penkiasdesimtpilkuatspalviu1

Aš stoviu tarpduryje išpūtusi akis, nepatikli, rankomis apsivijusi šonus. Žingteliu į priekį slapta
grožėdamasi jo kūnu. Paduodu ranką ir jis liepia man lipti į vonią, nors tebesu su marškiniais.
Paklūstu. Jei ketinu priimti įžūlų jo siūlymą (jei vis dėlto ketinu!), turėsiu prie to priprasti. Vanduo
gundomai karštas.

– Atsigręžk į mane, – švelniai liepia Kristianas.
Paklūstu. Jis atidžiai žiūri į man į akis.
– Žinau, kad ta lūpa gardi, galiu tai patvirtinti, bet gal liausiesi ją kramčiusi? – pro sukąstus dantis
iškošia jis. – Kai ją kramtai, man kyla noras tave dulkinti, o tau juk skauda, pameni?
Sukrėsta aikteliu ir tuoj pat patraukiu dantis nuo lūpos.
– Taaaip… – provokuojamai nutęsia jis. – Esmę supratai?
Ir rūsčiai į mane dėbteli. Kelis kartus skubiai linkteliu. Nė nenumaniau, kad taip veikiu Kristianą.
– Gerai. – Jis išima iš marškinių kišenės skaitmeninį grotuvą ir padeda prie kriauklės. – Vanduo ir
skaitmeniniai grotuvai – prastas derinys, – burba.
Tada suima mano baltų marškinių skverną, kilstelėjęs nuvelka drabužį per galvą ir numeta ant
grindų.
Kristianas truputį pasitraukia, kad galėtų geriau mane nužvelgti. Dėl Dievo meilės, aš nuoga!
Nuraudusi kaip žarija, spoksau į savo rankas prie papilvės, nenumaldomai trokšdama pranykti
karštame vandenyje ir putose, bet suprasdama, kad jis to nenorėtų.
– Ei! – šūkteli Kristianas. Pakeliu akis ir matau, kad stovi pakreipęs galvą. – Anastazija, tu labai
graži ir patraukli moteris. Nestovėk nunarinusi galvos, lyg gėdytumeisi. Tau nėra ko gėdytis, o
stovėti čia ir žiūrėti į tave – didžiulis džiaugsmas.
Jis suima smakrą ir kilsteli galvą, kad žvelgčiau jam į akis. Kristiano žvilgsnis švelnus ir šiltas,
galima sakyti, net deginantis. Jis taip arti. Galėčiau ištiesti ranką ir jį paliesti.
– Gali sėstis, – sako Kristianas, atitraukdamas mane nuo padrikų minčių, ir aš negaišuodama neriu
į šiltą, viliojantį vandenį. Oi… netikėtai jis nutvilko man odą, bet dieviškai kvepia. Pirmomis
akimirkomis jaustas aštrus dilgsėjimas nuslopsta. Atsigulu ant nugaros, užsimerkiu ir, gaubiama
raminančios šilumos, atsipalaiduoju. Atsimerkusi vėl sutinku įdėmų Kristiano žvilgsnį.
– Kodėl nelipi pas mane? – klausiu – dusliai ir, mano nuomone, drąsiai.
– Ko gero, lipsiu. Pasislink į priekį, – liepia jis.
Nusimovęs pižamos kelnes, jis įlipa į vonią man už nugaros. Jam atsisėdus ir prisitraukus mane
prie krūtinės, vandens lygis pakyla. Kristianas uždeda ilgas kojas ant mano kojų, sulenkia kelius, kad
mudviejų kulkšnys liestųsi, o tada trūkteli pėdas į šalis mane praskėsdamas. Iš netikėtumo net aikteliu.
Įkišęs nosį man į plaukus, jis giliai įkvepia.
– Tu taip gardžiai kvepi, Anastazija.
Visu kūnu nuvilnija susijaudinimo virpulys. Aš nuoga ir sėdžiu vonioje su Kristianu Grėjumi. Jis
taip pat nuogas. Jei vakar, kai pabudau jo viešbučio apartamentuose, kas nors būtų man pasakęs, kad
taip elgsiuosi, nieku gyvu nebūčiau patikėjusi.
Jis ištiesia ranką prie sienoje įmontuotos lentynėlės, paima buteliuką kūno prausiklio ir įtreškia jo
į saują. Tada patrina delnus, kad jis virstų slidžiomis, klijingomis putomis, uždeda rankas man ant
sprando ir ilgais stipriais pirštais ima masažuoti kaklą ir pečius. Sudejuoju. Kaip malonu jausti odą
liečiančias jo rankas.

– Patinka? – klausia Kristianas šypsodamasis – iš intonacijos jaučiu.
– Mhm…
Jo delnai, švelniai prausdami, palengva leidžiasi mano rankomis ir pasiekia pažastis. Džiaugiuosi,
kad Keitė atkakliai reikalavo nusiskusti. Kristiano rankos slysteli krūtimis, staiga giliai įkvepiu, o jo
pirštai ima judėti ratais ir švelniai glamonėti, bet nesuspaudžia. Mano kūnas instinktyviai išsiriečia,
brukdamas krūtis jam į rankas. Speneliai jautrūs. Be abejo, labai jautrūs po naktį patirtų ne pačių
švelniausių procedūrų. Kristianas ilgai neužtrunka, jo rankos nuslysta ant pilvo ir papilvės. Man
pagreitėja kvėpavimas, ima daužytis širdis. Didėjanti jo lytis remiasi man į užpakalį. Suvokimas, kad
mano kūnas šitaip jį veikia, smarkiai jaudina. „Cha! Bet ne tavo protas“, – piktai nusišaipo pasąmonė.
Nuveju šią nepageidaujamą mintį šalin.
Kristianas liaujasi ir paima kilpinę plaušinę, o aš, atsirėmusi į jį nugara, dūsuoju trokšdama…
jusdama nenumaldomą poreikį… Rankomis tvirtai remiuosi į stangrias, raumeningas jo šlaunis.
Išspaudęs šiek tiek prausiklio ant plaušinės, jis pasilenkia ir ima prausti man tarpkojį. Sulaikau
kvėpavimą. Įgudusiais pirštais Kristianas jaudina mane per audinį, jausmas dieviškas ir mano dubuo
ima judėti savu ritmu, vis remdamasis į jo ranką. Apimta šio jausmo atlošiu galvą, užverčiu akis,
truputį prasižioju ir sudejuoju. Pajuntu iš lėto, nepermaldaujamai kūno gelmėje didėjant įtampą…
Dieve…
– Mėgaukis, mažyte, – sušnabžda Kristianas man į ausį ir švelniai dantimis grybšteli ausies spenelį.
– Pajusk mane.
Mano kojos jo kojų prispaustos prie vonios kraštų, aš įkalinta, o pati intymiausia mano kūno vieta
jam lengvai prieinama.
– Ak… prašau… – sušnabždu.
Mano kūnas sustingsta, mėginu įtempti kojų raumenis. Seksas su šiuo vyru mane pavergė, o jis
neleidžia man pajudėti.
– Manau, tu jau švari, – sumurma jis ir liaujasi.
Ką?! Ne! Ne! Ne! Imu kvėpuoti nelygiai, trūkčiodama.
– Kodėl sustojai?! – aikteliu.
– Nes esu numatęs tau kai ką kita, Anastazija.
Ką… Dieve… bet… aš jau… taip neteisinga.
– Atsisuk. Mane irgi reikia nuprausti, – tyliai sako jis.
Ak! Atsisukusi ir pamačiusi jį, laikantį rankoje tvirtai suspaustą lytį, visai sutrinku. Net išsižioju.
– Noriu, kad susipažintum – ir, jei gali, kuo artimiau – su mano mėgstamiausiu ir brangiausiu
kūno organu. Aš nepaprastai prie jo prisirišęs.
Jis didelis ir vis didėja. Kristiano lytis iškilusi virš vandens, o vanduo teškena jam apie klubus.
Pakeliu į jį akis ir iš arti pamatau išdykėlišką šypseną. Kristianas džiūgauja, kad esu priblokšta ir tai
atspindi mano veidas. Susivokiu spoksanti į jo penį. Nuryju seilę. Ir jis buvo many?! Tai atrodo
neįmanoma. Kristianas nori, kad jį liesčiau. Hm… Gerai, tebūnie.
Nusišypsau jam, paimu kūno prausiklio, išspaudžiu į delną. Viską darau taip, kaip jis, patrinu
delnus, kad prausiklis išputotų. Nenuleidžiu nuo Kristiano akių. Prasižioju, kad galėčiau lygiau
kvėpuoti… Tyčia švelniai prikandu apatinę lūpą, o paskui liežuviu perbraukiu per tą vietą, kur ką tik
lietė dantys. Jo akys rimtos, tamsios, o mano liežuviui slystant lūpa, dar ir išsiplečia. Ištiesiu ranką ir

suimu jį, stengiuosi laikyti taip, kaip laikė Kristianas. Jis trumpai užsimerkia. Oho… jo kotas daug
tvirtesnis, nei tikėjausi. Spusteliu ir Kristianas uždeda plaštaką ant mano rankos.

– Va taip… – sušnabžda jis ir ima traukyti ranką pirmyn atgal, tvirtai suspaudęs man pirštus, o
mano pirštai savo ruožtu tvirtai spaudžia jį. Kristianas vėl užsimerkia ir pradeda alsuoti smarkiau.
Kai vėl atsimerkia, jo akys – tarsi dvi įkaitusios, besilydančios pilkos dėmės. – Gerai, mažyte…

Jis paleidžia mano ranką ir vėl užsimerkia, o mano plaštaka slankioja jo kotu pirmyn atgal,
pirmyn atgal… Jis švelniai stumteli klubus prie manęs ir aš instinktyviai stipriau suspaudžiu jo kotą.
Giliai iš gerklės jam išsiveržia dusli dejonė. „Noriu įgrūsti tau į burną ir ten nuleisti.“ Hm…
Prisimenu, kaip įkišo nykštį man į burną ir liepė stipriai čiulpti. Jis prasižioja, ima šnopuoti.
Pasilenkiu, kol Kristianas užsimerkęs, apžioju jo kotą, nedrąsiai čiulpteliu ir brūkšteliu liežuviu per
patį galiuką.

– O… Ana…
Jis staiga plačiai atsimerkia, o aš imu čiulpti drąsiau.
Mmm… jis ir kietas, ir švelnus, tarsi plienas aksomo apvalkale, be to, stebėtinai skanus – sūrokas
ir glotnus.
– Jėzau, – sudejuoja jis ir vėl užsimerkia.
Lenkiuosi į priekį, kad jis įslystų giliau. Kristianas vėl sudejuoja. Cha! Mano vidinė dievaitė
džiūgauja. Aš galiu. Galiu dulkinti jį burna. Liežuviu vėl apsuku ratuką apie penio galą, o jis stumteli
ir kilsteli dubenį. Dabar Kristiano akys atmerktos ir spindi karščiu. Sukandęs dantis, jis dar stumteli į
priekį klubus, o aš, remdamasi į jo šlaunis, įsileidžiu jį dar giliau į burną. Delnais jaučiu, kad
Kristianas įtempia kojų raumenis. Jis pakelia rankas, čiumpa man už kasyčių ir ima sūpuotis kaip
reikiant.
– O… mažyte… kaip gera… – sumurma.
Čiulpiu smarkiau, liežuviu masažuodama įspūdingai didelio ir kieto penio galvutę. Atitraukusi
dantis, kad negrybštelėčiau, lūpomis suspaudžiu patį pagrindą. Jis garsiai šnopuoja pro sukąstus
dantis, paskui sudejuoja.
– Jėzau… Kur tavo riba? – pašnabždomis klausia jis.
Hm… Įsileidžiu jį dar giliau į burną – taip giliai, kad jaučiu galą, liečiantį man gomurio lanką, tada
vėl ištraukiu ir grįžtu prie galvutės. Liesdama liežuviu, vėl įsuku ją tarsi į verpetą. Jis – asmeniškai
mano Kristianas Grėjus – kvapnus čiulpinukas. Čiulpiu vis energingiau, įsileidžiu jį giliau ir giliau,
liežuviu suku ir suku ratus. Hm… Nė neįsivaizdavau, kad teikti malonumą ir žiūrėti, kaip jis
nenustygsta vietoje apimtas kūniško geismo, galėtų būti taip jaudinama. Mano vidinė dievaitė šoka
pagal merengos melodiją, papildydama šokį vienu kitu salsos judesiu.
– Anastazija, aš nuleisiu tau į burną, – uždusęs perspėja Kristianas. – Jei to nenori, tuoj pat liaukis.
Jis vėl stumteli į priekį klubus išplėtęs akis, įsiaudrinęs, tapęs gašlaus poreikio įkaitu – jam reikia
manęs. Reikia mano burnos… Dieve…
Dabar Kristianas stipriai peša man plaukus. Aš galiu. Čiulpiu dar energingiau ir, staiga pajutusi
nepaprastą pasitikėjimą savimi, dantimis brūkšteliu per jo kotą. Šito Kristianui per daug. Jis šūkteli ir
sustingsta, o aš pajuntu gerkle tekant šiltą, sūroką skystį. Greitai jį nuryju. Fu… Nežinau, ar to
norėjau. Bet pakanka vien pažvelgti į Kristianą, ir man tas pats – jis išsiliejo stovėdamas vonioje, ir

vis per mane. Atsilošusi žiūriu į jį triumfuodama, sunkiai tramdydama šelmišką šypseną. Jis alsuoja
nelygiai. Atsimerkęs perlieja mane žvilgsniu.

– Ir tu nespringsti? – priblokštas klausia jis. – Jėzau, Ana… Tai buvo… gera, tikrai gera. Nors ir
netikėta. – Suraukęs antakius priduria: – Žinai, tu vis nesiliauji manęs stebinti.

Nusišypsau ir tyčia prikandu lūpą. Kristianas mąsliai mane nužvelgia.
– Esi tai dariusi ir anksčiau?
– Ne. – Kad ir nenoromis, nuskamba pasididžiavimo gaidelė.
– Gerai, – linkteli jis nurimęs ir, man rodos, lengviau atsikvėpęs. – Dar vienas pirmas kartas,
panele Stil. – Tiriamai mane nužvelgęs, įvertina: – Ką gi, už oralinius gebėjimus gaunate aukščiausią
balą. Eikš, eime į lovą, aš skolingas tau orgazmą.
Orgazmą?! Dar vieną?!
Jis vikriai išlipa iš vonios, pirmą kartą suteikdamas man galimybę užmesti akį į visą nuostabų
Adonio kūną, iš tiesų priklausantį Kristianui Grėjui. Mano vidinė dievaitė liovėsi šokusi ir taip pat
spokso – išsižiojusi ir truputį seilėdamasi. Jo lytis numaldyta, bet vis dar įspūdingo dydžio… Nieko
sau… Jis apsijuosia mažu rankšluosčiu, pridengiančiu intymias vietas, ir išskleidžia didesnį baltą
kilpinį rankšluostį man. Lipdama iš vonios atsiremiu į paslaugiai ištiestą ranką. Kristianas apsiaučia
mane rankšluosčiu, suspaudžia glėbyje ir, įleidęs liežuvį į burną, godžiai pabučiuoja. Trokštu ištiesti
rankas ir jį apkabinti… paliesti… bet mano rankas jis supančiojęs rankšluosčiu. Netrukus apsvaigstu
nuo jo bučinio. Atsargiai laikydamas mano galvą, Kristianas liežuviu tyrinėja burną ir man susidaro
įspūdis, kad galbūt taip atsidėkoja už… pirmą čiulpimą? Pala…
Kristianas atšlyja ir, delnais spausdamas man skruostus, atidžiai pažvelgia į akis. Atrodo sutrikęs.
– Sutik… – karštligiškai sušnabžda.
Nieko nesuprasdama suraukiu antakius.
– Su kuo?
– Sutik pasirašyti sutartį. Sutik būti mano. Prašau, Ana… – šnabžda jis maldaujamai, pabrėždamas
žodį „prašau“ ir mano vardą.
Jis dar kartą meiliai, aistringai mane pabučiuoja, tada žingteli atatupstas, įdėmiai pažvelgia ir kelis
kartus sumirksi. Ir, paėmęs už rankos, vėl vedasi mane į miegamąjį – apsvaigusią ir romiai sekančią
iš paskos. Priblokštą. Jis tikrai to nori.
Miegamajame sustojame prie lovos ir jis vėl tiriamai mane nužvelgia.
– Ar pasitiki manimi? – netikėtai paklausia.
Išplėtusi akis linkteliu ir staiga suvokiu tikrai pasitikinti Kristianu. Ką jis dabar ketina man daryti?
Kūnu nusirita jaudulio banga.
– Gera mergaitė… – sušnabžda Kristianas, nykščiu braukdamas man per apatinę lūpą.
Jis žengia į drabužinę ir netrukus išeina nešinas sidabriškai pilku kaklaraiščiu su iškiliu raštu.
– Ištiesk rankas sau priešais ir suglausk, – paliepia jis, nutraukęs nuo manęs rankšluostį ir
mesdamas jį ant grindų.
Padarau kaip liepiama, o Kristianas suriša man riešus kaklaraiščiu ir tvirtai užmezga. Iš
susijaudinimo jo akys net spindi. Kelis kartus timpteli mazgą. Surišta tvirtai. Matyt, kadaise buvo
skautas, jei moka taip sumegzti. Kas toliau? Mano pulsas toks dažnas, kad tvinkčioja smilkiniuose,
širdis daužosi kaip pašėlusi. Jo pirštai nuslysta mano kasytėmis.

– Su jomis atrodai tokia jaunutė… – sumurma Kristianas ir žingteli artyn.
Instinktyviai traukiuosi, kol pajuntu pakinkliais atsirėmusi į lovos kraštą. Kristianas nusijuosęs
meta šalin rankšluostį, bet aš negaliu atitraukti akių nuo jo veido. Tame veide atsispindi aistra ir
stiprus geismas.
– Oi, Anastazija, ir ką man su tavim daryti?.. – šnabžda jis, guldydamas mane ant čiužinio, ir
išsitiesęs šalia kelia mano rankas virš galvos. – Laikyk rankas pakeltas ir nemėgink jų krutinti,
supratai?
Jo žvilgsnis mane tiesiog nutvilko, nuo jo skvarbumo netenku žado. Šiam vyrui priešintis
nenorėčiau… niekada.
– Atsakyk man, – švelniai, bet įsakmiai pareikalauja jis.
– Nejudinsiu rankų.
Man sunku kalbėti, trūksta oro.
– Gera mergaitė… – sušnabžda Kristianas ir demonstratyviai, neskubėdamas apsilaižo lūpas.
Per viršutinę lūpą iš lėto slenkantis jo liežuvis – šis vaizdas mane užburia. Kristianas neatitraukia
nuo manęs akių, žiūri, vertina. Jis pasilenkia ir trumpai, nekaltai mane pabučiuoja.
– Ketinu išbučiuoti jus visą, panele Stil, – tyliai sako jis, tada suima man smakrą ir kilsteli, kad
lengviau pasiektų kaklą.
Bučiuodamos, čiulpdamos ir spaudydamos odą, jo lūpos nuslenka per kaklą iki duobutės virš
raktikaulių. Mano kūnas įsitempia – visas… Po maudynių oda itin jautri. Užkaitęs kraujas tvenkiasi
papilvėje, tarp kojų ir ten. Sudejuoju.
Noriu jį liesti. Pajudinu rankas ir nerangiai – juolab kad esu surišta – paglostau jo plaukus.
Kristianas liaujasi bučiavęs, perveria mane rūsčiu žvilgsniu purtydamas galvą ir išreiškia
nepasitenkinimą caktelėdamas liežuviu. Suėmęs vėl pakelia rankas man virš galvos.
– Nejudink rankų, kitaip viską teks pradėti iš naujo, – švelniai papriekaištauja jis.
Oi, koks priekabus…
– Noriu tave liesti, – sakau šnopuodama, negebėdama suvaldyti kvėpavimo.
– Žinau, – sumurma Kristianas. – Laikyk rankas virš galvos, – įsakmiai pakartoja.
Jis vėl suima man smakrą ir ima bučiuoti kaklą kaip pirma. Ak… Kaip jis mane veikia… Jo
rankos slysta mano kūnu, krūtimis, o lūpos pasiekia duobutę virš raktikaulių. Nosies galiuku jis suka
joje ratus, paskui vėl ima labai lėtai darbuotis lūpomis, slenka žemyn ką tik rankų parodytu keliu nuo
krūtinkaulio prie krūtų. Vieną po kitos nubučiuoja jas, švelniai pagraibšnoja dantimis, atsargiai
pačiulpia spenelius… Po velnių… Mano klubai ima siūbuoti, suktis taikydamiesi prie Kristiano
bučinių ritmo, bet aš kaip įmanydama stengiuosi rankas laikyti virš galvos.
– Gulėk ramiai, – įspėja Kristianas, oda pajuntu šiltą jo iškvepiamą orą.
Nusigavęs iki bambos, jis kyšteli liežuvį, o tada švelniai brūkšteli dantimis papilvėj. Pakilęs nuo
čiužinio, mano kūnas išsiriečia lanku.
– Hm… Jūs tokia saldi, panele Stil.
Kristianas nosimi brėžia brūkšnį tarp papilvės ir gaktos plaukų, švelniai kramsnodamas,
jaudrindamas mane liežuviu. Paskui staiga atsitiesia, parklumpa man prie kojų ir, sučiupęs už
kulkšnių, praskečia.

