaurinti Būtį, įkurti Rojų, tuomet jis - Kristus. Jei dirba Būtybės
sunaikinimo labui, kuria ir platina beprasmį skausmą ir kančias,
tada jis - Šėtonas. Tokia yra neišvengiama archetipinė realybė.

Naudos siekis pasiduoda aklam instinktui. Tai trumpalaikis pel­
nas. Jis žemažiūris ir savanaudiškas. Jis išlaukia, kad gautų to, ko
nori. Jis į nieką nekreipia dėmesio. Jis nebrandus ir neatsakingas.
Prasmė yra brandus jo pakaitalas. Prasmė atsiranda tada, kai pa­
žabodami, sutvarkomi ir suvienijami instinktai. Prasmė atsiranda
sąveikaujant pasaulyje egzistuojančioms galimybėms su tame pa­
saulyje galiojančia vertybine struktūra. Jei vertybinė struktūra yra
nukreipta tobulinti Būtį, atsiskleidusi gyvenimo prasmė bus tvari.
Ji bus chaoso ir kančių priešnuodis. Ji viską pripildys svarbos. Ji
viską pagerins.

Jei tinkamai elgiatės, jūsų poelgiai suteiks jums psichologinio
vientisumo dabar, rytoj ir ateityje, kol stengsitės padėti sau, savo
šeimai ir plačiajam pasauliui užjos ribų. Viskas suguls į vieną daik­
tą ir išsidėstys aplink vieną ašį. Viskas susilies į vienį. O tai sukurs
giliausią prasmę. Toks susiliejimas yra vieta erdvėje ir laike, jos bu­
vimą mes galime pajusti gebėjimu jausti daugiau, negu čia ir da­
bar atskleidžiajausmai, kurie akivaizdžiai yra apriboti informacijos
rinkimu ir atspindėjimu. Prasmė nugali naudą. Prasmė patenkina
visus impulsus, dabar ir per amžių amžius. Todėl ir galime ją už­
čiuopti.

Jeigu nusprendžiate, kad jūsų apmaudas Būtimi, nors ji netei­
singa ir skausminga, nėra pateisinamas, imsite pastebėti dalykus,

7 TAISYKLE 253

kuriuos galėtumėte patobulinti, kad nors šiek tiek - žingsnis po
žingsnio - sumažintumėte beprasmes kančias ir skausmą. Pavyz­
džiui, kai klausite savęs: „Ką turėčiau šiandien nuveikti?“ - tai iš
tikrųjų reikštų: „Kaip galėčiau panaudoti savo laiką pagerindamas,
o ne pablogindamas pasaulį?“ Tokios užduotys gali pasirodyti be­
sančios krūvos neužpildytų dokumentų, kuriuos galėtumėte su­
tvarkyti, jūsų kambarys, kurį galėtumėte paversti kiek jaukesniu,
ar patiekalas, kurį galėtumėte pasigaminti šiek tiek skaniau ir pra­
džiuginti juo savo šeimyną.

Gali pasirodyti, kad jeigu vykdysite tas moralines prievoles, ku­
rias įvardijote kaip „patobulinti pasaulį“ ir įkurdinote savo mora­
linės hierarchijos viršūnėje, pajusite visa apimantį veiksmų pras­
mingumą. Tai nėra palaima. Tai nėra laimė. Tai greičiau panėši į
nusikalstamo fakto - suskilusios ir suniokotos Būties - atpirkimą.
Tai grąžinimas skolos, kurią esate skolingi už beprotišką ir siaubin­
gą savo buvimo stebuklą. Tai - Holokausto prisiminimas. Taip jūs
atperkate istorijos patologiją. Taip priimama atsakomybė už buvi­
mą potencialiu Pragaro gyventoju. Tai noras būti Rojaus angelu.

Naudos siekis bando paslėpti visas nemalonias paslaptis toliau
nuo akių. Paslėpti kraują, kurį ką tik praliejote ant kilimo. Tai -
atsakomybės vengimas. Jis yra bailus, lėkštas ir neteisingas. Jis
yra neteisingas, nes paprasčiausias naudos siekimas, pakartotas
daugybę kartų, sukuria pabaisą. Jis neteisingas, nes vien perkelia
prakeiksmą nuo jūsų ant kieno nors kito galvos ar įjus patį ateityje
tokiu būdu, dėl kurio jūsų ateitis ir ateitis apskritai pasidaiys vien
blogesnė, o ne geresnė.

Daryti tai, kas naudinga, nereikia nei tikėjimo, nei drąsos, nei
aukos. Nereikia pamažu suprasti, kad veiksmai ir išankstinės nuos­
tatos turi prasmę arba kad pasaulis yra sudarytas iš prasmingų
dalykų. Gyventi gyvenimą prasmingai yra geriau nei turėti tai, ko
norite, nes galbūt jūs nežinote, ko norite arba ko jums iš tikrųjų
reikia. Prasmė yra tai, kas savo ruožtujus aplanko. Galite prisikurti
išankstinių reikalavimų, galite sekti paskui prasmę, kai ji jums ap­

254 12 GYV ENI MO TAI SYKLI Ų

sireiškia, bet negalite jos paprasčiausiai pagaminti valios pastan­
gomis. Prasmė jums praneša, kad esate tinkamoje vietoje tinkamu
laiku ir kad viskas gerai sustyguota tvarkos ir chaoso, kur viskas
geriausiai atitinka esamą metą.

Naudingumas veikia tik momentiškai. Jis nedelsiamas, impul­
syvus ir ribotas. Tai, kas prasminga, kaip tik atvirkščiai, yra to, kas
antraip būtų vien naudinga, sudėliojimas į Būties simfoniją. Pras­
mė yra tai, ką stipriau, nei galėtų išreikšti žodžiais, yra išreiškęs
Beethovenas „Ode džiaugsmui“, kur autorius triumfuodamas iš
tuštumos traukia melodiją paskui melodiją ir dar vieną nuostabią
melodiją, kur kiekvienas instrumentas groja savo gaidų dalį, o ant
viršaus drausmingai užsikloja balsai, aprėpdami ištisą žmogiškųjų
emocijų registrą - nuo nevilties iki linksmybių.

Prasmė pasireiškia tada, kai daugybė Būties lygių išsidėsto tar­
pusavyje į puikiai veikiančią harmoniją, nuo branduolinio mikro-
kosmoso iki ląstelės, iki organo, iki individo, iki visuomenės, iki
gamtos, iki kosmoso taip, kad kiekvieno lygio veiksmai gražiai ir
puikiai palengvina visų veiksmus, kad praeitis, dabartis ir ateitis
vienu ypu tampa atpirktos ir sutaikytos. Prasmė yra tai, kas gražiai
atsiranda gilybėje kaip naujai besiskleidžiantis rožės pumpuras,
kuris veriasi iš niekur į saulės ir Dievo šviesą. Prasmė yra iš tamsios
ežero gelmės aukštyn per vis skaidrėjantį vandenį besistiebiantis
lotosas, kol išdygsta vandens paviršiuje ir atskleidžia savyje glūdin­
tį Auksinį Budą su puikia vidine sandara, kad Dieviškoji Valia galė­
tų atsiskleisti kiekvienu jo žodžiu irjudesiu.

Prasmė yra tai, kada viskas susilieja į vieningą siekį - ekstazės
šokį, skirtą bendram tikslui, - tokiam tikrovės šlovinimui, kad tam­
pa nebesvarbu, kokia nuostabi staiga pasidaro ta tikrovė, ji gali būti
dar geresnė ir vis geresnė, ir driektis vis toliau, vis giliau ir amžinai
į ateitį. Prasmė atsitinka tada, kai tas šokis tampa toks intensyvus,
kad visi praeities siaubai, visa baisinga kova, kurią iki tos akimirkos
kovojo visi gyvieji irvisa žmonija, tampa būtina irprasminga vis sėk­
mingesnių bandymų sukurti kažką tikrai Galingo ir Gero, dalimi.

7 TAISYKLĖ 255

Prasmė yra galutinė pusiausvyra tarp, viena vertus, permainų ir
galimybių chaoso ir, kita vertus, skaidrios tvarkos drausmės, ku­
rios tikslas yra iš tolesnio chaoso sukurti naują tvarką, dar tobu­
lesnę ir galinčią kurti vis geresnę produktyvaus chaoso ir tvarkos
pusiausvyrą. Prasmė yra Kelias, gausesnio gyvenimo kryptis, vieta,
kurioje gyvenate, kai vadovaujatės Meile ir kalbate Tiesą, kai nie­
kam, ko norite ar galbūt galėtumėte norėti, nebėra teikiama jokia
pirmenybė.

Darykite tai, kas prasminga, o ne tai, kas naudinga.





TAISYKLĖ

SAKYKITE TEISYBĘ
AR BENT JAU NEMELUOKITE

TEISYBĖ NIEKIENO ŽEMĖJE

Mokiausi McGillio universitete Monrealyje, siekiau tapti psicho­
terapeutu. Studijų metu dažnai susitikdavau savo bendramokslius
Monrealio Douglaso ligoninėje, kur mums pirmąkart teko tiesiogiai
patirti, kas yra psichikos ligos. Douglaso ligoninė išsibarsčiusi po
daugybę pastatų ir užima ne vieną hektarą žemės ploto. Daugelis
pastatų sujungti požeminiais tuneliais, kad apsaugotų darbuotojus
ir pacientus nuo nesibaigiančių Monrealio žiemos šalčių. Kadai­
se ligoninėje gydėsi šimtai nuolatinių hospitalizuotų ligonių. Taip
buvo iki susikuriant galingiems septintojo dešimtmečiojudėjimams
prieš brutaliai psichozę malšinančių vaistų vartojimą ir ligonių iš­
laisvinimą, jie pasiekė, kad psichiatrijos klinikos, į kurias psichikos
ligoniai patekdavo visam laikui, būtų uždarytos, o „išvaduotieji“li­
goniai dažnukart pasmerkti daug sunkesniam gyvenimui gatvėse.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kai pirmą sykį apsilankiau ligo­
ninėje, visi, išskyrus sunkiausius ligonius, buvo išrašyti. Pasiliku­
sieji buvo keisti, smarkiai ligos paveikti žmonės. Jie būriuodavosi

8 TAISYKLĖ 259

apie visur ligoninės tuneliuose įrengtus pardavimo automatus. Jie
atrodė tarsi Diane Arbus fotografijų arba Hieronymo Boscho pa­
veikslų personažai.

Kartą su savo bendramoksliais stovėjau eilėje. Laukėme tolesnių
vokiečių psichiatro griežtai susivarstytais batų raišteliais, vadova­
vusio Douglaso klinikos praktikantų programai, nurodymų. Trapi
ir pažeidžiama ilgalaikė ligoninės įnamė priėjo prie studentės, jau­
nos konservatyvių pažiūrų moters iš geros šeimos. Pacientė drau­
giškai kreipėsi įją irvaikiška maniera paklausė: „Kojūs čia stovite?
Kąveikiate? Ar galiu eiti sujumis?“Mano bendramokslė pasisuko į
mane ir netvirtai pasiteiravo: „Ką turėčiau jai pasakyti?“Ji sutriko
išgirdusi klausimą iš tokio vienišo ir nuskriausto žmogaus lūpų, o
kartu su ja - ir aš. Nė vienas nenorėjome pasakyti ko nors, ką gali­
ma būtų suprasti kaip atstūmimą ar pabarimą.

Mes trumpam įžengėme į kažkokią Niekieno žemę, kurioje vi­
suomenė nepasiūlo jokių elgesio taisyklių ar patarimų. Buvome
ligoninės naujokai studentai, nepasirengę psichiatrijos ligoninės
patalpose sutikti šizofrenikių pacienčių, kurios draugiškai ir nai­
viai teirautųsi apie socialinės bendrystės galimybę. Tai nebuvo ir
įprastas pokalbis, kuriuo informaciją duoda ir gauna žmonės, ati­
dūs konteksto ženklams. Kokios buvo šitos situacijos, gerokai nu­
tolusios už normalios žmonių tarpusavio socialinės sąveikos ribų,
taisyklės? Kokios iš tiesų buvo pasirinkimo galimybės?

Kaip greitai sumečiau, turėjome dvi alternatyvas. Galėjau paci­
entei papasakoti istoriją, kuri išsaugotų visų mūsų reputaciją, arba
galėjau pasakyti teisybę. „Vienoje grupėje gali būti tik aštuoni žmo­
nės“ - atstovautų pirmojo pasirinkimo kategorijai, kaip ir sakinys
„Kaiptik ketinome išeiti iš ligoninės“. Nė vienas iš šių atsakymų ne­
būtų užgavęs niekieno jausmų, bent jau išoriškai, ir nebūtų pabrė­
žęs tarp mūsų irjos žiojinčio padėties skirtumo. Tačiau nė vienas iš
šių atsakymų nebūtų teisybė. Taigi, taip ir nepasakiau.

Kuo paprasčiau ir tiesiai pasakiau pacientei, kad esame naujo­
kai studentai, besimokantys psichologijos, ir todėl ji negalinti prie

260 12 GYVENIMO TAISYKLIŲ

mūsų prisijungti. Mano atsakymas pabrėžė mūsų ir jos padėties
skirtumą ir dar labiau paryškino tarp mūsų žiojinčią prarają. Atsa­
kymas buvo žiauresnis nei gerai suregztas baltasis melas. Bet man
jau ir taip kirbėjo nerimas, jog netiesa, kad ir kokios geros būtų
paskatos, gali sukelti nenumatytų padarinių. Kokią akimirką ji at­
rodė prislėgta ir užgauta. Tada suprato ir viskas grįžo į savo vietas.
Tiesiog tokiajau buvo tvarka.

Keleri metai iki praktikos ligoninėje turėjau kelias keistas patir­
tis148. Supratau, kad mane kamuoja gana aršios manijos (nors nė
viena jų nevirto veiksmais), kurių padarinys - bemaž aiškus įsitiki­
nimas, jog ne ką težinau apie tai, kas aš esu ir kaip galiu pasielgti.
Todėl ėmiau kur kas rimčiau kreipti dėmesį į tai, ką darau ir ką
sakau. Patirtis mane mažų mažiausiai nuvylė. Netrukus savo esybę
padalijau į dvi dalis: tą, kuri kalba, irkitą, labiau atsietą, kuri iš šalies
stebi ir teisia. Netrukau suprasti, kad beveik viskas, ką sakau, yra
netiesa. Turėjau priežasčių taip kalbėti: norėjau arba laimėti ginčą
ir pelnyti solidesnę padėtį, arba padaryti įspūdį žmonėms ir gauti
tai, ko noriu. Naudojausi kalba, kad nupieščiau pasaulį tokiomis
spalvomis, kokios man atrodė tinkamos. Bet aš buvau apgavikas.
Tai supratęs ėmiau sakyti tik tuos dalykus, kuriems neprieštaravo
mano vidinis balsas. Ėmiau sakyti tiesą ar bent jau nemeluoti. Ne­
trukus supratau, kad toks įprotis yra labai naudingas, kai nežinai,
ko griebtis. Ką daryti, kai nežinai, ką daryti? Sakyti tiesą. Taigi, taip
ir pasielgiau savo pirmąją dieną Douglaso ligoninėje.

