penkiasdesimtpilkuatspalviu1

`ˆÌi`Ê܈̅ʘvˆÝÊ*Ê
`ˆÌœÀÊ
‡ÊvÀiiÊvœÀʘœ˜‡Vœ““iÀVˆ>ÊÕÃi°
/œÊÀi“œÛiÊ̅ˆÃʘœÌˆVi]ÊۈÈÌ\Ê
ÜÜÜ°ˆVi˜ˆ°Vœ“É՘œVŽ°…Ì“

`ˆÌi`Ê܈̅ʘvˆÝÊ*Ê
`ˆÌœÀÊ
‡ÊvÀiiÊvœÀʘœ˜‡Vœ““iÀVˆ>ÊÕÃi°
/œÊÀi“œÛiÊ̅ˆÃʘœÌˆVi]ÊۈÈÌ\Ê
ÜÜÜ°ˆVi˜ˆ°Vœ“É՘œVŽ°…Ì“

E L James

Penkiasdešimt
pilkų atspalvių

Iš anglų kalbos vertė
Jovita Liutkutė

Versta iš:
E L James
Fifty Shades of Grey Arrow books
Ši knyga – grožinės literatūros kūrinys. Visi vardai ir pavardės, veikėjai, veiksmo vietos ir įvykiai

yra arba autorės sugalvoti, arba naudojami jos kaip pramanyti. Bet koks panašumas į tikrus
tebegyvenančius ar jau mirusius žmones, į įvykius ar vietas yra visiškai atsitiktinis.

©Vertimas į lietuvių kalbą, Jovita Liutkutė, 2013
© Leidykla „Alma littera“, 2013
Iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė
Redagavo Edita Vaskelaitė
Korektorė Gražina Stankevičienė
Viršelio meninis redagavimas Edvardas Jazgevičius
Maketavo (ePub) Albertas Rinkevičius


`ˆÌi`Ê܈̅ʘvˆÝÊ*Ê
`ˆÌœÀÊ
‡ÊvÀiiÊvœÀʘœ˜‡Vœ““iÀVˆ>ÊÕÃi°
/œÊÀi“œÛiÊ̅ˆÃʘœÌˆVi]ÊۈÈÌ\Ê
ÜÜÜ°ˆVi˜ˆ°Vœ“É՘œVŽ°…Ì“

Niallui,
mano visatos valdovui

PADĖKOS

Už pagalbą ir palaikymą jaučiu pareigą padėkoti šiems žmonėms:
savo vyrui Niallui – ačiū, kad ištvėrei mano maniją, kad buvai geroji namų dvasia ir pirmasis

redaktorius;
savo viršininkei Lisai – ačiū, kad kentei su manimi gerus metus, kol buvau panirusi į šią

beprotybę;
CLL – niekada jūsų neišduosiu, bet ačiū;
tikrosioms bunkerių gražuolėms už bičiulystę ir nuolatinį palaikymą;
SR – ačiū už visus nuo pat pradžių duotus patarimus ir žengimą priekyje;
Sue Malone, įstačiusiai mane į vėžes;
Amandai ir visiems kabelinės televizijos kanalo darbuotojams už tai, kad lažybose statėte už mane.

PIRMAS SKYRIUS

Pamačiusi save veidrodyje nepatenkinta susiraukiu. Velniai rautų ir tuos plaukus, – jų tiesiog
neįmanoma sutvarkyti, – ir Ketriną Kavanag, kad susirgo ir užkrovė man šitą sunkią naštą. Turėčiau
rengtis ateinančią savaitę laukiantiems baigiamiesiems egzaminams, bet, užuot mokiusis, mėginu
kaip nors padoriau susišukuoti. „Nereikėjo man gultis drėgnais plaukais. Nereikėjo man gultis
drėgnais plaukais.“ Kelis kartus sukalbėjusi šią mantrą ir pasiėmusi plaukų šepetį, vėl mėginu juos
sutramdyti. Pyktelėjusi užverčiu akis į lubas, dėbteliu į išblyškusią rudaplaukę žydromis, veidui šiek
tiek per didelėmis akimis ir pasiduodu. Neturiu kitos išeities, tik susirišti neklusnius plaukus į uodegą
ir tikėtis, kad atrodysiu bent jau pakenčiamai.

Keitė, mano kambario draugė, kaip tyčia šiandien turėjo susirgti gripu. Kitaip sakant, ji negali
važiuoti imti sutarto interviu studentų laikraščiui iš kažkokio labai didelio pramonės magnato, apie
kurį nesu girdėjusi. Tad sutikau ją pavaduoti. Turėčiau kalti egzaminams ir baigti dar vieną rašto
darbą, be to, po pietų reikia nueiti padirbėti, bet ne – šiandien teks automobiliu įveikti per du šimtus
šešiasdešimt kilometrų, pasiekti Siatlo centrą ir susitikti su paslaptinguoju Grėjaus įmonių holdingo
generaliniu direktoriumi. Jo, neeilinio verslininko ir pagrindinio mūsų universiteto rėmėjo, laikas
nepaprastai brangus – daug brangesnis nei manasis, – bet jis sutiko duoti Keitei interviu. Anot jos, tai
didžiulė sėkmė. Kad ją kur, tą „popamokinę“ veiklą.

Keitė susirangiusi guli svetainėje ant sofos.
– Nepyk, Ana. Kol susitariau dėl šio interviu, sugaišau devynis mėnesius. Jį perkelti ir iš naujo
suderinti datą užtruktų dar pusmetį, o per tą laiką mudvi baigsime studijas. Aš laikraščio redaktorė ir
negaliu sumauti šito reikalo. Prašau…
Keitė maldauja manęs gergždžiančiu balsu, mat jai skauda gerklę. Ir kaip ji sugeba? Net sirgdama
atrodo berniokiškai žvaliai ir puikiai: šviesiai rusvi plaukai nepriekaištingai sušukuoti, žydros akys,
nors paraudusios ir ašarojančios, spindi. Numaldau staiga krūtinę skausmingai pervėrusį
nepageidaujamos užuojautos dieglį.
– Žinoma, kad nuvažiuosiu, Keite. O tau reikėtų grįžti į lovą. Gal nori naikilio ar tailenolio?
– Duok naikilio. Štai klausimai ir mano skaitmeninis diktofonas. Tiesiog imi ir spaudi šitą
mygtuką. Padaryk garso įrašą, o aš paskui viską persirašysiu.
– Nieko apie jį nežinau, – burbu mėgindama suvaldyti stiprėjančią paniką, bet geriau nepasidaro.
– Klausimai padės tau susiorientuoti. Važiuok. Kelias tolimas. Geriau nevėluotum.
– Gerai, jau važiuoju. Grįžk į lovą. Išviriau tau sriubos, paskui pasišildysi. – Meiliai pažvelgiu į ją.
– Tik dėl tavęs, Keite, darau tai tik dėl tavęs.
– Pasišildysiu. Sėkmės. Ir ačiū, Ana, tu kaip visuomet gelbėji mano kailį.

Imdama kuprinę kreivai jai šypteliu ir, išėjusi pro duris, žengiu prie automobilio. Negaliu patikėti,
kad leidausi Keitės įkalbama imtis šios užduoties. Bet Keitė geba įkalbėti bet ką ir bet kokiam darbui.
Ji bus puiki žurnalistė. Aiškiai reiškia mintis, yra valinga, įtaigi, mėgstanti polemizuoti, graži, be to,
pati artimiausia, pati brangiausia mano draugė.

IŠ VANKUVER IO VAŠINGT ONO VALST IJOJE link Penkto jo tar pr eg io ninio g r eitkelio važiuo ju beveik
visiškai tuščiais keliais. Dar labai ankstus rytas, o Siatle turiu būti tik antrą popiet. Laimė, Keitė man
paskolino savo sportinį „Mercedes CLK“. Nežinau, ar Vanda, mano senas „Volkswagen Beetle“, laiku
įveiktų tokį kelią. Ak, važiuoti mersedesu tikras malonumas, ir iki galo nuspaudusi greičio pedalą,
rodos, skrieju vieną kilometrą po kito.

Mano kelionės tikslas – pono Grėjaus tarptautinės bendrovės būstinė. Tai milžiniškas dvidešimties
aukštų komercinis pastatas – vien lenkti stiklo ir metalo lakštai, – taikomosios architekto fantazijos
kūrinys, virš kurio stiklinių paradinių durų matyti kuklus plieninių raidžių užrašas „Grėjaus įmonė“.
Atvažiuoju be penkiolikos minučių antrą ir žengdama į didžiulį – atvirai sakant, bauginantį – baltą
vestibiulį iš stiklo, plieno ir smiltainio jaučiu didžiulį palengvėjimą, kad nevėluoju.

Prie rašomojo stalo, taip pat išpjauto iš vientiso smiltainio, sėdinti labai patraukli, savo išvaizda
uoliai besirūpinanti jauna šviesiaplaukė moteris maloniai man nusišypso. Ji vilki paties griežčiausio
kirpimo tamsiai pilką kostiumėlį ir pačią balčiausią palaidinę iš visų, kiek man yra tekę matyti.
Moteris atrodo nepriekaištingai.

– Atvykau į susitikimą su ponu Grėjumi. Aš – Anastazija Stil, pavaduoju Ketriną Kavanag.
– Prašom minutėlę palaukti, panele Stil.
Ji kilsteli antakį, o aš susidrovėjusi lieku stovėti prieš ją. Pradedu gailėtis, kad vilkiu savo tamsiai
mėlyną megztinį, užuot pasiskolinusi vieną iš trumpų, oficialioms progoms tinkamų Keitės švarkelių.
Aš labai stengiausi: užsisegiau vieną vienintelį turimą sijoną, apsiaviau patogius rudus batus kelius
siekiančiais aulais, apsivilkau mėlyną megztuką. Mano nuomone, išsipuošiau. Apsimesdama, kad ta
moteris manęs netrikdo, užsikišu už ausies išsipešusią plaukų sruogą.
– Taip, panelės Kavanag vizitas numatytas. Prašyčiau pasirašyti čia, panele Stil. Jums reikės
paskutinės lifto kabinos dešinėje, spauskite dvidešimtą aukštą.
Kol rašausi, ji, be abejo, smagindamasi vėl maloniai nusišypso.
Tada paduoda man saugos kortelę, ant kurios uždėtas labai ryškus antspaudas „Lankytoja“.
Nesusilaikau paikai nešyptelėjusi. Juk ir taip akivaizdu, kad esu tik lankytoja. Aš čia apskritai
nepritapčiau. Niekas nesikeičia. Mintyse atsidūstu. Padėkojusi jai ir praėjusi pro du apsaugininkus,
vilkinčius puikiai pasiūtais juodais kostiumais ir atrodančius daug puošniau nei aš, žengiu prie liftų
eilės.
Liftas tiesiog žaibiškai švysteli mane į dvidešimtą aukštą. Durys prasiskiria ir aš atsiduriu dar
viename didžiuliame vestibiulyje – iš stiklo, plieno ir balto smiltainio. Vėl sustoju prie rašomojo
stalo iš vientiso smiltainio luito ir manęs sutikti vėl pakyla jauna šviesiaplaukė, tik ši vilki
nepriekaištingą juodą kostiumėlį ir baltą palaidinukę.
– Prašom palaukti čia, panele Stil.
Ji mosteli į sėdimąją zoną, kur stovi balta oda aptraukti krėslai.

Už odinių krėslų – erdvi susitikimų patalpa stiklinėmis sienomis, su didžiuliu tamsiu mediniu stalu
ir prie jo derančiomis bent dvidešimčia kėdžių. Dar toliau – vitrininis langas, pro kurį atsiveria
vaizdas į Siatlo pastatus dangaus fone ir į visą iki sąsiaurio besitęsiantį miestą. Vaizdas toks
pribloškiantis, kad trumpai prarandu žadą. Čia tai bent…

Klestelėjusi į krėslą, išsitraukiu iš kuprinės klausimus ir paskubomis permetu juos akimis, mintyse
keikdama Keitę, kad nedavė man trumpos biografijos. Nieko apie tą žmogų nežinau, o netrukus
turėsiu imti iš jo interviu. Jam galėtų būti ir devyniasdešimt, ir trisdešimt metų. Ši nežinia erzina,
nervai nelaiko, tad aš įsitempusi. Pokalbiai akis į akį man niekada nebuvo malonūs, mieliau
rinkdavausi grupinių diskusijų teikiamą anonimiškumą – mat galėdavau niekieno nepastebima
prasėdėti auditorijos gale. Tiesą sakant, labiausiai mėgstu būti viena ir, jaukiai įsitaisiusi universiteto
miestelio bibliotekos krėsle, krimsti kokį nors anglų klasikų romaną. O ne nervingai trūkčiodama
sėdėti milžiniškame pastate iš akmens ir stiklo.

Pykteliu ant savęs. Susiimk, Stil… Įvertinusi pastatą, – per daug nejaukus ir modernus, – spėju, kad
Grėjus jau bus pradėjęs penktą dešimtį: geros formos, įdegęs ir šviesiaplaukis – neišsiskiriantis iš
viso personalo.

Pro plačias duris dešinėje išeina dar viena daili, be priekaištų apsirengusi šviesiaplaukė. Čia tiek
tiesiog tobulų šviesiaplaukių… Kažin ką tai galėtų reikšti? Tikros Stepfordo moterys. Giliai įkvėpusi,
atsistoju.

– Panelė Stil? – kreipiasi į mane ką tik pasirodžiusi šviesiaplaukė.
– Taip, – kimiai ištariu, o tada, krenkštelėjusi ir jau labiau pasitikėdama savimi, pakartoju: – Taip.
– Ponas Grėjus netrukus jus priims. Ar galėčiau paimti jūsų striukę?
– Žinoma, prašom.
Paskubomis išsirangau iš striukės.
– Ar jums kas nors pasiūlė gėrimų?
– Hm… Ne.
O varge, ar dabar pirmoji šviesiaplaukė turės nemalonumų?
Antroji šviesiaplaukė susiraukia ir rūsčiai dėbteli į merginą prie rašomojo stalo.
– Ko pageidautumėte? Arbatos, kavos, vandens? – klausia vėl atsisukusi į mane.
– Stiklinės vandens. Ačiū, – sumurmu.
– Olivija, atneškite panelei Stil stiklinę vandens, – griežtai paliepia ji.
Pašokusi nuo kėdės, Olivija nuskuba prie durų kitoje vestibiulio pusėje.
– Atsiprašau, panele Stil, Olivija – naujoji mūsų praktikantė. Prašom prisėsti. Po penkių minučių
ponas Grėjus jus priims.
Olivija grįžta nešina stikline atšaldyto vandens.
– Prašom, panele Stil.
– Ačiū.
Antroji šviesiaplaukė nužygiuoja prie didelio rašomojo stalo, o jos aukštakulnių batelių
kaukšėjimas į smiltainio plokščių grindis aidu atsiliepia visame vestibiulyje. Ji atsisėda ir abi moterys
tęsia darbą.
Gal ponas Grėjus primygtinai reikalauja, kad visi pavaldiniai būtų šviesiaplaukiai? Man iš
nuobodulio ėmus svarstyti, ar tai neprieštarauja įstatymams, atsidaro kabineto durys ir pro jas išeina

aukštas, dailiai apsirengęs, žavus afroamerikietis neilgais, virvutėmis susuktais plaukais. Aš tikrai
apsivilkau netinkamus drabužius.

Tarpduryje jis grįžteli ir paklausia:
– Šią savaitę sužaisim golfo partiją, Grėjau?
Atsakymo neišgirstu. Jis atsisuka, pamatęs mane nusišypso taip, kad akių kampučiuose susimeta
raukšlelės. Tuo metu Olivija spėja pašokti nuo kėdės ir iškviesti liftą. Šokinėti nuo kėdės, rodos, yra
išskirtinis jos gebėjimas. Ji nervinasi labiau už mane!
– Likit sveikos, ponios, – atsisveikina vyras ir žengia pro atsitraukusias lifto duris.
– Dabar ponas Grėjus priims jus, panele Stil. Galite užeiti, – pareiškia antroji šviesiaplaukė.
Smarkokai virpančiomis kojomis atsistoju, mėgindama tvardytis. Palikusi stiklinę su vandeniu,
čiumpu kuprinę ir patraukiu prie pravirų durų.
– Belstis nereikia, tiesiog eikite, – maloniai šypsodamasi sako šviesiaplaukė.
Stumteliu duris, man susipina kojos ir stačia galva įvirstu į kabinetą.
Visai susimoviau – kokia aš nevėkšla! Parpuolu pono Grėjaus kabineto tarpdury – keturpėsčią,
keliais ir rankomis besiremiančią į grindis, mane apglėbia švelnios rankos ir padeda atsistoti.
Jaučiuosi taip nepatogiai – kad jį kur velniai, tą mano nerangumą! Turiu gerai susiimti, kad ryžčiausi
pakelti akis. Po galais, koks jis jaunas!
– Panele Kavanag, – kai atsistoju, jis ištiesia man ranką ilgais pirštais, – aš – Kristianas Grėjus. Ar
jums nieko nenutiko? Gal norėtumėte prisėsti?
Toks jaunas ir… patrauklus, labai patrauklus. Aukštas, vilkintis puikios kokybės pilką kostiumą,
baltus marškinius, ryšintis juodą kaklaraištį, tamsiai rudais neklusniais plaukais ir skvarbiomis,
šviesiai pilkomis, gudriomis, atidžiai į mane žvelgiančiomis akimis. Kol atgaunu žadą, praeina kelios
akimirkos.
– Na… Tiesą sakant… – lemenu.
Jei šiam vyrukui per keturiasdešimt, tai aš – beždžionės dėdė. Tarsi per miglą spaudžiu jam ranką,
pasisveikiname. Mudviejų pirštams susilietus, pasijuntu keistai pakylėta, kūnu nuvilnija virpulys.
Sumišusi paskubomis atitraukiu ranką. Tikriausiai tai dėl trinties atsiradęs elektros krūvis. Kelis
kartus stipriai sumirksiu – akių vokai virpa taip pat stipriai kaip ir širdis.
– Panelė Kavanag negaluoja, tad atsiuntė mane. Tikiuosi, neprieštaraujate, pone Grėjau.
– O kas esate jūs? – klausia jis maloniai, galbūt net suintriguotas, bet iš abejingo veido sunku
pasakyti. Jis atrodo santūriai susidomėjęs, bet pirmiausia – mandagus.
– Anastazija Stil. Studijuoju anglų literatūrą su Keite, tai yra… Ketrina… hm… panele Kavanag
Vankuveryje, Vašingtono valstybiniame universitete.
– Aišku, – linkteli ponas Grėjus. Rodos, veide pamatau šmėstelint kažką panašaus į šypseną, bet
kažin.
– Gal prisėstumėte? – pakviečia jis mane ir mosteli į baltą odinę L raidės formos sofą.
Vienam žmogui šis kabinetas gerokai per didelis. Prieš vitrininius langus stovi modernaus dizaino
tamsus medinis rašomasis stalas, prie kurio patogiai susėdę galėtų valgyti šeši asmenys. Jis dera prie
kavos stalelio šalia sofos. Visa kita balta: ir lubos, ir grindys, ir sienos, – tik ant sienos prie durų kabo
stačiakampė mozaika iš trisdešimt šešių mažų paveikslų. Jie puikūs – tai serija kasdienių, pamirštų

daiktų, nutapytų taip kruopščiai, kad atrodo kaip nuotraukos. Eksponuojami drauge, jie tiesiog atima
kvapą.