Po perkūnais… Jis čiumpa kairę koją, sulenkia per kelį ir pakelia pėdą sau prie burnos.
Stebėdamas mano reakciją, atsargiai pabučiuoja kiekvieną kojos pirštelį ir švelniai krimsteli
pagalvėles. Mažylį sukanda stipriau – aš krūpteliu ir aikteliu. Jis liežuviu brūkšteli man per keltį ir aš
daugiau nebegaliu žiūrėti. Tai per daug erotiška. Tuoj sudegsiu. Stipriai užsimerkiu, stengdamasi
suvokti visus jo žadinamus pojūčius ir juos ištverti. Pabučiavęs man kulkšnį, Kristianas apiberia
bučiniais blauzdą ir kyla aukštyn prie kelio, bet tuoj virš jo stabteli. Tada imasi dešinės kojos ir
kartoja visiškai tokią pat gundančią, iš proto varančią procedūrą.

– Ak, maldauju… – sudejuoju aš, kai jis krimsteli mažąjį pirštelį ir to grybštelėjimo aidas atsirita
man iki papilvės.

– Gausite visa, kas geriausia, panele Stil, – šnopuodamas atsako jis.
Šį kartą pasiekęs kelį Kristianas nesustoja, toliau slenka vidine šlaunies puse, pakeliui vis labiau
skėsdamas man kojas. Jau numanau, ką jis ketina daryti, ir viena mano asmenybės dalis nori jį
nustumti, nes jaučiasi žeminama ir trikdoma. Jis ketina bučiuoti man ten. Žinau, kad taip bus. Kita
mano asmenybės dalis džiūgauja, nekantriai to laukdama. Kristianas grįžta prie kairio kelio, bučiuoja,
laižo, čiulpia šlaunį, tik staiga atsiduria man tarp kojų ir labai atsargiai, labai švelniai nosimi ima
braukyti man ten. Pradedu rangytis… Viešpatie…
Kristianas stabteli, palaukia, kol nusiraminsiu. Nurimusi pakeliu galvą ir įsižiūriu į jį, o jis, nė
akimirkos neatitraukdamas nuo manęs akių, įbeda nosį man į gaktos plaukus ir įkvepia.
Rodos, išrausta ne tik veidas, bet ir visas kūnas, man silpna, todėl tuoj pat užsimerkiu. Negaliu
žiūrėti, ką jis daro!
Jis švelniai lyžteli nuo makšties iki pat klitorio. Oi, koks mėšlas…
– Man patinka. – Kristianas atsargiai pešteli man gaktos plaukus. – Gal reikėtų tęsti?..
– Ak, taip… prašau… – maldauju.
– Hm… mėgstu, kai manęs maldauji, Anastazija.
Geismingai sudejuoju.
– Taip terliotis – šiaip jau ne mano stilius, panele Stil, – sušnabžda jis darbuodamasis liežuviu ir
žadindamas man geismą. – Bet šiandien mane pamaloninote, tad turiu jums atsilyginti.
Iš intonacijos sprendžiu, kad jis gašliai šypsosi, nuo jo žodžių mano kūnas vis labiau nerimsta, o
tada jis pradeda sukti liežuvį masažuodamas klitorį, rankomis stipriai suspaudžia šlaunis.
– Aaa! – liežuviui vos palietus tą vietą suaimanuoju, kūnas išsiriečia ir kelis kartus nevalingai
trūkteli.
Jis liežuviu suka ir suka ratus, brauko ir brauko, taip ilgindamas mano kančias. Visiškai prarandu
nuovoką, o visas dėmesys, rodos, susitelkia į tą mažytę, bet galingą atominę elektrinę tarpkojyje.
Įtempiu kojų raumenis, Kristianas įbruka pirštą į makštį ir išgirstu duslią jo dejonę.
– Ak, mažyte… Man patinka, kad dėl manęs taip sudrėkai.
Jis suka pirštą plačiu ratu, žadindamas mane, jaudrindamas, liežuviu tiksliai kartodamas piršto
judesius. Dejuoju. To jau per daug… Mano kūnas maldauja atokvėpio ir negaliu daugiau to neigti.
Susitaikau su tuo, kas bus, ir apie nieką negalvodama atsiduodu orgazmui, purtančiam visą kūną,
besiritančiam konvulsiško virpulio bangomis. Po velnių… Surinku, pasaulis nugarma žemyn ir
dingsta iš akių, o orgazmo jėga viską nušluoja.

Šnopuodama vos išgirstu drykstelint foliją. Kristianas labai lėtai įsiskverbia į mane ir ima
sūpuotis. O… Dieve… Jaučiu ir skausmą, ir malonumą, ir prievartą, ir švelnumą.

– Na, kaip? – sušnabžda jis.
– Nieko. Gerai, – tyliai atsakau.
Kristianas imasi darbo: juda greitai, varsto mane stipriais, ilgais, nepermaldaujamais stūmiais,
tranko ir tranko, kol vėl pasiekiu ribą. Suinkščiu.
– Pasirodyk man, mažyte, – griežtai, šiurkščiai, įsakmiai sušnabžda jis į ausį, ir mano kūną,
kuriame jis greitai juda, sudrebina galingos konvulsijos.
– Ačiū kotui, – burbteli jis, dar kartą stipriai įgrūda ir, stengdamasis įsiskverbti dar giliau,
aimanuodamas išsilieja. Liaujasi judėjęs, sustingsta.
Kristianas užvirsta ir aš pajuntu visą jo kūno svorį, spaudžiantį mane prie čiužinio. Surištomis
rankomis apkabinu jam kaklą ir kaip išmanydama laikau. Tą akimirką aiškiai suvokiu, kad dėl šio
vyro padaryčiau bet ką. Priklausau jam. Jis man atskleidė tokį stebuklą, kokio niekada nė
neįsivaizdavau. Ir nori vestis mane toliau, daug toliau, ir parodyti tokių dalykų, kokių aš, naivuolė,
negaliu įsivaizduoti. Oi… ką man daryti?
Jis pasikelia, pasiremia alkūnėmis ir atidžiai pažvelgia į mane pilkomis akimis.
– Matai, kaip mums drauge gera? – sumurma. – Jei atsiduosi man, bus dar geriau, daug geriau.
Pasitikėk manimi, Anastazija, ir aš atskleisiu tau tai, ko nė nemanei esant.
Kristianas tiesiog garsiai išsako mano mintis. Pasilenkia ir nosimi pasitrina į mano nosį. Nuo
nepaprastos fizinės reakcijos, kurią jis sukelia, vis dar sukasi galva, tad žiūriu blausiu žvilgsniu,
mėgindama sugalvoti kokį nors protingą atsakymą.
Staiga koridoriuje už jo miegamojo durų abu išgirstame balsus. Tik po kelių akimirkų suvokiu, ką
girdžiu.
– Bet jei jis vis dar lovoje, vadinasi, serga. Tokiu metu lovoje jis niekada nesivarto. Kristianas rytą
ilgai nemiega.
– Ponia Grėj, prašyčiau…
– Teilorai! Negalite manęs sulaikyti ir neleisti pas sūnų.
– Ponia Grėj, jis ne vienas.
– Kaip ne vienas?
– Miegamajame su juo yra kitas asmuo.
– A!..
Net aš iš tos moters intonacijos suprantu, kad ji nustebusi.
Išplėtęs akis, ir linksmas, ir apimtas siaubo, Kristianas paspokso į mane, paskui kelis kartus
sumirksi.
– Mėšlas! Čia mano motina.

DEŠIMTAS SKYRIUS

Kristianas skubiai ištraukia ir atsiskiria nuo manęs. Susiraukiu. Atsisėdęs ant lovos, panaudotą sargį
jis švysteli į šiukšliadėžę.

– Eikš, mums reikia apsirengti… jei nori susipažinti su mano motina.
Jis šypteli, pašoka nuo lovos ir apsimauna džinsus – be apatinių! Mėginu sėstis, bet sekasi sunkiai,
nes rankos surištos.
– Kristianai, negaliu.
Jis nusišypso plačiau ir pasilenkęs atriša kaklaraištį. Nuo kaklaraiščio rašto man ant riešų liko
įspaudai. Tai taip… seksualu. Kristianas atidžiai pažvelgia į mane. Jis puikiai nusiteikęs, akys spindi
džiaugsmu. Pakštelėjęs man į kaktą, meiliai nusišypso.
– Dar vienas pirmas kartas, – tarsteli Kristianas, bet taip ir nesuprantu, ką turi galvoje.
– Neturiu čia švarių drabužių. – Staiga mane apima panika, o turint omenyje, ką patyriau per
pastarąsias kelias minutes, nuo tos panikos net kojas pakerta. Jo motina! Po velnių… Neturiu švarių
drabužių, be to, ji mus užklupo, galima sakyti, nusikaltimo vietoje. – Gal man geriau likti čia?
– Na jau ne, čia neliksi, – grėsmingai atsako Kristianas. – Gali išsirinkti ką nors iš mano drabužių.
Jis apsivelka baltus sportinius marškinėlius ir pirštais persibraukia per plaukus, susitaršiusius nuo
šėlionių lovoje. Nors man ir baugu, minčių gija nutrūksta. Jo grožis iš koto verčia.
– Anastazija, galėtum apsivilkti maišą ir vis tiek atrodytum žavingai. Prašau, nesijaudink.
Norėčiau, kad susipažintum su motina. Apsirenk. O aš eisiu jos nuraminti. – Kristianas stipriai
sučiaupia lūpas, o tada priduria: – Po penkių minučių lauksiu tavęs tame kambaryje, o jei
nepasirodysi, ateisiu ir pats tave ištempsiu – nesvarbu, kaip apsirengusią. Sportiniai marškinėliai
šitame stalčiuje. Marškiniai spintoje. Rinkis, ko nori.
Kelias akimirkas mąsliai į mane pažiūrėjęs, jis išeina.
Po velnių. Kristiano motina. To tikrai nesitikėjau. Bet gal pažintis su ja padės įsprausti į vietą dar
vieną dėlionės dalelę? Gal bus lengviau suprasti, kodėl Kristianas yra toks, koks yra… Staiga
užsinoriu su ja susipažinti. Pakeliu nuo grindų savo palaidinukę ir maloniai nustembu – per naktį ji nė
kiek nenukentėjo ir net beveik nesusiglamžė. Po lova radusi šviesiai mėlyną liemenėlę, skubiai
apsirengiu. Vis dėlto vieno negaliu pakęsti – mūvėti nešvarias apatines kelnaites. Pasirausiu po
Kristiano komodos stalčius ir randu jo vyriškas apatines. Užsitempusi pilkas siauras „Calvin Klein“
trumpikes, užsitraukiu džinsus ir apsiaunu medžiaginius sportbačius.
Sugriebusi švarkelį, tekina pasileidžiu į vonios kambarį, o ten veidrodyje įsispoksau į per daug
spindinčias akis, įraudusį veidą ir… plaukus! Po galais… ką tik lovoje šėlusios mergaitės kasytės
man irgi visiškai netinka. Vonios spintelės stalčiuje ieškodama plaukų šepečio randu šukas. Bus gerai.
Paskubomis susišukuoju ir susirišu plaukus ant pakaušio, bet kai pažvelgiu į savo drabužius, apima

neviltis. Gal tikrai turėčiau priimti Kristiano siūlymą ir apsirengti jo rūbais? Mano pasąmonė papučia
lūpas ir nepatenkinta be garso, vien lūpomis paragina: „Taip ir padaryk!“ Nekreipiu į ją dėmesio.
Paskubomis apsivelku švarkelį ir pradžiungu, kad jo rankogaliai patikimai dengia išdavikiškus į
riešus įsispaudusius kaklaraiščio raštus. Tada jaudindamasi paskutinį kartą pažvelgiu į save
veidrodyje. Kaip nors bus gerai. Ir einu į didžiąją svetainę.

– Štai ir ji.
Ant sofos drybsojęs Kristianas atsistoja.
Jo veidas spinduliuoja meilumą ir dėmesingumą. Šalia jo sėdinti moteris gelsvai rusvais plaukais
atsisuka ir nusišypso man plačia, akinančia šypsena. Ji taip pat pakyla nuo sofos. Apsirengusi
nepriekaištingai: puiki rusva megzta suknelė ilgomis rankovėmis, prie jos derantys bateliai. Kristiano
motina atrodo kruopščiai besirūpinanti savo išvaizda, daili, graži, ir man nudiegia paširdžius, nes
žinau, kad atrodau kaip nevala.
– Mama, čia Anastazija Stil. Anastazija, čia Greisė Trevelian-Grėj.
Daktarė Trevelian-Grėj ištiesia man ranką. Ta T reiškia… Trevelianas? Viena iš jo inicialų
raidžių…
– Labai malonu su jumis susipažinti, – tyliai sako ji.
Jei neklystu, balse girdėti ir nuostaba, ir galbūt net gluminantis palengvėjimas, o šviesiai rudos
akys maloniai spindi. Paspaudžiu jai ranką ir, atsakydama į malonią šypseną, pati nesusilaikau
nenusišypsojusi.
– Daktare Trevelian-Grėj… – tyliai sumurmu.
– Vadinkite mane Greise. – Ji nusišypso, o Kristianas suraukia antakius. – Šiaip jau esu daktarė
Trevelian, o mano anyta – ponia Grėj. Kaip susipažinote? – klausia ji merkdama akį ir smalsiai
pažvelgia į Kristianą laukdama atsakymo.
– Anastazija ėmė iš manęs interviu Vašingtono valstybinio universiteto studentų laikraščiui, mat
šią savaitę absolventams teiksiu diplomus.
Mėšlų mėšlas… Visai pamiršau.
– Vadinasi, šią savaitę baigsite universitetą? – pasiteirauja manęs Greisė.
– Taip.
Suskamba mano mobilusis. Tai Keitė, galvą guldau!
– Atsiprašau.
Telefonas virtuvėje. Nuėjusi užsikvempiu ant pusryčių baro ir nė nežvilgtelėjusi į numerį
atsiliepiu.
– Keite…
– Dios mío! Ana! – Po galais, Chosė. Sprendžiant iš balso, labai susikrimtęs. – Kur tu? Mėginau su
tavimi susisiekti. Man reikia tave pamatyti, atsiprašyti už savo elgesį penktadienį. Kodėl neatsiliepei į
mano skambučius? Kodėl neatskambinai?
– Klausyk, Chosė, dabar netinkamas metas…
Susijaudinusi vogčia dirsteliu per petį į Kristianą, kaip akmuo sustingusiu veidu atidžiai stebintį
mane ir kažką patyliukais sakantį mamai. Atsuku jam nugarą.
– Kur esi? Keitė taip nieko aiškiai ir nepasakė, – ima verkšlenti jis.
– Aš Siatle.

– Ką veiki Siatle? Tu su juo?
– Chosė, aš tau vėliau paskambinsiu. Dabar negaliu šnekėti. – Nutraukiu pokalbį.
Lyg niekur nieko grįžtu pas Kristianą ir jo motiną. Greisė kaip reikiant įsišneko.
– …ir Eliotas paskambinęs pasakė, kad esi mieste. Jau dvi savaites tavęs nemačiau, mielasis.
– Šit kaip? Dabar paskambino? – murma Kristianas, varstydamas mane akimis, bet jo išraiškos vėl
neįmanoma perprasti.
– Maniau, galėtume drauge pavalgyti priešpiečius, bet, kaip matau, turi kitų planų, o aš nenoriu
jaukti tau dienos.
Pasiėmusi ilgą šviesiai rudą paltą, ji atsisuka į sūnų ir atkiša jam skruostą. Kristianas meiliai į jį
pakšteli. Greisė prie sūnaus neprisiliečia.
– Turiu parvežti Anastaziją į Portlandą.
– Žinoma, brangusis. Anastazija, buvo labai malonu. Tikiuosi, dar susitiksime.
Žvelgdama spindinčiomis akimis, Greisė ištiesia ranką ir mudvi atsisveikiname.
Svetainėje tarsi iš po žemių išdygsta Teiloras.
– Ponia Grėj… – tarsteli jis.
– Ačiū, Teilorai.
Jis išveda Greisę iš svetainės ir pro dvivėres duris palydi į vestibiulį. Ar Teiloras visą laiką čia
buvo? Kurgi?
Kristianas perveria mane rūsčiu žvilgsniu.
– Vadinasi, skambino fotografas?
Mėšlas…
– Taip.
– Ko norėjo?
– Tik atsiprašyti. Na, žinai, už penktadienį.
Kristianas prisimerkia.
– Aišku, – tarsteli.
Teiloras grįžta.
– Pone Grėjau, atsirado keblumų dėl siuntos iš Darfūro.
Kristianas santūriai jam linkteli.
– „Čarlis Tango“ boingų aikštelėje?
– Taip, sere.
Teiloras linkteli man ir atsisveikina:
– Panele Stil…
Droviai šypteliu, o jis apsisuka ir išeina.
– Ar jis čia gyvena? Teiloras?
– Taip, – ramiai atsako Kristianas.
Kas jam yra?
Kristianas nueina į virtuvę ir, pasiėmęs išmanųjį „BlackBerry“ telefoną, kaip suprantu, peržiūri
kelis elektroninius laiškus. Tada stipriai sučiaupęs lūpas kažkam skambina.
– Rosai, kokia bėda? – tiesiai ir šiurkščiai klausia.

Jis klausosi mąsliu žvilgsniu žiūrėdamas į mane – stovinčią vidury šito didžiulio kambario,
svarstančią, ką derėtų veikti, labai susidrovėjusią ir kaip nesavą.

– Nenoriu, kad kuriai nors įgulai kiltų pavojus. Ne, kanalas nebetinka… Užuot plukdę, išmesime
krovinį iš lėktuvo… Gerai.

Kristianas baigia pokalbį. Šiluma iš jo akių dingsta. Dabar jis atrodo grėsmingai, žvilgtelėjęs į
mane, nueina į savo darbo kambarį ir po akimirkos grįžta.

– Čia sutartis. Perskaityk ir ateinantį savaitgalį ją aptarsime. Norėčiau patarti pasiieškoti
informacijos, kad tikrai suprastum, apie ką kalbama. – Jis kiek patyli. – Tai yra, jei sutinki. Labai
tikiuosi, kad sutinki, – priduria jau švelniau ir truputį jaudindamasis.

– Pasiieškoti informacijos?
– Nustebsi pamačiusi, ko gali rasti internete, – sumurma jis.
Internete! Aš neturiu kompiuterio, galiu prisėsti tik prie Keitės nešiojamojo, o Kleitono
parduotuvėje kompiuteriu taip pat negaliu naudotis – bent jau tokiai „informacijai“ rinkti!
– Kas negerai? – pakreipęs galvą, klausia Kristianas.
– Neturiu kompiuterio. Paprastai sėdžiu prie universiteto kompiuterių. Pažiūrėsiu, gal galėsiu
pasinaudoti Keitės nešiojamuoju…
Jis paduoda man rusvą voką.
– Neabejoju, kad galiu… na… galiu tau kompiuterį paskolinti. Pasiimk savo daiktus, grįšime į
Portlandą ir pakeliui kur nors sustosime priešpiečių. Dabar turiu persirengti.
– Aš tik paskambinsiu, – sumurmu.
Noriu išgirsti Keitės balsą – daugiau nieko. Kristianas susiraukia.
– Fotografui? – Jis stipriai sukanda dantis, akys degte dega. Matydama jį tokį, iš nuostabos kelis
kartus sumirksiu. – Man nepatinka dalytis, panele Stil. Nepamirškite to.
Tylūs, šalti žodžiai – tarsi perspėjimas, ir Kristianas, pervėręs mane ilgu lediniu žvilgsniu, grįžta į
miegamąjį.
Po velnių… „Tik norėjau paskambinti Keitei“, – ketinu šūktelėti pavymui, bet staigus jo
abejingumas mane tiesiog paralyžiuoja. Kur dingo tas kilnus, atsipalaidavęs, besišypsantis vyras,
kuris prieš mažiau nei pusvalandį su manimi mylėjosi?

