Dmitry.Glukhovsky.-.Metro.2033.2011.LT

kuris dėl jo kaltės neteko sūnaus. Artiomas brido, tyliai kartodamas: „Aš
čia niekuo dėtas... Aš negalėjau... Ką aš galėjau padaryti?"

Staiga jis pastebėjo mažą daiktą, gulintį šešėlyje tarp dviejų pabėgių.
Net iš tolo jis pasirodė jam matytas, ir jo širdis ėmė plakti smarkiau.
Pasilenkęs, jis pakėlė nuo žemės mažą dėžutę su kyšančia iš jos lenkta
rankenėle. Pasukęs ją, dėžutė atsiliepė jau girdėta liūdna melodija. Olego
muzikinė dėžutė. Pamesta ar atsitiktinai iškritusi iš jo rankų visiškai
neseniai.

Artiomas nusimetė kuprinę toje vietoje, kur rado dėžutę, ir įdėmiai
ėmė tyrinėti tunelio sienas. Netoliese buvo durys, vedančios į tarny­
bines patalpas, bet už jų Artiomas rado tik apleistą viešą tualetą. Dar
dvidešimt minučių paieškų jokių rezultatų nedavė. Grįžęs prie kuprinės,
vaikinas atsisėdo ant žemės ir nugara atsirėmė į sieną, atmetęs galvą atgal
ir neviltingai įsistebeilijęs į lubas. Po sekundės jis vėl buvo ant kojų, o
blykčiojantis žibintuvėlio spindulys švietė į juodą plyšį, vos pastebimą
tarp patamsėjusių betono perdangų. Nesandariai uždengtos angos ply­
šys - tiesiai virš tos vietos, kur Artiomas rado ant žemės gulinčią Olego
muzikinę dėžutę. Bet pasiekti angą buvo neįmanoma: lubos buvo virš
trijų metrų aukščio.

Sprendimas atėjo beveik akimirksniu. Suspaudęs rankoje rastą dėžutę
ir numetęs ant bėgių savo kuprinę, Artiomas puolė atgal prie sargybinių.
Jis nebebijojo pažvelgti Antonui į akis.

Kiek sulėtinęs žingsnį priartėjęs prie posto, kad išsigandę sargybiniai
nenudėtų jo, Artiomas priėjo prie Antono ir tyliai papasakojo apie savo
radinį. Po dviejų minučių, lydimi sargybinių klausiančių žvilgsnių, jie
jau tolo nuo posto paeiliui sukdami drezinos rankenas.

Landa buvo gana siaura, ir ten buvo neįmanoma išsitiesti visu ūgiu.
Ji driekėsi lygiagrečiai tunelio maždaug pusantro metro virš lubų, ir
Artiomas net negalėjo įsivaizduoti kokiam tikslui ji buvo įrengta. Ven­
tiliacijai? Žiurkėms? Avarinių situacijų atvejams? Ar ji buvo iškasta po
tunelio susprogdinimo?

Drezina sustojo tiesiai po anga. Jo aukščio užteko, kad Artiomas,
užsilipęs ant Antono pečių, atidarytų angą, patektų vidun ir paskui
padėtų įlipti porininkui.

Nors siauras koridorius tolo į abi puses, Antonas ryžtingai ėmė
žingsniuoti į Pergalės parko pusę. Po kelių sekundžių tapo aišku, kad

351

jis neklydo: ant žemės žibintuvėlio šviesoje sublizgėjo pailga gilzė -
viena tų, kurių vakar Melnikas padovanojo berniukui. Įkvėptas radinio,
Antonas paspartino žingsnį.

Jie nuėjo dar apie dvidešimt metrų iki tos vietos, kur landa rėmėsi į
sieną, o grindyse juodavo dar viena anga, šalia kurios gulėjo atitrauktas
dangtis. Antonas ryžtingai ėmė leistis žemyn. Artiomui nespėjus pa­
prieštarauti, jis jau buvo dingęs angoje. Iš jos staiga pasigirdo bildesys,
keiksmai, o paskui prislopintas balsas šūktelėjo:

- Atsargiau šok - čia kokie trys metrai aukščio. Luktelk, aš tau ži­
bintuvėliu pašviesiu.

Užsikabinęs rankomis už krašto, Artiomas paleido pirštus ir abejomis
kojomis nušoko tarp pabėgių.

- Kaip mes atgal grįšime? - paklausė jis, išsitiesdamas ir purtydamas
delnus.

- Sugalvosim kaip, - atkirto Antonas. - Ar tu tikras, kad matei nu­
mirėlį?

Artiomas gūžtelėjo pečiais. Nepaisant skaudančio pakaušio, mintis,
kad šiąnakt Kijevo stotyje jį užpuolė numirėlis, blaivia galva atrodė
absurdiška.

- Eisime iki Pergalės parko, - nusprendė Antonas. - Jeigu egzistuoja
kažkokia velniava, tai tik ten. Tu ir pats turėtum tai jausti, juk buvai
mūsų stotyje.

- O kodėl jūs vakar mums nieko nepasakėt? - paklausė Artiomas,
vydamasis sargybos vadą ir stengdamasis eiti su juo koją kojon.

- Vadovybė neleido, - niūriai atsakė jis. - Semionovičius labai bijo
panikos, liepė neskleisti gandų. Dreba dėl savo vietos. Bet viskam yra
ribos. Aš jau jam seniai esu sakęs, kad amžinai jis negalės to slėpti...
Trys vaikai per pastaruosius du mėnesius dingo, keturios šeimos
pabėgo iš stoties. Vienas mūsų sargybinis su adata kakle rastas. Ne,
sako, prasidės panika, prarasim kontrolę. Bailys jis... - Antonas įpykęs
nusispjovė.

- O kas jam tą adatą?.. - Artiomas užsikirto ir sustojo, vietoje su­
stingo ir Antonas.

- Kas čia per velnias? Ar kada esi kažką panašaus matęs? - nustebęs
paklausė sargybinis.

352

Artiomas nieko neatsakė. Jis taip ir liko stovėti, įsistebeilijęs į grin­
dis ir vedžiodamas žibintuvėlį iš vienos pusės į kitą, kad galėtų geriau
įsižiūrėti.

Ant žemės puikavosi gigantiškas piešinys, grubiai išvedžiotas baltais
dažais ant bėgių, pabėgių ir grunto: vingiuota linija, primenanti šliau­
žiančią gyvatę ar kirminą, keturiasdešimties centimetrų pločio ir dviejų
metrų ilgio. Iš vienos pusės matėsi išplatėjimas, primenantis galvą ir dar
labiau suteikiantis panašumo į didžiulį roplį.

- Gyvatė, - išsakė savo spėjimą Artiomas.
- Gal, tiesiog išsiliejo dažai? - pasakė Antonas.
- Galva nukreipta į Pergalės parko pusę, - pastebėjo Artiomas.
- Vadinasi, mums pakeliui, - atsiliepė Antonas.
Dar po kelių šimtų metrų jų prielaidos pasitvirtino, ir jie ėmė žygiuoti
dar ryžtingiau. Pasirinkta kryptis buvo teisinga, tuo jie įsitikino radę
dar tris gilzes, numestas vidury kelio.
- Šaunuolis vaikinas! - išdidžiai tarė Antonas. - Sugalvok tu man
taip: pėdsakus palikti!
Artiomas linktelėjo. Labiau jį domino tai, kaip nežinomai būtybei be
triukšmo pavyko pagrobti, sprendžiant iš visko, gyvą berniuką. Ar tai,
ką jis girdėjo būdamas be sąmonės, vyko iš tikrųjų? Ar Olegas sutiko eiti
su savo paslaptinguoju pagrobėju geranoriškai? Ir kodėl tada jis paliko
savo kelyje tuos pėdsakus?
Artiomas ir Antonas nutilo. Dabar, kai jie tiesiog žygiavo pirmyn,
skaičiuodami pabėgius, o nyki tamsa pamažu naikino neseniai patirtą
džiaugsmą ir viltį, jam vėl darėsi baisu. Tikėdamasis atpirkti savo kaltę
prieš berniuką ir jo tėvą, jis pamiršo apie visus įspėjimus ir pašnibždomis
pasakotas klaikias istorijas. Pamiršo ir apie stalkerio paliepimą niekur
neiti iš Kijevo stoties ir laukti jo stotyje. Ir jeigu Antonas veržėsi pirmyn,
kad surastų ir susigrąžintų sūnų, tai kam į tą prakeiktą Pergalės parką
ėjo Artiomas? Dėl ko jis nepaisė savęs ir savo pagrindinės užduoties?
Jis sekundę prisiminė keistus žmonės iš Poliankos, kurie pasakojo jam
apie likimą. Kažkodėl jis pajuto palengvėjimą. Tiesa, kovinė nuotaika
dingo jau po dešimties minučių. Iškart prieš kitą ženklą, vaizduojantį
gyvatę.
Šis piešinys buvo dvigubai didesnis, ir tai juos įtikino, kad jie eina
teisinga linkme. Tačiau Artiomas nebuvo tikras, ar tai jį džiugino.

353

Tunelis, atrodo buvo begalinis. Jie vis ėjo ir ėjo, ir Artiomo apskaičia­
vimais, jie keliavo ne mažiau kaip dvi valandas. Nors jis galėjo klysti -
Antonas beveik visą laiką tylėjo, o tamsoje ir tyloje, kaip žinia, minutės
pailgėja mažiausiai dvigubai.

Pamatę nupieštą gigantišką gyvatę, kurios ilgis buvo virš dešimties
metrų, jie išgirdo įtartinus garsus: Antonas sustingo vietoje, atsukęs
ausį į tunelį, ir Artiomas pasekė jo pavyzdžiu. Iš tunelio gelmių sklido
keisti garsai; iš pradžių jis negalėjo jų atpažinti, bet paskui suprato kas
tai: dusliais būgnų trenksmais akompanuojamas giedojimas, panašus
į tą, kuriuo Kijevo stoties vamzdžiai atsiliepė į melodiją iš muzikinės
dėžutės.

- Jau nebetoli, - linktelėjo Antonas.
Laikas, kuris iki tol slinko labai lėtai, staiga pavirto į želė ir beveik
visiškai sustojo: žvelgdamas į porininką, Artiomas labai aiškiai suprato,
kad jis linksi galva per staigiai, tarsi apimtas konvulsijų, o paskui nuste­
bo, kad Antono smakras taip ir negrįžo į įprastą padėtį. Ir, kai Antonas
ėmė lėtai virsti ant šono, tarsi skudurais prikimšta kaliausė, Artiomas
pamanė, kad gali jį sugauti, nes laiko tam buvo per akis. Tai padaryti
sutrukdė lengvas dūris į petį. Suglumęs, Artiomas pamatė įsmigusią į
striukę plunksnotą plieninę adatą. Ištraukti jos jam nepavyko: visas kū­
nas suakmenėjo ir tarsi pradingo, jis jo nebejautė. Vatinės kojos sulinko
nuo kūno svorio, ir Artiomas nugriuvo ant žemės. Tačiau sąmonės jis
neprarado, klausos ir regos adata taip pat pagailėjo. Kvėpuoti buvo šiek
tiek sunkiau, bet dabar daug oro jam jau nebereikėjo, nes kojų ir rankų
Artiomas nebevaldė.
Šalia pasigirdo žingsniai, veržlūs ir besvoriai. Prisiartinusi būtybė
negalėjo būti žmogus. Žmogaus žingsnius Artiomas išmoko atskirti
labai gerai, einant sargybą VDNH: poriniai, sunkūs, dažnai bildenantys
grubiais pačių populiariausių metro kerziniais batų padais. Į nosį trenkė
aitrus, nemalonus kvapas.
- Vienas, du. Svetimi, guli, - kažkas pasakė iš viršaus.
- Taikliai šaudau, toli. Kaklas, petys, - atsiliepė kitas.
Balsai buvo labai keisti: be jokių intonacijų, blankūs, primenantys
monotonišką vėjo ošimą tuneliuose. Tačiau tai buvo be abejonės žmo­
nių balsai.
- Yra, taikliai. Taip nori Didysis Kirminas, - tęsė pirmasis balsas.

354

- Taip. Vieną - tu, antrą - aš, nešam svetimus namo, -pridūrė an­
trasis.

Vaizdas Artiomui prieš akis truktelėjo: jį staiga atplėšė nuo žemės.
Vieną akimirką jam pavyko pamatyti šmėstelėjusį veidą: siaurą, tamsio­
mis giliomis akiduobėmis. Paskui abu besimėtantys žibintuvėliai - jo ir
Antono - užgeso ir aplink pasidarė visiškai tamsu. Ir tik iš plūstančio į
galvą kraujo Artiomas suprato, kad jį, kaip maišą, kažkur tempia.

Keistas pokalbis tuo metu vis dar tęsėsi, nors dabar jį lydėjo įtemptas
kvankštimas.

- Adata-paralyžius, o ne adata-nuodai. Kodėl?
- Vadas taip liepė. Žynys taip liepė. Didysis Kirminas to norėjo. Mėsą
gerai laikyti.
- Tu protingas. Tu ir žynys - draugai. Žynys moko.
- Taip.
- Vienas, du, priešai ateina. Kvepia parakas, ugnis. Blogas priešas.
Kaip ateina?
- Nežinau. Vadas ir Vartanas apklausia. Aš ir tu gaudom. Gerai, Di­
dysis Kirminas džiaugiasi. Aš ir tu gausim dovaną.
- Daug yra? Mokasinai? Striukė?
- Daug. Striukė - ne. Mokasinai - ne.
- Aš - jaunas. Priešus gaudau. Gerai. Daug yra. Do-va-na... Džiau­
giuosi.
- Ši diena - gera. Vartanas atvedė naują vaiką. Aš, tu gaudom priešus.
Didysis Kirminas džiaugiasi, žmonės dainuoja. Šventė.
- Šventė! Džiaugiuosi. Šokiai? Vodka? Aš šokti Nataša.
- Nataša ir vadas, šokti. Tu - ne.
- Aš - jaunas, stiprus, vadas - daug metų. Nataša - jauna. Aš gaudau
priešus, drąsus, gerai. Nataša ir aš, šokti.
Netoliese pasigirdo nauji balsai, ir ginčas nutrūko. Artiomas suprato,
kad juos atnešė į stotį. Čia buvo beveik taip pat tamsu, kaip ir tuneliuose,
visoje stotyje degė tik vienas laužas, prie kurio juos atmestinai numetė
ant žemės. Kažkieno plieniniai pirštai sugriebė jį už smakro ir apsuko
veidu į viršų.
Aplink stovėjo keletas žmonių neapsakomai keistos išvaizdos. Jie
buvo beveik iki pusės išrengti, bet neatrodė, kad jiems būtų šalta. Ant
kiekvieno jų kaktos buvo nupiešta vingiuota linija, panaši į piešinius

355

tuneliuose. Jų galvos buvo nuskustos. Jie buvo neaukšto ūgio ir atrodė
nelabai sveiki: įdubę skruostai, pilka oda, bet kartu jie spinduliavo
kažkokia nežmoniška jėga. Artiomas prisiminė, kaip sunkiai Melnikas
nešė sužeistą Dešimtą iš bibliotekos, ir palygino tai su tuo, kaip greitai
šios keistos būtybės nugabeno juos į stotį.

Visi jie rankose turėjo po ilgą siaurą vamzdelį. Įsižiūrėjęs atidžiau,
Artiomas suprato, kad tai plastmasiniai loveliai, naudojami elektros
laidų tiesimui ir izoliavimui. Ant diržų jie buvo pasikabinę didžiulius
plieninius durtuvus, atrodo, nuo seno pavyzdžio Kalašnikovo automatų.
Visi jie buvo panašaus amžiaus, iki trisdešimties metų. Kurį laiką jie juos
tyrinėjo tylėdami, paskui vienas iš vyrų, su raudonos spalvos linija ant
kaktos ir vienintelis su barzda, tarė:

- Gerai. Džiaugiuosi. Tai Didžiojo Kirmino priešai, mašinų žmo­
nės. Pikti žmonės, švelni mėsa. Didysis Kirminas patenkintas. Šarapas,
Vovanas - drąsūs. Aš imu mašinų žmones į kalėjimą, apklausti. Rytoj
šventė, visi geri žmonės valgys priešus. Vovanai! Kokia adata? Paraly­
žius? - pasitikslino jis, matyt, kreipdamasis į vieną iš tų, kurie pagavo
Artiomą su Antonu.

- Taip, paralyžius, - patvirtino tvirtas vyras su mėlyna linija ant
kaktos.

- Paralyžius - gerai. Mėsa negenda, - pritarė barzdotasis. - Vovanai,
Šarapai! Imkit priešus, eikit su manim į kalėjimą.

Prieš akis vėl sumirguliavo, ir šviesa ėmė tolti. Šalia skambėjo nauji
balsai, kažkas nesuprantamai reiškė savo džiaugsmą, kažkas graudžiai
kaukė, paskui pasigirdo giedojimas, toks žemas, vos girdimas, ir nema­
lonus. Atrodė, kad gieda numirėliai. Artiomas prisiminė istorijas, kurios
buvo kuriamos apie Pergalės parką. Paskui jį vėl sviedė ant žemės kartu
su Antonu. Po kiek laiko Artiomas užmigo.

...Kažkas tarsi stumtelėjo jį, liepė greičiau keltis. Jis įjungė žibintu­
vėlį, pridengdamas jį ranka, kad ne taip smarkiai rėžtų apsimiegojusias
akis, apžiūrėjo palapinę (kur automatas?!) ir išėjo į stotį. Jis taip pasi­
ilgo namų, bet dabar, kai vėl atsidūrė VDNH, visiškai tuo nesidžiaugė.
Čia, atrodo, nutiko kažkas siaubingo: aprūkusios lubos, apšaudytos ir
ištuštėjusios palapinės, sunkus degėsio kvapas tvyrantis ore. Tolumoje,
tikriausiai, iš tunelio kitame platformos gale, buvo girdėti kažkieno
klaikūs riksmai, tarsi ten kažką pjautų.

356

Dvi avarinės lempos skurdžiai apšvietė stotį, jų silpni spinduliai vos
prasimušė pro tingius dūmų debesis. Visoje platformoje nieko nebuvo,
tik šalia vienos palapinės ant žemės žaidė maža mergaitė. Artiomas
norėjo paklausti žaidžiančios mergaitės, kas čia nutiko ir kur visi dingo,
bet pamačiusi besiartinantį Artiomą, ji ėmė garsiai verkti, ir jis atsisakė
savo sumanymo.

Tuneliai. Tuneliai, vedantys į Botanikos sodą. Jeigu jo stoties gyventojai
pabėgo, tai jie galėjo bėgti tik į perėjimus, vedančius į tą prakeiktą vietą.
Bet jeigu jie būtų pabėgę, jie nebūtų čia palikę jo ir mažylės vienų.

