Dmitry.Glukhovsky.-.Metro.2033.2011.LT

ir gerbė jį net dabar, po to, kai pašlijo nervai, bet taip pat jis puikiai
suvokė, kad Suchojus jam ne tėvas, ir apskritai ne giminė, ir niekada
nevadino jo tėvu.

O Suchojus, iš pradžių pats pasiprašęs vadinti jį dėde Saša, vėliau
gailėjosi dėl to. Metai bėgo, ir jis, senas tunelių vilkas, taip ir nesuspėjo
sukurti tikros šeimos, neturėjo jis net moters, kuri lauktų jo iš žygių.
Jam spausdavo širdį, žvelgiant į motinas su mažais vaikais, ir jis svajojo
apie tai, kad išauš ir jo gyvenime ta diena, kada nebereikės daugiau ei­
linį kartą išeiti į tamsą, pradingti iš stoties gyvenimo ilgoms dienoms ir
savaitėms, o gal net ir visam laikui. Ir tuomet, tikėjosi jis, atsiras moteris,
pasirengusi tapti jo žmona, ir gims vaikai, kurie, kai išmoks kalbėti,
vadins jį ne dėde Saša, o tėčiu. Senatvė ir negalia sėlino vis arčiau, laiko
liko vis mažiau ir mažiau, ir reikėjo turbūt suskubti, bet vis nepavykdavo
ištrūkti, užduotis keitė užduotį ir nebuvo kol kas tokio, kuriam būtų
galima perduoti dalį savo darbų, patikėti savo ryšius ir atskleisti profe­
sines paslaptis, o pats galėtų dirbti kokį nors paprastesnį darbą stotyje.
Jis jau senokai pamąstydavo apie ramesnį užsiėmimą ir net gerai žino­
jo, kad galėjo tikėtis vadovaujamų pareigų stotyje dėl savo autoriteto,
įspūdingos tarnybos istorijos ir draugiškų santykių su administracija.
Tačiau tinkamos pamainos jam nenusimatė net tolimoje ateityje ir, guos­
damas save mintimis apie laimingą rytojų, jis gyveno diena iš dienos,
vis atidėdamas savo galutinį sugrįžimą, vilgydamas prakaitu ir krauju
šlifuodamas svetimas stotis ir tolimųjų tunelių betoną.

Artiomas žinojo, kad patėvis, nepaisant savo beveik tėviškos jam
meilės, nemato jame savo veiklos tęsėjo ir apskritai, nors ir visiškai ne­
pelnytai, laiko jį nevėkšla. Į tolimuosius žygius jis Artiomo nesikvietė,
nežiūrint to, kad Artiomas vis labiau brendo ir jam jau buvo nebegalima
atsakyti tuo, kad jis dar per jaunas. Jis nesuprasdavo, kad būtent šiuo
savo nepasitikėjimu Artiomu pastūmėdavo jį rizikingiausioms avan­
tiūroms, už kurias pats gi ir bausdavo. Jis, matyt, norėjo, kad Artiomas,
kelionėse po metro veltui nerizikuotų savo gyvybe, o gyventų taip, kaip
svajojo pats Suchojus: ramiai ir saugiai dirbtų ir augintų vaikus, tuščiai
neleistų savo jaunystės. Tačiau, linkėdamas tokio gyvenimo Artiomui, jis
užsimiršdavo, kad pats pirmiau, nei siekiant jos, perėjo ugnį ir vandenį,
spėjo išgyventi šimtus nuotykių ir prisisotinti jais. Ir ne įgyta per laiką
išmintis, o nuovargio metai dabar darė savo. Artiomas gi buvo kupinas
energijos, jis tik pradėjo gyventi, ir vegetuoti, trupinant ir džiovinant

51

grybus, keičiant vystyklus, niekada neryžtant eiti už penkišimtojo metro,
jam tai atrodė visiškai neįmanoma. Jo noras ištrūkti iš stoties stiprėjo
sulig kiekviena diena, taip, kad jis vis aiškiau ir aiškiau suvokė, kokį
likimą jam ruošia patėvis. Arbatos fabrikanto ir daugiavaikio tėvo rolė
Artiomui nebuvo patraukli. Būtent trauka nuotykiams, lyg noras pasi­
gauti tunelio skersvėjus ir skuosti paskui juos į nežinomybę, pasitinkant
savo lemtį. Tikriausiai visa tai įžvelgė jame Chanteris, patikėjęs jam tokią
nepaprastą, susijusią su didžiule rizika, užduotį. Medžioklis turėjo gerą
uoslę tokiems žmonėms, ir jau po valandos pokalbio jis suprato, kad
gali pasikliauti Artiomu. Netgi jeigu Artiomas nepasieks tikslo, jis bent
primiršęs užduotį, nepasiliks stotyje, jeigu Chanteriui kažkas atsitiktų
Botanikos sodo stotyje.

Chanteris nesuklydo dėl savo pasirinkimo.
Laimei, Ženka buvo namie, ir dabar Artiomas galėjo praleisti vakarą
prie arbatos puodelio prisimindamas paskutinius gandus ir pokalbius
apie ateitį.,
- Sveikas! - atsišaukė bičiulis Artiomo pasisveikinimui. - Tu taip pat
šiandien į naktinę pamainą? Štai ir mane paskyrė. Taip nesinori, norėjau
jau viršininko paprašyti, kad pakeistų. Na, jeigu tave prie manęs pastatys,
nieko, pakentėsiu. Tu šiandien budėjai? Sargyboje buvai? Na, pasakok!
Aš girdėjau pas jus ten nepaprastoji padėtis buvo... Kas ten nutiko?
Artiomas reikšmingai sužvairavo į Ženkos jaunesniąją sesutę, kuri
taip susidomėjo būsimu pokalbiu, kad net nustojo brukti medžiaginei
lėlei, pasiūtą jos mamos, grybų lupenų, ir, sulaikiusi kvėpavimą, iš už
palapinės kampo žiūrėjo įjuos savo apvaliomis akimis.
- Girdi, mažoji! - supratęs, ką būtent turi galvoje Artiomas, kiek
rūstokai pasakė Ženka, - tu, šitą, susirink savo daiktelius ir eik žaisti pas
kaimynus. Berods, Katia tave į svečius kvietė. Su kaimynais reikia palai­
kyti gerus santykius. Taip, kad, imk savo lėlytes į glėbį - ir pirmyn!
- Pamanyk, koks svarbumas! Aš ir taip viską žinau! Apie šungrybius
šituos jūs kalbėsite! - paniekinamai sulemeno ji atsisveikinant.
- O tu, Lenką, per maža dar apie šungrybius samprotauti. Tau dar
pienas nuo lūpų nenudžiūvo! - pastatė ją į vietą Artiomas.
- Kas tas pienas? - liesdama savo lūpas, nustebusiai paklausė mer­
gaitė.
Tačiau aiškinti niekas nepanoro ir klausimas liko be atsakymo.
Kai ji išėjo, Ženka iš vidaus užsegė palapinės dangalą ir paklausė:

52

- Na, kas gi nutiko? Nagi, klok! Aš jau tiek visko išgirdau. Vieni
sako, kad didžiulė žiurkė iš tunelio išlindo, kiti, kad jūs juodčkių šnipą
atbaidėt, ir netgi sužeidėt. Kuo tikėti?

- Niekuo netikėk! - patarė Artiomas. - Visi meluoja. Šuo tai buvo.
Mažas šunytis. Jį Andrejus paėmė, tas, jūrų pėstininkas. Sakė, kad už­
augins vokiečių aviganį, - nusišypsojo Artiomas.

- Aš juk kaip tik iš Andrejaus ir girdėjau, kad tai žiurkė buvo! - nu­
stebęs ištarė Ženka. - Negi jis tai tyčia pamelavo, ar kaip?

- O tu ką, nežinai? Juk tai jo mėgstami juokeliai: apie kiaulės dydžio
žiurkes. Humoristas jis, supranti, - atsakė Artiomas. - O pas tave kas
naujo? Kas iš vaikinų girdėti?

Ženkos draugai buvo prekeiviai, vežiojo arbatą ir kiaulieną į Taikos
prospektą, į mugę. Atgal vežė vitaminus, skudurus, visokį šlamštą, kartais
net gaudavo riebaluotas, dažnai su trūkstamais puslapiais, knygas, kurios
nežinomais keliais atsirasdavo Taikos prospekto stotyje, prakeliavusios
pusę metro, klaidžiojusias iš vienos kelioninės dėžės į kitą, iš kišenės į
kišenę, iš prekeivio prekeiviui tam, kad pagaliau rastų savo šeimininką.

VDNH didžiavosi tuo, kad nepaisant nuošalumo nuo centro ir pa­
grindinių prekybos kelių, gyventojams pavykdavo ne tik išgyventi sulig
kiekviena diena blogėjančiomis sąlygomis, bet ir puoselėti, nors tik sto­
ties ribose, gęstančią visame metropolitene žmogiškąją kultūrą. Stoties
administracija stengėsi skirti tam kiek įmanoma daugiau dėmesio. Vai­
kus būtinai mokė skaityti, stotyje net buvo sava maža biblioteka, į kurią
daugiausia patekdavo mugėse išsiderėtos knygos. Deja, patys prekeiviai
knygų negalėdavo pasirinkti, imdavo tai, kas būdavo, ir visokiausios
makulatūros susikaupdavo nemažai. Tačiau stoties gyventojų požiūris į
knygas buvo toks pagarbus, kad net iš niekam nenaudingos bibliotekos
knygelės niekada ir niekieno nebuvo išplėštas nė vienas puslapis. Su
knygomis elgėsi kaip su šventomis, kaip su paskutiniu supratimu apie
nugrimzdusį į nebūtį nuostabų pasaulį, todėl suaugusieji, branginantys
kiekvieną, skaitymu padvelktą atsiminimų sekundę, tai bandydavo per­
teikti ir savo vaikams, kuriems jau nebuvo ką beprisiminti, kurie niekada
nežinojo ir nebuvo lemta jiems pažinti kito pasaulio, išskyrus nesibai­
giančias niūrių ir ankštų tunelių, koridorių ir perėjimų sampynas. Buvo
nedaug stočių, kuriose spaudos žodis buvo taip pat dievinamas, ir VDNH
gyventojai pasididžiuodami savo stotį laikė viena iš paskutinių kultūros
tvirtove, civilizacijos šiauriniu forpostu Kalugos-Rygos linijoje.

53

Knygas skaitė ir Artiomas, ir Ženka. Ženka kiekvieną kartą laukdavo
grįžtančių iš mugės savo draugų ir pirmasis bėgdavo jų pasitikti ir suži­
noti ar pavyko gauti ko nors naujo. Tuomet knyga pirmiausia patekdavo į
Ženkos rankas, o tik po to jau į biblioteką. Artiomui knygas iš savo žygių
parnešdavo patėvis, o jų palapinėje buvo beveik tikra knygų lentyna, ant
kurios gulėjo nuo laiko pageltusios, šiek tiek papelijusios ir apgraužtos
žiurkių, rusvomis, kažkieno uždžiūvusio kraujo dėmelėmis, knygos,
kurių stotyje neturėjo niekas, o gal, neturėjo ir visame metro: G. G. Mar-
kesas, F. Kafka, Ch. L. Borchesas, B. Vianas ir keli rusų klasikos tomai.

- Vaikinai šį kartą nieko neatvežė, - pasakė Ženka. - Liocha sakė,
kad jam ten vienas vyriokas žadėjo, jog po mėnesio bus nauja knygų
siunta iš Poliso. Pažadėjo prilaikyti kelias.

- Na, aš ne apie knygas! - ranka numojo Artiomas. Kas šiaip girdėti?
Kokia padėtis?

- Padėtis? Lyg ir nieko? Sklinda, tiesa, gandai visokie, bet tai, kaip
visada, tu gi žinai, prekeiviai negali be gandų ir visokių istorijų, tu jų
nemaitink, o tik leisk gandus papasakoti. Tačiau tikėti ar ne jų istorijo­
mis - tai dar klausimas. Dabar lyg ir viskas ramu. Žinoma, jeigu palyginti
su anuomet, kai Hanza su raudonaisiais kariavo. Taip! - prisiminė jis. -
Taikos prospekto stotyje dabar uždraudė kvaišalus pardavinėti. Dabar,
jeigu prekeivį pagauna prekiaujant kvaišalais, tai viską konfiskuoja ir iš
stoties išmeta. Be to, į sąrašus įtraukia. Jeigu antrąkart įkliūva prekeivis,
Liocha sako, kad keleriems metams draudžia į Hanzos stotis įeiti. Į visas!
Prekeiviui tai galas.

- Na, jau! Negi ėmė ir uždraudė? Ko jie taip?
- Sako, nusprendė, kad tai narkotikai, nes nuo jų halionikai vaidenasi.
Ir kad nuo jų, jei ilgai ryti, smegenys miršta. Neva, sveikata rūpinasi.
- Tai tegu ir rūpinasi savo sveikata! Ko jie staiga mumis susirūpino?
- Žinai ką? - žemesniu tonu pasakė Ženka. - Liocha sako, kad jie
šiaip dezinformaciją skleidžia dėl žalos sveikatai.
- Kokią dezinformaciją? - nustebusiai paklausė Artiomas.
- Štai, klausyk. Liocha kartą už mūsų linijos nuėjo, toliau už Taikos
prospekto. Nusigavo iki Sucharevskajos. Kažkokiais įtartinais reikalais,
jis net nepasakojo kokiais. Sutiko ten vieną keistą dėdžių. Magą.
- Ką?! - Artiomas nesusilaikė ir nusijuokė. - Magą? Sucharevskajoje?
Na ir skiedžia, tavo Liocha! Ir ką, magas jam stebuklingą lazdelę pado­
vanojo? Ar septynlapį žiedelį?

54

- Kvailys tu, - supyko Ženka. - Manai, kad labai daug žinai? Tai, kad
tu iki šiol nesutikai magų, tai dar nereiškia, kad jų nėra. Štai mutantais
iš Filevskajos tu tiki?

- O ko jais netikėti? Net neabejoju, juk ir taip aišku, kad jie yra. Man
patėvis pasakojo. O apie magus aš kažkodėl nieko negirdėjau.

- Suchojus, tarp kitko, kaip aš jį begerbčiau, tikriausiai taip pat ne
viską žino. O gal tiesiog tavęs gąsdinti nenorėjo. Žodžiu, nenori klausyti,
velniop tave.

- Liaukis, Žen, pasakok. Įdomu vis dėlto. Nors skamba, žinoma... -
šyptelėjo Artiomas.

- Taigi, štai. Jie ten nakvojo šalia laužo. Sucharevskajoje, žinai, niekas
ten nuolat negyvena. Prekeiviai iš kitų stočių nakvoja, nes Taikos pros­
pekto stotyje jiems Hanzos valdžia nakčiai likti neleidžia. Na, ir visokios
padugnės ten pat trinasi, visokie šarlatanai, vagišiai - jie prie prekeivių
taip ir limpa. Prieš keliaujant į pietus ir keliautojai ten apsistoja. Ten, už
Sucharevskajos prasideda kažkoks absurdas, tarsi ir negyvena ten niekas:
nei žiurkės, nei jokie mutantai, tačiau vis vien žmonės, kurie pabando
praeiti, labai dažnai pradingsta. Visiškai dingsta, be jokių pėdsakų. Ten,
už Sucharevskajos, kita stotis - Turgenjevo, kuri su Raudonąja linija
ribojasi: ten į Ochtnyj Riad perėjimas. Ten jau raudonieji buvo, tai gal
vėl Kirovskaja vadinasi: buvo, sako, toks komuniūkštis... Baiminosi
su tokia stotimi kaimynystėje gyventi. Užmūrijo perėjimą. Turgenje­
vo dabar tuščia. Apleista. Taigi, tunelis dabar nuo Sucharevskajos iki
artimiausios gyvenvietės ilgas... Štai jame ir pradingsta žmonės. Jeigu
pavieniui žmonės eina, didelė tikimybė, kad jie pražus. O jeigu keliauja
daugiau nei dešimt žmonių, tuomet praeina. Ir nieko, sako normalus
tunelis, švarus, tuščias, ten ir išsišakojimų nėra, ir dingti lyg nėra kur...
Nė dvasios, niekas neknibžda, jokių padarų nematyti... O kitą dieną
prisiklauso kas nors apie tai, kaip ten švaru ir jauku, spjauna į prietarus
ir pasileidžia per tą tunelį - ir viskas, kaip karvė liežuviu nuliežusi. Buvo
žmogus ir nėra žmogaus.

- Tu ten kažką apie magą pasakojai, - ramiai priminė Artiomas.
- Tuoj apie magą papasakosiu, palauk truputi,- pažadėjo Ženka. -
Tai štai, žmonės bijo tuo tuneliu į pietus pavieniui eiti. Sucharevskajoje
sau pakeleivių ieškosi, kad kartu galėtų kelionėn leistis. O jeigu mugės
nevyksta, tuomet ir žmonių mažai, ir dažnai tenka dienų dienas sėdėti
ir laukti, kartais savaitėmis, kol atsiranda pakankamai žmonių kelionei.

55

Juk taip: kuo daugiau žmonių, tuo patikimiau. Liocha sako, kartais ten
galima labai įdomių žmonių sutikti. Žinoma, nenaudėlių irgi apstu,
reikia sugebėti atskirti. Tačiau, būna, kad pasiseka - tuomet visko pri­
siklausai... Žodžiu, Liocha ten magą sutiko. Ne tai, apie ką tu galvoji, ne
kokį nors plikagalvį Chotabyčių iš stebuklingos lempos...

- Chotabyčius - džinas, o ne magas, - atsargiai pataisė Artiomas, bet
Ženka nekreipė dėmesio į jo pastabą ir tęsė toliau:

- Vyriokas - okulistas. Pusę gyvenimo tyrinėjo visokią mistinę li­
teratūrą. Dažnai Liocha kažkokį Kastanedą minėjo... Vyriokas, kuris
neva mintis skaito, ateitį mato, daiktus suranda, apie pavojus iš anksto
perspėja. Sako, dvasias regi. Įsivaizduoji, jis net... - Ženka išlaikė artis­
tinę pauzę, - po metro be ginklo keliauja! Visiškai be ginklo. Turi tik
sulenkiamąjį peilį- produktams atsipjauti, ir tokią lazdą - iš plastiko.
Tai štai jis ir sako, kad tie, kurie tuos kvaišalus gamina ir tie, kurie juos
ryja, - visi bepročiai, nes tai visai ne tai, ką jie galvoja. Tai ne kvaišalai, o
šungrybiai - iš tikro ir ne šungrybiai. Tokių šungrybių šiaurės pusrutulio
vidurio juostoje nuo senų laikų neaugo. Man, tarp kitko, kartą į rankas
pakliuvo turisto žinynas, tai ten apie šiuos šungrybius išties nė žodžio.
Net nieko panašaus į juos nėra... Ir tie, kurie juos valgo, galvodami, kad
tai tiesiog haliucinogenas, šiaip, vieni juokai, labai klysta, taip tas magas
sakė. O jeigu tuos šungrybius pagaminti kitaip, tuomet galima patirti
į tokią būseną, iš kurios galima valdyti įvykius realioje aplinkoje iš tų
šungrybių pasaulio, į kurį tu pasineri, jei juos suvalgai.

