penkiasdesimtpilkuatspalviu1

– Gerkite, – pakeltu balsu įsako.
Judantys šviesos pluoštai šokčioja ir sukasi muzikos ritmu, barą ir jo svečius nutvieksdami
keistomis spalvomis ir užklodami šešėliais. Kristianas tai žalias, tai mėlynas, tai baltas, tai
demoniškai raudonas. Jis atidžiai mane stebi. Nedrąsiai nuryju gurkšnelį vandens.
– Visą! – per triukšmą rikteli jis.
Kristianas toks valdingas. Jis pirštais perbraukia sau per neklusnius plaukus. Atrodo suirzęs,
įpykęs. Kokių turi bėdų? Neskaitant, žinoma, vidury nakties skambinančios prisiplempusios kvaišos,
kurią mano turįs gelbėti. O paskui pasirodo, kad ją iš tiesų tenka vaduoti nuo per daug įsijautusio
įsimylėjusio draugužio. Ir dar žiūrėti į ją, lupančią baisiausius ožius tiesiog jam po kojomis. Oi,
Ana… ar kada nors tai išpirksi? Pasąmonė demonstratyviai reiškia nepasitenkinimą ir rūsčiai žiūri į
mane virš akinių pusmėnulio formos stiklais. Truputį susvyruoju ir Kristianas sulaiko mane
uždėdamas ranką ant peties. Darau, kas man liepta – išgeriu visą stiklą vandens. Vėl pradeda pykinti.
Jis paima iš manęs stiklą ir pastato ant baro. Nors vaizdas neryškus, vis dėlto atkreipiu dėmesį, kaip
jis apsirengęs: duksliais baltais lininiais marškiniais, prigludusiais džinsais, juodais medžiaginiais
sportiniais bateliais ir tamsiu juostuotu švarku. Marškinių apykaklė prasagstyta ir toje properšoje
matau styrant kuokštelį krūtinės plaukų. Man, užsipylusiai smegenis alkoholiu, jis atrodo tikras
saldainiukas.
Kristianas vėl paima mane už rankos. Po galais – jis vedasi mane į šokių aikštelę. Velniava… Šokti
aš nemoku. Jis jaučia, kad nenoriu ten eiti, ir iš viršaus krentančioje spalvotoje šviesoje matau
linksmą ir pašaipią Kristiano šypseną. Jis stipriai trūkteli mano ranką, vėl atsiduriu jo glėbyje, o tada,
nepaleisdamas manęs, jis ima siūbuoti. Kad mane kur, Kristianas geras šokėjas ir niekaip negaliu
patikėti, kad judu drauge, mėgdžiodama kiekvieną jo žingsnį. Man sekasi – gal dėl to, kad girta? Jis
laiko mane stipriai prispaudęs, jo kūnas prigludęs… jei taip stipriai nespaustų, neabejoju, kad
nualpčiau ir susmukčiau jam prie kojų. Staiga iš pačios sąmonės gilumos ataidi dažnai mamos
kartotas įspėjimas: „Niekada nepasitikėk šokti mokančiu vyru.“
Per žmonių spūstį jis nušokdina mane į kitą aikštelės pusę ir atsiduriame šalia Keitės ir Elioto,
Kristiano brolio. Ir bare, ir man galvoje pulsuoja labai garsi ir tranki muzika. Oi… Keitė daro savo
firminius judesius. Šokdama gundomai kraipo užpakaliuką, o taip elgiasi tik tuomet, kai vaikinas jai
patinka. Tikrai patinka. Tai reiškia, kad rytoj rytą pusryčiausime trise. Keite!
Kristianas pasilenkia ir kažką rikteli į ausį Eliotui. Negirdžiu, ką jis sako. Eliotas – aukštas,
plačiapetis, šviesiais garbanotais plaukais, šviesiomis, valiūkiškai spindinčiomis akimis.
Pulsuojančiame blyksinčių lempų karštyje negaliu pasakyti, kokios jos spalvos. Eliotas išsišiepia ir
prisitraukęs suspaudžia Keitę glėbyje, o ji mielai sutinka būti spaudžiama… Keite! Nors ir apsvaigusi
nuo alkoholio, aš sukrėsta. Juk ką tik su juo susipažino. Klausydamasi Elioto ji pritariamai linkteli,
paskui nusišypso man ir atsisveikindama pamoja. Šį kartą mudu su Kristianu iš šokių aikštelės
išeiname gerokai greičiau.
Bet aš su ja taip ir nepasikalbėjau. Ar jai viskas gerai? Jau matau, kuo baigsis jųdviejų
bendravimas. Turiu jai duoti saugaus sekso pamoką. Širdies gilumoje viliuosi, kad ji perskaitys, kas
rašoma plakate ant tualeto durų. Šios mintys braunasi man į galvą vydamos alkoholio sukeltas ūkanas.
Čia taip tvanku, taip triukšminga ir spalvinga – pernelyg šviesu. Man vėl ima suktis galva, ak, ne,

ne… pamatau, kad veidu artėju prie grindų, o dar po akimirkos ir pajuntu. Prieš nualpdama Kristiano
Grėjaus glėbyje, dar spėju išgirsti sodrų jo keiksmą:

– Šūdas!

3 Dieve mano (isp.).
4 Mieloji (isp.).

PENKTAS SKYRIUS

Visiška tyla. Šviesa prislopinta. Lovoje man patogu ir šilta. Hm… Atsimerkiu ir kelias akimirkas
guliu tyli, romi, mėgaudamasi keista, nepažįstama aplinka. Nenutuokiu, kur esu. Lovos galvūgalis –
kaip didžiulė saulė. Lyg ir pažįstamas. Kambarys didelis ir erdvus, apstatytas prabangiais, rudais,
rusvai gelsvais ir aukso spalvos baldais. Jau esu juos mačiusi. Tik kur? Sujauktas protas iš
paskutiniųjų gaivina regimuosius kelių pastarųjų dienų prisiminimus. Šlamštas… Aš „Heathman“
viešbutyje… apartamentuose. Prašmatniame kambaryje buvau su Keite. Tik šis atrodo didesnis. Oi,
velnias… Aš Kristiano Grėjaus apartamentuose. Kaip čia patekau?

Mane ima persekioti palengva grįžtančių praeitos nakties prisiminimų nuotrupos. Gėrimas – „kad
jį kur, tą gėrimą“, – telefono skambutis – „varge, tas skambutis…“, – vėmimas – „tik to betrūko“.
Chosė ir Kristianas. „Ne!“ Iš gėdos net susigūžiu. Neprisimenu, kaip čia patekau. Vilkiu sportiniais
marškinėliais trumpomis rankovėmis, segiu liemenėlę ir mūviu kelnaites. Kojinių nėra. Džinsų – taip
pat. Koks mėšlas…

Žvilgteliu į naktinę spintelę. Ant jos – stiklinė apelsinų sulčių ir dvi tabletės advilio. Toks kontrolės
maniakas kaip jis apie viską pagalvoja iš anksto. Atsisėdusi išgeriu vaistus. Tiesą sakant, jaučiuosi
visai neblogai, tikriausiai geriau, nei nusipelniau. Apelsinų sultys dangiškai gardžios. Ką tik
išspaustos ir puikiai gaivinančios.

Kažkas pasibeldžia į duris. Širdis vėl ima daužytis gerklėje, be to, rodos, prarandu kalbos dovaną.
Bet jis vis tiek atsidaro duris ir įeina.

Po galais, Kristianas mankštinosi. Jis mūvi pilkas, nuo klubų, kaip ir anąkart, dukslias treningo
kelnes ir vilki pilkus berankovius sportinius marškinėlius, kaip ir plaukai, patamsėjusius nuo
prakaito. Kristiano Grėjaus prakaitas; ši mintis keistai mane veikia. Sunkiai atsidususi užsimerkiu.
Jaučiuosi tarsi dvejų metų mergytė: užsimerksiu ir iš tiesų manęs čia nebus.

– Labas rytas, Anastazija. Kaip jaučiatės?
– Geriau, nei nusipelniau, – sumurmu.
Pakeliu akis ir žvilgteliu į Kristianą. Jis padeda ant krėslo didelį pirkinių maišą ir suima abu per
sprandą permesto rankšluosčio galus. Spokso į mane niūrokomis pilkomis akimis ir, kaip paprastai,
aš nė nenutuokiu, apie ką galvoja. Jis taip puikiai slepia ir mintis, ir jausmus…
– Kaip aš čia atsidūriau? – nusižeminusi gailiai klausiu.
Jis atsisėda ant lovos krašto. Taip arti, kad galiu jį paliesti ir užuosti. Dieve… prakaitas, kūno
prausiklis ir… Kristianas. Tai svaiginantis kokteilis, nepalyginti stipresnis už „Margaritą“, – dabar
jau galiu pasakyti iš patirties.
– Kai praradote sąmonę, nenorėjau vežti jūsų į butą, kuriame gyvenate, ir rizikuoti sugadinti
odinių savo automobilio sėdynių. Tad parsigabenau čia, – kuo ramiausiai paaiškina jis.

– Ar jūs paguldėte mane į lovą?
– Taip.
Jo veidas visiškai ramus.
– Ar mane dar pykino? – vos girdimai klausiu.
– Ne.
– Jūs mane nurengėte? – sušnabždu.
– Aš.
Žvelgdamas į mane, Kristianas trūkteli antakį ir aš nuraustu kaip žarija.
– Bet mudu ne… – vos girdimai tarsteliu ir apima tokia gėda ir siaubas, kad išdžiūsta burna ir
negaliu baigti klausimo. Įsistebeiliju į savo rankas.
– Anastazija, jūs buvote be sąmonės. Nekrofilija – ne man. Mėgstu, kai mano moterys jaučia ir
suvokia, kas vyksta, – dalykiškai paaiškina jis.
– Atsiprašau.
Kristianas kreivai šypteli.
– Vakaras buvo labai nuotaikingas. Negreitai jį pamiršiu.
Aš irgi… ak, šunsnukis, jis iš manęs juokiasi. Neprašiau, kad važiuotų manęs pasiimti. Bet jis vis
tiek privertė mane jausti kaltę dėl to, kas įvyko vakar.
– Jums nereikėjo sekti manęs pasitelkus Džeimso Bondo įrangą, kurią tobulinate ketindamas
paskui kuo brangiau parduoti, – atšaunu.
Jis žiūri į mane nustebęs ir, jei neklystu, truputį įsižeidęs.
– Pirma, technologija, leidžianti susekti mobiliojo buvimo vietą, pasiekiama internetu. Antra,
mano įmonė neinvestuoja į jokius sekimo prietaisus ir jų negamina. Ir trečia, jei nebūčiau atvažiavęs
jūsų paimti, tikriausiai būtumėte nubudusi fotografo lovoje, o sprendžiant iš to, ką prisimenu, jo
merginimas nelabai jus sužavėjo, – kandžiai sako jis.
Merginimas!
Pakeliu akis į Kristianą. Įsižeidęs jis verte veria mane liepsningu žvilgsniu. Mėginu prikąsti lūpą,
bet juoko nenuslopinu.
– Iš kokios jūs viduramžių kronikos? Kalbate kaip kilnusis riteris.
Jo nuotaika staiga pasikeičia. Iš akių dingsta atšiaurumas, veidas sušvelnėja, o lūpose šmėsteli vos
pastebima šypsena.
– Man taip neatrodo, Anastazija. Galėčiau būti nebent juodasis riteris. – Purtydamas galvą, jis
kreivai šypteli. – Ar vakar vakare ko nors valgėte? – priekaištingai klausia.
Papurtau galvą. Kokį dar baisų nusikaltimą būsiu padariusi? Kristianas sukanda dantis, bet jo
veidas lieka ramus.
– Turite valgyti. Štai kodėl jums buvo taip bloga. Išties, tai pirmoji taisyklė, kurios reikia laikytis
geriant alkoholio.
Kristianas pirštais persibraukia per plaukus ir aš iš to suprantu, kad jis suirzęs.
– Ketinate ir toliau mane barti?
– Ar dabar jus baru?
– Manau, barat.
– Tai jums labai pasisekė, kad tik baru.

– Ką norite pasakyti?
– Na, jei būtumėte mano, už tai, ką iškrėtėte vakar, visą savaitę negalėtumėte atsisėsti. Nieko
nevalgėte, prisigėrėte ir labai rizikavote. – Kristianas užsimerkia, jo veide šmėsteli baimė, o kūną
nukrečia šiurpas. Atsimerkęs piktai įsistebeilija į mane. – Nenoriu nė galvoti, kas jums galėjo nutikti.
Aš taip pat rūsčiai į jį dėbteliu. Koks jo reikalas? Kas jam rūpi? Jei būčiau jo… „Bet nesu. Nors
širdies gilumoje norėčiau būti.“ Ši mintis perskrodžia man smegenis, nors despotiški žodžiai ir
sukėlė įtūžį. Dabar tenka raudonuoti dėl savo pasąmonės nepastovumo – juosėdama ryškiai raudoną
havajietišką sijoną, ji šoka paklaikusi iš džiaugsmo vien nuo minties, kad galėčiau būti jo.
– Nieko man nebūtų nutikę. Buvau su Keite.
– O fotografas? – piktai klausia jis.
Hm… jaunasis Chosė… Anksčiau ar vėliau man teks susitikti su juo akis į akį.
– Chosė tiesiog nesuvaldė rankų, – gūžteliu.
– Na, kai jis ir vėl nesuvaldys rankų, gal kas nors turėtų pamokyti jį gerų manierų?
– O jūs tikrai griežtos drausmės šalininkas, – irzliai atšaunu.
– Ak, Anastazija, jūs nė nenumanote…
Kristianas prisimerkia, paskui valiūkiškai nusišypso. Neįmanoma jam atsispirti. Vieną akimirką aš
sutrikusi ir supykusi, o kitą jau negaliu atplėšti akių nuo jo nuostabios šypsenos. Tai bent… aš visiškai
pakerėta, juolab kad šypsosi jis retai. Beveik pamirštu, apie ką kalbėjo.
– Palįsiu po dušu. Nebent jūs pirma norite praustis?
Tebesišypsodamas jis pakreipia galvą. Man vėl ima daužytis širdis, o pailgosios smegenys
pamiršta pasiųsti signalą, kad kvėpuočiau. Kristiano šypsena išplatėja, jis ištiesia ranką ir nykščiu
perbraukia man per skruostą ir apatinę lūpą.
– Kvėpuokite, Anastazija, – sušnabžda ir pasitraukia. – Po penkiolikos minučių atneš pusryčius.
Jūs turbūt išbadėjusi.
Jis nueina į vonios kambarį ir uždaro duris.
Iškvepiu taip ilgai plaučiuose laikytą orą. Ir kodėl jis taip velnioniškai patrauklus? Trokštu eiti į
vonią pas jį. Dar joks vyras neprivertė manęs taip jaustis. Hormonai šėlsta. Tose veido vietose, per
kurias slinko jo nykštys, dilgčioja. Muistausi nuo varginančio, skausmingo… diskomforto.
Nesuprantu, kokia čia reakcija. Hm… Geismas. Tai geismas. Štai kaip jautiesi apimta geismo…
Atsigulu ant minkštų pūkinių pagalvių. „Jei būtumėte mano.“ Dieve, ir ko tik nepadaryčiau, kad
būčiau jo! Jis – vienintelis vyras, dėl kurio man širdis ima stipriau plakti. Bet taip pat vyras, žadinantis
priešiškumą; sunkaus, neperprantamo būdo ir trikdantis. Vieną dieną jis mane šiurkščiai atstumia, kitą
atsiunčia knygas, vertas keturiolikos tūkstančių dolerių, paskui seka mane tarsi maniakas. O aš, nieko
nepaisydama, nakvojau jo viešbučio apartamentuose ir jaučiuosi saugi. Apsaugota. Aš jam rūpiu tiek,
kad atlekia ir išgelbėja mane nuo kažkokio išsigalvoto pavojaus. Ne, Kristianas visai ne juodasis
riteris – jis baltasis riteris tviskančiais, akinamai spindinčiais šarvais, klasikinis romantiškas herojus,
panašus į serą Gaveiną ar serą Lanselotą.
Išsiropščiu iš jo lovos ir imu karštligiškai ieškoti savo džinsų. Jis išeina iš vonios kambario
šlapias, nuo dušo žvilgančia oda, dar nesiskutęs, neapsirengęs, tik strėnas susijuosęs rankšluosčiu, ir
randa mane stypsančią plikomis kojomis, visiškai sutrikusią ir nerangią. Pamatęs mane išlipusią iš
lovos, Kristianas nustemba.

– Jei ieškote savo džinsų, tai žinokite, kad atidaviau juos skalbti. – Jo žvilgsnis apsiniaukia. – Jie
buvo aptaškyti jūsų vėmalais.

– Oi… – Smarkiai nuraustu. Ir kodėl, kodėl jis visuomet užklumpa mane nepasiruošusią?
– Pasiunčiau Teilorą nupirkti kitų džinsų ir batų. Jie pirkinių maišelyje, ant krėslo.
Švarūs drabužiai. Kokia nelaukta dovana.
– Hm… Eisiu po dušu, – sumurmu. – Ačiū.
Ką dar galiu pasakyti? Čiumpu pirkinių maišelį ir neriu į vonios kambarį – kad tik toliau nuo
Kristiano, kurio nuogumas mane nervina. Jis nė per plauką nenusileidžia Mikelandželo „Dovydui“.
Vonios kambaryje karšta ir tvanku. Nusimetu drabužius ir greitai įlipu į dušinę, nekantraudama
palįsti po visus nešvarumus nuplaunančia srove. Vanduo šniokščia kūnu, aš pakeliu galvą, kad
malonus srautas tekėtų per veidą. Geidžiu Kristiano Grėjaus. Nenumaldomai. Tai akivaizdu. Pirmą
kartą gyvenime noriu gulti su vyru į lovą. Noriu jausti, kaip jis mane liečia ir bučiuoja.
Jis sakė mėgstantis, kad jo moterys jaustų ir suvoktų, kas vyksta. Vadinasi, jis tikriausiai ne
skaistuolis. Bet nemėgino manęs kabinti – ne taip, kaip Polas ir Chosė. Nesuprantu. Ar jis manęs
geidžia? Praeitą savaitę jis manęs nepabučiavo. Ar aš jam bjauri? Vis dėlto dabar esu čia ir jis pats
mane čia atsivedė. Tiesiog neišmanau, kokį žaidimą Kristianas žaidžia. Kas jam galvoj? „Visą naktį
miegojai jo lovoje, o jis tavęs nė nepalietė, Ana. Turbūt moki prie dviejų pridėti du“, – kyštelėjusi
savo bjaurią galvą vėl nusišaipo pasąmonė. Nekreipiu į ją dėmesio.
Vanduo šiltas ir raminantis. Hm… Šiame vonios kambaryje, po šiuo dušu, galėčiau stovėti
amžinai. Paimu kūno prausiklį – jis kvepia Kristianu. Aromatas malonus. Imu trintis prausikliu kūną
vaizduodamasi, kad tai daro jis – jis savo ilgais pirštais šį dieviškai kvepiantį skystą muilą trina man į
odą, ant krūtų, ant pilvo, tarp šlaunų. O Dieve… Man vėl suspurda širdis. Jaučiuosi taip… taip gerai.
– Pusryčiai!
Jis pasibeldžia į duris ir mane išgąsdina.
– Ge-gerai, – sumikčioju staiga šiurkščiai pažadinta iš erotinių svajų.
Išlipu iš dušinės ir čiumpu du rankšluosčius. Vienu nusausinu plaukus ir kaip Karmen Miranda
apsivynioju galvą. Stengdamasi nekreipti dėmesio į malonų jausmą, kai įjaudrintą odą liečia
rankšluostis, paskubomis nusišluostau kūną.
Tada apžiūriu maišelio turinį. Teiloras man nupirko ne tik džinsus ir naujus medžiaginius
sportbačius guminiais padais, bet ir melsvus marškinėlius, kojines bei apatinius. Kad mane kur…
Švari liemenėlė ir kelnaitės – tiesą sakant, apibūdinti jas tokiais kasdieniais ir praktiškais žodžiais
būtų neteisinga. Mat tai – išskirtinio dizaino puikūs europietiški apatiniai. Prabangūs, pasiūti, galima
sakyti, vien iš melsvų nėrinių. Čia tai bent… Apatiniai mane ir žavi, ir truputį baugina. Negana to, jie
man tinka kaip nulieti. Žinoma, kitaip ir būti negali. Vien pagalvojusi apie tą vyrą ežiuku kirptais
plaukais, perkantį man juos kokioje nors moteriško apatinio trikotažo parduotuvėje, nuraustu.
Greitai apsirengiu. Kiti drabužiai taip pat puikiausiai tinka. Rankšluosčiu šiurkščiai pasitrinu
plaukus, kad būtų sausesni, ir pamėginu juos susitvarkyti. Bet jie, kaip įprasta, nepasiduoda ir man
lieka vienintelė išeitis: susirišti juos gumele, kurios, beje, neturiu. Viena turėtų būti rankinėje, jei tik tą
rankinę rasčiau. Giliai įkvepiu. Laikas pasirodyti ponui trikdytojui.
Radusi miegamąjį tuščią, lengviau atsikvepiu. Negaišuodama šoku ieškoti rankinės, bet kambaryje
jos nėra. Dar kartą giliai įkvėpusi, žengiu į apartamentų svetainę. Ji milžiniška. Čia įrengta prabangi,

ištaiginga poilsio zona su pernelyg didelėmis sofomis, ant kurių pridėta purių pagalvėlių, ir įmantriu
kavos staleliu, ant kurio pūpso stirta didelių knygų blizgiais viršeliais, ir darbo zona su naujausiu
„iMac“ kompiuteriu ir didžiuliu plazminiu televizoriumi ant sienos. Kristianas sėdi prie valgomojo
stalo kitame svetainės gale ir skaito laikraštį. Tas laikraštis – beveik teniso aikštyno dydžio; tiesa, aš
teniso nežaidžiu, bet kelis kartus mačiau žaidžiant Keitę. Keitė!