– PASIR UOŠUSI? – MUDVIEM SUST OJUS pr ie dvivėr ių dur ų į vestibiulį klausia Kr istianas.
Sutrikusi linkteliu. Jis vėl atsiribojęs, pabrėžtinai mandagus ir įsitempęs, vėl slepiasi po įprasta

kauke. Rankoje laiko odinį kurjerio krepšį. Kam jis jam? Gal Kristianas Portlande ketina užtrukti?
Tada prisimenu diplomų teikimo ceremoniją. Na, žinoma… ketvirtadienį jis ten bus. Jis vilki juodą
odinį švarką. Ir su šiais drabužiais tikrai neatrodo kaip milijonierius, milijardierius ar koks nors
kitoks „-ierius“. Jis atrodo kaip vyrukas ne iš šio pasaulio – kaip nederamai besielgianti roko
žvaigždė arba podiumu žingsniuojantis modelis. Giliai širdyje atsidūstu, kad neturiu nė dešimtosios
dalies jo savitvardos. Jis toks ramus ir šaltakraujiškas. Susiraukiu prisiminusi, kaip jis supyko
išgirdęs apie Chosė… Bent jau man taip pasirodė.

Teiloras sukinėjasi netoliese.
– Ką gi, iki rytojaus, – sako Kristianas Teilorui ir šis linkteli.
– Taip, sere. Kurį automobilį imsite, sere?

Kristianas žvilgteli į mane.
– R8.
– Saugios kelionės, pone Grėjau. Sudie, panele Stil. – Teiloras maloniai pažvelgia į mane, kažkur
pačioje jo akių gelmėje glūdi lyg ir gailestis.
Jis, žinoma, mano, kad sutikau tenkinti įtartinus pono Grėjaus seksualinius pomėgius. Bet kol kas
ne – tenkinau tik išimtinius jo seksualinius polinkius, o gal… visų lytiniai santykiai būna tokie?
Pagalvojusi apie tai susiraukiu. Neturiu su kuo palyginti, o klausti Keitės negaliu. Tai tema, kurią teks
aptarti su Kristianu. Visiškai suprantama, kad turiu su kuo nors pasikalbėti, tik negaliu šnekėtis su
Kristianu, jei vieną akimirką jis atviras, o kitą – nedraugiškas ir užsisklendęs.
Teiloras atidaręs palaiko mums duris. Kristianas iškviečia liftą.
– Kas yra, Anastazija? – klausia.
Ir iš kur jis žino, kad kažkas neduoda man ramybės? Ištiesęs ranką, suima man smakrą.
– Liaukis kramčiusi lūpą, kitaip iškrušiu tave lifte, ir man tas pats, kas važiuos su mumis.
Nuraustu, o jo lūpos trūkteli nuo tramdomos šypsenos. Pagaliau Kristiano nuotaika, rodos,
praskaidrėja.
– Kristianai, turiu problemą.
– Kokią? – kilsteli antakius jis, nusiteikęs kuo atidžiausiai manęs klausytis.
Atvažiuoja liftas. Mudu įlipame ir Kristianas spusteli mygtuką su raide G.
– Na… – Vėl nuraustu. Kaip jam pasakyti? – Man reikia pasikalbėti su Keite. Turiu daugybę
klausimų apie seksą, o tu esi suinteresuota šalis. Jei nori, kad visa tai daryčiau, iš kur man žinoti,
jog… – patyliu ieškodama tinkamų žodžių, – tiesiog neišmanau, kaip man tą mintį išreikšti…
Jis pažvelgia į mane ir užverčia akis į lubas.
– Jei būtinai reikia, pasišnekėk su ja. – Jis atrodo suirzęs. – Tik žiūrėk, kad ji nieko neišplepėtų
Eliotui.
Ši užuomina ne juokais supykdo. Keitė ne tokia.
– Nieko ji neišplepės, o aš nesakysiu tau nieko, ką ji man papasakos apie Eliotą – žinoma, jei
apskritai ką nors papasakos, – paskubomis priduriu.
– Matai, skirtumas toks, kad aš apie jo lytinį gyvenimą ir nenoriu nieko žinoti, – niūriai suburba
Kristianas. – Eliotas – įkyrus niekšelis. Bet kalbėsi tik apie tai, ką veikėme iki šiol, – įspėja mane. – Jei
žinotų, ką norėjau su tavimi daryti, laikytų mane už kiaušių ir mokėtų tai išnaudoti, – priduria
Kristianas, bet taip tyliai, kad nežinau, ar tie žodžiai skirti man.
– Gerai, – iš karto sutinku lengviau atsikvėpusi ir šypsodamasi jam.
Minties apie Keitę, laikančią Kristianą už kiaušių, stengiuosi kuo greičiau atsikratyti.
Jis vypteli, kilsteli lūpų kampučius ir papurto galvą.
– Kuo greičiau gausiu tavo sutikimą, tuo bus geriau ir pagaliau visa tai baigsis, – sumurma jis.
– Kas baigsis?
– Tavo neklusnumas.
Kristianas suima mano smakrą ir pasilenkęs skubriai, bet švelniai pabučiuoja į lūpas, o tuo metu
atsidaro lifto durys. Čiupęs už rankos, jis vedasi mane į požeminį garažą.
Aš – neklusni? Kada jo neklausiau?

Prie lifto matau stovintį juodą „Audi“ visureigį, bet Kristianui nukreipus raktų žiedą ir spustelėjus
reikiamą mygtuką atsirakina elegantiško, juodo, sportinio automobilio durelės ir sumirksi žibintai.
Tai automobilis, ant kurio variklio dangčio turėtų gulėti ilgakojė blondinė – visiškai plika,
pasipuošusi tik grožio konkurse pelnyta juosta.

– Gražus automobilis, – tarsteliu.
Jis pakelia akis, šypteli.
– Žinau, – atsako – sekundės dalį pas mane grįžta mielas, jaunas, nerūpestingas Kristianas.
Atlyžtu. Jis toks susijaudinęs. Berniukai su savo žaisliukais. Išraiškingai dėbteliu į jį, bet negaliu
nuslėpti šypsenos. Kristianas atidaro dureles ir aš įlipu. Oho… kaip žemai sėdynė… Lengvai ir
grakščiai jis apeina automobilį ir elegantiškai, nors yra aukštas vyras, įsirango ant vairuotojo
sėdynės. Kaip jis sugeba?
– Kokia čia mašina?
– „Audi R8 Spyder“. Šiandien puikus oras; galime nuleisti stogą. Ten yra beisbolo kepuraitė. Tiesą
sakant, turėtų būti dvi. – Kristianas mosteli į daiktadėžę. – Ir akiniai nuo saulės, jei nori.
Kristianas pasuka raktelį ir mums už nugaros suūžia variklis. Jis padeda savo krepšį už mūsų
sėdynių, paspaudžia mygtuką ir stogas pamažu nuslenka. Spragteli jungiklis ir mudu apgaubia Briuso
Springstino balsas.
– Tegul ir tau tenka meilės, Briusai. – Kristianas nusišypso man, išvaro mašiną iš vietos, paskui
užvažiuojame gana stačia įvaža ir sustoję laukiame, kol pakils vartai.
Netrukus neriame į Siatle karaliaujantį giedrą gegužės rytą. Atsidarau daiktadėžę ir išimu beisbolo
kepuraites. Ant jų – komandos „The Mariners“ emblemos. Jam patinka beisbolas? Paduodu Kristianui
kepuraitę ir jis ją užsideda. Pati pro užpakalinį lanko formos plyšį išsitraukiu plaukus, o snapelį
nusileidžiu kuo žemiau.
Riedant gatvėmis žmonės į mus spokso. Kelias akimirkas atrodo, kad jie spokso į Kristianą…
Paskui, pasidavusi paranojai, imu manyti, jog visi stebeilija į mane, nes žino, ką veikiau pastarąsias
dvylika valandų, bet galų gale suvokiu, kad praeivių žvilgsnius traukia automobilis. Kristianas, rodos,
apskritai nekreipia į žmones dėmesio ir vairuoja paskendęs mintyse.
Transporto srautas gatvėse nedidelis, tad netrukus pasiekiame Penktąjį tarpregioninį greitkelį ir
pasukame į pietus, o mums pro ausis švilpia vėjas. Briusas dainuoja apie jaudulį ir aistrą. Puikiai
parinkta daina. Klausydamasi dainos žodžių imu raudonuoti. Kristianas žvilgteli į mane. Jis užsidėjęs
veidrodinius akinius nuo saulės, tad iš akių negaliu spręsti, ką jaučia. Jo burna truputį trūkčioja,
paskui jis ištiesia ranką, uždeda man ant kelio ir švelniai spusteli. Imu kvėpuoti giliau.
– Jau išalkai? – klausia jis.
Taip, bet ne maisto noriu.
– Nelabai.
Jis nepatenkintas vėl stipriai sučiaupia lūpas.
– Turi valgyti, Anastazija, – papriekaištauja. – Netoli Olimpijos žinau puikią vietelę. Sustosime
tenai.
Dar kartą spustelėjęs man kelį, jis patraukia ranką, vėl suima ja vairą, o pėdą įremia į greičio
pedalą. Pasijuntu prispausta prie sėdynės atlošo. Dieve mano, kaip šis automobilis gali skrieti…

R EST OR ANAS NEDIDUKAS IR JAUKUS, įkur tas medinėje tr o belėje vidur y miško . Įr eng tas papr astai:

nenudailintos kėdės ir stalai, užtiesti languotomis medvilninėmis staltiesėmis, ant jų – vazelės su
laukinių gėlių puokštėmis. Virš durų – pagyrūniška iškaba „Laukinė virtuvė“.

– Senokai čia buvau. Rinktis neturime iš ko: valgį jie gamina iš tų gėrybių, kurias randa, sugauna
ar sumedžioja miške.

Kristianas kilsteli antakius dėdamasis pasibaisėjęs ir aš nesusilaikiusi prunkšteliu. Prieina padavėja
pasiteirauti, ko gersime. Pamačiusi Kristianą nurausta, slėpdama akis po ilgais šviesiais karčiukais
vengia jo žvilgsnio. Jis jai patinka! Vadinasi, ne tik man!

– Dvi taures „Pinot Grigio“, – autoritetingu tonu užsako Kristianas.
Suirzusi papučiu lūpas.
– Kas yra? – šiurkštokai klausia jis.
– Norėjau dietinės kolos, – sumurmu.
Jis primerkia pilkas akis ir papurto galvą.
– „Pinot Grigio“ čia – labai tinkamas vynas. Jis puikiai derės prie maisto, kad ir ko gautume, –
kantriai paaiškina.
– Kad ir ko gautume?
– Taip.
Pakreipęs galvą, jis apdovanoja mane akinančia šypsena ir man paširdžiuose kažkas apsiverčia.
Nesusilaikiusi atsakau jam tokia pat plačia šypsena.
– Mano motinai tu patikai, – staiga surimtėjęs sako Kristianas.
– Tikrai?
Išgirdusi šiuos žodžius, nuraustu iš malonumo.
– O kaipgi. Ji visada manė, kad aš gėjus.
Iš nuostabos net išsižioju ir prisimenu tą klausimą… iš interviu. O ne…
– Kodėl jai atrodė, kad tu gėjus? – pašnabždomis klausiu.
– Nes niekada nebuvo mačiusi manęs su mergina.
– Šit kaip? Nė su viena iš tų penkiolikos?
Jis šypteli.
– Tu prisimeni… Ne, nė su viena iš tų penkiolikos.
– Hm…
– Žinai, Anastazija, man šios dvi dienos irgi buvo pirmų kartų savaitgalis, – tyliai sako jis.
– Šit kaip?
– Dar niekada su niekuo nebuvau kartu miegojęs, mylėjęsis savo lovoje, nebuvau skraidinęs
merginos „Čarliu Tango“ ir supažindinęs jos su savo motina. Ką tu man darai?..
Jo akys liepsnoja, nuo skvarbaus žvilgsnio man net kvapą gniaužia.
Padavėja atneša vyno ir aš nieko nelaukdama gurkšnelį išgeriu. Ar Kristianas palengva atsiveria,
ar tik šiaip šneka?
– Šis savaitgalis man labai patiko, – sumurmu.
Prisimerkęs jis vėl atidžiai mane nužvelgia.
– Liaukis kramtyti tą lūpą, – suniurna. – Man taip pat, – priduria.

– Kas tas vanilinis seksas? – klausiu mėgindama kaip nors išsivaduoti nuo to skvarbaus,
deginančio, seksualaus žvilgsnio, kuriuo jis mane svilina.

Kristianas nusijuokia.
– Tiesiog įprastas seksas, Anastazija. Be žaisliukų, be jokių papildomų įrankių, – gūžteli jis. – Na,
žinai… hm… tiesą sakant, nežinai, bet vanilinis seksas toks ir yra.
– Šit kaip…
Maniau, kad mudviejų seksas buvo tarsi šokoladinis pyragaitis su karameliniu įdaru ir vyšnia ant
viršaus. Bet… ką aš išmanau.
Padavėja atneša sriubos. Mes abu neryžtingai pažvelgiame į dubenėlius.
– Dilgėlių sriuba, – paaiškina padavėja ir apsisukusi drožia į virtuvę.
Man rodos, jai nepatinka, kad Kristianas nekreipia į ją dėmesio. Atsargiai paragauju sriubos.
Skanu. Mudu su Kristianu su palengvėjimu pažvelgiame vienas į kitą. Sukikenu, o jis pakreipia galvą.
– Koks žavingas garsas, – tyliai sako.
– Kodėl anksčiau neužsiimdavai vaniliniu seksu? Ar visuomet darydavai tik tai… ką darydavai? –
susidomėjusi klausiu.
Jis lėtai linkteli.
– Galima ir taip sakyti, – pasverdamas kiekvieną žodį sako jis. Tada trumpai susiraukia, tarsi
kovodamas vidinę kovą. Pagaliau apsisprendęs pakelia akis. – Kai buvau penkiolikos, mane sugundė
viena iš mamos draugių.
– O!
Po galais, tokį jauną!
– Jos skonis buvo labai savotiškas. Šešerius metus buvau jos nuolankusis. – Jis gūžteli pečiais.
– Ak.
Nuo šio prisipažinimo mano smegenys sustingsta, nutirpsta ir užstringa.
– Taigi žinau, ką tai reiškia, Anastazija.
Jo akys suspindi.
Spoksau į jį negalėdama pratarti nė žodžio – net mano pasąmonė tyli.
– Tiesą sakant, tradicinio sekso taip ir nespėjau pažinti.
Mane apima nenugalimas smalsumas.
– Vadinasi, koledže neturėjai jokios merginos?
– Ne. – Tarsi norėdamas sustiprinti šį neiginį, Kristianas papurto galvą.
Mums trumpai sutrukdo padavėja, atėjusi paimti dubenėlių.
– Kodėl? – jai nuėjus paklausiu.
Jis pašaipiai šypteli.
– Tikrai nori žinoti?
– Taip.
– Nes nenorėjau. Geidžiau tik jos, tik jos vienos man reikėjo. Be to, ji mušdavo mane kaip
paskutinį šunį.
Nuo prisiminimo Kristianas meiliai nusišypso.
Oi, šito man jau per daug, – bet noriu sužinoti dar daugiau.
– Jei ji draugavo su tavo motina, tai kiek jai buvo metų?

Kristiano veide nušvinta kvailoka pasitenkinimo šypsena.
– Ji buvo tiek suaugusi, kad viską išmanė geriau.
– Ar vis dar susitinki su ja?
– Taip.
– Ar judu vis dar… na…
Nuraustu.
– Ne. – Jis papurto galvą ir atlaidžiai man nusišypso. – Dabar ji tiesiog gera draugė.
– Hm. O tavo motina žino?
Kristianas nužvelgia mane tarsi sakydamas: „Nebūk tokia kvaiša.“
– Žinoma, ne.
Padavėja grįžta nešina stirnienos kepsniais, bet man jau dingęs apetitas. Kokia netikėta žinia.
Kristianas buvo nuolankusis… Po velnių… Godžiai gurkšteliu „Pinot Grigio“ – jis, žinoma, teisus,
vynas tikrai puikaus skonio. Jėzau, šitiek naujienų, yra apie ką pamąstyti… Man reikia laiko viskam
suvokti ir noriu tai daryti viena, o ne blaškoma jo draugijos. Jis toks valdingas, tikras dominuojantis
patinas, o dabar prie jau turimo galvosūkio dar pridėjo ir šitą stulbinamą naujieną. Jis žino, ką tai
reiškia.
– Bet juk tie santykiai negalėjo trukti visą laiką, tiesa? – suglumusi klausiu.
– Na… vis dėlto truko, nors kasdien su ja nesusitikdavau. Tai buvo… sunku. Juolab kad dar
mokiausi mokykloje, o paskui koledže. Valgyk, Anastazija.
– Aš tikrai nealkana, Kristianai.
Nuo tavo atvirumo man sukasi galva.
Staiga Kristianas nutaiso griežtesnį veidą.
– Valgyk, – tyliai – pernelyg tyliai – liepia.
Įbedu į jį akis. Šis vyras – paauglystėje lytiškai išnaudotas – kalba taip grėsmingai…
– Duok man truputį laiko, – sumurmu.
Jis keliskart sumirksi.
– Gerai, – linkteli ir toliau valgo kepsnį.
Jei pasirašysiu tą sutartį, taip ir bus – jis nuolat man nurodinės. Susiraukiu. Ar tikrai to noriu?
Paėmusi šakutę ir peilį, nedrąsiai atsipjaunu stirnienos. Kepsnys labai skanus.
– Ar mūsų… na… mūsų santykiai tokie ir bus? – pašnabždomis klausiu. – Tu nuolat man
nurodinėsi?
Vos prisiverčiu pakelti akis ir pažvelgti į Kristianą.
– Taip, – burbteli jis.
– Aišku.
– Negana to, tu norėsi, kad taip elgčiausi, – tyliai, kad girdėčiau tik aš, priduria Kristianas.
Labai tuo abejoju. Atsipjaunu dar gabalėlį stirnienos ir pakeliu šakutę prie burnos.
– Tai rimtas žingsnis, – sumurmu ir imu kramtyti.
– Tiesa. – Jis trumpai užsimerkia. Paskui atsimerkia – akys išplėstos, niūrios. – Anastazija, turi
viską gerai apsvarstyti. Susirink informaciją, perskaityk sutartį – mielai aptarsiu su tavimi kiekvieną
jos punktą. Portlande būsiu iki penktadienio, jei norėtum pasikalbėti apie tai anksčiau – prašom. – Jis
kalba paskubomis, berte berdamas žodžius. – Paskambink man. Be to, gal galėtume kartu

pavakarieniauti, sakykim, trečiadienį? Labai noriu, kad sutartis įsigaliotų. Tiesą sakant, dar nieko
gyvenime taip netroškau, kaip sėkmingų mūsų santykių.

Liepsningas nuoširdumas ir troškimas atsispindi Kristiano akyse. Šito niekaip nesuprantu. Kodėl
aš? Kodėl ne viena iš tų penkiolikos? Oi… Ar aš taip pat gausiu numerį? Būsiu šešiolikta iš daugelio?

– Kas nutiko toms penkiolikai? – tiesiai paklausiu.
Jis nustebęs kilsteli antakius, paskui nuolankiai papurto galvą.
– Kiekvienos likimas skirtingas, bet iš esmės galima sakyti, kad… – Kristianas patyli, kaip
suprantu, karštligiškai ieškodamas tinkamų žodžių. – Nesutapo charakteriai. – Ir gūžteli pečiais.
– Manai, mudviejų charakteriai sutaps?
– Taip.
– Vadinasi, nė su viena iš jų daugiau nesusitikinėji?
– Ne, Anastazija, nesusitikinėju. Pripažįstu tik monogaminius santykius.
A… čia tai bent naujiena.
– Suprantu.
– Susirink informaciją, Anastazija.
Padedu peilį su šakute. Daugiau valgyti negaliu.
– Tik tiek? Daugiau nevalgysi?
Papurtau galvą. Jis rūsčiai dėbteli į mane, bet neprataria nė žodžio. Man labai palengvėja ir aš
slapta atsidūstu. Sužinojus tiek naujienų, pilvas nerimsta, gurgia, be to, nuo vyno jaučiuosi šiek tiek
apsvaigusi. Žiūriu į Kristianą, godžiai viską šluojantį nuo savo lėkštės. Jis tikras rajūnas. Tikriausiai
turi daug sportuoti, kad išsaugotų tokią puikią fizinę formą. Nei iš šio, nei iš to vėl prisimenu, kaip
jam žemiau klubų kabo dukslios pižamos kelnės. Šis vaizdas labai blaško. Nesmagiai pasimuistau. Jis
pažvelgia į mane, o aš nuraustu.
– Nežinau, ką atiduočiau, kad tik galėčiau sužinoti, apie ką šią akimirką galvoji, – tyliai sako jis.
Dar labiau nuraustu.
Jis šelmiškai nusišypso.
– Bet numanau, – švelniai paerzina mane.
– Džiaugiuosi, kad negali skaityti mano minčių.
– Tavo minčių – ne, Anastazija, bet suprantu tavo kūno kalbą – kūno, kurį nuo vakar gana gerai
pažįstu.
Kristianas kalba įtaigiai. Kaip jam pavyksta taip greitai kaitalioti nuotaikas? Jis toks nepastovus…
Sunku ir susigaudyti.
Kristianas mosteli padavėjai, kad atneštų sąskaitą. Sumokėjęs pakyla nuo stalelio ir ištiesia man
ranką.
– Eime.
Paėmęs už rankos, nusiveda mane prie automobilio. Šitoks elgesys, šis normalus ir intymus
kontaktas, kai oda liečiasi su oda, man labai netikėtas. Niekaip negaliu suderinti šio paprasto, švelnaus
gesto su tuo, ką jis nori veikti tame kambaryje… Raudonajame kančių kambaryje.
Iš Olimpijos į Vankuverį važiuojame tylėdami, abu paskendę savo mintyse. Penktą valandą popiet
jo automobilis sustoja prie buto, kuriame gyvenu. Languose dega šviesa, vadinasi, Keitė namie. Ji, be

abejo, kraunasi daiktus, nebent su ja tebėra Eliotas. Kristianas išjungia variklį ir staiga susizgrimbu
turėsianti su juo skirtis.