- Tavo tas magas - konkretus narkomanas! - įtikinamai paskelbė Ar­
tiomas. Pas mus čia daug kas tais kvaišalais smaginasi, atsipalaidavimui,
pats žinai, bet niekas iki tokio lygio dar neprisirijo. Žmogelis aiškiai
įklimpo. Jam jau nedaug tikriausiai beliko... Klausyk, man dėdė Saša
tokią istoriją papasakojo... Kažkokioje stotyje, jau nepamenu kokioje,
priėjo prikibo nematytas senis, pradėjo pasakoti, kad didis ekstrasensas
ir nepaliaujamai kovoja prieš tokius pat didžius, bet piktuosius eks­
trasensus ir ateivius. Ir kad jie jau beveik jį nugalėjo, o jis, galbūt, net
ir šios dienos neištvers, nes visas jėgas kovai atiduoda. O stotis - kaip
Sucharevskaja, šiaip, pusstotė, laužai ir žmonės, arčiau platformos cen­
tro, toliau nuo tunelio tam, kad išsimiegotum ir kitądien toliau tęstum
kelionę. Ir štai, tarkim, praeina šalia patėvio su seniu trys kažkokie žmo­
gėnai, o senis jam su baime sako: matai, štai tas, katras vidury, jis vienas
vyriausiųjų ir piktųjų ekstrasensų, tamsos adeptas. O šalia - ateiviai. Jie

56

jam padeda. O pats vyriausiasis gyvena pačioje giliausioje metro vietoje.
Kažkaip jį vadina, man patėvis pasakojo... Galūnė „skij“. Ir, sako, esą, jie
nenori prieiti prie manęs, nes tu čia su manim sėdi. Nenori, kad eiliniai
žmonės apie mūsų kovą sužinotų. Tačiau mane dabar energetiškai ata­
kuoja, o aš prieš juos skydą pakeliu. Aš, sako, dar pakovosiu! Tau, mat,
juokinga, o namo patėviui tuomet nelabai buvo juokinga. Įsivaizduok:
Dievo apleistas metro užkampis, maža kas ten gali nutikti... Žinoma,
skamba absurdiškai, bet visgi. Tai štai, dėdei Sašai, nors jis sau vis kar­
toja, kad tai buvo tiesiog nesveikas žmogus, jau pradeda manyti, kad tas,
kuris ėjo viduryje su dviem ateiviais šalia, kažkaip negerai į jį pažiūrėjo,
ir berods jo akys švietė...

- Nesąmonė, - neužtikrintai tarė Ženka.
- Gal ir nesąmonė, tačiau tolimosiose stotyse reikia būti pasiruošu­
siam bet kam. Esą, anksčiau, teigiamų ekstrasensų buvo daugiau, ir kova
buvo lygi, bet vėliau blogieji pasiekė pranašumą, ir tas senis - vienas
iš paskutiniųjų. O gal ir paskutinis. Ir jeigu jis žus ir blogieji nugalės,
tuomet galas. Visiškas krachas!
- Man rodos, jau ir taip viskam krachas, - pastebėjo Ženka.
- Matyt dar ne viskam, jeigu yra ko siekti, - atsakė Artiomas. Tai štai,
galiausiai senis jam ir sako: „Sūnau, duok ko nors pavalgyti, nes jėgos
senka, o paskutinioji kova nenumaldomai artėja... Ir nuo jos baigties
priklauso visa mūsų ateitis. Ir tavo - taip p a t !“ Supratai? Senis maistą
kaulijo. Tai ir tavo magas, man regis... Taip pat, turbūt, stogas nuvažiavo.
Tik kitu būdu.
- Ne, tu neabejotinai kvailas! Net iki galo neišklausei... ir dar, kas tau pa­
sakė, kad senis melavo? Tarp kitko, kuo jis vardu? Tau patėvis nesakė?
- Sakė, bet aš nepamenu tiksliai. Kažkoks keistas vardas... Prasideda
„Čiu...a. Ar „Čiuvak“, ar tai „Čiudak“... Tų valkatų pravardės vietoj vardo
dažnai kokios nors keistos. O ką? O to tavo mago kokia?
- Jis Liochai sakė, kad dabar jį vadina Karlosu. Dėl panašumo. Ne­
aišku, ką tiksliai jis turėjo omeny, bet būtent taip jis paaiškino. Veltui
tu iki galo neišklausei. Besibaigiant jų pokalbiui jis Liochai pasakė, kad
ryt šiauriniu tuneliu geriau neiti - o Liocha kaip tik kitą dieną ruošėsi
grįžti. Liocha paklausė ir nėjo. Ir ne veltui. Kaip tik tą dieną kažkokie
išsigimėliai tunelyje tarp Sucharevskajos ir Taikos prospekto užpuolė
daug žmonių, nors buvo manoma, kad šis tunelis saugus. Pusė prekeivių
žuvo. Vos atsimušė. Štai taip!

57

Artiomas susimąstęs pritilo.
- Na, žinoma, negali būti tikras. Visko gali būti. Anksčiau taip nu­
tikdavo, man patėvis pasakojo. Dar jis sakė, kad visai atokiose stotyse,
ten, kur žmonės sulaukėja ir tampa kaip pirmykščiai, pamiršta apie tai,
kad žmogus - protingai mąstanti būtybė, dedasi tokie neregėti dalykai,
kurių mes, logiškai mąstantys, visiškai nepajėgūs paaiškinti. Tiesa, jis
nepasakė, kokie tie dalykai. Tiesą pasakius, jie tai ne man pasakojo - aš
atsitiktinai nugirdau.
- Cha! Aš juk tau sakau: kartais tokių dalykų išgirsti, kad normalus
žmogus niekada netiki. Štai Liocha praeitą kartą dar vieną įdomią isto-
riją papasakojo... Nori paklausyti? Tokios tu, turbūt, net iš savo patėvio
neišgirsi. Liochai mugėje vienas prekeivis iš Serpuchovskajos linijos
papasakojo... Štai tu vaiduokliais tiki?
- Na... Po kiekvieno pokalbio su tavimi pradedu savęs klausinėti, tikiu
jais ar ne. Bet vėliau pabūnu vienas ar su normaliais žmonėmis pakalbu
ir tarsi atsigaunu, - vos sulaikydamas šypseną, atsakė Artiomas.
- O rimtai?
- Na, aš, žinoma, skaičiau kai ką. Ir dėdė Saša kažkiek pasakojo. Tačiau,
tiesą pasakius, nelabai įtikinamos man visos šios istorijos. Visgi, Žen,
aš tavęs nesuprantu. Čia pas mus stotyje nesibaigiantis košmaras su tais
juodčkiais, to,turbūt, niekur visame metro daugiau nėra. Kur nors, cen­
trinėse stotyse apie mūsų su tavimi gyvenimą vaikams pasakoja baisias
pasakas ir klausia vienas kito: Tu tiki tais prasimanymais apie juodčkius
ar ne? O tau ir šito mažai. Tu save nori dar kuo nors pabauginti?
- Na, nejaugi tau apskritai niekas neįdomu, išskyrus tai, ką gali
pamatyti ir paliesti. Nejaugi tu išties galvoji, kad pasaulis apsiriboja
tik tuo, ką matai? Tuo, ką girdi? Štai, tarkim, kurmis nemato. Jis aklas
nuo gimimo. Tačiau tai nereiškia, kad vis tie dalykai, kurių jis nemato,
neegzistuoja. Taip ir tu...
- Tiek to. Kokią istoriją norėjai papasakoti? Apie prekeivį iš Serpu­
chovskajos linijos?
- Apie prekeivį? A... Kartą Liocha mugėje susipažino su vienu vyrio­
ku. Šiaip tai, jis ne visai iš Serpuchovskajos. Jis iš Žiedo. Hanzos pilietis,
bet gyvena Dobryninskoje. O ten pas juos yra perėjimas į Serpuchovskają.
Nežinau, ar sakė tau patėvis, kad toje linijoje už Žiedo gyvybės nėra, tai
yra iki kitos stoties, iki Tulskajosyman rodos, ten stovi Hanzos patruliai.
Taip jie apsidraudžia: neva linija negyvenama, niekada negali būti tikras,

58

kas iš ten išlįs, štai jie sau ir pasidarė tarpinę zoną. Toliau Tulskajos
niekas neina. Sako, nėra ko ten ieškoti. Visos stotys tuščios, įranga su­
lūžusi - gyventi neįmanoma. Ir laukinės gyvybės jokios nėra: nei žvėrių,
nei padarų jokių, net žiurkės nesiveisia. Tuščia. Bet tas tipas, prekeivis,
turėjo pažįstamą, vieną valkatą, kuris toliau Tulskajos nuėjo. Nežinau,
ko jis ten ieškojo. Tai štai jis vėliau tam prekeiviui pasakojo, kad ne taip
viskas paprasta toje Serpuchovskaja linijoje. Ir ne šiaip sau ten tuščia.
Sakė, kad ten tokie dalykai vyksta, jog net įsivaizduoti sunku. Neveltui
net Hanza neketina kolonizuoti, nors plantacijoms ar gardams.

Ženka, pajutęs, kad Artiomas pagaliau pamiršo apie savo sveiką
cinizmą ir prasižiojęs jo klausosi, užtilo. Tuomet jis patogiau įsitaisė ir,
mintyse pasitenkindamas tuo, pasakė:

- Tau gal neįdomu visai, visokių kliedesių klausytis? Šiaip, senučių
pasakos. Arbatos įpilti?

- Palauk tu su savo arbata! Tu geriau man pasakyk, kodėl Hanza
net nebandė kolonizuoti to ploto? Išties keista. Patėvis sakė, kad pas
juos paskutiniu metu problema dėl gyventojų pertekliaus - vietos jau
visiems nebeužtenka. Pasileido iš dyko buvimo. Ir kaip gi jie praleido
tokią progą: dar šiek tiek žemės prisidėti? Tai nepanašu į juos!

- Na, visgi įdomu? Tai štai, tas keliautojas nueidavo gana toli. Sakė,
jog eini eini - ir nė dvasios. Visiškai jokios gyvybės, kaip tame tunelyje
už Sucharevskajos. Tu įsivaizduoji, net žiurkių nėra! Tik vanduo laša.
Stūkso apleistos stotys, tamsios, tarytum jose niekas niekada negyveno.
Ir nuolat slegia pavojaus jausmas. Taip ir slegia... Jis greitai ėjo, vos per
pusdienį praėjo keturias stotis. Išties narsus žmogus. Į tokią dykynę
vienam nusigauti! Žodžiu, nukeliavo jis iki Sevastopolskajos. Ten yra
perėjimas į Kachovskąją. Tu gi žinai Kachovskajos liniją. Ten viso labo
tik trys stotys. Ne linija, o kažkoks nesusipratimas. Kažkoks apendiksas...
Sevastopolskajoje jis nutarė pernakvoti. Išvargo, nusikamavo... Surado
ten kažkokių skiedrų, užsikūrė laužą, kad nebūtų taip nyku, sulindo į
savo miegmaišį ir vidury platformos atsigulė miegoti. Naktį... - Šioje pa­
sakojimo vietoje Ženka pasirąžydamas atsistojo ir su sadistiška šypsena
tarė: - Na, tu kaip sau žinai, bet aš vienareikšmiškai noriu arbatos! - ir,
nelaukdamas atsakymo, pačiupęs arbatinuką išėjo iš palapinės, palik­
damas Artiomą apmąstyti išgirstos istorijos epizodą.

Artiomas, žinoma, pasipiktino dėl šito poelgio, bet nusprendė išklau­
syti istoriją iki pabaigos, o jau tuomet išsakyti Ženkai viską, ką apie jį

59

galvoja. Netikėtai jis prisiminė Chanterį ir jo prašymą... Greičiau net
įsakymą... Bet vėliau jo mintys vėl grįžo prie Ženkos pasakojimo.

Grįžęs, jis įpylė Artiomui arbatos į stiklinę su raritetiniu metaliniu
postikliniu, (tokias stillines, kuriose tiekdavo tikrą arbatą, kadaise buvo
galima pamatyti tik traukinių vagonuose) ir tęsė pasakojimą:

- Tai štai, atsigulė jis šalia laužo, o aplink mirtina tyla, sunki tokia,
lyg ausys vata užkimštos. Staiga vidurnaktį pažadina keistas garsas...
Beprotiškas, nesuvokiamas garsas. Jį išmušė šaltas prakaitas ir jis pašoko.
Išgirdo jis vaikišką juoką. Leipstantis vaikiškas juokas... Nuo bėgių pusės.
Tai per keturias stotis nuo žmonių! Ten, kur net žiurkės negyvena, įsivaiz­
duoji? Apleistoje stotyje. Buvo dėl ko sunerimti... Pašokęs jis puolė bėgti
per arką bėgių link... Ir mato... Artėjantį traukinį. Tikrą sąstatą. Žibintai
šviečia, akina - žmogelis galėjo be akies palikti, laimei, laiku prisidengė.
Langai geltonai šviečia, žmonės viduje... Ir visa tai visiškoje tyloje! Nė
garso! Nei variklio gaudesio, nei ratų dundėjimo nesigirdėjo. Be garso
įplaukia į stotį tas traukinys ir neskubėdamas nuvažiuoja į tunelį... Tu
supranti? Vyriokas taip ir suklupo, pradėjo jam širdį sopėti. O žmonės
už langų, lyg tikri žmonės, kalbasi apie kažką tyliai tyliai... Traukinys,
vagonas po vagono, pravažiuoja šalia jo, ir mato jis - paskutinio vagono
lange stovi kokių septynerių metų vaikas ir žiūri į jį. Žiūri, pirštu rodo,
juokiasi... O juokas tas girdisi! Tokia tyla, kad širdis daužosi, o dar tas
vaikiškas juokas... Traukinys nuvažiuoja tolyn, ir juokas skamba vis tyliau
ir tyliau... Pranyko tolumoje. Ir vėl - tuštuma. Absoliuti, baisi tyla.

- Tuomet jis nubudo? - sarkastiškai, bet su viltimi balse paklausė
Artiomas.

- Kur gi ne! Grįžo atgal prie užgesusio laužo, greitai susirinko savo
mantą ir nesustodamas bėgo iki pat Tulskajos, visą kelią įveikė per dvi
valandas. Matyt, buvo labai baisu...

Pasakojimo paveiktas Artiomas nurimo. Palapinėje įsiviešpatavo tyla.
Pagaliau, susivaldęs ir kostelėjęs, įsitikindamas, kad balsas jo neapgaus,
Artiomas kiek įstengdamas abejingiau paklausė Ženkos:

- Ir ką, tu visu tuo tiki?
- Tiesiog aš ne pirmą kartą girdžiu tokias istorijas apie Serpuchovs-
kajos liniją. - atsakė Ženka. Tik aš tau ne visada pasakoju. Su tavimi
juk nepakalbėsi apie tai normaliai. Iškart erzintis pradedi... Tiek to,
užsisėdėjome mes su tavimi, jau greitai į darbus reikės eiti. Ruoštis
reikia. Ten pakalbėsime.

60

Artiomas nenoromis atsistojo, pasirąžė ir nupėdino namo - pasiruošti
kokios nors užkandos į darbą. Patėvis vis dar miegojo, stotyje buvo visiš­
kai tylu: jau turbūt buvo paskelbta naktinė padėtis, ir iki darbo pamainos
pradžios buvo likę visiškai nedaug. Reikėjo suskubti. Praeidamas šalia
svečių palapinės, kurioje apsistojo Chanteris, Artiomas pamatė, kad
uždanga atlenkta, o viduje tuščia. Kažkas plaktelėjo jo krūtinėje. Jis
pagaliau pradėjo suvokti, kad visa tai, apie ką kalbėjo su Chanteriu - ne
sapnas, kad visa tai vyko iš tikrųjų ir kad tolimesnė įvykių eiga gali būti
tiesiogiai susijusi su juo. O gal ir - kas žino? - nulems jo ateitį.

Arbatos fabrikas buvo aklavietėje, ties blokuotomis naujo išėjimo iš
metro sklendėmis, priešais viršun vedančiu eskalatoriumi. Vadinti jį
fabriku buvo galima tik sąlyginai: visas darbas vyko rankomis. Eikvoti
vertingą elektros energiją arbatos gamybai buvo per didelė prabanga.

Už geležinių širmų, atitveriančių fabriko teritoriją nuo likusios sto­
ties, nuo vienos sienos iki kitos buvo įtempta metalinė viela, ant kurios
džiūvo nuvalytos grybų kepuraitės. Tuomet, kai buvo itin drėgna, po
jomis užkurdavo laužus, kad jos greičiau džiūtų ir neįsiveistų pelėsis. Po
viela stovėjo stalai, ant kurių darbininkai iš pradžių pjaustydavo, o vėliau
smulkindavo sudžiovintas grybų kepuraites. Paruoštą arbatą pakavo į
popierinius arba polietileninius pekelius - priklausomai nuo to, kas
buvo stotyje, - dar pridėdavo ten kažkokių ekstraktų ir miltelių, kurių
sudėtis buvo laikoma paslaptyje ir buvo žinoma tik fabriko viršininkui.
Toks buvo nesudėtingas arbatos gamybos procesas. Aštuonios valandos
pjaustymo ir trupinimo. Tai būtų labai varginantis užsiėmimas, jeigu ne
nuolatinis bendravimas darbo metu.

Tą pamainą Artiomas dirbo drauge su Ženka ir senbuviu, išsidrai­
kiusiu vyrioku vardu Kirilas, su kuriuo jie kartu budėdavo užkardoje.
Pamatęs Ženką, Kirilas iš karto pagyvėjo, jie jau anksčiau apie kažką kal­
bėjosi, ir tuoj pat ėmėsi jam pasakoti kažkokią istoriją, matyt, nebaigtą
pasakoti praeitą kartą. Artiomui, nežinant pasakojimo pradžios, buvo
neįdomu klausytis, ir jis visiškai paniro į savo mintis. Neseniai Ženkos
pasakota istorija apie Serpuchovskajos liniją pamažu blėso iš atminties,
ir naujai atgimė, rodos, jau primirštas pokalbis su Chanteriu.

Ką gi daryti? Patikėta jam užduotis buvo pernelyg svarbi, kad negal­
votum apie ją. O jeigu Chanteriui nepavyks įgyvendinti sumanymo? Jis
pasiryžo visiškai beprotiškam žygiui, išdrįsęs patekti į patį priešo lovį,
į patį pragarą. Pavojus, kuris jam gresia - milžiniškas, ir net jis pats

61

nežino tikrojo pavojaus masto. Jis gali tik numanyti, kas jo laukia už
du šimtai penkiasdešimtojo metro, ten, kur blėsta paskutiniai pasienio
užkardos laužo atspindžiai, galbūt, paskutinės žmogaus įžiebtos liepsnos
į šiaurę nuo VDNH. Visa tai, ką jis žinojo apie juodčkius, žinojo bet
kuris VDNH gyventojas - tačiau žengti tokio žingsnio nesiryžo niekas.
Faktiškai, nežinoma buvo net tai, ar landa stotyje Botanikos sodas yra
būtent ta, per kurią tie padarai iš viršaus pralenda į metropoliteną. Per­
nelyg buvo didelė tikimybė, kad Chanteris negalės įvykdyti prisiimtos
misijos. Akivaizdu, kad nuo šiaurės kylantis pavojus, buvo toks didelis
ir augo taip greitai, kad bet koks delsimas buvo nepriimtinas. Galimas
daiktas, kad Chanteris kažką žinojo apie šio pavojaus prigimtį, kažką
tokio, ko neatskleidė pokalbyje nei su Suchojumi, nei su Artiomu. Be to,
matyt, jis suvokė rizikos mastą ir rengėsi blogiausiam. Antraip vargu ar
jis ruoštų Artiomą tokiems įvykių posūkiams. Vadinasi, tikimybė, kad
Medžioklis pats nesusitvarkys, kad kažkas atsitiks ir jis nesugrįš į stotį
numatytu laiku, gana didelė. Tačiau kaip Artiomas galės viską metus,
niekam nepranešus išeiti, juk Chanteris pats baiminosi ką nors įspėti,
vengdamas „kirmičių“... Kaip nusigauti iki Poliso, iki legendinio Poliso
vienam, kaip įveikti paslaptingas gėsmes, tykančias keliautojus tam ­
siuose ir nykiuose tuneliuose? Artiomas staiga pasigailėjo, kad pasidavė
Medžioklio įtaigiam žavesiui ir hipnoziniam žvilgsniui, atskleidė jam
savo paslaptį ir sutiko rizikuoti.

- Ė, Artiomai! Artiomai! Tu ten miegi, ar ką? Ko tu neatsiliepi? -
papurtė jam per petį Ženka. - Girdi, ką Kirilas sako? Rytoj vakare
ruošiamas karavanas į Rygos stotį. Sako, mūsų administracija nutarė su
jais susijungti, ir kol kas humanitarinę pagalbą jiems teikiame, kadangi
greitai susibroliuosime. O pas juos ten lygtai sandėlį su kabeliais atrado.
Valdžia, sako, nori tiesti telefono liniją tarp stočių. Bent jau, telegrafą.
Kirilas sako, kad ryt nedirba, galime eiti. Nori?

