12-gyvenimo-taisykliu-pdf

12 TAISYKLĖ

PAGLOSTYKITE GATVĖJE
SUTIKTĄ KATĘ

GALIOJA IR ŠUNIMS

Šį skyrių pradėsiu tiesiai šviesiai pareikšdamas, kad turiu šunį,
Amerikos eskimą, vienos iš daugelio bendrosios špicų veislės rūšių
atstovą. Šituos šunis vadino vokiškaisiais špicais, kol Pirmasis pa­
saulinis karas uždraudė pripažinti, kad kas nors gero gali būti sieja­
ma su Vokietija. Amerikos eskimai - vieni gražiausių iš visų šunų:
jų smailėjantys tipiški vilko snukiai, stačios ausys, poilgis tankus
kailis bei riesta uodega. Jie dar ir labai protingi. Mūsiškis Sikas (pa­
sak vardą išrinkusios mano dukters, „sikko“ inuitų kalboje reiškia
„ledas“) labai sparčiai mokosi triukų ir gali juos atlikti net dabar,
nors yra senas. Naujausio pokšto jį išmokiau visai neseniai, kai jam
sukako trylika metų. Jis jau mokėjo paduoti leteną ir ant nosies lai­
kyti skanėstą, aš tiesiog išmokiau jį atlikti abu triukus vienu metu.
Tiesa, visai neaišku, ar tai jam pačiam teikia džiaugsmo.

Siką pirkome mano dukrai Mikhailai, kai jai buvo apie dešimt
metų. Jis buvo neįtikėtinai mielas šunelis. Mažutėlės nosytė ir au­
sytės, apvalainas snukelis, didelės akys, nerangūs judesiai - visa

1 2 TAISYKLĖ 399

puokštė savybių, tiek moterims, tiek vyrams savaime sukeliančių
nesuvaldomą norą juo rūpintis208. Būtent tai nutiko mūsų Mik-
hailai, kurios meilę dalijosi dar ir barzdotosios agamos, driežiukai
gekonai, karališkieji pitonai, chameleonai, iguanos bei devynis ki­
logramus sveriantis, aštuoniasdešimt vieno centimetro ilgio fla­
mandiškųjų milžinų veislės triušis, vardu Džordžas, namuose viską
apkramtydavęs ir dažnai pasprukdavęs (savo įspūdingu stotu su­
keldamas didžiulę nuostabą savo mažutėliuose miestietiškų sodų
lopinėliuose jį aptikusiems savininkams). Tokius gyvūnus ji laikė
todėl, kad buvo alergiška įprastesnių naminių gyvūnų rūšims, iš­
skyrus Siką, mat šis turėjo dar vieną pranašumą - buvo hipoaler-
ginės veislės.

Sikui prigijo 50 pravardžių (suskaičiavome), labai besiskiriančių
emociniu tonu ir kartu atspindinčių meilę, su kuria jį auginome, ir
kartkartėm dėl jo bjaurių įpročių ištinkančią neviltį. Man labiausiai
patiko Šunsnukis, bet taip pat gana pagarbiai nevengiau jo pava­
dinti ir Žiurkiaskalikiu, Kūtvėla ar Šunpalaikiu. Vaikai dažniausiai
vadindavo Niekšeliu arba Cypliu, bet neretai ir Nevėkšla, Šlykštu-
ku ar Knarkliu (kad ir kaip sunku būtų tai pripažinti). Dabartinis
Mikhailos pasirinkimas - Šliauką. Taip ji pasisveikina po ilgo nesi­
matymo, na, o kad būtų įtaigiau, būtina vardą ištarti aukštu ir kiek
nustebusiu balsu.

Sikas turi dar ir asmeninę grotažymę socialiniame instagramo
tinkle - #KritiškasisSikas (#Judgementalsikko).

Pasakoju apie savo šunį, užuot rašęs apie kates, nes nenoriu
prieštarauti socialiniam psichologui Henriui Tajfelui200, atradu­
siam „mažiausios grupės identifikavimo“ fenomeną. Atsivedęs į
laboratoriją savo tyrimo subjektus, Tajfelis susodino juos priešais
ekranus, kuriuose užžiebė tam tikrą skaičių taškų. Tyrimo dalyvių
paprašė juos suskaičiuoti. Tuomet mokslininkas juos suskirstė į
pervertintojų arba neįvertintųjų kategorijas, taip pat į kruopščiuo-
sius arba nedėmesinguosius ir pagal rezultatus suskirstė į grupes.
Tada paprašė jų visiems grupių nariams padalyti pinigų.

400 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

Tajfelis pastebėjo, kad tyrimo dalyviai reiškė išskirtinį palanku­
mą savo grupės nariams, atmesdami vienodo paskirstymo strate­
giją, ir neproporcingai teikė pirmenybę tiems, su kuo dabar galėjo
save identifikuoti. Kiti tyrėjai suskirstė asmenis į grupes, taikydami
dar atsitiktinesnes strategijas, pavyzdžiui, mesdami monetą. Nie­
kas nepasikeisdavo, net jei tyrimo dalyviams atskleisdavo, kaip
buvo formuojamos jų grupės. Žmonės rodė didesnį palankumą
savo grupės nariams.

Tajfelio tyrimas atskleidė dvi tiesas: pirmoji - žmonės yra so­
cialūs; antroji - žmonės yra asocialūs. Žmonių socialumą rodo jų

palankumas savo grupės nariams. Žmonės yra asocialūs, nes jie ne­
mėgsta kitų grupių narių. Diskusijos, kas konkrečiai tai nulemia,
dar tebesitęsia. Manau, čia slypi sudėtingos optimizavimo pro­
blemos sprendimas. Pavyzdžiui, tokie galvosūkiai kyla, kai dvi ar
daugiau savybių yra svarbios, bet nė vienos negalima maksimizuoti
nesumažinant likusiųjų. Tokia pat problema kyla dėl bendradar­
biavimo ir konkurencijos nesuderinamumo, nors ir sociologiniu, ir
psichologiniu požiūriu abu šie elgesio modeliai yra naudingi. Ben­
dradarbiavimas suteikia patikimumą, saugumą bei bičiulystę. Kon­
kurencija - asmeninį augimą ir statusą. Kad irkaip ten būtų, jei tam
tikra grupė yra per maža, ji neturi galios arba yra nesvarbi ir negali
atsilaikyti prieš kitų grupių konkurenciją. Todėl būti vienos jų na­
riu nėra labai pravartu. Ojeigu grupė yra pernelyg didelė, sumažėja
tikimybė joje iškilti ar pasiekti tikrąsias aukštumas. Taigi, pasidaro
sunku skintis kelią pirmyn. Tikėtina, kad žmonės ima identifikuotis
net su grupėmis, sudarytomis metus monetą, nes trokšta vidinės
tvarkos, saugumo ir turėti pagrįstų galimybių kilti valdžios hierar­
chijos laiptais. Todėl jie ir remia savąją grupę, nes toks palaikymas
padeda jai klestėti, o kopti aukštyn struktūroje, kuri gali subyrėti,
nėra naudinga strategija.

Kad ir kaip ten būtų, Tajfelio minimalių sąlygų atradimas ir nu­
lėmė tai, kad šį apie kates pasakojantį skyrių pradėjau savo šuns
aprašymu. Antra vertus, vien paminėti kates antraštėje būtų paka­

12 TAISYKLĖ 401

kę, kad daugelis šunų mylėtojų nuo manęs nusigręžtų, - tik todėl,
jog nepaminėjau šuniškosios grupės padarų, taip pat nusipelniusių
paglostymo. Juolab kad man patinka ir šunys, tad nėrajokio reika­
lo kankintis. Taigi, nejauskite pareigos manęs nekęsti, jei pamatę
gatvėje šunį mėgstate jį paglostyti. Patikėkite, į tokius veiksmus aš
taip pat žiūriu palankiai. Atsiprašau ir visų kačių mylėtojų, kurie
tikėjosi istorijos apie kates, o dabar jaučiasi nuvilti, nes privalėjo
skaityti šį su šunimis susijusį tekstą. Gal padėtį kiek sušvelnins
mano patikinimas, kad katės išties geriau atspindi tai, ką noriu pa­
sakyti, ir todėl mes būtinai apiejas pakalbėsime. Tačiau pirmiausia
aptarsime kitką.

Kančios ir Būties apribojimai

Kaipjau minėjome anksčiau, vienokia ar kitokia forma kančios są­
voka yra kiekvienos vyraujančios religijos doktrinos principas. Bu­
distai jį teigia tiesiogiai. Krikščionys iliustruoja kryžiumi. Judėjai
mini šimtmečiais kęstas kančias. Toks samprotavimas visuotinai
apibūdina didžiuosius įsitikinimus, nes iš esmės žmonės yra tra­
pios būtybės. Tiek emociškai, tiek fiziškai mus galima sužeisti, net
sulaužyti, ir mes visi esame pasmerkti senatvei bei netektims. Toks
faktų rinkinys žiaurus, todėl normalu kvestionuoti, kaip tokiomis
sąlygomis mes apskritai tikimės klestėti irbūti laimingi (kartais net
ir norėti gyventi).

Neseniai šnekučiavausi su paciente, kurios vyras penkerius me­
tus vargo kovodamas su vėžiu. Visą tą laiką jiedu atsilaikė neįti­
kėtinai narsiai. Vis dėlto atsinaujinančios metastazės nugalėjo, ir
gydytojai jam pasakė, kad gyventi liko labai nedaug. Išgirsti tokias
tragiškas naujienas turbūt yra baisiausia tada, kai esi silpnas, vos
spėjęs atsigauti po to, kaijau susidorojai su ankstesnėmis blogomis
žiniomis. Tragedija tuomet atrodo itin neteisinga. Tokiomis aki­
mirkomis gali prarasti tikėjimą net pačia viltimi. Jos dažnai pakan­
ka sukelti tikrų tikriausią traumą. Su paciente aptarėme daugybę

402 1 2 GY VENI MO TAI SYKLIŲ

dalykų, ne tik filosofinių bei abstrakčių, bet ir konkretesnių. Pasi­
dalijau suja keliomis mintimis apie visus mano suprastus žmogaus
trapumo „kodėl“ir „todėl“.

Būdamas trejų, mano sūnus Julianas buvo itin dailus. Dabar
jis jau dvidešimčia metų vyresnis, bet vis dar gana žavingas (esu
tikras, kad šią pagyrą jam bus ypač malonu perskaityti). Būtent jo
dėka teko labai daug mąstyti apie mažų vaikų trapumą. Juk trime­
čiui susižaloti - vieni niekai. Jam gali įkąsti šuo. Jį gali partrenkti
mašina. Gali apstumdyti piktavaliai vaikai. Jis gali susirgti (kartais
taip ir nutikdavo). Julianą dažnai imdavo krėsti stipri karštligė ir
jos lydimi kliedesiai. Kartais, kai jis imdavo klejoti ar karščio kre­
čiamas su manimi grumtis, tekdavo jį nešti į dušą atvėsinti. Mąs­
tant apie giluminį žmogaus egzistencijos ribotumą, ne tiekjau daug
yra dalykų, su kuriais sunkiau susitaikyti nei su vaiko liga.

Mikhaila, vyresnė už Julianą metais ir penkiais mėnesiais, turėjo
savų bėdų. Dvimetę dukrą mėgdavau nešiotis užsikėlęs ant pečių.
Vaikams tai labai patinka. Tačiau kai nukėlęs pastatydavau ją ant
žemės, ji atsisėdusi pravirkdavo. Todėl lioviausi. Regis, tai išspren­
dė problemą, su nedidele išimtimi. Mano žmona Tammy pasakė
pastebėjusi, kad Mikhaila keistai vaikšto. Aš to neįžiūrėjau. Tammy
manė, kad tai gali būti susiję su nepaaiškinama dukters reakcija į
mano nešiojimą ant pečių.

Mikhaila buvo linksmaširdis vaikas, su kuriuo labai paprasta
sutarti. Vieną dieną, kai dar gyvenome Bostone, o jai tebuvo apie
keturiolika mėnesių, kartu su Tammy ir jos tėvais nusivežiau ją
į Menkių kyšulį. Kai ten nuvykome, Tammy su savo tėvais nuėjo
pasivaikščioti, o mudu su Mikhaila likome mašinoje. Sėdėjome
priekyje. Išsitiesusi saulėje ji kažką murmėjo. Pasilenkiau arčiau,
norėdamas nugirsti, ką ji sako: „Laiminga, laiminga, laiminga, lai­
minga, laiminga.“

Štai tokia ji buvo.
Vis dėlto, sulaukusi šešerių, kartkartėmis ji pasidarydavo irzli.
Būdavo sunku ją rytais ištraukti iš lovos. Ji labai lėtai rengdavo­

1 2 TAISYKLĖ 403

si. Jei kur nors eidavome, ji vilkdavosi iš paskos. Skųsdavosi, kad
skauda kojas ir spaudžia batai. Nupirkome dešimt skirtingų porų
naujų batų, bet niekas negelbėjo. Kai ėmė lankyti mokyklą, buvo ir
išdidi, ir elgėsi tinkamai. Bet vos įžengusi pro namų duris ir pama­
čiusi savo mamą pravirkdavo.

Buvome neseniai persikraustę iš Bostono į Torontą, todėl ma­
nėme, kad šie pokyčiai susiję su kraustymosi stresu. Bet padėtis
nesitaisė. Laiptais viršun ir žemyn Mikhaila ėmė lipti po vieną laip­
telį. Judesiai tapo panašūs į gerokai vyresnio žmogaus. Ji skundėsi
laikoma už rankos. (Kartą, jau po daugelio metų, dukra paklausė:
„Tėti, kai buvau maža ir žaisdavome „kiaulytę“, ar man skaudėda­
vo?“Kai kuriuos dalykus sužinai per vėlai...)

Vietinės klinikos gydytojas terapeutas mums paaiškino: „Kartais
vaikus kamuoja augimo skausmai. Tai normalu. Vis dėlto rekomen­
duočiau pasikonsultuoti su fizioterapeutu.“ Taip mes ir padarėme.
Fizioterapeutas bandė pasukti Mikhailos kulną. Nepavyko. Nege­
ras ženklas. Specialistas pasakė: „Jūsų dukrai - jaunatvinis reuma­
toidinis artritas.“

Ne tai mes tikėjomės išgirsti. Nepatiko mums ir tas fizioterapeu­
tas. Grįžome į klinikas. Kitas gydytojas patarė nuvesti Mikhailą į
„Sergančių vaikų“ ligoninę. Specialistas patarė: „Vežkite ją tiesiai
į greitosios priimamąjį, tuomet nedelsiant pateksite pas gydytoją
reumatologą.“ Gerai, Mikhailai - artritas. Tas gydytojas, blogųjų
žinių skleidėjas, buvo teisus. Pažeisti trisdešimt septyni sąnariai.
Ūmus daugybinis jaunatvinis idiopatinis artritas (JIA). Priežastys?
Nežinomos. Prognozės? Ankstyvas daugelio sąnarių keitimas.

Na, ir koks gi Dievas galėtų sukurti pasaulį, kur apskritai būtų
įmanomi tokie nutikimai? Juolab nekaltai, laimingai, mažai mer­
gaitei. Tiek tikinčiajam, tiek ateistui tai - svarbus, esminis klausi­
mas. Ši tema (juk tų sudėtingų klausimų yra tiek daug) gvildenama
garsiajame Dostojevskio romane „Broliai Karamazovai“, kurią pra­
dėjome nagrinėti 7-ojoje taisyklėje. Dostojevskis išreiškia savo abe­
jones Būties teisingumu romano veikėjo Ivano lūpomis, jei prisi­

404 12 GY V ENI MO TAISYKLIŲ

menate, jis aprašomas kaip iškalbingas gražuolis, išprusęs vienuo­
lio noviciato Aliošos brolis (tiksliau, didysis jo priešininkas). „Ne
Dievo aš nepriimu. Suprask, - sako Ivanas. - Nepriimu pasaulio,
kurį Jis sukūrė, šiam Dievo pasauliui negaliu pritarti.“

Ivanas pasakoja Aliošai nutikimą apie mažą mergaitę, kurią tė­
vai nubaudė spiginančiame šaltyje užrakindami visai nakčiai išvie­
tėje (pasakojimą Dostojevskis atrado to meto laikraštyje). „Ar regi
anuos du parpiančius, kol jų dukra verkia kiaurą naktį? - klausia
Ivanas*. - Ar tu supranti tai, kada mažytė būtybė, dar negalinti nė
susivokti, kas jai atsitiko, mušasi nešvankioj vietoj, tamsoje ir šal­
tyje, savo mažyčiu kumšteliu į skaudančią krūtinėlę ir verkia kru­
vinomis, nepiktomis ir nekaltomis ašaromis, prašydama „dievulį“,
kad tas apgintųją!.. Įsivaizduok, kad tu pats statai žmonijos likimo
rūmus, turėdamas tikslą pačiame finale padaryti žmones laimin­
gus, duoti jiems pagaliau taiką ir ramybę, bet tam būtinai, neišven­
giamai reikia nukankinti tik vieną vienintelį mažytį padarėlį, va šitą
patį kūdikėlį, kuris mušėsi kumšteliu į krūtinę, ir ant neatkeršytųjo
ašarėlių pastatyti tą pastatą, ar sutiktumei tokiomis sąlygomis būti
architektu, sakyk ir nemeluok!“ - „Ne, nesutikčiau“, - tyliai atsakė
Alioša.“210

Kažką panašaus aš suvokiau prieš daugelį metų, kai sūnui Julia-
nui buvo treji (prisimenat tokį? :)).

