12-gyvenimo-taisykliu-pdf

Nelygių dalybų principas

Kai nugalėtasis omaras atgauna drąsą ir iš naujo pasiryžta kautis,
jam veikiausiai vėl nepasiseka, ir taip nutinka dažniau nei pagal
statistinį jo ankstesnių kovų rezultatą. Kita vertus, jį nugalėjęs prie­
šininkas greičiausiai vėl laimės. Taip omarų pasaulyje veikia prin­
cipas „nugalėtojui atitenka viskas“, lygiai taip pat kaip ir žmonių
bendruomenėse, kuriose aukščiausias i procento sluoksnis valdo
tiek pat grobio, kiek 50 žemiausio sluoksnio procentų11ir kur tur­
tingiausi aštuoniasdešimt penki žmonės turi turto tiek pat, kiek ir
trys su puse milijardo apatinio sluoksnio gyventojų.

Tokie pat brutalūs nelygaus paskirstymo principai veikia ir už fi­
nansų viešpatijos ribų - tiesą sakant, visur, kur tik reikia kūrybinės
veiklos. Didumą mokslinių tyrimų paskelbia labai nedidelė grupė
mokslininkų. Maža muzikų dalis sukuria beveik visus komercinės
muzikos įrašus. Tik saujelė rašytojų sugeba parduoti visas savo
knygas. Kasmet JAV yra parduodama milijonas su puse skirtingų
pavadinimų knygų12. Bet tik penki šimtai iš jų yra parduodamos di­
desniu nei šimto tūkstančių egzempliorių tiražu. Panašiai ir keturi
klasikos kompozitoriai (Bachas, Beethovenas, Mozartas ir Čaikovs­
kis) yra parašę beveik visą muziką, kurią nūnai atlieka orkestrai.
Bachas kūrė taip produktyviai, kad ištisus dešimtmečius tektų dar­
buotis norint ranka perrašyti jo natas. Paprastai yra atliekama tik
nedidelė dalis jo gausios kūrybos. Tas pat galioja ir kitų trijų šios
hiperdominuojančios grupės narių darbo vaisiams: tik nedidukė
dalis jų darbų yra plačiai atliekama. Taigi, nedidelė nedidelės visų
kada nors kūrusių kompozitorių dalies kūrybos dalis sudaro beveik
visą klasikinę muziką, kurią pažįsta ir mėgsta visas pasaulis.

Šis principas yra žinomas Price’o dėsnio vardu, pagal Dereką J.
De Solla Price’ą13, mokslininką, kuris jį atrado ir pritaikė mokslui
1963 m. Jį galima pavaizduoti L formos grafiku, kurio vertikalioje
ašyje yra žmonių skaičius, o horizontalioje - produktyvumas ir iš­
tekliai. Price’o principo pagrindas buvo atrastas gerokai anksčiau.

1 TAISYKLE 49

Italų šviesuolis Vilfredas Parėtas (1848-1923) dvidešimto amžiaus
pradžioje pastebėjo tokį principą vyraujant turto pasidalijime. Tai­
syklė pasitvirtino visose kada nors jo tyrinėtose visuomenėse, ne­
paisant jų valdymo formų. Šis principas galioja ir miestų gyven­
tojams (kur labai mažame miestų skaičiuje gyvena beveik visi jų
gyventojai), ir dangaus kūnų masei (labai mažas skaičius dangaus
kūnų susigrobė beveik visą materiją), ir net, be kitų dalykų, kalbo­
je vartojamiems žodžiams (90 procentams komunikacijos vartoja­
ma vos 500 žodžių). Kartais jis yra žinomas Mato Principo vardu
(Evangelija pagal Matą 25,29) ir yra kildinamas bene iš žiauriausio
Kristui priskiriamo posakio: „Kiekvienam, kas turi, bus duota, irjis
turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, kąjis turi.“*

Kad esi Dievo Sūnus, tikrai žinai tada, kai tavo žodžiai tinka net
vėžiagyviams.

Bet grįžkime prie susierzinusių nariuotakojų: neilgai tetrunka,
kol omarai, besirungdami vienas su kitu, išmoksta, su kuo dera ga­
lynėtis, o kam reikėtų užleisti kelią, - ir kai tikjie to išmoksta, tokia
išmintimi pagrįsta hierarchija išlieka nepaprastai stabili. Po per­
galės nugalėtojui viso labo tereikia bauginamai pamosikuoti ante­
nomis ir ankstesnysis priešininkas dingsta iš akių palikdamas vien
smėlio sūkurį. Silpnesnysis omaras nustoja rizikuoti, susitaiko su
savo prasta padėtimi ir saugo kojas, kad jų niekas neatplėštų nuo
kūno. Svarbiausias omaras, atvirkščiai - apsigyvena geriausiame
prieglobstyje ir gerai pailsėjęs, puikiai pavakarieniavęs, demons­
truoja savo pranašumą visoje teritorijoje, išvydamas jam paklūs­
tančius omarus iš jų slėptuvių vidury nakties vien tam, kad primin­
tų jiems, kas čia ponas.

*Knygoje Senasis irNaujasis Testamentas cituojama iš prel. prof. Antano Rubšio irkun. Čes­
lovo Kavaliausko parengtos Biblijos, LVK(katalikų) leidimas, 1998 m. (Biblija RK_Ki998),
https://biblija.lt (vert. past.).

50 12 GYVENI MO TAISYKLIŲ

Visos merginos

Omarų patelės (kurios taip pat pešasi dėl teritoriių aiškiu savo eg­
zistencijoje motinystės laikotarpiu14) žaibiškai pamato svarbiau­
sią vaikiną ir jas užvaldo nenumaldoma jo trauka. Ši strategija yra
sumani, mano galva. Ja moteriškosios lyties būtybės vadovaujasi
daugelyje kitų rūšių, taip pat ir žmonių. Užuot vargusios prie su­
dėtingos skaičiavimo užduoties ir susiradusios geriausią vyriškį,
moterys problemą išsprendžia mechaniškai apskaičiuodamos do­
minavimo hierarchiją.

Jos leidžia vyriškiams pasipliekti tarpusavyje ir ima savo meilės
objektus skaičiuoti nuo viršaus. Labai panašiai nutinka nustatant
akcijų rinkos kainą, kai vienos kurios nors įmonės vertė yra nusta­
toma konkurencijos su visomis kitomis būdu.

Nusimetusios kiautus ir šiek tiek suminkštėjusios patelės tam­
pa patrauklios poruotis. Jos ima trainiotis apie svarbiausio omaro
teritoriją ir bandydamos jį sugundyti skleidžia jo link patrauklius
kvapus ir afrodiziakus. Agresyvumas jam pelnė sėkmę, todėl svar­
biausias omaras greičiausiai sureaguos kaip suirzęs šeimininkas.
Negana to, jis yra didelis, sveikas ir galingas. Nėra lengva atitraukti
jį nuo muštynių ir atkreipti jo dėmesį į poravimąsi. (Tačiau tinka­
mai apžavėtas jis pakeis savo elgesį su patele. Toks yra „Penkias­
dešimties pilkų atspalvių“, visų laikų greičiausiai parduodamos
knygos minkštais viršeliais, atitikmuo omarų pasaulyje ir amžinas
archetipinės „Gražuolės ir pabaisos“ meilės istorijos turinys. Tokią
elgesio seką vaizduoja sodrios seksualinės literatūrinės fantazijos.
Jos yra taip pat plačiai paplitusios tarp moterų kaip ir nuogų mote­
rų atvaizdai vyrų viešpatijoje).

Vis dėlto verta pažymėti, kad paprasčiausia fizinė jėga yra ne vi­
sai stabilus pagrindas tvariam viešpatavimui kurti, kaip kad pasi-
vargino įrodyti olandų primatologas Fransas de Waalas15. Jo tyri­
nėtoje beždžionių populiacijoje patinai, sėkmingai ilgėliau išlaikę
lyderio pozicijas, savo kūniškąsias galias turėjo sustiprinti gerokai

1 TAISYKLĖ 51

rafinuotesnėmis savybėmis. Juk ir brutaliausią beždžionių despotą
gali nuversti du priešininkai, net jei kiekvienas jų piktumu prilygs
vien trims ketvirčiams vado. Todėl ilgesnį laiką valdžią išlaiko pati­
nai, sugebantys suformuoti abipusės naudos koalicijas su savo že­
mesnio statuso gentainiais ir atsargiai besidomintys genties patelė­
mis bei jų jaunikliais. Politinė vaikų bučiavimo gudrybė yra tikrąja
to žodžio prasme milijono metų senumo. Bet omarai yra dar paly­
ginti pernelyg primityvūs, todėl jiems pakanka vien paprasčiausių
pabaisos ir gražuolės siužeto elementų.

Kai pabaisa sėkmingai sužavimas, sėkmingoji moteriškė (omare)
išsinerdama iš savo kiauto nusimeta drabužius ir tampa pavojingai
minkšta, pažeidžiama ir pasirengusi poruotis. Tinkamą akimirką
vyriškis, dabar virtęs rūpestingu meilužiu, suleidžia spermos davinį
į tinkamą talpyklą. Paskui moteriškė zuja aplink ir kelias savaites
tvirtėja (kitas žmonėms gan pažįstamas reiškinys). Savo patogumui
ji sugrįžta į savuosius namus, nešina apvaisintais ikrais. Tą pat aki­
mirką kita moteriškė bando pasielgti taip pat, kaip ir anoji - ir taip
toliau. Išsitiesusiam it styga ir savimi pasitikinčios povyzos vieš­
pataujančiajam vyručiui ne tik atitenka geriausias nekilnojamasis
turtas ir geriausi medžioklės plotai. Jam atitenka ir visos merginos.
Todėl jeigu esi omaras, ir dar patinas, eksponentiškai labiau apsi­
moka būti sėkmingam.

Kaip visa tai susiję? Neapsakoma daugybe priežasčių, be visų tų,
kurios komiškai akivaizdžios. Pirma, mes žinome, kad omarai vie­
nokia arkitokia forma egzistuoja per 350 milijonų metų16.0 tai - la­
bai ilgas laikas. Prieš šešiasdešimt penkis milijonus metų dar buvo
gyvi dinozaurai. Tai mums nebeįsivaizduojamai tolima praeitis. O

štai omarams dinozaurai buvo vien prasisiekėliai, kurie atsirado ir

pranyko beveik amžino laiko tėkmėje. Vadinasi, dominavimo hie­
rarchijos yra iš esmės pastovi aplinkos savybė, prie kurios yra pri­
sitaikiusi visa sudėtingos sandaros gyvybė. Prieš trečdalį milijono
metų smegenų ir nervų sistemos buvo palyginti paprastos. Vis dėl­
to jos jau turėjo struktūrą ir neurochemiją, reikalingą informacijai

52 1 2 GYVENI MO TAI SYKLI Ų

apie visuomeninę padėtį ir visuomenę apdoroti. Sunku neįvertinti
šio fakto svarbos.

Gamtos prigimtis

Nuvalkiotas biologijos teiginys, kad evoliucija - konservatyvi, yra
banalybė. Kai kas nors vystosi, turi remtis tuo, ką gamta jau yra
sukūrusi. Galima pridėti naujų bruožų, senuosius šiek tiek pako­
reguoti, bet dauguma dalykų pasiliks tokie patys. Kaip tik dėl šios
priežasties šikšnosparnio sparnai, žmogaus rankos ir banginio pe­
lekai atrodo stulbinamai panašūs griaučių pavidalu. Jie visi turi net
po vienodą skaičių kaulų. Bendriausius ir svarbiausius fiziologijos
pamatus evoliucija paklojo labai seniai.

Dabar evoliucija veikia daugiausia variacijų ir natūraliosios at­
rankos būdu. Variacijos egzistuoja dėl daugybės priežasčių, tarp jų
genų sumaišymo (paprastai tariant) ir atsitiktinių mutacijų. Todėl
vienos rūšies individai yra skirtingi. Laikui bėgant, gamtajuos ren­
kasi. Šitaip nusakyta teorija, regis, paaiškina nuolatinę gyvybės for­
mų kaitą per tūkstančius milijonų metų. Bet po paviršiumi slypi pa­
pildomas klausimas: kas, tiksliau apibrėžiant, yra ta „gamta“ir „na­
tūrali atranka“? Tiksliau, kas yra „ta aplinka“, prie kurios prisitaiko
gyvūnai? Galvodami apie gamtą, apie aplinką, susikuriame aibes
išankstinių nuostatų, ir jos neišvengiamai turi padarinių. Markas
Twainas kartą yra pasakęs: „Į bėdą mes patenkame ne dėl to, kad
kažko nežinome. Otodėl, kad kuo nors esame klaidingai įsitikinę.“

Pirmiausia, lengva spėti, kad „aplinka“ yra gamtos viduje ir ji
yra kažkas statiška. Bet ne, bent jau ne pačia paprasčiausia prasme.
Ji yra ir statiška, ir dinamiška tuo pat metu. Aplinka - atsirenkan-
čioji gamta - ir pati keičiasi. Garsieji daoistų in ir jang simboliai
tai labai gražiai pavaizduoja. Anot daoistų, būtis yra pati realybė,
sudaryta iš dviejų vienas kitam prieštaraujančių principų, kuriuos
dažnai aiškiname kaip vyriškąjį ir moteriškąjį pradą arba net dar
siauriau - kaip moterį ir vyrą. Tačiau in irjang tiksliau galima api­

1 TAISYKLĖ 53

brėžti kaip chaosą ir tvarką. Daoistų simbolis yra apskritimas, ku­
riame glūdi gyvatės dvynės, susiglaudusios galvomis ir uodegomis.
Juodosios gyvatės, chaoso, galvoje yra baltas taškas. Baltosios gy­
vatės, tvarkos, galvoje yra baltas taškas. Taip yra todėl, kad chao­
są ir tvarką galima ir pakeisti vieną kitu ir išoriškai priešpastatyti
vienas kitam. Nėra nieko tiek tikra, kad nebegalėtų skirtis. Net pati
Saulė turi savo nestabilios būsenos ciklus. Panašiai nėra nieko ir
tiek kintamo, kad būtų nebeįmanoma suvaldyti. Kiekviena revoliu­
cija inspiruoja naują tvarką. Kiekviena mirtis tuo pat metu yra ir
metamorfozė.

Įsivaizdavimas, kad gamta visiškai statiška, sukelia rimtų suvo­

kimo klaidų. Gamta „atsirenka“. Atrankos idėjoje implikuotai glū­
di tinkamumo mintis. Atsirenkami tinkami dalykai. Tinkamumas

apskritai yra tikimybė, kad tam tikras organizmas paliks po savęs
įpėdinių (laiko atkarpoje išplatins savo genus). Taigi, „tinkamas“
ir „tinkamumas“ yra organizmo savybių priderinimas prie aplin­
kos poreikių. Jeigu tie poreikiai yra suvokiami statiškai - gamta
įsivaizduojama kaip amžina ir nekintanti, - tada evoliucija yra ne­
sibaigianti linijinių pagerinimų eilė, o tinkamumas yra kažin kas,
ką ilgainiui galima vis tiksliau nugludinti. Vis dar stipri karalienės
Viktorijos laikų evoliucinės pažangos idėja su žmogumi smaigalio
viršūnėje yra iš dalies tokio gamtos supratimo rezultatas. Ji sukuria
klaidingą nuostatą, kad egzistuoja natūralios aplinkos kryptis (vis
labiau didinant tinkamumą aplinkai) ir kadją galima apibrėžti kaip
statišką tašką.

Bet gamta, atrankos veikėja, nėra vien statiška atrinkėja, jokia
įprastine prasme. Kiekviena proga gamta pasipuošia kitaip. Gamta
skiriasi kaip muzikos natos - o tai iš dalies paaiškina, kodėl mu­
zika sukuria gilią ir intymią prasmę. Kadangi pati rūšis palaikanti
gamta keičiasi ir transformuojasi, savybės, kurios konkretų indivi­
dą padaro tinkamą išgyventi ir daugintis, taip pat transformuojasi
ir kinta. Taigi, natūraliosios atrankos teorija nepadirbdina būtybių,
vis geriau atitinkančių pasaulio suformuotą klišę. Greičiau jau bū­

54 12 GYVENI MO TAISYKLI Ų

tybės kartu su gamta šoka mirtiną šokį. „Mano karalystėje, - sako
Raudonoji Karalienė „Alisoje Stebuklų šalyje“, - turi bėgti kiek gali
greičiau tam, kad stovėtum vietoje,“Niekam ramiai stovinčiam ne­
pavyks pasiekti pergalės, kad ir kaip gerai jis būtų sukurtas.