Artiomas tuoj pagalvojo, kad čia pats likimas siunčia jam tokią gali­
mybę įvykdyti užduotį, jeigu bus būtina. Jis tylomis linktelėjo.

- Šaunu! - nudžiugo Ženka. - Tuomet kartu eisime. Kirilai! Užrašyk
mus, gerai? Kelintą ryt išvykstame, devintą?..

Iki pamainos galo Artiomas taip ir neištarė daugiau nė žodžio, ne­
sugebėjo atsikratyti prislėgusių jį niūrių minčių. Ženka buvo paliktas
su išsiblaškiusiu Kirilu, ir aiškiai nebuvo tuo patenkintas. Artiomas
mechaniškais judesiais toliau pjaustė grybus, trupino juos, nuiminėjo

62

naujas kepuraites nuo vielos ir vėl pjaustė ir trupino, ir taip be galo.
Priešais save jis regėjo Chanterio, kuomet jis pasakė, jog gali nebegrįž­
ti, įpratusio rizikuoti gyvybe, ramų veidą. O jo sąmonėje juoda dėme
kaupėsi artėjančios nelaimės nuojauta.

Po darbo Artiomas grįžo į palapinę. Patėvio jau nebebuvo, matyt,
išėjo savo reikalais. Artiomas griuvo į lovą, veidu įkniubo į pagalvę ir
akimirksniu užmigo, nors ketino dar kartą apgalvoti savo padėtį tylu­
moje ir ramybėje.

Po visų praėjusios dienos pasakojimų, minčių ir išgyvenimų, sopulin­
gas sapnas apgaubė jį ir visiškai panardino į gelmes. Artiomas regėjo save
sėdintį šalia laužo Sucharevskajos stotyje, greta Ženkos ir keliaujančio
mago, nesuprantamu ispanišku vardu Karlosas. Karlosas mokė juos su
Ženka tinkamai pasigaminti kvaišalus ir aiškino, kad vartoti juos taip,
kaip priimta VDNHy- aiškus nusižengimas, nes šie šungrybiai iš tikrųjų
yra ne šiaip grybai, o nauja sąmoningo gyvenimo Žemėje rūšis, kuri, gal­
būt, laikui bėgant pakeis žmogų. Mat patys grybai nesavarankiški gyviai,
o tik vienos visumos, sujungtos grybienos neuronais, dalelės. Ir kad iš
tikrųjų, tie, kurie vartoja šiuos kvaišalus, ne šiaip valgo psichotropines
medžiagas, o kontaktuoja su ta nauja protinga gyvybės forma. Jeigu viską
daryti teisingai, tai galima susidraugauti su ja, ir tuomet ji padės tam,
kas bendrauja su ja vartodamas kvaišalus. Tačiau vėliau staiga pasirodė
Suchojus ir grasindamas pirštu pasakė, kad kvaišintis išvis negalima,
nes nuo ilgalaikio jų vartojimo smegenys tampa kirmėlėtos. Tuomet
Artiomas nutarė patikrinti ar tai tiesa, tyliai atsistojo, visiems pasakė, jog
eina įkvėpti oro, o pats atsargiai atsistojo magui už nugaros ir pamatė,
kad jis neturi pakaušio ir matosi smegenys, pajuodavusios nuo daugelio
kirvarpų: ilgi balzgani kirminai, vijosi ratu, įsikibę į smegenų audinį
akino naujas landas, o magas vis tęsė savo kalbas lyg niekur nieko...
Artiomas išsigando ir atsitraukė nuo jo, timptelėjo Ženką už rankovės,
kad tasai atsistotų ir eitų su Artiomu, bet Ženka vis nekantraudamas
numojo ranka ir prašė Karloso pasakoti toliau, o Artiomas matė, kaip
kirmėlės iš mago galvos grindiniu šliaužia prie Ženkos ir, kildamos jo
nugara bando įlįsti jam į ausis...

Artiomas šoko ant bėgių ir ėmė bėgti kuo toliau nuo stoties kiek
turėjo jėgų, tačiau prisiminė, jog tai tas pats tunelis, į kurį negalima eiti
vienam , o tik grupėmis; apsisuko ir bėgo atgal stoties link, bet kažkodėl
niekaip negalėjo sugrįžti. Jam už nugaros užsidegė šviesa, ir Artiomas

63

įstabiu aiškumu ir logiškumu ant grindinio pamatė savo paties šešėlį... Jis
atsisuko - iš metro gilumos, velniškai grieždamas ir žvangėdamas ratais,
svaigindamas ir akindamas žibintais, jo link artėjo traukinys... Čia pat
jam pakirto kojas, pasidarė bejėgios, lyg tai būtų ne kojos, o prikimštos
visokiais skarmalais tuščios klešnės. Ir, kuomet traukinys jau buvo per
kelis metrus nuo Artiomo, staiga jis jau nebegalėjo suvokti tikrovės.
Tarsi ji išblanko ir išnyko. Vietoj to pasirodė kai kas naujo, visiškai kita:
akinančiai baltame kambaryje be baldų Artiomas išvydo vilkintį baltais
apdarais Chanterį. Jis stovėjo nuleidęs galvą, io žvilgsnis buvo įstrigęs
į grindinį. Vėliau jis pakėlė akis ir pažiūrėjo tiesiai į Artiomą. Jausmas
buvo labai keistas, nes šiame sapne Artiomas nejautė savo kūno, jis lyg
stebėjo įvykius iš šalies. Kai Artiomas pažvelgė Chanteriui į akis, jį ap­
ėmė nesuvokiamas nerimas, laukimas kažko svarbaus, lyg tuoj kažkas
turėtų atsitikti...

Tuomet Chanteris prakalbo su Artiomiu. Jį apėmė neįtikėtinas
veiksmo tikrumo jausmas. Kuomet jis sapnavo praėjusius košmarus,
jis suvokė, kad tiesiog miega ir visa tai - sukelto nerimo vaizduotė.
Dabar gi tokio suvokimo, kad bet kurią minutę gali nubusti, nebe­
egzistavo.

Bandydamas sutikti Artiomo žvilgsnį - nors jam pasirodė, kad Chan­
teris išties jo nemato, o tik bando apsimesti, kad jį regi, - Medžioklis
lėtai ir sunkiai ištarė: „Atėjo metas. Tu turi išpildyti duotą pažadą. Tu
turi tai padaryti. Atmink, tai ne sapnas! Tai ne sapnas!..”

Artiomas plačiai išplėtė akis. Ir jau po to galvoje dar kartą, paskutinį,
siaubą keliančiu aiškumu pasigirdo duslus ir kiek pakimęs balsas: „Tai
ne sapnas!“

- Tai ne sapnas, - pakartojo Artiomas. Praeito košmaro įspūdžiai
greitai išbluko iš atminties, tačiau antrą sapną Artiomas prisiminė labai
aiškiai, iki smulkmenų. Keisti Chanterio rūbai, paslaptingai tuščias ir
baltas kambarys ir žodžiai: „Tu turi išpildyti duotą pažadą!" - nedavė
jam ramybės.

Į palapinę įėjo patėvis ir sunerimęs paklausė Artiomo:
- Sakyk, ar po mūsų vakarykščio pokalbio tu matei Chanterį? Jau
vakarėja, o jis kažkur prapuolė, ir palapinė jo tuščia. Išėjo, ar ką? Jis tau
vakar sakė ką nors apie savo planus?
- Ne, dėde Šaš, tiesiog apie padėtį stotyje klausinėjo, kas pas mus čia
dedasi, - pareigingai sumelavo Artiomas.

64

- Nerimauju dėl jo. Baiminuosi, kad kokių kvailysčių nepridirbtų ant
savo kupros, ir mums taip pat kliūtų, - sutrikęs ištarė Suchojus. - Nežino
jis su kuo susidėjo... Ech!.. Ko nedirbi šiandien?

- Mes su Ženka šiandien karavanu keliausime į Rygos, padėsime
jiems ten pergabenti ir ir nutiesti telefono kabelį, atsakė Artiomas, staiga
suvokęs, kad jau priėmė sprendimą. Ties šia mintimi kažkas jame nutrū­
ko, jis pajautė keistą palengvėjimą ir kartu - kažkokią tuštumą viduje,
tartum jam būtų pašalinę iš krūtinės širdį ir slegiantį ir apsunkinantį
kvėpavimą auglį.

- Karavanu į Rygos? Sėdėtum tu geriau namie, o ne belstumeisi tu
ten... Tačiau argi tave perkalbėsi?.. Aš irgi eičiau su jumis, kaip tik turiu
ten reikalų, bet kažkodėl prastai jaučiuosi. Kitą kartą gal... Juk tu ne
dabar išeini? Devintą? Na, dar spėsime atsisveikinti. Ruoškis kol kas!

Suchojus vėl išėjo.
Artiomas ėmėsi karštligiškai į kuprinę mesti daiktus, kurie galėtų
pasitarnauti kelyje: žibintuvėlį, elementus, dar elementų, grybus, arbatos
pakelį, kepeninę kiaulienos dešrą, kadaise jo nugvelbtą pilną kulkosvai­
džio apkabą, metro žemėlapį, dar elementų... Nepamiršti paso - Rygos
stotyje jo, žinoma, neprireiks, bet štai už jos ribų be paso pirmasis
šiaurinės stoties patrulis gali apsukti, arba net prie sienos pastatyti - pri­
klausomai nuo politinės padėties. Ir Chanterio įteiktą kapsulę. Viskas.
Užsimetęs ant pečių kuprinę Artiomas paskutinį kartą apsidairė savo
buveinėje ir ryžtingai išėjo iš palapinės.
Žmonių grupė, kuri rengėsi keliauti į Rygos, susirinko ant platformos,
prie įėjimo į pietinį tunelį. Ant bėgių jau stovėjo rankinė drezina su su­
krautais ant jos dėžėmis su mėsa, grybais, surinktas tikriausiai vietinių
auksarankių, telegrafo aparatas.
Be Ženkos ir Kirilo karavanu dar ėjo dar du žmonės: vienas sava­
noris ir administracijos vadas - sureguliuoti santykius ir derėtis. Visi
jie, išskyrus Ženką, jau buvo susiruošę ir, belaukdami išvykimo lošė
domino. Šalia stovėjo vamzdžiais į viršų piramide sustatyti, laikinai
išduoti žygiui, automatai su apvyniotomis atsarginėmis apkabomis
mėlyna izoliacine juosta.
Pagaliau pasirodė Ženka, kuriam prieš išvykstant reikėjo pamaitinti
sesutę ir palikti ją pas kaimynus, kol grįš tėvai iš darbo.
Atsiprašydamas ir pažadėjęs tuoj pat grįžti, jis nusimetė kuprinę ir
nuskuodė namų link. Palapinėje nieko nebuvo ir Artiomas pasuko prie

65

patalpų, kur kadaise buvo apsistojęs aptarnaujantis personalas, o dabar
čia buvo stoties administracija. Suchojus buvo ten, jis sėdėjo priešais
išrinktą VDNH vadovybės stoties budėtoją ir gyvai su juo apie kažką
šnekučiavosi. Artiomas pasibeldė į durų staktą ir tylomis sukosėjo.

- Sveiki, Aleksandrai Nikolajevičiau. Galėčiau su dėde Saša šnektelti
minutę?

- Žinoma, Artiomai, užeik. Arbatos gersi? - svetingai atsiliepė bu­
dintis.

- Artiomai! Na, ką, jau iškeliaujate?
- Kada grįšite? - kartu su kėde atsitraukęs nuo stalo paklausė Su­
chojus.
- Nežinau tiksliai... - sulemeno Artiomas. - Kaip išeis...
Juk jis suvokė, kad gali būti, jog daugiau niekada nepasimatys su
patėviu ir jam taip nesinorėjo meluoti, vieninteliam žmogui, kuris iš
tikrųjų mylėjo Artiomą, kad jis sugrįš ryt ar poryt ir viskas bus kaip ir
anskčiau. Artiomas staiga pajautė akyse dieglį ir jos akimirksniu sudrė­
ko, galbūt, ašaros šiek tiek privertė susigėsti jaunuolį. Jis žengė žingsnį ir
stipriai apkabino patėvį. Šis truputį nustebo dėl tokios Artiomo elgsenos
ir raminančiai prakalbo:
- Na, ko tu, Artiomka, ko tu... Jūs, turbūt, jau ryt grįšite... Na?
- Ryt vakare, jeigu viskas bus taip, kaip suplanuota, - patvirtino
Aleksandras Nikolajevičius.
- Lik sveikas, dėde Šaš! Sėkmės tau! - pakimusiai ištarė Artiomas, pa­
spaudė patėviui ranką ir, gėdindamasis savo jautrumo, paskubomis išėjo.
Suchojus nustebusiai žiūrėjo jam iš paskos.
- Ar vyrukas sukiužo? Juk ne pirmą kartą į Rygos eina...
- Nieko tokio, Saša, ateis laikas, suvyriškės tavo vaikis. Dar ilgėsiesi
tų dienų, kai ruošdamasis į žygį į dvi stotis, su ašaromis atsisveikindavo!
Tai ką tu sakei, kokia nuomonė Aleksandravskajoje apie patruliavimą
tuneliuose? Mums tai būtų labai paranku...
Jie grįžo prie savų problemų.
Kai Artiomas bėgte sugrįžo prie grupės, būrio vadas išdavė kiekvie­
nam pasirašant po automatą ir pasakė:
- Na, ką, vyrai? Prisėskime prieš kelionę? - ir pirmasis atsisėdo ant
per ilgus metus nupoliruotą medinį suolą. Likusieji tylomis pasekė jo
pavyzdžiu. - Na, su Dievu! - vadas atsistojo, sunkiai užšoko ant bėgių
ir užsiėmė savo vietą prieš dreziną.

66

Artiomas ir Ženka, kaip patys jauniausi, užlipo ant drezinos ir pasiruo­
šė nelengvam darbui. Kirilas ir antrasis savanoris užėmė vietas iš galo.

- Važiuojam! - ištarė vadas.
Artiomas su Ženka užgulė ant svertų, Kirilas šiek tiek pastūmė dre-
ziną, ji sugirgždėjo, pajudėjo iš vietos ir lėtai pradėjo riedėti pirmyn.
Vyrai iš galo nužygiavo paskui dreziną ir būrys dingo pietinio tunelio
žiotyse.

67

4 SKYRIUS

Vado rankose blankiai gelsvos žibinto šviesos pėdsakas klaidžiojo po
tunelio sienas, laižė drėgną grindinį ir staiga dingdavo, kai šeimininkas
nukreipdavo žibintą tolyn. Priekyje tvyrojo gili tamsa, godžiai praryda­
ma silpnus kišeninių žibintuvėlių šviesos spindulius dešimties žingsniu
atstumu. Riedėdama į niekur, melancholiškai girgždeno drezina, sunkus
užjos einančių žmonių kvėpavimas ir ritmingas pakaustytų batų kauk­
šėjimas sklaidė tvyrojusią tylą.

Visos pietinės užkardos jau pasiliko gale. Už nugarų seniai užgeso
paskutinės laužų atošvaistės - VDNH teritorija pasibaigė. Ir nors atkarpa
tarp VDNH ir Rygos, dėl gerų kaimyniškų santykių ir planuojamo jų
susijungimo buvo laikoma praktiškai saugia, statutas reikalavo išlikti
budriems. Pavojus toli gražu ne visuomet kilo iš šiaurės ar pietų - dviejų
galimų tunelio krypčių. Jis galėjo tykoti iš viršaus, ventiliacinių šachtų,
iš kairės ar dešinės, daugelio išsišakojimų, už užvertų buvusių buitinių
patalpų durų ar avarinių išėjimų, net iš apačios, metro darbininkų pa­
liktų, remontininkų pamirštų ir apleistų paslaptingų liukų, kur gelmėse
suslegia sąmonę net patiems ryžtingiausiems drąsuoliams, dar kai metro
buvo tiesiog transporto mazgas, iracionalaus siaubo gniaužtuose kildavo
kažkas baisaus...

Štai kodėl nerimastingai klaidžiojo po sienas vado žibinto spindulys,
o gale einančiųjų pirštai nuolatos glostinėjo automatų paleidimo sau­
giklius, bet kuriuo momentu pasiruošusius užfiksuoti juos automatiniu
režimu ir paspausti gaidukus. Štai kodėl einantieji buvo tokie nekalbūs:
plepėjimas blaškė ir trukdė įsiklausyti į tunelių kvėpavimą.

Artiomas jau pavargdamas vis dirbo, o nuspausta žemyn rankena,
vėl grįždavo į pradinę padėtį, monotoniškai girgždėjo mechanizmas,
vėl ir vėl apsisukdavo ratai. Ir sulig kiekvienu apsisukimu, kol Artiomas
bergždžiai žiūrėjo į priekį, taip pat sunkiai ir mėšlungiškai jo galvoje į
taktą sukosi išgirsta iš Chanterio frazė, jo žodžiai apie tai, kad tamsos

68

viešpatavimas - tai labiausiai paplitusi valdymo forma Maskvos me­
tropoliteno teritorijoje.

Jis bandė galvoti apie tai, kaip jam pakliūti į Polisą, bandė kurti planus,
bet lėtai į raumenis plūsdamas aštrus skausmas ir nuovargis, kildamas
nuo pusiau sulenktų kojų per juosmenį, čaižydamas rankas, išvarydavo
iš galvos visas mintis.

Šiltas sūrus prakaitas, iš pradžių palengva pasirodęs jam ant kaktos
mažais lašeliais, dabar, kai jie pabrinko ir pasunkėjo, užliedamas akis
gausiai tekėjo veidu, ir nebuvo galimybės jo nubraukti, nes kitoje mecha­
nizmo pusėje buvo Ženka ir paleisti rankeną reikštų užkrauti visą krūvį
jam vienam. Ausyse vis garsiau tvinksėjo kraujas ir Artiomas prisiminė,
kai jis buvo mažas jis mėgo įsitaisyti kokioje nors nepatogioje pozoje,
kad galėtų išgirsti kaip tuksi ausyse, nes šis garsas priminė jam darnų
kareivių rikiuotės žingsniavimą parado metu... Tuomet, užmerkus akis,
buvo galima įsivaizduoti, kaip ištikimos divizijos, kapodamos žingsnius
pražygiuoja greta jo ir kiekvienas eilės kraštinis lygiuojasi į jį... Taip, kaip
buvo nupiešta knygelėse apie kariuomenę.

Pagaliau vadas neatsigręždamas tarė:
- Na, vaikinai, lipkit, keiskitės vietomis. Nuėjome pusę kelio.
Artiomas susižvalgė su Ženka, nušoko nuo drezinos, ir nesusitarę, abu
jie atsisėdo ant bėgių, nors turėjo užimti vietas iš drezinos priekio ir galo.
Vadas įdėmiai į juos pasižiūrėjo ir gailestingai tarė:
- Snargliai...
- Snargliai, - pritariančiai ištarė Ženka.
- Kelkitės kelkitės, užteks sėdėti. Pareiga kviečia. Aš jums gražią
pasakėlę papasakosiu.
- Mes jums taip pat daug ką galime papasakoti! - nenoriai keldamasis
pasitikinčiai pareiškė Ženka.
- Aš jūsų visas istorijas žinau. Apie juodčkius, apie mutantus... Apie
jūsų tuos grybus, žinoma. Tačiau aš žinau porą tokių, kurių jūs išties
negirdėjote. Galbūt, tai jokios nepasakaitės, štai tik patikrinti niekas
negali... Tiksliau buvo tokių, kurie mėgino patikrinti, tačiau papasakoti
mums apie rezultatus jau tiksliai negali.
Artiomui pakako šios įžangos, kad jam atsivertų antrasis kvėpavimas.
Dabar jam turėjo didelę reikšmę bet kokia informacija apie tai, kas vyks­
ta už Taikos prospekto. Jis paskubėjo atsikelti nuo bėgių ir, atitraukęs
automatą nuo nugaros ant krūtinės užsiėmė savo vietą už drezinos.

69

Nesmarkus stumtelėjimas įsibėgėjimui ir ratai vėl užtraukė savo grau­
džią dainelę. Būrys pajudėjo pirmyn. Vadas, dėmesingai žvelgdamas į
tamsą, žiūrėjo pirmyn, todėl ne viską buvo galima išgirsti.