Pamaniau: „Myliu savo sūnų. Jam treji, jis mažas, mielas irjuo­
kingas. Tačiau kartu man neramu, nes jį lengva užgauti. Jei galė­
čiau tą pakeisti, ką daryčiau?“ Samprotavau toliau: „Jo ūgis galėtų
būti šeši su puse metro, o ne pusantro. Tuomet niekas negalėtų jo
apstumdyti. Jo kūnas galėtų būti iš titano, o ne iš raumenų ir kaulų.
Tuomet jam būtų nė motais, jei koks vaikiūkštis tai tvirtybei vožte­
lėtų žaisliniu sunkvežimiu. Jo smegenys galėtų būti kompiuterinės.
Ir net jei jam kažkin kokiu būdu pavyktų susižaloti, jo kūno dalis

*Autoriaus citata netiksli, nesjis remiasi ne knyga, o radijovaidinimu. Tokio sakinioknygoje
nėra. Tolesnė citata - iš romano (vert. past.).

1 2 TAISYKLĖ A05

nedelsiant būtų galima pakeisti naujomis. Problema išspręsta!“Bet
ne - problema neišspręsta, ir ne todėl, kad tokie dalykai dar nėra
įmanomi. Dirbtinis Juliano sustiprinimas prilygtųjo sunaikinimui.
Jis būtų nebe mažutis trimetis berniukas, o šaltas, plieninis robo­
tas. Jis būtų ne Julianas. Jis būtų monstras. Ausdamas šias mintis
galiausiai suvokiau, kad tai, ką išties mylime kitame asmenyje, nėra
atsiejama nuojo ribotumo. Julianas nebebūtų toks mažas, mielas ir
mylimas, jei tuo pat metu priėjo nebūtų kibusios ligos, praradimai,
skausmas ir nerimas. Taip stipriaijį mylėdamas, nusprendžiau, kad
vaikas yra geras toks, koks yra, kad ir koks gležnas būtų.

Su dukra buvo sudėtingiau. Kadangi jos liga progresavo, kai iš­
eidavome pasivaikščioti, ėmiau ją nešioti (ne ant pečių, žinoma). Ji
ėmė gerti naprokseną ir metotreksatą. Pastarasis - stiprus chemo­
terapinis medikamentas. Numalšinę skausmą bendrąja nejautrajai
leisdavo ir daugybę kortisolio injekcijų (į riešus, pečius, kulkšnis,
alkūnes, kelius, klubus, rankų ir kojų pirštus bei sausgysles). Vais­
tai gelbėjo, bet tik tamsyk - jos būklė ir toliau blogėjo. Vieną dieną
žmona nusivežė Mikhailą į zoologijos sodą. Stumdė ją neįgaliųjų
vežimėlyje.

Ta diena nenusisekė.
Reumatologas rekomendavo prednizoną, kortikosteroidinį vais­
tą, seniai vartojamą kovojant su uždegiminiais procesais. Tačiau šis
vaistas turi daug šalutinių poveikių, kurių nuosaikiausias - smar­
kus veido tinimas. Nebuvo aišku, ar mažai mergaitei tai nėra blo­
giau nei artritas. Laimei, jei taip galima sakyti, reumatologas papa­
sakojo mums apie naują vaistą. Jis jau buvo apyvartoje, bet taikytas
tik suaugusiesiems. Taigi, Mikhaila tapo pirmuoju vaiku Kanadoje,
pradėjusiuvartoti etanerceptą - „biologinį“preparatą, tikslingai su­
kurtą kovai su autoimuninėmis ligomis. Leisdama pirmąsias kelias
injekcijas Tammy atsitiktinai dešimčia kartų viršijo rekomenduo­
jamą dozę. Paukšt! Mikhaila pasveiko. Praėjus kelioms savaitėms
po išvykos į zoologijos sodą, ji strakaliojo ir žaidė futbolą mažųjų
lygoje- Visą vasarą Tammy teko vien stebėti, kaip Mihaila bėgioja.

406 1 2 GYVENI MO TAISYKLI Ų

Norėjome, kad Mikhaila būtų kuo savarankiškesnė. Ją visada
labai motyvavo pinigai. Kartą radome ją lauke priešais namus susi­
dėliojusią aplink savo ankstyvos vaikystės knygas ir pardavinėjan­
čią jas praeiviams. Vieną vakarą pasisodinau ją ir pažadėjau duoti
penkiasdešimt dolerių, jei susileis vaistų pati. Tuomet dukrai buvo
aštuoneri. Nutaikiusi adatą sau į šlaunį ji kamavosi trisdešimt pen­
kias minutes. Tada bakstelėjo. Kitąkart daviau jai dvidešimt dole­
rių, jei užtruks tik dešimt minučių. Paskui pasiūliau dešimt dolerių
už penkias minutes. Kurį laiką apsistojome prie dešimties. Vyko
derybos.

Po kelerių metų Mikhailai visiškai dingo visi simptomai. Reuma-
tologas rekomendavo pradėti mažinti vaistų dozę. Kartais vaikai,
prasidėjus lytinei brandai, išauga JIA. Nėra žinoma, kodėl. Vietoje
švirkštų dukra ėmė vartoti metotreksato tabletes. Viskas buvo gerai
ketverius metus, kol vieną dienąjai ėmė mausti alkūnę. Vėl vykome
į ligoninę.,Artritas pažeidė tik vieną tavo sąnarį“, - guodė reuma-
tologo padėjėjas. Tai nebuvo „tikvienas“. Du - nėra itin daugiau už
vieną, o vienas yra kur kas daugiau už nulį. Nepaisant pertraukos,
tas „vienas“ reiškė, kad iš artrito ligos ji neišaugo. Ši žinia dukrą
sugniuždė mėnesiui, tačiau ji vis dar lankė šokių pamokas ir žaidė
kamuoliu su savo draugais gatvėje priešais mūsų namą.

Rugsėjį, kai Mikhaila ėmė lankyti vienuoliktą klasę, reumatolo-
gas pranešė daugiau nemalonių naujienų. MRT tyrimas atskleidė
klubo sąnario nusidėvėjimą. Gydytojas paaiškino Mikhailai: „Klu­
bo sąnarį teks pakeisti iki tavo trisdešimtojo gimtadienio.“

Gal sąnarys buvo pažeistas dar prieš etanercepto stebuklą? Mes
nežinome. Naujienos buvo žiaurios. Kartą, po kelių savaičių, Mik­
haila žaidė lauko riedulį mokyklos sporto aikštelėje. Jai surakino
klubą. Ji vos iššlubavo iš aikštės. Skausmai vis stiprėjo. Reumato-
logas paaiškino: „Atrodo, žuvo dalis šlaunikaulio ląstelių. Klubo są­
narį keisti tau prireiks ne trisdešimties metų, o nedelsiant.“

Su savo paciente, kuri pasakojo apie progresuojančią savo vyro
ligą, kalbėjomės apie gyvenimo trapumą, egzistencijos tragizmą bei

12 TAISYKLĖ 407

neigimo jausmą, kurį sukelia mirties pamėklė. Pradėjau mintimis
apie savo sūnų. Kaip ir visus, atsidūrusius tokioje padėtyje, paci­
entę kamavo tokie patys klausimai: „Kodėl mano vyras? Kodėl aš?
Kodėl šitaip?“ Mano paties suvoktas glaudus ryšys tarp pažeidžia­
mumo ir Būties buvo geriausias atsakymas, kokį turėjau. Papasa­
kojau pacientei seną žydų istoriją, kuri, kiek žinau, yra surašyta To­

ros paaiškinimuose. Ji prasideda Dzen koan struktūros klausimu.
Įsivaizduok Būtybę, kuri yra visažinė, visur esanti ir visagalė. Ko
trūksta šiai Būtybei?211Atsakymas? Apribojimų.

Jei jau esi viskas, visur ir amžiams - nebėra kur eiti, nėra nie­
ko, kuo dar galėtum būti. Viskas, kas galėtų būti, jau yra, o viskas,
kas galėtų nutikti, jau buvo. Pasak istorijos, todėl Dievas ir sukūrė
žmogų. Nėra apribojimų - nėra pasakojimo. Nėra pasakojimo -
nėra Būties. Ši mintis padėjo man susitaikyti su baisiuoju tos Bū­
ties trapumu. Padėjo ir mano pacientei. Nesinori pervertinti viso
to reikšmės. Neteigiu, kad ji kažkokiu būdu ima ir sustato viską į
vietas. Pacientės akistata su jos vyrą kankinančiu vėžiu niekur ne­
dingo, nedingo ir baisioji mano dukters liga. Vis dėlto verta keliais
žodžiais pripažinti, kad egzistencija ir ribotumas yra tarpusavyje
neatsiejami.

Trisdešimtstipinų, visi aplinkvieną stebulę; kiaurymėjeyra vežimo vertė.
Molis minkomas, lipdomas rykas; įdubojeyra indovertė.
Kertamos durys ir langai, renčiamasstatinys; ertmėjeyra namo vertė.
Tad buvimupasinaudotigalima, nebuvime - atrasti vertigumą,212

Tokio pobūdžio samprata atsirado neseniai. Populiariojoje kul­

tūroje - per „DCComics“*sukurtos kultūrinės ikonos - Supermeno
evoliuciją. Supermeno personažą 1938 m. sukūrė Jerry Siegelis ir
Joe Shusteris. Iš pradžių Supermenas galėjo kilnoti mašinas, trau­
kinius ir net laivus. Galėjo judėti greičiau už traukinį. Jis gebėjo

*Amerikietiškų komiksų leidykla (vert. past.).

A08 1 2 GY V ENI MO TAISYKLIŲ

„vienu šuoliu peršokti aukščiausius pastatus“. Kūrėjai, rutuliodami
personažą dar keturis dešimtmečius, augino irjo galias. Jau septin­
tojo dešimtmečio pabaigoje Supermenas skraidė sparčiau už švie­
sos greitį. Jis turėjo superklausą, į rentgeną panašia rega puikiai
matė tamsoje. Jis taip pat gebėjo akimis šaudyti infraraudonaisiais
spinduliais. Pajėgė užšaldyti objektus ir kvėpuodamas įpūsti uraga­
nus. Galėjo pajudinti planetas. Jo negalėjo sustabdyti net atominiai
sprogimai. Jei kažkokiu būdujis susižalodavo - tuojau pat pagyda­
vo. Supermenas virto nepažeidžiamu.

Tuomet įvyko keistas dalykas. Supermenas tapo nuobodus. Juo
daugiau neįtikėtinų galių jam buvo suteikiama, juo sudėtingiau
darėsi sugalvoti jam įdomesnio veiksmo. DC kūrėjai išsprendė šią
problemą penktajame dešimtmetyje. Supermenas tapo pažeidžia­
mas, jam kenkė radiacija, kurią spinduliavo kriptonitas - jo sunai­
kintos gimtosios planetos likučiai. Galiausiai atsirado daugiau nei
dvidešimt radiacijos rūšių. Žaliasis kriptonitas Supermeną silpni­
no. Didelė dozė galėjo net jį nužudyti. Raudonasis kriptonitas vertė
herojų keistai elgtis, o raudonai žaliasis sukeldavo mutacijas (kartą
Supermenui pakaušyje užaugo trečioji akis).

Reikėjo ieškoti ir kitų būdų, norint išsaugoti domėjimąsi Super­
meno istorija. 1976-aisiais jam buvo suplanuota kova su Žmogu­
mi voru. Tai buvo pirmasis superherojų susikirtimas tarp kylančio
Stano Lee „Marvel Comics“ su mažiau idealizuojamais personažais
bei DC, Supermeno ir Betmeno autoriais. „Marvel“ studija turėjo
padidinti Žmogaus voro galias, kad grumtynės atrodytų įtikinamos.
Tai pažeidė žaidimo taisykles. Žmogus voras yra Žmogus voras, nes
turi voro galių. Jei staiga jis įgauna kokią kitą galią - jis jau nebe
Žmogus voras. Siužetas subyra.

Dar iki devintojo dešimtmečio Supermeną ėmė kamuoti miršta­

ma deus exmachina liga - lotyniškai reiškianti „dievas iš mašinos“.

Terminas apibrėžia, kaip į bėdą patekusį herojų senosiose graikų
ir romėnų dramose išgelbsti stebuklingai pasirodęs visagalis die­
vas. Iki šių dienų prastai parašytuose pasakojimuose taip galima iš­

1 2 TAISYKLĖ 409

gelbėti į bėdą patekusį personažą arba šlubuojantį siužetą pamažu
pakeisti neįtikėtinais burtais ir kitomis nesąmonėmis - priešingai,
nei pagrįstai tikėjosi skaitytojai. Kartais „Marvel Comics“ išgelbs-
ti žlungantį pasakojimą kaip tik tokiu būdu. Pavyzdžiui, pakrančių
gelbėtojas yra „Iksmenų“tipo veikėjas, galintis pasitelkti bet kokią
galią, kad tik išgelbėtų skęstančiojo gyvybę. Labai apsimoka su to­
kiu turėti reikalų. Populiariojoje kultūroje apstu tokių pavyzdžių.
Pavyzdžiui, Stepheno Kingo „Dvikovos“pabaigoje (išpliurpsiu siu­
žetą). Pats Dievas sunaikina bloguosius romano veikėjus. Ištisas
devintasis (1985-1986 m.) geriausiu laiku rodyto serialo „Dalasas“
sezonas vėliau pasirodė buvęs vien sapnas. Aistruoliai piktinasi to­
kiais sprendimais - ir gerai daro. Juos apiplėšė. Siužetą sekantys
žmonės nori ištęsti savo netikėjimą kuo ilgiau, kiek tik pasakojimo
konstravimo ribos leidžia išlaikyti veiksmą nuoseklų ir rišlų. Savo
ruožtu rašytojai sutinka laikytis savo sugalvotų sprendimų. Kai ra­
šytojai ima mulkinti, aistruoliai pasipiktina. Jie nori sviesti knygą į
židinį arba paleisti plytą į televizoriaus ekraną.

Ir visa tai tapo Supermeno problema: jis įgavo tokių galių, kad

galėjo deus*save bet kada ir iš bet kokių aplinkybių. Todėl devinta­

jame dešimtmetyje franšizė vos nenumirė. Dailininkas ir rašytojas
Johnas Byrne’as sėkmingai perkūrė prekės ženklą - perrašė Super­
meną išsaugodamas jo gyvenimo faktus, bet iškirpdamas daugelį
jo naujųjų gebėjimų. Supermenas daugiau nebegalėjo kilnoti pla­
netų ar atsilaikyti prieš vandenilinę bombą. Kad galėtų palaikyti
savo galias, jis tapo priklausomas nuo saulės, kaip atvirkštinis vam­
pyras. Jis įgavo tam tikrų logiškų apribojimų. Superherojus, kuris
pajėgia viską, pasirodo nesąs joks herojus. Jis nebeturi jokių kon­
krečių bruožų, todėl yra niekas. Jis nebeturi prieš ką kovoti, todėl

juo nebegalima žavėtis. Norint būti bent kiek prasmingam, pasi­
rodo, reikia apribojimų. Galbūt todėl, kad Būčiai reikia Tapsmo,

o ne vien statinio egzistavimo - ir tapti reiškia pasidaryti kuo nors

*Dieviškai išsivaduoti, kalbinis padirbinys (vert past.).

410 12 GYVENI MO TAISYKLIŲ

daugiau ar bent jau kuo nors kitu. O tai yra įmanoma tik tada, kai
kas nors yra apribota.

Gerai.
O ką tuomet daryti su kančiomis, kurių suteikia tokie apribo­
jimai? Gal Būties primesti apribojimai yra tokie ankšti, kad verta
mesti lauk visą projektą. Dostojevskis labai aiškiai šią mintį išsako
pagrindinio „Užrašų iš mirusiųjų namų“veikėjo lūpomis: „Matote,
galime sakyti ką tik išmanydami apie pasaulio istoriją - viską ir bet
ką, ką tik galėtų sukurti labiausiai liguista vaizduotė. Išskyrus vieną
dalyką. Negalime pasakyti, kad pasaulio istorija yra logiška. Žodis
įstringa burnoje!“213Goethės Mefistofelis, Būties priešininkas, kaip
jau matėme, tiesiogiai ir raiškiai pareiškia apie savo priešpriešą
Dievo kūrinijai. Po daugelio metų Goethė parašė II „Fausto“ dalį.
Velnias jame vėl pakartoja savo kredo truputį kitokia forma, kad
visi jo argumentus užsirašytų ant kaktos214:

Baigtis ir niekis - tobulavienovė?
Ir kas ta amžina kūrinija?
Sukurti tai, kas dings nebūtyje?
„Tai baigta!“- kas tuopasakyta?
Tai kaip nebūta, niekas nepakito,
Ojei ir būtų būta, tai nekeičiadėsnių.
Tadamžinoji tuštuma man artimesnė.

