penkiasdesimtpilkuatspalviu1

Kristianas gurkšnoja kokteilį atidžiai stebėdamas mane, o jo veide atsispindi atsargumas. Apie ką
jis mąsto? Ar jis tą moterį mylėjo? Jei mylėjo, manau, manęs laukia triuškinamas pralaimėjimas.

– Ką gi, ponios, paliksiu judvi toliau vakaroti.
Ne… ne… kaip jis gali išeiti nieko man neatsakęs.
– Prašom įtraukti šiuos gėrimus į mano sąskaitą. Šeši šimtai dvyliktas kambarys. Paskambinsiu tau
rytoj rytą, Anastazija. Iki rytojaus, Karla.
– Ak, kaip malonu girdėti, kad žmogus kreipiasi į tave nesutrumpintu vardu.
– Gražiai merginai – gražus vardas, – sumurma Kristianas, spausdamas mamai ranką, ir jos veide
nušvinta paika šypsena.
Ak, mama – „Ir tu, Brutai?“ Atsistoju žvilgsniu maldaudama Kristiano atsakyti į klausimą, bet jis
tik nekaltai pakšteli man į skruostą.
– Iki, mažyte, – sušnabžda man į ausį. Ir nueina.
Prakeiktas šunsnukis, kontrolės maniakas! Baisus pyktis vėl prislegia man krūtinę. Šlumšteliu ant
kėdės ir pasisuku į mamą.
– Na ir apstulbinai mane, Ana. Kristianas – pavydėtinas jaunikis. Tik nenutuokiu, kas tarp judviejų
darosi. Manau, jums reikia pasikalbėti. Oi, oras prie mūsų stalelio toks įkaitęs, tiesiog sunku tverti. –
Ji demonstratyviai pasivėduoja veidą.
– MAMA!
– Eik ir pasišnekėk su juo.
– Negaliu. Atėjau čia pavakaroti su tavimi.
– Ana, atvažiavai čia, nes esi sutrikusi dėl santykių su tuo vaikinu. Judu vienas dėl kito einate iš
proto. Tai akivaizdu. Turi su juo pasikalbėti. Dėl Dievo meilės, jis ką tik skrido beveik penkis
tūkstančius kilometrų, kad tave pamatytų. Juk pati žinai, kaip siaubinga skristi.
Mane išmuša raudonis. Nepasakojau jai, kad Kristianas turi lėktuvą.
– Kas yra? – susiraukusi tarsteli mama.
– Jis turi asmeninį lėktuvą, – droviai sumurmu, – be to, mama, kilometrų tik keturi tūkstančiai.
Kodėl man taip nejauku? Mama staiga kilsteli antakius.
– Čia tai bent! – sušnabžda ji. – Ana, tarp judviejų kažkas vyksta. Nuo tos akimirkos, kai atvykai į
Džordžiją, mėginu suprasti kas. Bet, kad ir kokia būtų problema, vienintelis būdas ją išspręsti –
pasišnekėti su Kristianu. Mąstyk nemąsčiusi, bet kol nepraversi burnos, niekur nepajudėsi.
Susiraukusi dėbteliu į mamą.
– Ana, mieloji, tu visada būdavai linkusi pernelyg viską analizuoti. Vadovaukis nuojauta. Ką ji tau
sako, širdele?
Stebeiliju į savo pirštus.
– Manau, aš jį įsimylėjusi, – sumurmu.
– Žinau, mieloji. O jis įsimylėjęs tave.
– Ne!
– Taip, Ana. Po galais, ko tau dar reikia? Gal kad jam ant kaktos mirkčiotų neoninė iškaba?
Įdėmiai žvelgiant į mamą akių kampučius ima graužti besitvenkiančios ašaros.
– Ana, vaikeli… Neverk…
– Nemanau, kad jis mane myli.

– Kad ir koks būtų turtingas žmogus, argi jis kada viską metęs sėda į asmeninį lėktuvą ir skrenda
per visą žemyną vien išgerti popietinės arbatėlės. Eik pas jį! Čia graži, romantiška vieta. Be to, čia
neutrali teritorija.

Veriama mamos žvilgsnio pasimuistau. Ir noriu eiti pas Kristianą, ir nenoriu.
– Mieloji, tu neįsipareigojusi pas mane grįžti. Noriu, kad būtum laiminga, ir manau, kad dabar
tavo laimė – viršuje, šeši šimtai dvyliktame kambaryje. Jei namo grįši vėliau, raktą rasi po juka
priekiniame prieangyje. Jei liksi nakvoti, na… tu jau didelė mergaitė. Tiesiog būk atsargi.
Išraustu kaip žarija. Jėzau, mama…
– Pirma išgerkim kokteilius.
– Štai mano duktė! – vypteli ji.

NEDR ĄSIAI PASIB ELDŽIU Į 612 kambar į ir laukiu. Kr istianas atidar o dur is. Jis kalbasi mo biliuo ju. Labai
nustebęs įbeda žvilgsnį į mane, sumirksi, paskui duris praveria plačiau ir mostu pakviečia užeiti.

– Visos darbuotojų atleidimo procedūros baigtos?.. O kokios išlaidos?.. – Kristianas tyliai
švilpteli. – Nieko sau… tai buvo brangi klaida… O Lukas?

Dairausi po kambarį. Jis ir čia apsistojęs apartamentuose, kaip ir „Heathman“ viešbutyje. Baldai
labai šiuolaikiški. Sienos tamsiai raudonos, dekoruotos smulkiai purkštais aukso ir bronzos spalvos
dažais. Kristianas prieina prie tamsaus medžio indaujos ir atidaro dureles, už kurių – mini baras. Jis
paragina mane vaišintis ir išeina į miegamąjį. Numanau – tam, kad negirdėčiau jo pokalbio. Abejingai
gūžteliu. Aną kartą, kai įėjau į jo darbo kambarį, pokalbio telefonu jis nenutraukė. Išgirstu bėgant
vandenį… jis ruošia vonią. Įsipilu apelsinų sulčių. Kristianas neskubėdamas grįžta į svetainę.

– Pasakyk Andrėjai, tegul atsiunčia man schemas. Barnis sakė šią problemą išsprendęs… –
Kristianas nusijuokia. – Ne, penktadienį… Čia yra žemės sklypas, kuris mane domina… Taip, tegul
Bilas man paskambina…. Ne, rytoj… Noriu sužinoti, ką Džordžijos valstija man pasiūlys, jei
perkelsiu verslą. – Kristianas neatitraukia nuo manęs akių. Paduoda stiklinę ir parodo kibirėlį su
ledukais. – Jei jų pasiūlymas bus pakankamai patrauklus… Manau, turėtume šią galimybę svarstyti,
nors abejoju dėl pragariško čionykščio karščio… Sutinku, Detroitas taip pat turi pranašumų ir ten
vėsesnis klimatas… – Jo veidas trumpai apsiniaukia. Kodėl? – Pasakyk Bilui, kad paskambintų.
Rytoj… Bet ne per anksti.

Baigus pokalbį Kristiano žvilgsnis nukrypsta į mane, jo veidas neperprantamas, abu tylime.
Gerai, dabar mano eilė kalbėti.
– Taip ir neatsakei į mano klausimą, – sumurmu.
– Ne, – tyliai ištaria jis išplėtęs akis, nepatikliai žvelgdamas į mane.
– Ne – neatsakei į mano klausimą, ar ne – tu jos nemylėjai?
Kristianas sukryžiuoja rankas ant krūtinės, atsiremia į sieną ir jo lūpose pasirodo šypsenėlė.
– Ko čia atėjai, Anastazija?
– Ką tik tau pasakiau.
Jis sunkiai atsidūsta.
– Ne. Aš jos nemylėjau. – Žvelgia į mane suraukęs kaktą – pralinksmėjęs, bet ir suglumęs.
Negaliu patikėti, kad stoviu sulaikiusi kvėpavimą. O kai iškvepiu, kūnas ima bliūkšti tarsi senas
brezentinis maišas. Ką gi, ačiū Dievui ir už tai. Kaip dabar jausčiausi, jei jis tikrai būtų tą raganą

mylėjęs?
– Tu tikra žaliaakė dievaitė, Anastazija. Ir kas būtų pamanęs?..
– Šaipotės iš manęs, pone Grėjau?
– Nieku gyvu nedrįsčiau šaipytis. – Jis kuo rimčiausiai papurto galvą, bet akys išdykėliškai spindi.
– Ak, manau, drįstumėte, be to, manau, kad dažnai taip ir darote.
Išgirdęs mano lūpomis tariamus jo paties žodžius, Kristianas supratingai šypteli. Jo žvilgsnis

darosi geidulingas.
– Prašau, liaukis kramčiusi lūpą. Esi mano kambaryje, nemačiau tavęs beveik tris dienas ir toli

skridau, kad susitiktume. – Dabar Kristianas kalba švelniai, jausmingai.
Mudviejų dėmesį išblaško ėmęs zirzti jo „BlackBerry“ telefonas, bet Kristianas net nežvilgtelėjęs,

kas skambina, aparatą išjungia. Mano kvėpavimas pagreitėja. Žinau, kas prasideda… bet mudu
ketinome tik pasikalbėti. Nutaisęs tą viliojančią plėšrūno miną, Kristianas žingteli artyn.

– Geidžiu tavęs, Anastazija. Dabar. O tu geidi manęs. Todėl ir atėjai.
– Aš tikrai norėjau tai sužinoti, – mėgindama gintis sušnabždu.
– Na, o dabar, kai jau žinai, ketini išeiti ar pasilikti?
Kristianas priėjęs sustoja prieš mane, o aš nukaistu.
– Pasilikti, – sumurmu, neramiai žvelgdama į jį.
– Ak, tikiuosi, taip ir yra. – Jis įbeda žvilgsnį į mane. – Labai ant manęs pykai, – pašnabždomis
priduria.
– Taip.
– Nepamenu, kad, neskaitant šeimos narių, kas nors būtų ant manęs pykęs. Man tai patinka.
Jis pirštų galais paglosto man skruostą. Dieve, tas jo artumas, tas malonus Kristiano kvapas…
Mudu turėjome tik pasikalbėti, bet man daužosi širdis, kraujas gyslomis teka greičiau, geismas
tvenkiasi ir skleidžiasi… visur. Pasilenkęs Kristianas nosimi brūkšteli man per petį, paskui keliauja
aukštyn, prie paausio, pirštus suleidžia į plaukus.
– Turime pasišnekėti, – sušnabždu.
– Vėliau.
– Tiek daug noriu tau pasakyti…
– Ir aš tau.
Kristianas švelniai pakšteli man po ausies speneliu ir pirštais stipriau suspaudžia plaukus. Tada
trūkteli juos, kad atloščiau galvą ir ištempčiau kaklą. Jis dantimis grybšteli man smakrą, o tada
pabučiuoja į kaklą.
– Geidžiu tavęs… – sušnabžda.
Sudejavusi pakeliu rankas ir suspaudžiu jo žastus.
– Ar tau mėnesinės? – klausia nesiliaudamas manęs bučiuoti.
Po velnių… Ar jam niekas nepraslysta pro akis?
– Taip, – sutrikusi sumurmu.
– Ar kankina spazmai?
– Ne.
Išraustu. Jėzau…
Kristianas liaujasi bučiavęs ir pažvelgia į mane.

– Išgėrei tabletę?
– Išgėriau.
Ar dar ilgai jis mane kamuos?
– Eime į vonią maudytis.
A?!
Paėmęs už rankos, Kristianas vedasi mane į miegamąjį. Jame pirmiausia į akis krinta didžiulė lova
su prabangia klostėmis žemyn krintančia lovatiese. Bet prie jos mudu nesustojame. Jis vedasi mane į
vonios kambarį, sudarytą iš dviejų patalpų, dekoruotų žydru ir baltu kalkakmeniu. Vonios kambarys
nepaprastai erdvus. Antroje patalpoje į grindis įleista vonia, tokia didelė, kad galėtų maudytis keturi
žmonės, su akmeniniais laipteliais; ji pildosi vandens. Virš putų kyla lengvas garas, be to, atkreipiu
dėmesį į akmeninę atbrailą atsisėsti, einančią palei visos vonios kraštą. Šalia mirga uždegtos žvakės.
Čia tai bent… visu tuo jis pasirūpino kalbėdamas telefonu.
– Turi kuo surišti plaukus?
Nustebusi pakeliu į Kristianą akis, sumirksiu, paskui, pasiraususi džinsų kišenėje, ištraukiu plaukų
gumytę.
– Pasikelk plaukus, – meiliai liepia jis.
Taip ir padarau.
Prie vonios šilta, tvanku, tad palaidinukė su petnešėlėmis ima lipti prie odos. Kristianas pasilenkęs
užsuka čiaupą. Nusivedęs mane į pirmąjį vonios kambarį, sustoja už nugaros ir mudu žvelgiame į visą
sieną virš dviejų stiklinių kriauklių užimantį veidrodį.
– Nusiauk, – sumurma jis ir aš tuoj pat paklūstu: nuspiriu batelius ant kalkakmenio grindų.
– Pakelk rankas, – sušnabžda Kristianas.
Darau, kas liepta, jis per galvą nuvelka palaidinukę ir aš lieku stovėti prieš jį be drabužio.
Neatitraukdamas nuo manęs akių, jis ištiesia ranką, atsega man džinsų sagą ir užtrauktuką.
– Ketinu paimti tave vonioje, Anastazija.
Tada pasilenkęs pabučiuoja man į sprandą. Palenkiu galvą į šoną, kad jam būtų lengviau pasiekti.
Užkišęs pirštus už džinsų juosmens, Kristianas, lenkdamasis ir klaupdamasis man už nugaros,
palengva nusmaukia ir juos, ir apatines kelnaites iki grindų.
– Lipk iš džinsų.
Įsitvėrusi kriauklės krašto, taip ir padarau. Dabar esu nuoga, žiūriu į save ir į Kristianą, klūpantį
man už nugaros. Jis pabučiuoja, o tada švelniai dantimis grybšteli užpakalį – aš aikteliu. Paskui
atsistoja ir dar kartą pažvelgia į mane veidrodyje. Stengiuosi stovėti ramiai, galynėdamasi su
natūraliu polinkiu prisidengti kūną. Kristianas priglaudžia plaštaką išskėstais pirštais man prie pilvo,
nykštys ir mažasis pirštelis beveik siekia klubikaulius.
– Pažiūrėk į save. Kokia tu graži, – murma jis. – Pajusk save. – Jis uždeda delnus man ant rankų,
įspraudžia pirštus man tarp pirštų. Tada perkelia mano rankas ant pilvo. – Čiuopk, kokia švelni tavo
oda. – Jis kalba meiliai, žemu balsu. Palengva ima sukti mano rankas ratais, paskui stumteli jas į
viršų, prie krūtų. – Pajusk, kokios putlios tavo krūtys. – Kristianas laiko man rankas, kad suimčiau
savo krūtis. Tada ima nykščiais švelniai glamonėti spenelius.
Truputį prasižiojusi sudejuoju ir išriečiu nugarą, krūtys dar stipriau įsiremia į delnus. Jis
suspaudžia spenelius mudviejų nykščiais ir timpčioja, kad jie padidėtų. Susižavėjusi žvelgiu į

besirangančią ištvirkėlę. Ak, koks geras jausmas… Sudejuoju ir užsimerkiu, nes daugiau nenoriu
matyti veidrodyje šios geismui atsidavusios moters, glamonėjančios save… glamonėjamos jo
rankų… čiuopiančios savo odą taip, kaip čiuoptų jis, ir patiriančios, kaip tai jaudina – vien jo
lytėjimas ir ramūs, švelnūs įsakymai.

– Štai taip, mažyte… – murma Kristianas.
Suėmęs mano rankas, brūkšteli man per šonus, per liemenį iki klubų, o paskui per gaktiplaukius.
Įkiša koją man tarp kojų, praskečia, kad stovėčiau plačiai prasižergusi, ir brauko mano rankomis man
per lytį – viena, paskui kita ranka, tam tikru ritmu. Kaip erotiška. Išties, aš marionetė, o jis – patyręs
lėlininkas.
– Žiūrėk, kaip tu švyti, Anastazija, – šnabžda jis ir bučiuoja man petį kartkartėmis švelniai
krimstelėdamas. Dejuoju. Staiga jis paleidžia mano rankas. – Toliau pati, – paliepia ir, žingtelėjęs
atgal, stebi mane.
Imu glamonėti save. Ne. Noriu, kad tai darytų Kristianas. Jausmas jau visai kitoks. Be jo aš kaip be
rankų. Jis nusitraukia per galvą marškinius ir paskubomis nusimauna džinsus.
– Norėtum, kad tai daryčiau aš? – Deginančios pilkos akys veidrodyje susiranda mano akis.
– O taip… prašau… – sušnabždu.
Jis vėl apkabina mane, vėl suima mano rankas ir tęsia jaudrinančias gaktos ir klitorio glamones.
Jo krūtinės plaukai brūžina man odą, jo lytis remiasi į mane. Ak, jau tuoj… prašau… Kristianas
krimsteli man į sprandą ir aš užsimerkiu mėgaudamasi daugybe pojūčių: sprandas, tarpkojis… jo,
stovinčio už nugaros, prisilietimas… Staiga Kristianas liaujasi, apgręžia mane, viena ranka sukausto
rankas už nugaros, kita tempia už plaukų uodegos. Aš bejėgė, o jis godžiai mane bučiuoja, liežuviu
valdingai čiuopia mano burną. Negaliu nė krustelėti.
Kristianas alsuoja nelygiai kaip ir aš.
– Kada tau prasidėjo mėnesinės, Anastazija? – nei iš šio, nei iš to klausia jis įdėmiai žvelgdamas.
– Hm… vakar, – nepaprastai įaudrinta burbteliu.
– Gerai.
Jis paleidžia mane ir vėl apsuka.
– Laikykis kriauklės krašto, – liepia ir trūkteli mane už klubų kaip anąkart žaidimų kambaryje, kad
pasilenkčiau.
Tada kyšteli ranką tarp kojų, timpteli mėlyną virvelę – ką?! – atsargiai ištraukia tamponą ir
švysteli į unitazą. Po velnių… Dėl Dievo meilės… Jėzau… O tada įsiskverbia į mane… oi! Be
sargio… Iš pradžių Kristianas juda lėtai… lengvai, tyrinėdamas mane, atsargiai stumdamas…
Dieve… Dūsuodama iš visų jėgų įsitveriu kriauklės spausdamasi prie jo, jusdama jį viduje. O, ta saldi
kančia… jo rankos stipriai spaudžia man klubus. Jis atranda baudžiamąjį ritmą – pirmyn, atgal, –
paskui ištiesęs ranką suranda klitorį ir ima masažuoti… Viešpatie… Pajuntu, kad jau tuoj.
– Štai taip, mažyte, – kimiai prataria Kristianas trindamasis manyje, judindamas klubus, ir to
pakanka, kad pakilčiau ir nuskriečiau labai aukštai…
Aaa… pasiekiu orgazmą garsiai šaukdama, iš visų jėgų įsitvėrusi kriauklės krašto, virpėdama,
suktuku smigdama, jausdama, kaip viskas vienu metu ir sukasi, ir stingsta. Po kelių akimirkų
nuleidžia ir jis, stipriai mane laikydamas, prisiplojęs prie užpakalio, šaukdamas mano vardą, tarsi
kalbėtų litaniją ar melstųsi.

– O, Ana! – Girdžiu trūkčiojantį jo alsavimą, tobulai susiliejantį su manuoju. – Ak, mažyte, ar kada
nors tavimi pasisotinsiu? – kužda.

Palengva susmunkame ant grindų ir Kristianas stipriai apkabina mane, įkalina glėbyje. Ar
visuomet taip bus? Taip pribloškiamai, taip visiškai, taip gluminamai ir maloniai? Ketinau
pasišnekėti, bet dabar, išsekusi ir apsvaigusi nuo mylėjimosi, svarstau, ar kada nors pasisotinsiu juo?

Sėdžiu susirangiusi jam ant kelių, priglaudusi galvą prie krūtinės, ir abu palengva rimstame. Labai
atsargiai įkvepiu malonaus, svaiginančio Kristiano aromato. „Tik nepriglausk nosies. Tik nepriglausk
nosies.“ Šiuos žodžius mintyse kartoju tarsi mantrą, nors pagunda tikrai didelė. Noriu pakelti ranką ir
pirštais braukti per jo krūtinės plaukus, bet… susitvardau, nes žinau, kad Kristianui tai nepatiktų. Abu
susimąstę tylime. Aš atsidavusi jam… pametusi dėl jo galvą.

