Dmitry.Glukhovsky.-.Metro.2033.2011.LT

apsiginti nuo nežinomų priešų buvo lengviau. Giliai įkvėpęs, jis pakilo.
Kaip bebūtų, likti vienoje vietoje ir tempti laiką stalkeris jam uždraudė.
Reikia paskubėti. Atrodo, čia, paviršiuje, nuolat reikėjo skubėti.

Perėjęs dar vieną kvartalą, Artiomas sulėtino žingsnį, kad apsidairytų.
Gatvė čia platėjo ir buvo panaši į aikštę, kurios viena dalis, aptverta nuo
gatvės, buvo paversta parku. Bet kokiu atveju, buvo galima suprasti,
kad ten kadaise buvo parkas: medžiai vis dar buvo savo vietose, bet tai
buvo visai ne tie medžiai, kuriuos Artiomui teko matyti ant atvirukų ir
nuotraukų. Stori gumbuoti stiebai siekė už jų stovėjusio pastato penktą
aukštą. Tikriausiai, būtent į tokius parkus stalkeriai eidavo parnešti mal­
kų, kuriomis buvo kūrenamas ir apšviečiamas visas metro. Properšose
tarp kamienų šmėžavo keisti šešėliai, o kažkur gilumoje ruseno neryški
ugnis, kurią Artiomas būtų galėjęs palaikyti laužo liepsna, jeigu ne jos
žalsvas atspalvis. Pastatai irgi atrodė grėsmingai: susidarė įspūdis, kad
jiems teko matyti daugybę žiaurių ir kruvinų kautynių. Jų viršutiniai
aukštai buvo apgriuvę, daug kur juodavo įlaužos, o kai kur išliko tik dvi
sienos, ir pro tuščius langus matėsi blausus naktinis dangus.

Už aikštės pastatai tarsi prasiskyrė, o gatvę kirto platus bulvaras. Virš
jo, įžengę iš tamsos, tarsi stebėjimo bokštai, stūksojo pirmieji Naujojo
Arbato daugiaaukščiai. Sprendžiant iš žemėlapio, įėjimas į Arbato stotį
turėjo būti netoliese, jam iš kairės. Artiomas dar kartą nužvelgė niūrų
parką. Melnikas buvo teisus: lįsti į tą tankumyną, mėginant rasti ten
nusileidimą į metro, visiškai nebuvo noro. Kuo ilgiau jis žiūrėjo į juodą
tankmę, nusidriekusią apgriauto pastato papėdėje, tuo labiau jam at­
rodė, kad jis mato, kaip tarp milžiniškų medžių šaknų juda tos pačios
paslaptingos figūros, kurios sekė jį visą kelią.

Pakilęs vėjas išjudino sunkias šakas, ir kamienai įtemptai girgžtelėjo.
Tolumoje pasigirdo kažkieno kaukimas. Tankumynas tylėjo, bet ne todėl,
kad buvo miręs. Jo tylėjimas buvo labai panašus į Artiomo persekiotojų
tylėjimą. Atrodė, jis irgi kažko laukia. Artiomą apėmė jausmas, kad jeigu
jis ilgiau liks šioje vietoje, įžūliai spoksodamas į jo slapčiausias gelmes,
išvengti bausmės nepavyks. Jis patogiau suėmė automatą ir apsidairė - ar
neprisiartino padarai per daug arti - ir pajudėjo toliau.

Bet jau po kelių sekundžių jis sustojo - kai kirto bulvarus prieš prasi­
dedant Kalinino prospektui. Iš čia atsivėrė toks vaizdas, kad prisiversti
eiti toliau Artiomas tiesiog negalėjo.

301

Jis stovėjo plačių gatvių sankryžoje, per kurią, tikriausiai, kadaise
važinėjo automobiliai. Ji buvo kažkokia keista, dalis asfalto leidosi į tu­
nelį, kad paskui vėl išnirti į paviršių. Dešinėje tolo bulvarai - juos buvo
galima pažinti iš juodų tankiai augančių medžių, tokių pat didžiulių,
kaip ir tie, pro kuriuos jis dabar ėjo. Kairėje matėsi didelė asfaltuota
aikštė, - dalis automobilių sankryžos. Užjos vėl prasidėjo tankumynas.
Dabar matomumas buvo gana geras, ir Artiomas paklausė savęs, ar tik
taip yra ne dėl to, kad artėja baisusis saulėtekis.

Keliai buvo nusėti sulankstytais ir sudegintais karkasais, kuriuose
Artiomas pažino automobilius. Čia visiškai nieko nebeliko: per du žy­
gių į paviršių dešimtmečius stalkeriai spėjo pasipelnyti iš visko, kas tik
įmanoma. Benzinas iš kuro bakų, akumuliatoriai, generatoriai, žibintai,
ištrauktos sėdynės - visą tai buvo galima rasti VDNH, ir bet kuriame
stambiame metro turguje.

Asfalte buvo iškasinėtos įvairaus skersmens duobės, visur matėsi
platūs įtrūkimai, pro kuriuos veržėsi žolė ir lankstūs stiebai su gum­
bais viršuje. Tiesiai prieš jį į perspektyvą tolo Naujojo Arbato ūkanotas
tarpeklis, iš vienos pusės vainikuojamas nežinia kaip išlikusiais namais,
savo forma primenančiais atverstas knygas, o iš kitos - dalinai apgriau­
tais aukštybiniais, ne mažiau dvidešimties aukštų, namais. Artiomui už
nugaros liko kelias bibliotekos ir Kremliaus link.

Jis stovėjo vidury šių didingų civilizacijos kapinių ir jautėsi kaip ar­
cheologas, atradęs senovės miestą, kurio praeities didybė ir grožis net
praėjus keliems amžiams priverčia pajusti didžią pagarbą. Įsivaizduoti,
kaip gyveno žmonės šiuose ciklopiniuose pastatuose, važinėdavę šiais
apdegusiais automobilių griaučiais, kadaise blizgančiais šviežiais dažais
ir minkštai riedančiais lygia kelio danga įšilusia padangų guma, leisdavęsi
į metro tik tam, kad kuo greičiau iš vieno šio bekraščio miesto taško pa­
siektų kitą... Tai atrodė neįmanoma. Apie ką jie galvojo kiekvieną dieną?
Kas jiems nedavė ramybės? Kas, apskritai gali neduoti ramybės žmogui,
jeigu jam netenka kiekvieną sekundę bijoti dėl savo gyvybės ir nuolat
kovoti dėl jos, mėginant prailginti gyvenimą bent dar viena diena?

Tą akimirką debesys pagaliau išsisklaidė ir danguje pasirodė pra­
kąstas gelsvas mėnulio diskas, išmargintas keistais raštais. Ryški šviesa,
prasiskverbusi pro debesis, užliejo mirusį miestą ir dar labiau pabrėžė
jo niūrų prašmatnumą. Namai ir medžiai, iki šiol buvę tik plokščiais ir

302

belyčiais siluetais, atgijo ir įgavo apimtis, anksčiau nematytos detalės
tapo labiau pastebimos.

Nepajėgdamas pajudėti iš vietos, Artiomas lyg apžavėtas dairėsi į
šonus, bandydamas nuslopinti apėmusį jį jaudulį. Tik dabar jis pradėjo
suprasti ir jausti tą ilgesį, kuris skambėjo senų žmonių balsuose, prisi-
mindavusių praeitį, grįždavusių mintimis į tą miestą, kuriame jie kadaise
gyveno. Tik dabar jis ėmė suvokti, kaip dabar buvo nutolęs žmogus nuo
savo ankstesnių pasiekimų ir užkariavimų. Tarytum paukštis, išdidžiai
sklandęs, sužeistas ir kritęs ant žemės, kad pasislėpęs plyšyje, galėtų ten
numirti. Jis prisiminė jo nugirstą ginčą tarp patėvio ir Chanterio. Ar
sugebės žmogus išgyventi, ir, jeigu sugebės, ar tai bus tas pats žmogus,
kuris kadaise užkariavo pasaulį ir tvirtai valdė jį? Dabar, kai Artiomas
pats galėjo įvertinti, nuo kokio aukščio žmonija krito į bedugnę, jo
tikėjimas šviesia ateitimi visiškai išgaravo.

Tiesus ir platus Kalinino prospektas tolo nuo jo, pamažu siaurė-
damas, kol visai ištirpo tamsiame tolyje. Dabar Artiomas stovėjo ant
kelio visiškai vienas, tarp praeities vaiduoklių ir šešėlių, bandydamas
įsivaizduoti kiek žmonių anksčiau dienomis ir naktimis vaikščiodavo
gatvėmis, kiek automobilių fantastiniu greičiu pralėkdavo per tą vietą,
kur jis dabar stovėjo, kaip jaukiai ir šiltai švietė dabar tušti ir juodi
gyvenamųjų namų langai. Kur visa tai dingo? Pasaulis atrodė ištuštėjęs
ir apleistas, bet Artiomas suprato, kad tai tik iliuzija: žemė nebuvo ap­
leista ir mirusi, tiesiog pasikeitė jos šeimininkai. Pagalvojęs apie tai, jis
atsigręžė atgal į biblioteką.

Jie nejudėdami stovėjo už šiek tiek daugiau nei šimto metrų nuo jo
vidury gatvės. Padarų buvo ne mažiau kaip p e n k i, ir jie neketino dau­
giau slapstytis skersgatviuose, nors ir atkreipti jo dėmesį irgi nemėgino.
Artiomas negalėjo suprasti, kaip jiems pavyko pavyti jį taip greitai ir
taip begarsiai. Mėnesienoje jų figūros buvo matyti ypač aiškiai: tvirtos,
stambiomis galūnėmis, ir, galbūt, net aukštesnės, nei jam pasirodė iš
pradžių. Nors jų akių per tokį atstumą nebuvo matyti, Artiomas buvo
įsitikinęs, kad dabar jie nužiūrinėja jį, įkvėpia drėgną orą, tyrinėdami
jo kvapą, ir laukia. Greičiausiai, kartu su jo kvapu susimaišė pažįstamas
jiems parako kvapas, ir padarai kol kas nesiryžta užpulti, stebėdami jį
iš tolo ir laukdami, kol jis parodys bent mažą abejonės ir silpnumo po­
žymį. O gal jie tiesiog lydi Artiomą iki savo valdų ribos ir neketina jam

303

pakenkti? Iš kur jam žinoti, kaip elgiasi būtybės, atsiradusios Žemėje
prieštaraujant evoliucijos dėsniams?

Stengdamasis išlaikyti savitvardą, Artiomas nusisuko ir demons­
truodamas ramybę pajudėjo tolyn, dėl visą ko atsigręždamas per petį
kas dešimt žingsnių. Iš pradžių padarai stovėjo savo vietose, bet paskui
ėmė pildytis blogiausi jo būgštavimai. Atsistoję keturpėsčia, jie iš lėto
ėmė ropoti paskui jį. Bet, kai tik šimto metrų atstumas, kurio nuo pat
pradžių laikėsi persekiotojai, buvo pasiektas, jie vėl sustingo. Artiomas
jau pamažu ėmė priprasti prie savo keistojo eskorto, tačiau vis dar
bijojo paleisti jį iš akių ir laikė parengtą automatą. Jie taip ir ėjo kartu
tuščiu prospektu, apšviestu mėnesiena: priekyje - išsigandęs, susigūžęs
žmogus, stodamas ir dairydamasis kas penkiasdešimt žingsnių, už jo -
penkios ar šešios neaiškios būtybės, iš lėto besivejančios jį, stodamos ant
užpakalinių galūnių, leisdamos jam vėl šiek tiek atitrūkti į priekį.

Po dešimties minučių jam pasirodė, kad atstumas tarp jų ėmė mažėti.
Be to, iki šiol ėję grupe, dabar padarai išsibarstė, bandydami apeiti jam
iš šonų. Artiomui niekada neteko turėti reikalų su pulku medžiojančių
plėšrūnų, bet kažkodėl jis neabejojo, kad jie ruošiasi puolimui. Atėjo metas
veikti. Staigiai atsisukęs, jis nukreipė automatą į vieną iš tamsių figūrų.

Jų elgesys kaipmat pasikeitė. Ši kartą jie nesustojo, kad sulauktų,
kol jis pajudės toliau. Jie lėtai artinosi prie jo, pamažu darydami lanką
aplink jį. Reikėjo pamėginti juos atbaidyti iki tol, kol jie spės sumažinti
atstumą iki tos ribos, kada pradės pulti.

Artiomas iššovė į orą. Trenksmas atsiliepė nuo daugiaaukščių namų
sienų ir aidu nulėkė į kitą prospekto galą. Žvangtelėjo ant asfalto nu­
kritusi gilzė. O paskui pasigirdo duslus, kupinas įniršio riaumojimas, ir
padarai puolė pirmyn. Skiriančius juos nuo Artiomo dešimtis metrų jie
galėjo įveikti per keletą sekundžių, bet jis buvo pasirengęs tokiam įvykių
susiklostymui. Kai tik arčiausiai jo esanti bestija atsidūrė taikiklyje, jis
paleido trumpą seriją ir puolė bėgti namų link.

Kaip bebūtų keista, sprendžiant iš kupino nevilties to padaro riksmo,
jis pataikė. Ar užlaikys tai likusius padarus, ar, atvirkščiai, įsiutins dar
labiau, atspėti buvo neįmanoma.

Ir čia pasigirdo naujas riksmas - ne grasinantis medžiojančių jį padarų
riaumojimas, o ilgas, šaižus svirpimas, nuo kurio gyslose sustingo kraujas.
Riksmas sklido iš viršaus, ir Artiomas suprato, kad į žaidimą įsitraukė nau­

304

jas dalyvis. Tikriausiai, šūvio garsai atkreipė skraidančio monstro dėmesį,
panašaus į tą, kuris buvo susisukęs lizdą ant šventyklos kupolo.

Virš galvos kaip strėlė pralėkė didžiulis šešėlis. Akimirką atsigręžęs
atgal, Artiomas pamatė, kad persekiojantys jį padarai išsilakstė kas kur, ir
tik vienas jų, matyt tas, kurį jis sužeidė, liko vidury gatvės. Kliegdamas,
jis nerangiai ėmė šlubuoti prie pastatų, mėgindamas ten pasislėpti. Bet
galimybių išsigelbėti jis neturėjo: apsukusi dar vieną ratą keliasdešimties
metrų aukštyje, skraidanti pabaisa užpuolė savo auką. Ji nusileido žemyn
taip greitai, kad Artiomas net nespėjo jos kaip reikiant apžiūrėti. Su­
čiupusi paskutinį kartą šiurpiai suspiegusį padarą, gigantiškas paukštis
be ypatingų pastangų pakilo su grobiu į orą ir nusinešė jį ant vieno iš
daugiaaukščių namų stogo.

Artiomo persekiotojai kol kas nesiryžo pasirodyti iš savo slėptuvių,
bijodami, kad sparnuotoji pabaisa gali grįžti, bet Artiomas neturėjo ko
prarasti. Glausdamasis prie namų sienų, jis ėmė bėgti pirmyn, ten, kur,
pagal jo apskaičiavimus, turėjo būti Sadovoje Kolco. Jis sugebėjo nubėgti
ne mažiau kaip puskilometrį, kol uždusęs atsigręžė atgal įsitikinti, kad
medžiojančios jį bestijos neatsipeikėjo. Prospektas buvo tuščias. Bet,
praėjęs dar keliasdešimt metrų ir pažvelgęs į vieną iš Naujojo Arbato
skersgatvį pastebėjo jame jau pažįstamus nejudančius šešėlius. Dabar jis
ėmė suprasti, kodėl šie padarai neskubėjo išeiti į atvirą plotą ir sekė savo
aukas iš siaurų gatvelių. Medžiodami jį, jie bijojo pritraukti stambesnių
plėšrūnų dėmesį ir tapti jų grobiu.

Dabar Artiomas vėl kas minutę gręžiojosi: jis žinojo, kad šie padarai
gali judėti labai greitai ir praktiškai be jokio garso, todėl bijojo, kad gali
būti nelauktai užkluptas. Prospekto galas jau ėmė matytis, kai jie vėl
išėjo iš skersgatvių ir ėmė supti jį. Pasimokęs, Artiomas iškart iššovė į
orą, tikėdamasis, kad, tai pritrauks sparnuotąją pabaisą ir išgąsdins tuos
padarus. Jie iš tiesų neilgam sustingo, atsistoję ant užpakalinių galūnių ir
ištempę kaklus. Bet dangus buvo tuščias - monstras, tikriausiai, dar ne­
spėjo susidoroti su pirmąją porcija. Artiomas tai suprato kiek ankščiau,
nei jo persekiotojai, ir puolė dešinėn, įsmukdamas į artimiausią laiptinę.
Nesvarbu, kad Melnikas jį įspėjo neiti į namų vidų, nes ten kažkas gyve­
na, bet atviroje erdvėje susigrumti su tokiu stipriu ir judriu priešininku,
kaip tie besivaikantys jį padarai, būtų tiesiog beprotybė. Jie sudraskytų
Artiomą anksčiau, nei jis būtų spėjęs užtraukti automato spyną.

305

Laiptinėje buvo tamsu ir jam teko įjungti žibintuvėlį. Apvali šviesos
dėmė apšvietė apdaužytas sienas, prirašinėtas visokių nešvankybių prieš
keletą dešimtmečių, apdergtus laiptus, išlaužtas nusiaubtų ir apdegusių
butų duris. Bendrą vaizdą papildė zujančios aplink nieko nebijančios
žiurkės.

Laiptinę jis pasirinko sėkmingai - pro laiptų aikštelės langus matėsi
prospektas, ir pakilęs dar vienu aukštu, Artiomas galėjo įsitikinti, kad
padarai kol kas nesiryžta jo sekti. Jie jau prisėlino prie pat laiptinės
durų, bet, užuot ėję vidun, jie apsupo ją ir pritūpę ant užpakalinių letenų
sustingo kaip akmeninės statulos. Artiomas netikėjo, kad jie atsitrauks
ir leis grobiui pasprukti. Anksčiau ar vėliau jie pamėgins pasiekti jį iš
vidaus, jeigu, žinoma, laiptinėje nesislepia kažkas tokio, dėl ko Artiomas
pats nebus priverstas bėgti iš ten.

Jis pakilo dar vienu aukštu, apšvietė butų duris ir pastebėjo, kad
vienos jų buvo uždarytos. Jis stumtelėjo jas petim ir įsitikino, kad spy­
na užrakinta. Nieko nelaukęs, jis iššovė tiesiai į spyną ir spyriu plačiai
atlapojo duris. Iš esmės jam buvo tas pats, kuriame bute gintis, bet
praleisti galimybę pažvelgti į nepaliestus praėjusios epochos žmonių
namus jis negalėjo.

Pirmiausia jis užtrenkė duris ir pristūmė prie jų prieangyje stovėju­
sią spintą. Rimto šturmo ši barikada nebūtų atlaikius, tačiau, bent jau,
nepastebimai įveikti jos nepavyks. Po to Artiomas priėjo prie lango ir
pažvelgė pro jį. Tai buvo praktiškai ideali ugniavietė - iš ketvirto aukš­
to jis puikiai matė laiptinės prieigas ir apie dešimt padarų, puslankiu
susėdusių prie įėjimo. Dabar jis turėjo pranašumą, ir jis nedelsė juo
pasinaudoti. Įjungęs lazerinį taikiklį, jis nukreipė raudoną tašką į pačio
stambiausio padaro galvą ir, atsidusęs, nuspaudė gaiduką. Trinktelėjo
trumpa serija, ir pabaisa be garso nugriuvo ant šono. Likusieji žaibišku
greičiu puolė į skirtingas puses, ir po akimirkos gatvė buvo tuščia. Bet
Artiomas neabejojo, kad toli jie nenuėjo. Artiomas nutarė palaukti ir
įsitikinti, ar jų bendrininko mirtis iš tikrųjų atbaidė likusiuosius.

