penkiasdesimtpilkuatspalviu1

12. Negaliu prisistatyti kiekvieną savaitgalį. Turiu (arba turėsiu) ir savo gyvenimą. Gal pakaktų trijų savaitgalių per
mėnesį?

15.2. Gali naudotis mano kūnu kaip tinkamas tiek seksualiniais, tiek bet kokiais kitais tikslais – prašyčiau išsamiau
paaiškinti, ką reiškia „bet kokiais kitais“.

15.5. Visas šis poskyris apie drausminimą. Nežinau, ar noriu būti plakama rykšte, bizūnu arba patirti kitokias fizines
bausmes. Esu tikra, kad tai būtų sutarties 2–5 punktų pažeidimas. Ir dar ta frazė „kitu tikslu“… Tai nežmoniška, o tu man
sakei, kad nesi sadistas.

15.10. Lyg kada nors būčiau pripažinusi galimybę būti perleista kam nors kitam! Bet džiaugiuosi, kad sutartyje tai aiškiai
parašyta.

15.14. Taisyklės. Apie jas vėliau.

15.19. Neliesti savęs be tavo leidimo. Kam reikia tokio punkto? Juk žinai, kad, šiaip ar taip, to nedarau.

15.21. Drausminimas. Žr. pastabas, skirtas 15.5.

15.22. Neturiu teisės žiūrėti tau į akis? Kodėl?

15.24. Kodėl man draudžiama tave liesti?

Taisyklės

Miegas – sutikčiau su šešiomis valandomis.
Maistas – neketinu valgyti tik į sąrašą įtraukto maisto. Rinkis: arba maisto produktų sąrašas, arba aš. Taškas.
Drabužiai – jei tavo pageidaujamus drabužius turiu vilkėti tik būdama su tavimi, sutinku.
Fiziniai pratimai – buvome susiderėję dėl trijų valandų per savaitę, o sutartyje vėl įrašytos keturios.

Sąlyginės ribos

Ar galime kiekvieną iš jų aptarti atskirai? Jokio rankos kišimo. Ką reiškia būti kabinamai? Genitalijų veržimas (gnybimas) –
turbūt juokauji?

Ar galėtum būti toks malonus ir pranešti man apie trečiadienio planus? Tą dieną dirbu iki penktos valandos.

Labanakt

Ana

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Pastabos
Dat a: 2011 m. gegužės 24 d. 00:07
Gavėjas: Anastazija Stil

Panele Stil,
jūsų pastabų sąrašas netrumpas. Kodėl dar nemiegate?

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Naktinėjanti

Dat a: 2011 m. gegužės 24 d. 00:10
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Sere,
jei prisimenate, kaip tik rašant šias pastabas mano dėmesį išblaškė ir ant lovos parvertė pro šalį traukiantis kontrolės
maniakas.

Labos nakties

Ana

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Liaukis naktinėjusi
Dat a: 2011 m. gegužės 24 d. 00:12
Gavėjas: Anastazija Stil

EIK MIEGOTI, ANASTAZIJA.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius ir kontrolės maniakas

Oi, kokios rėksmingos didžiosios raidės! Išjungiu kompiuterį. Ir kaip jam pavyksta mane įbauginti,
nors mudu skiria aštuoni kilometrai? Papurtau galvą. Sunkia širdimi atsigulu ir greitai nugrimztu į
gilų, bet neramų miegą.

TRYLIKTAS SKYRIUS

Kitą dieną grįžusi namo iš darbo paskambinu mamai. Diena Kleitono ūkinių prekių parduotuvėje
buvo gana rami, turėjau net per daug laiko apmąstymams. Nerandu sau vietos, nervinuosi dėl rytoj
laukiančių derybų su ponu kontrolės maniaku ir kažkur sąmonės paribyje kirba nerimas, kad galbūt
per daug neigiamai reagavau į jo siūlomą sutarties variantą. O jei Kristianas paskambinęs viską
atšauks?

Mama nuoširdžiai atgailauja ir atsiprašinėja, kad negalės atvažiuoti į diplomų teikimo ceremoniją.
Bobas pasitempė raiščius, o tai reiškia, kad po namus vaikšto šlubčiodamas. Tiesą sakant, jis toks pat
nevėkšla kaip ir aš. Ilgainiui jis visiškai pasveiks, bet dabar ilsisi, o mama turi tūpčioti aplink, rūpintis
jo ranka ir sužeista koja.

– Ana, mieloji, labai atsiprašau, – į telefono ragelį verkšlena mama.
– Nieko baisaus, mama. Rėjus atvažiuos.
– Ana, sprendžiant iš kalbos, tu lyg ir išsiblaškiusi. Ar viskas gerai, vaikeli?
– Taip, mama.
Ak, jei tik žinotum… Susipažinau su nepadoriai turtingu vyruku ir jis nori užmegzti su manimi
keistus, nesveikus lytinius santykius, visiškai atimsiančius iš manęs balso teisę.
– Ar susipažinai su kokiu nors vaikinu?
– Ne, mama.
Dabar aš nenusiteikusi apie tai kalbėtis.
– Ką gi, mieloji, ketvirtadienį galvosiu apie tave. Myliu tave… bet tu juk žinai, brangioji, tiesa?
Užsimerkiu. Nuo malonių jos žodžių man apsąla širdis.
– Ir aš tave myliu, mama. Perduok linkėjimus Bobui, tikiuosi, netrukus jis pasveiks.
– Perduosiu, mieloji. Sudie.
– Sudie.
Buvau užsidariusi su telefono aparatu savo kambaryje. Daug negalvodama, įsijungiu tą blogio
mašiną – kompiuterį – ir atsidarau elektroninį paštą. Mano dėžutėje – laiškas nuo Kristiano, atsiųstas
vakar labai vėlai vakare arba šiandien ankstų rytą – nelygu, kaip pažiūrėsi. Man akimirksniu ima
daužytis širdis, ausyse pajuntu mušant pulsą. Po velnių… gal jis atsisakė sutarties – taip ir bus! – ir
dabar tikriausiai atšaukia vakarienę. Ši mintis man tokia skausminga. Paskubomis ją nuvijusi, atidarau
laišką.

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Jūsų pastabos
Dat a: 2011 m. gegužės 24 d. 01:27
Gavėjas: Anastazija Stil

Miela panele Stil,
atidžiai perskaitęs pastabas, norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į žodžio „nuolankus“ reikšmę.

nuolankus, -i, (bdv.)
1. linkęs(-usi) arba pasiruošęs(-usi) paklusti; nesipriešinantis(-i) arba kukliai vykdantis(-i) nurodymus: nuolankūs vergai;
2. paženklintas nuolankumo arba jį nurodantis: nuolankus atsakymas.
Kilmė: 1580–1590 m.
Sinonimai: 1. sukalbamas, nuolaidus, lankstus, lengvai pasiduodantis; 2. pasyvus, susitaikęs, kantrus, romus, vangus,
pavergtas. Antonimai: 1. maištingas, nepaklusnus.

Prašyčiau to nepamiršti per mūsų susitikimą trečiadienį.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Pirmiausia pajuntu palengvėjimą. Jis bent jau nori svarstyti mano pastabas ir rytoj susitikti. Truputį
pasukusi galvą, jam atsakau.

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Mano pastabos… O jūsų pastabos?
Dat a: 2011 m. gegužės 24 d. 18:29
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Sere,
prašyčiau atkreipti dėmesį į kilmės laikotarpį – 1580–1590 m. Norėčiau pagarbiai priminti, sere, kad dabar 2011 m. Taigi
praėjo daug laiko.
Ar galėčiau pasiūlyti savo žodį ir tikėtis, kad iki mūsų susitikimo apmąstysite jo reikšmę?

kompromisas (dktv.)
1. Abipusėmis nuolaidomis paremtas skirtumų panaikinimas; susitarimas, pasiektas derinant vienas kitam
prieštaraujančius ar priešingus tikslus, principus ir pan. ir abiem pusėms keičiant reikalavimus. 2. Tokio susitarimo
rezultatas. 3. Vidurys, kas nors tarpinis tarp skirtingų dalykų: Nevienodo aukščio plokštumose įrengtas būstas yra
kompromisas tarp vienaaukščio ir daugiaaukščio namų.

Ana

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: O mano pastabos?
Dat a: 2011 m. gegužės 24 d. 18:32
Gavėjas: Anastazija Stil

Taikli ir, kaip visuomet, puikiai suformuluota pastaba, panele Stil. Rytoj 19 val. atvažiuosiu į namus jūsų paimti.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: 2011 – moterys gali vairuoti
Dat a: 2011 m. gegužės 24 d. 18:40
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Sere,

aš turiu automobilį. Galiu vairuoti.
Pageidaučiau susitikti su jumis kur nors kitur.
Kur galėtume susitikti?
Gal jūsų viešbutyje 19 val.?

Ana

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Užsispyrusios jaunos moterys
Dat a: 2011 m. gegužės 24 d. 18:43
Gavėjas: Anastazija Stil

Miela panele Stil,
norėčiau dar kartą atkreipti jūsų dėmesį į reikšmę žodžio, esančio 2011 m. gegužės 24 d. 01:27 mano siųstame
elektroniniame laiške.
Ar apskritai manote, kad kada nors galėsite daryti tai, ką jums liepsiu?

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Nesukalbami vyrai
Dat a: 2011 m. gegužės 24 d. 18:49
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Pone Grėjau,
norėčiau atvažiuoti pati.

Prašau…

Ana

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Suirzę vyrai
Dat a: 2011 m. gegužės 24 d. 18:52
Gavėjas: Anastazija Stil

Gerai.
Pas mane viešbutyje 19 val.
Lauksiu jūsų Marmuriniame bare.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Irzulį jis geba išreikšti net elektroniniu laišku. Kaip Kristianas nesupranta, kad man galbūt
reikalinga galimybė greitai pasprukti? Nepasakyčiau, kad mano vabalas greitas, bet vis dėlto… man
reikia priemonės, kuria galėčiau pabėgti.

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Nuolaidesni vyrai
Dat a: 2011 m. gegužės 24 d. 18:55

Gavėjas: Kristianas Grėjus

Ačiū.

Ana

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Erzinančios moterys
Dat a: 2011 m. gegužės 24 d. 18:59
Gavėjas: Anastazija Stil

Prašau.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Paskambinu Rėjui, kaip tik besiruošiančiam žiūrėti, kaip „The Sounders“ žais europietišką futbolą
su kažkokia komanda iš Solt Leik Sičio, tad mudviejų pokalbis palaimingai trumpas. Ketvirtadienį jis
atvažiuos į diplomų teikimo ceremoniją. Paskui nori nusivesti mane kur nors pavalgyti. Šnekantis su
Rėjumi man suspaudžia širdį ir gerklėje įstringa graudulio gumulas. Per visas vykusias ir nevykusias
mamos meilės paieškas jis buvo žmogus, su kuriuo nuolat palaikiau santykius. Mudu sieja ypatingas
ryšys, kurį aš branginu. Nors Rėjus man įtėvis, jis visuomet elgėsi su manimi kaip su dukra, tad labai
noriu su juo susitikti. Jau seniai Rėjaus nemačiau. Kaip tik dabar man labai reikia tylios jo tvirtybės.
Galbūt pavyks atrasti savyje Rėjaus stiprybės ir pasinaudoti ja, kai rytoj susitiksiu su Kristianu?

Mudvi su Keite atsidėjusios pakuojame daiktus ir besidarbuodamos išgeriame butelį pigaus
raudonojo vyno. Kai susikrovusi beveik visus daiktus į dėžes pagaliau atsigulu miegoti, jaučiuosi
truputį ramesnė. Fizinis darbas – daiktų pakavimas – maloniai prablaškė ir nuvargino. Per naktį noriu
gerai pailsėti. Patogiai įsitaisau lovoje ir netrukus užmiegu.

P R IEŠ VYKDAMAS Į NIUJOR KĄ pr adėti stažuo tės vieno je finansinių paslaug ų įmo nėje, Po las iš Pr insto no
grįžta namo. Visą dieną jis sekioja paskui mane po parduotuvę kviesdamas į pasimatymą. Tai mane
nervina.

– Polai, jau šimtą kartų sakiau, kad šiandien vakare susitinku su kitu.
– Ne, nesusitinki, tik taip sakai, nes nori manęs atsikratyti. Tu manęs nuolat vengi.
Taip… būtum gudresnis – būtum šitą užuominą supratęs ir padaręs išvadas.
– Polai, niekada nemaniau, kad gerai susitikinėti su darbdavio broliu.
– Penktadienį dirbi čia paskutinę dieną. O rytoj jau nedirbsi.
– Bet nuo šeštadienio persikelsiu gyventi į Siatlą, o tu netrukus įsikursi Niujorke. Net jei labai
pasistengtume, mums nepavyktų dar labiau nutolti vienam nuo kito. Be to, šiandien vakare aš tikrai
einu į pasimatymą.
– Su Chosė?
– Ne.
– O su kuo?

– Polai… Et. – Pyktelėjusi atsidūstu. Rodos, jis neketina nuo manęs atstoti. – Su Kristianu Grėjumi,
– pagaliau atsakau, negalėdama nuslėpti susierzinimo.

Bet gudrybė suveikia. Polas net išsižioja iš nuostabos ir, praradęs kalbos dovaną, dėbso į mane.
Hm… vien jo vardą išgirdę žmonės netenka žado.

– Eini į pasimatymą su Kristianu Grėjumi? – pagaliau atsitokėjęs klausia Polas. Iš intonacijos
suprantu, kad jis tuo netiki.

– Taip.
– Suprantu…
Polas atrodo nuoširdžiai nusiminęs, net, galima sakyti, priblokštas, ir aš giliai širdyje pajuntu
nuoskaudą, kad jam tai tokia staigmena. Mano vidinė dievaitė jaučiasi taip pat. Ji pirštais parodo labai
bjaurų ir vulgarų gestą.
Po šio pokalbio Polas nebekreipia į mane dėmesio, o lygiai penktą aš greitai išeinu pro
parduotuvės duris.
Šiam vakarui ir rytojaus diplomų teikimo ceremonijai Keitė paskolino man dvi sukneles ir dvejus
aukštakulnius. Gaila, kad nejaučiu didesnio susidomėjimo drabužiais ir nesistengiu įsigyti jų daugiau,
bet rūpintis apdarais tiesiog nėra mėgstamiausias mano užsiėmimas. „O koks jūsų mėgstamiausias
užsiėmimas?“ – man ausyse vėl nuskamba švelnus Kristiano balsas. Purtydama galvą ir ramindamasi,
nusprendžiu šį vakarą vilktis tamsiai violetinę, siaurą, prigludusią suknelę. Ji kukli ir neblogai tinka
dalykiniams susitikimams, o juk aš, šiaip ar taip, einu derėtis dėl sutarties sąlygų.
Nusiprausiu po dušu, išsiskutu pažastis, depiliuoju kojų plaukelius, išsitrenku galvą ir gerą
pusvalandį sugaištu džiovindama plaukus taip, kad jie švelniomis garbanomis kristų ant krūtinės ir
nugaros. Tada vienoje galvos pusėje įsmeigiu šukas į plaukus, kad nekristų ant veido, pasidažau
blakstienas, antakius, pasitepu lūpas blizgiu. Makiažą darausi retai – tas darbas man neįprastas ir
bauginantis. Nė vienai iš mano literatūros kūriniuose sutiktų herojų neteko susidurti su tokiu iššūkiu
kaip makiažas – jei būtų tekę, gal daugiau apie tai išmanyčiau. Apsiaunu tamsiai violetinius prie
suknelės derančius aukštakulnius ir pusę septynių aš pasiruošusi išeiti.
– Na, kaip? – paklausiu Keitės.
Ji nusišypso.
– Čia tai bent, Ana, pasistengei kaip dera. – Ji pritariamai linkteli. – Atrodai seksualiai.
– Seksualiai! Norėjau atrodyti kukliai ir dalykiškai.
– Ir atrodai, bet vis tiek pirmiausia atrodai seksualiai. Ši suknelė tau labai tinka, be to, puikiai dera
prie plaukų spalvos. O jau kaip prigludusi… – reikšmingai šypteli ji.
– Keite! – subaru rūsčiai į ją dėbtelėdama.
– Sakau, kaip yra, Ana. Bendras vaizdas puikus. Pasilik tą suknelę. Jis sekios paskui tave kaip
šunytis.
Stipriai sučiaupiu lūpas. Oi, kaip tu apsirinki, Keite…
– Palinkėk man sėkmės.
– Eini į pasimatymą ir dar nori, kad tave lydėtų sėkmė? – Keitė suglumusi suraukia kaktą.
– Taip, Keite.
– Ką gi, tada sėkmės.
Ji apkabina mane ir netrukus jau žengiu pro duris.

Vairuoti tenka basomis: Vanda, mano žydrasis vabalas, aukštakulnius avinčioms vairuotojoms
nepritaikytas. Be dviejų minučių septintą sustoju prie „Heathman“ viešbučio ir paduodu raktelius
tarnautojui, kad pastatytų mašiną. Jis pašnairuoja į mano vabalą, bet aš nesuku dėl jo galvos. Giliai
įkvėpusi ir susikaupusi, einu į viešbutį.

Kristianas sėdi atsainiai remdamasis į barą, gurkšnodamas baltąjį vyną. Jis kaip įprastai vilki
baltais lininiais marškiniais, mūvi juodus džinsus, ryši juodą kaklaraištį, be to, vilki juodą švarką. Jo
plaukai kaip visuomet susitaršę. Atsidūstu. Stabteliu prie durų ir grožėdamasi kelias akimirkas
spoksau į Kristianą. Jis – man rodos, nervingai – žvilgčioja į duris, o pamatęs mane, sustingsta.
Paskui, porą kartų sumirksėjęs, apdovanoja mane atsainia, tingia, seksualia šypsena, atimančia man
žadą ir pakertančia kelius. Iš paskutiniųjų stengiuosi nekramtyti lūpos ir žengiu pirmyn primindama
sau, kad aš, Anastazija Stil iš Nevėkšlakaimio, aviu aukštakulnius batelius. Jis grakščiai žengia manęs
pasitikti.

– Nuostabiai atrodai, – tyliai sako ir pasilenkęs pakšteli į skruostą. – Suknelė, panele Stil. Pritariu.
Paėmęs už rankos, Kristianas vedasi mane prie atskiro, nuo pašalinių akių sienelėmis atitverto
stalelio ir pakeliui pamoja padavėjui.
– Kokio gėrimo norėtum?
Prisėdusi prie stalelio ironiškai šypteliu – ką gi, šį kartą jis bent jau paklausė.
– Tokio paties, kokį geri tu, jei galima.
Štai! Moku vaidinti nuolankią ir gražiai elgtis. Pralinksmėjęs Kristianas užsako dar vieną stiklą
„Sancerre“ vyno ir atsisėda prie stalelio prieš mane.
– Čia puikus vyno rūsys, – sako jis.
Alkūnėmis atsirėmęs į stalą, Kristianas ištiesia pirštus, suremia jų galiukus prieš burną ir
pažvelgia žvaliu, neperprantamo jausmo persmelktu žvilgsniu. Ir aš vėl patiriu tai… tą pažįstamą
trauką ir nuo Kristiano sklindančią įtampą, pasiekiančią pačias mano kūno gelmes. Nuo įdėmaus jo
žvilgsnio neramiai sujudu, širdis suspurda. Turiu kaip nors tvardytis.
– Nerviniesi? – švelniai klausia Kristianas.
– Taip.
Jis pasilenkia į priekį.
– Ir aš, – lyg sąmokslininkas sušnabžda.
Tuoj pat pakeliu akis ir sutinku jo žvilgsnį. Jis? Nervinasi? Sumirksiu, o jis žavingai, kreivai man
šypteli. Padavėjas atneša man taurę vyno ir dvi lėkšteles: vienoje įvairių rūšių riešutai, kitoje –
alyvuogės.
– Taigi, kaip tvarkysime šį reikalą? – klausiu. – Vieną po kitos aptarsime visas mano pastabas?
– Jūs nekantri kaip visada, panele Stil.
– Na, galėjau pirmiausia paklausti, ką manote apie šiandienos orą.
Kristianas nusišypso, ištiesia ranką ir ilgais pirštais paima alyvuogę. Tada įsideda ją į burną ir
mano žvilgsnis sustoja prie jos – prie tos burnos, kuri mane lietė… lietė visą kūną… Nuraustu.
– Manau, oro sąlygos šiandien visiškai niekuo nesiskyrė nuo įprastų. – Kristiano veide šmėsteli
pašaipi šypsenėlė.
– Šaipotės iš manęs, pone Grėjau?
– Taip, panele Stil.