Bet gamta taip pat nėra ir paprasčiausiai dinamiška. Kai kurie
dalykai kinta sparčiai, betjie esti kitų, lėčiau kintančių dalykųviduje
(muzika taip pat dažnai pateikia tokių konstrukcijų). Lapai keičiasi
greičiau nei medžiai, o medžiai - greičiau negu girios. Oras kin­
ta greičiau nei klimatas. Jeigu viskas nebūtų taip sutvarkyta, evo­
liucijos konservatyvumas nustotų veikti, o bendroji rankų ir kojų
morfologija turėtų kisti taip pat sparčiai kaip ir rankos kaulų ilgis
arba pirštų funkcijos. Tai - chaosas tvarkos viduje, chaoso vidu­
je, aukštesnės tvarkos viduje. Apčiuopiamiausia tvarka yra ta, kuri
mažiausiai kinta, o ji nebūtinai yra lengviausiai įžiūrima. Išvystas
lapas gali apakinti stebėtoją ir sukliudyti jam pamatyti medį. Medis
gali sukliudyti įžiūrėti mišką. Ir kai kurių pačių realiausių daiktų
(tokių kaip nuolat egzistuojanti dominavimo hierarchija) apskritai
nėra įmanoma pamatyti.

Taip pat yra klaida suvokti gamtą romantiškai. Turtingi moder­
nių miestų gyventojai, apsupti karšto kepinančio betono, gamtą įsi­
vaizduoja kaip tyrą rojaus pavidalą, panašų į prancūzų impresionistų
peizažą. Dar idealistiškiau nusiteikę ekologijos judėjimo aistruoliai
mato gamtą kaip harmoningai subalansuotą ir tobulą, kurioje neeg­
zistuoja žmonijos sukurtas griovimas irsumaištis. Deja, „gamta“taip
pat yra ir dramblialigė, irjūrinė kirmėlė (nė neklauskite, kas tai), ir
paprastieji maliariniai uodai, ir maliarija, badmetį sukeliančios saus­
ros, AIDS ir juodasis maras. Nesvarstome apie šių gamtos būtybių
grožį, nors jos yra tokios pat tikros, kaip irjų Rojaus sodo atitikme­
nys. Kaiptik dėl tokių gyvių egzistavimo mes ir siekiame keisti aplin­
ką, apsaugoti savo vaikus, statome miestus ir susisiekimo sistemas,
užsiauginame maisto ir pasigaminame energijos. Jei Motina Gamta
nebūtų taip velnioniškai nusiteikusi mus sunaikinti, mums lengviau
sektųsi paprasčiausiai harmoningai gyventi pagal jos valią.

1 TAISYKLE 55

Irtaip atsiduriame prie trečiosios klaidingos koncepcijos: gamta
yra griežtai atsiribojusi nuo kultūrinių konstruktų, kurie joje atsi­
rado. Chaose esanti tvarka ir Būties tvarka yra tuo natūralesnė, kuo
ilgiau ji egzistavo. Taip yra todėl, kad „gamta“ yra tai, „kas atsi­
renka“, ir kuo ilgesnį laiko tarpą egzistuoja kokia nors ypatybė -
tuo ilgiau ji buvo pasirinkta ir veikė gyvenimą. Net nesvarbu, ar ta
ypatybė yra fizinės, biologinės, socialinės ar kultūrinės prigimties.
Žiūrint iš darvinistinio taško, svarbu yra tik pastovumas - domina­
vimo hierarchija, o ne kokiu socialiniu ar kultūriniu pavidaluji ga­
lėjo pasirodyti ir egzistuoti apie pusę milijardo metų. Ji yra amžina.
Ji yra apčiuopiama. Dominavimo hierarchija nėra kapitalizmas. Ji
taip pat nėra komunizmas, tiesą sakant. Ji nėra karinis-industrinis
kompleksas. Ji nėra patriarchatas - tas vienkartinis, lankstus ir sa­
vavališkas kultūrinis meno kūrinys. Jos net nesukūrė žmonės, bent
jau ne esmingiausia šių žodžių prasme. Ji kaip tik yra beveik amžina
aplinkos ypatybė ir didžioji dalis kaltės, kuri suverčiama toms efe-
meriškesnėms apraiškoms, jos nekintančio egzistavimo padarinys.

Mes (nepriklausomi mes, tie mes, kurie egzistuojame nuo pat gyvy­

bės pradžios) gyvenome dominavimo hierarchijoje ilgą, ilgą laiką.
Mes siekėme visuomeninio statuso dar iki įsigydami odą, rankas,
plaučius ar kaulus. Egzistuoja labiau prigimtinis apribojimas nei
pati kultūra. Dominavimo hierarchija yra senesnė už medžius.

Dalis mūsų smegenų, sekanti mūsų vietą dominavimo hierar­
chijoje, yra išskirtinai senovinė ir pamatinė17. Tai centrinė valdymo
sistema, keičianti mūsų pasaulėvoką, vertybes, jausmus, mintis ir
veiksmus. Ji galingai veikia kiekvieną mūsų Būties ypatybę - ir są­
moningą, ir nesąmoningą. Štai kodėl, kai mus nugali, elgiamės la­
bai panašiai į kovą pralaimėjusius omarus. Mūsų povyza susmunka.
Mes nudurtame akis į žemę. Jaučiamės įbauginti, užgauti, neramūs
ir silpni. Jeigu reikalai nepagerėja, tampame chroniškai depresuoti.
Tokiomis sąlygomis nebegalime susidoroti su tomis kumštynėmis,
kurių iš mūsų reikalauja gyvenimas, ir tampame lengvu storesnės
odos peštukų taikiniu. Ir čia kalbu ne vien apie pritrenkiamą elgse-

56 12 GYVENI MO TAI SYKLI Ų

nos ir patirčių panašumą. Didžioji neurocheminio pagrindo dalis
yra ta pati.

Tarkim, serotoninas - cheminė medžiaga, daranti įtaką omarų
laikysenai ir gebėjimui pabėgti nuo priešo. Žemesnio lygio omarai
gamina palyginti nedidelius serotonino kiekius. Tas pat tinka ir
žemą visuomeninę padėtį užimančioms žmogiškoms būtybėms (o
jau ir taip kuklūs serotonino kiekiai dar labiau sumenksta po kiek­
vieno pralaimėjimo). Mažas serotonino kiekis reiškia smukusį pa­
sitikėjimą savo jėgomis. Mažas serotonino kiekis reiškia smarkes­
nes reakcijas į stresą irbrangesnį fizinį pasirengimą nenumatytoms
nelaimėms, nes dominavimo hierarchijos apačioje gali atsitikti bet
kas ir bet kada (ir labai retai tas „bet kas“ reiškia ką nors gero).
Mažas serotonino kiekis reiškia mažiau laimės, daugiau skausmo
ir nerimo, daugiau ligų ir trumpesnį gyvenimą - žmonių lygiai taip
pat kaip ir nariuotakojų. Aukštesnės vietos dominavimo hierarchi­
joje ir didesni jų gyventojų serotonino kiekiai reiškia mažiau ligų,
bėdų ir mirčių, net tuomet, kai tokie veiksniai kaip pajamų lygis ar
pūvančio maisto trupinių gausa nekinta. Sunku pervertinti viso šito
svarbą.

Viršus ir apačia

Giliai jūsų esybėje, pačiuose jūsų smegenų pamatuose, gerokai gi­
liau nei jūsų mintys arbajausmai egzistuoja žodžiais nenusakomas
pirmapradis skaičiuotuvas. Jis stebi, kur yrajūsų vieta visuomenė­
je, - ir skaičiuoja nuo vieno iki dešimties, kad būtų patogiau. Jei
esate numeris vienas, aukščiausios padėties lygyje, jums neapsako­
mai sekasi. Jei esate vyras, galite pasirinkti geriausias vietas gyven­
ti ir geriausios kokybės maistą. Žmonės varžosi, kad galėtų jums
padaryti kokią paslaugą. Turite neribotų galimybių romantiškiems
ir lytiniams iyšiams užmegzti. Jūs esate sėkmingas omaras ir gei-
džiamiausios moterys išsirikiavusios tarpusavyje varžosi dėl jūsų
dėmesio18.

1 TAISYKLE 57

Jei esate moteris, jums dėmesį rodo daugybė geros kokybės ger­
bėjų: jaunų, tvirtų ir simetriškai sudėtų, kūrybingų, patikimų, sąži­

ningų ir dosnių. Ir. kaipirjūsų dominuojantis vyriškasis atitikmuo,

jūs aršiai ir negailestingai kausitės, kad išsaugotumėte ir dar labiau
pagerintumėte savo padėtį tokioje pat konkurencingoje moterų po­
ravimosi hierarchijoje. Nors jūs greičiausiai vargu ar naudositės fi­
zine prievarta, kad įtvirtintumėte padėtį, jūsų arsenale yra daugybė
veiksmingų žodinių triukų bei strategijų, tarp jų ir priešininkių pa­
žeminimas, veikiausiai esate įgudusi jų vartotoja.

Jeigu esate žemiausioje dešimtuko padėtyje, kaip tik atvirkš­
čiai - nesvarbu, vyras jūs ar moteris, neturite kur gyventi (ar bent
jau gyvenate ne ten, kur gyventi gera). Jūsų valgis yra siaubingas,
kai turite ką valgyti ir nevaikštote tuščiu pilvu. Jūsų fizinė ir minčių
būklė yra prasta. Jumis net minimaliai romantiškai nesidomima,
nebent susiduriate su tokiais pat desperatiškais žmonėmis. Esate
linkę greičiau pasiligoti, greitai susenti ir numirti jaunystėje. Ma­
žai kas jūsų gedės, jei apskritai kas nors gedės19. Net patys pinigai
gali pasirodyti nelabai vertingi. Jūs nemokėsite jais naudotis, nes
tinkamai naudoti pinigus yra sunku, jeigu to nemokate daryti. Pi­
nigai jus įsuks į pavojingas narkotikų ir alkoholio pagundas, nes jos
daug maloningesnės, jei jums ilgoką laiką nesišypsojo malonumai.
Pinigai taip pat jus pavers grobuonių ir psichopatų taikiniu, nes
jie klesti išnaudodami žemesniųjų visuomenės sluoksnių atstovus.
Dominavimo hierarchijos dugnas yra siaubinga ir pavojinga vieta.

Dominavimo lygį nustatanti senoji mūsų smegenų dalis stebi,
kaip sujumis elgiasi kiti žmonės. Tų faktų pagrinduji pasveriajūsų
vertę ir priskiriajums padėtį. Jeijūsų bendraamžiai mano, kad esa­
te nieko vertas, skaičiuotuvas sumažina gaunamo serotonino kiekį.
Taip jūs vis labiau fiziškai ir psichologiškai reaguojate į kiekvieną
emocijas sukeliančią aplinkybę ar įvykį, ypač jeigu jie nepalankūs.
Jums reikia tų reakcijų. Apačioje dažnai nutinka katastrofų irjums
būtina būti joms pasirengus, kitaip pražūsite.

Deja, ta fizinė hiperreakcija, nuolatinis būdravimas sudegina

58 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

marias svarbios energijos ir fizinių galių. Tas atsakas iš tikrųjų yra
tai, ką visi vadina stresu, irjis, be abejo, reiškia ne vien psichologi­

nę reakciją. Tai tikro suvaržymo, kurį sukelia nepalankios aplinky­

bės, atspindys. Kai gyvuoji apačioje, senasis smegenų skaičiuotuvas
daro prielaidą, kad net netikėčiausias nesklandumas gali sukelti iš­
tisą nesuvaldomų ir nepalankių įvykių virtinę, su kuriajums reikės
dorotis vienam, nes naudingų draugų visuomenės paraštėse tikrai
stinga. Jūs nuolat aukosite tai, ką galėtumėte kaupti ateičiai, suvar­
todami viską dabartinėje padidintos parengties ir žaibiškų panikos
priepuolių būsenoje. Kai nežinote, ko griebtis, turite būti pasirengę
daryti bet ką ir viską, ko tik gali prireikti. Sėdite savo automobilyje
vienu metu iki pat grindų kilimėlio nuspaudę ir greičio, ir stabdžių
pedalus. Jei tokia būsena užsitęsia per ilgai, viskas pašlyja. Seno­
vinis skaičiuotuvas net gali sustabdyti jūsų imuninę sistemą, su­
naudodamas energiją ir išteklius, kurių gali prireikti ateityje, šian­
dienos krizėms suvaldyti. Jis paverčiajus impulsyvia būtybe20, kuri
įsivelia, pavyzdžiui, į bet kurią trumpalaikio poravimosi galimybę
ar bet kokią malonumo progą, kad ir kokia menkavertė, gėdinga ar
neteisėtąjį būtų. Jis galijus paskatinti gyventi ar net mirti neapdai­
riai, vien tik tam, kad gautumėte reto malonumo, vos tik jis pasi­
rodys. Fiziniai poreikiai būti nuolatinės parengties nenumatytiems
netikėtumams būsenoje jus visokeriopai ir visapusiškai nualina21.

Kitavertus,jei esate aukštoje padėtyje,jūsų šalto ikiroplinio skai­
čiuotuvo mechanizmas suvokia, kad esate saugūs, galite daugintis
ir jus tvirtai laiko visuomeniniai ramsčiai. Jis mano, kad galimybė
kam nors jus nuskausti yra tokia menka, jog į ją galima nekreip­
ti dėmesio. Pokyčiai jums lemia naujas galimybes, o ne žlugimą.
Serotoninas trykšte trykšta. Jis paverčia jus savimi pasitikinčiu ir
ramiu žmogumi, išsitiesusiu visu ūgiu, tvirtai stovinčiu ant kojų ir
gyvenančiu kur kas mažesnėje įtampoje. Kadangi jūsų padėtis tvir­
ta, jūsų greičiausiai laukia gera ateitis. Todėl verta pagalvoti apie il­
galaikius planus ir susigalvoti geresnę ateitį. Nebūtina impulsyviai
griebti visus kelyje besimėtančius trupinius, nes pamatuotai galite

1 TAISYKLE 59

tikėtis, jog geri dalykai ir toliau bus pasiekiami. Jūs galite atidėti
pasitenkinimą visiškai jo neatsisakydami. Jūs galite sau leisi būti
patikimu ir mąsliu piliečiu.

Gedimas

Tačiau skaičiuotuvo mechanizmas gali ir suklysti. Chaotiški miego­
jimo ir valgymo įpročiai gali sutrikdyti jo veikimą. Nežinomybė gali
jį išmušti iš vėžių. Kūnas su įvairiomis savo dalimis turi veikti kaip
gerai susigrojęs orkestras. Kiekviena sistema turi tinkamai, tiksliai
ir reikiamu laiku atlikti savo darbą, antraip atslinks triukšmas ir
chaosas. Kaip tik todėl rutina yra būtina. Kasdien kartojamus gyve­
nimo veiksmus reikia automatizuoti. Juos reikia paversti stabiliais
ir patikimais įpročiais, kad jie atsikratytų sudėtingumo ir įgautų
nuspėjamumo bei paprastumo bruožų. Tai galime aiškiai pamatyti
stebėdami mažamečius vaikus, kurie yra mieli irjuokingi, kai mie­
ga ir valgo nustatytomis valandomis, bet virsta siaubingais zirzliais
ir pikčiurnomis, kai dienotvarkės nesilaikoma.

Kaip tik dėl tokių priežasčių visada savo klinikos pacientų pir­
miausia teiraujuosi apie jų miegą. Ar jie pabunda apytikriai tokiu
pat laiku kaip ir kiti žmonės ir arkasryt tuo pat metu? Jei atsakymas
neigiamas, pirmiausia pasiūlau sutvarkyti šį reikalą. Ne tiek svar­
bu, arjie kasvakar gulasi tą pačią valandą, bet nuolat pabusti tą pat
valandą yra būtina. Nerimo ir depresijos negalima lengvai išgydyti,
jeigu ligonio dienos rutina yra nenusakoma. Neigiamas emocijas
gaminančios sistemos yra glaudžiai susijusios su gerai veikiančiais
cirkadiniais ritmais.

Paskui jų klausiu apie pusryčius. Patariu jiems valgyti riebius ir
daug baltymų turinčius pusryčius vos pabudus (jokių lengvai įsi­
savinamų angliavandenių, jokių cukrų, kuriuos skrandis suvirški­
na pernelyg greitai ir sukelia cukraus šoktelėjimą, taip pat ir greitą
jo kritimą). Nes nerimo varginami, depresuojantys žmonės ir taip
jaučia stresą, ypač jei jų gyvenime jau ilgokai nebuvo tvarkos. To­

60 12 GYVENI MO TAISYKLIŲ

dėl vos tik jie imasi kokios nors sudėtingos ir pastangų reikalau­
jančios veiklos, jų kūnai pritvinksta insulino. Jei jie ima veikti po
visą naktį trukusio pasninko nė nepavalgę, perteklinis insulinas jų
kraujotakoje sušluoja visą kraujyje esantį cukrų. Tada juos ištinka
hipoglikemija ir jie tampa psichologiškai nestabilūs22. Visą dieną.
Nepailsėjusi jų sistema negali pradėti veikti. Turėjau daugybę paci­
entų, kurių nerimą pavyko apmažinti iki neklinikinio lygio papras­
čiausiai todėl, kad jie imdavo miegoti pagal nusistatytą grafiką ir
valgyti pusryčius.