Vėliau turėjau klientą, kurį kamavo paranoja, jis buvo pavojin­
gas. Dirbti su paranojikais visada keblu. Jie tiki, kad jiems kenkia
paslaptingos prieš juos susimokiusios jėgos, kurios piktavališkai
veikia už nugaros. Paranojikai yra ypač budrūs ir labai susitelkę.
Neverbalinius ženklus jie seka taip akylai, kaip nesielgia įprastai
bendraujantys žmonės. Besiaiškindami tuos ženklus jie privelia
klaidų (tai ir yra paranoja), bet vis dėlto visiškai nesugeba paste­
bėti mišrių motyvų ir įžvelgti melo. Jei paranojiškas žmogus ketina
jums atverti širdį, klausykitės jo labai įdėmiai ir sakykite tiesą.

8 TAISYKLĖ 261

Aš įdėmiai klausiausi savo kliento ir kalbėjau tiesą. Kartais jis
pripasakodavo kraują stingdančių fantazijų apie kerštaujančius
žmones. Stebėjau save, kaip į visa tai reaguoju. Kreipiau dėmesį,
kokios mintys ir vaizdai iškyla mano galvoje jam kalbant, ir sakiau
jam, ką pastebėdavau. Nesistengiau suvaldyti ar nukreipti jo (ar
savo) minčių kitur. Stengiausi kuo skaidriau leisti jam suprasti,
kaipjo poelgiai veikia mažų mažiausiai vieną žmogų - mane. Mano
atsargus dėmesys ir nuoširdūs atsakymai visai nereiškė, kad manęs
nejaudina jo žodžiai, nė nekalbant apie jų pateisinimą. Pasakyda­
vau, kai jis imdavo mane bauginti (taip dažnai nutikdavo), kai jo
žodžiai ir veiksmai atrodydavo neapgalvoti ir kad, mano galva, jis
gali prisidaryti rūpesčių.

Jis vis tiek su manimi kalbėdavosi, nes aš jo išklausydavau ir at­
sakydavau nuoširdžiai, nors savo atsakymais jo ir nepalaikydavau.
Nepaisydamas mano prieštaravimų, o gal kaip tik dėl jų jis manimi
pasitikėjo. Jis buvo paranojikas, bet ne kvailys. Jis žinojo, kad jo
elgesys yra visuomeniškai nepriimtinas. Jis žinojo, kad bet kuris
padorus žmogus į jo fantazijas greičiausiai sureaguotų siaubu. Jis
manimi pasitikėjo ir kalbėdavosi su manimi, nes aš reaguodavau
kaip tik taip. Be tokio pasitikėjimo niekaip nebūčiau galėjęs jo su­
prasti.

Problemos jį paprastai užklupdavo susidūrus su biurokratais,
tokiais kaip, pavyzdžiui, bankas. Jis ateidavo į įstaigą norėdamas
sutvarkyti paprastą reikalą. Pavyzdžiui, atidaryti ar apmokėti sąs­
kaitą, ištaisyti kokią smulkią klaidą. Vienur kiturjis susidurdavo su
nepaslaugiu asmeniu, su tokiais mes visi vienur ar kitur susiduria­
me tokiose vietose. Tas asmuo, pavyzdžiui, atsisakydavo priimti jo
asmens identifikavimo kortelę arba paprašydavo kokios perteklinės
informacijos, arba tokios informacijos, kurią būdavo sunku gauti.
Mano klientas buvo labai jautrus tokiems nutikimams. Jo garbės
jausmas prilygo apsėdimui. Garbė jam buvo svarbiau už saugumą,
laisvę ar žmonių draugiją. Tokia logika remdamasis (o paranojiški
žmonės yra nepriekaištingai logiški), jis niekaip negalėjo susitaikyti

262 1 2 GYVENI MO TAI SYKLI Ų

ir niekam neatleisdavo pažeminimo, užgauliojimo ar net menkutės
paniekos. Jis nenusileisdavo nė per nago juodymą. Dėl kieto ir ne-
lankstaus būdoje veiksmai jau kelis kartus baigėsi užkardymo prie­
monėmis. Užkardymo priemonės, beje, geriausiai veikia žmones,
kurių užkardyti nereikėtų.

„Sukelsiu jums baisiausių košmarų“, - buvo jo mėgstamiausia
frazė tokiose situacijose. Iš visos širdies troškau, kad susidūręs su
nereikalingomis biurokratinėmis kliūtimis galėčiau pasakyti ką
nors panašaus, bet dažniausiai į jas neverta kreipti dėmesio. Ta­
čiau mano klientas kaip tik galvoje turėjo tai, ką sakė, ir kartais jis
iš tikrųjų virsdavo baisiausiu košmaru. Jis buvo blogiukas iš filmo

„Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (No Countryfor Old Meri). Su

tokiu asmeniu susiduriate netinkamu laiku netinkamoje vietoje.
Net jeigu atsitiktinai kas pastodavo jam kelią, jis imdavo tą žmo­
gų persekioti, nuolat primindamas, ką tas padaręs, ir išgąsdindavo
taip, kad akyse apsiniaukdavo. Jam nebuvo galima meluoti. Sakiau
jam tiesą, nes taip galėdavau atvėsinti jo karštą būdą.

Mano buto savininkas

Tuo metu nuomojau butą iš buvusio vietinės baikerių šutvės vado.
Mudu su žmona Tammy gyvenome nedideliame jo tėvų namelyje,
mūsų durys buvo greta jo durų. Jo gyvenimo draugės kūnas buvo
nusėtas žalojimosi žymių, būdingų žmonėms, turintiems ribinių
asmenybinės sutrikimų. Mums ten tebegyvenant ji nusižudė.

Denis, didelis stiprus Kanados prancūzas su žila barzda, buvo ta­
lentingas savamokslis elektrikas. Turėjo jis ir menininko gyslelę, o
gyvenimui užsidirbdavo gamindamas laminuoto medžio stendus su
gamyklinėmis neoninėmis lemputėmis. Išėjęs iš kalėjimo, stengėsi
negirtuokliauti. Bet vis dėlto kartą per mėnesį pradingdavo ir visai
dienai nutrūkdavo nuo grandinės. Jis buvo vienas iš tų vyriškių,
kurie labai tvirtai sugeba atsilaikyti prieš alkoholį, - ištikus dvidie-
niam tvanui, galėdavo išgerti penkiasdešimt ar šešiasdešimt alaus

8 TAISYKLĖ 263

bokalų ir visą tą laiką išsilaikyti ant kojų. Gali pasirodyti sunku tuo
patikėti, bet tai - teisybė. Tuo metu tyrinėjau šeiminį alkoholizmą
ir neretai mano tiriamieji pasakodavo apie savo tėvų gebėjimą iš­
gerti daugiau kaip litrą degtinės per dieną. Tie patriarchai kiekvieną
popietę nusipirkdavo po butelį - nuo pirmadienio iki penktadienio,
o šeštadienį - du, kad turėtų atsargą sekmadieniui, kai alkoholio
parduotuvės nedirbdavo.

Denis turėjo šuniuką. Kartais mudu su Tammy girdėdavome
Denį su šuniuku žaidžiantį kieme ketvirtą valandą ryto; per vieną
Denio gėrimo maratoną abu jie beprotiškai staugė prieš mėnulį.
Retsykiais per tokį šlapią sezoną Denis pragerdavo visus savo su­
taupytus skatikus. Tada jis išdygdavo mūsų bute. Naktį išgirsda­
vome beldimą į duris. Denis stovėdavo prie durų plačiai siūbuoda­
mas, bet tiesus ir stebuklingai nepraradęs sąmonės.

Jis ten stovėdavo su skrudintuvu, mikrobangų krosnele arba
stendu rankose. Norėdavo tuos daiktus man parduoti, kad galėtų
toliau gerti. Kelis tokius daiktus nupirkau - apsimetęs, kad esu šir­
dingas. Galiausiai mane Tammy įtikino taip daugiau nebesielgti. Aš
ją nervinau, nieko gero Deniui iš to nebuvo, o jis jai patiko. Ir nors
jos prašymas buvo išmintingas ir logiškas, vis dėlto jaučiausi pate­
kęs į keblią padėtį.

Irką turėtum pasakyti gerokai įkaušusiam, prastai angliškai kal­
bančiam, smurtauti linkusiam buvusiam baikerių gaujos vadeivai,
kai jis bando tau antrą valandą nakties parduoti savo mikrobangų
krosnelę? Šitas klausimas gerokai sunkesnis nei tie, kuriuos uždavė
psichiatrijos ligoninės įnamė ar paranojos apsėstas kailialupys. Bet
atsakymas visada buvo tas pat: reikia sakyti teisybę. Bet tada, po
šimts, geriau jau žinoti, kas ta teisybė yra.

Netrukus po mūsų pokalbio su žmona Denis vėl pasibeldė į du­
ris. Jis pažiūrėjo stačiai į mane skeptiškai primerktomis akimis,
smarkiai geriančio žaliūko, kuris dažnai patenka į bėdą, žvilgsniu.
Toks žvilgsnis reiškia: „Įrodyk savo nekaltumą.“Lėtai siūbuodamas
pirmyn atgal jis paklausė - mandagiai, - ar nenorėčiau nupirkti

264 12 GYVENI MO TAISYKLIŲ

jo skrudintuvo. Atsikračiau visų įmanomų primatų dominavimo ir
moralinio pranašumo atributų. Kuo tiesiau ir atsargiau pasakiau

jam, kad nepirksiu. Nevaidinau. Tą akimirką nevaidinau išsilavinu­

sio anglakalbio, laimingo ir karjeros laiptais kylančiojaunuolio. Jis
taip pat nesidėjo buvusiu kaliniu baikeriu iš Kvebeko, kurio krau­
jyje alkoholio kiekis siekė 2,4 promilės. Ne, mes buvom du gera­
noriški žmonės, besistengiantys vienas kitam padėti savo bendroje
kovoje už gėrį. Pasakiau, kadjis turėtų nustoti gerti. Pasakiau, kad
jam pačiam bus blogiau, jeigu duosiu pinigų. Pasakiau, kad Tam­
my, kuriąjis gerbė, nervinasi, kaijis ateina girtas taip vėlai ir bando
mums parduoti savo daiktus.

Jis rimtai spoksojo į mane netardamas nė žodžio kokias penkio­
lika sekundžių. Ganėtinai ilgai. Žinojau, kad bando užčiuopti bent
kokį mano veidojudesį, bylojantį apie sarkazmą, apgaulę, panieką ar
piktdžiugą. Bet aš viską buvau gerai apgalvojęs ir sakiau vien tai, ką
galvojau. Buvau atsargiai parinkęs žodžius, padedančius man persi­
kelti per bjaurią pelkę, atsargiai apčiuopdamas pusiau nuskendusių
akmenų taką. Denis apsisuko ir nuėjo. Ne vien tai - jis prisiminė
mūsų pokalbį, nors buvo gerokai įkaušęs. Jis man daugiau nieko ne-
bebandė parduoti. Mūsų ir taipjau gana geri santykiai, turint galvo­
je tarp mūsų žiojinčių socialinę bedugnę, tapo dar geresni.

Pasirinkti lengvesnę išeitį ar pasakyti teisybę - ne vien du skir­
tingi pasirinkimai. Tai - du skirtingi gyvenimo keliai. Du skirtingi
egzistavimo būdai.

Pasaulio manipuliacijos

Žodžiais galima manipuliuoti pasauliu ir priversti jį duoti tai, ko
jums reikia. Tai reiškia veikti „politiškai“. Tai - viešieji ryšiai. Tai
skrupulų neturinčių rinkodarininkų, pardavėjų, reklamuotojų, ko­
ketavimo meistrų, plakatinėmis tiesomis mąstančių utopistų ir psi­
chopatų būdo bruožai. Tai pamokslautojai, kurie stengiasi bet ko­
kiomis įmanomomis priemonėmis palenkti ir paveikti kitus. Taip

8 TAISYKLE 265

elgiasi universiteto studentai rašydami rašinius, kuriuose bando
įsiteikti profesoriams, užuot aiškiai suformulavę savo pačių min­
tis. Taip elgiasi visi, kai ko nors nori, - ima meluoti, padlaižiauti
ir girti. Taip rezgamos intrigos, bendraujama šūkiais, taip varoma
propaganda.

Gyventi tokį gyvenimą prilygsta būti užvaldytam kažkokio blogo
noro, o tada prigalvoti tokių kalbų ir veiksmų, kurie, regis, raci­
onaliai vestų prie norimo tikslo. Tipiškas apskaičiuotas rezultatas
gali būti „įteigti mano ideologines nuostatas“, „įrodyti, kad aš esu
(buvau) teisus“, „pasirodyti kompetentingam“, „kilstelėti save ant
aukštesnio valdymo hierarchijos laiptelio“, „išvengti atsakomybės“
(arba jo dvynys „susirinkti pagyras už kieno nors kito veiksmus“),
„sulaukti paaukštinimo“, „atsiplėšti liūto dalį dėmesio“, „užsitik­
rinti, kad visi mane mėgtų“, „susirinkti kankinystės teikiamą nau­
dą“, „pateisinti savo cinizmą“, „racionalizuoti savo antivisuome­
ninį įvaizdį“, „minimizuoti galimą konfliktą“, „išsaugoti savo nai­
vumą“, „maksimaliai pasinaudoti savo trapumu“, „visada atrodyti
kaip šventasis“ ar (ir tai ypač blogai) „garantuoti, kad visada kaltas
mano nemylimas sūnus“. Visus šiuos pavyzdžius Sigmundo Freudo
tautietis, ne toks garsus austrų psichologas Alfredas Adleris vadino
gyvenimo melais.