– Norėtum užeiti? – klausiu.
Nenoriu, kad nuvažiuotų. Noriu, kad kuo ilgiau pabūtume kartu.
– Ne. Manęs laukia darbai, – paprastai atsako jis įdėmiai žvelgdamas į mane, nutaisęs
neperprantamą veidą.
Įsistebeiliju sau į rankas, suneriu pirštus. Staiga susijaudinu. Jis mane palieka. Kristianas paima
mano ranką, suspaudžia pirštus, lėtai pakelia sau prie lūpų ir švelniai pabučiuoja. Koks senamadiškas
ir malonus gestas… Man širdis šokteli kone iki gerklės.
– Ačiū už šį savaitgalį, Anastazija. Jis buvo… pats geriausias. Tad iki trečiadienio? Atvažiuosiu
pasiimti tavęs po darbo, kad ir kur dirbtum, gerai? – tyliai sako jis.
– Iki trečiadienio, – sušnabždu.
Jis dar kartą pabučiuoja man ranką ir vėl padeda man ant kelių. Tada išlipa iš automobilio, prieina
iš kitos pusės ir atidaro keleivio dureles. Kodėl staiga nusimenu? Pajuntu gumulą gerklėje. Negerai,
jei jis mane tokią pamatys. Prisivertusi šypsotis išlipu iš automobilio ir nužingsniuoju taku žinodama,
kad dabar teks susitikti su Keite, ir baimindamasi to susitikimo. Pusiaukelėje atsisuku ir pažvelgiu į
Kristianą. „Aukščiau galvą, Stil“, – subaru save.
– Ai… beje, aš mūviu tavo trumpikes…
Šyptelėjusi trūkteliu trumpikių juosmenį, kad jis pamatytų. Kristianas iš nuostabos net išsižioja.
Kokia nuostabi reakcija. Man nuotaika akimirksniu pasitaiso ir aš koketiškai nužingsniuoju į namą,
nors viena mano dalis trokšta pašokti ir kumščiu pergalingai smogti į orą. TAIP! Mano vidinė
dievaitė net virpa iš džiaugsmo.
Keitė svetainėje deda knygas į kartonines dėžes.
– Jau grįžai? O kur Kristianas? Kaip laikaisi? – karštligiškai, susijaudinusi klausia ji, prišokusi
čiumpa mane už pečių ir, man net nespėjus pasisveikinti, paskubomis atidžiai nužvelgia.
Mėšlas… Man teks atlaikyti Keitės atkaklumą ir įkyrumą, nes turiu pasirašytą galiojantį
dokumentą, kuriame aiškiai nurodyta, kad negaliu kalbėti. Padėtis nepavydėtina.
– Na, kaip sekėsi? Kai tik Eliotas išėjo, vis negalėjau liautis apie tave galvojusi.
Ji išdykėliškai nusišypso.
Ji tokia rūpestinga ir smalsi, kad nesusilaikau neatsakiusi šypsena, bet staiga susidroviu. Nuraustu.
Juk tai labai asmeniška. Viskas. Visa, ką pamačiau ir sužinojau, visa, ką Kristianas nori laikyti
paslaptyje. Tačiau turiu jai atskleisti kelias smulkmenas, nes ji vis tiek neatstos, kol nepapasakosiu.
– Buvo gera, Keite. Manau, net labai gera, – tyliai sakau, mėgindama slėpti iškalbingą sutrikusios
merginos šypseną.
– Tu taip manai?
– Juk neturiu su kuo palyginti, ar ne? – gūžteliu lyg ir atsiprašydama.
– Ar pasirūpino, kad patirtum orgazmą?
Po velnių. Ji tokia stačiokiška. Nukaistu kaip žarija.
– Taip, – suirzusi burbteliu.
Keitė nusitempia mane ant sofos ir mudvi atsisėdame. Ji suima mano rankas.

– Tai gerai. – Keitė nepatikliai žvilgteli į mane. – Tau tai buvo pirmas kartas. Nieko sau, Kristianas
turbūt išmano, ką daro.

Oi, Keite, kad tu žinotum…
– Man pirmas kartas buvo tikra bjaurastis, – nutaisiusi juokingą ir liūdną grimasą priduria ji.
– Šit kaip?
Man pasidaro įdomu, nes šios paslapties Keitė dar nėra atskleidusi.
– Taip, padariau tai su Stivu Patrounu, susna škotu. – Keitė nusipurto. – Jis elgėsi šiurkščiai. Aš
buvau nepasiruošusi. Abu buvome girti. Na, žinai, tipiška po išleistuvių paauglius ištinkanti
katastrofa. Fui… Daug mėnesių praėjo, kol nusprendžiau pamėginti darkart. Ir ne su juo, tuo
besmegeniu stebuklu. Buvau per jauna. Tu gerai padarei, kad neskubėjai.
– Keite, kaip baisu.
Keitė atrodo susimąsčiusi.
– Taip, kol patyriau pirmą orgazmą vyrui į mane įsiskverbus, praėjo beveik metai, o tu… iš pirmo
karto?
Droviai linkteliu. Mano vidinė dievaitė sėdi lotoso poza visiškai romi, tik jos veide švyti klastinga
ir pergalinga šypsena.
– Džiaugiuosi, kad tau pirmas kartas buvo su vyru, skiriančiu savo kotą nuo alkūnės. – Keitė
pamerkia man akį. – Kada vėl su juo susitiksi?
– Trečiadienį. Jis pakvietė mane vakarienės.
– Vadinasi, jis tau vis dar patinka?
– Taip. Tik nežinau… kas iš to išeis.
– Kodėl?
– Jis toks nenuspėjamas, Keite. Supranti, Kristianas gyvena visiškai kitame pasaulyje.
Puikus argumentas. Įtikimas. Daug geresnis nei „Jis turi Raudonąjį kančių kambarį ir nori paversti
mane savo sekso verge.“
– Ak, liaukis, Ana, jis daug turtingesnis, bet nesureikšmink to. Eliotas sakė, jog labai neįprasta, kad
Kristianas susitikinėtų su mergina.
– Taip sakė? – klausiu nustebusi, keliomis oktavomis aukštesniu balsu.
„Per daug plepi, Stil!“ – Pasąmonė rūsčiai dėbteli į mane grūmodama ilgu plonu pirštu, o paskui
nukreipia jį į Temidės svarstykles norėdama priminti, kad jei per daug papasakosiu, Kristianas iškels
man bylą teisme. „Cha! O ką jis man padarys? Pareikalaus kompensacijos ir atims visus pinigus?“
Kai ieškosiu informacijos „Google“, reikės įvesti į užklausą „bausmės už konfidencialumo sutarties
nesilaikymą“. Tarsi būčiau gavusi mokyklinę užduotį. Galbūt manęs laukia pažymiu vertinama
patikra. Nuraustu prisiminusi, kad šį rytą už praktikos darbą vonioje gavau aukščiausią balą.
– Ana, kas tau?
– Tiesiog prisiminiau, ką sakė Kristianas.
– Atrodai pasikeitusi, – patenkinta atkreipia dėmesį Keitė.
– Ir jaučiuosi pasikeitusi. Man skauda, – prisipažįstu.
– Skauda?
– Truputį…
Nuraustu.

– Ir man. Tie vyrai… – apsimestinai bjaurėdamasi sako ji. – Tikri gyvuliai.
Mudvi nusijuokiame.
– Tau irgi skauda? – nusistebiu.
– Taip… Nuo pernelyg uolaus darbo.
Sukikenu.
– Papasakok man apie piktnaudžiautoją Eliotą, – paprašau liovusis kikenti.
Ak, tik dabar pagaliau atsipalaiduoju nuo to laiko, kai stovėjau eilėje prie baro… nuo tada, kai
paskambinau ir viskas prasidėjo, nuo tada, kai dar žavėjausi ponu Grėjumi iš tolo. Tai buvo laimingi
paprasti laikai…
Keitė nurausta. Dieve… Ketrina Agnesė Kavanag ima elgtis taip pat paikai kaip Anastazija Roza
Stil. Pažvelgia į mane spindinčiomis, naiviomis akimis. Dar niekada nemačiau, kad taip būtų jai
susipažinus su kokiu nors vyru. Iš nuostabos netenku žado. Kur tikroji Keitė; ką tu jai padarei?
– Oi, Ana, – susijaudinusi prabyla ji. – Jis toks… jis man vienintelis. O kai mudu… na… buvo
tikrai gera.
Ji taip įklimpusi, kad sunkiai surezga sakinį.
– Kaip suprantu, mėgini man pasakyti, kad jis tau patinka?
Keitė linkteli, o jos veide nušvinta plati paika šypsena.
– O šeštadienį vėl su juo susitiksiu. Eliotas padės mums persikraustyti.
Ji suneria rankas, strykteli nuo sofos ir, darydama piruetus, nuplevena prie lango. Persikraustyti.
Po galais, visai pamiršau, nors kambariuose visur kėpso kartoninės dėžės.
– Jis labai paslaugus, – sakau dėkinga.
Vadinasi, ir man bus proga su juo susipažinti. Galbūt Eliotas padės man perprasti keistuolį,
bauginantį jo brolį.
– Ką veikėte vakar vakare? – klausiu.
Pakreipusi galvą ir kilstelėjusi antakius, Keitė mane nužvelgia tarsi sakydama: „O kaip tau atrodo,
kvaiša?“
– Beveik tą patį, ką ir judu su Kristianu, nors prieš tai pavakarieniavome. – Ji man plačiai
nusišypso. – Ar tikrai gerai jautiesi? Atrodai tarsi priblokšta.
– Taip ir jaučiuosi. Kristianui niekad negana.
– Taip, numanau, kad jis toks. Bet elgėsi su tavimi gražiai?
– Taip, – patikinu draugę. – Mirštu iš bado. Gal ko nors paruošti?
Keitė linkteli, paima dar porą knygų ir įdeda į dėžę.
– Ką ketini daryti su tomis keturiolikos tūkstančių vertomis knygomis? – klausia ji manęs.
– Grąžinti jam.
– Taip ir padarysi?
– Dovana per brangi. Negaliu jos priimti, juolab dabar.
Nusišypsau Keitei ir ji pritariamai linkteli.
– Suprantu. Tau atėjo pora laiškų, be to, vos ne kas valandą skambino Chosė. Sprendžiant iš balso,
jis visai nusiminęs.
– Aš jam paskambinsiu, – sumurmu nesileisdama į šnekas.

Jei pasakysiu Keitei tiesą apie Chosė, iš jo liks šlapia vieta. Pasiimu nuo valgomojo stalo laiškus ir
atplėšiu.

– Valio, mane kviečia į pokalbius dėl darbo! Po dviejų savaičių Siatle, į stažuotojos vietą!
– Kurioje leidykloje?
– Abiejose!
– Ar nesakiau, kad diplomo pažymių vidurkis atvers tau visas duris.
Keitė, žinoma, jau susitarusi dėl stažuotės „The Seattle Times“ redakcijoje. Mat jos tėvas turi
pažįstamą, kuris pažįsta reikalingą žmogų.
– Ką sakė Eliotas sužinojęs, kad išvažiuoji? – klausiu.
Keitė nueina į virtuvę, šį vakarą pirmą kartą nuliūdusi.
– Jis mane supranta. Viena vertus, nenoriu niekur važiuoti, bet galimybė porą savaičių pasivartyti
ant smėlio ir pasideginti taip pat vilioja. Be to, mama taip lengvai nepasiduos, mat ji mano, kad tai
paskutinės tikros šeimos atostogos prieš mudviem su Etanu žengiant į mokamų darboviečių pasaulį.
O aš iš žemyninės Jungtinių Valstijų dalies dar nesu kojos iškėlusi. Su tėvais ir broliu Etanu Keitė
dviem savaitėms vyksta į Barbadoso salą. Naujajame mūsų bute liksiu be Keitės. Tikriausiai bus
keista. Pernai baigęs universitetą, Etanas visus metus keliavo po pasaulį. Trumpai pasvarstau, ar prieš
jiems išvažiuojant atostogų dar susitiksiu su juo. Jis toks mielas vaikinas. Staiga svajingas mintis
išblaško telefonas.
– Tikriausiai Chosė.
Atsidūstu. Suprantu, kad turiu su juo pasikalbėti. Čiumpu ragelį.
– Labas.
– Ana, grįžai! – su palengvėjimu į ausį šūkteli Chosė.
– Akivaizdu, – atsakau neslėpdama pašaipos ir šnairuodama į telefono aparatą.
Jis kelias akimirkas tyli.
– Ar galėčiau su tavimi susitikti? Atsiprašau dėl penktadienio vakaro. Buvau girtas… o tu… na…
Ana, prašau, atleisk man.
– Žinoma, atleidžiu tau, Chosė. Bet daugiau taip nedaryk. Juk žinai, kad aš negaliu atsakyti tuo
pačiu.
Jis sunkiai ir liūdnai atsidūsta.
– Žinau, Ana. Tik pamaniau, kad jei tave pabučiuosiu, gal tavo jausmai man pasikeis.
– Chosė, labai tave mėgstu ir labai branginu mūsų draugystę. Tu man kaip brolis, kurio niekada
neturėjau. Ir tai nepasikeis. Juk žinai.
Man nepatinka, kad turiu jį nuvilti, bet sakau tiesą.
– Vadinasi, tu dabar su juo? – niekinamai klausia Chosė.
– Chosė, aš su niekuo, esu laisva.
– Bet nakvojai su juo.
– Tai ne tavo reikalas!
– Ar viskas dėl pinigų?
– Chosė! Kaip drįsti! – sušunku priblokšta jo įžūlumo.
– Ana… – suinkščia jis ir melsdamas užuojautos, ir atsiprašydamas.

Dabar tiesiog negaliu maldyti niekingo jo pavydo. Suprantu, kad Chosė įskaudintas, bet kol kas
turiu per akis darbo aiškindamasi santykius su Kristianu Grėjumi.

– Gal rytoj galėtume kartu išgerti kavos? Aš tau paskambinsiu.
Noriu susitaikyti. Jis mano draugas ir aš jį labai mėgstu. Bet šiuo metu man jo nereikia.
– Iki rytojaus. Tu paskambinsi? – Jo balse aiškiai girdėti viltis ir man suspaudžia širdį.
– Taip… Labanakt, Chosė.
Nelaukdama atsakymo, padedu ragelį.
– Kas čia per pokalbis? – įsisprendusi valdingai teiraujasi Ketrina.
Nusprendžiu, kad bus geriausia iškloti visą tiesą. Rodos, nusileisti ji nelinkusi.
– Penktadienį jis mėgino prie manęs lįsti.
– Chosė? Ir Kristianas Grėjus? Na, matyt, buvai paskleidusi papildomą dozę feromonų. Ir ką tas
kvailys sau manė?
Ji bjaurėdamasi papurto galvą ir vėl imasi pakuoti daiktus.
Dar keturiasdešimt penkias minutes pasidarbavusios padarome pertrauką dėl ypatingo šių namų
patiekalo – mano lakštinių apkepo. Keitė atkemša butelį vyno ir, įsitaisiusios tarp dėžių, mudvi
valgome, gurkšnojame pigų raudonąjį vyną ir žiūrime kažkokį šlamštą per televizorių. Įprasta
kasdienybė. Po pastarųjų dviejų parų… beprotybės taip gera vėl nusileisti ant žemės. Pirmą kartą per
dvi paras valgau niekur neskubėdama ir niekieno neraginama. Kodėl jo požiūris į maistą toks keistas?
Kol Keitė plauna indus, aš baigiu pakuoti daiktus svetainėje. Pasiliekame sofą, televizorių ir
valgomąjį stalą. Ko dar mums galėtų reikėti? Beliko sukrauti daiktus virtuvėje ir mūsų
miegamuosiuose, bet juk tam turime visą likusią savaitę.
Vėl suskamba telefonas. Šį kartą skambina Eliotas. Pamerkusi man akį, Keitė sprunka į savo
miegamąjį kaip kokia keturiolikmetė. Žinau, kad turėtų rašyti atsisveikinimo kalbą, bet Eliotas jai,
rodos, svarbiau. Ir kuo tie Grėjų giminės vyrai ypatingi? Kodėl jie taip traukia dėmesį, visą tave
praryja, kodėl jiems neįmanoma atsispirti? Gurkšteliu dar vyno.
Imu junginėti televizoriaus kanalus, bet giliai širdyje suprantu ieškanti preteksto gaišti. Ta sutartis,
įdėta į šoninę rankinės kišenę, tuoj pradegins raudoną skylę. Ar man pakaks jėgų ir savitvardos
šiandien vakare ją perskaityti?
Pasiremiu rankomis galvą. Abu, ir Chosė, ir Kristianas, kažko iš manęs nori. Sutvarkyti reikalą su
Chosė bus nesunku. Bet su Kristianu… Kristianas reikalauja visiškai kitokio elgesio ir supratimo.
Viena mano dalis trokšta bėgti ir slėptis. Ką man daryti? Prisimenu liepsningas pilkas jo akis ir tą
įdėmų, deginantį žvilgsnį – vien nuo šios minties kūnas įsitempia. Iš nuostabos net aikteliu. Jo čia net
nėra, o aš jaudinuosi. Negali būti, kad svarbiausia čia – seksas, juk negali? Prisimenu, kaip šiandien
per pusryčius jis geraširdiškai juokavo, kaip džiaugėsi, kad kelionė sraigtasparniu man teikia tiek
malonumo, kaip skambino fortepijonu – nuostabią, jausmingą ir nepaprastai liūdną melodiją.
Jis tokia sudėtinga asmenybė. Jau imu numanyti kodėl. Iš šio jaunuolio buvo atimta paauglystė, jis
buvo lytiškai išnaudojamas kažkokios pabaisos ponios Robinson… Nenuostabu, kad paseno anksčiau,
nei derėtų. Vien pagalvojus apie tai, ką jam teko patirti, širdį užplūsta liūdesys. Esu per naivi, kad
suprasčiau, ką Kristianas išgyveno, bet renkant informaciją šis tas turėtų paaiškėti. Tik… ar tikrai
noriu sužinoti? Ar tikrai noriu tyrinėti šį kol kas visiškai nepažįstamą pasaulį? Tai toks didžiulis
žingsnis…

Jei nebūčiau jo sutikusi, tebegyvenčiau sau naivi ir nieko nežinodama. Vėl prisimenu vakarykštę
naktį, šį rytą ir… neapsakomą, geismingą seksualinę patirtį. Ar noriu ją pamiršti? „Ne!“ – klykia
pasąmonė, o jai pritardama mano vidinė dievaitė kaip dzenbudistė tyliai linkčioja galvą.

Keitė grįžta į svetainę išsišiepusi iki ausų. Gal ji įsimylėjusi? Nustebusi spoksau į ją. Taip Keitė dar
niekada nesielgė.

– Ana, einu miegoti. Labai pavargau.
– Aš taip pat einu, Keite.
Ji mane apkabina.
– Džiaugiuosi, kad grįžai gyva ir sveika. Tas Kristianas kažkoks keistas, – tyliai, tarsi
atsiprašydama, priduria ji.
Santūriai nusišypsau ramindama draugę, o galvoje mintis: „Ir iš kur ji, po galais, žino?“ Kaip tik
dėl šios neklystančios nuojautos Keitė bus neprilygstama žurnalistė.

PASIĖMUSI R ANKINĘ, VANGIAI PAT R AUKIU į savo mieg amąjį. Nuo viso s per dieną patir to s fizinės
įtampos ir gauto ultimatumo bei būtinybės rinktis jaučiuosi išsekusi. Atsisėdusi ant lovos, atsargiai
išsitraukiu iš rankinės rusvą voką ir imu vartalioti. Ar tikrai noriu sužinoti Kristiano ištvirkimo
laipsnį? Baugu. Giliai įkvepiu ir, jausdama gerklėje mušant pulsą, atplėšiu voką.

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Voke randu kelis dokumentus. Vis dar smarkiai plakančia širdimi ištraukiu juos, patogiai atsilošiu ir
imu skaityti.