Visi tuos žodžius prisimena tada, kai žlunga svajonė, išyra san­
tuoka ar šeimos narį paguldo alinanti liga. Kaip realybės tvarka ga­
lėtų būti tokia nepakeliama? Kaip visa tai įmanoma?

Rasi, kaip sako Kolumbaino berniukai (žiūrėkite 6 taisyklę), ge­
riau būtų apskritai nebūti. Gal geriau būtų, jeigu apskritai neegzis­
tuotų jokia Būtis. Bet žmonės, priėję vien prie pirmosios išvados,
flirtuoja su savižudybe, o priėję prie antrosios - su kažin kuo dar
gerokai baisiau, - kažin kuo iš tiesų siaubinga. Jie audžia visuoti­
nio sunaikinimo idėją. Jie žaidžia su mintimi apie genocidą ir dar

12 TAISYKLE 411

blogiau. Net visiškuose patamsiuose esama pačių tamsiausių kam­
pelių. O labiausiai stingdo kraują, kad tokios išvados yra supran­
tamos, net gal neišvengiamos, nors jomis remiantis nebūtinai su­
skumbama veikti. Ir ką galvoti blaivaus proto žmogui, pavyzdžiui,
susidūrusiam su vaiko kančia? Tiksliau, tas, kas leidžia savo protą
užvaldyti tokioms mintims, nėra blaivaus proto ir atjaučiantis žmo­
gus? Kaip gerasis Dievas gali leisti tokiam pasauliui egzistuoti?

Tokios išvados gal iryra logiškos. Jos gal iryra suprantamos. Bet
čia neišvengiamai slypi siaubingi spąstai. Veiksmai, kuriuosjos ska­
tina (net nekalbame apie pačias mintis), neišvengiamai dar labiau
pablogina jau ir šiaip netikusį pasaulį. Nekęsti gyvenimo, niekinti
gyvenimą - net ir tą tikrą skausmą, kurį sukelia gyvenimas, reiškia
vien jį pabloginti, nepakeliamai pabloginti. Šiose išvadose nėra jo­
kio nuoširdaus protesto. Jose nėra jokio gėrio, vien tik aistra kurti
kančias kančių labui. Tokia yra pati tikriausia blogio esmė. Žmo­
nes, kurie prisikasa iki tokių minčių, nuo visiško sąmyšio skiria tik
vienas žingsnis. Kartais jiems viso labo stinga priemonių. Kartais,
kaip Stalinas, jie laiko pirštą ant branduolinės bombos paleidimo
mygtuko.

Bet ar egzistuoja kokia nors nuosekli alternatyva, turint galvo­
je akivaizdžius egzistencinius siaubus? Ar galima pateisinti pačią
Būtį su visais jos maliariniais uodais, kareiviais-vaikais ir suluoši­
nančiomis neurologinėmis ligomis? Nesu tikras, ar būčiau galėjęs
suformuluoti atsakymą į tokį klausimą devynioliktame amžiuje, kol
milijonai žmonių nebuvo patyrę žvėriškų totalitarinio dvidešim­
to amžiaus šiurpulių. Nežinau, kaip būtų įmanoma suprasti, kad
tokios mintys yra morališkai neleistinos, nepasitelkus faktų apie
Holokaustą, stalininį valymą ir katastrofiško Mao „Didžiojo šuo­
lio į priekį“215padarinius. Taip pat nemanau, kad atsakymą į tokį

klausimą galima sugalvoti mąstant. Mąstymas neišvengiami veda

prie bedugnės. Jis nepadėjo L. Tolstojui. Galbūt nebūtų padėjęs ir
F. Nietzschei, kuris, be abejo, apie tokius dalykus mąstė kur kas aiš­
kiau nei visi kiti išminčiai žmonijos istorijoje. Bet jeigu žūtbūtinė­

412 1 2 GYVENI MO TAI SYKLIŲ

mis aplinkybėmis neįmanoma pasikliauti mąstymu, tai kuo tuomet
pasikliauti? Juk mintis, pagaliau, yra aukščiausias žmonijos pasie­
kimas, ar ne tiesa?

Greičiausiai ne.
Egzistuoja kažin kokia aukštesnė forma nei mąstymas, kuris pats
savaime yra kvapą gniaužianti galia. Kai egzistencija tampa tokia,
kokios nebeįmanoma pakęsti, mąstymas pats savaime sužlunga.

Tokiais atvejais - gilybėje - lieka pastabumas, o ne samprotavi­

mas, atstojantis mąstymą. Rasi galėtumėte pradėti pastebėdami

štai ką: kai ką nors mylite, mylite nepaisydami tų žmonių apribo­
jimų. Mylite, nesjie apriboti. Žinoma, viskas labai sudėtinga. Vi­

sai nebūtina įsimylėti visus žmogaus trūkumus ir su jais taikstytis.
Reikėtų nustoti nuolat stengtis arba pagerinti gyvenimą, arba vien
leisti kančioms gyvuoti. Bet, pasirodo, tobulinimo kelyje esama
kliūčių, kurių mes gal nenorime peržengti, bijodami paaukoti pačią
žmoniją. Viena yra pasakyti, kad „gyvenimas turi ribas“, ir toliau
sau lengvabūdiškai gyventi, kol šviečia saulė, jūsų tėvo nekamuoja
Alzheimerio liga irjūsų vaikučiai yra sveiki, o santuoka - laiminga.
Oką daryti, kai ne viskas klostosi gerai?

Irimas ir skausmas

Kai imdavo varginti skausmai, Mikhaila negalėdavo užmigti išti­
sas naktis. Jos aplankyti atėjęs senelis davė jai kelias savo tyle-
nolio tabletes, kuriose buvo kodeino. Tada ji įstengė užmigti. Bet
neilgam. Mūsų reumatologė, pats svarbiausias Mikhailos pasvei­
kimo istorijos veikėjas, pabandžiusi numaldyti vaiko skausmus,
atsitrenkė į galutinę jos drąsos sieną. Kartą ji buvo išrašiusi ma­
žai mergaitei opiatų, ir ta pasidarė nuo jų priklausoma. Gydytoja
prisiekė niekados daugiau taip nesielgti. Ji paklausė: „Ar bandėte
ibuprofeną?“ Tada Mikhaila suprato, kad gydytojai nieko neišma­
no. Ibuprofenas jai prilygo duonos trupiniui, kuris atkišamas išsi-
badavusiam žmogui.

12 TAISYKLE 413

Pasikalbėjome su kitu gydytoju. Jis įdėmiai išklausė. Ir pagelbė­
jo Mikhailai. Pirmiausia jis išrašė tų pačių vaistų, kuriais su anūke
pasidalijo senelis. Tai buvo drąsus žingsnis. Gydytojai susiduria su
stipriu spaudimu neskirti opiatų - bent jau vaikams. Bet opiatai

veikia. Vis dėlto netrukus tylenolio nebepakako. Ji pradėjo ger­

ti oksikontiną, opioidinį vaistą, niekinamai vadinamą „prasčiokų
heroinu“. Vaistai suvaldė jos skausmą, bet sukėlė naujų problemų.
Po savaitės vaistų vartojimo Tammy išsivedė Mikhailą papietauti.
Mergaitė atrodė kaip girta. Ji kalbėjo neberišliai. Galva nusviro.
Nieko gera.

Mano svainė yra paliatyviosios slaugos seselė. Jos nuomone,
prie oksikontino mums derėjo pridėti dar ir ritaliną - amfetami-
ną, skiriamą hiperaktyviems vaikams. Ritalinas grąžino Mikhailai
budrumą ir sykiu turėjo jam būdingų skausmo malšinimo savybių
(labai naudinga tai žinoti, jei kada teks susidurti su kieno nors ne­
numaldomomis kančiomis). Bet skausmas darėsi vis labiau nepa­
keliamas. Ji ėmė griuvinėti. Tada jos klubo sąnarys vėl ją surietė,
šį kartą požeminiame metro tą dieną, kai ten neveikė eskalatorius.
Mikhailos vaikinas užnešė ją ant rankų. Namo ji parvažiavo taksi.
Metro tapo nebepatikima susisiekimo priemone. Tą kovą nupirko­
me Mikhailai 50 cm3 motorolerį. Buvo pavojinga jai leisti vairuo­
ti. Bet buvo pavojinga ir apriboti josios visišką laisvę. Pasirinko­
me pirmąjį pavojų. Ji išlaikė vairavimo egzaminą ir galėjo vairuoti
motorolerį dienos metu. Po keleto mėnesių treniruočių turėjo gauti
nuolatines vairavimo teises.

Gegužę jai buvo pakeistas klubo sąnarys. Chirurgas net sugebėjo
sutvarkyti buvusį pusės centimetro ilgio kojų skirtumą. Kaulas taip
pat nemirė. Nuotraukoje matyti tik rentgeno šešėlis. Jos aplankyti
atvyko teta ir seneliai. Prašvito giedresnės dienos. Tačiau netrukus
po operacijos Mikhailą perkėlė į suaugusiųjų reabilitacijos centrą.
Ji buvo jauniausia centro įnamė - bent šešeriais metais jaunes­
nė už visus kitus. Labai neurotiška jos senolė kambarioke neleido
palatoje išjungti šviesos - net naktį. Senutė negalėdavo nusigauti

414 1 2 GYVENI MO TAI SYKLI Ų

iki tualeto ir turėjo naudotis po lova pastatytu antuku. Ji negalėjo
pakęsti nė uždarytų kambario durų. Palata buvo visai šalia seselių
budėjimo kambariuko, iš kurio be perstogės sklido pagalbos skam­
bučiai ir garsūs pokalbiai. Ten, kur reikėjo miego, miegoti buvo ne­
įmanoma. Jokių lankytojų po devynioliktos valandos neįleisdavo.
Fizioterapeutas - dėl kurio mes ją ten nusiuntėme - išėjo atostogų.
Vienintelis ją gelbstintis žmogus buvo durininkas, pasiūlęs perkel­
ti Mikhailą į palatą su daugybe lovų, kai toji pasiskundė budinčiai
seselei negalinti miegoti. Tai pačiai, kuri nusijuokė sužinojusi, ku­
riame kambaryje bus apgyvendinta Mikhaila.

Ji turėjo ten pasilikti šešias savaites. Išbuvo tik tris dienas. Kai
fizioterapeutas grįžo iš atostogų, Mikhaila kaipmat užkopė reabili­
tacijos centro laiptais ir akimirksniu sugebėjo padaryti visus reika­
lingus judesius. Kol ji rengėsi grįžti, mes namuose visur įtvirtino­
me būtinus turėklus. Tada ją parsivežėme. Su visu tuo skausmu ir
operacijaji puikiai susidorojo. Osu reabilitacijos centro patirtimis?
Jos sukėlė potrauminio streso simptomus.

Birželį Mikhaila įsirašė į rimtus motociklininkų kursus, kad ga­
lėtų tapti teisėta savo motorolerio savininke. Mus visus krėtė šiur­
pas dėl tos būtinybės. O kas, jeigu ji parkris? O kas, jeigu ji pa­
teks į avariją? Pačią pirmąją dieną Mikhaila sėdo mokytis ant tikro
motociklo. Jis buvo sunkus. Jis keletą kartų jai iškrito iš rankų. Ji
matė, kaip kitas pradedantysis motociklininkas parkrito ir nusirito
per aikštelę, kurioje vyko treniruotė. Antrosios kursų dienos rytą
ji baiminosi eiti į pamoką. Nenorėjo keltis iš lovos. Mes kurį laiką
pasišnekučiavome ir kartu nusprendėme, kadji su Tammy bent jau
nuvažiuos į treniruotę. Jeigu nesusidoros su nerimu, galės pasilik­
ti automobilyje, kol pamoka baigsis. Pakeliui drąsa sugrįžo. Kai ji
gavo savo sertifikatą, visi kiti kurso dalyviai atsistoję paplojo.

O tada subyrėjo jos dešinysis kulkšniukas. Gydytojai bandė su­
jungti du pažeistus kaulus į vieną. Bet tuomet kiti, mažesnijos pėdos
kaulai, kurie dabar turėjo laikyti papildomą svorį, ėmė retėti. Matyt,
tai ištverti lengviau, kai tau aštuoniasdešimt (nors tas amžius jokiu

1 2 TAISYKLĖ 415

būdu nėra jokia šventė). Bet jeigu tau -iolika, nerandi jokios paguo­
dos. Mes reikalavome kulkšniuką keisti dirbtiniu kaulu, nors tech­
nologija vis dar buvo nauja. Laukti būtų tekę trejus metus. Su tuo
tiesiog nebuvo įmanoma susidoroti. Išretėjęs kulkšniukas kėlė daug
daugiau skausmo nei andai dubuo. Vieną naktįji ėmė klejoti ir nusiš­
nekėti. Niekaip negalėjaujos nuraminti. Žinojau, kadji pasiekė lūžio
tašką. Jeigu visa tai pavadintume stresu - nepasakytume nieko.

Ištisas savaites, ovėliau - mėnesius parleidome ieškodami įvairių
kaulų pakaitalų mechanizmų ir bandymų įvertinti jų tinkamumą.
Visur ieškojome vietos, kur operaciją būtų galima atlikti greičiau:
Indijoje, Kinijoje, Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje, Kosta Rikoje,
Floridoje. Susisiekėme su Ontario provincijos Sveikatos ministe­
rija. Jie daug mums padėjo. Išnaršę visą šalį, jie rado specialistą
Vankuveryje. Mikhailos kulkšniuką pakeitė lapkritį. Po operacijos
ji iškentėjo tikrą agoniją. Jos pėda buvo sustatyta netinkamai. Gip­
sas spaudė odą prie kaulo. Klinikoje nenorėjojai duoti pakankamai
oksikontino skausmui numalšinti. Jos vaistų toleravimo lygis dėl
ankstesnio vartojimo buvo pavojingai pakilęs.

Kai grįžo namo, o skausmas nuslopo, Mikhaila ėmė kratytis opia-
tų. Ji nekentė oksikontino, nors tas akivaizdžiai galėjo pagelbėti.
Ji sakė, kad dėl oksikontino jos gyvenimas virsta pilkuma. Galbūt
esamomis aplinkybėmis tai buvo net gerai. Ji nustojo juos vartoti
kiek galėdama greičiau. Ištisus mėnesius kentėjo nuo abstinencijos,
naktį ją pylė prakaitas ir kamavo niežulys (pojūtis, kad po oda pir­
myn atgal bėgioja skruzdėlės). Ji nebegalėjo patirti jokio džiaugs­
mo. Toks buvo dar vienas atsisakymo vartoti opiatus padarinys.

Didumą laiko mes buvome priblokšti. Kasdienio gyvenimo po­
reikiai nepradingsta vien todėl, kadjus nežmoniškai prislėgė katas­
trofa. Viskas, ką paprastai darote, privalo būti padaryta. Taigi, kaip
su visu tuo susidoroti? Mes išmokome tokių dalykų:

Kiekvieną dieną skirkite šiek tiek laisvo laiko galvoti bei kalbėtis

apie ligą arba kitas krizes ir kaip reikėtų jas suvaldyti. Nekalbėkite

ir negalvokite apie tai jokiu kitu metu. Jei neapribosite jos įtakos,

416 1 2 GYVENIMO TAISYKLIŲ

išseksite ir visiškai sugniušite. O tai nėra naudinga. Taupykit savo
jėgas. Jūs išsirengėte į karą, ne į mūšį, o kare įvyksta daugybė mū­
šių. Kai su krize susiję rūpesčiai užplūsta kitomis progomis, pri­
minkite sau, kad juos apsvarstysite tam specialiai numatytu laiku.
Paprastai padeda. Tai jūsų smegenų daliai, kurioje generuojamas
nerimas, labiau rūpi, kad egzistuoja planas, o ne to plano smulkme­
nos. Neskirkite savo laiko apmąstymams vakare arba naktį. Nes
tada negalėsite užmigti. O jeigu negalėsite miegoti, greitai nusiri­
site pakalnėn.

Laiko langus perstumdykite, kad jie aprėmintų jūsų gyvenimą.
Kai saulė šviečia, o oras palankus, uždera gausus derlius, galite imti
planuoti porą artimiausių savo gyvenimo mėnesių ar ištisus metus,
o gal net penketą metų. Net galite pasvajoti apie ateinantį dešimtme­
tį. Bet to nepavyks padaryti, kai viena jūsų koja įstrigusi krokodilo
nasruose. „Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins
savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo“, - čia - Evangelija pagal
Matą 6,34. Dažnukart ši eilutė aiškinama taip: „Gyvenk šiandiena,
rūpinkis rytojumi.“ Bet reiškia ką kitką. Tą įsakymą reikia aiškintis
kartu su Kalno pamokslu, nes jis yra neatskiriama to pasakojimo
dalis. Tas pamokslas išgrynina dešimt Mozės knygos „ne“ į vieną
priesaką „pasirūpink“. Kristus kviečia savo mokinius tikėti Dangiš­
kąja Dievo Karalyste ir Jo tiesa. Toks yra sąmoningas apsisprendi­
mas, kad Būtis yra esmiškai gera. Tai - drąsos veiksmas. Taikyki­
tės aukštai, kaip Džepetas iš knygos apie Pinokį. Siekite žvaigždės,
bet elkitės teisingai ir tinkamai pagal savo siekius. Kai su dangumi
esate darnoje, galite susitelkti ir į dienos reikalus. Būkite atsargūs.
Tvarkingai susidėliokite dalykus, kuriuos galite suvaldyti. Sutvar­
kykite viską, kas iš tos tvarkos išsimuša, ir patobulinkite viską, kas
jau ir taip yra gerai, kad būtų dar geriau. Jei elgsitės atsargiai, vi­
sai įmanoma, kad jums pavyks susidoroti. Žmonės yra labai tvirti.
Žmonės gali atsilaikyti prieš labai daug skausmo ir praradimų. Bet
tam, kad ištvertų, jie privalo matyti Būties gerumą. Jeigu praranda
tą gebėjimą, visiškai sutrinka.

