12-gyvenimo-taisykliu-pdf

ir nuo jų valios nepriklausančius apribojimus, pagundą nepaklūsti
Būties valiai. Norasją keikti kaipmat išnyra iš gleivėtos tamsos. Ko­
dėl niekuo dėti žmonės turi taip pasibaisėtinai kentėti? Ir apskri­
tai - kas čia per kraujais paplūdusi ir kraupi planeta?

Iš tiesų gyvenimas yra labai sunkus. Visi mes esame pasmerkti
kentėti ir įrašyti į aukų sąrašą. Kartais kančios yra akivaizdžios as­
meninės kaltės, tokios kaip sąmoningas aklumas, klaidingi spren­
dimai ar piktavališkumas, rezultatas. Kai kančios atrodo pačių pel­
nytos, gali net pasirodyti teisingos. Galima susidaryti nuomonę,
kad žmonės gauna tai, ko nusipelnę. Tačiau net tada, kai yra teisin­
ga, tokia nuomonė nė kiek nepaguodžia. Kartais, kai kenčiantieji
ima elgtis kitaip, jų gyvenimas pakrypsta ne tokia tragiška vaga. Bet
žmogaus valios poveikis ribotas. Visi pasiduoda nevilčiai, ligoms,
senatvei ir mirčiai. Galų gale, gerai pagalvojus, pasirodo, nesame
savo pačių trapumo kūrėjai. Kas gi tada kaltas?

Sunkiai sergantys žmonės (arba dar blogiau, žmonės, kurių vai­
kai serga) neišvengiamai užduos šituos klausimus, būdami ar ne­
būdami tikintys. Tas pat pasakytina ir apie žmogų, kurio rankovę
įsuko milžiniškos biurokratijos krumpliaračiai, - žmogų, kurio
mokesčius tikrina inspektoriai, arba tuos, kas įkliuvo į be galo už­
sitęsusius teismo procesus ar skyrybas. Ir ne vien tuos, ką akivaiz­
džiai drasko noras apkaltinti visus dėl savo Būties nepakenčiamų
asmeninių nelaimių. Savo šlovės, įtakos ir kūrybingumo viršūnėje
Levas Tolstojus ėmė klausinėti apie žmogaus egzistencijos prasmę.
Jis samprotavo taip111:

Buvo siaubinga. Žinojau, kadblaiviu protu negaliu rasti nieko kita
kaip tikgyveninio neigimą, o ir tikėjime negalėjau rasti nieko kita
kaiptikproto neigimą, darmažiauįtikinamąpaaiškinimą nei gyve­
nimoneigimas. Iš racionalaus žinojimopožiūriotaškoišplaukė, kad
pat gyvenimasyrablogis, ožmonėstąžino. Jie galėtųnegyventi, bet
gyveno irgyvena, kaipir aš pats gyvenauilgą laikąžinodamas, kad
gyvenimas kupinas beprasmybės irblogio.

6 TAISYKLE 199

Kad ir kaip stengėsi, Tolstojus sugebėjo išskirti tik keturis būdus
pabėgti nuo juodų minčių. Pirmasis - vaikiškai ignoruoti proble­
mą. Kitas - leistis į nutrūktgalviškus malonumus. Trečiasis - „ir
toliau tempti blogio kupiną ir beprasmį gyvenimą iš anksto žinant,
kad viskas yra beviltiška“. Tokį pabėgimo kelią jis sutapatino su sil­
pnumu: „Šitos kategorijos žmonės žino, kad mirtis yra vertingesnė
už gyvenimą, bet jie neturi jėgų elgtis racionaliai ir ūmai atsikratyti
iliuzijų nusižudydami...“

Tik ketvirtasis ir paskutinis pabėgimo kelias reikalauja tvirtumo
ir jėgų. Supratus, kad gyvenimas yra blogas ir beprasmis, jį reikia
sunaikinti. Tolstojus nepaliaudamas plėtojo savo mintis:

Tiknepaprastai stiprūs irlogiškai nuoseklūs žmonės gali taipelgtis.
Supratęvisąmumsiškrėstopokštokvailumąirsuvokdami, kadmiru­
siųjųpalaimayradidesnėnei gyvųjųirkadgeriauapskritai neegzis­
tuoti,jie imaveikti, kadtaskvailas anekdotasbaigtųsi; irtamjiepa­
sinaudojabet kokiomis priemonėmis: virve aplinkkaklą, vandeniu,
peiliukrūtinėje artraukiniu.

Tolstojus nebuvo didelis pesimistas. Kvailas mums iškrėstas
pokštas ne vien paskatina žudytis. Jis paskatina ir žudyti - žudyti
masiškai, o paskui nusižudyti. Toks protestas kurkas egzistenciškai
efektyvesnis. Kad ir kaip atrodytų neįtikima, iki 2016 m. birželio
JAV per tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų įvyko tūkstantis
masinių žudynių (jas apibrėžiant kaip vienu metu nušautus keturis
ar daugiau žmonių, išskyrus užpuoliką)112. Tai reiškia vieną tokį įvy­
kį per šešiasdešimt dienų, nutinkantį ištisus trejus metus. Žmonės
sako: „Mes nesuprantame.“ Ir kaip mes vis dar galime apsimesti,
kad nesuprantame? Tolstojus suprato dar prieš šimtą metų. Senieji
biblinės istorijos apie Kainą ir Abelį autoriai taip pat suprato dau­
giau nei prieš dvidešimt šimtmečių. Jie aprašė žmogžudystę kaip
pirmą nutikimą po Rojaus istorijos pabaigos: ne vien žmogžudys­
tę, bet ir brolžudystę - nužudymą ne tik visiškai nekalto žmogaus,

200 1 2 GYVENI MO TAI SYKLI Ų

bet ir idealaus bei gero žmogaus. Be to, nužudyta buvo sąmonin­
gai, nepaisant Visatos kūrėjo valios. Šiandieniniai žudikai mums
sako lygiai tą patį, tik savais žodžiais, Irkas išdrįsti} ginčytis, kadjie
neprimena kirmėlės, griaužiančios obuolį? Bet mes negirdime, nes
teisybė žiebtų tiesiai į kaktą. Net tokiai giliai garsiojo rusų rašytojo
minčiai nėra kur dėtis. Kaip visi kiti mes galėtume atsilaikyti, kai
tokio stoto žmogus kaip Tolstojus prisipažįsta pralaimėjęs? Ištisus
metus jis slėpė nuo savęs paties šautuvus ir stengėsi nesinešioti vir­
vės, kad nepasikartų.

Kaip būdraujančiam žmogui išvengti pykčio pasauliui?

Virsmo kerštas

Religingas žmogus grūmoja kumščiu akivaizdžiai Dievo neteisybei
ir aklybei. Net pats Kristus jautėsi pamirštas ant kryžiaus, ar bent
jau taip pasakojama. Rimtesnis agnostikas ar ateistas gali kaltin­
ti likimą ar giliai mintyse apmąstyti atsitiktinumo žiaurumą. Kitas
gali nusivaryti nuo kojų beieškodamas trūkumų, lemiančių jo kan­
čias ir nuopuolį. Visa tai yra tos pačios temos variacijos. Taikinio
vardas keičiasi, o jį suponuojanti psichologija lieka tokia pati. Ko­
dėl? Kodėl egzistuoja tiek daug kančių ir žiaurumo?

Taigi, galbūt tai iš tikrųjų ir yra Dievo ranka - o gal tai aklo,
beprasmiško likimo klaida, jeigu esate linkę taip manyti. Ir, regis,
taip manyti yra be galo daug priežasčių. Bet kas atsitinka, jeigu taip
imate galvoti? Masiniai žudikai mano, kad egzistavimo nulemtos
kančios pateisina jų apsisprendimą ir kerštą, kaip tai akivaizdžiai
išaiškino Kolumbaino berniukai113:

Greičiaumirsiu, neiišduosiusavoįsitikinimus. Priešpasitraukdamas
iššitosbeviltiškosvietos, užmušiubetką, kasnėravertasnieko, ypač
gyvenimo. Jei kadanors maneišerzinai - kaipmat mirsi, vostiktave
pamatysiu. Gali nervinti kitus iki valios, bet ne mane. Nepamirštu
žmonių, kuriemanpadarėkąnorsblogo.

6 TAISYKLĖ 201

Vieną kerštingiausių dvidešimto amžiaus žudikų, baisųjį Carlą
Panzramą, kai jis dar buvo nepilnametis delinkventas, Minesotos
pataisos namuose, kuriuose jis turėjo „pagerėti“, išprievartavo,
žiauriai sumušė ir išdavė. Jis tapo be galo įtūžusiu vagimi, padegė­
ju, prievartautoju ir serijiniu žudiku. Jis sąmoningai ir nuosekliai
siekė niokoti ir net įvertindavo savo sudegintą privačią nuosavy­
bę JAV doleriais. Jis ėmė nekęsti jį kadaise nuskriaudusių žmonių.
Jo pagieža vis labiau augo, kol jis ėmė nekęsti visos žmonijos, bet
ir to jam dar buvo maža. Jo naikinimas buvo tam tikra giliausiąja
prasme nukreiptas prieš patį Dievą. Nėra kito būdo apibendrinti jo
veiksmus. Panzramas prievartavo, žudė ir degino, kad išlietų savo
įtūžį Būčiai. Jis elgėsi taip, tarsi Kažkas būtų atsakingas. Tas pat
nutiko Kaino ir Abelio istorijoje. Kaino aukos nepriimamos. Jo gy­
venimas tampa kančia. Jis šaukiasi Dievo ir meta iššūkį jį sukūru­
siai Būčiai. Dievas neišgirsta jo maldavimo. Jis pasako Kainui, kad
jo bėdos tėrajo paties nuopelnas. Įdūkęs Kainas nužudo Abelį, Die­
vo mėgstamą (ir, po teisybei, Kaino garbinamą) žmogų. Kainas, be
abejo, pavydi savo sėkmingajam broliui. Bet jis nužudo Abelį pir­
miausia iš pagiežos Dievui. Taip tikriausiai jaučiasi žmonės, kurie
kerštą paverčia stipriausiu jausmu.

Panzramo atsakas buvo (o tai ir yra ypač baisu) visiškai supran­
tamas. Jo gyvenimo istorijos faktai atskleidžia, kad jis buvo vienas
iš stipriausių ir logiškai nuoseklių Tolstojaus sekėjų. Jis buvo ga­
lingas, nuoseklus, bebaimis veikėjas. Ir drąsių įsitikinimų. Turint
galvoje, kas jam buvo nutikę, vargu ar galime iš jo tikėtis užmarš­
ties ir atleidimo. Žmones ištinka stačiai siaubingi dalykai. Nereikia
nė stebėtis, kad jie imasi keršyti. Tokiomis aplinkybėmis kerštas
atrodo esantis moralinė būtinybė. Kaip galima jį atskirti nuo tei­
singumo reikalavimo? Ar patyrus šiurpių žiaurumų atlaidumas
nėra baimė arba valios stoka? Tokie klausimai mane kankina. Bet
žmonės, praeityje patyrę siaubų, imasi daryti ir gerus darbus, o ne
sėti blogį, nors toks pasirinkimas gali pasirodyti esąs virš žmogaus
galių ribų.

202 1 2 GYVENI MO TAI SYKLIŲ

Esu sutikęs žmonių, kuriems pavyko taip pasirinkti. Pažįstu
žmogų, nuostabų menininką, kilusį iš tokių „namų“ kaip ir apra­

šytasis Panzramas, - tik tas vyriškis į juos pateko nekalto penke-

rių metų amžiaus, ilgokai išgulėjęs ligoninėje, kur vienu metu buvo
gydomas nuo tymų, kiaulytės ir vėjaraupių. Nemokėdamas kalbos,
kuria buvo kalbama mokykloje, sąmoningai atskirtas nuo šeimos,
išnaudotas, marintas badu ir kitaip kankintas, jis išaugo į piktą ir
palaužtą jaunuolį. Paskui jis save žiauriai žalojo vaistais, alkoholiu
ir kitais savižudiškais būdais. Jis nekentė visų - Dievo, savęs, taip
pat ir aklojo likimo. Bet jis visa tai pažabojo. Metė gerti. Nusto­
jo nekęsti (nors neapykanta dar retsykiais sugrįžta). Jis atgaivino
savo genties meno tradiciją ir išmokė jaunus žmones sekti jo pėdo­
mis. Įamžindamas savo gyvenimo įvykius, jis padirbdino šešiolikos
su puse metro aukščio toteminį stulpą ir iš vientiso rąsto išskobė
trylikos metrų ilgio kanoją, tokią, kokios dabar retai kada gamina­
mos. Jis subūrė savo išsibarsčiusią šeimą ir surengė didelį turto at­
sisakymo ritualą, kuriame dalyvavo šimtai žmonių ir buvo šokama
šešiolika valandų, - kad išreikštų savo skausmą ir susitaikytų su
praeitimi. Jis apsisprendė tapti geru žmogumi ir atliko būtinas ap­
eigas, kad galėtų taip gyventi.

Turėjau pacientę, kuri augo be gerų tėvų. Jos motina mirė, kai
mergaitė dar buvo visai maža. Ją užauginusi močiutė buvo niūri ir
savo išvaizda maniakiškai besirūpinanti ragana. Su savo anūkeji el­
gėsi blogai - baudė už gebėjimus: kūrybiškumą, jautrumą ir protą,
nemokėdama suvaldyti pagiežos už savo vadinamąjį sunkų gyveni­
mą ir išliedama ją ant anūkės. Mergaitei geriau sekėsi draugauti su
savo tėvu, bet jis turėjo priklausomybių ir netrukus jos slaugomas
mirė kančiose. Mano pacientė turėjo sūnų. Jam nieko panašaus ne­
teko patirti. Jis užaugo tiesus, nepriklausomas, darbštus ir išmin­
tingas. Užuot dar plačiau pradrėskusi žiojinčią skylę savo paveldė­
tos kultūros šleife ir perdavusi jį kitai kartai, ji tą skylę susiuvo. Ji
atmetė savo protėvių nuodėmes.

6 TAISYKLE 203

Sielvartas, arjisbūtųpsichologinis, fizinis, arintelektinis, nebūtinai
sukurianihilizmą(tai yraradikalųvertybių, prasmėsirpatrauklumo
atmetimą). Tokssielvartasgali pasireikšti daugybepavidalų.

Šiuos žodžius parašė Nietzschė114. Jis galvoje turėjo štai ką: žmo­
nės, patiriantys blogį, iš tikrųjų gali trokšti jį skleisti, kad už jį atsi­
griebtų. Bet taip pat įmanoma patiriant blogį išmokti gero. Ujamas
berniūkštis gali pamėgdžioti savo kankintojus. Bet jis taip pat gali
pasimokyti iš savo persekiojimo patirties, kad yra neteisinga stum­
dyti kitus žmones ir paversti jų gyvenimus pragaru. Moteris, kurią
kankino mama, gali iš savo baisios patirties išmokti, kaip svarbu
yra būti gera motina. Dauguma ir gal net didžioji tos daugumos da­
lis suaugusiųjų, kurie kankina vaikus, patys vaikystėje buvo ujami.
Tačiau diduma vaikystėje užgauliotų žmonių suaugę nebekankina
savo vaikų. Toks yra akivaizdus faktas, kurį galima įrodyti papras­
čiausia matematika: jei vienas tėvas smurtauja prieš tris vaikus, o
kiekvienas tokių vaikų turėtų tris vaikus, ir taip toliau, pirmoje kar­
toje turėtume tris smurtautojus, antroje - devynis, trečioje - dvi­
dešimt septynis, ketvirtoje - aštuoniasdešimt vieną ir taip toliau
eksponentiškai. Po dvidešimties kartų daugiau nei dešimt milijardų
žmonių vaikystėje būtų patyrę smurtą: daugiau žmonių, nei šian­
dien gyvena planetoje. Tačiau smurto iš kartos į kartą vis mažėja.
Žmonės neleidžia jam plėstis. Toks yra tikrasis gėrio triumfas prieš
blogį žmogaus širdyje.

Kad ir koks būtų pagrįstas keršto troškimas, jis taip pat pasto­
ja kelią kitoms kūrybinėms mintims. Amerikiečių ir britų poetas
T. S. Eliotas savo pjesėje „Kokteilių vakarėlis“paaiškina kodėl. Vie­
nai išjos veikėjų gerokai nesiseka. Ji savo gūdžias nelaimes pasako­
ja psichiatrui. Sako tikinti, kad visos jos kančios yra vien jos kaltė.
Psichiatras sukrėstas. Jos paklausia - kodėl. Ji ilgai ir karštligiškai
apie tai galvojusi, - aiškina pacientė, - ir priėjusi prie tokios išva­
dos: jeigu visa tai yrajos kaltė, galbūtji turėtų ką nors padaryti, kad
viskas pasikeistų. Bet jeigu tai Dievo kaltė - jeigu pati realybė yra

204 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

ydinga ir piktavališkai stengiasi jos gyvenimą paversti pragaru, -
tuomet ji pasmerkta. Ji nesugebėsianti pakeisti pačios realybės
sandaros. Bet galbūt galėti} pakeisti savo pačios gyvenimą.