– Juk suprantate, kad ši sutartis neturi jokios juridinės galios?
– Kuo puikiausiai, panele Stil.
– Ar apskritai ketinote kada nors man tai pasakyti?
Jis suraukia kaktą.
– Juk nemanai, jog versčiau tave daryti tai, ko nenori, o paskui apsimesčiau, kad esi mano
rankose, nes pasirašei teisinę galią turintį dokumentą, tiesa?
– Na… tiesą sakant… manau.
– Apie mane nesi labai geros nuomonės, tiesa?
– Neatsakei į mano klausimą.
– Anastazija, visai nesvarbu, ar ta sutartis turi teisinę galią, ar ne. Tai tik susitarimas, kurį noriu su
tavimi sudaryti ir kuriame aiškiai išdėstyta, ko norėčiau iš tavęs ir ko tu gali iš manęs tikėtis. Jei
sutartis tau nepatinka, nepasirašyk jos. Jei pasirašysi, o paskui vis dėlto nuspręsi, kad sutartis tavęs
netenkina, joje yra pakankamai punktų, leidžiančių tau pasitraukti. Net jei ta sutartis turėtų juridinę
galią, negi manai, kad jei pabėgtum, tampyčiau tave po teismus?
Godžiai gurkšteliu vyno. Pasąmonė stipriai patapšnoja man per petį. „Privalai išlaikyti blaivią
galvą. Nepadaugink vyno.“
– Tokie santykiai grindžiami sąžiningu elgesiu ir tarpusavio pasitikėjimu, – toliau kalba
Kristianas. – Jei manimi nepasitiki, jei nepasitiki taip, kad nesupranti, kokį poveikį tau darau, kiek toli
galiu su tavimi eiti ir kaip toli galiu tave vestis, jei negali būti su manimi sąžininga, tuomet tikrai
negalime pasirašyti jokios sutarties.
Dieve, kaip greitai priėjome prie reikalo esmės. Kaip toli jis gali mane vestis. Po galais… Ką tai
reiškia?
– Taigi klausimas visai paprastas, Anastazija. Pasitiki manimi ar ne?
Jo žvilgsnis liepsningas, karštligiškas.
– Ar panašiai klostėsi pokalbiai ir su… na… kitomis penkiolika?
– Ne.
– Kodėl?
– Nes jos visos buvo jau patyrusios nuolankiosios. Jos žinojo, ko nori iš santykių su manimi, taip
pat iš esmės suprato, ko tikiuosi aš. Su jomis belikdavo aptarti sąlygines ribas ir panašias
smulkmenas.
– Ar tiesiog užsukdavai į parduotuvę? Į kokį nors „Nuolankiųjų rojų“?
Kristianas nusijuokia.
– Ne visai.
– Tai kaip jų rasdavai?
– Nori apie tai kalbėtis? O gal vis dėlto pereisime prie rimtesnių dalykų? Kad ir prie vadinamųjų
tavo pastabų.
Nutylu. Ar pasitikiu juo? Ar tikrai viskas priklauso tik nuo pasitikėjimo? Suprantama,
pasitikėjimas turi būti abipusis. Prisimenu Kristiano suirzimą, kai paskambino Chosė.
– Ar tu alkana? – mano mintis išblaško Kristianas.
Ak, ne… maistas…
– Ne.

– Ar šiandien ko nors valgei?
Įsistebeiliju į jį. Turiu būti sąžininga… Po velnių, mano atsakymas jam nepatiks.
– Ne, – nuolankiai sakau.
Kristianas prisimerkia.
– Turi valgyti, Anastazija. Galime pavalgyti čia arba mano apartamentuose. Kur tau labiau patiktų?
– Manau, bus geriau, jei liksime viešumoje, neutralioje teritorijoje.
Jis pašaipiai šypteli.
– Tikiesi taip apsisaugoti? – švelniai, jausmingai, bet ir įspėjamai klausia.
Išplečiu akis ir man vėl pritrūksta žodžių.
– Tikiuosi.
– Eime, užsakiau atskirą valgomąjį kambarį. Toliau nuo pašalinių akių.
Paslaptingai šyptelėjęs, Kristianas pakyla nuo stalelio, nulipa nuo pakylos ir ištiesia man ranką.
– Pasiimk vyną, – tyliai priduria.
Padavusi Kristianui ranką, pakylu nuo stalelio ir nulipusi sustoju šalia. Tada jis mane paleidžia ir
pirštais suspaudžia alkūnę. Per barą, paskui įspūdingais laiptais nusiveda į mezoniną. Ten prie mūsų
prieina jaunuolis „Heathman“ viešbučio darbuotojo uniforma.
– Pone Grėjau… Prašom čia, sere.
Per ištaigingą salę su minkštasuoliais nužingsniuojame į jaukų uždarą valgomąjį. Su vienu
vieninteliu stalu. Kambarys mažas, bet prabangiai įrengtas. Po tviskančiu sietynu stovi stalas, užtiestas
krakmolyta linine staltiese, ant jo – krištolinės taurės, sidabriniai stalo įrankiai ir puokštelė baltų
rožių. Medžio plokštėmis iškaltame kambaryje viešpatauja senasis pasaulis ir rafinuotas jo žavesys.
Padavėjas patraukia man kėdę ir aš atsisėdu. Man ant kelių jis pakloja servetėlę. Kristianas įsitaiso
priešais. Pakėlusi akis, atidžiai į jį pažvelgiu.
– Nekramtyk lūpos… – šnipšteli Kristianas.
Suraukiu kaktą. Po galais. Nė nejutau.
– Valgį jau užsakiau. Tikiuosi, neprieštarausi.
Tiesą sakant, man labai palengvėjo. Nežinau, ar ir toliau galiu pati priimti sprendimus.
– Ne, viskas gerai, – nuolaidžiai sakau.
– Malonu girdėti, kad gali būti sukalbama. Taigi, kur mes sustojome?
– Sustojome vos pradėję aptarinėti sutarties esmę.
Išgeriu dar truputį vyno. Jis tikrai skanus. Apie vyną Kristianas nusimano. Prisimenu paskutinį
gurkšnelį vyno, kurį jis man davė, kai gulėjome mano lovoje. Užklupta šios neprašytos minties,
nuraustu.
– Taip, grįžkime prie tavo pastabų.
Pagrabaliojęs iš vidinės švarko kišenės jis išsitraukia popieriaus lapą. Jame – mano elektroninis
laiškas.
– Antras punktas. Pritariu. Visa – mūsų abiejų gerovei. Reikės perrašyti.
Nustebusi pamirksiu. Po velnių… rodos, paeiliui aptarinėsime kiekvieną punktą. Sėdėdama čia,
akis į akį su Kristianu, tokia narsi nesijaučiu. Jis atrodo labai rimtas. Padrąsinu save dar vienu
gurkšniu vyno. Kristianas kalba toliau:

– Mano lytinė sveikata. Na, visoms buvusioms mano partnerėms buvo atlikti kraujo tyrimai, o aš
taip pat reguliariai, kas pusę metų, tyriausi, ar nesergu tavo minėtomis ligomis. Visi pastaruoju metu
daryti mano kraujo tyrimai yra geri. Kvaišalų niekada nevartojau. Tiesą sakant, esu labai prieš juos
nusiteikęs. Laikausi griežtos narkotikų netoleruojančios politikos ir savo darbuotojų atžvilgiu, be to,
primygtinai reikalauju, kad kai kurie iš jų – išrinkti atsitiktinai ir iš anksto neįspėti – atliktų kvaišalų
vartojimo testus.

Nieko sau… kontrolės manija virto pamišimu. Priblokšta ir išpūtusi akis spoksau į Kristianą.
– Man niekada nebuvo perpilta kraujo. Ar atsakiau į tavo klausimą?
Santūriai linkteliu.
– Toliau einančią tavo pastabą jau pakomentavau. Gali bet kada pasitraukti, Anastazija. Aš tavęs
nelaikysiu. Bet jei pasitrauksi, kelio atgal nebus. Žinok tai.
– Gerai, – tyliai atsakau.
Jei pasitrauksiu, kelio atgal nebus. Ši mintis man stebėtinai skausminga.
Pasirodo padavėjas, nešinas užkandžiais. Argi dabar aš galiu valgyti? Šventasis Moze, jis užsakė
austrių smulkintame lede.
– Tikiuosi, mėgsti austres, – švelniai klausia Kristianas.
– Nesu jų ragavusi.
Nė karto.
– Šit kaip? Ką gi… – Jis ištiesia ranką ir pasiima vieną austrę. – Tau tereikia apžioti ir nuryti.
Manau, sugebėsi.
Kristianas žiūri į mane ir aš suprantu, ką nori pasakyti. Išraustu kaip vėžys. Šyptelėjęs man, jis
išspaudžia ant savo austrės truputį citrinos sulčių ir įsideda ją į burną.
– Hm… kaip gardu. Jūros skonis. – Kristianas vėl man nusišypso. – Valgyk, – paragina.
– Vadinasi, kramtyti nereikia?
– Ne, Anastazija, nekramtyk.
Kristiano akys spindi iš linksmumo. Dabar jis atrodo toks jaunas.
Prikandu lūpą ir jo veidas akimirksniu pasikeičia. Kristianas griežtai į mane dėbteli. Ištiesusi ranką
paimu pirmą savo gyvenime austrę. Gerai… nieko čia sunkaus. Apšlakstau ją citrinos sultimis ir
įsidedu į burną. Austrė nuslysta gerkle – spėju pajusti jūros vandens, druskos ir rūgštų citrinos
skonius, mėsingą kūną… Gurkt… Apsilaižau, o Kristianas žiūri į mane atidžiai, neperprantamu
žvilgsniu.
– Na, kaip?
– Paimsiu dar vieną, – ramiai sakau.
– Gera mergaitė, – patenkintas linkteli jis.
– Ar tyčia jų užsakei? Argi austrės nelaikomos afrodiziaku?
– Ne, jos – tiesiog užkandis. Su tavimi afrodiziako man nereikia. Manau, tai žinai, be to, manau,
būdama su manimi jautiesi taip pat, – tiesiai rėžia Kristianas. – Tad kur mes sustojome?
Man ištiesus ranką paimti dar vienos austrės, jis žvilgteli į išspausdintą mano elektroninį laišką.
Jis reaguoja taip pat… Aš jį veikiu… Čia tai bent…
– Besąlygiškai man paklusti. Taip, noriu, kad paklustum. Man reikia, kad taip elgtumeisi.
Įsivaizduok, kad toks tavo vaidmuo, Anastazija.

– Bet aš nerimauju, kad mane užgausi.
– Kaip užgausiu?
– Fiziškai.
Ir emociškai.
– Tikrai manai, kad galėčiau taip padaryti? Peržengti kurią nors tavo galimybių ribą?
– Sakei, kad esi sužeidęs merginą.
– Taip, tiesa. Bet tai buvo labai seniai.
– Kaip ją sužeidei?
– Pririšau prie žaidimų kambario lubų ir pakabinau. Tiesa, tai vienas iš tavo klausimų. Apie
kabinimą – tam ir yra sąsagos žaidimų kambario lubose. Tai žaidimas virvėmis. Viena iš virvių buvo
per daug įtempta.
Kilsteliu ranką, nebyliai maldaudama jo liautis.
– Daugiau man nereikia žinoti. Vadinasi, nori mane pakabinti?
– Jei tikrai to nenori – ne. Gali įtraukti šį veiksmą į priedą „Griežtos ribos“.
– Gerai.
– Grįžkime prie klusnumo. Kaip manai, ar sugebėsi?
Kristianas atidžiai žvelgia į mane. Pralekia kelios sekundės.
– Galėčiau pamėginti, – tyliai sakau.
– Gerai. – Jis nusišypso. – Dabar terminas. Vienas mėnuo, o ne trys – per trumpas laikas, juolab jei
kiekvieną mėnesį vieną savaitgalį nori praleisti ne su manimi. Nežinau, ar taip ilgai be tavęs ištversiu.
Man jau dabar labai sunku. – Jis nutyla.
Ką? Jis negali be manęs ištverti?
– O jei turėtum vieną laisvą savaitgalio dieną per mėnesį, o aš už tai gaučiau vieną naktį vidury
savaitės?
– Sutinku.
– Ir labai prašau – pamėginkime bent tris mėnesius. Jei paaiškės, kad tokie santykiai ne tau, galėsi
bet kada juos nutraukti.
– Tris mėnesius?
Jaučiuosi Kristiano skubinama. Godžiai gurkšteliu vyno ir pasiimu dar vieną austrę. Prie šio
patiekalo galėčiau priprasti…
– Naudotis tavo kūnu kaip tinkamam – tik tokie žodžiai, iš esmės atitinkantys klusnumo principą.
Jie turi padėti tau išsiugdyti teisingą mąstymą ir suprasti mano elgesio ištakas. Be to, noriu, kad
žinotum: kai peržengsi mano namų slenkstį kaip nuolankioji, darysiu su tavimi ką panorėjęs. Turėsi
noriai su tuo sutikti. Štai kodėl turi manimi pasitikėti. Krušiu tave kada panorėjęs, kaip panorėjęs ir
kur panorėjęs. Drausminsiu tave, nes viską sumausi. Mokysiu tave man įtikti. Bet žinau, kad niekada to
nedarei. Iš pradžių neskubėsime ir aš tau padėsiu. Sukursime kelis veiksmų planus. Noriu, kad manimi
pasitikėtum, bet žinau, kad pasitikėjimą turiu užsitarnauti, ir aš tai padarysiu. O „bet kokiu kitu tikslu“
taip pat turi padėti tau atrasti tinkamą požiūrį; tai reiškia, kad turi pritarti viskam, ką darysiu.
Kristianas kalba taip aistringai, užburiamai. Akivaizdu, kad tai jo stichija, kad jis toks yra…
Negaliu atplėšti nuo jo akių. Jis tikrai to trokšta. Kristianas nutyla ir atidžiai pažvelgia į mane.

– Ar tu vis dar su manimi? – sušnabžda. Jo balsas sodrus, šiltas, gundantis. Išgėręs gurkšnelį vyno,
jis skvarbiai žiūri man į akis.

Prie durų prieina padavėjas ir Kristianas jam vos pastebimai linkteli, leisdamas nukraustyti nuo
stalo indus.

– Gal norėtum dar vyno?
– Aš prie vairo.
– Tai gal vandens?
Linkteliu.
– Gazuoto ar negazuoto?
– Prašyčiau gazuoto.
Padavėjas išeina.
– Tu labai tyli, – sušnabžda Kristianas.
– Užtat tu labai šnekus.
Jis šypteli.
– Drausminimas. Riba tarp malonumo ir kančios labai subtili, Anastazija. Malonumas ir kančia –
dvi tos pačios monetos pusės, vienos be kitos nebūna. Galiu tau parodyti, kokia maloni gali būti
kančia. Dabar manimi netiki, tačiau tai ir turėjau omenyje kalbėdamas apie pasitikėjimą. Tu patirsi
kančią, bet ne tokią, kokios negalėtum ištverti. Svarbiausia ir vėl yra pasitikėti. Ar pasitiki manimi,
Ana?
Ana!
– Pasitikiu, – akimirksniu, daug negalvojusi atsakau… nes taip yra: aš tikrai juo pasitikiu.
– Na, jei taip, – rodos, palengvėjusia širdimi sako jis, – visa kita – tik smulkmenos.
– Svarbios smulkmenos.
– Gerai, aptarkime jas.
Nuo Kristiano žodžių gausos man sukasi galva. Reikėjo atsinešti Keitės skaitmeninį diktofoną, kad
vėliau galėčiau dar kartą pasiklausyti šio pokalbio. Gavau tiek daug informacijos ir tiek daug visko
reikia apmąstyti. Padavėjas atneša mums pirmąjį patiekalą: juodosios menkės su šparagais, bulvių
koše ir olandišku padažu. Bet dabar valgyti aš tikrai nenusiteikusi.
– Tikiuosi, mėgsti žuvį, – švelniai sako Kristianas.
Baksteliu šakute į maistą ir godžiai atsigeriu mineralinio vandens. Labai gaila, kad vietoj jo – ne
vynas.
– Taisyklės. Aptarkime taisykles. Dėl maisto gali žlugti visa sutartis?
– Taip.
– Gal galiu pakeisti tą punktą ir parašyti, kad turi valgyti bent tris kartus per dieną?
– Ne.
Dėl šito tikrai neketinu nusileisti. Niekas man nenurodinės, ką valgyti. Kaip dulkintis – taip, bet ką
valgyti… ne, nieku gyvu.
Kristianas nepatenkintas papučia lūpas.
– Turiu būti tikras, kad tu nealkanauji.
Suraukiu kaktą. Kodėl?
– Turi manimi pasitikėti, – sakau.

Dar kelias akimirkas jis įdėmiai žvelgia į mane, o tada atlyžta.
– Tebūnie taškas jūsų naudai, panele Stil, – tyliai sako jis. – Nusileisiu dėl maisto ir dėl miego.
– Kodėl negaliu į tave žiūrėti?
– Tokie yra dominanto ir nuolankiosios santykiai. Priprasi.
Tikrai?
– Kodėl negaliu tavęs liesti?
– Negali, ir tiek.
Kristianas užsispyręs stipriai sučiaupia lūpas.
– Ar dėl ponios Robinson?
Jis suglumęs pažvelgia į mane.
– Kodėl taip pagalvojai? – Ir staiga viską supranta. – Manai, ji mane nuskriaudė?
Linkteliu.
– Ne, Anastazija. Ji čia niekuo dėta. Be to, ponia Robinson nesutiktų tenkinti nė vieno iš šitų
sumautų mano reikalavimų.
Ak… o aš turiu sutikti.
Pykteliu.
– Vadinasi, ji čia niekuo dėta?
– Taip. Taip pat nenoriu, kad liestum save.
Ką? Ak, taip, tas punktas, draudžiantis man masturbuotis…
– Vis dėlto man smalsu… Kodėl?
– Nes noriu matyti visą tavo malonumą, – kimiai, bet ryžtingai paaiškina Kristianas.
Ak… Nežinau, ką atsakyti. Viena vertus, taip malonu prisiminti jį sakant: „Noriu krimstelėti tą
lūpą“, kita vertus, tai taip egoistiška. Suraukusi kaktą, įsidedu į burną gabalėlį menkės ir mėginu
apsvarstyti, kokių nuolaidų gavau. Jis nusileido dėl maisto ir miego. Jis neskubės, be to, dar
neaptarėme sąlyginių ribų. Tik nežinau, ar prie stalo galėsiu apie tai šnekėti.
– Gavai iš manęs daug peno apmąstymams, tiesa?
– Taip.
– Gal norėtum iš karto aptarti ir sąlygines ribas?
– Tik ne prie valgio.
Kristianas šypteli.
– Jaudiniesi?
– Panašiai.
– Ne kažin ką valgei…
– Pakankamai.
– Trys austrės, keturi kąsneliai menkės ir vienas šparagas. Nei bulvių, nei riešutų, nei alyvuogių, o
juk tu nevalgiusi visą dieną. Sakei, kad galiu tavimi pasitikėti.
Jėzau… Jis kąsnius skaičiuoja.
– Kristianai, prašyčiau, juk ne kasdien sėdžiu ir aptarinėju tokius dalykus.
– Man reikia tavęs stiprios ir sveikos, Anastazija.
– Žinau.
– O šią akimirką norėčiau išlukštenti tave iš tos suknelės.

