12-gyvenimo-taisykliu-pdf

idėją apie Prigimtinę Nuodėmę. Ir kas išdrįstų pasakyti, kad mūsų
evoliucinėje, asmeninėje transformacijoje nebūta pasirinkimo? Pa­
gal ką mūsų protėviai rinkosi savo lytinius partnerius —sąmoningu­
mą? Ir savivoką? Ir moralinį išprusimą? Ir kas galėtų paneigti, kad
egzistencinės kaltės jausmas persmelkia visą žmonijos egzistenci­
ją? Ir kas galėtų išsisukti nepastebėjęs, kad be tos kaltės - viduje
išsikerojusio pagedimo ir gebėjimo daryti blogus darbus - žmogui
trūksta tik vieno žingsnio iki psichopatijos.

Žmonės puikiai moka daryti blogus darbus. Tai unikali savybė
gyvybės pasaulyje. Mes galime pabloginti ir pabloginame padėtį są­
moningai, puikiai suprasdami, ką darome (taip pat ir atsitiktinai ar
lengvabūdiškai dėl sąmoningo aklumo). Turint galvoje tą siaubin­
gą gebėjimą ir polinkį elgtis blogai ar bereikia stebėtis, kad prastai
rūpinamės savimi ar kitais - ar net kad abejojame visos žmonijos
sandaros vertingumu? Mes ilgą laiką nepasitikėjome savimi dėl la­
bai svarios priežasties. Pavyzdžiui, prieš tūkstantį metų senieji Me­
sopotamijos gyventojai tikėjo, kad visa žmonija atsirado iš Kingu
kraujo, vieno iš baisiausių monstrų, kokį tik galėjo sukurti didžioji
Chaoso Deivė kerštingiausią ir pragaištingiausią akimirką58. Po pa­
našios išvados kaip galėtume kvestionuoti savo egzistenciją ar pa­
čią Būtį? Kas tada galėtų atsilaikyti prieš savo ar kito žmogaus ligą,
nesuabejodamas moraline jam išrašomų vaistų nauda? Ir niekas
geriau už žmogų nesupranta savo tamsumo. Kas tuomet susirgęs
pasirūpins savo paties globa?

Galbūt Žmogus yra tai, ko neturėjo atsitikti. Galbūt pasauliui rei­
kėjo atsikratyti žmonių, kad Būtis ir sąmonė galėtų sugrįžti į savo
nekaltą gyvulišką brutalumą. Tikiu, kad žmogus, aiškinantis nieka­
da to nenorėjęs, nepasitikrino nei savo atminties, nei tamsiausių
fantazijų.

Tai ką tada daryti?

2 TAISYKLE 99

Dieviškoji kibirkštis

Pirmajame Pradžios knygos pasakojime Dievas sukuria pasaulį die­
viškuoju, teisiuoju Žodžiu, pagamindamas gyvenamą, palaimingą
tvarką iš ikikosmogoninio chaoso. Tada Jis sukuria Vyrą ir Moterį
pagal Savo Paveikslą, suteikdamas jiems gebėjimą daryti tą patį -
kurti iš chaoso tvarką ir tęsti Jo darbus. Kiekvienoje kūrimo pako­
poje, taip pat ir formuodamas pirmąją porą, Dievas apmąsto, kas
atsirado, ir pavadina tai Gėriu.

Pradžios knygos Pirmojo, Antrojo ir Trečiojo pasakojimų sugre­
tinimas (dviejuose pastaruosiuose kalbama apie žmogaus nuopuolį
ir paaiškinama, kodėl mūsų padermė yra taip apipulta tragedijų ir
yra etiškai iškrypusi) virsta į beveik nepakeliamos gilybės pasako­
jimą. Pirmojo Pradžios knygos pasakojimo esmė - Būtis ėmė eg­
zistuoti per tikrą Dievo žodį. Tą patį galima pasakyti ir apie patį
žmogų iki jo atsiskyrimo nuo Dievo. Tą gerumą brutaliai nutraukia
nuopuolio (ir Kaino su Abelių, ir Tvano, ir Babelio bokšto) įvykiai,
bet išlieka ikinuopuolinės būsenos aliuzija. Mes atsimename, to­
dėl kalbame. Mes jaučiame amžiną nostalgiją vaikystės nekaltybei,
dieviškai, nesąmoningai gyvulio Būčiai ir nepaliestoms sengirėms,
primenančioms katedrą. Tokiuose dalykuose mes randame atgai­
vos. Mes jiems meldžiamės, net jeigu esame pasiskelbę nuožmiau­
siais antžmogiškais ateistais gamtosaugininkais. Taip nepaliesta
Gamta mūsų sąmonėje tampa rojumi. Bet mes nebesame vienis su
Dievu ir Gamta, ir nėra taip paprasta sugrįžti atgal.

Pirmieji Vyras ir Moteris, gyvendami nesuardytoje vienovėje su
savo Kūrėju, neatrodė sąmoningi (ir tikrai neturėjo savivokos). Jų
akys nebuvo atmerktos. Bet savo tobulumu jie buvo daugiau nei jų
ponuopuoliniai ainiai. Jų gerumas buvo duotybė, o ne pelnyta ar
užsidirbta ypatybė. Jie nesirinko. Dievas liudininkas - taip papras­
čiau. Bet, galbūt ne geriau nei, pavyzdžiui, nuoširdžiai pelnytas ge­
rumas. Galbūt tam tikru kosminiu požiūriu (darant prielaidą, kad
pati sąmonė yra kosminės svarbos fenomenas) laisvas pasirinkimas

100 12 GYVENI MO TAI SYKLIŲ

yra svarbus. Kas gali tvirtai apie tai kalbėti? Nesu linkęs nurašyti šių
klausimų vien todėl, kadjie sunkūs. Taigi, siūlau: galbūt ne vien dėl
savimonės atsiradimo ir atrasto gebėjimo Mirtį ir Nuopuolį įvertin­
ti morališkai mes imame abejoti savo vertingumu. Galbūt taip nu­
tinka dėl mūsų nenoro, kurį vaizduoja gėdingos Adomo slėpynės,
eiti kartu su Dievu, nors esame trapūs ir linkę į blogį.

Biblijos struktūroje po Nuopuolio dėstoma Izraelio istorija, pa­
sakojimai apie pranašus ir Kristaus atėjimą yra pateikiama kaip to
Nuopuolio atpirkimas, kelias iš pikto. Sąmoningos istorijos pra­
džia, valstybės kūrimas su visomis iš to išplaukiančiomis puikybės
ir tvirtos rankos patologijomis, didingų dorovės pavyzdžių, ban­
dančių viską pakeisti ir pasibaigiančių Paties Mesijaus atėjimu, -
visa tai yra žmonijos bandymas pasitaisyti ir Dievo valia. Ir ką gi tai
galėtų reikšti?

Štai koks nuostabus dalykas: atsakymą galime rasti jau Pirmaja­
me Pradžios knygos pasakojime, įkūnytą Dievo paveikslu, iš chaoso
prabylančią Būtimi, kuri yra Dievas, - daryti tai sąmoningai ir savo

pačių pasirinkimu. Atgal ir yra kelias pirmyn - kaip teisingai tvir­

tino T. S. Eliotas eilėraštyje „Little Gidding“, bet sugrįžti atgal kaip
sąmoningoms būtybėms, pasirinkti kaip pabudusioms būtybėms,
užuot vėl iš naujo užmigus:

Mes nesiliausimieškoti,
Ir visų ieškojimai baigsis,
Kuomet sugrįšim įpradžią
Irją ištirsimpirmiausia.
Pro atsimintus, nors nepažįstamus
Vartuspagaliau išvysime
Tai, kas buvopradžioj
Prie ilgos upės ištakų
Nematomo krioklio balsas
Ir vaikai obels šakose,
Neatpažįstami ir nematomi,

2 TAISYKLE 101

Girdimi tik, vos vos girdimi tyloje
Tarp dviejųjūros bangų.
Greičiau, čionai, dabar, visada -
Būvis naivus irpaprastas
(Bet užjį atiduotumdaug ką).
Viskas gerai bus ir
Viskas susitvarkys,
Liepsnos liežuviai susiveja
Į ugnies spinduliuojantį mazgą,
Nes ugnis ir rožė - tai viena.'

Jei norime tinkamai savimi pasirūpinti, turime save gerbti, bet to
nedarome, nes esame, ne vien savo pačių požiūriu, - puolę padarai.
Jei gyventume Tiesoje, jei kalbėtume Tiesą, vėl galėtume vaikščioti
su Dievu, gerbti save ir kitus pasaulyje. Galėtume elgtis su savimi
kaip su žmonėmis, kurie mums rūpi. Galėtume siekti sutvarkyti
pasaulį. Galėtume pasukti jį į Dangų, kur norėtume, kad gyventų
mūsų mylimi žmonės, užuot ėję į Pragarą, kuriam juos pasmerkia
mūsų amžina pagieža ir neapykanta.

Ten, kur prieš du tūkstančius metų radosi krikščionybė, žmonės
gyveno barbariškesnėmis sąlygomis nei šiandien. Vyravo rietenos.
Net technologiškai pažangiose bendruomenėse, tokiose kaip se­
novės Kartagina59, nuolat buvo aukojami žmonės ir vaikai. Romos
arenose sportas reiškė varžybas dėl mirties, o kraujas liejosi laisvai.
Dabartinių laikų žmogui galimybė nužudyti ar būti nužudytam yra
be galo menka, palyginti su ankstesnėmis visuomenėmis (ir ne-
struktūruotose, anarchiškose pasaulio vietose)60. Tada pagrindinis
moralinis visuomenės iššūkis buvo pažaboti smurtaujantį ir impul­
syvų savanaudiškumą bei jų palydovus - begalvį godulį ir brutalu­
mą. Tokio pat agresyvaus charakterio žmonės gyvena ir šiandien.

* T. S. Eliotas, „Little Gidding“// Pavasaris žiemos vidury, vertė K. Platelis, Vinius: Vaga,

.1991

102 1 2 GYVENIMO TAISYKLIŲ

Bet dabarjie bent jau žino, kad toks elgesys nėra geras, ir stengiasi
jį pažaboti, o jei to nedaro - susiduria su rimtomis visuomenės
kliūtimis.

Bet dabar turime dar ir naują problemą, kuri veikiausiai ne­
būdinga mūsų šiurkščiajai istorijai. Lengva patikėti, kad žmonės
yra pasipūtę, egoistai ir nuolat ieško sau naudos. Cinizmas, ku­
ris paverčia tokią nuomonę universalia tiesa, yra plačiai paplitęs
ir madingas. Bet tokia pasaulio samprata nėra būdinga daugeliui
žmonių. Jie susiduria su priešinga problema: nepakeliama pasidy­
gėjimo savimi našta, savinieka, gėda ir savivoka. Todėl, užuot nar­
ciziškai pūtę savo svarbą, jie savęs visiškai nevertina ir dėmesingai,
sumaniai savimi nesirūpina. Tiksliau tariant, dažnai žmonės net
netiki, kad nusipelno geresnės rūpybos. Jie kankinamai supranta
savo pačių ydas ir trūkumus, tikrus ar perdėtus, gėdijasi ir abejoja
savo pačių verte. Jie tiki, kad kiti žmonės neturėtų kentėti, ir uoliai
atsidavę stengiasi jiems padėti. Tokią pat globąjie siūlo gyvūnams,
bet tik ne patys sau.

Tiesa, doro pasiaukojimo idėja yra giliai įsišaknijusi vakarietiš­
koje kultūroje (bent jau tiek, kiek Vakarus yra paveikusi krikščio­
nybė, kurios pamatas - pamėgdžioti tą, kas paaukojo didžiausią
auką). Todėl tvirtinimas, jog auksinė taisyklė, liepianti „pasiaukoti
kitam“, neegzistuoja, yra mažų mažiausiai abejotinas. Tačiau Kris­
taus archetipinė mirtis yra tarsi pavyzdys, kaip didvyriškai turėtu­
me priimti pabaigą, išdavystę ir tironiją, kaip kryptingai galėtume
save paaukoti kitų labui. Pasiaukoti Dievui (aukščiausiajam Gėriui,
jei taip paprasčiau) nereiškia tyliai ir sąmoningai kankintis, kai ku­
ris nors asmuo ar organizacija nuolat reikalauja iš mūsų daugiau,
nei pasiūlo mainais. Tai reiškia, kad mes palaikome tironiją ir lei­
džiame su mumis elgtis kaip su vergais. Jokia dorybė, jei leidžiatės
patapti priekabiautojo auka, net jeigu tas priekabiautojas esate jūs
patys.

Iš Carlo Jungo, garsiojo šveicarų psichiatro ir psichologo, išmo­
kau dvi pamokas apie „elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad kiti

2 TAISYKLE 103

su tavimi elgtųsi“ ir „mylėk savo artimą kaip save patį“. Pirmoje
pamokoje nebuvo nė vienos iš šių frazių, net nieko nebuvo kalba­
ma apie gražų elgesį. Antroji pamoka - abu šie teiginiai yra lygtys,
o ne įsakymai. Jei esu kieno nors draugas, šeimos narys ar myli­
masis, esu morališkai įpareigotas derėtis savo naudai, kaip ir jie
savajai. Jei aš to nesugebu, pavirstu vergu, o kitas asmuo - tironu.
Ir kas čia gero? Bet kuriems santykiams geriau, kai abu partneriai
yra stiprūs. Negana to, maža skirtumo tarp poreikio apsiginti nuo
priekabiautojų, kankintojų bei pavergėjų ir užsistoti kitą žmogų.
Kaip teigia Jungas, tai reiškia apsikabinti nuodėmingąjį, save, kaip
ir atleisti bei padėti kuriam nors kitam, parklupusiam ir netobu­
lam žmogui.

Kaip sako pats Dievas (bent taip pasakojama): „Mano kerštas,
aš atsilyginsiu, - sako Viešpats.“ Remiantis tokia filosofija, jūs pa­
prasčiausiai sau nepriklausote. Jūs nesate savo pačių nuosavybė,
kurią būtų galima kankinti ir nederamai elgtis. Taip yra iš dalies
todėl, kadjūsų Būtis yra būti amžinai susietam su kitais ir bet koks
nederamas elgesys su savimi gali turėti katastrofiškų padarinių
kitiems. Visa tai pasidaro labai aišku po savižudybės, kai likę gy­
vieji išgyvena netektį ir traumą. Bet, vaizdžiai kalbant, yra ir dar
šis tas: jumyse rusena dieviškoji kibirkštis, kuri priklauso ne jums,
o Dievui. Juk, pasak Pradžios knygos, esame sukurti pagal Jo pa­
veikslą. Mes turime pusiau dievišką gebėjimą turėti sąmonę. Mūsų
sąmonė dalyvauja, kai kalbamės su Būtimi. Esame menkos raiškos
(„kenotinė“*) Dievo versija. Savo poelgiais ir žodžiais galime pa­
versti chaosą tvarka ir atvirkščiai. Taigi, nesame pats Dievas, bet
taip pat nesame ir niekas.

Asmeninės tamsos akimirką sielos požemiuose mane dažnai ap­
imdavo nuostaba žmonių gebėjimu susidraugauti, mylėti savo in­
tymiuosius partnerius, tėvus, vaikus ir atlikti viską, kas yra būtina,

* Doktrina, aiškinanti, kad Jėzus Kristus atsisakė savo dieviškosios prigimties, kad patirtų
žmogaus kančias (vert. past.).

