Dmitry.Glukhovsky.-.Metro.2033.2011.LT

Prireikė šiek tiek laiko, kad Artiomas prisimintų apie ką jie kalbėjosi,
stengdamasis nenukrypti nuo pokalbio esmės, jis vėl uždavė kitą klausimą,
kad pratęstų pokalbį, nors ir tokį nerangų, bet delbsiantį juos nuo tylos.

- Ar čia visuomet tokia tamsa? - baikščiai jausdamas, kad jo žodžiai
nuskambėjo pernelyg tyliai, lyg jam užgulė ausis, paklausė Artiomas.

- Tamsa? Čia - visada. Visur tamsa. Artėja... Didžioji tamsa, ir...
Apgaubs ji pasaulį, ir... Įsiviešpataus amžiams, - su keistomis pauzėmis
atsiliepė Burbonas.

- Ar tai kažkokia knyga? - ištarė Artiomas, susivokęs, kad jam vis
daugiau reikia pastangų, norint išgirsti savo paties žodžius ir, tarp kit­
ko, pastebėjęs, kad Burbono balsas bauginančiai pasikeitė. Tačiau tuo
nustebti Artiomui nepakako jėgų.

- Knygą... Bijok... tiesos, užslėptos senoviniuose foliantuose, kur...
žodžiai įspausti auksu, o anglies juodumo popierius... nedūlėja, - sun­
kiai ištarė Burbonas, ir Artiomą kvirbėjo mintis, kad tasai kažkodėl
nebeatsisuka, kaip anksčiau, kai kreipėsi į jį.

- Gražu! - beveik užrėkė Artiomas. - Iš kur tai?
- Ir grožis... bus išniekintas ir sutryptas, ir... užtils pranašai, pasiruošę
paskelbti pranašystes... savo, nes diena... lauktoji bus... tamsesnė jų pačios
grėsmingiausios... baimės, ir atsivėręs vaizdas... apnuodys jų sąmonę... -
dusliai tęsė Burbonas ir, akimirksniu sustojęs, staigiai pasuko galvą kairėn,
taip, kad Artiomui pasigirdo, kaip trakštelėjo jo kaklo slanksteliai, ir pa­
žvelgė vaikinui tiesiai į akis. Nuo pamatyto vaizdo Artiomas net atšlijo.
Burbono akys buvo plačiai išsiplėstusios, tačiau vyžiai buvo keistai
susiaurėję, jie virto dviem juodais taškeliais, nors visiškoje tunelio tam­
soje turėjo atrodyti atvirkščiai, dideli, mėginantys pasemti kiek galima
daugiau šviesos. Jo veidas buvo neįprastai ramus, nė vienas raumuo
nebuvo įsitempęs, ir net išnyko nuolatinis paniekos šypsnys.
- Aš numiriau, - pratarė Burbonas. - Manęs daugiau nebėra. Ir, kaip
stulpu stovėjęs, nugriuvo veidu žemyn.
Tuomet į Artiomo ausis įsiveržė tas pats siaubingas garsas, tačiau da­
bar jis nestiprėjo ir palaipsniui nesiplėtė, kaip tai buvo anuomet, ne, jis
nugriaudėjo, pritrenkdamas ir pakirtęs kojas sykiu visa jėga. Šioje vietoje
garsas buvo daug stipresnis nei anąkart, ir Artiomas prisiplojęs ant grin­
dinio, priblokštas, ilgai nepajėgė sukaupti jėgų, kad atsistotų. Užspaudęs
rankomis ausis, kaip tąkart, kiek bepajėgdamas surikęs, rankomis ir ko­
jomis atsispyręs atsistojo. Paskui, pagriebęs iškritusį Burbonui iš rankų

101

žibintą, jis karštligiškai pradėjo šviesti juo per sienas, mėgindamas rasti
garso židinį - įtrukusį vamzdį. Tačiau vamzdžiai čia buvo absoliučiai
sveiki, garsas sklido kažkur iš viršaus. Neradęs nieko įtartino, Artiomas
sugrįžo prie Burbono. Tasai nejudėdamas gulėjo tokios pat būklės. Kai
Artiomas apvertė jį veidu į viršų, nustebęs pamatė, kad jo akys vis dar
atmerktos. Sunkiai prisimindamas ką tokiais atvejais reikia daryti, Artio­
mas paėmė už rankos ties riešu bandant užčiuopti pulsą, nors ir silpną,
neritmingą, bet pajausti... Veltui. Tuomet jis pačiupo Burboną už rankų
ir, prakaito išpiltas, pavilko jo apsunkusį kūną toliau, nuo šios vietos. Tai
buvo žvėriškai sunku, jis net nesusiprato nuimti pakeleivio kuprinės.

Už keliasdešimt žingsnių Artiomas staiga užkliuvo už kažko minkšto,
ir į nosį trenkė šleikštus salstelėjęs dvokulys. Jis iškart prisiminė žodžius:
„Mes už jų dar užkliūsime", ir jis, stengdamasis nežiūrėti po kojomis,
sutelkęs paskutines jėgas, aplenkė paslikus ant bėgių kūnus, ir vis tempė,
tempė Burboną paskui save. Burbono galva svyrojo, jo šąlančios rankos
slydo iš suprakaitavusių nuo įtampos Artiomo delnų, bet jis nekreipė į
tai dėmesio, nes, privalėjo iš ten ištraukti Burboną, juk jis jam pažadėjo.
Juk jie susitarė!

Triukšmas pamažu tilo ir staiga išnyko visiškai. Vėl stojo visiška tyla,
ir, pajautęs didžiulį palengvėjimą, Artiomas pagaliau galėjo atsisėsti ant
bėgių ir atsikvėpti. Burbonas nejudėdamas gulėjo šalia, ir Artiomas,
sunkiai kvėpuodamas, beviltiškai žvelgė į jo išbalusį veidą. Po kurio
laiko jis vos prisivertė atsistoti ir, paėmęs Burboną už parankių, nugara
išorėn, kliūdamas, žengė toliau. Galvoje tvyrojo visiška tuštuma, spengė
tik piktas ryžtas žūtbūt nutempti šitą žmogų iki kitos stoties. Deja, vėliau
kojos sulinko ir jis sudribo ant bėgių, tačiau pagulėjęs kelias minutes,
pačiupęs Burboną už apykaklės, vėl ėmė šliaužti pirmyn. „Aš nueisiu,
aš nueisiu, aš nueisiu nueisiu nueisiu nueisiu", - kartojo sau, nors pats
jau beveik tuo nebetikėjo. Visiškai išsekęs, jis nutraukė nuo peties savo
automatą, drebančiais pirštai nuleido užkabą ties vienetinių šūvių žyme,
ir, nukreipęs vamzdį į pietus, iššovė, ir sušuko: „Žmonės!", tačiau pasta­
rasis garsas, kurį jis išgirdo, buvo ne žmogaus balsas, o žiurkių letenų
krebždesys ir džiūgaujantis spygavimas.

Jis nesuvokė, kaip ilgai taip išgulėjo, įsikibęs į Burbono apykaklę, su­
spaudęs automato kotą, kuomet į akis rėžė šviesos spindulys. Virš jo stovėjo
nepažįstamas vyras su žibintu vienoje rankoje ir keistu šautuvu kitoje.

102

- Mano jaunasis drauge, - kreipdamasis į Artiomą, maloniu skambiu
balsu, pasakė vyras. - Gali paleisti savo draugą. Jis negyvas, kaip Ramze-
cas Antrasis. Tu nori likti čia, kad prisijungtum prie jo į padanges kaip
galima greičiau, ar jis kol kas palauks?

- Padėkite man nutempti jį iki stoties, - prisidengdamas ranka nuo
šviesos, silpnu balsu paprašė Artiomas.

- Gaila, bet šitą idėją mums teks pamiršti, - nuliūdusiu balsu paskelbė
vyras. - Aš prieštarauju, kad Sucharevskajos stotis taptų rūsiu, ji ir taip
ne itin jauki. Be to, jeigu mes nutempsime tavo pakeleivio negyvą kūną
ten, vargu ar kas nors iš stoties vyrų imsis tinkamai palydėti paskutinėn
kelionėn. Ar svarbu, kur sutrūnys šis kūnas, čia ar stotyje, jeigu jo nemir­
tinga vėlė jau nukeliavo pas Viešpatį? Arba persikūnijo - priklausomai
nuo tikėjimo. Nors visos religijos vienodai klysta.

- Aš jam pažadėjau... - atsiduso Artiomas. - Mes susitarėme...
- Mano drauge! - pasiraukęs tarė nepažįstamasis. - Aš pradedu pra­
rasti kantrybę. Nematau reikalo padėti numirėliams, nes yra pakanka­
mai gyvų žmonių, kuriems reikia pagalbos. Aš grįžtu į stotį: kai per ilgai
užsibūnu tuneliuose, man vėl prasideda reumato skausmai. Jeigu nori
pasimatyti su savo bičiuliu, patariu tau likti čia. Žiurkės ir kiti panašūs
padarai gali tau padėti. Be to, jeigu tave neramina juridinė šio įvykio
pusė, tai po vienos iš sutarties pusių mirties ji laikoma nebegaliojanti,
jeigu koks nors punktas nenumato kitaip.
- Bet juk negalima tiesiog jo palikti! - tyliai mėgino įkalbėti savo
gelbėtoją Artiomas. - Tai buvo gyvas žmogus. Palikti jį žiurkėms?!
- Matyt, kad tai išties buvo gyvas žmogus, - skeptiškai apžiūrinėjęs
kūną, atsiliepė tasai.
- Tačiau dabar neabejotinai tai miręs žmogus, o tai du skirtingi daly­
kai. Tiek to, jeigu labai nori, vėliau galėsi sugrįžti čia tam, kad užkurtum
įkapėms laužą, ar kaip ten jums priimta tokiais atvejais. Kelkis! - paliepė
jis, ir Artiomas nenoromis atsistojo.
Nekreipdamas į Artiomo protestus, nepažįstamasis ryžtingai nutrau­
kė nuo Burbono kūno kuprinę, užsimetė ant peties ir, prilaikydamas
vaikiną, greitai nužingsniavo į priekį. Iš pradžių Artiomui buvo sunku
eiti, bet su kiekvienu žingsniu nepažįstamasis tarytum suteikdavo dalį
savo trykštančios energijos. Skausmas kojose praėjo, ir protas laipsniškai
praskaidrėjo. Jis įdėmiai įsižiūrėjo į savo išganytojo veidą. Iš pažiūros jis
buvo šiek tiek virš penkiasdešimties metų amžiaus, bet atrodė stebėtinai

103

žvalus ir gyvus. Prilaikanti Artiomą ranka buvo tvirta ir visą kelią nė kar­
to nekrūptelėjo iš nuovargio. Žilstantys, trumpai kirpti plaukai ir maža
tvarkinga barzda Artiomui kėlė nerimą: jis buvo pernelyg prisižiūrėjęs
nei įprasta metro, ypač žinant kokiame užkampyje, matyt, jis gyveno.

- Kas nutiko tavo bičiuliui? - paklausė nepažįstamasis Artiomo. - Iš
pažiūros nepanašu į užpuolimą, nebent jį kuo nors nunuodijo... Ir labai
norėtųsi tikėti, jog ne tai, apie ką aš galvoju. - neatskleidęs to, ką turėjo
omeny, pridūrė jis.

- Ne... Jis pats mirė, - neturėdamas jėgų aiškinimams apie keistas
Burbono mirties aplinkybes, apie kurias tik dabar susiprato, atsakė
Artiomas. - Tai ilga istorija. Aš vėliau papasakosiu.

- Netrukus tunelis prasivėrė ir jie atsidūrė stotyje. Kažkas čia Ar­
tiomui pasirodė keista, neįprasta, ir tik po kelių akimirkų jis suprato
kame reikalas.

- Čia - tamsu? - suglumęs paklausė jis pakeleivio.
- Čia nėra valdžios, - atsakė tasai. - Ir nėra kam šviesti. Todėl,
kiekvienas, kam prireikia šviesos, turi pats ją išgauti. Kažkas gali tai
padaryti, kažkas - ne. Tačiau tu nebijok, laimei, aš esu iš pirmųjų, - jis
mikliai užsiropštė ant perono ir padavė Artiomui ranką.
Jie pasuko į pirmąją arką ir atsidūrė salėje. Tik vienas ilgas praėjimas,
kolonados ir arkos iš šonų, paprastos metalinės sienos, rantyti eskalato­
riai, - keliose vietose vos apšviesta liguistais lauželiais, o didžiąja dalimi
panirusi į miglą, Sucharevskajos vaizdas buvo slogus ir labai paniuręs.
Prie laužų buriavosi saujelė žmonių, kažkas miegojo tiesiai ant grindi­
nio, nuo vieno lauželio prie kito slankiojo keisti apsnūdę siluetai. Visi
jie glaudėsi ties salės viduriu, kuo toliau nuo tunelių.
Laužas, prie kurio nepažįstamasis atvedė Artiomą, buvo pastebimai
ryškesnis už kitus ir buvo kiek tolėliau nuo platformos centro.
- Kada nors ši stotis sudegs iki pamatų, - liūdnai apsižvalgęs, balsu
pagalvojo Artiomas.
- Už keturių šimtų ir dvidešimt dienų, - ramiu balsu pranešė jo pa­
keleivis. - Taigi iki to laiko tau geriau palikti ją. Aš, bet kuriuo atveju,
būtent taip ir ruošiuosi pasielgti.
- Iš kur jūs žinote? - nustebusiai paklausė jo Artiomas, akimirksniu
prisimindamas visus išgirstus pasakojimus apie magus ir ekstrasensus,
įsižiūrėdamas į pašnekovo veidą, mėgindamas įžvelgti jame nežemiškų
žinių požymius.

104

- Motinos širdelė-žiniuonė sunerimusi, - nusišypsojęs atsakė tasai. -
Gana, dabar tu turi pamiegoti, vėliau mes su tavimi susipažinsime ir
pakalbėsime.

Su tais žodžiais Artiomą staiga vėl užplūdo, susikaupęs tuneliuose,
naktiniuose košmaruose, paskutinio jo valios išbandymo metu, didžiulis
nuovargis. Bejėgis toliau priešintis, Artiomas griuvo ant patiesto prie
laužo brezento, po galvą pasidėjo savo kuprinę ir nugrimzdo į gilų ir
sunkų sapną.

105

K SKYRIUS

Lubos buvo taip smarkiai aprūkusios, jog kadaise nubalintos, dabar
to nebeliko nė žymės. Nesuprasdamas, kur esąs, Artiomas įbedęs akis
žiūrėjo į jas.

- Nubudai? - išgirdo pažįstamą balsą, ir tas balsas privertė išsibars­
čiusią vakarykščių minčių ir įvykių mozaiką sulipdyti tos dienos vaizdus.
Visa tai dabar atrodė neįtikėtina. Neskaidri lyg rūkas miego uždanga
skyrė realybę nuo atsiminimų. Pakanka užmigti ir nubusti, ir išgyventi
prisiminimai nuosekliai blėsta, ir štai, jau sunku atskirti fantazijas nuo
tikrųjų įvykių. Jie tampa tokie pat nublankę, kaip sapnai, kaip mintys
apie ateitį ar tolimą praeitį.

- Labas vakaras, - Artiomą pasveikino tas, kuris jį rado. Jis sėdėjo
kitoje laužo pusėje, Artiomas savo vedlį matė pro liepsną, ir dėl to jo
veidas darėsi paslaptingu ir net mistiniu. - Rodos dabar mes galėtume
prisistatyti vienas kitam. Aš turiu paprastą, panašų į tuos, kurie tave supa
šiame gyvenime, vardą. Jis pernelyg ilgas ir nieko apie mane nesako.
Tačiau aš - paskutinysis Čingis Chano įsikūnijimas, ir todėl gali mane
vadinti Chanu. Taip trumpiau.

- Čingis Chano? - nepatikliai pažiūrėjo į savo pašnekovą Artiomas,
kažkodėl labiausiai nustebęs tuo, jog tasai pasivadino būtent paskuti­
niuoju įsikūnijimu, nors reinkarnacija jis šiaip netikėjo.

- Drauge mano! - įžeidžiai paprieštaravo Chanas. - Nevalia taip
įtariai tyrinėti mano akių pjūvį ir elgseną. Nuo tų laikų turėjau nemažai
kitų, padoresnių įsikūnijimų. Tačiau Čingis Chanas lieka pati reikš­
mingiausia gairė mano gyvenime, nors būtent iš šio gyvenimo, deja, aš
neprisimenu nieko.

- O kodėl Chanas, o ne Čingis? - nepasidavė Artiomas. - Chanas net
ne pavardė, o veiklos pobūdis, jeigu aš teisingai pamenu.

106

- Dvelkia bereikalingomis asociacijomis, nekalbant jau apie Aitma-
tovą, - nenoriai ir nesuprantamai paaiškino pašnekovas, - ir, tarp kitko,
aš nejaučiu pareigos bet kam atsiskaityti apie savo vardo ištakas. Kuo
tu vardu?

- Aš - Artiomas, ir aš nežinau kuo buvau praeitame gyvenime. Galbūt,
anksčiau mano vardas taip pat buvo skambesnis, - atsakė Artiomas.

- Labai malonu, - tarė Chanas, matyt, pakankamai patenkintas ir
tuo. Tikiuosi, tu neatsiskysi mano kuklių vaišių, - atsistodamas ir virš
laužo kabindamas aplamdytą arbatinį, panašų į tą, kuris buvo VDNH
šiauriniame sargybos poste, pridūrė jis.

Artiomas bruzgiai atsikėlė, įkišo ranką į savo kuprinę ir ištraukė iš
jos dar iš VDNH prigriebtą kelionei dešros lazdą. Lenktiniu peiliuku
jis pridrožė kelias riekiąs ir išdėliojo ant švaraus skuduro, kurį taip pat
turėjo kuprinėje.

- Štai, - pastūmėjo savo vaišes naujam pažįstamajam, - prie arbatos.
Chano arbata buvo ta pati, gimtinės, iš VDNHy Artiomas ją iškart
pažino. Gurkšnodamas ją iš metalinio emaliuoto puodelio, jis tylomis
prisiminė praėjusios dienos įvykius. Šeimininkas, matyt, taip pat galvojo
apie kažką ir Artiomo kol kas netrikdė.
Trykštantis iš pratrūkusių vamzdžių pamišimas turėjo nevienodą po­
veikį. Kuomet Artiomas suvokė tai, tiesiog kaip kurtinantį neleidžiantį
susikaupti triukšmą, kuris žudė mintis, bet nepaliesdavo sąmonės,
tuomet Burbonas neatlaikė tokio žudančio puolimo ir mirė. Artiomas
nesitikėjo, kad šis garsas gali žudyti, antraip jis nesutiktų nė žingsnio
žengti į juodąjį tunelį tarp Taikos prospekto ir Sucharevskajos. Šį kartą
triukšmas taip pat nepastebimai tykojo, iš pradžių prislopinęs juslę, -
Artiomas dabar buvo tikras, kad visi įprasti garsai buvo prislopinti šio
triukšmo, nors jo paties iki tam tikro momento nebuvo girdėti, - vėliau,
taip stingdęs minčių srautą, kad jis sutirštėjo, sustojo ir pasidengė be­
jėgiškumo šerkšnu, kol pagaliau sudavė paskutinį triuškinantį smūgį.
Ir kaip jis iškart nepastebėjo, kad Burbonas staiga prabilo balsu, kurio
negalėtų atkartoti net prisiskaitęs apokaliptinių pranašysčių žmogus?
Jie su Burbonu žingsniavo vis giliau, lyg užburti, ir buvo toks įstabus
apgirtimas, o štai pavojaus pojūčio nebuvo, ir pats Artiomas vis galvojo
apie tai, kaip nevalia nutilti, kad reikia kalbėti, ir mėgino suvokti, kas gi
jam darosi, minčių jokių nebuvo, kažkas trukdė...

