penkiasdesimtpilkuatspalviu1

DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

Kristianas virste įvirsta pro medines elingo duris ir stabteli įjungti kelių jungiklių. Viena po kitos
dienos šviesos lempos tyliai dzingteli ir ima zirzti, o didelį medinį pastatą užlieja ryški, balta šviesa.
Kybodama žemyn galva, pamatau kruizinį laivą, švelniai besisupantį ant tamsos gaubiamų bangų, bet
jis tik šmėsteli man prieš akis, nes Kristianas mediniais laiptais nusineša mane į viršų.

Tarpduryje jis sustoja, spragteli kitą jungiklį – šį kartą užsidega halogeninės lempos, kurių šviesa
švelnesnė, bet ir blausesnė, – ir mudu atsiduriame palėpės kambaryje nuožulniomis lubomis. Jo
apdailoje vyrauja jūriniai Naujosios Anglijos motyvai: tamsiai mėlyna ir smėlio spalva su raudonio
priemaiša. Baldų nedaug – vos pora sofų.

Kristianas nuleidžia mane ir pastato ant medinių grindų. Atidžiau įsižiūrėti į aplinką neturiu kada,
mat negaliu atplėšti akių nuo jo. Aš lyg užburta… spoksau į Kristianą tarsi į nuostabų pavojingą
plėšrūną, laukdama puolimo. Jis alsuoja greitai, bet juk ką tik pernešė mane per pievelę ir užvilko
laiptais. Pilkos akys dega pykčiu, noru ir grynu, nuoširdžiu geismu.

Po velnių… Impulso pagauta, galėčiau įkaisti vien nuo jo žvilgsnio.
– Prašau, nemušk manęs, – maldaujamai sušnabždu.
Kristianas suraukia kaktą, išplečia akis. Du kartus mirkteli.
– Nenoriu, kad pertum mane, tik ne čia ir ne dabar. Prašau, nedaryk to.
Iš nuostabos jis net išsižioja, o aš, nors ir labai bijodama, ištiesiu ranką ir paglostau jam skruostą
ir barzdos šeriukus ant smakro. Liesti tuos šeriukus – keistas jausmas: jie ir švelnūs, ir dygūs.
Palengva užsimerkęs, Kristianas pakreipia galvą, kad glostyčiau jį, ir ima alsuoti nelygiai. Pakėlusi
kitą ranką, perbraukiu jam per plaukus. Dievinu jo plaukus. Kristianas vos girdimai sudejuoja, o kai
atsimerkia, jo žvilgsnis budrus, tarsi nesuprastų, ką darau.
Žingtelėjusi į priekį ir veidą prikišusi prie pat Kristiano veido, nestipriai timpteliu už plaukų, kad
jis pasilenktų, o tada pabučiuoju: įgrūdu liežuvį jam tarp lūpų ir į burną. Kristianas sudejuoja,
apglėbia mane ir prisitraukia. Panardina pirštus man į plaukus ir atsako į bučinį – aistringai ir
valdingai. Mudviejų liežuviai glosto ir ragauja vienas kitą, galynėjasi ir vis negali pasisotinti.
Kristiano skonis dieviškas.
Staiga jis atšlyja, abu alsuojame nelygiai, nevienodu ritmu. Paleidžiu Kristiano plaukus ir paliečiu
rankas, o jis perveria mane rūsčiu žvilgsniu.
– Ką darai? – sumišęs tyliai klausia.
– Bučiuoju tave.
– Juk pasakei „ne“.
– Ką?
Kam aš pasakiau „ne“?

– Sėdėdama prie valgomojo stalo, savo kojomis.
A… tai štai koks reikalas…
– Bet juk sėdėjome prie tavo tėvų valgomojo stalo.
Visiškai sutrikusi, stebeiliju į Kristianą.
– Iki šiol dar nė viena nebuvo pasakiusi man „ne“. O tai… taip kaitina.
Jis išplečia akis, kupinas nuostabos ir geismo. Šis mišinys svaigina. Nejučiomis nuryju seilę.
Kristiano ranka nuslysta man ant užpakalio. Tada jis staigiai ir stipriai prisitraukia mane prie savęs,
prie pabudusio savo penio.
Dieve…
– Įsiutai ir susijaudinai dėl to, kad pasakiau „ne“? – priblokšta pašnabždomis klausiu.
– Pykstu, nes neužsiminei man apie Džordžiją. Pykstu, nes ėjai į barą išgerti su tuo vaikinu, kuris
girtą mėgino tave suvilioti, o kai tau pasidarė bloga, paliko su beveik svetimu žmogumi. Koks jis tau
draugas? Be to, pykstu ir jaudinuosi, nes suspaudei šlaunis. – Kristiano akys grėsmingai žiba, o
pirštai palengva slenka prie mano sijono krašto. – Geidžiu tavęs ir noriu, kad tai žinotum. O jei
neleisi tau užploti, nors to nusipelnei, nieko nelaukdamas iškrušiu tave ant šitos sofos, ir greitai –
savo, o ne tavo malonumui.
Dabar suknelė vos dengia nuogą užpakalį. Staiga Kristianas krusteli ir suima mano gaktą, o vienas
jo pirštas lėtai įsmunka vidun. Kita ranka jis laiko mane tvirtai apglėbęs per juosmenį, kad nejudėčiau.
Užgniaužiu besiveržiančią aimaną.
– Ji – mano, – karingai sušnabžda Kristianas. – Visa mano. Supranti?
Jo pirštas ima judėti, tai įslysta gilyn, tai vėl išsmunka, o jis spindinčiomis akimis žiūri, kaip
reaguoju.
– Taip, tavo… – pritariamai sukuždu, o geismas – sunkus ir deginantis – siūbteli mano gyslomis ir
prasiskverbia… visur. Pasiekia nervų šakneles, paveikia kvėpavimą. Širdis daužosi taip, kad, rodos,
tuoj iššoks iš krūtinės, ausyse jaučiu tvinksint pulsą.
Staiga Kristianas sujuda vienu metu darydamas kelis dalykus: ištraukia pirštus, palikdamas mane
apimtą geismo, segasi kelnių užtrauktuką, stumdamas mane ant sofos, ir virsta ant manęs.
– Rankas už galvos, – sukandęs dantis duoda komandą jis, o paskui, atsiklaupęs ir pražergęs man
kojas, kyšteli ranką į vidinę švarko kišenę. Neatitraukdamas nuo manęs akių, apsiniaukusiu veidu, jis
paima folijos paketėlį, tada išsineria iš švarko ir paleidžia jį ant grindų. Ant įspūdingo dydžio koto
užsimauna sargį.
Susidedu rankas už galvos žinodama – taip darau, kad negalėčiau jo liesti. Aš vos tvardausi.
Jaučiu, kaip dubuo jau kyla jo pasitikti: noriu justi jį savyje, noriu būti išdulkinta štai taip – stipriai ir
šiurkščiai. O… tas laukimas…
– Daug laiko neturime. Šį kartą bus greitai ir skirta man, o ne tau. Supranti? Neperženk ribos,
kitaip gausi lupti, – pro sukąstus dantis paaiškina jis.
Po galais… kaip man susilaikyti?
Vienas energingas stūmis – ir jis giliai many. Garsiai sudejuoju gerkline dejone, mėgaudamasi
pilnatvės jausmu, kurį teikia suvokimas, kad priklausau jam. Kristianas uždeda rankas ant mano
sulenktų rankų, alkūnėmis laiko jas išskėstas ir prispaustas, o kojomis prislegia man kojas. Pakliuvau
į spąstus. Jis visur, jis mane užgulęs, nedaug trūksta, kad imtų dusinti. Kita vertus, tai ir nuostabu: štai

kokia esu galinga, štai kaip jį veikiu – tai malonus pergalės jausmas. Kristianas manyje juda greitai ir
negailestingai, švogždamas alsuoja prikišęs lūpas prie ausies, ir mano kūnas atsako, tirpsta jo
prislėgtas. Negaliu patirti orgazmo. Ne. Bet sutinku kiekvieną jo stūmį – tobulas kontrapunktas. Staiga
ir gerokai per anksti Kristianas taranuoja mane, sustingsta ir, iškvėpdamas pro sukąstus dantis,
nuleidžia. Akimirksniu atsipalaidavus raumenims, jis užvirsta ir pajuntu malonų jo kūno svorį. Aš dar
nepasiruošusi jo paleisti, mano kūnas taip pat trokšta palengvėjimo, bet Kristianas toks sunkus, o
nustumti jo kol kas negaliu. Netikėtai jis ištraukia ir palieka mane alkaną, trokštančią daugiau. Rūsčiai
į mane dėbteli.

– Neliesk savęs. Noriu, kad liktum nepatenkinta. Taip jaučiuosi ir aš, kai nekalbi su manimi, kai
neduodi to, kas priklauso man. – Jo akys vėl liepsningos ir kupinos pykčio.

Šnopuodama linkteliu. Kristianas atsikelia, nusitraukia sargį ir, užmezgęs mazgu, įsikiša į kelnių
kišenę. Tebešnopuodama žiūriu į jį ir, mėgindama patirti bent šiokį tokį palengvėjimą, nejučia
suspaudžiu šlaunis. Kristianas užsisega kelnes, ranka persibraukia per plaukus, o tada pasilenkęs
pasiima nuo grindų švarką. Atsigręžęs žvilgteli į mane jau švelnesniu veidu.

– Geriau grįžkime į namą.
Vis dar priblokšta ir apsvaigusi atsisėdu.
– Štai. Gali jas užsimauti.
Iš vidinės kišenės jis ištraukia mano apatines kelnaites. Nors imdama jas Kristianui nenusišypsau,
giliai širdyje jaučiu: ištvėriau baudžiamąjį krušimą, bet mūšį dėl kelnaičių vis dėlto laimėjau. Mano
vidinė dievaitė pritariamai linkteli, jos veide šviečia pasitenkinimo šypsena: „Tau nereikėjo prašyti,
kad jas atiduotų.“
– Kristianai! – iš elingo pirmo aukšto šūkteli Mija.
Jis atsisuka į mane ir susiraukia.
– Kaip tik laiku suspėjome. Viešpatie, kokia ji kartais įkyri…
Aš taip pat suraukiu antakius, paskubomis apsimaunu kelnaites ir kaip įmanydama oriau, – juolab
kad esu ką tik iškrušta, – atsistoju nuo sofos. Tada paskubomis apsitvarkau ką tik dulkintos moters
šukuoseną.
– Mes čia, Mija, viršuje! – atsiliepia Kristianas. – Ką gi, panele Stil, dabar jaučiuosi geriau, bet vis
tiek noriu jus išperti, – tyliai sako man.
– Kažin ar to nusipelniau, pone Grėjau, juolab ištvėrusi niekuo neišprovokuotą jūsų puolimą.
– Neišprovokuotą? Jūs mane pabučiavote. – Kristianas kaip įmanydamas vaidina įžeistą.
Papučiu lūpas.
– Maniau, kad puolimas bus geriausia gynyba.
– Nuo ko gi jūs gynėtės?
– Nuo jūsų ir jūsų niežtinčio delno.
Kristianas pakreipia galvą, nusišypso man ir tuo metu kaukšėdama laiptais atlipa Mija.
– Bet buvo galima tverti, tiesa? – tyliai klausia jis.
Nuraustu.
– Šiaip taip, – sušnabždu, bet nesusilaikau nešyptelėjusi.
– A, štai kur jūs.
Mija džiugiai mums nusišypso.

– Rodžiau Anastazijai namus. – Kristianas ištiesia man ranką ir įdėmiai pažvelgia į mane pilkomis
akimis.

Paduodu ranką ir jis ją švelniai spusteli.
– Keitė su Eliotu jau ketina eiti. Ar matėte tą porelę? Juodu negali vienas kito paleisti. – Mija
demonstratyviai apsimeta pasibjaurėjusi, o tada jos žvilgsnis nuo Kristiano atklysta prie manęs. – Ką
judu čia veikėte?
Jėzau, kokia ji tiesmuka. Tirštai nuraustu.
– Rodžiau Anastazijai savo irklavimo varžybų trofėjus, – nė kiek nesutrikęs visiškai ramiu veidu
paaiškina Kristianas. – Eime atsisveikinti su Keite ir Eliotu.
Irklavimo varžybų trofėjai? Kristianas švelniai trūkteli mane, kad eičiau pirma, o kai Mija,
ketindama lipti laiptais, nusisuka, delnu ploja man per sėdynę. Iš netikėtumo net žiopteliu.
– Ir vėl taip darysiu, Anastazija, ir visai netrukus, – prikišęs lūpas prie ausies tyliai pagrasina jis,
apkabina mane iš užpakalio ir pabučiuoja į plaukus.

GR ĮŽĘ Į NAMĄ KEIT Ę ir Elio tą r andame atsisveikinančius su Gr eise ir po nu Gr ėjumi. Keitė mane
stipriai suspaudžia glėbyje.

– Man reikia su tavimi pasikalbėti apie priešiškumą Kristianui, – sušnabždu jai į ausį, kai
apsikabiname.

– Turiu būti jam priešiška – taip pamatysi tikrąjį jo veidą. Būk atsargi, Ana, jis toks valdingas… –
tyliai atsako Keitė. – Iki pasimatymo.

„Aš žinau, koks tikrasis jo veidas – o tu nežinai!“ – noriu išdrožti Keitei. Puikiai suprantu, kad ji
nori tik gero, bet kartais tiesiog peržengia ribą, o šią akimirką nužengė taip toli, kad atsidūrė kitoje
valstijoje. Rūsčiai pažvelgiu į ją, bet ji iškiša liežuvį, tad nenoromis šypteliu. Žaisminga Keitė – man
naujiena; tai tikriausiai Elioto įtaka. Stovėdami prie durų pamojame jiems ir Kristianas atsisuka į
mane.

– Ir mums jau metas – rytoj tavęs laukia pokalbiai dėl darbo.
Atsisveikinant Mija jausmingai mane apkabina.
– Jau manėme, kad jis niekada nieko nesusiras! – nuoširdžiai sako.
Nuraustu, o Kristianas vėl užverčia akis. Nepatenkinta papučiu lūpas. Kodėl jam galima taip daryti,
o man – ne? Aš taip pat noriu žvilgtelėti į jį ir užversti akis, bet elinge išgirdusi grasinimą nedrįstu.
– Ana, mieloji, lik sveika, – maloniai atsisveikina Greisė.
Kristianas, sutrikęs ir suirzęs dėl tokio didžiulio Grėjų šeimos narių dėmesio man, čiumpa mane
už rankos ir prisitraukia.
– Žiūrėkime, kad per karštais jausmais jos neišgąsdintume ar pernelyg neišlepintume, – suburba
jis.
– Kristianai, liaukis taip juokavęs, – atlaidžiai papriekaištauja Greisė, o jos akys spindi meile
sūnui.
Kažkodėl man neatrodo, kad jis juokauja. Slapta stebiu, kaip jie bendrauja. Akivaizdu, Greisė
Kristianą dievina ir myli beatodairiška motinos meile. Jis pasilenkia ir santūriai pabučiuoja motiną.
– Mama… – tarsteli Kristianas su kažin kuo – gal pagarba? – balse.

– Pone Grėjau, ačiū ir viso labo. – Atsisveikindama ištiesiu ponui Grėjui ranką, bet ir jis
suspaudžia mane glėbyje!

– Prašom vadinti mane Kariku. Tikiuosi, iki greito pasimatymo, Ana.
Kai atsisveikiname, Kristianas nusiveda mane prie automobilio, prie kurio vairo laukia Teiloras.
Ar jis visą laiką čia kiūtojo? Teiloras atidaro dureles ir aš įlipusi atsisėdu ant užpakalinės „Audi“
sėdynės.
Jaučiu, kad pečių raumenys palengva atsipalaiduoja. Jėzau, kokia diena… Aš išsekusi ir fiziškai, ir
emociškai. Šnektelėjęs su Teiloru, Kristianas įlipa į automobilį ir atsisėda šalia. O tada atsisuka į
mane.
– Ką gi, rodos, mano šeimai tu taip pat patinki, – sumurma jis.
Taip pat? Man į galvą vėl ateina neprašyta, labai nemaloni ir slegianti mintis, iš kokių paskatų
buvau pakviesta šios vakarienės. Teiloras įjungia automobilio variklį ir, pervažiavęs ant įvažos
krintantį šviesos apskritimą, įsuka į gatvės tamsą. Spoksau į Kristianą, o jis nenuleidžia akių nuo
manęs.
– Kas yra? – tyliai klausia.
Akimirksniu sutrinku. Ne, reikia pasakyti. Juk nuolat priekaištauja, kad su juo nesišneku.
– Manau, vežeisi mane supažindinti su tėvais tik todėl, kad jauteisi priremtas prie sienos, – tyliai ir
nedrąsiai sakau. – Jei Eliotas nebūtų pakvietęs Keitės, tu nieku gyvu nebūtum kvietęs manęs.
Tamsoje nematau Kristiano veido, bet jis pakreipia galvą ir žiūri į mane.
– Anastazija, labai džiaugiuosi, kad susipažinai su mano tėvais. Kodėl tu taip savimi nepasitiki?
Negaliu tuo atsistebėti. Tu tokia stipri ir savarankiška mergina, bet apie save esi labai prastos
nuomonės. Jei nebūčiau norėjęs, kad su jais susipažintum, tavęs čia ir nebūtų. Ar visą vakarą taip
jauteisi?
Ak! Jis norėjo, kad čia būčiau, o tai – didžiulė naujiena. Negaliu tvirtinti, kad taip sakydamas
Kristianas jaučiasi nesmagiai, o juk taip turėtų būti, jei jis slėptų tiesą. Rodos, jis nuoširdžiai
džiaugiasi, jog aš čia, ir… pajuntu, kad gyslomis plūsteli šiluma. Jis papurto galvą ir paima mane už
rankos. Nervingai žvilgteliu į Teilorą.
– Dėl Teiloro nesijaudink. Pasikalbėk su manimi.
Aš gūžteliu pečiais.
– Taip. Aš taip pagalvojau. Be to, apie Džordžiją užsiminiau tik todėl, kad Keitė prabilo apie
Barbadosą. Tiesą sakant, dar neapsisprendžiau.
– Nori važiuoti aplankyti mamos?
– Taip.
Kristianas keistai nužvelgia mane, tarsi jo krūtinėje virtų kova.
– Ar galiu važiuoti kartu? – pagaliau klausia.
Ką?!
– Na… kažin ar tai gera mintis.
– Kodėl?
– Tikėjausi atsipūsti nuo visos šitos… įtampos ir pamėginti dar kartą viską apmąstyti.
Jis nenuleidžia nuo manęs akių.
– Aš per daug skubu?

