penkiasdesimtpilkuatspalviu1

– Ar ir toliau taip darysi?
– Ne.
– Gausi į kailį kaskart, kai taip padarysi, supratai?
Ir labai lėtai nusmaukia man kelnaites. Ak, koks tai žeminantis veiksmas. Žeminantis, bauginantis
ir… jaudrinantis. Kristianas kelia tikrą kūniškų malonumų puotą. Man daužosi širdis. Vos kvėpuoju.
Siaubas, ar man skaudės?
Jis uždeda ranką man ant nuogo užpakalio, ištiestu delnu ima braukyti, švelniai glamonėti. Paskui
patraukia ranką… ir kerta – stipriai. Oi! Iš skausmo staiga atsimerkiu ir trūkteliu mėgindama atsikelti,
bet jo ranka slysteli tarp menčių ir mane prispaudžia. Kristianas vėl glosto man ten, kur užgavo, tik
dabar kvėpuoja kitaip – garsiau, greičiau. Staiga vikriai pliaukšteli man dar du kartus. Po galais –
skauda! Iš skausmo mano veidas persikreipia, bet neišleidžiu nė garso. Skatinama į kraują
plūstelėjusio ir po visą kūną pasklidusio adrenalino, rangausi mėgindama išsisukti nuo kirčių.
– Nejudėk, – dusliai tarsteli jis, – nes mušiu dar ilgiau.
Dabar Kristianas mane glosto, bet po akimirkos – vėl smūgis. Ryškėja ritmas: braukymas,
glamonė ir stiprus pliaukštelėjimas. Kad ištverčiau skausmą, turiu susikaupti. Mėginant įsisąmoninti šį
bausmės priėmimo jausmą, sąmonė nuskaidrėja, nelieka jokių kitų minčių. Antrą kartą į tą pačią vietą
jis nekerta – kančią paskirsto tolygiai.
– Aaai! – rikteliu sulaukusi dešimto pliaukštelėjimo. Iki šiol nesusivokiau, kad mintyse skaičiuoju
kirčius.
– Aš dar tik apšylu.
Jis vėl man trenkia ir iš karto meiliai paglosto. Šis derinys – aštrus, deginantis skausmas ir švelni
glamonė – toks stulbinantis… Kristianas pliaukšteli dar kartą… ir man vis sunkiau ištverti. Švelniai
paglostęs, jis trenkia dar kartą. Vėl sušunku.
– Niekas tavęs negirdi, mažyte, tik aš.
Pliaukšteli man dar ir dar. Giliai širdyje kirba noras maldauti jo, kad liautųsi. Bet neprašau.
Nenoriu, kad pasijustų kaip nugalėtojas. O jis darbuojasi toliau – nepaliaujamai, ritmingai. Dar šešis
kartus rikteliu iš skausmo. Iš viso – aštuoniolika pliaukštelėjimų. Nuo šio negailestingo smurto visas
mano kūnas įsijaudrinęs.
– Pakaks, – kimiai burbteli Kristianas. – Puikiai laikeisi, Anastazija. Dabar tave išdulkinsiu.
Jis ima atsargiai glamonėti man užpakalį, braukiant link šlaunų oda peršti ir degte dega. Staiga jis
įbruka du pirštus į makštį – užklumpa mane visiškai nepasiruošusią. Aikteliu, ši nauja Kristiano ataka
vis dėlto pasiekia mano sustingusią sąmonę.
– Pajusk. Matai, kaip tavo kūnui tai patiko, Anastazija? Tu visa drėgna, ir tik dėl manęs, – su
baiminga pagarba sušnabžda Kristianas. Tada ima greitai, ritmingai kaišioti pirštus.
Sudejuoju. Ne, negali būti. Staiga jis ištraukia pirštus ir… palieka mane, apimtą geismo.
– Kitą kartą liepsiu tau skaičiuoti. O dabar… Kur tas sargis?
Kristianas pasiima prezervatyvą ir, atsargiai mane kilstelėjęs, kniūbsčią paguldo ant lovos.
Girdžiu jį atsitraukiant kelnių užtrauktuką ir atplėšiant folijos paketėlį. Jis visiškai numauna man
treningo kelnes ir, švelniai glostydamas labai jautrų užpakalį, priverčia atsiklaupti.
– Dabar tave paimsiu. Gali ir tu sprogti… – sumurma jis.
Ką? Tarsi galėčiau rinktis…

Jis įsiskverbia į mane, akimirksniu užpildo ertmę. Garsiai sudejuoju. Kristianas ima ritmingai
judėti, stumti, sūpuojasi vis greičiau, kaskart prisiliesdamas prie mano skaudamo užpakalio. Tas
jausmas daugiau nei aštrus – šiurkštus, žeminantis, pribloškiantis. Mano pojūčiai suniokoti, padriki,
likę vien tai, ką jis su manimi daro, kaip jo dėka jau pažįstama įtampa papilvėje stiprėja,
nenumaldomai auga, plinta. NE… ir mano išdavikas kūnas ima nevalingai trūkčioti nuo stipraus,
sukrečiančio orgazmo.

– O, Ana! – garsiai šaukdamas, stipriai laikydamas, kad nejudėčiau, ir išsiliedamas į mane,
palaimą patiria ir Kristianas. Tada išsekęs ir sunkiai alsuodamas krinta šalia, sučiupęs pasiguldo
mane ant pilvo, įsikniaubia į plaukus ir apkabinęs priglaudžia. – Oi, mažyte… – sušnabžda. – Sveika
atvykusi į mano pasaulį.

Taip ir gulime – dūsuodami, laukdami, kol atgausime kvapą. Kristianas švelniai paglosto man
plaukus. Aš vėl prigludusi jam prie krūtinės. Tik šį kartą neturiu jėgų pakelti rankos ir pirštais čiuopti
jo odą. Kad mane kur… likau gyva. Nebuvo taip blogai. Esu kantresnė, nei maniau. Mano vidinė
dievaitė tyso paslika… Na, bent jau tyli. Kristianas vėl įkiša nosį man į plaukus ir giliai įkvepia.

– Puikiai laikeisi, mažyte, – šnipšteli, o jo balse išgirstu slapto džiaugsmo gaidelę.
Jo žodžiai apgaubia mane nelyginant minkštas, purus „Heathman“ viešbučio rankšluostis, ir aš
tokia patenkinta, kad jis laimingas…
Kristianas užkiša pirštą už puošnios mano liemenėlės petnešos.
– Ar ją segėdama ir miegi? – meiliai klausia.
– Taip, – apsnūdusi šnipšteliu.
– Turėtum miegoti vilkėdama šilkinius ir atlasinius naktinius, gražioji mano mergaite. Nuvešiu
tave į parduotuves.
– Man patinka treningo kelnės, – sumurmu dėdamasi, kad esu suirzusi, bet ne kas teišeina.
Kristianas vėl pakšteli man į smilkinį.
– Pažiūrėsim, – atsako.
Mudu taip gulime dar kelias minutes, o gal valandas – kas žino? – ir aš, rodos, imu snausti.
– Man metas, – sako Kristianas ir pasilenkęs švelniai pabučiuoja į kaktą. – Ar gerai jautiesi? –
meiliai klausia.
Susimąstau, ką atsakyti. Užpakalį skauda. Bet vis dėlto, nors ir visiškai netekusi jėgų, aš spindėte
spindžiu iš džiaugsmo ir jaučiuosi nuostabiai. Tas suvokimas netikėtas ir žeminantis. Nesuprantu,
kodėl taip yra.
– Man viskas gerai, – sušnabždu. Daugiau nieko nenoriu jam sakyti.
Kristianas atsikelia.
– Kur vonios kambarys?
– Prieškambary kairėj.
Paėmęs antrąjį sargį, jis išeina iš miegamojo. Aš nerangiai atsikeliu ir vėl apsimaunu treningo
kelnes. Jų medžiaga trinasi į dar šiek tiek peršintį užpakalį. Aš suglumusi dėl savo reakcijos. Pamenu,
Kristianas sakė, – tik nepamenu kada, – kad kaip reikiant iškaršus man kailį abiem pasidarytų geriau.
Kaip gali taip būti? Niekaip nesuprantu. Keista, bet išties jaučiuosi geriau. Negaliu tvirtinti, kad tai
buvo malonu. Tiesą sakant, kaip įmanydama to vengčiau, bet dabar… mane apėmęs keistas saugumo
ir sotumo, malonus prisiminimo jausmas. Pasiremiu galvą rankomis. Vis dėlto man sunku suprasti.

Į miegamąjį grįžta Kristianas. Negaliu pažvelgti jam į akis. Spoksau į savo rankas.
– Radau aliejaus kūdikiams. Leisk, įtrinsiu tau užpakalį.
Ką?!
– Nereikia. Viskas bus gerai.
– Anastazija, – įspėja mane Kristianas ir aš jau ketinu užversti akis į lubas, bet laiku susigriebiu.
Atsistoju veidu į lovą. Atsisėdęs man už nugaros, jis atsargiai nusmaukia treningo kelnes.
„Aukštyn žemyn, kaip kekšei“, – skaudžiai įgelia pasąmonė. Mintyse pasiunčiu ją velniop. Kristianas
užsilašina ant delno kūdikiams skirto aliejaus ir iš lėto, švelniai patrina man užpakalį – pasirodo, tas
aliejus tinka ir makiažui valyti, ir delnu iškaršto užpakalio skausmui malšinti, kas būtų pamanęs, kad
tai toks universalus skystis?
– Malonu tave liesti, – sumurma Kristianas ir man belieka pritarti: jo prisilietimas man irgi
malonus. – Štai ir viskas, – baigęs trinti sako jis ir vėl užtraukia man kelnes.
Žvilgteliu į laikrodį. Pusė vienuoliktos.
– Dabar einu.
– Palydėsiu.
Vis dar nedrįstu pakelti į jį akių.
Paėmęs už rankos, Kristianas nusiveda mane prie lauko durų. Laimė, Keitė dar negrįžusi. Matyt,
tebevakarieniauja su tėvais ir Etanu. Labai džiaugiuosi, kad jos čia nebuvo ir ji negirdėjo, kaip
Kristianas mane baudė.
– Ar tau nereikia paskambinti Teilorui? – vengdama jo žvilgsnio klausiu.
– Teiloras laukia čia nuo devintos. Pažiūrėk į mane, – sušnabžda Kristianas.
Sukaupusi visas jėgas, pakeliu akis ir matau, kad jis žvelgia į mane su nuostaba.
– Tu neverkei, – sumurma ir, staiga suspaudęs glėbyje, godžiai pabučiuoja. – Susitiksime
sekmadienį, – sušnabžda prikišęs lūpas prie mano lūpų, o tie jo žodžiai – ir pažadas, ir grasinimas.
Žvilgsniu nulydžiu Kristianą, einantį taku ir sėdantį į didelį juodą „Audi“. Jis neatsigręžia.
Uždariusi duris, bejėgė sustoju svetainėje buto, kuriame bepraleisiu viso labo dvi paras, – to buto,
kuriame laimingai gyvenau beveik ketverius metus… Tačiau šiandien pirmą kartą per visą tą laiką
jaučiuosi čia vieniša, liūdna ir nelaiminga. Ar iki šiol tvardžiausi ir nepasidaviau tikriesiems
jausmams? Puikiai žinau, kad čia pat, po gana ramiu apvalkalu, trykšta ašarų šaltinis. Ką aš darau?
Juokingiausia, kad net negaliu atsisėsti ir iš širdies išsiverkti. Turiu stovėti. Suprantu, kad jau vėlu, bet
nusprendžiu paskambinti mamai.
– Mieloji, kaip laikaisi? Kaip praėjo iškilmės? – per telefoną džiugiai klausia mama. Jos balsas –
kaip gydomasis balzamas.
– Atleisk, jau labai vėlu, – sušnabždu.
Ji prityla.
– Ana, kas atsitiko?
Jau visai surimtėjusi.
– Nieko, mama, tik norėjau išgirsti tavo balsą.
Ji kelias akimirkas tyli.
– Ana, kas yra? Pasakyk, – švelniai ir guodžiamai paprašo mama, ir man aišku, kad tikrai jai
rūpiu.

Staiga nei iš šio, nei iš to man ima byrėti ašaros. Pastarąsias kelias dienas taip dažnai verkiau.
– Prašau tavęs, Ana, – priduria mama, ir jos skausmas, rodos, ne mažesnis už mano.
– Ak, mama, tai dėl vaikino.
– Ką jis tau padarė? – Nerimas jos balse kone apčiuopiamas.
– Ne, viskas buvo ne taip, kaip tu manai.
Nors… kaip tik taip ir buvo… Et, mėšlas. Nenoriu jos gąsdinti. Tiesiog šią akimirką man reikia
peties, į kurį galėčiau atsiremti.
– Ana, prašau… Man neramu dėl tavęs.
Giliai įkvepiu.
– Aš… lyg ir įsimylėjau tą vaikiną, bet mudu tokie skirtingi, kad nežinau, ar turėtume likti drauge.
– Ak, mieloji, kaip norėčiau dabar būti pas tave. Man taip gaila, kad negalėjau atvažiuoti į diplomų
teikimo ceremoniją. Vis dėlto pagaliau įsimylėjai… Oi, dukrele, tie vyrai, su jais taip sunku… Jie
tarsi kita žmonių rūšis, mieloji. Ar seniai jį pažįsti?
Kristianas – tikrai kitos rūšies, jis net… iš kitos planetos.
– Na, beveik tris savaites.
– Ana, mieloji, tai labai trumpai. Argi gali per kelias dienas pažinti žmogų? Būk su juo santūresnė
ir, kol nuspręsi, ar jis tavęs vertas, pernelyg arti neprisileisk.
Nieko sau… mamos įžvalgumas baugina, bet jos patarimai tiesiog pavėluoti. Ar jis manęs vertas?
Įdomus klausimas. Vis svarstau, ar aš jo verta.
– Mieloji, iš balso girdėti, kad tu nelaiminga. Grįžk namo, aplankyk mus. Pasiilgau tavęs,
brangioji. Ir Bobas labai norėtų tave pamatyti. Galėsi truputį atitrūkti, pažvelgti į viską iš šalies. Tau
reikia atsipūsti. Pastaruoju metu per daug dirbai.
Dievulėliau, koks viliojantis pasiūlymas. Sprukti į Džordžiją. Trumpai pasimėgauti saule,
kokteiliais. Gera mamos nuotaika, mylinčiomis rankomis…
– Pirmadienį Siatle manęs laukia du pokalbiai dėl darbo.
– Oi, puikios naujienos.
Prasiveria durys ir, šypsodamasi man, įžengia Keitė. Bet pamačius mane verkiančią jos šypsena
akimirksniu dingsta, veidas ištįsta.
– Mama, jau turiu baigti kalbėti. Pagalvosiu, gal ir parvažiuosiu. Ačiū.
– Širdele, prašau, žiūrėk, kad joks vaikinas nesuktų tau galvos. Tam tu dar gerokai per jauna.
Džiaukis gyvenimu.
– Gerai, mama. Myliu tave.
– Ak, Ana, ir aš tave labai myliu. Būk atsargi, mieloji.
Padėjusi ragelį atsisuku į Keitę, svilinančią mane žvilgsniu.
– Ar tas nepadoriai turtingas šunsnukis vėl tave nuskriaudė?
– Ne… tai yra… na, lyg ir… taip.
– Ana, pasakyk jam, kad nešdintųsi. Nuo to laiko, kai su juo susipažinai, arba skrajoji padebesiais,
arba verki kruvinomis ašaromis. Tokios tavęs dar nemačiau.
Ketrinos Kavanag pasaulis labai aiškus – juodas arba baltas. Jame nėra tokių neryškių,
paslaptingų, vos vienas nuo kito besiskiriančių pilkų atspalvių kaip manajame. Sveika atvykusi į mano
pasaulį.

– Sėsk ir pasišnekėkim. Išgerkim vyno. Ak, tu jau gėrei šampano. – Jos žvilgsnis užkliūva už
butelio. – Turiu pasakyti, neblogas.

Baimingai žiūrėdama į sofą, blankiai šypteliu. Atsargiai prieinu prie jos. Hm… sėdu.
– Kas yra?
– Pargriuvau ir susitrenkiau sėdynę.
Keitė mano paaiškinimu neabejoja, nes esu viena didžiausių nevėkšlų visoje Vašingtono valstijoje.
Niekada nemaniau, kad iš to bus kokios naudos. Atsargiai atsisėdu, maloniai nustembu, kad neskauda,
ir susikaupiu pokalbiui su Keite, bet mintys vėl nuskrieja į „Heathman“ viešbutį: „Na, jei būtumėte
mano, už tai, ką iškrėtėte vakar, negalėtumėte atsisėsti visą savaitę.“ Kristianas tuomet taip pasakė ir
kol kas negaliu galvoti apie nieką kitą, vien apie tai, kad esu jo. Visi įspėjamieji ženklai buvo man
prieš akis, tačiau buvau tokia neišmanėlė ir taip apsvaigusi, kad jų nepastebėjau.
Keitė grįžta į svetainę nešina buteliu raudonojo vyno ir išplautais puodeliais.
– Imk. – Vieną pripiltą puodelį ji paduoda man. Šis vynas nė iš tolo neprilygsta „Bollinger“
šampanui.
– Ana, jei Kristianas – tik įsipareigoti nenorintis pašlemėkas, mesk jį. Nors nesuprantu, kodėl jis
nenori įsipareigoti. Universiteto palapinėje akių nuo tavęs nenuleido, žiūrėjo kaip vanagas. Sakyčiau,
jis iki ausų įsimylėjęs, tik galbūt labai jau keistai tai rodo.
Įsimylėjęs? Kristianas? Keistai tai rodo? Ir aš taip manau…
– Keite, viskas gana sudėtinga. Kaip tu praleidai vakarą? – klausiu.
Negaliu aptarti šio reikalo neatskleidusi jai per daug, bet pakanka vieno klausimo apie tai, kaip
sekėsi jai, ir su Keite baigta. Sėdėdama ir klausydamasi įprasto jos čiauškėjimo, aprimstu. Didžiausia
naujiena, kad po atostogų naujajame bute su mumis galbūt apsigyvens ir Etanas. Bus smagu, nes
Etanas – tikras linksmuolis. Bet aš suraukiu kaktą. Kažin ar Kristianas tam pritars. Ką gi… reikia
elgtis ryžtingai. Jam teks su tuo susitaikyti. Išgėrusi porą puodelių vyno, nutariu eiti gulti. Diena buvo
labai ilga. Atsisveikindama Keitė mane apkabina, o tada čiumpa telefoną ketindama skambinti Eliotui.
Išsivaliusi dantis įsijungiu tą blogio mašiną ir pasitikrinu elektroninį paštą. Mano dėžutėje –
Kristiano laiškas.

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Tu
Dat a: 2011 m. gegužės 26 d. 23:14
Gavėjas: Anastazija Stil

Miela panele Stil,
jūs tiesiog nepakartojama. Pati gražiausia, protingiausia, sąmojingiausia ir drąsiausia iš visų mano pažintų moterų.
Išgerkite advilio – tai ne prašymas. Ir daugiau nevairuokite savo „Beetle“. Jei vairuosite, aš sužinosiu.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Šit kaip, man draudžiama vairuoti savo mašiną! Parašau atsakymą.

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Meilikavimas

Dat a: 2011 m. gegužės 26 d. 23:20
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Brangus pone Grėjau,
meilikaudamas nieko nepasieksite, bet kadangi esate matęs tikrai daug, nesiginčysiu.
Turėsiu nuvairuoti savo „Beetle“ į aikštelę, kad galėčiau parduoti, tad, kad ir kaip jus gerbiu, nesiklausysiu jūsų paistalų
apie tai, jog man draudžiama jį vairuoti.
Man labiau patinka raudonasis vynas, o ne advilis.

Ana

P. S. Mušimas lazda įtrauktas į priedą „Griežtos ribos“.

Paspaudžiu „Siųsti“.

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Nervinančios moterys, kurios nemoka priimti komplimentų
Dat a: 2011 m. gegužės 26 d. 23:26
Gavėjas: Anastazija Stil

Miela panele Stil,
aš nemeilikauju. Turėtumėte eiti miegoti.
Priedo „Griežtos ribos“ papildymą turėsiu omenyje.
Nepadauginkite vyno.
Teiloras parduos jūsų automobilį. Ir už padorią kainą.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Teiloras? Ar jis tokiam darbui tinkamas žmogus?
Dat a: 2011 m. gegužės 26 d. 23:40
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Gerbiamas sere,
stebiuosi, kad rizikuoti vairuojant mano mašiną mieliau leisite savo dešiniajai rankai, o ne merginai, kurią progai
pasitaikius išdulkinate. Iš kur man žinoti, kad Teiloras yra kaip tik tas žmogus, kuris minėtą automobilį parduos už
geriausią kainą? Anksčiau, tikriausiai prieš susipažindama su jumis, aš pati garsėjau kaip puiki derybininkė.