104 1 2 GYVENI MO TAISYKLI Ų

kad pasaulio mašinerija veiktų. Pažinojau vyriškį, tapusį neįgaliu
po automobilio avarijos, jis dirbo vietinėje komunalinių paslaugų
įmonėje. Metų metus po avarijos jis dirbo petys į petį su kitu vy­
riškiu, kurį savo ruožtu kankino degeneratyvinė neurologinė liga.
Jie kartu tvarkė laidus, kompensuodami vienas kito negalią. Toks
kasdienis heroizmas, tikiu, yra labiau taisyklė nei išimtis.

Dauguma žmonių turi vieną ar kitą sveikatos problemą, bet
produktyviai ir nesiskųsdami triūsia savo kasdienius darbus. Jei­
gu kam nors pasiseka gyventi retą asmeninės malonės ir sveika­
tos metą, dažniausiai vienas ar kitas šeimos narys patiria krizę. Bet
žmonės jas nugali ir toliau dirba sunkius ir jėgų reikalaujančius
darbus, kad išlaikytų save ir savo šeimą, kartu ir visuomenę. Man
tai stebuklas - bežodis dėkingumas jiems yra vienintelė tinkama
padėka. Yratokia daugybė būdų, kaip viskas gali pašlyti ar apskritai
nė nepradėti veikti, bet visada tvarką palaiko sužeisti žmonės. Jie
nusipelno tikros ir širdingos pagarbos. Tai nuolatinis stiprybės ir
ištvermės stebuklas.

Savo klinikinėje praktikoje skatinau žmones padėkoti sau ir savo
aplinkiniams užjų darbštumą, dėmesingą globą ir nuoširdų rūpestį
bei atidą, kurią jie rodo kitiems. Žmones taip smarkiai kankina jų
pačių trūkumai ir Būties apribojimai, kad stebiuosi, kaip jie aps­
kritai elgiasi padoriai ir gali domėtis kitais. Bet nemažai jų elgiasi
būtent taip, todėl ir veikia mūsų centrinis šildymas, teka vanduo,
turime beribę kompiuterinio skaičiavimo galią ir elektrą, visiems
pakanka maisto ir net jėgų mąstyti apie plačiosios visuomenės ir
gamtos, baisiosios gamtos, likimą. Ir visa ta sudėtinga mašinerija,
sauganti mus, kad nesušaltume ir nenumirtume iš bado ar trošku­
lio, nuolat linksta sulūžti, pasitelkdama entropiją. Ir tik dėl nuola­
tinio dėmesingų žmonių rūpinimosi ji nepriekaištingai veikia. Kai
kurie žmonės nusirita į pagiežos ir neapykantos Būčiai pragarą,
bet dauguma tam atsispiria, nepaisydami savo kančių, nusivylimų,
praradimų, trūkumų ir bjaurumo, o visa tai matantiems savo aki­
mis prilygsta stebuklui.

2 TAISYKLĖ 105

Žmonija in toto* ir ją sudarantys žmonės nusipelno daugiau

atjautos už savo nepakeliamą naštą, kuria nešini jie svirduliuodami

trepsena. šiek tie atjautos užsavo mirtinątrapumojungą, valstybės

tironiją ir gamtos grobuoniškumą. Jokiam kitam gyvūnui netenka
atsidurti tokioje padėtyje ir kęsti panašių egzistencinių situacijų -
tokių žiaurių, kad vien tik pats Dievas galėtų jas ištverti. Ta atjauta
ir turėtų būti tinkamas vaistas nuo savivokos ir savimonės, turin­
čios daugybę pateisinimų, bet čia dar tik pusė istorijos. Neapykantą
sau patiems ir žmonijai reikia atsverti padėka už tradiciją ir valsty­
bę bei nuostaba dėl to, ką normalūs žmonės kasdien patiria, - net
jei neminėtume svaiginamų ir ypatingų pasiekimų.

Mes nusipelnome pagarbos. Jūs nusipelnote pagarbos. Esate
tiek pat svarbūs kitiems žmonėms, kiek patys sau. Jums skirtas
gyvybiškai svarbus vaidmuo besirutuliojančiame pasaulio likime.
Todėl turite moralinę atsakomybę pasirūpinti savimi. Turite savimi
rūpintis, sau padėti ir būti geri patiems sau tiek pat, kiek pasirūpin­
tumėte, padėtumėte ir būtumėte geri tiems, ką mylite. Todėl jums
gali tekti elgtis įprastai tokiu būdu, kuris leidžia gerbti savo pačių
Būtį. Bet kiekvienas žmogus turi didžiausių trūkumų. Niekam ne­
pavyksta pasiekti Dieviškosios didybės. Tačiau jeigu tas nepajudi­
namas faktas reikštų, kad neturime atsakomybės rūpintis nei savi­
mi, nei kitais, nuolat būtume baudžiami. Nieko gera. Pasaulio ydos,
mūsų - tų, kas siekia nuoširdžiai kvestionuoti viso pasaulio tinka­
mumą, gyvenimą gali smarkiai apsunkinti. Otoks kelias negali būti
teisingas.

Rūpintis savimi taip pat kaip savo globotiniais reiškia svarstyti,
kas jums iš tikrųjų būtų naudinga. Tai nereiškia to, „kojūs trokšta­
te“. Ir taip pat nėra tai, „kas jus paverstų laimingais“. Kaskart, kai
duodate vaikui saldumyną, padarote vaiką laimingą. Tai nereiškia,
kad vaikams nieko kito nereikia - tik saldumynų. „Laimė“ jokiu
būdu nereiškia „gėrio“. Turite įtikinti vaikus valytis dantis. Jie turi

*Visa (lot).

106 1 2 GYV ENI MO TAISYKLI Ų

šiltai apsirengti, jei eina šaltyje į lauką, net jei smarkiai priešinasi.
Privalote padėti vaikui tapti dora, atsakinga, pabudusia būtybe, ga­
linčia atsidėkoti, - sugebančia pasirūpinti savimi bei kitais ir kles­
tėti. Taigi, kodėl manote, kad savimi dera rūpintis mažiau?

Reikia pagalvoti apie ateitį: „Kaip atrodytų mano gyvenimas, jei
tinkamai pasirūpinčiau savimi?“ Kokia profesija pasiūlytų man iš­
šūkių, kad dirbdamas būčiau produktyvus ir paslaugus, kad galė­
čiau pakelti savo naštos dalį ir džiaugtis rezultatais? Ką turėčiau
daryti, kai būsiu laisvas, kad pataisyčiau savo sveikatą, įgyčiau dau­
giau žinių ir sutvirtinčiau kūną? Reikia žinoti, kas jūs esate, kad
galėtumėte nusibrėžti savo kelio kryptį. Turite žinoti, kas esate,
kad galėtumėte apsiginkluoti ir sustiprinti tas savo savybes, kurios
dabar yra trūkumai. Turite žinoti, kur einate, kad galėtumėte su­
mažinti chaoso savo gyvenime, suteikti tvarkai naują struktūrą ir
įsileisti dieviškąją Vilties jėgą, kad pasaulis taptų pakeliamas.

Turite apsispręsti, kur einate, kad galėtumėte pasiderėti savo
naudai, kad nebūtumėte kupini pagiežos, keršto ir žiaurumo. Turite
apsibrėžti asmeninius principus, kad galėtumėte apsiginti nuo tų,
kas neleistinai jumis naudojasi, ir kad būtumėte ramus ir saugus,
kol dirbate ir žaidžiate. Turite atsargiai susikurti drausmę. Turite
tesėti pažadus sau ir save apdovanoti, kad galėtumėte savimi pa­
sitikėti ir save paskatinti. Turite apsispręsti, kaip elgtis su savimi,
kad taptumėte ir išliktumėte gerais žmonėmis. Būtų gerai paversti
pasaulį geresne vieta. Dangus, pagaliau, pats nenusileis iš aukšty­
bių. Mums teks dirbti, kadjis ateitų, ir sustiprėti, kad atsilaikytume
prieš mirtį nešančius angelus, ugnies kalaviją ir Dievo teismą, kuris
galėtų mums užtverti kelią į dangų.

Nenuvertinkite regėjimo ir kryptingumo. Tos nenugalimos jėgos
gali pakeisti nenugalimas kliūtis, kurios, regis, užtveria kelią į at­
siveriančias galimybes. Sustiprinkite asmenį. Pradėkite nuo savęs.
Pasirūpinkite savimi. Išsiaiškinkite, kas esate. Išpuoselėkite savo
asmenybę. Pasirinkite kryptį ir įvardykite Būtį. Kaip nuostabiai
teigė didysis devyniolikto amžiaus vokiečių filosofas Friedrichas

2 TAISYKLE 107

Nietzsche: „Tas, kieno gyvenimas turi todėl, galima iškęsti bet kokį
kaip.“61

Galite padėti nukreipti pasaulį nuojojudėjimo zigzagais truputį

arčiau Dangaus ir truputį toliau nuo Pragaro. Perpratę Pragarą, jį
ištyrę, - ypač savo asmeninį, individualų Pragarą - apsisprendžia­
te ten neiti ir jo nekurti. Taikotės kitur. Galėtumėte iš tikrųjų tam
skirti savo gyvenimą. Tai jam suteiktų Prasmės iš didžiosios P. Tai
pateisintų jūsų varganą egzistenciją. Tai išpirktų jūsų nuodėmingą
prigimtį ir pakeistų jūsų gėdą bei savivoką natūraliu pasididžiavi­
mu bei teisingu pasitikėjimu savo jėgomis - žmogaus, kuris iš nau­
jo išmoko kartu su Dievu vaikštinėti Sode.

Pradėti galite savimi pasirūpindami taip pat kaip savo globoti­
niais.





2 TAISYKLĖ

DRAUGAUKITE SU ŽM ONĖM IS,
KURIE JUMS LINKI GERO

SENAS GIMTASIS MIESTELIS

Miestelis, kuriame užaugau, vos prieš penkias dešimtis metų išsiri­
to iš neaprėpiamų šiaurės prerijų plynės. Kaubojų barai liudijo, kad
Albertos Fervju yra pasienis. „Hudson Bay Co.“ parduotuvė pag­
rindinėje gatvėje čia pat vietoje iš čiabuvių traperių supirkinėdavo
bebrų, vilkų ir kojotų kailius. Trys tūkstančiai žmonių gyveno čia,
už aštuonių šimtų kilometrų iki artimiausiojo miesto. Kabelinės te­
levizijos, vaizdo žaidimų ir interneto nebuvo. Nekaltai pasismaginti
Fervju nebuvo labai paprasta, ypač penkis žiemos mėnesius, kai iš­
tisas dienas laikydavosi keturiasdešimties laipsnių šalčio tempera­
tūra, o naktys būdavo dar šaltesnės.

Šitokiame šaltyje pasaulis yra kitoks. Mūsų miestelio girtuokliai
savo gyvenimą baigdavo anksti. Jie prisnūsdavo pusnyje trečią va­
landą ryto ir mirtinai sušaldavo. Kai lauke keturiasdešimt laipsnių
šalčio, šiaip sau iš namų kojos nekeli. Pirmąsyk kvėptelėjus sausas
dykros oras sutraukia plaučius. Blakstienos apšąla ir susiklijuoja.
Išlindus iš dušo plaukai kietai suledėja ir šmėkliškai styro kaip tik

3 TAISYKLE 111

jiems patogiau, o vėliau atšilę šiltuose namuose ir išsausėja, įsie-
lektrina. Iš namų kaminų nekyla dūmai. Šalčio nugalėti jie draiko­
si pažeme ir susitelkia į rūką. tvyrantį virš apsnigtų stogų ir kiemų.
Automobilius būtina įjungti naktį, o jų variklius šildyti radiato­
riais, antraip rytą alyva bus užšalusi ir variklis neveiks. Kartais net
šildomi jie vis tiek neužsiveda. Bergždžiai bandai įjungti variklį,
kol starteris užspringsta ir nutyla. Tada ištrauki iš automobilio
užšalusį akumuliatorių, sustingusiais pirštais baisingame šaltyje
atsuki varžtus ir parsineši į namus. Jis ten tupi prakaituodamas
valandų valandas, kol ganėtinai atšyla, kad išlaikytų padorią įkro­
vą. Savo automobilyje pro užpakalinį langą taip pat nieko nepa­
matysi. Jis užšąla lapkritį ir lieka apledėjęs iki gegužės. Bandymai
jį nuvalyti tik sudrėkina apvadus. Tada jie taip pat užšąla. Kartą
vėlai vakare važiuodamas aplankyti draugo dvi valandas prasėdė­
jau ant 1970 m. „Dadge Challenger“ automobilio sėdynės prilipęs
prie medinio pagalio, apmuturiuoto degtinėje išmirkytu skuduru,
kad juo galėčiau nuvalyti vidinį langą priešais vairuotojo akis, nes
automobilio šildymo sistema nustipo. Sustoti nebuvo įmanoma.
Nebuvo kur stoti.

Ir dar ten buvo tikras kačių pragaras. Fervju kačių ausys ir uo­
degos buvo trumpos, nes jų galiukus nukando šaltis. Jos panėšėjo
į poliarines lapes, kurios tokiais bruožais sumaniai prisitaikė prie
didelio speigo. Kartą mūsų katinas paslapčiomis išsmuko į lauką.
Mes jį vėliau suradome kailiu tvirtai prišalusį prie cementinių už­
pakalinio prieangio laiptų, kur tupėjo. Atsargiai atskyrėme katiną
nuo cemento be jokios žalos, nebent užgautam katino išdidumui.
Fervju katėms žiemą didelę grėsmę keldavo ir automobiliai, bet
visai dėl kitokių priežasčių, nei jums gali pasirodyti. Automobiliai
visai nepervažiuodavo jų paslydę ant apledėjusio kelio. Taip mir­
ti galėtų tik katės nevykėlės. Pavojingi buvo automobiliai, kuriuos
savininkai pastatydavo po kelionės. Sužvarbusi katė apsisvajojusi
palįsdavo po tokiu automobiliu arba susirangydavo ant vis dar šilto
variklio bloko. O ką daryti, kai vairuotojas vėl sugalvoja važiuoti,

112 1 2 GYVENI MO TAI SYKLIŲ

kol automobilis dar neatšalo, o katė nepasišalino? Tarkime, tos ši­
lumą mėgstančios namų augintinės ir greitai besisukantys radiato­
riaus aušinimo sparnai nėra patys geriausi sugyventiniai.

Kadangi gyvenome taip toli šiaurėje, spengiančią šaltą žiemą
dar būdavo ir labai tamsu. Nuo gruodžio pradžios neprašvisdavo
iki pusės dešimtos ryto. Tursnojome į mokyklą aklinoje tamsoje.
Kai eidavom namo, prieš pat ankstyvą saulėlydį, nebūdavo nė kiek
šviesiau. Jaunuomenei Fervju ne kažin ko buvo nusitverti, net va­
sarą. Bet žiemą būdavo blogiau. Tada labai praversdavo draugai.
Labiau negu bet kas kitas.

Mano draugas Krisas ir jo pusbrolis

Tuo metu turėjau draugą. Pavadinkime jį Krisu. Jis buvo sumanus
vaikis. Daug skaitė. Jam patiko tos pačios mokslinės fantastikos
knygos kaip ir man (Bradbury, Heinleinas, Clarke’as). Jis buvo kū­
rybingas. Domėjosi elektroniniais prietaisais, įranga ir varikliais.
Apsigimęs inžinierius. Tačiau visa tai nustelbė kažin kokia šeiminė
nesėkmė. Net nežinau, kas ten nutiko. Jo seserys buvo išmintingos,
tėtė kalbėdavo ramiu tonu, o motina - maloni. Mergaitės atrodė
OK. Bet Krisu niekas nepasirūpino ir tai labai svarbu. Nors protin­
gas ir smalsus, jis buvo piktas, kerštingas ir praradęs viltį.

