penkiasdesimtpilkuatspalviu1

DVIDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

Staiga pakirstu iš miego. Regis, sapne ką tik nukritau nuo kažkokių laiptų, tad atsisėdu lovoje tiesi
kaip styga, trumpai praradusi nuovoką. Miegamajame tamsu, aš Kristiano lovoje viena. Kažkas mane
pažadino, kažkokia įkyri mintis. Žvilgteliu į žadintuvą ant jo naktinės spintelės. Penkta ryto, bet
jaučiuosi pailsėjusi. Kodėl? Ak, tiesa, tai dėl laiko skirtumo – Džordžijoje dabar būtų aštunta ryto. Po
velnių… turiu išgerti tabletę. Kad ir kas mane pažadino – dėkui. Išsiropščiu iš lovos. Girdžiu
prislopintą fortepijono muziką. Kristianas skambina. Turiu pamatyti. Man patinka žiūrėti į jį
skambinantį. Visiškai nuoga sugriebiu ant krėslo numestą chalatą ir tyliai nupėdinu koridoriumi,
vilkdamasi drabužį ir klausydamasi iš didžiojo kambario sklindančios stebuklingos elegijos
melodijos.

Apsuptas tamsos, Kristianas sėdi šviesos apskritime ir skambina, o apšviestuose jo plaukuose
tviska ryškesnės vario spalvos sruogos. Jis atrodo nuogas, nors žinau, kad mūvi pižamos kelnes. Jis
labai susikaupęs ir skambina meistriškai, pasinėręs į muzikos melancholiją. Neryžtingai stabteliu,
žiūriu į jį iš tamsos, nenoriu trukdyti. Bet trokštu apkabinti. Kristianas atrodo toks sutrikęs, net
liūdnas, toks skausmingai vienišas… o gal tik ši muzika skaudžiai liūdna? Baigęs skambinti kūrinį, jis
porą akimirkų palaukia ir ima skambinti iš naujo. Atsargiai slenku prie jo… „Tarsi plaštakė į
liepsną“, – pagalvoju ir šypteliu. Kristianas pakelia akis į mane, suraukia kaktą ir vėl įbeda žvilgsnį į
savo rankas.

Oi, mėšlas, ar jis supyko, kad sutrukdžiau?
– Turėtum miegoti, – švelniai papriekaištauja jis.
Aiškiai matau, kad kažkas neduoda jam ramybės.
– Tu taip pat, – atsakau, tik ne taip švelniai.
Kristianas vėl pažvelgia į mane perkreipęs lūpas, vos pastebimai šypsodamasis.
– Barate mane, panele Stil?
– Taip, pone Grėjau, baru.
– Na, negalėjau užmigti.
Kristianas vėl susiraukia, veide šmėsteli irzulys, o gal net pyktis. Ar jis pyksta ant manęs? Negali
būti…
Nepaisydama Kristiano veido išraiškos, narsiai atsisėdu šalia ant aukštos fortepijono kėdės,
padedu galvą jam ant nuogo peties ir žiūriu, kaip jo įgudę ir mitrūs pirštai bėgioja klavišais.
Kristianas akimirką stabteli, paskui baigia skambinti kūrinį.
– Kas čia? – tyliai klausiu.
– Šopenas. Preliudas, opus 24, 4 numeris. E-minor, jei tau įdomu, – sumurma jis.
– Man įdomu viskas, ką darai.