Žmogus, gyvenantis mele, stengiasi painioti realybę sujos suvo­
kimu, mintį irveiksmą taip, kad tiklabai siaurai norimai ir iš anksto
apibrėžtai išeičiai yra leidžiama egzistuoti. Tokiu būdu gyvenimas
sąmoningai ar nesąmoningai remiasi dviem prielaidomis. Pirmoji,
kad dabartinio žinojimo pakanka apibrėžti, kas bus neginčijamai
gera ir tolimoje ateityje. Antroji - realybė, jei ją paliktum tokią,
kokia ji yra, būtų nepakeliama. Pirmosios prielaidos negalima pa­
grįsti filosofiškai. Tai, ką dabar bandai pasiekti, gali pasirodyti ne­
verta pastangų, lygiai taip pat kaip ir dabartiniai jūsų veiksmai gali
pasirodyti esą klaidingi. Antrasis variantas yra gerokai blogesnis.
Jis tinka tik tuomet, jei realybė yra visiškai nepakeliama ir kartu
pasiduoda manipuliacijoms ir iškraipymams. Tokiam kalbėjimui ir

266 12 GYVENI MO TAISYKLIŲ

mąstymui reikia tokio pasipūtimo ir pasitikėjimo savimi, kokį geni­
alusis anglų poetas Johnas Miltonas priskyrė Šėtonui, šviesiausiam

Dievo angelui, kuris taip smarkiai susimovė. Gebėjimas mąstyti pa­

vojingai priartėja prie išdidumo: „Tereikia žinoti tai, ką žinau.“ Iš­
didumas įsimyli savo paties kūrinius ir stengiasi juos sureikšminti
iki absoliuto lygio.

Mačiau žmonių, kurie prisigalvojo utopijų, o tada savo gyvenimą
išvertė lyg pirštines, kad tik tas utopijas paverstų tikrove. Kairuo­
liškų pažiūrų studentas susikuria kovotojo su autoritetais įvaizdį ir
ateinančius dvidešimt metų praleidžia kovodamas su savo įsivaiz­
duojamais vėjo malūnais. Aštuoniolikmetė neatsiklaususi niekieno
nuomonės nusprendžia, kad ji nori penkiasdešimt dvejų metų iš­
eiti į pensiją. Tris dešimtis metų ji dirba, kad jos planas pavyktų,
nepastebėdama, kad tą sprendimą ji priėmė dar būdama beveik
vaikas. Ką, būdama paauglė, ji galėjo žinoti apie save, sulaukusią
penkiasdešimt dvejų metų? Net ir dabar, po daugybės metų, ji vis
dar tebeturi tą miglotą ir neryškų savo podarbinio Rojaus vaizdą.
Bet ji ir toliau nenori nieko pastebėti. Kas nutiktų jos gyvenime,
jeigu ta pradinė idėja pasirodytų neteisinga? Ji bijo atverti Pando­
ros skrynią, kurioje slepiasi viso pasaulio rūpesčiai. Bet ten slypi ir
viltis. Užuot nukėlusi skrynios dangtį, ji lenkia savo gyvenimą, kad
jis atitiktų pasiturinčios paauglės svajones.

Naiviai suformuluotas tikslas ilgainiui mutuoja į bloga lemian­
tį gyvenimo melą. Vienas keturiasdešimties su trupučiu metų pa­
cientas man papasakojo savo svajonę, kurią nusiaudė būdamas
jaunesnis: „Įsivaizduoju save išėjusį į pensiją, sėdintį paplūdimyje
atogrąžose ir saulėkaitoje geriantį „Margaritos“ kokteilius.“ Čia -
ne planas. Čia - kelionių plakatas. Po astuonių „Margaritų“būsite
tinkamas tik laukti pagirių. Po trijų savaičių, kurių kiekvieną dieną
užpildys „Margaritos“, jei dar neprarasite sveiko proto, būsite su­
ragėjęs iš nuobodulio ir bjaurėsitės pats savimi. Po metų, o gal ir
anksčiau, atrodysite apgailėtinai. Toks požiūris į savo vėlesnį gyve­
nimą tiesiog nėra tvarus. Toks perdėtas supaprastinimas ir apgaulė

8 TAISYKLE 267

paprastai yra būdinga ideologams. Jie nustato vieną aksiomą: vy­
riausybė yra bloga, imigracija yra blogai, kapitalizmas yra blogas,
patriarchatas yra blogas. Tada jie iškošia, išrankioja savo patirti ir
dar griežčiau reikalauja, kad viskas būtų paaiškinama ta aksioma.
Jie, savimylos, tiki bloga teorija, kad pasaulį būtų galima sutvarky­
ti, jeigu tik vadžia būtų atiduota įjų rankas.

Esama dar vienos pamatinės gyvenimo mele problemos, ypač
kai jis remiasi vengimu. Sąmoningai nusidedamą, kai darai ką nors
žinodamas, kad tai neteisinga. Sąmoningai nusidedamą, kai lei­
džiama nutikti blogiui, užuot ką nors darius, kad jį sustabdytum.
Pirmoji nuodėmė paprastai yra vertinama griežčiau nei antroji -
nusišalinimas. Bet aš nesu visiškai tuo tikras.

Įsivaizduokite moterį, tvirtinančią, kad jos gyvenime viskas ge­
rai. Ji vengia konfliktų, šypsosi ir daro tai, ko iš jos prašoma. Ji
susiranda nišą irjoje pasislepia. Ji nekritikuoja valdžios ir nesiūlo
savo idėjų, net nesiskundžia, kai su ja elgiamasi negerai. Ji sten­
giasi išlikti nematoma, kaip kokia žuvis judriame guote. Bet slap­
tas nerimas graužia jos širdį. Ji kenčia, nes gyvenimas yra kančia.
Ji vieniša ir nuo visų atsiskyrusi, jos gyvenimui trūksta pilnatvės.
Bet jos paklusnumas ir savęs naikinimas ištrina bet kokią pras­
mę. Ji tapo ne kuo kitu kaip verge, kitų eksploatacijos įrankiu. Ji
negauna to, ko trokšta, arba to, ko jai reikia, nes kad taip atsitik­
tų, reikia balsu išsakyti savo mintis. Taigi, jos gyvenime nebeliko
jokios vertės, kuria ji galėtų atsverti gyvenimo rūpesčius. Ir tai ją
susargdina.

Galbūt triukšmingi bėdų ieškotojai pradingsta pirmiausia, kai
institucijos, kurioms jie tarnauja, ima siūbuoti ir susitraukia. Bet
ateis ir nematomųjų eilė, jie taip pat bus paaukoti. Tas, kas slepia­
si, negali būti gyvybiškai svarbus. Gyvybingumui reikia originalaus
indėlio. Besilaikančiųjų tradicijų ir papročių slėpynės taip pat ne-
išgelbsti nuo susidūrimo su liga, beprotybe, mirtimi ir mokesčiais.
Slapstymasis nuo kitų taip pat reiškia, kad užgniauži ir slepi nuo
savęs nerealizuotą savo esybę. Čia ir iškyla problema.

268 12 GYVENI MO TAI SYKLIŲ

Jei neatsiskleidi kitiems, neatsiskleidi ir sau pačiam. Tai reiškia
ne tik tai, kad nuslopini savo esybę, nors tai taip pat tiesa. Tai reiš­
kia, kad tai, kas galėtum būti, būtinai iškils aikštėn. Tokia yra ir
biologinė, ir abstrakčioji tiesa. Kai leidiesi drąsiai ieškoti, kai sava­
noriškai susiduri su tuo, ko nepažįsti, renki informaciją ir iš tos in­
formacijos konstruoji naują savastį. Toks yra abstraktusis veiksnys.
Tačiau mokslininkai neseniai atrado, kad nauji centrinės nervų sis­
temos genai ima veikti, kai organizmas atsiduria (ar pats save nuke­
lia) naujoje situacijoje. Tie nauji genai vartoja naujus baltymus. Tie
baltymai yra naujų smegenų struktūros statybinės medžiagos. Tai
reiškia, kad diduma jūsų savasties vis dar yra embriono pavidalo
savo fizine prasme ir sąstingio sąlygomis niekada neužgims. Turite
ką nors pasakyti, kur nors nukeliauti ir imtis kokių nors veiklų, kad
ji imtų veikti. Irjeigu taip nesielgsite... liksite neišbaigti, o neišbaig­
tų žmonių gyvenimas yra pernelyg sunkus.

Jeigu savo viršininkui, sutuoktiniui, savo motinai pasakote „ne“,

kai taip ir reikia pasakyti, pavirstate tuo, kas gali pasakyti „ne“, kai

prireikia. Tačiau jeigu pasakote „taip“ - reikia ar nereikia, - pa­
virstate tuo, kas viso labo gali pasakyti tik „taip“, net tada, kai tikrai
reikia sakyti „ne“. Jei kada nors teko susimąstyti, kaip visiškai pa­
prasti ir padorūs žmonės galėjo daryti tokius baisius dalykus kaip
gulago prižiūrėtojai, tai ir yra atsakymas. Kol atėjo laikas tikrai pa­
sakyti „ne“, nebeliko žmogaus, sugebančio tą žodį ištarti.

Jei išduodi save, jei sakai netiesą, jeigu tavo poelgiai pagrįsti
melu, sumenkini savo asmenybę. Jei esi silpnas žmogus, užgriuvu­
sios nelaimės tave tiesiog nušienaus, o jos neišvengiamai užgrius.
Nuo jų slėpsiesi tol, kol nebeliks vietos pasislėpti. Otada pamatysi,
kad darai baisius dalykus.

Tik pati ciniškiausia ir beviltiškiausia filosofija gali tvirtinti, kad
realybę galima patobulinti klastotėmis. Tokia filosofija nusprendžia,
kad Būtis, o kartu ir tapsmas yra netobuli. Ji pasmerkia tiesą kaip
neišbaigtą, o sąžiningus žmones priskiria prie pamišėlių. Tokia filo­
sofija pirma sukuria, o paskui pateisina visuotinį iškreiptą pasaulį.

8 TAISYKLĖ 269

Tokiomis aplinkybėmis ne pati vizija ir net ne veiksmų planas,
numatytas tai vizijai pasiekti, yra neteisingi. Būtina turėti viziją,
trokštamos ateities viziją. Tokia vizija sujungia šiandieninius veiks­
mus su svarbiomis ilgalaikės perspektyvos pamatinėmis vertybė­
mis. Ji suteikia dabarties veiksmams reikšmingumo ir svarbos. Ji
suteikia rėmus, į kuriuos netelpa netikrumas ir nerimas.

Bet tai nėra vizija. Tai jos pakaitalas - sąmoningai susikurtas
aklumas. Tai pati blogiausia melo forma. Ji subtili. Ji sau parūpina
lengvo įgyvendinimo būdų. Sąmoningas aklumas yra atsisakymas
žinoti tai, ką žinoti yra įmanoma. Tai atsisakymas pripažinti, kad
beldimas į duris reiškia, kad kažkas stovi prie durų. Tai atsisaky­
mas pastebėti dviejų šimtų kilogramų gorilą kambaryje, po kilimu
paslėptą dramblį ar virvę pakaruoklio namuose. Tai atsisakymas
pripažinti klaidą, įsivėlusią vykdant planą. Kiekvienas žaidimas turi
taisykles. Kai kurios svarbiausios taisyklės yra numanomos. Jūs su
jomis sutinkate tiesiog nuspręsdami žaisti žaidimą. Pirmoji tokia
taisyklė skelbia, kad žaidimas yra svarbus. Jei jis nebūtų svarbus,
to žaidimo jūs nežaistumėte. Pats žaidimas reiškia, kad žaidimas
yra svarbus. Antroji taisyklė skelbia, kad jei veiksmai, kuriuos at­
liekate žaisdami, padeda jums nugalėti, jie yra geri. Jeigu atlieka­
te veiksmą, kuris jums nepadeda nugalėti, tada pagal savo prasmę
toks veiksmas yra blogas. Reikia pabandyti elgtis kitaip. Prisimin­
kite seną kalambūrą: „Beprotybė yra nuolat kartoti tą patį ir tikėtis
kitokio rezultato.“

Jei jums pasiseka ir jūs pralošiate, pabandote ką nors nauja ir
judate į priekį. Jeigu ir nauja veikla nepasiseka, bandote dar ką
nors kita. Palankiomis aplinkybėmis pakaks pakeisti visai nedaug.
Todėl yra išmintinga pradėti nuo mažų pokyčių ir stebėti, ar jie
sėkmingi. Tačiau kartais ištisa vertybių hierarchija yra netinkama,
todėl reikia atsisakyti visos konstrukcijos. Reikia pakeisti visą žai­
dimą. Tai - revoliucija su visais revoliucijų siaubais ir chaosu. Ji
kartais yra neišvengiama, nors ir nepraeis be pėdsako. Klaida rei­
kalauja aukos ją ištaisyti, o didelė klaida reikalauja didelės aukos.

270 12 GYVENI MO TAISYKLIŲ

Priimti tiesą taip pat reiškia auką, o jeigu tiesos ilgai vengei, pri­
sikaupė ir daug aukojimo skolų. Miškų gaisrai sudegina mirusius
medžius ir grąžina į dirvą ių trąšą. Tačiau kartais miškų gaisrai yra
dirbtinai užgesinami. Tuomet jie nebesudegina negyvų medžių.
Anksčiau ar vėliau ugnis ims pleškėti. Okai ji suliepsnos, degs taip
karštai, kad sunaikins viską aplink - net ir dirvožemį, kuriame
auga miškas.

Išdidžiam ir racionaliam protui, patogiai tikinčiam savo įsitikini­
mų tikrumu ir apsiginklavusiam savo paties talentingumu, nesunku
pakliūti į pagundą nekreipti dėmesio į klaidą, o šiukšles sušluoti po
kilimu. Filosofai egzistencialistai, pradedant Sorenu Kierkegaardu,
tikra ta žodžio prasme tokią Būties versiją vadino „neautentiška“.
Neautentiškas asmuo ir toliau mąsto bei veikia senuoju būdu, nors
jo paties patirtis jau yra įrodžiusi, kad jis klysta. Jis nekalba savo
paties balsu.

„Ar pasielgiau taip, kaip norėjau? Ne. Tuomet mano tikslas arba
mano metodai buvo neteisingi. Reikėtų šio bei to pasimokyti“, -
taip skamba autentiškas balsas.