Kiti netikę įpročiai taip pat gali iškreipti skaičiuotuvo tikslumą.
Kartais taip nutinka dėl neaiškių biologinių priežasčių, o kartais to­
dėl, kad netikę įpročiai įjungia sudėtingą teigiamo grįžtamojo ryšio
kilpos veikimą. Teigiamo grįžtamojo ryšio kilpai reikia įvado de­
tektoriaus, stiprintuvo ir kokio nors trasliatoriaus. Tuosyk - gerai.
Bėda nutinka tuomet, kai įvado detektorius pagriebia per translia­
torių išeinantį garsą ir iš naujo pervaro jį per sistemą, dar labiau jį
pagarsindamas ir iš naujo ištransliuodamas. Keli tokio intensyvini­
mo ciklai ir viskas ima pavojingai sprūsti iš rankų.

Visiems mums yra tekę atsidurti koncerte tokio kurtinamo ir
riaumojančio triukšmo metu, kai garso sistema ima šaižiai cypti.
Mikrofonas pasiunčia garsą į kolonėles. Kolonėlės transliuoja gar­
są. Jei iš kolonėlių sklindantis garsas yra pernelyg triukšmingas
arba kolonėlės sustatytos netinkamu atstumu nuo mikrofonų, jie
gali pagauti iš kolonėlių sklindantį garsą ir iš naujo jį pasiųsti į sis­
temą. Garsas netrukus padidėja iki tokio nepakenčiamo lygio, kad
jei procesas ir toliau tęstųsi, sudraskytų kolonėles.

Tokia pati destrukcijos kilpa nutinka ir žmonių gyvenime. Kai
taip atsitinka, paprastai mes procesui užklijuojame psichikos ligos
etiketę, nors ji dažniausiai apninka ne vien psichiką arba apskritai
psichikos nepaliečia. Priklausomybė nuo alkoholio ar kitokio nuo­
taiką keičiančio narkotiko yra plačiai paplitęs tokios sustiprintos
grąžos procesas. Įsivaizduokime žmogų, mėgstantį alkoholį, - gal
mažumėlę per smarkiai. Jis paskubomis nuryja tris ar keturias bur-

1 TAISYKLE 61

neles. Alkoholio kiekis jo kraujyje ūmai sukyla. Ta būsena gali būti
nepaprastai pakili, ypačjei žmogus turi genetinį polinkį į alkoholiz­
mą23. Bet gerai jaučiamasi tik tol. kol alkoholio kiekiai sparčiai di­
dėja, o taip vyksta tik tuomet, jeigu geriama ir toliau. Vos tik gėrėjas
sustoja, alkoholio lygis ne tik stabilizuojasi, bet ir ima kristi, o jo
kūnas, metabolizuodamas jau suvartotą etanolį, ima gaminti įvai­
rius toksinus. Žmogus ima justi alkoholio atsitraukimą, o nerimą
skatinančios sistemos, kurios buvo nuslopintos apgirtimo metu,
kuria hiperatsakomąsias reakcijas. Pagirios yra alkoholio atsitrau­
kimas (kuris dažnai pražudo tokį atsitraukiantį alkoholiką) ir jos
prasideda tuojau pat, vos tik nustojama gerti. Kad tęstųsi šiltas švy­
tėjimas ir atitoltų nemalonūs padariniai, girtuokliui reikia ir toliau
gerti, kol namie baigiasi visi alkoholiniai gėrimai, barai užsidaro, o
pinigai išleidžiami.

Kitą dieną girtuoklis pabunda smarkiai pagiriotas. Kol kas viso
labo nepasisekė. Tikroji bėda prasideda, kai jis suvokia, kad jo pa­
girias galima „pagydyti“ rytą išmaukus kelias burneles. Toks pagi­
jimas, be abejo, irgi yra laikinas. Jis paprasčiausiai nustumia atos­
lūgio simptomus šiek tiek toliau į ateitį. Bet galbūt kaip tik tokio
trumpalaikio efekto girtuokliui ir reikia, jeigu kančios ypač nuož­
mios. Taigi, dabarjis išmoksta gerti, kad išgytų nuo pagirių. Kai to­
kie „medikamentai“sukelia ligą iš naujo, vyksta sustiprintos grąžos
kilpos procesas. Tokiomis sąlygomis iki alkoholizmo jau netoli.

Kažkas panašaus nutinka žmonėms, kuriuos ištinka nerimo sutri­
kimas, pavyzdžiui, agorafobija*. Agorafobija yra sustiprintos grąžos
kilpos padarinys. Pirmasis įvykis pakeliui į tokį sutrikimą dažnai yra
panikos priepuolis. Nuojo kenčia dažniausiai vidutinio amžiaus mo­
terys, kurios pernelyg smarkiai priklausė nuo kitų žmonių. Galbūt
po pernelyg didelio pasitikėjimo tėvu jos po trumputės pertraukos
arba visai be jokio nepriklausomos egzistencijos laikotarpio sukūrė
santykius su vyresniu ir dominuojančiu draugu ar vyru.

* Didelių erdvių baimė (vert. past.).

62 1 2 GYVENI MO TAISYKLI Ų

Kelios savaitės iki agorafobijos priepuolio tokia moteris patiria
ką nors netikėta arba nenormalaus. Tai gali būti susiję su fiziologi­
ja, pavyzdžiui, širdies „spurdėjimu“, kurių dažnai pasitaiko ir kurie
dažnai gali nutikti menopauzės metu, kai hormonai, reguliuojantys
moters psichologinius potyrius, chaotiškai svyruoja. Bet koks suvo­
kiamas širdies dūžių dažnio pokytis gali sukelti ištisą spiečių min­
čių apie širdies smūgį arba akivaizdų ir gėdingą poinfarktinių siel­
varto ir kančių išsiveržimą į dienos šviesą (mirtis ir visuomeninis
pažeminimas sukelia dvi pačias paprasčiausias baimes). Netikėtu
nutikimu gali tapti ir šeiminis konfliktas, sutuoktinio mirtis ar liga.
Gali būti ir artimo draugo skyrybos ar gydymas ligoninėje. Koks
nors tikras gyvenimo įvykis paprastai nulemia pirminį mirtingumo
ir visuomenės pasmerkimo baimės paūmėjimą24.

Po ištikusio šoko ankstyvojoje ikiagorafobinėje stadijoje atsidū­
rusi moteris išeina iš namų ir pasuka į prekybos centrą. Žmonių
sausakimša ir nėra kur pasistatyti automobilio. Tas ją dar labiau
sujaudina. Mintys apie gyvenimo trapumą, kurios jau ir taip kir­
bėjo galvoje nuo dar šviežių nemalonių patirčių, sukyla į paviršių.
Jos pažadina nerimą. Širdis ima plakti smarkiau. Ji ima negiliai ir
greitai kvėpčioti. Jaučia, kad krūtinėje daužosi širdis, ir susimąsto,
ar čia ne koks nors širdies smūgis. Tokia mintis sukelia dar dides­
nę paniką. Ji alsuoja dar tankiau ir sekliau, padidindama anglies
dvideginio kiekį kraujyje. Širdies ritmas dar labiau sutankėja, nes
prisidėjo dar viena baimė.

Žybt! Sustiprintos grąžos kilpa. Tučtuojau nerimas virsta panika,
kurią valdo kitas smegenų centras, atsakingas už baisiausius pavo­
jus. Jis gali įsijungti dėl perdėtos baimės. Simptomų nukamuota
moteris vyksta į greitosios pagalbos skyrių, kur po varginančio lau­
kimo patikrinamas jos širdies darbas. Nieko bloga. Bet tai jos neį­
tikina.

Tereikia dar vienos sustiprintos grąžos kilpos, kad nemalonūs
potyriai virstų tikra agorafobija. Kitą sykį, kai jai ko nors prireikia
prekybos centre, potenciali agorafobijos pacientė susijaudina prisi­

1 TAISYKLĖ 63

minusi, kas jai čia nutiko praėjusį kartą. Bet jis vis tiek eina. Pake­
liui jaučia, kaip daužosi širdis. Tie pojūčiai sukelia naują nerimo ir
savigraužos ciklą. Kad suvaldytų paniką, ji atsisako prekybos cen­
tro keliamo streso ir grįžta namo. Bet dabar jau nerimo centrai jos
smegenyse įsidėmi, kad ji pabėgo iš prekybos centro, ir nuspren­
džia, jog ta kelionė buvo iš tikrųjų labai pavojinga. Mūsų nerimo
sistemos yra labai pragmatiškos. Jos išprotauja, kad bet kas, nuo
ko pabėgote, yra pavojinga. O viso to įrodymas yra faktas, kad jūs
pabėgote.

Taigi, dabar ant prekybos centro yra užlipinta žyma, kad prie
jo „artintis pavojinga“ (arba, kaip teigė nuo agorafobijos kenčianti
pacientė, „aš esu per trapi, kad artinčiausi prie prekybos centro“).
Greičiausiai viskas dar nėra taip blogai, kad pridarytų didelių bėdų.
Jukyrairkitųvietų, kurgalimavykti pirkinių. Bet galbūt artimiausia
parduotuvė yra pernelyg panaši į aną prekybos centrą ir gali sukelti
panašią atsakomąją reakciją vos ji ten nuvyks, o paskui atsitrauks.
Dabarjau ir parduotuvė priklauso tai pačiai baisuoklių kategorijai.
Tada dar ir krautuvėlė prie gatvės kampo. Paskui autobusai, taksi
ir metro. Netrukus jai priklauso viskas. Nuo agorafobijos kenčianti
ligonė ilgainiui ima bijoti net savo pačios namų ir nori išjų pabėgti,
jei tik galėtų. Bet negali. Neilgai trukus ji įstringa namuose. Neri­
mo sukeltas nusišalinimas viską atitolina, kad nekeltų dar daugiau
nerimo. Nerimo sukeltas nusišalinimas padaro asmenį mažesnį, o
vis pavojingesnių tampantį pasaulį - didesnį.

Smegenys, kūnas ir socialinė aplinka yra tarpusavyje sąveikau­
jančios sistemos, kurias galėtų pagauti sustiprintos grįžtamojo ry­
šio kilpos. Pavyzdžiui, depresuojantys, taip pat skausmo palaužti ir
sopulingi žmonės gali pasijusti nereikalingi ir našta kitiems. Todėl
jie atitolsta nuo šeimos ir draugų. Tada toks atsitraukimas paver­
čia juos dar vienišesniais, labiau izoliuotais ir galimai dar labiau
paskatina jaustis nieko vertais, kitus apsunkinančiais žmonėmis.
Tuomet jie atitolsta dar labiau. Tokiu būdu depresijos spiralė su­
kasi ir plečiasi.

64 12 GYVENI MO TAI SYKLI Ų

Jeigu kas nors kada nors gyvenimo kelyje buvo smarkiai užgau­
tas ar traumuotas, dominavimo skaičiuotuvas gali pasikeisti taip,
jog greičiau suteiks papildomos graužaties, o ne atvirkščiai. Taip
dažnai nutinka žmonėms, dabar jau suaugusiems, kuriuos bjau­
riai pjudė vaikystėje ar paauglystėje. Jie pasidaro nervingi ir juos
lengva išmušti iš vėžių. Gindamiesi jie susigūžia savisaugai ir ima
vengti tiesaus akių kontakto, kurį galima nuskaityti kaip iššūkį do­
minavimo struktūrai.

Taigi žala, atsiradusi iš ujimo (sugniuždžiusi pasitikėjimą savi­
mi ir savo vietos visuomenėje suvokimą), gali tęstis toliau, net kai
pjudymas jau yra pasibaigęs25. Paprasčiausiais atvejais ankstesni
žemažiūriai žmonės subrendo ir atsidūrė naujose ir sėkmingesnė­
se savojo gyvenimo aplinkybėse. Bet jie to visiškai neįsisąmonina.
Jų senasis, dabar jau nebereikalingas ir net kenksmingas psicho­
loginis prisitaikymas prie aplinkos niekur nedingsta, tik dabar jis
tampa stabdžiu - žmonės lieka nervingi ir labiau nepasitiki savo
jėgomis, nei reikalauja naujos aplinkybės. Sudėtingesniais atvejais
tradicinė nuostata, kad subordinacija padaro žmogų nervingesnį ir
mažiau pasikliaujantį savo jėgomis, nei reikalauja aplinkybės, ir jų
įsiteikiantis nuolankumas ir toliau traukia prie jų nuoširdų neigia­
mą vieno ar daugelio nenusisekusių priekabiautojų, vis dar išliku­
sių suaugusiųjų pasaulyje, dėmesį. Tokiu atveju paūmėję psicho­
loginiai ankstesnio persekiojimo padariniai sukuria prielaidas to­
lesniam ujimui dabartyje (nors, tiesą sakant, taip neturėtų būti dėl
brandos, geografinio persikėlimo, nuolatinio mokymosi ar objekty­
vaus socialinės padėties pagerėjimo).

Maištas

Kartais žmones uja, nes jie nesugeba duoti grąžos. Taip gali nutik­

ti fiziškai silpnesniems už priešininkus. Tokia yra viena dažniau­
sių vaikų patiriamo ujimo priežasčių. Net smarkiausi šešiamečiai
neprilygs devynmečiams. Diduma tokio jėgų skirtumo pranyksta

1 TAISYKLĖ 65

brandžiame amžiuje, tačiau bendra stabilizacija ir fizinio dydžio su-
silyginimas (išimtis taikoma moterų ir vyrų skirtumams, nes vyrai
yra paprastai didesni ir stipresni, ypač kūno srityje viršum juostos)
vyksta kartu su vis sunkėjančiomis nuobaudomis, paprastai taiko­
momis tiems, kas ir brandžiame amžiuje toliau švaistosi kumš­
čiais.

Bet taip pat dažnai žmonės yra pjudomi, nes neduoda grąžos.

Taipneretai nutinka gailestingos prigimties irlinkusiems pasiaukoti
žmonėms - ypač jeigu jie pasineria į neigiamus jausmus ir susidū­
rę su sadistu ima skleisti nuolaidžiaujančio ir kenčiančio žmogaus
garsus (pavyzdžiui, lengvai apsiverkiančius vaikus uja dažniau)26.
Lygiai tas pat nutinka tiems, kurie dėl vienokių ar kitokių priežas­
čių apsisprendžia, kad visos agresijos formos, tarpjų ir pyktis, mo­
rališkai nėra pateisinamos. Esu matęs žmonių su ypač išvešėjusiu
jautrumu smulkios tironijos formoms bei pernelyg agresyviai kon­
kurencijai ir savyje užgniaužiančius visas emocijas, kurios galėtų
skatinti tokius poelgius. Dažnukart tokių žmonių tėvai buvo perne­
lyg pikti ir valdingi. Psichologinės jėgos niekados nėra vienalytės
vertės, tačiau išties šiurpus pykčio ir agresyvumo gebėjimas sukelti
žiaurumą ir sąmyšį paprastai atsveria tų pirmapradžių jėgų gebą
atsispirti agresijai, kalbėti tiesą ir skatinti ryžtingus ir pažangius
veiksmus nesantaikos, sąmyšio ir pavojaus akivaizdoje.

Savo polinkį į agresiją įvilkę į siaurus ribotos moralės rėmus,
gailestingos ar bent jaujautrios prigimties žmonės linkę pasiaukoti
(ir į naivumą bei leidžiantys save išnaudoti), negali pasitelkti tikrai
teisingo ir apsiginti leidžiančio pykčio, kuris yra būtinas savigynai.

Net jeigu gali įkąsti, paprastai to nebūtina daryti. Kai gebėjimas

agresija atsakyti į agresiją yra meistriškai įvaldytas, smurtas suma­
žina, o ne padidina tikimybę, kad bus nusirista iki tikros agresijos.
Jei ankstyvosiose priespaudos stadijose gali pasakyti „ne“ ir tikrai
taip galvoji, ne vien sakai (o tai reiškia, kad aiškiai teigi savo besą­
lygišką nesitaikstymą ir ketinimą jo laikytis), tuomet priespaudos,
kurią galėtų taikyti pavergėjas, mastas greičiausiai liks tinkamai su­

66 1 2 GY VENI MO TAI SYKLIŲ

varžytas ir apribotas. Tironijos jėgos plečiasi be ribų, užpildydamos
erdvę, kuri yra paliktajoms klestėti. Žmonės, kurie atsisako sutelkti

tinkamas savo teritorijos atsakomosios gynybos priemones lieka

atviri išnaudojimui taip pat kaip ir nuoširdžiai negalintys apginti
savo pačių teisių dėl savo svarbiausios vidinės negalios arba tikrai
iškreipto ir nelygaus jėgų pasiskirstymo.

Naivūs niekuo dėti žmonės paprastai aiškina savo supratimą ir
veiksmus keliomis paprastutėmis aksiomomis: žmonės apkritai
yra geri; niekas nieko nenori nuskausti; grasinimas jėga (ir, beje,
jos panaudojimas) - fizine ar bet kuria kita - yra nederamas. Šito­
kios aksiomos subliūkšta - ar nutinka kas nors dar blogiau - su­

sidūrusios su žmonėmis, kurie nuoširdžiai siekia pikto27. Blogiau

reiškia, kad naivūs įsitikinimai gali tapti kvietimu pasinaudoti
savo padėtimi piktam tikslui, nes nuoširdžiai siekiantieji pikto yra
įpratę medžioti kaip tik taip galvojančius žmones. Tokiomis aplin­
kybėmis verta performatuoti pačią aksiomą apie žmones, kurie
nėra skriaudikai. Savo, kaip gydytojo, praktikoje dažnai atkreipiu
pacientų, manančių, kad geri žmonės niekada negali pykti, dėmesį
į akivaizdžius ir realiai egzistuojančius jų pačių juntamos pagiežos
pavyzdžius.