– Vietinės reikšmės menininkas, Trautonas, – sugavęs mano žvilgsnį, paaiškina Grėjus.
– Šitie paveikslai puikūs. Suteikia kasdienybei išskirtinumo, – sumurmu, nes mano dėmesį blaško
ir jis, ir paveikslai.
Pakreipęs galvą, Grėjus atidžiai žvelgia į mane.
– Visiškai pritariu, panele Stil, – švelniai taria ir aš nežinia kodėl nuraustu.
Neskaitant paveikslų, jo kabinetas santūrus, tvarkingas, šaltas. Svarstau, ar jis atspindi asmenybę
Adonio, grakščiai sėdančio priešais ant vieno iš balta oda aptrauktų krėslų. Sugluminta savo minčių
tėkmės, papurtau galvą ir išsitraukiu iš kuprinės Keitės klausimus. Tada imu pirštais uoliai maigyti
skaitmeninio diktofono mygtukus ir du kartus numetu jį ant kavos stalelio. Ponas Grėjus neprataria nė
žodžio, kantriai laukia, – bent jau taip tikiuosi, – o aš vis labiau trinku ir vis labiau raustu. Kai
sukaupusi drąsą pakeliu į Grėjų akis, jis žiūri į mane vieną ranką laisvai pasidėjęs ant šlaunies, o kita
pasirėmęs smakrą ir ilgą smilių priglaudęs skersai lūpų. Man rodos, jis slepia šypseną.
– A-atsiprašau, – sumikčioju. – Aš prie šito daikčiuko nepratusi.
– Nesiskubinkite, panele Stil, – nuramina jis mane.
– Ar neprieštarausite, jei jūsų atsakymus įrašysiu?
– Tiek privargote galynėdamasi su diktofonu, ir tik dabar manęs šito klausiate?
Išraustu. Ar jis iš manęs šaiposi? Turbūt. Nesumodama, ką sakyti, įsistebeiliju į poną Grėjų,
sumirksiu ir, man rodos, jis manęs pasigaili, nes nusileidžia:
– Ne, neprieštarausiu.
– Ar Keitė, tai yra panelė Kavanag, paaiškino, kam skirtas šis interviu?
– Taip. Jis bus išspausdintas universiteto absolventams skirtame laikraščio numeryje, mat šiais
metais per iškilmingą ceremoniją aš įteiksiu absolventams diplomus.
Oho! To aš nežinojau, ir man dingteli, kad už mane vos vyresnis žmogus, – gerai, tegul šešeriais
metais, gerai, tegul nepaprastai daug pasiekęs, bet vis tiek – įteiks man universiteto diplomą. Suraukiu
antakius ir sunkiai sutelkiamą savo dėmesį vėl nukreipiu į dabartinę užduotį.
– Gerai. – Nervingai sučiaupiu lūpas. – Turiu jums kelis klausimus, pone Grėjau.
Užsikišu už ausies išsprūdusią plaukų sruogą.
– Taip ir maniau, kad galite turėti, – visiškai rimtai atsako Grėjus.
Jis iš manęs juokiasi. Tai suvokus man nukaista skruostai, tad atsisėdu tiesiau ir pasitempiu, kad
atrodyčiau aukštesnė ir reikšmingesnė. Paspaudžiu įrašymo mygtuką ir mėginu laikytis kaip tikra
profesionalė.
– Kaip žmogus, turintis tokį milžinišką verslą, esate labai jaunas. Kam manote turįs būti dėkingas
už sėkmę?
Pakėlusi akis pažvelgiu į Grėjų. Jis liūdnai šypsosi, bet atrodo šiek tiek nusivylęs.
– Versle svarbiausia žmonės, panele Stil, o aš tikrai moku perprasti žmones. Žinau, kaip jie mąsto,
kas skatina juos atsiskleisti, o kas ne, kas juos įkvepia ir kaip pažadinti jų iniciatyvą. Man dirba
ypatinga komanda ir jos nariams aš dosniai atsilyginu. – Jis trumpai patyli ir perveria mane pilkomis
akimis. – Tikiu, kad bet kokį projektą, norint sėkmingai įgyvendinti, reikia puikiai išmanyti, žinoti
kiekvieną jo aspektą. Kad tai pasiekčiau, daug, labai daug dirbu. Sprendimus priimu vadovaudamasis

logika ir faktais. Iš prigimties turiu nuojautą, kuri padeda pastebėti ir subrandinti gerą, rimtą idėją,
rasti tinkamus žmones. Galų gale viskas priklauso nuo tinkamų žmonių.

– O gal jums tiesiog sekasi?
Šio klausimo Keitės sąraše nėra, bet Grėjus toks pasipūtęs… Iš nuostabos jis žybteli akimis.
– Nepasitikiu vien sėkme ar laimingu atsitiktinumu, panele Stil. Rodos, kuo daugiau dirbu, tuo
labiau man sekasi. Iš tiesų svarbiausia turėti tinkamų žmonių komandą ir nukreipti jų energiją
reikiama kryptimi. Jei neklystu, Harvis Fajerstounas yra pasakęs: „Svarbiausia vadovo priedermė –
auginti ir ugdyti kadrus.“
– Pasakėte kaip kontrolės maniakas.
Nespėjau prikąsti liežuvio ir šie žodžiai tiesiog išsprūdo.
– O kaipgi, aš kontroliuoju viską, panele Stil, – visai nelinksmai šypsodamasis sako Grėjus.
Pažvelgiu į jį, o jis žiūri į mane ramiai, nenuleisdamas akių. Man suspurda širdis, į veidą vėl
plūsteli raudonis.
Kodėl šis vyras kelia man tokį jaudulį? Gal taip reaguoju į puikią jo išvaizdą, kuriai neįmanoma
atsispirti? O gal čia kaltos liepsningos į mane įbestos akys? O gal smilius, kuriuo jis vis brauko sau
per apatinę lūpą? Norėčiau, kad liautųsi taip braukęs.
– Be to, didžiulė galia įgyjama slapčiausiose svajonėse įtikinus save, kad esi gimęs viską
kontroliuoti, – švelniai priduria jis.
– Ar jaučiatės turįs didžiulę galią? – Kontrolės maniakas.
– Panele Stil, pas mane dirba per keturiasdešimt tūkstančių žmonių. Tai suteikia man tam tikrą
atsakomybės jausmą – jei norite, galite vadinti jį galia. Jei nutarčiau, kad telekomunikacijų verslas
man nebeįdomus, ir jį parduočiau, po mėnesio ar dviejų dvidešimt tūkstančių žmonių turėtų labai
pasistengti norėdami laiku pervesti bankams įmokas už būsto paskolas.
Aš net išsižioju. Šis vyras neturi nė lašelio kuklumo – tikras sukrėtimas.
– Argi neprivalote atsiskaityti akcininkų valdybai? – bjaurėdamasi klausiu.
– Įmonė priklauso man vienam. Neprivalau atsiskaityti jokiai valdybai.
Jis žvelgdamas į mane kilsteli antakį. Suprantama, jei būčiau ruošusis šiam interviu, būčiau tai
žinojusi. Bet, po galais, koks jis pasipūtęs! Keičiu taktiką.
– Ar, be darbo, turite kokių nors pomėgių?
– Turiu, ir labai įvairių, panele Stil. – Jo lūpomis nuvilnija vos pastebima šypsena. – Labai įvairių.
Pati nežinau kodėl, bet nuo įdėmaus jo žvilgsnio sutrinku ir mane išmuša karštis. Jo akys spindi
nuo kažkokios nedoros minties.
– Bet jei taip sunkiai dirbate, kas padeda jums atsipalaiduoti?
– Atsipalaiduoti? – Grėjus nusišypso parodydamas tobulus baltus dantis. Man net kvapą
užgniaužia. Jis tikrai labai gražus. Niekam nedera taip puikiai atrodyti.
– Na, jūsų žodžiais tariant, norėdamas atsipalaiduoti aš buriuoju, skraidau lėktuvu, užsiimu įvairia
kita fizine veikla. – Jis krusteli krėsle. – Esu labai turtingas žmogus, panele Stil, todėl mano pomėgiai
brangiai kainuoja ir ne juokais įtraukia.
Noriu baigti šią temą, tad paskubomis žvilgteliu į Keitės klausimyną.
– Investuojate į gamybą. Kodėl būtent į ją? – klausiu.
Ir kodėl su juo jaučiuosi taip nejaukiai?

– Man patinka gaminti daiktus. Patinka suvokti jų funkcijas: kaip jie veikia, kaip juos surinkti ir
išmontuoti. Be to, aistringai domiuosi laivais. Nežinau, ką dar galėčiau pasakyti.

– Dabar susidaro įspūdis, kad kalbate vadovaudamasis širdimi, o ne logika ir faktais.
Staiga Grėjus vypteli kilstelėdamas lūpų kampučius ir įsistebeilija į mane tiriamu žvilgsniu.
– Galbūt. Nors yra žmonių, kurie sakytų, kad širdies aš neturiu.
– Kodėl jie taip sakytų?
– Nes puikiai mane pažįsta.
Jo lūpų liniją sudarko kreiva šypsena.
– Ar draugai mano, kad jus lengva pažinti?
Vos tik ištariu šį klausimą, iš karto pasigailiu. Jis ne iš Keitės klausimyno.
– Esu labai uždaras žmogus, panele Stil. Ir labai stengiuosi saugoti savo privatumą. Nedažnai
duodu interviu…
– Kodėl šį kartą sutikote kalbėtis?
– Aš universiteto rėmėjas, be to, kad ir kaip stengiausi, niekaip neatsikračiau panelės Kavanag. Ji
vis nesiliovė kankinusi mano Viešųjų ryšių skyriaus darbuotojų, o toks atkaklumas mane žavi.
Žinau, kokia Keitė gali būti atkakli. Dėl to, užuot rengusis egzaminams, dabar ir sėdžiu čia
jausdamasi nepatogiai ir muistydamasi nuo skvarbaus Grėjaus žvilgsnio.
– Jūs investuojate ir į žemės ūkio technologijas. Kodėl domitės šia sritimi?
– Pinigai nevalgomi, panele Stil, o šioje planetoje per daug žmonių, neturinčių pakankamai
maisto.
– Pasakėte kaip tikras filantropas. Ar tai jus jaudina? Norite pamaitinti visus pasaulio varguolius?
Grėjus abejingai gūžteli.
– Tai gudrus verslas, – burbteli jis, nors, man rodos, nenuoširdžiai.
Pamaitinti pasaulio varguolius? Neįžvelgiu čia jokios finansinės naudos, vien gryną idealizmą.
Sugluminta jo požiūrio, žvilgteliu į kitą klausimą.
– Ar remiatės kokia nors filosofija? Jei taip, kokia?
– Filosofija nesiremiu. Vadovaujuosi tik principu, suformuluotu Karnegio: „Žmogus, išsiugdęs
savybę visiškai valdyti savo protą, gali užvaldyti ir visa kita, kas jam teisėtai priklauso.“ Esu labai
savotiškas, keistas žmogus. Man patinka kontroliuoti: ir save, ir visa, kas mane supa.
– Vadinasi, norite užvaldyti daiktus?
Tu kontrolės maniakas.
– Noriu būti vertas juos užvaldyti, bet jei kalbėtume apskritai – taip, noriu, kad jie man priklausytų.
– Kalbate tarsi nepasotinamas vartotojas.
– Toks ir esu. – Jis šypsosi, bet ta šypsena akyse neatsispindi.
Be to, šie žodžiai prieštarauja kalboms žmogaus, norinčio pamaitinti pasaulį, tad nejučia imu
manyti, kad mudu kalbamės visai apie ką kita, tik nenutuokiu, apie ką būtent. Stipriai sučiaupiu lūpas.
Atmosfera kabinete kaista, o gal tik mane muša karštis? Tiesiog trokštu, kad šis pokalbis greičiau
baigtųsi. Dabar Keitė jau tikrai turi pakankamai medžiagos. Užmetu akį į kitą klausimą.
– Buvote įvaikintas. Kaip manote, ar tai labai paveikė jūsų asmenybės formavimąsi?
Oi, tai asmeniška. Įbedu žvilgsnį į Grėjų tikėdamasi, kad neįsižeidė. Jis suraukia kaktą.
– Tikrai nežinau.

Mane pagauna smalsumas.
– Kokio amžiaus buvote įvaikintas?
– Tai galėjote sužinoti perskaičiusi bet kurį viešai skelbiamą mano gyvenimo aprašymą, panele
Stil.
Jis kalba griežtai. Mėšlas. Taip, suprantama, jei būčiau žinojusi, kad turėsiu imti šį interviu, būčiau
truputį apie jį pasiskaičiusi. Išraudusi paskubomis pereinu prie kito klausimo.
– Dėl darbo jums teko paaukoti šeimą.
– Čia ne klausimas, – trumpai ir šiurkščiai atkerta Grėjus.
– Atleiskite… – Pasimuistau. Jis privertė mane pasijusti sutrikusiu vaiku. Mėginu iš naujo: – Ar dėl
darbo jums teko paaukoti šeimą?
– Turiu šeimą. Turiu brolį ir seserį, turiu mylinčius tėvus. Ir neketinu tos šeimos plėsti.
– Ar jūs gėjus, pone Grėjau?
Jis staiga garsiai įkvepia ir aš, visa nutirpusi, susigūžiu. Mėšlas. Kodėl prieš garsiai skaitydama
atidžiai neperžiūrėjau tų klausimų ir neatmečiau netinkamų? Po velnių ir Keitę, ir tą jos smalsumą!
– Ne, Anastazija, aš ne gėjus.
Grėjus kilsteli antakius, akyse – šaltas spindesys. Jis atrodo nepatenkintas.
– Prašau atleisti. Bet čia… hm… taip parašyta.
Jis pirmą kartą ištarė mano vardą. Man širdis ėmė plakti smarkiau, o skruostai vėl užkaito.
Nervingai užsikišu išsprūdusią plaukų sruogą už ausies.
Grėjus pakreipia galvą.
– Vadinasi, tuos klausimus sugalvojote ne jūs?
Išbąlu kaip drobė.
– Na… ne. Keitė… panelė Kavanag… tai ji sudarė klausimyną.
– Jūs abi dirbate studentų laikraščio redakcijoje?
Ak, ne! Su studentų laikraščiu aš neturiu nieko bendra. Tai jos papildoma veikla, ne mano.
Nuraustu kaip žarija.
– Ne. Mudvi tik gyvename viename bute.
Tylus ir susimąstęs, žvelgdamas pilkomis akimis ir tarsi mane vertindamas, jis pirštais pasitrina
smakrą.
– Ar pati pasisiūlėte imti šį interviu? – tyliai ir niūriai klausia.
Pala, kas ir kam čia turėtų uždavinėti klausimus?
Jo žvilgsnis mane deginte degina ir verčia kloti tiesą.
– Ne, buvau įpareigota. Ji negaluoja, – gailiai, tarsi atsiprašydama sakau.
– Tada daug kas aiškiau.
Pasibeldusi į duris, įeina antroji šviesiaplaukė.
– Pone Grėjau, atleiskite už trukdymą, bet po dviejų minučių jums kitas susitikimas…
– Mes dar nebaigėme, Andrėja. Prašom atšaukti kitą susitikimą.
Andrėja spokso į jį nežinodama, ką daryti. Atrodo sutrikusi. Jis neskubėdamas atsisuka į ją ir
kilsteli antakius. Andrėja išrausta kaip nuplikyta. Ak, kaip puiku. Ne aš viena taip jaučiuosi.
– Gerai, pone Grėjau, – sumurma ji ir išeina.
Grėjus susiraukia, o paskui vėl sutelkia dėmesį į mane.

– Kur mudu sustojome, panele Stil?
O, rodos, jis vėl kreipiasi į mane „panele Stil“!
– Prašom dėl manęs nesitrukdyti…
– Norėčiau daugiau apie jus sužinoti. Manau, taip būtų sąžininga.
Jo akys dega smalsumu. Mėšlų mėšlas. Ko jis tuo siekia? Grėjus alkūnėmis atsiremia į krėslo
ranktūrius ir prieš burną suglaudžia abiejų rankų pirštų galus. Jo burna labai… blaško dėmesį.
Pamėginu susiimti.
– Ne kažin ką galėčiau papasakoti.
– Ką ketinate veikti baigusi studijas?
Sugluminta jo susidomėjimo, gūžteliu pečiais. Su Keite persikraustyti į Siatlą, susirasti darbą.
Tiesą sakant, apie tai, ką veiksiu po baigiamųjų egzaminų, rimtai dar nesvarsčiau.
– Dar nesu nieko suplanavusi, pone Grėjau. Kol kas man reikia kaip nors išlaikyti baigiamuosius
egzaminus.
Kaip tik jiems dabar ir turėčiau rengtis, o ne sėdėti tavo didžiuliame, prašmatniame, iščiustytame
kabinete trikdoma skvarbaus tavo žvilgsnio.
– Mes įmonėje turime puikią programą stažuotojams, – tyliai sako jis.
Nustebusi išpučiu akis. Ar Grėjus siūlo man darbą?
– Šit kaip? Turėsiu omenyje, – suglumusi murmu. – Nors nesu tikra, kad jūsų įmonėje pritapčiau.
Oi, ne. Aš ir vėl sakau, ką galvoju.
– Kodėl taip manote?
Susidomėjęs ir maloniai šypsodamasis, ponas Grėjus pakreipia galvą.
– Juk tai savaime aišku, ar ne?
Aš nevėkšla, apsileidusi ir ne šviesiaplaukė.
– Ne, bent jau ne man.
Jo žvilgsnis skvarbus, šypsena išblėsusi, ir aš staiga kažkur viduriuose pajuntu keistą spazmą.
Neatlaikiusi tiriamo jo žvilgsnio, nuleidžiu akis ir tarsi apdujusi įsispoksau į sunertus savo pirštus.
Kas čia dedasi? Turiu išeiti – tučtuojau. Pasilenkiu į priekį pasiimti diktofono.
– Gal norėtumėte, kad aprodyčiau biurą? – pasiteirauja jis.
– Esu tikra, kad jūs pernelyg užimtas, pone Grėjau, o manęs laukia ilga kelionė automobiliu.
– Į Vankuverį grįšite automobiliu? – Grėjus atrodo nustebęs, o gal net susirūpinęs. Žvilgteli pro
langą. Lauke pradėję lynoti. – Ką gi, vairuokite atsargiai, – šiurkščiai, valdingai priduria jis. O kam
jam galvą kvaršinti? – Ar gavote visą reikalingą informaciją? – dar paklausia.
– Taip, pone, – patikinu jį kišdama diktofoną į kuprinę.
Jis prisimerkia, lyg apie kažką mąstydamas.
– Ačiū už interviu, pone Grėjau.
– Nėra už ką. Buvo malonu, – mandagiai lyg niekur nieko atsako jis.
Kai atsistoju, jis, taip pat pakilęs iš krėslo, ištiesia ranką.
– Iki kito susitikimo, panele Stil.
Šie žodžiai nuskamba tarsi iššūkis ar grasinimas – net nežinau, kaip čia tiksliau pasakius.
Susiraukiu. Kada gi mudu vėl susitiksime? Dar kartą paspaudžiu jam ranką – keista, ta įelektrinanti
srovė tarp mudviejų niekur nedingo. Matyt, nervai.

– Pone Grėjau… – atsisveikindama linkteliu jam.
Grakščiai tarsi lengvaatletis jis nužingsniuoja prie durų ir plačiai man jas atidaro.
– Tik pažiūrėsiu, kad sėkmingai išeitumėte pro duris, panele Stil, – šypteli.
Tai akivaizdi užuomina apie ankstesnį, švelniai tariant, ne itin sėkmingą mano įžengimą į jo
kabinetą. Vėl nuraustu.
– Jūs labai dėmesingas, pone Grėjau, – atkertu ir jis nusišypso plačiau.
„Džiaugiuosi, kad laikai mane sąmojinga“, – pagalvoju žengdama į vestibiulį ir giliai širdyje
rūstaudama. Labai nustembu, kad, išėjęs iš kabineto, jis lydi mane toliau. Ne mažiau nustebusios nuo
savo rašomųjų stalų akis pakelia ir Andrėja su Olivija.
– Ar turite kokį nors apsiaustą? – klausia Grėjus.
– Striukę.
Olivija pašokusi atneša mano striukę, Grėjus ją pačiumpa. Ir padeda man, kvailokai
susidrovėjusiai, ją apsivilkti. Trumpai uždeda rankas man ant pečių. Nuo šio Grėjaus prisilietimo net
aikteliu. O jis, net jei ir pastebi, neišsiduoda. Paskui ilgu smiliumi paspaudžia lifto mygtuką – mudu
stovime ir laukiame: man nejauku, o jis abejingas ir ramus. Durims atsidarius, puolu į kabiną, kad tik
greičiau ištrūkčiau. Man tikrai reikia iš čia išsinešdinti. Atsisukusi pažvelgiu į Grėjų ir pamatau jį ryte
ryjantį mane akimis, nugara atsišliejusį į durų staktą šalia lifto, viena ranka atsirėmusį į sieną. Jis išties
atrodo nepaprastai. Tai mane erzina.
– Anastazija… – atsisveikindamas ištaria jis.
– Kristianai… – atsakau jam.
Laimė, tuomet užsidaro lifto durys.

ANTRAS SKYRIUS

Man daužosi širdis. Liftas nusileidžia į pirmą aukštą ir aš, slankiosioms durims atsidarius, šiaip taip
išeinu iš kabinos: dar kartą klupteliu, bet, laimė, ant švarutėlio smiltainio grindų neišsipleikiu. Puolu
prie plačių stiklinių lauko durų ir gaiviame, tyrame, drėgname Siatlo ore staiga pasijuntu laisva.
Užvertusi galvą, leidžiu ant veido kristi vėsiems, žvalumo teikiantiems lietaus lašams. Užsimerkiu ir
giliai įkvepiu, norėdama apvalyti plaučius, mėgindama atgauti pusiausvyros likučius.