Staiga garsiai nusijuokiu.
– Švelniai tariant!
Pro šalį lekiančių gatvės žibintų šviesoje matau, kad Kristiano lūpos trūkteli ir veide taip pat
pasirodo šypsena.
– Juokiatės iš manęs, panele Stil?
– Nedrįsčiau, pone Grėjau, – apsimestinai rimtai atsakau.
– Manau, kad drįstumėte, be to, manau, kad juokiatės iš manęs, ir dažnai.
– Jūs gana keistas.
– Keistas?
– Išties.
– Kaip suprasti „keistas“? Savotiškas ar juokingas?
– Na… labai savotiškas, bet ir juokingas.
– Labiau savotiškas ar labiau juokingas?
– Tai palieku išsiaiškinti jums pačiam.
– Abejoju, ar būdamas su tavimi, Anastazija, išvis galiu ką nors išsiaiškinti, – pašaipiai sako jis ir
tyliai priduria: – Apie ką tau reikia pamąstyti Džordžijoje?
– Apie mus, – sušnabždu.
Jis nenuleisdamas akių ramiai žiūri į mane.
– Sakei, kad pamėginsi, – sumurma.
– Žinau.
– Jau abejoji?
– Galbūt.
Kristianas tarsi iš nejaukumo krusteli.
– Kodėl?
Po velnių… Kodėl gi pašnekesys staiga virto tokiu įtemptu ir reikšmingu pokalbiu? Jis man
primestas, tad jaučiuosi, tarsi laikyčiau egzaminą, kuriam nepasirengiau. Ką man atsakyti? „Nes
manau, kad tave myliu, o tu žiūri į mane tik kaip į žaislą“? „Nes man neleidžiama tavęs liesti, nes per
daug bijau parodyti tau savo jausmus, kad nenutrauktum santykių, neišbartum arba dar blogiau –
neprimuštum“? Ką man atsakyti?
Akimirksniu nukreipiu žvilgsnį pro langą. Automobilis vėl rieda per tiltą. Mes abu apgaubti
tamsos, slepiančios mintis ir jausmus, bet iš tiesų tam mudviem nakties nė nereikia.
– Kodėl, Anastazija? – Kristianas primygtinai ragina mane atsakyti.
Įkliuvusi į spąstus, gūžteliu pečiais. Nenoriu jo prarasti. Tebūnie, jis turi galybę reikalavimų,
poreikį valdyti ir bauginančių polinkių, bet dar niekada nejaučiau tokios gyvenimo pilnatvės.
Jaudinuosi net sėdėdama čia, šalia jo. Jis toks nenuspėjamas, seksualus, smarkus ir žaismingas. Bet ta
nuotaikų kaita… be to, ak, jis nori kelti man skausmą. Žada pagalvoti apie mano sąlygas, bet vis tiek
baugu. Užsimerkiu. Ką turėčiau atsakyti? Giliai širdyje tiesiog norėčiau daugiau – daugiau švelnių
jausmų, žaismingesnio Kristiano, daugiau… meilės.
Jis spusteli man ranką.
– Kalbėk su manimi, Anastazija. Nenoriu tavęs prarasti. Pastarąją savaitę…

Artėjame prie tilto pabaigos ir kelią vėl apšviečia ryški neoninė gatvės žibintų šviesa, todėl jo
veidas atsiduria tai šviesos ruože, tai tamsoje. Puiki metafora. Šis vyras, kuris man priminė
romantišką herojų, narsus, spindintis baltasis riteris – arba, kaip sakė pats Kristianas, juodasis… Jis
nėra herojus; jis – žmogus, turintis didelių ir sunkių emocinių trūkumų ir tempiantis mane į tamsą. Ar
aš galėčiau išvesti jį į šviesą?

– Vis dar noriu daugiau, – sušnabždu.
– Žinau, – sako Kristianas. – Aš pasistengsiu.
Pakėlusi į jį akis sumirksiu, o jis paleidžia mano ranką ir trūkteli smakrą, kad išlaisvinčiau
prikąstą lūpą.
– Dėl tavęs, Anastazija. Pasistengsiu, – visiškai nuoširdžiai sako Kristianas.
O man tik to ir reikia. Atsisegu saugos diržą, ištiesusi ranką pasiremiu ir užsiropščiu jam ant
kelių, užklupdama visiškai nepasiruošusį. Apsivijusi rankomis Kristiano kaklą, bučiuoju jį – ilgai ir
stipriai, – o jis iš karto atsako į mano bučinį.
– Šiąnakt lik su manimi, – pašnabždomis prašo Kristianas. – Jei išvažiuosi, nematysiu tavęs visą
savaitę. Prašau.
– Gerai, – sutinku. – Ir aš pamėginsiu. Pasirašysiu tą sutartį.
Šis sprendimas priimtas akimirksniu, neapgalvotas.
– Pasirašyk grįžusi iš Džordžijos. Pagalvok. Labai gerai pagalvok, mažyte.
– Pagalvosiu.
Porą mylių važiuojame tylėdami.
– Tau derėtų prisisegti saugos diržą, – pašnabždomis peikiamai sušnabžda man į plaukus
Kristianas, bet nė nekrusteli ir nestumia manęs nuo kelių.
Prisiglaudžiu, užsimerkiu, nosimi prisiliečiu jam prie kaklo ir, padėjusi galvą ant peties, uodžiu
seksualų Kristiano ir pikantišką vyriško kūno prausiklio aromatą. Leidžiu sau užsimiršti ir
įsivaizduoti, kad jis mane myli. Ak, tai taip tikroviška, beveik materialu, tad maža mano bjaurios,
piktos pasąmonės dalelė visai ne taip, kaip jai būdinga, drįsta tikėtis. Žiūrėdama, kad neprisiliesčiau
Kristianui prie krūtinės, jaukiai įsitaisau jo glėbyje, o jis mane stipriai laiko.
Bet mano svajonė, kuri niekada neišsipildys, labai greitai nutrūksta.
– Mes namie, – sumurma Kristianas. Šis sakinys toks viliojantis, tiek daug žadantis…
Namie su Kristianu. Tik bėda, kad jo apartamentai – meno galerija, o ne namai.
Teiloras atidaro mums automobilio dureles, aš droviai padėkoju numanydama, jog jis girdėjo
mudviejų pokalbį, bet jis tik maloniai, drąsinamai man nusišypso neišsiduodamas, kad ką nugirdo.
Išlipęs iš automobilio Kristianas mane kritiškai nužvelgia. Oi… ką aš dabar padariau?
– Kodėl neturi švarkelio?
Jis susiraukęs nusivelka švarką ir apsiaučia man pečius. Lengviau atsikvepiu.
– Jis liko naujajame mano automobilyje, – atsakau mieguista ir žiovaudama.
Kristianas šypteli.
– Pavargote, panele Stil?
– Taip, pone Grėjau. – Droviuosi pašaipaus ir atidaus jo žvilgsnio. Bet vis dėlto jaučiu, kad jis turi
teisę išgirsti mano pasiaiškinimą. – Šiandien buvau suviliota taip, kaip nemaniau esant įmanoma.

– Na, jei jūs tikra nelaimėlė, gali būti, kad sugundysiu jus dar kartą, – pažada Kristianas ir, paėmęs
už rankos, vedasi į namą.

Po velnių… Ir vėl!
Lifte pažvelgiu į Kristianą. Maniau, jis nori su manimi miegoti, bet prisimenu, kad jis su niekuo
nemiega, nors su manimi kelis kartus tai darė. Suraukiu antakius ir Kristiano žvilgsnis staiga
apsiniaukia. Jis ištiesia ranką, suima mano smakrą ir timpteli, kad paleisčiau prikąstą lūpą.
– Vieną gražią dieną iškrušiu tave šitame lifte, Anastazija, bet dabar tu pavargusi, tad geriau
galvosime apie lovą.
Pasilenkęs jis sukanda man apatinę lūpą ir švelniai timpteli. Man linksta kojos, užgniaužia kvapą,
viduje visa nutirpsta iš geismo. Atsakau dantimis grybštelėdama viršutinę Kristiano lūpą, erzindama,
ir jis sudejuoja. Atsidarius lifto durims čiumpa mane už rankos, ištempia į vestibiulį, o tada pro
dvivėres duris nusiveda į prieškambarį.
– Gal nori ko nors atsigerti?
– Ne.
– Gerai. Eime į lovą.
Kilsteliu antakius.
– Pasitenkinsi paprasta ir įprasta vanile?
Kristianas pakreipia galvą.
– Vanilės skonis – nei paprastas, nei įprastas, o labai intriguojantis, – sušnabžda.
– Kada apsigalvojai?
– Praeitą šeštadienį. O kodėl klausi? Tikėjaisi ko nors egzotiškesnio?
Mano vidinė dievaitė kyšteli galvą iš apkasų.
– Oi, ne. Šiandien man egzotikos per akis.
Vidinė dievaitė susiraukusi žiūri į mane, itin nesėkmingai slėpdama nepasitenkinimą.
– Šit kaip? O mes čia siūlome daugybę skonių, iš viso – trisdešimt vieną.
Kristianas geidulingai man nusišypso.
– Pastebėjau, – trumpai atsakau.
Jis papurto galvą.
– Nagi, panele Stil, rytoj jums svarbi diena. Kuo greičiau atsidursite lovoje, tuo greičiau būsite
išdulkinta, o kuo greičiau būsite išdulkinta, tuo greičiau galėsite miegoti.
– Pone Grėjau, jūs romantikas iš prigimties.
– Turite miklų liežuvį, panele Stil. Gali būti, kad man reikės kaip nors jį tramdyti. Eime.
Jis koridoriumi nusiveda mane į savo miegamąjį ir koja užtrenkia duris.
– Pakelkite rankas, – įsako.
Paklūstu, ir jis tarsi iliuzionistas vienu vikriu, įspūdingu judesiu mane nurengia: sučiupęs už
sijono krašto, sklandžiai ir mitriai nutraukia suknelę per galvą.
– Štai taip! – žaismingai šūkteli.
Kikendama mandagiai paploju. Plačiai šypsodamasis, jis grakščiai nusilenkia. Kaip Kristianui
atsispirti, kai jis toks? Jis numeta suknelę ant kėdės prie komodos.
– Koks kitas jūsų triukas? – provokuoju jį.
– Ak, mieloji panele Stil! Lipkite į mano lovą, – suniurna jis. – Lipkite, ir aš jums parodysiu…

– Kaip manote, gal šį kartą turėčiau vaidinti sunkiai pasiekiamą? – koketiškai klausiu.
Nustebęs jis išplečia akis, matau, kaip jos blyksteli iš susijaudinimo.
– Na… durys užtrenktos. Nežinau, kaip ketinate manęs išvengti, – pašaipiai sako jis. – Manau,
reikalas aiškus.
– Bet aš gera derybininkė.
– Aš irgi. – Pasilenkęs Kristianas įdėmiai pažvelgia į mane ir jo veidas pasikeičia, šmėsteli
sumišimas, o atmosfera kambaryje keičiasi, darosi įtempta. – Nenori dulkintis? – klausia jis.
– Ne, – sušnabždu.
– A… – Jis susiraukia.
Gerai, aš jam pasakysiu… Giliai įkvėpsiu ir…
– Noriu, kad pasimylėtume.
Kristianas sustingsta ir visiškai suglumęs spokso į mane. Jo veidas apsiniaukia. Po galais, šis
vaizdas nieko gero nežada. „Duok jam truputėlį laiko!“ – piktai šūkteli pasąmonė.
– Ana, aš… – Jis rankomis persibraukia per plaukus. Abiem rankomis. Jėzau, jis visiškai sutrikęs.
– Maniau, tai ir darome, – pagaliau sako.
– Noriu tave liesti.
Kristianas nesąmoningai žingteli atatupstas, veide šmėsteli baimė, bet po akimirkos jis susitvardo.
– Prašau, – sušnabždu.
Jis atitoksta.
– Na jau ne, panele Stil, šį vakarą daugiau iš manęs nesulauksite jokių nuolaidų. Aš nesutinku.
– Nesutinki?
– Nesutinku.
A… negaliu su juo ginčytis… juk negaliu?
– Klausyk, tu pavargusi, aš irgi. Eime miegoti, – įdėmiai žvelgdamas į mane sako Kristianas.
– Draudimas liesti įtrauktas į tavo griežtų ribų skyrių?
– Taip. Anokia čia naujiena.
– Prašau man paaiškinti kodėl.
– Oi, Anastazija, liaukis. Tiesiog nešnekėkime apie tai, – susinervinęs murma jis.
– Man tai svarbu.
Kristianas abiem rankomis persibraukia per plaukus ir tyliai nusikeikia. Tada apsisuka ant kulno,
prieina prie komodos, ištraukia iš stalčiaus sportinius marškinėlius ir švysteli man. Suglumusi juos
pagaunu.
– Apsivilk ir gulkis, – irzliai paliepia jis.
Suraukiu antakius, bet nusprendžiu Kristianui pasigerinti. Atgręžusi jam nugarą paskubomis
nusisegu liemenėlę ir kiek galėdama mitriau apsivelku marškinėlius, kad kuo greičiau paslėpčiau
nuogumą. Kelnaičių nenusimaunu; juolab kad beveik visą vakarą buvau be jų.
– Man reikia į vonią, – vos girdimai pratariu.
Jis sutrikęs susiraukia.
– Dabar prašai leidimo?
– Na… ne.

– Anastazija, juk žinai, kur vonios kambarys. Šiandien, kai mūsų keistas susitarimas dar
nesudarytas, tau nereikia mano leidimo naudotis vonios kambariu.

Kristianas negali nuslėpti irzulio. Jis nusivelka marškinius, o aš neriu į vonią.
Apžiūrinėju save milžiniškame veidrodyje – kaip keista, kad vis dar atrodau kaip visada. Šiandien
tiek visko padariau, bet į mane iš veidrodžio tebevėpso ta pati paprasta mergiotė. „O ko tikėjaisi – kad
tau išdygs ragai ir smaila uodegėlė? – piktai rėžia man pasąmonė. – Ir ką, po galais, darai?
Draudimas liesti priklauso jo griežtų ribų skyriui. Per daug skubi, kvaiša. Prieš pasileisdamas bėgti,
jis turi išmokti vaikščioti.“ Mano pasąmonė įsiutusi, išsipūtusi iš pykčio kaip medūza, prisidėjusi
delnus prie burnos taip, kaip Edvardo Munko „Šauksme“. Nekreipiu į ją dėmesio, bet atgal į dėžę ji
nelenda. „Tu jį siutini – prisimink viską, ką jis sakė, viską, dėl ko tau nusileido.“ Rūsčiai dėbteliu į
savo atspindį veidrodyje. Turiu rasti būdą parodyti jam savo jausmus – gal tada jis atsakys tuo pačiu.
Praradusi viltį papurtau galvą ir stveriu Kristiano dantų šepetėlį. Mano pasąmonė, žinoma, teisi. Aš
jį pernelyg skubinu. Jis nepasiruošęs, aš – irgi. Mudu sėdime ant plonos sūpynių lentos, tai yra mūsų
sutarties – Kristianas viename gale, aš kitame, abiem trūksta ryžto, o lenta svyruoja aukštyn žemyn.
Mums abiem reikia slinktis arčiau vidurio. Man belieka tikėtis, kad mėgindami pasislinkti nė vienas
nenukrisime. Viskas vyksta labai greitai. Gal man reikėtų atsiriboti ir pažvelgti į viską iš šalies?
Kelionė į Džordžiją dabar atrodo dar patrauklesnė. Vos pradedu valytis dantis, į duris pasibeldžia
Kristianas.
– Prašom! – pilna pastos burna neaiškiai šūkteliu.
Kristianas sustoja tarpduryje, o jo pižamos kelnės žemiau klubų krenta taip, kad kiekviena mano
kūno ląstelė pabunda. Jo krūtinė nuoga ir aš geriu šį vaizdą taip, tarsi man maišytųsi protas iš
troškulio, o jis būtų tyras, vėsus kalnų šaltinio vanduo. Kristianas ramiai pažiūri į mane, paskui
patenkintas šypteli ir priėjęs atsistoja šalia. Mūsų žvilgsniai – pilkų ir mėlynų akių – susitinka
veidrodyje. Išsivalau dantis jo šepetėliu, išsiskalauju burną ir, nenuleisdama nuo jo akių, atiduodu
šepetėlį. Netaręs nė žodžio, Kristianas jį paima ir įsikiša į burną. Aš taip pat nusišypsau ir staiga jo
akys linksmai blyksteli.
– Nesivaržyk, skolinkis mano dantų šepetėlį, – šiek tiek pašaipiai sako jis.
– Ačiū, sere.
Maloniai jam nusišypsau ir iš vonios kambario einu į lovą. Po kelių minučių ateina Kristianas.
– Žinai, visai ne taip įsivaizdavau vykusį vakarą, – aikštingai išburba.
– Įsivaizduok, jei aš uždrausčiau tau mane liesti.
Kristianas įlipa į lovą, atsisėda ir sukryžiuoja kojas.
– Anastazija, aš tau jau sakiau. Penkiasdešimt atspalvių. Mano gyvenimo pradžia nebuvo rožėmis
klota – pati nenorėtum, kad prigrūsčiau į galvą to mėšlo. Kam tau visa tai?
– Nes noriu tave geriau pažinti.
– Pakankamai mane pažįsti.
– Kaip gali taip sakyti?
Pakilusi atsiklaupiu prieš Kristianą. Jis susinervinęs užverčia akis į lubas.
– Vartai akis. Kai aš paskutinį kartą taip padariau, persimetei mane per kelį.
– Oi, kaip norėčiau vėl persimesti.
Tada mane pagauna įkvėpimas.

– Papasakok ir galėsi persimesti.
– Ką?
– Girdėjai, ką sakiau.
– Deriesi su manimi? – nustebęs ir aiškiai netikėdamas savo ausimis klausia Kristianas.
Linkteliu. Taip… tai būdas.
– Deruosi.
– Taip nieko nebus, Anastazija.
– Gerai. Papasakok man, o tada aš užversiu akis.
Jis juokiasi ir aš sulaukiu retos progos žvilgtelėti į nerūpestingą Kristianą. Jau senokai tokio
nemačiau. Netrukus jis vėl surimtėja.
– Visuomet nekantraujate ką nors sužinoti, panele Stil. – Jis mąsliai pažvelgia į mane. Dar po
akimirkos grakščiai išlipa iš lovos. – Nesijudink iš vietos, – liepia ir išeina iš kambario.
Man kūnas nueina pagaugais, apglėbiu save. Ką jis sumanė? Gal turi kokį suktą planą? Mėšlas. O
jei grįš nešinas lazda ar kokiu kitu keistu iškrypėlių įrankiu? Po velnių, ką tada darysiu? Bet
Kristianas grįžta nešinas kažkokiu mažu daiktu. Nematau kokiu, tad netveriu smalsumu.
– Kada rytoj tau pirmas pokalbis dėl darbo? – tyliai klausia jis.
– Antrą.
Jo veide lėtai nušvinta išdykėliška šypsena.
– Gerai.
Mano akivaizdoje įvyksta permaina. Kristianas vėl griežtas, nesukalbamas… toks patrauklus.
Dominantas Kristianas.
– Lipk iš lovos. Stokis čia. – Kristianas parodo vietą šalia lovos ir aš, paskubomis nusiropštusi,
atsistoju ten. Jis atidžiai žvelgia į mane viltingai spindinčiomis akimis. – Pasitiki manimi? – klausia.
Linkteliu. Jis ištiesia ranką, o delne – du blizgantys sidabro spalvos rutuliukai, sujungti stora juoda
gija.
– Jie nauji, – pabrėžtinai paaiškina Kristianas.
Pakeliu galvą ir klausiamai pažvelgiu į jį.
– Ketinu įkišti juos į tave, o tada perti tave delnu, bet ne kad nubausčiau, o kad tau ir man būtų
malonu.
Kristianas nutyla, žvelgdamas į mane, išplėtusią akis.
Į mane! Aikteliu ir visi papilvės raumenys įsitempia. Mano vidinė dievaitė šoka septynių skraisčių
šokį.
– Paskui dulkinsimės, o tada, jei dar būsi neužmigusi, suteiksiu tau šiokios tokios informacijos
apie tuos metus, kai formavosi mano asmenybė. Sutarta?
Jis prašo mano leidimo! Be žodžių linkteliu. Praradau kalbos dovaną.
– Gera mergaitė. Išsižiok.
Turiu išsižioti?
– Plačiau…
Jis labai atsargiai įdeda rutuliukus man į burną.
– Juos reikia sutepti. Čiulpk, – tyliai liepia Kristianas.

Rutuliukai vėsūs, glotnūs, stebėtinai sunkūs, su metalo prieskoniu. Liežuviui tyrinėjant šiuos
nepažįstamus daiktus, išdžiūvusi burna pamažu prisipildo seilių. Kristianas nenuleidžia nuo manęs
akių. Po velnių, kaip kaitina. Pasimuistau.