SUTART IS
pasirašyta 2011 m. … mėn. … d. (sutarties sudarymo data)
TARP
PONO KRISTIANO GRĖJAUS (301 Eskala, Siatlas, WA 98889, Vašingtono valstija), toliau –
Dominanto,
ir PANELĖS ANASTAZIJOS STIL (Grinstrito pietvakarinė dalis 1114, 7 butas, Heivenheitsas,
Vankuveris, WA 98888, Vašingtono valstija), toliau – Nuolankiosios.
ŠALYS SUSITARIA
1. Dėl šių įpareigojančios sutarties tarp Dominanto ir Nuolankiosios sąlygų.
PAGRINDINĖS SĄLYGOS
2. Pagrindinis šios sutarties tikslas yra saugiai, su derama pagarba, atsižvelgiant į jos poreikius
ir gerovę, leisti Nuolankiajai pažinti savo kūniškus geismus ir jų ribas.
3. Dominantas ir Nuolankioji sutaria ir pripažįsta, kad visi veiksmai, kilsiantys iš šios sutarties
sąlygų, bus konfidencialūs, atliekami abiejų šalių sutikimu, neperžengiant sutartų ribų ir
laikantis saugumo priemonių, išdėstytų šioje sutartyje. Dėl papildomų ribų ir saugumo
priemonių gali būti tariamasi atskirai.
4. Ir Dominantas, ir Nuolankioji garantuoja, kad neserga jokia venerine, užkrečiama ar šiaip
sunkia, gyvybei pavojinga liga, įskaitant, bet neapsiribojant AIDS, pūsleline ir hepatitu. Jei per
sutarties galiojimo laiką (apibrėžtą toliau) arba pratęstą šios sutarties galiojimo laikotarpį
kuriai nors iš šalių būtų diagnozuota tokia liga ar kuri nors iš šalių sužinotų tokia liga serganti,
ji įsipareigoja nedelsdama ir prieš įvykstant bet kokiam tolesniam fiziniam šalių kontaktui
pranešti apie tai kitai sutarties šaliai.
5. Anksčiau išdėstytų garantijų, susitarimų ir įsipareigojimų (taip pat visų papildomų ribų),
numatytų šios sutarties 3 ir 4 punktais, būtina griežtai laikytis. Pažeidus bent vieną iš minėtų
sąlygų, sutartis automatiškai tampa negaliojanti ir šalys prisiima abipusę ir visišką atsakomybę
už tokio sutarties sąlygų nesilaikymo padarinius.
6. Visas šios sutarties tekstas turi būti skaitomas ir suprantamas atsižvelgiant į pagrindinį jos
tikslą ir pagrindines sąlygas, apibrėžtas 2–5 punktais.
VAIDMENYS

7. Dominantas prisiima atsakomybę už Nuolankiosios gerovę, tinkamą fizinį parengimą,
drausmę ir vadovavimą jai. Jis sprendžia, kokių fizinių treniruočių, kokio vadovavimo ir
drausminių priemonių Nuolankiajai reikia, taip pat nustato jų vyksmo (vykdymo) vietą ir laiką,
laikydamasis sąlygų, ribų ir saugumo priemonių, numatytų šios sutarties 2 ir 3 punktais arba
sutartų papildomame dokumente.
8. Jei Dominantas bent kartą nesilaiko sutartų sąlygų, ribų ir saugumo procedūrų, išdėstytų
šioje sutartyje arba suderėtų papildomai, kaip numatyta šios sutarties 3 punktu, Nuolankioji turi
teisę tuoj pat nutraukti sutartį ir iš anksto nepranešusi atsisakyti tarnystės Dominantui.
9. Nepažeidžiant šios išlygos ir šios sutarties 2–5 punktų, Nuolankioji privalo tarnauti
Dominantui ir besąlygiškai jam paklusti. Laikantis sąlygų, ribų ir saugumo procedūrų,
išdėstytų šioje sutartyje arba suderėtų papildomai, kaip numatyta 3 punktu, ji neabejodama ir
nesispyriodama privalo teikti Dominantui tokį malonumą, kokio jis reikalauja, taip pat noriai ir
neprieštaraudama sutikti su jo paskirtomis bet kokios formos ir turinio fizinėmis
treniruotėmis, vadovavimu ir drausminėmis priemonėmis.
SUTART IES SUDARYMAS IR GALIOJIMO LAIKAS
10. Dominantas ir Nuolankioji pasirašo šią sutartį dieną, apibrėžiamą kaip sutarties sudarymo
data, aiškiai suvokdami sutarties esmę, ir įsipareigoja besąlygiškai paklusti jos nuostatoms.
11. Ši sutartis galioja tris kalendorinius mėnesius nuo sutarties sudarymo datos (toliau –
sutarties galiojimo laikas). Sutarties galiojimo laikui pasibaigus šalys turi aptarti, ar ši sutartis
ir jos sąlygos jas tenkina ir ar tinkamai atsižvelgta į abiejų šalių poreikius. Abi šalys turi teisę
siūlyti šią sutartį pratęsti, keisti jos sąlygas arba joje išdėstytus susitarimus. Nesutarus dėl
pratęsimo, sutarties galiojimas baigiasi ir abi šalys yra laisvos toliau gyventi kaip
panorėjusios.
PASIEKIAMUMAS
12. Nuolankioji įsipareigoja visą sutarties galiojimo laikotarpį kiekvieną savaitę leisti su
Dominantu laiką nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio popietės, kai pastarasis to panorės
(toliau – paskirtas laikas). Dėl papildomo laiko šalys turi tartis atskirai ir iš anksto.
13. Dominantas pasilieka teisę atleisti Nuolankiąją nuo tarnystės bet kuriuo metu ir
nenurodydamas priežasties. Nuolankioji taip pat bet kuriuo metu turi teisę reikalauti būti
paleista, tačiau tokį reikalavimą Dominantas gali tenkinti arba jo netenkinti savo nuožiūra,
nebent yra pažeistos Nuolankiosios teisės, apibrėžtos šios sutarties 2–5 ir 8 punktais.
VIETA
14. Nuolankioji įsipareigoja paskirtu laiku arba sutartu papildomu laiku atvykti į Dominanto
nurodytas vietas. Dominantas užtikrina, kad apmokės visas kelionės išlaidas, kurias
Nuolankioji patirs vykdydama šiuos Dominanto nurodymus.
TARNYST ĖS NUOSTAT OS
15. Sutarta dėl šių tarnystės nuostatų, visą sutarties galiojimo laiką privalomų abiem šalims.
Abi šalys pripažįsta, kad gali susidaryti situacijų, neaptartų nei sutarties sąlygose, nei tarnystės
nuostatose, ir kad dėl tam tikrų dalykų gali tekti tartis iš naujo. Tokiomis aplinkybėmis, siekiant
tobulinti sutartį, gali būti siūlomi nauji jos punktai. Visi nauji punktai ir pataisos gali būti

priimti tik bendru šalių sutarimu, jie turi būti išdėstyti raštu, pasirašyti abiejų šalių ir
neprieštarauti pagrindinėms sąlygoms, numatytoms sutarties 2–5 punktais.
DOMINANTAS
15.1. Dominantas visuomet pirmiausia privalo rūpintis Nuolankiosios sveikata ir saugumu.
Dominantas negali reikalauti, prašyti, leisti ar raginti, kad Nuolankioji imtųsi Dominanto
primetamos veiklos, išvardytos sutarties 2 priede, arba dalyvautų veiksmuose, kurie, vienos iš
šalių nuomone, yra nesaugūs. Dominantas nesiims ir neleis, kad būtų imamasi veiksmo,
galinčio sunkiai sužaloti Nuolankiąją arba keliančio pavojų jos gyvybei. Tolesnės 15 punkto
dalys turi būti skaitomos turint omenyje šią išlygą ir kitas pagrindines sąlygas, numatytas šios
sutarties 2–5 punktais.
15.2. Visą sutarties galiojimo laikotarpį Dominantas laiko, kad Nuolankioji besąlygiškai
priklauso jam, kad jis gali ją kontroliuoti, daryti jai poveikį ir drausminti. Paskirtu laiku arba
papildomu atskirai sutartu laiku Dominantas gali naudotis Nuolankiosios kūnu kaip tinkamas
tiek seksualiniais, tiek bet kokiais kitais tikslais.
15.3. Dominantas turi pasirūpinti reikiamu Nuolankiosios mokymu ir jai patarti, kaip tinkamai
jam tarnauti.
15.4. Dominantas privalo užtikrinti, kad aplinka, kurioje Nuolankioji atlieka savo pareigas ir
tarnauja Dominantui, būtų stabili ir saugi.
15.5. Jei reikia, Dominantas gali drausminti Nuolankiąją siekdamas padėti jai iki galo
įsisąmoninti savo, kaip asmens, priklausančio Dominantui, vaidmenį arba užkirsti kelią
nepageidaujamam Nuolankiosios elgesiui. Dominantas turi teisę savo nuožiūra plakti rykšte,
rimbu, mušti plaštaka ar kitaip fiziškai bausti Nuolankiąją, tiek ją drausmindamas, tiek
siekdamas asmeninio pasitenkinimo, tiek kitu tikslu, kurio jis neprivalo atskleisti.
15.6. Dominantas privalo užtikrinti, kad nei per užsiėmimus, nei per drausminimo procedūras
ant Nuolankiosios kūno nebus padaryta ilgai liekančių žymių ir kad ji nepatirs sužeidimų,
kuriuos gydant būtina medicinos pagalba.
15.7. Dominantas privalo užtikrinti, kad per užsiėmimus ar drausminimo procedūras
drausminimo tikslais naudojami įrankiai būtų saugūs, sunkiai nesužalotų Nuolankiosios ir kad
juos naudojant jokiu būdu nebūtų peržengtos ribos, išvardytos ir išsamiai aptartos šioje
sutartyje.
15.8. Nuolankiajai susirgus arba susižeidus, Dominantas privalo ją gydyti, rūpintis jos sveikata
ir saugumu, palaikyti, o jei mano esant reikalinga, kreiptis į medicinos įstaigas.
15.9. Dominantas turi puoselėti savo sveikatą, o prireikus kreiptis pagalbos į medicinos
darbuotojus, kad užtikrintų saugią bendravimo aplinką.
15.10. Dominantas neturi teisės laikinai perleisti Nuolankiosios kitam Dominantui.
15.11. Paskirtu laiku arba papildomu atskirai sutartu laiku Dominantas gali kada panorėjęs
suvaržyti Nuolankiosios laisvę, uždėti antrankius arba surišti be jokios priežasties ir ilgesniam
laikui, tačiau turi atsižvelgti į Nuolankiosios sveikatą ir saugumą.
15.12. Dominantas užtikrina, kad visi per užsiėmimus ir drausminimo tikslais naudojami
įrankiai visuomet bus techniškai tvarkingi, švarūs ir atitiks higienos reikalavimus.
NUOLANKIOJI

15.13. Nuolankioji pripažįsta Dominantą savo valdovu ir supranta, kad dabar yra Dominanto
nuosavybė, su kuria visą sutarties galiojimo laiką, ypač paskirtu laiku ir papildomu atskirai
sutartu laiku, Dominantas gali elgtis kaip tinkamas.
15.14. Nuolankioji įsipareigoja laikytis taisyklių (toliau – taisyklės), išdėstytų šios sutarties 1
priede.
15.15. Nuolankioji privalo tarnauti Dominantui taip, kaip šis reikalauja, ir visuomet kaip
įmanydama stengtis Dominantui įtikti.
15.16. Nuolankioji turi imtis visų priemonių gerai savo sveikatai palaikyti, jei būtina, prašyti ar
ieškoti medicinos pagalbos ir iškilus sveikatos problemų visada pranešti Dominantui.
15.17. Nuolankioji įsipareigoja vartoti oralines kontraceptines priemones nėštumui išvengti ir
užtikrina, kad vartos jas taip, kaip gydytojo paskirta.
15.18. Nuolankioji privalo neprieštaraudama sutikti su, Dominanto nuomone, reikalingais
drausminamaisiais veiksmais ir niekada nepamiršti savo statuso bei vaidmens Dominanto
atžvilgiu.
15.19. Be Dominanto leidimo Nuolankioji neturi teisės savęs liesti ar lytiškai tenkinti.
15.20. Nuolankioji privalo nesvyruodama ir nesiginčydama sutikti dalyvauti bet kokioje
seksualinėje veikloje, kurios reikalauja Dominantas.
15.21. Nuolankioji įsipareigoja nuolankiai, nieko neklausinėdama ir nesiskųsdama, kęsti
plakimą rykšte, bizūnu, mušimą plaštaka, lazda ar mente, taip pat visus kitus drausminamuosius
veiksmus, kurių nutaria imtis Dominantas.
15.22. Negavusi atskiro įsakymo, Nuolankioji neturi teisės žvelgti Dominantui į akis. Būdama
su Dominantu, Nuolankioji turi būti nuleidusi akis, tylėti ir elgtis pagarbiai.
15.23. Nuolankioji visuomet privalo rodyti Dominantui didžiausią pagarbą ir kreiptis į jį tik
„sere“, „pone Grėjau“ ar kitu Dominanto nurodytu kreipiniu.
15.24. Nuolankioji neturi teisės liesti Dominanto, nebent šis paragintų tai daryti.
VEIKLA
16. Nuolankioji įsipareigoja nedalyvauti jokioje veikloje, įskaitant ir seksualinę, kurią bent
viena iš šios sutarties šalių laiko nesaugia, taip pat veiksmuose, išvardytuose sutarties 2 priede.
17. Dominantas ir Nuolankioji aptarė veiklą, išsamiai aprašytą sutarties 3 priede, ir savo
pritarimą patvirtino atskirai pasirašydami sutarties 3 priedą.
SAUGOS ŽODŽIAI
18. Dominantas ir Nuolankioji supranta, kad Dominantas gali kelti Nuolankiajai tokių
reikalavimų, kuriuos vykdydama ji neišvengiamai patirtų fizinę, protinę, emocinę, dvasinę ar
kitokią kančią. Tokiomis aplinkybėmis Nuolankioji turi teisę vartoti saugos žodžius (toliau –
saugos žodis(-žiai). Atsižvelgiant į reikalavimų griežtumą gali būti ištariami du saugos žodžiai.
19. Saugos žodis „geltona“ vartojamas norint atkreipti Dominanto dėmesį, kad Nuolankioji
artėja prie pakantumo ribos.
20. Saugos žodis „raudona“ bus vartojamas norint Dominantą informuoti, kad Nuolankioji
daugiau negali kęsti jokių reikalavimų. Išgirdęs šį žodį Dominantas turi nedelsdamas nutraukti
veiklą.
SUTART IES SUDARYMAS

21. Mes, pasirašiusieji, perskaitėme ir gerai supratome šios sutarties nuostatas. Laisva valia
pritariame šios sutarties sąlygoms ir patvirtiname tai savo parašais.

Dominantas Kristianas Grėjus
Data

Nuolankioji Anastazija Stil
Data

PIRMASIS PRIEDAS
TAISYKLĖS
Klusnumas
Nuolankioji nedvejodama ir be jokių išlygų nedelsdama vykdys bet kokius Dominanto
nurodymus. Nuolankioji sutiks su visais seksualiniais veiksmais, kurie Dominantui atrodys
tinkami ir teikiantys malonumą, išskyrus veiksmus, išvardytus skyriuje „Griežtos ribos“ (2
priedas). Ji tai darys noriai ir nesispyriodama.
Miegas
Nuolankioji pasirūpins, kad naktį, nebūdama su Dominantu, miegotų bent septynias valandas.
Maistas
Rūpindamasi savo sveikata ir gerove, Nuolankioji reguliariai valgys maistą, pagamintą iš
nurodytų produktų (4 priedas). Nuolankioji tarp valgių neužkandžiaus, išimtis daroma tik
vaisiams.
Drabužiai
Sutarties galiojimo laikotarpiu Nuolankioji vilkės tik tuos drabužius, kuriuos leis Dominantas.
Dominantas drabužiams skirs lėšų, kurias Nuolankioji turės naudoti minėtu tikslu. Nuolankiajai
perkant drabužių, ją lydės Dominantas. Dominanto reikalavimu visą sutarties galiojimo
laikotarpį Nuolankioji privalės nešioti bet kokius Dominanto nurodytus papuošimus ir būdama
Dominanto draugijoje, ir bet kuriuo kitu nurodytu metu.
Mankšta
Dominantas privalės pasamdyti Nuolankiajai asmeninį trenerį, kuris per savaitę jo ir
Nuolankiosios sutartu laiku ves keturias valandos trukmės treniruotes. Asmeninis treneris
informuos Dominantą apie Nuolankiosios pažangą.
Asmens higiena ir grožis
Nuolankioji rūpinsis, kad nuolat būtų švari, o kūno plaukai nuskusti ir (arba) depiliuoti vašku.
Nuolankioji lankysis Dominanto išrinktame grožio salone tuomet, kai nuspręs Dominantas, ir
atliks tokias procedūras, kokias Dominantas manys esant reikalingas.
Asmens saugumas
Nuolankioji negers per daug alkoholio, nerūkys, nevartos žvalinančių narkotinių medžiagų ir
vengs kitų panašių pavojų.
Asmeniniai santykiai

Nuolankioji neužmegs lytinių santykių su niekuo, išskyrus Dominantą. Nuolankioji visuomet
elgsis pagarbiai ir kukliai. Ji turi suprasti, kad jos elgesys tiesiogiai veikia Dominantą. Ji
privalės atsakyti už netinkamą elgesį, taip pat visas piktadarybes ir nusižengimus nebūnant su
Dominantu.

Bet kurios iš čia surašytų taisyklių nesilaikymas iš karto užtrauks bausmę, o kokia ji bus,
spręs Dominantas.

ANT RASIS PRIEDAS
Jokių veiksmų, susijusių su pirotechnika.
Jokių veiksmų, susijusių su šlapinimusi, tuštinimusi ir jų produktais.
Jokių veiksmų, kuriuos atliekant būtų naudojamos adatos ir peiliai arba kurie būtų susiję su

badymu ar krauju.
Jokių veiksmų su medicininiais ginekologiniais instrumentais.
Jokių veiksmų, susijusių su vaikais ar gyvūnais.
Jokių veiksmų, paliksiančių ant kūno odos ilgalaikius pėdsakus.
Jokių veiksmų, susijusių su kvėpavimo sutrikdymu.
Jokių veiksmų, kuriems reikalingas tiesioginis kontaktas su elektros srove (tiek kintamąja, tiek

tiesiogine) ar ugnimi.

T REČIASIS PRIEDAS
Sąlyginės ribos
Šias ribas aptaria ir dėl jų susitaria abi sutarties šalys.
Ar Nuolankioji pritaria:

∙ masturbacijai;
∙ kunilingui;
∙ felacijai;
∙ spermos rijimui;
∙ vaginaliniam lytiniam aktui;
∙ rankos kišimui į makštį;
∙ analiniam lytiniam aktui;
∙ rankos kišimui į analinę angą.

Ar Nuolankioji sutinka, kad būtų naudojami:

∙ vibratoriai;
∙ analiniai kaiščiai;
∙ dirbtiniai peniai;
∙ kiti vaginaliniai ir analiniai žaislai.

Ar Nuolankioji pritaria:

∙ rišimui virve;
∙ rišimui odiniais diržais;
∙ antrankių, grandinių ir pančių naudojimui;
∙ rišimui lipniąja juosta;
∙ rišimui kitomis priemonėmis.

Ar Nuolankioji sutinka, kad būtų:

∙ rišamos rankos priekyje;
∙ rišamos kulkšnys;
∙ rišamos alkūnės;
∙ rišamos rankos už nugaros;
∙ rišami keliai;
∙ riešai rišami prie kulkšnių;
∙ rišama prie nejudančių daiktų, baldų ir t. t.;
∙ rišama prie skėtiklio;
∙ kabinama.

Ar Nuolankioji sutinka, kad jai būtų užrišamos akys?
Ar Nuolankioji sutinka, kad jai būtų užkemšama burna?
Kokį skausmo laipsnį Nuolankioji sutinka patirti?
Vienetas reiškia didžiausią, penketas – mažiausią skausmą:
1—2—3—4—5

Ar Nuolankioji sutinka patirti šias skausmo / bausmės / drausminimo formas:

∙ mušimą delnu;
∙ plakimą rykšte;
∙ kandžiojimą;
∙ genitalijų veržimą (gnybimą);
∙ karštą vašką;
∙ mušimą mente;
∙ mušimą lazda;
∙ krūtų spenelių veržimą (gnybimą);
∙ ledą;
∙ kitų rūšių skausmą ir jo kėlimo būdus.

Po velnių… Apie maisto produktų sąrašą bijau ir pagalvoti. Stipriai sučiaupusi lūpas, džiūstančia
burna dar kartą perskaitau sutartį.