Dar joks vyras nepaveikė manęs taip kaip Kristianas Grėjus ir nenutuokiu kodėl. Ar visa tai dėl jo
išvaizdos? Dėl mandagaus elgesio? Dėl turtų? O gal dėl turimų galių? Nesuprantu iracionalios savo
reakcijos. Su palengvėjimu labai giliai atsidūstu. Dėl Dievo meilės, ką visa tai reiškia? Atsirėmusi į
plieninę pastato koloną, narsiai mėginu nusiraminti ir surikiuoti mintis. Netrukus širdis ima plakti
įprastu ritmu ir aš, pradėjusi normaliai kvėpuoti, nužingsniuoju prie automobilio.

IŠVAŽIAVUSI IŠ MIEST O, P R ISIMENU po kalbį ir pasijuntu kvailai, nepato g iai. Nėr a jo kio s abejo nės: per
jautriai reaguoju į kažką, ką pati prasimaniau. Gerai, jis labai patrauklus, pasitikintis savimi, linkęs
dominuoti, laisvai ir ramiai besielgiantis, kita vertus, pasipūtęs ir, nors puikių manierų, despotiškas ir
šaltas. Bent jau žvelgiant iš šalies. Staiga mane nukrečia šiurpas. Gal jis ir pasipūtęs, bet nenuostabu:
būdamas toks jaunas tikrai nemažai pasiekė. Jis nelinkęs kęsti kvailių ir kam jam kęsti? Vėl
pasipiktinu, kad Keitė nedavė man trumpos jo biografijos.

Artinantis prie Penktojo tarpregioninio greitkelio mano mintys tebeklajoja nežinia kur.
Galvodama apie tai, koks žmogus turi būti, kad sulauktų sėkmės, jaučiuosi tikrai suglumusi. Kai kurie
Grėjaus atsakymai buvo tokie mįslingi – tarsi jis turėtų slaptų kėslų. O jau Keitės klausimai – fui! Tas
klausinėjimas apie įvaikinimą ir smalsavimas, ar jis gėjus! Mane nukrečia šiurpas. Negaliu patikėti,
kad to teiravausi. Kad aš kur skradžiai žemę prasmegčiau! Vėliau kas kartą prisiminusi šį klausimą iš
gėdos net susigūšiu. Sumauta Keitė Kavanag!

Žvilgteliu į spidometrą. Vairuoju atsargiau nei paprastai. Žinau, kad taip elgiuosi kažkur sąmonės
gelmėse prisimindama tą skvarbų, į mane įbestą pilkų akių žvilgsnį ir griežtą balsą, liepiantį vairuoti
atsargiai. Purtydama galvą suvokiu, kad Grėjus elgėsi taip, tarsi būtų du kartus vyresnis, nei iš tiesų
yra.

„Pamiršk visą šį reikalą, Ana, – mintyse subaru save. Nusprendžiu, kad apskritai patirtis buvo
įdomi, bet neturėčiau įsikibusi jos laikytis. – Suprask, kad tai jau praeitis.“ Jo daugiau niekada
nebepamatysiu. Ši mintis akimirksniu praskaidrina nuotaiką. Įjungiu stereogrotuvą, kaip reikiant
atsuku garsą, atremiu nugarą į sėdynės atlošą ir, spausdama greičio pedalą, klausausi trankios,
ritmingos indie roko grupės muzikos. Įsukusi į Penktąjį tarpregioninį greitkelį suprantu dabar galinti
važiuoti taip greitai, kaip patinka.

GYVENU NEDIDELIAME DVIB UČIŲ NAMŲ kvar tale neto li Vašing to no valstybinio univer siteto Vankuver io
studentų miestelio. Man pasisekė: Keitės tėvai jai tą butą nupirko ir aš moku tik kelis grašius nuomos.
Jau ketveri metai čia mano namai. Pastačiusi automobilį prie namo jau žinau, kad Keitė norės itin
išsamios ataskaitos, o ji nepaprastai atkakli. Ką gi, bent jau turės skaitmeninį diktofoną su įrašu.
Viliuosi, neteks smulkiai aiškinti dalykų, apie kuriuos per interviu nebuvo užsiminta.

– Ana! Grįžai…
Keitė sėdi mūsų svetainėje apsikrovusi knygomis. Ji, žinoma, rengėsi baigiamiesiems
egzaminams, be to, tebevilki rožinę flanelinę pižamą su gražiais kiškučiais – tą pačią, kurią saugoja
ypatingoms progoms: kai nutraukia santykius su vaikinu, suserga arba šiaip jaučiasi prislėgta.
Pašokusi ji pripuola ir stipriai suspaudžia mane glėbyje.
– Jau buvau bepradedanti nerimauti. Tikėjausi, kad grįši anksčiau.
– Na, sakyčiau, ir taip greitai apsisukau, juolab kad interviu gerokai užtruko.
Pamojuoju Keitei laikydama rankoje diktofoną.
– Ana, aš tau labai dėkoju už tai, ką padarei. Žinok, lieku tau skolinga. Na, kaip viskas vyko? Koks
jis žmogus?
Siaubas, štai ir prasideda Ketrinos Kavanag tardymas.
Kaupiuosi atsakyti į jos klausimą. Ką turėčiau papasakoti?
– Džiaugiuosi, kad viskas baigėsi ir man daugiau niekada nereikės su juo susitikti. Žinai, būti su
juo gana baugu. – Gūžtelėjusi pečiais priduriu: – Jis labai susikaupęs, netgi rimtas ir… jaunas. Tikrai
jaunas.
Nieko nesuprasdama Keitė stebeilija į mane. Suraukiu antakius.
– Nežiūrėk kaip kokia naivuolė. Kodėl nedavei man biografijos? Dėl to, kad nepasirengiau
interviu, jis privertė mane pasijusti tikra kvaiša.
Keitė delnu užsidengia burną.
– Jėzau, Ana, atsiprašau… Nė nepagalvojau…
Irztu.
– Šiaip jau jis buvo mandagus, santūrus ir truputį nuobodus, tarsi būtų per anksti pasenęs. Jis kalba
ne taip, kaip derėtų dar nesulaukusiam trisdešimties vyrui. Beje, kiek jam metų?
– Dvidešimt septyneri. Jėzau, Ana, nepyk. Turėjau tau bent šiek tiek apie jį papasakoti, bet mane
buvo apėmusi tokia panika… Duok man diktofoną, eisiu perrašinėti pokalbio.
– Atrodai geriau. Valgei sriubos? – klausiu norėdama pakeisti temą.
– Valgiau, ir ji buvo skani kaip visada. Jaučiuosi daug geriau.
Ji dėkingai man nusišypso. Žvilgteliu į savo rankinį laikrodį.
– Turiu lėkti. Dar spėsiu į savo pamainą Kleitono parduotuvėje.
– Ana, tu visai nusivarysi nuo kojų.
– Nieko man neatsitiks. Iki.

KLEIT ONO ŪKINIŲ P R EKIŲ PAR DUOT UVĖJE įsidar binau vo s pr adėjusi studijas Vašing to no valstybiniame
universitete. Tai didžiausia jokiems tinklams nepriklausanti techninės įrangos parduotuvė Portlando
apylinkėse, ir per tuos ketverius metus, kai joje dirbu, ėmiau šiek tiek išmanyti apie daugumą mūsų

parduodamų prekių, nors – argi ne juokinga? – apie vadinamuosius „pasidaryk pats“ darbus visiškai
nieko nenutuokiu. Šiuos reikalus palieku tvarkyti tėčiui.

DŽIAUGIUOSI GALĖDAMA AT IDIR B T I savo pamainą, nes dar bas atitr aukia mintis nuo Kr istiano Gr ėjaus.
Klientų pas mus daug: prasideda vasaros sezonas ir žmonės imasi remontuoti namus. Pamačius mane,
poniai Kleiton, rodos, akmuo nuo širdies nusirita.

– Ana! Maniau, šiandien į darbą nebesuspėsi.
– Sutartas susitikimas netruko taip ilgai, kaip tikėjausi. Galiu porą valandų padirbėti.
– Kaip man malonu tave matyti.
Ji siunčia mane į sandėlį, kad atneščiau prekių ir papildyčiau tuštėjančias lentynas, tad netrukus
visą dėmesį sutelkiu į patikėtą užduotį.

VĖLIAU, GR ĮŽUSI NAMO, R ANDU Ketr iną su ausinėmis ir pr ie nešio jamo jo ko mpiuter io . Keitės no sis vis
dar paraudusi, bet ji kaip reikiant įsitraukusi į perrašinėjimą, tad susikaupusi įnirtingai spausdina. O
aš, išsekinta ilgos kelionės automobiliu, varginančio interviu ir darbo Kleitono parduotuvėje, vos
laikausi ant kojų. Šlumšteliu ant sofos, galvodama apie rašto darbą, kurį turiu pabaigti, ir apie tai, kad
šiandien visiškai nesirengiau egzaminams, nes leidausi užvaldoma minčių apie… jį.

– Pririnkai puikios medžiagos, Ana. Gerai padirbėjai. Negaliu patikėti, kad atmetei jo siūlymą
pavedžioti tave po įmonę ir viską parodyti. Akivaizdu, kad jis norėjo su tavimi pabūti ilgiau.

Ji klausiamai žvilgteli į mane.
Nuraustu ir kažkodėl vėl ima smarkiau plakti širdis. Esu tikra, kad aprodyti įmonę jis siūlėsi visai
ne dėl to. Matyt, tiesiog norėjo, kad suprasčiau, jog visa, ką matau, priklauso jam. Susigriebiu
kandžiojanti apatinę lūpą ir viliuosi, kad Keitė to nepastebėjo. Bet visas jos dėmesys, rodos, skirtas
interviu.
– Iš įrašo suprantu, kodėl sakei, kad jis elgėsi santūriai. Ar ką nors užsirašei? – klausia ji.
– Hm… ne, neužsirašiau.
– Tiek to. Ir šios medžiagos pakaks geram straipsniui. Gaila, kad neturime originalių nuotraukų.
Tas niekšelis traukia akį, ar ne?
– Lyg ir nieko…
Kaip įmanydama slepiu susidomėjimą ir, ko gero, nuslepiu.
– Oi, liaukis, Ana! Net ir tu negali būti abejinga jo išvaizdai.
Keitė pažvelgia į mane ir kilsteli tobulos formos antakį.
Mėšlas! Jaučiu kaistant skruostus, tad mėginu nukreipti jos dėmesį pagyromis – ši gudrybė
visuomet pasiteisina.
– Tu tikriausiai būtum iš jo išpešusi daug daugiau.
– Abejoju, Ana. Ką tu, jis, galima sakyti, pasiūlė tau darbą! Turint omenyje, kad įpiršau tau šią
užduotį paskutinę akimirką, tu puikiai ją atlikai.
Ji perveria mane mąsliu žvilgsniu. Nieko nelaukdama traukiuosi į virtuvę.
– Na, tai ką iš tiesų apie jį manai?
Po galais, betgi ji ir kibi! Kodėl negali tiesiog palikti manęs ramybėje? Sugalvok ką nors, tik
greitai!

– Jis labai keistas, valdingas, pasipūtęs… Bauginantis, bet ir nepaprastai charizmatiškas. Galiu
suprasti tuos, kurie juo žavisi, – nuoširdžiai priduriu tikėdamasi, kad šiais žodžiais Keitę pagaliau
užčiaupsiu.

– Tave sužavėjo vyras? Tai bent naujiena! – prunkšteli ji.
Imu rinkti produktus sumuštiniui, kad Keitė nematytų mano veido.
– Kodėl norėjai sužinoti, ar jis gėjus? Beje, tas klausimas labiausiai sutrikdė. Pasijutau pažeminta,
o ir jis suirzo.
Prisiminusi, kaip viskas buvo, rūsčiai dėbteliu į Keitę.
– Nė vienoje nuotraukoje aukštuomenei skirtuose spaudos puslapiuose jis nenufotografuotas su
drauge.
– Tai buvo labai nemalonu. Ir visas pokalbis buvo nemalonus. Džiaugiuosi, kad daugiau niekada
jo nepamatysiu.
– Ak, Ana, juk negalėjo būti taip blogai. Iš to, kaip Grėjus kalba, sprendžiu, kad tu jam patikai.
Patikau? Dabar Keitė jau tikrai nusišneka.
– Gal norėtum sumuštinio?
– Neatsisakyčiau.

T Ą VAKAR Ą AP IE KR IST IANĄ GR ĖJŲ daug iau nesišnekame ir man dėl to labai paleng vėja. Po vakar ienės
dar randu jėgų su Keite prisėsti prie valgomojo stalo ir, kol ji analizuoja straipsnio medžiagą, imuosi
rašyti darbą apie „Tesę iš d’Erbervilių giminės“. Po galais, ta moteris buvo atsidūrusi netinkamoje
vietoje netinkamu metu ir netinkamame amžiuje. Rašinį baigiu tik vidurnaktį – Keitė jau seniai nuėjusi
miegoti. Į savo kambarį nuslenku visiškai išsekusi, bet patenkinta, kad pirmadienis, o tiek daug
nuveikiau.

Susirangau lovoje baltai dažytu metaliniu galvūgaliu ir kojūgaliu, susisupu į mamos duotą
dygsniuotą antklodę, užsimerkiu ir tuoj pat užmiegu. Naktį sapnuoju kažkokias tamsias vietas, niūrias,
šaltas, baltas grindis ir pilkas akis.

LIKUSIĄ SAVAIT Ę AT SIDEDU vien studijo ms ir dar bui Kleito no ūkinių pr ekių par duo tuvėje. Keitė taip pat
užsiėmusi: renka medžiagą paskutiniam studentų laikraščio numeriui prieš užleisdama vadovo kėdę
naujam redaktoriui ir dar rengiasi baigiamiesiems. Iki trečiadienio jai gerokai pasitaiso sveikata ir
man nebereikia kęsti Keitės, vilkinčios tą savo rožinę flanelinę pižamą su pernelyg daug kiškučių.
Paskambinu mamai į Džordžijos valstiją pasiteirauti, kaip sekasi, taip pat tikėdamasi, kad ji man
palinkės sėkmingai išlaikyti egzaminus. Mama vėl ima ūžti man ausis apie naujausią, bet rizikingą
savo verslą, būtent žvakių liejimą, – mano mama nuolat mėgina vis naujas verslo rūšis. Tiesą sakant,
ji nuobodžiauja ir tenori kaip nors prastumti laiką, bet vis tiek tikisi vieną gražią dieną rasti aukso
gyslą. Kitą savaitę jau imsis ko nors kito. Neramu man dėl jos. Tikiuosi, neužstatė namo norėdama
gauti lėšų naujausiam verslo planui įgyvendinti. Taip pat viliuosi, kad dabar, kai manęs ten nėra,
Bobas, – nors gerokai už mamą vyresnis, bet visai neseniai tapęs jos vyru, – ją prižiūrės. Atrodo, jis
gerokai didesnis realistas už Trečiąjį Vyrą.

– Kaip tau sekasi, Ana?
Akimirksnį dvejoju, todėl mama suklūsta.

– Gerai.
– Ana? Ar susipažinai su kokiu nors vaikinu?
Čia tai bent… Ir kaip ji atspėjo? Mamos balse aiškiai girdžiu jaudulio gaidelę.
– Ne, mama, su niekuo aš nesusipažinau. Jei taip būtų, tu pirma sužinotum.
– Ana, aukseli, turėtum dažniau kur nors nueiti. Man dėl tavęs neramu.
– Mama, aš puikiai gyvenu. Kaip laikosi Bobas?
Kaip visada geriausia taktika – nukreipti dėmesį.
Vakare dar paskambinu Rėjui, savo įtėviui, mamos Antrajam Vyrui, žmogui, kurį laikau savo tėvu
ir kurio pavardę turiu. Mudviejų pokalbis trunka neilgai. Tiesą sakant, tai net ne pokalbis, o veikiau
nesibaigiantis įtėvio mykimas, kuriuo jis atsako į švelnų mano kalbinimą. Rėjus tylenis. Bet jis tebėra
gyvas ir tebežiūri per televizorių europietišką futbolą (o kai nežiūri, eina žaisti boulingo, meškerioti
su musele arba gamina baldus). Rėjus puikus stalius – štai kodėl atskiriu tinkuotojo trintuvą nuo
rankinio pjūklo. Rodos, jam sekasi gerai.

P ENKTADIENIUI B AIGIANT IS IR MUDVIEM su Keite tar iantis, kaip pr aleisti vakar ą, – mat no r ime tr uputį
atsipūsti nuo mokslų, darbo ir studentų laikraščių, – kažkas paskambina į duris. Spausdamas rankoje
butelį šampano, prie mūsų buto durų stovi geras mano bičiulis Chosė.

– Chosė! Malonu tave matyti! – Sveikindamasi skubriai jį apkabinu. – Užeik.
Vos atvykusi į Vašingtono valstybinį universitetą, dar visiškai sutrikusi ir vieniša, pirmiausia
susipažinau ne su kuo kitu, o su Chosė. Tą dieną abu supratome esantys giminingos sielos ir nuo to
laiko esame bičiuliai. Mudviejų ne tik humoro jausmas panašus – išsiaiškinome, kad Rėjus ir Chosė
vyresnysis kartu tarnavo viename kariuomenės dalinyje. Taigi mūsų tėvai irgi tapo gerais draugais.
Chosė siekia inžinieriaus diplomo ir yra pirmasis iš giminės įstojęs į koledžą. Jis tikrai turi košės
galvoje, bet tikroji jo aistra yra fotografija. Chosė geba pagauti gerą kadrą.
– Turiu naujienų, – pareiškia jis plačiai šypsodamasis, o tamsios akys tviskėte tviska.
– Žinau aš tą tavo naujieną: dar savaitę nebūsi išspirtas iš universiteto, – pasišaipau ir jis juokais
perveria mane rūsčiu žvilgsniu.
– Ateinantį mėnesį Portlando aikštės galerijoje bus eksponuojamos mano nuotraukos.
– Nuostabu, sveikinu!
Džiaugdamasi dar kartą apkabinu Chosė. Keitė taip pat maloniai jam nusišypso.
– Kad tave kur, Chosė! Turiu paskelbti šitą naujieną laikrašty. Tik to man ir trūko – nenumatytų
redakcinių keitimų penktadienio vakarą.
Keitė dedasi suirzusi.
– Atšvęskim. Norėčiau, kad ateitum į parodos atidarymą. – Chosė įbeda į mane akis ir aš nuraustu.
– Žinoma, kviečiu jus abi, – priduria jis, nervingai žvilgtelėjęs į Keitę.
Mudu su Chosė esame geri draugai, bet žinau, kad giliai širdyje jis trokšta kai ko daugiau. Jis
žavus ir linksmas, bet kaip vaikinas man netinkamas. Chosė man, galima sakyti, atstoja brolį, kurio
niekada neturėjau. Ketrina dažnai patraukia mane per dantį, girdi, man trūksta geno, lemiančio stiprų
poreikį turėti vaikiną, bet iš tiesų, nors viena mano asmenybės dalis ilgisi legendomis apipinto
virpančių kelių pojūčio ir akimirkų, kai jauti gerklėje plakant širdį ir darosi net silpna iš jaudulio, kol
kas nesutikau žmogaus, kuris… na, kuris mane trauktų.

Kartais svarstau, gal man kas ne taip. Galbūt per daug laiko leidau romantiškų literatūros herojų
draugijoje, todėl mano idealai ir lūkesčiai dabar gerokai per dideli? Bet tikrame gyvenime niekas
niekada nepaskatino manęs taip jaustis.

„Ir vis dėlto per pastarąsias kelias dienas viskas pasikeitė“, – nelauktai ir vis dar nedrąsiai šnabžda
man vidinis balsas. NE! Šią mintį tuoj pat nuveju šalin. Apie tai negalvosiu, po to skausmingai
nemalonaus interviu – nieku gyvu. „Ar jūs gėjus, pone Grėjau?“ Prisiminusi šį klausimą net
susiraukiu. Žinau, kad nuo to laiko sapnuoju jį beveik kasnakt, bet tie sapnai, be abejonės, tėra
mėginimas apvalyti sąmonę nuo tos šlykščios patirties.

Žiūriu, kaip Chosė atkemša šampaną. Jis aukštas, mūvi džinsus ir vilki sportinius marškinėlius,
plačiapetis ir raumeningas, įdegęs, tamsiaplaukis ir rudomis, kiaurai veriančiomis akimis. Taip,
Chosė tikras saldainiukas, bet manau, kad mano siunčiamą žinią jis pagaliau ima suprasti: mudu tik
draugai. Kamštis garsiai pokšteli, o Chosė pažvelgia aukštyn ir nusišypso.

ŠEŠTADIENIS PAR DUOT UVĖJE – T IKR AS KOŠMAR AS. Mus tiesio g apg ula meistr ai mėg ėjai, no r intys
pagražinti namus. Ponui ir poniai Kleitonams, Džonui, Patrikui (jie taip pat čia dirba ne visą darbo
dieną) ir man tenka atremti klientų šturmą. Bet apypiete pirkėjų sumažėja ir aš, atsisėdusi prie kasos
aparato neatkreipdama niekieno dėmesio valgau bandelę, bet ponia Kleiton paprašo patikrinti kelis
užsakymus. Susikaupusi imuosi šios užduoties, tikrinu numerius kataloge su prekėmis, kurių mums
reikia ir kurias užsakėme, žvilgčioju tai į užsakymų knygą, tai į ekraną žiūrėdama, ar įrašai sutampa.
Paskui, jau neatmenu kodėl, pakeliu galvą ir… pasijuntu sukaustyta įžūlaus pilkų akių žvilgsnio –
Kristianas Grėjus stovi prie prekystalio ir dėbso.

