12-gyvenimo-taisykliu-pdf

matome vien tik tai, ko trokštame. Likusioji pasaulio dalis (didžio­
ji jo dalis) yra pasislėpusi. Jei imtume siekti ko nors kita, pavyz­

džiui, „noriu, kad mano gyvenimas hūtij geresnis“, —mūsų protas

imtų teikti naują informaciją, kurios gautų iš anksčiau pasislėpusio
pasaulio. Galėtume pasinaudoti jo pateikta informacija ir leisti jai
veikti, o patys - judėti, stengtis, stebėti ir tobulėti. O paskui, kai
taptume tobulesni, galėtume siekti ko nors kita arba ko nors aukš­
čiau - ko nors panašaus į „noriu ko nors dar geriau, nei kad vien
mano gyvenimas būtų geresnis“. Tada patektume į dar aukštesnę ir
išbaigtesnę realybę.

Kur tuomet nukreiptume savo žvilgsnį? Ką galėtume pamatyti?
Pagalvokime apie viską šitaip. Pradėkime nuo minties, kad mes
iš tiesų trokštame daiktų, - net tuomet, kai mums jų nereikia. No­
rėti - žmogiška. Mums yra bendri bado, vienatvės, troškulio, lyti­
nio geismo, agresijos, baimės ir skausmo pojūčiai. Tai yra Būties
dalys - priešistoriniai Būties dėmenys, kuriems nereikia įrodymo.
Bet privalome atsirinkti ir sutvarkyti tuos savo priešistorinius troš­
kimus, nes pasaulis yra sudėtinga ir įkyriai tikroviška vieta. Mes
negalime tiesiog gauti kokio konkretaus daikto, kurio paprasčiau­
siai norime dabar, kartu su visu tuo, ko paprastai geidžiame, nes
mūsų troškimai gali susipešti su kitais mūsų norais, taip pat ir su
kitais žmonėmis, ir net pačiu pasauliu. Todėl reikia nuolat įsisąmo­
ninti savo pačių norus, juos aiškiai įvardyti, surikiuoti pagal svarbą
ir sudėlioti pagal hierarchiją. Taip jie taps daugiamačiai. Jie gali
sąveikauti vienas su kitu, su kitų žmonių troškimais ir su supan­
čiu pasauliu. Tokiu būdu mūsų norai pakiltų į aukštumas. Tokiu
būdujie save pertvarkytų į vertybes ir taptų morale. Mūsų vertybės,
mūsų moralė yra mūsų pačių daugiamatiškumo rodiklis.
Filosofiniai moralės tyrinėjimai - kas yra teisinga, o kas klaidin­
ga - yra etika. Šie tyrimai mums gali padėti protingai pasirinkti.
Tačiau net senesnė ir esmingesnė nei etika yra religija. Religija kal­
ba ne vien apie tai, kas yra teisinga arba neteisinga, bet ir apie patį
gėrį bei blogį, pasitelkdama teisingumo ir neteisingumo archetipus.

h TAISYKLĖ 149

Religija kalba apie vertės, aukščiausios vertės viešpatiją. Tai nėra
mokslo sritis. Tai nėra ir empirinių aprašymų teritorija. Pavyzdžiui,

žmonės, kurie rašė ir redagavo Bibliją, nebuvo mokslininkai. Net

jei būtų norėję, jie negalėjo būti mokslininkai. Kai Biblija buvo ra­
šoma, požiūriai, metodai ir mokslinio tyrinėjimo būdai dar nebuvo
suformuluoti.

Todėl religija domisi geru elgesiu. Tuo, ką Platonas pavadino

„Gėriu“. Tikras religijos darbuotojas nė nesistengia tiksliai sufor­
muluoti minčių apie objektyvią pasaulio sandarą (nors gal ir norėtų
tai padaryti). Užuot taip elgęsis, jis stengiasi būti „geras žmogus“.
Gali būti, kadjam „geras“reiškia ne ką kita kaip „paklusnumą“, net
aklą paklusnumą. Todėl klasikinis ir liberalus Vakarų Apšvietos ju­
dėjimas pasipriešino religiniams įsitikinimams: paklusnumo nepa­
kanka. Bet paklusnumas bent jau yra gera pradžia (ir mes to nepa-

miršome): Negali nieko išpažintijeigu esi visiškai nedrausmingas
nemokša. Nes nežinosi, kur yra taikinys, ir net jei kažin kokiu būdu

gerai nusitaikysi, nemokėsi tiesiai paleisti strėlės. Otada nuspręsi:
„Nėra ko siekti.“ Ir pražūsi.

Todėl religijoms būtina ir pageidautina turėti dogmos elementą.
Kokia iš vertybių sistemos nauda, jeigu ji nesukuria stabilios sis­
temos? Kokia nauda iš vertybių sistemos, jeigu ji neparodo kelio į
aukštesniąją tvarką? Ir kaip galėtum tapti geras, jeigu negali savo
viduje įtvirtinti tos struktūros ar priimti tos tvarkos, - nebūtinai
kaip galutinio kelionės tikslo, bet bent jau kaip pradinio taško? Be
jos esi ne kas kita kaip dvejų metų vaikas, neturintis nei žavesio, nei
gebėjimų. Tuo nenorima pasakyti (ir dar kartą pakartoti), kad pa­
klusnumo nepakanka. Bet mokantis paklusti žmogus, tarkim, labai
drausmingas žmogus, yra bentjau gerai padirbdintas įrankis. Mažų
mažiausiai tiek (o tai nėra niekis). Žinoma, be drausmės, be dog­
mos, reikia dar ir vizijos. Įrankiui reikia pritaikymo. Kaip tik todėl
apokrifinėje Evangelijoje pagal Tomą Kristus sako: „Tėvo karalystė
plyti žemėje, o žmonės nemato jos.“75

Ar tai reiškia, kad tai, ką matome aplink, priklauso nuo mūsų

150 12 GY V ENI MO TAISYKLI Ų

religinių įsitikinimų? Taip! Ir ko nematome - taip pat! Galite ne­

sutikti: „Bet aš esu ateistas.“ Ne, nesate (ir norėdami tai suprasti

perskaitykite F, Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“, bene patį
svarbiausią visų laikų romaną, kurio personažas Raskolnikovas,
visiškai rimtai nusprendęs tapti ateistu, įvykdo, kaip jis pats susi­
galvoja pavadinti, „geraširdiškumo padiktuotą nusikaltimą“ ir už
tai susimoka). Jūs paprasčiausiai nesate ateistai savo veiksmais,
o kaip tik veiksmai tiksliausiai ir atspindi giliausius jūsų įsitikini­
mus - tuos, kurie nėra išsakyti, bet yra įausti į jūsų esybę, pasi­
slėpę po sąmoningu suvokimu ir neįvardyti paviršinės savistabos
žodžiais. Galima suprasti tik tai, kuo jau iš tikrųjų tikima (o ne tai,
kuo manoma, kad tikima), stebint savo pačių veiksmus. Iki tol jūs
patys paprasčiausiai nežinote, kuo tikite. Esate pernelyg sudėtingas
darinys, kad galėtumėte patys save perprasti.

Kad pradrėkstum savo tikėjimo paviršiaus luobą, prireikia ir
atidaus stebėjimo, ir išsilavinimo, ir apmąstymų, ir bendravimo su
kitais žmonėmis. Viskas, ką jūs vertinate, yra nepaprastai ilgo as­
meninio, kultūrinio ir biologinio vystymosi rezultatas. Nesupranta­
te, kaip tai, ko trokštate, o todėl ir tai, ką matote, lemia jūsų plati,
bekraštė ir gili bedugnė, praeitis. Jūs paprasčiausiai nesupranta­
te, kaip kiekvieną natūralią neuronų jungtį, kurios padedamas jūs
žvelgiate į pasaulį (skausmingai), suformavo milijonus metų trukę
mūsų žmogiškųjų protėvių etinių tikslų siekiai ir apskritai visa gy­
vybė, iki jūsų gimimo jau gyvenusi milijardus metų.

Jūs nieko nesuprantate.
Jūs net nežinojote, kad esate akli.
Dalis mūsų žinojimo ir tikėjimo yra surašyta dokumentuose.
Mes stebėjome save įvairiai besielgiančius, mąstėme apie to ste­
bėjimo rezultatus, pasakojome to apmąstymo išgrynintas istorijas
dešimtis ir gal net šimtus tūkstančių metų. Visa tai yra mūsų as­
meninių ar bendruomeninių pastangų dalis, kurių prisireikia, kad
suprastume, kuo gi mes tikime. Taip sukurto mūsų žinojimo dalis
yra įausta į pamatinius mūsų kultūrų mokymus, senoviniuose, to­

A TAISYKLĖ 151

kiuose kaip Dao De Jingo raštuose, jau anksčiau minėtuose Vedų
tekstuose ar Biblijos pasakojimuose. Biblija, gera ji ar bloga, yra

pamatinis Vakarų civilizacijos dokumentas (aprašantis vakarietiš­

kąsias vertybes, vakarietiškąją moralę ir vakarietiškąją gėrio bei
blogio sampratą). Ji yra procesų, liekančių už mūsų suvokimo ribų,
produktas. Biblija yra biblioteka, suformuota iš daugelio knygų, o
kiekvieną tų knygų rašė ir redagavo daugybė žmonių. Ji yra tikrai
netikėtas dokumentas - atrinktas, sudėliotas laike ir galiausiai su­
rašytas į logiškas istorijas, kurių niekas nekūrė ir kurias kūrė visi
daugelį tūkstančių metų. Bibliją iš savosios gilybės išspjovė kolek­
tyvinė žmonių vaizduotė, kuri jau pati savaime yra neperprantamų
jėgų, veikiančių protu neaprėpiamas laiko atkarpas, gaminys. Jos
atidus, pagarbus tyrinėjimas gali mums daug ką atskleisti apie mus
pačius - kuo mes tikime, kaip mes elgiamės ir kaip turėtume elgtis.
Beveikjokiu kitokiu būdu to neįmanoma sužinoti.

Senojo Testamento Dievas ir Naujojo Testamento Dievas

Senojo Testamento Dievas gali pasirodyti rūstus, priimantis auto­
kratiškus sprendimus, nenuspėjamas ir pavojingas, ypač skaitant
paviršutiniškai. Nežinia, kiek tas įvaizdis yra teisingas, nes jį, be
abejo, išpūtė krikščionių komentatoriai, siekę pabrėžti skirtumą
tarp senosios ir naujosios Biblijos. Tačiau už tokį sąmokslą reikėjo
susimokėti (čia turiu galvoje abi žodžio reikšmes): jauni žmonės,
susidūrę su Jehova, paprastai pagalvoja: „Negalėčiau patikėti tokiu
Dievu.“Bet Senojo Testamento Dievui ne ką terūpi, ką apie Jį mano
dabarties gyventojai. Jam taip pat nelabai rūpėjo ir ką apie Jį manė
Senojo Testamento laikų gyventojai (nors su juo buvo galima stul­
binamai susitarti, tai ypač išryškėja istorijose apie Abraomą. Vis
dėlto, kai tik Jo žmonės išklysdavo iš doros kelio - kai nustodavo
paklusti Jo sprendimams, pažeisdavo Jo įstatymus ir sulaužydavo
Jo įsakymus - neišvengiamai susilaukdavo bėdos. Jei nedarai to,
ko reikalauja Senasis Testamentas, kad ir kas ten būtų, kad ir kaip

152 1 2 GY V ENI MO TAISYKLI Ų

stengtumeisi nuslėpti, - tu ir tavo vaikai, ir tavo vaikų vaikai kentės
siaubingus nepakeliamus vargus.

Tie, kas sukūrė ar pastebėjo Senojo Testamento Dievą, buvo re­
alistai. Kai aibės tų žilos senovės bendruomenių nerūpestingai iš­
klysdavo iš tiesos kelio, kaipmat atsidurdavo vergijoje arba būdavo
priversti kentėti - kartais ištisus šimtmečius, jei apskritai nebūda­
vo visiškai išnaikinamos. Ar tai buvo protinga? Ar buvo teisinga?
Ar tai buvo dora? Senojo Testamento autoriai tokius klausimus
užduodavo labai atsargiai ir tik išimtinėmis progomis. Užuot taip
elgęsi, jie laikėsi išankstinės nuostatos, kad Būties Kūrėjas žino, ką
darąs, kad Jis yra sutelkęs visas pajėgas ir kad tam, ką Jis liepiąs,
privalu be išlygų paklusti. Jie buvo išmintingi. Jis buvo Gamtos
Jėga. Ar alkanas liūtas yra protingas, doras, teisingas? Kiek kvailas
yra šis klausimas? Senojo Testamento izraelitai irjų protėviai žino­
jo, kad su Dievu juokai menki ir peržengus jo nubrėžtą ribą, kad ir
kokį Pragarą ant nusidėjėlio galvos sumanytų užsiundyti supykusi
Dievybė, Pragaras bus tikras. Ką tik pabaigę kelionę po bedugnių
Hitlerio, Stalino ir Mao sukurtų siaubų amžių, mes galėtume su­
prasti tą patį.

Naujojo Testamento Dievas dažnai aprašomas turintis kitokių
bruožų (nors Apreiškimo knyga ir Paskutinis teismas perspėja ne­
turėti per daug iliuzijų ir pernelyg neatsipalaiduoti). Jis labiau pri­
mena geraširdį Džepetą*, puikų dailidę ir mielą tėtušį. Jis mums
nelinki nieko kita, tik būti geriausiems. Jis yra visa mylintis ir visa
atleidžiantis. Tiesa, Jis jus nusiųs į Pragarą, jei labai nusidėsite. Ta­
čiau iš esmės Jis yra Meilės Dievas. Jis atrodo didesnis optimis­
tas, naiviai visus priglaudžiantis, bet (tiesiogiai proporcingai) yra
ir ne toks įtikimas. Kas galėtų patikėti šia istorija tokiame pasauly­
je kaip mūsiškis - pragaišties pirtyje? Visuotinis gėrimėlis Dievas
pasaulyje, kuris gyvuoja po Aušvico? Kaip tik dėl panašių priežas­
čių filosofas Friedrichas Nietzschė, galimai visų laikų ryškiausias

*Pinokio tėvą dailidę, Carlo Collodi knyga „Pinokio nuotykiai“(vert. past.).

A TAISYKLĖ 153

krikščionybės kritikas, laikė Naujojo Testamento Dievą didžiausiu
literatūriniu nusikaltimu Vakarų kultūros istorijoje. Savo knygoje
„Kitapus gėrio ir blogio“jis rašė76:

ŽydųSenajameTestamente, dieviškojoteisingumoknygoje,randame
tokiodidausstiliausžmones, daiktusirkalbas, kadgraikųirindųraš­
tijapriešjuos nublanksta. Subaimingapagarbastovimeprieš milži­
niškusreliktusto, kuokadaisebuvožmogus, irsuliūdesiugalvojame
apiesenąjąAzijąirjosišsikišusįpusiasalį, Europą, kurinorėtųreikšti
„žmonijos pažangą“Azijos atžvilgiu. Žinoma, to, kas tėra silpnas ir
romus naminis gyvulys ir turi tiktokio gyvulio poreikius (panašiai
kaipmūsųdabartiniaiinteligentai kartusukrikščionimis, išpažįstan­
čiais „inteligentišką“krikščionybę), šie griuvėsiai nei nustebins, nei
nuliūdins - potraukis SenajamTestamentui yra „didumo“ir „men­
kumo“bandymo akmuo, - galbūt todėl, kadNaujasis Testamentas,
malonės knyga, visadabus artimesnėjo širdžiai (jame yra nemažai
autentiško švelnaus ir troškaus vienuolyno broliukų ir menkų sielų
tvaiko). KadNaujasis Testamentas, visais atžvilgiais rokoko skonio
apraiška,buvosujungtassuSenuojuTestamentuįvienąknygą- Bib­
liją, „knygąpačiąsavaime“,- taiturbūtdidžiausiasakiplėšiškumasir
„dvasiosnuodėmė“,slegianti literatūrinėsEuropossąžinę.