107

Visa tai norėjosi išmesti iš galvos, užmiršti, tai buvo protu nesuvo­
kiama, juk per gyvenimo VDNH metus apie panašius dalykus jam teko
nebent tik girdėti, ir paprasčiau buvo tikėti, kad tokių dalykų negali
vykti šiame pasaulyje, kad tokiems dalykams tiesiog nėra vietos jame.
Artiomas papurtė galva ir vėl apsižvalgė aplink.

Stotyje buvo vis taip pat nyku. Jis pagalvojo, kad čia niekada nebūna
šviesu, pasibaigus kuro, atgabento kokio nors karavano, atsargoms, gali
būti tik dar tamsiau. Laikrodis virš įėjimo į tunelį seniausiai užgeso, šioje
stotyje nebuvo valdžios, nebuvo kam jais rūpintis, ir Artiomas pagalvojo,
kad Chanas posakė jam „labas vakaras", nors jo paskaičiavimais turėjo
būti rytas ar vidurdienis.

- Argi dabar vakaras? - nustebusiai paklausė jis.
- Man - vakaras, - susimastęs atsakė tasai.
- Ką jūs turite omeny? - nesuprato Artiomas.
- Supranti, Artiomai, tu, matyt, gimęs stotyje, kur laikrodis yra vei­
kiantis ir visi pagarbiai žiūri į jį ir sutikrina savo rankinių laikrodžių
rodykles su raudonais skaičiais virš tunelio. Pas mus laikas visiems
vienas ir tas pats, kaip ir šviesa. Čia viskas kitaip: niekas niekam
nerūpi. Niekas neaprūpins šviesa visus, kurie čia atklydo. Prieik prie
žmonių ir pasiūlyk jiems tai - tavo idėja pasirodys jiems absurdiška.
Kiekvienas, kam reikalinga šviesa, turi pasirūpinti pats, ir tuomet jis
ją turės. Tas pats su laiku: kiekvienas, kuriam reikia laiko, vengiantis
chaoso, atsineša čia savo laiką. Čia kiekvienas turi savo laiką, pas
visus jis skirtingas, priklausomai nuo to, kas ir kada pasimetė laike,
bet visi vienodai teisūs, ir kiekvienas tiki tuo, paklūsta jo ritmui.
Man dabar - vakaras, tau - rytas, na ir kas? Tokie, kaip tu, kelionėse
saugoja laikrodį taip pat rūpestingai, kaip žmonės senovėje tausojo
rusenantį angliuką degioje šukėje, vildamiesi įžiebti tikrą ugnį. Tačiau
yra ir kitokių: jie pametė, o gal, išmetė savo angliuką. Tu juk žinai,
čia iš esmės, visada naktis, todėl, jeigu pastoviai jo neseki, laikas
metropolitene neturi prasmės. Sudaužyk savo laikrodį ir tu pama­
tysi, kuo pavirs laikas, tai labai smalsu. Jis pasikeis, ir tu jo daugiau
nepažinsi. Jis nustos būti suskaidytas į atkarpas, valandas, minutes,
sekundes. Laikas kaip gyvsidabris: išskaidysi, o jis čia pat vėl susilies,
vėl taps visuma ir neapibrėžtumu. Žmonės prijaukino jį, pakabino ant
kišeninių laikrodžių grandinėlių ir sekundometrų, ir kas jį laiko ant

108

grandinės, tiems jis vienodas. Tačiau pabandyk jį paleisti - ir pama­
tysi: skirtingiems žmonėms jis eina skirtingai, kažkam lėtai ir tąsiai,
matuojamas surūkytomis cigaretėmis, kvėpavimo ritmu, kažkam lekia,
ir pamatuoti jį galima tik nugyventais gyvenimais. Tu galvoji, kad
dabar rytas? Didelė tikimybė, jog tu teisus: maždaug viena ketvirtoji.
Tačiau, šis rytas neturi jokios prasmės, juk jis ten, paviršiuje. Bet ten
jau nebėra gyvenimo. Bet kuriuo atveju, žmonių ten nebėra. Ar yra
skirtumas kas viršuje, tiems, kas niekada ten nebūna? Nėra. Todėl aš
tau ir sakau „labas vakaras", o tu, jeigu nori, gali man atsakyti „labas
rytas". Kalbant apie likusią stoties žmoniją, ji apskritai neturi jokio
laiko, išskyrus, matyt, vieną: dabar keturi šimtai devyniolika diena, ir
laiko skaičiavimas juda į priešingą pusę.

Gurkšnodamas karštą arbatą jis nutilo, o Artiomui pasidarė juokinga,
kai jis prisiminė, kad VDNH stacionarus laikrodis buvo gerbiamas it
šventas, bet koks sutrikimas pirmiems pasitaikiusiems iškart užtrauk­
davo kaltinimus dėl diversijos ar sabotažo. Tai nustebtų vadovybė suži­
nojusi, kad jokio laiko nebėra, kad išnyko pati jo būvimo esmė. Chano
pasakojimas Artiomui priminė vieną juokingą dalyką, kuriuo jis paaugęs
ne kartą stebėjosi.

- Sako, kad anksčiau, kai dar važinėjo traukiniai, vagonuose praneš­
davo: „Atsargiai, durys užsidaro, kita stotelė štai-tokia, platforma iš
dešinės arba iš kairės", - ištarė Artiomas. - Tai tiesa?

- Tau tai atrodo keista? - pakėlęs antakius jo pašnekovas.
- Kaip gi galima nustatyti, iš kurios pusės platforma? Jeigu aš judu
iš pietų į šiaurę, platforma iš dešinės, tačiau jeigu aš judu iš šiaurės į
pietus, ji iš kairės. O sėdynės traukiniuose išvis stovėjo išilgai sienų, jeigu
aš teisingai suprantu. Taigi, keleiviams toji platforma iš priekio, arba iš
galo, be to, lygiai perpus - ir vienai, ir kitai pusei.
- Tu teisus, - pagarbiai atsiliepė Chanas. - Faktiškai mašinistai saky­
davo iš savo pozicijos, jie arba važiuodavo kabinoje iš priekio, ir jiems
tai buvo absoliuti dešinė, o kairė - absoliuti kairė. Tačiau jie šitą ir taip
žinojo, ir sakydavo, iš esmės, patys sau. Todėl, apskritai, jie galėjo ir
tylėti. Tačiau aš girdėjau šiuos žodžius nuo vaikystės, aš taip prie jų
pripratau, kad niekada apie tai nesusimąstydavau.
- Tu žadėjai man papasakoti, kas nutiko tavo draugui, - po kurio
laiko priminė jis Artiomui.

109

Artiomas šiek tiek delsęs, svarstydamas ar verta pasakoti šiam žmogui
apie paslaptingas Burbono mirties aplinkybes, apie triukšmą, dukart
girdėtą per pastarąją parą, apie jo pražūtingą įtaką žmogaus protui, apie
savo išgyvenimus ir mintis, kai jam pavyko išgirsti tunelio melodiją, - ir
nutarė, kad jeigu verta kažkam pasakoti apie tokius dalykus, tai žmogui,
kuris nuoširdžiai mano esąs paskutiniuoju Čingis Chano įsikūnijimu
ir tvirtina, kad laiko nebėra. Tuomet jis painokai, susijaudinęs, nenuo­
sekliai stengdamas perteikti daugiau savo pojūčių atspalvių nei faktų,
ėmė pasakoti Chanui apie jį ištikusius nuotykius.

- Tai - mirusiųjų balsai, - tyliai ištarė Chanas po to, kai Artiomas
užbaigė savo pasakojimą.

- Kas? - sukrėstas paklausė Artiomas.
- Tu girdėjai mirusiųjų balsus. Pradžioje tu sakei, kad tai buvo panašu
į kuždesį arba šlamesį. Taip, tai jie.
- Kokių mirusiųjų? - niekaip negalėjo suvokti Artiomas.
- Visų tų žmonių, kurie žuvo nuo pat pradžių. Tiesą sakant, šitai
paaiškina ir tą dalyką, kodėl aš - paskutinysis Čingis Chano įsikūniji­
mas. Daugiau jų nebebus. Viskas ateina galas, mano drauge. Aš tiksliai
nežinau, kaip tai atsitiko, bet šį kartą žmonija persistengė. Dabar jau
nebėra nei rojaus, nei pragaro. Nebėra ir skaistyklos. Po to, kai siela
palieka kūną, - aš tikiuosi, kad nemirtinga siela tu nors tiki? - jai jau
nebėra prieglobsčio. Kiek megatonų, bevatonų reikia, kad išsklaidytų
noosferą? Juk ji buvo taip pat reali, kaip šitas arbatinis. Kaip bebūtų,
mes nepasišykštėjom. Mes sunaikinome ir rojų, ir pragarą. Mums
teko gyventi keistame pasaulyje, kuriame po mirties siela lieka ten
pat. Tu supranti mane? Tu mirsi, o tavo išvargusi siela nebeįsikūnys,
nebėra rojaus, ir ji nenurims, neatsikvėps. Ji pasmerkta likti ten pat,
kur tu nugyvenai visą savo gyvenimą, - metro... Ji blaškysis šių po­
žemių skliautuose, tuneliuose, iki visų laikų galo, juk jai nebėra ko
siekti. Metro sujungia savyje materialius gyvenimus ir abi pomirtinio
gyvenimo būtis. Dabar ir Edenas, ir pragaras yra čia, mes gyvename
tarp mirusiųjų sielų, jie supa mus iš tankiu žiedu, visi tie, kurie buvo
nušauti, pervažiuoti traukinių, sudegė, uždusę, suėsti siaubūnų, žuvę
keistomis aplinkybėmis, kurių niekas iš gyvųjų nežino ir niekada ne­
sužinos. Aš seniai sukau galvą, kur jos išeina, kodėl nejaučiamas jų

* Galimai nauja, aukščiausia biosferos evoliucijos, stadija (vert.past.)

110

buvimas kiekvieną dieną, kodėl tamsoje negalima pajausti nuolatinio
nežymaus šalto jų žvilgsnio. Tau yra žinoma tunelių baimė? Anksčiau
aš galvojau, kad tai mirusieji tuneliais aklai sėlina paskui mus, žingsnis
po žingsnio, išnykdami tamsoje, kai tik mes apsidairome. Akys bejėgės,
jomis neatpažinsi mirusiųjų, tačiau nugara nubėgęs šiurpulys, piestu
atsistoję plaukai, sukrečiantis drebulys, liudija apie nematomą sekimą.
Taip aš galvojau anksčiau. Tačiau po tavo pasakojimo man daug kas
paaiškėjo. Nežinomais keliais jie patenka į tuos vamzdžius, į komuni­
kacijas... Kadaise, seniai seniai kai gimė mano tėvas, ir net senelis, pro
mirusį miestą, kuris buvo viršuje, tekėjo upė. Gyvenantys tuomet jame
žmonės sugebėjo sukaustyti upę ir nukreipti ją vamzdžiais po žeme,
kur ji turbūt teka ir iki šių dienų. Panašu, kad tąkart kažkas uždarė į
vamzdį pačią Letą, mirties upę... Tavo draugas kalbėjo ne savo žodžiais,
tai buvo net ne jis. Tai buvo mirusiųjų balsai, jis juos išgirdo ir atkartojo
juos, o vėliau jie nuviliojo jį paskui save.

Artiomas įbedė akis į pašnekovą ir negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo
jo veido viso pasakojimo metu. Chano veidu praslinkdavo neaiškūs
šešėliai, jo akys tarsi įsižiebdavo pragaro ugnimi, ne įraudusia laužo
ugnimi, o oranžine, viską naikinančia ugniasviedžio liepsna. Pasakojimo
pabaigoje Artiomas buvo beveik įsitikinęs, kad Chanas beprotis, kad
vamzdžių balsai turbūt pakuždėjo ir jam kažką. Nors Chanas išgelbėjo
jį nuo žūties ir buvo šitaip svetingas, likti su juo ilgiau nebuvo jauku ir
malonu, reikėjo galvoti apie tai, kaip nusigauti toliau, per patį grėsmin­
giausią iš visų, apie kuriuos iki šiol jam teko girdėti, metro tunelį, nuo
Sucharevskajos iki Turgenjevo ir toliau.

- Taigi teks tau man atleisti už mano mažą apgaulę, - po nedidelės
pauzės pridūrė Chanas. Tavo draugo siela nepakilo pas Viešpatį, neper­
sikūnijo ir neatgimė jokia kita forma. Ji prisijungė prie tų nelaimingųjų,
vamzdžiuose.

Šie žodžiai priminė Artiomui, jog jis ruošėsi grįžti prie Burbono kūno
ir atnešti jį į stotį. Burbonas sakė, kad čia turi draugų, kurie, sėkmingo
žygio atveju, turėtų palydėti Artiomą atgal. Tai priminė jam apie kuprinę
(kurios Artiomas taip ir neatsegė), kurioje, be apkabų Burbono automatui,
galėjo būti dar kai kas naudingo. Tačiau kapstytis joje buvo baugu, kildavo
įvairiausių prietaringų minčių, ir Artiomas ryžosi tik atverti kuprinę ir
pažvelgti į ją, stengiantis ten nieko neliesti, juo labiau, nekaraustyti.

111

- Tu gali nebijoti, - lyg jausdamas jo dvejones, netikėtai ramino
Chanas Artiomą. - Šis daiktas dabar tavo.

- Mano manymu, tai, ką jūs padarėte, vadinasi plėšikavimas, tyliai
atsakė Artiomas.

- Tu gali nebijoti keršto, jis nebepersikūnys, - pasakė Chanas, at­
sakydamas ne į tai, apie kalbėjo Artiomas balsu, o į tai, kas blaškėsi
jo galvoje. - Ir, aš galvoju, kad, pakliuvę į tuos vamzdžius, mirusieji
praranda save pačius, jie tampa visumos dalimi, jų valia susilieja su ki­
tomis, o sąmonė išdžiūsta. Jis nebe asmuo. O jeigu tu bijai nemirusiųjų,
o gyvųjų... Ką gi, nunešk šią kuprinę į stoties vidury ir išversk visą tai,
kas joje yra ant žemės. Tuomet tavęs niekas neapkaltins vagyste, tavo
sąžinė bus švari. Juk tu mėginai išgelbėti jam gyvybę, ir jis būtų už tai
dėkingas. Gali laikyti tai jo atlygiu už tavo pastangas.

Jis kalbėjo taip autoritetingai ir įtikinančiai, jog Artiomas išdrįso įkišti
ranką į kuprinę ir prie laužo šviesos ėmė išiminėti ir dėlioti jos turinį
ant brezento. Jis rado dar keturias Burbono automato apkabas, be tų
dviejų, kurias jis atidavė įteikdamas ginklą Artiomui. Buvo keista, kam
prekeiviui, kuriuo Artiomas iš pradžių palaikė Burboną, toks įspūdin­
gas arsenalas. Penkias iš rastų apkabų Artiomas kruopščiai suvyniojo į
skudurą ir įsidėjo į savo kuprinę, o vieną įstatė į sutrumpintą kalašni-
kovą. Ginklas buvo puikios būklės: kruopščiai suteptas ir prižiūrėtas, jis
žibėjo juodintu plienu ir žavėjo. Spyna judėjo sklandžiai ir skleidė duslų
spragtelėjimą, tarp šūvio režimų užkaba persijungdavo gana standžiai -
visa tai reiškė tai, kad automatas buvo praktiškai naujas. Kotas patogiai
pritapo prie delno, lovelis buvo gerai nupoliruotas. Šitas ginklas dvelkė
patikimumu, jis įkvėpė ramybę ir pasitikėjimą savimi. Artiomas iškart
nusprendė, kad jeigu pasiliktų sau kažką iš Burbono daiktų, tai būtų
kaip tik šis automatas. Pažadėtų apkabų su šoviniais 7,62 kalibro savo
gelžgaliui jis taip ir nerado. Buvo neaišku, kaip Burbonas ruošėsi su juo
atsiskaityti. Apie tai samprotaudamas Artiomas priėjo išvadą, kad tasai,
galbūt, nesiruošė jam sumokėti, o, praėjus pavojingą atkarpą, būtų pykš­
telėjęs jam iš nugaros, numetęs į šachtą ir nebeprisimintų apie jį niekad.
O jeigu kas nors paklaustų jo, kur dingo Artiomas, pasiteisinimų atsi­
rastų daugybė: maža kas galėjo nutikti metro, o vaikinas pats sutiko.

Tarp įvairių skudurų, išmargintų ir suprantamų tik pačiam mirusiam
šeimininkui metro žemėlapių, šimto gramų kvaišalų, kuprinės dugne

112

buvo susukti į polietileninius maišelius keli gabaliukai rūkytos dešros
gabalai, ir užrašų knygutė. Užrašų Artiomas nepuolė skaityti, ir nusivylė
nieko vertingo neradęs. Mintyse jis tikėjosi atrasti šį tą paslaptingo,
galbūt, vertingo, dėl ko Burbonas taip norėjo prasibrauti per tunelį į
Sucharevskajos stotį. Mintyse jis nusprendė, kad Burbonas - kurjeris,
galbūt, kontrabandininkas ar dar kas nors panašaus. Tai bent buvo ga­
lima paaiškinti jo ryžtą bet kokia kaina nusigauti per tą velnišką tunelį
ir pasirengimą už tai sumokėti. Tačiau, po to, kai kuprinėje tebuvo pora
pakaitinių rūbų, o dugne, kiek Artiomas bešviestų, nieko išskyrus kelis
senus sudžiūvusius mėsgalius, nerado, tapo aišku, kad buvo kita tokio
ryžto priežastis. Dar ilgai Artiomas laužė galvą, ko būtent prireikė Bur-
bonui už Sucharevskajos, bet nieko įtikinančio taip ir nesugalvojo.

Spėliojimai greitai atpuolė, prisiminus, kad jis paliko nelaimingąjį
tunelio vidury, paliko jį žiurkėms, nors ketino sugrįžti ir sugalvoti, ką
daryti su kūnu. Tiesa, jis gana miglotai įsivaizdavo, kaip būtent pagerbti
pakeleivį ir kaip pasielgti su kūnų. Sudeginti? Tačiau tam reikia pakan­
kamai nervų, o tvankūs dūmai ir degintų mėsos ir plaukų dvokas kaip
mat prasiskverbs į stotį, ir tuomet nemalonumų neišvengs. Tempti kūną
į stotį sunku ir baisu, nes viena - traukti žmogų už rankų, tikintis, kad
jis dar gyvas, ir vejant mintis apie tai, kad jis nekvėpuoja ir jo pulsas
nebeužčiuopiamas, ir visai kas kita - paimti už rankų neabejotiną negy­
vėlį ir tempti jį iki tunelio pabaigos... Ir kas toliau? Taip, kaip Burbonas
pamelavo dėl apmokėjimo, jis galėjo sumeluoti ir dėl jo laukiančių
stotyje draugų. Tuomet, Artiomas atitempęs čia kūną, atsidurtų dar
blogesnėje padėtyje.

- O kaip jūs darote su tais, kurie miršta? - ilgai svarstęs, paklausė
Artiomas Chano.

- Ką turi omenyje, drauge mano? - klausimu į klausimą atsiliepė
tasai. - Tu kalbi apie jų mirusias sielas ar apie negyvus kūnus?

- Aš apie kūnus, - tarė Artiomas, kuriam šitie paistalai apie pomirtinį
gyvenimą jau buvo atsibodę.

