Dmitry.Glukhovsky.-.Metro.2033.2011.LT

sęs, Artiomas bėgo, nebežinodamas krypties, ir galiausiai atsitrenkė į
tunelio sujungimą.

Aidas kaipmat nutilo. Dar po penkių minučių jis sugebėjo susiimti,
atsikėlė ir žengė pirmyn. Tai buvo teisinga kryptis. Išpiltas šalto pra­
kaito, Artiomas tai suprato pagal tai, kad su kiekvienu nueitu metru po
betoną šiurenančių padų garsas vis artinosi, judėdamas jo pusėn. Ir tik
pulsuojantis ausyse kraujas vos slopino grėsmingą šnaresį. Kiekvieną
kartą, kai Artiomas sustingdavo vietoje, jo persekiotojas irgi sustodavo
tamsoje - dabar jis buvo visiškai tikras, kad tai ne aidas.

Taip tęsėsi, kol žingsniai ėmė skambėti ištiestos rankos atstumu. Ir
tada Artiomas, šaukdamas ir aklai mosuodamas kumščiais, puolė pir­
myn, ten, kur jo paskaičiavimais turėjo būti „tai“.

Kumščiai su švilpesiu perskrodė tuštumą. Niekas nebandė apsiginti
nuo jo smūgių. Jis bergždžiai kapojo orą, šaukė, skėtė rankas į šonus,
bandydamas sučiupti tamsoje nematomą priešininką. Tuštuma. Ten
nieko nebuvo. Vos jis atgavo kvapą ir žengė žingsnį Poliso link, kaip
sunkus šiurenantis garsas pasigirdo tiesiai prieš jį. Jis sumosavo ran­
ka - ir vėl nieko. Artiomas pajuto, kad kraustosi iš proto. Iki skausmo
išpūtęs akis, jis bandė bent ką nors įžiūrėti, ausys stengėsi pagauti kitos
būtybės kvėpavimą. Bet ten tiesiog nieko nebuvo.

Prastovėjęs nejudėdamas keletą ilgų sekundžių, Artiomas pamanė,
kad ir kaip būtų galima paaiškinti šį keistą reiškinį, jokio pavojaus jis
nekelia. Tikriausiai, akustika. Grįšiu namo, paklausiu patėvio, tarė jis
sau, ir, kai pakėlė koją, norėdamas žengti dar vieną žingsnį tikslo link,
tiesiai į ausį jam kažkas tyliai sušnabždėjo: „Palauk. Tau dabar ten
negalima."

- Kas čia? Kas čia? - sunkiai kvėpuodamas, šūkčiojo Artiomas. Bet
niekas jam neatsakė. Aplink jį buvo tik tiršta tuštuma. Tada jis, delnu
nuvalęs nuo kaktos prakaitą, nuskubėjo Borovicko stoties link. Vaiduo­
kliškos jo persekiotojo pėdos tuo pačiu greičiu ėmė šiurenti priešinga
kryptimi, palaipsniui nutildamos tolumoje, kol nepradingo visiškoje
tyloje. Ir tik tada Artiomas sustojo. Jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kas tai
buvo, jis niekada nebuvo girdėjęs apie nieką panašaus iš savo draugų, ir
patėvis jam niekada nėra apie tai pasakojęs vakarais prie laužo. Bet kas
ten bebūtų sušnabždėjęs jam į ausį paliepimą sustoti ir palaukti, dabar,
kai Artiomas nebebijojo jo, kai jis turėjo laiko suvokti tai, kas įvyko ir
pamąstyti apie tai, tai skambėjo hipnoziškai įtikinamai.

251

Kitas dvidešimt minučių jis praleido sėdėdamas ant pabėgių, linguo­
damas į šonus tarytum girtas, bandydamas kovoti su drebuliu, prisimin­
damas keistą, ne žmogui priklausantį balsą, liepusį jam laukti. Toliau jis
pajudėjo tik tada, kai drebulys pagaliau liovėsi, o baisus šnabždesys jo
galvoje - susiliejo su tyliu pakilusio tunelio skersvėjo švilpesiu.