Bet kas iš mūsų, jei ne visiški naivuoliai, galėtų tarti, kad tokia
geruolė gailestingoji Būtis galėtų valdyti šitokį siaubingą pasaulį?
Tačiau kažin kas, ką šitaip sunku suprasti neregiui, gali pasirodyti
visiškai akivaizdu tam, kas jau pramerkė akis.

Grįžkime į situaciją, kurioje jūsų tikslas apsiriboja kokia nors
menka aistrele, - jūsų anksčiau minėtu pavydu savo viršininkui.
Dėl to pavydo pasaulis, kuriamejūs gyvenate, jums rodosi kaip kar­
tėlio, nusivylimo ir apmaudo vieta. Įsivaizduokite, kad pastebite,
susimąstote ir iš naujo kitaip nusprendžiate, kas yra laimė. Negana
to, jūs apsisprendžiate prisiimti už ją atsakomybę ir išdrįstate tarti
sau, kadji gali būti jums pavaldi, bent iš dalies. Akimirką atplėšiate

154 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

vokus, atmerkiate vieną akį ir apsidairote. Užsimanote ko nors šiek
tiek geriau. Paaukojate savo menkumą, atgailaujate už pavydą ir
atveriate širdį. Užuot keikę tamsą, {leidžiate į ją nediduką šviesos
spindulį. Nusprendžiate siekti geresnio gyvenimo - užuot siekę ge­
resnio kabineto.

Bet čia anaiptol nesustojate. Suvokiate, kad apsirikote siekdami
geresnio gyvenimo, jei jį galėtumėte gauti tik pablogindami kieno
nors kito egzistenciją. Ryžtatės sužaisti sunkesnę partiją. Nuspren­
džiate, kad norite geresnio gyvenimo tokiu būdu, kuris pagerintų
ir jūsų šeimos gyvenimą. Arba jūsų šeimos ir jūsų draugų gyveni­
mą. Arba jūsų šeimos, jūsų draugų ir juos supančių nepažįstamų
žmonių gyvenimą. O kaipgi jūsų priešai? Ar nenorėtumėte ir juos
įtraukti? Tikrai, po šimts perkūnų, nežinote, ką dabar daryti. Bet
esate skaitę šiek tiek istorinių knygų. Žinote, kaip susikaupia ne­
apykanta. Todėl imate linkėti gero net savo priešams, bent jau iš
principo, nors, be abejo, jūs dar nesate tokių jausmų valdovas.

O tada jūsų požiūrio kampas pasikeičia. Jūs imate matyti vir­
šum apribojimų, kurie nemačiomis jus lenkė prie žemės. Atsiranda
naujų gyvenimo galimybių ir jūs imate darbuotis, kad jas įgyven­
dintumėte. Jūsų gyvenimas iš tiesų pagerėja. O tada imate svars­
tyti toliau: „Geriau? Turbūt tai reiškia geriau man, mano šeimai ir
mano draugams - net mano priešams. Ir čia dar ne visa ko prasmė.
Tai reiškia geresnę šiandieną, kuri lemia geresnį iytojų, kitą savai­
tę, kitus metus ir po dešimties, ir po šimto metų. Ir po tūkstančio
metų. Ir amžinai.“

Tada „geriau“ ima reikšti pastangas Pataisyti Būtį iš didžiosios
P ir didžiosios B. Perkratydami galvoje visas tas mintis - apmąs­
tydami jas jūs rizikuojate. Jūs nusprendžiate Senojo Testamento
Dievą su visa Jo baisia ir dažnai iš pirmo žvilgsnio autokratiška
galia traktuoti taip, tarsi Jis būtų ir Naujojo Testamento Dievas
(nors ir suprantate, kad daugybe atžvilgių tai būtų absurdas). Kitais
žodžiais tariant, jūs apsisprendžiate veikti, tarsi jūsų egzistenciją
galėtų pateisinti gerumas, - jeigu tik elgtumėtės tinkamai. Ir tas

4 TAISYKLE 155

sprendimas, tas egzistencinis apsisprendimas tikėti padeda jums
pakilti iš nihilizmo, apmaudo ir pasipūtimo. Tas tikėjimo paskel­
bimas sulaiko ir suturi Būtį ir visą jai talkinantį blogį. Ir kalbant
apie tokį tikėjimą nereikia jokios stiprios valios, kad įtikėtumėte
dalykais, kurie, puikiausiai žinote, yra netiesa. Tikėti nereiškia vai­
kiškai pasikliauti mago burtais. Toks yra neišmanymas arba net
sąmoningas aklumas. Anaiptol, tikėti reiškia įsisąmoninti, kad tra­
giškam gyvenimo neracionalumui būtina priešpastatyti lygiai tiek
pat neracionalų įsipareigojimą veikti esmingo Būties gerumo labui.
Kartu tai ir valia išdrįsti kreipti žvilgsnį į tai, kas nepasiekiama, ir
viską tam paaukoti, taip pat (tai - visų svarbiausia) ir savo gyveni­
mą. Jūs suvokiate, kad tiesiogine šių žodžių prasmejums nebelieka
nieko kita. Bet kaip galėtumėte visa tai nuveikti - įsivaizduokime,
kad esate tiek kvaili, kad pamėgintumėte.

Pradėti galėtumėte nuo negalvojimo - ar tiksliau, bet ne taip

griežtai tariant, nuo atsisakymo savo dabartinį tikėjimą priversti
paklusti proto galioms bei siauram jo požiūriui. Tai visai nereiškia
„tapk kvailiu“. Jo prasmė visiškai priešinga. Tai reiškia, kad pri­
valote liautis manevruoti, apsukriai skaičiuoti ir regzti kėslus bei
intrigas, o vėliau jas įgyvendinti ir reikalauti, ir išsisukinėti, ir igno­
ruoti, ir bausti. Tai reiškia, kad visas savo senąsias strategijas turi­
te padėti į šalį. Tai reiškia, kad privalote atkreipti dėmesį, nes gali
būti, jog niekada anksčiau to nesate darę.

Atkreipkite dėmesį

Būkite dėmesingi. Matykite savo aplinką - fizinę ir psichologinę.
Pastebėkite, kas jus vargina, kas jaudina, ko niekaip negalite atsi­

kratyti, ką galite sutvarkyti, ką sutvarkysite. Atsakymus rasite už­

duodami sau tris klausimus (jei iš tikrųjų nuoširdžiai norite suži­
noti atsakymus): „Kas mane vargina?“, „Argalėčiau tai sutvarkyti?“
ir „Ar iš tikrųjų aš norėčiau tai sutvarkyti?“Jei suprasite, kad atsa­
kymas į bet kurį ar į visus tuos klausimus yra neigiamas, dairykitės

156 12 GY VENI MO TAI SYKLI Ų

kitur. Taikykitės žemiau. Ieškokite, kol rasite, kas jus vargina, o jūs
galite tą kažką sutvarkyti ir sutvarkysite, o tada - imkite ir sutvar­
kykite. Pirmai dienai užteks.

Galbūt ant jūsų stalo guli popierių krūva, nes vengiate juos tvar­
kingai išdėlioti. Kai įžengiate į savo kambarį, nebegalite į juos nė
žiūrėti. Čiatūno siaubingiausių dalykų: mokesčių formos, sąskaitos
ir laiškai, gauti iš žmonių, prašančių iš jūsų tokių dalykų, kokių jūs
greičiausiai negalite padaryti. Pastebėkite savo baimę irjos šiek tiek
pagailėkite. Gal toje popierių krūvojejau užsiveisė gyvačių? Gal jos
jums įkąs? Gal ten kiūto net visas hidrų pulkelis? Nukirsite vieną
galvą, o ataugs septynios? Kaip galima taip gyventi?

Galite paklausti savęs: „Ar apskritai ką nors norėčiau nuveikti
tos popierių krūvos klausimu? Gal galėčiau peržiūrėti bentjos dalį?
Tik dvidešimt minučių?“ Gali būti, kad išgirsite atsakymą: „Ne!“
Bet gal sugaiškite tik dešimt ar net penkias (o jeigu ne - vieną) mi­
nutes. Čia ir pradėkite. Netrukus pastebėsite, kad krūva gerokai su­
mažėjo - vien todėl, kad dalį popierių peržiūrėjote. Suprasite, kad
ji visa yra sudaryta iš dalių. Ar negalėtumėte sau leisti vyno taurės
prie pietų, ar paskaityti susirangęs ant sofos, ar pažiūrėti kvailą fil­
mą kaip pelnytą atlygį už darbą? Ar negalėtumėte paprašyti savo
žmonos ar savo vyro pasakyti „puikiai padirbėjai“, kai sutvarkysite
viską, ką apsiėmėte? Ar tai jums suteiktų jėgų? Pradžioje žmonės,
iš kurių laukiate padėkos, galbūt nebus jau tokie dosnūs, kadją pa­
siūlytų, bet ir tai neturėtų jūsų sustabdyti.

Žmonės visko gali išmokti, net jeigu iš pat pradžių jie neturi jo­
kių įgūdžių. Tiesiai pasiklauskite savęs, kokios paskatos jums rei­
kėtų, kad tokiu darbu užsiimtumėte, ir įsiklausykite į atsakymą.
Nesakykite sau: „Neturėčiau to daryti, kad save paskatinčiau.“ Ką
jūs žinote apie save? Viena vertus, esate pati sudėtingiausia būtybė
visoje Visatoje, o kita vertus - esate asmuo, nemokantis net nusta­
tyti savo mikrobangų krosnelės laikrodžio. Niekados nepervertin­
kite savęs pažinimo gylio.

Leiskite dienos darbams apie save jums pranešti, kad galėtume-

4 TAISYKLE 157

te juos apsvarstyti. Galbūt galite tai atlikti rytą, kai sėdite ant lovos
krašto. Galbūt galite tai atlikti iš vakaro, kai ruošiatės miegoti. Pa­
prašykite savęs savanoriškos aukos. Jei gražiai paprašysite, atidžiai
įsiklausysite ir nebandysite sukčiauti, rasi ta auka bus jums pasiū­
lyta. Kurį laiką tą patį darykite kasdien. Otada tęskite iki gyvenimo
pabaigos. Netrukus pastebėsite, kad atsidūrėte kitokioje padėtyje.
Dabar, kaip įprasta, nuolat klausite savęs: „Ką galėčiau padaryti,
ką padarysiu, kad Gyvenimas taptų truputėlį geresnis?“Jūs nebe-
įsakote sau, kas tas „geriau“ privalo būti. Jūs nebesate nei totalita-
ristas, nei utopistas net savo paties atžvilgiu, nes iš nacių ir sovietų
pamokų, taip pat ir savo pačių patirties išmokote, kad būti totali-
taristu yra blogas dalykas. Taikykitės aukštai. Nukreipkite žvilgsnį
į Būties gerinimą. Sustyguokite save ir savo sielą į vieną melodiją
su Tiesa ir Aukščiausiuoju Gėriu. Tradiciškai siekiama į gyvenimą
įvesti ir įkurdinti grožį. Reikia įveikti blogį, numaldyti kančias ir
patobulinti save.

Tai, mano supratimu, ir yra Vakarų kanono etikos kulminacija.
Be to, kaip tik tai pasakoma tomis amžinai gluminančiomis spin­
dinčiomis eilutėmis iš Kristaus Kalno pamokslo, tam tikru požiūriu
tokia yra ir Naujojo Testamento išmintis. Toks yra Žmonijos Dva­
sios bandymas pakeisti ir suprasti etines nuostatas iš vaiko pirmo­
jo, būtinojo „Ne“į Dešimties Dievo įsakymų aiškiai žodžiais išreikš­
tą, pozityvią, asmeninę, brandaus individo žiūrą. Tai yra ne vien
gerbtinos savitvardos ir savivaldos išraiška, bet ir pamatinis noras
sutvarkyti pasaulį. Tai nereiškia nuodėmės panaikinimo, o kaip tik
priešingai - patį gėrį. Kalno pamokslas pabrėžia tikrą žmogišką­
ją prigimtį ir tinkamą žmonijos tikslą: susitelkite dienai taip, kad
galėtumėte gyventi dabartyje, kad galėtumėte visiškai ir tinkamai
susidoroti su tuo, ką regite priešais save, - bet darykite tai tik tada,
kai nuspręsite leisti savo vidui suspindėti taip, kad jis galėtų patei­
sinti Būtį ir apšviesti pasaulį. Taip elkitės, kai nuspręsite paaukoti
visa, ko reikia, kad galėtumėte siekti aukščiausio gėrio.

158 1 2 GYV ENI MO TAI SYKLI Ų

Įsižiūrėkite, kaipaugalelijos. Josneverpiairneaudžia.
Betsakaujums: nėSaliamonaspačiojesavodidybėjenebuvotaip

pasipuošęs kaipkiekviena išjų.
Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, šiandien žydinčią, o rytoj

metamąjkrosnį, tai darlabiaupasirūpinsjumis, mažatikiai!
Tadneklausinėkite, kąvalgysiteargersite, irnebūgštaukite!
Visų tų dalykų vaikosi šio pasaulio pagonys. Ojūsų Tėvas žino,

kadvisotojumsreikia. Verčiauieškokitejokaralystės, otaibusjums
pridėta.

Nebijok, mažoji kaimene: jūsųTėvas panorėjo atiduoti jums ka­
ralystę!

Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau
piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur
joks vagis neprieis irkandys nesuės.

Kurjūsųlobis, tenirjūsųširdis. (Evangelijapagal Luką12, 27-34)

Suvokimas apšviečia. Todėl, užuot vaidinęs tironą, jūs atkreipia­
te dėmesį. Užuot manipuliavęs pasauliu, jūs sakote teisybę. Užuot
vaidinęs auką arba tironą, jūs derates. Jums nebereikia pavydėti,
nes nebežinote, ar kas nors turi ką nors geresnio užjus. Jums nebe­
reikia pulti į neviltį, nes išmokote taikytis žemai ir kantriai laukti.
Jūs atrandate, kas esate, ko trokštate ir ką norite nuveikti. Atran­
date, kad jūsų konkrečių problemų sprendimai yra jums pritaikyti
kaip drabužiai - asmeniškai ir tiksliai. Jums mažiau rūpi kitų žmo­
nių poelgiai, nes pats turite marias darbų.

Nudirbk dienos darbus, bet taikykis į didžiausią gėrį.
Dabar jūsų trajektorija veda dangop. Ji suteikia jums vilčių. Ne
skęstančiame laive žmogus gali būti laimingas, o kai įkelia koją į
gelbėjimosi valtį! Ir kas galėtų žinoti, kur jis nukeliaus ateityje. Ta
kelionė gali pasirodyti daug geresnė nei sėkmingai atplaukęs lai­
vas...
Prašyk ir tau bus duota. Belsk ir bus atidaryta. Jei klausiate no­
rėdami irbeldžiate ketindami įžengti į vidų, jums gali būti pasiūlyta

4 TAISYKLE 159

pagerinti savo gyvenimą - truputėlį, labai daug, visiškai, - o su tuo
pagerėjimu tam tikra pažanga nutiks ir pačioje Būtyje.

Lyginkite save su tuo, kas buvote vakar, o ne su tuo, kas esate
šiandien.



• THE COMMON LAW *

HERE THE COMMON LAW OF ENGLAND WAS ESTABLISHED
I ON THIS CONTINENT WITH THE ARRIVAL OF THE FIRST

SETTLERS ON MAY 13.1607. THE FIRST CHARTER CRANTED
BY JAMES I TO THE VIRCINIA COMPANY IN 1606 DECLARED

THAT THE INHABITANTS OF THE COLONY“...SHALL HAVE
AND ENJOY ALL LIBERTIES. FRANCHISES AND IMMUNITIES. .
AS IF THEY HAD BEEN ABIDING AND BORNE WITHIN THIS
OUR REALME OF ENGLANDESI NCE MAGNA CARTA THE
!COMMON LAW HAS BFEN THE CORNERSTONE OF INDIVIDUAL

LIBERTIES.EVEN AS AGAINST THE CROWN. SUMMARIZED
LATER IN THE BILL OF RIGHTS ITS PRINCIPLES HAVF

INSPIRED THE DEVELOPMENT OF OUR SYSTEM OF FREEDOM
UNDER LAW. WHICH IS AT ONCE OUR DEAREST
POSSESSION AND PROUDEST ACHIEVEMENT.