Jis pasisuka ir švelniai priglaudžia lūpas man prie plaukų.
– Nenorėjau tavęs pažadinti.
– Nepažadinai. Paskambink kitą.
– Kitą?
– Bacho kūrinį, kurį skambinai pirmą naktį, kai likau.
– A, „Marčelo koncertą“.
Kristianas ima skambinti – neskubėdamas, stropiai. Prisiglaudžiu prie jo, užsimerkiu, liesdamasi
prie peties juntu, kaip juda jo ranka. Mudu apgaubia lėtai ir graudžiai sūkuriuojantys, liūdni ir
jausmingi muzikos garsai, o jų aidas atsimuša nuo svetainės sienų. Tai nuostabus, nepamirštamas
kūrinys, dar liūdnesnis už Šopeno preliudą, ir mane užliūliuoja šios elegijos grožis. Tam tikra
prasme ši muzika atspindi mano savijautą. Gilų, skausmingą troškimą geriau pažinti šį nepaprastą
vyrą ir pamėginti suprasti jo liūdesį. Netrukus – per greitai – muzika nutyla.
– Kodėl skambini tik tokius liūdnus kūrinius?
Atsisėdusi tiesiai pažvelgiu į Kristianą, bet jis, užuot atsakęs, tik gūžteli pečiais, veide šmėsteli
nepatiklumas.
– Rodos, kai pradėjai mokytis skambinti fortepijonu, tau tebuvo šešeri? – mėginu jį prakalbinti.
Kristianas linkteli, bet dar budresniu veidu. Po kelių akimirkų jis vis dėlto šiek tiek atsiveria:
– Puoliau mokytis skambinti fortepijonu, kad įtikčiau įmotei.
– Kad taptum visateisiu tobulos šeimos nariu?
– Taip, galima sakyti ir taip, – nuo tiesaus atsakymo išsisuka Kristianas. – Kodėl atsikėlei? Argi po
vakarykščio fizinio krūvio tau nereikia pailsėti?
– Man dabar – aštunta ryto. Be to, turiu išgerti tabletę.
Jis nustebęs kilsteli antakius.
– Puiku, kad prisimeni, – sumurma, ir aš matau, kad išties jį nustebinau. – Kuri gi kita, jei ne tu,
būdama kitoje laiko juostoje pradeda vartoti kontraceptines tabletes, kurias svarbu gerti tuo pačiu
paros metu. Gal šiandien turėtum išgerti pusvalandžiu vėliau, o rytoj rytą – dar pusvalandžiu vėliau?
Taip palengva viskas grįžtų į vėžes ir galėtum gerti tabletes įprastu laiku.
– Puikus planas, – tyliai atsakau. – O ką veiksime tą pusvalandį?
Nutaisiusi nekaltą veidą, pažvelgiu į Kristianą ir porą kartų sumirksiu.
– Turiu kelias mintis… – Jis geidulingai šypteli. Aš ramiai atlaikau Kristiano žvilgsnį, bet viduje
viskas trūkčioja ir verda.
– Kita vertus, galėtume ir pasikalbėti, – tyliai pasiūlau.
Jis suraukia kaktą.
– Man labiau patiktų įgyvendinti savus ketinimus.
Kristianas čiumpa mane į glėbį ir pasisodina ant kelių.
– Tu visada mieliau renkiesi seksą, o ne pokalbį, – pajuokauju įsitvėrusi jo žastų, kad išlaikyčiau
pusiausvyrą.
– Tai tiesa. Juolab būdamas su tavimi. – Jis nosimi brūkšteli man per plaukus, o tada prikiša lūpas
prie paausio, apiberia odą bučiniais ir ima slinkti kaklu žemyn. – Gal ant fortepijono?.. – pakuždomis
siūlo.
Dieve… Nuo šios minties visas kūnas įsitempia. Ant fortepijono. Nieko sau…

– Noriu kai ką išsiaiškinti, – sušnabždu dažnėjant pulsui, o vidinė dievaitė užsimerkia, tirpdama
nuo bučinių, kuriais mane apiberia Kristianas.

Jis akimirką stabteli, o paskui tęsia jaudinantį puolimą.
– Kaip visada ištroškusi informacijos panelė Stil. Ką čia aiškintis? – sukužda jis, neatitraukdamas
lūpų nuo mano odos, ir pasiekęs duobutę tarp raktikaulių toliau beria švelnius bučinius.
– Kai ką apie mudu, – sušnabždu ir užsimerkiu.
– Hm… Ką gi?
Jis liaujasi bučiavęs man petį.
– Apie sutartį.
Kristianas pakelia galvą, linksmai pažvelgia į mane ir atsidūsta. Pirštų galais paglosto man
skruostą.
– Na, dėl sutarties sąlygų dar galima diskutuoti, ar ne? – kimiu balsu tyliai klausia jis, meiliai
žvelgdamas į mane.
– Dar galima?
– Galima. – Jis nusišypso.
Nustebusi spoksau į Kristianą.
– Bet tu taip troškai ją pasirašyti.
– Na, pirma troškau. Šiaip ar taip, taisyklių keisti negalima, jos tebegalioja. – Kristiano veidas šiek
tiek sugriežtėja.
– Pirma? Pirma ko?
– Pirma… – Kristianas nutyla, jo veide vėl šmėsteli netikrumas. – Pirma to „daugiau“. – Jis gūžteli
pečiais.
– A!..
– Be to, mudu jau du kartus buvome žaidimų kambaryje ir tu iš jo nepasprukai.
– Tikiesi, kad spruksiu?
– Tu nuolat elgiesi ne taip, kaip tikiuosi, Anastazija, – teatsako Kristianas.
– Gerai, tad išsiaiškinkime iki galo. Tu tik nori, kad nuolat laikyčiausi sutartyje surašytų taisyklių,
o ne visų joje išdėstytų sąlygų?
– Išskyrus žaidimų kambarį. Noriu, kad žaidimų kambaryje tavo elgesys atitiktų sutarties dvasią,
be to… taip, noriu, kad visada laikytumeisi taisyklių. Taip būsiu tikras, kad esi saugi ir galiu turėti
tave kada panorėjęs.
– O jei kurią nors taisyklę pažeisiu?
– Tada aš tave nubausiu.
– Bet ar tau nereikės gauti mano sutikimo?
– Taip, reikės.
– O jei nesutiksiu?
Suglumęs jis kelias akimirkas žiūri į mane.
– Nesutiksi – tai nesutiksi. Turėsiu kaip nors tave perkalbėti.
Atšlyju nuo Kristiano ir atsistoju. Man reikia truputį atsiriboti. Įbedu akis ir jis susiraukia. Vėl
sutrikęs ir kartu budrus.
– Vadinasi, bausmė programoje lieka.