– Nekrutėk, Anastazija, – įspėja jis. – Pakaks.
Kristianas ištraukia rutuliukus man iš burnos. Priėjęs prie lovos atverčia pūkinę antklodę ir
atsisėda ant krašto.
– Eikš.
Atsistoju prieš jį.
– Dabar nusisuk, pasilenk ir rankomis suimk sau už čiurnų.
Tebežiūrėdama į Kristianą sumirksiu ir jo veidas apsiniaukia.
– Nesvyruok, – švelniai papriekaištauja, bet balse girdėti slaptas grasinimas, ir susigrūda
rutuliukus į burną.
Velnias, seksualiau ir už dantų šepetėlį. Nedelsdama įvykdau jo įsakymą. Jėzau, ar man pavyks
suimti sau už čiurnų? Žiū, suimu, ir visai nesunkiai. Marškinėliai per nugarą pasitraukia arčiau
sprando, atidengdami užpakalį. Ačiū Dievui, nenusimoviau kelnaičių, bet nujaučiu, kad nebeilgai jas
mūvėsiu.
Kristianas pagarbiai priglaudžia delną prie vieno sėdmens ir švelniai paglamonėja. Atsimerkusi
pro savo tarpkojį matau tik jo kojas, daugiau nieko. Stipriai užsimerkiu, o jis atsargiai patraukia
kelnaites į šoną ir neskubėdamas pirštu ima braukyti man per lytį. Nuo svaiginančio pojūčių mišinio –
nekantraus laukinio laukimo ir susijaudinimo – mano kūnas įsitempia. Jis įkiša vieną pirštą ir
maloniai lėtai suka ratus. Ak, kaip gera. Suaimanuoju.
Kristianas sulaiko kvėpavimą, paskui išgirstu jį tyliai atsidūstant ir pajuntu kartojant judesį. Paskui
jis ištraukia pirštą ir labai lėtai vieną po kito įkiša malonumą teikiančius rutuliukus. Dieve… Jie kūno
temperatūros, sušildyti mudviejų burnose. Keistas jausmas. Dabar, kai rutuliukai manyje, tikrai juos
jaučiu, kita vertus, juk ir žinau, kad jie ten.
Kristianas pataiso man kelnaites, pasilenkia ir švelniai pabučiuoja užpakalį.
– Atsistok, – įsako ir aš svirduliuodama atsitiesiu.
Oi! Dabar jaučiu juos… lyg ir… Kristianas prilaiko mane už klubų padėdamas atgauti
pusiausvyrą.
– Ar viskas gerai? – griežtai klausia.
– Taip.
– Atsisuk.
Atsigręžiu į jį.
Sunkūs rutuliukai slysta žemyn, tad aš nevalingai įtempiu vaginos raumenis. Šis jausmas stebina,
bet… maloniai.
– Koks jausmas? – vėl klausia jis.
– Keistas.
– Keistas… Bet geras ar blogas?
– Keistai geras, – rausdama pripažįstu.
– Puiku.
Jo akių gelmėje matau linksmas kibirkštėles.

– Norėčiau stiklinės vandens. Prašau nueiti ir man atnešti.
Ak.
– O kai grįši, pasiguldysiu tave ant kelių. Galvok apie tai, Anastazija.
Vandens? Jis nori vandens… dabar… kodėl?
Vos išeinu iš miegamojo, pasidaro akivaizdu, kodėl jis nori, kad vaikščiočiau – kai einu,
rutuliukai slysta žemyn ir masažuoja mane iš vidaus. Jausmas labai keistas, bet nepasakyčiau, kad
nemalonus… Tiesą sakant, kai pasistiebusi tiesiu ranką paimti stiklinės iš virtuvės spintelės, imu
kvėpuoti greičiau, net aikteliu. Viešpatie… Būtų visai neblogai juos pasilikti. Tie rutuliukai jaudina ir
kaitina.
Kai grįžtu, Kristianas atidžiai mane stebi.
– Ačiū, – padėkoja imdamas stiklinę vandens.
Tada neskubėdamas išgeria gurkšnelį ir pastato stiklinę ant naktinės spintelės. Ten jau guli folijos
paketėlis, pasiruošęs ir laukiantis kaip ir aš. Žinau, kad Kristianas taip elgiasi norėdamas sužadinti
man stipresnį geismą. Širdis daužosi. Jis pakelia į mane pilkas akis.
– Eikš. Atsistok prie manęs. Kaip aną kartą.
Šonu nedrąsiai prisigretinu prie jo jusdama, kaip greitai mano gyslomis teka kraujas, ir šį kartą…
aš susijaudinusi. Įsiaudrinusi.
– Paklausk manęs, – tyliai paragina Kristianas.
Susiraukiu. Ko jo klausti?
– Paklausk manęs, – truputį įsakmiau pakartoja jis.
Ko klausti? Ar skanus buvo vanduo? Ko jis nori?
– Paklausk manęs, Anastazija. Daugiau nekartosiu. – Jo žodžiai atvirai grasinantys ir aš pagaliau
susiprotėju. Kristianas laukia, kol paklausiu, ar negalėtų manęs išperti.
Po velnių. Jis žiūri į mane su lūkesčiu, o jo žvilgsnis jau ne toks švelnus. Mėšlas.
– Ar nesiteiktumėte manęs išperti… sere? – sušnabždu.
Mėgaudamasis mano žodžiais, jis iš karto užsimerkia. Tada čiumpa mane už kairės rankos ir
trūkteli kniūbsčią versdamas sau ant kelių. Akimirksniu prarandu pusiausvyrą, o jis mane griūvančią
prilaiko. Man širdis daužosi gerklėje, o jo ranka švelniai glamonėja užpakalį. Aš vėl guliu Kristianui
ant kelių taip, kad viršutinė kūno dalis tyso ant lovos šalia jo. Šį kartą jis viena koja neapžergia mano
kojų, bet nubraukia plaukus man nuo veido ir užkiša už ausies. Tada, suėmęs juos prie sprando,
stipriai suspaudžia, kad nejudėčiau. Švelniai trūkteli ir aš atlošiu galvą.
– Perdamas noriu matyti tavo veidą, Anastazija, – švelniai tebeglamonėdamas užpakalį sušnabžda
Kristianas.
Paskui kyštelį ranką tarp sėdmenų, spusteli mano lytį, ir tas jausmas… Sudejuoju. O, tas jausmas
nuostabus!
– Visa tai – malonumui, Anastazija, mudviejų malonumui, – kužda Kristianas.
Jis pakelia ranką ir skambiai pliaukšteli per šlaunis žemiau sėdmenų, per užpakalį ir mano lytį.
Nuo smūgio rutuliukai pasirita gilyn ir aš imu skęsti pojūčių liūne. Peršintis užpakalis, pilnatvė, kurią
teikia rutuliukai viduje, ir jausmas, kad mane laiko Kristianas. Mano veidas persikreipia mėginant
kaip nors suvokti visus šiuos nepažįstamus jausmus. Kažkur sąmonės paribyje šmėsteli mintis, kad

Kristianas pliaukštelėjo ne taip stipriai kaip pastarąjį kartą. Jis vėl glamonėja man užpakalį, delnu
braukia per odą ir apatinius.

Kodėl jis nenumovė man kelnaičių? Paskui jo delnas atsitraukia ir vėl staiga nusileidžia. Sunkiai
atsidūstu, tas jausmas dar labiau išplinta. Jis ima darbuotis planingai: iš kairės į dešinę, o tada –
žemyn. Tie „žemyn“ patys maloniausi. Nuo smūgio manyje visa pasislenka gilyn… o tarp
pliaukštelėjimų jis mane glamonėja ir minko, tad esu masažuojama ir iš išorės, ir iš vidaus. Tai toks
jaudinantis, erotiškas pojūtis ir nežinia kodėl, gal dėl to, kad šį kartą tai vyksta pagal mano iškeltas
sąlygas, skausmo nesibaidau. Tai nėra skausminga… na, tiesą sakant, vis dėlto skauda, bet
pakenčiamai. Šiaip taip galima tverti, be to… taip, tai netgi malonu. Sudejuoju. Taip, galiu iškęsti.

Kristianas stabteli ir numauna man kelnaites. Raitausi gulėdama jam ant kelių, bet ne norėdama
išvengti smūgių, o trokšdama daugiau… palengvėjimo ar kažko panašaus. Kiekvienas jo prisilietimas
prie mano įjautrintos odos sukelia jausmus žadinantį virpulį. Šis jausmas nusirita per visą kūną, o tada
jis vėl pradeda viską nuo pradžių. Keli švelnūs pliaukštelėjimai, tada smarkiau, iš kairės į dešinę ir
žemyn. Oi, tie „žemyn“… Vėl sudejuoju.

– Gera mergaitė, Anastazija, – nelygiai kvėpuodamas suniurna Kristianas.
Dar du kartus man pliaukštelėjęs, jis suima rutuliukus jungiančią giją ir staigiu judesiu abu
ištraukia. Vos nepatiriu orgazmo – jausmas nežemiškas. Kristianas vikriai apverčia mane ant nugaros.
Galima sakyti, nematau, o tik girdžiu, kaip plyšta folijos paketėlis, ir štai jis jau guli šalia manęs.
Suima rankas, pakelia man virš galvos, užgula mane ir lėtai įsiskverbia, pripildo tą mano ertmę, kur
ką tik ridinėjosi sidabriniai rutuliukai. Garsiai sudejuoju.
– Ak, mažyte… – šnabžda Kristianas traukdamasis ir vėl stumdamas, judėdamas lėtai, žadindamas
pojūčius, jausdamas mane ir mėgaudamasis.
Jis dar niekada nebuvo toks švelnus, tad netrukus peržengiu ribą, suktuku neriu į malonų, pašėlusį
ir jėgas atimantį orgazmą. Kai stipriai jį suspaudžiu, ir Kristianas žengia paskutinį žingsnį, sustingsta
apimtas beviltiškos nuostabos, dusdamas sušunka mano vardą.
– Ana!
Prislėgęs mane visu kūnu, jis tyli ir šnopuoja, vis dar laikydamas mano rankas virš galvos.
Pagaliau pasikelia ir pažvelgia man į akis.
– Man patiko, – sušnabžda ir švelniai mane pabučiuoja.
Daugiau meilių bučinių nesulaukiu, Kristianas atsistoja, apkloja mane antklode ir patraukia į
vonios kambarį. Grįžta nešinas buteliuku balto losjono. Prisėda ant lovos šalia manęs.
– Apsiversk, – liepia ir aš nenoromis atsigulu ant pilvo.
Dėl Dievo, kam tiek terliotis? Mane lenkia miegas.
– Tavo užpakalis – nuostabios spalvos, – patenkintas sako Kristianas ir atsargiai įtrina losjono į
rožinę sėdynę.
– Klok savo paslaptį, Grėjau.
Nusižiovauju.
– Panele Stil, jūs gerai mokate sugadinti akimirką.
– Mudu susitarėme.
– Kaip jautiesi?
– Apgauta.

Kristianas atsidūsta, įsmunka į lovą ir mane apkabina. Mudu vėl gulime susiglaudę, tik jis stengiasi
nesiliesti man prie peršinčio užpakalio. Labai švelniai pakšteli į paausį.

– Moteris, kuri mane pagimdė, buvo rinktinė kekšė, Anastazija. Dabar miegok.
Po perkūnais… ką tai reiškia?
– Buvo?
– Ji mirusi.
– Ar seniai?
Kristianas atsidūsta.
– Kai ji mirė, man buvo ketveri. Tiesą sakant, aš jos beveik neprisimenu. Karikas man šį tą
papasakojo. Bet pats prisimenu tik nuotrupas. Būk gera, dabar miegok.
– Labanakt, Kristianai.
– Labos nakties, Ana.
Aš nugrimztu į sunkų, svaiginantį miegą ir sapnuoju keturmetį berniuką pilkomis akimis,
besiglaudžiantį kažkokioje tamsioje, bauginančioje, varganoje landynėje.

DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Visur plieskia šviesa. Ryški, šilta, akinanti šviesa, bet mėginu laimėti dar kelias vertingas minutes ir
jos neprisileisti. Noriu pasislėpti – bent porai minučių. Bet šviesa per stipri, tad pagaliau vis dėlto
išsibudinu. Mane pasitinka nuostabus rytinis Siatlas: pro vitrininius langus plūsta saulės spinduliai,
pripildydami kambarį pernelyg ryškios šviesos. Kodėl vakar vakare nenuleidome žaliuzių? Tysau
didžiulėje Kristiano Grėjaus lovoje, tik… be Kristiano Grėjaus.

Kelias akimirkas dar paguliu, pro langus žvelgdama į didingą Siatlo panoramą dangaus fone.
Gyvenimas padebesiuose, žinoma, atrodo toli nuo tikrovės. Tai iliuzija – pilis ore, pakilusi nuo
žemės, apsaugota nuo gyvenimo negandų, labai toli nuo aplaidumo, marinimo badu ir motinų, kurios
yra rinktinės kekšės. Vos pagalvojus, ką Kristianui teko patirti ankstyvoje vaikystėje, nukrečia šiurpas.
Suprantu, kodėl jis gyvena čia, nuo visų atsiskyręs, supamas nuostabių ir brangių meno kūrinių, – taip
toli nuo to, kur pradėjo… tai išties didžiulis darbas. Susiraukiu, nes vis dar nežinia, kodėl negaliu jo
liesti.

Keista, bet šiame didingame bokšte jaučiuosi labai panašiai. Atitrūkusi nuo tikrovės. Esu svajonių
bute, patiriu svajonių seksą su svajonių vyru, o niūri tikrovė tokia, kad jis nori specialios sutarties,
nors pažadėjo, jog pamėgins duoti man šiek tiek daugiau. Ką iš tiesų tai reiškia? Štai ką man reikia
išsiaiškinti, kad suprasčiau, ar tebesėdime ant skirtingų sūpynių lentos galų, ar vis dėlto po truputį
slenkamės arčiau vidurio.

Šiaip taip išlipu iš lovos – sustingusi ir, kaip čia tiksliau pasakius… gerokai panaudota. „Taip,
vadinasi, viskas tik dėl sekso.“ Mano pasąmonė nepatenkinta papučia lūpas. Užverčiu akis
džiaugdamasi, kad kambaryje nėra vieno tokio kontrolės maniako niežtinčiais delnais, ir nusprendžiu
paklausti jo apie asmeninį trenerį. Tai yra, jei pasirašysiu. Mano vidinė dievaitė nusivylusi piktai
dėbteli. „Žinoma, kad pasirašysi.“ Nekreipdama dėmesio nei į ją, nei į pasąmonę, greitai sulakstau į
vonią ir traukiu ieškoti Kristiano.

Meno galerijoje jo nėra, užtat virtuvėje tvarkosi daili vidutinio amžiaus moteris. Pamačiusi ją,
sustoju kaip įbesta. Jos plaukai trumpi ir šviesūs, akys žydros. Ji vilki paprastą nepriekaištingai
tinkančią palaidinukę ir tiesaus kirpimo tamsiai mėlyną sijoną. Išvydusi mane, plačiai nusišypso.

– Labas rytas, panele Stil. Norėsite pusryčių? – maloniai lyg niekur nieko klausia ji, o aš
apstulbstu. Kas ji, šita patraukli šviesiaplaukė, besisukiojanti po Kristiano virtuvę? Vilkiu vien
Kristiano duotus marškinėlius. Droviuosi, kad esu pusnuogė, man nepatogu.

– Dovanokite, kad matote mane taip apsirengusią, – tyliai sakau – akivaizdu, kad man baugu.
– Ak, labai atsiprašau, aš – ponia Džouns, pono Grėjaus ūkvedė.
Hm…
– Malonu, – šiaip taip pralemenu.

– Gal pageidausite ko nors pusryčių, ponia?
Ponia!
– Tik arbatos. Būtų malonu, jei užplikytumėte. Ačiū. Ar žinote, kur ponas Grėjus?
– Savo darbo kambaryje.
– Dėkoju.
Pažeminta skubu į darbo kambarį. Kodėl pas Kristianą dirba vien patrauklios šviesiaplaukės?
Nejučia šmėsteli bjauri mintis: „Gal jos visos – buvusios jo nuolankiosios?“ Tuoj pat veju šią
siaubingą mintį šalin. Nedrąsiai kyšteliu galvą pro duris. Jis mūvi juodas kelnes, vilki baltus
marškinius ir, nusisukęs į langą, kalbasi telefonu. Jo plaukai dar drėgni nuo dušo, ir man tuoj pat
išgaruoja visos niūrios mintys.
– Rosai, kol ta įmonė nepagerins savo pelno ir nuostolių balanso, ji man nerūpės. Tokios naštos
netempsime… Daugiau nevykusių pasiaiškinimų man nereikia… Pasakyk Markui, kad paskambintų,
laikas arba atsitiesti, arba skelbti bankrotą… Taip, pasakyk Barniui, kad prototipas geras, tačiau nesu
tikras dėl sąsajos… Ne, tiesiog kažko trūksta… Šiandien po pietų noriu su juo susitikti ir viską
aptarti… Tiksliau, su juo ir jo komanda, gal kiltų gerų minčių… Gerai. Vėl sujunk mane su
Andrėja… – Žiūrėdamas pro langą, Kristianas laukia, jis – savo visatos valdovas, iš nuosavos pilies
danguje žvelgiantis žemyn į mažus žmogelius. – Andrėja…
Pakėlęs akis, jis pamato mane prie durų. Gražiame veide palengva nušvinta seksuali šypsena, o
man pakerta kojas ir atima žadą. Be jokios abejonės, jis yra gražiausias pasaulio vyras, per gražus
žemai vaikštantiems mažiems žmogeliams, per gražus man. „Ne, – piktai subara mane vidinė dievaitė,
– man ne per gražus.“ Kol kas jis lyg ir priklauso man. Nuo šios minties gyslomis plūsteli jaudulys, o
niekuo nepaaiškinamas nepasitikėjimas savimi kažkur išgaruoja.
Nenuleisdamas nuo manęs akių, Kristianas kalba toliau:
– Atšauk visus šįryt planuotus susitikimus, bet surask Bilą ir liepk man paskambinti. Į biurą
atvažiuosiu antrą valandą. Šiandien popiet man reikia pasikalbėti su Marku, užtruks bent pusvalandį…
Susitark dėl susitikimo su Barniu ir jo žmonėmis, tegul atvyksta po Marko ar rytoj, be to, šią savaitę
kasdien surask mano darbotvarkėje laiko susitikimui su Klodu… Pasakyk, kad palauktų… A… Ne,
Darfūrui reklamos nenoriu… Liepk Semui sutvarkyti šitą reikalą… Ne. Koks renginys?.. Ateinantį
šeštadienį? Palauk…
– Kada grįši iš Džordžijos? – klausia manęs Kristianas.
– Penktadienį.
– Man reikės papildomo bilieto, nes būsiu ne vienas… – sako jis į ragelį. – Ne, Andrėja, tau
nepasigirdo, atvyksiu ne vienas, o drauge su panele Anastazija Stil… Taip, viskas. – Jis baigia
pokalbį. – Labas rytas, panele Stil.
– Pone Grėjau… – pasisveikinu ir droviai šypteliu.
Grakščiai kaip visada jis žengia iš už rašomojo stalo ir sustoja prieš mane. Atsukęs delną į save,
pirštais švelniai paglosto man skruostą.
– Nenorėjau tavęs žadinti, atrodei tokia romi. Ar gerai išsimiegojai?
– Puikiai, ačiū. Prieš eidama po dušu, tik užsukau pasisveikinti.
Žvelgiu į Kristianą, ryte ryju jį akimis. Jis pasilenkęs švelniai mane pabučiuoja ir aš…
nesusilaikau. Rankomis apsiveju jam kaklą ir suleidžiu pirštus į dar drėgnus plaukus. Visu kūnu

prisispaudusi prie Kristiano atsakau į jo bučinį. Geidžiu jo. Puolimas Kristianui netikėtas, bet po
akimirkos jis tyliai sudejuoja gerkliniu balsu. Jo pirštai panyra man į plaukus, paskui nuslysta nugara
ir atsargiai suima nuogus sėdmenis, o liežuvis tuo metu tyrinėja burną. Paskui Kristianas atšlyja, jo
žvilgsnis – geidulingas.

– Na, rodos, miegas tau naudingas, – sumurma jis. – Siūlau nueiti nusiprausti, o gal iškart guldytis
tave ant rašomojo stalo?

– Renkuosi rašomąjį stalą, – nutrūktgalviškai sušnabždu, o kūnu nelyginant adrenalinas nusirita
geismo banga, pažadinanti kiekvieną ląstelę.