Niekam nepatinka būti pastumdėliu, tačiau žmonės dažnai per
ilgai su tuo taikstosi. Todėl padedu jiems pamatyti savo pačių kar­
tėlį - pirmiausia kaip pyktį, o paskui kaip ženklą, kad kažką reikia
pasakyti, o gal ir padaryti (mažų mažiausiai todėl, kad taip liepia
sąžinė). Tada pagelbsčiu jiems pamatyti, kad tokie veiksmai yra
sudėtinė dalis jėgos, suvaržančios tironų veiksmus ne tik visuome­
niniu, bet ir asmeniniu lygiu. Daugybės biurokratinių struktūrų vi­
duje slepiasi menki autokratai, kuriantys nereikalingas taisykles ir
procedūras vien tam, kad parodytų ir įtvirtintų savo valdžią. Tokie
žmonės aplink save sukuria galingas povandenines neapykantos
sroves, kurios, jei kada iškiltų į viešumą, galėtų sustabdyti patologi­
nes galios apraiškas. Tokiu būdu asmens noras pasipriešinti ir apsi­
ginti apsaugo visus visuomenės narius nuo socialinio pagedimo.

1 TAISYKLE 67

Savoje atradus gebėjimą pykti naiviuosius žmones ištinka šokas,
dažnai - smarkus. Puikus to pavyzdys - naujokų kareivių polinkis į
potrauminio streso sutrikimą, kuris juos ištinka, kai pamato pačius
save ką nors darant, o ne todėl, kad kas nors nutiko jiems patiems.
Jie elgiasi kaip pabaisos ir gali patekti į ribines karo mūšių sąlygas,
kuriose atsiskleidę jų gebėjimai suardo jų ankstesnį pasaulį. Nėra
čia ko stebėtis. Galbūt jie tiesiog manė, kad visi žmonijos istorijoje
bloga šlove pagarsėję siaubūnai buvo visiškai kitokie žmonės nei
jie. Galbūt jie pamatė savo pačių viduje polinkį pavergti ir paže­
minti (o gal nepastebėjo ir savo būdo tvirtumo). Turėjau pacientų,
kurie buvo taip nusigandę, kad tiesiogine ta žodžių prasme metų
metus kasdien juos imdavo tąsyti isteriškos konvulsijos vien pa­
žvelgus į pykčio pritvinkusius savo užpuolikų veidus. Tokie žmonės
paprastai yra užaugę ypač globojančiose šeimose, kur negali gyvuo­
ti joks siaubas ir viskas aplink yra žavinga it gerųjų fėjų šalyje (ar
dar kitur).

Kai iš viso to pabundama - kai vakarykščiai naivuoliai atpažįsta
savyje slypinčią blogio įsikūnijimo bei siaubūno sėklą ir atpažįsta
savyje slypintį (bent jau galimą) pavojų, jų baimė atslūgsta. Jie iš­
siugdo daugiau savigarbos. Tada galbūt ima priešintis priespaudai.
Jie pamato turį jėgų atsispirti, nes patys taip pat yra pabaisos. Jie
supranta, kad gali ir turi maištauti, nes pradeda susivaikyti, kokiais
tikrais monstrais antraipjie pavirstų, misdami savo pačių pagieža ir
versdami ją visuotinio niokojimo aistra. Dar kartą pakartosiu: tarp
tvirto charakterio ir vidinio gebėjimo griauti ir niokoti nėra labai
didelio skirtumo. Tokia yra viena iš sunkesnių gyvenimo pamokų.

Galbūt jūs esate nevykėlis. O galbūt ir ne, bet jeigu esate, jums
visai nebūtina tokiam ir likti. Galbūt tai tiesiog blogas įprotis. Gal­
būt jūs tiesiog esate ištisas blogų įpročių maišas. Vis dėlto, jeigu
jūsų sukumpusi povyza yra nuoširdi viso to išraiška, net jeigu jūsų
niekas nemėgo ir ujo namuose bei mokykloje28, šiandien dėl to gūž­
tis nebedera. Aplinkybės kinta. Jei slampinėsite aplink susitraukęs
kaip ir nugalėtasis omaras, žmonės jums priskirs žemesnį statusą,

68 1 2 GYVENI MO TAI SYKLIŲ

o senasis skaičiuotuvas, kurį turite tokį pat kaip ir nariuotakojai,
tūnantis pačioje jūsų smegenų apačioje, jums priskirs tik labai
menką skaičių dominavimo hierarchijoje. Smegenys gamins ma­
žiau serotonino ir todėl pasidarysite dar nelaimingesni, nerames­
ni, liūdnesni ir labiau linkę nusileisti, kai turėtumėte gintis. Taip
pat sumažės jūsų galimybės apsigyventi geroje gyvenvietėje, iš kur
lengva pasiekti geriausios kokybės išteklių, ir susirasti sveiką, gei­
džiamą partnerę. Tapsite potencialiai linkę piktnaudžiauti kokainu
ir alkoholiu, nes gyvensite vien šia diena pasaulyje, kuriame apstu
netikėtumų. Todėl tapsite ne tokie atsparūs širdies ligoms, vėžiui ir
demencijai. Apskritai visa tai nėra gerai.

Aplinkybės kinta, todėl pasikeisti galite ir jūs. Teigiamo grįžta­
mojo ryšio kilpos, priduriančios vieną efektą prie kito, gali nusi­
tempti jus žemyn savo negatyvumo vijomis, bet gali ir padėti jums
judėti pirmyn. Tokia yra kita, optimistiškesnė Price’o dėsnio ir Pa­
reto pasiskirstymo principo pamoka: pradedantieji turėti gali gauti
dar daugiau. Kelios tokios kylančios kilpos gali atsirasti jūsų asme­
ninėje, subjektyvioje erdvėje. Kūno kalbos pokyčiai siūlo svarbų
pavyzdį. Jeigu eksperimentuojantis mokslininkas paprašys jūsų
pajudinti vieną po kito savo veido raumenis taip, kad į jus žiūrin­
čiam stebėtojui pasirodytumėte esąs liūdnas, jūs pranešite jam,
kad nuliūdote. Jei jūsų paprašys pajudinti vieną po kito savo vei­
do raumenis taip, kad atrodytumėte laimingas, jam pranešite, kad
pralinksmėjote. Emocijos iš dalies yra kūno išraiška, ir jas galima
suaktyvinti (arba numalšinti)29per išraišką.

Kai kurios kūno kalbos išjudintos teigiamo grįžtamojo ryšio kil­
pos gali rastis anapus asmeninės patirties rėmų ribų, socialinėje er­
dvėje, kuriajūs dalijatės su kitais žmonėmis. Pavyzdžiui, jeigu jūsų
laikysena netaisyklinga, jeigu kūprinatės, atkišate į priekį pečius ir
suriečiate nugarą, jūsų krūtinė įtraukta, galva nunarinta, o išrodote
jūs mažas, nugalėtas ir paskendęs samprotavimuose (apsidraudęs
nuo užpuolikų iš nugaros, bent teoriškai) - jausitės ne kitaip, kaip
tik mažas, nugalėtas ir samprotavimuose paskendęs žmogus. Kitų

1 TAISYKLE 69

žmonių reakcijos tą jausmą tik sustiprins. Žmonės, kaip ir omarai,
matuojasi dydžiu su kitais iš dalies pagal laikyseną. Jeigu save pri­
statote kaip nugalėtąjį, žmonės elgsis su jumis taip, tarsi iš tikrųjų
būtumėte pralaimėję kovą. Jei pamėginsite išsitiesti, žmonės į jus
žiūrės ir su jumis elgsis kitaip.

Galite nesutikti: dugnas yra tikras. Būti dugne taip pat yra tikra.
Paprasčiausios laikysenos pakeitimo nepakaks pakeisti kokį nors
sustabarėjusį įprotį. Jeigu būdamas ties dešimtąja padala išsitiesite
ir pabandysite atrodyti vadovaujantis, galite atkreipti į save dėmesį
tų, kas norijus vėl pažeminti, sutrypti į purvą. Visiškai teisinga. Bet
stovėti išsitiesus ir atlošus pečius yra ne vien fizinis pavidalas, nes
jūs nesate vien kūnas. Jūs esate ir dvasia, taip sakant, ir psichika
taip pat. Stovėti išsitiesus reiškia ir stovėti išsitiesus metafiziškai.
Stovėti išsitiesus reiškia sava valia prisiimti Būties naštą. Kai gyve­
nimo iššūkius sutinkate savanoriškai, jūsų nervų sistema reaguoja
visiškai kitaip. Atsakote į iššūkius, užuot iš naujo patvirtinę katas­
trofą. Matote drakono saugomą aukso lobį, užuot išsyk susigūžę iš
siaubo, realiai suvokę faktą, kad drakonas iš tikrųjų egzistuoja. Žen­
giate pirmyn, kad užimtumėte savo vietą dominavimo hierarchijo­
je, ir įsitvirtinate savo teritorijoje rodydamas ryžtąją ginti, plėsti ir
keisti. Taip gali atsitikti iš tikrųjų ar vien simboliškai ir tapti fizine
ar idėjine pertvarka.

Stovėti tiesiai atlošus pečius reiškia priimti siaubingą gyvenimo
atsakomybę plačiai atvertomis akimis. Tai reiškia, kad jūs savano­
riškai apsisprendžiate pakeisti galimybių chaosą į gyvenimo tvarkos
realybę. Tai reiškia, kad jūs sutinkate, jog nerūpestingos vaikystės
rojus, kuriame baigtinumas ir mirtis nėra aiškiai suvokiami, bai­
gėsi. Tai reiškia, kad jūs savanoriškai apsiimate atnašauti būtinas
aukas, reikalingas vaisingai ir prasmingai realybei sukurti (senąja
kalba tai reiškia aukoti Dievo malonei).

Stovėti tiesiai atlošus pečius reiškia statyti arką, kuri apsaugos
pasaulį nuo tvano, vesti iš tironijos pabėgusius savo žmones per
dykumą, keliauti tolyn nuo savo jaukių namų bei tėvynės ir kalbėti

70 1 2 GY V ENI MO TAI SYKLI Ų

pranašiškus žodžius tiems, kas nekreipia dėmesio į našles ir vai­
kus. Tai reiškia petimi paremti kryžių, ženklinantį X vietą, kurioje
jūs ir Būtis žiauriausiai susidursite. Tai reiškia nublokšti mirusią,
sustabarėjusią ir pernelyg tironišką tiesą atgalios į chaosą, kuris ją
pagimdė, tai reiškia atsilaikyti pieš užgriūvančią nežinią ir kurti iš
jos išplaukiančią geresnę, prasmingesnę ir vaisingesnę tvarką.

Todėl pasirūpinkite savo laikysena. Nustokite gūžtis ir kūprintis.
Išsakykite savo mintis. Papasakokite savo norus taip, tarsi turėtu­
mėte į juos pagrįstų teisių, - bent jau tokių pat teisių, kaip ir visi
kiti. Darykite tai, ką sakote, ir žiūrėkite tiesiai priešais save. Išdrįs-
kite būti pavojingi. Padėkite serotoninui gausiai tekėti savo nervų
kanalais, ištroškusiais jo raminamosios įtakos.

Žmonės, o ir jūs pats, ims suprasti, kad sugebate ir galite (arba
bent ne iš karto susidarys kitonišką nuomonę). Teigiamo atsako,
kurį dabar gausite, padrąsinti, imsite mažiau nerimauti. Tadajums
bus paprasčiau atkreipti dėmesį į subtilius ženklus, kuriuos su ju­
mis kalbėdamiesi siunčia žmonės. Jūsų kalba pasidarys sklandes­
nė, joje bus mažiau nesmagių pauzių. Tai jums padės sutikti naujų
žmonių, bendrauti ir padaryti jiems tinkamą įspūdį. Toks elgesys
iš tikrųjų padidins galimybę nutikti geriems dalykams, - o kai jie
nutiks, viskas atrodys dar geriau.

Taip sustiprinti ir padrąsinti jūs galbūt apsispręsite susilieti su
Būtimi ir dirbti tolesnio jos gerinimo labui. Taip sustiprinti jūs gal­
būt sugebėsite ištverti net artimo žmogaus ligą, net kurio nors iš
savo tėvų mirtį ir leisite atsirėmus į jus pasisemti jėgų tiems, ką
antraip pasiglemžtų neviltis. Taip sustiprėję išsirengsite į savo gy­
venimo kelionę, leisdami savo šviesai, taip sakant, šviesti dangaus
skliaute ir sieksite teisingos savo lemties. Tada gyvenimo prasmės
pakaks susidoroti su žlugdančia mirtina desperacija.

Tada galbūt pajėgsite priimti siaubingą Pasaulio naštą ir atrasti
džiaugsmą.

Pasisemkite įkvėpimo iš omaro nugalėtojo, turinčio 350 milijo­
nų metų praktinės išminties. Stovėkite tiesiai, atlošę pečius.

1 TAISYKLĖ 71



2 TAISYKLĖ

SAVIMI RŪPINKITĖS TAIP PAT
KAIP SAVO GLOBOTINIAIS

KO NEIŠGERI SAVO SUMAUTŲ TABLEČIŲ?

Įsivaizduokite, kad šimtui žmonių išrašė vaistų. Pasidomėkime, kas
nutiko paskui. Vienas jų trečdalis net nenuėjo iki vaistinės jų nusi­
pirkti30. Pusė iš likusiųjų šešiasdešimt septynių piliečių vaistų nusi­
pirko, bet vartojojuos ne taip, kaip nurodyta. Pasirinko netinkamas
dozes. Nustojo gerti anksčiau, nei reikia. Arba net visai jų nevartojo.

Gydytojai ir vaistininkai yra linkę kaltinti tokius pacientus ne­
noru bendradarbiauti, tingumu arba klydimu. „Gali atvesti arklį
prie vandens, bet negali jo priversti gerti“, - sako jie. Psichologai
nepalankiai vertina tokias nuomones. Esame išmokyti manyti,
kad ligonių negebėjimas elgtis taip, kaip jiems pataria specialistai,
yra gydytojo, o ne paciento kaltė. Mūsų manymu, sveikatos pas­
laugų teikėjas privalo pasiūlyti tokį patarimą, kurio būtų klauso­
ma, numatyti tokias intervencijas, kurios būtų gerbiamos, kartu su
pacientu ar klientu planuoti bendrus veiksmus, kol bus pasiektas
trokštamas rezultatas, o vėliau dar ir patikrinti, ar viskas gerai. Dar
vienas argumentas, be daugybės kitų, kodėl psichologai yra tokie

2 TAISYKLĖ 73

nuostabūs žmonės :). Žinoma, mes gyvenam prabangiai ir galime
skirti laiko savo pacientams, priešingai nei kiti ligonių apgulti gy­
dytojai, laužantys galvą, kodėl ligoniai negeria jų išrašytų vaistų.
Kas jiems darosi? Argi jie nenori pasveikti?

Bet yra dar šis tas blogiau. Tarkime, žmogui persodinamas koks
nors organas. Įsivaizduokime, kad tai - inkstai. Paprastai organai
ligoniui persodinami tik po ilgo ir nerimastingo laukimo. Tik la­
bai nedaug žmonių padovanoja savo organus po mirties (o dar ma­
žiau - dar gyvi būdami). Ir tik nedidelis skaičius dovanotų organų
deramai tinka kuriam nors viltį puoselėjančiam gavėjui. Vadinasi,
tipiškam pacientui, kuriam buvo persodinti inkstai, iki tol metų
metus buvo taikoma dializė, vienintelė inkstų funkcijos alternaty­
va. Dializės metu visas kraujas iš paciento kūno perleidžiamas per
tam tikrą įrenginį ir supilamas atgal. Taigi, dializė yra neįtikėtinai
stebuklingas gydymo būdas ir veikia puikiai, nors procesas labai
nemalonus. Jį reikia atlikti penkis-septynis kartus per savaitę ir
kiekvienąkart tai užtrunka aštuonias valandas. Ji atliekama ligo­
niui miegant. Tojau per daug. Niekas nenori dializės.

Beje, viena iš organų persodinimo komplikacijų yra organų at­
metimas. Jūsų kūnui nepatinka, kai į jį įsiuva kažkokio kito kūno
dalį. Jūsų imuninė sistema užpuola ir sunaikina tokius svetimkū­
nius, net jeigu jie yra būtini, kad išgyventumėte. Kad taip nenutik­
tų, būtina gerti vaistus, kovojančius su atmetimo reakcija, tačiaujie
susilpnina ligonio imuninę sistemą ir padidina užkrečiamųjų ligų
pavojų. Dauguma žmonių mielai renkasi tokį kompromisą. Ligoniai
su persodintais organais vis tiek kenčia nuo organų atmetimo reak­
cijos, nors jiems naudingi vaistai yra sukurti. Dažnai taip nutinka
todėl, kad pacientai negeriajiems išrašytų vaistų. Tokia yra elgetos
viltis. Tikrai nieko gera, jei jūsų inkstai atsisako veikti. Dializė - ne
iškyla gamtoje. Persodinimo operacija yra atliekama po ilgo lauki­
mo, ji labai pavojinga ir brangi. Ir visa tai prarasti vien todėl, kad
negeri vaistų? Kaip gali žmonės taip su savimi elgtis? Apskritai kaip
visa tai yra įmanoma?

