Dmitry.Glukhovsky.-.Metro.2033.2011.LT

ir kaulėtos, be to, kažkuo dvokia. Bet šitie - kalniečiai, jis vėl parodė
į prekeivį, - moka žiurkieną gaminti, šito iš jų neatimsi. Užmarinuos
kažkuo, ji po to minkšta pasidaro, kaip tavo kiaulės. Ir su prieskoniais!..
O kaip pigu! - išgyrė jis.

Artiomas delnu užsidengė burną, giliai įkvėpė ir stengėsi nukreipti
mintis, bet prieš akis dar mirgėjo pajuodusios žiurkių skerdienos gabaliu­
kai: geležinis strypas įsismeigęs iš galo ir išlindęs pro pravertus nasrus.

Na, tu kaip sau nori, o aš pasivaišinsiu! Iš viso tik trys šoviniai už
iešmą! - Tūzas išklojo paskutinį argumentą ir patraukė prie keptuvo.

Perspėjus Chaną, teko apeiti artimiausius prekystalius, beieškant
kokio nors tinkamesnio maisto, mandagiai atsakydamas įkyriems, iš­
pilstyto į visokiausias talpas pilstuko, prekeiviams; godžiai, bet nepati­
kliai spoksodamas į gundančias pusnuoges mergiotes, stoviniuojančias
prie pravertų palatinių uždangų, ragindamos praeivius žvilgsniu, gal
kiek vulgariu, tačiau tokiu laisvu ir nesukaustytu, ne kaip išvargintos
sunkaus gyvenimo VDNH moterys; užsižiūrint į knygų lentynas, -
šiaip, nieko įdomaus. Viso tik pigios, suvirtusios, kišeninio formato,
knygutės: apie didelę ir tyrą meilę - moterims, apie žmogžudystes ir
pinigus - vyrams.

Stotis buvo apie dvi šimtines žingsnių - kiek daugiau nei kitos. Sienos
ir įdomios, savo forma primenančios armoniką, kolonos buvo apvilktos
spalvotu marmuru, dažniausiai pilkai gelsvu, vietomis vos rožiniu, o
išilgai bėgių, iš abiejų pusių, sienos buvo išmuštos sunkiu kaltiniu gel­
tonu, patamsėjusiu nuo laiko, metalu, su išgraviruotais ant jų sunkiai
atpažįstamais praėjusios epochos simboliais. Tačiau visas šis lakoniškas
grožis labai prastai išsilaikė, palikęs po savęs tik liūdną atodūsį, praėjusio
iškilumo užuominą: lubos patamsėjo nuo suodžių, sienos buvo išpec-
kiotos įvairiausiais užrašais, primityviais, dažniau nešvankiais piešiniais,
kai kur buvo atskelti marmuro gabalai, o metaliniai lakštai išraižyti.

Salės viduryje, dešinėje, už vieno trumpo plačių laiptų tarpsnio, už
tiltelio, matėsi antra stoties salė, ir Artiomas norėtų pasivaikščioti ir ten,
bet sustojo prie suregztos iš dvimetrinių sekcijų metalinės pertvaros,
kaip Taikos prospekte. Ties siauro praėjimo stovėjo keli žmonės, atsi­
rėmę į tvorą. Iš Artiomo pusės - jau įprasti buldozeriai su sportinėmis
kelnėmis, vienas jų pasirodė Artiomui matytas, iš kitos - tamsokas ūsuo­
tas brunetas, ne tokio įspūdingo sudėjimo, bet visiškai nenusiteikusio

151

juokams įvaizdžio, vienas jų suspaudęs tarp kojų laikė automatą, iš kito
kišenės kyšojo pistoleto rankena. Bandžiai taikiai bendravo tarpusavyje,
ir buvo neįtikėtina , kad kadaise tarp jų buvo nesantaika. Jie palyginti
mandagiai išaiškino Artiomui, kad perėjimas į gretimą stotį jam kainuos
du šovinius, ir tiek pat jam teks atseikėti, jeigu vėliau jis panorės sugrįžti
atgal. Pamokytas karčios patirties, Artiomas nemėgino prieštarauti šio
muito teisėtumui ir tiesiog nusileido.

Apsukęs ratą, įdėmiai nagrinėjęs prekystalius ir išgriovas, jis sugrįžo
prie to platformos krašto, ties kuriuo jie čia atėjo, ir pastebėjo, kad salė
čia nesibaigia: į viršų vedė dar vieni leiptai, kuriais pakilus jis atsidūrė
ant neilgo holo, perskirto pusiau tokia pat tvora ir užkarda. Čia, matyt,
buvo dar viena riba tarp dviejų valdų. Dešinėje, jo nuostabai, jis aptiko
tikrą paminklą - panašų į tuos, kuriuos matė miesto piešiniuose, bet, pa­
vaizduotą ne žmogų visu ūgiu, kaip tai buvo nuotraukose, o tik jo galvą.
Tačiau kokia didelė buvo ta galva - ne mažiau dviejų metrų aukščio, ir,
nors apdergta kažkuo iš viršaus, kvailai blizganti, nupoliruota nuo dažnų
čiupinėjimų, nosis, ji vis vien kėlė pagarbą ir net šiek tiek baugino, o m in­
tyse kilo fantazijos apie gigantus, kurių vienas mūšyje prarado savo galvą,
ir dabar ji, bronzos užlieta, puošė marmurinius, šios mažos Sodomos,
holus, iškirstų giliai žemės gelmėse, kad pasislėptų nuo visaregio žvilgsnio
ir išvengtų bausmės. Nukirstos galvos veidas buvo liūdnas, ir Artiomas
iš pradžių pagalvojo, kad tai Šv. Jono galva, iš Naujojo testamento, kurį
jam kadaise teko vartyti, bet po to nutarė, kad, atsižvelgiant į mastą,
greičiau tai būtų vienas iš jau primirštos istorijos apie Davidą ir Goliafą,
kuris buvo didelis ir stiprus, tiesiog milžinas, bet galiausiai vis tiek neteko
galvos. Niekas iš zujančiųjų aplink taip ir negalėjo paaiškinti, kam gi vis
dėlto priklauso ši nukirsta galva, ir tai jį šiek tiek nuliūdino.

Užtat ten jis aptiko naują vietelę - erdvi, švari palapinė tokio malo­
naus, gimtojo tamsiai žalsvos spalvos, kaip pas juos stotyje, plastikiniai
gėlių muliažai su medžiaginiais lapais, neaišku, kam jie čia, bet gražu,
ir pora dailių staliukų su stovinčiais ant jų šviestuvėliais-lempelėmis,
užliejusiomis palapinės erdvę jaukia, neryškia šviesa. Ir valgis... Dievų
maistas: gardus kiaulienos kepsnys su grybais, burnoje tirpsta, pas juos
tokius gamindavo tik švenčių proga, bet taip skaniai ir rafinuotai niekad
nesigaudavo. Aplink sėdėjo solidūs žmonės, orūs , gerai ir skoningai
apsirengę, matėsi, stambūs prekeiviai. Rūpestingai pjaustę apskrudusius,

152

persisunkusius karštais taukais kepsnius, jie iš lėto pakeldavo nedidelius
gabalėlius ir ramiai bendravo tarpusavyje, aptardami savo kasdienius
reikalus ir iš toli smalsiai žvilgčiodami į Artiomą.

Brangu, aišku, - teko iš atsarginio ragelio atseikėti visus penkiolika
šovinių ir įdėti juos į platų storulio-smuklininko delną, ir po to graužtis,
kad pasidavė pagundai, tačiau skrandyje buvo taip gera, ramu ir šilta,
kad sąžinė susitaikė ir nutilo.

Puodelis naminukės, švelnios, maloniai svaiginančios, bet nestiprios,
tai ne ta atominė, drumsta samanė purvinuose buteliuose ir stiklainiuose,
vien nuo kurios kvapo linko keliai. Dar tys šoviniai, na kas tie trys niekingi
šoviniai, jei atiduodi juos už dubenėlį svaiginančio eliksyro, sutaikančio
tave su netobulu aplinkiniu pasauliu ir padedančiu rasti harmoniją?..

Mažais gurkšneliais ragaudamas naminukę, palikęs vienut vienas tylo­
je ir ramybėje pirmąsyk per pastarąsias kelias dienas, Artiomas pabandė
prisiminti nuotykius ir suprasti, ką gi jis pasiekė ir kur jam dabar toliau
eiti, Chanterio nurodyto tikslo link. Dar viena numatyto kelio atkarpa
įveikta, ir jis vėl atsidūrė kryžkelėje, kaip karžygys pamirštose iš vaikys­
tės pasakose, tokiose tolimose, kad jau sunku atminti, kas jas pasakojo:
ar Suchojus, ar Ženkos tėvai, ar jo paties motina. Labiausiai Artiomui
patiko galvoti, kad jis jas girdėjo iš mamos, ir net akimirkai lyg iš rūko
pasirodydavo jos veidas, ir jis girdėjo balsą, skaitantį jam ištęstomis in­
tonacijomis: „Gyveno kartą..." Ir štai, kaip tas pats pasakų vytis, stovėjo
jis dabar prie akmens, o prieš jį vingiavo trys keliai: Į Kuzneckij Most,
iki Tretjekovskajos ir iki Taganskajos. Jis mėgavosi svaiginančiu gėrimu,
kūną apėmė malonus nuovargis, visiškai nesinorėjo galvoti, o galvoje vis
sukosi: „Tiesiai eisi - gyvybę prarasi, į kairę eisi - žirgą prarasi...”

Tai, turbūt, galėjo tęstis amžinai, po visų išgyvenimų ramybė jam
buvo tiesiog būtina, ir dar reikėjo apsižvalgyti, pasiklausinėti vietinių
apie kelius, reikėjo dar kartą susitikti su Chanu, sužinoti, ar jis eis toliau
su juo, ar jų keliai išsiskiria šioje keistoje stotyje. Tačiau viskas išėjo
ne taip, kaip tingiai mąstė Artiomas, stebėdamas, ant stalo lempelėje
šokantį, mažą liepsnos liežuvėlį.

153

8 SKYDIUS

Supyškėjo pistoletų šūviai, nutraukdami linksmą minios šurmulį, šaižiai
spiegtelėjo moteris, sutarškėjo automatas, ir putlus smuklininkas, su ne­
tikėtu savo sudėjimui vikrumu ištraukęs iš po prekystalio šautuvą, puolė
prie išėjimo. Nebaigęs gerti naminio alaus, Artiomas puolė jam pavymui,
užsimesdamas kuprinę ant pečių ir spragtelėjo saugiklio perjungikliu, gai­
lėdamasis, kad čia reikia mokėti į priekį, nes kitaip būtų galima pasprukti
nesusimokėjus. Jam dabar labai praverstų aštuoniolika išnaudotų šovinių.

Jau nuo laiptų viršaus buvo galima matyti, kad kažkas vyksta. Lei­
džiantis žemyn jam teko brautis pro iš baimės pakraupusių žmonių
minią, bekopiančią laiptais aukštyn, ir Artiomas spėjo savęs paklausti,
ar išties jam būtina leistis žemyn, bet smalsumas vijo jį pirmyn.

Ant bėgių gulėjo keli pasliki kūnai odinėmis striukėmis, o ant plat­
formos, tiesiai po jo kojomis, ryškiai raudono kraujo klane, pasruvusio
plonais upeliais, veidu žemyn gulėjo nužudyta moteris, per kurią jis
paskubomis peržengė, stengdamasis nežiūrėti į ją, bet paslydo ir vos
nenugriuvo šalia. Aplink viešpatavo panika, iš palapinių lauk šoko
pusnuogiai žmonės, pasimetę žvalgydamiesi į šalis. Artiomas pastebėjo
kaip vienas jų staiga susirietė, susigriebdamas už pilvo, ir iš lėto nuvirto
ant šono. Tačiau Artiomas negalėjo suprasti iš kur šaudoma. Šūviai vis
aidėjo, iš kito salės galo bėgo kresni žmonės odiniais rūbais ir, blokšdami
spiegiančias moteris ir persigandusius prekybininkus į šonus, skynėsi
sau kelią. Bet jie nebuvo panašūs į užpuolikus, tai buvo tie patys banditai,
kurie vadovavo Kinų kvartalui pusėje, be to, visoje platformoje nebuvo
matyti nieko, kas galėjo surengti šias skerdynes.

Staiga Artiomas suvokė, kodėl jis nieko nematė. Užpuolikai slėpėsi
tunelyje, esančiame visai šalia jo, ir iš ten šaudė, neišeidami į stotį, matyt,
bijojo pasirodyti atviroje erdvėje.

Tai keitė reikalą. Laiko svarstymams nebeliko, jie pasirodys ant plat­
formos kai tik supras, kad pasipriešinimas palaužtas, todėl reikėjo kuo

154

greičiau nešdintis kuo toliau nuo šio išėjimo. Pasilenkęs, Artiomas puolė
pirmyn, stipriai spausdamas rankose automatą ir žvalgydamasis per petį
atgal, - dėl aido, akimirksniu paskleidusio šūvių griausmą po stoties
skliautais, iškreipiančio garsus ir keičiančio jų kryptį, taip ir nebuvo
aišku, iš kurio tunelio, dešiniojo ar kairiojo, yra šaudoma.

Pagaliau, nubėgęs gana toli, jis pastebėjo aptrauktas kamufliažu figū­
ras kairiojo tunelio žiotyse. Vietoje jų veidų kažkas juodavo, ir Artiomas
sustingo iš siaubo. Tik po kelių akimirkų jis susivokė, kad tie juočkiai,
kurie buvo apsupę VDNH, niekada nenaudodavo ginklų ir būdavo
neapsirengę. Užpuolikai tiesiog dėvėjo kaukes, tokias megztas kepures-
kaukes, kurių galima buvo nusipirkti bet kurioje ginklų supirktuvėje, o
perkant AK-47 jas dalindavo nemokamai, kaip priedą.

Bėgantys į pagalbą kalugiečiai krito ant žemės ir taip pat pradėjo
šaudyti, prisidengdami išmėtytais ant bėgių lavonais, kaip už brustvero*.
Buvo matyti kaip buože išdaužė faneros lakštus, Įcyšojusius vagone-štabe
vietoje priekinių stiklų, atverdami kulkosvaidžio lizdą, ir sugriaudėjo
sunki serija.

Pažvelgęs į viršų, Artiomas žvilgsniu užkliuvo už netoliese kabančios,
beveik pačiame salės centre, šalia vagono, plastikinės lentelės, švie­
čiančios iš vidaus, su stočių pavadinimais. Užpuolikai ėjo iš Tretjakovo
stoties pusės. Šis kelias buvo užkirstas. Tam, kad patekti į Tagansko stotį,
reikėjo grįžti atgal, ten, kur buvo pats pragaras. Beliko tik vienas kelias
Kuznecko tilto link.

Dilema išsisprendė savaime. Nušokęs ant bėgių, Artiomas puolė prie
juoduojančio priekyje įėjimo į tunelį, vedantį Kuznecko Tilto link. Nei
Chano, nei Tūzo niekur nebuvo matyti. Tik vieną kartą viršuje šmėste­
lėjo primenantį Chaną figūra, bet akimirkai sustojęs, Artiomas kaipmat
suprato, kad apsiriko.

Į tunelį bėgo ne jis vienas - didžioji dalis visų besigelbėjančių nuo
platformos puolė būtent prie šio išėjimo. Tarpustotė buvo pilna išsigan­
dusių šauksmų ir piktų riksmų, kažkas isteriškai raudojo. Tai šen, tai ten
šmėžavo žibintuvėlių spinduliai, kažkur blaškėsi nelygios šviesos dėmės
nuo rūkstančių fakelų, kiekvienas švietėsi sau kelią pats.

Artiomas išsitraukė iš kišenės Chano dovaną ir nuspaudė rankeną.
Nukreipdamas silpną žibintuvėlio šviesą sau po kojomis, stengdamasis

* Brustveras - nedidelis žemės pylimas prieš apkasą šauliui pridengti.

155

nesuklupti, jis skubėjo pirmyn, aplenkdamas nedideles pabėgėlių grupeles,
kartais net visas šeimas, kartais vienišas moteris, senukus, jaunus sveikus
vyrus, velkančius kažkokius ryšulius, tikriausiai net nepriklausančius
jiems. Keliskart jis buvo sustojęs tam, kad padėtų atsikelti pargriuvu-
siems. Prie vieno iš jų jis stabtelėjo: atsirėmęs nugara į tunelio briaunotą
sieną ant žemės sėdėjo žilas ir liesas senis, iš skausmo perkreiptu veidu
susigriebęs už širdies, o šalia jo, ramiai ir bukai žvalgydamasis į šonus,
stovėjo berniukas-paauglys, iš kurio gyvuliškų bruožų ir blausių akių
buvo aišku, kad tai ne paprastas vaikas. Artiomui suspaudė širdį, kai jis
pamatė šią keistą porą, ir jis, nors ir skubino save eiti pirmyn ir keikė už
kiekvieną užtrukimą, sustojo it įbestas.

Senis, pamatęs, kad jis atkreipė į juos dėmesį, pamėgino nusišypsoti
ir kažką pasakyti, bet jam neužteko oro, jis susiraukė ir užsimerkė,
kaupdamas jėgas. Artiomas pasilenkė prie senio, bet berniukas staiga
grasinančiai subaubė, ir Artiomas su pasibjaurėjimu pastebėjo, kad iš jo
burnos varvėjo seilės, kai jis kaip žvėris šiepdavo savo smulkius geltonus
dantis. Nepajėgdamas susidoroti su apėmusiu jį šleikštuliu, jis nustūmė
nuo savęs berniūkštį, kuris atsitraukdamas atgal, nerangiai suklupo ant
bėgių ir gailiai stūgauti.

- Jaunuoli... - iš paskutiniųjų išspaudė senis. - Nereikia... taip... Tai
Vanečka... Jis juk... nesupranta...

Artiomas tik gūžtelėjo pečiais.
- Prašau... Nitro... glicerinas... krepšio... dugne... Vieną tabletę...
Duokite... Aš... negaliu... pats... - visai prastai sušvokštė senis, ir Artio­
mas, pasiknisęs dermatininiame krepšyje, paskubomis užčiuopęs naują
pakuotę ir nagu nuplėšęs foliją, vos sugraibė ketinančią iššokti iš rankų
tabletę ir ištiesė ją seniui. Tas, sunkiai atsidusęs, kaltai nusišypsojo ir
tarė:
- Aš... negaliu... rankos... manęs neklauso... Po liežuviu... - paprašė
jis ir vėl užsimerkė. Artiomas abejodamas pažvelgė į savo juodas rankas,
bet pakluso ir įdėjo slidžią tabletę į senio burną. Nepažįstamasis vos
linktelėjo ir nutilo. Pro juos skubėdami žingsniavo vis nauji pabėgėliai,
bet Artiomas matė tik nesibaigiančią purvinų ilgaaulių batų eilę. Kartas
nuo karto jie kliuvo už juodo pabėgių medžio, ir tuomet iš viršaus pasi­
girsdavo grubūs keiksmai. Į juos tris daugiau niekas nekreipė dėmesio;
paauglys sėdėjo toje pačioje vietoje ir dusliai stūgavo. Abejingai ir net
šiek tiek piktdžiugiškai Artiomas stebėjo, kaip kažkas iš praeivių tyčia

156

kliudė ji batu, ir tas ėmė kaukti dar garsiau, trindamas kumščiais ašaras
ir siūbuodamas į šonus.

