12-gyvenimo-taisykliu-pdf

Tai reiškė, kad žaidimo aikštelių neliko metams. Tuo metu mačiau
nuobodžiaujančius, bet nuostabius vaikus lakstančius po mūsų
universiteto stogą. Galima buvo rinkis stogą arba kuistis purvynėje
su katėmis ir kitais nuotykių neieškančiais vaikais.

Apie išgriautas aikšteles sakau „ganėtinai saugios“, nes kai įren­
giamos saugios aikštelės, vaikai arba nustoja jose žaisti, arba susi­
galvoja keistų žaidimų. Vaikams reikia aikštelių, kurios būtų pavo­
jingos tiek, kad keltų iššūkių. Žmonės ir vaikai (kurie vis dėlto yra
žmonės) nesistengia apriboti rizikos. Jie siekia ją optimizuoti. Jie
vairuoja, vaikštinėja, myli ir žaidžia taip, kad pasiektų to, ko nori, ir
šiek tiek save stumteli, kad galėtų ir toliau tobulėti. Todėl jei aplin­
ka tampa pernelyg saugi, žmonės (tarpjų ir vaikai) ima sukti galvą,
kaip joje susikurti pavojų165.

Jei esame nevaržomi ir padrąsinti - stengiamės gyventi paribyje.
Ten ir toliau galime likti būdami tikri, kad gausime įdomių patirčių
ir susidursime su chaosu, kuris padeda mums augti. Šiuo požiūriu
mūsų vidinė sandara leidžia mums mėgautis rizika (vieni ją mėgsta
labiau, kiti - mažiau). Jaučiamės energingesni ir įsiaudrinę, kai žais­
dami dabartyje stengiamės pagerinti savo ateitiesveiklą. Antraipvien
slankiojame aplinktarsi atogrąžųtinginiai - nesąmoningi, beformiai
ir nerūpestingi. Pernelyg apsaugoti mes susimauname, kai prieš akis
išdygsta kas nors netikėta ir viliojančio naujomis galimybėmis.

Riedutininkų užtvaros yra negražios. Uoliems riedutininkams
būtų tekę smarkiai daužyti paminklo postamentą, kad jis atrody­
tų taip niauriai kaip dabar, prismaigstytas metalinių virbų kaip
pitbulio antkaklis. Metalinės užtvaros vienur kitur pritaisytos ant
didžiulių, riedutininkų anksčiau nubraižytų vazonų viršaus kelia
liūdną prasto dizaino įspūdį ir pasipiktinimą, kaip negrabiai buvo
įgyvendintos po fakto kilusios mintys. Rajonas, kurį buvo siekiama
papuošti skulptūra ir augalais, įgavo pramoninio kalėjimo / psichi­
atrijos ligoninės / prievartinio darbo stovyklos bruožų, būdingų tų
vietovių statiniams, kur statybininkai ir pareigūnai nemėgsta žmo­
nių irjais nepasitiki, nors turėtų jiems tarnauti.

1 1 TAISYKLĖ 349

Jau pats sprendimo bjaurumas melu paverčia visas jo priėmimo
prielaidas.

Sėkmė ir pasipiktinimas

Jei paskaitinėtumėte psichoanalitikus S. Freudą, C. Jungą ir jų
pirmtaką F. Nietzschę, suprastumėte, kad viskas turi savo juodą­
ją pusę. Freudas giliai pasinėrė į paslėptą, žodžiais neišreiškiamą
sapnų pasaulį, kuriame, jo nuomone, dažnai siekiama išreikšti kokį
netinkamą potraukį. Jungas tikėjo, kad bet koks padorus visuo­
meninio elgesio aktas turi savo blogąjį dvynį, pasąmoninį šešėlį.
Nietzschė tyrinėjo, kokį vaidmenį atlieka tai, ką jis vadino apmau­
du, skatinant išoriškai nesavanaudiškus veiksmus, kuriais pernelyg
dažnai žavimasi viešumoje.

Žmogus neturi jausti keršto: štai tiltas mano tas viltin didžiausion
irtavaivorykštė po darganųilgųirvėjų. Tačiau, dalykas aiškus, ki­
taiptarantulai geidauja: „Teisingabus- tiktaipmes reikaląsupran­
tam, - kuomet pasaulis prisipildys audrų ir vėjų keršto mūsų“, -
taip tarp savęs jie kalbas. „Visiems mes keršysimir tuos mes plū­
sim; kurie nuo mūsų skirias, - štai tokią priesaiką tarantuliškos
širdys duoda. - Irdar „lygybės siekis“nuo šiol dorybės vardą gaut
privalo, ir prieš visus, kas valdžią turi, mes savo triukšmą kelsim!“
Tadva, lygybėsjūs skelbėjai, bejėgėirsilpnatironųbeprotystėišjūsų
šaukiasi „lygybės“:vadinasi, slapčiausieji geismai tironųmaskuojasi
dorybės žodžiais!166

Neprilygstamas anglų eseistas George’as Orwellas puikiai išmanė
tuos dalykus. 1937 m. jis parašė knygą „Kelias į Vigano molą“, ku­
rioje iš dalies užsipuolė pasiturinčius britų socialistus (nors ir pats
simpatizavo socializmui). Pirmoje knygos dalyje Orwellas aprašo
siaubingas ketvirtojo dešimtmečio Jungtinės Karalystės kalnakasių
gyvenimo sąlygas:

350 12 GYVENI MO TAISYKLIŲ

Keli dantųgydytojai manpasakojo, kadpramoniniuose rajonuosevy­
resni nei trisdešimtiesvyrai irmoterys, turintysnuosavusdantis, yra
nukrypimasnuonormos.Viganeįvairiausižmonėsmansakė, kad, iu
nuomone, dantųvertaatsikratyti kuoanksčiau. „Sudantimisvienas
vargas“,- paaiškinovienamoteriškė.

Vigano mole kalnakasiai turėjo eiti - nors žodis „šliaužti“ tiktų
labiau, turint galvoje šachtų aukštį, - per keturis kilometrus po­
žemyje, tamsoje, atsitrenkdami galva ir nusibrozdindami nugaras,
vien kad pasiektų savo pusaštuntos valandos pamainos trukmės
nepakeliamo diarbo vietą. Paskui jiems tekdavo paršliaužti atgal.
„Galima būtų palyginti su kopimu į nediduką kalną - prieš dar­
bo valandas ir po jų“, - rašė Orwellas. Laikas, kurį jie sugaišdavo
šliauždami, nebuvo apmokamas.

„Kelią į Vigano molą“ Orwellas parašė „Kairiajam knygų klu­
bui“- socialistų leidyklai, kuri kas mėnesį išleisdavo po knygą. Per­
skaičius pirmąją pusę knygos, kur tiesiogiai aprašoma šachtininkų
buitis, neįmanoma nepajusti užuojautos vargšams darbininkams.
Tik siaubūnui nesuvirpėtų širdis skaitant tokias jų gyvenimo apra­
šymo Orwello eilutes:

Neseniai šachtose sąlygos buvodarblogesnės nei dabar. Vis dargy­
vos kelios labai senos moterys, kuriosjaunystėje dirbdavo po žeme
repečkodamos keturiomis irvilkdamos iš paskos statines suanglimis.
Jostaipdirbdavonetbesilaukdamos.

Tačiau antroje knygos dalyje Orwellas atkreipia dėmesį į kitokią
problemą: palyginti nepopuliarų tuometinėje Jungtinėje Karalys­
tėje socializmą, nepaisant akivaizdžios ir skausmingos nelygybės,
visur bandančios akis. Jis nusprendė, kad tvido kostiumais dėvin­
tys, krėsluose filosofuojantys, badantys į aukas pirštais, užuojautą
ir pasidygėjimą skleidžiantys socialiniai reformatoriai, skirtingai

nuo jų kalbų, dažnai net nemėgo skurdžių. Atvirkščiai, jie tik ne­

1 1 TAISYKLĖ 351

kentė turtingųjų. Savo pagiežą ir pavydą paslėpę po tariama pa­

garba, šventeiviškumu ir veidmainyste. Pasąmonėje ar socialinį
teisingumą skleidžiančių leftistų fronte ir šiandien maža kas tepa­
sikeitė. Freudo, Jungo, Nietzsches ir Orwello dėka išgirdęs ką nors
pernelyg garsiai sakant „Aš esu „už“...“, nuolat susimąstau: „Taip, o
prieš ką esi „prieš“?“Tas klausimas be galo tinkamas, kai kas nors
skundžiasi, kritikuoja ir nori pakeisti kito elgseną.

Manau, Jungas išrutuliojo chirurgo skalpelio aštrumo psicholo­

gijos dėsny,jeigu negali suprasti, kodėl kas nors kaip norspasiel­
gė, -pasižiūrėk įpadarinius irpasidaryk išvadas apieprielaidas.

Toks yra psichologinis skalpelis. Ne visoms aplinkybėms tinkamas
įrankis. Jis gali įpjauti arba per giliai, arba netinkamą vietą. Grei­
čiausiai tai kraštutinė priemonė. Tačiau yra aplinkybių, kai juo pa­
sinaudojus apima nušvitimas.

Jeigu nuo riedutininkų įtaisytos apsaugos ant vazonų ir skulptū­
ros postamento prielaidos yra, pavyzdžiui, nelaimingi suaugę vyriš­
kiai ir jų brutalus estetinis grožio ignoravimas, tuomet toks galėjo
būti ir tikslas. Kai kas nors sako, kad elgiasi skatinamas aukščiau­
sių principų, kitų labui, nėra jokio reikalo manyti, kad to žmogaus
asmeniniai motyvai yra nuoširdūs. Ką nors pagerinti norintys žmo­
nės visai neketina keisti kitų žmonių, ojeigu ir ketina, privalo ir pa­
tys pasikeisti (pirmiausia). Už taisyklių atbaidyti riedutininkus nuo
daug įgūdžių ir drąsos reikalaujančių bei pavojingų veiksmų matau
slapta veikiančią klastingą ir itin prieš žmogų nusistačiusią dvasią.

Dar šiek keli žodžiai apie Krisą

Mano draugą Krisą, apie kurį jau rašiau anksčiau, buvo užvaldžiu­
si tokia dvasia - iki sunkaus jo psichinės sveikatos sutrikimo. Iš
dalies jį kamavo kaltės jausmas. Jis lankė pradinę ir vidurinę mo­
kyklą keliuose rūsčios šiaurinės Albertos prerijų miestuose, kol
atsidūrė Fervju, apie kurį taip pat rašiau anksčiau. Kraustydama-
sis jis dažnai susimušdavo su čiabuvių vaikais. Nė kiek neperdė­

352 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

siu pasakęs, kad čiabuvių vaikai yra šiurkštesni už baltuosius ir
lengviau užsigaudavo (visai ne be reikalo). Žinau tai iš asmeninės
patirties.

Pradinėje mokykloje audringai draugavau su metisu Rene Hec-
ku\ Audringai, nes viskas buvo gana sudėtinga. Mane ir Rene skyrė
didelė kultūrinė praraja. Jo drabužiai buvo purvinesni. Jo kalba ir
galvosena - šiurkštesni. Mokyklą pradėjau lankyti nuo antros klasės
ir dar buvau ne pagal metus mažo ūgio. Rene buvo didelis, išmin­
tingas, dailiai atrodantis vaikas, ir jis buvo kietas. Kartu mokėmės
šeštoje klasėje, mums dėstė mano tėvas. Rene jis pagavo kramtant
gumą. „Rene, - pasakė jis, - spjauk tą gumą lauk. Atrodai kaip kar­
vė.“- „Cha, cha, - nusijuokiau aš, sulaikęs kvapą. - Rene - karvė.“
Rene gal ir buvo karvė, bet ne kurčia. „Petersonai, - pasakėjis, - po
pamokų tu - lavonas.“

Tos dienos rytą su Rene buvome sutarę vakare eiti į vietinį kino
teatrą „Brangakmenis“ pasižiūrėti filmo. Dabar paaiškėjo, kad ne­
beisime. Kad ir kaip ten būtų, likusioji nemalonios dienos dalis pra­
bėgo greitai, kaip tai paprastai nutinka, kai gresia skausmas. Rene
lengva ranka galėjo mane gerai prikulti. Po pamokų kuo greičiau
pasukau prie dviračių stovų priešais mokyklą, bet Rene ten mane
ir primušė. Mes šokom ratelį apie dviračius - jis iš vienos pusės, aš
iš kitos. Kaip „Kistouno policininkų“ serialo veikėjai. Kol sukomės
ratu, jis manęs negalėjo nutverti, bet negalėjau taip bėgioti amži­
nai. Sušukau, kad atsiprašau, bet jis neatlyžo. Užgavaujo savigarbą
ir dabar turėjau susimokėti.

Susigūžiau ir pritūpiau, prisidengęs dviračiais, neišleisdamas
Rene iš akių. „Rene, - šūktelėjau, - labai gailiuosi, kad taip pasa­
kiau. Iš tikrųjų. Noriu eiti su tavim į kiną.“Mano žodžiuose nebuvo
jokios klastos. Sakiau, ką galvojau. Antraip to, kas nutiko vėliau,
niekada nebūtų atsitikę. Rene stabtelėjo. Tada įsispoksojo į mane.
Apsiašarojo. Ir nubėgo šalin. Tokie glaustai apibendrinant buvo

*Vardai irvietos pakeisti saugant asmenų privatumą (aut. past.).

1 1 TAISYKLE 353

čiabuvių ir baltųjų santykiai mūsų nedideliame atšiauriame mies­
tuke. Mes niekada kartu nebenuėjome į kiną.

Kai mano draugas Krisas susikibdavo su čiabuvių vaikais, nieka­
da nesigindavo. Jis nemanė, kad savigyna morališkai pateisinama,
todėl ramiai iškęsdavo smūgius. „Mes atėmėme iš jų žemes, - vė­
liau rašė jis. - Tai - neteisinga. Nenuostabu, kadjie pyksta.“Laikui
bėgant, žingsnis po žingsnio, Krisas nuo visų nutolo. Iš dalies dėl
savo kaltės jausmo. Jis ėmė smarkiai nekęsti vyriškumo ir vyriškų
užsiėmimų. Eiti į mokyklą, dirbti ar susirasti merginą jam reiškė
dalyvauti tame pat procese, kuris lėmė Šiaurės Amerikos užkaria­
vimą, siaubingą Šaltojo karo sąstingį ir planetos teršimą. Jis per­
skaitė kelias knygas apie budizmą ir pajuto, kad neigti save patį yra
etiškai būtina, sprendžiant pagal dabartinę planetos būklę. Jis ėmė
manyti, kad ir kiti taip turėtų elgtis.

Vidurinėje mokykloje kurį laiką mudu su Krisu gyvenome tame
pačiame bendrabučio kambaryje. Kartą vėlų vakarą nuėjome į vie­
tos barą. Paskui pėdinom namo. Jis ėmė laužyti gatvėje stovinčių
automobilių šoninius veidrodėlius - vieną po kito. „Krisai, baik.
Kas čia gero, jei automobilių savininkai bus nelaimingi?“ Jis man
paaiškino, kad jie visi dalyvavo chaotiškoje žmonių veikloje, kuri
viską aplink save naikina, ir nusipelnė to, ką gavo. Pasakiau, kad
jis keršija žmonėms, kurie tiesiog gyvena savo gyvenimą, ir niekam
nuo to nebus geriau.

Po daugelio metų, kai Monrealyje mokiausi doktorantūroje, at­
sirado Krisas - taip sakant, aplankyti. Jis buvo sutrikęs ir neturė­
jo jokio tikslo. Paklausė, ar negalėčiau jam padėti. Galiausiai atsi­
kraustė pas mane. Tuometjau buvau vedęs ir gyvenau su savo žmo­
na Tammy ir metukų dukra Mikhaila. Fervju Krisas buvo Tammy
draugas (ir net puoselėjo viltį dar labiau suartėti). Tai dar labiau
apsunkino padėtį - bet ne ta prasme, apie kurią pagalvojote. Krisas
pradėjo nekęsti vyrų, bet paskui jis ėmė nekęsti moterų. Jis norėjo
su jomis suartėti, bet atsisakė išsilavinimo, karjeros ir aistros. Jis
daug rūkė ir buvo bedarbis. Todėl visai nenuostabu, kad moterims

354 1 2 GYVENI MO TAI SYKLIŲ

neatrodė labai patrauklus. Jis prisipildė kartėlio. Pabandžiau jį įti­
kinti, kad kelias, kurį pasirinko, nuves tik į dar daugiau praradimų.
Jam reikėjo išsiugdyti šiek tiek kuklumo. Reikėjo pradėti gyventi.