PRESFNTFP BY THE VIRCINIA STATE BAR MAY 17.1959 a

^ TAISYKLĖ

NELEISKITE SAVO VAIKAMS
DARYTI NIEKO, DĖL KO
JŲ NEMĖGTUMĖTE

IS TIKRŲJŲ TAI VISAI NEGERAI

Neseniai mačiau trejų metų berniuką, lėtai velkantį kojas paskui
mamą ir tėtį sausakimšame oro uoste. Jis nuožmiai klykė kas pen­
kias sekundes ir, svarbiausia, sąmoningai. Jis nebuvo praradęs
jėgų. Aš pats esu tėvas - girdėjau iš jo tono. Jis erzino savo tėvus ir
dar šimtus kitų žmonių, kad gautų dėmesio. Gal jam ko nors reikė­
jo. Bet prašymo būdas buvo nederamas ir tėvai turėjojam tai paaiš­
kinti. Galite nesutikti sakydami, kad „galbūtjie buvo pervargę arba
nukamuoti ilgos kelionės pasikeitus laikojuostoms“. Bet trisdešimt
dėmesio sekundžių, skirtų išspręsti problemą, būtų padariusios
galą tam gėdingam epizodui. Išmintingesni tėvai nebūtų leidęjiems
rūpimam žmogučiui tapti viešu paniekos objektu.

Taip pat esu matęs porą, nesugebančią ar nenorinčią pasakyti
„ne“ savo dvejų metų sūneliui, ir tipenančią jam iš paskos sve­
čiuose, kur lyg ir turėjo būti smagu. Akivaizdžiai neprižiūrimas

5 TAISYKLĖ 163

vaikis elgėsi taip bjauriai, kad ramia sąžine jo nebuvo galima nė
akimirkos palikti vieno. Tėvų noras leisti vaikui elgtis kaip tin­
kamam pasiekė visiškai priešingą rezultatą: tėvai iš vaiko atėmė
bet kokią galimybę nepriklausomai veikti. Kadangi jie neišdrįso
jo išmokyti, ką reiškia žodis „ne“, jis nieko nesuprato apie protin­
gus apribojimus, suteikiančius mažyliui didžiausio galimo sava­
rankiškumo. Klasikinis pavyzdys, kai per didelis chaosas sukuria
per daug taisyklių (su neišvengiama atvirkštine tvarka). Mačiau ir
tėvų, negalinčių kalbėtis su suaugusiaisiais vakarienės metu, nes
jų keturmečiai ir penkiamečiai vaikai užgožė visą bendrą erdvę,
išvalgydami duonos riekių vidurius, pavergdami visus savo vai­
kiška tironija, o mamytė ir tėvelis susigėdę ir nesikišdami visa tai
stebėjo.

Kai dabarjau suaugusi mano duktė buvo vaikas, kartą kitas vai­
kas jai trenkė per galvą metaliniu žaisliniu sunkvežimiu. Mačiau tą
patį vaiką po metų piktai pastumiant savo seserį ant trapaus kavos
stalelio stikliniu stalviršiu. Jo motina netrukus pakėlė sūnų (o ne
išgąsdintą dukrą) ant rankų ir pritildytu balsu pasakė daugiau taip
nedaryti, o dar ramindama glostė tarsi jį palaikydama. Ji augino
Imperatorių - Visatos Valdovą. Toks yra daugelio motinų neįvar­
dytas tikslas, taip pat ir tų, kurios save laiko visiškos lyčių lygybės
propaguotojomis. Tokios moterys balsiai pasipriešins bet kokiam
paliepimui, kurį ištars vyras, bet po kelių sekundžių nubidzens tep­
ti savo jaunajam genijui sumuštinio su žemės riešutų sviestu, jei
savimyla, pasinėręs į vaizdo žaidimus, to pareikalaus. Busimosios
tokių berniukų partnerės išties turės svarių priežasčių nekęsti savo
anytos. Pagarba moteriai? Tinka kitiems berniukams, kitiems vy­
rams, tik ne jų sūnums.

Dėl kažkokios panašios priežasties, bent iš dalies, šalyse, kur
plačiai paplitę abortai dėl vaiko lyties, renkamasi turėti berniukų,
ypač Indijoje, Pakistane ir Kinijoje. „Vikipedija“ tokį paprotį aiški­
na „kultūriniais ypatumais“, kurie pirmenybę teikia berniukams, o
ne mergaitėms. („Vikipediją“cituoju todėl, kadją rašo ir redaguoja

164 1 2 GYVENI MO TAI SYKLI Ų

autorių kolektyvas, todėl ji - puiki vieta rasti visuotinai priimtinų
tiesų). Bet nėra jokių faktų, kad tokios idėjos būtų griežtai susiju­

sios su kultūra. Esama įtikinamų psiohobiologinių tokio požiūrio

atsiradimo priežasčių, ir jos nėra gražios, žvelgiant iš modernių,
egalitarinių laikų perspektyvos. Jei aplinkybės prispiria viską sta­
tyti ant kortos, sūnus yra patikimesnis pasirinkimas, paisant griež­
tos evoliucinės logikos, pagal kurią išplatinti savo genus yra pats
svarbiausias uždavinys. Kodėl?

Tarkim, sėkmingai reprodukuotis gebanti duktė gali jums pa­
gimdyti aštuonis ar devynis vaikus. Holokaustą išgyvenusi Yitta
Schwatrz šiuo požiūriu - žvaigždė. Ji kilusi iš šeimos, kurios trys
kartos tiesioginių palikuonių atitiko minėtą kriterijų. Iki savo mir­
ties 2010 m. ji tapo beveik dviejų tūkstančių ainių promočiutė77.
Bet sėkmingai reprodukuotis galinčiam sūnui jūra - tikrai iki kelių.
Lytiniai santykiai su daugybe moterų yra jo bilietas į eksponenti­
nę reprodukciją (turint galvoje mūsų rūšies apribojimą gimdyti po
vieną atžalą). Pikti liežuviai plaka, kad Warrenas Beatty ir atletas
Wiltas Chamberlainas yra permiegoję su keliais tūkstančių moterų
(roko žvaigždėms tai irgi būdinga). Jie neprigamino tokio skaičiaus
vaikų. Naujųjų laikų kontracepcijos priemonės to neleidžia. Bet
panašioms žvaigždėms praeityje tai yra pavykę. Pavyzdžiui, Čingų
dinastijos protėvis Giocanga (apie 1550 m.) yra pusantro milijono
Šiaurės Rytų Kinijos78gyventojų tiesioginis vyriškosios linijos pro­
tėvis. Viduramžių O’Neilų dinastija susilaukė beveik trijų milijonų
vyriškosios lyties palikuonių, įsikūrusių daugiausia Šiaurės Airijo­
je ir airių emigrantų dėka - JAV79. O visų jų karalius, didžiosios
Azijos dalies nukariautojas Čingischanas po 34 kartų yra 8 proc.
Vidurinės Azijos gyventojų šešiolikos milijonų vyriškosios lyties
palikuonių protėvis80. Taigi, žvelgiant iš gilios biologinės perspek­
tyvos esama priežasčių, kodėl tėvai teikia tokią pirmenybę sūnums
ir nori atsikratyti moteriškosios lyties vaisių, nors aš nei laikau tai
tiesiogine priežastimi, nei sakau, jog nesama kitų, labiau su kultūra
susijusių priežasčių.

5 TAISYKLE 165

Net pataikavimas sūnui formuojantis gali pagelbėti jam užaugti
patraukliu, gerų manierų, savimi pasitikinčiu žmogumi. Taip nuti­
ko psichoanalizės tėvui Sigmundui Freudui, jo paties žodžiais: ..Vy­
ras, buvęs savo mamos nepakeičiamas numylėtinis, visą gyvenimą
išsaugo nugalėtojo jausmą, o pasitikėjimas savimi dažnai nulemia
ir tikrą pasisekimą.“81Gerai. Bet „nugalėtojojausmas“labai lengvai
gali virsti į „tikrą nugalėtoją“. Nepaprasta Čingischano reproduk­
cinė sėkmė, be abejo, kilo kitų visiškos nesėkmės (tarp jų ir milijo­
nų nužudytų kinų, persų, rusų ir vengrų) sąskaita. Todėl žiūrint iš
„savanaudiškų genų“ pozicijos, verta išlepinti sūnų (taip leidžiant
mylimo vaiko genams pasidauginti nesuskaičiuojamose atžalose),
anot evoliucijos biologo Richardo Dawkinso sparnuotos frazės. Bet
čia ir dabar jie gali surengti skausmo kupiną spektaklį ir mutuoti į
kažką neįtikėtinai pavojinga.

Visa tai jokiu būdu nereiškia, kad visos mamos myli visus sū­
nus labiau nei dukteris (arba kad dukros kartais nėra labiau my­
limos nei sūnūs, arba kad tėvai kartais labiau nemyli sūnų). Gali
lemti visai kitos aplinkybės. Kartais, pavyzdžiui, nesąmoninga
neapykanta (o kartais ir ne tokia jau nesąmoninga) pergali bet
kokį tėvų rūpestį bet kuriuo savo vaiku, nepriklausomai nuo vai­
ko lyties, asmenybės ar aplinkybių. Mačiau keturmetį, kuris nuo­
lat būdavo alkanas. Jo auklė susižeidė, todėl mama jį vežiodavo
po kaimynų namus trumpalaikei globai. Kai paliko jį mūsų na­
muose, paminėjo, kad jis visą dieną nieko nevalgąs. „Viskas GE­
RAI“, - pasakė ji. NEGERAI (na, jeigu dar kam nors neaišku).
Tas keturmetis savo visiškoje desperacijoje labai ryžtingai ištisas
valandas prilipdavo prie mano žmonos, kai ji iš gailesčio atkakliai
užsispyrusi suvalgydindavo jam visus priešpiečius, nuolat jį ska­
tindama už bendradarbiavimą ir neleisdama jam susimauti. Kai
susėdome svetainėje prie stalo - mano žmona, aš, du mūsų vaikai
ir du kaimynų vaikai, kuriuos prižiūrėdavome dienos metu, - jis
sėdėjo užsičiaupęs. Žmona priešais jį padėjo šaukštą, kantriai ir
ryžtingai laukė, kol jis pirmyn atgal lingavo galva neišsižiodamas,

166 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

taikydamas tokią pat taktiką kaip ir minėtas dvejų metų prastai
išauklėtas užsispyrėlis.

Ji neleido jam susimauti. Kaskart, kai jis nurydavo kąsnį, pa­
liesdavo jo galvą, nuoširdžiai jam sakydavo, kad jis - „geras ber­
niukas“. Ji tikrai manė, kad jis geras berniukas. Jis buvo gražutis
sugadintas vaikis. Po dešimties minučiųjis viską suvalgė. Mes susi­
domėję stebėjome. Matėme gyvenimo ir mirties dramą.

„Žiū, - pasakė ji, rankose laikydama dubenį. - Viską suvalgei.“
Tas pats save į kampą užspeitęs nelaimingas vaikis, kokį pamačiau
pačioje pradžioje, nebendraujantis su kitais vaikais, chroniškai be­
siraukantis, niekaip nereaguojantis, kaijį pakutendavau ar pabaks­
nodavau, bandydamas su juo pažaisti, - tas pat berniukas išsišiepė
plačia švytinčia šypsena. Visi prie stalo pralinksmėjo. Po dvidešim­
ties metų rašant šias eilutes man kaupiasi ašaros. Paskui iki vakaro
jis sekiojo paskui mano žmoną kaip šuniukas, neišleisdamas jos iš
akių. Vos ji prisėsdavo, jis įsitaisydavo jos skreite, glaustydamasis,
atsiverdamas pasauliui, desperatiškai ieškodamas meilės, kurios
pastoviai negaudavo. Vėliau, bet gerokai per greitai, pasirodė jo
motina. Ji nulipo laiptais į kambarį, kur mes visi buvome susirinkę.
„O, supermama“, - piktai suniurnėjo ji pamačiusi savo sūnų susi­
rangiusį ant mano žmonos kelių. Tada ji išėjo nepakitusią juoda
žmogžudės širdimi, vesdamasi pasmerktą vaiką už rankos. Ji buvo
psichologė. Kokių tik nepamatai dalykų net viena akimi. Nenuosta­
bu, kad žmonės nori likti akli.

Niekas nemėgsta aritmetikos

Mano klinikos pacientai dažnai užsukdavo aptarti paprastų savo
šeimos problemų. Tokie kasdieniai rūpesčiai klastingi. Jų įprasti­
nis ir nuspėjamas pasikartojimas paverčia juos tariamai banaliais.
Bet tas trivialumo paviršius yra apgaulingas: kasdieniai nutikimai
iš tikrųjų sudaro mūsų gyvenimą ir iš naujo vienodai praleistas lai­
kas sumuojasi pavojingu greičiu. Vienas tėvas neseniai su manimi

5 TAISYKLĖ 167

kalbėjosi apie tai, kaip jam sunku užmigdyti sūnų*, - tas ritualas
paprastai reiškė tris ketvirčius valandos grumtynių. Suskaičiavo­
me. Keturiasdešimt penkios minutės per dieną lygu trys šimtai mi­
nučių, arba penkios valandos, per savaitę. Penkios valandos per ke­
turias mėnesio savaites - dvidešimt valandų per mėnesį. Dvidešimt
valandų per mėnesį dvylika mėnesių lygu du šimtai keturiasdešimt
valandų per metus. Tai - pusantro mėnesio skaičiuojant tradicinė­
mis keturiasdešimties darbo valandų savaitėmis.

Mano pacientas pusantro mėnesio per metus praleisdavo neveiks­
mingai ir apgailėtinai kariaudamas su savo sūnumi. Dera paminėti,
kadjie abu nuo to kentėjo. Kadirkokie geri būtų norai arkoks šilkinis
ir pakantus charakteris, niekaip nepavyks išlaikyti gerų santykių su
tuo, su kuriuo pusantro mėnesio per metus pliekiesi. Neišvengiamai
susikaups neapykanta. Netjeigujos pavyktų išvengti, visą tą perniek
iššvaistytą ir nesmagiai praleistą laiką būtų galima panaudoti pro­
duktyvesnei, naudingesnei ir smagesnei veiklai. Kaip suprasti tokias
situacijas? Ir kieno čia kaltė - vaiko ar tėvo? Prigimties ar visuome­
nės? Ir apskritai, ko čia reikėtų griebtis?

Yra žmonių, kurie dėl tokių problemų kaltina suaugusiuosius -
tėvą arba visuomenę. „Nėra blogų vaikų, - mąsto tokie žmonės. -
Yra tik blogi tėvai.“Kai galvoje iškyla idealizuojamas nesutepto vai­
kelio vaizdas, tokia mintis atrodo visai pateisinama. Grožis, atviru­
mas, linksmumas, pasitikėjimas ir mokėjimas mylėti, apibūdinan­
tis vaikus, lengvai suverčia kaltę suaugusiesiems. Bet toks požiūris
yra pavojingas ir naiviai romantiškas. Jis pernelyg vienpusis, ypač
jeigu tėvai augina sunkaus charakterio sūnų ar dukrą. Taip pat nie­
ko čia gera, jei už visokeriopą žmonijos pagedimą kaltę suversime
visuomenei. Padarę tokią išvadą tik nustumtume problemą į pa­

* Čia ir daug sykių vėliau šioje knygoje remsiuos savo, kaip gydytojo, patirtimi (kaip ir pa-
šakodamas savo asmeninę istoriją). Bandžiau išlaikyti iš pasakojimų išplaukiančius pamo­
kymus autentiškus, paslėpdamas vien asmeninius veikėjų duomenis. Tikiuosi, kad pavyko
išlaikyti pusiausvyrą (aut. past.).