74 1 2 GYVENI MO TAISYKLI Ų

Būkim teisingi, viskas nėra taip paprasta. Daugybė žmonių, ku­
riems yra persodinami organai, yra vieniši arba kenčia nuo daugy­

binių sveikatos problemų (jau nebekalbant apie nedarbo ir šeimos

krizes). Juos gali kankinti kognityviniai sutrikimai arba depresija.
Jie gal net nevisiškai pasitiki savo gydytoju arba nebūtinai supranta,
kad vaistus gerti privalu. Galbūt jiems stinga pinigų susimokėti už
vaistus, todėl jie ima beviltiškaijuos taupyti patys sau kenkdami.

Tačiau, o čia pats nuostabiausias dalykas, - įsivaizduokite, kad
sergate nejus. Pasiligojo jūsų šuo. Taigi, nuvežėte jį pas veterinarą.
Veterinaras išrašė receptą. Kas nutiko po to? Turite lygiai tiek pat
priežasčių nepasitikėti veterinaru, kiek ir savo gydytoju. Be to, jau­
dinatės dėl pasiligojusio augintinio, antraip nesuktumėte sau gal­
vos, kokių netinkamų, prastos kokybės vaistų per klaidąjam galėtų
išrašyti, ir apskritai nebūtumėte vežę jo pas veterinarą. Taigi, jums
rūpi. Jūsų veiksmai tai įrodo. Paprastai augintinių sveikata jums
rūpi labiau. Žmonės labiau pasirūpina savo globotiniais, kad jiems
būtų išrašyta vaistų ir šie būtų vartojami pagal receptą, nei patys
savimi. Negerai. Net iš jūsų augintinio žiūros taško nieko čia gera.
Jūsų augintinis (greičiausiai) jus myli ir jam labai patiktų, jeigu
gertumėte savo vaistus.

Sunku iš šitų faktų rinkinio padaryti kokią nors kitą išvadą, išsky­
rus tą, kad, regis, žmonės savo šunis, kates, žiurkėnus ir paukštelius
(gal net driežiukus) myli labiau nei patys save. Argi ne siaubinga?
Kokia didžiulė gėda, jei teisybė tokia! Kaip žmonės apsisprendžia
savo gyvūnėlius mylėti labiau už save?

Pradžios knygoje - pirmojoje Senojo Testamento knygoje - pa­
sakojama sena istorija padėjo man atrasti atsakymą į šį gluminantį
klausimą.

Seniausioji istorija ir pasaulio prigimtis

Dvi pasaulio sukūrimo istorijos iš dviejų Vidurinių Rytų šaltinių,
regis, yra suaustos kartu į Pradžios knygos pasakojimą. Chrono­

2 TAISYKLE 75

logiškai pirmesniame, bet istoriškai naujesniame, vadinamajame
„Kunigų“ pasakojime Dievas sukūrė pasaulį ištardamas Savo die­
viškąjį Žodį ir radosi šviesa, vanduo ir žemė. o paskui ir augalai
bei dangaus kūnai. Tada Jis sukūrė paukščius, žvėris, žuvis (vėlgi,
tardamas žodžius) ir užbaigė žmogumi - vyru ir moterimi - kažin
kaip sukurtu pagal savo paveikslą. Visa tai atsitinka Pradžios kny­
gos Pirmajame pasakojime. Antrojoje, senesnėje, „Jahvės“istorijos
versijoje, randame kitą žmogaus atsiradimo šaltinį, kuriame veikia
Adomas ir Ieva (jų kilmės smulkmenos čia šiek tiek skiriasi), taip
pat Kaino ir Abelio, Nojaus ir Babelio bokšto istorijas. Kad galė­
tume suprasti Pradžios knygos Pirmąjį pasakojimą apie kūrimą,
Kunigų knygą, kurioje pabrėžiama kalba kaip pagrindinė kuriamoji
jėga, pirma reikėtų aptarti kelias pamatines senovines prielaidas (o
šitos prielaidos smarkiai skiriasi nuo mokslinių hipotezių, kurios,
istoriniu požiūriu, yra gan naujoviškos).

Mokslo tiesos aiškiai apibrėžtos buvo vos prieš penkis šimtus
metų - Francio Bacono, Renė Descartes’o ir Isaaco Newtono dar­
buose. Kad ir kaip mūsų protėviai iki tol matė pasaulį, įjį jie žiūrėjo
ne per mokslininkų lęšį (be šiuolaikinių teleskopo didinamųjų stik­
lų ne ką geriau jie galėjo matyti ir Mėnulį bei žvaigždes). Kadangi
dabar esame tokie moksliški ir tokie ryžtingi materialistai, mums
net sunku suprasti, kad gali egzistuoti ir egzistuoja ir kitokių maty­
mo būdų. Tačiau tiems, kas gyveno anais tolimais laikais, kai radosi
pagrindiniai mūsų kultūros epai, kur kas labiau rūpėjo veiksmai,
lemiantys išlikimą (ir pasaulio aiškinimas, atitinkantis tokį tikslą),
o ne kas nors kita, kas bent šiek tiek galėtų prilygti tam, ką mes
šiandien suprantame kaip objektyvią tiesą.

Iki mokslinės pasaulėvokos apyaušrio realybė buvo suvokiama
kitaip. Būtis buvo suprantama kaip veiksmo, o ne daiktų vieta31.
Ji buvo įsisąmoninama greičiau kaip pasakojimas arba drama. Tas
pasakojimas arba drama buvo išgyventa, subjektyvi patirtis, kuri
kartkartėm pasireikšdavo kiekvieno žmogaus sąmonėje. Ji šiek tiek
panėšėjo į mūsų gyvenimo atpasakojimus, kuriais dalijamės su ki­

76 1 2 GYV ENI MO TAI SYKLIŲ

tais, irjų asmeninę svarbą mums patiems, į rašytojų vaizdinius, ku­
riais jie savo knygose aprašo gyvenimą. Subjektyvi patirtis jungia
tokius pažįstamus daiktus kaip medžiai ir debesys - pirmučiausia
egzistuojančius objektyvius daiktus, bet taip pat ir (dar svarbiau)
tokius dalykus kaip jausmai ir sapnai, alkis, troškulys ir skausmas.
Kaip tik tokių dalykų asmeninė patirtis ir yra žmogaus gyvenimo
pagrindinės sudedamosios dalys, žvelgiant iš senovinės, drama­
tiškosios perspektyvos, ir juos net dabarties laikų redukcionisti-
niam, materialistiniam protui nėra lengva susmulkinti iki atskirų
ir objektyvių reiškinių. Pavyzdžiui, pasirinkime skausmą - subjek­
tyvų skausmą. Tai kažin kas taip realu, kad joks argumentas prieš
jį negali atsilaikyti. Kiekvienas žmogus elgiasi taip, tarsi jo skaus­
mas būtų apčiuopiamas, - visiškai, neišvengiamai apčiuopiamas.
Skausmas yra svarbus, daug svarbesnis už materiją. Kaip tik todėl
aš tikiu, kad daugelis pasaulio tradicijų mato kančią kaip egzisten­
cijos ir nesumenkinamos Būties tiesos palydovę.

Bet kuriuo atveju tai, ką mes subjektyviai patiriame, yra lengviau
palyginti su romanu ar filmu nei su moksliniu egzistuojančios fizi­
nės realybės aprašymu. Tai išgyvenamos patirties drama - unikali,
tragiška, asmeninė jūsų tėvo mirtis, palyginta su objektyvia mir­
timi, įrašyta ligoninės archyve; jūsų pirmosios meilės skausmas;
žlugusių vilčių neviltis, džiaugsmas, kuris užvaldo, kai jūsų vaikui
pasiseka.

Ne materijos, o to, kas svarbu, valdos

Mokslinį materialistinį pasaulį galima tam tikru požiūriu sumažinti
iki pagrindinių jo dedamųjų: molekulių, atomų, net kvarkų. Tačiau
patirčių pasaulis taip pat turi svarbiausias savo sudėtines dalis.
Svarbiausios dalys yra tokios pat kaip ir apibrėžiančios dramą ir
literatūrą. Viena jų yra chaosas. Kita - tvarka. Trečioji (nes jų yra
trys) yra procesas, kurio metu sąveikaujama su dviem pirmosiomis,
jis, regis, sutampa su tuo, ką naujųjų laikų žmonės vadina sąmone.

2 TAISYKLĖ 77

Mūsų amžinas paklusnumas dviem pirmosioms dalims verčia mus
nuolat abejoti egzistencija - neviltyje nusvarinti rankas arba nusto­
ti deramai savimi rūpintis. Ir tik tinkamas trečiosios dedamosios
suvokimas pasiūlo mums tikrą išeitį.

Chaosas yra paties neišmanymo buveinė. Jis yra neišžvalgyta
teritorija. Chaosas yra tai, kas driekiasi amžinai ir be ribų už visų

šalių, visų idėjų, visų mokslo disciplinų ribų. Jis yra užsienietis, ne­
pažįstamasis, kitos gaujos narys, šnaresys krūmuose naktį, po jūsų
lova tūnanti pabaisa, užgniaužtas jūsų motinos pyktis, jūsų vaiko
liga. Chaosas yra neviltis ir siaubas, kuriuos jaučiate iki pat širdies
gelmių, kai jus išduoda. Tai vieta, kur atsiduriate, kai viskas pa­
šlyja, kai numiršta jūsų svajonės, žlunga jūsų karjera, baigiasi jūsų
santuoka. Tai pasakų požemio pasaulis ir mitas, kuriame amžinai
sugyvena auksas ir jį saugantis drakonas. Chaosas yra ta vieta, ku­
rioje atsiduriame, kai nebežinome, kur esame ir ką ten veikiame,
kai nebežinome, ką darome. Trumpai tariant, tai yra visi tie dalykai
ir situacijos, kurių mes nei išmanome, nei suprantame.

Chaosas taip pat yra ir beformė jėga, į kurią prakalbo Pradžios
knygos Dievas laiko pradžioje. Jis yra ta pati jėga, iš kurios mes, pa­
daryti pagal Jo atvaizdą, išsitraukiame naujas ir nuolat kintančias
savo gyvenimo akimirkas. Chaosas taip pat yra laisvė, pasibaisėtina
laisvė.

Tvarka, atvirkščiai, yra ištyrinėta teritorija. Ji yra šimto milijonų

metų senumo vietos, padėties ir autoriteto hierarchija. Tai - visuo­
meninė struktūra. Tai ir struktūra, kurią suteikia biologija, - ypač
jeigu ji, kaip ir jūs, yra prisitaikiusi prie visuomeninės struktūros.
Tvarka yra gentis, religija, ugniakuras, namai ir valstybė. Tai šilta,
saugi svetainė, kurią apšviečia židinio ugnis ir kurioje žaidžia jūsų
vaikai. Tai - valstybinė vėliava. Tai - valiutos vertė. Tvarkayra grin­
dys po jūsų pėdomis ir planas, ką veiksite šiandieną. Tai tradicijų
didybė, klasėje sustatytų suolų eilė, laiku atvykstantys traukiniai,
kalendorius ir laikrodis. Tvarka yra visuomenei rodomas fasadas,
mandagus elgesys išauklėtų nepažįstamųjų susirinkime ir plonas

78 1 2 GYVENI MO TAISYKLI Ų

ledas, kuriuo mes visi čiuožiame. Tvarka yra vieta, kur pasaulio el­
gesys atitinka mūsų lūkesčius ir norus; vieta, kur viskas nutinka

taip, kaip norime, kad nutikti] Bet tvarka kartais yra irtironijabei

bukumas, kai mūsų aiškumo, vienodumo ir tyrumo poreikis tampa
vienašališkas.

Kai viskas aišku, mes esame tvarkos buveinėje. Mes ten esame,
kai viskas vyksta pagal planą ir mūsų neblaško jokios naujovės. Tai
buveinė, kurioje visi elgiasi pagal Dievo norus. Mes norėtume ten
būti. Pažįstama aplinka yra maloni. Tvarka mums leidžia galvoti
apie ilgalaikę perspektyvą. Viskas veikia ir mes esame tvirti, ramūs
ir išmintingi. Todėl retai kada apleidžiame mums suprantamas ge­
ografines ar sampratų vietas ir tikrai nemėgstame, kai mus kas nors
iš jų ištraukia ar taip nutinka atsitiktinai.

Esate tvarkos buveinėje, kai turite ištikimą draugą, patikimą są­
jungininką. Kai toks žmogus jus išduoda ir parduoda, persikeliate
iš pasaulio dienos aiškumo ir šviesos vaiskumo į tamsų požemio
pasaulį - į chaosą, sutrikimą ir neviltį. Atliekate tokius pat veiks­
mus ir lankote tokias pat vietas, kai įmonei, kurioje dirbate, ima
nesisekti verslas ir jūsų darbo vietą apniaukia dvejonės rūkas. Kai
užpildote savo mokesčių mokėjimo formą - stoja tvarka. Kaijus ap­
lanko auditas - kyla chaosas. Daugybė žmonių mieliau pasirinktų
būti apiplėšti, nei sulaukti audito. Prieš sugriūvant bokštams dvy­
niams buvo tvarka. Chaosas kilo po to. Visi jį pajuto. Net oras tapo
nebepatikimas. Kas taip, sakote, sugriuvo? Neteisingas klausimas.
Kas išliko? Taip reikia formuluoti klausimą.

Kai ledas, kuriuo čiuožiate, yra tvirtas, vyrauja tvarka. Kai atsi­
knoja dugnas, reikalai pašlyja, po jūsų kojomis ledas įlūžta, įsivy­
rauja chaosas. Tvarka yra Tolkieno hobitų grafystė: taiki, darbšti
ir saugi gyventi, net naivoka vieta. Chaosas yra nykštukų požemio
karalystė, kurią užvaldė Smaugas, lobius saugantis drakonas. Cha­
osas yra gilaus vandenyno dugnas, į kurį nukeliavo Pinokis vaduoti
savo tėvo iš Monstro - ugnimi spjaudančio siaubūno banginio -
nelaisvės. Ta kelionė į tamsą ir pats gelbėjimo veiksmas yra sun-

2 TAISYKLĖ 79

klausia įmanoma užduotis lėlei, jei ji norėtų atgyti, išsilaisvinti iš
apgavystės ir apsimetimo, aukos jausmo ir impulsyvaus malonu­

mo, totalitaristiniopavergimogniaužtų: jeigu ji nori užimti deramą

vietą pasaulio Būtyje.
Tvarka yrajūsų santuokos pastovumas. Ji yra praeities tradicijų

ir jūsų siekių ramstis - sumišusi, dažnai net nepastebima su to­
mis tradicijomis. Chaosas yra po jūsų kojomis trupantis pastovu­
mas, kai sužinote apie partnerio neištikimybę. Chaosas yra patirtis,
kai be jokių pančių ir saitų jus pagavęs per erdvę neša sūkurys, kai
žlunga jūsų kasdieniai įpročiai ir papročiai.

Tvarka yra vieta ir laikas, kur išoriškai nematomos pagrindinės
jūsų gyvenimo aksiomos sutvarko jūsų patirtis ir veiksmus taip,
kad atsitinka tai, kas turi atsitikti. Chaosas yra nauja vieta ir lai­
kas, kurie iškyla, kai staiga smogia tragedija arba pikta valia parodo
savo siaubūnės veidą, net tarp jūsų namų sienų. Kas nors netikėta
nenoromis gali apsireikšti, kai yra rengiamas planas, kad ir kokios
įprastinės būtų aplinkybės. Kai taip nutinka, teritorija pasislenka.
Neapsigaukite, vieta, bent išorinė jos pusė, nepasikeitė. Bet mes
gyvename laike ir erdvėje. Todėl net seniausiai pažįstamos vietos
išlaiko neišnaikinamą galią jus nustebinti. Gal jūs sau laimingas
vairuojate keliu automobilį, kurį puikiai pažįstate ir mylite metų
metus. Bet laikas bėga. Stabdžiai gali nesuveikti. Gal einate keliu
dėvėdamas kūną, kuriuo visada pasikliovėte. Jei jūsų širdis nustoja
veikti, net trumpam, viskas pasikeičia. Seni draugiški šunys vis dėl­
to gali įkąsti. Seni ir patikimi draugai vis dėlto gali apgauti. Naujos
idėjos gali suardyti senus ir patogius įsitikinimus. Tokie dalykai yra
svarbūs. Jie yra tikrovė.

Vos tik pasirodo chaosas, mūsų smegenys kaipmat sureaguoja
paprasta hiperstaigia apykaita, kurią esame išsaugoję nuo senovės
dienų, kai mūsų protėviai gyveno medžiuose, o gyvatės juos kirsda­
vo žaibo greičiu32. Paskui ūmi kaip staiga sutemusi naktis ir labai
instinktyvi reakcija perauga į sudėtingesnį ir lėtesnį emocinį atsaką,
o dar vėliau įsijungia aukštesnioji mąstymo tvarka, kuri gali trukti

80 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

sekundes, minutes ar metus. Visos tos reakcijos yra instinktyvios, ir
kuo greitesnis atsakas - tuo labiau jis yra padiktuotas instinkto.