Staiga prisimenu, kad man mėnesinės.
– Aš kraujuoju, – sumurmu.
– Man netrukdo, – pašnabždomis atsako jis.
– Pastebėjau, – nesusilaikau nuo pašaipos.
Kristianas įsitempia.
– Ar tau dėl to nesmagu? – tyliai klausia.
Ar dėl to man nesmagu? Tikriausiai turėtų būti nesmagu… tiesa? Bet ne, anaiptol. Atsitiesusi
pažvelgiu į Kristianą, o jis įdėmiai žiūri į mane truputį padūmavusiomis pilkšvomis akimis.
– Ne, visai ne.
Jis patenkintas šypteli.
– Gerai. Tad išsimaudykime.
Kristianas paleidžia mane iš glėbio, pasodina ant grindų ir atsistoja. Jam stojantis vėl atkreipiu
dėmesį į mažus, apskritus, baltus randus ant krūtinės. „Tai ne vėjaraupių pėdsakai, – išsiblaškiusi
pagalvoju. – Greisė sakė, kad Kristianas persirgo labai lengvai. Po velnių… tai greičiausiai nudegimų
žymės. Tik kokių nudegimų? – Sukrėsta išblykštu, per kūną nusirita šleikštulio banga. – Nuo
cigarečių? Kieno tai darbas: ponios Robinson, tikrosios Kristiano motinos ar kieno nors kito? Kas tai
padarė? O gal yra koks nors kitas paaiškinimas, tik aš perdedu?“ – Krūtinėje įsižiebia stipri viltis –
viltis, kad klystu.
– Kas yra? – Kristiano akys išplėstos, veide nerimas.
– Tavo randai… – sušnabždu. – Tai ne vėjaraupių žymės.
Matau, kaip per sekundės dalį Kristianas užsisklendžia, jo nuotaika pasikeičia: ką tik buvo
atsipalaidavęs ir ramus, o dabar – įsitempęs, pasiruošęs gintis ir net piktas. Jis susiraukia, veidas
apsiniaukia, lūpos stipriai susičiaupia.
– Ne, tai ne vėjaraupių pėdsakai, – išdrožia jis, bet daugiau nieko taip ir nepaaiškina. Tada
stovėdamas ištiesia man ranką ir padeda atsikelti nuo grindų. – Nežiūrėk į mane taip, – paleidęs ranką
priduria gerokai niūriau ir priekaištingiau.
Griežtai įspėta nuraustu ir nudelbiu akis, bet žinau – žinau, kad kažkas gesino cigaretes Kristianui į
krūtinę. Ir man darosi bloga.
– Ar ji tai darė? – nesusilaikau tyliai nepaklaususi.
Kristianas nieko neatsako, tad turiu pakelti akis. Jis rūsčiai žvelgia į mane.

– Ji? Ponia Robinson? Ji – ne žvėris, Anastazija. Žinoma, kad ji to nedarė. Nesuprantu, iš kur tavo
polinkis ją demonizuoti.

Jis čia stovi – nuogas, nuostabiai nuogas, išsitepęs mano krauju ir… pagaliau mudu kalbamės. Aš
irgi nuoga – nė vienas iš mūsų neturi kur slėptis, nebent niurktelėtų į vonią. Giliai įkvepiu, nuseku jam
iš paskos ir įlipu į vandenį. Jis maloniai šiltas, raminantis ir gilus. Mėgaudamasi kvapiomis putomis
panyru ir, pasislėpusi tarp burbulų, žiūriu į Kristianą.

– Aš tik svarsčiau, koks būtum, jei tavo ir ponios Robinson keliai nebūtų susikirtę. Jei ji nebūtų
parodžiusi tau šito… gyvenimo būdo.

Kristianas atsidūsta ir įlipa į vandenį kitame vonios gale įsitempęs, stipriai sukandęs dantis, šalčiu
dvelkiančiomis akimis. Grakščiai ir atsargiai, kad neprisiliestų prie manęs, panyra į vandenį. Jėzau,
ar taip jį įsiutinau?

Jis ramiai žvelgia į mane netardamas nė žodžio, nutaisęs neperprantamą veidą. Tarp mudviejų vėl
įsiviešpatauja tyla, bet aš nepasiduodu. Dabar tavo eilė atsakyti, Grėjau, ir šį kartą pokalbio
nenutrauksiu. Mano pasąmonė nervingai kramto nagus – nežinia, kaip viskas susiklostys. Mudu su
Kristianu spoksome vienas į kitą, bet aš akių nenusuku. Pagaliau, rodos, po visos amžinybės, jis
papurto galvą ir mąsliai šypteli.

– Jei ne ponia Robinson, tikriausiai būčiau sekęs mane pagimdžiusios motinos pėdomis.
Ak! Stebeilydama į jį sumirksiu. Kristianas būtų tapęs priklausomas nuo kokaino arba
parsidavinėjęs? O gal ir viena, ir kita?
– Ji mane mylėjo, ir ta meilė man atrodė… priimtina, – gūžtelėjęs pečiais priduria Kristianas.
Po galais, ką tai reiškia?
– Priimtina? – tyliai klausiu.
– Taip. – Jis atidžiai žiūri į mane. – Ji ištempė mane iš blogo kelio, kuriuo jau buvau beeinąs.
Labai sunku augti tobuloje šeimoje, kai pats nesi tobulas.
Ak… Įsisąmoninusi šiuos žodžius pajuntu, kad džiūsta burna. Kristianas spokso į mane, iš veido
nieko nesuprasi. Daugiau jis man nieko neatskleis. Kaip gaila. Man sukasi galva – jis kalba tarsi
niekur nieko. Ir ponia Robinson jį mylėjo. Po velnių… Gal ir tebemyli? Tarsi būčiau gavusi spyrį į
pilvą.
– Ar ji tave vis dar myli?
– Vargu, bent jau ne tokia meile kaip anksčiau. – Kristianas susiraukia, tarsi niekada nebūtų apie tai
galvojęs. – Daug kartų tau sakiau, kad visa tai buvo labai seniai. Visa tai – praeitis. Nieko negalėčiau
pakeisti net norėdamas, bet ir nenoriu. Ji apsaugojo mane nuo manęs paties. – Jis suirzęs šlapia ranka
persibraukia per plaukus. – Dar niekada su niekuo nesu apie tai šnekėjęsis. – Trumpai patylėjęs
priduria: – Išskyrus, žinoma, daktarą Fliną. O dabar apie tai kalbuosi tik todėl, kad noriu pelnyti tavo
pasitikėjimą.
– Aš tavimi pasitikiu, tik noriu tave geriau pažinti, bet jei tik mėginu su tavimi pasikalbėti, tu
išblaškai mano dėmesį. Tiek daug dar norėčiau sužinoti…
– Ak, dėl Dievo meilės, Anastazija! Ką nori sužinoti? Ką turiu daryti? – Kristiano žvilgsnis
liepsningas, ir nors balso jis nekelia, suprantu, kad tramdo įniršį.
Įbedu žvilgsnį į savo rankas vandenyje, praskaidrėjusiame ėmus sproginėti vonios putų burbulams.

– Tik mėginu suprasti; tu – tikra mįslė. Visai nepanašus į jokį mano pažįstamą žmogų. Džiaugiuosi,
kad pasakoji man tai, ką noriu žinoti.

Jėzau, tikriausiai „Cosmopolitan“ kokteiliai įkvėpė drąsos, bet staiga pajuntu negalinti pakęsti mus
skiriančio tarpo. Neišlipdama iš vandens pasislenku į kitą vonios pusę ir mūsų oda susiliečia. Jis
įsitempia ir nepatikliai mane nužvelgia, tarsi galėčiau įkąsti. Ką gi, tai bent netikėtas posūkis. Mano
pasąmonė spokso į jį tyli, nustebusi ir susimąsčiusi.

– Prašau, nepyk ant manęs, – sušnabždu.
– Nepykstu ant tavęs, Anastazija. Tik prie tokių pašnekesių – prie tokio tardymo – aš nepratęs. Taip
kalbuosi tik su daktaru Flinu ir su… – Kristianas nutyla ir suraukia kaktą.
– Su ja. Su ponia Robinson. Taip kalbiesi su ja? – pamėginu išprovokuoti Kristianą, tramdydama
įtūžį.
– Taip, su ja.
– Apie ką?
Kristianas visu kūnu pasisukdamas į mane sujudina vandenį ir tas per vonios kraštus ištykšta ant
grindų. Jis apkabina mane per pečius ir atsiremia į vonios sienelę.
– O tu užsispyrusi, ar ne? – šiek tiek suirzęs sumurma.– Apie gyvenimą, apie pasaulį, apie verslą.
Anastazija, mudu su ponia Robinson pažįstami labai seniai. Galime šnekėtis apie viską.
– Kalbatės ir apie mane? – tyliai klausiu.
– Taip. – Jo pilkos akys atidžiai mane stebi.
Prikandu apatinę lūpą tramdydama staiga siūbtelėjusį ir besiveržiantį pyktį.
– Kam jums apie mane kalbėtis?
Stengiuosi neverkšlenti ir nekalbėti irzliai, bet nieko neišeina. Suprantu turinti liautis. Per daug jį
mygu. Mano pasąmonė vėl priglaudžia delnus prie burnos kaip Munko „Šauksme“.
– Dar nebuvau sutikęs tokios moters kaip tu, Anastazija.
– Nebuvai sutikęs tokios, kuri nepasirašytų sutarties nieko neklausinėdama?
Kristianas papurto galvą.
– Man reikia patarimo.
– Prašai ponios pedofilės patarimo? – piktai tarsteliu. Tik pamanyk, kaip man sunku valdyti pyktį.
– Anastazija, liaukis, – prisimerkęs griežtai atrėžia Kristianas. Čiuožiu plonu ledu ir kišu galvą po
kardu. – Nes pasiguldysiu ant kelių ir išpersiu. Nenoriu su ja nei sekso, nei romantikos – nieko. Ji tik
miela, brangi draugė ir verslo partnerė. Ir viskas. Kadaise mudu kai kas siejo, tie santykiai buvo
nepaprastai naudingi man ir sužlugdė jos santuoką, bet tai jau praeitis.
Jėzau… Dar vienas dalykas, kurio niekaip negaliu suprasti. Ji dar ir šeimą turėjo. Kaip jie
sugebėjo taip ilgai šiuos santykius nuslėpti?
– Tavo tėvai taip ir nesužinojo?
– Ne, – kimiai tarsteli Kristianas. – Aš tau jau sakiau.
Suprantu, kad mudviejų pokalbis baigtas. Daugiau nieko negaliu apie ją klausinėti, nes Kristianas
tik dar labiau užsisklęs.
– Jau baigei? – piktai pasiteirauja jis.
– Kol kas.

Kristianas giliai atsidūsta ir nesislėpdamas nuo manęs atsipalaiduoja, tarsi akmuo būtų nusiritęs
nuo krūtinės.

– Taigi… Dabar – mano eilė, – suniurna, o jo žvilgsnis tampa mąslus ir skvarbus kaip plieniniai
kardo ašmenys. – Neatsakei į mano laišką.

Nuraustu. Oi, kaip nemėgstu, kai prožektorius nukrypsta į mane, o Kristianas, rodos, ketina pykti
kaskart, kai kalbamės. Papurtau galvą. Galbūt jis panašiai jaučiasi girdėdamas mano klausimus? Gal
Kristianas nepratęs būti remiamas prie sienos? Ši mintis man tikra naujiena, ji blaško dėmesį ir
nervina.

– Būčiau atsakiusi. Bet dabar tu čia.
– Tau labiau patiktų, jei manęs čia nebūtų? – tyliai klausia Kristianas, o jo veidas vėl visiškai
neperprantamas.
– Ne, džiaugiuosi, kad atskridai, – sumurmu.
– Gerai. – Kristianas nuoširdžiai, su palengvėjimu nusišypso. – Ir aš džiaugiuosi, kad atskridau,
nors tu ir sumanei mane kamantinėti. Taigi, kadangi taip priekabiai manęs visko klausinėjate, panele
Stil, tikriausiai manote turinti teisę į tam tikrą diplomatinę neliečiamybę, ir tik dėl to, kad įveikiau tokį
tolimą kelią norėdamas su jumis susitikti? Bet manęs, panele Stil, neapmulkinsite. Noriu žinoti, ką
jaučiate.
Ak, ne…
– Jau sakiau. Džiaugiuosi, kad jūs čia. Ačiū, kad ryžotės tokiai ilgai kelionei, – pralemenu.
– Prašom.
Kristianas spindinčiomis akimis pasilenkia ir švelniai mane pabučiuoja. Instinktyviai jam atsakau.
Vanduo dar šiltas, o vonios kambaryje karšta ir tvanku. Jis liaujasi bučiavęs, atšlyja ir atidžiai į mane
pažvelgia.
– Ne. Manau, prieš mums imantis ko nors daugiau, man reikėtų išgirsti bent kelis atsakymus.
Daugiau? Vėl tas žodis. O jis nori atsakymų… tik ką turėčiau sakyti? Mano praeitis – anokia
paslaptis, mano vaikystė nebuvo šiurpi. Ir ką Kristianas pageidautų apie mane išgirsti, jei viską jau
žino?
Su atodūsiu pasiduodu.
– Ką norėtum sužinoti?
– Na, pirmiausia kokie jausmai tave apima, kai galvoji apie būsimą mūsų sutartį?
Mirksėdama dėbsau į jį. Tiesa ar iššūkis – mano pasąmonė ir vidinė dievaitė nervingai žiūri viena į
kitą. Po galais, geriau tiesa.
– Vargu ar galėčiau tai daryti ilgą laiką. Visą savaitgalį būti tuo, kuo nesu. – Nuraudusi nuduriu
akis.
Pirštais suėmęs man smakrą, Kristianas kilsteli galvą ir linksmai nusišypso.
– Taip, aš irgi manau, kad negalėtum.
Giliai širdyje pasijuntu šiek tiek įžeista ir neatlaikiusi išmėginimo.
– Juokiesi iš manęs?
– Taip, bet ne piktai, – šyptelėjęs sako Kristianas.
O tada pasilenkęs greitai ir švelniai mane pabučiuoja.

– Toli gražu nesi gera nuolankioji, – sušnabžda laikydamas mano smakrą, jo akys linksmai
žybčioja.

Vėpsau į jį priblokšta, paskui pratrūkstu juoku, tada Kristianas irgi prajunka.
– Gal tiesiog neturiu gero mokytojo?
Jis prunkšteli.
– Gali būti. Gal turėčiau būti tau griežtesnis.
Pakreipęs galvą, Kristianas klastingai nusišypso.
Nuryju seilę. Jėzau, ne. Bet tą pačią akimirką vidiniai raumenys maloniai įsitempia. Taip Kristianas
parodo, kad aš jam rūpiu. Galbūt tai vienintelis būdas, kuriuo jis tai išreiškia, – dabar tai suprantu. Jis
atidžiai mane stebi.
– Ar taip jau bloga buvo, kai pirmąkart tave pėriau?
Nenuleisdama akių sumirksiu. Ar taip jau bloga buvo? Pamenu, sutrikau dėl savo reakcijos.
Skaudėjo, bet kai dabar galvoju, ne taip ir labai. Jis vis kartojo, kad skausmą labiau įsivaizduoju. O
antrą kartą… Na, buvo gera… labai.
– Ne, iš tiesų ne, – sušnabždu.
– Labiausiai baugina pati mintis, ar ne? – klausia Kristianas, taip ragindamas išsikalbėti.
– Tikriausiai. Jauti malonumą, kurio lyg ir nederėtų jausti.
– Pamenu, kadaise jaučiausi taip pat. Reikia laiko, kad tą mintį prisijaukintum.
Po velnių. Jis tai patyrė dar visai vaikas.
– Bet kada gali pasakyti saugos žodį, Anastazija. Nepamiršk to. O kol laikysiesi taisyklių,
tenkinančių stiprų mano poreikį kontroliuoti ir rūpintis, kad būtum saugi, galbūt mums pavyks rasti
kelią, kuriuo galėtume eiti į priekį.
– Kodėl tau reikia mane kontroliuoti?
– Nes taip patenkinu poreikį, kurio negalėjau patenkinti asmenybės formavimosi metais.
– Vadinasi, tai savotiška terapija?
– Aš niekada to taip nevadinau, bet taip, turbūt taip.
Tai galiu suprasti. Šiokia tokia pagalba.
– Bet štai kas yra – vieną minutę sakai: „Nesipriešink man“, o kitą pareiški, kad tau patinka
sulaukti iš manęs iššūkių. Riba neaiški ir labai sunku jos neperžengti.
Kristianas atidžiai pažiūri į mane, o tada suraukia antakius.
– Suprantu. Bet kol kas tau, rodos, puikiai sekasi balansuoti.
– Užtat kiek turiu įdėti pastangų! Turiu susilenkti trilinka ir susimazgyti.
– Man patinka, kai tu sumazgyta. – Jis patenkintas vypteli.
– Ne tai turėjau galvoje! – Suirzusi aptaškau Kristianą vandeniu.
Jis įbeda žvilgsnį į mane ir kilsteli antakį.
– Ar ką tik mane aptėškei?
– Taip.
Po velnių. Tas žvilgsnis…
– Ak, panele Stil. – Kristianas čiumpa mane apliedamas visas vonios kambario grindis ir
pasisodina ant kelių. – Rodos, kol kas prisišnekėjome pakankamai.

Abiem rankomis jis tvirtai suspaudžia man smilkinius ir pabučiuoja. Godžiai. Taip, tarsi mano
burna priklausytų jam. Atlošęs man galvą… valdydamas mane. Priglaudusi lūpas prie jo lūpų,
sudejuoju. Kristianui tai patinka. Tai jis tikrai puikiai moka. Kiekviena mano kūno skaidula apimta
geismo, pirštai suleisti jam į plaukus, glaudžiu jį, atsiliepiu į jo bučinį ir vieninteliu man žinomu būdu
sakau: „Aš taip pat tavęs geidžiu.“ Kristianas suniurna ir patraukia mane taip, kad apžergiu jį, klūpau
ant jo, o jo penis atsidūręs po manimi. Jis atsitraukia ir pažvelgia į mane prisimerkęs, geidulingu
žvilgsniu. Nuleidusi rankas įsitveriu vonios krašto, bet jis čiumpa mane už riešų, užlaužia rankas už
nugaros ir laiko jas viena ranka.

– Dabar tave paimsiu, – sušnabžda ir kilsteli mane virš savęs. – Pasiruošusi? – tyliai klausia.
– Taip, – sukuždu ir jis lėtai, nuostabiai lėtai pasisodina mane ant penio… užpildo mane…
žiūrėdamas į mane ir užvaldydamas…
Giliai atsidūstu, užsimerkiu ir pasiduodu tam pojūčiui – įtampos ir pilnatvės. Jis kilsteli klubus ir
aš aikteliu, pasilenkiu į priekį ir kakta atsiremiu į jo kaktą.
– Prašau, paleisk rankas, – sukuždu.
– Bet neliesk manęs, – paprašo Kristianas ir, paleidęs riešus, stipriai suspaudžia man klubus.
Įsitvėrusi vonios krašto, atsimerkusi ir žvelgdama į Kristianą, neskubėdama kilnojuosi aukštyn
žemyn. O jis žiūri į mane – prasižiojęs, prilaikydamas kvėpavimą, truputį iškišęs ir prikandęs liežuvį.
Jis atrodo toks… patrauklus. Mudu šlapi, slidūs ir ritmingai judėdami liečiamės. Pasilenkiu ir jį
pabučiuoju. Kristianas užsimerkia. Nedrąsiai pakeliu rankas jam prie galvos ir, neatitraukdama lūpų
nuo jo, pirštais paglostau plaukus. Tai leidžiama. Tai jam patinka. Man taip pat. Mudu judame kartu.
Timpteliu Kristianui už plaukų, truputį atlošiu jam galvą ir imu bučiuoti godžiau, jodama ant jo – vis
greičiau, atrasdama ritmą. Prispaudusi lūpas prie jo lūpų, sudejuoju. Jis ima kelti mane greičiau ir
greičiau… bet klubų nepaleidžia. Atsako į mano bučinį. Mūsų burnos šlapios, liežuviai susipynę. Tas
jausmas… vėl visiškai mane užvaldo. Aš jau prie ribos… jau atpažįstu tą malonią įtampą… tą
virpulį… O vanduo… jis sūkuriuoja aplink, mes verpete, judant vis greičiau mus įsuka pašėlęs
sūkurys, visur taškosi vanduo, atspindėdamas tai, kas vyksta manyje, bet… man nesvarbu.
Myliu šitą vyrą. Man patinka jo aistra ir kokį poveikį jam darau. Džiaugiuosi, jog taip toli skrido
vien tam, kad pamatytų mane. Man patinka, kad jam rūpiu… tikrai rūpiu. Tai taip netikėta ir teikia tokį
pasitenkinimą… Jis priklauso man, o aš – jam.
– Štai taip, mažyte, – sušnabžda Kristianas.
Ir aš patiriu orgazmą, jis nusirita kūnu tarsi didžiulė banga, užklumpa lyg šėlstantis tornadas,
praryjantis mane gyvą. Staiga Kristianas stipriai prisispaudžia mane apkabinęs per nugarą ir taip pat
patiria palengvėjimą.
– Ana, mažyte! – rikteli jis, o tas šauksmas laukinis, sujudinantis ir sukrečiantis pačias mano sielos
gelmes.