Ana

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Būkite atsargi!
Dat a: 2011 m. gegužės 26 d. 23:44
Gavėjas: Anastazija Stil

Miela panele Stil,
suprantu, kad čia kalba RAUDONASIS VYNAS ir kad šiandien jums buvo labai sunki diena.
Vis dėlto jaučiu pagundą grįžti ir pasirūpinti, kad negalėtumėte atsisėsti visą savaitę, ne tik šiandien vakare.
Teiloras – buvęs kariškis ir moka vairuoti bet kokią transporto priemonę, pradedant motociklu ir baigiant „Sherman“ tanku.
Jūsų automobilis jam nesukels jokio pavojaus.
Be to, prašyčiau neapibūdinti savęs kaip „merginos, kurią progai pasitaikius išdulkinu“, nes, atvirai sakant, mane tai
SIUTINA, o jums tikrai nepatiktų, jei supykčiau.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Atsargioji
Dat a: 2011 m. gegužės 26 d. 23:57
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Brangus pone Grėjau,
šiaip ar taip, nesu tikra, kad man patinkate, juolab dabar.

Panelė Stil

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Atsargioji
Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 00:03
Gavėjas: Anastazija Stil

Kodėl jums nepatinku?

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Atsargioji
Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 00:09
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Nes niekada neliekate su manimi nakvoti.

Štai, dabar jis turės apie ką pamąstyti. Plačiu mostu, nors toli gražu nesijausdama šaunuolė,
užlenkiu nešiojamąjį kompiuterį ir nuslenku į lovą. Išjungusi naktinę lempelę, įsispoksau į lubas.
Diena buvo sunki, vieną po kito patyriau kelis emocinius smūgius. Šiek tiek pabūti su Rėjumi buvo
labai malonu. Jis puikiai atrodė ir – net keista – pritarė mano santykiams su Kristianu. O jau ta
liežuvio nenulaikanti Keitė, Jėzau… Kristianas, kalbantis apie badavimą. Po velnių, ką visa tai
reiškia? Dieve, ir dar tas automobilis. Apie jį Keitei dar nepasakiau. Ir ką Kristianas sau manė?

O paskui – vakaras, kai jis tikrai pakėlė prieš mane ranką. Manęs dar niekas nebuvo mušęs. Į ką aš
įsivėliau? Ašaros, kurias grįžus Keitei buvau sutramdžiusi, ima lėtai ristis skruostais, pasiekia ausis.
Įsimylėjau emociškai uždarą žmogų ir nuo jo tik kentėsiu – giliai širdyje tai žinau, – žmogų, kuris, jo
paties žodžiais tariant, yra visiškai pagedęs. Bet kodėl jis toks pagedęs? Tai, ką jis patyrė, turėtų būti
siaubinga, vos pagalvojusi apie tai, kad būdamas dar visai mažas berniukas Kristianas susidūrė su
kažkokiu nepakeliamu žiaurumu, įsikūkčioju. „Galbūt, jei būtų normalesnis, jis į tave nė kreiva akimi
nežiūrėtų“, – apmąstymus pašaipiai papildo pasąmonė, ir giliai širdyje žinau, kad tai tiesa. Įsikniaubiu
į pagalvę ir ašarų upeliai ima lietis laisvai… Pirmą kartą per daugelį metų apglėbusi pagalvę
nevaldomai raudu.

Staiga per sielą apgaubusią tamsą ausis pasiekia Keitės riksmai.
„Po galais, ką čia veiki?“

„Neturi teisės!“
„Gyvate, ką šį kartą jai padarei?“
„Nuo tos dienos, kai su tavimi susipažino, ji verkia ir verkia.“
„Negali čia eiti!“
Įsiveržęs į miegamąjį, Kristianas negaišdamas uždega šviestuvą palubėje ir aš turiu prisimerkti
nuo staiga užplūdusios ryškios šviesos.
– Jėzau, Ana… – sumurma.
Užgesinęs šviesą, po akimirkos jis atsiduria šalia manęs.
– Ką čia veiki? – tebekūkčiodama pralemenu.
Mėšlas. Niekaip negaliu liautis.
Kristianas uždega naktinę lempelę ir aš vėl markstausi. Keitė atėjusi sustoja tarpduryje.
– Gal nori, kad išgrūsčiau šitą šiknių lauk? – klausia ji, spinduliuodama termobranduolinį
priešiškumą.
Kristianas kilsteli antakį – be abejo, nustebintas „meilaus“ Keitės epiteto ir mirtinos neapykantos.
Papurtau galvą ir ji, dėbtelėjusi į mane, užverčia akis į lubas. Oi… šalia pono G. aš taip nesielgčiau.
– Jei manęs reikės, tik šūktelėk, – šiek tiek atlyžusi sako Keitė. – Grėjau, tu – mano juodajame
sąraše, aš tave stebėsiu, – pro sukąstus dantis iškošia ji Kristianui.
Jis išpūtęs akis vėpso į Keitę, o ji apsisukusi priveria duris, bet jų neužtrenkia.
Kristianas įdėmiai žvelgia į mane išbalęs, rūškanu veidu. Jis vilki švarką su šviesiais ruoželiais, iš
vidinės jo kišenės ištraukia nosinę ir paduoda man. Rodos, kažkur turiu ir kitą tokią pat, duotą
anksčiau.
– Kas čia dedasi? – tyliai klausia jis.
– Kodėl tu čia? – pasiteirauju neatsakiusi į jo klausimą.
Verkti stebuklingai lioviausi, bet kūkčioju be ašarų ir kūnas nevalingai trūkčioja.
– Viena iš mano pareigų – tenkinti tavo poreikius. Sakei, nori, kad likčiau su tavimi nakvoti, tad
atvažiavau. Ir radau tave tokią… – Kristianas žvelgia į mane mirksėdamas ir išties suglumęs. –
Neabejoju, kad esu už tai atsakingas, bet nenutuokiu, ką padariau ne taip. Verki dėl to, kad tave
mušiau?
Pasiremdama į lovą ir susiraukusi, nes užpakalį tebeskauda, atsikeliu. Atsisėdusi atsisuku į
Kristianą.
– Ar išgėrei advilio?
Papurtau galvą. Jis prisimerkia, atsistoja ir išeina iš kambario. Girdžiu jį šnekantis su Keite, bet ką
juodu sako, nesuprantu. Netrukus jis grįžta nešinas tabletėmis ir puodeliu vandens.
– Išgerk, – švelniai liepia, sėsdamasis ant lovos šalia manęs.
Darau, kas liepta.
– Kalbėk su manimi, – pašnabždomis ragina Kristianas. – Sakei, kad tau viskas gerai. Jei būčiau
nutuokęs, kad taip jausiesi, nebūčiau palikęs vienos.
Sėdžiu nudelbusi akis. Ką dar galėčiau jam pasakyti? Noriu daugiau. Noriu, kad Kristianas liktų su
manimi, nes pats to nori, o ne dėl to, kad esu sumušta ir visiškai palūžusi, be to, nenoriu būti mušama,
– argi mano pageidavimai nepagrįsti?
– Kaip suprantu, sakydama, kad tau viskas gerai, melavai?

Nuraustu.
– Tuomet man taip atrodė.
– Anastazija, negali man sakyti tik to, ką, tavo nuomone, noriu girdėti. Tai nelabai sąžininga, –
įspėja mane Kristianas. – Kaip galiu tikėti kuo nors, ką esi man sakiusi?
Užmetu akį į Kristianą: kakta suraukta, žvilgsnis blausus. Abiem rankomis persibraukia per
plaukus.
– Kaip jauteisi, kai pėriau tave, ir vėliau?
– Man nepatiko. Nenorėčiau, kad dar taip darytum.
– Mušimas tau ir neturi patikti.
– Kodėl tu mėgsti smurtą?
Pakeliu į jį akis. Klausimas Kristianą nustebina.
– Tikrai nori žinoti?
– Ak, patikėk, tiesiog degu noru. – Kad ir stengiuosi, paslėpti pašaipos man nepavyksta.
Jis vėl prisimerkia.
– Atsargiai, – įspėja.
Išbąlu.
– Vėl mane muši?
– Ne, šiąnakt ne.
Ak… Mudvi su pasąmone lengviau atsikvepiame.
– Tai kodėl? – vėl klausiu.
– Mėgstu smurto teikiamą galią, Anastazija. Noriu, kad atitinkamai elgtumeisi, o jei mane nuvili,
turiu tave nubausti, kad išmoktum elgtis taip, kaip pageidauju. Man patinka tave bausti. Troškau
užploti tau per užpakalį nuo tos akimirkos, kai paklausei, ar aš gėjus.
Prisiminusi tai, nuraustu. Jėzau, po to klausimo ir pati norėjau sau užvožti! Taigi, dėl visa ko kalta
Ketrina Kavanag: jei pati būtų važiavusi imti to interviu ir uždavusi savo klausimą, ar jis gėjus, dabar
skaudamu užpakaliu čia sėdėtų ji, o ne aš. Ši mintis man ne prie širdies. Kaip viskas painu…
– Vadinasi, nepatinku tau tokia, kokia esu?
Vėl suglumęs, Kristianas atidžiai pažvelgia į mane.
– Man tu atrodai žavinga tokia, kokia esi.
– Tai kodėl mėgini mane keisti?
– Nenoriu, kad keistumeisi. Bet man patiktų, jei elgtumeisi pagarbiai, laikytumeisi mano taisyklių
ir manęs klausytum. Viskas paprasta, – paaiškina jis.
– Bet nori mane bausti?
– Taip.
– Kaip tik to ir nesuprantu.
Atsidusęs jis vėl persibraukia per plaukus.
– Toks jau esu, Anastazija. Turiu tave valdyti. Man reikia, kad tinkamai elgtumeisi, o jei ne –
žiūrėti ir gėrėtis, kaip graži ir švelni tavo oda po mano delnais rausta ir šyla. Tai mane kaitina.
Po perkūnais. Štai kai ką ir išsiaiškinome.
– Vadinasi, tave jaudina ne skausmas, kurį verti mane kęsti?
Kristianas kelias akimirkas tyli.

– Truputį jaudina, mat įdomu žiūrėti, ar gali tai ištverti, bet tai nėra pagrindinė priežastis.
Svarbiausia – suvokimas, kad priklausai man ir galiu daryti su tavimi ką panorėjęs, visiško kito
žmogaus valdymo pojūtis. Tai mane kaitina. Ir labai daug reiškia, Anastazija. Klausyk, man sunku
visa tai apsakyti žodžiais… Niekada nesu to daręs. Tiesą sakant, apie tai niekada rimčiau
nesusimąstydavau. Mat turėdavau reikalų tik su panašiai mąstančiais žmonėmis. – Tarsi
atsiprašydamas, Kristianas gūžteli pečiais. – Beje, vis dar neatsakei į mano klausimą: kaip jauteisi, kai
iškaršiau tau kailį?

– Sutrikusi.
– Mušimas tave lytiškai sujaudino, Anastazija.
Jis trumpai užsimerkia, o kai atsimerkia ir įbeda į mane akis, jos spindi.
Žiūrėdama į Kristiano veidą pajuntu, kad tamsiame papilvės duburio dugne kažkas trūkteli – tai
mano libido, jo pažadintas ir sutramdytas, tačiau ir dabar vis dar nepasotinamas.
– Nežiūrėk taip į mane, – sumurma jis.
Suraukiu kaktą. Jėzau, ką dabar padariau ne taip?
– Neturiu sargių, Anastazija, be to, pati žinai, kad esi prislėgta. Nors tavo buto draugė mano kitaip,
nesu gašlus pabaisa. Taigi, jauteisi sutrikusi?
Nuo skvarbaus jo žvilgsnio neramiai krusteliu.
– Raštu tau nesunku būti su manimi atvirai. Elektroniniuose laiškuose visuomet tiksliai pasakai,
kaip jautiesi. Kodėl negali taip pat elgtis, kai kalbamės? Ar taip manęs bijai?
Laikau subedusi akis į įsivaizduojamą dėmę ant mamos antklodės iš mėlynų ir šviesiai rudų
skiaučių.
– Tu mane užburi, Kristianai. Visiškai užvaldai. Jaučiuosi kaip Ikaras, skrendantis pernelyg arti
Saulės, – šnabždu.
Jis garsiai atsidūsta.
– Na, sakyčiau, viskas yra kaip tik atvirkščiai…
– Ką?!
– Ak, Anastazija, tu mane pakerėjai. Argi ne akivaizdu?
Kam jau kam, bet man neakivaizdu. Pakerėjau… Mano vidinė dievaitė spokso išsižiojusi iš
nuostabos. Net ji tuo netiki.
– Tu vis dar neatsakei į mano klausimą. Prašau, parašyk elektroninį laišką. Bet dabar jau norėčiau
miegoti. Ar galiu pasilikti?
– Nori likti? – Negaliu nuslėpti vilties gaidelės.
– Juk norėjai, kad likčiau su tavimi nakvoti.
– Neatsakei į mano klausimą.
– Atsiųsiu tau elektroninį laišką, – irzliai suburba Kristianas.
Atsistojęs jis iš džinsų kišenių ištraukia „BlackBerry“ telefoną, raktus, sulenkiamą piniginę,
pinigus. Po galais, kiek visokio šlamšto vyrai nešiojasi kišenėse. Kristianas nusisega rankinį laikrodį,
nusiauna batus, nusimauna kojines, džinsus, o švarką pasikabina ant kėdės atlošo. Priėjęs prie lovos iš
kito šono, įsmunka po antklode.
– Gulkis, – liepia.

Palengva palendu po antklode, truputį raukydamasi, neatitraukdama nuo jo akių. Jėzau… jis
pasiliko. Rodos, iš to didžiulio džiaugsmo netekau žado. Kristianas kilsteli, alkūne pasiremia į patalus
ir įbeda žvilgsnį į mane.

– Jei ketini verkti, nesislėpk. Turiu tai žinoti.
– Nori, kad žliumbčiau?
– Nepasakyčiau. Tik noriu žinoti, kaip jautiesi. Nemėgstu, kai išsprūsti man iš rankų. Išjunk šviesą.
Jau vėlu, o rytoj mums abiem į darbą.
Taigi jis čia… ir vis tiek toks valdingas… Bet skųstis negaliu: Kristianas guli mano lovoje. Tik ne
visai suprantu kodėl… gal reikėtų dažniau paverkti jo akivaizdoje? Išjungiu naktinę lempelę.
– Gulkis ant šono, nugara į mane, – tamsoje pašnabždomis sako Kristianas.
Puikiai žinodama, kad jis negali manęs matyti, nepatenkinta užverčiu akis, bet darau, kas liepta. Jis
nedrąsiai prisislenka, apkabina mane ir priglaudžia prie krūtinės.
– Miegok, mažyte, – sukužda ir pajuntu, kaip įkišęs nosį man į plaukus giliai įkvepia.
Po velnių… Kristianas Grėjus miega su manimi ir, jo glėbyje radusi paguodą, nusiraminusi imu
snausti.

SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

Žvakės liepsna per kaitri. Ji plazda, virpčioja švelniame, bet troškiame, nė trupučio nevėsinančiame
vėjelyje. Tamsoje tai šen, tai ten plazdena plonyčiai švelnūs sparneliai, o nuo jų šviesos apskritime
byra nuodegų dulkės. Kaip įmanydama spiriuosi, bet trauka per stipri. O paskui mane apgaubia per
ryški šviesa, priskrendu per arti Saulės – akinama jos šviesos, skrundanti ir tirpstanti nuo jos kaitros,
nuvarginta pastangų išsilaikyti ore. Man taip šilta… Karštis… dusinantis, slegiantis. Pabundu nuo jo.

Atsimerkusi apsižiūriu gulinti troškinančiame Kristiano Grėjaus glėbyje. Jis apsiautęs mane tarsi
pergalės vėliava. Kietai miega galvą padėjęs man ant krūtinės, viena ranka apglėbęs ir priglaudęs
mane, vieną koją užmetęs ant mano kojų ir tarsi kabliu sukabinęs. Jis dusina mane savo šiluma, be to,
jo kūnas sunkus. Tik po kelių akimirkų susivokiu, kad jis tebeguli mano lovoje ir giliai miega, o
šviesa lauke – aušra. Kristianas praleido su manimi visą naktį.

Dešinė mano ranka ištiesta – be abejo, ieškant vėsesnės vietelės, – ir aš, apsižiūrėjusi, kad
Kristianas vis dar su manimi, susiprotėju, jog galiu jį paliesti. Jis miega. Atsargiai pakeliu ranką ir
pirštų galais perbraukiu per nugarą. Išgirstu silpną, duslią, sielvartingą dejonę ir Kristianas sujuda.
Įbeda nosį man į krūtinę, giliai atsidūsta ir nubunda. Mieguistas, susitaršiusiais plaukais, jis atmerkia
pilkas akis, sumirksi ir mudviejų žvilgsniai susitinka.

– Labas rytas, – sumurma jis ir susiraukia. – Jėzau, net miegodamas negaliu tavęs paleisti.
Tada lėtai krusteli, patraukia nuo manęs ranką, koją ir susivokia, kur esąs. Pajuntu prie šlaunies
prigludusią standžią jo lytį. Kristianas atkreipia dėmesį, kad iš nuostabos išpūčiau akis, ir tingiai,
gundomai šypteli.
– Hm… galimybių būtų, bet manau, reikia palūkėti iki sekmadienio.
Jis pasilenkia ir nosimi kelis kartus brūkšteli man per ausį. Nuraustu, bet paskui pajuntu, kad ir
įkaitęs Kristiano kūnas spinduliuoja septyniais skaistaus raudonio atspalviais.
– Tu labai karštas, – sumurmu.
– Tu – irgi nieko sau, – sušnabžda jis ir, tarsi siųsdamas nebylią užuominą, priglunda prie manęs.
Dar labiau nukaistu. Ne tai turėjau galvoje. Kristianas pasikelia, alkūne remdamasis į patalus, ir
linksmai į mane žvilgteli. Paskui pasilenkia ir nustebina švelniu bučiniu.
– Ar gerai miegojai? – klausia.
Gulėdama ir žiūrėdama į jį, linkteliu ir suprantu, kad iš tiesų puikiai miegojau, išskyrus gal tik
paskutinį pusvalandį, kai buvo per karšta.
– Aš taip pat. – Kristianas susiraukia. – Taip, labai gerai miegojau. – Paskui, sumišęs ir nustebęs,
kilsteli antakius. – Kiek dabar valandų?
Užmetu akį į žadintuvą.
– Pusė aštuntos.

– Pusė aštuntos… prakeikimas…
Jis paskubomis išsiropščia iš lovos ir užsitempia džinsus.
Dabar mano eilė sėdėti ant lovos ir linksmintis. Kristianas Grėjus susivėlinęs ir susijaudinęs.
Nieko panašaus nesu mačiusi. Tik dabar pajuntu, kad užpakalio nebeskauda.
– Tu man darai blogą įtaką. Man susitikimas. Reikia eiti – aštuntą valandą turiu būti Portlande.
Juokiesi iš manęs?
– Taip.
Jis šypteli.
– Vėluoju. To mano gyvenime nebūna. Dar vienas pirmas kartas, panele Stil. – Kristianas
apsivelka švarką, pasilenkia ir delnais iš abiejų pusių suspaudžia man galvą. – Sekmadienį, – sako,
žodis persmelktas pažado.
Man kūno gelmėse visa atsipalaiduoja ir vėl įsitempia nuo malonaus ir nekantraus laukimo.
Jausmas fantastiškas.
Po velnių, jei tik galva reaguotų taip pat greitai kaip kūnas! Kristianas pasilenkia ir paskubomis
mane pabučiuoja. Tada nuo naktinio stalelio susigraibo daiktus ir pasičiumpa batus, bet net
neapsiauna.
– Atvažiuos Teiloras ir pasirūpins tavo vabalu. Vakar kalbėjau rimtai. Nevairuok jo. Sekmadienį
laukiu tavęs namie. Elektroniniu laišku pranešiu kada.
Jis išlekia kaip viesulas.
Kristianas Grėjus nakvojo su manimi, o aš jaučiuosi pailsėjusi. Sekso nebuvo, tik glamonės. Jis
man sakė niekada su niekuo nemiegantis, bet su manimi miegojo jau tris kartus. Su šypsena ir
neskubėdama atsikeliu iš lovos. Nuotaika geresnė nei pastarosiomis dienomis. Traukiu į virtuvę:
reikia išgerti puodelį arbatos.
Po pusryčių nusiprausiu po dušu, greitai apsirengiu, ir jau esu pasiruošusi paskutinei darbo dienai
Kleitono ūkinių prekių parduotuvėje. Štai ir baigėsi nemenkas gyvenimo etapas: sudie ponui ir poniai
Kleitonams, Vašingtono valstybiniam universitetui, šiam butui, mano „VW Beetle“… Žvilgteliu į
kompiuterį, tą pragaro mašiną – dar tik 7:52. Turiu laiko.