Netenku žado. Išlukštenti mane iš Keitės suknelės. Pajuntu, kaip įtampa papilvėje dar sustiprėja.
Raumenys, kuriuos pažįstu jau šiek tiek geriau, išgirdus jo žodžius, susitraukia. Bet negaliu su tuo
taikstytis. Kristianas vėl naudoja prieš mane stipriausią savo ginklą. Jis toks geras lovoje – net aš tai
supratau.

– Kažin ar tai gera mintis, – sumurmu. – Dar nevalgėme deserto.
– Nori deserto? – prunkšteli Kristianas.
– Taip.
– Desertas galėtum būti tu, – įtaigiai murma jis.
– Abejoju, ar esu pakankamai gardi.
– Anastazija, tu tikras saldus gardumynas. Aš žinau.
– Kristianai… Naudojiesi seksu kaip ginklu. Tai tikrai nesąžininga, – sušnabždu stebeilydamasi į
savo plaštakas, o tada pakeliu akis į jį.
Kristianas nustebęs kilsteli antakius – matau, kad mano žodžiai privertė jį susimąstyti. Jis
užsigalvojęs pirštais paglosto sau smakrą.
– Tu teisi. Tikrai naudojuosi. Gyvenime žmogus naudojasi viskuo, ką moka, Anastazija. Bet vis
tiek beprotiškai tavęs geidžiu. Čia ir dabar.
Ir kaip jam pavyksta sugundyti mane vien balsu? Man jau daužosi širdis, įkaitęs kraujas greitai
teka gyslomis, nervai dilgčioja.
– Norėčiau kai ką išmėginti, – sušnabžda Kristianas.
Suraukiu kaktą. Ką tik pažėrė krūvą minčių, kurias man dar reikia apmąstyti, o dabar…
– Jei būtum mano nuolankioji, tau nereikėtų sukti dėl to galvos. Viskas būtų paprasta. – Jo balsas
švelnus, viliojantis. – Visi šie sprendimai reikalauja varginančio mąstymo. Į galvą lenda įkyrūs
klausimai: „Ar teisingai elgiuosi? Ar tai turėtų vykti čia? Ar tai gali vykti dabar?“ Tokiomis
smulkmenomis tau apskritai nereikėtų rūpintis. Tai daryčiau aš, tavo dominantas. O kol kas žinau tik
tiek, kad geidi manęs, Anastazija.
Dar labiau susiraukiu. Iš kur jis žino?
– Žinau, nes…
Po velnių, jis atsako į mano nebylų klausimą. Ar Kristianas – dar ir aiškiaregys?
– …kūnas tave išduoda. Tavo šlaunys suspaustos, tu nuraudusi ir kvėpuoji kitaip.
Gerai, to jau per daug.
– Iš kur žinai, kad mano šlaunys suspaustos? – tyliai ir nepatikliai klausiu. Dėl Dievo meilės, jos
po stalu!
– Pajutau krustelint staltiesę ir, remdamasis daugelio metų patirtimi, spėju, kad jos suspaustos. Juk
aš teisus, ar ne?
Išraudusi žiūriu į savo rankas. Štai kas šiame gundymo žaidime man trukdo. Mat taisykles žino tik
jis vienas. O aš per daug naivi ir nepatyrusi. Vienintelis informacijos šaltinis man yra Keitė, bet ji
neleidžia, kad vyrai vyniotų ją apie pirštą. Kiti mano informacijos šaltiniai – literatūriniai personažai:
Elizabetė Benet būtų pasipiktinusi, Džeinė Eir įbauginta, o Tesė paklustų kaip ir aš.
– Dar nesuvalgiau menkės.
– Renkiesi ataušusią menkę, o ne mane?

Staiga kilstelėjusi galvą sutinku Kristiano žvilgsnį – jo akys nuo nepaprastos aistros virtusios
lydytu sidabru.

– Maniau, nori, kad suvalgyčiau viską.
– Šiuo metu, panele Stil, jūsų valgis man nė motais.
– Kristianai. Tavo kovos metodai nesąžiningi.
– Žinau. Niekada ir nebuvo sąžiningi.
Vidinė dievaitė susiraukusi žvilgteli į mane. „Tu gali, – ima mane įkalbinėti, – gali laimėti šio
sekso dievo primestą žaidimą.“ Tikrai? Na, gerai. Ką daryti? Patirties trūkumas dabar man kaip
akmuo po kaklu. Paėmusi antrą šparagą, pažvelgiu Kristianui į akis ir prikandu lūpą. Paskui labai lėtai
įsikišu šalto šparago galą į burną ir imu čiulpti.
Kristianas truputėlį išplečia akis ir aš tai pastebiu.
– Anastazija, ką darai?
Nukandu galiuką.
– Valgau šparagą.
Kristianas neramiai pasimuisto.
– Manau, žaidžiate su manimi, panele Stil.
Apsimetu naivuole.
– Aš tik valgau, ką turiu lėkštėje, pone Grėjau.
Kaip tik tą akimirką pasibeldęs padavėjas įeina nelaukdamas, kol bus pakviestas. Jis žvilgteli į
Kristianą, šis susiraukia, bet linkteli ir leidžia nukraustyti stalą. Padavėjas įsibraudamas išsklaidė
kerus. Nusprendžiu pasinaudoti šia aiškumo akimirka. Turiu iš čia išeiti. Jei pasiliksiu, žinau, kuo
baigsis mūsų susitikimas, o po tokio varginančio pokalbio man reikia truputį atsiriboti. Kad ir kaip
kūnas trokštų Kristiano prisilietimo, protas tam priešinasi. Privalau pažvelgti į viską iš šalies ir
apgalvoti, ką jis sakė. Aš vis dar neapsisprendžiau, o jo seksualinė trauka ir žavesys užduoties toli
gražu nepalengvina.
– Nori deserto? – klausia Kristianas – vėl kaip tikras džentelmenas, tik akys dar liepsningos.
– Ačiū, ne. Manau, jau eisiu.
Nunarinu galvą.
– Eisi?
Jis negali nuslėpti nuostabos.
Padavėjas paskubomis išeina.
– Taip. – Nusprendžiau teisingai. Jei liksiu šiame kambaryje su Kristianu, jis mane išdulkins.
Ryžtingai atsistoju. – Rytoj mūsų abiejų laukia diplomų teikimo ceremonija.
Kristianas iškart atsistoja, parodydamas per ilgus metus išsiugdytą mandagumą.
– Nenoriu, kad išeitum.
– Prašau… Turiu eiti.
– Kodėl?
– Nes davei man tiek daug peno apmąstymams… be to, man reikia pažvelgti į viską iš šalies.
– Galėčiau priversti tave pasilikti, – pagrasina jis.
– Taip, galėtum, ir nesunkiai, bet to nenoriu.
Atidžiai žvelgdamas į mane, Kristianas ranka persibraukia per plaukus.

– Žinai, kai įvirtai į kabinetą imti iš manęs interviu, buvai lipšni: tik „taip, sere“, „ne, sere“…
Pamaniau, esi nuolankioji iš prigimties. Bet jei atvirai, Anastazija, nežinau, ar nuostabiame tavo kūne
yra bent lašelis nuolankumo.

Kristianas kalba įsitempęs ir palengva artinasi prie manęs.
– Gal tu ir teisus, – sušnabždu.
– Suteik man progą patikrinti, ar lašelį nuolankumo vis dėlto turi, – verdamas mane žvilgsniu
murma jis. Kilstelėjęs ranką, paglosto man veidą, nykščiu brūkšteli per apatinę lūpą. – Kitokie
santykiai man nepažįstami, Anastazija. Toks jau esu.
– Suprantu.
Kristianas pasilenkia manęs pabučiuoti, bet dar neprisilietęs lūpomis stabteli ir pažvelgia man į
akis degdamas noru, prašydamas leidimo. Kilsteliu lūpas ir jis mane pabučiuoja, o kadangi nežinau,
ar dar kada nors bučiuosimės, įsidrąsinu: rankos manęs neklauso, susiranda jo plaukus, traukia jį
artyn, burna prasiveria, liežuvis glamonėja jo liežuvį. Kristianas pirštais suspaudžia man sprandą ir,
atsiliepdamas į mano aistrą, bučiuoja dar giliau. Kita jo ranka nuslysta mano nugara, priglunda prie
strėnų ir stumteli mane arčiau jo.
– Negaliu įkalbėti tavęs pasilikti? – tarp bučinių pašnabždomis klausia.
– Ne.
– Nakvok su manimi.
– Ir tavęs neliesti? Ne.
Kristianas sunkiai atsidūsta.
– Tu nepakenčiama mergiote! – Jis žingteli atgal ir įdėmiai mane nužvelgia. – Kodėl man atrodo,
kad sakai „sudie“?
– Nes kaip tik ketinu išeiti.
– Juk puikiai supranti, kad kalbu ne apie tai.
– Kristianai, turiu viską gerai apgalvoti. Nežinau, ar galiu užmegzti tokius santykius, kokių tu nori.
Jis užsimerkia, priglaudžia kaktą man prie kaktos, abiem leisdamas atgauti kvapą. Po kelių
sekundžių pakšteli man į kaktą, įkišęs nosį į plaukus giliai įkvepia, o tada paleidžia mane ir
pasitraukia.
– Kaip norite, panele Stil, – sako Kristianas, o jo veidas vėl neperprantamas. – Palydėsiu jus į
viešbučio vestibiulį.
Ir ištiesia man ranką. Pasilenkusi sugraibau savo rankinę ir paduodu jam ranką. Po velnių, tai
galėtų būti istorijos pabaiga. Jusdama dilgčiojant galvos odą ir padažnėjusį pulsą, prabangiais
laiptais nuolankiai nulipu paskui Kristianą į vestibiulį. Jei nuspręsčiau tų santykių atsisakyti, tai galėtų
būti paskutinis mudviejų atsisveikinimas. Man suspaudžia širdį. Tai bent netikėtai viskas pakrypo.
Akimirka blaivaus mąstymo gali apversti merginos gyvenimą aukštyn kojomis.
– Ar turi viešbučio tarnautojo duotą bilietą?
Pasiraususi rankinėje, surandu bilietą, Kristianas jį paduoda durininkui. Kol laukiame, pakeliu akis
ir pažvelgiu į jį.
– Ačiū už vakarienę, – sumurmu.
– Buvo malonu kaip visada, panele Stil, – mandagiai atsako Kristianas, nors atrodo giliai
susimąstęs ir visiškai suglumęs.

Žvelgdama į jį, mėginu įsiminti gražų profilį. Man neduoda ramybės mintis, jog daugiau Kristiano
galiu ir nepamatyti, – ji nemaloni ir pernelyg skausminga, kad prie jos apsistočiau. Staiga Kristianas
pasisuka ir, nutaisęs rimtą veidą, įbeda į mane akis.

– Šį savaitgalį kraustysiesi į Siatlą. Jei apsispręsi teigiamai, ar sekmadienį galėsiu su tavimi
susitikti? – nedrąsiai klausia.

– Pažiūrėsim. Galbūt, – sušnabždu.
Rodos, Kristianui akimirksniu palengvėja, bet jis tuoj vėl suraukia kaktą.
– Oras vėsta, ar turi švarkelį?
– Ne.
Suirzęs jis papurto galvą ir nusivelka švarką.
– Imk. Nenoriu, kad peršaltum.
Matydama Kristianą laikantį man išskleistą švarką, greitai sumirksiu ir, tiesdama rankas už
nugaros, prisimenu tą akimirką jo biure, kai jis padėjo man apsivilkti švarkelį, – kai pirmą kartą jį
sutikau, – ir poveikį, kurį jis man padarė. Niekas nepasikeitė; tiesą sakant, tas poveikis dar stipresnis.
Jo švarkas šiltas, gerokai per didelis ir kvepia juo… skaniai kvepia.
Privažiavęs prie durų sustoja mano automobilis. Kristianas iš nuostabos net išsižioja.
– Tai štai ką vairuoji?!
Jis pasibaisėjęs. Paėmęs už rankos, išsiveda mane į lauką. Viešbučio tarnautojas vikriai išlipa iš
mašinos ir įteikia man raktelius, o Kristianas ramiai duoda jam arbatpinigių.
– Ar jis dar tinkamas važinėti?
Kristianas atvirai varsto mane rūsčiu žvilgsniu.
– Tinkamas.
– Ar pasieks Siatlą?
– Taip. Pasieks.
– Saugiai?
– Žinoma, – įpykusi atšaunu. – Taip mašina sena. Bet ji mano ir tinkama naudoti. Man ją nupirko
įtėvis.
– Ak, Anastazija, manau, galėtume leisti sau geresnę.
– Ką nori tuo pasakyti? – Staiga viską suprantu. – Tu nepirksi man mašinos.
Sukandęs dantis, jis rūsčiai dėbteli į mane.
– Pamatysim, – burbteli.
Atidaręs man vairuotojo dureles ir padėdamas įlipti, Kristianas niekinamai vypteli. Nusispiriu
batelius ir rankenėle nuleidžiu lango stiklą. Jis ryte ryja mane akimis, o akys tamsios, veidas
neperprantamas.
– Vairuok atsargiai, – tyliai įspėja.
– Sudie, Kristianai.
Mano balsas prikimęs nuo netikėtai plūstelėjusių, bet neišlietų ašarų – Jėzau, kad tik dabar
neapsižliumbčiau. Šypteliu jam.
Bevažiuojant man spaudžia krūtinę, ima byrėti ašaros, vos laikausi nekūkčiojusi. Netrukus
skruostais jau plūsta ašarų upeliai, nors nesuprantu, ko verkiu. Juk pasiekiau, ko norėjau. Jis viską
paaiškino. Buvo atviras. Jis manęs geidžia, bet taip jau yra, kad man to negana. Man reikia, kad jis

manęs geistų taip, kaip jo geidžiu ir ilgiuosi aš, o giliai širdyje žinau, jog tai neįmanoma. Aš tiesiog
sukrėsta.

Net neišmanau, kaip turėčiau jį vadinti. Jei sutiksiu užmegzti tokius santykius, ar jis bus… mano
vaikinas? Ar galėsiu supažindinti jį su savo draugais? Eiti su juo į barus, kiną arba net į boulingą?
Matyt, negalėsiu. Kristianas neleis man jo liesti ir su juo miegoti. Taip, anksčiau nieko panašaus nesu
dariusi, užtat norėčiau daryti ateityje. Bet jis tą ateitį įsivaizduoja kitaip.

Kas bus, jei sutiksiu, o po trijų mėnesių jis manęs atsisakys pareikšdamas, kad jam jau pakaks
mėginimų paversti mane tuo, kuo aš nesu? Kaip tuomet jausiuosi? Emociškai būsiu investavusi tris
mėnesius darydama tai, ką daryti vargu ar noriu. O jei tada jis pasakys: „Ne, sutartis baigėsi“, kaip aš
ištversiu taip atstumta? Gal geriau pasitraukti dabar ir išsaugoti dar gana menkai pažeistą savigarbą?

Bet vien mintis, kad daugiau jo nepamatysiu, tokia skausminga… Ir kaip galėjau taip greitai jį
įsimylėti? Negali būti, kad tik dėl sekso… juk negali? Paskubomis nusibraukiu ašaras. Nenoriu
gilintis į savo jausmus Kristianui. Jei imsiu gilintis, bijau išsiaiškinti tiesą. Tik ką man daryti?

Pastatau automobilį prie mūsų dvibučio. Šviesos nedega. Matyt, Keitės nėra. Man tarsi akmuo nuo
širdies nusirita. Nenoriu, kad ji vėl užkluptų mane verkiančią. Nusirengusi įsijungiu tą velnio aparatą
ir elektroninio pašto dėžutėje randu Kristiano laišką.

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Šis vakaras
Dat a: 2011 m. gegužės 25 d. 22:01
Gavėjas: Anastazija Stil

Nesuprantu, kodėl šį vakarą pabėgai. Nuoširdžiai tikiuosi, kad patenkinamai atsakiau į visus tavo klausimus. Žinau, kad
daviau tau daug peno apmąstymams, ir karštligiškai viliuosi, jog mano siūlymą rimtai apsvarstysi. Labai noriu, kad mūsų
sutartis įsigaliotų. Aš neskubėsiu.
Pasitikėk manimi.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Perskaičiusi jo laišką, dar labiau susigraudinu. Aš – ne koks įmonių suliejimas. Ir ne pirkinys.
Sprendžiant iš laiško, galėčiau tuo būti. Kristianui neatsakau. Tiesiog neišmanau, ką jam parašyti.
Šiaip taip apsivilkusi pižamą, apsisiaučiu jo švarką ir atsigulu į lovą. Spoksodama į tamsą prisimenu
visus tuos kartus, kai Kristianas mane įspėjo laikytis nuo jo atokiau.

Anastazija, turėtumėte vengti manęs. Aš nesu jums skirtas vyras.
Draugauti su mergina – ne man.
Aš ne iš tų vyrų, kurie siuntinėja širdeles ir gėles…
Aš nesimyliu.
Kitokie santykiai man nepažįstami.
Tyliai verkdama įsikniaubusi į pagalvę, nusitveriu būtent pastarosios minties. Ir man kitokie
santykiai nepažįstami. Bet gal drauge galėtume atrasti naują kelią?

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Kristianas stovi prieš mane, gulinčią, laikydamas pintą odinį raitelio šmaikštį. Jis nuogas, tik mūvi
senus, nublukusius, praplyšusius „Levis“ džinsus. Atidžiai žvelgdamas į mane, lėtai pliaukši
šmaikščiu sau per delną. Ir pergalingai šypsosi. Negaliu pajudėti. Aš nuoga ir supančiota, pririštomis
kojomis ir rankomis guliu didelėje lovoje su keturiais baldakimo stulpais. Ištiesęs ranką, Kristianas
šmaikščio galu perbraukia man per kaktą, nosį – kad užuosčiau odos kvapą – ir prasiskyrusias lūpas,
pro kurias dūsuodama įkvepiu ir iškvepiu. Jis įgrūda šmaikščio galą man į burną, kad pajusčiau
glotnios, stangrios odos skonį.