- Nuo Taikos prospekto iki Sucharevskajos veda du tuneliai, - tarė
Chanas, ir Artiomas susigaudę: išties, juk traukiniai važiavo dviem
kryptim, ir turėjo būti du tuneliai... Tuomet kodėl Burbonas, žinodamas
apie antrąjį tunelį, pasirinko šį savo likimo kelią? Nejaugi kitame tūno
dar didesnis pavojus? - Bet praeiti galima tik vienu, - tęsė pašnekovas, -

113

todėl, kad antrame tunelyje, arčiau mūsų stoties, įsmuko žemė, grindinys
prasmego, ir dabar ten atsivėrė kažkas panašaus į gilią daubą, pasak
vietinių pasakojimais, prasmego ir visas traukinys. Jeigu stovėtum ant
vieno daubos krašto, nesvarbu iš kurios pusės, kito - nesimatytum, o
netgi labai stipraus žibinto šviesa nesiekia daubos dugno. Todėl visokie
mulkiai tauškia, kad čia pas mus bedugnė. Žinoma, tai ne tiesa, tačiau
niekas nežino, kas ten dugne? Ta dauba - mūsų kapinės. Ten mes paly­
dime, kaip tu juos vadini, negyvėlius.

Kai Artiomas įsivaizdavo, kad jam reikės sugrįžti į tą vietą, kur jį
rado Chanas, tempti atgal pusiau žiurkių sudraskytą Burbono lavoną,
nešti jį per stotį ir dar iki antrojo tunelio daubos, jam pasidarė negera.
Jis mėgino įtikinti save, kad numesti kūną į daubą, iš esmės, tas pats,
kaip ir palikti jį tunelyje, nes laidojimu to tikrai nepavadinsi. Bet tuo
metu, kai jis beveik patikėjo tuo, kad palikti viską taip, kaip yra, būtų
geriausia išeitis, staiga prieš akis nepaprastai aiškiai išdygo Burbono
veidas tuo-metu, kai jis ištarė: „Aš numiriau", taip, kad Artiomą išmušė
prakaitas. Jis vos atsistojęs, užsimetė savo naują automatą ant peties ir
per jėgą ištarė:

- Tuomet aš eisiu. Aš jam pažadėjau. Mes su juo susitarėme. Man
reikia, - ir nesusilenkiančiomis kojomis nužingsniavo sale į palaipsniui
tirštėjančią tamsą nusileidžiančių nuo platformos ketaus laiptų link, ant
bėgių ties tunelio pradžia.

Žibintą teko įjungti dar prieš nusileidimą. Pažvanginęs laiptais, Ar­
tiomas, nesiryždamas žengti toliau, akimirkai sustingo. Į veidą padvel­
kė sunkus, pelėsiais atsiduodantis oras, ir, kaip jis bemėgino priversti
savęs žengti kitą žingsnį, akimirkai raumenys atsisakė paklusti. Ir, kai
įveikęs baimę ir pasibjaurėjimą, Artiomas pagaliau ryžosi eiti, kai ant jo
petį užgulė sunki ranka. Iš netikėtumo jis šūktelėjo ir staigiai atsisuko,
pajautęs, kaip viduje kažkas spaudžiasi ir supratęs, kad jis jau nebespės
nusimesti nuo peties automato, nieko nesuspės...

Tačiau tai buvo Chanas.
- Nebijok, - ramindamas pasakė jis Artiomui. - Aš tikrinau tave. Tau
nereikia ten eiti. Ten jau nebėra tavo draugo kūno.
Artiomas nesuprasdamas įsmeigė akis į Chaną.
- Kol tu miegojai, aš jį palaidojau. Tau nebūtina ten eiti. Tunelis
tuščias, - ir, nusisukdamas, nukulniavo atgal arkų link.

114

Pajautęs didžiulį palengvėjimą, vaikinas nuskubėjo paskui. Už dešim­
tinės žingsnių pasivijęs Chaną, Artiomas susijaudinęs paklausė:

- Kodėl jūs tai padarėte ir kodėl nepasakėte man? Juk jūs sakėte, kad
neturi reikšmės, ar kūnas liks ten ar bus atneštas į stotį.

- Man tai iš tiesų neturi jokios reikšmės, - gūžtelėjo pečiais Chanas. -
Tačiau tau tai buvo labai svarbu. Aš žinau, kad tavo žygis turi tikslą ir
kad tavo kelias tolimas ir dygliuotas. Aš nesuprantu, kokia tavo misija,
tačiau jos laikas bus pernelyg sunkus tau vienam, ir aš nutariau kuo nors
tau padėti. Kas liečia mano tylėjimą apie tai, ką padariau, - jis pažvelgė
į Artiomą su šypsniu, - aš tikrinau tave. Tu išlaikei egzaminą.

Kai jie sugrįžo prie laužo ir susėdo ant susilamdžiusio brezento,
Artiomas neatsilaikė:

- Ką jūs turėjote omeny, kai minėjote apie mano misiją? Aš kalbėjau
sapnuose?

- Ne, drauguži, tu miegojai tylėdamas. Tačiau aš regėjau, kaip manęs
prašė padėti žmogus, kurio pusė vardo yra mano. Aš buvau perspėtas
apie tavo atvykimą, ir būtent todėl išėjau tavęs pasitikti, ir pasiėmiau
tave, kai tu vos šliaužei su savo draugo kūnu.

- Negi jūs dėl to? - nepasitikinčiai žvilgtelėjo į jį Artiomas. - Aš
galvojau jūs girdėjote šūvius...

- Šūvius aš girdėjau, čia stiprus aidas. Bet nejaugi tu išties galvoji,
kad aš išeinu į tunelį kiekvieną kartą, kai šaudo? Jeigu taip elgčiausi, aš
užbaigčiau savo kelią ženkliai anksčiau ir visiškai negarbingai. Tačiau
šis įvykis buvo išskirtinis, ir viskas liudijo apie tai.

- O kas tai per žmogus, kurio pusė vardo yra jūsų.
- Aš negaliu tau šito pasakyti, aš niekada anksčiau jo nemačiau,
niekada nekalbėjau su juo, bet tu jį pažįsti. Tu tai turi suprasti pats. Ir,
pamatęs jį tik kartą, nors ir ne tikrovėje, aš iškart pajutau jo milžinišką
galią; jis paliepė padėti vaikinui, kuris pasirodys iš šiaurinių tunelių,
ir regėjau tavo atvaizdą prieš akis. Visa tai buvo tik sapnas, tačiau jo
realybės pojūtis buvo toks stiprus, jog, nubudęs, aš atskyriau ribą tarp
sapno ir tikrovės. Tai didingas žmogus blizgančia, plikai nuskusta galva,
dėvintis baltus apdarus... Tu jį pažįsti ?
Staiga Artiomą tarsi krestelėjo, priešais akis viskas išplaukė, ir jis
aiškiai įsivaizdavo atvaizdą, apie kurį tik ką pasakojo Chanas. Žmogus,
kuris turėjo pusę jo išgelbėtojo vardo... Chanteris! Panašu, kad vizija

115

aplankė ir Artiomą: kuomet jis nesiryžo leistis į kelionę, jis matė Me­
džioklį, bet ne ilgu juodu lietpalčiu, kokiu pasirodė VDNH tą atmintiną
dieną, o sniego baltumo apdarais, ir Chanteris kalbėjosi su juo, reikalavo
nedvejojant leistis į kelionę.

- Taip, aš pažįstu tą žmogų, - visiškai kitaip žiūrėdamas į Chaną,
atsakė Artiomas.

- Jis įsibrovė į mano sapnus, įprastai aš to niekam neleidžiu, bet su juo
viskas buvo kitaip, - susimąstęs ištarė Chanas. - Jam, ir tau, buvo reikalin­
ga mano pagalba, ir jis neįsakė, jos nereikalavo paklusti jo valiai, greičiau,
jis labai atkakliai prašė. Jis nemoka pasitelkti įtaigos ir keliauti svetimomis
mintimis, tiesiog jam buvo sunku, labai sunku, jis beatodairiškai galvojo
apie tave ir ieškojo draugiškos rankos, peties, į kurį galėtų atsiremti. Aš
ištiesiau jam ranką ir atkišau jam petį. Aš išėjau tavęs pasitikti.

Artiomas springo mintimis, jos virė, kilo jo pasąmonėje viena pas­
kui kitą, garavo, taip ir nepavirtusios žodžiais, ir vėl skendo, liežuvis
tarsi sustingo, ir vaikinas ilgai negalėjo išspausti nė žodžio. Nejaugi
šis žmogus iš anksto žinojo apie Artiomo atvykimą? Nejau Chanteris
kažkokiu būdu perspėjo jį? Ar jis buvo gyvas, ar tai jo bekūnis šešėlis
juos aplankė? Tačiau tuomet tektų patikėti, Chano sukurtais košmariš­
kais ir absurdiškais pasakojimais apie pomirtinį gyvenimą, o juk kur
kas lengviau ir maloniau būtų įtikinti save, kad tasai tiesiog beprotis.
Be to, svarbiausia, jo pašnekovas kažką žinomo apie tą užduotį, kurią
Artiomui teks įvykdyti, jis vadino tai misija, ir, negalėdamas nustatyti
jos reikšmės, suprato jos svarbą ir naštą, užjautė Artiomą ir norėjo
palengvinti jo dalią...

- Kur tu eini? - ramiai žiūrėdamas Artiomui į akis ir tarsi skaitydamas
jo mintis, negarsiai paklausė Chanas. - Pasakyk man, kur driekiasi tavo
keliai, ir jeigu pajėgsiu, padėsiu tau žengti kitą žingsnį tikslo link. Jis
šito prašė manęs.

- Polisas, - iškvėpė Artiomas. - Man reikia į Polisą.
- Ir kaip gi tu ruošiesi nusigauti iki Miesto iš šios dievo užmirštos
stoties? - pasidomėjo Chanas. - Drauge mano, tau reikėjo eiti Žiedu
nuo Taiko prospekto iki Kursko arba iki Kijevo.
- Ten Hanza, o aš ten visiškai neturiu pažįstamų, man nepavyktų ten
praeiti. Dabar vis viena aš jau nebegalėsiu sugrįžti į Taikos prospektą, aš
bijau, kad neatlaikysiu antrą kartą kelio per šitą tunelį. Aš galvojau nueiti

116

iki Turgenjevo: apžiūrinėdamas seną žemėlapį, aš mačiau ten perėjimą į
Sretenskij bulvar. Iš ten eina nebaigta statyti linija, ir ja galima nusigauti
iki Trubnaja, - Artiomas išsitraukė iš kišenės aprūkusį popiergalį su
žemėlapiu kitoje pusėje. - Pavadinimas man labai nepatinka, ypač da­
bar, bet kitos išeities nėra. Nuo Trubnaja yra perėjimas į Cvetnoi bulvar,
aš mačiu jį savo žemėlapyje, ir nuo ten, jeigu viskas bus gerai, galima
tiesiąja pakliūti į Polisą.

- Ne, - pakraipęs galva, liūdnai ištarė Chanas. - Tokiu keliu tu ne­
pakliūsi į Polisą. Šitie žemėlapiai klaidingi. Juos spausdino dar iki to,
kai viskas įvyko. Jie nurodo linijas, kurios niekada nebuvo nutiestos,
o užgriuvusios stotys, užvertusios po savo skliautais šimtus nekaltųjų,
nutyli tykančius pakeliui baisius pavojus ir pavertusios daugelį maršrutų
nebeįmanomais. Tavo žemėlapis kvailas ir naivus, kaip kūdikis. Duok
man jį, - jis ištiesė ranką.

Artiomas paklusniai įdavė popiergalį jam į delną. Chanas tuoj pat
suglamžė ir nutrenkė jį į ugnį. Kol Artiomas svarstė, kad tai turbūt buvo
bereikalinga, bet nesiryžo ginčytis, Chanas paragino:

- O dabar parodyk man tą žemėlapį, kurį radai draugo kuprinėje.
Pasirausęs daiktuose, Artiomas ištraukė ir jį, tačiau, prisiminęs liūdną
likimą savojo, perduoti Chanui neskubėjo. Visiškai likti be linijų plano
nesinorėjo. Pastebėjęs jo dvejojimus, Chanas suskubo nuraminti:
- Aš nieko su juo nedarysiu, nebijok. Ir, patikėk, aš nieko šiaip sau
nedarysiu. Tau gali pasirodyti, kad kai kurie mano veiksmai beprasmiai
ir net beprotiški. Tačiau prasmės yra, tiesiog tau nesuprantama, nes tave
supančio pasaulio suvokimas ir supratimas yra ribotas. Tu dar tik pačioje
kelio pradžioje. Tu pernelyg jaunas, kad suprastum kai kuriuos dalykus.
- Nerasdamas jėgų paprieštarauti, Artiomas perdavė Chanui surastą
Burbono žemėlapį, pašto atviruko, panašų į tą, pageltusį, seną su gražiais
blizgančiais balionėliais, šerkšnu ir užrašu „Su Naujaisiais 2005 metais",
kurį jam kažkada Vitalikas iškeitė į nutrintą geltoną žvaigždutę nuo rastų
pas patėvį kišenėje antpečių, dydžio kartono kvadratą.
- Koks jis sunkus, - kimiai ištarė Chanas, ir Artiomas pastebėjo, kaip
Chano delnas su gulinčiu kartono kvadratu, staiga palinko žemyn, lyg
išties svertų virš kilogramo. Dar prieš sekundę, laikydamas žemėlapį
rankose, pats Artiomas nepastebėjo nieko neįprasto. Kartonas kaip
kartonas.

117

- Šis žemėlapis ženkliai išmintingesnis tavojo, - pasakė Chanas. -
Jame glūdi tokios žinios, kad man net sunku patikėti, jog jis priklausė
keliavusiam su tavimi žmogui. Esmė net ne žymėse ir ženkluose, kuriais
jis išpaišytas, nors jie gali daug ką papasakoti. Ne, jis turi kažką tokio...

Staiga jis nutilo.
Artiomas užmetė akį ir įdėmiai į jį pažiūrėjo. Gilios raukšlės perskro­
dė Chano kaktą ir neseniai vos rusenusi ugnelė vėl įsižiebė jo akyse. Jo
veidas taip pasikeitė, jog Artiomui pasidarė baugu ir vėl norėjosi kuo
greičiau iš čia dingti, bet kur, nors ir atgal į mirtį nešantį tunelį, iš kurio
jis vos ištrūko.
- Atiduok man jį, - nepaprašė, o greičiau įsakė Chanas. - Aš tau
duosiu kitą, tu nepamatysi skirtumo. Dar pridėsiu bet kokį daiktą, kas
tau praverstų.
- Imkite, jis jūsų, - lengvai sutiko Artiomas, su šiais, traukiančiais lie­
žuvį, žodžiais su palengvėjimu atsiduso Artiomas. Jie laukė nuo tos pačios
akimirkos, kai Chanas ištarė: „Atiduok", ir, kai Artiomas jų pagaliau atsi­
kratė, jam kilo mintis, kad tai buvo ne jo žodžiai, svetimi, padiktuoti.
Staiga Chanas atsitraukė nuo laužo, taip, kad jo veidas dingo tamsoje.
Artiomas nuspėjo, jog jis bando susivaldyti ir nenori, kad vaikinas būtų
šios vidinės kovos liudininku.
- Matai, drauguži, - iš tamsos pasigirdo jo balsas, toks silpnas, ne­
ryžtingas, kuriame nebeliko tos, prieš akimirką išgąsdinusios Artiomą,
galios ir valios, - tai ne žemėlapis. Tiksliau, tai ne šiaip žemėlapis. Tai
metro kelrodis. - Taip taip, be abejonės, tai jis. Išmanantis jį žmogus
sugebėtų visą metro pereiti per dvi paras, nes šitas žemėlapis... tarsi
gyvas... Jis pats pasakoja, kur ir kaip eiti, perspėja apie pavojus... Veda
tave tavuoju keliu. Todėl jis ir vadinamas Kelrodžiu, - Chanas vėl prisi­
artino prie ugnies, - iš didžiosios raidės, tai jo vardas. Aš girdėjau apie
jį. Jų viso tik keli visame metro, o gal tik šitas vienas beliko. Vieno iš
galingiausių praėjusios epochos magų palikimas.
- To, kuris sėdi pačiame giliausiame metro taške?.. - nusprendė pasi­
girti žiniomis Artiomas ir jo balsas užsikirto: Chano veidas apniuko.
- Ateityje niekada taip lengvabūdiškai nekalbėk to, ko neišmanai! Tu
nežinai, kas vyksta pačioje metro gilumoje, ir aš apie tai mažai žinau,
ir duok, Dieve, nieko niekada apie juos nežinoti. Aš galiu prisiekti, kad
vykstantys ten dalykai ženkliai skiriasi nuo to, ką apie pasakojo tavo bi­

118

čiuliai. Ir nekartok svetimų spėjamų išgalvojimų apie tą vietą, nes kartą
už tai gali tekti sumokėti. Ir tai niekaip nesusiję su Kelrodžiu.

- Vis vien, - nepraleisdamas progos nukrypti nuo pastabos, pasku­
bėjo patikinti jį Artiomas, - jūs galite ši Kelrodį pasilikti sau. Aš juk
juo nemoku naudotis. Be to, aš jums esu be galo dėkingas už tai, kad
išgelbėjote mane, ir net jeigu jūs priimsite iš manęs šį žemėlapį, aš vis
dar liksiu skolingas jums.

- Tai tiesa, - raukšlės ant Chano kaktos tapo vos matomos, balsas
suminkštėjo. - Tu negalėsi juo naudotis dar ilgą laiką. Ką gi, jeigu tu man
jį dovanoji, mes atsiskaitę. Aš turiu įprastą linijų schemą, jeigu nori, aš
perpiešiu visus ženklus nuo Kelrodžio ir atiduosiu mainais. Ir dar... - jis
pasirausė savo maišuose, - aš galiu pasiūlyti tau štai šitą daiktą, - ir iš­
traukė mažą keistos formos žibintuvėlį. - Jam nereikalingos baterijos, čia
tokia konstrukcija, tarsi rankinis treniruoklis: matai, čia dvi rankenėlės?
Jas reikia suspausti ranka, ir jis pats gaminasi energiją, lemputė šviečia.
Blankiai, žinoma, bet būna tokių atvejų, kai ši blanki šviesa atrodo kur
kas ryškesnė nei Polise esančios gyvsidabrinės lempos... Kartą mane jis
jau gelbėjo, tikiuosi, pravers ir tau. Laikyk, jis tavo. Imk im k , mainai vis
vien nelygūs ir tavuoju skolininku esu aš, o ne atvirkščiai.

Artiomo nuomone, mainai priešingai, buvo naudingi, kaip reta. Kas
jam iš tų mistinių žemėlapio savybių, jei jis kurčias jų balsui? Juk jis
vienaip ar kitaip butų jį išmetęs, prieš tai rankose truputį pavartęs ir
veltui pamėginęs suprasti tas keverzones.

- Tai štai, maršrutas, kurį pasirinkai, neprives tavęs niekur, išskyrus
bedugnę,- tausodamas laikė žemėlapį ir tęsė nutrauktą pokalbį Chanas.

- Luktelk, štai, paimk mano senąjį ir sek juo, - jis ištiesė Artiomui
visai nedidukę schemą, atspausdintą kitoje, kišeninio kalendoriuko, pu­
sėje. - Tu minėjai perėjimą nuo Turgenjevo į Sretenskij bulvarl Nejaugi
tu nieko nežinai apie tos stoties prastą reputaciją ir ilgą tunelį nuo čia
iki Kinų kvartalo?

- Na, man sakė, kad vienam ten geriau nelįsti, kad tik su karavanu
pavyksta praeiti, ir aš pagalvojau, kad iki Turgenjevo - karavanu, o ten
atitrūkti į priekį į perėjimą, negi jie bėgs vytis? - išdėstė savo nuomo­
nę Artiomas, jausdamas, jo galvoje kruta kažkokia dar nesuprantama
mintis ir neramina neramina jį. Kas gi tai?..

- Ten nėra perėjimo. Arkos užmūrytos. Tu apie tai nežinojai?

119

Kaip jis galėjo pamiršti?! Žinoma, jam anksčiau apie tai sakė, bet
išgaravo iš atminties... Raudonieji išsigando padarų tame tunelyje ir
užmūrijo vienintelį išėjimą iš Turgenjevo.