ŽIŪR IME VIENAS Į KIT Ą – pilko s akys į mėlynas akis – ar ti sukišę veidus, g ulėdami milžiniško je lo vo je,
abu glėbyje suspaudę po pagalvę. Nuogi. Nesiliesdami. Tik žiūrime ir džiaugiamės vienas kitu,
apsikloję vien paklode.

– Nori miegoti? – švelniai ir rūpestingai klausia Kristianas.
– Ne. Aš nepavargusi.

Keista, bet jaučiuosi žvali. Gera buvo pasišnekėti – noriu dar.
– Ką nori veikti? – vėl klausia jis.
– Kalbėtis.
Kristianas nusišypso.
– Apie ką?
– Apie daug ką.
– Pavyzdžiui?
– Apie tave.
– Ką dar nori apie mane žinoti?
– Koks tavo mėgstamiausias filmas?
Jis plačiai nusišypso.
– Šiandien – „Fortepijonas“.
Jo šypsena užkrečianti.
– Žinoma. Kokia aš kvailė. Jo tokia liūdna ir jaudinanti muzika, kurią, be abejo, tu ir pats gali
paskambinti, ar ne? Esate daug pasiekęs, pone Grėjau.
– Didžiausias mano pasiekimas – jūs, panele Stil.
– Vadinasi, esu septyniolikta.
Nesuprasdamas, apie ką kalbu, jis suraukia kaktą.
– Septyniolikta?
– Septyniolikta moteris, su kuria… santykiavai.
Kristiano lūpų kampučiai kilsteli, akys nepatikliai žybteli.
– Ne visai.
– Sakei, kad prieš mane buvo penkiolika. – Aš akivaizdžiai sutrikusi.
– Kalbėjau apie moteris, buvusias mano žaidimų kambaryje. Maniau, tai turėjai omenyje.
Neklausei manęs, su kiek moterų esu santykiavęs.
– A… – Po velnių… jų buvo daugiau… Kiek? Išsproginu akis. – Ir patyręs vanilinį seksą?
– Ne. Vienintelis vanilinis mano laimikis esi tu.
Tebesišypsodamas man, Kristianas palinguoja galvą.
Kodėl tai jam atrodo juokinga? Ir kodėl aš atsakau jam šypsena kaip kokia kvaiša?
– Negaliu pasakyti, kiek jų buvo. Lovos baldakimo stulpe įrantų ar ko nors panašaus nedarau.
– Bet apytikriai kiek – dešimtys, šimtai… tūkstančiai?
Kuo didesni skaičiai, tuo labiau pučiu akis.
– Dešimtys. Dėl Dievo meilės, žinoma, kad dešimtys.
– Ir visos nuolankiosios?
– Taip.
– Liaukis vaipytis, – švelniai subaru mėgindama išlaikyti rimtą veidą, bet man nepavyksta.
– Negaliu. Tu juokinga.
– Kvailai juokinga ar linksmai juokinga?
– Turbūt ir tokia, ir tokia, – atsako jis.
– Prakeikimas, koks tu įžūlus.
Kristianas pasislenka ir pakšteli man į nosies galiuką.

– Tu būsi priblokšta, Anastazija. Pasiruošusi išgirsti tiesą?
Linkteliu išplėtusi akis ir vis dar paikai šypsodamasi.
– Visos jos buvo besipraktikuojančios nuolankiosios, bet ir aš tuomet mokiausi. Siatle ir jo
apylinkėse yra vietelių, kur gali nueiti ir pasipraktikuoti. Pasimokyti daryti tai, ką darau aš, –
paaiškina jis.
Ką?!
– O!
Sutrikusi mirksiu.
– Taip, aš mokėdavau už seksą, Anastazija.
– Nėra kuo didžiuotis, – išdidžiai burbteliu. – Be to, tu neklydai… aš tikrai priblokšta. Ir įširdusi,
kad negaliu priblokšti tavęs.
– Tu mūvėjai mano trumpikes.
– Ar tai tave pribloškė?
– Taip.
Mano vidinė dievaitė šoka su kartimi ir įveikia keturių su puse metro aukštį.
– O susipažinti su mano tėvais važiavai išvis be kelnaičių.
– Ar tai tave pribloškė?
– Taip.
Jėzau, dabar aukštis – beveik penki metrai.
– Rodos, priblokšti tave galiu tik apatiniais drabužiais.
– Pasakei man, kad esi dar nekalta. Tada patyriau didžiausią sukrėtimą gyvenime.
– Taip, tą akimirką tavo veidas buvo vertas „Kodak“ momentinės nuotraukos, – sukikenu.
– Leidaisi plakama raitelio šmaikščiu.
– Ar tave tai pribloškė?
– Žinoma.
Plačiai nusišypsau.
– Na, galėčiau ir vėl leistis…
– Ak, viliuosi, panele Stil. Gal šį savaitgalį?
– Gerai, – droviai linkteliu.
– Sutarta?
– Taip. Aš vėl eisiu į Raudonąjį kančių kambarį.
– Be to, vadini mane vardu.
– Tave tai pribloškia?
– Pribloškia, kad man tai patinka.
– Kristianai…
Jis nusišypso.
– Rytoj noriu kai ką išmėginti. – Kristiano akys spindi iš susijaudinimo.
– Ką?
– Tai staigmena. Staigmena tau, – tyliai ir švelniai paaiškina jis.
Kilsteliu antakį ir kartu užgniaužiu žiovulį.
– Jums su manimi nuobodu, panele Stil? – pašaipiai klausia Kristianas.

– Niekada nenuobodu.
Prisislinkęs jis švelniai pabučiuoja mane į lūpas.
– Miegok, – liepia ir išjungia šviesą.
Tą tylos akimirką, kai išsekusi ir pasisotinusi užsimerkiu, dingteli, kad atsidūriau tornado akyje.
Kad ir ką Kristianas pasakė ir ko nepasakė, vargu ar kada nors jaučiausi tokia laiminga.

DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

Kristianas stovi narve iš plieninių virbų. Mūvi nuskalbtus, nudriskusius džinsus, jo krūtinė ir kojos
gundomai nuogos, ir jis žiūri į mane. Gražiame veide šviečia gašli šypsena, o akys – pilkos kaip
išlydytas plienas. Rankose jis laiko dubenį braškių. Atidžiai žvelgdamas į mane, grakščiai kaip
lengvaatletis atžingsniuoja artyn. Paėmęs didelę prinokusią braškę iškiša ranką pro virbus.

– Valgyk, – sako, pabrėžtinai ištardamas l, liežuviu paglostydamas gomurį.
Mėginu prisiartinti prie jo, bet aš pririšta, mano riešus laiko kažkokia nematoma jėga. Paleiskit
mane.
– Eikš, valgyk, – kreivai, bet viliojamai šypsodamasis paragina jis.
Aš tempiu ir tempiu… paleiskit mane! Noriu rėkti, klykti, bet negaliu išleisti nė garso. Esu be
žado. Jis dar labiau ištiesia ranką ir braškė atsiduria man prie lūpų.
– Valgyk, Anastazija. – Jo lūpos taria mano vardą geismingai paglamonėdamos kiekvieną
skiemenį.
Išsižioju ir kandu, narvas dingsta, o mano rankos išsilaisvina. Ištiesiu jas norėdama paliesti
Kristianą, pirštais perbraukti per jo krūtinės plaukus.
– Anastazija…
Ne… Sudejuoju.
– Nagi, mažyte.
Ne. Noriu tave liesti.
– Pabusk.
Ne. Prašau… Nenoromis labai trumpai pramerkiu akis. Guliu lovoje ir kažkas nosimi brauko man
per ausį.
– Pabusk, mažyte, – šnabžda kažkas, ir nuo to malonaus balso man gyslomis, rodos, ima tekėti
šilta lydyta karamelė.
Tai Kristianas. Vaje, lauke dar tamsu, o reginiai iš ką tik sapnuoto sapno tebėra ryškūs, trikdantys
ir gundantys.
– A… ne… – sumurmu. Noriu vėl priglusti jam prie krūtinės, grįžti į sapną. Kodėl jis mane
žadina? Dar naktis – bent jau man taip rodosi. Po velnių… Ar jis nori sekso… dabar?
– Laikas keltis, mažyte. Tuoj įjungsiu naktinę lempą, – ramiai sako Kristianas.
– Ne, – suniurnu.
– Noriu, kad drauge vytumės aušrą, – sako jis bučiuodamas man veidą, akių vokus, nosies galiuką,
lūpas, ir aš atsimerkiu. Naktinė lempa įjungta. – Labas rytas, gražuole, – sušnabžda Kristianas.
Vėl suniurnu, o jis nusišypso.
– Rodos, tu ne vieversys, – nusprendžia.

Blankioje šviesoje prisimerkusi matau Kristianą, pasilenkusį prie manęs, besišypsantį. Linksmai
nusiteikusį. Besišaipantį. Ir apsirengusį! Juodais drabužiais.

– Maniau, nori sekso, – mieguista burbteliu.
– Anastazija, su tavimi aš visada noriu sekso. Malonu žinoti, kad ir tu taip pat, – santūriai sako jis.
Akims pripratus prie šviesos, pažvelgiu į Kristianą įdėmiau ir jis vis dar atrodo puikiai
nusiteikęs… ačiū Dievui.
– Žinoma, ir aš noriu, bet ne vidury nakties.
– Dabar ne naktis, o ankstus rytas. Nagi, kelkis ir renkis. Eisime į lauką. Seksą kol kas atidėsime.
– Sapnavau tokį nuostabų sapną, – verksmingai pratariu.
– Ką sapnavai? – kantriai klausia jis.
– Tave. – Nuraustu.
– Ką šį kartą dariau?
– Mėginai pavaišinti mane braškėmis.
Kristiano lūpos trūkteli nuo vos pastebimos šypsenėlės.
– Daktaras Flinas tokį sapną galėtų interpretuoti visą dieną. O dabar kelkis ir renkis. Praustis po
dušu gali neiti, paskui nusiprausime kartu.
Kartu!
Atsisėdu lovoje ir antklodė nuslenka man iki juosmens apnuogindama viršutinę kūno dalį.
Kristianas stovi šiek tiek atokiau ir žiūri į mane geidulingu žvilgsniu.
– Kelinta valanda?
– Pusė šeštos.
– Jaučiuosi lyg pažadinta trečią nakties…
– Daug laiko neturime. Leidau tau miegoti kuo ilgiau. Eikš.
– Ar negalėčiau palįsti po dušu?
Jis sunkiai atsidūsta.
– Jei eisi į vonią, aš norėsiu eiti kartu, o jei taip, abu žinome, kas bus – sugaišime daug laiko ir
diena bus sugadinta. Eime.
Jis susijaudinęs. Kaip mažas berniukas spinduliuoja nerimastingą laukimą ir jaudulį. Nejučia
šypteliu.
– Ką veiksime?
– Staigmena. Aš tau jau sakiau.
Nesusilaikau nenusišypsojusi.
– Gerai.
Išsiritu iš lovos ir susirandu drabužius. Jie, žinoma, tvarkingai sulankstyti ir padėti ant kėdės šalia
lovos. Kristianas dar parūpino ir porą iš džersio pasiūtų vyriškų trumpikių, ir ne bet kokių, o „Ralph
Lauren“. Apsimaunu jas ir Kristianas man plačiai nusišypso. Hm… dar vienas Kristiano Grėjaus
apatinis drabužis, dar vienas laimikis, papildantis mano kolekciją, kurioje jau yra automobilis,
„BlackBerry“ telefonas, „Mac“ nešiojamasis kompiuteris, juodas jo švarkas ir vertingi seno romano
pirmojo leidimo egzemplioriai. Galvodama apie Kristiano dosnumą palinguoju galvą, bet susiraukiu
staiga prisiminusi sceną iš „Tesės“ – braškių sceną. Tai ji išprovokavo šį sapną. Velniop tą daktarą

Fliną – Froidas čia turėtų darbo visai dienai, o paskui tikriausiai mirtinai nusikankintų mėgindamas
išanalizuoti Penkiasdešimties Atspalvių asmenybę.

– Dabar, kai jau pabudai, paliksiu tave susiruošti.
Kristianas žingsniuoja į svetainę, o aš einu į vonios kambarį. Dėl tam tikrų priežasčių noriu bent
truputį apsiprausti. Po septynių minučių jau stoviu svetainėje – nusipraususi, susišukavusi, apsimovusi
džinsus, apsivilkusi savo žalią palaidinukę ir su Kristiano Grėjaus apatiniais. Kristianas pakelia akis –
jis sėdi prie mažo stalelio ir pusryčiauja. Pusryčiauja! Dėl Dievo, taip anksti!
– Valgyk, – sako.
Po velnių… Tas sapnas… Spoksau galvodama apie gomurį liečiantį jo liežuvį. Hm… tas įgudęs jo
liežuvis…
– Anastazija, – griežtai priduria Kristianas, iš susimąstymo grąžindamas mane į tikrovę.
Valgyti man per anksti. Bet kaip išsisukti?
– Išgersiu arbatos. Ar galėčiau pasiimti sviestinį ragelį ir suvalgyti vėliau?
Kristianas įtariai mane nužvelgia, o aš labai mielai jam nusišypsau.
– Neįsijausk, Anastazija, paradui vadovauju aš, – švelniai įspėja jis mane.
– Pavalgysiu vėliau, kai nubus skrandis. Maždaug pusę aštuntos… gerai?
– Gerai. – Jis įbeda žvilgsnį į mane.
Garbės žodis. Turiu labai susikaupti, kad neperkreipčiau veido ir Kristianas nepamatytų mano
grimasos.
– Dabar norėčiau užversti akis į lubas.
– Kodėl gi ne, užversk, labai mane pradžiuginsi, – niūriai sako jis.
Pakeliu akis į lubas.
– Ką gi, manau, pėrimas išvaikytų man miegus. – Susimąsčiusi papučiu lūpas. Kristianas iš
nuostabos net išsižioja. – Kita vertus, nenoriu, kad sušiltum ir nusiplūktum; oras čia ir taip gana šiltas,
– atsainiai gūžteliu pečiais.
Kristianas stipriai sučiaupia lūpas labai stengdamasis atrodyti nepatenkintas, tačiau jo pastangos
tuščios. Akyse matau blykčiojant linksmumo kibirkštėles.
– Panele Stil, kaip visada, jūs mane provokuojate. Gerkite arbatą.
Atkreipiu dėmesį į „Twinings“ etiketę ir giliai širdyje siūbteli džiaugsmas. „Matai, tu jam rūpi“, –
vien lūpomis sužiopčioja pasąmonė. Atsisėdu prieš Kristianą ir gėriuosi juo. Ar šis vyras man kada
nors nusibos?

EINANT IŠ KAMB AR IO, Kr istianas švysteli man medvilninį spo r tinį bluzo ną.
– Prireiks.
Suglumusi pakeliu į jį akis.
– Pasitikėk manimi.
Jis šypteli, pasilenkęs pakšteli man į lūpas, o tada paima už rankos ir išsiveda.
Lauke, gana vėsiame, pilkšvame priešaušrio ore, viešbučio patarnautojas įteikia Kristianui

prabangaus sportinio automobilio nuleidžiamu stogu raktelius. Kilsteliu antakį ir jis patenkintas
nusišypso.

– Žinai, kartais puiku būti tokiam kaip aš, – sako Kristianas, jo veide – ne tik sąmokslininko, bet ir
pasipūtėlio šypsena, ir aš neatsispiriu pagundai ją pamėgdžioti. Kai būna toks žaismingas ir
nerūpestingas, jis toks mielas… Kristianas atidaro man automobilio dureles, demonstratyviai
nusilenkia ir aš įlipu. Jis puikios nuotaikos.

– Kur važiuosim?
– Pamatysi.
Kristianas šypteli, mitriai įjungia variklį, automobilis pajuda ir mudu išvažiuojame iš Savanos
alėjos. Jis suprogramuoja navigatorių, spusteli į vairą įmontuotą mygtuką ir automobilio saloną
užplūsta klasikinė instrumentinė muzika.
– Kas tai? – klausiu ausį glostant nepaprastai maloniems daugybės smuikų garsams.
– Ištrauka iš „Traviatos“. Iš Verdžio operos.
Dieve… kaip gražu.
– Iš „Traviatos“? Kažkur girdėta… Tik nepamenu kur. Ką tas pavadinimas reiškia?
Kristianas žvilgteli į mane ir globėjiškai nusišypso.
– Na, išvertus pažodžiui, jis reiškia „iš doros kelio išvesta moteris“. Opera sukurta Aleksandro
Diuma romano „Dama su kamelijomis“ motyvais.
– Šit kaip. Tą romaną esu skaičiusi.
– Taip ir maniau.
– Pasmerkta kurtizanė. – Sėdėdama prabangioje odinėje sėdynėje neramiai pasimuistau. Ar jis nori
man ką nors pasakyti? – Hm… liūdna istorija, – sumurmu.
– Per liūdna? Gal norėtum pati pasirinkti muziką? Ji mano „iPod“.
Kristianas vėl paslaptingai šypsosi.
Niekur nematau „iPod“. Kristianas kelis kartus paliečia į automobilio valdymo pultą įmontuotą
ekranėlį tarp mūsų, ir štai – kūrinių sąrašas.
– Tu išrink.
Jo lūpų kampučiai kilsteli nuo tramdomos šypsenos, o aš suprantu, kad tai iššūkis man.
Kristiano Grėjaus „iPod“… gali būti įdomu. Liečiamame ekrane paslenku muzikos kūrinių sąrašą
ir randu puikią dainą. Spusteliu „Groti“. Kas būtų pamanęs, kad Kristianas – Britnės Spirs gerbėjas.
Tai klubams skirtų kūrinių popuri, technomuzikos ritmas užgula mudviem ausis ir Kristianas
sumažina garsą. Galbūt tokiai muzikai tikrai per ankstyvas metas – geidulinga, visiškai nesivaldanti
Britnė.
– Nuodija kraują, ar ne? – šypsodamasis klausia Kristianas.
– Nežinau, ką turi omenyje, – atsakau dėdamasi naivuole.
Jis dar pritildo muziką, o man smagu. Mano vidinė dievaitė stovi ant pakylos ir laukia, kol jai bus
įteiktas aukso medalis. Jis pritildė muziką. Pergalė!
– Ne aš įkėliau šitą dainą, – lyg niekur nieko paaiškina jis ir stipriau spusteli greičio pedalą: aš
lošteliu, o automobilis nuskrieja tuščia gatve.
Ką? Niekšas – jis puikiai žino, ką daro. O kas įkėlė? Ir dar turiu klausytis besiplėšančios Britnės.
Kas… kas?
Daina baigiasi ir „iPod“ pradeda groti kitą – liūdną Damieno Raiso kūrinį. Kas? Kas? Žiūriu pro
langą ir iš susijaudinimo darosi silpna. Kas?

– Tai padarė Leila, – į taip ir neužduotą klausimą atsako Kristianas. Ir iš kur jis žino, apie ką
galvoju?