Tuo tarpu senis atmerkė akis, sunkiai atsiduso ir pralemeno:
- Esu labai jums dėkingas... Man jau geriau... Gal padėtumėte man
atsikelti?
Artiomas prilaikė jo ranką, kol tas stengėsi atsistoti, ir, pakabinęs
automatą už peties, paėmė senio krepšį. Senis nušlubčiojo priėjo prie
berniuko ir švelniai ėmė įkalbinėti jį atsikelti. Tas nuskriaustai riaumojo,
o kai pamatė priėjusį Artiomą, piktai sušnypštė, ir seilė vėl ėmė lašėti
nuo jo atsivėpusios apatinės lūpos.
- Suprantate, juk ką tik nusipirkau vaistų, - pratrūko atsipeikėjęs
senis, - juk specialiai čia atėjau dėl jų, į tokią tolumą, pas mus, žinote, jų
negalima gauti, niekas neatveža, ir nėra kieno paprašyti, o mano kaip tik
buvo bebaigę, aš paskutinę tabletę suvartojau pakeliui, kai Puškino stotyje
mūsų nenorėjo praleisti, žinote, juk ten dabar fašistai, tiesiog formali
betvarkė, tik pamanyk, Puškino stotyje - fašistai! Aš girdėjau, ją norį
net pervadinti, ar tai į Hitlerio, ar į Šilerio... Nors, aišku, jie apie Šilerį
nėra nieko girdėję, tai tik mūsų inteligentiniai spėjimai. Ir įsivaizduojate,
mūsų ten nenorėjo praleisti, tie vyrukai su svastikomis ėmė tyčiotis iš
Vanečkos, bet ką jis jiems gali atsakyti, vargšas berniukas, sergantis tokia
liga? Aš labai susijaudinau, pasidarė bloga su širdim, ir tik tada mus pa­
leido. Apie ką čia aš? Ak, taip! Ir, suprantate, tyčia paslėpiau giliau, kad
nerastų, jeigu kas sugalvotų apieškoti, dar ims klausinėti, juk žinote, gali
neteisingai suprasti, ne visi žino, kas tai per vaistas... Ir staiga tie šūviai!
Aš nubėgau, kiek pajėgiau, man dar Vanečką teko tempti, jis pamatė
gaidelius ant pagaliuko ir nenorėjo niekur eiti. Ir iš pradžių, žinote, visai
nestipriai taip sugėlė, pamaniau, gal praeis, neprireiks vaistų, jie juk dabar
brangesni už auksą, bet supratau, kad nieko nebus. Tik ketinau išsitraukti
tabletę, ir mane kaipmat surietė. O Vanečka juk nieko nesupranta, aš
jau seniai bandau jį išmokyti paduoti man tabletes, kai man bloga, bet
jis niekaip negali suprasti, tai pats jas valgo, tai nei iš šio nei iš to išima
jas ir man kiša. Aš jam dėkoju, šypsausi, ir jis man šypsosi, žinote, taip
džiugu, mykauja linksmai, bet kai reikia, niekada dar nėra padavęs. Ne
duok, Dieve, man kas nors nutiks: juk juo visiškai niekas nepasirūpintų,
aš negaliu net įsivaizduoti, kas jam tuomet nutiktų!
Senis vis kalbėjo ir kalbėjo, pataikaujančiai žvelgdamas Artiomui į
akis, o tas kažkodėl jautėsi labai nejaukiai. Nors senis šlubčiojo iš visų

157

jėgų, Artiomui vis tiek atrodė, kad jie juda pernelyg lėtai, ir vis mažiau
žmonių pasivydavo juos. Panašu, kad greitai jie liks paskutiniai. Vanečka
šleivai žingsniavo seniui iš dešinės, įsikibęs jam į ranką, ir jo nerūpestin­
ga veido išraiška vėl grįžo. Kartas nuo karto jis ištiesdavo dešinę ranką
į priekį ir susijaudinęs šūkavo, rodydamas į kokį nors daiktą, numestą
ar pamestą paskubomis bėgančiųjų iš stoties, ar tiesiog į tamsą, kurį vis
labiau tirštėjo priekyje.

- Atleiskite, o kuo jūs vardu, jaunuoli? Nes kažkaip, žinote, šnekučiuo­
jamės, o vienas kitam dar neprisistatėme... Artiomas? Labai malonu, o
aš Michailas Porfirjevičius. Porfirjevičius, visiškai teisingai. Tėvo vardas
buvo Porfirijus, retas vardas, suprantate, ir Sovietų laikais kai kurioms
organizacijoms net kildavo klausimų, tais laikais kitokie vardai buvo
madingi: Vladilenas arba Stalina... O jūs pats iš kur? Iš VDNH? O štai
mes su Vanečka iš Barikadų stoties, aš ten gyvenau kadaise, - senis
droviai nusišypsojo, - žinote, ten toks pastatas stovėjo, aukštybinis,
visai šalia metro... Nors jūs turbūt jau ir nebeatsimenate jokių pastatų...
Prašau atleiskite, kiek jums metų? Na, nesvarbu visa tai, aišku. Aš ten
turėjau dviejų kambarių butuką, pakankamai aukštai, ir toks nuostabus
vaizdas atsiverdavo į centrą. Butukas nedidelis, bet, žinote, labai jaukus,
grindys, žinoma, ąžuolinio parketo, kaip ir pas visus ten, virtuvėlė su
dujine virykle. Dieve, aš dabar galvoju, koks patogumas turėti dujinę
viryklę, o tada spjaudžiausi, norėjau elektrinės, tik negalėjau niekaip
sutaupyti. Įėjus, dešinėje ant sienos Tintoretto reprodukcija, gerame
paauksuotame rėme, šitoks grožis! Lova buvo tikra, su pagalvėmis ir
paklode, viskas visada švaru, didelis darbo stalas, su tokia lempa ant
kojelės, su spyruoklėmis, taip ryškiai švietė. O svarbiausia, knygų len­
tynos, iki pat lubų. Man tėvas paliko didelę biblioteką, o dar ir aš pats
rinkau, ir darbui, ir šiaip domėjausi. Ak, na ko aš jums visa tai pasa­
koju, jums tikriausiai visai neįdomu, senio paistalai... O aš iki šiol visa
tai prisimenu, viso to, suprantate, labai trūksta, ypač stalo ir knygų, o
pastaruoju metu kažkodėl labiausiai ilgiuosi lovos. Čia juk savęs nepa­
lepinsi, pas mus ten tokios medinės lovos stovi, žinote, savadarbės, o
kartais tenka miegoti tiesiog ant grindų, ant kokių nors skudurų. Bet
tai nieko, svarbiausia juk čia, - jis parodė į savo krūtinę, - svarbiausia
tai, kas vyksta viduje, o ne išorėje. Svarbiausia - viduje išlikti savimi,
ne apsileisti, o sąlygos, velniop jas, dovanokite, tas sąlygas! Nors lovos
kažkodėl, žinote, labiausiai...

158

Jis nenutilo nei minutei, ir Artiomas klausėsi jo su mandagiu susido­
mėjimu, nors niekaip negalėjo įsivaizduoti, koks jausmas gyventi aukš-
tybiniame pastate, ir kai atsiveria vaizdas, ar kai į viršų galima pakilti
per kelias sekundes, nes ten net ne eskalatorius, o liftas kelia.

Kai Michailas Porfirjevičius trumpam nutilo, kad atgautų kvapą, jis
nutarė pasinaudoti pauze, kad grąžintų pokalbį į reikiamą vagą. Kaip
bebūtų, reikėjo eiti per Puškino stotį (ar jau Hitlerio?), persėsti į Če­
chovo, o iš ten jau į išsvajotąjį Polisą.

- Nejaugi Puškino stoty tikri fašistai? - paklausė jis.
- Ką jūs kalbate? Fašistai? Ak, taip... - sutriko senis. - Taip taip, žino­
te, tokie skustagalviai, ant rankovių raiščiai, tiesiog baisu. Virš įėjimo į
stotį ir visur stotyje kabo ženklai, žinote tokie, kur anksčiau žymėjo, kad
praėjimo nėra: juoda figūrėlė raudoname apskritime, perbraukta linija.
Pamaniau, kad tai kažkokia klaida, per daug tų ženklų visur, ir neatsar­
giai užklausiau. Pasirodo, tai jų naujasis simbolis. Reiškia, kad juočkiams
įeiti draudžiama ar kad jie patys yra uždrausti, kvailystė kažkokia.
Artiomą net nupurtė išgirdus žodį „juočkiai". Jis su išgąsčiu pažvelgė
į Michailą Porfirjevičių ir atsargiai paklausė:
- Nejaugi ten tikrai yra juočkių? Nejaugi jie ir ten prasiveržė? - O
galvoje karštligiškai sukosi panikos karuselė: kaip tai nutiko, jis juk nei
savaitės neišbuvo kelyje, nejaugi VDNH krito, ir juočkiai jau atakuoja
Puškino stotį? Nejaugi jo misija žlugo? Jis nespėjo, nesugebėjo? Viskas
buvo beprasmiška? Ne, to negali būti, juk būtinai pasklistų gandai, tegul
iškreipiantys pavojų, bet bent kokie nors gandai visgi būtų... Nejaugi?
Bet juk tada viskam galas...
Michailas Porfirjevičius baimingai pažvelgė į jį ir atsargiai paklausė,
pasitraukdamas į šoną vieno žingsnio atstumu:
- O jūs pats, prašau atleiskite, kokios ideologijos laikotės?
- Aš, šiaip jau, jokios, - užsikirto Artiomas. - O ką?
- O koks jūsų požiūris į kitas tautybes, tarkim kaukaziečius?
- O prie ko čia kaukaziečiai? - sutriko Artiomas. - Šiaip tai aš nela­
bai skiriu tautybes. Na, prancūzai arba vokiečiai, amerikiečiai anksčiau
buvo. Bet juk jų tikriausiai visai nebeliko... O kaukaziečių aš, atvirai
kalbant, nepažįstu visai, - nevykusiai prisipažino jis.
- Tai kaukaziečius jie juočkiais ir vadina, - paaiškino Michailas
Porfirjevičius, stengdamasis suprasti ar nebando Artiomas jo apgauti,
apsimesdamas kvaileliu.

159

- Bet juk kaukaziečiai, jeigu aš teisingai suprantu, yra eiliniai žmo­
nės? - pasitikslino Artiomas. - Aš tik šiandien pamačiau keletą jų...

- Patys paprasčiausi! - raminančiai patvirtino Michailas Porfirjevi-
čius. - Visiškai normalūs žmonės, tik šie galvažudžiai nusprendė, kad jie
kažkuo skiriasi nuo jų, ir dėl to persekioja juos. Tiesiog nežmoniška! Jūs
tik įsivaizduokite, pas juos ten į lubas, tiesiai virš bėgių, įtaisyti kabliai,
ir ant vieno jų kabojo žmogus, tikras žmogus. Vanečka taip susijaudino,
ėmė badyti jį pirštu, riaumoti, o tie išgamos iškart atkreipė į jį dėmesį.

Išgirdęs savo vardą paauglys atsisuko ir įbedė į senį savo blausų žvilgs­
nį. Artiomui pasirodė, kad jis klausosi ir net šiek tiek supranta, apie ką
eina kalba, bet jo vardas daugiau nepasikartojo, ir jis greitai prarado
susidomėjimą Michailu Porfirjevičiumi, perjungęs dėmesį į bėgius.

- Ir, jeigu mes prakalbome apie tautas, jie ten, sprendžiant iš visko,
labai garbina vokiečius. Juk tai vokiečiai išrado jų ideologiją, jūs tikriau­
siai žinote, ką aš jums žadu papasakoti, - paskubomis pridūrė Michai­
las Porfirjevičius, ir Artiomas neužtikrintai linktelėjo, nors iš tiesų jis
nieko nežinojo, tiesiog nenorėjo pasirodyti neišmanėliu. - Žinote, visur
kabo vokiški ereliai, svastikos, kažkokios frazės vokiečių kalba, Hitle­
rio citatos: kažkas apie narsą, išdidumą ir panašiai. Kažkokie ten pas
juos paradai, maršai. Kol mes ten stovėjom ir aš bandžiau juos įkalbėti
neskriausti Vanečkos, per platformą visi marširavo ir dainavo. Kažką
apie dvasios didybę ir mirties niekinimą. Bet, šiaip, žinote, jie sėkmingai
pasirinko vokiečių kalbą. Ji tiesiog sutverta tokiems dalykams. Aš, su­
prantate, šiek tiek moku vokiškai... Štai, pažvelkite, pas mane čia kažkur
užrašyta... Maišydamas kojas, jis išsitraukė iš vidinės striukės kišenės
nučiupinėtą užrašų knygutę. - Lukterkite sekundėlę, pašvieskite man,
būkite malonus... Kur gi tai buvo? Ak, štai!

Geltoname šviesos apskritime Artiomas pamatė šokinėjančias loty­
niškas raides, kruopščiai išraitytas užrašų knygutės lape ir net rūpes­
tingai apibrėžtas rėmeliu su graudžiomis vinjetėlėmis:

Du stirbst. Besitz stirbt.
Die Sippen sterben.
Der einzig lebt - wir wissen es
Der Toten Tatenruhm.
Lotyniškas raides Artiomas taip pat galėjo skaityti, išmoko iš kažko­
kio prieštvaninio mokyklinio vadovėlio, atkapstyto stoties bibliotekoje.
Neramiai pažvelgęs atgal, jis vėl apšvietė knygutę. Žinoma, jis nieko
negalėjo suprasti.

160

- Kas tai? - paklausė jis, vėl ragindamas eiti paskui save Michailą
Porfirjevičių, paskubomis slėpusį knygutę į kišenę ir mėginusį pajudinti
iš vietos Vanečką, kuris dabar kažkodėl užsispyrė ir ėmė nepatenkintai
riaumoti.

- Tai eilėraštis, - šiek tiek įsižeidęs, kaip pasirodė Artiomui, atsakė
senis. - Žuvusiems kariams atminti. Aš, aišku, nesiimčiau išversti eilė­
mis, tai maždaug taip: “Tu mirsi. Mirs visi tavo artimieji. Valdos išnyks.
Liks tik žuvusiųjų karių šlovės atminimas”. Bet kaip vis dėlto silpnai
skamba rusiškai, a? O vokiškai - tiesiog griaudi! „Der toten tatenrum/“
Tiesiog šiurpas ima! Taip... - staiga užsikirto jis, matyt, susigėdęs savo
susižavėjimo.

Kurį laiką jie ėjo tylėdami. Artiomą erzino tai, kad jie tikriausiai jau
eina paskutiniai, ir neaišku, kas vyksta jiems už nugarų. O jis dar privalo
sustoti vidury tarpustotės, kad išklausytų eilėraštį. Bet prieš savo valią
jis vis ridinėjo ant liežuvio paskutines eilutes, ir kažkodėl dabar prisi­
minė savo draugą Vitaliką, su kuriuo jie ėjo tada prie Botanikos sodo.
Vitalikas-Rakštis, kurį nušovė įsilaužėliai, mėginantys patekti į stotį per
pietinį tunelį. Tas tunelis visada buvo laikomas saugiu, todėl Vitaliką ten
ir pastatė, jam tuo metu buvo tik aštuoniolika metų, o Artiomui sukako
šešiolika. Ir juk tarėsi vakare pas Ženką eiti, jam kaip tik pažįstamas tur­
ginis atvežė kažkokių naujų ypatingų kvaišalų. Tiesiai į galvą pataikė, ir
vidury kaktos tik tokia maža juoda skylutė liko, o iš galo pusę pakaušio
nukirto. Ir viskas. „Tu mirsi..." Kažkodėl labai ryškiai iškilo atmintyje
Chanterio pokalbis su Suchojumi, kai Suchojus tarė: „O jeigu ten nieko
nėra?" Numirsi, ir jokio tęsinio nėra. Viskas. Nieko nebeliks. Kažkas,
aišku, dar prisimins, bet neilgai. „Mirs ir tavo artimieji", ar kaip ten?
Artiomą ėmė krėsti šaltis. Kai Michailas Porfirjevičius pagaliau nutraukė
tylą, jis net apsidžiaugė.

- O Jums, kartais, su mumis nepakeliui? Nejaugi jūs ketinate ten
išeiti? Turiu omenyje, nusukti nuo kelio? Aš jums labai labai nerekomen­
duočiau šito daryti, Artiomai. Jūs neįsivaizduojate, kas ten dedasi. Gal
geriau jūs eikite su mumis iki Barikadų stoties? Aš su dideliu malonumu
dar pabendraučiau su jumis!

Artiomui vėl teko neužtikrintai linksėti ir mykti kažką nesuprantamo:
jis juk negalėjo kalbėtis su pirmu pasitaikiusiu, kad ir su tokiu nekaltu
seniu, apie savo kelionės tikslą. Michailas Porfirjevičius, neišgirdęs nieko
konkretaus, vėl nutilo.

161

Jie ėjo tylėdami dar pakankamai ilgą laiką, už nugarų lygtai viskas
buvo ramu, ir Artiomas pagaliau atsipalaidavo. Netrukus tolumoje
sumirgėjo švieselės, iš pradžių silpnai, paskui vis ryškiau. Jie artinosi
prie Kuznecko tilto.

Apie čionykštes taisykles Artiomas nieko nežinojo, todėl nutarė dėl
visą ko paslėpti savo ginklą kuo toliau. Įsukęs jį į marškinius, Artiomas
sukišo automatą gilyn į kuprinę.

Kuznecko tiltas buvo gyvenamoji stotis, ir maždaug penkiasdešimt
metrų iki įėjimo į platformą, buvo gana tvirtai įrengtas kontrolinis
postas, tiesa, tik vienas, bet su prožektoriumi, ir parengta kulkosvai­
džio pozicija. Kulkosvaidis buvo apmautas, bet šalia sėdėjo labai storas
vyras sutrintoje žalioje uniformoje ir valgė kažkokį jovalą iš apdaužyto
kareiviško dubenio. Dar du panašiai apsirengę žmonės, su nerangiai
permestais per pečius automatais, kabinėdamiesi tikrino išeinančiųjų
iš tunelio dokumentus. Prie jų driekėsi nedidelė eilė: visi tie pabėgėliai
iš Kinų kvartalo, aplenkę Artiomą, kol jis vilkosi su Michailu Porfirje-
vičiumi ir Vanečka. Įleidinėjo lėtai ir nenoriai, kažkokio vaikino išvis
neįleido, ir jis dabar pasimetęs stovėjo nuošalyje, nežinodamas ką jam
daryti, mėgindamas vis prieiti prie tikrintojo, bet tas kaskart nustumda­
vo jį atgal ir kvietė kitą iš eilės. Kiekvienas praeinantis buvo kruopščiai
apieškomas, ir jiems matant, vieną vyrą, pas kurį rado nedeklaruotą
Makarovo pistoletą, iš pradžių išstūmė iš eilės, o po to, kai jis bandė
ginčytis, surangė ir kažkur išvedė.

Artiomas ėmė muistytis, nujausdamas gręsiančius nemalonumus.
Michailas Porfirjevičius nustebęs pažvelgė į jį, ir Artiomas tyliai pa­
šnabždėjo, kad jis irgi turi ginklą, bet senis tik raminančiai linktelėjo ir
pažadėjo, kad viskas bus tvarkoje. Ne tiek Artiomas juo suabejojo, kiek
jam tiesiog buvo labai įdomu, kaip būtent jis ketino sutvarkyti šį reikalą,
tačiau senis tik paslaptingai šypsojosi.

Tuo metu artėjo jų eilė, ir pasieniečiai dabar dorojo kažkokios ne­
laimingos, maždaug penkiasdešimties, moters plastikinį krepšį, kuri
ėmė skųstis, vadindama muitininkus Erodais, stebėdamasi, kaip jie iki
šiol stovi ant šitos žemės. Artiomas viduje su ja sutiko, bet nusprendė
neišsakyti savo nuomonės garsiai. Kaip reikiant pasirausęs, patenkintai
švilptelėjęs, apsauginis ištraukė iš krūvos nešvarių apatinių keletą prieš­
pėstinių granatų ir pasiruošė klausytis moters pasiaiškinimų. Artiomas
buvo įsitikinęs, kad moteris tuojau papasakos graudžią istoriją apie

162

anūką, kuriam šie neaiškūs daikčiukai reikalingi darbui: suprantate, jis
dirba suvirintoju, ir tai kažkokios suvirinimo aparato detalės, ar kad ji
tiesiog rado šias granatas ir skubėjo priduoti jas kompetentingiems or­
ganams. Bet pilietė pasielgė paprasčiau - ji žengė į šoną keletą žingsnių,
sušnypštė prakeiksmą ir atsitraukė atgal į tunelį, skubėdama pasislėpti
tamsoje. Kulkosvaidininkas padėjo dubenį su maistu į šoną ir griebėsi
už savo agregato, bet vienas iš dviejų pasieniečių, matyt vyriausiasis,
gestu jį sustabdė. Tas, nusivylęs atsiduso ir grįžo prie košės, o Michailas
Porfirjevičius žengė žingsnį į priekį, laikydamas paruošęs savo pasą.