– Taip, bet tik jei pažeisi taisykles.
– Turiu dar kartą jas perskaityti, – sakau mėgindama viską gerai prisiminti.
– Aš jas tau atnešiu. – Staiga jis prabyla itin dalykiškai.
Pala, pala… Šis pokalbis pasidarė labai rimtas. Kristianas atsistoja nuo fortepijono ir grakščiai
nužingsniuoja į darbo kambarį. Man ima peršėti galvos odą. Jėzau, kaip noriu arbatos. Mūsų
vadinamųjų santykių ateitis aptariama ankstų rytą, be penkiolikos minučių šeštą, nors jis nerimauja
dėl kažko kito, – ar tai išmintinga? Patraukiu į virtuvę, vis dar skendinčią tamsoje. Kur šviesos
jungiklis? Randu jį, paspaudžiu ir pripilu į virdulį vandens. Mano tabletė! Pasirausiu rankinėje,
paliktoje ant pusryčių baro, ir greitai išsitraukiu lapelį. Vieną praryju, ir baigta. Kol tvarkau šį reikalą,
grįžęs Kristianas sėdi ant baro kėdės ir atidžiai žiūri į mane.
– Štai.
Jis stumteli man spausdintą popieriaus lapą ir aš atkreipiu dėmesį, kad kai kurios vietos išbrauktos.

TAISYKLĖS
Klusnumas
Nuolankioji nedvejodama ir be jokių išlygų nedelsdama vykdys bet kokius Dominanto
nurodymus. Nuolankioji sutiks su visais seksualiniais veiksmais, kurie Dominantui atrodys
tinkami ir teikiantys malonumą, išskyrus veiksmus, išvardytus skyriuje „Griežtos ribos“ (2
priedas). Ji tai darys noriai ir nesispyriodama.
Miegas
Nuolankioji pasirūpins, kad naktį, nebūdama su Dominantu, miegotų bent septynias valandas.
Maistas
Rūpindamasi savo sveikata ir gerove, Nuolankioji reguliariai valgys maistą, pagamintą iš
nurodytų produktų (4 priedas). Nuolankioji tarp valgių neužkandžiaus, išimtis daroma tik
vaisiams.
Drabužiai
Sutarties galiojimo laikotarpiu Nuolankioji vilkės tik tuos drabužius, kuriuos leis Dominantas.
Dominantas drabužiams skirs lėšų, kurias Nuolankioji turės naudoti minėtu tikslu. Nuolankiajai
perkant drabužių, ją lydės Dominantas. Dominanto reikalavimu visą sutarties galiojimo
laikotarpį Nuolankioji privalės nešioti bet kokius Dominanto nurodytus papuošimus ir būdama
Dominanto draugijoje, ir bet kuriuo kitu nurodytu metu.
Mankšta
Dominantas privalės pasamdyti Nuolankiajai asmeninį trenerį, kuris per savaitę jo ir
Nuolankiosios sutartu laiku ves keturias valandos trukmės treniruotes. Asmeninis treneris
informuos Dominantą apie Nuolankiosios pažangą.
Asmens higiena ir grožis
Nuolankioji rūpinsis, kad nuolat būtų švari, o kūno plaukai nuskusti ir (arba) depiliuoti vašku.
Nuolankioji lankysis Dominanto išrinktame grožio salone tuomet, kai nuspręs Dominantas, ir
atliks tokias procedūras, kokias Dominantas manys esant reikalingas.
Asmens saugumas

Nuolankioji negers per daug alkoholio, nerūkys, nevartos žvalinančių narkotinių medžiagų ir
vengs kitų panašių pavojų.
Asmeniniai santykiai
Nuolankioji neužmegs lytinių santykių su niekuo, išskyrus Dominantą. Nuolankioji visuomet
elgsis pagarbiai ir kukliai. Ji turi suprasti, kad jos elgesys tiesiogiai veikia Dominantą. Ji
privalės atsakyti už netinkamą elgesį, taip pat visas piktadarybes ir nusižengimus nebūnant su
Dominantu.

Bet kurios iš čia išvardytų taisyklių nesilaikymas iš karto užtrauks bausmę, o kokia ji bus,
spręs Dominantas.