Man ūžia galvoje. Kaip galiu su visu šituo sutikti? Negana to, visa tai, rodos, tik mano labui, kad
„saugiai – saugiai! – pažinčiau savo kūniškus geismus ir jų ribas“, – tik pamanyk! Piktai prunkšteliu.
„Tarnauti Dominantui ir besąlygiškai jam paklusti.“ Besąlygiškai! Papurtau galvą negalėdama patikėti
tuo, ką skaitau. O ar santuokos įžaduose nėra panašių žodžių – „paklusti“? Ši mintis mane pribloškia.
Ar besituokiančios poros vis dar taip sako? Tik trys mėnesiai – ar dėl to jų buvo tiek daug? Gal jis
ilgai su viena moterimi neišbūna? O gal tų trijų mėnesių joms buvo per akis? „Kiekvieną savaitgalį“?
Per dažnai. Niekada neturėčiau progos pabūti su Keite ar kitais draugais, kurių susirasiu naujajame
darbe – žinoma, jei tik jį gausiu. Gal galėčiau vieną savaitgalį per mėnesį būti laisva? Pavyzdžiui, kai
man prasidės mėnesinės – tai būtų… praktiškas sprendimas. Jis – mano valdovas! Ir gali elgtis su
manimi kaip panorėjęs! Po galais…

Vien pagalvojus, kad galėčiau būti plakama rykšte arba botagu, nukrečia šiurpas. Mušimas delnu
tikriausiai nebūtų toks baisus potyris, bet vis dėlto žeminantis. O dėl rišimo… Na, kartą jis man jau
surišo rankas. Tai buvo… Na, aš jaudinausi, tikrai jaudinausi, tad rišimas tikriausiai nebūtų taip
blogai. Jis neperleis manęs kitam dominantui – prakeikimas, aišku, kad neperleis! Tai būtų visiškai
nepriimtina. Bet… kodėl išvis apie tai galvoju?

Negaliu žiūrėti jam į akis. Argi ne keista? Šiaip ar taip, tik žiūrėdama Kristianui į akis turiu progą
pamatyti, ką jis galvoja. Ir ką aš, tiesą sakant, mulkinu? Juk niekada nežinau, ką jis galvoja, bet man
patinka žiūrėti jam į akis. Kristiano akys gražios – patrauklios, protingos, gilios ir tamsios, tamsios
nuo dominanto paslapčių. Prisiminusi jo deginantį pilkų akių žvilgsnį, suspaudžiu šlaunis ir
pasimuistau.

Be to, negaliu jo liesti. Na, man tai ne naujiena. O tos paikos taisyklės… Ne, ne, negaliu pasirašyti
sutarties. Rankomis pasiremiu galvą. Tokiomis sąlygomis apie kokius nors mudviejų santykius
negalės būti nė kalbos. Man reikia pamiegoti. Aš visai nusivariusi nuo kojų. Atvirai sakant, nuo visų
tų fizinių šėlionių pastarąją parą labai išvargau. O jei kalbėtume apie dvasinius dalykus… Dieve, kiek
daug visko teko patirti… Kaip pasakytų Chosė, perėjau tikrą smegenų krušyklą. Bet gal rytoj rytą visa
tai neatrodys tik nevykęs pokštas.

Atsikėlusi nuo lovos greitai persirengiu. Gal pasiskolinti rožinę Keitės pižamą? Noriu drabužio,
kuris priglustų prie kūno ir mane nuramintų. Vilkėdama sportinius marškinėlius trumpomis
rankovėmis ir mūvėdama trumpas pižamos kelnes, nueinu į vonios kambarį valytis dantų.

Pažvelgiu į save veidrodyje. „Negali būti, kad rimtai svarstai šį siūlymą…“ Mano pasąmonė kalba
ramiai ir protingai, o ne įprastai pašaipiai. O mano vidinė dievaitė šokinėja plodama rankomis kaip
penkerių metų mergytė ir šaukia: „Prašau, sutik… Kitaip visą gyvenimą liksime vienišos ir draugiją
mums palaikys vien būrys kačių ir tavo klasikiniai romanai.“

Kristianas – vienintelis vyras, kuriam pajutau trauką, bet atėjo pas mane su sutartimi, rykšte ir visa
krūva reikalavimų. Na, bent jau šį savaitgalį pasiekiau, ko norėjau. Mano vidinė dievaitė liaujasi
šokinėjusi ir romiai nusišypso. „Taigi…“ – be garso, vien lūpomis sako ir patenkinta man linkteli.
Prisimenu, kaip jo rankos ir lūpos lietė mano kūną, kaip jis buvo įsiskverbęs, ir mane išmuša
raudonis. Užsimerkusi ten giliai pajuntu jau pažįstamą, malonią raumenų įtampą. Norėčiau kartoti tai
be galo. O jei pasirašyčiau sutartį, kuri įpareigotų tik mylėtis?.. Ar jis sutiktų? Nujaučiu, kad ne.

Ar esu nuolanki? Žvelgiant į mane iš šalies galbūt taip atrodo. Gal duodamas interviu jis susidarė
apie mane klaidingą įspūdį? Taip, aš drovi, bet ar nuolanki? Tiesa, leidžiu, kad Keitė užkalbinėtų man
dantis, bet ar tai nuolankumas? O jau tos sąlyginės ribos, Jėzau… Apie tas ribas nemalonu net
pagalvoti, tačiau buvau patikinta, kad dėl jų galima derėtis.

Grįžtu į miegamąjį. Dabar per sunku apie tai mąstyti. Man reikia šviesios galvos: rytą į šią
problemą pažvelgsiu visai kitomis akimis. Tuos erzinančius dokumentus įgrūdu į kuprinę. Rytoj…
Rytoj bus matyti… Įsiropštusi į lovą, išjungiu naktinę lempelę ir guliu spoksodama į lubas. O, kad
išvis nebūčiau jo sutikusi! Mano vidinė dievaitė žvelgia purtydama galvą. Mudvi abi žinome, kad
meluoju sau. Niekada anksčiau nesijaučiau tokia gyvybinga.

Užsimerkiu ir nugrimztu į sunkų miegą, retkarčiais paįvairinamą sapnais apie lovas su keturiais
baldakimo stulpais, grandinėmis ir skvarbiomis pilkomis akimis.

RYTĄ MANE PAŽADINA KEITĖ.

– Ana, aš tave šaukiau. Matyt, miegojai kaip užmušta.
Nenoromis praplėšiu akis. Keitė ne tik atsikėlusi – jau spėjo ir pabėgioti. Žvilgteliu į žadintuvą.
Aštunta ryto. Šventasis Moze, pūčiau į akį net devynias valandas!
– O kas atsitiko? – mieguista burbteliu.
– Prie durų stovi vyras su tau skirtu siuntiniu. Turi pasirašyti.
– Ką?!
– Lipk iš lovos. Paketas didelis. Atrodo įdomiai.
Susijaudinusi ji pašokinėja nuo kojos ant kojos ir vėl tekina pasileidžia į svetainę. Išsiritusi iš
lovos nusikabinu chalatą nuo kabliuko ant miegamojo durų. Mūsų svetainėje stovi dailus plaukus į
uodegą susirišęs jaunuolis, rankose tvirtai laikantis didelę dėžę.
– Labas, – sumurmu.
– Išvirsiu arbatos, – pasisiūlo Keitė ir neria į virtuvę.
– Jūs – panelė Stil?
Aš akimirksniu suprantu, nuo ko šis paketas.
– Taip, – nedrąsiai atsakau.
– Jums siuntinys, bet man nurodyta jį išpakuoti, tą daiktą įjungti ir parodyti jums, kaip jis veikia.
– Šit kaip? Tokiu ankstyvu metu?
– Aš tik vykdau nurodymus, ponia.
Vaikinas nusišypso žavinga, bet santūria šypsena, tarsi įspėdamas, kad stumdomas nesileis.
Ar jis mane ką tik pavadino ponia? Gal per naktį dešimčia metų pasenau? Jei taip, tai tik dėl tos
sutarties. Bjaurėdamasi vypteliu.
– Na, gerai, o kas čia?
– Tai „MacBook Pro“ nešiojamasis kompiuteris.
– Taip ir maniau.
Suirzusi užverčiu akis į lubas.
– Parduotuvėse tokiais dar neprekiaujama, ponia. Tai naujausias „Apple“ kūrinys.
Kodėl aš nė kiek nesistebiu? Sunkiai atsidūstu.
– Gerai, įjunkite jį čia, ant valgomojo stalo.

Nupėdinu į virtuvę pas Keitę.
– Kas toje dėžėje? – pasalūniškai ir smalsiai klausia ji išplėtusi akis. Keitė irgi gerai miegojo.
– Nešiojamasis kompiuteris. Nuo Kristiano.
– Kodėl jis atsiuntė tau kompiuterį? Juk žinai, kad gali naudotis manuoju.
Keitė suraukia antakius.
Tik ne tam, kam jis nori.
– Na, jis man tik paskolino. Norėjo, kad jį išmėginčiau.
Paaiškinimas neįtikimas. Bet Keitė pritariamai linkteli. Vaje… Aš apgavau Ketriną Kavanag. Pirmą
kartą. Ji paduoda man puodelį arbatos.
„Mac“ nešiojamasis kompiuteris elegantiško dizaino, sidabro spalvos ir gana gražus. Labai
dideliu ekranu. Kristianas Grėjus mėgsta didelius daiktus – pakanka prisiminti jo svetainę ir visus
apartamentus.
– Kompiuteryje yra naujausia operacinė sistema, visas programų paketas, pusantro terabaito
talpos standusis diskas, tad turėsite daugybę vietos, trisdešimt dviejų gigabaitų operatyvioji atmintis…
Kam ketinate naudoti kompiuterį?
– Hm… Elektroniniams laiškams.
– Elektroniniams laiškams?! – aikteli vaikinas pakėlęs antakius, iš veido atrodo, kad jam pasidarė
negera.
– Ir gal dar ieškosiu informacijos internete… – sakau ir tarsi atsiprašydama gūžteliu pečiais.
Jis atsidūsta.
– Šiame kompiuteryje visiškai įdiegta belaidė valdymo sistema ir sukurta jūsų asmeninė paskyra,
pavadinta „Aš“. Šis mažylis paruoštas darbui ir gali perkelti jus į bet kurį pasaulio kampelį.
Vaikinas ilgesingai pažvelgia į kompiuterį.
– Paskyra? „Aš“?
– Tai naujasis jūsų elektroninio pašto adresas.
Aš turiu elektroninio pašto adresą?!
Jis parodo piktogramą kompiuterio ekrane ir kalba toliau, bet jo žodžiai man – tarsi atmosferos
trukdžių keliamas eterio triukšmas. Nesuprantu, ką jis sako, ir, atvirai prisipažinsiu, man neįdomu. Tik
parodyk, kaip jį įjungti ir išjungti – visa kita rasiu pati. Šiaip ar taip, ketverius metus naudojausi
Keitės kompiuteriu. Išvydusi dovaną, Keitė net švilpteli – šis daiktas padaro jai įspūdį.
– Tai jau ateities technologija. – Ji nustebusi pažvelgia į mane ir kilsteli antakį. – Dauguma moterų
gauna gėlių ar kokį papuošalą, – atsargiai užsimena ji slėpdama šypseną.
Perveriu ją rūsčiu žvilgsniu, bet ilgai vaidinti rimtuolės nepavyksta. Abi imame kikenti, o
kompiuterį tvarkantis vaikinas suglumęs į mus spokso. Baigęs darbą, jis paprašo manęs pasirašyti
siuntinio pristatymo kvitą.
Kol Keitė jį išlydi, aš su puodeliu arbatos prisėdu prie stalo, paleidžiu elektroninio pašto
programą ir dėžutėje randu Kristiano laišką. Širdis suspurda. Gavau elektroninį laišką nuo Kristiano
Grėjaus. Susijaudinusi jį atidarau.

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Tavo naujasis kompiuteris
Dat a: 2011 m. gegužės 22 d. 23:15

Gavėjas: Anastazija Stil

Miela panele Stil,
viliuosi, kad miegojote gerai. Taip pat tikiuosi, kad tinkamai pasinaudosite šiuo kompiuteriu mūsų aptartu tikslu.
Nekantriai laukiu mūsų vakarienės trečiadienį.
Iki tol, jei norėsite, mielai atsakysiu į visus klausimus elektroniniu paštu.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Paspaudžiu „Atsakyti“.

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Tavo naujasis (paskolintas) kompiuteris
Dat a: 2011 m. gegužės 23 d. 08:20
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Ačiū, miegojau puikiai – kažin kodėl? – sere. Supratau, kad šis kompiuteris man paskolintas, vadinasi, ne mano.

Ana

Beveik iš karto sulaukiu atsakymo.

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Tavo naujasis (paskolintas) kompiuteris
Dat a: 2011 m. gegužės 23 d. 08:22
Gavėjas: Anastazija Stil

Taip, kompiuteris paskolintas. Neribotam laikui, panele Stil.
Iš jūsų rašymo manieros suprantu, kad skaitėte dokumentus, kuriuos jums daviau.
Ar jau turite kokių nors klausimų?

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Nesusilaikau nešyptelėjusi.

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Smalsūs protai
Dat a: 2011 m. gegužės 23 d. 08:25
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Daug ko norėčiau paklausti, bet ne elektroniniu paštu, be to, kai kuriems iš mūsų reikia užsidirbti pragyvenimui.
Nenoriu skolintis kompiuterio neribotą laiką. Jis man nereikalingas.
Iki pasimatymo, geros dienos, sere.

Ana

Jo atsakymas vėl žaibiškas, be to, priverčia mane nusišypsoti.

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Tavo naujasis (vėl paskolintas) kompiuteris
Dat a: 2011 m. gegužės 23 d. 08:26
Gavėjas: Anastazija Stil

Iki, mažyte.
P. S. Aš taip pat turiu užsidirbti pragyvenimui.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Išsišiepusi kaip idiotė išjungiu kompiuterį. Argi galėčiau atsispirti taip žaismingai bendraujančiam
Kristianui? Pavėluosiu į darbą. Šiaip ar taip, dirbu paskutinę savaitę, tad ponas ir ponia Kleitonai
tikriausiai nebus man labai griežti. Vis dar išsišiepusi iki ausų puolu į vonią. Jis man parašė
elektroninį laišką. Jaučiuosi kaip mergaičiukė apsukta galva. Ir visos su sutartimi susijusios baimės
išgaruoja. Trinkdamasi plaukus galvoju, ko galėčiau jo paklausti elektroniniame laiške. Žinoma,
tokius dalykus geriau aptarti susitikus. O jei kas nors įsibraus į jo pašto dėžutę? Vien pagalvojusi apie
tai nuraustu. Greitai apsirengiu, šūktelėdama atsisveikinu su Keite ir išskubu pradėti paskutinės darbo
savaitės Kleitono ūkinių prekių parduotuvėje.

VIENUOLIKTĄ PASKAMBINA CHOSĖ.

– Na, eisim kavos? – kaip visada žvaliai klausia jis.
Chosė mano draugas, o ne – kaip Kristianas sakė? – mergintojas. Fui…
– Aišku. Aš darbe. Ar spėtum ateiti čia, tarkim, dvyliktą?
– Gerai, iki.
Jis baigia pokalbį, o aš imu dėlioti į pratuštėjusias lentynas teptukus, galvodama apie Kristianą
Grėjų ir jo sutartį.
Chosė nevėluoja. Jis įvirsta į parduotuvę tarsi tamsiaakis džiaugsmu nesitveriantis šunytis.
– Ana…
Chosė apdovanoja mane akinančia, visus dantis atidengiančia ispaniškai amerikietiška šypsena ir
daugiau ant jo pykti negaliu.
– Labas, Chosė. – Sveikindamasi jį apkabinu. – Mirštu iš bado. Tik pasakysiu poniai Kleiton, kad
einu priešpiečių.
Mudviem žingsniuojant į artimiausią kepyklėlę, įsikimbu Chosė į parankę. Jaučiuosi tokia dėkinga,
kad jis… normalus. Kad jis – vaikinas, kurį pažįstu ir suprantu.
– Klausyk, Ana, – tyliai sako jis, – tu tikrai man atleidai?
– Chosė, juk žinai, kad niekada ilgai ant tavęs nepykstu.
Jis nusišypso.

NEKANT R AUJU KUO GR EIČIAU GR ĮŽT I namo , pasiduo ti elektr o ninius laiškus r ašančio Kr istiano
vilionėms ir galbūt pradėti rinkti informaciją internete. Keitė kažkur išvažiavo, tad įsijungiu naująjį
kompiuterį ir atsidarau elektroninį paštą. Žinoma, mano dėžutėje yra Kristiano laiškas. Iš džiaugsmo
vos nepašoku nuo kėdės.

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Dirbantis pragyvenimui
Dat a: 2011 m. gegužės 23 d. 17:24
Gavėjas: Anastazija Stil

Miela panele Stil,
tikiuosi, darbo diena praėjo gerai.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Paspaudžiu „Atsakyti“.

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Dirbanti pragyvenimui
Dat a: 2011 m. gegužės 23 d. 17:48
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Sere… Man darbo diena praėjo puikiai.
Dėkoju.

Ana

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Prie darbo!
Dat a: 2011 m. gegužės 23 d. 17:50
Gavėjas: Anastazija Stil

Panele Stil,
džiaugiuosi, kad gerai praleidote dieną.
Kol rašote elektroninius laiškus, neieškote informacijos internete.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Įkyruolis
Dat a: 2011 m. gegužės 23 d. 17:53
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Pone Grėjau, liaukitės rašęs man laiškus, tuomet galėsiu imtis savo užduoties.
Norėčiau vėl gauti aukščiausią balą.

Ana

Aš patenkinta.

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Nekantrusis
Dat a: 2011 m. gegužės 23 d. 17:55

Gavėjas: Anastazija Stil

Panele Stil,
tai jūs liaukitės rašinėjusi man laiškus ir imkitės darbo.
Labai norėčiau parašyti dar vieną patį geriausią pažymį.
Pirmojo tikrai nusipelnėte. ;)

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Kristianas Grėjus ką tik atsiuntė man šypsenėlę… Dieve… Įsijungiu „Google“ paieškos sistemą.

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Informacijos paieška internete
Dat a: 2011 m. gegužės 23 d. 17:59
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Pone Grėjau,
kokius raktinius žodžius patartumėte įvesti į paieškos laukelį?

Ana

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Informacijos paieška internete
Dat a: 2011 m. gegužės 23 d. 18:02
Gavėjas: Anastazija Stil

Panele Stil,
visuomet pradėkite nuo Vikipedijos.
Ir daugiau man nerašykite, nebent turite klausimų.
Supratote?

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Koks valdingas!
Dat a: 2011 m. gegužės 23 d. 18:04
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Klausau… sere.
Jūs toks valdingas…

Ana

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Kontroliuojantis
Dat a: 2011 m. gegužės 23 d. 18:06
Gavėjas: Anastazija Stil

Anastazija, tu nė neįsivaizduoji…

Na, dabar gal jau šį tą ir numanai.

Imkis darbo.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Atsidariusi Vikipedijos tinklalapį, paieškos laukelyje įvedu žodį „nuolankioji“.
Po pusvalandžio man truputį svaigsta galva ir jaučiuosi sukrėsta iki širdies gelmių. Ar tikrai noriu
grūsti į galvą šitas žinias? Jėzau… Ar tuo jis ir užsiima tame Raudonajame kančių kambaryje? Sėdžiu
stebeilydama į kompiuterio ekraną ir viena mano asmenybės dalis – labai sudrėkusi ir neatskiriama
asmenybės dalis, kurią pažinau visai neseniai, – ne juokais sužadinta. O Dieve, kai kurie šios
informacijos fragmentai tikrai kaitina kraują. Bet ar visa tai – man? Prakeikimas… ar galėčiau tai
daryti? Man reikia laiko. Turiu pagalvoti.

DVYLIKTAS SKYRIUS

Pirmą kartą gyvenime savo noru išsiruošiu bėgioti. Susirandu šlykščius niekada neavėtus sportbačius,
šiokias tokias treningo kelnes ir sportinius marškinėlius trumpomis rankovėmis. Plaukus gumytėmis
susirišu į dvi kaseles ir nuraustu nuo tokios šukuosenos sužadintų prisiminimų, paskui įsijungiu
„iPod“ grotuvą. Daugiau negaliu sėdėti prie to technikos stebuklo ir žiūrėti į vidinę sumaištį keliančią
medžiagą ar ją skaityti. Turiu atsikratyti varginančios energijos pertekliaus. Tiesą sakant, ketinau
nubėgti į „Heathman“ viešbutį ir iš to kontrolės maniako tiesiog pareikalauti sekso. Bet iki viešbučio
– aštuoni kilometrai, kažin ar įveikčiau bent vieną, ką jau kalbėti apie aštuonis, be to, jis, žinoma, gali
mane atstumti, o tokio pažeminimo neištverčiau.

Man einant pro duris, Keitė kaip tik lipa iš automobilio. Pamačiusi mane, vos neišmeta pirkinių
maišelių. Ana Stil su sportbačiais. Pamoju jai, bet nesustoju, kad neimtų manęs kvosti. Man būtina
pabūti vienai. Ausims pulsuojant nuo grupės „Snow Patrol“ staugimo, ristele leidžiuosi per
padūmavusią, šviesiai žydrą prieblandą.