1 2 TAISYKLĖ 417

Vėl šunys, bet galiausiai ir katės

Šunys yra panašūs į žmones. Jie yra žmogiškųjų būtybių draugai ir
sąjungininkai. Jie bendrauja, paklūsta hierarchijai ir yra naminiai
gyvūnai. Jie laimingi būdami šeimos piramidės apačioje. Už gau­
tą dėmesį jie atsilygina ištikimybe, žavėjimusi ir meile. Šunys yra
nuostabūs.

O štai katės yra pačios sau. Jos nebendrauja ir nepaklūsta hie­
rarchijai (nebent trumpai). Jos yra vien pusiau naminės. Jos nepa­
siduoda dresuojamos. Jos draugauja pagal savo pačių susikurtas
taisykles. Šunys buvo prijaukinti, o katės pačios apsisprendė. Jos,
regis, nori bendrauti su žmonėmis dėl kažkokių savų paslaptingų
sumetimų. Man katės, regis, įkūnija gamtą, Būtį jos gryniausiąja
forma. Negana to, jos yra tokia Būties forma, kuri žvelgia į žmogiš­
kąsias būtybes ir teigiamai vertina jų veiksmus.

Kai gatvėje sutinkate katę, gali nutikti daug kas. Pavyzdžiui,
jeigu tolumoje matau katę, blogoji mano esybės dalis nori ją iš­
gąsdinti bruzdžiu „škic!“ garsu - surietus liežuvį. Jį išgirdusi ir
sunerimusi katė pašiauš savo kailį ir pasisuks šonu, kad atrodytų
didesnė. Tikriausiai nederėtų man šaipytis iš kačių, bet negaliu su­
siturėti. Tai, kad iš tikrųjųjas galima nustebinti, yra bene geriausia
jų charakterio savybė (taip pat faktas, kad jos tuojau pat gali susi­
erzinti ir susigėsti, kad persistengė). Bet kai man pavyksta gerai
suimti save į rankas, aš pasilenkiu ir pakviečiu katę, kad galėčiau
ją paglostyti. Kartais ji nubėga šalin. Kartais visai nekreipia į mane
dėmesio, nes yra katė. Bet kartaisji prisiartina prie manęs, pasitri­
na galva į mano ištiestą delną ir lieka tuo labai patenkinta. Kartais
ji apsiverčia ant nugaros, išriečia stuburą ant dulkėto betono (nors
taip išsitiesusi katė dažnai apkandžioja ir apdrasko net draugiškai
ištiestą ranką).

Kitoje gatvės pusėje priešais mano namus gyvena katė Rudė.
Rudė yra Siamo katė, labai daili, rami ir susitelkusi. Didžiajame
neurotiškų charakterių penketuke - indekse, kuriuo matuojamas

418 1 2 GYVENI MO TAI SYKLI Ų

nerimas, baimė ir emocinis skausmas, ji užima tik labai kuklią vie­
tą. Rudės nė kiek neerzina šunys. Mūsų šuo Sikas yra jos draugas.
Kartais pakviesta, o kartais pati savaime Rudė atitursena per gatvę
aukštai iškėlusi uodegą ir jos galiuką parietusi nedideliu kabliuku.
Tada ji priešais Siką apsiverčia ant nugaros, o jis dėl to linksmai
ima vizginti uodega. Tuomet, jei įsigeidžia, gali ateiti aplankyti ir
tavęs kokiai pusei minutės. Gražus prasiblaškymas. Šiek tiek papil­
domos šviesos gražią dieną ir atokvėpis prastą dieną.

Jeigu esate dėmesingi, net ir prastą dieną jums gali pasitaikyti
panašių sėkmingų progų. Galbūt pamatysite gatvėje šokančią mer­
gytę, nes ji apsivilko puošnią balerinos suknelę. Galbūt išgersite
puodelį itin geros kavos kavinėje, kuri rūpinasi savo klientais. Gal­
būt ištaikysite dešimt ar dvidešimt minučių, kad galėtumėte krėsti
kokius juokelius, kurie jus prablaško ir primena, kad galima pasi­
juokti iš Būties absurdiškumo. Aš mėgstu pasižiūrėti „Simpsonų“
seriją pusantro karto greičiau nei normaliu greičiu: išklausau visus
juokus, sugaišdamas vos du trečdalius laiko.

Ir galbūt, kai išeinate pasivaikščioti, o jums sukasi galva, pasiro­
dys katė, ir jeigu būsite jai dėmesingi, jums penkiolikai sekundžių
bus pasiųstas priminimas, kad Būties stebuklai gali atlyginti už ne­
išnaikinamą blogį, kuris su jais žengia koja kojon.

Paglostykite gatvėje sutiktą katę.
P. S. Netrukus po to, kai parašiau šitą skyrių, Mikhailos chirurgas
pasakė, kad reikės išimti jos dirbtinę kulkšnį, o jos tikrąją kulkšnį
sujungti. Dar vėliau laukė amputacija. Po kulkšnies pakeitimo ope­
racijos ji skausme išgyveno aštuonerius metus, o jos judesiai buvo
smarkiai suvaržyti, nors ir viena, ir kita buvo daug geriau nei iki
tol. Po keturių dienų jai pavyko pasikalbėti su kitu fizioterapeutu.
Tai buvo didelis, galingas ir dėmesingas žmogus. Jis specializavosi
kulkšnies gydyme Jungtinėje Karalystėje, Londone. Jis ranka ap­
čiuopė jos kulkšnį ir spaudė ją keturiasdešimt sekundžių, o Mik-
haila tuo metu judino savo pėdą pirmyn atgal. Iš savo padėties iš­
judėjęs kaulas įslydo ten, kur buvo jo vieta. Skausmas pranyko. Ji

12 TAISYKLE 419

niekada neverkia medikų akivaizdoje, bet dabar apsipylė ašaromis.
Jos kelis išsitiesino. Dabar ji gali nueiti pėsčiomis ilgus atstumus
ir aplink trepsi basomis. Jos sužalotosios kojos blauzdos raumuo
iš naujo auga. Jos dirbtinis sąnarys daug geriau lankstosi. Šiemet
ji ištekėjo ir pagimdė dukrytę Elizabetę, pavadino ją mano žmonos
velionės motinos vardu.

Reikalai klostosi gerai.
Kol kas.

KODĄ

KĄ TURĖČIAU DARYTI SU SAVO NAUJUOJU
ŠVIESOS RAŠIKLIU?

2016 m. pabaigoje keliavau į Šiaurės Kaliforniją susitikti su savo
draugu ir verslo partneriu. Kartu praleidome vakarą mąstydami ir
šnekučiuodamiesi. Staiga jis išsitraukė iš švarko kišenės rašiklį ir
pasižymėjo kelias pastabas. Rašiklis buvo su šviečiančia LED lem­
pele, todėl rašyti tamsoje buvo lengviau. „Dar vienas elektroninis
žaisliukas“, - pagalvojau. Tačiau vėliau, kai mintys sugulė į me­
taforų lygį, mane labai sukrėtė šviečiančio rašiklio idėja. Tai buvo
kažkas simboliška, kažkas metafiziška. Galų gale mes visi gyvena­
me tamsoje, didesnę savo gyvenimo dalį. Visi galėtume pasinau­
doti kokiu nors šviesa parašytu žodžiu, kad tamsoje rastume kelią.
Pasakiau jam, kad noriu šį bei tą užsirašyti, kol sėdime tamsoje bei
kalbamės, ir paprašiau padovanoti man savo rašiklį. Kai jis man
padavė jį, pasijutau nepaprastai laimingas. Dabar galėsiu rašyti
tamsoje šviečiančius žodžius! Savaime suprantama, tokį darbą dera
atlikti tinkamai. Todėl pasakiau sau visiškai rimtai: „Ką turėčiau
daryti su savo naujuoju šviesos rašikliu?“ Dvi Naujojo Testamento
eilutės kaip tik kalba apie tokius dalykus. Ilgai apie tai galvojau:

KODĄ 421

Prašykite, irjums busduota, ieškokite, irrasite, belskite, irbusjums
atidaryta. Kiekvienas, kasprašo, gauna, kasieško, randa, irbeldžian­
čiamatidaroma. (Evangelijapagal Matą7,7-8)

Iš pirmo žvilgsnio tai skamba kaip ne kas daugiau nei maldos ma­
gijos paliudijimas, reiškiantis Dievo malonės meldimą. Gundomas
paties Velnio dykumoje, kaip matėme 7-ojoje taisyklėje (Siekite to,
kas prasminga (o ne kas patogu)), net pats Kristus nenorėjo prašyti
savo Tėvo malonės, o kasdienės į neviltį puolusių žmonių maldos lie­
ka be atsako. Bet galbūt taip yra todėl, kadjų prašymai nėra tinkamai
suformuluoti. Galbūt nėra prasminga prašyti Dievo suardyti fizikos
dėsnius kiekvienąsyk, kai parpuolame šalikelėje ar padarom kokią
didelę klaidą. Gali būti, kad tokiomis akimirkomis tiesiog nėra reika­
lo visko apversti nuo kojų ant galvos ir užsigeisti, kadproblemakokiu
nors stebuklingu būdu išsispręstų pati. Gali būti, kad verčiau derėtų
paklausti, ką turėtumėte daryti dabar, kad sustiprėtų jūsų uolumas,
sutvirtėtų būdas ir rastumėte jėgų gyventi toliau. Galbūt, atvirkščiai,
jūs galėtumėte paprašyti galios pamatyti tiesą.

Per beveik trisdešimt metų vedybinio gyvenimo mudu su žmona
daugelį sykių nesutarėme, kartais smarkiai. Galbūt mūsų vienybė
sutrūkinėjo, o plyšiai buvo nežinomos gilybės ir mums paprasčiau­
siai vien kalbomis nesisekė suklijuoti atsivėrusio plyšio. Atvirkš­
čiai, mes pakliūdavom į spąstus - įsiveldavom į jausmingus, piktus
ir karštus ginčus. Buvome sutarę, kad taip nutikus mums reikės
trumpam išsiskirti: jai eiti į savo kambarį, o man - į savąjį. Kartais
taip pasielgti būdavo sunku, nes ginčo įkarštyje, kai pyktis kursto
pergalės aistrą, sunku vienam nuo kito atsitraukti. Bet, regis, taip
pasielgti buvo geriau, nei rizikuoti sulaukti iš varžtų išsilaisvinusio
nežaboto kivirčo padarinių.

Vienatvėje bandydami nusiraminti mes abu galėjome sau užduo­

ti tą patį vieną vienintelį klausimą: Ką kiekvienas iš mūsųpadarė­
me, kadsukūrėmepadėtį, dėl kurios dabarginčijamės?Nesvarbu,
kokią mažą, nesvarbu, kokią atsietą... mes abu padarėme kokią

A22 1 2 GYVENI MO TAI SYKLIŲ

nors klaidą. Taigi, mums reikia susivienyti ir pasidalyti savo klau­
simų rezultatais: Štai kur aš suklydau.

Užduoti tokius klausimus sudėtinga, nes jūs tikrai turite trokšti

išgirsti atsakymą. O dar didesnė su tuo susijusi bėda - atsakymas
jums nepatiks. Kai su kuo nors ginčijatės, norite būti teisūs ir no­

rite, kad kitas žmogus pasirodytų esąs neteisus. Todėl jums labiau
patiktų, jei kitai pusei, o ne jums tektų ką nors paaukoti ir pakeisti.
Ojeigu neteisūs esate jūs ir keistis teksjums, tuomet reikės iš naujo
pagalvoti ir apie save - apie savo praeitį, savo dabartį ir savo atei­
ties planus. Tuometjums teks apsispręsti pasikeisti į gera ir sumąs­
tyti, kaip visa tai atlikti. Otada - dar taip ir pasielgti. Visa tai labai
sunku. Reikia pakartotinių veiksmų, kad naujasis suvokimas taptų
automatiškas, o naujieji veiksmai - įprastiniai. Daug paprasčiau
tiesiog nesuvokti, nesutikti ir nesiimti jokios veiklos. Daug papras­
čiau nusisukti nuo tiesos ir sąmoningai likti aklam.

Bet kaip tik tokiu metu ir privalote nuspręsti, ar norite būti tei­
sus, ar labiau norite taikos216. Privalote nuspręsti, ar primygtinai
tvirtinsite, kad jūsų požiūris yra teisingas, ar įsiklausysite į tai, ką
sako kiti, irjų išklausysite. Būdamas teisus taikos nesitikėkite. Jūs
tiesiog būsite teisus, o jūsų partneris - nugalėtas ir neteisus. Pa­
kartokite tai tūkstantį kartų ir jūsų santuoka subyrės (ar bent jau
jūs pats labai norėsite, kad ji subyrėtų). Jeigu pasirinksite alterna­
tyvą - siekti taikos, jums teks apsispręsti, kad labiau nei būti teisus
norite išgirsti atsakymą. Toks yra kelias iš jūsų užsispyrėliškų iš­
ankstinių nuostatų kalėjimo. Tokia yra būtina derybų sąlyga. Taip
iš tikrųjų paklūstama 2-ajai taisyklei (Savimi rūpinkitės taip pat
kaip savo globotiniais).

Mes su žmona išmokome, kad jeigu užduosime sau tokį klausi­
mą ir nuoširdžiai ieškosime į jį atsakymo (kad ir koks negarbingas,
baisus ar gėdingasjis būtų), prisiminimai to, ką kvailo ar neteisingo
kada nors esame padarę paprastai ne tokioje jau tolimoje praeityje,
išnirs iš sąmonės gelmių. Tuomet bus galima sugrįžti pas savo par­
tnerį ir pasipasakoti, kodėl esate toks mulkis, ir atsiprašyti (nuo­

KODĄ 423

širdžiai), kitas asmuo taip pat gali padaryti tą patį ir (nuoširdžiai)
atsiprašyti, o tada du mulkiai gali sau ramiai pasikalbėti. Galbūt
tikroji malda yra klausimas: „Ką padariau netinkamai ir ką dabar
turėčiau padaryti, kad viskas būtų nors šiek tiek geriau?“ Bet jūsų
širdis turi būti atvira priimti siaubingą tiesą. Turite būti pasirengę
priimti tai, ko nenorite girdėti. Kai apsisprendžiate sužinoti apie
savo trūkumus, kad galėtumėte juos ištaisyti, atveriate bendravimo
kanalą su visų tų į viešumą keliančių minčių šaltiniu. Galbūt tai tas
pat, kaip pasitarti su savo sąmone. Galbūt tai tas pat, kaip, tam ti­
kru požiūriu, pasitarti su Dievu.

Kaip tik taip nusiteikęs ir pasidėjęs greta popieriaus lapą, savęs

pasiteiravau: Ką turėčiaudaryti susavo naujuojušviesos rašikliu?

Paklausiau, nes tikrai norėjau išgirsti atsakymą. Palaukiau atsako.
Kalbėjausi su dviem skirtingomis savo paties pusėmis. Nuoširdžiai
mąsčiau ir klausiausi, kaip aprašyta 9-ojoje taisyklėje (Manykite,
kad žmogus, kurio klausotės, gali žinoti tai, ko nežinote jūs). Taisy­
klė vienodai tinka ir sau, ir kitiems. Be abejo, tai aš uždaviau klausi­
mą ir aš pats įjį ir atsakiau. Bet tie du vyriškiai nebuvo vienas ir tas
pats asmuo. Nežinojau, koks turėtų būti atsakymas. Laukiau, kol
jis pasirodys mano fantazijos lauke. Laukiau, kol iš tuštumos iššoks
žodžiai. Kaip žmogus galėtų sugalvoti ką nors, kas jį patį nustebin­
tų? Kaip jis galėtų nežinoti, ką pats mano? Iš kur atsiranda naujų
minčių? Kas - gyva ar negyva esybė - jas sugalvoja?