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Užpuolimas ir sumušimas: padariniai
Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 08:05
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Brangus pone Grėjau,
norėjote žinoti, kodėl jaučiausi sutrikusi, kai jūs mane – vieną iš eufemizmų pasirinkite savo nuožiūra – išpėrėte,
nubaudėte, sumušėte, užpuolėte. Na, kol vyko ši bauginanti procedūra, jaučiausi nuvertinta, pažeminta ir prievartaujama.
Kad ir kaip man gėda, jūs teisus: lytiškai susijaudinau, ir tai buvo labai netikėta. Kaip puikiai žinote, visa, kas susiję su
seksu, man nauja. Gailiuosi tik vieno: kad nesu labiau patyrusi ir nebuvau geriau pasiruošusi. Tas susijaudinimas mane
sukrėtė.
Bet iš tiesų daugiausia nerimo man sukėlė paskui užplūdę jausmai. Juos apibūdinti sunkiau. Jaučiausi laiminga dėl to, kad
jūs laimingas; jaučiau palengvėjimą, kad ši procedūra nebuvo tokia skausminga, kaip tikėjausi. O gulėdama jūsų glėbyje
jaučiausi… pasisotinusi. Tačiau kaip tik dėl to man labai nesmagu, galima sakyti, net jaučiuosi kalta. Man visa tai
neįprasta ir dėl to esu sutrikusi. Ar dabar atsakiau į jūsų klausimą?
Tikiuosi, kad įmonių suliejimo pasaulis kaip visada įkvepiantis… ir kad nepasivėlinote.

Ačiū, kad likote su manimi nakvoti.

Ana

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Atsikratykite stereotipų
Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 08:24
Gavėjas: Anastazija Stil

Įdomus, nors ir… šiek tiek perdėtas temos pavadinimas, panele Stil.
Atsiliepdamas į jūsų mintis, turiu pasakyti štai ką.

Rinkčiausi žodį „pėrimas“, nes kaip tik tai ir buvo daroma.

Vis dėlto jautėtės nuvertinta, pažeminta ir prievartaujama – visai kaip Tesė Darbeifild. Jei atmintis manęs neapgauna,
rodos, jūs pati nusprendėte rinktis pažeminimą. Ar tikrai taip jaučiatės, ar manote, kad turėtumėte taip jaustis? Tai visiškai
skirtingi dalykai. Jei tikrai taip jaučiatės, kaip manote, ar galėtumėte dėl manęs tuos jausmus priimti ir su jais susitaikyti?
Nuolankioji kaip tik taip ir elgtųsi.

Esu dėkingas, kad jums trūksta patirties. Tą trūkumą labai vertinu ir tik dabar pradedu suprasti, ką tai reiškia. Paprastai
tariant, tai reiškia, kad priklausote man visomis įmanomomis prasmėmis.

Taip, buvote susijaudinusi, o tai savo ruožtu labai jaudino mane, ir čia nėra nieko bloga.

„Laimingas“ nė iš tolo neapibūdina, kaip tuomet jaučiausi. Tam geriausiai tiktų žodžių junginys „beprotiškas džiaugsmas“.

Baudžiamasis kailio karšimas daug skausmingesnis už įprastą mušimą plaštaka, todėl tai – bene skaudžiausia bausmė,
nebent, žinoma, padarytumėte kokį nors didesnį nusižengimą. Tokiu atveju jums nubausti pasinaudosiu kokiu nors
įrankiu. Man labai skaudėjo ranką. Bet veiksmas patiko.

Aš taip pat jaučiausi pasisotinęs – tokį sotumo jausmą jūs vargu ar kada nors patirsite.

Nešvaistykite jėgų galvodama apie kaltę, apie tai, kad netinkamai elgiatės ir t. t. Mudu jau suaugę ir pilnamečiai, tad ką
veikiame už uždarų durų, yra tik mūsų vienų reikalas. Jums reikia atsikratyti stereotipų ir atidžiau klausytis kūno.

Įmonių suliejimo pasaulis toli gražu ne toks įkvepiantis kaip jūs, panele Stil.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Po perkūnais… priklausote man visomis įmanomomis prasmėmis. Imu alsuoti greičiau.

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Suaugę ir pilnamečiai
Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 08:26
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Ar neturėtumėte būti susitikime?
Labai džiaugiuosi, kad jums skaudėjo ranką.
O jei atidžiai klausyčiausi savo kūno, dabar jau būčiau Aliaskoje.

Ana

P. S. Apie susitaikymą su minėtais jausmais pagalvosiu.

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Policijos nekvietėte
Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 08:35
Gavėjas: Anastazija Stil

Panele Stil,
jei jums tikrai įdomu, dabar dalyvauju susitikime, kuriame aptariame tam tikram terminui parduodamų arba perkamų
prekių rinką.
Beje, nepamirškite, kad likote su manimi puikiai žinodama, ką ketinu daryti.
Per visą laiką, kai buvote baudžiama, neprašėte manęs liautis – nepasinaudojote nė vienu iš saugos žodžių.
Esate suaugusi ir turite galimybę rinktis.
Būsiu atviras: nekantriai laukiu kito karto, kai man sopės delną.
Akivaizdu, kad klausotės ne tos savo kūno dalies, kurios reikėtų klausytis.
Aliaskoje labai šalta, be to, nėra kur sprukti. Aš jus rasčiau.
Galiu susekti jus pagal mobiliojo telefono signalą – pamenate?
Eikite į darbą.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Žvelgdama į kompiuterio ekraną, susiraukiu. Jis, žinoma, teisus. Galėjau rinktis. Hm… Ar jis tikrai
manęs ieškotų? Gal kuriam laikui pradingti? Mintyse šmėkšteli mamos kvietimas. Spusteliu
„Atsakyti“.

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Moterų persekiotojas
Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 08:36
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Ar mėginote kreiptis pagalbos į specialistus dėl nenumaldomo potraukio persekioti?

Ana

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Persekiotojas? Aš?
Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 08:38
Gavėjas: Anastazija Stil

Garsiajam daktarui Flinui moku nemenką sumą, kad gydytų mane nuo persekiojimo ir kitų manijų.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Brangiai kainuojantys šarlatanai
Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 08:40
Gavėjas: Kristianas Grėjus
Ar galėčiau kukliai pasiūlyti, kad pasiteirautumėte ir kito gydytojo nuomonės?
Nesu tikra, kad daktaro Flino gydymo metodai veiksmingi.

Panelė Stil

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Kitų gydytojų nuomonė
Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 08:43
Gavėjas: Anastazija Stil

Nesvarbu, ar siūlote kukliai, ar ne kukliai – tai ne jūsų reikalas. Juolab kad daktaras Flinas ir yra tas kitas gydytojas.
Turėsite kaip reikiant spausti savo naujojo automobilio greičio pedalą ir be reikalo rizikuoti, o tai, mano nuomone,
prieštarauja mūsų sutarties taisyklėms.
VAŽIUOKITE Į DARBĄ.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: RĖKSMINGOS RAIDĖS
Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 08:47
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Tiesą sakant, kaip jūsų polinkio persekioti objektas, manau, kad tai mano reikalas.
Dar nieko nepasirašiau. Taigi taisyklės baisyklės man nė motais. Beje, darbą pradedu tik 9.30 val.

Panelė Stil

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Deskriptyvinė lingvistika
Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 08:49
Gavėjas: Anastazija Stil

„Baisyklės“? Abejoju, ar toks žodis yra didžiajame Vebsterio žodyne.
Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Deskriptyvinė lingvistika
Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 08:52
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Ieškokite tarp „kontrolės maniakas“ ir „persekiotojas“.
O deskriptyvinė lingvistika man – griežtų ribų skyriuje.
Ar jau liausitės mane gaišinęs?
Norėčiau sėsti į naująjį savo automobilį ir važiuoti į darbą.

Ana

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Reiklios, bet įdomios jaunos moterys
Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 08:56
Gavėjas: Anastazija Stil

Man jau niežti delną.
Važiuokite atsargiai, panele Stil.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Vairuoti „Audi“ – tikras džiaugsmas. Joje yra vairo stiprintuvas. Vanda, mano „VW Beetle“, niekur
neturi jokio stiprintuvo, tad kasdienės mankštos, kurią atlikdavau vairuodama savo mašiną, daugiau
nebus. Ką gi, teks paklusti Kristiano taisyklėms ir pasitenkinti mankšta su asmeniniu treneriu.
Suraukiu antakius. Sporto nemėgstu.

Pakeliui į darbą mėginu analizuoti mudviejų susirašinėjimą. Kartais Kristianas elgiasi kaip
pernelyg globėjiškas šunsnukis. O prisiminusi Greisę pasijuntu kalta. Bet ji, žinoma, nėra tikroji
Kristiano motina. Hm… tai visa jūra mano dar nepatirtų kančių. Ką gi, pernelyg globėjiškas šunsnukis
veltui laiko neleidžia. Taip. Aš suaugusi, ačiū, kad priminei, Kristianai Grėjau, ir galiu rinktis. Tik
bėda, kad noriu vien Kristiano, o ne visos jo… mantos – mat kol kas mantos jis turi tiek daug, kad ši
vargiai tilptų į lėktuvo „Boeing 747“ bagažo skyrių. Ar galėčiau tiesiog atsigulti ir suspausti tą mantą
glėbyje? Kaip nuolankioji? Žadėjau pamėginti. Bet tai milžiniškas prašymas.

Palieku mašiną Kleitono ūkinių prekių parduotuvės aikštelėje. Einu į pastatą – sunku patikėti, kad
dirbu čia paskutinę dieną. Laimė, pirkėjų daug ir laikas greitai bėga. Per pietų pertrauką ponas
Kleitonas pasikviečia mane iš prekių sandėlio. Randu jį stovintį šalia motociklu atvažiavusio kurjerio.

– Jūs panelė Stil? – pasitikslina šis.
Suraukusi kaktą klausiamai pažvelgiu į poną Kleitoną, bet jis, sumišęs ne mažiau už mane, tik
gūžteli pečiais. Mane apima neviltis. Ką Kristianas atsiuntė man šį kartą? Pasirašiusi paimu nedidelį
paketėlį ir, nieko nelaukdama, išvynioju. Randu „BlackBerry“ telefoną. Man pakerta kojas. Įjungiu jį.

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: PASKOLINTAS „BlackBerry“
Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 11:15
Gavėjas: Anastazija Stil

Man reikia, kad būtumėte pasiekiama bet kurią akimirką, o kadangi atviriausia būnate bendraudama elektroniniais laiškais,
pamaniau, kad jums ne pro šalį turėti „BlackBerry“ telefoną.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Vartotojiškumas peržengė visas ribas
Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 13:22
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Manau, jums tuoj pat reikėtų skambinti daktarui Flinui.
Jūsų polinkis persekioti jau nevaldomas.
Aš darbe. Kai grįšiu namo, parašysiu jums elektroninį laišką.
Ačiū už dar vieną daiktą.
Neklydau sakydama, kad esate nepataisomas vartotojas.
Kodėl taip elgiatės?
Ana

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Tokia jauna, o kokia įžvalgi…
Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 13:24
Gavėjas: Anastazija Stil

Pastaba taikli kaip visuomet, panele Stil.
Daktaras Flinas atostogauja.

O taip elgiuosi dėl to, kad galiu sau tai leisti.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Jau nekęsdama to daikto, įsikišu jį į užpakalinę kelnių kišenę. Rašyti Kristianui laiškus palengva
tampa nenugalimu įpročiu, o juk man reikia dirbti. Liesdamasis prie mano užpakalio, telefonas ima
vibruoti ir skambėti… „Kokią gerą vietą jam laikyti išsirinkau“, – ironiškai pagalvoju, tačiau,
sutelkusi visą valią, neatsiliepiu.

Ketvirtą valandą popiet ponas ir ponia Kleitonai sukviečia visus parduotuvės darbuotojus ir,
pasakę trikdančią – net nugara nueina pagaugais – kalbą, įteikia man trijų šimtų dolerių vertės čekį.
Tuomet prieš akis staiga iškyla visi kelių pastarųjų savaičių įvykiai: prisimenu egzaminus, diplomų
teikimo ceremoniją, rimtą, pagedusį milijardierių, nekaltybės praradimą, griežtas ir sąlygines ribas,
jokio džiaugsmo neteikiančius žaidimų kambarius, kelionę sraigtasparniu ir kad rytoj kraustausi
gyventi kitur. Keista, bet puikiai tvardausi. Pasąmonė žvelgia į mane su baiminga pagarba. Stipriai
apkabinu Kleitonus. Jie buvo malonūs ir dosnūs darbdaviai – ilgėsiuosi jų.

GRĮŽUSI NAMO KEITĘ RANDU lipančią iš savo automobilio.
– Kas čia? – priekaištingai klausia ji, pirštu rodydama į „Audi“.
Tokiai pagundai atsispirti negaliu.
– Automobilis, – pašmaikštauju. Keitė prisimerkia ir man dingteli, ar tik ir ji neketina manęs perti

persimetusi per kelį. – Dovana man universiteto baigimo proga.
Mėginu kalbėti abejingai. Taip, aš kasdien gaunu dovanų brangių automobilių. Keitė net išsižioja iš

nuostabos.
– Nuo to dosnaus, pinigų pertekusio šikniaus, ar ne?
Linkteliu.
– Nenorėjau jos priimti, bet, tiesą sakant, neverta priešintis.
Keitė papučia lūpas.
– Nesistebiu, kad tu priblokšta. O aš pastebėjau, kad jis liko nakvoti.
– Taip, liko… – Mąsliai šypteliu.
– Gal baikime pakuotis?
Linkteliu ir nuseku paskui ją į butą. Patikrinu, ar nėra elektroninių laiškų nuo Kristiano.

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Sekmadienis
Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 13:40
Gavėjas: Anastazija Stil

Ar galėtume susitikti pirmą valandą popiet?
Gydytoja atvyks į Eskalą ir priims tave 13.30 val.
Dabar išskrendu į Siatlą.
Tikiuosi, persikraustymas vyks sklandžiai, ir nekantriai laukiu sekmadienio.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Jėzau, pamanytum, kad jis kalba apie orą! Nusprendžiu, kad atsakysiu į jo laišką, kai baigsime
krautis daiktus. Vieną akimirką jis gali būti toks nuoširdus, o kitą – išdidus ir susikaustęs. Jo
nuotaikas sunku suvaikyti. Dievaži, šį laišką jis, rodos, rašė savo samdomai darbuotojai. Įžūliai
užverčiu akis į lubas ir einu padėti Keitei pakuoti daiktų.

MUDVIEM SU KEIT E B ŪNANT vir tuvėje kažkas pabeldžia į dur is. Pr ieang yje sto vi ko stiumuo tas ir
nepriekaištingai atrodantis Teiloras. Atkreipiu dėmesį, kad jį tarnavus kariuomenėje išduoda ežiuku
kirpti plaukai, treniruotas kūnas ir ramus žvilgsnis.

– Panele Stil, – kreipiasi jis į mane, – atvykau paimti jūsų automobilio.
– Ak, taip, žinoma. Užeikite, paimsiu raktelius.
Suprantama, ši užduotis į tiesiogines jo pareigas neįeina. Vėl trumpai pasvarstau, kokiems
darbams Teiloras samdomas. Paduodu jam raktelius ir, gaubiami nejaukios (bent jau man) tylos,
patraukiame prie šviesiai mėlyno „VW Beetle“. Atidariusi dureles, iš daiktadėžės išimu žibintuvėlį.
Štai ir viskas. Daugiau Vandoje neturiu jokių asmeninių daiktų. Sudie, Vanda. Ačiū tau. Delnu
perbraukiu per stogą ir užtrenkiu keleivio dureles.
– Ar seniai dirbate ponui Grėjui? – klausiu.
– Ketveri metai, panele Stil.
Staiga mane apima nenugalimas noras apipilti jį klausimais. Juk šis žmogus turėtų nemažai žinoti
apie Kristianą ir jo paslaptis. Bet ir jis tikriausiai yra pasirašęs konfidencialumo sutartį. Nervingai
žvilgteliu į Teilorą. Jis toks pat nekalbus ir jo veido išraiška tokia pat kaip Rėjaus, tad iš karto pajuntu
jam simpatiją.
– Jis geras žmogus, panele Stil, – šyptelėjęs sako Teiloras.
Tada atsisveikindamas linkteli ir, įlipęs į mano mašiną, nuvažiuoja.
Butas, „VW Beetle“, Kleitono parduotuvė – dabar visa tai palengva tampa praeitimi. Giliai širdyje
stebėdamasi, papurtau galvą. O didžiausia permaina man – Kristianas Grėjus. Teiloras sako, kad jis
geras žmogus. Ar galiu juo tikėti?

AŠT UNT Ą VALANDĄ, NEŠINAS PAT IEKALAIS iš kinų r esto r ano , pas mus užsuka Cho sė. Dar bai baig ti. Mes
susikrovusios daiktus ir pasiruošusios kraustytis. Chosė atsineša kelis butelius alaus. Mudvi su Keite
sėdime ant sofos, o jis įsitaiso ant grindų tarp mūsų sukryžiavęs kojas. Žiūrime per televizorių
kažkokį šlamštą, gurkšnojame alų, o vakarui įsibėgėjant, vis labiau girsdami nuo alaus, mielai ir
garsiai dalijamės prisiminimais. Praleidome čia ketverius puikius metus.

Mudviejų su Chosė santykiai vėl normalūs, jau pamiršau, kad jis mėgino prievarta mane
pabučiuoti. Šis nesusipratimas, kaip sakoma, pašluotas po kilimu, ant kurio tyso mano vidinė dievaitė,

žiaumodama vynuoges, barbendama pirštais ir nekantriai laukdama sekmadienio. Kažkas pabeldžia į
duris ir man širdis nusirita į kulnus. Ar tai jis?..

Duris atidaro Keitė, ir Eliotas jos vos nepargriauna. Suspaudžia ją Holivudo filmavimo kamerų
vertame glėbyje, o netrukus jis virsta europietiškos markės apkabinimu. Dėl Dievo… raminkitės…
Mudu su Chosė reikšmingai susižvelgiame. Aš priblokšta, kad Keitė su Eliotu taip nesivaržo.

– Gal nueikim į barą? – pasiūlau Chosė ir jis man pritaria entuziastingai linkčiodamas.
Mudviem nejauku žiūrėti į šią prieš akis besirutuliojančią atvirą meilės sceną. Nuraudusi,
spindinčiomis akimis Keitė žvilgteli į mane.
– Mudu su Chosė trumpai išeisime ko nors išgerti.
Užverčiu akis į lubas rodydama Keitei, kad esu suirzusi. Cha! Laisvalaikiu vis dar galiu vartyti
akis.
– Gerai.
Ji plačiai nusišypso.
– Sveikas, Eliotai. Ir sudie.
Eliotas pamerkia man didelę mėlyną akį, ir mudu su Chosė išeiname pro duris krizendami
nelyginant paaugliai.
Žingsniuojant į barą įsikimbu Chosė į parankę. Dieve, koks jis paprastas vaikinas – anksčiau to
nevertinau.
– Bet į parodos atidarymą vis tiek ateisi, tiesa?
– Žinoma, Chosė. Kada jis vyks?
– Birželio devintąją.
– Kokią savaitės dieną?
Staiga mane apima panika.
– Ketvirtadienį.
– Taip, greičiausiai galėsiu… O tu aplankysi mus Siatle?
– Pamėgink man sukliudyti, – šypsodamasis sako jis.

IŠ BARO GRĮŽTU labai vėlai. Keitės ir Elioto niekur nematyti, bet… Dieve mano, kaip puikiai juodu
girdžiu! Po velnių… Tikiuosi, pati taip nešūkauju. Žinau, kad Kristianas elgiasi tyliai. Vien
pagalvojusi apie tai nuraustu ir neriu į savo kambarį. Trumpai ir, ačiū Dievui, visai netrikdomai
suspaudęs mane glėbyje, Chosė nuėjo. Nežinau, kada vėl jį pamatysiu – tikriausiai susitiksime jo
fotografijų parodoje, – ir vėl nusistebiu, kad Chosė apskritai ją rengia. Tikriausiai pasiilgsiu ir jo
paties, ir jo berniokiško žavesio. Nedrįsau pasakyti jam tiesos apie „VW Beetle“. Suprantu, kad
sužinojęs, ką padariau, jis pasius, o aš vienu metu galiu tvarkytis tik su vienu ant manęs siuntančiu
vyru. Atsidūrusi savo kambaryje įsijungiu tą pragaro mašiną ir, žinoma, randu Kristiano laišką.

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Kur jūs?
Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 22:14
Gavėjas: Anastazija Stil

„Aš darbe. Kai grįšiu namo, parašysiu jums elektroninį laišką.“
Vis dar esate darbe ar supakavote ir savo telefoną, ir „BlackBerry“, ir „MacBook“ kompiuterį?