Vieną vakarą atėjo Kriso eilė ruošti vakarienę. Kai mano žmona
parėjo namo, butas buvo pilnas dūmų. Mėsainiai piktai degė keptu­
vėje. Parklupęs Krisas bandė pataisyti atsilaisvinusią viryklės koją.
Mano žmona gerai perprato jo triukus. Žinojo, kad vakarienę jis
sudegino sąmoningai. Jis nenorėjo jos gaminti. Jis nekentė mote­
riškų darbų (nors namų ruošos darbais buvom logiškai pasidaliję;
ir jis tai puikiausiai žinojo). Jis remontavo viryklę, kad turėtų lo­
gišką, net įtikinamą pasiaiškinimą, kodėl sudegino valgį. Kai ji pa­
sakė suprantanti, ką jis daro, jis apsimetė auka ir labai, pavojingai
susijaudino. Jo dalis, ir ne geresnioji dalis, buvo įsitikinusi, kad yra
protingesnė už visus kitus. Tammy gebėjimas jį kiaurai permatyti
užgavo Kriso išdidumą. Bjauri padėtis.

Kitą dieną mudu su Tammy išėjome pasivaikščioti į parką. Mums
reikėjo išeiti iš buto, nors lauke buvo trisdešimt penki laipsniai šal­
čio - šalta, žvarbu, drėgna ir ūkanota. Pūtė vėjas. Gyvenimo prieš­
prieša. Tammy pasakė, kad gyventi su Krisu neįmanoma. Nuėjome
į parką. Medžiai tiesė savo nuogas šakas į drėgną pilką dangų. Juo­
doji voverė nuo niežų nusišėrusiu kailiu, įsitvėrusi medžio šakos,
visa tirtėjo, mėgindama atsispirti prieš vėją. Kąji ten šaltyje veikia?
Voverės žiemą miega. Jos išlenda lauk tik tada, kai yra šilta. Otada
mes pamatėme dar vieną ir dar vieną, ir dar vieną, ir dar vieną, ir
dar vieną. Visur aplink parke šmižinėjo voverės pusiau nuplikusiais
vienodais kūnais ir uodegomis, įsikibusios į medžių šakas, ban­
dydamos atsilaikyti prieš vėją, drebančios stingdančiame šaltyje.
Nieko daugiau aplink. Neįmanoma. Nepaaiškinama. Nenormalu.
Jautėmės kaip kokiame absurdo teatre. Spektaklį režisavo Dievas.
Netrukus Tammy su mūsų dukra kelioms dienoms išvažiavo.

Tais pat metais apie Kalėdas iš Kanados vakarų mūsų aplankyti
atvyko jaunesnysis mano brolis irjo naujoji žmona. Brolis taip pat
pažinojo Krisą. Visi apsirengė žieminiais drabužiais ir išsiruošė pa­

1 1 TAISYKLE 355

sivaikščioti po Monrealį. Krisas apsivilko ilgą tamsų žieminį paltą.
Užsimaukšlino juodą megztą kepurę be kraštų. Jo paltas, kelnės
ir batai buvo juodos spalvos. Jis buvo labai aukštas ir liesas, kiek
gunktelėjęs. „Krisai, - pajuokavau, - atrodai kaip serijinis žudi­
kas.“ Cha, po velnių, cha. Visi trys grįžo pasivaikščioję, Krisas buvo
kaip nesavas. Jo teritorijoje pasirodė svetimieji. Kita laiminga pora.
Druska ant žaizdos.

Pavakarieniavome gana maloniai. Pasikalbėjome ir vakaras bai­
gėsi. Bet negalėjome užmigti. Kažkas buvo ne taip. Tvyrojo ore. Ket­
virtą ryto man trūko kantrybė. Išsiritau iš lovos. Tyliai pabeldžiau
į Kriso duris ir nelaukdamas atsakymo įėjau į kambarį. Atsisėdau
šalia. Gerai jį pažinojau. Žodžiais numaldžiau jo žūtbūtinį įtūžį.
Tada sugrįžau į lovą ir užmigau. Kitą rytą mane brolis pasivedėjo į
šalį. Norėjo su manimi pasikalbėti. Prisėdome. Jis paklausė: „Kas
per velnias vakar nutiko? Negalėjau užmigti. Ar kas nors negerai?“
Pasakiau broliui, kad Krisas nekaip jaučiasi. Nepasakiau, kad jam
pasisekė išsaugoti galvą ant pečių - mums visiems pasisekė. Kaino
dvasia aplankė mūsų namus mūsų nepalietusi.

Galbūt tą naktį pajutau iš kvapo, kad ore sklando mirtis. Kriso
kvapas buvo labai aitrus. Jis dažnai prausėsi po dušu, bet patalai
prisigerdavojo kvapo. Buvo neįmanoma jo išplauti. Toks buvo psi­
chikos ir kūno nesusikalbėjimo padarinys. Mano pažįstama socia­
linė darbuotoja, kuri taip pat pažinojo Krisą, sakė, kad atskiria tą
kvapą. Visijos bendradarbiai jį galėjo atpažinti, nors apie tai kalbė­
davo tik pusbalsiu. Jie vadino jį neįdarbinamų žmonių kvapu.

Netrukus baigiau savo doktorantūros studijas. Su Tammy iš
Monrealio persikraustėme į Bostoną. Susilaukėme antro kūdikio.
Retsykiais pasikalbėdavom su Krisu telefonu. Kartą jis buvo atvy­
kęs mūsų aplankyti. Viskas pavyko gerai. Jis susirado darbą auto­
mobilių dalių dirbtuvėje. Jis stengėsi. Ir tuo metu buvo normalus.
Bet neilgai. Daugiau Bostone jo nebemačiau. Beveik po dešimties
metų, savo keturiasdešimtojo gimtadienio išvakarėse, Krisas vėl
man paskambino. Tuomet jau buvau su šeima persikraustęs į To­

356 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

rontą. Jis papasakojo naujienų. Jo parašytą apsakymą rinkinyje su
kitais išspausdins maža geros reputacijos leidykla. Jis man norėjo

tai papasakoti. Jis rašė tikrai gerus apsakymus. Visus juos buvau

perskaitęs. Mes nuodugniai juos aptardavome. Jis buvo ir geras fo­
tografas. Turėjo pastabią ir netipišką akį. Kitą dieną Krisas su savo
senu pikapu - tuo pačiu nudrengtu trantu iš Fervju - įvažiavo į
krūmus. Prie išmetamojo dujų vamzdžio pritaisė žarną ir įkišo į ka­
biną. Ir dabar matau jį žiūrintį per suskilusį priekinį stiklą, rūkantį
ir laukiantį. Jo kūną surado po kelių savaičių. Paskambinau jo tė­
čiui. „Mano gražuolis berniukas“, - sukūkčiojo jis.

Neseniai kaimyninis universitetas mane pakvietė į TEDx pokal­
bį. Kitas profesorius kalbėjo pirmas. Jį pakvietė dėl jo darbų - jo
tikrai nuostabių techninių darbų - sumaniai apskaičiuojant pa­
viršius (panašius į liečiamuosius ekranus). Bet profesorius kalbėjo
ne apie ekranus, o apie žmogaus planetai keliamą pavojų. Kaip ir
Krisas, kaip ir pernelyg daug žmonių, jis tapo antižmogumi iki pat
panagių. Be tokių kraštutinumų kaip mano draugas, bet kupinas
tokios pat baimės.

Jis stovėjo prie ekrano, rodančio lėtą begalinę miesto rajonų dy­
džio Kinijos aukštųjų technologijų fabriko panoramą. Šimtai baltais
kostiumais vilkinčių darbuotojų stovėjo kaip sterilūs robotai prie
surinkimo konvejerių, be garso dėliodami detalę A į rinkinį B. Jis
pasakė sumanių jaunuolių auditorijai apie savo ir žmonos spren­
dimą apsiriboti vienu vaiku. Pasakė taip, tarsi jie visi turėtų apie
tai pagalvoti, jei norėtų būti etiški. Pamaniau, kad toks sprendimas
neapgalvotas - bet tik konkrečiu jo atveju (kai mažiau nei vienas
galėjo būti dar geresnis sprendimas). Pulkelis kinų studentų salėje
sėdėjo nebylūs. Jie galbūt galvojo apie savo tėvus, pabėgusius nuo
Mao Kultūrinės revoliucijos ir jos vieno vaiko politikos. Jie galbūt
galvojo apie gyvenimo kokybės pagerėjimą ir laisvę, kurią suteikė
tokios pat gamyklos. Pora jų panašiomis mintimis pasidalijo po
paskaitos per klausimų ir atsakymų sesiją.

Ar profesorius būtų pakeitęs nuomonę, jei būtų žinojęs, kur jo

1 1 TAISYKLĖ 357

idėjos gali nuvesti? Norėčiau pasakyti taip, bet netikiu. Manau, jis
galėjo žinoti, bet atsisakė. Galbūt dar blogiau: jis žinojo, bet jam
nerūpėjo, - arba žinojo, bet vis tiek sąmoningai tą darė.

Patys save paskyrę žmonijos teisėjai

Nuo senų laikų Žemė buvo daug didesnė nei žmonių apgyvendintos
teritorijos. Tik 1800 m. sumanus biologas Thomas Huxley (1825-
1895 m.) - aršus Danvino gynėjas ir Aldouso Huxley senelis - pra­
nešė Britanijos Parlamentui, kad žmonija tiesiogine ta žodžio pras­
me negalinti išnaudoti vandenynų išteklių. Jų regeneracijos jėga
pernelyg galinga, kiek jis galėjo spręsti, palyginti su opiausiomis
žmonijos problemomis. O vos penkiasdešimt metų tepraėjo, kai
Rachelės Carsons knyga „Tylusis pavasaris“ išjudino gamtosaugi­
ninkųjudėjimą168. Penkiasdešimt metų! Vieni niekai! Tai net ne va­
kardiena.

Mes ką tik sukūrėme teorinių įrankių ir technologijų, leidžiančių
mums suprasti gyvenimo raizgalynę, kad ir netobulai. Todėl nu­
sipelnome šiokios tokios užuojautos dėl mūsų gamtą niokojančių
hipotetinio įtūžio padiktuotų poelgių. Kartais tiesiog kitaip nemo­
kame. Kartais mokame, bet nesugalvojomejokių praktiškų alterna­
tyvų. Net ir dabar žmonėms gyvenimas nėra rožėmis klotas - vos
prieš kelis dešimtmečius diduma žmonijos badavo, sirgo ir buvo
beraščiai169. Kad ir kokie būtume turtingi (vis labiau, vis plačiau),
taip gyvename viso labo kelis dešimtmečius, kuriuos galima suskai­
čiuoti ant pirštų. Net dabar tik pavienėse šeimose, kurioms labai
pasisekė, koks nors šeimos narys neserga sunkia liga - o visiems
kada nors reikės susidurti su ta problema. Darome, ką išgalime,
kad tik viskas būtų gerai, savo pažeidžiamuose ir trapiuose kūnuo­
se, o planeta su mumis elgiasi žiauriau negu mes su ja. Galėtume
sau leisti šiek tiek atsipūsti.

Žmonės galų gale yra išties nepaprastos būtybės. Neturime sau
lygių ir nėra akivaizdu, kad esame riboti. Šiandien vyksta tai, kas

358 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

atrodė neįmanoma net nesenoje praeityje, kai ėmėme suvokti savo
planetos dydžio atsakomybę. Prieš kelias savaites iki rašydamas

šias eilutes aptikau jutube du filmukus. Vienas rodė 1956 m. olim­

pinės gimnastikos nugalėtoją, o kitas - 2012-ųjų. Atrodė, kad fil­
mukai vaizduoja dvi skirtingas sporto šakas ar skirtingus dalykus.
Tai, ką McKayla Maroney atliko 2012 m., šeštajame dešimtmetyje
atrodė už žmogaus gebėjimo ribų. Parkūras - sportas, atsiradęs iš
prancūzų kariškių treniravimosi su kliūtimis pratybų, - yra toks
pat nuostabus kaip ir bėgimas. Žiūriu tokių pasirodymų ištraukas
su neslepiamu pasigėrėjimu. Vaikiūkščiai nušoka nuo keturaukščio
pastato ir lieka nesusižeidę. Pavojinga ir nuostabu. Besikarstan­
tieji po statybininkų gerves nutrūktgalviai yra sukrečiamai drąsūs.
Tą patį galima pasakyti apie kalnų dviratininkus, laisvojo stiliaus
snieglentininkus, per šešiolikos metrų aukščio bangų keteras slys­
tančius banglentininkus ir riedutininkus.

Berniūkščiai, ėmę šaudyti Kolumbaino vidurinėje mokykloje,
apie kuriuos kalbėjome anksčiau, patys save paskyrė žmonijos tei­
sėjais, tik aukštesnio lygio už TEDx profesorių, kaip kad Krisas,
mano pasmerktasis draugas. Ericui Harriui, geriau išsilavinusiam
iš dviejų žmogžudžių, žmogiškosios būtybės atrodė vien nevykusi
ir pagedusi padermė. Kai tik sutinkama su tokia išankstine nuos­
tata, neišvengiamai pasireiškia jos vidinė logika. Jei egzistuoja
maras, kaip teigia Davidas Attenborough170, arba vėžys, kaip tvir­
tina Romos klubas171, žmogus, šiuodu išnaikinęs, yra didvyris -
tikras planetos išgelbėtojas mūsų aptartu atveju. Tikras Mesijas
galėtų iki galo pasinaudoti savo griežtos moralės logika ir išgelbėti
planetą nuo savęs paties. Taip tipiškai elgiasi begalinės pagiežos
skatinami serijiniai žudikai. Net jų Būtis nepateisina žmonijos eg­
zistavimo. Iš tikrųjų jie nusižudo, kad parodytų savo visišką išti­
kimybę susvetimėjimui. Niekas šių dienų pasaulyje negali laisvai
ir netrukdomas pareikšti nuomonės, kad atsikračius žydų, juo­
daodžių, musulmonų ar anglų gyvenimas pagerėtų. Tai kodėl gi
pagirtina pasiūlyti, kad planeta išloštų, jeigu joje gyventų mažiau

1 1 TAISYKLE 359

žmonių? Negaliu susiturėti nepamatęs už tokių postringavimų
pasislėpusios kaulėtos išsišiepusios būtybės, besidžiaugiančios ar­
tėjančia Apokalipse. Ir kodėl gi taip dažnai pasirodo, kad žmonės,
taip vaizdžiai stojantys prieš stereotipus, jaučiasi įpareigoti išduoti
pačią žmoniją?

Mačiau nemaža universiteto studentų, ypač humanitarinių
mokslų pakraipos, kurių psichinė sveikata smarkiai sušlubuoja po
filosofinės polemikos su tokiais planetos gynėjais, juos kritikuojan­
čiais už buvimą žmonijos dalimi. Manau, kad jauniems žmonėms
yra blogiau. Kaip privilegijuotų patriarchalinės visuomenės atsto­
vų, jų pasiekimai tariamai yra nepelnyti. Kaip busimieji prievar­
tavimo kultūros šalininkai, jie yra lytiškai įtartini. Jie nėra pagei­
daujami. Vidurinėje mokykloje priešpaskutinėse ir paskutinėse
klasėse, o paskui universitete išsimokslinimo požiūriu jie atsilieka.
Kai mano sūnui buvo keturiolika, pasikalbėjome apie jo pažymius.
Jam labai gerai sekasi, pranešė jis tiesiai berniukišku balsu. Dar
paklausinėjau. Visi žino, paaiškino jis, jog mergaitėms mokykloje
sekasi geriau negu berniukams. Jo balse išgirdau nuostabą, kad aš
nežinau tokio savaime suprantamo fakto. Dabar, kai rašau šituos
žodžius, gavau paskutinį „The Economist“ numerį. Jo svarbiausias
straipsnis? „Silpnoji lytis“ - reiškia vyrus. Šių dienų universitetuo­
se studentės sudaro daugiau nei 50 procentų besimokančiųjų dvie­
juose trečdaliuose disciplinų.

Berniukai kenčia moderniajame pasaulyje. Jie yra ne tokie pa­
klusnūs - neigiama žodžio prasme - ar savarankiškesni - teigia­
ma - nei mergaitės ir už tai nukenčia per visus savo ikiuniversite-
tinio mokslo metus. Jie ne tokie sukalbami (asmenybės bruožas,
susijęs su atjauta, empatija ir konfliktų vengimu) ir sunkiau pasi­
duoda nerimui bei depresijai172, bent jau abiejų lyčių jaunuoliams
subrendus173. Berniukų interesai labiau krypsta į daiktus, mer­
gaičių - į žmones174. Nuostabu, kad tie skirtumai, kuriems didelę
įtaką daro biologiniai veiksniai, labiau pasireiškia Skandinavijos
šalių visuomenėse, kur lyčių lygybė propaguojama smarkiausiai:

360 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

kaip tik atvirkščiai, nei tikėtumeisi iš vis garsiau tvirtinančiųjų, jog
lytis yra visuomeninis konstruktas. Čia - jokia diskusija. Tai byloja
duomenys175.