Keista, bet vyriausiasis apsaugininkas, kuris ką tik, be mažiausios
sąžinės graužaties, iškniso iš pažiūros nekaltos moters krepšį, greitai
pravertė senio knygutę, o į Vanečką visai neatkreipė dėmesio, lyg jo ir
nebūtų. Atėjo Artiomo eilė. Jis pasiruošęs ištiesė liesam ūsuotam pa­
sieniečiui savo dokumentus, ir tas ėmė kruopščiai nagrinėti kiekvieną
puslapį, ypač ilgai užlaikydamas žibintuvėlio šviesą ant antspaudų, ir
ne mažiau kaip penkis kartus perkėlinėjo savo žvilgsnį nuo Artiomo
fizionomijos ant nuotraukos, nepatikliai kosčiojo, o Artiomas stengėsi
apsimesti nekaltu ir draugiškai šypsojosi.

- Kodėl pasas sovietinio pavyzdžio? - griežtai pagaliau paklausė
pasienietis, nežinodamas prie ko dar prikibti.

- Taigi aš dar mažas buvau, kai tikrieji buvo. O vėliau jau mūsų admi­
nistracija išdavė ant tokio blanko, kokį turėjo, - paaiškino Artiomas.

- Netvarka, - susiraukė ūsuotas. - Parodykite kuprinę.
Michailas Porfirjevičius priėjo prie pasieniečio neleistinai arti ir ėmė
jam paskubomis šnibždėti:
- Konstantinai Aleksejevičiau, suprantate, šis jaunuolis - mano pa­
žįstamas. Labai padorus vaikinas, aš asmeniškai galiu už jį atsakyti.
Pasienietis atvėrė Artiomo krepšį ir, įleidęs ten ranką, kas privertė
Artiomą sustingti, sausai ištarė:
- Penki, - ir kol Artiomas bandė susigaudyti, ką gi jis turi omenyje,
Michailas Porfirjevičius ištraukė iš kišenės šovinių saujelę ir, greitai
suskaičiavęs penkis vienetus, įmetė į pradarytą lauko krepšį, kabantį
ant tikrinusiojo šono.
Tačiau tuo momentu Konstantino Aleksejevičiaus ranka tęsė savo
kelionę po Artiomo kuprinę, ir matyt, aptiko kažką vertingo, nes jo
veide staiga atsirado susidomėjimo išraiška.
Artiomas pajuto, kaip jo širdis nusirito į kulnus, ir užsimerkė.

163

- Penkiolika, - šaltai ištarė ūsuotas.
Kelio atgal vis tiek nebuvo, todėl Artiomas suskaičiavo dar dešimt
šovinių ir subėrė juos į tą patį krepšį. Ne vienas raumuo nesukruto pa­
sieniečio veide, ir Artiomas, sužavėtas geležine šio žmogaus ištverme,
tiesiog žengė žingsnį į šoną - kelias Kuznecko tilto link buvo laisvas.
Kitas penkiolika minučių Artiomas ginčijosi su Michailu Porfirje-
vičiumi, kuris užsispyręs atsisakė paimti iš Artiomo penkis šovinius,
tvirtindamas, kad jo skola žymiai didesnė, ir taip toliau.
Kuznecko tiltas niekuo ypatingai neišsiskyrė nuo daugumos kitų
stočių, kuriose Artiomui teko būti savo kelionės metu. Visur tas pats
marmuras ant sienų ir granito grindys, čia nebent arkos buvo kiek kito­
kios, aukštos ir plačios, sukuriančios nepaprastos erdvės pojūtį.
Bet keisčiausia buvo kas kita: abiejuose takuose stovėjo pilni sąstatai,
tokie didžiuliai, tokie neįtikėtinai ilgi, kad užėmė beveik visą stotį. Lan­
gai jaukiai švietė iš vidaus šilta šviesa, prasiskverbiančia pro spalvotas
užuolaidas, durys buvo svetingai atvertos... Tai nebuvo panašu į tai, ką
Artiomui teko matyti anksčiau. Taip, buvo išblukę prisiminimai apie su
gaudesiu pralekiančius traukinius ryškiai apšviestais langais - prisimi­
nimai iš tolimos vaikystės, bet jie buvo migloti, neryškūs, trumpalaikiai,
kaip ir kitos mintys apie tai, kas buvo anksčiau: tik pabandai įsivaizduoti
kažką detaliau, atkurti atmintyje smulkmenas, kaip sunkiai pagaunamas
vaizdas tuoj pat ištirpsta, nuteka, kaip vanduo pro pirštus, ir prieš akis
nieko nebelieka... O kai jis paaugo, matė tik įstrigusį ties išvažiavimu
iš tunelio sąstatą Rygos stotyje ir pavienius vagonus Kinų kvartale ir
Taikos Prospekto stotyje.
Artiomas sustingo vietoje, apžavėtas žiūrėdamas į sąstatus, perskai­
čiuodamas vagonus, tirpstančius migloje priešingame platformos gale,
prie perėjimo į Raudonąją liniją. Ten, apšviesta ryškiu elektrinės šviesos
apskritimu, kabėjo raudona vėliava, o po ja stovėjo du automatininkai
vienoda žalia uniforma ir kepurėmis, iš tolo atrodantys tokie juokingai
maži, kad priminė žaislinius kareivėlius.
Artiomas turėjo tris tokius, anksčiau, kai dar gyveno su mama: vie­
nas - vadas, su ištrauktu iš dėklo mažyčiu pistoletu, kažką šaukiantis
atsigręžęs atgal tikriausiai kvietė savo būrį paskui save į mūšį. Kiti du
stovėjo tiesiai, prispaudę prie krūtinės automatus. Kareivėliai, turbūt,
buvo iš skirtingų rinkinių, ir žaisti jais niekaip nepavykdavo: vadas ver­
žėsi į mūšį, ragindamas savo narsius karius, o tie du buvo sustingę savo

164

poste, visai kaip pasieniečiai Raudonojoje linijoje, ir jiems visai nerūpėjo
mūšis. Keista, tuos kareivėlius jis atsiminė labai gerai, o motinos veido
niekaip negalėjo prisiminti...

Kuznecko tilto stotyje buvo sąlyginai tvarkinga. Šviesa čia, kaip ir
VDNH, buvo avarinė, palei lubas buvo įrengta kažkokia mįslinga geleži­
nė konstrukcija, galbūt anksčiau, ji buvo naudojama stoties apšvietimui.
Be traukinio stotyje nebuvo visiškai nieko įdomaus.

- Aš esu girdėjęs, kad metro yra daug nepaprastai gražių stočių, o iš
tikrųjų visos jos beveik vienodos, - pasidalino Artiomas savo nusivylimu
su Michailu Porfirjevičiumi.

- Na ką jūs, jaunuoli! Čia tokių gražių yra, jūs nepatikėsite! Štai,
pavyzdžiui, Komjaunimo stotis ant Žiedo, tikri rūmai! - ėmė karštai
įtikinėti jį senis. - Ten didžiulis pano, žinote, ant lubų. Su Leninu ir
kitomis nesąmonėmis, tiesa... Oi, ką gi aš šneku, - greitai užsikirto jis
ir pašnibždomis paaiškino Artiomui: - Stotyje apstu šnipų, agentų iš
Sokolnikų linijos, tai yra iš Raudonosios, jūs man atleiskite, aš ją vis
senoviškai vadinu... Todėl čia reikia atsargiau. Vietinė valdžia lyg ir
nepriklausoma, bet pyktis su raudonaisiais nesinori, nes tie pareikalaus
ką nors įduoti, tai gali ir įduoti. Nekalbant apie žmogžudystes, - visai
tyliai tarė jis ir vogčiomis apsidairė. - Susiraskime vietą poilsiui, aš, tiesą
sakant, gerokai nuvargau, o ir jūs, man atrodo, vos ant kojų pastovite.
Pernakvosime, o paskui vėl leisimės į kelionę.

Artiomas linktelėjo: ši diena iš tiesų buvo be galo ilga ir įtempta, ir
poilsis buvo tiesiog būtinas.

Pavydžiai atsidusdamas ir neatitraukdamas akių nuo sąstato, Artio­
mas žingsniavo paskui Michailą Porfirjevičių. Iš vagonų sklido kažkieno
linksmas juokas ir balsai, greta durų stovėjo pavargę po darbo dienos
vyrai, rūkantys ir aptarinėj antys praėjusios dienos įvykius kartu su kai­
mynais. Susirinkusios aplink stalą, senutės gėrė arbatą po maža lempute,
kabančia ant susivėlusio laido, aplink lakstė vaikai. Visa tai irgi buvo ne­
įprasta Artiomui: VDNH vyravo įtampa, žmonės visada buvo pasiruošę
viskam. Taip, susirinkdavo vakarais su draugais tyliai pasėdėti pas ką
nors palapinėje, bet to niekada nėra buvę, kad visos durys būtų plačiai
atvertos, vieni pas kitus nesivaržydami eina į svečius, visur vaikai... Per
daug laiminga buvo ši stotis.

- O kuo jie čia verčiasi? - neištvėrė Artiomas, vydamasis senį.
- Kaip, negi Jūs nežinote? - mandagiai nusistebėjo Michailas Porfir­
jevičius. - Juk tai Kuznecko tiltas! Čia geriausi metro technikai, didelės

165

dirbtuvės. Jiems čia iš Sokolnikų linijos veža prietaisus taisyti, ir net iš
Žiedo. Klesti klesti. Va čia gyventi! - svajingai atsiduso jis. - Bet pas
juos su tuo griežtai...

Veltui Artiomas tikėjosi, kad jiems irgi pavyks išsimiegoti vagonuo­
se, ant sofų. Salės viduryje buvo didelių palapinių eilė, panašių į tas,
kokiose jie gyveno VDNHyir ant vienos iš jų tvarkingai buvo užrašyta:
VIEŠBUTIS. Kartu su jais nusidriekė eilė pabėgėlių, bet Michailas Por-
firj evičius, pasikvietęs į šalį administratorių, pašnibždėjo jam kažką
stebuklingo, prasidedančio „Konstantinu Aleksejevičiumi", ir klausimas
buvo išspręstas.

- Mums čionai, - kviečiančiu gestu nurodė jis, ir Vanečka džiugiai
šuktelėjo.

Čia net vaišino arbata, ir už ją nieko papildomai nereikėjo mokėti, ir
čiužiniai ant grindų buvo tokie minkšti, kad atsigulus, visiškai nesinorėjo
atkelti. Artiomas atsargiai pūsdamas vėsino arbatą ir įdėmiai klausėsi
senio, kuris degančiu žvilgsniu, pamiršęs apie savo stiklinę, pasakojo:

- Jie juk valdo ne visą šaką. Apie tai, žinoma, niekas nekalba, ir rau­
donieji šito niekada nepripažins, bet Universitetas ne jų valdžioje, ir
viskas, kas už Universiteto, taip pat! Taip taip, Raudonoji linija tęsiasi
tik iki Sporto. Ten, žinote, už Sporto stoties prasideda labai ilga tarpus-
totė, kadaise ten buvo stotis Leninskije Gory, vėliau ją uždarė... Ir štai
kaip tik už Leninskije Gory stoties, kur bėgiai išeina į paviršių, buvo
tiltas. Ir suprantate, nuo sprogimo jis ėmė griūti ir vieną dieną visai
sugriuvo, apačion, į upę, dėl to su Universitetu beveik nuo pat pradžių
nebuvo ryšio...

Artiomas gurkštelėjo arbatos ir pajuto, kaip visas kūnas saldžiai
sustingsta belaukiant kažko paslaptingo, nepaprasto, kas prasideda už
kabančių virš bedugnės nutrauktos Raudonosios linijos bėgių toli pie­
tvakariuose. Vanečka įnirtingai graužė nagus ir, patenkintas apžiūrėjęs
savo triūso rezultatus, vėl ėmėsi darbo. Artiomas pažvelgė į jį beveik su
simpatija ir pajautė dėkingumą šiam mielam vaikui už tai, kad jis tyli.

- Žinote, mes turime nedidelį būrelį Barikadų stotyje, - droviai
nusišypsojo Michailas Porfirj evičius, - susirenkame vakarais, kartais
pas mus iš 1905 metų gatvės ateina, o dabar ir iš Puškino stoties visus
kitaip mąstančius išvarė, ir Antonas Petrovičius pas mus persikėlė...
Niekai, aišku, paprastos literatūrinės vakaronės, na, ir apie politiką
kartais pasišnekam... Ten, žinote, Barikadų stotyje, išsilavinusiųjų irgi

166

nelabai mėgsta, ko tik neišgirsi: ir kad utėlėta inteligentija, ir kad penk­
toji kolona... Tad mes ten slapčia. Bet štai Jakovas Josifovičius sakė,
kad, esą, Universitetas nežlugo. Kad jiems pavyko blokuoti tunelius,
ir kad ten vis dar yra žmonių. Ne paprasti žmonės, o... Suprantate, ten
kažkada Maskvos valstybinis universitetas buvo, juk tai jo garbei stotis
pavadinta. Ir štai, esą, kai kuriems profesoriams ir studentams pavyko
išsigelbėti. Ir dabar ten įsteigė tokį intelektualų centrą, žinote... Bet, tai,
tikriausiai, tik legendos. Ir kad ten išsilavinę žmonės laiko valdžią savo
rankose, visas tris stotis valdo rektorius, o kiekvienai stočiai vadovauja
dekanas - visi yra renkami tam tikrai kadencijai. Ten ir mokslas ne­
stovi vietoje - visgi studentai, žinote, aspirantai, dėstytojai! Ir kultūra
neblėsta, ne taip kaip pas mus, ir rašo kažką, ir paveldas mūsų nepa­
mirštamas... O Antonas Pętrovičius net sakė, kad jam vienas inžinierius
išdavė paslaptį, kad jie net rado būdą kaip iškilti į paviršių, patys kūrė
apsauginius kostiumus, ir kartais jų žvalgai pasirodo metro... Sutikite,
skamba neįtikėtinai! - pusiau klausdamas pridūrė Michailas Porfirje-
vičius, žvelgdamas Artiomui į akis, ir kažką labai ilgesingo jis pastebėjo
jo žvilgsnyje, nedrąsią, pavargusią viltį, kad vos kostelėjęs, jis atsiliepė
kaip galėdamas užtikrinčiau:

- Kodėl? Skamba visai įtikinamai! Štai juk yra Polisas, pavyzdžiui,
aš girdėjau, ten irgi...

- Taip, nuostabi vieta - Polisas, tik kaip dabar ten patekti? Be to aš
girdėjau, kad taryboje valdžią vėl perėmė kariškiai...

- Kokioje taryboje? - kilstelėjo antakį Artiomas.
- Na kaip gi? Polisą valdo taryba. O ten, žinote, autoritetingi žmo­
nės - arba bibliotekininkai, arba kariškiai. Na, apie Biblioteką Jūs tikrai
turite žinoti, pasakoti nėra prasmės, bet štai kitas Poliso įėjimas kadaise
buvo pačioje Gynybos ministerijoje, kiek pamenu, ar, bent jau, ji buvo
kažkur netoliese, ir generaliteto dalis tada spėjo evakuotis. Iš pat pradžių
kariškiai perėmė valdžią, Polisą gana ilgai valdė tokia, žinote, chunta*.
Bet žmonėm nelabai patiko jų valdymas, buvo kruvinos riaušės, bet tai
seniai, gerokai prieš karą su raudonaisiais. Tada jie nusileido, ir buvo
įkurta toji taryba. Ir taip įvyko, kad joje susibūrė dvi frakcijos - biblio­
tekininkai ir kariškiai. Keistas derinys, žinoma, vargu ar kariškiai daug
gyvų bibliotekininkų yra sutikę savo ankstesniame gyvenime. O čia taip

* Chunta - valdymo forma, kuomet šalį valdo karinių lyderių taryba.

167

gavosi. Ir tarp šių frakcijų dabar nuolatinės rietenos, savaime supranta­
ma: tai vieni ima viršų, tai kiti. Kai buvo karas su raudonaisiais, gynyba
buvo svarbiau nei kultūra, ir kariškiai turėjo persvarą. Prasidėjo taikus
gyvenimas - bibliotekininkai vėl atgavo įtaką. Ir taip pas juos, supranta­
te, visą laiką, kaip švytuoklė. Dabar teko girdėti, kariškiai turi stipresnes
pozicijas, ir vėl ten įvedė discipliną, žinote, komendanto valandą ir kitus
gyvenimo džiaugsmus, - tyliai šyptelėjo Michailas Porfirjevičius. -
Patekti ten dabar ne ką lengviau nei į Smaragdinį miestą... Taip mes
Universitetą vadiname, ir tas stotis, kurios šalia jo yra, juokaudami...
Juk reikia arba per Raudonąją liniją eiti, arba per Hanzą, bet ten taip
paprastai nepraeisi, patys suprantate. Anksčiau, iki fašistų, per Puškino
stotį galima buvo į Čechovo patekti, o ten iki Borovicko stoties tik viena
tarpustotė. Negera, tiesa, tarpustotė, bet man, kai jaunesnis buvau, yra
tekę ir ten pabuvoti.

Artiomas nepraleido progos pasidomėti, kas gi tokio negero minėtoje
tarpustotėje, ir senis nenorom atsakė:

- Suprantate, ten tunelio viduryje stovi sudegintas sąstatas. Aš ten
jau senokai nesu buvęs, nežinau, kaip dabar, bet anksčiau ten ant sėdy­
nių gulėjo ir sėdėjo apdegę žmonių kūnai... Tiesiog siaubinga. Aš pats
nežinau, kaip tai nutiko, ir tik iš pažįstamų girdėjau apie tai, kas ten
įvyko, deja, niekas tiksliai negalėjo man pasakyti. Per tą traukinį labai
sunku pereiti, o apeiti jo niekaip neįmanoma, nes tunelis ėmė byrėti, ir
viskas aplink vagonus užversta žemėmis. O traukinio vagonuose negeri
dalykai dedasi, sunku net paaiškinti, aš šiaip jau ateistas, žinote, ir viso­
kiomis mistinėmis nesąmonėmis netikiu, todėl aš tada kaltinau žiurkes
ir kitokius padarus... Bet dabar jau aš nesu dėl to tikras.

Šie žodžiai sukėlė Artiomui niūrius prisiminimus apie triukšmą jo
linijos tuneliuose, ir jis neištvėrė, pagaliau, ir papasakojo apie tai, kas
įvyko su jo būriu, o paskui su Burbonu ir, dar šiek tiek padelsęs, pamė­
gino pakartoti paaiškinimus, kuriuos perdavė jam Chanas.

- Na ką jūs, ką jūs, tai juk visiški niekai! - numojo ranka Michailas
Porfirjevičius, griežtai riesdamas antakius. - Aš jau esu girdėjęs apie
tokius dalykus. Ar atsimenate, pasakojau jums apie Jakovą Josifovičių?
Tai štai, jis fizikas, ir kartą man išaiškino, kad tokie psichikos sutrikimai
nutinka, kai žmonės paveikiami itin žemų, ausimi negirdimų, dažnių,
jeigu nepainioju, apie septynis hercus, nors su mano kiaura galva... O
garsas gali atsirasti nei iš šio nei iš to, dėl kažkokių natūralių pokyčių,

168

pavyzdžiui, tektoninių poslinkių ar dar dėl kažko, aš, suprantate, tada
nelabai įdėmiai klausiausi... Bet kad mirusiųjų dvasios? Ir dar vamz­
džiuose? Liaukitės...