168 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

kraštį arba praeitį. Nieko neišsiaiškinę ir problemos neišsprendę.
Jei visuomenė yra pagedusi, o individas jos viduje - ne, tai iš kur
tas pagedimas atsiranda? Kaip jis plinta? Tai vienpusė ir labai ide­
ologiškai angažuota teorija.

Iš tos pačios minties logiškai išplaukia darviena prielaida, jog vi­
sas asmenines problemas, kad ir kokios retos jos būtų, reikia spręs­
ti pertvarkant visuomenę, - kad ir radikaliausiais būdais. Mūsų
visuomenė susiduria su vis garsesniais raginimais išardyti tradici­
nius pagrindus, kad į juos būtų galima įsprausti vis mažesnes gru­
pes žmonių, nenorinčių tilpti į tas kategorijas, kuriomis yra pagrįs­
tas mūsų mąstymas. Nelabai gerai. Neįmanoma išspręsti kiekvieno
žmogaus asmeninės problemos socialine revoliucija, nes revoliuci­
jos destabilizuoja ir yra pavojingos. Mes išmokome gyventi kartu ir
tvarkyti savo sudėtingas visuomenes lėtai, žingsnis po žingsnio, per
ilgus laiko tarpus, todėl deramai aiškiai nesuprantame, kodėl jos
veikia. Todėl nerūpestingai pakeitę visuomeninį audinį dėl ideolo­
ginių amuletų (įvairovė man šauna į galvą) galime prisidaryti dau­
giau bėdos negu naudos, turint omenyje kančias, kurių paprastai
pridaro kiekviena revoliucija.

Pavyzdžiui, ar į gera išėjo skyrybų įstatymų liberalizavimas sep­
tintajame dešimtmetyje? Man nėra aišku, ką apie juos pasakytų
vaikai, kurių gyvenimus sujaukė ta hipotetinė šio liberalizavimo
pagimdyta laisvė? Baimė ir siaubas kiūto už taip išmintingai mūsų
protėvių suręstų sienų. Mes jas ardome savo nelaimei. Nesąmonin­
gai čiuožiame plonu ledu, o pojuo telkšo gilūs šalti vandenys ir glū­
di neįsivaizduojami monstrai.

Matau, kad šiandieniniai tėvai taip bijo savo vaikų ne vien todėl,
kadjie yratapę naujosios hipotetinės visuomeninės tironijos greitai
reaguojančiais agentais ir kartu iš jų yra atimtas pasitikėjimas savo
geranoriškų ir būtinų drausmės, tvarkos ir konvencijų palaikymo
agentų vaidmuo. Jie nepatogiai ir sąmoningai apsigyvena pernelyg
galingame praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio paaugliško
etoso šešėlyje, dešimtmečio, kurio nesantūrumas baigėsi bendru

5 TAISYKLE 169

brandos nuosmukiu, neįsivaizduojamu netikėjimu kompetentin­
gomis jėgomis ir negebėjimu atsirinkti tarp nebrandos chaoso ir
atsakingos laisvės. Jis padidino tėvų jautrumą trumpalaikėms savo
vaikų emocinėms kančioms, o baimė sužaloti savo vaikus išaugo
iki skausmingo ir neproduktyvaus laipsnio. Galėtumėte ginčytis,
kad geriau jau taip nei atvirkščiai - bet kiekvienos moralinės tąsos
kraštutinumuose pasalūniškai budi katastrofos.

Netaurus laukinis

Jau esu minėjęs, kad kiekvienas individas sąmoningai ar nesąmo­
ningai yra kokio nors įtakingo filosofo šalininkas. Tikėjimas, kad
vaikų siela yra nesutepta, oją gali suteršti tik kultūra arba visuome­
nė, daugiausia yra kilęs iš aštuoniolikto amžiaus šveicarų ir pran­
cūzų filosofo Jeano-Jacques’o Rousseau82. Jis karštai tikėjo žmo­
nių visuomenės ir asmeninės nuosavybės žalojančia galia. Jis teigė,
kad niekas neprilygsta civilizacijos nepaliesto žmogaus švelnumui
ir nuostabumui. Kaip tik tada, pastebėjęs, kad nėra pasirengęs tė­
vystei, jis paliko penkis savo vaikus našlaičių prieglaudos malonei.

O štai taurusis laukinis, kurį aprašė Rousseau, buvo idealas -
archetipinė ir religinė abstrakcija, net realybė iš kūno ir kraujo.
Mitologinis puikusis Dieviškasis Kūdikis nuolat gyvena mūsų są­
monėje. Jis - busimasis jaunuolis, naujai gimęs didvyris, nuskaus­
tas nekaltasis ir teisėtojo karaliaus seniai prarastas sūnus. Jis yra
paslaptingas intymaus nemoralumo pojūtis, sekantis paskui mūsų
pirmąsias patirtis. Jis yra Adomas, tobulas vyras, vaikštinėjantis
su Dievu Sode iki Nuopuolio. Bet žmonės yra pikti, ne vien geri, o
mūsų sielose amžinai gyvenanti tamsa ne ką mažiau yra mūsų da­
lis, kai esame vaikai. Apskritai žmonės su amžiumi pagerėja, o ne
pablogėja, subrendę jie tampa mielesni, sąmoningesni ir emociškai
stabilesni83. Toks baisus ir intensyvus priekabiavimas kaip mokyk­
loje84retai pasireiškia suaugusiųjų visuomenėje. Ne veltui Williamo
Goldingo tamsus ir anarchistinis „Musių valdovas“yra klasika.

170 1 2 GYVENIMO TAISYKLIŲ

Be to, turime gausybę tiesioginių įrodymų, kad siaubingų žmo­
nių poelgių negalime lengvai nurašyti istorijai ar visuomenei. Tai
beveik skausmingai 1974 m. pradžioje atrado primatologė Jane
Goodall, supratusi, kad jos mylimos šimpanzės gali ir nori viena
kitą nužudyti (vartosime žmonėms tinkamą terminologiją)85. Jos
įžvalgos tokios sukrečiančios ir tokios milžiniškos antropologinės
svarbos, kad ji savo atradimus slėpė daugelį metų, baimindamasi,
jog beždžionės taip nenatūraliai ėmė elgtis vien dėl bendravimo su
ja. Bet net ir paskelbus šias išvadas, daug kas atsisakė ja patikėti.
Tačiau netrukus paaiškėjo, kad tai, kąji pastebėjo, nieku gyvu nėra
joks retas reiškinys.

Stačiai tariant: šimpanzės kovoja tarpgentinius karus. Negana to,
jos pešasi su beveik neįsivaizduojamu žiaurumu. Tipiška suaugusi
beždžionė yra daugiau nei dvigubai stipresnė už žmogų, nors ir yra
mažesnė86. Siaubo apimta Goodall rašė, kad jos tiriamos beždžio­
nės yra linkusios vogti kabelius ir dalbas87. Beždžionės tiesiog gali
viena kitą suplėšyti į gabalus. Taipjos ir daro. Negalima tuo kaltinti
žmonių bendruomenės su visomis jos sudėtingomis technologijo­
mis88. „Dažnai, kai naktį pabusdavome, - rašėji, - siaubingi vaizdi­
niai šmėkštelėdavo mano galvoje. Šėtonas [ilgai tiriama beždžionė]
sudėjęs delnus į saują po Snifo smakru geria kraują, trykštantį iš
didžiulės žaizdos jo snukyje... Džomeo, plėšiantis odos skiautę nuo
De šlaunies; Figanas, bėgiojantis aplink ir vis smūgiuojantis par­
trenkto, drebančio Galijoto, savo vaikystės didvyrio, kūną.“89 Ne­
didelės paauglių beždžionių gaujos, daugiausia vyriškosios lyties,
šlaistosi apie savo teritorijų pakraščius. Jeigujos sutinka svetimųjų
(net jau anksčiau pažinotą beždžionę, kuri metė dabarjau pernelyg
išdidėjusią grupę) ir jeigu tokių yra mažuma, gauja juos užpuls ir
beširdiškai sunaikins. Beždžionės neturi per daug superego ir būtų
išmintinga prisiminti, kad žmonių savitvardos gebėjimai taip pat
dažnai yra pervertinami. Atsargiai perskaitę tokią šokiruojančią
ir siaubingą knygą kaip Iris Chang „Nankino išprievartavimas“90,
kurioje aprašoma, kaip japonų užkariautojai brutaliai sunaikino tą

5 TAISYKLĖ 171

Kinijos miestą, nusvarintų rankas net visiškam romantikui. Ir juo
mažiau kalbėsime apie 731 skyrių - tuo metu įsteigtą slaptą japonų
biologinio karo tyrinėjimo padalinį, juo geriau. Skaitykite, jei nori­
te pasikankinti. Aš jus perspėjau.

Medžiotojai-rinkėjai taip pat buvo labiau linkę žudyti nei moder­
niųjų miestų gyventojai, šiandieninės industrinės visuomenės gi­
minaičiai, nepaisant jų bendruomeninio ir sėslaus gyvenimo būdo.
Dabartinėje JK per metus nusižudo 1iš 100 000 žmonių91. JAV nu­
sižudo keturis-penkis kartus daugiau žmonių, Hondūre, kur savi­
žudybių skaičius yra didžiausias pasaulyje, - devyniasdešimt kartų
daugiau. Tačiau faktai akivaizdžiai rodo, kad bėgant laikui žmonės
tapo taikesni, ne atvirkščiai, o jų bendruomenės išaugo ir tapo ge­
riau struktūruotos. Afrikos bušmėnų, kuriuos šeštajame praėjusio
amžiaus dešimtmetyje romantiškoji Elisabeth Marshall Thomas
aprašė kaip „nepavojingus“92, metinis žmogžudysčių skaičius buvo
40 iš 100 000. Rodiklis 30 procentų sumažėjo, kai juos ėmė globo­
ti valstybė93. Pamokomas pavyzdys, kaip sudėtingos visuomeninės
struktūros sumažina, o ne padidina žiaurius žmonių įpročius. Apie
metinį 300 iš 100 000 žmogžudysčių skaičių pranešama Brazilijos
čiabuvių janomamų bendruomenėje, garsėjančioje savo agresyvu­
mu, bet čia - ne patys didžiausi skaičiai. Galybė Papua Naujosios
Gvinėjos gyventojų kasmet žudo vieni kitus 140-1000 iš 100 000
intensyvumu94. Opatys nuožmiausi buvo katai, senieji Kalifornijos
gyventojai - 1450 iš 100 000 apie 1840 m. mirdavo smurtine mir­
timi95.

Kadangi vaikai, kaip ir kiti žmonės, yra ne tik geri, be visuome­
nės pagalbos palikti patys sau jie negali pražysti nuostabiais žie­
dais. Net šunims reikia socializuotis, jeigu jie nori tapti tinkamais
rujos nariais - o vaikai yra daug sudėtingesni už šunis. Vadinasi, jie
paklys gerokai labiau, jei nebus auklėjami, drausminami ir palai­
komi. Tai reiškia, kad žmonių žiaurumą priskirti visuomenės pato­
logijoms yra ne vien neteisinga. Tai tiek neteisinga, kad praktiškai
yra atvirkščiai. Socializacija sustabdo daug blogio ir sukuria daug

172 12 GYVENI MO TAI SYKLI Ų

gėrio. Vaikus būtina ugdyti ir mokyti, kitaip jie negali tarpti. Tai
akivaizdu matant, kaipjie elgiasi: vaikai be atodairos trokšta ir savo
bendraamžių, ir tėvų dėmesio, nes toks dėmesys, juos paverčiantis
veiksmingais ir išprususiais visuomenės nariais, yrajiems gyvybiš­
kai reikalingas.

Vaikus taip pat galima nė kiek ne mažiau sužaloti ir akylo dėme­
sio stoka, ir psichologiniu ar fiziniu smurtu. Žalojimo ignoravimu, o
ne veiksmu padariniai yra ne ką lengvesni ar trumpalaikiai. Vaikai
žalojami tada, kai jų „gailestingi“, bet nedėmesingi tėvai neišugdo
jų sumanių ir pabudusių, neparodojiems krypties. Galiu tokius vai­
kus atpažinti gatvėje. Jie yra ištižę, klydinėjančių žvilgsnių ir ne­
konkretūs. Jie yra švininiai ir nuobodūs, užuot buvę auksiniai ir
protingi. Jie yra neobliuotos pliauskos, įkalinti nuolatinėje laukimo
gimti būsenoje.

Tokius vaikus chroniškai ignoruoja jų bendraamžiai. Taip yra
todėl, kad su jais neįdomu žaisti. Suaugusieji paprastai elgiasi taip
pat (nors įspęsti į kampą jie aršiai tai neigia). Kai savo kaijeros
pradžioje dirbau dienos centre, palyginti apleisti vaikai viltingai
atkurnėdavo pas mane savo nevikriais, pusiau susiformavusiais
žingsniais, dorai nejausdami nei atstumo, nei žaidimams būtino
dėmesio. Jie pargriūdavo netoliese ar tiesiai man į skreitą, kad ir
ką tuo metu darydavau, nenumaldomai labai trokšdami suaugu­
siųjų dėmesio - būtino jų tolesnei raidai. Buvo labai sunku neat­
sakyti irzlumu, net pasišlykštėjimu tokiais vaikais ir jų pernelyg
ilgai užsitęsusiu infantilizmu, sunku buvo - tiesiogine ta žodžio
prasme - nenustumti jų į šoną, nors ir labai jų gailėjau ir supra­
tau jų keblią padėtį. Tikiu, kad toks atsakas, nors ir šiurkštus bei
siaubingas, buvo beveik visuotinai jaučiamas vidinis signalas, per­
spėjantis apie pavojų užmegzti ryšį su prastai socializuotu vaiku:
netinkamos automatinės priklausomybės galimybė (ji turi būti
tėvų atsakomybė) ir begalinės laiko bei išteklių sąnaudos, kurių
pareikalautų pasidavimas tokiai priklausomybei. Susidūrę su tokia
padėtimi galimai draugiški bendraamžiai ir susidomėję suaugusie­

5 TAISYKLĖ 173

ji yra labiau linkę savo dėmesį ir bendravimą nukreipti į kitus vai­
kus, kurių išlaidų ir pajamų proporcija, kalbant prasčiokiškai, būtų
kur kas palankesnė.

Tėvai ar draugai

Apleidimas ir blogas elgesys, prastai struktūruotos ar apskritai ne­
egzistuojančios drausmės priemonės gali būti sąmoningas konkre­
čiai mąstančių, savo sprendimų teisingumu įsitikinusių (arba su­
klaidintų) tėvų motyvas. Bet kur kas dažniau šiandieninius tėvus
kausto baimė, kad vaikai jų nebemėgs ir nebemylės, jei bus bau­
džiami. Jie siekia vaikų draugystės labiau už viską, net yra pasiry­
žę paaukoti savigarbą. Nieko gera. Vaikas susiras daugybę draugų,
bet turi tik du tėvus, o tėvai yra daugiau nei draugai, o ne mažiau.
Draugai turi per maža autoriteto, kad galėtų juos pataisyti. Todėl
kiekvienam tėvui privalu išmokti suvaldyti staiga kylantį pyktį ar
net neapykantą, kurią į juos vaikai nukreipia, kai jiems pritaikoma
būtina korekcinė priemonė, nes vaikų gebėjimas suprasti ar įsisą­
moninti ilgalaikius padarinius yra labai ribotas. Tėvai yra visuo­
menės arbitrai. Jie moko vaikus elgtis taip, kad kiti žmonės galėtų
prasmingai ir vaisingai su jais bendradarbiauti.