O kol kas jis turėjo šiek tiek laiko patyrinėti butą.
Nors langai čia, kaip ir visame name, buvo išdaužti, baldai ir visa kita,
jo nuostabai, puikiai išsilaikė. Ant grindų buvo išmėtyti maži gumulė­
liai, panašūs į žiurkių nuodus, kokius naudodavo jo gimtojoje VDNH.
Galbūt, tai ir buvo nuodai, nes nė vienos žiurkės kambariuose Artiomas

306

nepastebėjo. Kuo ilgiau jis vaikštinėjo po butą, tuo labiau įsitikino, kad
gyventojai neapleido jo paskubomis, o užkonservavo, tikėdamiesi vieną
dieną grįžti. Butas buvo kruopščiai sutvarkytas, virtuvėje nebuvo palikta
jokių produktų, kurie galėtų privilioti graužikus ar vabzdžius, didžioji
baldų dalis buvo uždengta celofanine plėvele.

Vaikščiodamas po kambarius, Artiomas bandė įsivaizduoti, kokia buvo
žmonių, gyvenusių šiame bute, buitis. Kiek jų čia gyveno? Kelintą valandą
jie keldavosi, grįždavo iš darbų, vakarieniaudavo? Apie daugelį užsiėmi­
mų, ritualų ir kitų dalykų jis žinojo tik iš knygų ir dabar, matydamas tikrus
namus, įsitikino, kad anksčiau daug ką įsivaizduodavo visiškai ne taip.

Artiomas atsargiai pakėlė skaidrią polietileno plėvelė ir apžiūrėjo
knygų lentynas. Tarp pažįstamų iš metro platinamų detektyvų ten buvo
ir keletas spalvingų vaikiškų knygelių. Jis paėmė vieną jų, ir jam bevar­
tant puslapius su linksmų gyvūnėlių atvaizdais, iš knygos iškrito kieto
popieriaus lapas. Pasilenkęs, Artiomas pakėlė jį nuo grindų: tai buvo
išblukusi besišypsančios moters su mažu vaiku ant rankų nuotrauka.

Jis suakmenėjo.
Ritmas, kuriuo plakė jo širdis, sutriko. Ką tik tolygiais trinksniais
varinėjantį kraują per kūną, ji staiga ėmė pašėlusiai plakti. Artiomas
užsimanė nusiimti dujokaukę, įkvėpti gryno oro, nesvarbu koks nuo­
dingas jis bebūtų. Atsargiai, tarsi bijodamas, kad nuotrauka subyrės nuo
prisilietimo, jis priartino ją prie akių.
Moteris buvo maždaug trisdešimties, o mažyliui ant jos rankų - ne
daugiau kaip dveji, ir dėl juokingos kepurės ant galvos buvo sunku pa­
sakyti, tai buvo berniukas ar mergaitė. Vaikas žiūrėjo tiesiai į kamerą,
ir jo žvilgsnis buvo kaip suaugusiojo, toks rimtas, tarsi jis nujautė greitą
vaikystės pabaigą. Artiomas apsuko nuotrauką, ir jo dujokaukės stiklas
aprasojo. Kitoje pusėje mėlynu šratinuku buvo užrašyta: „Artiomkai 2
metukai 5 mėnesiai".
Iš jo tarsi ištraukė šerdį. Kojos sulinko, ir jis atsisėdo ant grindų,
pakišęs nuotrauką po krintančią pro langą mėnesieną. Kodėl moters iš
nuotraukos šypsena jam atrodė tokia pažįstama, tokia artima? Kodėl
jam ėmė trūkti oro, kai jis ją pamatė?..
Iki šio miesto žlugimo, jame gyveno daugiau kaip dešimt milijonų
žmonių. Artiomas - ne pats populiariausias vardas, bet daugiamilijoni­
niame megapolyje turėtų būti keliasdešimt tūkstančių vaikų tokiu vardu.

307

Tai būtų tas pats, jeigu taip vadintų visus dabartinius metro gyventojus.
Tikimybė buvo tokia maža, kad net neverta buvo apie ją galvoti. Bet ko­
dėl tada jam atrodė tokia pažįstama tos moters nuotraukoje šypsena?..

Jis pamėgino atgaivinti atmintyje prisiminimų apie vaikystę nuotru­
pas, retkarčiais šmėkštelėdavusias sekundę jo mintyse arba aplankančias
jį sapnuose. Jaukus mažas kambarėlis, švelnus apšvietimas, knygą skai­
tanti moteris... Plati tachta. Jis pašoko iš vietos ir kaip viesulas pralėkė
po kambarius, tikėdamasis rasti juose panašų baldų išdėstymą, kaip ir
jo sapnuose. Akimirką jam pasirodė, kad viename kambaryje baldai
sustatyti lygiai taip pat, kaip ir jo prisiminimuose. Sofa buvo kiek kitokia,
ir langas buvo ne ten, na ir kas, galų gale, trimečio sąmonėje šis vaizdas
galėjo užsifiksuoti šiek tiek iškreiptai...

Trimečio? Vaiko amžius nuotraukoje irgi buvo kitas, bet tai nieko
nereiškė. Datos šalia prierašo nebuvo. Nuotrauka galėjo būti padaryta
bet kada, nebūtinai keletą dienų iki to, kai buto gyventojams teko am­
žiams jį palikti. Nuotrauka galėjo būti padaryta ir prieš pusmetį, ir prieš
metus iki to, tikino jis save. Tada berniuko su kepuryte amžius sutaptų
su jo paties... Tada tikimybė, kad nuotraukoje pavaizduotas jis.... ir jo
motina... išaugtų keliasdešimt kartų. „Bet nuotrauka galėjo būti padaryta
ir prieš trejus, ir prieš penkerius metus iki to“, - šaltai ištarė jo viduje
kažkieno svetimas balsas. Galėjo.

Netikėtai jam į galvą atėjo dar viena mintis. Atlapojęs duris į vonios
kambarį, jis apsidairė ir, pagaliau, rado tai, ko ieškojo. Veidrodis buvo
padengtas tokiu dulkių sluoksnių, kad net neatspindėjo jo žibintuvėlio
šviesos. Artiomas nukabino nuo kabliuko šeimininkų paliktą rankšluostį
ir nuvalė veidrodį. Jame pasirodė veido su dujokauke ir šalmu atvaizdas.
Jis apšvietė save žibintuvėliu ir vėl pažvelgė į veidrodį.

Lieso, pavargusio veido beveik nebuvo galima įžiūrėti po plastikiniu
dujokaukės antveidžiu. Sunkiai įžvelgiamas pro aprasojusį dujokaukės
stiklą giliai įdubusių tamsių akių žvilgsnis staiga jam pasirodė panašus
į berniuko iš nuotraukos žvilgsnį. Artiomas pridėjo prie veido nuo­
trauką, įdėmiai pažvelgė į berniuko veiduką, paskui pažvelgė į atvaizdą
veidrodyje. Vėl apšvietė nuotrauką ir dar kartą pažvelgė į savo veidą po
dujokauke, bandydamas prisiminti kaip jis atrodė pastarąjį kartą, kai
jis žvelgė į save veidrodyje. Kada tai buvo? Prieš jam paliekant VDNH,
bet, kiek laiko praėjo nuo to laiko, jis negalėjo pasakyti. Sprendžiant

308

iš jo atvaizdo, keleri metai. Jeigu tik būtų galima nusiimti tą prakeiktą
dujokaukę ir palyginti save su tuo vaiku iš nuotraukos! Suprantama,
kad, paaugę, žmonės dažnai pasikeičia neatpažįstamai, bet juk kiekvieno
žmogaus veide išlieka kažkas, kas primena apie tolimą vaikystę.

Liko tik viena išeitis: kai jis grįš į VDNH, būtinai paklaus Suchojaus,
ar panaši moteris, besišypsanti jam dabar iš nuotraukos, į moterį, kuri
patikėjo jam vaiko gyvybę stotyje, pasmerktoje būti suėstai žiurkių... Į jo
motiną. Tegul jos veidas tada buvo iškreiptas nevilties ir maldos grima­
sos, Suchojus vis vien ją pažins. Jis turi profesionalią atmintį veidams,
jis tiksliai galės pasakyti, kas pavaizduotas nuotraukoje. Ar tai ji?

Artiomas dar kartą apžiūrėjo nuotrauką, ir su netikėtu sau pačiam švel­
numu paglostęs moters veidą, atsargiai įdėjo nuotrauką atgal į knygelę, iš
kurios ji iškrito, ir įsidėjo į kuprinę. Keista, pamanė jis, prieš keletą valandų
jis buvo pačioje didžiausioje žinių saugykloje visame žemyne, kur galėjo
laisvai pasiimti bet kurią iš milijonų įvairiausių knygų, kurių daugelis jų
buvo tiesiog neįkainojamos. Bet jis paliko jas dulkėti lentynose, ir jam net
nekilo mintis pasipelnyti iš bibliotekos turtų. Taigi, jis ima pigią knygutę
su paprastais piešinėliais vaikams ir jaučiasi taip, tarytum būtų radęs di­
džiausią lobį žemėje.

Jis grįžo į koridorių, ketindamas pavartyti likusias knygas, galbūt,
apžiūrėti spintas ir paieškoti nuotraukų albumų. Tačiau pakėlęs akis į
langą, pajuto kažkokius nežymius pokyčius. Jį apėmė lengvas nerimas.
Kažkas buvo ne taip. Priėjęs arčiau, jis suprato kas vyksta: nakties spalva
už lango pasikeitė, jį nusidažė gelsvais ir rusvais atspalviais. Švito.

Padarai vėl lūkuriavo prie laiptinės, nesiryždami įeiti vidun. Jų gen­
tainio nebuvo niekur matyti, bet nusinešė jį sparnuotas gigantas ar jie
patys jį sudraskė, buvo neaišku. Artiomas nesuprato, kas juos sulaiko
nuo buto šturmavimo, bet kol kas jį tokia situacija tenkino.

Ar spės jis pasiekti Smolensko stotį iki saulėtekio? Ir, svarbiausia, ar jis
sugebės atsiplėšti nuo persekiotojų? Galima buvo likti užbarikaduotame
bute, pasislėpti nuo saulės spindulių vonioje ir sulaukti, kol jie nuvys
tuos plėšrūnus ir išeiti į lauką sutemus. Bet kiek atlaikys apsauginis
kostiumas? Kuriam laikui apskaičiuotas jo dujokaukės filtras? Kokių
veiksmų imsis Melnikas, neradęs jo sutartoje vietoje sutartu laiku?

Artiomas priėjo prie buto durų ir sukluso. Tyla. Jis atsargiai pastūmė
spintą ir lėtai pravėrė duris. Laiptų aikštelėje nieko nebuvo, bet apšvietęs

309

žibintuvėliu laiptus, Artiomas pastebėjo kai ką, ko jis anksčiau nematė.
Ar tiesiog neatkreipė dėmesio?

Laiptai buvo padengti tirštomis skaidriomis gleivėmis. Atrodė tary­
tum kažkas būtų šliaužęs laiptas ir palikęs paskui save pėdsaką. Prie buto,
kuriame jis slapstėsi, durų pėdsakų nebuvo, bet Artiomo tai neguodė.
Vadinasi, apleisti namai iš tiesų nebuvo tokie tušti, kaip atrodė?

Dabar likti šiame bute, o juo labiau miegoti čia, jis visiškai nebeno­
rėjo. Liko tik viena išeitis: atbaidyti neketinančias atsisakyti jo mėsos
bestijas ir pamėginti nubėgti iki Smolensko stoties. Padaryti tai reikia
iki tol, kol saulė išdegins jam akis ir pažadins nežinomas pabaisas, apie
kurias jį įspėjo Melnikas.

Šį kartą jis taikėsi nebe taip taikliai, o tiesiog stengėsi, kad serija užka­
bintų kuo daugiau plėšriųjų padarų. Du iš jų suriaumojo ir nugriuvo ant
žemės, likusieji pasislėpė skersgatviuose. Atrodo, kelias buvo laisvas.

Artiomas nubėgo žemyn, atsargiai, bijodamas pasalos, iškišo galvą
iš laiptinės ir iš visų jėgų puolė bėgti Sadovoje Kolco link. Koks gi ten
turėtų būti košmariškas tankumynas, tuose soduose ant žiedo, pamanė
jis, jeigu net plonos medžių juostelės bulvaruose per tuos metus pavirto
į tamsias džiungles ... Nekalbant jau apie Botanikos sodą ir apie tai, kas
jame užaugo.

Jo persekiotojai leido jam šiek tiek atitrūkti, būriuodamiesi į gaują,
ir jam pavyko nubėgti beveik iki prospekto galo. Švito vis labiau, bet
šių padarų saulės spinduliai, matyt, visiškai netrikdė: pasidalinę į dvi
grupes, jie lėkė tarp namų, kiekvieną sekundę mažindami skiriantį
juos nuo Artiomo atstumą. Čia, atviroje erdvėje, jie turėjo pranašumą:
Artiomas negalėjo sustoti ir tinkamai nusitaikyti. Be to, jie judėjo ant
keturių galūnių, ir jų siluetai buvo pakilę virš žemės ne daugiau kaip
metrą, beveik susilieję su keliu. Kaip besistengtų Artiomas greitai bėgti,
tačiau jam trukdė apsauginis kostiumas, kuprinė, du automatai ir nuo­
vargis, susikaupęs per šią nesibaigiančią naktį.

Greitai tie pragaro pasiuntiniai pasivys jį ir atliks savo darbą, apimtas
nevilties pamanė jis. Jis prisiminė bjaurius, bet tvirtus plėšrūnų kūnus,
gulinčius kraujo klane prie laiptinės, ten, kur juos pakirto automato
serija. Artiomas neturėjo laiko jų tyrinėti, bet jam pakako vieno žvilgs­
nio, kad jie ilgam išliktų jo atmintyje: blizgantis rusvas kailis, didžiulė
apvali galva, nasrai su daugybe smulkių aštrių dantų, kurie, atrodo,

310

dygo keliomis eilėmis. Prisiminęs visus žinomus jam gyvūnus, Artiomas
negalėjo tiksliai įvardinti nė vieno, kuris dėl radiacijos poveikio galėtų
paleisti į pasaulį tokius padarus.

Laimei, Sadovoje Kolco gatvėje, jeigu tai iš tikrųjų buvo ji, neaugo
jokie medžiai. Tai buvo tiesiog dar viena plati gatvė, besidriekianti į abi
puses nuo sankryžos kiek matė akys. Prieš puldamas vėl bėgti, Artiomas
nežiūrėdamas paleido trumpą seriją. Tos bestijos jau buvo arčiau nei
už penkiasdešimties metrų nuo jo ir, sudariusios puslankį, kai kurios
judėjo beveik lygiagrečiai su juo.

Jam teko ieškoti praėjimo tarp kelių didžiulių penkių ar šešių me­
trų gylio duobių, ir vienoje vietoje padaryti lanką, norint apeiti gilų
įtrūkimą, perpus padalinusį kelią. Netoliese esantys pastatai atrodė
keistai: jie buvo ne apdegę, o apsilydę. Susidarė įspūdis, kad čia vyko
kažkas ypatingo, dėl ko šis rajonas nukentėjo labiau nei Kalinino
prospektas. Ir virš viso šito peizažo stūksojo nepaliestas nei laiko, nei
ugnies neįsivaizduojamo dydžio pastatas, panašus į viduramžių pilį.
Sekundę Artiomas pažvelgė viršun ir su palengvėjimu atsiduso: virš
pilies sklandė tamsus sparnuotas šešėlis, kuris dabar galėjo jį išgel­
bėti. Tereikėjo atkreipti jo dėmesį, kad jis pastebėtų jo persekiotojus.
Pakėlęs viena ranka automatą ir nukreipęs jį į sparnuotą pabaisą, jis
nuspaudė gaiduką.

Nieko neįvyko.
Jam baigėsi šoviniai.
Bėgant buvo nelengva persukti į priekį už nugaros kabantį atsarginį
automatą. Pasukęs į vieną iš artimiausių skersgatvių, Artiomas prisiglau­
dė prie sienos ir pakeitė ginklą. Dabar jis galėjo laikyti tuos padarus kuo
toliau nuo savęs, kol neištuštės antrojo automato dėtuvė.
Pirmoji pabaisa pasirodė iš už kampo ir įprastu judesiu: pritūpė ant
užpakalinių galūnių, išsitiesusi visu didžiuliu savo ūgiu. Ji įsidrąsino ir
priėjo taip arti, kad dabar Artiomas pirmą kartą galėjo pamatyti jos akis:
mažos, pasislėpusios po masyvia kakta, degančios pikta žalia ugnimi,
panašia į tos paslaptingos ugnies atspindžius parke.
Lazerinio taikiklio Danilos kalašnikove nebuvo, bet iš tokio atstumo
jis ir be jo neprašaus. Sustingusi bestijos figūra ramiai įsitaisė taikiklio
rėmuose. Artiomas stipriau prispaudė automatą prie peties ir nuspaudė
gaiduką.

311

Staiga automato spyna užstrigo. Kas nutiko? Nejaugi skubėdamas
jis sumaišė automatus? Na ne, jo kalašnikovas su lazeriniu taikikliu...
Artiomas pabandė truktelėti spyną. Užstrigo.

Jo galvoje ėmė suktis minčių viesulas. Danila, bibliotekininkai... Štai
kodėl jis nesipriešino, kai knygų labirinte jį užpuolė ta pilka pabaisa! Jo
automatas tiesiog nesuveikė. Jis, tikriausiai, taip pat pašėlusiai traukiojo
spyną, kol bibliotekininkas tempė jį į koridoriaus gilumą...

Šalia pirmosios bestijos tyliai, kaip vaiduokliai, atsirado dar dvi. Jos
įdėmiai tyrinėjo Artiomą, kuris prarado viltį susidoroti su Danilos au­
tomatu, ir, atrodo, darė išvadas. Arčiausiai esantis padaras, tikriausiai,
vadas, pašoko ir atsidūrė maždaug už penkių metrų nuo Artiomo.

Tą akimirką jiems virš galvų praskrido gigantiškas šešėlis. Padarai
prisispaudė prie žemės ir pakėlė galvas. Pasinaudojęs jų pasimetimu,
Artiomas puolė į vieną iš arkų, nebesitikėdamas ištrūkti gyvas iš šios
situacijos, tiesiog gyvuliškai stengėsi atitolinti savo žūties momentą.
Skersgatviuose jis neturėjo net mažiausios galimybės pasprukti nuo jų,
bet kelias atgal į Sadovoje Kolco, jau buvo užkirstas.

Jis atsidūrė vidury tuščios erdvės kvadrato, įrėminto namų sienomis,
kuriose matėsi arkos ir praėjimai. Už pastato, į kurį jis stovėjo veidu,
stūksojo ta niūri pilis, kuri pribloškė jį dar prie Sadovoje Kolco. Pagaliau
atitraukęs nuo jos žvilgsnį, Artiomas pamatė ant priešais stovinčio pas­
tato užrašą: „Maskvos V.I.Lenino metropolitenas" ir šiek tiek žemiau -
„Smolensko stotis". Aukštos ąžuolinės durys buvo šiek tiek pravertos.