– Po velnių, Keitė, – kimiai tarsteliu.
Kristianas pakelia akis ir įsispokso į mane.
– Ji žino, kad esate čia ir dar gyva. Nusiunčiau žinutę Eliotui, – truputį pašaipiai sako.
Ak, ne… Prisimenu, kaip aistringai ji vakar vakare šoko. Visais tais firminiais judesiais Keitė siekė
vieno vienintelio tikslo – sugundyti Kristiano brolį! Ir ką ji mano apie mane žinodama, kad nakvojau
čia? Dar nebuvau to dariusi. Ji vis dar su Eliotu. Anksčiau Keitė tik du kartus leidosi į vienanaktį
nuotykį su vaikinu ir paskui abu kartus visą savaitę turėjau kęsti ją, vilkinčią šlykščią rožinę pižamą.
Dabar ji pamanys, kad ir aš patyriau vienos nakties nuotykį.
Kristianas valdingai pažvelgia į mane. Jis vilki baltus lininius marškinius prasagstyta apykakle ir
atsegtais rankogaliais.
– Sėskite, – liepia, mostelėdamas į man skirtą vietą prie stalo.
Perėjusi per visą kambarį, įsitaisau ten, kur man įsakyta – tiesiai prieš jį. Stalas gausiai nukrautas
valgiais.
– Nežinojau, ką mėgstate, tad užsakiau visą pusryčių valgiaraštį, – kreivai šyptelėjęs, tarsi
atsiprašydamas paaiškina Kristianas.
– Jūs labai išlaidus, – burbteliu sugluminta tokio sprendimo, nors tikrai esu alkana.
– Taip ir yra, – tarsi prisiimdamas kaltę atsako jis.
Išsirenku blynelius su klevų sirupu ir plaktą kiaušinienę su šonine. Slėpdamas šypseną Kristianas
vėl kimba į omletą iš kiaušinių baltymų. Skanu nors pirštus aplaižyk.
– Gal arbatos? – pasiūlo jis.
– Taip, prašyčiau.
Jis paduoda man arbatinuką su karštu vandeniu ir lėkštelę, ant kurios padėtas „Twinings English
Breakfast“ arbatos maišelis. Jėzau, jis prisimena, kokią arbatą mėgstu!
– Jūsų plaukai dar labai drėgni, – švelniai papriekaištauja.
– Niekur neradau plaukų džiovintuvo, – sutrikusi paaiškinu. Nors iš tiesų nė neieškojau.
Kristianas stipriai sučiaupia lūpas, bet neprataria nė žodžio.
– Ačiū už drabužius.
– Man buvo malonu jumis pasirūpinti, Anastazija. Ši spalva jums puikiai tinka.
Nuraustu ir nudelbiu akis.
– Žinote, jums tikrai reikėtų išmokti tinkamai atsakyti į komplimentą.
Jo tonas griežtas, kritiškas.
– Už šiuos drabužius turėčiau jums sumokėti.
Kristianas dėbteli į mane taip piktai, tarsi būčiau jį įžeidusi. Tad skubiai paaiškinu:
– Jau padovanojote man knygų, kurių aš, žinoma, negaliu priimti. Bet šie drabužiai… Prašau leisti
man už juos susimokėti.
Ir nedrąsiai jam nusišypsau.

– Anastazija, patikėkite, tokį pirkinį galiu sau leisti.
– Ne tai svarbiausia. Kodėl turėtumėte man pirkti tokius daiktus?
– Nes galiu, – pareiškia Kristianas ir jo akys valiūkiškai blyksteli.
– Jei galite, dar nereiškia, kad turėtumėte, – tyliai atsakau, o jis kilsteli antakį, pažvelgia į mane
žibančiomis akimis, ir staiga pajuntu, jog kalbame visai apie ką kita, tik nesuprantu apie ką.
Prisimenu kitą reikalą… – Kodėl atsiuntėte man tas knygas, Kristianai? – tyliai klausiu.
Jis padeda stalo įrankius ir atidžiai nužvelgia mane liepsningu, kažkokio nesuprantamo jausmo
persmelktu žvilgsniu. Po perkūnais – man išdžiūsta burna.
– Na, kai jūsų vos nepartrenkė dviratininkas, kai laikiau jus glėbyje, o jūs žiūrėjote į mane be
žodžių, visa esybe maldaudama: „Pabučiuok mane, pabučiuok mane, Kristianai!“ – jis patyli ir gūžteli
pečiais, – pajutau, kad turiu atsiprašyti ir įspėti jus. – Jis pirštais persibraukia per plaukus. –
Anastazija, aš ne iš tų vyrų, kurie siuntinėja širdeles ir gėles… Romantika ne man. Mano skonis visai
kitoks. Turėtumėte manęs vengti. – Kristianas tarsi pripažindamas pralaimėjęs užsimerkia, o tada
priduria: – Tačiau jūs turite kažko, dėl ko niekaip negaliu palikti jūsų ramybėje. Manau, ir pati jau
supratote.
Man dingsta apetitas. Jis negali palikti manęs ramybėje!
– Tai ir nepalikite, – sušnabždu.
Jis aikteli, išplečia akis.
– Nesuprantate, ką šnekate.
– Tai paaiškinkite man.
Mudu sėdime spoksodami vienas į kitą, abu pamiršę valgį.
– Vadinasi, skaistuolis nesate? – vos išlemenu.
Jo akys linksmai blyksteli.
– Ne, Anastazija, tikrai nesu.
Kristianas palaukia, kol tai įsisąmoninsiu, ir aš nuraustu kaip žarija. Mano netinkamų minčių
filtras tarp burnos ir smegenų vėl nesuveikė. Kaip man liežuvis apsivertė.
– Ką ketinate veikti kelias ateinančias dienas? – tyliai klausia jis.
– Šiandien nuo vidurdienio dirbu. Kiek dabar valandų?! – šūkteliu staiga apimta panikos.
– Kelios minutės po dešimtos; turite dar daug laiko. O rytoj?
Jis sėdi alkūnes padėjęs ant stalo, ilgais, smailėjančiais pirštais pasirėmęs smakrą.
– Mudvi su Keite ketiname pradėti pakuotis daiktus. Ateinantį savaitgalį kraustomės į Siatlą, o visą
šią savaitę dirbsiu Kleitono parduotuvėje.
– Ar Siatle jau turite kur gyventi?
– Taip.
– Kur?
– Adreso nepamenu. Bet butas yra Lydekų turgaus rajone.
– Netoli mano darbovietės. – Jis šypteli. – O ką ketinate Siatle dirbti?
Ką jis šitais klausimais siekia išsiaiškinti? Kristiano Grėjaus kvota beveik tokia pat erzinanti kaip
ir Ketrinos Kavanag.
– Padaviau prašymus dalyvauti keliuose konkursuose į stažuotojos vietą. Laukiu atsakymo.
– Ar pateikėte prašymą ir mano įmonei, kaip jums siūliau?

Nuraustu… Aišku, ne.
– Na… ne.
– Kodėl mano kompanija jums netinka?
– Jūsų draugija ar jūsų kompanija? – pašaipiai klausiu.
– Šaipotės iš manęs, panele Stil?
Kristianas pakreipia galvą, man rodos, nusiteikęs juokauti, bet sunku pasakyti. Nuraudusi įbedu
žvilgsnį į savo nebaigtus pusryčius. Kai jis šneka tokiu tonu, negaliu žiūrėti jam į akis.
– Norėčiau krimstelėti tą lūpą, – niūriai, bet jausmingai sušnabžda jis.
Aiktelėjusi iš nuostabos net išsižioju – nė nejutau, kad kramtau apatinę lūpą. Tai seksualiausi
žodžiai iš visų kada nors man pasakytų. Širdis ima daužytis kaip paklaikusi, o aš, rodos, pradedu
sunkiai dūsuoti. Jėzau, aš visa virpu, visai nesivaldau, o jis prie manęs nė neprisilietė. Sėdėdama
nervingai pasimuistau ir pamėginu atremti jo deginantį, niūrų žvilgsnį.
– Tai kodėl nekrimstelite? – nedrąsiai metu jam iššūkį.
– Nes neketinu jūsų liesti, Anastazija, kol neturiu raštiško sutikimo.
Kristianas vos pastebimai šypteli.
Ką?
– Ką tai reiškia?
– Tai, ką pasakiau. – Jis atsidūsta ir palinguoja galvą – nuotaikingai, bet ir šiek tiek piktai. – Turiu
jums kai ką parodyti, Anastazija. Kada šiandien baigiate darbą?
– Apie aštuntą.
– Ką gi, tai šįvakar arba ateinantį šeštadienį galėtume nuvykti į Siatlą vakarienės mano namuose ir
aš jums atskleisčiau visus faktus. O jūs apsispręstumėte.
– Kodėl negalite pasakyti to dabar?
– Nes mėgaujuosi pusryčiais ir jūsų draugija. Kai viską sužinosite, tikriausiai daugiau niekada
nenorėsite manęs matyti.
Ką tai reiškia? Gal kokiame nors nuošaliame Žemės kampelyje jis kalina mažus vaikus ir verčia
juos vergauti? O gal priklauso kokiam nors nusikalstamo pasaulio sindikatui? Tada būtų aiškiau,
kodėl jis toks turtingas. O gal jis labai religingas? Gal impotentas? Tikrai ne – juk galėtų man tai tuoj
pat įrodyti. Svarstydama šias galimybes, smarkiai išraustu. Bet visas šis mintijimas nieko man
neduoda. Kristiano Grėjaus mįslę norėčiau įminti kuo greičiau. Jei Kristiano paslaptis tokia baisi, kad
ją sužinojusi daugiau nenorėsiu jo nė pažinti, – ką gi, atvirai sakant, man net palengvėtų. „Nemeluok
sau! – piktai šūkteli pasąmonė. – Iš nusivylimo liptum sienomis ir būtų baisiai sunku su tavimi tverti.“
– Šį vakarą.
Jis kilsteli antakį.
– Jūs kaip biblinė Ieva, labai skubate paragauti pažinimo medžio vaisių.
Kristianas pašaipiai šypteli.
– Traukiate mane per dantį, pone Grėjau? – juokais paklausiu.
Pasipūtęs šiknius.
Jis prisimerkęs nužvelgia mane ir paima savo „BlackBerry“ mobilųjį. Paspaudžia tik vieną
mygtuką.
– Teilorai, man reikės „Čarlio Tango“.

„Čarlio Tango“?! Kas jis toks?
– Iš Portlando, sakykim… pusei devintos vakaro… Ne, liks Eskaloje… Visą naktį.
Visą naktį!
– Taip. Turės būti paruoštas rytoj rytą. Iš Portlando į Siatlą. Pilotuosiu pats.
Pilotuos?
– Atsarginis pilotas tegul budi nuo pusės vienuoliktos vakaro.
Kristianas baigia pokalbį. Nei „prašau“, nei „ačiū“.
– Ar žmonės visuomet daro, ką jiems liepiate?
– Dažniausiai, ypač jei nori išsaugoti turimą darbą, – visiškai rimtai atsako jis.
– O jei dirba ne pas jus?
– Na, aš moku įtikinti, Anastazija. Turėtumėte baigti valgyti pusryčius. Tada parvešiu jus namo. O
aštuntą, kai baigsite darbą, atvažiuosiu į Kleitono parduotuvę pasiimti. Skrisime į Siatlą.
Suglumusi kelis kartus sumirksiu.
– Skrisime?
– Taip. Turiu sraigtasparnį.
Iš nuostabos išpučiu akis. Manęs laukia antras pasimatymas su Kristianu Grėjumi Paslaptinguoju.
Nuo kavos iki skraidymo sraigtasparniu. Neblogai…
– Į Siatlą skrisime sraigtasparniu?
– Taip.
– Kodėl?
Jis išdidžiai šypteli.
– Nes galiu sau tai leisti. Valgykite pusryčius.
Kaip aš dabar galiu valgyti? Sraigtasparniu skrendu į Siatlą su Kristianu Grėjumi. Be to, jis nori
krimstelėti man lūpą… Vien pagalvojusi apie tai neramiai pasimuistau.
– Valgykite, – šį kartą įsakmiau pakartoja jis. – Man nepatinka, kai švaistomas maistas… Valgykite.
– Visko suvalgyti negaliu, – sakau spoksodama į tai, kas liko ant stalo.
– Suvalgykite tai, kas jūsų lėkštėje. Jei vakar būtumėte normaliai pavalgiusi, dabar jūsų čia nebūtų,
o aš nebūčiau taip greitai pateikęs jums pasiūlymo.
Taip taręs, Kristianas stipriai sučiaupia lūpas. Atrodo įpykęs.
Suraukusi antakius vėl imu kramsnoti jau ataušusį valgį. „Kristianai, aš tokia susijaudinusi, kad
negaliu valgyti. Argi nesupranti?“ – paaiškina mano pasąmonė. Bet esu per daug baili, kad taip ir
pasakyčiau, juolab kai jis toks rūškanas. Hm… kaip mažas berniukas. Ši mintis mane pralinksmina.
– Kas jums taip juokinga? – pasiteirauja Kristianas.
Nedrįsdama pasakyti jam, apie ką pagalvojau, papurtau galvą ir neatitraukiu žvilgsnio nuo valgio.
Nurijusi paskutinį blyno gabalėlį, pažvelgiu į jį. Jis susimąstęs nenuleidžia nuo manęs akių.
– Gera mergaitė, – pagiria mane Kristianas. – Kai išsidžiovinsite plaukus, parvešiu jus namo.
Nenoriu, kad susirgtumėte.
Jo žodžiuose – tam tikras pažadas. Ką jis nori pasakyti? Pakylu nuo stalo svarstydama, ar turėčiau
paprašyti leidimo, bet po akimirkos nuveju tą mintį šalin. Taip tikriausiai sukurčiau pavojingą
precedentą. Grįžtu į jo miegamąjį. Ir staiga nuo toptelėjusios minties sustoju kaip įbesta.
– Kur jūs naktį miegojote?

Atsisukusi įsistebeiliju į jį, tebesėdintį valgomojo krėsle. Nematau čia nei paklodžių, nei antklodžių
– o gal jau bus paliepęs jas išnešti?

– Savo lovoje, – abejingai dėbtelėjęs į mane, lyg niekur nieko atsako jis.
– O!..
– Taip, man tai irgi buvo gana neįprasta. – Jis nusišypso.
– Kad… nesimylėjote?
Imu ir ištariu šį žodį. Ir, žinoma, išraustu.
– Ne. – Kristianas papurto galvą ir susiraukia, tarsi prisiminęs kažką nemalonaus. – Kad su kai kuo
miegojau. – Pakėlęs laikraštį, jis vėl ima skaityti.
Dėl Dievo meilės, ką tai reiškia? Kad jis niekada su niekuo nemiegojo? Kad tebėra skaistus?
Kažkodėl aš tuo abejoju. Stoviu ir spoksau į jį, negalėdama patikėti tuo, ką išgirdau. Jis – pats
paslaptingiausias mano sutiktas žmogus. Staiga suvokiu miegojusi su Kristianu Grėjumi ir supykstu
ant savęs: būčiau viską paaukojusi, kad tik būčiau būdravusi ir galėjusi žiūrėti į jį miegantį. Matyti jį
pažeidžiamą. Nežinia kodėl, bet man tai sunku įsivaizduoti. Ką gi, galbūt šiandien vakare viskas
paaiškės.
Jo miegamajame išnaršau komodos stalčius ir randu plaukų džiovintuvą. Vietoj šukų
darbuodamasi pirštais, šiaip taip išsidžiovinu plaukus. Baigusi šį darbą, patraukiu į vonios kambarį.
Noriu išsivalyti dantis. Žvilgsnis užkliūva už Kristiano dantų šepetėlio. Įsikišdama į burną tą šepetėlį,
kartu tarsi įsikiščiau į burną ir jį… Per petį žvilgtelėjusi į duris, pirštu perbraukiu per šepetėlio
šerelius. Jie drėgni. Kristianas juo jau naudojosi. Negaišuodama čiumpu šepetėlį, ištreškiu ant jo
pastos ir paskubomis imu valytis dantis. Jaučiuosi tikrai nusižengianti. Ir besijaudinanti.
Vakar dėvėtus marškinėlius, liemenėlę ir kelnaites sugrūdu į Teiloro atvežtą pirkinių maišelį ir
einu į kambarį ieškoti savo rankinės ir švarkelio. Kaip gerai, kad rankinėje randu plaukų gumelę.
Kristianas žiūri į mane, kai rišuosi ant pakaušio plaukus, bet jo išraiška neperprantama. Jaučiu, kad
nepaleidžia manęs iš akių ir kai atsisėdu laukti, kol jis sutvarkys reikalus. Kristianas su kažkuo
šnekasi savo „BlackBerry“ mobiliuoju.
– Jie nori dviejų? (…) Kiek kainuos? (…) Gerai, o kokias saugumo garantijas ten turime? (…) Jie
vyks per Suecą? (…) Ar Ben Sudane saugu? (…) O kada jie pasieks Darfūrą? (…) Gerai, taip ir
padarykime. Pranešk man naujienas.
Jis baigia pokalbį.
– Pasiruošusi?
Linkteliu. Svarstau, apie ką čia buvo kalbama. Jis apsivelka tamsiai mėlyną švarką su šviesesniais
ruoželiais, pasiima mašinos raktelius ir žengia prie durų.
– Prašom, panele Stil, – tyliai sako, darydamas man duris. Atrodo mandagus kaip visada.
Žavėdamasi jo išvaizda, stabteliu ir sugaištu akimirką per ilgai. Tik pamanyk: šiąnakt su juo
miegojau, ir nors buvau prisiplempusi tekilos ir apsivėmusi, jis vis dar čia, su manimi. Negana to,
nori vežtis mane į Siatlą. Kodėl mane? Šito nesuprantu. Žengiu pro duris prisimindama Kristiano
žodžius: „Jūs turite kažko…“ (ką gi, šis jausmas abipusis, pone Grėjau) ir ketindama išsiaiškinti jo
paslaptį.
Tylėdami koridoriumi nužingsniuojame prie lifto. Belaukiant žvilgčioju į jį iš po truputį nuleistų
blakstienų, o jis akies krašteliu dirsčioja į mane. Nusišypsau ir jo lūpos virpteli.

Liftas sustoja ir mes įlipame. Esame vieni. Staiga nežinia kodėl, – gal dėl to, kad atsiduriame taip
arti vienas kito labai mažoje erdvėje, – atmosfera tarp mūsų pasikeičia, tarsi prisipildo įelektrinančio,
žvalinančio, nekantraus laukimo. Man daužosi širdis, imu greičiau alsuoti. Jis truputį pasuka galvą į
mane, akys primerktos, matyti tik tamsūs plyšeliai. Prikandu lūpą.

– Ak, velniop tą sutartį, – suniurna Kristianas.
Tada puola prie manęs ir pristumia prie lifto sienos. Nespėjus nė mirktelėti, jis jau laiko mane,
viena ranka stipriai sugriebęs už riešų, iškėlęs man rankas virš galvos, remdamas prie sienos klubais.
Prakeikimas! Kita ranka suima plaukus ir trūktelėdamas pakelia galvą, o tada įsisiurbia į lūpas. Tai
skausminga, bet dar pakenčiama. Sudejuoju bučiuojama Kristiano, lūpos prasiskirdamos atveria
kelią. Jis iš karto tuo pasinaudoja ir įgudęs jo liežuvis ima tyrinėti mano burną. Taip manęs dar niekas
nebučiavo. Mano liežuvis nedrąsiai nuslysta Kristiano liežuviu ir jie abu ima šokti lėtą erotinį šokį –
liečiasi ir žadina pojūčius, stumia vienas kitą ir trinasi. Pakėlęs ranką jis suspaudžia man smakrą, kad
negalėčiau pajudinti galvos. Aš bejėgė: rankos surakintos, veidas suspaustas, o kūnas suvaržytas jo
klubų. Jaučiu į pilvą besiremiančią standžią jo lytį. Dieve… Jis manęs geidžia. Kristianas Grėjus,
graikų dievas, geidžia manęs, o aš geidžiu jo – dabar, lifte.
– Tu. Tokia. Miela, – stabtelėdamas po kiekvieno žodžio ištaria jis.
Liftas sustoja, durys atsiveria ir Kristianas akimirksniu atšlyja, palikdamas mane stovėti
pakeltomis rankomis. Trys vyrai verslininkų kostiumais žiūri į mudu ir, paikai šypsodamiesi, įlipa į
liftą. Širdis, rodos, tuoj iššoks iš krūtinės, jaučiuosi taip, tarsi būčiau ilgai bėgusi prieš kalną. Noriu
nuslysti ant grindų ir rankomis apsiglėbti kelius, bet… taip visiškai išsiduočiau.
Pakeliu akis į Kristianą. Jis atrodo santūrus ir ramus, tarsi būtų sprendęs „Seattle Times“
kryžiažodį. Kaip neteisinga. Ar mano buvimas šalia jo visiškai neveikia? Kristianas, akies krašteliu
žvilgtelėjęs į mane, giliai įkvepia ir palengva išpučia orą. Oi, dar ir kaip veikia – ir mano mažutė,
giliai širdyje besislepianti dievaitė linguodama ima šokti pergalingą sambą. Verslininkai išlipa
antrame aukšte. O mudviem lieka dar vienas.
– Išsivalei dantis, – stebeilydamas į mane sako Kristianas.
– Tavo šepetėliu.
Jo lūpos trūkteli, vos šmėsteli šypsena.
– Oi, Anastazija, ir ką man su tavimi reikės daryti?..
Pirmame aukšte atsidaro lifto durys, jis paima mane už rankos ir išsiveda.
– Ir kodėl tie liftai šitaip veikia žmones?.. – žingsniuodamas per vestibiulį suburba Kristianas po
nosimi, tarsi kalbėtųsi su savimi, o ne su manimi. Iš paskutiniųjų stengiuosi nuo jo neatsilikti, nes
mano sveikas protas visiškai ir galutinai išsidrabstė ant trečio „Heathman“ viešbučio lifto grindų ir
sienų.

ŠEŠTAS SKYRIUS

Kristianas atidaro juodo „Audi“ visureigio keleivio dureles ir aš įlipu. Tai žvėris, ne mašina. Apie
aistros protrūkį lifte jis nė neužsimena. Gal turėčiau užsiminti aš? Ar mums derėtų apie tai
pasikalbėti, ar tiesiog apsimesti, kad nieko neįvyko? Man sunku patikėti, kad jis buvo tikras – mano
pirmas šlapias bučinys. Dar po kelių minučių priskiriu jį prie mitų, prie legendų apie karalių Artūrą ir
pražuvusią Atlantidą. Nieko panašaus niekada neįvyko, to bučinio niekada nebuvo. Tikriausiai aš jį tik
išsigalvojau. Bet ne. Pirštais paliečiu lūpas, paburkusias nuo jo bučinio. Taip iš tiesų nutiko. Ir aš jau
visai kita moteris. Nenumaldomai geidžiu to vyro, o jis geidė manęs.