Visą likusį laiką jis tiesiog ėjo pirmyn, stengdamasis apie nieką negal­
voti, retsykiais kliūdamas už gulinčių ant grindų kabelių, nes tai buvo
baisiausia, kas jam nutiko. Praėjo nedaug, kaip jam pasirodė, laiko, nors
jis ir negalėjo tiksliai pasakyti kiek, nes tamsoje minutės sulipo. Ir štai
jis pamatė šviesą tunelio gale.

Borovicko stotis.
Polisas.
Ir staiga iš stoties pasigirdo grubus riktelėjimas, supoškėjo šūviai,
ir Artiomas, atšokdamas atgal, pasislėpė sienos įdubime. Tolumoje
buvo girdėti sužeistųjų dejonės, keiksmai, paskui vėl, sugriaudėjo
automato.serija.
„Palauk..."
Iš savo slėptuvės Artiomas pasiryžo pasirodyti tik po gerų penkio­
likos minučių, kai viskas nurimo. Iškėlęs aukštyn rankas, jis lėtai ėmė
eiti į šviesą.
Tai iš tikrųjų buvo išėjimas į platformą. Sargybos Borovicko stotyje
nebuvo, matyt, tikėjo Poliso neliečiamumu. Už penkių metrų iki vietos,
kur nutrūko apvalūs tunelio skliautai, stovėjo cementiniai kontrolinio
punkto blokai ir kraujo klane gulėjo paslikas kūnas. Kai Artiomas pateko
į žalia uniforma vilkinčių pasieniečių regėjimo lauką, jam liepė prieiti
arčiau ir atsistoti veidu į sieną. Pamatęs lavoną ant žemės, jis nedelsiant
pakluso.
Greita krata, klausimas apie pasą, rankų užlaužimas už nugaros,
ir, pagaliau, stotis. Šviesa. Toji šviesa. Jie kalbėjo tiesą, jie visi kalbėjo
tiesą, legendos nemelavo. Šviesa buvo tokia ryški, kad Artiomui teko
užsimerkti, kad neapaktų. Bet šviesos ryškumas siekė vaikino vyzdžius
net po vokais, akino iki skausmo, ir tik tada, kai pasieniečiai užrišo jam
akis raiščiu, skausmas liovėsi. Grįžimas prie to gyvenimo, kurį gyveno
ankstesnės žmonių kartos, pasirodė skausmingesnis nei Artiomas galėjo
įsivaizduoti.
Raištį nuo akių nuėmė tik mažyčiame sargybiniame, tarnybiniame
kambarėlyje, apmuštame suskilusiu kokliu. Čia buvo tamsu, tik ant och­

252

ra dažyto medinio stalo aliuminio dubenyje pleveno žvakė. Rinkdamas
skystą vašką ir stebėdamas, kaip jis sustingsta, sargybos viršininkas,
stambus ir nesiskutęs vyras, žaliais kariniais marškiniais užraitotom
rankovėm ir kaklaraiščiu ant gumytės, ilgai žvilgsniu tyrinėjo Artiomą,
prieš paklausdamas:

- Iš kur atkeliavote? Kur pasas? Kas akiai?
Artiomas nusprendė, kad išsisukinėti nėra prasmės, todėl sąžiningai
papasakojo, kad pasas liko pas fašistus, ir akies taip pat vos ten nepaliko
per plauką. Viršininkas tai priėmė netikėtai palankiai.
- Žinom, kaip gi. Štai, šis tunelis išeina tiesiai į Čechovo stotį. Mes
ten visą tvirtovę pasistatę. Kol kas nekariaujam, bet geri žmonės pataria
būti budriems. Kaip sakoma, si vis pacem, para bellum \ - pasakė jis,
merkdamas akį Artiomui.
Paskutinės frazės Artiomas nesuprato, bet nusprendė neperklausti.
Jo dėmesį prikaustė tatuiruotė ant sargybos viršininko alkūnės sulen­
kimo - subjaurotas radiacijos paukštis su dviem galvom, išskėstais
sparnais ir užriestais snapais. Ji kažką jam miglotai priminė, bet ką, jis
negalėjo prisiminti. O paskui, kai viršininkas pasisuko į vieną iš kareivių,
Artiomas pamatė, kad lygiai toks pat ženklas, tik mažesnis, ištatuiruotas
ant jo kairiojo smilkinio.
- Kokiu tikslu pas mus? - tęsė viršininkas.
- Aš ieškau vieno žmogaus... Jo vardas Melnikas. Tikriausiai pravardė.
Aš turiu jam perduoti svarbų pranešimą.
Pasieniečio veido išraiška akimirksniu pasikeitė. Tingi ir geranoriška
šypsena dingo nuo lūpų, žvakių šviesoje jo akyse sublizgėjo nuostaba.
- Galite perduoti man.
Artiomas papurtė galvą ir, atsiprašinėdamas, puolė aiškinti, kad
niekaip negali, kad slaptumas, suprantate, buvo liepta griežtai niekam
nieko nesakyti, išskyrus patį Melniką.
Viršininkas nužvelgė jį dar kartą, parodė ženklą vienam iš kareivių,
ir tas padavė juodą plastmasinį telefono aparatą, atsargiai atvyniojęs
reikiamo ilgio laidą. Pasukęs pirštu diską, pasienietis pasakė į ragelį:
- Užkarda Bor-Jug. Ivašovas. Pulkininką Melnikovą.
Kol jis laukė atsakymo, Artiomas spėjo pastebėti, kad tatuiruotę su
paukščiu turėjo ir abu kareiviai, esantys kambaryje.

* (lot.) Nori taikos - ruoškis karui.

253

- Kaip pristatyti? - paklausė sargybos viršininkas Artiomo, prispau­
dęs žandu telefono ragelį prie peties.

- Pasakykite, kad nuo Chanterio. Skubus pranešimas.
Tas linktelėjo ir, persimesdamas dar keliomis frazėmis su pašnekovu
kitame laido gale, baigė pokalbį.
- Reikia būti Arbato stotyje, pas stoties viršininką, rytoj devintą. Iki
to laiko laisvas, - ir, mosteldamas ranka pasitraukusiam nuo durų karei­
viui, pridūrė, kreipdamasis į Artiomą: - Luktelk... Atrodo, esi garbingas
svečias, be to, pirmą kartą. Imk, bet grąžinsi! - ir jis ištiesė Artiomui
tamsius akinius nušiurusiu metaliniu rėmeliu.
Tik rytoj? Artiomas pajuto, kaip jį užplūdo didelis nusivylimas ir
nuoskauda. Ar dėl to jis čia ėjo, rizikuodamas savo ir kitų gyvybėmis?
Ar dėl to jis skubėjo, vertė save judinti kojas net tada, kai nebeturėjo tam
jėgų? Ar tai nebuvo skubus reikalas - pranešti apie viską, ką žinojo, tam
prakeiktam Melnikui, kuris negali skirti jam laisvos minutės?
Ar Artiomas tiesiog pavėlavo ir jis jau viską žino? O galbūt, Melnikas
žino kažką, apie ką Artiomas net nenumano? Galbūt, jis pavėlavo tiek,
kad visa jo misija prarado prasmę?..
- Tik rytoj? - neištvėrė jis.
- Pulkininkas šiandien vykdo užduotį, grįš anksti ryte, - paaiškino Iva-
šovas. - Eik eik, bent pailsėsi, - ir jis išlydėjo Artiomą iš kambariuko.
Nurimęs, bet vis dar jausdamas nuoskaudą, Artiomas užsidėjo akinius
ir pagalvojo, kad jie jam kaip tik: tuo pačiu ir mėlynės po akim nesima­
tys. Akinių stiklai buvo subraižyti, be to, šiek tiek iškreipė perspektyvą,
bet kai jis, padėkojęs sargybiniams, išėjo į platformą, suprato, kad be
akinių jis neišsiverstų. Gyvsidabrio lempų šviesa jam buvo per ryški.
Tiesą sakant, ne jis vienas negalėjo atmerkti akių - stotyje daugelis
žmonių buvo su tamsiais akiniais. Tikriausiai, irgi ne vietiniai.
Matyti visiškai apšviestą metro stotį jam buvo labai keista. Čia visai
nebuvo šešėlių. Ir VDNH, ir kitose stotyse, ir pusstotėse, kur jam iki šiol
teko būti, šviesos šaltinių buvo nedaug, ir jie negalėjo apšviesti visos
matomos erdvės, o tik atskirus jos lopinėlius. Visada likdavo vietų, kur
nepatekdavo nė vienas spindulys. Kiekvienas žmogus turėdavo kelis
šešėlius: vienas, nuo žvakės, blankus ir skurdus; kitas, tamsiai raudonas,
nuo avarinės lempos; trečias, juodas ir aiškiai apibrėžtas, nuo elektrinio
žibintuvėlio. Jie painiojosi, užplaukdavo vieni ant kitų ir ant svetimų
šešėlių, skrosdavo grindis kartais net per kelis metrus, gąsdino, apgaudi­