Su seniu buvo įdomu. To, apie ką jis pasakojo, Artiomas anksčiau
nebuvo girdėjęs, be to, metro jis matė visai kitu kampu, senamadišką,
smagų, ir viskas, matyt, savo dvasia jis kilo į viršų, o čia jam buvo taip
pat nejauku, kaip ir pirmosiomis dienomis. Ir Artiomas, kuris dažnai
prisimindavo Suchojaus ir Chanterio ginčą, paklausė:

- O kaip manote... Mes... žmonės, turiu omeny... Ar mes dar sugrįšime
ten? Viršun? Ar sugebėsime išgyventi ir grįžti?

Ir tuoj pat pasigailėjo, kad paklausė, nes jo klausimas lyg skustuvu nu­
pjovė visas senio gyslas ir anas bemat suglebo ir tyliai, kimiu balsu tarė:

- Nemanau. Nemanau.
- Bet juk buvo ir kiti metropolitenai, aš girdėjau, Piteryje, ir Minske, ir
Novgorode, - vardino Artiomas mintinai išmoktus pavadinimus, kurie
jam tebuvo tuščias kiautas, lukštas, neturintis prasmės.
- Ak, koks gražus buvo miestas Leningradas! - ilgesingai atsiduso
Michailas Porfirjevičius. - O Admiralitetas, ta smailė... Kokia gracija,
koks grakštumas! O vakarais Nevskio prospekte - žmonės, minios
triukšmas, juokas, vaikai su ledais, jaunutės lieknutės merginos... grojo
muzika... Ypač vasara, ten retai būna geras oras vasarą, kad ir saulė, ir
švarus žydras dangus, bet kai būna... Ir taip, žinote, lengva kvėpuoti...
Jo akys nukrypo Artiomo link, bet žvilgsnis ėjo kiaurai ir ištirpo tam ­
siuose toliuose, kur kilo iš priešaušrio ūko skaidrūs į dulkes pavirtusių
pastatų didingi siluetai, ir Artiomui pasirodė, jeigu jis atsisuktų dabar
per petį, prieš jį iškiltų tas pats gniaužiantis kvapą vaizdas. Senis nutilo
ir giliai atsiduso, ir Artiomas nesiryžo įsiveržti į jo prisiminimus.
- Taip, iš tiesų, buvo metropolitenai, išskyrus Maskvos. Galbūt, kaž­
kur ir išsigelbėjo žmonės... Bet juk pats pagalvokite, jaunuoli! - Michai­
las Porfirjevičius pakėlė viršun gumbuotą pirštą. - Kiek prabėgo metų,
ir nieko. Nei girdėti, nei regėti. Nejaugi per tiek metų nebūtų suradę,
jeigu būtų ieškoję? Ne,- jis nuleido galvą, - nemanau...
O paskui, po penkių minučių tylos, šnibždančiai kreipėsi greičiau į
save nei į Artiomą, atsiduso:
- Dieve, kokį nuostabų pasaulį mes pražudėme...
Sunki tyla stojo palapinėje. Vanečka, užliūliuotas jų tyliu pokalbiu,
miegojo, pravėręs burną ir tyliai šnopuodamas, tik retkarčiais šuniškai

169

suinkšdavo. Michailas Porfirjevičius daugiau nepratarė nė žodžio, ir,
nors Artiomas buvo įsitikinęs, kad jis dar nemiega, nutarė jam nebe-
trukdyti, užsimerkė ir pabandė užmigti.

Jis manė, kad po visko, kas jam nutiko šią labai ilgą dieną, jis užmigs
akimirksniu, bet laikas slinko labai lėtai, čiužinys, neseniai atrodęs
minkštu, spaudė šonus, todėl jam teko gerokai pasimuistyti, kol jis rado,
pagaliau, patogią padėtį. O ausyse vis aidėjo paskutiniai liūdni senio
žodžiai. „Ne. Nemanau". Nebesugrįš tviskantys prospektai, gigantiški
ir nuostabūs pastatai, lengvas gaivinantis vėjelis, šiltą vasaros dieną
kedenantis plaukus ir glostantis veidą, nebegrįš tas dangus, jis niekada
nebebus toks, apie kokį pasakojo senis. Dabar dangus - tai sueinančios
į viršų, apraizgytos supuvusiais laidais briaunotos tunelių lubos, ir taip
bus visada. O anksčiau jis buvo - kaip jis pasakė? Žydras? Švarus?., tai
buvo keistas dangus, visai toks pat, kokį matė Artiomas tada, Bota­
nikos sode, nubarstytas žvaigždėmis, bet ne aksominio mėlynumo, o
šviesiai žydras, kibirkščiuojantis, džiaugsmingas... Ir pastatai buvo iš
tiesų didžiuliai, bet jie neslėgė savo mase, ne, šviesūs, lengvi, lyg išausti
iš saldaus oro, jie sklandė, beveik atsiplėšdami nuo žemės, jų kontūrai
tirpdavo begalinėje aukštumoje. O aplink buvo tiek žmonių! Artiomui
anksčiau dar neteko matyti tiek daug žmonių, nebent tik Kinų kvartale,
bet čia jų buvo dar daugiau, visa erdvė ciklopinių pastatų papėdėse buvo
užpildyta žmonėmis. Jie zujo aplink, o vaikų buvo iš tiesų neįprastai
daug, jie kažką valgė tikriausiai tai ir buvo ledai, ir Artiomas net norėjo
paprašyti vieno jų paragauti, pats jis niekada nėra valgęs tikrų ledų, ir,
kai buvo mažas, labai norėjo nors mažo kąsnelio. Bet nebuvo iš kur gauti,
konditeriniai fabrikai jau senokai gamino tik pelėsius ir žiurkes. Žiurkes
ir pelėsius. O maži vaikai, laižantys savo skanėstą, vis pabėgdavo nuo
jo juokdamiesi, vikriai išsisukdami, ir jam net nepavyko įžiūrėti nė jų
veido. Paskui Artiomas jau nebežinojo, ką būtent jis mėgina padaryti:
atsikąsti ledų ar pamatyti vaiko veidą, suprasti, ar apskritai vaikai turi
veidą... Ir jam staiga pasidarė baisu.

Lengvi pastatų kontūrai ėmė lėtai tirštėti, tamsėti, ir po kiek laiko jie
jau grėsmingai kabojo virš jų, o paskui ėmė slinktis vis arčiau. Artio­
mas toliau vaikė vaikus, ir jam ėmė atrodyti, kad vaikai juokiasi nebe
skardžiai ir džiaugsmingai, o piktai ir besimėgaujant, ir tada jis sukaupė
visas savo jėgas ir sugriebė vieną berniūkštį už rankovės. Tas spurdėjo
ir draskėsi, kaip šėtonas, bet stipriai suspaudęs jam gerklę, Artiomui

170

visgi pavyko pamatyti jo veidą. Tai buvo Vanečka. Riaumodamas ir
šiepdamas dantis, jis bandė įsikibti Artiomui į ranką, ir tada Artiomas
supanikavęs nubloškė jį šalin, ir tas, pašokęs nuo kelių, užrietė galvą ir
Artiomas išgirdo tą siaubingą kaukimą, nuo kurio bėgo iš VDNH... Ir
vaikai, chaotiškai lakstantys aplink, nurimo ir ėmė lėtai artintis prie jo, o
už jų nugarų kilo juodi pastatų masyvai, ir, atrodė, kad jie irgi artinasi vis
arčiau... O tada vaikai, dabar jau užimantys nedaug laisvos likusios vie­
tos tarp gigantiškų pastatų, pasigavo Vanečkos kaukimą, pripildydami jį
gyvuliška neapykanta ir stingdančiu ilgesiu, ir, pagaliau, atsuko veidus
į Artiomą. Jie neturėjo veidų, tik juodas odines kaukes su švarplėtomis
burnomis ir juodais akių rutuliais, be baltymų ir vyzdžių.

Ir staiga Artiomas išgirdo balsą, kurio niekaip negalėjo pažinti, jis
buvo labai tylus, ir siaubingas kaukimas užgožė jį, bet balsas primyg­
tinai kartojo tą patį, ir, įsiklausęs, stengdamasis nekreipti dėmesio į
vis labiau besiartinančius vaikus, Artiomas pagaliau ėmė suprasti kas
tai buvo. „Tu turi eiti“. Ir dar kartą. Ir dar. Ir Artiomas pažino balsą.
Chanterio balsą.

Jis atsimerkė ir nusimetė antklodę. Palapinėje buvo tamsu ir labai
tvanku, galva buvo sunki it švinas, mintys sukosi tingiai ir sunkiai. Ar­
tiomas niekaip negalėjo atsipeikėti, suprasti, kiek laiko jis miegojo, ar
jau laikas keltis ir ruoštis į kelionę ar galima tiesiog nusisukti ant kito
šono ir susapnuoti linksmesnį sapną.

Staiga palapinės kraštas pasikėlė, ir susidariusioje angoje pasirodė to
pasieniečio, kuris praleido juos į Kuznecko tiltą, galva. Konstantinas...
koks gi buvo jo tėvavardis?

- Michalai Porfiričiau! Michalai Porfiričiau! Kelkis greičiau! Michalai
Porfiričiau! Gal jis numirė, ar ką? - ir, nekreipdamas dėmesio į išsi­
gandusiai spoksantį Artiomą, įlindo į palapinę ir ėmė purtyti miegantį
senį.

Pirmasis pabudo Vanečka ir ėmė piktai urgzti. Įėjęs pasienietis ne­
kreipė į jį jokio dėmesio, o kai Vanečka pamėgino krimstelti jam į ranką,
skėlė jam stiprų antausį. Pagaliau pabudo ir senis.

- Michalai Porfiričiau! Kelkis greičiau! - kupinas nerimo sušnabždėjo
pasienietis. - Tau reikia išvykti! Raudonieji reikalauja tave įduoti, kaip
šmeižiką ir priešo propagandininką. Sakiau juk, sakiau tau: na, bent čia,
bent šioje mūsų nusususioje stotyje nepasakok apie savo Universitetą!
Ar paklausei manęs?

171

- Bet kas gi tai, Konstantinai Aleksejevičiau? - pasimetęs paklausė
senis, ir dejuodamas ėmė keltis nuo čiužinio. - Aš juk ir nepasakojau
nieko, jokios propagandos, Dieve, apsaugok, tik šiam jaunuoliui papa­
sakojau, bet tyliai, be liudytojų...

- Ir jaunuolį su savimi prigriebk! Juk žinai kokia stotis yra šalia mūsų.
Į Lubianką nusives ir žarnas ant pagalio užvynios, o vaikiną tavo prie
sienos iškart pastatys, kad neplepėtų be reikalo! Nagi, greičiau, ko del­
si, jie tuoj ateis! Jie ten kol kas tariasi, ką mainais iš raudonųjų išpešti,
todėl pasiskubink!

Artiomas jau stovėjo ant kojų su kuprine už nugaros. Nežinojo ar trauk­
ti ginklą, ar viskas savaime susitvarkys. Senis irgi susiruošė ir po minutės
jie jau žygiavo bėgiais, o Konstantinas Aleksejevičius laikė uždengęs ranka
Vanečkos burną, raukydamasis kaip kankinys, o senis susijaudinęs žvilg­
čiojo į jį, baimindamasis, kad pasienietis nenusuktų vaikui sprando.

Tunelyje, kuris vedė Puškino stoties link, stotis buvo žymiai geriau
apsaugota. Čia jie praėjo pro dvi užkardas, šimtas ir du šimtai metrų iki
įėjimo. Artimesnėje - betoninis sutvirtinimas, brustveras, perpjaunantis
bėgius ir paliekantis tik siaurutį praėjimą prie sienos, jam iš kairės - te­
lefono aparatas ir laidas, besidriekiantis iki pat Kuznecko tilto tikriausiai
iki štabo, dėžės su šaudmenimis, drezina, patruliuojanti šimtą metrų.
Tolimesniame - smėlio maišai, kulkosvaidis ir prožektorius. Abiejuose
postuose stovėjo budėtojai, bet Konstantinas Aleksejevičius pravedė juos
per visas užkardas, išvedė prie pasienio ir pavargęs tarė:

- Eime, paėjėsiu su tavimi penkias minutes. Bijau, kad nebegalima
tau čia daugiau, Michalai Porfiričiau, - kalbėjo pasienietis, kol jie iš
lėto ėjo Puškino stoties link. - Jie dar tau senų nuodėmių neatleido, o
tu ir vėl - nieko sau. Girdėjai, draugas Moskvinas asmeniškai tavimi
domėjosi? Na, bet nieko, ką nors sumąstysim. Tu tik Puškino stotyje
pasisaugok! - išlydėdamas patarė jis, atsiliko nuo jų ir išnyko tamsoje. -
Greičiau pereik! Pas mus, matai, bijo jų! Na, būk!

Kol kas skubėti nebuvo kur, ir pabėgėliai sulėtino žingsnį.
- Kuo jūs taip jiems neįtikote? - paklausė Artiomas, smalsiai nužiū-
rinėdamas senį.
- Aš, matote, tiesiog labai jų nemėgstu, ir kai karas buvo... Apskritai,
suprantate, mes savo būrelyje šiokius tokius tekstus kūrėme... O Antonas
Petrovičius, jis tada dar Puškino stotyje gyveno, turėjo prieigą prie tipo­
grafinių staklių - stovėjo tada Puškinsko tipografinės staklės, kažkokie
bepročiai buvo atitempę iš „Žinių” redakcijos... Ir jis tai spausdino.

172

- O pasienis iš jų pusės nebaugiai atrodo: stovi du žmonės, ir kabo
vėliava, nė sutvirtinimų jokių, nieko, ne taip, kaip Hanzoje... - staiga
prisiminė Artiomas.

- Žinoma! Iš šitos pusės viskas atrodo ne itin baugiai, nes jų pagrindi­
nė sienos apsauga ne išorėje, o viduje, - kandžiai nusišypsojo Michailas
Porfirjevičius. - Štai ten ir yra sutvirtinimai, o čia tik dekoracijos.

Toliau jie keliavo tylėdami, kiekvienas galvojo apie kažką savo. Artio­
mas mąstė apie įspūdžius, kuriuos paliko šis tunelis. Bet, keista, ir šis, ir
prieš tai buvę perėjimai, vedę iš Kinų kvartalo Kuznecko Tilto link, buvo
kažkokie tušti, juose nieko nebuvo, jų niekas neužpildė, tai buvo tiesiog
bedvasės konstrukcijos... Jis mintimis grįžo prie ką tik matyto košmaro.
Jo smulkmenos jau išsitrynė iš atminties, liko tik miglotas bauginantis
prisiminimas apie vaikus be veidų ir kažkokius juodus masyvus dangaus
fone. Bet štai balsas...

Užbaigti minties iki galo taip ir nepavyko. Priekyje pasigirdo pa­
žįstamas bjaurus cypimas ir nagučių krebždenimas, padvelkė tvankiu
salstelėjusiu yrančių kūnų kvapu, ir, kai nestipri žibintuvėlio šviesa
pagaliau pasiekė tą vietą, iš kur buvo girdėti garsai, prieš akis atsivėrė
toks vaizdas; kad Artiomas ėmė abejoti, ar ne geriau būtų grįžti pas
raudonuosius.

Palei tunelio sieną veidu žemyn gulėjo trys kūnai, jų rankos, surištos
viela už nugaros, buvo jau smarkiai apkramtytos žiurkių. Prispaudęs prie
nosies striukės rankovę, kad nejaustų sunkiai pakeliamo nuodijančio
kvapo, Artiomas pasilenkė virš kūnų, apšviesdamas juos. Jie buvo išreng­
ti iki apatinių drabužių, ir ant jų kūnų nebuvo matyti jokių žaizdų. Bet
visų jų plaukai buvo sulipę nuo sukrešėjusio kraujo, ypač tiršto aplink
nuo kulkos likusios juodos skylės.

- Į pakaušį, - nustatė Artiomas, stengdamasis, kad jo balsas skambėtų
kuo ramiau, ir jausdamas, kad jį tuoj supykins.

Michailas Porfirjevičius prisidengė burną ranka, ir jo akys sudrėko.
- Ką jie daro, Dieve, ką gi jie daro! - prislopintai ištarė jis. - Vanečka,
nežiūrėk nežiūrėk, ateik čia!
Bet Vanečka, be mažiausio jaudulio, pritūpė šalia artimiausio lavono
ir susikaupęs ėmė badyti jį pirštu.
Žibintuvėlio spindulys pakilo aukščiau siena ir apšvietė grubaus
pakavimo popieriaus gabalą, priklijuotą tiesiai virš kūnų akių lygyje.
Viršuje, papuoštas ereliais išskėstais sparnais, matėsi gotikiniu šriftu

173

padarytas užrašas: „Viertes Reich*“, o toliau jau buvo rusiškai: “Nė vieno
juodo padaro arčiau negu trys šiVntai metrų nuo Didžiojo reicho!” ir
buvo riebiai atspausdintas tas pats ženklas: „Praėjimo nėra” - juodas
žmogeliuko kontūras draudžiančiame apskritime.

- Niekšai, - pro suspaustus dantis išspaudė Artiomas. - Už tai, kad
jų plaukų spalva kitokia?..

Senis tik palingavo galva ir griebė Vanečką už pakarpos, kuris buvo
labai susidomėjęs kūnų tyrinėjimu ir nenorėjo keltis.

- Manau, mūsų tipografinės staklės vis dar veikia, - liūdnai pastebėjo
Michailas Porfirjevičius, ir jie pajudėjo toliau.

Bendrakeleiviai ėjo vis lėčiau, ir tik po dviejų minučių pasirodė ant
sienos dažais nutepliotas erelio siluetas ir užrašas „300 m“.

- Dar trys šimtai metrų, - sunerimęs tarė Artiomas, įsiklausydamas
į šuns lojimą tolumoje.

Maždaug šimtas metrų iki stoties į veidus trenkė smarki šviesa, ir
jie sustojo,

- Rankas už galvos! Ramiai! - sugriaudėjo balsas iš garsiakalbio.
Artiomas paklusniai sudėjo rankas ant pakaušio, o Michailas Porfirje­
vičius iškėlė abi rankas į viršų, laikydamas viena iš jų Vanečkos delną.
- Pasakiau, visiems rankas už galvos! Lėtai eikite pirmyn! Nedarykite
staigių judesių! - plyšavo balsas, ir Artiomas niekaip negalėjo įžiūrėti
kas kalba, nes šviesa plieskė tiesiai į akis, ir nuo aštraus skausmo teko
žiūrėti žemyn.
Nužingsniavę mažais žingsneliai dar kelis metrus, jie vėl paklusniai
sustingo vietoje, ir prožektorių pagaliau nukreipė į šoną.
Čia buvo įrengta nemaža barikada, pozicijose stovėjo du stambūs
automatininkai ir dar vienas žmogus su dėklu ant diržo, visi vilkėjo
kamufliažą ir juodas beretes ant skustų galvų. Ant jų rankovių buvo
balti raiščiai - kažkas panašaus į vokiečių svastiką, bet ne su keturiais
kampais, o su trim. Tolėliau buvo matyti dar kelios tamsios žmonių
figūros, šalia vieno iš jų kojų sėdėjo nervingai inkščiantis šuo. Sienos
buvo išpaišytos kryžiais, ereliais, šūkiais ir prakeiksmais ne rusams.
Pastarieji šiek tiek suglumino Artiomą, nes dalis užrašų buvo vokiečių
kalba. Matomoje vietoje, po apdegusiu medžiagos gabalu su erelio silu­
etu ir trikampe svastika, stovėjo jaukiai apšviestas plastikinis ženklas su

* Viertes Reich - Ketvirtasis Reichas.

174

nelaimingu juodu žmogumi, ir Artiomas pamanė, kad tai tikriausiai
jų raudonasis kampelis.