Aleksandras Solženicynas turėjo begalę priežasčių piktintis savo
egzistencijos sandara, kai buvo įkalintas sovietiniame lageryje siau­
bingojo dvidešimto amžiaus viduryje. Jis tarnavo kareiviu prastai
gynybai parengtose priešakinėse Rusijos fronto linijose nacių in­
vazijos išvakarėse. Jį suėmė, sumušė ir į kalėjimą įmetė jo paties
bendrapiliečiai. Tada jį užpuolė vėžys. Jis galėjo tapti pagiežingas
ir kupinas kartėlio. Jo gyvenimą kankyne pavertė Stalinas ir Hitle­
ris, baisiausi tironai žmonijos istorijoje. Jis gyveno nežmoniškomis
sąlygomis. Ilgiausios jo brangaus laiko atkarpos buvo iš jo atimtos
ir paleistos vėjais. Jis stebėjo beprasmes ir nužmoginančias savo
draugų kančias ir mirtis. Tada susirgo nepaprastai sunkia liga. Sol­
ženicynas turėjo daug priežasčių prakeikti Dievą. Jau vien pats ver­
giškas darbas suteikė tam nemaža priežasčių.

Bet didis rašytojas, gilus ir dvasingas teisybės gynėjas, neleido
savo mintims nukrypti į kerštą ir niokojimą. Kaip tik atvirkščiai, jis
atvėrė akis. Per daugybę savo teismo posėdžių Solženicynas sutiko
žmonių, kurie baisiausiomis aplinkybėmis elgėsi tauriai. Jis išsa­
miai apmąstė tokį elgesį. Tada uždavė sau patį sunkiausią klausi­
mą: arjis pats yra prisidėjęs prie savo gyvenimo katastrofos? Jeigu
taip, tai kaip? Jis prisiminė savo jaunatvišką ir neginčijamą žavėji­
mąsi komunistų partija. Jis iš naujo pergalvojo visą savo gyvenimą.
Lageriuose jis turėjo nemaža laiko. Kaipgi jis anksčiau nepastebėjo
jokių ženklų? Kiek sykiųjis elgėsi priešingai savo paties sąžinei, at­
likdamas veiksmus, kurie, kaip pats žinojo, buvo neteisingi? Kiek
sykiųjis išdavė pats save ir melavo? Ar įmanoma kaip nors atitaisy­
ti praeities nuodėmes užjas atgailaujant purviname sovietų gulago
pragare?

Solženicynas perkratė savo gyvenimo smulkmenas, iššukavo jas
tankiomis šukomis. Uždavė sau antrą klausimą, paskui trečią. Ar
dabar galiu nustoti daryti tokias klaidas? Ar galiu dabar užglaisty­

6 TAISYKLE 205

ti praeityje padarytas klaidas? Jis sutiko žmonių, kuriais žavėjosi,
kurie nieko nepaisydami buvo sąžiningi. Save išnarstęs kaulelis po
kaulelio leido viskam, kas nereikalinga ir žalinga, mirti, tuomet at­
gimė. Tada jis parašė „Gulago archipelagą“, sovietų kalėjimų sto­
vyklų istoriją115. Tai sukrečianti, baisi knyga, parašyta triuškinama
nepagražintos tiesos moraline didybe. Jos šokiruojantis siaubas
nepakeliamai spiegia per šimtus puslapių. Uždrausta (ir visiškai
pelnytai) SSRS ji buvo kontrabanda pervežta į Vakarus aštuntaja­
me praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir pasklido po pasaulį. Solženi­
cyno tekstas visiškai ir galutinai sugriovė pasitikėjimą komunizmo
kaip ideologijos ir kaip visuomenės idėjomis. Jis pasiėmė į rankas
kirvį ir trenkė juo į medį, kurio nuodingi vaisiai jį patį penėjo - ir
kurio vaisius jis stebėjo ir pats sodino.

Vieno žmogaus ketinimas pakeisti gyvenimą, užuot jį keikus,
sudrebino visą patologinę komunizmo tironijos sistemą iki pat jos
gelmių. Ji pati visiškai subyrėjo po nedaugelio metų, o Solženicyno
drąsa buvo viena iš priežasčių, kodėl taip atsitiko. Jis nebuvo vie­
nintelis tokį stebuklą sugebėjęs atlikti žmogus. Į galvą ateina Vacla-
vas Havelas, režimo persekiotas rašytojas, vėliau neįtikėtinai tapęs
Čekijos Respublikos prezidentu, taip pat ir Mahatma Gandhi.

Viskas žlunga

Ištisos tautos yra tvirtai atsisakiusios spręsti jas supančią realybę,
kritikuoti Būtį, kaltinti Dievą. Įdomu šiuo požiūriu patyrinėti Seno­
jo Testamento hebrajus. Jų darbai ir elgesys vadovavosi nuosekliu
šablonu. Adomo ir Ievos, Kaino ir Abelio, Nojaus ir Babelio bokšto
istorijos yra išties senovinės. Jų šaknys pradingsta laiko slėpiniuose.
Ir tik pasakojime apie tvaną Pradžios knygoje iš tikrųjų ima rastis
tokia istorija, kaip mes ją suprantame. Ji prasideda nuo Abraomo.
Abraomo palikuonys tampa Senojo Testamento, dar žinomo Hebra­
jų Biblijos vardu, hebrajų tauta. Jie priima Jahvės - Dievo sandorą ir
leidžiasi į savo akivaizdžiai istorijoje nutikusius nuotykius.

206 12 GYVENI MO TAISYKLIŲ

Didingo žmogaus vadovaujami hebrajai susiburia į visuomenę, o
paskui - į imperiją. Juos lydinti sėkmė pagimdo puikybę ir arogan­
ciją. Savo bjaurią galvą pakelia ištvirkimas. Vis labiau pasipūtusią
valstybę apsėda valdžios troškulys,ji ima pamiršti savo atsakomybę
už našles bei našlaičius ir nutolsta nuo savo amžių senumo susita­
rimo su Dievu. Atsiranda pranašas. Jis drąsiai ir viešai meta iššūkį,
išplūsta autokratišką karalių bei bedievę valstybę už prasižengimus
Dievui - apakintos drąsos poelgis - ir sako, kad ateis baisaus teis­
mo diena. Kai į jo išmintingus žodžius bent šiek tiek įsiklausoma,
jie išgirstami pernelyg vėlai. Dievas kerta smarkų smūgį savo nu­
klydusiai tautai, pasmerkdamas juos pralaimėti mūšyje ir kartų
kartas gyventi pavergtiems. Hebrajai garsiai atgailauja ir dėl savo
nelaimių kaltina savo pačių negebėjimą paklusti Dievo žodžiui. Jie
sako, kad galėjo elgtis geriau. Jie atstato savo valstybę ir prasideda
naujas ciklas.

Toks yra gyvenimas. Mes sukuriame struktūras, kuriose galėtu­
me gyventi. Sukuriame šeimas, valstijas ir valstybes. Abstrahuoja­
me pricipus, kuriais remdamiesi tas struktūras kuriame, ir sufor­
muluojame tikėjimo sistemas. Iš pradžių mes apsigyvename tose
struktūrose, kaip Adomas ir Ieva Rojuje. Bet sėkmė mus apakina
pasitikėjimu savimi. Mes pamirštame būdrauti. Manome, kad vis­
kas taip ir turi būti. Mes užsimerkiame. Nesugebame pastebėti, kad
viskas keičiasi arba kad suveši sugedimas. Ir viskas sugriūva. Ar tai
realybės - Dievo - kaltė? Ar viskas sugriūva todėl, kad mes tiesiog
nekreipėme dėmesio?

Kai uraganas nusiaubė Naująjį Orleaną ir miestas nuskendo po
vandeniu, ar tai buvo gamtos gaivalų sukelta nelaimė? Olandai sta­
to vandens užtvankas, atlaikančias smarkiausias audras dešimtis
tūkstančių metų. Jei Naujasis Orleanas būtų pasekęs jų pavyzdžiu,
nelaimė nebūtų įvykusi. Ir tai nereiškia, kad niekas nieko nežino­
jo. 1965 m. buvo priimtas Potvynių kontrolės aktas, kad privaloma
pagerinti pylimų, sulaikančių Pončartreino ežero vandenį, sistemą.
Sistema turėjo būti baigta iki 1978 m. Po keturiasdešimties metų

6 TAISYKLE 207

tebuvo atlikta vos 60 procentų darbų. Sąmoningas aklumas ir pa­
gedimas sugriovė miestą.

Uraganas yra Dievo veiksmas. Bet nesugebėjimas jam pasi­
rengti, kai tokio pasirengimo svarba yra žinoma, yra nuodėmė. Tai
nesugebėjimas pataikyti į tašką. O atpildas už nuodėmę - mirtis
(Laiškas romiečiams 6, 23). Senieji judėjai dėl žlugimo nuolat kal­
tindavo save. Jie elgėsi taip, tarsi Dievo gerumas - juos supančios
realybės gerumas - būtų aksioma, ir prisiėmė atsakomybę už savo
pačių nesėkmes. Tai beprotiškai atsakinga. Bet elgtis kitaip reiškia
realybę vertinti kaip nepakankamą, kritikuoti pačią Būtį ir paskęsti
pagiežoje ir keršto troškime.

Jei jūs kenčiate - na, taip ir reikia. Žmonės yra riboti, o gyveni­
mas - tragiškas. Tačiau jeigu jūsų kančios yra nepakeliamos, o jūs
imate gesti, pats laikas apie tai susimąstyti.

Išsivalykite savo gyvenimą

Pagalvokite apie savo gyvenimo aplinkybes. Pradėkite nuo mažmo­
žių. Arjūs pasinaudojote visomis jums prieinamomis galimybėmis?
Ar rimtai dirbate savo kaijeros labui, ar rimtai darbuojatės savo
darbe, ar leidžiate kartėliui ir apmaudui jus supančioti ir nusitemp­
ti žemyn? Ar susitaikėte su savo broliu? Ar su savo sutuoktiniu ir
vaikais elgiatės oriai ir pagarbiai? Ar turite įpročių, kurie žudo jūsų
sveikatą ir gerovę? Ar tikrai įvykdote visus savo įsipareigojimus? Ar
pasakėte tai, ką dera pasakyti, savo draugams ir šeimynykščiams?
Ar yra koks nors darbas, kurį galėtumėte nudirbti, o jūs žinote, kad
galėtumėte jį nudirbti, kuris pagerintųjus supančią aplinką?

Ar išsivalėte savo gyvenimą?

Jei atsakymas yra ne, galite pabadyti štai ką: nustokite daryti tą,
ką žinote esant neteisinga. Nustokite save stabdyti šiandien pat.

Negaiškite laiko klausinėdamas savęs, kaip sužinoti, ką darote ne
taip, jeigu jau ir taip tikrai žinote. Netinkami klausimai gali suglu­
minti, užuot apšvietę, ir nukreipti jus nuo veiksmo. Žinote, kad kas

208 1 2 GYVENI MO TAI SYKLIŲ

nors yra neteisinga ar teisinga, net iki suprasdami kodėl. Visa jūsų
Būtis jums kažką sako, ko negalite nei paaiškinti, nei išgryninti.
Kiekvienas žmogus yra pernelyg sudėtingas, kad galėtų pats save
visiškai suprasti, ir visi mes turime išminties, kurios nesugebam
suvokti.

Taigi, paprasčiausiai sustokite, vos tik susizgrimbate, kad ir kaip
neaiškiai, kad reikia sustoti. Nustoti elgtis tuo ypač niekingu būdu.
Nustoti kalbėti žodžius, kuriejus silpnina ir verčia gėdytis. Sakykite
tokius žodžius, kurie jus padaro stiprius. Elkitės taip, kad apie savo
poelgius galėtumėte kalbėti didžiuodamasis.

Galite taikyti savo pačių sprendimo būdus. Apsispręsdami ga­
lite paskliauti savimi. Visai nebūtina remtis kokiu nors išoriniu,
svetima valia pagrįstu elgesio kodu (nors neturėtumėte išleisti iš
akių kultūros, kurioje gyvenate, suformuotų normų. Gyvenimas
yra trumpas ir jums tiesiog stinga laiko viską išsiaiškinti patiems.
Praeities išmintis yra sunkiai įgyta, o jūsų mirusieji protėviai gali
pasakyti jums šį bei tą naudingo).

Nekaltinkite kapitalizmo, kairiųjų radikalų arba savo priešų pin­
klių. Nesiimkite perkurti valstybės, kol nesusitvarkėte savo paties
patirčių. Būkite nors šiek tiek kuklesni. Jei neįstengiate sukur­
ti ramybės savo šeimoje, kaip galėtumėte išdrįsti valdyti miestą?
Leiskite savo sielai parodyti jums kelią. Stebėkite, kas darosi, dienų
dienas ir savaičių savaites. Darbe imsite sakyti tai, ką iš tikrųjų ma­
note. Imsite pasakoti savo žmonai ar savo vyrui, ar savo vaikams,
ar savo tėvams tai, ko iš tikrųjų norite ir ko jums reikia. Kai tik
suprasite, kad kažkas liko nepadaryta, imsitės veikti, kad tą spragą
ištaisytumėte. Jūsų galva ims valytis, jūs nustosite kimšti į ją melą.
Jūsų patirtis pagerės, nes nebeiškreipsite jos nenuoširdžiais veiks­
mais. Tada imsite atrasti naujų, subtilių poelgių, kurie yra netei­
singi. Jų irgi atsikratykite. Po kelių mėnesių ir metų nuoširdžių pa­
stangų jūsų gyvenimas pasidarys paprastesnis ir ne toks suveltas.
Jūsų sprendimai pagerės. Jūs išsigryninsite savo praeitį. Tapsite
stipresni ir jausite mažiau kartėlio. Pasitikėdami savimi žengsite į

6 TAISYKLE 209

ateitį. Nustosite bereikalingai sunkinti sau gyvenimą. Tadjums liks
vien nuogos neišvengiamos gyvenimo tragedijos, bet jos nebežengs
koja kojon su kartėliu ir apgaule.

Galbūt suvoksite, kad dabartinė sveikesnė jūsų siela yra daug
stipresnė nei kada nors anksčiau ir dabar ji pajėgi ištverti tas li­
kusias neišvengiamas nedideles tragedijas. Galbūt net išmoksite
stoti su jomis į akistatą taip, kad jos ir toliau išliks tragiškos - vien
tragiškos, - užuot nusitempusios jus tiesiai į pragarą. Galbūt jūsų
nerimas, neviltis, apmaudas ir pyktis - kad ir kokie jie būtų žudan­
tys iš pat pradžių - atslūgs. Galbūt tada jūsų nebepagedusi siela
pamatys savo buvimą kaip tikrą gėrį, kurį reikia švęsti, nors ir esate
pažeidžiami. Galbūt tapsite vis galingesne jėga, kuriančia taiką ar
kokį nors kitą gėrį.

Galbūt tada įsisąmoninsite, kad jei visi žmonės taip elgtųsi su
savo gyvenimu, pasaulis nustotų buvęs blogio vieta. Ir toliau neat-
lyžtančiomis pastangomis jis gal net nustotų buvęs tragiška vieta.
Kas gali žinoti, kokia galėtų būti realybė, jei mes visi apsispręstume
siekti geriausio? Kas žino, kokias išorines dausas gali mūsų sielos
sukurti čia, ištremtųjų Žemėje, jei jas apvalytų tiesa, kylanti dan­
gaus link?

Prieš kritikuodami pasaulį, susitvarkykite savo namus.





TAISYKLĖ

SIEKITE TO, KAS PRASMINGA
(O NE KAS PATOGU)

GAUKITE, KOL GAUTI GERA

Gyvenimas yra kančia. Aišku kaip dieną. Nėra paprastesnės ir ne­
nuginčijamos tiesos. Tai iš esmės pasako Dievas Adomui ir Ievai
prieš išvarydamas juos iš Rojaus.