– Vadinasi, klusnumo poskyris lieka?
– Žinoma. – Kristianas man nusišypso.
Prajukusi papurtau galvą ir, nė pati nepajutusi kaip, užverčiu akis į lubas.
– Tu ką tik užvertei akis, Anastazija? – pašnabždomis klausia Kristianas.
Po galais…
– Gali būti, tai priklauso ir nuo tavo reakcijos.
– Mano reakcija tokia pati kaip visada, – sako Kristianas linguodamas galvą, o jo akys spindi iš
jaudulio.
Aš nejučiomis nuryju seilę, kūnu nusirita džiaugsmingo virpulio banga.
– Taigi…
Po velnių. Ką man dabar daryti?
– Taigi? – Jis lyžteli apatinę lūpą.
– Nori mane perti.
– Taip. Ir persiu.
– Ak, nejaugi, pone Grėjau? – šypsodamasi jį erzinu. Šis žaidimas dviem.
– Ketini mane sulaikyti?
– Pirmiausia turėsi mane pagauti.
Kristiano akys truputį išsiplečia, o tada jis plačiai šypsodamasis atsistoja.
– Šit kaip, panele Stil?
Mudu skiria pusryčių baras. Dar niekada taip nesidžiaugiau, kad jis čia stovi.
– Be to, dar kramtote lūpą, – sušnabžda jis, slinkdamas į kairę, bet ir aš slenku.
– Jūs manęs nebausite, – toliau jį erzinu. – Šiaip ar taip, juk ir pats vartote akis.
Mėginu Kristianą perkalbėti. Jis toliau slenka į kairę, aš – taip pat.
– Tiesa, bet jūs ką tik įliejote į šį žaidimą daugiau jaudulio. – Jo akys liepsnoja spinduliuodamos
nevaldomą, nekantrų laukimą.
– Žinokite, aš gana greita, – sakau kuo atsainiau.
– Aš irgi nelėtas.
Kristianas persekioja mane savo virtuvėje.
– Ar pasiduosite geruoju? – klausia jis.
– Ar kada nors pasidaviau geruoju?

– Panele Stil, ką turite omenyje? – Jis patenkintas šypteli. – Jei turėsiu jus gaudyti, jums bus tik
blogiau.

– Tik jei mane pagausi, Kristianai. O kol kas nė nemanau leistis sugaunama.
– Anastazija, tu gali pargriūti ir užsigauti. Taip tiesiogiai pažeistum septintą, o dabar – šeštą
taisyklę.
– Nuo tos dienos, kai susipažinau su jumis, pone Grėjau, ir taip gyvenu nuolatiniame pavojuje,
nereikia nė taisyklių.
– Taip, iš tiesų.
Jis stabteli, suraukia kaktą. O tada staiga puola ir aš klykdama pasileidžiu prie valgomojo stalo.
Man pavyksta išsisukti ir dabar mudu skiria stalas. Širdis daužosi, gyslomis plūsta adrenalinas…
Dieve… kaip visa tai jaudina… Vėl jaučiuosi kaip maža mergaitė, nors toli gražu tokia nebesu.
Atidžiai stebiu Kristianą, o jis atsargiai sėlina prie manęs. Aš savo ruožtu traukiuosi.
– Jūs gerai žinote, kaip atitraukti vyro dėmesį, Anastazija.
– Mūsų tikslas – tenkinti vienam kito norus, pone Grėjau. Nuo ko atitraukiau jūsų dėmesį?
– Nuo gyvenimo. Nuo pasaulio. – Jis atsainiai mosteli ranka.
– Skambindamas fortepijonu atrodėte dėl kažko labai sunerimęs.
Kristianas stabteli, sukryžiuoja rankas ant krūtinės, bet, sprendžiant iš veido, jo nuotaika puiki.
– Galime visą dieną žaisti gaudynių, mažyte, bet aš tave sučiupsiu, o tada tau bus tik blogiau.
– Ne, nesučiupsi. – Neturėčiau pernelyg pasitikėti savo jėgomis. Šiuos žodžius kartoju sau tarsi
mantrą. Mano pasąmonė susiradusi „Nike“ sportbačius ir jau pasiruošusi žemam startui.
– Galima pamanyti, kad nenori būti sugauta.
– Nenoriu. Tai ir yra esmė. Baudžiama jaučiuosi taip pat, kaip tu jautiesi liečiamas.
Kristiano nuotaika akimirksniu pasikeičia. Žaismingas Kristianas kažkur dingsta, dabar jis stovi ir
spokso į mane, tarsi būčiau skėlusi jam antausį. Jis visas išbalęs.
– Tu tikrai taip jautiesi? – sušnabžda.
Iš tų keturių žodžių ir intonacijos daug ką suprantu. Ak. Tie žodžiai labai daug pasako man ir apie
jį, ir apie tai, kaip jis jaučiasi. Jie atskleidžia Kristiano baimę ir pasibjaurėjimą. Susiraukiu. Ne, taip
siaubingai aš nesijaučiu. Toli gražu. Ar vis dėlto jaučiuosi?
– Ne. Baudžiama taip blogai nesijaučiu, bet daugmaž įsivaizduok, koks tas pojūtis, – sumurmu
nedrąsiai žvelgdama į jį.
– Ak… – atsidūsta Kristianas.
Mėšlas. Jis visiškai sutrikęs, lyg būčiau iš po kojų ištraukusi kilimą.
Giliai įkvėpusi, žengiu iš už stalo, sustoju prieš jį ir pažvelgiu į baimingas jo akis.
– Tau taip nepatinka bausmės? – pašnabždomis klausia Kristianas, o jo akyse atsispindi siaubas.
– Na… ne, – mėginu jį nuraminti. Varge, tai šitaip jis jaučiasi, kai kas nors jį liečia? – Ne. Kai
baudi, mano jausmai būna prieštaringi. Man tai nepatinka, bet negalėčiau pasakyti, kad negaliu tverti.
– Bet vakar vakare žaidimų kambaryje tu…
– Darau tai dėl tavęs, Kristianai, nes tau to reikia. O man – ne. Vakar vakare tu manęs neužgavai.
Viskas buvo kitaip, aš galiu tai sau paaiškinti, be to, pasitikiu tavimi. Tačiau kai nori mane bausti, man
neramu, kad sukelsi skausmą.