– Leila?
– Mano buvusioji – tai ji įkėlė tą dainą į kompiuterį.
Sėdžiu priblokšta, klausydamasi Damieno, tyliai liejančio savo širdgėlą. Buvusioji… buvusioji
nuolankioji? Buvusioji…
– Viena iš tų penkiolikos? – klausiu.
– Taip.
– Kas jai nutiko?
– Mudu išsiskyrėme.
– Kodėl?
Viešpatie… Tokiam pokalbiui per ankstus metas. Bet jis atrodo atsipalaidavęs, net laimingas, o
svarbiausia – nusiteikęs šnekėtis.
– Ji norėjo daugiau, – tyliai, net mąsliai sako Kristianas, vėl baigdamas sakinį tuo galingu žodeliu
– „daugiau“, – leidžia jį apgaubti bežadei tarp mudviejų stojančiai tylai.
– O tu nenorėjai? – lepteliu nespėjusi prikąsti liežuvio. Po galais, ar tikrai noriu tai žinoti?
Jis papurto galvą.
– Niekada nenorėdavau daugiau, kol nesutikau tavęs.
Aikteliu, iš džiaugsmo susvaigsta galva. Argi ne to trokštu? Jis nori daugiau. Jis taip pat to nori!
Mano vidinė dievaitė padaro atbulinį salto, nušoka nuo pakylos ir pasileidžia per stadioną
vartydamasi per galvą. Ne vien aš to noriu.
– Kas nutiko kitoms keturiolikai? – klausiu.
Jėzau, pagaliau jis prašneko – naudokis proga.
– Nori sąrašo? Išsiskyrė, buvo nukirsdintos, mirė?
– Tu ne Henrikas Aštuntasis…
– Na, gerai. Su tam tikromis pertraukomis ilgalaikius santykius palaikiau tik su keturiomis
moterimis, jei neskaičiuosime Elenos.
– Elenos?
– Tau ji – ponia Robinson. – Jis santūriai ir mąsliai šypteli.
Elena! Po galais. Ta ragana turi vardą, ir dar kažin kokį užsienietišką. Man prieš akis iškyla tobula
vampyrė išblyškusia oda, juodais kaip smala plaukais, raudonomis kaip kraujas lūpomis, ir suprantu,
kad ta moteris graži. „Neturėčiau nuolat apie tai galvoti. Neturėčiau nuolat apie tai galvoti.“
– O kaip klostėsi tų keturių moterų likimas? – teiraujuosi norėdama nukreipti mintis kitur.
– Kokia jūs smalsi, panele Stil, kokia ištroškusi informacijos, – žaismingai papriekaištauja
Kristianas.
– Ak, ir kas taip sako – ponas, klausinėjantis, kada man prasidėjo mėnesinės?
– Anastazija, vyras turi žinoti tokius dalykus.
– Šit kaip?
– Aš turiu tai žinoti.
– Kuriems galams?
– Nes nenoriu, kad pastotum.

– Ir aš nenoriu! Na, bent jau kelerius ateinančius metus – dar ne.
Kristianas sutrikęs keliskart sumirksi, paskui lengviau atsikvepia. Gerai. Kristianas vaikų nenori.
Tik dabar ar apskritai? Nuo tokio netikėto jo atvirumo man svaigsta galva. Gal viskas dėl to, kad dar
labai ankstus rytas? O gal Džordžijos vandenyje yra kokių nors ypatingų medžiagų? Gal kaltas
Džordžijos oras? Ką dar norėčiau sužinoti? Carpe diem.
– Tai kas nutiko toms keturioms? – vėl klausiu.
– Viena susirado kitą draugą. Kitos trys norėjo daugiau. O tuo metu nieko daugiau negalėjau joms
duoti.
– O kitos? – neatlyžtu.
Jis žvilgteli į mane ir tik papurto galvą.
– Su kitomis tiesiog nesusiklostė santykiai.
Nieko sau, kiek daug sužinojau, dabar turiu viską įsisąmoninti. Pažvelgiu į šoninį automobilio
veidrodėlį ir pamatau, kad dangus mums už nugaros žydras ir švelniai rožinis. Aušra lipa mums ant
kulnų.
– Kur mudu važiuojame? – suglumusi klausiu, žiūrėdama į Devyniasdešimt Penktąjį tarpregioninį
greitkelį. Kol kas žinau tik tiek, kad traukiame į pietus.
– Į aerodromą.
– Juk ne į Siatlą grįžtame, tiesa? – teiraujuosi sunerimusi ir vos atgaudama kvapą. Neatsisveikinau
su mama. Ji tikisi, kad ateisime vakarieniauti!
Kristianas nusijuokia.
– Ne, Anastazija, mes mėgausimės laisvalaikio užsiėmimu, kuris mano mėgstamiausiųjų sąraše
yra antras.
– Antras? – klausiu suraukusi kaktą.
– Taip. Patį mėgstamiausią laisvalaikio leidimo būdą atskleidžiau tau šiandien rytą.
Žiūriu į nepriekaištingą jo profilį suraukusi antakius, įtemptai mąstydama.
– Mėgautis jumis, panele Stil. Šis užsiėmimas – pačiame mano sąrašo viršuje. Mėgautis jumis
visais įmanomais būdais.
A…
– Ką gi, mano nesveikų pramogų sąraše ši veikla taip pat gana aukštoje vietoje, – rausdama
sumurmu.
– Malonu girdėti, – tarsteli Kristianas.
– Taigi, į aerodromą?
Jis man nusišypso.
– Sklandyti.
Šis žodis man jau girdėtas. Apie sklandymą Kristianas jau buvo užsiminęs.
– Vysimės aušrą, Anastazija.
Kristianas pasisuka į mane ir nusišypso, o navigatoriaus ekranėlyje atsiranda nuoroda sukti į
dešinę, nors iš pirmo žvilgsnio ten – pramoninis rajonas. Jis sustoja prie didelio balto pastato su
iškaba „Bransviko sklandytojų asociacija“.
Sklandytojų! Mudu sklandysime?
Kristianas išjungia automobilio variklį.

– Eime? – klausia jis.
– Ketini sklandyti?
– Taip.
– Ir aš noriu!
Nesvyruoju nė akimirkos. Šypsodamasis jis pasilenkia ir mane pabučiuoja.
– Dar vienas pirmas kartas, panele Stil, – sako lipdamas iš automobilio.
Pirmas? Koks dar pirmas? Jis pirmą kartą sklandys… mėšlas! Ne, juk sakė, kad yra tai daręs.
Lengviau atsikvepiu. Kristianas apeina automobilį iš priekio ir atidaro man dureles. Dangus švelniai
balsvas, mirguliuoja ir neryškiai spindi, nors juo ir plaukia vienas kitas debesėlis. Aušra jau čia pat.
Kristianas už rankos vedasi mane į kitą pastato pusę, už kurios – didelė degutbetoniu dengta
aikštelė, o joje stovi keli lėktuvai. Prie jų su Teiloru mūsų jau laukia vyras plikai skusta galva ir
nuožmiu žvilgsniu.
Teiloras! Ar Kristianas bent žingsnį žengia be šio vyro? Plačiai nusišypsau ir Teiloras atsako man
malonia šypsena.
– Pone Grėjau, tai jūsų vilkiko pilotas, ponas Markas Bensonas, – sako Teiloras.
Kristianas ir Bensonas paspaudžia vienas kitam ranką ir trumpai pasikalba apie vėjo greitį, kryptis
ir panašius dalykus.
– Labas, Teilorai, – droviai sumurmu.
– Panele Stil, – pasisveikina Teiloras linktelėdamas galvą ir aš susiraukiu. – Ana, – pasitaiso jis. –
Pastarąsias porą dienų ponas Grėjus turėjo daug vargo. Džiaugiuosi, kad esame čia, – priduria jis,
tarsi būtume sąmokslininkai.
Tai bent naujiena. Kokio vargo? Tikrai ne dėl manęs! Koks staigmenų kupinas ketvirtadienis!
Matyt, Savanos vandenyje yra kažkokių medžiagų, truputį atrišančių vyrams liežuvius.
– Anastazija, – pakviečia mane Kristianas. – Eikš. – Jis ištiesia ranką.
– Iki. – Nusišypsau Teilorui ir jis, paskubomis, bet pagarbiai su manimi atsisveikinęs, patraukia į
automobilių aikštelę.
– Pone Bensonai, tai mano mergina, Anastazija Stil.
– Malonu susipažinti, – sumurmu, mudu paspaudžiame vienas kitam ranką.
Bensonas apdovanoja mane akinama šypsena.
– Man taip pat, – atsako – iš akcento suprantu, kad britas.
Įsikimbu Kristianui į ranką vis labiau jaudindamasi – man net truputį silpna. Nieko sau…
sklandysim! Per degutbetonio aikštelę paskui Marką Bensoną sekame prie kilimo ir leidimosi tako.
Juodu su Kristianu nesiliauja šnekučiavę. Pokalbio esmę suprantu. Skrisime „Blanik L-23“ lėktuvu,
kuris, matyt, yra geresnis už L-13 modelį, nors dėl to dar būtų galima ginčytis. Bensonas pilotuos
„Piper Pawnee“. Jau beveik penkerius metus jis pilotuoja sklandytuvų vilkikus. Man visa tai nieko
nereiškia, bet matau, kad Kristianas labai susidomėjęs, jaučiasi kaip žuvis vandenyje, ir man malonu į
jį žiūrėti.
Sklandytuvas ilgas, aptakus ir baltas su oranžiniais dryžiais. Jame – nedidelė dvivietė piloto
kabina, sėdynės sumontuotos viena už kitos. Ilgu baltu trosu jis pritvirtintas prie paprasto lėktuvėlio
su vienu propeleriu. Bensonas pakelia didelį kabiną dengiantį skaidraus stiklo kupolą, kad mudu
įliptume.

– Pirmiausia turime susiveržti parašiuto diržais.
Parašiuto!
– Aš pats, – pertraukia jį Kristianas ir paima diržų komplektą iš Bensono, kuris nuolaidžiai jam
šypsosi.
– Atnešiu šiek tiek balasto, – sako Bensonas ir pasuka prie lėktuvo.
– Tau patinka veržti mane diržais, – ramiai sakau Kristianui.
– Panele Stil, jūs nė neįsivaizduojate… Nagi, lipkite į diržus.
Padėjusi ranką jam ant peties, padarau kaip liepta. Kristianas truputį įsitempia, bet nesujuda. Kai
mano kojos atsiduria diržų kilpose, jis trūkteli parašiutą aukštyn ir aš kyšteliu rankas į pečių diržus.
Kristianas mitriai suveržia visus diržus ir įtempęs užsega kiekvieną sagtį.
– Štai, dabar bus gerai, – švelniai sako spindinčiomis akimis. – Ar turi čia vakarykštį plaukų raištį?
Linkteliu.
– Nori, kad pasikelčiau plaukus ant pakaušio ir susiriščiau?
– Taip.
Paskubomis susirišu plaukus.
– Lipk, – įsakmiai paragina Kristianas. Jis vis dar toks valdingas.
Prieinu prie sklandytuvo, taikydamasi į užpakalinę sėdynę.
– Ne, lipk į priekinę. Užpakalyje sėdi pilotas.
– Bet juk tu nieko nematysi.
– Matysiu pakankamai. – Jis plačiai nusišypso.
Kažin ar anksčiau esu mačiusi Kristianą tokį laimingą – valdingą, bet laimingą. Įsiropščiu į kabiną
ir įsitaisau ant odinės sėdynės. Ji stebėtinai patogi. Kristianas pasilenkęs uždeda man ant pečių diržus,
įtempia, kyštelėjęs ranką man tarp kojų sučiumpa apatinį diržą ir įkiša jo sagtį į laikiklį, kabantį man
papilvėje. Jis įtempia visus mane laikančius diržus.
– Hm, du kartai per vieną rytą – kaip man sekasi, – sušnabžda jis ir greitai mane pabučiuoja. –
Ilgai neužtruksime – dvidešimt minučių, daugiausia pusvalandį. Tokiu ryto metu šiltosios oro srovės
nestiprios, bet kai taip anksti atsiduri aukštai danguje, tai net kvapą užgniaužia. Tikiuosi, nesinervini.
– Aš jaudinuosi. – Džiugiai jam nusišypsau.
Iš kur ta paika šypsena? Tiesą sakant, viena mano asmenybės dalis mirtinai įbauginta. O mano
vidinė dievaitė… ji – už sofos, palindusi po antklode.
– Gerai.
Kristianas atsako man šypsena, paglosto veidą ir dingsta iš akiračio.
Girdžiu ir juntu Kristianą judant, lipant į sėdynę už nugaros. Žinoma, jis mane taip priveržė
diržais, kad negaliu nei pajudėti, nei pasukti galvos ir į jį pasižiūrėti… kaip visuomet! Ant žemės
sėdime labai žemai. Man prieš akis – prietaisų skydas su apskritomis skalėmis, svirtimis ir kažkokia
didele lazda. Prie nieko nekišu nagų.
Linksmai šypsodamasis iš kažkur išdygsta Markas Bensonas, patikrina mano diržus, paskui
pasilenkia ir pažiūri į piloto kabinos grindis. Manau, ten ir yra balastas.
– Viskas gerai, saugu. Pirmas kartas? – klausia jis manęs.
– Taip.
– Jums patiks.

– Ačiū, pone Bensonai.
– Vadinkite mane Marku. – Jis kreipiasi į Kristianą: – Viskas gerai?
– Taip. Važiuojam.
Labai džiaugiuosi, kad nieko nevalgiau. Aš nepaprastai susijaudinusi, tad vargu ar skrandis
atlaikytų maistą, šį jaudulį ir pakilimą nuo žemės. Vėl visiškai atsiduodu šio patyrusio gražuolio
valiai. Markas užvožia kabinos gaubtą, nueina prie vilkiko ir įlipa į savo kabiną.
Vienmotorio „Piper“ propeleris ima suktis, o man iš tų nervų širdis pašoka iki gerklės. Jėzau… aš
tikrai sklandysiu. Markas lėtai rieda kilimo ir leidimosi taku, trosas įsitempia ir, staiga trūktelėję,
mudu pajudame į priekį. Riedame. Girdžiu, kad už nugaros vyksta pokalbis radijo ryšiu. Manau,
Markas kalbasi su skrydžių valdymo centru, bet ką jis sako, nesuprantu. „Piper“ lėktuvas didina greitį,
mudu irgi riedame vis greičiau. Mus labai krato, velkantis vieno variklio lėktuvas vis dar rieda žeme.
Jėzau, ar apskritai pakilsime? Staiga širdis dingsta man iš gerklės, išsmunka iš kūno ir šlepteli ant
kabinos grindų – mes jau ore.
– Štai taip, mažyte! – šūkteli už nugaros sėdintis Kristianas.
Mudu uždarame stiklo burbule – tik jis ir aš. Girdžiu vien pro šalį švilpiantį vėją ir tolumoje
ūžiantį „Piper“ variklį.
Abiem rankomis įsikertu į sėdynės ranktūrius – net krumpliai pabąla. Skrendame į vakarus, į šalies
gilumą, tolyn nuo tekančios saulės, kylame vis aukštyn, skriejame virš laukų ir miškų, virš namų ir
Devyniasdešimt Penktojo tarpregioninio greitkelio.
Dieve… Kaip nuostabu, mums virš galvų – tik dangus. Šviesa nepaprasta – išsklidusi, šilta, ir aš
prisimenu Chosė postringavimus apie „stebuklingą momentą“, apie fotografų dievinamą paros metą,
tokį kaip dabar, ką tik prašvitus, o aš dabar su Kristianu.
Staiga prisimenu Chosė parodą. Hm… Turiu pasakyti Kristianui. Trumpai pasvarstau, kaip jis
sutiks šią žinią. Bet dėl to nesuksiu galvos, bent jau dabar, kai mėgaujuosi skrydžiu. Mums kylant ir
žemei vis tolstant, man užgula ausis. Čia taip ramu. Puikiai suprantu, kodėl jis taip mėgsta čia būti.
Toli nuo savo „BlackBerry“ telefono ir su darbu susijusios įtampos.
Traškėdamas atsinaujina radijo ryšys, Markas pamini tris tūkstančius pėdų. Jėzau, atrodo taip
aukštai… Žvilgteliu žemyn, bet jau nieko aiškiai nematau.
– Paleisk, – į radijo ryšio mikrofoną sako Kristianas, „Piper“ staiga pradingsta, ir jausmas, kad
esame traukiami lėktuvėlio, išnyksta. Sklendžiame – sklendžiame virš Džordžijos.
Po galais, tai bent. Sklandytuvas pasvyra, vienas sparnas nukrypsta žemyn ir mes, sukdamiesi
spirale, skrendame saulės link. Ikaras. Štai kas. Skrendu prie saulės, bet jis su manimi, jis mane lydi.
Tai suvokusi aikteliu. Sukamės ir sukamės, o vaizdas ryto šviesoje tiesiog nepakartojamas.
– Stipriai laikykis! – perspėja Kristianas ir vėl niurktelime žemyn, tik šį kartą jis sklandytuvo
nesustabdo. Staiga pakimbu žemyn galva, per piloto kabinos gaubtą žvelgdama į žemę.
Klykteliu, nevalingai išskečiu rankas, delnais įsiremiu į gaubto stiklą, kad neiškrisčiau. Girdžiu
Kristianą juokiantis. Niekšas! Bet Kristiano linksmumu užsikrečiu ir pati, kol jis išlygina sklandytuvą,
taip pat imu juoktis.
– Gerai, kad nevalgiau! – rikteliu jam.
– Taip, kai dabar pagalvoji, gerai, kad nevalgei, nes ketinu šį manevrą pakartoti.

Kristianas vėl kreipia sklandytuvą tol, kol pakimbame žemyn galva. Šį kartą aš pasiruošusi, tad
įsikimbu į saugos diržus, bet imu krizenti kaip paskutinė kvaiša. Netrukus Kristianas atverčia
sklandytuvą.

– Gražu, ar ne?! – šūkteli.
– Taip.
Sklendžiame didingai skrosdami orą, klausydamiesi vėjo ir tylos, gaubiami ankstyvo rytmečio
šviesos. Ko daugiau norėti?
– Ar matai valdymo svirtį tiesiai priešais?! – šaukia Kristianas.
Žvilgteliu į valdymo svirtį, kyšančią tarp kojų. Ak… Ko jis iš manęs nori?
– Čiupk ją.
Po galais… Jis nori, kad valdyčiau sklandytuvą. Nieko nebus!
– Nagi, Anastazija. Čiupk ją, – valdingiau paragina mane Kristianas.
Nedrąsiai ją suimu ir pajuntu aukštį ir kryptį to, kas, rodos, vadinama termikais ir antvėjais ir
padeda išsilaikyti sklandytuvui ore.
– Stipriai suspausk… ir laikyk, kad nejudėtų. Ar matai priekyje apskritą skalę? Žiūrėk, kad rodyklė
būtų per patį vidurį.
Rodos, širdis tuoj iššoks iš krūtinės. Po velnių… Valdau sklandytuvą… Sklendžiu.
– Gera mergaitė.
Kristianas, rodos, patenkintas.
– Na ir nustebinai – leidi valdyti sklandytuvą! – šaukiu.
– Panele Stil, dar ne taip nustebtumėte sužinojusi, ką ketinu jums leisti. Toliau pilotuosiu aš.
Pajuntu valdymo svirtį krustelint ir paleidžiu ją, mes suktuku per kelias pėdas nusileidžiame ir
man vėl užgula ausis. Žemė artėja – jausmas toks, kad netrukus į ją tėkšimės. Jėzau, kaip baisu…
– BMA, čia BG N Papa trys alfa, artėju prie kairės juostos, septintojo tako, ant žolės, BMA. –
Kristianas vėl kalba valdingai, pasitikėdamas savimi.
Per radijo ryšį jam atsiliepia skrydžių valdymo centras, bet ką sako, nesuprantu. Lėtai artėdami
prie žemės, apsukame dar vieną didelį ratą. Matau aerodromą, kilimo ir leidimosi takus, vėl
praskrendame virš Devyniasdešimt Penktojo tarpregioninio greitkelio.
– Laikykis, mažyte. Dabar gali krestelėti.
Apsukę dar vieną ratą neriame žemyn ir, bumbtelėję į žemę, greitai riedame taku… po velnių…
Kol pavojingu greičiu kratomės per žemę, man barška dantys. Pagaliau sustojame. Sklandytuvas
susiūbuoja ir pasvyra į dešinę. Giliai įkvepiu, o Kristianas, išlipęs ir pasirąžęs, atvožia piloto kabinos
gaubtą.
– Patiko? – klausia, o jo akys spindi, akina lyg tviskantis sidabras. Pasilenkęs jis atsega man
diržus.
– Buvo nuostabu. Ačiū, – sušnabždu.
– Ar tai ir yra „daugiau“? – klausia jis kupinas vilties.
– Daug daugiau, – linkteliu ir jis plačiai nusišypso.
– Eikš.
Kristianas paduoda ranką ir aš išlipu iš kabinos. Vos tik atsiduriu lauke, jis čiumpa mane ir tvirtai
suspaudžia glėbyje. Viena ranka staiga suima už plaukų ir trūkteli, kad atloščiau galvą, o kita nugara

nuslysta prie strėnų. Jis mane bučiuoja – ilgai, godžiai, aistringai, įleidęs liežuvį į burną. Jo alsavimas
greitėja, jo aistra… Dėl Dievo – jo penis… juk mes atvirame lauke. Bet man tai nė motais. Panardinu
pirštus Kristianui į plaukus, kad negalėtų nuo manęs pasitraukti. Geidžiu jo, čia, ant žemės. Jis
išsivaduoja ir atidžiai pažvelgia į mane, jo akys ankstyvo ryto šviesoje neperprantamos ir švytinčios,
kupinos pirmykščio, savanaudiško geismo. Oho… Man net kvapą užima.