Paskambinkite man, nes kitaip būsiu priverstas skambinti Eliotui.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Velnias… Chosė… Mėšlas…
Čiumpu savo telefoną. Penki praleisti skambučiai ir vienas balso pašto pranešimas. Baimingai jį
išklausau. Nuo Kristiano.
„Rodos, turite mokytis pateisinti mano lūkesčius. Nesu iš kantriųjų. Jei sakote, kad baigusi darbą
su manimi susisieksite, tai būkite maloni pažadą vykdyti. Antraip aš nerimauju, o šis jausmas man
neįprastas ir sunkiai pakeliamas. Paskambinkite man.“
Mėšlų mėšlas. Ar jis kada nors paliks mane ramybėje? Piktai žvilgteliu į telefoną. Kristianas mane
tiesiog dusina. Iš baimės tirpstant viduriams, susirandu jo numerį ir paspaudžiu „Skambinti“.
Smarkiai besidaužančia širdimi laukiu, kol Kristianas atsilieps. Šį kartą jis tikriausiai išmargins mano
kūną septynių atspalvių mėlynėmis. Ši mintis man baugi.
– Sveika, – išgirstu švelniai atsiliepiant Kristianą – jo tonas išmuša iš vėžių, mat tikėjausi, kad bus
piktas, o atrodo, tarsi jam akmuo nuo širdies nusirito.
– Labas, – sumurmu.
– Nerimavau dėl tavęs.
– Žinau. Atsiprašau, kad neatsiliepiau telefonu, bet man nieko blogo nenutiko.
Kristianas porą akimirkų patyli.
– Ar maloniai praleidai vakarą? – Jis santūrus ir mandagus.
– Taip. Baigėme pakuotis daiktus ir visi trys – aš, Keitė ir Chosė – valgėme maistą iš kinų
restorano.
Tardama Chosė vardą, stipriai užsimerkiu. Kristianas nieko nesako.
– O tu? – klausiu norėdama kaip nors užpildyti staiga atsivėrusią kurtinančios tylos bedugnę.
Neleisiu, kad Kristianas verstų mane jausti kaltę dėl Chosė.
Pagaliau jis atsidūsta.
– Dalyvavau vakarienėje, per kurią buvo renkamos lėšos labdarai. Buvo klaikiai nuobodu. Kai tik
galėjau, iš karto išėjau.
Jis kalba taip liūdnai, nusiminęs. Man suspaudžia širdį. Prisimenu jį, paryčiais sėdintį savo
milžiniškoje svetainėje prie fortepijono, ir neapsakomai malonią ausiai, bet melancholišką melodiją,
kurią jis skambino.
– Gaila, kad tu ne pas mane, – sukuždu, nes jaučiu nenugalimą norą jį apkabinti. Paguosti. Nors jis
man ir neleistų. Trokštu jo artumo.
– Šit kaip? – gana abejingai sako Kristianas.
Po galais. Taip kalbant jo dar negirdėjau ir nuo staiga apėmusios blogos nuojautos man pašiurpsta
oda.
– Taip, gaila, – sušnabždu.
Praeina visa amžinybė, kol jis vėl atsidūsta.
– Iki sekmadienio?
– Taip, iki sekmadienio, – sumurmu, ir kūnu nusirita džiaugsmingas virpulys.

– Labanakt.
– Labanakt, sere.
Šiuo kreipiniu užklumpu Kristianą iš netyčių. Suprantu tai išgirdusi jį garsiai įkvepiant.
– Sėkmės rytoj kraustantis, Anastazija, – švelniai sako Kristianas.
Abu laikome priglaudę prie ausies telefoną kaip paaugliai, dar nenorėdami baigti pokalbio.
– Tu padėk ragelį, – sušnabždu.
Pagaliau pajuntu, kad jis nusišypso.
– Ne, tu padėk.
Žinau, kad Kristianas plačiai šypsosi.
– Nenoriu.
– Ir aš ne.
– Ar labai ant manęs pykai?
– Labai.
– Vis dar pyksti?
– Ne.
– Vadinasi, bausti manęs neketini?
– Ne. Šią akimirką esu geraširdis vyrukas.
– Pastebėjau.
– Dabar jau galite baigti pokalbį, panele Stil.
– Tikrai to norite, sere?
– Eik miegoti, Anastazija.
– Klausau, sere.
Bet nei jis, nei aš pokalbio dar nebaigiame.
– Kaip manai, ar kada nors galėsi daryti, kas tau liepiama? – linksmai, bet ir truputį suirzęs klausia
jis.
– Galbūt. Pamatysim sekmadienį.
Paspaudžiu „Baigti“.

Eliotas stovi, grožėdamasis savo darbu. Mūsų naujajame bute prie Lydekų Turgaus aikštės jis
prijungė televizorių prie palydovinės antenos. Mudvi su Keite kikendamos sudribome ant sofos –
Elioto gebėjimas naudotis elektriniu grąžtu padarė didelį įspūdį. Plokščiaekranis televizorius ant
mūrinės rekonstruoto prekių sandėlio sienos atrodo keistai, tačiau neabejoju, kad su tuo apsiprasiu.

– Matai, mažyte, kaip paprasta.
Jis plačiai nusišypso Keitei, parodydamas baltus dantis, o ji, sėdėdama ant sofos, tikrąja to žodžio
prasme vos neištirpsta iš laimės.
Žvilgteliu į juodu ir užverčiu akis į lubas.
– Mielai pasilikčiau, širdele, bet iš Paryžiaus grįžo mano sesuo. Šiandien – šventinė vakarienė.
Visiems šeimos nariams privalu joje dalyvauti.
– Gal vėliau užsuksi? – meiliai ir nedrąsiai, visiškai nebūdinga intonacija klausia Keitė.
Deduosi norinti išpakuoti daiktus iš vienos dėžės ir atsistojusi nueinu į virtuvę. Dabar tarp jųdviejų
vyks nepakeliamai sentimentalus pokalbis.

– Pažiūrėsiu, gal pavyks ištrūkti, – sako Eliotas.
– Išlydėsiu tave, – šypsodamasi sako Keitė.
– Iki, Ana, – apdovanojęs mane šypsena, atsisveikina Eliotas.
– Sudie, Eliotai. Perduok linkėjimus Kristianui.
– Tik linkėjimus? – Jis įtaigiai kilsteli antakius.
– Taip.
Nuraustu. Sekdamas paskui Keitę iš buto, Eliotas pamerkia man akį ir aš nukaistu kaip žarija.
Eliotas nuostabus ir visai kitoks nei Kristianas. Jis nuoširdus, atviras ir mėgsta, labai mėgsta, per
daug mėgsta glaustytis prie Keitės. Jiedviem sunku paleisti vienam kitą iš glėbio: tiesą sakant, tai
mane ir trikdo, ir verčia žaliuoti iš pavydo.
Maždaug po dvidešimties minučių Keitė grįžta su pica: mudvi įsitaisome tarp supakuotų daiktų
savo naujojoje su virtuve sujungtoje svetainėje ir valgome tiesiai iš kartoninės dėžės. Keitės tėtis
karališkai mudvi įkurdino. Butas nelabai didelis, bet pakankamai erdvus: trys miegamieji ir didelė
svetainė, kurios langai išeina tiesiai į Lydekų Turgaus aikštę. Grindys – tikro medžio, sienos –
raudonų plytų mūras, o virtuvės spintelių viršus iš šlifuotos akmens masės – visiškai naujas ir labai
praktiškas. Mums abiem labai patinka, kad gyvensime pačiame miesto centre.
Aštuntą suzvimbia telefonspynė. Keitė pašoka, o man ima daužytis širdis.
– Siuntinys panelei Kavanag ir panelei Stil.
Man gyslomis visiškai netikėtai ir nevaržomai siūbteli nusivylimas. Tai ne Kristianas.
– Antras aukštas, antras butas.
Keitė spusteli telefonspynės mygtuką ir įleidžia kurjerį. Pamačius Keitę jam net lūpa atvimpa: ji
mūvi aptemptus džinsus, marškinėlius trumpomis rankovėmis, plaukai sušukuoti ant pakaušio ir
susukti į kuodą, o prie ausų kabo kelios išsprūdusios garbanos. Vyrams ji visuomet padaro tokį įspūdį.
Kurjeris rankose laiko butelį šampano su pririštu sraigtasparnio formos balionėliu. Keitė pamalonina
vaikiną akinama šypsena, leidžia suprasti, kad eitų savo keliais, o tada garsiai man perskaito, kas
parašyta kortelėje.

Merginos,
sėkmės naujuosiuose namuose.

Kristianas Grėjus

Keitė nepatenkinta papurto galvą.
– Kodėl jis negali parašyti tiesiog „Kristianas“? Ir ką reiškia tas keistas sraigtasparnio formos
balionas?
– Tai „Čarlis Tango“.
– Kas?
– Į Siatlą Kristianas mane skraidino sraigtasparniu, – paaiškinu gūžtelėdama pečiais.
Keitė išsižiojusi spokso į mane. Turiu pripažinti, kad dievinu tokias akimirkas, – kai Ketrinai
Kavanag pritrūksta žodžių ir pakerta kojas, – nes jos tokios retos. Ir dabar nepraleidžiu progos
pasidžiaugti šiuo trumpučiu, bet puikiu momentu.
– Taip, jis turi sraigtasparnį, kurį pats ir pilotuoja, – priduriu neslėpdama pasididžiavimo.

– Suprantama, kad tas nepadoriai turtingas šunsnukis turi sraigtasparnį. Kodėl man nesakei?
Keitė žvelgia priekaištingai, bet šypsosi ir netikėdama savo ausimis kraipo galvą.
– Pastaruoju metu turėjau daugybę kitų rūpesčių.
Ji suraukia antakius.
– Ar man išvažiavus atostogų viena susitvarkysi?
– Žinoma, – skubiai nuraminu Keitę.
Aš naujame mieste, bedarbė, turiu tik… į ypatingus pomėgius linkusį vaikiną.
– Pasakei jam mūsų adresą?
– Ne, bet sekimas – viena iš jo specializacijų, – užsigalvojusi trumpai jai paaiškinu.
Keitė dar labiau susiraukia.
– Kažkodėl nesistebiu. Ana, man jis kelia nerimą. Na, bent jau šampanas geras ir atšaldytas.
Žinoma. Tik Kristianas galėtų atsiųsti šalto šampano arba patikėti šį darbą savo sekretorei ar
Teilorui. Nieko nelaukdamos atkemšame butelį ir susirandame puodelius – juos supakavome
vėliausiai iš visų daiktų.
– „Bollinger Grande Année Rosé 1999“, aukščiausios rūšies šampanas, – šypsodamasi pasakau
Keitei ir mudvi susidaužiame.

ST EB ĖT INAI GER AI IŠSIMIEGOJUSI, nubundu ankstų apniukusį sekmadienio r ytą ir g ulėdama žiūr iu į
daiktų pilnas dėžes. „Turėtum jas ištuštinti“, – neduoda ramybės nepatenkinta, raganiškas lūpas
papūtusi pasąmonė. Ne, šiandien – ypatinga diena. Mano vidinė dievaitė nenustygsta vietoje, šokinėja
nuo vienos kojos ant kitos. Virš galvos tarsi tamsus, sunkus ir nelaimę pranašaujantis atogrąžų audros
debesis telkiasi nekantrus laukimas. Vos pamėginu įsivaizduoti, ką jis man darys, suima silpnumas, be
to, pajuntu ir stipresnį, kūnišką, malonų maudulį. Žinoma, dar turiu pasirašyti tą sumautą sutartį, o gal
apsieisime ir be jos? Išgirstu dzingtelint ant grindų prie lovos padėtą tą pragaro mašiną: ką tik gavau
elektroninį laišką.

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Mano gyvenimas, išreikštas skaičiais
Dat a: 2011 m. gegužės 29 d. 08:04
Gavėjas: Anastazija Stil

Jei atvažiuosi automobiliu, tau prireiks Eskalos požeminio garažo kodo: 146963.
Pastatyk mašiną penktoje platformoje, ji – viena iš tų, kurios priklauso man.
Lifto kodas: 1880.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Aukščiausios rūšies šampanas
Dat a: 2011 m. gegužės 29 d. 08:08
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Taip, sere. Supratau.
Ačiū už šampaną ir pripūstą „Čarlį Tango“, kurį dabar prisirišau prie lovos.

Ana

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Pavydas
Dat a: 2011 m. gegužės 29 d. 08:11
Gavėjas: Anastazija Stil

Nėra už ką.
Nevėluok.

„Čarliui Tango“ pasisekė.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Nepatenkinta, kad Kristianas toks valdingas, užverčiu akis į lubas, bet paskutinis jo laiško sakinys
man sukelia šypseną. Patraukiu į vonios kambarį svarstydama, ar Eliotas šiąnakt išvažiavo namo, ir
kaip įmanydama ramindamasi.

GALIU VAIR UOT I „AUDI“ AVĖDAMA aukštakulnius! Lyg iai be penkių minučių pir mą įvažiuo ju į po žeminį
Eskalos garažą ir pastatau automobilį penktoje platformoje. Kiek platformų jam priklauso? Hm…
čia, šalia dviejų nedidukų „Audi“ markės visureigių, dar stovi didysis juodas „Audi“ visureigis ir
„Audi R8“. Žvilgtelėdama į apšviečiamą veidrodėlį skydelyje nuo saulės pasitikrinu makiažą, kurį
darausi gana retai. Mano vabale tokio veidrodėlio nebuvo.

„Gera mergaitė!“ Mano vidinė dievaitė laiko kutų kamuolius – ji nusiteikusi vadovauti visai
palaikymo komandai. Daugybėje lifto veidrodžių apsižiūriu tamsiai violetinę suknelę – Keitės
suknelę. Kai pastarąjį kartą ją vilkėjau, Kristianas norėjo mane iš jos išlukštenti. Nuo šios minties
įsitempia visas kūnas. Jausmas toks nuostabus, kad sulaikau kvapą. Vilkiu Teiloro nupirktus apatinius.
Nukaistu vien nuo minties apie tą vyrą ežiuku kirptais plaukais, besiblaškantį tarp „Agent
Provocateur“ ar kurios kitos prabangių apatinių parduotuvės lentynų. Lifto durys atsidaro ir man
prieš akis atsiveria pirmųjų apartamentų fojė.

Išlipusi iš lifto, pamatau prie dvivėrių durų stovintį Teilorą.
– Laba diena, panele Stil, – pasisveikina jis.
– Ak, prašau vadinti mane Ana.
– Ana, – šypsodamasis pasitaiso Teiloras. – Ponas Grėjus jūsų laukia.
Net neabejoju.
Kristianas sėdi svetainėje ant sofos ir skaito sekmadieninius laikraščius. Teilorui atlydėjus mane į
kambarį, jis pakelia akis. Svetainė – tokia pati, kokią prisimenu. Nebuvau čia savaitę, o atrodo, kad
daug ilgiau. Kristianas abejingas, ramus ir, tiesą sakant, dieviškai atrodo. Vilki dukslius baltus lininius
marškinius, mūvi džinsus, bet be kojinių ir batų. Jo plaukai susitaršę, nešukuoti, o akys šelmiškai
blykčioja. Jis atsistoja ir žengia prie manęs, o jo gražiose, tobulos formos lūpose žaidžia linksma
pritariama šypsenėlė.
Svetainės tarpduryje sustoju kaip įbesta, paralyžiuota jo grožio ir malonaus bei nekantraus
lūkesčio. Tarp mudviejų vėl kyla pažįstama įtampa, įžiebianti man papilvėje kibirkštį, nenumaldomai

traukianti prie jo.
– Hm… Šita suknelė… – sumurma jis patenkintas ir atvirai nužvelgdamas mane nuo galvos iki

kojų. – Sveika sugrįžusi, panele Stil, – pašnabždomis priduria, suima smakrą ir pasilenkęs švelniai
pakšteli į lūpas. Kai jo lūpos prisiliečia, man per visą kūną nusirita to palytėjimo sukeltas virpulys.
Imu greičiau alsuoti.

– Labas, – sukuždu ir nuraustu.
– Atvažiavai laiku. Punktualumas man patinka. Eikš. – Kristianas paima mane už rankos ir
nusiveda prie sofos. – Norėjau tau kai ką parodyti, – mudviem atsisėdus sako jis. Ir paduoda man
„Seattle Times“. Aštuntame puslapyje įdėta mudviejų, dalyvaujančių diplomų teikimo ceremonijoje,
nuotrauka. Po velnių. Perskaitau užrašą.

„Kristianas Grėjus su drauge Vankuveryje Vašingtono valstybinio universiteto diplomų teikimo
ceremonijoje.“

Nusijuokiu.
– Vadinasi, dabar aš – tavo „draugė“.
– Taip atrodo. O kadangi ši žinia paskelbta laikraštyje, matyt, taip ir yra. – Kristianas vypteli.
Jis sėdi šalia, pasisukęs į mane visu kūnu, vieną koją sulenkęs po kita. Ištiesęs ranką, ilgu smiliumi
užkiša plaukų sruogą man už ausies. Nuo to prisilietimo mano kūnas atgyja, apimtas nekantraus
laukimo.
– Taigi, Anastazija, dabar jau daug geriau supranti mano norus nei tuomet, kai buvai čia pirmą
kartą.
– Taip.
Ko jis tokiomis kalbomis siekia?
– Ir vis dėlto grįžai.
Droviai linkteliu, o Kristiano akys spindėte spindi. Jis papurto galvą, tarsi mėgindamas atsikratyti
kažkokios minties.
– Ar pavalgei? – klausia nei iš šio, nei iš to.
Mėšlas.
– Ne.
– Ar tu išalkusi?
Jis išties stengiasi nerodyti susierzinimo.
– Ne maisto, – sušnabždu ir Kristianui, išgirdus šiuos žodžius, suvirpa šnervės.
Pasilenkęs jis sukužda man į ausį:
– Jūs nekantri kaip visuomet, panele Stil, ir pasakysiu jums mažytę paslaptį: aš taip pat nekantrauju.
Bet netrukus čia turi atvykti daktarė Grin. – Jis atsitiesia. – Norėčiau, kad pavalgytum, – švelniai
papriekaištauja.
Užkaitęs kraujas truputį atvėsta. Po galais, ta gydytoja! Buvau visai pamiršusi.
– Ką galėtum man papasakoti apie daktarę Grin? – klausiu norėdama nukreipti mūsų abiejų dėmesį
į kitus dalykus.
– Ji geriausia ginekologė visame Siatle. Ką daugiau galiu pasakyti? – gūžteli pečiais Kristianas.

– Maniau, susitiksiu su tavo gydytoju, ir tik nesakyk, kad iš tiesų esi moteris, nes vis tiek
nepatikėsiu.

Kristianas dėbteli į mane, tarsi sakydamas: „Nekvailiok.“
– Mano nuomone, bus geriau, jei tave konsultuos šios srities specialistė. Ar tau taip neatrodo? –
meiliai paklausia.
Linkteliu. Šventasis Moze, jei daktarė Grin – geriausia ginekologė visame mieste, o Kristianas
susitarė, kad pakonsultuotų mane sekmadienį – per pačius pietus! – tai man baisu ir pagalvoti, kiek tai
kainavo. Staiga, tarsi prisiminęs kažką nemalonaus, Kristianas susiraukia.
– Anastazija, mano motina norėtų, kad šį vakarą ateitum pas juos vakarienės. Man rodos, ir Eliotas
atsives Keitę. Nežinau, ką pasakysi. Man bus keista supažindinti tave su savo šeimos nariais.
Keista? Kodėl?
– Gėdijiesi manęs? – klausiu negalėdama nuslėpti, kad įsižeidžiau.
– Žinoma, ne. – Jis užverčia akis.
– Tai kodėl keista?
– Nes niekada nesu to daręs.
– Kodėl tau galima vartyti akis, o man – ne?
Kristianas paspokso į mane, pamirksi.
– Nė nejutau.
– Paprastai ir aš to nejuntu, – atšaunu.
Netardamas nė žodžio, Kristianas rūsčiai į mane dėbteli. Tarpduryje išdygsta Teiloras.
– Atvyko daktarė Grin, sere.
– Palydėk ją į panelės Stil kambarį.
Į panelės Stil kambarį!
– Na, ar pasiruošusi kontracepcijai? – stodamasis nuo sofos ir tiesdamas man ranką, klausia
Kristianas.
– Juk neketini eiti drauge, tiesa? – aiktelėjusi pralemenu.
Kristianas nusijuokia.
– Tikrai dosniai sumokėčiau už tai, kad man būtų leista į tave žiūrėti, Anastazija, bet kažin ar save
gerbiantis gydytojas su tuo sutiktų.
Paimu ištiestą Kristiano ranką, jis smarkiai trūkteli padėdamas man atsistoti, suspaudžia glėbyje ir
godžiai pabučiuoja. Taip netikėtai užklupta, pirštais suspaudžiu jam dilbius. Kristianas panardina
pirštus man į plaukus ir laiko galvą, o kita ranka stipriau prispaudžia prie savęs ir atremia kaktą į
manąją.
– Labai džiaugiuosi, kad esi čia, – sušnabžda. – Nekantrauju tave nurengti.

AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

Daktarė Grin – aukšta, šviesiaplaukė, nepriekaištingos išvaizdos moteris, vilkinti ryškiai mėlyną
kostiumėlį. Pamačiusi ją, prisimenu merginas, dirbančias Kristiano kontoroje. Ji atrodo kaip modelis,
kaip viena iš Stepfordo moterų. Ilgi plaukai sušukuoti aukštyn, iš jų padarytas elegantiškas šinjonas.
Daktarė Grin atrodo pradėjusi penktą dešimtį.

– Pone Grėjau… – sveikindamasi ji paspaudžia ištiestą Kristiano ranką.
– Ačiū, kad taip greitai sutikote atvažiuoti, – sako Kristianas.
– Dėkoju už dosnų atlygį, pone Grėjau. Panele Stil… – Ji nusišypso ir nužvelgia mane ramiu,
tiriamu žvilgsniu.
Mudvi paspaudžiame viena kitai ranką ir man dingteli, kad daktarė Grin – ne iš tų, kurios
pakančios kvailiams. Kaip ir Keitė. Iš karto pajuntu jai simpatiją. Ji pabrėžtinai reikšmingai žvilgteli į
Kristianą ir po poros nejaukių akimirkų jis užuominą supranta.
– Būsiu apačioje, – burbteli ir išeina iš kambario – būsimojo mano miegamojo.
– Ką gi, panele Stil… Ponas Grėjus paklojo nemenką sumą, kad jumis pasirūpinčiau. Kuo galiu
padėti?

P O KR UOP ŠČIOS AP ŽIŪR OS ir išsamaus po kalbio mudvi su daktar e Gr in apsispr endžiame, kad
veiksmingiausia apsauga bus kontraceptinės tabletės. Ji išrašo daugkartinį receptą ir paaiškina, kad
nuo rytojaus turiu pradėti jas gerti. Man patinka dalykiškas gydytojos požiūris: kad privalau gerti
tabletes kasdien tuo pačiu metu, ji kala man į galvą tol, kol pati pamėlynuoja kaip ir jos kostiumėlis.
Be to, aiškiai matau, kad nesitveria smalsumu norėdama kuo daugiau sužinoti apie mano santykius su
ponu Grėjumi. Bet smulkmenų jai nepasakoju. Kažkodėl man atrodo, kad ji nebūtų tokia susikaupusi
ir rami, jei būtų mačiusi Kristiano Raudonąjį kančių kambarį. Mudviem einant pro uždarytas to
kambario duris nukaistu; paskui laiptais nulipame į meno galeriją, arba Kristiano svetainę.

Kristianas sėdi ant sofos ir skaito. Iš muzikos grotuvo, sūkuriuodama aplink Kristianą, glėbdama
jį, pripildydama kambarį nuostabios ir jausmingos melodijos, sklinda kvapą gniaužianti arija.
Kristianas akimirką atrodo toks romus. Kai įeiname, jis atsisuka, pakelia akis ir maloniai man
nusišypso.

– Jau baigėte? – klausia su tikru rūpesčiu.
Jis nukreipia valdymo pultelį į dailią baltą dėžę po židiniu, kur yra skaitmeninis grotuvas, ir
nuostabi melodija prityla, bet skamba toliau. Atsistojęs Kristianas prieina prie mūsų.
– Taip, pone Grėjau. Rūpinkitės ja, ji – graži, jauna ir protinga moteris.
Šie žodžiai Kristianą užklumpa nepasiruošusį, mane – taip pat. Argi gydytojai dera taip kalbėti? O
gal tai ne itin subtili užuomina? Kristianas susizgrimba ir dar kiek suglumęs sumurma:

– Taip ir ketinu daryti.
Susidrovėjusi pažvelgiu į Kristianą ir gūžteliu.
– Atsiųsiu sąskaitą, – dalykiškai priduria daktarė Grin ir atsisveikindama paspaudžia jam ranką. –
Likit sveika ir sėkmės jums, Ana.
Kai spaudžiame viena kitai ranką, gydytoja nusišypso ir jos akių kampučiuose susimeta raukšlelės.
Staiga tarsi iš po žemių išdygsta Teiloras, pasiruošęs pro dvivėres duris palydėti ją iki lifto. Iš kur
jis atsiranda? Kur tūno?
– Kaip praėjo konsultacija? – pasiteirauja Kristianas.
– Ačiū, gerai. Ji sakė, kad keturias savaites turiu susilaikyti nuo bet kokių lytinių santykių.
Kristianas toks priblokštas, kad net išsižioja, o aš daugiau negaliu išlaikyti rimto veido ir
išsišiepiu kaip tikra kvaiša.
– Apgavau!
Jis prisimerkia ir aš akimirksniu liaujuosi krizenusi. Tiesą sakant, Kristianas atrodo gana
grėsmingas. Oi, velnias… Susigūžusi kamputyje, mano pasąmonė krūpčioja, išbąlu kaip drobė ir
įsivaizduoju, kaip jis vėl guldosi mane ant kelių.
– Apgavau! – plačiai šypsodamasis šūkteli Kristianas. Staiga apglėbia mane per juosmenį ir
prisitraukia. – Jūs nepataisoma, panele Stil, – sumurma atidžiai žvelgdamas man į akis, pirštais suima
plaukus ir stipriai suspaudžia, kad nejudėčiau. Tada godžiai pabučiuoja, o aš laikausi įsikibusi
raumeningų jo rankų, kad neprarasčiau pusiausvyros. – Kad ir kaip norėčiau tave tuoj pat paimti, vis
dėlto mums abiem reikia pavalgyti. Nenoriu, kad paskui nualptum ir užvirstum ant manęs, – prikišęs
lūpas man prie burnos, sukužda Kristianas.
– Geidi manęs tik dėl kūno? – pašnabždomis klausiu.
– Dėl kūno ir dėl mitraus liežuvio, – tyliai atsako jis.
Kristianas vėl aistringai mane pabučiuoja, tada staiga paleidžia ir, paėmęs už rankos, vedasi į
virtuvę. Man sukasi galva. Vieną minutę mudu juokaujame, o kitą… Pasivėduoju įkaitusį veidą.
Kristianas – įsikūnijęs seksualumas, o dabar man reikia atgauti pusiausvyrą ir ką nors suvalgyti. Iš
svetainės vis dar sklinda arija.
– Kokia čia muzika?
– Tai arija iš Vilja-Loboso „Bachianas Brasileiras“9. Graži, ar ne?
– Taip, – linkteliu visiškai sutikdama su Kristianu.
Pusryčių baras padengtas dviem. Iš šaldytuvo Kristianas išima dubenį salotų.
– Ar „Cezario“ salotos su vištiena tiks?
Ačiū Dievui, maistas ne per sunkus.
– Taip, kuo puikiausiai. Ačiū.
Žiūriu į Kristianą, grakščiai vaikštantį po virtuvę. Viena vertus, jis taip laisvai jaučiasi turėdamas
tokį kūną, kita vertus, nenori būti liečiamas… tad gal giliai širdyje to komforto vis dėlto nejaučia?
„Joks vyras nėra didelė paslaptis, – pagalvoju, – išskyrus gal tik Kristianą Grėjų.“
– Apie ką mąstai? – klausia jis, išblaškydamas slaptas mintis.
Nukaistu.
– Tik žiūrėjau, kaip vaikštai.
Kristianas susidomėjęs kilsteli antakį.

– Ir ką? – tarsteli.
Dar labiau nuraustu.
– Tu labai grakštus.
– Oi, ačiū, panele Stil, – sumurma jis. Ir, laikydamas rankose butelį vyno, atsisėda šalia. – Gal
„Chablis“ vyno?
– Prašyčiau.
– Dėkis salotų, – švelniai paragina Kristianas. – Sakyk, kokį metodą pasirinkote?
Iš pradžių klausimas mane suglumina, bet paskui suprantu, kad jis kalba apie daktarės Grin
konsultaciją.
– Kontraceptines tabletes.
Kristianas susiraukia.
– Bet ar nepamirši kasdien reikiamu metu išgerti?
Jėzau… žinoma, kad nepamiršiu. Tik iš kur jis viską žino? Dingteli, kad tikriausiai sužinojo
bendraudamas su kuria nors viena arba keliomis iš penkiolikos buvusiųjų, ir aš nuraustu.
– Neabejoju, kad man priminsi, – irzliai atkertu.
Kristianas žvilgteli linksmai ir globėjiškai.
– Nustatysiu savo mobilųjį, kad tą valandą suskambėtų, – pasišaipo jis. – Valgyk.
„Cezario“ salotos su vištiena labai skanios. Nustembu, kad aš išbadėjusi, ir pirmą kartą per visą
mudviejų pažinties laiką savo porciją sušveičiu greičiau nei Kristianas. Vynas gaivus, sodrus, su
vaisių prieskoniu.
– Kaip visuomet nekantraujate, panele Stil?
Užmetęs akį į tuščią mano lėkštę, Kristianas nusišypso.
Pažvelgiu į jį truputį nuleidusi blakstienas.
– Taip, – sukuždu.
Jis ima kvėpuoti greičiau. Kai įbeda į mane žvilgsnį, atmosfera tarp mūsų pamažu ima keistis,
kaisti… kibirkščiuoti. Jo žvilgsnis, iš pradžių tamsus, dabar deginte degina ir užburia mane.
Kristianas atsistoja, kad būtume arčiau vienas kito, ir, nutraukęs mane nuo baro kėdės, suspaudžia
glėbyje.
– Ar to nori? – pašnabždomis klausia, atidžiai žiūrėdamas.
– Dar nepasirašiau jokios sutarties.
– Žinau, bet pastarosiomis dienomis laužau visas taisykles.
– Ketini mane mušti?
– Taip, bet tau neskaudės. Kol kas nenoriu tavęs bausti. Jei būtum pakliuvusi man po ranka vakar
vakare, būtų buvęs kitas reikalas.
Po velnių. Jis nori kelti man skausmą. Kaip man su tuo susitaikyti? Mano veide atsispindi siaubas
ir niekaip negaliu to nuslėpti.
– Nesileisk, kad kas įteigtų tau priešingą nuomonę, Anastazija. Viena iš priežasčių, kodėl moterys
nori, kad tai daryčiau, yra tokia, kad ir joms, ir man patinka kelti arba jausti skausmą. Tai labai
paprasta. Bet tu skausmo baidaisi, tad vakar vakare labai ilgai apie tai mąsčiau.
Kristianas tvirčiau prispaudžia mane prie savęs, jo lytis įsiremia man į pilvą. Turėčiau bėgti, bet
negaliu. Mane prie jo traukia kažkokia gaivališka jėga, apie kurią nieko nenutuokiu.

– Ar padarei kokias nors išvadas? – tyliai klausiu.
– Ne, bet dabar tiesiog trokštu surišti tave ir dulkinti, kol neteksi sąmonės. Ar tu tam pasiruošusi?
– Taip, – sukuždu, kiekviena mano kūno skaidula iš karto įsitempia… Tai bent.
– Gerai. Eikš.
Jis paima mane už rankos ir, ant pusryčių baro palikę nešvarias lėkštes, lipame į viršų.
Man ima daužytis širdis. Štai taip. Dabar tikrai tai darysiu. Mano vidinė dievaitė sukasi kaip
pasaulinio garso balerina, o jos piruetams, rodos, nebus galo. Kristianas praveria žaidimų kambario
duris, pasitraukęs į šalį praleidžia mane ir štai aš vėl Raudonajame kančių kambaryje.
Čia viskas kaip buvę: užuodžiu odą, citrinų kvapo grindų mastiką, baldai iš tamsios medienos, o
visa tai kartu žadina kūnišką geismą. Mano gyslomis tekantis įkaitęs kraujas persmelktas baimės – tai
adrenalinas, sumišęs su geismu ir ilgesiu. Nuo šio stipraus kokteilio sukasi galva. Kristiano elgesys
visiškai pasikeitė, jis nusiteikęs šiek tiek kitaip, atrodo atkaklesnis, griežtesnis. Žvelgia į mane
degančiomis, geidulingomis… hipnotizuojančiomis akimis.
– Būdama čia, priklausai man visiškai, – tyliai, neskubėdamas, pasverdamas kiekvieną žodį
paaiškina jis. – Galiu daryti su tavimi, ką tik noriu. Supranti?
Jo žvilgsnis toks rimtas… Linkteliu jusdama, kad išdžiūvo burna, o širdis, rodos, tuoj iššoks iš
krūtinės.
– Nusiauk, – švelniai liepia Kristianas.
Nieko neatsakiusi gana nerangiai nusispiriu batelius. Pasilenkęs Kristianas paima juos ir padeda
prie durų.
– Gerai. Kad ir ko tavęs prašyčiau, turi nesvyruodama prašymą vykdyti. O dabar ketinu išlukštenti
tave iš šitos suknelės. Jei atmintis manęs neapgauna, jau kelios dienos noriu taip padaryti. Noriu, kad
jaustumeisi patenkinta savo kūnu, Anastazija. Tavo kūnas gražus ir man patinka į jį žiūrėti. Tai tikras
džiaugsmas akims. Tiesą sakant, visą dieną galėčiau į tave žiūrėti, be to, noriu, kad nesigėdytum
nuogumo ir nesijaustum dėl jo nepatogiai. Ar supratai?
– Taip.
– „Taip“, o toliau? – Jis grėsmingai pasilenkia, rūsčiai verdamas mane žvilgsniu.
– Taip, sere.
– Nuoširdžiai taip sakai? – piktai klausia Kristianas.
– Taip, sere.
– Gerai. Pakelk rankas virš galvos.
Padarau kaip liepiama, o Kristianas pasilenkęs sučiumpa mano sijono kraštą. Iš lėto traukia
suknelę per šlaunis, klubus, pilvą, krūtis, pečius ir pagaliau – per galvą. Tada, atsainiai lankstydamas
drabužį ir neatitraukdamas nuo manęs akių, žingteli atatupstas ir atidžiai mane nužvelgia. Suknelę
padeda ant didelės skrynios šalia durų. Pagaliau, ištiesęs ranką, trūkteli mano smakrą ir jo
prisilietimas mane nutvilko.
– Kramtai lūpą, – sušnabžda Kristianas. – Žinai, kaip mane tai veikia, – dusliai ir geismingai
priduria. – Nusisuk.
Nė akimirkos nesvyruodama, nusigręžiu. Jis atsega man liemenėlę, o tada, suėmęs abi petnešėles,
palengva traukia jas per rankas žemyn, nykščių galais ir kitais pirštais braukdamas per odą,
vaduodamas mane. Kristiano prisilietimas sužadina visas nervų šakneles, mane nukrečia šiurpas. Jis

stovi man už nugaros – taip arti, kad jaučiu nuo jo sklindantį karštį, šildantį mane, šildantį visą kūną.
Kristianas trūkteli plaukus, kad kristų ant nugaros, suėmęs prie sprando suspaudžia juos saujoje ir
patempia, kad palenkčiau galvą į šoną. Giliai kvėpdamas, nosimi brūkšteli per apnuogintą kaklą,
paskui vėl grįžta prie ausies. Man papilvėj raumenys susitraukia nuo kūniško geismo. Jėzau,
Kristianas mane vos palietė, o aš jo jau trokštu.

– Kvepi dieviškai, Anastazija, kaip visuomet, – sušnabžda jis ir švelniai pakšteli man į paausį.
Sudejuoju.
– Tyliau, – šnipšteli jis. – Nekelk triukšmo.
Įtempęs ant nugaros krintančius plaukus, Kristianas mane nustebina: greitai ir vikriai ima juos
pinti į storą kasą. Baigęs darbą, kasos galą suriša man nematomu plaukų raiščiu ir trūkteli, kad
loštelėčiau.
– Taip supinti tavo plaukai man patinka, – kužda jis.
Hm… kodėl?
Kristianas paleidžia plaukus.
– Atsisuk, – liepia.
Įvykdau įsakymą greitai, negiliai kvėpuodama, ir bijodama Kristiano, ir geisdama jo. Nuo šio
baimės ir geismo mišinio sukasi galva.
– Kai liepsiu tau čia ateiti, ateisi apsirengusi šitaip. Mūvėdama vien kelnaites. Supratai?
– Taip.
– „Taip“, o toliau? – Kristianas piktai dėbteli į mane.
– Taip, sere.
Jis vos pastebimai kilsteli vieną lūpų pusę.
– Gera mergaitė. – Jo žvilgsnis deginte degina. – Kai liepsiu tau čia ateiti, atsiklaupsi štai ten. –
Kristianas parodo vietą prie durų. – Dabar klaupkis.
Sumirksiu dar neįsisąmoninusi Kristiano žodžių, paskui pasisuku ir gana nerangiai atsiklaupiu,
kaip jis liepė.
– Gali atsilošti, kad sėdmenys liestų kulnus.
Atsilošiu.
– Padėk rankas išilgai šlaunų. Gerai. Dabar praskirk kelius. Plačiau. Plačiau. Puiku. Žiūrėk į
grindis.
Kristianas prieina prie manęs – matau jo pėdas ir blauzdas. Nuogas kojas. Jei jis nori, kad visa tai
prisiminčiau, turiu įsidėmėti. Pasilenkęs jis vėl sučiumpa mano kasą ir trūkteli aukštyn, kad pakelčiau
į jį akis. Tai nemalonu, bet dar neskausminga.
– Ar prisiminsi šią pozą, Anastazija?
– Taip, sere.
– Gerai. Lik čia. Nejudėk.
Kristianas išeina iš kambario.
Laukiu klūpodama. Kur jis išėjo? Ką ketina man daryti? Laikas eina. Nenumanau, ar jau ilgai jis
palikęs mane vieną – porą minučių, penkias, o gal dešimt? Alsuoju dar greičiau ir negiliai
įkvėpdama; nekantrus laukimas graužte graužia.

Staiga jis grįžta ir aš iš karto, – pakanka vieno atodūsio, – ir nurimstu, ir dar labiau susijaudinu. Ar
apskritai galiu dar labiau jaudintis? Matau jo pėdas. Jis apsimovė kitus džinsus. Šie senesni,
suplėšyti, nuskalbti ir nublukę. Po velnių. Kaip šitie džinsai kaitina. Kristianas uždaro duris, kažką ant
jų pakabinęs iš kitos pusės.

– Gera mergaitė, Anastazija. Taip klūpodama atrodai žavingai. Puikiai elgeisi. Dabar stokis.
Atsistoju, bet galvą laikau nuleidusi.
– Gali pažiūrėti į mane.
Pakeliu į Kristianą akis – jis žiūri į mane įdėmiai, tiriamai, bet žvilgsnis švelnus. Jis nusivilko
marškinius. Dieve… Noriu jį paliesti. Viršutinė džinsų saga atsegta.
– Dabar prirakinsiu tave, Anastazija. Duok dešinę ranką.
Ištiesiu ranką. Kristianas atverčia delną ir, man nespėjus nė mirktelėti, per patį vidurį perlieja
raitelio šmaikščiu – nė nepastebėjau, kad laikė jį dešinėje rankoje. Visa nutinka taip greitai, kad
beveik nespėju pajusti nuostabos. Dar keisčiau, kad man, galima sakyti, visai neskauda. Na, šiaip ar
taip, nelabai skauda – jaučiu tik nestiprų, pulsuojantį dilgčiojimą.
– Kaip jautiesi? – klausia jis.
Žiūriu į Kristianą sumišusi, mirkčiodama.
– Atsakyk.
– Gerai.
Suraukiu kaktą.
– Nesiraukyk.
Vėl sumirksiu ir pamėginu nutaisyti ramų veidą. Pavyksta.
– Ar skaudėjo?
– Ne.
– Ir neskaudės. Supranti?
– Taip, – atsakau, bet abejonės nenuslepiu.
Ar tikrai neskaudės?
– Kalbu rimtai.
Jėzau, kvėpuoju taip greitai ir negiliai… Ar Kristianas žino, apie ką galvoju? Jis parodo man
raitelio šmaikštį. Nupintas iš rudos odos. Staiga pažvelgiu į Kristianą ir mudviejų žvilgsniai susitinka:
jo akyse – vidinė liepsna ir lašelis linksmybės.
– Panele Stil, mūsų tikslas – patirti malonumą, – sumurma jis. – Eime.
Paėmęs už alkūnės, Kristianas nuveda mane po metalinių strypų labirintu. Kilstelėjęs ranką paima
grandines su juodos odos antrankiais.
– Šie strypai sumontuoti taip, kad jais slystų grandinės.
Pakeliu akis. Po galais – tarsi metropoliteno planas.
– Pradėsime čia, bet noriu dulkinti tave stovinčią. Tad baigsime prie sienos, štai ten. – Šmaikščiu
jis parodo į sieną, prie kurios pritvirtintas didelis medinis X formos kryžius. – Pakelk rankas.
Nedelsdama paklūstu, jaučiuosi taip, tarsi būčiau palikusi savo kūną ir tik kaip atsitiktinė žiūrovė
stebėčiau, kas vyksta aplink. Tai daugiau nei žavinga, daugiau nei erotiška. Tai tikrai labiausiai
jaudinantis ir bauginantis dalykas, kokį tik esu dariusi. Atsiduodu į rankas gražuolio vyro, kuris, kaip

pats prisipažino, yra tarsi penkiasdešimt pagedėlio atspalvių. Sutramdau trumpai apėmusį baimės
virpulį. Keitė ir Eliotas žino, kad aš čia.