Kadangi man, be kitų dalykų, ką tik buvo padovanotas Šviesos
Rašiklis, kuriuo galima rašyti tamsoje šviečiančius žodžius, norėjau
jį panaudoti kuo geriau. Todėl uždaviau sau tinkamą klausimą irbe­

veik netrukus pasirodė atsakymas: Užsirašykžodžius, kuriuos nori
įsirašyti į savo sielą. Užsirašiau tą frazę. Ji atrodė gan neblogai,

sutinku, šiek tiek su romantikos poskoniu - bet to reikalavo žaidi­
mo taisyklės. Tada kilstelėjau pradinio taško kartelę. Nusprendžiau
užduoti sau sunkiausius klausimus, kokius tik galėčiau sugalvoti, ir
palaukti į juos atsakymų. Galų gale, jei turi Šviesos Rašiklį, derėtų
jį panaudoti atsakymams į Sudėtingus Klausimus. Pirmasis buvo

A2A 12 GYVENIMO TAISYKLIŲ

toks: Ką turėčiau nuveikti rytoj? Atsirado atsakymas: Geriausia,
kas įmanoma, per trumpiausią įmanomą laikotarpį. Buvau pa­

tenkintas. nes jis sujungė ir ambicingą užmojį, ir didžiausią efek­
tyvumą. Vertingas iššūkis. Antrasis klausimas buvo tokio pat sti­

liaus: Ką turėčiau nuveikti kitąmet? - Stenkis, kad gerus darbus,
kuriuos nuveiksi, nurungtų tik geri darbai, kuriuos nuveiksi dar
po metų. Šitas atsakymas irgi atrodė svarus - graži ambicingo atsa­

kymo tąsa. Pasakiau savo draugui, kad vykdau rimtą eksperimentą
rašydamas jo dovanotu rašikliu. Pasiteiravau, ar negalėčiau balsu
perskaityti to, ką ligi tol buvau juo užrašęs. Klausimai - ir atsaky­
mai - užgavo irjo stygas. Puiku. Paskata tęsti.

Kitas klausimas užbaigė pradinių klausimų rinkinį: Ką turėčiau
daryti susavo gyvenimu? - Taikykis įRojų ir susitelk į šiandieną.

Cha! Žinojau, ką tai reiškia. Kaip tik taip elgiasi Džepetas „Disney“
filme „Pinokis“, kai žvaigždei pasakoja savo norus. Senelį prime­
nantis dailidė pakelia akis į aukštai danguje žybsintį deimantą,
įsodintą virš kasdienių žmonių rūpesčių pasaulio, ir prataria savo
didžiausią svajonę: kad jo išdrožta lėlė prarastų virvutes, už kurių
ją tampo kiti, ir virstų tikru berniuku. Tokia yra ir pagrindinė Kalno
pamokslo žinia, kaip supratome 4-ojoje taisyklėje (Lyginkite save
su tuo, kas buvote vakar, ne su tuo, kas esate šiandien), kurią verta
dar kartą pakartoti:

Irkamgi taiprūpinatės drabužiu?! Pasižiūrėkite, kaipaugalaukole­
lijos. Josnesidarbuojairneverpia, bet sakaujums: nėSaliamonaspa­
čiojesavodidybėjenebuvotaippasipuošęs kaipkiekvienaišjų. Jeigu
Dievas taipaprengialaukųgėlę, kuri šiandienžydi, o rytoj metama į
krosnį,taiargijisdarlabiaunepasirūpinsjumis, mažatikiai?Todėlne­
sisielokiteirneklausinėkite: ‘Kąvalgysime?’arba: ‘Kągersime?’,arba:
‘Kuovilkėsime?’Visųtųdalykųvaikosi pagonys. JūsųdangiškasisTė­
vasjukžino, kadvisotojums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo
karalystės irjoteisumo, ovisataibusjums pridėta. (Evangelijapagal
Matą6, 28-33)

KODĄ 425

Ką visa tai reiškia? Atraskite tinkamą kryptį. Tada - ir tik tada -
susitelkite į savo dieną. Nukreipkite savo žvilgsnį į Gėrį, Grožį ir
Teisybę, o tada tikslingai ir atsargiai susitelkite į kiekvienos aki­
mirkos rūpesčius. Nuolat taikykitės į Dangų, kol uoliai darbuojatės
Žemėje. Taip pasirūpinkite ateitimi, kartu pasirūpindami ir dabar­
timi. Tada geriausiai galėsite jas abi patobulinti.

Tuomet nuo prasmingo savo laiko panaudojimo atsigręžiau į
savo santykius su žmonėmis, užsirašiau savo klausimus bei atsaky­

mus ir perskaičiau juos savo draugui: Ką turėčiau daryti su savo
žmona? - Elkis suja taip, tarsiji būtųŠventoji DievoMotina, kad
galėtųpagimdytipasaulio atpirkėją-didvyrį. - Ką turėčiaudaryti
su savo dukterimi? - Užsistokją, klausykisjos, kreipkją, lavink
jos protą ir leiskjai žinoti, kad viskas gerai,jeiji nori tapti moti­
na. - Ką turėčiau daryti su savo tėvais? - Elkis taip, kad tavopo­
elgiaipateisintųjų patirtas kančias. - Ką turėčiau daryti su savo
sūnumi? - Padrąsinkjį būti tikru Dievo Sūnumi.

Gerbti savo žmoną kaip Dievo Motiną reiškia pastebėti ir pa­

remti jos švento motinos vaidmens prigimtį (ne vien savo vaikų
motinos, o apskritai motinos). Visuomenė, kuri tai pamiršta, negali
išlikti. Hitlerio motina pagimdė Hitlerį, o Stalino motina - Staliną.
Ar ko nors svarbaus pritrūko jų tarpusavio santykiams? Veikiau­
siai, turint galvoje motinos vaidmens svarbą įdiegiant žmogui pa­
sitikėjimą217, - jei pasirinksime paprastą, bet gyvybiškai svarbų ar­
gumentą. Galbūt jų motiniškųjų prievolių svarba ir jų santykiai su
savo vaikais nebuvo deramai įprasminti, galbūt jų motinų veiksmų
bei vaidmenų irjų vyrai, irtėvai, ir visuomenė ne itin gerbė. Juk de­
ramai, sąžiningai ir nuoširdžiai gerbiama moteris išaugina ką nors
kita. Galų gale, juk pasaulio likimas užgula kiekvieno naujagimio
pečius - mažulėlio, trapaus ir nusigandusio, bet pamažu išmoks­
tančio išlementi žodžius ir atlikti darbus, kurie įtvirtina amžiną ir
trapią pusiausvyrą tarp chaoso ir tvarkos.

Užsistoti savo dukrą? Tai reiškia ją visada palaikyti, kad ir ką ji

susimanytų drąsiai veikti, o dar ir įterpti nuoširdžios pagarbos jos

426 1 2 GYVENIMO TAISYKLIŲ

moteriškumui: suprantant svarbą turėti šeimą, susilaukti vaikų ir
atsispirti pagundai sumenkinti arba nuvertinti tą faktą palyginus
jį su jos asmeninių ambicijų patenkinimu arba darbine karjera. Ne

veltui Dievo Motina irjos Kūdikis yra šventas paveikslas - kaip ką
tik esame aptarę. Visuomenės, kurios nustoja gerbti šį paveikslą,
kurios nustoja matyti tą tarpusavio sąsają kaip turinčią transcen­
dentinės ir pamatinės svarbos, nustoja egzistavusios.

Gyventi taip, kadpateisintumėte savo tėvų kančias, reiškia pri­

siminti visų, gyvenusių iki jūsų (ne vien savo tėvų), per visą baisią
praeitį jums paaukotas aukas, būti dėkingiems už visą pasiektą pa­
žangą ir elgtis vadovaujantis ta atmintimi ir dėkingumu. Žmonės
nepaprastai daug paaukojo, kad sukurtų visa tai, ką turime. Daugy­
be atvejų jie tiesiogine to žodžio prasme paaukojo savo gyvybes ir
mes turėtume parodyti už tai bent šiek tiek dėkingumo.

Padrąsinti savo sūnų būti tikru Dievo Sūnumi? Tai reiškia no­
rėti, kad jis, be visa kita, elgtųsi ir darytų, kas teisinga, ir nuolat

stengtis užstotijį ir pridengtijo užnugarį, koljis ką nors daro. Tokia
yra aukojimo žinios dalis: vertinti ir palaikyti savo sūnaus atsida­
vimą aukštesniajam gėriui, esančiam virš visų kitų (taip pat ir jo
pasaulietinės pažangos bei jo saugumo - galbūt net paties jo gyve­
nimo).

Klausiau toliau. Atsakymai atsirasdavo sekundžių greitumu. Ką
turėčiau daryti su nepažįstamuoju? - Pakviesti jį į savo namus
ir elgtis sujuo kaip su savo broliu, kadjis toks taptų. Tai reiškia

ištiesti pasitikėjimo ranką taip, kad jo geriausia sielos dalis galėtų
išryškėti ir atsakyti tuo pačiu. Tai reiškia parodyti šventą svetingu­
mą, kuris padaro gyvenimą tarp tų, kurie vienas kito dar nepažįsta,

įmanomą. Ką daryti su paklydusia siela? - Atsargiai ir nuošir­
džiai pasiūlyk pagalbos ranką, bet pats nepakliūk į liūną. Tokia

yra to, ką aprašiau 3-iojoje taisyklėje (Draugaukite su žmonėmis,
kurie jums linki gero), santrauka. Toks yra įsakymas susilaikyti ir
nuo perlų mėtymo kiaulėms, ir nuo savo nuodėmių dangstymo do­

rybėmis. Ką turėčiau daryti supasauliu? - Elgtis taip, kad Būtis

KODĄ 427

būtųsvarbesnė užNebūtį. Elkis taip, kad neprisipildytum tragiškos

egzistencijos kartėlio ir neištvirktum. Tokia yra i-osios taisyklės
(Stovėkite tiesiai, atlošę pečius) esmė: pasaulio nežinomybę pasitik
savanoriškai, remdamasis savo tikėjimu ir drąsa.

Kaip turėčiau išmokyti savo žmones? - Pasidalyk sujais tais
dalykais, kurie, tavo manymu, yra tikrai svarbūs. Apie tai kalba

8-oji taisyklė (Sakykite teisybę ar bentjau nemeluokite). Tai reiškia
siekti išminties, išmintį išgryninti į žodžius ir tuos žodžius rūpes­
tingai ir atidžiai tarti taip, kad jie būtų prasmingi. Visa tai tinka ir

kitam klausimui (bei atsakymui): Ką turėčiau daryti su šita susi­
skaldžiusia tauta? - Susiūkją į vieną daiktą atsargiais žodžiais
ir tiesa. Šito įsakymo svarba kaip niekada paaiškėjo per pastaruo­

sius kelerius metus: mes skirstome, susiskaidome irjudame chaoso
link. Todėl tokiomis aplinkybėmis, jei norime išvengti katastrofos,
yra būtina, kad kiekvienas iš mūsų priartintume tiesą, tokią, kokią
mes ją suprantame: ne argumentus, kurie pagrindžia mūsų ideolo­
gijas, ne machinacijas, kurios palaiko mūsų ambicijas, bet visiškai
nuogus mūsų egzistencijos faktus, kuriuos atskleidžiame kitiems, -
pamatyti ir apsvarstyti, kad galėtume rasti bendrą kalbą ir judėti
toliau.

Ką turėčiaupadaryti Dievui, savo Tėvui? - Paaukoti viską, kas
man brangu, dar didesnei tobulybei. Te sudega nudžiūvęs medis,

kad galėtų stiebtis jaunuolynas. Tokia yra siaubingoji Kaino ir Abe­
lio pamoka, kurią aptarėme diskusijoje apie prasmę 7-ojoje taisyk­

lėje. Ką turėčiau daryti su melagiu? - Leiskjam kalbėti, kadjis
atsiskleistų. 9-oji taisyklė (Manykite, kad žmogus, kurio klausotės,

gali žinoti tai, ko nežinote jūs) dar kartą pasirodo labai prasminga
čia ir kitoje Naujojo Testamento dalyje:

Jūs pažinsite juos iš vaisių. Argi kas gali pasiskinti vynuogių nuo
erškėčiųarfigųnuo usnių?! Jukgeras medis duodagerus vaisius, o
netikęs medis - blogus. Gerasmedis negali duoti blogųvaisių, one­
tikęsgerų. Kiekvienasmedis, kurisneduodagerųvaisių,busiškirstas

428 1 2 GYVENI MO TAI SYKLI Ų

irįmestas į ugnį. Taigijus pažinsitejuos iš vaisių. (Evangelijapagal
Matą7,16-20)

Reikia atverti puvinį, kad į jo vietą galėtume įterpti ką nors svei­
ko, kaip matėme 7-osios taisyklės dėstyme, - visa tai yra būtina,

kad galėtume suprasti kitą klausimą: Kaip turėčiau elgtis su švie­
suoliu? - Pakeistijį tuo, kas siekia nušvitimo. Šviesuolių nėra. Eg­

zistuoja tik tie, kas siekia tolesnio nušvitimo. Tikroji Būtis yra pro­
cesas, o ne būsena, kelionė, o ne galutinė stotelė. Ji yra nuolatinė
transformacija to, ką jūs žinote, kurią pasiekiate susidūrę su tuo,
ko nežinote, o ne desperatiškas bandymas laikyti sugriebus aišku­
mą, kuris nesitęs amžinai. Tuo paaiškinama 4-osios taisyklės svar­
ba (Lyginkite save su tuo, kas buvote vakar, o ne su tuo, kas esate
šiandien). Visada labiau vertinkite tai, kuo galėtumėte tapti, o ne
tai, kas esate dabar. Tai reiškia, kad yra būtina įžvelgti ir suvokti
savo pačių trūkumus, kad galėtume nuolat save tobulinti. Visa tai,
žinoma, yra skausminga, nors už tai bus atlyginta.

Tolesni klausimai ir atsakymai susibūrė į kitą logišką grupę, šį

kartą susitelkusią į nedėkingumą: Ką daryti, jeigu niekinu viską,
ką turiu? - Pagalvok apie tuos, kurie nieko neturi, ir stenkis būti
dėkingas. Remkis tuo, ką turi tiesiai priešais savo akis. Pagalvokite

apie 12-ąją taisyklę - šiek tiek ironiškai (Paglostykite gatvėje su­
tiktą katę). Taip pat turėkite galvoje, jog jūsų pažanga gali įstrigti
ne todėl, kad jums trūksta galimybių, o todėl, jog buvote pernelyg
pasipūtę, kad gerai pasinaudotumėte tuo, kas padėta tiesiai prieš
nosį. Tai atskleidžia 6-oji taisyklė (Prieš kritikuodami pasaulį, susi­
tvarkykite savo namus).

Neseniai apie tokius dalykus kalbėjausi sujaunu žmogumi. Jis re­
tai kada išvažiuodavo iš namų ir niekada nebuvo išvažiavęs iš savo
gimtosios valstijos - bet jis atkeliavo į Torontą, kad pasiklausytų
mano paskaitos ir susitiktų su manimi. Per trumpą savo ligšiolinio
gyvenimo tarpsnįjis pernelyg smarkiai atitolo nuo kitų irjį labai kan­
kino nerimas. Kai pirmą kartą susitikome, jis vos beprašnekėjo. Ta­

KODA 429

čiau pernai apsisprendė kaip nors visa tai pakeisti. Jis pradėjo nuo
prasto darbo - indų plovėjo. Apsisprendė tą darbą atlikti gerai, nors
galėjo jį dirbti ir atsainiai bei atmestinai. Ganėtinai protingas, kad
persiimtų kartėliu jo talentų nepripažinusiam pasauliui, jaunuolis,
atvirkščiai, nusprendė tą pasaulį priimti nuoširdžiai kukliai. Kuklu­
mas yra tikras išminties, kuri išryškėtų progai pasitaikius, pranašas.
Dabar tas jaunuolis gyvena savarankiškai. Otai - geriau, nei gyventi
tėvų namuose. Dabarjis turi šiek tiek pinigų. Nedaug. Bet tai daugiau
nei nieko. Irtuos pinigusjis užsidirbo pats. Dabarjis susiduria su vi­
suomeniniu gyvenimu ir pelno naudos iš neišvengiamo konflikto:

Kituspažinęs yra įžvalgus, savepažinęs yra išmintingas.
Kitus nugalėjęs turipranašumo, save nugalėjęs turi stiprybės.
Turtingas tas, kuris turimupatenkintas.
Valingas tas, kuris visasjėgas įtempęs.
Busskirta daugel metų tiems, kurie namųsavųjų nenustoja.
Busskirta daugel amžių tiems, kurie nemirštapo mirties.218

Kol mano vis dar nerimaujantis, bet save jau labai ryžtingai kei­
čiantis lankytojas ir toliau eis savo naujuoju keliu, darysis vis su­
manesnis ir labiau apsišvietęs, ilgai neužtruks. Bet visa tai nutiks
tik todėl, kadjis suvokė savo menką padėtį ir apsisprendė dėkingai
žengti pirmą menkutį žingsnį. O tai jau kur kas geriau nei be galo,
be krašto laukti ateinant Godo. Tai kur kas geriau už pasipūtėlišką,
statišką ir nesikeičiantį buvimą, kai aplinkui spiečiasi įniršio, pa­
giežos ir beprasmio gyvenimo demonai.

Ką turėčiau daryti, kai mane ima kamuoti godulys? - Prisi­
mink, kad tikrai visada geriau yra duoti, negu gauti. Pasaulis yra

keitimosi ir prekybos forumas (dar kartą 7-oji taisyklė), o ne lobius
saugantis namas, kurį galima apiplėšti. Duoti yra padaryti tai, ką
pajėgiate, kad pasaulis būtų geresnis. Žmonių gerumas atsilieps į
jūsų veiksmus ir padės, ir pakartos, ir padaugins, ir grąžins, ir puo­
selės taip, kad viskas pagerėtų ir pažangiai judėtų pirmyn.