Visa tai buvo akivaizdu iš jo 1972 m. mėlyno „Fordo“ pikapo
išvaizdos. Kiekviena sumaitoto prastos šlovės automobilio išori­
nė dalis buvo daugiau nei kartą įlenkta. Be to, ne mažiau apibroz-
dintas buvo automobilio vidus. Įbrėžimų atsirasdavo tuomet, kai
automobilio korpuso dalių broliai atsitrenkdavo į vidaus paviršius
per daugelį avarijų, kurios baigdavosi išorinėmis išrantomis. Kriso
ratai buvo nihilisto egzogriaučiai. Antjo bamperio puikavosi lipdu­
kas: „Būdrauk, pasauliui reikia daugiau Budrių.“*Jo ironija kartu

* Žodžių žaismas. Angį. Be Alert - The World Needs More Lerts. Lertas - mažas kailinis
šiaurinis žvėrelis, pasižymintis greita reakcija (vert. past.).

3 TAISYKLE 113

su visais nubrozdinimais viską kilsteldavo iki absurdo teatro lygio.
Mažai kas iš to elgesio (taip sakant) atsirado atsitiktinai.

Kaskart, kai Krisas savo ratais kur įvažiuodavo, jo tėvas sutai­
sydavo automobilį ir nupirkdavo jam dar ką nors. Jis turėjo mo­
tociklą su ledų šaldikliu priekaboje. Motociklas jam nerūpėjo. Jis
nepardavinėjo jokių ledų. Krisas dažnai rodydavo nepasitenkinimą
savo tėvu ir jųdviejų santykiais. Bet jo tėtis buvo vyresnio amžiaus
ir sirguliavo, o jo ligą nustatė tik po daugelio metų. Jis nebeturėjo
energijos, kurios jam taip reikėjo. Galbūt jis negalėjo skirti savo sū­
nui pakankamai dėmesio. Galbūt tiek ir tetrūko, kad jų tarpusavio
santykiai subjurtų.

Krisas turėjo pora metų jaunesnį pusbrolį. Man jis patiko tiek,
kiek gali patikti jaunesnis paauglio draugo pusbrolis. Jis buvo
aukštas, sumanus, žavingas ir gražiai atrodantis vaikinas. Taip pat
ir šmaikštus. Jei būtum sutikęs jį tada, kai jam buvo dvylika, galėjai
spėti, kad jo laukia gera ateitis. Bet Edas pamažu smuko žemyn,
pirmiausia jį išmetė iš mokyklos, paskui jo gyvenimas slydo pats
savaime. Jis nesupykdavo kaip Krisas, bet buvo toks pat sutrikęs.
Jei būtum pažinojęs Edo draugus, galėtum sakyti, kad jo bendra­
amžių spaudimas stumtelėjo jį nuo kalno žemyn. Bet tie bendra­
amžiai nebuvo nė kiek labiau sutrikę ar atsimušę nuo rankų nei
jis, nors apskritai jie nebuvo ir tokie pat išmintingi. Nei Kriso, nei
Edo gyvenimas nepagerėjo irjiems atradus marihuaną. Marihuana
niekam nekenkia labiau nei alkoholis. Kartais ji, regis, net padeda
žmonėms. Bet ji nepadėjo Edui. Ji nepadėjo ir Krisui.

Kad praskaidrintume ilgas tamsias naktis, Krisas, aš, Edas ir visi
kiti paaugliai važinėdavomės po apylinkes aštuntojo dešimtmečio
automobiliais ir pikapais. Mes leisdavomės pagrindine gatve, pas­
kui pervažiuodavome Reilroudo aveniu, pakildavome iki mokyklos,
apsukdavome aplink šiaurinį miesto pakraštį, paskui į rytus ir taip
toliau, vis pakartodami maršrutą. Jei nesivažinėdavome po mies­
tą, važinėdavomės po jo apylinkes. Prieš šimtą metų žvalgytojai
nutiesė platų kelių tinklą per visą beveik penkių šimtų tūkstančių

114 1 2 GY VENI MO TAISYKLI Ų

kvadratinių kilometrų vakarinių prerijų plotą. Kas tris kilometrus
supiltas skaldos vieškelis driekėsi be galo iš rytų į vakarus. Kas pu­

santro kilometro kitas vieškelis jungė šiaurę ir pietus Kelių mums

nestigo.

Mirusi paauglių žemė

Jei nesivėžindavome po miestelį, ūžaudavome. Kuris nors apy­
jaunis suaugęs žmogus (ar kuris nors gerokai patvirkęs pagyvenęs
žmogus) atverdavo savo namų duris. Tada jie tapdavo laikinais na­
mais įvairiausiems iš bet kur atsitrenkusiems ūžautojams. Daugelis
iš pat pradžių pasirodydavo esą nepageidaujami, kiti tokie patap­
davo begerdami. Vakarėlis taip pat galėdavo prasidėti atsitiktinai,
jei tik kurio nors paauglio tėvai išvykdavo iš miesto. Tuomet aplink
kursuojančių automobilių ar pikapų keleiviai pastebėdavo namuo­
se įjungtą šviesą ir tuščią automobilio vietą priešais namus. Nieko
gera. Viskas lengvai galėjo išslysti iš rankų.

Man nepatiko paauglių lėbavimai. Neprisimenu jų su nostalgi­
ja. Tie vakarėliai būdavo beviltiški. Prigesintos šviesos. Savistaba
sumažėjusi iki minimumo. Dėl pernelyg garsios muzikos neįmano­
ma susikalbėti. Antra vertus, nelabai apie ką turėdavome kalbėtis.
Nuolat svečiuodavosi pora miestelio psichopatų. Visi svečiai per
daug gėrė ir rūkė. Tokiomis progomis tvyrodavo bjaurus, slegiantis
nykumojausmas ir niekad nieko nenutikdavo (nebent išskirtume tą
kartą, kai mano visiškas tylenis klasiokas prigėręs ėmė mostaguoti
savo 12 kalibro šauninku arba kai mergina, kurią paskui vedžiau,
niekinamai užgavo kažin ką, bandžiusį ją pagąsdinti peiliu, arba kai
kitas draugas įsilipo į aukštą medį, pasikabino ant šakos ir tėškėsi
žemyn ant nugaros pusgyvis palei laužą, kurį bandėme po medžiu
įkurti, o dar po akimirksnio paskui jį dribtelėjo irjo draugelis).

Nežinia, ką jie tuose vakarėliuose veikė. Tikėjosi, kad kas nors
juos palinksmins? Laukė Godo? Nors pirmasis variantas, be abejo,
buvo kur kas geresnis (deja, linksmintojų ordų mūsų miestelyje ne­

3 TAISYKLĖ 115

buvo galima aptikti), antrasis variantas labiau panėšėjo į tiesą. Ma­
nau, kur kas daugiau romantikos būtų atsiradę, jeigu kas nors būtų
paraginęs mus stverti už ragų galimybę padaryti ką nors naudingo,
užuot įsivarius nuobodulį iki pat kaulų smegenų. Bet taip nenutiko.
Mes visi buvome pernelyg jauni cinikai, nusivylę pasauliu ir besi-
kratantys atsakomybės lankytis Oro kadetų debatų suėjimuose ar

sporto klubuose, į kuriuos mus stengėsi įrašyti suaugusieji. Ką nors

daryti nebuvo Jėga“. Nežinau, koks buvo paauglių gyvenimas iki to
meto, kai praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigos re­
voliucionieriai patarė visiems prisijungi, įsijungti ir atsijungti. Ar
1955 m. paaugliui buvo „jėga“ priklausyti kuriam nors klubui? Net
po dvidešimties metų vis dar nebuvo Jėga“. Daugelis mūsų įsijun­
gė ir atsijungė. Bet ne tiek jau daug ir prisijungė.

Norėjau būti kitur. Ir ne aš vienas. Visi, kas paskui iškeliavo iš
mano vaikystės Fervju, dar prieš sulaukdami dvylikos metų žino­
jo, kad jie iš čia išsikraustys. Aš žinojau. Mano žmona, užaugusi
toje pat gatvėje, kurioje gyveno abiejų mūsų šeimos, taip pat ži­
nojo. Mano draugai - ir kurie išsikraustė, ir kurie pasiliko - taip
pat žinojo, kad ir kokį kelią jie pasirinko. Šeimose, kurios linko į
aukštąjį mokslą, vyravo žodžiais neišsakomas tikėjimas, kad taip,
be abejo, atsitiks. O mažiau išsilavinusiose šeimose ateitis, kurioje
buvo įrašytas universitetas, tiesiog nepriklausė jų svajų pasauliui.
Ir visai ne dėl pinigų stokos. Aukštesnysis mokslas tais laikais kai­
navo be galo mažai, o gerai apmokamų darbų Albertoje buvo apstu.
1980 m. užsidirbau daugiau pinigų triūsdamas lentpjūvėje nei bet
kokiame kitame darbe kitus dvidešimt metų. Gausių naftos išteklių
aštuntojo dešimtmečio Albertoje nė vienas iš mūsų į universitetą
nepateko ne dėl lėšų stygiaus.

116 12 GY V ENI MO TAI SYKLIŲ

Šiek tiek kitokių ir šiek tiek tokių pačių draugų

Kai mano pirmųjų bičiulių ratas iškriko, vidurinėje mokykloje su­
sipažinau su keliais naujokais. Jie atsikraustė į Fervju pensioną. Po
devintos klasės jų dar nuošalesniame miestelyje, tinkamai pavadin­
tame Lokių kanjonu, tiesiog nebuvojokios mokyklos. Tai buvo paly­
ginti ambicinga porelė - tiesmuki irpatikimi, bet kartu kieti ir links­
mi. Kai išsikrausčiau iš savo miestelio mokytis į Grand Prerio regi­
oninį koledžą, esantį už šimto keturiasdešimties kilometrų, vienas
jų tapo mano kambarioku. Mes pirmą sykį gyvenime užsidirbome
pinigų organizuodami koledžo šokius. Argi gali prašvilpti pinigus
pardavinėdamas alų koledžo studentams? Įkūrėme laikraštį. Susi­
pažinome su savo politinių mokslų, biologijos ir anglų literatūros
profesoriais negausiai lankomuose seminaruose, kurie skaidrino
mūsų pirmuosius mokslo metus. Dėstytojai buvo dėkingi už mūsų
entuziazmą ir mus gerai mokė. Mes kūrėme geresnį gyvenimą.

Atsikračiau didelės savo praeities dalies. Mažame miestelyje visi
žino, kas tu toks. Tempi iš paskos savo metus kaip kinkinio šuo prie
uodegos pririštas skardines. Negali pabėgti nuo to, kas esi. Tuo
metu ne viską, dėkui Dievui, buvo galima rasti internete, bet vieno­
dai neišdildomai informacija buvo saugoma visų balsu išsakytuose
ir neišsakytuose lūkesčiuose bei atmintyje.

Kai persikraustai, viskas bent trumpam pakimba ore. Tai ner­
vinga padėtis, bet jos chaose taip pat knibžda ir daugybė naujų
galimybių. Žmonės negali tavęs įspeisti į kampą remdamiesi savo
ankstesnėmis žiniomis. Jie tave išmuša iš senų vėžių. Dabar gali
pasikloti naujas, geresnes vėžes kartu su žmonėmis, siekiančiais ko
nors geresnio. Maniau, tokia raida buvo natūrali. Maniau, bet kuris
išsikėlęs kaimynas sugebės ir - stengsis - kaip feniksas atgimti iš
pelenų. Bet ne visada taip nutikdavo.

Kartą, kai buvau beveik penkiolikos, su Krisu ir dar vienu bi­
čiuliu Karlu nukakome iki Edmontono, šešių šimtų tūkstančių gy­
ventojų miesto. Karlas ligi tol niekad nebuvo lankęsis mieste. Visai

3 TAISYKLE 117

normalu. Nuo Fervju iki Edmontono - tūkstančio dviejų šimtų aš­
tuoniasdešimt septynių kilometrų kelias į abu galus. Buvau sukoręs
jį daugybę sykių, ir kartu su tėvais, ir be jų. Man patiko anonimiš­
kumas, kuriuo galėjai apsisiausti tame mieste. Patiko naujų dalykų
pradžia. Patikdavo pabėgti nuo nykios, tvankios mūsų miestelio su­
augusiųjų atmosferos. Taigi, abu draugus įkalbėjau keliauti kartu.
Bet jie neturėjo tokios pat patirties. Vos atkakome, Krisas ir Karlas
užsimanė nusipirkti žolės. Pasileidome ieškoti tokių Edmontono
kampelių, kurie buvo lygiai tokie pat, kaip ir blogiausi Fervju užka­
boriai. Radome ir tokių pat žvitrių gatvinių marihuanos prekeivių.
Savaitgalį praleidome maukdami alkoholį viešbučio kambaryje.

Po poros metų pamačiau dar šiurpesnį tokio pat elgesio pavyzdį.
Persikrausčiau į Edmontoną pabaigti bakalauro studijų. Kartu su
seserimi, siekusia slaugės mokslų, išsinuomojom butą. Ji taip pat
buvo lengvai į trasą pakylantis žmogus. (Po keleto metų ji jau sodi­
no braškes Norvegijoje, Afrikoje organizavo safarius, kontrabanda
gabeno sunkvežimius per Sacharos dykumą, kur tykojo grėsmingi
tuaregai, o Kongo Respublikoje slaugė gorilųjauniklius našlaičius.)
Turėjome jaukų butuką naujame daugiaaukštyje, kurio langai žiū­
rėjo į platų Šiaurės Saskačevano upės slėnį. Už jo plytėjo miesto
panorama. Entuziazmo bangos pagautas, nupirkau dailų pianiną
„Yamaha“. Gyvenome gražiai.

Iš nuogirdų sužinojau, kad į miestą atsikraustė Edas, jaunes­
nysis Kriso pusbrolis. Puiki naujiena. Vieną dieną jis paskambino.
Pakviečiau į svečius. Norėjau pamatyti, kaip jam sekasi stumtis į
priekį. Bet nutiko visai kas kita. Pasirodė Edas - senstelėjęs, įžūlus
ir sukumpęs. Jis dar labiau panėšėjo į jaunuolį, kuriam nelabai se­
kasi, jauną pilnametį, kuriam jaunatviškų galimybių lieka vis ma­
žiau. Bylojo pro plyšelius raudonuojančios dažnai vartojančio nar­
komano akys. Edas susirado kažkokių darbų - pjauti žolę, planuoti
sodus, tokių, kurie tiko uždarbiaujančiam universiteto studentui ar
tiems, kas nesugeba susiieškoti nieko geresnio, bet protingo žmo­
gaus karjerai tokie darbai buvo beviltiškai prasti.