Stovėdamas labai arti, Kristianas uždeda man antrankius. Žiūriu į jo krūtinę. Jo artumas –
dangiškas. Jis kvepia kūno prausikliu ir Kristianu, o tai – svaiginantis mišinys, grąžinantis mane į
dabartį. Noriu nosimi ir liežuviu perbraukti jam per krūtinės plaukus. Jei truputį pasilenkčiau į
priekį…

Jis žingteli atgal ir atidžiai mane nužvelgia, jo veidas neperprantamas, spinduliuojantis vien
kūnišką geismą, o aš bejėgė, surištomis rankomis, bet vien žiūrėdama į mielą Kristiano veidą,
matydama, kaip jam manęs reikia ir kaip jis manęs trokšta, pajuntu drėkstant tarpkojį. Kristianas
neskubėdamas apeina aplink mane.

– Surištomis rankomis atrodote nuostabiai, panele Stil. O miklus liežuvis kol kas prikąstas. Man
tai patinka.

Vėl sustojęs prieš mane, jis užkiša pirštus už mano kelnaičių juosmens, demonstratyviai,
neskubėdamas smaukia jas šlaunimis kankinamai lėtai mane apnuogindamas ir baigia darbą
klūpodamas prie kojų. Tada, neatitraukdamas nuo manęs akių, suspaudžia kelnaites saujoje, pakelia
prie nosies ir giliai įkvepia. Po perkūnais. Ar jis tikrai ką tik taip padarė? Kristianas apdovanoja
mane geisminga šypsena ir įsikiša jas į džinsų kišenę.

Tada ima stotis: tingiai, kaip laukinė katė, šmaikščio galu liesdamas man bambą, pamažu
sukdamas aplink ją ratus, gundydamas mane. Nuo šmaikščio odos prisilietimo suvirpu ir aikteliu.
Braukdamas man per juosmenį, Kristianas dar kartą mane apeina. Sukdamas antrą ratą, jis staiga
perlieja šmaikščiu žemiau sėdmenų, per tarpkojį. Iš netikėtumo šūkteliu, visi nervai įsitempia. Imu
traukyti rankas kaustančias grandines. Sukrėtimas lyg banga nusirita per visą kūną, ir tai –
saldžiausias, keisčiausias ir maloniausias pojūtis.

– Tylos, – sudraudžia Kristianas ir vėl apeina mane, šmaikščiu braukdamas šiek tiek aukščiau
juosmens. Kai vėl pliaukšteli į tą pačią vietą, aš to smūgio jau laukiu. Nuo malonaus, deginančio
dilgtelėjimo kūnas suvirpa.

Sukdamas ratą aplink mane, Kristianas vėl pliaukšteli, šįkart per krūties spenelį, – visų nervų
galūnės sureaguoja ir aš atlošiu galvą. Jis pliaukšteli per kitą… kokia trumpa, staigi ir maloni
bausmė… Nuo šio smurto speneliai sustandėja ir padidėja, aš garsiai dejuoju tampydama odinius
antrankius.

– Patinka? – tyliai klausia jis.
– Taip.
Kristianas kerta man per sėdmenis. Šį kartą juos nutvilko skausmas.
– „Taip“, o toliau?
– Taip, sere, – suinkščiu.
Kristianas stabteli… bet aš jo nematau. Užsimerkusi mėginu suvokti daugybę kūną užplūdusių
pojūčių. Labai lėtai slinkdamas žemyn, jis nesmarkiai plaka man pilvą. Žinau, kuo tai baigsis, ir
mėginu nusiteikti, bet kai Kristianas odiniu šmaikščiu šmaukšteli per klitorį, garsiai šūkteliu.
– Oi… prašau! – sudejuoju.
– Tylėk, – įsako Kristianas ir dar kartą perlieja man per sėdynę.

Šito nesitikėjau… aš visiškai suglumusi. Paskendusi pojūčių jūroje. Staiga šmaikštis slysteli per
gaktą, jos plaukus ir keliauja žemyn, į vaginą.

– Žiūrėk, kaip sudrėkai, Anastazija. Atsimerk ir išsižiok.
Visiškai pasidavusi jo vilionėms, padarau, kaip liepta. Jis įgrūda šmaikščio galą man į burną, kaip
sapne. Po velnių…
– Matai, koks tavo skonis. Čiulpk. Čiulpk stipriai, mažyte.
Neatitraukdama akių nuo Kristiano, lūpomis suspaudžiu šmaikščio galą. Pajuntu stiprų odos skonį
ir savo jaudulio sūrumą. Kristiano akys spindi. Jis čia – kaip žuvis vandenyje.
Ištraukęs šmaikščio galą man iš burnos, jis žingteli į priekį, čiumpa mane ir godžiai pabučiuoja,
giliai įleisdamas liežuvį į burną. Tada apkabinęs prisitraukia arčiau. Kristiano krūtinė spaudžiasi prie
mano krūtinės ir man labai knieti jį paliesti, bet negaliu: rankos iškeltos virš galvos ir supančiotos.
– Ak, Anastazija, kokia tu skani… – šnabžda jis. – Nori, kad įjaudrinčiau tave iki orgazmo?
– Taip, – maldaujamai ištariu.
Jis šmaikščiu perlieja man per sėdynę. Oi!
– „Taip“, o toliau?
– Taip, sere, – gailiai priduriu.
Kristianas pergalingai man nusišypso.
– Šituo?
Kristianas pakelia šmaikštį, kad jį pamatyčiau.
– Taip, sere.
– Tikrai to nori?
Jis perveria mane rūsčiu žvilgsniu.
– Taip, prašyčiau, sere.
– Užsimerk.
Užsimerkiu, nebematau nei kambario, nei Kristiano, nei… šmaikščio. Jis vėl švelniai ir
neskaudžiai ima čaižyti man per pilvą. Paskui leidžiasi žemyn, atsargiai ir nestipriai kerta per klitorį –
kartą, du, tris, dar ir dar, kol pagaliau tai įvyksta: daugiau negaliu ištverti, garsiai šaukdama patiriu
neapsakomą palaimą, netekusi jėgų susmunku ir pakimbu prilaikoma odinių antrankių. Kai man
pakerta kojas, Kristianas staiga apkabina mane. Ištirpstu jo glėbyje, priglaudusi galvą prie krūtinės,
dūsuodama ir dejuodama, dar virpinama orgazmo atgarsių. Jis mane pakelia, staiga pajudame, nors
mano rankos iškeltos ir pririštos grandinėmis, netrukus pajuntu, kad nugara remiuosi į vėsią lakuotą
kryžiaus medieną, ir išgirstu Kristianą sagstantis džinsų sagas. Atrėmęs į kryžių, jis trumpai mane
paleidžia, kad galėtų užsimauti sargį, tada rankomis apsiveja šlaunis, kilsteli mane ir prisitraukia
arčiau.
– Pakelk kojas, mažyte, ir apsivyk man strėnas.
Jaučiuosi silpna, bet darau, kaip liepta, o Kristianas per kulkšnis sukryžiuoja pakeltas mano kojas
ir tvirtai atsistoja. Tada staiga, vienu stūmiu, įsiskverbia ir aš, klausydamasi prislopintų jo dejonių
man prie ausies, vėl garsiai šūkteliu. Jam sūpuojantis, mano rankos padėtos jam ant pečių. Jėzau, kaip
giliai šį kartą Kristianas įsiskverbia! Jis stumia ir stumia prikišęs veidą man prie kaklo, greitai ir
netolygiai alsuodamas. Pajuntu viduje vėl kylant įtampą. Jėzau, ne… nejau dar kartą… Vargu ar mano
kūnas ištvertų dar vieną visuotinio žemės drebėjimo akimirką. Bet neturiu kur dėtis, susitaikiusi su

jau pažįstama neišvengiamybe, liaujuosi priešintis ir vėl patiriu orgazmą – stiprų, malonų ir
kankinamą. Visiškai užsimirštu. Netrukus išsilieja Kristianas – nuleidžia šaukdamas pro sukąstus
dantis ir stipriai mane laikydamas.

Tada vikriai ištraukia ir, visu kūnu prilaikydamas, atremia mane į kryžių. Nuima antrankius,
išlaisvina rankas ir abu susmunkame ant grindų. Kristianas prisitraukia mane, pasisodina ant kelių,
apkabina, o aš priglaudžiu galvą jam prie krūtinės. Jei turėčiau jėgų, paliesčiau jį, bet neturiu. Tik
dabar atkreipiu dėmesį, kad Kristianas tebemūvi džinsus.

– Puikus darbas, mažyte, – sumurma jis. – Skaudėjo?
– Ne, – pašnabždomis ištariu. Man nenumaldomai merkiasi akys. Kodėl aš tokia pavargusi?
– Tikėjaisi, kad skaudės? – tyliai klausia Kristianas, glausdamas mane, pirštais braukdamas nuo
veido plaukus.
– Taip.
– Matai, Anastazija, diduma baimės tėra tavo galvoje. – Jis patyli. – Ar pakartotum?
Kelias akimirkas pamąstau, nes nuovargis niaukia man protą… Ar pakartočiau?
– Taip, – nedrąsiai sakau.
Kristianas apkabina mane stipriau.
– Gerai. Aš irgi, – šnipšteli ir pasilenkęs pakšteli į viršugalvį. – Nes čia dar ne viskas.
Dar ne viskas. Viešpatie! Daugiau nieku gyvu neištversiu. Aš visiškai išsekusi ir iš paskutiniųjų
kovoju su nenugalimu noru miegoti. Sėdžiu galva remdamasi į jo krūtinę, užsimerkusi, o jis apsivijęs
mane – ir kojomis, ir rankomis, – jaučiuosi… saugiai ir, ak, kaip maloniai. Ar jis man leis užmigti ir
galbūt vėl ką nors susapnuoti? Nuo šios paikos minties man lūpų kampučiai trūkteli aukštyn,
įsikniaubusi Kristianui į krūtinę, įkvepiu nepakartojamo jo aromato ir pasitrinu nosimi, bet jis
akimirksniu įsitempia… Oi, negerai… Atsimerkiu ir pakeliu akis. Jis įdėmiai žiūri.
– Nedaryk to, – pašnabždomis įspėja.
Nuraudusi vėl ilgesingai žvilgteliu į jo krūtinę. Noriu liežuviu brūkštelėti per tuos plaukelius,
pabučiuoti jį, ir pirmą kartą atkreipiu dėmesį į apskritus randelius, kuriais nusėta jo krūtinė.
„Vėjaraupiai? Tymai?“ – išsiblaškiusi paspėlioju.
– Klaupkis prie durų, – liepia Kristianas atšlydamas ir paleidęs mane pasideda rankas ant kelių.
Balsas jau ne toks švelnus, jo temperatūra keliais laipsniais nukritusi.
Nerangiai atsistojusi nuskubu prie durų ir atsiklaupiu, kaip jis mokė. Visa virpu, aš mirtinai
pavargusi ir visiškai suglumusi. Kas būtų pamanęs, kad šiame kambaryje patirsiu tokį pasitenkinimą.
Rankos ir kojos maloniai apsunkusios ir nurimusios. Mano vidinė dievaitė ant savo kambario durų
pasikabino užrašą „Netrukdyti“.
Akies krašteliu matau Kristianą judant. Man ima merktis akys.
– Jums su manimi nuobodu, ar ne, panele Stil?
Nuvijusi miegus staiga atsimerkiu: Kristianas stovi priešais sukryžiavęs rankas ant krūtinės,
rūsčiai į mane žvelgdamas. Oi, velnias, sugavo mane snūduriuojančią – negerai. Kai pakeliu į
Kristianą akis, jo žvilgsnis sušvelnėja.
– Atsistok, – įsako.
Šiaip taip pakylu. Jis atidžiai žiūri į mane, veide pasirodo vos pastebima šypsena.
– Tu visiškai nusikamavusi, ar ne?

Išraudusi droviai linkteliu.
– Ištvermės, panele Stil. – Nenuleisdamas nuo manęs akių, Kristianas prisimerkia. – Aš jumis dar
nepasisotinau. Ištieskite rankas ir sudėkite taip, lyg melstumėtės.
Sutrikusi pamirkčioju. Lyg melsčiausi! Melsčiausi, kad būtum su manimi švelnus. Paklūstu. Paėmęs
kabelį, Kristianas suriša man riešus taip stipriai, kad plastikas rėžiasi į odą. Po velnių. Staiga pakeliu
akis.
– Kažkur matytas, ar ne? – neslėpdamas šypsenos klausia Kristianas.
Jėzau… plastikiniai kabeliai. Tuštėjančių lentynų pildymas Kleitono ūkinių prekių parduotuvėje!
Dabar viską suprantu. Nustebusi įsistebeiliju į Kristianą ir gyslomis vėl plūsteli adrenalinas. Ką gi, tas
kabelis deramai prikaustė dėmesį – miegai visiškai išsilakstė.
– Turiu žirkles. – Kristianas kilsteli jas, kad pamatyčiau. – Po akimirkos galiu nukirpti kabelį ir
tave išlaisvinti.
Pamėginu praskėsti rankas tikrindama, ar riešai tvirtai surišti, bet plastikas skaudžiai įsirėžia į odą.
Suskausta, bet vėl suglaudus riešus skausmas atlėgsta – kabelis odos nepjauna.
– Eikš.
Kristianas paima mane už rankų ir nusiveda prie lovos su keturiais stulpais. Dabar atkreipiu
dėmesį, kad ji užtiesta tamsiai raudona paklode, o kiekviename kampe prisegta po antrankį.
Pasilenkęs jis sušnabžda man į ausį:
– Aš noriu daugiau – daug daugiau.
Man vėl ima daužytis širdis. Dieve mano…
– Bet šį kartą pasistengsiu viską baigti greitai. Tu pavargusi. Laikykis už lovos stulpo, – sako jis.
Suraukiu antakius. Vadinasi, ant lovos nesigulsime? Įsitveriu įmantriai išraižyto medinio
baldakimo stulpo – šiek tiek praskirti riešus vis dėlto galiu.
– Žemiau, – liepia Kristianas. – Gerai. Nepaleisk. Jei paleisi, išpersiu tau užpakalį. Supratai?
– Taip, sere.
– Gerai.
Atsistojęs už nugaros, jis čiumpa man už klubų, o tada staigiai trūkteli į save ir aš laikydamasi
stulpo palinkstu į priekį.
– Nepasileisk, Anastazija, – įspėja Kristianas. – Ketinu negailestingai iškrušti tave iš užpakalio.
Laikykis stulpo, kad neprarastum pusiausvyros. Supratai?
– Taip.
Jis pliaukšteli man per sėdynę. Oi… Nutvilko skausmas.
– Taip, sere, – tuoj pat pasitaisau.
– Prasižerk.
Kristianas įkiša koją man tarp šlaunų ir, nepaleisdamas klubų, dešinę stumteli.
– Štai taip. Kai baigsiu, galėsi miegoti.
Miegoti? Aš dūsuoju. Dabar man ne miegas galvoj. Pakėlęs ranką, jis švelniai perbraukia man per
nugarą.
– Tavo tokia graži oda, Anastazija, – sušnabžda lenkdamasis ir švelniais, lengvais kaip plunksnelė
bučiniais apiberia man nugarą nuo sprando iki strėnų. Tuo pat metu jo rankos slysteli į priekį, suima
krūtis, o tada jo pirštai pradeda švelniai spaudyti ir tampyti spenelius.

Sutramdau dejonę jusdama, kad kūnas reaguoja kiekviena skaidula, kad jis vėl žvalus ir
įsijaudrinęs – dėl Kristiano.

Tampydamas spenelius, jis atsargiai kandžioja, čiulpia man juosmens odą ir įmantriai išdrožinėto
lovos stulpo įsitvėrusios mano rankos įsitempia. Staiga Kristianas nuleidžia rankas, išgirstu pažįstamą
plėšiamos folijos šnaresį, tada jis nusimauna džinsus.

– Anastazija Stil, tavo toks žavingas, seksualus užpakaliukas. Hm… Ką norėčiau su juo daryti?..
Jo rankos ima glamonėti ir minkyti man sėdmenis, paskui pirštai slysteli žemyn ir du įsmunka
vidun.
– Kokia drėgna… Panele Stil, jūs niekada manęs nenuviliate, – šnabžda Kristianas, jo balse girdėti
nuostaba. – Stipriai laikykis… šįkart, mažyte, viskas baigsis greitai.
Jis stveria mane už klubų, tvirtai atsistoja ant grindų, o aš susikaupiu ir pasiruošiu atakai. Bet
Kristianas ištiesia ranką, čiumpa kasos galą, apsivynioja ją apie riešą taip, kad ranka atsiduria man
prie sprando, ir įtempia, kad negalėčiau pajudinti galvos. Tada labai lėtai, pešdamas plaukus,
įsiskverbia į mane. O, tas pilnatvės jausmas… Jis pamažu ištraukia, kitą ranką uždeda man ant
sėdmens, stipriai suspaudžia, o tada smeigia, stipriai stumtelėdamas mane į priekį.
– Laikykis, Anastazija! – iškošia pro sukąstus dantis.
Iš visų jėgų įsikimbu į lovos stulpą ir atkišu užpakalį Kristianui, o jis negailestingai puola mane,
smeigia ir smeigia pirštais iki skausmo spausdamas man sėdmenį. Man skauda rankas, linksta kojos,
nuo plaukų pešimo nemaloniai dilgsi galvos oda ir… jaučiu, kad kūno gelmėse vėl kaupiasi audra.
Ak, ne… Pirmą kartą išsigąstu orgazmo… jei tai įvyks… susmuksiu visiškai bejėgė. Kristianas toliau
be ceremonijų smaigsto mane – šnopuodamas, dejuodamas, garsiai dūsaudamas. Mano kūnas
reaguoja… tik kaip? Jaučiu greitėjančius jo dūrius. Bet staiga, įsmukęs labai giliai, Kristianas stabteli.
– Nagi, Ana, pasirodyk man, kaip mėgaujiesi, – sušvokščia Kristianas ir aš, iš jo lūpų išgirdusi
savo vardą, daugiau tvardytis negaliu – pasiduodu kūniškam, svaiginančiam malonumui ir
neapsakomą palengvėjimą teikiančiam orgazmui, o galvoje, rodos, nelieka nė vienos minties.
Atsipeikėjusi apsižiūriu gulinti ant jo. Kristianas tyso ant grindų, o aš, aukštielninka užvirtusi ant
jo, spoksau į lubas – ką tik po sueities, įkaitusi, išsekusi. „Ak… sagtys lubose…“ – išsiblaškiusi
pagalvoju. Jas buvau visai pamiršusi. Kristianas nosies galu brūkšteli man per ausį.
– Pakelk rankas, – švelniai paliepia jis.
Rankos kaip švininės, bet vis tiek jas pakeliu. Paėmęs žirkles, vienais jų ašmenimis užkabina
plastikinį kabelį.
– Skelbiu šią Aną atidarytą, – sušnabžda ir perkerpa kabelį.
Krizendama pasitrinu išlaisvintus riešus. Jaučiu, kad ir Kristianas šypsosi.
– Tai toks žavus garsas, – sako liūdnai susimąstęs. Nepaleisdamas manęs, Kristianas staiga
atsisėda, ir aš vėl atsiduriu jam ant kelių. – Aš kaltas, – priduria ir pasuka mane taip, kad galėtų
masažuoti pečius ir rankas. Nuo švelnių jo prisilietimų rankos pamažu atsigauna.
Ką?
Atsigręžusi pažvelgiu į Kristianą mėgindama susigaudyti, ką jis turi omenyje.
– Kad nekrizeni dažniau.
– Nekokia iš manęs krizentoja, – sumurmu mieguista.
– Ak, bet kai krizeni, panele Stil, tai tikras stebuklas ir džiaugsmas ausims!