Ką turėčiau daryti, kai užteršiu savo upes? - Ieškok gyvo van-

A30 1 2 G Y V E N I M O T A I S YKL I Ų

dens ir leiskjam išvalytiŽemę. Šį klausimą, o ypačjo atsakymą ra­

dau visai netikėtai. Regis, jis labiausiai šliejasi prie 6-osios taisyk­
lės (Susitvarkykite savo namus,.,) Greičiausiai mūsų gamtosaugos
problemų netinka spręsti vien techniškai. Galbūt geriausiajas būtų
spręsti psichologiškai. Kuo daugiau žmonių susidoros su savo as­
meninėmis problemomis, tuo daugiau jie prisiims atsakomybės už
juos supantį pasaulį ir tuo daugiau tokių problemų išspręs219. Po­
sakis, kad daug geriau valdyti savo sielą, nei valdyti miestą, jau yra
tapęs patarle. Lengviau priversti paklusti išorės priešą nei tą, kuris
tūno viduje. Galbūt aplinkosaugos problemos yra iš esmės dvasi­
nės. Jei tvarkingai susidėliosime savo vidų, rasi galėsim sutvarkyti
ir pasaulį. Žinoma, ką gi daugiau galėtų manyti psichologas?

Dar viena grupė klausimų susijusi su tinkamu atsaku į krizę ir
nuovargį.

Ką turėčiau daryti,jei mano priešininkui pasiseka? - Taikykis
aukščiauir būkdėkingas užpamoką. Grįžkime prie Evangelijos pa­
gal Matą: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą

ir nekęsk priešo. Oašjums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės
už savo persekiotojus, kadbūtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis
juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų
ant teisiųjų ir neteisiųjų“(5,43-45). Ką tai reiškia? Mokykis iš savo
priešininkų sėkmės, klausykis (9-oji taisyklė) jų kritikos taip, kad
galėtum sublizgėti priešpastatydamasjiems save, kad išjų išmoktus
išminties fragmentus galėtum panaudoti savo paties tobulėjimui,
perimk kaip savo asmeninę ambiciją tokio pasaulio, kuriame vei­
kiantieji prieš tave pamatytų šviesą, pabustų ir imtų trokšti pasise­
kimo taip, kad gėris, kurio sieki pats, apglėbtų irjuos.

Ką turėčiau daryti, kai esupavargęs ar nekantrus? - Dėkingai
priimk tau ištiestą pagalbos ranką. Čia esama dvigubos prasmės.

Pirmiausia, tas įsakymas primena apie realiai egzistuojančius in­
divido apribojimus, antra, apie būtinybę priimti ir būti dėkingam
už kitų - šeimos, draugų, pažįstamų ir nepažįstamųjų - suteiktą
pagalbą. Nuovargis ir nekantra yra neišvengiami. Reikia pernelyg

KODĄ 431

daug atlikti ir pernelyg maža laiko visa tai nuveikti. Bet mums ne­
reikia stengtis pavieniui. Ir dalijantis atsakomybe, bendradarbiau­

jant, stengiantis kartu bei dalijantis pagyrimu už produktyvu ir

prasmingą darbą nėra nieko kita, tik gėris.

Ką turėčiau daryti su neišvengiamu senėjimu? - Pakeisti savo
jaunystės galimybes brandos pasiekimais. Tai mus sugrąžina į po­

kalbį apie draugystę, supantį 3-iąją taisyklę, ir į Sokrato teismo ir

mirties istoriją, kurią būtų galima apibendrinti taip: gerai nugyven­
tas gyvenimas pateisinajo apribojimus. Nieko neturintis jaunuo­

lis visada gali pasipriešinti savo senolių pasiekimams. Ir nebūtinai
tai reiškia, kad todėl abi pusės turėtų pralošti. „Pasenęs žmogus tėra
menkas daiktas, - rašė Williamas Butleris Yeatsas. - Palaikis paltas
ant lazdos, nebent / Siela delnais suploja, uždainuoja ir traukia gies­
mę garsiai / Apie kiekvieną plyšį antjo mirtingo rūbo...“220

Ką turėčiau daryti, jei miršta mano kūdikis? - Tausoti kitus
savo vaikus ir išsigydyti skausmą. Mirties akivaizdoje privalu būti

stipriems, nes mirtis yra gyvenimo dalis. Kaip tik dėl šios priežasties
sakau savo studentams: per tėvo laidotuves užsibrėžkite tapti žmo­
gumi, į kurį kiti galėtų atsiremti skausme ir nelaimėje. Tokia ambici­
ja yra prasminga ir tauri: stiprybė susidūrus su priešininku. Ji labai
skiriasi nuo troškimo gyventi laisvą nuo rūpesčių gyvenimą.

Ką turėčiau daryti kitą sunkią akimirką? - Sutelkti dėmesį į
kitą teisingą judesį. Atūžia tvanas. Tvanas visada atūžia. Apoka­

lipsė nuolat tvyro virš mūsų galvų. Kaip tik todėl pasakojimas apie
Nojų yra archetipinis. Reikalai pašlyja - tai pabrėžėme io-osios
taisyklės (Kalbėkite tiksliai) diskusijoje - o jo šerdis nebeatsilaiko.
Kai viskas pasidaro chaotiška ir nebeaišku, kelrodžiu lieka pačių
susikurtas charakteris ir pastangos susitelkti į šiandieną. Jei jums
nepavyko tuo pasirūpinti iš anksto, nepavyks susidoroti ir krizės
akimirką. Tada tepadeda jums Dievas.

Paskutinėje grupėje atsidūrė sudėtingiausi klausimai iš visų
mano tą naktį užduotų. Vaiko mirtis yra pati didžiausia katastro­
fa, galinti ištikti žmogų. Daug santykių suyra po tokios tragedijos.

432 1 2 G Y V E N I M O T A I S Y K L I Ų

Bet susidūrus su šitokiu siaubu santykiai nebūtinai turi sužlugti,
nors tokią pabaigą ir būtų galima suprasti. Mačiau žmonių, kurie,
minis vienam iš jų artimųjų, nepaprastai sustiprino savo šeiminius
saitus. Mačiau, kaipjie atsisukdavo į kitus gyvuosius ir imdavo dvi­
gubai uoliau stengtis atrasti su jais tarpusavio ryšį irjuos palaikyti.
Kaip tik todėl visi atrasdavo bent dalelę to, ką taip siaubingai iš jų
būdavo išplėšusi mirtis. Todėl mums reikia vienam kitą užjausti ge­
dulo metu. Turime būti vieningi susidūrę su egzistencijos tragizmu.
Mūsų šeimos gali tapti svetaine sujaukiu, šiltu ir svetingu židiniu,
kol už lango plėšosi žiemos vėtros.

Ūgtelėjęs trapumo ir mirtingumo suvokimas, kurio įgyjame mir­
ties akivaizdoje, gali išgąsdinti, apkartinti ir išskirti. Jis taip pat gali
pažadinti. Gali priminti gėdintiesiems, kad nedera žmonių, kurie
juos myli, laikyti nuolatiniu ir savaime suprantamu dalyku. Kartą
mąstydamas apie savo tėvus, kuriems dabar per aštuoniasdešimt,
atlikau labai šiurpų skaičiavimą. Toks buvo neapkenčiamos ma­
tematikos pavyzdys, kurį aptikome ir aptarėme 5-ojoje taisyklėje
(Neleiskite savo vaikams daryti nieko, už ką jų nemėgtumėte), -
plūkiausi su lygtimis, kad galėčiau išlikti deramai sąmoningas.
Savo mamytę ir tėtį matau dukart per metus. Paprastai mes kartu
praleidžiame keletą savaičių. Tarp apsilankymų pasikalbam tele­
fonu. Bet į devintą dešimtį įkopusių žmonių gyvenimo trukmė yra
trumpesnė nei dešimt metų. Vadinasi, greičiausiai, jei pasiseks,
man teks pamatyti savo tėvus mažiau nei dar dvidešimt kartų. Tokį
dalyką žinoti yra siaubinga. Bet tas žinojimas pristabdo mane, kad
nemanyčiau, jog tokie susitikimai yra savaime suprantami.

Kita grupė klausimų ir atsakymų tyrinėjo charakterio ugdymą.

Ką turėčiaupasakyti netikinčiam broliui? - Prakeiktųjų Karalius
yra prastas Būties vertintojas. Tvirtai tikiu, kad geriausias būdas

sutvarkyti pasaulį - visų amatų meistro svajonė, jei jis tik tokią tu­
rėtų, - yra susitvarkyti pačiam save, kaip aptarėme 6-ojoje taisyklė­
je. Visa kita yra pernelyg akiplėšiška. Visa kita gali pavojingai suža­
loti tuo, kas kils iš jūsų neišmanymo ir įgūdžių stygiaus. Bet viskas

KODĄ 433

gerai. Reikia nuveikti galybę darbų ten, kur dabar esate. Galiausiai
jūsų asmeniniai trūkumai neigiamai veikia pasaulį. Jūsų sąmonin­
gos, sava valia pasirinktos nuodėmės (nes jokie kitokie žodžiai čia
paprasčiausiai netinka) dar labiau viską pablogina - dalykus pada­
ro blogesnius, nei jie galėtų būti. Jūsų neveiksnumas, inercija ir ci­
nizmas atima iš pasaulio tą jūsų dalį, kuri galėtų išmokti išnaikinti
kančią ir sukurti taiką. Otai nėra gerai. Egzistuojabegalė priežasčių
būti nepatenkintiems gyvenimu, persismelkti pykčiu bei pagieža ir
imti trokšti keršto.

Negebėjimas atnašauti tinkamų aukų, negebėjimas atsiskleis­
ti, negebėjimas gyventi ir sakyti tiesą - visa tai jus silpnina. O
būdamas silpnas jūs nemokėsite tarpti pasaulyje ir iš jūsų nebus
jokios naudos nei jums patiems, nei aplinkiniams. Jūs kvailai pra-
lošite ir kankinsitės. Tai sugadins jūsų sielą. Kaip antraip galė­
tų atsitikti? Gyvenimas yra sunkus net tada, kai viskas sekasi. O
kai nesiseka? Iš savo paties skausmingos patirties išmokau, kad
niekas negali sektis taip blogai, kad negalėtų sektis dar blogiau.
Kaip tik todėl Pragaras ir yra bedugnė. Todėl Pragaras yra greti­
namas su anksčiau minėta nuodėme. Pačiais baisiausiais atvejais
nelaimingų sielų siaubinga kančia tampa priskirtina, jų pačių ma­
nymu, kokiai nors sąmoningai praeityje padarytai klaidai: išda­
vystei, apgavystei, žiaurumui, nerūpestingumui, bailumui ir visų
dažniausiai sąmoningam aklumui. Siaubingai kankintis ir žinoti,
kad pats esi viso to priežastis: čia - Pragaras. O patekus į Pragarą
labai lengva prakeikti pačią Būtį. Nė kiek nestebina. Bet to nega­

lima pateisinti. Kaip tik todėl Prakeiktųjų Karalius yra prastas
Būties vertintojas.

Kaip save sukurti tokį, kokiu galėtum pasikliauti ir geriausiomis,
irblogiausiomis gyvenimo akimirkomis - taikos ir karo metu? Kaip
išlavinti tokį savo charakterį, kuris savo kančioje ir nelaimėje ne­
susivienytų su Pragaro gyventojais? Tęsiau klausimų ir atsakymų
sesiją, o visi jie vienokiu ar kitokiu būdu atitiko taisykles, kurias
aiškinu šioje knygoje:

434 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

Ką turėčiau daryti, kadsutvirtinčiau savo sielą? - Nemeluok ir
nedaryk to, ką niekini.

Ką turėčiau daryti, kad savo kūną paversčiau tauresniu? -
Naudokjį tik savo sielos tarnybai.

Ką turėčiau daryti su pačiais sunkiausiais klausimais? - Gal­
vok apiejuos kaip apie gyvenimo kelio vartus.

Ką turėčiau daryti su vargšo žmogaus maldavimu? - Stenkis
gerupavyzdžiu kilstelėtijo sudaužytą širdį.

Ką turėčiau daryti su didžiulės minios vilionėmis? - Stovėk tie­
sus ir kartok mano sudužusias tiesas.

Čia ir buvo pabaiga. Vis dar turiu savo Šviesos Rašiklį. Nuo to lai­
kojuo nerašiau. Galbūt kada nors vėl rašysiu,jei kils tinkama nuotai­
ka irkažinkas ištrykš iš pačios gilumos. Ir netjeigu taip nepasielgsiu,
jis padėjo man rasti žodžių tinkamai pabaigti šitą knygą.

Tikiuosi, mano rašymas buvo jums naudingas. Tikiuosi, jis at­
skleidė jums dalykų, apie kuriuos žinojote, bet manėte, kad neži­
note. Tikiuosi, senovės išmintis, apie kurią su jumis kalbėjausi,
jums suteikė tvirtybės. Tikiuosi, ji paryškino jūsų vidinę kibirkštį.
Tikiuosi, galite išsitiesti, susitvarkyti savo šeimos gyvenimą ir savo
bendruomenei pelnyti taiką bei klestėjimą. Tikiuosi, kad pagal n -
ąją taisyklę (Netrukdykite vaikams, kai jie važinėjasi riedučiais) jūs

sutvirtinsite ir paskatinsite tuos, kurie patikėti jūsų globai, užuot

gynę juos tiek, kadjie pasidarytų silpni.
Linkiu jums visa ko geriausia ir tikiuosi, kad jūs linkite visa ko

geriausia kitiems.
Okąjūs parašytumėte savo šviesos rašikliu?

PADĖKOS

Rašydamas šią knygą gyvenau mažų mažiausiai neramų gyvenimą.
Bet mane supo daugiau, nei buvau nusipelnęs, patikimų, nusima­
nančių ir pasitikėjimo vertų žmonių. Esu Dievui už tai dėkingas.
Ypač norėčiau padėkoti savo žmonai Tammy, puikiai ir gerai drau­
gei jau beveik penkiasdešimtį metų. Ji buvo visiškas nuoširdumo,
stabilumo, paramos, praktiškos pagalbos, organizuotumo ir kan­
trybės ramstis visus rašymo metus, kad ir kas dėjosi mūsų gyve­
nime, kad ir kokie skubūs ar svarbūs laukė reikalai. Savo dukrai
Mikhailai ir savo sūnui Julianui, taip pat savo tėvams Walteriui ir
Beverley, kurie buvo greta manęs, rodė švelnų dėmesį, ginčydavo­
si su manimi apie sudėtingus dalykus ir padėjo man susitvarkyti
savo mintis, žodžius ir veiksmus. Tą patį galiu pasakyti ir apie savo
svainį Jimą Kellerį, stebuklingą kompiuterinių lustų inžinierių, ir
savo visad patikimą nuotykių ieškotoją seserį Bonnie. Daugelį metų
trukusi Wodeko Szembergo ir Esteros Bekie draugystė pasirodė
neįkainojama, kaip ir profesoriaus Williamo Cunninghamo užku­
lisinė pagalba. Rašydamas ir peržiūrėdamas šitos knygos įžangą,
dr. Normanas Doidge’as padarė daugiau, nei privalėjo. Šis darbas
pareikalavo daugiau pastangų, nei iš pradžių maniau, o jo žmonos

436 1 2 G Y V E N I M O TA I S Y K L I Ų

Karen nuolat rodomą draugystę ir šilumą labai nuoširdžiai įverti­
no visa mano šeima. Buvo vienas malonumas bendradarbiauti su
..Random House Canada“ leidyklos redaktoriumi Craigu Pvette’u.
Craigo dėmesys smulkmenoms ir gebėjimas diplomatiškai suval­
dyti pernelyg smarkius mano aistros proveržius (o kartais - net su­
sierzinimą) daugybėje juodraščių pagelbėjo knygai įgauti daugiau
nuoseklumo ir daug ramesnį toną.

Greggas Hurwitzas, rašytojas, scenaristas ir draugas, nemažai

mano gyvenimo taisyklių panaudojo savo bestseleryje Orphan X

gerokai anksčiau, nei ši knyga buvo parašyta, tai man buvo tikra
garbė, tai parodė potencialią taisyklių naudą ir patrauklumą visuo­
menei. Kol aš rašiau ir redagavau tekstą, Greggas kaip atsidavęs,
piktybiškai tikslus ir aiškus, juokingai ciniškas redaktorius bei kri­
tikas pasisiūlė sutvarkyti mano raštus. Jis man padėjo išbraukti
nereikalingus žodžius (ar bent jau jų dalį) ir išsaugoti pasakojimo
giją. Greggas taip pat parekomendavo man Ethaną ir Scriverį, kurie
kiekvieno skyriaus pradžiai nupiešė puikias iliustracijas, norėčiau
jiems už tai padėkoti. Taip pat norėčiau nukelti kepurę prieš Etha­
ną, nes jo piešiniai suteikia tekstui būtiną keistą ir šiltą šviesos pri­
silietimą, kuris antraip būtų virtęs pernelyg tamsiu ir dramatišku
foliantu.