– Pusryčiai, – taip gundomai, taip erotiškai sušnabžda Kristianas.
Kaip jam pavyksta apie šoninę su kiaušiniais kalbėti tarsi apie uždraustą vaisių? Tai nuostabus
gebėjimas. Paėmęs mane už rankos, jis apsisuka ir mudu patraukiame prie automobilio.
– O sklandytuvas?
– Juo kas nors pasirūpins, – atsainiai numoja jis ir griežtai priduria: – Dabar valgysime.
Maistas! Kristianas kalba apie valgį, nors iš tiesų aš geidžiu jo!
– Eikš. – Jis nusišypso.
Dar nemačiau jo tokio ir žiūrėti į jį – tikras džiaugsmas. Netrukus susizgrimbu, kad žingsniuoju
šalia Kristiano įsikibusi jam į ranką ir išsišiepusi iki ausų kaip kvaišelė. Nejučia prisimenu, kaip
būdama dešimties su Rėjumi praleidau dieną Disneilande. Ta diena buvo nuostabi, ir ši, rodos, bus
tokia pat.

DEVYNIASDEŠIMT P ENKT UOJU TAR P R EGIONINIU g r eitkeliu švilpiant atg al į Savaną, suskamba mano
mobiliojo telefono žadintuvas. A, taip… tabletė.

– Kas yra? – susidomėjęs žvelgdamas į mane klausia Kristianas.
Rausiuosi rankinėje, ieškodama dėžutės.
– Signalas, kad turiu išgerti tabletę, – sumurmu jusdama raustant skruostus.
Jis vos pastebimai šypteli.
– Puiku, gerai sugalvojai. Nemėgstu sargių.
Dar labiau nuraustu. Jis globėjiškas kaip visada.
– Man patiko, kad Markui mane pristatei kaip savo merginą, – tyliai sakau.
– Argi tu ne mano mergina? – nustebęs kilsteli antakį Kristianas.
– Vadinasi, mergina? Maniau, norėjai turėti nuolankiąją?
– Norėjau, Anastazija, ir turiu. Bet jau sakiau tau, kad ir aš noriu daugiau.
Dieve… Atgijusi viltis taip išplinta krūtinėje, kad pritrūkstu kvapo.
– Labai džiaugiuosi, kad nori daugiau, – šnabždu.
– Panele Stil, mūsų tikslas – tenkinti vienam kito norus, – primena Kristianas, patenkintas šypteli ir
mes įsukame į aikštelę prie „Pasaulio blynų namų“.
PBN. Aš jam taip pat nusišypsau. Kas būtų pamanęs?.. Kristianas Grėjus „Pasaulio blynų
namuose“.

DABAR PUSĖ DEVINTOS, bet užkandinėje tylu. Kvepia saldžia plakta tešla, kepiniais ir
dezinfekuojamuoju skysčiu. Hm… nelabai gundantis aromatas. Kristianas nusiveda mane prie
pertvaromis atskirto stalelio.

– Niekaip nebūčiau galėjusi įsivaizduoti tavęs čia, – sakau, kai atsisėdame.

– Kai mama išvažiuodavo į medikų konferencijas, tėtis vesdavosi mus į tokias blynines. Tai buvo
mūsų paslaptis. – Kristianas spindinčiomis akimis nusišypso, paskui paima valgiaraštį ir ranka
persibraukia per neklusnius plaukus.

Ak, ir aš noriu perbraukti jam per plaukus. Paimu valgiaraštį ir imu įdėmiai skaityti. Pajuntu, kad
mirštu iš bado.

– Žinau, ko noriu, – tyliai sako Kristianas prikimusiu balsu.
Aš žiūriu į jį, o jis žvelgia į mane tokiu geidulingu, deginančiu žvilgsniu, kad man įsitempia visi
pilvo raumenys ir atima žadą. Po velnių. Negaliu atitraukti nuo jo akių, o kraujas, atsakydamas į jo
kvietimą, greičiau teka gyslomis.
– Noriu to, ko nori tu, – sušnabždu.
Staiga Kristianas giliai įkvepia.
– Čia? – įtaigiai klausia jis kilstelėdamas antakį ir valiūkiškai šypsosi, prikandęs liežuvio galiuką.
Viešpatie… seksas PBN. Jo veidas persimaino, apniunka.
– Nekramtyk lūpos, – sudraudžia Kristianas. – Ne čia ir ne dabar. – Jo žvilgsnis staiga surimtėja ir
tas kelias akimirkas jis atrodo toks gundomai pavojingas. – Jei negaliu tavęs čia turėti, geriau manęs
negundyk.
– Sveiki, aš Leandra. Ką galėčiau… hm… jums… hm… šiandien rytą…
Išvydusi prieš mane sėdintį gražuolį, ji nutyla nebaigusi sakinio, pritrūkusi žodžių. Mergina tirštai
nurausta ir aš kažkur sąmonės paribyje netikėtai pajuntu jai lašelį simpatijos, nes Kristianas taip pat
veikia ir mane. Dabar, pasirodžius jai, galiu bent trumpai išvengti jaudinančio jo žvilgsnio.
– Anastazija, – nekreipdamas dėmesio į padavėją paragina mane Kristianas – kažin ar kas nors
galėtų suteikti mano vardui tiek geidulingumo, kiek tą akimirką suteikia jis.
Stipriai sučiaupiu lūpas mintyse melsdamasi, kad neišrausčiau taip, kaip vargšelė Leandra.
– Juk sakiau: noriu to, ko nori tu, – sakau tyliai, kimiu balsu, o Kristianas godžiai į mane žiūri.
Jėzau, mano vidinė dievaitė tiesiog alpsta. Ar aš pasiruošusi šitam žaidimui?
Žvilgtelėjusi į mane, Leandra vėl nukreipia akis į Kristianą. Jos veidas beveik toks pat raudonas
kaip spindintys rausvi plaukai.
– Gal duoti jums laiko apsispręsti ir prieiti po minutės?
– Ne. Jau žinome, ko norime. – Kristianas apdovanoja padavėją santūria, bet gundoma šypsena. –
Prašom dvi porcijas pasukų tešlos blynų su klevų sirupu ir šonine ant lėkštės krašto, dvi stiklines
apelsinų sulčių, puodelį juodos kavos su nugriebtu pienu ir puodelį angliškos pusryčių arbatos, jei
turite, – neatitraukdamas nuo manęs akių užsako pusryčius Kristianas.
– Dėkoju, sere. Viskas? – tyliai pasiteirauja Leandra, vengdama žiūrėti į mudu. Abu pasukame
galvą į padavėją ir ta, išraudusi kaip žarija, skubiai nueina.
– Žinai, tiesą sakant, tai neteisinga, – sukuždu kuo atsainiau, spoksodama į plastikinį stalviršį ir
smiliumi braukdama per įspaustą jo ornamentą.
– Kas neteisinga?
– Kaip tu sužavi žmones. Moteris. Mane.
– Aš tave žaviu?
Prunkšteliu.
– Nuolat.

– Dėl to kalta tik mano išvaizda, Anastazija, – švelniai paaiškina jis.
– Ne, Kristianai, tai daug daugiau nei vien išvaizda.
Jis suraukia kaktą.
– Panele Stil, aš taip pat jūsų žavesio spąstuose. Tas jūsų tyrumas. Jis prasiveržia pro visa kita.
– Ar dėl to apsigalvojai?
– Apsigalvojau?
– Na, taip… dėl… mūsų?
Ilgais grakščiais pirštais jis mąsliai pasitrina smakrą.
– Nepasakyčiau, kad ėmiau ir apsigalvojau. Mudviem tiesiog reikia iš naujo suderinti parametrus,
jei nori – iš naujo nubrėžti mūšio lauko linijas. Neabejoju, kad tai mums pavyktų. Noriu, kad mano
žaidimų kambaryje būtum nuolankioji. Jei nesilaikysi taisyklių, bausiu tave. O dėl viso kito… dėl viso
kito, manau, galima tartis. Tokie mano reikalavimai, panele Stil. Ką pasakysite?
– Vadinasi, galėsiu miegoti su tavimi? Vienoje lovoje?
– Nori?
– Taip.
– Tada sutinku. Beje, kai guli mano lovoje, labai gerai miegu. Nė nemaniau, kad galėtų taip būti. –
Jis nutyla ir vėl suraukia kaktą
– Bijojau, kad jei nesutiksiu su viskuo, paliksi mane, – sušnabždu.
– Niekur aš nedingsiu, Anastazija. Be to… – Kristianas nutyla ir, truputį pamąstęs, priduria: –
Vadovaujamės tavo patarimu, atsižvelgiame į tavo pasiūlytą kompromiso sąvoką. Rašei apie ją
elektroniniame laiške. Ir kol kas man puikiai sekasi.
– Džiaugiuosi, kad nori daugiau, – droviai sukuždu.
– Žinau.
– Iš kur?
– Patikėk. Tiesiog žinau. – Kristianas patenkintas nusišypso. Jis kažką slepia. Tik ką?
Tada Leandra atneša pusryčius ir mūsų pokalbis nutrūksta. Man gurgia pilvas, primindamas, kokia
esu alkana. Kristianas pritariamai žiūri, kaip viską šluoju iš lėkštės, ir tas spoksojimas mane erzina.
– Ar galiu tave pavaišinti? – klausiu Kristiano.
– Pavaišinti? Kuo?
– Sumokėti už pusryčius.
Kristianas prunkšteli.
– Kažin, – priekaištingai atsako.
– Prašau. Aš taip noriu.
Susiraukęs jis pažvelgia į mane.
– Mėgini visiškai atimti iš manęs vyrišką savigarbą?
– Ši užeiga tikriausiai vienintelė, kurioje išgalėsiu apmokėti sąskaitą.
– Anastazija, aš vertinu tavo gerą ketinimą. Tikrai. Bet ne.
Papučiu lūpas.
– Neširsk, – įspėja Kristianas, o jo akys grėsmingai spindi.

SUP R ANTAMA, KR IST IANAS NĖ NEKLAUSIA, kur g yvena mano mama. Tur ėdamas po linkį per sekio ti, ir
taip žino. Kai sustabdo automobilį prie mamos namo, nepratariu nė žodžio. Kam?

– Gal norėtum užeiti? – nedrąsiai klausiu.
– Man reikia dirbti, Anastazija, bet vakare čia grįšiu. Kada man atvažiuoti?
Pajuntu nemalonų nusivylimo smilktelėjimą, bet stengiuosi nekreipti į jį dėmesio. Kodėl trokštu
kiekvieną gyvenimo akimirką leisti su šiuo valdingu sekso dievu? A, taip, aš jį įsimylėjau, be to, jis
moka skraidyti – štai kodėl.
– Ačiū… už tą „daugiau“.
– Nėra už ką, Anastazija.
Jis mane pabučiuoja, o aš įkvepiu gundančio Kristiano aromato.
– Iki pasimatymo.
– O kaipgi, – šnipšteli jis.
Atsisveikindama pamojuoju jam nuvažiuojančiam, nutviekstam Džordžijos saulės. Tebevilkiu jo
bluzoną ir trumpikes – man per šilta.
Mamą randu virtuvėje, visiškai apimtą panikos. Ne kasdien ji savo namuose priima milijardierių,
tad labai jaudinasi.
– Kaip laikaisi, mieloji? – klausia mama ir aš nuraustu, nes ji tikriausiai numano, ką veikiau naktį.
– Gerai. Šįryt Kristianas nusivežė mane sklandyti.
Tikiuosi, ši naujiena bent kiek ją išblaškys.
– Sklandyti? Tokiu mažu lėktuvu be variklio? Tai yra sklandymas?
Linkteliu.
– Oho.
Ji netenka žado – mamai tai visiška naujiena. Ji kelias akimirkas spokso į mane, bet pagaliau
atitoksta ir vėl pradeda klausinėti:
– O vakar vakare? Ar pasišnekėjote?
Jėzau… Išraustu kaip vėžys.
– Šnekėjomės – ir vakar vakare, ir šiandien. Viskas į gera.
– Puiku.
Mamos dėmesys vėl nukrypsta į atverstas receptų knygas ant virtuvės stalo.
– Mama, jei nori, šiandien vakare valgį ruošiu aš.
– Ak, aukseli, tu labai maloni, bet aš noriu pati.
– Gerai.
Susiraukiu, mat puikiai žinau, kad mamos patiekalai būna nevykę. Bet gal su Bobu persikėlusi
gyventi į Savaną patobulėjo? Buvo toks metas, kai mamos ruošto valgio nebūčiau siūliusi niekam,
net… ko aš labiausiai nekenčiu? Net poniai Robinson-Elenai. Nors… jai gal būčiau ir pasiūliusi. Ar
kada išvysiu tą prakeiktą moterį?
Nutariu brūkštelėti Kristianui padėkos laiškelį.

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Sklandymas, o ne pėrimas
Dat a: 2011 m. birželio 2 d. 10:20 RJL
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Kartais tikrai moki padėti merginai puikiai praleisti laiką.

Ačiū

Ana x

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Sklandymas prieš pėrimą
Dat a: 2011 m. birželio 2 d. 10:24 RJL
Gavėjas: Anastazija Stil

Geriau jau kuris nors iš tų dviejų užsiėmimų nei tavo knarkimas. Aš taip pat gerai praleidau laiką.

Šiaip ar taip, su tavimi visada puikiai jį leidžiu.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: KNARKIMAS
Dat a: 2011 m. birželio 2 d. 10:26 RJL
Gavėjas: Kristianas Grėjus

AŠ NEKNARKIU. O jei ir knarkiu, labai nemandagu apie tai užsiminti.

Juk esate džentelmenas, pone Grėjau! Be to, atvykote į TIKRUS PIETUS!

Ana

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Apsnūdimas
Dat a: 2011 m. birželio 2 d. 10:28 RJL
Gavėjas: Anastazija Stil

Niekada netvirtinau esąs džentelmenas, Anastazija, ir manau daug kartų aiškiai tau parodęs, kad toks nesu.
RĖKSMINGOS didžiosios raidės manęs visiškai nebaugina. Bet prisipažįstu nekaltai melavęs: ne, tu neknarki, užtat kalbi
per miegus. Ir tai nuostabu.

Kuo baigėsi mano bučinys?

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Po velnių… Žinau, kad šneku per miegus. Keitė daug kartų sakė. Po galais, ko būsiu prikalbėjusi?
Ak, ne…

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Išplepėta paslaptis
Dat a: 2011 m. birželio 2 d. 10:32 RJL
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Esi storžievis ir nenaudėlis – tikrai ne džentelmenas.

Tai ką aš kalbėjau? Kol nepasakysi, bučinių nesitikėk!

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Miegas, kalbėjimas, grožis
Dat a: 2011 m. birželio 2 d. 10:35 RJL
Gavėjas: Anastazija Stil

Tai atskleisdamas pasielgčiau labai nemandagiai, juolab kad už tokį elgesį jau gavau pylos.
Bet jei būsi klusni, galbūt šiandien vakare ir pasakysiu. O dabar turiu vykti į susitikimą.

Iki, mažyte.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius,
storžievis ir nenaudėlis

Šit kaip?! Visiška tyla iki pat vakaro. Nesitveriu piktumu. Jėzau… O jei per miegus pasakiau, kad
jo nekenčiu, ar dar blogiau – kad myliu? Oi, tikiuosi, taip nenutiko. Aš dar nepasiruošusi jam to
sakyti, o jis, be abejo, nepasiruošęs to išgirsti, gal ir niekad nenorės girdėti. Susiraukusi dėbteliu į
kompiuterį ir apsisprendžiu: kad ir kokius patiekalus mama ruoš, aš iškepsiu duonos ir minkydama
tešlą išliesiu visą pyktį.

MAMA NUSP R ENDĖ PAR UOŠT I ŠALT OS ispaniško s dar žo vių sr iubo s ir patiekti g r yname o r e keptų mėso s
kepsnelių, marinuotų alyvuogių aliejuje su česnakais ir citrinomis. Kristianas mėgsta mėsą, be to,
patiekalą lengva paruošti. Bobas pasisiūlė padirbėti prie kepsninės. „Ir kodėl vyrus taip traukia
ugnis?“ – klausiu savęs, su vežimėliu sekdama paskui mamą per prekybos centro salę.

Apžiūrinėjant mėsos vitriną suskamba mano mobilusis. Šiaip taip jį išsitraukiu manydama, kad
galėtų skambinti Kristianas. Bet numeris nepažįstamas.

– Klausau, – uždususi atsiliepiu.
– Jūs Anastazija Stil?
– Taip.
– Čia Elizabetė Morgan iš SIP leidyklos.
– Ak! Laba diena…
– Skambinu jums pasiūlyti dirbti pono Džeko Haido padėjėja. Norėtume, kad darbą pradėtumėte
pirmadienį.
– Oi! Puiku. Ačiū!
– Ar žinote, koks bus jūsų atlyginimas?
– Taip. Taip… Tai yra… sutiksiu su jūsų siūlomu. Labai norėčiau dirbti jūsų leidykloje.
– Nuostabu. Tad pirmadienį pusę devintos ryto ten ir susitiksime.
– Taip. Viso gero. Ir ačiū jums.
Džiugiai nusišypsau mamai.
– Turi darbą?
Linksmai linkteliu, o ji klykteli ir apkabina mane vidury „Publix“ prekybos centro.

– Sveikinu, mieloji! Turime nusipirkti ir šampano!
Mama šokinėja ir ploja rankomis. Ar jai keturiasdešimt dveji, ar dvylika?
Vėl pažvelgiu į telefono ekranėlį ir susiraukiu – praleistas Kristiano skambutis. Jis man niekada
neskambina. Nieko nelaukdama atskambinu.
– Anastazija, – iš karto atsiliepia jis.
– Sveikas, – tyliai sakau.
– Turiu grįžti į Siatlą. Šis tas nutiko. Aš pakeliui į Hilton Hed Ailandą. Būk gera, atsiprašyk mano
vardu mamos – negalėsiu atvažiuoti vakarienės. – Jis kalba labai dalykiškai.
– Tikiuosi, neatsitiko nieko baisaus?
– Susiklostė padėtis, kurią turiu nedelsdamas spręsti. Susitiksime rytoj. Jei negalėsiu atvažiuoti
pats, atsiųsiu Teilorą, kad paimtų tave iš oro uosto. – Kristiano balsas šaltas. Net piktas. Bet pirmą
kartą man nedingteli, kad dėl to kalta aš.
– Gerai. Tikiuosi, išspręsi problemas. Saugaus skrydžio.
– Ir tau, mažyte, – sušnabžda jis – vėl girdžiu pažįstamą Kristianą. Jis baigia pokalbį.
Ak… Pastarąjį kartą „padėtis“ buvo susiklosčiusi tuomet, kai paaiškėjo, kad tebesu nekalta. Jėzau,
tikiuosi, šį kartą nieko panašaus. Įbedu žvilgsnį į mamą. Jos džiūgavimas virtęs susirūpinimu.
– Skambino Kristianas. Jis turi grįžti į Siatlą. Labai atsiprašo.
– Ak! Kaip gaila, mieloji. Bet mes vis tiek galime pasikepti kepsnių ant grotelių, be to, dabar
turime ir ką švęsti – tu gavai darbą! Turėsi man viską apie jį papasakoti.

VĖLYVĄ P OP IET Ę SU MAMA g ulime pr ie baseino . Mama atsipalaidavusi – kadang i pinig ų maišas
neatvažiuos vakarienės, tyso išsipleikusi. Guliu saulėje mėgindama bent kiek įdegti ir mąstau apie
vakar vakarą ir šiandienos pusryčius. Galvojant apie Kristianą kvaila šypsena niekaip neblėsta.
Prisiminus įvairius mudviejų pokalbius ir ką darėme… ką jis darė, ji vis nušvinta veide, netikėtai ir
trikdomai.

Kristiano požiūris, rodos, iš esmės pasikeitė. Jis tai neigia, bet pripažįsta mėginantis duoti man
daugiau. Kas galėjo pasikeisti? Kas naujo galėjo atsitikti nuo tos dienos, kai atsiuntė man ilgą laišką,
iki vakar, kai vėl su juo susitikau? Ką jis padarė? Staiga atsisėdu, vos neišliedama gazuoto vandens.
Jis vakarieniavo su… ja. Elena.

Po velnių!
Vos tik tai sumoju, man pašiurpsta oda. Ar ji jam ką nors pasakė? O, kad būčiau galėjusi pasiversti
muse ir jiedviem vakarieniaujant tupėti ant sienos. Būčiau galėjusi įkristi jai į sriubą arba nutūpti ant
vyno taurės – ir būtų ji užspringusi.
– Ana, mieloji, kas yra? – mano pažadinta iš snaudulio klausia mama.
– Man šovė viena mintis, mama. Kelinta dabar valanda?
– Apie pusę septintos, mieloji.
Hm… jis dar nebus nusileidęs. Ar galiu jo paklausti? Ar turėčiau paklausti? O gal ji čia niekuo
dėta? Karštligiškai laikausi įsikibusi šios vilties. Ką sakiau per miegus? Mėšlas… galiu lažintis, kad
sapnuodama jį leptelėjau ką nors netinkamo. Kad ir ką pasakiau, tikiuosi, kad šią didelę permainą
paskatino vidinės Kristiano nuostatos, o ne ji.
Nuo to prakeikto karščio tiesiog alpstu. Turiu vėl niurktelėti į baseiną.