- Įdomu, kas jūsų kartai apskritai apie metro žinoma? - kalbėjo va­
das. - Šiaip, pasakojate visokias pramanas vienas kitam. Kažkas kažkur
buvo, kažkas pats viską išsigalvojo. Kažkas kažkam primelavo, kažkas
ką girdėjo iš pažįstamo, kuris, savo ruožtu taip pat pagražino, išgirstą
prie puodelio arbatos, istoriją ir klojo kaip jo paties patirtus nuotykius...
Štai kur svarbiausia problema: nėra patikimo ryšio. Nėra galimybės
greitai nusigauti iš vieno galo į kitą: kai kur negalima praeiti, kai kur
užtverta, kai kur kažkokia velniava dedasi, ir padėtis kasdien keičiasi...
Ar visas metro, galvojate, labai didelis? Juk jį visą iš vieno iki kito galo
traukiniu viso labo per valandą... O juk žmonės dabar savaitėmis eina
ir dažniausiai nenueina. Ir niekada negali žinoti, kas iš tikrųjų tavęs
laukia už posūkio. Štai mes juk į Rygos su humanitarine pagalba eina­
me... Tačiau bėda , kad niekas, nei aš, nei budiėtojas negali užtikrinti
visu šimtu, kad kai mes ten nusigausime, mūsų nepasitiks ugnis. Arba,
kad mes nerasime išdegusios stoties be gyvos dvasios. Arba nepaaiškės,
kad Rygos dabar prijungta prie Hanzos, ir todėl išėjimo į likusią metro
dalį nėra ir niekada nebus. Nėra tikslios informacijos... Gavai vakar ryte
informaciją - viskas, vakarop jau ji paseno ir pasikliauti ja jau nebe­
gali. Tai tas pats, kas eiti per lakius smėlynus pagal šimtmečio senumo
žemėlapį. Pasiuntiniai taip ilgai vyksta, tad duomenys, kuriuos jie turi,
dažnai tampa arba nebereikalingais, arba netiksliais, iškreiptais. Žmonės
niekada neatsidurdavo tokioje padėtyje... Net sunku pagalvoti, kas bus,
kai pas mus baigsis generatorių kuras ir nebebus elektros. Skaitėte H. G.
Welso „Laiko m ašiną4? Tai štai ten buvo tokie morlokai...

Artiomui tai buvo jau antras panašus pokalbis per pastarąsias dvi
dienas, jis jau girdėjo apie morlokus ir Gerbertą Welsą ir klausytis apie
tai jis kažkodėl nebenorėjo. Todėl, nepaisant Ženkos pastangų protes­
tuoti, jis ryžtingai grįžo į pokalbio pradžią.

- Na, o kas žinoma apie metro jūsų kartai?
- Hmm... Apie velniavas tuneliuose kalbėti - blogas ženklas... Apie
M etro-2 ir apie nematomus stebėtojus? Ne! Tačiau apie tai, kas kur
gyvena, kai ką papasakoti smalsuoliui galiu. Ar jūs žinote, pavyzdžiui,
kad ten, kur anksčiau buvo A. Puškino stotis , - ten perėjimas yra dar į
dvi stotis. Į Čechovo ir Tverskajos, - ten dabar fašistai viską užėmė?

70

- Kokie dar fašistai? - nustebusiai paklausė Ženka, ir Artiomas pa­
sitenkinančiai pagalvojo, kad ir Ženką galima nustebinti.

- Natūralūs fašistai. Kadaise, seniai seniai, kai mes dar gyvenome
ten, - vadas pirštu parodė į viršų, - buvo tokie. Skustagalviai dar tokie
buvo, kurie vadinosi RNE\ Bala žino ką tai reiškia, šiandien niekas jau
nebepamena, turbūt ir patys jie jau nebeprisimena. Neva vėliau išnyko.
Nebesimatė jų ir apie juos nebuvo girdėti. Ir štai netikėtai prieš kurį
laiką Puškino stotyje pasirodė. „Metro rusams!" Girdėjote tai? Arba
štai: „Gėrį daryk - Metro valyk!" Išvarė visus nerusakalbius iš Puškino,
vėliau iš Čechovo, dar vėliau ir Tverskajos stotį pasiekė - galiausiai jau
sužvėrėjo, prasidėjo susidorojimai. Dabar ten reichas. Ketvirtas ar penk­
tasis... Kažkas tokio. Toliau lygtai nelenda, bet dvidešimto šimtmečio
istoriją mūsų karta dar pamena. O juk tie mutantai iš Filevskajos linijos,
tarp kitko, iš tikrųjų egzistuoja... Ką jau mutantai! Mūsų juodčkiai ko
verti! O dar yra visokių sektantų, satanistų, komunistų... Kunstkamera.
Tiesiog kunstkamera.

Jie pravažiavo pro išmuštas, apleistas tarnybinias patalpų duris. Gal
tai buvo valymo reikmenų patalpa, gal tiesiog slėptuvė... Visą įrangą, ar
tai būtų geležinės lovos ar kita grubi santechnika, seniai jau išgrobstė,
ir dabar į tuščias, tamsias, išsibarsčiusias po metro patalpas, niekas
nekišo nosies. Nors ir žinojo, kad ten jau nieko nebėra... Atsarga gėdos
nedaro!

Priekyje pasirodė silpnai pastebimas mirgėjimas. Jie artėjo prie Alek-
sejevkajos. Stotis buvo negausiai apgyvendinta, todėl budėjo tik vienas
patrulis, penkiasdešimtame metre - daugiau negalėjo sau leisti. Vadas
įsakė sustoti keturiasdešimties metrų atstumu nuo užkurto Aleksejevka-
jos patrulių laužo, ir kelis kartus įjungė ir išjungė žibintą tam tikra seka,
duodamas sutartinį ženklą. Laužo fone pasirodė juodas siluetas - prie
jų artinosi patrulis. Dar iš tolėliau jis riktelėjo:

- Stovėkite vietoje! Nesiartinkite!
Artiomas savęs paklausė: nejaugi iš tikrųjų gali taip nutikti, kad
vienąsyk jų nepripažins stotyje, kuri visuomet buvo draugiška ir sutiks
juos su ginklu?
Žmogus neskubėdamas prisiartino. Jis vilkėjo patrintas kamufliaži-
nes kelnes ir vatinį, ant krūtinės riebiai nutepliota didžioji „A", matyt

4 PHE (PyccKoe HaųnoHanbHoe eflMHCTBo) - rusų nacionalinė vienybė. Vert.past.

71

pirmoji stoties pavadinimo raidė. Įdubę skruostai buvo neskusti, akys
įtariai blizgėjo, o rankos glostė kabantį ant kaklo automato vamzdį. Jis
įsižiūrėjo į jų veidus, ramiai nusišypsojo ir, parodant pasitikėjimo ženklą
permetęs automatą už nugaros, tarė:

- Sveiki gyvi, vyrai! Kaip gyvuojate? Tai jūs į Rygos?
Žinom žinom, perspėjo mus. Eime!
Vadas ėmė patrulio apie kažką klausinėti, bet nesuprantamai, nebuvo
aiškiai girdėti, ir Artiomas, tikėdamasis, kad jo taip pat niekas negirdės,
patylomis Ženkai tarė:
- Nusikamavęs jis kažkoks. Man rodos ne iš gero gyvenimo jie su
mumis jungtis prisiruošė.
- Tai kas iš to? - atsiliepė bičiulis. Mes irgi turime savų interesų. Jeigu
mūsų administracija ryžtasi šiam žingsniui, vadinasi, mums to reikia.
Juk ne labdaringai ruošiamės juos maitinti.
Penkiasdešimtame metre pravažiavus laužą, prie kurio sėdėjo, apsi­
rengęs taip pat, kaip ir juos pasitikęs žmogus, antrasis sargybinis, drezina
įriedėjo į stotį. Alekse]evskaja buvo prastai apšviesta, ir apsigyvenę ten*
žmonės buvo nekalbūs ir liūdni. Tačiau į svečius iš VDNH jie žiūrėjo
draugiškai. Būrys sustojo platformos viduryje, ir vadas paskelbė trumpą
parūkymo valandėlę. Artiomą ir Ženką paliko drezinoje - saugoti, o
likusiuosius pakvietė prie laužo.
- Apie fašistus ir apie reichą aš dar nieko negirdėjau - tarė Artiomas.
- Man pasakojo, kad kažkur metro jų yra, - atsakė Ženka, - Bet tik
sakė, kad jie Novokuzneckoje.
- Kas pasakojo?
- Liocha sakė, - nenoriai prisipažino Ženka.
- Jis tau dar daug ko įdomaus pripasakojo, - priminė Artiomas.
- Bet fašistai juk išties yra! Na, supainiojo žmogus vietovę. Bet ne­
sumelavo! - pasiteisino Ženka.
Artiomas nutilo ir susimąstė. Rūkymas Aleksejevskoje turėjo trukti ne
mažiau kaip pusvalandį: vadas turėjo kažkokį pokalbį su Aleksejevkajos
viršininku - derybos dėl susijungimo tęsėsi. Vėliau jie turėjo judėti to­
liau. Besibaigiant dienai jie turėjo nuvykti iki Rygos, ten pernakvoti ir
kitądien, išsprendus visus klausimus ir apžiūrėjus rastą kabelį, pasiųsti
pasiuntinį atgal ir laukti tolimesnių nurodymų. Jeigu kabelį bus galima
pritaikyti ryšiui tarp trijų stočių, jį reikėtų išvynioti ir įjungti telefoninį
ryšį. Tačiau, jeigu jis nebus tinkamas, iškart reikės grįžti į stotį.

72

Taigi, Artiomas turėjo ne daugiau kaip dvi dienas tam, kad sugalvotų
priežastį, dėl kurios būtų galima pereiti per išorines, dar labiau įtaringas
ir priekabias nei VDNH patruliai Rygos užkardas - juk už Rygos jau
buvo didysis metro, ir pietinė jos užkarda buvo dažniau puolama. Nors
gresiantis Rygos stoties gyventojams pavojus buvo netoks paslaptingas ir
baisus nei pakibęs virš VDNH, tačiau jis buvo daug įvairesnis; ginantys
pietines Rygos prieigas niekada nežinojo, kas būtent jų laukia, todėl
buvo pasirengę bet kam.

Nuo Rygos Taikos prospekto link vedė du tuneliai. Užversti vieną iš
jų dėl kažkokių aplinkybių nebuvo galimybės ir jiems teko užtverti abu.
Tam buvo eikvojamos itin didelės jėgos. Dėl to jiems buvo gyvybiškai
svarbu apsaugoti šiaurinę kryptį. Susijungdami su Aleksejevskają ir,
svarbiausia, su VDNH, jie perkeltų šiaurinės krypties saugumo naštą
jiems ir pasirūpintų ramybe tuneliuose tarp stočių, o tai reiškia galimybę
panaudoti ūkio reikalams. VDNH tai pirmiausia buvo palankus preteks­
tas ekspansijai ir savo įtakos, teritorijos ir galios praplėtimui.

Atsižvelgiant į būsimą susijungimą išorinės Rygos užkardos buvo
itin budrios: būsimiems sąjungininkams buvo būtina įrodyti, kad dėl
pietinių ribų apsaugos jais galima pasikliauti. Todėl prasibrauti pro už­
kardas ir viena, ir kita kryptimi buvo sudėtinga. Per vieną, daugiausiai
per dvi dienas Artiomui buvo būtina rasti sprendimą.

Tačiau, kokia bebūtų sunki ši užduotis, visgi, ji neatrodė neįvykdoma.
Kilo klausimas - ką daryti toliau. Net jei pavyktų praeiti pro pietines
užkardas, reikėjo dar rasti sąlyginai saugų kelią iki Poliso. Atsižvelgiant
į tai, kad priimti sprendimą Artiomui reikėjo skubiai, jam visiškai neuž­
teko laiko apgalvoti kelią iki Poliso, į VDNH, kur jis, nekeliant įtarimų,
apie pavojus galėjo išklausinėti pažįstamų prekeivių. Klausti kelio į
Polisą Ženkos, o juo labiau, kažko kitko iš būrio Artiomas nenorėjo,
nes puikiai suprato, kad tai neišvengiamai sukels įtarimą, o jau Ženka
tikrai supras, kad Artiomas kažką rezga. Nei Aleksejevkoje, nei Rygos
draugų Artiomas neturėjo, ir pasitikėti nepažįstamaisiais tokiu svarbiu
klausimu jis negalėjo.

Pasinaudodamas tuo, kad Ženka atsitraukė pasikalbėti su netolie­
se ant platformos sėdinčia mergina, Artiomas slapčiomis iš kuprinės
išsitraukė, atspausdintą ant kitos apanglėjusiais kraštais ir reklaminio
lapelio, garsinančio nebeegzistuojantį turgų, pusės, mažą metro žemė­
lapį, ir kelis kartus apvedė Polisą apkramtytu pieštuku.

73

Kelias iki jo, rodos, buvo toks paprastas ir netolimas... Tais keistais
tolimais laikais, apie kuriuos pasakojo vadas, tais laikais, kai žmonėms,
keliaujantiems nuo stoties iki stoties, nereikėjo imti ginklų, net jeigu
tekdavo persėsti ir atsidurti svetimoje linijoje; tais laikais, kai kelias
nuo vienos galutinės stotelės iki kitos, priešingos, neužtrukdavo nė
valandos; tais laikais, kai tunelių gyventojai buvo tik dundantys trau­
kiniai, - tuomet atstumą, skiriantį VDNH ir Polisą buvo galima įveikti
greitai ir be jokių kliūčių. Tiesiai atšaka iki Turgenjevo, ten, perėjimas
į Čistyje Prudy, taip jie vadinosi sename žemėlapyje, kurį nagrinėjo
Artiomas, arba į Kirovskają, kurią vėl pervadino komunistai, ir raudo­
nąja, Sokolnikų linija - tiesiai iki Poliso... Traukinių ir dieninių lempų
epochoje toks žygis nesitęstų nė trisdešimties minučių. Tačiau nuo to
laiko, kai žodžiai Raudonoji linija buvo rašomi iš didžiosios raidės,
raudonoji vėliava pakibo virš perėjimo į Čistyje Prudy, nors ir Čistyje
Prudy tapo nebe tokiais, galvoti apie tai, kaip trumpiausiu būdu pasiekti
Polisą tapo beprasmiška.

Dėl žinomų aplinkybių Raudonosios linijos vadovybė atsisakė keti­
nimų įsigalėjus sovietų valdžiai paversti laimingais visus metro gyven­
tojus, (tačiau, nenorėdama atsisakyti savo svajonės, ambicingai visą
metropoliteną vadino Lenino vardu) ir priėmė naują doktriną, kuri
paliko galimybę komunizmo idėjas įgyvendinti atskirai užkariautoje
metropoliteno linijoje. Tačiau, nežiūrint atrodančio taikaus režimo,
jo vidaus paranojinė esmė nė kiek nepakito. Šimtai vidaus saugumo
tarnybos agentų senoviniu būdu ir net su šiokia tokia įsivaizduojama
KGB nostalgija, pastoviai ir įdėmiai sekė laimingus Raudonosios linijos
gyventojus, o jau jų susidomėjimas svečiais iš kitų linijų buvo išties
neribotas. Be specialaus raudonųjų valdžios leidimo niekas negalėjo
patekti nė į vieną jų stotį, o pastovūs pasų patikrinimai, totalus sekimas
ir bendras klinikinis įtarumas nedelsiant atskleisdavo ir atsitiktinai
užklydusius keliautojus, ir pasiųstus šnipus. Pirmieji buvo prilyginami
antriesiems, vienų ir kitų likimas būdavo labai liūdnas, todėl Artiomas
nė nemanė apie tai, kaip nusigauti iki Poliso per tris stotis ir tarpstotes,
priklausančias Raudonajai linijai.

Kelias, kurį Artiomui reikėjo nueiti, į pačią metro širdį, negalėjo
būti toks paprastas. Į Polisą... Net kokio nors pokalbio metu ištartas
pavadinimas priversdavo Artiomą, ir ne tik jį, pagarbiai nutilti. Jis net
ir dabar aiškiai prisiminė, kai patį pirmą kartą, kažkokio patėvio svečio

74

pasakojimo metu išgirdo nežinomą žodį, ir vėliau, kai svečias išėjo, ty­
liai paklausė Suchojaus, ką reiškia šitas žodis. Tuomet patėvis įdėmiai
pažiūrėjo į Artiomą ir vos girdimu ilgesiu balse pasakė: „Tai, Artiomai,
turbūt, paskutinė vieta Žemėje, kur žmonės gyvena kaip žmonės. Kur jie
dar nepamiršo, ką tai reiškia - žmogus, ir kaip iš tikrųjų šis žodis tūrėtų
skambėti". Patėvis liūdnai šyptelėjo ir pridūrė: „Tai - Miestas..."

Polisas buvo didžiausioje Maskvos metropoliteno perėjimo aikštė­
je, keturių skirtingų linijų susikirtime, ir jungė keturias metro stotis:
Aleksandrovskij Sad, Arbatskaja, Borovitskaja ir Lenino vardo biblio­
teka - kartu su jungiančiais šias stotis perėjimais. Ši didžiulė teritorija
buvo paskutinis tikras civilizacijos lopšys, paskutinė vieta, kur gyveno
tiek daug žmonių, jog kartą ten pabuvoję provincialai, kitaip nei Miestu
tos vietos nebevadino. Kažkas Miestui davė kitą pavadinimą - Polisas,
beje, reiškiantį tą patį. Galbūt dėl to, kad šiame žodyje skambėjo tolimas
ir vos girdimas, tarsi žadėdamas gyventojams prieglobstį, galingos ir
nuostabios senovės kultūros aidas, svetimas žodis prigijo.

Polisas metropolitenui buvo visiškai unikalus reiškinys. Ten, ir tik
ten dar buvo galima sutikti tų senų ir keistų žinių sergėtojų, kurių pri­
taikymas naujame ir žiauriame pasaulyje su jo pasikeitusiais įstatymais
buvo neįmanomas. Beveik visų kitų stočių gyventojams, iš esmės, visam
likusiam, lėtai grimztančiam į chaoso ir neišmanymo bedugnę, metro
šios žinios tapo bevertės, kaip ir jų sergėtojai. Visur jie engiami vienintelę
savo pastogę jie rasdavo Polise, kur jų visuomet laukė iškėstomis ranko­
mis, nes čia valdė jų bendraminčiai. Todėl Poliseyir tik Polise buvo gali­
ma sutikti susenusius profesorius, kurie kadaise turėjo šlovingų, dabar
pusiau sunaikintų, ištuštėjusių, žiurkių ir pelėsių apsėstų, universitetų
katedras. Tik ten gyveno paskutinieji menininkai, artistai, poetai. Pas­
kutinieji fizikai, chemikai, biologai... Tie, kurie savo atmintyje saugojo
visą tai, ką žmonijai pavyko pasiekti ir sukurti per tūkstančius nuolatinio
vystymosi metus. Tie, kurių mirtis visa tai palaidotų amžiams.

Polisas buvo toje vietoje, kur kadaise buvo pats miesto, kurio vardu
pavadintas metro, centras. Be to, tiesiai virš Poliso buvo iškilęs Lenino
vardo bibliotekos pastatas - pačios didžiausios praėjusios epochos in­
formacijos saugyklos. Šimtai tūkstančių knygų įvairiausiomis pasaulio
kalbomis, apimančių visas, kuriose tiktai darbavosi žmogiškoji mintis
ir kaupė žinias, sritis. Šimtai tonų popieriaus, išmarginto įvairiausiomis
raidėmis, ženklais, hieroglifais, kurių dalies jau nebuvo kam skaityti, juk

75

kalbos, kuriomis jos buvo parašytos, išnyko kartu su jomis kalbėjusiomis
tautomis... Tačiau visgi dauguma knygų dar galėjo būti skaitomos ir
suprantamos, o jas parašiusieji ir jau prieš šimtmečius mirusieji galėjo
dar apie daug ką papasakoti gyvenantiems.