Galiausiai norėčiau padėkoti Sally Harding, savo agentei, irtiems
puikiems žmonėms, su kuriais ji dirba „CookeMcDermid“leidyklo­
je. Be Sally pagalbos ši knyga niekad nebūtų parašyta.

NUORODOS

1. Solzhenitsyn, A. I. (1975). The Gulag Archipelago 1918-1956: An experiment in
literary investigation (vol. 2). (T. P. Whitney, trans.). NewYork: Harper &Row,
626. Lietuviškai cituota iš: Aleksandr Solženicyn, Gulago archipelagas, II t., vertė
S. Papečkienė, Vilnius: Žara, 2009,112.

2. Jei norėtumėte rimtai pamąstyti apie omarus, geravieta pradėti yra čia: Corson, T.
(2005). Thesecret lifeoflobsters: Howfishermen andscientist are unraveling the
mysteries ofourfavorite crustacean. NewYork: Harper Perennial.

3. Schjelderup-Ebbe, &T. (1935). Social behavior of birds. Clark University Press.
http://psycnet.apa.0rg/psycinf0/1935-19907-007; taip pat Price, J. S., &Sloman,
L. (1987). “Depression as yielding behavior: An animal model based on Schjelde-
rup-Ebbe’s peckingorder.”Ethology andSociobiology, 8, 85-98.

4. Sapolsky, R. M. (2004). “Social status and health in humans and other animals.”
Annual Review ofAnthropology, 33,393-418.

5. Rutishauser, R. L., Basu, A. C., Cromarty, S. L, &Kravitz, E. A. (2004). "Long-term
consequences of agonistic interactions between socially naive juvenile American
lobsters (Homarus americanus).”TheBiological Bulletin, 207,183-187.

6. Kravitz, E. A. (2000). “Serotonin and aggression: Insights gained from a lobster
model system and speculations on the role of amine neurons in a complex beha­
vior.”Journal ofComparativePhysiology, 186, 221-238.

7. Huber, R., &Kravitz, E. A. (1995). “Aquantitative analysis ofagonistic behavior in
juvenile American lobsters (Homarus americanus L.)”.Brain, Behavior andEvo­
lution, 46, 72-83.

8. YehS-R, Fricke RA, Edwards DH(1996) “The effect ofsocial experience on seroto­
nergic modulation ofthe escape circuit ofcrayfish“.Science, 271, 366-369.

9- Huber, R., Smith, K., Delago, A., Isaksson, K., &Kravitz, E. A. (1997). “Serotonin

438 1 2 GYVENIMO TAISYKLIŲ

and aggressive motivation in crustaceans: Altering the decision to retreat”.Proce­
edings of the National Academy ofSciences of the United States ofAmerica, 94,
5939- 5942.
iu. Aiilonsen, B. L., &Paul, D. H. (1997). “Serotonin and oclopamine elicit stereotypi­
cal agonisticbehaviors inthe squat lobsterMunida quadrispina (Anomura, Galat-
heidae).nJournal ofComparativePhysiologyA: Sensory, Neural, andBehavioral
Physiology, 181, 501-510.
11. Credit Suisse (2015, Oct). Globar Wealth Report 2015, II. https://publicarions.

credit-suisse.com/tasks/render/file/?lileID=F24254i5-DCA7-8oB8EAD989A-
F9341D47E
12. Fenner, T., Levene, M., &Loizou, G. (2010). “Predicting the longtail ofbooksales:
Unearthingthe power-lawexponent.”PhysicaA: StatisticalMechanics andItsAp­
plications, 398, 2416-2421.
13. deSoilaPrice, D. J. (1963). Littlescience, bigscience. NewYork: Columbia Univer­
sity Pres.
14. Teorija: Wollf, J. O. &Peterson, J. A. (1998). “An offspring-defense hypothesis for
territoriality in female mammals.”Ethology, Ecology &Evolution, 10, 227-239;
Generalized to crustaceans by Figler, M. H., Blank, G. S. &Peek, H. V. S (2001).
“Maternal territoriality as an offspring defense strategy in red swamp crayfish
CProcambarus dariai, Girard).”AggressiveBehavior, 27, 391-403.
15. Waal, F. B. M. de (2007). Chimpanzee politics: Power and sex among apes. Bal­
timore, MD: Johns Hopkins Universitypress; Waal, F. B. M. de (1996). Good na-
tured: The origins ofright and wrong in humans and other animals. Cambridge,
MA: Harvard UniversityPress.
16. Bracken-Grissom, H. D.,Ahyong, S.T., Wilkinson, R. D., Feldmann, R. M., Schweit­
zer, C. E., Breinholt, J. W., Crandall, K. A. (2014). “The emergenceoflobsters: Phy­
logeneticrelationships, morphological evolution and divergence time comparisons
ofan ancient group.”SystematicBiology, 65,457-479.
17. Glausta santrauka: Ziomkiewicz-Wichary, A. (2016). “Serotonin and dominance.”
In T. K. Shackelford &V. A. Weekes-Shackelford (Eds.). Encyclopedia of evolu­
tionarypsychological science, DOI io.ioo7/978-3-319-i6999-6_1440-I. https://
www.researchgate.net/publicati0n/310586509_Ser0t0nin_and_D0minance

18. Janicke, T., Haderer, I. K., Lajeunesse, M. J., &Anthes, N. (2016). “Darwinian
sexroles confirmed across the animal kingdom.”ScienceAdvances, 2, 01500983.
http ://advances.sciencemag.org/content/2/2/01500983

19. Steenland, K., Hu, S., &Walker, J. (2004). “All-cause and cause-specific mortality
by socioeconomic status among employed persons in 27 US states, 1984-1997*
American Journal ofPublicHealth, 94,1037-1042.

20. Crockett, M. J., Clark, L., Tabibnia, G., Lieberman, M. D., &Robbins, T. W. (2008).
“Serotonin modulates behavioral reactions to unfairness.”Science, 320,1739*

NUORODOS 439

21. McEwen, B. (2000). “Allostasis and allostatic load implications for neuropsychop­
harmacology.”Neuropsychopharmacology, 22,108-124.

22. Salzer, H. M. (1966). “Relativehypoglycemiaasacauseofneuropsychiatricillness.”
.Journal of the National Medical Association, 58,12 17.

23. Peterson J. B., Pihl, R. O., Gianoulakis, C., Conrod, P., Finn, P. R., Stewart, S. H.,
LeMarquand, D. G. Bruce, K. R. (1996). “Ethanol-induced change in cardiac and
endogenous opiate function and riskfor alcoholism.”Alcoholism: Clinical &Expe­
rimental Research, 20,1542-1552.

24. Pynoos, R. S., Steinberg, A. M., &Piacentini, J. C. (1999). “Adevelopmental psy­
chopathology model of childhood traumatic stress and intersection with anxiety
disorders.”Biological Psychiatry,46,1542-1554.

25. Olweus, D. (1993). Bullying at school: What we know and what we can do. New
York: Wiley-Blackwell.

26. Ibid.
27. Janoff-Bulman, R. (1992). Shattered assumptions: Towards a newpsychology of

trauma. NewYork: The Free Press.
28. Weisfeld, G. E., &Beresford, J. M. (1982). “Erectness ofposture as an indicator of

dominance or success in humans.”Motivation andEmotion, 6,113-131.
29. Kleinke, C. L., Peterson, T. R., &Rutledge, T. R. (1998). “Effects of selfgenerated

facial expressions on mood.”Journal of Personality and Social Psychology, 24,
272-279.
30. Tamblyn, R., Tewodros, E., Huang, A., Winslade, N. &Doran, P. (2014). “The inci­
dence and determinants of primary nonadherence with prescribed medication in
primary care: a cohort study.”Annals ofInternal Medicine, 160,441-450.
31. Smulkiautai paaiškinau: Peterson, J. B. (1999). Maps ofmeaning: Thearchitectu­
re ofbelief. NewYork: Routledge.
32. VanStrien, J. W., Franken, I. H. A. &Huijding, J. (2014). “Testingthe snake detec­
tion hypothesis: Larger early posterior negativity in humans to pictures of snakes
than to pictures of other reptiles, spiders and slugs.” Frontiers in Human Neu­
roscience, 8, 691-697. Bendresnei diskusijai pasižiūrėkite čia: Ledoux, J. (1998).
The emotional brain: The mysterious underpinnings ofemotional life. NewYork:
Simon &Schuster.
33- Klasikinę reiškinio analizę rasite Gibson, J. J. (1986). An ecological approach to
visual perception. NewYork: Psychology Press. Taip pat Floel, A., Ellger, T., Brei-
tenstein, C. &Knecht, S. (2003). “Language perception activates the hand motor
cortex: implications for motortheories ofspeechperception.”EuropeanJournal of
Neurosciencey18, 704-708. Bendrą veiksmo ir suvokimo santykio apžvalgą rasite
Pulvermūller, F., Moseley, R. L., Egorova, N., Shebani, Z. &Boulenger, V. (2014).
“Motor cognition-motor semantics: Action perception theory of cognition and
communication.”Neuropsychologia, 55, 71-84.

440 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

34- Floel, A., Ellger, T., Breitenstein, C. &Knecht, S. (2003). “Language perception
activates the hand motor cortex: Implications for motor theories of speech per­
ception.”European Journal ofNeuroscience, 18, 704-708; Fadiga, L., Craighero,
L. &Olivier, E. (2005). “Human motor cortex excitability during the perception
of others’action.” Current opinions in Neurobiology, 15, 213-218; Palmer, C. E.,
Bunday, K. L., Davare, M. &Kilner, J. M. (2016). “Acausal role for primary motor
cortex in perception of observed actions.”Journal of Cognitive Neuroscience, 28,
2021-2029.

35. Barrett, J. L. (2004). Why would anyone believe in God? Lanham, MD: Altamira
Press.

36. Rimtą analizę rasite: Barrett, J. L. &Johnson, A. H. (2003). “The role of control
in attributing intentional agency to inanimate objects.”Journal of Cognition and
Culture, 3, 208-217.

37- Taip pat ta pačia tema labai rekomenduočiau C. G. Jungo garsiausio studento ir
bendradarbio knygą: Neumann, E. (1995). The Great Mother: An analysis of the
archetype. Princeton, NJ: Princeton University Press.

38. https ://www.dol.gov/wb/stats/occ_gender_share_em_i020_txt.htm
39. Muller, M. N., Kalhenberg, S. M., Thompson, M. E. &Wrangham, R. W. (2007).

“Malecoercionandthe costsofpromiscuous matingforfemalechimpanzees.”Pro­
ceedings oftheRoyal Society (B), 274,1009-1014.
40. Labai įdomios statistikos, gautos analizuojant šį pažinčių portalą: OkCupid, rasite
Rudder, C. (2015). Dataclysm: Love, sex, race &identity. NewYork: Broadway
Books. Tokiųportalų dėsnis - dauguma suinteresuotųjų domisi visiška mažumajų
vartotojų (dar vienas Paretopasiskirstymo dėsnio pavyzdys).
41. Wilder, J. A., Mobasher, Z. &Hammer, M. F. (2004). “Genetic evidencefor unequ­
al effective population sizes ofhuman females and males.”Molecular Biology and
Evolution, 21, 2047-2057.
42. Miller, G. (2001). The mating mind: How sexual choice shaped the evolution of
human nature. NewYork: Anchor.
43. Pettis, J. B. (2010). “Androgyny BT.”In D. A. Leeming, K. Madden, &S. Marian
(Eds.). Encyclopedia ofpsychology and religion (35-36). Boston, MA: Springer

US.
44. Goldberg, E. (2003). The executive brain: Frontal lobes and the civilized mind.

NewYork: Oxford UniversityPress.
45. Klasikinius darbus rasite: Campbell, D. T. &Fiske, D. W. (1959)- “Convergent and

discriminant validationbythe multitrait-multimethod matrix.”Psychological Bul­
letin, 56, 81-105. Panašią mintį išrutuliojo Wilson, E. O. (1998). Consilience: The
unity ofknowledge. NewYork: Knopf. Taip pat kodėl turime penkis pojūčius, kad
galėtume „penkiaguliuoti“savovietąpasaulyje, kai kokybiškai skirtingosjuslės vie­
nu metuveikia skyriumir suderinusios tarpusavyje pertikrina informaciją.

NUORODOS 441

46. Headland, T. N., &Greene, H. W. (2011). “Hunter-gatherers and other primates as
prey, predators, andcompetitors ofsnakes.”Proceedings oftheNationalAcademy
ofSciences USA, 108,1470-1474.

47. Keeley, L. H. (1996). War before civilization• The myth of the peaceful savage.
NewYork: Oxford UniversityPress.

48. „Palengvaman atsiskleidė, kadriba, skirianti gėrį irblogį, eina netarpvalstybių, ne
tarp klasių, netarp partijų, - ji eina per kiekvieno žmogaus širdį ir pervisųžmonių
širdis. Ta riba nepastovi, metams bėgantji mūsųviduje svyruoja. Net blogio apim­
toje širdyjeji palieka mažytį gėrio placdarmą. Net geriausioje širdyje - neišrauto
blogiokertelę. Nuotada supratauvisųpasaulioreligijųtiesą: jos grumiasi sublogiu
žmoguje (kiekviename žmoguje). Neįmanoma visiškai išvaryti blogio iš pasaulio,
bet galima iš kiekvieno žmogausjo šiektiek išstumti.“
Solzhenitsyn, A. I. (1975). The Gulag Archipelago 1918-1956: An experiment in
literary investigation (Vol. 2). (T. P. Whitney, Trans.). NewYork: Harper &Row,
615. Lietuviškai cituota iš: Aleksandr Solženicyn, Gulago archipelagas, II t., vertė
S. Papečkienė, Vilnius: Žara, 2009, 213.

49. Geriausia šio reiškinio analizė, kurią kada nors esu radęs, pateikiama puikiame
dokumentiniame filme apie pogrindinį animatorių Robertą Crumbą, pavadintą
Crumb. Režisierius Terry Zwigoff (1995), išleido Sony Pictures Classic. Šis doku­
mentinis filmas papasakosjums daugiau, nei norėtumėte žinoti apie apmaudą, ap­
gaulę, pasipūtimą, neapykantą žmonijai, lytinę gėdą, stelbiančią motiną ir tironą
tėvą.

50. Bill, V. T. (1986). Chekhov: Thesilent voiceoffreedom. Allied Books, Ltd.
51. Costa, P. T., Teracciano, A. &McCrae, R. R. (2001). “Gender differences in perso­

nalitytraits across cultures: robust and surprising findings.”Journal ofPersonali­
ty andSocial Psychology, 81, 322-331.
52. Isbell, L. (2011). The fruit, the tee and the serpent: Whywesee sowell. Cambridge,
MA: Harvard UniversityPress; taippat Hayakawa, S., Kawai, N., Masataka, N., Lu-
ebker, A., Tomaiuolo, F„ &Caramazza, A. (2011). “The influence ofcolor on snake
detection in visual search in human children.”ScientificReports, 1, 1-4.
53. Virgin and Child (c. 1480) Geertgen tot Sint Jans (1465-1495) pasiūlo puikų pa­
vyzdį vaizduodamas Mariją, Kūdikėlį Jėzų ir žaltį. Kompozicija įtaigumo dėlei yra
įkurdina viduramžių muzikos instrumentų fone (o kūdikis Jėzus atlieka dirigento
vaidmenį).
54- Osorio, D., Smith, A. C., Vorobyev, M. &Buchanan-Smieth, H. M. (2004). “De­
tection of fruit and the selection of primate visual pigments for color vision.” The
American Naturalist, 164, 696-708.
55- Macrae, N. (1992). John von Neumann: The scientific genius who pioneered the
modem computer, game theory, nuclear deterrence, and much more. NewYork:
Pantheon Books.

442 1 2 G Y V E N I M O T A I S Y K L I Ų

56. Wittman, A. B., &Wlall, L. L. (2007). “Theevolutionaryorigins ofobstructedlabor:
bipedalism, encephalization, andthehuman obstetricdilemma.”Obstetrical&Gy­
necological Survey, 62, 739-748.

57. Yra ir kitokių aiškinimų: Dunsworth, H. M., Warrener, A. G., Deacon, 1., Ellison,
P. T., &Pontzer, H. (2012). “Metabolic hypothesis for human altriciality.”Procee­
dings of the National Academy ofSciences of the UnitedStates ofAmerica, 109,
15212-15216.

58. Heidel, A. (1963). The Babylonian Genesis: The story of the creation. Chicago:
UniversityofChicago Press.

59. Salisbury, J. E. (1997). Perpetua’s passion: The death and memory of a young
Roman woman. NewYork: Routledge.

60. Pinker, S. (2011). Thebetterangels ofour nature: Why violence has declined. New
York: VikingBooks.

61. Nietzsche, F. W. &Kaufmann, W. A. (1982). The portable Nietzsche. NewYork:
Penguin Classics (Maxims andArrows 12).

62. Peterson, J. B. (1990). Maps of meaning: The architecture of belief. NewYork:
Routledge, 264.

63. Miller, G. (2016, November 3). Couldpot help solvethe U.S. opioid epidemic? Sci­
ence, http://www.sciencemag.org/news/2016/11/could-pot-help-solve-us-opioid-
epidemic

64. Barrick, M. R., Stewart, G. L., Neubert, M. J., and Mount, M. K. (1998). “Relating
member ability and personality to work-team processes and team effectiveness.”
Journal ofApplied Psychology, 83, 377-391; apie panašius tarp vaikų: Dishion,
T. J., McCord, J., &Poulin, F. (1999). “When interventions harm: Peer groups and
problembehavior.”American Psychologist, 54, 755-764.