Tursenu per parką. Ką man daryti? Geidžiu jo, bet ar sutikti su jo sąlygomis? Nežinau… Galbūt
turėčiau iškloti, ko noriu aš, ir derėtis? Eilutė po eilutės kedenti tą juokingą sutartį ir tiesiai sakyti, kas
man priimtina, o kas ne? Panaršiusi internete radau, kad ši sutartis negali būti pagrindas kelti bylą. Jis
turėtų tai žinoti. Numanau, kad ja tiesiog būtų apibrėžiamas mūsų santykių pobūdis ir ribos. Iš to
dokumento matyti, ko galiu tikėtis iš Kristiano ir ko jis tikisi iš manęs, būtent – besąlygiško
nuolankumo. Ar esu pasiruošusi tenkinti šį jo lūkestį? Tiesiog nežinau. Kristianas man tebėra tikra
mįslė.

Sustoju prie melsvosios eglės ir, sunkiai šnopuodama, traukdama į plaučius taip reikalingą orą,
plaštakomis atsiremiu į kelius. Ak, jaučiuosi puikiai, mat patyriau neblogą iškrovą. Jaučiu giliai
širdyje bręstant sprendimą. Taip. Turiu Kristianui pasakyti, su kuo sutinku, o kas man nepriimtina.
Reikia nusiųsti jam savo pamąstymus elektroniniu laišku, o trečiadienį susitikę juos aptarsime. Giliai
įkvėpdama suteikiu atgaivą plaučiams ir ristele leidžiuosi namo.

Keitė – taip elgtis gali tik ji! – bastėsi po parduotuves ieškodama drabužių atostogoms Barbadose.
Daugiausia prisipirko bikinių ir prie jų derančių sarongų. Bet kurį iš jų vilkėdama Keitė atrodys
nuostabiai, bet ji vis tiek paeiliui matuojasi visus įsigytus drabužius, o mane verčia sėdėti ir apie
kiekvieną iš jų sakyti nuomonę. Nors yra daugybė kitų būdų priversti žmogų jai pasakyti: „Atrodai
pasakiškai, Keite.“ Keitė liekna ir turi tokią gundančią figūrą, kad jai neįmanoma atsispirti. Žinau, jog
ji taip ne tyčia elgiasi, bet vis tiek pasiteisinusi, kad turiu prikrauti dar kelias dėžes daiktų, nešu
apgailėtiną prakaitu apsipylusį užpakalį į savo kambarį. Ar galėčiau jaustis dar labiau nevisavertė?
Pagarbią baimę keliantį belaidės technologijos kūrinį nusinešu ir pasidedu ant rašomojo stalo.
Išsiunčiu Kristianui elektroninį laišką.

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Sukrėstoji iš Vašingtono valstybinio universiteto Vankuveryje
Dat a: 2011 m. gegužės 23 d. 20:33
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Gerai, pamačiau pakankamai.
Buvo malonu su tavimi susipažinti.

Ana

Patenkinta kikendama iš savo pokšto, paspaudžiu „Siųsti“. Ar šis laiškas ir jam pasirodys
juokingas? Po galais, tikriausiai ne. Kristianas Grėjus humoro jausmu tikrai negarsėja. Bet žinau, kad
jį turi, pačiai teko tuo įsitikinti. Galbūt per toli nuėjau. Laukiu atsakymo.

Laukiu, laukiu… laukiu. Žvilgteliu į žadintuvą. Praėjo dešimt minučių.
Norėdama nukreipti dėmesį nuo paširdžiuose besitvenkiančio nekantrumo, imuosi darbo, kurį
dirbsianti sakiau Keitei – pakuoju daiktus. Pirmiausia į kartoninę dėžę pradedu krauti knygas. Iki
devintos nesulaukiu jokių žinių. Gal jo nėra namie? Suirzusi susiraukiu, įsikišu savo „iPod“ grotuvo
ausines ir, klausydamasi „Snow Patrol“, sėdu prie nediduko rašomojo stalo iš naujo skaityti sutarties
ir rašytis pastabų.
Nežinau, kodėl pakeliu akis – gal todėl, kad akies krašteliu sugaunu menką krustelėjimą, – bet
pakėlusi jas pamatau Kristianą, stovintį mano miegamojo tarpduryje ir įdėmiai žvelgiantį į mane. Jis
mūvi pilkas medvilnines kelnes, vilki baltus lininius marškinius ir, užsimovęs pakabučio žiedą ant
piršto, tyliai suka automobilio raktelius. Išsitraukiu ausines ir sustingstu. Mėšlas!
– Labas vakaras, Anastazija, – santūriai pasisveikina Kristianas, veidas budrus, bet šiaip išraiška
neperprantama.
Prarandu kalbos dovaną. Prakeikimas, kodėl Keitė leido jam čia įeiti manęs neįspėjusi! Palengva
miglotai suvokiu, kad tebemūviu treningo kelnes, kad esu nenusipraususi, bjauri, o jis atrodo
beprotiškai patrauklus, žemiau klubų jo kelnės krenta laisvai, o svarbiausia – jis čia, mano
miegamajame.
– Pajutau, kad į šį tavo elektroninį laišką turiu atsakyti asmeniškai, – dalykiškai paaiškina
Kristianas.
Du kartus žiojuosi kažko sakyti, bet abu kartus užčiaupiu burną nepratarusi nė žodžio. Šis pokštas
man atsirūgo. Ko jau ko, bet kad Kristianas ateis čia, tikrai nesitikėjau.
– Gal galiu prisėsti? – klausia jis, o jo akyse šokčioja linksmos liepsnelės – ačiū Dievui, gal vis
dėlto supras, kad pajuokavau.
Linkteliu. Man vis dar sunku kalbėti. Kristianas Grėjus sėdi ant mano lovos.
– Svarsčiau, kaip galėtų atrodyti tavo miegamasis, – sako jis.
Apsidairau ieškodama, kur sprukti. Bet ne, kitų kelių nėra, tik durys ir langas. Mano kambarys
praktiškas, bet jaukus: kuklūs balti pinti baldai ir balta geležinė dvigulė lova, užtiesta skiautine
lovatiese, kadaise pasiūta mamos, patyrusios amerikietiškos liaudies kultūros gyvenimo tarpsnį. Ji
šviesiai mėlyna ir rusva.
– Čia taip tylu ir ramu, – sumurma Kristianas.
Jau nebe… dabar, kai atėjai tu.
Pagaliau mano pailgosios smegenys prisimena savo paskirtį.

– Kaip?.. – tarsteliu, bet minties nebaigiu.
Kristianas man nusišypso.
– Vis dar gyvenu „Heathman“ viešbutyje.
Aš žinau.
– Gal norėtum ko nors išgerti?
Mandagumas nugali ir priverčia mane pamiršti visa kita, ką norėčiau pasakyti.
– Ačiū, ne, Anastazija.
Truputį pakreipęs galvą, Kristianas apdovanoja mane akinama ir pašaipia šypsena.
O man vienas stiklas tikriausiai nepakenktų.
– Vadinasi, susipažinti su manimi buvo malonu?
Po galais, ar jis įsižeidė? Stebeiliju į savo pirštus. Kaip išsikapstyti iš šitos keblios padėties? Jei
pasakysiu, kad tik pajuokavau, kažin ar jam patiks.
– Tikėjausi, kad atsakysi elektroniniu laišku, – nuolankiai ir gailiai pratariu.
– Ar tyčia dabar kramtai lūpą? – niūriai klausia jis.
Aiktelėjusi ir atitraukusi dantis nuo lūpos, įbedu į Kristianą akis ir kelis kartus sumirksiu.
– Nė nejutau, kad tai darau, – tyliai sumurmu.
Mano širdis daužosi kaip pašėlusi. Jaučiu tą trauką, tą malonią elektrą primenančią srovę,
sklindančią tarp mūsų ir pripildančią erdvę įtampos. Kristianas sėdi taip arti, jo akys tamsios, blausiai
pilkos, alkūnės įremtos į kelius, kojos truputį pražergtos. Palinkęs į priekį, jis neskubėdamas nuo
vienos mano kaselės nusmaukia gumelę, pirštais išlaisvina plaukus. Alsuoju greitai, bet negiliai,
negaliu pajudėti. Lyg užkerėta žiūriu, kaip jis tiesia ranką prie kitos kaselės, ištraukia gumelę ir ilgais
įgudusiais pirštais paleidžia man plaukus.
– Taigi nusprendei šiek tiek pasportuoti? – švelniu, melodingu balsu tyliai klausia jis. Pirštais
atsargiai užkiša plaukus man už ausies. – Kodėl, Anastazija?
Jo pirštai sukamaisiais judesiais švelniai ir ritmingai glosto man ausį, paskui timpteli ausies
spenelį. Tai taip seksualu…
– Man reikėjo laiko pagalvoti, – sušnabždu. Aš užhipnotizuota: kaip stirna priekinių automobilio
žibintų, kaip plaštakė žvakės liepsnos, kaip paukštukas gyvatės žvilgsnio… o jis puikiai supranta, kaip
mane veikia.
– Apie ką pagalvoti, Anastazija?
– Apie tave.
– Ir nusprendei, kad buvo malonu su manimi susipažinti? Nori pasakyti, pažinti mane bibline
prasme?
Oi, velnias… Nuraustu.
– Nežinojau, kad taip gerai išmanai Bibliją.
– Lankiau sekmadieninę mokyklą, Anastazija. Joje daug ko išmokau.
– Nepamenu, kad Biblijoje būčiau skaičiusi apie krūtų spenelių gnybtus. Gal jus mokė iš
naujoviško Biblijos vertimo?
Kristiano lūpas iškreipia tramdoma šypsena, o mano žvilgsnis nukrypsta į jo burną.
– Na, pamaniau, reikėtų ateiti ir tau priminti, kaip malonu buvo su manimi susipažinti.
Po velnių… Išsižiojusi spoksau į jį, o jo pirštai slysta nuo mano ausies prie smakro.

– Ką apie tai pasakysite, panele Stil?
Kristianas žvelgia į mane liepsningomis akimis, o tame žvilgsnyje – tikras iššūkis. Jo lūpos
prasiskyrusios – jis laukia, pasiruošęs pulti. Kažkur papilvėje jaučiu įsiliepsnojant aistrą – stiprią,
deginančią, viską lydančią. Nutarusi užbėgti įvykiams už akių, puolu pirmoji. Bet Kristianas sujuda,
nenutuokiu, ką padaro, tik po akimirkos jau tysau ant lovos prislėgta jo kūno, ištiestomis ir virš
galvos laikomomis rankomis; laisvos rankos pirštais Kristianas spaudžia man veidą, o lūpomis ieško
mano lūpų.
Jo liežuvis slysta man į burną reikalaudamas savo teisių, savindamasis mane, ir aš mėgaujuosi
Kristiano aistra. Jaučiu jį visu kūnu. Jis geidžia manęs ir dėl to mano kūne dedasi keisti, bet malonūs
dalykai. Ne Keitės su menkai kūną dengiančiais bikiniais, ne vienos iš tų penkiolikos, ne baisiosios
ponios Robinson. Manęs. Šis gražuolis vyras geidžia manęs. Mano vidinė dievaitė spindi taip ryškiai,
kad galėtų apšviesti visą Portlandą. Kristianas liaujasi bučiavęs ir atsimerkusi pamatau jį atidžiai
žvelgiantį į mane.
– Ar pasitiki manimi? – sušnabžda jis.
Išplėtusi akis linkteliu, širdis daužosi kaip pašėlusi, greitai varinėdama gyslomis kraują.
Jis nuleidžia ranką ir iš kelnių kišenės išsitraukia sidabriškai pilką kaklaraištį… tą sidabriškai
pilką kaklaraištį, kuris odoje palieka smulkius įspaudus. Apžergęs mane, Kristianas darbuojasi
greitai, supančioja man riešus, tik šį kartą kitą kaklaraiščio galą pririša prie vieno iš baltos geležinės
lovos stipinų. Tada stipriai trūktelėdamas mazgą patikrina, ar jis tvirtas. Niekur nepaspruksiu. Esu
tiesiogine prasme pririšta prie lovos ir… tokia susijaudinusi.
Kristianas nuslysta nuo manęs, atsistoja šalia lovos ir žvelgia į mane tamsiomis nuo geismo
akimis. Jo žvilgsnyje atsispindi ir triumfas, ir palengvėjimas.
– Taip jau geriau… – sumurma, o jo veide šmėsteli kreiva žinovo šypsena.
Tada pasilenkia prie vieno mano sportbačio, ketindamas jį nuauti. Ne… ne… mano kojos. Ne. Juk
ką tik bėgiojau.
– Ne, – paprieštarauju, mėgindama spyriais nuginti jį šalin.
Kristianas liaujasi.
– Jei priešinsiesi, surišiu ir kojas. Jei kelsi triukšmą, Anastazija, užkimšiu tau burną. Tylėk.
Ketrina tikriausiai stovi už durų ir klausosi.
Užkimš burną! Keitė! Iš karto užsičiaupiu.
Jis nuauna batus, kojines, o paskui neskubėdamas nusmaukia ir treningo kelnes. Oi, kokias
kelnaites mūviu? Kilstelėjęs mane, jis patraukia lovatiesę, antklodę ir vėl paguldo, tik šį kartą ant
paklodės.
– Taigi… – Jis lėtai apsilaižo viršutinę lūpą. – Tu kramtai tą lūpą, Anastazija. Juk žinai, kaip mane
tai veikia.
Jis įspėjamai priglaudžia ilgą smilių man prie burnos.
Dieve… Gulėdama visiškai bejėgė ir žiūrėdama į jį, grakščiai vaikštinėjantį po kambarį, vos
tvardausi. Tai stipriai svaiginantis afrodiziakas. Lėtai, galima sakyti, net tingiai, Kristianas nusiauna
batus, kojines, atsisega kelnes ir per galvą nusitraukia marškinius.
– Manau, ir taip jau per daug pamatei, – sako jis ir klastingai sukikena.

Vėl mane apžergęs, Kristianas pakelia marškinėlių kraštą, ir man dingteli, kad ketina juos nuvilkti,
bet, atsmaukęs iki kaklo, užtempia juos man ant galvos taip, kad matytų burną ir nosį, bet akys liktų
uždengtos. Kadangi jie susmaukti, per kelis medžiagos sluoksnius nieko nematau.

– Hm… – patenkintas numykia jis. – Kuo toliau, tuo geriau. Atsinešiu išgerti.
Kristianas pasilenkęs švelniai priglaudžia lūpas prie mano lūpų, o tada pajuntu, kad nulipa nuo
lovos. Paskui išgirstu tylų miegamojo durų girgžtelėjimą. Atsineš išgerti. Kur jis gaus to gėrimo?
Čia, pas mus? Portlande? Siatle? Įtempiu klausą. Ausis pagauna prislopintą dudenimą – suprantu, kad
jis šnekasi su Keite. Su Keite… ne… juk jis beveik nuogas. Ką ji pasakys? Netrukus išgirstu kažką
negarsiai pokštelint. Kas tai? Jis grįžta, vėl girgžteli miegamojo durys, jis basas nušlepsi grindimis, o
plūduriuodami skystyje į stiklo kraštus dzingčioja ledukai. Koks ten gėrimas? Uždaręs duris, jis tapsi
maudamasis kelnes. Kai jos nukrinta ant grindų, suprantu, kad Kristianas nuogas. Jis vėl mane
apžergia.
– Ar tu ištroškusi, Anastazija? – klausia žaismingai mane erzindamas.
– Taip, – sušnabždu, nes man staiga išdžiūvo burna.
Išgirstu į stiklą dzingtelint leduką, Kristianas pasilenkia ir bučiuoja mane, pildamas į burną gardų,
gaivų skystį. Baltąjį vyną. Tai taip netikėta ir taip kaitina kraują, nors gėrimas atšaldytas, o Kristiano
lūpos vėsios.
– Gal dar? – sušnabžda jis.
Linkteliu. Vynas dar nuostabesnio skonio, nes buvo jo burnoje. Kristianas pasilenkia ir iš jo
burnos gaunu dar vieną gurkšnį. Viešpatie…
– Per daug neužsimirškime, Anastazija, juk abu žinome, kad tavo galimybės gerti alkoholį labai
ribotos.
Nesusivaldau. Plačiai nusišypsau, o jis pasilenkęs duoda man dar vieną skanų vyno gurkšnį. Paskui
atsigula šalia manęs, o jo penis liečia man klubą. Ak, kaip noriu pajusti jį įsiskverbusį…
– Ar tai malonu? – pabrėždamas paskutinį žodį klausia Kristianas.
Įsitempiu. Jis vėl pajudina stiklą, pasilenkia ir bučiuodamas su vynu įleidžia man į burną nedidelę
ledo nuoskilą. Tada lėtai, pamažu berdamas vėsius bučinius, slenka žemyn per mano kūno vidurį: per
raktikaulių sandūrą, tarp krūtų ir dar toliau, iki papilvės. Pakeliui į bambos duobutę su vėsaus, kone
šalto vyno šlakeliu įleidžia gabalėlį ledo. Šaltis nutvilko man visą pilvą ir pasiekia duburį tarp dubens
kaulų. Nuostabu.
– Dabar gulėk ramiai, – pašnabždomis įspėja Kristianas. – Jei sujudėsi, Anastazija, apliesi vynu
visą lovą.
Nevalingai kilsteliu klubus ir įtempiu raumenis.
– Šitaip negalima. Jei išpilsite vyną, nubausiu jus, panele Stil.
Sudejavusi kaip įmanydama mėginu pažaboti norą kilstelėti dubenį ir imu tampyti kaklaraištį. Ne…
prašau…
Užkabinęs pirštu, Kristianas vieną po kito timpteli žemyn liemenėlės kaušelius ir mano krūtys
išsprūsta – nuogos ir neapsaugotos. Pasilenkęs jis vėsiomis, šaltomis lūpomis pabučiuoja, tada
suspaudęs timpteli vieną, paskui kitą spenelį. Atsakydama noriu truputį pasikelti visu kūnu ir išsiriesti
lanku, bet šį norą sutramdau.
– Ar tai malonu? – tyliai klausia jis, čiulpdamas vieną spenelį.

Išgirstu dar vieną dzingtelėjimą ir netrukus dešiniu speneliu pajuntu šaltį, o Kristianas čiulpia
kairįjį. Dejuoju, iš visų jėgų stengdamasi nejudėti. Tai ir saldi, ir skausminga kančia.

– Jei išliesi vyną, apie orgazmą nė nesvajok.
– Ak… prašau… Kristianai… Sere… Prašau…
Jis mane varo iš proto. Girdžiu, kaip šypsosi.
Ledukas bamboje tirpsta. Man ne šiaip sau šilta – man ir šilta, ir šalta, be to, geidžiu jo. Noriu justi
jį savyje. Tuoj pat.
Vėsūs jo pirštai tingiai slysta papilve. Mano oda nepaprastai įjaudrinta, klubai nevalingai įsitempę,
ir šylantis skystis iš bambos pasrūva pilvu žemyn. Nedelsdamas nė akimirkos, Kristianas nubraukia jį
liežuviu, bučiuoja mane, švelniai kandžioja, čiulpia.
– Ak, varge, Anastazija, tu sujudėjai. Ką man su tavimi daryti?
Garsiai šnopuoju. Galiu sukaupti dėmesį tik į jo balsą ir lietimą. Visa kita – netikra. Visa kita
nesvarbu, daugiau nieko nejuntu. Jo pirštai įsmunka man už kelnaičių juosmens, jis staiga giliai ir
garsiai įkvepia – aš pamaloninta.
– Oi, mažyte… – sumurma Kristianas ir įkiša du pirštus man į makštį.
Aikteliu.
– Jau taip greitai esi pasiruošusi mane priimti, – sako jis. Ir ima kankinamai lėtai kišti ir vėl traukti
lauk pirštus, o aš, pakėlusi dubenį, ritmingai siūbuoju. – Kokia tu besotė, – švelniai papriekaištauja
Kristianas, nykščiu sukamaisiais judesiais jaudrina man klitorį, o paskui jį prispaudžia.
Garsiai sudejuoju ir mano kūnas, liečiamas įgudusių jo pirštų, ima trūkčioti. Ištiesęs ranką,
Kristianas nutraukia marškinėlius man nuo galvos, kad jį matyčiau. Mirksiu blausioje naktinės
lempelės šviesoje. Trokštu jį liesti.
– Noriu tave liesti, – sukuždu.
– Žinau, – sumurma Kristianas.
Jis pasilenkia ir pabučiuoja mane, ritmiškai tebejudindamas į mane įleistus pirštus, nykščiu
sukdamas ratus ir spaudydamas. Kita ranka nubraukia man nuo veido plaukus ir tvirtai suima, kad
nejudinčiau galvos. Kristianas liežuviu mėgdžioja pirštų judesius rodydamas, kad priklausau jam.
Mano kojų raumenys vis labiau tempiasi, spaudžiuosi prie jo rankos. Jis stabteli ir neleidžia man
peržengti ribos. Tada vėl viską pradeda iš naujo. Tai taip erzina… „Kristianai, maldauju!“ – šaukiu
visa savo esybe, bet neišleisdama nė garso.
– Štai tau ir bausmė: taip arti ir vis dėlto – nepasiekiama. Ar tai malonu? – sušnabžda Kristianas
man į ausį.
Nusikamavusi imu dejuoti, tampyti rankas varžantį kaklaraištį. Aš bejėgė, pasmerkta erotinėms
kančioms.
– Prašau… – maldauju Kristiano ir pagaliau jis manęs pasigaili.
– Kaip man tave paimti, Anastazija?
Ak… mano kūnas vėl ima virpėti. Kristianas vėl stabteli.
– Prašau…
– Ko nori, Anastazija?
– Tavęs… dabar, – verksmingai atsakau.