...Buvo sunku pasakyti kaip jam pavyko išsisukti. Tai buvo keistas
pavojaus nuojautos ir lengvo oro virpesio, neišvengiamo plėšrūno,
puolančio savo auką, palydovo, derinys. Padaras nusileido vos už pusės
metro nuo jo, ir Artiomas pajuto sklidusią nuo jo smarvę. Jis traukėsi į
šoną, ir iš visų jėgų ėmė bėgti prie įėjimo į metro. Ten buvo jo namai,
jo pasaulis, ten, po žeme, jis vėl taps aplinkybių šeimininku.

Smolensko stoties vestibiulis atrodė būtent taip, kaip Artiomas ir įsi­
vaizdavo: čia buvo tamsu, drėgna ir tuščia. Iškart buvo aišku, kad iš šios
stoties žmonės dažnai kyla į paviršių: kasos ir visos tarnybinės patalpos
buvo atidarytos ir išgrobstytos. Viskas, kas naudinga, buvo nugabenta
žemyn prieš daugybę metų. Neliko nei turniketų, nei budėtojo būde­
lės - apie juos priminė tik betono pagrindas. Toliau matėsi pusapvalis
tunelio skliautas ir gilyn vedantys eskalatoriai. Žibintuvėlio spindulys

312

siekė tik nusileidimo vidurį, ir įsitikinti, ar ten tikrai yra įėjimas, Ar­
tiomas negalėjo. Bet ir likti vietoje nebuvo galima: padarai jau pateko
į vestibiulį, jis tai suprato išgirdęs kaip sugirgždėjo durys. Po sekundės
jie galėjo atsidurti prie eskalatorių, ir tas mažas laiko pranašumas, kurį
jis dabar turėjo, iškart dingtų.

Nerangiai žengdamas storais batų padais per išklerusius rifliuotus
laiptus, Artiomas ėmė leistis. Jis pamėgino peršokti keletą laiptelių, bet
koja paslydo ant drėgno paviršiaus, ir jis nudardėjo žemyn, susimušda-
mas pakaušį. Sustoti pavyko tik tada, kai šalmu ir strėnomis jis suskai­
čiavo apie dešimt laiptelių. Apšvietęs spinduliu likusią už nugaros kelio
atkarpą (kaip mažai, pasirodo, jis nuėjo!), Artiomas pamatė ten būtent
tai, ko ieškojo ir bijojo: nejudančias tamsias figūras. Laikydamiesi savo
įpročio, prieš puldami, jie sustingo vietoje, tyrinėdami aplinką ar neby­
liai tardamiesi. Artiomas pamėgino vėl peršokti du laiptelius. Šį kartą
jam pavyko geriau, ir, slysdamas gumine turėklo juosta dešine ranka, o
žibintuvėlį prispaudęs kairiąja, jis bėgo dar apie dvidešimt sekundžių,
kol galiausiai vėl pargriuvo.

Už nugaros pasigirdo sunkus trypsėjimas. Padarai pasiryžo.
Artiomas iš visos širdies tikėjosi, kad seni laiptai, gailiai girgždan­
tys nuo jo nedidelio svorio, tiesiog įgrius, neišlaikę kelių centnerių jo
persekiotojų svorio. Bet besiartinantis iš tamsos bildesys liudijo apie
tai, kad eskalatorius puikiai susitvarko su tokiu krūviu.
Žibintuvėlio šviesoje jis pamatė plytų sieną su didelėmis durimis
vidury. Iki jos buvo likę apie dvidešimt metrų, ne daugiau. Vos pajėg­
damas atsikelti, Artiomas įveikė paskutinę kelio atkarpą per begalines
penkiolika sekundžių.
Durys buvo iš plieno lakštų ir į smūgius kumščiu atsiliepė skambiai,
kaip varpas. Artiomas beldėsi iš visų jėgų - besiartinantys šešėliai, ku­
riuos jis miglotai matė prieblandoje, skubino jį. Tik po kelių sekundžių,
stingdamas, jis suvokė, kokią siaubingą klaidą ką tik padarė: užuot
pasibeldęs į duris sutartu kodu, jis tik sukėlė sąmyšį. Dabar apsauga,
tikriausia, jokiais būdais neįsileis jo. Maža kas čia bando patekti iš pa­
viršiaus... Juolab, kad saulė jau tuoj patekės.
Koks gi buvo tas sutartinis signalas? Trys greiti - trys lėti —trys greiti?
Ne, tai juk SOS signalas. Tikrai buvo trys pradžioje ir trys pabaigoje, bet
greiti ar lėti, jis negalėjo prisiminti. O jeigu dabar pradėti eksperimentuoti,

313

apie patekimą vidun galima išvis pamiršti. Jau geriau tada SOS... Tokiu
būdu, apsauga bent supras, kad už durų yra žmogus. Nors, kaip sakė
Melnikas, dar neaišku, kas baisiau.

Pabeldęs į plieną dar kartą, Artiomas nusiėmė nuo peties automatą
ir drebančiomis rankomis pakeitė jame šovinių dėtuvę. Gerai, kad jų
buvo Danilos automate. Paskui jis prispaudė žibintuvėlį prie automato
vamzdžio ir nervingai nukreipė jį į lubas. Ilgi išlikusių šviestuvų šešė­
liai lipo vienas ant kito klaidžiojančiame šviesos spindulyje, ir nebuvo
galima garantuoti, kad viename iš jų nesislėpė tamsus siluetas...

Kitoje geležinių durų pusėje buvo visiškai tylu. Dieve, nejaugi tai ne
ta Smolensko stotis, pamanė Artiomas. Galbūt šis įėjimas buvo užmū­
rytas prieš dešimtmetį ir nuo to laiko niekas juo nebesinaudojo? Juk jis
pateko čia visiškai atsitiktinai, o ne vykdydamas stalkerio nurodymus.
Jis galėjo ir suklysti!

Visai arti, maždaug už penkiolikos metrų, sugirgždėjo laiptai. Neiš­
tvėręs, Artiomas paleido seriją ta kryptimi, iš kur sklido garsas. Aidas
skaudžiai vožtelėjo Artiomui per ausis ir ėmė kilti eskalatoriumi į viršų.
Bet nieko panašaus į sužeistą ar mirštančią bestiją, nebuvo girdėti. Šo­
viniai išnaudoti be reikalo.

Nesiryždamas nuleisti akių, Artiomas prisiglaudė nugara prie durų ir
vėl pabeldė kumščiu per geležį: trys greiti, trys lėti, trys greiti. Atrodo,
jis išgirdo už durų sunkų metalinį girgždėjimą. Ir būtent tuo momentu
iš tamsos neįtikėtinu greičiu iššoko plėšrūno figūra.

Automatą Artiomas laikė dešinėje rankoje, ir gaiduką jis nuspaudė
beveik atsitiktinai, kai instinktyviai atšoko atgal. Kulkos apsuko pabai­
są ore, ir užuot įsikibusi jam į gerklę, ji, pritrūkusi dviejų metrų, krito
ant eskalatoriaus laiptų. Tačiau po akimirkos ji atsistojo, nekreipdama
dėmesio į plūstantį iš žaizdos kraują. Paskui, susvyravusi, vėl puolė ir
prirėmė Artiomą prie šaltų plieninių durų. Atakuoti ji nebegalėjo: pa­
skutinės jo paleistos kulkos pataikė jai į galvą, ir šuolio vidury ji buvo
nebegyva. Bet tos inertinės jėgos, su kuria pabaisa atsitrenkė į Artiomą,
būtų pakakę, kad jam praskeltų galvą, jeigu ne jo šalmas...

Durys atsidarė, ir koridorių užtvindė ryški balta šviesa. Nuo eska­
latoriaus pasigirdo riaumojimas: sprendžiant iš garso, tų padarų dabar
ten buvo ne mažiau kaip penki. Kažkieno stiprios rankos sugriebė jį

314

už pakarpos ir įtraukė vidun, po to durys užsitrenkė ir žvangtelėjo
metalinė spyna.

- Nesužeistas? - paklausė kažkieno balsas.
- Velnias jį žino... - atsiliepė kitas. - Matei, ką jis paskui save atsivedė?
Aną kartą vos išvijom juos, ir tai tik dujomis. Dar to betrūko, kad jie
Smolensko stoty apsigyventų, maža jiems Arbato. O ką - visai įmanoma!
Jie žmogieną mėgsta...
- Palikite jį. Jis su manimi. Artiomai! Ei, Artiomai! Nagi, atsipeikėk! -
pašaukė jį pažįstamas balsas, ir Artiomas sukaupęs jėgas atsimerkė.
Virš jo buvo pasilenkę trys žmonės. Du iš jų, tikriausiai, vartų sergė­
tojai, dėvėjo šiltas pilkas striukes su neperšaunamomis liemenėmis ir
megztas kepures. Trečiasis, Artiomo džiaugsmui, buvo Melnikas.
- Tai čia jis ir yra? - kiek nusivylęs paklausė vienas iš sergėtojų. - Tada
imkite, tik apie karantiną^ir dezinfekavimą nepamirškite.
- Dar mane mokysite? - nusijuokė stalkeris. - Kelkis, Artiomai.
Ilgokai tu... - pridūrė jis, ištiesdamas jam ranką.
Artiomas pabandė atsikelti, bet kojos jo neklausė. Jis susvyravo ir
išbalo, jį ėmė pykinti.
- Jį reikia nugabenti į ligoninę. Tu padėk man, o tu uždaryk vartus, -
paliepė Melnikas.
Kol jį apžiūrinėjo gydytojas, Artiomas tyrinėjo baltą koklį, kuriuo
buvo apkaltos operacinės sienos. Patalpa buvo išblizginta, ore tvyrojo
aitrus chlorkalkių kvapas, o ant lubų buvo pritvirtintos kelios dieninės
šviesos lempos. Operacinių stalų čia buvo keletas, prie kiekvieno jų
stovėjo spintelė su paruoštais naudojimui įrankiais. Vietinės mažos
ligoninės būklė paliko jam įspūdį, bet kam ji reikalinga taikiai, kiek
Artiomas prisiminė, Smolenksko stočiai, buvo neaišku.
- Lūžių nėra, tik sumušimai. Keli įdrėskimai, kuriuos dezinfekavo­
me, - reziumavo gydytojas, šluostydamas rankas švariu rankšluosčiu.
- Gal paliktumėte mus trumpam? - paprašė gydytojo Melnikas. -
Norėčiau su juo kai ką aptartį akis į akį.
Supratingai linktelėjęs, gydytojas išėjo. Stalkeris, prisėdęs ant kušetės
krašto, pareikalavo iš Artiomo išsamaus pasakojimo apie tai, kas įvyko.
Pagal jo paskaičiavimus, Artiomas turėjo atsidurti Smolensko stotyje
dviem valandomis anksčiau, ir Melnikas jau ketino kilti į paviršių jo
ieškoti. Istoriją apie persekiojimą jis išklausė iki galo, tačiau be ypatingo

315

susidomėjimo, skraidančias pabaisas pavadino sudėtingu knyginiu žo­
džiu „pterodaktilis", o labiausiai jam paliko įspūdį pasakojimas apie tai,
kaip Artiomas pasislėpė laiptinėje. Sužinojęs, kad, kol jis slėpėsi bute,
per laiptų aikštelę kažkas prašliaužė, stalkeris apniuko.

- Įsitikinęs, kad neįlipai į tas gleives ant laiptų? - paklausė jis susi­
rūpinęs. - Ne duok, Dieve, pakliūti tai bjaurasčiai į stotį. Juk sakiau
tau, prie namų nesiartink! Tau labai pasisekė, kad kol tu buvai bute, jis
neaplankė tavęs...

Melnikas atsistojo, priėjo prie Artiomo batų, paliktų prie durų, ir
įdėmiai apžiūrėjo jų padus. Nepastebėjęs nieko įtartino, jis padėjo juos
į vietą.

- Į Polisą, kaip jau sakiau, tau kol kas kelio nėra: Brahmanams aš
negalėjau pasakyti tiesos, todėl jie mano, kad žygio į biblioteką metu
jūs abu dingote, o aš iškeliavau jūsų ieškoti. Tai kas visgi ten nutiko su
tavo porininku?

Artiomas dar kartą papasakojo visą istoriją nuo pradžios iki galo,
šį kartą sąžiningai paaiškinęs kaip iš tiesų mirė Danila. Stalkeris susi­
raukė.

- Šią pabaigą tau geriau nutylėti. Tiesą sakant, pirmoji versija man
patiko daug labiau. Antroji brahmanams sukels daug klausimų. Tu nu­
žudei jų žmogų, knyga nerasta, o atlygis liko pas tave. Tiesa, - pridūrė
jis, dilbčiodamas į Artiomą, - kas buvo tame voke? Pasirėmęs alkūne,
Artiomas ištraukė iš kišenės padengtą sudžiūvusiu krauju maišelį, įdė­
miai pažvelgė į Melniką ir atplėšė jį.

316

15 SKYRIUS

Keturgubai sulankstytas lapelis, išplėštas iš mokyklinio sąsiuvinio, ir
storo braižybinio popieriaus gabalas su tunelių eskizais, nubraižytais
pieštuku. Būtent tai Artiomas ir tikėjosi pamatyti voko viduje - žemė­
lapį ir paaiškinimus prie jo. Kol bėgo į Smolensko stotį per Kalinino
prospektą, jis visiškai neturėjo laiko pamąstyti apie tai, kas galėtų būti
tame voke, kurį jam perdavė Danila. Stebuklingas neišsprendžiamos
problemos sprendimas, kažkas, kas nukreips nuo VDNH ir viso metro
nesuvokiamos ir nenumaldomos grėsmės damoklo kardą.

Paaiškinimų lapelio vidury išsklido tamsiai raudona dėmė. Brahmano
krauju sulipusį popierių teko sudrėkinti, kad jis išsiskleistų, nepažei­
džiant smulkiai surašytų jame instrukcijų.

„Dalis Nr... tunelis... D6... išlikę įrenginiai... iki 400 000 kvatratinių
metrų... viesulas... nepataisomai... nenumatytas..." Iš jaudulio žodžiai
šokinėjo Artiomo akyse, nušokdami nuo horizontalių linijų, susiliedavo
į vieną, o jų prasmė likdavo visiškai neaiški. Praradęs viltį sudėti juos į
kažką suprantamo, Artiomas perdavė laišką Melnikui. Jis atsargiai paė­
mė lapelį ir ėmė godžiai skaityti. Kurį laiką jis tylėjo, o paskui Artiomas
pamatė, kaip jis įtartinai kilstelėjo antakius.

- Negali būti, - sušnabždėjo stalkeris. - Juk visa tai melas! Jie negalėjo
to praleisti...

Jis apsuko lapelį, apžiūrėjo jį iš kitos pusės, ir vėl ėmė jį skaityti nuo
pradžios.

- Dėl savęs saugojo... Kariškiams nieko nesakė. Nenuostabu... Jiems
parodytų, tai tie vėl pradės, - neaiškiai murmėjo Melnikas, kol Artiomas
kantriai laukė paaiškinimų. - Nejaugi praleido? Nepataisomai... Na,
tarkim... Vadinasi, vis tik, patikėjo!

- Ar tai iš tiesų gali padėti? - galiausiai neištvėrė Artiomas.
- Jeigu viskas, kas čia parašyta - tiesa, tai mes turime viltį, - linkte­
lėjo stalkeris.
- Apie ką ten? Aš nieko nesupratau.

317

Melnikas atsakė ne iš karto. Jis dar kartą perskaitė laišką iki galo,
paskui keletą sekundžių susimąstė ir tik po to pradėjo pasakoti:

- Aš apie tai esu anksčiau girdėjęs. Legendų būdavo visokių, bet juk
jų metro tūkstančiai. Tik legendomis ir sotūs, o ne duona. Ir apie Uni­
versitetą, ir apie Kremlių, ir apie Polisą, nesuprasi, kas tiesa, o kas prie
laužo Iljičiaus aikštėje išgalvota. Štai apie tai irgi... Sklandė gandai, kad
kažkur Maskvoje ar po Maskva išliko raketinė dalis. To, žinoma, niekaip
negalėjo būti. Kariniai objektai - tai visada taikinys numeris vienas. Bet
kalbėta, kad esą, nesuspėjo, nepastebėjo, ar pamiršo - ir viena raketinė
dalis visiškai nenukentėjo. Pasakojo, kad kažkas ten net buvo nuėjęs, kad
kažką matė, esą stovi ten įrenginiai po brezentu, naujutėliai, angaruose...
Metro naudos iš jų, tiesa, jokios - tokiame gylyje savo priešų vis vien
nepasieksi. Stovi - na ir lai stovi sau.

- Prie ko čia raketiniai įrenginiai? - Artiomas nustebęs pažvelgė į
stalkerį ir nuleido nuo kušetės kojas.

- Juočkiai eina VDNH link nuo Botanikos sodo. Chanteris įtarė,
kad jie leidžiasi į metro būtent šiame rajone. Logiška būtų manyti, kad
jie būtent ten gyvena. Tiesą sakant, yra du variantai. Pirmasis: vieta, iš
kurios jie ateina, dar vadinama aviliu, yra viršuje, netoli įėjimo į metro.
Antrasis: iš tikrųjų jokio avilio nėra, ir juočkiai puola miestą iš išorės.
Tada kyla klausimas: kodėl jų daugiau niekur nėra matę? Nelogiška.
Nors, galbūt, tai laiko klausimas. Trumpai tariant, situacija tokia: jeigu
jie ateina kažkur iš toli, mes vis vien jiems nieko negalėsime padaryti.
Susprogdinsim tunelius už VDNH ar net už Taikos prospekto stoties -
anksčiau ar vėliau jie ras naujus įėjimus. Beliks tik užsimūryti metro ir
pamiršti apie viltis grįžti į paviršių ir pasikliauti tik kiaulėmis ir grybais.
Kaip stalkeris, galiu tiksliai pasakyti: ilgai mes taip netrauksim. Bet! Jeigu
jie turi avilį ir jis yra kažkur netoliese, kaip manė Chanteris...

- Raketos? - susigaudę Artiomas.
-Dvylikos raketų su kasetiniais skeveldriniais elementais papliūpa
dengia 400 000 kvadratinių metrų plotą, - radęs reikiamą vietą laiške,
perskaitė Melnikas. - Kelios tokios papliūpos - ir iš Botanikos sodo, ar
kur jie ten gyvena, liks tik pelenai.
- Bet juk jūs sakote, kad tai viso labo tik legendos, - paprieštaravo
Artiomas.
- O štai brahmanai sako, kad ne, - stalkeris pamojavo lapeliu. - Čia
net paaiškinta, kaip patekti į karinės dalies teritoriją. Dar, tiesa, parašyta,
kad įrenginiai dalinai neveikiantys.