Sekundės dalį jis suglumęs spokso į mane.
– Jums tikrai patiko, ar ne, panele Stil? Darotės nepasotinama, – sumurma.
– Man patinkate tik jūs, – sušnabždu.
Kristiano akys išsiplečia ir patamsėja, o rankos glamonėja mano nuogą sėdynę.
– Po galais, jūs teisi, tik aš, – dusliai suniurna jis, staiga vienu mostu nušluoja nuo rašomojo stalo
visus planus su dokumentais taip, kad jie pasklinda ant grindų, o tada čiumpa mane į glėbį ir paguldo
skersai rašomojo stalo. – Jei nori, mažyte, tai ir gausi, – murma jis, traukia iš kišenės folijos paketėlį
ir segasi kelnių antuką.
Et, tikras skautas. Užsismaukęs sargį ant koto, Kristianas pažvelgia į mane.
– Tikiuosi, tu pasiruošusi, – geidulingai šypsodamasis sušnabžda.
Po akimirkos, tvirtai laikydamas už riešų nuleistas mano rankas, jis mane pripildo.
Sudejuoju… Ak, taip…
– Dieve mano, Ana. Tu visiškai pasiruošusi… – pagarbiai sukužda jis.
Kojomis apsivijusi Kristiano juosmenį, laikau jį vieninteliu įmanomu būdu, o jis lieka stačias,
žiūri į mane, pilkos akys spindi persmelktos aistros ir savininkiškumo jausmo. Tada ima sūpuotis –
smarkiai, galingai. Tai ne mylėjimasis – tai dulkinimasis, bet man gera. Sudejuoju. Tai taip primityvu,
kūniška, ir aš jaučiuosi ištvirkėlė. Man gera priklausyti jam, o jo geismas malšina manąjį. Kristianas
juda lengvai, mėgaujasi būdamas manyje, mėgaujasi manimi, jo lūpos truputį pravertos, alsavimas
skubrus. Jis pajudina klubus į šalis ir aš patiriu nuostabų jausmą.
Užsimerkiu jusdama augančią įtampą – malonią, lėtai, pamažu didėjančią įtampą. Keliančią mane
vis aukštyn, aukštyn, į pilį ore. Ak, taip… stūmiai dar šiek tiek pagreitėja. Garsiai sudejuoju.
Atsiduodu pojūčiams… atsiduodu jam, mėgaudamasi kiekvienu judesiu, kiekvienu mane pripildančiu
stūmiu. Kristianas dar padidina tempą, stumia greičiau… stipriau… ir visas mano kūnas linguoja jo
ritmu, jaučiu, kaip nevalingai įsitempia kojų raumenys, o viduje viskas atgyja ir virpa.
– Nagi, mažyte, atsiverk man, – apimtas karštligiško geismo, pro sukąstus dantis prašo Kristianas,
ir nuo tų jo žodžių peržengiu ribą.
Šaukiu be žodžių kažko aistringai maldaudama, pasiekiu saulę ir nudegu, byru aplink jį, krintu
žemyn, atgal ant nuostabios, akinančios viršūnės čia, mūsų planetoje. Kristianas įstumia giliai į mane,
pasiekęs aukščiausią palaimą staiga sustingsta tempdamas mane už riešų, o paskui netaręs nė žodžio
grakščiai susmunka ant manęs.
Nieko sau… kaip netikėta. Palengva atitokstu.
– Po galais, ką tu man darai? – šnabžda Kristianas, nosimi trindamasis man į kaklą. – Tu mane
visiškai užbūrei, Ana. Paveikei kažkokiais galingais kerais.

Jis paleidžia mano riešus ir aš, leisdamasi iš aukštybių, pirštais perbraukiu jam per plaukus. Paskui
kojomis tvirčiau suspaudžiu jam juosmenį.

– Tai aš esu visiškai užburta, – sušnabždu.
Kristianas žvelgia į mane. Iš veido matyti, kad sutrikęs, gal net sunerimęs. Delnais spausdamas
skruostus, jis laiko mano galvą ir neleidžia jos pajudinti.
– Tu… priklausai… man, – sako jis, stabtelėdamas po kiekvieno žodžio. – Supranti?
Jis toks nuoširdus, toks aistringas – tikras fanatikas. Įtaigus jo prašymas toks netikėtas, toks
pavergiantis… Klausiu savęs, kodėl Kristianas taip jaučiasi.
– Taip, tavo, – sušnabždu išmušta iš vėžių jo entuziazmo.
– Ar tikrai turi važiuoti į Džordžiją?
Neskubėdama linkteliu. Ir matau, kad jo veidas akimirksniu persimaino, jis užsisklendžia.
Kristianas ištraukia staiga, priversdamas mane suraukti kaktą.
– Skauda? – palinkęs klausia.
– Truputį, – prisipažįstu.
– Ir gerai. – Jo akys dega pykčiu. – Tas skausmas primena tau, kur buvau ir kad ten būti teisę turiu
tik aš.
Jis suspaudžia man smakrą ir šiurkščiai pabučiuoja, paskui atsitiesia ir padavęs ranką padeda
nulipti. Pažvelgiu žemyn ir akis užkliūva už folijos pakelio.
– Visada pasiruošęs, – burbteliu.
Kristianas, segdamasis kelnių užtrauktuką, suglumęs pakelia akis. Aš paimu tuščią pakelį.
– Žmogus gali puoselėti viltį, Anastazija, net svajonę, ir kartais jo svajonės išsipildo.
Kristianas kalba keistai, o jo akys žėri. Tiesiog nesuprantu. Po sekso mane apėmęs įkarštis greitai
nuslūgsta. Bet kas jam?
– Vadinasi, svajojai pasidulkinti ant rašomojo stalo? – ramiai klausiu tikėdamasi humoru
sumažinti tvyrančią įtampą.
Kristianas paslaptingai nusišypso, bet ta šypsena akių nepasiekia ir aš iš karto suprantu, kad ant
rašomojo stalo jam – ne pirmas kartas. Ši mintis man nemaloni. Neramiai pasimuistau, o įkarštis
visiškai išgaruoja.
– Geriau nusiprausiu po dušu.
Atsistoju ketindama eiti pro jį.
Suraukęs antakius, Kristianas ranka persibraukia per plaukus.
– Man dar reikia paskambinti porai žmonių. Kai grįši, drauge pusryčiausime. Ponia Džouns
tikriausiai išskalbė ir išlygino drabužius, kuriuos dėvėjai vakar. Jie drabužinėje.
Ką? Po galais, kaip ji suspėjo? Dėl Dievo meilės, ar ta moteris mus girdėjo? Nuraustu.
– Ačiū, – tyliai padėkoju.
– Labai prašom, – automatiškai atsako Kristianas, bet jo žodžiai nuskamba šaltai.
Dėkoju ne už tai, kad mane išdulkinai. Nors tai buvo labai…
– Kas yra? – klausia jis ir aš susigriebiu, kad stoviu surauktais antakiais.
– Ar kas negerai? – tyliai sakau.
– Apie ką tu čia?
– Na… tu kažkoks keistas.

– Manai, aš keistas? – Kristianas mėgina sutramdyti šypseną.
– Kartais…
Jis kelias akimirkas mąsliai žvelgia į mane.
– Kaip visuomet, panele Stil, jūs mane stebinate.
– Stebinu? Kuo?
– Tarkim, šį kartą tai buvo netikėtas malonumas.
– Mūsų tikslas, pone Grėjau, teikti vienas kitam malonumą, – pakreipusi galvą taip pat, kaip dažnai
daro Kristianas, atsakau jo paties žodžiais.
– Tu man jį ir suteikei, – sako jis, bet vis tiek, rodos, jam nesmagu. – Rodos, ėjai praustis?
Ak, jis nori manęs atsikratyti.
– Taip… Iki.
Visiškai priblokšta neriu iš jo darbo kambario.
Kristianas atrodė sutrikęs. Kodėl? Remdamasi savo kūniška patirtimi sakyčiau, kad patyriau
didžiulį pasitenkinimą. Bet jei kalbėsime apie jausmus… Na, jo reakcija mane sukrėtė ir dvasiai peno
davė ne daugiau, nei kūnui duotų cukraus vata.
Ponia Džouns vis dar virtuvėje.
– Ar dabar norėsite arbatos, panele Stil?
– Ačiū, bet iš pradžių nusiprausiu po dušu, – sumurmu ir tirštai nuraudusi sprunku.
Vonioje mėginu suprasti, kas Kristianui. Iš visų pažįstamų žmonių jo charakteris pats
sudėtingiausias, niekaip negaliu suprasti nuolat besikeičiančios jo nuotaikos. Kai įžengiau į darbo
kambarį, jis atrodė puikiai nusiteikęs. Mudu santykiavome… o tada jam subjuro nuotaika. Ne, nieko
nesuprantu. Dirsteliu į savo pasąmonę. Susidėjusi rankas už nugaros, ji švilpauja ir dairosi tai ten, tai
šen, bet tik ne į mane. Ji irgi nieko nenutuokia, o mano vidinė dievaitė tebesidžiaugia paskutiniais
sueities įkarščio atspindžiais. Ne, nė viena iš mūsų nieko nesupranta.
Rankšluosčiu išsišluostau plaukus, iššukuoju vienintelėmis vonios kambaryje rastomis Kristiano
šukomis ir, sukėlusi ant pakaušio, susuku į kuodą. Tamsiai violetinė Keitės suknelė, išskalbta ir
išlyginta, kabo drabužinėje su švaria mano liemenėle ir apatinėmis kelnaitėmis. Ponia Džouns – ne
moteris, o stebuklas. Apsiavusi Keitės aukštakulnius, delnu perbraukiu per suknelės sijoną, giliai
įkvepiu ir grįžtu į svetainę.
Kristiano vis dar niekur nematyti, o ponia Džouns kažko ieško spintelėje.
– Ar dabar pageidausite arbatos, panele Stil? – vėl pasiteirauja ji.
– Taip, prašyčiau.
Nusišypsau jai. Dabar, apsirengusi, truputį labiau pasitikiu savimi.
– Gal norėtumėte ko nors valgyti?
– Ačiū, ne.
– Žinoma, kad tau reikia pavalgyti, – verdamas mane rūsčiu žvilgsniu įsiterpia Kristianas. – Ponia
Džouns, ji mėgsta blynus, šoninę ir kiaušinius.
– Taip, pone Grėjau. Ko norėtumėte jūs, sere?
– Omleto ir vaisių. – Kristianas nenuleidžia nuo manęs akių, jo veidas neperprantamas. – Sėsk, –
įsako jis rodydamas į aukštą baro kėdę.

Darau kaip liepiama, jis įsitaiso šalia, o ponia Džouns ruošia pusryčius. Dieve, kaip mane nervina,
kad kitas žmogus girdi mudviejų pokalbį.

– Ar jau nusipirkai lėktuvo bilietą?
– Ne, nusipirksiu grįžusi namo – internetu.
Jis atremia alkūnę į stalą ir pirštais trinasi smakrą.
– Pinigų turi?
Ak, prasideda…
– Taip, – atsakau perdėtai pakančiai, tarsi kalbėdama su mažu vaiku.
Jis priekabiai kilsteli antakį. Mėšlas…
– Taip, turiu, ačiū, – tuoj pat pasitaisau.
– Turiu reaktyvinį lėktuvą. Ateinančias tris dienas nenumatyta jo naudoti, tad jis – tavo
paslaugoms.
Išpučiu akis. O kaipgi, jis turi reaktyvinį lėktuvą – turiu susiimti, kad nugalėčiau instinktyvų norą
užversti akis. Suima juokas. Bet pamačiusi, kaip Kristianas nusiteikęs, jį sutramdau.
– Mudu ir taip jau nusižengėme naudodamiesi tavo įmonės oro transporto parku asmeniniais
tikslais. Daugiau nenorėčiau to daryti.
– Įmonė mano – mano ir lėktuvas, – sako Kristianas, rodos, šiek tiek įsižeidęs. Ak, tie vyrai su savo
žaislais!
– Ačiū už pasiūlymą. Bet man geriau skristi planiniu reisu.
Kristianas, rodos, dar prieštaraus, bet paskui apsigalvoja.
– Kaip nori. – Atsidūsta. – Ar daug tau reikia rengtis pokalbiui dėl darbo?
– Ne.
– Gerai. Vis dar nusiteikusi neišduoti, į kokias leidyklas eisi?
– Taip.
Jis kilsteli lūpų kampučius ir nenoromis šypteli.
– Aš įtakingas žmogus, panele Stil.
– Puikiai žinau, kad jūs įtakingas, pone Grėjau. Ketinate sekti mano mobilųjį? – lyg niekur nieko
klausiu.
– Tiesą sakant, šiandien po pietų būsiu gana užsiėmęs, tad teks paprašyti, kad tai padarytų kas nors
kitas. – Kristianas patenkintas nusišypso.
Gal jis juokauja?
– Jei galite paskirti žmogų šiai užduočiai atlikti, matyt, turite per daug darbuotojų.
– Personalo skyriaus vadovės elektroniniu laišku paprašysiu pažiūrėti, ar ne per daug pas mus
darbuotojų. – Kristiano lūpos trūkčioja mėgindamos sulaikyti šypseną.
Ačiū Dievui, jis atgavo humoro jausmą.
Ponia Džouns patiekia pusryčius ir mudu kelias minutes tylėdami valgome. Išplovusi indus, ji
taktiškai pasitraukia į svetainės zoną. Pakeliu akis į Kristianą.
– Kas yra, Anastazija?
– Žinai, taip ir nepaaiškinai, kodėl nenori būti liečiamas.
Kristianas išblykšta ir aš, pamačiusi jį tokį, pajuntu kaltę, kad uždaviau šį klausimą.
– Aš tau aiškinau jau daugiau kartų nei kam kitam, – ramiai žiūrėdamas į mane tyliai sako jis.

Suprantu, kad Kristianas niekam niekada neatvėrė širdies. Ar jis neturi artimų draugų? Gal šią
paslaptį atskleidė poniai Robinson? Noriu jo paklausti, bet negaliu – negaliu jėga išgauti iš jo tiesos.
Tai supratusi palinguoju galvą. Jis tikrai sunkiai perprantamas žmogus.

– Ar, kol būsi išvažiavusi, pagalvosi apie mūsų sutartį?
– Pagalvosiu.
– Pasiilgsi manęs?
Nustebinta tokio klausimo, įsispoksau į Kristianą.
– Taip, – nuoširdžiai atsakau.
Kaipgi per tokį trumpą laiką Kristianas pasidarė man toks brangus? Jis įsigavo man į širdį…
tikrąja to žodžio prasme. Kristianas nusišypso, jo akys sužimba.
– Ir aš tavęs pasiilgsiu. Labiau, nei tau atrodo, – sušnabžda jis.
Nuo šių žodžių man apsąla širdis. Jis labai stengiasi. Švelniai perbraukia man per skruostą ir
pasilenkęs švelniai pabučiuoja.

Vėlyvą popietę nervindamasi ir nenustygdama vietoje sėdžiu leidyklos „Seattle Independent
Publishing“ priimamajame ir laukiu pono Haido. Man šiandien antras ir labiau bauginantis pokalbis
dėl darbo. Pirmasis praėjo sklandžiai, bet dirbčiau gana dideliame konglomerate, kurio biurai
išsibarstę po visas Jungtines Valstijas, ir būčiau viena iš daugelio jaunesniųjų redaktorių. Numanau,
kad tokia korporacinė mašina mane sukramtys ir gana greitai išspjaus. Labiau noriu gauti darbo vietą
SIP leidykloje. Ji nedidelė, lanksčiai priimanti sprendimus, remianti vietos autorius, o jos klientų
sąrašas įdomus, nors ir keistokas.

Vestibiulis įrengtas kukliai, bet, regis, ne iš taupumo – toks interjero dizainas. Sėdžiu ant vienos iš
dviejų tamsiai žalia oda aptrauktų sofų su iškeltais porankiais – truputį panašios į tą, kuri stovi
Kristiano žaidimų kambaryje. Pagarbiai glostau jos odą ir tarp kitko pagalvoju apie tai, ką ant tos
sofos daro Kristianas. Imu svarstyti galimybes ir mano mintys nuklysta toli… ne, dabar apie tai
negalvosiu. Dėl neklusnių ir nederamų savo minčių nuraustu. Priimamajame dirba jauna
afroamerikietė ilgais ištiesintais plaukais, su dideliais sidabriniais auskarais. Atrodo, ji iš bohemos –
su tokia galėčiau susibičiuliauti. Ši mintis paguodžia. Kas kelios sekundės ji pakelia akis nuo
kompiuterio, žvilgteli į mane ir drąsinamai nusišypso. Atsakau jai drovia šypsena.

Lėktuvo bilietas užsakytas, mama devintam danguj, daiktai kelionei sukrauti, o Keitė pažadėjo
nuvežti mane į oro uostą. Kristianas prisakė pasiimti „BlackBerry“ telefoną ir „Mac“ kompiuterį.
Prisiminusi valdingą jo vadovavimą, užverčiu akis į lubas, bet dabar suprantu, kad Kristianas tiesiog
toks yra. Jam patinka valdyti viską, taip pat ir mane. Kita vertus, taip, jis toks nenuspėjamai ir
pavergiamai malonus. Gali būti švelnus, geraširdis, net mielas. O kai toks būna, tai rodosi taip
neįprasta ir netikėta… Kristianas užsispyrė – lydės mane iki garaže stovinčio automobilio, ir viskas.
Dėl Dievo, juk išvažiuoju vos kelioms dienoms, o jis elgiasi taip, tarsi manęs nebus kelias savaites.
Vis išmuša mane iš pusiausvyros.

– Ana Stil?
Prie priimamojo stalo sustojusi moteris ilgais juodais plaukais kaip iš prerafaelitų paveikslų
atitraukia nuo apmąstymų. Ji atrodo tokia pat bohemiška ir laisva kaip priimamajame dirbanti
juodaodė. Atrodo, jai apie keturiasdešimt. Žiūrint į pagyvenusias moteris, sunku tiksliai pasakyti.

– Taip, – atsakau nerangiai stodamasi.
Ji maloniai man nusišypso ir vertindama santūriai nužvelgia šviesiai rudomis akimis. Vilkiu
Keitės apdarus – juodą sarafaną su balta palaidinuke – ir aviu savo juodus vakarinius batelius. Mano
supratimu, labai tinkamus pokalbiui dėl darbo. Plaukai susukti į standų kuodą ir bent jau šį kartą
sruogos neišsipešusios. Ji ištiesia man ranką.
– Ana, aš Elizabetė Morgan. Esu SIP leidyklos Personalo skyriaus vadovė.
– Malonu susipažinti.
Paspaudžiu jai ranką. Kaip Personalo skyriaus vadovė, ši moteris labai kukli.
– Prašom eiti su manimi.
Įžengusios pro dvivėres duris priimamojo gilumoje, mudvi atsiduriame erdvioje kontoroje
ryškiai nudažytomis sienomis, o perėjusios ją patenkame į susitikimų salytę. Jos sienos žalsvos, ant jų
kabo knygų viršelių nuotraukos. Iš klevo pagaminto konferencijų stalo gale sėdi jaunas vyras į
uodegą surištais rusvais plaukais. Abiejose jo ausyse tviska mažyčiai sidabriniai žiedo formos
auskarai. Jis vilki šviesiai mėlynus marškinius be kaklaraiščio, mūvi pilkšvai rusvas kelnes. Man
priėjus, vyras atsistoja ir įbeda gilias tamsiai mėlynas akis.
– Ana Stil, aš – Džekas Haidas, SIP leidyklos vyriausiasis redaktorius, ir man labai malonu su
jumis susipažinti.
Mudu paspaudžiame vienas kitam ranką. Nors iš veido nesuprasi, regis, jis nusiteikęs draugiškai.
– Ar toli teko važiuoti? – maloniai pasiteirauja.
– Ne, neseniai persikrausčiau į Lydekų Turgaus rajoną.
– A, tad gyvenate visai arti leidyklos. Prašom sėstis.
Atsisėdu, o Elizabetė įsitaiso šalia manęs.
– Taigi, Ana, kodėl norėtumėte atlikti praktiką pas mus, SIP leidykloje? – klausia jis.
Džekas švelniai ištaria mano vardą, pakreipia galvą kaip kitas pažįstamas žmogus ir tai… trikdo.
Stengdamasi nepaisyti niekuo nepaaiškinamo budrumo, kurį jis man žadina, pradedu kruopščiai
parengtą kalbą ir pajuntu, kad skruostai palengva rausta, darosi rožiniai. Žiūriu į juos abu, nė
akimirką nepamiršdama Ketrinos Kavanag sėkmingo pokalbio metodo: „Laikyk akių kontaktą, Ana!“
Dieve, ta mergina kartais būna labai valdinga. Ir Džekas, ir Elizabetė atidžiai manęs klausosi.
– Jūsų diplomo pažymių vidurkis puikus. Kokios neformalios veiklos malonumą leidote sau
studijuodama Vašingtono valstybiniame universitete?
Leidote sau malonumą? Išpučiu akis. Na ir pasakė. Išsamiai papasakoju apie savo sėdiniavimą
centrinėje universiteto miestelio bibliotekoje ir apie vieną vienintelį interviu studentų laikraščiui, imtą
iš nepadoriai turtingo despoto. Kad straipsnį vis dėlto parašiau ne aš, nutyliu. Dar užsimenu apie dvi
literatūros draugijas, kurioms priklausiau, ir baigiu kalbą pranešimu, kad pastaruoju metu dirbau
Kleitono ūkinių prekių parduotuvėje ir turiu niekam nereikalingų žinių apie techniką ir meistravimą.
Kaip ir tikėjausi, jie abu nusijuokia. Palengva atsipalaiduoju ir imu mėgautis pokalbiu.
Džekas Haidas užduoda protingus klausimus, bet manęs iš vėžių neišmuša – išmintingai į juos
atsakau, o kai imame šnekėtis apie mėgstamiausią literatūrą, pagalvoju, kad turiu iškloti tiesą. Nors
Džekas, pasirodo, vertina tik amerikiečių literatūrą, parašytą po 1950 metų. Ir daugiau nieko. Jis
nepripažįsta jokių klasikų – nei Henrio Džeimso, nei Aptono Sinklerio, nei Frensio Skoto

Ficdžeraldo. Elizabetė nieko nekalba, tik kartais linkteli ir kažką rašosi. Džekas, nors ir mėgsta
ginčytis, yra savaip žavus, ir kuo ilgiau kalbamės, tuo labiau nyksta mano budrumas.