SUSIR UOŠUSI MIEGOT I, ĮSIJUNGIU ko mpiuter į. Nuo Kr istiano nieko . Nesulaukiau nė tr umpo s žinutės,
kad saugiai grįžo į Siatlą.

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Ar saugiai parskridote?
Dat a: 2011 m. birželio 2 d. 22:32 RJL
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Gerbiamas sere,
prašyčiau pranešti, ar saugiai parvykote. Jau pradedu nerimauti. Galvoju apie jus.

Jūsų Ana x

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Atsiprašau
Dat a: 2011 m. birželio 2 d. 19:36
Gavėjas: Anastazija Stil

Miela panele Stil,
parvykau saugiai ir prašau priimti mano atsiprašymą, kad iš karto jums nepranešiau. Nieku gyvu nenoriu, kad
nerimautumėte. Malonu, kad jums rūpiu. Aš taip pat apie jus galvoju ir, kaip visada, nekantriai laukiu mūsų susitikimo rytoj.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Atsidūstu. Kristianas vėl rašo taip formaliai…

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Padėtis
Dat a: 2011 m. birželio 2 d. 22:40 RJL
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Brangus pone Grėjau,
rodos, visiškai akivaizdu, kad jūs man labai rūpite. Kaip galite tuo abejoti?
Tikiuosi, jūsų „padėtis“ valdoma.

Jūsų Ana x

P. S. Gal vis dėlto pasakytumėte, ką kalbėjau per miegus?

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Tuščias maldavimas
Dat a: 2011 m. birželio 2 d. 19:45
Gavėjas: Anastazija Stil

Miela panele Stil,
man labai patinka, kad jums rūpiu. „Padėtis“ čia dar ne visai suvaldyta.
Dėl jūsų P. S.: mano atsakymas – ne.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Beprotiškai maldaujanti
Dat a: 2011 m. birželio 2 d. 22:48 RJL
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Tikiuosi, pasakiau ką nors linksmo. Tačiau turėtumėte žinoti, kad negaliu prisiimti atsakomybės už tai, ką šneku
miegodama. Tiesą sakant, jūs tikriausiai nenugirdote.

Toks pagyvenęs vyras kaip jūs, be abejo, jau truputį neprigirdi.

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Beprotiškai kaltas
Dat a: 2011 m. birželio 2 d. 19:52
Gavėjas: Anastazija Stil

Miela panele Stil,
atleiskite, gal galėtumėte kalbėti garsiau? Negirdžiu jūsų.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Vėl beprotiškai maldaujanti
Dat a: 2011 m. birželio 2 d. 22:54 RJL
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Varote mane iš proto.

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Tikiuosi…
Dat a: 2011 m. birželio 2 d. 19:59
Gavėjas: Anastazija Stil

Miela panele Stil,

penktadienį vakare kaip tik tai ir ketinu daryti. Nekantriai laukiu tos akimirkos.
:)

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Rrrr…
Dat a: 2011 m. birželio 2 d. 23:02 RJL
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Oficialiai ant jūsų supykau.

Labos nakties.

Panelė A. R. Stil

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Laukinė katė
Dat a: 2011 m. birželio 2 d. 20:05
Gavėjas: Anastazija Stil

Urzgiate ant manęs, panele Stil?
Tokioms urzgėjoms turiu katę.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Katę? Jo apartamentuose niekada nemačiau katės. Ne, neketinu jam atsakyti. Ak, kartais jis tiesiog
nepakenčiamas. Tarsi penkiasdešimt irzlumo atspalvių. Įlipusi į lovą, guliu ir spoksau į lubas, kol
akys pripranta prie tamsos. Išgirstu dzingtelint kompiuterį. Ne, neketinu žiūrėti. Ne, tikrai to
nedarysiu. Ne, neketinu žiūrėti. Cha! Argi tokia kvaiša kaip aš gali atsispirti Kristiano Grėjaus žodžių
viliotiniui?

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Ką kalbėjote per miegus
Dat a: 2011 m. birželio 2 d. 20:20
Gavėjas: Anastazija Stil

Anastazija,
tuos žodžius, kuriuos girdėjau tave tariant per miegus, mieliau būčiau išklausęs tau nubudus – štai kodėl nesakysiu, ką
kalbėjai. Eik miegoti. Rytoj esu tau kai ką numatęs, tad bus geriau, jei pailsėsi.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Ak… Ką aš pasakiau? Neabejoju, kad padėtis tokia bloga, kaip ir numaniau.

DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

Mama stipriai mane apkabina.
– Klausyk savo širdies, mieloji, ir prašau, labai prašau – stenkis per daug negalvoti. Atsipalaiduok

ir džiaukis gyvenimu. Tu dar tokia jauna, širdele. Gyvenime dar tiek daug patirsi, tad neskubink
įvykių. Esi nusipelniusi visa ko geriausio, – šnabžda ji man į ausį ir nuoširdūs mamos žodžiai ramina.
Ji pabučiuoja man į plaukus.

– Ak, mama…
Akys nelauktai paplūsta ašaromis ir aš prie jos prisiglaudžiu.
– Mieloji, juk žinai, kaip sakoma. Teks pabučiuoti daug varlių, kol rasi savo princą.
Kreivai ir liūdnai jai šypteliu.
– Rodos, jau pabučiavau princą, mama. Tikiuosi, jis nevirs varle.
Ji apdovanoja mane pačia mieliausia motiniška, beatodairišką meilę liudijančia šypsena ir, kai vėl
apsikabiname, nusistebiu, kad taip stipriai šią moterį myliu.
– Ana, ką tik paskelbė tavo skrydį, – nerimaudamas sako Bobas.
– Ar aplankysi mane, mama?
– Žinoma, mieloji, netrukus. Myliu tave.
– Ir aš tave myliu.
Kai mama paleidžia mane iš glėbio, atkreipiu dėmesį, kad jos akys paraudusios nuo neišlietų
ašarų. Apkabinu Bobą ir apsisukusi nueinu prie terminalo vartų – šiandien užsukti į pirmosios klasės
keleiviams skirtą salę neturiu laiko. Nutariu nesigręžioti. Bet vis tiek atsisuku… Bobas glėbyje laiko
mamą, o jai skruostais srūva ašarų upeliai. Tada ir aš nesusilaikau. Einu prie vartų nunarinusi galvą,
įbedusi žvilgsnį į tviskančias baltas grindis, bet vaizdas neaiškus nuo akyse susitvenkusių ašarų.
Lėktuve apsupta pirmosios klasės keleiviams skirtos prabangos, patogiai įsitaisau ir mėginu
nusiraminti. Skirtis su mama visada labai sunku… Ji lengvabūdė, išsiblaškiusi, bet pastaruoju metu
labai įžvalgi ir mane myli. Kiekvienas vaikas nusipelno beatodairiškos tėvų meilės. Apnikta neklusnių
minčių, susiraukiu, išsitraukiu telefoną ir nusiminusi žvilgteliu į jo ekraną.
Ką Kristianas išmano apie meilę? Rodos, pirmaisiais gyvenimo metais jam priklausančios
beatodairiškos meilės jis taip ir nesulaukė. Man suspaudžia širdį, o mintyse tarsi lengvi purūs
debesėliai praplaukia mamos žodžiai: „Taip, Ana. Po galais, ko tau dar reikia? Gal kad jam ant kaktos
mirkčiotų neoninė iškaba?“ Jos nuomone, Kristianas mane myli, bet… ji mano mama – nenuostabu,
kad taip mano. Jai atrodo, kad aš verta visko, kas geriausia. Suraukiu kaktą. Tai tiesa, stebėtino
sąmonės skaidrumo akimirką suprantu: noriu jo meilės. Man reikia, kad Kristianas Grėjus mane
mylėtų. Štai kodėl nesu linkusi visiems skelbti apie mūsų santykius – mat jaučiu giliai širdyje glūdintį
neįveikiamą potraukį būti mylimai ir branginamai.

O tos penkios dešimtys jo atspalvių mane varžo. Dominanto ir nuolankiosios santykiai tik blaško
dėmesį ir neleidžia susitelkti į tai, kas svarbiausia. Seksas nuostabus, Kristianas turtingas ir gražus, bet
visa tai beprasmiška be jo meilės, ir man tikrai skauda širdį, kad nežinau, ar jis apskritai geba mylėti.
Jis net savęs nemyli. Pamenu jo neapykantą sau, kai pareiškė, girdi, jos meilė buvo vienintelė jam
priimtina. Baudžiamas – plakamas vytiniu, mušamas ar kitaip kankinamas – Kristianas jaučiasi
nenusipelnęs meilės. Kodėl taip yra? Kaip jis gali taip jaustis? Niekaip negaliu pamiršti jo žodžių:
„Sunku augti tobuloje šeimoje, kai pats nesi tobulas.“

Užsimerkusi pamėginu įsivaizduoti jo kančią, bet tiesiog negaliu. Prisiminus, kad galbūt per daug
išplepėjau, nukrečia šiurpas. Ką per miegus Kristianui prisipažinau? Kokias paslaptis atskleidžiau?

Spoksau į telefoną slapta vildamasi, kad gausiu bent kokį atsakymą. Bet šis aparatas nieko
neatsako, ir nieko nuostabaus. Kadangi dar nepakilome, nusprendžiu savo Penkiasdešimčiai Atspalvių
parašyti laišką.

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Grįžtanti namo
Dat a: 2011 m. birželio 3 d. 12:53 RJL
Gavėjas: Kristianas Grėjus
Brangus pone Grėjau,
aš vėl patogiai įsitaisiau pirmosios klasės lėktuvo salone ir už tai jums dėkoju. Skaičiuoju minutes iki vakaro, kai vėl jus
pamatysiu ir galbūt išgausiu iš jūsų tiesą apie savo naktinius prisipažinimus.

Jūsų Ana x

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Grįžtanti namo
Dat a: 2011 m. birželio 3 d. 09:58
Gavėjas: Anastazija Stil

Anastazija, aš taip pat nekantrauju tave pamatyti.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Perskaičiusi Kristiano atsakymą susiraukiu. Jis rašo taip glaustai ir formaliai, o ne sąmojingai ir
stilingai kaip anksčiau.

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Grįžtanti namo
Dat a: 2011 m. birželio 3 d. 13:01 RJL
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Mieliausias pone Grėjau,
tikiuosi, radote išeitį iš „padėties“. Jūsų laiško stilius verčia mane nerimauti.

Ana x

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Grįžtanti namo
Dat a: 2011 m. birželio 3 d. 10:04
Gavėjas: Anastazija Stil

Anastazija,
padėtis galėtų būti ir geresnė. Ar lėktuvas jau pakilo? Jei taip, neturėtum siųsti elektroninių laiškų. Keli sau grėsmę, o tai
tiesiogiai prieštarauja sutartyje įrašytai asmeninio saugumo taisyklei. Apie bausmę kalbėjau rimtai.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Mėšlas. Na, gerai. Varge… Kodėl jis taip siunta? Gal suirzęs dėl tos „padėties“? Gal Teiloras
nepasirodė darbe, gal akcijų biržoje prarado kelis milijonus, o gal nutiko dar kas nors?

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Neadekvati reakcija
Dat a: 2011 m. birželio 3 d. 13:06 RJL
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Brangus pone niurzgaliau,
lėktuvo durys vis dar atdaros. Vėluojame išskristi, bet tik dešimt minučių. Mano ir aplink sėdinčių keleivių gerovė
garantuota. Kol kas galite nuleisti savo niežtintį delną.

Panelė Stil

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Atsiprašau – niežtintis delnas nuleistas
Dat a: 2011 m. birželio 3 d. 10:08
Gavėjas: Anastazija Stil

Pasiilgau ir jūsų, panele Stil, ir jūsų miklaus liežuvio.
Noriu, kad saugiai pasiektumėte namus.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Atsiprašymas priimtas
Dat a: 2011 m. birželio 3 d. 13:10 RJL
Gavėjas: Kristianas Grėjus
Dabar uždaromos durys. Daugiau iš manęs neišgirsite nė garso, juolab kad turite bėdų dėl klausos.

Iki

Ana x

Išjungiu „BlackBerry“ telefoną, bet man vis tiek neramu. Kristianui kažkas yra. Galbūt nepavyko
suvaldyti „padėties“. Atsilošusi pakeliu akis aukštyn, į bagažo lentyną, kur sukrauti mano krepšiai.
Mamos padedama šiandien rytą dar suspėjau nupirkti Kristianui dovanėlę – norėjau padėkoti už
skrydį pirmąja klase ir sklandymą. Prisiminusi sklandymą šypteliu – tai buvo visai kas kita. Dar

nežinau, ar įteiksiu jam savo paiką dovaną. Jis gali pamanyti, kad tai vaikiška, nors, jei būtų keistai
nusiteikęs, gal ir nepamanytų. Viena vertus, nekantrauju grįžti, kita vertus, nuogąstauju, kas manęs
laukia po kelionės. Ir šiaip, ir taip svarstydama, kokia galėtų būti ta „padėtis“, atkreipiu dėmesį, kad
vienintelė laisva vieta vėl likusi būtent šalia manęs. Dingteli: ar tik Kristianas nenupirko ir greta
esančios vietos, kad negalėčiau su niekuo pasikalbėti, bet papurtau galvą. Nuveju šią juokingą mintį
šalin: juk niekas negali taip griežtai kontroliuoti ir būti toks pavydus. Lėktuvas ima riedėti prie kilimo
tako ir aš užsimerkiu.

P O AŠT UONIŲ VALANDŲ ĮŽENGUSI į Siatlo -Tako mo s tar ptautinio o r o uo sto atvykimo ter minalą, r andu
manęs jau laukiantį Teilorą, laikantį lentelę su užrašu „Panelė A. Stil“. Dievaži, šito jau per daug! Bet
man vis tiek malonu jį matyti.

– Labas, Teilorai.
– Panele Stil, – labai oficialiai pasisveikina jis, bet skvarbiose rudose akyse matau ir šypsnį.
Teiloras kaip visuomet atrodo nepriekaištingai: dailus tamsiai pilkas kostiumas, balti marškiniai,
tamsiai pilkas kaklaraištis.
– Žinau, kaip atrodote, Teilorai, nereikia lentelės, be to, norėčiau, kad vadintumėte mane tiesiog
Ana.
– Ana. Ar galėčiau paimti jūsų bagažą?
– Ne, susitvarkysiu ir pati. Ačiū.
Matau, kaip jis stipriai sučiaupia lūpas.
– Ne-nebent jį paėmęs jaustumėtės geriau, – išmikčioju.
– Dėkoju. – Jis stveria mano kuprinę ir neseniai įsigytą lagaminą su ratukais, skirtą drabužiams,
kurių pripirko mama. – Prašom čia, ponia.
Atsidūstu. Jis toks mandagus. Norėčiau pamiršti, bet vis dėlto prisimenu, kad šis vyras pirko man
apatinius. Tiesą sakant, – ši mintis trikdo, – jis yra vienintelis vyras, pirkęs man apatinių drabužių. Net
Rėjui nėra tekę tverti šio sunkaus išmėginimo. Tylėdami mudu prieiname prie juodo „Audi“
visureigio oro uosto automobilių aikštelėje ir Teiloras atidaro man dureles. Įlipu svarstydama, ar
grįžti į Siatlą tokiu trumpu sijonėliu buvo gera mintis. Džordžijoje su juo jaučiausi šauniai ir
neatkreipiau niekieno dėmesio. O čia – tarsi būčiau pusnuogė. Teiloras įdeda mano kuprinę su
lagaminu į bagažinę ir pajudame prie Eskalos.
Mūsų kelionė lėta, mat stringame transporto spūstyje. Teiloras atidžiai žvelgia į kelią. Žodis
„nekalbus“ jam būtų per švelnus, beviltiškai švelnus apibūdinimas.
Daugiau šitos tylos negaliu tverti.
– Teilorai, kaip sekasi Kristianui?
– Ponas Grėjus susirūpinęs, panele Stil.
A, tai tikriausiai dėl tos „padėties“. Imu kasti šią aukso gyslą.
– Susirūpinęs?
– Taip, ponia.
Susiraukusi dėbteliu į Teilorą, o jis žvilgteli į mane užpakalinio vaizdo veidrodėlyje ir mudviejų
žvilgsniai susitinka. Daugiau jis nieko nesako. Viešpatie, ir jis gali tvirtai laikyti liežuvį už dantų kaip
tikras kontrolės maniakas.

– Ar jam viskas gerai?
– Tikiuosi, ponia.
– Jums geriau vadinti mane panele Stil?
– Taip, ponia.
– A! Na, gerai…
Ką gi, pokalbis nutrūksta ir vėl važiuojame tylėdami. Imu manyti, kad Teiloro plepumas, kai jis
prasitarė man, girdi, Kristianas turėjo daug vargo, tebuvo išimtis. Galbūt dabar dėl to Teiloras
nesmagiai jaučiasi, nerimauja, kad buvo neištikimas darbdaviui. Ta tyla mane tiesiog dusina.
– Gal galėtumėte įjungti muziką?
– Žinoma, ponia. Ko norėtumėte pasiklausyti?
– Ko nors raminančio.
Kai mudviejų žvilgsniai vėl susitinka veidrodėlyje, Teiloro lūpose pamatau šypseną.
– Gerai, ponia.
Jis spusteli kelis į vairą įmontuotus mygtukus ir mudu skiriančią erdvę užplūsta švelnūs styginiais
atliekamo Pachelbelio „Kanono“ garsai. Taip… kaip tik to man dabar ir reikia.
– Ačiū.
Patogiai atsiremiu į sėdynės atlošą ir mes lėtai, bet nesustodami Penktuoju tarpregioniniu
greitkeliu įvažiuojame į Siatlą.

P O DVIDEŠIMT P ENKIŲ MINUČIŲ Teilo r as išlaipina mane pr ie įspūding o pastato fasado , kur yr a įėjimas į
Eskalą.

– Prašom eiti, ponia, – sako jis, laikydamas man duris. – Atnešiu jūsų bagažą.
Teiloro veidas mielas, malonus ir net globėjiškas.
Jėzau… „Dėdė Teiloras“, – štai kokia mintis man dingteli.
– Ačiū, kad mane pasitikote.
– Nėra už ką, panele Stil.
Jis nusišypso, o aš žengiu į vidų. Durininkas linkteli ir pamoja man.
Į trisdešimtą aukštą kylu tokia susijaudinusi, kad net silpna. Kodėl taip nervinuosi? Suprantu: taip
yra dėl to, kad nenutuokiu, kaip Kristianas bus nusiteikęs, kai pas jį ateisiu. Mano vidinė dievaitė tikisi
jį būsiant geros nuotaikos; bet pasąmonė, kaip ir aš, labai nervinasi.
Lifto durys atsidaro ir žengiu į vestibiulį. Kaip keista, kad manęs čia nepasitinka Teiloras. Žinoma,
jis nuvairavo automobilį į požeminį garažą. Didžiajame kambaryje Kristianas šneka „BlackBerry“
telefonu: pro vitrininį langą žvelgia į Siatlo pastatus ankstyvo vakaro dangaus fone ir tyliai kalba. Jis
vilki pilką kostiumą, švarkas atsagstytas, be to, pirštais braukia sau per plaukus. Jis susijaudinęs,
galima sakyti, net įsitempęs. Ak, kas atsitiko? Nors ir nerimastingas, Kristianas – tikras džiaugsmas
akims. Kaip jis gali atrodyti taip… nuginkluojamai?
– Nė žymės… Gerai… Taip.
Atsisukęs Kristianas pamato mane ir akimirksniu persimaino. Įtampą keičia palengvėjimas, o šį –
dar kai kas kita: jo žvilgsnis skirtas vien mano vidinei dievaitei, kupinas jaudinančio geidulingumo,
akys liepsnoja…
Man išdžiūsta burna, geismas apima visą kūną… Nieko sau…

– Pranešk man apie visus pokyčius, – griežtai paliepia Kristianas, išjungia telefoną ir ryžtingai
žengia prie manęs.