Sutvardyti vaiką yra atsakomybės aktas. Ne pyktis ar blogas el­
gesys. Ne kerštas ar piktadarystė. Atvirkščiai, tai gailestingumo ir
ilgalaikio sprendimo derinys. Tinkama drausmė reikalauja pastan­
gų - iš tikrųjųji yra tiesioginis pastangų atitikmuo. Nuolat rūpestin­
gai vaikui rodyti dėmesį yra sunku. Sunku susigaudyti, kas yra gerai,
kas yrablogai ir kodėl. Sunku suformuluoti užjaučiančias, bet tinka­
mas drausmės strategijas ir susitarti dėl jų taikymo su kitais vaiku
besirūpinančiais žmonėmis. Kaip tik dėl tos rūpinimosi ir sunkumo
dermės nuomonę, kad visus sunkumus derėtų sukrauti ant vaikų
pečių, galima laikyti tik liguista ir žalinga. Tokios nuostatos leidžia
suaugusiesiems išvengti savo tiesioginių pareigų kultūrinti vaiką ir
apsimesti, kad toks elgesys jam naudingas. Tai pražūtingos saviap-

174 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

gaulės aktas. Jis yra tingus, žiaurus ir nepateisinamas. Ir mūsų po­
mėgis viską paaiškinti proto argumentais čia nesibaigia.

laikomės nuostatos, kad taisyklės nepataisomai nuslopins vidi­
nį mūsų vaikų kūrybingumą, nors mokslinė literatūra aiškiai pa­
rodo, kad, pirma, netrivialaus kūrybiškumo pasitaiko stulbinamai
retai96, o antra - kad griežtos taisyklės palengvina, o ne apsunkina
kūrybinius pasiekimus97. Tikėjimas, kad taisyklės ir struktūra vien
žlugdo, dažnai yra susijęs su mintimi, kad vaikai patys puikiai gali
pasirinkti, kada valgyti ir kada miegoti, jeigu tikjų nuostabiajai pri­
gimčiai bus leista pasireikšti. Tokios nuostatos taip pat nėra niekuo
pagrįstos. Vaikai puikiausiai gali pasirinkti maitintis dešrainiais,
vištienos piršteliais ir saldžiais avižiniais dribsniais, jei tik tai ga­
lėtų atkreipti aplinkinių dėmesį, įgautų įtakos arba apsaugotų nuo
poreikio išmėginti ką nors nauja. Užuot ramiai ir išmintingai nuė­
ję miegoti, vaikai kovos su nakties poilsiu, kol nulūš iš nuovargio.
Jie taip pat mielai provokuoja suaugusiuosius, tyrinėdami sudėtin­
gos visuomeninės aplinkos kontūrus, panašiai kaip beždžioniukai
erzindami suaugusias savo būrio beždžiones98. Stebėdamos savo
erzinimo ir patyčių padarinius ir suaugusios beždžionės, ir jų jau­
nikliai atranda nestruktūruotos ir gąsdinančios laisvės ribas. Vos
įtvirtintos, tokios ribos suteikia saugumo jausmą net tada, kai jų
ieškojimas sukelia trumpą nusivylimą ir širdperšą.

Pamenu, kartą vedžiau savo dvimetę dukrą į žaidimų aikštelę. Ji
žaidė ore pakibusi ant „beždžionių“ skersinių. Ant to paties skersi­
nio, į kurį ji buvo įsikibusi, jai virš galvos stovėjo ypač įkyrus beveik
jos metų pabaisa. Pamačiau, kaip jis juda link jos. Mūsų akys susi­
tiko. Jis lėtai ir sąmoningai užmynė jai ant rankų ir spoksodamas
į mane mygė vis smarkiau. Jis aiškiai žinojo, ko nori. Še tau, tėtu­
ši, - tokia buvo jo filosofija. Jis jau buvo susidaręs nuomonę, kad
suaugusieji verti vien paniekos, todėl nėra reikalojų paisyti. (Gaila,
jo laukė tokia pat dalia.) Jo tėvai jam jau nulėmė beviltišką ateitį.
Jo dideliam ir sveikam šokui, iškėliau jį iš žaidimų aikštelės ir nu­
sviedžiau apie dešimtį metrų į laukus.

5 TAISYKLE 175

Ne, taip nepasielgiau. Nusivedžiau savo dukrą kitur. Bet jeigu
būčiau taip padaręs, jam būtų tik į naudą. Įsivaizduokite, kad pyp­
lys vis tranko motinai per veidą. Kodėl jis taip elgiasi? Kvailas klau­
simas. Jis nepateisinamai naivus. Tam, kad galėtų dominuoti prieš
savo motiną. Pasitikrinti, ar gali likti nenubaustas. Smurtas nėra
jokia paslaptis. Tai taiką sunku paaiškinti. Smurtas yra savaime su­
prantamas. Smurtauti lengva. Taikus sambūvis: išlavintas, įdieg­
tas, nusipelnytas. (Dažnai žmonės pagrindinius filosofinius klausi­
mus supranta atvirkščiai. Kodėl žmonės vartoja narkotikus? Nieko
nuostabaus. Kaip apskritai žmonės sugeba išlikti ramūs? Stebuklas.
Esame trapūs ir mirtingi. Milijonas dalykų gali sužlugti dėl milijo­
no priežasčių. Mums kiekvieną sekundę turėtų drebėti kinkos. Bet
nedreba. Tą patį galima pasakyti ir apie depresiją, tinginystę ir nu­
sikalstamumą.)

Jei galiu tave nuskausti ir valdyti, galiu daryti, ką tik panorėjęs,
kada tik panorėjęs, net tuomet, kai esi šalia. Galiu tave kankinti,
kad patenkinčiau savo smalsumą. Galiu nuo tavęs atitraukti dėmesį
ir dominuoti. Galiu pavogti tavo žaisliuką. Pirmiausia vaikai ima
muštis, nes jų agresija - įgimta, nors vieniems individams ji labiau
būdinga nei kitiems, be to, agresija skatina aistras. Kvaila manyti,
kad tokio elgesio reikia išmokti. Gyvačių nereikia mokyti kirsti. To­
kia yra gyvio prigimtis. Dvejų metų vaikai, šnekant statistiškai, yra
patys brutaliausi žmonės". Jie spardosi, kumščiuojasi, kanda ir va­
gia. Jie tyrinėja reikšdami pasipiktinimą ir neviltį, tenkindami savo
impulsyvius įgeidžius. Dar svarbiau mūsų aptariamąja tema - jie
taip elgiasi, kad suprastų savo leistino elgesio ribas. Kaip kitaip jie
galėtų susivaikyti, kas yra priimtina. Kūdikiai yra kaip aklieji, be-
sigraibantys sienos. Jie turi veržtis pirmyn, išbandyti, rasti fizines
ribas (o jos retai kada yra ten, kur sakoma, kad turėtų būti).

Nuolat taisant tokius poelgius vaikui parodomos jo agresijos ri­
bos. Jų stoka tik sužadina smalsumą - todėl vaikas mojuoja kumš­
čiais, kandžiojasi ir spardosi, tarsi būtų agresyvus ir dominuotų, kol
jam kas nors parodo ribą. Kaip smarkiai galiu trenkti mamytei? Kol

176 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

ji paprieštaraus. Turint tai galvoje, geriaujau sudrausminti greičiau
nei vėliau (jei tėvų siekiamas rezultatas - kad vaikas nesimuštų).
Drausminimas taip pat padeda vaikui išmokti, kad mušti kitus yra
netinkama visuomeninio sambūvio strategija. Be tokio drausmini­
mo vaikui teks įveikti sudėtingą impulsų savitvarkos ir savivaldos
kelią, kad tie impulsai galėtų taikiai sugyventi vaiko psichikoje ir
platesniame visuomeniniame pasaulyje. O susitvarkyti savo mintis
nėra paprasta.

Kolbuvobamblys, mano sūnus ypačprastai elgėsi. Kai mano duk­
tė buvo maža, galėdavau ją priversti suakmenėti vien piktu žvilgs­
niu. Bet tokie metodai sūnaus neveikė. Būdamas devynių mėnesių
jis mano žmoną (kuri nesileidžia stumdoma) suparalyžiuodavo prie
pietų stalo. Jis kovojo suja dėl šaukšto. „Gerai!“- pagalvojom mes.
Kad ir kaip ten būtų, nenorėjome jo maitinti nė minutės ilgiau, nei
reikalinga. Bet ponaitis pats suvalgydavo vien tris-keturis kąsnius.
Tada imdavo žaisti. Pradėdavo stumdyti maistą po savo dubenėlį.
Apdrabstydavo savo aukštą kėdutę prie stalo ir žiūrėdavo, kaip val­
gis skrieja ant grindų. Ne bėda. Jis tyrinėjo. Bet tuomet jis likdavo
nepavalgęs. O kadangi likdavo alkanas, negalėdavo užmigti. Tada
jo verksmai vidury nakties pažadindavo tėvus. Todėljie rytą nubus-
davo rūškani. Jis varė motiną iš proto, o ji atsigrodavo ant manęs.
Nelabai gera kryptis.

Po keleto dienų tokios netvarkos nusprendžiau vėl pradėti jį mai­
tinti šaukštu. Pasirengiau karui. Skyriau pakankamai laiko. Kantrus
suaugęs žmogus gali nugalėti dvimetį, nors tuo ir sunku patikėti.
Kaip sakoma, „žilas plaukas ir klasta pergali jaunystę ir sumanu­
mą“. Taip yra todėl, kad kai esi dvejų metų, laikas tęsiasi begaly­
bę. Mano pusvalandis sūnui reiškė savaitę. Užsitikrinau pergalę. Jis
buvo siaubingai užsispyręs. Aš buvau bjauresnis. Sėdėjome abu akis

į akį, o dubenėlis - tarp mūsų. Vesternas „Vidudienis“(HighNoon).

Jis žinojo ir aš žinojau. Jis pakėlė šaukštą. Paėmiau iš jo šaukštą
ir įdėjau jam į burną skanios košės. Sąmoningai priartinau šaukštą
košėsjam prie burnos. Jis į mane spoksojo tokiomis pat akimis kaip

5 TAISYKLE 177

ir žaidimų aikštelės besimindžiojantis pabaisa. Jo lūpos nukaro že­
myn, jis susiraukė atstumdamas maistą. Šaukštu sukau aplink jo
burną, o jis iš paskos skubriais apskritimais suko galvą.

Bet buvau parengęs ir daugiau triukų. Laisva ranka bakstelėjau
jam į krūtinę, sąmoningai paerzindamas. Jis nepajudėjo. Pakarto­
jau. Dar kartą. Ir dar kartą. Nestipriai, bet juntamai. Po dešimties
bakstelėjimų jis išsižiojo, pasirengęs balsu pareikšti pasipiktinimą.
Cha! Klaida. Mikliai įgrūdau šaukštą. Jis žaismingai bandė liežu­
viu išstumti žeminantį maistą. Horizontaliai pridėjau smilių jam
prie lūpų. Dalis išsprūdo. Bet kitą dalį jis nurijo. Vienas nulis tėtės
naudai. Patapšnojaujam galvą ir pasakiau, kadjis geras berniukas.
Taip ir maniau. Kai kas nors padaro tai, ko norite, apdovanokite.
Po pergalės - jokio apmaudo. Mano žmona turėjo išeiti iš kamba­
rio. Pernelyg daug streso. Bet vaikas viską suvalgė. Mano išvargęs
sūnus sukniubo man ant krūtinės. Kartu nusnūdome. O kai jis pa­
budo, aš jam patikau labiau nei iki drausmės pamokėlės.

Tai pastebėjau ne vien su juo susirėmęs kaktomis. Truputį vė­
liau su kita pora susitarėme keistis vaikų priežiūra. Visus vaikus
suburdavome vienuose namuose. Tada viena tėvų pora išeidavo
pietauti ar į filmą, palikdami kitą porą prižiūrėti vaikų. Nė vienas
nebuvo sulaukęs nė trejų metų. Vieną vakarą prie mūsų prisijungė
dar viena tėvų pora. Nepažinojau jų berniuko - didelio ir stipraus
dvimečio vaikiūkščio.

„Jis niekaip neužmiega, - pasakė tėvas. - Kai paguldomjį į lovą,
jis išjos išsiropščia ir nulipa žemyn. Paprastai paleidžiu jam filmu­
ką apie Elmą.“Nekenčiau to šliaužiojančio, šniurkščiojančio perso­
nažo. Jis buvo Jimo Hensono palikimo gėda. Taigi, apie skatinimą
Elmu nebuvo nė kalbos. Žinoma, nieko jam nesakiau. Nėra jokio
reikalo kalbėtis su tėvais apie jų vaikus - kol jie nėra pasirengę
klausytis.

Po dviejų valandų suguldėme vaikus. Keturi iš penkių kaipmat
sumigo - tik ne Elmo draugelis. Įkėliaujį į lopšį, iš kuriojis negalė­
jo pabėgti. Betjis galėjo kniaukti, tad kaip tik taip ir darė. Problema.

178 1 2 GY V ENI MO TAISYKLIŲ

Jis pasirinko gerą strategiją. Kniaukimas erzino, galėjo pažadinti
kitus vaikus, ir šie taip pat imtų knirkti. Vienas nulis vaikio naudai.
Taigi, nuėjau į miegamąjį. „Gulkis“, - pasakiau. Jokios reakcijos.
„Gulkis, arba aš tave paguldysiu.“ Argumentai vaikus veikia pras­
tai, ypač tokiomis sąlygomis, bet esu perspėjimo šalininkas. Žino­
ma, jis neatsigulė. Tiesą sakant, jis vėl sukniaukė.

Vaikai dažnai taip elgiasi. Nusigandę tėvai mano, kad jei vaikas
verkia - jam liūdna arba ką nors skauda. Paprasčiausiai tai netie­
sa. Dažniausiai jie verkia iš pykčio. Verkiančių vaikų raumenų ty­
rimai tai patvirtina100. Verkimas iš pykčio ir verkimas iš liūdesio
ar skausmo atrodo skirtingai. Jie net skamba skirtingai ir įsiklau­
sius juos galima atskirti. Verkimas iš pykčio dažnai yra dominavi­
mo siekis, taip su juo reikėtų ir elgtis. Pakėliau vaikį ir paguldžiau.
Švelniai. Kantrai. Bet ryžtingai. Jis atsistojo. Paguldžiau. Atsistojo.
Paguldžiau. Atsistojo. Šįkartjį paguldęs laikiau rankajo nugarą. Jis
muistėsi iš visų jėgų, bet veltui. Galų gale jis buvo mano dešimtoji
dalis. Galėjau jį suimti viena sauja. Taigi, laikiau jį prispaudęs ir
ramiu balsu sakiau, kad jis geras berniukas ir kad jam reikia pail­
sėti. Daviaujam žinduką ir švelniai plekšnojau per nugarą. Jis ėmė
rimti. Akys merkėsi. Atitraukiau ranką.

Jis kaipmat pašoko ant kojų. Nustebau. Vyrutis su charakteriu!
Pakėliaujį ir vėl paguldžiau. „Gulėk, pabaisa“, - pasakiau. Dar kiek
paplekšnojau per nugarą. Vaikams tas patinka. Jis jautėsi pavargęs.
Buvo pasirengęs kapituliuoti. Jis užsimerkė. Atsistojau ir skubiai
nuėjau prie durų. Atsigręžiau pasižiūrėti dar kartą. Jis vėl stovėjo
ant kojų. Parodžiau į jį pirštu. „Gulk, pabaisa“, - pasakiau rimtai.
Jis krito į lopšį kaip akmuo. Uždariau duris. Mes vienas kitam pa­
tikome. Nei aš, nei žmona visą naktį iš jo neišgirdom nė pyptelėji­
mo.

- Kaip elgėsi vaikas? - paklausė manęs tėvas gerokai vėliau par-
siradęs namo.

- Gerai, - atsakiau, - neturėjomjokio vargo. Jis miega.
- Arjis buvo pabudęs? - paklausė tėvas.

5 TAISYKLE 179

- Ne, - pasakiau. - Miegojo visą laiką.
Tėtis pažvelgė į mane. Jam pasidarė smalsu. Bet nieko neklausė.
O aš nieko nesakiau.
Nemėtykite perlų kiaulėms, moko mus senoji išmintis. Skamba
žiauriai. Bet išmokyti savo vaiką nemiegoti ir dar skatinti jo prastą
elgesį senovine ir siaubinga lėle? Lygiai tiek pat žiauru. Tu renkiesi
savo nuodus, aš pasirinksiu savuosius.