– Labai įmantriai pasakėte, pone Grėjau, – tyliai atsakau laikydamasi, kad tik neužsnūsčiau.
Kristiano žvilgsnis sušvelnėja ir jis nusišypso.
– Sakyčiau, esate negyvai iškrušta ir jums reikia pamiegoti.
– Šį kartą anaiptol ne įmantriai, – žaismingai suniurnu.
Jis šypsodamasis atsargiai nustumia mane nuo kelių ir atsistoja visiškai nuogas – net kvapą
sulaikau. Akimirką pasigailiu, kad nesu pakankamai žvali ir negaliu deramai pasigrožėti šiuo vaizdu.
Kristianas pasiėmęs nuo grindų apsimauna džinsus ir vėl tampa komandosu.
– Nenoriu išgąsdinti Teiloro ar juo labiau ponios Džouns.
Hm… jie turėtų žinoti, koks iškrypęs tipas yra Kristianas Grėjus. Ši mintis paskatina susimąstyti.
Pasilenkęs jis padeda man atsistoti ir nuveda prie durų, ant kurių kabo pilkas plonas chalatas.
Rūpestingai mane juo apvelka, tarsi būčiau maža mergaitė. Pakelti rankų neturiu jėgų. Kai aš jau
padoriai pridengta, Kristianas pasilenkia, švelniai mane pabučiuoja ir kreivai šypteli.
– Į lovą, – liepia.
Oi… ne…
– Miegoti, – išvydęs mano veidą, raminamai priduria.
Staiga čiupęs į glėbį, nuneša mane, prigludusią jam prie krūtinės, į kambarį kitame koridoriaus
gale – tą patį, kuriame šiandien per pietus mane apžiūrėjo daktarė Grin. Mano galva nusvyra
Kristianui ant krūtinės. Aš išsekusi. Nepamenu, kad kada nors būčiau buvusi tokia nuvargusi. Atvertęs
pūkinę antklodę, jis paguldo mane į lovą, bet nuostabiausia, kad prigula šalia ir priglaudžia.
– Dabar miegok, žavioji mergaite, – sušnabžda bučiuodamas man plaukus.
Ir aš, nespėjusi sugalvoti, kaip jam sąmojingai atsakyti, užmiegu.

9 Iš Hektoro Vilja-Loboso (Hector Villa-Lobos) „Braziliškųjų melodijų“.

DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

Švelnios lūpos slysta smilkiniu, nuberdamos jį švelniais, maloniais bučiniais, ir viena mano
asmenybės dalis nori atsisukti į juos atsakyti, bet kita tebetrokšta miego. Suniurnėjusi vėl įsikniaubiu į
pagalvę.

– Anastazija, pabusk, – švelniai, meilikaudamas ragina Kristianas.
– Ne, – sudejuoju.
– Po pusvalandžio turime važiuoti vakarienės pas mano tėvus.
Jis kuo puikiausiai nusiteikęs.
Nenoromis atsimerkiu. Lauke temsta. Kristianas pasilenkęs atidžiai žvelgia į mane.
– Nagi, miegale… Kelkis. – Pasilenkęs vėl mane pabučiuoja. – Atnešiau tau gėrimo. Lauksiu
apačioje. Tik vėl neužmik, nes turėsi bėdos, – pagrasina, bet jo balsas švelnus.
Kristianas dar kartą greitai mane pabučiuoja ir išeina, palikdamas vieną paprastai įrengtame,
pustuščiame kambaryje – mirksinčią ir vaikančią miegus.
Jaučiuosi pailsėjusi, bet staiga susinervinu. Po velnių, man teks susitikti su jo šeima! Dėl Dievo
meilės, jis ką tik nuplakė mane raitelio šmaikščiu ir buvo surišęs kabeliu, kurį pati jam pardaviau, o
dabar turėsiu susipažinti su jo tėvais. Keitė taip pat pirmą kartą su jais susitiks – gerai, kad bent ji ten
bus ir mane palaikys. Sukamaisiais judesiais pamankštinu pečius. Jie sustirę. Kristiano reikalavimas,
kad turėčiau asmeninį trenerį, dabar neatrodo toks keistas. Tiesą sakant, jei puoselėju bent menkiausią
viltį išlaikyti Kristiano primetamą tempą, treniruotės man būtinos.
Lėtai išsiritusi iš lovos atkreipiu dėmesį, kad mano suknelė pakabinta ant drabužių spintos durų, o
liemenėlė guli ant kėdės. O kur kelnaitės? Žvilgteliu po kėde. Nėra. Paskui staiga susigriebiu:
Kristianas susigrūdo jas į džinsų kišenę. Nukaistu prisiminusi, ką jis darė vėliau… Net negaliu
prisiversti apie tai galvoti – jis buvo toks… šiurkštus. Susiraukiu. Kodėl neatidavė man kelnaičių?
Sutrikusi, kad esu be apatinių, įslenku į vonios kambarį. Šluostydamasi po malonaus, bet gerokai
per trumpo dušo, susiprotėju, kad Kristianas taip padarė tyčia. Nori, kad jausčiausi nepatogiai, kad
paprašyčiau jo grąžinti kelnaites, o jis sutiks arba ne. Mano vidinė dievaitė šypteli. Po galais… tai
žaidimas dviem. Akimirksniu apsisprendžiu neprašyti jo grąžinti kelnaičių, nesuteikti tokio
malonumo ir važiuoti susitikti su jo tėvais… be apatinių. „Anastazija Stil!“ – priekaištingai šūkteli
man pasąmonė, bet nenoriu jos klausytis – nesitveriu džiaugsmu, nes žinau, kad Kristianą taip
išvarysiu iš proto.
Grįžusi į miegamąjį užsisegu liemenėlę, įsirangau į suknelę ir apsiaunu aukštakulnius. Išsipynusi
kasą paskubomis susišukuoju ir žvilgteliu į Kristiano atneštą gėrimą. Jis blyškiai rožinis. Kas čia?
Spanguolių sultys ir gazuotas mineralinis vanduo. Hm… skanu ir malšina troškulį…

Vėl nukuriu į vonios kambarį ir pažvelgiu į save veidrodyje: akys žėri, skruostai šiek tiek įraudę,
žvilgsnyje atsispindi truputį per didelis pasitikėjimas savimi dėl ką tik apmesto kelnaičių plano.
Nulipu laiptais. Užtrukau penkiolika minučių. Neblogai, Ana.

Kristianas, mūvintis mano dievinamomis pilkomis medvilninėmis kelnėmis – tomis pačiomis,
kurių dukslios klešnės taip neapsakomai seksualiai kabo žemiau klubų, – ir, žinoma, baltais lininiais
marškiniais, stovi prie vitrininio lango. Ar jis neturi kitų spalvų drabužių? Per grotuvo garsiakalbius
liejasi prislopintas Frenko Sinatros balsas.

Man įėjus Kristianas atsisuka ir nusišypso. Žiūri tarsi ko laukdamas.
– Štai ir aš, – tyliai pratariu atsakydama jam mąslia ir paslaptinga šypsena.
– Taip, – linkteli jis. – Kaip jautiesi?
Kristiano akys linksmos, spindinčios.
– Ačiū, gerai. O tu?
– Puikiai, panele Stil.
Jis taip laukia, kad dar ką nors pasakyčiau…
– Frenkas… Nė nemaniau, kad galėtumėte būti Sinatros gerbėjas.
Kilstelėjęs antakius, Kristianas mąsliai nužvelgia mane.
– Mano skonis eklektiškas, panele Stil, – sumurma jis ir ima sėlinti prie manęs nelyginant pantera,
pagaliau sustoja priešais. Jo žvilgsnis toks skvarbus, kad sulaikau kvapą.
Frenkas tyliai užtraukia seną dainą, vieną iš Rėjaus mėgstamiausių – „Kerai“10. Kristianas pirštais
atsainiai brūkšteli man per skruostą ir aš tą prisilietimą pajuntu visu kūnu, net ten, žemai.
– Pašok su manimi, – kimiai sumurma jis.
Išsitraukęs iš kišenės grotuvo pultelį, Kristianas pagarsina muziką ir ištiesia man ranką, o pilkos
jo akys kupinos vilties, ilgesio ir smagumo. Jis toks žavus, kad jaučiuosi visiškai apkerėta. Paduodu
jam ranką. Kristianas pažvelgia į mane, tingiai šypteli ir trūktelėjęs apglėbia per juosmenį.
Laisvą ranką uždedu jam ant peties ir nusišypsau, pasiduodama žaismingai jo nuotaikai. Kristianas
sukteli į šoną ir pradedame šokti. Vaje, koks jis puikus šokėjas! Sukdamiesi ir linguodami muzikos
ritmu, mudu išmatuojame visą svetainės plotą nuo lango iki pat virtuvės ir atgal. Be to, jo vedamai
šokti taip lengva…
Grakščiai apsukame ratą aplink valgomąjį stalą, aplink fortepijoną, paskui šokame pirmyn atgal
palei vitrininį langą, o lauke tarsi tamsus ir tapybiškas mudviejų šokio fonas tviska vakarinis Siatlas.
Nesusilaikau ir nerūpestingai nusijuokiu. Daina baigiasi ir Kristianas pamalonina mane šypsena.
– Nėra nuostabesnės kerėtojos už tave, – sušnabžda jis ir švelniai mane pabučiuoja. – Ką gi, panele
Stil, nuo šito jums parausvėjo skruostai. Ačiū už šokį. Gal jau važiuokime pas mano tėvus?
– Prašom. Taip, važiuokim, nekantrauju su jais susipažinti, – sakau vos atgaudama kvapą.
– Ar turite viską, ko jums reikia?
– O kaipgi, – meiliai atsakau.
– Jūs tikra?
Veriama skvarbaus ir smalsaus Kristiano žvilgsnio, kuo nerūpestingiau linkteliu. Plačiai
šypsodamasis jis papurto galvą.
– Gerai. Žaiskime pagal jūsų taisykles, panele Stil.

Jis čiumpa mane už rankos, sugriebia ant vienos iš baro kėdžių kabantį švarką ir per prieškambarį
nusiveda mane prie lifto. Ak, tas daugiaveidis Kristianas Grėjus! Ar kada nors perprasiu šį ūmaus
būdo vyrą?

Lifte slapta į jį žvilgteliu. Kristianui smagu nuo kažkokios jam vienam žinomos minties, žavios
lūpos truputį iškreiptos gundomos šypsenėlės. Imu baimintis, kad apsikvailinsiu. Ką aš sau maniau?
Važiuoju pas jo tėvus be apatinių kelnaičių. Pasąmonė, nutaisiusi miną „ar aš tau nesakiau?“, anaiptol
man nepadeda. Šiokį tokį saugumą teikiančiame Kristiano bute tai atrodė puiki ir įžūli mintis. O dabar,
galima sakyti, viena koja stoviu gatvėje – be kelnaičių! Kristianas neatitraukia nuo manęs akių ir tarp
mudviejų vėl randasi ta įtampa. Linksmumas iš jo veido pranyksta, žvilgsnis apsiniaukia, akys
patamsėja… Dieve…

Nusileidus į pirmą aukštą, lifto durys atsidaro. Kristianas papurto galvą, tarsi vydamas apnikusias
mintis, ir kaip tikras džentelmenas rankos mostu parodo, kad eičiau iš lifto pirma. Ką jis nori
apmulkinti? Jis ne džentelmenas. Jis turi mano apatines kelnaites.

Didžiule „Audi“ privažiuoja Teiloras ir sustoja. Kristianas atidaro man galines keleivio dureles ir
aš, nė akimirkos nepamiršdama, kad esu neatsakingai apsinuoginusi, kuo grakščiau įlipu. Gerai, kad
tamsiai violetinė Keitės suknelė tokia prigludusi, o jos sijonas – beveik iki kelių.

Netrukus jau lekiame Penktuoju tarpregioniniu greitkeliu: abu tylime, be abejo, varžomi prie
vairo sėdinčio Teiloro. Puikiai jaučiu Kristiano nuotaiką, jaučiu ją keičiantis, jaučiu, kaip važiuojant į
šiaurę linksmumas blėsta. Jis susimąstęs žvelgia pro langą ir aš žinau, kad nuo manęs tolsta. Apie ką
jis galvoja? Klausti negaliu. Ką galėčiau pasakyti girdint Teilorui?

– Kur išmokai šokti? – nedrąsiai klausiu.
Kristianas pažvelgia į mane, bet trūkčiojančioje pro šalį lekiančių gatvės žibintų šviesoje jo
žvilgsnis neperprantamas.
– Tikrai nori žinoti? – tyliai pasitikslina jis.
Staiga nusimenu ir nebenoriu žinoti, nes numanau.
– Taip, – vis dėlto sumurmu.
– Ponia Robinson labai mėgo šokti.
Taip, baisiausias įtarimas pasitvirtino. Ji išmokė Kristianą puikiai šokti, ir ši mintis mane prislegia
– mat aš nieko negaliu jo išmokyti. Neturiu jokių ypatingų gebėjimų.
– Tikriausiai ji buvo gera mokytoja.
– Taip, gera.
Man ima tvinksėti galvoje. Ar ji Kristianu naudojosi? Prieš jam tampant tokiu uždaru žmogumi? O
gal priešingai, suteikė drąsos atsiskleisti? Kristianas turi ir žaismingą, gyvenimo džiaugsmu
trykštančią asmenybės pusę. Nejučia šypteliu prisiminusi, kaip suspaudęs glėbyje jis mane suko savo
svetainėje, o dabar kažkur paslėpęs laiko mano kelnaites.
Be to, dar tas Raudonasis kančių kambarys… Nejučiomis pasitrinu riešus – kaip plonas, plastiku
aplietas kabelis gali pakeisti merginą! Viso to Kristianą taip pat išmokė ji – išmokė arba jį sužlugdė,
nelygu kaip pažiūrėsi. O gal Kristianas visa tai būtų atradęs ir pats, be ponios Robinson pagalbos? Tą
akimirką suvokiu jos nekenčianti. Tikiuosi, niekada jos nesutiksiu, kitaip už savo veiksmus neatsakau.
Nepamenu, kad kada nors būčiau taip aistringai ko nors nekentusi, juolab žmogaus, kurio nė

nepažįstu. Nieko nereginčiomis akimis spoksodama pro langą, atsiduodu protu nepaaiškinamam
pykčiui ir pavydui.

Paskui mintimis grįžtu į šiandienos popietę. Turint omenyje, kas Kristianui patinka, matyt, šį kartą
jis buvo man labai švelnus. Ar tai kartočiau? Net negaliu įsivaizduoti savęs besipriešinančios.
Žinoma, kartočiau, jei tik Kristianas manęs paprašytų – bent jau kol manęs nesužeistų ir kol tai
vienintelis būdas likti su juo.

Tai svarbiausia. Noriu būti su juo. Mano vidinė dievaitė su palengvėjimu atsidūsta. Nusprendžiu,
kad smegenimis ji mąsto retai – tam veiksmui mieliau renkasi kitą gyvybiškai svarbų kūno organą, ir
tas organas šiuo metu visiškai nepridengtas.

– Nedaryk to, – burbteli Kristianas.
Suraukusi antakius atsisuku ir pažvelgiu į jį.
– Ko? – Juk aš jo neliečiau.
– Nesistenk visko permąstyti, Anastazija. – Kristianas paima mano ranką, pakelia prie lūpų ir
švelniai pabučiuoja krumplius. – Praleidau nuostabią popietę. Ačiū.
Jis vėl čia, su manimi. Nustebusi pamirksiu ir žiūrėdama į jį droviai šypteliu. Jo elgesys labai
glumina. Tad klausiu to, kas neduoda ramybės:
– Kodėl naudoji kabelį?
Kristianas man nusišypso.
– Jo nesunku gauti, lengva naudotis, be to, jis suteikia kitokį pojūtį ir kitokios patirties. Žinau, gana
žiauru, bet šią priemonę suvaržyti partnerei mėgstu. – Jis man vėl meiliai šypteli. – Ji labai efektyvi,
kai reikia, kad nejudėtum.
Nukaitusi nervingai dirsteliu į Teilorą – visiškai ramų, neatitraukiantį akių nuo kelio. Ką gi
galėčiau atsakyti? Kristianas nekaltai gūžteli pečiais.
– Visa tai – mano pasaulis, Anastazija.
Jis spusteli man ranką, tada ją paleidžia ir vėl pasisuka į langą.
Išties, tai Kristiano pasaulis, ir aš taip pat noriu rasti jame savo vietą, bet… su jo iškeltomis
sąlygomis? Na, tiesiog nežinau. Apie tą nelemtą sutartį jis nė neužsiminė. Slapti apmąstymai nė kiek
nepradžiugina. Pažvelgusi pro langą matau, kad kraštovaizdis pasikeitė. Dabar važiuojame per tiltą,
gaubiamą visiškos tamsos. Niūri naktis atspindi mano polinkį į savistabą ir slogią nuotaiką, ji iš visų
pusių spaudžia ir dusina.
Žvilgteliu į Kristianą – jo akys įbestos į mane.
– Gal pasakytum, apie ką galvoji? – klausia.
Atsidūstu ir suraukiu antakius.
– Ar tikrai taip blogai? – nustemba jis.
– Gaila, kad nežinau, apie ką mąstei tu.
Kristianas patenkintas savimi nusišypso.
– Apie tą patį, mažyte, – sako jis, Teilorui per nakties tamsą vežant mudu Belvju link.

P R IEŠ PAT AŠT UNT Ą „AUDI“ įsuka į įvažą pr ie didžiulio ko lo nijinio stiliaus namo . Pamačius jį, atima
kvapą – net prie durų augančios rožės nepaprastai gražios. Namas tobulas, tarsi iš paveikslėlio.

– Pasiruošusi? – klausia Kristianas Teilorui sustojus prie įspūdingų paradinių durų.

Linkteliu, o jis man drąsinamai dar kartą spusteli ranką.
– Man tai irgi pirmas kartas, – sušnabžda ir šelmiškai šypteli. – Lažinuosi, kad dabar vis dėlto
norėtum mūvėti apatines kelnaites, – pašaipiai priduria.
Nuraustu. Buvau jas visai pamiršusi. Laimė, Teiloras išlipo iš mašinos ir dabar ketina atidaryti
man dureles, tad mudviejų pokalbio girdėti negali. Perveriu plačiai besišypsantį Kristianą rūsčiu
žvilgsniu, nusisuku ir išlipu iš automobilio.
Prie durų mudu pasitinka daktarė Greisė Trevelian-Grėj. Ji vilki melsvą šilkinę suknelę ir atrodo
dailiai. Numanau, kad jai už nugaros stovi ponas Grėjus – aukštas, šviesiaplaukis, į Kristianą
nepanašus, bet grožiu jam nenusileidžiantis vyras.
– Anastazija, mano mamą Greisę jau pažįsti. O čia mano tėtis, Karikas.
– Pone Grėjau, malonu susipažinti.
Šypsodamasi paspaudžiu ištiestą jo ranką.
– Man taip pat nepaprastai malonu, Anastazija.
– Prašom vadinti mane Ana.
Jo mėlynos akys romios ir geros.
– Ana, kaip gera vėl tave matyti. – Greisė nuoširdžiai mane apkabina. – Užeik, mieloji.
– Ar ji jau čia?! – išgirstu kažką klyktelint namo gilumoje. Nervingai žvilgteliu į Kristianą.
– Čia bus Mija, mano sesutė, – vos vos suirzęs paaiškina jis.
Kristiano žodžiai išduoda švelnius jausmus: sesers vardą jis taria meiliai, o akių kampučiuose
susimeta raukšlelės. Akivaizdu, kad Kristianas ją dievina. Man tai didžiulė naujiena. Štai ji atidumia
per vestibiulį – juodais kaip anglis plaukais, aukšta ir grakšti. Mudvi maždaug vienodo amžiaus.
– Anastazija! Tiek daug apie tave girdėjau.
Mija stipriai mane apkabina.
Po galais… Matydama beribį jos entuziazmą negaliu nesišypsoti.
– Prašom vadinti mane Ana, – sumurmu, o ji jau tempia mane į erdvų vestibiulį. Čia visur
tamsintos medienos grindys, antikvariniai kilimai, o į antrą aukštą veda platūs laiptai.
– Jis dar niekada nebuvo atsivedęs į namus merginos, – sako Mija, o tamsios jos akys spindi iš
susijaudinimo.
Akies krašteliu matau, kaip Kristianas nepatenkintas užverčia akis, ir, žiūrėdama į jį, kilsteliu
antakį. Jis prisimerkęs atlaiko mano žvilgsnį.
– Mija, ramiau, – švelniai įspėja ją Greisė. – Sveikas, mielasis, – pasisveikina su Kristianu ir
pakšteli jam į abu skruostus.
Jis meiliai nusišypso motinai, o tada paspaudžia ranką tėvui.
Apsisukę visi patraukiame į svetainę. Mija nepaleidžia mano rankos. Svetainė didelė, skoningai
apstatyta smėlio spalvos, rudais ir šviesiai mėlynais, patogiais, paprastais ir labai stilingais baldais.
Keitė su Eliotu drauge jaukiai įsitaisę ant sofos, laiko po taurę šampano. Keitė pašoka manęs
apkabinti ir Mija pagaliau paleidžia mano ranką.
– Sveika, Ana! – džiugiai šypsodamasi pasisveikina draugė. – Kristianai… – tarsteli ir santūriai
jam linkteli.
– Keite… – taip pat santūriai atsako Kristianas.