Chaosas ir tvarka: moteriškosios ir vyriškosios asmenybės
savybės

Chaosas ir tvarka yra pamatiniai gyvenimo patirties dėmenys -
dvi paprasčiausios pačios Būties dalys. Bet jie nėra nei daiktai,
nei objektai, nes jų kaip tokių nejaučiame. Daiktai ir objektai yra
objektyvaus pasaulio dalis. Jie yra negyvi ir neturi dvasios. Jie yra
mirę. Chaoso ir tvarkos taip negalime apibrėžti. Jie yra suvokiami,
juntami ir suprantami (bent jau tuo laipsniu, kuriuo juos galima
suprasti) kaip asmenybės - o tai nūdienos laikų žmonių jutimams,
patirtims ir supratimui tinka taip pat kaip ir jų senoliams protė­
viams. Tik šių dienų žmonės to nepastebi.

Tvarkos ir chaoso negalima pirma suprasti objektyviai (kaip

daiktų ar objektų), o tikpaskui suasmeninti. Taip galėtų nutikti tik
tuomet, jei mes pirma suprastume objektyvią realybę, o tik vėliau

suvoktume jos tikslus ir padarinius. Bet suvokimas veikia kitaip,
nepaisydamas mūsų nuostatų.

Pavyzdžiui, daiktus kaip įrankius suvokiame anksčiau arba kar­
tu suvokdami daiktus kaip objektus. Mes suvokiame, ką dalykai
reiškia, tiek pat greitai arba greičiau, nei suprantame, kas jie yra33.
Daiktus kaip vienį kartu su jų ypatybėmis suvokiame taip pat anks­
čiau, negu daiktus suvokiame kaip daiktus. Tai ypač tinka kitų as­
menų34, kitų gyvų būtybių veiksmams, bet mes matome ir negyvą
„objektyvų pasaulį“ kaip turintį sielą, tikslą ir sumanymą. Taip at­
sitinka dėl veiksmo, kurį psichologai pavadino mumyse glūdinčia
„ypatingajautra valingai veiklai“35. Mes tūkstančius metų vystėmės
ypač aktyvioje visuomeninėje aplinkoje. Tai reiškia, kad svarbiau­
sios mūsų gimtosios aplinkos ypatybės buvo savastis, o ne daiktai,
objektai ar aplinkybės.

Tos savastys, kurias mes ištobulėjome suprasti, su savo tipiška

2 TAISYKLĖ 81

nuspėjama hierarchine sandara, tinkama visiems tikslams ir suma­
nymams, mus supo amžių amžius. Jos buvo vyriškosios ar moteriš­
kosios giminės, pavyzdžiui, milijardą metų. O tai - ilgas laiko tar­
pas. Gyvybės padalijimas į dvi lytis nutiko iki daugialąsčių gyvūnų
evoliucijos. Per vis dar įspūdingą penktadalį to laiko atsirado savo
jauniklius stropiai globojantys žinduoliai. Taigi, „tėvų“ir / ar „vai­
kų“ kategorijos jau egzistuoja apie 200 milijonų metų. Vadinasi,
ilgiau, nei egzistuoja paukščiai. Ilgiau, nei auga gėlės. Ne milijardas
metų, bet vis tiek labai, labai ilgai. Pakankamai ilgai, kad vyras ir
moteris, tėvas ir vaikas taptų gyvybiškai svarbiomis ir pamatinėmis
aplinkos, prie kurios mes prisitaikėme, dalimis. Tai reiškia, kad vy­
ras ir moteris, tėvai irvaikai mums yra kategorijos, giliai įsišakniju­
sios mūsų suvokimo, emocinėse ir motyvacinėse struktūrose.

Mūsų smegenys yra visuomeninės. Kol gyvenome, poravomės
ir vystėmės, kiti padarai (ypač - kiti žmonės) mums buvo labai
svarbūs. Tie padarai buvo mūsų natūralus arealas - mūsų aplinka.

Darwino požiūriu, gamta yra pati realybė, pati aplinka atsirenka.

Aplinkos negalima apibrėžti jokiu kitu svarbesniu būdu. Ji nėra
paprasčiausia statiška materija. Pati realybė yra viskas, kas mus
tenkina, kol stengiamės išgyventi ir pasidauginti. Didelė jos dalis
yra kitos būtybės, jų nuomonės apie mus irjų bendruomenės. Tiek
žinių.

Per tūkstančius metų mūsų smegenų galia išaugo, be to, dar iš-
siugdėme ir smalsumą bei ėmėme vis geriau suvokti pasaulį ir do­
mėtis to pasaulio prigimtimi, paskui tai pavertėme pasaulio, ku­
ris egzistuoja skyrium ir kitapus šeimos bei grupės savasties ribų,
suvokimu. Ir „kitapus“ reiškia ne vien neišžvalgytą fizinę teritori­
ją. „Kitapus“ reiškia užribį to, ką dabar įstengiame suprasti, o ir

pats supratimas reiškia sąveikauti ir išlikti, o ne vien objektyviai

atspindėti. Bet mūsų smegenys ilgai stebėjo kitus žmones. Todėl,
pasirodo, pradėjome suvokti nežinomą, chaotišką, žmonių neapgy­
vendintą pasaulį jau taikydami jam įgimtas, mūsų visuomeninėse
smegenyse įrašytas kategorijas36. Bet net ir toks apibūdinimas nėra

82 12 GYV ENI MO TAI SYKLIŲ

tikslus: kai pirmą kartą susimąstėme apie nepažįstamą, ne gyvūni­

jos pasaulį, pritaikėme tas kategorijas, kuriomis dar iki žmogaus
atsiradimo apibrėždavome gyvūnų visuomeninį gyvenimą. Mūsų

smegenys yra gerokai senesnės nei žmonija. Mūsų mentalinės ka­
tegorijos yra gerokai senesnės nei mūsų rūšis. Mūsų paprasčiausia
mentalinė kategorija, kuri tam tikru požiūriu yra tokia pat sena,
kaip ir pats lytinis aktas, pasirodo, yra lytis - vyriškoji ir moteriš­
koji. Regis, mes pasitelkėme tokį pirmapradį žinojimą apie struktū­
rinę kuriančiąją priešpriešą ir viską ėmėme interpretuoti žiūrėdami
per tą lęšį37.

Tvarka, žinojimas, pasirodo, simboliškai siejamas su vyriškumu
(kaip matėme anksčiau aptartame daoistų in ir jang simbolyje).
Taip greičiausiai yra todėl, kad pirmapradė hierarchinė žmonių vi­
suomenės struktūra yra vyriška, kaip ir daugumos gyvūnų, tarp jų
šimpanzių - artimiausių mūsų genetinių ir, be abejo, mūsų elgse­
nos giminaičių bendruomenėse. Taip yra todėl, kad vyrai yra ir per
visą žmonijos istoriją buvo miestelių ir miestų statytojai, inžinieriai,
akmenskaldžiai, mūrininkai ir medkirčiai, sunkiosios mašinerijos
valdytojai38. Tvarka yra Dievas Tėvas, amžinasis Teisėjas, didžio­
sios knygos įrašų saugotojas ir atpildo bei bausmių dalytojas. Tvar­
ka yra kariuomenė ir policija taikos metu. Tai yra politinė kultūra,
verslo aplinka ir sistema. Ji yra „jie“sakinyje „Žinai, kąjie sako“. Ji
yra kredito kortelės, klasės, eilės prie prekybos centrų kasos apa­
ratų, darbo pamainos, šviesoforai ir pažįstamas kasdienis kelias į
darbą. Kai pastūmėjama per toli, tvarka praradusi pusiausvyrą gali
pasireikšti ir naikinančia, siaubinga galia. Tokiaji yra prievartinėje
migracijoje, koncentracijos stovykloje ir sielą graužiančiame vieno­
dame žygiavime žąsies žingsneliu.

Chaosas, nežinomybė simboliškai yra siejamas su moteriškumu.
Taip iš dalies yra todėl, kad visa, ką mes pažįstame, iš pradžių yra
gimę iš nežinomybės - lygiai taip pat, kaip visi mūsų sutikti žmo­
nės yra gimę iš motinų. Chaosas yra medžiaga, giminystė, šaltinis,

motina, materia, substancija, iš kurios yra padaryti visi dalykai.

2 TAISYKLĖ 83

Tai taip pat yra visa, kas svarbu arba kas atsitiko* minties ir bend­
ravimo tema. Savo teigiamu pavidalu chaosas yra galimybė, idėjų
šaltinis, paslaptinga brendimo ir gimimo karalystė. Kai ji yra nei­
giama jėga, tampa neįveikiama olos tamsa ir automobilio avarija
šalikelėje. Tai - lokio grizlio patelė, taip rūpestingai besirūpinanti
savo lokiukais, kad nusprendusi, jog esate potencialus grobuonis,
suplėšojus į gabalus.

Chaosas, amžinai moteriškas, yra ir galinga lytinio pasirinkimo
jėga. Moterys yra išranki medžiaga (skirtingai nuo beždžionių pa­
telių, artimiausio savo atitikmens gyvūnų pasaulyje39). Dauguma
vyrų neatitinka moteriškųjų žmogui taikomų standartų. Kaip tik
todėl moterys pažinčių svetainėse 85 procentus vyriškių įvertina
kaip esančius žemiau patrauklumo ribos40. Kaip tik dėl šios prie­
žasties mes visi turime dukart daugiau moteriškųjų protėvių nei
vyriškųjų (įsivaizduokite, kad visos kada nors gyvenusios moteiys
vidutiniškai turi po vieną kūdikį. Dabar įsivaizduokime, kad pusė
visų kada nors gyvenusių vyrų susilaukė dviejų vaikų - tie, kurie
tapo tėvais, - o kita jų pusė vaikų neturi)41. Tai Moteris kaip pati
Gamta žiūri į vyriškius ir sako „Ne!“ Vyrams tai - tiesioginis su­
sidūrimas su chaosu, kurio triuškinama jėga pasireiškia kiekvieną
kartą, kai moterys atmeta jų pasiūlymą susitikti. Moterų išranku­
mas nulėmė ir tai, kad mes labai skiriamės nuo bendrų mūsų ir
mūsų pusbrolių šimpanzių protėvių, nors šimpanzės beveik nepa­
kito. Moters polinkis sakyti „ne“ labiau nei bet kuri kita jėga mus,
nuėjus ilgą evoliucijos kelią, pavertė kūrybingais, uoliais, ant dviejų
kojų stovinčiais ir dideles smegenis turinčiais (konkuruojančiais,
agresyviais, dominuojančiais) padarais, kokie dabar esame42. Tai
Gamta, Moters lūpomis sakanti: „Gerai, vyruti, tu tinki į draugus,
bet per tą laiką, kol esame pažįstami, niekaip nesugebėjai manęs
įtikinti, kad esi gera genetinė medžiaga nuolatiniam dauginimuisi.“

* Žodžių žaismas: mater, what matters ir what is the matter yra išverstas išsaugant seman-
tiką (vert.past.).

84 12 GYVENI MO TAI SYKLIŲ

Prasmingiausi religiniai simboliai dažniausiai remiasi šia galinga
pamatine dvišale idėjine takoskyra. Pavyzdžiui, Dovydo žvaigždė -
žemyn rodantis moteriškumo trikampis ir į viršų rodantis vyriška
sis trikampis*. Taip pat irjoni bei lingamas hinduizme (jie apspisti
gyvačių, mūsų senųjų priešų ir kurstytojų: Šivalinga yra vaizduo­
jamas su gyvačių dievybėmis nagais). Senieji egiptiečiai vaizdavo
Ozyrį, dievą valdytoją, ir Izidę, požemio deivę, kaip kobras dvynes
kartu surištomis uodegomis. Tas pat simbolis buvo naudojamas Ki­
nijos mituose apie Fusi ir Niuvą, žmonijos kūrėjus ir rašto atradė­
jus. Krikščioniškieji vaizdai yra ne tokie abstraktūs, labiau primena
savastis, bet pažįstami vakarietiškieji Mergelės Marijos ir kūdikėlio
Jėzaus vaizdai Pietoje taip pat vaizduoja dvilypį moteriškojo ir vy­
riškojo prado vienybę, kartu tradiciškai tvirtindami apie Kristaus
androginiją43.

Galiausiai, dera pastebėti, kad pačių smegenų struktūra ben­
druoju morfologiniu lygmeniu taip pat atspindi tokį dualizmą. Man
ji rodo pamatinę, nemetaforinę simbolišką moteriškąją ir vyriškąją
takoskyrą, nes smegenys, pagal jų apibrėžimą, yra prisitaikiusios
prie realybės (tai yra prie konceptualiosios realybės kvazidarviniš-
kuoju būdu). Elkhononas Goldbergas, garsiojo rusų neuropsicholo-
go Aleksandro Lurijos mokinys, pasiūlė gan aiškią ir tiesmuką min­
tį, kad pati smegenų žievės pusrutulio forma atspindi pasiskirsty­
mą tarp to, kas nauja (nežinoma, arba chaosas), ir rutinos (žinoma,
tvarka)44. Savo teorijoje jis nesiremia pasaulio sandaros simboliais,

*Šiuo klausimu labai įdomus yra penkių dalių taidzitu (jį miniu i skyriuje - paprastesnių in
irjang simbolių šaltinis), jis išreiškia kosmoso kilmę kaip: pirma, kaip atsirandantį iš neiš-
skaidyto absoliuto, paskui skylančio į in irjang (chaosas / tvarka, moteriškasis / vyriškasis
pradas), tada - į penkis elementus (medį, ugnį, žemę, metalą, vandenį), o darvėliau, papras­
tai tariant, „į tūkstantį dalykų“. Dovydo žvaigždė (chaosas / tvarka, moteriškasis / vyriškasis
pradas) tokiupat būdu išryškinaketuris pamatinius elementus (iš kuriųpagamintavisa kita):
ugnį, orą, vandenį iržemę. Hinduistai naudoja panašią heksagramą. Žemyn rodantis trikam­
pis reiškia Šakti, moteriškąjį pradą, o aukštyn rodantis - Šivą, vyriškąjį pradą. Šios abi dalys
sanskrite įvardytos kaip om irhrim. Nuostabūs koncepcijų paralelių pavyzdžiai (aut. past.).

2 TAISYKLĖ 85

bet taip tik dar geriau: idėja pasidaro įtikinamesnė, jei kyla kaip
ieškojimų ir atradimų skirtingose srityse padarinys45.

Mums visa tai jau yra žinoma, bet mes nežinome, kad žinome.

Tačiau kaipmat suprantame, vos išvydę paryškinta forma. Paaiš­
kinus visiems pasidaro suprantami terminai „tvarka“ ir „chaosas“,
„pasaulis“ ir „požemio karalystė“. Mes visi aiškiai jaučiame chao­
są, tūnantį po visų mums pažįstamų reiškinių paviršiumi. Kaip tik
todėl mums aiškios tokios keistos ir siurrealistinės istorijos kaip
„Pinokis“, „Miegančioji gražuolė“, „Liūtas karalius“, „Undinėlė“ ir
„Gražuolė ir pabaisa“, kuriose vartojami amžinieji įvaizdžiai to, kas
žinoma, ir to, kas nežinoma, pasaulio ir požemio karalystės. Mes
daugybę sykių ten lankėmės: kartais ten patekdavome atsitiktinai,
o kartais - savo valia.

Daugybė dalykų stoja į savo vietas, kai imi sąmoningai pasaulį
suvokti tokiu būdu. Tarsi kūno ir sielos supratimas prisiderina prie
proto žinojimo. Negana to: toks žinojimas leidžia ir apibrėžti tam

tikras ribas, ir apibūdinti. Žinojimas kas padeda suprasti kaip. Iš
tokio yra gali išplaukti turėtų būti. Pavyzdžiui, daoistų in ir jang

sugretinimas ne vien vaizduoja chaosą ir tvarką kaip pamatinius
Būties dėmenis - jis taip pat skatina veikti. Kelias, daoistų gyveni­
mo kelionė, yra pavaizduotas kaip (arba įkurdintas ant) riba, ski­
rianti gyvates dvynes. Kelias yra teisingoji Būties kelionė. Taip apie
kelią sako ir Kristus Evangelijoje pagal Joną 14, 6: „Aš esu kelias,
tiesa ir gyvenimas.“ Ta pati mintis išsakoma ir Evangelijoje pagal
Matą 7, 14: „Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą!
Tik nedaugelis jį atranda.“

Mes nuolat gyvename tvarkoje, kurią supa chaosas. Visad esa­
me įsikūrę pažįstamoje teritorijoje, kurią supa nepažįstama. Mes
jaučiame, kad elgiamės prasmingai, kai esame tinkami tarpininkai
tarp to, kas pažįstama, ir to, kas nepažįstama. Mes prisitaikėme, gi­
liausiąja Darvvino teorijos prasme, ne prie objektų pasaulio, o prie
chaoso ir tvarkos metarealybės, prie jang ir in. Chaosas ir tvarka
sukuria amžiną transcendentinę gyvybės terpę.