Žvilgteliu į jį. Kristianas kaip visada mandagiai ir santūriai atsiribojęs.
Kaip viskas painu.
Jis įjungia variklį ir atbulomis išvairuoja visureigį iš vietos aikštelėje. Tada spusteli garso
kolonėlių mygtuką. Automobilio saloną užlieja pati maloniausia ir stebuklingiausia muzika. Dainuoja
moterų duetas. Oho… visi pojūčiai susijaukę, tad ši muzika veikia mane dukart stipriau. Per nugarą
nusirita malonus virpulys. Kristianas įsuka į Pietvakarių Parko alėją ir vairuoja lengvai, ramiai,
visiškai pasitikėdamas savimi.
– Ko klausomės?
– „Gėlių dueto“ iš Delibo operos „Lakmė“. Patinka?
– Kristianai, tai nuostabu.
– Tikrai nuostabu, ar ne? – šypteli žiūrėdamas į mane.
Tas kelias akimirkas jis atrodo, kaip dera jo amžiaus vyrui: jaunas, nerūpestingas, stulbinamai
gražus. Ar tai ir yra raktas nuo jo asmenybės? Muzika? Sėdžiu ir klausausi angeliškų, viliojančių,
gundančių balsų.
– Ar galėčiau pasiklausyti dar kartą?
– Žinoma.
Kristianas spusteli mygtuką ir mane vėl ima glamonėti ta muzika. Ji švelni, lėta, maloni – tikras
iššūkis klausai.
– Mėgsti klasikinę muziką? – klausiu tikėdamasi pasinaudoti šia reta proga ir ką nors sužinoti apie
asmeninius jo pomėgius.
– Mano skonis eklektiškas, Anastazija, klausausi visko, pradedant Tomu Taliu ir baigiant grupe
„Kings of Leon“. Viskas priklauso nuo nuotaikos. O ką mėgsti tu?
– Irgi įvairią muziką. Nors apie Tomą Talį nesu girdėjusi.
Kristianas pasisuka, žvilgteli į mane, o tada jo akys vėl nukrypsta į kelią.
– Kada nors leisiu tau jo pasiklausyti. Jis – šešiolikto amžiaus anglų kompozitorius. Gyveno
Tiudorų epochoje ir kūrė bažnytinius choralus. – Šyptelėjęs man, priduria: – Žinau, tikra ezoterika,

bet irgi nuostabu.
Jis vėl paspaudžia mygtuką, ir uždainuoja „Kings of Leon“. Hm… ši daina man pažįstama. „Sex on

Fire“5. Puikiai tinka. Muziką nutraukia per garsiakalbius suskambęs mobilusis. Kristianas paspaudžia
į vairą įmontuotą mygtuką.

– Grėjus, – tarsteli. Jis toks šiurkštus.
– Pone Grėjau, čia Velčas. Surinkau informaciją, kurios prašėte, – per garsiakalbius atsklinda
gergždžiantis, nuo žmogaus kūno atskirtas balsas.
– Gerai. Atsiųsk man elektroniniu paštu. Dar kas nors?
– Nieko, sere.
Jis paspaudžia mygtuką, pokalbis baigiamas ir vėl suskamba muzika. Nei „ačiū“, nei „sudie“.
Džiaugiuosi, kad niekada rimtai nesvarsčiau galimybės pas jį dirbti. Vien pagalvojus apie tai nukrečia
šiurpas. Su darbuotojais jis elgiasi pernelyg despotiškai ir šaltai. Muziką vėl nutraukia telefono
skambutis.
– Grėjus.
– Elektroniniu paštu gavote laišką su konfidencialia informacija, pone Grėjau, – pasigirsta moters
balsas.
– Gerai. Viskas, Andrėja.
– Geros dienos, sere.
Spustelėdamas vairo mygtuką Kristianas išjungia telefoną. Vėl užgroja muzika, bet labai trumpai,
nes ją vėl nutraukia skambutis. Kad mane kur, ar jis taip ir gyvena – nuolat kamuojamas telefono?
– Grėjus, – atsiliepia jis.
– Sveikas, Kristianai, tai sugulei?
– Labas, Eliotai, kalbu per garsiakalbį ir mašinoje esu ne vienas.
Kristianas atsidūsta.
– Kas su tavimi važiuoja?
Kristianas užverčia akis į lubas.
– Anastazija Stil.
– Sveika, Ana!
Ana!
– Sveikas, Eliotai.
– Daug apie tave girdėjau, – kimiai sumurma Eliotas.
Kristianas susiraukia.
– Netikėk nė vienu Keitės žodžiu.
Jo brolis nusijuokia.
– Kaip tik vežu Anastaziją namo, – Kristianas pabrėžtinai ištaria visą mano vardą. – Ar nori, kad
tave paimčiau?
– Aišku.
– Tada iki greito.
Kristianas baigia pokalbį ir vėl suskamba muzika.
– Kodėl taip atkakliai vadini mane Anastazija?
– Nes toks tavo vardas.

– Man labiau patinka Ana.
– Tikrai?
Mudu jau beveik atvažiavome. Kelionė ilgai netruko.
– Anastazija… – susimąstęs ištaria jis. Rūsčiai dėbteliu į Kristianą, bet jam mano veido išraiška nė
motais. – Tai, kas nutiko lifte, daugiau nepasikartos… Na, bent jau kol nebus iš anksto numatyta.
Jis sustabdo visureigį prie mano dviejų butų namo. Tik dabar susizgrimbu, kad jis neklausė, kur
gyvenu, – ir taip puikiai žino. Kita vertus, juk atsiuntė knygas; suprantama, žino mano adresą. Ko tik
nesužino mobilųjį susekantis ir sraigtasparnį turintis moterų persekiotojas!
Kodėl jis daugiau manęs nebučiuos? Pagalvojusi apie tai, nepatenkinta papučiu lūpas.
Nesuprantu… Garbės žodis, jo pavardė turėtų būti Paslaptingasis, o ne Grėjus. Jis išlipa iš visureigio,
lengvai ir grakščiai ilgomis kojomis jį apeina, ketindamas atidaryti dureles mano pusėje – tikras
džentelmenas, jei neskaitysime tų retai pasitaikančių, brangių akimirkų liftuose. Prisiminusi, kaip jo
lūpos lietė mano lūpas, nuraustu ir staiga dingteli, kad aš visiškai negalėjau jo paliesti. Norėjau
pirštais perbraukti per neklusnius, susitaršiusius plaukus, bet negalėjau pajudinti rankų. Šis
prisiminimas suerzina.
– Man patiko tai, kas įvyko lifte, – sumurmu lipdama iš automobilio. Mano ausis pasiekia lyg ir
prislopintas aiktelėjimas, bet nusprendžiu nekreipti į jį dėmesio ir pasuku prie laukujų durų laiptų.
Keitė su Eliotu sėdi prie mūsų valgomojo stalo. Keturiolika tūkstančių dolerių vertos knygos
dingusios. Ir ačiū Dievui. Turiu šiokių tokių su jomis susijusių planų. Keitės veide šviečia visiškai
nebūdinga kvaila šypsena, be to, ji atrodo tokia užsisvajojusi, kokios merginos būna po sekso.
Kristianas atseka paskui mane į svetainę ir Keitė, nors ir su šypsena, leidžiančia suprasti, kad puikiai
praleido visą naktį, įtariai jį nužvelgia.
– Sveika, Ana.
Pašokusi ji mane apkabina, o paskui truputį pasitraukia norėdama atidžiau įsižiūrėti. Tada
suraukusi antakius pasisuka į Kristianą.
– Labas rytas, Kristianai, – pasisveikina, bet žodžiai nuskamba truputį priešiškai.
– Panele Kavanag, – kaip įpratęs, mandagiai ir santūriai atsako jis.
– Kristianai, jos vardas Keitė, – įkiša trigrašį Eliotas.
– Keite… – Kristianas jai mandagiai linkteli ir rūsčiai dėbteli į Eliotą, išsišiepusį ir taip pat
pakilusį nuo stalo manęs apkabinti.
– Labas, Ana.
Jis šypsosi, žydros jo akys spindi ir aš akimirksniu pajuntu jam simpatiją. Akivaizdu, kad Eliotas
visiškai kitoks nei Kristianas, bet juk juodu – tik įbroliai.
– Sveikas, Eliotai, – nusišypsau jam ir susigriebiu kramtanti lūpą.
– Eliotai, mudviem jau metas, – tyliai sako Kristianas.
– Taip, taip.
Eliotas pasisukęs suspaudžia Keitę glėbyje ir apdovanoja ilgu bučiniu.
Jėzau… Leisk jai atsikvėpti… Sumišusi įsistebeiliju sau į kojas. Paskui pakeliu akis į Kristianą – jis
atidžiai mane stebi. Nenuleisdama akių prisimerkiu. Kodėl tu negali manęs taip bučiuoti? Eliotas
stipriai tebebučiuoja Keitę, tvirtai laikydamas ją glėbyje pasvyra ir taip efektingai atlošia, kad jos
plaukai liečia grindis.

– Iki, mažyte, – atsisveikina jis ir plačiai nusišypso.
Keitė visai išskysta. Dar nesu jos tokios mačiusi, – man dingteli žodžiai „miela“ ir „klusni“. Klusni
Keitė. Dieve mano, tas Eliotas turbūt ne iš kelmo spirtas. Kristianas užverčia akis į lubas, tada
pažvelgia žemyn į mane, bet jo veidas neperprantamas, nors gal kiek ir pralinksmėjęs. Jis užkiša man
už ausies plaukų sruogą, išsprūdusią iš uodegos, surištos ant pakaušio. Kristiano liečiama imu alsuoti
smarkiau ir palenkiu galvą prie jo pirštų. Jo žvilgsnis sušvelnėja, jis nykščiu perbraukia man per
apatinę lūpą. Man užkaista kraujas. O tuomet – gerokai per anksti – jis patraukia ranką.
– Iki, mažyte, – burbteli Kristianas ir aš nesusilaikau nenusijuokusi, nes tie žodžiai jam visiškai
netinka. Nors suprantu, kad ištarė juos mėgdžiodamas brolį, giliai širdyje man vis tiek malonu. –
Atvažiuosiu tavęs aštuntą.
Jis apsisuka, atsidaro laukujes duris ir žengia į prieangį. Eliotas nuseka paskui jį į automobilį, bet
atsigręžęs pasiunčia Keitei oro bučinį ir aš pajuntu nemalonų pavydo dilgtelėjimą.
– Na, ar jau? – mums bežiūrint, kaip vyrai lipa į automobilį ir nuvažiuoja, nesitverdama smalsumu
klausia Keitė.
– Ne, – irzliai atšaunu tikėdamasi, kad toks atsakymas atgrasys ją nuo kitų klausimų. Grįžtame į
butą. – Bet tu pergulėjai, aiškiai matyti.
Negaliu nuslėpti pavydo. Keitei visuomet pavyksta suvilioti vyrus. Jai neįmanoma atsispirti, ji
graži, seksuali, linksma, įžūli… žodžiu, visiškai kitokia nei aš. Bet atsakomoji jos šypsena tokia
užkrečiama, kad persiduoda ir man.
– Ir šiandien vakare vėl su juo susitiksiu.
Plodama rankomis, ji ima šokinėti kaip mažas vaikas. Keitė negali nuslėpti nei susijaudinimo, nei
laimės, ir nejučia imu džiaugtis dėl to, kad ji laiminga. Laiminga Keitė… bus įdomu.
– Šį vakarą Kristianas vežasi mane į Siatlą.
– Į Siatlą?
– Taip.
– Tai gal tada?..
– Na, tikiuosi…
– Vadinasi, jis tau patinka?
– Patinka.
– Taip patinka, kad…?
– Taip.
Keitė kilsteli antakius.
– Oho! Anai Stil pagaliau krito į akį vyras, ir būtent Kristianas Grėjus, gražuolis, seksualus
milijonierius.
– O kaipgi, visa tik dėl pinigų, – nusišaipau ir įsikikenusios mudvi niekaip negalime liautis.
– Nauja palaidinukė? – paklausia Keitė ir aš, nutylėdama labiausiai jaudinančias smulkmenas,
papasakoju, kaip praleidau naktį.
– Ar jis tave jau pabučiavo? – virdama kavą pasiteirauja ji.
Nuraustu.
– Kartą.
– Tik kartą?! – priekaištingai šūkteli Keitė.

Truputį susigėdusi linkteliu.
– Jis labai santūrus.
Ji susiraukia.
– Keista.
– Kažin ar šio vieno žodžio pakanka esamai padėčiai apibūdinti.
– Turime pasirūpinti, kad šį vakarą jis negalėtų atsispirti tavo žavesiui, – ryžtingai pareiškia Keitė.
Ne… Sprendžiant iš jos žodžių, manęs laukia ilga, skausminga ir žeminanti procedūra.
– Po valandos turiu būti darbe.
– Per valandą suspėsiu. Eime.
Paėmusi už rankos, Keitė nusiveda mane į vonios kambarį.

NOR S DAR B O T UR IME DAUG, laikas Kleito no par duo tuvėje man pr ailg sta. Pr asidėjo vasar o s sezo nas,
tad uždarius parduotuvę dar dvi valandas turiu pildyti ištuštėjusias lentynas. Šiam darbui nereikia
daug dėmesio, tad turiu pakankamai laiko apmąstymams. Juolab kad visą dieną neradau laisvos
minutės pagalvoti.

Keitei nenuilstamai ir, tiesą sakant, įkyriai vadovaujant, mano kojų ir pažastų plaukai tobulai
nuskusti, antakiai išpešioti, visas kūnas įtrintas kremu. Man buvo baisiai nemalonu. Bet Keitė mane
patikino: girdi, šiais laikais kaip tik to vyras ir tikisi. Ko dar jis galėtų tikėtis? Turiu įtikinti Keitę, kad
aš ir pati to noriu. Keista, bet ji Kristianu kažkodėl nepasitiki – gal dėl to, kad jis toks santūrus ir
susikaustęs. Keitė prisipažįsta negalinti tiksliai pasakyti, iš kur toks jausmas, bet pažadėjau jai
nuvykusi į Siatlą atsiųsti žinutę. Apie tai, kad skrisiu sraigtasparniu, neužsiminiau, mat pasiustų.

Be to, dar neišsiaiškinau santykių su Chosė. Jis atsiuntė man į mobilųjį tris žinutes ir septynis
kartus skambino. Taip pat du kartus skambino į namus. Keitė jam aiškiai nepasakė, kur aš. Jis supras,
kad ji mane dengia. Mat Keitė paprastai viską rėžia tiesiai. Bet nusprendžiau leisti Chosė truputį
pasikankinti. Vis dar per daug ant jo pykstu.

Kristianas užsiminė apie kažkokį dokumentą – nežinia, ar tik juokavo, ar iš tiesų turėsiu pasirašyti
kažkokią sutartį. Belieka spėlioti, ir dėl to pikta. Jau ir taip vos tvarkausi su jauduliu ir nervais.
Šiandien tas ypatingas vakaras! Ar aš, taip ilgai laukusi, tikrai esu pasiruošusi? Giliai širdyje tūnanti
ir nekantriai maža pėdute trepsinti dievaitė rūsčiai į mane dėbteli. Ji jau daug metų pasiruošusi, su
Kristianu Grėjumi ji pasiruošusi viskam, bet vis dar nesuprantu, kuo ypatinga jam atrodau aš –
baikščioji Ana Stil, – juk kažkaip nelogiška…

Kristianas, žinoma, nevėluoja – kai išeinu iš Kleitono parduotuvės, manęs jau laukia. Išlipa iš
užpakalinės „Audi“ keleivio sėdynės atidaryti durų ir maloniai man nusišypso.

– Labas vakaras, panele Stil, – pasisveikina.
– Pone Grėjau… – mandagiai linkteliu lipdama į mašiną ir įsitaisau ant užpakalinės sėdynės.
Vairuoja Teiloras.
– Labas, Teilorai, – sakau.
– Labas vakaras, panele Stil. – Jo tonas mandagus ir dalykiškas.
Kristianas įlipa į automobilį iš kitos pusės, paima mane už rankos ir švelniai suspaudžia, o tas
spustelėjimas tarsi aidas nuvilnija visu mano kūnu.
– Kaip darbas? – pasiteirauja jis.

– Labai prailgo, – atsakau, o mano balsas duslus, per žemas nuo slapto troškimo.
– Taip, šiandien man irgi buvo ilga diena.
– Ką veikei? – šiaip taip išlemenu.
– Su Eliotu ėjome į žygį pėsčiomis.
Kristianas nykščiu glosto krumplius, man apsąla širdis, imu greičiau alsuoti. Ir kaip jam tai
pavyksta? Juk liečia tik labai menką dalį mano kūno, bet vis tiek sukelia tikrą hormonų audrą.
Kelionė į sraigtasparnių aikštelę ilgai netrunka, nė apsidairyti nespėju, o mes jau čia. Tyliai
svarstau, kur galėtų būti tas garsusis sraigtasparnis. Esame tankiai užstatytoje miesto dalyje, o
sraigtasparniams kilti ir leistis reikalinga erdvė – tą net ir aš žinau. Teiloras pastato automobilį ir
išlipęs atidaro man dureles. Kristianas akimirksniu atsiduria šalia ir vėl paima mane už rankos.
– Pasiruošusi? – klausia jis.
Linkteliu ir noriu pasakyti: „Viskam“, bet taip nervinuosi ir jaudinuosi, kad negaliu ištarti nė
žodžio.
– Teilorai… – atsisveikindamas jis santūriai linkteli vairuotojui ir mudu įeiname į pastatą, o tada
pasukame tiesiai prie liftų.
Liftas! Vėl prisimenu, kaip šį rytą mudu bučiavomės, ir tas prisiminimas ima mane persekioti.
Visą dieną prie kasos Kleitono parduotuvėje panirusi į svajas, apie nieką kitą ir negalvojau. Kad
atsitokėčiau, ponui Kleitonui teko du kartus kelti balsą ir šaukti mane vardu. Sakyti, kad buvau
išsiblaškiusi, būtų gerokai per švelnu. Mąsliai šypsodamasis, Kristianas žvilgteli į mane. Cha! Ir jis
apie tai galvoja.
– Čia tik trys aukštai, – trumpai paaiškina Kristianas, bet jo akys linksmai spindi.
Jis tikras telepatas. Man baugu.
Kai įlipame į liftą, stengiuosi, kad veidas manęs neišduotų. Durys užsidaro ir tarp mudviejų vėl
atsiranda ta keista, kibirkščiuojanti, elektros srovės įkrauta, mane pavergianti trauka. Užsimerkiu
bergždžiai mėgindama nekreipti į ją dėmesio. Kristianas tvirčiau suspaudžia man ranką ir dar po
penkių sekundžių lifto durys atsidaro ant pastato stogo. O štai ir jis – baltas sraigtasparnis su mėlynu
užrašu „Grėjaus įmonių holdingas“ ir kompanijos emblema ant šono. Be jokios abejonės, tai
neteisėtas įmonės turto naudojimas asmeniniais tikslais.
Kristianas nuveda mane į kontorėlę, kurioje prie rašomojo stalo sėdi senyvas darbuotojas.
– Štai jūsų skrydžio planas, pone Grėjau. Techninė apžiūra atlikta. Sraigtasparnis paruoštas ir
laukia jūsų, sere. Galite skristi.
– Ačiū, Džo. – Kristianas maloniai jam nusišypso.
O! Pasirodo, kai kas nusipelno ir malonaus Kristiano elgesio. Gal tas vyras ne jo darbuotojas?
Pažvelgiu į senį su pagarbia baime.
– Eime, – paragina Kristianas ir mudu nužingsniuojame prie sraigtasparnio.
Iš arti jis daug didesnis, nei įsivaizdavau. Tikėjausi išvysti dvivietį kelioninį sraigtasparnį, bet jis –
bent septynių vietų. Atidaręs dureles, Kristianas nurodo man sėdynę pačiame priekyje.
– Sėsk ir nieko neliesk, – lipdamas paskui mane griežtai liepia.
Jis su trenksmu uždaro dureles. Džiaugiuosi, kad aikštelė ant stogo apšviesta prožektorių, kitaip
ankštoje piloto kabinoje būtų sunku ką nors įžiūrėti. Atsisėdu ant paskirtos sėdynės, o jis pritupia šalia
prisegti manęs saugos diržais. Visus keturis diržus sujungia viena sagtis viduryje. Kristianas taip

įtempia abu viršutinius diržus, kad vos galiu krustelėti. Jis taip arti ir darbuojasi nepaprastai
susikaupęs. Jei tik galėčiau pasilenkti, kyštelėčiau nosį jam į plaukus. Jis kvepia švariai, gaiviai,
dieviškai, bet aš saugiai prisegta, galima sakyti, prikaustyta prie sėdynės. Kristianas pakelia akis,
pažvelgia į mane liepsningu žvilgsniu ir šypteli, tarsi pralinksmintas jam vienam tesuprantamo
pokšto. Jis taip kankinamai arti. Kai timpteli vieną iš viršutinių diržų, man net kvapą užgniaužia.