Nušokęs ant bėgių, Artiomas pasuko išėjimo link. Ginklo nėra, o
be ginklo pavojinga, pagalvojo jis. Bet jis neturi ko prarasti, be to, jis
turi ištirti aplinką. Gal juočkiai sugebėjo pralaužti gynybą? Tada jis -
paskutinė viltis. Jis turi sužinoti tiesą ir pranešti ją sąjungininkams
pietuose.

Tamsa užgriuvo jį iškart įėjus - peržengus ribą, už kurios baigėsi stotis
ir prasidėjo tunelis. Kartu su tamsa atėjo ir baimė. Priekyje visiškai nieko
nesimatė, užtat puikiai girdėjosi šlykštus čepsėjimas. Artiomas dar kartą
pasigailėjo, kad neturi automato, bet trauktis buvo per vėlu.

Tolumoje jis išgirdo žingsnius, kurie ėmė skambėti vis arčiau. Jie arti­
nosi, kai Artiomas ėjo pirmyn, ir nutildavo, kai jis sustodavo. Kartą jam
jau buvo nutikę panašūs dalykai, bet kada ir kaip tai buvo, jis negalėjo
prisiminti. Buvo labai baisu - kovoti su nematomu ir nežinomu... prie­
šininku? Išdavikiškai drebantys keliai trukdė jam greitai judėti, o laikas
buvo baimės pusėje. Artiomas pajuto, kaip jį išpylė šaltas prakaitas. Sulig
kiekviena sekunde jam darėsi vis baisiau. Ir, kai žingsniai pasigirdo už
trijų žingsnių nuo jo, Artiomas neištvėrė, ir, kliūdamas, griūdamas ir
kildamas vėl, puolė atgal į stotį. Trečią kartą pargriuvus, jo galutinai
nusilpusios kojos atsisakė jam paklusti, ir jis suprato, kad jam galas.

- ...Viską šiame pasaulyje sukūrė Didysis Kirminas. Kadaise visas pa­
saulis buvo iš akmens, ir nebuvo jame daugiau nieko, išskyrus akmenį. Ne­
buvo oro ir vandens, nebuvo šviesos ir ugnies. Nebuvo žmonių ir gyvūnų.
Buvo tik negyvas akmuo. Ir tada jame apsigyveno Didysis Kirminas.

- Iš kur atsirado Didysis Kirminas? Iš kur jis atėjo? Kas jį sukūrė?
- Didysis Kirminas buvo visada. Nepertraukinėk. Jis apsigyveno
pačiame pasaulio centre. Ir pasakė: šis pasaulis bus mano. Jis sukurtas iš
kieto akmens, bet aš išgraušiu jame praėjimus. Jis šaltas, bet aš sušildysiu

357

jį savo kūno šiluma. Jis tamsus, bet aš apšviesiu jį savo akių šviesa. Jis
negyvas, bet aš apgyvendinsiu jį savo kūriniais.

- Kas yra kūriniai?
- Kūriniai - tai būtybės, kurias Didysis Kirminas išleido iš savo įsčių.
Ir tu, ir aš - visi mes jo kūriniai. Tai štai. Ir tada tarė Didysis Kirminas:
viskas bus taip, kaip aš pasakysiu, nes nuo šiol šis pasaulis mano. Ir ėmė
jis graužti praėjimus kietame akmenyje, ir suminkštėjo akmuo jo pilve,
seilės ir sultys sudrėkino jį, ir akmuo atgijo, ir ėmė jame augti grybai.
Ir graužė Didysis Kirminas akmenį tūkstantį metų, kol perėjo kiaurai
visą žemę.
- Kas yra tūkstantis? Vienas, du, trys? Kiek? Tūkstantis?
- Tu turi dešimt pirštų ant rankų. Ir Šarapas tiek pat turi... Ne, Ša-
rapas turi dvylika... Netinka. Tarkim, Gromas turi dešimt pirštų. Jeigu
priskaičiuosime tave, ir Gromą, ir dar kitus žmones, kad iš viso jūsų būtų
tiek, kiek tu turi pirštų, tai visi jie turės dešimt po dešimt. Tai šimtas. O
tūkstantis - tai dešimt kartų po šimtą.
- Daug pirštų. Negaliu suskaičiuoti.
- Nesvarbu. Tai štai. Kai akmenyje atsirado pirmieji Didžiojo Kir­
mino praėjimai, jo pirmasis darbas buvo baigtas. Ir tada jis tarė: štai,
aš pragraužiau akmenyje tūkstančius praėjimų, ir subyrėjo akmuo į
trupinius. Ir perėjo trupiniai pro mano pilvą, ir prisigėrė mano gyvybės
sulčių, ir patys atgijo. Ir anksčiau akmuo buvo užėmęs visą vietą pasau­
lyje, o dabar atsidaro tuščios vietos. Dabar yra vietos mano vaikams,
kuriuos pagimdysiu. Ir išėjo iš jo įsčių pirmieji jo kūriniai, kurių vardų
dabar niekas nebeprisimena. Ir buvo jie dideli ir stiprūs, panašūs į patį
Didįjį Kirminą. Ir pamilo juos Didysis Kirminas. Bet jie neturėjo ko
gerti, nes pasaulyje nebuvo vandens, ir mirė jie iš troškulio. Ir tada
Didysis Kirminas nuliūdo. Iki tos dienos jis nežinojo kas yra liūdesys,
nes dar nebuvo nieko taip mylėjęs, ir vienatvė jam taip pat nebuvo
pažįstama. Tačiau sukūręs naują gyvybę, jis ją pamilo ir nebenorėjo su
ja skirtis. Ir tada Didysis Kirminas ėmė verkti, ir jo ašaros užtvinkdė
pasaulį. Taip atsirado vanduo. Ir tarė jis: štai, dabar yra vietos gyventi
ir vandens gerti. Ir žemė, prisisiurbusi mano įsčių sulčių, nuo šiol gyva
ir augins grybus. Sukursiu dabar gyvybę, pagimdysiu vaikų. Jie gyvens
praėjimuose, kuriuos išgraužiau, gers mano ašaras, ir valgys grybus,
užaugintus mano įsčių sultyse. Ir pabijojo jis vėl pagimdyti dideles

358

būtybes, panašias į save, juk joms galėjo neužtekti vietos, vandens ir
grybų. Iš pradžių jis sukūrė blusas, paskui žiurkes, kates, vištas, šunis,
kiaules ir žmones. Bet nutiko ne taip, kaip jis tikėjosi: blusos ėmė si­
urbti kraują, katės medžioti žiurkes, šunys gaudyt i kates, o žmogus juos
visus žudyti ir valgyti. Ir, kai pirmą kartą žmogus nužudė ir suvalgė
kitą žmogų, Didysis Kirminas suprato, kad jo vaikai buvo neverti jo,
ir pravirko. Ir kaskart, kai žmogus suvalgo žmogų, Didysis Kirminas
verkia, ir jo ašaros tvindo praėjimus.

- Žmogus geras. Skani mėsa. Saldi. Tačiau valgyti galima tik priešus.
Aš žinau.

Artiomas suspaudė rankų pirštus. Riešai buvo surišti už nugaros
vielos gabalu ir smarkiai užtino, bet dabar jis bent jau vėl pradėjo juos
jausti. Net tai, kad visą kūną skaudėjo, dabar buvo geras ženklas. Para­
lyžius nuo apnuodytos adatos buvo laikinas. Galvoje sukosi mintis apie
tai, kad jis, skirtingai nuo nepažįstamo pasakotojo, neturėjo supratimo,
iš kur metro atsirado vištos. Tikriausiai, turginiai spėjo atgabenti iš
kažkokio turgaus. Kiaules atsivedė iš vieno iš VDNH paviljonų, tai jis
žinojo, bet vištos...

Jis pamėgino apsidairyti, bet jį supo visiška, rašalo juodumo tamsa.
Tačiau netoliese kažkas buvo. Jau praėjo pusvalandis, kai Artiomas
atsigavo ir, sulaikęs kvapą, klausėsi keisto pokalbio. Jis pamažu ėmė
suprasti, kur pateko.

- Jis juda, aš girdžiu, - pasigirdo kimus balsas, - aš kviečiu vadą.
Vadas apklaus.

Kažkas sušnarėjo ir nutilo. Artiomas pabandė pajudinti kojas. Jos
irgi buvo surištos viela. Jis pamėgino nusiristi ant kito šono ir atsirėmė
į kažką minkšto. Pasigirdo kupina skausmo dejonė.

- Antonai! Ar čia tu? - sušnabždėjo Artiomas.
Jokio atsakymo.
- Aha... Didžiojo Kirmino priešininkai atsigavo... - kažkas pašaipiai
pastebėjo tamsoje. - Jau geriau jūs būtumėte neatsigavę.
Tai buvo tas pats gergždžiantis išmintingas balsas, k«.ris pastarąjį pus­
valandį pasakojo apie Didįjį Kirminą ir gyvybės atsiradimą. Iškart buvo
aišku, kad balso savininkas skiriasi nuo kitų stoties gyventojų: vietoje
primityvių kirstų frazių jis kalbėjo įprastais, tiesa kiek pompastiškais,
sakiniais, be to, jo balso tembras buvo žmogiškas, skirtingai nuo kitų.

359

- Kas jūs? Paleiskite mus! - sunkiai vartydamas liežuvį, sušvokštė
Artiomas

- Taip taip. Būtent taip visi ir kalba. Ne, deja, jūsų kelionė baigta.
Nukankins ir iškeps. O ką padarysi? Laukiniai... - abejingai tarė balsas
iš tamsos.

- Jūs... irgi įkaitas? - susivokė Artiomas.
- Mes visi įkaitai. Jus kaip tik šiandien paleis, - sukikeno jo nema­
tomas pašnekovas.
Antonas vėl sudejavo ir ėmė muistytis ant žemės, paskui myktelėjo
kažką neaiškaus, bet sąmonės taip ir neatgavo.
- Na, ko gi mes čia tamsoje sėdim? Kaip kokie urviniai žmonės!
Čirkštelėjusio žiebtuvėlio liepsna apšvietė kalbančiojo veidą: ilgą žilą
barzdą, purvinus, susivėlusius plaukus ir pilkas pašaipias akis, dings­
tančias tarp daugybės raukšlių. Sprendžiant iš išvaizdos jam turėtų būti
ne mažiau kaip šešiasdešimt. Jis sėdėjo ant kėdės kitoje geležinių grotų,
dalinančių patalpą į dvi dalis, pusėje. VDNH irgi buvo tokių patalpų: jos
keistai vadinosi „beždžionynu", nors beždžiones Artiomui teko matyti
tik biologijos vadovėliuose ir vaikiškose knygutėse. Iš tikrųjų tokios
patalpos buvo naudojamos kaip kalėjimas.
- Niekaip negaliu priprasti prie prakeiktos tamsos, tenka žibintuvėliu
naudotis, - pasiguodė senis, prisidengdamas akis. - Na, ir ko jūs čia
atsivilkot? Negi toje pusėje vietos per mažai?..
- Paklausykite, - neleido jam pabaigti sakinio Artiomas. - Jūs juk
laisvas... Jūs juk galite mus išlaisvinti! Kol negrįžo tos žmogėdros! Jūs
juk normalus žmogus...
- Žinoma, galiu, - atsiliepė senis, - bet neketinu to daryti. Su Didžiojo
Kirmino priešais jokių sandorių.
- Kas per Didysis Kirminas? Apie ką jūs kalbate?! Aš apie jį niekada
nesu girdėjęs, ką jau kalbėti apie tai, kad priešu būčiau...
- Nesvarbu, girdėjote apie jį ar ne. Jūs atėjote iš tos pusės, iš ten, kur
gyvena jo priešai, vadinasi, jūs galite būti šnipai, - pašaipus blerbimas
senio balse virto plieniniu žvangesiu. - Jūs turite ginklus ir žibintuvėlius!
Prakeikti mechaniniai žaisliukai! Žudymo mašinos! Kokio dar įrodymo
reikia, kad suprastume, jog jūs - nedorėliai, kad jūs - Didžiojo Kirmino
priešai? - jis pašoko nuo savo kėdės ir priėjo prie grotų. - Tai jūs, ir
tokie kaip jūs, dėl visko kalti!

360

Senis užgesino įkaitusį žiebtuvėlį, ir tamsoje buvo girdėti, kaip jis
pučia ant nusvilusių pirštų. Paskui suskambo nauji šnypščiantys ir krau­
ją stingdantys balsai. Artiomui pasidarė baisu. Jis prisiminė Tretjaką,
nužudytą apnuodyta adata.

- Prašau! - karštai maldavo jis. - Kol dar nevėlu! Na, kamgi jums
visa tai?

Senis nieko neatsakė. Po minutės patalpa prisipildė garsais: basų kojų
šlepenimu per betoną, kimiu kvėpavimu, įtraukiamo per nosį oro švilpi­
mu. Nors Artiomas nieko nematė iš įėjusių, jis jautė, kad jų čia keletas,
ir visi jie įdėmiai tyrinėja jį, apžiūrinėdami, uostydami, klausydamiesi,
kaip garsiai baladojasi krūtinėje jo širdis. Spurdančios širdies dūžiai
sklido net per visą patalpą.

- Ugnies žmonės. Kvepia paraku, kvepia baime. Vienas - stoties iš
anos pusės kvapas. Antras - svetimas. Vienas, antras - priešai, - pagaliau
kažkas sušnypštė.

- Tegul Vartanas daro, - paliepė kitas balsas.
- Uždek ugnį, - pareikalavo kažkas.
Vėl čirkštelėjo žibintuvėlis.
Patalpoje, be senio, kuris rankoje laikė žibintuvėlį, stovėjo trys skusti
laukiniai, prisidengę akis delnais. Vieną iš jų, tvirtą vyrą su barzda,
Artiomas jau buvo matęs šiandien. Kitas irgi jam pasirodė keistai pa­
žįstamas. Žvelgdamas Artiomui tiesiai į akis, jis žengė žingsnį pirmyn ir
atsidūrė prie pat grotų. Nuo jo sklindantis kvapas buvo kitoks: Artiomas
pagavo vos juntamą yrančio kūno dvoką. Nusukti žvilgsnio nuo jo akių
buvo neįmanoma - kaip du sukūriai, jos užsuko visą pasaulį aplink save
ir įtraukė vidun. Artiomas krūptelėjo: jis suprato, kur matė šį veidą
anksčiau. Tai buvo ta pati būtybė, užpuolusi jį naktį Kijevo stotyje.
Artiomą apėmė keistas jausmas, panašus į paralyžių, sukausčiusį
jo kūną nuo apnuodytos adatos dūrio. Jis visiškai sugniuždė jo protą.
Mintys sustojo, ir vaikinas sustingo, klusniai atvėręs savo sąmonę šiai
panašiai į žmogų būtybei, kuri tyliai rijo jį akimis.
- Per liuką... Liukas buvo atidarytas... Atėjome ieškoti berniuko.
Antono sūnaus, kurį pagrobė naktį. Aš dėl visko kaltas, aš jam leidau
klausytis jūsų muzikos per vamzdžius... Užsilipom ant drezinos. Dau­
giau niekam nieko nesakėm. Dviese atėjom. Neuždarėm... - Artiomas
klusniai atsakinėjo į klausimus, kurie kilo jo galvoje.

361

Priešintis ar nuslėpti kažką nuo begarsio balso, reikalaujančio iš jo
išsamios ataskaitos, buvo neįmanoma. Per minutę jis sužinojo iš Artio­
mo viską, kas jį domino. Jis linktelėjo ir atsitraukė. Ugnis užgeso. Lėtai,
tarsi jautrumas sapne užtirpusiai rankai, Artiomui ėmė grįžti savęs
valdymo pojūtis.

- Vovanai, Kulakai - grįžti į tunelį, uždaryti duris, - liepė vienas iš
balsų, tikriausiai, priklausančių barzdotam vadui. - Priešai lieka čia.
Dronas saugo priešus. Rytoj šventė, žmonės valgys priešus, garbins
Didįjį Kirminą.

- Ką jūs padarėte Olegui? Ką padarėte vaikui? - sušvokštė Artiomas
jiems pavymui.

Durys griausmingai užsitrenkė.

362

17 SKYI1IUS

Kelios minutės prabėgo visiškoje tyloje, ir Artiomas, nusprendęs, kad
juos paliko vienus, vėl ėmė muistytis, mėgindamas atsisėsti. Smarkiai
skaudėjo surištas rankas ir kojas. Artiomas prisiminė patėvio žodžius,
kuris jam kartą paaiškino, kad negalima ilgai laikyti užrišto raiščio ar
timpos, nes tuomet audiniai pradeda džiūti. Nors, pamanė jis, koks
dabar skirtumas?

- Prieše, gulėk ramiai! - staiga pasigirdo balsas. - Dronas spjaus
adatą-paralyžių!

- Nereikia, - Artiomas klusniai sustingo, - nereikia šaudyti.
Jam vėl gimė viltis: kas, jeigu jis pamėgintų pasikalbėti su kalėjimo
prižiūrėtoju, ir, galbūt, jis padėtų jiems ištrūkti iš čia? Bet apie ką galima
kalbėti su laukiniu, kuris tikriausiai net pusės jo žodžiu nesupras?
- O kas tas Didysis Kirminas? - paklausė jis to, kas pirmiausia atėjo
į galvą.
- Didysis Kirminas kuria žemę. Kuria pasaulį, kuria žmogų. Didysis
Kirminas - viskas. Didysis Kirminas - gyvybė. Didžiojo Kirmino prie­
šai, mašinų žmonės - mirtis.
- Aš niekada nesu apie jį girdėjęs, - atsargiai rinkdamas žodžius,
ištarė Artiomas. - Kur jis gyvena?
- Didysis Kirminas gyvena čia. Šalia. Aplink. Didysis Kirminas iškasė
praėjimus. Žmogus paskui mano, kad tai jis viską kuria. Ne. Didysis
Kirminas. Duoda gyvybę, atima gyvybę. Iškasa naujus praėjimus, žmo­
nės ten gyvena. Geri žmonės garbina Didįjį Kirminą. Didžiojo Kirmino
priešai nori žudyti. Žyniai taip sako.
- Kas tie žyniai?
- Seni žmonės, su plaukais ant galvų. Tik jie gali. Jie žino, klausosi
Didžiojo Kirmino norų, perduoda juos žmonėms. Geri žmonės išpildo
Didžiojo Kirmino norus. Blogi žmonės nepaklūsta. Blogi žmonės -
priešai, geri juos valgo.

363

Prisiminęs nugirstą pokalbį, Artiomas pamažu ėmė suprasti kas čia
dedasi. Pasakojęs legendą apie Didįjį Kirminą senis, tikriausiai, ir buvo
vienas iš tų žynių.