Iš tų visų konfederacijų, imperijų ir tiesiog galingų stočių, kurios buvo
pajėgios siųsti į paviršių ekspedicijas, tik Polisas siųsdavo stalkerius, kad
pargabentų knygas. Tik ten žinios turėjo tokią vertę, kad dėl jų buvo
pasiruošę aukoti savanorių gyvybes, išmokėti neregėtas išmokas sam­
diniams ir atsisakyti materialios gerovės dėl dvasinių gėrybių įsigijimo.
Ir, nežiūrint menamo vadovybės nepraktiškumo ir idealizmo, Polisas
gyvavo metų metus ir bėdos jį aplenkdavo, o jeigu kažkas grėsdavo jo
saugumui, rodėsi, kad visas metro buvo pasiruošęs susitelkti jo gynybai.
Pastarųjų mūšių, vykusių, įsimintinos kovos tarp Raudonosios linijos ir
Hanzos, atgarsiai jau nutilo, ir vėl aplink Polisą susiformavo stebuklinga
pasakiško nepažeidžiamumo ir gerovės aura.

Ir, kuomet Artiomas galvojo apie šią nuostabią vietą, jau visiškai ne­
atrodė keista, jog kelias į ją tiesiog negali būti lengvas, jis būtinai turėjo
būti sunkus ir kupinas pavojų, antraip pats žygio tikslas prarastų dalį
savo paslaptingumo ir žavesio.

Jeigu žygis į Raudonają liniją per Kirovskają Lenino vardo bibliotekos
link rodėsi neįmanomu ir pernelyg rizikingu, netgi bandant tai įgyven­
dinti, tai įveikti Hanzos patrulius ir praeiti Žiedu vertėjo pabandyti.
Artiomas atidžiau įsižiūrėjo į apanglėjusį žemėlapį.

Štai, jeigu jam pavyktų, sugalvojus kokį nors pretekstą, įkalbėjus
užkardos sargybą ar dar kaip nors, prasibrauti į vidines Hanzos te­
ritorijas, tuomet kelias į Polisą būtų ženkliai trumpesnis. Artiomas
bestelėjo pirštu į žemėlapį ir patraukė juo palei liniją. Jeigu nusileidus
nuo Taikos prospekto Žiedu į dešinę, viso labo už dviejų, priklausan­
čių Hanzai, stočių, jis nusigautų iki Kursko. Ten būtų galima pereiti į
Arbatsko-Pokrovskajos liniją, o iš ten jau ranka pasiekiama Arbatskaja,
tai yra iki paties Poliso. Tiesa, kelyje būtų Plošjad Revoliucii, po karo
atiduota Raudonosios linijos žinion mainais į Lenino vardo biblioteką,
bet juk raudonieji garantavo laisvą tranzitą visiems keliautojams, ir tai
buvo vienas iš esminių taikos sutarties sąlygų. Atsižvelgiant į tai, kad
Artiomas net nesiruošė eiti į pačią stotį, o tik praeiti šalia, tai jį turėtų
praleisti. Pasvarstęs, jis nutarė laikytis šio plano ir pakeliui pasistengti
sužinoti visas smulkmenas apie stotis, pro kurias jis ketino vykti. Jeigu

76

kažkas susiklostytų ne taip, sakė jis sau, tuomet būtų galima surasti
atsarginį maršrutą. Įsižiūrėjęs į linijų persipynimą ir persėdimo stočių
gausybę, Artiomas pagalvojo, jog vadas tikriausiai šiek tiek perlenkė,
apibūdindamas net pačių trumpiausių žygių po metro sunkumus. Tar­
kim, galima buvo nuo Taikos prospekto nusileisti ne į dešinę, o į kairę -
Artiomas pirštu vedė Žiedu žemyn, - iki, Kijevo, o ten per perėjimą arba
Filevskajos, arba Arbatsko-Pokrovskajos linija tik du perėjimai iki Poliso.
Užduotis Artiomui jau nebeatrodė neįvykdoma. Šis nesunkus pratimas
su žemėlapiu suteikė jam pasitikėjimo savimi. Dabar jis žinojo, kaip
veikti, ir daugiau nedvejojo dėl to, kad kai karavanas nueis iki Rygos,
jis nebegrįš su būriu atgal į VDNHyo tęs žygį iki Poliso.

- Studijuoji? - prie pat ausies paklausė Ženka, kurio Artiomas, įnikęs
į savo mintis, nepastebėjo. Iš netikėtumo jis pašoko vietoje ir sumišusiai
bandė paslėpti žemėlapį.

- Na, ne... Aš tik... Norėjau surasti stotį žemėlapyje, kur tas reichas,
apie kurį mums šiandien pasakojo.

- Na, ir ką, radai? Ne? Duok, parodysiu, - su pasitenkinimu pasakė
Ženka. Metro jis orientavosi daug geriau nei Artiomas ir net labiau
nei kiti bendraamžiai, ir tuo labai didžiavosi. Iš pirmo karto jis nesu-
klysdamas bedė į trigubą perėjimą tarp Čechovo, Puškino ir Tverskajos
stočių. Artiomas atsiduso. Tai buvo palengvėjimo atodūsis, tačiau Ženka
nutarė, kad tai dėl pavydo.

- Nieko tokio, ateis metas, taip pat gaudysies šiame reikale ne blo­
giau negu aš, - nutarė paguosti Artiomą. Artiomas veide pavaizdavo
dėkingumą ir paskubėjo nukreipti pokalbį kita linkme.

- O kuriam laikui čia sustojome? - paklausė jis.
- Jaunimas! Keliamės! Pasigirdo skardus vado balsas, ir Artiomas
suprato, kad ilsėtis daugiau nebeteks, o užkąsti jis taip ir nespėjo.
Vėl atėjo jų su Ženka eilė stotis ant drezinos. Sugirgždėjo svirtys,
sukaukšėjo kerziniai batai, ir jie vėl įėjo į tunelį.
Šį kartą būrys pirmyn judėjo tylėdamas, ir tik vadas, pasikvietęs
Kirilą, ėjo kartu su juo koja kojon ir kažką tyliai aptarinėjo. Artiomas
ničnieko negirdėjo, nors įsiklausyti jam nebuvo nei jokio noro, nei
jėgų - visas jėgas pasiglemžė nelaboji drezina.
Galinis, paliktas vienatvėje, aiškiai jautėsi ne savo kailyje ir baikščiai
žvalgėsi atgal. Artiomas stovėjo ant drezinos veidu į tą pusę, ir jam buvo
matyti, jog kaip tik iš galo nėra jokio pavojaus, tačiau pažvelgti per petį,

77

į priekį, į tunelį, taip ir knietėjo. Ši baimė ir nepasitikėjimas persekiojo
jį, ir ne tik jį, visuomet. Bet kuriam vienišam keliautojui šis jausmas
nebuvo svetimas. Net buvo sugalvotas ypatingas pavadinimas - „tunelio
baimė": kuomet eini tuneliu, ypač pasišviečiant prastu žibintu, visuomet
atrodo, kad pavojus - tiesiog už tavo nugaros. Kitąkart šis jausmas taip
paaštrėja, jog už nugaros jaučiamas kažkieno sunkus žvilgsnis ar net
ne žvilgsnis... Kas žino, kas ten ir kaip tasai suvokia pasaulį... Ir būna,
taip nepakeliamai slegia, jog nesusilaikysi, akimirksniu atsisuksi atgal,
įbesi akis į tamsą - o ten nieko... Tyla... Tuštuma... Rodos, viskas ramu.
Tačiau kol žiūri atgal, iki skausmo akyse įsižiūri į tamsą, ji jau tirštėja
už tavo nugaros , ir norisi vėl bėgti į priekį, tunelyje pasišviesti žibin­
tu - ar nėra ten ko nors, ar neprisėlino kas nors, kol žiūrėjai atgal. Ir
vėl... Čia svarbiausia - neprarasti savitvardos, nepasiduoti šiai baimei,
įtikinti save, kad visa tai kliedesiai, kad nėra ko bijoti, nes juk nieko
nebuvo girdėti...

Tačiau sunku susivaldyti, ypač kai eini vienas. Žmonės taip iš proto
išsikrausto. Tiesiog nebegalėdavo nusiraminti, net kai sugrįždavo į stotį.
Žinoma, vėliau po truputį atsikvošėdavo, tačiau vėl eiti į tunelį nega­
lėdavo prisiversti - juos tuoj pat apimdavo tas pats slegiantis nerimas,
nors kiek žinomas kiekvienam metro gyventojui, tačiau jiems tapęs
velnio vilione.

- Nebijok, aš žiūriu! - padrąsinančiai riktelėjo Artiomas galiniam. Ta­
sai linktelėjo, tačiau po kelių minučių neišlaikęs vėl atsisuko. Sunku...

- Vienas Seriogos pažįstamas būtent taip ir atkrito - tyliai pasakė
Ženka, nutuokęs, apie ką Artiomas galvojo. - Tiesa, priežastis buvo
daug rimtesnė. Žinoma, jis nutarė vienui vienas tuo pačiu tuneliu Su-
charevskoje praeiti, pameni, apie kurį aš tau anksčiau pasakojau? Kuriuo
vienam - niekaip. O su karavanu - laisvai? Išgyveno vaikinas. Ar žinai, dėl
ko išgyveno? - šyptelėjo Ženka. - Todėl, kad toliau eiti už šimtojo metro
drąsos pritrūko. Kuomet jis ten susiruošė, drąsus toksai buvo, ryžtingas.
Cha... Už dvidešimties minučių sugrįžo - akys išsprogusios, plaukai ant
galvos - piestu iš baimės, nė žodžio deramai negalėjo ištarti. Taip iš jo
daugiau nieko nesužinojome - jis nuo to laiko kažkaip nerišliai kalba,
dažniau tyli. O į tunelius kojos nebekiša - taip ir tūno Sucharevskoje,
išmaldos prašo. Jis dabar ten vietinis silpnaprotis. Štai toks pamokslas!

- Taip, - tarė Artiomas neužtikrintai, nes iš šios pamokančios istorijos
buvo galima taip pat sėkmingai įžvelgti kelis skirtingus pamokslus.

78

Kurį laiką būrys judėjo visiškoje tyloje. Artiomas vėl paniro į savo
pamąstymus ir, mėgindamas sukurti kažką tikroviško, kad galėtų su­
meluoti užkardoje ties išėjimu iš Rygos ir patekti į Taikos prospektą,
ėjo taip gana ilgai, kol suprato, kad galvoti jam trukdo palaipsniui
garsėjantis keistas, sklindantis iš esančio priekyje tunelio, triukšmas.
Iš pradžių vos girdimas, esantis kažkur pusiaukelėje tarp girdimumo ir
ultragarso, triukšmas lėtai ir nepastebimai stiprėjo, o momentas, kai Ar­
tiomas pradėjo jį girdėti, liko nepastebėtas. Tuo metu, kai jis tai suvokė,
triukšmas jau buvo girdimas gana aiškiai, lyg švilpiantis, nesuprantamas
ir nežmoniškas, kuždėjimas. Artiomas greitai žvilgtelėjo į likusiuosius.
Visi judėjo darniai ir tylomis. Vadas su Kirilu apie nieką nebekalbėjo,
Ženka kažką sau galvojo, o galinis, nustojęs nervingai sukinėtis, ramiai
žiūrėjo į priekį. Nė vienas jų nebuvo nors kiek sunerimęs. Jie nieko ne­
girdėjo. Nieko! Artiomui darėsi baisu. Viso būrio tylėjimas ir ramybė
vis labiau pastebimas didėjančio šnypštimo fone darėsi nesuvokiamas ir
gąsdinantis. Artiomas metė drezinos svirtį ir išsitiesė visu ūgiu. Ženka
nustebęs pažvelgė į jį. Jo akys buvo aiškios, jose nebuvo nė pėdsako
kvaišulio ar dar kažko panašaus, ko Artiomas bijojo pamatyti.

- Tu ko? - paklausė nepatenkintai. Pavargai, ar ką? Galėjai perspėti,
o ne mesti štai taip.

- Tu nieko negirdi? - nustebusiai paklausė Artiomas, ir kažkas jo
balse privertė pasikeisti Ženkos veido išraišką.

Ženka, neperstojęs darbuotis rankomis, įsiklausė. Drezina jau judėjo
lėčiau, nes Artiomas vis dar stovėjo pasimetęs ir gaudė paslaptingus
atgarsius.

Vadas tai pastebėjo ir atsisuko:
- Kas jums? Baterijos nusėdo?
- Jūs nieko negirdite? - paklausė jo Artiomas.
Ir tuo pačiu jo krūtinę užplūdo toks bjaurus jausmas, kad iš tiesų nėra
jokio triukšmo - štai niekas nieko negirdi. Tiesiog jam stogą rauna ir
nuo baimės jam vaidenasi. Nuo visokių pasakojimų, nuo nepaliaujamai
už nugaros žygiuojančio galinio ir slenkančios tamsos.
Vadas parodė ženklą sustoti, kad netrukdytų drezinos girgždėjimas
ir aulinių kaukšėjimas, sustojo, jo rankos nutįso automato link, jis sto­
vėjo nejudėdmas ir įsitempęs, viena ausimi pasisukęs į tunelį, įsiklausė.
Keistas garsas buvo čia pat, Artiomas dabar girdėjo jį aiškiai, ir, kuo jis
buvo raiškesnis, tuo įdėmiau Artiomas žvelgė į vado veidą, bandydamas

79

suprasti, ar jisai girdi visą tai, kas su vis didėjančiu nerimu pripildė
Artiomo sąmonę. Tačiau vado veido išraiška palaipsniui išsilygino, jis
aiškiai nusiramino, ir Artiomą užtvindė geliantis gėdos jausmas. Kur jau
ne: sustabdė būrį dėl kažkokio menkniekio, maža to, kad pats išsigando,
tai dar ir kitus privertė sunerimti.

Ženka, nors ir stengėsi, matyt, irgi nieko negirdėjo. Jis geliančiu
šypsniu pažiūrėjo į Artiomą ir, žvelgdamas tiesiai į akis, nuoširdžiai
paklausė:

- Halionikai?
- Eik sau! - netikėtai susierzinęs atkirto Artiomas. - Jūs ką, visi
apkurtote?
- Halionikai! - patvirtino Ženka.
- Tylu. Visai nieko. Tikriausiai tau pasirodė. Niekis, taip būna, ne­
įsitempk, Artiomai. Susiimk ir judėkime toliau, - jausdamas situaciją,
tarė vadas, ir pats nuėjo pirmyn.
Artiomui nieko kito nebeliko, kaip tik sugrįžti į savo vietą. Jis sąžinin­
gai įtikinėjo save, kad jam tik pasirodė, kad visa tai tik dėl įtampos, bandė
atsipalaiduoti ir negalvoti apie nieką, tikėdamasis, kad kartu su nerimo
kupinomis mintimis iš galvos pavyks išvaryti ir tą velnišką triukšmą.
Jam pavyko kai kuriam laikui sustabdyti savo mintis, tačiau akimirksniui
ištuštėjusioje galvoje vėl pasigirdo aidus, net labiau girdimas ir aiškesnis
garsas. Jiems judant į pietus garsas stiprėjo vis labiau. į pietus. Galiausiai
jis buvo toks stiprus, jog atrodė, kad pasklido po visą metro. Artiomas
pastebėjo, kad Ženka dirba tik viena ranka, o kita, matyt, automatiškai,
nekreipdamas dėmesio į tai, ką daro, trina savo ausis.
- Tu ką? - pašnibždėjo jam Artiomas.
- Nežinau... Užgula... Maudžia kažkaip... - prasitarė Ženka.
- O nieko negirdi? - su nepasitikinčia viltimi paklausė Artiomas.
- Ne, girdėti negirdžiu, bet kažkaip slegia, - pakuždėjo Ženka, o
pradinės ironijos jo balse nebeliko.
Kai skambėjimas pasiekė apogėjų, Artiomas tik tada suprato iš kur jis
sklinda. Vienas iš vamzdžių, padėtas išilgai tunelio sienų su visomis komu­
nikacijomis ir dar bala žino kuo, šioje vietoje lyg praplyšo, ir būtent jo juo­
doji žiotis, apvedžiota įplyšusiais į skirtingas puses kyšančiais metaliniais
kraštais, skleidė šitą keistą triukšmą. Jis sklido iš gilumos, ir tik Artiomas
spėjo susimastyti apie tai, kodėl ten viduje nei jokių laidų, nei dar ko, o tik
išvien tuštuma ir juoduma, kai vadas staiga sustojo ir lėtai išrėžė:

80

- Vyrai, sustokime......Sustokime, nes man negera. Galvoje kažkokia
drumstis.

Neužtikrintais žingsniais jis atėjo prie drezinos, kad galėtų atsisėsti
ant jos krašto, tačiau, likus žingsniui iki jos, staiga susmego ant žemės lyg
maišas. Ženka, trindamas ausis jau dvejomis rankomis ir nejudėdamas
iš vietos, pasimetęs žiūrėjo į vadą. Kirilas, kažkodėl, ėjo toliau vienas
lyg būtų nieko nenutikę ir niekaip nereagavo į riksmus. Galinis atsisėdo
ant bėgių ir netikėtai vaikiškai bejėgiškai pravirko. Žibinto spindulys
įsirėmė į žemas tunelio lubas ir, apšviestas iš apačios vaizdas tapo dar
labiau beviltiškas.

Artiomas supanikavo. Buvo akivaizdu, kad iš viso būrio sveiko proto
neprarado tik jis vienas, nors garsas tapo visiškai nepakeliamas, neleis­
damas susikaupti ties kiek svarbesne mintimi. Artiomas iš nevilties užsi­
dengė ausis, ir tai šiek tiek padėjo. Tuomet jis iš peties tvojo, pakvaišusiai
trynusiam ausis Ženkai per skruostą ir, bandydamas perrėkti triukšmą,
pamiršęs, kad jis buvo girdimas tik jam pačiam, suriko:

- Pakelk vadą! Paguldyk jį ant drezinos! Mums negalima jokiais
būdais čia likti. Reikia dingti iš čia! - ir, pakėlęs nukritusį žibintą, bėgo
paskui Kirilą, kuris aklai, lunatiškai žygiavo tolyn, todėl, kad be žibinto
tamsa priekyje buvo nors pirštu į akį durk.

Jo laimei, Kirilas ėjo gana lėtai. Šiek tiek paskubėjęs Artiomas jį pavijo
ir pliaukštelėjo per petį, tačiau Kirilas ėjo toliau, ir jie vis labiau tolo nuo
likusiųjų. Artiomas užbėgo į priekį ir, nežinodamas ką daryti, nukreipė
žibinto šviesą Kirilui į akis. Jos buvo užmerktos, tačiau Kirilas staiga
susiraukė, o jo žingsniai pasidarė neberitmingi. Tuomet Artiomas, lai­
kydamas jį viena ranka, kita pakėlė akies voką ir pašvietė tiesiai į vyzdį.
Kirilas suriko, purtydamas galvą sumirksėjo ir po poros sekundžių lyg
atsipeikėjo ir, atmerkęs akis, nesuprantamai žvelgė į Artiomą. Apakintas
žibinto jis beveik nieko nematė, todėl atgal prie drezinos, Artiomui teko
vesti jį už rankos.

Ant drezinos gulėjo vado kūnas, greta sėdėjo Ženka, vis dar su tokia
pat beprasme veido išraiška. Palikęs Kirilą prie drezinos, Artiomas puolė
prie sėdinčiojo ant bėgių, tebeverkiančio galinio. Pažiūrėjęs jam į akis
Artiomas pasitiko pilną skausmo ir kančių žvilgsnį, ir toks aitrus buvo
tas pojūtis, jog Artiomas, pajutęs, kad ir jam kaupiasi ašaros, atšlijo.

- Jie visi visi žuvo... Jiems taip skaudėjo! - išgirdo Artiomas per raudoji­
mą. Jis pabandė pakelti galinį, bet tasai ištrūko ir netikėtai piktai suriko:

81

- Kiaulės! Gyvuliai! Niekur neisiu su jumis, noriu likti čia! Jiems taip
vieniša, taip skauda čia, o jūs norite išvesti mane iš čia? Tai jūs dėl visko
kalti! Aš niekur neisiu! Niekur! Paleisk, girdi?!