– Tu saugi, nepaspruksi, – sukužda Kristianas. – Kvėpuok, Anastazija, – švelniai priduria.
Paskui, kilstelėjęs ranką, paglosto man skruostą, ilgais pirštais perbraukia per smakrą, o tada
suspaudžia jį nykščiu ir smiliumi. Pasilenkęs apdovanoja mane trumpu, nekaltu bučiniu ir palieka
apsvaigusią, nuo jaudinančio, netikėto jo lūpų prisilietimo pakirstomis kojomis.
– Šie diržai man patinka, – sušnabžda vėl.
Ką?
Kristianas atsisėda šalia, taip pat prisisega saugos diržus ir pradeda ilgą procedūrą: tikrina
matavimo prietaisus, spaudo jungtukus ir mygtukus man prieš akis mirguliuojančioje, žvilgsniu
neaprėpiamoje eilėmis išrikiuotų ciferblatų, lempučių ir jungiklių platybėje. Įvairių ciferblatų
švieselės sumirkčioja, sublyksi ir nušvinta visas prietaisų skydas.
– Užsidėk, – sako jis rodydamas į ausines, padėtas prieš mane.
Užsidedu jas ir keliamieji sraigtai ima suktis. Triukšmas kurtinantis. Jis taip pat užsideda ausines ir
toliau junginėja mygtukus.
– Tiesiog tikrinu tai, ką būtina patikrinti prieš kylant, – ausinėse išgirstu nuo kūno atsietą Kristiano
balsą. Pasuku galvą ir nusišypsau jam.
– Ar tikrai supranti, ką darai? – klausiu.
Jis atsisuka į mane ir šypteli.
– Jau ketverius metus esu kvalifikuotas pilotas, Anastazija. Su manim tu saugi. – Kristianas
pamalonina mane grėsminga, vilkiška šypsena ir, pamerkęs akį, priduria: – Na, bent jau kol
skrendame.
Pamerkia akį… Kristianas?!
– Pasiruošusi?
Išplėtusi akis linkteliu.
– Gerai, bokštui. PDX6, čia „Čarlis Tango“ „Golf-Golf Echo Hotel“, prašau leidimo kilti.
Patvirtinkite, baigiau.
– „Čarliui Tango“ – kilti leidžiama. Palaikykite ryšį su PDX, laikykitės vienas keturi tūkstantis,
kursas – nulis vienas nulis, baigiau.
– Supratau, bokšte, „Čarlis Tango“ kyla, pabaiga. Važiuojam… – priduria jis man ir sraigtasparnis
ima lėtai ir grakščiai kilti.
Portlandas dingsta mums iš akių, kylame į Jungtinių Valstijų oro erdvę, nors visas mano pilvas
lieka Oregone. Oho! Ryškios šviesos traukiasi, kol iš jų lieka tik kažkur žemai mirguliuojantys
taškeliai. Jaučiuosi taip, tarsi į pasaulį žvelgčiau pro rutuliško akvariumo stiklą. Pakilus dar aukščiau
iš tiesų jau nieko nematyti. Tamsu nors į akį durk – mūsų kelio neapšviečia net mėnesiena. Ir kaip jis
mato, kur skrendame?
– Baugu, tiesa? – ausinėse išgirstu Kristiano balsą.
– Iš kur žinai, kad skrendi reikiamu kursu?

– Štai. – Ilgu smiliumi jis baksteli į vieną matavimo prietaisą, kuriame įmontuotas elektroninis
kompasas. – Skrendame „EC135 Eurocopter“ markės sraigtasparniu. Vienu saugiausių iš šios klasės.
Jame yra naktinių skrydžių įranga. – Kristianas žvilgteli į mane ir nusišypso. – Ant pastato, kur
gyvenu, stogo yra sraigtasparnių aikštelė. Ten ir skrendame.

Ant jo namų stogo yra sraigtasparnių aikštelė, o kaipgi kitaip. Šio pasaulio aš visiškai nepažįstu.
Ant Kristiano veido nuo prietaisų skydo krenta švelni šviesa. Jis labai susikaupęs ir nuolat žvilgčioja į
įvairius ciferblatus. Prisimerkusi atidžiai žiūriu į Kristiano veido bruožus ir mėginu juos įsiminti. Jo
profilis dailus. Nosis tiesi, smakras kampuotas, taisyklingas – kaip norėčiau brūkštelėti per jį
liežuviu… Kristianas nesiskutęs ir dėl tų barzdos šerelių pagunda tik dar didesnė. Hm… Norėčiau
pajusti tą šiurkštumą liežuviu, pirštais, veido oda…

– Naktį visuomet skrendi aklai. Tenka pasikliauti skrydžių įranga, – vėl prabyla jis, išblaškydamas
mano erotines svajas.

– Ar dar ilgai skrisime? – tyliai klausiu. Ne, ne, tikrai negalvojau apie seksą.
– Mažiau nei valandą, mat vėjas mums palankus.
Hm… kelionė į Siatlą neužtrunka nė valandos… neblogai. Nenuostabu, kad skrendame.
Nepraėjus nė valandai man bus atskleista didžioji paslaptis. Visi gilieji pilvo raumenys susitraukia.
Jaudinuosi ne juokais. Net silpna darosi. Po galais, kokią staigmeną jis man paruošė?
– Ar viskas gerai, Anastazija?
– Taip.
Mano atsakymas aiškus, bet glaustas, šiaip taip ištartas tramdant nervus.
Regis, jis nusišypso, bet tamsoje neįžiūrėsi. Kristianas vėl spragteli kažkokį mygtuką.
– PDX, čia „Čarlis Tango“, dabar vienas keturi tūkstantis, baigiau. – Jis apsikeičia informacija su
skrydžių kontrolės bokštu. Man susidaro įspūdis, kad kalbasi du profesionalai. Kaip suprantu, iš
Portlando oro erdvės perskrendame į Siatlo tarptautinio oro uosto erdvę. – Supratau, „Si-Tak“7,
laukiu, pabaiga.
– Pažvelk tenai, – Kristianas parodo tolumoje spingsantį šviesos taškelį. – Tai Siatlas.
– Ar visada taip padarai moterims įspūdį? „Eime, skrisime mano sraigtasparniu“? – nuoširdžiai
susidomėjusi klausiu.
– Dar niekada nesu skraidinęs jokios merginos, Anastazija. Man tai dar vienas pirmas kartas, –
labai rimtai ir tyliai sako jis.
Čia tai netikėtas atsakymas… Dar vienas pirmas kartas? Ak, jis turbūt kalba apie miegojimą
vienoje lovoje?
– Ar tau ši kelionė padarė įspūdį?
– Aš ir sužavėta, ir pašiurpusi iš baimės, Kristianai.
Jis šypteli.
– Ir sužavėta, ir pašiurpusi iš baimės?
Kristianas kelias akimirkas vėl toks, kokiam ir dera būti jo amžiaus vyrui.
Linkteliu.
– Tiesiog… Tu viską taip gerai išmanai…
– Oi, ačiū, panele Stil, – mandagiai padėkoja Kristianas.
Manau, jis patenkintas, bet nežinia.

Kelias minutes skrendame visiškoje tamsoje tylėdami. Ryškus taškelis – Siatlas – palengva artėja.
– „Si-Tak“ bokštas „Čarliui Tango“. Skrydžio planas į Eskalą patvirtintas. Prašau tęsti. Ir laukti.
Baigiau.
– Čia „Čarlis Tango“, supratau, „Si-Tak“. Pabaiga.
– Tu tuo džiaugiesi neatsidžiaugi, – sumurmu.
– Kuo?
Jis žvilgteli į mane. Blausioje sraigtasparnio prietaisų skydo šviesoje Kristiano žvilgsnis pašaipiai
klausiamas.
– Pilotavimu, – paaiškinu.
– Šitam reikalinga kontrolė ir susikaupimas… Argi galėčiau nesidžiaugti? Bet labiausiai man
patinka sklandymas.
– Sklandymas?
– Taip. Mėgėjiškas sklandymas. Sklandytuvai ir sraigtasparniai – skraidau ir vienais, ir kitais.
– Šit kaip?..
Brangiai kainuojantys pomėgiai. Prisimenu šiuos jo žodžius iš interviu. Man patinka skaityti ir
kartais nueiti į kiną. O prie tokių brangių pomėgių aš nepratusi.
– „Čarli Tango“, leidžiu įskristi, pabaiga, – mano svajas nutraukia iš tuštumos atsklindantis
skrydžių kontrolės bokšto operatoriaus balsas.
Kristianas atsako, rodos, valdydamas padėtį ir visiškai pasitikėdamas savimi.
Siatlas artėja. Dabar skrendame virš priemiesčių. Oho! Vaizdas toks nuostabus, kad net kvapą
gniaužia. Siatlas naktį, iš paukščio skrydžio…
– Gražu, ar ne? – burbteli Kristianas.
Entuziastingai linkteliu. Visa atrodo nežemiška – netikroviška, – jaučiuosi tarsi milžiniškoje
filmavimo aikštelėje; tarsi būtų kuriamas mėgstamiausias Chosė filmas, pavyzdžiui, „Likvidatorius“.
Vis neduoda ramybės prisiminimas apie pabučiuoti mane mėginusį Chosė. Pajuntu, kad
neskambindama jam elgiuosi žiaurokai. Na, iki rytojaus jis palauks… Tikriausiai…
– Po kelių minučių nusileisime, – tyliai sako Kristianas ir staiga ausyse pajuntu mušant pulsą,
širdis ima daužytis, o į gyslas plūsteli adrenalinas. Jis vėl ima kalbėtis su skrydžių kontrolės bokštu,
bet aš jau nesiklausau. Rodos, tuoj nualpsiu. Mano likimas – jo rankose.
Dabar skrendame tarp pastatų, o priekyje jau matau dangoraižį su sraigtasparnių aikštele ant stogo.
Ten baltais dažais užrašytas žodis „Eskala“. Pastatas vis artėja ir artėja, didėja ir didėja… kaip ir
mano nerimas. Dieve, tikiuosi, kad jo nenuvilsiu. Jis greičiausiai įsitikins, jog nesu tokia, kokią mane
įsivaizdavo. Gailiuosi, kad nepaklausiau Keitės ir nepasiskolinau iš jos kurios nors suknelės, bet labai
mėgstu savo juodus džinsus, be to, vilkiu palaidinukę iš švelnios dulsvai žalios medžiagos ir juodą
Keitės švarkelį. Atrodau gana puošniai. Įsitveriu sėdynės ranktūrių ir vis stipriau juos spaudžiu. Man
pavyks. Man pavyks. Grėsmingai artėjant po kojomis dunksančiam dangoraižiui, vis kartoju šią
mantrą.
Sraigtasparnis sulėtina greitį, paskui pakimba ore ir Kristianas nutupdo jį ant pastato stogo. Širdis
daužosi gerklėje. Nesuprantu, ar nuo nervinės įtampos, ar iš palengvėjimo, kad atskridome gyvi, ar iš
baimės, jog galų gale vis tiek susimausiu. Jis išjungia variklį, keliamieji sraigtai lėtėja, pagaliau

visiškai nutyla, ir jau girdžiu vien nelygų, nerimo persmelktą savo alsavimą. Kristianas nusiima
ausines, tada ištiesęs ranką nutraukia manąsias.

– Štai ir atvykome, – tyliai sako jis.
Jo žvilgsnis toks įdėmus, pusę veido užgriebia šešėlis, o kitą pusę – ryški, balta leidimosi
prožektorių šviesa. Juodasis ir baltasis riteris – ši metafora Kristianui puikiai tinka. Jis atrodo
įsitempęs. Dantys stipriai sukąsti, žvilgsnis griežtas. Jis atsisega saugos diržus ir pasilenkia atsegti
man. Kristiano veidas vos per keliolika centimetrų nuo mano veido.
– Neprivalai daryti nieko, ko nenori. Juk žinai, ar ne?
Kristianas kalba nuoširdžiai, net šiek tiek neviltingai, jo žvilgsnis bejausmis. Tokių žodžių iš jo
nesitikėjau.
– Niekada nedarau to, ko nenoriu, Kristianai.
Vos ištarusi šiuos žodžius pajuntu, kad jie nuskambėjo neįtikinamai, nes šią akimirką dėl šito šalia
sėdinčio vyro tikriausiai padaryčiau bet ką. Tačiau tikslą pasiekiu. Kristianas aprimsta.
Kelias sekundes nepatikliai žvelgęs į mane, jis, nors ir nemažo ūgio, mitriai prasispraudžia prie
sraigtasparnio durų ir jas atidaro. Nušokęs palaukia ir man kabarojantis žemyn paduoda ranką. Ant
stogo labai vėjuota ir man baugu, kad stoviu visiškai atviroje vietoje, ant bent trisdešimties aukštų
pastato. Kristianas apglėbia mane per juosmenį ir tvirtai priglaudžia.
– Eime, – perrėkia vėją.
Jis nusitempia mane prie lifto ir, klaviatūroje surinkus tam tikrą skaičių kodą, durys atsidaro.
Kabinoje šilta, o jos sienos veidrodinės. Kur tik metu akį, visur matau daugybę Kristianų, o
nuostabiausia, kad jis laiko mane nesuskaičiuojamoje daugybėje glėbių. Kristianas surenka dar vieną
kodą, durys užsidaro ir liftas ima leistis.
Po kelių minučių atsiduriame baltame vestibiulyje. Viduryje stovi tamsus medinis stalas, o ant jo –
didžiulė baltų gėlių puokštė. Ant sienų kabo daugybė paveikslų. Kristianas atidaro dvivėres duris –
baltas apdailos motyvas tęsiasi plačiame koridoriuje, kuris eina iki didžiulio prabangaus kambario.
Tai pagrindinė svetainė, kurios lubos dvigubai aukštesnės nei įprastai. Žodis „milžiniška“ – per
menkas jai apibūdinti. Tolimoji siena – stiklinė, o už jos – balkonas, iš kurio atsiveria Siatlo
panorama.
Dešinėje stovi įspūdinga raidės U pavidalo sofa, ant kurios galėtų patogiai įsitaisyti dešimt
suaugusių žmonių. Prieš ją – šiuolaikinis nerūdijančio plieno, – o gal platinos, iš kur man žinoti? –
modernaus dizaino židinys. Jame jaukiai spragsi ugnis. Kairėje, šalia mūsų, prie durų įrengta virtuvės
zona. Visi virtuvės baldai balti, spintelių viršus – tamsaus medžio, be to, yra pusryčių baras su
šešiomis kėdėmis.
Netoli virtuvės zonos, prie stiklinės sienos, stovi valgomasis stalas su šešiolika kėdžių. Kampe –
tikras, spindintis, juodas fortepijonas. O kaipgi… jis tikriausiai skambina ir fortepijonu. Ant visų
sienų kabo daugybė įvairiausio dydžio ir formos meno kūrinių. Tiesą sakant, šie apartamentai labiau
primena meno galeriją, o ne gyvenamąją patalpą.
– Ar padėti nusivilkti švarkelį? – klausia Kristianas.
Papurtau galvą. Man, sraigtasparnių aikštelėje perpūstai vėjo, vis dar šalta.
– Gal norėtum išgerti? – pasiūlo jis.

Išpūtusi akis įsistebeiliju į jį. Po vakarykštės nakties?! Gal traukia mane per dantį? Man dingteli
paprašyti „Margaritos“ kokteilio, bet… nedrįstu.

– Aš išgersiu taurę baltojo vyno. Gal ir tu norėtum?
– Taip, mielai, – sumurmu.
Stoviu šitame milžiniškame kambaryje kaip nesava. Prieinu prie stiklinės sienos ir pamatau, kad
apatinė jos dalis susilanksto nelyginant koncertina, atverdama kelią į balkoną. Tolumoje ryškiai
apšviestas driekiasi Siatlas. Grįžtu į virtuvės zoną – einu kelias sekundes, nes nuo stiklinės sienos ji
tolokai, – o Kristianas atkemša butelį vyno. Jis nusivilko švarką.
– Ar tiks „Pouilly Fumé“?
– Kristianai, apie vyną aš nieko nenusimanau. Neabejoju, kad tiks, – tyliai ir nedrąsiai sakau.
Man daužosi širdis. Noriu sprukti. Čia tokie turtai… Viskas perdėtai prabangu, Bilo Geitso stiliaus.
Ką aš čia veikiu? „Puikiai žinai ką“, – piktai sušnypščia pasąmonė. Taip, aš noriu atsidurti lovoje su
Kristianu Grėjumi.
– Štai. – Jis paduoda man taurę vyno.
Net taurės brangios: iš sunkaus šiuolaikiško krištolo. Nuryju gurkšnelį: vynas lengvas, gaivus ir
skanus.
– Tu labai tyli ir net neraudonuoji. Tiesą sakant, tokios išblyškusios tavęs dar nemačiau,
Anastazija, – kimiai sako jis. – Gal nori valgyti?
Papurtau galvą. Negalėčiau praryti nė kąsnio.
– Turi labai erdvius namus.
– Erdvius?
– Erdvius.
– Taip, jie erdvūs, – sutinka Kristianas, o akys linksmai žybteli.
Vėl gurkšteliu vyno.
– Skambini? – klausiu kryptelėdama galvą į fortepijoną.
– Taip.
– Gerai?
– Taip.
– Na, žinoma… Ar esama ko nors, ko gerai nemokėtum?
– Yra… yra pora dalykų, kurių nemoku.
Kristianas taip pat išgeria dar gurkšnelį vyno. Ir nenuleidžia nuo manęs akių. Jaučiu, kaip tos akys
seka mane, nusisukusią ir besižvalgančią po kambarį. Nors žodis „kambarys“ čia netinka. Tai ne
kambarys, o tikra kažkokios misijos būstinė.
– Gal norėtum prisėsti?
Linkteliu ir jis, paėmęs už rankos, nusiveda mane prie didžiulės labai šviesios sofos. Atsisėdus
man dingteli, kad jaučiuosi kaip Tesė Derbeifild, žiūrinti į naują namą, kuris priklauso garsiajam
Alekui d’Erberviliui. Nuo šios minties šypteliu.
– Kas taip pralinksmino?
Kristianas prisėda šalia ir pasisuka į mane. Alkūne remdamasis į sofos atlošą, jis pasideda galvą
ant dešinės rankos.
– Kodėl atsiuntei man būtent „Tesę iš d’Erbervilių giminės“? – klausiu.

Kelias akimirkas Kristianas sutrikęs spokso į mane. Manau, šis klausimas jį nustebino.
– Na, juk sakei, kad tau patinka Tomas Hardis.
– Tik dėl to?
Net pati savo balse išgirstu nusivylimą. Kristianas stipriai sučiaupia lūpas.
– Man tai atrodė tinkama dovana. Galėjau paversti tave neįsivaizduojamai aukštu idealu kaip
Andželas Kleras arba visiškai pažeminti, kaip pasielgė Alekas d’Erbervilis, – niūriai paaiškina jis,
grėsmingai blykstelėdamas tamsiomis akimis.
– Jei rinktis galima tik vieną iš dviejų, renkuosi pažeminimą, – sušnabždu stebeilydamasi į jį.
Pasąmonė spokso į mane su pagarbia baime. Kristianas nustebęs net aikteli.
– Anastazija, prašau liautis kramtyti lūpą. Tai labai blaško. Pati nežinai, ką šneki.
– Dėl to čia ir esu.
Jis susiraukia.
– Taip. Trumpam atsiprašysiu…
Jis išeina pro plačias duris kitame kambario gale. Po poros minučių grįžta nešinas kažkokiu
dokumentu.
– Čia konfidencialumo sutartis. – Kristianas gūžteli pečiais, jam pakanka mandagumo parodyti,
kad jaučiasi šiek tiek nepatogiai. – Mano advokatas primygtinai pataria ją sudaryti. – Jis paduoda man
dokumentą. Visiškai sutrinku. – Jei ketini rinktis antrą variantą – pažeminimą, turėsi pasirašyti.
– O jei nenoriu nieko pasirašyti?
– Vadinasi, nugalės aukšti Andželo Klero idealai. Na, jie, šiaip ar taip, romane dominuoja.
– Ką ši sutartis reiškia?
– Ji reiškia, kad negali nieko apie mus atskleisti. Niekam ir nieko.
Spoksau į jį netikėdama savo akimis. Po perkūnais… Reikalai prasti, labai prasti, ir dabar man jau
smalsu sužinoti viską.
– Gerai. Pasirašysiu.
Kristianas paduoda man rašiklį.
– Ar neketini nė perskaityti?
– Ne.
Jis suraukia antakius.
– Anastazija, prieš pasirašydama bet kokį dokumentą turėtum perskaityti, – įspėja.
– Kristianai, tu vis dar nesupranti, kad aš ir šiaip niekam nieko apie mudu nepasakočiau. Net
Keitei. Todėl visai nesvarbu, ar pasirašysiu šią sutartį. Jei tau arba tavo advokatui… su kuriuo tu vis
dėlto apie mudu šnekiesi, šis dokumentas toks svarbus, tebūnie. Pasirašysiu.
Kristianas įdėmiai pažvelgia į mane ir suglumęs linkteli.
– Labai aiškiai ir atvirai išdėstėte savo nuomonę, panele Stil.
Plačiai pasirašau ant punktyrinės linijos abiejose sutartyse, paskui vieną egzempliorių paduodu
jam. Kitą sulankstau, įsidedu į rankinę ir godžiai gurkšteliu vyno. Šneku gerokai drąsiau, nei iš tiesų
turiu drąsos.
– Ar tai reiškia, kad šiąnakt ketini su manimi mylėtis, Kristianai?
Po velnių. Ar tikrai to paklausiau?
Kristianas iš nuostabos net žiopteli, bet tuoj pat susitvardo.

– Ne, Anastazija, nereiškia. Pirma, aš nesimyliu. Aš krušu… negailestingai. Antra, yra daugiau
dokumentų, kuriuos reikia pasirašyti. O trečia, tu dar nežinai, į ką veliesi. Dar galėtum dėti į kojas.
Eikš, noriu tau parodyti savo žaidimų kambarį.

Man net lūpa atvimpa. Krušu negailestingai! Po galais, skamba taip… seksualiai. Bet kam mums
apžiūrėti kažkokį žaidimų kambarį? Visiškai sutrinku.

– Užsimanei pažaisti su „Xbox“ pultu? – klausiu.
Jis garsiai nusijuokia.
– Ne, Anastazija. Nežaisiu nei su „Xbox“, nei su „Playstation“8. Eime.
Laikydamas mano ranką, jis atsistoja. Leidžiuosi vedama iš svetainės į koridorių. Į dešinę nuo
dvivėrių durų, pro kurias įėjome, yra kitos durys į laiptinę. Užlipame į antrą aukštą ir pasukame
dešinėn. Išsitraukęs iš kišenės raktą, Kristianas atrakina dar vienas duris ir giliai įkvepia.
– Gali išvykti kada panorėjusi. Sraigtasparnis laukia ir yra paruoštas nuskraidinti tave, kur tik
pasakysi; taip pat gali pernakvoti ir namo grįžti rytoj rytą. Kad ir ką nuspręsi, aš tą sprendimą
gerbsiu.
– Gal jau atidaryk tas sumautas duris, Kristianai.
Jis stumteli duris ir pasitraukia leisdamas man eiti pirmai. Dar kartą atidžiai į jį pažvelgiu. Labai
noriu sužinoti, kas tame kambaryje. Sunkiai atsidususi įeinu.
Ir pasijuntu tarsi laiko mašina persikėlusi į praeitį, į XVI amžiaus Ispaniją, į inkvizicijos laikus.
Kas per šūdas…

5 „U gningas seksas“ (angl .).
6 Portlando tarptautinio oro uosto kodas skrydžių kontrolės sistemoje.
7 Siatlo-Takomos tarptautinis oro uostas.
8 Kompiuterinių žaidimų pultai.