Vienas iš apsaugininkų žengė priekin ir uždegė ilgą, panašų į
strypą rankinį žibintą, laikydamas ji sulenkta ranka galvos lygyje.
Jis neskubėdamas apėjo visus tris, įdėmiai žvelgdamas į jų veidus,
akivaizdžiai bandydamas rasti kokių nors neslaviškų bruožų. Tačiau
visų jų bruožai, išskyrus nebent Vanečką, kurio veide matėsi jo ligos
atspaudas, buvo palyginti rusiški, todėl jis patraukė žibintą ir nusi­
vylęs gūžtelėjo pečiais.

- Dokumentus! - pareikalavo jis.
Artiomas ryžtingai ištiesė savo pasą, Michailas Porfirjevičius ėmė
ieškoti vidinėje kišenėje savąjį ir, pagaliau, irgi jį išsitraukė.
- O kur šito dokumentai? - pasipiktinęs tikrintojas nukreipė
žvilgsnį į Vanečką.
- Suprantate, reikalas tame, kad berniukas... - buvo bepradedąs
aiškinti senis.
- Tylė-ė-ėt! Į mane kreiptis - „pone karininke”! Į klausimus
atsakinėti aiškiai! - riktelėjo tikrintojas, ir žibintas ėmė šokinėti jo
delnuose.
- Pone karininke, matote, berniukas serga, jis neturi paso, jis dar
mažas, suprantate, bet pažvelkite, jis pas mane štai čia yra įrašytas,
žiūrėkite... - ėmė vapalioti pasimetęs Michailas Porfirjevičius, pa­
taikaujančiai žvelgdamas į tikrintoją, bandydamas įžvelgti jo akyse
bent kruopelę užuojautos.
Bet tikrintojas stovėjo vietoje, tiesus ir tvirtas, kaip uola, veidas
jo irgi tarytum suakmenėjo, ir Artiomas vėl pajuto neseniai jaustą
norą nužudyti žmogų.
- Kur nuotrauka? - nusispjovė karininkas, atversdamas reikiamą
puslapį.
Vanečka, iki tol stovėjęs ramiai, įtemptai bandydamas įsižiūrėti
į šuns siluetą ir kartkartėmis džiaugsmingai sušukdavęs, nukreipė
dėmesį į tikrintoją, ir Artiomo siaubui, staiga iššiepė dantis ir piktai
suurzgė. Artiomas taip išsigando dėl jo, kad pamiršo savo priešiš­
kumą šiai būtybei, ir tai, kad pats porą kartų buvo sunkiai suvaldęs
norą jam kaip reikiant spirti.
Tikrintojas nevalingai žengė žingsnį atgal, su priešiškumu įsiste­
beilijo į Vanečką ir burbtelėjo:
- Pašalinkite jį. Nedelsiant. Arba tai padarysiu aš.

175

- Prašau atleiskite, pone karininke, jis nesupranta, ką daro, - Ar­
tiomas nustebo išgirdęs savo balsą.

Michailas Porfirjevičius padėkodamas pažvelgė į jį, o tikrintojas,
greitai pravertęs jo pasą, drėbtelėjo jį atgal Artiomui ir šaltai pasakė:

- Jums klausimų neturiu. Galite eiti.
Artiomas žengė kelis žingsnius į priekį ir sustingo, jausdamas, kad
kojos jo neklauso. Karininkas, abejingai nusisukęs nuo jo, pakartojo
klausimą apie nuotrauką.
- Matote, reikalas tame, - buvo bepradedąs Michailas Porfirjevičius,
ir susigriebęs, pridūrė: - pone karininke, reikalas tame, kad mes netu­
rime ten fotografo, o kitose stotyse tai kainuoja labai daug, aš tiesiog
neturiu pinigų nuotraukai...
- Nusirenkite! - nutraukė jį tas.
- Atleiskite? - kimiu balsu paklausė Michailas Porfirjevičius, ir Ar­
tiomas pastebėjo, kaip dreba jo kojos.
Artiomas nusiėmė kuprinę ir padėjo ją ant žemės, visiškai negalvo­
damas apie tai, ką daro. Yra tokių dalykų, kurių nenori daryti, pasižadi
sau nedaryti, draudi, bet jie nutinka savaime, jų net nespėji apgalvoti, jie
nepaliečia mąstymo centrų: įvyksta - ir viskas, ir belieka tik nusistebėti
ir save įtikinti, kad tavo kaltės čia nėra, tiesiog tai nutiko savaime.
Jeigu juos dabar išrengs ir nuves, kaip ir anuos, prie trijų šimtų metrų,
Artiomas ištrauks iš kuprinės automatą, įjungs automatinės ugnies reži­
mą ir pasistengs nudėti kaip įmanoma daugiau šių vilkinčių kamufliažą
gyvulių, kol jo nenušaus. Daugiau niekas nebeturėjo prasmės. Nebuvo
svarbu, kad praėjo vos viena diena nuo to laiko, kai jis sutiko Vanečką ir
senį. Nesvarbu, kad jį nužudys. Kas bus su VDNH? Nereikia galvoti, apie
tai, kas bus vėliau. Yra dalykų, apie kuriuos tiesiog geriau negalvoti.
- Nusirenkite! - aiškiai artikuliuodamas, pakartojo karininkas. -
Krata!
- Bet leiskite... - sumurmėjo Michailas Porfirjevičius.
- Tylė-ė-ėt! - riktelėjo tas. - Greičiau! - ir, užtvirtindamas savo
žodžius veiksmais, ištraukė iš dėklo pistoletą.
Senis ėmė paskubomis atseginėti striukės sagas, o tikrintojas patraukė
ranką su pistoletu į šoną ir tyliai stebėjo, kaip tas nusimeta megztinį,
nerangiai šokinėdamas ant vienos kojos, nusiima batus, ir dvejoja ar
nusisegti kelnių diržą.
- Greičiau! - pasiutusiai sušnypštė karininkas.

176

- Bet... Kažkaip nepatogu... Suprantate... - buvo bepradedąs Michailas
Porfirjevičius, bet tikrintojas, galutinai išmuštas iš kantrybės, smogė
jam į dantis.

Artiomas puolė pirmyn, bet iš galo jį tuoj pat sugriebė dvi stiprios
rankos, ir jo pastangos išsisukti buvo bergždžios.

Ir čia įvyko kažkas nenumatyto. Vanečka, kuris buvo vos ne dvigubai
žemesnis už galvažudį juoda berete, staiga išsišiepė ir, gyvuliškai riau­
modamas, šoko ant skriaudiko. Tas visiškai nesitikėjo tokio vikrumo iš
luošio, ir Vanečkai pavyko įsikibti jam į kairią ranką ir net trenkti delnu
jam per krūtinę. Tačiau po sekundės karininkas atsipeikėjo, nubloškė
Vanečką nuo savęs, žengė atgal ir, ištiesęs ranką su pistoletu į priekį,
iššovė. Šūvis, sustiprintas tuščio tunelio aido, kirto per ausų būgnelius,
bet Artiomui pasirodė, kad jis vis tiek išgirdo kaip tyliai sukūkčiojo
Vanečka, griūdamas ant grindų. Jis laikėsi abejomis rankomis už pilvo,
kai karininkas koja apvertė jį aukštielninku ir, su pasibjaurėjimo išraiška
veide, taikydamas į galvą, dar kartą nuspaudė gaiduką.

- Aš jus įspėjau, - šaltai mestelėjo jis Michailui Porfirjevičiui, kuris,
sustingęs vietoje ir išsižiojęs žiūrėjo į Vanečką.

Tuo momentu Artiomui patamsėjo akyse, ir jis pajuto savyje tokią
jėgą, kad sutrikęs kareivis, laikęs jį iš nugaros, vos nenugriuvo ant žemės,
kai tas puolė į priekį. Artiomas sugriebė automato rankeną ir, spragtelė­
jęs saugikliu, paleido seriją tiesiai iš kuprinės į karininko krūtinę.

Jis dar spėjo patenkintas pastebėti, kaip atsiranda juodas kulkų paliktų
angų punktyras ant kamufliažo žalumos.

177

9 SKYRIUS

- Pakarti, - užbaigė komendantas.
Negailestingai draskydami ausų būgnelius, sugriaudėjo plojimai.
Artiomas vos pakėlė galvą ir apsižvalgė aplink. Atsimerkė tik viena
akis, kita buvo visiškai užtinusi - tardžiusieji pasistengė iš visų jėgų.
Girdėjo jis irgi ne itin gerai, garsai lyg prasimušdavo per storą vatos
sluoksnį. Dantys atrodo buvo visi savo vietose. Nors, kita vertus, kam
jam dabar reikalingi dantys?
Vėl tas pats šviesus marmuras, įprastas, iki gyvo kaulo įgrisęs baltasis
marmuras. Masyvūs geležiniai sietynai palubyje, kadaise tikriausiai buvo
elektriniais šviestuvais. Dabar iš jų kyšojo rūkstančios lajinės žvakės, ir
lubos virš jų buvo visiškai juodos. Degė viso tik du tokie sietynai per
visą stotį, pačiame gale, kur į viršų kilo platūs laiptai, ir toje vietoje, kur
stovėjo Artiomas, salės viduryje, ant tiltelio, atveriančio šoninį perėjimą
į kitą liniją, laiptelių.
Tankios pusapvalės arkos, beveik nematomos kolonos, labai daug
laisvos vietos. Kas gi tai per stotis?
- Mirties bausmė bus įvykdyta rytoj penktą valandą ryto Tverės
stotyje, - patikslino storulis, stovintis šalia komendanto.
Kaip ir jo viršininkas, jis vilkėjo ne žalią kamufliažą, o juodą mundurą
su blizgančiomis sagomis. Jie taip pat dėvėjo juodas beretes, bet ne tokias
dideles ir ne taip grubiai pasiūtas, kaip kareivių tunelyje.
Čia buvo labai daug erelių atvaizdų, trikampių svastikų, visur šūkiai
ir posakiai, kruopščiai, su meile išvedžioti gotikinėmis raidėmis. Mė­
gindamas susifokusuoti ant besiliejančių žodžių, Artiomas perskaitė:
„METRO - RUSAMS!", „JUOČKIUS - Į PAVIRŠIŲ!", „MIRTIS ŽIUR-
KĖDŽIAMS!" Buvo ir kitokių, labiau abstraktaus turinio: „PIRMYN,
Į PASKUTINĮ MŪŠĮ UŽ RUSIŠKOS DVASIOS DIDYBĘ!", „UGNIMI
IR KARDU NUSTATYSIME METRO TIKRĄ RUSIŠKĄ TVARKĄ!",

178

paskui dar kažkas iš Hitlerio, vokiečių kalba, ir palyginti neutralus
„SVEIKAME KŪNE - SVEIKA DVASIA!" Ypač jam paliko įspūdį
prierašas po meistriškai nutapytu portretu, vaizduojančiu narsų karį
galingu žandikauliu ir valingu smakru ir gana ryžtingai atrodančią
moterį. Jie buvo pavaizduoti profiliu, taip, kad vyras šiek tiek buvo
užstojęs savo karingąją draugę. „KIEKVIENAS VYRAS - TAI KAREI­
VIS, KIEKVIENA MOTERIS - KAREIVIO MOTINA!" - skelbė šūkis.
Visi šie užrašai ir piešiniai kažkodėl domino dabar Artiomą labiau nei
komendanto žodžiai.

Tiesiai prieš jį, už apsupimo, triukšmavo minia. Žmonių čia buvo
nelabai daug, ir visi buvo apsirengę kažkaip neryškiai, daugiausia va­
tiniais ir sudėvėtais darbo drabužiais. Moterų beveik nebuvo, jeigu
tai atspindėjo realybę, tai kareiviai artimiausiu metu turėjo gauti galą.
Artiomas mintyse šyptelėjo. Jis nuleido galvą - daugiau ją laikyti tiesiai
nebebuvo jėgų; jeigu ne tie du petingi ginkluoti palydovai su beretėmis,
laikantys jį už pažastų, jis būtų nugriuvęs.

Vėl ėmė pykinti, svaigo galva, ir ironizuoti daugiau nebuvo noro.
Artiomui pasirodė, kad jis tuoj apsivems prieš visą liaudį.

Bukas abejingumas tam, kas dabar su juo vyksta, atėjo palaipsniui.
Dabar liko tik bendras susidomėjimas aplinka, tarytum viskas būtų nu­
tikę ne jam, o jis tiesiog būtų skaitęs knygą. Pagrindinio veikėjo likimas,
žinoma, jį domino, nes jam žuvus, būtų galima tiesiog paimti iš lentynos
kitą knygą, su laiminga pabaiga.

Iš pradžių jį ilgai mušė kantrūs ir stiprūs žmonės, o kiti, protingi ir
nuovokūs žmonės, uždavinėjo jam klausimus. Kambarys buvo apdairiai
apmuštas nerimą keliančios geltonos spalvos kokliu, nuo jo tikriausiai
buvo labai lengva plauti kraują, bet jos kvapo iš čia išvėdinti buvo ne­
įmanoma.

Pradžiai jį išmokė vadinti liesą rusvaplaukį vyrą plonais veido bruo­
žais, kuris atliko apklausą, „ponu komendantu". Paskui - neuždavinėti
klausimų, o atsakinėti į juos, ir galiausiai - tiksliai atsakyti į užduotą
klausimą, trumpai ir aiškiai. Trumpai ir aiškiai mokė atskirai, ir Artio­
mas niekaip negalėjo suprasti, kaip jo visi dantys buvo savo vietose, nors
keletas jų smarkiai klibėjo, o burnoje jis nuolat jautė kraujo skonį. Iš
pradžių jis mėgino teisintis, bet jam paaiškino, kad šito daryti neverta.
Vėliau jis bandė tylėti, bet ir ši taktika buvo neveiksminga, jis greitai
tuo įsitikino. Labai skaudėjo. Tai apskritai labai keistas jausmas, kai tau
į galvą smūgiuoja stiprus tvirtas vyras - ne tai skausmas, o kažkoks vie­

179

sulas, kuris iššluoja visas mintis ir suskaldo jausmus į šipulius. Tikrosios
kančios ateina vėliau.

Po kurio laiko Artiomas, pagaliau, suprato, ką reikia daryti. Viskas
buvo paprasta - tereikia maksimaliai pateisinti pono komendanto lūkes­
čius. Jeigu ponas komendantas klausė, ar ne iš Kuznecko Tilto Artiomą
čia atsiuntė, tereikėjo patvirtinant linktelėti. Tam reikėjo mažiau jėgų,
ir ponas komendantas neraukė nepatenkintas savo nepriekaištingos
slaviškos nosies, o jo asistentai nebežalojo Artiomo kūno. Jeigu ponas
komendantas manė, kad Artiomą atsiuntė su tikslu surinkti žvalgybi­
nius duomenis ir surengti diversijas, pavyzdžiui, suorganizuoti pasikė­
sinimus j Reicho vadovybes gyvybes (taip pat ir pono komendanto),
tereikėjo vėl patvirtinančiai linktelėti, ir kankintojas patenkintas trynė
rankas, o Artiomas išsaugojo savo antrą akį. Bet buvo negalima tiesiog
linksėti, reikėjo įsiklausyti į tai, ko būtent klausė ponas komendantas,
nes Artiomui pritarus ne vietoje, ano nuotaika suprastėdavo, ir vienas
iš jo padėjėjų mėgindavo, pavyzdžiui, sulaužyti Artiomui šonkaulį. Po
pusantros valandos trukusios apklausos Artiomas nebejautė savo kūno,
blogai matė, gana prastai girdėjo ir beveik nieko nesuvokė. Jis keliskart
vos neprarado sąmonės, bet jį atgaivindavo lediniu vandeniu ir amoni­
aku. Matyt, jis buvo labai įdomus pašnekovas.

Galų gale apie jį susidarė ganėtinai nekokia nuomonė - jį laikė priešų
šnipu ir diversantu, atvykusiu tam, kad Ketvirtajam reichui smogtų išda­
vikišką smūgį į nugarą, nuverstų valdžią, paskleistų chaosą ir parengtų
priešininko įsiveržimą. Galutinis tikslas buvo priešliaudinio kaukazo-
sionistinio režimo nustatymas visoje metropoliteno teritorijoje. Nors
Artiomas mažai domėjosi politika, toks globalus tikslas jam pasirodė
gana orus, ir jis sutiko su tuo. Ir gerai, kad sutiko, galbūt, būtent dėl šios
priežasties visi dantys liko savo vietose. Po to, kai paskutinės sąmokslo
detalės buvo atskleistos, Artiomą paliko tįsoti be sąmonės.

Kai jam vėl pavyko atmerkti akį, komendantas jau buvo bebaigiąs
skaityti nuosprendį. Vos paskutiniai formalumai buvo sutvarkyti, o ofi­
ciali jo išsiskyrimo su gyvybe data anonsuota visuomenei, ant teisiamojo
galvos ir veido užtraukė juodą kepurę, ir matomumas visiškai pablogėjo.
Nebeliko į ką žiūrėti, ir ėmė pykinti dar labiau. Vos išsilaikęs minutę,
Artiomas nustojo priešintis, jo kūną apėmė traukulys ir jis apvėmė savo
batus. Apsauga atsargiai žengė žingsnį atgal, o visuomenė pasipiktinus
suūžė. Akimirkai Artiomas susigėdo, bet paskui pajuto kaip mintys
kažkur išplaukia, o keliai nenorom sulinko.

180

Stipri ranka suėmė jo smakrą, ir jis išgirdo pažįstamą balsą, kuris
skambėjo beveik kiekviename jo sapne:

- Eime! Eime su manimi, Artiomai! Viskas baigta. Viskas gerai.
Kelkis! - ragino jis, bet Artiomas nepajėgė rasti savyje jėgų atsikelti ar
net pakelti galvos.

Buvo labai tamsu - tikriausiai trukdė kepurė, pagalvojo jis. Bet kaip ją
nusiimti, juk rankos surištos už nugaros? O nusiimti būtina - įsitikinti
ar tai tas žmogus, ar jam tiesiog vaidenasi.

- Kepurė... - myktelėjo Artiomas, vildamasis, kad žmogus pats
susipras.

Juoda uždanga prieš akis tuoj pat dingo, ir Artiomas pamatė priešais
save Chanterį. Jis visai nepasikeitė nuo to momento, kai Artiomas kal­
bėjosi su juo paskutinį kartą, seniai seniai, prieš visą amžinybę, VDNH.
Bet kaip jis čia pateko? Artiomas pasuko galvą ir apsižvalgė. Jis buvo tos
pačios stoties, kur jam perskaitė nuosprendį, platformoje. Visur aplinkui
gulėjo negyvi kūnai; tik kelios žvakės ant vieno sietyno teberūko. An­
trasis buvo užgesintas. Chanteris laikė dešinėje rankoje tą patį pistoletą,
kuris taip nustebimo Artiomą aną kartą, jis jam pasirodė gigantiškas
dėl savo ilgo, pritaisyto prie vamzdžio duslintuvo ir įspūdingo lazerinio
taikiklio. Sunerimęs Medžioklis pažvelgė į Artiomą.

- Ar tau viskas gerai? Ar gali eiti?
- Taip. Tikriausiai, - įsidrąsino Artiomas, bet šiuo momentu jį do­
mino visai kas kitą. - Ar jūs gyvi? Ar jums pavyko?
- Kaip matai, - pavargęs nusišypsojo Chanteris. - Ačiū tau už pa-
galbą.
- Bet man nepavyko, - atsakė Artiomas, ir jį užplūdo deginančios
gėdos banga.
- Tu padarei viską, ką galėjai, - raminančiai patapšnojo jam per petį
Chanteris.
- O kas nutiko mano namams VDNH?
- Viskas gerai, Artiomai. Viskas jau baigta. Man pavyko užversti įėjimą,
ir juočkiai daugiau nebegalės nusileisti į metro. Mes išgelbėti. Eime.
- O kas nutiko čia? - Artiomas su siaubu žvalgėsi į šalis, nes beveik
visa salė skendėjo lavonuose, ir, be jų su Chanteriu balsų, daugiau ne­
buvo girdėti jokio garso.
- Nesvarbu, - Chanteris griežtai pažvelgė jam į akis. - Tu neturi tuo rū­
pintis. - Pasilenkęs, jis pakėlė nuo grindų savo krepšį, kuriame buvo dar
rūkstantis rankinis kulkosvaidis. Juostų su šoviniais beveik nebeliko.