318

- Na ir kaip gi ten patekti?
- D-6. Čia minimas D-6. Metro-2. Nurodoma vieno iš įėjimų vie­
ta. Jie tikina, kad tunelis iš ten veda į tą dalį. Bet taip pat pažymi, kad
bandant patekti į M etro-2 galimas susidūrimas su nenumatytomis
kliūtimis.
- Nematomais Stebėtojais? - prisiminė Artiomas kadaise girdėtą
pokalį.
- Stebėtojai - tai nesąmonės ir plepalai, - susiraukė Melnikas.
- Raketinė dalis irgi kadaise buvo tik legenda, - įsiterpė Artiomas.
- Ji ir liks legenda, kol aš jos pats nepamatysiu, - atkirto stalkeris.
- O kur įėjimas į Metro-2?
- Čia parašyta: Majakovskio stotis. Keista... Kiek sykių esu buvęs
Majakovskio stotyje, nieko panašaus nebuvau girdėjęs.
- Ką gi mes dabar darysime? - pasidomėjo Artiomas.
- Eime su manimi, - atsiliepė stalkeris. - Pavalgysi, pailsėsi, o aš tuo
metu pamąstysiu. Rytoj aptarsime.
Tik tada, kai Melnikas paminėjo maistą, Artiomas staiga pajuto, koks
jis alkanas. Jis nušoko ant šaltų koklio grindų ir buvo beeinąs prie savo
batų, bet stalkeris gestu jį sustabdė.
- Batus ir visus drabužius palik, sudėk štai į tą dėžę. Juos išvalys ir
dezinfekuos. Kuprinę irgi patikrins. Štai ant kėdės kelnės ir striukė,
persirenk.
Smolensko stotis atrodė niūriai: žemos pusapvalės lubos, siauros
arkos storose sienose, apkaltose kadaise baltu marmuru. Nors arkų
kraštus puošė dekoratyvinės netikros kolonos, o sienų viršų neblogai
išsilaikę lipdiniai, visa tai tik sustiprino susidariusią apie ją nuomonę.
Stotis atrodė kaip nuolat puldinėjama tvirtovė, kurią jos gynėjai papuošė
priverstinai asketišku stiliumi, tai yra gana skurdžiai, dėl ko tvirtovė
atrodė dar niūresnė. Dviguba cemento siena su masyviomis plieninė­
mis durimis iš abiejų vartų pusių, betonuotos ugniavietės prie įėjimų į
tunelius - viskas bylojo apie tai, kad vietiniai gyventojai turi pagrindo
nerimauti dėl savo saugumo. Moterų Smolensko stotyje beveik nebuvo,
užtat beveik visi sutikti vyrai buvo ginkluoti. Kai Artiomas paklausė
Melniko, kas iš tikrųjų vyksta šioje stotyje, jis tik neapibrėžtai papurtė
galvą ir pasakė, kad nieko ypatingo čia nepastebi.
Tačiau Artiomo niekaip nepaliko keistas nuolatinės įtampos jaus­
mas. Visi čia tarsi kažko lauktų, ir šis jausmas greitai persiduodavo

319

naujai atvykusiems. Palapinės, kuriose gyveno žmonės, buvo sustatytos
grandine salės viduryje, o visos arkos buvo laisvos, tarytum jas bijojo
užgriozdinti, kad jos nesutrukdytų skubios evakuacijos atveju. Todėl
visos gyvenamosios vietos buvo įrengtos išskirtinai tarpuose tarp arkų,
kad iš vieno perėjimo būtų galima matyti kitą.

Vidury kiekvienos įlaipinimo platformos, prie nusileidimo ant bė­
gių, sėdėjo budėtojai, nenuleidžiantys akių nuo tunelių iš abiejų pusių.
Bendrą vaizdą papildė beveik absoliuti tyla visoje stotyje. Žmonės čia
kalbėjosi tarpusavyje labai tyliai, kartais net šnabždėdamiesi, tarsi bijotų,
kad jų balsai gali užgožti pavojngus garsus, sklindančius iš tunelių.

Artiomas pasistengė prisiminti, ką jis žino apie Smolensko stotį.
Galbūt ji turi pavojingų kaimynų? Ne, iš vienos pusės buvo šviesus ir
sėkmingas Polisas, metro širdis, iš kitos - tunelis vedė į Kijevo stotį, apie
kurią Artiomas žinojo tik tai, kad joje gyvena daug tų „kaukaziečių",
kuriuos jis matė Kinų kvartale ir už grotų pas fašistus, Puškino stotyje.
Bet tai buvo tik eiliniai žmonės, ir kažin ar reikėtų jų taip vengti...

Valgykla buvo centriniame tente. Pietų metas, sprendžiant iš visko,
jau buvo pasibaigęs, nes už grubių, savadarbių stalų tesėdėjo keli žmo­
nės. Pasodinęs Artiomą prie stalo, Melnikas po poros minučių grįžo
su lėkšte, kurioje garavo nelabai skaniai atrodanti pilka košė. Pamatęs
raginantį stalkerio žvilgsnį, Artiomas pasiryžo jos paragauti ir baigė tik
tada, kai lėkštė buvo tuščia. Šio vietinio patiekalo skonis buvo tiesiog
nuostabus, nors jis ir negalėjo pasakyti, iš ko būtent jis buvo pagamintas.
Vieną buvo galima teigti drąsiai: mėsos virėjas nepagailėjo.

Pabaigęs valgyti ir nustūmęs lėkštę į šoną, Artiomas nurimęs apsi­
dairė. Už gretimo stalo sėdėjo du žmonės ir tyliai šnekučiavosi, ir nors
jie dėvėjo įprastus vatinukus, jų išvaizdoje buvo kažkas tokio, kas vertė
įsivaizduoti juos su apsauginiais kostiumais ir rankiniais kulkosvai­
džiais.

Artiomas pastebėjo įdėmų žvilgsnį, kuriuo vienas jų apsikeitė su
Melniku, nepratariant nė žodžio. Žmogus su vatinuku nužvelgė Artiomą
ir grįžo prie savo tylaus pokalbio.

Dar keletą minučių jie praleido tylėdami. Artiomas pamėgino vėl
užklausti Melniko apie stotį, kurioje jie buvo, bet jis atsakinėjo nenoriai
ir trumpai.

Paskui žmogus, dėvintis vatinuką, atsistojo ir, priėjęs prie jų stalo ir
pasilenkęs prie Melniko, ištarė:

320

- Ką darysim su Kijevo stotim? Bręsta...
- Gerai, Artiomai, eik pailsėk, - pasakė stalkeris. - Trečia palapinė
nuo čia skirta svečiams. Lova jau paklota, aš susitariau. Aš pasėdėsiu
šiek tiek, man reikia kai ką aptarti.
Su pažįstamu nemaloniu jausmu, tarsi jį išvaro, kad jis nesiklausytų
suaugusiųjų pokalbių, Artiomas klusniai atsistojo ir pajudėjo išėjimo
link. Na, bent jau, jis galėjo savarankiškai ištirti stotį, paguodė jis save.
Dabar, kai jis turėjo galimybę kiek geriau įsižiūrėti, Artiomas paste­
bėjo dar keletą mažų keistenybių. Salė buvo idealiai išvalyta, ir jokių
šiukšlių, kuriomis neišvengiamai buvo užverstos daugelis gyvenamųjų
metro stočių, čia visiškai nebuvo. Nors Smolensko stotis nelabai buvo
panaši į gyvenamąją stotį. Ji staiga jam priminė paveiksliuką iš moky­
klinio istorijos vadovėlio, kuriame buvo pavaizduota Romos legionierių
karo stovykla. Tiksliai, simetriškai suorganizuota, matoma visomis
kryptimis erdvė, nieko nereikalingo, visur sargyba, sutvirtinti įėjimai
ir išėjimai...
Ilgai klaidžioti po stotį jam nepavyko. Pastebėjęs įtartinus jos gyven­
tojų žvilgsnius, Artiomas jau po kelių minučių suprato, kad yra sekamas,
ir nusprendė geriau keliauti į svečių palapinę. Ten jam iš tikrųjų buvo
paklota sulankstoma lova, o kampe buvo polietileno maišas su pritvir­
tintu jam skirtu rašteliu. Atsisėdęs ant girgždančios lovos, Artiomas
pažvelgė maišo vidun. Jame gulėjo jo asmeniniai daiktai iš kuprinės.
Pasirausęs sekundę, jis ištraukė iš maišo atneštą iš viršaus vaikišką kny­
gelę. Įdomu, ar jie patikrino jo mažą lobį Geigerio skaitikliu? Tikriausiai,
jis nervingai imtų pyškėti šalia knygos, bet Artiomas stengėsi apie tai
negalvoti. Jis pravertė keletą lapų, tyrinėdamas išblukusius paveikslėlius
ant pageltusio popieriaus ir atitolindamas tą momentą, kai tarp lapų jis
ras savo nuotrauką.
Ar tikrai savo?
Kas dabar benutiktų jam, VDNH, ir visam metro, iš pradžių jis turi
grįžti į savo stotį ir paklausti Suchojaus: kas toje nuotraukoje? Ar tai jo
mama? Artiomas prigludo lūpomis prie nuotraukos, paskui vėl ją įdėjo
tarp lapų ir paslėpė knygą atgal į kuprinę. Sekundę jaunuoliui pasirodė,
kad jo gyvenime viskas palaipsniui į savo vietas. O dar po akimirkos
jis jau miegojo.
Kai Artiomas atmerkė akis ir išėjo iš palapinės, jis ne iš karto susivokė,
kur atsidūrė, nes stotis atrodė labai pasikeitusi. Išlikusių gyvenamųjų

321

vietų joje buvo likę ne daugiau kaip dešimt, likusios buvo sudegintos.
Sienos buvo padengtos suodžiais ir išvarpytos kulkomis, nubyrėjęs nuo
lubų tinkas dideliais gabalais gulėjo ant žemės. Iš abiejų platformos pusių
tekėjo grėsmingi juodi upeliukai, pirmieji artėjančio potvynio ženklai.
Salė buvo beveik tuščia, tik šalia vienos palapinės žaidė maža mergaitė.
Iš kitos pusės, kur naujojo išėjimo iš stoties laiptai kilo viršun, sklido
duslūs riksmai, ir sienas retkarčiais nutvieksdavo liepsna. Be jo, salę
apšvietė tik dvi išlikusios avarinio apšvietimo lempos.

Automatas, kurį Artiomas, atrodo, buvo palikęs sudedamos lovos
galvūgalyje, kažkur dingo. Apieškojęs savo palapinę, Artiomas susitaikė
su tuo, kad jam teks eiti be ginklo.

Kas gi čia nutiko? Jis norėjo paklausti žaidžiančios mergaitės, bet ji,
pamačiusi besiartinantį Artiomą, ėmė graudžiai verkti, todėl pasikalbėti
su ją ir ką nors sužinoti pasirodė neįmanoma.

Palikęs springstančią nuo ašarų mažylę, Artiomas atsargiai perėjo
per arką ir pažvelgė į bėgius. Pirma, kas prikaustė jo žvilgsnį, buvo trys
prisuktos prie marmurinės apdailos bronzinės raidės: „V..NH”. Vietoje
„D“ raidės, kurios trūko šiame pavadinime, buvo likęs tik tamsus pėd­
sakas. Per visą užrašą ėjo gilus įtrūkimas.

Reikėjo patikrinti, kas vyksta tuneliuose. Jeigu stotį kažkas užpuolė, tai,
prieš grįžtant ieškoti pastiprinimo, Artiomas turi ištirti padėtį, kad galėtų
tiksliai paaiškinti sąjungininkams iš pietų, koks pavojus jiems gresia.

Nusileidus į perėjimą, tamsa buvo tokia tiršta, kad net savo ranką
Artiomas matė tik iki alkūnės. Tunelio gilumoje kažkas skleidė keistus
čepsinčius garsus, todėl eiti ten be ginklo būtų beprotybė. Kai garsai
trumpam liaudavosi, buvo girdėti, kaip grindimis čiurlena vanduo,
apsemdamas Artiomo kerzinius batus, bėgdamas atgal į VDNH.

Kojos drebėjo ir nenorėjo eiti pirmyn. Neramus balsas jo galvoje sakė,
kad toliau eiti pavojinga, kad rizika labai didelė, o tokioje tamsoje jam
vis vien nepavyks nieko įžiūrėti. Bet kita jo dalis, nekreipdama dėmesio
į visus protingus argumentus, traukė jį gilyn į tamsą. Ir, pasidavęs, jis,
tarsi užvestas, žengė dar vieną žingsnį pirmyn.

Dabar jau buvo visiškai tamsu, ir Artiomą apėmė keistas jausmas,
tarsi jo kūnas būtų dingęs. Nuo jo ankstesniojo „aš“ buvo likę tik klausa
ir visapusiškai juo pasikliaujantis protas. Artiomas dar kurį laiką taip
judėjo, bet garsai, kurių link jis ėjo, niekaip neartėjo. Užtat pasigirdo kiti.
Žingsnių šnaresys, lygiai toks pat, kurį jis buvo girdėjęs anksčiau, tokioje

322

pat tamsoje, tik kaip Artiomas besistengtų, jis negalėjo prisiminti, kur
tiksliai ir kokiomis aplinkybėmis tai vyko. Ir su kiekvienu nauju žings­
niu, sklindančiu iš nematomų tunelio gelmių, Artiomas jautė, kaip į jo
Širdį lašas po lašo prasiskverbia juodas šaltas siaubas. Po kelių akimirkų
jis, neištvėręs, apsisuko ir strimgalviais puolė bėgti atgal į stotį, bet,
nepamatęs tamsoje pabėgių, užkliuvo už jų ir nugriuvo, suprasdamas,
kad dabar jam neišvengiamai ateis galas.

Pabudo jis išpiltas šalto prakaito ir net ne iškart suprato, kad iškrito
iš lovos. Galva buvo nepaprastai sunki, smilkiniuose pulsavo bukas
skausmas, ir Artiomas dar keletą minučių prasivartė ant grindų, kol
galiausiai atsipeikėjo ir sugebėjo atsistoti ant kojų.

Po kelių akimirkų, kai jo galva šiek tiek pragiedrėjo, ir iš jos visiškai
išgaravo košmaro likučiai, jis jau galėjo maždaug atsiminti, ką buvo susa­
pnavęs. Iškišęs galvą iš palapinės, jis apsidairė. Išskyrus keletą sargybinių,
daugiau ant platformos nieko nebuvo. Matyt, dabar buvo naktis. Keliskart
giliai įkvėpęs ir iškvėpęs įprastą drėgną orą, Artiomas grįžo į palapinę,
išsitiesė savo sudedamoje lovoje ir kietai užmigo be jokių sapnų.

Jį pažadino Melnikas. Persirengęs tamsia pašiltinta striuke pakelta
apykakle ir karinėmis kelnėmis su kišenėmis, jis atrodė taip, tarsi bet
kurią akimirką žadėtų palikti stotį. Jo galvą dengė ta pati sena juoda
pilotė. Prie kojų jis buvo pasidėjęs dvi dideles kuprines, kurios Artiomui
pasirodė pažįstamos.

Melnikas batu pastūmė vieną jų prie Artiomo ir tarė:
- Štai. Batai, kostiumas, kuprinė, ginklas. Renkis, ruoškis. Apsaugos
nereikia, ne į paviršių eisime, tiesiog pasiimk su savimi. Išeiname po
pusvalandžio.
- Kur eisim? - mieguistai klapsėdamas akimis ir sunkiai sulaikydamas
žiovulį, paklausė Artiomas.
- Į Kijevo stotį. Jeigu viskas bus tvarkoje, paskui iki Baltarusijos ir
Majakovskio stočių. O ten bus matyt. Ruoškis.
Stalkeris atsisėdo ant kampe stovinčios taburetės ir, ištraukęs iš kiše­
nės laikraščio skiautę, ėmė gaminti suktinę, retsykiais vis pažvelgdamas
į Artiomą. Nuo tokio įdėmaus žvilgsnio Artiomui viskas krito iš rankų,
todėl susiruošti jam prireikė žymiai daugiau laiko.
Tačiau po dvidešimties minučių jis jau buvo pasiruošęs. Nepratarda­
mas nė žodžio, Melnikas pakilo nuo taburetės, pasiėmė savo kuprinę ir
išėjo į platformą. Artiomas išėjo paskui jį.

323

Žmonių stotyje buvo visiškai nedaug, ir šį kartą į Artiomą niekas
nebežiūrėjo. Praėję pro arką, jie priėjo bėgius.

Nusileidęs medinėmis kopėčiomis ant bėgių, Melnikas linktelėjo
sargybiniui ir nužingsniavo tunelio link. Tik dabar Artiomas pastebėjo,
kaip keistai čia įrengti perėjimai. Iš tos platformos pusės, kur bėgiai
vedė į Kijevo stotį, pusė kelio buvo užtverta betonuota ugniaviete su
siauromis šaudymo angomis. Praėjimą skyrė geležinės grotos, šalia
kurių budėjo du sargybiniai. Melnikas persimetė su jais trumpomis
neaiškiomis frazėmis, po to vienas iš sargybinių atrakino kabančią spyną
ir stumtelėjo grotas.

Per vieną tunelio sieną buvo nutiestas juoda izoliacine juosta ap­
suktas laidas, nuo kurio kas dešimt ar penkiolika metrų kabėjo silpnos
lemputės, bet net ir toks apšvietimas perėjime Artiomui pasirodė tikra
prabanga. Tačiau už trijų šimtų metrų laidas nutrūko, ir toje vietoje
buvo įrengtas dar vienas sargybos postas. Sargybiniai nevilkėjo jokios
uniformos, bet jie atrodė žymiai rimčiau nei Poliso kariškiai. Pažinęs
Melniką, vienas jų jam linktelėjo, praleisdamas priekin. Sustojęs apšvies­
tame plote, stalkeris išėmė iš kuprinės žibintuvėlį ir įjungė jį.

Dar po kelių šimtų metrų pasigirdo balsai ir blykstelėjo žibintuvėlių
šviesos. Staigiu judesiu Melniko automatas nuslydo nuo peties ir atsidūrė
jo rankose. Artiomas pasekė jo pavyzdžiu.

Tikriausiai, tai buvo dar vienas Smolensko stoties patrulis. Du tvirti
ginkluoti vyrai šiltomis striukėmis su dirbtinio kailio apykaklėmis gin­
čijosi su trimis turginiais. Sargybinių galvas dengė megztos kepurės, o
ant krūtinės ant odinių dirželių kabėjo naktinio matymo prietaisai. Du
turginiai turėjo ginklus, bet Artiomas galėjo lažintis, kad tai buvo turgi­
niai. Didžiulės tašės su skudurais, tunelių žemėlapis rankose, išskirtinis
suktas žvilgsnis, šelmiškai blizgančios žibintuvėlių šviesoje akys - visą tai
jis jau buvo ne kartą matęs. Paprastai turginius be problemų praleisdavo
į stotis, išskyrus tuos, kurie buvo iš Hanzos. Bet, panašu, kad Smolensko
stotyje jų niekas nelaukė.

- Na liaukis, brolau, mums juk net ne į tą tavo Smolensko stotį reikia,
mes tik pro šalį einam, - įtikinėjo sargybinį aukštas ūsuotas turginis
trumpu vatinuku.

- Manta čia visokia pas mus, patys pažiūrėkite, mes Polise prekiau-
sim, - antrino jam kitas turginis, stambus ir apžėlęs iki pat akių.

324

- Kokia tau iš mūsų žala, tik naudą turėsi, štai, pažiūrėk, džinsai
beveik nauji, tavo dydžio, tikriausiai, firminiai, beveik už dyką atiduo­
siu, - perėmė iniciatyvą trečiasis.