- Negi ten nėra kito išėjimo? - nedrąsiai paklausė Artiomas.
- Nėra, ir žemėlapiai apie tai nutyli. Perėjimas į statomas linijas prasi­
deda ne Turgenjevo stotyje. Netgi, jeigu ten būtų perėjimas ir jis nebūtų
uždarytas, nemanau, jog tau užtektų drąsos atsilikti nuo karavano ir
jį pasukti, ypač, jeigu tu paklausysi paskutiniųjų gandų apie tą mielą
vietelę, kada lauksi, kol susidarys karavanas.
- Tuomet ką gi man daryti? - tyrinėdamas kalendoriuką, nusiminu­
siai pasiteiravo Artiomas.
- Galima nusigauti iki Kinų kvartalo. Tai labai keista stotis, ir pa­
pročiai ten neįprasti, tačiau ten bent nepapulsi į bedugnę, kad net tavo
artimiausi draugai po kurio laiko pradės abejoti, ar apkritai tu egzistavai.
O Turgenjevo tai visiškai įmanoma. Nuo Kinų kvartalo, sek, - jis rodė
pirštu, - iki Puškino iš viso tik dvi stotys, ten perėjimas į Čechovo, dar
vienas, ir tu - Polise. Taip, ko gero, bus dar trumpiau, nei tuo keliu,
kuriuo tu ketinai eiti.
Skaičiuodamas stotis ir perėjimus abiejuose maršrutuose Artiomas
pakraipė lūpomis. Kaip beskaičiuotum, Chano parodytas kelias buvo
kur kas trumpesnis ir mažiau pavojingas, ir buvo nesuprantama, kodėl
Artiomas pats apie jį nepagalvojo. Pasirinkimo nebeliko.
- Jūs - teisus, - pasakė jis pagaliau. - O kaip dažnai ten eina ka­
ravanai?
- Vargu ar dažnai. Tačiau yra dar vienas, nedidelis keblumas: tam,
kad kas nors sugalvotų keliauti per mūsų pusstotę į Kinų kvartalą, tai
yra eiti pietiniu tuneliu, jis turėtų ateiti pas mus iš šiaurės. O dabar pa­
galvok, ar lengva pakliūti čia iš šiaurinio tunelio, - Chanas pirštu bedė į
prakeiktą tunelį, iš kurio Artiomui vos pavyko ištrūkti. - Beje, paskutinis
karavanas į pietus nukeliavo jau pakankamai seniai, ir tikėtina, kad nuo
to laiko jau susirinko nauja grupė. Pakalbėk su žmonėmis, paklausinėk,
tik per daug nepasakok, čia sukinėjasi keli tipai, kuriais negalima pasi­
tikėti... Tiek to, nueisiu su tavimi, kad tu neprivirtum košės, - šiek tiek
pamąstęs, pridūrė jis.
Artiomas pasilenkė savo kuprinės, bet Chanas gestu jį sulaikė:

120

- Nesibaimink dėl savo daiktų. Manęs čia bijo, todėl nė vienas šuns­
nukis nesiryžtų net prisiartinti prie mano guolio. O kol tu čia, tu -
saugus.

Kuprinę Artiomas paliko prie laužo, bet automatą, nepanoręs skirtis
su savo nauju lobiu, vis dėlto pagriebė, ir nuskubėjo paskui Chaną, kuris
plačiais lėtais žingsniais patraukė prie degančių kitame salės gale laužų.
Nustebusiai žvilgčiodami nuo jų šalinosi apsimuturiavę smirdančiais
skarmalais nusikamavę valkatos, ir Artiomas pagalvojo, kad iš tikrųjų
čia Chano bijo. Įdomu, kodėl?

Pirmasis laužas liko nuošaly, bet Chanas žingsnio nesulėtino. Tai buvo
visiškai mažas lauželis, jis vos ruseno, prie jo, glaudžiai susispaudusios
sėdėjo dvi figūros, moteriška ir vyriška. Tarsi nepažįstama kalba, šlamėjo
pasklidę negarsūs balsai. Artiomui pasidarė taip smalsu, jog bežiūrėda­
mas į porelę prie laužo, jis vos nenusisuko sau sprando.

Priekyje buvo kitas laužas, didesnis, ryškus, prie jo įsikūrusi stovykla.
Ją supo aukšti, susėdę aplink liepsną ir šildantys rankas, pereinantys iš
vienos vietos į kitą ir garsiai besikalbantys, vyrai. Aidėjo skambus juo­
kas, grubūs keiksmai skrodė suspaustą orą, ir Artiomas šiek tiek sutriko
ir sulėtino žingsnį, bet Chanas ramiai ir drąsiai priėjo prie sėdinčiųjų,
pasisveikino ir prisėdo priešais ugnį taip, kad nebeliko nieko kito, kaip
pasekti jo pavyzdžiu ir įsitaisyti greta jo.

- ...žiūri į save ir mato, kad ant jo rankų toks pat bėrimas, ir pažastyse
kažkas tinsta, kieto, ir stipriai skauda. Įsivaizduok, koks siaubas, po šimts...
Skirtingi žmonės skirtingai elgiasi. Vieni iškart šaudosi, kiti išsikrausto iš
proto, ant kitų puola, čiupinėtis pradeda, kad ne vienišas padvėstų. Kas į
tunelius išeina, už Žiedo, į nuošalę, kad kitų neužkrėstų... Žmonės nevie­
nodi. Štai jis, kai tik visą tai pamatė, paklausė mūsų daktaro: ar yra tiki­
mybė pasveikti? Daktaras jam tiesiai sako, kad - jokios. Po tokio bėrimo
atsiradimo tau liko dar porą savaičių. O kombatas*, žiūriu, jau patyliukais
makarovą iš dėklo traukia, tuo atveju, jei tasai šėlti pradėtų... - nuo natūra­
laus jaudulio trūkinėjančiu balsu pasakojo liesas, apžėlęs šeriais, vyrukas,
apžvelgdamas susirinkusius pavandenijusiomis pilkomis akimis.

Ir, nors Artiomas dar kaip reikiant nesuprato apie ką kalba, dvasia,
kuri tvyrojo pasakojime ir brinkstanti tyla neseniai juokaujančioje

* KoM6aT (rus.) - bataliono vadas

121

kompanijoje privertė jį krūptelėti ir, neatkreipiant pašalinių dėmesio,
tylomis paklausti Chano:

- Apie ką čia jie?
- Maras, - slogiai atsiliepė Chanas. - Prasidėjo.
Nuo šių žodžių dvelkė beirstančių kūnų smarve ir apeiginių laužų
dūmais, ir šių dviejų žodžių atgarsio metu Artiomui pasigirdo įpėjamieji
varpų dūžiai ir rankinės sirenos kaukimas.
VDNH ir apylinkėse epidemijos niekada nebuvo, infekcijų nešioto­
jas - žiurkes naikino, be to, stotyje buvo keli išmanantys gydytojai. Apie
tai Artiomas skaitė tik knygose, kai kurios jam pasitaikė pernelyg anksti,
palikusios gilų pėdsaką jo sąmonėje ir ilgam užvaldžiusios vaikiškų
svajonių ir baimių pasaulį. Todėl, išgirdęs žodį „maras", jis pajautė,
kaip šaltu prakaitu sumirko jo nugara ir šiek tiek apsvaigo galva. Jis
jau nebegirdėjo Chano, tik su liguistu smalsumu klausėsi vyruko prie
laužo pasakojimo.
- Tačiau Ryžas ne toks žmogus, nebeprotis. Minutę tylomis pastovėjo
ir sako: „Duokit man šovinių, ir aš eisiu. Man dabar su jumis negalima".
Kombatas atsiduso. Aiškus reikalas: į savą šauti, nors ir užsikrėtusį, mažas
malonumas. Davė jam du ragelius - vyrai susimetė. Ir nuėjo jis į šiaurės
rytus, už Aviamotirinės. Daugiau mes jo nematėme. O kombatas vėliau
klausė mūsų daktaro, po kiek laiko vėl liga ima progresuoti. Tasai sako:
jos inkubacinis periodas - savaitė. Jei per savaitę po kontakto nieko
nėra, vadinasi, neužsikrėtei. Tada kombatas nusprendė: eime į stotį ir
savaitę ten stovėsime, po to pasitikrinsime. Į Žiedo vidurį, neva, mums
negalima: jeigu bjaurybė pasklis, visas metro išmirs. Taip visą savaitę ir
prastovėjome. Vienas prie kito net nebuvome priėję - kas žino, kas iš
mūsų užsikrėtęs. Ten dar vienas vaikinas buvo, jį visi Stikline vadino,
nes išgerti labai mėgo. Tai štai nuo jo išties visi traukėsi, o visa tai dėl to,
kad jis su Ryžu bičiuliavosi. Prieis tasai Stiklinė prie ko nors, o jis nuo to
per visą stotį skuoste. O kai kas net vamzdį prikišdavo, neva, atsiknisk.
Kai Stiklinei vanduo baigdavosi, vaikinai, žinoma, pasidalindavo, bet
irgi - pastato ant grindinio ir atsitraukia, prie savęs niekas neprisileis­
davo. Po savaitės jis kažkur dingo. Vėliau kalbėjo įvairius dalykus, kai
kurie net skiesdavo, kad jį kažkokia būtybė nusitempė, nors ten tuneliai
ramūs ir švarūs. Aš, asmeniškai galvoju, kad jis tiesiog ant savo kūno
pastebėjo bėrimą, arba pažastyse patinimą, ir paspruko. Daugiau mūsų

122

būryje niekas neužsikrėtė, mes dar palaukėme, po to kombatas pats visus
patikrino. Visi sveiki.

Artiomas pastebėjo, kad, nepaisant šito užtikrinimo, aplink pasako­
toją gretos tuštėjo, nors vietos aplink laužą buvo ne taip ir daug, ir visi
sėdėjo glaustai, petys prie peties.

- Tu ilgai čia ėjai, brolau? - negarsiai, bet aiškiai paklausė kresnas
barzdotis odine liemene.

- Jau trys dešimtys dienų, kai iš Aviamotorinės išėjome, - neramiai
žvilgčiodamas atsakė liesasis.

- Tai štai, aš turiu tau naujienų. Aviamotorinėje - maras. Maras ten,
supranti?! Hanza uždarė ir Taganskają, ir Kursko. Vadinasi, karantinas.
Turiu ten pažįstamų, Hanzos gyventojų. Ir Taganskajoje, ir Kursko
perėjimuose ugniasvydžiai stovi, ir visus, kurie arčiau ugnies atstumu
prieina, degina. Vadinasi, dezinfekcija. Matyt, kažkam inkubacinis lai­
kas - savaitė, kažkam ilgiau, jei ten visgi infekciją pateko, - žemindamas
balsą nustatė tasai.

- Jūs ko, vyručiai? Aš juk sveikas! Patys pažiūrėkit! - vyrukas pašoko
iš vietos ir ėmė karštligiškai, skubėdamas, bijodamas nespėti įtikinti,
plėšti nuo savęs vatinį.

Įtampa kilo. Šalia liesojo neliko nė vieno, visi susispietė kitoje laužo
pusėje, žmonės nervingai šnekučiavosi, ir Artiomas jau išgirdo tylų
spynų žvangesį. Jis, perkeldamas nuo peties į kovinę padėtį savo naująjį
automatą, klausiančiu žvilgsniu pažvelgė į Chaną. Jis tylėjo, bet gestu
pristabdė Artiomą. Po to jis staiga atsikėlė ir, pasikvietęs Artiomą pas
save, tyliai pasitraukė nuo laužo. Stebėdamas įvykius prie laužo, už
dešimties žingsnių jis sustingo.

Skuboti, bruzdūs nusirengiančiojo judesiai laužo šviesoje buvo pana­
šūs į pamišusį pirmykštį šokį. Šnekos minioje nutilo ir veiksmas vyko
visiškoje tyloje. Pagaliau jam pavyko išsivaduoti iš apatinių baltinių ir
jis iškilmingai šūktelėjo:

- Štai, matote! Aš - švarus! Aš sveikas! Nieko nėra! Aš sveikas!
Barzdotis su liemene ištraukė iš laužo degantį iš vienos pusės lentgalį
ir atsargiai priartėjo prie liesojo ir bodėdamasis apžiūrinėjo nusiren­
gusįjį. Pernelyg šnekaus vyruko oda buvo tamsi nuo suodžių ir riebiai
žvilgėjo, tačiau jokių bėrimo žymių barzdotis, matyt, pastebėjo, todėl
po kruopščios apžiūros jis įsakmiai tarė:

123

- Pakelk rankas!
Lieknasis paskubomis pakėlė rankas, atkreipdamas susibūrusių kitoje
laužo pusėje žmonių žvilgsnį į apžėlusias pažastų įdubas. Barzdotis
demonstratyviai laisva ranka užspaudė nosį ir priėjo dar arčiau, skru­
pulingai apžiūrėdamas ir ieškodamas bubonų, tačiau ir ten nerado jokių
maro simptomų.
- Sveikas aš! Sveikas! Štai, įsitikinote dabar?! - vos ne isterišku balsu
šūkaliojo vyrukas.
Minioje pasigirdo prieštaringas šnabždesys. Pajautęs visuotinį nerimą
ir nesiruošdamas nusileisti, kresnas vyras paskelbė:
- Na ir kas, kad tu pats sveikas? Tai dar nieko nereiškia!
- Kaip tai - nieko nereiškia? - staiga paniuręs, nustebo liesasis.
- Štai taip. Pats galėjai ir neužsikrėsti. Galbūt, turi imunitetą. O štai
bacilą galėjai atnešti. Tu gi su tuo savo Ryžu bendravai? Viename būryje
ėjote? Kalbėjai su juo, vandenį iš vienos gertuvės gėrėte? Ranką spaudei?
Spaudei, brolau, nemeluok. Juk sveikinotės? Sveikinotės...
- Na ir kas, kad sveikinomės? Juk nesusirgau... - sutrikusiai atsakinėjo
vyrukas. Žvelgdamas į minią jis apmirė nuo bejėgiškumo.
- O ką. Tikėtina, kad tu - nešiotojas, brolau. Taigi, atleisk, rizikuoti
mes negalime. Profilaktika, brolau, supranti? - barzdotis prasisegė lie­
menės sagas ir apnuogino rusvą odinį dėklą. Iš stovinčiųjų kitoje laužo
pusėje pasigirdo pritariamieji šūksniai, ir vėl sužvangėjo spynos.
- Vyrai! Juk aš gi sveikas! Aš juk nesusirgau. Štai, žiūrėkite! - liesasis
vėl kilnojo aukštyn rankas, tačiau dabar visi tik akivaizdžiai pasibjau­
rėdami raukėsi.
Barzdotis išsitraukė iš dėklo pistoletą ir nutaikė į vyruką, kuris, pa­
našu, niekaip negalėjo suvokti, kas su juo darosi, ir tik burbėjo, kad jis
sveikas ir spaudė prie krūtinės savo vatinį: jis jau pradėjo šalti.
Tuomet Artiomas neištvėrė. Patraukęs spyną jis žengė žingsnį minios
link, nors dar aiškiai nesuvokė, ką toliau ruošiasi daryti. Gerklėje stovėjo
toks gumulas, kad dabar kažką ištarti jam vargiai pavyktų. Kažkas šio
žmogaus ištuštėjusiose iš nevilties akyse ir nereikšmingame mechaniš­
kame tauškėjime užkabino Artiomą ir privertė žengti žingsnį pirmyn.
Nežinoma, ką jis padarytų po to, tačiau ant jo peties užgulė ranka, o
Dieve, kokia sunki ji buvo šį kartą!

124

- Sustok, - ramiai įsakė Chanas, ir Artiomas sustingo kaip įkaltas,
jausdamas, kaip jo trapus ryžtas dūžta į svetimos valios granitą. - Tu
jam niekuo negali padėti. Tu gali arba mirti, arba užsitraukti jų rūstybę.
Vienu ar kitu atveju tavo misija liks neįvykdyta, ir tu turi tai atminti.

Tuo metu vyrukas iš baimės staiga suriko, prisispaudęs prie savęs
vatinį, vienu mostu nušoko ant bėgių ir, klaikiai svirpdamas, nežmoniš­
ku greičiu nuskuodė pietinio tunelio juodosios įgriovos link. Barzdotis
buvo besileidžiąs paskui jį ir benusitaikąs į nugarą, bet po to numojo
ranka. Tai buvo bereikalinga, ir kiekvienas stovėjęs ant platformos tai
žinojo. Tik buvo neaišku, ar įbaugintas vyrukas žino kur bėga, ar iš
baimės jo galvoje viskas išgaravo, ar tikisi stebuklo. Tačiau jau po kelių
minučių, sudrumstęs nykią ir slogią prakeikto tunelio tylą, klyksmas ir
batų dundėjimas sykiu nutrūko. Ne pamažu, o akimirksniu nutilo, tarsi
kažkas išjungtų garsą, netgi aidas išnyko, ir vėl įsiviešpatavo tyla. Buvo
taip baisu, taip neįprasta žmogaus sąmonei ir klausai, kad vaizduotė
mėgino užpildyti šitą atotrūkį ir, rodėsi, kad dar tolumoje buvo girdimas
žmogaus riksmas. Tačiau tai tik vaidenosi.

- Šakalų gauja nesuklysdami jaučia ligonį, drauguži, - ištarė Chanas,
ir Artiomas, pastebėjęs jo akyse klaidžiojančias plėšrias liepsnas, kiek
atlyžo. - Sergantis - gaujos našta ir grėsmė jos sveikatai. Todėl gauja
sudrasko ligonį. Suplėšo jį į skutelius. Į skutelius, - tarsi mėgaudamasis
pakartojo jis.

- Tačiau jie ne šakalai, - pagaliau Artiomas surado jėgų papriešta­
rauti, pradėjęs tikėti tuo, jog jis iš tiesų turi reikalų su Čingis Chano
reinkarnacija. - Juk tai žmonės!

- O ką įsakysi daryti? - atkirto Chanas. - Degradacija. Mūsų medi­
cina - šakalų gaujos lygio. Ir humaniškumo turime tiek pat. Todėl...

Artiomui buvo dėl ko paprieštarauti, tačiau jis nutarė, kad ginčytis su
vieninteliu jo užtarėju šioje laukinėje stotyje būtų netinkamas elgesys,
o Chanas, galbūt, nuspręstų, kad Artiomas pasidavė, ir pasuko pokalbį
kita tema.

- Ar dabar; kai tarp mūsų draugų viešpatauja toks sujudimas dėl
infekcinių ligų ir kovos su jomis būdais, mes turėtume imti jautį už
ragų? Kitaip, jie gali dar ilgą laiką nesiryžti kelionei. O dabar, kas žino,
gal pavyks prasmukti.

125

Žmonės prie laužo jausmingai aptarinėjo pastarąjį įvykį. Kažkas
atsargiai šautuvo vamzdžiu pakabino ir nutrenkė į laužą pabėgusio
vyruko maišą. Visi buvo įsitempę ir sutrikę, juos apgaubė šiurpaus
pavojaus šešėlis, ir dabar jie ruošėsi spręsti, ką gi daryti toliau, tačiau
jų mintys, kaip bandomosios pelės labirinte, sukosi vietoje, bejėgiškai
atsidurdavo aklavietėje, beprasmiškai sukiojosi bejėgiškai ieškodamos
išeities.

- Mūsų draugai tuoj supanikuos, - vienu lūpų krašteliu šypsodamasis
ir linksmai žvilgtelėjęs į Artiomą, pakomentavo Chanas. - Maža to, jie
įtaria, kad ką tik, nulinčiavo nekaltąjį, o toks elgesys nestimuliuoja raci­
onalų mąstymą. Dabar mes turime reikalų ne su kolektyvu, o su šakalų
gauja. Puiki mentalinė būsena psichikos manipuliacijai! Aplinkybės
klostosi kaip niekad palankiai.