Mane tuoj ištiks širdies smūgis.
– Panele Stil! Koks malonus netikėtumas.
Jo žvilgsnis įdėmus ir skvarbus.
Kas per šlamštas! Po galais, ką jis čia veikia, iš pažiūros toks nusiteikęs poilsiauti, susitaršiusiais
plaukais, su gelsvai rusvu storų siūlų nertiniu, džinsais ir žygio batais? Rodos, iš nuostabos net
išsižioju, be to, nė nenutuokiu, kur dingo mano protas ir balsas.
– Pone Grėjau… – sušnabždu, mat suregzti ko nors daugiau tiesiog neįstengiu.
Grėjus vos pastebimai šypsosi, o akys spinduliuoja linksmumą, tarsi jis džiūgautų dėl kažkokio
jam vienam suprantamo pokšto.
– Kaip tik buvau netoliese, – lyg ir pasiteisina. – Man reikia šį bei tą įsigyti. Malonu vėl jus matyti,
panele Stil.
Jo balsas šiltas ir klampus nelyginant besilydantis juodasis šokoladas su karameliniu įdaru ar…
kažkuo panašiu.
Papurtau galvą, kad atitokčiau. Širdis daužosi kaip pašėlusi, be to, nuo įdėmaus jo žvilgsnio
kažkodėl tirštai raustu. Išvydusi jį stovint priešais, visai suglumau. Atmintyje išlikęs Grėjaus
paveikslas toli gražu nebuvo tikroviškas. Jis ne tik dailus, jis – vyriško grožio etalonas, toks, kad
žado netektum, ir jis stovi čia. Čia, Kleitono ūkinių prekių parduotuvėje. Nagi, atsipeikėk. Pagaliau
mąstymo funkcija man grįžta, ryšys tarp smegenų ir viso kūno atsinaujina.
– Ana. Mano vardas Ana, – tyliai sakau. – Kuo galiu jums padėti, pone Grėjau?

Jis nusišypso ir man vėl pasirodo, kad žino kažkokią didelę paslaptį. Tai labai trikdo. Giliai
įkvėpusi imuosi vaidinti profesionalę, dirbančią čia jau daug metų. Sugebėsiu.

– Norėčiau įsigyti kelis daikčiukus. Pirmiausia reikia kabelių, – tyliai ir ramiai, bet kartu ir
linksmai sako Grėjus.

Kabelių?
– Turime įvairaus ilgio. Norėtumėt, kad parodyčiau? – drebančiu balsu tyliai klausiu.
Susiimk, Stil.
Grėjus truputį susiraukia ir tos raukšlės sudarko šiaip dailią jo kaktą.
– Prašyčiau. Parodykite man juos, panele Stil, – paprašo.
Išėjusi iš už prekystalio deduosi nerūpestinga, o iš tiesų kaip įmanydama stengiuosi, kad
nesusipintų kojos – mat jos staiga pasidarė netvirtos ir ėmė linkti per kelius. Labai džiaugiuosi
šiandien rytą apsimovusi geriausius džinsus.
– Kabeliai elektros reikmenų skyriuje, aštuntoje eilėje, – šiek tiek per linksmai sakau.
Pakeliu akis į Grėjų ir iš karto dėl to pasigailiu. Po perkūnais, koks jis gražus…
– Prašom parodyti, seksiu paskui jus, – sumurma jis mostelėdamas išpuoselėta ranka ilgais
pirštais.
Dusinama savo širdies, – mat ši tvinksi gerklėje ir mėgina iššokti pro burną, – vienu taku tarp
lentynų patraukiu prie elektros prekių skyriaus. Ką jis veikia Portlande? Ko atėjo į Kleitono ūkinių
prekių parduotuvę? O tuomet mažytėje, nepakankamai naudojamoje smegenų dalyje, tikriausiai
pailgosiose smegenyse, netoli pasąmonės, kyla mintis: „Jis čia atvažiavo į tave pažiūrėti.“ Nesąmonė!
Šią mintį iš karto atmetu. Kam šiam gražiam, įtakingam, rafinuotų manierų vyrui į mane žiūrėti?
Mintis absurdiška, tad išmetu ją iš galvos.
– Atvykote į Portlandą verslo reikalais? – pasiteirauju, bet pernelyg spigiu balsu, tarsi būčiau
durimis prisivėrusi pirštą ar panašiai. Prakeikimas! Nepamesk galvos, Ana!
– Lankausi Vašingtono valstybinio universiteto Žemės ūkio fakultete. Jis Vankuveryje. Šiuo metu
finansuoju jo atliekamus tyrimus, susijusius su sėjomaina ir dirvotyra, – dalykiškai paaiškina jis.
„Matai? Jis čia visai ne tavęs ieškoti“, – garsiai, išdidžiai ir piktai pasišaipo iš manęs vidinis
balsas. Nuo tokių paikų ir pretenzingų savo minčių smarkiai išraustu.
– Ar tai jūsų plano pamaitinti visą pasaulį dalis? – trukteliu per dantį Grėjų.
– Kažkas panašaus, – pripažįsta jis, kilsteli lūpų kampučius ir veide tvyksteli santūri šypsenėlė.
Jo dėmesys nukrypsta į kabelius, kuriais prekiaujame Kleitono parduotuvėje. Dėl Dievo, ką jis su
tais kabeliais veiks? Niekaip negaliu įsivaizduoti jo meistraujančio. Kai Grėjus pirštais braukia per
įvairių kabelių pakuotes, nežinia kodėl turiu nukreipti žvilgsnį. Pasilenkęs jis išsirenka vieną pakuotę.
– Šitie bus kaip tik, – mįslingai šypsodamasis pareiškia.
– Pageidausite dar ko nors?
– Dar norėčiau apsauginės dažymo juostos.
Apsauginės dažymo juostos?
– Remontuojate būstą? – išsprūsta man, nes laiku neprikandu liežuvio. Jis, žinoma, samdo meistrus
arba turi žmones, kurie rūpinasi jo namų įrengimu.
– Ne, neremontuoju, – tuoj pat atsako jis, paskui atsainiai šypteli ir mane apninka šiurpus jausmas,
kad tyčiojasi.

Ar aš tokia juokinga? O gal juokingai atrodau?
– Prašyčiau čionai, – susidrovėjusi burbteliu. – Apsauginės dažymo juostos dekoravimo skyriuje.
Grįžteliu per petį – jis seka iš paskos.
– Ar ilgai čia dirbate? – įbedęs į mane įdėmų žvilgsnį, tyliai klausia Grėjus.
Nuraustu kaip žarija. Po galais, kodėl šis vyras mane taip veikia? Jaučiuosi tarsi keturiolikmetė –
kaip visada netašyta ir ne savo vietoje. Ramiai, Stil!
– Ketverius metus, – pralemenu mudviem pasiekus tikslą.
Norėdama nukreipti savo dėmesį kitur, pasilenkusi paimu du skirtingo pločio apsauginės dažymo
juostos ritinėlius – kitokių nė neturime.
– Paimsiu šitą, – sušnabžda Grėjus rodydamas į platesnį, tą jam ir paduodu. Mudviejų pirštai
trumpai susiliečia ir vėl trenkia ta srovė, tarsi būčiau prisilietusi prie atvirų elektros laidų. Pajuntu ją
skverbiantis į tamsos gaubiamas, neatrastas kūno vietas kažkur pilvo gelmėse ir nejučia aikteliu. Iš
paskutiniųjų laikausi ant kojų.
– Gal reikia dar ko nors? – teiraujuosi dusliai ir vos kvėpuodama.
Jo akys truputėlį išsiplečia.
– Manau, dar reikėtų virvės. – Jo balsas irgi duslus.
– Prašom čia.
Nuleidusi galvą ir taip slėpdama vėl išmušusį raudonį, žengiu prie reikiamos lentynos.
– Kokios virvės pageidaujate? Turime sintetinių ir natūralių plaušų virvių… špagato… storų
trosų…
Pamačiusi jo išraišką ir besiniaukiantį žvilgsnį nutylu. Po perkūnais…
– Prašom keturis su puse metro natūralių plaušų virvės.
Paskubomis, virpančiais pirštais dėdama virvę prie pritaisytos matuoklės ir kiekvieną akimirką
jusdama svilinantį pilkų akių žvilgsnį, pamatuoju puspenkto metro. Pakelti akių į jį nedrįstu. Jėzau, ar
galėčiau dar labiau drovėtis? Iš užpakalinės džinsų kišenės išsitraukusi firminį „Stanley“ peilį,
nupjaunu virvę, tvarkingai susuku ir surišu slankiuoju mazgu. Per stebuklą nenusirėžiu piršto.
– Ar buvote skautė? – klausia Grėjus, o jo putlokos, juslingos lūpos virpteli nuo tramdomos, bet
linksmos šypsenos. Nežiūrėk jam į burną!
– Organizuota grupinė veikla tikrai nėra pats mėgstamiausias mano užsiėmimas, pone Grėjau.
Jis kilsteli antakius.
– O koks mėgstamiausias jūsų užsiėmimas, Anastazija? – vėl mįslingai šypsodamasis švelniai
klausia.
Netekusi žado įsistebeiliju į jį. Stoviu ant tektoninių plokščių. „Nepraskysk, Ana“, – priklaupusi ant
vieno kelio maldauja iškankinta mano pasąmonė.
– Knygos, – sušnabždu, bet vidinis balsas šaukte šaukia: „Tu! Tu esi mėgstamiausias mano
užsiėmimas!“ Susigėdusi, kad pasąmonėje kirba man visiškai nebūdingos mintys, akimirksniu ją
nutildau.
– Kokios?
Grėjus pakreipia galvą. Kodėl jam taip įdomu?
– Na, kaip čia pasakius… Įprastos. Klasikiniai romanai. Daugiausia anglų rašytojų kūriniai.

Ilgu smiliumi ir nykščiu jis brauko sau per smakrą mąstydamas, ką atsakyti. O gal tiesiog klaikiai
nuobodžiauja ir mėgina tai nuslėpti?

– Ar pirksite dar ką nors?
Turiu šnekėti apie ką nors kita – tie veidą liečiantys pirštai per daug jaudina.
– Nežinau. Ką dar patartumėte įsigyti?
Ką aš galėčiau patarti? Juk net nežinau, ką ruošiesi daryti!
– Meistrui mėgėjui?
Grėjus linkteli, o jo akys spindi ir linksmai, ir kažin kaip nepadoriai. Vėl nuraustu ir mano
žvilgsnis nukrypsta į prigludusius jo džinsus.
– Kombinezoną, – pasiūlau ir susivokiu, kad jau lioviausi skrupulingai sverti kiekvieną žodį.
Dar labiau pralinksmėjęs, jis kilsteli antakį.
– Juk nenorėtumėte susitepti ar susiplėšyti drabužių, tiesa? – Neryžtingai mosteliu į jo džinsus.
– Galiu ir nusirengti, – kreivai šypteli jis.
– Hm…
Pajuntu vėl kaistant skruostus. Tikriausiai jie tokios pat spalvos kaip Komunistų manifestas.
Prikąsk liežuvį. Užsičiaupk. TUOJ PAT.
– Paimsiu kelis kombinezonus. Kad kartais, neduok Dieve, nesusigadinčiau drabužių, – ramiai
pareiškia jis.
Mėginu vyti šalin staiga iškilusį džinsus nusimovusio Grėjaus vaizdinį.
– Dar ko nors? – pernelyg spigiai klausiu duodama jam mėlyną kombinezoną.
Klausimą Grėjus praleidžia pro ausis.
– Kaip sekasi rašyti straipsnį?
Pagaliau jis uždavė man lengvą klausimą, be jokių slaptų užuominų ir trikdančių dviprasmybių…
klausimą, į kurį galiu atsakyti. Įsitveriu jo abiem rankomis tarsi gelbėjimosi rato ir nusprendžiu
sakyti tiesą.
– Straipsnį rašau ne aš, o Ketrina. Panelė Kavanag. Mudvi gyvename viename bute. Tai ji rašo
straipsnį. Ir labai tuo džiaugiasi. Ji yra laikraščio redaktorė ir labai sielojosi, kad negalėjo pati paimti
to interviu. – Jaučiuosi tarsi įkvėpusi tyro oro: pagaliau radome normalią pokalbio temą. – Dabar
vienintelis jos rūpestis tas, kad neturi originalių jūsų nuotraukų.
– Kokių nuotraukų ji norėtų?
Tiek to. Šį kartą pati išprovokavau tokį atsakymą. Papurtau galvą, nes nenutuokiu, ko Keitei
reikėtų.
– Na, aš čia dar pabūsiu. Galbūt rytoj…
– Sutiktumėte nusifotografuoti?
Mano balsas vėl aukštas, spigus. Jei pavyks susitarti dėl fotografavimosi, Keitė bus devintame
danguje. „O tu rytoj vėl galėsi jį pamatyti“, – gundomai sušnabžda balsas iš tamsiosios smegenų
gelmės. Šią mintį iš karto nuveju – juk tai tiesiog kvaila ir juokinga…
– Keitė labai apsidžiaugs. Tai yra, jei tik mums pavyks rasti fotografą.
Aš tokia patenkinta, kad plačiai jam nusišypsau. Grėjaus lūpos prasiskiria, lyg ketintų staiga giliai
įkvėpti, ir jis kelis kartus sumirksi. Nežinia kodėl, bet menką sekundės dalį atrodo sutrikęs, Žemės
ašis truputėlį pasvyra ir tektoninės plokštės vėl pasislenka.

Dieve mano… Tas sutrikusio Kristiano Grėjaus žvilgsnis…
– Praneškite man apie rytojaus planus. – Iš užpakalinės džinsų kišenės jis išsitraukia piniginę. –
Štai mano vizitinė. Joje yra mobiliojo numeris. Būtų gerai, jei rytoj rytą, prieš dešimtą,
paskambintumėte.
– Sutarta.
Nusišypsau jam. Keitė paklaiks iš džiaugsmo.
– Ana!
Nežinia iš kur staiga išdygęs, kitame tako tarp lentynų gale stovi Polas. Jaunesnysis pono Kleitono
brolis. Girdėjau, kad grįžo namo iš Prinstono, bet nesitikėjau šiandien pamatyti jo parduotuvėje.
– Hm… minutėlei atsiprašysiu jūsų, pone Grėjau.
Nusisuku nuo jo ir Grėjus susiraukia.
Mudu su Polu visuomet buvome geri bičiuliai, ir šiomis keistomis akimirkomis, kurias leidžiu su
turtingu, įtakingu, stulbinamai, tiesiog neįtikėtinai patraukliu kontrolės maniaku Grėjumi, gera
šnektelėti su normaliu žmogumi. Polas nustebina mane stipriai suspausdamas glėbyje.
– Ana, sveika, kaip malonu tave matyti! – jausmingai sušunka jis.
– Labas, Polai, kaip sekasi? Grįžai namo švęsti brolio gimtadienio?
– Aha. Gražiai atrodai, Ana, išties puikiai.
Atšlijęs Polas atidžiai mane nužvelgia ir nusišypso. Paskui paleidžia iš glėbio, bet tebelaiko
apkabinęs per pečius, lyg jam priklausyčiau. Iš nesmagumo imu mindžikuoti. Malonu matyti Polą, bet
jis visada elgiasi pernelyg familiariai.
Pakeliu akis į Kristianą Grėjų, kuris stebi mudu tarsi vanagas: akys primerktos ir mąslios, lūpos
stipriai sučiauptos, sustingusios. Prieš kelias akimirkas buvęs keistai dėmesingas klientas, staiga jis
tapo visai kitu žmogumi – šaltu ir svetimu.
– Polai, aš turiu klientą. Turėtum su juo susipažinti, – sakau mėgindama išsklaidyti priešiškumą
Grėjaus veide.
Nusitempiu Polą prie Grėjaus ketindama juodu supažindinti ir abu vyrai tiriamai vienas kitą
nužvelgia. Atmosfera staiga tampa arktinė.
– Hm… Polai, čia Kristianas Grėjus. Pone Grėjau, čia Polas Kleitonas. Šios parduotuvės savininko
brolis. – Nors pati nesuvokiu kodėl, pajuntu turinti viską paaiškinti išsamiau. – Su Polu susipažinau
vos pradėjusi čia dirbti, nors susitinkame nedažnai. Jis grįžo iš Prinstono, kur studijuoja verslo
administravimą, – imu paikai tarškėti.
Tuoj pat liaukis!
– Pone Kleitonai… – nutaisęs neperprantamą veidą, Grėjus ištiesia ranką pasisveikinti.
– Pone Grėjau… – Polas ją paspaudžia. – Pala, ar tik jūs – ne Kristianas Grėjus? Ne iš Grėjaus
įmonių holdingo?
Pakanka sekundės dalelytės, kad ką tik atšiaurų buvusį Polą apimtų pagarbi baimė. Grėjus
mandagiai šypteli, bet jo akys lieka šaltos kaip ledas.
– Čia tai bent! Gal galėčiau būti jums kuo nors naudingas?
– Anastazija mane jau aptarnavo, pone Kleitonai. Ir buvo labai dėmesinga.
Jo veidas abejingas, bet žodžiai… lyg norėtų jais pasakyti visai ką kita. Tai mane glumina.
– Puiku, – linkteli Polas. – Iki, Ana.

– Iki, Polai. – Akimis nulydžiu jį, žingsniuojantį sandėlio link. – Gal pageidausite dar ko nors,
pone Grėjau?

– Ačiū, daugiau nieko nereikia, – tvirtai ir santūriai sako jis.
Po galais… Ar jį įžeidžiau? Giliai įkvėpusi apsisuku ir patraukiu prie kasos. Kas jam yra?
Įmušu į kasos aparatą virvės, kombinezono, apsauginės dažymo juostos ir kabelio kainą.
– Keturiasdešimt trys doleriai.
Pažvelgiu į Grėjų ir vėl iš karto pasigailiu. Jis atidžiai žiūri į mane, tiesiog kiaurai veria. Tai mane
nervina.
– Norėsite maišelio? – klausiu imdama jo kreditinę kortelę.
– Taip, Anastazija.
Grėjus liežuviu glostyte glosto mano vardą ir man vėl pašėlusiai ima daužytis širdis. Vos atgaunu
kvapą. Paskubomis sudedu į plastikinį maišelį prekes.
– Jei norėsite fotosesijos, paskambinkite man.
Grėjus vėl kalba labai dalykiškai. Nerasdama žodžių, linkteliu ir grąžinu jam kortelę.
– Gerai. Tad galbūt iki rytojaus. – Jis jau sukasi, bet stabteli. – Beje, Anastazija… Džiaugiuosi, kad
panelė Kavanag negalėjo pati paimti interviu.
Jis nusišypso ir vėl ryžtingai, persimetęs per petį plastikinį maišelį, patraukia prie durų – palikęs
mane purtomą moteriškų hormonų audros. Pagaliau, kelias minutes paspoksojusi į uždarytas duris,
pro kurias jis ką tik išėjo, grįžtu į tikrovę.
„Na, gerai, jis man patinka.“ Štai, pripažinau sau, kad taip yra. Daugiau negaliu slėptis nuo savo
jausmų. Dar niekada taip nesijaučiau. Jis man patrauklus, labai patrauklus. Bet suprantu, kad tai tuščias
reikalas, tad su maloniu apgailestavimu atsidūstu. Į parduotuvę jis užsuko atsitiktinai. Ir vis dėlto, be
jokios abejonės, galėsiu žavėtis juo iš tolo. Juk taip niekam nepakenksiu. Jei rasiu fotografą, rytoj
turėsiu gerą progą pasigrožėti Grėjumi. Nekantraudama prikandu lūpą ir staiga susigriebiu, kad
šypsausi išsiviepusi iki ausų kaip mokinukė. Reikia skambinti Keitei ir organizuoti fotosesiją.