SEPTINTAS SKYRIUS

Pirmiausia atkreipiu dėmesį į kvapą: užuodžiu odą, medieną ir laką su citrinų aromato priemaiša.
Kvapas labai malonus, apšvietimas neryškus, subtilus. Tiesą sakant, šviestuvų nematau, bet prislopintą
šviesą tolygiai skleidžia karnizai palubėje. Sienos ir lubos tamsiai, sodriai raudonos, todėl įžengusi į
šį kambarį pasijunti tarsi įsčiose, o grindys senovinės, lakuotos medienos. Ant sienos prieš duris
pritvirtintas didelis X formos kryžius. Jis pagamintas iš kruopščiai nupoliruoto raudonmedžio, o
kiekviename kampe kabo po antrankį. Virš kryžiaus, prisuktos prie lubų ir nuleistos, kabo didelės,
bent dviejų su puse kvadratinio metro metalinės grotelės, nuo kurių kraštų nukarusios įvairiausios
virvės, grandinės ir tviskantys antrankiai. Netoli durų tarsi karnizai užuolaidoms išilgai sienos
pakabintos dvi ilgos, poliruotos, meniškai išraižytos kartys – kaip laiptų turėklų statramsčiai, tik
ilgesnės. Ant jų sukabintas stulbinantis lazdų mentės galu, rimbų, jojimo vytinių ir juokingų
plunksnomis papuoštų įnagių rinkinys.

Šalia durų stovi tvirta raudonmedžio komoda, kurios visi stalčiai labai siauri, tarsi skirti kokio
nors seno dulkino muziejaus eksponatams. Trumpai pasvarstau, kas iš tiesų laikoma tuose stalčiuose.
Ar tikrai noriu žinoti? Tolimajame kampe – skaisčiai raudona oda aptrauktas paminkštintas suolas, o
šalia jo – prie sienos pritvirtintas lakuotos medienos stovas tartum pulo ar biliardo lazdų laikiklis, bet
atidžiau pažvelgus matyti, kad jame sudėtos įvairaus ilgio ir storio lazdos. Priešais kambario kampe
stovi tvirtas beveik dviejų metrų ilgio stalas – medinis, lakuotas, meniškai drožinėtomis kojomis, – o
po juo pastumtos dvi derančios taburetės.

Bet įžengus į kambarį pirmiausia akys nukrypsta į lovą. Ji didesnė už tas, kuriose miegodavo
karaliai, su rokoko stiliaus baldakimu plokščiu viršumi ir keturiais drožinėtais mediniais stulpais.
Atrodo, tarsi būtų pagaminta devyniolikto amžiaus pabaigoje. Po baldakimu matau dar daugiau
tviskančių grandinių ir antrankių. Patalynės nėra… tik raudona oda aptrauktas čiužinys ir viename
gale sukrauta stirta pagalvėlių raudono atlaso užvalkalais.

Lovos kojūgalyje, tiksliau, per gerą metrą nuo jo, stovi skaisčiai raudona sofa iškeltais galais –
tiesiog kėpso vidury kambario atsukta į lovą. Keistas baldų išdėstymas… pastatyti sofą, atsuktą į
lovą… Ir staiga mintyse šypteliu: prikibau prie tos sofos, kad ji keista, o juk iš tiesų tai pats
kasdieniškiausias baldas iš visų kambaryje. Pakeliu akis į lubas. Visos lubos prisukinėtos plieninių
laipiojamųjų žiedų, išdėstytų keistais atstumais. Man dingteli klausimas, kam jie reikalingi. Keista, bet
visa mediena, tamsios sienos, blausi šviesa ir skaisčiai raudona oda teikia šiam kambariui savotiško
švelnumo ir romantikos… Suprantu, kad nieku gyvu ne tradiciškai suvokiamo, o ypatingo, tik
Kristianui būdingo švelnumo ir romantikos.

Atsisuku, o Kristianas, kaip ir tikėjausi, atidžiai mane stebi, bet jo veidas visiškai neperprantamas.
Žengiu toliau ir jis seka man iš paskos. Tas daiktas su plunksnomis žadina smalsumą. Nedrąsiai jį

paliečiu. Jis aksomo švelnumo, kaip iš devynių nyčių nuvytas rimbas, tik tankesnis, be to, prie galo
priraišiota mažyčių plastikinių rutuliukų.

– Jis vadinamas bizūnu, – ramiai ir tyliai paaiškina Kristianas.
Bizūnas… hm… Aš, matyt, sukrėsta. Pasąmonė kažkur emigravo, neteko žado arba tiesiog griuvo
ant žemės ir išleido paskutinį kvapą. Aš priblokšta. Stebiu ir suvokiu savo jausmus, bet negaliu
išreikšti jų žodžiais, nes mane ištiko šokas. Kaip apytikriai reaguoji sužinojusi, kad galimas meilužis
– siaubūnas, apsigimėlis, sadistas arba mazochistas? Pirmiausia apima baimė… taip… rodos, tai
pagrindinis jausmas. Dabar jį atpažįstu. Tik keista, kad bijau ne Kristiano – vargu ar jis mane
nuskriaustų, na, bent jau negavęs mano sutikimo. Sąmonę aptemdo daugybė klausimų. Kodėl? Kaip?
Kada? Ar dažnai? Su kuo? Priėjusi prie lovos, abiejų rankų pirštais perbraukiu per įmantriai
išdrožinėtus baldakimo stulpus. Stulpai labai tvirti, padaryti išmanančių savo darbą amatininkų.
– Sakyk ką nors, – apgaulingai švelniai liepia man Kristianas.
– Ar tu taip darai žmonėms, ar jie taip daro tau?
Jis kilsteli lūpų kampučius – nesuprasi, ar pralinksmintas, ar lengviau atsikvėpęs.
– Žmonėms? – Galvodamas, ką atsakyti, Kristianas porą kartų greitai sumirksi. – Aš darau tai
moterims, kurios to nori.
Nieko nesuprantu…
– Jei turi savanorių, kodėl aš čia?
– Nes noriu tai daryti su tavimi. Labai noriu.
– O!.. – aikteliu. Kodėl?
Nuėjusi į tolimąjį kambario kampą, delnu patekšnoju per aukštą, juosmenį siekiantį paminkštintą
suolą, pirštais perbraukiu per odą. Jam patinka kankinti moteris. Ši mintis mane nuliūdina.
– Tu sadistas?
– Aš – Dominantas.
Jo pilkų akių žvilgsnis įdėmus, liepsningas.
– Ką tai reiškia? – sušnabždu.
– Tai reiškia, jog noriu, kad laisva valia paklustum man visur ir visada.
Susiraukusi žvilgteliu į jį, mėgindama įsisąmoninti šią mintį.
– O kodėl turėčiau paklusti?
– Kad suteiktum man malonumą, – pašnabždomis sako Kristianas pakreipdamas galvą ir aš vėl
pamatau šiurpią jo šypseną.
Suteikti jam malonumą! Jis nori, kad suteikčiau jam malonumą! Rodos, iš netikėtumo net išsižioju.
Suteikti Kristianui Grėjui malonumą. Ir akimirksniu suvokiu: taip, kaip tik to ir noriu. Po galais,
trokštu, kad jis būtų manimi patenkintas. Ši mintis man visiškai netikėta.
– Paprastai tariant, noriu, kad trokštum suteikti man malonumą, – švelniai paaiškina jis. Balsas
hipnotizuoja.
– Kaip galiu tau jį suteikti?
Man džiūsta burna, gailiuosi, kad neišgėriau daugiau vyno. Gerai, jo noras patirti malonumą man
suprantamas, bet glumina šis prašmatnus buduaras su karalienės Elžbietos I laikų kankinimo įrankių
rinkiniu. Ar tikrai noriu išgirsti atsakymą?

– Turiu taisykles ir noriu, kad jų laikytumeisi. Visos jos – tavo naudai ir mano malonumui. Jei
paklusi toms taisyklėms ir aš būsiu patenkintas, sulauksi atlygio. Jei nesilaikysi jų, bausiu tave, kad
pasimokytum, – tyliai paaiškina Kristianas. Kalbėdamas jis žiūri į lazdų stovą.

– O kaip tai susiję su viskuo? – klausiu mostelėdama į kambarį.
– Tai viena iš stimuliuojamųjų priemonių. Ir atlygis, ir bausmė.
– Vadinasi, pasitenkinimą patirsi primesdamas man savo valią?
– Man svarbu įgyti tavo pasitikėjimą ir pagarbą, tad leisi man primesti tau savo valią. Paklusdama
suteiksi man didžiulį malonumą, galima sakyti, net džiaugsmą. Kuo klusnesnė būsi, tuo didesnis bus
mano džiaugsmas – tai labai paprastai sprendžiama lygtis.
– Na, gerai, o kas man iš to?
Kristianas gūžteli pečiais ir žvilgteli į mane, tarsi ketindamas atsiprašyti.
– Turėsi mane, – sako.
Dieve… Kristianas pirštais persibraukia per plaukus ir įsistebeilija į mane.
– Visiškai neišsiduodi, ką apie tai manai, Anastazija, – suirzęs murma. – Lipkim žemyn, ten man
bus lengviau susikaupti. Būdama čia mane labai blaškai.
Kristianas ištiesia man ranką, bet dabar jau dvejoju, ar ją imti.
Keitė sakė, kad jis pavojingas, ir buvo teisi. Kaipgi ji suprato? Kristianas kelia pavojų mano
sveikatai, nes jau dabar žinau, kad sutiksiu. Bet viena mano asmenybės dalis nenori to daryti. Viena
mano asmenybės dalis trokšta klykdama bėgti iš šio kambario ir kuo toliau nuo visko, ką jis
simbolizuoja. Aš visai susipainiojau.
– Aš tavęs nenuskriausiu, Anastazija.
Žinau, kad Kristianas nemeluoja. Paduodu ranką ir jis išsiveda mane pro duris.
– Jei sutiksi… norėčiau parodyti tau dar kai ką.
Išėjęs iš vadinamojo žaidimų kambario, Kristianas nelipa laiptais – iš karto pasuka į dešinę ir
nužingsniuoja koridoriumi. Praėję pro kelerias duris, sustojame prie paskutinių, esančių pačiame
koridoriaus gale. Už jų – miegamasis su didele dvigule lova; jame viskas balta – ir baldai, ir sienos,
ir patalynė. Šis kambarys – be gyvybės, šaltas, bet pro vitrininį langą atsiveria nuostabiausia Siatlo
panorama.
– Tai bus tavo kambarys. Galėsi įsirengti jį, kaip tau patiks, ir turėsi jame viską, ko tik panorėsi.
– Mano kambarys? Tikiesi, kad persikelsiu čia gyventi? – klausiu, nenuslėpdama balse siaubo.
– Ne nuolat. Tik, sakykim, nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio popietės. Apie visa tai dar
turime pasišnekėti, susitarti. Jei apskritai nori tai daryti… – tyliai, neryžtingai priduria Kristianas.
– Aš čia miegosiu?
– Taip.
– Bet ne su tavimi?
– Ne. Jau sakiau, kad su niekuo nemiegu, nebent su tavimi, kai negyvai prisigeri. – Jo balse
nuskamba priekaištas.
Stipriai sučiaupiu lūpas. Štai prie ko niekaip negaliu priprasti. Negaliu susitaikyti su mintimi, kad
kilnus ir rūpestingas Kristianas, gelbstintis mane iš alkoholio liūno, švelniai laikantis glėbyje, kai
vemiu į azalijų gėlyną, ir pabaisa, specialiame kambaryje turintis bizūnų ir antrankių, – tas pats
žmogus.

– Kur miegi tu?
– Mano miegamasis apačioje. Eikš, tikriausiai išalkai.
– Keista, bet, rodos, praradau apetitą, – suirzusi atkertu.
– Turi valgyti, Anastazija, – subara mane Kristianas ir, paėmęs už rankos, nusiveda laiptais žemyn.
Į neįsivaizduojamai didelį kambarį grįžtu visa virpėdama. Stoviu ant bedugnės krašto ir turiu
nuspręsti, šokti ar nešokti.
– Puikiai suprantu, kad vedu tave į tikrą pragarą, Anastazija, todėl labai noriu, kad viską gerai
apsvarstytum. Tikriausiai ketini ko nors paklausti, – sako Kristianas, paleidęs mano ranką ir eidamas į
virtuvę.
Ketinu. Bet nuo ko pradėti?
– Pasirašei konfidencialumo sutartį, tad gali klausti, ko nori, ir aš atsakysiu.
Stoviu prie pusryčių baro ir žiūriu, kaip jis atidaro šaldytuvą ir ima lėkštę su įvairių rūšių sūriais
ir dviem didelėmis kekėmis žalių ir raudonų vynuogių. Kristianas padeda lėkštę ant virtuvinės
spintelės ir ima pjaustyti ilgą prancūzišką batoną.
– Sėsk.
Jis mosteli į vieną iš aukštų kėdžių prie baro ir aš paklūstu įsakymui. Jei priimsiu pasiūlymą, prie
tokių komandų teks priprasti. Man dingteli, kad toks pat valdingas jis buvo nuo pirmos mudviejų
pažinties akimirkos.
– Užsiminei apie dar kažkokį dokumentą…
– Taip.
– Koks jis?
– Na, be konfidencialumo sutarties, dar turime pasirašyti sutartį, numatančią, ką darysime, o ko ne.
Turiu žinoti tavo ribas, o tu turi žinoti mano. Čia reikalingas abiejų šalių sutikimas, Anastazija.
– O jei nenoriu to daryti?
– Nieko baisaus, – atsargiai sako jis.
– Bet tada tarp mūsų santykių nebus? – klausiu.
– Ne.
– Kodėl?
– Mane domina tik tokie santykiai.
– Kodėl?
Kristianas gūžteli.
– Toks jau esu…
– Kaip toks tapai?
– Kodėl žmogus yra toks, o ne kitoks? Į šį klausimą labai sunku atsakyti. Kodėl vieni mėgsta sūrį,
o kiti jo negali pakęsti? Ar mėgsti sūrį? Mano ūkvedė, ponia Džouns, paliko jo vakarienei.
Iš spintelės jis paima kelias dideles baltas lėkštes ir vieną padeda prieš mane.
Mudu šnekamės apie sūrį… Kokia velniava…
– Kokios tos tavo taisyklės, kurių turiu laikytis?
– Taisykles turiu surašęs. Peržiūrėsime jas, kai pavalgysime.
Maistas. Kaip dabar galiu valgyti?
– Aš tikrai nealkana, – sušnabždu.

– Pavalgysi, – trumpai drūtai atsako jis. Dominantas Kristianas, viskas pradeda aiškėti. – Gal dar
taurę vyno?

– Taip, prašyčiau.
Jis įpila man į taurę vyno ir priėjęs atsisėda šalia. Paskubomis gurkšteliu gėrimo.
– Valgyk, Anastazija.
Paimu mažą šakelę su keliomis vynuogėmis. Tiek kaip nors sukimšiu. Kristianas prisimerkia.
– Ar tu seniai toks? – klausiu.
– Taip.
– Ar sunku rasti moterų, kurios sutiktų tai daryti?
Jis nustebęs kilsteli antakį ir pažvelgia į mane.
– Nenumanai, kaip lengva, – trumpai atsako.
– Tad… kodėl aš? Tikrai nesuprantu…
– Anastazija, juk aš tau sakiau. Tu kažkokia kitokia. Negaliu palikti tavęs ramybėje. – Jis pašaipiai
šypteli. – Aš kaip į liepsną skrendanti plaštakė… – Ir niūriai priduria: – Negaliu nė apsakyti, kaip
tavęs geidžiu, ypač dabar, kai vėl kramtai lūpą. – Ir, giliai atsidusęs, nutyla.
Man net silpna pasidaro: jis manęs geidžia… tiesa, tas geismas keistas, bet šis gražuolis,
keistuolis, iškrypėlis vyras manęs geidžia.
– Rodos, šis banalus palyginimas labiau tiktų man, – sumurmu.
Aš plaštakė, o jis – liepsna, ir sudegsiu aš. Žinau, kad taip bus.
– Valgyk!
– Ne. Dar nieko nepasirašiau, tad kol kas vadovausiuosi savo laisva valia, jei tik neprieštarausi.
Kristiano žvilgsnis sušvelnėja, lūpos trūkteli, jose pasirodo šypsena.
– Kaip pageidaujate, panele Stil.
– Kiek moterų esi turėjęs? – galbūt per tiesmukai klausiu, bet man taip smalsu…
– Penkiolika.
Hm… ne tiek daug, kiek įsivaizdavau.
– Ar santykiai su jomis trukdavo ilgai?
– Su kai kuriomis ilgai.
– Ar kuriai nors esi sukėlęs fizinį skausmą?
– Esu.
Po velnių…
– Stiprų?
– Ne.
– Ar mane irgi skriausi?
– Ką turi galvoje?
– Ar kelsi man fizinį skausmą?
– Bausiu tave, kai prisiprašysi, ir tau skaudės.
Rodos, man ima suktis galva. Išgeriu dar gurkšnelį vyno. Alkoholis – štai kas įkvėps man drąsos.
– Ar kada nors buvai mušamas?
– Taip.

O!.. Tai bent netikėtumas. Bet dar nespėjus užduoti kito su šiuo sensacingu faktu susijusio
klausimo Kristianas nutraukia mano mintis.

– Pasikalbėkime apie tai mano kabinete. Noriu tau kai ką parodyti.
Man sunku susivokti. Dar visai neseniai kaip paskutinė kvaiša maniau praleisianti neapsakomai
aistringą naktį šio vyro lovoje, o dabar mudu tariamės dėl keistos sutarties sąlygų.
Nuseku paskui Kristianą į jo kabinetą – erdvų kambarį su dar vienu vitrininiu langu, pro kurį
galima išeiti į balkoną. Jis atsisėda prie rašomojo stalo, mosteli, kad sėsčiausi į odinį krėslą prieš jį, ir
paduoda kažkokį lapą.
– Čia taisyklės. Jos gali būti keičiamos. Taisyklės yra dalis sutarties, kurią netrukus taip pat gausi.
Perskaityk taisykles ir aptarkime jas.

TAISYKLĖS
Klusnumas
Nuolankioji nedvejodama ir be jokių išlygų nedelsdama vykdys bet kokius Dominanto
nurodymus. Nuolankioji sutiks su visais seksualiniais veiksmais, kurie Dominantui atrodys
tinkami ir teikiantys malonumą, išskyrus veiksmus, išvardytus skyriuje „Griežtos ribos“ (2
priedas). Ji tai darys noriai ir nesispyriodama.
Miegas
Nuolankioji pasirūpins, kad naktį, nebūdama su Dominantu, miegotų bent septynias valandas.
Maistas
Rūpindamasi savo sveikata ir gerove, Nuolankioji reguliariai valgys maistą, pagamintą iš
nurodytų produktų (4 priedas). Nuolankioji tarp valgių neužkandžiaus, išimtis daroma tik
vaisiams.
Drabužiai
Sutarties galiojimo laikotarpiu Nuolankioji vilkės tik tuos drabužius, kuriuos leis Dominantas.
Dominantas drabužiams skirs lėšų, kurias Nuolankioji turės naudoti minėtu tikslu. Nuolankiajai
perkant drabužių, ją lydės Dominantas. Dominanto reikalavimu visą sutarties galiojimo
laikotarpį Nuolankioji privalės nešioti bet kokius Dominanto nurodytus papuošimus ir būdama
Dominanto draugijoje, ir bet kuriuo kitu nurodytu metu.
Mankšta
Dominantas privalės pasamdyti Nuolankiajai asmeninį trenerį, kuris per savaitę jo ir
Nuolankiosios sutartu laiku ves keturias valandos trukmės treniruotes. Asmeninis treneris
informuos Dominantą apie Nuolankiosios pažangą.
Asmens higiena ir grožis
Nuolankioji rūpinsis, kad nuolat būtų švari, o kūno plaukai nuskusti ir (arba) depiliuoti vašku.
Nuolankioji lankysis Dominanto išrinktame grožio salone tuomet, kai nuspręs Dominantas, ir
atliks tokias procedūras, kokias Dominantas manys esant reikalingas.
Asmens saugumas
Nuolankioji negers per daug alkoholio, nerūkys, nevartos žvalinančių narkotinių medžiagų ir
vengs kitų panašių pavojų.
Asmeniniai santykiai

Nuolankioji neužmegs lytinių santykių su niekuo, išskyrus Dominantą. Nuolankioji visuomet
elgsis pagarbiai ir kukliai. Ji turi suprasti, kad jos elgesys tiesiogiai veikia Dominantą. Ji
privalės atsakyti už netinkamą elgesį, taip pat visas piktadarybes ir nusižengimus nebūnant su
Dominantu.

Bet kurios iš čia surašytų taisyklių nesilaikymas iš karto užtrauks bausmę, o kokia ji bus,
spręs Dominantas.

Koks mėšlas…
– O kokios tos „Griežtos ribos“? – klausiu.
– Taip, prieisime ir prie jų. Sutartyje turime tiksliai apibrėžti, ko nedarysi tu ir ko nedarysiu aš.
– Abejoju, ar sutiksiu imti iš tavęs pinigų drabužiams. Man rodos, tai neteisinga.
Neramiai pasimuistau ir, stebėdamasi savo drąsa, mintyse šūkteliu: „Oho!“ – galvoje nuvilnija to
šūksnio aidas.
– Noriu būti tau dosnus. Leisk nupirkti drabužių. Galbūt reikės, kad lydėtum mane į oficialius
priėmimus, tad noriu, kad tinkamai apsirengtum. Esu tikras, kad radusi darbą iš savo atlyginimo
neįpirksi tokių rūbų, kokiais norėsiu matyti tave vilkint.
– Bet nebūdama su tavimi jų vilkėti neprivalėsiu?
– Ne.
– Gerai.
„Manyk, kad tai – uniforma“, – tariu sau.
– Treniruotis keturis kartus per savaitę taip pat nenoriu.
– Anastazija, tu man reikalinga lanksti, stipri ir ištverminga. Patikėk, tų treniruočių reikia.
– Bet tik ne keturių per savaitę. Gal pakaktų trijų?
– Noriu keturių kartų.
– Maniau, čia derybos…
Jis nepatenkintas žvilgteli į mane.
– Gerai, panele Stil, jūsų pastaba vėl taikli. Siūlau tris dienas treniruotis po valandą, o ketvirtą –
pusvalandį. Ką pasakysi?
– Ne, trys dienos ir trys valandos per savaitę. Man susidaro įspūdis, kad ketini treniruoti mane ir
tuo metu, kai būsiu čia.
Kristianas šelmiškai šypteli, o akys spindi, tarsi jam būtų palengvėję.
– Taip, iš tiesų. Gerai, sutarta. Ar tikrai nenori stažuotis mano kompanijoje? Esi nebloga
derybininkė.
– Ne, vargu ar tai gera mintis.
Atidžiai peržvelgiu surašytas taisykles. Depiliavimas vašku! Tik ką depiliuoti? Viską? Fui…
– Taigi, grįžkime prie „Griežtų ribų“. Štai manosios.
Jis paduoda man dar vieną popieriaus lapą.