Sargybinis tylėdamas purtė galvą, užtverdamas jiems kelią į stotį.
Jis nieko neatsakė, bet, kai vienas iš turginių, palaikęs jo tylėjimą su­
tikimu, pabandė žengti pirmyn, abu sargybiniai beveik vienu metu
spragtelėjo savo automatų spynomis. Melnikas ir Artiomas stovėjo už
penkių žingsnių jiems už nugarų, ir, nors stalkeris nuleido savo ginklą,
jo pozoje jautėsi įtampa.

- Stok! Duodu penkias sekundes apsisukti ir išeiti. Stotyje režimas,
čia nieko nepraleidžia. Penkios... keturios... - pradėjo skaičiuoti vienas
iš sargybinių.

- Tai kaip mums dabar ten, vėl per Žiedą?.. - pasipiktino vienas iš
turginių, bet kitas, su neviltim palingavęs galvą, patraukė jį už rankovės
ir visi trys, susirinkę nuo žemės savo mantą, pasuko atgal.

Išlaukęs tinkamo momento, stalkeris davė Artiomui ženklą, ir jie
ėmė žingsniuoti Kijevo stoties link paskui turginius. Kai jie ėjo pro
sargybinius, vienas jų tylėdamas linktelėjo galva Melnikui ir pridėjo
du pirštus prie smilkinio, tarsi atiduodamas pagarbą.

- Stotyje režimas? - paklausė Artiomas stalkerio, kai jie nutolo nuo
užkardos kelis šimtus metrų. - Ką tai reiškia?

- Grįžk ir paklausk, - atkirto tas, atmušdamas Artiomui norą klau­
sinėti toliau.

Nors Artiomas su Melniku stengėsi laikytis toliau nuo einančių prie­
kyje turginių, jų balsai skambėjo vis arčiau, o paskui staiga nutilo. Bet,
nepraėjus net dvidešimties žingsnių, jiems į veidus trenkė šviesa.

- Ei, kas ten? Ko reikia? - nervingai sušuko kažkas, ir Artiomas paži­
no vieno iš turginių, kurių neįleido Smolensko stoties sargyba, balsą.

- Ramiai. Duokite kelią, mes jūsų neliesim. Į Kijevo stotį einam, -
negarsiai, bet aiškiai atsakė stalkeris.

- Eikite, praleisime jus į priekį. Nėra čia ko į pakaušį kvėpuoti, - pa­
sitarę, atsakė iš tamsos turginiai.

Melnikas nepatenkintas gūžtelėjo pečiais ir neskubėdamas pajudėjo
pirmyn. Už penkiasdešimties metrų jie tikrai pamatė tuos pačius tur­
ginius. Artiomui ir Melnikui artėjant, jie mandagiai nuleido ginklus,
prasiskyrė ir davė jiems kelią. Stalkeris lyg niekur nieko nužingsniavo
toliau, bet Artiomas pastebėjo, kad jo eisena pakito: dabar jis ėjo labai

325

tyliai, tarsi bijodamas užgožti sklindančius garsus už nugaros. Ir, nors
turginiai nedelsdami pajudėjo paskui juos, Melnikas nė karto į juos
nepažvelgė. Artiomas mėgino nugalėti savyje norą atigręžti gana ilgai,
apie tris minutes, ir paskui galiausiai pažvelgė atgal.

- Ei! - pasigirdo įsitempęs balsas už nugaros. - Palaukite!
Stalkeris sustojo. Artiomas negalėjo suprasti, kodėl jis taip klusniai
vykdo visus kažkokių smulkių prekeivių reikalavimus.
- Ten jie dėl Kijevo stoties taip širsta ar dėl to, kad Polisą saugo? -
pasivijęs juos, paklausė vienas iš turginių.
- Dėl Kijevo, žinoma, - nedelsdamas atsiliepė Melnikas, ir Artiomas
užpavydėjo: jam tai stalkeris nenorėjo nieko pasakoti.
- Na taip, suprantama. Ten dabar baisu darosi. Bet nieko. Greitai
tiems švaruoliams iš sargybos bus karšta. Kai Hanza nieko nebeįleis, tai
iš Kijevo stoties visi pas jus atbėgs. Pats supranti, kai tokie dalykai dedasi,
kas gi liks toje stotyje gyventi? Jau geriau kulką gaut... - kreipdamasis
ar į stalkerį, ar į save, sumurmėjo aukštas turginis.
- Pats tikriausiai norėtum kulką gaut? - ironiškai šyptelėjo kitas. -
Matrosovas* mat atsirado!
- Taigi, dar nebuvo reikalo, - atsiliepė aukštas.
- Tai kas gi ten vyksta? - neištvėrė Artiomas.
Du turginiai iškart pažvelgė į jį taip, tarsi jis būtų uždavęs kvailą
klausimą, atsakymą į kurį žino kiekvienas vaikas. Stalkeris tylėjo. Ty­
lėjo ir turginiai, todėl kurį laiką jie ėjo visiškoje tyloje. Užsitęsusi tyla
tapo gūdoka, ir Artiomui staiga dingo noras klausytis paaiškinimų. Ir,
kai jis jau buvo nusprendęs numoti į juos ranka, aukštas turginis staiga
nenoriai prakalbo:
- Tuneliai į Pergalės parką, štai kas...
Išgirdę stoties pavadinimą, du jo bendražygiai susigūžė, ir Artiomui
sekundę pasirodė, kad jis pajuto šaltą ir drėgną skersvėjo gūsį, o tunelio
sienos susitraukė. Net Melnikas trūktelėjo pečiais, tarsi norėdamas sušil­
ti. Artiomas, atrodo, niekada nieko blogo nebuvo girdėjęs apie Pergalės
parką ir net negalėjo prisiminti jokios istorijos, susijusios su šią stotimi.
Tai kodėl gi išgirdus jos pavadinimą jam tapo taip nejauku?
- Ką, blogiau pasidarė? - paklausė stalkeris.

4 Aleksandras Matrosovas - II pasaulinio karo metu didvyriškai pasiaukojęs, uždengda­
mas krūtine priešo kulkosvaidžio ambrazūrą.

326

- O ką mes žinom? Mes eiliniai žmonės. Tik pro šalį kartais einam.
Likti ten, patys suprantate... - neapibrėžtai sumurmėjo barzduotasis.

- Žmonės dingsta, - sušnabždėjo tvirtas turginis. - Daugelis bijo,
bėga iš ten. Ten jau nebesuprasi, kas dingo, kas pabėgo, o likusiems
nuo to tik baisiau.

- Vis tie prakeikti tuneliai, - nusispjovė ant žemės aukštasis.
- Taigi tuneliai užversti, - paprieštaravo Melnikas.
- Jie jau šimtą metų užversti, bet kas iš to? Tu juk vietinis, turėtum
geriau už mus žinoti! Ten visi žino, kad tie tuneliai kels baimę net ir
triskart susprogdinti ir užversti. Ten kiekvienas tai jaučia savo kailiu,
net Sergėjičius, - aukštasis parodė į savo barzduotą bendražygį.
- Tikra tiesa, - patvirtino apžėlęs Sergėjičius ir kažkodėl persiže­
gnojo.
- Bet juk tie tuneliai saugomi? - pasitikslino Melnikas.
- Kasdien patruliuoja, - linktelėjo ūsuotasis.
- Ar bent kartą pagavo ką nors? Ar matė? - klausinėjo stalkeris.
- Iš kur mums žinoti? - skėstelėjo rankomis turginis. - Aš negirdėjau.
Be to, ten juk nėra ką gaudyti.
- O ką vietiniai apie tai kalba? - nepasidavė Melnikas.
Aukštas turginis nieko neatsakė, tik mostelėjo ranka, užtat Sergėjičius
pažvelgė atgal ir garsiai sušnabždėjo:
- Mirusiųjų miestas... - ir vėl ėmė žegnotis.
Artiomas jau buvo beketinąs susijuokti: per daug jau jis yra girdėjęs
įvairiausių istorijų, legendų ir teorijų apie tai, kur būtent yra mirusiųjų
miesto metro. Ir dvasios tunelių vamzdžiuose, ir vartai į pragarą, kuriuos
kasa vienoje iš stočių... dabar štai mirusiųjų miestas Pergalės Parke.
Bet, tarsi vaiduoklis, praskriejęs skersvėjis privertė Artiomą paspringti
juoku, ir, nepaisant šiltų drabužių, jį ėmė krėsti šaltis. Blogiausia buvo
tai, kad Melnikas nutilo ir baigė klausinėti, nors Artiomas tikėjosi, kad
jis tiesiog nekreipia dėmesio į tokią absurdišką idėją.
Visą likusį kelią jie ėjo tylėdami, kiekvienas pasinėręs į savo apmąs­
tymus. Iki pat Kijevo stoties tunelyje buvo visiškai ramu, tuščia ir švaru,
bet sunki, slegianti nuojauta, kad jų laukia kažkas negero, augo sulig
kiekvienu žingsniu.
Jiems įžengus į stotį, šis keistas jausmas užplūdo tarsi prasiveržę
gruntiniai vandenys, toks nesuvaldomas, drumzlinas ir ledinis. Viskas
čia neginčytinai buvo valdoma baimės, ir tai buvo matyti iš pirmo

327

žvilgsnio. Ar tai toji ‘saulėtoji Kijevo stotis”, apie kurią Artiomui minėjo
kaukazietis, sėdėjęs su juo viename narve fašistų nelaisvėje? Ar jis turėjo
omenyje stotį tokiu pačiu pavadinimu Filevskaja linijoje?

Pasakyti, kad stotis buvo apleista ir kad visi jos gyventojai pabėgo,
nebuvo galima. Žmonių čia buvo gana daug, bet susidarė įspūdis, kad
Kijevo stotis nepriklauso jos gyventojams. Visi jie stengėsi laikytis kartu,
palapinės tvirtinosi prie sienų ir viena prie kitos salės centre. Niekur
nebuvo laikomasi būtinos distancijos pagal priešgaisrinio saugumo tai­
sykles: tikriausiai, gyvenantiems šiose palapinėse žmonėms teko saugotis
nuo kažko pavojingesnio nei ugnis. Praeiviai iškart nuleisdavo akis, kai
Artiomas žiūrėdavo jiems į veidus, o tų, kurie nespėdavo to padaryti,
buvo užguitas žvilgsnis.

Platforma, įsprausta tarp dviejų žemų apvalių arkų eilių, iš vienos
pusės eskalatoriumi leidosi žemyn, o iš kitos šiek tiek kilo neaukštais
laiptais ir turėjo šoninį perėjimą į kitą stotį. Keliose vietose ruseno anglys
ir nosį erzino keptos mėsos kvapas, kažkur verkė vaikas. Nors Kijevo
stotis ir buvo visiškai šalia išsigandusių turginių išgalvoto mirusiųjų
miesto, pati ji atrodė pakankamai gyva.

Paskubomis atsisveikinę, turginiai dingo perėjime į kitą liniją. Mel­
nikas, apsidairęs, ėmė ryžtingai žingsniuoti į vieno iš perėjimų pusę.
Čia jis lankydavosi reguliariai, tai buvo iškart matyti. Artiomas niekaip
negalėjo suprasti, kodėl stalkeris taip išsamiai klausinėjo turginių apie
stotį. Tikėjosi, kad jų pasakose atsitiktinai išgirs užuominą apie tikrąją
padėtį? Ar jis mėgino išaiškinti galimus šnipus?

Po sekundės jie sustojo prie įėjimo į tarnybines patalpas. Durys
buvo išmuštos, bet prie jų stovėjo apsaugininkas. Vadovybė, - susiprato
Artiomas.

Pasitikti stalkerio išėjo pagyvenęs vyras lygiai nuskustu veidu ir
kruopščiai sušukuotais plaukais. Jis vilkėjo seną, nuskalbtą ir išblukusią,
bet nuostabiai švarią mėlyną metropoliteno darbuotojo uniformą. Buvo
visiškai neaišku, kaip jis sugeba prisižiūrėti šioje stotyje. Žmogus atidavė
Melnikui pagarbą, kažkodėl pridėjęs prie smilkinio tik du pirštus, ir
ne rimtai, kaip tai darė sargybiniai tunelyje, o karikatūriškai. Jo akys
pašaipiai merkėsi.

- Laba diena, - tarė jis maloniu giliu balsu.
- Sveiki, - atsiliepė stalkeris ir nusišypsojo.

328

Po dešimties minučių jie sėdėjo šiltame kambaryje ir gėrė grybų ar­
batą. Šį kartą Artiomo neišprašė lauk, kaip jis tikėjosi, o leido dalyvauti
svarbių reikalų aptarime. Deja, iš stalkerio ir stoties vado, kurį jis vadino
Arkadijumi Semionovičiumi, pokalbio jis vis vien nieko nesuprato. Iš
pradžių Melnikas paklausė apie kažkokį Tretjaką, paskui domėjosi ar
nėra pasikeitimų tuneliuose. Vadas pranešė, kad Tretjakas išėjo tvarkyti
savo reikalų, bet turi netrukus grįžti, ir pasiūlė jo palaukti. Paskui jie
ėmė gilintis į kažkokių susitarimų detales, ir Artiomas jau visiškai pra­
rado pokalbio esmę. Jis tiesiog sėdėjo, siurbčiojo grybų arbatą, kurios
aromatas priminė jam jo gimtąją stotį, ir dairėsi aplink. Buvo matyti,
kad kadaise stotis buvo turtingesnė ir ramesnė: kambario sienos buvo
apkabinėtos išėstais kandžių, bet išsaugojusiais raštą kilimais, keliose
vietose virš kilimų buvo prikalti tunelio išsišakojimų brėžiniai plačiose
paauksuotuose rėmuose, o stalas, prie kurio jie sėdėjo, atrodė kaip vi­
siškas antikvariatas, ir Artiomas net negalėjo įsivaizduoti kiek reikėjo
stalkerių, kad jį nuneštų apačion iš kažkieno tuščio buto, ir kiek stoties
šeimininkai už jį sumokėjo. Ant vienos iš sienų kabėjo nuo laiko patam­
sėjęs kardas, o šalia - priešistorinis pistoletas, akivaizdžiai netinkantis
šaudymui. Tolimame kambario kampe, ant spintelės, bolavo didžiulė
kaukolė, priklausantį nežinomai būtybei.

- Nieko ten nėra tuose tuneliuose, - papurtė galvą Arkadijus Semio-
novičius. - Nėra iš kur ten kažkam atsirasti. Prasimanymai čia.

- Bet žmonės juk dingsta? - susiraukė Melnikas.
- Dingsta, - sutiko viršininkas, - bet neaišku kur. Manau, jiems baisu,
dėl to ir bėga. Perėjimuose mes neturime užkardų, o ten, - jis mostelėjo
ranka į perėjimų pusę, - visas miestas. Yra kur prisiglausti. Ir Žiedas, ir
Filevskaja. Hanza, sako, dabar iš mūsų stoties praleidžia žmones.
- O ko bijo? - paklausė stalkeris.
- Kaip ko? To, kad žmonės dingsta. Štai tau ir uždaras ratas, - Arka­
dijus Semionovičius skėstelėjo rankomis.
- Keista, - nepatikliai tarė Melnikas. - Žinai, kol laukiame Tretjako,
nueisime iki sargybos. Šiaip, susipažinti, nes Smolensko stoties gyven­
tojai nerimauja.
- Suprantu, - linktelėjo viršininkas. - Jūs iš pradžių užeikite į trečią
palapinę, ten Antonas gyvena. Jis pamainos vadas. Pasakyk, kad nuo
manęs.

329

Palapinėje su nupieštu skaičiumi „3“ buvo triukšminga. Ant grindų
du berniukai maždaug dešimties, abu beveik albinosai, kaip ir daugelis
gimusių metro vaikų, žaidė su panaudotomis automatų gilzėmis. Šalia
jų sėdėjo maža mergaitė, stebinti brolius apvaliomis iš smalsumo aki­
mis, bet nesiryžtanti įsijungti į žaidimą. Tvarkinga vidutinio amžiaus
moteris su prijuoste kažką pjaustė pietums. Čia buvo jauku, ore tvyrojo
sotus namų kvapas.

- Antonas išėjęs, prisėskite, palaukite, - maloniai nusišypsojusi,
pasiūlė moteris.

Iš pradžių berniukai žvelgė į juos nepatikliai, paskui vienas iš jų priėjo
prie Artiomo.

- Ar turi gilzių? - dilbčiodamas paklausė jis.
- Olegai, tuojau pat liaukis kaulyti! - griežtai pasakė moteris, neat­
sitraukdama nuo maisto gaminimo.
Artiomo nuostabai, Melnikas, šiek tiek paieškojęs kelnių kišenėje,
ištraukė kdetą neįprastų pailgų gilzių, akivaizdžiai ne nuo kalašniko-
vo. Suspaudęs kumštyje ir pabarškinęs jomis, tarsi barškučiu, stalkeris
ištiesė jas berniukui. Jo akys akimirksniu užsidegė, bet priimti dovanos
jis nesiryžo.
- Imk imk! - stalkeris pamerkė jam akį ir subėrė gilzes į ištiestą
vaikišką delną.
- Viskas, dabar aš laimėsiu! Žiūrėk, kokios didžiulės! Tai bus speci­
alios paskirties būrys! - džiaugsmingai suriko berniūkštis.
Įsižiūrėjęs, Artiomas pamatė, kad gilzės, kuriomis jie žaidė, buvo
sustatytos lygiomis eilėmis ir, matyt, vaizdavo kareivėlius. Jis ir pats ka­
daise taip žaidė, tik jam labiau pasisekė: jis turėjo tikrus mažus alavinius
kareivėlius, ir nesvarbu, kad iš skirtingų rinkinių.
Kol ant grindų vyko mūšis, į palapinę įėjo berniukų tėvas - neaukš­
tas liesas vyras rusvais plaukais. Pamatęs nekviestus svečius, jis nieko
nesakęs linktelėjo jiems ir įtemptai įsistebeilijo į Melniką.
- Tėti, tėti, ar atnešei mums dar gilzių? Olegas dabar daugiau turi,
jam ilgų davė! - ėmė tampyti tėvą už kelnių antras berniukas.
- Nuo vadovybės, - paaiškino stalkeris. - Budėti į tunelius eisime
visi kartu. Pastiprinimas.
- Koks dar ten pastiprinimas... - sumurmėjo palapinės šeimininkas,
bet jo veido bruožai suminkštėjo. - Mano vardas Antonas. Papietausim

330

ir eisim. Sėskitės, - jis nurodė į prikimštus maišus, kurie buvo naudojami
kaip kėdės šiuose namuose.

Nepaisant svečių priešinimosi, abu gavo po garuojančią lėkštę ne­
pažįstamų Artiomui šakniagumbių. Jis klausiančiai pažvelgė į stalkerį,
bet tas nedvejodamas įsmeigė šakutę į gabalą, įsidėjo jį burną ir pradėjo
kramtyti. Ant jo akmeninio veido pasirodė kažkas panašaus į malonumą,
ir tai suteikė Artiomui drąsos. Savo skoniu šakniagumbiai buvo visiškai
nepanašūs į grybus, jie buvo salstelėję ir kiek rieboki, o sotumo jausmas
nuo jų atėjo jau po kelių minučių. Iš pradžių Artiomas norėjo paklausti,
ką jie valgo, bet paskui nusprendė, kad geriau jam to nežinoti. Skanu - ir
gerai. Kažkur juk ir žiurkių smegenys laikomos delikatesu...

- Tėti, o galima ir aš eisiu su tavimi į budėjimą? - suvalgęs pusę savo
porcijos, paklausė tas berniukas, kuriam stalkeris padovanojo gilzes.