254

nėjo, vertė numanyti ir prisigalvoti. O Polise negailestinga lempų šviesa
sudegino visus iki vieno šešėlius.

Artiomas sustingo, su susižavėjimu apžiūrinėdamas Borovicko stotį.
Ji išsilaikė nepaprastai geros būklės. Ant marmurinių sienų ir balintų
lubų nebuvo jokių suodžių, stotis buvo sutvarkyta, o virš patamsėjusio
nuo laiko bronzinio pano platformos gale darbavosi moteris mėlynais
darbiniais drabužiais, uoliai grandydama bareljefą kempine.

Gyvenamieji plotai čia buvo įrengti arkose. Tik po dvi arkas iš kiekvie­
nos pusės paliko praėjimams bėgių link, likusios, užmūrytos plytomis iš
abiejų pusių, pavirto tikrais apartamentais. Kiekvienose buvo padaryta
durų anga, o kai kur net buvo įdėtos tikros medinės durys ir įstiklinti
langai. Iš vieno jų sklido muzika. Prieš kai kurias duris gulėjo kilimėliai,
kad įeinantys galėtų nusivalyti kojas. Artiomas niekada nematė nieko
panašaus. Nuo šių būstų dvelkė tokiu jaukumu, tokia ramybe, kad jam
suspaudė širdį: prieš akis staiga išniro vaizdas iš vaikystės. Bet nuosta­
biausia buvo tai, kad palei abi sienas per visą stotį buvo įrengtos knygų
lentynos. Jos užėmė tarpus taip „butų“, ir dėl jų stotis įgavo kažkokį stebu­
klingą vaizdą, primindama Artiomui bibliotekų aprašymus viduramžių
universitetuose, apie kuriuos jis skaitė rašytojo Borgeso knygose.

Salės tolumoje matėsi eskalatoriai - ten buvo perėjimas į Arbato
stotį. Vartai buvo atidaryti, bet prie perėjimo buvo įrengtas nedidelis
kontrolinis postas. Tačiau sargybiniai laisvai praleisdavo visus norinčius
abejomis kryptimis, net netikrindavo dokumentų.

Užtat tikra karo stovykla buvo įrengta kitame platformos gale, šalia
bronzinio bareljefo. Ten buvo pastatytos kelios žalios karinės palapinės
su nupieštais ant jų ženklais, panašiais į tuos, kur buvo ištatuiruoti ant
pasieniečių smilkinių: dvigalviu paukščiu. Ten pat stovėjo vežimėlis su
pritvirtintu ant jo nežinomu ginklu, kurį išdavė kyšantis iš po užvalkalo
ilgas vamzdis su mova. Šalia budėjo du kareiviai, dėvintys tamsiai žalią
uniformą, šalmus ir neperšaunamas liemenes. Perėjimo laiptai, kurie
kilo virš bėgių, buvo apsupti stovyklos. Šviečiančios nuorodos paaiški­
no, kad ten yra išėjimas į miestą, ir Artiomui iškart tapo aiškios visos
šios saugumo priemonės. Antri laiptai, vedantys ten pat, buvo visiškai
užmūryti didžiuliais cementiniais blokais.