Stoviu it paralyžiuota, kol jis, rydamas mane žvilgsniu, mažina mudu skiriantį atstumą. Po
velnių… kažkas ne taip – jo smakras įtemptas, akyse nekantrumas. Kristianas nusivelka švarką,
nusiriša tamsų kaklaraištį ir, artėdamas prie manęs, švysteli juos ant sofos. Paskui apkabina mane,
skubiai prisitraukia, stipriai suspaudžia, sučiupęs į uodegą surištus plaukus atlošia man galvą ir
bučiuoja taip, tarsi nuo to bučinio priklausytų jo gyvybė. Po galais, kas yra? Jis skaudžiai ištraukia iš
plaukų gumelę, bet man nė motais. Jo bučinys toks bekompromisis, toks laukinis. Nežinia kodėl,
tačiau Kristianui manęs reikia, tuoj pat, aš dar niekada nesijaučiau tokia reikalinga ir geidžiama. Tai
ir gašlu, ir jausminga, ir baugina. Į jo bučinį atsakau ne mažiau aistringai, suleidžiu pirštus jam į
plaukus ir sugriebiu juos. Liežuviai susipina, mudu kurstome vienas kito aistrą ir entuziazmą. Jis
kvepia dieviškai, gundomai, seksualiai, jo aromatas – kūno prausiklio ir Kristiano – žadina aistrą. Jis
liaujasi mane bučiavęs ir, apimtas kažin kokio jausmo, žiūri.

– Kas yra? – pašnabždomis klausiu.
– Taip džiaugiuosi, kad grįžai… Eime po dušu su manimi – dabar.
Taip ir nesuprantu, ar tai prašymas, ar įsakymas.
– Gerai, – sušnabždu, jis čiumpa mane už rankos ir per svetainę bei savo miegamąjį nusiveda į
vonios kambarį.
Vos tik jame atsiduriame, jis mane paleidžia ir atsuka pernelyg erdvios dušo kabinos čiaupą.
Paskui palengva atsigręžęs perveria mane neperprantamu žvilgsniu.
– Man patinka tavo sijonas. Jis labai trumpas, – sako Kristianas kimiu balsu. – O tavo kojos –
puikios.
Jis nusiauna batus ir, neatitraukdamas nuo manęs akių, pasilenkęs po vieną nusimauna kojines.
Matant alkį jo akyse užima kvapą… Tai bent… kad manęs taip trokštų šis graikų dievas…
Mėgdžiodama Kristianą, nusispiriu žemakulnius batelius. Staiga jis ištiesia rankas ir priremia mane
prie sienos. Bučiuoja mane – veidą, kaklą, lūpas… pirštais braukia per plaukus. Nugara liečiu vėsų,
glotnų sienos plytelių paviršių, o jis spaudžiasi prie manęs – atsiduriu tarp karščiu tvoskiančio jo
kūno ir vėsių keraminių plytelių. Nedrąsiai uždedu rankas Kristianui ant žastų, stipriai suspaudžiu, o
jis dusliai sudejuoja.
– Geidžiu tavęs dabar. Čia… greitai ir šiurkščiai, – šnabžda Kristianas, o jo rankos, atsidūrusios
man ant šlaunų, kelia sijoną. – Ar vis dar kraujuoji?
– Nebe.
Nuraustu.
– Gerai.
Nykščiais užkabinęs baltų medvilninių kelnaičių juosmenį, Kristianas staiga parklumpa ir jas
nutraukia. Sijonas pakeltas, tad nuo juosmens žemyn esu nuoga, be to, dūsuoju apimta geismo. Vėl
spausdamas prie sienos, Kristianas čiumpa man už klubų ir apiberia bučiniais šlaunų viršų. Paskui,
stipriai sugniaužęs rankas, praskečia man kojas. Pajutusi jo liežuvį sukamaisiais judesiais
masažuojant man klitorį, garsiai sudejuoju. Dieve… Aimanuodama nevalingai atlošiu galvą, o pirštai,
rodos, patys randa jo plaukus.

Jo liežuvis negailestingas, stiprus, atkaklus, jis slysčioja per mane – suka ir suka ratus – niekada
nesiliaudamas. Tas pojūtis toks nuostabus, toks stiprus – beveik skausmingas. Mano kūnas pradeda
sūpuotis, o tada Kristianas pasitraukia. Ką?! Ne! Kvėpuoju neritmingai, dūsuoju žiūrėdama į jį,
persmelkta malonaus lūkesčio. Jis delnais suspaudžia man skruostus ir tvirtai juos laikydamas ima
godžiai mane bučiuoti, įleidžia liežuvį į burną, kad paragaučiau savo jaudulio. Tada atsisegęs antuką
išlaisvina savo lytį, čiumpa mane žemiau sėdmenų ir pakelia.

– Mažyte, apsivyk kojomis man juosmenį, – įsitempęs įsakmiai liepia jis.
Paklūstu, apsikabinu jo kaklą, o jis stumteli – greitai ir stipriai, užpildydamas mane. Aaa! Jis
aikteli, o aš sudejuoju. Laikydamas mane už sėdmenų, įspaudęs į jų minkštumą pirštus, jis ima
sūpuotis: iš pradžių lėtai, tolygiai… bet tolydžio prarasdamas savitvardą ima didinti tempą, vis
greityn ir greityn. Aaa! Atlošusi galvą, visą dėmesį sutelkiu į puolantį, baudžiantį, dievišką pojūtį…
badantį mane, badantį… stumiantį, keliantį vis aukščiau, aukščiau… ir, negalėdama ilgiau tverti,
sprogstu jo glėbyje, sukdamasi spirale smingu į stiprų ir visą kūną apimantį orgazmą. Kristianas
pasiekia ribą dusliai dejuodamas, įsikniaubęs man į kaklą, įsmukęs giliai į mane, patiria palaimą
garsiai ir nerišliai kažką niurnėdamas.
Nelygiai alsuodamas, tebebūdamas manyje ir nejudėdamas, jis švelniai mane pabučiuoja, o aš,
žiūrėdama į nieko nematančias jo akis, sumirksiu. Atgavęs regėjimą, Kristianas atsargiai atsiskiria
nuo manęs ir prilaiko, kol tvirtai atsistoju ant grindų. Vonios kambarys prigaravęs ir… alsuojantis
karščiu. Jaučiuosi per šiltai apsirengusi.
– Rodos, esi patenkintas, kad grįžau, – droviai šypsodamasi sumurmu.
Kristianas kilsteli lūpų kampučius.
– Taip, panele Stil, mano pasitenkinimas akivaizdus. Eime, palydėsiu jus į vonią.
Jis atsisega tris paskutines sagas, išsiima rankogalių sąsagas, nusitraukia marškinius per galvą ir
švysteli ant grindų. Paskui nusimauna kostiumo kelnes, nusismaukia trumpikes ir nuspiria šalin. Tada
imasi mano palaidinukės sagų, o aš žiūriu į jį trokšdama ištiesti ranką ir pirštais perbraukti per
krūtinę, bet šiaip taip susilaikau.
– Kaip kelionė? – meiliai klausia Kristianas. Dabar jis atrodo daug ramesnis, tarsi seksas būtų
išsklaidęs visus nuogąstavimus.
– Ačiū, gerai, – sumurmu dar neatgaudama kvapo. – Dar kartą dėkoju už pirmosios klasės bilietą.
Taip keliauti iš tiesų daug maloniau. – Droviai jam šypteliu. – Turiu šiokių tokių naujienų, –
nervingai priduriu.
– Šit kaip?
Atsegęs paskutinę sagą, jis nuvelka man palaidinukę, numeta ant savo drabužių ir įbeda akis į
mane.
– Gavau darbą.
Kristianas sustingsta, paskui nusišypso, o jo akys mielos ir geros.
– Sveikinu, panele Stil. Ar bent dabar pasakysite, kur dirbsite? – pašaipiai klausia.
– Dar nežinai?
Jis susiraukęs papurto galvą.
– Iš kur man žinoti?

– Turėdama omenyje jūsų gebėjimą sekti, maniau, gal… – pamačiusi Kristiano veidą
besiniaukiant, nutylu nebaigusi sakinio.

– Anastazija, man nė į galvą neateitų kištis į tavo karjerą, nebent, žinoma, pati paprašytum.
Jis atrodo įsižeidęs.
– Vadinasi, nė nenumanai, kokioje leidykloje įsidarbinau?
– Ne. Žinau, kad Siatle yra keturios leidyklos, tad numanau, jog dirbsi vienoje iš jų.
– Tai SIP leidykla.
– A, ta mažytė. Gerai. Tau pasisekė. – Pasilenkęs jis pakšteli man į kaktą. – Gudruolė. Kada
pradėsi?
– Nuo pirmadienio.
– Taip greitai? Tuomet pasinaudosiu proga, kol dar esi čia. Apsisuk.
Ši paprasta Kristiano komanda sutrikdo, bet paklūstu, ir jis atsega man liemenėlę ir sijono
užtrauktuką. Tada, uždėjęs delnus ant sėdmenų ir bučiuodamas petį, ima tempti sijoną žemyn.
Palinksta dar arčiau, įbeda nosį man į plaukus ir giliai įkvepia. Spusteli sėdmenis.
– Jūs ir jaudinate mane, panele Stil, ir raminate. Koks svaiginantis derinys.
Kristianas pabučiuoja man į plaukus. Paskui, paėmęs už rankos, nusitempia į dušą.
– Oi! – spygteliu.
Vanduo labai karštas. Liedamasis tuo vandeniu, Kristianas man šypteli.
– Čia tik šlakelis karšto vandens.
Tiesą sakant, jis teisus. Jausmas neprilygstamas, o tas vanduo nuplauna ir Džordžijos ryto
prakaitą, ir nuo mylėjimosi ant odos likusį lipnumą.
– Nusisuk, – liepia Kristianas ir aš klusniai nusisuku veidu į sieną. – Noriu tave nuprausti, –
sumurma jis ir paima kūno prausiklį. Truputį jo išspaudžia sau į delną.
– Turiu tau dar kai ką pasakyti, – tariu, kai jis ima delnais trinti man pečius.
– Ak šit kaip? Ir ką gi? – švelniai klausia.
Giliai atsidūstu ir ryžtuosi.
– Ketvirtadienį Portlande mano bičiulio Chosė nuotraukų parodos atidarymas.
Rankomis liesdamas man krūtis, Kristianas sustingsta. Nors ir pabrėžiau žodį „bičiulis“.
– Taip, na ir kas? – šį kartą nedraugiškai klausia jis.
– Pažadėjau jam atvažiuoti. Gal nori vykti kartu?
Rodos, praeina visa amžinybė, kol Kristianas neskubėdamas vėl ima mane prausti.
– Kelintą valandą?
– Atidarymas pusę aštuntos vakare.
Jis pakšteli man į ausį.
– Gerai.
Mano pasąmonė lengviau atsikvepia ir atsipalaidavusi sudrimba sename, aptrintame fotelyje.
– Prieš atsiklausdama nervinaisi?
– Iš ko sprendi?
– Anastazija, dabar tavo kūne visiškai neliko įtampos, – trumpai paaiškina Kristianas.
– Na, man tik atrodė, kad tu… pavyduliauji.

– Taip ir yra, – niūriai tarsteli Kristianas. – Ir būtų gerai, jei to nepamirštum. Bet ačiū, kad manęs
atsiklausei. Paimsime „Čarlį Tango“.

Ak, žinoma, sraigtasparnį – ir kaipgi aš, kvaiša, nesusiprotėjau?! Vėl skrisime… puiku!
Nusišypsau jam.

– Ar galiu ir aš tave nuprausti? – klausiu.
– Kažin, – burbteli Kristianas ir, kad atsakymas neatrodytų toks piktas, švelniai pakšteli man į
sprandą.
Nusisukusi į sieną nepatenkinta papučiu lūpas, o jis muilinais delnais toliau glamonėja man
nugarą.
– Ar kada nors leisi man prie tavęs prisiliesti? – įsidrąsinusi klausiu.
Jis vėl sustingsta, šį kartą uždėjęs ranką ant užpakalio.
– Rankas ant sienos, Anastazija. Noriu paimti tave dar kartą, – sumurma jis man į ausį, čiumpa už
klubų, ir aš suprantu, kad pokalbis baigtas.

PASKUI, AP SIVILKĘ CHALATAIS ir pavalg ę po nio s Džo uns g ana meistr iškai par uo štų spag ečių su jūr ų
moliuskais, sėdime prie pusryčių baro.

– Gal dar vyno? – klausia Kristianas spindinčiomis pilkomis akimis.
– Prašyčiau mažą taurę.
„Sancerre“ vynas gaivus ir gardus. Kristianas pripila vieną taurę man, kitą sau.
– Kaip… hm… padėtis, dėl kurios turėjai grįžti į Siatlą? – nedrąsiai pasiteirauju.
Jis suraukia kaktą.
– Kol kas nesuvaldyta, – piktai suniurna jis. – Bet tau, Anastazija, nėra ko nerimauti. Šiandien
vakare esu tau kai ką numatęs.
– Šit kaip?
– Taip. Noriu, kad pasiruoštum ir po penkiolikos minučių lauktum manęs žaidimų kambaryje.
Jis atsistoja ir nužvelgia mane.
– Gali pasiruošti savo kambaryje. Beje, drabužinė dabar jau pilna tau skirtų apdarų. Ir dėl drabužių
nepageidauju klausytis jokių prieštaravimų.
Kristianas prisimerkia, tarsi ragindamas mane ką nors sakyti. Nepratariu nė žodžio ir jis patraukia
į savo darbo kambarį.
Tarsi aš galėčiau prieštarauti! Ir dar tau, Penkiasdešimt Atspalvių! Ne, mano užpakalis to tikrai
nenusipelnė. Lieku sėdėti ant baro kėdės apstulbusi, mėgindama įsisąmoninti, ką išgirdau. Jis man
nupirko drabužių. Suirzusi užverčiu akis į lubas – puikiai žinodama, kad jis manęs nepamatys.
Automobilis, telefonas, kompiuteris, drabužiai… paskui dar nupirks sumautą butą ir tada jau tikrai
tapsiu jo meiluže išlaikytine.
Oho! Pasąmonė vėl nutaisiusi bjaurų veidą. Nekreipdama į ją dėmesio, užlipu į savo kambarį.
Taigi jis vis dar mano… kodėl? Maniau, Kristianas leido man miegoti su juo. Nujaučiu, kad jis
nepratęs su kuo nors dalytis asmenine erdve, bet… aš taip pat. Man belieka guostis mintimi, kad bent
jau turiu kur nuo jo pasprukti.
Atidžiai apžiūrėjusi duris atkreipiu dėmesį, kad jos su spyna, bet rakto nėra. Gal ponia Džouns turi
atsarginį? Praveriu drabužinės duris ir po akimirkos vėl jas uždarau. Po velnių, Kristianas išleido

krūvą pinigų! Ši drabužinė panaši į Keitės spintą: joje tiek daug drabužių, tvarkingai sukabintų ant
skersinio. Giliai širdyje žinau, kad jie visi man tiks. Bet ilgai apie tai galvoti neturiu laiko – šiandien
vakare turiu klūpoti Raudonajame kančių… arba malonumų (tikiuosi!) kambaryje.

KLŪPAU P R IE DUR Ų VISIŠKAI NUOGA, tik su kelnaitėmis. Šir dis daužo si kaip pašėlusi. Jėzau, maniau, po
žaidimų vonios kambaryje jam jau pakaks. Tas vyras nepasotinamas, o gal visi vyrai tokie?
Nenutuokiu, neturiu su kuo Kristiano palyginti. Užsimerkusi mėginu nusiraminti, užmegzti ryšį su
giliai širdyje slypinčia nuolankiąja. Ji kažkur ten, pasislėpusi už mano vidinės dievaitės.

Mano gyslomis tarsi gazuotas vanduo srūva nekantrus laukimas. Ką jis darys? Kad aprimčiau,
giliai įkvepiu ir iškvepiu, bet nepaneigsiu: aš susijaudinusi, įsiaudrinusi ir jau drėgna. Tai taip… noriu
manyti, kad neteisinga, bet… taip nėra. Kristianui to reikia. Jis to nori – ir po kelių pastarųjų dienų…
jam tiek padarius, turiu ryžtis priimti viską, ko jis mano norintis, viską, kas jam atrodo reikalinga.

Prisimenu jo žvilgsnį, kai vakare įėjau į svetainę, ilgesį jo veide, ryžtingus žingsnius prie manęs,
tarsi būčiau oazė dykumoje. Dėl dar vieno tokio žvilgsnio turbūt bet ką padaryčiau. Nuo šio malonaus
prisiminimo suglaudžiu šlaunis ir staiga prisimenu, kad privalau prasiskėsti. Šiaip taip prasižergiu.
Ar dar ilgai jis vers mane laukti? Tas laukimas ir nepakeliamas, tamsus geismas sekina jėgas.
Paskubomis pasižvalgau po švelniai apšviestą kambarį: kryžius, stalas, sofa, suolas… ir ta lova. Ji
stūkso tokia didžiulė, paklota, su raudona atlasine patalyne. Kokiais įrankiais jis naudosis šį kartą?

Durys atsidaro ir pro jas žvaliai įeina Kristianas, visiškai nekreipdamas į mane dėmesio. Skubiai
nuduriu akis į grindis, paklusniai klūpau praskėtusi šlaunis. Kažką padėjęs ant didelės komodos prie
durų, jis lyg niekur nieko prieina prie lovos. Leidžiu sau į jį žvilgtelėti ir man apmiršta širdis. Jis
mūvi tik tuos aptrintus, suplėšytus džinsus, net viršutinę sagą atsainiai atsisegęs. Jėzau, kaip
patraukliai atrodo. Mano pasąmonė įnirtingai vėduojasi, o vidinė dievaitė siūbuoja ir linkčioja,
pagavusi pirmykštį geidulingą ritmą. Ji visiškai pasiruošusi. Instinktyviai apsilaižau lūpas. Gyslomis
pulsuoja kraujas – tirštas ir klampus nuo geidulingo alkio. Ką jis ketina su manimi daryti?

Apsisukęs jis vėl nužingsniuoja prie komodos. Atsidaręs vieną stalčių, ima traukti iš jo daiktus ir
dėti ant komodos viršaus. Netveriu smalsumu, jis mane tiesiog degina, bet atsispiriu beveik
neįveikiamai pagundai slapta dirstelėti į Kristianą. Baigęs darbą, jis ateina ir sustoja prieš mane.
Matau basas jo pėdas ir trokštu jas išbučiuoti… liežuviu perbraukti per jo kojos keltį, čiulptelėti
kiekvieną kojos pirštelį. Po galais…

– Atrodai žavingai, – sušnabžda Kristianas.
Klūpau nunarinusi galvą, žinodama, kad jis spokso į mane, beveik nuogą. Jaučiu, kaip veidą
palengva muša raudonis. Kristianas pasilenkia ir, pirštais suėmęs už smakro, pakelia galvą, kad
pažvelgčiau jam į akis.
– Esi graži moteris, Anastazija. Ir priklausai tik man, – sumurma jis. – Atsistok. – Jo įsakymas
švelnus, duodantis geidulingą pažadą.
Virpančiomis kojomis atsistoju.
– Pažiūrėk į mane, – sušnabžda Kristianas ir aš pažvelgiu į liepsningas jo akis. Tai dominanto
žvilgsnis – šaltas, griežtas ir beprotiškai seksualus; tas gundantis žvilgsnis atspindi septynis
nuodėmės atspalvius. Man džiūsta burna, žinau darysianti viską, ko tik jis prašys. Kristiano veidą

iškreipia kone žiauri šypsena. – Sutarties mudu nepasirašėme, Anastazija. Bet ribas aptarėme. Noriu
dar kartą priminti, kad turime saugos žodžius, pameni?