Jo akys patamsėja kaip dangus prieš audros šėlsmą. Laikas eina, tįsta, slysta mums tarp pirštų ir
pagaliau jis tyliai atsako:

– Noriu kelti tau skausmą. Bet ne tokį, kokio negalėtum ištverti.
Po velnių!
– Kodėl?
Jis ranka persibraukia per plaukus, trūkteli pečiais.
– Tiesiog man to reikia. – Kristianas nutyla, sielvartingai pažvelgia į mane, paskui užsimerkia ir
papurto galvą. – Negaliu tau pasakyti, – sušnabžda.
– Negali ar tiesiog nesakysi?
– Nesakysiu.
– Vadinasi, žinai kodėl?
– Taip.
– Bet man nesakysi.
– Jei pasakysiu, išlėksi iš šio kambario kaip akis išdegusi ir niekada nenorėsi grįžti. – Jis
nepatikliai žvilgteli į mane. – Negaliu rizikuoti, Anastazija.
– Nori, kad likčiau?
– Tu nė neįsivaizduoji, kaip noriu. Jei tave prarasčiau, neištverčiau.
O Dieve…
Kristianas įbeda į mane akis ir, staiga suspaudęs glėbyje, ima aistringai bučiuoti. Aš išmušta iš
vėžių, bet jaučiu, kad Kristianas apimtas panikos ir šio bučinio jam būtinai reikia.
– Nepalik manęs. Per miegus sakei, kad manęs nepaliksi, ir maldavai, kad nemesčiau tavęs, –
murma jis man prie lūpų.
A… mano naktiniai prisipažinimai.
– Nenoriu išeiti. – Man suspaudžia ir skausmingai nudiegia širdį.
Šiam vyrui manęs reikia. Jo baimė atvira ir akivaizdi, bet jis pasiklydęs… kažkur tamsoje. Jo akys
išplėstos, niūrios, kenčiančios. Galiu jį paguosti, trumpai palydėti per tamsą ir išvesti į šviesą.
– Parodyk man, – sušnabždu.
– Ką parodyti?
– Ar labai gali skaudėti.
– Ką?
– Nubausk mane. Noriu patirti, ar labai skauda.
Visiškai sutrikęs, Kristianas atšlyja nuo manęs, žingteli atatupstas.
– Sutiktum pamėginti?
– Taip. Sakiau, kad sutikčiau.
Bet turiu slaptą motyvą. Jei padarysiu tai dėl Kristiano, galbūt jis sutiks, kad jį liesčiau.
Jis nustebęs sumirksi.
– Ana, tu mane glumini.
– Aš ir pati suglumusi. Mėginu susivokti. Be to, taip mudu pagaliau tiksliai žinosime, ar galiu tai
pakelti. Jei iškęsiu, galbūt tu…
Man pritrūksta žodžių, o Kristianas vėl išplečia akis. Jis supranta, kad turiu omenyje leidimą jį
liesti. Kelias akimirkas, rodos, abejoja, bet paskui nuo griežto sprendimo jo veidas tarsi suakmenėja,

jis prisimerkia ir mąsliai nužvelgia mane.
Staiga Kristianas griebia mano ranką, pasisuka ir per svetainę, o paskui laiptais vedasi į žaidimų

kambarį. Malonumas ir kančia, atlygis ir bausmė – šie seniai girdėti žodžiai aidu atsiliepia mano
sąmonėje.