Girdėdama jų pokalbį, susiraukiu. Eliotas čiumpa mane ir stipriai suspaudžia glėbyje. Čia dabar
kas, gal Anos glėbesčiavimo savaitė? Taip akinamai atvirai demonstruoti jausmus aš nepratusi…
Viena ranka apkabinęs mane, Kristianas stovi šalia. Uždėjęs plaštaką man ant klubo, išskečia pirštus ir
prisitraukia mane arčiau. Visi į mudu spokso. Tai mane trikdo.

– Gal ko nors išgersite?
– Taip, – vienu balsu ištariame mudu su Kristianu.
Ak… tikra keistybė. Mija suploja rankomis.
– Judu net kalbate kaip susitarę. Atnešiu taures.
Ji išlekia iš svetainės.
Išraustu kaip vėžys ir matant Keitę, sėdinčią šalia Elioto, staiga dingteli, kad Kristianas mane
pasikvietė pas tėvus tik dėl Keitės. Tikriausiai Eliotas nuoširdžiai ir neturėdamas jokių slaptų kėslų
paklausė, ar ji nenorėtų susipažinti su jo tėvais. O Kristianas pasijuto priremtas prie sienos, mat
puikiai suprato, kad apie kvietimą vis tiek sužinosiu iš Keitės. Pagalvojusi apie tai susiraukiu. Jis buvo
priverstas mane pakviesti. Tai supratus, pasidaro liūdna ir slogu. Pasąmonė išmintingai linksi
nutaisiusi iškalbingą miną: „Pagaliau sumojai, kvaiša.“
– Vakarienė greitai bus paruošta, – praneša Greisė, paskui Miją eidama iš svetainės.
Kristianas žvilgteli į mane ir susiraukia.
– Sėsk, – liepia rodydamas į prabangią sofą ir aš paklūstu: atsisėdu ir atsargiai sukryžiuoju kojas.
Jis įsitaiso šalia, bet manęs neliečia.
– Ana, kaip tik šnekėjomės apie atostogas, – maloniai sako man ponas Grėjus. – Eliotas nusprendė
savaitę poilsiauti Barbadose su Keite ir jos šeima.
Žvilgteliu į Keitę – ji plačiai šypsosi, išplėstos akys spindi. Ji sužavėta. Ketrina Kavanag, parodyk
bent kiek orumo!
– Ar dabar, gavusi diplomą, taip pat atostogausi? – klausia ponas Grėjus.
– Ketinu kelioms dienoms vykti į Džordžiją, – sakau.
Kristianas nustebęs įsistebeilija, porą kartų sumirksi, bet jo veidas lieka neperprantamas. Oi,
velnias. Jam apie tai aš nė neužsiminiau.
– Į Džordžiją? – sumurma jis.
– Ten gyvena mano mama, o aš seniai jos nemačiau.
– Kada planavai išvažiuoti? – tyliai klausia jis.
– Rytoj vėlai vakare.
Į svetainę žvaliu žingsniu grįžta Mija ir paduoda mums taures, pripiltas šviesiai rožinio šampano.
– Į sveikatą! – kilstelėjęs taurę, sako ponas Grėjus.
„Labai tinkamas gydytojos sutuoktinio tostas“, – pagalvoju ir nusišypsau.
– Ar ilgam? – apgaulingai švelniai vėl klausia Kristianas.
Po velnių… jis pyksta.
– Dar nežinau. Priklausys nuo to, kaip rytoj klostysis pokalbiai dėl darbo.
Jis stipriai sukanda dantis, o aš iš Keitės veido suprantu, kad ji nusprendė būtinai įsikišti. Draugužė
perdėtai maloniai nusišypso.
– Ana nusipelnė poilsio, – dalykiškai paaiškina ji Kristianui.
Kodėl Keitė taip prieš jį nusiteikusi? Kas jai?

– Eini į pokalbius dėl darbo? – klausia ponas Grėjus.
– Taip, rytoj. Į dvi leidyklas, dėl stažuotojos vietos.
– Linkiu visokeriopos sėkmės.
– Vakarienė paruošta, – nutraukia mūsų pokalbį Greisė.
Visi atsistojame. Keitė su Eliotu išeina iš svetainės paskui poną Grėjų ir Miją. Noriu sekti jiems
įkandin, bet Kristianas stipriai suspaudžia man alkūnę, kad stabtelėčiau.
– Kada ketinai man pasakyti, kad išvažiuoji? – paskubomis klausia. Kalba tyliai, bet vos tramdo
pyktį.
– Aš ne išvažiuoju, o keliauju aplankyti mamos. Jokių kitų planų neturėjau.
– O kaip mūsų sutartis?
– Mes dar nesudarėme jokios sutarties.
Kristianas prisimerkia, bet paskui, rodos, atitoksta. Paleidžia mano ranką ir, suėmęs už alkūnės,
išsiveda iš svetainės.
Et, mėšlas. Neputok taip, kad nereikėtų gręžti trumpikių… ir atiduok maniškes. Piktai į jį dėbteliu.
Pamačiusi valgomąjį, prisimenu mudviejų vakarienę „Heathman“ viešbutyje. Virš tamsaus
medinio stalo kabo krištolinis sietynas, o ant sienos – didžiulis veidrodis meniškai išdrožinėtais
rėmais. Krakmolyta, balta, linine staltiese užtiestas stalas jau padengtas, vidury stovi vaza su rožiniais
bijūnais. Stulbinamai gražu.
Susėdame į vietas. Ponas Grėjus įsitaiso galustalėje, aš sėdžiu jam iš dešinės, Kristianas – šalia
manęs. Ponas Grėjus paima atkimštą butelį raudonojo vyno ir pasiūlo jo Keitei. Mija atsisėda šalia
Kristiano, paima broliui už rankos ir stipriai suspaudžia. Kristianas jai maloniai nusišypso.
– Kur susipažinai su Ana? – klausia Mija brolio.
– Ji ėmė iš manęs interviu Vašingtono universiteto studentų laikraščiui.
– Kurio redaktorė yra Keitė, – priduriu tikėdamasi nukreipti pokalbį kita vaga.
Mija džiugiai nusišypso Keitei, sėdinčiai kitapus stalo, šalia Elioto, ir jie sušnenka apie studentų
laikraštį.
– Gal vyno, Ana? – pasiūlo ponas Grėjus.
– Prašyčiau. – Nusišypsau jam. Ponas Grėjus atsistoja pripilti likusių taurių.
Vogčia pakeliu akis į Kristianą, o jis, pakreipęs galvą, žvilgteli į mane.
– Kas yra? – klausia.
– Prašau, nesiusk ant manęs, – sušnabždu.
– Aš nesiuntu.
Spoksau į jį. Jis atsidūsta.
– Gerai, pykstu ant tavęs.
Kristianas trumpai užsimerkia.
– Taip stipriai, kad dilgčioja delnus? – nervingai klausiu.
– Apie ką ten kuždatės? – įsiterpia Keitė.
Nukaistu, o Kristianas dėbteli į ją tarsi sakydamas: „Nesikišk, Kavanag, kur tau nereikia.“ Jo
žvilgsnio neatlaiko net Keitė.
– Apie mano kelionę į Džordžiją, – maloniai paaiškinu, tikėdamasi išsklaidyti abipusį priešiškumą.
Keitė nusišypso ir šelmiškai blyksteli akimis.

– Kaip laikėsi Chosė, kai penktadienį ėjai su juo į barą?
Po velnių, Keite… Išplėtusi akis pažvelgiu į ją. Ką ji daro? Keitė atsako tuo pačiu, ir staiga
susiprotėju, kad ji nori priversti Kristianą pavyduliauti. Ak, kiek nedaug ji žino… O jau tikėjausi
išsisukti.
– Jis gyvas ir sveikas, – burbteliu.
Kristianas pasilenkia prie manęs.
– Aš piktas, net delnai dilgčioja, – sušnabžda. – Juolab dabar. – Jis kalba tyliai, bet mirtinai
grėsmingai.
Ne, ne… Neramiai pasimuistau.
Greisė grįžta į valgomąjį nešina dviem lėkštėmis, o ją lydi dailutė jauna mergina, susipynusi
šviesius plaukus į dvi kaseles, apsirengusi gražiais šviesiai mėlynais drabužiais, rankose laikanti
padėklą su lėkštėmis. Ji iškart sutinka Kristiano žvilgsnį. Mergina nurausta, žvelgia į jį šiek tiek
nuleidusi ilgas tušu patamsintas blakstienas. Kas čia dabar?
Kažkur namo gilumoje suskamba telefonas.
– Atsiprašau. – Ponas Grėjus atsistoja ir išeina.
– Ačiū, Gretute, – švelniai sako Greisė ir, pamačiusi išeinantį poną Grėjų, suraukia antakius. –
Palik padėklą ant spintelės.
Gretutė linkteli ir, slapta dar kartą užmetusi akį į Kristianą, išeina.
Vadinasi, Grėjai turi tarnaičių, o tarnaitės varsto akimis būsimą mano dominantą. Ar šis vakaras
gali dar labiau subjurti? Nuleidusi akis stebeiliju sau į sterblę.
Netrukus grįžta ponas Grėjus.
– Skambina tau, mieloji. Iš ligoninės, – sako jis žmonai.
– Prašom pradėti be manęs. – Greisė šypsodamasi paduoda man lėkštę, o tada vėl išeina.
Kvepia gardžiai – stambiai kapotos kiaulienos dešrelės su paprikomis ir veršienos eskalopai su
keptais raudonaisiais pipirais ir svogūnėliais, apibarstytais petražolių lapeliais. Nors nuo nebylių
Kristiano grasinimų, slaptų gražutės panelytės su kasytėmis žvilgsnių ir nerimo, kad esu be apatinių
kelnaičių, man truputį suka pilvą, vis dėlto jaučiuosi išalkusi. Nuraustu supratusi, kad tokį apetitą man
sužadino popietinė fizinė veikla.
Po kelių akimirkų suraukusi kaktą grįžta Greisė. Ponas Grėjus pakreipia galvą… visai kaip
Kristianas.
– Ar viskas gerai?
– Ir vėl tymai. – Greisė atsidūsta.
– Ak…
– Taip, užsikrėtė vaikas. Šį mėnesį jau ketvirtas. Jei tik žmonės skiepytų savo vaikus… – Ji liūdnai
palinguoja galvą, paskui šyptelėjusi priduria: – Labai džiaugiuosi, kad mūsų vaikams nieko panašaus
neteko patirti. Ačiū Dievui, jie niekada nesirgo jokiomis sunkesnėmis ligomis, tik vėjaraupiais.
Vargšas Eliotas… – sako sėsdamasi ir atlaidžiai šypsodamasi sūnui. Eliotas su kąsniu burnoje
suraukia antakius ir neramiai pasimuisto. – Kristianui ir Mijai pasisekė. Jie vėjaraupiais persirgo
nesunkiai, keli spuogeliai, ir tiek.
Mija sukikena, o Kristianas užverčia akis į lubas.

– Ar spėjai į „The Mariners“ rungtynes, tėti? – teiraujasi Eliotas, neslėpdamas noro šnekėtis apie
ką nors kita.

Užkandžiai labai skanūs, tad visą dėmesį nukreipiu į maistą, o Eliotas, ponas Grėjus ir Kristianas
tuo metu šnekučiuojasi apie beisbolą. Kalbėdamasis su savo šeimos nariais, Kristianas atrodo toks
ramus ir atsipalaidavęs. O aš įtemptai mąstau. Ta prakeikta Keitė, ką ji sumanė? Ar jis mane nubaus?
Nuo šios minties net krūpteliu. Sutarties dar nepasirašiau. Gal ir nepasirašysiu. Gal pasiliksiu
Džordžijoje, kur jis manęs neras.

– Kaip sekasi kurtis naujame bute, mieloji? – mandagiai pasiteirauja Greisė.
Dėkui jai už šį klausimą, nukreipiantį mano dėmesį nuo prieštaringų minčių. Imu pasakoti apie
persikraustymą.
Pavalgius užkandžių, vėl pasirodo Gretutė, ir jau ne pirmą kartą pasigailiu neturinti teisės kada
panorėjusi apkabinti Kristiano ir aiškiai jai parodyti: gal jis išties tarsi penkiasdešimt pagedėlio
atspalvių, bet mano. Ji krausto stalą ir, mano nuomone, trinasi per arti Kristiano. Laimė, Kristianas jai
abejingas, bet mano vidinė dievaitė kenčia juodą pavydą.
Keitė su Mija įsitraukusios į pokalbį ir išsijuosusios liaupsina Paryžių.
– Ar esi buvusi Paryžiuje, Ana? – lyg niekur nieko klausia Mija, žadindama mane iš pavyduolės
apmąstymų.
– Ne, bet mielai pabūčiau.
Žinau, kad prie šio stalo esu vienintelė neiškėlusi kojos iš Jungtinių Valstijų.
– Mes Paryžiuje praleidome medaus mėnesį, – sako Greisė šypsodamasi ponui Grėjui ir jis taip
pat nusišypso žmonai.
Man truputį nesmagu to klausytis. Akivaizdu, kad juodu vienas kitą labai myli, ir aš pasvarstau,
kaip turėtų jaustis vaikas, augdamas su abiem tėvais.
– Tai gražus miestas, – pritaria Mija. – Kad ir kokie tie paryžiečiai. Kristianai, turėtum nusivežti
Aną į Paryžių, – tvirtai pareiškia broliui.
– Man rodos, Anastazija mieliau aplankytų Londoną, – maloniai atsako Kristianas.
Oho… jis prisimena. Kristianas uždeda ranką man ant kelio ir jo pirštai ima slinkti šlaunimi. Nuo
to visas mano kūnas įsitempia. Ne… tik ne čia, ne dabar. Nuraudusi pasislenku, mėgindama kaip nors
nuo jo atšlyti. Kristianas pirštais stipriai suspausdamas šlaunį mane sulaiko. Nežinodama, ką daryti,
paimu taurę vyno.
Koketiškai žvilgčiodama ir kraipydama klubus, grįžta panelytė su europietiškomis kasytėmis,
nešina pirmuoju patiekalu, rodos, Velingtono jautienos kepsniu. Laimė, išdalijusi mums lėkštes, ji
išeina, nors aptarnaudama Kristianą šiek tiek užtrunka. Pastebėjęs, kad nenuleidžiu akių nuo jos, kaip
tik uždarančios valgomojo duris, Kristianas klausiamai pažvelgia į mane.
– Kuo tau neįtiko paryžiečiai? – paklausia Eliotas sesers. – Gal neįvertino tavo malonaus būdo?
– Kur ten, visai neįvertino. O mesjė Fluberas, tas pabaisa, pas kurį dirbau, buvo toks despotas ir
tironas…
Užspringstu vynu.
– Anastazija, kas tau? – klausia Kristianas susirūpinęs, patraukęs ranką man nuo šlaunies.
Jis vėl linksmas. Ak, ačiū Dievui. Kai papurtau galvą, švelniai paplekšnoja man per nugarą ir ranką
patraukia tik įsitikinęs, kad visiškai atsigavau.

Jautienos kepsnys skanus, patiektas su skrudintomis saldžiosiomis bulvėmis, morkomis,
pastarnokais ir žaliosiomis pupomis. O man jis ypač skanus, nes likusį vakarą Kristianas puikiai
nusiteikęs. Nujaučiu, jog dėl to, kad noriai valgau. Pokalbį daugiausia palaiko Greisė, visi
šnekučiuojasi nuoširdžiai ir nerūpestingai, švelniai patraukdami vienas kitą per dantį. Valgant desertą
– plaktą grietinėlę su vynu, cukrumi ir citrinomis – Mija pradžiugina mus pasakojimu apie savo
žygius Paryžiuje ir staiga kuo sklandžiausiai prabyla prancūziškai. Mes visi sužiūrame į Miją, o ji
žiūri į mus sutrikusi, kol Kristianas taip pat sklandžia prancūzų kalba paaiškina seseriai, ką ji padarė,
ir Miją ištinka juoko priepuolis. Jos juokas labai užkrečiamas, tad netrukus visi kvatojamės.

Eliotas vėl prabyla apie naujausią savo statybų projektą – naują aplinkai nekenksmingą pastatų
kompleksą, kylantį šiaurinėje Siatlo dalyje. Žvilgteliu į Keitę, gaudančią kiekvieną Elioto žodį, nuo
geismo arba meilės spindinčiomis akimis. Dar gerai nesuprantu nuo ko. Juodu su Eliotu susižvalgo ir
tarsi pasikeičia kažkokiu nebyliu pažadu. Jis sako: „Iki, mažyte“, ir tai seksualu, žiauriai seksualu.
Raustu vien juodu matydama.

Atsidususi pakeliu akis į Penkiasdešimt Atspalvių. Galėčiau žiūrėti į jį amžinai. Ant jo smakro –
neilgi barzdos šereliai, ir man knieti braukti per juos pirštais, pajusti veido oda, krūtimis… tarp
šlaunų. Nuo tokių minčių nukaistu. Žiūrėdamas į mane, Kristianas pakelia ranką ir suspaudžia man
smakrą.

– Nekramtyk lūpos, – kimiai sumurma. – Pats noriu tai daryti.
Greisė su Mija surenka deserto taures ir nueina į virtuvę, o ponas Grėjus, Keitė ir Eliotas tuo metu
aptarinėja Vašingtone sumontuotų saulės kolektorių naudą. Kristianas, apsimesdamas, kad pokalbis
įdomus ir jam, vėl uždeda ranką man ant kelio ir jo pirštai keliauja šlaunimi aukštyn. Imu alsuoti
greičiau ir, norėdama suvaldyti kvėpavimą, suspaudžiu šlaunis. Matau, kaip jis vypteli.
– Gal norėtum, kad aprodyčiau namus? – gana atvirai klausia jis.
Žinau, kad man derėtų sutikti, bet nepasitikiu juo. Vis dėlto nespėjus atsakyti Kristianas atsistoja ir
ištiesia ranką. Paduodu jam ranką ir pajuntu, kaip nuo niūraus ir alkano jo žvilgsnio žemai papilvėje
įsitempia raumenys.
– Atleiskite, – atsiprašau pono Grėjaus ir paskui Kristianą išeinu iš valgomojo.
Per prieškambarį jis nusiveda mane į virtuvę, kurioje Mija ir Greisė krauna indus į indaplovę.
Panelės su europietiškomis kasytėmis niekur nematyti.
– Parodysiu Anastazijai vidinį kiemą, – lyg niekur nieko sako Kristianas motinai. Ši šyptelėjusi
mums pamoja, o Mija grįžta į valgomąjį.
Atsiduriame pilkomis trinkelėmis išklotame vidiniame kiemelyje, kurį apšviečia lempos
akmeninėje sienoje iškaltose nišose. Kampe dideliuose pilko akmens vazonuose auga krūmokšniai,
stovi prabangus metalinis stalas ir kėdės. Kristianas praeina pro juos ir, nulipęs kelių pakopų
laipteliais, žengia per plačiai besidriekiančią pievelę, už kurios matyti įlankėlė… Viešpatie, kaip čia
gražu. Tolumoje mirga Siatlo šviesos, o šaltas ir ryškus gegužės nakties mėnulis vandens paviršiuje
rėžia sidabru ribuliuojantį taką link prieplaukos, kurioje prišvartuoti du laivai. Šalia prieplaukos
elingas. Čia taip vaizdinga, taip ramu. Stabteliu pasigrožėti.
Kristianas trūkteli už rankos, kad eičiau iš paskos, ir mano batelio pakulnė įsminga į minkštą veją.
– Prašau, palauk.
Klupinėdama einu jam iš paskos.

Jis sustoja, atidžiai mane nužvelgia, bet veidas neperprantamas.
– Aukštakulniai. Turiu juos nusiauti.
– Nevark, – sako Kristianas, pasilenkęs čiumpa mane ir persimeta per petį. Taip netikėtai užklupta,
iš išgąsčio garsiai šūkteliu, o jis ranka skambiai pliaukšteli per užpakalį. – Tyliau, – sudraudžia.
Ak, ne… negerai. Pasąmonė parklupusi dreba. Jis dėl kažko labai įsiutęs – gal dėl Chosė, gal dėl
kelionės į Džordžiją, gal dėl to, kad aš be kelnaičių, o gal dėl to, kad kramčiau lūpą… Dieve, kaip
lengva jį suerzinti.
– Kur mes einame? – pašnabždomis klausiu.
– Į elingą, – piktai burbteli Kristianas.
Kybodama žemyn galva įsitvėrusi laikausi Kristiano klubų, o jis ryžtingai žingsniuoja per
mėnesienos užlietą pievelę.
– Kam? – klausiu vos atgaudama kvapą ir trankydamasi jam į petį.
– Man reikia pabūti su tavimi vienam.
– Kodėl?
– Nes ketinu tave išperti ir išdulkinti.
– Bet už ką? – gailiai suinkščiu.
– Pati žinai, – pro sukąstus dantis iškošia jis.
– Maniau, šiandien tu atlaidus vyrukas? – maldauju sunkiai gaudydama kvapą.
– Anastazija, šiandien aš labai atlaidus, patikėk.
Po velnių.

10 Angl. Wichcraft.