181

Medžioklis patraukė pirmyn, ir Artiomui beliko tik vytis. Žvalgy­
damasis į šalis, jis pamatė kai ką, ko anksčiau nebuvo pastebėjęs. Nuo
tiltelio, ant kurio jis stovėjo, kai buvo skaitomas nuosprendis, virš bėgių
karojo kelios tamsios figūros.

Chanteris tylėjo, plačiai žingsniuodamas, lyg butų pamiršęs, kad Ar­
tiomui sunku judėti. Kaip jis besistengtų, atstumas tarp jų vis didėjo, ir
Artiomas išsigando, kad Medžioklis taip ir išeis, palikęs jį šioje baisioje
stotyje, kurios grindys buvo užlietos slidžiu, dar šiltu krauju, o aplink
gulėjo vien numirėliai. Nejaugi aš to vertas, svarstė Artiomas, nejaugi
mano gyvybė verta tiek, kiek visos šios gyvybės kartu sudėjus? Visi
tie žmonės, netvarkingai sumesti kaip skudurų maišai ant platformos
granito, vienas ant kito, ant bėgių, palikti amžiams tose pozose, ku­
riose juos pasitiko Chanterio kulkos, - jie mirė tam, kad jis gyventų?
Chanteris taip lengvai įvykdė šiuos mainus, panašiai kaip šachmatuose
aukoja keletą smulkių figūrų, kad išsaugotų stambiąją... Jis juk tiesiog
žaidėjas, o metro - tai jo šachmatų lenta, ir visos figūros - yra jo, nes
jis žaidžia pats su savimi. Bet štai klausimas: ar iš tiesų Artiomas tokia
svarbi figūra, kad jo vardan verta paaukoti tiek žmonių? Nuo šiol šis
išsiliejęs ant šalto granito kraujas tikriausiai pulsuos jo gyslose - jis
tarytum jį išgėrė, atėmė iš kitų, kad pratęstų savo egzistavimą. Dabar
jam niekada nepavyks sušilti...

Artiomas ėmė iš paskutiniųjų bėgti pirmyn, kad pasivytų Chanterį
ir paklaustų, ar dar kada nors jis sugebės sušilti, ar net prie pačio karš-
čiausio laužo jam bus taip pat šalta ir liūdna, kaip speiguotą žiemos
naktį apleistoje pusstotėje.

Bet Chanteris vis labiau tolo, ir gal todėl Artiomui nepavyko jo pa­
sivyti, nes jis keturpėsčias lėkė tuneliu tarytum koks vikrus gyvūnas.
Jo judesiai atrodė Artiomui nemaloniai panašūs į... šuns judesius? Ne,
žiurkės... Dieve...

- Jūs - žiurkė? - išsprūdo Artiomui baisi spėlionė, ir jis pats išsigando
to, ką pasakė.

- Ne, - išgirdo jis atsakymą. - Tai tu žiurkė. Tu - žiurkė! Baikšti
žiurkė!

- Baikšti žiurkė! - kažkas paniekinamai pakartojo prie pat ausies ir
krenkštelėjo.

Artiomas papurtė galvą ir čia pat pasigailėjo, kad tai padarė. Iki šiol
galvą maudė buku skausmu, bet nuo staigaus judesio ji tiesiog sprogo.
Praradęs savo kūno kontrolę, jis ėmė linkti į priekį, kol neatsitrenkė kak­

182

ta į šaltą geležį. Paviršius buvo briaunotas ir nemaloniai spaudė kaulą,
bet taip pat vėsino įkaitusį kūną, ir Artiomas kuriam laikui sustingo
šioje pozoje, nepajėgdamas ryžtis kažkam daugiau. Atgavęs kvapą, jis
atsargiai pabandė atmerkti kairią akį.

Jis sėdėjo ant grindų, atsirėmęs kakta į grotas, kylančias iki pat lubų ir
iš abiejų pusių įrėminančias žemos ir ankštos arkos erdvę. Priekyje atsi­
vėrė vaizdas į salę, už nugaros buvo bėgiai. Visos aplink buvusios arkos
buvo paverstos į tokius pat narvus, ir kiekviename jų sėdėjo po keletą
žmonių. Ši stotis buvo visiška priešingybė tai, kurioje jį pasmerkė myriop.
Ta, grakšti, daili, erdvi, su lengvomis kolonomis, plačiomis ir aukštomis
užapvalintomis arkomis, ir nepaisant niūraus apšvietimo ir dengiančius
ją užrašus ir piešinius, atrodė, lyginant su šia, kaip banketinė salė. Čia,
atvirkščiai, viskas slėgė ir baugino - ir žemos, apvalios, kaip tunelyje,
lubos, vos dviejų žmonių ūgio aukščio, ir masyvios, grubios kolonos,
kurios buvo platesnės už arkas, iškirstas tarp jų. Arkų lubos buvo tokios
žemos, kad jas be didelių pastangų buvo galima paliesti rankomis, jeigu
jos nebūtų surištos už nugaros viela. Niekingame kampelyje, atkirstame
nuo salės grotomis, be Artiomo, buvo dar du žmonės. Vienas gulėjo ant
grindų, įsikniaubęs veidu į skudurų krūvą, ir dusliai dejavo. Kitas, juoda­
akis ir senokai nesiskutęs brunetas, tupėjo, prisišliejęs prie marmurinės
sienos, ir smalsiai stebėjo Artiomą. Palei narvus vaikštinėjo du tvirti
vilkintys kamufliažą vyriškiai, vienas jų su pavadėliu vedžiojo stambų
šunį ir retsykiais sudrausmindamas jį. Matyt, jie ir pažadino Artiomą.

Tai buvo sapnas. Tai buvo sapnas. Visą tai jis susapnavo.
Jį pakars.
- Kiek valandų? - sunkiai vartydamas ištinusį liežuvį, paklausė jis,
dėbčiodamas į juodaakį.
- Pusė dešimtos, - noriai atsakė tas, tardamas žodžius su keistu akcen­
tu, kurį Artiomui teko girdėti Kinų kvartale. Ir patikslino: - Vakaro.
Pusė dešimtos. Dvi su puse valandos iki dvyliktos - ir dar penkios
iki... iki procedūros. Septynios su puse valandos. Ne, kol galvojo, kol
skaičiavo, laiko liko dar mažiau.
Anksčiau Artiomas vis bandė įsivaizduoti: ką gi turėtų jausti, apie ką
turėtų galvoti žmogus, nuteistas myriop, likus kelioms valandoms iki
bausmės įvykdymo? Baimę? Neapykantą budeliams? Atgailą?..
Jo viduje buvo tik tuštuma. Širdis sunkiai plakė krūtinėje, smilki­
niuose tvilksėjo, burnoje iš lėto kaupėsi kraujas, kol jis jos nenurydavo.

183

Kraujas buvo šlapios, surūdijusios geležies kvapo. Ar tai drėgna geležis
buvo šviežio kraujo kvapo?

Jį pakars. Jį nužudys.
Jo daugiau nebebus.
Įsivaizduoti to niekaip nepavyko.
Kiekvienas puikiai suvokia, kad mirtis neišvengiama. Metro mirtis
buvo kasdienybė. Bet visąlaik atrodo, kad tau nenutiks joks nelaimingas
atsitikimas, kulkos praskris pro šalį, liga aplenks. O mirtis nuo sena­
tvės - tai taip dar negreitai, kad net galima apie tai negalvoti. Negali­
ma gyventi nuolatiniame savo mirtingumo suvokime. Apie tai reikia
pamiršti, ir jeigu tokios mintys visgi aplanko, reikia jas vyti, reikia jas
smaugti, kitaip jos gali įleisti šaknis į sąmonę ir išvešėti, ir jų nuodingos
sporos apnuodys egzistavimą to, kuris joms pasidavė. Negalima galvoti
apie tai, kad ir tu mirsi. Kitaip galima išprotėti. Tik vienas dalykas
gelbsti žmogų nuo beprotybės - tai nežinomybė. Pasmerktojo mirčiai
gyvenimas, kuriam įvykdys bausmę po metų ir jis apie tai žino, mirtinai
sergančiojo gyvenimas, kuriam gydytojai pasakė, kiek jam liko gyventi,
skiriasi nuo eilinio žmogaus gyvenimo tik vienu: pirmieji tiksliai ar
apytiksliai žino, kada mirs, o eilinis žmogus nežino, ir todėl jam atrodo,
kad jis gali gyventi amžinai, tačiau neatmetama, kad kitą dieną jis žus
katastrofoje. Baisi ne pati mirtis. Baisus jos laukimas.
Už septynių valandų.
Kaip tai padarys? Artiomas nelabai gerai įsivaizdavo kaip kariami
žmonės. Jų stotyje kartą sušaudė išdaviką, bet Artiomas buvo dar mažas
ir nelabai ką suprato, be to, VDNH bausmės nebūtų pavertę viešu pasi­
rodymu. Tikriausiai užmes virvę ant kaklo... arba pritrauks prie lubų...
arba ant kokios nors taburetės... Ne, nereikia apie tai galvoti.
Jis norėjo gerti.
Iš paskutiniųjų jis perjungė aprūdijusį iešmą, ir jo minčių vagonetė
nuriedėjo kitais bėgiais - prie jo nužudyto karininko. Prie pirmojo jo
nužudyto žmogaus. Prieš akis vėl iškilo vaizdas, kaip nematomos kulkos
įsminga į plačią krūtinę, apjuostą perpete*, ir kiekviena palieka po savęs
išdegintą juodą žymę, kaipmat prisipildančią šviežio kraujo. Jis visiškai
nesigailėjo to, ką padarė, ir tai jį stebino. Kadaise jis manė, jog kiekvie­
nas nužudytasis kaip sunkus svoris kabės ant nužudžiusiojo sąžinės,

* Perpetė - amunicijos (karinės aprangos) dalis, kario nešiojama diržų sistema, skirta
ginklams ir kitiems reikmenims nešioti.

184

sapnuosis jam, neduos ramybės senatvėje, lyg magnetas pritrauks visas
jo mintis. Ne. Pasirodo, tai visai ne taip. Jokio gailesčio. Jokios atgailos.
Tik niūrus pasitenkinimas. Ir Artiomas suprato, jeigu nužudytasis jį
aplankys košmare, tai jis tiesiog abejingai nusisuks nuo vaiduoklio, ir
tas dings be pėdsakų. O senatvė... Dabar jau nebebus senatvės.

Laiko liko dar mažiau. Tikriausiai visgi ant taburetės. Kai lieka taip
mažai laiko, reikia galvoti apie kažką svarbaus, apie kažką reikšmingo,
kam anksčiau niekada nerasdavai laiko, vis atidėliodavai... Apie tai, kad
gyvenimas nugyventas neteisingai ir, jeigu būtų duota dar karta, viską
padarytum kitaip... Ne. Jokio kito gyvenimo šiame pasaulyje negalėjo
būti, ir nėra čia ką keisti. Nebent tada, kai karininkas paleido kontrolinį
šūvį į Vanečkos galvą, reikėjo negriebti už automato, o pasitraukti į šoną?
Bet nepavyktų, nes tada nei Vanečkos, nei Michailo Porfirjevičiaus jam
tikrai nepavyktų išvaryti iš savo sapnų. Kas nutiko seniui? Velnias, bent
gurkšnio vandens!..

Pradžioje išves iš kameros... Jeigu pasiseks, nuves per perėjimą, tai dar
šiek tiek laiko. Jeigu neuždės vėl tos prakeiktos kepurės, jis galės pama­
tyti ką nors daugiau, o ne tik virbų grotas ir begalines narvų eiles.

- Kokia stotis? - pražiojo sudžiuvusias lūpas Artiomas, atsiplėšdamas
nuo grotų ir pakeldamas akis į kaimyną.

- Tverės, - atsiliepė tas ir pasidomėjo: - Klausyk, broli, o už ką tave
čia?

- Nužudžiau karininką, - lėtai atsakė Artiomas.
Kalbėti buvo sunku.
- Ė-ė-ė... - užjausdamas tarė nesiskutęs kaimynas. - Tai dabar pa­
kars?
Artiomas gūžtelėjo pečiais, nusisuko ir vėl atsirėmė į grotas.
- Tikrai pakars, - užtikrino jį juodaakis.
Pakars. Jau greitai. Tiesiog šioje stotyje, niekur neves.
Atsigerti... Nuplauti šį rūdžių skonį burnoje, sudrėkinti išdžiūvusią
gerklę, tada, galbūt, jis galėtų pasikalbėti ilgiau nei minutę. Narve van­
dens nebuvo, kitame kampe stovėjo tik dvokiantis skardinis kibiras.
Paprašyti kalėjimo prižiūrėtojų? Galbūt, nuteistiesiems šiek tiek nuolai­
džiaujama? Jeigu tik jam pavyktų iškišti per grotas ranką ir pamojuoti
ja... Bet rankos buvo surištos už nugaros, viela įsirėžė į riešus, plaštakos
ištino ir prarado jautrumą. Jis pamėgino riktelėti, bet jam pavyko iš­
spausti tik gargesį, pereinantį į plaučius draskantį kosulį.

185

Abu prižiūrėtojai priėjo prie narvo, kai tik pastebėjo jo bandymus
atkreipti dėmesį.

- Žiurkė pabudo, - išsišiepė tas, kuris vedžiojo šunį su pavadėliu.
Artiomas užvertė galvą atgal, kad jie matytų jo veidą, ir įsitempęs
sušvankštė:
- Gerti. Vandens.
- Gerti? -nustebo tasai su šunimi. - Kam čia dabar? Tave juk ne­
trukus pakars, o tu - gerti! Ne, vandens dėl tavęs negadinsim. Gal taip
anksčiau nustipsi.
Atsakymas buvo gana išsamus, ir Artiomas užmerkė pavargusias akis,
bet prižiūrėtojai, matyt, norėjo su juo dar apie šį bei tą paplepėti.
- Ką, bjaurybe, supratai dabar, prieš ką ranką pakėlei? - paklausė
antrasis. - O dar rusas, žiurkė! Dėl tokių niekšų, kurie saviškiems peilį
į nugarą suvaryti taikosi, štai tie, - jis linktelėjo į pasitraukusį į narvo
gilumą kaimyną, - greitai visą metro užpildys ir eiliniam rusui neleis
kvėpuoti.
Nesiskutęs kaimynas panarino galvą. Artiomas rado savyje jėgų tik
gūžtelėti pečiais.
- O tą tavo išsigimėlį šauniai šleptelėjo, - įsiterpė pirmasis apsauginin­
kas. - Sidorovas pasakojo, kad pusė tunelio skendi kraujyje. Ir teisingai.
Išgama! Tokius irgi reikia naikinti. Jie ten... genofondą! - prisiminė jis
sunkų žodį. - Gadina. Ir senpalaikis jūsų irgi nudvėsė, - užbaigė jis.
- Kaip?.. - sukukčiojo Artiomas. Jis šito labai bijojo, bet tikėjosi: o
gal nemirė, nenužudė, gal jis kažkur čia, gretimoje kameroje...
- O taip. Pats nudvėsė. Jo net nespėjo smarkiau aplamdyti, o jis ėmė
ir pakratė kanopas, - noriai atsakė tasai su šunimi, patenkintas tuo, kad
Artiomą pagaliau pavyko įžeisti.
„Tu mirsi. Mirs visi tavo artimieji..." Jis vėl pamatė, kaip Michailas
Porfirjevičius, pamiršęs apie viską pasaulyje, sustojęs vidury tamsaus tu­
nelio, varto savo užrašų knygutę, o paskui susijaudinęs kartoja paskutinę
eilėraščio eilutę. Kaip ten buvo? „Der toten tatenrum"? Ne, poetas suklydo,
šlovės irgi nebeliks. Nieko nebeliks.
Paskui jis kažkodėl prisiminė, kaip Michailas Porfirjevičius ilgėjosi
savo buto, ypač lovos. Toliau mintys ėmė tirštėti, tekėti vis lėčiau ir paga­
liau visai sustojo. Jis vėl atsirėmė kakta į grotas ir ėmė bukai apžiūrinėti

186

raištį ant prižiūrėtojo rankovės. Trikampė svastika. Keistas simbolis.
Panašus ir į žvaigždę, ir į suluošintą vorą.

- Kodėl trys kampai? - paklausė jis. - Kodėl trys?
Teko dar linktelėti galva, nurodant į raištį, kol apsaugininkai suprato,
ką jis turi omenyje, ir teikėsi paaiškinti.
- O kiek tau reikia? - pasipiktino prižiūrėtojas su šunimi. - Kiek sto­
čių, tiek ir kampų, idiote! Vienybės simbolis. Palauk, pasieksim Polisą,
ketvirtą pridėsim...
- Kokios dar stotys! - įsiterpė antrasis. - Tai juk senovinis slavų
ženklas! Vadinasi saulėgrįža. O fricai jį vėliau iš mūsų perėmė. Stotys,
kiaura galva!
- Bet saulės juk nebėra... - išspaudė Artiomas, jausdamas, kaip prieš
akis vėl iškyla blausi siena, girdimų žodžių reikšmės išgaruoja, ir jis
nugrimzta į miglą.
- Viskas, stogas nučiuožė, - patenkintas tarė prižiūrėtojas su šuni­
mi. - Eime, Senia, dar su kuo nors paplepėsim.
Artiomas nežinojo, kiek praėjo laiko, kol jis buvo be sąmonės, prara­
dęs mintis ir vizijas, tik retkarčiais pagaudamas kažkokius praslystančius
miglotus vaizdinius, įsigėrusius kraujo skonio ir kvapo. Kaip bebūtų, jis
džiaugėsi tuo, kad jo kūnas pasigailėjo jo, nužudė visas mintis ir drauge
išlaisvino protą nuo savigraužos ir liūdesio.
- Ė, broleli! - papurtė jį už peties kameros kaimynas. - Nemiegok,
jau ilgokai miegi! Jau beveik keturios!
Artiomas sunkiai, tarytum prie kojų buvo pririštas špižinis svarmuo,
bandė išplaukti į paviršių iš bedugnės, į kurią nugrimzdo jo sąmonė.
Realybė grįžo ne iškart, lėtai ryškėdama kaip kontūrai ant negatyvo,
panardinto į ryškinimo skystį.
- Kiek? - sugargaliavo jis.
- Be dešimt keturios, - pakartojo juodaakis.
Be dešimt keturios... Tikriausiai po keturiasdešimties minučių jo
ateis. Ir už valandos ir dešimties minučių... Valanda ir dešimt minučių.
Valanda ir devynios minutės. Valanda ir aštuonios. Ir septynios.
- Kuo tu vardu? - paklausė kaimynas.
- Artiomas.
- O aš - Ruslanas. Mano brolio vardas buvo Achmedas, tai jį iškart
sušaudė. O su manim nežino ką daryti. Vardas rusiškas, nenori suklys­
ti, - juodaakis džiaugėsi, kad pagaliau pavyko užmegzti pokalbį.