GRIEŽT OS RIBOS
Jokių veiksmų, susijusių su pirotechnika.

Jokių veiksmų, susijusių su šlapinimusi, tuštinimusi ir jų produktais.
Jokių veiksmų, kuriuos atliekant būtų naudojamos adatos ir peiliai arba kurie būtų susiję su

badymu ar krauju.
Jokių veiksmų su medicininiais ginekologiniais instrumentais.
Jokių veiksmų, susijusių su vaikais ar gyvūnais.
Jokių veiksmų, paliksiančių ant kūno odos ilgalaikius pėdsakus.
Jokių veiksmų, susijusių su kvėpavimo sutrikdymu.
Jokių veiksmų, kuriems reikalingas tiesioginis kontaktas su elektros srove (tiek kintamąja, tiek

tiesiogine) ar ugnimi.

Fui. Ir kam jam reikėjo visa tai surašyti?! Nors, žinoma, šie teiginiai atrodo logiški ir, tiesą sakant,
reikalingi… Savaime suprantama, joks sveiko proto žmogus nenorėtų ko nors panašaus patirti. Ir vis
dėlto mane truputį pykina.

– Gal norėtum šį sąrašą papildyti? – maloniai teiraujasi jis.
Mėšlas… Nė nenutuokiu, ką pasakyti. Aš visiškai suglumusi. Jis spokso į mane suraukęs kaktą.
– Ar yra dar kas nors, ko nedarysi?
– Nežinau.
– Kaip nežinai?
Neramiai pasimuistau ir prikandu lūpą.
– Dar niekada nesu dariusi nieko panašaus.
– Na, ar lytiškai santykiaudama darei ką nors, kas tau nepatiko?
Rodos, po labai ilgo laiko vėl nuraustu.
– Gali man pasakyti, Anastazija. Turime būti atviri, kitaip nieko neišeis.
Aš vėl neramiai pasimuistau ir nudelbiu akis į savo sunertus pirštus.
– Pasakyk, – įsakmiai liepia jis.
– Na… Dar niekada nesu lytiškai santykiavusi, tad nė nežinau…
Šiuos žodžius ištariu tyliai. Pakeliu akis į Kristianą, o jis spokso į mane sustingęs ir išblyškęs –
baisiai išblyškęs.
– Niekada? – sušnabžda jis.
Papurtau galvą.
– Tu dar nekalta? – beveik be garso, vien lūpomis ištaria Kristianas.
Linkteliu ir vėl išraustu. Jis užsimerkia ir, rodos, skaičiuoja iki dešimties. O atsimerkęs piktai
dėbteli į mane.
– Po velnių, kodėl man nepasakei? – dusliai suniurna.

AŠTUNTAS SKYRIUS

Pirštais braukydamas per plaukus, Kristianas žingsniuoja po darbo kambarį. Pakėlęs abi rankas,
vadinasi, dvigubai suirzęs. Jo įprasta geležinė savitvarda, rodos, šiek tiek sutrūkinėjusi.

– Nesuprantu, kodėl man nepasakei, – griežtai bara mane.
– Nebuvo progos. Aš nepratusi atskleisti savo seksualinės patirties pirmam sutiktam. Tai yra noriu
pasakyti, kad mudu vienas kito beveik nepažįstame.
Spoksau sau į rankas. Kodėl jaučiuosi kalta? Kodėl Kristianas taip siunta? Pakeliu į jį akis.
– Ką gi, dabar jau daug daugiau apie mane žinai, – pro sukąstus dantis piktai iškošia jis. – Žinojau,
kad nesi patyrusi, bet kad nekalta! – Ši žodį Kristianas ištaria taip, tarsi jis būtų nešvankybė. – Po
perkūnais, Ana, aš tau tik parodžiau… – sudejuoja jis. – Tegul Dievas man atleidžia. Ar, be manęs,
tave yra kas nors bučiavęs?
– Žinoma.
Kaip įmanydama rodau, kad jaučiuosi įžeista. Na, gerai… bučiavausi gal tik du kartus.
– Ir nuo mielo jaunuolio bučinio tau nepakirto kojų? Tiesiog nesuprantu. Tau dvidešimt vieni,
galima sakyti, dvidešimt dveji. Tu graži…
Jis vėl pirštais persibraukia per plaukus.
Graži. Pamaloninta vėl nuraustu. Kristiano Grėjaus nuomone, esu graži. Sunėrusi pirštus stebeiliju
į juos ir tvardausi, kad neišsišiepčiau iki ausų kaip kokia kvaiša. Gal jis toliaregis? Mano nakviša
pasąmonė vėl pakelia galvą. Kur ji buvo, kai man jos reikėjo?
– Ir, kuo rimčiausiai nusiteikusi, aptarinėji, ką aš noriu daryti, nors visai neturi patirties? –
Kristianas suraukia antakius. – Kaip tau pavyko išvengti sekso? Papasakok.
Aš tik gūžteliu.
– Tiesiog joks vaikinas… Na, žinai…
Visi buvo per prasti, išskyrus tave. O tu pasirodei esąs tikras pabaisa.
– Kodėl taip ant manęs pyksti? – sušnabždu.
– Pykstu ne ant tavęs, o ant savęs. Tik maniau, kad… – Jis atsidūsta. Mąsliai nužvelgia mane ir
papurto galvą. – Nori išeiti? – švelniai klausia.
– Ne, nebent tu nori, kad išeičiau, – sumurmu.
Na jau ne… nenoriu išeiti.
– Aišku, kad nenoriu. Man patinka, kad tu čia, – suraukęs antakius sako Kristianas ir žvilgteli į
rankinį laikrodį. – Jau vėlu. – Vėl žiūri į mane. – Tu kramtai lūpą, – kimiai priduria ir perveria mane
įdėmiu žvilgsniu, tarsi kažką svarstydamas.
– Atsiprašau.
– Neatsiprašinėk. Aš taip pat norėčiau ją kandžioti. Skaudžiai.

Man net kvapą užgniaužia… Kaip jis gali taip su manimi kalbėti ir tikėtis, kad nesusijaudinsiu.
– Eikš, – burbteli Kristianas.
– Ką?
– Nedelsdami šią problemą spręsime.
– Apie ką tu kalbi? Kokią problemą?
– Tavo problemą. Ana, ketinu tuoj pat su tavimi pasimylėti.
– A!
Žemė ima slysti man iš po kojų. Pasirodo, esu problema. Netenku žado.
– Tai yra, jei sutinki. Nenoriu rizikuoti.
– Maniau, kad nesimyli. Maniau, tik kruši. Negailestingai.
Stipriai sučiaupiu lūpas ir staiga pajuntu, kad išdžiūvo burna.
Kristianas apdovanoja mane nešvankia šypsena ir jos skleidžiamos bangos nuvilnija kūnu žemyn,
iki ten.
– Galiu padaryti išimtį arba suderinti abu veiksmus, pažiūrėsime. Tikrai noriu su tavimi
pasimylėti. Prašau, eime į lovą. Labai norėčiau, kad pasirašytume sutartį, bet tau išties reikia bent
apytikriai nutuokti, į kokius santykius leidiesi. Mokymą galėčiau pradėti jau šiąnakt ir supažindinti su
pagrindiniais dalykais. Tai nereiškia, kad imsiu dovanoti širdeles ir gėles: tai tebus priemonė tikslui
pasiekti, bet ta priemonė bus maloni ir man, ir, tikiuosi, tau.
Jis įdėmiai žvelgia į mane.
Nukaistu… Dieve… Svajonės pildosi.
– Bet nesu dariusi nė vieno iš tavo taisyklių sąraše reikalaujamų dalykų, – tyliai, nedrąsiai sakau.
– Pamiršk tas taisykles. Šiąnakt pamiršk visas tas smulkmenas. Geidžiu tavęs. Geidžiau nuo tos
akimirkos, kai pargriuvai mano kontoroje, ir žinau, kad tu taip pat manęs geidi. Jei negeistum,
nesėdėtum čia ir ramiai nesišnekėtum apie bausmes ir griežtas ribas. Prašau, Ana, šiąnakt būk su
manimi.
Kristianas ištiesia ranką žvelgdamas spindinčiomis, liepsningomis… jaudulio kupinomis akimis,
ir aš paduodu jam savąją. Jis prisitraukia mane ir suspaudžia glėbyje taip stipriai, kad jaučiu jį visu
kūnu, nustebinta tokio staigaus, netikėto jo poelgio. Kristianas pirštais perbraukia man per sprandą,
apsivynioja aplink plaštaką į uodegą surištus plaukus ir švelniai timptelėdamas priverčia mane pakelti
akis. Tada įdėmiai pažvelgia.
– Esi jauna, drąsi moteris, – sušnabžda. – Žaviuosi tavimi.
Jo žodžiai – kaip degusis skystis, man užkaista kraujas. Kristianas pasilenkęs švelniai mane
pabučiuoja, o tada ima čiulpti apatinę lūpą.
– Noriu ją krimstelėti, – prikišęs lūpas man prie burnos sumurma ir atsargiai kapteli ją dantimis.
Sudejuoju, o jis nusišypso. – Prašau, Ana, leisk man tave pamylėti.
– Gerai, – sušnabždu, nes juk to čia ir atvykau.
Pergalingai šypsodamasis, Kristianas paleidžia mane iš glėbio, paima už rankos ir nusiveda per
apartamentus.
Jo miegamasis nepaprastai erdvus. Pro visą sieną užimančius langus matyti apšviesti Siatlo
dangoraižiai. Sienos baltos, o baldai šviesiai mėlyni. Didžiulė lova labai moderni, padaryta iš

neapdorotos, pilkšvos, lyg vandenyje išmirkusios medienos, su keturiais baldakimo stulpais, tačiau
be medžiaginio viršaus. Ant sienos virš lovos kabo nuostabaus grožio jūrą vaizduojantis paveikslas.

Drebu kaip epušės lapas. Tai lemiama akimirka. Pagaliau, po tiek metų, patirsiu tai – ir ne su kuo
kitu, o su Kristianu Grėjumi. Kvėpuoju negiliai ir negaliu atplėšti akių nuo Kristiano. Jis nusisega
laikrodį, padeda ant komodos, derančios prie lovos, nusivelka švarką ir užmeta ant krėslo. Lieka su
baltais lininiais marškiniais ir džinsais. Jis toks gražus, kad net kvapą gniaužia. Tamsiai rusvi plaukai
susitaršę, marškinių skvernai išsipešę, o pilkų akių žvilgsnis – įžūlus ir žavintis. Nusispyręs
medžiaginius sportinius batelius, jis pasilenkia, nusimauna kojines – vieną, paskui kitą. Kristiano
Grėjaus pėdos… nieko sau! Ir kodėl nuogos pėdos taip jaudina?.. Kristianas pakėlęs galvą žvilgteli į
mane, o jo veide atsispindi švelnumas.

– Kontraceptinių tablečių tikriausiai negeri?
Ką? Mėšlas…
– Manau, ne, – sako jis ir iš viršutinio komodos stalčiaus išima pakelį prezervatyvų. Tada vėl
atidžiai mane nužvelgia.
– Ruoškis, – tyliai sako. – Nori, kad žaliuzes nuleisčiau?
– Man tas pats, – sušnabždu. – Maniau, niekam neleidi miegoti savo lovoje.
– O kas sakė, kad miegosime? – vos girdimai klausia Kristianas.
Po velnių…
Jis iš lėto artinasi prie manęs. Pasitikintis savimi, seksualus, žvelgiantis liepsningomis akimis, ir
man ima daužytis širdis. Užkaista kraujas. Papilvėje susitvenkia geismas – klampus ir deginantis. Jis
stovi prieš mane ir žiūri tiesiai į akis. Toks šiurpiai seksualus.
– Nuvilkime tą švarkelį, gerai? – švelniai sako Kristianas, suima drabužį už atlapų ir atsargiai
nutraukia man nuo pečių. Tada padeda jį ant krėslo. – Ar bent numanai, kaip baisiai tavęs geidžiu, Ana
Stil? – pašnabždomis klausia Kristianas.
Staiga giliai įkvepiu. Negaliu atplėšti nuo jo akių. Pakėlęs ranką, jis pirštais švelniai perbraukia
man per skruostą, o pasiekęs smakrą stabteli.
– Ar bent įsivaizduoji, ką dabar tau padarysiu? – priduria, glamonėdamas smakrą.
Raumenys pačioje giliausioje, tamsiausioje mano kūno gelmėje susitraukia teikdami neapsakomą
malonumą. Smilktelėjimas toks aštrus ir saldus, kad norėčiau užsimerkti, jei nebūčiau užburta jo
įdėmaus, karščiu tvoskiančio žvilgsnio. Pasilenkęs jis mane pabučiuoja. Jo lūpos reiklios, tvirtos,
prigludusios lėtai glamonėja manąsias. Paskui, švelniai bučiuodamas skruosto apačią, smakrą ir lūpų
kampučius, jis ima sagstyti man palaidinukę. Neskubėdamas ją nuvelka ir paleidžia nukristi ant
grindų. Tada žingteli atgal ir įdėmiai mane nužvelgia. Segiu šviesiai mėlyną, nėriniuotą liemenėlę.
Ačiū Dievui.
– Ak, Ana… – jausmingai sušnabžda jis, – tavo oda – pati gražiausia, pablyškusi, tobula. Noriu
išbučiuoti kiekvieną jos centimetrą.
Man skruostus vėl užplūsta raudonis. Dieve… Kodėl Kristianas tvirtino negalįs mylėtis? Darysiu
viską, ko jis nori. Jis sučiumpa mano plaukų gumelę, nutraukia ir aikteli pamatęs, kaip paleisti
plaukai užkrinta ant pečių.
– Man patinka tamsiaplaukės, – suniurna, tuoj pat panardinęs pirštus man į plaukus ir abiem
delnais spausdamas smilkinius.

Jo bučinys nepasotinamas, jo liežuvis ir lūpos švelniai myluoja mano liežuvį ir lūpas. Sudejuoju ir
mano liežuvis nedrąsiai pasitinka jo liežuvį. Kristianas apkabina mane, prisitraukia arčiau ir stipriai
suspaudžia glėbyje. Vienos rankos pirštus tebelaikydamas plaukuose, kita perbraukia man per nugarą,
juosmenį ir stabteli pasiekęs sėdmenis. Uždėjęs ant jų delną, švelniai spusteli. Laiko mane prispaudęs
prie savo klubų, jaučiu jo lytį, kurią jis vis labiau remia į mane.

Neatitraukdama lūpų nuo jo, vėl sudejuoju. Negaliu sutramdyti siaučiančių jausmų (o gal tai
hormonai?), virpinančių visą kūną. Neatsispiriamai jo geidžiu. Pirštais spausdama Kristianui žastus
užčiuopiu bicepsus. Jis stebėtinai stiprus… raumeningas. Mano rankos nedrąsiai slysteli prie jo veido,
suleidžiu pirštus į plaukus. Jie tokie švelnūs, neklusnūs. Atsargiai pešteliu ir Kristianas sudejuoja. Jis
ima stumti mane prie lovos, pagaliau pakinkliais atsiremiu į jos kraštą. Man dingteli, kad parvers
mane, bet apsirinku. Jis paleidžia mane ir staiga atsiklaupia. Abiem rankomis stipriai apglėbęs klubus,
liežuviu apibraukia ratą man apie bambą, tada švelniai ir lėtai nuslysta iki vieno klubikaulio, o paskui
papilve nukeliauja iki kito.

– Aaa… – sudejuoju iš malonumo.
Matyti jį, klūpantį priešais, lūpomis jausti jo lūpas – taip netikėta ir seksualu. Pirštais vis dar
švelniai pešdama jam plaukus, mėginu suvaldyti pernelyg greitą alsavimą. Pro neįmanomai ilgas
blakstienas Kristianas pažvelgia aukštyn, į mane, pilkomis, blausiomis, deginančiomis akimis. Tada
kilsteli rankas, atsega man džinsų sagą ir neskubėdamas atitraukia užtrauktuką. Nenuleisdamas nuo
manęs akių, užkiša pirštus už juosmens ir slysteli per nugarą. Tuomet, delnais lėtai braukdamas per
sėdmenis prie šlaunų, jis nusmaukia džinsus. Negaliu atplėšti žvilgsnio. Jis stabteli ir, neatitraukdamas
nuo manęs akių, apsilaižo. Tada palinksta artyn ir brūkšteli nosimi per trikampį virš šlaunų. Jaučiu jį.
Ten.
– Tu taip nuostabiai kvepi, – sumurma Kristianas ir užsimerkia, jo veide atsispindi grynas
malonumas, o mano kūno vos nesupurto konvulsijos.
Ištiesęs ranką, jis nutraukia nuo lovos pūkinę antklodę, o tuomet nestipriai mane stumteli ir aš
krentu ant čiužinio.
Tebeklūpodamas Kristianas suima mano pėdą, nuauna sportbatį, numauna kojinę. Pasirėmusi
alkūnėmis truputį pasikeliu, kad matyčiau, ką jis daro. Dūsuoju… apimta geismo. Suėmęs už kulno,
jis pakelia pėdą ir nykščio nagu perbraukia per keltį. Tai net šiek tiek skausminga, bet to pojūčio
atgarsis atsirita man į kirkšnis. Tyliai aikteliu. Neatitraukdamas nuo manęs akių, jis perbraukia man
per keltį liežuviu, o tada grybšteli dantimis. Velnias… Vėl sudejuoju… kaip galiu ką nors jausti tenai?
Dejuodama vėl krentu ant lovos. Girdžiu jį tyliai kikenant.
– Ak, Ana, ką galėčiau tau padaryti, – šnabžda.
Nuauna man kitą sportbatį ir kojinę, tada atsistoja ir numauna džinsus. Guliu ant jo lovos vien su
liemenėle ir kelnaitėmis, o jis stovi ir žiūri į mane.
– Tu labai graži, Anastazija Stil. Nekantrauju į tave įsiskverbti.
Po galais. Tie jo žodžiai… Gundyti jis moka. Aš netekusi žado.
– Parodyk, kaip save pradžiugini.
Ką? Suraukiu antakius.
– Nesidrovėk, Ana, parodyk man, – pašnabždomis ragina jis.
Papurtau galvą.

– Nesuprantu, apie ką kalbi.
Mano balsas kimus. Sunkiai atpažįstamas, persmelktas geismo.
– Kaip save patenkini? Noriu pamatyti.
Papurtau galvą.
– Aš to nedarau, – pralemenu.
Iš nuostabos Kristianas kilsteli antakius, paskui jo akys patamsėja ir jis nepatikliai papurto galvą.
– Ką gi, mums teks kaip nors taisyti padėtį…
Švelniame Kristiano balse girdėti ir iššūkis, ir gašlus, bet malonus grasinimas. Nė akimirkos
neatitraukdamas nuo manęs akių, jis atsisagsto džinsus ir neskubėdamas juos nusimauna. Tada
pasilenkia virš manęs ir, sučiupęs už kulkšnių, staigiai praskečia man kojas, įropoja į lovą ir įsitaiso
tarp jų. Užgula mane, bet lūkuriuoja. Imu muistytis iš geismo.
– Gulėk ramiai, – suniurna Kristianas, pakšteli man į vidinę šlaunies pusę, kildamas prie pilvo
beria bučinius, paskui lūpomis paliečia plonytę nėriniuotų kelnaičių medžiagą ir galiausiai
pabučiuoja man ten.
Ak… Negaliu gulėti ramiai. Kaip man nejudėti? Užgulta Kristiano, imu rangytis.
– Turėsime padirbėti, kol išmokysime tave nekrutėti, mažyte.
Kristianas ima bučiuoti man papilvę ir jo liežuvis įsmunka į bambos įdubą. Jis kyla aukštyn,
bučiuodamas visą kūną. Mano oda degte dega. Aš įraudusi, man ir karšta, ir šalta, nagais draskau
paklodę. Jis atsigula šalia ir jo ranka, nuo klubo slystelėjusi juosmeniu, pasiekia krūtį. Kristianas
žvelgia į mane nutaisęs neperprantamą miną ir švelniai suima krūtį.
– Puikiai tinki mano rankai, Anastazija, – sumurma jis, smiliumi užkabina liemenėlės kaušelį ir
švelniai trūktelėdamas žemyn išlaisvina krūtį, bet apačioje įsiūtas metalinis lankelis ir kaušelio
medžiaga pakelia ją aukštyn. Jo pirštas keliauja prie kitos krūties ir padaro tą patį. Nuo įdėmaus jo
žvilgsnio mano krūtys papūra, speneliai sustandėja. Aš suvaržyta savo liemenėlės.
– Labai gražu, – pašnabždomis įvertina jis ir mano speneliai dar labiau standėja.
Vieną iš jų Kristianas ima labai švelniai čiulpti, o kitą palengva glamonėja ir trina sukdamas nykštį
ratuku. Sudejuoju ir malonumo pojūtis per visą kūną nusirita iki kirkšnių. Aš visiškai sudrėkusi. „Ak,
prašau…“ – mintyse maldauju, pirštais stipriau gniauždama paklodę. Jis apžioja kitą spenelį, o kai
trūkteli, vos nesprogstu.
– Pažiūrėkime, ar negalėtume taip padėti tau patirti malonumą, – sušnabžda jis, tęsdamas lėtą
jusles žadinančią ataką.
Mano speneliams tenka stiprus miklių jo pirštų ir lūpų spaudimas, dirginantis visus iki vieno
nervų receptorius ir verčiantis dainuoti visą kūną, apimtą malonios kančios. O jis nesiliauja.
– Mmm… prašau… – maldauju, paskui atlošiu galvą, išsižioju, iš burnos išsiveržia ilgas šūksnis,
kojų raumenys įsitempia. Po velnių, kas man darosi?
– Nesustok, mažyte, – sumurma Kristianas.
Jis sukanda krūties spenelį, suspaudęs nykščiu ir smiliumi stipriai timpteli kitą ir aš palūžtu tiesiog
jo rankose, kūnas ima nevaldomai trūkčioti ir subyra į daugybę smulkių šukių. Jis godžiai įsisiurbia
man į lūpas ir įleisdamas liežuvį į burną nuslopina šūksnius.
Kad mane kur… Tai buvo nepaprasta. Dabar jau žinau, kokia šio žaidimo esmė. Kristianas žvelgia
į mane ir patenkintas šypsosi, o mano veide – tuo nė kiek neabejoju – atsispindi vien dėkingumas ir

baiminga pagarba.
– Tu labai imli, – tyliai sako jis. – Turėsi išmokti tvardytis ir bus labai smagu tave mokyti, kaip tai

daroma.
Jis vėl mane pabučiuoja.
Atsigavusi po orgazmo, alsuoju vis dar nelygiai. Jo ranka nuslysta mano juosmeniu, klubais ir

suima mane taip intymiai… Jėzau… Jo pirštai įsmunka po plonais nėriniais ir, sukdami ratus,
palengva įsibrauna ten. Kristianas trumpai užsimerkia ir giliai atsidūsta.