86 12 GYVENI MO TAI SYKLIŲ

Pažaboti tą pamatinį dualizmą reiškia gyventi pusiausvyroje:
stovėti vieną koją tvirtai padėjus ant tvarkos ir saugumo, o kitą -
ant chaoso, galimybės, augimo ir nuotykio. Kai gyvenimas staiga
pasirodo esąs intensyvus, pagavus ir prasmingas; kai slenka laikas,
o jūs esate taip paniręs į tai, ką veikiate, kad to nepastebite, - kaip
tik ten ir tada atsirandate tiksliai ant ribos tarp tvarkos ir chaoso.

Subjektyvi viso to prasmė, su kuria mes susiduriame, yra reak­
cija į mūsų giluminį „aš“, mūsų neurologiškai ir evoliucijos būdu
įtvirtintą instinktyvųjį „aš“, parodantį, kad mums yra suteiktas ne
tik stabilumas, bet ir galimybė išplėsti savo apgyvendintą, derlingą
teritoriją, asmenišką, visuomeninę ir natūralią erdvę. Visais požiū­
riais tai yra tinkama vieta gyventi. Esi ten ir tada, kur yra svarbu
būti. Tą taip pat mums kalba muzika, kai jos klausomės, - galbūt
net šiek tiek daugiau, galbūt taip kalba šokis - kai jo harmonin­
gai besikaitaliojantys nuspėjami ir nenuspėjami sluoksniai įgauna
prasmės iš paties giliausio mūsų Būties šaltinio.

Chaosas ir tvarka yra pamatiniai dėmenys, nes kiekviena išgy­
venta situacija (net kiekviena įsivaizduota gyvenimiška situacija)
yra sudaryta iš jų abiejų. Nesvarbu, kas mes esame, Kalahario dy­
kumos gyventojai ar Volstrito bankininkai, vienus dalykus mes ge­
bame suvaldyti, o kitų - ne. Kaip tik todėl ir čiabuvis, ir bankinin­
kas gali suprasti tas pačias istorijas ir gyventi tų pačių amžinųjų
tiesų rėmuose. Galiausiai pamatinė chaoso ir tvarkos tikrovė tinka
visai gyvasčiai, ne vien mums. Gyvųjų visada rasime tose vietose,
kuriose jie gali valdyti, apsuptose reiškinių ir situacijų, kurios pa­
daro juos pažeidžiamus.

Tvarkos negana. Negali gyventi vien pastovų, saugų ir nesikei­
čiantį gyvenimą, nes nuolat esama naujų gyvybiškai svarbių da­
lykų, kurių reikia išmokti. Jau nekalbant apie tai, kad chaoso gali
tekti per daug. Negali per ilgai ištverti įstrigęs pelkėje ar apkrautas
didesniu krūviu, nei galėtum pakelti, kol mokaisi to, ką vis dar tu­
rėtum žinoti. Todėl reikia viena koja atsistoti ant to, kąjau įvaldei ir
supratai, o kita - ant to, ką dar tyrinėji ir mokaisi. Tada perkeliate

2 TAISYKLĖ 87

save ten, kur egzistencinė baimė yra pažabota ir esate saugūs, bet
kartu vis dar esate budrūs ir įsitraukę. Tai vieta, kur vis dar galėtu­
mėte ką nors naujo išmokti ir tobulėti. Ten galite rasti prasmę.

Edeno sodas

Prisiminkime, kaip jau minėjome anksčiau, Pradžios knygos pasa­
kojimai yra surinki iš keleto šaltinių. Po naujesniojo Priešistorės
teksto (Pradžios knyga, Pirmasis pasakojimas apie kūrimą), ap­
tariančio tvarkos atsiradimą iš chaoso, yra kita, senesnė „Jahvės“
dalis, kuri prasideda iš esmės Antrajame Pradžios knygos pasa­
kojime apie kūrimą. „Jahvistiniame“ pasakojime, kuriame Dievui
pavadinti vartojamas vardas YHWH**, arba Jahvė, įterpta istorija
apie Adomą ir Ievą kartu su išsamesniais šeštosios dienos įvykių
paaiškinimais, susijusiais su ankstesniu „Priešistorės“ pasakoji­
mu". Pasakojimų tarpusavio sąsaja, regis, yra atidaus redagavimo
rezultatas - asmens ar asmenų, žinomų tik Biblijos mokslininkams
„Redaktoriaus“, kuris suaudė pasakojimus į vieną, vardu. Taip ga­
lėjo atsitikti tuomet, kai dėl vienokių arkitokių priežasčių susijungė
dviejų tradicijų žmonės ir vėlesnė jų sujungtų pasakojimų, neran­
giai suaugančių vienas su kitu, logikos stoka laikui bėgant nepatiko
kokiam nors sąmoningam, drąsiam ir poreikio turėti rišlų tekstą
apsėstam žmogui.

Pagal „Jahvistinę“pasaulio sukūrimo istoriją, Dievas pirmiausia
sukūrė ribomis apibrėžtą erdvę, žinomą Edeno pavadinimu (kuris
aramėjiškai - tikrąja Jėzaus kalba - reiškia gerai drėkinamą žemę),

arba Rojuje (pairidaeza senąja iraniečių kalba arbaAvestan, kuris

reiškia sienomis apsuptą arba apsaugotą uždarą vietą arba sodą).

*BIBLIJAarba ŠVENTASIS RAŠTAS. Ekumeninis leidimas, Vilnius: Lietuvos Biblijos drau­
gija, 1999. Vartojamas žodis VIEŠPATS (vert. past.).
**Turimi galvoje įvairūs Penkiaknygės tekstai. Jahvistiniampasakojimui priskiriamos kelios
Pradžios knygos dalys (vert. past.).

88 1 2 GYVENI MO TAISYKLI Ų

Dievas ten įkurdino Adomą kartu su įvairiausiais vaismedžiais, du
išjų buvo pažymėti. Vienas išjų buvo Gyvybės medis, o kitas - Gero
ir Pikto pažinimo medis. Tada Dievas pasakė Adomui, kad nuo visų
medžių jam yra leista valgyti, kiek tik nori, bet pridūrė, kad raškyti
vaisius nuo Gero ir Pikto pažinimo medžio jam yra draudžiama.
Paskui Jis sukūrė Ievą, Adomo partnerę*.

Iš pradžių, vos įkurdinti Edene, Adomas ir Ieva neatrodo labai
sąmoningi, bent jau tikrai savęs nesuvokia. Pasakojime pabrėžia­
ma, kad mūsų pirmieji tėvai buvo nuogi, bet to nesigėdijo. Tokie
žodžiai reiškia, kad yra visiškai natūralu ir normalu žmonėms gė­
dytis savo nuogumo (kitaip apie jį nieko nebūtų sakoma), ir antra,
pasakojime mūsų pirmiesiems protėviams kažko trūksta - gerų ar
blogų savybių. Nors esama išimčių, vieninteliai šių laikų žmonės,
nesigėdijantys staiga apsinuoginti viešumoje, išskyrus vieną kitą
ekshibicionistą, yra jaunesni nei trejų metų vaikai. Iš tikrųjų žmo­
nės gan dažnai sapnuoja košmarus, kuriuose jie netikėtai nuogi pa­
sirodo viešai, scenoje, priešais namą, kuriame - minia žmonių.

Trečiajame Pradžios knygos pasakojime pasirodo žaltys** - iš
pradžių, beje, turintis kojas. Vienas Dievas žino, kodėl Jis leido at­
sirasti tokiam gyviui - ar pats jį sode įkurdino. Ilgai teko palaužyti
galvą, ką visa tai galėtų reikšti. Manau, kad tai iš dalies mintis apie
tvarkos ir chaoso dichotomiją, kuri apibūdina visą patirtį. Joje Ro­
jus yra gyvenamoji tvarka, o žaltys atlieka chaoso vaidmenį. Todėl
žaltys Edene reiškia tą patį, ką ir juodas taškas jang pusėje daoistų
in irjang visumos simbolyje - tai yra galimybė, kad nežinomybė ir
revoliucingumas kyla net ten, kur tvyro tariama ramybė.

Regis, net pats Dievas nesugeba sukurti erdvės, visiškai atskir­
tos nuo išorinio pasaulio, - bent jau ne realiajame pasaulyje su jo

*Arba, kitoje interpretacijoje,jis padalijo pirmąjį androginišką individą į dvi dalis - vyriškąją
ir moteriškąją. Sekant tokia logika, Kristus, „antrasis Adomas“, taip pat yra ir pirmapradis
žmogus iki jo padalijimo į lytis. Simbolinė viso to prasmė turėtų būti aiški tiems, kas iki šiol
skaitė argumentus (aut. past.).
**Angliškoje Biblijos versijoje „žaltys“verčiamas kaip „gyvatė“(vert. past.).

2 TAISYKLE 89

neišvengiamais suvaržymais, kuriuos supa anapusinis pasaulis. Iš­
orė, chaosas visada įsliūkina vidun, nes nieko negalima visiškai ati­
tverti sienomis nuo realybės. Taigi, net ir visiškai saugiose vietose
neišvengiamai tūno žaltys. Visada ir visur tikri, kasdieniai ropliai
mūsų tikrajame Afrikos rojuje46slėpėsi žolėje ir medžiuose. Tačiau
net mums juos išnaikinus (kokiu nors nesuprantamu būdu, kaip
pirmapradis šv. Jurgis) žalčiai vis tiek išliktų mūsų pirmapradžių
žmogiškųjų konkurentų pavidalu (bent jau tada, kai jie elgiasi kaip
mūsų priešai, sprendžiant iš mūsų ribotos, grupinės ir giminiškais
saitais susietos bendruomenės perspektyvos). Galų gale juk genti­
nių ir kitokių konfliktų bei karų tarp mūsų protėvių netrūko47.

Ir netjei nugalėtume visus mus supančius žalčius - ir ropliškuo-
sius, ir žmogiškuosius, vis tiek netaptume saugūs. Ir dabar nesame.
Galiausiai pamatėme priešą irjis yra mes patys. Kiekvieno iš mūsų
sieloje gyvena žaltys. Kiek galiu spręsti, taip yra dėl tam tikros prie­
žasties, nes keistu krikščionišku tvirtinimu, kurį aiškiausiai išdėsto
Johnas Miltonas, žaltys Edeno sode taip pat buvo ir Šėtonas, paties
Blogio Dvasia. Sunku pervertinti šito simbolinio įvardijimo svarbą
ir pritrenkiamą įžvalgą. Tokia tūkstantmečius trunkančia įsivaiz­
davimo praktika rutuliojosi moralinės kategorijos irjų turinys. Ne­
suvokiamai daug darbo buvo investuota į Gėrio bei Blogio ir juos

supančių, į sapnus panėšinčių metaforų išgryninimą. Blogiausias
iš visų įmanomų žalčių yra psichologinis, dvasinis, asmeninis, vi­
dinis roplys. Jokios sienos, kad ir kokios aukštos jos būtų, nuo jo

neapsaugos. Netjeigu tvirtovės sienos tokios storos, kad iš principo
visa, kas bloga, lieka už jų, jis bematant pasirodo viduje. Kaip tvir­
tino didysis rusų rašytojas Aleksandras Solženicynas, gėrį ir blogį
skirianti riba glūdi kiekvieno žmogaus širdyje48.

Paprasčiausiai nėra įmanoma sienomis atsitverti nuo tam tikros
dalies supančios realybės taip, kad viskas pasidaiytų nuspėjama ir
saugujų viduje. Kas nors, kad ir kaip skrupulingai būtų paliktas už­
ribyje, neišvengiamai pasirodys viduje. Uoliausi tėvai, net užrakinę
savo vaikus rūsyje, negali apsaugoti jų nuo narkotikų, alkoholio ar

90 1 2 GYVENI MO TAI SYKLIŲ

internetu platinamos pornografijos. Tokiu išskirtiniu atveju perne­
lyg atsargūs, pernelyg rūpestingi tėvai paprasčiausiai savimi pakei­
čia kitas siaubingas gyvenimo bėdas. Tai - didysis Frcudo Edipo

košmaras49. Daug geriau būtybes, kuriomis rūpinatės, išugdyti
sumanias, negujas apsaugoti.

Ir net jeigu būtų įmanoma visa, kas pavojinga (ir todėl viską, kas
sukelia iššūkių ir yra įdomu), išnaikinti grasinimais, tai tik reikštų
kitą kylantį pavojų: amžiną žmonių infantilizmą ir visišką jų bergž-
dumą. Kaip žmogaus prigimtis be iššūkių ir pavojų galėtų pasiekti
maksimalias savo galimybes? Galbūt Dievas manė, kad Jo naujieji
kūriniai sugebės susidoroti su žalčiu, ir nusprendė, kad sode gyve­
nantis žaltys yra mažesnis iš dviejų blogių.

Klausimas tėvams: norėtumėte, kad jūsų vaikai būtų saugūs ar
stiprūs?

Bet kuriuo atveju, pasak senovės istorijos, sode gyvena žaltys
ir jis yra „gudrus“ padaras (vargiai įžiūrimas, apsukrus, suktas ir
niekšingas pasalūnas). Todėl visai nenuostabu, kadjis nusprendžia
apmauti Ievą. Kodėl Ievą, o ne Adomą? Gal atsitiktinai? Statistiškai
šnekant, Ievos pasirinkimas - 50 / 50, nors taip spėti labai rizikin­
ga. Iš tų senų pasakojimų supratau, kad juose nėra nieko nereika­
linga. Kiekvienas atsitiktinumas, viskas, kas trukdo plėtoti siuže­
tą, - seniai, perpasakojant iš lūpų į lūpas, buvo pamiršta. Pasak
rusų dramaturgo Antono Čechovo: „Jei pirmame veiksme ant sie­
nos kabo šautuvas, kitame veiksme jis turi iššauti. Antraip jam ten
nėra ko būti.“*50Galbūt pirmapradė Ieva turėjo daugiau priežasčių
paklusti žalčiams, o ne Adomui. Galbūt žalčiai, jos manymu, kėlė
pavojųjos medyje auginamiems vaikams. Galbūt todėl iki šių dienų
Ievos dukros yra labiau linkusios į gynybą, labiau sumišusios, nu­
sigandusios ir nervingos (net ir labiausiai egalitarinėse moderniųjų
laikų visuomenėse)51. Kad ir kaip ten būtų, žaltys pasako Ievai, kad
jei ji suvalgysianti uždrausto vaisiaus, tikrai nemirsianti. Atvirkš­

*Netiksli A. Čechovo citata, nes cituota iš antrinių šaltinių (vert. past.).

2 TAISYKLE 91

čiai, jai atsimerksiančios akys. Ji būsianti kaip Dievas, žinantis, kas
gera ir kas pikta. Žinoma, žaltys jai nepasako, kad ji būsianti kaip
Dievas tik tuo vieninteliu matmeniu. Betjis vis dėlto yra žaltys. Bū­
dama žmogiškos prigimties ir norėdama sužinoti daugiau, Ieva nu­
sprendžia suvalgyti vaisių. Bum! Ji pirmą kartą gyvenime pabunda
sąmoninga, o gal tik pusiau sąmoninga.

Taigi, jokia aiškiai matanti, sąmoninga moteris nepakęs snau­
džiančio vyriškio. Taigi, Ieva nedelsdama pasidalija vaisiumi su

Adomu. Taip jis tampa sąmoningas. Beveik niekas nepasikeitė.

Moterys pažadindavo vyrus nuo pat laiko pradžios. Pirmiausia jos
tai pasiekia atstumdamos vyrus, jei jie nesiima atsakomybės. Ka­
dangi moterims tenka pagrindinė reprodukcijos našta, neverta nė
stebėtis. Labai sunku įsivaizduoti, kad galėtų būti atvirkščiai. Bet
moterų gebėjimas sugėdinti vyrus ir paversti juos sąmoningais vis
dar yra pirmapradė gamtos jėga.

Dabar galėtumėte paklausti: ką apskritai bendro ropliai turi su

regėjimu? Taigi, pirmiausia yra gana svarbu juos pamatyti, nes jie

gali užpulti (ypač jei esate maži ir gyvenate medžiuose, kaip mūsų
protėviai, namus turėję medžiuose). Dr. Lynne Isbell, antropologi­
jos ir gyvūnų elgsenos profesorė iš Kalifornijos universiteto, pasiūlė
mintį, kad tiksli rega, kurią turi bene tik žmonės, yra prisitaikymo,
kurio mes per milijonus metų negalėjome išvengti, padarinys. Rega
mums buvo būtina, kad galėtume pastebėti ir išvengti baisių gyva­
čių, greta kurių gyveno mūsų protėviai52. Tokia galėtų būti viena
iš priežasčių, kodėl žaltys pasirodo Rojaus sode kaip padaras, ku­
ris mums suteikė Dievo regą (be pirmapradžio ir amžino žmonijos
priešo vaidmens). Tokia galbūt yra viena iš priežasčių, kodėl Marija,
amžinoji, archetipinė motina - geresnioji Ievos versija - taip daž­
nai viduramžių ir Renesanso ikonografijoje vaizduojama laikanti
Kūdikėlį Jėzų iškėlusi į orą - kuo toliau nuo plėšriosios reptilijos,
kurią ji tvirtai laiko pamynusi koja53. Ir tai dar ne viskas. Dar yra
vaisius, kurį siūlo žaltys, o vaisių taip pat galima susieti su regė­
jimo transformacija - mūsų gebėjimas matyti spalvas byloja apie

92 12 GYVENI MO TAISYKLIŲ

prisitaikymą, leidžiantį mums atpažinti sunokusį ir todėl valgomą
medžiuose kabantį grobį54.