– Kur įsivaizduojate būsianti po penkerių metų? – klausia jis.
„Su Kristianu Grėjumi“, – netikėtai šmėsteli galvoje. Nuo tokios minties paklydėlės net susiraukiu.
– Gal būsiu rankraščių redaktorė? O gal literatūros agentė – dar neapsisprendžiu. Nekantrauju
išmėginti visas galimybes.
Jis nusišypso.
– Labai gerai, Ana. Daugiau klausimų neturiu. O jūs? – kreipiasi į mane Džekas.
– Kada norėtumėte matyti naująjį stažuotoją darbe? – klausiu.
– Kuo greičiau, – įsiterpia į pokalbį Elizabetė. – Kada galėtumėte pradėti?
– Kitą savaitę.
– Turėsime omenyje, – linkteli Džekas.
– Jei daugiau niekas nieko nenori pasakyti, – Elizabetė pažvelgia į mus abu, – tai pokalbį
tikriausiai galime baigti. – Ir maloniai nusišypso.
– Buvo malonu su jumis susipažinti, Ana, – imdamas mano ranką, sako Džekas. Spusteli ją taip
švelniai, kad atsisveikindama pakeliu į jį akis ir sumirksiu.
Prie savo automobilio grįžtu sutrikusi, nors gerai nežinau kodėl. Manau, pokalbis pavyko, bet kas
ten žino. Dalyvaudamas tokiame pokalbyje patenki į nenatūralią situaciją: kiekvienas kaip
įmanydamas stengiasi elgtis gražiai ir slėpti veidą po profesionalumo kauke. Ar ir mano veidas tam
tinkamas? Pagyvensim – pamatysim.
Įlipusi į „Audi A3“, neskubėdama važiuoju į savo butą. Turiu bilietą į naktinį lėktuvo reisą su
trumpu sustojimu Atlantoje, bet išskrendu tik be penkių pusę vienuoliktos, tad yra daug laiko.
Grįžusi randu Keitę virtuvėje, kraustančią iš dėžių daiktus.
– Kaip sekėsi? – susijaudinusi klausia ji.
Tik Keitė ir tegali nuostabiai atrodyti su per didele palaidinuke, sudriskusiais džinsais ir tamsiai
mėlyna skarele ant galvos.
– Ačiū, Keite, sekėsi gerai. Tik nežinau, ar per antrą pokalbį mano apranga buvo pakankamai
stilinga.
– Kodėl gi?
– Prabangūs bohemiški drabužiai būtų labiau tikę.
Keitė nustebusi kilsteli antakius.
– Tu ir bohemiški drabužiai… – Ji pakreipia galvą – cha! Kodėl visi man nuolat primena
Penkiasdešimt Atspalvių? – Nors, tiesą sakant, Ana, esi viena iš nedaugelio, kurios tokius drabužius
galėtų papuošti.
Šypteliu.
– Antroji leidykla man tikrai patiko. Manau, ten pritapčiau. Tik vyrukas, su kuriuo kalbėjausi,
toks… – Nutylu nebaigusi sakinio. Po galais, juk šnekuosi su garsiakalbiu pavadinimu Kavanag.
Prikąsk liežuvį, Ana!
– Šit kaip?
Įsijungia Ketrinos Kavanag radaras, fiksuojantis įdomią ir sensacingą informaciją, kurią, kiek
žinau, bus galima ištraukti pačią netinkamiausią akimirką.

– Beje, gal pagaliau liautumeisi erzinusi Kristianą? Vakar per vakarienę prašnekdama apie Chosė
persistengei. Kristianas gana pavydus. Žinok, kad toli gražu man nepadėjai.

– Klausyk, jei jis nebūtų Elioto brolis, būčiau prišnekėjusi dar daugiau. Jis visai pamišęs dėl
kontrolės. Nesuprantu, kaip gali tai pakęsti. Mėginau sužadinti jam pavydą ir padėti greičiau
apsispręsti dėl įsipareigojimų. – Keitė tuoj pat ištiesia ranką tarsi gindamasi. – Bet jei nenori, kad
kiščiausi, tai ir nesikišiu, – paskubomis priduria sutikusi rūstų mano žvilgsnį.

– Gerai. Su Kristianu ir taip gana nelengva, patikėk.
Jėzau, kalbu kaip jis…
– Ana… – Keitė nutyla, atidžiai pažvelgia į mane. – Tau nieko blogo nenutiko, tiesa? Pas motiną
važiuoji ne todėl, kad sumanei sprukti?
Nuraustu.
– Ne, Keite. Pati sakei, kad man reikia truputį pailsėti.
Keitė prieina prie manęs ir paima už rankų, nors taip niekada nedaro. Ak, ne… pajuntu tvenkiantis
ašaras.
– Tu tiesiog… net nežinau… pasikeitusi. Tikiuosi, tau viskas gerai, o jei turi kokių nesutarimų su
ponu piniguočiumi, gali apie tai pasišnekėti su manimi. Stengsiuosi daugiau jo neerzinti, nors, tiesą
sakant, sunku susilaikyti. Klausyk, Ana, jei kas negerai, pasakyk man, aš tavęs nesmerksiu, tik
mėginsiu suprasti.
Mirkčiodama sutramdau ašaras.
– Ak, Keite… – Apkabinu ją. – Man rodos, tikrai jį įsimylėjau.
– Ana, juk visi tai mato. O jis įsimylėjęs tave. Kristianas dėl tavęs iš proto kraustosi. Akių nuo
tavęs neatitraukia.
Nepatikliai nusijuokiu.
– Tu taip manai?
– Ar jis tau neprisipažino?
– Taip atvirai – ne.
– O tu jam sakei apie savo jausmus?
– Tiesiai – ne. – Tarsi atsiprašydama gūžteliu pečiais.
– Ana! Kuris nors iš jūsų turi žengti pirmą žingsnį, kitaip jūsų santykiai nepajudės iš pradinio
taško.
Ką? Prisipažinti, ką jam jaučiu?
– Bijau, kad jį išgąsdinsiu.
– O iš kur tu žinai, gal Kristianas taip pat bijo?
– Kristianas? Bijo? Negaliu įsivaizduoti, kad jis ko nors bijotų.
Bet kai ištariu šiuos žodžius, prieš akis iškyla mažas berniukas. Galbūt tuomet vien baimę jis ir
tepažinojo? Nuo tos minties širdį suspaudžia gailestis.
Keitė stebeilija į mane papūtusi lūpas ir prisimerkusi – visai kaip mano pasąmonė, trūksta tik
akinių pusmėnulio formos stiklais.
– Judviem reikia susėsti ir pasikalbėti.
– Pastaruoju metu nedaug tesišnekame.
Nuraustu. Veikiame ką kita. Bendraujame be žodžių, ir man gerai. Tiesą sakant, net labai gerai.

Keitė šypteli.
– Svarbiausia seksas. Jei šiame fronte viskas gerai, tai pusė mūšio jau laimėta. Ketinu nupirkti kinų
maisto. Ar tau jau reikia važiuoti?
– Dar ne. Turime porą valandų.
– Ne, tiek neužtruksiu, grįšiu po dvidešimties minučių.
Ji pasigriebia švarkelį ir išeina, pamiršdama uždaryti lauko duris. Užtrenkiu jas ir, apmąstydama
Keitės žodžius, traukiu į savo kambarį.
Ar Kristianas bijo savo jausmų man? Ar apskritai man ką nors jaučia? Jis atrodo nusiteikęs labai
rimtai, vis kartoja, jog priklausau jam, bet tai, be abejo, tik viena jo, kaip kontrolės maniako ir
dominanto, manančio, kad viską turi tuoj pat gauti, asmenybės dalis. Suprantu, kad būdama ne su juo
turėsiu prisiminti visus mudviejų pokalbius ir paieškoti iškalbingų ženklų.
Ir aš tavęs pasiilgsiu… Labiau, nei tau atrodo…
Tu mane visiškai užbūrei…
Papurtau galvą. Dabar nenoriu apie tai galvoti. „BlackBerry“ telefoną buvau palikusi krautis, tad
neturėjau jo visą popietę. Nedrąsiai žvilgteliu į ekraną ir nusiviliu neradusi nė vienos žinutės.
Įsijungiu kompiuterį, tą pragaro mašiną, bet ir mano elektroninio pašto dėžutėje laiškų nėra.
„Elektroninio pašto adresas tas pats, Ana.“ Mano pasąmonė užverčia akis į lubas ir aš pirmą kartą
suprantu, kodėl Kristianui norisi mane perti, kai taip darau.
Tiek to. Pati jam parašysiu.

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Pokalbiai dėl darbo
Dat a: 2011 m. gegužės 30 d. 18:49
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Gerbiamas sere,
pokalbiai dėl darbo praėjo gerai.
Pamaniau, gal jums bus įdomu.
Kaip šiandien sekėsi jums?

Ana

Sėdžiu ir spoksau į ekraną. Paprastai Kristianas atsako tuoj pat. Laukiu… laukiu ir pagaliau
išgirstu malonų dzingtelėjimą, pranešantį, kad gavau laišką.

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Mano diena
Dat a: 2011 m. gegužės 30 d. 19:03
Gavėjas: Anastazija Stil

Miela panele Stil,
man įdomu viskas, ką darote. Jūs pati žaviausia iš visų mano pažįstamų moterų.
Džiaugiuosi, kad pokalbiai dėl darbo praėjo sklandžiai.
Darbo dienos rytas pranoko visus lūkesčius.
Palyginti su rytu, popietė buvo nepaprastai nuobodi.

Kristianas Grėjus

Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Puikus rytas
Dat a: 2011 m. gegužės 30 d. 19:05
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Gerbiamas sere,
man rytas taip pat buvo tiesiog pavyzdinis, nors po nepriekaištingo sekso ant rašomojo stalo psichavote. Nemanykite,
kad nepastebėjau.
Ačiū už pusryčius. Tiksliau, padėkokite už juos poniai Džouns.
Norėčiau jūsų kai ko paklausti apie tą moterį, jei tik vėl nepsichuotumėt.

Ana

Mano pirštas stabteli virš „Siųsti“, bet nusiraminu prisiminusi, kad rytoj tokiu metu jau būsiu
kitame žemyno krašte.

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Tu ir leidyba?
Dat a: 2011 m. gegužės 30 d. 19:10
Gavėjas: Anastazija Stil

Anastazija,
„psichuoti“ – netaisyklingas veiksmažodis, ir jo nederėtų vartoti žmogui, norinčiam dirbti leidybos srityje. Po
nepriekaištingo? Prašyčiau paaiškinti, palyginti su kuo? O ko nori paklausti apie ponią Džouns? Sudominai.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Jūs ir ponia Džouns
Dat a: 2011 m. gegužės 30 d. 19:17
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Gerbiamas sere,
kalba kinta ir vystosi. Ji – organiškas darinys. Ji neuždaryta dramblio kaulo bokšte, nukabinėtame brangiais meno
kūriniais, pro kurio langus matyti kone visas Siatlas, o ant stogo įrengta sraigtasparnių aikštelė.
Nepriekaištingas – palyginti su kitais kartais, kai mudu… kaip jūs sakote… a, taip, dulkindavomės. Tiesą sakant,
dulkinimasis buvo beveik nepriekaištingas. Taškas. Bent jau mano kuklia nuomone, nors, kaip žinote, mano patirtis šioje
srityje labai ribota.
Ar ponia Džouns – jūsų buvusi nuolankioji?

Ana

Mano pirštas vėl stabteli virš mygtuko „Siųsti“, bet aš jį paspaudžiu.

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Kalba. Galvok, ką sakai!
Dat a: 2011 m. gegužės 30 d. 19:22
Gavėjas: Anastazija Stil

Anastazija,
ponia Džouns – labai vertinama mano darbuotoja. Mudu visuomet siejo vien darbiniai santykiai. Nesamdau nė vienos
moters, su kuria turėjau intymių ryšių. Aš baisiuosi, kaip galėjai taip pagalvoti. Vienintelis žmogus, dėl kurio padaryčiau
išimtį, – tu, mat esi protinga jauna moteris, turinti įstabų derybininkės talentą. Nors, jei ir toliau vartosi tokius žodžius,
galbūt dar kartą turėsiu pagalvoti, ar priimti tave į darbą. Džiaugiuosi, kad tavo patirtis ribota. Ji tokia ir liks – apsiribos vien
santykiais su manimi. Žodį „nepriekaištingas“ suprantu kaip komplimentą, nors bendraujant su tavimi niekada nežinia, ar
kalbi rimtai, ar, kaip paprastai, ironizuoji.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius,
sėdintis dramblio kaulo bokšte

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Nė už ką
Dat a: 2011 m. gegužės 30 d. 19:27
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Mielas pone Grėjau,
man rodos, jau pareiškiau savo nuomonę apie galimybę dirbti jūsų įmonėje. Mano nuostata šiuo klausimu nepasikeitė,
nesikeičia ir niekada nesikeis. Dabar turiu su jumis skirtis, nes nupirkusi maisto grįžo Keitė. Mudu su polinkiu ironizuoti
linkime jums labos nakties.
Nuvykusi į Džordžiją su jumis susisieksiu.

Ana

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: O jei už puodelį „Twinings English Breakfast“ arbatos?
Dat a: 2011 m. gegužės 24 d. 18:32
Gavėjas: Anastazija Stil

Labanakt, Anastazija.
Tikiuosi, judu su tavo polinkiu ironizuoti saugiai pasieksite Džordžiją.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Mudvi su Keite stabtelime keleivių išlaipinimo aikštelėje prie Siatlo-Takomos tarptautinio oro uosto
išvykimo terminalo. Ji pasisukusi sėdynėje mane apkabina.

– Pasidžiauk Barbadoso sala, Keite. Linkiu tau nuostabių atostogų.
– Susitiksime, kai grįšiu. Nesileisk nukamuojama senų pinigų maišų.
– Nesileisiu.
Mudvi vėl apsikabiname, o tada lieku viena. Pasuku prie registracijos stalo ir, turėdama vien
rankinį bagažą, iš karto atsistoju į eilę. Su lagaminu nusprendžiau nevargti, tad pasiėmiau tik dailią
kuprinę, kurią pernai gimtadienio proga padovanojo Rėjus.
– Prašyčiau bilietą. – Nuobodžiaujantis jaunuolis, net nepažvelgęs į mane, ištiesia ranką.
Užsikrėtusi jo nuoboduliu, atsainiai paduodu bilietą ir vairuotojo pažymėjimą vietoj asmens
dokumento. Slapta viliuosi gauti vietą prie lango, jei įmanoma.
– Gerai, panele Stil. Jūs perkelta į pirmąją klasę.
– Ką?!

– Malonėkite eiti į pirmosios klasės keleiviams skirtą salę ir ten laukti savo skrydžio… –
Jaunuolis, rodos, pabudo ir šypsosi man iki ausų kaip Kalėdų Senelis ir Velykų kiškis kartu sudėjus.

– Čia tikriausiai klaida.
– Ne, ne. – Jis dar kartą pažvelgia į kompiuterio ekraną. – Anastazija Stil – perkelta. –
Registratoriaus veide nušvinta kvailoka šypsena.
Ak… Prisimerkiu. Jis paduoda man įlaipinimo taloną ir aš, keikdamasi panosėje, patraukiu į
pirmosios klasės keleiviams skirtą laukiamąją salę. Tas prakeiktas Kristianas Grėjus, visur
besikišantis kontrolės maniakas, niekaip negali palikti manęs ramybėje.

DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Man padarytas manikiūras, esu pamasažuota, be to, išgėrusi dvi taures šampano. Pirmosios klasės
keleiviams skirta salė turi savų pranašumų. Sulig kiekvienu „Moët“ šampano gurkšneliu vis labiau
linkstu atleisti Kristianui, kad įsikišo. Atsidarau „MacBook“ kompiuterį tikėdamasi patikrinti, ar jis
veikia bet kuriame pasaulio kampelyje.

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Perdėtas dosnumas
Dat a: 2011 m. gegužės 30 d. 21:53
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Mielas pone Grėjau,
labiausiai man neduoda ramybės klausimas, iš kur žinojote, kuriuo reisu skrisiu.
Jūsų polinkis persekioti beribis. Tikėkimės, kad daktaras Flinas jau grįžo iš atostogų.
Man padarytas manikiūras, pamasažuota nugara, be to, išgėriau dvi taures šampano – nepaprastai maloni atostogų
pradžia.
Ačiū.

Ana

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Nėra už ką
Dat a: 2011 m. gegužės 30 d. 21:59
Gavėjas: Anastazija Stil

Brangi panele Stil,
daktaras Flinas grįžo ir susitariau dėl vizito dar šią savaitę.
Kas jums masažavo nugarą?

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius,
turintis įtakingų bičiulių, dirbančių reikiamose įstaigose

Aha! Dabar aš jam atsilyginsiu. Paskelbiamas mano reisas, tad kitą elektroninį laišką parašysiu jau
iš lėktuvo. Taip bus saugiau. Apima valiūkiškas linksmumas.

P IR MOSIOS KLASĖS SALONAS labai er dvus. Laikydama r anko je šampano ko kteilį, įsitaisau pr abang io je
sėdynėje prie lango, ir pirmos klasės salonas po truputį ima pildytis. Paskambinu Rėjui pasakyti, kur
esu, – kalbamės palaimingai trumpai, nes jam skambutis labai vėlyvas.

– Myliu tave, tėti, – sumurmu.
– Ir aš tave, Ane. Perduok linkėjimus mamai. Labanakt.
– Labanakt.
Padedu ragelį.
Rėjus puikiai laikosi. Pasižiūriu į savo nešiojamąjį kompiuterį ir pasiduodu stiprėjančiam
vaikiškam džiaugsmui – atlenkiu monitorių ir atsidarau elektroninį paštą.

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Stiprios ir darbą išmanančios rankos
Dat a: 2011 m. gegužės 30 d. 22:22
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Gerbiamas sere,
nugarą man masažavo labai malonus jaunas vyriškis. Taip. Tikrai labai malonus. Paprastoje laukiamojoje salėje
nebūčiau sutikusi Žano Polio, tad dar kartą dėkoju jums už paslaugą. Vargu ar lėktuvui pakilus bus leidžiama naudotis
elektroniniu paštu, be to, man reikia išsimiegoti, kad atrodyčiau gražesnė, juolab kad pastaruoju metu ne itin gerai miegu.
Saldžių sapnų, pone Grėjau… Galvosiu apie jus.

Ana

Aha, jis pasius, o aš būsiu pakilusi į orą ir nepasiekiama. Taip jam ir reikia. Jei būčiau laukusi
paprastiems keleiviams skirtoje salėje, Žanas Polis nebūtų kišęs prie manęs nagų. Jis labai mielas
jaunuolis – šviesiaplaukis, natūraliai įdegęs saulėje, – o argi Siatle sutiksi įdegusį vaikiną? Tik bėda,
kad, regis, Žanas Polis gėjus, bet šią smulkmeną nutylėsiu. Spoksau į atidarytą savo elektroninio pašto
dėžutę. Keitė teisi. Sunku susilaikyti ir Kristiano neerzinti. Pasąmonė žvelgia į mane bjauriai
perkreipta burna. „Tikrai nori jį suerzinti? Pati žinai, kaip gražiai jis pasielgė! Tu jam rūpi, jis nori,
kad keliautum stilingai.“ Tiesa, bet galėjo manęs atsiklausti ar bent jau pasakyti, ką sumanė. O dabar
per jį prie registracijos stalo pasirodžiau kaip paskutinė mėmė. Paspaudžiu „Siųsti“ ir laukiu kaip
išdykusi mergiotė.