„Ar pasielgiau taip, kaip norėjau? Ne. Pasaulis - neteisingas.
Žmonės yra pavyduoliai ir pernelyg kvaili, kad suprastų. Kaltas
kažkas arkas nors kitas“, - taip skamba neautentiškas balsas. Irjau
visai nebedaug lieka iki „reikia juos sustabdyti“ arba „reikia jiems
sukelti skausmą“, arba „reikia juos išnaikinti“. Kad ir ką išgirstu­
mėte apie nesuvokiamą žiaurumą, jis yra tokių idėjų išraiška.

Ir nieko negalima suversti nei pasąmonei, nei priespaudai. Kai
meluoja, individas tai puikiai žino. Jis gali užsimerkti prieš savo
veiksmų padarinius. Jam gali nesisekti analizuoti ar žodžiais iš­
reikšti savo paties praeities, todėl nesugebėti suprasti. Jis net gali
pamiršti melavęs ir neįsisąmoninti to fakto. Bet jis buvo sąmonin­
gas dabartyje, kai klydo, ir kiekvieną kartą neprisiimdamas už tą
klaidą atsakomybės. Tuomet jis žinojo, ką ketina daryti. O į vieną
daiktą sudėtos neautentiško individo nuodėmės sugriauna valsty­
bes iš vidaus.

8 TAISYKLE 271

Koks nors valdžios ištroškęs bendradarbis jūsų darbovietėje su­
kuria naują taisyklę. Ji nėra būtina. Ji neproduktyvi. Ji nervina. Ji
atima dalįjūsų darbo malonumo ir prasmės. Bet jūs sau sakote, kad
viskas gerai. Neverta dėl to skųstis. Viskas dar kartą pasikartoja. Jūs
jau išmokėte save nereaguoti į tokius nutikimus, kai nusprendėte
nieko nesiimti pirmąjį kartą. Dabar jums šiek tiek trūksta drąsos.
Jūsų oponentas, nesutikęs pasipriešinimo, jaučiasi stipriau. Orga­
nizacija tampa šiek tiek pagedusi. Atslenka biurokratinė stagnacija,
o jūs prie to prisidėjote apsimesdamas, kad viskas gerai. O kodėl
gi nepasiskundus? Kodėl nepriėmus pozicijos? Jei taip pasielgsite
jūs, kiti žmonės, taip pat būgštaujantys praverti burną, gali stoti
jūsų pusėn. Ojeigu ne, galbūt atėjo laikas kelti revoliuciją? Galbūt
jums reikia pasiieškoti darbo kur nors kitur, kur jūsų siela mažiau
baimintųsi ištvirkti.

O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo
gyvybei? (Evangelija pagal Morkų 8,36)

Viena svarbiausių Aleksandro Solženicyno šedevro „Gulago ar­
chipelagas“ nuopelnų yra jo analizė tiesioginio priežastinio ryšio
tarp sovietų patologiškai nuo kalėjimas-darbas-lageris priklausan­
čios valstybės (kurioje kankinosi ir mirė milijonai) ir beveik visuo­
tinis sovietinių piliečių polinkio falsifikuoti savo pačių kasdienes
asmenines patirtis, neigti savo pačių kančias, kurioms juos pa­
smerkė valstybė, ir taip remti racionalią, ideologijos apsėstą komu­
nistų sistemą. Tas nelemtas tikėjimas, tas neigimas, Solženicyno
nuomone, padėjo ir dar pakurstė didįjį paranojiką ir masinį žudiką
Josifą Staliną vykdyti nusikaltimus. Solženicynas rašė tiesą, savo
tiesą, prie kurios priėjo savo paties lagerininko patirtimi, apnuo­
gindamas Sovietų valstybės melą. Solženicynui išspausdinus savo
„Gulago archipelagą“nė vienas išsilavinęs žmogus nebedrįso ginti
tos ideologijos. Niekas daugiau nebegalėjo pasakyti: „Tai, ką darė
Stalinas, nebuvo tikras komunizmas.“

Viktoras Franklis, psichiatras ir nacių koncentracijos stovyklų
kalinys, kuriam pavyko išgyventi ir parašyti knygą „Žmogus ieško

272 1 2 GY V E N I MO TAI SYKLIŲ

prasmės“, priėjo prie panašios sociopsichologinės išvados: apgau­
linga, neautentiška individuali egzistencija yra socialinio totalita­
rizmo šauklė*. Sigmundas Frendas savo ruožtu taip pat tikėjo, kad

„priespauda“ nemenkai prisidėjo prie psichikos ligų atsiradimo
(o užspausta tiesa nuo melo skiriasi niuansais, ne esme). Alfredas
Adleris žinojo, kad liga minta melais. Carlas Jungas žinojo, kad jo
pacientai kremtasi dėl moralinių problemų, o tas problemas suke­
lia netiesa. Visi šie mąstytojai, iš esmės svarbiausią dėmesį nukrei­
pę į individo ir visuomenės patologijų analizę, priėjo prie tos pačios
išvados: gyvenimas išklaipo Būties struktūrą. Netiesa vienodai su­
graužia sielą ir valstybę, o viena puvimo forma maitina kitą.

Ne kartą teko matyti, kaip paprasčiausias egzistencinis vargas
dėl išdavystės ir apgaulės virsta tikru pragaru. Mirtinos tėvų ligos
krizė, kurią ir taip sunku išgyventi, gali virsti sunkiai nusakomu
košmaru dėl, regis, smulkių kenčiančiojo suaugusių vaikų tarpusa­
vio kivirčų. Neatsikratę praeities nesutarimų, jie susirenka kaip ka­
pinių vagys prie mirštančiojo lovos ir tragediją paverčia bedievišku
flirtu su bailumu ir pagieža.

Sūnaus negebėjimu gyventi nepriklausomai pasinaudoja moti­
na, pasiryžusi jį apsaugoti nuo visų nusivylimų ir skausmų. Jis nie­
kada jos nepalieka, o ji nesijaučia vieniša. Šis ydingas sąmokslas
išsirutulioja pamažu, patologijai besivystant, po daugybės mirkte­
lėjimų ir pritariamų galvos linktelėjimų žinovo išraiška. Ji vaidina
auką, kuriai likimas lėmė rūpintis sūnumi, ir kaip vampyre pritari­
mą ir paramą susirenka iš palaikančių draugų. Jis liūdi savo rūsyje
įsivaizduodamas, kad yra pavergtas. Jis smagiai fantazuoja, kokią
audrą galėtų ištaisyti pasauliui, kuris jo esą išsižadėjęs dėl savo pa­
ties bailumo, nerangumo ir neįgalumo. Ir kartais jis kaip tik tokį
uraganą ir ištaiso. O tada visi klausia: „Kodėl?“ Galėtų ir patys su­
prasti, bet vengia.

*Viktor E. Frankl, Žmogus ieško prasmės, vertė A. Merkevičiūtė ir Z. Ardickas, Vilnius: Ka­
talikų pasaulio leidiniai, 2008.

8 TAISYKLĖ 273

Net gražų gyvenimą gali apniaukti ir išdarkyti ligos, negalia ir
nepažabojamos katastrofos. Depresiją, asmenybės susidvejinimą
ir šizofreniją, kaip ir vėžį, sukelia biologiniai veiksniai, esantys už
asmens tiesioginės įtakos ribų. Net natūralių gyvenimo sunkumų
pakanka mus susilpninti ir pergalėti kiekvieną iš mūsų, išstumti
mus už natūralaus būvio ribų ir net sugniuždyti atradus silpniau­
sią vietą. Pats geriausias gyvenimo būdas visiškai neapsaugo mūsų
nuo trapumo. Bet šeimynai, puolančiai vienas kitam į atlapus savo
žemės drebėjimo suniokotų namų griuvėsiuose, sunkiau pavyks
juos atstatyti nei šeimai, kurios tvirtybė - tarpusavio pasitikėjimas
ir savitarpio pasiaukojimas. Bet kuris natūralus trapumas ar egzis­
tencinis išbandymas, kad ir kokie maži jie būtų, gali išaugti į didelę
krizę, skatinamą asmeninio, šeimos ar kultūros melų.

Sąžiningai žmogaus dvasiai gali amžinai nesisekti Žemėje įkur­
dinti Rojaus. Tačiaujai gali pavykti sumažinti egzistencijos kančias
iki pakenčiamo lygio. Būties tragizmą lemia mūsų ribotumas ir tra­
pumas, kuris apibrėžia mūsų žmogiškąją patirtį. Galbūt tokią kainą
mums gali tekti sumokėti už pačią Būtį - kad apskirtai egzistuotų,
buvimas turi būti apribotas.

Mačiau vyriškį, nuoširdžiai ir drąsiai prisitaikantį prie gyve­
nimo aplinkybių, kai jo žmona pamažu traukėsi į nepagydomos
demencijos ūkanas. Jis žingsnis po žingsnio keitėsi. Kai reikėjo,
priimdavo kitų žmonių pagalbą. Jis atsisakė paneigti liūdną jos
irimą ir taip elgdamasis subtiliai prie jo prisitaikė. Mačiau, kaip
tai moteriai gulint mirties patale šeimynykščiai - broliai, sese-
lys, anūkai ir jų senelis - pagelbėdavo ir padėdavo vienas kitam
ausdami naujus tarpusavio ryšius kaip natūralią savo praradimo
kompensaciją. Mačiau savo paauglę dukrą, kuriai teko dvejus me­
tus tverti nuolatinį aštrų sutrupinto klubo ir čiurnos skausmą, ir
kaip ji sugebėjo išsaugoti savo dvasią nepaliestą. Mačiau jos jau­
nesnį brolį savanoriškai ir be apmaudo aukojantį daugybę galimy­
bių leisti laiką su draugais ir bičiuliais vien tam, kad galėtų būti
šalia jos ir kartu su mumis, kol ji kenčia. Skatinamas meilės ir

27h 1 2 GYV ENI MO TAI SYKLIŲ

padrąsinimo, bet nepalūžusios dvasios žmogus gali būti neįsivaiz­
duojamai atsparus. Tačiau jis negali išvengti visiškos pražūties

tragizmo, kurį sukelia apgaulė.

Racionalaus proto gebėjimai apgauti, manipuliuoti, intriguoti,
vedžioti už nosies, falsifikuoti, sumenkinti, suklaidinti, išduoti, iš­
sisukinėti, nuneigti, išleisti iš akių, abstrahuoti, būti šališkam, per­
dėti ir ignoruoti yra tokie begaliniai, tokie ypatingi, kad iki mokslo
atsiradimo ištisus šimtmečius žmonių minties istorija, kuri buvo
susitelkusi į užduotį paaiškinti moralaus elgesio priežastis, verti­
no juos kaip akivaizdžiai demoniškus bruožus. Ir pats protavimas,
kaip procesas, čia niekuo dėtas. Tas procesas gali sukurti aiškumą
ir pažangą. Taip yra todėl, kad net pats racionalumas gali paklusti
pačiam bjauriausiam gundymui - iškelti savo dabartinį žinojimą
iki absoliuto lygio.

Galime dar kartą prisiminti nuostabųjį poetą Johną Miltoną,
kad išsiaiškintume, ką tai reiškia. Tūkstančius istorijos metų Va­
karų pasaulis audė į sapną panašią fantaziją apie blogį aplink savo
centrinės religijos šerdį. Fantazijoje veikė pagrindinis herojus, ko­
vinga asmenybė, visiškai atsidavusi suardyti Būtį. Miltonas išsikėlė
uždavinį sutvarkyti, paversti drama ir žodžiais nusakyti to kolek­
tyvinio sapno esmę, įkvėpdamas Šėtono personažui - Liuciferiui,
„šviesos nešėjui“, gyvybę. Jis aprašo Liuciferio pirmutinį gundymą
irjo neišvengiamus padarinius150:

Tikėjojis, kadprisilygintųAukščiausiam,
Jei nesutiktų; ir tuosavanaudišku tikslu
PriešDievo karalystės sostą
SukėlėDanguje bedieviškus karus ir mūšį,
Tuštybės kupiną. Jį visgalėjėga
Iškirto išAmžino dangaus liepsnos smūgiu
Bedugnįprakeiksmą gyventi
Tvirtuosepančiuos ir bausmės ugny...

8 TAISYKLĖ 275

Miltono požiūriu, Liuciferis - proto dvasia - buvo pats smal­
siausias iš visų Dievo angelų, sukurtų iš nieko. Galime įžvelgti tokį
psichologinį piešinį. Protas yra kažkas gyvo. Jis gyvena visuose
mumyse. Jis vyresnis už mus visus. Lengviausia jį suprasti kaip
asmenybės savybę, o ne kaip gebėjimą. Jis turi savo tikslų, savo
pagundų ir silpnybių. Jis pakyla aukščiau ir mato toliau už visas
kitas dvasias. Bet protas įsimyli pats save ir dar blogiau. Jis įsimy­
li savo paties kūrinius. Jis juos iškelia virš visų kitų ir ima jiems
melstis kaip absoliutui. Todėl Liuciferis yra totalitarizmo dvasia.
Jis ištrenkiamas iš Dangaus į Pragarą, nes toks pasipūtimas, tokia
priešginystė Aukščiausiajam ir Neperprantamajam neišvengiamai
sukuria Pragarą.

Pakartosiu dar kartą: didžiausia racionalaus gebėjimo pagunda
yra imti šlovinti savo paties galią, savo paties darbus ir tvirtinti,
kad jo teorijų šviesoje niekas kitas, jokia transcendentinė jėga ne­
egzistuoja. Tai reiškia, kad visi svarbūs faktai jau yra atrasti. Tai
reiškia, kad nebeliko nieko, kas būtų svarbu. Bet, visų svarbiausia,
tai reiškia, kad protas nuneigia būtinybę individui drąsiai ir asme­
niškai susiremti su Būtimi. „Kas tave išgelbės?“Totalitaristas iš es­
mės sako: „Turi pasikliauti tikėdamas tuo, ką jau žinai.“ Bet ne tai

išgelbsti. Išgelbsti noras išmokti to, ko dar nemoki. Tai tikėjimas

žmogiškuoju virsmu. Tai tikėjimas, kad dabartinė savastis turi būti
paaukota savasčiai, kuria būtų galima tapti. Totalitaristas paneigia
individo galimybę prisiimti už Būtį visišką atsakomybę.

Tas neigimas yra sukilimo prieš Aukščiausiąjį prasmė. Štai ką
turi galvoje totalitaristas: viskas, ką reikėjo atrasti, jau yra atrasta.
Viskas rutuliosis tiksliai pagal planą. Vos tik įsivyraus ideali siste­
ma, visos problemos pradings amžinai.