Drausmė ir bausmė

Naujųjų laikų tėvai dažnai bijo dviejų priešpriešinių pasaulių:
drausmės irbausmės. Jie prisimena kalinių, kareivių ir aulinių batų
įvaizdžius. Išties lengva peržengti ribą tarp drausmintojo ir tirono

arba bausmės ir kankinimo. Drausmę ir bausmę reikia taikyti at­

sargiai. Ta baimė nėra be pagrindo. Bet jos abi yra reikalingos. Jas
abi galima taikyti sąmoningai ar nesąmoningai, gerai ar blogai, bet
jų išvengti neįmanoma.

Tai nereiškia, kad neįmanoma sudrausminti be paskatinimo. Iš
tikrųjų gero elgesio paskatos labai gerai veikia. Garsiausias elgsenos
psichologas B. F. Skinneris labai propagavo tokį būdą. Psichologas
gerai jį išmanė. Jis išmokė balandžius žaisti ping pongą. Kamuo­
liukus jie snapais ritinėjo pirmyn atgal101. Bet jie buvo balandžiai.
Taigi, net jei jie žaidė labai prastai, rezultatas vis tiek buvo puikus.
Skinneris Antrojo pasaulinio karo metais įgyvendindamas „Balan­
džių projektą“(vėliau pervadintą „Orcon“)102savo paukščius net iš­
mokė vairuoti raketas. Jis nemažai pasiekė toje srityje, bet vėliau
išrastos elektroninės bombų nutaikymo sistemos jo darbus pavertė
beverčiais.

Skinneris pabrėžė, kad su savo tokioms užduotims dresuojamais
gyviais jis elgėsi labai rūpestingai. Bet kuris veiksmas, bent iš dalies
atitinkantis jo siekius, iškart buvo apdovanojamas tinkamo dydžio
paskata: nei pernelyg maža, kad liktų nepastebėta, nei pernelyg
didele, kad neužgožtų būsimo skatinimo. Tokį patį metodą galima

180 1 2 GY V EN I MO TAISYKLIŲ

taikyti vaikams, jis pasiteisina. Tarkime, norėtumėte, kadjūsų ma­
žylis jums padėtų padengti stalą. Naudingas įprotis. Jeigu mokėtų

tai padaryti, jis labiau jums patiktų. Trbūtų naudinga (susipurtyki-

te) jo savigarbai. Taigi, siektiną elgesį padalykite į etapus. Vienas
stalo dengimo elementas yra nunešti lėkštę nuo indaujos iki stalo.
Bet net tai gali būti pernelyg sudėtinga. Galbūt jūsų vaikas vaikš­
to dar tik kelis mėnesius, taigi, jis žengia netvirtai svyruodamas.
Vadinasi, pradedate paduodami jam lėkštę ir paimdami ją atgal.
Paskui paplekšnojate jam per galvą. Galite paversti viską žaidimu.
Paduodate kaire ranka. Paduodate dešine. Apsukate lėkštę aplink
nugarą. Tada galite paduoti lėkštę ir atsitraukti kelis žingsnius, kad
jam tektų juos nutipenti prieš atiduodant lėkštę. Mokote tol, kol
vaikas tampa lėkščių atidavimo virtuozu. Nepaliekate jo nerangioje
pusiaukelėje.

Tokiu metodu galite išmokyti bet ką bet ko. Pirmiausia susivai-
kykite, ko jūs norite. Tada akylai it vanagas stebėkite jus supan­
čius žmones. Galiausiai, kai pamatysite ką nors panašaus į tai, ko
norite, pulkite (atsiminkite vanagą) ir įteikite paskatą. Jūsų duktė
suaugusi į paauglę tapo labai drovi. Norėtumėte, kad ji būtų kiek
kalbesnė. Toks yra tikslas: labiau bendraujanti dukra. Vieną rytą
prie pusryčių staloji papasakoja mokykloje girdėtą anekdotą. Puiki
proga atkreipti dėmesį. Tokia yra paskata. Nustokite rašinėti žinu­
tes ir išklausykite. Nebent nenorite, kad ji ką nors dar kada nors
papasakotų.

Vaikus tikrai pradžiuginančias tėvų reakcijas verta pasitelkti
siekiant pakeisti jų elgseną. Tačiau Skinneris buvo realistas. Jis
pastebėjo, kad skatinti labai sunku: stebėtojas turi kantriai laukti,
kol norimas elgesys pasireikš spontaniškai, o tada jį įtvirtinti. Tam
reikėjo daug laiko, daug laukimo, taigi - vargo. Taip pat jis savo
gyvius marino badu iki trijų ketvirčiųjų kūno masės, kol jie imdavo
deramai domėtis maisto paskata ir tikrai atkreipti į ją dėmesį. Bet
čia dar ne visi visiškai teigiamo metodo trūkumai.

Neigiamos emocijos, kaip irjų pozityviosios giminaitės, padeda

5 TAISYKLĖ 181

mums mokytis. Mums reikia mokytis, nes esame mulkiai ir lengvai
pažeidžiami. Galime mirti. Nieko čia gera ir mums dėl to nejauku.
Jeigu būtų jauku —ieškotume mirties ir ją rastume. Mums mirtis

nepatinka vien nuo minties, kad galėtume mirti. Visą laiką. To­

dėl neigiamos emocijos su visu savo nemalonumu mus saugo nuo
mirties. Mes jaučiame skriaudą ar gėlą, gėdą, pasišlykštėjimą, kad
išvengtume pavojaus. Ir labai pasiduodame tokiems jausmams.
Iš tiesų mes labiau jaudinamės ką nors pametę, nei ką nors radę.
Skausmas galingesnis už malonumą, o nerimas stipresnis už viltį.

Emocijos - teigiamos ir neigiamos - kyla dviem patogiais pavi­
dalais. Pasitenkinimas (kitaip tariant, pasisotinimas) mums pasa­
ko, kad kažką padarėme gerai, o viltis (t. y. paskata) praneša, kad
mums nutiks kas nors malonaus. Nerimas verčia laikytis atstu nuo
žmonių, galinčių mus sužeisti, ir pavojingų vietų, kad nejaustume
skausmo. Visas tas emocijas reikia tarpusavyje suderinti ir gerai
įvertinti pagal kontekstą, bet visos jos mums yra reikalingos, kad
gyventume ir klestėtume. Todėl savo vaikams darome meškos pa­
slaugą, kai nepasitelkiame visų būdų, kurie jiems padėtų mokytis,
taip pat ir neigiamų emocijų, nors jas taikyti reikėtų ypač gailes­
tingai.

Skinneris suprato, kad grasinimai ir bausmės gali sustabdyti ne­
pageidaujamą elgesį, o paskata - įtvirtinti pageidaujamą. Pasauly­
je, kurį suparalyžiavusi baimė įsiterpti į tariamai tyrą vaiko raidos
pasaulį, sunku gali pasirodyti net kalbėtis apie anksčiau minėtus
būdus. Vaikai natūraliai nesivystytų tokį ilgą laiką - iki brandos,
jeigujų pažangos nebūtų galima formuoti. Jie tiesiog iššoktų iš įsčių
ir imtų prekiauti biržoje. Vaikų taip pat negalima visiškai apsaugoti
nuo baimės ir skausmo. Jie yra maži ir trapūs. Jie ne ką išmano
apie pasaulį. Net kai jie daro ką nors tokio įprasta, kaip mokytis
vaikščioti, pasaulis juos nuolat aptalžo. Čia nebekalbame apie ne­
viltį ir atstūmimą, kurio neįmanoma išvengti tarp brolių, seserų bei
vienmečių ir nedraugiškų, užsispyrusių suaugusiųjų. Taigi, pagrin­
dinis moralinis klausimas yra ne kaip visiškai apsaugoti vaikus nuo

182 12 GYVENI MO TAISYKLIŲ

nemalonių nuotykių ir nesėkmių, kadjie niekada nepatirtų baimės
ir skausmo, o kaip maksimaliai padidinti mokymąsi, kad naudin­
gos informacijos jie gautų minimaliomis sąnaudomis,

„Disney“ filme „Miegančioji gražuolė“ karalius ir karalienė pa­
galiau susilaukia dukters Auroros. Jie surengia didelę krikštynų
puotą, kad galėtų visiems ją parodyti. Jie pakviečia visus, kas myli
ir vertina jų dukrą. Bet nepakviečia Maleficentos (piktos, bloga
linkinčios), kuri iš esmės yra Požemio Karalienė arba Gamta savo
neigiamu pavidalu. Tai simboliškai reiškia, kad monarchų pora
pernelyg globoja savo dukrą ir apsupa ją pasauliu, kuriame nėra
nieko neigiama. Bet tai jos neapsaugo. Tik susilpnina. Maleficenta
prakeikia princesę, pasmerkdama ją mirti vos toji sulauksianti še­
šiolikos metų, verpsianti ir įsidursianti pirštą. Verpimo ratelis yra
likimo ratas; virbas, kuris praduria pirštą iki kraujo, simbolizuoja
nekaltybės praradimą, ženklą, kad vaikas tampa moterimi.

Laimei, geroji fėja (gerosios Gamtos jėgos) sumažina bausmę iki
nesąmoningos miego būsenos, kurią suardysiantis pirmasis myli­
mojo bučinys.

Nusigandę karalius ir karalienė atsikrato visų savo karalystėje
turimų verpimo ratelių ir atiduoda dukrą išties per geroms trims
fėjoms. Jie ir toliau stengiasi patraukti jai iš kelio pavojingus daik­
tus - bet taip besielgdami savo dukrą išugdo naivią, nebrandžią ir
silpną. Vieną dieną, prieš pat šešioliktąjį Auroros gimtadienį, miš­
ke ji sutinka princą ir išsykjį įsimyli. Bet kuriais logiškais matais -
truputį per greitai. Tadaji garsiai dejuoja, kad turės tekėti už princo
Filipo, kuriam buvo pažadėta dar vaikystėje, ir kai atvyksta į tėvų
pilį švęsti savo gimtadienio, aplink - tikri emocijų griuvėsiai. Kaip
tik tada Maleficentos prakeiksmas virsta tikrove. Pilies vartai atsi­
veria, pasirodo verpimo ratelis, o Aurora įsiduria pirštą ir praranda
amą. Ji virsta Miegančiąja gražuole. Taip elgdamasi (vėlgi, kalbant
simbolių kalba) ji pasirenka nesąmoningą egzistenciją, kad nerei­
kėtų patirti suaugusiųjų gyvenimo baimių. Panašūs egzistenciniai
reiškiniai dažnai nutinka pernelyg globojamiems vaikams, kurie

5 TAISYKLĖ 183

yra prastai auklėjami, - pirmąkart susidūrę su nesėkme arba, blo­
giau, tikra pikta valia, kurios jie nesugeba perprasti ir nuo kurios
negali apsiginti, jie siekia nesąmoningos būsenos palaimos.

Pavyzdžiui, trejų metų mergaitė, kurios tėvai nemokė dalytis. Ji
rodo savo savanaudiškumą tėvams stebint, bet jie pernelyg malo­
nūs, kad kištųsi. Tiksliau, jie nenori atkreipti dėmesio, suvokti, kas
darosi, ir išmokyti ją elgtis tinkamai. Jie, žinoma, nervinasi, nes ji
niekuo nesidalija su savo seserimi, bet apsimeta, kad viskas gerai.
Negerai. Vėliau jie subars ją dėl kokio visai nesusijusio dalyko. Ji
užsigaus ir suglums, bet nieko neišmoks. Negana to: kai bandys su­
sirasti draugų, jai nepavyks, nes jai trūks visuomeninio elgesio ma­
nierų. Savo amžiaus vaikus ji atstums negebėjimu bendradarbiauti.
Jie pešis su ja arba jos šalinsis, o gal susiras žaisti su kuo nors kitu.
Tų vaikų tėvai matys, kokia ji nerangi, prastų manierų, ir nekvies
žaisti su savo vaikais. Ji bus vieniša ir atstumta. Augs nerimas, dep­
resija ir pagieža. O visa tai paskatins nusisukti nuo gyvenimo, tai
prilygsta norui būti be sąmonės.

Tėvai, atsisakantys atsakomybės drausminti savo vaikus, mano,
kad jie tiesiog gali išvengti konflikto, nors auginant vaikus jis yra
būtinas. Jie stengiasi nebūti blogiukai (bent jau kurį laiką). Bet
jie jokiu būdu neišvaduoja ir neapsaugo savo vaikų nuo baimės ir
skausmo. Atvirkščiai: savimi patenkintas ir beširdis platusis pasau­
lis pateiks daug didesnių konfliktų ir bausmių, nei būtų sugalvoję
rūpestingi tėvai. Galite drausminti savo vaikus arba galite perkelti
tą atsakomybę šiurkščiam, bejausmiam ir savimi užsiėmusiam pa­
sauliui - bet tokio sprendimo niekada nereikėtų painioti su meile.

Galėtumėte ginčytis, kaip tai kartais daro šių dienų tėvai: dėl
ko apskritai vaikas turėtų paklusti tėvų nuomonės diktatui? Iš
tiesų tai naujojo politiškai teisingo mąstymo, kad tokia idėja yra
„suaugizmo“103- stereotipų ir prievartos - versija, kurią būtų gali­
ma palyginti su seksizmu ir rasizmu. Suaugusiųjų autoriteto klau­
simą reikia aptarinėti atsargiai. Būtina gerai išnagrinėti patį klau­
simą. Sutikti su kokiu nors pasipriešinimu yra iš dalies pripažinti,

184 1 2 GYV ENI MO TAI SYKLIŲ

kad jis teisingas, o tai pavojinga, jeigu klausimas buvo prastai su­
formuluotas. Išskaidykime jį į atskiras dalis.

Pirmiausia, kodėl vaikas yra subjektas? Visai paprasta. Kiekvie­
nas vaikas privalo klausyti ir paklusti tėvams, nes jis priklausomas
nuo globos, kurią vienas ar daugiau netobulų tėvų nori jiems skirti.
Turint tai galvoje, vaikui geriau elgtis taip, kad jam būtų atsakoma
meile ir gera valia. Galima įsivaizduoti dar šį tą geriau. Vaikas galė­
tų elgtis taip, kad sulauktų ir tėvų dėmesio, ir būtų naudinga jo da­
bartinei raidos būsenai bei ateities pažangai. Tai labai aukšta karte­
lė, bet viskas vien vaiko labui, todėl apstu priežasčių jos siekti.

Kiekvieną vaiką taip pat privalu išmokyti maloniai elgtis pagal
civilizuotos visuomenės lūkesčius. Tai visiškai nereiškia paklūsti
begalvėms ideologijoms. Tai reiškia, kad tėvai turėtų skatinti to­
kias nuostatas ir veiksmus, kurie jų vaikui lems sėkmę pasaulyje
už šeimos ribų, ir grasinimais bei bausmėmis išguiti elgesį, kuris
baigtųsi skurdu ir nesėkme. Toks yra siauras galimybių langas, tad
greitai rasti teisingą sprendimą yra svarbu. Jeigu vaiko niekas ne­
išmokė padoriai elgtis iki ketverių metų, jis visą likusį gyvenimą
vargiai susiras draugų. Mokslinė literatūra aiškiai tą pasako. Tai
svarbu, nes vėliau bendraamžiai yra tiesioginė socializacijos terpė.
Atstumti vaikai nustoja vystytis, nes jie nebendrauja su bendraam­
žiais. Kol kiti vaikai ir toliau vystosi, jie vis labiau atsilieka. Todėl
draugų neturintis vaikas dažnai tampa vienišu, nesocialiu ir depre­
suotu paaugliu ar suaugusiuoju. Nieko gera. Sėkmingai dalyvauti
visuomenėje yra daug svarbiau mūsų psichinei sveikatai, nei ma­
nome. Mums būtina nuolat priminti tinkamai galvoti ir veikti. Kai
imam plaukti pasroviui, žmonės, kurie mumis rūpinasi ir mus myli,
švelniomis ir ne tokiomis švelniomis priemonėmis mus sugrąžina į
vėžes. Taigi, mums apsimoka aplink turėti tokių žmonių.