– Panele Stil, kol kilsime, turite išjungti kompiuterį, – mandagiai kreipiasi į mane per ryškiai
išsidažiusi stiuardesė.

Aš net krūpteliu. Darbo vėl imasi kaltės slegiama mano pasąmonė.
– Oi, atleiskite…
Mėšlas… Dabar teks laukti, kad sužinočiau, ar jis atsakė. Plačiai šypsodamasi ir rodydama
nepriekaištingai baltus dantis, stiuardesė paduoda man minkštą apklotą ir pagalvėlę. Užsimetu apklotą
ant kelių. Kartais taip malonu pasijusti lepinamai…
Pirmos klasės salonas prisipildo keleivių, tik vieta šalia manęs taip ir lieka tuščia. Oi… man
šmėsteli jaudinanti mintis. Gal čia Kristiano vieta? Ak, po galais… ne… jis taip nedarytų. O gal? Juk
sakiau jam: nenoriu, kad skristų drauge. Neramiai žvilgteliu į rankinį laikrodį, o tada iš piloto kabinos
per garsiakalbius atsklinda beasmenis balsas: „Lėktuvo įgula pasiruošusi, durys patikrintos ir
perjungtos į automatinį režimą.“
Ką tai reiškia? Ar durys jau uždarytos? Sėdžiu nekantriai laukdama, besidaužančia širdimi,
šiurpstančia oda. Šešiolikos vietų salone vienintelė sėdynė šalia manęs lieka tuščia. Važiuodamas nuo

oro uosto vartų lėktuvas kresteli, aš atsidūstu ir iš palengvėjimo, ir iš nusivylimo, nes… keturias
dienas nematysiu Kristiano. Slapčia užmetu akį į savo „BlackBerry“ telefoną.

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Džiaukis, kol gali
Dat a: 2011 m. gegužės 30 d. 22:25
Gavėjas: Anastazija Stil

Miela panele Stil,
žinau, ko siekiate, ir patikėkite – jau pasiekėte. Kitą kartą keliausite bagažo skyriuje, surišta, užkimšta burna ir įgrūsta į
dėžę. Galite neabejoti, kad taip jumis pasirūpinęs patirsiu daug daugiau malonumo negu tiesiog pakeitęs lėktuvo bilietą.
Laukiu jūsų grįžtant.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius, kuriam niežti vienas delnas

Po velnių. Kristiano humoras tuo ir pavojingas – niekad nesuprantu, ar jis juokauja, ar išties
įpyko. Nuojauta man sako, kad šį kartą jo pyktis tikras. Pakišusi rankas po apklotu, kad nematytų
stiuardesė, parašau atsakymą.

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Juokaujate?
Dat a: 2011 m. gegužės 30 d. 22:30
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Matote, nežinau, ar jūs juokaujate, – o jei kalbate rimtai, tai, manau, bus geriau likti Džordžijoje. Dėžės įtrauktos į mano
griežtų ribų skyrių. Atsiprašau, kad jus supykdžiau. Pasakykite, kad man atleidžiate.

A.

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Juokauju
Dat a: 2011 m. gegužės 30 d. 22:31
Gavėjas: Anastazija Stil

Kaip jūs įsigudrinote rašyti elektroninius laiškus? Naudojatės „BlackBerry“ telefonu ir rizikuojate visų lėktuvo keleivių, tarp
jų ir savo, gyvybe? Manau, tai vieno iš sutarties punktų pažeidimas.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius,
kuriam niežti abu delnai

Abu delnai! Pasidedu „BlackBerry“ telefoną, lėktuvui riedant prie kilimo tako išsitraukiu aptrintą
„Tesės“ egzempliorių – pasiėmiau paskaitinėti kelionėje. Kai pakylame į orą, atsilenkiu sėdynę ir
netrukus imu snūduriuoti.

Prieš pradedant leistis Atlantos oro uoste stiuardesė mane pažadina. Vietinis laikas – 5.45 val., bet
iš tiesų miegojau ne daugiau kaip keturias valandas… Jaučiuosi apdujusi, bet dėkinga stiuardesei už
stiklinę apelsinų sulčių. Paskui nervingai žvilgteliu į savo telefoną. Nuo Kristiano daugiau laiškų nėra.

Šiaip ar taip, Siatle dabar beveik trečia valanda nakties ir jis tikriausiai nori atgrasyti mane nuo
rašymo, kad nesutrikdyčiau elektroninės skrydžių ar kokios kitos sistemos, neleidžiančios lėktuvams
normaliai skristi, jei keleiviai įsijungia mobiliuosius.

AT LANT OJE LAUKT I T ENKA VOS VALANDĄ. Aš vėl lepinuo si pir mo sio s klasės keleiviams skir to s
laukiamosios salės prabanga. Man kyla pagunda jaukiai įsitaisius numigti ant ištaigingos viliojančios
sofos – minkštos ir nuo kūno svorio gerokai įdumbančios. Bet vis tiek ilgai miegoti negalėčiau. Kad
išvaikyčiau miegus, atsilenkiu kompiuterį ir imuosi rašyti Kristianui ilgą, sąmonės srauto principu
besirandantį elektroninį laišką.

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Nori mane įbauginti?
Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 06:52 RJL11
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Juk žinai, kaip man nepatinka, kad leidi pinigus man lepinti. Žinoma, esi labai turtingas, bet man vis tiek nepatogu,
jaučiuosi taip, tarsi mokėtum už seksą. Nors keliauti pirmąja klase man patinka – daug patogiau nei antrąja. Tad dėkoju.
Kalbu rimtai, be to, tikrai mėgavausi masažuojama Žano Polio. Jis neabejotinai gėjus. Neužsiminiau apie tai laiške
norėdama patampyti tau nervus, nes pykau, bet dabar atsiprašau.

Bet tu, kaip visada, reagavai per jautriai. Negali man rašyti tokių dalykų… „Surišta, užkimšta burna ir įgrūsta į dėžę“…
(Kalbėjai rimtai ar juokais?) Mane tai baugina… Tu mane baugini… Tu mane visiškai apkerėjai, taip pat ir gyvenimo būdu,
kurį patyriau su tavimi ir apie kurį iki praeitos savaitės nieko nežinojau, o dabar rašai man tokius žodžius, kuriuos
perskaičius norisi spiegti ir pasipustyti padus. Žinoma, aš nepabėgsiu, nes man tavęs trūktų. Tikrai trūktų. Noriu, kad
mūsų santykiai klostytųsi gerai, bet mane gąsdina gilūs jausmai tau ir tamsus kelias, kuriuo tempi mane žemyn. Tai, ką
siūlai, erotiška ir seksualu, žadina smalsumą, bet bijau, kad manęs nesužeistum – ir fiziškai, ir emociškai. Po trijų
mėnesių galėtum pasakyti man „sudie“, o jei taip atsitiktų, kaip aš toliau gyvenčiau? Kita vertus, visi santykiai kuo nors
rizikingi. Nors svajojau tikrai ne apie tokius, juolab su pirmu vaikinu. Man tai – milžiniškas pasitikėjimo šuolis.

Buvai teisus sakydamas, kad neturiu nė lašelio nuolankumo… Sutinku su tavimi. Nors tai pripažįstu, vis tiek noriu, kad
būtume kartu, ir jei privalau išmokti nuolankumo, mielai pasistengsiu jo išmokti, bet manau, tik atšipsiu dantis ir liksiu
nusėta juosvomis mėlynėmis, o ši mintis man visiškai nepatinka.

Labai džiaugiuosi, kad pažadėjai pamėginti duoti man daugiau. Dar turiu gerai apgalvoti, kaip suprantu tą „daugiau“, ir tai
yra viena iš priežasčių, kodėl norėjau truputį atitolti. Tu mane taip akini, kad kai būname drauge, man sunku blaiviai
mąstyti.

Jau paskelbtas mano skrydis. Turiu eiti.

Vėliau parašysiu daugiau.

Tavo Ana

Paspaudžiu „Siųsti“ ir apsnūdusi patraukiu prie vartų lipti į kitą lėktuvą. Šio pirmosios klasės
salone tik šešios vietos. Kai pakylame, susirangau po minkštu apklotu ir užmiegu.

Bet nespėjus kaip reikiant išsimiegoti mane pažadina stiuardesė ir vėl pasiūlo apelsinų sulčių, mat
artėjame prie Savanos tarptautinio oro uosto. Pavargusi palengva jas gurkšnoju ir leidžiu sau šiokį
tokį jaudulį. Po pusės metų pasimatysiu su mama. Dar kartą slapta žvilgtelėjusi į telefoną, miglotai
prisimenu, kad išsiunčiau Kristianui ilgą ir gana padriką laišką, bet atsakymo taip ir nesulaukiau.

Siatle dabar penkta ryto; tikiuosi, jis tebemiega, o ne sėdi prie fortepijono ir skambina liūdnas
elegijas.

R ANKINIO B AGAŽO P R ANAŠUMAS – g ali nesukdama g alvo s eiti iš o r o uo sto ir nelaukti visą amžinybę,
kol ant konvejerio pasirodys tavo lagaminai. Pirmosios klasės pranašumas – iš lėktuvo tave išleidžia
pirmiausia.

Mama su Bobu manęs jau laukia, man taip gera juodu matyti. Nežinau, ar dėl nuovargio, ar dėl
ilgos kelionės, ar dėl sudėtingų santykių su Kristianu, bet kai tik mama suspaudžia mane glėbyje,
apsipilu ašaromis.

– Ak, Ana, mieloji… Tu tikriausiai labai pavargusi. – Ji neramiai žvilgteli į Bobą.
– Ne, mama, tiesiog džiaugiuosi tave matydama…
Stipriai ją apkabinu.
Mamos glėbyje taip gera, taip jauku – kaip namie. Nenoromis nuo jos atšlyju, Bobas nerangiai
apkabina mane viena ranka. Jis stovi truputėlį netvirtai – prisimenu, kad neseniai susižeidė koją.
– Sveika sugrįžusi, Ana. Ko verki? – klausia jis.
– Ak, Bobai, tave taip pat labai malonu matyti.
Pakėlusi akis žvelgiu tiesiai į gražų jo veidą, į taisyklingą kampuotą smakrą ir spindinčias mėlynas
akis, kurios meiliai žiūri į mane. Šis sutuoktinis man patinka, mama. Gali jį pasilikti. Jis paima mano
kuprinę.
– Jėzau, Ana, ko tu į ją prisikrovei?
Daugiausia sveria „Mac“ nešiojamasis kompiuteris. Jie abu apkabina mane ir visi trys patraukiame
į automobilių aikštelę.
Vis pamirštu, kaip nepakeliamai Savanoje karšta. Iš oro kondicionierių vėsinamo atvykimo
terminalo žengiame į Džordžijos karštį ir jis akimirksniu apgaubia mus tarsi drabužis. Nieko sau! Tas
karštis čiulpia paskutines jėgas. Tik gerokai pasimuisčiusi išsivaduoju iš mamos ir Bobo rankų, kad
galėčiau nusivilkti bluzoną. Džiaugiuosi, kad pasiėmiau šortus. Kartais pasiilgstu karšto ir sauso Las
Vegaso klimato, kuriame gyvenome su mama ir Bobu, kai man buvo septyniolika, bet prie šio
tvankaus karščio, kankinančio net pusę devintos ryto, priprasti užtrunka. Nusilpstu, kol įsitaisau ant
užpakalinės sėdynės Bobo „Tahoe“ visureigyje su nuostabia kondicionavimo sistema, o plaukai
protestuoja prieš karštį drėkdami nuo prakaito ir švelniai garbanodamiesi. Sėdėdama greitai parašau
žinutes Rėjui, Keitei ir Kristianui:

Laimingai pasiekiau Savaną. A. :)

Spausdama mygtuką „Siųsti“, trumpai pagalvoju apie Chosė ir per nuovargio rūką neaiškiai
prisimenu, kad kitą savaitę – jo parodos atidarymas. Gal man pasikviesti ir Kristianą, juolab kad jis
pavyduliauja Chosė? Tik ar po paskutinio elektroninio laiško Kristianas dar norės mane matyti? Nuo
šios minties net šiurpas nukrečia, tad nuveju ją šalin. Šią problemą spręsiu vėliau. O dabar ketinu
džiaugtis mamos draugija.

– Mieloji, tu tikriausiai pavargusi. Gal grįžusi namo norėtum pamiegoti?
– Ne, mama. Norėčiau eiti į paplūdimį.

VILKĖDAMA MĖLYNĄ, NUGAR Ą AP NUOGINANT Į, vientisą maudymo si ko stiumėlį ir g ur kšno dama dietinę

kolą tysau ant paplūdimio gulto ir žiūriu į Atlanto vandenyną – sunku patikėti, kad dar vakar žvelgiau
į Pjudžeto sąsiaurį ir Ramųjį vandenyną. Mama drybso šalia užsidėjusi juokingą skrybėlę nuo saulės
plačiais, nulėpusiais kraštais ir akinius didžiuliais tamsiais stiklais, taip pat gurkšnodama kolą. Mes
Taibio salos paplūdimyje, vos už trijų gatvių nuo namų. Mama laiko mane už rankos. Nuovargis
išgaravo ir man visu kūnu geriant saulės spindulius jauku, saugu ir šilta. Pirmą kartą po nežinia kiek
laiko imu iš tikro ilsėtis.

– Na, Ana, papasakok apie vyrą, kuris taip susuko tau galvą.
Susuko galvą! Iš kur ji žino? Negaliu atvirai kalbėti apie Kristianą, nes pasirašiau konfidencialumo
sutartį, bet net jei nebūčiau jos pasirašiusi, ar tikrai norėčiau viską pasakoti mamai? Vien pagalvojusi
apie tai išblykštu.
– Nagi… – paragina ji mane ir spusteli ranką.
– Jo vardas Kristianas. Jis nepaprastai gražus. Ir turtingas… pernelyg turtingas. Labai nepastovus
ir sudėtingo charakterio.
Taip, esu nepaprastai patenkinta glaustai ir tiksliai apibūdinusi Kristianą. Pasiverčiu ant šono ir
pasisuku į mamą, ji padaro tą patį. Žvelgia į mane žydromis ir kaip krištolas vaiskiomis akimis.
– Labiausiai, Ana, norėčiau atkreipti dėmesį į šiuos du dalykus, būtent nepastovumą ir sudėtingą
charakterį.
Ak, ne…
– Oi, mama, nuo jo nuotaikų kaitos man svaigsta galva. Kristiano vaikystė buvo labai sunki, tad jis
itin uždaro būdo ir sunkiai nuspėjamas.
– Ar jis tau patinka?
– Daugiau nei patinka.
– Tikrai? – Ji įbeda žvilgsnį į mane.
– Tikrai, mama.
– Ana, mieloji, iš tiesų vyrai toli gražu nėra sudėtingi. Jie paprasti ir tiesmuki padarai. Dažniausiai
sako kaip tik tai, kas jiems galvoj. O mes gaištame kelias valandas mėgindamos išsiaiškinti, ką jie
pasakė, nors tai aišku kaip ant delno. Tavimi dėta, suprasčiau jo žodžius tiesiogiai. Tai galėtų padėti.
Įsispoksau į ją. Rodos, geras patarimas. Suprasti Kristiano žodžius tiesiogiai. Akimirksniu
prisimenu kai kurias jo pasakytas mintis.
Nenoriu tavęs prarasti…
Tu mane sužavėjai…
Tu visiškai mane užbūrei…
Ir aš tavęs pasiilgsiu. Labiau, nei tau atrodo…
Nenuleidžiu akių nuo mamos. Ji – ketvirtą kartą ištekėjusi. Tad apie vyrus šį tą gal vis dėlto
nutuokia?
– Dauguma vyrų nepastovios nuotaikos, mieloji, vieniems ji kaitaliojasi dažniau, kitiems rečiau.
Pavyzdžiui, kad ir tavo tėvas…
Vos tik prisiminus mano tėvą, mamos žvilgsnyje šmėsteli švelnumas ir liūdesys. Kalbu apie tikrą
savo tėvą, tą legendinį vyrą, kurio niekada nepažinojau, atimtą iš mūsų žiauraus likimo – žuvusį per
nelaimingą atsitikimą kariniame laivyne. Sąmonės paribyje kirba mintis, kad mama visus tuos metus

ieškojo žmogaus, panašaus į mano tėvą, ir… galbūt visas savybes, kurių ieškojo, rado sutikusi Bobą.
Gaila, kad ne Rėjų.

– Anksčiau pagalvodavau, kad tavo tėvas buvo nuotaikos žmogus. Bet dabar, kai viską prisimenu,
man rodos, kad jis tiesiog buvo pernelyg pasinėręs į savo darbą ir iš paskutiniųjų stengėsi sukurti
mums gerovę. – Mama atsidūsta. – Jis buvo toks jaunas… Abu buvome jauni. Gal tai ir buvo bėda…

Hm… Nepasakyčiau, kad Kristianas senas. Meiliai nusišypsau mamai. Prisiminusi mano tėvą, ji
gali giliai įpulti į melancholiją, bet neabejoju, kad, palyginti su svyruojančios nuotaikos Kristianu, jis
buvo gana santūrus žmogus.

– Šiandien Bobas nori nusivesti mus pavakarieniauti. Į savo golfo klubą.
– Ką? Bobas pradėjo žaisti golfą? – pašaipiai klausiu netikėdama savo ausimis.
– Geriau neklausk… – sunkiai atsidususi sako mama ir užverčia akis.

MUMS GR ĮŽUS NAMO IR pavalg ius leng vus pr iešpiečius, išsikr aunu kupr inę. Ketinu pasilepinti
valandėle vidudienio poilsio. Mama išėjo lieti (o gal lipdyti?) savo žvakių, Bobas darbe, tad turiu šiek
tiek laiko pamiegoti. Atlenkiu ir įsijungiu „Mac“ kompiuterį. Džordžijoje dabar antra valanda popiet,
Siatle – vienuolikta ryto. Įdomu, ar sulaukiau Kristiano atsakymo. Nervindamasi atsidarau elektroninį
paštą.

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Pagaliau!
Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 07:30
Gavėjas: Anastazija Stil

Anastazija,
man pikta, kad vos tik gerokai nutolstame vienas nuo kito, imi su manimi bendrauti atvirai ir sąžiningai. Kodėl negali elgtis
taip pat, kai esame kartu?

Taip, aš turtingas. Pratinkis. Kodėl turėčiau neleisti pinigų tavo reikmėms? Dėl Dievo meilės, juk savo tėvui sakei, kad aš
tavo vaikinas. O vaikinai taip ir daro, ar ne? Kaip tavo dominantas, ateityje tikėsiuosi, kad mano dovanas priimsi be jokių
prieštaravimų. Beje, papasakok apie mane ir savo motinai.

Neišmanau, ką turėčiau atsakyti į tavo teiginį, kad jautiesi kaip kekšė. Žinau, taip nerašei, bet tai turėjai omenyje.
Nesugalvoju, ką pasakyti ar padaryti, kad tokių jausmų atsikratytum. Noriu, kad turėtum visa, kas geriausia. Nepaprastai
sunkiai dirbu, kad savo pinigus galėčiau leisti taip, kaip man patinka. Galėčiau nupirkti viską, ko trokšta tavo širdis,
Anastazija, ir noriu tai padaryti. Jei nori, vadink tai biudžeto perskirstymu. Arba tiesiog suprask, kad niekad nenorėčiau ir
negalėčiau laikyti tavęs tokia, kokią save apibūdinai laiške, be to, man pikta, kad šitaip save suvoki. Kaip protinga,
sąmojinga ir graži mergina, tu išties turi bėdų dėl savigarbos, ir aš jau galvojau, ar nevertėtų susitarti dėl tavo vizito pas
daktarą Fliną.