65. McCord, J. &McCord, W. (1959). “Afollow-upreport onthe Cambridge-Somerville
youthstudy.”Annals oftheAmericanAcademy ofPolitical andSocial Science, 32,
89-96.

66. https://www.youtube. com/watch?v=jQwmT3ab8o (iš MoneyBART: „Simpso-
nai“, 23 sezonas, 3 epizodas).

67. Rogersasapibrėžėšešiasbūtinaskonstruktyviųasmenybėspokyčiųsąlygas. Antroji
savybė buvo „nekongruentiška paciento būsena“, kuri, paprasčiau tariant, reiškia,
kadkažkas yra negerai irtai reikiapakeisti. Žr. Rogers, C. R. (1957)*“The necessary
and sufficient conditions oftherapeutic personalitychange.”Journal ofconsulting

Psychology, 21,95-103*
68. Poffenberger, A. T. (1930). “The development ofmen ofscience.”Journal ofSocial

Psychology, 1, 3i~47*
69. Taylor, S. E. &Brown, J. (1988). “Illusion and well-being: Asocial psychological

perspective on mental health.”Psychological Bulletin, I03,193-210.
70. Žodis „nuodėmė“ anglų k. „sin“ yra kildinamas iš graikų kalbos apapraveiv

NUORODOS 443

(hamartdnein), kuris reiškia „nepataikyti į tašką“. Prasmė: klaidingas sprendimas,

lemtinga yda. http: //biblehub.com/greek/264.htm

71. Žr. Gibson, J. J. (1979). The ecological approach to visual perception. Boston:

Houghton Mifflin

72. Simons, D’J., &Chabris, C. F. (1999). “Gorillas in our midst: Sustained inattentio-
nal blindness for dynamic events.”Perception, 28,1059-1074.

73. http://www.dansimons.com/videos.html
74. Azzopardi, P. &Cowey, A. (1993). “Preferential representation of the fovea in the

primaryvisual cortex.”Nature, 361, 719-721.
75. http://www.earlychristianwritings.com/thomas/gospelthomas113.html; vertimas

iš: https://lt.wikibooks.org/wiki/Nag_Hammadi_biblioteka/Tomo_evangelija
76. Nietzsche, F. (2003). Beyondgoodand evil. Faitfield, IN:IstWorld Library/Literary

Society, 67. Lietuviškai cituota iš: „Anapusgėrioirblogio“,vertė E. Nekrašas, www.
katekizmas.group.lt
77. http://www.nytimes.com/2010/02/nyregion/21yitta.html
78. Balaresque, P., Poulet, N., Cussat-Blanc S. Gerard, P. Quintana-Murci, L., Heyer,
E., &Jobling, M.A. (2015). “Y-chromosome descent clusters and male differential
reproductive success: young lineage expansions dominate Asian pastoral nomadic
populations.”EuropeanJournal ofHuman Genetics, 23,1413-1422.
79. Moore, L. T., McEvoy, B., Cape, E., Simms, K., &Bradley D. G. (2006). “AY-chro­
mosome signature of hegemony in Gaelic Ireland.”American Journal ofHuman
Genetics, 78,334-338.
80. Zeijal, T., Xue, Y., Bertorelle, G., Wells et al. (2003). “The genetic legacy of the
Mongols.”AmericanJournal ofHuman Genetics,72, 717-721.
81. Jones, E. (1953). The life and work of Sigmund Freud (Vol. I). NewYork: Basic
Books, 5.
82. Nebloga šių idėjų santrauka pateikiama čia: https://www.britannica.com/art/
noble-savage.
83. Gera apžvalga Roberts, B. W., &Mroczek, D. (2008). “Personality trait change in
adulthood.”Current Directions inPsychological Science, 17, 31-35.
84. Išsamią, empiriškai pagrįstą ir patikimą diskusiją apie tokius dalykus žr. Olweus,
D. (1993)- Bullying at school: What we know and, what we can do. Malden, MA:
Blackwell Publishing.
85. Goodall, J. (1990). Through a window: My thirty gears with the chimpanzees of
Gombe. Boston: Houghton Mifflin Harcourt.
86. Finch, G. (1943). “The bodily strength of chimpanzees,”Journal ofMammalogy,
24, 224-228.
87. Goodall, J. (1972). In the shadow ofman. NewYork: Dell.
88. Wilson, M. L. et al. (2014). “Lethal aggressioninPanisbetter explainedbyadaptive
strategies than human impacts.”Nature, 513,414-417.

444 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

89. Goodall, J. (1990). Through a window: My thirty years with the chimpanzees of
Gombe. Houghton Mifflin Harcourt, 128-129.

90. Chang, I. (1990)- The rape ofNanking. NewYork: Basic Books.
91. United Nations Office on Drugs and Crime (2013). Global study on homicide.

https://www.unodc.org/documents/gsh/pdfs/2014_GLOBAL_HOMICIDE_B
OOK_web.pdf
92. Thomas, E. M. (1959). The harmlesspeople. NewYork: Knopf.
93. Roser, M. (2016). Ethnographic and archaeological evidence on violent deaths.

https://ourworldindata.org/ethnographic-and-archaeological-evidence-on-vio-
lent-deaths.

94. Ibid.; taip pat Brown, A. (2000). The Darwin wars: The scientific battlefor the
soul ofman. NewYork: Pocket Books.

95. Keeley, L. H. (1997). War before civilization: The myth of the peaceful savage.
Oxford UniversityPress, USA.

96. Carson, S. H., Peterson, J. B. &Higgins, D. M. (2005). “Reliability, validity and
factor structure ofthe Creative Achievement Questionnaire.”Creativity Research
Journal 17, 37~50.

97. Stokes, P. D. (2005). Creativity from constraints: The psychology of breakt­
hrough. NewYork: Springer.

98. Wrangham, R. W., &Peterson, D. (1996). Demonic males: Apes and the origins of
human violence. NewYork: Houghton Mifflin.

99. Peterson, J. B. &Flanders, J. (2005). Playand the regulation ofaggression. Trem­
blay, R. E., Hartup, W.H. &Archer, J. (Eds.). Developmental origins ofaggression
(133- 157)- NewYork: Guilford Press; Nagin, D., &Tremblay, R. E. (1999). “Tra­
jectories ofboys’physical aggression, opposition, and hyperactivity on the path to
physically violent and non-violent juvenile delinquency.” Child Development, 70,
1181-1196.

100. Sullivan, M. W. (2003). “Emotional expression ofyounginfants and children.”In­
fants and Young Children, 16,120-142.

101. Žr. Skinner Foundation: https://www.youtube.com/watch?v=vGazyH6fQQ4
102. Glines, C. B. (2005). “Top secret World War II bat and bird bomber program.”

Aviation History, 15, 38-44.
103. Flasher, J. (1978). “Adultism.”Adolescence, 13, 517-523; Fletcher, A. (2013). En­

ding discrimination against young people. Olympia, WA: CommonActionPublis-
hing.
104. de Waal, F. (1998). Chimpanzeepolitics: Power and sex among apes. Baltimore:
Johns Hopkins UniversityPress.
105. Panksepp, J. (1998). Affective neuroscience: Thefoundations of human and ani­
mal emotions. NewYork: Oxford University Press.
106. Tremblay, R. E., Nagin, D. S., Sėguin, J. R., Zoccolillo, M., Zelazor, P. D., Boivin,

NUORODOS 445

M., ... Japel, C. (2004). “Physical aggression during early childhood: trajectories
and predictors.”Pediatrics, 114, 43-50.
107. Krein, S. F., &Beller, A. H. (1988). “Educational attainment of children from sin­

gle-parent families- Differences by exposure, gender, and race.”Demography, ^5,

22t; McLoyd, V. C. (I998). “Socioeconomic disadvantage and child development.”
TheAmerican Psychologist, 53,185-204; Lin, Y.-C., &Seo, D.-C. (2017). “Cumu­
lative family risks across income levels predict deterioration of children’s general
health during childhood and adolescence.”PLOS ONE, 12 (5), 60177531. https://
d0i.0rg/10.1371/j0urnal.p0ne.0177531; Amato, P. R., &Keith, B. (1991). “Parental
divorce and the well-being of children: Ameta-analysis.”Psychological Bulletin,
110, 26-46.
108. Eric Harris’s diary: http://melikamp.com/features/eric.shtml
109. Goethe, J. W. (1979). Faust, part one (P. Wayne, Trans.). London: Penguin Books,
75. Lietuviškai cituota iš: Johan Wolfgang Goethe, Faustas, vertė A. A. Jonynas,
Vilnius: Tyto alba, 2018, 74.
110. Goethe, J. W. (1979). Faust, part two (P. Wayne, Trans.). London: Penguin Books,
270. Lietuviškai cituota iš: Johan Wolfgan Goethe, Faustas, vertė A. A. Jonynas,
Vilnius: Tyto alba, 2018, 607.
111. Tolstoy, L. (1887-1983). Confessions (D. Patterson, Trans.). NewYork: W.W. Nor­
ton, 57- 58.
112. The Guardian (2016, June 14). 1000 mass shootings in 1260 days: this is what
America's gun crisis looks like, https://www.theguardian.com/us-news/ng-
interactive/2015/oct/mass-shootings-america-gun-violence
113. Erico Harriso žodžiai: https://schoolshooters.info/sites/default/files/harris_
j0urnal_L3.Pdf
114. Cituota iš: Kaufmann, W. (1975). Existentialismfrom Dostoevsky to Sartre. New
York: Meridian, 130-131.
115. Žr. Solzhenitsyn, A. I. (1975). TheGulagArchipelago1918-1956:An experiment in
literary investigation (vol. 2). (T. P. Whitney, Trans.). NewYork: Harper &Row.
116. Piaget, J. (1932). The moraljudgement of the child. London: Kegan Paul, Trench,
Trubner andCompany; taippat žr. Piaget, J. (1962). Play, dreams andimitation in
childhood. NewYork: W.W. Norton and Company.
117. Franklin, B.(1916).AutobiographyofBenjaminFranklin. Rahway,NewJersey: The
Quinn &Boden Company Press, https://www.gutenberg.0rg/files/20203/20203-
h/20203-h.htm.
118. Žr. Xenophon’s Apology of Socrates, section 23, http://www.perseus.tufts.edu/
hopper/text?doc=Perseus%3Atext%3Ai999.oi.02i2%2Atext%3DApol.%3Asectio
n%3D23
119* Ibid., 2dalis.
120. Ibid., 3dalis.

446 12 GYVENI MO TAISYKLIŲ

121. Ibid., 8 dalis
122. Ibid., 4 dalis.
123. Ibid., 12dalis.
124. Ibid., 13dalis.
125. Ibid., 14dalis.
126. Ibid., 7dalis.
127. Ibid.
128. Ibid., 8 dalis.
129. Ibid.
130. Ibid., 33 dalis.
131. Goethe, J. W. (1979). Faust,part two (P. Wayne, Trans.). London: Penguin Books,

270. Lietuviškai cituota iš: Johan Wolfgan Goethe, Faustas, vertė A. A. Jonynas,
Vilnius: Tyto alba; 2018,534.
132. Labai naudingų komentarų apie kiekvieną Biblijos posmą rasite čia: http:// sbib-
tehub.com/commentaries ir ypač šio posmo čia http://biblehub.com/comment
aries/genesis/4-7. htm
133. “Forwhence / But fromthe author ofall ill couldspring / Sodeep a malice, to con­
foundthe race/ Ofmankindinone root, andEarthwith Hell / Tomingleandinvol­
ve, done all to spite / The great Creator?”Nes kur / iš visoblogio autoriaus ištrykš
/ tiek daug piktavalėsjėgos suliet žmoniją / ligvienos šaknies, oŽemę su Pragaru
/ Supainioti ir juos visus įpykint / Prieš didįjį Kūrėją. Milton, J. (1667). Paradise
Lost, Book 2, 381-385. https://www.dartmouth.edu/-milton/reading_room/pl/
book-2/text.shtml, lietuviškas pažodinis vertimas.
134. Jung, C. G. (1969). Aion: Researches into thephenomenology oftheself(Vol. 9: II
dalis, Collected Works of C. G. Jung): Princeton, N.J.: Princeton University Press
(5 skyrius).
135. http://www.acolumbinesite.com/dylan/writing.php
136. Schapiro, J. A., Glynn, S. M., Foy, D. W&Yavorsky, M. A. (2002). “Participa­
tion in war-zone atrocities and trait dissociation among Vietnam veterans with
combat-related PTSD.”Journal ofTrauma andDissociation 3,107-114; Yehuda,
R., Southwick, S. M. &Giller, E. L. (1992). “Exposure to atrocities and severity
of chronic PTSDin Vietnam combat veterans.”American Journal ofPsychiatry,

149, 333- 336.
137. Skaitykite Harpur, T. (2004). The pagan Christ: recovering the lost light. Tho­

mas AllenPublishers. Taippat diskusijąta pačiatema rasite Peterson, J. B. (1999)-
Maps ofmeaning: The architecture ofbelief NewYork: Routledge.
138. Lao-Tse(1984). Thetaoteching. (1984) (S. Rosenthal, Trans.). Posmas 64: Staying
with the mystery. https://terebess.hU/english/tao/rosenthai.html#KaP64. Lietu­
viškai cituota iš: Laozi, Dao De Jing, iš kinų kalbos vertė D. Švambarytė, Vilnius:
Vaga, 2016.

NUORODOS UU7

139- Jung, C. G. (1969). Aion: Researches into the phenomenology of the self (Vol.
9: II dalis, Collected Works of C. G. Jung): Princeton, N.J.: Princeton University
Press.

140. Dobbs, B. J. T. (2008). Thefoundations ofNewton's alchemy. NewYork: Cambri
dge University Press.

141. Laiškas efeziečiams 2, 8-9: „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš
savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų.“ Panašius
žodžius randame Laiške romiečiams 9, 15-16: „Aš pasigailėsiu to, kurio norėsiu
pasigailėti, ir būsiu gailestingas tam, kuriamnorėsiu gailestingas būti. Taigi viskas
priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo pasigailinčiojo Dievo.“

142. Nietzsche, F. W. &Kaufmann, W. A. (1982). The portable Nietzsche. NewYork:
Penguin Classics. Jame, be kitko, rasite, Nietzsches Twilight of the idols and the
anti-Christ: or how tophilosophize with a hammer.

143. Nietzsche, F. (1974). Thegay science (Kaufmann, W., Trans.). NewYork: Vintage,
181-182. Lietuviškai cituota iš: Friedrich Nietzsche, Linksmasis mokslas, vertė A.
Tekorius, Vilnius: Pradai, ALK, 1995.

144. Nietzsche, F. (1968). The will topower (Kaufmann, W., Trans.). NewYork: Vinta­
ge, 343-

145. Dostoevsky, F. M. (2009). Thegrand inquisitor. Merchant Books.
146. Nietzsche, F. (1954). Beyondgoodand evil (Zimmern, H., Trans.). InW. H. Wright

(Ed.), The Philosophy of Nietzsche (369-616). New York: Modern Library, 477.
Lietuviškai cituota iš: Anapus gėrio ir blogio, vertė E. Nekrašas, http://katekiz-
mas.group.lt/text/kitakalbiai/nietzsche/anapus__gerio_ir_blogio.html
147. „Te mūsų įsitikinimai, mūsų teorijos, miršta vietoj mūsų! Mes vis dar galime iš­
mokti nužudyti savo teoriją, užuot žudę vienas kitą... Greičiausiai daugiau nei uto­
pija yratikėjimas, kad vieną dieną mūsų požiūris nugalės (toks yra racionalus arba
mokslinis požiūris), jis racionalia kritika išnaikins mūsų teorijas ir mūsų nuomo­
nes, užuot mes patys išnaikinęvienas kitą.“Iš Popper, K. (1977). “Natural selection
and the emergence of mind.” Paskaita skaityta Darwin College, Cambridge, UK.
http^/www.informationphilosopher’com/solutions/philosophers/popper/natu-
ral-selection-and-the-emergence-of-mind.html
148. Smulkus įvadas į Peterson, J. B. (1999). Maps ofmeaning: the architecture ofbe­
lief. NewYork: Routledge.
149. Adler, A. (1973). “Life-lie and responsibility in neurosis and psychosis: a contri­
bution to melancholia.”P. Radin (Trans.). Thepractice and theory ofIndividual
Psychology. Totawa, N.J.: Littlefield, Adams &Company.
150. Milton, J. (1667). Paradise Lost. Book I: 40-48, https://www.dartmouth.edu/-
miltonlreading_room/pl/book_I/text.shtmI
151. Milton, J. (1667). Paradise lost. Book I 249-253, https://www.dartmouth.edu/-
milton/reading_room/pl/book-I/text.shtml

448 1 2 GYVENI MO TAI SYKLI Ų