- Žynys sako: negalima valgyti žmonių. Sako, Didysis Kirminas ver­
kia, kai žmogus valgo kitą žmogų, - stengdamasis reikšti savo mintis
panašiai, kaip laukinis, priminėjam Artiomas. - Valgyti žmones - prieš
Didžiojo Kirmino valią. Jeigu mes čia liksime, mus suvalgys. Didysis
Kirminas nulius, jis verks... - atsargiai pridūrė jis.

- Didysis Kirminas, žinoma, verks, - pasigirdo iš tamsos pašaipus
balsas. - Bet emocijos emocijomis, o baltyminio maisto niekuo ne­
pakeisi.

Kalbėjo tas pats senis, Artiomas iškart pažino jo balso tembrą ir
intonacijas. Tik jis negalėjo suprasti, ar jis visą laiką buvo patalpoje
ar ką tik nepastebimai įsėlino. Kaip bebūtų, vilties ištrūkti iš narvo jis
nebeteko. Paskui Artiomui į galvą kilo dar viena mintis, nuo kurios jį
ėmė purtyti šaltis. Kokia laimė, kad Antonas iki šiol neatsigavo ir negirdi
viso to, pamanė jis.

- O vaiką? Vaikus, kuriuos jūs grobiate? Juos irgi valgote? Berniuką?
Olegą? - žvelgdamas į tamsą plačiai atmerktomis iš siaubo akimis, be­
veik begarsiai paklausė jis.

- Mažų nevalgome, - atsiliepė laukinis, nors Artiomui pasirodė, kad
atsakė senis. - Maži negali būti pikti. Negali būti priešais. Mažuosius
mes pagrobiame, kad paaiškintume kaip reikia gyventi. Pasakojame apie
Didįjį Kirminą. Mokome jį garbinti.

- Šaunuolis, Dronai, - pagyrė žynys. - Mylimiausias mokinys, - pa­
aiškino jis.

- Kas nutiko berniukui, kurį pagrobėte vakar naktį? Kur jis? Tai jūsų
pabaisą jį nusitempė, aš žinau, - pasakė Artiomas.

- Pabaisa? Ir kas gi priveisė tų pabaisų?! - pratrūko senis. - Kas pri­
veisė tų nebylių, triakių, berankių, šešiapirščių, mirštančių vos tik gimus
ir nesugebančių daugintis? Kas atėmė iš jų žmogaus pavidalą, pažadėję
jiems rojų, ir paliko dvėsti šio prakeikto miesto akloje žarnoje? Kas dėl
to kaltas ir kas yra po viso to tikrasis monstras?

Artiomas tylėjo. Senis irgi daugiau nieko nebekalbėjo ir tik sunkiai
kvėpavo, mėgindamas nusiraminti. Ir tą akimirką atsipeikėjo Antonas.

- Kur jis? - sušvankštė jis. - Kur mano sūnus? Kur mano sūnus?!
Grąžinkite man sūnų!

364

Jis pradėjo rėkti ir, mėgindamas išsilaisvinti, ėmė ritinėtis ant grindų,
trankydamasis į grotas ir siena.

- Pasiutęs, - kaip ir anksčiau pašaipiu tonu pastebėjo senis. - Dronai,
nuramink jį.

Pasigirdo keistas garsas - tarsi kažkas nusikosėtų ar smarkiai iš­
kvėptų. Kažkas trumpai švilptelėjo ore ir po kelių sekundžių Antonas
vėl nutilo.

- Labai pamokančiai, - tarė žynys. - Einu atsivesiu berniuką, tegul pa­
sižiūri į tėvą, atsisveikina. Geras, beje, berniukas, tėvas gali juo didžiuo­
tis - taip šauniai priešinasi hipnozei... - Jo balsas nutolo, sugirgždėjo
atsidarančios durys. - Nereikia bijoti, - netikėtai švelniai tarė kalėjimo
prižiūrėtojas. - Geri žmonės nežudo ir nevalgo priešo vaikų. Vaikai be
nuodėmės. Galima juos tinkamai išmokyti gyventi. Didysis Kirminas
atleidžia mažiesiems priešams.

- Dieve, na koks dar Didysis Kirminas? Tai juk visiškas absurdas!
Blogiau už sektantus ir satanistus! Kodėl jūs juo tikite? Ar jį kas nors
kada nors matė, tą jūsų Kirminą? Ar esi jį matęs? - savo paskutinę tiradą
Artiomas pasistengė ištarti sarkastiškai, bet gulėdamas ant žemės suriš­
tomis rankomis ir kojomis, tai padaryti įtikinamai buvo nelengva.

Kaip ir tada, kai jis laukė mirties bausmės fašistų nelaisvėje, jį apėmė
abejingumas savo likimui. Jis padėjo galvą ant šaltų grindų ir užsimerkė,
nesitikėdamas atsakymo.

- Į Didįjį Kirminą negalima žiūrėti. Uždrausta! - atkirto laukinis.
- Negali būti, - nenoriai atsiliepė Artiomas. - Nėra jokio Kirmino...
O tunelius žmonės iškasė. Jie visi žemėlapiuose sužymėti... Ten net
vienas apvalus, kur Hanza, tokį dalyką tik žmonės gali sukurti. Nors
tu, tikriausiai, net nežinai, kas yra žemėlapis...
- Aš žinau, - ramiai atsakė Dronas. - Aš mokausi iš žynio, jis man
rodo. Žemėlapyje nėra daug praėjimų. Didysis Kirminas iškasė naujų
praėjimų, o žemėlapyje jų nėra. Net ir čia, pas mus namie, yra naujų
šventų praėjimų, o žemėlapyje jų nėra. Mašinų žmonės daro žemėlapius
ir galvoja, kad jie kasa praėjimus. Kvaili, išdidūs. Nieko nežino. Už tai
Didysis Kirminas juos baudžia.
- Už ką baudžia? - nesuprato Artiomas.
- Už iš... iš-di-du-m ą, - kruopščiai ištarė laukinis.
- Išdidumą, - patvirtino žynio balsas.

365

- Didysis Kirminas sukūrė žmogų patį paskutinį, ir buvo žmogus
mylimiausias jo vaikas, nes kitiems jis nedavė proto, o žmogui davė.
Žinojo jis, kad protas - pavojingas žaislas, ir todėl liepė: gyvenk taikiai su
savimi, su žeme ir visomis būtybėmis ir garbink mane. Po to pasitraukė
Didysis Kirminas į žemės gelmes, bet prieš tai dar pasakė: ateis diena,
kai grįšiu. Elkis taip, tarsi aš bučiau šalia. Žmonės pakluso savo kūrėjui
ir taikiai gyveno su žeme, kurią jis sukūrė, taikiai sutarė vienas su kitu ir
kitomis būtybėmis, ir garbino Didijį Kirminą. Ir gimė jiems vaikai, ir jų
vaikams gimė vaikai, ir tėvas sūnui, motina dukrai perduodavo Didžiojo
Kirmino žodžius. Bet mirė tie, kas savo ausimis girdėjo jo paliepimą, ir
mirė jų vaikai, ir pasikeitė daug kartų, o Didysis Kirminas taip ir negrįžo.
Ir tada vienas paskui kitą žmonės ėmė nebesilaikyti duoto jam pažado
ir elgtis, kaip jis liepė. Ir atsirado tie, kurie pasakė: Didžiojo Kirmino
niekada nebuvo, nėra ir dabar. O kiti laukė, kol Didysis Kirminas grįš
ir nubaus juos. Sudegins juos savo akių šviesa, suės jų kūnus ir užvers
praėjimus, kur jie gyvena. Tačiau Didysis Kirminas negrįžo, ir tik verkė
dėl žmonių. Ir ašaros jo kilo iš gelmių, ir tvindė praėjimus. Ir tada tie,
kurie išsižadėjo savo kūrėjo, pasakė: mūsų niekas nesukūrė, mes buvome
visada. Žmogus nuostabus ir galingas, jis negali būti sukurtas kirmino!
Ir tarė: visa žemė mūsų, buvo ir bus mūsų, ir praėjimus joje iškasė ne
Didysis Kirminas, o mes ir mūsų protėviai. Ir uždegė liepsną, ir ėmė
žudyti Didžiojo Kirmino sutvertas būtybes, sakydami: štai, visa mus
supanti gyvybė, yra mūsų, ir viskas čia tik tam, kad numalšintų mūsų
alkį. Ir sukūrė mašinas, kad galėtų greičiau žudyti, kad sėtų mirtį, kad
griautų Didžiojo Kirmino sukurtą gyvenimą, ir užgrobtų jo pasaulį.
Bet net tada jis nepakilo iš gelmių. Ir ėmė žmonės juoktis iš jo ir toliau
elgtis priešingai jo paliepimams. Ir nusprendė sukurti panašias į jį ma­
šinas, kad dar labiau pažemintų jį. Ir sukūrė jie tokias mašinas, ir įėjo į
jų vidų, ir juokėsi: štai, dabar mes patys galime valdyti Didįjį Kirminą,
ir ne vieną, o dešimtis. Ir trenkia šviesa iš jų akių, ir dunda griaustinis,
kai jie šliaužia ir žmonės išeina iš jų įsčių. Mes sukūrėme Kirminą, o ne
Kirminas mus. Bet ir to jiems buvo maža. Jų širdyse augo neapykanta.
Nusprendė jie sunaikinti žemę, kurioje gyveno. Ir sukūrė tūkstančius
įvairių mašinų: spjaudančias ugnį ir geležį, plėšiančias žemę į gabalus. Ir
ėmė naikinti žemę, ir viską, kas gyva buvo joje. Ir tada neištvėrė Didysis
Kirminas, ir prakeikė juos: atėmė iš jų pačią brangiausią dovaną - protą.
Juos apėmė beprotystė, jie ėmė naudoti savo mašinas prieš saviškius ir

366

ėmė žudyti vieni kitus. Ir jau nebeprisiminė, kodėl daro tai, ką daro,
bet jau nebegalėjo sustoti. Taip nubaudė Didysis Kirminas žmogų už
jo išdidumą.

- Bet ne visus? - paklausė vaikiškas balsas.
- Ne. Buvo tokių, kurie visada prisiminė Didįjį Kirminą ir garbino jį.
Išsižadėjo jie mašinų ir šviesos ir gyveno taikoje su žeme. Jie išsigelbėjo,
ir Didysis Kirminas nepamiršo jų ištikimybės, ir išsaugojo jų protą, ir
žadėjo atiduoti jiems visą pasaulį, kai jo priešai kris. Ir tebūnie taip.
- Ir tebūnie taip, - choru pakartojo laukinis ir vaikas.
- Olegai? - išgirdęs vaiko balse kažką pažįstamo, pašaukė Artiomas.
Vaikas nieko neatsakė.
- Ir iki šiol Didžiojo Kirmino priešai gyvena jo iškastuose praėji­
muose, nes nėra daugiau kur jiems pasislėpti, bet garbina jie ne jį, o
savo mašinas. Didžiojo Kirmino kantrybė didžiulė, ir užteko jos ilgiems
žmonių savivalės amžiams. Bet ir ji nėra begalinė. Išpranašauta, kad, kai
jis suduos paskutinį smūgį tamsiai priešų šaliai, jų valia bus palaužta, ir
pasaulis atiteks geriems žmonėms. Išpranašauta, kad išaus valanda, kai
Didysis Kirminas pasitelks upių, žemės ir oro pagalbą. Ir įdubs žemės
storymė, ir pasipils kunkuliuojantys srautai, ir nudardės tamsi priešo
širdis į nebūtį. Ir tada, pagaliau, triumfuos geri žmonės, ir bus laimingi,
sveiki ir turės gausybę grybų ir galvijų.
Užsidegė žibintuvėlis. Artiomui šiaip ne taip pavyko atsiremti nugara
į sieną, ir dabar jam nebereikėjo skausmingai riestis, kad galėtų matyti
žmones už grotų.
Ant grindų kambario viduryje, nusisukęs į jį nugara, sukryžiavęs
kojas sėdėjo mažas berniukas. Virš jo stovėjo sudžiuvusi žynio figūra,
apšviesta rankoje laikomo žibintuvėlio liepsnos šviesa. Laukinis su
spjaudymo vamzdeliu rankose stovėjo šalia, atsirėmęs į durų staktą. Visų
akys buvo nukreiptos į žynį, kuris ką tik baigė savo pasakojimą.
Artiomas, sunkiai pasukęs galvą, pažvelgė į Antoną, sustingusį toje
mėšlungio pozoje, kurioje jį užklupo paralyžiuojanti adata. Jis spoksojo
į lubas ir negalėjo matyti sūnaus, bet, tikriausiai, viską girdėjo.
- Atsikelk, sūnau, ir pažvelk į šiuos žmones, - pasakė žynys.
Berniukas atsistojo ant kojų ir atsisuko į Artiomą. Tai buvo Olegas.
- Prieik prie jų arčiau. Ar atpažįsti kurį nors iš jų? - paklausė senis.
- Taip, - užtvirtintai linktelėjo galvą berniukas, dilbčiodąmas į Artio­
mą. - Ten mano tėtis, o su šiuo dėde mes kartu klausėmės jūsų dainelių.
Per vamzdžius.

367

- Tavo tėtis ir jo draugas - blogi žmonės. Jie naudojo mašinas ir norėjo
pažeminti Didįjį Kirminą. Jie - Didžiojo Kirmino priešai. Atsimeni, tu
papasakojai man ir dėdei Vartanui, ką darė tavo tėtis, kai blogi žmonės
nusprendė sugriauti pasaulį?

- Taip, - vėl linktelėjo Olegas.
- Pasakyk tai dar kartą, - senis perdėjo žibintuvėlį į kitą ranką.
- Mano tėtis dirbo raketinėje kariuomenėje. Jis buvo raketininkas.
Aš irgi užaugęs norėjau būti kaip jis.
Artiomo burna išdžiuvo. Kaip gi jis anksčiau negalėjo įminti šios
mįslės? Štai iš kur berniukas turėjo tą keistą antsiuvą, ir štai kodėl jis
pareiškė, kas įis irgi raketininkas, kaip ir nužudytasis Tretjakas! Suta­
pimas buvo beveik neįtikėtinas, visame metro tarnavusių raketinėje
kariuomenėje žmonių buvo likę vienetai... Ir du iš jų atsidūrė Kijevo
stotyje. Ar tai galėjo būti atsitiktinumas?
- Raketininkas... Šie žmonės pasauliui padarė daugiau blogo, nei visi
kiti, kartu paėmus. Jie paleidinėjo mašinas ir įrenginius, kurie sudegino
ir sunaikino beveik visą žemę ir gyvybę joje. Didysis Kirminas atleidžia
daugumai klydusiųjų, bet ne tiems, kas įsakinėjo griauti pasaulį ir sėti
jame mirtį, ir ne tiems, kas vykdė tuos įsakymus. Tavo tėvas suteikė
didžiulį skausmą Didžiajam Kirminui. Tavo tėvas savo rankomis griovė
mūsų pasaulį. Ar žinai, ko jis nusipelnė? - senio balsas skambėjo rūsčiai,
jame vėl pasigirdo plieninės gaidos.
- Mirties? - neužtikrintai paklausė berniukas, žiūrėdamas tai į žynį,
tai į savo tėvą, susirangiusį ant grindų.
- Mirties, - patvirtino žynys. - Jis turi mirti. Kuo anksčiau mirs pikti
žmonės, įskaudinę Didįjį Kirminą, tuo greičiau jis išpildys savo pažadą,
ir pasaulis atgims ir bus atiduotas geriems žmonėms.
- Tada tėtis turi mirti, - sutiko Olegas.
- Šaunuolis! - senis švelniai paglostė berniuko galvą. - O dabar bėk,
pažaisk su dėde Vartanu ir kitais vaikais! Tik atsargiau tamsoje, nenu-
griūk! Dronai, išvesk jį, o aš čia dar pasėdėsiu, paplepėsiu su jais... Grįžk
už pusvalandžio su kitais, ir maišų atnešk, ruošimės.
Žibintuvėlis užgeso. Ryžtingi šiugždus laukinio žingsniai ir lengvas
vaikiškas trypsėjimas ėmė tolti ir pamažu nutilo. Žynys nusikosėjo ir
pasakė Artiomui:
- Aš su tavimi paplepėsiu šiek tiek, jeigu tu neprieštarauji. Mes pa­
prastai neimame belaisvių, nebent vaikus, nes savi tokie silpni ir ligoti

368

gimsta... O suaugusiųjų vis daugiau apsvaigusių atneša. Aš norėčiau su
jais pabendrauti, o ir jie, galbūt, nieko prieš būtų, tik labai greitai juos
suvalgo...

- Kodėl jūs tada juos mokote, kad valgyti žmones - tai blogai? - abe­
jingai paklausė Artiomas. - Kad Kirminas verkia ir panašiai?

- Na, kaip tau paaiškinti... Tai jiems ateičiai. Jūs, aišku, šio momento
nebepamatysite, o ir aš irgi, bet dabar yra kuriamas būsimos civili­
zacijos pagrindas: kultūra, kuri harmoningai gyvuos su gamta. Jiems
kanibalizmas - tai priverstinis blogis. Supranti, be gyvulinių baltymų
jie niekaip neišsivers. Tačiau padavimai liks, ir, kai tiesioginis poreikis
žudyti ir valgyti panašius į save dings, jie nustos tai daryti. Štai tada
Didysis Kirminas ir primins apie save. Gaila tik, gyventi tuo nuostabiu
laikotarpiu... - senis vėl nemaloniai nusijuokė.

- Žinote, aš tiek visko jau esu prisižiūrėjęs metro, - pasakė Artio­
mas. - Vienoje stotyje tiki tuo, kad giliai kasant galima prisikasti iki pat
pragaro. Kitoje stotyje šnekama, kad mes jau gyvename rojaus priean­
gyje, nes paskutinis gėrio ir blogio mūšis baigtas, ir tie, kas išgyveno,
yra išrinktieji į Dievo Karalystę. Po viso šito pasakos apie jūsų Kirminą
atrodo nelabai įtikinamos. Jūs pats bent jau tikite jo egzistavimu?