Atsiprašau, kad tave išgąsdinau. Mintis tave gąsdinti man nepakenčiama. Nejau manai, kad galėčiau leisti tau keliauti
antrąja klase? Dėl Dievo, juk siūliau savo reaktyvinį lėktuvą! Taip, aš pajuokavau, galbūt nelabai vykusiai. Tačiau mintis,
kad galėčiau tave surišti ir užkimšti burną, mane labai jaudina (ir tai ne juokas, o tiesa). Dėžės galėčiau atsisakyti – dėžės
manęs nekaitina. Žinau, nenori, kad tau būtų užkemšama burna, – mudu apie tai jau kalbėjome, – tad jei (kai) tai darysiu,
mes viską išsamiai aptarsime. Atrodo, tu dar nesupratai, kad bendraujant dominantui ir nuolankiajam visos galios
priklauso nuolankiajam. Kitaip tariant, tau. Kartoju: visa valdžia – tavo rankose. Ne mano. Elinge pasakei man „ne“. Jei
nesutinki, negaliu tavęs nė pirštu paliesti – štai todėl turime sutartį, kurioje aptarta, ką darysi, ir ko ne. Jei ką nors
išmėginsime ir tau nepatiks, sutartį galėsime keisti. Tokius klausimus sprendi tu, o ne aš. Jei nenori, kad būtum surišta ir
užkimšta burna įgrūsta į dėžę, to ir nebus.

Noriu, kad gyventum taip, kaip aš. Dar niekada nieko taip netroškau. Tiesą sakant, žaviuosi, kad tokia nepatyrusi mergina
kaip tu linkusi pamėginti. Tai man reiškia daugiau, nei kada nors galėsi įsivaizduoti. Nematai, kad taip pat apžavėjai mane,
nors jau daugybę kartų tai sakiau. Nenoriu tavęs prarasti. Nervinuosi, kad nuskridai beveik penkis tūkstančius kilometrų
norėdama pabėgti nuo manęs, nes kai esame kartu, negali blaiviai mąstyti. Tą patį galiu pasakyti ir apie save, Anastazija.
Kai esame kartu, man aptemsta protas – tokie gilūs mano jausmai tau.

Suprantu tavo nerimą. Aš taip pat mėginau tave pamiršti; žinojau, jog esi nepatyrusi, bet nieku gyvu nebūčiau tavęs
persekiojęs, jei būčiau žinojęs, kad esi dar visiškai nekalta; tačiau tu vis tiek nuginklavai mane taip, kaip dar nė viena
nebuvo nuginklavusi. Kad ir tavo elektroniniai laiškai – turiu daug kartų juos skaityti, kol suprantu, ką iš tiesų nori pasakyti.
Trys mėnesiai – sutartinis terminas. Gal galime sutarti dėl šešių mėnesių ar dėl metų? Kokio laikotarpio pageidautum?
Koks tau atrodytų tinkamesnis? Tik pasakyk.

Suprantu, kad tau tai milžiniškas pasitikėjimo šuolis. Privalau pelnyti tavo pasitikėjimą, kita vertus, kai man nesiseka to
daryti, turi su manimi šnekėtis. Atrodai tokia stipri, tokia savarankiška, o kai skaitau, ką man rašai, pamatau tave kitokią.
Turime vienas kitam padėti, Anastazija, o aš galiu vadovautis tik tavo užuominomis. Turi būti su manimi atvira ir abu
turime rasti būdą padaryti tą susitarimą galiojantį.

Nerimauji, kad nesi pakankamai nuolanki. Ką gi, galbūt ne be reikalo. Jei jau apie tai kalbame, tai nuolankiajai derantį
nusižeminimą parodai tik žaidimų kambaryje. Regis, tai vienintelė vieta, kurioje leidiesi visiškai valdoma ir darai, kas liepta.
Tokį tavo elgesį pavadinčiau pavyzdiniu. Beje, niekada nesumuščiau tavęs taip, kad oda būtų nusėta juosvomis
mėlynėmis. Mano tikslas – rožinė oda. Man patinka, kad kai būname ne žaidimų kambaryje, tu mane provokuoji. Man tai
naujiena ir atgaiva, tad nenorėčiau, kad elgtumeisi kitaip. Vadinasi, aiškiau ir drąsiau sakyk man, ko nori. Pasistengsiu būti
supratingas, suteikti tau erdvės ir, kol viešėsi Džordžijoje, neįkyrėti. Nekantriai lauksiu kito tavo laiško.

O kol kas linkiu pasilinksminti. Tik ne per daug.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Po galais… Jis parašė tikrą rašinį, tarsi būtume mokiniai, ir visai neblogą. Smarkiai plakančia
širdimi dar kartą perskaitau jo laišką ir įsirangau į svečiams skirtą lovą, galima sakyti, spausdama
glėbyje kompiuterį. Sudaryti sutartį metams? Turiu tokią galią! Viešpatie, reikės labai gerai pamąstyti.
„Suprask jį tiesiogiai“ – štai ką pataria mama. Jis nenori manęs prarasti. Jau du kartus taip sakė!
Kristianas taip pat nori, kad mūsų santykiai klostytųsi gerai. Ak, Kristianai, aš taip pat to trokštu! Jis
stengsis man neįkyrėti. Ar tai reiškia, kad gali neatsispirti pagundai ir atskristi į Džordžiją? Staiga
man įsižiebia viltis. Noriu jį pamatyti. Dar nepraėjo nė para, kai išsiskyrėme, bet žinodama, kad
nematysiu Kristiano keturias dienas, pajuntu, kaip jo ilgiuosi. Ir kaip jį myliu.

– Ana, mieloji… – Balsas švelnus ir mielas, persmelktas meilės ir senų gerų prisiminimų.
Kažkas ranka švelniai braukia man veidą. Mama mane žadina, o aš guliu apglėbusi ir prie krūtinės

prispaudusi kompiuterį.
– Ana, širdele, – švelniai, monotonišku balsu vėl sako mama, o aš, palengva budindamasi, mirksiu

nuo šviesiai rožinės besileidžiančios saulės šviesos.
– Sveika, mama.
Pasirąžau ir nusišypsau jai.
– Po pusvalandžio eisime vakarieniauti. Ar vis dar ketini dėtis prie mūsų?
– Taip, mama, žinoma. – Kad ir kaip stengiuosi, nuvyti žiovulio nepavyksta.
– Oho, tai bent technikos stebuklas… – Mama rodo į mano nešiojamąjį kompiuterį.
Oi, mėšlas.

– A… šitas? – sakau kaip įmanydama atsainiau ir deduosi nustebusi.
Ar mama pastebės? Nuo to laiko, kai turiu „draugą“, ji, rodos, tapo dar nuovokesnė.
– Kristianas man jį paskolino. Manau, su juo galėčiau ir erdvėlaivį pilotuoti, bet iš tiesų
naudojuosi tik elektroniniu paštu ir internetu.
Taigi, nieko ypatingo. Įtariai mane nužvelgusi, mama prisėda ant lovos ir užkiša man už ausies
plaukų sruogą.
– Ar jis jau parašė tau elektroninį laišką?
Oi, išvis mėšlas.
– Parašė.
Nerūpestingumas tirpte tirpsta, aš nuraustu.
– Gal jis tavęs ilgisi, kaip manai?
– Tikiuosi, mama.
– Ką jis rašo?
Oi, mėšlų mėšlas. Karštligiškai mėginu prisiminti kokią nors Kristiano laiško ištrauką, tinkamą
pacituoti mamai. Neabejoju, kad ji nenori girdėti nei apie dominantus, nei apie priklausomybę, nei
apie užkimštą burną, be to, ir negalėčiau jai to papasakoti, nes mane varžo konfidencialumo sutartis.
– Rašo, kad pasilinksminčiau, bet ne per daug.
– Padorus patarimas. Paliksiu tave ruoštis vakarienei, mieloji. – Pasilenkusi ji pakšteli man į kaktą.
– Ana, labai džiaugiuosi. Nuostabu tave matyti.
Tarusi šiuos meilės kupinus žodžius, mama išeina.
Hm… Kristianas ir padorumas… Maniau, šie žodžiai nesuderinami, bet po paskutinio jo laiško…
gal viskas įmanoma? Papurtau galvą. Man reikia laiko įsisąmoninti, ką Kristianas parašė. Galbūt po
vakarienės jau galėsiu jam atsakyti? Išlipusi iš lovos mikliai nusitraukiu pižamos marškinėlius,
nusimaunu trumpikes ir einu į vonią.
Atsivežiau pilką Keitės suknelę atvira nugara, kurią vilkėjau per diplomų teikimo ceremoniją. Tai
vienintelis mano turimas puošnus rūbas. Kaitra naudinga tuo, kad tokiu oru drabužio raukšlės
išnyksta, tad, manau, eiti į golfo klubą ši suknelė bus kaip tik. Apsivilkusi ją atsidarau kompiuterį. Iš
Kristiano jokių žinių – truputį nusiviliu. Paskubomis parašau jam laišką.

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Iškalbingas?
Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 19:08 RJL
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Sere, esate gana iškalbingas laiškų rašytojas. Turiu eiti vakarienės į Bobo golfo klubą, ir – noriu, kad žinotumėte, – vien
pagalvojusi apie tai imu vartyti akis. Bet jūs su savo niežtinčiu delnu dabar labai toli, tad mano sėdynė bent kol kas saugi.
Jūsų laiškas man patiko. Atsakysiu į jį, kai tik galėsiu. Jau ilgiuosi jūsų. Linkiu smagios popietės.

Jūsų Ana

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Jūsų sėdynė
Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 16:10
Gavėjas: Anastazija Stil

Miela panele Stil,
jūsų laiško pavadinimas mane glumina. Be jokios abejonės, ji saugi – kol kas.
Maloniai pavakarieniaukite. Aš taip pat jūsų ilgiuosi, ypač jūsų užpakaliuko ir aštraus liežuvio.
Manęs laukia nuobodi popietė – ją praskaidrins tik mintys apie jus ir apie tai, kad vartote akis. Rodos, ne kas kitas, o jūs
taip sumaniai atkreipėte mano dėmesį, kad šį bjaurų įprotį turiu ir aš.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius ir akių vartytojas

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Akių vartymas
Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 19:14 RJL
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Brangus pone Grėjau,
liaukitės siuntęs man elektroninius laiškus. Mėginu susiruošti, kad galėtume eiti vakarieniauti. Jūs labai blaškote dėmesį,
net ir būdamas kitame žemyno krašte. Beje, kas jus peria, kai vartote akis?

Jūsų Ana

Paspaudžiu „Siųsti“ ir prieš akis akimirksniu iškyla tos piktos raganos, ponios Robinson,
paveikslas. Negaliu gerai įsivaizduoti, kaip ji atrodo. Kristianą mušdavo moteris, amžiumi
prilygstanti mano motinai, – kaip neteisinga. Vėl imu svarstyti, kiek žalos ji padarė. Pyktelėjusi
stipriai sučiaupiu lūpas. Man reikėtų lėlės, į kurią galėčiau besti smeigtukus – gal taip atsikratyčiau
bent dalies pykčio, kurį jaučiu tai nepažįstamajai.

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Jūsų sėdynė
Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 16:18
Gavėjas: Anastazija Stil

Miela panele Stil,
vis dėlto man visais požiūriais labiau patinka mano, o ne jūsų sugalvotas laiško pavadinimas. Laimė, esu savo likimo
valdovas ir niekas manęs nepliekia. Išskyrus motiną (kartais) ir, žinoma, daktarą Fliną. Ir jus.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Aš jus… pliekiu?
Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 19:22 RJL
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Brangus sere,
pone Grėjau, argi kada drįsau jus pliekti? Man rodos, painiojate mane su kita moterimi… o man dėl to labai neramu.
Dabar man tikrai reikia ruoštis.

Jūsų Ana

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Jūsų sėdynė
Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 16:25
Gavėjas: Anastazija Stil

Miela panele Stil,
jūs nuolat mane pliekiate savo laiškuose. Gal galėčiau užtraukti jums suknelės užtrauktuką?

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Nežinia kodėl, bet jo žodžiai, rodos, iššoka iš monitoriaus taip, kad aikteliu. Ak… jis nori žaisti.

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: N-17
Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 19:28 RJL
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Man labiau patiktų, jei užtrauktuką atitrauktumėte.

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Neatsargūs norai…
Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 16:31
Gavėjas: Anastazija Stil

MAN TAIP PAT.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Šnopuojanti
Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 19:33 RJL
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Palengva…

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Sunkiai dūsaujantis
Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 16:35
Gavėjas: Anastazija Stil

Norėčiau būti pas tave.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Dejuojanti
Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 19:37 RJL
Gavėjas: Kristianas Grėjus

IR AŠ NORĖČIAU…

– Ana! – šūkteli mama, net krūpteliu.
Velnias… Kodėl jaučiuosi tokia kalta?
– Jau einu, mama.

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Dejuojanti
Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 19:39 RJL
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Turiu eiti.

Iki, mažyti.

Įpuolu į prieškambarį, kur manęs jau laukia Bobas su mama. Ji suraukia kaktą.
– Mieloji, ar gerai jautiesi? Tu truputį įraudusi…
– Viskas gerai, mama.
– Kaip gražiai atrodai, brangioji.
– Ak, tai Keitės suknelė. Tau patinka?
Mama dar labiau susiraukia.
– Kodėl vilki Keitės suknelę?
A… ne…
– Na, man ji patinka, o Keitei ne, – greitai sugalvoju šiokį tokį pasiteisinimą.
Ji atidžiai mane nužvelgia, o Bobas išreiškia nekantrumą alkano ir primušto šuns žvilgsniu.
– Rytoj nusivesiu tave į parduotuves, – sako mama.
– Oi, mama, nereikia. Drabužių man tikrai netrūksta.
– Ar jau negaliu palepinti dukters? Eime, Bobas miršta iš bado.
– Tai jau tikrai, – gailiai pritaria Bobas delnu trindamasis pilvą ir tyčia nutaisęs kankinio veidą.
Kai jis užverčia akis į lubas, nusijuokiu ir visi trys išeiname pro duris.

Vėliau, vėsindamasi po drungnu dušu, galvoju, kaip mama pasikeitė. Stebėjau ją per vakarienę golfo
klube – atrodė kaip žuvis vandenyje: smagi, koketiška, apsupta didelio būrio draugų. Bobas buvo
mielas ir dėmesingas… rodos, juodu vienas kitam tinka. Nuoširdžiai džiaugiuosi dėl mamos. Tai
reiškia, kad galiu liautis dėl jos nerimavusi, liautis kritikavusi jos sprendimus ir pamiršti tas niūrias
dienas, kai ji gyveno su Trečiuoju Vyru. Bobas yra tikras sargas. Be to, mama man davė gerą
patarimą. Kada ji ėmė dalyti gerus patarimus? Nuo to laiko, kai susipažinau su Kristianu. Bet kodėl?

Nusipraususi greitai nusišluostau, mat nekantrauju grįžti pas Kristianą. Manęs jau laukia
elektroninis laiškas, atsiųstas prieš dvi valandas, iš karto po to, kai išėjau vakarieniauti.

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Plagiatas
Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 16:41
Gavėjas: Anastazija Stil

Nugvelbėte mano žodžius.
Ir palikote mane nei pakartą, nei paleistą.

Malonios vakarienės.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Kaip galite kaltinti mane vagyste?
Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 22:18 RJL
Gavėjas: Kristianas Grėjus
Sere, manau, nesunkiai išsiaiškinsite, kad šių žodžių autorystė priklauso Eliotui.
Kodėl nei pakartą, nei paleistą?

Jūsų Ana

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Nebaigtas reikalas
Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 19:22
Gavėjas: Anastazija Stil

Panele Stil,
pagaliau grįžote. Išėjote taip staiga ir kaip tik tą akimirką, kai ėmė darytis įdomu.
Eliotas nėra labai originalus. Tikriausiai pats iš ko nors tuos žodžius pavogė.
Kaip vakarienė?

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Nebaigtas reikalas?
Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 22:26 RJL
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Vakarienė buvo soti – jums bus malonu išgirsti, kad prisivalgiau gerokai daugiau, nei derėjo.
Ėmė darytis įdomu? Kodėl?

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Žinoma, kad reikalas nebaigtas
Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 19:30
Gavėjas: Anastazija Stil

Tyčia dedatės nenuovoki? Rodos, visai neseniai prašėte manęs, kad atsegčiau suknelės užtrauktuką.
Ir aš nekantriai laukiau, kada galėsiu tai padaryti. Taip pat džiaugiuosi girdėdamas, kad valgote.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Na… anksčiau ar vėliau ateina savaitgalis…

Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 22:36 RJL
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Suprantama, kad valgau… Tik būdama su jumis jaučiuosi taip netvirtai, kad man ne maistas rūpi.
Nė už ką nesidėčiau nenuovoki, pone Grėjau.
Neabejoju, kad per tiek laiko ir pats tai supratote. :)

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Negaliu sulaukti
Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 19:40
Gavėjas: Anastazija Stil

Prisiminsiu tai, panele Stil, ir, be jokios abejonės, pasinaudosiu šia informacija savo labui.
Apgailestauju, kad būdamas šalia atgrasau jus nuo valgio. Maniau, kad žadinu jums gašlesnius jausmus. Sprendžiau iš
patirties, ir, turiu pasakyti, malonios.
Labai laukiu kito karto.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Lingvistinė gimnastika
Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 22:36 RJL
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Vėl žaidėte su Didžiuoju aiškinamuoju žodynu?

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Jūs mane perpratote
Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 19:40
Gavėjas: Anastazija Stil
Puikiai mane pažįstate, panele Stil.
Dabar ketinu vakarieniauti su sena drauge, tad sėsiu prie automobilio vairo.

Iki, mažyte© .

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Su kokia sena drauge? Niekada nemaniau, kad Kristianas turi kokių nors senų draugių, išskyrus…
tą. Žiūrėdama į monitorių susiraukiu. Kodėl jis vis dar su ja susitikinėja? Netikėtai mane apima
juodas, deginantis, tulžingas pavydas. Trokštu kam nors trenkti, geriausia – poniai Robinson. Suirzusi
užlenkiu nešiojamąjį kompiuterį ir atsigulu į lovą.

Turėčiau atsakyti į ilgą šįryt gautą jo laišką, bet staiga suprantu, kad siuntu. Kodėl Kristianas negali
tos moters laikyti tuo, kas ji iš tiesų yra – vaikų tvirkintoja? Išjungiu šviesą ir, nesitverdama pykčiu,
spoksau į tamsą. Kaip ji drįso? Kaip ji drįso kibti prie pažeidžiamo paauglio? Ar vis dar tai daro?
Kodėl juodu nutraukė santykius? Galvoje šmėsteli keli įvykių scenarijai. Jei Kristianui visa tai
nusibodo, kodėl jis su ta moterimi vis dar bičiuliaujasi? O ji – ar ištekėjusi? Gal išsiskyrusi? Jėzau…

ar turi savų vaikų? Ar turi vaikų nuo Kristiano? Pasąmonė skersakiuodama pakelia savo bjaurią galvą
– vien ši mintis mane pribloškia, ima pykinti. Ar daktaras Flinas žino apie tą moterį?

Išsiropščiu iš lovos ir vėl įsijungiu tą pragaro mašiną. Aš vėl savo. Laukdama, kol kompiuteris
įsikraus ir nušvis ekranas, nekantriai barbenu pirštais. Paspaudžiu „Google“ piktogramą ir į paieškos
laukelį įvedu „Kristianas Grėjus“. Staiga ekranas sumirga nuo Kristiano nuotraukų: su juodu
kaklaraiščiu ir kostiumu, Jėzau… čia ir Chosė nuotraukos iš „Heathman“ viešbučio, kuriose
Kristianas vilki baltus marškinius ir mūvi medvilnines kelnes. Kaip jos atsidūrė internete? Dieve
mano, koks jis gražus…

Nekantriai slenku žemyn: kelios fotografijos su verslo partneriais, paskui jūra nuostabių paties
fotogeniškiausio vyro nuotraukų – vyro, kurį artimai pažįstu. Artimai? Ar tikrai artimai pažįstu
Kristianą? Pažįstu jį lytiškai, bet, regis, šioje srityje dar turiu ką atrasti. Žinau, kad jis nepastovios
nuotaikos, sudėtingo charakterio, linksmas, santūrus, mielas… Dieve, šis vyras – tikras prieštaravimų
kamuolys. Spustelėdama pelės mygtuką pereinu į kitą puslapį. Jame Kristianas visose nuotraukose taip
pat vienas – prisimenu, kaip Keitė sakė negalėjusi rasti jo nuotraukų su drauge, todėl jai ir kilo mintis
paklausti, ar jis ne gėjus. Dar toliau, trečiame puslapyje, įdėta mudviejų su Kristianu nuotrauka, daryta
per diplomų teikimo ceremoniją. Tai vienintelė nuotrauka, kurioje jis nufotografuotas su moterimi, ir
ta moteris esu aš.