Taip pat tai nereiškia (grįžkime prie klausimo), kad visi suau­
gusiųjų patarimai yra laužti iš piršto. Taip atsitinka tik visiškai ne­
funkcionuojančioje totalitarinėje valstybėje. Bet civilizuotose, atvi­
rose visuomenėse diduma gyventojų laikosi visuomeninės sutarties,

5 TAISYKLĖ 185

siekiančios bendros gerovės ar bent jau taikaus sambūvio. Net tai­
syklių visuma, apibrėžianti vien minimalų susitarimą, nėra vienos

valios sprendimas, nes egzistuoja pasirinkimo teisė. Jei visuomenė,

užuot deramai skatinusi produktyvų, į visuomenės poreikius orien­
tuotą elgesį, yra linkusi skirstyti išteklius savavališkai, neteisingai ir
dar pro pirštus žiūri į vagystes ir išnaudojimą, ji neilgai gyvens tai­
kiai. Jeigujos hierarchijos yra pagrįstos (pirmiausia)jėga, o ne žino­
jimu, reikalingu atlikti svarbius ir sunkius darbus, ji taip pat žlugs.
Tokie dėsniai būdingi net paprastesnėms šimpanzių hierarchijoms,
patvirtindami pamatinę biologinę ir objektyvią tiesą104.

Prastai socializuoti vaikai gyvena siaubingą gyvenimą. Todėl
geriau juos deramai įvesdinti į visuomenės gyvenimą. Iš dalies tai
galima pasiekti paskata, bet ji nelems visumos. Todėl neklausiame,
taikyti ar ne bausmę ir grasinimus. Klausiame, ar tai reikia daryti
sąmoningai ir apgalvotai. Antraip kaip galėtume išmokyti vaikus
drausmės? Klausimas labai sunkus, nes vaikai (ir tėvai) labai ski­
riasi savo temperamentu. Kai kurie vaikai yra mieli. Jie labai nori
įsiteikti, todėl gali tapti priklausomi ir imti vengti konfliktų. Vaikai
visada nori daryti tai, ko jie nori ir kada nori. Jie gali atsikalbinė­
ti, būti užsispyrę ir neklaužados. Vieni vaikai desperatiškai ieško
taisyklių ir struktūros, jiems patinka net ypač griežta aplinka. Kiti,
niekinantys dėsningumą ir rutiną, negirdi net minimalios tvarkos
reikalavimų. Vieni yra be galo kūrybingi fantazuotojai, kiti - kon­
kretesni ir konservatyvesni. Visi tie dideli skirtumai yra svarbūs.
Juos daugiausia nulemia biologiniai veiksniai, kuriuos sunku vi­
suomeniškai pataisyti. Mums pasisekė, kad tokios įvairovės aki­
vaizdoje galime pasinaudoti rimtų samprotavimų apie teisingą vi­
suomeninę kontrolę vaisiais.

Silpniausia būtinoji jėga

Štai tiesmukiška pradinė idėja: negalima turėti taisyklių daugiau,
negu reikia. Kitaip tariant, blogi įstatymai išnaikina pagarbą ge­

186 1 2 GY VENI MO TAI SYKLIŲ

riems įstatymas. Toks yra etinis, net teisinis Okamo skustuvo* ati­
tikmuo - mokslininko koncepcijų giljotina, teigianti, kad geriausia
yra paprasčiausia hipotezė. Taigi, nevarginkite vaikų - irjų draus-
mintojų - per dideliu taisyklių kiekiu. Toks kelias nuves į frustra­
ciją.

Apribokite taisykles. Tada sugalvokite, ką darysite, jei kuri nors
taisyklė bus sulaužyta. Bendrą, nuo konteksto nepriklausomą
taisyklę dėl bausmės žiaurumo nustatyti sunku. Tačiau labai pa­
rankus dėsningumas jau yra įrašytas bendrajame anglų įstatyme,
viename nuostabiausių Vakarų civilizacijos paminklų. Jo analizė
leis nustatyti antrąjį naudingą principą.

Bendrasis anglų įstatymas leidžia jums ginti savo teises, bet tik
proto ribose. Įsilaužta į jūsų namą. Rankose turite užtaisytą pis­
toletą. Turite teisę gintis, bet geriau tai daryti etapais. Gal čia gir­
tas pasimetę kaimynas? „Nušausiu!“- galvojate. Bet ne viskas taip
paprasta. Todėl sakote: „Stok! Aš ginkluotas!“ Jeigu jums nieko
neaiškina ir nepasitraukia, galite paleisti perspėjamąjį šūvį. Tada,
jeigu užpuolikas ir toliau artinasi, galite taikytis į koją. (Jokiu būdu
nemanykite, kad tai - teisininko patarimas. Čia - pavyzdys.) Visų
šių kaskart vis žiaurėjančių reakcijų vienijantis principas - naudoti
silpniausią būtinąją jėgą. Taigi, dabar jau turime du bendruosius
drausmės principus. Pirmas: kuo mažiau taisyklių. Antras: kad tai­
syklių būtų laikomasi, taikyti silpniausią būtinąjąjėgą.

Dėl pirmojo principo galėtumėte paklausti: „Sumažinti iki ko?“
Štai keletas pasiūlymų. Nesikandžiok, nesispardyk, nesikumščiuok,
nebent gindamasis. Nekankink irnepriekabiaukprie kitųvaikų, kad
neatsidurtum kalėjime. Valgyk gražiai ir būk dėkingas, kad žmonės
norėtų tave kviestis į svečius ir jiems patiktų tave vaišinti. Išmok
dalytis, kad kiti vaikai norėtų su tavimi žaisti. Klausykis, kai suaugę
žmonės kalbasi su tavimi, kad jie neimtų tavęs nekęsti ir ko nors

*Viljamo Okamo (1287-1347) principas novacula Occami - bet kuriamreiškiniui paaiškinti
naudojama kuo mažiau prielaidų (vert. past.).

5 TAISYKLĖ 187

tave išmokytų. Eik miegoti laiku ir nesiožiuok, kad tavo tėvai galė­
tų gyventi savo gyvenimą ir neimtų tavęs nekęsti. Susitvarkyk savo
daiktus, nes tau pasisekė jų turėti, o tvarkos irgi reikia išmokti. Būk
tinkamas draugijos narys, kai vyksta kas nors įdomaus, kad tave
ir kitą kartą pakviestų į įdomius renginius. Elkis taip, kad kitiems
žmonėms norėtųsi su tavim turėti reikalų. Vaikas, kuris laikosi šių
taisyklių, bus kviečiamas visur.

Antroji, tiek pat svarbi nuostata taip pat kelia klausimą: „Kokia
yra silpniausia būtinojijėga?“Ją reikia nustatyti eksperimentų tvar­
ka, jie turėtų prasidėti mažiausiu įmanomu veiksmu. Vieni vaikai
suakmenės vien įjuos dėbtelėjus. Kiti - perspėjus žodžiu. Tretiems
teks sprigtelėti į rankutę. Toks būdas ypač veiksmingas viešose vie­
tose, pavyzdžiui, restoranuose. Jį galima pritaikyti greitai, ramiai ir
veiksmingai, išvengiant eskalacijų. Ar egzistuoja alternatyva? Pik­
tai verkiantis, dėmesio reikalaujantis vaikas, į kurį šaudoma piktais
žvilgsniais. Nuo stalo prie stalo bėginėjantis ir visiems trukdantis
vaikas daro gėdą (senas, bet tinkamas žodis) sau ir tėvams. Viso
to padariniai toli gražu nėra malonūs, be to, vaikas, be abejo, vie­
šumoje elgsis dar blogiau, nes vaikams patinka eksperimentuoti:
suprasti, ar senos taisyklės tinka ir naujai vietai. Iki trejų metų jie
viso to neįvardija žodžiais.

Kai savo mažus vaikus vesdavomės į restoranus, juos palydė­
davo šypsenos. Jie gražiai sėdėdavo ir mandagiai valgydavo. Jie
negalėdavo taip ilgai išbūti, bet mes jų per ilgai ir nelaikydavome.
Kai tik imdavo nebenustygti vietoje, po kokių keturiasdešimt pen­
kių minučių, žinojome - metas namo. Toks buvo sutarimas. Šalia
pietaujantys žmonės sakydavo, kad jiems labai smagu matyti tokią
laimingą šeimą. Ne visada būdavome laimingi ir mūsų vaikai ne vi­
sada elgėsi tinkamai. Bet didumą laiko jie elgėsi gerai ir buvo sma­
gu, kad aplinkiniai žmonės teigiamai juos vertina. Vaikams tai buvo
be galo naudinga. Jie matė, kad patinka žmonėms. Tai dar labiau
skatino juos elgtis gerai. Tokia buvo paskata.

Jūsų vaikai tikrai patiks žmonėms, jeigu leisite, kad taip nutik­

188 1 2 GYV ENI MO TAI SYKLIŲ

tų. Tai kaipmat išmokau, kai mums gimė pirmasis vaikas, duktė
Mikhaila. Kai išsinešėme ją į gatvę mažame sulankstomame veži­
mėlyje savo prancūziškojo Monrealio darbininkų kvartale, mėtyti
ir vėtyti girtuokliai ją pamatę stabtelėdavo jai nusišypsoti. Jie sa­
kydavo „tiū-tiū“, juokdavosi ir linksmai vaipydavosi. Teigiamos re­
akcijos į vaikus atgaivina pasitikėjimą žmogumi. Viso to gaunama
kur kas daugiau, kai vaikai viešumoje elgiasi gerai. Kad taip būtų,
vaikus reikia atsargiai ir veiksmingai pratinti prie drausmės, o kad
to pasiektumėte, turite šį bei tą išmanyti apie paskatą ir nuobaudą,
užuot vengę tokios išminties.

Dalis santykių su savo sūnumi ar dukra užmezgimo yra suprasti,
kaip jie reaguoja į sudrausminimą, o tada - pats efektyvus draus­
minimas. Labai paprasta apsikaišyti klišėmis: „Fizinės bausmės
nepateisinamos“, arba: „Suduoti vaikui reiškia mokytijį suduoti ki­

tam.“ Pradėkime nuo pirmojo teiginio: fizinės bausmės nepateisi­
namos. Pirmiausia derėtų paminėti platų sutarimą dėl teiginio, kad

kai kurios blogo elgesio formos, ypač vagystės ir užpuolimai, - ir
neteisingos, ir nusipelno sankcijų. Antra, verta įsidėmėti, kad be­
veik visos tokios sankcijos reiškia bausmę su visomis jos psicholo­
ginėmis ir fizinėmis formomis. Laisvės atėmimas sukelia skausmą,
iš esmės prilygstantį fizinei traumai. Tą patį galima pasakyti apie
izoliavimą nuo visuomenės (taip pat ir vaikų). Žinome tai iš neu-
robiologijos. Tos pat smegenų sritys yra atsakingos už visų tokių
bausmių padarinių suvokimą ir visas jas palankiai veikia tos pačios
klasės narkotikai - opiatai105. Kalėjimas yra aiškiai fizinė bausmė -
ypač karceris - net tada, kai jokio smurto jame nėra. Trečia, prisi­
minkime, kad kai kuriuos nepageidaujamus veiksmus būtina griež­
tai ir nedelsiant sustabdytijau vien tam, kad nenutiktų kas nors dar
blogiau. Kaip tinkamai nubausti tą, kas neatlyždamas bado šakute
elektros lizdą? Arba garsiai juokdamasis pabėga iš sausakimšos
prekybos centro stovėjimo aikštelės? Atsakymas paprastas: grieb­
tis to, kas proto ribose juos greičiausiai sustabdytų. Antraip viskas
gali baigtis mirtimi.

5 TAISYKLĖ 189

Parduotuvės stovėjimo aikštelės atveju viskas gan akivaizdu. Bet
tokie pat dėsniai tinka ir visuomenei, o čia mes priartėjam prie ket­
virto argumentų punkto dėl fizinių bausmių. Bausmės už netinka­
mą elgesį (tokį, kurį sėkmingai buvo galima išnaikinti vaikystėje)
tampa vis nuožmesnės vaikui augant ir visuomenė neproporcin­
gai daug nubaudžia tų jaunystės ar ankstyvos brandos sulaukusių
žmonių, kurie iki ketvertų metų nebuvo tinkamai socializuoti. Tie
nepažaboti keturmečiai savo ruožtu dažnai iš prigimties buvo labai
agresyvūs sulaukę dvejų metų. Statistiškai jie dažniau nei jų vien­
mečiai imdavo spardytis, švaistytis kumščiais, kandžiotis ir atimi­
nėti žaislus (vėliau tai bus vadinama vagyste). Jie sudaro apie pen­
kis procentus berniukų ir gerokai mažiau procentų mergaičių106.
Neapsvarsčius kaip papūgoms kartoti magiškąjį užkeikimą „fizinės
bausmės nepateisinamos“ reiškia ir toliau puoselėti iliuziją, kad
paaugliai šėtonai stebuklingai išsiperi iš kažkada nekaltų mažų an­
gelėlių. Nė kiek nepadedate savo vaikui pro pirštus žiūrėdami į bet
kurį jo prasižengimą (ypačjei vaikas agresyvesnio būdo).

Palaikyti teoriją, kad fizinių bausmių negalima pateisinti, reiš­
kia (penkta) daryti prielaidą, kad yra prasminga asmeniui pasakyti
žodį „ne“,jei tas žodis nėra pagrįstasjokiu bausmės grasinimu. Mo­
teris gali pasakyti „ne“galingam savimylai vyriškiui tik todėl, kadją
gina visuomenės normos, įstatymas ir valstybė. Tėvai gali pasakyti
„ne“apkūniam vaikui, siekiančiam trečio pyrago gabalo, nes jie yra
didesni, stipresni ir geba daugiau negu vaikas (ir, be turimo autori­
teto, juos dar remia įstatymas ir valstybė). Galutinėje analizėje „ne“
reiškia: „Jeigu ir toliau taip elgsies, tau atsitiks kažkas, kas tau ne­
patiks.“Antraip tai nereiškia nieko. Ar dar blogiau, tai reiškia „dar
vieną nesąmonę, kurią burbtelėjo tie neišmanėliai suaugusieji“.
Arba dar blogiau, tai reiškia, kad „visi suaugusieji yra neveiksmingi
ir silpni“. Labai prasta pamoka, kai kiekvieno vaiko dalia yra tapti
suaugusiuoju ir kai diduma dalykų, kurių išmokstama be nereika­
lingo asmeninio skausmo yra pasigaunama arba išmokstama iš su­
augusiųjų. Ko gali tikėtis vaikas, kuris nekreipia į suaugusiuosius

190 1 2 GY V ENI MO TAISYKLIŲ

dėmesio ir juos niekina? Apskritai, kam reikia suaugti? Prisimin­
kite pasakojimą apie Piterį Peną, manantį, kad visi suaugusieji yra
kapitono Kablio, savo paties mirties bijančio tirono (įsivaizduokite
alkaną krokodilą su laikrodžiu pilve), versijos. „Ne“ nesigriebiant
smurto reiškia „ne“vieninteliu atveju, kai vienas išauklėtas žmogus
tą sako kitam civilizuotam žmogui.