Moteriai jis tarė: „Aš didžiai padauginsiutavo sielvartą irtavo nėš­
tumus; sielvartetugimdysi vaikus; irtavonorasbus savovyrui, ojis
tavevaldys.“

IrAdomuijis tarė: „Kadangi tupaklausei savožmonosbalsoirval­
gei nuo medžio, apie kurį aš tauįsakiau, sakydamas: ‘Nevalgyknuo
jo’;prakeiktayradirvadėl tavęs; sielvarte maitinsies išjos pervisas
savo gyvenimo dienas; taip pat erškėčius ir usnisji tauduos; irtu
valgysi lauko žoles; savoveido prakaitevalgysi duoną, kol sugrįši į
dirvą; nes išjos buvai paimtas; nes tu esi dulkė, ir į dulkę sugrįši.“
(Pradžiosknyga: 3,16-19 KJV)

*KARALIAUS JOKŪBOVERSIJA, iš Karaliaus Jokūbo (KJV) Biblijos vertė Darius Kundro­
tas Antrasis, pataisytas leidimas, Čikaga, 2002, http://www.maloneszinia.lt/Biblija-LT-KJV-
2016.pdf (vert. past.).

7 TAISYKLE 213

Tai ką gi, po perkūnais, daryti?

Paprasčiausias, akivaizdžiausias ir tiesiausias atsakymas? Siek
malonumo. Pasiduok impulsams. Gyvenk šia akimirka. Daryk, kas

naudinga. Meluok, sukčiauk, vok, apgauk, manipuliuok - bet nepa­
kliūk. Koks čia skirtumas visiškai beprasmiškoje Visatoje? Ir jokiu
būdu tai nėra nauja mintis. Gyvenimo tragizmas ir kančios, kurios
yra to tragizmo dalis, ilgą laiką buvo pateisinamas nedelsiamo ir
savanaudiško pasitenkinimo siekimas.

Trumpas ir liūdnas yra mūsųgyvenimas,
nėrajokio vaisto nuo mirties,
ir nežinoma, kadkas būtųsugrąžęs iškapo.
Juk tikatsitiktinai esame gimę
ir ilgainiui būsime tarytum niekadnebuvę,
nes alsavimas mūsųšnervėse tikdūmai,
oprotas - žiežirba, mūsųširdiesplakimo įžiebta.
Kaiji užgęsta, kūnaspavirstapelenais,
odvasia išsisklaido kaipskystas oras.
Ilgainiui net mūsųvardas bus užmirštas,
niekas nebeatsimins, ką mespadarėme;
mūsųgyvastispradings kaip debesies likučiai
ir ištirps tarsi migla,
kurią nuvejasaulės spinduliai
ir išsklaidojos šiluma.
Jukmūsųgyvenimas tetrunka kiekšmėstelėjęsšešėlis,
iš mirties nėra kelioatgal;
užantspauduota, ir nėvienas nebegrįžta.
Eime tad, mėgaukimės esamomis gėrybėmis
irjaunatviška aistra godžiai naudokimės kūriniais.
Teteka mumssočiai brangus vynas ir kvapūs tepalai,
tedžiugina širdį kiekvienapavasario gėlė, -
vainikuokimės žiedais rožių, koljos nevysta.
Niekas mūsiškių tenesišalina iš mūsų ūžavimo,

214 1 2 GY V ENI MO TAI SYKLI Ų

palikime visur savo malonumųpėdsakus,
nes tai mūsųdalis ir mūsųpaveldas.
Išnaudokime neturtingą teisųžmogų,
nesigailėkime nė našlių,
negerbkime seno ilgaamžiožmogaus žilųplaukų.
Mūsų nuogajėga tenustato, kas teisu,
nes kas silpna - nenaudinga. (Išmintiesknyga2, I-II, RK)

Naudos malonumas yra laikinas, betjis vis dėlto yra malonumas,
kuriuo galima atsitverti nuo gyvenimo siaubo ir skausmo. Kiekvie­
nas už save, „Žmogus šaudo - velnias kulkas gaudo“, byloja sena
patarlė. Tad kodėl gi progai pasitaikius nesusigriebti visko, ką tik
gali pastverti? Ir kodėl gi taip negyventi visą gyvenimą?

O gal esama ir kitokių, patrauklesnių ir geresnių alternatyvų?
Mūsų protėviai rado labai sudėtingų atsakymų į panašius klau­
simus, bet aš vis darjų gerai nesuprantu. Taip yra todėl, kad dau­
giausia jie yra vien numanomi - atspindėti pirmiausia ritualuose
bei mituose ir kol kas ne visai aiškiai išsakyti. Mes juos atkartoja­
me ir perpasakojame istorijose, bet vis dar nesame tiek protingi,
kad juos raiškiai suformuluotume. Vis dar elgiamės kaip beždžio­
nių trupė ar vilkų ruja. Mes mokame gerai elgtis. Žinom, kas yra
kas ir kodėl. To išmokome per patirtį. Mūsų išmanymą suformavo
bendravimas su kitais. Mes susikūrėme numanomą rutiną ir elge­
sio modelius, kurių iš tikrųjų nesuprantame ir nežinome, iš kurjie
atsirado. Jie susiformavo per ilgą laiką. Niekas jų raiškiai nesufor­
mulavo (bent jau kiek siekia miglota atmintis), nors mes vieni ki­
tiems ir aiškiname, kaip elgtis. Bet vieną dieną, ne taip jau seniai,
mes nubudome. Mesjau kažką veikėme, bet taip pat ėmėme paste­
bėti, ką darome. Ėmėme naudoti savo kūnus kaip priemones savo
veiksmams paaiškinti. Pradėjome mėgdžioti ir vaidinti. Išradome
ritualą. Ėmėme vaizduoti savo patirtis. Tada pradėjome pasako­
ti istorijas. Tose istorijose užkodavome savo veiksmų stebėjimus.
Tokiu būdu informacija, iš pradžių įrašyta mūsų elgsenoje, buvo

7 TAISYKLĖ 215

atspindėta mūsų pasakojimuose. Bet mes vis dar nesupratome, ką
visa tai reiškia.

Biblijos Rojaus ir Nuopuolio aprašymas yra viena tokių istorijų,

kurią per amžius sukūrė mūsų kolektyvinė vaizduotė. Ji smulkiai
apibūdina Būties prigimtį ir nurodo konceptualizavimo būdą bei tą
prigimtį atitinkančius veiksmus. Rojaus sode, savivokos priešauš-
ryje, kaip pasakojama, žmonės buvo be nuodėmės. Mūsų pirmapra­
džiai tėvai, Adomas ir Ieva, vaikščiojo su Dievu. Tada, žalčio sugun­
dyta, pirmoji žmonių pora suvalgė gėrio ir blogio pažinimo vaisių,
atrado Mirtį bei pažeidžiamumą ir nusisuko nuo Dievo. Žmonija
buvo išvaryta iš Rojaus ir ėmė gyventi sunkų mirtingųjų gyvenimą.
Netrukus atsiranda aukos idėja, prasidedanti pasakojimu apie Kai­
ną ir Abelį, plėtojama Abraomo nutikimais ir Išėjimo knygoje: po
daugybės apmąstymų ir pastangų žmonija išmoko, kad Dievo ma­
lonės galima nusipelnyti, o Jo rūstybės išvengti atnašavus tinkamą
auką - ir kad kraujo praliejimas tų, kurie nenori arba negali gyventi
tokiu būdu, gali būti pateisinamas.

Atlygio atidėjimas

Aukodami mūsų protėviai pradėjo daryti tai, ką būtų galima laiky­

ti teiginiu, jei jis būtų išreikštas žodžiais: dabartyje atsisakius ko
nors vertingo, ateityje galima pasiekti kažko geresnio. Prisimin­

kite, kad būtinybė dirbti yra vienas iš prakeikimų, kuriuo Dievas
nubaudė Adomą ir jo palikuonis už prigimtinę nuodėmę. Adomo
esminių savo Būties apribojimų suvokimą - savo pažeidžiamumą
ir neišvengiamą mirtį - galima prilyginti ateities atradimui. Ateitis:
tu mirsi (tikėkis, kad nepernelyg greitai). Savo mirtį gali atitolinti

darbu; šventąja auka, kurią atnašauji dabar, kad gautum naudos
vėliau. Kaip tik dėl šios priežasties, be visų kitų, nėra jokių abejo­

nių, aukojimo koncepcija įvedama Biblijos skyriuje iškart po Nu­
opuolio dramos. Auka nedaug kuo skiriasi nuo darbo. Ir abi šios
sąvokos taip pat yra neprilygstamai žmogiškos. Kartais gyvūnai ei-

216 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

giasi taip, tarsi dirbtų, tačiau iš tikrųjų jie tik daro tai, ką diktuoja
jų prigimtis. Bebrai stato užtvankas. Jie taip daro, nes yra bebrai,
o bebrai stato užtvankas. Bestatydami jie nemąsto: „Taip, geriau
norėčiau būti Meksikos paplūdimyje su savo mergina.“

Proziškai tariant, tokia auka - darbas - yra atlygio atidėjimas,
nors ši formuluotė pernelyg žemiška tokiai giliai reikšmei apibrėžti.
Atradimas, kad atlygį galima atidėti, yra ir laiko atradimas, o kartu
ir priežastingumo (bent jau savarankiškų žmogaus veiksmų prie­

žastinės jėgos) suvokimas. Ilgainiui ūkanotoje laiko migloje mes
ėmėme suprasti, kad tikrovė yra suformuota taip, tarsi suja būtų
galima derėtis. Mes išmokome, kad tinkamai elgdamiesi dabar -

pažabodami savo impulsus, suvokdami kitų žmonių požiūrį, ateity­
je galime turėti naudos tuo metu ir tokioje vietoje, kuri dar neegzis­
tuoja. Mes ėmėme slopinti, kontroliuoti ir tvarkyti savo tiesioginius
impulsus, kad galėtume nustoti peštis su kitais žmonėmis ateityje.
Toks elgesys buvo neatsiejamas nuo visuomenės organizavimo:
atotrūkis tarp mūsų šiandieninių pastangų ir ateities gyvenimo ko­
kybės paskatino atsirasti socialinės sutarties idėją - organizacijos,
kuri leidžia patikimai išsaugoti šiandienos darbą (dažniausiai paža­
dų kitiems forma).

Supratimą dažnai pasitikriname prieš jį suformuluodami (pana­
šiai kaip vaikai vaidindami pasitikrina, ką reiškia būti „motina“ ar
„tėvu“, iki pradėdami kalbėti apie tai, ką reiškia šie vaidmenys)116.
Ritualinės aukos atnašavimo Dievui aktas buvo ankstyvųjų laikų
subtilus idėjos apie atidėjimo naudą suvaidinimas. Tarp papras­
čiausios puotos gurgiančiu pilvu ir išmokimo ant ugnies išrūkyti ir
atidėti dalį atliekamos mėsos juodai dienai ar kam nors kitam, ko
dabar nėra šalia, - ilga konceptuali kelionė. Ilgai trunka išmokti ką
nors atidėti savo naudai ar su kuo nors kitu pasidalyti (veiksmai yra
labai panašūs, nes pirmuoju atveju dalijamasi su savimi ateityje).
Paprasčiau ir labiau tikėtina, kad iš karto ir savanaudiškai bus su­
šveista viskas, ką tik užmato akys. Panašiai ilgai reikia keliauti iki
kiekvienos naujos sudėtingumo pakopos, susijusios su atidėjimu ir

7 TAISYKLĖ 217

jo konceptualizavimu: pasidalijimas iškart, saugojimas ateičiai, to
saugojimo atspindėjimas įrašų forma, o vėliau - ir pinigų pavidalu,
galiausiai pinigu taupymas banke arkitoje visuomeninėje instituci­
joje. Kai kurios sąvokos turėjo veikti kaip tarpininkės, antraip pla­
tus aukojimo papročių ir atnašavimą bei darbą paaiškinančių idėjų
spektras niekad nebūtų atsiradęs.

Mūsų protėviai suvaidindavo dramą, fantaziją: jie personifikuo­
davo likimą valdančią jėgą kaip dvasią, su kuria galima derėtis ir

prekiauti, tarsi ji būtų kitas žmogus. Ir, nuostabiausia, tai suvei­
kė. Iš dalies taip atsitiko todėl, kad ateitį daugiausia sudaro kiti

žmonės, - dažnai būtent tie žmonės, kurie stebi, vertina ir įvertina
mažiausius mūsų praeities elgesio niuansus. Jie ne kažin ką skiria­
si nuo Dievo, sėdinčio padangių aukštybėse, stebinčio ir didelėje
knygoje užsirašančio kiekvieną jūsų poelgį. Štai vertinga simboli­

nė idėja: ateitis yra teisiantis tėvas. Tai gera pradžia. Tačiau tyla

du papildomi archetipiniai pamatiniai klausimai dėl aukos ir darbo
atsiradimo. Jie abu yra susiję su galutiniu darbo logikos išrutulioji-

mu - tai yrapaaukok šiandien, kad gautum naudos vėliau.

Pirmas klausimas. Ką paaukoti? Smulkių aukų pakaktų smul­
kioms, vienetinėms problemoms išspręsti. Tačiau galbūt didesnės,
sudėtingesnės aukos galėtų vienukart išspręsti keletą didelių ir su­
dėtingų problemų. Žinia, taip elgtis sunkiau, bet gal geriau. Pavyz­
džiui, prisitaikymas prie griežtos medicinos mokyklos drausmės
pražūtingai paveiks prie audringų studentiškų šėliojimų pripratusį,
ribų nepaisančio vakarėlių liūto gyvenimą. Jų atsisakyti yra auka.
Bet gydytojai gali, George’o W. žodžiais tariant, tikrai parūpinti
maisto savo šeimai*. Kad taip nutiktų, teks susitaikyti su daugybe
keblumų labai ilgą laiką. Taigi, norint pagerinti ateitį, aukos yra bū­
tinos, kuo didesnės - tuo geriau.

Antras klausimas (ir sujuo susijusių klausimų rinkinys): mes jau

atradome bendrąjį principą - auka pagerina ateitį. Tačiau kartą

*Netaisyklinga George’o W. Busho anglų kalba darvadinama „bušizmu“(vert. past.).

218 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

atradus principą reikiajį išplėtoti. Reikia suprasti jo absoliutų plotį
ar svarbą. Ką reiškia idėja, kad auka pagerins ateitį ekstremaliais ir
lemtingais atvejais? Kur yra šio bendrojo principo ribos? Pradžiai
turėtume paklausti: „Kokia auka būtų didžiausia, efektyviausia
ir maloniausia iš visų galimų?“, ir dar: „Kokia galėtų būti geriau­
sia įmanoma ateitis, jeigu jai paaukotume visų veiksmingiausią
auką?“

Biblijos pasakojimas apie Kainą ir Abelį, Adomo ir Ievos sūnus,
kaip minėjome anksčiau, pateikiama iškart po išvarymo iš Rojaus
istorijos. Kainas ir Abelis iš tiesų yra pirmieji žmonės, kadangi jų
tėvus sukūrė pats Dievas, jie negimė įprastuoju būdu. Kainas ir

Abelis gyvena istorijoje, o ne Rojuje. Jie privalo dirbti. Kad įsiteiktų

Dievui, jie turi Jam atnašauti aukas, tai jie ir daro ant aukuro pagal
tinkamą ritualą. Bet viskas susijaukia. Abelio aukos Dievui patinka,
o Kaino - ne. Abeliui atsilyginama su kaupu, o Kainui - ne. Nėra
visiškai aišku, kodėl (nors tekstas aiškiai rodo, kad Kainas elgiasi
nenuoširdžiai). Galbūt Kaino pasiūlytų aukų kokybė prasta. Gal jo
dvasia pritvinko pavydo. Ogal Dievas užsigavo dėl kokių nors slap­
tų savo paties priežasčių. Ir visa tai pavaizduota tikroviškai, įskai­
tant teksto aiškinimo neapibrėžtumą. Ne visos aukos yra vienodos
kokybės. Be to, dažnai paaiškėja, kad tariamai geros kokybės aukos
nelemia geresnės ateities, ir nėra aišku, kodėl. Kodėl Dievas nesi­
džiaugia? Ką reikėtų pakeisti, kadjis pradžiugtų? Šie klausimai su­
dėtingi, ir visi juos nuolat užduoda, net jei to patys ir nepastebi.