– Čiulpk, – švelniai, bet įsakmiai liepia jis.
Lūpomis klusniai suspaudžiu šmaikščio galą.
– Gana, – piktai sako.
Kai ištraukia šmaikštį iš burnos, vėl imu dūsuoti, o Kristianas braukia jo galu man per smakrą,
pasmakrę, kaklą, iki pat raktikaulių duobutės. Ten neskubėdamas jį pasukinėja ir keliauja toliau,
išilgai mano kūno, per krūtinkaulį, tarp krūtų, per pilvą, iki bambos. Aš sunkiai alsuoju, muistausi,
tampau virves, kurios brūžina riešų ir kulkšnių odą. Apsukęs ratą apie bambą, šmaikščio galas
keliauja dar žemiau, brūkštelėjęs per gaktos plaukus, pasiekia klitorį. Kristianas pliaukšteli šmaikščiu,
odinė jo pynė skaudžiai pliekia per mano malonumų tašką ir aš, palaimingai šaukdama jo vardą,
patiriu orgazmą.
Staiga pakirstu iš miegų sunkiai gaudydama kvapą, apsipylusi prakaitu ir tebejusdama orgazmo
atoveiksmį. Po velnių… Aš visiškai suglumusi. Po galais, kas čia nutiko? Guliu savo lovoje, viena.
Kaip? Kodėl? Atsisėdu tiesi kaip styga, ištikta šoko… čia tai bent. Jau rytas. Žvilgteliu į žadintuvą –
aštunta valanda. Rankomis susiimu galvą. Nežinojau, kad galiu sapnuoti seksą. Gal nuo maisto? Gal
pirmąjį erotinį sapną man sukėlė austrės ir naršymas internete? Aš sutrikusi. Nė nenutuokiau, kad
sapnuodama galiu patirti orgazmą.
Įsvirduliavusi į virtuvę, randu ten vikriai besisukančią Keitę.
– Ana, ar gerai jautiesi? Keistai atrodai. Ar čia Kristiano švarkas?
– Jaučiuosi gerai. – Prakeikimas, reikėjo žvilgtelėti į veidrodį. Vengiu skvarbaus jos žalių akių
žvilgsnio. Nuo to rytinio nuotykio man dar truputį svaigsta galva. – Taip, švarkas Kristiano.
Ji susiraukia.
– Ar naktį miegojai?
– Ne itin gerai.
Einu prie virdulio. Man reikia arbatos.
– Kaip praėjo vakarienė?
Prasideda…

– Valgėme austrių. Paskui – menkės, tad sakyčiau, buvo tikras žuvies vakaras.
– Fu… Nepakenčiu austrių, be to, man ne maistas rūpi. Kaip elgėsi Kristianas? Apie ką šnekėjotės?
– Jis buvo dėmesingas. – Nutylu. Ką dar galiu pasakyti? Jis neserga AIDS, yra labai įsijautęs į savo
vaidmenį, nori, kad paklusčiau kiekvienam jo įsakymui, kartą sužeidė merginą pakabinęs ant savo
žaidimų kambario lubų, be to, privačiame valgomajame norėjo mane išdulkinti. Ar tai būtų gera
įvykių santrauka? Susikaupusi karštligiškai mėginu prisiminti tas susitikimo su Kristianu akimirkas,
kurias galėčiau aptarti su Keite. – Jam nepatiko, kad vairuoju Vandą.
– O kam patiktų, Ana? Bet tai nieko naujo. Kodėl tu tokia slapukė? Nagi, drauguže, klok viską.
– Ak, Keite, mudu apie daug ką kalbėjomės. Juk žinai, koks jis jautrus viskam, kas susiję su
maistu. Beje, Kristianui patiko tavo suknelė. – Užverda vanduo, tad užsiplikau arbatos. – Gal ir tau
arbatos? Gal nori, kad paklausyčiau, kokią kalbą parašei šiandienos iškilmėms?
– Taip, norėčiau. Vakar visą vakarą sėdėjau „Beccos“ kepyklėlėje ir rašiau. Einu atsinešti. Ir – taip,
mielai išgerčiau arbatos.
Keitė tekina išlekia iš virtuvės.
Oi, vis dėlto pavyko nukreipti Ketrinos Kavanag dėmesį! Perpjaunu apskritą akytą bandelę ir abi
puseles įkišu į skrudintuvą. Prisiminusi įspūdingą sapną, nuraustu. Dėl Dievo meilės, ką visa tai
reiškia?
Naktį man buvo sunku užmigti. Nuo įvairių galimybių sukasi galva. Jaučiuosi tokia sutrikusi.
Kristiano trokštami santykiai panašesni į darbo pasiūlymą. Numatytas laikas, aprašytos pareigos,
nustatyta gana griežta skundų teikimo procedūra. Pirmą romantišką draugystę su vaikinu įsivaizdavau
visai kitaip – bet draugauti su mergina, žinoma, ne Kristianui. Jei pasakysiu, kad noriu daugiau, jis
tikriausiai išvis nutrauks santykius ir… rizikuosiu prarasti tai, ką jis pasiūlė. Štai kas man kelia
didžiausią rūpestį, nes nenoriu jo prarasti. Kita vertus, nežinau, ar ištversiu tapusi jo nuolankiąja –
giliai širdyje jaučiu, kad tos lazdos ir šmaikščiai man pasibjaurėtini. Fizinių kančių bijau ir esu
pasiryžusi kaip įmanydama vengti skausmo. Prisimenu savo sapną… Ar panašiai viskas ir vyks?
Mano vidinė dievaitė šokinėja iš džiaugsmo plodama katučių ir šūkčiodama, kad sutikčiau.
Keitė grįžta į virtuvę nešina kompiuteriu. Apžiūrinėdama bandelę, kantriai išklausau jos
atsisveikinimo kalbą.

KAI AT VAŽIUOJA R ĖJUS, aš pasipuo šusi ir pasir uo šusi išeiti. Atidar iusi laukujes dur is r andu jį
prieangyje, vilkintį per didelį kostiumą. Mane užplūsta šilta dėkingumo ir meilės šiam paprastam
žmogui banga, ir nors beveik niekada taip nesielgiu, apimta švelnumo puolu jam ant kaklo. Taip
netikėtai užkluptas, Rėjus sutrinka.

– Aha, Ane, aš irgi džiaugiuosi tave matydamas, – sumurma jis ir mane apkabina. Paskui, uždėjęs
rankas ant pečių, kad nusiraminčiau, atidžiai mane nužvelgia ir susiraukia. – Ar viskas gerai, vaikeli?

– Žinoma, tėti. Ar merginai negalima džiaugtis susitikus su savo senuku?
Rėjus nusišypso, tamsių akių kampučiuose susimeta raukšlelės ir jis atseka paskui mane į svetainę.
– Gražiai atrodai, – sako.
– Dėl Keitės suknelės.
Pažvelgiu žemyn, į pilką plono audinio suknelę atvira nugara. Rėjus suraukia kaktą.
– Kur Keitė?

– Universiteto miestely. Ji sakys kalbą, todėl turėjo nuvažiuoti anksčiau.
– Gal ir mums jau laikas?
– Tėti, turime dar pusvalandį. Gal norėtum arbatos? Papasakotum, kaip gyvena mūsų pažįstami
Monteseine. Beje, kaip sekėsi kelionė?

R ĖJUS PASTAT O SAVO AUT OMOB ILĮ univer siteto miestelio aikštelėje ir mudu įsiliejame į žmo nių minią,
gausiai išmargintą juodų ir raudonų mantijų, kuri traukia į salę.

– Sėkmės, Ane. Atrodai labai susinervinusi. Ar tau reikės ką nors daryti?
Po velnių, kodėl kaip tik šiandien Rėjus turi būti toks pastabus?
– Ne, tėti. Tiesiog šiandien labai svarbi diena.
Be to, pamatysiu jį.
– Taigi, mano mergaitė turi universiteto diplomą. Didžiuojuosi tavimi, Ane.
– A… Ačiū, tėti.
Ak, kaip myliu šį vyrą…
Salė pilna žmonių. Rėjus su kitų absolventų tėvais ir kitais sveikintojais atsisėda salės sektoriuje,
kur kėdžių eilės kyla pakopomis, o aš žingsniuoju į paskirtą vietą. Vilkėdama juodą mantiją, su
kepure ant galvos jaučiuosi saugi, neišsiskirianti iš kitų. Kol kas scena tuščia, bet vis tiek sunku
tramdyti jaudulį. Širdis daužosi, alsuoju greitai ir negiliai. Jis čia, kažkur čia. Kažin, ar Keitė su juo
kalbasi, o gal net kamantinėja? Įsitaisau savo vietoje, tarp dviejų studenčių, kurių pavardės taip pat
prasideda raide S. Esu antroje eilėje, kur dar lengviau likti nepastebėtai. Žvilgteliu per petį ir pamatau
Rėjų, sėdintį aukštai, ne tokioje geroje vietoje. Pamoju jam. Jis drovėdamasis man atsako – lyg
pamojuoja, lyg atiduoda pagarbą. Nusisuku į sceną ir imu laukti.
Salė sparčiai pildosi, gaudesys nuo susijaudinusių balsų vis stiprėja. Pirmoje eilėje netrukus taip
pat susėda absolventai. Patekau tarp dviejų nepažįstamų merginų iš kito fakulteto. Jos, be jokios
abejonės, draugės ir persilenkusios per mane su jauduliu šnekasi.
Lygiai vienuoliktą iš užkulisių į sceną žengia universiteto rektorius, lydimas trijų prorektorių.
Paskui juos eina vyresnieji profesoriai, visi iki vieno pasipuošę juodomis ir raudonomis regalijomis.
Atsistojame ir savo dėstytojus sutinkame plojimais. Vieni linkteli ir pamoja, kiti, rodos,
nuobodžiauja. Profesorius Kolinsas, mano diplominio darbo vadovas ir mėgstamiausias dėstytojas,
kaip įprasta, atrodo tarsi ką tik išlipęs iš lovos. Paskutiniai scenoje pasirodo Keitė ir Kristianas. Jis
išsiskiria iš kitų, nes vilki pagal užsakymą siūtą pilką kostiumą, be to, nuo salės šviestuvų ruduose jo
plaukuose spindi šviesesnės vario spalvos sruogelės. Jis atrodo rimtas ir santūrus. Sėsdamasis
atsisega vieneilį švarką ir mano žvilgsnis užkliūva už kaklaraiščio. Po velnių… tas kaklaraištis!
Nejučiomis pasitrinu riešus. Negaliu atplėšti nuo Kristiano akių. Jis ryši tą kaklaraištį, žinoma,
neatsitiktinai. Stipriai sučiaupiu lūpas. Auditorija atsisėda, plojimai nutyla.
– Tik pažiūrėk į jį! – susijaudinusi draugei sušnabžda viena iš mano kaimynių.
– Vertas nuodėmės…
Sustingstu kaip nudiegta. Esu tikra, kad jos kalba ne apie profesorių Kolinsą.
– Tikriausiai tai Kristianas Grėjus.
– Ar jis laisvas?
– Vargu, – tyliai, bet šiurkščiai įsiterpiu.

– A…
Abi merginos nustebusios įsispokso į mane.
– Kiek žinau, jis gėjus, – burbteliu.
– Kaip gaila… – atsidūsta viena.
Rektoriui atsistojus kalba pradėti iškilmingos ceremonijos, atkreipiu dėmesį, kad Kristianas slapta
atidžiai žvalgosi po salę. Sudrimbu, nuleidžiu pečius ir stengiuosi kuo mažiau kristi į akis. Bet nieko
neišeina, nes po kelių sekundžių mūsų su Kristianu žvilgsniai susitinka. Jis žiūri į mane bejausmiu,
neįmanomu perprasti veidu. Užburta Kristiano žvilgsnio, neramiai pasimuistau ir man palengva
užkaista skruostai. Staiga nei iš šio, nei iš to prisimenu šio ryto sapną, papilvės raumenys maloniai
įsitempia. Giliai įkvepiu. Kristiano lūpos krusteli, veide šmėsteli vos pastebima šypsena, bet tik
akimirką. Jis trumpai užsimerkia, o kai atsimerkia, veide vėl atsispindi abejingumas. Dirstelėjęs į
rektorių, Kristianas įbeda akis į universiteto emblemą, kabančią tiesiai prieš jį, virš salės durų. Į mane
daugiau nekreipia dėmesio. Rektorius skaito savo nuobodžią kalbą, o Kristianas į mane nė nežvilgteli.
Jo akys subestos į priekį.
Kodėl jis į mane nežiūri? Gal apsigalvojo? Pajuntu kūnu ritantis nerimo bangą. Gal to, kad vakar
vakare išėjau, jam buvo tiesiog per daug? Gal nusibodo laukti, kol apsispręsiu? Ak, negi tikrai viską
galutinai sumoviau? Prisimenu vakar vakare Kristiano atsiųstą elektroninį laišką. Gal jis siunta, kad
neatsakiau?
Staiga salėje pasigirsta audringi plojimai, mat žodis suteikiamas panelei Ketrinai Kavanag.
Rektorius atsisėda, o Keitė atmeta ant nugaros savo gražiuosius ilgus plaukus ir pasideda popieriaus
lapus ant pulto. Keitė neskuba, jai ne galvoj, kad į ją spokso daugybė žmonių. Pasiruošusi ji
nusišypso, apžvelgia nekantraujančią auditoriją ir pradeda sklandžiai kalbėti. Keitė rami ir šmaikšti,
po pirmo jos pokšto šalia manęs sėdinčios merginos ima kikenti. Ak, Ketrina Kavanag, tu tikrai
puikiai valdai žodį. Tą akimirką taip didžiuojuosi Keite, kad padrikos mintys apie Kristianą lieka
kažkur sąmonės paribyje. Nors Keitės kalba man girdėta, vis tiek atidžiai klausausi. Ji prikausto visos
salės dėmesį ir pelno klausytojų palankumą.
Keitės kalbos tema – kas mūsų laukia po koledžo? Iš tiesų, kas laukia? Kristianas klausosi Keitės
pakėlęs antakius – matyt, iš nuostabos. Taip, imti iš jo interviu galėjo nuvažiuoti ir Keitė. Ir dabar
savo nepadorius pasiūlymus jis teiktų Keitei. Gražuolė Keitė ir gražuolis Kristianas būtų drauge… O
aš kaip abi mano kaimynės žavėčiausi juo iš tolo. Žinau, kad Keitė nesileistų su juo į kalbas. Kaip ji
anądien Kristianą pavadino? Šiurpiai gražiu niekšeliu. Vien pagalvojus apie Keitės ir Kristiano
susitikimą akis į akį pasidaro nejauku. Turiu pripažinti, kad dar nežinia, už kurį lažybų punkte
statyčiau.
Kalbą Keitė baigia įspūdingai, visi klausytojai ploja atsistoję ir pritariamai šūkčiodami, o ji
mėgaujasi pirmomis jai skirtomis ovacijomis. Plačiai šypsodamasi Keitei, aš taip pat garsiai ją
sveikinu ir ji atsako man šypsena. Puikiai padirbėjai, Keite. Ji atsisėda, klausytojai paseka jos
pavyzdžiu, o tada pakyla universiteto rektorius ir suteikia žodį Kristianui… Kad mane kur, Kristianas
taip pat sakys kalbą. Rektorius trumpai išvardija Kristiano laimėjimus: nepaprastai sėkmingai
veikiančios, savo rankomis sukurtos bendrovės generalinis direktorius, žmogus, viską pasiekęs savo
pastangomis.
– …taip pat pagrindinis mūsų universiteto rėmėjas. Prašom sutikti poną Kristianą Grėjų.

Rektorius energingai paspaudžia Kristianui ranką, o salėje nuošia santūrūs ir mandagūs plojimai.
Man daužosi širdis. Jis prieina prie pulto ir apžvelgia salę. Stovėdamas prieš mus visus jis, rodos,
pasitiki savimi ne mažiau už ką tik kalbėjusią Keitę. Abi šalia manęs sėdinčios merginos
susižavėjusios palinksta į priekį. Tiesą sakant, manau, taip pat palinksta diduma moteriškos
auditorijos ir keli vyrai. Kristianas ima kalbėti – švelniai, santūriai ir užburiamai.

– Aš nepaprastai dėkingas ir sujaudintas, kad šiandien Vašingtono valstybinio universiteto
vadovybė man suteikė tokią garbę. Taip gavau retą progą pakalbėti apie įspūdingą darbą, atliekamą
šio universiteto Aplinkotyros fakultete. Mūsų tikslas – sukurti perspektyvius ir ekologinės
pusiausvyros nepažeidžiančius žemdirbystės būdus, skirtus trečiojo pasaulio šalims. Galutinis mūsų
siekis yra visiems laikams panaikinti pasaulyje badą ir skurdą. Per milijardą žmonių, daugiausia
Afrikos šalyse į pietus nuo Sacharos dykumos, taip pat Pietų Azijoje ir Lotynų Amerikoje, gyvena
didžiausiame skurde. Tose pasaulio dalyse žemdirbystės metodai neefektyvūs, o tai kelia ekologines
problemas ir neigiamai veikia visuomenės sanklodą. Žinau, ką reiškia badauti. Todėl esu asmeniškai
suinteresuotas šio projekto sėkme…

Iš nuostabos net išsižioju. Ką? Kristianas kadaise badavo? Po galais… Ką gi, tada galima daug ką
suprasti. Dar kartą prisimenu iš Kristiano imtą interviu; jis tikrai nori pamaitinti pasaulį. Susikaupiu
iš paskutiniųjų mėgindama prisiminti, ką straipsnyje rašė Keitė. Rodos, ketverių metų jis buvo
įvaikintas. Negaliu įsivaizduoti, kad Greisė būtų leidusi jam badauti, vadinasi, kas yra tikras alkis,
Kristianas turėjo sužinoti dar visai mažas berniukas. Stipriai sučiaupiu lūpas – vien pagalvojus apie
alkaną vos pradėjusį vaikščioti vaikutį pilkomis akimis man suspaudžia širdį. Dieve mano. Koks buvo
jo gyvenimas prieš Grėjams jį įsivaikinant ir išgelbstint?

Mane apima baisus pasipiktinimas. Vargšelis, sugadintas, iškrypęs, į filantropiją linkęs Kristianas,
– nors neabejoju, kad jis pats apie save būtų visiškai kitokios nuomonės ir kratytųsi bet kokių minčių
apie užuojautą arba gailestį. Staiga klausytojai pratrūksta audringais plojimais ir atsistoja. Aš irgi
atsistoju, nors ir negirdėjau pusės Kristiano kalbos. Jis daro visus šiuos gerus darbus, vadovauja
milžiniškai bendrovei ir dar laksto paskui mane. Tai glumina. Prisimenu jo pokalbio apie Darfūrą
nuotrupas… ir daug kas ima aiškėti. Maistas.

Girdėdamas karštus plojimus jis šypteli – ploja net Keitė – ir vėl atsisėda. Į mane nė nežvilgteli, o
aš, kad ir kaip sutrikusi, mėginu įsisąmoninti naujas žinias apie Kristianą.

Atsistoja vienas iš prorektorių ir pradedame varginančią diplomų teikimo ceremoniją. Diplomus
turi gauti per keturis šimtus absolventų, tad praeina gera valanda, kol išgirstu savo pavardę. Ant
scenos užlipu žingsniuodama tarp dviejų kikenančių merginų. Kristianas žvelgia į mane šiltu, bet
atsargiu žvilgsniu.

– Sveikinu, panele Stil, – sako švelniai spausdamas ranką. Visu kūnu pajuntu jo skleidžiamą
energiją. – Ar kas negerai kompiuteriui?

Susiraukiu, o jis tuo metu įteikia man diplomą.
– Ne.
– Vadinasi, į mano elektroninius laiškus tiesiog nekreipi dėmesio?
– Mačiau tik tą apie įmonių suliejimą.
Kristianas klausiamai į mane žvilgteli.
– Pasikalbėsime vėliau, – sako jis, ir aš turiu eiti, nes stovėdama užlaikau eilę.