– Ar man tave iškrušti taip, anaip ar šitaip? Rinktis tikrai yra iš ko, – prikišęs lūpas man prie
burnos sumurma Kristianas.

Jis ištraukia pirštus ir nuo naktinės spintelės pasiima folijos paketėlį. Tada atsiklaupia man tarp
kojų ir, žiūrėdamas į mane spindinčiomis akimis, labai lėtai nusmaukia kelnaites. Užsimauna sargį.
Žiūriu į jį susižavėjusi, lyg užburta.

– Ar tai malonu? – klausia jis, glostydamas savo lytį.
– Aš tik juokavau, – inkščiu.
Prašau, dulkink mane, Kristianai.
Jis kilsteli antakius, o jo ranka slysta pirmyn atgal įspūdingo ilgio kotu.
– Juokavai? – švelniai, bet ir grėsmingai pasitikslina jis.
– Taip. Prašau, Kristianai, – vėl imu maldauti.
– Ar dabar tau juokinga?
– Ne, – verksmingai atsakau.
Aš įsitempusi kaip styga, apimta neapsakomo seksualinio poreikio. Kelias akimirkas Kristianas
žiūri, vertindamas mano geismo stiprumą, paskui staiga čiumpa ir apverčia ant pilvo. Jis užklumpa
mane nepasiruošusią, o kadangi mano rankos surištos, turiu atsiremti į lovą alkūnėmis. Per pakinklius
jis stipriai stumteli mane link lovos galvūgalio, kad užpakalis pakiltų, tada stipriai per jį pliaukšteli
delnu. Ir, nelaukdamas mano reakcijos, įsiskverbia. Garsiai šūkteliu – dėl to pliaukštelėjimo ir dėl
tokio netikėto puolimo – ir akimirksniu pasiduodu konvulsijoms, sprogstu į daugybę šukių jo užgulta
ir toliau maloniai barškinama. Kristianas nesustoja. Aš išsekusi. Nebegaliu daugiau… o jis stumia ir
stumia ir stumia… vėl pajuntu tvenkiantis įtampą… bet juk ne… ne…
– Atsiverk, Anastazija, dar kartelį, – pro sukąstus dantis košia jis ir – neįtikėtina! – mano kūnas
atsiliepia, ima trūkčioti ir, šaukdama jo vardą, aš dar kartą patiriu orgazmą. Vėl subyru į daugybę
dalelių, o Kristianas liaujasi stūmęs ir pagaliau nuleidžia, tyliai patirdamas palengvėjimą. Paskui,
netekęs jėgų, šnopuodamas, griūva ant manęs.
– Ar tai malonu? – sukandęs dantis klausia.
Dieve…
Guliu lovoje giliai alsuodama, išsekusi, užsimerkusi, jusdama, kaip Kristianas neskubėdamas
atsiskiria nuo manęs. Jis nedelsdamas atsikelia ir ima rengtis. Apsirengęs vėl užlipa ant lovos,
atsargiai atriša kaklaraištį ir nuvelka man marškinėlius. Pamiklinu pirštus, pasitrinu riešus ir šypteliu
pamačiusi odoje kaklaraiščio įspaustas žymes. Pasitaisau liemenėlę, o Kristianas apkloja mane
antklode ir lovatiese. Spoksau į jį visiškai apsvaigusi, o jis patenkintas nusišypso.
– Tai buvo tikrai malonu, – droviai šyptelėjusi sušnabždu.
– Ir vėl tas žodis.
– Tau jis nepatinka?
– Ne. Manęs jis visiškai neveikia.
– Na, nežinau… Rodos, jis tave paveikė labai teigiamai.
– Vadinasi, dabar aš jums viso labo teigiamas poveikis? Kodėl jums dar labiau neužgavus mano
savigarbos, panele Stil?
– Neatrodo, kad jūsų savigarba užgauta.

Bet tardama šiuos žodžius jaučiu, kad jie skamba neįtikinamai – man šmėsteli kažkokia mintis, bet
pradingsta nespėjus jos įsisąmoninti.

– Tu taip manai? – švelniai sako Kristianas.
Jis guli šalia manęs su drabužiais, pasidėjęs galvą ant sulenktos rankos, o aš tebesu nuoga, vien su
liemenėle.
– Kodėl nemėgsti būti liečiamas?
– Tiesiog nemėgstu. – Kristianas pasilenkia ir pakšteli man į kaktą. – Vadinasi, tuo elektroniniu
laišku norėjai tik pajuokauti?
Tarsi atsiprašydama nusišypsau jam ir gūžteliu.
– Suprantu. Taigi mano siūlymą vis dar svarstai?
– Tavo nepadorų siūlymą… Taip, svarstau. Bet turiu pastabų.
Jis nusišypso man tarsi lengviau atsikvėpęs.
– Jei nesvarstytum, būčiau labai nusivylęs.
– Tas pastabas ketinau siųsti tau elektroniniu paštu, bet tu man, galima sakyti, sutrukdei.
– Coitus interruptus.
– Matai?! Žinojau, kad ir tu vis dėlto turi humoro jausmą.
– Toli gražu ne viskas yra juokinga, Anastazija. Maniau, atsisakai ir jokių diskusijų išvis nebus, –
niūriai sako jis.
– Aš nežinau. Dar neapsisprendžiau. Ar uždėsi man antkaklį?
Jis kilsteli antakius.
– Vis dėlto ieškojai informacijos internete. Nežinau, Anastazija. Dar jokiai moteriai nesu uždėjęs
antkaklio.
Ak… ar man tuo stebėtis? Dar nespėjau susidaryti viso tokių santykių vaizdo… Nežinau…
– Ar tu kada nors nešiojai antkaklį? – pašnabždomis klausiu.
– Taip.
– Jį uždėjo ponia Robinson?
– Ponia Robinson!
Kristianas nusijuokia – garsiai, nevaržomai, – atlošęs galvą, ir taip užkrečiamai kvatojantis atrodo
jaunas ir nerūpestingas…
Aš jam atsakau šypsena.
– Papasakosiu jai, kad taip sakei – jai patiks.
– Judu ir toliau bendraujate? – klausiu, o balsas išduoda, kad aš sukrėsta.
– Taip.
Kristianas vėl surimtėja.
Ak… vieną mano asmenybės dalį staiga ima ėsti nesveikas pavydas – aš nepaprastai sutrinku.
– Suprantu, – įsitempusi sakau. – Vadinasi, turi žmogų, su kuriuo gali aptarti alternatyvų savo
gyvenimą, o man tai draudžiama.
Kristianas susiraukia.
– Regis, taip pasakyti man į galvą nebuvo atėję. Ponia Robinson buvo to gyvenimo dalis. Jau
sakiau tau, kad dabar ji – gera draugė. Jei nori, galiu tave supažindinti su kuria nors iš buvusių savo
nuolankiųjų. Galėsi su ja šnekėtis.

Ką? Ar jis tyčia mane skaudina?
– Ar dabar tu juokauji?
– Ne, Anastazija, – suglumęs papurto galvą jis.
– Tad ne, labai ačiū, kaip nors ištversiu ir viena, – atrėžiu ir užsitraukiu antklodę iki pat smakro.
Kristianas spokso nustebęs ir visiškai išmuštas iš vėžių.
– Anastazija, aš… – Jam pritrūksta žodžių. Rodos, pirmą kartą. – Aš nenorėjau tavęs įžeisti.
– Aš neįsižeidusi. Aš pasibaisėjusi.
– Pasibaisėjusi?
– Nenoriu šnekėtis su viena iš buvusių tavo draugių… vergių… nuolankiųjų… ar kaip tu jas
vadini.
– Anastazija Stil, ar tik nepavydi?
Nuraustu kaip žarija.
– Pasiliksi?
– Rytoj rytą „Heathman“ viešbutyje manęs laukia dalykiniai pusryčiai. Be to, jau sakiau, kad
nemiegu vienoje lovoje nei su draugėmis, nei su vergėmis, nei su nuolankiosiomis, nei su kuo kitu.
Penktadienį ir šeštadienį padariau išimtį. Daugiau tai nepasikartos.
Tyliame, dusliame jo balse girdėti ryžtas.
Pažvelgiu į Kristianą papūtusi lūpas.
– Aš pavargusi.
– Varai mane lauk? – Kristianas kilsteli antakius ir pralinksmintas, ir truputį nusiminęs.
– Taip.
– Ką gi, dar vienas pirmas kartas. – Jis tiriamai mane nužvelgia. – Tai nenori pasikalbėti? Apie
sutartį?
– Ne, – suirzusi atšaunu.
– Dieve mano, kaip norėčiau gerai iškaršti tau kailį. Iš karto abiem pasidarytų geriau.
– Neturi teisės taip sakyti… Kol kas dar nieko nepasirašiau.
– Bet juk žmogus gali svajoti, Anastazija. – Jis vėl pasilenkia ir pirštais suspaudžia man smakrą. –
Iki trečiadienio? – sumurma ir švelniai mane pabučiuoja.
– Iki trečiadienio, – linkteliu. – Palydėsiu tave. Jei minutę palauksi.
Stumdama Kristianą šalin atsisėdu ir sugriebiu marškinėlius. Jis nenoromis atsikelia nuo lovos.
– Prašau paduoti man treningo kelnes.
Kristianas paima jas nuo grindų ir atneša man.
– Prašom, ponia.
Jis slepia šypseną, bet sekasi nekaip.
Maudamasi kelnes, prisimerkusi į jį žiūriu. Mano plaukai susivėlę, be to, puikiai suprantu, kad
Kristianui išėjus manęs laukia Ketrinos Kavanag kvota. Pasičiupusi plaukų gumą, nueinu prie durų,
praveriu jas ir apsidairau, ar nematyti Keitės. Svetainėje jos nėra. Rodos, nugirstu ją savo kambaryje
kalbantis telefonu. Kristianas seka paskui mane. Kol išėję iš miegamojo traukiame prie lauko durų,
mintys ir jausmai, nuolat keisdamiesi, tai plūsteli, tai vėl nuslūgsta. Jau nepykstu ant Kristiano, staiga
nepakeliamai susidroviu. Nenoriu, kad jis išeitų. Pirmą kartą trokštu, kad būtų normalus – kad norėtų

normalių santykių, kuriems nebūtina dešimties lapų sutartis, bizūnas ir metalinės sąsagos žaidimų
kambario lubose.

Atidarau Kristianui duris ir nudelbiu akis. Pirmą kartą santykiavau savo namuose, ir jei kalbėsime
apie seksą, manau, jis buvo velnioniškai puikus. Bet dabar jaučiuosi kaip talpykla – tuščias indas,
pripildomas jam užsigeidus. Mano pasąmonė purto galvą. „Norėjai bėgti į „Heathman“ viešbutį dėl
sekso – gavai skubią siuntą į namus.“ Ji sukryžiuoja rankas ant krūtinės ir ima trepsenti koja
nutaisiusi tokį veidą, tarsi sakytų: „Ko dabar skundiesi?“ Kristianas tarpduryje stabteli ir tvirtai
suėmęs kilsteli man smakrą, kad pažiūrėčiau į akis. Tada truputį susiraukia.

– Ar viskas gerai? – švelniai klausia, nykščiu atsargiai glamonėdamas apatinę lūpą.
– Taip, – atsakau, nors, tiesą sakant, nežinau.
Jaučiu, kad giliai širdyje kažkas iš esmės pasikeitė. Žinau, kad jei prasidėsiu su juo, liksiu
įskaudinta. Jis negali, nemato reikalo arba nenori siūlyti man ko nors daugiau… o aš noriu daugiau.
Daug daugiau. Prisiminusi prieš kelias minutes graužusį pavydą suprantu, kad mano jausmai
Kristianui gilesni, nei drįsau sau pripažinti.
– Iki trečiadienio, – pakartoja jis, pasilenkia ir švelniai mane pabučiuoja.
Mudviem bučiuojantis kažkas pasikeičia: jo lūpos darosi godžios, ranka nuo mano smakro pakyla
iki smilkinio ir priglunda prie galvos šono, kita ranka suspaudžia kitą šoną. Kristianas ima alsuoti
greičiau. Bučinys gilėja, Kristianas svyra artyn. Uždedu rankas jam ant dilbių. Noriu rankomis
perbraukti per plaukus, bet atsispiriu šiai pagundai, nes žinau, kad jam tai nepatiktų. Užsimerkęs ir
susijaudinęs, jis kakta atsiremia man į kaktą.
– Anastazija, – sušnabžda. – Ką tu man darai?
– To paties galėčiau paklausti ir tavęs, – tyliai atsakau.
Giliai atsidusęs, Kristianas pakšteli man į kaktą ir išeina. Ryžtingai nužingsniuoja taku prie savo
automobilio, ranka braukdamas per plaukus. Atsidaręs dureles, dar kartą pažvelgia į mane ir
apdovanoja žadą užkandančia šypsena. Atsakau jam nedrąsiu šypsniu, visiškai jo užburta, ir vėl
prisimenu Ikarą, sklendžiantį pernelyg arti Saulės. Kristianui įlipus į sportinį automobilį, uždarau
laukujes duris. Staiga mane apima nenugalimas noras išsiverkti; gerklę gniaužia liūdesys, vienatvė ir
melancholija. Tekina sprunku į miegamąjį, užtrenkiu duris ir atsirėmusi į jas mėginu suvaldyti
jausmus. Nepavyksta. Susmunku ant grindų, rankomis susiimu galvą ir iš akių plūsteli ašaros.
Atsargiai pasibeldžia Keitė.
– Ana… – šnabžda ji.
Atidarau duris. Ji žvilgteli į mane ir iš karto apkabina.
– Kas nutiko? Ką tas šiurpiai gražus niekšelis tau padarė?
– Oi, Keite, jis nedarė nieko, ko nenorėjau.
Ji nusitempia mane prie lovos ir mudvi atsisėdame.
– Tavo šukuosena – kaip po siaubingo sekso.
Nors ir slegia skausmingas liūdesys, nusijuokiu.
– Seksas buvo geras, visai ne siaubingas.
Keitė šypteli.
– Tai jau šis tas. O kodėl verki? Tu juk niekada neašaroji.

Iš naktinės spintelės stalčiaus ji išima plaukų šepetį ir, įsitaisiusi man už nugaros, ima palengva
šukuoti kaltūną.

– Tiesiog manau, kad mudviejų santykiai be ateities, – paaiškinu ir nunarinu galvą.
– Pamenu, sakei, kad ketinate susitikti trečiadienį?
– Sakiau. Toks ir buvo mudviejų planas.
– Tad kodėl šiandien jis čia atėjo?
– Nusiunčiau jam elektroninį laišką.
– Ir paprašei užsukti?
– Ne, parašiau, kad daugiau nenoriu jo matyti.
– Ir jis iš karto prisistatė? Ana, tai genialu.
– Tiesą sakant, aš tik juokavau.
– Šit kaip? Dabar tikrai mane sugluminai.
Kantriai aiškinu jai savo laiško turinį ir esmę, neatskleisdama jokių kitų aplinkybių.
– Vadinasi, manei, kad ir jis atsakys elektroniniu laišku?
– Taip.
– Bet jis, užuot taip ir padaręs, atvažiavo?
– Taip.
– Ką gi, sakyčiau, jis iki ausų tave įsimylėjęs.
Suraukiu antakius. Kristianas – iki ausų mane įsimylėjęs? Vargu. Jis tiesiog ieško naujo žaislo –
patogaus naujo žaislo, kurį galėtų pasiguldyti į lovą ir su kuriuo galėtų išdarinėti sunkiai apsakomus
dalykus. Skausmas nudiegia man širdį. Tokia yra tikrovė.
– Jis atėjo čia manęs išdulkinti. Tik tiek.
– Nieko sau romantika, – pasibaisėjusi sušnabžda Keitė.
Nuo mano žodžių Keitę ištiko šokas. Nemaniau, kad tai įmanoma. Atsiprašydama gūžteliu pečiais.
– Seksu jis naudojasi kaip įrankiu.
– Dulkina, kad jam nusileistum?
Ji nepritariamai pakraipo galvą. Žiūrėdama į Keitę, kelis kartus greitai sumirksiu ir pajuntu
raustant skruostus. Ak… pamėgink įžvelgti tiesą, Ketrina Kavanag, Pulicerio premiją gausianti
žurnaliste.
– Ana, nesuprantu, kodėl sutikai su juo mylėtis.
– Ne, Keite, mudu nesimylėjome – Kristiano žodžiais tariant, mudu krušomės. Mylėtis – ne jo
stilius.
– Nujaučiau, kad jis kažkoks keistas. Kad nesugeba įsipareigoti.
Linkteliu, tarsi ir pritardama. Bet giliai širdyje man maudžia. Ak, Keite… Kaip būtų puiku, jei
galėčiau tau iškloti viską apie tą keistą, liūdną, iškrypusį vyruką, o tu galėtum patarti man jį pamiršti.
Ir padėti man daugiau nebūti kvaiša.
– Rodos, man viso to truputį per daug, – sumurmu.
Labai švelniai tariant.
Daugiau nenoriu kalbėti apie Kristianą, tad paklausiu Keitės apie Eliotą. Vos ištarus jo vardą,
Ketrina akimirksniu persimaino. Ji visa nušvinta ir ima plačiai šypsotis.
– Jis atvažiuos šeštadienio rytą ir padės sukrauti daiktus į mašiną.

Keitė apglėbia plaukų šepetį, – Dieve, kaip ji įklimpusi, – ir aš pajuntu jau pažįstamą pavydo
dilgtelėjimą. Mano draugė susirado normalų vyruką ir atrodo tokia laiminga…

Pasisukusi ją apkabinu.
– Oi, vos nepamiršau. Kol buvai… na… užsiėmusi, skambino tavo tėtis. Rodos, Bobas susižeidė,
tad juodu su mama negalės atvykti į diplomų teikimo ceremoniją. Bet tavo tėtis atvažiuos čia
ketvirtadienį. Prašė, kad jam paskambintum.
– Hm… mama nė karto man neskambino. Ar Bobas smarkiai susižalojo?
– Ne. Rytoj jai paskambink. Šiandien jau vėlu.
– Ačiū, Keite. Man jau geriau. Rytoj rytą paskambinsiu ir Rėjui. O dabar geriau eisiu miegoti.
Keitė nusišypso, bet jos akių kampučiuose dar matyti rūpesčio raukšlelės.
Kai ji išeina, atsisėdusi vėl perskaitau sutartį ir prisirašau dar daugiau pastabų. Baigusi darbą
įsijungiu nešiojamąjį kompiuterį ketindama jas išsiųsti.
Pašto dėžutėje randu Kristiano laišką.

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Šis vakaras
Dat a: 2011 m. gegužės 23 d. 23:16
Gavėjas: Anastazija Stil

Panele Stil,
nekantriai laukiu jūsų pastabų dėl sutarties.

O kol kas – saldžių sapnų, mažyte.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Pastabos
Dat a: 2011 m. gegužės 24 d. 00:02
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Mielas pone Grėjau,
štai mano pastabos. Nekantriai laukiu vakarienės trečiadienį, kad galėtume jas aptarti išsamiau.
Numeriai atitinka sutarties punktus.

2. Nesuprantu, kodėl visa tai – tik MANO naudai, tai yra, kad tik AŠ pažinčiau savo kūniškus geismus ir jų ribas. Esu tikra,
kad šiam tikslui pasiekti man neprireiktų dešimties lapų sutarties! Tad, be jokios abejonės, ši sutartis yra TAVO naudai.

4. Kaip pats puikiai žinai, esi vienintelis mano sekso partneris. Kvaišalų nevartoju, man niekada nebuvo perpilta kraujo.
Tikriausiai nekeliu jokios grėsmės. O tu?

8. Jei manau, kad nesilaikai sutartų ribų, galiu bet kada nutraukti sutartį. Gerai, man tai patinka.

9. Besąlygiškai tau paklusti? Noriai ir neprieštaraujant sutikti su bet kokiomis tavo drausminamosiomis priemonėmis?
Apie tai dar turime pasikalbėti.

11. Bandomasis laikotarpis – vienas mėnuo. Ne trys.