Po perkūnais! Aš – „Google“ puslapiuose! Atidžiai įsižiūriu į mudviejų nuotrauką. Atrodau
nustebusi, sunerimusi ir išmušta iš vėžių, kad esu fotografuojama. Kristianas savo ruožtu atrodo
neprilygstamai gražus, ramus ir susikaupęs, be to, ryši tą kaklaraištį. Spoksau į jį, į neapsakomai
gražų jo veidą – veidą, kuris šią akimirką tikriausiai atsuktas į prakeiktąją ponią Robinson. Išsaugau
šią nuotrauką savo mėgstamiausiųjų aplanke, o tada peržiūriu visus aštuoniolika rastų puslapių, bet…
nieko nerandu. Ponios Robinson internete nerasiu. Bet vis tiek turiu sužinoti, ar Kristianas su ja.
Paskubomis parašau jam laišką.

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Tinkami vakarienės partneriai
Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 23:58 RJL
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Tikiuosi, judu su sena drauge maloniai pavakarieniavote.

Ana

P. S. Ar ta draugė – ponia Robinson?

Paspaudžiu „Siųsti“ ir į lovą atsigulu liūdna, bet tvirtai apsisprendusi išklausinėti Kristianą apie
santykius su ta moterimi. Viena vertus, trokštu bet kokia kaina sužinoti daugiau, kita vertus, noriu
pamiršti viską, ką jis pasakojo. Be to, man prasidėjo mėnesinės, tad rytoj rytą turiu nepamiršti išgerti
tabletės. Tarp „BlackBerry“ telefono piktogramų paskubomis susirandu žadintuvą ir nustačiusi laiką
įjungiu. Pasidėjusi telefoną ant naktinės spintelės, atsigulu ir, trokšdama, kad būtume tame pačiame
mieste, o ne nutolę vienas nuo kito per keturis tūkstančius kilometrų, galų gale nugrimztu į neramų
miegą.

Rytą praleidusios vaikščiodamos po parduotuves, o popietę – gulėdamos paplūdimyje, vakare mudvi
su mama nutarėme užsukti į barą. Palikusios Bobą prie televizoriaus, susiradome gerą barą pačiame
prabangiausiame Savanos viešbutyje. Siurbčioju antrą taurę „Cosmopolitan“ kokteilio. Mama –
trečią. Ji kaip tik dalijasi kitomis įžvalgomis apie gležną vyrų ego. Mane tai labai trikdo.

– Supranti, Ana, vyrai mano, kad kiekvienas moters ištartas žodis yra problema, kurią reikia
spręsti. Jiems į galvą neateina, kad mes galbūt norėtume tik šiaip sau pasvarstyti kokią idėją –
pašnekėti apie ją, o paskui pamiršti. Vyrai teikia pirmenybę veiksmams.

– Mama, kodėl visa tai man pasakoji? – klausiu neslėpdama susierzinimo. Ji visą dieną krėtė
panašius pokštus.

– Mieloji, tu atrodai tokia sutrikusi… Dar niekada nebuvai parsivedusi namo vaikino. Gyvendama
Las Vegase net neturėjai draugo. Maniau, tarp judviejų su tuo vaikinu koledže, su tuo Chosė, galėtų
kas nors užsimegzti.

– Mama, Chosė – tik bičiulis.
– Žinau, širdele. Bet kažkas yra ir, regis, nesakai man visos tiesos.
Ji atidžiai žvelgia į mane, veide atsispindi motiniškas rūpestis.
– Man tik reikėjo truputį atitolti nuo Kristiano ir ramiai pagalvoti. Tik tiek… Jis tarsi užvaldo
visas mintis.
– Užvaldo?
– Taip. Ir vis dėlto jo ilgiuosi, – suraukusi kaktą sakau.
Visą dieną iš Kristiano nieko nesulaukiau. Negavau nei elektroninių laiškų, nei kokių kitų žinių.
Man knieti paskambinti ir sužinoti, kaip jis laikosi. Labiausiai bijau, kad nebūtų pakliuvęs į
automobilio avariją; šiek tiek mažiau baiminuosi, jog jis vėl pakliuvo į piktosios ponios Robinson
nagus. Žinau, šis nuogąstavimas visiškai nepagrįstas, bet kai kalbama apie tą moterį, aš, rodos,
prarandu gebėjimą logiškai mąstyti.
– Brangioji, man reikia į tualetą.
Mamai trumpai išėjus, pasinaudoju proga dar kartą žvilgtelėti į „BlackBerry“ telefoną. Visą dieną
slapta tikrinau, ar negavau laiško. Pagaliau – Kristiano atsakymas!

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Vakarienės partneriai
Dat a: 2011 m. birželio 1 d. 21:40 RJL
Gavėjas: Anastazija Stil

Taip, vakarieniavau su ponia Robinson. Anastazija, ji viso labo sena draugė.
Nekantriai laukiu, kol vėl pasimatysime. Man tavęs trūksta.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Vis dėlto jis vakarieniavo su ja. Man pašiurpsta oda, o gyslomis į visą kūną plūsteli adrenalinas ir
įsiūtis, nes patys baisiausi nuogąstavimai pasitvirtino. Kaip jis galėjo? Išvažiuoju vos porai dienų, o
jis iš karto lekia pas tą bjaurią kalę.

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: SENI vakarienės partneriai
Dat a: 2011 m. birželio 1 d. 21:42 RJL
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Ji ne tik sena draugė.
Ar ta moteris jau rado kitą paauglį, į kurį galėtų suleisti dantis?
Ar tu jai jau per senas?
Ar dėl to nutrūko jūsų santykiai?

Vos paspaudžiu „Siųsti“, grįžta mama.
– Ana, tu išblyškusi. Kas nutiko?
Papurtau galvą.
– Nieko. Išgerkime dar po vieną, – sumurmu.
Mama suraukia kaktą, bet pakelia akis, duoda ženklą padavėjui ir parodo į mūsų taures. Jis linkteli.
Puikiai supranta šį visame pasaulyje paplitusį gestą, reiškiantį „prašom dar po vieną“. Kol ji
bendrauja su padavėju, žvilgteliu į „BlackBerry“ telefoną.

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Atsargiai…
Dat a: 2011 m. birželio 1 d. 21:45 RJL
Gavėjas: Anastazija Stil

Šio reikalo nenorėčiau aptarinėti elektroniniais laiškais.
Kiek taurių „Cosmopolitan“ ketini išgerti?

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Po velnių, Kristianas čia…

11 Rytų juostinis laikas.

DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

Nervingai pasidairau po barą, bet Kristiano niekur nematyti.
– Ana, kas yra? Atrodai tarsi išvydusi vaiduoklį.
– Kristianas… Jis čia.
– Ką? Kur?
Mama taip pat apsidairo.
Pamiršau jai paminėti Kristiano polinkį persekioti žmones.
Pagaliau pamatau jį. Širdis suspurda ir ima neramiai plakti, o Kristianas jau žengia artyn. Jis tikrai

čia – ir atskrido dėl manęs. Mano vidinė dievaitė džiūgaudama pašoka nuo paplūdimio gulto.
Kristianas vikriai skinasi kelią per žmones, prislopintoje halogeninių lempų šviesoje jo plaukai
tviska variu ir raudoniu. Šviesiai pilkos akys spindi iš… pykčio? Įtampos? Jis stipriai sučiaupęs lūpas,
sukandęs dantis. Oi, velniava… ne. Šią akimirką taip baisiai pykstu ant Kristiano ir še tau – jis čia.
Kaip galiu ant jo pykti motinos akivaizdoje?

Atsargiai verdamas mane žvilgsniu, Kristianas prieina prie mūsų stalelio. Kaip visuomet, vilki
baltus lininius marškinius ir mūvi džinsus.

– Labas, – gailiai cypteliu, negalėdama nuslėpti sukrėtimo ir baimingos pagarbos, kad matau jį, iš
kūno ir kraujo, stovintį priešais.

– Sveika, – atsako jis ir pasilenkia pakštelėti į skruostą užklupdamas mane nepasiruošusią.
– Kristianai, čia mano mama Karla.
Iki gyvo kaulo įsiėdusios geros manieros vis dėlto paima viršų.
Jis pasisuka pasisveikinti su mama.
– Ponia Adams, malonu susipažinti.
Iš kur Kristianas žino jos pavardę? Jis apdovanoja ją už širdies stveriančia, vien Kristianui Grėjui
būdinga ir iš karto pavergiančia šypsena. Mamai nelieka nė menkiausios vilties išsigelbėti. Jai
atvimpa apatinė lūpa – žandikaulis vos netarkšteli į stalą. Jėzau, mama, laikykis. Ji paima ištiestą
Kristiano ranką ir juodu pasisveikina. Mano mama taip nieko ir neatsakė. Visiškai priblokšta ir
praradusi gebėjimą kalbėti – ar tai paveldima? Galas žino.
– Kristianai… – pagaliau tyliai išlemena ji.
Kristianas spindinčiomis akimis jai supratingai nusišypso. Prisimerkusi atidžiai nužvelgiu juos
abu.
– Ką čia veiki?
Klausimas nuskamba nervingiau, nei norėjau, Kristiano šypsena išblėsta, veidas pasidaro
budresnis. Nors ir džiaugiuosi jį matydama, esu visiškai išmušta iš vėžių, nes gyslomis dar plūsta
pyktis dėl ponios Robinson. Pati nežinau, ko noriu: ar aprėkti Kristianą, ar pulti jam į glėbį, – jam

tikriausiai nepatiktų nei viena, nei kita, – be to, noriu žinoti, ar ilgai jis mudvi su mama stebėjo. Taip
pat truputį nerimauju dėl ką tik jam išsiųsto laiško.

– Kaip ką? Atvažiavau su tavimi susitikti. – Jis ramiai žvelgia į mane. Ak, apie ką jis galvoja? –
Apsistojau šiame viešbutyje.

– Tu čia apsistojai? – Net pati girdžiu, kad kalbu aukštu spigiu balsu, kaip amfetamino
prisišniaukštusi antro kurso studentė.

– Na, vakar rašei norinti, kad būčiau čia. – Jis nutyla žiūrėdamas, kaip reaguoju. – Mūsų tikslas –
tenkinti vienam kito norus, panele Stil, – patyliukais visiškai rimtai priduria.

Po velnių, gal jam galvoj negerai? Gal jį paveikė mano pastabos apie ponią Robinson? O gal mane
jau pradeda veikti trys (netrukus išgersiu ir ketvirtą) taurės „Cosmopolitan“ kokteilio? Mama
nerimaudama žiūri į mudu.

– Kristianai, gal norėtum prisėsti prie mūsų ir ko nors išgerti?
Ji pamoja padavėjui ir šis akimirksniu išdygsta prie mūsų stalelio.
– Norėčiau džino su toniku, – sako Kristianas. – Jei turite, „Hendricks“ arba „Bombay Sapphire“.
Su „Hendricks“ – griežinėlį agurko, su „Bombay“ – žaliosios citrinos.
Po galais… tik Kristianas moka kokteilio paprašyti taip, tarsi užsisakytų pietus.
– Prašom dar dvi taures „Cosmo“, – priduriu baikščiai dirsčiodama į Kristianą. Geriu su motina –
jam tikrai nėra dėl ko ant manęs pykti.
– Prisitrauk kėdę, Kristianai.
– Dėkoju, ponia Adams.
Kristianas prisitraukia netoliese stovinčią kėdę ir grakščiai atsisėda šalia manęs.
– Vadinasi, taip jau sutapo, kad apsistojai viešbutyje, į kurio barą mudvi užsukome išgerti? –
klausiu kuo nerūpestingiausiai.
– Arba taip jau sutapo, kad užsukote išgerti į barą viešbučio, kuriame aš apsistojęs, – atsako
Kristianas. – Ką tik pavakarieniavau, atėjau čia ir pamačiau tave. Buvau išsiblaškęs, užsigalvojęs apie
paskutinį tavo elektroninį laišką ir še tau – pakėlęs akis, staiga išvydau tave. Tai bent sutapimas, ar ne?
– Jis pakreipia galvą, lūpose žaidžia vos pastebima šypsena.
Ačiū Dievui, vis dėlto mums tikriausiai pavyks nesugadinti šio vakaro.
– Mudvi su mama šį rytą vaikščiojome po parduotuves, o po pietų buvome paplūdimyje. Vakare
nusprendėme išgerti kokteilių, – murmu jausdama, kad privalau Kristianui pasiaiškinti.
– Nusipirkai šią palaidinukę? – Žiūrėdamas į naujutėlaitę žalią šilkinę palaidinukę su petnešėlėmis,
jis pritariamai linkteli. – Spalva tau labai tinka. Be to, įdegei saulėje. Atrodai žavingai.
Nuo Kristiano komplimento išraustu ir netenku žado.
– Ką gi, norėjau aplankyti tave rytoj. Bet susitikome dabar.
Jis paima mane už rankos, švelniai spusteli, ima nykščiu braukyti per krumplius… ir pajuntu
pažįstamą įtampą. Ten, kur odą švelniai maigo jo nykštys, keista elektros srovė smelkiasi gilyn, lyg
ugnis siūbteli kraujagyslėmis ir priverčia pulsuoti visą kūną, pakeliui sušildydama kiekvieną ląstelę.
Nemačiau Kristiano daugiau nei dvi dienas. Dieve… geidžiu jo. Imu kvėpuoti nelygiai. Žiūrėdama į jį
sumirksiu, droviai šypteliu ir pamatau, kad jo veide nušvinta šypsena.
– Norėjau tave nustebinti. Bet kaip visada, Anastazija, tu nustebinai mane pasirodydama čia.

Paskubomis žvilgteliu į mamą, kuri spokso į Kristianą… taip, kaip tik spokso! Liaukis, mama.
Tarsi jis būtų koks nematytas, egzotiškas padaras. Taip, žinau, nesu turėjusi vaikino ir Kristianą mano
vaikinu galima laikyti tik su didžiulėmis išlygomis, bet ar tikrai taip neįtikėtina, kad galėčiau atkreipti
vyro dėmesį? „Šito vyro? Na, tiesą sakant… tik pažvelk į jį!“ – nepraleidžia progos įgelti man
pasąmonė. „Ak, užsičiaupk! Tavo nuomonės niekas neklausė!“ Piktai dėbteliu į mamą, bet ji, rodos, to
nepastebi.

– Nenoriu gadinti jums su mama vakaro. Greitai išgersiu vieną taurę ir jau eisiu. Manęs dar laukia
darbas, – rimtai pareiškia jis.

– Kristianai, labai malonu pagaliau su tavimi susipažinti, – atitokusi įsiterpia mama. – Ana apie
tave pasakojo daug gero.

Kristianas jai nusišypso.
– Šit kaip?
Linksmai nusiteikęs žvilgteli į mane, kilsteli antakį ir aš vėl tirštai nuraustu.
Nešinas gėrimais prieina padavėjas.
– „Hendricks“ džinas su toniku, sere, – kreipiasi jis į Kristianą ir triumfuodamas vikriai pastato
taurę.
– Ačiū, – įvertindamas jo pastangas sumurma Kristianas.
Nervingai gurkšnoju ką tik atneštą „Cosmo“ kokteilį.
– Ar ilgai viešėsi Džordžijoje, Kristianai? – klausia mama.
– Iki penktadienio, ponia Adams.
– Gal rytoj vakare norėtum su mumis pavakarieniauti? Ir prašyčiau vadinti mane Karla.
– Mielai, Karla.
– Puiku. Trumpai judviejų atsiprašysiu.
Mama… juk ką tik buvai. Apimta nevilties žiūriu, kaip ji stojasi nuo kėdės, nueina ir palieka mudu
su Kristianu vienus.
– Taigi, siunti ant manęs, kad vakarieniavau su sena drauge? – Kristianas žvelgdamas liepsningu ir
budriu žvilgsniu kelia mano ranką prie lūpų ir švelniai bučiuoja kiekvieną krumplį.
Jėzau, ar jis nori dabar tai daryti?
– Taip, – sukuždu, o gyslomis teka nuo pykčio įkaitęs kraujas.
– Mūsų lytiniai santykiai seniai baigti, Anastazija, – pašnabždomis paaiškina jis. – Netrokštu jokios
kitos moters, tik tavęs. Argi dar nesupratai?
Įbedusi į jį žvilgsnį, sumirksiu.
– Man ji – vaikų tvirkintoja, Kristianai.
Laukdama jo reakcijos, sulaikau kvėpavimą.
Kristianas išblykšta.
– Tavo nuosprendis labai griežtas. Iš tiesų taip nebuvo… – sukrėstas sušnabžda jis. Ir paleidžia
mano ranką.
Griežtas nuosprendis?
– O kaip buvo? – klausiu.
„Cosmopolitan“ kokteiliai įkvėpė drąsos.
Kristianas žiūri į mane suglumęs, suraukęs kaktą. O aš kalbu toliau:

– Ji pasinaudojo apsiginti negalinčiu penkiolikmečiu berniuku. Jei būtum buvusi penkiolikos metų
mergaitė, o ponia Robinson – ponas Robinsonas, mėginantis įtraukti tave į sadomazochistinius
santykius, ar viskas irgi būtų buvę gerai? Jei, tarkim, vietoj tavęs būtų buvusi Mija?

Jis aikteli ir piktai dėbteli į mane.
– Ana, viskas buvo visai ne taip.
Perveriu jį rūsčiu žvilgsniu.
– Gerai, sakykim, aš nesijaučiau išnaudojamas, – tyliai priduria Kristianas. – Jos prievarta išėjo į
gera. Man to reikėjo.
– Nieko nesuprantu. – Aš suglumusi.
– Anastazija, tuoj grįš tavo motina. Šiuo metu man nemalonu apie tai šnekėti. Galbūt pasikalbėsime
vėliau. Jei nenori, kad čia likčiau, žinok, kad Hilton Hed Ailande turiu paruoštą lėktuvą. Galiu
išskristi.
Jis ant manęs pyksta… Ne…
– Ne, neišskrisk. Prašau. Džiaugiuosi, kad tu čia. Tik noriu, kad suprastum. Pykstu, nes vos tik
išvažiavau, tu su ja vakarieniavai. Prisimink, kaip jautiesi, kai prisiartinu prie Chosė. Chosė – tik
geras bičiulis. Mudviejų niekada nesiejo seksas. O tu su ta moterimi… – nenorėdama baigti minties,
nutylu.
– Tu pavydi? – Kristianas paspokso į mane, paskui jo žvilgsnis truputį pašvelnėja ir pameilėja.
– Taip. Be to, pykstu dėl to, ką ji tau padarė.
– Anastazija, ji man padėjo. Daugiau neturiu ko pridurti. O jei kalbėsime apie pavydą, įsivaizduok
save mano kailyje. Pastaruosius septynerius metus niekam neturėjau aiškintis dėl savo elgesio.
Niekam. Darau tai, ką noriu, Anastazija. Ir ši nepriklausomybė man patinka. Susitikti su ponia
Robinson važiavau ne tam, kad tave nuliūdinčiau. Vakarieniavau su ja, nes kartais mudu susitinkame.
Ji – draugė ir verslo partnerė.
Verslo partnerė? Po galais… Tai bent naujiena.
Kristianas atidžiai žiūri, kaip reaguosiu.
– Taip, esame verslo partneriai. Bet lytiškai seniai nebesantykiaujame. Jau daug metų.
– Kodėl nutrūko judviejų santykiai?
Mano lūpos stipriai susičiaupia, akys žiba.
– Jos vyras sužinojo.
Po velnių!
– Gal galėtume pasišnekėti apie tai kitą kartą ir ne viešoje vietoje, – nepatenkintas suburba
Kristianas.
– Juk nemanai kada nors mane įtikinsiąs, kad ta moteris – ne tam tikros rūšies pedofilė?
– Aš jos tokia nelaikau. Niekada nelaikiau. O dabar – gana! – kaip kirviu nukerta jis.
– Ar ją mylėjai?
– Na, kaip sutariate? – klausia mama, kurios nei Kristianas, nei aš nepastebėjome grįžtančios.
Mudu atšlyjame vienas nuo kito – paskubomis, lyg būtume nusikaltę, ir aš prisiverčiu plačiai
nusišypsoti. Mama įdėmiai žiūri į mane.
– Gerai, mama.