Grįžtu į savo vietą. Elektroniniai laiškai? Matyt, bus atsiuntęs dar vieną. Kažin ką ten rašo?
Kol baigiasi ceremonija, praeina dar valanda. Laikas labai prailgsta. Pagaliau, lydimas dar
triukšmingesnių plojimų, rektorius išeina, o paskui jį nuseka mokomojo personalo nariai, Kristianas
ir Keitė. Kad ir kaip trokštu, Kristianas į mane nė nežvilgteli. Mano vidinė dievaitė nepatenkinta.
Stovint ir laukiant, kol ateis metas skirstytis mūsų eilei, mane pasišaukia Keitė. Išlindusi iš
užkulisių ji prieina prie manęs kuo arčiau.
– Kristianas nori su tavimi pasikalbėti! – praneša.
Abi merginos, dabar stovinčios šalia, nustebusios vėpso į mane.
– Jis mane atsiuntė tau pasakyti, – priduria Keitė.
Ak…
– Tavo kalba buvo puiki, Keite.
– Išties nebloga, ar ne? – Ji džiugiai nusišypso. – Tai ar ateisi? Jis gali būti labai atkaklus.
Keitė užverčia akis į lubas ir aš nusišypsau.
– Nė neįsivaizduoji, koks atkaklus. Negaliu ilgai palikti Rėjaus vieno.
Atsisukusi žvilgteliu į Rėjų ir išskėtusi pirštus kilsteliu ranką, duodama ženklą, kad užtruksiu tik
penkias minutes. Jis linkteli, parodo, kad sutinka, ir aš nuseku paskui Keitę už scenos esančiu
koridoriumi. Kristianas kalbasi su universiteto rektoriumi ir dviem profesoriais. Paskui pakelia akis
ir pamato mane.
– Atleiskite, ponai, – girdžiu jį atsiprašant.
Kristianas prieina prie manęs ir mandagiai šypteli Keitei.
– Ačiū, – padėkoja ir, Keitei nespėjus nieko atsakyti, suėmęs už alkūnės nusiveda mane į patalpą,
kuri labai panaši į vyrų rūbinę. Patikrina, ar ji tuščia, tada užšauna durų skląstį.
Po velnių, ką jis ketina daryti? Kristianas atsisuka, aš susijaudinusi sumirksiu.
– Kodėl neparašei man laiško? Ir neatsakei į telefonu siųstas žinutes?
Jis perveria mane rūsčiu žvilgsniu. Visiškai sutrinku.
– Šiandien nebuvau įsijungusi kompiuterio, o į telefoną taip pat nežiūrėjau.
Po galais, ar jis mėgino prisiskambinti? Nutariu pasinaudoti dėmesį nukreipiančiu metodu, kuris
bendraujant su Keite pasirodė labai veiksmingas.
– Pasakei puikią kalbą.
– Ačiū.
Kristianas suirzęs pirštais persibraukia per plaukus.
– Anastazija, dabar nenoriu apie tai šnekėtis. – Tarsi slegiamas kančios jis užsimerkia. –
Nerimavau dėl tavęs.
– Nerimavai? Kodėl?
– Nes išvažiavai namo tuo metalo laužu, kurį vadini automobiliu.
– Ką?! Tai visai ne metalo laužas. Mašina tvarkinga. Chosė reguliariai man ją patikrina.
– Chosė – tas fotografas?
Kristianas prisimerkia, veidas sustingsta kaip ledinis. Velnias…
– Taip, mano vabalas anksčiau priklausė jo motinai.
– Taigi, o dar anksčiau tikriausiai jos motinai ir jos močiutei. Ta mašina nesaugi.
– Važinėju ja jau ketvirti metai. Apgailestauju, kad dėl manęs jaudinaisi. Kodėl nepaskambinai?

Jėzau, jis iš musės daro dramblį.
Kristianas sunkiai atsidūsta.
– Anastazija, man reikia tavo atsakymo. Laukimas mane varo iš proto.
– Kristianai, aš… Klausyk, palikau savo įtėvį vieną.
– Rytoj. Iki rytojaus norėčiau sulaukti atsakymo.
– Gerai. Rytoj. Rytoj tau pasakysiu.
Jis žingteli atatupstas, santūriai pažvelgia į mane ir, lengviau atsikvėpęs, nuleidžia pečius.
– Ar liksi ko nors išgerti? – klausia.
– Nežinau, ko norės Rėjus.
– Tavo įtėvis? Mielai su juo susipažinčiau.
Še tau… Kodėl?
– Abejoju, ar tai gera mintis.
Paniuręs, stipriai sučiaupęs lūpas, Kristianas atstumia durų skląstį.
– Gėdijiesi manęs?
– Ne! – Dabar jau suirztu aš. – Tik kaip turėčiau savo tėčiui tave pristatyti? „Štai vyras, atėmęs man
nekaltybę ir dabar norintis užmegzti sadomazochistinius santykius?“ Tu ne sportbačius avi.
Kristianas rūsčiai dėbteli į mane, o tada jo lūpos trūkteli nuo šypsenos. Nors labai ant jo pykstu,
mano veide nejučia taip pat pasirodo šypsena.
– Žinok, aš gana greitai bėgioju. Anastazija, tiesiog pasakyk jam, kad esu tavo vaikinas.
Jis atidaro duris ir aš išeinu. Man sukasi galva. Universiteto rektorius, trys prorektoriai, keturi
profesoriai ir Keitė spokso į mane, o aš skubriai pražingsniuoju pro juos. Mėšlas. Palikusi Kristianą
su universiteto žmonėmis, einu ieškoti Rėjaus.
Pasakyk jam, kad esu tavo vaikinas.
„Privilegijuotas vaikinas“, – negailestingai primena man pasąmonė. Žinau, žinau… Nuveju šią
nemalonią mintį šalin. Kaip man pristatyti jį Rėjui? Salėje ramu, ji pustuštė, o Rėjus tebestovi kur
stovėjęs. Pamatęs mane, pamoja ir ima lipti žemyn.
– Na, Ane! Sveikinu.
Jis suspaudžia mane glėbyje.
– Ar norėtum nueiti į palapinę ko nors išgerti?
– Žinoma. Šiandien tau svarbi diena. Rodyk kelią.
– Neprivalome ten eiti, jei nenori.
Prašau, atsisakyk…
– Ane, dvi su puse valandos sėdėjau ir klausiausi visokių tauškalų. Man reikia ko nors išgerti.
Įsikimbu jam į parankę ir mudu su būriu žmonių išeiname į šiltą ankstyvos popietės orą.
Praeiname pro būrį absolventų, išsirikiavusių ir laukiančių, kol universiteto fotografas padarys
nuotrauką.
– Ak, gerai, kad prisiminiau… – Rėjus išsitraukia iš kišenės fotoaparatą. – Vieną nuotrauką mano
albumui, Ane.
Nepatenkinta užverčiu akis, bet jis mane vis tiek nufotografuoja.
– Ar dabar jau galiu nusiimti kepurę ir nusivilkti mantiją? Jaučiuosi kaip kvailė.

„Tu ir atrodai kaip kvailė… – kaip visada pašaipiai priduria pasąmonė. – Tai ar ketini pristatyti
Rėjui vyrą, su kuriuo dulkiniesi? – Ji rūsčiai žvelgia į mane per akinių drugelio pavidalo stiklais
viršų. – Jis labai didžiuosis.“

Dieve, kaip aš jos kartais nekenčiu…
Lauke pastatyta palapinė milžiniška ir pilna linksmai besišnekučiuojančių žmonių: absolventų, jų
tėvų, dėstytojų ir šiaip draugų. Rėjus paduoda man taurę šampano arba, kaip įtariu, pigaus putojančio
vyno. Neatvėsinto ir saldaus. Vėl prisimenu Kristianą: jam toks gėrimas nepatiktų.
– Ana!
Atsisuku ir akimirksniu atsiduriu Etano Kavanago glėbyje. Jis pakėlęs apsuka mane neišpildamas
vyno – koks vikruolis!
– Sveikinu! – Etanas džiugiai man nusišypso, žalios jo akys spindi.
Kokia staigmena. Jo pilkšvai gelsvi plaukai susitaršę ir labai patrauklūs. Jis toks pat gražus kaip
Keitė. Brolio ir sesers panašumas irgi pribloškiantis.
– Tai bent! Etanai! Kaip malonu tave matyti. Tėti, čia Etanas – Keitės brolis. Etanai, čia mano tėtis
– Rėjus Stilas.
Vyrai paspaudžia vienas kitam ranką, tėtis santūriai ir tiriamai nužvelgia poną Kavanagą.
– Kada grįžai iš Europos? – klausiu.
– Jau prieš savaitę, bet norėjau nustebinti sesutę, – lyg sąmokslininkas paaiškina Etanas.
– Kaip miela, – šypteliu.
– Ji sakė atsisveikinimo kalbą – tokio įvykio negalėjau praleisti.
Etanas, rodos, seserimi nepaprastai didžiuojasi.
– Jos kalba buvo puiki.
– Išties, – pritaria Rėjus.
Etanas laiko apkabinęs mane per juosmenį, o aš pakeliu akis ir sutinku šaltą, pilką Kristiano
Grėjaus žvilgsnį. Šalia jo stovi Keitė.
– Laba diena, Rėjau. – Keitė pakšteli Rėjui į abu skruostus – jis nurausta. – Ar jau susipažinote su
Anos vaikinu? Kristianas Grėjus.
Po perkūnais… ta Keitė! Mėšlas! Išbąlu kaip drobė.
– Pone Stilai, malonu susipažinti, – sklandžiai, maloniai ir nė kiek nesutrikdytas Keitės iniciatyvos
sako Kristianas. Jis ištiesia ranką ir Rėjus – tikras šaunuolis! – paspaudžia ją, nė kiek neišsiduodamas,
kad ši žinia jam tarsi perkūnas iš giedro dangaus.
„Labai ačiū, Ketrina Kavanag“, – nesitverdama pykčiu mintyse padėkoju. Mano pasąmonė, rodos,
nualpo.
– Pone Grėjau… – sumurma Rėjus, o jo veidas neperprantamas, gal tik didelės rudos akys
išplėstos labiau nei paprastai. Ir tos akys susminga į mane tarsi klausdamos: „Kada ketinai pranešti
man šią naujieną?“ Prikandu lūpą.
– O čia mano brolis, Etanas Kavanagas, – į Kristianą kreipiasi Keitė.
Kristianas dėbteli į Etaną, kuris stovi vis dar apkabinęs mane.
– Pone Kavanagai…
Juodu pasisveikina. Kristianas ištiesia man ranką.
– Ana, mieloji, – sumurma jis ir aš nuo tokio švelnumo vos nenualpstu.

Išsprūstu iš Etano glėbio, Kristianas santūriai nusišypso Keitės broliui, o aš atsistoju šalia Grėjaus.
Keitė slapta man šypteli. Ta ragana puikiai supranta, ką daro!

– Etanai, mama ir tėtis nori su tavimi pasikalbėti, – sako Keitė ir nusiveda Etaną.
– Ar seniai judu pažįstami? – Ramus Rėjaus žvilgsnis nuo Kristiano nukrypsta į mane.
Prarandu kalbos dovaną. Trokštu prasmegti skradžiai žemę. Kristianas apkabina mane ir, prieš
pirštais suspausdamas man petį, nykščiu švelniai perbraukia per nuogą nugarą.
– Porą savaičių, gal šiek tiek daugiau, – sklandžiai paaiškina jis. – Susipažinome, kai Anastazija
atvažiavo imti iš manęs interviu studentų laikraščiui.
– Nežinojau, kad dirbai studentų laikraštyje, Ane, – sako Rėjus, o jo žodžiai persmelkti nebylaus
priekaišto ir juntamo irzulio.
Velnias…
– Keitė susirgo, – burbteliu. Daugiau nesugraibau nė žodžio.
– Pasakėte gerą kalbą, pone Grėjau.
– Ačiū, sere. Girdėjau, esate prisiekęs žvejys.
Rėjus kilsteli antakius, nusišypso taip retai nušvintančia nuoširdžia Rėjaus Stilo šypsena ir juodu
įsitraukia į pokalbį apie žvejybą. Tiesą sakant, netrukus pajuntu, kad aš čia nereikalinga. Palengva
Kristianas visiškai apsuka galvą mano tėčiui… „Kaip ir tau apsuko“, – tiesiai rėžia man pasąmonė.
Kristiano įtaiga milžiniška. Atsiprašiusi vyrų, einu ieškoti Keitės.
Ji šnekasi su tėvais, kurie visuomet labai malonūs ir šiltai mane sutinka. Apsikeičiame keliomis
mandagiomis frazėmis ir užsimezga trumpas neįpareigojantis pokalbis – daugiausia šnekamės apie
būsimas jų atostogas Barbadose ir mūsų su Keite persikraustymą.
– Keite, kaip tu galėjai užbėgti man už akių ir pati supažindinti Kristianą su Rėjumi? – piktai
sušnypščiu, kai tik liekame dviese ir niekas negali girdėti.
– Žinojau, kad niekada to nepadarysi, be to, noriu paspausti Kristianą, kad greičiau įsipareigotų. –
Keitė maloniai man nusišypso.
Rūsčiai dėbteliu į draugę. Tai aš nenoriu jam įsipareigoti, kvailute!
– Rodos, Ana, jis reagavo labai ramiai. Pasinaudok tuo. Tik pažiūrėk – Kristianas negali atplėšti
nuo tavęs akių. – Pažvelgusi įsitikinu, kad ir Rėjus, ir Kristianas žiūri į mane. – Jis varsto tave akimis
kaip vanagas.
– Geriau eisiu gelbėti Rėjaus arba Kristiano. Nežinau kurio. O apie tavo darbelius dar
pašnekėsime, Ketrina Kavanag!
Piktai dėbtelėjusi į ją, nueinu.
– Ana, padariau tau paslaugą! – šūkteli ji man pavymui.
– Štai ir aš, – grįžusi sakau ir nusišypsau abiem vyrams.
Rodos, jiems smagu. Kristianas juokiasi iš kažkokio pokšto, o tėtis, nors ir dalyvauja viešame
renginyje, jaučiasi neįtikėtinai laisvai. Apie ką dar, be žvejybos, juodu šnekėjosi?
– Ane, kur tualetai?
– Už palapinės ir į kairę.
– Tuoj grįšiu. O judu linksminkitės.
Rėjus nueina. Nervingai žvilgteliu į Kristianą. Trumpai pastovime ir leidžiame fotografui padaryti
mudviejų nuotrauką.

– Dėkoju, pone Grėjau.
Fotografas skubiai nueina. Apakinta blykstės, kelis kartus sumirksiu.
– Vadinasi, užbūrei ir mano tėvą?
– Ką reiškia tas „ir“?
Kristiano žvilgsnis liepsningas, be to, jis klausiamai kilsteli antakius. Nukaistu. Pakėlęs ranką, jis
pirštais perbraukia man per skruostą.
– Ak, kaip gaila, kad nežinau, apie ką galvoji, Anastazija, – niūriai sušnabžda jis ir, suspaudęs man
smakrą, pakelia galvą, kad atidžiai žvelgtume vienas kitam į akis.
Imu alsuoti greičiau. Kaip jis geba taip paveikti mane net čia, žmonių pilnoje palapinėje?
– Šią akimirką galvoju, kad ryši gražų kaklaraištį, – tyliai sakau.
Jis sukikena.
– Pastaruoju metu jį labiausiai mėgstu.
Tirštai nuraustu.
– Žavingai atrodai, Anastazija. Ši suknelė tau tinka, galiu paglostyti tavo nugarą, paliesti nuostabią
odą.
Staiga pasijuntu taip, tarsi būtume tame kambaryje. Vienudu. Kiekviena mano kūno skaidula
atgijusi, kiekviena nervų šaknelė nepaprastai jautri, vėl jaučiu elektros srovę primenančią įtampą,
traukiančią mane prie Kristiano.
– Juk žinai, kad bus gera, ar ne, mažyte? – sukužda jis.
Užsimerkiu, papilvės raumenys atsileidžia, man ima linkti keliai.
– Bet aš noriu daugiau, – tyliai sakau.
– Daugiau? – Suglumęs Kristianas niūriai žvelgia į mane. Įsitempusi linkteliu. Dabar jis žino tiesą.
– Daugiau… – tyliai pakartoja Kristianas. Tarsi svarstydamas, ką reiškia šis žodis – trumpas,
paprastas, bet daug žadantis… Jis nykščiu perbraukia man per apatinę lūpą. – Nori širdelių ir gėlių?
Vėl linkteliu. Jis įbeda į mane akis ir jose pamatau nuožmią vidinę kovą.
– Anastazija, – tyliai sako Kristianas. – Man tokie dalykai naujiena.
– Man taip pat.
Kristianas vos pastebimai šypteli.
– Nedaug težinai, – burbteli.
– Užtat tu žinai visas nešvankybes.
– Nešvankybes? Nepasakyčiau… – Kristianas papurto galvą. Rodos, kalba nuoširdžiai. –
Pamėgink, – sušnabžda.
Mesdamas man iššūkį ir kartu drąsindamas, jis pakreipia galvą ir apdovanoja mane kreiva,
akinančia šypsena.
Aikteliu. Lyg būčiau Ieva Rojaus sode, o jis – žaltys gundytojas, kuriam niekaip negaliu atsispirti.
– Gerai, – šnipšteliu.
– Ką pasakei?
Visas Kristiano dėmesys dabar skirtas vien man. Susitvardau.
– Gerai. Pamėginsiu.
– Tu sutinki? – akivaizdžiai netikėdamas klausia jis.
– Taip, pamėginsiu, bet sąlygines ribas dar reikia aptarti, – tyliai sakau.

Kristianas užsimerkia ir suspaudžia mane glėbyje.
– Jėzau, Ana, kaip netikėta. Net žado netekau.
Jis žingteli atatupstas, staiga pasirodo Rėjus, palapinės triukšmo banga palengva pakyla ir užgula
man ausis. Mes ne vieni. Po velnių, ką tik sutikau būti jo nuolankiąja. Kristianas nusišypso Rėjui, o jo
akys spindi džiaugsmu.
– Ane, gal nueisime kur nors priešpiečių? – klausia Rėjus.
– Gerai.
Kad neprarasčiau pusiausvyros, spoksau į Rėjų. „Ką tu padarei?!“ – piktai rėkia ant manęs
pasąmonė. Mano vidinė dievaitė daro atbulinius salto, vikrumu nenusileisdama rusų gimnastui
olimpiniam čempionui.
– Gal prisidėsite prie mūsų, Kristianai? – pasiteirauja Rėjus.
Kristianai! Vėpsau į jį, žvilgsniu mėgindama įteigti, kad siūlymo atsisakytų. Man reikia laiko
pagalvoti… po galais, ką aš padariau?
– Ačiū, pone Stilai, bet turiu kitų planų. Buvo malonu su jumis susipažinti, sere.
– Ir man, – atsako Rėjus. – Rūpinkitės mano mergaite.
– Ak, su malonumu.
Atsisveikindami vyrai paspaudžia vienas kitam ranką. Pajuntu šleikštulį. Rėjus nė nenumano, kaip
Kristianas ketina manimi rūpintis. Kristianas paima mano ranką, pakelia prie lūpų ir, liepsningu,
skvarbiu žvilgsniu žiūrėdamas į akis, švelniai pabučiuoja krumplius.
– Iki, panele Stil, – sušnabžda vilties kupinu balsu.
Nuo to žodžio man viduriuose kažkas trūkteli. Pala… iki?
Suėmęs už alkūnės, Rėjus nusiveda mane prie palapinės angos.
– Jis atrodo patikimas jaunuolis. Ir koks gražus. Tau labai pasisekė, Ane. Tik kodėl turėjau apie jį
sužinoti iš Ketrinos? – papriekaištauja Rėjus.
Aš tik gailiai gūžteliu pečiais.
– Na, jei tik vyrukas moka ir mėgsta meškerioti su musele, mano nuomone, jis geras.
Kad mane kur, Rėjus pritaria. Jei tik jis žinotų…

T EMS TANT R ĖJUS PARVEŽA mane namo .
– Paskambink mamai, – liepia jis.
– Paskambinsiu. Ačiū, kad atvažiavai, tėti.
– Tokio įvykio nė už ką nebūčiau praleidęs, Ane. Labai tavimi didžiuojuosi.
Ak, ne. Negaliu pasiduoti jausmams. Jaučiu, kad gerklę ima spausti didžiulis gumulas, ir stipriai

suspaudžiu Rėjų glėbyje. Jis sutrikęs irgi apkabina mane ir… nieko negaliu padaryti: akyse
susitvenkia ašaros.

– Ei, Ane, širdele, – mėgina mane raminti Rėjus. – Tokia diena… Per daug įvykių, ar ne? Gal nori,
kad užeičiau ir išvirčiau tau arbatos?

Nusijuokiu pro ašaras. Rėjaus nuomone, arbata galima išspręsti visas problemas. Pamenu, mama
skųsdavosi, kad jei kalbėsime apie arbatą ir užuojautą, tai Rėjus puikiai moka virti arbatą, bet ne
guosti.

– Ne, tėti, man viskas gerai. Buvo puiku vėl tave pamatyti. Kai tik įsikursiu Siatle, atvažiuosiu tavęs
aplankyti.