Nuo tokio iškilmingo reginio Artiomas vėl pasijautė ne kaip. At­
sakydamas jis pabandė nusišypsoti, - galų gale, Chanas pabandė jam
padėti, - bet gavosi neįtikinamai ir apgailėtinai.

- Dabar, svarbiausia - autoritetas. Jėga. Gauja gerbia jėgą, o ne logi­
nius argumentus, - pridūrė Chanas. - Stovėk ir žiūrėk. Ne vėliau kitos
dienos tu galėsi tęsti kelionę, - su šiais žodžiais, žengęs kelis plačius
žingsnius, jis įsiterpė į minią. - Čia negalima likti! - nugriaudėjo jo
balsas, ir kalbos minioje iškart nutilo.

Žmonės sukluso. Chanas pasinaudojo savo galinga, beveik hipnozine,
įtikinėjimo dovana. Jau po pirmųjų žodžių stiprus pavojaus jausmas,
kuris pakibo virš čia esančiųjų, pasiryžusių likti stotyje po įvykusio čia
kilusio ginčo, užplūdo Artiomą.

- Jis užkrėtė čia visą orą! Dar kiek pakvėpuosime juo, ir mums galas.
Infekcija čia visur, ir, jeigu mes dar neužsikrėtėme, pasilikę čia, kaip
mat pasigausime. Padvėsime, kaip žiurkės, ir pūsime čia tiesiog salės
vidury, ant grindinio. Čionai niekas neatvyks mums į pagalbą, nėra ko
tikėtis! Pasikliauti galime tik savimi. Reikia kuo greičiau dingti iš šios
velnio apsėstos stoties, kur viskas knibžda mikrobais. Jeigu mes išeisime
dabar, visi kartu, prasibrauti pro tą tunelį nebus sunku. Tačiau tai daryti
reikia netrukus!

Žmonės sutartinai pradėjo triukšmauti. Daugelis jų, kaip ir Artiomas,
negalėjo pasipriešinti stipriai Chano įtaigos jėgai. Artiomas paklusniai
išgyveno būseną ir jausmus, kurie buvo šių žodžių esmė: grėsmės pojūtis,

126

baimė, panika, bejėgiškumas, po to vos apčiuopiamą viltį, kuri stiprėjo, kai
Chanas tęsė savo kalbą apie siūlomą išeitį iš susiklosčiusios padėties.

- Kiek jūsų?
Keliese pradėjo skaičiuoti susirinkusiuosius. Išskyrus Chaną ir Ar­
tiomą, prie laužo buvo aštuoniese.
- Vadinasi, nėra ko laukti! Mūsų jau dešimt, mes galime eiti! - pa­
reiškė Chanas ir, nelaukdamas, kol jie atsikvošės, pratęsė: - Rinkitės
daiktus, po valandos turime išeiti!.. Greičiau, grįžk prie laužo, rinkis savo
mantą, - tempdamas Artiomą paskui save prie jų mažos stovyklavietės,
pakuždėjo Chanas. - Svarbu, neleisti jiems atsitokėti. Jeigu uždelsim,
jie pradės dvejoti, ar jiems verta išeiti iš čia į Čistyje Prudy. Kai kurie
jų apskritai nuėjo į kitą pusę, o kai kurie tiesiog gyvena šioje pusstotėje
ir niekur iš čia nesiruošia eiti. Matyt, teks man eiti su tavimi iki Kinų
kvartalo, kitaip, tunelyje jie gali prarasti entuziazmą arba išvis užmiršti
kur ir dėl ko eina.
Kol Chanas vyniojo savo brezentą ir gesino laužą, Artiomas greitai
sumėtė į savo kuprinę atsirinktus Burbono daiktus, retsykiais žvilgtel­
damas į tai, kas vyksta kitame salės gale. Iš pradžių judriai knibždėdami
ir rinkdami savo mantas žmonės, krutėjo vis lėčiau. Štai vienas prisėdo
prie laužo, kitas kažko nukulniavo į platformos vidurį, o dar kiti du su­
siėjo ir apie kažką kalbėjosi. Susipratęs kas vyksta, Artiomas timptelėjo
Chaną už rankovės.
- Jie ten kalbasi, - perspėjo jis.
- Deja, bendravimas su sau prilygstančiais - neatskiriama žmonių
savybė, - atsakė Chanas. - Ir net, jeigu jų valia nuslopinta, o jie patys, iš
esmės, užhipnotizuoti, jie vis vien siekia bendravimo. Žmogus - sociali
būtybė, ir su tuo nieko nepadarysi. Visais kitais atvejais aš paklusniai
priimčiau bet kokią žmogiškąją apraišką, kaip Dievo sumanymą ar
kaip neišvengiamą evoliucijos rezultatą, priklausomai nuo to, su kuo
aš bendrauju. Tačiau šiuo atveju toks mąstymas žalingas. Mes turime
įsikišti, mano jaunasis drauge, ir nukreipti jų mintis reikiama kryptimi, -
užmetęs savo didžiulį kelioninį ryšulį, reziumavo jis.
Laužas užgeso, ir tanki, beveik apčiuopiama, tamsa slėgė juos iš visų
pusių. Išsiėmęs iš kišenės dovanotą žibintuvėlį, Artiomas suspaudė jo
rankeną. Jos viduje kažkas suburzgė, ir lemputė atgijo. Iš jos blykstelėjo
netolygi, mirksinti šviesa.

127

- Nagi, spausk dar, nebijok, - paskatino Chanas, - jis gali šviesti ir
ryškiau.

Kai jie priėjo prie likusiųjų, įtikinamus Chano žodžius jau spėjo
išsklaidyti nešvieži tunelių skersvėjai. Į priekį išėjo vis tas pats kresnas
su barzdele, kuris iki šiol rūpinosi, kad nepasklistų infekcija.

- Klausyk, brolau, - atsainiai kreipėsi jis į Artiomo pakeleivį.
Net nežvelgdamas Artiomas pajautė, kaip atmosfera įsielektrina aplink
Chaną. Sprendžiant iš visko, familiarumas jį siutino. Iš visų žmonių, ku­
riuos Artiomas iki šiol pažinojo, mažiausiai jis norėjo pamatyti įsiutusį
Chaną. Tiesa, dar buvo Medžioklis, tačiau tasai Artiomui atrodė šalta­
kraujiškas ir santūrus, jog įpykusį jį įsivaizduoti buvo sunku. Jis turbūt
žudė su tokia pat veido išraiška, kuria kiti valo grybus ar užpliko arbatą.
- Mes čia pasitarėme ir galvojame... - tęsė barzdotis. - Kažką tu čia
mums dumi. Pavyzdžiui, man visiškai neparanku į Kinų kvartalą eiti.
Antai ir kiti prieš. Juk, taip, Semionyčiau? - kreipėsi jis pritarimo į vieną
iš minios. Iš ten pasigirdo pritariantis, tiesa, kol kas labai vangus, bal­
sas. - Šiaip tai mes į Prospektą ėjome, į Hanząykol tuneliuose bjaurastis
kokia nors nepasklido. Štai, palauksime truputį ir toliau trauksime. Ir
nieko čia mums nenutiks. Jo daiktus mes sudeginome, o apie orą tu
mums neskiesk, tai juk ne plaučių maras. Jei jau užsikrėtėme, tai nieko
nebepakeisi. Bacilos į didįjį metro nešti negalima. Tik greičiausiai nėra
jokios bacilos, taigi, eitum tu, brolau, su savo pasiūlymais!.. - vis įžūliau
samprotavo barzdotis.
Nuo tokio spaudimo Artiomas šiek tiek apstulbo. Tačiau, slapčia
žvilgtelėjęs į savo pakeleivį, pastebėjo, kad barzdočiui bus riesta. Chano
akyse vėl užsiplieskė pragariškai oranžinė liepsna, nuo jo dvelkė žvė­
riškas pyktis ir tokia stipri jėga, kad Artiomas pašiurpo, plaukai stojosi
piestu, norėjosi staugti ir riaumoti.
- Tuomet, kodėl tu jį pražudei, jeigu jokios bacilos nebuvo? - pabrė­
žiančiu balsu paklausė Chanas.
- Dėl profilaktikos! - Įžūliai pasismagindamas, atsakė barzdotis.
- Ne, draugeli, tai ne medicina. Tai - „baudžiakas". Kokią tu turėjai
teisę?
- Tu manęs draugeliu nevadink, aš tau ne šunytis, supratai. - pasi­
šiaušęs atrėžė tasai. - Kokią teisę turėjau? Stipresniojo teisę! Girdėjai
apie tokią? Ir tu čia per daug... nes šitą... O tai mes dabar ir tave, ir tavo

128

pienburnį suraitysim! Profilaktiškai. Supratai?! - ir jau matytu Artiomui
judesiu jis prasegė liemenę ir ranka suėmė dėklą.

Šį kartą Chanas jau nebespėjo sustabdyti Artiomo, ir barzdotis at­
sirėmė į automato vamzdį greičiau nei spėjo atsisegti dėklą. Artiomas
sunkiai kvėpavo ir girdėjo savo širdies plakimą, smilkiniuose tvinksėjo
kraujas, ir jokios protingos mintys negimė jo galvoje. Jis tvirtai žinojo
viena: jeigu barzdotis pasakys dar nors žodį arba jo ranka pasieks pis­
toletą, jis netruks paspausti savo automato gaiduką. Artiomas nenorėjo
mirti kaip tas vyrukas: jis nesileis sudraskomas.

Barzdotis, piktai blykčiodamas tamsiomis akimis sustingo vietoje ir
nejudėjo. Netrukus įvyko kažkas neįtikėtino. Chanas, iki tol abejingai
stovėjęs nuošaly, staiga žengė ilgą žingsnį pirmyn, sykiu atsiradęs veidu
priešais įžeidėją ir, pažvelgęs jam į akis, negarsiai ištarė:

- Liaukis. Tu man paklusi. Arba mirsi.
Rūstus barzdočio žvilgsnis nublėso, jo rankos bejėgiškai pakibo išilgai
kūno taip nenatūraliai, kad Artiomas neabejojo: tokį poveikį padarė ne
jo automatas, o Chano žodžiai.
- Niekada nesamprotauk apie stipresniojo teisę. Tu pernelyg silpnas
tam, - pasakė Chanas ir net nebandęs nuginkluoti priešo, sugrįžo pas
Artiomą. Pastarasis elgesys nustebino barztotąjį.
Barzdotis, pasimetęs žvilgčiojo aplink, pastėręs stovėjo vietoje. Šur­
mulys nutilo, ir žmonės laukė, ką Chanas pasakys toliau. Padėties kon­
trolė buvo atstatyta.
- Manysime , kad diskusija baigta ir pasiektas konsensusas. Išeina­
me po penkiolikos minučių, - ir pasisukęs į Artiomą, tarė: - Tu sakai
žmonės? Ne, drauge mano, tai žvėrys. Tai šakalų gauja. Jie ruošėsi mus
sudraskyti. Ir sudraskytų. Tačiau jie nenumatė vieno. Jie - šakalai, tačiau
aš - vilkas. Kai kuriose stotyse mane žino būtent šiuo vardu.
Artiomas stovėjo ir tylėjo netekęs žado, pagaliau supratęs, kokį žmogų
kartais jam priminė Chanas.
- Nors ir tu - vilkiūkštis, - po minutės neatsigręždamas pridūrė tasai,
ir jo balse Artiomas išgirdo netikėtai šiltas natas.

129

7 SKYRIUS

Šitas tunelis išties buvo visiškai tuščias ir švarus. Sausas grindinys, malo­
niai dvelkiantis į veidą skersvėjis, nė vienos žiurkės, jokių įtartinų išsiša­
kojimų ir atvirų juoduojančių kiaurymių, viso labo tik kelios užrakintos
šoninės tarnybinių patalpų durys, - šiame tunelyje, ko gero, būtų galima
gyventi ne blogiau nei bet kurioje kitoje stotyje. Maža to, šita neįprasta
ramybė ir švara nekėlė nerimo, bet sklaidė visas žmonių susikaupusias
baimes. Legendos apie čia prapuolusiuosius atrodė kvailais išsigalvoji­
mais, ir Artiomas jau suabejojo, ar ta laukinė scena su nelaiminguoju,
kurį palaikė užsikrėtusiu, buvo iš tikrųjų, ar jam prisisapnavo, kol jis
snaudė ant brezento priešais Chano laužą.

Jie su Chanu ėjo gale visų, nes tasai nuogąstavo, kad žmonės gali po
vieną atsilikinėti, ir tuomet, pavieniui Kinų kvartalo nepasiektume.
Dabar jis ritmingai žingsniavo greta Artiomo, ramus, tarsi nieko ne­
būtų nutikę, o griežtos, iškilusios susirėmimo Sucharevskajoje stotyje
metu, raukšlės, išsilygino. Audra nurimo, ir šalia Artiomo vėl buvo ne
pavojingas ir aršus vilkas, o išmintingas ir ramus Chanas. Toks virtimas
nebūtų užtrukęs ilgiau, Artiomas tai jautė. Tačiau, suprasdamas, kad kita
galimybė kilstelėti kitų metro paslapčių uždangą gali tekti dar negreitai,
jei išvis teks, jis tiesiog negalėjo susilaikyti nepaklausęs:

- Jūs suprantate, kas vyksta šiame tunelyje? - naiviu balsu paklausė
Artiomas.

- To nežino niekas, taip pat ir aš, - nenoromis atsiliepė Chanas. - Taip,
yra dalykų, kurie man taip pat nežinomi. Viena, ką aš galiu tau pasakyti, -
tai bedugnė. Kalbėdamas su tavimi, šitą vietą aš vadinu juodąja skyle...
Tu, išties, niekada nematei žvaigždžių? Sakai, kartą matei? O ką nors žinai
apie kosmosą? Taigi gęstanti žvaigždė gali virsti tokia skyle, kad dėl savo
pačios, nepaprastai galingos traukos, ji ims pati save naikinti, traukdama
paviršiaus substanciją į vidų, į savo centrą, tapdama vis mažesne, tačiau

130

vis tankesne ir sunkesne. Ir, kuo tankesne ji tampa, tuo labiau stiprėja
jos traukos jėga. Šis procesas yra negrįžtamas ir prilygsta sniego lavinai:
stiprėjant traukai visa didėjanti visuma vis veržliau judės to monstro
širdies link. Tam tikroje stadijoje jo galia pasieks tokį dydį, kad jis pradės
traukti į save savo kaimynus, materiją, net ir šviesos bangas. Milžiniška
jėga įgalins jį siurbti kitų energijos šaltinių bangas, ir jį supanti aplinka,
patekusi į jo valdas, iš kurios kelio atgal nebėra, taps mirusi - niekuo.
Tai tamsos žvaigždė, juodoji saulė, skleidžianti aplink save vien tik šaltį
ir tamsą, - įsiklausęs į priekyje einančiųjų kalbas, jis užtilo.

- Tačiau, kaip visa tai susiję su tuneliu? - nekantraudamas, po ilgesnės
pauzės, paklausė Artiomas.

- Žinai, aš turiu pranašystės dovaną. Man kartais pavyksta pažvelgti
į ateitį, į praeitį, ar net mintimis persikelti kitur. Pasitaiko nesupranta­
mų man, slaptų dalykų - aš kol kas negaliu sužinoti, kuo baigsis tavo
žygis, ir apskritai, tavo ateitis - man mįslė. Tai visiškai kitas jausmas:
tarsi žiūri į drungną vandenį ir nieko negali įžvelgti. Tačiau kuomet aš
mėginu įvykius perverti žvilgsniu arba perprasti šios vietos aplinką,
prieš mane - tamsa, mano minčių spindulys negrįžta iš absoliučios šio
tunelio tamsos. Todėl, kai kalbuosi pats su savimi, aš vadinu tai juoda
skyle. Tai viskas, ką galiu tau apie tai pasakyti, - buvo bebaigęs Chanas,
tačiau dar po kelių akimirkų neraiškiai pridūrė: - Tai dėl jo esu čia.

- Taigi jūs nežinote, kodėl kartais tunelis visiškai saugus, o kartais
praryja einančiuosius juo? Ir vienišus keliautojus?

- Aš žinau apie tai ne daugiau nei tie, nors jau trečius metus mėginu
atskleisti šias paslaptis. Viskas veltui.

Aidas toli skleidė jų žingsnius. Oras čia buvo kažkoks skaidrus, kvė­
puoti buvo stebėtinai lengva, tamsa atrodė ne tokia bauginanti ir net
Chano žodžiai nekėlė nerimo ir jaudulio, ir Artiomas pagalvojo, kad jo
pakeleivis buvo toks rūškanas ne dėl paslaptingojo tunelio pavojų, o dėl
bevaisių savo paieškų ir pastangų. Jo susirūpinimas Artiomui pasirodė
išgalvotas ir net juokingas. Štai ši tarpstotė, jokio pavojaus ji nekėlė,
tiesi, tuščia... Jo galvoje net pasigirdo kažkokia guvi melodija ir, matyt,
nepastebimai jam pačiam ištrūko išorėn, nes, staiga, Chanas šyptelėjęs
žvilgtelėjo į jį ir paklausė:

- Linksma, ar ne? Gera čia, tiesa? Taip tylu, švaru, tiesa?
- Aha! - smagiai sutiko Artiomas.

131

Ir taip jam lengva pasidarė viduje nuo to, kad Chanas suprato jo nuo­
taikas ir taip pat įsijautė... Kad ir jis dabar eina ir šypsosi, o ne raukosi
nuo savo sunkių minčių, kad ir jis dabar tiki šiuo tuneliu...

- Užmerk akis, aš tave paimsiu už rankos, kad neužkliūtum... Matai
ką nors? - švelniai suspaudęs Artiomo riešą, pasidomėjo Chanas.

- Ne, nieko nematau, tik šiek tiek žibintuvėlių šviesos per vokus, -
paklusniai užsimerkęs, šiek tiek nusiminęs, atsakė Artiomas, kai staiga
tyliai šūktelėjo:

- Štai, pasirodė! - su pasitenkinimu riktelėjo Chanas. - Gražu, tiesa?
- Nuostabu...Tai, kaip tada... Nėra lubų, ir viskas mėlynuoja... Dieve
mano, kaip gražu! O kaip kvėpuoti lengva!
- Tai, drauguži, dangus. Įdomu, tiesa? Užmerkus akis ir atsipalaida­
vus, jį daug kas mato. Keista, žinoma, ką be sakytum... Netgi tie, kurie
niekada viršuje nebuvo. Toks jausmas, lyg ten būtum...
- O jūs? Jūs matote tai? - neatmerkęs akių, laimingai paklausė Ar­
tiomas.
- O aš nieko nematau, - apniuko Chanas. - Beveik visi mato, o aš -
ne. Tik tankų, ryškų juodumą aplink tunelį, jeigu supranti, ką noriu
pasakyti. Juoduma iš viršaus, iš apačios, šonuose, ir tik įtemptas šviesos
siūlelis, už kurio mes laikomės, kai einame labirintu. Gal aš - aklas. O
gal akli visi likę ir tik aš matau paslaptingos esmės dalelę, o visi kiti
tiesiog mėgaujasi padvelkusiomis svajomis. Tiek to, atsimerk, aš ne
vedlys ir nesiruošiu vesti tavęs už rankos iki Kinų kvartalo, - jis paleido
Artiomo ranką.
Artiomas mėgino ir toliau eiti prisimerkęs, tačiau užkliuvo ir vos
neišsidrėbė ant žemės su visu kroviniu. Po šito jis nenorom atvėrė vokus
ir, paikai šypsodamasis, dar ilgai tylomis.
- Kas tai buvo? - pagaliau paklausė jis.
- Fantazijos. Svajonės. Nuotaika. Viskas kartu, - atsiliepė Chanas. -
Tačiau tai labai permaininga. Tai ne tavo nuotaikos ir ne tavo svajos.
Mūsų čia daug, ir kol kas nieko neatsitiks, bet tokia nuotaika gali keistis,
ir tu dar tai pajusi. Pažvelk, mes jau pasiekiame Turgenjevo! Ir greitai
gi nusigavom. Tačiau sustoti joje jokiu būdu negalime, net ir trumpam.
Žmonės būtinai prašysis, bet ne visi jaučia tunelį. Daugelis jų nejaučia
to, kas duota tau. Mums reikia eiti toliau, nors dabar bus vis sunkiau.