- Ne, Olegai, tu juk žinai, - paniuręs, atsakė šeimininkas.
- Oleženka! Koks dar budėjimas? Ką tu išsigalvoji? Ten berniukų
neima! - suėmusį sūnų už rankos, kalbėjo moteris.
- Mama, na koks aš tau berniukas? - dilbčiodamas į svečius ir ban­
dydamas kalbėti bosu, pareiškė Olegas.
- Net negalvok! Nori mane iki isterijos privesti? - pakėlė balsą mo­
tina.
- Na, gerai gerai... - sumurmėjo berniūkštis.
Bet kai tik moteris nuėjo į kitą palapinės galą, jis truktelėjo tėvą už
rankovės ir garsiai sušnabždėjo:
- Bet tu juk aną kartą buvai mane pasiėmęs kartu...
- Pokalbis baigtas! - griežtai atrėžė šeimininkas.
- Vis tiek... - paskutinius žodžius Olegas jau suburbėjo sau po no­
simi ir jų nebuvo galima suprasti. Pavalgęs, Antonas pakilo nuo stalo,
atidarė stovinčią ant grindų geležinę dėžę, išėmė iš ten seną šautuvą
AK-47 ir pasakė:
- Eime? Šiandien pamaina trumpa, grįšiu po šešių valandų, - pranešė
jis žmonai.
Paskui jį pakilo ir Melnikas su Artiomu. Mažasis Olegas nusiminęs
žvelgė į tėvą ir neramiai muistėsi savo vietoje, tačiau nesiryžo kažko
pasakyti.
Prie juodų tunelio žiočių, ant platformos krašto, nuleidę žemyn kojas
sėdėjo du sargybiniai, trečiasis stovėjo ant bėgių ir žvelgė į tamsą. Ant
sienos buvo trafaretinis užrašas: „Arbato konfederacija. Sveiki atvykę!"

331

Raidės buvo beveik nusitrynusios, todėl iškart buvo aišku, kad dažai
senokai nebuvo atnaujinti. Sargybiniai kalbėjo pašnibždomis ir net tildė
vienas kitą, jeigu kuris nors staiga imdavo kalbėti garsiau.

Be stalkerio ir Artiomo, su Antonu ėjo dar du vietiniai. Abu jie buvo
niūrūs ir nekalbūs, į pašalinius žiūrėjo ne itin geranoriškai, o kuo jie
buvo vardu, Artiomas taip ir neišgirdo.

Apsikeitę trumpomis frazėmis su saugančiais įėjimą į tunelį žmonė­
mis, jie nusileido ant bėgių ir lėtai pajudėjo pirmyn. Apvalūs tunelio
skliautai čia buvo visiškai įprasti, grindys ir sienos atrodė nepaliesti
laiko. Ir visgi Artiomą nuo pirmųjų žingsnių apėmė tas nemalonus
jausmas, apie kurį kalbėjo turginiai. Iš gelmių į juos slinko tamsi, nepa­
aiškinama baimė. Perėjime buvo tylu, tik iš kažkur toli sklido žmonių
balsai: ten, tikriausiai, ir buvo sargybos postas.

Tai buvo vienas keisčiausių sargybos postų, kuriuos Artiomui buvo
tekę matyti. Ant prikimštų smėliu maišų ratu sėdėjo keli žmonės,
viduryje stovėjo geležinė krosnelė, kiek tolėliau - mazuto kibiras.
Sargybinių veidus apšvietė tik prasimušantys pro krosnelės plyšius
ugnies liežuvėliai ir nelygi pakabintos ant grandinės aliejinės lempos
liepsna. Nuo tunelių kvėpavimo lempa lengvai siūbavo, ir dėl to atro­
dė, kad sėdinčių žmonių šešėliai gyvena savo atskirą gyvenimą. Bet,
svarbiausia, sargybiniai ramiai sėdėjo atsukę tuneliui nugaras, ir tai
labiausiai rėžė akį.

Prisidengdami delnais nuo akinančių kišeninių žibintuvėlių spindu­
lių, sargybiniai ėmė ruoštis namo.

- Na, kaip? - paklausė jų Antonas, semdamas samčiu mazutą.
- Na, kaip čia gali būti? - nelinksmai šyptelėjo vienas iš sargybi­
nių. - Kaip visada. Tuščia. Tylu. Tylu... - jis šniurkštelėjo po nosimi ir,
susikūprinęs, nužingsniavo stoties link.
Kol kiti stumdė savo maišus arčiau krosnelės, Melnikas kreipėsi į
Antoną:
- Na ką, nueisime toliau, pažiūrėsime kas ten?
- Ten nėra ką žiūrėti, užversta, aš jau šimtą kartų esu buvęs. Nueik,
jeigu nori, čia viso labo penkiolika metrų, - Antonas mostelėjo sau už
peties į Pergalės Parko pusę.
Tunelis toje pusėje buvo beveik sugriautas, Grindys buvo padengtos
nuolaužomis ir žemėmis, lubos kai kur įgriuvo, o sienos susiaurėjo. Šone
juodavo kreiva įėjimo anga į nežinomas tarnybines patalpas, o pačiame

332

šio apendikso gale surūdiję bėgiai rėmėsi į sutrupėjusių betono blokų,
susimaišiusių su akmenimis ir gruntu, krūvą. Į šią žemės storymę leidosi
ir besidriekiantys palei sienas geležiniai komunikacijų vamzdžiai.

Apšvietęs žibintuvėliu apgriuvusį tunelį ir neradęs jokių slaptų landų,
Melnikas gūžtelėjo pečiais ir grįžo prie iškrypusių durų. Jis nukreipė
spindulį vidun, bet slenksčio neperžengė.

- Antrame perėjime irgi jokiu pasikeitimų? - paklausė jis Antono,
grįžęs prie krosnelės.

- Kaip prieš dešimt metų buvo, taip ir dabar, - atsiliepė Antonas.
Jie ilgam nutilo. Dabar, kai žibintai buvo užgesinti, o šviesa sklido tik
iš nesandariai uždengtos krosnelės ir mažytės ugnelės už aliejinės lem­
pos aprūkusio stiklo, tamsa tapo tokia tiršta, kad, atrodo, jog ji išstumia
iš savęs svetimkūnius, tarsi sūrus vanduo. Turbūt, todėl visi sargybiniai
susispietė aplink krosnelę taip glaustai, kaip tik galėjo: čia tamsą ir šaltį
retino geltoni spinduliai ir kvėpuoti buvo lengviau. Artiomas kentėjo,
kiek galėjo, bet poreikis išgirsti bent kokį garsą, privertė ji peržengti
per savo drovumą:
- Man anksčiau niekada neteko būti jūsų stotyje, - atsikosėjęs, pasakė
Antonui, - nesuprantu, kam jūs budite, jeigu ten nieko nėra? Jūs juk
ten net nežiūrite!
- Tokia tvarka, - paaiškino vadas. - Sako, todėl čia nieko nėra, kad
mes budime.
- O kas ten toliau, už užtvaros?
- Tunelis, reikia manyti. Iki pat, - sekundę jis nutilo, atsigręžęs ir
pažvelgęs į aklagatvį, - iki pat Pergalės parko.
- O ten kas nors gyvena?
Antonas nieko neatsakė, tik neapibrėžtai papurtė galvą, o paskui
pasidomėjo:
- Negi nieko nežinai apie Pergalės parką? - ir, nesulaukęs Artiomo
atsakymo, tęsė: - Dievas tik žino, kas ten dabar liko, bet anksčiau ten
buvo didžiulė dviguba stotis, vieną naujausiai pastatytų. Vyresni žmonės,
kuriems teko ten būti dar prieš... na... iki...tai štai jie pasakoja, kad ten
viskas labai prabangiai buvo padaryta, ir stotis buvo labai giliai pastatyta,
ne taip, kaip kitos. Ir, reikia manyti, žmonės ten gyveno ir vargo nematė.
Bet neilgam. Kol tuneliai nesugriuvo.
- O kaip tai nutiko? - paklausė Artiomas.

333

- Pas mus sako, - Antonas pažvelgė į kitus, - kad patys sugriuvo. Buvo
blogai suprojektuota, kad statant buvo vagiama ar kažkas panašaus. Bet
tai jau taip seniai buvo, kad tiksliai niekas nebeatsimena.

- O štai aš girdėjau, - tyliai pasakė vienas iš sargybinių, - kad vieti­
nė valdžia abu perėjimus susprogdino po velnių. Ar konkuravo jie su
Pergalės parku, ar dar kas... Gal bijojo, kad laikui bėgant Parkas juos
pavergs. O pas mus, Kijevo stotyje, pats žinai, kas tuomet vadovavo...
Kas anksčiau turguje vaisiais prekiavo. Tauta karšta, pratusi prie santykių
aiškinimusi. Dinamito dėžę į šį tunelį, dėžę į kitą, toliau nuo savo stoties,
ir prasidėjo. Atrodo ir be kraujo, ir problema išspręsta.

- O kas paskui jiems nutiko? - pasidomėjo Artiomas.
- Na, mes tai nežinom, mes tik paskui čia atėjom... - buvo bepradedąs
Antonas, bet prieš tai kalbėjęs sargybinis pertraukė jį:
- O kas galėjo nutikti? Išmirė visi. Pats turi suprasti, kai stotis nuo
metro atkirsta, tai ilgai neišgyvensi. Filtrai sugedo, ar generatoriai, ar
užtvindė - ir viskas. Aš girdėjau, iš pradžių jie kasti bandė, bet paskui
atsisakė to sumanymo. Tie, kas čia anksčiau budėjo, sako, vamzdžiuose
balsus girdėdavo... Tačiau tai greitai liovėsi.
Jis sukosėjo ir ištiesė delnus prie krosnelės. Sušildęs rankas, sargybinis
pažvelgė į Artiomą ir pridūrė:
- Tai net ne karas buvo. Kas gi taip kariauja? Ten juk ir moterys, ir
vaikai buvo. Senyvi žmonės... Visas miestas. Ir už ką? Tiesiog pinigų
nepasidalino. Patys lyg ir nieko nenužudė, bet vis vien. Štai tu klausei:
kas ten kitoje pusėje? Mirtis ten.
Antonas palingavo galva, bet nieko neatsakė. Melnikas įdėmiai pa­
žvelgė į Artiomą, išsižiojo, tarsi ketindamas kažką pridurti prie išgirstos
istorijos, bet apsigalvojo. Artiomui pasidarė visiškai šalta, ir jis irgi pa­
sislinko arčiau krosnelės. Jis pamėgino įsivaizduoti, ką reiškia gyventi
stotyje, kurios gyventojai tiki, kad bėgiai, tolstantys nuo jų namų, veda
tiesiai į mirties karalystę. Artiomas pamažu ėmė suprasti, kad keistas
budėjimas šiame tunelyje buvo ne būtinybė, o greičiau ritualas. Ką jie
mėgino išgąsdinti, sėdėdami čia? Kam galėjo sutrukdyti patekti į stotį
ir į visą likusį metro? Vis labiau šalo, ir dabar negelbėjo nei krosnelė,
nei šilta striukė, kurią davė jam Melnikas.
Netikėtai stalkeris staigiai pasisuko į vedantį į Kijevo stotį tunelį ir
pakilo iš vietos, mėgindamas įsiklausyti ir įsižiūrėti. Po kelių sekundžių
jo nerimo priežastį suprato ir Artiomas. Iš ten pasigirdo greiti lengvi

334

žingsniai, ir tolumoje blaškėsi silpna žibintuvėlio šviesa, tarsi kažkas
bėgtų, šokinėdamas per pabėgius, iš visų jėgų skubėdamas pas juos.

Stalkeris pašoko iš vietos, prisiglaudė prie sienos ir nutaikė į šviesos
dėmę automatą. Antonas ramiai atsikėlė, žiūrėdamas į tamsą, ir spren­
džiant iš jo atsipalaidavusios pozos iškart tapo aišku, kad jis nemato
jokio rimto pavojaus, kuris galėtų jiems grėsti iš to tunelio galo.

Melnikas išjungė savo žibintuvėlį spragtelėjęs jungikliu, ir tamsa ne­
noriai nuslinko atgal. Už trisdešimties žingsnių nuo jų sustingo trapus
siluetas su iškeltomis į viršų rankomis.

- Tėti, tėti, tai aš, nešaudykite! - sušuko vaikiškas balsas.
Stalkeris nukreipė spindulį į šoną. Po minutės vaikas jau stovėjo prie
krosnelės, sutrikęs apžiūrinėjo savo batus. Tai buvo Antono sūnus, tas
pats, kuris prašėsi eiti kartu į budėjimą.
- Kas nors nutiko? - sunerimęs paklausė jo tėvas.
- Ne... Aš tiesiog labai norėjau eiti su tavimi. Aš nebe mažas, kad
sėdėčiau su mama palapinėje.
- Kaip tu čia patekai? Ten juk apsauga!
- Pamelavau, kad mama pas tave atsiuntė. Ten dėdė Petia, jis mane
pažįsta. Pasakė tik, kad aš į jokius šoninius praėjimus nežiūrėčiau ir
eičiau greičiau, ir praleido.
- Mes su dėde Petia dar pasikalbėsim, - niūriai pažadėjo Antonas. - O
tu kol kas pagalvok, kaip viską mamai paaiškinsi. Atgal aš tavęs vieno
neleisiu.
- Tai man galima su jumis pasilikti? - berniukas negalėjo nuslėpti
savo beribio džiaugsmo ir ėmė šokinėti vietoje.
Antonas pasislinko, sodindamas sūnų ant sušildytų savo kūnu maišų
ir, nusivilkęs savo striukę, ketino jį apgaubti, bet berniukas nušoko ant
grindų ir, išėmęs iš kišenės, išdėliojo ant skiautės atsineštą gėrį: gilzių
saują ir dar keletą daiktų. Jis sėdėjo šalia Artiomo, todėl jis turėjo laiko
ištyrinėti visus tuos daiktus. Įdomiausia buvo maža dėžutė su sukama
rankenėle. Kai Olegas laikė ją vienoje rankoje ir sukinėjo rankenėlę kita,
dėžutė, skleisdama skardžius metalinius garsus, grojo nesudėtingą me­
chaninę melodiją. Įdomu buvo tai, kad vos tik pridėdavo ją prie kokio
nors daikto, kaip jis imdavo rezonuoti, keliskart sustiprindamas garsą.
Geriausia tai pavykdavo su geležine krosnele, bet ilgai išlaikyti dėžutės
ten nepavykdavo, nes ji per greitai įkaisdavo. Artiomui buvo taip smalsu,
kad jis nutarė išbandyti pats.

335

- Čia menkniekis! - perduodamas jam karštą dėžutę ir pūsdamas
nusvilintus pirštus, pasakė berniukas. - Aš tau paskui tokį gėrį paro­
dysiu! - sąmokslininkiškai pažadėjo jis.

Kitas pusvalandis slinko lėtai - Artiomas, nepastebėjęs nepatenkintų
sargybinių žvilgsnių, nesustodamas sukinėjo dėžutės rankenėlę ir klau­
sėsi muzikos, Melnikas apie kažką šnabždėjosi su Antonu, berniukas
ant grindų žaidė su gilzėmis. Melodija, kurią grojo ši mažytė ryla, buvo
gana liūdna, bet neaiškiu būdu apžavėdavo, todėl nustoti jos klausytis
buvo neįmanoma.

- Ne, nesuprantu, - pasakė stalkeris ir pakilo iš savo vietos, - jeigu
abu tuneliai užversti ir yra saugomi, kur gi, jūsų manymu, dingsta
žmonės?

- O kas pasakė, kad viskas dėl šių tunelių? - Antonas pažvelgė į jį iš
apačios į viršų. - Juk yra perėjimai į kitas linijas, net du, ir į Smolensko
stotį... Manau, kažkas tiesiog naudojasi mūsų prietarais.

- Kokie ten prietarai! - įsiterpė tas sargybinis, kuris pasakojo apie
susprogdintus tunelius ir likusius žmones kitoje pusėje. - Mūsų stotis
prakeikta už tai, kas nutiko Pergalės parkui. Ir mes visi, kol čia gyvena­
me, esame prakeikti...

- Na liaukis pagaliau, Sanyčiau, vandenį drumsti, - nepatenkintas
nutraukė jį Antonas. - Čia rimtai žmonės klausia, o tu su savo pasa­
komis!

- Eime pasivaikščiosim, aš ten mačiau kažkokias duris ir šoninį išė­
jimą, noriu pažiūrėti, - pasiūlė jam Melnikas. - Smolensko stotyje irgi
žmonės nerimauja. Tvaltvadzė asmeniškai domėjosi.

- Tai dabar jau jis susidomėjo, taip? - liūdnai nusišypsojo Anto­
nas. - Tiek jau to, nėra ko apsimetinėti, iš mūsų konfederacijos vien tik
pavadinimas teliko, kiekvienas pats už save...

- Jau ir Polise ima klausinėti. Štai, imk, susipažink, - stalkeris ištraukė
iš kišenės sulenktą laikraščio puslapį.

Artiomas matė tokius laikraščius Polise, viename perėjime juos buvo
galima nusipirkti už dešimt šovinių, bet tiek mokėti už kažkokį popie­
riaus lapą su prastai išspausdintais plepalais jis nepanoro. Melnikas,
panašu, šovinių negailėjo.

Išdidžiu pavadinimu „Metro naujienos" ant grubiai nupjauto gelsvo
popieriaus buvo išspausdinti keli nedideli straipsniai, prie vieno jų net

336

buvo juodai balta nuotrauka. Antraštė skelbė: „Paslaptingi dingimai
Kijevo stotyje tęsiasi".

- Veikia dar staklės, spausdina, - Antonas atsargiai paėmė į rankas
laikraštį ir išskleidė jį. - Gerai, eime, parodysiu tau tuos šoninius išėji­
mus. Paliksi paskaityt?

Stalkeris linktelėjo. Antonas pakilo, pažvelgė į sūnų ir tarė jam:
- Tuoj grįšiu. Žiūrėk, neišdykauk čia be manęs, - ir, atsisukęs į Ar­
tiomą, paprašė: - Prižiūrėk jį, būk draugas.
Artiomui nieko neliko, kaip tik linktelėti galvą.
Kai tik jo tėvas ir stalkeris nutolo, Olegas pašoko, atėmė iš Artiomo
dėžutę, šūktelėjo „Pagauk mane!" ir ėmė bėgti į aklagatvį. Prisiminęs,
kad jis dabar atsakingas už berniuką, Artiomas kaltai pažvelgė į likusius
sargybinius, uždegė žibintuvėlį ir nusekė paskui Olegą.
Berniukas neketino tyrinėti apgriautų tarnybinių patalpų, kaip bai­
minosi Artiomas. Jis laukė prie pat užtvaros.
- Žiūrėk, kas dabar bus! - sušuko berniukas.
Olegas užsiropštė ant akmenų ir atsidūrė dingstančių už užtvaros
vamzdžių lygyje. Paskui jis pridėjo savo dėžutę prie vamzdžio ir pasuko
rankenėlę.
- Klausyk! - džiaugsmingai pasiūlė jis.
Vamzdis, rezonuodamas, sugaudė, ir tarsi iš vidaus visas prisipildė
paprasta liūdna melodija, kurią grojo dėžutė. Berniukas pridėjo ausį prie
vamzdžio ir, kaip apžavėtas, vis suko rankenėlę, išgaudamas garsus iš
metalinės dėžutės. Sekundę jis sustojo, klausydamas, džiugiai nusišyp­
sojo, o paskui nušoko nuo akmenų krūvos ir ištiesė dėžutę Artiomui:
- Imk, pabandyk pats!
Artiomas puikiai galėjo įsivaizduoti, kaip pasikeis melodijos garsas,
praleistas pro tuščiavidurį vamzdžio metalą. Bet berniuko akys taip
degė, kad jis nenorėjo pasirodyti kaip paskutinis nuoboda ir, pridėjęs
dėžutę prie vamzdžio ir prispaudęs ausį prie šaltos geležies, ėmė sukti
rankenėlę. Muzika suskambo taip garsiai, kad jis net krūptelėjo. Akus­
tikos dėsniai Artiomui nebuvo žinomi, ir kokiu stebuklingu būdu šis
geležies gabalas gali keliskart pagarsinti ir suteikti melodijai skambumo,
jis niekaip negalėjo suprasti.
Pasukęs rankenėlę dar keletą sekundžių ir pragrojęs trumpą motyvą
dar tris kartus, jis linktelėjo Olegui:
- Smagu.