- Koks skirtumas, kuo tikiu aš ar kiti žyniai? - nusijuokė senis. -
Gyventi tau liko nebedaug, vos porą valandų, tad papasakosiu tau kai
ką. Su niekuo kitu negali būti toks atviras, kai su tuo, kuris nusineš tavo
paslaptis į kapus... Tai štai, kuo aš tikiu, visiškai nesvarbu. Svarbiausia,
kuo tiki žmonės. Nelengva patikėti Dievu, kurį pats susikūrei... - žynys
trumpam nutilo, susimąstęs, o paskui tęsė: - Kaip čia tau paaiškinus? Kai
buvau studentas, universitete studijavau filosofiją ir psichologiją, nors tai
tau turbūt nieko nesako. Ir dėstė man toks profesorius: kognityvinės psi­
chologijos dėstytojas, labai protingas žmogus, taip visą mąstymo procesą
į lentynėles sudėliodavo - labai įdomu būdavo klausytis. Man tada, kaip
ir kitiems tokio amžiaus, labai rūpėjo klausimas: ar egzistuoja Dievas,
skaičiau įvairias knygas, dalyvavau pokalbiuose virtuvėje iki paryčių -
na, kaip įprasta. Ir buvau linkęs manyti, kad tikriausiai, neegzistuoja. Ir
kartą nusprendžiau, kad būtent tas profesorius, žmogaus sielos žinovas,
tikrai galės atsakyti į man rūpimą klausimą. Atėjau į jo kabinetą aptarti
referato, o paskui ir paklausiau: o kaip jūs manote, Ivanai Mįchalyčiau, ar
Dievas vis dėlto yra? Jis tada mane labai nustebino. Man, sako, toks klau­
simas net nekyla. Pats esu iš tikinčios šeimos, esu pripratęs prie minties,

369

kad jis yra. Psichologiniu požiūriu nemėginu analizuoti tikėjimo, nes,
paprasčiausiai, nenoriu to daryti. Ir apskritai, man tai ne tiek principinio
žinojimo, kiek kasdienės elgsenos klausimas. Mano tikėjimas ne tame,
kad aš nuoširdžiai įsitikinęs aukštesniųjų jėgų egzistavimu, o tame, kad
aš laikausi visų įsakymų, meldžiuosi prieš naktį, vaikštau į bažnyčią. Man
nuo to geriau, lengviau pasidaro. Štai taip, - senis nutilo.

- Ir kas? - neištverė Artiomas po minutės trukusios pauzės.
- O tas. Tikiu aš Didžiuoju Kirminu, ar ne - ne taip ir svarbu. Bet
įsakymai, sklindantys iš dieviškų lūpų, gyvuoja amžiais. O toliau reikia
visai nedaug: sukurti Dievą ir išmokyti jį reikalingų žodžių. Ir patikėk
manim, Didysis Kirminas ne ką prastesnis už kitus dievus ir gyvuos
ilgiau už daugelį jų.
Artiomas užsimerkė. Nei Dronas, nei šios keistos genties vadas, nei
tokios keistos būtybės kaip Vartanas, neturėjo nė mažiausiios abejonės
dėl Didžiojo Kirmino egzistavimo. Jiems tai buvo vienintelis paaiškini­
mas to, ką jie matė aplink save, vienintelis veiksmų vadovas ir gėrio ir
blogio matuoklis. Kuo dar galėjo tikėti žmogus, savo gyvenime nematęs
nieko, išskyrus metro? Bet legendose apie Kirminą buvo dar kažkas, ko
Artiomas negalėjo suprasti.
- Bet kodėl jūs juos nuteikiate prieš mašinas? Kas blogo mechaniz­
muose? Elektra, šviesa, šaunamieji ginklai - kaip jūs tikitės, kad jūsų
tauta išliks be viso šito? - paklausė jis.
- Kas blogo mašinose?! - senio tonas akivaizdžiai pasikeitė: veidmai­
niškas geraširdiškumas ir kantrybė dėstant savo mintis dingo. - Tu juk
neketini likus valandai iki mirties pamokslauti man apie mašinų naudą?!
Apsižvalgyk! Tik aklas gali nematyti to, kad žmonija žlugo dėl savo
pernelyg didelio pasikliovimo mašinomis! Kaip tu drįsti kalbėti apie
svarbų technikos vaidmenį čia, mano stotyje? Menkysta!
Artiomas nesitikėjo, kad jo klausimas, atrodantis toks nereikšmingas,
palyginus su ankstesniu, apie tikėjimą Didžiuoju Kirminu, privers senį taip
audringai sureaguoti. Nesugalvojęs, ką atsakyti, jis nutilo. Tamsoje buvo
girdėti, kaip žynys sunkiai kvėpuoja, šnabždėdamas kažkokius prakeiks­
mus ir mėgindamas nusiraminti. Prakalbo jis tik po kelių minučių.
- Atpratau kalbėtis su netikinčiaisiais, - sprendžiant iš balso, senis
vėl suėmė save į rankas. - Užsiplepėjau aš su jumis, ir jaunimas kažko­
dėl užtruko, neatneša maišų, - smarkiau sukirčiavęs žodį „maišų", jis
išlaikė artistinę pauzę.

370

- Kokių maišų? - pasidavė gudrybei Artiomas.
- Gamins jus. Aš juk kai kalbėjau apie kankinimus, tai ne visai tiksliai
pasakiau. Didysis Kirminas nepripažįsta beprasmio žiaurumo. Kam
kankinti, jeigu net klausimo nespėji užduoti, o žmogus jau pats į jį at­
sako? Aš turėjau omenyje ką kitą. Mes su kolegomis, kai supratome, kad
kanibalizmo reiškinys čia įsikerojo ir to jau nebepakeisi, nusprendėme,
bent jau, pasirūpinti kulinarine klausimo puse. Kažkas prisiminė, kad
korėjiečiai, prieš valgydami šunis, kiša juos į maišą ir lazdomis mirtinai
uždaužo. Mėsa nuo to tik švelnesnė ir minkštesnė tampa. Kam daugy­
binės hematomos, o kam, taip sakant, žlėgtainis. Tad nesupykite. Aš,
gal iš pradžių numarinčiau, o paskui lazdomis, bet šiuo atveju būtinai
reikia vidinio kraujavimo. Receptas yra receptas, - senis net spragtelėjo
žibintuvėliu, kad pasimėgautų padarytu įspūdžiu. - Kažkodėl užtruko
jie, tikiuosi nieko nenutiko... - pridūrė jis.
Sakinio viduryje jį nutraukė veriantis klyksmas. Pasigirdo riksmai,
lakstymas, vaikiškas verksmas, grėsmingas švilpimas... Stotyje kažkas
vyko. Žynys sunerimęs įsiklausė, paskui užgesino žibintuvėlį ir nutilo.
Po kelių minučių ant slenksčio subildėjo sunkūs batai, ir žemas balsas
nugriaudėjo:
- Ar yra gyvų?
- Taip! Mes čia! Artiomas ir Antonas! - iš visų jėgų suriko Artiomas,
tikėdamasis, kad senis neturi užantyje spjaudymo vamzdelio su apnuo­
dytomis adatomis.
- Jie čia! Pridenk mane ir vaikiną! - šūktelėjo kažkas.
Tvykstelėjo akinanti balta šviesa. Senis puolė prie išėjimo, bet žmo­
gus, užtveręs praėjimą, pakirto jį smūgiu per kaklą. Žynys trumpai
sušvokštė ir susmuko.
- Duris, duris laikyk!
Kažkas driokstelėjo, nuo lubų pabiro kalkės, ir Artiomas užsimerkė.
Kai jis atmerkė akis, kambaryje stovėjo du žmonės. Atrodė jie gana
neįprastai - iki šiol jam to dar nebuvo tekę matyti.
Tie žmonės dėvėjo ilgas neperšaunamas liemenes ant juodos uni­
formos. Abu buvo ginkluoti keistais trumpais automatais su lazeriniais
taikikliais ir duslintuvų antgaliais. Visą vaizdą papildė masyvūs titano
šalmai su antveidžiais, kokius turėjo Hanzos specialios paskirties būrys,
kuriuos Artiomas matė tik kartą prabėgom, ir neaiškios paskirties dideli
metaliniai skydai su stebėjimo angomis. Vienas jų už nugaros turėjo

371

liepsnosvaidį. Jie greitai apžiūrėjo kambarį, apšviesdami jį ilgu ir neįti­
kėtinai ryškiu žibintuvėliu, savo forma primenančiu lazdą.

- Šitie? - paklausė vienas iš jų.
- Šitie, - patvirtino kitas.
Apžiūrėjęs spyną ant „beždžionyno“ durų, pirmasis žengė žingsnį
atgal ir spyrė į grotas. Surūdijusios kilpos neišlaikė, ir durys nuvirto už
pusės žingsnio nuo Artiomo. Žmogus priklaupė prieš jį ant vieno kelio
ir pakėlė antveidį. Viskas grįžo į savo vietas: į Artiomą, prisimerkęs
žvelgė Melnikas. Platus šukėtas peilis slystelėjo per laidus, supainiojusius
Artiomo rankas ir kojas. Paskui stalkeris keliais smūgiais supjaustė vielą,
kuria buvo surištas Antonas.
- Gyvas, - patenkintas konstatavo Melnikas. - Eiti gali?
Artiomas linktelėjo, bet atsistoti nesugebėjo. Visas kūnas buvo nu­
tirpęs ir neklausė jo.
Į kambarį įbėgo dar keli žmonės, du iš jų iškart užėmė gynybines
pozicijas prie durų. Iš viso būrį sudarė aštuoni kariai: jie buvo apsirengę
panašiai, kaip ir pirmieji, įsibrovę į kambarį, bet keletas jų dar dėvėjo
ilgus odinius paltus, kaip Chanterio. Vienas jų nuleido ant žemės ber­
niuką, kurį iki šiol laikė prispaudęs po pažastimi, pridengdamas skydu.
Vaikas iškart puolė į narvą ir pasilenkė virš Antono.
- Tėti! Tėti! Aš tyčia melavau, kad jie patikėtų, jog aš juos palaikau,
tikrai! Aš dėdei parodžiau, kur tu! Atleisk, tėti! Tėti, netylėk! - berniukas
vos sulaikė ašaras.
Antonas abejingai žvelgė į lubas stiklinėmis akimis. Artiomas išsigan­
do, kad antra paralyžiuojanti adata sargybos vadui galėjo būti paskutinė.
Melnikas uždėjo smilių ant gulinčio ant grindų Antono kaklo.
- Tvarkoj, - pasakė jis po kelių sekundžių. - Gyvas. Neštuvus čio­
nai!
Kol Artiomas pasakojo apie apnuodytų adatų poveikį, du kariai iš­
skleidė ant grindų medžiaginius neštuvus ir paguldė ant jų Antoną.
Ant grindų ėmė kuistis ir kažką murmėti partrenktas senis.
- Kas jis toks? - paklausė Melnikas, ir, išgirdęs iš Artiomo paaiškini­
mą, nusprendė: - Šitą pasiimsime su savimi, prisidengsime juo. Kokia
situacija?
- Ramu viskas, - pranešė prie durų stovintis karys.
- Traukiamės į tunelį, iš kurio atėjome, - pasakė stalkeris. - Turime
grįžti į bazę su sužeistu Antonu ir įkaitu apklausai. Štai, imk, - jis numetė

372

Artiomui automatą, - jeigu viskas klostysis gerai, neteks pasinaudoti.
Tu net liemenės neturi, todėl turėsi likti po mūsų priedanga. Prižiūrėk
berniūkštį.

Artiomas linktelėjo ir paėmė Olegą už rankos, vos atplėšęs vaiką nuo
neštuvų, ant kurių gulėjo tėvas.

- Rikiuojamės „vėžliu4, - įsakė Melnikas.
Kariai akimirksniu sustojo ovalo forma, atkišę išorėn suglaustus sky­
dus, virš kurių matėsi tik šalmai. Keturi vyrai laisvomis rankomis paėmė
neštuvus. Berniukas ir Artiomas atsidūrė būrio viduje, visiškai pridengti
skydais. Įkaitu paimtam seniui užkimšo skuduru burną, surišo už nuga­
ros rankas ir pastatė jį rikiuotės priešakyje. Po kelių stiprių bakstelėjimų
jis nustojo priešintis ir nurimo, niūriai įbedęs akis į grindis.
„Vėžlioa akys buvo pirmieji du kariai, kurie turėjo ypatingus naktinio
matymo prietaisus: jie buvo pritvirtinti tiesiai ant šalmų, todėl rankos
buvo laisvos. Išgirdę komandą, vyrai pritūpė, prisidengdami skydais
kojas, ir ryžtingai pajudėjo pirmyn.
Įspraustas tarp karių, Artiomas tempė už rankos vos spėjantį paskui jį
Olegą. Jis visiškai nieko nematė, ir apie tai, kas vyksta, jis galėjo spręsti
tik iš kapotų kitų frazių.
- Trys iš dešinės... moterys, vaikas.
- Iš kairės! Arkoje! Šaudo! - Į geležinius skydus sužvangėjo adatos.
- Nukirsk juos!
Pasigirdo atsakomieji automatų pykštelėjimai.
- Vienas yra... Antras yra... Judam, judam!
- Už nugaros! Lomovai! - Vėl šūviai.
- Kur, kur? Ten nepraeisim!
- Pirmyn, pasakiau! Laikyk įkaitą!
- Velnias, visai prieš akis pralėkė...
- Stok! Stok! Stovėt!
- Kas ten?
- Viskas užblokuota! Ten apie keturiasdešimt žmonių! Barikados!
- Toli?
- Iki jų dvidešimt metrų. Nešaudo.
- Ateina iš šonų!
- Kada jie spėjo barikadas pasistatyti?!
Ant skydų pasipylė tikras adatų lietus. Gavę signalą, visi priklaupė
ant vieno kelio, ir dabar šarvas visiškai juos dengė. Artiomas pasilenkė,

373

pridengdamas berniuką. Neštuvus su Antonu padėjo ant žemės, ir dabar
šaulių buvo dvigubai daugiau.

- Nešaudom! Nešaudom! Laukiam...
- Į batą pataikė...
- Ruošk šviesą... Kai suskaičiuosiu iki trijų - žibintuvėliai ir ugnis. Kas
turi naktinio matymo prietaisus - rinkitės taikinius dabar... Vienas...
- Kaip plaka...
- Du! Trys!
Vienu metu užsidegė keli galingi žibintuvėliai ir suveikė automatai.
Kažkur priekyje pasigirdo riksmai ir mirštančiųjų dejonės. Paskui šau­
dymas netikėtai baigėsi. Artiomas sukluso.
- Štai ten, balta vėliava... Pasiduoda, ar ką?
- Nutraukti ugnį! Derėsimės. Įkaitą parodykit!
- Stok, šunsnuki, kur!.. Laikau laikau! Nepėsčias senis...
- Mes turime jūsų žynį! Leiskite mums išeiti! - sušuko Melnikas. -
Leiskite mums grįžti į tunelį! Kartoju, leiskite mums išeiti!
- Na, kas ten? Kas ten?
- Jokios reakcijos. Tyli.
- Ar jie apskritai mus supranta?
- Nagi, apšvieskite man jį geriau...
- Leiskite pažvelgti...
Paskui derybos nutrūko. Kariai tarsi paniro į apmąstymus - iš pra­
džių tie, kurie stovėjo priekyje, paskui nutilo ir dengiantieji galą. Stojo
įtempta, nieko gero nežadanti tyla.
- Kas ten? - sunerimęs paklausė Artiomas.
Jam niekas neatsakė. Žmonės net m stojo judėti. Artiomas pajuto,
kaip berniukas suspaudė jam delną savo sudrėkusia iš jaudulio rankyte.
Jis drebėjo.
- Aš jaučiu... Jis į juos žiūri... - tyliai pasakė jis.
- Paleiskite įkaitą, - staiga ištarė Melnikas.
- Paleisti įkaitą, - pakartojo kitas karys.
Tada Artiomas, neištvėręs, išsitiesė ir pažvelgė virš skydų ir šalmų -
į priekį, kur už dešimties žingsnių nuo jų, apšviestas trijų akinančių
spindulių stovėjo, nesimerkdamas ir neprisidengdamas rankomis
akių, aukštas susikūprinęs žmogus su baltu skuduru ištiestoje rankoje.
Iš tokio atstumo žmogaus veidą buvo galima labai gerai pamatyti...
Per daug gerai. Tai buvo būtybė, panaši į Vartaną, kuris apklausinėj o

374

jį prieš keletą valandų. Artiomas įsmuko tarp skydų ir paruošė savo
automatą kovai.

Scena, kurią jis ką tik pamatė, vis dar stovėjo prieš akis. Tuo pat metu
ir kraupi, ir užburianti, ji staiga priminė jam seną knygelę „Senovės
Graikijos pasakos ir mitai", kurią jis mėgo vartyti, kai buvo mažas. Viena
legenda pasakojo apie baisią būtybę pusiau žmogaus pavidalu, kurios
žvilgsnis paversdavo akmeniu narsius karius.

Jis atsikvėpė, susiėmė ir, uždraudęs sau žiūrėti hipnotizuotojui į akis,
pašoko, tarsi ant spyruoklių, ir nuspaudė gaiduką. Po keisto, begarsio
mūšio tarp priešininkų, apsiginklavusių automatais su duslintuvais ir
spjaudymo vamzdeliais, kalašnikovo serija, atrodo, sudrebino stoties
skliautus.

Nors Artiomas buvo įsitikinęs, kad nepataikyti iš tokio atstumo
neįmanoma, atsitiko tai, ko jis bijojo labiausiai: neaišku koku būdu ta
būtybė atspėjo jo judesį, ir, kai tik Artiomo galva pasirodė virš skydų, jo
žvilgsnis pateko į negyvų akių spąstus. Jis spėjo nuspausti gaiduką, bet
nematoma ranka nukreipė vamzdį į šoną. Beveik visa serija nukeliavo
pro šoną, ir tik viena kulka pataikė būtybei į petį. Ji išleido rėžiantį ausį
gerklinį garsą ir staigiu nepagaunamu judesiu dingo tamsoje.

Yra kelios sekundės, pagalvo jo Artiomas. Viso tik kelios sekundės. Kai
Melniko būrys prasibrovė į Pergalės parką, jo privalumas buvo netikė­
tumo elementas. Bet dabar, kai laukiniai suorganizavo gynybą ir subūrė
savo armiją, galimybės įveikti jų užkardą, atrodo, nebuvo. Vienintelis
būdas buvo sprukti kitu kel u. Galvoje sušmėžavo mintis apie tai, kad
kalėjimo prižiūrėtojas buvo prasitaręs apie tai, kad iš stoties nežinoma
kryptimi ėjo tuneliai, kuri< nebuvo pažymėti žemėlapyje.

- Ar yra čia kitų tuneli 4? - paklausė jis Olego.
- Ten dar viena stotis, už perėjimo, tokia pati kaip šita, tarsi veidro­
džio atspindys, - bernii itas mostelėjo ranka. - Mes ten žaidėme. Ten
dar tuneliai, kaip čia, b. t mums pasakė, kad ten negalima eiti.
- Traukiamės! Prie perėjimo! - mėgindamas prisiderinti prie koman­
dinio Melniko boso, suriko Artiomas.
- Kokio velnio?! - nepatenkintas suurzgė stalkeris. Jis, atrodo, ėmė
atsigauti. Artiomas sugriebė jį už peties.
- Greičiau, ten kažkoks padaras, kuris hipnotizuoja, - sutarškėjo jis. -
Mes neįveiksime šios užkardos! Ten yra kitas išėjimas, už perėjimo!

375

- Tiesa, ši stotis juk dviguba... Traukiamės! - nusprendė stalkeris. -
Laikykite barikadą! Atgal! Greičiau greičiau!