– Tu nuostabiai sultinga. Dieve, kaip tavęs geidžiu.
Jis įbruka pirštą į mane, stumteli kartą, dar kartą, ir aš šūkteliu. Tada ima glostyti klitorį ir aš vėl
šūkteliu. Jis glosto spausdamas vis stipriau. Imu aimanuoti.
Staiga Kristianas atsisėda, nutraukia man kelnaites ir švysteli ant grindų. Pats nusimauna gražiai
prigludusias trumpikes išlaisvindamas savo penį. Po perkūnais… Ištiesęs ranką, nuo naktinės spintelės
grybšteli folijos paketėlį ir ima brautis man tarp kojų, vis plačiau jas praskirdamas. Tada atsiklaupęs
užsimauna sargį ant įspūdingo ilgio koto. Oi… Ar dabar jis?.. Bet kaip?
– Nesirūpink, – nenuleisdamas nuo manęs akių sušnabžda Kristianas. – Tu irgi sprogsi.
Jis pasilenkia, delnais suspaudžia man smilkinius bei viršugalvį ir, pakibęs virš manęs, žvelgia
liepsningomis akimis stipriai sukandęs dantis. Tik tada atkreipiu dėmesį, kad tebevilki marškinius.
– Ar tikrai to nori? – atsargiai klausia.
– Taip, noriu, – maldaudama atsakau.
– Sulenk kojas per kelius, – švelniai liepia ir aš nieko nelaukdama paklūstu.
– Dabar ketinu jus krušti, panele Stil, – sumurma jis, kreipdamas savo kotą į mano makštį. –
Negailestingai, – pašnabždomis gašliai priduria ir vienu staigiu dūriu persmeigia mane.
– Aaa! – surinku nuo keisto dilgčiojimo kažkur giliai, kai jis atima man nekaltybę.
Jis sustingsta ir pažvelgia į mane – apimtas ekstazės, triumfuodamas, spindinčiomis akimis.
Kristiano burna truputėlį pražiota, kvėpavimas greitas. Jis sunkiai atsidūsta.
– Tu tokia įsitempusi… Ar viskas gerai?
Linkteliu išplėtusi akis, pirštais įsitvėrusi jo dilbių. Jaučiuosi tokia… pripildyta. Jis nekruta, leidžia
man apsiprasti su nemaloniu, bet neišvengiamu jausmu, kurį sukėlė įsiskverbdamas į mane.
– Dabar imsiu judėti, mažyte, – po kelių sekundžių susijaudinęs sukužda jis.
O…
Kristianas labai lėtai atsitraukia. Tada užsimerkia, sudejuoja ir grįžta. Šūkteliu antrą kartą ir jis
sustingsta.
– Dar? – šiurkščiai sušnabžda.
– Taip, – vos atgaudama kvapą sakau.
Jis pakartoja tą judesį ir vėl sustingsta.
Man iš burnos išsiveržia aimana, mano kūnas jį priima… Taip, aš to noriu.
– Dar kartą? – šnipšteli Kristianas.
– Taip. – Dabar jau maldauju.
Jis ima judėti ir jau nesiliauja. Įsiremia alkūnėmis į čiužinį, kad jausčiau jo kūno svorį, ir mane
prispaudžia. Iš pradžių sūpuojasi iš lėto, tai atsitraukia, tai vėl smenga į mane. Kai apsiprantu su šiuo
nepatirtu jausmu, pasitikdama jį nedrąsiai kilsteliu dubenį. Jis ima sūpuotis dar sparčiau. Dejuoju, ir

jis tranko mane vis greičiau, be jokios atodairos, negailestingu ritmu, o aš stengiuosi tą ritmą
išlaikyti ir deramai sutikti jo smūgius. Rankomis suspaudęs man galvą, jis godžiai įsisiurbia į lūpas,
vėl sukanda apatinę lūpą ir trūkteli. Truputį pakeičia kūno padėtį, ir aš pajuntu kažkur giliai kažką
kaupiantis, kaip anksčiau. Kūnas dar labiau įsitempia, o jis smeigia ir smeigia. Imu virpėti, paskui
išsiriečiu, tarsi sukaustyta spazmo; išpilta prakaito, oda ima blizgėti. Viešpatie… Nė nežinojau, kad
galėčiau taip jaustis… kad galėčiau jaustis taip gerai. Mintys iškrinka… lieka tik tas jausmas… tik
jis… tik aš… taip, dar… Mano kūnas įsitempia.

– Nagi, pasirodyk man, Ana, – uždusęs sušnabžda Kristianas ir po šių žodžių atsiskleidžiu jam,
sprogstu jo akivaizdoje purtoma orgazmo ir prispausta jo kūno subyru į daugybę šukių. Jis pasiekia
viršūnę šaukdamas mano vardą, negailestingai mane smaigstydamas, o paskui, išliejęs į mane,
suglemba.

Vis dar sunkiai alsuoju, gaudau kvapą mėgindama nuraminti besidaužančią širdį, o mintys visai
pakrikusios. Čia tai bent… buvo nuostabu. Atsimerkiu ir pamatau jį, priglaudusį kaktą prie mano
kaktos, užsimerkusį, šnopuojantį. Staiga Kristianas atsimerkia ir jo žvilgsnis – grėsmingas, bet ir
švelnus – nukrypsta į mane. Jis dar manyje. Prigludęs atsargiai pakšteli man į kaktą, o tada lėtai
pasitraukia.

– Oi… – susiraukiu vėl pajutusi nemalonų peršėjimą.
– Ar užgavau tave? – klausia Kristianas, atsigulęs šalia ir remdamasis į čiužinį alkūne. Jis užkiša
plaukų sruogą man už ausies. Nesusilaikau ir plačiai nusišypsau.
– Ir tu dar klausi, ar manęs neužgavai?
– Nepraleidau ironijos pro ausis. – Jis pašaipiai šypteli. – Aš rimtai klausiu – ar tau viskas gerai?
Jo žvilgsnis įdėmus, tiriamas, galima sakyti, net reiklus.
Išsitiesiu šalia Kristiano jausdamasi lanksti, lengva, bet ir suglebusi, visiškai suglebusi.
Nusišypsau jam. Negaliu liautis šypsojusis. Dabar suprantu, koks čia žaidimas. Du orgazmai… du
kartus trūkau per visas siūles apsvaigusi, tarsi įkliuvusi į besisukantį skalbyklės būgną… Čia tai
bent… Nė nenutuokiau, ką geba mano kūnas, kad jis gali išlaikyti tokią įtampą ir staiga taip galingai
ir džiaugsmingai atsipalaiduoti. Patyriau neapsakomą malonumą.
– Nieko man neatsakei, tik kramtai lūpą.
Kristianas susiraukęs. Išdykėliškai jam nusišypsau. Susitaršiusiais plaukais, primerktomis,
liepsningomis, pilkomis akimis ir rimtu, niūriu veidu, jis atrodo dieviškai.
– Norėčiau pakartoti, – sušnabždu.
Akimirką man rodosi, kad Kristiano veide šmėsteli palengvėjimas, bet jis tuoj pat susitvardo ir
įsistebeilija į mane neperprantamu žvilgsniu.
– Pageidautumėte dabar, panele Stil? – tyliai dalykiškai klausia. Ir pasilenkęs švelniai pabučiuoja
man į lūpų kamputį. – O tu reikli, mažyte, tiesa? Verskis ant pilvo.
Nustebusi keliskart sumirksiu ir apsiverčiu. Jis atsega man liemenėlę ir delnu perbraukia per
nugarą iki sėdmenų.
– Tavo oda tikrai pati gražiausia, – sumurma.
Tada pasislenka taip, kad viena koja atsiduria tarp mano kojų, ir pusiaugula išsitiesia man išilgai
nugaros. Kai nubraukia man nuo veido plaukus, suima juos ir pradeda bučiuoti nuogą petį, pajuntu į
odą besispaudžiančias marškinių sagas.

– Kam tau tie marškiniai? – klausiu.
Kristianas stabteli. Po akimirkos, išsirangęs iš marškinių, vėl mane užgula. Kūnu pajuntu jo šiltą
odą. Hm… jausmas nežemiškas. Jo krūtinė apžėlusi nelabai tankiais tamsiais plaukais ir jie kutena
man nugarą.
– Vadinasi, nori, kad vėl tave kruščiau? – prikišęs lūpas prie ausies pasitikslina jis ir, apibėręs tą
ausį lengvais kaip plunksnelė bučiniais, slysta žemyn, nepagaili bučinių ir kaklui.
Jis nuleidžia ranką, delnu perbraukia man per juosmenį, sėdmenį, paskui pasiekia šlaunį ir
pakinklį. Stumteli mano kelį aukštyn ir aš vėl šnopuoju… Ką jis dabar daro? Kristianas vėl pajuda,
atsiduria man tarp kojų, viršutine kūno dalimi užgula nugarą ir jo ranka, slystelėjusi šlaunimi,
pasiekia mano užpakalį. Jis neskubėdamas glamonėja vieną sėdmenį, o tada jo pirštai keliauja į
tarpkojį.
– Paimsiu tave iš užpakalio, Anastazija, – sumurma Kristianas ir, kita ranka ties sprandu saujoje
tvirtai sugniaužęs plaukus, atsargiai pešteli, kad nesimuistyčiau.
Negaliu pajudinti galvos. Aš jo sukaustyta, bejėgė.
– Priklausai man, – šnabžda jis, – tik man. Nepamiršk to.
Jo balsas svaigina, žodžiai gundo ir apsuka galvą. Jaučiu, kaip šlaunį liečiantis jo kotas pampsta.
Ilgais pirštais jis švelniai, lėtai, sukamaisiais judesiais masažuoja klitorį. Paskui ima atsargiai
kandžioti man skruostą ir veido oda pajuntu jo iškvepiamo oro šilumą.
– Kvepi dieviškai…
Jis priglaudžia nosį man už ausies. O viena ranka nesiliauja glamonėjęs sėdmenų. Nė nepajuntu,
kaip pradedu sukti klubus, taikydamasi prie jo rankos judesių, ir gyslomis nelyginant adrenalinas
plūsteli didžiulis malonumas.
– Gulėk ramiai, – švelniai, bet įsakmiai sako jis ir atsargiai įkiša nykštį vidun, o paskui jį suka ir
suka, braukydamas per priekinę vaginos sienelę. Poveikis pribloškiantis: visa energija susitelkia į tą
vieną vietelę kūno gelmėse. Sudejuoju. – Patinka? – meiliai klausia jis krimsčiodamas man ausies
kaušelį ir ima iš lėto traukyti nykštį pirmyn atgal, pirmyn atgal… o kitos jo rankos pirštai nesiliauja
glamonėję manęs sukamaisiais judesiais.
Užsimerkiu mėgindama suvaldyti kvėpavimą, suvokti padrikus, chaotiškus pojūčius, kuriuos man
kelia jo pirštai, ir liepsną, sklindančią per visą kūną. Vėl sudejuoju.
– Tu tokia drėgna, tokia greita. Tokia imli… Ak, Anastazija, man tai patinka. Labai patinka, –
šnabžda Kristianas.
Noriu įtempti kojų raumenis, bet negaliu pajudėti. Jis mane prispaudė ir darbuojasi išlaikydamas
lėtą, kankinamą ritmą. Tai nepaprastai puiku. Dar kartą sudejuoju ir staiga jis krusteli.
– Išsižiok, – liepia ir įbruka nykštį man į burną.
Išplėtusi akis kelis kartus greitai sumirksiu.
– Matai, koks tavo skonis? – prikišęs lūpas prie ausies sušnibžda jis. – Čiulpk mane, mažyte.
Kristiano nykštys prispaudžia man liežuvį, aš jį apžioju, susičiaupiu ir imu godžiai čiulpti. Pajuntu
jo nykščio sūrumą ir nestiprų kraujui būdingą metalo prieskonį. Po velnių… Nepadoru, bet, po galais,
kaip erotiška…
– Noriu įgrūsti tau į burną ir ten nuleisti, Anastazija, ir neilgai trukus taip padarysiu. – Jo balsas
kimus ir šiurkštus, alsavimas greitesnis, nelygus.

Įgrūsti man į burną! Suaimanavusi suleidžiu dantis. Jis aikteli ir stipriau, skausmingai trūkteli man
plaukus, kad paleisčiau.

– Išdykusi, miela mergytė, – sušnabžda Kristianas ir ištiesia ranką prie naktinės spintelės pasiimti
folijos paketėlio. – Tylėk ir nejudėk, – liepia ir paleidžia man plaukus.

Man sunkiai alsuojant, gyslomis greičiau tekant kraujui, jis atplėšia paketėlį. Laukimas mane
sužadina. Kristianas pasilenkia, vėl užgula mane, sučiumpa už plaukų ir laiko galvą. Negaliu pajudėti.
Aš jo spąstuose, o jis užvirtęs ant manęs ir pasiruošęs dar kartą mane paimti.

– Šį kartą padarysime tai labai lėtai, Anastazija, – sušnabžda jis.
Ir palengva ima brautis – lėtai, lėtai, – galiausiai visiškai įsiskverbia. Įtempdamas, užpildydamas
mane, negailestingas. Garsiai sudejuoju. Šį kartą jaučiu jį dar giliau ir malonumas dar didesnis. Vėl
sudejuoju, o jis tyčia ima sukti klubus ratu, pasitraukia, akimirką palaukia ir grįžta. Ir nesiliauja šių
judesių kartojęs. Mane tai varo iš proto – tie erzinantys, tyčia tokie lėti stūmiai, – o vis nutrūkstantis
pilnatvės jausmas apima visą kūną.
– Kaip gera tave jausti, – su sunkiu atodūsiu sako jis ir mano kūno gelmėse kyla virpulys. Jis
atsitraukia ir palaukia. – Ne, mažyte, dar ne, – sumurma, ir kai paliauju virpėjusi, pradeda šią malonią
procedūrą iš naujo.
– Ak, prašau… – maldauju Kristiano.
Nežinau, ar dar ilgai tversiu. Mano kūnas įsitempęs kaip styga ir trokšta atokvėpio.
– Noriu, kad tau skaudėtų, mažyte, – tyliai suniurna tęsdamas malonų, neskubrų kankinimą –
pirmyn atgal, pirmyn atgal. – Noriu, kad rytoj sulig kiekvienu judesiu prisimintum, jog buvau tavyje.
Tik aš. Priklausai man.
Suaimanuoju.
– Maldauju, Kristianai, – kuždu.
– Ko nori, Anastazija? Sakyk.
Vėl atsidūstu. Jis ištraukia ir vėl lėtai įkiša, vėl ima sukti klubus.
– Pasakyk man, – sumurma jis.
– Kad išsilietum. Tu.
Kristianas truputėlį padidina tempą ir ima alsuoti trūkčiodamas. Aš irgi pradedu judėti ir jis
pagauna ritmą.
– Tu… tokia… miela, – kiekvieną kartą prieš stumdamas tarsteli jis. – Kaip… aš… tavęs…
geidžiu…
Sudejuoju.
– Tu… mano. Pasirodyk man, mažyte, – šnopuodamas sumurma.
Tie žodžiai man – tarsi pražūtis, tarsi stumtelėjimas nuo bedugnės krašto. Mano kūnas, priėmęs jo
penį, pradeda nevalingai trūkčioti ir aš palūžtu – įsikniaubusi į čiužinį ir garsiai šaukdama kažką
panašaus į jo vardą. Dar porą kartų stipriai stumtelėjęs, mano pavyzdžiu paseka ir Kristianas: staiga
sustingsta, išsilieja į mane ir jam palengvėja. Tada susmunka man ant nugaros ir įsikniaubia į plaukus.
– Po galais. Ana… – sunkiai gaudydamas kvapą sako.
Paskui nieko nelaukdamas ištraukia ir nusirita į savo lovos pusę. Visiškai išsekusi, prisitraukiu
kelius prie krūtinės ir akimirksniu nugrimztu, o gal praradusi sąmonę smingu į gilų miegą.

PAB UNDU VIS DAR TAMSOJE. Nenutuo kiu, ar ilg ai mieg o jau. Gulėdama po pūkine antklo de pasir ąžau ir

pajuntu skausmą – malonų skausmą. Kristiano niekur nematyti. Atsisėdu ir pažvelgiu į plytintį miestą.
Dangoraižių languose matyti viena kita švieselė, rytuose dangus jau truputį šviesesnis. Išgirstu
muziką. Skambius fortepijono garsus, besipinančius į liūdną, kerinčią elegiją. Spėju, Bachas, bet
nežinia.

Apsisiautusi pūkine antklode, koridoriumi tyliai nutipenu prie didžiojo kambario. Kristianas sėdi
prie fortepijono visiškai pasinėręs į skambinamą melodiją. Jo veide, kaip ir muzikos kūrinyje,
liūdesys ir neviltis. Skambina jis nuostabiai. Atsiremiu į sieną prie durų ir sužavėta klausausi. Jis toks
puikus pianistas. Sėdi nuogas, o ant jo krenta švelni šviesa nuo vienišo aukšto šviestuvo prie
fortepijono. Šiaip didžiulis kambarys skendi tamsoje, tad atrodo, tarsi Kristianas sėdėtų nuo viso
pasaulio atskirtame šviesos duburyje ar stikliniame rutulyje neliečiamas… vienišas.

Pakerėta didingos, melancholiškos muzikos, tyliai žengiu prie jo. Tarsi užhipnotizuota žiūriu į
ilgus, mitrius pirštus, greitai randančius ir švelniai spaudančius klavišus, ir galvoju, kad tie patys
pirštai taip išmaniai lietė ir glamonėjo mano kūną. Prisiminusi tai nuraustu, aikteliu ir suspaudžiu
šlaunis. Kristianas pakelia galvą, jo neišmatuojamai gilios, pilkos akys spindi, veidas
neperprantamas.

– Atsiprašau, – sušnabždu. – Nenorėjau tau trukdyti.
Kristianas suraukia antakius, veide šmėsteli nepasitenkinimas.
– Tai aš turėčiau tavęs atsiprašyti, – sumurma. Tada liaujasi grojęs ir pasideda rankas ant šlaunų.
Dabar atkreipiu dėmesį, kad Kristianas mūvi pižamos kelnes. Jis pirštais persibraukia per plaukus
ir atsistoja. Žemiau klubų jo kelnės dukslios ir taip krenta… Dieve… Man išdžiūsta burna, o jis lyg
niekur nieko iš šono apeina fortepijoną ir žengia prie manęs. Jo pečiai platūs, klubai siauri, o pilvo
raumenys einant ribuliuoja kaip ežero bangelės. Jis tikrai pribloškiamai gražus.
– Turėtum būti lovoje, – papriekaištauja jis.
– Kieno šitas gražus kūrinys? Bacho?
– Bacho transponuotas, bet iš tiesų tai Aleksandro Marčelo koncertas obojui.
– Kūrinys nuostabus, bet melodija labai liūdna, tokia melancholiška…
Kristianas santūriai šypteli.
– Į lovą, – įsako man. – Kitaip rytą būsi pavargusi.
– Pabudusi tavęs neradau.
– Man buvo sunku sudėti bluostą, be to, nesu pratęs miegoti su kuo nors vienoje lovoje, –
sumurma jis.
Niekaip neperprantu Kristiano nuotaikos. Jis atrodo truputį nusiminęs, bet tamsoje sunku pasakyti.
Galbūt jį taip nuteikė skambintas kūrinys? Kristianas apkabina mane ir rūpestingai parveda į
miegamąjį.
– Ar seniai skambini fortepijonu? Gražu klausyti.
– Nuo šešerių metų.
– Ak…
Kristianas šešiametis… Prieš akis iškyla gražus rudaplaukis, pilkaakis berniukas ir man
suspaudžia širdį – mažylis vaikiška šukuosena, mėgstantis neapsakomai liūdną muziką.
– Kaip jautiesi? – mudviem grįžus į miegamąjį klausia jis. Ir uždega lempą ant naktinės spintelės.

– Gerai.
Abu vienu metu pažvelgiame į lovą. Patalai ištepti krauju – tai prarastos mano nekaltybės ženklas.
Susidrovėjusi išraustu ir stipriau apsisiaučiu pūkine antklode.
– Na, poniai Džouns bus apie ką pamąstyti, – stovėdamas prieš mane suburba Kristianas.
Suėmęs smakrą, truputį atlošia man galvą ir pažvelgia tiesiai į akis. Įdėmiai tyrinėja veidą. Staiga
suvokiu, kad dar nesu mačiusi apnuogintos jo krūtinės. Nejučia ištiesiu ranką, norėdama pirštais
perbraukti per tuos tamsius susiraizgiusius plaukus ir patirti, koks tai jausmas. Bet Kristianas
akimirksniu žingteli atatupstas, kad jo nepasiekčiau.
– Grįžk į lovą, – griežtai sako jis. Ir jau švelniau priduria: – Ateisiu ir atsigulsiu šalia tavęs.
Nuleidžiu ranką ir susiraukiu. Vargu ar bent kartą liečiau viršutinę jo kūno dalį. Kristianas
išsitraukia iš komodos stalčiaus sportinius marškinėlius trumpomis rankovėmis ir vikriai apsivelka.
– Į lovą, – pakartoja įsakymą.
Stengdamasi negalvoti apie kraują vėl įlipu į lovą. Jis įsitaiso šalia ir suspaudžia mane glėbyje,
rankomis apsiveja mane, gulinčią nugara į jį. Švelniai pabučiuoja man į plaukus ir giliai įkvepia.
– Miegok, Anastazija, – sumurma jis ir aš užsimerkiu, bet vis tiek jaučiu galbūt muzikos, o gal
tokio jo elgesio sukeltos melancholijos draiskanas. Kristianas Grėjus turi ir pilkąją asmenybės pusę.