Berniukai mėgsta konkuruoti ir nemėgsta paklusti, ypač paaug­
lystės metais. Tuo metu jie stengiasi pabėgti nuo šeimos ir susikur­
ti nepriklausomą gyvenimą. O tarp to ir nepaklusnumo autoritetui
skirtumų nedaug. Mokyklos, kurių modelis buvo sukurtas pirmojo
aštuoniolikto amžiaus dešimtmečio pabaigoje, kad įtvirtintų pa­
klusnumą176, nemėgsta provokuojamo ir įžūlaus elgesio, kad ir kokį
brandų protą bei nusimanymą parodytų berniukas (ar mergaitė).
Berniukų nuosmukį lemia ir daugiau priežasčių. Mergaitės, pavyz­
džiui, žaidžia berniukų žaidimus, o berniukai yra kur kas mažiau
linkę žaisti mergaitiškus. Taip iš dalies yra todėl, kad mergaitei
labai smagu nugalėti berniuką kokioje nors rungtyje. Bet taip pat
nieko bloga, jei ji pralaimi berniukui. O berniukui nugalėti mer­
gaitę dažnai nėra gerai, o dar blogiau, jei jis mergaitei pralošia. Įsi­
vaizduokite, kad susipeša devynmečiai berniukas ir mergaitė. Vien
įsivėlęs į peštynes berniukas greičiausiai tampa įtariamuoju. Jeigu
laimi, jis - apgailėtinas. Jeigu pralaimi - atėjo jo gyvenimo pabai­
ga. Sumušė mergaitė.

Mergaitės gali nugalėti savo pačių hierarchijoje - būdamos šau­
nios, mergaičių akimis žiūrint, mergaitės. Prie šitos pergalės jos
gali pridėti dar ir pergalę berniukų hierarchijoje. O berniukai gali
nugalėti tik vyriškoje hierarchijoje. Jie praras savo poziciją ir tarp

mergaičių, ir tarp berniukų,jei gerai atliks tai, ką vertina mergaitės.

Sumokės už tai savo reputacija tarp berniukų ir taps nepatrauklūs
mergaitėms. Mergaitėms nepatinka jų draugai, nors jie ir yra labai
mieli, kad ir ką tai galėtų reikšti. Jas traukia berniukai, nugalintys
kitus berniukus socialinės padėties varžybose. Tačiau jei esi vyriš­
kis, negali taip smarkiai spausti moteriškės priešininkės kaip vyro.
Berniukai negali (nenori) varžytis perdėm konkurentiškose rung­
tyse su mergaitėmis. Todėl nebeaišku, kaip jiems laimėti. Kai tik
žaidimas pakrypsta į moterišką, berniukai nustoja žaisti. Ar univer-

1 1 TAISYKLĖ 361

sitetai - ypač humanitarinės disciplinos - netaps mergaičių žaidi­
mu? Ar mes to norime?

Padėtis universitetuose (ir apskritai mokslo įstaigose) yra gerokai
prastesnė, nei rodo skaičiai177. Jeigu atmesime vadinamąsias MTIM
(mokslo, technologijų, inžinerijos ir matematikos) programas (išsky­
rus psichologiją), moterų irvyrųproporcijayra dar asimetriškesnė178.
Beveik 80 procentų studijų diplomų sveikatos apsaugos, viešojo
administravimo, psichologijos ir edukologijos srityse, kurie sudaro
ketvirtadalį visų aukštojo mokslo diplomų, tenka moterims. O neto­
lygumas nuolat auga. Tokiu tempu po penkiolikos metų daugumoje
universitetinių disciplinų bus labai mažai vyrų. Prastos naujienos vy­
rams. Gal net katastrofiškos. Bet tuo pat metu geros moterims.

Karjera ir vedybos

Moterims moterų dominuojamuose institutuose vis sunkiau susi­
rasti draugą bent jau vidutinio ilgio santykiams. Todėl joms tenka
susitaikyti arba ieškoti atsitiktinių santykių ar atsitiktinių santykių
serijos. Galbūt čia - žingsnis į priekį lyčių išsilaisvinimo požiūriu,
bet aš tuo abejoju. Manau, kad tai siaubinga mergaitėms179. Pasto­
vių meilės santykių pageidauja ir vyrai, ir moterys. Anot Pew tyri­

mų centro (Pew Research Centre)180, nuo 1997 iki 2012 m. 18-34

metų amžiaus moterų, kurios mano, kad sėkminga santuoka yra
vienas svarbiausių dalykų gyvenime, padaugėjo nuo 28 iki 37 proc.
(augimas - 30 proc.*) O taip pat manančių vyrų skaičius sumažėjo
15 proc. (nuo 35 proc. iki 29 proc.**). Tuo pat metu vyresnių nei 18
metų vedusiųjų skaičius ir toliau mažėja - nuo trijų ketvirtadalių
i960 m. iki šiandieninės pusės181. Galiausiai tarp niekada nevedu­
sių suaugusiųjų nuo 30 iki 59 m. vyrai tris kartus dažniau nei mote­
rys sako, kadjie niekada nenorėtų vesti (27 ir 8 proc.).

*37 ~ 28/28 = 32 proc.
** 35 ~ 29/35 = 6/35 = 17proc. (aut. past.)

362 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

Beje, kas nusprendė, kad karjera yra svarbiau negu meilė ir šei­
ma? Ar dėl aštuoniasdešimt valandų trunkančios darbo savaitės
prašmatnioje teisininkų kontoroje verta paaukoti viską, ko tokia
sėkmė galėtų pareikalauti? Irjeigu verta, tai kodėl? Žmonių mažu­
ma (vėlgi vyrai, kurių malonumo rodikliai žemi) yra hiperkonku-
rentiški ir nori laimėti bet kuria kaina. Mažuma mano, kad dirbti
yra nuostabu. Bet daugumai taip neatrodo ir neatrodys, o pinigai,
regis, nepagerina žmonių gyvenimo kokybės, kai tie užsidirba tiek,
kad nereikėtų slapstytis nuo skolų išieškotojų. Negana to, daug
uždirbančios ir gerai dirbančios moterys turi gerai dirbančius ir
uždirbančius partnerius, ir tai svarbiau moterims. Pew duomenys
taip pat rodo, kad trokštamą darbą turintis vyras yra svarbus pri­
oritetas beveik 80 proc. netekėjusių, bet norinčių ištekėti moterų
(bet tik 50 proc. vyrų).

Sulaukusios trisdešimties geriausios moterys teisininkės pasi­
traukia iš savo įtemptų darbų182. Tik 15 proc. 200 akcijomis pre­
kiaujančių įmonių partnerių yra moterys183. Tas skaičius nedaug
tepakito per pastaruosius penkiolika metų, nors teisės kontorų
partnerių ir advokačių - daug. Taip yra ne todėl, kad teisinės kon­
toros nenori, kad pas juos dirbtų moterys ir kad joms sektųsi. Pui­
kių žmonių, nepaisant jų lyties, stygius yra chroniškas, o teisininkų
kontoros iš visų jėgų stengiasi juos išsaugoti.

Išeinančios moterys nori ir darbo, ir gyvenimo, kuriame galėtų
turėti bent truputį laiko sau. Po teisės studijų, įstatymų kalimo ir
kelerių metų darbojos susiranda kitokių interesų. Tai vieša didelių
bendrovių paslaptis (nors to žmonės ir nemėgsta sakyti viešumo­
je - nei vyrai, nei moterys). Neseniai stebėjau McGillio universiteto
profesorę, mokančią ištisą auditoriją moterų partnerių ir busimųjų
partnerių, kad vaikų priežiūros institucijų trūkumas ir „vyriškasis
sėkmės apibrėžimas“ stabdo jų karjeros pažangą ir verčia išeiti iš
darbo. Pažinojau daugumą kambaryje sėdėjusių moterų. Esu ne­
mažai su jomis kalbėjęsis. Žinau, kadjos žinojo, jog nė viena iš pa­
minėtų problemų visai nėra problema. Jos turėjo auklių ir už jas

1 1 TAISYKLĖ 363

galėjo susimokėti. Jos jau perleido visas savo pareigas ir namų
reikalus samdytiems žmonėms. Jos taip pat suprato - ir suprato
puikiai, kad rinka apibrėžia, kas yra sėkmė, o ne kolegos vyrai. Jei
Toronte uždirbi 650 JAVdolerių per valandą kaip aukščiausios kla­
sės teisininkas, o tavo klientas paskambina iš Japonijos sekmadienį
4 valandą ryto, atsiliepi. Dabar. Atsiliepi, net jeigu ką tik grįžai į
lovą pamaitinusi kūdikį. Atsiliepi, nes koks nors hiperambicingas
asocijuotasis narys Niujorke mielai atsilieps, jeigu tu nepakelsi ra­
gelio, - kaip tik todėl rinka ir nulemia darbą.

Sparčiai didėjantis vyrų, turinčių universitetinį išsilavinimą,
stygius kelia vis opesnę problemą moterims, norinčioms ištekėti ar
draugauti. Pirma, moterys yra linkusios tekėti pasiekusios savo ar
aukštesnį lygį nei asmeninis ekonominis dominavimas. Jos mieliau
renkasi sau lygaus ar reikšmingesnio socialinio statuso partnerį.
Šis reiškinys galioja įvairiose kultūrose184. Tačiau jis, beje, nėra bū­
dingas vyrams, kurie visai nieko prieš rasti savo ar žemesnio lygio
partnerę (kaip rodo Pew duomenys), nors jie renkasi kiek jaunes­
nes partneres. Pastarojo meto tendencija - besitraukianti vidurinė
klasė taip pat lemia turtingų moterų polinkį rasti turtingą partnerį
vyrą185. Dėl to ir dėl gerai apmokamų vyriškų gamybos darbų ma­
žėjimo (vienas iš šešių darbingo amžiaus vyrų JAV yra bedarbis),
vedybos tampa turtingųjų privilegija. Kam turtingiesiems reikėtų
šitaip vargti?

Kodėl moterys geidžia dirbančio partnerio ar, dar geriau, iš
aukštesnio visuomenės sluoksnio? Daugiausia todėl, kad moterys
yra labiau pažeidžiamos ir turi vaikų. Joms reikia ko nors įgalaus
išlaikyti motiną ir vaiką, jei to prireiktų. Toks kompensacinis me­
chanizmas yra visiškai racionalus, nors jis gali remtis ir biologija.
Kam motinai, kuri apsisprendžia rūpintis vienu ar daugiau vaikų,
reikėtų dar vieno taip pat rūpinimosi reikalaujančio suaugusiojo?
Todėl bedarbis vyriškis yra nenorimas pavyzdys, o vieniša motinys­
tė - nenorima alternatyva. Be tėvo augantys vaikai keturis kartus
dažniau gyvena vargingai. Vadinasi, jų motinos taip pat gyvena var-

364 12 GYVENI MO TAISYKLIŲ

gingai. Be tėvo augantys vaikai daug labiau linkę į priklausomybę
nuo narkotikų ir alkoholio. Su abiem biologiniais tėvais augantys
vaikai yra ne tokie nervingi, mažiau linkę į depresiją ar delinkvenci-
ją nei vaikai, gyvenantys su vienu ar daugiau nebiologinių tėvų. Vai­
kai, augantys vieno globėjo šeimoje, dvigubai dažniau nusižudo186.

Smarkus posūkis į politinį korektiškumą universitetuose dar pa­
aštrino problemą. Prieš engimą šūkaujantys balsai tapo garsesni
ir, regis, tiksliai proporcingi nusistatymui prieš vyrus mokyklose.
Universitetuose yra dėstomos ištisos vyrams priešiškos disciplinos.
Tokiose tyrimų temose dominuoja postmodernistinė neomarksisti-
nė mintis, kad veikia vyrų sukurta prievartos sistema, ypač Vakarų
kultūroje, nukreipta valdyti ir išstumti moteris (ir tam tikras kitas
grupes), galinti sėkmingai gyvuoti tik dėl tos prievartos ir išstūmi­
mo187.

Patriarchatas: pagalba ar kliūtis?

Žinoma, kultūra yra prievartos struktūra. Ji visada tokia buvo. To­

kia yra pamatinė ir visuotinė egzistencinė realybė. Karalius tironas
yra simbolinė tiesa, archetipinė konstanta. Iš praeities paveldime
sąmoningai aklą ir pasenusią sistemą. Šmėklą, mašiną ir pabaisą.
Reikiają išgelbėti, pataisyti ir suvaldyti dėmesiu ir pastangomis gy­
venti. Ji suyra mus įkaldama į visuomeniškai priimtiną formą irvel­
tui išeikvoja savo galimybes. Bet pasiūlo ir milžinišką atlygį. Kiek­
vienas mūsų tariamas žodis yra mūsų protėvių dovana. Kiekvieną
mūsų sugalvotą mintį anksčiau jau sugalvojo kas nors protingesnis
už mus. Gerai funkcionuojanti mus supanti infrastruktūra, ypač
Vakaruose, yra mūsų protėvių dovana: palyginti nekorumpuotos
politinės ir ekonominės sistemos, technologijos, turtas, gyvenimo
trukmė, laisvė, prabanga ir galimybės. Kultūra viena ranka atima,
bet kita ranka kai kuriose sėkmingose vietose duoda daug daugiau.
Galvoti apie kultūrą vien kaip apie jungą yra nemokšiška ir nedė­
kinga, o ir pavojinga. Visai nenoriu pasakyti (kaip, tikiuosi, šios

1 1 TAISYKLE 365

knygos turinys jau akivaizdžiai paaiškino), kad kultūros negalima
kritikuoti.

Jungo tema pasvarstykime dar štai ką: kiekviena hierarchija su­

kuria nugalėtojų ir pralaimėtojų. Nugalėtojai, be abejo, yra labiau

linkę pateisinti hierarchiją, o pralaimėtojai - ją kritikuoti. Bet i)
kolektyvinis kokios nors vertės tikslo siekimas sukuria hierarchiją
(nes, kad ir koks yra tikslas, vienijo sieks geriau, kiti blogiau) ir 2)
tikslo siekimas suteikia gyvenimui prasmės. Beveik visas emocijas,
padarančias gyvenimą prasmingą ir įdomų, mes jaučiame kaip ju­
dėjimo link to, ką labai vertiname ir trokštame, padarinį. Kaina,
kurią sumokame už dalyvavimą, yra neišvengiama sėkmės hierar­
chijų kūryba, o neišvengiamas padarinys yra pasiekimų skirtumai.
Jau geriau dėkingai prisipažintume, kad sudėtinga ir rafinuota kul­
tūra leidžia daugybei veikėjų dalyvauti daugybėje žaidimų ir kad
gerai struktūruota kultūra leidžia joje dalyvaujantiems individams
nugalėti daugybe skirtingų būdų.

Taip pat mintis, kad kultūrą sukūrė vyrai, yra klaidinga. Simbo­

liuose, archetipuose ir mituose kultūra yra vyriška. Iš dalies todėl
mintis apie „patriarchatą“yra tokia patraukli. Bet ji tikrai yra žmo­
nijos, o ne vyrų kūrybos vaisius (jau nekalbant apie baltaodžius vy­
rus, norsjie ir prisidėjo prie kultūros kūrimo). Europietiškoji kultū­
ra vyrauja, jeiguji apskritai vyrauja, apie šimtą metų. Kultūros evo­
liucijos kalendoriuje, matuojamame mažiausiai tūkstantmečiais,
tokį laiko tarpą sunku pastebėti. Be to, jei moterys nieko prasminga
nesukūrė mene, literatūroje ir moksle iki septintojo praėjusio am­
žiaus dešimtmečio ir feminizmo revoliucijos (o aš tuo netikiu), jų
vaidmuo auginant vaikus ir dirbant ūkiuose vis tiek buvo esminis
auginant berniukus ir išlaisvinant vyrus - labai nedidelį vyrų skai­
čių, - kad žmonija galėtų daugintis ir kurti pažangą.