Kariai lėtai, tarsi nenorom, ėmė judintis. Ragindamas juos naujais
įsakymais, Melnikas sugebėjo priversti būrį persirikiuoti ir pradėti at­
sitraukimą anksčiau, nei iš tamsos į juos ėmė skristi naujos adatos. Kai
jie pasiekė perėjimo laiptus kitame stoties gale, vienas iš būrio narių,
ėjęs paskutinis, suriko ir susigriebė už blauzdos. Keletą sekundžių jis
dar bandė eiti sumedėjusiomis kojomis. Bet paskui visą sužeistojo kūną
sutraukė siaubingas mėšlungis, susuko, tarytum po skalbimo išgręžtą
skudurą, ir jis nugriuvo ant žemės. Būrys sustojo. Po skydų priedanga
du laisvi kariai puolė kelti savo bendražygį nuo žemės, bet jau buvo per
vėlu. Jo kūnas akyse mėlo, o iš burnos pasirodė putos. Artiomas jau
žinojo, ką tai reiškia, ir, panašu, kad Melnikas irgi.

- Paimk jo skydą, šalmą ir automatą! Greitai! - įsakė jis Artiomui. -
Traukiamės traukiamės! - sušuko jis kitiems.

Titano šalmas buvo išteptas agonijos putomis, ir nuimti jį reikėjo
per mirusiojo galvą. Artiomas nesugebėjo savęs priversti to padaryti.
Apsiribojęs automatu ir skydu, jis paleido seriją, tikėdamasis išgąsdinti
ištirpusius tamsoje žudikus, užėmė vietą rikiuotės gale, prisidengė skydu
ir pajudėjo paskui kitus.

Jie jau beveik bėgo. Paskui kažkas metė dūmadėžę, ir, pasinaudojęs
sumaištimi, būrys ėmė leistis ant bėgių. Trumpai riktelėjęs ant žemės
nukrito dar vienas karys. Neštuvus su sužeistu Antonu dabar nešė trise.
Pasirodyti iš už skydo Artiomas taip ir nesiryžo ir keliskart šaudė atgal
aklai. Paskui stojo keista tyla: įjuos nebeskrido adatos, nors, sprendžiant
iš žingsnių šnaresio ir balsų aplink, persekiojimas dar nesibaigė. Įsidrą­
sinęs, Artiomas iškišo galvą apsidairyti.

Būrys buvo už dešimties metrų nuo įėjimo į tunelį. Pirmieji kariai jau
įžengė vidun, du apžiūrinėjo prieigas ir dengė likusius. Bet prisidengti
nebebuvo reikalo: laukiniai, atrodo, neketino sekti paskui juos į tunelį.
Susigrūdę pusračiu, nuleidę spjaudymo vamzdelius ir prisidengdami
rankomis akis nuo akinančios žibintuvėlių šviesos, jie tylėdami stovėjo
ir kažko laukė,

- Didžiojo Kirmino priešai, klausykite!
Iš minios žengė žingsnį į priekį tas pats barzdotas vadas, kuris įsa­
kinėjo apklausos metu.

376

- Priešai puola šventuosius Didžiojo Kirmino praėjimus. Geri žmonės
neina paskui jus. Šiandien ten eiti draudžiama. Didelis pavojus. Mirtis,
prakeiksmas. Tegul priešai paleidžia senąjį žynį ir išeina.

- Nepaleiskite, neklausykite jų, - tuoj pat liepė Melnikas. - Trau­
kiamės.

Jie atsargiai pajudėjo toliau. Artiomas ir dar keli kariai, kurie ėjo
paskutiniai, atbuli traukėsi ir nenuleido akių nuo likusios už nugaros
stoties. Iš pradžių jų iš tikrųjų niekas nesekė. Nuo stoties sklido balsai:
kažkas ginčijosi, iš pradžių negarsiai, paskui, perėjo į riksmus.

- Dronas negali! Dronas turi eiti! Paskui mokytoją!
- Negalima eiti! Stovėt! Stovėt!
Juoda figūra iššoko iš tamsos tokiu greičiu, kad pataikyti į ją buvo
visiškai neįmanoma. Jai iš paskos atskubėjo ir kitos. Nespėjęs nutai­
kyti į pirmąjį laukinį automato taikiklio, vienas iš karių kažką sviedė į
priekį.
- Gulk! Granata!
Artiomas krito ant pabėgių veidu žemyn, dengdamas rankomis gal­
vą, ir išsižiojo, kaip jį mokė patėvis. Neapsakomas sprogimo bangos
trenksmas ir kurtinanti jėga trenkė per ausis ir prispaudė jį prie žemės.
Dar keletą minučių jis gulėjo, atmerkdamas ir užmerkdamas akis, mė­
gindamas atsipeikėti. Ausyse spengė, prieš akis sukosi spalvotos dėmės.
Pirmasis garsas, kurį išgirdo jo sąmonė, buvo nerangūs, besikartojantys
žodžiai:
- Ne, ne, nešauk, nešauk, nešauk, Dronas neturi ginklo, nešauk!
Jis pakėlė galvą ir apsidairė. Apšviestas spindulių ir aukštai iškėlęs
rankas, stovėjo tas pats laukinis, saugojęs juos prie „beždžionyno". Du
kariai buvo nutaikę į jį ginklus, laukdami įsakymo, kiti kėlėsi nuo žemės
ir purtėsi. Ore sklandė sunkios akmens dulkės, iš stoties pusės artėjo
aitrūs dūmai.
- Tai ką sugriuvo? - kažkas paklausė.
- Nuo vienos granatos... Metro vos laikosi...
- Na, užtat paliks mus ramybėje. Kol atkas praėjimą...
- Šitą surišim ir su savim paimsim. Einam, nėra laiko, neaišku, kada
jie ten atsipeikės, - įsakė priėjęs Melnikas.
Pailsėti jie sustojo tik po valandos. Jiems einant tunelis buvo dukart
išsišakojęs, ir stalkeris, ėjęs priekyje, priimdavo sprendimus į kurią pusę
eiti. Vienoje vietoje sienose buvo didelės ketinės kilpos, kadaise, turbūt,

377

laikiusios didžiules duris. Šalia jų mėtėsi hermetinio užrakto nuolaužos.
Daugiai nieko įdomaus jie nematė: tunelis buvo visiškai tuščias, juodas
ir be gyvybės ženklų.

Būrys judėjo lėtai: belaisvio senio kojos pynėsi, ir keliskart jis, suklu­
pęs, krito ant žemės. Dronas žygiavo nenoriai ir visą laiką murmėjo sau
po nosim kažką apie draudimą ir prakeiksmus, kol jam irgi neužkišo
burnos.

Kai, pagaliau, stalkeris leido sustoti ir išsiuntė sargybinius su naktinio
matymo prietaisais apžiūrėti vietos penkiasdešimties metrų atstumu,
netekęs jėgų žynys griuvo ant žemės. Laukinis, maldaujančiai riaumoda­
mas, išsireikalavo, kad kariai privestų jį prie senio, ir, priklaupęs priešais
jį ant kelių, surištomis rankomis paglostė jo galvą.

Mažasis Olegas puolė prie neštuvų, ant kurių gulėjo jo tėvas, ir pravirko.
Paralyžius jau buvo praėjęs, bet Antonas vis dar buvo be sąmonės. Stalkeris
tuo metu pasikvietė Artiomą į šalį. Jis nebegalėjo sulaikyti smalsumo.

- Kaip jūs mus radote? Aš jau maniau, kad viskas, suės mus, - pri­
sipažino jis Melnikui.

- Taigi, net nereikėjo jūsų ieškoti. Jūs dreziną palikote tiesiai po
liuku. Sargybiniai ją pastebėjo po pusvalandžio, kai nesulaukė Antono
prie arbatos. Tiesiog patys ten neišdrįso kišti nosies. Išsikvietė apsaugą,
pranešė viršininkui. Dar šiek tiek, ir būtum manęs sulaukęs. Paskui aš
dar iki Smolensko bazės ėjau, pastiprinimo. Skubėdami ruošėmės, visgi
viskam reikia laiko. Aš tik Majakovskio stotyje pradėjau suprasti kame
reikalas. Ten panašiai buvo: užverstas šoninis tunelis, mes su Tretjaku
ten išsiskirstėm - pagal žemėlapį ieškojome, kur gali būti įėjimas. Maž­
daug penkiasdešimties metrų atstumu nutolome vienas nuo kito. Jis,
tikriausiai, arčiau įėjimo buvo. Tik trims minutėms buvo nuėjęs, aš jį
šaukiu - jis neatsiliepia. Pribėgau - guli visas mėlynas, sutino, iš burnos
putos bėga ... Čia jau nebe paieškos buvo galvoje. Už kojų ji paėmiau ir
į stotį. Kol tempiau, prisiminiau Semionyčių ir jo istoriją apie nunuo­
dytą sargybinį. Apšviečiau Tretjaką - žiūriu, adata kojoje. Čia viskas ir
paaiškėjo. Nusiunčiau pas tave kuo skubiau pasiuntinį, kad lieptų likti
stotyje, sulaukti kol susitvarkysiu reikalus ir grįšiu. Bet nebespėjau.

- Nejaugi Majakovskio stotyje irgi jie? - nustebo Artiomas. - Bet kaip
jie ten iš Pergalės parko patenka?

- O taip ir patenka, - stalkeris nusiėmė sunkų šalmą ir padėjo jį ant
žemės. - Tu, aišku, man atleisk, bet mes ne tik dėl tavęs čia atėjome, bet

378

ir į žvalgybą. Manau, iš čia turi būti dar vienas išėjimas į Metro-2. Per jį
tie žmogėdros ir patenka į Majakovskio stotį. Ten, beje, ta pati istorija,
kaip ir čia: vaikai naktimis iš stočių dingsta. Ir apskritai, velnias žino,
kur jie bastosi, ir mes apie juos nieko nežinom.

- Tai reiškia... jūs norite pasakyti... - pati mintis pasirodė Artiomui
tokia neįtikėtina, kad jis ne iš karto išdrįso ją išsakyti garsiai. - Jūsų
manymu, įėjimas į Metro-2 kažkur čia?

Nejaugi vartai į D - 6 , paslaptingą metro šešėlį, buvo visai šalia jų?
Artiomo galvoje ėmė suktis gandai, pasakojimai, legendos ir teorijos
apie Metro-2, kurių jam teko ne vieną girdėti per savo gyvenimą. Vien
ko vertas buvo tikėjimas Nematomais Stebėtojais, apie kuriuos jam pa­
sakojo du keisti pašnekovai Poliankoje! Jis nevalingai apsižvalgė, tarsi
tikėdamasis pamatyti tai, kas nematoma.

- Pasakysiu tau daugiau, - mirktelėjo jam stalkeris. - Aš manau, kad
mes jau jame.

Artiomas negalėjo tuo patikėti. Paprašęs vieno iš karių žibintuvėlio,
jis ėmė tyrinėti tunelio sienas. Jis matė, kaip kiti nustebę stebėjo jo
veiksmus, ir puikiai suprato, kad atrodo jis dabar labai kvailai, bet nieko
negalėjo pakeisti. Jis ir pats ne iki galo suprato, ką tikėjosi pamatyti, pa­
tekęs į M etro-2 . Auksinius bėgius? Žmones, gyvenančius kaip anksčiau,
nežinančius apie dabartinio egzistavimo siaubus? Dievus? Jis nuėjo nuo
vieno sargybinio iki kito, bet taip nieko ir neradęs, grįžo pas Melniką.
Jis kalbėjosi su saugojusiu laukinį kariu.

- Ką darysime su įkaitais? Nudėsim? - kasdieniškai pasidomėjo
ginkluotas palydovas.

- Iš pradžių pabendrausime, - atsakė stalkeris.
Pasilenkęs, jis išėmė skudurą iš senio burnos, paskui tą patį padarė
antrajam įkaitui.
- Mokytojau! Mokytojau! Dronas eina su tavim! Aš einu su tavimi,
mokytojau! - iškart ėmė kartoti laukinis, linguodamas į šonus virš dejuo­
jančio žynio. - Dronas pažeidė draudimą, Dronas pasiruošęs mirti nuo
Didžiojo Kirmino priešų rankos, bet Dronas eis su tavimi iki galo!
- Kas ten toliau? Kas per kirminas? Kokie šventieji praėjimai? - pa­
klausė Melnikas.
Senis tylėjo. Dronas išsigandęs atsigręžė į sargybinius ir skubiai tarė:
- Šventieji Didžiojo Kirmino praėjimai - uždrausti geriems žmo­
nėms. Ten gali pasirodyti Didysis Kirminas. Žmogus gali pamatyti.

379

Negalima matyti! Tik žiniai gali. Dronas bijo, bet eina. Dronas eina su
mokytoju.

- Kas per kirminas? - susiraukė stalkeris.
- Didysis Kirminas... Gyvybės kūrėjas, - paaiškino Dronas. - Toliau
šventieji praėjimai. Ne kiekvieną dieną galima eiti. Yra draudimo die­
nos. Šiandien draudimo diena. Jeigu pamatysi Didįjį Kirminą, pavirsi
pelenais. Jeigu išgirsi, būsi prakeiktas, greitai mirsi. Visi žino. Žyniai
taip sako.
- Ten ką, pas juos visi tokie degeneratai? - stalkeris atsigręžė į Ar­
tiomą.
- Ne, - jis papurtė galvą, - su žyniu pasikalbėkite.
- Jūsų eminencija, - neslėpdamas ironijos, kreipėsi Melnikas į senį. -
Jūs man atleiskite, aš, taip sakant, senas kareivis... Kaip čia pasakius...
Aukštomis frazėmis aš nemoku. Bet čia kažkur jūsų valdose yra viena
vieta, kurios mes ieškome. Kaip čia aiškiau pasakius... Ten saugomos...
Ugnies strėlės? Rūstybės kekės?
Jis įdėmiai žvelgė seniui į veidą, tikėdamasis, kad jis atsilieps į vieną
iš metaforų, net žynys užsispyręs tylėjo, niūriai dilbčiodamas į jį.
- Degančios Dievų ašaros? - stebimas Artiomo ir kitų karių žvilgsnių
toliau ironizavo stalkeris. - Dzeuso žaibai?
- Baikite vaidinti pajacą, - pagaliau paniekinamai nutraukė jį senis. -
Nereikia trypti transcendentinių dalykų savo purvinais kareiviškais
batais.
- Raketos, - iškart perėjo prie dalykinio tono Melnikas. - Raketi­
nė dalis artimojoje Pamaskvėje. Išėjimas iš Majakovskio tunelio. Jūs
suprantate, apie ką aš kalbu. Mums skubiai reikia ten patekti, ir jums
geriau būtų mums padėti.
- Raketos... - lėtai, tarytum ragaudamas žodžio skonį, pakartojo
senis. - Raketos... Jums, tikriausiai, apie penkiasdešimt metų, tiesa? Jūs
dar atsimenate. SS-18 vakaruose pavadino „Šėtonu4. Tai buvo vienintelis
nuo gimimo aklos žmonių civilizacijos praregėjimas. Nejaugi jums dar
mažai?! Jūs sunaikinote visą pasaulį, nejaugi jums to mažai?!!
- Paklausykite, jūsų eminencija, mes neturime tam laiko, - nutrau­
kė jį Melnikas. - Duodu jums penkias minutes, - jis trakštelėjo pirštų
kauliukais, mankštindamas delnus.
Senis susiraukė. Panašu, kad nei grėsmingi stalkerio ir jo karių apda­
rai, nei puikiai išsakytas grasinimas Melniko balse nepadarė jam jokio
įspūdžio.

380

- O ką jūs man galite padaryti? - nusijuokė jis. - Nukankinti? Nužu­
dyti? Padarykite man paslaugą, aš vis vien jau senas, o mūsų tikėjimui
reikia kankinių. Nužudykite mane, kaip jūs nužudėte šimtus milijonų
kitų žmonių! Kaip jūs nužudėte visą mano pasaulį! Visą mūsų pasaulį!
Nagi, nuspauskite jūsų velnio mašinos gaiduką, kaip jūs tai darėte su
kitomis dešimtimis tūkstančių mašinų ir įrenginių!

Senio balsas, iš pradžių silpnas ir užkimęs, dabar griaudėjo. Nepaisant
susivėlusių žilų plaukų, surištų rankų ir nedidelio ūgio, jis nebeatrodė
apgailėtinas: nuo jo sklido keista jėga, kiekvienas naujas jo žodis skam­
bėjo vis įtikinamiau ir grėsmingiau.

- Jums nereikės dusinti manęs savo rankomis, jums net neteks ma­
tyti mano agonijos... Būkite jūs prakeikti su visomis savo mašinomis!
Jūs visiškai nuvertinote gyvybę ir mirtį... Jūs laikote mane pamišėliu?
Bet tikrieji pamišėliai - tai jūs, jūsų tėvai ir jūsų vaikai! Argi nebuvo
pavojingas pamišimas stengtis pažaboti visą pasaulį, sutramdyti gamtą,
nuvaryti ją iki putų ir traukulių? O paskui, neapykantos sau ir tokiems,
kaip jūs, protrūkio metu, mėginti galutinai susidoroti su ja? Kur jūs
buvote, kai pasaulis griuvo? Ar jūs matėte kaip viskas vyko? Ar matėte
tai, ką mačiau aš? Dangų, iš pradžių besilydantį, o paskui užsitraukusį
akmeniniais debesimis? Kunkuliuojančias upes ir jūras, išspjaudžiusias
į krantą gyvai išvirtas būtybes, paskui virtusias šalta žele? Saulę, dau­
geliui metų dingusią iš horizonto? Namus ir žmones, per dalį sekundės
pavirtusius į dulkes ir pelenus? Ar girdėjote jų pagalbos šauksmus?! O
mirštančius nuo epidemijų ir suluošintus radiacijos? Ar girdėjote jų
prakeiksmus?! Pažvelkite į jį! - jis nurodė į Droną. - Pažvelkite į visus
berankius, beakius, šešiapirščius! Net tie iš jų, kurie įgavo naujų suge­
bėjimų, smerkia jus!

Laukinis krito ant kelių ir godžiai gaudė kiekvieną savo senojo žynio
žodį. Artiomas ir pats tuo metu pajuto panašų norą. Net kariai neva­
lingai žengė žingsnį atgal, ir tik Melnikas toliau, prisimerkęs, žvelgė
seniui į akis.