DEVINTAS SKYRIUS

Kambarį užplūsta šviesa, švelniai budindama mane iš gilaus miego. Pasirąžau ir atsimerkiu. Išaušo
gražus gegužės rytas, visas Siatlas – man po kojomis. Oho, tai bent vaizdas. Šalia manęs, kietai
įmigęs, guli Kristianas Grėjus. Ak, vaizdas irgi puikus. Nustembu, kad jis vis dar lovoje. Kristianas
miega veidu į mane, tad turiu nepakartojamą, vienintelę progą atidžiai į jį įsižiūrėti. Miegant jo veidas
atrodo jaunesnis ir toks romus. Ryškių kontūrų, papūstos lūpos šiek tiek prasiskyrusios, blizgantys,
švarūs plaukai nuostabiai susitaršę. Kaip žmogus gali taip atrodyti ir būti nesusipykęs su įstatymu?
Prisimenu kambarį viršuje… galbūt tai, ką jis daro, vis dėlto nėra legalu? Papurtau galvą vydama šią
mintį šalin. Ima pagunda ištiesti ranką ir jį paliesti, bet miegodamas jis toks gražus – kaip mažas
vaikas. Ir man nereikia sukti galvos dėl to, ką sakau, ką sako jis, ką planuoja ir ypač kaip toliau ketina
elgtis su manimi.

Galėčiau žiūrėti į jį visą dieną, bet… man reikia į tualetą. Išsmukusi iš lovos, ant grindų randu
baltus jo marškinius ir apsivelku. Žengiu pro duris, tikėdamasi rasti vonios kambarį, bet atsiduriu
erdvioje drabužinėje, dydžiu prilygstančioje mano miegamajam. Čia kabo kelios eilės brangių
kostiumų, marškinių, kaklaraiščių, pridėta batų. Ar kam nors gali reikėti tokios daugybės drabužių?
Nepritariamai cakteliu liežuviu. Tiesą sakant, Keitė turimų apdarų gausa beveik galėtų varžytis su šios
drabužinės savininku. Keitė! Vaje… Visą vakarą jos nė neprisiminiau. O juk žadėjau nusiųsti žinutę.
Šlamštas. Manęs laukia nemalonumai. Trumpai pasvarstau, kaip jai sekasi su Eliotu.

Grįžusi į miegamąjį, Kristianą randu tebemiegantį. Pamėginu praverti kitas duris. Už jų – vonios
kambarys, ir didesnis už mano miegamąjį. Kam vienam žmogui reikalinga tokia erdvė? Atkreipiu
dėmesį į dvi kriaukles ir pašaipiai vypteliu. Jeigu jis su niekuo nemiega, vadinasi, viena iš jų visiškai
nenaudojama.

Įsistebeiliju į savo atvaizdą milžiniškame veidrodyje virš kriauklių. Ar atrodau pasikeitusi?
Jaučiuosi pasikeitusi. Atvirai sakant, man truputį skauda, o jau raumenys – Jėzau, lyg gyvenime
nebūčiau padariusi nė vieno sportinio pratimo. „Tiesa, tu visiškai nesitreniruoji. – Nubudo mano
pasąmonė. Ji spokso į mane papūtusi lūpas, trepsėdama koja. – Vis dėlto pergulėjai su juo, paaukojai
jam savo nekaltybę – vyrui, kuris tavęs nemyli. Tiesą sakant, jis turi labai keistų, su tavimi susijusių
planų, nori padaryti tave kažkokia iškrypėle, sekso verge.“

„Gal išprotėjai?!“ – surinka ji man.
Žvelgdama į veidrodį suraukiu antakius. Turėsiu viską gerai apmąstyti. Pamėginu būti sąžininga ir
įsivaizduoti save, įsimylėjusią vyrą, kuris yra nepaprastai dailus, turtingesnis už Krezą ir turi man
paruošęs Raudonąjį kančių kambarį. Mane nukrečia šiurpas. Aš suglumusi, visiškai susipainiojusi.
Plaukai kaip visada neklusnūs. Tos, kuri ką tik dulkinosi, šukuosena man netinka. Pirštais mėginu
suvaldyti chaosą, bet, patyrusi gėdingą nesėkmę, pasiduodu – gal rankinėje rasiu plaukų gumelių.

Jaučiuosi išbadėjusi. Grįžtu į miegamąjį. Miegantysis Gražuolis tebepučia į akį, tad, palikusi jį,
patraukiu į virtuvę.

Ak… Keitė. Rankinę palikau Kristiano darbo kambaryje. Pasiimu ją ir išsitraukiu mobilųjį. Randu
tris žinutes.

Ar t u OK?
Kur t u, Ana?
Po velnių, Ana…

Skambinu Keitei. Kai ji neatsiliepia, palieku nuolankia intonacija įkalbėtą pranešimą, kad esu gyva
ir nepasidaviau Mėlynbarzdžiui – na, bent jau neatsitiko nieko, dėl ko jai reikėtų nerimauti. „O gal vis
dėlto atsitiko?“ – dingteli man. Oi, kaip viskas painu. Turiu pamėginti sugrupuoti ir išanalizuoti savo
jausmus Kristianui Grėjui. Bet tai neįmanoma užduotis. Papurtau galvą ir pripažįstu pralaimėjusi. Man
reikia pabūti vienai, reikia ištrūkti iš čia ir viską apgalvoti.

Rankinėje sugraibau iš karto net dvi taip reikalingas plaukų gumeles ir mitriai susirišu dvi kaseles.
Taip! Galbūt kuo mergaitiškiau atrodysiu, tuo mažiau reikės baimintis Mėlynbarzdžio. Išsitraukiu iš
rankinės skaitmeninį grotuvą ir užsidedu ausines. Nieko nėra smagiau, kaip ruošiant maistą klausytis
muzikos. Įsikišu grotuvą į Kristiano marškinių kišenę, įjungiu garsą ir imu šokti.

Po perkūnais, kokia aš alkana.
Atsidūrusi jo virtuvėje sutrinku. Ji tokia elegantiška ir šiuolaikiška, visos spintelės be rankenų. Tik
per kelias sekundes suvokiu, kad norint atidaryti dureles reikia stumtelėti. Tikriausiai turėčiau
paruošti Kristianui pusryčius. Aną rytą… hm… tai yra, vakar „Heathman“ viešbutyje jis valgė omletą.
Dieve, kiek daug nuo to laiko visko nutiko. Žvilgtelėjusi į šaldytuvą ir pamačiusi daug kiaušinių,
nusprendžiu, kad noriu blynų ir kiaušinienės su šonine. Tuomet, šokdama virtuvėje pagal muzikos
ritmą, imu plakti tešlą.
Gerai kuo nors užsiimti. Turi truputį laiko pagalvoti, bet negali leistis į gilius apmąstymus. Ausis
užgulusi tranki muzika taip pat padeda vyti gilias mintis. Atvažiavau čia praleisti nakties lovoje su
Kristianu Grėjumi ir praleidau, nors šiaip jau į savo lovą jis nieko nepriima. Šypteliu – misija
įvykdyta. Tai didelė sėkmė. Plačiai nusišypsau. Didžiulė sėkmė. Užplūsta prisiminimai apie praėjusią
naktį. Prisimenu jo žodžius, jo kūną, kaip jis mylėjosi… Užsimerkiu ir nuo tų prisiminimų kūnas ima
gausti, o kažkur giliai, papilvėje, raumenys maloniai įsitempia. Pasąmonė perveria mane rūsčiu
žvilgsniu. „Krušo, ne mylėjosi!“ – surinka ta pikčiurna. Nekreipiu į ją dėmesio, bet giliai širdyje
žinau, kad ji teisi. Papurtau galvą ir susikaupiu darbui, kurį turiu po nosimi.
Į virtuvės baldus įmontuota moderniausia viryklė. Regis, suprantu, kaip ja naudotis. Padedu blynus
į atskirą orkaitės skyrių, kad liktų karšti, o tada imuosi šoninės. Eimė Stut dainuoja man į ausį apie
nesėkmes. Kadaise ši daina man labai daug reiškė; todėl, kad ir aš esu nepritapėlė. Niekada niekur
nepritapdavau, o dabar… Turiu apsvarstyti nepadorų siūlymą, gautą iš paties nepritapėlių karaliaus.
Kodėl jis toks? Ir kas dėl to kaltas – prigimtis ar auklėjimas? Man visa tai taip svetima, taip nepanašu į
nieką, ką jau teko patirti.
Kol orkaitėje ant grotelių čirška šoninė, plaktuvu lengvai suplaku kelis kiaušinius. Atsisuku ir
staiga pamatau Kristianą, įsitaisiusį ant pusryčių baro kėdės, sulenktas rankas alkūnėmis įbedusį į

stalviršį, pasirėmusį galvą delnais. Jis vilki tuos pačius sportinius marškinėlius, su kuriais miegojo.
Jam tikrai puikiai tinka ir ką tik šėlusio lovoje šukuosena, ir vos matomi besikalantys barzdos šeriai.
Kristianas atrodo ir pralinksmintas, ir nustebęs. Sustoju kaip įbesta, nuraustu, paskui atitokstu,
išsitraukiu iš ausų ausines, bet matant jį man vis tiek silpna, net kojos per kelius linksta.

– Labas rytas, panele Stil. Šį rytą jūs labai energinga, – santūriai sako jis.
– Aš… gerai išsimiegojau, – šiaip taip pralemenu.
Jis sučiaupia lūpas slėpdamas šypseną.
– Įdomu kodėl. – Kristianas nutyla, suraukia antakius. – Kai grįžau į lovą, ir aš gerai miegojau.
– Ar tu alkanas?
– Labai, – sako Kristianas, verdamas mane skvarbiu žvilgsniu, ir vargu ar turi omenyje maistą.
– Blynų? Kiaušinienės su šonine?
– Viliojantis pasiūlymas.
– Nežinau, kur laikai stalo padėklus…
Gūžteliu pečiais, iš visų jėgų mėgindama neišsiduoti, kad nervinuosi.
– Tuo pasirūpinsiu aš. Tu ruošk maistą. Gal norėtum, kad įjungčiau kokią nors muziką ir galėtum
toliau… na… šokti?
Nudelbiu akis į savo pirštus puikiai žinodama, kad išraudau kaip vėžys.
– Dėl manęs nereikia sustoti. Tai labai smagu, – linksmai, bet ir su pašaipa sako Kristianas.
Pyktelėjusi papučiu lūpas. Smagu, kurgi ne! Pasąmonė juokiasi iš manęs net pilvą susiėmusi.
Nusisuku plakti kiaušinių, tik dabar plakimo šluotele tikriausiai darbuojuosi šiek tiek energingiau, nei
būtina. Po akimirkos jis prieina prie manęs. Švelniai timpteli vieną kasytę.
– Kaselės man patinka, – sušnabžda. – Jos tavęs neapsaugos.
Hm… tikras Mėlynbarzdis.
– Kokios kiaušinienės nori? – šiurkščiai klausiu.
Jis šypteli.
– Gerai suplaktos ir kepant išmaišytos.
Ir vėl nusišypso patenkintas savimi.
Nusisuku mėgindama susikaupti ir paslėpti šypseną. Sunku ant jo pykti. Juolab kai elgiasi taip
netikėtai žaismingai. Iš stalčiaus Kristianas išima du tamsius, pilkai melsvus pusryčių barui skirtus
padėklus. Plaktus kiaušinius supilu į keptuvę, ištraukiu iš orkaitės šoninę, apverčiu ir vėl įdedu.
Kai atsisuku, ant pusryčių baro padėta apelsinų sulčių, o Kristianas verda kavą.
– Norėtum arbatos?
– Taip, prašyčiau. Jei turi.
Radusi dvi lėkštes, padedu į šildomąjį viryklės skyrių. Kristianas kyšteli ranką į spintelę ir
ištraukia kelis pakelius „Twinings English Breakfast“ arbatos. Papučiu lūpas.
– Išankstinis sprendimas, ar ne?
– Šit kaip? Nežinau, ar mudu apskritai jau ką nors nusprendėme, panele Stil, – sumurma jis.
Ką jis turi omenyje? Mūsų derybas? Mūsų… na… mūsų santykius, kad ir kokie jie būtų? Kristianas
vis dar toks paslaptingas. Patiekiu pusryčius ant padėklų pašildytose lėkštėse. Gerai paieškojusi,
šaldytuve randu klevų sirupo.
Pakeliu akis į Kristianą, o jis laukia, kol atsisėsiu.

– Panele Stil… – Jis mosteli į pusryčių baro kėdę.
– Pone Grėjau… – Mandagiai linkteliu. Pasilipu ir sėsdamasi truputį susiraukiu.
– Ar labai skauda? – sėsdamasis klausia Kristianas.
Nuraustu. Kam jis klausinėja tokių asmeniškų dalykų?
– Na, tiesą sakant, tokio stipraus skausmo dar nesu patyrusi, – atšaunu. – Gal norėtumėte pareikšti
man užuojautą? – perdėtai maloniai pasiteirauju.
Regis, jis mėgina sutramdyti šypseną, bet kas ten žino.
– Ne. Svarsčiau, ar turėtume tęsti jūsų pagrindinius mokymus…
– A!
Įsistebeiliju į jį netekusi žado, neprakvėpuodama, viduje viskas staiga stingsta.
Ak… kaip malonu… Vos susilaikau garsiai neatsidususi.
– Valgyk, Anastazija.
Imu prarasti apetitą… Vėl?.. Dar daugiau sekso?.. Taip, sutinku…
– Beje, labai skanu, – sako jis ir pamalonina mane plačia šypsena.
Šakute pasmeigiu didoką gabalą omleto ir įsidedu į burną, bet beveik nejuntu skonio. Pagrindiniai
mokymai! „Noriu įgrūsti tau į burną ir ten nuleisti.“ Ar tai – irgi pagrindinių mokymų programos
dalis?
– Liaukis kramtyti lūpą. Tai labai blaško dėmesį, juolab kad žinau, jog po mano marškiniais nieko
nevilki, ir dėl to man dar sunkiau susikaupti.
Pamirkau arbatos maišelį nedideliame Kristiano duotame puodelyje. Galvoje – visiška sumaištis.
– Kokius pagrindinius mokymus turite omenyje? – klausiu truputį per spigiai, išsiduodama, kad
stengiuosi kalbėti kuo natūraliau, abejingiau ir ramiau, nors mano kūne vėl siaučia hormonai.
– Na, kadangi jums skauda, galėtume lavinti oralinius įgūdžius.
Išplėstomis akimis stebeilydama į jį ir prasižiojusi, užspringstu arbata. Jis kelis kartus švelniai
trinkteli man per nugarą ir paduoda apelsinų sulčių. Negaliu pasakyti, apie ką galvoja.
– Tai yra, jei norite pasilikti, – priduria Kristianas.
Vėl pažvelgiu į jį, mėgindama kaip nors atgauti pusiausvyrą. Jo veidas neperprantamas. Tai labai
muša iš vėžių.
– Šiandien norėčiau pasilikti. Jei galima. O rytoj turiu dirbti.
– Kada rytoj turi būti darbe?
– Devintą.
– Rytoj prieš devynias nuvešiu tave į darbą.
Suraukiu antakius. Ar jis nori, kad likčiau dar vienai nakčiai?
– Šiandien vakare turiu grįžti namo, man reikia švarių drabužių.
– Drabužių galime parūpinti ir čia.
Neturiu atliekamų pinigų, kad galėčiau švaistyti juos drabužiams. Kristianas ištiesia ranką, pirštais
suima man smakrą ir taip trūkteli, kad prikąsta apatinė lūpa išslysta iš po dantų. Nė nepastebėjau, kad
kramčiau lūpą.
– Kas yra? – klausia jis.
– Šiandien vakare turiu būti namie.
Kristianas nepatenkintas stipriai sučiaupia lūpas.

– Gerai, vakare ten būsi, – nusileidžia jis. – O dabar valgyk pusryčius.
Mano mintys pakrikusios, o skrandis ima maištauti. Apetitas dingo. Spoksau į nebaigtus pusryčius.
Tiesiog nenoriu.
– Valgyk, Anastazija. Jau vakar vakare nevalgei.
– Aš nealkana, – sušnabždu.
Jis prisimerkia.
– Tikrai labai norėčiau, kad suvalgytum pusryčius.
– Kodėl tau maistas taip svarbu? – nejučia paklausiu tiesiai.
Jis suraukia antakius.
– Jau sakiau, man nepatinka, kai maistas švaistomas. Valgyk, – atrėžia Kristianas.
Jo žvilgsnis niūrus, skausmingas.
Po velnių… Ką tai reiškia? Pakeliu šakutę prie burnos ir imu valgyti, nors ir per prievartą,
stengiuosi kramtyti. Jei Kristiano požiūris į maistą toks keistas, turėsiu prisiminti, kad nereikia dėtis į
lėkštę tiek daug valgio. Man palengva pusryčiaujant, jo veidas sušvelnėja. Atkreipiu dėmesį, kad iš
savo lėkštės jis išgaudo net menkiausius likučius. Palaukęs, kol baigsiu, paima nuo stalo mano lėkštę.
– Tu ruošei valgį, aš nukraustysiu indus.
– Labai demokratiška.
– Taip. – Jis susiraukia. – Paprastai to nedarau. Kai baigsiu, išsimaudysime vonioje.
– Na… gerai.
Dieve… mieliau palįsčiau po dušu. Suskambęs mobilusis išblaško mintis. Keitė.
– Sveika.
Išeinu pro stiklines balkono duris norėdama atsidurti kuo toliau nuo Kristiano.
– Ana, kodėl vakar vakare neparašei man žinutės?
Keitė supykusi.
– Atleisk, mane užgriuvo tiek įvykių…
– Ar tau nieko blogo nenutiko?
– Ne, man viskas gerai.
– Ar padarei tą?
Ji mėgina ką nors išpešti. Išgirdusi jos balse lūkestį, užverčiu akis.
– Keite, telefonu nenoriu pasakoti.
Kristianas žvilgteli į mane.
– Padarei… Galvą guldau – padarei.
Iš kur ji žino? Turbūt tik blefuoja, o aš negaliu apie tai kalbėti. Pasirašiau tą prakeiktą sutartį.
– Keite, aš tavęs prašau…
– Kaip buvo? Ar tau viskas gerai?
– Jau sakiau, kad gerai.
– Ar jis elgėsi švelniai?
– Keite, prašau! – Negaliu nuslėpti susierzinimo.
– Ana, neslapukauk, šios dienos laukiau beveik ketverius metus.
– Iki pasimatymo vakare, – sakau jai ir baigiu pokalbį.

Manęs laukia tikrai sunkus išmėginimas. Ji tokia atkakli ir nori žinoti viską, kiekvieną smulkmeną,
o aš nieko negaliu jai pasakoti, nes pasirašiau – kaip ją ten? – konfidencialumo sutartį. Ji pasius, ir
nenuostabu. Turiu sugalvoti planą. Grįžusi randu Kristianą grakščiai vaikštinėjantį po virtuvę ir
besitvarkantį.

– Ar ta konfidencialumo sutartis apima viską? – nedrąsiai teiraujuosi.
– Kodėl klausi?
Jis atsisukęs žvilgteli į mane ir išmeta panaudotą „Twinings“ arbatos maišelį. Nuraustu.
– Na, noriu kai ko paklausti. Apie seksą, supranti? – Žiūriu į savo pirštus. – Ir tuos klausimus noriu
užduoti Keitei.
– Gali klausti manęs.
– Kristianai, su visa pagarba… – Nutylu nebaigusi minties. Tavęs klausti negaliu. Iš tavęs išgirsiu
tik apie iškrypėlišką, velniškai gašlų, iškreiptą požiūrį į seksą. O aš noriu nešališkos nuomonės. – Tai
susiję su technika… Apie Raudonąjį kančių kambarį neužsiminsiu.
Nustebęs jis kilsteli antakius.
– Raudonąjį kančių kambarį? Jis, galima sakyti, skirtas vien malonumui, Anastazija. Patikėk, –
sako Kristianas. – Be to, – priduria šiek tiek griežčiau, – tavo kambario draugė guli su mano broliu.
Tad tikrai nenorėčiau, kad šnekėtum su ja apie šiuos dalykus.
– Ar šeimos nariai žino apie tavo… polinkį?
– Ne. Tai ne jų reikalas.
Jis neskubėdamas artinasi prie manęs, priėjęs sustoja priešais.
– Ką nori sužinoti? – klausia ir, ištiesęs ranką, pirštais švelniai braukia man per skruostą, pasiekia
smakrą, o tada kilsteli galvą, kad galėtų pažvelgti į akis. Mane apima noras pasimuistyti, nors judesiu
to neparodau. Šiam vyrui meluoti negaliu.
– Kol kas nieko konkretaus, – sušnabždu.
– Ką gi, galėtume pradėti pokalbį taip: „Kaip tau patiko vakarykštė naktis?“
Jo žvilgsnis liepsningas, smalsus. Jis nekantrauja sužinoti. Nieko sau…
– Buvo gera, – sumurmu.
Kristiano lūpos truputį virpteli.
– Ir man, – tyliai sako. – Anksčiau nebuvau patyręs vanilinio sekso. Galėčiau pasakyti apie jį daug
gero. Kita vertus, galbūt tik dėl to, kad buvau su tavimi. – Ir nykščiu perbraukia man per apatinę lūpą.
Staiga giliai įkvepiu. Vanilinis seksas?
– Eikš, išsimaudykime.
Kristianas pasilenkia ir mane pabučiuoja. Man suspurda širdis, o apačioje, labai žemai, tenai, ima
tvenktis geismas.

VONIA – B ALT O AKMENS, g ili, o valo fo r mo s, išskir tinio dizaino . Kr istianas pasilenkia ir atsuka čiaupą,
įtaisytą plytelėmis išklijuotoje sienoje. Tada į vandenį šliūkšteli iš pažiūros brangių vonios putų.
Vandeniui šniokščiant jos suputoja ir pasklinda salsvas aistrą žadinantis jazminų aromatas. Jis stovi ir
spokso į mane tamsiomis akimis, paskui nusitraukia sportinius marškinėlius ir numeta ant grindų.

– Panele Stil…
Kristianas ištiesia man ranką.