TREČIAS SKYRIUS

Keitė beprotiškai apsidžiaugia.
– Bet ką Grėjus veikė Kleitono ūkinių prekių parduotuvėje? – Jos smalsumas kalbantis telefonu

aiškiai girdėti.
O aš pasislėpusi sandėlio gilumoje ir mėginu šnekėti abejingai, lyg nieko nebūtų nutikę.
– Jis buvo netoliese.
– Man rodos, Ana, tai neįtikėtinas sutapimas. Ar nemanai, kad jis užsuko į parduotuvę į tave

pažiūrėti?
Išgirdus apie tokią galimybę man suspurda širdis, tačiau džiaugsmas ilgai netrunka. Niūri, į neviltį

varanti tiesa tokia, kad jis atvažiavo čia verslo reikalais.
– Jis lankėsi Vašingtono valstybinio universiteto Žemės ūkio fakultete. Ponas Grėjus finansuoja

kažkokį tyrimą, – tyliai sakau.
– Ak, taip. Jis suteikė tam fakultetui pustrečio milijono dolerių subsidiją.
Nieko sau…
– Iš kur žinai?
– Ana, aš žurnalistė ir rašiau apie tą vyruką biografinį straipsnį. Žinoti – mano darbas.
– Gerai jau, Karla Bernstein, nespirgėk. Tai ar nori tų nuotraukų?
– Aišku, noriu. Tik klausimas, kas ir kur jas padarys.
– Galim Grėjaus paklausti kur. Jis sakė čia kur nors apsistosiąs.
– Kaip tu su juo susisieksi?
– Turiu jo mobiliojo numerį.
Keitė iš nuostabos net aikteli.
– Pats turtingiausias, sunkiausiai pagaunamas ir paslaptingiausias viengungis Vašingtono

valstijoje taip paprastai ėmė ir davė tau savo mobiliojo numerį?
– Na… taip.
– Ana! Tu jam kritai į akį. Be jokios abejonės, – autoritetingai pareiškia ji.
– Keite, jis tik norėjo būti malonus. – Bet dar nebaigusi sakinio žinau, kad tai netiesa: Kristianas

Grėjus nesistengia būti malonus. Mandagus – galbūt. Ir iš širdies gilumos atsklinda silpnas, tylus
balselis: „Gal Keitė teisi?“ Vien nuo minties, kad galbūt – tik galbūt! – Grėjui galėčiau patikti, man
pašiurpsta oda. Šiaip ar taip, juk sakė, kad džiaugiasi, jog Keitė negalėjo pati imti to interviu.
Leidžiuosi užvaldoma tylaus džiugesio, linguoju į šonus ir mėgaujuosi mintimi, kad galėčiau jam
patikti. Bet Keitė nuleidžia mane ant žemės.

– Nežinau, kur rasime žmogų, kad padarytų nuotraukas. Levis, nuolatinis mūsų fotografas, negali.
Jis savaitgalį išvažiavęs namo, į Aidaho Folsą. Kaip jis susinervins, kad praleido progą fotografuoti

vieną iš žymiausių Jungtinių Valstijų verslininkų.
– Hm… O gal tiktų Chosė?
– Puiki mintis! Paprašyk jo – dėl tavęs jis padarytų viską. Tada paskambink Grėjui ir sužinok, kur

jis nori būti fotografuojamas.
Į Chosė Keitė žiūri šiek tiek iš aukšto ir tuo mane erzina.
– Manau, tu turėtum jam paskambinti.
– Kam – ar Chosė? – pašaipiai pasitikslina Keitė.
– Ne, Grėjui.
– Ana, tai tave su juo sieja ryšys.
– Ryšys?! – sušunku gerokai pakeltu balsu. – Aš to vyruko beveik nepažįstu.
– Bent jau buvai su juo susitikusi, – piktai atkerta ji. – Ir atrodo, kad jis norėtų tave geriau pažinti.

Ana, paskambink jam, ir tiek, – išrėžia Keitė ir nutraukia pokalbį.
Kartais ji tokia valdinga… Susiraukusi dėbteliu į savo mobilųjį ir parodau jam ilgą liežuvį.

Siunčiant žinutę Chosė, į sandėlį ieškodamas švitrinio popieriaus įžengia Polas.
– Ana, ten, salėje, turime pilnas rankas darbo, – taikiai primena jis.
– Taip… Atsiprašau… – sumurmu jau gręždamasi ir ketindama eiti.
– Klausyk, iš kur pažįsti Kristianą Grėjų? – apsimestinai atsainiai klausia Polas, bet nuslėpti

smalsumo jam nepavyksta.
– Teko imti iš jo interviu mūsų universiteto studentų laikraščiui. Keitė sirgo, – abejingai gūžteliu

ir mėginu dėtis lyg niekur nieko, bet vaidinti man sekasi ne kažin kiek geriau už Polą.
– Kristianas Grėjus Kleitono parduotuvėje. Tik pamanyk! – iš nuostabos net prunkšteli Polas. Ir,

tarsi vydamas šią mintį, papurto galvą. – Beje, gal šiandien vakare norėtum nueiti kur nors išgerti
taurelės ar ko?..

Kiekvieną kartą grįžęs namo jis kviečia mane į pasimatymą, o aš visada atsisakau. Tai savotiškas
ritualas. Niekada nemaniau, kad susitikinėti su darbdavio broliu būtų gera mintis, ir nors Polas
mielas, – toks pat mielas kaip ir bet kuris kitas kaimynystėje gyvenantis vaikinas, kurių Amerikoje
pilna, – jis toli gražu neprimena romanų herojaus; šiaip ar taip, aš net turėdama lakiausią fantaziją
negalėčiau jo tokio įsivaizduoti. „O Grėjų galėtum?“ – pakuždomis klausia pasąmonė,
demonstratyviai kilstelėjusi antakį. Negailestingai ją nutildau.

– Ar brolio gimtadienio proga nebus šventinės šeimos vakarienės ar ko panašaus?
– Švęsim rytoj.
– Gal kitą kartą, Polai. Šiandien vakare turiu mokytis. Ateinančią savaitę man baigiamieji
egzaminai.
– Ana, vieną gražią dieną tu vis tiek sutiksi.
Jis nusišypso, o aš sprunku į prekybos salę.

– ANA, BETGI AŠ FOTOGRAFUOJU vietoves, ne žmones, – sunkiai atsidusęs sako Chosė.
– Chosė, aš tavęs prašau… – imu maldauti.
Pereinu per mūsų buto svetainę spausdama prie ausies mobilųjį ir pro langą žvelgdama į

blėstančią vakaro šviesą.
– Duokš telefoną.

Keitė išplėšia man iš rankos aparatą ir atmeta ant peties švelnius kaip šilkas šviesiai rusvus
plaukus.

– Klausyk, Chosė Rodrigesai, jei nori, kad mūsų laikraštyje būtų paskelbta apie tavo parodos
atidarymą, rytoj padarysi mums tas nuotraukas, capiche1? – Keitė gali būti ir be galo griežta. – Gerai.
Ana tau paskambins ir pasakys, kada ir kur turėsi fotografuoti. Iki rytojaus.

Ji piktai spusteli telefono mygtuką.
– Reikalas sutvarkytas. Dabar mums beliko suderinti vietą ir laiką. Skambink jam. – Keitė paduoda
mobilųjį. Man net kojas pakerta. – Skambink Grėjui, skambink!
Rūsčiai dėbtelėjusi į draugę, kyšteliu ranką į užpakalinę džinsų kišenę išsitraukti jo vizitinės
kortelės. Paskui giliai įkvepiu, susikaupiu ir drebančiais pirštais surenku numerį.
Po antro signalo jis atsiliepia – glaustai, ramiai ir dalykiškai.
– Grėjus klauso.
– Hm… Pone Grėjau… Čia Anastazija Stil.
Taip nervinuosi, kad neatpažįstu savo balso. Trumpai tvyro tyla. Viduje visa tirtu.
– Panele Stil. Malonu jus girdėti.
Jo tonas pasikeičia. Regis, jis nustebęs ir dabar prabyla taip… šiltai, netgi gundomai. Man ima
trūkti oro, be to, vėl nuraustu. Staiga suvokiu, kad į mane net išsižiojusi spokso Ketrina Kavanag, tad
nuo nepageidaujamai skvarbaus jos žvilgsnio neriu į virtuvę.
– Hm… norėtume susitarti dėl fotografavimosi, dėl nuotraukų straipsniui. – Kvėpuok, Ana,
kvėpuok. Paskubomis godžiai įkvepiu. – Rytoj, jei sutiksite. Kur jums būtų patogu, sere?
Rodos, nedaug trūksta, kad per telefoną išgirsčiau mąslią sfinkso šypseną.
– Apsistojau Portlande, „Heathman“ viešbutyje. Sakykim, rytoj pusę dešimtos ryte, ar tiks?
– Gerai, susitiksime ten.
Jaučiuosi labai susijaudinusi ir šnopuoju – kaip maža mergaitė, o ne suaugusi moteris, turinti teisę
balsuoti ir Vašingtono valstijoje legaliai vartoti alkoholį.
– Nekantriai lauksiu, panele Stil.
Įsivaizduoju nepadoriai tviskančias jo akis. Ir kaip jis sugeba tardamas vos keturis žodžius duoti
tokį gundantį pažadą? Aš baigiu pokalbį. Keitė stovi virtuvėje ir spokso į mane, o jos veidas
sukaustytas baisaus ir neslepiamo siaubo.
– Anastazija Roza Stil. Jis tau patinka! Dar niekada nei mačiau, nei girdėjau, kad tave kas nors
taip… taip veiktų. Tu tikrai visa iškaitusi.
– Oi, Keite, juk žinai, kad aš nuolat raustu. Man tai profesinė liga. Tad nesityčiok, – atšaunu.
Ji nustebusi išpučia akis, mat pykčio priepuoliai mane ištinka itin retai, taigi tuoj atlyžtu ir
priduriu:
– Tiesiog jis man atrodo… grėsmingas. Tik tiek.
– „Heathman“ viešbutis, tik pamanyk… – sumurma Keitė. – Paskambinsiu viešbučio vadybininkui
ir susitarsiu dėl vietos fotosesijai.
– Pataisysiu vakarienę. O paskui man reikia mokytis.
Darydama virtuvės spintelės dureles negaliu nuslėpti, kad Keitė mane suerzino.

NAKT Į P R ALEIDŽIU NER AMIAI, blaškydamasi ir var tydamasi, sapnuo dama dulsvai pilkas akis,
kombinezoną, ilgas kojas, ilgus pirštus ir neregėtai tamsias, neištyrinėtas vietas. Per naktį du kartus
prabundu besidaužančia širdimi. „Na ir puikiai rytoj atrodysi šiąnakt tiek mažai miegojusi“, –
mintyse papriekaištauju sau. Pakumščiuoju pagalvę ir pamėginu patogiai įsitaisyti.

VIEŠB UT IS „HEAT HMAN“ ĮSIKŪR ĘS PAČIAME Po r tlando centr e. Šis įspūding as r udas tašytų akmenų
pastatas iškilo XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje, kaip tik prieš prasidedant finansų krizei.
Chosė, Trevisas ir aš važiuojame „Volkswagen Beetle“, o Keitė vairuoja „Mercedes CLK“ – mat į
mano automobilį visi netilptume. Trevisas – Chosė draugas ir pagalbininkas, jis šiandien padės
rūpintis apšvietimu. Keitė suderėjo, kad mainais už viešbučio paminėjimą būsimame straipsnyje
mums būtų leista iki vidurdienio nemokamai naudotis vienu „Heathman“ viešbučio kambariu. Kai
registratūroje ji paaiškina, kad atvykome čia fotografuoti generalinio direktoriaus Kristiano Grėjaus,
mums paskiriamas ne kambarys, o apartamentai. Tiesa, tik paprasti, standartinio dydžio, nes pačiuose
didžiausiuose viešbučio apartamentuose, matyt, jau apsistojęs ponas Grėjus. Į apartamentus mus
palydi energija trykšte trykštantis viešbučio administratorius: jis labai jaunas ir nežinia kodėl
nepaprastai susijaudinęs. Nujaučiu, kad jį pavergė Keitės grožis ir įsakmus, vadovei derantis elgesys,
nes ji lengvai vynioja tą vyruką apie pirštą. Kambariai dailūs, skoningai dekoruoti ir apstatyti
prabangiais baldais.

Dabar devinta valanda. Turime pusvalandį pasiruošti. Viskam vadovauja Keitė.
– Chosė, manau, fotografuosime prie šitos sienos, sutinki? – Atsakymo ji net nelaukia. – Trevisai,
patrauk krėslus. Ana, gal galėtum paprašyti kambarių tarnybos, kad atneštų gaiviųjų gėrimų? Ir
pranešk Grėjui, kad mes jau čia.
Taip, ponia. Ji tokia valdinga… Užverčiu akis į lubas, bet darau, ko paprašyta.
Po pusvalandžio į mūsų apartamentus įžengia Kristianas Grėjus.
Po galais! Jis vilki baltus marškinius prasagstyta apykakle ir mūvi pilkas medvilnines kelnes,
prigludusias ties klubais ir dukslias žemiau jų. Neklusnūs jo plaukai dar drėgni nuo dušo. Pamačius jį
man ima džiūti burna… Jis žiauriai seksualus. Paskui Grėjų į apartamentus įeina ketvirtą dešimtį
įpusėjęs vyras ežiuku kirptais plaukais, porą dienų neskusta barzda, tamsiu, beveik juodu kostiumu,
pasirišęs kaklaraištį, užpildantį marškinių apykaklės trikampį po kaklu. Jis abejingai nužvelgia mus
šviesiai rudomis akimis.
– Štai ir vėl susitikome, panele Stil.
Grėjus ištiesia ranką pasisveikinti ir aš, iš susijaudinimo virpčiodama blakstienas, ją paspaudžiu.
Kad mane kur… jis tikrai gana… Palietusi jo plaštaką, iš karto pajuntu kūnu nusiritančią malonią
srovę – uždegančią, verčiančią raudonuoti, – ir neabejoju, kad nelygų mano kvėpavimą girdi
aplinkiniai.
– Pone Grėjau, susipažinkite su Ketrina Kavanag, – pralemenu ir mosteliu į Keitę, kuri žvelgdama
Grėjui tiesiai į akis jau eina prie mūsų.
– Atkaklioji panelė Kavanag… Kaip laikotės? – Rodos, kuo puikiausiai nusiteikęs, Grėjus
maloniai jai nusišypso. – Tikiuosi, jaučiatės geriau? Anastazija sakė, kad praeitą savaitę buvote
susirgusi.
– Ačiū, pone Grėjau, jau pasveikau.

Nė nemirktelėjusi Keitė tvirtai paspaudžia jam ranką. O aš prisimenu, kad ji mokėsi geriausiose
privačiose Vašingtono valstijos mokyklose. Jos šeima pasiturinti, tad ji augo pasitikėdama savimi ir
neabejodama dėl savo vietos pasaulyje. Keitei taip lengvai galvos neapsuksi. Ir dėl to aš ja žaviuosi.

– Dėkoju, kad skyrėte laiko fotosesijai. – Keitė kaip tikra žurnalistė mandagiai jam nusišypso.
– Padariau tai su malonumu, – atsako Grėjus, kreipdamas žvilgsnį į mane, ir aš vėl nuraustu.
Prakeikimas…
– Tai Chosė Rodrigesas, mūsų fotografas, – pristatau Chosė plačiai jam šypsodamasi ir jis taip pat
atsako man jausminga šypsena. Bet nukrypusios į Grėjų jo akys akimirksniu atšąla.
– Pone Grėjau… – linkteli Chosė.
– Pone Rodrigesai… – Grėjus perveria Chosė skvarbiu žvilgsniu tarsi vertindamas, ir jo veido
išraiška taip pat pasikeičia.
– Kur pageidautumėte mane fotografuoti? – pasiteirauja jo Grėjus. Tonas truputį grėsmingas.
Bet Keitė tai jau neleis, kad fotosesijai vadovautų Chosė.
– Pone Grėjau, jei galėtumėte, prašyčiau atsisėsti čia. Atsargiai, neužkliūkite už apšvietimo laidų.
O paskui padarysime kelis kadrus jums stovint.
Keitė parodo Grėjui prie sienos pristumtą krėslą.
Trevisas įjungia lempas, trumpai apakina Grėjų ir atsiprašydamas burbteli kelis žodžius. Tada
mudu su Trevisu pasitraukiame ir žiūrime, kaip darbo imasi Chosė. Jis padaro kelis kadrus
laikydamas fotoaparatą rankose, paprašo Grėjaus pasisukti į vieną pusę, paskui į kitą, kilstelėti ranką,
o tada vėl nuleisti. Prisukęs fotoaparatą prie trikojo, Chosė padaro dar kelias nuotraukas, o Grėjus
maždaug dvidešimt minučių pozuoja – kantriai ir visiškai laisvai. Mano svajonė išsipildė: galiu
stovėti čia ir iš gana arti gėrėtis Grėjumi. Du kartus mudviejų žvilgsniai susitinka ir man tenka
susikaupti, kad nusukčiau akis nuo apniukusio, kiaurai veriančio jo žvilgsnio.
– Pakaks sėdėti, – vėl įsikiša Keitė. – Gal galėtumėte atsistoti, pone Grėjau? – paprašo.
Jis atsistoja ir Trevisas prišoka patraukti krėslo. Chosė „Nikon“ fotoaparato užraktas vėl ima
spragsėti.
– Manau, pakaks, – po penkių minučių pareiškia Chosė.
– Puiku, – linkteli Keitė. – Dar kartą dėkoju, pone Grėjau.
Ir ji, ir Chosė paspaudžia Grėjui ranką.
– Nekantrauju perskaityti straipsnį, panele Kavanag, – tyliai sako Grėjus ir atsisuka į mane,
stovinčią prie durų. – Ar galėtumėte trumpam paėjėti su manimi, panele Stil? – paprašo.
– Žinoma, – atsakau visiškai suglumusi.
Nerimaudama žvilgteliu į Keitę, bet ji tik gūžteli pečiais. Atkreipiu dėmesį į rūstų jai už nugaros
stovinčio Chosė žvilgsnį.
– Likit sveiki, – atsisveikina Grėjus, atidaro duris ir žingteli į šalį praleisti manęs.
Kad mane kur… Ką visa tai reiškia? Ko jis nori? Viešbučio koridoriuje stabteliu ir susijaudinusi
palaukiu, kol iš kambario išeis Grėjus, lydimas pono ežiuko tamsiu kostiumu.
– Pasikviesiu jus, Teilorai, – šnipšteli jis ežiukui.
Teiloras apsisukęs nužingsniuoja koridoriumi, o Grėjus vėl nukreipia deginančias pilkas akis į
mane. Mėšlas… Ar aš ką ne taip padariau?
– Svarsčiau, ar nesutiktumėte šįryt išgerti su manimi kavos.

Širdis vėl ima daužytis gerklėje. Pasimatymas? Kristianas Grėjus kviečia mane į pasimatymą? „Jis
teiraujasi, ar norėtum kavos. Gal mano, kad tebesi apsnūdusi?“ – apsimestinai graudžiai prabyla
pasąmonė, vėl nusiteikusi iš manęs tyčiotis. Krenkšteliu mėgindama susitvardyti.

– Turiu visus parvežti namo, – atsakau lyg ir teisindamasi, grąžydama rankas.
– Teilorai! – šūkteli jis, kad aš net krūpteliu.
Teiloras koridoriuje apsisuka ir grįžta prie mudviejų.
– Ar jie gyvena universiteto miestelyje? – švelniai ir reikliai klausia Grėjus.
Priblokšta, praradusi žadą, aš tik linkteliu.
– Teiloras juos parveš. Jis mano vairuotojas. Turime erdvų visureigį, tad jis galės paimti ir įrangą.
– Ko pageidaujate, pone Grėjau? – priėjęs prie mūsų lyg niekur nieko klausia Teiloras.
– Ar galėtumėte parvežti fotografą, jo padėjėją ir panelę Kavanag namo?
– Žinoma, sere, – atsako jis.
– Na štai. Ar dabar galite išgerti su manimi kavos?
Grėjus nusišypso taip, tarsi viskas jau būtų sutarta.
Suraukiu antakius.
– Na… pone Grėjau… tai tikrai… Klausykit, Teilorui visai nebūtina vežti jų namo. – Žvilgteliu į
Teilorą, kuris stovi kaip stulpas, abejingas. – Jei minutėlę palauktumėte, apsikeisčiau su Keite
automobiliais.
Grėjaus veide nušvinta akinanti, atvira, nuoširdi, nuostabi, baltus dantis parodanti šypsena.
Viešpatie… Jis man atidaro apartamentų duris. Paskubomis praėjusi pro jį, žengiu į kambarį ir randu
Ketriną, apie kažką labai rimtai diskutuojančią su Chosė.
– Ana, manau, tu jam tikrai patinki, – tiesiai pareiškia ji. Chosė nepritardamas piktai į mane dėbteli.
– Bet aš juo nepasitikiu, – priduria Keitė.
Kilsteliu ranką tikėdamasi, kad ji nutils. Turbūt įvyksta stebuklas, nes ji taip ir padaro.
– Keite, jei paimtum mano Vandą, ar aš galėčiau paimti tavo automobilį?
– Kodėl?
– Kristianas Grėjus pakvietė mane kavos.
Ji net išsižioja. Netekusi žado Keitė! Pasimėgauju šia akimirka. Ji čiumpa mane už rankos ir
nusitempia į apartamentų miegamąjį šalia svetainės.
– Ana, jis kažkoks… – susirūpinusi sako Keitė. – Sutinku, Grėjus žavus, bet atrodo, kad ir
pavojingas. Ypač tokiai merginai kaip tu.
– Kodėl ypač tokiai kaip aš? Ką turi galvoje? – įsižeidusi pareikalauju paaiškinimo.
– Tokiai nepatyrusiai kaip tu, Ana. Juk supranti, ką turiu omenyje, – truputį suirzusi atšauna Keitė.
Nuraustu.
– Keite, mes tik išgersim kavos. Šią savaitę man prasideda egzaminai, turiu mokytis, tad ilgai
neužtruksiu.
Ji papučia lūpas, tarsi svarstydama mano prašymą. Galų gale, gerai paieškojusi, ištraukia iš
kišenės automobilio raktelius ir paduoda man. Aš jai atiduodu savuosius.
– Iki greito. Bet ilgai neužsibūk, nes atsiųsiu policiją ir ugniagesių gelbėtojų brigadą.
– Ačiū.
Apkabinu ją.