187

- Iš kur tu?
Artiomui tai nebuvo įdomu, bet apžėlusio kaimyno plepalai padėjo
jam užpildyti galvą, nereikėjo apie nieką galvoti. Nereikėjo galvoti apie
VDNH. Nereikėjo galvoti apie misiją, kurią jam patikėjo. Nereikia gal­
voti apie tai, kas nutiks metro. Nereikia. Nereikia!
- Aš pats iš Kijevo stoties, žinai tokią? Mes vadiname ją - saulėtą­
ja... - Ruslanas parodė baltadantę šypseną. - Ten daug mūsiškių, beveik
visi... Ten liko mano žmona, trys vaikai. Vyresnėlis turi šešis pirštus ant
rankų! - išdidžiai pridūrė jis.
Gerti... Ne stiklinę, bent gurkšnį. Lai būna šiltas, jis sutinka ir su šil­
tu. Lai būna nefiltruotas. Bet kokio vandens. Gurkšnį. Ir vėl nugrimzti
užmarštin, kol jo neateis ginkluoti palydovai. Kad vėl būtų tuščia ir
niekas netrikdytų. Kad nesisuktų, neaidėtų mintis, kad jis suklydo. Kad
jis neturėjo teisės. Kad jis turėjo išeiti. Nusisukti. Užsikimšti ausis. Eiti
toliau. Iš Puškino pasiekti Čechovo stotį. Ir iš ten - tik viena tarpustotė.
Taip paprasta. Tik viena tarpustotė, ir viskas baigta, užduotis įvykdyta.
Jis gyvas.
Gerti. Rankos taip nutirpo, kad jis jų visiškai nebejautė.
Žymiai lengviau mirtingiesiems, jeigu jie kuo nors tiki! Tiems, kas
įsitikinęs, kad mirtis - tai ne pabaiga. Tiems, kurių akyse pasaulis aiškiai
padalintas į juodą ir baltą, kas tiksliai žino, ką reikia daryti ir kodėl, kas
neša rankoje idėjos, tikėjimo deglą, ir jo šviesoje viskas atrodo paprasta
ir suprantama. Tiems, kas niekuo neabejoja ir nieko nesigaili. Jie miršta
lengvai. Jie miršta su šypsena.
- Kokie anksčiau vaisiai būdavo! O gėlės kokios gražios! Aš mergi­
noms jas nemokamai dovanodavau, ir jos man šypsodavosi, - girdėjo
jis, bet šie žodžiai nebegalėjo atitraukti jo nuo minčių.
Iš salės gilumos pasigirdo žingsniai, ėjo keli žmonės, ir Artiomui
suspaudė širdį, ji pavirto į mažą, neramiai tuksint} gumulėlį. Ateina
jo? Kaip greitai! Jis manė, kad keturiasdešimt minučių truks ilgiau...
Ar apgavo velnio kaimynas, iš pykčio pasakė, kad daugiau laiko lieka,
norėjo suteikti vilties? Ne, tai jau...
Tiesiai jam prieš akis sustojo trys poros batų. Sugirgždėjo spyna, ir Ar­
tiomas vos išsilaikė, kad nenugriūtų kartu su atitrauktomis grotomis.
- Pakelkite jį, - nuaidėjo balsas.
Jį sugriebė už pažastų, ir jis pakilo iki pat lubų.
- Sėkmės! - palinkėjo jam Ruslanas.

188

Du automatininkai, ne tie, kur su juo kalbėjosi, kiti, bet tokie pat be­
veidžiai, ir trečias - vilkintis juodą uniformą ir mažą beretę, su siaurais
ūseliais ir vandeningomis žydromis akimis.

- Paskui mane, - įsakė vyriausiasis, ir Artiomą nutempė į priešingą
platformos galą.

Jis bandė eiti pats, nenorėjo, kad jį temptų, tarytum bevalią lėlę...
jeigu jau teks atsisveikinti su gyvybe, tai bent oriai. Bet kojos buvo ne­
valdomos, linko, jis tik galėjo nerangiai jomis irtis, stabdydamas eismą,
ir ūsuotas vyras juoda uniforma griežtai nužvelgė jį.

Narvai tęsėsi ne iki pat salės galo. Jų eilė nutrūko šiek tiek toliau už
vidurio, kur į iškaltus žemyn praėjimus leidosi eskalatorių juostos. Ten,
gilumoje, degė deglai, lubomis lakstė grėsmingi tamsiai raudoni atspin­
džiai. Iš apačios sklido riksmai, pilni skausmo. Artiomui šovė į galvą min­
tis apie pragarą, ir jis net pajautė palengvėjimą, kai jie praėjo pro šalį. Iš
galinės kameros kažkoks nepažįstamasis šuktelėjo jam: „Sudie, drauge!",
bet jis neatkreipė dėmesio. Prieš akis šmėstelėjo vandens stiklinė.

Prie sienos stovėjo sargyba, grubiai sukaltas stalas su dviem kėdėmis
ir kabėjo apšviestas ženklas, draudžiantis juočkiams artintis. Kartuvių
niekur nebuvo matyti, ir Artiomui sekundei įsižiebė viltis, kad jį tik
norėjo pagąsdinti: iš tikrųjų jo neveda pakarti, o tuoj nuves prie stoties
krašto, kad kiti kaliniai nematytų, ir paleis.

Ūsuotasis vyras, einantis priekyje, pasuko į paskutinę arką, prie bėgių,
ir Artiomas patikėjo savąja išganingąja fantazija dar labiau...

Ant bėgių stovėjo nedidelė lentinė platforma ant ratų, sumontuota taip,
kad jos grindys buvo sulig stoties grindimis. Ant jos, tikrindamas kilpos
slydimą, stovėjo drūtas žmogelis dėmėta uniforma. Iš kitų jis išsiskyrė tik
užraitotomis rankovėmis, apnuoginančiomis jo trumpus galingus dilbius,
ir megzta kepure su prorėžomis akims, užmauta ant galvos.

- Viskas paruošta? - sugriaudėjo juodas munduras, ir budelis link­
telėjo jam.

- Nemėgstu aš šios konstrukcijos, - tarė jis. - Kodėl negalima buvo su
senąja gerąja taburete? Ten - viens! - jis trenkė kumščiu per plaštaką. -
Slanksteliai brakšt! - ir klientas gatavas. O šitas daiktas... Kol jis uždus,
kiek dar kraipysis, kaip sliekas ant kabliuko. O paskui, kai jau uždus,
kiek dar reikės tvarkyti! Juk ten ir žarnynas pasileidžia, ir...

- Liaukis! - nutraukė jį ūsuotasis, nusivedė į šoną ir įtūžusiai kažką
sušnypštė.

189

Kai tik viršininkas pasišalino, kareiviai kaipmat grįžo prie nutraukto
pokalbio:

- Na ir ką? - nekantraudamas paklausė kairysis.
- Na tai štai, - garsiai sušnibždėjo dešinysis, - prispaudžiau ją prie
kolonos, įkišau ranką po sijonu, na, ji visa tik suglebo ir sako man... -
bet nespėjo pabaigti pasakoti, nes grįžo ūsuotasis.
- ...Nepaisant to, kad rusas, pasikėsino!.. Išdavikas, atskilėlis, išsigi­
mėlis, o išdavikai turi skausmingai!.. - įteiginėjo jis budeliui.
Atrišę nutirpusias rankas, nuo Artiomo nuėmė striukę ir megztinį,
taip kad jis liko stovėti vien purvinais marškinėliais. Paskui nuplėšė nuo
kaklo gilzę, kurią jam davė Chanteris.
- Talismanas? - pasidomėjo budelis. - Aš tau jį į kišenę įdėsiu, gal
dar prisireiks.
Balsas jo buvo visai nepiktas ir skambėjo kažkaip raminančiai.
Paskui jam vėl surišo rankas už nugaros, ir pastūmė ant ešafoto.
Kareiviai liko ant platformos, jie buvo nebereikalingi, jis nebepabėgs,
visos jėgos buvo išnaudotos tam, kad išstovėtų ant kojų, kol budelis jam
dėjo kilpą ant kaklo. Išstovėti, nenugriūti, tylėti. Gerti. Štai viskas, kas
dabar užėmė visas jo mintis. Vandens. Vandens!
- Vandens... - sugargaliavo jis.
- Vandens? - skėstelėjo rankomis budelis. - Na iš kur aš tau dabar
vandens gausiu? Negalima, mano mielas, mes su tavim ir taip jau nuo
grafiko atsiliekam, tu dar šiek tiek pakentėk...
Jis nušoko ant bėgių, ir, paspjaudęs ant rankų, paėmė pririštą prie
ešafoto virvę. Kareiviai išsitiesė, o jų vadas nutaisė reikšmingą ir net
kiek iškilmingą veidą.
- Kaip priešų šnipą, niekšingai išdavusį savo tautą, išsižadėjusį... -
pradėjo ūsuotasis.
Artiomo galvoje pasiutusiai ėmė suktis nutrauktų minčių ir vaizdinių
karuselė: palaukite, dar anksti, aš dar nespėjau, man reikia, paskui išniro
prieš akis žiaurus Chanterio veidas ir ištirpo tamsiai raudonoje stoties
prieblandoje, švelniai žvilgtelėjo Suchojaus akys ir užgeso. Michailas
Porfirjevičius... „Tu mirsi"... juočkiai... jie juk neprivalo.. Palaukite! Ir
virš viso šito, permušdamas prisiminimus, žodžius, norus, apgaudamas
juos tvankia tiršta ūkana, kabojo troškulys. Gerti...
- ...išsigimėlį, juodinantį savo tautą... - nuobodžiai tęsė balsas.

190

Iš tunelio netikėtai pasigirdo riksmai ir sugriaudėjo kulkosvaidžio
serija, paskui pasigirdo garsus pokštelėjimas ir staiga viskas nutilo.
Kareiviai griebėsi už automatų, ūsuotasis ėmė neramiai sukinėtis ir
paskubomis užbaigė:

- Mirties bausme. Pradėk! - ir mostelėjo ranka.
Budelis sukrankštė ir patraukė už virvės, atsiremdamas kojomis į
pabėgius. Lentos po Artiomo kojomis sujudėjo, jis dar mėgino išsilaikyti
ant jų, kad liktų ant ešafoto, bet lentos judėjo tolyn, išsilaikyti buvo vis
sunkiau, virvė įsirėžė į kaklą ir traukė jį atgal, į mirtį, o jis nenorėjo,
jis taip nenorėjo.... O paskui grindys išslydo iš po jo, ir jis visu savo
svoriu užveržė kilpą. Ji suspaudė kvėpavimo takus, iš gerklės išsiveržė
kliuksintis gargesys, regėjimas iškart prarado savo ryškumą, viduje viską
susuko, kiekviena kūno ląstelę meldė oro gurkšnio, bet įkvėpti buvo
visiškai neįmanoma, ir kūnas ėmė rangytis, beprasmiškai, traukuliuotai,
o pilvo apačioje jautėsi bjaurus kutenantis silpnumas.
Šią akimirką stotis staiga prisipildė nuodingais geltonais dūmais,
šūviai nuaidėjo visai šalia, ir čia jo sąmonė užgeso.
- Ei, pakaruokli! Ko čia apsimetinėji! Užčiuopiu tavo pulsą, todėl ne­
simuliuok! - ir jam gerokai užvožė per žandus, bandydami atgaivinti.
- Aš atsisakau daryti jam dirbtinį kvėpavimą dar kartą! - pasakė kitas.
Šį kartą Artiomas buvo visiškai įsitikinęs, kad tai sapnas, galbūt,
momentinis užsimiršimas prieš pabaigą. Mirtis buvo taip arti, ir jos
geležiniai gniaužtai ant kaklo vis dar buvo juntami taip stipriai, kaip tą
momentą, kai jo kojos prarado atramą ir pakibo virš bėgių.
- Užtenka markstytis, spėsi dar! - reikalavo pirmasis balsas. - Šiam
kartui ištraukė tave iš kilpos, tai turėtum mėgautis gyvenimu, o ne ant
grindų voliotis!
Smarkiai purtė. Artiomas nedrąsiai atmerkė akį ir tuoj pat vėl už­
merkė, nusprendęs, kad visgi tikriausiai teko anksčiau laiko mirti, ir
pomirtinis gyvenimas jau prasidėjo. Virš jo palinko būtybė, šiek tiek pri­
menanti žmogų, bet tokia keista, kad kaip tik dabar jis atsiminė Chano
išdėstymus apie tai, kur patenka siela, atsiskyrusi nuo mirtingojo kūno.
Būtybės oda buvo geltono matinio atspalvio, o vietoj akių buvo siauri
plyšeliai, tarytum skulptorius išdrožė medį ir užbaigė beveik visą veidą,
o akis tik pažymėjo, bet pamiršo nupūsti drožles, kad jos atsimerktų ir
pažvelgtų į pasaulį. Veidas buvo apvalus, išsišovusiais skruostikauliais,
Artiomui dar niekada neteko matyti nieko panašaus.

191

- Ne, taip nieko nebus, - ryžtingai nusprendė balsas iš viršaus, ir į
veidą jam tekštelėjo vanduo.

Artiomas karštligiškai nurijo ir, siektelėjęs, įsikibo į butelį laikančias
rankas. Iš pradžių jis ilgam prigludo prie butelio kaklelio ir tik po to
apsižvalgė.

Jis svaiginančiu greičiu lėkė tamsiu tuneliu, gulėdamas ant ilgos,
ne mažiau dviejų metrų ilgio, drezinos. Ore sklandė lengvas degėsio
aromatas, ir Artiomas nustebęs pamanė, ar tik ne benzinu ji varoma.
Be jo, ant drezinos buvo dar keturi žmonės ir didelis, rudas, su juodais
nudegimais šuo. Vienas iš tų keturių buvo tas, kuris daužė Artiomui per
veidą, o antrasis buvo barzdotas vyras, kuris mūvėjo ausinę kepurę su
prisiūta raudona žvaigžde ir vilkėjo vatinuką, už nugaros jam maska-
tavosi ilgas automatas, panašus į tą, kokį turėjo Artiomas anksčiau, tik
po vamzdžiu dar buvo prisuktas peilinis durtuvas. Trečiasis - stambus
vaikėzas, kurio veido Artiomas iš pradžių neįžiūrėjo, o paskui vos
neiškrito iš išgąsčio ant bėgių: jo oda buvo labai tamsi, bet tik gerai
įsižiūrėjęs, jis nurimo: tai buvo ne juočkis, odos atspalvis visai ne toks,
ir veidas buvo kaip normalaus žmogaus, tik odos atspalvis buvo kitoks
ir, tik šiek tiek išverstos lūpos ir plokščia kaip boksininko nosis. Ketvir­
tasis, palyginti, niekuo neišsiskyrė, bet gražiu vyrišku veidu ir valingu
smakru kažkuo priminė Artiomui plakatą Puškino stotyje. Jis buvo
apsirengęs prašmatnią odinę striukę, apjuostą plačiu diržu su dviguba
skylučių eile ir karine perpete, o ant diržo kabojo įspūdingo dydžio dė­
klas. Vairagalyje blykčiojo Degtiariovo kulkosvaidis ir pleveno raudona
vėliava. Kai ant jos krito žibintuvėlio spindulys, paaiškėjo, kad tai - ne
visai vėliava, tiksliau, visiškai ne vėliava, o nuplėšta iš kraštų skiautė su
juodai raudono barzdoto veido atvaizdu. Visa tai kartu sudėjus buvo
labiau panašu į keistą kliedesį nei prieš tai prisivaidenusį Artiomui
stebuklingą išsigelbėjimą su Chanteriu, negailestingai išpjovusiu visą
Puškino stotį.

- Atsipeikėjo! - džiugiai sušuko siauraakis. - Na, pakaruokli, pasa­
kok, už ką tave?

Jis kalbėjo visiškai be akcento, jo tarimas niekuo nesiskyrė nuo Ar­
tiomo ar Suchojaus. Tai buvo labai keista - girdėti gryną rusų kalbą iš
tokios neįprastos būtybės. Artiomas negalėjo atsikratyti jausmo, kad tai
kažkoks farsas ir siauraakis tiesiog praveria burną, o už jį kalba barzdo­
tasis arba vyras odine striuke.

192

- Karininką jų... nušoviau, - nenoriai prisipažino jis.
- Va čia tai šaunuolis! Va čia tai saviškis! Taip jiems ir reikia! - en­
tuziastingai pritarė plačiaveidis, ir tvirtas tamsiaodis vaikinas, sėdėjęs
priekyje, atsisuko į Artiomą ir pagarbiai kilstelėjo antakius. Artiomas
pamanė, kad šitas tai jau tikrai iškraipo žodžius.
- Vadinasi, ne be reikalo mes surengėm tokią betvarkę, - plačiai nusi­
šypsojo jis, ir taip pat nepriekaištingai ištarė visus žodžius, tad Artiomas
galų gale susipainiojo ir nebežinojo, ką ir galvoti.
- Kuo tu vardu, didvyri? - pažvelgė į jį odinis gražuolis, ir Artiomas
prisistatė.
- O aš - draugas Rusakovas. Čia - draugas Banzajus, - nurodė odinis
į siauraakį. - Čia draugas Maksimas, - tamsiaodis vėl plačiai nusišyp­
sojo, - o čia draugas Fiodoras.
Šuns eilė atėjo paskutinė. Artiomas visai nebūtų nustebęs, jeigu ir
šunį būtų pristatę kaip „draugas". Bet šuo buvo tiesiog Karaciūpa. Ar­
tiomas iš eilės paspaudė stiprią sausą draugo Rusakovo ranką, siaurą,
bet tvirtą draugo Banzajaus delną, juodą draugo Maksimo lopetą ir
mėsingą draugo Fiodoro riešą, sąžiningai stengdamasis įsiminti visus
šiuos vardus, o ypač sunkiai ištariamą „Karaciūpą". Tačiau, netrukus
paaiškėjo, kad vieni kitus jie vadino ne visai taip. Į vyriausiąjį kreipėsi
„drauge komisare", tamsiaodį vadino Maksimka, tai Lumumba, siaura­
akį tiesiog - Banzajumi, o barzdotąjį ausine kepure - dėde Fiodoru.
- Sveikas atvykęs į Ernesto Če Gevaros Pirmąją Tarptautinę Rau­
donąją Kovinę Maskvos Metropoliteno Brigadą! - iškilmingai užbaigė
draugas Rusakovas.
Artiomas padėkojo jam ir nutilo, žvalgydamasis į šalis. Pavadinimas
buvo labai ilgas, o jo pabaiga sulipo į kažką nesuprantamo - raudona
spalva erzino Artiomą kaip bulių, o žodis „brigada" sukėlė nemalonias
sąsajas su Ženkos pasakojimais apie banditų išsišokimus kažkur Šabo-
lovo stotyje. Labiausiai jį intrigavo veidas ant plevėsuojančios drobės,
ir jis droviai pasidomėjo:
- O kas čia ant jūsų vėliavos? - vos neleptelėjęs „ant skiautės"
- O čia, brolau, ir yra Če Gevara, - paaiškino jam Banzajus.
- Kokia čegevara? - nesuprato Artiomas, bet sprendžiant iš krauju
pasruvusių draugo Rusakovo akių ir Maksimkos pašaipios veido išraiš­
kos suprato, kad apsijuokė.

193

- Draugas. Ernesto. Če. Gevara, - griežtai tardamas kiekvieną žodį
atskirai, atsakė komisaras. - Didis. Kubos. Revoliucionierius.

Dabar viskas nuskambėjo žymiai suprantamiau, nors aiškiau nepa­
sidarė, Artiomas nusprendė verčiau iš susižavėjimo suapvalinti akis ir
nutylėti. Galų gale, šie žmonės išgelbėjo jam gyvybę, ir pykdyti juos
dabar savo neišprusimu būtų nemandagu.

Tunelio sienų briaunos šmėžavo fantastiškai greitai, bekalbant jie
spėjo pralėkti pro vieną pustuštę stotį ir sustojo tunelio prietemoje už
jos, kur į šoną suko aklakelis.

- Pažiūrėsim, ar ryšis fašistų bjaurybės mus persekioti, - ištarė drau­
gas Rusakovas.

Dabar reikėjo šnabždėtis labai tyliai, nes draugas Rusakovas ir Kara-
ciūpa įdėmiai klausėsi garsų, sklindančių iš gelmių.

- Kodėl jūs tai padarėte?.. Mane... Išlaisvinote? - mėgindamas pa­
rinkti tinkamą žodį, paklausė Artiomas.

- Planinis išpuolis. Gavome informacijos, - paslaptingai šypsoda­
masis, paaiškino Banzajus.

- Apie mane? - viltingai paklausė Artiomas, kuris po Chano žodžių
apie jo ypatingą misiją norėjo tikėti savuoju išskirtinumu.

- Ne, apskritai, - Banzajus ranka parodė neapibrėžtumo gestą, - kad
planuojami žiaurumai. Draugas komisaras nusprendė, kad reikia jiems
užbėgti už akių. Be to, mes turime tokią užduotį - nuolat purtyti tuos
niekšus.