Toks klausinėjimas nesiskiria nuo mąstymo.
Supratimas, kad malonumą galima naudingai atidėti, mums nu­
švito po didelių pastangų. Jis visiškai prieštarauja mūsų seniems,
pamatiniams gyvūnų instinktams, kurie reikalauja greito pasitenki­
nimo (ypač nepritekliaus sąlygomis, kurios yra ir neišvengiamos, ir
įprastos). Okad būtų dar sunkiau, toks pavėlinimas tampa naudin­
gas tik tada, kai civilizacija jau yra ganėtinai stabili, kad užtikrintų
paties uždelsto atlygio egzistavimą ateityje. Jei viskas, ką išsaugo­
site, bus sunaikinta arba, dar blogiau, pavogta, taupymas nebeteks

7 TAISYKLĖ 219

prasmės. Būtent dėl šios priežasties vilkas vienu ypu suryja dešimt
kilogramų žalios mėsos. Jis nemąsto: „Ak, kaip nekenčiu apsiryti.
Reikėtų šiek tiek pasilikti kitai savaitei.“Taigi, kaip galėjo atsitikti,
kad tie du neįmanomi ir būtini pasiekimai (atidėjimas ir visuome­
nės stabilizavimas, kad ji turėtų ateitį) pasireikštų kartu?

Tokia yra vystymosi progresija nuo gyvūno iki žmogaus. Be abe­
jo, smulkmenose ji nėra tiesa. Tačiau jos tema mūsų tikslams yra
ganėtinai teisinga: pirma, atsiranda maisto perteklius. Didžiuliai
mamutų ar kitų masyvių žolėdžių griaučiai rodo, kad taip galėjo
nutikti. (Mes suvalgėme daug mamutų, gal net juos visus.) Nužu­
džius didelį gyvūną, dalis jo mėsos paliekama vėlesniam kartui. Iš
pradžių taip nutinka atsitiktinai, bet galų gale pradedama vertinti
„vėlesnio karto“ teikiama nauda. Kartu išsirutulioja tam tikra lai­
kina aukojimo sąvoka: „Jei šiek tiek paliksiu ateičiai, nors ir noriu
dabar, vėliau nebebūsiu alkanas.“ Ši preliminari sąvoka vystosi iki
kito lygio („Jei paliksiu ateičiai šiek tiek, nors ir noriu dabar, vėliau
nebebūsiu alkanas nei aš, nei mano artimieji“), o vėliau į aukštesnį
(„Aš negaliu suvalgyti viso mamuto, bet negaliu ir pernelyg ilgai lai­
kyti likusios mėsos. Galbūt galėčiau pamaitinti kitus žmones. Gal­
būt jie prisimins ir pamaitins mane, kai turės atliekamos mamutie-
nos, o aš jos neturėsiu. Taip aš dabar gausiu šiek tiek mamutienos
ir šiek tiek mamutienos vėliau. Apsimoka! Ir gal tie, su kuriais aš
dalijuosi, apskritai ims manimi labiau pasitikėti. Galbūt tada galė­
tume taip tarpusavyje mainytis amžinai“). Tokiu būdu „mamutas“
tampa „ateities mamutu“, o „ateities mamutas“ - „asmenine repu­
tacija“. Taip atsiranda visuomenės sutartis.

Pasidalyti nereiškia, kad turite atiduoti ką nors labai vertinga ir
mainais nieko negauti. Taip elgiasi tik vaikai, atsisakantys pasipa­
sakoti apie savo baimes. Pasidalyti iš tikrųjų reiškia pradėti pre­
kiauti. Vaikas, kuris negali dalytis - negali prekiauti, negali turėti
jokių draugų, nes draugystė yra prekybos forma. Vienu metu Ben­
jaminas Franklinas pasiūlė naujakuriui kaimynui paprašyti kaimy­

no padaryti jam paslaugą, pacituodamas seną tiesą: tas, kas kartą

220 1 2 GYVENI MO TAISYKLI Ų

padarė tau malonę, bus labiau nusiteikęs suteikti ir kitą nei tas,
kurį tupats priversi117. Franklino nuomone, ko nors paprašyti (ži­

noma, nepernelyg ypatinga) yra naudingiausias ir tiesus pakvieti
mas visuomeniškai sąveikauti. Toks naujakurio prašymas suteikia
kaimynui galimybę pasirodyti iš gerosios pusės nuo pat pirmojo
susitikimo. Tai taip pat reiškia, kadjis dabar taip pat gali paprašyti
paslaugos mainais už susidariusią skolą ir taip sustiprinti tarpusa­
vio pažintį bei pasitikėjimą. Tokiu būdu abi šalys gali įveikti savo
natūralų santūrumą ir abipusę nepažįstamo žmogaus baimę.

Geriau ką nors turėti, nei neturėti nieko. Dar geriau yra dosniai
pasidalyti tuo, ką turi. Tačiau užvis geriausia yra plačiai pagarsėti
dosnumu. Tai yra kažkas, kas išlieka. Tai yra patikima. Ir ši abs­

trakcija padeda pastebėti, kaip buvo įtvirtinti sampratų patikimas,
sąžiningas ir dosnus pagrindai. Įtvirtinamas aiškiai suformuluotas

moralės pagrindas. Aktyvus ir teisingas dalytojas yra gero piliečio
ir gero žmogaus prototipas. Matome, kaip iš paprastos sąvokos -
„turėti likučių apsimoka“ - gali išsirutulioti aukščiausi moraliniai
principai.

Kažkas panašaus nutiko ir vystantis žmonijai. Pirmiausia praėjo
begaliniai dešimtys ar šimtai tūkstančių metų, kol atsirado rašyti­
nė istorija ir vaidinimai. Per visus tuos metus lėtai ir skausmingai
vystėsi ir tarpusavyje it dvyniai susiję naudos atidėjimo ir apsikei­
timo nauda įpročiai. Tada jų metaforinė abstrakcija buvo pavaiz­
duota ritualuose, pasakose apie aukojimą, perpasakojamose, pa­

vyzdžiui, tokiu būdu: „Tarsi Danguje yra galinga Esybė, Jis, kuris

viską mato ir tave teisia. Regis, Jam patinka, jei atiduoti Jam tai,
kas tau neša laimę, - o tu nori, kad Jis būtų laimingas, ir nori elgtis
taip, kad Jis būtų laimingas, nes antraip užgrius Pragaras. Taigi,
atnašaukite aukas ir dalykitės, kol visko išmoksite, ir viskas jums
seksis gerai.“*Niekas to niekada nesakė, bent jau ne taip aiškiai ir

*Iratminkite, visa tai - teisybė, nepaisant, ar iš tikrųjų „danguje“egzistuoja, ar neegzistuoja
tokia galinga esybė (aut. past.).

7 TAISYKLE 221

tiesmukai. Bet tai netiesiogiai atsispindėjo papročiuose, o vėliau -
pasakojimuose.

Veiksmas atsirado pirma (taip turėjo atsitikti, neskadaise, būda­
mi gyvūnai, galėjome veikti, bet negalėjome galvoti). Neįvardyta ir
neįsisąmoninta vertė atsiranda pirma (kaip ir atliekami veiksmai,

turintys vertę, bet aiškiaijos neatskleidžiantys). Žmonės tūkstančių
tūkstančius metų stebėjo tuos laiminguosius, kuriems sekėsi, ir ne­
laimėlius, kuriems nesisekė. Viską gerai apsvarsčius buvo padaryta

išvada: Tie, kam tarp mūsų sekasi, atideda malonumą. Tie, kam
tarp mūsų sekasi, derasi su ateitimi. Ėmė rutuliotis galinga idėja,

įgaudama vis aiškiau suformuluotą pavidalą, vis raiškiau pasikarto­
janti apibrėžtuose pasakojimuose: kuo skiriasi laimingieji ir nelai­

mėliai? Sėkminga auka. Jei laimingieji sėkmingai atnašauja aukas,

jų reikalai klostosi gerai. Klausimai tampa vis tikslesni ir sykiu pla­
tesni: Kokia yra didžiausia įmanoma auka? Už didžiausią įmanomą
gerą? O atsakymai tampa vis miglotesni ir sunkiau suprantami.

Vakarų tradicijos Dievas, kaip ir daugelis dievų, reikalauja aukų.
Mes jau ištyrėme, kodėl. Bet kartais Jis žengia dar toliau. Jis rei­
kalauja ne šiaip aukos, bet ir paaukoti tai, kas brangiausia. Tai aki­
vaizdžiai papasakoja (ir klaidinamai tiksliai) Abraomo ir Izaoko
istorija. Dievo numylėtinis Abraomas ilgai norėjo sūnaus, o Dievas
jam, ilgai vilkinęs, kaip tik tai ir pažadėjo, nepaisydamas akivaiz­
džiai neįmanomų aplinkybių - jo garbaus amžiaus ir ilgus metus
vaikų negalinčios susilaukti žmonos. Bet neilgai trukus, kai dėl
stebuklo gimęs Izaokas vis dar buvo vaikas, Dievas apsigalvoja ir
nepagrįstai bei akivaizdžiai barbariškai ima reikalauti, kad Jo išti­
kimas tarnas paaukotų Jam savo sūnų. Istorija baigiasi laimingai:
Dievas pasiunčia angelą sulaikyti paklusniojo Abraomo rankos ir
vietoj Izaoko priima aviną. Tai yra gerai, tačiau iš tikrųjų neatsako į
klausimą: kam reikia Dievui žengti dar toliau? Kodėl Jis - kuriantis
gyvenimą - reikalauja tokių dalykų?

Analizuoti pradėsime nuo aiškių, akivaizdžių ir gerokai nuver­

tintų aksiomų: kartais ne viskas gerai pasiseka. Tai, regis, dau­

222 1 2 GYVENI MO TAI SYKLI Ų

giausia lemia baisi pasaulio, kuriame klesti maras ir badas, tironai

ir išdavikai, prigimtis. Bet čia esama ir neatitikimo: kartais, kai vis­
kas vyksta nelabai gerai, kaltas nepasaulis. Atvirkščiai, priežastis
slypi ten, kas šiuo metu yra labiausiai subjektyviai ir asmeniškai
vertinama. Kodėl? Kadangi pasaulis tam tikru laipsniu atsisklei­

džia perjūsų vertybių šabloną (plačiau apie tai - 10 taisyklėje). Jei
pasaulis, kurį matote aplink save, nėra toks, kokio trokštate, laikas
pasitikrinti savo vertybes. Atėjo laikas atsikratyti savo išankstinių
nuostatų. Atėjo laikas jų atsikratyti. Netgi galbūt atėjo laikas paau­
koti tai, ką labiausiai mėgstate, kad galėtumėte tapti tuo, kuo galė­
tumėte tapti, o ne likti tuo, kas esate dabar.

Yra senoji ir greičiausiai apokrifinė istorija, kaip pagauti bež­
džionę, kuri puikiai atspindi šį idėjų rinkinį. Pirma, reikia rasti
didelį ąsotį siauru kaklu, kurio skersmuo yra ganėtinai platus bež­
džionei įkišti ranką. Tuomet reikia ąsotį iki pusės prikrauti akme­
nų, kad beždžionė jo nepajėgtų panešti. Tada reikia aplink ąsotį
pribarstyti beždžionių mėgstamų skanėstų ir kelis dar įmesti ir į
ąsotį. Beždžionė ateis, įkiš ranką į siaurą ąsočio kaklą ir čiups ska­
nėstus, kol pačiupti bus lengva. Bet paskui ji nebegalės iš ąsočio
ištraukti kumščio, pilno gėrybių, nes ąsočio kaklas bus pernelyg
siauras. Niekaip neatgniaužus kumščio. Neatsisakant to, ką ji jau
turi. O kaip tik to ji ir nepadarys. Beždžionių gaudytojui tereikia
nueiti prie ąsočio ir pasiimti beždžionę. Gyvūnas nepaaukos da­
lies, kad išsaugotų visumą.

Jei atsisakai ko nors vertinga, užsitikrini gerovę ateityje. Jei pa­
aukoji ką nors vertinga, pamalonini Viešpatį. Kas yra vertingiausia

ir labiausiai tinka paaukoti? Ar bent jau kas tai simbolizuoja? Geros

mėsos gabalas. Geriausias bandos gyvulys. Vertingiausias turtas. Kas
yra dar vertingiau? Kas nors labai asmeniška, ko skausminga atsi­
sakyti. Tai galbūt atsispindi primygtiniame Dievo reikalavime, kad
Abraomas būtų apipjaustytas, simboliškai dalis yra aukojama kaip
visumos išpirka. O kas toliau? Kas yra labiau susijęs su asmeniu nei
jo kūno dalis? Kokia yra galutinė auka - pelnanti didžiausią prizą?

7 TAISYKLĖ 223

Tai primena rungtynes tarp vaiko ir savęs. Motina, aukojanti
savo vaiką pasauliui, pavaizduota nuostabioje Michelangelo Pietos
skulptūroje, kurios iliustraciją matėte šio skyriaus pradžioje. Mi-
chelangelas meistriškai nukalė Mariją, susimąsčiusią apie savo nu­

kryžiuotą ir nužudytą Sūnų. Čiajos kaltė. Per ją jis atėjo į pasaulį
ir savo didžiąją Būties dramą. Ar teisinga paleisti kūdikį į šį siau­
bingą pasaulį? Kiekviena moteris užduoda sau tokį klausimą. Kai

kurios atsako ne, irjos turi svarių priežasčių. Marija atsakė taip, sa­
vanoriškai, gerai žinodama, kas laukia ateityje, - kaip ir visos mo­
tinos, jei tikjoms bus leista pamatyti. Kai atliekamas savanoriškai,
tai yra aukščiausios drąsos aktas.

Savo ruožtu Marijos sūnus Kristus aukoja Save Dievui ir pasau­
liui, išdavystei, kankinimams ir mirčiai - iki pat nevilties akimirkos
ant kryžiaus, kai surinka tuos siaubingus žodžius: „Mano Dieve,
mano Dieve, kodėl mane apleidai?“(Evangelija pagal Matą 27,46).
Tai yra archetipinis pasakojimas apie žmogų, kuris viską atiduo­
da geriausio labui, kuris pasiūlo savo gyvenimą mainais už Būties
pažangą, kuris leidžia Dievo valiai visapusiškai atsiskleisti vieno
mirtingojo gyvenimo rėmuose. Jis yra garbingo žmogaus pavyzdys.
Vis dėlto kai Kristus paaukoja save Dievui, Dievas, Jo Tėvas, kartu

aukoja Jį, Savo sūnų. Būtent todėl krikščioniškoji Sūnaus ir Savęs

aukojimo drama yra archetipinė. Ši istorija glausta, nieko tragiš-
kesnio ir nieko didesnio už ją negalima įsivaizduoti. Tai yra arche­
tipo apibrėžimas. Joje - esmė to, ką pasakome žodžiu „religinis“.

Skausmas ir kančia apibūdina pasaulį. Neverta nė abejoti. Auka
gali numaldyti skausmą ir kančias, o didesnės aukos gali tai pa­
daryti veiksmingiau nei mažesnės. Tuo negalima abejoti. Visi tai
žino savo siela. Taigi žmogus, norintis palengvinti kančias, norintis
ištaisyti Būties trūkumus, siekiantis sulaukti geriausios iš visų ga­
limų ateities, norintis sukurti dangų Žemėje - aukos didžiausias
aukas - save ir vaikus, viską, ką myli, kad gyventų Gėriui skirtą gy­
venimą. Jis atsisakys tikslingumo. Jis eis didžiausio prasmingumo
keliu. Taipjis išgelbės amžinai beviltišką pasaulį.

224 1 2 GYVENIMO TAISYKLIŲ

Ar tai apskritai įmanoma? Ar nereikalaujame per daug iš vieno
asmens? Galima ginčytis, kad viskas čia gerai ir Kristui tinka, bet
Jis yra tikras Dievo Sūnus. Tačiau mes turime ir kitų pavyzdžių,
kurie yra daug mažiau mitologiški ir archetipiški. Pavyzdžiui, ap-
svarstykime Sokrato, senovės graikų filosofo, atvejį. Visą gyvenimą
ieškojęs tiesos ir ugdęs bendrapiliečius, Sokratas atsiduria teisme
dėl nusikaltimų Atėnų miestui-valstybei, savo gimtajam miestui.
Kaltintojai suteikė jam daug galimybių paprasčiausiai išvažiuoti
ir taip išvengti bėdų118. Jo draugas Hermogenas, pastebėjęs, kaip
tokiu metu Sokratas samprotauja „bet kuria tema ir apie viską“119,
išskyrus savo teismą, paklausė, kodėl jis neatrodo susikrimtęs.
Sokratas atsakė, kad visą savo gyvenimą rengėsi ginti save120, bet
tada pasakė ir dar šį tą daug paslaptingesnio ir reikšmingesnio:
kai jis ėmėsi svarstyti konkrečius veiksmus, kurie galėtų nulem­
ti išteisinimą „sąžiningomis ar netinkamomis priemonėmis“121, ar
vien susimąstė apie savo galimus veiksmus teisme122 - jo mintis

nutraukė dieviškas ženklas: jo vidinė dvasia, balsas ar demonas.