Artiomas iš pradžių norėjo suduoti per skruostą, tikėdamasis, kad tai
kažkaip jam grąžins sąmonę, bet pabūgo, kad žmogus būdamas tokios
būsenos gali jam atsakyti tuo pačiu. Taigi, jis atsiklaupė prieš jį ant kelių
ir, sunkiai praskyręs triukšmą savo galvoje, švelniai pratarė, pats tiksliai
nesuvokdamas apie ką kalba:

- Bet juk tu nori jiems padėti, tiesa? Nori, kad jie nebekentėtų?
Pro ašaras tasai pažvelgė į Artiomą ir nedrąsiai nusišypsojęs su­
šnibždėjo:
- Žinoma... Žinoma, aš noriu padėti jiems.
- Tuomet tu turi padėti man. Jie nori, kad tu man padėtum . Eik prie
drezinos ir atsistok už svirčių. Tu turi padėti man nusigauti iki stoties.
- Jie taip pasakė tau? - nepatikliai žvilgtelėjo į Artiomą galinis.
- Taip, - užtikrintai atsakė Artiomas.
- O tu po to galėsiu grįžti atgal pas juos?
- Duodu žodį, jeigu tu norėsi sugrįžti, aš tave paleisiu atgal, - už­
tikrino Artiomas ir, kol jo pašnekovas nespėjo apsigalvoti, patraukė jį
prie drezinos.
Pastatęs galinį ir mechaniškai paklususį Ženką, ir Kirilą prie svirčių,
užrioglinęs neatsigaunantį vadą, Artiomas, nukreipęs automatą į tamsą,
perėmė būrio vadovavimą ir sparčiu žingsniu nuėjo pirmyn. Pats nu­
stebęs, jis išgirdo, kaip paskui jį pajudėjo drezina. Artiomas jautė, kad
palikęs užnugarį be apsaugos, rizikuoja, bet suvokė, jog dabar svarbiau­
sia kuo greičiau dingti iš šios baisios vietos.
Ant svirčių dabar buvo trise, ir būrys judėjo greičiau nei prieš su­
stojimą, o Artiomas su palengvėjimu jautė, kaip tilo bjaurus triukšmas
ir po truputi išsisklaido pavojaus banga. Jis vis rikteldavo likusiesiems,
liepdamas nelėtinti tempo, kai staiga iš galo išgirdo visiškai blaivų
Ženkos balsą:
- Tu ko čia komanduoji?
Artiomas davė ženklą sustoti, supratęs, kad jie nutolo nuo pavojaus
zonos, grįžo prie būrio ir bejėgiškai, nugara atrėmęs į dreziną, nusileido
ant žemės. Vis palaipsniui atgavo sąmonę. Galinis nustojo kukčioti ir tik
trynė pirštais smilkinius, nustebusiai žvilgčiodamas aplink. Dusliai ste­
nėdamas, skųsdamasis skaudančia galva sukrutėjo ir atsistojo vadas.

82

Už pusvalandžio buvo galima judėti toliau. Išskyrus Artiomą, niekas
nieko neprisiminė.

- Žinai, kažkoks sunkulys staiga užgulė, galvoje drumstis, ir kažkaip
vienu metu tik opa - ir viskas užgeso. Buvo vienąsyk taip nuo dujų
viename tunelyje, toli nuo čia. Na, bet dujos turėtų iš karto visus be iš­
imtiems pražudyti... O tu vis savo tą garsą girdėjai? Taip, keista visa tai,
ką čia pridursi... - balsu samprotavo vadas. - O tai, kad Nikita žliumbė...
Girdi, Vasiličiau, ko tu gailėjaisi? - paklausė jis galinio.

- Bala žino... Nepamenu aš. Neva prieš minutę dar kažką atsiminiau,
o vėliau kažkaip išgaravo... Čia, žinai, kaip su sapnais: tik nubundi -
viską atsimeni, ir viską taip aiškiai priešais akis matai, o pralėks kelios
minutės, jau nubudęs būsi - viskas, tuščia. Tik kažkiek nuotrupų liko...
Štai ir dabar tas pats. Atsimenu, kad kažko gaila labai buvo... O ko,
kodėl - tuščia.

- O jūs ten norėjote likti, tunelyje. Visam laikui. Su jais. Priešinotės.
Aš jums dar pažadėjau, kad jeigu jūs panorėsite, aš jums leisiu atgal
grįžti, - pasakė Artiomas, skersai žvilgtelėjęs į Nikitą-galinį. - Tai štai,
aš jus paleidžiu, - pridūrė jis ir šyptelėjo.

- Na jau ne, dėkoju, - niūriai atkirto Nikita, ir jį nukratė, - aš ko tai
apsigalvojau.

- Tiek to, vyrai. Gana tauškėti. Nėra reikalo vidury tunelio lindėti. Iš
pradžių nusigaukime, vėliau viską aptarsime. Mums dar kažkaip reikės
sugrįžti... Nors ką čia spėlioti iš anksto, tokią dienelę duok, Dieve, bet
kur nusigauti. Važiuojam! - užbaigė vadas. - Girdi, Artiomai, eime su
manimi. Tu šiandien mūsų didvyris, - netikėtai pridūrė.

Kirilas užėmė vietą už drezinos, Ženka, nežiūrint protestų, su Nikita
Vasiljevičium liko ant svirčių, ir jie pajudėjo toliau.

- Vamzdis ten, sakai, įtrūko? Tai iš ten tu tą garsą girdėjai? Žinai,
Artiomai, gal išties mes visi kurti žiopliai ir negirdime nieko. Turbūt turi
ypatingą uoslę šiai bjaurasčiai. Dėl šio dalyko, matyt, tau pasisekė, vai­
kine! - svarstė vadas. - Labai keista, kad tai iš vamzdžio sklido. Tuščias
buvo vamzdis, sakai? Bala žino, kas ten jais teka dabar, - tęsė jis, bugščiai
žvalgydamasis į persipynusius vamzdžius palei tunelio sienas.

Iki Rygos liko visai nedaug. Už ketvirčio valandos tolumoje sumirgėjo
užkardos laužo atšvaitai, vadas sulėtino greitį ir žibintu pašvietė sutartinį
ženklą. Per užkardą juos praleido greitai, be vilkinimo, taip kad dar po
kelių minučių drezina įriedėjo į stotį.

83

Rygos buvo geresnės būklės nei Aleksejevskajoje. Kadaise, seniai seniai
viršuje virš stoties buvo didelis turgus. Tarp tų, kurie tuomet spėjo at­
bėgti iki metro ir išsigelbėti, buvo nemažai prekeivių iš to paties turgaus.
Žmonės nuo tų laikų ten buvo verslūs, net ir artumas su stotimi Taikos
Prospektu, o tai reiškia su Hanza, su pagrindiniais prekybos keliais, taip
pat prisidėjo prie jos gerovės. Šviesa ten degė elektrinė, avarinė, kaip ir
VDNH. Patruliai buvo aprengti senomis dėvėtomis maskuotėmis, kurios
visgi žiūrėjosi įspūdingiau nei išteplioti vatiniai Aleksejevkoje.

Svečiams išskyrė atskirą palapinę. Dabar greito sugrįžimo nenusi-
matė, buvo neaišku, kas per naujas pavojus tyko tunelyje ir kaip su juo
susidoroti. Stoties administracija ir mažo būrio iš VDNH vadas susirinko
pasitarti, o likusieji dabar turėjo nemažai laisvo laiko. Pavargęs ir susi­
nervinęs Artiomas iškart nugriuvo veidu ant savo miegmaišio. Miego
nesinorėjo, bet jėgų nebuvo visiškai. Už poros valandų svečiams žadėjo
surengti iškilmingą vakarienę, sprendžiant iš daugybės susimirkčiojimų
ir šeimininkų pasikuždėjimų, galima buvo tikėtis net mėsos. Tačiau kol
kas norėjosi gulėti ir apie nieką negalvoti.

Už palapinės stiprėjo triukšmas. Puotą surengė tiesiog platformos
vidury, kur degė pagrindinis laužas. Artiomas neiškentęs išniro laukan.
Keletas žmonių plovė grindinį ir tiesė brezentą, netoliese ant bėgių išda­
rinėjo kiaulės skerdieną, replėmis kirpo vielą, ir tai pranašavo šašlykus.
Sienos čia buvo nepaprastos: ne marmuro, kaip VDNH ir Aleksejevkoje,
o išklotos geltonomis ir raudonomis plytelėmis. Kartu visa tai kažkada
žiūrėjosi gana linksmai. Tiesa, dabar visą tai dengė sluoksnis suodžių ir
riebalų, tačiau vis tiek šiek tiek jaukumo dar liko. Bet, svarbiausia, ant
kitų bėgių stovėjo pusiau pasislėpęs tunelyje tikras traukinys, tiesa, su
išdaužtais langais ir atviromis durimis.

Traukinius galėjai pamatyti toli gražu ne kiekviename perėjime ir ne
kiekvienoje stotyje. Per du dešimtmečius daugelis jų - ypač tie, kurie
užstrigo tuneliuose ir gyventi nebuvo pritaikomi, - žmonės pamažu
išardė dalimis, pritaikydami ratus, stiklą ir apdailą savo, kiekvienai sto­
čiai skirtingiems, poreikiams. Patėvis sakė Artiomui, kad Ganzoje vieną
iš bėgių specialiai išlaisvino nuo traukinių, kad prekinės ir keleivinės
drezinos galėtų nekliudomai judėti tarp susisiekimo punktų. Taip pat,
tikint gandais, pasielgė ir Raudonoji linija . Neliko nė vieno vagono
tunelyje, kuriuo jie ėjo nuo VDNH iki Taikos prospekto , bet greičiau,
tai buvo atsitiktinumas.

84

Po truputį pradėjo rinktis vietiniai, iš palapinės išlindo užsimiegojęs
Ženka, už pusvalandžio priėjo vietinė valdžia su Artiomo būrio vadu, ir
ant anglių pakibo pirmi mėsos gabalai. Vadas ir stoties vadovybė daug
juokavo ir šypsojosi. Tikriausiai buvo patenkinti derybų rezultatais.
Atnešė butelį su kažkokiu vietos gamybos pilstuku, pasigirdo tostai, visi
įsismagino. Artiomas, nusilaižydamas tekantį per rankas karštą rieba­
luotą skystį, krimto savo šašlyką, tylomis žiūrėjo į smilkstančias anglis,
nuo kurių dvelkė karštis ir neapsakomas jaukumo ir ramybės pojūtis.

- Tai tu juos iš spąstų ištraukei? - kreipėsi į Artiomą, pastarąsias kelias
minutes šalia sėdintis ir įdėmiai jį stebėdamas nepažįstamasis.

Artiomas krūptelėjo. Visiškai paniręs į savo mintis ir stebėdamas
įkaitusius nuodėgulius, šio žmogaus jis iki šiol nebuvo pastebėjęs.

- Kas jums tai pasakė? - įsižiūrėdamas į nepažįstamąjį klausimu į
klausimą atsakė Artiomas. Tasai buvo trumpai kirptas, nesiskutęs, po
grubia, bet iš pažiūros tvirta odine striuke matėsi šilti jūreiviški marš­
kiniai. Nieko įtartino Artiomas neįžvelgė: iš išvaizdos pašnekovas buvo
panašus į eilinį prekeivį, kurių Rygos buvo nors samčiu semk.

- Kas? Na, štai, jūsų brigadininkas ir pasakė, - kilstelėjo galvą ir pa­
rodė į atokiau sėdintį, žvaliai kažką aptarinėjantį su kolegomis vadą.

- Na, aš, - nenorom prisipažino Artiomas. Nežiūrint to, kad visai
neseniai jis planavo užmegzti kelias naudingas pažintis Rygos, dabar,
kai pasitaikė puiki proga, jis kažkodėl pasijautė kaip ne savas.

- Aš - Burbonas. Mane taip vadina. O kuo tu vardu? - susidomėjęs
paklausė vyras.

- Burbonas? - nustebo Artiomas. - Kodėl Burbonas ? Ar toks kara­
lius buvo?

- Ne, brolau. Tai buvo toks spirito tipas. Supranti, ugninis vanduo.
Sako, labai nuotaiką pakeldavo. Tai kaip ten tave?.. - dar kartą pasido­
mėjo vyras.

- Artiomas.
- Klausyk, Artiomai, o kada jūs atgal grįžtate? - privertęs Artiomą
vis labiau nerimauti, teiravosi Burbonas.
- Aš nežinau. Dabar niekas tiksliai nepasakys, kada mes atgal grįšime.
Jeigu jūs girdėjote kas mums nutiko, turėtumėte pats suprasti, - nedrau­
giškai atsakė Artiomas.
- Klausyk, kreipkis į mane „tu“, aš ne tiek jau vyresnis, kad tu taip...
Vienu žodžiu, ko aš klausinėju... Turiu reikalą, vaikine. Ne visiems

85

jums, bet tik tau, asmeniškai. Man pagalbos tavo reikia. Supranti? Ne­
ilgam...

Artiomas nieko nesuprato. Vyras kalbėjo painiai, ir kažkas tame, kaip
jis tarė žodžius, vertė Artiomą viduje susigūžti, jis girdėjo, kaip padaž­
nėja širdies plakimas, kaip jį išmuša šaltas prakaitas ant kaktos. Mažų
mažiausiai jam dabar norėjosi tęsti šį nesuprantamą pokalbį.

Girdi, vaikine, tu neįsitempk, - lyg pajautęs Artiomo abejones, pasku­
bėjo jas išsklaidyti. - Nieko baisaus, viskas švaru... Na, beveik, viskas.
Trumpiau tariant, reikalas toks: užvakar mūsiškiai ėjo iki Sucharevkos,
na, tu žinai, tiesiai linija, ir nenuėjo. Vienas tik atgal sugrįžo. Nė velnio
neatsimena, atbėgo į prospektą visas apsižliumbęs, raudojo, kaip tas
jūsų, apie kurį jūsų brigadininkas pasakojo. Likusieji atgal nesugrįžo.
Galbūt jie vėliau į Suchrevką nuėjo... O gal niekur ir nenuėjo, nes jau
trečią dieną niekas iš ten į Prospektą neateina. Ir iš ten niekas jau eiti
nebenori. Vienu žodžiu, manau, kad ten tas pats, kas ir jums nutiko.
Kai aš jūsų brigadininko paklausiau, tai iškart šitą... Na, supratau. Juk,
linija, ta pati. Ir vamzdžiai tie patys... - Tuomet Burbonas staigiai atsi­
gręžė per petį, patikrinęs, ar niekas nesiklauso jų. - O tavęs ta bjaurybė
neima, - tęsė jis tyliai. - Supranti?

- Pradedu, - neužtikrintai atsakė Artiomas.
- Trumpiau tariant, man dabar ten reikia. Labai reikia, supranti?
Labai. Aš tiksliai nežinau, bet yra tikimybė, kad man ten stogas nuva­
žiuos, kaip ir visiems mūsų bičams tikriausiai kaip visai jūsų brigadai.
Išskyrus tave.
- Tu... - neužtikrintai, lyg bandydamas ištarti tą žodį, jausdamas, kaip
nepatogu ir neįprasta jam kreiptis į tokį tipą „Tu“, ištarė Artiomas, - tu
nori, kad aš tave pravesčiau per tą tunelį? Kad aš tave išvesčiau į Su-
charevskają?
- Kažkas tokio, - su palengvėjimu linktelėjo Burbonas. - Nežinau,
girdėjai tu ar ne, bet ten už Sucharevskajos tunelis dar įspūdingesnis,
tokia bjaurastis, man ten kažkaip dar prasibrauti teks. O čia dar taip su
bičais nutiko. Na, viskas normaliai, nebūkštauju, jeigu tu mane pravesi,
aš skolingas neliksiu. Tiesa, man teks toliau eiti, į pietus, tačiau aš ten,
Sucharevkoje, turiu savų žmonių, atgal pristatys, dulkes nubrauks ir
visa kita.
Artiomas, kuris iš pradžių ketino pasiųsti Burboną su savo pasiūlymu
kuo toliau, staiga suprato, kad jam atsirado šansas be mūšio ir apskritai

86

be jokių problemų prasibrauti per pietines Rygos stoties užkardas. Ir
toliau... Nors Burbonas neatskleidė tolimesnių savo planų, sako, kad
eis per prakeiktą tunelį nuo Sucharevskajos Turgenjevo link. Būtent
ten Artiomas ir ruošėsi nusigauti. Turgenjevo-Trubnaja-Cvetnoi Bul-
var-Čechovskaja... O ten jau ir Arbatskaja ranka pasiekiama... Polisas...
Polisas...

- Kaip mokėsi? - nutarė dėl akių pasiderėti Artiomas.
- Kaip nori. Šiaip tai, valiuta, - Burbonas dvejodamas pažiūrėjo į
Artiomą, bandydamas nustatyti ar supranta tasai, apie ką kalba. - Na,
tipo, patronais kalašui. Bet, jeigu nori, maistu tenai, spiritu arba kvai-
šalais, - mirktelėjo jis, - taip pat galima paderinti.
- Ne, patronais - normaliai. Dvi apkabas. Na, ir maisto, kad ten ir
atgal. Nesideru, - kaip galima labiau įtikinančiai, stengdamasis atlaikyti
tiriantį Burbono žvilgsnį, nustatė savo kainą Artiomas.
- Dalykiškas... su neaiškia intonacija sureagavo tasai. - Tinka. Dvi
apkabos. Ir maisto. Na, nieko - sulemeno jis, matyt, pats sau, - tas to
verta. Gerai, žmogau, kaip ten tave, Artiomas? Tu eik, kol kas, miegok,
aš greitai pas tave ateisiu, kada čia visa šita betvarkė nurims. Susirink
mantą, gali raštelį palikti, jeigu rašyti moki, kad jie čia paskui mūsų
nesivytų. Ir kad būtum pasiruošęs, kai ateisiu. Supratai?

Sutrumpinimas - Kalašnikovo automatas (vert.past.)

87

5 SKYRIUS

Susiruošti mantą, tiesą pasakius, nebuvo reikalo, nes Artiomas dar jos
net ir neatrišo, nors jis ir nebuvo ypatingai kažko susikrovęs. Tik nesu­
prantama buvo kaip nepastebimai išsinešti automatą, kad nepatraukti
kieno nors dėmesio. Automatus jiems išdavė gremėzdiškus, kareiviškus,
7.62 kalibro, su medinėmis buožėmis. Su tokiais VDNH visada siuntė
karavanus į artimiausias stotis.

Artiomas gulėjo įsisukęs galvą į antklodę ir nekreipdamas dėmesio į
stebinančius į Ženkos klausimus: kodėl Artiomas čia riukso, kada aplink
taip smagu, ar kartais jis nesusirgo. Palapinėje buvo karšta ir tvanku,
juolab po antklode. Kaip besistengtų Artiomas užmigti, tačiau miegas
jo neėmė, ir, kai pagaliau jis užsimiršo, matymas buvo labai neramus
ir neaiškus, lyg per blausų stiklą: jis kažkur bėgo, kalbėjosi su kažkokiu
beveidžiu, vėl bėgo... Pažadino jį vis tas pats Ženka, papurtė už peties
ir pašnibždomis tarė:

- Girdi, Artiomai, ten tavęs kažkoks vyrukas... Gal turi problemų, ar
ką? - atsargiai paklausė jis. - Nagi, aš tuoj visus mūsiškius sukviesiu...

- Ne, viskas tvarkoje, tiesiog pasikalbėti reikia. Miegok, Ženka. Aš
greit, - užsitraukdamas aulinius ir belaukdamas, kol Ženka vėl atsiguls,
taip pat tyliai paaiškino Artiomas. Vėliau jis atsargiai išsitraukė iš pala­
pinės savo kuprinę ir, jau buvo beištraukęs automatą, kai staiga Ženka,
išgirdęs metalo žvangesį vėl nerimastingai paklausė:

- O šitas tau kam? Tu tikras, kad viskas gerai?
Artiomui teko apsimesti ir sukurti, kad jis tiesiog nori kai ką parodyti
ir jie susilažino, kad viskas gerai, ir taip toliau.
- Meluoji! - įtikinamai reziumavo Ženka. - Tiek to. Kada pradėti
nerimauti?
- Po metų, - burbtelėjo Artiomas, tikėdamasis, kad tai nuskambėjo pa­
kankamai neraiškiai, atlenkė palapinės dangalą ir žengė ant platformos.