- Ar matėte šio pasaulio žlugimą? - tęsė žynys. - Ar žinote, kas dėl
to kaltas? Kas žino vardus tų, kurie vieno mygtuko paspaudimu, net
nematydami ką daro, nutrindavo nuo žemės paviršiaus šimtus tūkstan­
čių žmonių? Paversdavo beribius žalius miškus išdegintomis dykumo­
mis? Ką jūs padarėte šiam pasauliui? Mano pasauliui?! Kaip jūs drįsote
prisiimti atsakomybę už tai, kad pavertėte jį į nieką? Žemė nežinojo

381

didesnio blogio, nei jūsų prakeikta mašininė civilizacija. Civilizacija
priešiškai nuteikianti negyvus mechanizmus prieš gamtąi Ji padarė
viską, kas įmanoma, kad sumenkintų, suėstų ir suvirškintų pasaulį, bet
per toli nuėjo ir sunaikino save pačią... Jūsų civilizacija - tai piktybinis
navikas, tai didžiulė ameba, godžiai įsiurbianti į save viską, kas naudinga
ir maistinga aplink ir išmetanti tik dvokiančias nuodingas atliekas. Ir
dabar jums vėl reikalingos raketos! Jums reikia pačio baisiausio ginklo,
sukurto civilizacijos nusikaltėlių! Kamgi? Kad pabaigtumėte tai, ką
pradėjote? Kad galėtumėte šantažuoti tuos, kurie išgyveno? Perimti
valdžią? Žudikai! Aš jūsų nekenčiu, nekenčiu jūsų visų! - įsiutęs suriko
jis, paskui ėmė kosėti ir nutilo.

Niekas nepratarė nė žodžio, ir jis, susidorojęs su kosuliu, tęsė:
- Bet jūsų laikas baigiasi... Ir nesvarbu ar aš sulauksiu, bet į jūsų vietą
ateis kiti, ateis tie, kas supras technikos pragaištingumą, tie, kas galės
gyventi be jos! Jūs išsigimstate, ir jums nebedaug liko. Kaip apmaudu,
kas aš nebepamatysiu jūsų agonijos! Bet mes išauginsime sūnus, kurie
pamatys! Žmogus pasigailės, kad per savo išdidumą sunaikino viską,
kas buvo jam brangiausia! Po daugybės metų melo jis, pagaliau, išmoks
atskirti gėrį nuo blogio, tiesą nuo melo! Mes išauklėsime tuos, kurie ap­
gyvendins žemę po jūsų. O kad jūsų agonija neužsitęstų, mes įsmeigsime
jums į širdį gailestingumo durklą į jūsų pūvančios civilizacijos sudribu­
sią širdį... Ši diena artėja! - Jis nusispjovė Melnikui po kojomis.
Stalkeris atsakė ne iš karto. Jis vertinančiu žvilgsniu tyrinėjo drebantį
iš neapykantos senį. Paskui, sukryžiavęs rankas ant krūtinės, pasityčio­
jančiu tonu paklausė:
- Negi jūs išgalvojote kažkokį kirminą ir prikūrėte pasakų tik tam, kad
įskiepytumėte jūsų žmogėdroms neapykantą technikai ir progresui?
- Nutilkite! Ką jūs žinote apie mano neapykantą jūsų prakeiktai,
jūsų šėtoniškai technikai! Ką jūs žinote apie žmones, jų viltis, tikslus,
poreikius?! Žmogui trūko būtent tokio Dievo... Tokio, kokį mes su­
kūrėme! Jeigu senosios dievybės leido žmogui nugrimzti į bedugnę ir
pačios žuvo kartu su savo pasauliu, nėra prasmės jų atgaivinti... Jūsų
žodžiuose aš girdžiu tą velnišką pasipūtimą, tą panieką, tą išdidumą,
kurie privedė žmoniją prie bedugnės krašto. Taip, na ir kas, kad nėra
Didžiojo Kirmino, na ir kas, kad mes ji išgalvojome, bet jūs greitai tu­
rėsite galimybę įsitikinti, kad šis išgalvotas požeminis Dievas kur kas
galingesnis, nei jūsų iškritę iš savo sostų ir žlugę dangaus gyventojai!

382

Jūs juokiatės iš Didžiojo Kirmino? Juokitės! Bet jū> nebūsite tie, kurie
juokiasi paskutiniai!..

- Užtenka. Užkimškite jam burną! - įsakė stalkeris. - Kol kas jo
nelieskite, jis mums dar gali praversti.

Besipriešinančiam ir svaidančiam prakeiksmus seniui vėl užkimšo
burną skuduru. Laukinis, kurį dėl visa ko už rankų laikė du kariai,
niekaip nerodė savo užuojautos. Jis stovėjo tylėdamas, jo pečiai buvo
nuleisti, o užgesęs žvilgsnis buvo prikaustytas prie žynio.

- Mokytojau... Ką reiškia: Didžiojo Kirmino nėra? - pagaliau sunkiai
pratarė jis.

Senis net nepažvelgė į jį.
- Ką reiškia: mokytojas išgalvojo Didįjį Kirminą? - bukai ištarė
Dronas.
Žynys tylėjo. Artiomui pasirodė, kad senis savo kalbai išnaudojo visą
savo energiją ir valią, ir dabar, išspjovęs neapykantos ir nevilties ugnies
likučius, jis buvo visiškai išsekęs.
- Mokytojau... Mokytojau... Didysis Kirminas yra... Tu meluoji! Ko­
dėl? Tu kalbi netiesą, nori suklaidinti priešus! Jis yra... Yra!
Staiga Dronas ėmė dusliai ir klaikiai riaumoti. Jo staugime, pereinan­
čiame į verksmą, buvo tokia neviltis, kas Artiomas panoro prieiti prie jo
ir nuraminti. Senis, atrodo, jau buvo atsisveikinęs su gyvybe ir prarado
bet kokį susidomėjimą savo mokiniu, dabar jam nedavė ramybės visai
kiti klausimai
- Yra! Yra! Jis yra! Mes jo vaikai! Mes visi jo vaikai! Jis yra, ir buvo
visada, ir bus visada! Jis yra! Jeigu Didžiojo Kirmino nėra... Reiškia...
Mes visiškai vieni....
Paliktam vienam laukiniui nutiko kažkas siaubingo. Jis pasinėrė
į transą, purtydamas galvą, tarsi norėdamas pamiršti tai, ką išgirdo,
staugdamas ta pačia nata, o riedančios iš jo akių ašaros susimaišė su
gausiomis seilėmis. Jis net nemėgino nusivalyti veido, įsikibęs ran­
komis į savo nuskustą galvą. Kariai jį paleido, ir jis krito ant žemės,
užsikimšdamas pirštais ausis, trankydamas sau per galvą vis smarkiau,
kol jo kūnas ėmė nevaldomai išdarinėti pašėlusius šuolius, o riksmas
užpildė visą tunelį. Kariai pamėgino jį nuraminti, bet net spyriai ir
smūgiai galėjo tik sekundei sustabdyti jo pirmykštį nevilties šauksmą,
besiveržiantį jam iš krūtinės.

383

Melnikas nepritariančiai pažvelgė į priepuolio ištiktą laukinį, atsegė
ant klubų kabėjusį dėklą, ištraukė stečkiną* su duslintuvu; nusitaikė į
Droną ir nuspaudė gaiduką. Tyliai pokštelėjo duslintuvas, ir besiran­
gantis ant grindų kūnas akimirksniu suglebo.

Klaikus riksmas nutrūko, bet aidas dar keletą sekundžių kartojo jo
garsus, tarytum akimirkai prailgindamas Drono gyvenimą:

- Iiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiii_
Ir tik dabar Artiomas ėmė suprasti ką būtent laukinis šaukė prieš
mirtį.
„Vieni!"
Stalkeris įsidėjo pistoletą atgal į dėklą. Artiomas kažkodėl negalėjo
prisiversti pažvelgti į jį, todėl jis tyrinėjo nurimusį Droną ir netoliese
sėdintį žynį. Senis niekaip nesureagavo į savo mokinio mirtį. Kai pa­
sigirdo pistoleto pokštelėjimas, jis vos krustelėjo, paskui žvilgtelėjo į
laukinį ir vėl abejingai nusisuko.
- Judam toliau, - įsakė Melnikas. - Į tokį triukšmą čia tuoj visas
metro sulėks.
Būrys bemat išsirikiavo. Artiomą pastatė į galą, aprūpinę galingu
žibintuvėliu ir vieno iš nešusio Antoną karių neperšaunama liemene.
Po minutės jie pajudėjo į tunelių gilumą.
Į galinio vietą dabar Artiomas visai netiko. Jis sunkiai judino kojas,
kliūdamas už pabėgių ir bejėgiškai dairydamasis į žygiuojančius priekyje
karius. Vaikinas vis dar girdėjo priešmirtinį laukinio riksmą.
Artiomas pajautė ir drauge išgyveno jo neviltį, nusivylimą ir nenorą
tikėti tuo, kad šiame baisiame niūriame pasaulyje žmogus liko visiškai
vienas. Keista, bet tik išgirdęs laukinio klyksmą, kupiną beviltiško ilgesio
beprasmei išgalvotai dievybei, jis ėmė suprasti tą visuotinį vienatvės
jausmą, kuris palaikė žmonių tikėjimą.
Žengdamas per tuščią negyvą tunelį, jis ir pats dabar jautė kažką
panašaus. Jeigu stalkeris buvo teisus ir jie jau daugiau kaip valandą ėjo
vis giliau į Metro-2, tai paslaptingas statinys buvo viso labo inžinerinė
konstrukcija, senų seniausiai apleista šeimininkų ir užgrobta laukinių
žmogėdrų ir jų fanatiškų žynių.
Kariai apie kažką šnabždėjosi. Būrys įžengė į tuščią stotį. Atrodė ji
neįprastai: trumpa platforma, žemos lubos, storos kolonos iš gelžbetonio

* Stečkinas - automatinis pistoletas.

384

ir koklinės sienos vietoje įprasto marmuro - bylojo apie tai, kad stotis
neturėjo džiuginti akių savo grožiu, o vienintelė jos paskirtis buvo kuo
patikimiau apginti tuos, kurie ja naudojosi.

Išblukusios nuo laiko bronzinės raidės ant sienų, pro kurias jie ėjo,
susidėjo į neaiškų žodį „Sovmin“\ Kitoje vietoje buvo užrašyta „RF Vy­
riausybės rūmai. Artiomas tikrai žinojo, kad tokiu pavadinimu nebuvo
nė vienos stoties įprastame metro, ir tai galėjo reikšti tik vieną: jie jau
seniai išėjo už jo ribų. Melnikas, panašu, nežadėjo čia užsibūti. Pasku­
bomis apsidairęs aplink, jis tyliai pasitarė apie kažką su savo kariais, ir
jie pajudėjo toliau.

Artiomą apėmė keistas jausmas, kurį jis sunkiai galėtų nusakyti žo­
džiais. Tarytum patėvio jam įteiktame gimtadienio proga ryšulyje buvo
tik laikraštinis popierius, o dovanos taip ir nepavyko rasti.

Nematomi Stebėtojai jo akyse sustiro, pavirsdavo iš grėsmingos,
išmintingos ir nesuvokiamos jėgos į fantasmagorines antikines skulp­
tūras, vaizduojančias senovės mitus, byrančias nuo tunelių drėgmės ir
skersvėjų. Kartu su jomis jo sąmonėje subyrėjo ir kiti įsitikinimai, su
kuriais jam teko susidurti šios kelionės metu.

Prieš jį atsivėrė viena didžiausių metro paslapčių. Jis žengė per D-6,
kurią kažkas iš jo pašnekovų savo laiku pavadino auksiniu metropoli­
teno mitu. Tačiau, jis jautė ne džiaugsmingą jaudulį, o nepaaiškinamą
kartėlį. Jis ėmė suprasti, kad kai kurios paslaptys nuostabios būtent
todėl, kad yra neįmenamos ir kad yra klausimų, į kuriuos atsakymų
geriau niekam nežinoti.

Artiomas pajuto, kaip sušalo jo skruostas toje vietoje, kur tunelių
alsavimas palietė pėdsaką nuo nusiritusios ašaros. Jis papurtė galvą,
visai taip pat, kaip tai neseniai darė nušautas laukinis. Jį ėmė krėsti šaltis
ar nuo šalto skersvėjo, nešančio drėgmės ir apleistumo kvapą, ar nuo
šiurpaus vienatvės ir tuštumos jausmo.

Akimirksnį jam pasirodė, kad viskas pasaulyje staiga prarado pras­
mę - ir jo misija, ir žmogaus bandymai išgyventi pasimetusiame pa­
saulyje, ir, apskritai, visas gyvenimas. Jame nebuvo nieko - tik tuščias
tamsus kiekvienam atseikėto laiko tunelis, per kurį jis turi aklomis
bristi nuo stoties „Gimimas" iki stoties „Mirtis". Ieškantys tikėjimo
tiesiog bandė rasti šiame tunelyje šoninių išsišakojimų. Bet stočių buvo

* Sovet ministrov - Ministrų taryba

385

tik dvi, ir tunelis buvo pastatytas tik tam, kad jas sujungtų, todėl jokių
išsišakojimų jame nebuvo ir negalėjo būti.

Kai Artiomas atsipeikėjo, pasirodė, kad jis atsiliko nuo būrio kelias­
dešimt žingsnių. Jis ne iš karto suprato, kas jį privertė atsitokėti. Paskui,
apsižvalgęs ir įsiklausęs, pagaliau suvokė: tunelio sienoje jis pastebėjo
vos pravertas duris, pro kurias jį pasiekė keistas garsėjantis triukš­
mas - kažkoks duslus gaudimas ir neaiškus urzgimas. Jo, tikriausiai,
dar nebuvo girdėti, kai kiti ėjo pro tas duris. Bet dabar nepastebėti šio
triukšmo buvo neįmanoma.

Dabar būrys jau nutolo nuo jo, tikriausiai, daugiau negu šimtą metrų.
Įveikęs norą juos pasivyti, Artiomas sulaikė kvapą, prisiartino prie durų
ir stumtelėjo jas. Už jų atsivėrė gana ilgas ir platus koridorius, vedantis
kažkokio įėjimo link. Būtent iš ten ir sklido gaudimas, vis labiau pri­
menantis didžiulio gyvulio baubimą.

Žengti vidun Artiomas taip ir neišdrįso. Kaip apžavėtas, jis stovėjo,
įsmeigęs akis į tuščią kvadratą koridoriaus gale ir klausydamas, kol
netikėtai baubimas daugeriopai sustiprėjo ir angoje kitame koridoriaus
gale ryškioje žibintuvėlio šviesoje pasirodė kažkas neaiškaus, neįtikėtinai
didžiulio, nesuvaldomai lekiančio pro atvertą įėjimą tolyn.

Artiomas atšoko, užtrenkė duris ir puolė vytis būrį.

386

18 SICYIIIUS

Jie jau spėjo pastebėti jo dingimą ir sustojo. Baltas spindulys neramiai
lakstė po tunelį, kol, pagaliau, aptiko jį. Artiomas dėl visą ko iškėlė
rankas aukštyn ir sušuko:

- Tai aš! Nešaukite!
Akinanti šviesa užgeso. Artiomas nuskubėjo pirmyn, ruošdamasis
tam, kad jam dabar užkurs pirtį. Tačiau jam pasivijus būrį, Melnikas
tik tyliai jo paklausė:
- Ką nors girdėjai?
Artiomas papurtė galvą. Jis nenorėjo pasakoti apie tai, ką matė, be
to, jis nebuvo tikras, ar visa tai jam nepasivaideno. Jis jau buvo įpratęs,
kad metro reikia labai atsargiai elgtis su savo pojūčiais.
Ką jis matė? Protas sakė, kad taip galėjo atrodyti pralekiantis pro šalį
elektrinis traukinys, bet tai buvo neįmanoma: metro jau keliasdešimt
metų nebebuvo reikalingo elektros energijos kiekio, kad jis pajudėtų.
Antra galimybė buvo dar mažiau tikėtina. Artiomas prisiminė laukinių
įspėjimus apie Didžiojo Kirmino šventuosius praėjimus ir apie tai, kad
šiandien yra draudimo diena. Niekas kitas į galvą neatėjo.
- Juk traukiniai nebevažinėja, tiesa? - paklausė jis stalkerio dėl visa ko.
Jis pažvelgė į jį kaip į pamišėlį.
- Kokie dar traukiniai? Jie tada kai sustojo, tai daugiau nebepajudėjo,
kol jų dalimis neišardė. Tu dėl tų garsų klausi? Manau, tai požeminiai
vandenys. Čia juk visai šalia upė. Mes po ja praėjome. Gerai, eime, dar
neaišku, kaip iš čia ištrūkti.
Pajautęs jo įdėmų žvilgsnį, Artiomui dingo noras klausinėti. O kadan­
gi jo antroji hipotezė buvo dar labiau beprotiška, jis nusprendė patylėti
ir daugiau nebegrįžti prie šios temos.
Upė iš tiesų turėjo būti netoliese. Niūrią tunelio tylą čia drumstė ne­
malonūs lašančio vandens garsai ir juodų plonų upelių bėgių kraštuose

387

čiurlenimas. Sienos ir skliautai blizgėjo nuo drėgmės ir buvo padengti
balkšvomis pelėsio apnašomis, telkšojo balos. Artiomas įprato bijoti
vandens tuneliuose, todėl dabar jautėsi labai nejaukiai. Drėgmė skver­
bėsi į žmogaus apleistas ir pamirštas vietas: neremontuoti ir amžinai
kovojantys su gruntiniais vandenimis kai kurie metro perėjimai prakiu­
ro. Patėvis jam buvo daug pasakojęs apie užtvindytus tunelius ir stotis.
Laimei, jie buvo gana žemai arba nuošalyje, todėl ši bėda neplito per
visą metro. Smulkūs lašai ant sienų Artiomui atrodė kaip priešmirtinis
apleisto žmogaus prakaitas.

Tačiau, kuo tolyn jie ėjo, tuo sausiau buvo aplink. Palaipsniui tunelis
leidosi žemyn ir buvo toks pat tuščias, o tai privertė suklusti dar labiau.
Jau kelintą kartą Artiomas prisiminė Burbono žodžius, kad tuščias
perėjimas - baisiau už viską. Kiti, atrodo, irgi tą suprato, ir vis dažniau
nervingai atsigręždavo atgal, susidurdami su gale einančiu Artiomu, ir,
susitikę su juo žvilgsniais, paskubomis nusisukdavo.

Jie visą laiką ėjo tiesiai, ignoruodami aptvertus grotomis šoninius
išsišakojimus ir storas ketaus duris su apvaliais užraktais. Tik dabar Ar­
tiomui tapo aišku, kokio sunkiai įsivaizduojamo dydžio buvo labirintas,
iškastas kelių kartų žemės storymėje po miestu. Metro, pasirodo, buvo
tik nedidelė gigantiško susipynusių begalinių perėjimų ir koridorių
voratinklio dalis.

Kelios durys, pro kurias ėjo būrys, buvo pravertos, ir žibintuvėlio
spindulys kelioms sekundėms prikeldavo gyvenimui apleistų patalpų,
surūdijusių dviaukščių lovų, koridorių su baltai ir pilkai nudažytomis
sienomis, vaiduoklius. Niekur nebuvo nei žmonių, nei pamestų daiktų
pėdsakų. Dabar net pamatyti kažkieno suirusius palaikus būtų nebe
taip klaiku.