Sokratas papasakojo apie tą balsą teisme123. Jis sakė, kad vienas iš
veiksnių, skiriančių jį nuo kitų žmonių124, buvo jo absoliutus noras

paklusti balso įspėjimui - nutilti ir nustoti ką nors veikti, kai tikjis

paprieštarauja. Patys Dievai laikė jį protingesniu už kitus žmones
ne vien dėl šios priežasties, pasak Delfų orakulo, jis buvo patiki­
mas tokių dalykų teisėjas125.

Kadangi jo amžinai patikimas vidinis balsas pasipriešino pagun­
dai pabėgti (ar net būtinybei gintis), Sokratas visiškai pakeitė savo
nuomonę apie teismo proceso svarbą. Jis nusprendė, kad teismas
gali būti palaima, o ne prakeiksmas. Jis pasakė Hermogenui suvo­
kęs, kad dvasia, kuriosjis visada klausė, siūlo jam išeiti iš gyvenimo
„lengviausiu ir mažiausiai draugus varginančiu būdu“126su „sveiku
kūnu bei gerumą spinduliuojančia dvasia“127ir be „ligos kančių“ ir
sukriošėlio senio nemalonumų128. Sokrato sprendimas priimti liki­
mą leido jam atsikratyti laukinės baimės mirties akivaizdoje teis­
mo išvakarėse, jam vykstant, kai nuosprendis buvo paskelbtas129ir

7 TAISYKLĖ 225

vėliau, bausmės įvykdymo valandą130. Jis suprato, kad nugyveno
turiningą bei prasmingą gyvenimą ir gali jį grakščiai užbaigti. Jam
pasitaikė proga susitvarkyti reikalus. Jis suvokė, kad gali išvengti
baisaus ir lėto vystančių metų suglebimo. Jis įsisąmonino, kad visa
tai, kas įvyko, yra dievų dovana. Todėl jam nereikėtų gintis nuo kal­
tinimų - bent jau ne tam, kad teisintųsi esąs nekaltas ir bandytų
išvengto savo likimo. Atvirkščiai, jis apvertė viską aukštyn kojomis,
kreipdamasis į teisėjus tokiu tonu, kad skaitytojas ir dabar supran­
ta, kodėl miesto taryba norėjo šio žmogaus mirties. Tada jis išgėrė
nuodų, kaip tikras vyras.

Sokratas atmetė naudą ir su ja susijusią būtinybę manipuliuo­
ti. Atvirkščiai, net sunkiausiomis sąlygomis jis pasirinko ir toliau
siekti prasmės ir tiesos. Po dviejų tūkstančių penkių šimtų metų
prisimename jo sprendimą, ir mums jis teikia paguodos. Ko galė­
tume iš jo pasimokyti? Jei nustosite kalbėti melagingais žodžiais ir
imsite gyventi taip, kaip liepia sąžinė, galite išsaugoti savo kilnumą
net siaubingos grėsmės akivaizdoje; jei išliksite drąsūs ir ištikimi
savo aukščiausiems idealams, jums bus atseikėta daugiau globos ir
jėgų nei tuomet, jei žemažiūriškai susitelktumėt vien į rūpesčius dėl
savo saugumo; jei gyvenate gerai ir visavertiškai, galite atrasti tokių
gilių prasmių, kurios jus apsaugos net nuo mirties baimės.

Ar visa tai apskritai gali būti tikra?

Mirtis, triūsas ir blogis

Sąmoningos Būties tragedija lemia kančias, neišvengiamas kančias.
Tos kančios savo ruožtu skatina siekti savanaudiško ir neatidėlio­
jamo atlygio - taip patogu. Bet aukojimas ir darbas daug veiksmin­
giau apsaugo nuo užplūdusių kančių nei trumpalaikis impulsyvus
malonumas. Tačiau pati tragedija (suprantama kaip savavališkas
visuomenės ir gamtos žiaurumas, nukreiptas prieš pažeidžiamą in­
dividą) nėra vienintelis ir galbūt net ne pagrindinis kančių šaltinis.
Turime pamąstyti ir apie blogio problemą. Pasaulis, be abejo, yra

226 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

tvirtai nusistatęs prieš mus, bet žmogaus žiaurumas kito žmogaus
atžvilgiu yra dar blogiau. Todėl aukos problema nėra vienalytė: ji

reiškia ne vien atsisakymą ir mirties ribas, kurias mes galime iš­

plėsti darbu - savanoriškai siūlydami auką ir atsisakydami naudos.
Joje slypi ir blogio problema.

Dar kartą apsvarstykime Adomo ir Ievos istoriją. Gyvenimas
jų vaikams (tai yra mums) po mūsų archetipinių tėvų nuopuolio
ir pabudimo pasidaro labai sunkus. Pirmiausia gyvenime už Ro­
jaus ribų - istorijos pasaulyje - mūsų laukia baisus likimas. Ne ką
mažiau už tai, ką Goethė pavadino „mūsų kūrybingas, begalinis
triūsas“131. Kaip matėme, žmonės dirba. Mes dirbame, nes suvokė­
me tiesą, kad esame pažeidžiami, kad paklūstame ligoms ir mirčiai
ir norime kuo ilgiau save apsaugoti. Kai pamatome ateitį, turime
jai pasirengti arba gyventi ją neigdami ir prieš ją drebėdami. To­
dėl mes aukojame šiandienos malonumus geresnės rytdienos labui.
Tačiau ne vien mirtingumo supratimas ir darbo būtinybė apreiškia­
ma Adomui ir Ievai, kai jie paragauja uždrausto vaisiaus, pabunda
ir atmerkia akis. Jiems dabar duota ir dovana (arba prakeiksmas)
pažinti Gėrį ir Blogį.

Dešimtmečius užtrukau suprasti, kątai reiškia (suprasti bent dalį
to, ką visa tai reiškia). Štai ką: vos imate sąmoningai suvokti, kad
jūs, jūs asmeniškai, esate pažeidžiami, imate suprasti ir apskritai
visų žmonių pažeidžiamumą. Jūs suvokiate, ką reiškia bijoti, pykti,
kerštauti ir jausti pagiežą. Jūs suprantate, ką reiškia skausmas. Ir
vos iš tikrųjų suvokiate tokius savo jausmus ir iš kur jie atsiranda,

jūs suprantate, kaip juos sukelti kitiems žmonėms. Būtent tokiu

būdu mes, sąmoningos būtybės, įgauname įgūdžių savavališkai ir
rafinuotai kankinti kitus (ir save, be abejo, bet dabar mums rūpi
kiti). Šio naujo žinojimo apraiškas ir padarinius matome susidūrę
su Adomo ir Ievos sūnumis Kainu ir Abelių.

Iki jų atsiradimo žmonija išmoko Dievui atnašauti aukas. Ant
šiam tikslui pastatytų akmeninių altorių atliekamas bendruome­
nės ritualas: sudeginama kas nors vertinga - rinktinis gyvulys ar

7 TAISYKLĖ 227

jo dalis, pavirtęs dūmais (ir dvasia), jis kyla į viršų, į Dangų. Tokiu
būdu atidėjimo idėja paverčiama drama, kad pagerėtų ateitis. Die­
vas priima Abelio aukas, ir jis klesti. O Kaino aukos atmetamos.
Jis pritvinksta pavydo ir kartėlio, ir čia nieko nuostabaus. Jei kas
nors yra atstumiamas, nes neaukoja, - mažų mažiausiai tai bent
galima suprasti. Jis vis dar gali jausti nuoskaudą ir kerštą, bet bent
jau giliai širdyje jaučia, kad pats yra kaltas. Toks žinojimas papras­
tai apmaldo pyktį. Tačiau kur kas blogiau, jei jis iš tikrųjų atsisakė
trumpalaikių malonumų, jei stengėsi ir triūsė, bet jam vis tiek ne­
pasisekė, - jo nepriėmė, kad ir kiek stengėsi. Tuomet jis prarado

ir dabartį, ir ateitį. Tuomet jo darbas - jo auka - buvo beprasmė.

Tokiomis sąlygomis pasaulis aptemsta, o siela ima maištauti.
Atstumtas Kainas įniršta. Jis stoja prieš Dievą, Jį apkaltina ir

prakeikia Jo kūriniją. Pasirodo, toks sprendimas niekam tikęs.
Dievas tiesiai šviesiai atsako, kad tai Kaino kaltė, negana to: Kai­
nas sąmoningai ir sumaniai nevengė nuodėmės, todėl ir sulaukė
bausmės132. Bet Kainas ne tą norėjo išgirsti. O Dievas nė nemano
atsiprašyti. Kaip tik atvirkščiai, užgauna jį dar labiau. Kainas, iki
širdies gelmių užgautas Dievo atsako, kuria keršto planą. Jis įžūliai
nepaklūsta savo kūrėjui. Jis drąsus. Kainas žino, kaip įskaudinti.
Jukjis vis dėlto yra savarankiškas, ir darjį pakursto kančia ir gėda.
Taigi jis šaltakraujiškai nužudo Abelį. Jis užmuša savo brolį, savo
paties idealą (juk Abelis yra toks, koks Kainas nori būti). Jis įvyk­
do baisiausią nusikaltimą, paniekindamas save, visą žmoniją ir patį
Dievą, visus vienu kartu. Jis taip pasielgia, kad sukeltų sumaištį
ir atkeršytų. Taip jis įtvirtina savo gilią priešpriešą egzistencijai -
pasipriešindamas pačios Būties valiai. Ir Kaino vaikai - jo atžalos,
tarsi taip lemtų ir jo kūnas, ir jo poelgis, - yra dar blogesni. Egzis­
tencinio įtūžio pagautas Kainas žudo iškart. Lamechas, jo palikuo­
nis, žengia dar toliau:

Užmušiauvyrąužžaizdą, - sakoLamechas:
berniokąužįdrėskimą.

228 12 GYVENI MO TAI SYKLI Ų

Jei užKainąatkeršijamaseptyneriopai,
tai užLamechąseptyniasdešimtkartųseptyneriopai.
(Pradžiosknyga4. 23-24)

Tubal Kainas, „kuriskaldavovisokius žalvario irgeležies įrankius“
(Pradžios knyga 4, 22), pagal tradiciją yra septintoji karta po Kaino
ir pirmasis karo ginklų kūrėjas. O paskui Pradžios knygoje pasako­
jama apie tvaną. Jų sugretinimas jokiu būdu nėra atsitiktinis.

Blogis įžengia į pasaulį kartu su savimone. Triūsas, kuriam

Dievas prakeikdamas pasmerkia Adomą, - yra nelaimė. Gimdymo
vargai, kurie užkraunami Ievai, irjos neišvengiama priklausomybė
nuo savo vyro taip pat nėra lengvas dalykas. Jie parodo numanomą
ir dažnai tragišką stygių, nepriteklių, brutalų vargą ir susitaikymą
su ligomis bei mirtimi, kurie ir apibrėžia, ir aptemdo jų egzistavi­
mą. Vienjų egzistavimo pakanka net drąsų žmogų paskatinti kovoti
prieš patį gyvenimą. Tačiau iš savo patirties žinau, kad žmonės yra
ganėtinai stiprūs, kad atsilaikytų tokių numanomų Būties tragedijų
akivaizdoje, nesusvyruotų ir nepalūžtų arba, dar blogiau, nesutru-
pėtų į gabalus. Mačiau įrodymų savo paties gyvenime, savo profe­
soriaus darbe ir atlikdamas praktiką klinikoje. Žemės drebėjimai,
potvyniai, skurdas, vėžys - esame ganėtinai stiprūs, kad visa tai
ištvertume. Tačiau žmoguje slypintis blogis visoms pasaulio nelai­
mėms suteikia visiškai naują matmenį. Būtent dėl šios priežasties
savimonės įgijimas ir su ja susijęs mirtingumo, Gėrio bei Blogio
pažinimas yra aprašomi pirmuosiuose Pradžios knygos skyriuose
(ir juos supančioje didžiulėje tradicijoje) kaip kosminio dydžio ka­
taklizmas.

Sąmoningas žmogaus pyktis gali palaužti dvasią, kurios jokia
tragedija negalėjo sukrėsti. Prisimenu atradęs (kartu su ja), kad
viena iš mano klienčių po šoko patyrė sunkų potrauminio streso
sutrikimą - vien pamačius savo įtūžusio, girto gyvenimo draugo
veido išraišką ją kasdien imdavo krėsti drugys ir apnikdavo baimė,
o naktį kamavo chroniška nemiga. „Labai piktas ir prislėgtas“ vei-

7 TAISYKLĖ 229

das (Pradžios knyga 4,5) rodė jo aiškų ir sąmoningą norą ją įskau­
dinti. Ji buvo naivesnė, nei derėtų, ir todėl tapo auka, tačiau ne tai
svarbu: sąmoningas blogis, kuri mes sukeliame vieni kitiems, gali
giliai ir visam laikui sužaloti net ir stipriąją pusę. O iš kur toks blo­
gis kyla?

Blogis iškyla aikštėn ne vien dėl sunkaus gyvenimo. Jis taip pat
neatsiranda vien dėl nesėkmės ar nusivylimo ir kartėlio, kurį, sa­
vaime suprantama, tokia nesėkmė dažnai sukelia. Ojau ir taip ne­
nusisekęs gyvenimas dar labiau aptemdė daugybę kartų atmestų
aukų tulžis (kad ir kaip prastai ji būtų įvilkta į žodžius, kad ir kaip
negrabiai atlikta)? Jis palenks žmones ir išklaipysjuos į tikrai siau­
bingus pavidalus, kurie tada sąmoningai ims dirbdinti blogį, kurti
sau ir kitiems ne ką kita kaip skausmą ir kančias (ir darys tai vien
dėl skausmo ir kančių). Tokiu būdu atsiranda tikras užburtas ratas:
pagieža dėl aukos, kuri buvo atnašauta tik dėl akių; tą auką atmetęs
Dievas ar realybė (pasirinkite pagal skonį); nuožmus pyktis, kurį
tas atmetimas sukėlė; nusiritimas iki pagiežos ir noro keršyti; dar
kartą piktai atnašaujama auka ar apskritai atsisakymas aukoti. Ir
patsai Pragaras, kaip galutinė šios žemyn besisukančios įvijos pa­
skirties vieta.

Gyvenimas iš tikrųjųyra „bjaurus, žiaurus irtrumpas“,kaip įspū­
dingai yra pasakęs anglų filosofas Thomas Hobbesas. Bet žmogaus
gebėjimas sėti blogįjį daro dar blogesnį. Tai reiškia, kad pagrindinė
gyvenimo problema - pastangos susidoroti su žiauria realybe - yra
ne vien tai, ką ir kaip paaukoti, kad sumažintum kančias, bet ir tai,

ką ir kaip aukoti, kad sumažintume kančias ir blogį - sąmonin­
gą, savavališką ir kerštingą, žiaurų šaltinį. Kaino ir Abelio istorija

yra vienas iš archetipinių pasakojimų apie brolių - herojaus ir jo
priešininko - nesantarvę: apie du atskirus žmogiškosios psichikos
dėmenis, kurių vienas nukreiptas į Gėrį, o kitas - žemyn, į patį Pra­
garą. Abelis yra herojus, tiesa: bet herojus, kurį galiausiai nugali
Kainas. Abelis gali įsiteikti Dievui - nepaprastas ir nelabai tikėtinas
pasiekimas, bet jis negali nugalėti žmogiškojo blogio. Dėl šios prie­

230 12 GYVENI MO TAISYKLIŲ

žasties Abelis yra archetipiškai neišbaigtas. Galbūt jis buvo naivus,

nors kerštingasis brolis gali būti neįtikėtinai klastingas, suktas kaip

žaltys Pradžios knygoje (3, 1). Bet pasiteisinimai - net priežastys,
net pateisinamos priežastys - nėra svarbu, net galiausiai viską ana­
lizuojant. Blogio problemos neišsprendė net Dievui pritinkančios
Abelio aukos. Žmonijai prireikė dar tūkstančių metų, kad sugalvotų
ką nors panašaus į sprendimą. Ta pati problema iškyla iš naujo ir
pasiekia kulminaciją knygoje apie Kristų ir Šėtono gundymą. Tik šį
kartąji išreikšta aiškiau, ir herojus laimi.