Pateikiu kitą teoriją: per visą istoriją vyrai ir moterys nežmoniš­
kai stengėsi išsivaduoti iš nepritekliaus ir skurdo. Moterys dažnai
toje kovoje buvo nepalankesnėje padėtyje, nes, be vyrams būdingo
pažeidžiamumo, joms teko dar ir reprodukcijos našta bei silpnesnė

366 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

fizinė jėga. Be purvo, stygiaus, ligų, bado, žiaurumo ir nemokšišku­
mo, kuriuo pasižymėjo abiejų lyčių gyvenimas iki dvidešimto am­
žiaus (kai Vakarų pasaulio gyventojai šiandienos pinigais gaudavo
mažiau nei vieną JAV dolerį per dieną), moterims teko dar ir rimti
praktiniai nepatogumai, tokie kaip menstruacijos, didelė nepagei­
daujamo nėštumo galimybė, perspektyva numirti ar sunkiai susiža­
loti gimdant ir pernelyg didelio mažų vaikų skaičiaus našta. Galbūt
tai pakankama priežastis skirtingai teisiškai ir praktiškai traktuoti
vyrus ir moteris, kaip būdinga daugumai visuomenių iki techninės
revoliucijos bei kontraceptikų išradimo. Verta būtų atkreipti dėme­
sį bent jau į šiuos dalykus prieš priimant už gryną pinigą išankstinę
nuomonę, kad vyrai vien terorizavo moteris.

Man atrodo, kadvadinamoji patriarchato prievartabuvo tik neto­
bula bendra vyrų ir moterų tūkstančius metų trukusi pastanga išsi­
laisvinti iš nepriteklių, ligų ir sunkių darbų. Štai puikus Arunachala-
mo Murugananthamo pavyzdys. Šiam vyriškiui, Indijos „tamponų
karaliui“, nepatiko, kadjo žmona menstruacijų metu turėjo naudoti
purvinus skudurus. Ji pasakė, kad reikia rinktis tarp brangių higi­
eninių įklotų ir pieno šeimai. Kaimynų nuomone, keturiolika metų
jis visiškai išprotėjęs bandė išspręsti tą problemą. Net žmona ir mo­
tina jį trumpam paliko, išsigandusios jo manijos. Kai nebeliko mo­
terų savanorių jo produktui bandyti, jis eksperimentavo su kiaulės
kraujo pūsle. Nesuprantu, kaip toks elgesys būtų galėjęs pagerinti
jo visuomeninę padėtį. Dabar jo pigios vietinės gamybos servetėlės
naudojamos visoje Indijoje, o jas gamina moterų savitarpio pagal­
bos grupės. Jų vartotojos įgijo tokią laisvę, kokios niekada nebuvo
patyrusios. 2014 m. žurnalas „Time“šį vidurinės mokyklos nebaigu­
sį žmogų įtraukė į įtakingiausių pasaulio žmonių šimtuką. Nenoriu
manyti, kad svarbiausia Murugananthamo paskata buvo asmeninės
naudos siekis. Arjis taip pat yra patriarchato dalis?

1847 m. Jamesas Youngas Simpsonas panaudojo eterį, kad pa­
dėtų pagimdyti moteriškei su deformuotu dubeniu. Vėliau jis pe­
rėjo prie geriau veikiančio chloroformo. Pirmas jo padedamas gi­

1 1 TAISYKLĖ 367

męs vaikas buvo pavadintas „Anestezija“. Iki 1835 m. chloroformas
tapo tinkamu vartoti net karalienei Viktorijai - savo septintą vai­
ką ji gimdė veikiama chloroformo. Netrukus neskausmingas vai­
kų gimdymas plačiai paplito. Keli balsai perspėjo apie pavojingą
priešinimąsi Dievo valiai, kuriąjis paskelbia moteriai Pradžios kny­
goje 3,16: „Aš padauginsiu tavo skausmus ir nėštumą, - skausme
gimdysi vaikus.“ Kitiems nepatiko, kad jį naudoja vyrai: jauniems,
sveikiems, drąsiems vyrams tiesiog nereikia anestezijos. Bet prieš­
prieša buvo neveiksminga. Anestezijos taikymas nepaprastai spar­
čiai plito (gerokai greičiau, nei galėtų dabar). Net žymūs bažnyčios
hierarchai ją palaikė.

Pirmasis praktiškas tamponas „Tampax“ pasirodė ne anksčiau
nei ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Jį išrado dr.
Earle’as Clevelandas Haasas. Padirbdino iš suspaustos medvilnės
ir sukūrė kištuką iš popierinių vamzdelių. Aplikatorius sumažino
pasipriešinimą tų, kam nepatiko „save liesti“. Penktojo dešimtme­
čio pradžioje jį naudojo 25 proc. moterų. Po trisdešimties metų -
70 proc. O dabar - keturios moterys iš penkių, o likusios perka hi-
persugeriančius ir superlipnių medžiagų prilaikomus įklotus (prie­
šingai nei nepatogios, pūpsančios, diržu prilaikomos ir į vystyklus
panašios jų pirmtakės - aštuntojo dešimtmečio higieninės servetė­
lės). Ar Murugananthamas, Simpsonas ir Haasas engė moteris, ar
jas išlaisvino? O Gregory Goodwinas Pincus, išradęs kontracepti­
kus? Kokiubūdu šie praktiški, apsišvietę, uolūs vyrai yra ribojančio
patriarchato dalis?

Kodėl mokome savo vaikus, kad mūsų nuostabioji kultūra yra
vyrų jungo padarinys? Šios pamatinės idėjos apakintos tokios
įvairios disciplinos kaip švietimas, socialinė rūpyba, meno istori­
ja, lyčių studijos, literatūra, sociologija ir teisė vis labiau tiesiogiai
traktuoja vyrus kaip engėjus, o vyrišką veiklą kaip neišvengiamai
destruktyvią. Jos taip pat dažnai populiarina radikalius politinius
veiksmus - radikalius, palyginti su visomis visuomeninėmis nor­
momis juos supančiose visuomenėse, - kurių neatskiria nuo švie­

368 1 2 GYVENI MO TAI SYKLIŲ

timo. Pavyzdžiui, Pauline Jewett moterų ir lyties studijų institutas
Otavos Karltono universitete savo mandatu skatina visuomeninius
veiksmus. Lyčių studijų skyrius Kvinso universitete Kingstone.
Ontarijo valstijoje, „moko feminizmo, antirasizmo ir heteroseksu-
alumo teorijų, telkiančių pilietinę veiklą visuomenės pokyčiams“ -
pabrėždami mintį, kad universitetinio išsilavinimo aukščiausia pa­
skirtis yra skatinti tam tikros pakraipos politinius veiksmus.

Postmodernizmas ir ilgoji Marxo ranka

Tokių disciplinų filosofija remiasi įvairiais šaltiniais. Visasjas smar­
kiai paveikė marksizmo humanistai. Vienas iš tokių mąstytojų yra
Maxas Horkheimeris, savo teoriją išplėtojęs ketvirtajame praėjusio
amžiaus dešimtmetyje. Bet kuri jo teorijų santrauka neišvengiamai
reiškia supaprastinimą, bet Horkheimeris laikė save marksistu. Jis
teigė, kad vakarietiški asmeninių laisvių ir laisvosios rinkos prin­
cipai egzistuoja vien tam, kad paslėptų tikrąjį vakarietiškąjį veidą:
nelygybę, viešpatavimą ir išnaudojimą. Jis manė, kad intelektines
pajėgas dera skirti visuomeniniams pokyčiams, o ne vien suprati­
mui, ir tikėjosi išlaisvinti žmoniją iš vergijos. Horkheimeris ir jo
bendraminčių Frankfurto mokykla iš pradžių Vokietijoje, o vėliau
ir JAV siekė sukritikuoti ir visiškai pakeisti Vakarų civilizaciją.

Pastaraisiais metais dar svarbesni yra prancūzų postmoderniz­
mo vado, filosofo Jacques’o Derrida darbai, kurie tapo labai ma­
dingi aštuntajame dešimtmetyje. Pats Derrida savo idėjas apibrėžė
kaip radikalizuotą marksizmo formą. Marxas bandė visuomeninį
gyvenimą susiaurinti iki istorijos ir ekonomikos, traktuodamas
kultūrą kaip vargingųjų pajungimą turtingųjų interesams. Kai
marksizmą imta praktikuoti Sovietų Sąjungoje, Kinijoje, Vietname
ir Kambodžoje bei kitur, ekonominiai ištekliai buvo brutaliai per­
skirstyti. Privati nuosavybė buvo panaikinta, o valstiečiai prievarta
kolektyvizuoti. Padariniai? Dešimtys milijonų mirčių. Šimtai mili­
jonų pasmerkta išnaudojimui, su kuriuo pasigalynėti galėtų nebent

1 1 TAISYKLĖ 369

Šiaurės Korėja, paskutinis klasikinio komunizmo bastionas. Naujo­
sios ekonominės sistemos buvo paperkamos ir netvarios. Pasaulis
ilgą laiką gyveno labai pavojingo Šaltojo karo sąlygomis. Tų šalių
piliečiai nesiskųsdami (ir neprotestuodami) gyveno skurde, mele,
išduodami savo šeimas ir įskųsdami savo kaimynus.

Marxo idėjos pasirodė labai patrauklios intelektualams utopis­
tams. Vienas iš pagrindinių Raudonųjų khmerų siaubo architektų
Khieu Samphanas, prieš tapdamas nominaliu Kambodžos vadovu
aštuntojo dešimtmečio viduryje, Sorbonoje įgijo daktaro laipsnį.
Savo 1959 m. apsigintoje daktaro disertacijoje jis tvirtino, kad dar­
bas, kurį Kambodžos miestuose atlieka ne valstiečiai: bankininkai,
biurokratai ir verslininkai, yra neefektyvus ir niekaip neprisideda
prie visuomenės gerovės. Atvirkščiai, jie parazituoja naudodamie­
si pridėtine verte, kurią sukuria žemės ūkis, smulkioji gamyba ir
amatai. Samphano idėjas palankiai įvertino prancūzų intelektualai
ir suteikė jam daktaro laipsnį. Grįžęs į Kambodžą, jis galėjo savo
teorijas pritaikyti praktikoje. Raudonieji khmerai ištuštino Kam­
bodžos miestus - ištrėmė jų gyventojus į kaimą, uždarė bankus,
uždraudė pinigus ir sunaikino rinką. Ketvirtadalis Kambodžos gy­
ventojų kaimuose, mirties laukuose, mirė nuo persidirbimo.

Nepamirškime: idėjos turi padarinių

Kai po Pirmojo pasaulinio karo komunistai įkūrė Sovietų Sąjungą,
jiems galima atleisti, kad naujųjų lyderių puoselėtos vilties apie ko­
lektyvinę utopiją pasirodė neįmanoma įgyvendinti. Supuvusi devy­
niolikto amžiaus visuomeninė tvarka baigėsi Didžiojo karo apka­
sais ir mėsmale. Atotrūkis tarp turtuolių ir vargšų buvo nepaprastai
didelis, o dauguma žmonių vargo blogesnėmis nei vėliau Orwello
aprašytomis sąlygomis. Nors Vakarai išgirdo siaubo klyksmą apie
Lenino po Rusijos revoliucijos kuriamus baisumus, jo veiksmus iš
tolo deramai įvertinti buvo sunku. Rusijoje siautėjo pomonarchinis
chaosas, o naujienos apie plačią pramoninę pažangą ir turto pa­

370 12 GYVENI MO TAISYKLIŲ

dalijimą tiems, kas dar visai neseniai buvo baudžiauninkai, davė
pagrindo vilčiai. Kad dar labiau viską apsunkintų, SSRS (ir Mek­
sika) palaikė demokratinės respublikos šalininkus Ispanijoje, kai
1936 m. ten prasidėjo pilietinis karas. Trapi vos penkerius metus
gyvavusi demokratija kariavo su iš esmės ispanų fašistais naciona­
listais, kuriuos rėmė naciai ir italų fašistai.

Amerikos, Didžiosios Britanijos ir kitų šalių intelektualus apėmė
didi neviltis dėl savo šalių nesikišimo politikos. Tūkstančiai užsie­
niečių plūdo į Ispaniją Internacionalistų brigadose kovoti respub­
likonų pusėje. George’as Orwellas buvo vienas iš jų. Ernestas He­
mingway ten tarnavo žurnalistu ir palaikė respublikonus. Politiškai
susipratę jauni amerikiečiai, kanadiečiai ir britai jautė moralinę
pareigą nustoti kalbėti ir imtis ginklo.

Visi šie įvykiai atitraukė dėmesį nuo tuometinių įvykių pačioje
Sovietų Sąjungoje. Ketvirtajame dešimtmetyje, Didžiosios depre­
sijos metais, stalinistai ištrėmė du milijonus buožių, labiausiai pa­
siturinčių valstiečių, į Sibirą (įprastai jie turėjo kelias karves, kelis
hektarus žemės ir porą samdinių). Komunistų nuomone, šitie buo­
žės savo turtą užgyveno piešdami visus aplinkui ir nusipelnė tokio
likimo. Turtas reiškė priespaudą, privati nuosavybė - vagystę. Iš­
mušė atpildo valanda. Per trisdešimt tūkstančių buožių jie nušovė
vietoje. Daug daugiau žuvo nuo savo pavydžių, kerštingų ir prastai
ūkininkaujančių kaimynų rankos, pasinaudojusių aukštais komu­
nistinės kolektyvizacijos idealais savo žmogžudiškiems kėslams
pridengti.

Buožės buvo „liaudies priešai“, beždžionės, padugnės, parazitai,
atmatos ir kiaulės. „Buožes - į muilą“, - ragino vienas ypač bruta­
lus miestietis kadras, kurį mobilizavusi partija ir sovietų vykdomie­
ji komitetai pasiuntė dirbti į kaimą. Buožes nuogus tempė į gatvę,
mušė ir vertė išsikasti kapus savo rankomis. Moteris prievartavo.
Jų nuosavybė buvo „eksproprijuota“, praktiškai tai reiškė, kad jų
namai buvo išplėšti iki gegnių ir sijų. Daugelyje vietovių buožėms
nepriklausantys valstiečiai, ypač moterys, ratu apsupę užstodavo

1 1 TAISYKLĖ 371

persekiojamas šeimas savo kūnais, bandydami priešintis. Bergž­
džiai. Gyvi likusieji buožės buvo ištremti į Sibirą, dažnukart vidury
nakties. Traukiniai pajudėjo vasarį, atšiaurią Rusijos žiemą. Atvy­
kus į laukinę taigą jų laukė prasčiausios įmanomos gyvenimo są­
lygos. Daugelis mirė, ypač vaikai, nuo šiltinės, tymų ir skarlatinos.

„Parazitai“ buožės dažniausiai buvo geriausiai įgudę ir darbš­
čiausi valstiečiai. Mažuma žmonių pagamina didumą produkci­
jos įvairiose srityse, o žemės ūkis niekuo neišsiskiria. Žemės ūkio
produktų gamyba žlugo. Likusį nedaugutį jėga iš kaimo išvežda­
vo į miestus. Po derliaus nuėmimo kaimiečiai iš laukų parsinešę
bent varpą savo alkanoms šeimoms pamaitinti galėjo susilaukti
mirties bausmės. Sovietų Sąjungą maitinusioje Ukrainoje ketvirta­
jame praėjusio mažiaus dešimtmetyje šeši milijonai žmonių mirė
iš bado. Sovietų režimo plakatai skelbė: „Valgyti savo vaikus yra
barbariškas veiksmas.“

Nors toks žvėriškumas buvo ne vien paskalos, Vakarų intelektua­
lai komunizmą vertino stabiliai palankiai. Buvo kuo rūpintis, o An­
trasis pasaulinis karas paskatino Sovietų Sąjungą irVakarų šalis tap­
ti sąjungininkėmis kovoje prieš Hitlerį, Mussolinį ir Hirohito. Tačiau
užsnūdo ne visi. Malcolmas Muggeridge’as laikraštyje „Manchester
Guardian“ paskelbė seriją straipsnių, aprašančių sovietų valstietijos
sunaikinimą 1933 m. George’as Orwellas suprato, kas dedasi Stalino
valdomoje valstybėje, ir to neslėpė. 1945 m. jis parašė „Gyvulių ūkį“,
alegoriją, pašiepiančią Sovietų Sąjungą, nors knygos spausdinimui
buvo labai priešinamasi. Daugelis tų, kas negalėjo nežinoti, dar ilgą
laiką ir vėliau nieko nematė. Nė viena kita šalis neprilygsta toje akly­
bėje Prancūzijai, o Prancūzijoje - intelektualų ratui.

Garsiausias Prancūzijos praėjusio šimtmečio vidurio filosofas
Jeanas-Paulis Sartre’as buvo garsus komunistas, nors ir be parti­
nio bilieto kišenėje, tačiau pasmerkė sovietų įsiveržimą į Vengriją
1956 m. Jis ir toliau liko marksizmo propaguotojas ir iki galo su
Sovietų Sąjunga neatsisveikino iki 1968 m., kai sovietaijėga numal­
šino čekoslovakų Prahos pavasarį.