132

Jie įžengė į stotį. Šviesus marmuras, kuriuo buvo išklotos sienos,
beveik nesiskyrė nuo to, kuris dengė Taikos prospekto ir Sucharevskajos
sienas, bet ten jos ir lubos buvo taip stipriai aprūkusios ir taukuotos,
kad akmens beveik nesimatė. Čia jis atsivėrė visu gražumu, ir sunku
buvo nesigrožėti juo. Žmonės iš čia išėjo taip seniai, kad nebeliko jo-
kių gyvybės pėdsakų. Stotis buvo neįprastai išsilaikiusi, lyg ji niekada
nebuvo apsemta vandens ir mačiusi gaisro, ir, jei ne visiška tamsa ir
dulkių sluoksnis ant grindų, suolų ir sienų, būtų galima pagalvoti, kad
tučtuojau - čia užplūs keleivių srautas, arba, užkauks įvažiuojantis trau­
kinys. Per visus tuos metus joje beveik niekas nepasikeitė. Dar patėvis
nustebęs pasakojo jam apie tai.

Kolonų Turgenjevo stotyje nebuvo. Žemos arkos buvo iškirstos gan
dideliais atstumais viena nuo kitos, marmuro sienų pločio. Karavano
žibintai nebuvo tokie galingi, kad pajėgtų prasklaidyti miglą salėje ir
galėtų apšviesti esančią priešais sieną, todėl susidarė įspūdis, jog už arkų
nėra visiškai nieko, tik juoda tuštuma, lyg stovėtum ant Visatos krašto,
ties bedugne, už kurios prasidės kitas pasaulis.

Pro stotį jie praėjo gana greitai ir, nepaisant Chano nuogąstavimų,
niekas nepareiškė noro sustoti poilsio. Žmonės atrodė sunerimę ir vis
dažniau kalbėjo, kad reikia kuo greičiau iš čia išsinešdinti.

- Jauti, nuotaikos keičiasi... - pakėlęs pirštą viršun, lyg mėgindamas
nustatyti vėjo kryptį, tyliai pastebėjo Chanas. - Mums išties reikia
greičiau eiti, jie tą jaučia kaip ir aš. Tačiau kažkas stabdo mane. Palauk
čia šiek tiek, - jis rūpestingai iš vidinės kišenės išsiėmė žemėlapį, kurį
vadino Kelrodžiu, ir likusiesiems įsakė sustoti, kažkodėl išjungė savo
žibintą, lėtai žengė kelis ilgus žingsnius ir dingo tamsoje.

Kai jis nuėjo, nuo priekyje stovėjusios grupės su kuria jie keliavo,
vienas atsiskyrė ir lėtai, lyg per jėgą, priėjo prie Artiomo ir nedrąsiai,
kad Artiomas iš pradžių nepažino kresno barzdočiaus akiplėšos, tarė:

- Klausyk, vaikine, negerai, kad mes čia stovime. Pasakyk jam, kad
bijome mes. Žinoma, mūsų daug, bet visko pasitaiko... Prakeiktas šis
tunelis, ir šita stotis prakeikta. Pasakyk jam, reikia eiti. Girdi? Pasakyk
jam... Prašau. - Ir, nusigręžęs, suskubo atgal.

Tas jo paskutinis „prašau" papurtė Artiomą, negerai jį nustebino.
Žengęs kelis žingsnius pirmyn, priartėjus prie grupės ir paklausęs
jų kalbų, jis staiga suprato, kad ankstesnės džiaugsmingos nuotaikos

133

išblėso, galvoje, kur mažas orkestras tik ką grojo bravūrinius maršus,
dabar buvo slegiančiai tuščia ir tylu, tik girdėjosi skersvėjo, melan­
choliškai kaukiančio priekyje esančiuose tuneliuose, atgarsiai. Artio­
mas nuščiuvo. Visas jo kūnas, laukdamas kažko, jausdamas kažkokias
neišvengiamas permainas, apmirė. Ir ne be reikalo. Po akimirkos tarsi
nematomas šešėlis praskriejo virš jo galvos, ir pasidarė kažkodėl šalta
ir nejauku, ramybės ir pasitikėjimo jausmas, kuris užvaldė, kai jie
žengė tuneliu ir jam vaidenosi dangus, apleido jį. Tuomet Artiomas
prisiminė Chano žodžius apie tai, kad tai buvo ne jo nuotaikos, ne
jo džiaugsmas, ir ne nuo jo priklauso būsenos pokyčiai. Jis neramiai
žibintuvėliu pašvietė aplink save - jį prislėgė jausmas, kad šalia kažkas
yra. Blykčiojo apdulkėjęs baltas marmuras, tanki juoda uždanga už
arkų nepasiduodavo paniškam spindulių neršimui, todėl kilo iliuzija,
kad už jos baigiasi pasaulis, vis stiprėjo. Neiškentęs, Artiomas vos ne
bėgte puolė prie likusių pakeleivių.

Eik pas mus, vaikine, - kažkas, kurio veido jis neįžvelgė, jam rik­
telėjo. Jie, matyt, taip pat tausojo baterijas. - Nebijok . Tu žmogus, ir
mes žmonės. Kai tokie dalykai vyksta, žmonės turi laikytis drauge. Tu
taip pat jauti...

Artiomas noriai prisipažino, kad ore kažkas skraido, kad jis tai jaučia,
ir su malonumu iš baimės tapęs neįprastai šnekus, ėmė aptarinėti su ka­
ravano žmonėmis apie savo išgyvenimus, tačiau tuo metu jam nedavė ra­
mybės mintys apie Chaną, kurio nebuvo daugiau negu dešimt minučių.
Juk jis pats puikiai žinojo ir Artiomui kartojo, kad negalima pavieniui
šiuose tuneliuose, tik drauge, tik tokiu atveju būtų išsigelbėjimas. Kodėl
jis atsiskyrė, kaip išdrįso mesti iššūkį nerašytai šios vietos taisyklei?
Nejaugi, tiesiog pamiršo apie tai, arba paprasčiausiai pasikliovė savo
nuojauta? Pirmuoju atveju Artiomas buvo nelinkęs tikėti, juk Chanas
prasitarė, kad trejus metus paaukojo stebėdamas ir nagrinėdamas šią
keistą vietą, o juk pakanka vieną kartą išgirsti vienintelę taisyklę: ne­
vaikščioti pavieniui, kad netektų ligi šiurpo, ligi šalto prakaito vėliau
bijoti vienam klaidžioti tuneliu.

Tačiau dar nesibaigus Artiomo apmąstymams, priekyje kažkaip ne­
tikėtai išdygo jo globėjas, ir žmonės atgijo.

- Jie nebenori ilgiau čia likti. Jiems baisu. Eime greičiau, - paprašė
Artiomas. - aš taip pat jaučiu, kas čia kažkas...

134

- Jiems dar nebaisu, - apsižvalgęs, patikino jį Chanas, ir Artiomui
pasirodė, kad jo tvirtas pakimęs balsas sudrebėjo, kuomet tasai tęsė: -
Tau dar nežinoma baimė, taigi, neverta kelti audros. Baisu man. Ir
atmink, aš nesišvaistau tokiais žodžiais. Man baisu, nes aš pasinėriau
į tamsą už stoties. Kelrodis neleido man žengti kito žingsnio, kitaip
neišvengiamai žūčiau. Mes negalime toliau eiti. Ten kažkas slypi, aš
tai žinau. Tačiau ten tamsu, mano akys neprasiskverbia į gilumą, ir aš
nežinau, kas būtent laukia ten mūsų. Žiūrėk! - staigiu judesiu jis parodė
į žemėlapį, - matai? Pašviesk čia! Žiūrėk į tarpstotę nuo čia iki Kinų
kvartalo! Nejau nieko nematai?

- Artiomas įbedė žvilgsnį į mažytę atraižą schemoje taip įtemptai,
kad suskaudo akis. Jis negalėjo įžvelgti nieko neįprasto, bet prisipažinti
jam pritrūko drąsos.

- Žabalius! Negi nieko nematai? Juk jis visas juodas! Tai mirtis! -
pašnibždėjo Chanas ir atitraukė žemėlapį.

Artiomas su baime spoksojo į jį. Chanas vėl pasirodė jam pamišusęs.
Atmintyje iškilo iš Ženkos išgirstas pramanas apie žmogų, kuris ryžosi
tuneliu keliauti vienas. Jis vis dėl to išgyveno, bet nuo išgąsčio išprotėjo.
Gal tai nutiko ir Chanui?

- Tačiau ir grįžti atgal jau nebegalime! - pakužėjo Chanas. - Mums
pavyko praeiti palaimos metu. Tačiau dabar ten kaupiasi tamsa ir audra.
Dabar turime eiti į priekį, bet ne šiuo, o lygiagrečiu tuneliu. Galbūt jis kol
kas laisvas. Ė! - riktelėjo jis kitiems. - Jūs teisūs! Mes privalome judėti
toliau. Tačiau mes negalime eiti šiuo keliu. Ten, priekyje, mirtis.

- Tuomet ką mums daryti? - nustebęs paklausė kažkas iš žmonių.
- Pereiti stotį ir pasukti lygiagrečiu tuneliu - štai, ką mes turime
daryti. Ir kaip galima greičiau!
- Na jau, ne! - netikėtai užsispyrė vienas iš grupės. - Visiems žinoma,
kad eiti kitu tuneliu, kai laisvas pagrindinis, blogas ženklas, mirties link!
Mes neisime kairiuoju!
Pritariančiai pasigirdo keli balsai. Grupė trypčiojo vietoje.
- Apie ką jis? - nustebusiai paklausė Artiomas Chano. Matyt, vietinis
folkloras, - nepatenkintas pasiraukė tasai. - Velnias! Visiškai neturi­
me laiko jų įtikinėti, ir jėgų nebėra... Klausykit! - tarė jis. - Aš einu
lygiagrečiu. Tas, kas manimi tiki, gali eiti su manimi. Su likusiais aš
atsisveikinu. Visam laikui. Eime! - pakvietė jis Artiomą ir, iš pradžių

135

užsimetęs savo kuprinę, sunkiai prisitraukęs rankomis, užsiropštė ant
platformos krašto.

Artiomas nesiryždamas apmirė. Viena, kad Chanas žinojo apie šiuos
tunelius ir apskritai apie metro, buvo protu nesuprantamu reiškiniu,
ir, rodos, juo buvo galima pasikliauti. Kita, ar taip nebūtų peržengta
prakeiktųjų tunelių taisyklė - vienu metu eiti kuo daugiau žmonių, nes
tik taip galima tikėtis sėkmės.

- Na, ko gi tu? Sunku? Duokš ranką! - ant vieno kelio pritūpęs,
Chanas ištiesė jam ranką.

Artiomui dabar nelabai norėjosi sutikti jo žvilgsnį, jis nuogąstavo,
kad pastebės ankstesnes pamišimo kibirkštis, kartkartėmis žybčiojančias
jo akyse, ir vis kaskartą gąsdindamos jį. Ar Chanas savam prote? Ar jis
supranta, kokiu keliu eina, mesdamas iššūkį ne tik visiems šios grupės
žmonėms, bet ir tunelių reiškiniams? Ta linijų atkarpa schemoje Chano
rankose, Kelrodyje, - ji gi nebuvo juoda, Artiomas buvo pasirengęs
prisiekti, ji buvo blankiai oranžinė -, kaip ir visa likusi linija. Tačiau
kyla klausimas: kas iš tikrųjų aklas?

- Nagi! Ko delsi? Tu ką, nesupranti, delsimas mus sužlugdys! Ranką!
Velniai tave griebtų, duokš ranką! - jau suriko Chanas, bet Artiomas
lėtai, mažais žingsniais atsitraukė nuo platformos, vis taip pat įbedė akis
į grindinį, vis toliau nuo Chano, vis arčiau grupės.

- Eikš, vaikine, eime su mumis, nėra ko su šituo sukčiumi susidėti,
sveikesnis būsi! - pasigirdo iš minios.

- Kvailys! Tu gi prapulsi su visais! Jeigu tau nusispjauti į savo gyveni-
mą, pagalvok nors apie savo misiją! - skriejo Chano žodžiai, ir Artiomas
pagaliau išdrįso pakelti galvą ir įremti žvilgsnį į jo išsiplėtusius vydžius,
bet net gęstančio pamišimo angliuko juose nesimatė, tik mirtina neviltis
ir nuovargis.

Artiomas sudvejojęs vėl sustojo, bet tuo metu kažkieno ranka užgulė
ant jo peties ir švelniai patraukė paskui.

- Eime! Tegu dvesia vienas, dar nori ir tave paskui save į kapus nu­
sitempti! - išgirdo Artiomas. Tie žodžiai buvo sunkiai įsivaizduojami,
jam nesigalvojo, ir kiek pasipriešinęs, jis nužingsniavo grupės link.

Jie neskubėdami, taip jam pasirodė, pajudėjo iš vietos pietinio tunelio
link. Jie ėjo keistokai lėtai, lyg vandeniu, įveikdami kažkokios tankios
terpės pasipriešinimą.

136

Tuomet Chanas netikėtai lengvai atsispyręs nuo grindų, veržliu ju­
desiu atsidūrė ant bėgių, dviem šuoliais įveikė atstumą, kurį jie spėjo
nueiti, vienu tvirtu mostu nuo kojų nutrenkė Artiomą laikantį žmogų,
sugriebė jį ir patraukė atgal. Artiomui visa tai atrodė keistai sulėtinta.
Chano šuolį jis stebėjo per petį, nebylia nuostaba, šuolis jam pasirodė
užsitęsęs. Su tokia pat nuostaba jis matė, kaip ūsuotas vyras brezentine
striuke švelniai laikęs jį už peties, nusivedęs kartu su grupe, sunkiai
krito ant grindinio. Tačiau, nuo tada, kai Chanas jį pačiupo, laikas vėl
paspartėjo, ir kitų reakcija į nutikimą, kai jie atsisuko į smūgio garsą,
pasirodė jam beveik žaibiška. Keldami šautuvus, jie jau žengė pirmuosius
žingsnius Chano link, o tasai šonu ramiai traukėsi atgal, viena ranka
prispaudęs prie savęs, laikydamas jį už savęs ir pridengdamas savo kūnu,
vis dar neatsigavusį Artiomą. Ištiestoje Chano rankoje lingavo neryškiai
blykčiojantis naujutėlaitis Artiomo automatas.

- Eikite iš čia, - prikimęs tarė Chanas. - aš nematau prasmės žudyti
jūsų, vis vien jūs mirsite nepraėjus nė valandai. Palikite mus. Išeiki­
te, - sakė jis, žingsnis po žingsnio atsitraukdamas į stoties centrą, kol
sustingusiųjų nuo neryžtingumo figūros virto miglotais siluetais ir
susiliejo su tamsa.

Pagaliau tie pasitarė ir nutarė atsitraukti. Pasigirdo kažkoks bruzdė­
jimas, turbūt, Chano nokautuotą ūsuotąjį kėlė nuo grindų, ir visa grupė
pajudėjo pietinio tunelio link. Tik tuomet Chanas nuleido automatą ir
staigiai įsakė Artiomui keltis ant platformos.

- Dar truputi, ir man pabos tave gelbėti, mano jaunasis drauge, -
sunkiai slėpdamas dirgesį tarė jis.

Artiomas užsiropštė viršun, Chanas nusekė paskui. Prigriebęs savo
ryšulius ir patraukęs paskui save Artiomą, jis žengė į juodą angą.

Turgenjevo salė buvo visiškai neilga, iš kairės - aklavietė, marmuro
siena, priešingoje pusėje ji buvo atkirsta, kiek matėsi žibintų šviesoje,
gofruoto metalo užtvara. Visa stotis buvo nuklota šiek tiek pageltusiu
nuo laiko marmuru, ir tik trys plačios arkos, vedančios prie perėjimo
laiptų į buvusią Čistyje Prudy stotį, vėliau raudonųjų pervadinta Kiro-
vo vardu, buvo užmūrytos grubiais, pilkais betoniniais blokais. Stotis
buvo absoliučiai tuščia, ant grindų nebuvo nė vieno daikto, nesimatė
nei žmonių, nei žiurkių, nei tarakonų gyvybės paliktų ženklų. Kol Ar­
tiomas žvalgėsi aplink, jis prisiminė pokalbį su Burbonu, kuris šaipėsi

137

iš Artiomo baimės žiurkėms ir sakė, kad kaip tik žiurkių bijoti nereikia,
nes jeigu žiurkių nėra, tai jau blogai.

Suėmęs Artiomą už peties, Chanas greitu žingsniu perėjo salę, tuo
tarpu Artiomas net per striukę pajautė, kad Chano ranka virpčioja,
lyg krėstų šaltis. Kai jie, ruošdamiesi nušokti ant bėgių, nuleido savo
ryšulius ant platformos krašto, staiga į nugaras jiems atsimušė švie­
sos spindulys, ir Artiomas vėl nustebo su kokiu greičiu jo pakeleivis
suregavo į pavojų. Po akimirkos Chanas jau gulėjo prisiplojęs ant
grindinio ir nusitaikęs į šviesos šaltinį. Žibintas nebuvo galingas, bet
švietė tiesiai į akis, sunku buvo įžvelgti, kas tai galėjo būti. Tik po kelių
sekundžių susmuko ir Artiomas. Nušliaužęs iki kuprinių, jis bandė
pasiimti nuo vienos iš jų savo seną ginklą. Nors jis buvo griozdiškas
ir nepatogus, užtat nepriekaištingai palikdavo 7.62 kalibro kiaurymes,
ir retai kuriam nors padarui pavykdavo išgyventi su tokiomis skylėmis
organizme.

- Kame reikalas? - trenkė Chano balsas, o Artiomas dar spėjo pagal­
voti, kad jeigu juos norėtų nudėti, tai, turbūt, jau seniai tai padarytų.

Jis gana aiškiai įsivaizdavo, kaip atrodo iš šalies: žibinto šviesoje ir
taikiklio centre bejėgiškai gulinėdamas ant grindinio, beprasmiškai
krutėdamas, kaip sraigė po besileidžiančiu batu. Jeigu jį norėtų nušauti,
jis, taip ir nespėjęs išnarplioti savo automato, jau seniai gulėtų kraujo
baloje.

- Nešaukite! - pasigirdo balsas. - Nereikia šaudyti.
- Nusuk šviesą! - pareikalavo Chanas, pasinaudojęs pauze, kad atsi­
trauktų už kolonos ir užgesintų savo žibintą.
Artiomui pagaliau pavyko nutraukti vielą. Tvirtai sugriebęs ginklą,
jis, pasišalinęs iš apšaudymo zonos, nusirito į šalį ir pasislėpė už vienos
iš arkų, pasiruošė išnirti iš kitos jos pusės ir pasitikti svečią šūvių eile,
jeigu tasai iššaus pirmasis.
Tačiau svečias, matyt, pakluso, nes paskui pasigirdo naujas, nebe
tokiu įtemptu balsu nuskambėjęs, Chano įsakymas.
- Gerai! Dabar ginklą ant žemės, greit!
Ant granito grindinio sužvangėjo geležis, ir Artiomas, iškišęs vamzdį,
pačiuožė į šoną ir atsidūrė salėje. Jo nuogąstavimai pasirodė teisingi -
už keliolikos žingsnių prieš jį, apšviestas iš arkos plieskiančiu spinduliu
(Chanas perėmė iniciatyvą), pakėlęs rankas, stovėjo tas pats barzdotis.