337

- Paklausyk dar! - susijuokė Olegas. - Ne grok, o tiesiog klausyk!
Artiomas gūžtelėjo pečiais, atsigręžė į postą - ar nebus grįžę sargy­
biniai - ir vėl pridėjo ausį prie vamzdžio. Ką ten dabar buvo galima
išgirsti? Vėją? Baisaus triukšmo, užtvindžiusio tunelius tarp Aleksejevo
ir Taikos prospekto stočių, atgarsius?..
Jau po akimirkos jis suprato, kodėl taip džiaugėsi berniukas, tačiau
jam nuo to visai nebuvo linksma. Iš labai toli, vos prasimušdami iš po
žemės, pasigirdo prislopinti garsai. Jie sklido iš mirusiojo Pergalės parko
pusės, jokių abejonių dėl to negalėjo būti. Artiomas sustingo ir išbalo:
jis suprato, kad girdi kažką visiškai neįmanomo - muziką.
Vieną natą paskui kitą, kažkas už kelių kilometrų nuo čia atkartojo
liūdną melodiją iš muzikinės dėžutės. Bet tai buvo ne aidas: keliose
vietose nežinomas atlikėjas suklydo, uždelsdamas, bet motyvas išliko
gana atpažįstamas. Ir, svarbiausia, tai buvo ne spyruoklių skambesys, o
garsas priminė greičiau gaudesį... Ar giedojimą? Nesuprantamas dau­
gybės balsų choras? Ne, visgi gaudesys...
- Groja? - patenkintas paklausė Olegas. - Duok man dar paklausyti!
- Kas tai? - vos praverdamas lūpas, kimiai sumurmėjo Artiomas.
- Muzika! Vamzdis groja! - paprastai paaiškino berniukas.
Šis kraupus giedojimas Artiomui paliko liūdną ir slegiantį įspūdį,
tačiau berniukas to pajausti nesugebėjo. Jam tai buvo tiesiog linksmas
žaidimas, ir jam tikrai nekilo klausimas, kas galėjo atsiliepti į melodiją
nuo viso pasaulio atskirstoje stotyje, kur viskas, kas buvo gyva, pražuvo
prieš daugiau negu dešimtmetį?
Olegas vėl užsilipo ant akmenų, pasiruošęs įjungti savo dėžutę dar,
bet Artiomui staiga pasidarė nepaaiškinamai baisu dėl savęs ir dėl jo.
Jis sugriebė berniuką už rankos ir, nekreipdamas dėmesio į jo protestus,
nusitempė paskui save prie krosnelės.
- Bailys! Bailys! - šaukė Olegas. - Tik vaikai tiki tomis pasakomis!
- Kokiomis pasakomis? - Artiomas sustojo ir pažvelgė jam į akis.
- Kad jie grobia vaikus, kurie ateina paklausyti vamzdžių!
- Kas grobia? - paklausė Artiomas, vesdamasis jį prie krosnelės.
- Numirėliai!
Pokalbis nutrūko: kalbėjęs apie prakeiksmus sargybinis krūptelėjo
ir pažvelgė į juos tokiu įdėmiu žvilgsniu, kad žodžiai tiesiog įstrigo
gerklėje. Jų nuotykis baigėsi labai laiku: grįžo Antonas ir stalkeris, ir
su jais atėjo dar kažkas. Artiomas greitai pasodino berniuką į vietą. Jo

338

tėvas prašė jį prižiūrėti, o ne tenkinti jo kaprizus... Be to, kas ten žino,
kokiais prietarais iš tikrųjų tiki pats Antonas?

- Atleisk, užtrukom, - viršininkas prisėdo ant maišų šalia Artiomo. -
Ar jis neišdykavo?

Artiomas papurtė galvą, tikėdamasis, kad berniukui užteks proto ne­
prasitarti apie jų avantiūrą. Bet jis, panašu, ir pats viską puikiai suprato.
Olegas vėl susidomėjęs ėmė dėlioti savo gilzes.

Trečio žmogaus, kuris atėjo kartu su Antonu ir Melniku, plinkančio
lieso vyro, įdubusiais skruostais ir padribusiais paakiais, Artiomas ne­
pažinojo. Prie krosnelės jis priėjo tik minutei, linktelėjo sargybiniams, o
Artiomą nužvelgė tyrinėjančiu žvilgsniu, bet nieko nepasakė. Jį pristatė
Melnikas.

- Tai Tretjakas, - pasakė jis Artiomui. - Jis eis su mumis toliau. Spe­
cialistas. Raketininkas.

339

16 SKYltlIJS

- Nėra ten jokių slaptų įėjimų ir niekada nebuvo. Nejaugi tu to
nežinai? - nepatenkintas Tretjakas pakėlė balsą, ir jo žodžiai pasiekė
Artiomą.

Jie grįžo iš budėjimo atgal į Kijevo stotį. Stalkeris ir Tretjakas ėjo šiek
tiek toliau nuo visų ir kažką aptarinėjo. Kai Artiomas priėjo prie jų, kad
galėtų sudalyvauti jų pokalbyje, jie ėmė šnabždėtis, ir jam beliko tik vėl
prisijungti prie likusiųjų. Mažasis Olegas, kuris tipeno šalia, stengda­
masis neatsilikti nuo suaugusiųjų ir atsisakęs užsilipti tėvui ant pečių,
džiugiai paėmė jį už rankos.

- Aš irgi raketininkas! - pareiškė jis.
Artiomas nustebęs pažvelgė į berniuką. Jis buvo šalia, kai Melnikas
pristatė jam Tretjaką ir, tikriausiai, atsitiktinai išgirdo šį žodį. Ar jis
suprato, ką tas žodis reiškia?
- Tik niekam nesakyk! - suskubo pridurti Olegas. - Kiti neturi žinoti.
Tai paslaptis. Tas dėdė, tikriausia, tavo draugas, jeigu jis tau apie save
papasakojo.
- Gerai, niekam nesakysiu, - Artiomas pamerkė jam akį.
- Tai negėdinga, atvirkščiai, tuo reikia didžiuotis, bet kiti iš pavydo
gali blogų dalykų apie tave prišnekėti, - paaiškino berniukas, nors Ar­
tiomas ir neketino nieko klausti.
Antonas ėjo priekyje maždaug už dešimties žingsnių, apšviesdamas
kelią. Linktelėjęs į jo liesą figūrą, berniukas tarė:
- Tėtis liepė niekam nerodyti, bet juk tu moki saugoti paslaptis. Štai! -
jis išėmė iš vidinės kišenės mažą medžiagos gabalėlį.
Artiomas apšvietė jį žibintuvėliu. Tai buvo nuardytas antsiuvas -
skritulėlis iš storo gumuoto audinio, maždaug septynių centimetrų
skersmens. Iš vienos pusės jis buvo visiškai juodas, iš kitos - tamsiame

340

fone buvo pavaizduota kažkas panašaus į šešiakampę popierinę snaigę,
kokiomis puošdavo VDNH per Naujuosius metus - trijų neaiškių pailgų
daiktų susikirtimas. Įsižiūrėjęs į tą, kuris buvo išdėstytas vertikaliai,
Artiomas atpažino šovinį, atrodo, kulkosvaidžio ar snaiperio šautuvo,
bet su sparneliais šonuose, o kitų dviejų, vienodų, geltonų, su dvigubais
lankais iš abiejų pusių, jis negalėjo nustatyti. Paslaptingoji snaigė buvo
apibrėžta stilizuotu vainiku, kaip ant senų kokardų, o aplink antsiuvo
buvo raidės. Bet dažai buvo smarkiai apsitrynę, todėl perskaityti Artio­
mui pavyko tik „...inė kariuomenė ir ar...“, ir dar žodį ,,..usijaa, parašyta
apačioje, po paveikslėliu. Jeigu jis turėtų daugiau laiko, galbūt, jis galėtų
suprasti, ką jam rodo berniukas, bet gavosi atvirkščiai.

- Ei, Oležekai! Ateik čia, yra reikalas! - pakvietė sūnų Antonas.
- Kas tai? - suspėjo paklausti berniuko Artiomas, prieš jam paimant
iš jo antsiuvą ir paslepiant į kišenę.
- RKA*! - didžiuodamasis, ištarė Olegas ir, pamerkęs jam akį, nubėgo
pas tėvą. Užlipę ant platformos pristatomomis kopėčiomis, sargybiniai
išsiskirstė po namus. Antono prie pat išėjimo laukė žmona. Su ašaromis
akyse ji puolė prie mažojo Olego, paėmė jį ant rankų, o paskui užsipuolė
vyrą:
- Tu visai nori mane į kapus nuvaryti?! Ką aš turiu galvoti? Vaikas
jau prieš kiek laiko iš namų išėjo?! Kodėl aš turiu už visus galvoti? Pats,
kaip vaikas, negalėjai jo atgal namo parvesti! - barėsi ji.
- Lena, nereikia prie žmonių... - susigėdęs dairydamasis, sumurmėjo
Antonas. - Negalėjau aš posto palikti. Galvok, ką šneki, sargybos vadas
staiga palieka postą...
- Vadas! Negi nežinai kas čia dedasi! Štai, kaimynų jaunėlis prieš
savaitę dingo...
Melnikas ir Tretjakas paspartino žingsnį ir net neatsisveikino su
Antonu, palikdami jį vieną su žmona. Artiomas nuskubėjo paskui juos,
ir net gerokai nutolę, jie dar ilgai girdėjo Antono žmonos verksmą ir
priekaištus.
Visi trys pajudėjo į tarnybines patalpas, kur buvo stoties viršininko
štabas. Po kelių minučių jie jau sėdėjo apkabinėtame aptrintais kilimais
kambaryje, o pats viršininkas, supratingai linktelėjęs, kai stalkeris pa­
prašė palikti juos vienus, išėjo.

* RKA - Raketinė kariuomenė ir artilerija

341

- Atrodo, tu neturi paso? - pasitikslino Melnikas, kreipdamasis į
Artiomą.

Jis papurtė galvą. Be dokumento, konfiskuoto fašistų, jis tapo atsis­
kyrėliu, kuriam buvo užkirstas kelias į beveik visas civilizuotas metro
stotis. Nei Hanza, nei Raudonoji linija, nei Polisas nebūtų jo priėmę. Kol
stalkeris buvo šalia, Artiomui niekas neuždavinėjo bereikalingų klau­
simų, bet vos tik liktų vienas, jam tektų bastytis tarp apleistų pusstočių
ir sulaukėjusių stočių, tokių, kaip Kijevo. Ir jis tikrai nebegalėtų svajoti
apie grįžimą į VDNH.

- Į Hanzą be paso aš negalėsiu tavęs pravesti, reikia iš pradžių tinka­
mų žmonių rasti, - tarsi perskaitęs jo mintis, pasakė Melnikas. - Galima
būtų naują pagaminti, bet juk tai užims laiko. Artimiausias kelias iki
Majakovskio stoties - per Žiedą, kaip besuktum. Ką daryti?

Artiomas gūžtelėjo pečiais. Jis jautė, kur link krypsta stalkeris. Laukti
negalima, ir jis vienas Majakovskio stoties nepasieks. Tunelis, kuris jun­
gėsi prie jos iš kitos pusės, ėjo tiesiai nuo Tverės stoties. Grįžti į fašistų
irštvą, į stotį, paverstą kazematais*, būtų beprotybė.

- Bus geriau, jeigu į Majakovskio stotį mes su Tretjaku eisime dvie­
se, - pasakė Melnikas. - Paieškosime įėjimo į D - 6 . Rasim - grįšim
tavęs, galbūt, ir su pasu kas nors pavyks, aš pakalbėsiu su kuo reikia,
kad surastų tau blanką. Nerasim - vis vien grįšim. Ilgai tau mūsų laukti
nereikės. Per Žiedą mes greitai dviese apsisuksim, per dieną spėsim.
Palauksi? - jis tiriančiai pažvelgė į Artiomą.

Artiomas dar kartą gūžtelėjo pečiais. Jis negalėjo prisiversti linktelėti
ir sutikti. Jo neapleido jausmas, kad su juo elgiamasi, kaip su panaudota
medžiaga. Dabar, kai jis atliko savo pagrindinę užduotį: pranešė apie
pavojų, suaugusieji ėmėsi viso kito, o jį tiesiog nustumia į šoną, kad jis
nesimaišytų po kojomis.

- Na ir puiku, - užbaigė stalkeris. - Lauk mūsų paryčiui. Mes tiesiai
dabar ir pajudėsime, kad negaištume laiko veltui. Dėl maisto ir na­
kvynės mes su Arkadijumi Semionovičiumi viską aptarsime, jis tavęs
nenuskriaus. Atrodo, viskas... Ne, ne viskas. - Jis ištraukė iš kišenės tą
patį kruviną popieriaus lapą, kuriame buvo planas ir paaiškinimai. -
Paimk, aš jį sau nusipiešiau. Kas žino, kaip pasisuks reikalai. Tik niekam
nerodyk...

4 Kazematas - kalėjimo patalpa tvirtovėje.

342

Melnikas ir Tretjakas išėjo mažiau nei po valandos, prieš tai pasišne­
kėję su stoties viršininku. Tvarkingas Arkadijus Semionovičius iškart
palydėjo Artiomą į jo palapinę ir, pakvietęs vakarienės su juo vakare,
paliko jį ilsėtis.

Svečiams skirta palapinė stovėjo nuošaliau, ir, nors ji buvo puikios
būklės, Artiomas nuo pat pradžių pasijuto joje labai nejaukiai. Jis
apsidairė ir dar kartą įsitikino, kad kitos palapinės sustatytos viena
prie kitos, kaip įmanoma toliau nuo įėjimų į tunelius. Dabar, kai
stalkeris išėjo ir Artiomas liko vienas nepažįstamoje stotyje, slogus
jausmas, kurį jis patyrė vakar, grįžo. Kijevo stotyje visgi buvo baisu,
tiesiog baisu, be jokių svarių priežasčių. Jau buvo gana vėlu, ir vaikų
balsai nutilo, o suaugusieji vis rečiau pasirodydavo iš savo palapi­
nių. Vaikščioti po platformą Artiomas visai nenorėjo. Tris kartus
perskaitęs gautą iš mirštančio Danilos laišką, Artiomas neištvėrė ir
pusvalandžiu anksčiau, nei buvo sutarta, atėjo pas Arkadijų Semio-
novičių vakarienės.

Tarnybinių patalpų prieangis buvo paverstas virtuve, kur sukosi sim­
patiška mergina, kiek vyresnė už Artiomą. Didelėje keptuvėje troškinosi
mėsa su kažkokiomis šaknimis, šalia virė balti stiebagumbiai, kuriais
vaišino Antono žmona. Stoties viršininkas sėdėjo šalia ant taburetės ir
vartė nutriušusią knygelę, ant kurios viršelio buvo pavaizduotas revolve­
ris ir moteriškos kojos juodomis kojinėmis. Pamatęs Artiomą, Arkadijus
Semionovičius droviai atidėjo knygą į šoną.

- Nuobodu čia pas mus, tikriausiai, - suprantančiai nusišypsojo jis
jaunuoliui. - Eime į mano kabinetą, Katerina mums ten padengs stalą.
O mes tuo metu įkalsim, - mirktelėjo jis.

Dabar tas kambarys su kilimais ir kaukolėmis atrodė visiškai kitaip:
apšviestas staline lempa žaliu medžiaginiu gaubtu, jis tapo daug jaukes­
niu. Įtampa, persekiojusi Artiomą platformoje, išsisklaidė šios lempos
šviesoje. Arkadijus Semionovičius ištraukė iš spintos nedidelį butelį ir
įlašino į neįprastai plačią stiklinę kažkokio rudo svaiginančio aromato
skysčio. Skysčio stiklinėje buvo visai nedaug, vos per pirštą, ir Artiomas
pagarbiai pagalvojo, kad šis butelis turbūt kainuoja ne mažiau nei visa
dėžė naminio alaus, kurio jis ragavo Kinų kvartale.

- Konjakas, - atsiliepė į jo smalsų žvilgsnį Arkadijus Semionovi­
čius, - armėniškas, beveik trisdešimties metų išlaikymo. Iš viršaus, -

343

viršininkas svajingai pakėlė akis į lubas. - Nebijok, neužkrėstas, pats
tikrinau su dozimetru*.

Nepažįstamas gėrimas buvo nepaprasto stiprumo, bet malonus skonis
ir aitrus aromatas sušvelnino jį. Artiomas nenorėjo jo nuryti iš karto, o
sekdamas šeimininko pavyzdžiu, lėtai mėgavosi gėrimu. Viduje lėtai išsi-
plieskė ugnis, pamažu gesdama ir virsdama į malonią šilumą. Kambarys
tapo dar jaukesniu, o Arkadijus Semionovičius - dar malonesniu.

- Nuostabus gėrimas, - patenkintai užsimerkęs, įvertino Artiomas.
- Geras, tiesa? Maždaug prieš pusantrų metų prie Krasnopresnensko
stoties stalkeriai aptiko visiškai nepaliestą maisto prekių parduotuvę, -
paaiškino stoties viršininkas, - rūsyje, kaip anksčiau būdavo. Iškaba
buvo nukritus ir jos niekas nepastebėjo. Vienas stalkeris prisiminė, kad
kadaise ten lankydavosi, tai ir nutarė patikrinti. Tiek metų pragulėjo, tik
geresnis pasidarė. Per pažintis man už šimtą šovinių du butelius atidavė.
Kinų kvartale už vieną dviejų šimtų prašo.
Jis vėl pasimėgaudamas gurkštelėjo, paskui susimąstęs pažvelgė pro
stiklinę į lempos šviesą.
- To stalkerio vardas buvo Vašia, - pasakė viršininkas. - Geras buvo
vaikinas. Ne šiaip koks, kuris malkų laksto, o rimtas vaikinas, labai ver­
tingų daiktų parnešdavo. Kaskart grįždamas iš paviršiaus, iškart pas mane
eidavo. Štai, sakydavo, Semionyčiau, naujos radybos, - jis vos šyptelėjo.
- Kas jam nutiko? - užjausdamas paklausė Artiomas.
- Jis labai mėgo Krasnopresnensko stotį, nuolat kartodavo, kad ten
tikras Eldoradas**, - liūdnai tarė Arkadijus Semionovičius. Zoologijos
sodas juk iškart per kelią. Kas gi išdrįs eiti į Krasnopresnensko stotį?
Tokia baimė... Pašėlęs buvo vaikinas, tas Vašia, visada rizikuodavo, bet
ir užsidirbdavo gerai. Bet galiausiai prisižaidę. Nusitempė jį į zoologijos
sodą, o jo porininkas vos spėjo pabėgti. Išgerkime už jį, - viršininkas
sunkiai atsiduso ir įpylė dar po vieną.
Prisimindamas neįtikėtinai aukštą konjako kainą, Artiomas buvo
bepradėjęs protestuoti, bet Arkadijus Semionovičius ryžtingai įbruko
stiklinę jam į delną. Įžeisti drąsaus stalkerio, atgabenusio šį dievišką
gėrimą, atminimą Artiomas nesiryžo.