118 1 2 GYVENI MO TAISYKLI Ų

Jis atėjo su draugu.
Gerai prisimenu tą jo draugą. Trūkusią juosta. Apsirūkęs. Kaip
pernokęs moliūgas. Jo galva mūsų dailiame žmoniškame butelyje
netilpo į tos pačios civilizacijos rėmus. Mano sesuo buvo namie. Ji
pažinojo Edą. Ir anksčiau buvo mačiusi panašių dalykų. Bet man
vis tiek nepatiko, kad Edas atsivedė tą tipą į mūsų namus. Edas pri­
sėdo. Jo draugas taip pat, nors ir neatrodė, kadjis tai pastebi. Vyko
kažkokia tragikomedija. Kad ir kokiam apkvaišusiam Edui vis dėl­
to užteko proto pasijusti nesmagiai. Jis gurkšnojo mūsų alų. Edo
draugas pakėlė akis. „Mano dalelės išsisklaidė po visas lubas“, - iš­
lemeno jis. Niekad nebuvau girdėjęs teisingesnių žodžių.
Pasivedėjau Edą į šalį ir mandagiai paprašiau jo išeiti. Dar pasa­
kiau, kadjam nederėjo pas mus vestis tokio šunsnukio. Jis linktelėjo
galva. Jis suprato. Tada buvo dar blogiau. Jo vyresnysis pusbrolis
Krisas daug vėliau aprašė panašius nutikimus laiške. Jį pacitavau
savo pirmojoje 1999 m. išleistoje knygoje „Prasmės žemėlapiai. Ti­
kėjimo architektūra“. „Turėjau draugų, - rašė jis62. - Anksčiau. Bet
ką, kas turėjo tiek pat saviniekos, kad galėtų nepastebėti manosios.“
Kas gi pavertė Krisą, Karlą ir Edą nesugebančiais (ar dar blogiau,
nenorinčiais) judėti į priekį, pakeisti draugų ir pagerinti savo gyve­
nimo aplinkybių? Gal tai buvo neįmanoma dėl jų pačių ribotumo,
įgimtos ligos ar praeities traumų? Galų gale žmonės juk vienas nuo
kito skiriasi ir savo sandara, ir likimais. Žmonės yra skirtingo proto,
kuris daugiausia reiškia gebėjimą mokytis ir keistis. Žmonių asme­
nybės taip pat smarkiai skiriasi. Vieniju yra aktyvūs, kiti - pasyvūs.
Vieni nenustygsta vietoje, kiti yra ramūs. Šalia kiekvienos veržlios,
ko nors siekiančios asmenybės egzistuoja kita, ištižusi asmenybė.
Tie skirtumai yra daug labiau nekintama kieno nors konstrukcijos
dalis, nei optimistai galėtų ar norėtų įsivaizduoti. O dar yra ligos -
psichikos ir fizinės - nustatytos ar nematomos, dar labiau suvar­
žančios ir nulemiančios mūsų gyvenimus.
Ilgus metus koketavusį su beprotybe, trisdešimties metų sulau­
kusį Krisą ištiko psichozė. Neilgai trukus jis nusižudė. Ar tai nulė­

3 TAISYKLĖ 119

mė intensyvus marihuanos vartojimas, ar marihuana tebuvo visai
pateisinama savigyda? Juk galų gale gydytojų išrašytos marihua­
nos vartojimas skausmui malšinti tokiose valstijose kaip Koloradas
buvo įteisintas įstatymu63. Galbūt žolė pagerino, o ne apkartino Kri-
so gyvenimą. Galbūt ji palengvino Kriso kančias, o ne pasunkino jo
ir taip nestabilią būseną. Ar tai jo puoselėjama nihilistinė filosofija
pastūmėjo jį galutinio žlugimo keliu? Ar tas nihilizmas savo ruožtu
nebuvo iš tikrųjų prastos sveikatos padarinys, o gal vien protinis ne­
noro į savo gyvenimą įsileisti atsakomybės racionalizavimas? Kodėl
jis - kaip irjo pusbrolis, kaip ir kiti mano draugai - nuolat pasirink­
davo žmones ir vietas, kuriejiems nebuvo naudingi?

Kartais prastos asmeninės savivertės ar neprisiimantys atsako­
mybės už savo gyvenimą, naujus pažįstamus žmonės pasirenka to­
kius, kurie praeityje jau buvo pridarę rūpesčių. Tokie žmonės nė
netiki, kad nusipelno ko nors geriau, todėl nieko geriau nė neieško.
O rasi jie nė nepasivargina ieškoti. Freudas tokį veiksmą pavadino
kompulsyviuoju pakartojimu. Reiškinįjis apibrėžė kaip nesąmonin­
gą akstiną pakartoti praeities siaubus - kartais tam, kad siaubai pa­
sidalytų konkretesni, kartais galbūt bandydami juos valingiau pa­
žaboti, nes jokių alternatyvų jiems nerasta. Žmonės susikuria savo
pasaulėlius tais įrankiais, kurie tiesiog pasitaiko po ranka. Blogais
įrankiais padirbdinamas blogas rezultatas. Antrąkart pasinaudojus
blogais įrankiais padirbdinamas toks pat blogas rezultatas. Taigi,
nesugebantieji pasimokyti iš praeities ją neišvengiamai pakartoja.
Iš dalies tai - likimas. Iš dalies - nesugebėjimas. Iš dalies... neno­

ras mokytis? Atsisakymas mokytis? Sąmoningas atsisakymas mo­

kytis?

Prakeiktųjų gelbėjimas

Žmonės pasirenka netinkamų draugų ir dėl kitų priežasčių. Kar­
tais todėl, kad nori ką nors išgelbėti. Tai labiau būdinga jaunimui,
nors tokių impulsų turi ir vyresni pernelyg mielaširdingi žmonės,

120 12 GYVENI MO TAISYKLI Ų

kurie nesuaugo ir pasiliko naivūs arba yra sąmoningai akli. Galima
ginčytis: „Teisinga matyti visa, kas geriausia žmonėse. Padėti yra
didžiausia dorybė.“Bet ne kiekvienas puolęs žmogus yra auka ir ne
kiekvienas esantis dugne nori pakilti, nors daugybė ir sugeba, ir pa­
kyla. Vis dėlto žmonės dažnai priima ir net užaugina savo kančias,
o dar ir kitų kančias, jeigu gali jomis mosikuoti kaip pasaulio ne­
teisybių įrodymu. Engėjų netrūksta tarp besiritančiųjų žemyn, net
jei, turint galvojejų žemą socialinę padėtį, daugybė jų yra tik prasi-
siekėliai tironai. Tokį kelią kartkartėm lengviausia pasirinkti, nors
tolimoje perspektyvoje jų laukia ne kas nors kita kaip pragaras.

Įsivaizduokite, kad kam nors nesiseka. Reikia pagalbos. Jos gal
net yra siekiama. Bet nėra taipjau lengva atsirinkti tarp tų, kam iš
tikrųjų reikia padėti, ir tų, kas vien išnaudoja pasirengusius padėti.
Žmogus, kuris bando ir kuriam nepasiseka, kuriam atleidžiama, o
tada vėl iš naujo bando ir jam vėl nepasiseka, jam vėl atleidžiama,
pernelyg dažnai tėra žmogus, norintis, kad visi tikėtų, jog visos tos
pastangos tikros.

Kai kaltas ne vien naivumas, bandymą ką nors išgelbėti dažniau­
siai paskatina tuštybė ir narciziškumas. Kažką panašaus pasakoja
neprilygstamas rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis savo kartėlio
kupinoje apysakoje* „Užrašai iš pogrindžio“, kuri prasideda garsio­
siomis eilutėmis: „Aš žmogus sergantis. Aš piktas žmogus. Nepa­
trauklus aš žmogus. Aš manau, kad man skauda kepenis.“ Tokia
yra pasmerktojo, arogantiško keliautojo po chaoso ir nusivylimo
požemio pasaulį. Jis save negailestingai analizuoja, bet taip vien
atsilygina už šimtą nuodėmių, nors nusideda tūkstantį kartą. Tada
įsivaizduoja, kaip yra atperkamas, požemio pasaulio žmogus nusi­
deda visų baisiausia nuodėme. Jis pasiūlo pagalbą tikrai nelaimin­
gam žmogui - Lizai, moteriškei, kuri žengė devyniolikto amžiaus

*Autorius cituoja ne F. Dostojevskio apysaką, opjesę (skirtumą lengva pastebėti pagal teksto
pradžios sakinius) irremiasi ne originaliu tekstu, ojo adaptacija, todėl tekstas sutampa tik iš
dalies. Lietuviškai cituota iš www.dramustalcius.lt, vertė D. Urbas (vert. past.).

3 TAISYKLE 121

prostitucijos keliu. Jis pasikviečia ją į svečius, pažadėdamas padėti
susigrąžinti gyvenimą į doros kelią. Kol laukia jos pasirodant, jo
galvoje sukasi mesianistinės fantazijos:

Okaipbus,jeiguji ištikrųjųateis?- galvojauaš, parėjęs namo. - Ir
kuriems galams ašjai savo adresą įbrukau? Iružeiktu mantokiam
nervųpriepuoliui, kaipbobai, tfu! Okita vertus - tegu sau, tegu ir
ateina; niekis. Irkitądien mane kankinovis ta pati mintis: kas bus,
jei ji vis dėlto ateis?Vakaraš priešjąpasirodžiautoksai... herojus...
očiastaigaji pamatys, KAIPaš gyvenu! Beje, tai bjauru, kadaštaip
apsileidau.

Niekas kita, kaip požemio gyventojo narciziškumas, minta tokio­
mis fantazijomis. Jos sužlugdo ir pačią Lizą. Jo siūlomas išsigelbėji­
mas išjos pareikalauja daugiau atsidavimo ir brandos, nei požemio
gyventojas norėtų ar galėtų duoti. Jam tiesiog stinga tvirtybės visa
tai perprasti - jo greitai sumestas planas taip pat greitai tampa ra­
cionaliu išskaičiavimu. Galiausiai Liza apsilanko jo nudrengtuose
namuose desperatiškai tikėdamasi rasti išeitį, ta viešnage pastaty­
dama viską, ką turi, ant kortos. Ji pasako požemio gyventojui, kad
nori kitokio gyvenimo. Ir ką gi jis atsako?

Kodėltupasmaneatėjai?Koatėjai?Atsakyk!Aštau, gerbiamoji, pa­
sakysiu,kotuatėjai.Tuatėjaitodėl, kadaštautadagraudžiusžodžius
kalbėjau. Štai tu ir išlepai, ir vėl užsinorėjai „graudžių žodžių“. Tai
žinoksau, [Imaniršti] žinok, kadaš tadatyčiojausi iš tavęs irdabar
tyčiojuosi. Kotudrebi?Taip, tyčiojausi! Aš prieš tai buvauįžeistas,
tai reikėjo gi tulžį ant ko nors išlieti, už nuoskaudą atsigriebti. Tu
pasisukai, ant tavęs ir išgiežiau apmaudą, ir išsityčiojau. Mane pa­
žemino, tai ir aš norėjau pažeminti; mane skarmalu pavertė, tai ir
aš įsigeidžiau parodyti galią... Štai kaipbuvo, o tujau galvojai, kad
ašspecialiai tavęs gelbėti atvažiavautada, taip?Tątupagalvojai?Tą
tupagalvojai?Gelbėti! Gelbėti! Nuokogi gelbėti?! Oirašpatsgal už

122 1 2 GYVENI MO TAI SYKLI Ų

tavedarblogesnis. Kotunedrėbei manįsnukįtadapat, kaitauoraci­
jaspyliau: „Otugi, meldžiamasis, kopasmusužsukai?Pamokslųsa­
kyti, ką?“Galią, galiąparodyti manreikėjotada. azartoreikėjo, ašarų
tavo reikėjo, pažeminimotavo, isterikos - štai komanreikėjotada!
Ašjukirpatstadanebeištvėriau, todėl, kadesušlamštas, pabūgauir,
velniaižinkuriamgalui, daviaunepagalvojęs tauadresą. Taigi tada,
namųdarnepasiekęs, ašjaukeikiautavepaskutiniaisžodžiaisdėl to
adreso. Ašjauneapkenčiautavęs, užtat, kadapsimelavautadaprieš
tave. Užtat, kadmantikžodžiaispasišvaistyti, fantazijomispaklejoti,
oištikromanreikiažinai ko- kadjūsvisi skradžiai žemęprasmeg-
tumėt, štai ko! Manreikia ramybės. Jukaš visą pasaulį tuoj pat už
kapeikąparduočiau, kadtikpaliktumėt maneramybėje. Arpasauliui
prasmegti, aršitmanarbatosnegerti - ašsakysiu:tegupasaulispra­
smenga, kadtikašarbatąvisadagerčiau.

Išsipūtusi požemio gyventojo savimeilė, atsainumas ir piktavalia
sudaužo paskutines Lizos viltis. Jis viską puikiai supranta. Negana
to, viduje jis visą laiką to siekė. Tas jam taip pat aišku. Bet pikta­
darys, kuris nertėja savo piktadarystėje, taip ir netampa didvyriu.
Būti didvyriu reiškia šį bei tą daugiau, negu vien neturėti piktų ke­
tinimų.

Bet jūs galite paprieštarauti, kad pats Kristus draugavo su mo­
kesčių rinkėjais ir prostitutėmis. Kaip galėčiau mintyse apjuodinti
bandančio padėti žmogaus ketinimus? Tačiau Kristus buvo arche-
tipiškai geras žmogus. Ojūs esate jūs. Iš kur žinote, arjūsų pastan­
gos ko nors ar net irjūsų paties nenublokš žemyn, užuot kilstelėju­
sios aukštyn? Įsivaizduokite vadybininką, vadovaujantį darbuotojų
svajonių komandai, kurioje kiekvienas narys siekia bendro tikslo ir
visi yra labai darbštūs, išmintingi, kūrybingi bei vieningi. Bet ko­
mandos vadovas taip pat yra atsakingas ir už problemišką asmenį,
kuris kitame padalinyje dirba prastai. Įkvėpimo akimirką gerano­
ris vadybininkas perkelia tą problemišką asmenį į savo žvaigždžių
komandą, tikėdamasis jį paveikti geru pavyzdžiu. Kas atsitinka?

B TAISYKLE 123

Psichologinė literatūra labai aiškiai aprašo tokį scenarjų64. Ar tas
nelemtas užklydėlis tuoj pat atsitiesia ir stačiai ima skraidyti? Ne.
Kaip tik atvirkščiai, visa komanda subjūra. Naujokas ir toliau lieka
ciniškas, arogantiškas ir neurotiškas. Jis skundžiasi. Jis išsisuki­
nėja. Jis praleidžia svarbius susitikimus. Dėl prasto jo darbo daž­
nai vėluojama, viską turi perdaryti kiti. Tačiau jis ir toliau gauna
atlyginimą, kaip ir kiti komandos nariai. Jo bendradarbiai darbš­
tuoliai pasijunta išduoti. Pagalvoja: „Ir ko čia plėšytis, kad užbaig­
tume projektą, jei naujasis komandos narys net nesuprakaituoja.“
Tas pat nutinka, kai geranoris socialinis darbuotojas apgyvendina
nusižengėlį paauglį tarp palyginti civilizuotų bendraamžių. Plinta
nežabotas elgesys, o ne stabilumas65. Nusiristi žemyn yra gerokai
lengviau, negu pakilti aukštyn.

Galbūt jūs norite ką nors išgelbėti, nes esate stiprus, dosnus,
geros vidinės sandaros žmogus, norintis atlikti pareigą. Bet taip
pat tikėtina - o greičiausiai taip ir yra - jūs paprasčiausiai norite
atkreipti dėmesį į savo neišsenkamus atjautos ir geranoriškumo
klodus. Gal gelbstite kitą žmogų, nes norite sau įrodyti, kad jūsų
valios stiprybė nėra vien sėkmės ar prigimties dalykas. Ogal todėl,
kad gana paprasta atrodyti dorybingam šalia kokio visiško nevy­
kėlio.

Pradžiai įsivaizduokite, kad atliekate paprasčiausią, o ne sun­
kiausią darbą.