88

- Na, vaikine, tu ir krapštaisi, - nepatenkintai patraukė per dantį
laukiantis jo Burbonas. Apsirengęs jis buvo kaip ir anksčiau, tik ant
nugaros kabėjo aukšta kuprinė. - Kad tave kur! Tu ką, ruošiesi šiuo
gremėzdu per visas užkardas vilktis? - parodęs į automatą pasibaisėda­
mas pasiteiravo jis. Artiomas netgi nustebo, kad Burbonas neturi jokio
ginklo su savimi.

Šviesa stotyje pritemo. Žmonių ant platformos nebuvo, visi, nuvar­
ginti puotos, jau sugulė. Artiomas vis vien stengėsi žingsniuoti greičiau,
vengdamas sutikti kurį nors iš saviškių, tačiau prie įėjimo į tunelį Bur­
bonas, nurodęs sulėtinti žingsnį, sulaikė jį. Patruliai ant bėgių pastebėjo
juos ir iš tolėliau paklausė, kur tie susiruošė pusę antros nakties, bet
Burbonas pavadino vieną jų vardu ir paaiškino, kad su reikalais.

- Klausyk, vienu žodžiu, - uždegdamas žibintą, mokė jis Artiomą. -
Ten ties šimtuoju ir du šimtai penkiasdešimtuoju bus užkardos. Tu, šitą,
tiesiog tylėk. Aš pats su jais išsiaiškinsiu. Gaila, kad tavo kalašas - mano
senelės amžiaus, nepaslėpsi... Kur tu jį atkasei?

Ties šimtuoju metru viskas praėjo sklandžiai. Čia ruseno nedidelis
lauželis, prie kurio sėdėjo du žmonės kamufliažiniais apdarais. Vienas
jų snaudė, o antrasis draugiškai paspaudė Burbonui ranką.

- Reikalai? Suprantu.., - nutaisęs sąmokslišką šypseną.
Iki pat du šimtai penkiasdešimtojo metro Burbonas, niūriai žings­
niuodamas pirmyn, neištarė nė žodžio. Jis buvo kažkoks nemaloniai
piktas, ir Artiomas jau pradėjo gailėtis, kad ryžosi vykti su juo. Žingsniu
atsilikęs, jis patikrino automato būklę ir paliko nykštį ant užkabos.
Paskutinėje užkardoje teko užtrukti. Ten Burboną ar ne taip gerai
pažinojo, ar atvirkščiai, per gerai pažinojo, taip, kad vyriausiasis, įsakęs
kuprinę palikti prie laužo, nusivedė jį į šalį, ir ilgai klausinėjo apie kažką.
Jausdamasis gana kvailai, Artiomas liko prie laužo ir šykščiai atsakinėjo
į budinčių sargų klausimus. Tie gi aiškiai nuobodžiavo ir buvo ne prieš
paplepėti. Artiomas žinojo iš patirties, kad jeigu budėtoja kalbūs, - tai
geras ženklas, jei nuobodžiauja, tai viskas ramu. Jeigu kas nors keisto pas
juos būtų nutikę, kas nors lįstų iš gilumos, iš pietų, kas nors bandytų pra­
siveržti, ar girdėtųsi pašaliniai garsai, jie būtų susitelkę prie laužo, tylėtų,
įsitempę klausytų ir nuo tunelio akių nenuleistų. Vadinasi, šiandien viskas
ramu. Ir galima nesibaiminant eiti, bent jau iki Taikos prospekto.
- Juk tu ne vietinis. Iš Aleksejevskajos, ar ką? - žvelgdami į Artiomą,
teiravosi budėtojai.

89

Prisimindamas Burbono nurodymą tylėti ir su niekuo nesikalbėti,
Artiomas kažką nesuprantamai sumurmėjo, jog buvo galima suprasti
visiškai skirtingai ir suteikdamas klausiantiesiems visišką to murmėji­
mo traktavimo laisvę. Sargai, nusivylę išgauti aiškų atsakymą, pakei­
tė pokalbio temą ties pasakojimu apie kažkokį Michajų, kuris šiomis
dienomis prekiavo Taikos prospekto stotyje ir turėjo nemalonumų su
stoties administracija.

Patenkintas, kad pagaliau nuo jo atstojo, Artiomas sėdėjo ir pro laužo
liepsną žvelgė į pietinį tunelį. Tartum tai buvo vis tas pats nesibaigiantis
platus koridorius, kaip ir šiaurės kryptimi VDNH link, kur Artiomas
visiškai neseniai taip pat sėdėjo savo poste prie laužo ties du šimtai
penkiasdešimtuoju metru. Iš pažiūros jis nė kiek nesiskyrė. Tačiau buvo
kažkas jame tokio, ar tai, atneštas tunelių skersvėjų savotiškas kvapas, ar
tai ypatinga aura, būdinga tik šitam tuneliui ir suteikdama jam, išskirtinį,
nepanašų į kitus, individualumą. Artiomas prisiminė, kaip patėvis sakė,
jog nėra metro dviejų vienodų tunelių, net ir viename dvi skirtingos
kryptys - ir tos nepanašios. Šis ypatingas jutimas išsiugdo per ilgus
klajonių metus, ir tai ne visiems. Patėvis tai vadino „girdėti tunelius", ir
tai jis turėjo, jis tuo didžiavosi ir ne kartą buvo prisipažinęs Artiomui,
kad eiliniame žygyje išgyveno būtent dėl šios savybės. Nepaisant ilgų
klajonių po metro, kitiems tai nepavykdavo. Kai kurie įgydavo nesuvo­
kiamą baimę, kai kurie - girdėjo garsus, balsus, palaipsniui išprotėdavo,
tačiau išvada buvo viena: net jei tuneliuose nė gyvos dvasios, jie vis vien
ne tušti. Kažkas nematomo ir beveik neapčiuopiamo lėtai ir sunkiai
juda jais, prisotindamas juos savo gyvybe, lyg sunkus vėsus kraujas,
stingstantis leviafano* venose.

Ir dabar, nebegirdint budinčių sargų balsų, bergždžiai stengdamasis
ką nors įžvelgti, tirštėjančioje už dešimties metrų nuo laužo, tamsoje,
Artiomas pradėjo suprasti, ką būtent turėjo omeny patėvis, kuomet pasa­
kojo jam apie „tunelio jutimą". Sąmoningame amžiuje toliau šios vietos
jam dar neteko žengti ir, nors jis žinojo, kad už šios laužo šviesos ribos,
kur purpurinė šviesa susilieja su virpančiais šešėliais dar yra žmonių,
bet tuo metu jam tai atrodė neįtikinamai. Rodėsi, gyvenimas baigiasi
už dešimties žingsnių, priekyje daugiau nieko nebuvo, tiktai mirtina
juoda, atsiliepianti į riksmą apgaulingu dusliu aidu, tuštuma. Bet jei
taip sėdėtum ilgai, jei užsikimštum ausis, jei žiūrėtum gilumon ne taip,

* Leviafanas - mitologinis jūrų slibinas (vert.past.)

90

lyg bandytum įžiūrėti kažką ypatingą, o kitaip, tartum bandai ištirpinti
savo žvilgsnį migloje, susilieti su tuneliu, tapti to leviafano dalimi, jo
organizmo ląstele, tai per uždengiančias nuo išorinio pasaulio garsų
rankas, aplenkiant klausos organus, tiesiai į smegenis pradės lietis lengva
melodija - nežemiškas gelmių skambesys, miglotas, nesuprantamas...
Visiškai ne tas kupinas nerimo, sklindantis iš sutrūkusio vamzdžio tu­
nelyje tarp Aleksejevskajos ir Rygos, sukeliantis perštėjimą, skaudus ir
žvarbus ūžesys, ne, kai kas kitko, aiškaus, gilaus...

Jam vaidenosi, kad kuriam laikui jam pavyko panirti į tylią vienos me­
lodijos upę, ir staiga ne protu, o veikiau prikelta greičiausiai toje pačioje
vietoje ūžesiu iš pratrūkusio vamzdžio, prabudusia intuicija, Artiomas
suvokė šio reiškinio esmę, nesuprasdamas jos prigimties. Iš to vamzdžio
trykštantys srautai, kaip jam tą akimirką pasirodė, kaip ir eteris, lėtai
sruvenantys tuneliais, tačiau vamzdyje jie buvo pūlingi, kažkuo užkrėsti,
neramiai gurgėdami, ir tose vietose, kur išsipūtę nuo spaudimo trūkdavo
vamzdžiai, tie pūliniai pulsuodami išsiliedavo išorėn, nešdami su savimi
maudulį, šleikštulį ir pamišimą visiems gyviems padarams...

Staiga Artiomas suvokė, kad jis yra supratimo pusiaukelėje, ties
slenksčiu, lyg po pastarųjų klajonių į visišką tamsą į jo paties pasąmonės
sutemas, pusvalandžiui atsivėrė didžiosios paslapties durys, skiriančios
visas sąmoningas būtybes nuo tikrosios šio groteskinio pasaulėlio, pra­
eities kartų išrausto Žemės gelmėse, prigimties pažinimo. Tačiau taip
pat jam pasidarė baisu, tartum jis ką tik pažiūrėjo į patį durų plyšį,
tikėdamasis sužinoti, kas yra už jų, ir pamatė tik nepakenčiamai aki­
nančiai plieskiančią šviesą iš vidaus. Ir jeigu atversi duris, tai ši šviesa
nesulaikomai plūstels ir iš karto sudegins nenaudėlį, kuris ryšis atverti
draudžiamas duris. Bet ta šviesa ir yra Žinios.

Visų šių minčių, jausmų ir išgyvenimų sūkurys užplūdo Artiomą
pernelyg netikėtai, jis buvo visiškai nepasiruošęs niekam panašaus,
todėl išsigandusiai krūptelėjo. Ne, visa tai buvo tik fantazija. Nieko jis
negirdėjo ir nieko neapčiuopė, vėl vaizduotės žaidimai. Su mišriu pa­
lengvėjimo ir nusivylimo jausmu jis, žvilgtelėjęs į save iš vidaus, stebėjo,
kaip akimirksniui prieš jį atsiveria perspektyvos, rūstūs ir nuostabūs ho­
rizontai, staiga temsta, tirpsta, ir priešais akis vėl sukyla blankus rūkas.
Jis išsigando tokios žinios, atsitraukė, ir jau vos pakilusi uždanga sunkiai
nusileido atgal, galbūt, visam laikui. Nusiaubdama ir išvargindama są­
monę, liepsna jo galvoje užgeso taip pat staiga, kaip ir įsižiebė.

91

Sutrikęs Artiomas sėdėjo ir vis bandė suvokti, kur gi baigėsi jo fan­
tazijos ir prasidėjo realybė, žinoma, jeigu tokie pojūčiai apskritai galėjo
būti realūs. Lėtai lėtai - jo nuovoka prisipildė baimės kartėlio, kad jis
atsistojo per žingsnį nuo prašviesėjimo, nuo paties tikriausio prašviesė­
jimo, bet nesiryžo, neišdrįso pasiduoti eterio srovės valiai, ir dabar jam
visą gyvenimą teks bristi sutemose, ir tai dėl to, kad kartą jis pabūgo
tikrosios Žinių šviesos. „Tačiau kas yra Žinios?" - klausinėjo jis savęs
vėl ir vėl, bandydamas įvertinti tai, nuo ko jis taip skubotai ir bailiai
atsisakė. Pasinėręs į savo mintis, jis net nepastebėjo, kaip jau kelis kartus
ištarė šiuos žodžius balsu.

- Žinios, vaikine - tai šviesa, o nežinia - tamsa! - noriai paaiškino jam
vienas iš sargų. - Teisybė? - linksmai mirktelėjo jis savo bičiuliams.

Artiomas apstulbęs įsidėbsojo į jį ir taip ir tebesėdėtų, bet grįžo Bur-
bonas, pakėlė jį ir, pasakęs, kad jie dar pabūtų, bet skuba, atsisveikino
su likusiaisiais.

- Žiūrėk! - pavymui rūsčiai jam pasakė užkardos vadas. - Iš čia aš
tave su ginklu išleidžiu, - jis dirstelėjo į Artiomo automatą, - bet atgal su
juo pro mane nepraeisi. Šiuo klausimu aš turiu griežtas instrukcijas.

- Sakiau aš tau, stuobry... susierzinęs išrėžė Artiomui Burbonas, kai
jie paskubomis nužingsniavo nuo laužo. - Atgal kaip sau nori, pats
galvok. Nors ir, šitą, su mūšiu. Man nusispjaut. Juk žinojau, žinojau,
kad taip bus, po šimts...!

Artiomas tylėjo. Jis beveik nieko negirdėjo, ką pasakė jam Burbonas.
Staiga jis prisiminė, ką jam patėvis sakė tuomet, kai aiškino apie kiekvie­
no tunelio unikalumą: kiekvienas jų turi savo melodiją, kurią galima
išmokti. Tikriausiai patėvis tiesiog norėjo gražiau pasakyti, bet prisi­
mindamas tai, ką jis pajautė sėdėdamas prie laužo, Artiomas pamanė,
kad būtent dabar jam pavyko tai, apie ką pasakojo jo patėvis. Jis klausė,
išties klausė - ir išgirdo! - tunelio melodiją. Tačiau prisiminimai apie tai
greitai blėso, ir po pusvalandžio Artiomas jau negalėjo būti tikras, kad
visa tai nutiko iš tikrųjų, o nepasivaideno, liepsnos žaismo sudumta.

- Tiek to... Tu tikriausiai ne piktuoju, tiesiog galvoje tuštuma, - tai­
kiai pasakė Burbonas. Jeigu aš su tavimi ne švelniai, tu nepyk. Darbas
nervingas. Na, tiek to, lygtai pavyko išeiti, jau gerai. Dabar tapnosime
iki Prospekto tiesiąja be sustojimų. Ten atsikvėpsime. Jeigu viskas bus
ramu, ilgai neužtruksime. O štai toliau - problema.

92

- Ar nieko, kad mes taip einame? Aš apie tai, kad, kai mes einame
karavanu iš VDNH, mažiau nei trise neišeiname, galinis ten būtinas, ir
apskritai... - atsigręždamas atgal pasakė Artiomas.

- Čia, vaikine, žinoma, yra savų pliusų, karavanais eiti, su galiniais ir
visais kitais dalykais, - pradėjo aiškinti Burbonas. - Bet suprask mane
teisingai, yra ir savų minusų. Tai ne iš karto supranti. Tik savo kailiu. Aš
pradžioje irgi bijojau. Ką čia trise - mes anksčiau su vaikinais mažiau nei
keturiese neišeidavome, kartais net šešiese ir daugiau. Galvoji padės? O
vat ir nė velnio nepadeda. Kartą ėjome su kroviniu, todėl ir su apsauga:
dviese priekyje, trise per vidurį, na, ir galiniai, kaip priklauso. Nuo
Tretjakovkos ėjome šitos link... anksčiau Marksistskaja vadinosi. Šiaip
sau buvo toks tunelis. Jis iškart man nepatiko. Kažkokiais ten puvėsiais
dvelkė... Ir rūkas buvo. Ir matėsi blogai, per penkis žingsnius - jau nie­
ko, žibintas neką ir padėjo. Na, mes virvę nutarėme pririšti prie galinio
diržo, per vidurį - prie vieno, prie kito iš pradžių, kad neatsiliktų rūke.
Ir štai mes einame, viskas tvarkoje, ramu, lėtu žingsniu, skubėti nėra
kur, nieko, tfu tfu , kol kas nesutinkame, na, galvoju, mažiau nei per
keturiasdešimt minučių ateisime...

- Ir ką, mažiau nei per keturiasdešimt nuėjote? - mandagiai pasido­
mėjo Artiomas.

- Mažiau. Ženkliai mažiau, vaikine. Nuėjus pusę kelio Tolianas, kuris
ėjo viduryje, kažko paklausė galinio. Na, tasai tylėjo. Tolianas šitą, palaukė
ir pakartojo. Vėl tyla. Tolianas tuomet truktelėjo už virvės ir prisitraukė
jos galą. O virvė buvo perkasta. Natūraliai, perkasta, net kažkoks šlapias
šlamštas ant galo... O tojo niekur nėra. O juk nieko negirdėjome. Visiškai
nieko. Aš juk taip pat su Tolianu ėjau viduryje. Jis man tą galą rodo, o paties
pakinkliai irgi dreba. Na, mes šūktelėjome dar, maž atsilieptų, niekas. Jau
nebebuvo kam atsiliepti. Na, mes susižvalgėme, ir pirmyn, taip, kad iki
Marksistskajos, iki tos, ar kaip ten jos dabar, labai greitai nusigavome.

- Gal jis taip pajuokauti nutarė? - su viltimi paklausė Artiomas.
- Pajuokauti? Gal ir pajuokauti. Deja, daugiau jo niekas nematė. Taip
kad, šitą, aš vieną dalyką supratau: jeigu žagtelėsi šiandien, tai šiandien
ir slystelėsi, ir jokia apsauga niekuo nepagelbės. Tik dėl to eini lėčiau.
Ir visur, išskyrus vieną tunelį - nuo Sucharevkajos iki Turgenjevo, ten
ypatingi dalykai, - aš nuo to laiko tik dviese su kuo nors, žodžiu, su par­
tneriu einu. Jei kas nors atsitiktų, tai padės. Užtat greičiau. Supranti?

93

- Suprantu. O mus bent į Taikos prospektą įsileis? Aš gi su šituo, -
Artiomas parodė į savo automatą.

- Į radialinę įleis. Į Žiedą - tikrai ne. Tavęs ir taip neįleistų, o su gin­
klu apskritai nėra ko tikėtis. Bet mums ten ir nereikia. Mums šiaip jau
ten ilgam užsibūti negalima. Tik sustosime pailsėti ir toliau. Tu, šitą...
Buvai Prospekte kada nors?

- Tik mažas. O šiaip tai ne, - prisipažino Artiomas.
- Na, gerai, tuomet aš tave šiek tiek supažindinsiu. Žodžiu, užkardų
ten jokių nėra, ten jų niekam nereikia. Ten mugė, niekas negyvena, nor­
maliai. Tačiau ten perėjimas į Žiedą, reiškia į Hanzą... Radialinė stotis,
tarsi niekieno, bet ją Hanzos kareiviai patruliuoja, kad tvarka būtų. Todėl
elgtis reikia ramiai, aišku? O tai išmes velniop ir į savo stotis kelią užkirs,
ir kukuosi po to. Toliau mes, kai ten nueisime, tu išeik ant perono ir
sėdėk tyliai, ir gelžgaliu savo - jis žvilgtelėjo į vis užkliūnantį automatą -
nė prieš nieką nemosikuok. Man ten šitą... Reikia su kai kuo pasikalbėti,
tau teks pa3ėdėti, palaukti. Nueisime iki Taikos prospekto, pakalbėsime,
kaip per tą nelemtą tarpstotę iki Sucharevkajos nusigauti.
Burbonas vėl užtilo, ir Artiomas pasiliko vienas su savimi. Tunelis
čia buvo lyg ir neblogas, tik palei bėgius drėgnokas. Ta pačia, kaip ir ėjo
jie, kryptimi tekėjo plonas tamsus upelis. Tačiau po kurio laiko iš šonų
pasigirdo tylus skrebėjimas ir griežiantis cypimas, Artiomui primenantis
vinimis draskantį stiklą, verčiantis krūptelėti nuo pasibjaurėjimo. Mažų
padarų kol kas nebuvo matyti, bet jų buvimas buvo jaučiamas.
- Žiurkės... - jausdamas kaip jo kūnu nuvilnijo šiurpulio srovė, Ar­
tiomas nusispjovė.
Jos vis dar aplankydavo jį naktiniuose košmaruose, nors prisimini­
mai apie tą baisią dieną, kai užtvindyta žiurkių srove žuvo visa jo stotis
kartu su mama, jau beveik išsitrynė iš atminties. Išsitrynė? Ne, tiesiog
nusėdo giliau, kaip gali giliau įsismeigti ir laiku neištraukta yla. Taip
ir keliauja nepatyrusio chirurgo palikta šukė. Iš pradžių ji pasislepia ir
apmiršta, nesukeldama kančių ir neprimindama apie save, tačiau vie­
nąsyk, paveikta nežinomų jėgų, ši šukė pradeda savo žudantį kelią per
arterijas, nervinius mazgus, plėšydama gyvybiškai svarbius organus ir
pasmerkdama savo nešiotoją nepakeliamoms kančioms. Taip ir tos die­
nos atmintis, aklo įtūžio ir beprasmio žiaurumo nepasotinamų padarų,
išgyvento tuometinio siaubo plienine yla nusėdo giliai pasąmonėje, kad
erzintų Artiomą naktimis ir elektriniu užtaisu purtytų jį, priverčiant

94

refleksiškai krūptelėti visą jo kūną tik jas pamačius ar užuodus. Artio­
mui, kaip ir jo patėviui, ir, galbūt, kitiems likusiems keturiems, tuomet
išsigelbėjusiems su juo drezinoje, žiurkės buvo bauginančios ir šlykščios,
nei likusiems metro gyventojams.