Puikioji Miltono poema buvo pranašiška. Racionalumas iški­
lo išaugęs iš krikščionybės pelenų, jam iš paskos sekė didžiosios
grėsmingos totalitarinės sistemos. Konkrečiai kalbant, komuniz­
mas buvo patrauklus ne prispaustiems darbininkams, potenci­
aliems naudos gavėjams, o intelektualams - tiems, ką pasipūtė­

276 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

liška puikybė savo intelektu patikindavo, kad jie - visada teisūs.
Bet pažadėtoji utopija niekada nebuvo sukurta. Vietoj jos žmonija
patyrė stalinistinės Rusijos ir Mao Kinijos bei Pol Poto Kambodžos
pragarą, o iš dešimčių milijonų tų šalių piliečių buvo pareikalauta
išduoti savo asmeninę patirtį, atsigręžti prieš savo bendrapiliečius
ir mirti.

Yra toks senas sovietinis anekdotas. Amerikietis miršta ir nuke­
liauja į pragarą. Jam viską aplink aprodo pats Šėtonas. Jie praeina
pro didžiulį katilą. Amerikietis pažvelgia į jo vidų. Katilas pilnas
kenčiančių sielų, burbuliuojančių karštoje dervoje. Kaijos grumdo-
si, norėdamos išlįsti iš puodo, žemesnio rango velniūkščiai, sėdin­
tys ant puodo krašto, šakėmis juos nustumia atgalios. Amerikietį
ištinka šokas. Šėtonas sako: „Mes čia įkurdiname nuodėminguosius
anglus.“Ekskursija tęsiasi. Netrukus abu prisiartina prie antro ka­
tilo. Jis šiek tiek didesnis ir truputį karštesnis. Amerikietis pasižiūri
vidun. Puodas taip pat kupinas nuodėmingų sielų, visos jos dėvi
beretes. Velniūkščiai taip pat šakėmis vidun sugrūda bandančiuo­
sius pasprukti. „Čia mes laikome nuodėmingus prancūzus“, - sako
Šėtonas. Tolumoje matyti trečias katilas. Jis gerokai didesnis, iš
tolo žioruoja įkaitęs iki baltumo. Amerikietis vos įstengia iki jo pri­
eiti. Šėtonui primygtinai prašant, jis prisiartina ir pažvelgia į katilo
vidų. Puodas taip kimšte prikimštas sielų, kas jas kunkuliuojančio­
je dervoje net sunku įžiūrėti. Vis dėlto kartkartėm kuris nors iš jų
ima ropštis viršun ir siekti katilo krašto. Keista, nors aplink nėra
velnių, sėdinčių ant šito milžiniško katilo krašto, besiropščiantieji
vis tiek pradingsta dervoje. Amerikietis klausia: „Kodėl čia nėra de­
monų, saugančių, kad sielos neišsilakstytų?“ Šėtonas atsako: „Mes
čia įkurdinome rusus. Jei vienas kuris bando pabėgti, kitijį įtraukia
atgal.“

Miltonas tikėjo, kad užsispyrimas nesikeisti klaidos akivaizdoje
reiškia ne vien ištrenkimą iš dangaus, tolesnį nuopuolį į vis giles­
nį pragarą, bet ir praradimą galimybės atpirkti nuodėmes. Šėto­
nas labai gerai žino, kad net jei norėtų susitaikyti, o Dievas tam

8 TAISYKLE 277

neprieštarautų, jis vėl sukils, nes negali pasikeisti. Galbūt kaip tik
šitas pasipūtėliškas nelankstumas ir yra paslaptinga neatleidžiama
nuodėmė prieš Šventąją Dvasią:

...sudie, laimingieji laukai
IrDžiaugsmo amžino namai: sveiki, siaubai,
Sveika būk, pragaro liepsna irPragare giliausias,
Sutiki naująjį Valdovą, tą, kurs neša
Mintį, kurios nekeičia laikas nei vieta.151

Fantazijos apie pomirtinį gyvenimą išsklaidytos. Tai ne iškry­
pėliška pomirtinė politinių priešininkų kankinimo karalystė. Tai
abstrakti idėja, o abstrakcijos kartais yra daug realesnės už tai, ką
jos vaizduoja. Idėja, kad Pragaras egzistuoja kokia nors metafizine
prasme, yra ne vien sena ir populiari, ji yra ir teisinga. Pragaras yra
amžinas. Jis egzistavo visada. Jis egzistuoja dabar. Jis yra dykiau-
sia, beviltiška ir piktavalė dalis anapusinio chaoso pasaulio, kuria­
me amžinai gyvena nusivylę ir pagiežingi žmonės.

Protas sava valia irpats savaime
JisDangųPragarupavers, tikra Dangauspekla.152
<...>
Valdysimčiasaugiai, ir mano karaliavimo aistra
Yraprasmingas noras net čionai - Paskandoje,
GeriaukaraliusPragare nei tarnas Danguje.153

Tie, kas daug melavo - žodžiais ir veiksmais, - ten, pragare, gy­
vena dabar. Pasivaikščiokite bet kuria judria miesto gatve. Plačiai
atverkite akis ir sutelkite dėmesį. Pamatysite dabar ten esančius
žmones. Tiems žmonėms instinktyviai užleidžiate kelią. Tie žmo­
nės bematant supyksta, jei savo žvilgsnį nukreipiate jų pusėn, nors
kartais jie kaip tik nusisuka susigėdę. Mačiau, kaip žemai nusiri­
tęs gatvės alkoholikas kaip tik taip pasielgė išvydęs mano jaunąją

278 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

dukrą. Labiausiai už viską jis bandė išvengti išvysti savo taip žemai
puolusio atvaizdąjos akyse.

Dėl apgaulės žmonės tampa tokie nelaimingi, kad jiems pasida
ro sunku ištverti. Dėl apgaulės žmonių sielos prisipildo pagiežos ir
keršto. Dėl apgaulės sukuriamos baisios žmonijos kančios: nacių
mirties stovyklos, Stalino ir dar didesnio monstro, Mao, kankini­
mo kambariai ir genocidas. Apgaulė dvidešimtame amžiuje pražu­
dė šimtus milijonų žmonių. Dėl apgaulės pati civilizacija vos vos
nebuvo pasmerkta išnykti. Apgaulė dar ir šiandien grasina mums
savo siaubais.

Vietoj to - tiesa

O kas nutiktų, jei mes, užuot melavę, imtume sakyti tiesą? Ką visa
tai galėtų reikšti? Vis dėlto mūsų žinojimas yra ribotas. Turime čia
ir dabar priimti sprendimus, net jeigu geriausių priemonių ir ge­
riausių tikslų tvirtai negalime numatyti. Siekis, ambicija suteikia
veiksmams reikiamą struktūrą. Siekis nurodo kryptį, atspirties taš­
ką kontrastui su dabartimi ir suteikia karkasą, kad galėtume viską
įvertinti. Siekis apibrėžia pažangą ir padaroją įdomią. Siekis suma­
žina nerimą, nes jeigu neturi tikslo, bet kas gali reikšti viską arba
nieko, o nė viena iš šių dviejų galimybių sielos nenuramina. Todėl
mes turime galvoti, planuoti, apibrėžti ir pozicionuoti, kad apskri­
tai galėtume gyventi. Kaip tuomet įsivaizduoti ateitį arba nustatyti
kryptį, neįkliūvant į totalitarinio įsitikinimo spąstus?

Iš dalies kliovimasis tradicija gali mums padėti susikurti tikslus.
Išmintinga daiyti tai, ką kiti žmonės nuolat darė, nebent turėtu­
me kokią nors labai gerą priežastį taip nesielgti. Išmintinga įgyti
išsilavinimą, susirasti darbą, gyvenimo meilę ir sukurti šeimą. Taip
kultūra išsaugo pati save. Tačiau būtina į savo siekiamybę, kad ir
kokia tradicinė ji būtų, žvelgti atviromis akimis. Jūs turite kryptį,
bet ji gali pasirodyti klaidinga. Jūs turite planą, bet jis gali pasi­
rodyti prastai suformuluotas. Galbūt jūsų pačių nežinojimas jums

8 TAISYKLĖ 279

pakišo koją, o gal - dar blogiau - slaptas jūsų pačių sugedimas.
Todėl būtina susidraugauti su tuo, ko nežinote, o ne su tuo, ką žino­
te. Privalote būdrauti, kad save sučiuptumėte veiksmo metu. Turite
išsikrapštyti iš savo akies rąstą, o tik tada rūpintis šapeliu brolio
akyje. Ir tokiu būdu sustiprinti savo dvasią, kad ji galėtų pakelti
egzistavimo naštą ir atsinaujintų.

Senovės egiptiečiai tai suprato prieš tūkstančius metų, jų išmin­
tis liko išsakyta dramatine forma154. Jie garbino Ozyrį, mitologinį
valstybės įkūrėją ir tradicijų dievą. Tačiau Ozyris buvo pažeidžia­
mas, jį galėjo nuversti ir į požemį ištremti Setas, jo piktas brolis
intrigantas. Egiptiečiai pasakojimais perteikė faktus, kad visuo­
meninės organizacijos laikui bėgant sustabarėja ir ima sąmoningai
matyti mažiau. Ozyris neįžvelgė tikrosios savo brolio prigimties,
nors ir galėjo ją perprasti. Setas lūkuriavo, o sulaukęs tinkamos
akimirkos užpuolė. Jis sukapojo Ozyrį į gabalėlius ir išmėtė dieviš­
kus palaikus po visą karalystę. Jis pasiuntė brolio dvasią į požemio
pasaulį. Dėl jo veiksmų Ozyriui tapo labai sunku save vėl surinkti
į vieną.

Laimei, didžiajam karaliui neteko vienišam kautis su Setu. Egip­
tiečiai taip pat garbino Horą, Ozyrio sūnų. Horas įsikūnydavo dviem
formomis - į sakalą, akyliausią iš visų padarų, ir vis dar populiarų
vienos Egipto akies hieroglifą (kaip minėta 7 taisyklėje). Ozyris yra
tradicija, pakriošusi ir sąmoningai akla. Jo sūnus Horas, atvirkš­
čiai, yra žvitrių ir skvarbių akių. Horas buvo dėmesio dievas. Tai ne
tas pat kaip racionalumas. Būdamas dėmesingai atsargus, Horas
sugebėjo perprasti ir nugalėti piktus savo dėdės Seto kėslus, nors
jam ir prireikė didelių pastangų. Kai Horas susikovė su Setu, užvi­
rė siaubingas mūšis. Iki buvo pergalėtas ir ištremtas iš karalystės,
Setas sugebėjo išlupti savo sūnėnui akį. Tačiau galų gale nugalėjęs

Horas vis dėlto akį atsiėmė. Otadajis iškrėtė šį tą tikrai netikėta:jis
nukeliavo įpožemiopasaulį ir atidavė akį savo tėvui.

Ką tai reiškia? Pirmiausia, susidūrimas su blogio piktdžiuga yra

toks baisus, kad net apakina dievą, antra, dėmesingas sūnus gali

280 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

grąžinti tėvui regėjimą. Kultūra visada yra beveik mirusi, nors ją

praeityje sukūrė didingų žmonių dvasia. Bet dabartis nėra praeitis.
Todėl praeities išmintis suyra arba pasensta proporcingai tiesiogi
niam skirtumui tarp dabarties ir praeities sąlygų. Tai - neišvengia­
mas laiko tėkmės padarinys ir pokytis, kurį ta tėkmė neišvengiamai
sukuria. Tačiau taip pat tiesa, kad kultūra su visa savo išmintimi
yra dar ir labai pasiduodanti sugedimui - savavališkam, savanoriš­
kam aklumui ir mefistofeliškoms intrigoms. Todėl neišvengiamai iš
mūsų protėvių paveldėtų institucijų nuopuolį dar labiau pasparti­
na prastas mūsų elgesys dabartyje - kai nepasiekiame užsibrėžtos
kartelės.

Esame atsakingi, kad drąsiai matytume tai, kas plyti prieš mūsų
akis, ir mokytumės, net jeigu tai mums ir atrodo šiurpu - net jeigu
pamatytas siaubas gali suluošinti mūsų sąmonę ir mus beveik apa­
kinti. Matymo aktas yra ypač svarbus, kai jis išklibina to, kuo mes
pasitikime, pamatus, kai mus nuliūdina ir išmuša iš pusiausvyros.
Matymo aktas suteikia individui informacijos ir atnaujina jo būtį.
Kaip tik dėl tos priežasties Nietzschė yra pasakęs, kad žmogaus ver­
tę apibrėžia, kiek tiesos jis gali ištverti. Neišvengiamai esate tas, ką
žinote. Taip pat esate tai, ką galėtumėte sužinoti, jei panorėtumė­
te. Todėl niekada neaukokite to, kuo galėtumėte būti, tam, kas jau
dabar esate. Niekada neatsisakykite to geresniojo, kuris slypi jūsų
viduje, dėl jau turimo saugumo irjokiu būdu ne tada, kai jau užmė­
tėte akį, neklystančią akį, į kažką, kas tvyro tolumoje.

Krikščioniškoje tradicijoje Kristus yra tapatinamas su Logos. Lo­
gos yra Dievo Žodis. Žodis pakeičia chaosą į tvarką laiko pradžio­

je. Savo žmogiškuoju pavidalu Kristus savanoriškai paaukojo save
tiesai, gėriui, Dievui. Tas vienas sakinys, be galo protingas, apibrė­
žia visą krikščionybę. Kiekviena išmokimo kruopelė yra nedidelė
mirtis. Kiekviena naujos informacijos dalelė išklibina ankstesnio
suvokimo pamatus ir priverčia juos ištirpti chaose, kad vėliau ga­
lėtų atgimti kokiu nors geresniu pavidalu. Kartais tokia mirtis mus
sunaikina tiesiogine ta žodžio prasme. Tuomet galime visai nebeat-

8 TAISYKLĖ 281

sigauti, ojei atsipeikėjame, labai pasikeičiame. Mano geras draugas
sužinojo, kad jo žmona, su kuria gyveno dešimtis metų, užmezgė
romaną. Jis nesugebėjo to numatyti. Jis pasinėrė į depresiją. Nu­
sileido į požemio pasaulį. Kartą man pasakė: „Visada maniau, kad
žmonės, kenčiantys nuo depresijos, turi jos tiesiog nusikratyti.“ Il­
gainiui jis sugrįžo iš gelmių. Daugeliu atžvilgiųjis buvo naujas žmo­
gus ir greičiausiai išmintingesnis ir geresnis. Jis numetė dvidešimt
kilogramų. Nubėgo maratoną. Nukeliavo į Afriką ir užkopė į Kili-
mandžaro kalną. Nusileidęs į Pragarą, jis pasirinko atgimti.