-Iš šios pusės jie neturi užtvarų, net stipraus žibinto, o tik paprastos
užkardos su laužais, - pridūrė Maksimka. - Na, mes tiesiai per jas ir
pervažiavom. Gaila, teko panaudoti kulkosvaidį. O paskui - dūmadėžę,
patys su dujokaukėm, tave nuėmėm, tą nelemtą esesininką - revoliu­
ciniu tribunolu, ir atgal.

Dėdė Fiodoras, tyliai rūkydamas iš kumščio kažkokį šlamštą, nuo
kurio dūmų ėmė ašaroti akys, staiga svariai ištarė:

- Taip, mažiau, neblogai jie su tavim padirbėjo. Nori spirituko? - ir,
ištraukęs iš stovinčios ant grindų geležinės dėžės pustuštį butelį su
drumzlina pliure, pakratė ją ir ištiesė Artiomui.

Prireikė nemažai drąsos jos gurkštelėti. Viduje tarsi švitru perėjo, bet
įtampa, kurią jis jautė pastarąsias kelias valandas, šiek tiek atslūgo.

- Tai jūs... raudonieji? - atsargiai paklausė jis.

m

- Mes, brolau, komunistai! Revoliucionieriai! - pasididžiuodamas
pasakė Banzajus.

- Iš Raudonosios Linijos? - atkakliai siekė sužinoti Artiomas.
- Ne, mes atskirai, - kažkaip neužtikrintai atsakė tas ir suskubo
pridurti: - Tau draugas komisaras paaiškins, jis pas mus atsakingas už
ideologinę dalį.
Rusakovas, grįžęs po kiek laiko, pranešė:
- Viskas ramu, - jo gražus vyriškas veidas spinduliavo ramybe. -
Galim čia sustoti poilsiui.
Sukurti laužą nebuvo iš ko, mažą arbatinuką pakabino virš spiritinės
lempos, po lygiai padalino šalto kiaulienos kumpio gabalą. Revoliucio­
nieriai maitinosi įtartinai gerai.
- Ne, drauge Artiomai, mes ne iš Raudonosios Linijos, - tvirta pareiš­
kė draugas Rusakovas, kai Banzajus perdavė jam Artiomo klausimą. -
Draugas Moksvinas užėmė Stalino poziciją, atsisakydamas visuotinės
metropolitenų revoliucijos, oficialiai išsižadėjęs Internacionalo ir nu­
stojęs palaikyti revoliucinę veiklą. Jis renegatas ir oportunistas. Mes su
bendražygiais palaikome labiau Trockį su Kastro ir Če Gevarą. Todėl
jis ir pavaizduotas ant mūsų vėliavos, - ir jis plačiu mostu nurodė į
graudžiai kabančią skiautę. - Mes išlikome ištikimi revoliucinei idėjai,
skirtingai nuo kolaboracionisto draugo Moskvino. Mes su bendražygiais
smerkiame jo liniją.
- Aha, o kas tau kurą duoda? - ne vietoje įsiterpė dėdė Fiodoras,
traukdamas suktinę.
Draugas Rusakovas užsiplieskė ir niekinančiai nužvelgė dėdę Fiodorą.
Tas tik kandžiai šyptelėjo ir dar smarkiau patraukė suktinę.
Artiomas mažai ką suprato iš komisaro paaiškinimų, išskyrus svar­
biausią: su tais raudonaisiais, kurie ketino užvynioti Michailo Por-
firjevičiaus žarnas ant pagalio ir sušaudyti jį patį, šie turėjo mažai ką
bendro. Tai jį nuramino, ir norėdamas padaryti gerą įspūdį, jis parodė
savo žinias:
- Stalinas - tai tas, kur Mauzoliejuje, taip?
Šį kartą jis tikrai persistengė. Rūstus mėšlungis iškreipė gražų vyrišką
draugo Rusakovo veidą, Banzajus visai nusisuko, ir net dėdė Fiodorą '
susiraukė.
- Ne, ne, juk tai Leninas Mauzoliejuje! - suskubo pasitaisyti Artio­
mas.

195

Rūsčios raukšlės ant aukštos draugo Rusakovo kaktos išsilygino, ir
jis tik griežtai pasakė:

- Su jumis dar reikia gerokai padirbėti, drauge Artiomai!
Artiomas visai nenorėjo, kad draugas Rusakovas su juo padirbėtų, bet
jis susitvardė ir nieko neatsakė. Apie politiką jis iš tiesų ne daug ką žino­
jo, bet ji ėmė jį dominti, todėl, palaukęs, kol audra nutils, jis ryžosi:
- O kodėl jūs prieš fašistus? Aš irgi prieš, bet juk jūs revoliucionieriai
ir...
- O čia jiems, bjaurybėms, už Ispaniją, Ernestą Telmaną ir Antrąjį
pasaulinį! - prakošė pro suspaustus dantis draugas Rusakovas, ir, nors
Artiomas vėl nieko nesuprato, dar kartą pademonstruoti savo neišpru-
simo jis nesiryžo.
Išsipilstę į puodukus verdantį vandenį, visi atsigavo. Banzajus ėmė
uždavinėti barzdočiui kažkokius kvailus klausimus, akivaizdžiai tam,
kad paerzintų, o Maksimka, prisėdęs arčiau prie draugo Rusakovo,
tyliai paklausė:
- Pasakykite, drauge komisare, ką marksizmas-leninizmas kalba apie
begalvius mutantus? Tai man jau senokai neduoda ramybės. Aš noriu
būti ideologiškai tvirtas, o čia gaunasi spraga, - jo akinančiai balti dantys
sublizgėjo kaltoje šypsenoje.
- Supranti, drauge Maksimai, - ne iš karto atsakė komisaras, - tai,
brolau, nepaprastas reikalas, - ir giliai susimąstė.
Artiomui irgi buvo įdomu, ką mutantai reiškia politiniu požiūriu, o
ir apskritai, ar jie egzistuoja. Bet draugas Rusakovas tylėjo, ir Artiomo
mintys palaipsniui sušoko atgal į tą vagą, iš kurios negalėjo išlipti kelias
pastarąsias dienas: į Polisą. Jam reikia į Polisą. Stebuklo dėka jam pavyko
išsigelbėti, jam duotas dar vienas šansas, ir, galbūt, jis paskutinis. Skau­
dėjo visą kūną, buvo sunku kvėpuoti, pernelyg gilūs įkvėpimai virsdavo
kosuliu, o vienos akies vis dar nepavyko atmerkti. Taip norėjosi dabar
likti su šiais žmonėmis! Su jais jis jautėsi žymiai ramiau ir užtikrinčiau,
ir tiršta nepažįstamojo tunelio tamsa visai negniuždė - tiesiog apie ją
nebuvo nei laiko, nei noro galvoti. Šnaresiai ir girgždesiai, sklindantys
iš juodųjų gelmių, nebegąsdino, nebevertė suklusti, ir jis svajojo, kad šis
poilsis truktų amžinai: taip saldu buvo iš naujo išgyventi savo išsigelbė­
jimą. Nors mirtis žvangtelėjo savo geležiniais dantimis palei pat ausį, tik
per plauką nepasiekusi Artiomo, lipšni, trukdanti mąstyti, paralyžiuo­
janti kūną baimė, sukausčiusi jį prieš pat egzekuciją, jau išgaravo, dingo,

196

nepalikusi nė pėdsako, ir paskutiniai jos likučiai, pasislėpę po širdimi
ir pilve, buvo išdeginti pragariška barzdoto draugo Fiodoro naminuke.
O pats Fiodoras, ir nutrūktgalvis Banzajus, ir rimtasis odinis komisa­
ras, ir didžiulis Maksimas-Lumumba - su jais buvo taip lengva, kaip
nebuvo jam nuo tų laikų, kai prieš šimtą metų jis iškeliavo iš VDNH. Jis
nebeturėjo nieko iš to, ką turėjo. Nuostabus naujutėlis automatas, beveik
penkios apkabos šovinių, pasas, maistas, arbata, du žibintuvėliai - viskas
dingo. Viskas liko pas fašistus. Tik striukė, kelnės ir susukta gilzė, kurią
budelis įdėjo jam į kišenę: Gal dar prisireiks." Ką dabar daryti? Likti čia
su kovotojais iš Tarptautinės, lai būna raudonosios, brigados, kaip ten
toliau... nesvarbu. Gyventi jų gyvenimą ir pamiršti savąjį...

Ne. Negalima. Negalima sustoti net minutei, negalima ilsėtis. Jis ne­
turi teisės. Tai daugiau nebe jo gyvenimas, jo likimas priklauso kitiems
nuo to momento, kai jis sutiko su Chanterio pasiūlymu. Dabar jau vėlu.
Reikia eiti. Kitos išeities nėra.

Jis ilgai sėdėjo tylėdamas, stengdamasis apie nieką negalvoti, bet niū­
rus ryžtas noko jame sulig kiekviena sekunde, ne sąmonėje, o išsekusiuo­
se raumenyse, ištampytose ir maudžiančiose gyslose, tarytum minkštą
žaislą, iš kurio iškratė visas drožles ir pavertė beformiu skuduru, kažkas
būtų uždėjęs ant kieto metalinio karkaso. Tai buvo ne jis, jo ankstesnė
asmenybė išsilakstė kartu su drožlėmis, pagautomis tunelio skersvėjo,
subyrėjo į šipulius, ir dabar jo pavidale apsigyveno kažkas kitas, kas tie­
siog nepageidavo klausytis desperatiškų kraujuojančio iškankinto kūno
maldavimų, kas gniuždė neužgimusį norą pasiduoti, pasilikti, pailsėti,
nieko neveikti anksčiau nei jis spėjo įgautį užbaigtą, sąmoningą formą.
Tas kažkas priiminėjo sprendimus instinktų, raumenų refleksų ir stubu­
ro smegenų lygyje, aplenkiančius sąmonę, kurioje dabar viešpatavo tyla
ir tuštuma, ir begalinis vidinis dialogas nutrūko vidury sakinio.

Artiomo viduje tarytum išsitiesė susukta spyruoklė. Jis nerangiu
mediniu judesiu atsistojo ant kojų, ir komisaras nustebęs pažvelgė į jį,
o Maksimas net padėjo ranką ant automato.

- Drauge komisare, galima su jumis... šnektelti, - intonacijų netekusiu
balsu paprašė Artiomas.

Čia sunerimęs atsisuko ir Banzajus, palikęs ramybėje, pagaliau, ne­
laimingąjį dėdę Fiodorą.

- Kalbėkite tiesiai, drauge Artiomai, aš neturiu paslapčių nuo savo
bendražygių, - atsargiai atsiliepė komisaras.

197

- Suprantate... Aš esu jums be galo dėkingas už tai, kad jūs mane
išgelbėjote. Bet aš neturiu kuo jums atsilyginti. Aš labai norėčiau su
jumis likti. Bet aš negaliu. A turiu eiti toliau. Man... reikia.

Komisaras nieko neatsakė.
- O kur tau taip reikia? - netikėtai įsiterpė dėdė Fiodoras.
Artiomas suspaudė lūpas ir įsistebeilijo į grindis. Stojo nejauki tyla.
Jam pasirodė, kad jie dabar žiūri į jį įtemptai ir įtartinai, bandydami
atspėti jo ketinimus. Šnipas? Išdavikas? Kodėl slapukauja?
- Na, nenori, nesakyk, - susitaikęs tarė dėdė Fiodoras.
- Į Polisą, - neišlaikė Artiomas. Negalėjo jis rizikuoti dėl kažkokios
kvailos konspiracijos tokių žmonių pasitikėjimu ir palankumu.
- Ką, kažkoks reikalas yra? - pasidomėjo barzdotas nekaltu veidu.
Artiomas tylėdamas linktelėjo.
- Skubus? - tęsė jis kamantinėjimą.
Artiomas linktelėjo dar kartą.
- Na, žiūrėk, vaikine, mes tavęs nelaikysim. Jeigu nenori nieko pa­
sakoti, tebūnie. Bet juk negalime tavęs vidury tunelio palikti! Negalim
juk, vaikinai? - atsisuko jis į likusiuosius.
Banzajus ryžtingai papurtė galva, Maksimka kaipmat nuėmė ranką
nuo automato ir patvirtino, kad niekaip negali. Čia įsiterpė draugas
Rusakovas.
- Ar jūs, drauge Artiomai, esate pasiruošęs mūsų brigados kovotojų
akyse, išgelbėjusių jūsų gyvybę, prisiekti, kad neplanuojate savo užduo­
timi pakenkti revoliucinei veiklai? - griežtai paklausė jis.
- Prisiekiu, - ryžtingai atsakė Artiomas. Revoliucinei veiklai jis vi­
siškai nesiruošė kenkti, buvo ir svarbesnių reikalų.
Draugas Rusakovas ilgai ir įdėmiai žvelgė jam į akis ir, pagaliau,
paskelbė verdiktą:
- Draugai kovotojai! Asmeniškai aš tikiu draugu Artiomu. Prašau
balsuoti už tai, kad jam reikia padėti pasiekti Polisą.
Dėdė Fiodoras pirmasis pakėlė ranką, ir Artiomas pamanė, kad
tikriausiai tai jis ir ištraukė jį iš kilpos. Paskui nubalsavo Maksimas, o
Banzajus tiesiog linktelėjo.
- Matote, drauge Artiomai, čia netoliese yra nežinoma plačiosioms
masėms tarpustotė, kuri sujungia Zamoskvorecko šaką ir Raudonąją
liniją, - tarė vadas. - Mes galime jus nugabenti...

198

Pabaigti jis nespėjo, nes Karaciūpa, iki šiol gulėjęs ramiai prie jo
kojų, staiga pašoko ir ėmė kurtinančiai loti. Draugas Rusakovas žai­
bišku judėsiu ištraukė iš dėklo žvilgantį TT. Likusiųjų Artiomas tiesiog
nespėjo stebėti: Banzajus jau tampė už virvės, mėgindamas užvesti
variklį, Maksimas užėmė poziciją iš nugaros, o dėdė Fiodoras išėmė
iš tos pačios geležinės dėžės, kur laikė naminukę, butelį su kyšančiu iš
kaklelio dagčių.

Šioje vietoje tunelis nėrė žemyn, todėl matomumas buvo labai prastas,
bet šuo ir toliau plyšavo, ir Artiomui pasidarė neramu kaip ir kitiems
žygio draugams.

- Duokite ir man automatą, - sušnabždėjo jis.
Netoliese užsidegė ir užgeso gana galingas žibintas, paskui pasigirdo
kažkieno griežtas balsas, duodantis trumpas komandas. Sunkūs batai
ėmė žvangėti pabėgiais, kažkas prislopintai nusikeikė, ir vėl viskas
nurimo. Karaciūpa, kuriam komisaras buvo užspaudęs nasrus ranka,
išsilaisvino ir vėl ėmė loti.
- Neužsiveda, - prislopintai sumurmėjo Banzajus, - reikia stumti!
Artiomas pirmas nulipo nuo drezinos, paskui jį nušoko barzdotasis,
paskui Maksimas, ir jie sunkiai, remdamiesi padais į slidžius pabėgius,
išjudino tą griozdą iš vietos. Jis įsibėgėjo labai lėtai, ir, kada, pagaliau,
pabudęs variklis ėmė leisti panašius į kosulį garsus, batai sužvangėjo
jau visai šalia.
- Ugnis! - sukomandavo iš tamsos, ir siaura tunelio erdvė prisipildė
garsu. Šaudė mažiausiai keturi vamzdžiai, kulkos netvarkingai lakstė
aplink, atšokdamos rikošetu, skeldamos žiežirbas ir su žvangesiu atsi­
trenkdamos į sienas.
Artiomas pamanė, kad iš čia jie nebeištrūks, bet Maksimas, išsitie­
sęs visu ūgiu ir laikydamas kulkosvaidį rankose, paleido ilgą seriją, ir
automatai nutilo. Čia drezina ėmė greičiau judėti, ir galiausiai teko jau
bėgti iš paskos, kad spėtų užšokti ant platformos.
- Sprunka! Pirmyn! - sušuko už nugaros, ir automatai pradėjo tratėti
su triguba jėga, bet dauguma kulkų smigo į tunelio sienas ir lubas.
Nuorūka padegęs piktai šnypštelėjusią dagtį, barzdotasis įvyniojo
butelį į kažkokį skudurą ir metė ant bėgių. Po minutės jiems už nugarų
ryškiai pliūptelėjo ir pasigirdo tas pats pokštelėjimas, kurį Artiomas jau
buvo kartą girdėjęs, stovėdamas su kilpa ant kaklo.
- Dar! Ir dūmų! - įsakė draugas Rusakovas.

199

Motorizuota drezina - tai tikras stebuklas, pagalvojo Artiomas, kai
persekiotojai liko toli, bandydami prasibraukti pro dūmų sieną. Mašina
lengvai skriejo pirmyn ir, gąsdindama žioplius, pralėkė pro Novokuznec-
ko stotį, kurioje draugas Rusakovas griežtai atsisakė stoti. Jie praskriejo
pro ją taip greitai, kad Artiomas net nespėjo gerai apžiūrėti stoties. Nieko
ypatingo joje jis nepastebėjo, nebent labai menką apšvietimą, nors žmo­
nių ten buvo užtektinai, bet Banzajus pašnibždėjo jam, kad ši stotis labai
negera, ir jos gyventojai labai keisti, ir paskutinį kartą, kai jie norėjo čia
apsistoti, vėliau labai gailėjosi ir vos išnešė sveiką kailį.

- Atleisk, bičiuli, nebegalime tau padėti, - pirmąkart pasakęs „tu“,
kreipėsi į jį draugas Rusakovas. - Dabar mums čia ilgai negalima bus
grįžti. Mes keliausime į mūsų atsarginę bazę, į Avtozavodsko stotį. Jei
nori, junkis prie brigados.

Artiomui vėl teko perlipti per save ir atsisakyti šio pasiūlymo, bet
dabar tai jam pavyko lengviau. Jį užvaldė linksma neviltis: visas pa­
saulis buvo nusiteikęs prieš jį, viskas klostėsi ne taip, dabar jis tolo nuo
centro, nuo išsvajoto savo kelionės tikslo, ir sulig kiekviena sekunde šis
tikslas blėso, grimzdamas j tunelių tamsą, skiriančią jį nuo Artiomo,
ir drauge ėmė prarasti savo realumą, vėl virsdamas kažkuo abstrakčiu
ir nepasiekiamu. Tačiau pasaulio priešiškumas jam ir jo misijai žadino
jame atsakomąjį pyktį, kuriuo dabar prisipildė jo raumenys, atkaklų
pyktį, uždegantį jo užgesusį žvilgsnį užsispyrusią ugnimi, pakeitusį ir
baimę, ir pavojaus jausmą, ir protą, ir jėgą.

- Ne, - pirmąsyk pasakė jis tvirtai ir ramiai. - Aš turiu eiti.
- Tada mes nuvyksime iki Pavelecko stoties ir ten išsiskirsime, -
patylėjęs, priėmė jo pasirinkimą komisaras. - Gaila, drauge Artiomai.
Mums reikalingi kovotojai.
Netoli Novokuznecko stoties tunelis išsišakojo, ir drezina pajudėjo
kairėn. Kai Artiomas paklausė, kas yra dešinėje tarpustotėje, jam paaiš­
kino, kad ten jiems kelio nėra: už kelių šimtų metrų išsidėstęs Hanzos
forpostas, tikra tvirtovė. Šis niekuo neišsiskiriantis tunelis vedė iškart
prie trijų žiedinių stočių: Oktiabrsko, Dobrynino ir Pavelecko. Griauti
šią atšaką ir tuo pačiu sunaikinti tokį svarbų transporto vožtuvą Hanza
nesiruošė, bet juo naudojosi tik Hanzos slaptieji agentai. Jeigu kažkas
iš pašalinių mėgino prisiartinti prie forposto, juos sunaikindavo dar
prieigose, net nesuteikdami galimybės pasiaiškinti.

200