Po velnių… ką jis sumanė, kad gali prireikti saugos žodžių?
– Kokie jie? – valdingai klausia Kristianas.
Išgirdusi jo klausimą, truputį suraukiu kaktą ir jo veidas pastebimai sugriežtėja.
– Kokie tie saugos žodžiai, Anastazija? – primygtinai ir lėtai pakartoja jis.
– „Geltona“, – pralemenu.
– Ir? – paragina jis mane ir stipriai sučiaupia lūpas.
– „Raudona“, – sušnabždu.
– Nepamiršk jų.
Nesusilaikau… žiūrėdama į Kristianą kilsteliu antakį ir ketinu priminti jam savo diplomo pažymių
vidurkį, bet, pamačiusi staiga žybtelint šaltas kaip ledas pilkas jo akis, nepratariu nė žodžio.
– Panele Stil, savo mitraus liežuvio geriau nekiškite iš burnos. O jei ne, tai imsiu ir išdulkinsiu
klūpančią į tą burną. Supratote?
Nevalingai sukandu dantis. Gerai. Sudrausminta kelis kartus greitai sumirksiu. Tiesą sakant, mane
labiau baugina Kristiano kalbos tonas, o ne grasinimas.
– Supratote?
– Taip, sere, – paskubomis sumurmu.
– Gera mergaitė, – sako jis, paskui tylėdamas pažiūri į mane. – Visai nenoriu, kad pasinaudotumėte
saugos žodžiu, nes negalite ištverti skausmo. Tai, ką ketinu jums daryti, yra stipru. Labai stipru, ir jūs
turėsite man padėti. Ar supratote?
Ne visai. Stipru? Nieko sau…
– Visa esmė – lytėjimas, Anastazija. Tu manęs nei matysi, nei girdėsi. Bet galėsi mane jausti.
Susiraukiu. Negirdėsiu jo? Kaip viskas vyks? Jis nusisuka ir tik tada pamatau, kad ant komodos
padėta aptaki, plokščia, nepoliruota juoda dėžė. Ištiesęs į ją ranką, Kristianas mosteli ir dėžė skyla į
dvi dalis: durelės prasiskiria ir pasislenka, atidengdamos kompaktinių diskų grotuvą ir daug
mygtukų. Kristianas kelis paspaudžia. Nieko nenutinka, bet jis, rodos, patenkintas. Aš suglumusi. Kai
jis vėl atsisuka į mane, veide išvystu santūrią, bet mįslingą šypsenėlę.
– Ketinu pririšti tave prie tos lovos, Anastazija. Bet pirmiausia užrišiu tau akis ir, – jis parodo
rankoje laikomą „iPod“, – tu manęs negirdėsi. Girdėsi tik muziką, kurią aš tau leisiu.
Gerai. Muzikinis intarpas. Visai ne tai, ko tikėjausi. Ar jis kada nors daro tai, ko tikiuosi? Jėzau,
galgi nebus repo.
– Eikš.
Paėmęs už rankos, Kristianas nusiveda mane prie senovinės lovos su keturiais baldakimo stulpais.
Kiekviename kampe – pančiai: plonos metalinės grandinės ir odiniai antrankiai, blizgantys raudono
atlaso fone.
Kad mane kur, rodos, tuoj širdis iššoks iš krūtinės – jaučiu, jog viduje tiesiog lydausi, o gyslomis
teka grynas geismas. Ar galėčiau dar labiau susijaudinti?
– Stovėk čia.
Stoviu prie lovos. Jis pasilenkia ir sušnabžda man į ausį:

– Lauk čia. Nenuleisk akių nuo lovos. Įsivaizduok, kad guli ant jos surišta ir visiškai priklausoma
nuo mano malonės.

Dieve…
Kristianas nueina, girdžiu, kad kažką paima nuo durų pusės. Visos mano juslės labai jautrios,
klausa įtempta. Jis kažką pasiėmė nuo vytinių ir menčių stovo. Po galais… Ką jis darys?
Jaučiu Kristianą už nugaros. Jis paglosto man plaukus, suima juos ir pradeda pinti kasą.
– Nors ir labai mėgstu dvi tavo kasytes, Anastazija, dabar nekantrauju tave paimti. Tad pakaks ir
vienos kasos, – kimiai ir tyliai paaiškina.
Pindamas kasą, Kristianas mitriais pirštais kartkartėmis brūkšteli per nugarą, ir kiekvienas toks
atsainus palytėjimas mano odai – tarsi malonus elektrošokas. Kasos galą jis suriša gumele, paskui
švelniai trūkteli taip, kad žingteliu atatupsta ir prisiploju prie jo. Tada jis trūkteli kasą į šoną, kad
palenkčiau galvą ir jam būtų lengviau pasiekti kaklą. Pasilenkęs nosimi braukia man per kaklą, nuo
ausies apačios iki peties grybščiodamas odą dantimis ir liesdamas liežuviu. Taip darydamas,
Kristianas tyliai niūniuoja ir tas garsas aidu vilnija man per visą kūną. Iki pat apačios… iki pat ten, iki
mano gelmių. Neištvėrusi tyliai sudejuoju.
– Dabar tylėk, – prikišęs lūpas man prie odos sumurma Kristianas.
Jis pakelia rankas prieš mane, dilbiais liesdamas mano dilbius. Dešinėje rankoje laiko bizūną.
Pamenu, taip šį daiktą Kristianas pavadino, kai pirmą kartą įžengiau į šį kambarį.
– Paliesk jį, – sušnabžda Kristianas, jo balsas – kaip nelabojo.
Atsakydamas į jo raginimą mano kūnas įsiaudrina. Nedrąsiai ištiesiu ranką ir pirštais perbraukiu
per ilgus kutus. Jų daug, visi iš švelnaus aksomo, kiekvieno gale – mažytis karoliukas.
– Aš jį panaudosiu. Tau neskaudės, bet plakant kraujas suplūs po oda ir ji taps nepaprastai jautri.
Ak, jis sako, kad man neskaudės.
– Kokie yra saugos žodžiai, Anastazija?
– Hm… „geltona“ ir „raudona“, sere, – sušnabždu.
– Gera mergaitė. Nepamiršk, kad diduma baimės tavo įsivaizduojama.
Jis numeta bizūną ant lovos ir uždeda rankas man ant juosmens.
– Tau jų nereikės, – sumurma, užkiša pirštus už kelnaičių juosmens ir nusmaukia jas per šlaunis ir
blauzdas. Svyruodama, laikydamasi meniškai išraižyto baldakimo stulpo, išlipu iš jų. – Stovėk ramiai,
– liepia Kristianas, pabučiuoja man užpakalį, o tada du kartus neskaudžiai įgnyba, kad įsitempčiau. –
Dabar gulkis. Ant nugaros, – priduria ir taip stipriai pliaukšteli per sėdynę, kad net pašoku.
Paskubomis keturpėsčia užropoju ant kieto, nelankstaus lovos čiužinio ir, neatitraukdama nuo jo
akių, atsigulu. Atlasinė paklodė, ant kurios guliu, švelni ir vėsi. Kristiano veidas tarsi akmeninis, tik
akys spindi nuo beveik netramdomo jaudulio.
– Pakelk rankas virš galvos, – įsako jis ir aš paklūstu.
Jėzau, kaip mano kūnas jo alksta. Jau dabar jo geidžiu.
Kristianas nusisuka ir aš akies krašteliu matau, kaip jis vėl prieina prie komodos, tada grįžta
nešinas „iPod“ ir kažkuo panašiu į akių raištį – beveik tokiu pat, kokiu man buvo užrištos akys
skrendant į Atlantą. Nuo šios minties norisi šypsotis, bet lūpos manęs neklauso. Aš pernelyg
susikaupusi, pernelyg atsidavusi nekantriam laukimui. Spoksodama į Kristianą, žinau tik viena: mano
veidas sustingęs kaip akmuo, o akys išplėstos.

Atsisėdęs ant lovos krašto, jis parodo man „iPod“. Prie jo prijungta keista antena ir ausinės. Kaip
neįprasta… Suraukusi kaktą mėginu galvoti, kas tai.

– Tai, kas grojama „iPod“, šis prietaisas perduoda į garso aparatūrą kambaryje, – pirštu
baksnodamas į nedidelę anteną, Kristianas atsako į mano nespėtą užduoti klausimą. – Galiu girdėti, ką
girdi tu, ir turiu šiam prietaisui skirtą nuotolinio valdymo pultelį.

Jis patenkintas, triumfuodamas nusišypso ir parodo man mažą plokščią pultelį, panašų į naujovišką
skaičiavimo mašinėlę. Paskui pasilenkęs atsargiai įkiša man į ausis ausines, o „iPod“ padeda ant
lovos, kažkur man už galvos.

– Pakelk galvą, – liepia ir aš nedelsdama paklūstu.
Kristianas neskubėdamas uždeda man kaukę, užsmaukia elastingą raištį ant pakaušio ir aš nieko
nebematau. Raištis neleidžia iškristi ausinėms. Girdžiu, kaip Kristianas stojasi nuo lovos, bet garsas
prislopintas. Mane kurtina pačios alsavimas – negilus ir neritmingas, atspindintis mano
susijaudinimą. Paėmęs mano kairę ranką, Kristianas atsargiai ištiesia ją ir pririša prie kairio lovos
kampo odiniu diržu. Pririšęs ilgais pirštais perbraukia išilgai visos rankos. Oi! Jo prisilietimas
sukelia malonų, kutenantį virpulį. Girdžiu jį pamažu einant į kitą pusę, pajuntu imant mano dešinę
ranką ir užveržiant. Jo ilgi pirštai vėl nuslysta mano ranka. Dieve… Aš jau vos tvardausi. Kodėl tai
taip jaudina?
Paskui Kristianas pasislenka į lovos kojūgalį ir sučiumpa abi kulkšnis.
– Vėl pakelk galvą, – įsako man.
Taip ir padarau, o jis per lovą patempia mane tiek, kad rankos išsitiesia, o odiniai diržai vos
neužveržia riešų. Po galais, negaliu pajudinti rankų. Kūnu plūsteli baimingas virpulys, sumišęs su
geidulingu jauduliu, ir pajuntu, kad sudrėkstu dar labiau. Sudejuoju. Pražergęs mane, jis supančioja
dešinę mano kulkšnį, paskui kairę, tad guliu visiškai jam atsivėrusi, išskėstomis kojomis ir rankomis,
priklausoma vien nuo jo valios. Nematau Kristiano ir tai labai muša iš vėžių. Įsiklausau… ką jis daro?
Bet negirdžiu nieko, tik savo alsavimą, duslų širdies plakimą ir, kraujui greitai tekant gyslomis, pulso
tvinksnius.
Staiga ausis pasiekia iš „iPod“ sklindantis tylus šnypštimas ir traškėjimas. Kažkur man galvoje
vienišas angeliškas balsas, nepritariant jokiai muzikai, užtraukia vieną vienintelę malonią ir
besitęsiančią gaidą, prie jo akimirksniu prisideda dar vienas balsas, paskui dar daugiau, – dėl Dievo,
juk tai dangiškas choras! – jie skamba galvoje, a cappella traukia labai senovišką giesmę. Dėl Dievo,
kas tai? Nieko panašaus nesu girdėjusi. Netikėtai kažkas neapsakomai minkštas nuslysta man per
kaklą, paskui lėtai nuslenka per gerklę, krūtinę, krūtis, glamonėja mane… kutena krūtų spenelius. Tas
daiktas toks purus, taip švelniai slysta oda. Ir visa tai taip netikėta. Tai kailis! Gal kailinė pirštinė?
Kristianas, tyčia neskubėdamas, ranka braukia man per pilvą, apsuka ratą apie bambą, tada
atsargiai slysta skersai, nuo vieno klubo prie kito, o aš mėginu nuspėti, kur jis keliaus toliau, bet… ta
muzika… ji skamba ausyse… užvaldo mane… kailis slysta gaktiplaukiais… tarpkoju, vidine šlaunų
puse, leidžiasi viena koja… kyla kita… truputį kutena… bet nelabai… prisideda daugiau balsų…
dangiškojo choro nariai gieda skirtingas partijas, jų balsai pinasi į nuostabią, ausį glostančią,
melodingą harmoniją, pranokstančią viską, ką iki šiol esu girdėjusi. Nugirstu vieną žodį – deus – ir
suprantu, kad choras gieda lotyniškai. O kailis tuo metu slysta rankomis, juosmeniu… ir per krūtis
vėl ima kilti. Nuo švelnaus lytėjimo speneliai sustandėja… imu dūsuoti… svarstau, kur jo ranka

slystelės paskui. Staiga kailis dingsta ir pajuntu bizūno kutus, slenkančius ten pat, kur slinko kailis, tik
ausyse skambant muzikai taip sunku sutelkti dėmesį: giesmė, rodos, šimtabalsė, tie balsai iš plonyčių
šilkinių aukso ir sidabro spalvos gijų mano galvoje audžia nežemišką gobeleną, o tos gijos
susipynusios su švelniu aksomu, kurį jaučiu oda… slystant ja… Dieve… ir netikėtai visa nutrūksta.
Paskui staiga tie aksominiai kutai pliaukšteli man per pilvą.

– Oi! – sušunku.
Kirtis netikėtas, bet nelabai skaudus, tik nudilgina, o Kristianas kerta vėl. Šį kartą stipriau.
– Ai!
Noriu pasijudinti, pasirangyti… išvengti kirčio arba drąsiai jį sutikti… Net nežinau – tas jausmas
pribloškia. Negaliu pajudinti rankų… mano kojos sukaustytos… aš tvirtai supančiota… o jis vėl
kerta, šį kartą perlieja krūtis, aš vėl garsiai aikteliu. Tai saldi kančia – įmanoma tverti, beveik…
maloni… na, ne, ne tokia jau ir maloni, bet sulig kiekvienu kirčiu mano oda pragysta, puikiai
pagaudama galvoje skambančios muzikos ritmą, pasijuntu smenganti į tamsias, pačias tamsiausias
gelmes savo dvasios, pasiduodančios šitam pačiam erotiškiausiam pojūčiui. Jis šmaukšteli man per
klubą, paskui vikriai pašventina plaukais apžėlusią gaktą, šlaunis, dar žemiau, vidinę šlaunų pusę… ir
vėl kyla aukštyn, vėl vanoja klubus. Jis darbuojasi, kol giesmė pasiekia apogėjų ir staiga nutyla.
Akimirksniu liaujasi ir jis. Paskui balsai vėl ima giedoti… stipriau, stipriau, ir jis plaka vis
energingiau, o aš… dejuoju ir muistausi. Staiga vėl viskas liaujasi ir įsivyrauja tyla… lieka tik sunkus
mano šnopavimas ir… pirmykštis troškimas. Trokštu, kad… ak… kas yra? Ką jis ketina dabar daryti?
Aš labai susijaudinusi, vos ištveriu. Pasiekiau labai tamsią, kūnišką gelmę.
Lova sujuda, pajuntu ant manęs lipantį Kristianą ir giesmė vėl prasideda iš naujo. Jis vėl įjungė
įrašą… šį kartą kailį pakeičia jo nosis ir lūpos… slysta mano kaklu, gerkle, bučiuoja, čiulpia…
leidžiasi prie krūtų… Ai! Jaudrina vieną, paskui kitą spenelį… aplink vieną jo liežuvis nesiliauja sukti
ratų, o kitą negailestingai maigo pirštai… Dejuoju, rodos, garsiai, nors ir negirdžiu. Aš pasidavusi.
Pasidavusi jam… pasidavusi šiems nuostabiems, nežemiškiems balsams… pasidavusi visiems šiems
pojūčiams, kurių negaliu išvengti… esu visiškai priklausoma nuo meistriškų Kristiano prisilietimų.
Jis leidžiasi žemyn, prie pilvo – jo liežuvis braukia ratus apie bambą, kartodamas kelią, kuriuo jau
ėjo bizūnas ir kailis… sudejuoju. Jis bučiuoja, čiulpčioja ir kandžioja… slenka žemyn… o paskui jo
liežuvis staiga atsiduria ten. Tarpkojyje. Atlošusi galvą surinku ir vos nesprogstu nuo orgazmo…
pasiekiu ribą ir jis stabteli.
Ne! Lova sujuda, jis klaupiasi man tarp kojų. Atsiremia į baldakimo stulpą ir vieną kulkšnį veržęs
diržas staiga pradingsta. Patraukiu koją į lovos vidurį… atremiu į Kristianą. Jis pasilenkia prie kito
stulpo ir išlaisvina man kitą koją. Tada ima paskubomis trinti abi kojas spaudydamas ir minkydamas
raumenis, norėdamas įkvėpti jiems gyvybės. Paskui, sučiupęs mane už klubų, kilsteli taip, kad nugara
jau nesiremiu į lovą. Aš išsirietusi, prie čiužinio liečiasi tik pečiai. Ką? Jis klaupiasi man tarp kojų…
vikrus, galingas stūmis, ir jis jau manyje… o, po galais… aš vėl surinku. Artėjant orgazmui imu
virpėti ir jis sustingsta. Virpėjimas liaujasi… ak, ne… jis dar nori mane pakankinti.
– Prašau!.. – suvaitoju.
Kristianas stipriau mane suspaudžia… gal tai įspėjimas? Nežinau, jo pirštai įsispaudę giliai man į
sėdmenis, o aš garsiai šnopuoju… tad pamėginu išlyginti kvėpavimą. Jis vėl labai lėtai ima
sūpuotis… traukiasi ir vėl leidžiasi gilyn… kankinamai lėtai. „Dėl Dievo, maldauju!“ – surinku

neišleisdama nė garso. Choralą giedančių balsų vis daugėjant, jis ima tankinti stūmius, tiesa, labai
palengva, mat puikiai tvardosi… tobulai paklūsta muzikos ritmui. Aš daugiau nebegaliu.

– Prašau… – vėl imu maldauti ir Kristianas vienu vikriu judesiu vėl paguldo mane ant lovos,
užvirsta ant manęs, delnais įsiremia į čiužinį šalia mano krūtų ir, visą kūno svorį perkėlęs ant rankų,
įsiskverbia į mane. Muzikai pasiekus apogėjų, krintu… šuolis tarsi uždelstas… smengu į orgazmą,
stipriausią ir skausmingiausią iš visų patirtų, o Kristianas seka paskui mane… dar tris kartus giliai
stumtelėjęs, staiga sustingsta, tada visu svoriu mane prislegia.

Kai vėl atsitokėju, Kristianas atsiskiria nuo manęs. Muzika baigėsi, juntu jį, tysantį ant manęs,
laisvinantį man dešinį riešą. Kai išlaisvina ranką, suniurnu. Kristianas paskubomis atriša ir kitą ranką,
atsargiai nuima kaukę nuo akių ir ištraukia iš ausų ausines. Nuo prislopintos šviesos kelis kartus
sumirksiu ir pažvelgiu į skvarbias pilkas jo akis.

– Sveika, – sušnabžda jis.
– Sveikas, – droviai sukuždu. Jis šypteli kilstelėdamas lūpų kampučius, tada pasilenkia ir švelniai
mane pabučiuoja.
– Puikiai laikeisi, – tyliai sako Kristianas. – Apsiversk.
Po velnių, ką jis dabar sugalvojo? Jo žvilgsnis švelnus.
– Noriu tik patrinti tau pečius.
– Ak… Na, gerai.
Nerangiai apsiverčiu ant pilvo. Aš tokia pavargusi. Kristianas apžergia mane ir ima masažuoti
pečius. Garsiai dejuoju – jo pirštai tokie stiprūs ir įgudę. Pasilenkęs jis pakšteli man į viršugalvį.
– Kokia ten buvo muzika? – sumurmu, bet mano žodžius sunku suprasti.
– Tas kūrinys vadinasi „Spem in Alium“, tai Tomo Talio motetas keturiasdešimčiai balsų.
– Tai buvo… neapsakoma.
– Visada norėjau dulkintis skambant šiam kūriniui.
– Ar tik nebus dar vienas pirmas kartas, pone Grėjau?
– Tiesą sakote, panele Stil.
Vėl sudejuoju, nes Kristiano pirštai su mano pečiais daro stebuklus.
– Na, pagal šią muziką aš taip pat dulkinausi pirmą kartą, – mieguistai sumurmu.
– Hm… rodos, mudu dovanojame vienas kitam daug pirmų kartų, – ramiai sako jis.
– Ką sakiau per miegus, Kris… tai yra, sere?
Jo rankos trumpai sustingsta ir liaujasi man patarnavusios.
– Daug ką sakei, Anastazija. Kalbėjai apie narvus ir braškes… kad manęs geidi… ir kad manęs
ilgiesi.
Ak, ačiū Dievui, kad tik tiek.
– Ir viskas?
Noriu nuslėpti palengvėjimą, bet balsas mane išduoda.
Kristianas nutraukia dievišką masažą, atsigula šalia manęs, įbedęs alkūnę į čiužinį delnu pasiremia
galvą. Jo kakta suraukta.
– O ko manei prišnekėjusi?
Oi, mėšlas…
– Kad esi bjaurus, pasipūtęs ir lovoje beviltiškas.

Jis dar labiau susiraukia.
– Ką gi, aš, žinoma, toks ir esu, bet dabar kaip reikiant mane sudominote. Ką nuo manęs slepiate,
panele Stil?
Pažvelgiu į jį tyromis akimis ir kelis kartus sumirksiu.
– Nieko aš neslepiu.
– Anastazija, tu visai prasta melagė.
– Maniau, po sekso versite mane kikenti; o man kažkodėl nesinori.
Jo lūpų kampučiai pakyla.
– Pokštauti aš nemoku.
– Pone Grėjau! Vis dėlto kai ko nemokate?!
Linksmai nusišypsau ir jis man atsako tuo pačiu.
– Ne, kai reikia papasakoti linksmą istoriją, aš išvis beviltiškas.
Kristianas, rodos, taip didžiuojasi savimi, kad imu juoktis.
– Ir aš beviltiška.
– Koks tai žavus garsas, – sumurma jis, pasilenkia ir pabučiuoja mane. – Bet tu kažką slepi,
Anastazija. Gali būti, kad man teks tave pakankinti, kol išgausiu tiesą.