138

- Nereikia šaudyti, - virpančiu balsu paprašė jis dar kartą. - Aš nesi­
ruošiau jūsų pulti. Leiskite man eiti su jumis. Jūs gi sakėte, kad norintys
gali prisidėti. Aš... Aš tikiu tavimi, - tarė jis Chanui. - Aš taip pat jaučiu,
kad ten, dešiniajame, kažkas yra. Jie jau nuėjo, jie visi nuėjo. Aš likau,
noriu eiti su jumis.

- Gera uoslė, - atidžiai stebėdamas vyruką, pritarė Chanas. - Bet
pasitikėjimo tavimi, drauge mano, tu man nekeli. Kas žino, kodėl taip, -
šyptelėjęs pridūrė jis. - Tačiau, mes aptarsime tavo pasiūlymą. Su sąlyga,
kad visą savo arsenalą tu dabar atiduosi man. Tuneliu eisi priekyje mūsų.
Jeigu kvailiosi, geruoju nesibaigs.

- Barzdotis koja stumtelėjo Chanui savo, numestą ant grindų, pis­
toletą, ir atsargiai padėjo šalia savęs kelis atsargines apkabas. Artiomas
atsikėlė ir, nenuleisdamas ginklo, priartėjo prie jo.

- Aš laikau jį! - riktelėjo jis.
- Nenuleisdamas rankų, pirmyn! - griežtu tonu tarė Chanas. Greit,
šok ant bėgių ir stovėk ten, nugara į mus!
Už kelių minučių po to, kai jie įėjo į tunelį, jie ėjo jau nusistovėjusiu
trikampiu - barzdotis, pasivadinęs Tūzu, priekyje už penkių žingsnių,
Chanas su Artiomu už jo, - ėjo tvarkingai ir žvaliai. Netikėtai, iš dešinės,
prasimušęs pro kelių metrų sienos storį, pasigirdo prislopintas klyksmas,
kuris nutrūko taip pat netikėtai. Tūzas išsigandęs, pamiršęs net pasukti
šviesą, atsisuko į juos. Žibintas šokinėjo jo rankose, o jo veidas, apšvies­
tas iš apačios, sukaustytas siaubo grimasos, sukrėtė Artiomą labiau nei
išgirstas riksmas.
- Taip, - atsakydamas į nebylų klausimą, linktelėjo Chanas. - Jie
apsiriko. Tiesa, kol kas negalime teigti, kad mes buvome teisūs.
Jie nuskubėjo toliau. Retkarčiais žvilgtelėdamas į savo užtarėją, Ar­
tiomas pastebėdavo vis daugiau nuovargio požymių. Silpnai virpančios
rankos, netolygus žingsnis, į didelius lašus besirenkantis prakaitas ant
veido. O juk kelyje jie buvo taip neilgai... Šis kelias jam akivaizdžiai buvo
labiau varginantis nei Artiomui. Galvodamas apie tai, kur dingsta jo
pakeleivio jėgos, vaikinas negalėjo neprisiminti, kad Chanas buvo teisus,
nusprendęs jį išgelbėti. Jeigu būtų Artiomas ėjęs su jais, būtų jau prapuo­
lęs dešiniajame tunelyje, žuvęs paslaptinga mirtimi. O juk jų ten buvo
nemažai - šešiese ar panašiai. Nepasitvirtino geležinė taisyklė? O Chanas
žinojo, žinojo! Ar nuspėjo, ar išties jam pasufleravo magiškas Kelrodis.

139

Rodos, juokinga, išpaišytas popieriaus gabalas... Nejaugi tas menkniekis
galėjo jam padėti? Bet juk ta tarpstotė nuo Turgenjevo iki Kinų kvartalo,
juk buvo oranžinė, tikrai oranžinė. Ar vis dėlto juoda?..

- Kas tai? - netikėtai sustojęs ir neramiai žvelgdamas į Chaną, pa­
klausė Tūzas. - Tu jauti? Gale...

Artiomas nustebęs pažvelgė į jį ir jau norėjo paleisti sarkastišką ko­
mentarą dėl pakrikusių nervų, nes pats visiškai nieko nejuto. Atslūgo
net tas sunkus nuovargio ir pavojaus jausmas, kuris užgriuvo Turgenjevo
stotyje. Tačiau, Artiomas nustebo, kai Chanas sustingo vietoje, gestu
nurodęs netriukšmauti, ir pasisuko atgal.

- Kokia uoslė! - įvertino jis. - Mes - sužavėti. Karalienė sužavė­
ta, - šypsodamasis, mįslingai pridūrė jis. - Mums neabejotinai verta
pabendrauti artimiau, jeigu mes iš čia ištrūksime. Nieko negirdi? - pa­
sidomėjo jis Artiomo.

- Ne, rodos, viskas ramu, - įsiklausydamas atsiliepė tasai. Tuo metu
jį apėmė kažkas... Pavydas? Nuoskauda? Apmaudas, kad jo užtarėjas
taip atsiliepė apie tą nevėkšlą barzdotį, kuris prieš porą valandų vos
nepribaigė jų abiejų? Matyt...

- Keista. Man rodėsi, kad tu sugebi girdėti užuomazgas tunelių...
Galbūt, tas jausmas tavyje dar nevisiškai išsiugdė? Tačiau vėliau, vėliau.
Visa tai vėliau, - lingavęs galvą, ištęsė Chanas. - Tu teisus, - patvirtino
jis Tūzui. - Tai einam čionai. Reikia judėti greičiau. Tai, kaip banga, ritasi
paskui. Reikia bėgti! Jeigu mus užgrius - žaidimas baigtas, - atitrūkęs iš
vietos, baigė jis. Artiomui teko šokti paskui jį ir beveik bėgti, kad neat­
siliktų. Sparčiais žingsniai trumpomis kojomis ir sunkiai kvėpuodamas
Barzdotis dabar ėjo šalia jo.

Taip jie ėjo apie dešimt minučių , ir visą tą laiką Artiomas niekaip
negalėjo suprasti, kodėl jie taip skuba, kad net užgula krūtinę, nuolatos
, užkliūna už bėgių, jeigu tunelyje už jų tuščia ir ramu, ir nėra jokių
persekiojimo požymių. Prabėgo dar dešimt minučių, kol jis kažką pa­
jautė. Iš tikrųjų kažkas paskui juos bėgo įkandin, vydamasis kas žingsnį,
kažkas juodo, ne banga, o greičiau sūkurys, juodas sūkurys, ir jeigu
nespėsime, jeigu mus pasieks, tuomet jų lauks tas pats likimas, kaip ir tų
šešių, kaip ir kitų drąsuolių ir kvailių, kurie eidavo pavieniui tuo metu,
kai ten siautėjo viską žudantys velniški uraganai... Tokios spėlionės,
miglotas vykstančių čia nuotykių supratimas, ugnine virtine pralėkė

140

Artiomo galvoje, ir jis apimtas pavojaus pažvelgė į Chaną. Tasai pagavo
jo žvilgsnį ir viską suprato.

- Na, ką, ir tau kliuvo? - iškvėpė jis. - Prasti reikalai! Vadinasi, jau
visai arti.

- Reikia bėgti! - pakimęs tarė Artiomas. - Iš tikrųjų bėgti!
Chanas paspartino žingsnį ir dabar pasileidę plačia ristele, tylomis,
nereaguodamas į Artiomo klausimus, netgi vaikinui pasirodžiusių šio
žmogaus nuovargio ženklai buvo nepastebimi, ir vėl kažkokia vilko rūstis
pasirodė jo veide. Norint spėti paskui juos, Artiomas turėjo bėgti, ir, kai
tik akimirkai pasirodė, kad jiems pavyksta pagaliau atitrūkti nuo perse­
kiojimo, Tūzas kulnu užkliuvo už bėgių ir, iki kraujo nusitarkavęs veidą
ir rankas, kūlvirčiais nusirito ant žemės. Iš inercijos jie spėjo nubėgti
keliolika žingsnių, ir Artiomas, suvokęs, kas barzdotis nugriuvo, pagavo
save mąstant, kad sustoti ir sugrįžti jam nesinorėjo, o norisi palikti jį
žiurkėms, šitą trumpakojį palaižūną kartu su jo nuostabia intuicija, ir
bėgti toliau, kol jie patys nežuvo. Bjauru jam buvo nuo tos minties, bet
tokia antipatija išsidrėbusiam ant bėgių ir bedejuojančiam Tūzui netikėtai
apėmė Artiomą, kad sąžinės balsas visiškai nutilo. Jis pajautė tam tikrą
nusivylimą, kai Chanas grįžo ir galingu trūktelėjimu pakėlė barzdotį ant
kojų. Artiomas gi slapčia tikėjosi, kad Chanas su daugiau nei niekinančiu
nusistatymu svetimai gyvybei, kaip ir svetimai mirčiai, nedvejodamas
paliks tąįį tunelyje, kaip bereikalingą naštą ir jie nubėgs toliau.
Dusliu, nekenčiančiu nepaklusnumo balsu įsakęs Artiomui laikyti
bešlubuojantį Tūzą už parankės ir, pagriebęs jį už kitos, Chanas nusi­
tempė juos paskui save. Dabar bėgti pasidarė daug sunkiau. Barzdotis
stenėjo ir kiekviename žingsnyje iš skausmo grikšėjo dantimis, bet
Artiomas nejautė jam nieko, išskyrus kylantį susierzinimą. Dabar ilgas
sunkus automatas skaudžiai baksnojo per kojas, ir nebuvo laisvos ran­
kos, galinčios prilaikyti jį. Slėgė jausmas, kad kažkur vėluoji, ir visa tai
kėlė jau ne baimę juodajam vakuumui, o pyktį ir apmaudą. O mirtis -
visai šalia. Sustojus ir palaukus minutėlę: grėsmingas sūkurys pasieks
tave, pasiglemš ir sudraskys į mažiausius skutelius. Akimirksniu tavęs
nebeliks šioje Visatoje, ir neįprastai greitai nutrūks tavo priešmirtinis
riksmas... Tačiau šios mintys neparalyžavo Artiomo, o, susimaišiusios
su įniršiu, suteikė jam jėgų, ir jis kaupė jas dar vienam žinginiui, po
to - kitam , ir taip be galo.

141

Netikėtai šis jausmas išnyko, visiškai dingo, apleido taip netikėtai,
kad ši vieta pasąmonėje liko neįprastai tuščia, neužpildyta, tarsi dantį
kas išrautų, ir, sustojęs lyg įbestas, Artiomas liežuvio galiuku apčiuopė
susidariusią duobutę. Iš galo jau nieko nebebuvo, tiesiog tunelis - šva­
rus, sausas, laisvas, visiškai saugus. Visas tas lakstymas nuo savo paties
baimių ir paranojiškų fantazijų, perdėtas tikėjimas ypatingais pojūčiais,
intuicija, dabar visa tai Artiomui atrodė juokinga, kvaila ir absurdiška,
kad nesusilaikęs jis nusijuokė. Stovintis šalia jo Tūzas, iš pradžių nuste­
bęs pažvelgė, o vėliau taip pat staiga plačiai nusišypsojo ir nusikvatojo.
Chanas su nepasitenkinimu žiūrėjo į juos, kol galų gale ištarė:

- Na, ką, juokinga? Gera čia, tiesa? Tylu ir ramu, tiesa? - ir vienas nu­
žengė į priekį. Tik tuomet Artiomas pamatė, kad jiems tik apie penkias­
dešimt žingsnių liko iki stoties, kad gale tunelio aiškiai matėsi šviesa.

Stovėjęs ant metalinių laiptelių, Chanas laukė jų prie įėjimo. Jis jau
spėjo surūkyti kažkuo prikimštą suktinę, kol jie, besijuokdami, visiš­
kai atsipalaidavę, įveikė tuos penkiasdešimt žingsnių. Artiomas per šį
laiką ėmė simpatizuoti ir gailėtis šlubuojančio ir vaitojančio Tūzo, jį
kamavo gėdos jausmas dėl šmėkštelėjusių minčių jo galvoje, tuomet,
kai Tūzas parkrito. Nuotaika buvo nerūpestinga, ir todėl, išvargęs ir
su keista panieka spoksodamas į juos Chanas Artiomui buvo šiek tiek
nemalonus.

- Ačiū! - kaukšint batais laiptelius ir tiesdamas ranką, Tūzas pakilo
prie Chano. - Jeigu ne tu... Jūs... Būtų viskas, galas. O... jūs... nepalikote...
Ačiū! Aš to nepamiršiu.

- Nėr už ką, - be jokio entuziazmo atsiliepė Chanas.
- Kodėl jūs grįžote manęs? - paklausė barzdotis.
- Tu man įdomus kaip pašnekovas, - Chanas nutrenkė nuorūką ant
žemės ir gūžtelėjo pečiais. - Štai tiek.
Pakilęs kiek aukščiau, Artiomas suprato, ko Chanas pakilo laiptais
ant platformos, o nenuėjo bėgiais toliau. Tai buvo tiesiog neįmanoma:
prieš pat įėjimą į Kinų kvartalą bėgiai buvo atitverti žmogaus ūgio maišų
kalnu. Už jų ant medinių taburečių sėdinėjo rimtai nusiteikę žmonės.
Trumpai, ežiuku kirptos galvos, patrintos odos trumpos striukės neslėpė
plačių pečių, panešiotos sportinės kelnės, panašios į uniformą, - visa
tai lyg ir atrodė juokingai, bet kažkodėl linksmai nenuteikė. Už maišų
sėdėjo trise, o ant ketvirtos taburetės drūtuoliai plačiais mostais mėtė

142

kortas. Girdėjosi toks keiksmas, kad įsiklausęs Artiomas į jų pokalbio
taip ir neišgirdo nė vieno padoraus žodžio.

Pakliūti į stotį buvo galima tik pro siaurą praėjimą ir vartelius, ku­
riais baigėsi laiptai. Tačiau ten skersai kelio stūksojo dar įspūdingesnis
ketvirtojo apsaugininko kūnas. Artiomas apžvelgė jį: plikai skustas,
pilkos akys, vos pakrypusi į šoną nosis, sulaužytos ausys, tempianti
žemyn sportines kelnes juoda pistoleto rankena - sunkus „TT“ užkištas
tiesiog už juosmens, - ir nepakeliamas, verčiantis iš kojų ir trukdantis
mąstyti, pagirių dvokas.

- Na, ką, blirii - apžvelgęs Chaną ir stovintį už jo Artiomą nuo galvos
iki kojų, kimiai prabilo ketvirtasis. - Turistai, blirii Ar turginiai?

- Ne, mes ne turginiai, mes keliautojai, mes neturime jokio krovi­
nio, - paaiškino Chanas.

- Keliautojai - šūdeliautojai! - surimavo dručkis ir garsiai nusižven­
gė. - Girdi, Kolianai! Keliautojai - šūdeliautojai! - atsisukęs į žaidžian-
čiuosius, pakartojo jis. Tie jam pritarė. Chanas kantriai nusišypsojo.

Buliaus sudėjimo tipas vangiu judesiu viena ranka atsirėmė į sieną,
galutinai užstojęs praėjimą.

- Pas mus čia, šita... muitinė, supratai? - taikiai paaiškino jis. - Čia
mums babkes moka. Nori praeiti - mokėk. Nenori - čiuožk iš čia!

- Kokia gi proga? - pasipiktinęs ir be reikalo leptelėjo Artiomas.
Bulius, turbūt, net nesuprato, ką jis pasakė, bet intonacija jam nepa­
tiko. Kiek pastūmęs į šoną Chaną, jis sunkiai žengė pirmyn ir atsidūrė
veidu į Artiomą. Nuleidęs smakrą, jis blausiu žvilgsniu apžiūrėjo Ar­
tiomą. Jo akys buvo visiškai tuščios ir atrodė beveik permatomos, jokių
išminties požymių jose nesimatė. Bukumas ir pyktis, štai apie ką jos
kalbėjo, ir, sunkiai atlaikęs žvilgsnį, mirkčiojęs nuo įtampos, Artiomas
jautė, kaip kyla jame baimė ir neapykanta jam, esančiam už tų blausių
stikliukų ir žiūrinčių per juos į pasaulį.
- Tu ką, blinV. - grasinančiai tėškė apsaugininkas.
Jis buvo visa galva aukštesnis už Artiomą ir platesnis kokius tris
kartus. Artiomas prisiminė kažkieno pasakotą legendą apie Davidą ir
Goliafą, tik gaila, jis neatsiminė, kas iš jų yra kas, bet istorija baigėsi
palankiai mažiems ir silpniems, ir tai įkvėpė kažkiek optimizmo.
- O nieko! - netikėtai įsidrąsino jis.

143

Toks atsakymas kažkodėl sutrikdė jo pašnekovą, ir tas, išskėtęs trum ­
pus storus pirštus, ryžtingu judesiu uždėjo delną Artiomui ant kaktos.
Jo rankos oda buvo geltona, sugrubusi, dvokė tabaku ir mašininiais
tepalais, bet visiškai pajusti visą aromatų gamą Artiomas nespėjo, nes
tas dručkis iškart jį stumtelėjo. Turbūt, tasai pamanė, kad pastūmė ne­
stipriai, bet Artiomas atšoko per porą metrų atgal, kliudė gale stovintį
Tūzą, ir jis nerangiai nuvirto ant tiltelio, o dručkis lėtai grįžo į savo
vietą. Tačiau ten jo laukė siurprizas. Chanas, numetęs mantą ant žemės,
stovėjo pražergęs kojas ir stipriai abejomis rankomis suėmęs Artiomo
automatą. Jis demonstratyviai spragtelėjo saugikliu ir tyliu, nieko gero
nežadančiu balsu, kad net Artiomui, kuriam nebuvo tie žodžiai skirti,
pasišiaušė piestu plaukai, tarė:

- Kam gi taip šiurkščiai?
Ir, rodos, nieko tokio jis nepasakė, bet mėginusiam atsistoti ant kojų,
įtūžusiam dėl nuoskriaudos ir gėdos, Artiomui šie žodžiai pasirodė neby­
liu perspėjamuoju urzgimu, po kurio gali sekti ryžtingas šuolis. Jis paga­
liau atsistojo, nutraukęs nuo savęs seną automatą nusitaikė į skriaudėją,
atlenkė saugiklį ir užtraukė spyną. Dabar jis buvo pasiruošęs bet kuriuo
metu paspausti gaiduką. Širdies plakimas padažnėjo, jausmų svarstyklėse
neapykanta galutinai persvėrė baimę, ir jis paklausė Chano.
- Galima, aš jį? - ir pats nustebo savo pasirengimu be jokio dvejo­
jimo imti ir nužudyti žmogų, dėl to, kad tasai jį pastūmė. Prakaituotas
plikas galvūgalis aiškiai blizgėjo taikiklio griovelyje, ir kokia didelė buvo
pagunda paspausti gaiduką, o po to, kas bus, tas bus, svarbiausia dabar
nudėti šitą šunsnukį, išskalbti jį jo pačiame kraujyje.
- Šucheris! - surėkė atsikvošėjęs bulius, ir Chanas, žaibišku greičiu,
išrovęs iš jo diržo pistoletą, atšoko į šoną, nusitaikė į pašokusius nuo
savo vietų “muitininkus".
- Nešauk! - spėjo jis šūktelėti Artiomui, ir atgijęs sujudimas vėl apmi­
rė: sustingęs pakeltomis rankomis bulius ant tiltelio, nejudantis Chanas,
nusitaikęs į kitus tris vyrus, nespėjusius pasičiupti savo automatų iš šalia
stovinčios piramidės. - Nereikia kraujo, - ramiai ir svariai, ne prašymu,
o greičiau įsakymu, ištarė Chanas. - Čia yra taisyklės, Artiomai, - tęsė
jis, nenuleisdamas akių nuo tų trijų kortininkų, sustingusių nelemtose
pozose. Kas jau kas, o tie galvažudžiai tikrai žinojo apie Kalašnikovo
automato galimybes ir jo smogiamąją jėgą iš tokio atstumo, ir todėl buvo

144

nelinkę sukelti abejonių savo patikimumu jį laikančiam žmogui. - Jų
taisyklės įpareigoja mus sumokėti muitą už įėjimą. Kokio dydžio jūsų
rinkliava? - paklausė jis.