– Sėkmės per pokalbius dėl darbo. Ir pranešk man, kaip sekėsi.
– Būtinai, tėti.
– Myliu tave, Ane.
– Ir aš tave, tėti.
Jis nusišypso, pažvelgia į mane rudomis, geromis, spindinčiomis akimis ir įlipa į automobilį.
Atsisveikindama pamoju jam, tolstančiam prieblandoje, ir neskubėdama grįžtu į butą.
Pirmiausia pasitikrinu mobilųjį. Jį reikia krauti, tad, prieš skaitant žinutes, tenka susirasti kroviklį
ir įjungti jį į elektros tinklą. Randu keturis praleistus skambučius, vieną balso pašto pranešimą ir dvi
žinutes. Trys neatsakyti Kristiano skambučiai… balso pašto pranešimų nuo jo nėra. Vienas
neatsakytas Chosė skambutis ir balso pašto pranešimas, kuriuo jis linki man sėkmės gavus diplomą.
Perskaitau žinutes.

Ar saugiai grįžai namo?
Paskambink man.

Abi nuo Kristiano. Kodėl jis nepaskambino namų telefonu? Nueinu į miegamąjį ir įjungiu blogio
mašiną.

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Šis vakaras
Dat a: 2011 m. gegužės 25 d. 23:58
Gavėjas: Anastazija Stil

Tikiuosi, ta savo mašina saugiai grįžai namo.
Pranešk man, ar tau viskas gerai.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Jėzau… ir kodėl jis taip jaudinasi dėl mano vabalo? Ta mašina ištikimai tarnavo man trejus metus,
o Chosė visuomet pasirūpindavo jos remontu. Kitas Kristiano elektroninis laiškas atsiųstas šiandien.

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Sąlyginės ribos
Dat a: 2011 m. gegužės 26 d. 17:22
Gavėjas: Anastazija Stil

Ką naujo dar galėčiau pasakyti?
Bet kada mielai su tavimi jas aptarsiu.

Šiandien atrodei žavingai.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Noriu su juo susitikti. Paspaudžiu „Atsakyti“.

Siunt ėjas: Anastazija Stil
Tema: Sąlyginės ribos
Dat a: 2011 m. gegužės 26 d. 19:23
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Jei nori, galiu šį vakarą užsukti jų aptarti.

Ana

Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Sąlyginės ribos
Dat a: 2011 m. gegužės 26 d. 19:27
Gavėjas: Anastazija Stil

Atvažiuosiu pas tave. Sakydamas, kad man nepatinka, jog vairuoji tą mašiną, kalbėjau rimtai.
Netrukus būsiu su tavimi.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Po velnių… jis tuoj bus čia. Turiu kai ką paruošti ir atiduoti jam – pirmasis Tomo Hardžio
tritomio leidimas tebeguli svetainėje, knygų lentynoje. Negaliu tų knygų pasilikti. Suvynioju jas į rudą
popierių ir ant jo paskubomis brūkšteliu Tesės žodžius iš romano:

„Sutinku su tavo sąlygomis, Andželai, nes tu geriausiai žinai, kokia turi būti mano bausmė.
Tik… tegul ji nebūna didesnė, nei galiu ištverti!“

PENKIOLIKTAS SKYRIUS

–Labas.
Neapsakomai drovėdamasi atidarau duris. Prieangyje stovi Kristianas su džinsais ir odiniu švarku.
– Sveika, – atsako ir jo veide nušvinta spindulinga šypsena.
Pasinaudoju proga paganyti akis į tokį grožį. Dieve, kaip seksualiai jis atrodo su odiniais

drabužiais.
– Užeik.
– Jei galima… – linksmai tarsteli Kristianas. Įėjęs kilsteli rankoje laikomą butelį šampano. –

Pamaniau, aplaistysime tavo diplomą. Nieko nėra geriau už rūšinį „Bollinger“ šampaną.
– Įdomiai pasakei, – santūriai pakomentuoju.
Jis nusišypso.
– Oi, kaip man patinka, kad neieškai žodžio kišenėje, Anastazija.
– Turime tik arbatos puodelių. Visos taurės supakuotos.
– Arbatos puodelių? Man rodos, tiks.
Nueinu į virtuvę. Labai nervinuosi, man silpna, jaučiuosi taip, tarsi į svetainę būčiau įsileidusi

panteros patiną arba kalnų liūtą – nenuspėjamą ir plėšrų.
– Nori ir lėkštelių?
– Pakaks puodelių, Anastazija! – išsiblaškęs šūkteli Kristianas iš svetainės.
Grįžusi randu jį spoksantį į rudą knygų paką. Puodelius pastatau ant stalo.
– Čia tau, – tyliai ir nedrąsiai sakau.
Prakeikimas… tikriausiai kils ginčas.
– Taigi, tiek jau supratau. Puikiai parinkta citata. – Ilgu smiliumi jis išsiblaškęs perbraukia per

eilutes. – Maniau, esu d’Erbervilis, ne Andželas. Pasirinkai pažeminimą. – Jis pamalonina mane
trumpa vilkiška šypsena. – Aš ir tikėjausi, kad rasi ką nors, kas puikiai atitiks situaciją.

– Tai ir prašymas, – sušnabždu.
Kodėl taip nervinuosi? Man džiūsta burna.
– Prašymas? Kad elgčiausi su tavimi švelniai?
Linkteliu.
– Nupirkau tas knygas tau, – ramiai į mane žvelgdamas tyliai sako jis. – Elgsiuosi su tavimi
švelniau, jei knygas pasiliksi.
Iš paskutiniųjų tvardausi.
– Kristianai, negaliu priimti tokios dovanos, ji pernelyg brangi.
– Matai, apie tai ir kalbėjau: tu manęs neklausai. Noriu, kad tas knygas turėtum, ir daugiau nėra
apie ką diskutuoti. Tai labai paprasta. Tau nereikia dėl to sukti galvos. Kaip nuolankioji, turėtum būti

dėkinga už šią dovaną, ir tiek. Tiesiog turi priimti viską, ką tau perku, nes aš taip noriu.
– Kai nupirkai man šias knygas, dar nebuvau tavo nuolankioji, – sušnabždu.
– Ne… bet dabar sutikai ja būti, Anastazija.
Kristianas žybteli akimis.
Atsidūstu. Šito ginčo nelaimėsiu, tad pereinu prie atsarginio plano.
– Vadinasi, knygos mano ir galiu daryti su jomis, ką noriu?
Kristianas įtariai nužvelgia mane, bet sutinka:
– Taip.
– Jei taip, norėčiau paaukoti jas labdarai, būtent Darfūre veikiančiai labdaros organizacijai, nes ji,

rodos, tau arčiausiai širdies. Galės parduoti knygas aukcione.
– Ką gi, jei taip nori…
Kristianas stipriai sučiaupia lūpas. Jis nusivylęs.
Nuraustu.
– Dar pagalvosiu apie tai, – sumurmu.
Nenoriu nuvilti Kristiano, be to, prisimenu jo žodžius. Noriu, kad trokštum man įtikti.
– Negalvok, Anastazija. Apie tai negalvok, – tyliai ir rimtai sako jis.
Kaip galiu negalvoti? „Gali apsimesti, kad esi jo mašina, kaip ir visi kiti jam priklausantys

daiktai.“ Atsigavusi pasąmonė vėl nepraleidžia progos įgelti. Nekreipiu į ją dėmesio. Ak, ar
negalėtume atsukti laiko atgal? Dabar tarp mudviejų tvyro nemaloni įtampa. Nežinau, ką daryti.
Nudelbiu akis. Kaip man pataisyti padėtį?

Pastatęs šampano butelį ant stalo, jis atsistoja prieš mane. Pirštais suima pasmakrę, pakelia galvą.
Nutaisęs orią išraišką, žvelgia žemyn į mane.

– Daug ką tau pirksiu, Anastazija. Pratinkis. Galiu sau tai leisti. Esu labai turtingas. – Pasilenkęs jis
greitai ir nekaltai pabučiuoja mane į lūpas. – Prašau… – Ir paleidžia mano smakrą.

„Oho!“ – stebėdamasi be garso, vien lūpomis, šūkteli mano pasąmonė.
– Bet man dėl to gėda, – sumurmu.
Suirzęs Kristianas ranka persibraukia per plaukus.
– Neturėtum gėdytis. Anastazija, tu dėl visko per daug suki galvą. Neapsunkink savęs nieko
nereiškiančiu moraliniu nuosprendžiu, paremtu kitų žmonių nuomone. Nešvaistyk jėgų. Taip jautiesi
tik dėl to, kad abejoji dėl mūsų sutarties. Tai visiškai suprantama. Juk tiksliai nežinai, į ką veliesi.
Suraukusi kaktą, mėginu įsisąmoninti Kristiano žodžius.
– Na, liaukis, – švelniai liepia jis ir atsargiai pajudina man smakrą, kad paleisčiau prikąstą apatinę
lūpą. – Tau visiškai nėra ko gėdytis, Anastazija. Nenoriu, kad taip manytum. Tiesiog nupirkau kelias
senas knygas, kurios, mano nuomone, tau galėtų būti vertingos, ir tiek. Išgerk šampano. – Kristiano
žvilgsnis šiltas, švelnus, ir aš, pakėlusi akis, nedrąsiai jam nusišypsau. – Taip jau geriau, – sumurma
jis.
Tada paima nuo stalo butelį, nuplėšia foliją, nuima vielą, staigiai pasuka ne kamštį, o butelį, ir su
negarsiu pokšt įgudusia ranka neišliedamas nė lašelio jį atkemša. Pripila mudviem po pusę puodelio.
– Rožinis… – nustebusi sakau.
– „Bollinger Grande Année Rosé 1999“, aukščiausios rūšies šampanas, – mėgaudamasis paaiškina
Kristianas.

– Iš arbatos puodelių.
Jis šypteli.
– Iš arbatos puodelių. Sveikinu baigus universitetą, Anastazija.
Susidaužiame puodeliais ir jis išgeria gurkšnelį, o aš niekaip negaliu atsikratyti minties, kad iš
tiesų švenčiame mano pralaimėjimą.
– Ačiū, – sumurmu ir taip pat išgeriu truputį šampano. Jis, žinoma, labai skanus. – Ar dabar
galėtume pasišnekėti apie sąlygines ribas?
Kristianas nusišypso, o aš nuraustu.
– Tu visuomet tokia nekantri…
Paėmęs už rankos, Kristianas nusiveda mane prie sofos, atsisėda ir trūktelėdamas pasisodina šalia.
– Tavo įtėvis – labai nekalbus žmogus.
A… vadinasi, apie sąlygines ribas kol kas nekalbėsime. Norėčiau greičiau sutvarkyti šį reikalą, mat
nerimas mane ėste ėda.
– O tau tikrai pavyko jį prisijaukinti, – papūtusi lūpas sakau.
Kristianas tyliai nusijuokia.
– Tik todėl, kad moku žvejoti.
– Iš kur žinojai, kad jis žvejys?
– Pati man pasakojai. Kai drauge gėrėme kavą.
– Hm… tikrai? – Gurkšteliu dar šampano. Nieko sau, jis įsimena kiekvieną smulkmeną. Mmm…
šampanas tikrai labai geras. – Ar ragavai vyno universiteto priėmime?
Kristianas susiraukia.
– Taip. Jis buvo šlykštus.
– Paragavusi jo, iš karto pagalvojau apie tave. Iš kur tu tiek daug nusimanai apie vyną?
– Aš ne kažin ką nusimanau, Anastazija, tiesiog žinau, ką mėgstu. – Jo akys spindi, atrodo beveik
sidabrinės, ir aš vėl nukaistu. – Nori dar? – klausia Kristianas, mostelėdamas į butelį šampano.
– Prašyčiau.
Jis vikriai atsistoja ir paima butelį. Įpila man į puodelį šampano. Gal ketina nugirdyti? Įtariai jį
nužvelgiu.
– Butas atrodo gana tuščias. Jau susiruošėte kraustytis?
– Beveik.
– Ar rytoj dirbi?
– Taip, rytoj – paskutinė mano darbo diena Kleitono parduotuvėje.
– Padėčiau jums kraustytis, bet pažadėjau paimti iš oro uosto seserį.
O! Čia tai bent naujiena.
– Sekmadienį anksti rytą Mija parskrenda iš Paryžiaus. Rytoj grįšiu į Siatlą, bet girdėjau, kad
judviem padės Eliotas.
– Taip, Keitė tuo labai džiaugiasi.
Kristianas suraukia kaktą.
– Taigi, Keitė ir Eliotas, kas galėjo pagalvoti? – suniurna jis, iš pažiūros kažkodėl nepatenkintas. –
Beje, ar jau rūpiniesi darbo vieta Siatle?
Kada imsimės aptarinėti sąlygines ribas? Kokį žaidimą jis čia žaidžia?

– Manęs laukia pora pokalbių. Dėl stažuotojos vietos.
– Kada ketinai man tai pasakyti? – nepatenkintas klausia Kristianas ir kilsteli antakį.
– Na… Dabar sakau.
Jis prisimerkia.
– Kur?
Nežinau kodėl, tikriausiai dėl to, kad jis galėtų pasinaudoti savo įtaka, nenoriu Kristianui to sakyti.
– Poroje leidyklų.
– Tikrai nori dirbti darbą, susijusį su leidyba?
Įsitempusi linkteliu.
– Na, sakyk. – Kristianas žiūri į mane ir kantriai laukia, tikėdamasis gauti daugiau informacijos.
– Ką sakyti?
– Nebūk kietakaktė, Anastazija, klok, į kokias leidyklas eisi, – piktai sako jis.
– Į dvi mažas leidyklas, – burbteliu.
– Kodėl nenori, kad žinočiau į kurias?
– Kad be reikalo jų nespaustum.
Kristianas susiraukia.
– Dabar tu elgiesi kaip kietakaktis.
Jis nusijuokia.
– Kietakaktis? Aš? Dieve, tu tikrai moki provokuoti. Išgerk šampaną ir pasikalbėkime apie tas
sąlygines ribas.
Pasirausęs kišenėje, jis išsitraukia dar vieną mano elektroninio laiško ir sutarties priedo kopiją. Ar
jis visur vaikšto su tais laiškais ir sutarties priedais kišenėje? Rodos, dar vienas toks lapas yra
Kristiano man paskolintame švarke. Po velnių, bus geriau, jei to nepamiršiu. Išgeriu savo puodelį iki
dugno.
Kristianas žvilgteli į mane.
– Dar šampano?
– Gerai.
Patenkintas savimi, jis slapta šypteli, pakelia šampano butelį ir staiga stabteli.
– Ar šiandien ko nors valgei?
Varge… vėl ta pati sena dainelė.
– Taip. Su Rėjumi pavalgiau pietus iš trijų patiekalų.
Suirzusi dėbteliu į Kristianą ir užverčiu akis. Šampanas teikia drąsos.
Kristianas pasilenkęs suspaudžia man smakrą ir atidžiai pažvelgia į akis.
– Jei dar kartą taip į mane dėbtelėsi, išpersiu tave persimetęs per kelį.
Ką?!
– O… – garsiai atsidūstu ir Kristiano akyse išvystu jaudulį.
– O… – pamėgdžioja jis mane. – Mudviejų santykiai prasideda, Anastazija.
Man smarkiai daužosi širdis, viduriuose jaučiu silpnumą, be to, spaudžia gerklę. Kodėl tai taip
seksualu?
Jis įpila man dar puodelį šampano ir aš iš karto beveik visą išgeriu. Sudrausminta vėl įsispoksau į
jį.

– Dabar jau atkreipiau į save dėmesį, ar ne?
Linkteliu.
– Atsakyk man.
– Taip… atkreipei į save dėmesį.
– Gerai, – sako jis ir patenkintas nusišypso. – Taigi, seksualiniai veiksmai. Didumą jau esame
išmėginę.
Per sofą pasislenku arčiau jo ir dirsteliu į sąrašą.

T REČIASIS PRIEDAS
Sąlyginės ribos
Šias ribas aptaria ir dėl jų susitaria abi sutarties šalys.
Ar Nuolankioji pritaria:

∙ masturbacijai;
∙ kunilingui;
∙ felacijai;
∙ spermos rijimui;
∙ vaginaliniam lytiniam aktui;
∙ rankos kišimui į makštį;
∙ analiniam lytiniam aktui;
∙ rankos kišimui į analinę angą.

– Sakei, nepritari rankos kišimui. Ar prieštarauji dar kam nors? – švelniai klausia Kristianas.
Sutrinku.
– Analinis lytinis aktas man irgi ne prie širdies.
– Nusileidau dėl rankos kišimo, Anastazija, bet tikrai nenoriu atsisakyti teisės džiaugtis tavo
užpakaliu. Bet tai atidėsime vėlesniam laikui. Be to, tokio lytinio akto ir negalėtume praktikuoti iš
karto. – Jis kreivai šypteli. – Tavo užpakaliui reikės treniruočių.
– Treniruočių? – sušnabždu.
– O kaipgi. Jį reikės rūpestingai paruošti. Analinis lytinis aktas gali būti labai malonus, patikėk.
Bet jei pamėginsime ir tau nepatiks, galėsime jo atsisakyti.
Jis drąsinamai šypteli.
Pakeliu į Kristianą akis, sumirksiu. Jis mano, kad man patiks? Iš kur žino, kad tai malonu?
– Ar kada nors bandei? – tyliai klausiu.
– Taip.
Po velnių… Net aikteliu.
– Su vyru?
– Ne. Niekada nesidulkinau su vyru. Ne mano stilius.
– Su ponia Robinson?
– Taip.
Po galais… kaip?.. Suraukiu kaktą. O Kristianas vėl pažvelgia į sąrašą.

– Ir… spermos rijimas. Na, už tai esi įvertinta aukščiausiu balu.
Nuraustu, o mano vidinė dievaitė garsiai sučepsi lūpomis švytėdama iš pasididžiavimo.
– Taigi. – Jis išsišiepęs pažvelgia į mane. – Spermos rijimui pritarta?
Linkteliu nedrįsdama pakelti į jį akių ir vėl išmaukiu puodelį iki dugno.
– Nori daugiau? – klausia Kristianas.
– Noriu.
Jam pilant šampano staiga prisimenu šiek tiek ankstesnį mudviejų pokalbį. Ar jis turi omenyje tai,
ar tik šampaną? Ar vaišinimas šampanu ir yra tas „daugiau“?
– Ką manai apie sekso žaislus?
Spoksodama į sąrašą, gūžteliu.

Ar Nuolankioji sutinka, kad būtų naudojami:

∙ vibratoriai;
∙ analiniai kaiščiai;
∙ dirbtiniai peniai;
∙ kiti vaginaliniai ir analiniai žaislai.

– Analiniai kaiščiai? Ar jų paskirtis atitinka pavadinimą? – Bjaurėdamasi suraukiu nosį.
– Taip, – šypsodamasis atsako jis. – Be to, norėčiau atkreipti tavo dėmesį į anksčiau minėtą analinį
aktą. Tai treniruočių įrankis.
– Šit kaip… O ką reiškia „kiti“?
– Rutuliukai, kiaušiniai… ir panašiai.
– Kiaušiniai? – sunerimusi klausiu.
– Ne tikri kiaušiniai.
Purtydamas galvą, Kristianas garsiai nusijuokia.
Pyktelėjusi papučiu lūpas.
– Džiaugiuosi, kad tave pralinksminau, – suburbu taip, kad girdėti, jog aš įsižeidusi.
Jis liaujasi juoktis.
– Atsiprašau. Panele Stil, atleiskite, – sako Kristianas dėdamasis, kad atgailauja, bet jo akyse
tebežaižaruoja juoko kibirkštėlės. – Ar dėl žaislų turi kokių nors prieštaravimų?
– Ne, – piktai atšaunu.
– Anastazija, – ima meilikauti Kristianas, – atleisk man. Patikėk, nenorėjau juoktis. Bet dar niekada
taip išsamiai apie šiuos dalykus nesikalbėjau. Tiesiog tu… tokia nepatyrusi. Nepyk.
Jo akys didelės, pilkos ir nuoširdžios.
Truputį atlyžtu ir siurbteliu dar gurkšnelį šampano.
– Gerai, dabar – suvaržymai, – grįžta prie sutarties Kristianas.
Atidžiai peržiūriu sąrašą ir mano vidinė dievaitė ima šokinėti kaip mažas vaikas, laukiantis ledų.