372 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

Netrukus buvo išspausdintas Aleksandro Solženicyno „Gulago
archipelagas“, kurį gan smulkiai aptarėme ankstesniuose skyriuo­
se. Kaip jau buvo minėta (bet verta paminėti dar kartą), ta knyga
visiškai sugriovė pasitikėjimą komunizmo morale - pirmiausia Va­
karuose, o paskui ir pačioje sovietų sistemoje. Ją pogrindyje platino

samizdatas. Rusai turėdavo per dvidešimt keturias valandas per­

skaityti savo retą knygos egzempliorių, nes jo jau laukė kitas pro­
tas. Rusų kalba knygą skaitė ir transliavo į Sovietų Sąjungą „Laisvės

radijas“(Radio Liberty).

Solženicynas aiškino, kad sovietų sistema nebūtų galėjusi išgy­
venti nesiremdama tironija ir vergų darbu, kad blogiausio jos elge­
sio sėklą pasėjo Leninas (kurį Vakarų komunistai ir toliau bando
teisinti) ir kad ji rėmėsi beribiu melu, asmeniniu ir viešu. Jos nuo­
dėmių negalima nurašyti vien asmenybės kultui, kaip bando aiškin­
ti jos rėmėjai. Solženicynas aprašė, kaip žiauriai Sovietų Sąjungoje
buvo elgiamasi su politiniais kaliniais, kokia korumpuota buvo jos
teisinė sistema ir jos masiniai žudikai, iki smulkmenų parodė, kad
visa tai buvo ne kokie nors nukrypimai, o tiesioginės komunizmo
filosofijos apraiškos. Po „Gulago archipelago“niekas nebegalėjo už­
stoti komunistų, net patys komunistai.

Visa tai nereiškia, kad susižavėjimas marksistinėmis idėjomis
išblėso, ypač tarp prancūzų intelektualų. Jis pasikeitė. Satre’as pa­
skelbė Solženicyną „pavojingu elementu“. Derrida gerokai subti­
liau valdžios idėją pakeitė pinigų idėja ir toliau tęsė savo smagybes.
Toks parankus lingvistinis triukas suteikė visiems beveik neatgai­
laujantiems marksistams, vis dar gyvenantiems Vakarų intelektu­
alų bokštuose, būdą išsaugoti savo pasaulėžiūrą. Visuomenė nebe-
reiškė turtingųjų priespaudos neturtingiesiems. Tai buvo galingųjų
priespauda visiems kitiems.

Pasak Derrida, hierarchinės struktūros atsirado, kad į savo tarpą
įtrauktų (struktūrai palankiuosius) ir išstumtų (visus kitus, kurie
dėl to tapo prispausti). Net ta mintis nebuvo pakankamai radika­
li. Derrida aiškino, kad susiskaldymas ir priespauda yra tiesiogiai

1 1 TAISYKLĖ 373

įausta į kalbą - yra kategorijų, kuriomis mes pragmatiškai supa­
prastiname pasaulį ir jame deramės. Tokia kategorija yra „mote­
rys“ - vien todėl, kad vyrai išlošia jas išstumdami. Tokios yra ..vyrai
ir moterys“- todėl, kad šios dvilytės grupės nariai išlošia išstumda­
mi mažumą žmonių, kuriųbiologinis lytiškumas amorfinis. Mokslas
yra naudingas tik mokslininkams. Politika - tik politikams. Derri­
da manymu, hierarchijos egzistuoja, kad pasipelnytų iš išstumtųjų.
Kaip tik ta piktai gauta nauda ir leidžia jiems klestėti.

Derrida yra pasakęs (nors vėliau tai paneigė) sparnuotą frazę:

II n’y a pas de hors-texte, kuri dažnai yra verčiama „už teksto nie­

ko nėra“. Jo šalininkai aiškina, kad įsivėlusi vertimo klaida ir kad
angliškas atitikmuo turėtų būti „nėra išorinio teksto“. Bet kuriuo
atveju, kad ir kaip skaitytum tekstą, sunku jį suvokti kaip nors ki­
taip, išskyrus „viskas yra interpretacija“, kaip tik taip Derrida dar­
bas ir yra aiškinamas.

Beveik neįmanoma pervertinti nihilistinės ir destruktyvios šios
filosofijos esmės. Ji ginčija patį skirstymo į kategorijas veiksmą.
Ji paneigia mintį, kad tarp dalykų galima atrasti skirtumų dėl bet
kurių kitų priežasčių, išskyrus valdžią. Biologiniai vyrų ir moterų
skirtumai? Nors egzistuoja neįsivaizduojama galybė mokslinės li­
teratūros, įrodančios, kad lyčių skirtumus itin veikia biologiniai
veiksniai, mokslas Derrida ir jo postmodernistiniams Manto pa­
rankiniams atrodo tik dar vienas jėgos žaidimas, kurio tiesos tar­
nauja vien esantiesiems mokslo pasaulio viršūnėje. Čia - ne faktai.
Hierarchinė pozicija ir reputacija kaip įgūdžių ir kompetencijos pa­
darinys? Visus įgūdžių ir kompetencijų apibrėžimus sukūrė tie, kas
iš to turi naudos, kas išstumia kitus ir asmeniškai, savanaudiškai
pasipelno.

Egzistuoja nemažai argumentų atremti klastingus Derrida sam­
protavimus. Valdžia yra pamatinė motyvacinė jėga. Žmonės kovo­
ja, kad pakiltų aukštyn, ir jiems svarbu, kurioje dominavimo hie­
rarchijos vietoje jie yra. Bet (tuo filosofiškai ir metaforiškai skiriasi

vyrai nuo berniukų)faktas, kad valdžia yra žmogaus motyvacinės

37*. 1 2 GY V ENI MO TAI SYKLIŲ

sistemos dalis, dar nereiškia, kadji yra vienintelė arba svarbiau­
sia dalis. Panašiai faktas, kad negalime visada visko žinoti, padaro

mūsų pastebėjimus ir posakius priklausomus nuo to, kuriuos daly­
kus reikia imti domėn, o kuriuos palikti nuošaly (kaip aptarėme 10
taisyklėje). Tai nepateisina teiginio, kad viskas yra interpretavimas
arba kad skirstymas į kategorijas remiasi vien atmetimo principu.
Saugokitės vienetinių priežasčių aiškinimo - ir saugokitės žmonių,
kurie tokias tiesas propaguoja.

Nors faktai negali kalbėti patys apie save (kaip ir priešais ke­
liautojo akis plytinti žemė negali jam paaiškinti, kaip derėtų per
ją keliauti) ir jei juos galima analizuoti suvokiant net smulkmenas
begalybe būdų - tai visai nereiškia, kad visos jų interpretacijos yra
vienodos svarbos. Vieni iš jų žeidžia - jus ir kitus. Kiti jus suprie­
šina su visuomene. Treti laikui bėgant pasirodo netvarūs. Dar kiti
jums nepadeda dėstyti minties ta linkme, kuria norėtumėte. Dau­
gybė tokių apribojimų mumyse įrašė milijardai evoliucijos metų.
Papildomų atsiranda, kai socializuojamės - sėkmingai bendradar­
biaujame ir konkuruojame su kitais. Dar daugiau interpretacijų
kyla, kai mokydamiesi atmetame neveiksmingas strategijas. Iš tik­
ro - nepabaigiama galybė interpretacijų: kitaip tariant, teiginys nė
kiek nesiskiria nuo konstatavimo, kad egzistuoja begalinė daugybė

problemų. Tik ribotas skaičius tinkamų sprendimų. Antraip būtų

labai lengva. Otaip nėra.
Taigi, turiu tam tikrų galbūt kairėn krypstančių įsitikinimų. Pa­

vyzdžiui, manau, kad tendencija, jog vertingos prekės pasiskirsto
akivaizdžiai nelygiu būdu, kelia nuolatinę grėsmę visuomenės sta­
bilumui. Manau, kad turime nemažai tą liudijančių faktų. Bet tai
visiškai nereiškia, kad egzistuoja savaime aiškus problemos spren­
dimas. Mes nežinome, kaip padalyti turtą nesukeliant ištisos pleja­
dos kitokių problemų. Įvairios vakarietiškos visuomenės bandė ją
spręsti įvairiai. Pavyzdžiui, švedai stumia lygiavą iki pat ribos. JAV
renkasi visiškai priešingą taktiką, darydamos prielaidą, kad visuo­
tiniame kapitalizme bendras turto kūrimas sukelia potvynį, kuris

1 1 TAISYKLE 375

kilsteli visus ant vandens plūduriuojančius laivus. Tų eksperimen­
tų rezultatų dar neturime ir šalys viena nuo kitos pernelyg skiriasi.
Skiriasi jų istorija, geografinis arealas, gyventojų skaičius ir etninė
sudėtis, tai labai apsunkina tiesioginį palyginimą. Bet akivaizdu,
kad prievartinio perskirstymo dėl utopinės lygybės būdas yra vais­
tas, baisesnis už ligą.

Be to, manau (tokios mintys taip pat gali būti laikomos šiek tiek
kairuoliškomis), kadlaipsniškas universiteto administracijos pakei­
timas dariniu, primenančiu verslo korporaciją, yra klaida. Manau,
kad vadybos mokslas yra pseudodisciplina. Manau, kad vyriausybė
kartais gali būti gėrį kuriantijėga, taip pat būtinas nedidelio taisyk­
lių rinkinio taikymo arbitras. Vis dėlto nesuprantu, kodėl mūsų vi­
suomenė teikia viešuosius pinigus institucijoms bei edukatoriams,
jei akivaizdus ir viešai pareikštas jų tikslas yra sunaikinti kultūrą,
kuria jie patys remiasi. Tokie žmonės turi teisę į bet kokią legalią
nuomonę ir veiksmus, bet jie neturi jokios teisės į viešą finansavi­
mą. Jeigu radikalūs dešinieji būtų gavę valstybinį finansavimą savo
politinėms veikloms, užmaskuotoms kaip universitetiniai mokslai,
kaip tai daro kairieji, Šiaurės Amerikos pažangusis sparnas imtų
rėkti taip, kad visi apkurstų.

Radikalių disciplinų dėstyme, be jų teorijų ir metodų melagys­
čių, slypi ir daugiau problemų, o jų kolektyvinio politinio aktyviz-
mo reikalavimas yra moraliai privalomas. Nėra nė šapelio svarių
įrodymų nė vienamjų pagrindiniam tvirtinimui pagrįsti: kad Vaka­
rų visuomenė yra patologiškai patriarchalinė; kad pirmoji istorijos
pamoka, jog vyrai, o ne gamta buvo pagrindinis moterų priespau­
dos šaltinis (o ne, kaip daugeliu atvejų, jų partneriai ir rėmėjai);
kad hierarchijos remiasi jėga irjų tikslas yra išstumti. Hierarchijos
egzistuoja dėl įvairių priežasčių, kai kurios iš jų yra be pagrindo, kai
kurios - ne, bet jos nepaprastai senos, kalbant evoliucijos kalba. Ar
omarų patinai engia omarų pateles? Ar tokias hierarchijas reikėtų
išnaikinti?

Gerai funkcionuojančiose visuomenėse - lyginkime jas ne su hi­

376 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

potetine utopija, o su kitomis istoriškai egzistuojančiomis kultūro­

mis, - kompetencijos, o ne jėga yra pagrindinis ir lemiamas visuo­

meninės padėties veiksnys. Kompetencijos. Gebėjimai. Įgūdžiai. Ne

jėga. Akivaizdu ir žodiškai, ir faktiškai. Nė vienas smegenų auglio

kamuojamas ligonis neatsisakys geriausiai išsilavinusio, geriausios
reputacijos ir galbūt daugiausia uždirbančio chirurgo paslaugų. Ne­
gana to, tinkamiausi asmenybės bruožai, Vakarųvalstybėse lemian­
tys jų ilgalaikę sėkmę, yra sumanumas (matuojamas kognityviniais
gebėjimais arba IQ testais) ir sąmoningumas (tendencija, apibūdi­
nama darbštumu irtvarkingumu)188. Esama ir išimčių. Verslininkai
ir menininkai turi kitą asmenybės bruožą, besiskiriantį nuo sąži­
ningumo - jie yra atviresni patirtims189. Bet atvirumas yra susijęs
su žodiniu sumanumu ir kūrybingumu, todėl ta išimtis tinkama ir
suprantama. Tuos bruožus lemiančios jėgos, kalbant matematikos
ir ekonomikos kalba, yra nepaprastai galingos - bene galingiau­
sios jėgos prasme, seikėjant bet kuriais visuomenės mokslų saitais.
Geras papurtymas asmenybės / kongnityviniais testais gali padi­
dinti kompetentingesnio asmens įdarbinimo galimybę nuo 50:50
iki 85:15. Tokie yra faktai pagrįsti socialinių mokslų tiesomis (o jos
kalba daugiau, nei galėtumėte įsivaizduoti, nes socialiniai mokslai
yra prasmingesnės disciplinos, nei mano jų ciniški kritikai). To­
dėl valstybė remia ne tik vienašališką radikalizmą, bet ir smegenų
plovimą. Mes nemokome vaikų, kad pasaulis yra plokščias. Todėl
nederėtų jų mokyti ir niekuo nepagrįstų ir ideologiškai kryptingų
teorijų apie vyrų ir moterų prigimtį - arba hierarchijos prigimtį.

Nėra nelogiška teigti (jei dekonstruktyvistai nesigriebtų tolesnių
išvedžiojimų), kad mokslas gali šališkai tarnauti valdžios intere­
sams ir apie tai perspėti - nurodyti, jog įrodymai pernelyg dažnai
pasirenkami tokie, kokius įtakingi žmonės, tarpjų ir mokslininkai,
pasirenka. Galiausiai mokslininkai taip pat yra žmonės, o žmonės
mėgsta valdžią taip pat kaip ir omarai, taip pat kaip ir dekonstruk­
tyvistai, norintys, kadjų idėjos būtų žinomos, todėl besistengiantys
įsitaisyti akademinių hierarchijų struktūrose. Bet tai nereiškia, kad

1 1 TAISYKLĖ 377

mokslas - net dekonstruktyvizmas - kalba vien apie jėgą. Ir kam
reikėtų tuo patikėti? Kam reikėtų taip tvirtinti? Galbūt štai kodėl:

jei egzistuoja vienjėga, tuometjėgos panaudojimas yra visiškai
pateisinamas. Nebelieka jokių užkardų - įrodymų, metodologijos,

logikos ar net susiejimo būtinybės. Nėra jokių apčiuopiamų rėmų
„už teksto ribų“. Taip, tokiomis aplinkybėmis nuomonė - ir jėga -
ir jėgos panaudojimas tampa pernelyg patrauklus - kaip ir jėgos
tarnystė tokiai nuomonei yra pernelyg akivaizdi. Pamišėliškas ir
nesuvokiamas postmodernistinis tvirtinimas, kad, pavyzdžiui, visi
lyčių skirtumai yra visuomeninis konstruktas, tampa suprantamas

tik tada, kai imama suvokti jo moralinį imperatyvą: visuomenė turi
būtipakeista, ojos šališkumas išnaikintas, kol buspasiekta lygia­
va. Bet pagrindinė tokių visuomenės konstruotojų pozicija kaip tik

ir yra noras sukurti tokią lygiavą, o ne tikėjimas teisingu pakeitimu.
Kadangi reikia išnaikinti visus nelygybės padarinius (nes nelygybė
yra visuotinio blogio šerdis), visus lyčių skirtumus tenka traktuo­
ti kaip visuomenės sukonstruotus. Antraip lygiavos reikalavimas
atrodytų pernelyg radikalus, o jo doktrinos - pernelyg akivaizdi
propaganda. Taip logikos tvarka yra apsukama atbulai, kad būtų
galima užmaskuoti ideologinę dedamąją. Faktas, kad tokie teiginiai
neišvengiamai ir prikišamai atskleidžia vidinius ideologijos prieš­
taravimus, nėra diskutuojamas. Lytis yra sukonstruota, bet savo
lytį norintį pasikeisti asmenį be išlygų reikia suprasti kaip vyrą,

įkalintą moters kūne (arba atvirkščiai). Įfaktą, kad abu šie reiški­
niai negali tuopat metu būti logiškai teisingi, taippat sąmoningai
nekreipiama dėmesio (arba paaiškinama dar vienu skandalingu

postmodernistiniu sapaliojimu, kad pati logika - kartu su mokslo
metodais - yra vien prievartinės patriarchato sistemos dalis).