Palyginti su tavo alkoholizmo liūnu, mano girtavimas atrodo vi­
siškai nekaltas, ilgi pokalbiai rimtais veidais apie tavo nenusiseku­
sią santuoką turi mus abu įtikinti, kad ir tu uoliai stengiesi, o aš
neriuosi iš kailio tau padėti. Viskas atrodo kaip pastangos. Viskas
atrodo kaip pažanga. Bet tikras pagerėjimas iš jūsų abiejų pareika­
lautų kur kas daugiau. Ar besišaukiantis pagalbos žmogus nebus
jau tūkstantį kartų nusprendęs iki dugno išgerti savo beprasmės ir
vis stiprėjančios kančios taurę vien todėl, kad taip gyventi papras­
čiau, nei atstatyti petį tikrai atsakomybei? Ar tik neskatinate pakly­
dimo? Gal panieka pagelbėtų labiau nei atjauta?

124 12 GYVENI MO TAI SYKLI Ų

O gal jūs paprasčiausiai nė neketinate sąmoningai ar nesąmo­
ningai ko nors vaduoti. Bendraujate su jums kenkiančiais žmonė­
mis ne todėl, kad tai naudinga, o todėl, kad taip lengviau. Ir puikiai
tai žinote. Jūsų draugai irgi žino. Visus jus saisto nerašytas sando­
ris - vedantis į nihilizmą, nesėkmę ir kvailiausias kančias. Visi jūs
apsisprendėte paaukoti ateitį dabarčiai. Apie tai nekalbate. Susirin­
kę nesakote: „Sukime lengviausiu keliu. Mėgaukimės šia akimirka.
Ir susitarkime vienas kitam nepriekaištauti. Taip mums bus len­
gviau užsimiršti.“Nieko panašaus jūs nesakote. Bet visi žinote, kas
dedasi aplinkui.

Prieš imdamiesi ką nors gelbėti, privalote sužinoti, kodėl tas
žmogus pakliuvo į bėdą. Nedera paprasčiausiai susidaryti išanksti­
nės nuomonės, kadji arjis yra tauri neteisingų aplinkybių ir išnau­
dojimo auka. Toks pasiaiškinimas yra mažiausiai, o ne labiausiai
įmanomas. Mano patirtis - klinikinė ir gyvenimiškoji - rodo, kad
niekas nėra taip paprasta. Be to, jei tikite istorija, kad visokiausios
baisybės atsitiko pačios savaime, be jokios asmeninės aukos atsa­
komybės, iš to žmogaus atimate visą jo praeitį (ir neišvengiamai iš
to išplaukiančią jo dabartį bei ateitį). Tokiu būdu jūs iš jo atimate
visas galias.

Panašiau į teisybę, kad tas žmogus pats nusprendė išsukti iš ke­
lio viršun, nes tas kelias sunkus. Gal susidūrus su tokiu žmogumi
taip iškart ir turėtumėte manyti. Sakote - žiauru? Gal esate teisūs.
Gal vienu žingsniu per toli. O dabar pagalvokime štai ką: nesėkmę
lengva suprasti. Nereikia nė aiškinti, kodėl taip atsitiko. Lygiai taip
jokio paaiškinimo nereikalauja baimė, neapykanta, priklausomybė,
patvirkimas, išdavystė ir apgavystė. Ne pats ydos egzistavimas ar
mėgavimasis ydomis prašosi paaiškinimo. Ydų turėti yra lengva.
Patirti nesėkmę - taip pat. Lengva neatstatyti peties sunkumams.
Lengva negalvoti, nesiimti veikti ir nesirūpinti. Lengva atidėti ryt­
dienai tai, ką reikia padaryti šiandien, ir paskandinti ateities mėne­
sius bei metus pigiuose šiandienos malonumuose. Kaip sako pras­
tos šlovės Simpsonų šeimynos galva prieš pat sugurgdamas stiklai-

3 TAISYKLE 125

nį majonezo ir butelį degtinės: „Čia - ateities problema, Homerai.
Brolau, aš nepavydžiu tam vaikinui.“66

Iš kur man žinoti, kad tavo kančia nepasiglemš mano išteklių,

nepavers manęs kankiniu vien tam, kad akimirką galėtum pavėlinti
neišvengiamybę? Gal tu jau net peržengei neišvengiamo žlugimo
ribą, bet vis dar nenori prisipažinti? Galbūt mano pagalba nieko
nebeatitaisys - negali nieko atitaisyti, bet gal ji kuriam laikui atito­
lins ir nutildys tą pernelyg siaubingą, pernelyg asmenišką suvoki­
mą. Galbūt savo vargą perkeli ant mano pečių, kad man irgi nusto­
tų sektis, o skausmingai tarp mūsų žiojinti spraga mažėtų, kol tu ir
toliau rišiesi žemyn bei skęsi? Ir iš kur man žinoti, kad neimsi taip
žaisti? Iriš kur man žinoti, kad aš pats neapsimetu, jog esu atsakin­

gas, kol beprasmiškai bandau tau „padėti“, kad tik man nereikėtų

imtis kokio nors iš tikrųjų sunkaus, bet įveikiamo darbo?
Galbūt tavo vargas tėra tavo neapykantos ginklas, kurį galandi

prieš tuos, kas pakilo aukštyn, kol tu vien laukei ir skendai. Gal­
būt tavo vargas tėra bandymas įrodyti, kad pasaulis nėra teisingas,
užuot įsidėmėjus savo paties nuodėmę, nesugebėjimą pataikyti į
dešimtuką, tavo sąmoningas atsisakymas stengtis ir gyventi. Gal­
būt tavo noras kentėti pralaimėjus yra beribis, turint galvoje, ką
tuo kentėjimu nori įrodyti. Galbūt tai tavo kerštas Būčiai? Ir kaip
galėčiau su tavimi susidraugauti, kol esi tokioje padėtyje? Kaip iš
tiesų galėčiau?

Sėkmė: čia paslaptis. Dorybė: štai ko negalima paaiškinti. Kad
nepasisektų, tau viso labo tereikia kelių blogų įpročių. Ir luktelėti.
Jei kas nors ilgokai puoselėjo blogus įpročius, jie pasidaro gerokai
mažesni. Didžioji dalis to, kuo tie žmonės galėjo tapti, išsivadėja ir
gerokai mažesnė forma to, kuojie galėjo būti, dabar tampa realybe.
Viskas pašlyja savaime, bet žmogiškosios nuodėmės tik pagreitina
eroziją. Otada atšniokščia tvanas.

Nenoriu pasakyti, kad atpirkimo viltis mirė. Bet daug sunkiau ką
nors pakelti iš tarpeklio nei iš griovio. Otarpekliai esti labai gilūs. Ir
jų apačioje ne kažin kas lieka iš nukritusio kūno.

126 1 2 GYV ENI MO TAI SYKLI Ų

Galbūt, kad galėčiau padėti, reikėtų tiesiog luktelėti ir įsitikinti
ar apskritai tau reikia kieno nors pagalbos. Carlas Rogersas, garsus
humanistas psichologas, manė, kad neįmanoma imti gydyti pacien­
to, jeigu pagalbos ieškantis žmogus nesiekia pasitaisyti. Rogersas
tikėjo, kad nėra įmanoma įtikinti keistis į geresnę pusę67. Kaip tik
atvirkščiai, noras pasitaisyti yra būtina pažangos sąlyga. Esu turė­
jęs pacientų, kuriuos man paskyrė teismo sprendimu. Jie iš manęs
nenorėjo jokios pagalbos. Juos privertėjos ieškoti. Ji buvo neveiks­
minga. Viskas virto parodija.

Jei ir toliau nesveikai bendrauju su tavimi, greičiausiai esu per
silpnos valios ir negaliu apsispręsti tavęs palikti, bet aš nenoriu apie
tai nieko žinoti. Todėl ir toliau tau padedu ir guodžiuosi savo be­
prasmiška kankinyste. Galbūt apie save galvoju kažką panašaus į:
„Šitaip pasiaukojantis, kitam padėti trokštantis žmogus turėtų būti
geras.“ Nebūtinai. Gali būti ir žmogus, norintis vien atrodyti esąs
geras, apsimetantis, kad bando išspręsti problemą, užuot iš tikrųjų
buvęs geras ir sprendęs ką nors realaus.

Užuot ir toliau draugavus su tavimi, gal tiesiog reikėtų sustoti,
susikaupti ir parodyti gerą pavyzdį.

Ir niekas negali pateisinti sprendimo palikti žmones bėdoje vien
tam, kad galėtumėte siekti siaurų ir aklų ambicijų, na, jeigu taipjau
reikia tą pridurti.

Tarpusavio susitarimas

Pamąstykime štai ką: jeigu turite draugą, su kuriuo draugauti ne­
patartumėte savo seseriai, tėvui arba sūnui, kam gi apskritai drau­
gaujate su tokiu žmogumi? Galite pasakyti: esu ištikimas. Gerai,
ištikimybė nelygu kvailumui. Dėl ištikimybės reikia tinkamai ir
garbingai susitarti. Draugystė yra abipusis savitarpio susitarimas.
Neturite jokių moralinių įsipareigojimų žmogui, kuris bando pa­
saulį padaryti blogesnį. Kaip tik atvirkščiai. Rinkitės žmones, kurie
nori, kad viskas aplinkui būtų geriau, o ne blogiau. Pasirinkti žmo­

3 TAISYKLĖ 127

nes, kurie jus gerai veikia, yra geras, o ne savanaudiškas žingsnis.
Yra tinkama ir pagirtina susisaistyti su žmonėmis, kurių gyvenimas
pagerėtų, jei jie pamatytų, kad ir jūsiškis pagerėjo.

Jei aplinksave suburiatejūsų tiksląkilti aukštyn remiančius žmo­
nes, jie nepakęs jūsų cinizmo ir griovimo aistros. Kaip tik atvirkš­
čiai, jie paskatins jus elgtis gerai savo pačių ir kitų labui ir atsargiai
jus nubaus, jeigu to nepaisysite. Tai turėtų sustiprinti jūsų ryžtą
tinkamiausia ir švelniausia forma elgtis taip, kaip esate apsispren­
dę. Žmonės, kurie neketina kilti į viršų, pasielgs kaip tik atvirkščiai.
Jie pasiūlys buvusiam rūkoriui cigaretę, o buvusiam alkoholikui -
alaus. Jie ims pavydėti, kai tikjums pasiseks ar dorai pasielgsite. Jie
nutols arba liausis jums padėti, o gal net nubaus tikrąja to žodžio
prasme. Jūsų pasiekimą jie nutrins kokiu nors savo pačių veiksmu
praeityje - tikru ar įsivaizduojamu. Galbūtjie tik norijus išmėginti,
patikrinti, ar jūsų apsisprendimas tikras, suprasti, ar esate nuošir­
dus. Bet labiausiai jie jus tempia žemyn, nes kiekvienas jūsų page­
rėjimas dar labiau išryškina jų pačių trūkumus.

Kaip tik dėl šios priežasties bet kuris geras pavyzdys yra lemtin­
gas iššūkis, o kiekvienas didvyris - teisėjas. Didysis ir nuostabu­
sis marmurinis Michelangelo Dovydas šaukia praeiviams: „Galite
būti daugiau, nei esate.“Kai išdrįstate siekti aukščiau, atskleidžiate
šiandienos netobulumą ir ateities pažadą. Tadajūs drumsčiate kitų
ramybę, sujaudrindami jų sielas iki pat gelmių, kad suprastų, jog
jų cinizmas ir neveiksnumas yra nepateisinami. Jūs esate Abelis, o
jie - Kainas. Primenate jiems, kad jie apsileido ne dėl neišvengia­
mų gyvenimo siaubų, o todėl, kad nenori pakylėti pasaulio aukštyn
ant savo pečių, kurjam ir vieta.

Nemanykite, kad paprasčiau yra apsupti save gerais ir sveikais,
o ne blogais ir ligotais žmonėmis. Visai ne. Geras ir sveikas žmogus
yra idealas. Reikia jėgų ir drąsos atsistoti šalia tokio žmogaus. Bū­
kite kuklūs. Turėkite drąsos. Pasikliaukite savo pačių sprendimais
ir apsisaugokite nuo perdėtai nekritiškos atjautos ir gailesčio.

Draugaukite su žmonėmis, kurie jums trokšta gero.

128 1 2 GYVENI MO TAI SYKLIŲ





TAISYKLĖ

LYGINKITE SAVE SU TUO,
KAS BUVOTE VAKAR, O NE SU TUO,

KAS ESATE ŠIANDIEN

VIDINIS KRITIKAS

Žmonėms lengviau būdavo pasiekti meistrystės, kai gyvenome ma­
žose kaimo bendruomenėse. Vienas - susiėjimų siela. Kitas - bičių
kopinėjimo čempionas, matematikos išminčius arkrepšinio žvaigž­
dė. Aplinkui galėjai rasti vieną kitą mechaniką ir porą mokytojų.
Tie vietiniai herojai kiekvienas savaip rasdavo progos pasidžiaug­
ti serotonino pritvinkusio nugalėtojo poza. Galbūt kaip tik dėl tos
priežasties tarp garsenybių statistiškai daugiausia žmonių, gimusių
mažuose miesteliuose68. Jei nūnai esi vienas iš milijono ir augai
Niujorke, tokių kaip tu yra dvidešimt ir dauguma mūsų dabar gy­
vena miestuose. Negana to, elektroniškai esame susijungę su visais
septyniais milijardais žmonių. Mūsų pasiekimų hierarchijos dabar
yra svaiginamai vertikalios.

Kad ir kaip gerai jums sekasi koks nors dalykas, kad ir kaip ver­
tinate savo pasiekimus, kur nors egzistuoja kas nors, su kuo pa-

4 TAISYKLE 131

lyginus atrodysite nekompetentingas. Neblogai grojate gitara, bet
nesate Jimmy Page’as ar Jackas White’as. Greičiausiai iš klumpių
neišverstumėte net savo įprasto baro lankytojų. Esate geras virė­
jas, bet puikių virtuvės šefų - marios. Jūsų mamytės žuvų galvų su
ryžiais receptas, nors ir virtęs tikra legenda gimtajame kaimelyje,
nūnai nebegali perspjauti greipfruto putų su viskio ar tabako sko­
nio ledais. Koks nors mafijos bosas turi gražesnę jachtą už jūsiškę.
Koks nors pačiuožęs vykdomasis direktorius turi sudėtingesnį nei
jūsų savaime prisisukantį laikrodį, kurį laiko brangesniame kietme-
džio ir plieno automatinio laikrodžio mechanizmo prisukimo dėžu­
tėje. Net visų gražiausioji Holivudo aktorė ilgainiui pavirsta Piktą­
ja Karaliene, kol nuolat paranojiškai ieškoma naujos Snieguolės.
O jūs? Jūsų darbinė karjera yra nuobodi ir beprasmė, jūsų namų
tvarkybos įgūdžiai - tik vidutiniški, jūsų skonis visiškai prastas, jūs
storesnį už savo draugus ir niekam nepatinka jūsų vakarėliai. Kam
rūpi Kanados premjeras, jei kas nors kitas yra Jungtinių Valstijų
prezidentas?

Mūsų viduje gyvena vidinis balsas ir dvasia, kuri visa tai žino. Ji
linkusi mums triukšmingai apie tai pranešti. Ji smerkia mūsų vi­
dutiniškas pastangas. Nepaprastai sunku ją užgniaužti. Negana to,
tokio tipo kritikai yra mums labai reikalingi. Nė kiek netrūksta sko­
nio neturinčių menininkų, klausos neturinčių muzikų, nuodijančių
virėjų, vidutinio lygio vadybininkų su biurokratiniais asmenybės
sutrikimais, samdomų rašeivų ir nuobodžių ideologijomis užsi­
krėtusių profesorių. Daiktai ir žmonės labai skiriasi savo kokybe.
Baisi muzika klausytojus kankina visur. Prastai sukonstruoti pas­
tatai subyra per žemės drebėjimus. Prastos kokybės automobiliai
avarijų metu nužudo jų vairuotojus. Nesėkmė yra ta kaina, kurią
sumokame už standartų neatitikimą, nes vidutinybės sukelia tikrus
ir nuožmius padarinius, todėl matai yra reikalingi.