Išėjusi iš apartamentų, Kristianą Grėjų randu atsirėmusį į sieną ir laukiantį manęs – tikras modelis,
pozuojantis iliustruotam didelio tiražo žurnalui apie visuomenės grietinėlę.

– Gerai, eime kavos, – išraudusi kaip žarija tyliai sakau.
Jis nusišypso.
– Tik po jūsų, panele Stil.
Jis atsitiesia ir rankos mostu parodo man, kad eičiau pirma. Žingsniuoju per koridorių virpančiais
keliais, apimta jaudulio, neritmingai ir neramiai gerklėje tvaksinčia širdimi. Netrukus gersiu kavą su
Kristianu Grėjumi, tik aš… nepakenčiu kavos.
Plačiu viešbučio koridoriumi mudu nueiname prie liftų. Ką turėčiau jam pasakyti? Suvokus, kas
čia iš tiesų vyksta, mano smegenys sustingsta tarsi paralyžiuotos. Apie ką mes kalbėsimės? Dėl Dievo
meilės, kas mane su tuo žmogumi sieja? Švelnus, šiltas jo balsas staiga išblaško apnikusias mintis.
– Ar seniai pažįstate Ketriną Kavanag?
O, iš pradžių – visiškai lengvas klausimas.
– Nuo pat pirmo kurso. Ji gera mano draugė.
– Aaa… – tarsteli jis, taip ir neatskleisdamas, kodėl to klausia. Kažin, apie ką galvoja?
Mudviem priėjus prie liftų, Grėjus paspaudžia iškvietimo mygtuką ir beveik iš karto dzingteli
skambutis. Durys atsislenka ir mudu kabinoje pamatome aistringai besiglėbesčiuojančią jaunuolių
porelę. Netikėtai užklupti ir sutrikę, jie staiga atšlyja vienas nuo kito ir susigėdę įbeda žvilgsnius
kuris kur, tik ne ten, kur stovime mes. Mudu su Grėjumi įlipame į liftą.
Kaip įmanydama stengiuosi ramintis, tad įsistebeiliju į grindis, nors ir jaučiu, kad kaista skruostai.
Kai kilstelėjusi blakstienas vogčia žvilgteliu į Grėjų, jo veide pamatau lyg ir šiokią tokią šypsenėlę,
bet ar tikrai – labai sunku pasakyti. Jaunoji porelė neprataria nė žodžio, todėl į pirmą aukštą
leidžiamės gaubiami nejaukios tylos. Lifte šį kartą net neskamba rami prislopinta muzika, kuri galėtų
šiek tiek prablaškyti.
Durys atsidaro ir Grėjus mane nustebina: paima už rankos ir tvirtai suspaudžia ilgais vėsiais
pirštais. Vėl pajuntu tą keistą kūną perliejančią srovę ir širdis ima daužytis dar smarkiau. Jam vedantis
mane iš lifto, už nugaros išgirstame tramdomą paskui mus išeinančios porelės kikenimą. Grėjus
šypteli.
– Ir kodėl tie liftai šitaip veikia žmones?.. – suburba jis.
Per erdvų, žmonių pilną viešbučio vestibiulį traukiame prie įėjimo, tačiau sukamąsias duris Grėjus
aplenkia ir man dingteli: ar tik ne dėl to, kad nenori paleisti mano rankos?
Šiandien gegužės sekmadienis, oras maloniai šiltas. Šviečia saulė, transporto srautas gerokai
sumenkęs. Pasukęs kairėn, Grėjus žingsniuoja iki gatvės kampo, o tuomet laukiame, kol pėstiesiems
užsidegs žalias signalas. Jis tebelaiko mane už rankos. Aš gatvėje ir Kristianas Grėjus laiko mane už
rankos. Dar niekas niekada nelaikė manęs už rankos. Man svaigsta galva, o visas kūnas lengvai
nutirpęs. Stengiuosi susilaikyti, kad kaip kokia kvaiša staiga neišsišiepčiau iki ausų. „Tvardykis,
Ana“, – maldauja manęs pasąmonė. Įsižiebia žalias žmogeliukas ir mudu traukiame toliau.
Perėję keturias sankryžas, pasiekiame Portlando kavos namus, ir tik tuomet Grėjus paleidžia mano
ranką, kad palaikytų duris.
– Gal išsirinktumėte stalelį, kol užsakysiu gėrimų? Ko norėtumėte? – mandagiai kaip visada
klausia jis.

– Norėčiau… angliškos pusryčių arbatos, tik kad maišelis nebūtų įmerktas į vandenį.
Nustebęs jis kilsteli antakius.
– Ne kavos?
– Nesu didelė kavos mėgėja.
Jis nusišypso.
– Gerai. Arbatos, maišelis atskirai. Ir cukraus2?
Akimirką visiškai sutrinku, mat pamanau, kad Grėjus man meilinasi, bet, laimė, pro sukąstus
dantis pasąmonė piktai iškošia: „Ne, kvaiša tu! Ar nori arbatos su cukrumi?!“
– Ačiū, ne.
Nudelbiu akis ir įsispoksau į sunertus savo pirštus.
– Norėtumėte ko nors užkąsti?
– Dėkoju, ne, – papurtau galvą ir jis nueina prie prekystalio.
Slapta stebiu Grėjų pro nuleistas blakstienas, matau, kaip jis laukia eilėje, kol bus aptarnautas.
Galėčiau visą dieną žiūrėti į jį – aukštą, plačiapetį, liekną, taip gundomai žemiau klubų krentančiomis
kelnėmis… Dieve mano… Porą kartų ilgais dailiais pirštais jis brūkšteli per išdžiūvusius, bet vis tiek
neklusnius plaukus. Hm… Man irgi patiktų taip braukti. Ši mintis dingteli visiškai netikėtai ir, tarsi
liepsnų nutvilkytas, man vėl nukaista veidas. Prikandusi lūpą, vėl subedu akis į savo rankas, nes man
nepatinka, kur link krypsta mintys.
– Daug atiduočiau, kad sužinočiau, apie ką galvojate, – išgąsdina mane priėjęs Grėjus.
Išraustu kaip vėžys. Kaip tik galvojau, kad galėčiau pirštais braukti tau per plaukus, ir svarsčiau,
ar jie būtų švelnūs. Papurtau galvą. Jis grįžo nešinas padėklu ir dabar deda jį ant mažo apskrito
stalelio beržiniu viršumi. Paduoda man puodelį ir lėkštutę, arbatinuką ir dar vieną lėkštelę, ant kurios
padėtas mano mėgstamiausios arbatos maišelis su užrašu „Twinings English Breakfast“. Jis geria
kavą su nuostabiu lapų ornamentu iš pieno putos. „Kaip tai padaroma?“ – tylomis paklausiu savęs.
Grėjus dar nusipirko apskritą bandelę su vaivorų įdaru. Stumtelėjęs į šalį padėklą, jis atsisėda prieš
mane ir sukryžiuoja ilgas kojas. Jaučiasi taip patogiai, taip laisvai, kad aš jam net pavydžiu. Juolab
kad pati esu tikra nevėkšla, sunkiai išlaikanti pusiausvyrą, vos gebanti iš taško A nusigauti į tašką B
nesiplojusi veidu į žemę.
– Tai apie ką galvojote? – neatstoja Grėjus.
– Šią arbatą mėgstu labiausiai.
Kalbu tyliai, man trūksta oro. Tiesiog negaliu patikėti, kad sėdžiu priešais Kristianą Grėjų
Portlando kavos namuose. Jis suraukia antakius. Žino, kad kažką slepiu. Įmetu arbatos maišelį į
arbatinuką ir po akimirkos šaukšteliu jį išgriebiu. Kai padedu panaudotą maišelį ant lėkštutės, Grėjus
pakreipia galvą ir įbeda į mane klausiamą žvilgsnį.
– Mėgstu juodą, bet silpną arbatą, – droviai paaiškinu.
– Suprantu… Ar jis – jūsų vaikinas?
Ką? Ką?!
– Kas?
– Fotografas. Chosė Rodrigesas.
Nusijuokiu – susinervinusi, bet ir susidomėjusi. Kodėl jam susidarė toks įspūdis?
– Ne. Mudu su Chosė esame geri draugai, ir tiek. Kodėl pamanėte, kad jis mano vaikinas?

– Dėl to, kaip jūs jam šypsojotės ir kaip jis šypsojosi jums.
Grėjus atlaiko mano žvilgsnį. Jis mane taip nervina. Noriu nusukti akis, bet aš pričiupta – netekusi
žado.
– Jis man lyg šeimos narys, – sušnabždu.
Grėjus linkteli lyg ir patenkintas atsakymu, o tada žvilgteli žemyn, į bandelę su vaivorų įdaru.
Ilgais pirštais mitriai nuplėšia popierių, į kurį ji suvyniota, o aš pakerėta žiūriu, ką jis daro.
– Gal norite gabalėlio? – klausia vėl linksmai ir mįslingai šypsodamasis.
– Ačiū, ne.
Susiraukusi vėl įsispoksau į savo rankas.
– O tas vyrukas, su kuriuo vakar susipažinau parduotuvėje? Jis irgi ne jūsų vaikinas?
– Ne. Polas tik bičiulis. Vakar jums jau sakiau. – Ak, šis pokalbis darosi paikas. – Kodėl klausiate?
– Atsidūrusi tarp vyrų jūs, rodos, imate jaudintis.
Po galais, tai jau labai asmeniška. Jaudinuosi tik būdama šalia tavęs, Grėjau.
– Jūs mane bauginate.
Smarkiai nuraustu, bet mintyse patapšnoju sau per petį už atvirumą ir vėl įsistebeiliju į rankas.
Girdžiu, kaip Grėjus staiga garsiai įkvepia.
– Taip ir turi būti, – linkteli jis. – Jūs labai atvira. Prašau, nenuleiskite akių. Noriu matyti jūsų
veidą.
Ak… Pažvelgiu į Grėjų ir jis apdovanoja mane drąsinančia, bet kreiva šypsena.
– Dabar bent jau galiu numanyti, apie ką galėtumėte galvoti, – vos girdimai sušnabžda Grėjus. –
Jūs man – tikra mįslė, panele Stil.
Mįslė? Aš?
– Anaiptol. Visai aš ne mįslinga.
– Manau, esate labai uždaro būdo, – tyliai sako jis.
Šit kaip? Oho… Ir kaip man pavyksta? Iš koto verčianti naujiena. Aš – uždaro būdo? Tikrai ne.
– Suprantama, išskyrus tas akimirkas, kai nuraustate, o raustate jūs dažnai. Tiesiog norėčiau žinoti,
dėl ko taip raudonuojate.
Jis įsikiša į burną nedidelį gabalėlį bandelės ir, nenuleisdamas nuo manęs akių, ima lėtai kramtyti.
Kaip tyčia, man skruostus vėl išmuša raudonis. Velnias!
– Ar jūsų pastabos visuomet tokios asmeniškos?
– Apie tai nė nesusimąsčiau. Įžeidžiau jus? – nustebęs klausia Grėjus.
– Ne, – tiesiai atsakau.
– Gerai.
– Bet jūs labai valdingas.
Jis kilsteli antakius ir, jei neklystu, taip pat truputį nurausta.
– Aš pratęs, kad viskas būtų taip, kaip noriu, Anastazija, – tyliai paaiškina Grėjus. – Absoliučiai
viskas.
– Neabejoju. Kodėl nepasiūlėte man vadinti jūsų vardu?
Nustembu, kad taip įžūliai elgiuosi. Kodėl šis pokalbis toks rimtas? Jis klostosi toli gražu ne taip,
kaip įsivaizdavau. Kodėl aš tokia priešiška Grėjui? Sakytum jis mėgina mane nuo kažko atbaidyti.
– Vardu mane vadina tik šeimos nariai ir keli artimi draugai. Man taip patinka.

Ak. Jis taip ir nepasakė: „Vadinkite mane Kristianu.“ Grėjus tikrai yra kontrolės maniakas – kitaip
niekaip neįmanoma paaiškinti jo elgesio, ir sąmonės gelmėje man dingteli miglota mintis, kad gal
būtų buvę geriau, jei interviu iš jo būtų ėmusi Keitė. Būtų susitikę du kontrolės maniakai. Be to, ji
beveik šviesiaplaukė, – na, bent jau labai šviesi rudaplaukė, – kaip ir visos moterys jo kontoroje. „Ji
dar ir graži“, – primena man vidinis balsas. Bet mintis apie Kristianą ir Keitę drauge man nepatinka.
Gurkšteliu arbatos, o Grėjus atsikanda dar kąsnelį bandelės.

– Ar jūs šeimoje vienturtė? – pasiteirauja Grėjus.
Pala, pala… Jis vis keičia temą.
– Taip.
– Papasakokite apie savo tėvus.
Kodėl jis užsimanė apie tai sužinoti? Juk tai taip nuobodu.
– Mama gyvena Džordžijoje su Bobu, už kurio neseniai ištekėjo. Mano įtėvis – Monteseine.
– O tėvas?
– Tėvas mirė, kai buvau dar visai maža.
– Užjaučiu, – sumurma Grėjus, o jo veide šmėsteli rūpestis.
– Aš jo nepamenu.
– O jūsų motina vėl ištekėjo?
Piktai prunkšteliu.
– Galima ir taip sakyti.
Jis suraukęs antakius stebeilija į mane.
– Jūs nelinkusi daug apie save pasakoti, tiesa? – pirštais trindamasis kaktą, lyg būtų labai
susimąstęs, gana šiurkščiai klausia jis.
– Kaip ir jūs.
– Kartą jau ėmėte iš manęs interviu, ir puikiai pamenu, kad uždavėte kelis gana provokuojančius
klausimus.
Mėšlų mėšlas! Klausimo, ar jis gėjus, Grėjus dar nepamiršo. Aš vėl susigėstu. Suprantu, jog
kelerius ateinančius metus man reikės rimtai gydytis, kad nesijausčiau nepatogiai kiekvieną kartą
prisiminusi tą akimirką. Imu entuziastingai pasakoti apie motiną – kloju viską iš eilės, kad tik
nuslopinčiau tą prisiminimą.
– Mano mama nuostabi. Nepagydoma romantikė. Gyvena jau su ketvirtu vyru.
Kristianas nustebęs kilsteli antakius.
– Aš jos ilgiuosi, – plepu toliau. – Dabar ji turi Bobą. Tikiuosi, kad jis mamą prižiūrės ir paguos,
kai žlugs jos lengvabūdiški verslo planai.
Švelniai nusišypsau. Jau taip seniai nemačiau mamos. Kristianas atidžiai mane stebi, kartais išgeria
gurkšnelį kavos. Man tikrai nederėtų žiūrėti į jo burną. Tas vaizdas mane jaudina.
– Ar gerai sutariate su įtėviu?
– Žinoma. Užaugau su juo. Jis man kaip tėvas, kito neturėjau.
– O koks jis žmogus?
– Rėjus? Jis… mažakalbis.
– Tik tiek? – nusistebi Grėjus.
Gūžteliu pečiais. O ko Grėjus tikisi? Išgirsti visą mano gyvenimo istoriją?

– Toks pat mažakalbis kaip ir jo įdukra? – pamėgina mane išprovokuoti.
Vos susilaikau nervingai į jį nedėbtelėjusi.
– Jis mėgsta futbolą – ypač europietišką, – boulingą, meškerioti su musele ir gaminti baldus. Jis
stalius. Anksčiau tarnavo kariuomenėje.
– Jūs gyvenote su juo?
– Taip. Kai man buvo penkiolika, mama susipažino su Trečiuoju Vyru. Aš pasilikau su Rėjumi.
Jis susiraukia lyg nieko nesuprasdamas.
– Nenorėjote gyventi su mama? – klausia.
Tai tikrai ne jo reikalas.
– Trečiasis Vyras gyveno Teksase. O mano namai buvo Monteseine. Be to… mama buvo ką tik
ištekėjusi, juk pats suprantate…
Liaujuosi pasakojusi. Mama apie Trečiąjį Vyrą niekada nekalba. Ko Grėjus siekia klausinėdamas
tokių dalykų? Tai ne jo reikalas. Tas žaidimas žaidžiamas dviese.
– Papasakokite man apie savo tėvus, – paprašau.
Grėjus gūžteli.
– Mano tėtis teisininkas, mama – vaikų gydytoja. Jie gyvena Siatle.
Aha… Vadinasi, augant jam nieko netrūko. Mane domina ši gyvenime daug pasiekusi pora,
įsivaikinusi tris vaikus, iš kurių vienas, išaugęs į gražuolį vyrą, žengia į verslo pasaulį ir
savarankiškai jį užkariauja. Kas suformavo tokį jo charakterį? Šeima turėtų juo didžiuotis.
– Ką veikia jūsų brolis ir sesuo?
– Eliotas turi statybų verslą, o mano mažoji sesutė Paryžiuje mokosi kulinarijos meno iš kažkokio
garsaus prancūzų virtuvės šefo.
Grėjus suirzta, jo žvilgsnis apsiblausia. Nenori kalbėti nei apie savo šeimą, nei apie save.
– Girdėjau, kad Paryžius žavingas, – tyliai sakau.
Kodėl jis nenori kalbėti apie savo šeimą? Ar todėl, kad buvo įsūnytas?
– Taip, gražus miestas. Ar kada nors buvote? – susidomi Grėjus, akimirksniu pamiršęs
susierzinimą.
– Iš žemyninės Jungtinių Valstijų dalies niekada nebuvau kojos iškėlusi.
Taigi, mudu vėl grįžome prie bendrų temų. Ką jis slepia?
– Norėtumėte nuvykti?
– Į Paryžių?! – spigiai šūkteliu. Tie žodžiai mane sujaudina: kas gi nenorėtų vykti į Paryžių? –
Žinoma, – prisipažįstu. – Bet iš tiesų labiausiai norėčiau apsilankyti Anglijoje.
Pakreipęs galvą, jis smiliumi persibraukia per apatinę lūpą…
Kad mane kur…
– Kodėl?
Kelis kartus neramiai sumirksiu. Susikaupk, Stil.
– Nes tai Šekspyro, Džeinės Osten, seserų Brončių ir Tomo Hardžio tėvynė. Norėčiau pamatyti
vietas, įkvėpusias šiuos žmones parašyti tokias nuostabias knygas.
Šnekos apie garsius rašytojus primena, kad turėčiau mokytis. Žvilgteliu į savo rankinį laikrodį.
– Aš jau eisiu. Turiu mokytis.
– Rengtis egzaminams?