Be abejo, išvada išvadai nelygu. Pirmiausia, išvadas dera pama­
tuoti. Tą patį darbą dirbančių žmonių atlyginimus palyginti gana
paprasta (nors lyginimą labai apsunkina tokios smulkmenos kaip
pasamdymo data, kuri priklauso nuo įvairaus darbuotojų poreikio
skirtingu metu). Bet egzistuoja ir kiti derami lyginimo parametrai,

378 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

tokie kaip išdirbtas laikas, pareigų paaukštinimas ir visuomeninė
įtaka. „Vienodo atlyginimo už vienodą darbą“ reikalavimas kaip­
mat suvelia net atlyginimų palyginimą už pragmatiškumo ribų dėl
vienos priežasties: kas nuspręs, kad darbas yra vienodas? Neįma­
noma. Tam ir egzistuoja darbo rinka. Dar sunkiau palyginti grupes:
moterys turėtų uždirbti tiek pat, kiek ir vyrai. Gerai. Juodaodės
moterys turėtų uždirbti tiek pat, kiek ir baltaodės. Gerai. Ar tuomet
reikėtų algas patikslinti pagal visus rasės parametrus? Kokio smul­
kumo? Kurios rasinės kategorijos yra „realios“?

Pasirinkime vieną biurokratinį pavyzdį: JAV nacionalinės svei­
katos institutas pripažįsta Amerikos indėnus, arba Aliaskos čiabu­
vius, azijiečius, juodaodžius, ispanakalbius, Havajų bei kitų Ra­
miojo vandenyno salų čiabuvius ir baltuosius. Bet egzistuoja penki
šimtai skirtingų Amerikos indėnų genčių. Kokia įmanoma logika
turėtų vadovautis kanoninė kategorija? Oseidžų genties narių me­
tinės pajamos yra 30 000 JAV dolerių, o papagų genties - 11 000
JAVdolerių. Arjie vienodai engiami? Neįgalūs žmonės turėtų gauti
lygiai tiek, kiek sveikieji. Gerai. Iš pirmo žvilgsnio tai taurus, gailes­
tingas, teisingas siekis. Bet kas yra neįgalusis? Ar asmuo, gyvenan­
tis su savo tėvu, sergančiu Alzheimerio liga, yra neįgalus? Jei ne,
tai kodėl? O žmogus su žemesniu IQ? Kas nors ne toks patrauklus?
Žmogus su antsvoriu? Kai kurie žmonės keliauja per gyvenimą aiš­
kiai apsunkę nuo problemų, kurių nepajėgia suvaldyti, bet tik reto
žmogaus kuriuo nors laiko tarpsniu nekamuoja bent viena proble­
ma - ypač jeigu įtrauktume ir jų šeimos narius. O kodėl neturė­

tume to daryti? Štai pamatinė problema: grupės tapatybę galima
susmulkinti iki individo lygio. Tą sakinį derėtų parašyti didžiosio­

mis raidėmis. Kiekvienas asmuo yra unikalus, ir net ne banaliąja
prasme: svarbiai, labai, prasmingai unikalus. Priklausomybė gru­
pei negali pastebėti tos įvairovės. Taškas.

Postmodernistiniai marksistiniai mąstytojai nekalba apie tą
sudėtingumą. Užuot diskutavę, jie nepajudinamai kaip Šiaurinė
žvaigždė konstatuoja tiesą ir priverčia viską suktis aplink ją. Teigi-

1 1 TAISYKLĖ 379

nio, kad visi lyčių skirtumai yra visuomeninio bendravimo padari­
nys, neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti, nes su kultūra grupės ir
pavieniai asmenys susiduria tokia jėga, kad galimi bet kokie pada­
riniai, jei norime už tai sumokėti. Pavyzdžiui, iš įvaikintų identiškų
dvynių tyrimų190žinome, kad kultūra gali sukurti penkiolikos punk­
tų (arba standartinio nukrypimo dydžio) IQ padidėjimą (apytikriai
lygų skirtumui tarp vidutinio lygio vidurinės mokyklos mokinio ir
vidutinio koledžo studento) turtui didėjant trim standartiniais nu­
krypimais191. Tai apytikriai reiškia, kad po gimimo atskirtų dviejų
identiškų dvynių IQskirsis penkiolika punktų, jei vienas dvynys bus
auginamas šeimoje, kuri gyvena skurdžiau nei 85 procentai šeimų,
o antrasis augs šeimoje, gyvenančioje turtingiau nei 95 procentai
šeimų. Panaši koreliacija neseniai buvo nustatyta pagal išsilavini­
mo, o ne turto kriterijų192. Mes nežinome, kokių turto ar išsilavini­
mo išteklių prireiktų dar didesnei transformacijai pasiekti.

Tokie tyrinėjimai bando įteigti, kad mes potencialiai galėtume
sumažinti tarp mergaičių ir berniukų egzistuojančius įgimtus skir­
tumus, jei imtumės atitinkamo spaudimo. Bet jie niekaip negalėtų
lemti bet kurios lyties žmonių laisvo pasirinkimo. Tačiau pasirin­
kimui ne vieta ideologiniame paveiksle: jei vyrai ir moterys elgiasi
laisva valia, ojų veiksmai sukuria lytiškai nevienodus padarinius, ir
pačius jų pasirinkimus turėjo nulemti kultūrinis vienašališkumas.
Todėl visi yra smegenų plovimo aukos, kad ir kokie būtų lyčių skir­
tumai, o uolūs kritinio mąstymo teoretikai yra morališkai įpareigo­
ti juos išlyginti. Tai reiškia, kad tuos lygiavos principu įtikėjusius
skandinavus vyriškius, kuriems nelabai patinka vaikų priežiūra,
reikia ir toliau auklėti193.0 kaip toks perauklėjimas galėtų atrodyti?
Kur yrajo ribos? Tokie dalykai dažnai stumiami už bet kokios protu
suvokiamos ribos prieš juos nutraukiant. Žudikiškoji Mao Kultūri­
nė revoliucijajau turėjo mus to išmokyti.

380 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

Berniukai į mergaites

Tam tikros visuomenės konstrukcionizmo teorijos principas skel­
bia, kad pasaulis smarkiai pagerėtų, jeigu berniukai būtų sociali-
zuojami taip pat kaip mergaitės. Keliantieji tokias teorijas laikosi
prielaidos, kad, pirma, agresija yra išmoktas elgesys ir jo galima
tiesiog nemokyti, antra (imkime konkretų pavyzdį) - „berniukus
reikėtų socializuoti taip pat kaip tradiciškai socializuojamos mer­
gaitės, nes reikėtų paskatinti jų visuomeniškai teigiamas savybes,
tokias kaip švelnumas, jautrumas jausmams, puoselėjimas, ben­
dradarbiavimas ir estetinis suvokimas“. Tokių mąstytojų nuomone,
agresijos sumažės tik tada, kai jauni suaugę vyrai „rinksis tokius
pat elgesio standartus, kokius tradiciškai buvo siekiama įskiepyti
moterims“194.

Šioje mintyje yra tiek daug neteisingų dalykų, kad nežinia kur
ir pradėti. Pirma, netiesa, kad agresijos vien išmokstama. Agresija
mumyse esti iš pat pradžių. Taip sakant, egzistuoja senovinė biolo­
ginė grandinė, kuri apibrėžia gynybinę ir plėšrūno agresiją195. Jos
tokios pamatinės, kad yra pastebimos net vadinamųjų „nuskustų“
kačių elgesyje, gyvūnų, kurių didžiausia ir vėliausiai išsivysčiusių
smegenų dalis yra visiškai pašalinta. Tai reiškia, kad agresija yra ne
tik įgimta, bet ir yra visiškai pamatinių, paprastųjų smegenų dalių
veiklos padarinys. Jei palygintume smegenis su medžiu, agresija
(kartu su alkiu, troškuliu ir lytiniu geismu) yrajų kamienas.

Ir iš to išplaukia, kad dalis (apie 5 procentus) dvejų metų berniu­
kų yra pagal savo temperamentą gan agresyvūs. Jie atima žaislus
iš kitų vaikų, spardosi, kandžiojasi ir mušasi. Dauguma jų vis dėl­
to iki ketverių metų neblogai socializuojasi196. Tačiau taip atsitin­
ka ne todėl, kad jie buvo skatinami elgtis taip pat kaip mergaitės.
Atvirkščiai, jie buvo mokomi ar patys išmoko nuo pat ankstyvos
vaikystės savo agresyvumą keisti rafinuotesnių įprastu elgesiu. Po
agresija slypi siekis būti išskirtiniam, nesustabdomam, konkuruoti,
laimėti - būti energingu teisuoliu, bent jau vienoje plotmėje. Už­

1 1 TAISYKLĖ 381

sispyrimas yra žavingas ikisocialinis pavidalas. Agresyvūs vaikai,
nesugebantys prigesinti savo temperamento iki kūdikystės pabai­
gos, yra pasmerkti likti nepopuliarūs, nes jų pirmapradis antago­
nizmas vėliau, socialinėje aplinkoje, jiems nebegali pagelbėti. Savo
bendraamžių atstumti, jie stokoja tolesnių socializacijos galimybių
ir slysta į atstumtojo padėtį. Tokie asmenys ir vėliau, paauglystėje
ir brandos amžiuje, būna linkę į antivisuomenišką ir nusikalstamą
elgesį. Bet tai visiškai nereiškia, kad agresyvus elgesys yra visiškai
beprasmis ar nenaudingas. Mažų mažiausiai jo prireikia savigynai.

Užuojauta ir yda

Daug mano klinikoje besilankančių pacienčių (greičiausiai daugu­
ma) turi bėdų darbe iršeimoje ne todėl, kadyra pernelyg agresyvios,
o todėl, kad yra nepakankamai agresyvios. Kognityvinės-bihevioris-
tinės terapijos specialistai tokių žmonių, paprastai apibūdinamų la­
biau feministiniais bruožais (tokiais kaip mandagumas ir atjauta)
ir neurotiškumu (nerimas ir emocinis skausmas), gydymą vadina
„tvirtumo ugdymu“197. Nepakankamai agresyvios moterys - ir vyrai,
nors šie rečiau - per daug stengiasi aplinkinių labui. Jie su aplinki­
niais elgiasi taip, tarsi tie būtų į bėdą pakliuvę vaikai. Jie paprastai
yra naivūs. Laikosi išankstinės nuostatos, kad bendradarbiavimas
turėtų būti visų socialinių transakcijų pagrindas, vengia konflikto (o
tai reiškia, kad vengia akistatos su problemomis savo santykiuose
ir darbe). Jie nuolat aukojasi dėl kitų. Toks elgesys gali pasirodyti
labai doras, nes remiasi nuostata, turinčia aiškių visuomeninių pra­
našumų, - bet jis gali tapti ir dažnai tampa nekonstruktyviai viena­
šališkas. Nes malonūs žmonės iš kailio neriasi dėl kitų žmonių, bet
deramai neapgina savo interesų. Manydami, jog ir kiti galvoja taip
pat, jie tikisi, kad už jų delikačius veiksmus bus atsilyginta, - užuot
pasirūpinę, kad taip būtų iš tikrųjų. Kai taip nenutinka, jie nieko ne­
sako. Jie negali tiesmukai pareikalauti pripažinimo. Kaip atsakas į
tokį išnaudojimą ima reikštis tamsioji jų prigimties pusė - pagieža.

382 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

Tokius perdėm malonius žmones mokau pastebėti pagiežos, la­
bai svarbios, nors ir labai nuodingos emocijos, atsiradimą. Pagieža
atsiranda tik dėl dviejų priežasčių: kai kuo nors naudojamasi (ar
kai kas nors leidžiasi, kad būtų naudojamasi) arba kai atsisakoma
prisiimti atsakomybę ir užaugti. Galbūt pasikalbėti su kitu patikimu
žmogumi. Arjaučiatės, kad jus kas nors nuskriaudė dėl nebrandu­
mo? Jeigu nuoširdžiai apmąstę manote kitaip, galbūt jumis naudo­
jamasi. Tai reiškia, kad susidūrėte su moraline prievole apsiginti.
Tai gali reikšti, kad jums reikia nesutikti su savo viršininku, savo
vaiku, o gal tėvais. Gali prireikti surinkti kokių strategiškai svarbių
faktų, kad atsidūrę akistatoje su tuo asmeniu galėtumėte pateikti jų
elgesio pavyzdžių (mažiausiai tris), kad jiems nebūtų labai lengva
atmesti jūsų kaltinimus. Ir kad pernelyg lengvai nenusileistumė-
te jų pateiktiems kontrargumentams. Žmonės retai kada po ranka
turi daugiau nei keturis pavyzdžius. Jei liekate nepajudinami, jie
supyksta, apsiverkia ar pabėga. Tokiomis aplinkybėmis ašaros la­
bai praverčia. Jomis galima apsipilti, kad kaltintojas pajustų kaltę,
kad jis, bent jau teoriškai, užgavo jausmus ir sukėlė skausmo. Bet
ašaros dažnai pasipila iš pykčio. Įraudęs veidas yra gera užuomina.
Jeigu sugebėsite savo poziciją dėstyti ir po pirmųjų keturių atsaky­
mų ir atsilaikysite prieš visas pokalbio sukeltas emocijas, sulauk­
site savo adresato dėmesio - ir galbūt jo pagarbos. Tačiau toks yra
tikras konfliktas irjis nėra nei malonus, nei lengvas.

Taip pat privalote aiškiai žinoti, ko siekiate toje situacijoje, ir aiš­
kiai tai išdėstyti. Būtų prasminga tiksliai pasakyti žmogui, su kuriuo
kalbatės, ko iš jo norite, o ne ką esate padarę ar darote. Galite pagal­
voti, ,jei mane mylėtų, žinotų, ką reikia daryti“. Tai pagiežos kalba.
Prieš galvodami apie piktą valią, pagalvokite apie neišmanymą. Nie­
kas neturi tiesioginės jungties su tuo, ko norite ir kojums reikia, net
jūs patys. Jei stengsitės tiksliai apsibrėžti, ko norite, gali pasirodyti,
kad tai sunkiau, nei manėte. Jus išnaudojantis žmogus greičiausiai
neišmano geriau nei jūs, ypač apie jus. Todėl, kai išsiaiškinsite, pa­
sakykitejam tiesiai, kokio elgesio pageidautumėte. Pageidaukite ko

1 1 TAISYKLĖ 383

nors kuo mažesnio ir logiško, bet to, kasjus patenkintų. Tokiu būdu
imsite aptarinėti sprendimą, o ne vien problemą.

Jei į mielus, atjaučiančius, empatiškus, konfliktų vengiančius
žmones (visos šios charakterio savybės paprastai egzistuoja kar­
tu) kas nors nusivalo kojas, jie prisipildo kartėlio. Jie aukojasi dėl
kitų, kartais iš visų jėgų, ir niekaip nesupranta, kodėl nieko negau­
na mainais. Mieli žmonės yra linkę nusileisti, o tai atima iš jų ne­
priklausomybę. Su tuo susijusį pavojų gali labai padidinti smarkūs
neurozės požymiai. Mieli žmonės sutiks su bet kuriuo pasiūlymu,
užuot atkakliai laikęsi savo, bent kartais. Todėljie ir negauna to, ko
nori, irtampa neryžtingi, pernelyg lengvai išmušami iš vėžių. Jei dar
juos lengva ir įskaudinti, lieka dar mažiau priežasčių eiti savo keliu,
nes toks elgesys juos atveria grėsmėms ir pavojams (bent jau kurį
laiką). Tuo yra grįstas kelias į priklausomos asmenybės sutrikimą,
kalbant profesionalų kalba198. Galima jį laikyti visiška priešingybe
antisocialios asmenybės sutrikimui, asmenybės bruožų, būdingų
delinkvencijai vaikystėje ir polinkiui nusikalsti brandžiame amžiu­
je. Būtų nuostabu, jeigu nusikaltėlio priešprieša būtų angelas, bet
taip nėra. Nusikaltėlio priešingybė yra taip pat nusikalstama mote­
riškosios Edipo komplekso versijos kamuojama motina.

Edipo komplekso apsėsta motina (tėvai taip pat gali atlikti tokį
vaidmenį, bet taip nutinka palyginti retai) sako savo vaikui: „Aš gy­
venu vien dėl tavęs.“ Ji viską daro dėl vaikų. Ji suvarsto jiems ba­
tus, supjausto maistą lėkštėje, pernelyg dažnai leidžia jiems įsiran-
gyti į lovą, kurioje ji miega su savo partneriu. Toks yra geras būdas
išvengti konfliktų ir nepageidaujamo seksualinio dėmesio.

Edipo komplekso kamuojama motina sudaro sutartį su savimi,
savo vaikais ir su pačiu šėtonu. Sandoris toks: „Kad ir kas atsitiktų,
niekada manęs nepalik. Mainais dėl tavęs padarysiu viską. Kai sen-
si nebręsdamas, tapsi bevertis ir kupinas kartėlio, bet tau niekada
neteks prisiimti atsakomybės ir viskas, ką darysi neteisingai, bus
kieno nors kito kaltė.“ Vaikai gali tai priimti arba atmesti ir gali
patys pasirinkti, kaip elgtis.