Ar Nuolankioji pritaria:

∙ rišimui virve;
∙ rišimui odiniais diržais;
∙ antrankių, grandinių ir pančių naudojimui;
∙ rišimui lipniąja juosta;
∙ rišimui kitomis priemonėmis.

Kristianas kilsteli antakį.
– Ką pasakysi?
– Gerai, – sušnabždu ir tuoj pat vėl įbedu žvilgsnį į sąrašą.

Ar Nuolankioji sutinka, kad būtų:

∙ rišamos rankos priekyje;
∙ rišamos kulkšnys;
∙ rišamos alkūnės;
∙ rišamos rankos už nugaros;
∙ rišami keliai;
∙ riešai rišami prie kulkšnių;
∙ rišama prie nejudančių daiktų, baldų ir pan.;
∙ rišama prie skėtiklio;
∙ kabinama.

Ar Nuolankioji sutinka, kad jai būtų užrišamos akys?
Ar Nuolankioji sutinka, kad jai būtų užkemšama burna?

– Apie kabinimą jau šnekėjome. Jei nori kabinimą įtraukti į griežtų ribų priedą, aš neprieštarausiu.
Tokiems žaidimams reikia daug laiko, o mes, šiaip ar taip, turime tik tris mėnesius. Gal turi daugiau
prieštaravimų?

– Nesijuok, bet… kas tas skėtiklis?
– Pažadu nesijuokti. Jau du kartus tavęs atsiprašiau. – Kristianas piktai pašnairuoja į mane. –
Neversk dar kartą to daryti, – įspėja. Rodos, aš net susigūžiu… ak, koks jis valdingas. – Skėtiklis – tai
strypas su antrankiais kulkšnims ir (arba) riešams. Puikus daikčiukas.
– Gerai… Na, kad būtų užkemšama burna… Man būtų neramu, kad galiu uždusti.
– Tai man būtų neramu, jei negalėtum kvėpuoti. Nenoriu tavęs uždusinti.
– O kaip užkimšta burna pasakysiu saugos žodžius?
Kristianas patyli.
– Pirmiausia tikiuosi, kad jų niekada neprireiks. Bet jei tau bus užkimšta burna, naudosimės
gestais, – lyg niekur nieko paaiškina.
Sumirksiu. Bet jei būsiu surišta, tai kaip parodysiu gestą? Man temsta protas… hm, alkoholis.
– Man neramu dėl burnos užkimšimo.

– Gerai, pasižymėsiu.
Staiga, šį tą suvokusi, pažvelgiu į Kristianą.
– Tau patinka surišti savo nuolankiąsias, kad jos negalėtų tavęs liesti?
Kristianas išpučia akis.
– Tai viena iš priežasčių, – tyliai atsako.
– Ar dėl to buvai surišęs man rankas?
– Taip.
– Nemėgsti apie tai kalbėti, tiesa? – sumurmu.
– Ne, nemėgstu. Gal nori dar šampano? Šis gėrimas teikia tau drąsos, o man reikia žinoti, ką
manai apie skausmą.
Po velnių… štai ir klastingoji mūsų pokalbio dalis. Kristianas vėl įpila man į puodelį šampano ir
aš gurkšteliu.
– Taigi, ką apskritai manai apie patiriamą skausmą? – Kristianas žiūri į mane, laukdamas
atsakymo. – Tu vėl kramtai lūpą, – niūriai priduria.
Akimirksniu liaujuosi kramčiusi, bet nežinau, ką atsakyti. Išraudusi spoksau į savo rankas.
– Ar vaikystėje esi patyrusi fizinių bausmių?
– Ne.
– Vadinasi, šioje srityje neturi jokios patirties?
– Ne.
– Tai nėra taip baisu, kaip tau atrodo. Jei kalbame apie skausmą, didžiausias tavo priešas yra
vaizduotė, – sušnabžda jis.
– Ar būtinai turi tai daryti?
– Taip.
– Kodėl?
– Tai neatskiriama santykių dalis, Anastazija. Aš taip elgiuosi. Matau, kad nerviniesi. Aptarkime
metodus.
Jis man parodo sąrašą. Mano pasąmonė klykdama skuodžia ir pasislepia už sofos.

Ar Nuolankioji sutinka patirti šias skausmo / bausmės / drausminimo formas:

∙ mušimą delnu;
∙ plakimą rykšte;
∙ kandžiojimą;
∙ genitalijų veržimą (gnybimą);
∙ karštą vašką;
∙ mušimą mente;
∙ mušimą lazda;
∙ krūtų spenelių veržimą (gnybimą);
∙ ledą;
∙ kitų rūšių skausmą ir jo kėlimo būdus.

– Ką gi, tu prieš genitalijų veržimą ir gnybimą. Sutinku. Šiaip ar taip, labiausiai skauda mušant
lazda.

Išbąlu kaip drobė.
– Prie lazdos galime prieiti palengva.
– Arba apskritai jos atsisakyti, – sukuždu.
– Tai sutarties dalis, mažyte, bet neskubėsime taikyti nė vieno iš šių metodų. Anastazija, aš per
daug tavęs nekankinsiu.
– Labiausiai mane baugina bausmės, – šiaip taip ištariu.
– Ką gi, džiaugiuosi, kad pasakei. Kol kas mušimą lazda iš sąrašo išbrauksime. O kai labiau
apsiprasi su kitais veiksmais, padidinsime jų intensyvumą. Niekur neskubėsime.
Nuryju seilę, o Kristianas pasilenkia ir pabučiuoja mane į lūpas.
– Štai, juk bučiuotis visai nebuvo baisu, ar ne?
Gūžteliu pečiais, širdis vėl daužosi.
– Klausyk, noriu aptarti dar vieną dalyką, o tada guldysiu tave į lovą.
– Į lovą?
Kelis kartus smarkiai sumirksiu, kraujas ima greičiau tekėti gyslomis ir sušildo tas kūno vietas,
kurias tik visai neseniai sužinojau esant.
– Liaukis, Anastazija, turbūt supranti, kad po pokalbio apie visus šiuos dalykus noriu tave tuoj pat
išdulkinti ir ramiai pradėti ateinančią savaitę. Juk tos kalbos turėjo paveikti ir tave.
Pasimuistau. Mano vidinė dievaitė geismingai dūsuoja.
– Matai? Be to, noriu kai ką išmėginti.
– Ką nors skausmingo?
– Ne. Liaukis visur mačiusi skausmą. Iš esmės tai vienas malonumas. Ar kada nors tave užgavau?
Nuraustu.
– Ne.
– Na, matai. Klausyk, šiandien sakei, kad nori daugiau…
Staiga praradęs pasitikėjimą savimi, Kristianas nutyla.
Dieve… ką dabar sumanė?
Jis tvirtai suspaudžia man ranką.
– Išskyrus tuos laikotarpius, kai būsi mano nuolankioji, gal ir galėtume pamėginti… Nežinau, ar
pavyks. Neįsivaizduoju, kaip viską suderinti. Galbūt ir nieko neišeis. Bet norėčiau pamėginti. Gal
vieną naktį per savaitę?.. Nežinau…
Po perkūnais… Net išsižioju iš nuostabos, mano pasąmonė priblokšta. Kristianas Grėjus
pasiruošęs duoti man daugiau! Mano pasąmonė dirsteli iš už sofos, bet raganiškas jos veidas vis dar
sumišęs.
– Bet su viena sąlyga. – Jis atsargiai žvilgteli į mane ir iš veido supranta, kad esu sutrikusi.
– Kokia? – sušnabždu.
Prašyk, ko nori. Su viskuo sutiksiu.
– Tu turėsi maloniai priimti dovaną, kurią tau išrinkau studijų baigimo proga.
– A.
Nutuokiu, kokia ta dovana. Iš baimės man palengva darosi silpna.

Kristianas nenuleidžia nuo manęs akių.
– Eikš, – murmteli ir atsistoja nuo sofos, kartu tempdamasis ir mane.
Nusivilkęs švarką, apsiaučia man pečius ir pasuka prie durų.
Gatvėje prie namo stovi raudonas universalas, nedidelis trejų durų „Audi“ markės automobilis.
– Čia tau. Sveikinu baigus universitetą, – sumurma jis, prisitraukęs apkabina mane ir pabučiuoja į
plaukus.
Jis nupirko man sumautą, bet, sprendžiant iš išvaizdos, naujutėlaitį automobilį. Jėzau… Jau su
tomis knygomis rūpesčių turėjau per akis. Suglumusi spoksau į mašiną, iš paskutiniųjų mėginu
susivokti. Viena vertus, aš pasibaisėjusi, kita vertus, dėkinga, taip pat priblokšta, kad jis tikrai tai
padarė, bet visus šiuos jausmus vis dėlto užgožia pyktis. Taip, aš labai pykstu, juolab tiek pasakiusi
Kristianui apie tas knygas, nors… šiaip ar taip, mašiną jis jau nupirko. Paėmęs už rankos, jis kiemo
taku nusiveda mane prie naujojo pirkinio.
– Anastazija, tas tavo vabalas jau senas ir tikrai nesaugus. Niekada sau neatleisčiau, jei tau kas nors
nutiktų, juolab kad man taip lengva šį reikalą sutvarkyti…
Kristianas nenuleidžia nuo manęs akių, bet šią akimirką negaliu prisiversti į jį pažvelgti. Stoviu ir
tylėdama spoksau į nuostabų, skaisčiai raudoną, naujutėlaitį daiktą.
– Apie savo ketinimą užsiminiau tavo įtėviui. Jis entuziastingai pritarė, – tyliai sako Kristianas.
Atsisukusi ir net prasižiojusi iš siaubo, perveriu jį įtūžio kupinu žvilgsniu.
– Užsiminei apie tai Rėjui? Ką tu sau manai? – dusinama pykčio vos iškošiu.
Kaip jis drįso?! Vargšas Rėjus. Aš pasišlykštėjusi ir pažeminta dėl to, kaip Kristianas pasielgė su
tėčiu.
– Tai dovana, Anastazija. Ar negali tiesiog padėkoti?
– Bet tu žinai, kad ji per brangi.
– Man ne per brangi, ir mano sąžinė rami.
Susiraukusi ir nesumodama, ką atsakyti, žiūriu į Kristianą. Jis tiesiog nesupranta! Visą gyvenimą
turėjo krūvas pinigų. Na, gerai, gal ir ne visą – būdamas mažas tikriausiai nebuvo turtingas, – ir
mano požiūris keičiasi. Ši mintis leidžia man pažvelgti blaiviau, dėl mašinos taip pat atlyžtu ir mane
ima graužti sąžinė, kad iš pradžių taip įsižeidžiau. Kristiano ketinimai buvo geri – tiesa, netinkami,
bet vis dėlto nepiktybiški.
– Kaip ir kompiuterį, mielai ją iš tavęs pasiskolinčiau.
Jis sunkiai atsidūsta.
– Gerai. Skolinu. Neribotam laikui.
Jis nedrąsiai žvilgteli į mane.
– Ne, ne neribotam laikui, o tik kol kas. Ačiū.
Kristianas susiraukia. Pasistiebusi pakšteliu jam į skruostą.
– Ačiū už automobilį, sere, – sakau kaip įmanydama meiliau.
Staiga jis mane sučiumpa, trūkteli, vieną ranką uždėjęs ant nugaros prispaudžia prie savęs, kitos
pirštus suleidžia man į plaukus.
– Jūs tikrai sunkiai tramdoma moteris, Ana Stil.
Tada liežuviu praskyręs man lūpas ir nepaisydamas jokių kliūčių ima aistringai bučiuoti.

Man akimirksniu užkaista kraujas ir aš ne mažiau aistringai atsakau į bučinį. Beprotiškai jo geidžiu
– numojusi ranka ir į automobilį, ir į knygas, ir į sąlygines ribas, ir į lazdą… Geidžiu jo.

– Turiu iš visų jėgų tvardytis, kad tuoj pat neiškruščiau tavęs pasiguldęs ant variklio dangčio – ir
tik tam, kad parodyčiau: priklausai man, ir jei noriu nupirkti tau sumautą automobilį, tai ir nupirksiu,
– dusliai niurna Kristianas. – O dabar vesimės tave į vidų ir nurengsime.

Jis dar kartą šiurkščiai ir greitai mane pabučiuoja.
Dieve mano, koks jis įpykęs! Sučiupęs už rankos, nusitempia mane į butą ir, negaišdamas laiko,
vedasi tiesiai į miegamąjį… Mano pasąmonė vėl pasislėpė už sofos, pasilenkė ir rankomis užsidengė
galvą. Jis įjungia naktinę lempelę ir, įbedęs akis į mane, stabteli.
– Maldauju, nepyk ant manęs, – sušnabždu.
Kristiano žvilgsnis ramus, akys – kaip šaltos pilkšvo, padūmavusio stiklo duženos.
– Atsiprašau dėl mašinos ir dėl knygų… – pasakau ir pritrūkstu žodžių. Jis susimąstęs tyli. – Tavo
pyktis mane gąsdina, – žvelgdama jam į akis pašnabždomis priduriu.
Kristianas užsimerkia ir papurto galvą. Kai atmerkia akis, jo veidas jau švelnesnis. Jis giliai
įkvepia ir nuryja seilę.
– Apsisuk, – šnipšteli. – Noriu išlukštenti tave iš tos suknelės.
Dar vienas ūmus nuotaikos pasikeitimas – nelengva priprasti. Klusniai apsisuku, širdis ima
daužytis kaip pašėlusi ir visus nuogąstavimus staiga užgožia geismas, persmelkiantis gyslomis tekantį
kraują, sunkus, kankinantis, besitelkiantis kažkur visiškai žemai papilvėje. Kristianas suėmęs
nubraukia plaukus man nuo nugaros ir užmeta ant dešinio peties taip, kad garbanos kristų ant krūties.
Tada prispaudžia smilių man prie sprando ir kankinamai lėtai braukia nugara žemyn, nagu švelniai
rėždamas odą.
– Ši suknelė man patinka, – sumurma. – Patinka matyti tavo tobulą odą.
Kai pirštas nuslysta iki nugaros vidurio, ten, kur medžiaga jau dengia odą, Kristianas užkiša jį už
krašto ir prisitraukia mane arčiau: žingteliu atatupsta ir priglundu prie jo visu kūnu. Pasilenkęs jis
įkiša nosį man į plaukus ir įkvepia.
– Puikiai kvepi, Anastazija. Taip maloniai.
Jo nosies galas nuslysta paausiu, paskui kaklu, o tada Kristianas švelniais ir lengvais kaip
plunksnelės prisilietimas bučiniais apipila man visą petį.
Mano kvėpavimas keičiasi: jis negilus, greitesnis, kupinas nekantros. Kristianas suima suknelės
užtrauktuką. Lūpomis liesdamas, bučiuodamas ir čiulpčiodamas kitą mano petį, skausmingai lėtai jį
atitraukia. Šį darbą Kristianas atlieka kankinamai gerai. Mano kūnas atsako į glamones, Kristiano
liečiama, imu vangiai muistytis.
– Turėsi… išmokti… nejudėti, – sušnabžda jis, po kiekvieno žodžio vis pabučiuodamas man į
sprandą.
Tada trūkteli sumegztą kaklo raištį ir suknelė sukrinta ant grindų man prie kojų.
– Nesegite liemenėlės, panele Stil. Tai man patinka.
Ištiesęs rankas, jis suima krūtis ir nuo to prisilietimo speneliai susiraukšlėja.
– Pakelk rankas ir apkabink man pakaušį, – prikišęs lūpas prie kaklo, sušnabžda Kristianas.
Nedelsdama paklūstu, mano krūtys pakyla, stipriau priglunda prie jo delnų, o speneliai dar labiau
sustandėja. Suleidusi pirštus į švelnius ir geismą žadinančius jo plaukus, imu švelniai pešioti. Tada

palenkiu galvą į šoną, kad Kristianui būtų lengviau pasiekti kaklą.
– Mmm… – suniurna jis kažkur man už ausies ir, mėgdžiodamas mano rankų judesius, suspaudęs

ilgais pirštais ima tampyti krūtų spenelius.
Kirkšnis persmelkus tam jausmui – stipriam ir veriančiam, – sudejuoju.
– Ar taip suteiksiu tau orgazmą? – pašnabždomis klausia jis.
Išriečiu nugarą, dar stipriau remdama krūtis į įgudusias jo rankas.
– Patinka, ar ne, panele Stil?
– Mmm…
– Sakyk.
Kristianas tęsia šį lėtą, jaudrinantį kankinimą, švelniai tampo spenelius.
– Taip.
– Taip, o toliau?
– Taip… sere.
– Gera mergaitė.
Kristianas stipriai spusteli ir mano kūnas ima rangytis, trindamasis į jo krūtinę, pilvą ir šlaunis.
Net aikteliu nuo apėmusio neapsakomo, stipraus malonumo ir skausmo. Jaučiu Kristianą visu

kūnu. Imu dejuoti rankomis stipriau pešdama jam plaukus.
– Manau, tu dar nepasiruošusi sprogti, – sušnabžda jis, paliovęs darbuotis pirštais, tada atsargiai

sukanda man ausies spenelį ir timpteli. – Be to, tu mane supykdei.
„Ak… ne, ką tai reiškia?“ – ši mintis pasiekia smegenis per nenumaldomo geismo rūką.
– Todėl gal ir išvis neleisiu tau patirti šio malonumo.
Kristiano dėmesys vėl nukrypsta į pirštus – jie vėl ima tampyti, sukioti, glamonėti krūtų spenelius.

Siūbuodama į šonus, imu užpakaliu trintis į jo kūną.
Jaučiu, kad prikišęs lūpas prie kaklo Kristianas šypsosi, o jo rankos nuslysta ant mano klubų. Tada

man už nugaros jis pirštais užkabina kelnaičių juosmenį, ištempia jį, nykščiais praduria medžiagą ir
suplėšęs kelnaites numeta man priešais, kad pamatyčiau… Po velnių… Rankomis perbraukęs per
intymią mano vietelę, jis iš užpakalio lėtai įkiša pirštą.

– O taip. Mano mieloji mergaitė pasiruošusi, – sukužda Kristianas ir apsuka mane, kad stovėčiau
veidu į jį. Dabar jis alsuoja greičiau. Įsikiša pirštą į burną. – Jūs tokia skani, panele Stil… – atsidūsta.

Kad mane kur… Jo pirštas sūrokas… nuo manęs.
– Nurenk mane, – tyliai liepia Kristianas žiūrėdamas į mane neperprantamu žvilgsniu.
Aš visiškai nuoga, aviu tik batelius – šventinius Keitės aukštakulnius. Sutrinku. Dar niekada neteko
nurengti vyro.
– Tau pavyks, – meiliai padrąsina mane Kristianas.
Suklapsiu akimis. Nuo ko pradėti? Siekiu sportinių marškinėlių, bet jis, kreivai šypsodamasis,
pastveria mano rankas.
– Na jau ne. – Išsiviepęs papurto galvą. – Pradėk ne nuo marškinėlių. Gali būti, kad tau reikės liesti
mane ten, kur numačiau. – Jo akys spindi iš susijaudinimo.
Oho… Tai bent naujiena… Galiu liesti jį per drabužius. Kristianas paima mano ranką ir uždeda ant
savo lyties.
– Štai kaip jūs mane veikiate, panele Stil.