– Taip. Jie prasideda antradienį.
– Kur panelės Kavanag automobilis?
– Viešbučio aikštelėje.
– Palydėsiu jus.
– Ačiū už arbatą, pone Grėjau.
Jis vėl keistai nusišypso, tarsi norėdamas pasakyti, kad saugo neįsivaizduojamai didelę paslaptį.
– Nėra už ką, Anastazija. Man buvo malonu. Eime, – tiesdamas man ranką, įsakmiai sako Grėjus.
Suglumusi suspaudžiu ją ir paskui jį išeinu iš Kavos namų.
Mudu pėdiname atgal į viešbutį, sakyčiau, gaubiami malonios tylos. Grėjus atrodo ramus ir
susikaupęs kaip visada. O aš iš paskutiniųjų mėginu įvertinti rytinį mūsų pasisėdėjimą prie kavos.
Jaučiuosi taip, tarsi būčiau dalyvavusi pokalbyje dėl darbo, tik nenutuokiu dėl kokio.
– Ar visada mūvite džinsus? – nei iš šio, nei iš to klausia jis.
– Dažniausiai.
Grėjus linkteli. Grįžtame prie sankryžos, už kurios įsikūręs viešbutis. Aš įtemptai ir karštligiškai
mąstau. Koks keistas klausimas… Be to, suvokiu, kad laiko, kurį praleisime kartu, liko visai nedaug.
Viskas. Mūsų susitikimas baigtas, ir suprantu, kad aš jį sugadinau. Gal jis ką nors turi.
– Ar turite merginą? – lepteliu.
Po perkūnais – ar ką tik taip ir pasakiau?
Grėjaus lūpas iškreipia šypsenėlė ir jis, palenkęs galvą, perveria mane žvilgsniu.
– Ne, Anastazija. Draugauti su mergina – ne man, – tyliai sako jis.
Bet… ką tai reiškia? Jis ne gėjus. O gal vis dėlto gėjus?! Matyt, duodamas interviu, man melavo.
Kelias akimirkas dar tikiuosi jo paaiškinimo, kokios nors užuominos, padėsiančios suprasti šį
paslaptingą teiginį, bet Grėjus neprataria nė žodžio. Turiu eiti sau. Privalau pamėginti iš naujo
surikiuoti mintis. Man reikia pabėgti nuo jo. Žengiu pirmyn, klupteliu ir stačia galva griūvu ant
važiuojamosios kelio dalies.
– Po velnių, Ana! – rikteli Grėjus. Ir taip stipriai trūkteli mane už rankos, kurią laikė suspaudęs,
kad griūvu į kitą pusę, tiesiai ant jo, ir tą pačią akimirką, vos nekliudydamas manęs, pro šalį
prašvilpia dviratininkas, vienos krypties gatve lekiantis prieš eismą.
Viskas įvyksta taip greitai – vieną akimirką griūvu į gatvę, o kitą atsiduriu prie krūtinės mane
spaudžiančio ir tvirtai laikančio Grėjaus glėbyje. Įkvepiu švara dvelkiančio, gaivaus jo kūno aromato.
Grėjus kvepia ką tik išskalbtais ir išdžiovintais baltiniais ir kažkokiu brangiu tualetiniu vandeniu. Tas
kvapas svaigina. Giliai jo įkvepiu.
– Ar jums nieko nenutiko? – pašnabždomis klausia jis.
Viena ranka apglėbęs ir spausdamas prie savęs, kitos pirštais jis braukia man per veidą, švelniai
čiuopdamas ir tyrinėdamas. Nykščiu brūkšteli per apatinę lūpą ir ima alsuoti giliau. Jis žvelgia tiesiai
man į akis ir aš išlaikau jo neramų, deginantį žvilgsnį kelias akimirkas, o gal ir visą amžinybę, bet…
galų gale mano dėmesį patraukia nepaprastai graži jo burna. Ir pirmą kartą per dvidešimt vienus
metus užsinoriu, kad vyras mane pabučiuotų. Trokštu justi, kaip jo lūpos liečia manąsias.

1 Supratai (isp.).
2 N eišverčiamas žodžių žaismas: angl . sugar – ir „cukrus“, ir „miel oji“. (Čia ir tol iau vertėjos pastabos.)

KETVIRTAS SKYRIUS

„Po velnių, pabučiuok mane!“ – mintyse jo maldauju, bet pajudėti negaliu. Aš paralyžiuota keisto,
nepažįstamo troškimo ir visiškai pakerėta jo. Spoksau į Kristiano Grėjaus burną tarsi užhipnotizuota,
o jis žiūri žemyn į mane griežtu, neperprantamu žvilgsniu. Alsuoja greičiau nei paprastai, o aš išvis
sulaikiusi kvėpavimą. Aš tavo glėbyje. Prašau, pabučiuok mane. Jis užsimerkia, giliai įkvepia ir tarsi
atsakydamas į nebylų mano prašymą vos pastebimai papurto galvą. Tada, lyg būtų nustatęs sau naują
tikslą ar ryžtingai apsisprendęs, vėl atsimerkia.

– Anastazija, turėtumėte vengti manęs. Aš nesu jums skirtas vyras, – tyliai sako Grėjus.
Ką? Iš kur jis tai ištraukė? Tokius dalykus turėčiau spręsti tik aš. Susiraukiu – taip netikėtai
atstumtai, man ima svaigti galva.
– Kvėpuokite, Anastazija, kvėpuokite. Dabar jus paleisiu ir galėsite eiti, – sušnabžda jis ir švelniai
stumteli mane nuo savęs.
Nuo svaiginančio Kristiano artumo ir tik per plauką išvengto susidūrimo su dviratininku aš
susijaudinusi ir silpna. „NE!“ – jam mane atstūmus ir palikus visiškai nusiminusią, iš sąmonės gelmių
atsklinda garsus šūksnis. Jis uždėjęs rankas man ant pečių, truputį atsitraukęs laiko mane, atidžiai
žiūri, kaip reaguosiu. O aš negaliu galvoti apie nieką kitą, tik kad norėjau bučinio ir, po galais, aiškiai
tai parodžiau, bet jis manęs nepabučiavo. Jis manęs negeidžia. Tikrai negeidžia. Aš visiškai sumoviau
šį rytinį pasimatymą prie kavos puodelio.
– Supratau, – pagaliau atitokusi pralemenu. – Ačiū, – pašnabždomis priduriu slegiama baisiausio
pažeminimo. Ir kaip galėjau taip skaudžiai apsirikti vertindama tarp mudviejų besiklostančius
santykius? Turiu nešdintis nuo jo kuo toliau.
– Už ką? – Grėjus suraukia antakius. Bet rankų nuo manęs nepatraukia.
– Kad mane išgelbėjot, – burbteliu.
– Tas kvailys važiavo prieš eismą. Džiaugiuosi, kad tą akimirką buvau šalia. Šiurpu net pagalvoti,
kas galėjo jums nutikti. Gal norite grįžti į viešbutį, trumpai prisėsti ir nusiraminti?
Grėjus patraukia ir nuleidžia rankas, o aš lieku stovėti prieš jį kaip paskutinė kvaiša.
Paskui papurtau galvą ir imu mąstyti blaiviau. Tiesiog noriu eiti sau. Visos mano miglotos ir
aiškiai neišreikštos viltys sužlugdytos. Jis manęs nenori. „O ką tu manei?“ – papriekaištauju sau. „Ko
Kristianas Grėjus galėtų iš tavęs norėti?“ – pasišaipo iš manęs pasąmonė. Rankomis apsiglėbiu šonus,
pasisuku į gatvę ir man palengvėja pamačius, kad ką tik užsidegė žalias žmogeliukas. Skubriai
pereinu gatvę, nors ir žinodama, kad Grėjus seka iš paskos. Prie viešbučio grįžteliu, bet pažvelgti jam
į akis nedrįstu.
– Ačiū už arbatą ir už tai, kad sutikote dalyvauti fotosesijoje, – sumurmu.
– Anastazija… Aš…

Grėjus užsikirtęs nutyla, bet sielvartinga intonacija patraukia mano dėmesį, todėl, kad ir
nenoromis, pakeliu akis ir pažvelgiu jam į veidą. Grėjus pirštais braukia sau per plaukus, o pilkos jo
akys dvelkia šalčiu. Jis atrodo draskomas vidinių prieštaravimų, susinervinęs, veidas atšiaurus, o taip
rūpestingai puoselėtos pozos, kad viską kontroliuoja, nelikę nė ženklo.

– Ką, Kristianai? – jam daugiau nepratarus nė žodžio, piktai rėžiu.
Noriu eiti savais keliais. Turiu susirinkti trapios, skaudžiai įžeistos savigarbos likučius, pasitraukti
ir kaip nors atgauti orumą.
– Sėkmės laikant egzaminus, – nedrąsiai palinki Grėjus.
Ką? Ar dėl to jis atrodo toks nelaimingas? Ar tam kūrė tokį spektaklį ir sekė paskui mane? Kad
palinkėtų sėkmingai išlaikyti egzaminus?
– Dėkoju, – atsakau, negalėdama nuslėpti pašaipos. – Sudie, pone Grėjau.
Apsisuku šiek tiek stebėdamasi, kad dar nepargriuvau, ir daugiau net nežvilgtelėjusi į jį šaligatviu
žingsniuoju prie požeminio garažo.
Tamsiame, vėsiame garaže betoninėmis sienomis, apšviestame tik blausių dienos šviesos lempų,
atsiremiu į sieną ir rankomis susiimu galvą. Ir ką aš sau maniau? Nelauktai prieš mano valią akyse
susitvenkia ašaros. Kodėl žliumbiu? Susmunku ant grindų pykdama ant savęs už tokią beprasmišką
reakciją. Sulenkusi pritraukiu kelius prie krūtinės ir rankomis tvirtai apsiglėbiu šonus. Noriu būti kuo
mažesnė. Galbūt, kuo mažesnė būsiu aš, tuo mažesnė bus ir ši beprasmė kančia. Padėjusi galvą ant
kelių netramdau paikų ašarų ir leidžiu sau išsiverkti. Raudu dėl to, kad praradau kažką, ko niekada
neturėjau. Kaip kvaila. Kaip kvaila gedėti to, ko niekada nebuvo – savo žlugusių vilčių, sutryptų
svajonių ir apviltų lūkesčių.
Manęs dar niekas niekada nebuvo atstūmęs. Na, gerai… renkant krepšinio ar tinklinio komandą
visuomet būdavau pakviečiama viena iš paskutinių, bet pati suprasdavau: bėgioti ir kartu daryti dar ką
nors, pavyzdžiui, mušti ar mesti kamuolį, man nesisekdavo. Bet kurioje sporto aikštelėje tik
painiodavausi kitiems po kojomis.
Tačiau meilės reikalai man klostėsi ne taip beviltiškai. Tiesa, visą gyvenimą nepasitikėjau savimi,
buvau per daug išblyškusi, per liesa, per nerangi, nepakankamai koordinuotų judesių – mano trūkumų
sąrašas buvo ilgas. Todėl visuomet pati atstumdavau visus galimus gerbėjus. Buvau kritusi į akį
vaikinukui, su kuriuo lankėme chemijos pamokas, bet susidomėjimo kibirkštėlės man neįžiebė nei jis,
nei kas nors kitas – niekas, išskyrus tą prakeiktą Kristianą Grėjų. Galbūt turėčiau meiliau elgtis su
tokiais kaip Polas Kleitonas ir Chosė Rodrigesas, nors esu tikra, kad nei vieno, nei kito niekada
nerasčiau pasislėpusio nuošalioje kertelėje ir liejančio dėl manęs ašaras. Gal man kartais tiesiog
reikia iš širdies išsiverkti?
„Liaukis! Jau gana! – griežtai mane subara įsivaizduojama pasąmonė: sukryžiavusi rankas,
stovėdama ant vienos kojos, o kita piktai trepsėdama į grindis. – Sėsk į automobilį, važiuok namo ir
imkis mokslų. Pamiršk jį… Tuoj pat! Liaukis savęs gailėtis ir kaip kvaiša ramstyti sienas.“
Kaupdama jėgas giliai įkvepiu ir atsistoju. Susiimk, Stil. Braukdama ašaras, nužingsniuoju prie
Keitės mašinos. Daugiau apie jį negalvosiu. Tiesiog manysiu, kad šis atsitikimas padėjo man įgyti
patirties, ir visą dėmesį skirsiu egzaminams.

GR ĮŽUSI R ANDU KEIT Ę ĮSITAISIUSIĄ pr ie valg o mo jo stalo ir besidar buo jančią ko mpiuter iu. Pamačius

mane maloni jos šypsena išblėsta.
– Ana, kas atsitiko?
Ne… Dar ir Ketrinos Kavanag kvotos neištversiu. Papurtau galvą aiškiai leisdama jai suprasti, kad

paliktų mane ramybėje, bet atrodo, tarsi turėčiau reikalą su akla kurčnebyle.
– Tu verkei. – Ji iš prigimties turi gebėjimą kartais konstatuoti tai, kas ir taip lyg ant delno. – Ką

tas šunsnukis tau padarė? – piktai, pro sukąstus dantis iškošia ji, o jau veidas… Jėzau, kokia ji
išsigandusi!

– Nieko, Keite.
Tiesą sakant, tas ir blogiausia, kad nieko. Vos pagalvojusi apie tai kreivai šypteliu.
– Tai ko verkei? Juk tu niekada neverki, – jau šiek tiek atlyžusi sako ji.
Keitė pakyla nuo stalo, žaliose jos akyse atsispindi didžiulis rūpestis. Paskui apkabina mane ir
priglaudžia. Turiu ką nors papasakoti – tik tam, kad ji pasitrauktų.
– Manęs vos nepartrenkė dviratininkas.
Nieko geresnio negaliu išstenėti, bet ši žinia iš karto nukreipia Keitės dėmesį nuo… jo.
– Dieve mano, Ana, ar tau nieko nenutiko? Ar tu nesužeista?
Ji atšlyja nuo manęs, bet nepaleidžia ir paskubomis nužvelgia tikrindama, ar aš sveika.
– Ne. Kristianas mane išgelbėjo, – sušnabždu. – Tik buvau labai sukrėsta.
– Nesistebiu. O kaip sekėsi gerti kavą? Žinau, kad negali pakęsti kavos.
– Gėriau arbatą. Viskas buvo gerai, iš tikrųjų nelabai yra ką pasakoti. Nežinau, kodėl jis mane
pakvietė.
– Tu jam patinki, Ana.
Keitė nuleidžia rankas.
– Jau ne. Daugiau jo niekada nepamatysiu.
Taip, šiuos žodžius man pavyksta ištarti labai dalykiškai.
– Tikrai?
Prakeikimas. Sužadinau Keitei smalsumą. Einu į virtuvę, kad ji nematytų mano veido.
– Taigi… Jis man nelabai tinka į porą, Keite, – kaip įmanydama santūriau priduriu.
– Kodėl taip sakai?
– Oi, Keite, juk akivaizdu.
Atsigręžiu į ją, sustojusią virtuvės tarpduryje.
– Kam akivaizdu, o kam ir ne, – sako ji. – Gerai, jis turi daugiau pinigų nei tu, kita vertus, jis
turtingesnis už daugumą amerikiečių!
– Keite, jis… – Nutildyta draugės, tik gūžteliu pečiais.
– Ana! Dėl Dievo meilės, kiek kartų turiu tau kartoti? Tu – tikra gražuolė, – pertraukia ji mane.
Oi, ne! Keitė vėl savo…
– Keite, maldauju… Man reikia mokytis, – ryžtingai ją nutildau.
Ji susiraukia.
– Gal nori paskaityti straipsnį? Jau baigiau. Chosė padarė puikių nuotraukų.
Ar man reikia nuotraukų, primenančių gražuoliuką Kristianą Grėjų, kuris manęs nenori?
– Aišku, perskaitysiu.

Šiaip taip prisiverčiu nusišypsoti ir prieinu prie nešiojamojo kompiuterio. O štai ir jis – žvelgia į
mane iš nespalvotos nuotraukos, žvelgia į mane ir mano, kad esu jo neverta.

Apsimetu skaitanti straipsnį, o iš tiesų nė sekundės negaliu pabėgti nuo įdėmaus pilkų jo akių
žvilgsnio, tyrinėju nuotrauką, ieškau joje užuominos, kodėl Kristianas Grėjus, jo paties žodžiais
tariant, nėra man skirtas vyras. Ir staiga mane apakina akivaizdi tiesa. Jis pernelyg prašmatniai atrodo.
Mudu – priešingi poliai, be to, iš visiškai skirtingų pasaulių. Įsivaizduoju esanti Ikaras, priskrendantis
per arti Saulės, dėl to sudegantis ir pražūvantis. Grėjus teisus. Jis nėra man skirtas vyras. Štai ką jis
turėjo galvoje tardamas tuos žodžius, ir dabar man… lyg ir lengviau susitaikyti su mintimi, kad jis
mane atstūmė. Kaip nors gyvensiu toliau. Suprantu jį.

– Labai geras straipsnis, Keite, – šiaip taip ištariu. – O dabar eisiu rengtis egzaminams.
Prisiekiu sau, kad kol kas išmesiu Kristianą Grėjų iš galvos, ir atsivertusi užrašus imu skaityti.

T IK AT SIGULUSI Į LOVĄ ir mėg indama užmig ti leidžiu sau pr isiminti keistą šio s dieno s r ytą. Mintyse
vis grįžtu prie Grėjaus frazės „Draugauti su mergina – ne man“ ir pykstu ant savęs, jog
neįsisąmoninau to anksčiau, prieš griūdama jam į glėbį ir kiekviena kūno skaidula be žodžių
maldaudama, kad mane pabučiuotų. Jau tada Grėjus man tiesiai pasakė. Kad nenori, jog būčiau jo
mergina. Pasiverčiu ant šono. Tingiai svarstau, gal jis yra davęs įžadą apskritai nevesti. Užsimerkiu ir
imu snūduriuoti. Gal jis save tausoja? „Na, tikrai ne tau“, – prieš išlaisvindama sapnus, paskutinį kartą
smogia man mieguista pasąmonė.

Tą naktį sapnuoju pilkas akis ir lapų ornamentą pieno putoje, skuodžiu per kažkokias niūrias,
šiurpios blausios šviesos apšviestas vietas taip ir nesuvokdama, ar bėgu prie ko nors, ar nuo ko
nors…

Padedu rašiklį. Viskas. Baigtas paskutinis egzaminas. Patenkinta plačiai išsiviepiu. Šią savaitę šypsausi
turbūt pirmą kartą. Šiandien penktadienis ir vakare tikriausiai švęsime, šėlsime kaip pridera. Gal net
pasigersiu! Dar niekada nebuvau pasigėrusi. Žvilgsniu susirandu kitame salės gale sėdinčią Keitę,
kuri, likus penkioms minutėms iki duoto laiko pabaigos, kažką karštligiškai teberašo. Štai ir viskas,
mano mokslai universitete baigti. Daugiau niekada nesėdėsiu auditorijoje su būriu nerimaujančių,
pavienių studentų. Įsivaizduoju grakščiai besiverčianti kūliais, nors puikiai žinau, kad grakščius
kūlversčius galiu daryti vien mintyse. Keitė liaujasi rašiusi ir padeda parkerį. Pakelia akis, žvilgteli į
mane ir jos veide taip pat pamatau plačią šypseną.

Nė žodžiu neužsimindamos apie paskutinį egzaminą jos mersedesu grįžtame į butą. Dabar Keitei
labiau rūpi, ką vilktis šį vakarą einant į barą. Aš susikaupusi rausiuosi po rankinę raktų.

– Ana, tau atėjo siuntinys.
Keitė stovi ant laiptų prie buto durų, laikydama rudo popieriaus paketą. Keista. Rodos, pastaruoju
metu iš internetinės „Amazon“ parduotuvės knygų neužsisakiau. Perdavusi man paketą, Keitė paima
raktus ir atrakina duris. Siuntinys adresuotas panelei Anastazijai Stil. Nei siuntėjo adreso, nei
pavardės nėra. Gal paketas nuo mamos ar Rėjaus?
– Tikriausiai nuo namiškių.
– Atplėšk! – susijaudinusi paragina mane Keitė, eidama į virtuvę paimti šampano, skirto egzaminų
pabaigai trankiai atšvęsti.

Atplėšiu paketą ir randu odinę dėžę atviru šonu, o joje – tris iš pirmo žvilgsnio vienodas geros
būklės knygas senovine drobe aptrauktais viršeliais ir paprastą balto kartono kortelę. Vienoje jos
pusėje juodu rašalu, ranka, dailiu pasvirusiu šriftu parašyta:

Kodėl nepasakei, kad man gresia pavojus? Kodėl manęs neperspėjai?
Damos žino, ko saugotis, nes skaito romanus, kurie atskleidžia joms šias gudrybes…

Atpažįstu citatą iš „Tesės“. Šis sutapimas mane pribloškia – mat ką tik tris valandas rašiau
baigiamojo egzamino darbą apie Tomo Hardžio romanus. O gal čia ne atsitiktinumas… Gal
sąmoningas poelgis? Atidžiai apžiūriu knygas – tris „Tesės iš d’Erbervilių giminės“ tomus. Vieną iš
jų atsiverčiu. Pirmame puslapyje senoviniu šriftu įspausta:

Londonas: Džekas R. Osgudas, Makolveinas ir Ko., 1891.

Po galais – juk čia pirmasis leidimas! Šios knygos vertos krūvos pinigų, ir aš iš karto suprantu,
kas jas atsiuntė. Keitė man per petį spokso į knygas. Paskui paima kortelę.