Mūsų pirmapradžiai protėviai pakluso žalčiui. Jie suvalgė vaisių.
Jų akys atsivėrė. Jie abu pabudo. Galima būtų pagalvoti, kaip iš
pradžių manė Ieva, kad tai - geras dalykas. Tačiau kartais pusi­
nė dovana yra blogiau nei jokios dovanos. Adomas ir Ieva nubudo,
puiku, bet vien tam, kad suprastų siaubingų dalykų. Pirmiausia jie
pastebėjo esą nuogi.

Nuoga beždžionė

Kad yra nuogas, mano sūnus suprato gerokai anksčiau, nei sulaukė
trejų metų. Jis norėdavo apsirengti. Jis tvirtai užsidarydavo vonios
kambario duris. Viešai nepasirodydavo be drabužių. Niekaip neį­
stengiau suprasti, ką bendra tai galėtų turėti su auklėjimu. Tai buvo
jo paties atradimas, jo paties suvokimas irjo paties reakcija. Manji
atrodė įgimta.

Ką reiškia suvokti, kad esi nuogas, ar galbūt net dar blogiau -
kad ir tu, ir tavo partneris esate nuogi? Pačių įvairiausių baisių da­
lykų - kaip gana siaubingai yra pavaizdavęs Renesanso tapytojas
Hansas Baldungas Grienas, kurio iliustracija prasideda šis skyrius.
Nuogi žmonės reiškia, kadjie yra pažeidžiami irjuos lengva sužalo­
ti. Būti nuogiems reiškia tapti grožio ir sveikatos vertinimo objektu.
Reiškia būti neapsaugotiems ir neginkluotiems gamtos ir žmonių
džiunglėse. Todėl atvėrę akis Adomas ir Ieva iškart susigėdo. Jie
dabar galėjo matyti - ir pamatė save. Išryškėjojų trūkumai. Atsivė­
rė jų pažeidžiamumas. Priešingai nei kiti žinduoliai, kurių gležnos
papilvės yra apsaugotos skydus primenančiomis plačiomis nugaro­
mis,jie buvo ant kojų stovintys padarai, atkišę pasauliuijautriausias
savo kūno dalis. O blogiausia dar buvo prieš akis. Adomas ir Ieva
iškart pasidirbdino sau juosmens aprišalus (tarptautinėje Biblijos
versijoje, prikyštes - Karaliaus Jokūbo versijoje), kad pridengtų
savo trapius kūnus - ir apsaugotų savo ego. Tada jie skubiai dėjo į

2 TAISYKLĖ 93

kojas ir pasislėpė. Dabar iki galo puikiai supratę savo pažeidžiamu­
mą jie nebesijautė verti būti Dievo draugijoje.

Jei nepatiriate tokių jausmų, jūs paprasčiausiai nemąstote
Grožis priverčia bjaurastį susigėsti. Jėga priverčia silpnybę susi­
gėsti. Mirtis priverčia susigėsti gyvuosius - net jų nekęsti (ir, ži­
noma, kaip tik šitą temą pasakojime apie Kainą ir Abelį nagrinėja
Pradžios knyga). Ką mums dabar daryti? Pamiršti visus grožio,
sveikatos, žavesio ir jėgos idealus? Sprendimas - ne pats išmin­
tingiausias. Taip paprasčiausiai įtvirtintume, kad visą laiką jausi­
me gėdą, ir pelnytai. Visai nenoriu, kad dingtų akinamai gražios
moterys vien tam, kad visi kiti galėtų jaustis smagiai55. Nenoriu,
kad išnyktų tokie intelektualai kaip Johnas von Neumannas vien
todėl, jog matematiką suprantu ne geriau už gimnazistą. Kai buvo
viso labo devyniolikos, Neumannas iš naujo apibrėžė skaičių pras­
mę55. Skaičiai! Ačiū Dievui už Johną von Neumanną! Ačiū Dievui
už Grace Kelly, Anitą Ekberg ir Monicą Bellucci! Išdidžiai norėčiau
pasijusti šaliajų niekingas. Tokią kainą sumokame už tikslą, pasie­
kimus ir ambicijas. Taigi, nė kiek nenuostabu, kad Adomas ir Ieva
pridengė savo gėdą.

Kita istorijos dalis, mano nuomone, yra tikras farsas, nors jis ir
tragiškas, ir siaubingas. Tą vakarą, orui atvėsus, Dievas išeina pasi­
vaikščioti. Bet Adomo niekur nėra. Dievas nustemba, nes yra įpra­

tęs vaikštinėti kartu su juo. „Adomai, - šaukia Dievas, pamiršęs,

kad pats gali matyti per krūmus. - Kur tu esi?“ Adomas kaipmat
pasirodo, bet nerangiai: „Išgirdau tavo garsą sode ir nusigandau,
nes buvau nuogas; todėl pasislėpiau.“Kątai galėtų reikšti? Tai reiš­
kia, kad žmonės, sutrikdyti savo pačių trapumo, nuolat bijo sakyti
tiesą, būti tarpininkai tarp chaoso ir tvarkos ir aiškiai parodyti savo
lemtį. Kitais žodžiais tariant, jie bijo eiti kartu su Dievu. Greičiau­
siai nėra kuo žavėtis, bet suprasti - galima. Dievas yra sprendžian­
tis tėvas. Jo kartelė - aukštai. Jį sunku pamaloninti.

Dievas klausia: „Kas gi tau pasakė, kad tu nuogas? Ar valgei vai­
sių nuo medžio, kurio vaisių buvau tau įsakęs nevalgyti?“ O Ado-

94 1 2 GYVENI MO TAI SYKLIŲ

mas, nedorėlis, tuojau pat parodo į Ievą, savo meilę, savo partnerę,
savo sielos draugę, ir ją apskundžia. Tada jis apkaltina Dievą. Jis
sako: ..Moteris, kurią tu man davei būti su manimi, davė man vaisių
nuo to medžio, aš ir valgiau.“ Kaip patetiška ir kaip tikslu. Pirmoji
moteris pavertė pirmąjį vyrą sąmoningu ir kerštingu. Tada pirma­
sis vyras apkaltino moterį. O paskui pirmasis vyras apkaltino Die­
vą. Kaip tik taip iki šių dienų jaučiasi spiriamas kiekvienas vyras.
Pirmiausia jis pasijunta mažiukas, palyginti su savo potencialios
meilės objektu, kai ji paniekina jo reprodukcinį tinkamumą. Tada
jis keikia Dievą, kad sukūrėją tokia kale, o jį patį tokį beviltišką (jei
jis turi bent kiek proto), ir pačią Būtį, kad ji tokia netobula. Vėliau
jis ima regzti keršto planą. Kaip niekinga (ir kaip karčiai akivaizdu).
Moteris bentjau gali apkaltinti žaltį, bet vėliau paaiškėja, kad žaltys
yra pats Šėtonas, nors taip ir neatrodo. Todėl mes suprantame ir
užjaučiame Ievos klaidą. Ji buvo apgauta. Bet Adomas! Niekas jo
netraukė už liežuvio.

Deja, blogiausia dar prieš akis - ir Žmogui, ir Ropliui. Pirmiau­
sia Dievas prakeikia žaltį sakydamas, kad jis visas savo dienas
šliaužios ant pilvo, neturėdamas kojų, o pikti žmonės jam trupins
galvą. Antra, jis pasako moteriai, kadji skausme gimdys vaikus, bet
aistringai geis savo vyro, kuris amžinai valdys jos biologinį likimą.
Ką tai galėtų reikšti? Paprasčiausiai, kad Dievas yra patriarchas ti­
ronas, kaip bando mus patikinti politiškai motyvuotos senojo pasa­
kojimo interpretacijos. Manau, kad viso labo tai aprašomoji dalis.
Vien. Taip manau štai kodėl: žmonėms besivystant jų smegenys,
kurios galiausiai padėjo žmogui atrasti savivoką, smarkiai išsiplėtė.
Taip radosi evoliucinės ginklavimosi varžybos tarp vaisiaus galvos
ir moters dubens kaulų56. Moterys dosniai paplatino savo klubus,
beveik iki kritinio taško, už kuriojau nebeįmanoma būtų bėgioti. O
kūdikiai savo ruožtu leido sau gimti beveik metais anksčiau, paly­
ginti su kitais to paties dydžio žinduoliais, ir įsigijo pusiau suploja­
mą galvą57. Abu skausmingai prisitaikė. Iš esmės ir toliau vaisiumi
liekantis kūdikis pirmuosius savo gyvenimo metus yra visokeriopai

2 TAISYKLĖ 95

priklausomas nuo motinos. Jo milžiniškų smegenų programavi­
mo ypatybės lemia, kad jį reikia lavinti iki aštuoniolikos (ar tris­
dešimties) metų, kol bus galima išstumti iš lizdo. Jau nebekalbant
apie neišvengiamą skausmą, kurį moteris patiria gimdydama, bei
didžiulį ir motinos, ir kūdikio mirties pavojų. Tai reiškia, kad mo­
terys už nėštumą ir vaikų auklėjimą susimoka didelę kainą, ypač
pradžioje, taip neišvengiamai tapdamos priklausomos nuo kartais
nepatikimų ir visada įnoringų vyrų malonės.

Pasakęs jau visiškai nubudusiai Ievai, kas atsitiks, Dievas pasi­
suka į Adomą pranešti, kad ir šis kartu su savo nuogais įpėdiniais
taip pat lengvai neišsisuks. Dievas sako kažką panašaus į: „Kadangi
tu paklausei savo moters balso, tavo akys atsivėrė. Tavo Dievui pri­
lygstantis regėjimas, kurį tau parūpino žaltys, vaisius ir tavo meilu­
žė, leidžia tau matyti toli, net ateitį. Bet tie, kas gali pamatyti ateitį,
gali pamatyti ir besiartinančias bėdas ir turi būti pasirengę visiems
galimiems netikėtumams. Kad galėtum taip elgtis, nuolat turėsi au­
koti šiandieną ateities labui. Turėsi iškeisti malonumus į saugumą.
Trumpai tariant, tau reikės dirbti. Irbus sunku. Tikiuosi, tau patin­
ka erškėčiai ir usnys, nes tau daugybę jų teks auginti.“

O tada Dievas išvarė pirmąjį vyrą ir pirmąją moterį iš Rojaus,
iš kūdikystės, iš nesąmoningo gyvūnijos pasaulio į pačios istorijos
siaubus. Ir pastatė jis į rytus nuo Edeno sodo kerubus ir liepsna
švytruojantį kalaviją keliui prie gyvybės medžio saugoti. Toks poel­
gis atrodo itin piktavalis. Kodėl gi iškart nepadarius žmonių nemir­
tingų? Ypač turint galvoje, kad toks yra tolimiausios ateities planas,
kaip pasakojama istorijoje? Bet kas išdrįstų klausinėti Dievą?

Galbūt dangus yra kažin kas, ką turi susikurti pats, o nemirtin­
gumo reikia nusipelnyti.

Ir taip mes grįžtame prie išeities klausimo: kodėl žmonės perka
receptinius vaistus savo šuniui ir labai rūpestingai juos sugirdo, bet
to paties netaiko sau? Dabar turite atsakymą, išgrynintą iš žmonijos
pamatinių tekstų. Kamreikia rūpintis tokiu nuogu, bjauriu, gėdingu,
išsigandusiu, beverčiu, bailiu, kerštingu ir kitus kaltinančiu savigyna

96 1 2 GYVENI MO TAI SYKLI Ų

kaip Adomo palikuonis? Net jeigu tas daiktas, ta būtybė yrajis pats?
Ir aš nė kiek neketinau iš šios frazės išbraukti moterų.

Visos niūraus požiūrio į žmoniją priežastys, kurias aptarėme iki
šiol, yra tinkamos taikyti ir kitiems, ir sau patiems. Jos yra žmogiš­
kosios prigimties apibendrinimai, nieko konkretaus. Bet apie save
jūs žinote kur kas daugiau. Esate tiek pat blogas, kaip apiejus mano
kiti žmonės. Bet tik jūs patys žinote savo slaptus prasižengimus,
savo trūkumus ir nevisavertiškumą. Niekas geriau už jus nežino
jūsų kūno trūkumų. Niekas neturi daugiau priežasčių jus niekinti,
manyti, kad esate juokingas, - ir atimdami iš savęs kažin ką, kas
jums padėtų, galite save nubausti už visus savo trūkumus. Šuo -
niekam blogo nepadaręs, nekaltas, nesusivokiantis šuo - nusipelno
geresnio elgesio.

Bet jeigu dar nepavyko jūsų įtikinti, pakalbėkime apie dar vie­
ną gyvybiškai svarbų dalyką. Tvarka, chaosas, gyvenimas, mirtis,
nuodėmė, regėjimas, darbas ir kančia: to nepakanka nei Pradžios
knygos autoriams, nei pačiai žmonijai. Istorija tęsiasi su visomis
savo katastrofomis ir tragedijomis, o jos dalyviai (mes) turime dar
kartą nubusti. Dabar apmąstysime patį mirtingumą.

Gėris ir Blogis

Akims atsivėrus, Adomas ir Ieva suprato kur kas daugiau nei savo
nuogumą ir būtinybę dirbti. Jie taip pat suprato Gėrį ir Blogį (žaltys
sako kalbėdamas apie vaisių: „Dievas gerai žino, kad atsivers jums
akys, kai tikjo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera
ir kas pikta“). Ką visa tai galėtų reikšti? Ką dar būtų galima ištirti ir
papasakoti jau aptarus tokį platų lauką? Gerai, iš konteksto išplau­
kia, kad turėtume kalbėti ką nors apie sodus, žalčius, nepaklusnu­
mą, vaisius, seksualumą ir nuogumą. Paskutinis punktas - nuogu­
mas - man pakišo mintį. Sugaišau metus.

Šunys yra plėšrūnai. Taip pat ir katės. Jie žudo ir suėda savo au­
kas. Negražu. Bet mes vis tiek juos pasiimame globoti ir jais rūpi-

2 TAISYKLE 97

narnės, duodamejiems vaistų, jei suserga. Kodėl? Jie yra plėšrūnai,
bet tokia jų prigimtis. Jie už tai neatsako. Jie alkani, o ne blogi. Jie
neturi proto, kūrybingumo ir - svarbiausia - savivokos, kuri būti­
na, kad sužadintų žmogaus žiaurumą.

O kodėl gi? Visai paprasta. Priešingai nei mes, plėšrūnai nesu­
vokia savo pamatinio silpnumo, savo pamatinio pažeidžiamumo,
savo pasmerktumo skausmui ir mirčiai. O mes puikiai žinome, kaip
ir kur mus galima sužeisti ir kodėl. Toks savivokos apibrėžimas yra
visai ne blogesnis nei bet kuris kitas. Mes suvokiame savo bejėgiš­
kumą, baigtinumą ir mirtingumą. Mes juntame skausmą, pasidy­
gėjimą savimi, gėdą, siaubą ir tai žinome. Žinome ir kas verčia mus
kentėti. Žinome, kaip galima mums sukelti baimę ir skausmą, o
tai reiškia, kad mes puikiai žinome ir kaip sukelti tai kitiems. Mes
žinome, kaip atrodome nuogi ir kaip tuo nuogumu gali būti pasi­
naudota, - o tai reiškia, jog žinome ir kad kiti yra nuogi ir kaip tuo
galima pasinaudoti.

Mes galime sąmoningai išgąsdinti kitus žmones. Galime sukelti
jiems skausmą ir juos pažeminti dėl trūkumų, kuriuos puikiausiai
suprantame. Galime juos kankinti - tiesiogine to žodžio prasme -
lėtai, meniškai ir siaubingai. O tai kur kas daugiau nei plėšrumas.
Tai - kokybinis supratimo poslinkis. Tai - nelaimė, tokia pat di­
džiulė kaip ir savivokos įgijimas. Tai - Gėrio ir Blogio atsiradimas
pasaulyje. Tai - antrasis, vis dar nesugijęs Egzistencijos struktūros
lūžis. Tai pačios Būties transformacija į moralinį veiksmą - glau­
džiai susijusi su sudėtingos savivokos formavimusi.

Tik žmogus gali sugalvoti kankinimų suolą, geležinę mergelę* ir
pirštų traiškymo įtaisą. Tik žmogus gali sukelti kančias dėl kančių.
Toks yra geriausias blogio apibūdinimas, kokį tik man pavyko su­
formuluoti. Gyvūnai to nesugeba, o žmonės, apdovanoti sumaniais,
pusiau dieviškais gabumais, tikrai gali. Ir įgavę savivoką mes visiš­
kai įteisinome labai nepopuliarią šių dienų intelektualų rateliuose

*Kankinimo įrenginys (vert. past.).

98 1 2 GYVENI MO TAI SYKLI Ų