Stoties vidury stovėjo tvirti mediniai stalai, už kurių, linksmai be­
sišnekučiuodami, sėdėjo žmonės ilgais pilkais chalatais iš storos me­
džiagos. Priėjęs arčiau, Artiomas pamatė, kad ant jų smilkinių irgi yra

255

tatuiruotės, - bet ne paukštis, o atversta knyga kelių vertikalių brūkšnių
fone, primenančių kolonadą. Pastebėję įdėmų Artiomo žvilgsnį, vienas
iš sėdinčiųjų prie stalo svetingai nusišypsojo ir paklausė jo:

- Atvykėlis? Pirmą kartą čia?
Nuo žodžio „atvykėlis44Artiomo veidas persikreipė, bet nugalėjęs
save, jis linktelėjo. Užkalbinęs vaikinas buvo neką vyresnis už jį, ir,
kai atsistojo, kad paspaustų Artiomui ranką, išlaisvinęs siaurą delną iš
plačios chalato rankovės, pasirodė, kad jie labai panašaus ūgio, tik ano
kūno sudėjimas buvo gležnesnis.
Naujojo Artiomo pažįstamo vardas buvo Danila. Apie save jis nesku­
bėjo pasakoti, ir buvo matyti, kad Artiomą jis nusprendė užkalbinti, nes
jam buvo smalsu, kas vyksta už Poliso ribų, kokios ten naujienos, kas
girdėti apie fašistus ir apie raudonuosius...
Po pusvalandžio jie jau sėdėjo Danilos namuose, viename iš įrengtų
tarp arkų „bute44, ir gėrė karštą arbatą, turbūt, atvežtą čia aplinkkeliais iš
VDNH. Iš'baldų kambaryje buvo tik knygomis užverstas stalas, aukštos,
iki lubų, geležinės lentynos, užkrautos iki pat viršaus storais knygų to­
mais, ir lova. Ant lubų kabėjo neryški, maždaug keturiasdešimties vatų,
elektrinė lemputė, apšviečianti meistriškai nupieštą didžiulės senovinės
šventyklos piešinį. Artiomas ne iškart pažino, kad tai biblioteka, stovinti
paviršiuje virš Poliso.
Po to, kai šeimininko klausimai baigėsi, atėjo Artiomo eilė.
- O kodėl pusė žmonių čia su tatuiruotėmis ant galvos? - pasido­
mėjo jis.
- Negi nieko nežinai apie kastas? - nustebo Danila. - Ir apie Poliso
tarybą irgi nieko nesi girdėjęs?
Artiomas staiga prisiminė, kad fašistų nužudytas senasis Michailas
Porfirjevičius pasakojo jam, kad Polise valdžią dalinasi kareiviai ir
bibliotekininkai, nes anksčiau viršuje stovėjo bibliotekos ir kažkokios
karinės organizacijos pastatai.
- Girdėjau! - linktelėjo jis. - Kareiviai ir bibliotekininkai. Tai reiškia
tu bibliotekininkas?
Danila išsigandęs pažvelgė į jį, išbalo ir nusikosėjo. Paskui, susiėmęs,
tyliai tarė:
- Koks dar bibliotekininkas? Tu bent esi matęs gyvą bibliotekininką?
Ir nepatariu! Bibliotekininkai viršuje sėdi... Matei, kokias užkardas čia

256

turime įsirengę? Tu šių dalykų nepainiok. Aš ne bibliotekininkas, o
saugotojas. Mus dar brahmanais vadina.