– Pirmasis leidimas… – vos atgaudama kvapą pralemenu.
– Negali būti… – Keitė žiūri akis išpūtusi ir netiki. – Grėjus?
Linkteliu.
– Nenutuokiu, kas kitas būtų galėjęs.
– Ką reiškia ta kortelė?
– Neįsivaizduoju. Manau, tai perspėjimas – tikrai, jis tebemėgina mane dėl kažko perspėti. Tik
neišmanau dėl ko. Nepasakyčiau, kad dieną naktį beldžiuosi į jo duris, – sakau suraukusi antakius.
– Žinau, kad nenori apie jį šnekėti, Ana, bet jis rimtai tave įsižiūrėjo. Nesvarbu, ar tai perspėjimas,
ar ne.
Visą praeitą savaitę neleidau sau galvoti apie Kristianą Grėjų. Na, gerai, sapnuose mane vis dar
persekioja pilkos jo akys ir suprantu, kad prireiks daug laiko, kol pamiršiu jo, spaudžiančio mane
glėbyje, rankų prisilietimą ir nuostabų kūno aromatą. Bet kodėl jis man atsiuntė tas knygas? Juk pats
sakė, kad aš jam ne pora.
– Kartą Niujorke mačiau vieną pirmojo leidimo „Tesės“ egzempliorių, parduodamą už keturiolika
tūkstančių dolerių. Bet tavasis daug geriau išsilaikęs. Šios knygos turėjo kainuoti daugiau.
Keitė prisėda pasitarti su geru savo draugu „Google“.
– Ta citata… Bjauriai apgauta Aleko d’Erbervilio, šiuos žodžius Tesė pasako savo motinai.
– Žinau, – susimąsčiusi atsako Keitė. – Bet ką jis tuo nori pasakyti?
– Nežinau, ir man tas pats. Negaliu iš jo priimti tokios dovanos. Išsiųsiu knygas atgal, pridėjusi ne
mažiau gluminančią citatą iš kokios nors sunkiai perprantamos romano vietos.
– Gal iš tos, kur Andželas Kleras liepia atsiknisti? – rodos, visai rimtai pasiūlo Keitė.
– Taip, ta ištrauka bus kaip tik, – nusijuokiu.
Keitė man patinka: ji ištikima draugė ir ištikus bėdai visada mėgina padėti. Vėl supakuoju knygas
ir palieku ant valgomojo stalo. Keitė paduoda man taurę šampano.
– Už sesijos pabaigą ir mūsų naują gyvenimą Siatle. – Ji džiugiai nusišypso.

– Už sesijos pabaigą, už mūsų naują gyvenimą Siatle ir už puikius egzaminų rezultatus.
Susidaužiame ir išgeriame.

B AR AS SAUSAKIMŠAS IR T R IUKŠMINGAS, jį užplūdo diplo mus netr ukus g ausiantys abso lventai,
ketinantys kaip reikiant prisilupti. Prie mūsų prisideda Chosė. Jis universitetą baigs tik ateinančiais
metais, bet vis tiek yra nusiteikęs švęsti ir palaiko ką tik gautos mūsų laisvės dvasią nupirkdamas
mums visiems ąsotį „Margaritos“. Išgėrusi penktą taurę suprantu, kad kokteilis po šampano – nieko
gero.

– Na, tai kas toliau, Ana? – perrėkdamas baro triukšmą klausia Chosė.
– Mudvi su Keite keliamės į Siatlą. Keitės tėvai ten jai nupirko butą.
– Dios mío3, kaip gerai kiti gyvena! Bet į mano parodą atvažiuosi?
– Žinoma, Chosė. Tavo parodos atidarymo nė už ką nepraleisčiau.
Nusišypsau, o jis apglėbia mane per liemenį ir priglaudžia.
– Man labai svarbu, kad tu ten būtum, Ana, – šnabžda Chosė man į ausį. – Gal dar vieną
„Margaritą“?
– Chosė Luisai Rodrigesai, ar mėgini mane nugirdyti? Jei taip, tai tau, rodos, puikiai sekasi, –
sukikenu. – Manau, geriau išgersiu alaus. Eisiu, atnešiu mums ąsotį.
– Atnešk dar išgerti, Ana! – garsiai šūkteli Keitė.
Keitė iš prigimties negreit apgirsta. Ji sėdi apkabinusi per pečius Levį – vieną iš mūsų kolegų
anglų literatūros studentų ir pagrindinį studentų laikraščio fotografą. Levis jau liovėsi fotografavęs jį
supančią visuotinę girtybę. Dabar jis neatitraukia akių nuo Keitės. O ji vilki puošnią trumpą liemenę,
mūvi prigludusius džinsus, avi aukštakulnius, plaukus susikėlusi ir susirišusi, bet prie smilkinių
kelios mielos garbanėlės išsprūdusios – žodžiu, žavinga kaip visada. Aš šiaip jau esu mergina, avinti
medžiaginius sportbačius guminiais padais ir vilkinti sportinius marškinėlius trumpomis rankovėmis,
bet šiandien pasipuošiau dailiausiais savo džinsais. Išsivaduoju iš Chosė glėbio ir pakylu nuo stalelio.
Oi, oi… Man sukasi galva.
Tenka stvertis už kėdės atlošo. Vaišintis kokteiliais su tekila – nelabai gera mintis.
Nusigavusi prie baro nusprendžiu, kad jeigu jau atsistojau nuo kėdės, tai reikėtų užsukti į tualetą.
Gerai sugalvojai, Ana. Svirduliuodama prasiskinu kelią per žmonių spūstį. Prie tualeto, žinoma, eilė,
tačiau koridoriuje bent jau tylu ir vėsu. Kad nepabostų laukti, išsitraukiu mobilųjį. Hm… Kam aš
paskutinį kartą skambinau? Chosė? Po Chosė rinktas nepažįstamas telefono numeris. Ak, taip! Grėjus
– manau, tai jo numeris. Sukrizenu. Nenutuokiu, kelinta dabar valanda; galbūt jį prižadinsiu. Galbūt
jis galės man paaiškinti, kodėl atsiuntė tas knygas ir paslaptingą žinutę. Jei nori, kad nelįsčiau į akis,
pats turėtų palikti mane ramybėje. Nors ir apgirtusi, šiaip taip susilaikau neišsiviepusi ir spusteliu
mygtuką „Skambinti“. Jis atsiliepia po antro signalo.
– Anastazija…
Mano skambutis Grėjų nustebina. Atvirai sakant, ir pati stebiuosi, kad jam skambinu. Paskui, nors
ir gerokai apsvaigusi, susigriebiu: iš kur jis žino, kad tai aš?
– Kuriems galams atsiuntėte man knygas? – klausiu sunkiai, neaiškiai tardama žodžius.
– Anastazija, ar gerai jaučiatės? Jūsų balsas keistas, – staiga susirūpinęs sako Grėjus.
– Keista ne aš, o jūs.

Štai – prisisriaubiau, sukaupiau drąsą ir pasakiau!
– Anastazija, jūs gėrėte?
– O kas jums darbo?
– Man tik… smalsu. Kur esate?
– Bare.
– Kuriame? – Sakytum, Grėjus suirzęs.
– Viename Portlando bare.
– O kaip grįšite namo?
– Ką nors sugalvosiu.
Pokalbis klostosi visai ne taip, kaip tikėjausi.
– Kokiame jūs bare?
– Kodėl atsiuntėte man tas knygas, Kristianai?
– Anastazija, kur jūs? Tuoj pat man pasakykite.
Jo tonas toks… toks diktatoriškas, kaip tikrų tikriausio kontrolės maniako. Staiga įsivaizduoju,
kad jis senovinio kino teatro direktorius, mūvintis jojimo kelnes, rankoje laikantis seną megafoną ir
botkotį. Sąmonėje iškilus šiam vaizdiniui garsiai nusijuokiu.
– Jūs toks… valdingas, – sakau nesitverdama juoku.
– Tai padėkite man, Ana. Kur, po velnių, esat?
Kristianas Grėjus mane keikia. Vėl sukikenu.
– Aš Portlande… Iš Siatlo – tolimas kelias.
– Kur Portlande?
– Labanakt, Kristianai.
– Ana!
Nutraukiu pokalbį. Cha! Nors apie knygas jis man nieko taip ir nepaaiškino. Susiraukiu. Misija
nebaigta. Aš tikrai apgirtusi: su visomis eilėje laukiančiomis merginomis lėtai šlepsint tualeto link
nemaloniai sukasi galva. Ką gi, pratybų tikslas buvo pasigerti. Man pavyko. Štai koks tai jausmas –
tokios patirties tikriausiai neverta kartoti. Laukiančiųjų dar sumažėjo ir dabar – mano eilė. Įėjusi
abejingai nužvelgiu plakatą ant tualeto durų, liaupsinantį saugaus sekso pranašumus. Po perkūnais, ar
aš ką tik skambinau Kristianui Grėjui? Mėšlas. Suskamba telefonas ir aš pašoku. Iš netikėtumo net
kvapą užgniaužia.
– Labas, – droviai atsiliepiu. Šito nesitikėjau.
– Atvažiuoju jūsų paimti, – pareiškia jis ir nutraukia pokalbį. Tik Kristianas Grėjus geba kalbėti
taip ramiai ir kartu taip grėsmingai.
Kas per šlamštas! Pasitempiu aukštyn džinsus. Širdis daužosi kaip pašėlusi. Atvažiuoja manęs
paimti? Na jau ne! Tuoj vemsiu… ne… viskas gerai. Palauk. Jis tik knisa man protą. Juk nepasakiau,
kur esu. Čia Grėjus manęs neras. Be to, kol atvažiuos iš Siatlo, užtruks kelias valandas ir mes jau
būsime seniai išėję iš baro. Nusiplaunu rankas, veidrodyje apsižiūriu veidą. Atrodau įraudusi ir šiek
tiek išsiblaškiusi. Hm… tekila veikia…
Rodos, visą amžinybę laukiu prie baro ąsočio alaus ir galų gale grįžtu prie stalelio.
– Taip ilgai užtrukai, – papriekaištauja man Keitė. – Kur buvai?
– Laukiau eilėje į tualetą.

Chosė ir Levis karštai diskutuoja apie mūsų miestelio beisbolo komandą. Trumpam nutilęs, Chosė
mums visiems įpila alaus ir aš godžiai gurkšteliu.

– Žinai, Keite, gal išeisiu į lauką įkvėpti gryno oro.
– Ana, tu tiesiog nerandi sau vietos…
– Užtruksiu tik penkias minutes.
Vėl braunuosi per minią. Ima pykinti, nemaloniai svaigsta galva, be to, man sunku laikytis ant
kojų. Sunkiau nei paprastai.
Atsidūrusi automobilių aikštelėje ir kvėpdama vėsų vakaro orą staiga suvokiu, kokia esu girta.
Alkoholis paveikė regėjimą ir dabar iš tiesų dvejinasi akyse kaip senuose animaciniuose filmuose
apie Tomą ir Džerį. Rodos, tuoj imsiu lupti ožius. Kodėl leidau sau taip nusitašyti?
– Ana, – klausia iš paskos atsekęs Chosė, – ar gerai jautiesi?
– Rodos, truputį padauginau.
Blausiai jam šypteliu.
– Ir aš, – niūriai tarsteli jis ir atidžiai pažvelgia į mane tamsiomis akimis. – Gal padėti? –
pasiteirauja ir, priėjęs arčiau, mane apkabina.
– Chosė, man viskas gerai. Apsieisiu. – Gana vangiai mėginu jį atstumti.
– Ana, prašau… – šnabžda jis, dabar jau apglėbęs mane ir glausdamas arčiau.
– Ką darai, Chosė?
– Juk žinai, kad patinki man, Ana. Prašau…
Uždėjęs vieną ranką ant strėnų, jis tvirtai spaudžia mane prie savęs, o kitos pirštais suėmęs smakrą
truputį atlošia galvą. Koks mėšlas… jis ketina mane pabučiuoti.
– Ne, Chosė, ne, liaukis.
Stumiu jį, bet Chosė kūnas – vientisa stangrių raumenų siena, tad negaliu jo net pajudinti. Jis
panardina pirštus man į plaukus ir suėmęs tvirtai laiko galvą.
– Prašau tavęs, Ana, cariño4, – prikišęs lūpas šnabžda Chosė.
Jis alsuoja negiliai, o jam iš burnos sklinda per daug salsvas – „Margaritos“ ir alaus – kvapas.
Paskui švelniais bučiniais apiberia man smakrą ir kyla aukštyn, prie lūpų kampučio. Mane apima
panika, pasijuntu visiškai girta ir nevaldanti padėties. Nuo to pojūčio net kvapą užima.
– Chosė, liaukis, – maldauju.
Aš to nenoriu. Tu mano draugas, o aš, rodos, tuoj vemsiu.
– Manau, dama pasakė „ne“, – tamsoje tyliai nuskamba balsas.
Mėšlų mėšlas! Kristianas Grėjus jau čia. Kaip jis taip greitai atlėkė? Chosė mane paleidžia.
– Grėjau… – nedraugiškai pasisveikina jis.
Aš baimingai pakeliu akis į Kristianą. Jis rūsčiai žvelgia į Chosė ir atrodo įtūžęs. Mėšlas. Spazmas
suspaudžia man skrandį, susiriečiu, mano organizmas tiesiog atsisako priimti alkoholį ir aš visiems
matant imu vemti ant asfalto.
– Fu… Dios mío, Ana! – Chosė pasibjaurėjęs atšoka.
Grėjus sugriebia mano plaukus, patraukia nuo vėmalų srauto ir atsargiai nuveda mane prie
aukštos gėlių klombos aikštelės kampe. Atkreipiu dėmesį, kad čia gana tamsu, ir pajuntu dėkingumą.
– Jei vėl ketinate vemti, vemkite čia. Aš jus palaikysiu.

Viena ranka jis apglėbęs man pečius, o kita, paskubomis susukęs į uodegą, laiko plaukus ant
nugaros, kad nekristų ant veido. Nerangiai mėginu nustumti Grėjų, bet mane supykina vėl… ir vėl…
Oi, koks mėšlas… Ar ilgai tai truks? Net kai skrandis jau tuščias ir nieko nebegaliu išvemti, kūną
purto siaubingi, žiaukčioti verčiantys traukuliai. Giliai širdyje prisiekiu sau, kad daugiau niekada
neimsiu į burną nė lašo. Tokiam šleikštuliui apsakyti trūksta žodžių. Pagaliau traukuliai liaujasi.

Rankomis remiuosi į mūrinę klombą, vos išlaikančią mano kūno svorį. Toks gausus vėmimas
atima daug jėgų. Grėjus patraukia rankas ir paduoda nosinę. Tik jis ir galėtų turėti ką tik išskalbtą ir
išlygintą nosinę su monograma. KTG. Nė nežinojau, kad tokių vis dar galima nusipirkti.
Šluostydamasi burną vangiai svarstau, ką reiškia ta T. Negaliu prisiversti į jį pažvelgti. Mane
užplūdusi baisi gėda ir pasibjaurėjimas savimi. Trokštu prasmegti skradžiai šių azalijų lysvės ir būti
bet kur kitur, tik ne čia.

Chosė tebetrypčioja prie baro ir stebi mus. Sudejavusi rankomis susiimu galvą. Ko gero, tai pati
baisiausia mano gyvenimo akimirka. Svaigstančia galva pamėginu prisiminti baisesnę ir atmintyje
iškyla, kaip Grėjus mane atstūmė, – šis prisiminimas paženklintas daug tamsesnių pažeminimo
atspalvių. Surizikuoju ir pakeliu į Grėjų akis. Jis spokso į mane, o jo veidas ramus ir bejausmis.
Pasisukusi pažvelgiu į Chosė, kuris, rodos, pats susigėdęs ir įbaugintas Grėjaus kaip ir aš. Perveriu jį
rūsčiu žvilgsniu. Savo vadinamajam draugui norėčiau pasakyti porą šiurkščių žodelių, tik nė vieno iš
jų negaliu ištarti girdint Kristianui Grėjui, generaliniam direktoriui. Ką nori apgauti, Ana? Jis ką tik
matė, kaip apvėmei asfaltą ir klombą. Neįmanoma nuslėpti, kad elgiesi toli gražu ne taip, kaip dera
damai.

– Na, aš… palauksiu tavęs viduje, – išlemena Chosė, bet mudu nekreipiame dėmesio ir jis
nukiūtina į barą.

Lieku su Grėjumi viena. Visiškas šlamštas. Ką man jam sakyti? Gal atsiprašyti už skambutį?
– Atleiskite, – sumurmu vėpsodama į nosinę ir nervingai ją glamžydama. Ji tokia švelni.
– Už ką turėčiau atleisti, Anastazija?
Prakeikimas, jis nori išgirsti sumautą pasiaiškinimą.
– Pirmiausia už skambutį. Už tai, kad mane supykino. Ir dar už labai daug ką, – jausdama, kad
raustu, tyliai sakau.
Prašau, maldauju, ar dabar galiu numirti?
– Kiekvienas iš mūsų esame patekę į panašią padėtį, tik galbūt į ne tokią dramatišką kaip jūs, –
santūriai atsako Grėjus. – Reikia žinoti savo galimybių ribas, Anastazija. Tiesą sakant, aš pats mėgstu
jas peržengti, bet tai – tikrai pernelyg. Ar jums dažnai taip nutinka?
Nuo gėrimų ir irzulio man ūžia galvoje. Po velnių, koks jo reikalas? Aš jo čia nekviečiau. Kalba
kaip pusamžis vyriškis, duodantis pylos išdykusiam vaikui. Viena mano asmenybės dalis trokšta
atrėžti, kad jei noriu kas vakarą taip prisigerti, tai yra mano reikalas, ne jo, bet… nedrįstu. Juolab
dabar, jo akivaizdoje vėmusi. Ir ko jis vis dar čia stypso?
– Ne, – gailiai pasiaiškinu, – anksčiau nebuvau pasigėrusi ir šią akimirką nejaučiu jokio noro kada
nors vėl pasigerti.
Tiesiog nesuprantu, kodėl jis čia. Mane užplūsta silpnumo banga. Jis pastebi, kad man svaigsta
galva, dar nespėjusią susmukti vikriai paima ant rankų ir kaip vaiką priglaudžia prie krūtinės.
– Eime, parvešiu jus namo, – sako.

– Turiu pasakyti Keitei, kad išeinu.
Aš ir vėl jo glėbyje.
– Tai gali padaryti ir mano brolis.
– Ką?!
– Mano brolis Eliotas kaip tik kalbasi su panele Kavanag.
– Šit kaip?
Nieko nesuprantu…
– Kai skambinote, jis buvo su manimi.
– Siatle?
Visiškai susipainioju.
– Ne, vis dar gyvenu „Heathman“ viešbutyje.
Vis dar? Kodėl?
– Kaip mane radote?
– Susekiau pagal mobiliojo buvimo vietą, Anastazija.
Na, žinoma, kad susekė. Bet ar tai įmanoma? Ar tai leidžia įstatymai? „Moterų persekiotojas“, –
šnabžda pasąmonė pro debesį tekilos, kuria vis dar permirkusios mano smegenys, bet man tas pats,
nes tas persekiotojas – jis.
– Gal turite kokį apsiaustą ar rankinę?
– Hm… turiu ir švarkelį, ir rankinę. Kristianai, labai prašau, man reikia pasakyti Keitei, kad išeinu.
Kitaip ji rūpinsis.
Jis stipriai sučiaupia lūpas ir sunkiai atsidūsta.
– Na, gerai, jei jau taip reikia…
Grėjus pastato mane ant žemės ir, paėmęs už rankos, nuveda atgal į barą. Jaučiuosi silpna, vis dar
apgirtusi, sutrikusi, netekusi jėgų, pažeminta, bet – net keista – ir beprotiškai susijaudinusi. Jam tvirtai
spaudžiant ranką mane užplūsta prieštaringi, gluminantys jausmai. Visiems jiems įsisąmoninti
prireiks bent savaitės.
Bare triukšminga, nėra kur nė kojos pastatyti, be to, jau groja muzika, tad šokių aikštelė pilna
žmonių. Keitės prie mūsų stalelio nėra, Chosė irgi kažkur dingęs. Vienas likęs Levis atrodo sutrikęs
ir nelaimingas.
– Kur Keitė? – perrėkdama triukšmą kreipiuosi į Levį. Skausmas galvoje palengva ima pulsuoti
muzikos ritmu.
– Šoka, – rikteli Levis ir aš aiškiai pamatau, kad jis piktas. Levis įtariai nužvelgia Kristianą.
Šiaip taip įsirangau į savo juodą švarkelį, o nedidukę rankinę ilgu diržu persimetu taip, kad ji
kabėtų man prie klubo. Kai tik pamatysiu Keitę, galėsiu eiti.
Paliečiu Kristianui ranką, pasilenkiu prie jo ir šūkteliu į ausį: „Ji šokių aikštelėje!“, nosimi
brūkštelėdama jam per plaukus ir uosdama švarų, gaivų aromatą. Visi draudžiami ir nepažįstami
jausmai, kuriuos mėginau neigti, išsilaisvina ir nuvilnydami supurto sustingusį mano kūną. Nuraustu
ir kažkur labai giliai maloniai įsitempia raumenys.
Kristianas nepatenkintas dėbteli į mane, vėl paima už rankos ir vedasi prie baro. Jis aptarnaujamas
akimirksniu – ponas kontrolės maniakas laukti nepratęs. Ar jis viską taip lengvai gauna? Ko užsako,
negirdžiu. Netrukus jis paduoda man labai didelį stiklą vandens su ledu.