384 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

Edipo komplekso apsėsta motina yra ragana iš pasakos apie Jo­
nuką ir Grytutę. Toje pasakoje vaikai turi naują pamotę. Ji paliepia
vyrui palikti vaikus miške, nes siaučia badas, o jie per daug valgo.
Jis paklūsta žmonai, nuveda vaikus į mišką ir palieka likimo valiai.
Pasiklydę, išalkę ir vieniši jie pamato stebuklą. Namą. Ir net ne pa­
prastą namą. Saldų namą. Meduolių namą. Žmogus, niekad neauk­
lėtas būti atidus, empatiškas, atjaučiantis ir bendradarbiaujantis,
galėtų skeptiškai paklausti: „Ar ne per gerai, kad būtų teisybė?“Bet
vaikai yra pernelyg jauni ir atsidūrę beviltiškoje padėtyje.

Namelio viduje yra miela sena moteris, į bėdą patekusių vaikų
gelbėtoja, švelniai paplojanti per galvą ir nuvalanti nosį, iš stuomens
ir iš liemens, pasiryžusi pasiaukoti ir kaipmat išpildyti kiekvieną jų
norą. Ji maitina vaikus tuo, ko tikjie nori, tada, kai jie nori, o jiems
nieko nereikia daryti. Bet taip besirūpindama ji išalksta. Ji uždaro
Jonuką į narvą, kad gerai jį nupenėtų. Jonukas ją apkvailina atkiš­
damas kaulą, kad ji manytų, jog jis vis dar liesas, kai ji bando pati­
krinti, ar koja jau minkšta. Jai galiausiai nusibosta laukti irji užku­
ria krosnį, taisydamasi iškepti ir suvalgyti savo tupinėjimo objektą.
Grytutė, kurią jau pavyko užliūliuoti iki visiško paklusnumo, laukia
tinkamo meto ir netikėtai stumteli mielą seną moteriškę į ugnį. Vai­
kai pabėga ir sugrįžta pas tėvą, kuris gailisi dėl savo pikto poelgio.

Tokiose šeimose geriausia vaiko kūnelio dalis yra jo siela ir ji
suvalgoma pirmiausia. Pernelyg daug apsaugos sužlugdo besivys­
tančią sielą.

Jonuko ir Grytutės pasakos ragana yra Siaubingoji Motina, juo­
doji simbolinio moteriškumo pusė. Giliai visuomeniški, tokie, ko­
kie esame savo viduje, mes linkstame pasaulį suvokti kaip pasaką,
kurios veikėjai yra mama, tėvas ir vaikai. Moteriškumas, kaip visu­
mos prigimtis, yra nepažinus už kultūros ribų, už kūrimo ir grio­
vimo: tai yra apsaugančios motinos rankos ir destruktyvusis laiko
elementas, gražuolė motina-mergelė ir pelkėje gyvenanti ragana.
Tą archetipinę būtybę su objektyvia, istoriška realybe pirmojo de­
vyniolikto amžiaus dešimtmečio antroje pusėje supainiojo šveicarų

1 1 TAISYKLĖ 385

antropologas Johannas Jakobas Bachofenas. Jis rašė, kad besivys-
tydama žmonija perėjo kelis istorinius laikotarpius.

Pirmasis, trumpai drūtai sakant, (po šiek tiek anarchiškos ir cha­

otiškos pradžios) buvo Das Mutterrecht1" - visuomenė, kurioje

moterims priklausė valdžia, pagarba ir garbė, kurioje vyravo meilė
su daugybe partnerių ir pasileidimas, kur aiški tėvystė neegzistavo.
Antruoju, Dioniso, pereinamuoju laikotarpiu tikrieji matriarchato
pamatai buvo sugriauti ir valdžią paveržė vyrai. Trečiasis, apolo­
niškasis, laikotarpis vyrauja ir šiandien. Kai kuriuose rateliuose
Bachofeno idėjos tapo labai įtakingos, nors ir stigo jas įrodančių
istorinių šaltinių. Pavyzdžiui, archeologė Marija Gimbutienė pra­
ėjusio amžiaus devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose bal­
siai tvirtino, kad taiki deivių ir moterų centristinė kultūra vyravo
Europoje neolito laikais200. Ji aiškino, kad ją pakeitė ir nurungė
invazinė kariūnų kultūra, kuri sukūrė dabartinės visuomenės pa­
grindus. Meno istorikė Merilin Stone tokį patį argumentą išdėstė

knygoje „Kai Dievas buvo moteris“ (When God Was a Woman)201.

Ištisa plejada iš esmės archetipinių / mitologinių idėjų tapo mote­
rų judėjimo ir matriarchato tyrimų kertiniais praėjusio šimtmečio
aštuntojo dešimtmečio akmenimis (Cynthia Eller, parašiusi knygą

„Priešistorinio matriarchato mito kritika“ (The Myth ofMatriar­
chal Prehistory), kritikavo tokias idėjas ir tokią teologiją pavadino

„sutaurinančiu melu“)202.
Su Bachofeno pirmykščio matriarchato idėjomis Carlas Jungas

buvo susipažinęs prieš kelis dešimtmečius. Tačiau Jungas greitai
suprato, kad vystymosi pažanga, kurią aprašė šveicarų mąstytojas,
atspindėjo greičiau psichologinę, o ne istorinę realybę. Bachofeno
svarstymuose jis matė tokią pačią kūrybinės fantazijos idėjos pro­
jekciją į išorinį pasaulį, kuri ir įkurdino kosmose dievus ir žvaigždy­

nus. Savo „Sąmonės atsiradimo istorijoje“203(The Origins ofHisto­
ry ofConsciousness) ir „Didžiojoje motinoje“204(TheGreatMother)

Jungo mokinys Erichas Neumannas išplėtojo savo pirmtako analiti­
nes mintis. Neumannas atsekė simboliškai vyriškos sąmonės, prie­

386 1 2 GYV ENI MO TAI SYKLIŲ

šingos nei simboliškai moteriška medžiaga (motina, matrix), kilmę,

įtraukdamas Freudo Edipo komplekso teoriją į platesnį archetipinį
modelį. Ir Neumannui, ir Jungui sąmonė - visad simboliškai vyriš­
ka, net moterų - veržiasi aukštyn į šviesą. Jos vystymasis yra skaus­
mingas ir kelia nerimą, nes sukuria trapumo ir mirties suvokimą.
Ji nuolat gundoma sugrįžti į priklausomą ir nesąmoningą formą,
nusimesti egzistencijos naštą. Čia jam padeda visų, kas priešina­
si apšvietai, konkretumui, racionalumui, apsisprendimui, galiai ir
kompetencijai, patologinis troškimas pernelyg apsaugoti, uždusinti
ir suryti. Tokia pernelyg rūpestinga globa yra Freudo Edipo šeimy­
nos košmaras, kurį mes spėriai keičiame į visuomenės politiką.

Siaubingoji Motina yra senas simbolis. Jis pasireiškia, pavyz­
džiui, Tiamat forma, anksčiausiame mūsų Mesopotamijoje atras­

tame rašytiniame pasakojime Enuma Elish. Tiamat yra visų - ir

dievų, ir žmonių - motina. Ji yra tai, kas nepažinta, chaosas ir gam­
ta, sukurianti visas formas. Bet ji taip pat yra moteriška dievybė
drakonas, kuri ima naikinti savo pačios vaikus, kai jie nerūpestin­
gai užmuša savo tėvą ir bando gyventi ant likusio kūno. Siaubingoji
Motina yra nerūpestingos pasąmonės dvasia, viliojanti nuolat ieš­
kančią žinojimo ir apšvietos dvasią atgal į saugų, gimdą primenan­
tį požemio pasaulio glėbį. Tai - siaubas, jaunų vyriškių jaučiamas
gražioms moterims, kurios yra pati gamta, nuolat pasirengusi juos
atstumti intymiai - giliausiu įmanomu lygmeniu. Niekas neskatina
savistabos, neugdo neigimo bei neapykantos ir nesugniuždo drąsos
labiau nei pernelyg ankštas pernelyg globojančios motinos glėbys.

Apie Siaubingąją Motiną pasakoja daugybė pasakų ir suaugu­
siesiems skirtų siužetų. „Miegančiojoje gražuolėje“ tokia yra pik­
toji karalienė, pati tamsioji gamta - Maleficenta „Disney“ versi­
joje. Karališkieji princesės Auroros tėvai nepakviečia nakties jėgų
į savo mažosios dukrelės krikštynas. Taip jie pernelyg ją apsaugo
nuo griaunančios ir pavojingos realybės, norėdami, kad ji augtų
tokių gaivalų nepažindama. Atlygis? Bręsdama ji vis dar nesąmo­
ninga. Vyriškoji jėga, jos princas, yra kartu ir vyriškis, kuris galėtų

1 1 TAISYKLĖ 387

ją išlaisvinti, atplėšti ją nuo tėvų ir jos pačios sąmonės, tamsiųjų
moteriškumo jėgų įkalintos požemyje. Kai princas pabėga ir kietai
prispaudžia piktąją karalienę, ji virsta pačiu Chaoso Drakonu. Sim­
bolinis vyriškumas ją nugali tiesa bei tikėjimu ir suradęs princesę
bučiniu atmerkiajos akis.

Galima ginčytis (kaip nutiko „Disney“ vėlesnėje ir itin propa­

gandinėje „Ledo šalyje“ (Frozen)), jog moteriai reikia vyro, kad ją

išvaduotų. Tai kartu ir tiesa, ir ne. Gali būti, kad tik tai moteriai,
kuri nori (ar turi vaiką), reikia vyro, kad ją išvaduotų ar bent jau
ją palaikytų ir jai padėtų. Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad mote­
riai reikia sąmonės, kadji būtų išvaduota, o kaip minėjau anksčiau,
sąmonė yra simboliškai vyriška ir tokia ji buvo nuo laiko pradžios

(įgavusi ir tvarkos, irLogos, žodžio, tarpinio principo formą). Prin­

cas gali būti mylimasis, bet gali būti ir pačios moters dėmesys savo
silpnybei, vizijos aiškumas irkietakaktiška nepriklausomybė. Tokie
yra vyriški bruožai - realybėje ir simbolinėje erdvėje, nes vyrai iš
tikrųjų paprastai yra ne tokie švelnūs ir sukalbami kaip moterys
ir sunkiau pasiduoda nerimui bei psichologiniam skausmui. Dar
kartą pakartosiu: i) tai akivaizdu skandinavų tautose, kurios ėmėsi
daugiausia veiksmų, siekdamos lyčių lygybės, ir 2) matuojant at­
skleidžiami skirtumai nėra maži.

Vyriškumo ir sąmonės santykiai taip pat simboliškai yra vaiz­

duojami „Disney“filme „Undinėlė“(LittleMermaid). Filmo veikėja

Arielė yra perdėm moteriška, bet ji ir labai nepriklausoma. Todėl ji
tėvo mylimiausia dukra, nors ir sukelia daugiausia rūpesčių. Jos tė­
vas Tritonas yra karalius, atstovaujantis žinojimui, kultūrai ir tvar­
kai (su šiokia tokia užuomina į taisykles nustatantį tironą). Kadangi
tvarkai visada priešinasi chaosas, Tritonas turi priešininkę Ursulą,
aštuonkojį su čiuptuvais - žaltį, Gorgonę, hidrą. Todėl Ursula pri­
klauso tai pačiai kategorijai kaip drakonas / karalienė Maleficenta
„Miegančiojoje gražuolėje“ (arba pavydi senstanti karalienė filme

„Snieguolė ir septyni nykštukai“ (Snowhite), Tremena „Pelenėje“
(Cinderella) bei Raudonoji karalienė .Alisoje stebuklų šalyje“ (Ali-

388 1 2 GYVENI MO TAI SYKLI Ų

ce in Wonderland), Kruela de Vil „101 Dalmatine“ (101 Dalmati-
ons), panelė Medūza „Gelbėtojuose“ (The Rescuers) ir motušė Go-
tel ..Ilgo plauko istorijoje“ (Tangled).

Arielė nori įpūsti romantiškų jausmų princui Erikui, kurį išgel­
bėjo iš skęstančio laivo. Ursula suvilioja Arielę atiduoti savo balsą,
kadji trims dienoms galėtų tapti žmogumi. Arielei nepavyks sukur­

ti santykių su princu. Negalėdama kalbėti - be Logos, Dieviškojo

Žodžio, ji amžiams pasiliks be sąmonės po vandeniu.
Arielei nepavykus sukurti sąjungos su princu Eriku, Ursula pa­

vagiajos sielą ir įkurdinają savo nuo moteriškų malonių susiraukš­
lėjusių ir susiklaipiusių pusiau būtybių kolekcijoje. Kai karalius
Tritonas pasirodo ir pareikalauja grąžinti dukrą, Ursula atšauna
siaubingu pasiūlymu: jis galįs užimti Arielės vietą. Žinoma, išmin­
tingojo karaliaus (kuris atstovauja, dar kartą priminsiu, gerajai
patriarchato pusei) sunaikinimas iš pat pradžių ir buvo nedoras
Ursulos planas. Kur kas svarbiau - Ursula dabar turi stebuklingąjį
Tritono tridantį, dieviškosios galios šaltinį.

Visų (išskyrus Ursulą) laimei, grįžta princas Erikas, harpūnu
nukreipdamas blogosios požemio karalienės dėmesį. Arielė už­
puola Ursulą, o ši besigindama išauga iki pabaisos dydžio - kaip
ir Maleficenta, blogoji „Miegančiosios gražuolės“karalienė. Ursula
įpučia milžinišką audrą ir iš jūros dugno iškelia nuskendusių laivų
flotilę. Kol ji rengiasi nužudyti Arielę, Erikas tampa nuskendusio
laivo kapitonu ir trenkia jai nulaužtu bušpritu*. Tritonas ir kitos
įkalintos sielos išvaduojami. Jėgas atgavęs Tritonas paverčia savo
dukterį mergina, kadji galėtų pasilikti su Eriku. Kad taptų išbaigta,
moteris turi sudaryti sąjungą su vyriškąja sąmone ir pasipriešinti
siaubingam pasauliui (kuris pirmiausia pasireiškia pernelyg visur
bekaišiojančios trigrašį motinos pavidalu). Gyvas vyriškis jai tam
tikru požiūriu gali padėti, bet visiems naudinga neturėti aplink jo­
kių pernelyg priklausomų žmonių.

*Įstrižas stiebas laivo priekyje (vert. past.).

1 1 TAISYKLĖ 389

Kartą, kai buvau dar vaikas, lauke su draugais žaidžiau mažąjį
beisbolą. Žaidė mišrios berniukų ir mergaičių komandos. Buvome
jau tiek suaugę, kad mergaitės ir berniukai imtų naujoviškai do­
mėtis vieni kitais. Kai mano draugas Džeikas ir aš stumdydamie-
si palei metimo aikštelę jau taikėmės mesti kamuolį, pro šalį ėjo
mano mama. Ji buvo gana toli, už kokių dvidešimt septynių metrų,
bet kaipmat iš pasikeitusios jos kūno kalbos galėjau pamatyti, kad
suprato, kas čia vyksta. Žinoma, ir kiti vaikai ją pamatė. Ji praėjo
pro šalį. Žinau, kad buvo įskaudinta. Ji, be abejo, nerimavo, kad
pareisiu namo sukruvinta nosimi ir pamušta akimi. Ji lengvai galė­
jo šūktelėti: „Ei, vaikai, tučtuojau baikit!“, arba prieiti ir įsikišti. Bet
taip nepasielgė. Po kelerių metų, kai buvau pakliuvęs į paauglišką
bėdą su savo tėčiu, mama man pasakė: „Tau namuose buvo per ge­
rai, tu niekada neišsikraustysi.“

Mano mama yra švelnios širdies žmogus. Ji empatiška, bendra­
darbiaujanti ir sukalbama. Kartais leidžiasi žmonių stumdoma. Kai
sugrįžo į darbą po motinystės pertraukos, jai buvo sunku nenusi­
leisti vyrams. Kartais dėl to pyko - jautė pagiežą net tėtei, kuris
tvirtai žinodavo, ko nori ir kada nori. Bet jos vis dėlto nekamavo
joks Edipo kompleksas. Ji savo vaikus išugdė nepriklausomus, nors
taip elgtis jai pačiai buvo sunku. Ji elgėsi tinkamai, nors tai jai su­
kėlė širdperšą.