VDNH žiurkių beveik nebuvo: visur buvo pastatyti spąstai ir pabars­
tyta nuodų, todėl Artiomas jau buvo atpratęs nuo jų. Tačiau likusi metro
dalis jomis knibždėjo, o Artiomas tai buvo pamiršęs arba, galbūt, vengė
galvoti apie tai, kai ruošėsi žygiui.

- Ko, vaikine, žiurkių išsigandai? - kandžiai pasidomėjo Burbo­
nas. - Nepatinka? Išglebęs tu labai... Teks priprasti. Be žiurkių čia pas
mus niekaip... Tačiau tai niekis, net geriau: alkanas neliksi, - pridūrė ir
mirktelėjo, ir Artiomas pajautė, kad jį pradeda pykinti. Bet, iš tikro, - jau
rimtai tęsė Burbonas, - tu, verčiau, bijok kai jų nėra. Jeigu nėra žiurkių,
vadinasi, kažkoks baisesnis šlamštas yra, jeigu net žiurkės negyvena. Ir
jeigu, vaikine, tas šlamštas - ne žmonės, tuomet reikia bijoti. O jeigu
žiurkės bėgioja, vadinasi, normali vieta. Įprasta. Supranti?

Su kuo jau tikrai, tai su šiuo tipu Artiomas nenorėjo dalintis savo
baimėmis. Todėl jis tylomis linktelėjo. Žiurkių čia buvo nedaug, jos
vengė žibintų šviesos ir buvo nepastebimos, bet viena jų visgi sugebėjo
pasipainioti Artiomui po kojomis ir jo batas, užuot atsirėmęs į kietą
grindinio paviršių, aptiko kažką minkšto ir slidaus. Pasigirdo bjaurus
tylus trekštelėjimas, šaižus cypimas, kuris perskrodė ausis. Iš netikėtumo
Artiomas prarado pusiausvyrą ir vos neišsitiesė veidu į grindis su visa
savo manta.

- Nebijok, vaikine, nebijok, - padrąsino jį Burbonas. - Kas dabar. Yra
šioje skylėje pora perėjimų, kur jos taip ir knibžda, tiesiog per galvas
reikia lipti. Būna, eini, o po kojomis taip maloniai trekši, - ir, patenkintas
sukeltu efektu, šlykščiai nusižvengė.

Artiomą čia pat nupurtė, bet jis vėl tylėjo, nors jo kumščiai susispaudė
savaime ir jis aiškiai įsivaizdavo, su kokiu malonumu tėkštų per išsišie­
pusį Burbono veidą.

Staiga iš tolumos pasigirdo kažkoks nesuprantamas šurmulys, ir
Artiomas, akimirksniu pamiršęs nuoskaudą, suėmė už automato ir
klausiančiu žvilgsniu pažvelgė į Burboną.

- Neįsitempk, viskas gerai. Mes jau priėjome Prospektą, - nuramino
tasai ir užtariančiai patapseno per petį.

95

Nors jis ir iš anksto perspėjo Artiomą, kad Prospekte nėra jokių
užkardų, Artiomui vis vien buvo neįprasta, keista buvo nesutikus prieš
tai, nustatančios ribą silpno laužo šviesos ir be jokių kitų kliūčių tiesiog
taip įeiti į svetimą stotį. Kai jie priartėjo prie išėjimo iš tunelio, šurmulys
padidėjo ir jau buvo pastebima blanki pašvaistė.

Pagaliau iš kairės pasirodė ketaus kopėtėlės ir mažas tiltukas su turė­
klais, prigludęs prie tunelio sienos, nuo kurio galima pakilti nuo bėgių
ant platformos. Pakaustyti Burbono batai stuksėjo per geležinius laiptus,
ir už kelių žingsnių jie atsidūrė stotyje. Čia pat jiems į veidą atsimušė
ryškus baltas šviesos srautas. Nematomas iš tunelio, iš šono stovėjo
mažas staliukas, prie kurio sėdėjo žmogus, dėvintis nematytą ir keistą
pilką uniformą ir senovinės formos kepurę su lankeliu.

- Sveiki atvykę, - nukreipęs žibintą į šoną, pasveikino jis. - Prekiau­
jate tranzitu?

Kol Burbonas dėstė vizito tikslus, Artiomas žvelgėsi kaip atrodė toji
stotis Taikos prospektas. Ant platformos, ties bėgiais, viešpatavo prie­
tema, bet arkos buvo nušvitusios iš vidaus neryškia geltona šviesa, nuo
kurios Artiomui netikėtai suspaudė krūtinę, norėjosi baigti pagaliau
tuos formalumus ir pažvelgti, kas gi vyksta pačioje stotyje, ten, už arkų,
iš kur šviečia iki skausmo pažįstama, jauki šviesa... Ir, nors Artiomui
atrodė, kad anksčiau jis nematė nieko panašaus, lengvai apšviestos
arkos vaizdas akimirksniui nukėlė jį atgal, į tolimą praeitį, ir prieš akis
atsivėrė keistas vaizdas: maža patalpa, prisotinta šiltos gelsvos šviesos,
plati tachta, ant jos pusiau prigulusi jauna moteris skaito knygą, kurios
veido nematyti, viduryje pastelinės spalvos tapetais apklijuotos sienos,
tamsiai mėlynas lango kvadratas... Matymas nušvito jo vaizduotėje ir
akimirksniu išblėso, palikęs Artiomą apstulbusį ir susijaudinusį. Ką
jis matė prieš akimirką? Nejaugi blanki stoties šviesa galėjo išryškinti
ant nematomo ekrano pasimetusią kažkur pasąmonėje seną skaidrę iš
tolimos vaikystės? Nejaugi ta jauna moteris, taikiai skaičiusi knygą ant
paprastos patogios tachtos, - jo mama?

Nekantriai įbrukęs muitininkui pasą, sutikęs, nežiūrint Burbono
prieštaravimų, priduoti į saugyklą savo automatą, Artiomas suskubo,
traukiamas šios šviesos, lyg drugelis, už kolonų, ten, iš kur aidėjo tur­
gaus šurmulys

Taikos prospektas skyrėsi nuo VDNH, ir nuo Aleksejevskajos, ir nuo
Rygos. Klestinti Hanza galėjo sau leisti įsirengti geresnį apšvietimą nei

96

avarinės lempos, kurios švietė stotyse, kur Artiomas spėjo pabuvoti
savo sąmoningame amžiuje. Ne, tai buvo ne tie tikri šviestuvai, kurie
apšviesdavo metro dar tuomet, o tiesiog mažo pajėgumo kaitriosios
lempos, kabančios ant ištemptos po visos stoties lubomis vielos kas
dvidešimt žingsnių. Tačiau Artiomui, pratusiam prie blankiai rausvos
avarinės šviesos, prie netikro laužo liepsnos švytėjimo, prie neryškaus
spindėjimo kišeninių žibintuvėlių, apšviečiančių palapines iš vidaus,
lempučių, šios rodėsi jam kažkuo ypatingos. Tai buvo ta pati šviesa,
kuri švytėjo ankstyvosios jo vaikystės laikais, dar ten, viršuje, ji kerėjo,
primindama apie seniai nugrimzdusius į nebūtį laikus. Atsidūręs sto­
tyje, Artiomas nepuolė prie prekybos eilių, kaip tai darė visi, o nugara
atsirėmė į kolonas ir, prisidengęs ranka akis, vis stovėjo ir žiūrėjo į tas
lempas, dar ir dar, kol suskaudo akis.

- Tu ką, išprotėjai? Tu ko į jas taip įsispoksojai - aklas nori likti?
Patapsi kaip tas aklas šunytis, ir ką man su tavim daryti?! - ties Ar­
tiomo ausimis pasigirdo Burbono balsas. - Jei jau pridavei jiems savo
balalaiką, pažiūrėtum bent jau kas čia pas juos vyksta... O ne į lempas
žiopsotum!

Artiomas nedraugiškai pažvelgė į Burboną, tačiau paklausė.
Liaudies stotyje nelabai daug, bet visi taip garsiai kalbėjo, derėjosi,
šaukė, reikalavo, stengėsi perrėkti vienas kitą, jog tapo aišku, kodėl šitas
triukšmas girdėjosi ir stoties prieigose. Ant abiejų bėgių stovėjo sąstatų
liekanos: po kelis, pritaikytus gyventi, vagonus. Išilgai platformų dviem
eilėm buvo išsidėstę prekystaliai, ant kurių - kai kur ūkiškai išdėlioti,
kai kur suversti į krūvas gulėjo įvairūs daiktai. Iš vieno galo stotis buvo
nutiesta metaliniu tinklu - ten kadaise buvo perėjimas į viršų, o prie­
šingame gale, už pernešamų užtvarų linijos matėsi pilkų maišų krūva,
matyt, gynybos pozicija. Po lubomis buvo ištemptas baltas audeklas, ant
kurio buvo nupieštas rudas apskritimas su Žiedo simboliu. Ten, už tų
užtvarų, kilo keturi trumpi eskalatoriai - perėjimas į Žiedinę liniją, - ir
tai buvo didingos Hanzos teritorijos pradžia, kur buvo uždraustas kelias
visiems pašaliečiams. Už tvorų ir palei stotį vaikštinėjo Hanzos patru­
liai, apsivilkę kokybiškais neperšlampamais kombinezonais su įprastais
kamufliažiniais išvedžiojimais, bet kažkodėl pilkos spalvos, tokiomis pat
kepurėmis ir mažais automatais per petį.
- O kodėl jų kamufliažas pilkas? - paklausė Artiomas Burbono.

97

- Iš dyko buvimo, štai dėl ko, - paniekinamai atkirto tasai. - Tu šitą...
Pasivaikščiok čia kol kas, aš pašnekėsiu su kai kuo.

Nieko ypatingai įdomaus ant prekystalių Artiomas neaptiko: gulėjo
arbata, dešrų lazdos, akumuliatoriai žibintams, striukės ir lietpalčiai iš
kiaulės odos, kažkokios patrintos knygelės, kurios buvo visiška porno­
grafija, puslitriai plastikiniai buteliai su kažkokia įtartina substancija, ant
kurių kreivų etikečių puikavosi didingas užrašas „Samanė" ir, iš tikro,
nebuvo nė vieno prekystalio su kvaišalais, kurių anksčiau galima buvo
gauti be didelių pastangų. Net sulysęs su pamėlynavusia nosimi ir aša­
rojančiomis akimis vyrukas, pardavinėjantis abejotinos kilmės samanę,
kimiai pasiuntė Artiomą tolėliau, kai jis paklausė, ar tasai neturi nors
truputį „to dalyko". Čia pat stovėjo malkų ryšulys: gumbuotos pliauskos
ir šakos, kurias stalkeriai atnešdavo iš paviršiaus, degdavo nepaprastai
ilgai ir beveik nesmilko. Mokėjo už visa tai blausiai blikčiojančiais
smailiagaliais šoviniais Kalašnikovo automatui, kadaise populiariausiam
ir paplitusiam žemėje ginklui. Šimtas gramų arbatos - penki šoviniai,
dešros lazda - penkiolika šovinių, butelis samanės - dvidešimt. Vadino
čia jas meiliai - „šovinukai": „Girdi, vyruk, pažvelk, kokia striukė šauni,
nebrangiai, trys šimtai šovinukų - ir ji tavo! Tiek to, du šimtai penkias­
dešimt ir kertam rankom?"

Žvelgiant į tvarkingas ant prekystalių „šovinukų" eiles, Artiomas
prisiminė, kai jam kartą pasakė: „Aš kažkur skaičiau, kad M. T. Kalaš­
nikovas didžiavosi savo išradimu, nes jo automatas - populiariausias
pasaulyje. Jis yra laimingas, kad būtent dėl jo sukonstruoto ginklo tėvy­
nės sienos yra saugios. Nežinau, jeigu aš šitą mašiną išrasčiau, turbūt,
jau išsikraustyčiau iš proto. Tik pagalvok, būtent dėl tavo išrasto šautuvo
vykdoma didžiausia dalis žmogžudysčių Žemėje! Tai dar baisiau nei
būti giljotinos išradėju.

Vienas šovinys - viena mirtis. Kažkam atimta gyvybė. Šimtas gramų
arbatos - penkios žmonių gyvybės. Dešros lazda? Prašau, visiškai ne­
brangu: viso labo penkiolika gyvybių. Kokybiška odinė striukė, šiandien
nuolaida, vietoj trijų šimtų - tik du šimtai penkiasdešimt, jūs išsaugo-
jate penkiasdešimt svetimų gyvybių. Kasdieninė šio turgaus apyvarta,
tikėtina, prilygsta viso likusio metro gyventojų skaičiui.

- Na, ką, radai sau ką nors? - priėjęs paklausė Burbonas.
- Čia nėra nieko įdomaus, - mostelėjo Artiomas.

98

- Aha, tikrai, nėra į ką žiūrėti. Ėt, vaikine, yra vietelių šiame šiukšlyne,
kur ko tik nori, visko gali gauti. Eini sau, o tau vienas per kitą: „Ginklų,
narkotikų, merginų, padirbtų dokumentų", - svajingai atsiduso Bur­
bonas. - O šitos glindos, - jis mostelėjo į Hanzos vėliavą, - padarė čia
vaikų darželį: šito negalima, to negalima... Tiek to, eime pasiimti tavo
gelžgalį, reikia eiti toliau, per tą perėjimą.

Paėmę Artiomo automatą, prieš kelionę į pietinį tunelį, jie atsisėdo
ant akmeninio suolo. Čia buvo niūru. Burbonas specialiai išrinko šitą
vietą, kad prieš įeinant apsiprastų akys.

- Vienu žodžiu, tokie reikalai: aš už save neatsakau. Man taip anks­
čiau nebuvo, todėl aš nežinau, ką aš darysiu, jeigu mes ant tos šutvės
užsirausim. Tfu-tfu, žinoma, stuktelėti į medį ir gana, bet jeigu visgi
užklupsim... Na, jeigu aš apsiverkšlensiu, ar apkursiu, tai dar niekis.
Tačiau ten, kiek pamenu, kiekvienam savaip stogą rauna. Mūsų vaikinai
taip ir neišlindo atgal. Net iki Prospekto nenusigavo. Manau, jie išvis
niekur neišlindo, o mes dar šiandien pakartosime jų istoriją. Taip kad
tu šitą... Būk pasiruošęs, nes tu gi gležnas būni... O štai jeigu aš rautis
pradėsiu ar užversti tave ketinsiu... Štai problema, supranti? Nežinau,
net ką daryti... Tiek to! - matyt po ilgų dvejonių, apsisprendė pagaliau
Burbonas. - Vaikinas tu lyg ir nieko, į nugarą, gi, nešausi. Kol mes
eisime per tą perėjimą, aš tau savo ginklą atiduosiu. Žiūrėk, - kibiai
žvilgtelėjęs Artiomui į akis, perspėjo jis, - su manimi nejuokauk! Su
humoru nesutariu.

Iš kuprinės ištraukęs kažkokius menkniekius, jis atsargiai išsiėmė
susuktą į sutrintą plastikinį maišą savo automatą. Tai buvo kalašniko-
vas, bet sutrumpintas, kaip ir visų Hanzos pasieniečių, su atsilenkiančia
buože ir trumpa įmova vietoj ilgo vamzdžio su kryptuku gale, kaip ir
Artiomo. Dėtuvę Burbonas išėmė ir padėjęs atgal į kuprinę, apkaišė
skudurais.

- Laikyk! - perdavė ginklą Artiomui. Toli nenukišk. Gal prireiks.
Nors perėjimas ramus... - ir nebaigęs sakyti nušoko ant bėgių. - Tiek
to, eime. Anksčiau sėsi - anksčiau išeisi.

Tai buvo baisu. Kai ėjo iš VDNH Rygos link, Artiomas žinojo, kad bet
kas gali nutikti, nors per šiuos tunelius kasdien pirmyn ir atgal keliaudavo
žmonės, be to, priekyje buvo gyvenama stotis, kurioje jų laukė. Ten buvo
tiesiog nesmagu, kaip ir visiems nesmagu iškeliauti iš apšviestos ramios

99

vietos. Net kai jie išvykdavo į kelionę Taikos prospekto ir Rygos link,
nepaisant visų abejonių, guosdavai save mintimis, kad priekyje - viena iš
Hanzos stočių: yra kur eiti ir, nieko nesibaiminant, bus galima pailsėti.

Tačiau čia buvo tiesiog baisu. Esantis prieš juos tunelis buvo visiškai
tamsus, čia viešpatavo kažkokia neįprasta, absoliuti tamsybė, tanki ir
beveik apčiuopiama, akyta, kaip kempinė, ji godžiai sugerdavo žibinto
šviesą, kurios vos užtekdavo apšviesti vieno žingsnio grindinio plotelį.
Kiek įmanoma įtempęs ausis, Artiomas mėgino atskirti užuomazgas to
keisto skaudinančio garso, bet veltui: turbūt, garsai per šią miglą skver­
bėsi taip pat sunkiai ir lėtai, kaip ir šviesa. Net žvaliai bildėdami Burbono
batai šiame tunelyje skambėjo vangiai ir dusliai. Dešinėje sienoje staiga
atsivėrė įduba - žibinto šviesa paskendo juodoje skylėje, ir Artiomas ne
iš karto suprato, kad tai buvo tiesiog nueinanti dešinėn nuo pagrindinio
tunelio atšaka. Jis klausiamuoju žvilgsniu atsisuko į Burboną.

- Nebijok. Čia buvo tarnybinė atšaka, - paaiškino tasai, - iš čia trau­
kiniais tiesiai į Žiedą. Tik Hanzos žmonės jį užvertė: jie juk nekvaili, kad
atvirą tunelį paliktų...

Po to jie gana ilgai ėjo tylomis, bet tyla slėgė vis labiau ir galų gale
Artiomas neiškentė.

- Klausyk, Burbone, - pamėginęs išsklaidyti abejones prabilo jis, - ar
tiesa, kad čia neseniai kažkokie bepročiai karavaną užpuolė?

Tasai ne iškart atsakė, Artiomas net pagalvojo, kad jis neišgirdo klau­
simo, ir jau būtų pakartojęs, bet staiga Burbonas atsiliepė:

- Kažką tokio girdėjau. Bet manęs čia tuo metu nebuvo, tiksliai
nepasakysiu.

Jo žodžiai skambėjo blausiai ir Artiomas vos suprato Burbono frazės
prasmę, mėgindamas atskirti žodžių reikšmę nuo savo galvoje besisu­
kančių minčių apie tai, kodėl čia taip blogai girdisi.

- Kaip tai, negi jų niekas nematė? Juk čia iš vienos pusės stotis ir iš
kitos - stotis? Kur jie nuėjo? - tęsė jis vien tam, kad girdėtų savo balsą,
o ne todėl, kad jį tai domino.

Praėjo dar kelios minutės, kol pagaliau Burbonas atsakė, bet šį kartą
Artiomas nenorėjo skubinti jo, galvoje skambėjo tik ką ištartų žodžių
aidas, ir jis buvo pernelyg užsiėmęs, įsiklausydamas į šiuos atgarsius.

- Sako, kažkur čia yra, šitas... Na, liukas. Užmaskuotas. Taigi jo ne­
simato. Ar tokioje tamsoje ką nors įžvelgsi? - su kažkokiu nenatūraliu
irzlumu pridūrė Burbonas.

100