– Parodysiu tau, kaip skauda, tada galėsi apsispręsti. – Jis stabteli prie durų. – Pasiruošusi?
Linkteliu – sprendimas priimtas ir man susvaigsta galva, truputį pykina, aš visa išblykštu.
Kristianas atidaro duris, tebelaikydamas mano ranką nuo stovo šalia durų pasiima į diržą panašų
daiktą, tada nusiveda mane į kambario kampą, prie raudona oda aptraukto suolo.
– Gulkis skersai suolo, – tyliai suniurna.
Gerai. Tai galiu padaryti. Atsigulu ant glotnios, minkštos odos. Nusimesti chalato jis neliepė.
Kažkur sąmonės paribyje šmėsteli šiokia tokia nuostaba, kad Kristianas neliepė jo nusivilkti. Po
velnių, dabar skaudės… žinau.
– Esame čia, Anastazija, nes pati sutikai. Ir bėgai nuo manęs. Šmaukštelėsiu šešis kartus ir tu
skaičiuosi su manimi.
Po galais, geriau jau tiesiog imtųsi darbo. Kodėl visuomet baudžia mane nepaprastai
mėgaudamasis? Žinodama, kad Kristianas nemato, užverčiu akis.
Jis pakelia mano chalato skverną ir kažkodėl pasijuntu labiau apnuoginta nei būdama nuoga.
Kristianas švelniai glamonėja man užpakalį, šiltu delnu glosto abu sėdmenis, paskui leidžiasi žemiau,
prie šlaunų.
– Darau tai, kad prisimintum, jog negalima nuo manęs sprukti. Nors tai labai jaudina, vis dėlto
nenoriu, kad kada nors nuo manęs bėgtum, – pašnabždomis paaiškina jis.
Pašaipa nepraslysta man pro ausis. Bėgau nuo jo vengdama to, ką dabar patirsiu. Jei būtų išskėtęs
rankas, būčiau bėgusi pas jį, o ne nuo jo.
– Be to, vartei akis. Žinai, kaip man tai nepatinka.
Dabar jis kalba ramiai – nervingumas ir baimė staiga kažkur išgaravo. Kad ir kas Kristianui buvo
nutikę, jis susitvardė. Sprendžiu iš jo intonacijos, iš to, kaip pirštais liečia man nugarą ir laiko mane,
ir atmosfera kambaryje pasikeičia.
Užsimerkiu ir įsitempiu, laukdama kirčio. O jis stiprus, diržas garsiai pliaukšteli per užpakalį –
kaip tik tokio skausmo ir baiminausi. Nejučia šūkteliu ir giliai įkvepiu.
– Skaičiuok, Anastazija! – įsako jis.
– Vienas! – rikteliu, šis skaitvardis nuskamba tarsi keiksmažodis.
Kristianas kerta vėl ir pulsuojantis skausmas atsiliepia visur, kur odą lietė diržas. Po velnių…
tikrai skausminga.
– Du! – šūkteliu. Ir man taip gera šaukti.
Kristianas kvėpuoja greitai, nelygiai, o aš beveik nekvėpuoju – iš paskutiniųjų telkiu dvasines
jėgas. Diržas vėl pliaukšteli.
– Trys!
Nors nenoriu verkti, akyse susitvenkia ašaros. Jėzau, skauda labiau, nei tikėjausi, tai daug
skaudžiau, nei būti periamai ranka. Kristianas visiškai nesitramdo.
– Keturi! – sukliegiu vėl nuo diržo kirčio, skruostais jau teka ašarų upeliai. Nenoriu verkti. Man
pikta, kad verkiu.

Kristianas kerta vėl.
– Penki, – ištariu neatgaudama kvapo, smaugiama raudos, ir tą akimirką dingteli, kad nekenčiu
Kristiano. Dar vienas… dar vieną tikrai galiu ištverti. Jaučiu, kad užpakalis – kaip nutvilkytas.
– Šeši, – sušnabždu vėl pajutusi veriantį skausmą, girdžiu, kaip jis numeta ant grindų diržą,
apkabina mane uždusęs, kupinas užuojautos… o aš nenoriu, kad mane liestų.
– Nelįsk… ne…
Instinktyviai imu vaduotis iš Kristiano glėbio, stumti jį šalin. Gintis nuo jo.
– Neliesk manęs! – piktai šūkteliu.
Atsistoju ir įsmeigiu akis į Kristianą, o jis žiūri į mane, tarsi ruoščiausi vėl sprukti, – išplėtęs akis,
suglumęs. Įpykusi rankomis nusibraukiu ašaras ir perlieju jį rūsčiu žvilgsniu.
– Tau tikrai tai patinka? Matyti mane tokią? – Chalato rankove nusišluostau nosį.
Jis sutrikęs žiūri į mane.
– Žinai, esi sumautas šunsnukis.
– Ana… – apstulbęs maldaujamai ištaria jis.
– Nedrįsk vadinti manęs Ana! Pirma išsikuopk savo mėšlą, Grėjau!
Taip tarusi, nerangiai pasisuku, išeinu iš žaidimų kambario ir tyliai uždarau duris.
Stipriai gniauždama rankeną, atsiremiu į duris. Kur man eiti? Ar spruksiu? Ar liksiu? Aš tokia
įsiutusi, karštos ašaros degina skruostus ir aš niršiai jas braukiu. Nieko taip netrokštu, kaip susiriesti į
kamuoliuką. Susiriesti ir kaip nors išgyti. Atgaivinti savo sugriautą tikėjimą. Kaip galėjau būti tokia
kvaiša? Žinoma, kad visa tai kelia didžiulį skausmą.
Atsargiai pasitrinu sėdynę. Oi! Ji nepaprastai jautri. Kur man eiti? Tik ne į jo kambarį. Gal į savo
kambarį, į kambarį, kuris bus mano… ne, yra… buvo mano. Štai kodėl Kristianas norėjo, kad jį
turėčiau. Jis žinojo, kad bus dienų, kai man reikės nuo jo slėptis.
Nerangiai patraukiu į tą pusę puikiai suprasdama, kad Kristianas gali atsekti iš paskos.
Miegamajame dar tamsu, tik prie horizonto matyti šviesesnis ruoželis. Atsargiai, kad neprisiliesčiau
prie patalynės išvanotu skaudamu užpakaliu, įsiropščiu į lovą. Chalato nenusivelku, tik stipriau jį
susisiaučiu, susiriečiu į kamuoliuką ir pasiduodu jausmams – įsikniaubusi į pagalvę pratrūkstu garsiai
raudoti.
Ką aš sau maniau? Kodėl leidausi jo mušama? Troškau tos tamsos, norėjau sužinoti, kaip blogai
visa tai galėtų būti, bet man tos tamsos per daug. Aš taip negaliu. O jis taip daro; jį tai jaudrina.
Koks akis atveriantis potyris. Bet turiu būti sąžininga ir pripažinti, kad jis mane įspėjo, ir ne kartą.
Jis nenormalus. Kristianui reikia to, ko negaliu jam duoti. Dabar tai suprantu. Nenoriu, kad jis mane
vėl taip muštų. Prisimenu porą ankstesnių kartų, kai pakėlė prieš mane ranką, ir pagalvoju, kad
tuomet jis buvo palyginti švelnus. Bet ar jam to gana? Įsikniaubusi į pagalvę, imu raudoti smarkiau.
Prarasiu jį. Kristianas nebus su manimi, jei neduosiu to, ko jam reikia. Ir kodėl, kodėl, kodėl
įsimylėjau Penkiasdešimt Atspalvių? Kodėl? Kodėl negaliu mylėti Chosė, Polo Kleitono ar kito
vaikino iš savo aplinkos?
O, tas pamišėlio žvilgsnis, kurį mačiau išeidama… Buvau tokia nukankinta, tokia priblokšta
barbariškumo… ar jis man atleis… ar aš atleisiu jam? Mintys iškrikusios, padrikos, šmėsčioja ir aidi
galvoje. Mano pasąmonė liūdnai linguoja galvą, o vidinės dievaitės niekur nematyti. Ak, mano
dvasiai šis rytas labai niūrus. Aš tokia vieniša. Noriu grįžti pas mamą. Prisimenu oro uoste