Aiktelėjusi švelniai sugniaužiu išpampusį penį, o jis šypteli.
– Noriu įsiskverbti į tave. Numauk man džinsus. Dabar tu vadovausi.
Po galais… aš vadovausiu… Iš nuostabos man net lūpa atvimpa.
– Ką ketini su manimi daryti? – provokuoja mane Kristianas.
„Oi, daug ką!“ – surinka mano vidinė dievaitė, ir aš iš to susierzinimo, geismo ir ypatingos Stilų
giminės narsos stumteliu Kristianą ant lovos. Jis nusijuokia, o aš pažvelgiu į jį, tysantį žemai, ir
pasijuntu kaip nugalėtoja. Mano vidinė dievaitė, rodos, tuoj pratrūks. Paskubomis negrabiai nuaunu
jam batus ir kojines. Gulėdamas jis žiūri į mane iš smagumo ir geismo spindinčiomis akimis.
Kristianas atrodo toks… nuostabus… ir mano. Užlipusi ant lovos, apžergiu jį, ketindama atsegti
džinsus užkišu pirštus už juosmens ir užčiuopiu plaukų taką. Kristianas užsimerkia, kilsteli dubenį.
– Turėsi išmokti nejudėti, – apsimestinai papriekaištauju ir, suspaudusi plaukus žemiau džinsų
juosmens, timpteliu.
Šypsodamasis man, Kristianas ima alsuoti smarkiau.
– Gerai, panele Stil, – sumurma, o jo akys jau degte dega. – Mano kišenėje sargis, – sušnabžda.
Neskubėdama įkišu ranką į kišenę ir, čiuopdama jos pamušalą, neatitraukiu akių nuo jo veido.
Kristianas prasižiojęs. Ištraukiu abu rastus folijos paketėlius ir padedu ant lovos prie jo klubų. Du!
Nekantrūs pirštai susiranda džinsų sagą ir, truputį pasičiupinėję, atsega ją. Aš neapsakomai
susijaudinusi.
– Tokia nekantri, panele Stil, – juokauja Kristianas.
Atitraukiu užtrauktuką ir še tau bėda: kaip numauti jam kelnes? Hm… Truputį pasislenku ir
trūkteliu. Džinsai vos smukteli. Susiraukiu. Kodėl taip sunku juos numauti?
– Negaliu gulėti nejudėdamas, jei kramtai tą lūpą, – įspėja Kristianas, o tada kilsteli dubenį nuo
lovos, kad galėčiau nutraukti jam džinsus su trumpikėmis… ir – ooo! – išlaisvinti jį. Kristianas
nuspiria drabužius ant grindų.
Šventasis Moze, jis visas mano, galiu su juo žaisti, kaip tik noriu, – net širdis apsalo.
– O ką dabar ketini daryti? – pašnabždomis ir staiga surimtėjęs klausia jis.
Ištiesusi ranką ir stebėdama Kristiano veidą, paliečiu jo kotą. Kristiano lūpos prasiskiria taip, kad
susidaro raidė O, jis staiga giliai įkvepia. Jo kotas toks glotnus, aksominis… ir toks standus…
Mmm… Koks nuostabus derinys… Pasilenkiu, plaukai užkrenta man ant veido ir jį apžioju. Imu
čiulpti, stipriai. Kristianas užsimerkia, jo klubai, mano užgulti, ima ritmingai trūkčioti.
– Jėzau, Ana, raminkis… – sudejuoja jis.
Jaučiuosi tokia galinga; provokuoti ir jaudrinti jį burna ir liežuviu – tikras džiaugsmas. Mano
spaudžiamas, Kristianas įtempia raumenis, o mano burna slysčioja aukštyn žemyn, įsileisdama jį iki
pat gomurio, lūpos stipriai spaudžia… aukštyn žemyn, aukštyn žemyn…
– Liaukis, Ana, gana. Dar nenoriu nuleisti.
Atsisėdu, žvelgdama į Kristianą sumirksiu, alsuoju greitai kaip ir jis, bet jaučiuosi suglumusi.
Maniau, vadovauju aš! Mano vidinė dievaitė atrodo kaip vaikas, iš kurio atėmė ledus.
– Tavo tyrumas ir entuziazmas tikrai pavergia, – vos atgaudamas kvapą sako Kristianas. – Josi ant
manęs… Štai ko mums reikia.
Ak…
– Imk, užmauk. – Jis paduoda man folijos paketėlį.

Po velnių… Kaip? Atplėšiu pakuotę ir ištraukiu lipnų iš latekso pagamintą sargį.
– Suspausk galiuką, o likusią dalį išvyniok. Jei šito čiulptuko gale liks oro, tau nepatiks, –
šnopuodamas paaiškina jis.
Labai susikaupusi ir neskubėdama darau, kas liepta.
– Viešpatie, tu mane tiesiog žudai, Anastazija, – aimanuoja Kristianas.
Mėgaujuosi savo rankų darbu ir juo. Šis kotas tikrai nepadarytų gėdos jokiam vyrui. Koks
jaudulys į jį žiūrėti.
– O dabar noriu, kad paslėptum jį savyje, – sumurma Kristianas.
Išsigandusi žiūriu, o jis staiga atsisėda ir mudviejų nosys beveik susiliečia.
– Va taip, – sušnabžda ir, viena ranka apglėbęs per klubus, kilsteli mane, atsistūmęs kita pasislenka
po manimi ir labai lėtai pasodina mane ant savo koto.
Jam skverbiantis ir užpildant ertmę sudejuoju ir nustebinta malonaus, stulbinamo, kankinamo
pilnatvės jausmo lieku pražiota burna. Ak… maldauju…
– Labai gerai, mažyte, pajusk mane, jusk mane visą, – dusliai šneka Kristianas ir trumpai
užsimerkia.
Jis manyje, įsmukęs iki pat galo, Kristianas laiko mane atidžiai žiūrėdamas į akis, neleisdamas nė
krustelėti kelias sekundes, o gal ir minutes – nenutuokiu kiek.
– Taip pasiekiu giliau, – sumurma jis.
Tada truputį pakeltas jo dubuo ima krutėti jau pažįstamais sukamaisiais judesiais ir aš sudejuoju…
Kad mane kur – tas jausmas pasklinda po visą kūną, pasiekia ir papilvę, ir visas kitas vietas. Po
perkūnais!
– Dar, – šnipšteliu.
Jis išsišiepia ir paklūsta.
Dejuodama atlošiu galvą, plaukai užkrinta man ant nugaros, o Kristianas labai lėtai vėl atsigula.
– Pati judėk, Anastazija, aukštyn ir žemyn, taip, kaip nori. Įsikibk į mano rankas, – žemu, dusliu ir
neapsakomai geismingu balsu šnabžda jis.
Iš visų jėgų suspaudžiu Kristiano rankas. Remdamasi į jas atsargiai pasikeliu ir vėl nusileidžiu. Jo
akys liepsnoja nuo pirmykščio, nekantraus laukimo. Jis alsuoja nelygiai kaip ir aš, o kai leidžiuosi,
pasitinka mane kilstelėdamas dubenį. Mudu pagauname ritmą… aukštyn žemyn, aukštyn žemyn… vėl
ir vėl… ir man taip… gera. Šnopuodama kažkur giliai jaučiu pildantis tuštumą… kiekviena kūno
skaidula pulsuoja aistra, greitai stiprėjančiu pojūčiu, žiūriu į jį, mudviejų žvilgsniai susitinka… ir
tose akyse matau nuostabą, mano sužadintą nuostabą.
Aš jį dulkinu. Aš vadovauju. Jis mano, o aš – jo. Ši mintis prislegia mane tarsi betono luitas,
nustumia nuo bedugnės krašto ir aš sprogstu jodama ant jo… kažką nerišliai šaukdama. Kristianas
stipriai suspaudžia man klubus, užsimerkia, atlošia galvą ir, sukandęs dantis, tyliai nuleidžia. Krentu
jam ant krūtinės – sukrėsta, nesuvokdama, ar tai įsivaizduota, ar tikra, atsidūrusi ten, kur nėra nei
griežtų, nei sąlyginių ribų.

ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

Palengva vėl imu suvokti pasaulį, po galais, dar ir kaip suvokti! Man sukasi galva, rankos ir kojos
aptirpusios ir suglebusios, jaučiuosi visiškai išsekusi. Tysau užvirtusi ant Kristiano, padėjusi galvą
jam ant krūtinės, o jis kvepia nuostabiai: išskalbtais baltiniais, kažkokiu brangiu kūno prausikliu ir
geriausiu, labiausiai gundančiu aromatu pasaulyje… Kristianas… Nenoriu keltis, trokštu kvėpuoti
šiuo eliksyru amžinai. Uodžiu jį, tik apmaudu, kad jis vilki marškinėlius. Šiek tiek atgavusi jėgas,
ištiesiu ranką ir padedu jam ant krūtinės. Pirmą kartą paliečiau jo krūtinę. Jis tvirtas… stiprus. Staiga
nuleidęs ranką, Kristianas stveria mano plaštaką, bet sušvelnina šį veiksmą pakeldamas ją sau prie
lūpų ir meiliai bučiuodamas krumplius. Jis apsiverčia ir pažvelgia į mane iš viršaus.

– Nedrįsk, – burbteli ir švelniai mane pabučiuoja.
– Kodėl nemėgsti būti liečiamas? – pašnabždomis klausiu, žvelgdama į mielas, pilkas jo akis.
– Nes esu penkiasdešimt pagedėlio atspalvių, Anastazija.
Ak… Jo atvirumas mane visiškai suglumina. Žiūrėdama į jį, keliskart sumirksiu.
– Mano savarankiško gyvenimo pradžia nebuvo rožėmis klota. Nenoriu apsunkinti tavęs
smulkmenomis. Tiesiog neliesk manęs.
Kristianas nosimi brūkšteli man per nosį, paskui atsiskiria nuo manęs ir atsisėda.
– Ką gi, manau, pagrindines pozas išmėginome. Kaip tau patiko šita?
Jis atrodo labai patenkintas savimi ir kartu kalba dalykiškai, tarsi kataloge pasižymėjęs dar vieną
prekę. O aš vis dar negaliu atsitokėti nuo Kristiano pastabos, kad jo savarankiško gyvenimo pradžia
nebuvo rožėmis klota. Apmaudu, mat trokštu sužinoti daugiau. Bet jis man nieko nepapasakos.
Mėgdžiodama Kristianą pakreipiu galvą ir, sutelkusi visas jėgas, nusišypsau.
– Jei bent akimirką tau pasirodė, jog patikėjau, kad vadovavimą perdavei man, tai noriu priminti,
kad, matyt, neatsižvelgei į mano diplomo pažymių vidurkį. – Droviai šyptelėjusi, priduriu: – Bet ačiū
už iliuziją.
– Panele Stil, jūs toli gražu nesate vien gražus veidelis. Iki šiol šešis kartus patyrėte orgazmą, ir
visi tie kartai priklauso man, – pagyrūniškai atsako Kristianas, jau vėl žaismingai nusiteikęs.
Nuraudusi sumirksiu, o Kristianas atidžiai žvelgia į mane iš viršaus.
Jis skaičiuoja orgazmus! Kristianas suraukia kaktą.
– Ar turi man ką pasakyti? – staiga griežtai klausia.
Susiraukiu. Mėšlas…
– Šiandien paryčiui kai ką sapnavau.
– Šit kaip? – Jis piktai dėbteli į mane.
Mėšlų mėšlas. Ar tik nebūsiu prisivirusi košės?
– Sapne patyriau orgazmą.

Sulenkta ranka užsidengiu akis. Kristianas tyli. Truputį patraukusi ranką vogčia žvilgteliu į jį ir
pamatau, kad jis puikiai nusiteikęs.

– Sapne?
– Nuo jo pabudau.
– Nesistebiu. Ką sapnavai?
Mėšlas…
– Tave.
– Ką aš dariau?
Vėl ranka užsidengiu akis. Kaip mažas vaikas trumpai įsivaizduoju, kad jei aš nematau Kristiano,
tai ir jis negali manęs matyti.
– Anastazija, ką aš dariau? Klausiu paskutinį kartą.
– Laikei rankoje raitelio šmaikštį.
Jis nustumia mano ranką.
– Tikrai?
– Taip, – sakau ir išraustu kaip vėžys.
– Tai dar neprarask vilties, – sumurma jis. – Turiu net kelis raitelio šmaikščius.
– Pintus iš rudos odos?
Jis nusijuokia.
– Ne, bet neabejoju, kad galėsiu tokį gauti.
Jis pasilenkęs skubriai mane pabučiuoja, tada atsistoja ir čiumpa savo trumpikes. Oi, ne… jis
ketina eiti. Paskubomis žvilgteliu į laikrodį – dar tik be dvidešimties dešimta. Akimirksniu išsiritu iš
lovos, čiumpu treningo kelnes, berankovius sportinius marškinėlius, o tada atsisėdu ant lovos
sukryžiavusi kojas ir žiūrėdama į jį. Nenoriu, kad Kristianas išeitų. Bet kaip jį sulaikyti?
– Kada tau prasidės mėnesinės? – nutraukia mano mintis Kristianas.
Ką?
– Nemėgstu sargių, – nepatenkintas suniurna jis.
Pakelia prezervatyvą, paskui padeda jį ant grindų ir užsimauna džinsus.
– Tai kada? – dar kartą paklausia, o neišgirdęs atsakymo klausiamai įsispokso į mane, tarsi norėtų
sužinoti mano nuomonę apie orą.
Po perkūnais… Tai asmeniška…
– Ateinančią savaitę. – Įbedu žvilgsnį į savo rankas.
– Turi pasirūpinti kontraceptinių tablečių.
Kristianas toks valdingas. Lyg apdujusi spoksau į jį. Atsisėdęs ant lovos, jis aunasi kojines ir batus.
– Ar turi savo gydytoją?
Papurtau galvą. Mudu vėl grįžome prie įmonių suliejimo – Kristiano nuotaika staiga visiškai
pasikeitė.
Jis susiraukia.
– Galiu surasti ir susitarti, kad atvažiuotų pas tave į butą sekmadienį rytą, prieš mudviem
susitinkant. Arba galite susitikti pas mane. Kaip tau būtų patogiau?
Štai tau ir „aš tavęs nespausiu“… Dar viena paslauga, už kurią sumokės Kristianas, bet… tiesą
sakant, tai jo paties labui.

– Geriau pas tave.
Tai reiškia, kad sekmadienį tikrai susitiksiu su Kristianu.
– Sutarta. Aš tau pranešiu kada.
– Jau eisi?
Neišeik… pasilik su manimi, prašau…
– Taip.
Kodėl?
– O kaip tu grįši? – tyliai klausiu.
– Teiloras mane paims.
– Galiu ir aš parvežti. Turiu puikų naują automobilį.
Kristianas atidžiai pažvelgia į mane, o jo veide atsispindi švelnumas.
– Taip man labiau patiktų. Tik manau, kad per daug išgėrei.
– Tyčia mane apsvaiginai?
– Taip.
– Kodėl?
– Nes viską skrupulingai apmąstai ir esi tokia pat slapukė kaip ir tavo įtėvis. Nuo lašelio vyno tau
atsiriša liežuvis, o man reikia, kad būtum su manimi atvira. Kitaip žodžio nepratarsi ir aš nežinosiu,
ką manai. In vino veritas, Anastazija.
– Manai, tu su manimi visuomet atviras?
– Stengiuosi toks būti. – Jis atsargiai žvilgteli į mane. – Šie santykiai turės ateitį tik jei būsime
vienas kitam atviri.
– Norėčiau, kad liktum ir panaudotum šitą.
Paėmusi pakeliu antrą sargį.
Kristianas nusišypso, pralinksmėja, jo akys spindi.
– Anastazija, šįvakar peržengiau tiek daug ribų. Man reikia eiti. Iki pasimatymo sekmadienį.
Tuomet jau turėsiu pataisytą ir tau pasirašyti parengtą sutartį, o tada galėsime pradėti tikrąjį žaidimą.
– Žaidimą?
Po velnių… Man vėl ima daužytis širdis.
– Norėčiau surengti su tavimi tikrą spektaklį. Bet to nedarysiu, kol nepasirašysi ir aš nežinosiu,
kad esi pasiruošusi.
– A… Vadinasi, delsdama pasirašyti galėčiau pratęsti dabartinius mudviejų santykius?
Kristianas tiriamai nužvelgia mane ir šypteli.
– Na, gal ir taip, bet aš galiu neištverti įtampos.
– Neištverti? Kaip?
Mano vidinė dievaitė nubudo ir sukluso.
Jis lėtai linkteli, o tada, erzindamas mane, išsiviepia.
– Galiu būti labai bjaurus.
Jo šypsena priverčia nusišypsoti ir mane.
– Bjaurus? Gal galėtum išsamiau?
– Na, žinai… sprogimai, automobilio sekimas, grobimas, įkalinimas…
– Tu mane pagrobtum?

– O kaipgi. – Jis nusišypso.
– Laikytum nelaisvėje prieš mano valią?
Jėzau, kaip tai seksualu…
– Taip, – linkteli Kristianas. – O tada besąlygiškai leistum man naudotis savo kūnu dvidešimt
keturias valandas per parą septynias dienas per savaitę.
– Tu mane pražudytum, – sušnabždu, o širdis, rodos, tuoj iššoks iš krūtinės.
Ar jis kalba rimtai?..
– Nuolatinis ir besąlygiškas savo kūno atidavimas.
Kristiano akys spindi, o jo susijaudinimą jaučiu net sėdėdama atokiau, ant lovos.
Po perkūnais…
– Tad neturi iš ko rinktis, – pašaipiai sako Kristianas.
– Suprantama. – Tardama šį žodį negaliu nuslėpti sarkazmo, be to, nejučia užverčiu akis į lubas.
– Oi, Anastazija Stil, ar tu ką tik vėl ėmei vartyti akis?
Mėšlas.
Kristianas atsisėda ant lovos krašto.
– Eikš čia, – švelniai liepia.
Išbąlu. Jėzau… jis kalba rimtai. Sėdžiu ir spoksau į jį sustingusi kaip akmuo.
– Dar nieko nepasirašiau, – sušnabždu.
– Įspėjau tave, ką padarysiu. Esu vyras, kuris žodžio laikosi. Kelis kartus pliaukštelėsiu tau, o tada
iškrušiu – labai greitai ir beatodairiškai. Rodos, antro sargio vis dėlto prireiks.
Jis šneka taip švelniai, grėsmingai ir… po galais, taip seksualiai. Mane persmelkia galinga,
nenumaldoma, kaip skystis visur pasrūvanti aistra. Įbedęs į mane liepsningas akis, Kristianas laukia.
Nedrąsiai ištiesiu kojas. Gal reikėtų sprukti? Taip ir bus: štai mūsų santykiai pakibo ant plauko. Ar
leisiu jam daryti, ką nori, ar pasipriešinsiu ir viskas bus baigta? Mat gerai suprantu: jei nepaklusiu,
mūsų santykiai nutrūks. „Daryk, kas liepta!“ – maldauja mano vidinė dievaitė. Mano pasąmonė
paralyžiuota kaip ir aš.
– Laukiu, – primena Kristianas. – Nesu iš kantriųjų.
Ak, dėl visko, kas šiame pasaulyje šventa! Aš dūsuoju, baiminuosi ir kaistu. Kraujas greitai teka
gyslomis, be to, man linksta kojos. Lėtai priropoju prie Kristiano ir atsisėdu šalia.
– Gera mergaitė, – burbteli jis. – Dabar atsistok.
Oi, velnias… ar jis negali nubausti manęs, ir viskas? Nežinau, ar galiu stovėti. Dvejodama
atsistoju. Kristianas ištiesia ranką ir aš padedu sargį jam ant delno. Staiga jis mane stveria ir
parsiverčia ant kelių. Paskui vikriai pasisuka taip, kad aš nuo galvos iki pusiaujo atsiduriu ant lovos
šalia jo. Tada dešine koja apžergia abi mano kojas, o kairiu dilbiu priremia strėnas, kad negalėčiau
pajudėti. Koks mėšlas…
– Ištiesk rankas ir pasidėk abipus galvos, – liepia.
Nedelsdama paklūstu.
– Kodėl tai darau, Anastazija? – klausia jis.
– Nes varčiau akis, – šiaip taip pratariu.
– Manai, tai mandagu?
– Ne.