Susidūrimas su Blogiu

Prieš nukryžiavimą pasakojime „Jėzaus gundymas“ (Evangelija
pagal Matą 4,1) „Jėzus buvo dvasios nuvestas į dykumą“. Tai abs­
trakčiai perpasakota Kaino istorija. Kaip matėme, Kainas nėra nei
patenkintas, nei laimingas. Jis sunkiai triūsia, ar bent taip mano,
bet Dievas nėra patenkintas. O Abelis juda per gyvenimą šokio
žingsneliu. Jo pasėliai dera. Moterys jį myli. Ovisų blogiausia - jis
tikrai yra geras žmogus. Visi tai žino. Jis nusipelno sėkmės. Su­
keldamas vis daugiau priežasčių jam pavydėti ir nekęsti. Kainui,
atvirkščiai, nesiseka, jis vien šildo savo nelaimes kaip grifas kiau­
šinius. Apniktas nesėkmių jis siekia sukurti ką nors pragariška ir
taip elgdamasis įžengia į savo proto dykumą. Jį persekiojajo paties
bėdos, jį išdavęs Dievas. Jis peni savo pagiežą. Jis puoselėja vis la­
kesnes keršto fantazijas. Ir taip besielgiant Kaino arogancija išau­
ga iki Liuciferio proporcijų. „Manimi naudojasi ir mane engia, -
galvoja jis. - Šita kraugeriška puspročių planeta. Jei kas manęs
paklaustų, te ji sau prasmenga Pragaran.“Tokių minčių kamuoja­
mas Kainas dykumoje susiduria su Šėtonu, savo ketinimų ir tikslų
valia, ir tampa savo pagundų auka. Ir skatinamas daro viską, ką tik
pajėgdamas, kad būtų kuo blogiau (Johno Miltono nemirtingais
žodžiais tariant):

7 TAISYKLĖ 231

Toks didelispiktumas sudėti
Žmoniją šaknyje vienoj, oŽemę suPragaru
suvelti irjau tada paskatinti visus,
nepaisyt DidžiojoKūrėjo.133

Kainas atsigręžia į Blogį, kad gautų tai, ko jam nedavė Gėris, ir
jis taip elgiasi savanoriškai, sąmoningai ir piktavališkai.

Kristus eina kitu keliu. Jo gyvenimas dykumoje yra tamsi sielos
naktis - gili ir visuotinė žmogiška patirtis. Tai kelionė į tokią vietą,
kurioje mes visi atsirandame, kai nepasiseka, kai esame toli nuo
draugų ir šeimos, kai pakliūvame į nevilties ir desperacijos gniauž­
tus ir mus vylingai pasiglemžia juodas nihilizmas. Ir leiskite pri­
durti pasakojimo tikslumo labui: jei keturiasdešimt dienų ir naktų
vieniši badausite dykumoje, atsirasite kaip tik tokioje vietoje. Joje
objektyvūs ir subjektyvūs pasauliai sinchroniškai sudūžta atsitren­
kę vienas į kitą. Keturiasdešimt dienų yra labai simbolinis laiko
tarpas, primenantis mums apie keturiasdešimtį metų, kuriuos iz­
raelitai, pabėgę nuo faraono ir Egipto tironijos, praleido klajoda­
mi dykumoje. Keturiasdešimt dienų yra ilgas laiko tarpas tamsių
prielaidų, sumaišties irbaimės požemių pasaulyje - ganėtinai ilgas,
kad būtų galima nukeliauti iki paties jo vidurio, iki pat Pragaro.
Kiekvienas gali išsiruošti į tokią kelionę ir pamatyti tokius vaizdus,
tai yra bet kas rimtai pasiryžęs pajusti savyje ir žmoguje slypintį
blogį. Šiektiek išmanyti istoriją praverstų. Pradėti galėtume stabte­
lėję XX amžiuje su jo totalitarinių režimų siaubais, koncentracijos
stovyklomis, priverstiniu darbu ir žmogžudiškomis ideologinėmis
patologijomis - ši vieta tiks taip pat gerai kaip ir bet kuri kita, -
kad pamąstytume apie faktą, jog net patys blogiausi koncentraci­
jos stovyklų sargybiniai taip pat buvo žmonės, ir labai jau žmogiški
žmonės. Visa tai priverčia dykumos istoriją atgyti tik dar iš dalies
atnaujintų mūsų modernių protų labui.

„Po Aušvico, - sakė Theodoras Adomo, autoritarizmo tyrinėto­
jas, - nebegali būti poezijos.“ Jis klydo. Bet poezija neturėtų ap­

232 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

dainuoti Aušvico. Niūriame praėjusio tūkstantmečio paskiausių
dešimtmečių priešaušryje siaubingas žmogaus destruktyvumas
tapo tokia akivaizdžia problema,, kad net neatpirktų kančių proble­
matika prieš jį nublanksta. Ir nė vienos šių problemų negalėsime
išspręsti neišsprendę kitų. Kaip tik todėl idėja apie Kristų, prisii­
mantį žmonijos nuodėmes, tarsi jos būtų Jo paties, tampa raktu,
atveriančiu duris į gilesnį supratimą susitikimo dykumoje su pačiu

velniu. Homo sum, humani nihil a me alienumputo - sakė romėnų

dramaturgas Terencijus: niekas žmogiška man nėra svetima.
„Joks medis negali užaugti iki Dangaus, - priduria nuolat pa-

kraupinantis Carlas Gustavas Jungas, neprilygstamasis psichoana­
litikas, - jei jo šaknys nenusidrieks į patį Pragarą.“134Toks pareiš­
kimas turėtų priversti visus su juo susidūrusius trumpai stabtelėti.
Ši gerai apmąstyta psichiatro mintis teigia, kad neįmanoma judėti
aukštyn, jei nėra judėjimo žemyn. Kaip tik dėl šios priežasties nu­
švitimas yra toks retas. Kas norėtų pabandyti? Ar tikrai norėtumė­
te ten, apačioje, susitikti patį pačiausią, atsakingą už nedoriausias
mintis? Ką Kolumbaino vidurinės mokyklos masinis žmogžudys
Ericas Harris taip nesuprantamai parašė tą dieną prieš nužudyda­

mas savo draugus? Įdomu, kai esu žmogausformos ir žinau, kad
mirsiu. Viskas šiek tiek atsiduoda banalybe.135 Kas išdrįstų paaiš­

kinti tokį oficialų pranešimą, ar dar blogiau - jį ištrinti.
Dykumoje Kristus sutinka Šėtoną (Evangelija pagal Luką 4,1-13

ir Evangelija pagal Matą 4,1-11). Šis pasakojimas yra aiškios psi­
chologinės, metaforinės reikšmės, be to, kąjis galėtų reikšti materi­
aline ir metafizine prasme. Tai reiškia, kad Kristus yra amžinai Tas,
kuris nusprendžia prisiimti asmeninę atsakomybę už visišką žmo­
gaus patvirkimo gylį. Tai reiškia, kad Kristus yra amžinai norintis
priešintis, giliai svarstyti ir net rizikuoti pasiduoti pagundai, ku­
rią kelia piktybiškiausi žmogaus prigimties elementai. Tai reiškia,

kad Kristus visada yra Tas, kuris sąmoningai ir asmeniškai nori
būti atsakingas už visą žmonijospagedimo gilybę. Tai reiškia, kad

Kristus yra Tas, kuris visada nori stoti prieš blogį, - sąmoningai,

7 TAISYKLE 233

visiškai laisva valia, tokia forma, kuri tuo pačiu metu gyveno Jame
ir pasaulyje. Ir čia ne vien abstrakcija (nors žodžiai ir abstraktūs),

nė vienoju negalima išmesti. Čia ne vien proto dalykas.

Kariai, kuriems išsivysto potrauminis streso sutrikimas, dažnai
jį patiria ne dėl to, kąjie matė, bet dėl to, ką padarė136. Taip sakant,
mūšio lauke esama daugybės demonų. Dalyvavimas karo veiks­
muose gali atverti vartus į Pragarą. Kartkartėm kažkas iš ten išlipa
į viršų, įsikūnija naiviame ūkininkų sūnuje iš Ajovos irjis virsta pa­
baisa. Jis padaro ką nors siaubinga. Jis žagina, žudo moteris ir Mi
Lai kūdikius. Ir žiūri pats į save tai darantį. Ir tam tikrai tamsiajai
jo sielos pusei tai patinka, o tai ir yra labiausiai nepamirštama da­
lis. Ovėliau jis nebežino, kaip suderinti save su supančia tikrove ir
pasauliu, kuris tuomet jam buvo atskleistas. Nė kiek nenuostabu.

Didžiuose pamatiniuose senovės Egipto mituose dievas Horas,
dažnai laikomas Kristaus pirmtaku, istoriškai ir konceptualiai kal­
bant137, patiria tą patį, susidūręs su savo piktu dėde Setu*, paveržu­
siu Ozyrio, Horo tėvo, sostą. Horas, visa matantis Egipto dievas-
sakalas, Egipto svarbiausioji akis, visuotinis ir amžinas dėmesys,
turi drąsos susirungti su tikrąja Seto prigimtimi, susikauti su juo
tiesioginėje kovoje. Tačiau kovoje su savo kraupiuoju dėde jo są­
monė pažeidžiama. Jis praranda akį. Kad ir turėdamas dieviškąjį
stotą ir nepranokstamą regėjimą. Ką įsivėlęs į panašią kovą praras­
tų paprastas žmogus? Nors galbūt jam atsivertų vidinis matymas ir
jis suvoktų kažką proporcingai svarbaus ir palyginamo su tuo, kąjis
prarado stebėdamas išorinį pasaulį.

Šėtonas įkūnija atsisakymą aukoti; jis - įsikūnijusi arogancija,
pagieža, apgaulė ir žiaurus, sąmoningas pikto troškimas. Jis dega
gyva neapykanta Žmogui, Dievui ir Būčiai. Jis niekuomet nenu­
silenks, net puikiai žinodamas, kad turėtų. Negana to, jis puikiai

* Tokį teiginį galima pagrįsti faktu, kad Setas yra etimologinis žodžio „Šėtonas“pirmtakas.
Žr. Murdoch D. M. (2009) Christ inEgypt, the Horus-Jesus connection. Seattle, WA, Stellar
House, p. 75 (aut. past.).

234 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

žino, ką daro, jį apsėdusi griovimo aistra ir niokoja jis sąmoningai,
apgalvotai ir galutinai. Todėl tai turi būti jis - tikrasis blogio arche­

tipas, kuris pastoja kelią irima gundyti Kristų. Dievo archetipą. Tai

jis nepakeliamomis sąlygomis kenčiančiam Žmonijos Atpirkėjui
siūlo tai, ko labiausiai trokštų žmonės.

Pirmiausia Šėtonas išbadėjusį Kristų gundo numalšinti alkį,
paversdamas dykumų akmenis duonos kepalais. Tada jis pataria
nušokti nuo uolos ir pakviesti Dievą bei angelus, kad Jį krintantį
išgelbėtų. Į pirmąjį gundymą Kristus atsako taip: „Ne viena duo­
na žmogus yra gyvas, bet ir kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo
lūpų.“Kątas atsakymas reiškia? Jis reiškia, kad net irvisiško nepri­
tekliaus sąlygomis yra dalykų, svarbesnių už maistą. Kitaip tariant:
iš duonos mažai naudos žmogui, kuris prarado savo sielą, net jei jis
šiuo metu badauja. Kristus aiškiai galėjo pasinaudoti savo beveik
beribe galia, kaip siūlo Šėtonas, kad gautų duonos dabar, - alkiui
numalšinti, ar net platesne prasme, - kad įgytų turtų (kurie teoriš­
kai visiems laikams išspręstų duonos stokos problemą). Bet kokia
kaina? Irkokia iš to nauda? Apsirijimas mainais į moralinį nuopuo­
lį? Tokia būtų skurdžiausia ir labiausiai apgailėtina puota. Todėl
Kristus siekia aukštesnio tikslo: nusakydamas Būtį, kuri galiausiai
amžiams išspręstų bado problemą. Ojei mes visi pasirinktume ne
naudą, o Dievo Žodžio vakarienę? Tuomet reikėtų, kad kiekvienas
gyvas žmogus gyventų, gamintų, aukotų, kalbėtų ir dalytųsi tokiu
būdu, kad visam laikui išstumtų badą į praeitį. Būtent taip galima
tiesiai ir galutinai išspręsti bado problemą dykumos tyruose.

Evangelijose yra ir kitų šią idėją liudijančių ženklų, išdėsty­
tų dramatiškų nutikimų forma. Kristus nuolat vaizduojamas kaip
amžinas ir nuolatinis maitintojas ir maisto tiekėjas. Jis stebuklin­
gai padaugina duonos ir žuvų. Jis paverčia vandenį vynu. Ką tai
reiškia? Tai kvietimas siekti aukštesnės prasmės - kaip vienintelio
praktiško ir aukščiausios kokybės gyvenimo būdo. Tai kvietimas,
vaizduojamas dramatiška literatūrine forma: gyvenkite, kaip gy­
veno archetipinis Atpirkėjas, ir jūs bei jūsų aplinkiniai nebebusite

7 TAISYKLĖ 235

alkani. Pasaulio dosnumas pasireiškia tiems, kas tinkamai gyvena.
Tai geriau nei duona. Geriau nei pinigai, už kuriuos galima nusi­
pirkti duonos. Todėl Kristus, simboliškai tobulas žmogus, įveikia
pirmąją pagundą. Jo laukia dar dvi.

„Pulk žemyn nuo uolos, sako Šėtonas, iš naujo gundydamas. -
Jei Dievas yra, Jis tikrai tave išgelbės. Jei tu iš tikrųjų esi Jo Sūnus,
Dievas tave išgelbės.“ Argi Dievas nepasirodytų išgelbėti savo vie­
natinio vaiko nuo bado, vienatvės ir akistatos su didžiuoju blogiu?
Bet tai nenustato jokio gyvenimo modelio. Ir netgi nėra literatūra.

Deus ex machina - dieviškosios galios įsikišimas, kuris stebuklin­

gai išgelbsti herojų bėdoje, - tėra pigiausias pokštas prasto rašeivos
pjesėje. Juo pasišaipoma iš nepriklausomybės, drąsos ir lemties,
laisvos valios ir atsakomybės. Be to, Dievas nėra aklųjų gelbėjimosi
ratas. Negalima Jam įsakyti parodyti magiškų pokštų ar priversti
apsireikšti, net ir Jo paties Sūnaus labui.

„NegundykViešpaties savo Dievo“(Evangelija pagal Matą 4,7), -
tokiu gan trumpu atsakujis atsilaiko prieš antrąją pagundą. Kristus
nereikalauja ir net neišdrįsta prašyti Dievo imti veikti jo naudai.
Jis taip pat atsisako atsikratyti atsakomybės už Savo paties gyveni­
mo įvykius. Jis atsisako pareikalauti, kad Dievas įrodytų Savo bu­
vimą. Jis taip pat atsisako savanaudiškai spręsti trapaus mirtingojo
problemas - kviesdamas Dievą Jį išgelbėti, nes tai neišspręstų visų
kitų problemų visiems laikams. Šiame pasakojime apie atsilaiky­
mą prieš pagundą taip pat girdime ir pamišimo palaimos atmetimo
užuominą. Lengvas, tačiau pamišėliškas savęs įvardijimas magiš­
kuoju Mesiju galėjo būti tikroji pagunda varginančiomis Kristaus
gyvenimo dykumoje sąlygomis. Vietoj to Jis atmeta išsigelbėjimo
ar net trumpalaikio išlikimo idėją, nes taip Jo Sūnus narciziškai pa­
rodytų savo pranašumą prieš Dievą Valdovą.

Galiausiai trečioji, visų įtaigiausia pagunda. Kristus mato Jam
siūlomas viso pasaulio karalystes, kurias galėtų pasiimti. Tai žemiš­
kosios sirenos balsas: galimybė valdyti kiekvieną ir visus. Kristui
siūloma dominavimo hierarchijos viršūnė, kiekvienos nuogos bež­

236 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

džionės gyvuliškas troškimas: visuotinis įstabiausių formų paklus­
numas, galia statyti ir dauginti, nežaboto jausminio malonumo ga­
limybė. Taigi nauda - ypač didelė. Bet čia dar ne viskas. Toks galių
išplėtimas suteikia ir neribotą galimybę atsiskleisti vidinei tamsai.
Kraugeriškumas, prievartavimas ir naikinimas padaro valdžią pa­
trauklią. Vyrai trokšta valdžios ne vien tam, kad daugiau nereikėtų
kentėti. Valdžios jie siekia ne vien tam, kad galėtų atsispirti aistrų,
ligų ir mirties jungui. Valdžia reiškia ir galią atkeršyti, kietai pri­
spausti ir sutriuškinti priešą. Duok nežabotą valdžią Kainui irjis ne
tik nužudys Abelį. Iš pradžiųjis išradingai ir be atvangosjį kankins.
Tik paskui nužudys. Otada imsis ir visų kitų.