Užsibrėžkite siekius, netjeigu nežinote, kokiejie turėtų būti. Sie­
kiai, o ne statusas ir valdžia, geriau išugdo žmogaus būdą ir gebėji­
mus. Statusą galima prarasti. Osavo būdą nešatės kartu, kad ir kur
keliautumėte, jis padeda jums atsilaikyti susidūrus su priešinin­
kais. Tai žinodami apriškite virve akmenį. Pasirinkite didelį riedu­
lį, prisitraukite jį ir pasidėję priešais save patys priartėkite prie to
akmens. Žiūrėkite ir stebėkite savejudantį prie akmens. Savo patir­
tis išreikškite sau patiems ir aplinkiniams kuo aiškesniais žodžiais.
Taip išmoksite veiksmingiau ir efektyviau judėti link savo tikslo. Ir
kol visa tai darysite, nemeluokite. Ypač nemeluokite sau.

Jei kreipsite dėmesį į tai, ką sakote ir darote, išmoksite pajusti
vidinio susiskaldymo ir silpnumo būseną, kai kalbėsite ar elgsitės
ne taip, kaip derėtų. Tai - įkūnyta jausena, ne mintis. Kai veikiu
ar kalbu nesąmoningai, savo vidumi jaučiu, kad skęstu ir skilinėju,
nesu vientisas ir stiprus. Atrodo, kad viskas susitelkia mano krūti­
nėje, ties saulės rezginiu, didžiulio nervų mazgo. Iš tikrųjų išmokau
atpažinti, kad meluoju, pasitelkdamas tą skendimo ir susiskaldymo
jausmą, o tada išgrynindamas ir melą. Dažnai tekdavo ilgokai pasi-
kapanoti, kad ištrukčiau iš saviapgaulės gniaužtų. Kartais vartojau
žodžius, kad pasirodyčiau. Kartais bandydavau nuslėpti savo neiš­
manymą apie analizuojamą dalyką. Kartais tiesiog kalbu svetimais
žodžiais, kad išvengčiau atsakomybės galvoti pats.

Jei ko nors siekdami būsite dėmesingi, artėsite prie savo tikslo.
Tačiau, irtai yrakurkas svarbiau, gausite informacijos, kuri leisjūsų

282 1 2 GY V ENI MO TAI SYKLIŲ

tikslui keistis. Totalitaristas niekada neklausia: „Kas, jeigu mano
dabartinis užmojis yra klaidingas?“ Atvirkščiai, savo užmačias jis
vertina kaip Absoliutą. Jos tampa visų tikslų ir siekinių Dievu. Jos
sukuria aukščiausią vertę. Jos valdo emocijas ir motyvacines nuo­
taikas, jos nulemia mintis. Visi žmonės stengiasi įgyvendinti savo
ketinimus. Šiuo požiūriu ateistų nėra. Yra tik žmonės, kurie žino
arba nežino, kokiam Dievui tarnauja.

Jei viską visiškai iškraipysite - aklai ir sąmoningai, kad pasiektu­
mėte savo tikslą, ir vien tik tą tikslą, niekada nesugebėsite suprasti,
ar kitoks tikslas nebūtų jums ir pasauliui parankesnis. Kaip tik tai
ir prarandate nesakydami tiesos. Ir priešingai - jeigu sakote tiesą,
palaipsniui keičiate ir savo vertybes. Jeigu leidžiate besikeičiančiai
realybei suteikti jums žinių, kol plūkiatės judėdami pirmyn, jūsų
supratimas apie tai, kas svarbu, keičiasi. Persitvarkote, kartais pa­
mažu, o kartais drastiškai ir iš pagrindų.

Įsivaizduokite: imate studijuoti inžineriją, nes toks buvo jūsų
tėvų, o ne jūsų noras. Vargstate prie dalykų, visiškai prieštaraujan­
čių jūsų pačių norams, todėl nerandate jokios paskatos irjums ne­
siseka. Kamuojatės bandydami susikaupti ir save sudrausminti, bet
viskas veltui. Jūsų dvasia atmes jūsų pačių valios tironiją (kaip dar
kitaip galėčiau tai paaiškinti?) Ir kamjūs stengiatės? Galbūt neno­
rite nuvilti tėvų (norsjeigujums nepasiseks, kaip tiktaip ir atsitiks).
Gal jums trūksta drąsos įsivelti į konfliktą, būtiną, kad išsilaisvin­
tumėte. Gal nenorite atsikratyti vaikiškų įsitikinimų, kad tėvai yra
visažiniai, gal stengiatės ir toliau šventai tikėti, jog kas nors kitas
žino geriau už jus ir tas kas nors dar ir nusimano apie viską pa­
saulyje. Tokiu būdu siekiate atsitverti nuo atšiaurios egzistencinės
kiekvienos individualios Būties vienatvės ir išjos išplaukiančios at­
sakomybės. Visa tai labai dažnai nutinka ir yra suprantama. Betjūs
kenčiate todėl, kad iš tikrųjųjums nėra skirta būti inžinieriumi.

Vieną dieną taurė persipildo. Jūs metate mokslus. Nuviliate savo
tėvus. Išmokstate su tuo susitaikyti. Tariatės vien su savimi, nors
tai ir reiškia, kad galite pasitikėti vien savo sprendimais. Gauna-

8 TAISYKLE 283

te filosofijos laipsnį. Prisiimate atsakomybę už asmenines klaidas.
Tampate savarankišku žmogumi. Atsikratydami savo tėvų svajo­
nių, susikuriate savųjų. Otada, tėvams senstant, tampate ganėtinai
suaugę, kad galėtumėte jiems ištiesti pagalbos ranką, jeigu jiems
jos prireiktų. Jie taip pat laimi. Bet už abi pergales tenka sumokė­
ti konflikto, kurį sukėlė tiesa, kainą. Evangelijoje pagal Matą (10,
34), cituojant Kristaus žodžius, pabrėžiama sakomos Tiesos svar­
ba: „Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti
ne ramybės, o kalavijo.“

Kai toliau gyvensite vadovaudamiesi palaipsniui jums atsisklei­
džiančia savo tiesa, teks priimti ir suvaldyti konfliktus, kuriuos su­
kels tokia Būties būsena. Jei taip pasielgsite, dar labiau bręsite ir
tapsite atsakingesni - smulkmenose (tik nenuvertinkitejų svarbos)
ir rimtuose dalykuose. Kai patys atrasite ir ištaisysite neišvengia­
mai įsivėlusias klaidas, vis labiau priartėsite prie savo naujesnių
bei protingiau suformuluotų tikslų ir tapsite dar išmintingesni apie
juos galvodami. Kai į savo sprendimus įterpsite kartu su patirtimi
įgautą išmintį, jūsų suvokimas, kas yra svarbu, taps vis tikslesnis.
Nustosite pašėlusiai puldinėti į šalis ir vis tiesesniais žingsniais ar-
tėsite prie gėrio - gėrio, kurio niekaip nebūtumėte suvokę, jei, ne­
paisydami kitaip liudijančių faktų, nuo pat pradžių būtumėte tvir­
tinę, kad esate teisūs, visiškai teisūs.

Jei egzistencija yra gėris, tuomet visų aiškiausias, švariausias ir
teisingiausias santykis su ja taip pat yra gėris. Atvirkščiai, jei eg­
zistencija nėra gėris, - jūs prapuolę. Niekas jūsų neišgelbės - nei
patetiški sukilimai, nei drumzlinas mąstymas, nei melą sukuriantis
obskurantiškas aklumas. Ar egzistencija yra gera? Kad rastumėte
atsakymą į šitą klausimą, teks rimtai rizikuoti. Gyventi tiesoje ar
gyventi mele, susidurti su padariniais ir pasidaryti išvadas.

Toks yra „tikėjimo veiksmas“, apie kurio būtinybę taip primyg­
tinai rašė danų filosofas Kierkegaardas. Iš anksto negali žinoti. Net
gero pavyzdžio nepakanka tiesai įrodyti, turint galvoje, kad žmonės
yra skirtingi. Gero pavyzdžio sėkmę visada galima priskirti laimei.

284 1 2 GY VENI MO TAI SYKLIŲ

Todėl, kad suprastume, teks rizikuoti savo asmeniniu, vienatiniu
gyvenimu. Tą riziką senieji išminčiai vadino asmeninės valios sky­
rimu Dievo valiai. Tai nėra nusižeminimo veiksmas (bent jau kaip
šiandien yra suvokiamas nusižeminimas). Tai yra drąsos veiksmas.
Jis byloja apie tikėjimą, kad vėjas nuneš jūsų laivą į naują geresnį
uostą. Jis byloja apie tikėjimą, kad Būtį galima pagerinti tapsmu.
Tai pačios tyrinėjimo dvasios esmė.

Galbūt geriau viską nupasakoti šitaip: visiems reikia turėti kon­
kretų, apčiuopiamą tikslą - siekinį ar užduotį sumažinti chaosą ir
atrasti protu suvokiamą prasmę savo gyvenime. Bet visi tokie tiks­
lai turi paklusti vienam metasiekiui, kuris buvo pasirinktas kaip
kelias konceptualizuoti ir formuluoti tikslus. Metasiekis galėtų būti
„gyventi tiesoje“. Tai reiškia uoliai artėti į aiškiai įvardytą, apibrėž­
tą ir laike apribotą pabaigą. Nusibrėžkite aiškius kriterijus, kuriais
matuosite nesėkmę ir sėkmę, kurie būtų suprantami bent jau jums
patiems (o dar geriau būtų, jei kiti taip pat galėtų suprasti, ką jūs
veikiate, ir kartu su jumis įvertinti jūsų veiksmus). Tačiau kai ši­
taip veiksite, leiskite pasauliui ir savo dvasiai laisvai augti, kol jūs
vykdote ir įvardijate tiesą. Toks siekis yra ir pragmatiškas, ir pats
drąsiausias tikėjimas.

Gyvenimas yra kančia. Buda aiškiai tai yra pasakęs. Krikščionys
tą patį jausmą piešia vaizdingai, naudodami šventąjį krucifiksą.
Žydų tikėjime apstu tokių priminimų. Gyvenimo irjo ribotumo ati­
tikmuo yra pirminis ir neišvengiamas egzistencijos faktas. Būties
trapumas paverčia mus jautriais visuomenės nuomonei ir panie­
kai, taip pat neišvengiamam mūsų kūno sugverimui. Bet net visų
tų kankynių, kad ir kokios baisios jos būtų, nepakanka sumaitoti
pasaulį ir paversti jį Pragaru, kaip naciai ir maoistai bei stalinistai
sugebėjo suniokoti pasaulį ir paversti jį Pragaru. Tam, kaip aiškiai
yra pasakęs Hitleris, jums prireiks melo155:

Dideliamemelevisadaegzistuojatamtikratikėjimojėga; nes plačią­
sias tautų mases visada lengviau papirkti gilesniuose emociniuose

8 TAISYKLĖ 285

sluoksniuose nei jų sąmonė ar valia; todėl primityviamejų minčių
paprastumejielengviautampadidelio, onemažomeloaukomis, nes
smulkiųmelųapienereikšmingusdalykusdažnai irpatyspripasako­
ja, bet milžiniškasmistifikacijaskurti gėdijasi. Jiemsį galvąneateitų
kurti gigantiškomelo, todėljienetiki, kadkasnorskitasturėtųšitiek
įžūlumo taip smarkiai iškraipyti tiesą. Net priešpastačius daugybę
akivaizdžiųfaktų, jieirtoliauabejojairsvyruojamanydami, kadyra
koks nors kitas paaiškinimas.

Dideliam melui sukurtijums pradžiai reikės mažo melo. Tas ma­
žas melas, vaizdžiai tariant, yra jaukas, kurį Melų Tėvas užmovė
aukoms prisivilioti. Žmogaus vaizduotė leidžia mums sufantazuo-
ti, sukurti ir regėti alternatyvius iliuzijų pasaulius. Ji - pagrindinis
mūsų fantazijos šaltinis. Tas neįprastas gebėjimas turi ir savo pa­
pildinį - antrąją monetos pusę: mes galime apgauti save ir kitus
taip įtikinamai, kad patikėsime ir net imsime elgtis taip, tarsi gerai
pažįstama tikrovė būtų kiek kitokia, nei iš tikrųjų yra.

Irkodėl gi nepameluoti? Kodėl gi nepagražinti ir neiškreipti, kad
gautume šiokios tokios naudos, nuglaistytume kampus, išsaugotu­
me visų ramybę ar neužgautume kieno nors jausmų? Realybė turi
baisių bruožų: ar tikrai reikia nuolat stoti akis į akį sujos gyvatiškais
dantimis kiekvieną būdraujančios sąmonės minutę ir kiekviename
savo gyvenimo žingsnyje? Kodėl gi nenusisukus, bent jau tada, kai
pasidaro tiesiog pernelyg sunku?

Kodėl - akivaizdu. Kartais reikalaipašlyja. Tai, kas pasiteisino

vakar, nebūtinai pasiteisina šiandien. Iš savo protėvių paveldėjome
dideliausią valstybės ir kultūros mašineriją, bet dabar jie kapuose

ir nebepagelbės suvaldyti šiandieninių pokyčių. Ogyvieji gali. Mes

patys galime plačiai atsimerkti ir pakeisti tai, ką turime šiandien,
kad mašinerija darniai veiktų. Arba galime apsimesti, kad viskas
gerai, netaisyti jokių gedimų ir keikti likimą, kai niekas nesiseka
taip, kaip mums norėtųsi.

Kartais reikalai pašlyja: tai vienas didžiausių žmonijos atradimų.

286 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

O mes dar ir pagelbstime natūraliai nuostabių kūrinių entropijai
savo aklumu, inercija ir apgaulėmis. Jei neskirtame deramo dėme­
sio - kultūra atrofuojasi ir numiršta, o blogis nugali.

Kai pabandai suvaidinti melą (o dauguma melų kaip tik ir yra
suvaidinama, ne vien pasakoma), pamatai tik jo dalelę. Melas ap­
raizgo viską, prie ko prisiliečia. Jo poveikis pasauliui toks pat kaip
vieno menko pamazgų lašelio, įkritusio į didžiausią „Cristal Mag­
num“šampano statinę. Geriausia atminti, kadjis yra gyvas ir linkęs
plėstis.