atsisveikinant jos ištartus žodžius: „Klausyk savo širdies, mieloji, ir prašau, labai prašau – stenkis per
daug negalvoti. Atsipalaiduok ir džiaukis gyvenimu. Tu dar tokia jauna, širdele. Gyvenime dar tiek
daug patirsi, tad neskubink įvykių. Esi nusipelniusi visko, kas geriausia.“

Klausiau savo širdies ir dėl to dabar man skauda užpakalį, aš suglumusi ir visiškai palūžusi
dvasiškai. Turiu išeiti. Išties… turiu jį palikti. Kristianas man netinkamas, o aš netinkama jam. Vargu
ar mudviem galėtų pavykti. Bet vien nuo minties, kad daugiau jo nepamatysiu, vos neuždūstu… mano
Penkiasdešimt Atspalvių…

Išgirstu veriantis duris. Ak, ne, jis jau čia. Kristianas kažką padeda ant naktinės spintelės, o
netrukus pajuntu įlinkstant čiužinį: jis lipa į lovą šalia manęs.

– Ššš… – pašnabždomis ramina mane Kristianas, o aš noriu pasitraukti, pasislinkti į kitą lovos
pusę, bet esu tarsi paralyžiuota. Negaliu pajudėti, tad guliu sustingusi, bet nelinkusi nusileisti. –
Neatstumk manęs, Ana, prašau, – sukužda jis. Švelniai apkabina, įbeda nosį man į plaukus, pabučiuoja
į kaklą. – Neaugink neapykantos man, – tyliai ir skausmingai liūdnai priduria prikišęs lūpas.

Vėl suspaudžia širdį ir vėl imu kūkčioti. Jis nesiliauja manęs meiliai ir švelniai bučiavęs, bet aš
lieku abejinga ir įsitempusi.

Taip ir gulime šalia, nė vienas ilgai nepratariame nė žodžio. Kristianas tiesiog laiko mane
apkabinęs, o aš labai palengva nusiraminu ir liaujuosi verkti. Prašvinta, dulsva šviesa ryškėja, išaušta
rytas, o mudu tebegulime tylėdami.

– Atnešiau tau advilio ir arnikų tepalo, – pagaliau prabyla Kristianas.
Labai lėtai pasisuku Kristiano glėbyje, kad matyčiau jo veidą. Galvą atremiu į jo ranką. Jo akys –
pilkos kaip titnagas, neperprantamos.
Žiūriu į gražų jo veidą. Jis neišduoda, ką jaučia, bet nenuleidžia nuo manęs akių ir žiūri beveik
nemirksėdamas. Ak, koks jis gražus – net kvapą gniaužia. Per tokį trumpą laiką tapo man
neapsakomai brangus… Pakeliu ranką, pirštų galiukais paglostau jam skruostą, perbraukiu per
barzdos šerelius. Jis užsimerkia ir iškvepia.
– Atsiprašau, – sukuždu.
Suglumęs jis atsimerkia ir vėl pažvelgia į mane.
– Už ką?
– Už tai, ką pasakiau.
– Nepasakei man nieko naujo. – Jo akyse išvystu palengvėjimą. – Atsiprašau, kad suteikiau tau
skausmo.
Gūžteliu pečiais.
– Pati prisiprašiau. – Ir dabar suprantu. Sunkiai atsidūstu. Tai lemiama akimirka. Turiu jam
pasakyti svarbiausią dalyką. – Vargu ar galiu būti tokia, kokios manęs nori, – sušnabždu.
Kristianas išplečia akis, sumirksi, veide vėl šmėsteli baimė.
– Tu esi tokia, kokios noriu.
Ką?!
– Nieko nesuprantu. Aš neklusni ir gali būti visiškai tikras: daugiau niekada nesileisiu mušama. O
tau to reikia – pats sakei.
Kristianas vėl užsimerkia, jo veide atsispindi daugybė prieštaringų jausmų. Kai vėl atsimerkia, jo
veidas atrodo suakmenėjęs. Ak, ne…