Bet yra kažkas aukščiau nei aukščiausioji dominavimo viršūnė,
norint į ją patekti nedera pasitenkinti jokia sėkmės iliuzija. Tai taip
pat realiai egzistuojanti vieta, nors ir neapibrėžta konkrečia geo­
grafine vietove, kaip esame įpratę manyti. Kartą regėjau priešais
save ištisus kilometrus plačiai išsidriekusį kraštovaizdį. Buvau
aukštai ore, mačiau viską iš paukščio skrydžio. Visur aplink sty­
rojo milžiniškos daugiaaukštės stiklo piramidės, vietomis mažos,
vietomis didelės, kai kur susiliejančios viena su kita, kai kur stirk-
sinčios skyrium - primenančios dabartinius dangoraižius, juose
buvo pilna žmonių, mėginančių pasiekti šių piramidžių viršūnes.
Bet viršūnių viršuje buvo dar kažkas aukščiau, vieta, kurios nebe­
siekė piramidės, kur visi būriavosi. Tokia buvo ypatinga vieta, kur
akis galėjo, o gal ir norėjo pakilusi sklęsti virš kasdienybės; nesi-
rinkdama dominuoti nė vienoje grupėje ir nė vienoje kategorijoje,
o atvirkščiai - kažkaip vienu metu iškilo virš jų visų. Tai buvo pats
dėmesys, vaiskus ir neprigrūstas smulkmenų: atsietas, bet budrus
ir lūkuriuojantis tinkamos akimirkos ir vietos, kada galėtų pradėti
veikti. Kaip pasakyta „Dao De Jing“:

<...>Pralaimitie,kurieįveiktitrokšta;prarandatie,kuriemėginanu­
laikyti. Tad išmintingasis neveikia, todėl nepralaimi; nelaiko, todėl
nepraranda.138

7 TAISYKLĖ 237

Trečiojo gundymo pasakojimas galingai primena apie Būtį. Kad
gautų pačią didžiausią įmanomą dovaną - įkurdintų Dievo Kara­
lystę Žemėje ir sugrąžintų Rojų, žmogus turi nugyventi gyvenimą
atsisakydamas impulso malonumo, natūralių ar iškrypėliškų aistrų,
kad ir kaip įtikinamaijie siūlomi, ir atmesti pikto gundymus. Blogis
tik dar labiau sustiprina gyvenimo tragizmą, dramatiškai paakin­
damas jau ir taip vien iš esminio Būties tragizmo kylantį naudos
troškulį. Paprasta auka gali geriau ar blogiau pažaboti tą tragizmą,
bet norint nugalėti blogį reikia ypatingos aukos. Krikščionių (ir ne
tik krikščionių) vaizduotė ištisus šimtmečius bandė suprasti, kokia
galėtų būti ta ypatingoji auka. Kodėl ji nepasiūlo siekiamo rezul­
tato? Kodėl mes ir toliau abejodami, ar nėra kokio kito, geresnio
būdo, keliame akis į dangų, į Gėrį, irviską paaukojame tam siekiui?
Ar mes tik nesugebame suprasti, o gal sąmoningai ar nesąmoningai
išklydome iš kelio?

Krikščionybė ir jos problemos

Carlas Jungas sukūrė hipotezę, kad europietiškąjį protą, mokslo
pažinimo technologijas, kuriomis būtų galima ištirti materialųjį pa­
saulį, paskatino prielaida, jog krikščionybė su savo tiesmuku dvasi­
nio išganymo imperatyvu nesugeba išspręsti čia ir dabar patiriamų
kančių problemos. Tas supratimas nepaprastai išryškėjo prieš tris
keturis amžius iki Renesanso. Jo padarinys - giliai vakarietiškoje
kolektyvinėje sąmonėje pradėjęs kristalizuotis keistas kompensa­
cijos mechanizmas - fantazija, pradžioje pasireiškusi keisčiausio­
je alchemijos mąstysenoje ir tik po daugelio amžių išsirutuliojusi į
visiškai aiškų pavidalą įgavusį mokslą139. Alchemikai pirmieji pra­
dėjo tirti medžiagos pokyčius, tikėdamiesi atskleisti sveikatos ge­
rovės ir ilgaamžiškumo paslaptis. Šie didieji svajotojai (žymiausias
tarp jų - Newtonas140) nujautė, o paskui ėmė vaizduotis, kad Baž­
nyčios prakeiktame materialiajame pasaulyje slypi atradimo, kaip
išlaisvinti pasaulį iš žemiškųjų kančių ir pančių, paslaptis. Būtent

238 1 2 GYVENIMO TAISYKLIŲ

ta mintis, skatinama abejonių ir iš pavienių mąstytojų reikalaujanti
nežmoniškai susikaupti bei atidėti malonumus, ir suteikė milžiniš­
kų kolektyvinių ir individualių paskatų, būtinų mokslo plėtrai.

Tai nereiškia, kad krikščionybė, nors ir netobula, buvo nesėkmė.
Kaiptik atvirkščiai: krikščionybė pasiekė beveik neįmanoma. Krikš­
čioniškoji doktrina atskirą sielą iškėlė į aukštumas, metafiziškai su­
lygindama vergą, valdovą, prasčioką bei bajorą prieš Dievą ir įsta­
tymą. Krikščionybė pabrėžė, kad net karalius yra tik vienas iš dau­
gelio žmonių. Kad kas nors taip smarkiai prieštaraujantis visiems
akivaizdiems įrodymams taptų priimtina, reikėjo labai sumenkinti
idėją, jog žemiškoji galia ir išskirtinė padėtis reiškia ypatingą Die­
vo malonę. Tai iš dalies pavyko pasiekti keistu krikščionišku tvirti­
nimu, kad išganymo negalima pelnyti pastangomis, prigimtimi ar
„darbais“141. Nepaisant trūkumų, šios doktrinos stiprėjimas užkirto
kelią karaliui, aristokratui ir turtingiems prekybininkams jaustis
morališkai pranašesniems prieš prasčioką. Jos padarinys - metafi­
zinė ir transcendentinė kiekvienos sielos vertė tapo pranašesnė už
pamatinius ir prigimtinius vakarietiškųjų įstatymų ir visuomenės
principus. Praeities pasaulyje buvo kitaip, o dar ir dabar yra kitaip
daugelyje pasaulio kraštų. Iš tikrųjų tai beveik prilygsta stebuklui
(neturėtume išleisti šio fakto iš akių), kad hierarchinėje bendruo­
menėje, pagrįstoje vergų darbu, mūsų protėviai persitvarkė vedami
etinio ir religinio apreiškimo, ir nuosavybė bei visiška valdžia kito
asmens atžvilgiu imta laikyti klaida.

Taip pat vertėtų prisiminti, jog tiesioginė vergijos nauda yra aki­
vaizdi, o stipresniojo pranašumo prieš silpnesnįjį idėja yra įtikina­
ma, patogi ir itin praktiška (bent jau iš stipresniojo žiūros taško).
Tai reiškia, kad neišvengiamai prireikė revoliucinės visa ko, kas
brangu vergvaldiškai visuomenei, kritikos, kad būtų įmanoma ne
tik pažaboti nusistovėjusią tvarką, bet irja suabejoti (taip pat idėja,
kad vergvaldys yra kilnus vien dėl savo įgimtos galios ir valdžios; ir
dar svarbesne, pamatine idėja, kad vergvaldžio turima galia yra tei­
singa ir garbinga). Krikščionybė aiškiai pabrėžė stulbinamą mintį,

7 TAISYKLĖ 239

kad net menkiausias žmogus turi teisių, prigimtinių teisių, ir kad
suverenus ir valstybę saisto pamatinė moralinė prievolė tas teises
pripažinti. Krikščionybė į viešumą iškėlė dar menkiau supranta­
mą idėją, kad žmogaus nuosavybės aktas žemina vergvaldį (į kurį
anksčiau buvo žiūrima kaip į susižavėjimą keliantį aristokratą) net
labiau nei patį vergą. Arba nesuprantame, kaip sunku buvo tokią
idėją suvokti. Mes pamirštame, kad didžiojoje žmonių istorijos at­
karpoje akivaizdi buvo kaip tik atvirkštinė tiesa. Mes manome, kad
noras pavergti ir dominuoti reikalauja paaiškinimo. Todėl verta dar
kartąjį apversti aukštyn kojomis.

Nenoriu pasakyti, kad krikščionybė nesusidūrė su problemomis.
Tačiau verta pažymėti, kad jos problemos buvo tokios, kurios kyla
tik išsprendus pluoštą visiškai kitokių ir daug rimtesnių problemų.
Krikščionybės sukurta visuomenė, pakeitusi romėniškąją, buvo kur
kas mažiau barbariška nei pagoniškoji. Krikščioniškoji visuomenė
bent jau pripažino, kad plėšrūnus liūtus maitinti vergais visuotinės
pramogos dėlei yra neteisinga, net jei ir išliko daugybė barbariš­
kų papročių. Ji draudė žudyti kūdikius, prostituciją ir pasipriešino
principui, kad galia reiškia teisę. Ji primygtinai pabrėžė, kad mote­
rys yra tokios pat vertingos kaip ir vyrai (nors mes vis dar stengia­
mės tai įteisinti politiškai). Ji reikalavo, kad net visuomenės priešai
būtų laikomi žmonėmis. Galiausiai ji atskyrė bažnyčią nuo valsty­
bės, kad visi pernelyg žmogiški imperatoriai nebegalėtų reikalauti
pagarbos sau dievų vardu. Visa tai atrodė neįmanoma: bet taip at­
sitiko.

Vis dėlto krikščioniškoji revoliucija tęsėsi ir neįmanomos prob­
lemos, kurias ji turėjo išspręsti, pradingo iš horizonto. Taip jau

nutinka sprendžiamoms problemoms. Ir tik sprendimą įdiegus iš
žiūros laukopradingsta netfaktas, kad tokiųproblemų kada nors
būta. Tada ir tik tada likusios problemos, ne taip pasiduodančios

greitiems krikščioniškos doktrinos sprendimams, užima svarbiau­
sią vietą vakarietiškoje sąmonėje - jos, pavyzdžiui, ima skatinti
plėtrą mokslo, skirto išspręsti kūniškąsias, materialiąsias kančias,

240 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

kurios vis dar pernelyg skausmingai egzistuoja sėkmingose krikš­
čioniškose visuomenėse. Automobilių taršos faktas tampa gana
apčiuopiama ir visuomenės dėmesį galinčia patraukti problemą
tik tada, kai opesnės problemos, tokios, kurias gali išspręsti vidaus
degimo variklis, išnyksta. Skurstantiems žmonėms nerūpi anglies
dvideginis. Tai nereiškia, kad C0 2kiekis nėra svarbus. Jis nesvar­
bus, jei dirbate mirtinai alinantį darbą, badaujate, bandote prasi­
manyti, kaip išgyventi akmenuotame, nederlingame, erškėčiais ir
usnimis užžėlusiame žemės lopinėlyje. Jis esti nesvarbus, kol nėra
išrastas traktorius ir šimtai milijonų žmonių nustoja badauti. Bet
kuriuo atveju, kai devyniolikto amžiaus pabaigoje pasirodo Nietzs­
che, krikščionybės neišspręstos problemos tampa svarbiausios.

Nietzschė apibūdino save, nė kiek neperdėdamas, kaip filosofą
su plaktuku142. Jo niokojanti krikščionybės kritika, kurią jau smar­
kiai susilpnino jos konfliktas su pačios sukurtu mokslu, buvo su­
sijęs su dviem pagrindinėmis atakų fronto linijomis. Pirmiausia,
Nietzschė tvirtino, kad būtent tiesos jausmas, aukščiausiąja savo
prasme kilęs iš pačios krikščionybės, kvestionuoja, o vėliau ir ima
griauti pagrindines tikėjimo prielaidas. Taip iš dalies atsitinka dėl
to, kad priešprieša tarp moralinės arpasakojamosios tiesos ir objek­
tyviosios tiesos dar nebuvo iki galo suprasta (todėl buvo manoma,
kad nė viena iš jų greičiausiai neegzistuoja), bet tai nėra akivaizdu.
Net ir tada, kai šiuolaikiniai ateistai nusiteikę priešiškai krikščio­
nybės atžvilgiu, pavyzdžiui, niekina fundamentalistus, primygtinai
tvirtinančius, kad pasakojimas apie pasaulio sukūrimą Pradžios
knygoje yra objektyvi tiesa, savo argumentams pagrįsti pasitelkia
savąjį tiesos supratimą, išsirutuliojusį per krikščioniškosios kultū­
ros šimtmečius. Po ištisų dešimtmečių Carlas Jungas toliau plėtojo
Nietzsches argumentus, pabrėždamas, kad Šviečiamajame amžiu­
je Europa tarsi nubudo iš krikščioniškojo sapno, pastebėjusi, kad
viskuo, kas iki šiol buvo laikoma savaime suprantama, galima ir
turėtų būti abejojama. „Dievas mirė, - sakė Nietzschė. - Dievas ne­
beprisikels! Ir mes jį nužudėme! Kaip mes paguosime vienas kitą,

7 TAISYKLĖ 241

mes, žudikų žudikai? Švenčiausia ir galingiausia, ką pasaulis iki šiol
turėjo, nukraujavo po mūsų peiliais - kas nušluostys nuo mūsų tą
kraują?“143

Pasak Nietzsches, nebegalima tikėti svarbiausiomis vakarietiš­
kos minties dogmomis, turint galvoje, kad vakarietiškoji mintis
dabar buvo laikoma tiesa. Bet jo antroji ataka - siekis išlaisvinti
krikščionybę nuo jos tikrosios moralinės naštos, užgulusios pečius
Bažnyčios raidos metais, - pasirodė tikrai pražūtinga. Filosofas su
plaktuku rankoje surengė išpuolį prieš anksti įtvirtintą ir tuomet

labai įtakingą krikščionybės postulatą: būti krikščioniu reiškia su­
tikti suprielaida, kad Kristaus auka ir vien ta auka atpirko žmo­
niją. Tai, žinoma, visiškai nereiškia, kad krikščionis, kuris tiki, jog

Kristus mirė ant kryžiaus norėdamas išgelbėti žmoniją, yra visiškai
išsilaisvinęs nuo bet kokių ir visų asmeninių moralinių įsipareigoji­
mų. Tačiau tai prikišamai leidžia manyti, kad didžiausią atsakomy­
bę už sielos išgelbėjimą jau prisiėmė Atpirkėjas ir pernelyg žemai
puolusiems žmonėms nieko svarbaus nebereikia daryti.

Nietzschė manė, kad Paulius, o vėliau ir Lutherio sekėjai pro­
testantai panaikino Kristaus mokinių moralinę atsakomybę. Jie

atskiedė Kristaus pamėgdžiojimo idėją. Šis pamėgdžiojimas buvo

šventa tikinčiojo pareiga nesilaikyti (ar bent jau žodžiu neminė­
ti) abstrakčių teiginių sąvado, o kaip tik atvirkščiai - tiesiogiai
liudyti Atpirkėjo dvasią konkrečiu savo gyvenimu - vaizduoti ar
įkūnyti archetipą, kaip tai padarė Jungas, - amžiais atsikartojantį
modelį paversti kūnu. Nietzschė rašo: „Krikščionys niekada nesi­
elgė taip, kaip jiems prisakė Jėzus, ir akiplėšiškas gargaliuojantis
plepėjimas apie „pateisinimą tikėjimu“bei Bažnyčios aukščiausią
išimtinę reikšmę byloja tik apie tai, kad jai stinga drąsos veikti
taip, kaip to reikalauja Jėzus.“144Nietzschė iš tikrųjų buvo nepri­
lygstamas kritikas.

Iš dogmatinio tikėjimo pagrindinėmis krikščionybės aksiomomis
(kad Kristaus nukryžiavimas atpirko žmoniją, kad atpirkimą gali­
ma patirti tik anapusiniame pasaulyje, kad išsigelbėjimo negalima

2A2 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

pasiekti darbu) išplaukia tiys vienas kitą sustiprinantys padariniai.