- Trys šovinukai nuo galvos, - atsiliepė tasai, katras stovėjo ant
tiltelio.

- Pasiderėkim? - piktdžiugiškai pasiūlė Artiomas, nutaikęs automatą
buliui žemiau juosmens.

- Du, - lanksčiai pareiškė bulius, piktai žvairuodamas į Artiomą, bet
nesiryždamas ką nors iškrėsti.

- Duok jam! - paliepė Tūzui Chanas. - Sykiu būsime atsiskaitę.
Tūzas mikliai panardino ranką į savo kelioninės kuprinės gelmes
ir, prisiartinęs prie apsaugininko, atskaičiavo į jo ištiestą delną šešis
blizgius smailiagalius šovinius. Tasai greitai sugniaužė kumštį ir išbėrė
juos į atsilapojusią savo striukės kišenę, o vėliau vėl pakėlęs rankas
žvelgė į Chaną.
- Muitas sumokėtas? - pakėlė surauktą antakį Chanas.
Bulius, neatitraukadmas žvilgsnio nuo jo ginklo, paniūromis link­
telėjo.
- Klausimas išspręstas? - patikslino Chanas.
Dručkis tylėjo. Chanas iš atsarginės, juosta apvyniotos prie pagrin­
dinės, dėtuvės ištraukė dar penkis šovinius ir perdėjo į tojo kišenę. Vos
žvangtelėję, jie prasmego, kartu su šiuo garsu, išsilygino įtempta buliaus
grimasa ir jis įgavo įprastą - vangiai niekinančią išraišką.
- Kompensacija už moralinę žalą, - paaiškino Chanas, bet šie žodžiai
nepadarė jokio įspūdžio. Greičiau, bulius nesuprato jų. Jis nutuokė apie
Chano įmantrių pasakymų turinį, pinigų ir jėgos panaudojimą, šią kalbą
jis suprato puikiai ir tikriausiai tik ja ir kalbėjo.
- Gali nuleisti rankas, - pasakė Chanas ir lėtai pakėlė vamzdį.
Tą patį padarė ir Artiomas, bet jo rankos nervingai virpėjo, ir jis bet
kurią akimirką buvo pasiruošęs dar kartą nusitaikyti į buliaus plikę.
Tais žmonėmis jis nepasitikėjo. Tačiau jaudulys buvo bereikalingas:
atpalaidavęs ir nuleidęs rankas, dručkis burbtelėjo likusiems, kad vis­
kas tvarkoje, ir, atsirėmęs nugara į sieną, praleisdamas keliautojus į
stotį nutaisė nerūpestingą išraišką. Susilyginęs su juo, Artiomas visgi
sukaupė įžūlumo, kad pažvelgtų jam į akis, bet bulius iššūkio nepriėmė,
spoksojo kažkur į šoną. Tačiau, praėjęs pro jį, Artiomas vėliau išgirdo

145

atžagarų „P-pienburnis...“ ir išraiškingą spjūvį į grindis. Jis būtų norėjęs
atsisukti, bet per žingsnį priekyje einantis Chanas pačiupo jį už rankos
ir timptelėjo paskui save, taigi, Artiomas, viena vertus, tramdė norą
ištrūkti ir visgi grįžti prie to dabar apgailėtinai atrodančio tipo, kita
vertus gavo puikų pasiteisinimą savo kitai pusei, kuri bailiai reikalavo
nedelsiant dingti iš čia. Kai jie visi žengė ant tamsaus granito stoties
grindinį, staiga iš galo pasigirdo tęstinis, pabrėžiantis balsas:

- Ė-ė... Vam-zdį grąžin-k!
Chanas sustojo, iš atimto „TT” apkabos iškratė pailgus šovinius, įstatė
atgal į dėtuvę ir nusviedė jį buliui. Tasai gana mikliai ore pagavo pisto­
letą ir įprastai įsikišo į kelnes, nepatenkintai stebėdamas, kaip Chanas
išbarsto išimtus šoviniuos ant grindinio.
- Atleisk, - skėstelėjo rankomis Chanas, - profilaktika. Ar ne taip? -
mirktelėjo jis Tūzui.
Kinų kvartalas nebuvo panašus į kitas stotis, kuriose pabuvojo Artiomas:
ji buvo ne trijų skliautų, kaip VDNH ar kitos stotys, kurias Artiomas galėjo
prisiminti, čia buvo viena didelė salė su plačia platforma, kurios kraštuose
buvo nukloti bėgiai, ir tai kėlė neįprastos erdvės nerimo jausmą. Patalpa
buvo padrikai apšviesta maskatuojančiais šen bei ten kriaušės pavidalo ne­
stipriomis lemputėmis, laužų nebuvo išvis, matyt, čia tai buvo draudžiama.
Salės centre, dosniai skleisdama šviesą aplink save, degė baltas gyvsidabrio
šviestuvas - tikras stebuklas Artiomui. Tačiau aplinkjį tvyrantis chaosas taip
blaškė dėmesį, kad jis negalėjo sulaikyti žvilgsnio ne ilgiau kaip sekundę.
- Kokia didelė stotis! - nustebęs iškvėpė jis.
- Iš tikrųjų tai tu matai tik pusę, - pranešė Chanas. - stotis du­
kart didesnė. Tai viena iš keisčiausių metro vietų. Tu turbūt girdėjai,
kad čia susikerta kelių linijų keliai. Štai tie bėgiai, iš dešinės, - tai jau
Tagansko-Krasnopresnenskajos linija. Sunku nusakyti tą beprotybę ir
netvarką, kuri jose vyksta, o Kinų kvartale ji susitinka su tavo oranžine
atšaka, Kalugos-Rygos, į ten vykstančius dalykus žmonės iš kitų linijų
visiškai netiki. Be to, ši stotis nepriklauso nė vienai federacijai, ir jos
gyventojai patys sau šeimininkai. Labai labai įdomi vieta. Aš ją vadinu
Babilonu. Meiliai, - pridūrė Chanas, dairydamasis į stotį ir žmones,
judriai zujančius aplink.
Gyvenimas stotyje virė. Nežymiai ji buvo panaši į Taikos prospektą,
bet ten viskas buvo daug kukliau ir labiau organizuota. Artiomas čia pat

146

prisiminė Burbono žodžius apie tai, kad metro yra geresnių vietelių, nei
tas varganas turgus, kuriuo jie vaikščiojo Prospekte. Palei bėgius driekėsi
nesibaigiančios prekystalių eilės, visa platforma buvo užklota tentais
ir palapinėmis. Kai kurios jų buvo perdirbtos į prekybinius kioskus,
kai kuriose gyveno žmonės; ant kai kurių buvo nutepliota „NUOMO­
JU”, ten buvo nakvynės keliautojams. Sunkiai braunantis per minią ir
žvalgydamasis aplink, Artiomas ant dešiniųjų bėgių pastebėjo didžiulį
pilkai mėlyną - traukinio griozdą. Tačiau sąstatas nebuvo pilnas, iš viso
trys vagonai.

Stotyje tvyrojo neapsakomas šurmulys. Rodėsi, nė vienas iš gyven­
tojų nenutyla nė sekundei ir visą laiką kažką tauškia, rėkia, dainuoja,
įnirtingai ginčijasi, juokiasi ir verkia. Sykiu iš kelių vietų, užgoždama
minios triukšmą, liejosi muzika, ir tai sukėlė nebūdingą požemiui šven­
tinę nuotaiką.

Na taip, VDNH taip pat buvo mėgėjų padainuoti, bet ten viskas buvo
kitaip. Jie turėjo, galbūt, porą gitarų visoje stotyje, ir kartais susirinkdavo
kompanija kokioje nors palapinėje, pailsėti po darbų, dar užkardoje
šimtas penkiasdešimtame metre, kur nereikia įsiklausyti į ausį rėžiantį
ūžimą, sklindantį iš šiaurinio tunelio. Prie lauželio, būdavo, skambant
stygoms tyliai dainuodavo, bet dažniausiai aptarinėjo dalykus, nelabai
jam suprantamus: apie karus, kuriuose jam neteko dalyvauti ir kurie
vyko pagal kitas, keistas taisykles; apie gyvenimą ten, viršuje. Ypač
įsiminė dainos apie kažkokį Afganą, kurias ten mėgo Andrejus, buvęs
jūrų pėstininkas, nors šiose dainose nebuvo aišku beveik nieko, išskyrus
ilgesio žuvusiems draugams ir neapykantos priešams. Tačiau Andrejus
mokėjo taip sudainuoti, kad kiekvieno klausančiojo kūną sukausty­
davo šiurpulys ir virpesys balse. Andrejus pasakojo, kas yra Afganas,
kad ten kalnai, dykuma ir smėlis. Kad tai yra šalis, Artiomas suprato
pakankamai gerai, ne veltui Suchojus mokė jį savo laiku apie šalis ir jų
istoriją. Taigi, Artiomas kažkiek apie tai nusimanė. Tačiau štai kalnai,
upės ir lygumos taip ir liko Artiomui kažkokiu abstrakčiu supratimu, ir
tie žodžiai sužadindavo jo vaizduotėje tik atsiminimus apie išblukusius
paveiksliukus mokykliniame geografijos vadovėlyje, kurį atnešė jam iš
kažkurio žygio Suchojus. Nors ir pats Andrejus nebuvo jokiame Afga­
ne, per jaunas buvo, tiesiog prisiklausė dainų iš savo draugų. Bet ar juk
taip dainavo VDNH, kaip šioje keistoje stotyje? Ne, mįslingas, liūdnas

147

dainas - štai ką ten dainavo, ir, prisimindamas Andrejų ir jo graudžias
balades, lygindamas jas su šiomis linksmomis ir žaismingomis melo­
dijomis, sklindančiomis iš skirtingų salės kampų, Artiomas vėl ir vėl
stebėjosi tuo, kokia skirtinga, nepanaši viena į kitą, pasirodo, gali būti
muzika, kaip stipriai ji gali paveikti nuotaiką.

Priartėjęs prie artimiausių muzikantų, Artiomas nenoromis stabtelėjo ir
prisišliejo prie nedidelio būrelio žmonių, įsiklausydamas ne tiek į linksmus
dainos žodžius apie kažkieno nuotykius tuneliuose apsvaigus, kiek į pačią
muziką, ir smalsiai spoksojo į muzikantus. Jie buvo dviese: vienas, ilgais,
taukuotais plaukais, pakaušyje perrištais odiniu dirželiu, dėvintis neįtikė­
tinus įvairiaspalvius skarmalus, skambino gitara, o kitas, jau pagyvenęs
vyras, solidžia, daug mačiusia plike, daug kartų pertaisytais ir perklijuotais
lipnia juosta akiniais, senu išblukusiu švarku, grojo kažkokiu pučiamuoju
instrumentu, kurį Chanas pavadino saksofonu. Pats Artiomas nieko pana­
šaus anksčiau nebuvo matęs, o iš pučiamųjų žinojo tik birbynę - buvo pas
juos auksarankiai, pagamindami jas iš įvairių dydžių izoliacinių vamzdelių,
bet tik pardavimui, VDNH birbynių nemėgo. Na, ko gero, kažkiek panašų
į saksofoną - trimitą, kuriuo kartais skelbdavo pavojų, jeigu kažkodėl
nesuveikdavo įprastai tokiems atvejams naudojama sirena.

Ant grindinio priešais muzikantus gulėjo atvertas futliaras nuo gita­
ros, kuriame jau susikaupė dešimtinė šovinių, ir, kai giedodamas visa
gerkle ilgaplaukis suskeldavo kokį nors juokelį, lydėdamas komiška
grimasa, minia čia pat atsakydavo džiaugsmingais kvatojimais ir aplo­
dismentais, ir į futliarą skriedavo dar vienas šovinys.

Daina apie vargšo klajones pasibaigė, ir ilgaplaukis atsirėmė į sieną at­
sikvėpti, o saksofonistas dėvinti švarką tuoj ėmė pusti kažkokią Artiomui
nežinomą, bet, matyt, čia labai populiarų motyvą, nes žmonės užplojo,
ir dar keli šovinukai atsitrenkė į nutrintą raudoną futliaro aksomą.

Chanas su Tūzu stovėjo prie artimiausio prekystalio ir apie kažką
kalbėjosi, ir kol kas neskubino Artiomo, o jis galėtų, turbūt, dar valandą
čia stoviniuoti, klausydamasis šitų nereikšmingų dainuškų, jeigu staiga
viskas nesiliautų. Prie muzikantų priėjo dvi stambios figūros, labai pri­
menančios tuos dručkius, su kuriais jie susipažino prie įėjimo į stotį,
ir dėvinčius panašias uniformas. Vienas jų pritūpė ir beatodairiškai
ėmė rinkti gulėjusius futliare šovinius ir dėtis į savo odinukės kišenę.
Ilgaplaukis gitaristas priėjo prie jo, mėgindamas sutrukdyti, tačiau ta­

148

sai greitai parbloškė jį stipriu stūmiu į petį ir, nutempęs nuo jo gitarą,
užsimojo, ruošdamasis suskaldyti instrumentą į aštrią kolonos iškyšą.
Antrasis niekšas be ypatingų pastangų prispaudė prie sienos pagyve­
nusį saksofonistą, kol jis nesėkmingai bandė ištrūkti ir padėti draugui.
Iš stovinčiųjų aplink klausytojų nė vienas neužstojo muzikantų; minia
tučtuojau išretėjo, o likusieji slėpė akis arba vaizdavo, kad apžiūrinėja,
gulinčias ant gretimų prekystalių, prekes. Artiomui pasidarė labai gėda
dėl jų ir dėl savęs, bet įsikišti jis nedrįso.

- Juk šiandien jūs jau buvote! - ranka laikydamasis už peties, verkš­
lenančiu balsu įrodinėjo ilgaplaukis.

- Klausyk, tu! Jeigu jums šiandien gera diena, reiškia mums taip
pat ji turi būti gera, aišku? Ir tu man čia negiedok, aišku? Ką, į vagoną
užsimanei, gaidys plunksnuotas?! - nuleisdamas gitarą, užrėkė ant jo
bandžius. Buvo aišku, kad ja mosikavo tik norėdamas įbauginti.

Ties žodžiu „vagonas" ilgaplaukis iškart užsikirto ir, neištardamas
daugiau nė žodžio, sukinkavo galva.

- Tai-gis... Gaidys! - kirčiu į pirmą skiemenį pabaigė bandžius, nie­
kinančiai spjovęs muzikantui po kojomis. Muzikantas nutylėjo ir tai.
Įsitikinęs, kad maištas nuslopintas, abu buliai neskubėdami, ieškodami
kitos aukos, pasišalino.

Artiomas sumišęs apsižvalgė ir pastebėjo šalia savęs Tūzą, kuris,
pasirodo įdėmiai stebėjo šią sceną.

- Kas jie? - nustebęs paklausė Artiomas.
- O į ką jie panašūs, tavo manymu? - pasidomėjo Tūzas. - Bandžiai.
Paprasti bandžiai. Jokios valdžios Kinų kvartale nėra, viską kontroliuoja
dvi grupuotės. Šioji pusė - brolių slavų, kaip jie patys save vadina. Visa
šutvė iš Kalugos-Rygos linijos čia susirinko, visi galvažudžiai. Apskritai
juos vadina kalugiečiais, kai kuriuos - rygiečiais, bet nei su Kaluga, nei
su Ryga jie, suprantama, nieko bendro neturi. O štai ten, matai, kur tilte­
lis, - jis parodė Artiomui į laiptus, vedančius į dešinę ir į viršų apytiksliai
salės viduryje, - ten dar viena salė, beveik tokia pat, kaip ši. Ten toks pats
bardakaSy bet šeimininkauja ten kaukaziečiai-musulmonai - daugiausia
azerbaidžaniečiai ir čečėnai. Kada čia buvo skerdynės, mėgino pasidalinti
stotį, visi bandė atsiriekti kuo daugiau. Galiausiai pasidalino pusiau.
Artiomas nebesiaiškino, kas tokie kaukaziečiai, nutaręs, kad ir šis
pavadinimas, kaip ir nesuprantami ir sunkiai ištariami „čečėnai” ar

149

„azerbaidžaniečiai" priklausė, matyt, nežinomoms jam arba pervar­
dintoms stotims, iš kur atkeliavo tie bandžiai.

- Dabar abi šios gaujos sugyvena taikiai, - tęsė Tūzas. - Plėšia tuos,
kurie nutarė pasilikti Kinų kvartale uždarbiauti, ima muitus iš praeivių.
Abejose salėse mokestis vienodas - trys šoviniai, taip, kad nėra skirtumo,
iš kur ateini. Tvarkos čia, žinoma, jokios, na, bet jiems ji nereikalinga,
tik laužų kurti neleidžia. Nori kvaišalų - į sveikatą, spirito - į valias.
Ginklų čia tiek gali įsigyti, kad pusę metro paprasta išgriauti. Prostitucija
klesti. Bet nepatariu, - čia pat pridūrė jis ir susigėdęs kažką burbtelėjo
apie savo patirtį.

- O kas per vagonas? - paklausė Artiomas.
- Vagonas? Čia pas juos tarsi štabas. Jeigu kas nors nusižengs prieš
juos, mokėti atsisakys, skolingas pinigų ar panašiai, tempia tenai, ten
dar yra kalėjimas, skolų duobė. Geriau ten nepakliūti, nieko gero. Al­
kanas? - pakeitęs temą paklausė Tūzas.
Artiomas linktelėjo. Bala žino kiek valandų praėjo nuo to meto, kai jie
su Chanu arbatą gėrė ir kalbėjosi Sucharevskaja stotyje. Be laikrodžio jis
visiškai prarado laiko nuovoką. Jo žygiai per tunelius, prisotinti išgyve­
nimų, galėjo tęstis ištisas valandas, o galėjo praskrieti per kelias minutes,
nekalbant apie tai, kad nuolatos kildavo dvejonės, kad tuneliuose laiko
tempas visiškai galėjo skirtis nuo įprasto. Kaip bebūtų, valgyti norėjosi.
Jis apsižiūrėjo.
- Šašlykas! Karštas šašlykas! - įsirėkė netoliese stovėjęs tamsaus gy­
mio prekeivis tankiais juodais ūsais po kumpa nosimi.
Jo tarmė buvo labai keista: negalėjo jis ištarti kietą „L”, ir vietoj „O"
gaudavosi „A”. Artiomas ir anksčiau buvo sutikęs, kalbančius neįprasta
tarme, žmones, tačiau daug dėmesio į tai nekreipdavo. Žodis Artiomui
buvo žinomas, šašlykus VDNH gamindavo ir mėgdavo. Kiaulienos,
žinoma. Bet tai, kuo gyrėsi šitas prekeivis, šašlyko toli gražu nepriminė.
Gabalėliuose, sumautuose ant pajuodusių nuo suodžių iešmų, Artio­
mas, ilgai ir įdėmiai stebėjęs, pagaliau pažino apanglėjusius žiurkių
mėsgalius riestomis letenomis. Jį supykino.
- Nevalgai žiurkių? - užjausdamas paklausė jo Tūzas. - Štai ir jos, -
parodė į prekeivį, - kiaulių nevalgo. Jiems Koranas draudžia. O apie
žiurkes - nieko, - pridūrė jis, trokštamai žvilgtelėjęs į rūkstantį keptu­
vą, - aš irgi anksčiau bjaurėjausi, o vėliau pripratau. Aišku, kietokos jos

150