– Tu teisi. Turiu leisti tau išeiti. Aš tavęs nevertas.
Man kūnas nueina pagaugais, pašiurpsta visi plaukeliai, o pasaulis tolsta, palikdamas plačią
žiojinčią prarają, į kurią turiu kristi. Ak, ne…
– Nenoriu išeiti, – sušnabždu.
Po galais, tai tiesa. Bet pagaliau turiu apsispręsti. Man iš akių vėl plūsteli ašaros.
– Ir aš nenoriu, kad išeitum, – skausmingu balsu sušnabžda Kristianas. Jis ištiesia ranką, švelniai
paglosto man skruostą, nykščiu nubraukia ašarą. – Kai sutikau tave, pajutau, kad gyvenu. – Jo nykštys
slenka apatine mano lūpa.
– Ir aš, – linkteliu. – Įsimylėjau tave, Kristianai.
Jis vėl išplečia akis, tik šį kartą jose – gryna, niekuo neatmiešta baimė.
– Ne, – sukužda Kristianas taip, tarsi būčiau išmušusi pagrindą jam iš po kojų.
Ak, ne…
– Negali manęs mylėti, Ana. Ne… taip negali būti, – sako Kristianas skausmingu balsu.
– Bet su tavimi aš laiminga. – Suraukiu kaktą.
– Ne, dabar, kai darau tai, ką noriu daryti, tu nelaiminga.
Po velnių. Dabar tikrai viskas baigta. Štai ir išsiskyrimo priežastis – nesuderinamumas. Nejučia
prisimenu vargšeles buvusias nuolankiąsias.
– Šios problemos mudu niekada neišspręsime, tiesa? – pašnabždomis klausiu šiurpdama iš baimės.
Jis niūriai palinguoja galvą. Užsimerkiu. Negaliu į jį žiūrėti.
– Ką gi… Tada geriau jau eisiu, – sumurmu ir sėsdamasi susiraukiu.
– Ne, neišeik. – Kristianą, rodos, apima panika.
– Man nėra prasmės likti.
Staiga pasijuntu nuvargusi, nusivariusi kaip šuo ir tikrai noriu eiti. Išlipu iš lovos, Kristianas
paseka mano pavyzdžiu.
– Ketinu apsirengti. Tad norėčiau būti viena, – ryžtingai, dalykiškai pareiškiu ir palieku jį stovėti
miegamajame.
Nulipusi laiptais, apsidairau didžiulėje svetainėje ir prisimenu, kad vos prieš kelias valandas
sėdėjau padėjusi galvą Kristianui ant peties, o jis skambino fortepijonu. Nuo to laiko tiek daug nutiko.
Aš praregėjau, koks Kristianas iškrypęs, be to, dabar žinau, kad jis negeba mylėti – nei duoti meilės,
nei jos priimti. Baisiausi nuogąstavimai pasitvirtino. Keista, bet jaučiuosi išsilaisvinusi.
Kančia tokia didžiulė, kad atsisakau ją pripažinti. Jaučiuosi tarsi apdujusi. Rodos, atsiskyriau nuo
kūno ir dabar iš šalies stebiu besirutuliojančią dramą. Paskubomis, bet kruopščiai nusiprausiu po
dušu galvodama tik apie artimiausią akimirką. „Dabar spustelėk kūno prausiklio tūbelę. Padėk jį atgal
į lentyną. Plaušine nusitrink veidą, pečius…“ ir taip toliau, ir taip toliau. Visai paprasti, inertiški
veiksmai, kuriems užtenka paprasto, inertiško mąstymo.
Nusiprausiu ir greitai nusišluostau. Plaukų nesitrinkau. Iš nedidelio lagaminėlio išsitraukusi
džinsus ir marškinėlius trumpomis rankovėmis, apsirengiu vonios kambaryje. Džinsai trina užpakalį,
bet, tiesą sakant, šis skausmas man patinka, nes nukreipia mintis ir trumpam užmirštu savo dūžtančią,
raudančią širdį.
Pasilenkiu užsegti lagamino ir akis užkliūva už maišelio su dovana Kristianui – sklandytuvo
„Blanik L23“ modeliukas, kurį, žinoma, dar reikia sumontuoti. Akys vėl paplūsta ašaromis. Ak…