* Dozimetras - prietaisas, skirtas matuoti jonizuojančią spinduliavimo dozę, susidariu­
sią radioktyviojoje aplinkoje.
** Eldoradas - legendinė aukso pilna šalis Pietų Amerikoje.

344

Tuo metu mergina padengė stalą, ir Artiomas su Arkadijumi Semio-
novičiumi nepastebimai perėjo prie įprastos, bet gerai išvalytos naminės
degtinės. Mėsa buvo pagaminta labai skaniai, ir prie jos ypač gerai tiko
stiprus beveik skaidrus skystis.

- Nejauku jūsų stotyje, - po pusantros valandos atvirai prisipažino
Artiomas. - Baisu čia, slegia kažkas...

- Įpratimo reikalas, - neapibrėžtai palingavo galva Arkadijus Semio-
novičius, - ir čia žmonės gyvena. Ne ką blogiau nei kitose...

- Ne, jūs nepamanykite, aš juk suprantu, - nusprendęs, kad Kijevo
stoties viršininkas įsižeidė, Artiomas suskubo jį nuraminti. - Jūs, ti­
kriausiai, darote viską, kas įmanoma... Bet čia tokia situacija. Visi tik ir
šneka, kad dingsta žmonės.

- Meluoja, - atkirto Arkadijus Semionovičius. Bet dar po vienos
stiklinės degtinės prisipažino: - Dingsta ne visi. Tik vaikai.

- Numirėliai juos pasiima? - Artiomas net nusipurtė.
- Kas ten žino, kas juos pasiima? Aš asmeniškai netikiu numirėliais.
Aš per savo amžių ne vieną mirusįjį esu matęs, būk ramus. Nieko jie
niekur nepasiima. Guli sau ramiai. Net ten, už užtvaros, - Arkadijus
Semionovičius mostelėjo ranka į Pergalės parko pusę ir vos neprarado
lygsvaros, - kažkas yra. Tai tikrai. Ir mums ten eiti nevalia.
- Kodėl? - Artiomas pamėgino susikoncentruoti ties savo stikline,
bet ji visą laiką kažkur pabėgdavo.
- Palauk, parodysiu...
Stoties viršininkas triukšmingai atsitraukė su kėde nuo stalo, sunkiai
pakilo ir, svyruodamas, priėjo prie spintos. Pasirausęs vienoje iš len­
tynų, jis atsargiai ištraukė į šviesą ilgą metalinę adatą su plunksnomis
ant buko galo.
- Kas tai? - susiraukė Artiomas.
- Ir aš norėčiau žinoti...
- Iš kur jūs tai gavote?
- Iš vieno tunelį saugojusio sargybinio kaklo. Kraujo beveik nebuvo,
bet pats visas mėlynas gulėjo, ir putos iš burnos.
- Iš Pergalės parko atėjo? - susivokė Artiomas.
- Velnias juos žino, - sumurmėjo Arkadijus Semionovičius ir vienu
sykiu susipylė į burną stiklinės turinį.

345

- Žiūrėk tik, - pridūrė jis, slėpdamas adatą atgal į spintą, - niekam
nesakyk.

- O kodėl jūs pats niekam nepasakojate? Jums padėtų, ir žmonėms
būtų ramiau.

- Niekam nebūtų ramiau, išsilakstys visi, kaip žiurkės! Dabar jau
bėga... Nėra čia nuo ko gintis, jokio priešo nėra. Nematomas jis, todėl
ir baisu. Na, parodysiu aš jiems tą adatą, ir ką? Manai, viskas išsispręs?
Nejuokink! Visi paspruks, niekšai, mane vieną čia paliks! O koks aš
stoties viršininkas būsiu be gyventojų? Kapitonas be laivo! - jis pakėlė
balsą, bet susiėmė ir nutilo.

- Arkaša, Arkaša, nereikia taip, viskas gerai... - išsigandusi mergina
prisėdo šalia ir ėmė glostyti jo galvą, ir Artiomas pro miglą apgailes­
taudamas suprato, kad ji yra ne viršininko dukra.

- Visi bėga, kalės vaikai! Kaip žiurkės iš skęstančio laivo! Vienas lik­
siu! Bet nepasiduosiu! - niekaip nenurimo Arkadijus Semionovičius.

Artiomas atsistojo ir netvirtai nužingsniavo išėjimo link. Sargybinis
prie durų bakstelėjo pirštu sau per gerklę.

- Mirtinai, - vos ištarė Artiomas. - Iki rytojaus jo geriau netrukdy­
ti, - ir, svyruodamas, nubrido savo palapinės link.

Jam teko paieškoti kelio. Porą kartų jis net mėgino patekti į sveti­
mus namus, ir tik grubūs vyriški keiksmai ir moterų spiegimai padėjo
jam suprasti, kad ir šį kartą jis supainiojo palapines. Naminė degtinė
pasirodė klastingesnė nei pigus alus, ir visa jėga ėmė veikti tik dabar.
Arkos ir kolonos plaukė prieš akis. Galiausiai ėmė pykinti. Įprastu laiku,
galbūt, kas nors galėtų padėti Artiomui rasti svečių palapinę, bet dabar
stotis buvo visiškai tuščia. Net postai prie išėjimų iš tunelių, tikriausiai,
buvo apleisti.

Naktį stotį apšviesdavo vos trys, keturios blausios lemputės, o visa
likusi platforma skendėjo prieblandoje. Kai Artiomas sustodavo ir įdė­
miai įsižiūrėdavo, jam imdavo vaidentis, kad tamsa kažkuo pripildyta
ir tyliai juda. Nepatikėjęs savo akimis, jis su būdingu išgėrusiam žmo­
gui smalsumu ir drąsa pajudėjo labai įtartinai atrodančios vietos link:
netoli perėjimo į Filevskaja liniją, prie vienos iš arkų. Tamsos judesiai
ten buvo ne tolygūs ir sklandus, kaip kituose kampuose, o staigūs ir
tarsi sąmoningi.

346

- Ei! Kas ten? - priartėjęs maždaug penkiolikos žingsnių atstumu,
sušuko jis.

Niekas neatsakė, bet jam pasirodė, kad iš bendros tamsios dėmės
lėtai išryškėjo pailgas šešėlis. Jis beveik susiliejo su tamsa, bet Artiomas
buvo įsitikinęs, kad iš tamsos į jį kažkas žvelgia. Artiomas susvyravo,
bet išsilaikė ant kojų ir žengė dar vieną žingsnį.

Šešėlis staigiai sumažėjo, tarsi susigūžė, ir slystelėjo pirmyn. Į nosį
trenkė aitrus šleikštus kvapas, ir Artiomas atšlijo. Kas tai per kvapas?
Prieš akis jam iškilo vaizdas, kurį jam teko matyti tunelyje prie Ke­
tvirtojo reicho: užversti vienas ant kito lavonai už nugaros surištomis
rankomis. Irimo kvapas?..

Staiga velnišku greičiu, tarsi būtų išsitiesusi susukta spyruoklė, šešėlis
šoko ant jo. Akimirką prieš akis šmėstelėjo išblyškęs veidas įdubusiomis
akimis, padengtas keistomis dėmėmis.

- Numirėlis! - sušvokštė Artiomas.
Paskui jo galva sudužo į tūstančius dalių, lubos apsivertė ir viskas
užgeso. Išnirdamas ir panerdamas į vatinę tylą, jis girdėjo kažkieno
balsus, atsirasdavo ir dingdavo kažkokie vaizdiniai.
- ...man mama neleis, ji nerimaus, - netoliese kalbėjo vaikas. - Šian­
dien tikrai negalima, ji visą dieną verkė. Ne, aš nebijau, tu visai nebaisus,
ir dainuoji gražiai. Tiesiog nenoriu, kad mama vėl verktų. Neįsižeisk!
Na, nebent neilgam... Iki ryto grįšime?
- ...laikas nelaukia. Laikas nelaukia, - kartojo žemas vyriškas balsas. -
Laiko labai mažai. Jie jau arti. Kelkis, negulėk, kelkis! Jeigu prarasi viltį,
jeigu sudrebėsi, kapituliuosi, tavo vietą greitai užims kiti. Aš tebekovoju.
Tu taip pat turi kovoti. Kelkis! Tu nesupranti...
- ...čia dabar kas? Viršininkui? Į svetainę? Na taip, žinoma, vienas
nešiu! Ir tu galėtum padėti... Bent už kojų paimtum. Sunkus... Kas ten
jo kišenėse žvanga, įdomu? Tiek to, juokauju aš. Viskas, atėjom. Gerai
jau, gerai. Išeinu...
Kažkas atidengė palapinės kraštą, į veidą stipriai paplieskė žibintu­
vėlio šviesa.
- Tu Artiomas? - įėjusio žmogaus veido buvo neįmanoma įžiūrėti,
bet iš balso atrodė jaunas.
Artiomas pašoko iš lovos, bet jam apsvaigo galva ir ėmė pykinti. Pa­
kaušyje pulsavo bukas skausmas, kiekvienas prisilietimas prie jo tiesiog

347

nudegindavo. Plaukai toje vietoj sulipo, tikriausiai, nuo sudžiūvusio
kraujo. Kas jam nutiko?

- Galima užeiti? - paklausė atėjęs žmogus ir, nelaukdamas leidimo,
įžengė į palapinę.

Jis įbruko Artiomui į ranką mažytį metalinį daiktą. Įjungęs, paga­
liau, savo žibintuvėlį, Artiomas apžiūrėjo jį. Tai buvo automato gilzė,
paversta į užsukamą kapsulę - lygiai tokia pati, kokią jam kažkada įtei­
kė Chanteris. Negalėdamas patikėti savo akimis, Artiomas pamėgino
atidaryti dangtelį, bet jis slydo prakaituojančiuose iš jaudulio delnuose.
Pagaliau iš gilzės iškrito mažytė popieriaus skiautė. Nejaugi žinutė nuo
Chanterio?

„Nenumatyti sunkumai. Išėjimas į D- 6 užblokuotas. Tretjakas nu­
žudytas. Lauk manęs, niekur neik. Reikės laiko viską suorganizuoti.
Pasistengsiu grįžti kuo greičiau. Melnikas".

Artiomas perskaitė raštelį dar kartą, mėgindamas suvokti kas jame
parašyta. Tretjakas nužudytas? Išėjimas į M etro-2 užblokuotas? Bet juk
tai reiškia, kad visi jų planai ir viltys sudužo į šipulius! Jis klausiančiai
pažvelgė į pasiuntinį.

- Melnikas liepė likti čia ir laukti jo, - patvirtino jis. - Tretjakas negy­
vas. Nužudė. Melnikas pasakė, nunuodytas adata. Kas tai padarė, neaišku.
Jis dabar mobilizaciją vykdys. Viskas, man metas. Atsakymą rašysi?

Artiomas pagalvojo, ką jis galėtų atsakyti stalkeriui. Ką dabar daryti?
Ko tikėtis? Ar galima viską mesti ir grįžti į VDNH, kad paskutinę akimir­
ką galėtų būti ten su artimais žmonėmis? Jis papurtė galvą. Pasiuntinys
tyliai apsisuko ir išėjo iš palapinės.

Artiomas atsisėdo ant lovos ir susimąstė. Jis dabar visiškai neturėjo
kur eiti. Be paso ir be lydinčio asmens jis negalėjo išeiti nei į Žiedą, nei
grįžti į Smolensko stotį. Beliko tikėtis, kad Arkadijus Semionovičius
artimiausiomis dienomis bus toks pat svetingas, kaip ir vakar.

Kijevo stotyje išaušo rytas. Lempučių dabar degė dvigubai daugiau,
o šalia tarnybinių patalpų, kur buvo stoties viršininko butas, švietė
dar ir fluorescencinės lempos vamzdelis. Raukydamasis nuo galvos
skausmo, Artiomas priėjo prie buto. Sargybinis gestu sustabdė jį
prie įėjimo. Iš vidaus sklido triukšmas. Keli vyrai kalbėjosi pakeltais
balsais.

- Viršininkas užsiėmęs, - pareiškė sargybinis. - Jei nori, palauk.

348

Po kelių minučių iš patalpos kaip kulka išlėkė Antonas, sargybos
vadas, su kuriuo Artiomas vakar ėjo budėti. Paskui jį į prieangį išbėgo
ir šeimininkas. Nors jo plaukai vėl buvo kruopščiai sušukuoti, paakiai
buvo padribę, o veidas pastebimai ištino ir pasidengė sidabriniais šeriais.
Artiomas patrynė skruostus ir pamanė, kad po vakar vakaro, tikriausiai,
atrodo ne ką geriau.

- O ką aš galiu padaryti?! Ką? - Antonui pavymui šūktelėjo stoties
viršininkas, o paskui, nusispjovęs, plojo delnu sau per kaktą. - A... At­
sikėlei? - pastebėjęs Artiomą, kreivai šyptelėjo jis.

- Man čia teks dar pabūti pas jus, kol Melnikas grįš, - pasiteisinančiu
tonu pranešė Artiomas.

- Žinau žinau. Pranešė. Eime vidun, man čia vieną užduotį patikėjo
atlikti dėl tavęs, - Arkadijus Semionovičius gestu pakvietė jį į kambarį. -
Štai, kol lauksi Melniko, man liepta tave nufotografuoti pasui. Aš čia
dar turiu technikos nuo tų laikų, kai Kijevo stotis dar normalia stotimi
buvo... O jis paskui paso blanką gaus, pagaminsim tau dokumentą.

Pasodinęs Artiomą ant taburetės, jis nukreipė į jį mažo plastmasinio
fotoaparato objektyvą. Tvikstelėjo blykstė, ir kitas penkias minutes Ar­
tiomas skendo visiškoje tamsoje, bejėgiškai dairydamasis į šalis.

- Atleisk, pamiršau perspėti... Išalksi - užeik, Katia tave pamaitins,
bet aš tau laiko šiandien neturiu. Čia pas mus įtempta situacija dabar...
Šiandien naktį Antono vyresnėlis sūnus dingo. Jis dabar visą stotį ant
kojų sukels... Kas per gyvenimas? Tiesa, man pranešė, kad tave ryte
vidury platformos rado? Galva praskelta? Kas nutiko?

- Neatsimenu... Girtas pargriuvau, tikriausiai, - ne iš karto atsiliepė
Artiomas.

- Taip... Vakar mes šiek tiek padauginom, - šyptelėjo viršininkas. -
Gerai, Artiomai, man laikas reikalų tvarkyti. Užeik vėliau.

Artiomas pakilo nuo taburetės. Prieš akis jam iškilo mažojo Olego
veidas. Antono vyresnėlis... Nejaugi jis? Jis prisiminė, kaip vakar jis
sukiojo savo muzikinės dėžutės rankenėlę, pridėjęs ją prie geležinių
vamzdžių, o paskui pasakė, kad tik maži vaikai bijo būti pagrobti nu­
mirėlių, jeigu eis į tunelius klausytis vamzdžių. Artiomą apėmė kraupus
siaubas. Nejaugi tai tiesa? Nejaugi tai nutiko dėl jo kaltės? Jis dar kartą
bejėgiškai pažvelgė į Arkadijų Semionovičių, pravėrė burną, bet nieko
nepasakęs, išėjo lauk.

349

Grįžęs į savo palapinę, jis atsisėdo ant grindų ir kurį laiką sėdėjo
tylėdamas, žvelgdamas į tuštumą. Dabar Artiomui ėmė atrodyti, kad
pasirinkęs jį šiai misijai, kažkas nežinomas tuo pat metu prakeikė jį:
beveik visi, sutikti jo kelyje, žūdavo. Jo galvoje prabėgo visų žmonių,
su kuriais jam teko žengti vienu keliu, ir kurie pasitiko ten savo mirtį,
veidai. Burbonas, Michailas Porfirjevičius ir jo anūkas, Danila... Chanas
dingo be žinios, o išgelbėję Artiomą revoliucinės brigados kovotojai
galėjo būti nužudyti kuriame nors perėjime. Dabar Tretjakas. Bet ma­
žasis Olegas?.. Ar Artiomas nešė savo bendražygiams mirtį, pats to
nežinodamas?

Nesuprasdamas ką daro, jis pašoko, užsimetė ant peties kuprinę ir
automatą, paėmė žibintuvėlį ir išėjo į platformą. Kojos pačios jį nuvedė
į tą vietą, kur naktį jis buvo užpultas. Priėjęs arčiaus, jis sustingo. Pro
girtos atminties miglą į jį žvelgė negyvos, įdubusios akys. Jis viską pri­
siminė. Tai buvo ne sapnas.

Surasti Olegą! Žūtbūt padėti sargybos vadui rasti jo sūnų. Tai jo kaltė,
Artiomo kaltė, jis neišsaugojo berniuko, sutiko žaisti jo keistus žaidimus
su vamzdžiais, ir štai dabar jis čia, sveikas ir gyvas, o berniukas dingo.
Ir Artiomas buvo įsitikinęs, kad jis nepabėgo pats iš stoties. Šiąnakt čia
įvyko kažkas negero, nepaaiškinamo, ir Artiomas dvigubai kaltas, nes
galėjo tam užkirsti kelią, bet nesugebėjo.

Jis apžiūrėjo tą vietą, kur vakar šešėlyje slapstėsi klaikus atėjūnas.
Ten buvo supilta šiukšlių krūva, bet išvartęs ją, Artiomas tik išgąsdino
benamę katę. Bergždžiai apieškojęs platformą, jis nušoko ant bėgių. Sar­
gybiniai prie įėjimo į tunelį tingiai pažvelgė į jį ir perspėjo, kad toliau eiti
rizikinga ir, jeigu jam kas nors nutiks, niekas už tai nebus atsakingas.

Šį kartą Artiomas pasuko ne į tą tunelį, kur vakar budėjo su Melniku,
o į kitą, lygiagretį jam. Kaip ir sakė sargybos viršininkas, šis perėjimas
irgi buvo užverstas maždaug tokiu pat atstumu nuo stoties. Aklagatvyje
buvo įrengtas postas: geležinė bačka, naudojama kaip krosnelė, ir sumes­
ti aplink maišai. Šalia stovėjo rankinė drezina, pakrauta kibirais su angli­
mi. Sėdintys ant maišų sargybiniai apie kažką šnabždėjosi ir, pastebėję jį,
pašoko iš savo vietų, įtemptai tyrinėdami Artiomą. Bet paskui vienas iš
jų atšaukė pavojų, ir likusieji nurimo, grįždami į savo vietas. Įsižiūrėjęs,
Artiomas pažino Antoną ir, paskubomis kažką sumurmėjęs, apsisuko ir
nužingsniavo atgal. Jo veidas degė; jis negalėjo pažvelgti į akis žmogui,

350