Mes nesame ir niekad nebūsime lygūs - nei savo gebėjimais, nei
rezultatais. Labai nedidelis kiekis žmonių sukuria labai daug visko.
Nugalėtojai nepasiima visko, bet jie pasiima didžiąją dalį, o dugnas

132 1 2 GY V ENI MO TAISYKLI Ų

nėra labai miela vieta. Dugne žmonės jaučiasi nelaimingi. Ten jie
suserga, pasilieka nežinomi ir nemylimi. Ten jie dykai leidžia savo
gyvenimus. Ten jie miršta. Todėl savigraužos balsas žmonių galvo­
se audžia žudančias istorijas. Gyvenimas veda į niekur. Bergždžias
buvimas yra natūrali būsena. Kas daugiau nei sąmoningas aklumas
gali apsaugoti žmones nuo tokios negailestingos kritikos? Kaip tik
dėl tos priežasties ištisa socialinių psichologų karta rekomendavo
„teigiamas iliuzijas“ kaip vienintelį patikimą kelią į psichinę svei­
katą69. Jų kredo? Tegu melas tampa tavo skėčiu. Sunku įsivaizduoti
menkesnę, pagedusią pesimistinę filosofiją: viskas aplink yra taip
baisu, kad vien melas gali tave išgelbėti.

Bet yra ir kitoks požiūris (kuriam iliuzijų nereikia). Jei nuolat
krinta prasta korta, gali būti, kadjūsų lošimo kortos supašytos (gal
net jūs pats jas ir pažymėjote slapta nuo paties savęs). Jei vidinis
balsas verčia jus abejoti savo veiksmais - ar gyvenimu, - gal jums
reikia tiesiog nustotijo klausytis. Jei kritinis vidinis balsas kalba to­
kius pat žeminamus žodžius apie aplinkinius žmones, kad ir kokie
sėkmingi jie būtų, ar gali jis būti patikimas? Galbūt jo pastabos yra

plepalai, o ne išmintis? Visada atsiras geresnių už tave žmonių -
tokia nihilizmo klišė, kaip ir frazė: Kas atskirs po milijono metų?
Teisingas atsakymas į tokį klausimą nėra: Gerai, tada niekas neturi
prasmės. Jis yra: Bet kuris idiotas galipasirinkti laiko tarpsnį, kai
viskas nebetenka prasmės. Įsikalbėti beprasmybę nėra gili Būties

kritika. Tai viso labo pigus racionalaus proto triukas.

Daugybė gerų žaidimų

Gėrio ir blogio standartai nėra susigalvotos ir nereikalingos iliuzi­
jos. Jei nemanote, kad tai, ką darote dabar, yra geriau nei bet kuri
alternatyva, to nedarytumėte. Mintis apie su verte nesusijusį pasi­
rinkimą prieštarauja pati sau. Vertybiniai sprendimai yra būtino­
ji veiklos sąlyga. Negana to, kartą pasirinkta, bet kuri veikla turi
savo vidinį pasiekimų matą. Jeigu tik įmanoma ką nors padaryti,

4 TAISYKLE 133

tą veiksmą galima atlikti geriau arba blogiau. Taigi, ką nors daryti
reiškia žaisti žaidimą su apibrėžta ir pamatuojama pabaiga, kurią
visada galima pasiekti daugiau ar mažiau efektyviai ir elegantiškai.
Kiekviename žaidime galima išlošti arba pralošti. Kokybės skirtu­
mų esti visur. Be to, jeigu nebūtų sąvokos „geriau“ar „blogiau“, aps­
kritai nebebūtų prasmės ką nors daryti. Kam stengtis, jeigu nieko
negalima patobulinti? Pati prasmė reikalauja takoskyros tarp ge­
resnio ir blogesnio. Kaip tuomet galėtume nutildyti vidinio kritiko
balsą? Kur esama regimai neginčijamos logikos trūkumų?

Galėtume pradėti apmąstydami pačius pernelyg bespalvius žo­
džius „sėkmė“ ir „nesėkmė“. Esi arba sėkmingas, sudėtingas, vie­
natinis, visapusiškai gerai atrodantis daiktas, arbajo priešingybė -
nesėkmingas, sudėtingas, vienatinis, nepataisomai blogas daiktas.
Šie žodžiai neįsileidžia nei alternatyvų, nei aukso vidurio. Bet tokia­
me sudėtingame pasaulyje kaip mūsiškis panašūs apibendrinimai
(iš tikrųjų - negebėjimas palyginti) yra naivios, nesudėtingos ar net
piktavalės analizės padarinys. Ši binarinė sistema atmeta svarbius
vertės laipsnius ir atspalvius, o viso to rezultatai nėra geri.

Iš pradžių laimėti arba pralaimėti tenka ne viename žaidime. Yra
daugybė žaidimų ir, konkrečiau tariant, daug gerų žaidimų, kurie
prilygsta jūsų talentams, prasmingai sujungia jus su kitais žmonė­
mis, kurie ne tik išlieka, bet dar ir tobulėja laiko tėkmėje. Advoka­
tas yra geras žaidimas. Toks pat geras yra ir santechnikas, medikas,
dailidė arba mokytojas. Pasaulis leidžia Būčiai pasireikšti daugybe
formų. Jeigu nepasiseka vienur, galima pabadyti kitur. Galima pa­
sirinkti ką nors geriau pagal savo nepakartojamą stiprybių, silpny­
bių ir aplinkybių dermę. Negana to, jei nesiseka sėkmingai pakeisti
esamų žaidimų, galima išrasti naują. Neseniai žiūrėjau talentų šou,
kuriame vaidino mimas, aklinai užsiklijavęs bumą lipniąjajuosta, ir
kažin ką keistenybiško išdarinėjo ore su orkaitės pirštinėmis. Buvo
netikėta. Buvo originalu. Atrodė, kadjam viskas gerai sekasi.

Taip pat mažai tikėtina, kad žaidžiate tik vieną žaidimą. Turite
savo darbinę karjerą ir šeimą, draugų ir asmeninių projektų, meni­

134 1 2 GYVENI MO TAISYKLI Ų

nių veiklų ir sporto užsiėmimų. Galite susigalvoti spręsti apie savo
sėkmę pasverdami visus savo žaidžiamus žaidimus. Įsivaizduokite,
kad kai kuriejums sekasi labai gerai, kiti - vidutiniškai ir siaubingai
nesiseka visi likę. Turbūt taip ir turi būti. Galite nesutikti: reikėtų
laimėti visur! Bet jeigu laimite visur, tai gali reikšti nebent tai, kad
neveikiate nieko nauja ar sunkaus. Galbūt ir laimite, bet nebeau­
gate, o augimas gali būti svarbiausia sėkmės forma. Ar šiandieninė
pergalė yra svarbiau nei istorinė?

Galiausiai galite suvokti, kad daugybės jūsų žaidimų ypatybės
yra tokios individualios, būdingos tik jums, kad juos lyginti su ki­
tais yra tiesiog nepadoru. Gali būti, kad nuvertinate tai, ką turite,
ir pernelyg vertinate tai, ko neturite. Dėkingumas turi tam tikros
praktinės naudos. Jis taip pat neblogai gelbsti nuo aukos ir pagie­
žos jausmo. Jūsų kolega darbe pasiekia geresnius užjus rezultatus.
Betjo žmona užmezgė romaną, o jūsų šeiminis gyvenimas - pasto­
vus ir laimingas. Kam labiau pasisekė? Visuomenės žymūnas, ku­
riuo žavitės, nuolat vairuoja girtas ir yra fanatikas. Arjo gyvenimas
tikrai puikesnis už jūsiškį?

Kai vidinis kritikas jus sumala į miltus, pasitelkdamas panašius
palyginimus, jis veikia taip: pirmiausia jis savavališkai pasirenka
kurią nors vieną palyginimo sritį (galbūt šlovę, o gal - įtaką). Tada
jis elgiasi, tarsiji būtųvienintelė prasminga sritis. Tuomet kontrasto
principu palyginajus su kokia nors tikra tos srities žvaigžde. Paskui
jis gali žengti dar vieną žingsnį - pasinaudoti neįveikiamu atotrū­
kiu, žiojinčiu tarpjūsų irjo lyginamojo objekto, kad galėtų parodyti
pamatinę gyvenimo neteisybę. Todėljis gali visiškai sunaikinti jūsų
motyvaciją apskritai ką nors daryti. Nė vieno iš susitaikiusiųjų su
tokio tipo savęs įvertinimu negalima apkaltinti gyvenant pernelyg
lengvą gyvenimą. Bet tai tokia pat sudėtinga problema, labai ap­
sunkinanti visa kita.

Kai esame labai jauni, nesame nei labai savarankiški, nei gerai
informuoti. Neturime laiko nei įgauti išminties, nei susikurti as­
meninių standartų. Todėl mums reikia lyginti save su kitais, nes

A TAISYKLĖ 135

standartai yra reikalingi. Be jų neturime kur keliauti ir negalime
nusitverti jokios veiklos. Kai bręstame, atvirkščiai, daromės vis di­
desni ir nepakartojami individualistai. Mūsų gyvenimo aplinkybės
tampa vis asmeniškesnės ir vis sunkiau palyginamos su kitų gy­
venimais. Kalbant simboliškai, tai reiškia, kad jūs paliekate savo
tėvo valdomus namus ir susiduriate su asmeninės Būties chaosu.
Mums tenka kreipti dėmesį į savo pačių netvarką ir kartu visiškai
neapleisti tos savo tėvo tvarkos. Tada mums tenka iš naujo atras­
ti savo kultūros vertybes, kurias nuo mūsų užstoja neišmanymas,
paslėptas dulkėtuose praeities lobynuose, - atraskite juos ir įkel­
kite į savo gyvenimus. Jie suteiks egzistencijai visokeriopą būtiną
prasmę.

Kas jūs esate? Jums atrodo, kad žinote, bet galbūt ir nežinote.
Jūs, pavyzdžiui, nesate nei savo pačių ponai, nei savo pačių vergai.
Jūs negalite sau pasakyti, kuo derėtų užsiimti, ir prisiversti paklusti
(lygiai kaip negalite pasakyti savo sutuoktiniui, žmonai, sūnui ar
dukrai, ką jie turėtų daryti, ir priversti juos paklusti). Jus domina
vieni dalykai ir nedomina kiti. Jūs galite formuoti savo interesus,
bet visada egzistuoja ribos. Kai kurios veiklos jus trauks visada, o
kitos paprasčiausiai neatrodys patrauklios.

Jūs turite prigimtį. Galite vaidinti tironą, bet neišvengiamai im­
site maištauti. Kaip intensyviai galite prisiversti dirbti ir ilgai šį norą
išsaugoti? Kiek galite paaukoti savo partneriui, kad dosnumas ne­
virstų apmaudu? O ką gi jūs iš tikrųjų mylite? O ko jūs nuoširdžiai
trokštate? Iki sugebėsite aiškiai apsibrėžti savo pačių vertybinius
standartus, turite save stebėti kaip svetimą žmogų, o tada ir pažinti
save. Kasjums atrodo vertinga ir malonu? Kiek pasitenkinimo, ma­
lonumo ir atpildo jums prireiks, kad pasijustumėte geriau nei ne­
šulinis gyvulys? Kaip turite elgtis su savimi, kad neišklystumėte iš
vėžių ir nepultumėte laužyti savo aptvaro? Galite prisiversti ištverti
dienos nuobodulį darbe ir parėjęs namo iš nevilties įspirti savo šu­
niui. Galite stebėti, kaip brangios dienos slenka pro šalį. Arba galite
išmokti, kaip sugundyti save tvaria ir produktyvia veikla. Ar klau­

136 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

siate savęs, ko norite? Ar sąžiningai su savimi derates? Ar vien esa­
te savo, kaip vergo, tironas?

Kada ėmėte nemėgti savo tėvų. sutuoktinio ar savo vaiku ir ko­

dėl? Ką čia būtų galima pakeisti? Kojums reikia ir ko norite iš savo

draugų bei verslo partnerių? Ir nekalbu čia vien apie tai, kad būtų

svarbu nors norėti. Nekalbu čia apie tai, ko kiti žmonės galėtų iš
jūsų norėti arba apie jūsų pareigas jiems. Kalbu apie svarbą nusi­

statyti moralinę pareigą sau pačiam. Galima įtraukti ir žodį būtų,
nes jūs esate socialinio pareigų tinklo viduryje. Būtų yra jūsų at­

sakomybė, kurios turite laikytis. Bet tai nereiškia, kad jums reikia
prisiimti paklusnaus ir nepavojingo ant kelių tupinčio šunelio vaid­
menį. Tai diktatoriai nori, kadjų vergai būtų tokie.

Atvirkščiai, išdrįskite būti pavojingi. Išdrįskite būti teisingi. Iš-
drįskite įsivardyti ir išreikšti (arba bent įsisąmoninti), kas iš tikrų­
jų įprasmintų ir pateisintų jūsų gyvenimą. Pavyzdžiui, jeigu leisi­
te savo tamsiems ir neišsakytiems geiduliams tapti savo draugu ir
pasireikšti, net jeigu bandysite juos apmąstyti, gali pasirodyti, kad
dienos šviesoje jie nėra tokie jau juodi. Atvirkščiai, galite atrasti,
kad jūs paprasčiausiai bijote ir apsimetate esąs dorovingas. Gali
pasirodyti, kad jeigu gausite tai, ko iš tikrųjų trokštate, sugebėsite
atsispirti pagundoms ir nebesuksite iš kelio. Ar tikraijūsų partneris
nenorėtų, kad kuo daugiau jūsų vidaus iškiltų į paviršių? Lemtin­
gos moterys ir antiherojai yra vis dėlto kažkodėl labai patrauklūs...

Kaip reikia su jumis kalbėtis? Ką norite gauti iš žmonių? Kokias
pareigas ir prievoles jūs sugebate ištverti sukandę dantis ir apsime­
tate, kad jas mėgstate? Pasitarkite su savo apmaudu. Kad ir koks
patologiškas būtų šis jausmas, tai daug ką atskleidžianti emocija.
Ji yra piktosios triados - pasipūtimo, apgaulės ir pagiežos - da­
lis. Niekas kitas nepridaro tiek blogio, kiek ši požemio Trejybė. Bet
apmaudas visada reiškia vieną iš dviejų dalykų. Arba pagiežingas
žmogus yra nesubrendęs, o tuomet jam reikėtų tiesiog užsičiaupti,
nustoti cypauti ir gyventi užgniaužus savo apmaudą, arba čia reiš­
kiasi tironas, tokiu atveju engiamam žmogui privalu išsipasakoti.

4 TAISYKLE 137

Kodėl? Kadangi tylos padariniai dar blogesni. Žinoma, kartais pa­
prasčiau yra patylėti ir išvengti konflikto. Bet ilgainiui tyla gali pra­
žudyti. Kai turite ką pasakyti, tyla yra melas, o tironija minta me­
lais. Kada reikėtų atsispirti priespaudai nepaisant pavojų? Kai imate
slaptose fantazijose regzti keršto planus, jūsų gyvenimas yra apnuo­
dijamas, o fantazija prisipildo geidulių ką nors praryti ir sunaikinti.