Atrodo, kad jų kelionė tęsėsi amžinai. Nuvargęs senis žingsniavo vis
lėčiau, nei bakstelėjimai į nugarą, nei karių keiksmai jau nebegalėjo jo
priversti paspartinti žingsnių. Sustojimų pailsėti jie nedarė, o jeigu ir
sustodavo, tai tik pusei minutės tam, kad kariai, nešantys neštuvus su
Antonu, pasikeistų rankas. Jo sūnus laikėsi nepaprastai ištvermingai. Ir,
nors buvo matyti, kad Olegas jau pavargo, jis nė karto nepasiskundė, o
tik atkakliai šnopavo, stengdamasis eiti lygiai su visais.

Priekyje kariai ėmė kažką aptarinėti. Pažvelgęs iš už plačių nugarų,
Artiomas suprato, kame reikalas. Jie artėjo prie naujos stoties. Atrodė

388

ji beveik taip pat, kaip ir ankstesnioji: žemi skliautai, kolonos, prime­
nančios dramblio kojas, aliejiniais dažais dažytos betono sienos be jokių
dekoratyvinių elementų. Platforma buvo neįprastai plati, ir, kas buvo
kitoje jos pusėje, nebuvo įmanoma gerai įžiūrėti. Iš pirmo žvilgsnio,
vienu metu laukti traukinio čia galėtų ne mažiau kaip du tūkstančiai
žmonių. Bet dabar čia nebuvo nė dvasios, o paskutinis traukinys pa­
traukė nežinomo tikslo link taip seniai, kad bėgiai pasidengė juodomis
rūdimis, o supuvę pabėgiai apaugo samanomis. Sudarytas iš bronzinių
nidžių stoties pavadinimas privertė Artiomą krūptelėti. Tai buvo tas
pats paslaptingas žodis „Genštabas". Jis iškart prisiminė Poliso kariš­
kius, ir negyvas ugneles, besiblaškančias skvere prie išvartytų Gynybos
ministerijos pastato sienų.

Melnikas pakėlė ranką. Būrys akimirksniu sustojo.
- Ulmanai, paskui mane, - įsakė stalkeris ir užsilipo ant platfor­
mos.
Stambus, panašus į mešką karys, žygiavęs kartu su juo, pakilo ant
rankų ir nusekė paskui vadą. Lengvi jų sėlinančių žingsnių garsai kai­
pmat ištirpo stoties tyloje. Likę būrio nariai, tarsi gavę įsakymą, užėmė
gynybinę poziciją, nusitaikę į tunelį abejomis kryptimis. Atsidūręs vi­
duryje, Artiomas nusprendė, kad po bendražygių priedanga gali spėti
apžiūrėti keistą stotį.
- Ar tėtis mirs? - jis pajuto, kai berniukas įsikibo jam į rankovę.
Artiomas nuleido akis. Olegas maldaujančiu žvilgsniu žvelgė į jį, ir
Artiomas suprato, kad berniukas tuoj pravirks. Jis raminančiai papurtė
galvą ir paglostė berniuko galvą.
- Tai dėl to, kad aš papasakojau, kur tėtis dirbo? Jį dėl to sužeidė? -
paklausė Olegas. - Tėtis man visada sakydavo, kad aš niekam neišple­
pėčiau... - jis sukukčiojo. - Sakė, kad žmonės nemėgsta raketininkų.
Tėtis sakė, kad tai nėra gėdinga, tai nėra blogai, kad raketininkai gynė
tėvynę. Kad kiti jiems tiesiog pavydi.
Artiomas būgštaudamas atsigręžė į žynį, bet jis, išvargintas kelionės,
atsisėdo ant žemės ir žvelgė į tuštumą užgesusiu žvilgsniu, nekreipdamas
jokio dėmesio į jų pokalbį.
Po kelių minučių grįžo žvalgai. Būrys sustojo aplink stalkerį, ir jis
trumpai supažindino visus su padėtimi:

389

- Stotis tuščia. Bet ne apleista. Keliose vietose - jų kirmino atvaizdai.
Ir dar... Radome ant sienos nubraižytą ranka schemą. Jeigu ja patikėsi­
me, tai ši linija veda prie Kremliaus. Ten centrinė stotis ir persėdimas
į kitas linijas. Viena jų eina Majakovskio stoties kryptimi. Teks judėti
ten, kelias turėtų būti laisvas. Į šoninius praėjimus nekišim nosies.
Klausimų bus?

Kariai susižvalgė tarpusavyje, bet niekas nieko nepasakė.
Užtat senis, iki šiol abejingai sėdėjęs ant žemės, išgirdęs žodį „Krem­
lius" sunerimo, ėmė sukioti galvą ir kažką mykti. Melnikas pasilenkė ir
ištraukė skudurą jam iš burnos.
- Nereikia ten! Nereikia! Aš neisiu prie Kremliaus! Palikite mane
čia! - ėmė protestuoti žynys.
- Kame reikalas? - nepatenkintas paklausė stalkeris.
- Nereikia prie Kremliaus! Mes ten neiname! Aš neisiu! - kaip už­
vestas kartojo drebėdamas senis.
- Na ir puiku, kad jūs ten neinate, - atsiliepė stalkeris. - Bent jau
jūusiškių ten nebus. Tunelis tuščias, švarus. Aš į šoninius perėjimus
neketinu lįsti. Mano manymu, geriau taip, tiesiai, per Kremlių.
Būrys ėmė šnabždėtis. Prisiminęs grėsmingą švytėjimą ant Kremliaus
bokštų, Artiomas suprato, kodėl ne tik žynys bijojo ten eiti.
- Viskas! - nutraukė bambėjimą Melnikas. - Judam pirmyn, nėra
laiko. Šiandien jų draudimo diena, tuneliuose nieko nebus. Neaišku,
kada jis pasibaigs, nes tada mums bus riesta. Pakelkite jį!
- Ne! Neikite ten! Nereikia! Aš neisiu! - senis, atrodo, visai neteko
proto.
Kai prie jo priėjo vienas iš karių, žynys nepastebimu gyvatės judėsiu
išsisuko iš jo rankų, o paskui su apsimestiniu paklusnumu sustingo po
nukreiptais į jį automatų vamzdžiais ir staiga, truktelėjęs už nugaros
surištomis rankomis, sušuko.
- Būkit jūs prakeikti! - jo pergalingas juokas po kelių sekundžių
virto į springstantį gargesį, kūną sutraukė mėšlungis, iš burnos ėmė
dribti putos, o konvulsija sutraukė jo veido raumenis į bjaurią kaukę su
į viršų pakeltais burnos kampučiais. Tai buvo pati baisiausia šypsena,
kurią Artiomui teko matyti per visą savo gyvenimą.
- Gatavas, - pranešė Melnikas.

390

Jis priėjo prie gulinčio ant grindų senio ir batu apvertė jį. Sustingęs
lavonas sunkiai apvirto veidu žemyn. Iš pradžių Artiomas pamanė, kad
stalkeris tai padarė tam, kad nematytų mirusiojo veido, bet paskui supra­
to tikrąją priežastį. Žibintuvėliu Melnikas apšvietė surištus viela senio
riešus. Dešinės rankos kumštyje jis buvo suspaudęs adatą, įsmigusią į
kairiosios rankos dilbį. Kaip žynys įsigudrino tai padaryti, kur visą tą
laiką jis slėpė nuodingą geluonį ir kodėl jis jo nepanaudojo ankščiau,
Artiomas negalėjo suprasti. Jis nusisuko nuo kūno ir delnu uždengė
mažajam Olegui akis.

Būrys sustingo vietoje. Nors įsakymas judėti pirmyn nuskambėjo,
niekas iš karių nepajudėjo iš vietos. Stalkeris nepatenkintas pažvelgė
į juos. Buvo galima įsivaizduoti kas dėjosi karių galvose: kas gi laukė
jų Kremliuje, jeigu įkaitas pasirinko savižudybę, kad tik nereikėtų
ten eiti?

Negaišdamas laiko įtikinėjimams, Melnikas priėjo prie neštuvų su
dejuojančiu Antonu, pasilenkė ir paėmė už vienos rankenos.

- Ulmanai! - pašaukė jis.
Po sekundės trukusios dvejonės plačių pečių žvalgas užėmė vietą prie
antrosios neštuvų rankenos. Paklusdamas netikėtam impulsui, Artiomas
priėjo prie jų ir paėmė už galinės neštuvų rankenos. Šalia jo dar kažkas
atsistojo. Nepratardamas nė žodžio, stalkeris išsitiesė, ir jie pajudėjo
pirmyn. Likę nusekė paskui juos, sustodami į karinę rikiuotę.
- Čia jau nebedaug liko, - tyliai pasakė Melnikas. - Apie du šimtus
metrų. Svarbiausia, rasti perėjimą į kitą liniją. Paskui - iki Majakovskio
stoties. Kas toliau, nežinau. Tretjako nėra... Sugalvosim ką nors. Dabar
turime tik vieną kelią. Išklysti iš jo negalima.
Jo žodžiai apie kelią sujudino kažką Artiomo galvoje, jis vėl prisiminė
savo kelią. Susimąstęs, jis ne iš karto suprato apie ką kalbėjo Melnikas iki
tol. Bet kai tik stalkerio žodžiai apie žuvusį Tretjąką pasiekė jo sąmonę,
jis krūptelėjo ir garsiai sušnabždėjo:
- Antonas... sužeistasis... jis juk RKA tarnavęs., 'is juk raketininkas!
Vadinasi, mes sugebėsime! Ar sugebėsime?
Melnikas nepatikliai pažvelgė per petį, paskui nukreipė žvilgsnį į gu­
lintį sargybos vadą ant neštuvų. Jam, atrodo, buvo labai bloga. Antono
paralyžius jau buvo seniai praėjęs, bet dabar jis karščiavo ir kliedėjo. De­
jones keisdavo padrikos frazės, neaiškūs, bet aršūs įsakymai, be /iltiškos

391

maldos, kūkčiojimai ir murmesys. Ir, kuo labiau jie artėjo prie Kremliaus,
tuo garsiau šūkaudavo ir smarkiau riesdavosi ant neštuvų sužeistasis.

- Aš pasakiau! Nesiginčyti! Jie eina... Gult! Bailiai... Bet kaip... su liku­
siais?! Niekas ten negalės, niekas! - įrodinėjo Antonas savo bičiuliams,
kuriuos matė tik jis vienas.

Jo kakta pasidengė prakaitu, ir Olegas, einantis šalia neštuvų, pasi­
naudojęs trumpu sustojimu, kol kariai keitėsi rankas, nuvalė skuduru
tėvo kaktą. Melnikas apšvietė sargybos vadą, tarytum mėgindamas
suprasti, ar sugebės jis atsipeikėti. Buvo matyti, kaip Antonas sukanda
dantis, kaip neramiai blaškosi jo akių obuoliai po vokais. Jo kumščiai
buvo suspausti, o kūnas veržėsi tai į vieną, tai į kitą pusę. Brezentiniai
diržai neleido Antonui iškristi, bet nešti jį darėsi vis sunkiau.

Dar už penkiasdešimties metrų Melnikas iškėlė aukštyn ranką, ir
būrys vėl sustojo. Ant grindų bolavo grubiai nutepliotas ženklas: jau
pažįstama vingiuota linija rėmėsi į storą raudoną brūkšnį, skiriantį
toliau vedantį tunelį. Ulmanas švilptelėjo.

- Užsidegė raudona šviesa, sako - kelio nėra, - nervingai kažkas
susijuokė gale.

- Čia kirminams, su mumis tai nesusiję, - atkirto stalkeris. - Pir­
myn!

Tačiau dabar jie judėjo pirmyn dar lėčiau. Melnikas perdavė savo
neštuvų rankeną Artiomui ir užėmė vietą būrio priekyje, užmaukęs ant
akių naktinio matymo prietaisą. Bet jie nebeskubėjo ne tik dėl atsargu­
mo. „Genštabo" stotyje perėjimas ėmė leistis dar žemiau, ir, nors jame
buvo taip pat tuščia, nuo Kremliaus tarsi slinko nematoma, bet juntama
kažkieno buvimo rūkana. Apgaubdama žmones, ji suteikė jiems tikė­
jimo, kad ten, juodoje niūrioje gilumoje, slypi kažkas nepaaiškinamo,
didžiulio ir pikto. Tai nebuvo panašu į tuos pojūčius, kuriuos iki šiol
teko patirti Artiomui: nei į persekiojantį jį viesulą Sucharevo stotyje,
nei į balsus vamzdžiuose, nei į išgalvotą žmonių prietaringą tunelių,
vedančių į Pergalės parką, baimę. Vis labiau jautėsi, kad šį kartą už to
nerimo slypi kažkas... negyvo, bet gyvo.

Artiomas pažvelgė į tvirtą karį, ėjusį kitoje neštuvų pusėje, kurį stal­
keris vadino Ulmanu. Jis staiga baisiai užsimanė pasikalbėti, nesvarbu
apie ką, kad tik išgirstų žmogaus balsą.

392

- O kodėl ant Kremliaus bokštų žvaigždės šviečia? - prisiminė Ar­
tiomas kankinusį jį klausimą.

- Kas tau pasakė, kad jos šviečia? - nustebęs paklausė karys. - Nieko
ten tokio nėra. Iš tikrųjų su Kremliumi yra taip: kiekvienas ką nori, tą ir
mato. Kai kas sako, kad jo paties jau seniai nebėra, tiesiog kiekvienas ti­
kisi pamatyti Kremlių. Juk taip norisi tikėti, kad tai, kas šventa, išliko.

- O kas jam nutiko? - paklausė Artiomas.
- Niekas nežino, - atsiliepė žvalgas, - išskyrus tavo žmogėdras. Aš
jaunas dar, man tada maždaug dešimt metų buvo. O tie, kas kariavo,
sako, kad Kremliaus nenorėjo griauti ir numetė ant jo kažkokį slaptą
biologinį ginklą. Jį ne iškart pastebėjo ir net pavojaus nebuvo paskelbę,
o kai suprato, kame reikalas, jau buvo per vėlu, nes tas biologinis ginklas
visus suėdė, o dar ir iš aplinkinių vietovių žmonių įtraukė. Gyvena sau
už sienos iki šiol ir vargo nemato.
- O kaip jis... įtraukia? - Artiomas negalėjo išmesti iš galvos šio vaiz­
do: spindinčios ne šio pasaulio šviesa žvaigždės ant Kremliaus bokštų
viršūnių.
- Žinai, buvo toks vabzdys - skruzdžių liūtas? Iškasdavo smėlyje
duobutes, o pats pravėręs burną tupėjo dugne. Jeigu skruzdelė bėgda­
vo pro šalį ir netyčia atsistodavo ant duobutės krašto, viskas. Darbinės
biografijos pabaiga. Skruzdžių liūtas sujudėdavo, smėlis imdavo byrėti
į dugną, ir skruzdėlė tiesiai žemyn krisdavo į medžiotojo nasrus. Tai
su Kremliumi tas pats. Tereikia atsistoti ant duobutės krašto, įtrauks, -
šyptelėjo karys.
- O kodėl žmonės patys eina vidun? - toliau klausinėjo Artiomas.
- O aš iš kur žinau? Hipnozė, tikriausiai... Štai, kad ir tie tavo žmogė-
dros-iliuzionistai. Kaip smegenis paveikia! O juk, kol pats nepamatysi,
nepatikėsi. Taip ir būtume ten likę...
- Tai kodėl mes tiesiai į jo guolį einame? - suglumęs paklausė Ar­
tiomas.
- Ne manęs to klausk, o vadovybės. Bet aš manau, tam, kad tave
pačiuptų, reikia būti ir žiūrėti į bokštus viršuje. O mes lyg ir apačioje...
Kur čia žiūrėti?
Melnikas atsisuko ir piktai liepė nutilti. Kalbėjęs su Artiomu karys
užsikirto ir tuoj pat nutilo. Ir pasigirdo tai, ką buvo užgožęs jo balsas:
einantis iš gilumos, nelabas, tylus... Kliuksėjimas? Urzgimas? Užteko

393

vieną kartą išgirsti tokį garsą, lyg ir nepranašaujantį nieko baisaus, bet
kažkokį atkaklų ir nemalonų, ir pamiršti jį būtų labai sunku.

Jie praėjo pro trigubus, įrengtus vieni paskui kitus, galingus her­
metinius vartus. Visos sąvaros buvo svetingai plačiai atvertos, ir sunki
geležinė uždanga buvo pakelta. Durys, - pagalvojo Artiomas. - Mes
jau čia pat.

Staiga sienos prasivėrė, ir jie atsidūrė marmurinėje salėje, tokioje
erdvioje, kad galingų žibintuvėlių spinduliai vos siekė salės galą, pavirs­
dami į blankią išsklidusią dėmę. Lubos, priešingai nei kitose slaptose
stotyse, čia buvo aukštos, jį laikė galingos, prabangiai dekoruotos kolo­
nos. Nuo lubų leidosi pajuodavę nuo laiko masyvūs auksuoti šviestuvai,
vis dar atsiliepiantys į žibintuvėlių šviesą koketišku blizgesiu. Sienos
buvo padengtos didžiulių mozaikų pano, vaizduojančiu dėvintį švarką
nejauną žmogų su barzdele ir didele plike, ir besišypsančius jam žmones
darbo drabužiais, jaunas merginas kukliais rūbais ir lengvomis baltomis
skarelėmis, kariškius senamadiškomis kepurėmis, skriejančių dangumi
naikintuvų eskadriles, šliaužiančius tankus ir, pagaliau, patį Kremlių.
Pavadinimo ši nuostabi stotis neturėjo, bet būtent jo neturėjimas puikiai
leido suprasti, kur jie pateko.

Čia viskas buvo neapsakomai apleista. Atrodė, žmogaus čia nebūta
dešimtmečius. Kolonos ir sienos buvo padengtos beveik centimetro
storio pilkų dulkių sluoksniu.

Toliau ant bėgių stovėjo keistas traukinys. Jis turėjo tik du vagonus,
bet užtat jie buvo šarvuoti ir nudažyti apsaugine tamsiai žalia spalva.
Langai buvo siauri, primenantys šaudymo angas, ir uždengti tamsin­
tais stiklais. Durys - po vieną kiekviename vagone - buvo uždarytos.
Artiomas pagalvojo, kad, galbūt, Kremliaus šeimininkams iš tiesų taip
ir nepavyko pasinaudoti savo slaptu pabėgimo keliu.