Susitvarkyk, žebenkštie

Nuostabią vasarą jaunystėje esu praleidęs vidurio Saskačevano
prerijose dirbdamas pamaininiu geležinkelio darbininku. Toje vy­
riškoje draugijoje kiekvieną naujai pasamdytą narį pirmąsias dvi
savaites bendradarbiai išbandydavo. Dauguma darbuotojų buvo
šiaurės kri genties indėnai, daugiausia tylūs ir sukalbami vaikinai,
kol per daug neprisigerdavo ir jiems nenusvirdavo rankos. Jie tai
pakliūdavo į kalėjimą, tai iš jo išeidavo, kaip ir daugelis giminaičių.
Tojie visai nesigėdijo manydami, kad kalėjimas - eilinė baltųjų sis­

390 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

temos dalis. Žiemą kalėjime būdavo šilta, duodavo valgyti, nuolat
ir daug. Kartą kri vaikinui paskolinau penkiasdešimt dolerių. Užuot
grąžinęs skolą, jis man pasiūlė porą kniedžių, atpjautų nuo pirmųjų
išilgai Kanados nutiestų bėgių, kurias vis dar turiu. Dar geriau už
penkiasdešimt žalių.

Vos pasirodžius naujokui, kiti darbuotojai jam iškart prisegdavo
užgaulią pravardę. Kai prisijungiau prie jų komandos, mane pava­
dino Haudžiu Dudžiu (man ir dabar truputį gėda tai prisipažinti).
Kai „krikštatėvio“paklausiau, kodėl parinko tokį vardą, jis šmaikš­
čiai, bet absurdiškai atsakė: „Todėl, kad nesi į jį nė kiek panašus.“
Darbininkai būna labai juokingi, sarkastiški, kandūs ir užgaulūs
(tai aptarėme 9 taisyklėje). Jie nuolat pašiepia vienas kitą, kartais
pokštaudami, kartais suvesdami amžino tarpusavio dominavimo
kovų sąskaitas ar norėdami pasitikrinti, kaip kitas vyrukas elgsis
viešai patekęs į stresinę padėtį. Iš dalies taip patikrinamas bendra­
darbių būdas, iš dalies - draugystė. Kai viskas klostosi gerai (kai
visi lygiomis duoda tiek, kiek turi, ir gauna tiek, kiek gali), tai lei­
džia žmonėms, darbu pelnantiems duoną, ištverti ir net džiaugtis
tiesiant vamzdžius ar naftotiekio žiedus, kertant medžius ar triū-
siant restoranų virtuvėse, taip pat dirbant kitokį purviną, sunkų ir
jėgų reikalaujantį darbą karštyje ir pavojingomis sąlygomis, kurį iki
šiol atlieka beveik vien vyrai.

Netrukus dirbant prie geležinkelio mano pravardė liko tik Hau-
dis. Nemažas pagerėjimas, su geravakarietiška prasme, nebesusijęs
su ta kvaila lėle. Kitam samdiniui ne taip gerai pasisekė. Jis į darbą
atsinešdavo prašmatnią priešpiečių dėžutę - klaida, nes tinkamas
elgesys pagal vietos papročius turėjo būti rudas, nepretenzingas po­
pierinis maišas. Jis truputį per gerai atrodė ir buvo neapšilęs kojų.
Atrodė, tarsi priešpiečių dėžę jam būtų nupirkusi ir sudėjusi mama.
Todėl Priešpiečių Dėžė ir tapo jo naujuoju vardu. Jis nepasižymėjo
geru humoru. Viskuo skundėsi ir buvo paniurėlis. Dėl visko vertė
kaltę kitiems. Buvo irzlus ir nesisiūlė į pagalbą.

Priešpiečių Dėžei nepatiko neijo pravardė, nei darbas. Įbesikrei­

1 1 TAISYKLE 391

piančiuosius atsakydavo ir darbo imdavosi dėbtelėjęs susierzinusiu
žvilgsniu iš aukštybių. Su juo dirbti nebuvo smagu ir jis nesuprato
juokų. O pamainomis dirbančiam asmeniui tai - blogiau nei mir­
tis. Po maždaug trijų dienų dėl prastos nuotaikos ir sunkiai pelnyto
pranašumo kaukės Priešpiečių Dėžę imta uiti gerokai smarkiau, ne
tik pravardžiuoti. Jis sau gaižia mina tiesdavo bėgius kartu su be­
veik septyniasdešimt vyrų, išsidėsčiusių per ištisą kilometrą. Stai­
ga, skrosdamas orą ir taikydamasis įjo šalmą, iš kažkur atskriedavo
akmenukas. Pasigirsdavo bumptelėjimas, labai pradžiugindamas
ramiaijį stebinčius vyriškius. Bet net ir akmenukai nepataisė jo hu­
moro jausmo. Taigi, akmenukai didėjo. Priešpiečių Dėžė įnikdavo
į darbą ir pamiršdavo budrumą. Tada „bumpt“ - gerai nutaikytas
akmuo caktelėdavo kaip vinis, sukeldamas susierzinimą ir bepras­
mį pyktį. Bėgiais nuvilnydavo rami pasitenkinimo banga. Po kelių
dienų tokio elgesio, nė kiek neįgavęs proto, su keliais įdrėskimais
Priešpiečių Dėžė dingo.

Kartu dirbantys vyrai priverčia vienas kitą laikytis elgesio kodek­
so. Dirbk savo darbą. Stenkis. Būk budrus ir nežiopsok. Neinkšk.
Užsistok draugus. Nesiskųsk ir neskųsk viršininkams. Nevergauk
kvailoms taisyklėms. Nemirtingojo Arnoldo Schwarzeneggerio žo­
džiais, nebūk mergaitė. Nebūk priklausomas. Visiškai. Niekada.
Taškas. Priekabiavimas, bendradarbių priėmimo į draugiją dalis,
yra testas: ar esi kietas. Linksmas, sumanus ir patikimas? Jei ne -
eik lauk. Visiškai paprasta. Visai neketiname tavęs gailėtis. Mes ne­
pakenčiame narcizų ir nenorim su tavimi dirbti.

Prieš porą dešimtmečių buvo labai populiari kultūristo Charle-
so Atlaso reklama komiksas. Ji vadinosi „Įžeidimas, kuris iš Mako
padarė žmogų“. Ją galėjai rasti bet kurioje berniukų skaitomoje ko­
miksų knygelėje. Pagrindinis veikėjas Makas sėdi paplūdimyje ant
antklodės su patrauklia moterimi. Pribėga priekabiautojas irjiems į
veidus spiria smėlio. Makas paprieštarauja. Tada tas didesnis vyras
jį pagriebia už rankos ir sako: „Klausyk. Supločiau tau veidą... Bet
esi toks perkaręs, kad subyrėsi į dulkes ir tave nupūs vėjas.“ Vai­

392 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

dininkas nueina. Makas sako merginai: „Koks didelis. Vieną dieną
jam atsilyginsiu.“ Ji provokuodama sako: „Nesijaudink, mažiuk.“
Makas pareina namo, pasvarsto apie savo apgailėtiną kūno sudėji­
mą ir nusiperka Atlaso programą. Netrukusjis turi naują kūną. Kitą
kartą nuėjęs į paplūdimį jis žiebia priekabiautojui į veidą. Dabar
susižavėjusi mergina įsikabina jam į parankę: „Ak, Makai, - sako
ji, - vis dėlto tu esi vyras.“

Reklama išgarsėjo ne šiaip sau. Septyniuose paprastučiuose pa­
veiksliukuose ji apibendrina žmonijos seksualinę psichologiją. Per­
nelyg silpnas jaunuolis susigėsta ir pradeda save suvokti, taip ir tu­
rėtų būti. Bet kas čia gero? Jį ką tik pažemino kitas vyriškis, negana
to, ir geidžiama moteris. Užuot nuskendęs pagiežoje ir nukiūtinęs
į rūsį vienais apatiniais žaisti vaizdo žaidimų, apsistatęs „Cheetos“
traškučiais, jis susigalvoja tai, ką Alfredas Adleris, Freudo kolega,
vadino „kompensacine fantazija“205. Tokios fantazijos tikslas yra ne
tiek išpildyti norus, kiek parodyti tikrą kelią į šviesią ateitį. Makas
rimtai susirūpina savo kaliausę primenančiu kūnu ir nusprendžia
užsiauginti raumenų. Kur kas svarbiau - jis įgyvendina savo planą.
Jis susitapatina su ta savo asmenybės dalimi, kuri nori pakeisti da­
bartinę būseną ir tampa savo paties nuotykio herojumi. Jis sugrįžta
į paplūdimį ir trenkia priekabiautojui į veidą. Makas laimi. Ir jo
busimoji mergina. Ir visi kiti.

Tai, kad vyrai tarpusavyje lengvai nesitaiksto su silpnuoliais,
yra labai naudinga moterims. Iš dalies priežastis, kodėl dirbanti
moteris šiais laikais neteka, kaip jau esame užsiminę, yra ta, kad
ji nenori rūpintis vyriškiu, kovoti dėl darbo vietos ir dar dėl vaikų.
Visai teisingai. Moteris turėtų rūpintis vaikais, nors čia - dar ne
viskas. O vyras turi rūpintis žmona ir vaikais, nors čia - dar ne
viskas. Bet moteris neturėtų rūpintis vyru, nes ji turi rūpintis vai­
kais, o vyras neturėtų būti vaikas. Tai reiškia, kadjis neturėtų būti
priklausomas. Kaip tik todėl vyrai nepakenčia priklausomų vyriš­
kių. Ir nepamirškime: piktos moterys gali auginti priklausomus
sūnus, gali išlaikyti priklausomus vyriškius ir net už jų tekėti, bet

1 1 TAISYKLE 393

pabudusios ir sąmoningos moterys ieško pabudusio ir sąmoningo
partnerio.

Kaip tik dėl šios priežasties Nelsonas Mancas „Simpsonuose“

(The Simpsons) atstovauja ne tokiai jau mažai visuomenės grupei,

supančiai Bartą, - antiherojų, Homero sūnų. Be Nelsono, Prieka­
biautojų Karaliaus, mokyklą užvaldytų pagiežingi jautruoliai mil-
hauzai, narcizai, intelektiniai martinai princai - minkštakūniai,
šokoladą ryjantys vokiečių vaikai ir infantilieji ralfai vigumai. Man­
cas yra jų atsvara - kietas, savarankiškas vaikas, besinaudojantis
savo paties panieka, kad nuspręstų, kokios nebrandaus ir juokin­
go elgesio ribos negalima peržengti. „Simpsonų“ scenarijaus auto­
riai meistriškai nenurašė Nelsono kaip nepataisomo peštuko. Savo
niekam tikusio tėvo paliktas, savo begalvės patvirkusios motinos
apleistas jo paties labui, Nelsonas gan neblogai sukasi, turint gal­
voje visas aplinkybes. Juo net romantiškai domisi visiškai pažangi
Liza, savo pačios liūdesiui ir sutrikimui (dėl tų pat priežasčių, kodėl

knyga „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“(Fifty Shades ofGrey) tapo

pasauliniu bestseleriu).
Kai minkštumas ir nekaltumas tampa vienintelėmis sąmonin­

gai priimtinomis vertybėmis, kietumas ir dominavimas ima pasą­
moningai imponuoti. Tai iš dalies reiškia, kad jei ateityje vyrai bus
pernelyg smarkiai stumiami feminizuotis, jiems vis labiau ims rū­
pėti šiurkšti, fašistinė politinė ideologija. Holivude sukurtas „Kovos

klubas“ (Fight Club), bene labiausiai fašistinis populiarus filmas,
lygintinas nebent su serialu „Geležinis žmogus“ (Iron mari), rodo

tokio neišvengiamo susižavėjimo pavyzdį. JAV užplūdusi Donaldo
Trumpo gerbėjų populistų banga yra to paties proceso dalis kaip ir
(tik gerokai blogesne forma) kraštutinių dešiniųjų pažiūrų politinių
partijų populiarumas net tokiose nuosaikiose ir liberaliose šalyse
kaip Olandija, Švedija ir Norvegija.

Vyrams reikia tapti tvirtiems. To reikalauja vyrai, nori moterys,
nors jos gali ir nesutikti su šiurkščia ir niekinama mąstysena, kuri
yra neišvengiama visuomeniškai sudėtingo proceso dalis, ugdanti

394 12 GYVENI MO TAISYKLIŲ

ir įtvirtinanti kietumą. Kai kurioms moterims nepatinka prarasti
savo kūdikėlių, todėl jos amžinai laiko prie savęs berniukus. Kai
kurios moterys nemėgsta vyrų, todėl verčiau turi nuolankų vyrą,
net jei jis bevertis. Taip jos dar gauna ir daugybę priežasčių savęs
gailėtis. Osavigailos teikiamo malonumo nederėtų nuvertinti.

Vyrai tampa kieti stumdami patys save ir stumdami vienas kitą.
Kai buvau paauglys, berniukai sukeldavo daugiau automobilių ava­
rijų negu mergaitės (niekas nepasikeitė). Nes jie mėgo naktį ant už­
pustyto automobilių stovėjimo aikštelių ledo sukinėdami mašinas
padangomis paišyti riestainius. Jie mėgo lenktyniauti smarkiai įsi­
bėgėję trumpais atstumais ir leistis mašinomis per kalvas, kuriose
nėra kelių, stumtis į kalną nuo vingiuojančios upės kranto iki tris­
dešimties metrų aukštyje plytinčių plokščiakalnių: Jie susipliekda­
vo vienas su kitu ir praleisdavo pamokas, atsikirsdavo mokytojams
ir mesdavo mokyklą, nes jiems nusibosdavo kelti ranką pasiprašyti
į tualetą, kai jau buvo pakankamai suaugę dirbti prie naftos grę­
žinių. Jie vėžindavosi motociklais ant užšalusio ežero ledo. Kaip
riedutininkai ir tie, kas karstosi ant statybinių gervių, ar mėgėjai
pasivėžinti už dyką, ieškodami kokios veiklos jie susirasdavo pa­
vojingų užsiėmimų. Kai tas procesas užsitęsia pernelyg ilgai, ber­
niukai (ir vyrai) nuslysta iki antivisuomeninio elgesio, tokia ten­
dencija yra kur kas būdingesnė vyrams nei moterims206. Tačiau tai
nereiškia, kad kiekvienas nutrūktgalviškas ir drąsus poelgis yra
nusikalstamas.

Braižydami padangomis riestainius, berniūkščiai taip pat bando
savo automobilių ribas, savo, kaip vairuotojų, išmonę ir savo pačių
gebėjimą suvaldyti nesuvaldomą padėtį. Atsikirsdami mokytojams
jie bando autoritetą, pasitikrindami, ar aplinkui yra tikrų autorite­
tų, tokių, kuriais ištikus nelaimei būtų galima pasitikėti. Metę mo­
kykląjie eina dirbti atšiauriais montuotojais, lauke spiginant ketu­
riasdešimties laipsnių šalčiui. Ne silpnybė šitiek jų daug iššlavė iš
klasės, kurjų, be abejo, laukė geresnė ateitis. Juos iššlavė stiprybė.

Sveikos moterys nenori berniukų. Jos nori vyrų. Jos nori turėti

1 1 TAISYKLE 395

su kuo pasiginčyti, su kuo pasigrumti. Jei tvirtos, jos ieško dar ko
nors tvirtesnio. Jei protingos, jos ieško ko nors protingesnio. Jos
nori tokio, kuris atneštų ir padėtų ant stalo ką nors, ko jos nega­
li. Todėl kartais tvirtoms, išmintingoms ir protingoms moterims
sunku susirasti partnerį: tiesiog aplink nėra tiek daug vyrų, kurie
galėtų būti už jas tiek pranašesni, kad būtų priskirti prie geidžia­
mųjų (aukštesnės klasės, kaip buvo rašoma viename analitiniame
straipsnyje, „pajamomis, išsilavinimu, pasitikėjimu savimi, protu,
pareigomis ar padėtimi visuomenėje“)207. Todėl dvasia, kuri įsi­
terpia, kai berniukai bando tapti vyrais, nėra nei vyrų, nei moterų
draugė. Ji balsiai ir šventeiviškai priešinasi („nedaryk to, pernelyg
pavojinga“), kai mergaitės bando stotis ant kojų. Ji neigia savimo­
nę. Toks nežmoniškas nesėkmės noras yra pavydus, niekšingas ir
destruktyvus. Nė vienas žmonijos šalininkas neleistų sau taip elg­
tis. Niekas, norintis kopti aukštyn, nepasiduotų tokiai pagundai. Ir
jeigu manote, kad kieti vyrai yra pavojingi, pasižiūrėkite, ko verti
yra silpni vyrai.

Netrukdykite vaikams, kai jie važinėjasi riedučiais.