Prieš keletą dešimtmečių turėjau pacientą, kuris kentėjo nuo ob-
sesinio kompulsinio sutrikimo. Naktį prieš pat guldamasis miegoti
jis į vieną eilę išdėliodavo visas savo pižamas. Paskui sukedendavo
pagalvę. Tada ištiesindavo paklodę ir antklodės užvalkalą. Iš naujo
ir iš naujo, ir iš naujo, ir iš naujo. Paklausiau: „Galbūt kažkuri tavo
esybės dalis, ta beprotiškai įkyri dalis, kažko nori, kad ir labai ne­
apibrėžto?“ Jis atsakė: „Valdyti.“ Patariau jam: „Užsimerk ir leisk
pasakyti, ko nori. Nepasiduok baimei. Jeigu apie ką nors galvoji,
neprivalai taip pat ir elgtis.“Jis atsakė: „Jis nori, kad aš pačiupčiau
savo patėvį už pakarpos, atremčiau į duris ir papurtyčiau kaip žiur­
kę.“ Galbūt buvo pats laikas ką nors supurtyti kaip žiurkę, nors aš
pasiūliau šį tą ne tokio drastiško. Bet vienas Dievas težino, į kokius
mūšius tenka įsivelti stačia galva ir laisva valia, kol pasiekiama tai­
kos. Ko griebiatės jūs, kad išvengtumėte konflikto? Apie ką esate
pamelavę, manydami, kad tiesa yra nepakeliama? Kuo apsimetate?

Vaikas beveik visais savo poreikiais yra priklausomas nuo tėvų.
Vaikas - sėkmingas vaikas - gali atsiskirti nuo tėvų, bent jau lai­
kinai, ir susirasti draugų. Tam jis atsisako dalies savęs, bet manais
gauna labai daug. Sėkmingas suaugęs asmuo turi prieiti prie logiš­
kos viso proceso išvados. Jis turi palikti tėvus ir tapti toks pat, kaip
ir visi kiti. Jis turi tapti grupės dalimi, kad galėtų peržengti savo
vaikystės priklausomybę nuo tėvų. Po sklandžios integracijos sėk­
mingai suaugęs žmogus privalo išmokti šiek tiek deramai išsiskirti
iš visų kitų.

Atsargiai lyginkite save su kitais. Kai suaugate, tampate vieneti­
ne būtybe. Turite savo konkrečių asmeninių rūpesčių: finansinių,
intymių, psichologinių ir kitokių. Jie yra įausti į nepakartojamą pla­

138 1 2 GYVENI MO TAISYKLI Ų

tesnį jūsų egzistavimo kontekstą. Pasirinkta darbinė karjera jums
sekasi arba ne ir savitai susisieja su kitomis jūsų gyvenimo ypaty­

bėmis. Turite apsispręsti, kieklaikoskirsitevienai arkitai ypatybei.

Turite apsispręsti, į ką nekreipsite dėmesio, o ko sieksite.

Mūsų požiūris (arba kritinis įvertinimas)

Mūsų akys nuolat krypsta į daiktus, kuriuos mums įdomu apžiūri­
nėti arba tyrinėti, arba jų ieškoti, arba turėti. Mūsų protas yra su­
kurtas medžiotojų-rinkėjų kūno pagrindu. Kad galėtume medžioti,
mums reikia susirasti taikinį, nusitaikyti ir į jį ką nors sviesti. Kad
galėtume rinkti, mums reikia apsispręsti ir suvokti, ką rinkti. Mes
metame akmenis, ietis ir bumerangus. Mes mėtome kamuolius į
lanką ir rutuliukus į duobutes arba sviedžiame išrantytus grani­
to riedulius ledu į horizonto buliaus akį. Mes šauname sviedinius
į taikinius iš lankų, pistoletų, šautuvų ir raketų. Mums pasiseka,
kai pelnome taškų arba pataikome į taikinį. Mums nepasiseka arba
mes nusidedame, kai nepataikome (nes žodis „nusidėti“ reiškia
nepataikyti)70. Mes negalime plukdyti laivo neturėdami tikslo, o kol
esame šiame pasaulyje, mums nuolat tenka plukdyti laivą71.

Mes nuolat ir sinchroniškai esame taške a (mažiau mus tenki­
nančiame, nei galėtų) irjudame linktaško b (remdamiesi savo vidi­

nėmis ar išorinėmis vertybėmis, manome, kad ten yra geriau). Mes
nuolat susiduriame su pasauliu stygiaus būsenoje ir stengiamės
jį pataisyti. Mes įsivaizduojame naujus būdus ir naujus daiktus,
kuriais galėtume viską pataisyti ir pagerinti, net jei turime viską,
ko, manėme, mums galėtų prireikti. Net kai jaučiame laikiną pa­
sitenkinimą, išliekame smalsūs. Gyvename tokioje sistemoje, kuri
apibrėžia dabartį kaip nuolat ko nors stokojančią, o ateitį - kaip
amžinai geresnę. Jeigu suvoktume reiškinius kitaip, visiškai nieko
neveiktume. Net nesugebėtume suvokti, nes norint suvokti, privalu
susikaupti, o kad galėtume susikaupti, mums tenka iš visų dalykų
išskirti kurį nors vieną.

U TAISYKLE 139

Bet mes sugebame suvokti. Net galime įsivaizduoti dalykus, ku­
rių nėra. Galime sumąstyti naujų būdų, kaip viską pagerinti. Gali­
me susikurti naujų hipotetinių pasaulių, kuriuose atsiskleis ir galės
būti išspręstos problemos, apie kurias mes net nežinojome. Viso to
pranašumai yra akivaizdūs: galime keisti pasaulį taip, kad nepake­
liamą dabartinę padėtį galėtume ateityje pakeisti. Tokios įžvalgos
ir kūrybiškumo trūkumas yra chroniškas nerimas ir nepasitenkini­
mas. Kadangi nuolat lyginame tai, kas yra, su tuo, kas galėtų būti,
siekiame to, kas galėtų būti. Bet galime nusitaikyti pernelyg aukštai.
Arba pernelyg žemai. Arba pernelyg chaotiškai. Todėl mums ne­
pasiseka ir gyvename nusivylę net tuomet, kai kitiems atrodo, kad
gyvename gerai. Kaip galėtume sėkmingai pasinaudoti savo kūry­
bingumu, savo gebėjimu kaskart tobulinti ateitį nuolat nenuvertin­
dami savo dabarties ne visai sėkmingų ir beverčių gyvenimų?

Pirmasis žingsnis greičiausiai yra kritiškai įvertinti. Kas jūs esa­
te? Kai perkate namą ir rengiatės jame apsigyventi, samdote spe­
cialistą, kad surašytų visus namo trūkumus, - tokius, kokie yra, o
ne tokius, kokių norėtumėte, kad būtų. Jūs net jam sumokate už
prastas naujienas. Jums reikia žinoti. Jums reikia surasti slaptus
namo trūkumus. Privalote suprasti, ar čia tik kosmetiniai trūku­
mai, ar struktūrinės problemos. Privalote žinoti, nes negalite ko
nors sulipdyti, jei nežinote, kad kas nors sudužo. Reikia specialisto.
Vidinis kritikas galėtų atlikti tą vaidmenį, jei įstatytumėte jį į tin­
kamas vėžes, jeigu galėtumėte su juo dirbti ranka rankon. Jis galė­
tų jums padėti kritiškai viską įvertinti. Bet turite pasivaikščioti po
savo sąmonės namus ir įdėmiai įsiklausyti, kąjis sako. Galbūt esate
parankinio darbininko svajonė - tikras reikalų tvarkytojas, remon­
tininkas iš pašaukimo. Okaip galite pradėti tvarkyti savo namą, ne­
praradę vilties, nesugniuždyti ilgos ir skausmingos vidinio kritiko
ataskaitos apie asmeninius trūkumus?

Štai jums užuomina. Ateitis yra tokia pat kaip praeitis. Bet yra
ir esminis skirtumas. Praeitis yra sutvarkyta, o ateitis galėtų būti
geresnė. Ji galėtų būti gerokai geresnė, matuojant tam tikru kon-

140 1 2 GYVENI MO TAISYKLI Ų

Icrečiu dydžiu - tą dydį galima greičiausiai pasiekti per vieną dieną
net labai nesiplėšant. Dabartis amžinai turi trūkumų. Bet gali būti
ne taip svarbu, kur jūs pradedate veikti, nei kryptis, kuria norite

judėti. Gal laimę visada galima rastipakeliui į kalną, one laikina­
mepasitenkinimojausme, besirengiant kelionei į kitą viršukalnę.

Didelė laimės dalis yra viltis, kad ir kaip giliai požemio pasaulyje ji
užgimsta.

Jei teisingai naudositės savo vidiniu kritiku, jis pasiūlys ką nors

sudėlioti į vietas - tai, ką iš tikro galite sudėlioti į vietas, ką iš tikrų­
jų sudėliosite į vietas, - niekieno neverčiami, be apmaudo, gal net

patirdami malonumą. Pasiklauskite savęs: ar jūsų dabartiniame
gyvenime egzistuoja kokia nors viena ir konkreti netvarka, kurią
norėtumėte ir galėtumėte sutvarkyti? Ar norėtumėte ir galėtumėte
sutvarkyti tą konkrečią netvarką, jei ji kukliai pasiskųstų ir pasi­
prašytų sutvarkoma? Ar galite tą padaryti dabar? Įsivaizduokite,
kad esate tas, su kuo jums tenka derėtis. O dar įsivaizduokite, kad
tingite, esate jautrus, pagiežingas ir su jumis sunku susitarti. To­
kia nuostata vadovaujantis nebus paprasta išsijudinti. Gali prireikti
šiek tiek žavesio ir žaismingumo. „Dovanok, - galite sau pasakyti
be jokios ironijos ir sarkazmo. - Bandau kiek sumažinti aplinkui
nereikalingas kančias. Man labai praverstų šiokia tokia pagalba.“
Suvaldykite pašaipą. „Ar nemalonėtum susirasti, ką galėtum šiuo
klausimu nuveikti? Būčiau labai tau dėkingas už pagalbą.“ Pasi­
klauskite nuoširdžiai ir kukliai. Otai nėra taip jau paprasta.

Galbūt jums reikės derėtis toliau, nelygu kokia jūsų dvasinė bū­
sena. Galbūt jūs savimi nepasitikite. Galbūt manote, kad savęs pa­
prašysite kokio vieno darbelio, o vos tik jis bus atliktas, kaipmat
paprašysite dar ko nors. Ir save skaudžiai nubausite. Taip prarasite
tai, ką gero sau jau padarėte. Ir kas gi norėtų dirbti tokiam tironui?
Tik ne jūs. Kaip tik todėl ir nedarote to, ką, jūsų manymu, reikėtų.
Jūs - prastas darbuotojas, bet dar prastesnis viršininkas. Galbūt
verta sau pasakyti: „Gerai, žinau, kad anksčiau nelabai gerai suta­
rėme. Labai dėl to gailiuosi. Stengiuosi pasitaisyti. Greičiausiai vėl

4 TAISYKLE 141

besidarbuodamas pridarysiu klaidų, bet įsiklausysiu į tavo išsaky­
tas pastabas. Pasistengsiu išmokti. Kaip tik dabar, šiandien, paste­
bėjau, kad kai į tave kreipiausi, nepuolei iš karto man padėti. Ar
galėčiau ką nors pasiūlyti mainais už bendradarbiavimą? Galbūt
jei išplautumei indus, galėtume kartu išeiti kavos. Mėgsti espreso
kavą - gal dvigubą? Gal dar ko nors nori?“ Tada jau galima ir įsi­
klausyti į tai, kas sakoma. Gal išgirsite savo vidaus balsą (tas balsas,
visai gali būti, yra seniai prarastos vaikystė balsas). Galbūt atsaky­
site: „Iš tikrųjų? Tu tikrai nori man padaryti ką nors gero? Tikrai
padarysi? Neapgausi?“

Odabarjau teks elgtis itin atsargiai.
Tas tykus vienąsyk nudegusio ir dabar dukart atsargesnio žmo­
gaus balsas. Taigi, rinkdami žodžius galite pasakyti sau: „Greičiau­
siai idealiai nepavyks, nes nesu pats geriausias pašnekovas, bet dėl
tavęs pasistengsiu. Pažadu.“ Šiek tiek dėmesio labai gerai veikia, o
pelnytas deramas atlygis smarkiai motyvuoja. Pasiimkite tą mažą
savęs kruopelytę už rankos ir nusiveskite suplauti tų prakeiktų
indų. Otadajau nemėginkit šveisti vonios ir pamirškite kavą, filmą
arba alų, antraip bus dar sunkiau iš požemio pasaulio užkampių ir
plyšių prisikviesti savo užmirštos savasties dalis.
Galite savęs pasiklausti: „Ką reikėtų pasakyti kam nors kitam -
draugui, broliui, viršininkui, padėjėjui, - kad rytoj mūsų tarpusa­
vio santykiai nors bent kiek pagerėtų? Kurią chaoso dalelę galėčiau
šiąnakt išnaikinti namuose - ant darbo stalo ar virtuvėje, kad vis­
kas aplink atrodytųjaukiau? Kokias gyvates turėčiau išgaudyti savo
spintoje ir savo galvoje?“Penki šimtai mažų sprendimų, penki šim­
tai nedidelių veiksmų, kurie sudaro jūsų dieną - šiandien ir kas
dieną. Ar galite atlikdami kurį nors vieną ar porą jų siekti geresnio
rezultato? Geresniojūsų asmenine nuomone, vadovaudamiesi savo
asmeniniais standartais? Ar galite palyginti savo asmeninę rytdieną
su savo asmenine vakardiena? Ar galite pasikliauti savo asmenine
nuomone ir pasiklausti savęs, koks turėtų būti geresnis rytojus?
Siekite ko nors mažo. Nenorite iš pat pradžių ant pečių užsikrau­

142 1 2 GYVENI MO TAI SYKLI Ų

ti kokios nors labai didelės naštos, nes puikiai žinote savo ribotus
gebėjimus, pomėgį apgaudinėti ir panirti į apmaudą bei išmonę iš­
sisukti nuo atsakomybės. Todėl nusibrėžkite tokį tikslą: iki vaka­
ro noriu, kad mano gyvenimas šiek tiek pagerėtų, palyginti su tuo,
koks jis buvo šį rytą. Tada paklauskite savęs: „Ką galėčiau nuveikti
ir ką nuveikčiau, kad tai pasiekčiau, ir kokio nediduko daikto no­
rėčiau mainais kaip paskatos už nuopelnus?“ Tuomet nudirbkite
tai, ką apsisprendėte, net jeigu viskas nusiseks labai prastai. Otada
triumfuodami įsipilkite tos prakeiktos kavos. Galbūt jausitės šiek
tiek kvailai, bet vis tiek taip pasielkite. Ir taip pat pasielkite rytoj
ir poryt, ir užporyt. Ir sulig kiekviena nauja diena pamatinis jūsų
lygmuo šiek tiek ūgtels, o tai - jau tikras stebuklas. Tai - sudėtinės
palūkanos. Tą patį kartokite trejus metus irjūsų gyvenimas visiškai
pasikeis. Dabar sieksite ko nors daug aukščiau. Sieksite žvaigždės.
Dabar jos spinduliai jums nebežilpins akių ir galėsite mokytis ją
pamatyti. O tai, į ką žiūrite, nulemia ir tai, ką pamatote. Verta pa­

kartoti iš naujo. Tai, į ką žiūrite, nulemia ir tai, kąpamatote.