Jie išėjo į platformą ir sustojo.
- Tai štai kaip čia viskas... - Stalkeris pakėlė galvą į lubas, kiek leido
šalmas. - Kiek pasakų buvau girdėjęs... O juk viskas ne taip...
- Kur toliau? - paklausė jo Ulmanas.
- Neturiu supratimo, - prisipažino Melnikas. - Reikia apsižvalgyti.
Šįkart jis nepaliko būrio, ir jie visi kartu pajudėjo pirmyn. Visgi stotis
buvo kažkuo panaši į įprastas. Čia taip pat buvo įrengti takai platformos
kraštuose. Jie apribojo patalpą iš kairės ir dešinės, o iš abiejų kraštų

394

pailgą salę užbaigė du amžiams sustoję eskalatoriai, tolstantys į didin­
gas apvalias arkas. Tas, kuris buvo arčiau karių, vedė į viršų, o antrasis
nėrė gilyn. Kažkur čia turėjo buvo ir liftas - tikriausiai buvę Kremliaus
gyventojai neturėdavo laisvų minučių, kaip eiliniai mirtingieji, kad lėtai
leistųsi žemyn eskalatoriumi.

Susižavėjimą, kurį jautė Melnikas, pajautė ir kiti. Mėgindami žibin­
tuvėlių spinduliais pasiekti aukštus skliautus, apžiūrinėdami bronzines
skulptūras, įrengtas vidury salės, grožėdamiesi nuostabiu pano ir ap­
stulbę nuo šių tikrų požeminių rūmų didingumo, jie perėjo į šnabždesį,
kad nesudrumstų jos ramybės. Dairydamasis į šalis, Artiomas visiškai
pamiršo apie juos tykojančius pavojus, nusižudžiusį žynį ir svaiginantį
Kremliaus žvaigždžių spindesį. Galvoje sukosi tik viena mintis: jis vis
mėgino įsivaizduoti, kaip pasakiškai nuostabiai turėtų atrodyti ši stotis
ryškioje prabangių šviestuvų šviesoje.

Jie priartėjo prie kito salės galo, kur eskalatoriaus laiptai vedė žemyn.
Artiomas savo vaizduotėje bandė pamatyti tai, kas slypi ten, apačioje.
Galbūt, ten buvo dar viena, papildoma stotis, iš kurios sąstatai tiesiai
keliaudavo į slaptus bunkerius Urale? O galbūt, bėgiai, vedantys į bega­
linius koridorius ar iškastus neatmenamais laikais, požemius? Giluminė
tvirtovė? Strateginės ginklų, medikamentų ir maisto produktų atsargos?
Ar tiesiog begalinė dviguba laiptų juosta, besileidžianti žemyn kiek akys
mato? Ar tik ne čia buvo pats giliausias metro taškas, apie kurį kalbėjo
Chanas?

Artiomas tyčia audrino savo fantaziją pačiais neįtikinamiausiais vaiz­
dais, atitolindamas tą momentą, kai, priėjęs prie eskalatoriaus krašto, jis,
pagaliau, pamatys, kas gi ten apačioje yra iš tikrųjų. Todėl prie turėklų
jis priėjo ne pirmas. Tas karys, kuris ką tik jam pasakojo apie skruzdžių
liūtą, pasiekė arką greičiau už kitus. Jis suriko ir išsigandęs atšoko atgal.
O po akimirkos atėjo ir Artiomo eilė.

Lėtai, tarytum pasakų būtybės, snaudusios šimtus metų ir dabar
prikeltos ir mankštinančios savo nutirpusias nu. *ilgo miego galūnes,
abu eskalatoriai pradėjo judėti. Laiptai, įtemptai enatviškai sugirgž­
dėję, ėmė kilti aukštyn, ir kažkas šiame vaizde b sro nepaaiškinamai
klaikaus... Kažkas čia buvo ne taip, neatitiko tai, ką Artiomas žinojo
apie eskalatorius. Jis tai jautė, bet jam niekaip nepavyko nustverti už
uodegos slidaus supratimo šešėlio.

395

- Girdi, kaip tylu? Juk tai ne variklis juos varo... Mašinų skyrius juk
neveikia, - padėjo jam Ulmanas.

Žinoma, dabar viskas tapo aišku. Laiptų girgždesys ir nesuteptų
krumpliaračių griežimas - štai ir visi garsai, kuriuos skleidė atgijęs
mechanizmas. Ar tikrai visi? Artiomas vėl išgirdo šlykštų kliuksėjimą
ir čepsėjimą, kuriuos jau buvo girdėjęs tunelyje. Garsai sklido iš gelmių,
iš ten, kur leidosi eskalatoriai. Jis įsidrąsino ir, priartėjęs prie krašto,
apšvietė tunelį, kuriuo vis greičiau judėjo juoda laiptų juosta.

Vieną akimirką jam pasirodė, kad Kremliaus paslaptis jam atsivėrė.
Jis pamatė, kaip pro plyšius tarp laiptų skverbiasi kažkas purvinai rudo,
riebaluoto ir vienareikšmiškai gyvo. Trumpais tekštelėjimais tas kažkas
išlysdavo iš tų plyšių, sinchroniškai pakildamas ir nusileisdamas per visą
eskalatoriaus ilgį, kiek Artiomas galėjo jį įžiūrėti. Bet tai buvo ne bepras­
mis pulsavimas. Visi šie gyvos būtybės tekštelėjimai, neabejotinai, buvo
vienos gigantiškos visumos, judinančios laiptus, dalis. O kažkur apačio­
je, keliasdešimties metrų gylyje, ta purvina ir riebi masė ištižo ant žemės,
prisipūsdama ir susileisdama, perbėgdama ir virpčiodama, skleisdama
tuos pačius keistus ir šlykščius garsus. Arką Artiomas įsivaizdavo kaip
siaubingus nasrus, tunelio skliautus - gerkle, o laiptus - nekviestų svečių
pažadintos grėsmingos senovės dievybės godžiu liežuviu.

O paskui jo sąmonę tarsi palietė, glostydama, kažkieno ranka. Ir
galvoje pasidarė visiškai tuščia, kaip tunelyje, kuriuo jie čia atėjo. Ir jis
norėjo tik vieno - atsistoti ant eskalatoriaus laiptų ir neskubant nusileisti
žemyn, kur jo, pagaliau, laukia ramybė ir atsakymai į visus klausimus.
Jo galvoje vėl sutviskėjo Kremliaus žvaigždės...

- Artiomai! Bėk! - jis pajuto, kaip per skruostą jam vožtelėjo pirštinė,
nudegindama odą.

Jis krūptelėjo ir nustėro: tamsiai raudona pliurė, brinkstanti akyse,
auganti ir putojanti kaip iš puodo bėgantis pienas, kilo tuneliu aukštyn.
Kojos buvo nevaldomos, ir sąmonės prošvaistė buvo labai trumpa: ne­
matomi čiuptuvai tik akimirkai paleido jo protą, kad iškart vėl įsikibtų
į jį ir nusitemptų atgal į tamsą.

- Tempk jį!
- Iš pradžių berniuką! Na neverk...
- Sunkus... O dar čia tas sužeistasis...
- Mesk neštuvus! Kur tu su neštuvais!

396

- Palauk, aš irgi užlipsiu, dviese bus lengviau...
- Duok ranką! Nagi, greičiau!
- Dievo motin... Jau išlindo...
- Kelk... Nežiūrėk ten! Ar girdi mane?
- Per skruostus jį! Štai taip!
- Pas mane! Tai įsakymas! SušaudysiuL
Šmėžavo keisti vaizdai: žalias, nusėtas kniedėmis vagono šonas, kaž­
kodėl apverstos lubos, apdergtos grindys... tamsa... vėl žalias šarvuotas
vagonas... paskui pasaulis nustojo suktis ir nurimo. Artiomas apsidairė
aplink.
Jie sėdėjo ratu ant šarvuoto sąstato stogo. Visi žibintuvėliai buvo
išjungti, degė tik vienas, mažas kišeninis, gulintis centre. Jo šviesos
neužteko pamatyti, kas dedasi salėje, bet buvo girdėti, kaip iš visų pusių
kažkas kunkuliuoja.
Prie jo sąmonės vėl kažkas atsargiai prisilietė, bet jis papurtė galvą
ir migla išsisklaidė.
Jis pažvelgė į susispietusius ant stogo būrio narius ir mechaniškai ėmė
juos skaičiuoti. Dabar jų buvo penki, neįskaičiuojant Antono, kuris taip
ir neatgavo sąmonės, ir jo sūnaus. Artiomas pastebėjo, kad vienas karys
kažkur dingo, paskui jo mintys vėl sustingo. Kai tik galvoje pasidarė tuš­
čia, sąmonė vėl ėmė grimzti į bedugnę. Kovoti su tokia būsena vienam
buvo labai sunku. Supratęs kas vyksta, Artiomas pasistengė įsikibti šios
minties ir galvoti apie tai, galvoti apie bet ką, kad tik jo protas neliktų
niekuo neužimtas. Su kitais, matyt, vyko tas pats.
- Štai kas tam padarui nutiko nuo radiacijos... Tiesą kalbėjo, bio­
loginis ginklas! Bet jie patys nesitikėjo, kad toks kumuliacinis efektas
bus. Gerai bent, kad jis už sienos tupi ir į miestą neišeina... - kalbėjo
Melnikas.
Jam niekas neatsakė. Kariai nutilo ir klausėsi išsiblaškę.
- Kalbėkite kalbėkite! Netylėkite! Ta bjaurybė bando kontroliuoti
jūsų smegenis! Ei, Oganesianai! Oganesianai! Apie ką mąstai? - stalkeris
papurtė vieną iš savo karių. - Ulmanai, kad tave kur! Kur žiūri? Į mane
žiūrėk! Netylėkite!
- Mieloji... kviečia... - ištarė galiūnas Ulmanas, vartydamas akis.
- Kokia dar mieloji! Nematei, kas Deliaginui nutiko? - stalkeris skėlė
kariui antausį, ir jo apsiblausęs žvilgsnis pragiedrėjo.

397

- Už rankų! Visiems susikibti už rankų! - rėkė Melnikas. - Netylėkite!
Artiomai! Sergejau! Žiūrėkite į mane, į mane!

O apačioje kunkuliavo, virė baisi masė, kuri, atrodo, užpildė visą plat­
formą. Ji darėsi vis atkaklesnė, ir atlaikyti jos spaudimo jie nebegalėjo.

- Vyrai! Nepasiduokite! Padainuokime... choru! Nagi! - bandydamas
išjudinti savo karius, skeldamas jiems antausius ir kitaip mėgindamass
atkreipti jų dėmesį, nepasidavė stalkeris. - Vstavajystrana ogromnaja...
Vstavaj na smertnyj bojV - gerždėdamas ir nepataikydamas į toną, už­
traukė jis. - Sfašistskoj siloj tiomnoju... S proklia-a-atoju ordo-oj...

- Pust ja-arost blagorodnaja.... Vskipa-ajet, kak volna, - prisijungė
Ulmanas.

Aplink traukinį ėmė kunkuliuoti dar smarkiau. Artiomas nemėgino
dainuoti kartu: jis nemokėjo šios dainos žodžių, ir dar jis pagalvojo, kad
apie tamsią jėgą ir kunkuliuojančias bangas kariai dainavo ne be reikalo.

Sudainavę pirmąjį posmą ir priedainį, toliau niekas, išskyrus Melni­
ką, nebežinojo žodžių, ir kitą ketureilį jis dainavo vienas, grėsmingai
svaidydamas žaibus akimis ir neleisdamas niekam blaškytis:

Kak dva-a različnych po-oliusay
Vo vsiom vraždebny myl
Za sve-e-et i mir my boremsia,
Oni - za carstvo tmy...
Dabar priedainį dainavo visi, net ir mažasis Olegas mėgino prisiminti
žodžius. Nedarnus grubių, prarūkytų vyriškų balsų choras aidėjo didžiu­
lėje niūrioje salėje. Jų dainavimo garsas pakildavo iki aukštų, išpuoštų
mozaika skliautų, atsitrenkdavo į juos, krisdavo žemyn ir skęsdavo
kunkuliuojančioje gyvoje masėje. Ir, nors bet kurioje kitoje situacijoje šis
vaizdas - septyni vyrai, sėdintys ant sąstato stogo ir susikibę už rankų,
dainuojantys beprasmes dainas - pasirodytų Artiomui absurdiškas ir
juokingas, dabar jis labiau priminė stingdančią sceną iš naktinio koš­
maro. Labiau už viską jis dabar norėjo pabusti.
Pust ja-a-arost blagoro-o-odnaja
Vskipa-a-ajety kak volna-a-a....
Idiot voina narodnaja,
Sviašče-e-enaja voina-a-a!

* Antrojo pasaulinio karo metu dainuojama patriotinė daina-himnas, raginantis prie­
šintis fašistinei invazijai.

398

Pats Artiomas, nors ir nedainavo, stropiai žiopčiojo ir lingavo į mu­
zikos taktą. Neišgirdęs žodžio pirmąjame posme, jis net iš pradžių
buvo nusprendęs, kad kalba eina ar apie žmonių išlikimą metro, ar apie
pasipriešinimą juočkiams, nuo kurių greitai turėjo pražūti jo gimtoji
stotis. Paskui dar viename posme buvo kažkas apie fašistus, ir Artio­
mas suprato, kad kalba eina apie Raudonosios brigados karių kovą su
Puškino stoties gyventojais...

Kai jis grįžo iš savo apmąstymų, pastebėjo, kad choras nutilo. Gal­
būt, kitų posmų nežinojo ir pats Melnikas, o gal, jam tiesiog niekas
nebepritarė.

- Vyrai! O gal užtraukime „Kombatą"? - mėgino įkalbėti savo karius
stalkeris. - Kombat-batiania, batiania-kombat, ty serdce ne priatal za
spiny rebiat...* - buvo bepradedąs jis, bet paskui ir pats nutilo.

Būrį apėmė kažkoks negeras apmirimas. Kariai paleido rankas, ir
ratas sugriuvo. Visi tylėjo, net ir visą laiką iki tol kliedėjęs ir murmėjęs
Antonas. Jausdamas, kaip atsirandančią galvoje tuštumą užlieja šilta
ir drumzlina abejingumo ir nuovargio pliurė, Artiomas stengėsi ją
išstumti, galvodamas apie savo misiją, paskui deklamuodamas mintyse
eilėraščius, kiek mokėjo, paskui tiesiog kartodamas: „Aš galvoju, galvoju,
galvoju, pas mane neįlįsi...“

Karys, kurį stalkeris pavadino Oganesianu, staiga pakilo iš vietos ir
išsitiesė visu ūgiu. Artiomas abejingai pakėlė į jį akis.

- Na, man jau metas. Likite sveiki, - atsisveikino jis.
Likusieji bukai pažvelgė į bendražygį, nieko nesakydami, tik stalkeris
jam linktelėjo. Oganesianas priėjo prie krašto ir nedvejodamas žengė į
priekį. Jis nerėkė, bet apačioje pasigirdo nemalonus garsas: plekštelėjimo
ir alkano urzgesio mišinys.
- Kviečia... Kvie-e-čia... - dainuodamas pasakė Ulmanas ir taip pat
susiruošė pakilti.
Artiomo galvoje užkeikimas: „Aš galvoju, pas mane neįlįsi!" - užstri­
go ties žodžiu „aš“, ir dabar jis tiesiog kartojo, pats to nepastebėdamas,
kad daro tai balsu, „Aš, aš, aš, aš, aš“. Paskui jį apėmė nenugalimas
noras pažvelgti žemyn, kad suprastų, ar iš tiesų ta verdanti masė tokia
bjauri, kaip jam pasirodė iš pradžių. O gal jis suklydo? Jis vėl prisiminė
Kremliaus bokštų žvaigždes, tokias tolimas ir viliojančias...

* Rusijos muzikinės grupės „Liube“ daina apie karą.

399

Ir staiga mažasis Olegas pašoko ant kojų ir, trumpai įsibėgėjęs ir
linksmai juokdamasis šoko žemyn. Gyva klampynė apačioje sučepsėjo,
priimdama berniuko kūną. Artiomas suprato, kad pavydi berniukui, ir
ėmė ruoštis eiti paskui. Bet po poros sekundžių po to, kai masė pasi­
glemžė Olegą, galbūt, tuo pačiu momentu, kai ji jam atėmė gyvybę, jo
tėvas suriko ir atsipeikėjo.

Sunkiai kvėpuodamas ir užguitai žvalgydamasis į šalis, Antonas pa­
kilo ir ėmė purtyti kitus, reikalaudamas iš jų atsakymo:

- Kur jis? Kas jam? Kur mano sūnus?! Kur Olegas? Olegai! Oležekai!
Pamažu karių veidai įgavo prasmingas išraiškas. Artiomas taip pat
atsipeikėjo. Jis jau nebebuvo tikras, ar tikrai matė, kaip Olegas nušoko
žemyn. Todėl nieko neatsakė, ir tik pamėgino nuraminti Antoną, kuris,
atrodo, nežinia kaip pajuto, kad nutiko kažkas siaubingo, ir dar labiau
įsišėlo. Užtat nuo jo isterijos Artiomo, Melniko ir kitų būrio narių
sustingimas galutinai išsisklaidė. Jie pajautė jo susijaudinimą, jo piktą
neviltį, ir hematoma ranka, valdingai laikiusi jų sąmonę, atsitraukė,
tarsi nusiplikiusi į verdančią jų neapykantą. Artiomui ir visiems kitiems,
pagaliau, grįžo tas sugebėjimas blaiviai mąstyti, kuris - dabar jis tai
suprato - buvo dingęs jiems besiartinant prie stoties.
Stalkeris paleido kelis bandomuosius šūvius į kunkuliuojančią masę,
bet jokio rezultato nesulaukė. Tada jis liepė ginkluotam liepsnosvaidžiu
kariui, nusiimti kuprinę su kuru nuo pečių ir mesti jį kuo toliau nuo
sąstato gavus Melniko signalą. Įsakęs dviem kitiem apšviesti kuprinės
kritimo vietą, jis pasiruošė šauti ir liepė mesti. Karys iš visų jėgų sviedė
kuprinę, ir vos pats nenuskrido iš paskos, vos išsilaikęs ant stogo kraš­
to. Kuprinė sunkiai pakilo į orą ir ėmė kristi maždaug už penkiolikos
metrų nuo sąstato. “
- Gult! - Melnikas palaukė, kol kuprinė palietė judantį paviršių, ir
nuspaudė gaiduką.
Paskutines kuprinės skrydžio sekundes Artiomas stebėjo išsitiesęs
ant stogo. Kai pasigirdo šūvio pokštelėjimas, jis paslėpė veidą į alkūnės
sulinkimą ir iš visų jėgų prisispaudė prie šalto šarvuoto vagono stogo.
Sprogimas buvo galingas: Artiomo vos nenuplėšė nuo stogo, sąstatas
sujudėjo. Pro užmerktus vokus prasimušė išsitaškiusio po platformą
liepsnojančio kuro purvina oranžinė pašvaistė.

400