Kai užauga labai didelis, melas sujaukia visą pasaulį. Bet jeigu jį
patyrinėtumėte atidžiai - pastebėtumėte, kad net didžiausią melą
sudaro aibė mažų meliūkščių ir kad didelis melas visuomet prasi­
deda nuo tokio meliūkščio. Ir čia nekalbame apie netikslius faktus.
Kalbame apie vieną rimčiausių sąmokslų, kada nors suregztų prieš
žmonių padermę. Jo tariamas nekenksmingumas, jo apgailėtinas
menkumas ir jį pagimdanti prasčiokiška arogancija, jo banali pas­
kata pergudrauti kitus ir apeiti atsakomybę - sudėjus kartu, visi šie
bruožai gana sėkmingai paslepia tikrąją melo prigimtį, jo gryna­
veislį pavojingumą ir lygiavertiškumą didiesiems pikto poelgiams,
kuriuos žmogus daro ir dažnukart mėgaujasi taip elgdamasis.

Iš pradžių - mažutė melagystė, tada - keli meliūkščiai anai, pir­
majai, pastiprinti. Paskui - gudravimas bandant išvengti iš tų ap­
gaulių išplaukiančios gėdos, o tada dar kelios neteisybės bandant
paslėpti klastos iškreiptų minčių pėdsakus. Vėliau, visų baisiau­
sia, - neišvengiamas tų visų melų pavertimas darbais - automa­
tišku, konkrečiu, struktūrišku, neurologiškai instituciniu „pasą­
moningu“tikėjimu ir veiksmais. Tuomet šaltas realybės dušas, kai
suktybėmis pagrįsti veiksmai nesukuria norimo rezultato. Netjeigu
netiki, kad sienos yra sumūrytos iš plytų, vis tiek susižalosi, jei įsi­
bėgėjęs į vieną tokią atsitrenksi. Tada imsi keikti pačią tikrovę, kad
joje egzistuoja mūrinės sienos.

Tuomet sukyla puikybė ir pranašumo jausmas, kurie neišven­

giamai lydi pavykusias melagystes (hipotetiškai pavykusias - o čia

8 TAISYKLĖ 287

kaip tik ir slypi vienas dideliausių pavojų: regis, visus pavyko ap­
mulkinti, vadinasi, visi, išskyrus mane, yra bukagalviai. Visi neiš­

manėliai yra apkvailinti, aš juos apvyniojau apie pirštą, taigi galiu

dabar visada sausas išlipti iš vandens). Galų gale - sprendimas:
„Nuoširdžiu žmogumi galiu manipuliuoti, todėl jis nenusipelno
mano pagarbos.“

Taip tvarka subyra į gabalus kaip sukapotas Ozyrio kūnas. Kaip
asmenybės ar valstybės struktūra, kuri suyra veikiama piktos jėgos.
Tai chaosas, išsiveržiantis iš požemio, potvynis, pasiglemžiantis
dirvą aplink. Bet čia - dar ne Pragaras.

Pragaras atidundės vėliau. Pragaras stoja tada, kai melas suar­
dys santykius tarp individo, valstybės ir tikrovės. Kartais reikalai
pašlyja. Gyvenimas išsigimsta. Viskas nusidažo frustracijos ir nu­
sivylimo spalvomis. Viltys nuolat subliūkšta. Melagis desperatiškai
bando kažin ką paaukoti, kaip Kainas, bet jo aukos Dievas neprii­
ma. Tada prasideda paskutinis dramos veiksmas.

Nuolatinių nesėkmių iškankintas asmuo prisipildo kartėlio. Nu­

sivylimas ir nesėkmės sumyšta ir virsta fantazija: pasaulis yra nu­
siteikęs mane kankinti, ardyti mano sumanymus ir siekia mane
sunaikinti. Aš turiu, aš nusipelniau, aš privalau jam atkeršyti. Taip

prasiveria vartai į Pragarą. Požemio pasaulis, siaubinga ir nepažįs­
tama vieta, virsta tikrąja kančia.

Pasak didžiosios vakarietiškos tradicijos, laiko pradžioje Dievo
ištartas Žodis pavertė chaosą Būtimi padedamas kalbos. Toje tra­
dicijoje yra aksioma, kad vyras ir moteris sukurti pagal Dievo pa­
veikslą. Kalbėdami mes taip pat paverčiame chaosą Būtimi. Dau­
gybę ateities galimybių paverčiame praeities veiksmais ir dabarties
aktualijomis.

Sakyti tiesą reiškia gyvenimui tinkamiausią realybę paversti
Būtimi. Teisybė surenčia pastatus, kurie išlieka tūkstančius metų.
Teisybė pamaitina ir aprengia neturtėlius, tautų gyvenimą padaro
saugų ir turtingą. Tiesa supaprastina neapsakomai painią žmogaus
sanklodą iki jo tariamų žodžių, kad jis galėtų tapti bičiuliu, o ne

288 1 2 GYVENI MO TAI SYKLI Ų

priešu. Tiesa paverčia praeitį tikra praeitimi, taip leisdama geriau­
siai pasinaudoti ateities galimybėmis. Tiesa yra pagrindinis ir neiš­
semiamas gamtos turtas. Ji yra šviesa tamsoje.

Matykite tiesą. Sakykite tiesą.
Teisybė neateis apsigobusi visuotinai priimtomis nuomonėmis,
nes tiesa nėra nei šūkių sankaupa, nei ideologija. Ji kaip tik visada
bus asmeniška. Savo tiesą galite pasakyti tik jūs pats, pasitelkda­
mas asmeninio gyvenimo aplinkybes. Suvokite savo asmeninę tie­
są. Skleiskite ją atsargiai, aiškiai formuluodami ją sau ir kitiems. Ji
lems jūsų saugumą ir gyvenimo gausą, kol gyvenate savo dabarti­
nių įsitikinimų struktūroje. Ji lems palankią ateitį ten, kur reikia,
atskirdama ją nuo praeities konkretybių.
Teisybė nuolat atsinaujindama trykšta iš giliausių Būties šaltinių.
Ji padės jūsų dvasiai nesunykti ir nenumirti, kai susidursite su neiš­
vengiamomis gyvenimo tragedijomis. Ji suturės jus nuo baisios ais­
tros keršyti už tragedijas - didžiausios ir baisiausios Būties nuodė­
mės, kuri grakščiai turi savyje sutelkti viską, kad galėtų egzistuoti.
Jei jūsų gyvenimas ne toks, koks galėtų būti, stenkitės sakyti
tiesą. Jei desperatiškai laikotės įsitvėrę ideologijos ar svaiginatės
nihilizmu, stenkitės sakyti tiesą. Jei jaučiatės silpnas ir atstumtas,
praradęs viltį ir sutrikęs, stenkitės sakyti tiesą. Rojuje visi kalba tie­
są. Ji ir sukuria Rojų.
Sakykite tiesą ar bent jau nemeluokite.



ę TAISYKLĖ

MANYKITE, KAD ŽMOGUS,
KURIO KLAUSOTĖS, GALI ŽINOTI TAI,

KO NEŽINOTE JŪS

NE PATARIMAS

Psichoterapija nėra patarimai. Patarimą gaunate tada, kai žmogus,
kuriam pasakojate kokią nors siaubingą ir painią istoriją, palinki
jums užsičiaupti ir nueina šalin. Patarimą gaunate tada, kai tas,
kuriam pasakojate kažkokią siaubingą ir painią istoriją, nori jums
parodyti savo proto pranašumą prieš jūsiškį. Vis dėlto, jei nebūtu­
mėte toks mulkis, nebūtumėte prisidaręs ir tokių kvailų problemų.

Psichoterapija yra nuoširdus pokalbis. Nuoširdus pokalbis yra
ieškojimas, įvardijimas ir strategijų kūrimas. Kai nuoširdžiai kal­
batės, jūs klausotės ir šnekate, bet daugiausia klausotės. Klausytis
reiškia imti domėn. Nuostabu, ką žmonės gali jums papasakoti, jei
mokate klausytis. Kartais, jei klausotės, ką žmonės sako, jie net gali
papasakoti, kas jiems blogai. Kartais jų pasakojimas gali padėti iš­
spręsti savo bėdas. Vieną nuostabų kartą (tai nutiko vieną vienintelį
kartą), labai įdėmiai klausiausi vienos moters pasakojimo, ir ji vos

9 TAISYKLĖ 291

po keleto minučių išsipasakojo, kad a) yra ragana, b) kad slaptuose
raganų susiėjimuose jos kartu daug laiko praleidžia bandydamos
įsivaizduoti taiką visame pasaulyje. Ji ilgus metus pradirbo žemes­
nio lygio tarnautoja kažkokioje biurokratinėje tarnyboje. Niekad
nebūčiau atspėjęs, kad ji yra ragana. Taip pat nežinojau, kad ra­
ganos savo sueigose galėtų kiek nors laiko skirti mintims apie pa­
saulinę taiką. Nežinojau ir ką daryti su šita informacija, bet nebuvo
nuobodu, o tai - jau šis tas.

Savo klinikinėje praktikoje aš kalbu ir klausausi. Su vienais žmo­
nėmis aš daugiau kalbu, o kitų daugiau klausau. Daugybė žmonių,
kurių pasakojimų aš išklausau, tiesiog neturi nieko kito, su kuo ga­
lėtų pasikalbėti. Kai kuriejų yra pasaulyje vieniši kaip pirštai. Tokių
žmonių yra gerokai daugiau, nei jums atrodo. Jūs jų nesusitinkate,
nes jie vieniši. Kitus supa tironai, narcizai, girtuokliai, traumuoti
žmonės ar profesionalios aukos. Kai kuriems jų sunku žodžiais nu­
sakyti, ką jie jaučia. Jie nuslysta paviršiumi. Jie kartojasi. Jie sako
miglotus ir vienas kitam prieštaraujančius dalykus. Jų sunku klau­
sytis. Kitų aplinkoje dedasi siaubingi dalykai. Jų tėvai serga Alzhei-
merio liga arba serga jų vaikai. Savo asmeniniams rūpesčiams jie
neturi laiko.

Kartą klientė, kuri pas mane lankėsi jau keletą mėnesių, sutartu
laiku įžengė į mano kabinetą ir po kelių trumpų įžanginių žodžių
pasakė: „Manau, kad mane išprievartavo.“ Nėra lengva kaip nors
atsakyti į tokį pareiškimą, nors gana dažnai tokius įvykius supa ne­
žinia. Neretai yra vartojamas alkoholis, bent jau daugumoje lytinių
nusikaltimų atvejų. Alkoholis gali sukelti dviprasmybių. Kaiptik dėl
to iš dalies žmonės ir geria. Alkoholis trumpam atpalaiduoja žmogų
nuo siaubingos savimonės naštos. Girti žmonės nutuokia apie atei­
tį, bet ji jiems nerūpi. Tai - nuostabu. Užaugina sparnus. Apsvaigę
žmonės gali švęsti, tarsi rytoj saulė nebepatekės. Jie netenka są­
monės. Jie nusitrenkia į pavojingas vietas kartu su nerūpestingais
žmonėmis. Jiems smagu. Bet juos taip pat ima ir išprievartauja.
Taigi, kaipmat pagalvojau, kad bus nutikę kas nors panašaus. Kaip

292 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

kitaip turėčiau suprasti tą „manau“? Bet istorija tuo nesibaigė. Ji
dar pridūrė: „Penkis kartus.“ Jau pirmas sakinys buvo ganėtinai
šiurpus, o antrasis —už suvokimo ribų. Penkis kartus? Ką visa tai
galėtų reikšti?

Mano pacientė papasakojo, kad lankydavosi bare, kuriame iš­
lenkdavo burnelę kitą. Ją vis užkalbindavo kažkoks vyriškis. Pra­
tęsdavo arba pas jį, arba pas ją. Vakaras neišvengiamai baigdavosi
lytine sueitimi. Kitą dieną ji nubusdavo ne visai suprasdama, kas
nutiko, nesuprasdama savo paskatų, nesuprasdama jo paskatų ir
nesuprasdama pasaulio. Panelė S., taip ją pavadinkime, gyveno
miglose ant nebūties ribos. Ji buvo vaikštantis vaiduoklis. Tačiauji
rengėsi kaip profesionalė. Ji mokėjo prisistatyti, bet jau iš pradžių.
Todėl jai pavyko įsisprausti į vyriausybės patariamąją tarybą, ana­
lizuojančią vieno iš svarbiausių transporto infrastruktūros mazgų
statybą (nors ji nieko neišmanė nei apie vyriausybę, nei apie pata­
rimus, nei apie statybą). Ji taip pat vedė visuomeninio radijo laidą,
skirtą smulkiajam verslui, nors niekada nebuvo dirbusi jokio tikro
darbo ir nieko nenusimanė apie verslumą. Visą suaugusio žmogaus
gyvenimą ji gaudavo socialinių pašalpų išmokas.

Jos tėvai jai neskyrė nė minutėlės dėmesio. Ji turėjo keturis bro­
lius, kurie toli gražu su ja gerai nesielgė. Ji neturėjo draugų - nei
dabar, nei anksčiau. Neturėjo vaikino. Neturėjo su kuo pasikalbėti
ir nemokėjo savarankiškai mąstyti (taip neretai atsitinka). Ji ne­
turėjo savasties. Ji buvo vaikščiojanti pabirų patirčių kakofonija.
Kartą bandžiau jai padėti susirasti darbą. Paklausiau, ar ji turin­
ti gyvenimo aprašymą. Ji pasakė „taip“. Paprašiau jį man atnešti.
Aprašymą ji atsinešė į mūsų kitą seansą. Jis buvo penkiasdešim­
ties puslapių. Popieriai dokumentų aplankų dėžėje, suskirstyti sky­
riais, pažymėtais skirtukais iš perdirbto popieriaus, kurių vienoje
pusėje styrojo spalvingi žymekliai. Buvo skyrių, pavadintų „Mano
sapnai“ ir „Knygos, kurias mėgstu skaityti“. „Mano sapnų“ dalyje
ji surašė daugybę savo naktinių sapnų ir įterpė skaitytų knygų siu­
žetų bei vertinimų aprašymų. Šitą medžiagą ji norėjo nusiųsti savo

9 TAISYKLE 293

būsimiems darbdaviams (o gal ir buvo nusiuntusi: kas gi galėtų ži­
noti?). Sunku įsivaizduoti, kokiu nieku turi būti žmogus, kad galė­

tų nepastebimas egzistuoti pasaulyje, jei dokumentų bylų dėžė su

penkiasdešimčia sužymėtų puslapių, kuriuose aprašomi sapnai ir
romanai, galėtų sudaryti CV. Panelė S. nieko apie save nežinojo. Ji
nieko neišmanė apie kitus žmones. Ji nieko nesuvokė apie pasaulį.
Ji buvo filmas, rodomas be fokuso. Irjai labai reikėjo apie ją pasa­
kojančios istorijos, kuri visa tai paaiškintų.