Ko geidžiate ir ką matote

Požiūrio priklausomybę nuo tikslo (o todėl - ir nuo vertės, nes tai,
ko siekiate, jums atrodo vertinga) neprilygstamai parodė kognity-
vinės psichologijos mokslininkas Danielis Simonsas daugiau nei
prieš penkiasdešimt metų72. Simonsas tyrinėjo „ilgalaikio sąmo­
ningo aklumo“reiškinį. Jis susodindavo savo tyrimo eksperimento
dalyvius prieš vaizdo ekraną ir rodydavo jiems, pavyzdžiui, kviečių
lauką. Tada, jiems tebežiūrint, paslapčiomis lėtai pakeisdavo nuo­
trauką. Pamažu į vaizdą įkeldavo kelią, išilgai kertantį kviečių lau­
ką. Jo kelias nebūdavo koks nors neįžiūrimas pėsčiųjų takelis. Tai
būdavo platus kelias per gerą trečdalį vaizdo. Visų nuostabai, lauko
stebėtojai dažnai jo nepamatydavo.

Eksperimentas, plačiai išgarsinęs dr. Simonsą, buvo panašaus
tipo, bet dar dramatiškesnis - net neįtikimas. Pirmiausia jis nufil-

4 TAISYKLĖ 143

mavo filmuką, kuriame veikė dvi žmonių grupės po tris kiekvieno­
je73. Viena grupė vilkėjo baltus marškinėlius, kita - juodus. (Beje,
abi grupės kadre nebuvo kažin kur toli, jas buvo lengva matyti. Trys
veikėjai užėmė didžiąją ekrano dalį, tad jų veido bruožus buvo len­
gva įžiūrėti). Kiekviena grupė turėjo savo kamuolį, kurį mušinėjo į
žemę arba mėtė tarpusavyje, judėdami ir apgaulingai manevruoda­
mi aikštelėje palei liftą, kur vyko ir buvo filmuojamas jų žaidimas.
Pabaigęs filmuką, Danas parodė jį eksperimento dalyviams. Jis pa­
prašė jų suskaičiuoti, kiek sykių žaidėjai, vilkintys baltais marški­
nėliais, metė kamuolį vienas kitam. Po kelių minučių paprašė savo
tiriamųjų pasakyti metimų skaičių. Dauguma atsakė „15“. Toks
buvo teisingas atsakymas. Dauguma buvo patenkinti. Cha! Jie tei­
singai išsprendė uždavinį! Bet tuomet dr. Simonsas paklausė: „Ar
matėte gorilą?“

Gal jis šaiposi? Kokią gorilą?
Taigi, jis pasakė: „Pažiūrėkite filmuką iš naujo, bet dabar nebe­
skaičiuokite.“Ir iš tikrųjų, po minutės ar panašiai veiksmo pasirodo
vyriškis su gorilos kostiumu ir priartėjęs valso žingsniu atsiranda
tiesiai kadro centre keletui ilgų sekundžių, sustoja ir pabeldžia sau
į krūtinę plačiai paplitusiais stereotipiškai vaizduojamos gorilos
judesiais. Visu dydžiu. Skausmingai ir nepaneigiamai akivaizdžiai.
Bet vienas iš dviejų eksperimento dalyvių pirmą sykį žiūrėdami fil­
muką jo nepastebėjo. Negana to. Dr. Simonsas atliko kitą tyrimą.
Barmenas pasilenkia už prekystalio kažko pakelti ir vėl atsitiesia.
Ir kas čia tokio? Dauguma eksperimento dalyvių nepastebi nieko
ypatinga. Bet pirmojo barmeno vietoje stovi kitas žmogus! „Negali
būti, - galvojate jūs, - aš pastebėčiau.“Bet iš tiesų „gali būti“. Visai
įmanoma, kad greičiausiai jūs nepastebėtumėte jokio pokyčio, net
jeigu asmens lytis arba odos spalva bus kitokia. Jūs taip pat esate
akli.
Taip iš dalies yra todėl, kad matyti yra brangus, psichologiškai
ir neurologiškai brangus užsiėmimas. Tik nedidelė jūsų akių tin­
klainės dalis yra aukštos rezoliucijos fovėja - pačiame akies centre

144 12 GY VENI MO TAISYKLI Ų

esanti aukštos rezoliucijos sritis, naudojama tokiems darbams kaip
atpažinti veidus. Kiekvienai fovėjos ląstelės darbui reikia 10 ooo
vaizdus generuojančios smegenų žievės ląstelių vien tam, kad su­
valdytų tik pirmąją daugiapakopio matymo proceso dalį74. Tada,
kad procesas pereitų į kitą lygį, kiekvienai iš 10 ooo smegenų žievės
ląstelių reikia dar 10 ooo ląstelių. Jeigu visajūsų tinklainė būtų su­
daryta vien iš fovėjos, jums prireiktų antrarūšio filmo apie ateivius
didumo kaukolės savo smegenims sutalpinti. Didžioji dalis mūsų
regos tėra žemos rezoliucijos ir periferinė. Fovėją mes tausojame
labai svarbioms užduotims. Nukreipiame savo aukštos rezoliucijos
gebėjimus į kelis konkrečius dalykus, kuriuos norime pamatyti. Ir
paliekame visa kita - o tai yra beveik viskas - skendėti miglotame
kontekste.

Jeigu kas nors, į ką jūs nesate atkreipę žvilgsnio, kyštels savo
bjaurią galvą taip, kad tiesiogiai įsiterptų į jūsų siaurai sufokusuotą
dabartinės žiūros lauką, - pamatysite. Antraip - ten visiškai nieko
nėra. Kamuolio, į kurį sutelkė dėmesį dr. Simonso eksperimento
dalyviai, neužstojo bei gorila, nei kuris nors iš šešių žaidėjų. Todėl,
kol gorila nesikišo į jokį vyksmą, tiksliai nustatytą užduotį, jos ir
nebuvo galima atskirti nuo viso kito, ko eksperimento dalyviai ne­
matė, nes žiūrėjo į kamuolį. Didžiulės beždžionės buvo galima ir
nepastebėti. Kaip tik taip mes elgiamės su nepaprastai sudėtingu
pasauliu: ignoruojame jį, bet tuo metu minutės tikslumu fiksuoja­
me savo pačių asmeninius rūpesčius. Matote dalykus, kurie pade­
da jums judėti į priekį, asmeniškai užsibrėžtų tikslų link. Pastebite
kliūtis, kai jos išnyra jūsų kelyje. Bet esate akli viskam kitam (o to
viso kito yra labai daug, taigi, jūs esate akli). Taip ir turi būti, nes
pasaulio yra daug daugiau nei jūsų. Turite ganyti savo ribotus iš­
teklius it rūpestingas piemuo. Matyti yra labai sunku, todėl turite
atsirinkti, kur žiūrėti, o į visa kita nekreipti dėmesio.

Senuosiuose Vedų tekstuose (šie seniausi hinduizmo raštai yra
vienas iš kertinių indų kultūros pamatų) įrašyta gili mintis: pasau­

lis, kokį jį suvokiame, yra maya - paviršius, iliuzija. Tai iš dalies

4 TAISYKLE 145

reiškia, kad vienus žmones apakina jų troškimai (o kiti tiesiog ne­
sugeba suvokti reiškinių tokių, kokie jie yra). Tikra teisybė, nes
transcendencija yra metafora. Jūsų akys yra jūsų įrankis. Jis yra
tam, kad padėtų gauti tai, ko jums reikia. Kaina, kurią sumokate
už tą pagalbą, tą konkrečią, sufokusuotą žiūros kryptį, yra aklu­
mas viskam kitam. Tai nieko ypatinga nereiškia, kol viskas klos­
tosi gerai ir mes gauname viską, ko panorėję (nors net ir tuomet
gali iškilti problemų, mat gaudami, ko trokštame, galime likti akli
aukštesniems tikslams). Bet visas tas pasaulis, į kurį nekreipėme
dėmesio, tampa iš tikrųjų didele problema, kai ištinka krizė ir vi­
siškai ničniekas nesiklosto taip, kaip norėtume. Be to, tuomet gali
tekti spręsti gerokai per daug problemų. Laimei, tokia bėda taip
pat savo viduje brandina ir sprendimo sėklą. Kadangi į tiek daug
dalykų nekreipėte dėmesio, liko labai daug galimybių ten, kur aps­
kritai dar nepažvelgėte.

Įsivaizduokite, kad esate nelaimingi. Negaunate to, ko jums rei­
kia. Perversiškai taip gali būti kaip tik dėl to, ko norite. Troškimas
jus apakino. Gali būti, kad tai, ko jums iš tikrųjų reikia, guli čia pat
priešais akis, bet nepastebite, nes dabar ten nežiūrite. Dabar šok­
teliame kitur: prie kainos, kurią reikia sumokėti, kadjūs ar bet kas
kitas galėtų gauti tai, ko nori (ar - dar geriau - tai, ko reikia). Viską
apmąstykite. Jūs žvelgiate į pasaulį savo ypatingu idiosinkratišku
būdu. Naudodami įrankių rinkinį atmetate daugumą nereikalingų
dalykų ir pastebite daugumą reikalingų. Nemažai laiko sugaišote,
kol tuos įrankius pasidirbdinote. Jie tapo įprastiniai. Jie nėra vien
abstrakčios mintys. Jie sujumis suaugo. Jie padedajums orientuo­
tis pasaulyje. Jie yra jūsų giliausios ir dažnai neįvardytos bei neį­
sisąmonintos vertybės. Jie tapo jūsų biologinės struktūros dalimi.
Jie gyvi. Irjie nenori pradingti, pasikeisti arba numirti. Bet kartais
ateina jų metas, ir turi rastis naujų dalykų. Kaip tik dėl tos priežas­
ties (nors ne vien) būtina kopiant į kalną šį bei tą palikti šalikelėje.
Galbūt nesiseka todėl, kad gyvenimas tave užknisa, kaip sakoma
ciniškoje patarlėje, o paskui tu miršti. Vis dėlto, kol krizė jūsų ne­

146 12 GY V ENI MO TAI SYKLIŲ

privedė prie tokios šlykščios išvados, galite pabandyti apmąstyti štai

ką: gyvenimas neturiproblemų. Tu turi. Toks supratimas bent jau

pasiūlo jums kelias alternatyvas. Jeigu jūsų dabartinis gyvenimas
nesiseka, galbūt jūs, o ne pats gyvenimas stokojate išminties. Gali
būti, kadjūsų vertybių struktūrai reikia didelės pertvarkos. Gali būti,
kad tai, ko trokštate, jus apakino irtodėl nebematote nieko kita. Gali
būti, kad laikotės įsitvėrę savo dabartinių troškimų taip smarkiai,
kad nieko nebematote aplink, net to, ko jums tikrai reikia.

Įsivaizduokite, kad pavydžiai svarstote: „Man turėtų atitekti
mano viršininko darbas.“Jeigu užsispyręs viršininkas nesusipran­
ta ir nesijudina iš savo kėdės, tokios mintys jus prives iki susierzi­
nimo, negandos ir pasidygėjimo būsenos. Galite tai suvokti. Gal­
vojate: „Esu nelaimingas. Tačiau nuo tos nelaimingumo būsenos
galėčiau išsigydyti, jeigu tik įgyvendinčiau savo ambiciją.“ O tada
mąstote toliau: „Palauk, - sakote sau. - O gal esu nelaimingas ne
todėl, kad nedirbu savo viršininko darbo.“ Bet tai nereiškia, kad
paprasčiausiai ir stebuklingai galite sau paliepti nustoti to darbo
norėti, o tada imti klausyti ir keistis. Nepaliepsite, iš tikrųjų nega­
lėsite taip lengvai pasikeisti. Teks kastis giliau. Jums teks pakeisti
save kur kas esmingiau.

Taigi, galite pagalvoti: „Nė nežinau, ką man čia dabar daryti su ta
kvaila kankyne. Galiu imti ir atsisakyti ambicijų. Tada nebeliks, kur
eiti. Bet mano svajos apie darbą, kurio negaliu turėti, taip pat bergž­
džios.“Galite nuspręsti pasirinkti kitokią taktiką. Galite pasistengti
atskleisti kitokį planą: tokį, kuris ne tik patenkins jūsų troškimus
ir ambicijas, bet ir ištrins iš jūsų gyvenimo kartėlį bei apmaudą,
kuriais dabar esate apsikrėtęs. Galite sau pasakyti: „Susigalvosiu

kitokį planą. Imsiu norėti ko nors, kas padarytų mano gyvenimą
geresnį, kad ir kas tai būtų, ir imsiu stengtis jį įgyvendinti. Jeigu

pasirodys, kad tai reiškia ką nors kita, nei tykoti savo viršininko
darbo, susitaikysiu ir gyvensiu sau toliau.“

Dabar esate visai kitokio pobūdžio trajektorijoje. Anksčiau tai,
kas buvo teisinga, siekiama ir verta pastangų, buvo kažkoks labai

4 TAISYKLE 147

smulkus, konkretus noras. Bet jūs jame aklinai įstrigote ir tapote
nelaimingi. Išsilaisvinkite. Paaukokite tą būtiną auką ir leiskite at­
siskleisti visiškai naujų galimybių pasauliui, kurio negalėjote įžiū­
rėti dėl savo ankstesnių ambicijų. Ten visko labai daug. Kaip atro­

dytų jūsų gyvenimas, jeigu jis būtų daug geresnis? Kaip atrodytų

Pats Gyvenimas? Ką reiškia tas žodis „geriau“? Nežinote. Ir visai
nesvarbu, kad nežinote tiksliai ir tuojau pat, nes tikrai apsisprendę
to norėti pamažu imsite įžiūrėti, kas yra tas „geriau“. Imsite suvokti
tai, kas nuo jūsų slėpėsi už susidarytų išankstinių nuomonių ir už
neapmąstytų, skubiai susiformuluotų koncepcijų, kurias jums pa­
rūpino ankstesni matymo prietaisai. Imsite mokytis.

Tačiau viskas suveiks tik tuomet, jei nuoširdžiai norite pasitai­
syti. Nesugebėsite apmulkinti savo vidinių suvokimo struktūrų. Nė
truputėlio. Jos žiūrės ten, kur jas kreipsite. Norėdami apsirūpin­
ti naujais įrankiais, norėdami viską kritiškai įvertinti, taikytis į ką
nors geresnio, privalote viską gerai apgalvoti - nuo apačios iki pat
viršaus. Ir turite išsikuopti psichiką. Turite išsivalyti tą prakeiktą
liūną. Ir elgtis labai atsargiai, nes pagerinti gyvenimą reiškia ir pri­
siimti didelę atsakomybę, geresnis gyvenimas reikalauja ir daugiau
dėmesio pastangų nei kvailas skausmo, pasipūtimo, apgaulės ir pa­
giežos gyvenimas.

Kaip būtų, jei pasaulis visą egzistuojantį gerumą atskleistų tiks­
liai pagal jūsų troškimą siekti gėrio? Jei jūsų gėrio troškimas būtų
iškilesnis, visa aprėpiantis ir subtilesnis, arjūsų suvokimo galimy­
bės išsiplėstų labiau? Tai visai nereiškia, kad jums gali atitekti vis­
kas, ko tik užsimanysite, vien todėl, kad to norite, arba kad viskas
egzistuoja vien jūsų mintyse, o realybėje to nėra. Aplinkinis pasau­
lis su savo sandara ir apribojimais vis darjus supa. Koljudate kartu
sujuo, jis arbajuda kartu, arba prieštarauja. Bet galite leistis sujuo
šokti, jeigu šokis yrajūsų tikslas, jums gal net teks vesti porą, jei tik
turite įgūdžių ir grakštumo. Tai - ne teologija. Ir ne misticizmas.
Tai - empiriką pagrįstas žinojimas. Čia nėra nieko magiška arba
bent nieko daugiau nei jau egzistuojanti jūsų sąmonės magija. Mes

148 1 2 GY V ENI MO TAISYKLIŲ