O „suduoti vaikui reiškia mokyti jį suduoti kitam“? Pirma: Ne.
Neteisinga. Per paprasta. Pradžiai „suduoti“yra labai prastas žodis

apibūdinti tėvų sudrausminimo aktą. Jei „suduoti“tiksliai apibrėžia
platų fizinės jėgos panaudojimo spektrą, tada nerastumejokio skir­
tumo tarp lietaus lašų ir atominės bombos. Dydis yra svarbu, taip
pat ir kontekstas, jeigu nenorime naiviai ir sąmoningai užsimerkti.
Kiekvienas vaikas žino skirtumą, kaip jį neerziriamas sukandžio-
ja piktas šuo ir krimsteli jo paties augintinis, kai iš jo juokais, bet
ne itin atsargiai bandoma atimti kaulą. Negalime neišsiaiškinti,
kiek smarkiai suduota ir kodėl suduota, kai kalbame apie sudavi-
mą. Laikas, aplinkybės taip pat labai svarbu. Jeigu savo dvimečiui
sprigteli po to, kai jis pliauska užvožia per galvą mergaitei, jis arba
supras sąsają, ar bent jau kitą kartą jam mažiau magės ją mušti.
Regis - neblogas rezultatas. Jis tikrai neprieis prie išvados, kad
ją reikia smarkiau prikulti, sekdamas mamos sprigtu kaip pavyz­
džiu. Jis nėra kvailas. Jis tiesiog pavydus, impulsyvus ir netašytas.
Ir kaip kitaip apsaugotumėte jaunesniąją sesutę? Jei drausminsite
neveiksmingai, jaunylė kentės. Galbūt metus. Priekabiavimas tęsis,
nes nė piršto nepajudinsite, kad jis liautųsi. Išvengsite konflikto,
kuris yra būtinas, kad įsivyrautų taika. Užsimerksite. O vėliau, kai
jaunesnioji dukra surengs su jumis akistatą (galbūt jau suaugusi),
pasakysite: „Nežinojau, kad dedasi tokie dalykai.“ Tiesiog nenorė­
jote žinoti. Todėl ir nežinojot. Tiesiog atsikratėte atsakomybės už
drausmę ir pasiteisinote prieš save savo nepaliaujamu gerumo šou.
Kiekviename meduolių namelyje gyvena ragana, kuri ryja vaikus.

Taigi, ką turime? Sprendimą drausminti veiksmingai arba ne­
veiksmingai (bet niekados apskritai pamiršti drausmę, nes gamta

5 TAISYKLE 191

ir visuomenė drakoniškai nubaus už neištaisytas vaikystės klaidas).
Štai kelios praktiškos užuominos: pasodinti vaiką skyrium nuo kitų,
kol nusiramins, yra itin veiksminga bausmė, ypač jeigu prastai be­
sielgiantis vaikas vos tik susitvardęs džiaugsmingai priimamas at­
gal. Piktas vaikas turi sėdėti vienišas, kol nusiramins. Paskui jam
turi būti leista sugrįžti į normalų gyvenimą. Tai reiškia, kad nugali
vaikas, o ne jo pyktis. Taisyklė yra tokia: „Prisijunk prie mūsų vos
tik galėsi elgtis tinkamai.“ Išlošia vaikas, tėvai ir visuomenė. Ma­
tyti, ar vaikas visiškai susitvardė. Jūs jį vėl mėgstate, nepaisydami
ankstesnio prasto elgesio. Jei vis dar tūžtate, galjis dar nepakanka­
mai atgailavo arbajums patiems reikia pagalbos užmiršti pyktį.

Jeigu jūsų vaikas yra kietagalvis nenaudėlis, kuris paprasčiau­
siai pabėga besijuokdamas, vos tik jį pasodinate ant laiptų arba jo
kambaryje, prie tradicinio atskyrimo nuo kitų reikia pridėti dar ir
fizinių kliūčių. Vaiką galima atsargiai, bet tvirtai paimti už rankų,
kol jis nustoja rangytis ir sukaupia dėmesį. Jeigu tai nepasiseka,
gali tekti pasiguldyti ant tėtės kelio. Nes vaikui, kuris didingai ir už­
sispyręs griauna tvarką, pliaukštelėjimas per sėdynę gali parodyti
būtiną atsakingo suaugusiojo rimtumą. Būna situacijų, kai net to
nėra gana, nes kai kurie vaikai yra labai užsispyrę, smalsūs ir tvirti
arba jų elgesys jau visiškai peržengė visas ribas. Irjeigu nesate ap­
mąstę tokių dalykų, nesate atsakingi tėvai. Paliekate purviną darbą
kitiems, kuriems teks kur kas smarkiau susipurvinti.

Principų santrauka

Pirmas drausmės principas: nusistatykite tik nedaug taisyklių. An­
tras principas: naudokite mažiausią būtinąjąjėgą. Trečias: tėvai
turi veikti išvien107. Vaikų auginimas reikalauja daug pastangų ir

nuvargina. Todėl tėvams lengva suklysti. Nemiga, alkis, barnių pa­
dariniai, pagirios, nepavykusi diena darbe - bet kuris iš šitų dalykų
gali paversti žmogų nelogišku, o keli jų gali sukurti pavojingą žmo­
gų. Tokiomis aplinkybėmis būtina, kad kas nors būtų šalia, stebėtų,

192 1 2 GYVENI MO TAI SYKLI Ų

įsikištų ir pasikalbėtų. Taip bus mažiau tikimybės, kad zirziantis
bei provokuojantis vaikas ir jo nukamuotas išsiderinęs tėvas gali
vienas kitą privesti iki taško, iš kurio nebeįmanoma sugrįžti. Tė­
vai turi veikti drauge - naujagimio tėvas turi padėti motinai, kad ji
nepervargtų ir nesiimtų kokių nors desperatiškų veiksmų išgirdusi
savo kūdikį kaukiantį nuo vienuoliktos valandos vakaro iki penkių
valandų ryto trisdešimt naktų iš eilės. Nesakau, kad mums reikė­
tų išskirti mamas, kurių daugybė neįmanomai ir narsiai vargsta ir
kurių nemažai pavieniui neturi kaip išsivaduoti iš šitų brutalių san­
tykių, - bet tai nereiškia, kad galime apsimesti, jog visos šeimos
formos yra vienodos. Nėra. Taškas.

Štai ketvirtas principas, truputį psichologiškesnis: tėvai turėtų
aiškiai suprasti, kad jie patys gali pasidaryti šiurkštūs, kerštingi,
pasipūtę, pagiežingi, pikti ir apgaulingi. Nedaug žmonių sąmonin­
gai apsispręstų būti prastais tėvu ar motina, bet prastų tėvų apstu.
Taip nutinka todėl, kad žmonės sugeba būti blogi ir geri - ir todėl,
kadjie sąmoningai nekreipia į tai dėmesio. Žmonės yra ne tik agre­
syvūs ir savanaudiški, bet ir geraširdžiai bei rūpestingi. Kaip tik dėl
šios priežasties nė vienas suaugęs žmogus - nei hierarchiška plėšri
beždžionė - negali leistis pergalimas mažo vaiko. Kerštas ateis. Po
dešimties minučių, kai „labai maloniems ir kantriems tėvams“ ne­
pavyko numaldyti įniršio protrūkio vietiniame prekybos centre, jie
atsilygins savo mažyliui šaltuku, kai tas džiaugsmingai pripuls pa­
sigirti savo naujausiu pasiekimu. Gera porcija gėdos, nepaklusnu­
mo ir dominavimo iššūkio, ir net tariamai dosniausi tėvai persiims
kartėliu. Ir tada prasidės tikroji bausmė. Iš pagiežos randasi keršto
troškimas. Bus mažiau spontaniškos meilės ir daugiau suvokimo,
kad jos nėra. Bus ieškoma vis mažiau asmeninės vaiko raidos gali­
mybių. Vis labiau nuo jo nusigręžiama. Ir čia tik pati kelio į visišką
šeiminį karą pradžia, jis daugiausia vyksta požemio pasaulyje po
dirbtinio normalumo ir meilės fasado kauke.

Geriau vengti to ištrypto tako. Tėvai, kurie suvokia savo ribo­
tą pakantumą blogam elgesiui, suerzinti gali suplanuoti rimtą ir

5 TAISYKLĖ 193

tinkamą drausminamąją strategiją - ypač jeigu juos stebi toks pat
budrus partneris - ir niekad nenusileisti iki tikro pykčio prover­
žio. Būkite budrūs. Visur aplink pilna nuodingų šeimų. Jos nekuria
taisyklių ir neriboja blogo elgesio. Tėvai nutrūksta bet kada, nenu­
spėjamai. Jų vaikai gyvena chaose ir yra sužlugdyti, jie yra drovūs
arba, jei jie tvirti, - revoliucingi priešgynos. Nieko gera. Gali net
tapti pražūtinga.

Yra ir penktasis, pats bendriausias principas. Tėvai privalo elg­
tis kaip tikro pasaulio sąjungininkai - gailestingi sąjungininkai,
rūpestingi sąjungininkai - bet vis dėlto sąjungininkai. Ši prievolė
nugali bet kokią kitą atsakomybę - užtikrinti laimę, skatinti kūry­
bingumą ar pakelti savigarbą. Pagrindinė tėvų prievolė yra išugdyti
vaikus taip, kadjų geistų visuomenė. Jie suteiks vaikams galimybę,
savivoką ir saugumą. Tai yra net kur kas svarbiau už asmeninę ta­
patybę. To šventojo Gralio galima ieškoti tik tuo atveju, jeigu bus
pasiektas aukštas visuomeninės sandaros lygis.

Geras vaikas ir atsakingi tėvai

Tinkamai socializuota trejų metų mergaitė yra mandagi ir maloni.
Ji santūri. Ji sužadina kitų vaikų susidomėjimą ir suaugusiųjų dė­
kingumą. Ji gyvena pasaulyje, kuriame patinka kitiems vaikams, o
šie varžosi dėl jos dėmesio, suaugusieji mielai ją stebi, nesislėpda­
mi už dirbtinių šypsenų. Žmonės ją mielai supažindins su pasauliu.
Taijai galiausiai pelnys daugiau individualybės, nei bet koks bailus
tėvų bandymas išvengti kasdienių konfliktų ir drausmės.

Aptarkite, ką jūsų vaikai mėgsta ir ko nemėgsta, su savo partne­
riu, o jei nepavyks - su draugu. Bet nebijokite žinoti, kąjie mėgsta
ir ko nemėgsta. Jūs galite atskirti, kas yra tinkama, o kas - ne, grū­
dus nuo pelų. Jūs suvokiate skirtumą tarp gėrio ir blogio. Išsiaiš­
kinę savo poziciją - pasvėrę savo smulkmeniškumą, pasipūtimą ir
pagiežą, - ženkite kitą žingsnį ir padėkite savo vaikui gražiai elgtis.
Jūs atsakote už jo drausmę. Jūs atsakote už klaidas, kurių neišven­

19*. 1 2 GYVENI MO TAI SYKLI Ų

giamai pridarysite drausmindami. Jei esate neteisūs, galite atsipra­
šyti ir išmokti elgtis geriau.

Gali} gale jūs mylite savo vaikus. Jei jų elgesys priverčia jus jų

nemėgti, tik pagalvokite, ką galvoja kiti žmonės, kuriems jie rūpi
mažiau. Tie žmonės žiauriai juos nubaus atstumdami arba įtrauk­
dami. Neleiskite, kad taip atsitiktų. Jau geriau savo mažiesiems pa­
baisoms leiskite suprasti, kas yra tinkama, o kas - ne, kadjie galėtų
tapti sumaniais pasaulio, plytinčio už šeimos ribų, gyventojais.

Dėmesingas, o ne be tikslo klajojantis vaikas gali žaisti, nezir­
zia, yra juokingas, bet ne erzinantis, ir patikimas - toks vaikas su­
siras draugų, kad ir kur nukeliautų. Jį mėgs mokytojai ir nuosavi
tėvai. Jis mandagiai rūpinsis suaugusiaisiais ir jie atsilygins tuo
pačiu - šypsosis ir noriai patars. Jis tarps ten, kas lengvai galėtų
virsti šaltu, nedovanojančių ir negailestingu pasauliu. Turėdami
aiškias taisykles vaikai būna saugūs, o tėvai - ramūs ir racionalūs.
Aiškius drausmės ir bausmės principus gailestingumas ir teisingu­
mas atsveria taip, kad optimaliai paskatintų socialinę vaiko raidą
ir psichologinę brandą. Aiškios taisyklės ir tinkama drausmė pade­
da vaikui, šeimai ir visuomenei sukurti, išlaikyti ir išplėsti tvarką,
ginančią mus nuo chaoso ir požemio pasaulio siaubų, kur viskas
yra netvirta, beviltiška, kelia nerimą ir varo į depresiją. Nėra jokių
puikesnių dovanų, kurių galėtų vaikams suteikti atsidavę ir drąsūs
tėvai.

Neleiskite savo vaikams daryti nieko, dėl ko jų nemėgtumėte.



TAISYKLĖ

PRIEŠ KRITIKUODAMI PASAUL],
SUSITVARKYKITE SAVO NAMUS

RELIGIJOS PROBLEMA

Regis, sveiku protu neįmanoma jaunuolio, kuris 2012 m. Niutau-
no Sandy Hooko pradinėje mokykloje Konektikute nušovė dvide­
šimt mokinių ir šešis mokyklos darbuotojus, vertinti kaip religingo
žmogaus. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie ginkluotą žmogžudį
Kolorado valstijos kino teatre ar Kolumbaino vidurinės mokyklos
galvažudžius. Bet visi išvardyti žudikai turėjo didelių, religijai pri­
lygstančių realybės suvokimo sunkumų. Vienas iš Kolumbaino du­
eto šaulių parašė štai ką108:

Dėlžmoniųrasėsnevertakovoti,jąvertatiknaikinti. SugrąžintiŽemę
gyvūnams. Jiejosverti kurkaslabiaunegumes. Niekasdaugiaunie­
konebereiškia.

Taip mąstantys žmonės mano, kad Būtis tokia neteisinga ir to­

kia žiauri, kad yra kone pagedusi, o ypač niekingos žmogiškosios

būtybės. Jie paskiria save aukščiausiaisiais realybės teisėjais ir nu-

6 TAISYKLĖ 197

sprendžia, jog ji - ydinga. Jie yra svarbiausieji kritikai. Didžiai ci­
niškas rašytojas tęsia:

Jeigujieprisimintųistoriją... Naciai sugalvojo„galutinį žydųproble­
mossprendimą“...Nužudytijuosvisus. Taip,jeigujumsvisdarneaiš­
ku, sakauIŠŽUDYTIŽMONIJĄ. Neturėtųlikti nėvieno.

Tokiems žmonėms aplinkinis pasaulis yra ydingas ir blogas -
taigi te viskas garma pragaran!

Kas nutinka, jei kas nors ima taip mąstyti? Nuostabioji vokiš­
ka drama „Faustas: Tragedija“, kurią parašė Johannas Wolfgangas
von Goethė, kalba kaip tik apie tai. Pagrindinis tragedijos veikėjas
mokslų daktaras Heinrichas Faustas parduoda savo sielą velniui
Mefistofeliui. Mainais jis gali gauti, ko tik panorėjęs, kol tik bus gy­
vas šioje žemėje. Goethės tragedijoje Mefistofelis yra amžinas Bū­
ties priešininkas. Jo pagrindinis, apibūdinantis kredo109:

Esudvasia, kuri įpratus neigti.
Ir ne bepagrindo. Nes visa, kas sutverta,
Tikraipasigailėjimo neverta.
Tadnieko tokio,jeigu nieko ir neliks.
Taigi tikroji manoprigimtis -
Mirtis, griovimai, nuodėmės visokios,
Vienužodžiupasakius - blogis.

Goethei šis neapykantos jausmas yra toks svarbus, toks esmin­
gas ir kertinis kerštingo žmogiškojo griovimo bruožas, kad Mefis­
tofelis jį taria antrukart, gal kiek kitoniškais žodžiais, II tragedijos
dalyje, kurią autorius parašė po daugelio metų110.

Žmonės galvoja Mefistofelio maniera, nors jie retai kada savo
mintis įkūnija taip, kaip mokyklos arkino teatro žmogžudžiai. Susi­
dūrę su neteisybe, tikra ar įsivaizduojama; stoję į akistatą su trage­
dija ar patapę kitų žmonių manipuliacijų auka; pajutę akivaizdžius

198 1 2 GYVENI MO TAI SYKLI Ų