Jei į šaltą vandenį įbersite cukraus irjį gerai išmaišysite, cukrus
ištirps. Jei tą vandenį pašildysite, galėsite jame ištirpinti daugiau
cukraus. Jei vandens temperatūra pasieks virimo tašką, galėsite
pridėti gerokai daugiau cukraus ir jis taip pat ištirps* Jei tuomet
verdantį vandenį su cukrumi lėtai atšaldysite irjo nekrestelėsite ar
nesudrebinsite, galėsite jį „apmauti“ (net nežinau, kaip kitaip išsi­
reikšti) ir ištirpdyti gerokai daugiau cukraus, palyginti su nepašil­
dytu vandeniu. Vanduo dabar vadinasi persotinu tirpalu. Jei į tą
persotintą tirpalą įbersite dar nors vieną krislelį, visas perteklinis
cukrus staiga žaibiškai susicukruos. Tarsi cukrui be galo reikėtų
tvarkos. Tokia buvo ir mano klientė. Tokie žmonės kaip ji yra dau­
gybės psichoterapijos praktikų darbo ir formų priežastis. Žmonės
yra tokie sutrikę, jų psichikos susitvarko, o gyvenimas pagerėja vos
pritaikius bet kurią ganėtinai logišką jo vertinimo sistemą. Siste­
ma suburia išsklidusius jų gyvenimo dėmenis į vieną drausmingą
tvarką - kokią nors drausmingą tvarką. Taigi, jeigu jaučiate, kad
susimovėte ir išsibarstėte (o gal niekada ir nebuvote viena visuma),
galite pertvarkyti savo gyvenimą pagal Freudo, Jungo, Adlerio, Ro-
gerio arba biheviorizmo principus. Tada jūsų gyvenimas bent jau
bus rišlus. Tada jūsų gyvenimas bent jau bus nuoseklus. Tada jūs
dar gal ir netapsite tobuli, bet bent jau būsite šio to verti. Kirvis ne­
tinka mašinai taisyti, bet tinka medžiui nukirsti. Otai jau šis tas.

Maždaug tuo pat metu, kai konsultavau šią savo pacientę, ži-
niasklaida užsiplieskė pasakoti visokius prisiminimus - ypač apie
lytinę prievartą. Įniršusios pusės karštai ginčijosi: ar tais prisimi­

294 12 GYVENI MO TAISYKLIŲ

nimais buvo pasakojamos praeities traumos? Ar tai buvo post-hoc

konstruktai, sufantazuotas ir desperatiškai nusitvertas pacienčių

šiaudas, ta vienintelė priežastis, kurios sąmoningai ar nesąmonin­

gai neapdairių psichoterapeutų spaudimo paveiktos jos nusičium­
pa visoms savo negandoms paaiškinti? Kartais tai galbūt buvo pir­
masis variantas, kartais - antrasis. Vis dėlto aš gerokai aiškiau ir
tiksliau supratau, kaip lengva įtvirtinti netikrą prisiminimą smege­
nų sukurtuose vaizdiniuose, vos tik mano pacientė atskleidė savo
dvejones apie lytines patirtis. Praeitis juose pasirodo nekintanti,
bet taip nėra - ne svarbiąja psichologine prasme. Praeitis vis dėlto
yra kur kas sudėtingesnė ir priklausomai nuo jos sutvarkymo būdo
ją galima drastiškai peržiūrėti.

Pavyzdžiui, įsivaizduokite kino filmą, kuriame visą laiką rodo­
mi vien šiurpūs įvykiai. Bet pabaigoje viskas sustoja į vietas. Vis­
kas išsisprendžia. Gan laiminga pabaiga gali pakeisti visų ligtolinių
įvykių prasmę. O dabar įsivaizduokite kitą kino filmą. Visko daug
nutinka. Veiksmas pakerintis ir įdomus. Bet įvykių labai daug. Po
devyniasdešimties minučių imate nerimauti. „Puikus filmas, - gal­
vojate sau, - bet labai jau daug veiksmo. Tikrai tikiuosi, kad reži­
sieriui pavyks su visa ta medžiaga susidoroti.“ Bet taip nenutinka.
Atvirkščiai, pasakojimas baigiasi staiga, be logiškos pabaigos arba
pabaigiama kokiu lengvabūdišku, klišiniu ėjimu. Einate iš salės pa­
sipiktinę ir nepatenkinti, nė nepastebėję, kad beveik visą laiką, kol
kino teatre žiūrėjote filmą, veiksmas jus labai įtraukė ir džiugino.
Dabartis gali pakeisti praeitį, o ateitis gali pakeisti dabartį.

Taip pat atsimindami praeitį, prisimenate tik tam tikrus dalykus
ir pamirštate kitus. Jūsų prisiminimai apie vienus nutikimus yra
skaidrūs, o apie kitus, tokios pat svarbos, - ne, panašiai kaip da­
bartyjejūs imate domėn kai kuriasjus supančios realybės ypatybes,
o kitų - nė nepastebite. Savo patirtis jūs suskirstote į kategorijas,
sugrupuodami kai kuriuos dėmenis draugėn ir atskirdami juos nuo*

*Po to, po laiko, vėliau (lot.).

9 TAISYKLE 295

visų kitų. Viską apgaubia paslaptinga savivalė. Jūs nekuriate išsa­
mių ir objektyvių užrašų. Tiesiog negalite. Jūs nepakankamai žino­
te. Jūs nepakankamai viską suvokiate. Net nesate objektyvūs. Jūs
gyvenate. Jūs esate subjektyvūs. Jūs turite šališkų interesų - bent
jau paprastai viską lenkiate savo naudai. Ką būtent reikia įtraukti
į istoriją? Kur konkrečiai yra siena, atskirianti vienus įvykius nuo
kitų?

Lytinis vaikų išnaudojimas yra šiurpinamai paplitęs156. Bet jis
nėra taip smarkiai išplitęs, kaip mano prastai savo darbui pasirengę
psichoterapeutai, ir ne visada iš tokių vaikų užauga žiauriai sužalo­
ti suaugusieji157. Žmonių atsparumo lygis skiriasi. Koks nors įvykis
vieną žmogų gali visiškai sumaitoti, o kitas į jį vien numos ranka.
Bet terapeutai, turintys šiek tiek netiesioginių žinių apie Freudą,
dažnai automatiškai nusprendžia, kad jų sugniuždytas pacientas
greičiausiai yra vaikystės lytinio priekabiavimo auka. Ko gi antraip
jis turėtų krimstis? Taigi, jie ima raustis ir daryti išvadas, atvirauti
ir mokyti, neadekvačiai reaguoti ir šališkai samprotauti bei kreipti.
Jie išpučia kai kurių įvykių svarbą ir nuvertina kitus atsitikimus.
Jie apkarpo faktus, kad tie tiksliai atitiktų jų teorijas158. Jie įtikina
savo pacientus, kad tie buvo lytiškai išnaudojami, - tik to neprisi­
mena. O tada pacientas ima prisiminti. Ir ima kaltinti. Kartais to,
kąjie atsimena, net niekada neįvyko, o apkaltinti žmonės yra nekal­
ti. Ar šioje istorijoje esama ko nors pozityvaus? Mažų mažiausiai -
terapeuto teorija išlieka nesutepta. Palanki žinia terapeutui. Tačiau
netiesioginių aukų apstu. Dažnai žmonės yra linkę pridaryti žalos
aplinkiniams vien tam, kad patvirtintų savo teoriją.

Visa tai žinojau tuomet, kai panelė S. atėjo su manimi pasikalbė­
ti apie savo lytines patirtis. Kai ji porino apie savo keliones į vien­
gungių barus ir nutikimus po jų, vienu metų galvojau apie krūvą
dalykų. Mąsčiau sau: „Kalbi taip blankiai, tarsi to niekad nebūtų
nutikę. Esi chaoso ir požemio pasaulio gyventoja. Vienu metu ban­
dai nupasakoti dešimt skirtingų dalykų. Bet kas gali tave paimti už
rankos ir nusivesti bet kokiu keliu, kur tik panorės.“ Galiausiai, jei

296 1 2 GYVENI MO TAI SYKLIŲ

nesi savo gyvenimo šeimininkė, esi paprasčiausia kieno nors kito
žaidimo žaidėja, tau gali būti suteiktas menkutis, tragiškas vienišės

vaidmuo. Kai panelėS. papasakojosavoistoriją, sėdėjometylėdami.

Galvojau sau: „Turi natūralių lytinių troškimų. Esi be galo vieniša.
Jautiesi lytiškai nepasisotinusi. Bijai vyrų ir nesupranti pasaulio,
nieko neišmanai pati apie save. Klaidžioji aplink kaip vaikštanti ne­
laimė, o nelaimė, kuri tikrai nutinka, vadinasi tavo gyvenimas.“

Samprotavau toliau: „Tavo pačios dalis nori, kad tave kas paim­
tų. Tavo pačios dalis nori ir toliau likti vaiku. Tave skriaudė broliai,
tėvas nekreipė į tave dėmesio, todėl tavo pačios dalis nori atkeršyti
vyrams. Kita dalis jaučiasi kalta. Dar viena - gėdijasi. O dar kita -
virpa iš jaudulio. Kas tu esi? Ką tu darei? Kas atsitiko?“ Kokia yra
objektyvi tiesa? Objektyvios tiesos niekaip neįmanoma sužinoti.
Jos niekada niekas nesužinos. Kartu nebuvo jokio objektyvaus ste­
bėtojo ir niekada nebus. Nėrajokios rišlios ir tikslios istorijos. Toks
dalykas apskritai neegzistuoja. Buvo ir yra tik šališki pasakojimai
ir padrikos nuomonės. Kai kurios jų yra geresnės už kitas. Atmin­

tis nėra objektyvios praeities nupasakojimas. Atmintis yra įrankis.

Atmintis yra praeities gidas po ateitį. Jei prisimeni, kad nutiko kas
nors blogo, ir gali išsilukštenti kodėl, tik tuomet gali pasistengti,
kad tas blogis vėl nepasikartotų. Toks yra atminties tikslas. Jokiu
būdu tai nereiškia „atsiminti praeitį“. Ji tiesiog padeda išvengti to­
kios pat nelemtos nelaimės pasikartojimo.

Svarsčiau: „Galėčiau supaprastinti panelės S. gyvenimą. Galė­
čiau pasakyti, kadjos įtarimai apie išžaginimą yra visiškai pagrįsti,
ojos dvejonės apie konkrečius įvykius yra ne kas kita kaipjos tikras
ir ilgalaikis aukos būvis. Galėčiau pradėti tvirtinti, kad lytiniai par­
tneriai privalėjo pagal įstatymą užtikrinti, kad ji nebūtų pernelyg
paveikta alkoholio ir sugebėtų išreikšti savo sutikimą. Galėčiau jai
pasakyti, kad ji, be jokios abejonės, tapo žiaurių ir neteisėtų veiks­
mų auka, nebentji būtų aiškiai žodžiu išdėsčiusi savo sutikimą kiek­
vienam lytiniam veiksmui. Galėčiau pasakyti, kad ji buvo nekalta
auka.“Galėjaujai visa tai pasakyti. Irvisa tai būtų teisybė. Irji būtų

9 TAISYKLE 297

priėmusi viską už tikrą pinigą ir prisimintų jį visą likusį gyvenimą.
Ji būtų tapusi nauju žmogumi su nauja praeitimi ir nauju likimu.

Bet aš galvojau dar ir štai ką: „Galiu pasakyti panelei S., kad ji
vaikščiojanti bėda. Galiu pasakyti, kadji atslenka į barą kaip tokios
gilios komos ištikta kurtizanė, kad kelia pavojų sau ir kitiems, kadji
turi nubusti, irjeigu lankosi viengungių baruose, per daug prisige­
ria ir nuvykusi į kieno nors namus patiria šiurkščius ir žiaurius ly­
tinius santykius (arba net švelnius ir malonius lytinius santykius),
tai ko gi kitoji, po velnių, gali tikėtis?“Kitaip tariant, galėjaujai pa­
sakyti, labiau filosofiniais terminais, kad ji yra Nietzsches „išblyš­
kęs nusikaltėlis“ - asmuo, kuris vienąkart išdrįsta pažeisti šventąjį
įstatymą, bet tuojau pat susiraukęs nebenori už tai sulaukti jokių
padarinių. Ir tai taip pat būtų teisinga, o ji būtų priėmusi ir įsimi­
nusi tokią realybę.

Jei būčiau kairuoliškų pažiūrų, socialinio teisingumo ideologijos
šalininkas, pasirinkčiau jai papasakoti pirmąją istoriją. Jei būčiau
konservatyviosios ideologijos šalininkas, pasirinkčiaujai papasako­
ti antrąją. Ojos reakcija po to, kai jai papasakota arba pirmoji, arba
antroji istorijos versija, įrodytų, mano irjos pačios pasitenkinimui,
kad mano pasakojimas buvo teisingas - visiškai ir nenuginčijamai
teisingas. Toks tuomet ir būtų mano patarimas.

Išsiaiškinkite patys

Tačiau nusprendžiau pasiklausyti. Esu išmokęs nevogti iš savo pa­
cientų jų gyvenimo problemų. Neketinu virsti vaduotoju didvyriu

ar deus ex machina - bent jau ne svetimoje istorijoje. Man jų gy­

venimo nereikia. Todėl paprašiau jos su manimi pasidalyti savo
mintimis ir jos išklausiau. Ji daug kalbėjo. Kai baigėme, ji vis dar
nebuvo tikra, ar buvusi išprievartauta, aš - juo labiau. Gyvenimas
yra labai sudėtingas.

Kartais tenka pakeisti savo mąstymo būdą, kuriuo viską supranti,
kad iki galo suprastum kokį mažmožį. „Ar mane išprievartavo?“ -

298 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