Pirmas, nuvertinama žemiškojo gyvenimo svarba, nes reikšmin­
gas tik anapusinis būvis. Tai taip pat reiškia, kad yra leistina neat­

kreipti dėmesio ir apskritai išvengti atsakomybės už kančias, kurios

yra čia ir dabar. Antras, pasyvus susitaikymas su status quo, nes
išsigelbėjimo, kad ir kaip ten būtų, negalima pasiekti pastango­
mis šiame gyvenime (padarinys, kurį Marxas išjuokė mintimi, kad
religija yra opijus masėms), ir galų gale trečiasis - tikinčiojo tei­
sė atmesti bet kurią tikrą moralinę prievolę (išskyrus jau minėtą
tikėjimą atpirkimu per Kristų), nes Dievo Sūnusjau atliko visus
svarbiausius darbus. Dėl tokių priežasčių Dostojevskis, padaręs

Nietzschei didelę įtaką, taip pat kritikavo institucinę krikščionybę
(nors jis tai darė gerokai sudėtingiau ir dviprasmiškiau). Savo še­
devre „Broliai Karamazovai“ Dostojevskio antžmogis ateistas Iva­
nas papasakoja sakmę apie „Didįjį Inkvizitorių“145. Pateikiame jo
santrauką.

Ivanas kalbasi su savo broliu Alioša, kurio vienuolio neofito gy­
venimo siekį jis niekina, - apie tai, kaip Kristus nusileidžia atgal į
Žemę ispanų inkvizicijos laikais. Sugrįžęs Atpirkėjas prikrečia aibių,
kaip ir reikėtų tikėtis. Jis gydo ligonius. Jis prikelia iš mirusiųjų. Jo
veiksmai netrukus patraukia paties Didžiojo Inkvizitoriaus dėmesį,
ir šis įsako suimti Kristų ir įmesti į kalėjimo vienutę. Paskui Inkvizi­
torius jį aplanko. Jis praneša Kristui, kad tas daugiau nebėra reika­
lingas. Jo sugrįžimas kelia grėsmę Bažnyčiai. Inkvizitorius pasako
Kristui, kad jungas, į kurį jis įkinkęs žmoniją, - prievolė gyventi
tikėjime ir tiesoje, - esantis per didelis, kad būtų pakeliamas mir­
tingiesiems. Inkvizitorius sako, kad Bažnyčia, būdama gailestinga,
supaprastino tą žinią, nuimdama nuo savo sekėjų pečių tobulos
Būties reikalavimą, pateikdama mainais paprastą ir kilniaširdišką
tikėjimo ir anapusinio gyvenimo užuovėją. Visas tas darbas trukęs
šimtmečius, sako Inkvizitorius, ir Bažnyčiai mažiausiai reikia, kad
sugrįžtų Žmogus, kuris iš pat pradžių reikalavo, kad žmonės būtų
atsakingi už visą tą naštą. Kristus tylėdamas klausosi. Tada, kai In­

7 TAISYKLĖ 243

kvizitorius pasisuka eiti, Kristus jį apkabina ir pabučiuoja į lūpas.
Inkvizitorius, ištiktas siaubo, pabąla. Tada jis išeina palikdamas
vienutės duris praviras.

Šio pasakojimo gilybę ir jo kūrėjo dvasios didybę sunku dera­
mai įvertinti. Dostojevskis, vienas didžiųjų visų laikų literatūros
genijų, visuose savo kūriniuose rimčiausias egzistencijos proble­
mas nagrinėja drąsiai, be išlygų ir nesibaimindamas padarinių.
Akivaizdžiai krikščionis, jis vis dėlto atsisako paversti kaliausėmis
savo oponentus - racionalistus ir ateistus. Kaip tik atvirkščiai - pa­
vyzdžiui, „Broliuose Karamazovuose“ Dostojevskio ateistas Ivanas
išankstines krikščionybės nuostatas doroja neprilygstamai aiškiai
ir aistringai. Alioša su Bažnyčia susisaistęs savo sprendimu ir būdo
bruožais, todėl negali atremti nė vieno brolio argumento (nors jo
tikėjimas lieka nepajudinamas). Dostojevskis žinojo ir sutiko, kad
krikščionybę nurungė proto institucija - intelektas, net jeigu (o tai

svarbiausia) ir nemanė slėptis nuo to žinojimo. Jis nebandė neigi­

mu, apgaule ar net pašiepdamas sumenkinti savo priešininkų, be­
sikėsinančių į tai, kuojis labiausiai tikėjo ir brangino. Užuot taip el­
gęsis, jis įrodinėjo veiksmais, o ne žodžiais, ir sėkmingai susidorojo
su problema. Į romano pabaigą Dostojevskis didžiuoju ir morališ­
kuoju gėriu, kurį įkūnija Alioša, jaunas neofitas - drąsus Kristaus
mokinys, - pasiekia pergalę prieš įspūdingą, bet perdėm nihilistinį
kritinį Ivano protą.

Didysis Inkvizitorius krikščionių bažnyčią apibūdina taip pat
kaip Nietzschė. Infantili, šventeiviška, patriarchališka valstybės
tarnaitė bažnyčia yra kiaurai perpuvusi, kaipją apibūdina šių dienų
krikščionybės kritikai. Būdamas nepaprastai išmintingas, Nietzs­
chė leidžia sau įtūžti, bet greičiausiai nepakankamaiją supurto savo
vertinimu. Čia Dostojevskis, mano nuomone, iš tikrųjų pranoksta
Nietzschę - jo nuostabioji literatūra pralenkia paprastą Nietzsches
filosofiją. Rusų rašytojo Inkvizitorius visais požiūriais yra atrastas
grynuolis. Jis yra oportunistas, ciniškas, manipuliuojantis iržiaurus
tardytojas, siekiantis persekioti eretikus ir net juos kankinti bei nu­

244 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

žudyti. Jis skleidžia dogmą, nors žino, kad ji yra melas. Bet Dosto­
jevskio Kristus, archetipiškai idealus žmogus, vis tiekjį pabučiuoja.
Ne mažiau svaru, jog po bučinio Didysis Inkvizitorius palieka duris
pravertas, kad Kristus galėtų pabėgti nuojam gresiančios egzekuci­
jos. Dostojevskis matė, kad didysis sukiužęs krikščionybės pastatas
vis dar gali rasti vietos Kūrėjo dvasiai. Toks yra išmintingos ir gilios
sielos dėkingumas atspariai vakarietiškai išminčiai, kad ir kokių ji
turėtų trūkumų.

Tai nereiškia, kad Nietzschė nenorėjo deramai įvertinti tikėjimo
ar, konkrečiau tariant, katalikybės. Nietzschė tikėjo, kad ilga dog­
matiškąją krikščionybę apibrėžianti „nelaisvės“tradicija reikalauja
viską paaiškinti vienos logiškos metafizinės teorijos rėmuose, - tai
buvo būtina sąlyga atsirasti struktūruotam, bet laisvam naujųjų lai­
kų mąstymui. Kaipjis yra pasakęs ,Anapus gėrio ir blogio“:

Ilga dvasios nelaisvė, nepatiklumo keičiantis mintimis jungas,
drausmė, verčianti mąstytojąpaklusti Bažnyčiosardvarokanonams
arbaaristoteliškoms prielaidoms, ilgalaikis proto siekimas išdėstyti
viską, kasvyksta, pagal krikščioniškąschemąirkiekvienameatsitik­
tinume vėl atrasti irpateisinti krikščionišką Dievą, - pasirodė, kad
visataprievarta, savivalė, žiaurumas, siaubingumas, neprotingumas
yrapriemonė, sukuriaeuropietiškai dvasiai buvoįskiepytajosjėga,
nežabotas smalsumas irsubtilusjudrumas; žinoma, reikiapridurti,
kadtuopat metuturėjovisiškai prapulti, uždusti irpražūti daugjė­
gos irproto...146

Ir Nietzschei, ir Dostojevskiui laisvė ir net galimybė veikti reiš­
kia susitvardyti. Kaip tik dėl tos priežasties jie abu pripažino, kad
Bažnyčios dogma yra gyvybiškai svarbi. Individą reikia sutvardyti,
įdėti į griežtą, beveik mirtinai ankštą, varžančią, logiškos ir draus­
minančios struktūros formą, iki jam leidžiama veikti laisvai ir at­
sakingai. Dostojevskis, didi ir dosni siela, pripažino, jog bažnyčia,
kad ir kokia sugedusi būtų, turi tam tikro pragmatizmo ir gailestin­

7 TAISYKLĖ 2A5

gumo bruožų. Jis teigė, kad Kristus, pasaulio priežastinis Logos,

istoriškai gyveno, o gal dar ir dabar galėtų rasti savo namus - net
aukščiausios valdžios buveinę - toje dogmatiškoje struktūroje.

Jei tėvas tinkamai drausmina savo sūnų, jis neišvengiamai su­
varžojo laisvę, ypač čia ir dabar. Jis apibrėžia sūnaus Būties laisvos
valios saviraiškos ribas. Toks tėvas reikalauja, kad visos vaikiškos
galios būtų nukreiptos viena vienintele kryptimi. Taip apribodamas
savo sūnaus veiksmus, jis tampa panašus į naikinančią jėgą, vei­
kiančią kaip stebuklingo vaikystės pliuralizmo pakaitalas viena ir
siaura šiandiena. Bet jeigu tėvas nesiimtų tokių veiksmų, jis tiesiog
leistų sūnui likti Piteriu Penu, amžinu berniuku, Prarastų Berniukų
Karaliumi, neegzistuojančios Niekados šalies valdytoju. Morališkai
tokia alternatyva nepriimtina.

Bažnyčios dogmą smarkiai susilpnino tiesos dvasia, kurią pati
Bažnyčia ir išugdė. Tas susilpnėjimas baigėsi Dievo mirtimi. Bet
dogmatinė Bažnyčios struktūra buvo neišvengiama drausminanti
struktūra. Laisvam protui ugdyti yra būtinas ilgas nelaisvės lai­
kotarpis ir susisaistymas su vienatine interpretavimo struktūra.
Krikščioniškoji dogma tą nelaisvę suteikė. Bet dogma yra mirusi,
bent jau šiuolaikiniuose vakarietiškuose protuose. Ji žuvo kartu su
Dievu. Tačiau tai, kas atsirado užjos lavono, - o tai ir yra svarbiau­
sia - yra šis tas dar labiau negyva; kažkas, kas niekada nė negyve­

no, net praeityje: nihilizmas, o kartu sujuo ir lygiai tiek pat pa­
vojingaspalankumas naujoms totalitarinėms utopinėms idėjoms.

Tokie yra Dievo mirties padariniai - išsiveržę didieji kolektyviniai
komunizmo ir fašizmo siaubai (kaip ir išpranašavo abu - Dosto­
jevskis ir Nietzschė). Savo ruožtu Nietzschė teigė, kad Dievui mirus
atskiriems žmonėms teks išrasti savo pačių vertybes. Bet tajo mąs­
tymo dalis psichologiškai atrodo silpniausia: mes negalime patys
susikurti vertybių, nes negalime tiesiog priversti savo sielų paklus­
ti tam, kuo tikime. Čia didysis atradimas priklauso Carlui Jungui,
kuriam įžvalga pavyko daugiausia todėl, kad jis ilgai ir intensyviai
studijavo Nietzsches įvardytas problemas.

246 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ

Mes maištaujame prieš pačių susikurtą totalitarizmą taip pat
kaip ir prieš svetimą. Negaliu sau įsakyti kaip nors elgtis, negalite ir
jūs. „Nustosiu viską vilkinti“, —sakau sau. bet nenustoju. „Pradėsiu
valgyti sveikai“, - sakau, bet nepradedu. „Prisigėręs nebeprisidirb-
siu“, - sakau, bet prisidirbu. Tiesiog negaliu perkopti savo protu
susikurto įvaizdžio (ypačjei tą intelektą valdo ideologija). Turiu sa­
vitą prigimtį, kaip irjūs, kaip ir visi mes. Privalau tą prigimtį atrasti
ir suja susirungti prieš sudarydamas taiką su pačiu savimi. Kas yra
tai, kad mes iš tikrųjų esame? Kuo iš tikrųjų galėtume tapti, žino­
dami, kas mes iš tiesų esame? Prieš nuoširdžiai atsakydami į šiuos
klausimus, turime prisikasti iki pačios dalykų gelmės.

Abejonė, nihilizmo praeitis

Prieš tris šimtus metų iki Nietzsches didysis prancūzų filosofas Renė
Descartes’as išsirengė į intelektinę misiją, kuria ketino rimtai ap­
svarstyti abejonę, suskaldyti iki smulkiausiųjų dalelių, nusigauti iki
to, kas svarbiausia, - ir suprasti, ar galėtų jis nustatyti arba atrasti
vieną nepakeičiamą savo skepticizmo apibūdinimą. Jis ieškojo pa­
matinio akmens, kuris laikytų Būtį. Descartes’as rado sau tinkamą
apibrėžimą savajame mąstančiame „aš“- tame „aš“, kuris yra sąmo­

ningas, kaipjį Descartes’as išreiškė savo garsiajame posakyje cogito
ergo sum („mąstau, vadinasi, esu“). Bet tasai „aš“ buvo konceptua­

lizuotas gerokai anksčiau. Prieš tūkstančius metų sąmoningas „aš“
buvo visa matanti Horo akis, didžiojo Egipto sūnaus ir saulės dievo,
kuris atnaujino valstybę ja besirūpindamas, o tada neišvengiamai
stodamas prieš korupciją. Ikijo buvo Dievas kūrėjas Mesopotamijos
Mardukas, kurio akys supo galvą ir kuris ištarė magiškus pasaulio
sukūrimo žodžius. Krikščioniškoje epochoje „aš“ transformavosi į

Logos, žodį, kuriuo Būčiai pradžių pradžioje apreiškiamajos tvarka.
Galima teigti, kad Descartes’as vien sekuliarizavo Logos, praplėsda-

mas jį į „tas, kuris yra sąmoningas ir mąsto“. Paprasčiau tariant, tai
yra naujųjų laikų „aš“. Bet kas tiksliai yra tas „aš“?

7 TAISYKLE 247

Mes galėtume, jei norėtume, iš dalies suprasti jo siaubą, bet jo
gerumą sunku apibrėžti. „Aš“ yra didysis blogio veikėjas, kuris po
Būties sceną marširavo ir kaip nacis, ir kaip stalinistas, „aš“, ku­
ris sukūrė Aušvicą, Buchenvaldą, Dachau ir daugybę sovietų gu­
lagų. Ir visa tai reikia nemaloniai rimtai apmąstyti. Bet kas yra jo
priešingybė, kurį blogis padaro dar kūniškesnį ir suprantamesnį?
Ir čia mes galime su aiškiu įsitikinimu teigti, kad net racionalusis
intelektas - kurį taip mėgsta pašiepiantieji tradicinę išmintį, yra
mažų mažiausiai kažkas glaudžiai susijęs su archetipiniu mirštan­
čiu ir amžinai prisikėlusiu Dievu, amžinuoju žmonijos gelbėtoju,

pačiu Logos. Mokslo filosofas Karlas Popperis, tikrai ne mistikas,

galvojimą įvardijo kaip logišką darvinistinio proceso tąsą. Galvoti
nesugebantis padaras tik įkūnija savo Būtį. Jis gali veikti tik ska­
tinamas prigimties, konkrečiai, čia ir dabar. Jei negali savo elge­
siu išreikšti to, ko iš jo reikalauja aplinka, jis tiesiog mirs. Tačiau
tai netinka žmonėms apibūdinti. Mes gebame sukurti abstrakčius
galimų Būties būvių vaizdus. Mes galime savo idėją pasitikrinti su
kitomis savo idėjomis, kitų žmonių mintimis arba pačiu pasauliu.
Jei nepavyksta, mes nesikremtame. Mes, Popperio žodžiais tariant,
leidžiam savo idėjoms numirti už mus147. O tada, ir čia yra svar­
biausia dalis, tų idėjų kūrėjas gali, pavyzdžiui, toliau sau gyventi,

nebesivargindamas dėl klaidos. Tikėjimas, mūsų dalis, kuri išlieka
irpo visų tokių mirčių, yra būtina mąstymo dalis.

Bet ir faktas nėra tas pat. Faktas yra kažkas negyva, prasidedan­
tis ir pasibaigiantis savimi. Jis neturi sąmonės, valios veikti, moty­
vacijos ir veiksmų. Egzistuoja milijardai negyvų faktų. Bet žmogų
užvaldanti idėja yra gyva. Ji nori save išreikšti, gyvuoti pasaulyje.
Kaip tik dėl šios priežasties pasąmonės psichologai - didžiausi iš jų
Freudas ir Jungas - tvirtino, kad žmogaus sąmonė yra idėjų mūšio
laukas. Idėja neturi tikslo. Ji kažko nori. Ji sukuria vertybinę struk­
tūrą. Idėja tiki, kad tai, koji siekia, yra geriau už tai, kąji turi dabar.
Ji sumažina pasaulį iki tokių dalykų, kurie padeda arba trukdo jai
pasireikšti, visa kita susmulkina iki nesvarbių mažmožių. Idėja api­

248 1 2 GYVENI MO TAISYKLIŲ