- Kas per keistas pavadinimas? - kilstelėjo antakius Artiomas.
- Supranti, pas mus čia kastinė sistema. Kaip senovės Indijoje. Kasta...
Na, tai kaip klasė... Tau raudonieji neaiškino? Nesvarbu. Dvasininkų,
žinių saugotojų kasta, tų, kurie renka knygas ir dirba su jomis, - aiškino
jis, o Artiomas vis stebėjosi tuo, kaip jis stengėsi išvengti žodžio bibli­
otekininkas. - Ir karių kasta, kurie atsakingi už apsaugą, gynybą. Labai
panašu kaip Indijoje, tik ten dar buvo pirklių ir tarnų kastos. Visa tai mes
irgi turime. Na, mes tarpusavyje ir vadiname tai indiškai. Dvasininkai -
brahmanai, kariai - kšatrijai, pirkliai - vaišijai, tarnai - šudrai. Kastos
nariu tampi vieną kartą visam gyvenimui. Turime ypatingas įšventini­
mo apeigas, ypač į kšatrijas ir brahmanus. Indijoje tai būdavo šeimos,
giminės reikalas, o pas mus pats renkiesi, kai tau sukanka aštuoniolika.
Čia, Borovicko stotyje, daugiausia brahmanų, beveik visi. Čia turime
mokyklą, bibliotekas, celes. Bibliotekoje - ypatingas režimas dėl Raudo­
nosios linijos tranzito, tenka saugoti, o iki karo mūsiškių buvo daugiau.
Dabar į Aleksandrovskij Sad persikraustė. Arbato stotyje - beveik vien
kšatrijai, iš Generalinio štabo. Išgirdęs dar vieną šnypščiantį senovinį
indišką žodį, Artiomas atsiduso. Kažin ar jam pavyks įsiminti visus šiuos
įmantrius žodžius iš pirmo karto. Tačiau Danila neatkreipė į tai jokio
dėmesio ir tęsė savo pasakojimą:
-Taryba, aišku, susidaro tik iš dviejų kastų: mūsų ir kšatrijų. Šiaip mes
juos tiesiog kareivomis vadinam, - jis pamerkė Artiomui akį.
- O kodėl jie tatuiruojasi dvigalvius paukščius? - prisiminė Artio­
mas. - Pas jus bent jau knygos, su knygomis viskas aišku. Bet paukš­
čiai?..
- Tai jų totemas, - gūžtelėjo pečiais brahmanas Danila. - Anksčiau,
man atrodo, buvo tokia radiacinės apsaugos kariuomenės dvasia užtarė­
ja. Erelis, atrodo. Jie juk kažkuo savu, keistu tiki. Pas mus, tiesą sakant,
tarp kastų ne itin geri santykiai. Anksčiau net kariavom.
Per užuolaidą matėsi, kad stotyje susilpnino apšvietimą. Atėjo čio­
nykštė naktis. Artiomas ėmė ruoštis.
- O čia yra koks nors viešbutis, kad galėčiau pernakvoti? Nes ryt ryte
devintą turiu susitikimą Arbato stotyje, o apsistoti neturiu kur.
- Nori - nakvok pas mane, - pasiūlė Danila. - Aš ant grindų miegosiu,
pripratęs. Aš kaip tik rengiausi ruošti vakarienę. Pasilik, papasakosi ką

257

dar matei. Nes aš, žinai, iš čia visiškai niekur neišeinu. Saugotojų prie­
saika neleidžia toliau vienos stoties išeiti.

Pagalvojęs, Artiomas sutiko. Kambaryje buvo jauku ir šilta, be to, ir
šeimininkas Artiomui patiko iš pat pradžių. Jie turėjo kažką bendro. Po
penkiolikos minučių jis jau valė grybus, kol Danila pjaustė gabaliukais
kiaulieną.

- O tu pats esi matęs biblioteką bent kartą? - paklausė Artiomas
pilna burna po valandos, kai jie jau valgė troškintą kiaulieną su grybais
iš kareiviškų aliuminių dubenėlių.

- Tu apie Didžiąją biblioteką? - griežtai pasitikslino brahmanas.
- Apie tą, kur viršuje... Ji juk vis dar ten? - Artiomas šakute nurodė
į lubas.
- Į Didžiąją biblioteką pakyla tik mūsų seniūnai. Ir stalkeriai, kurie
dirba brahmanams, - atsakė Danila.
- Tai juk jie atneša knygas iš viršaus? Iš bibliotekos? Iš Didžiosios
bibliotekos, turiu omeny, - paskubomis pasitaisė Artiomas, matydamas,
kad brahmanas vėl susiraukė.
- Jie, bet kastos seniūnų pavedimu. Tai ne mūsų jėgoms, todėl tenka
kviestis samdinius, - nenoriai paaiškino brahmanas. - Pagal Testamentą
tai turėtume daryti mes: saugoti žinias ir perduoti jas ieškantiesiems.
Bet tam, kad perduotum tas žinias, jas reikia iš pradžių gauti. O kas iš
mūsiškių išdrįs ten kištis? - atsidusęs jis pakėlė akis į viršų.
- Dėl radiacijos? - suprantančiai linktelėjo Artiomas.
- Ir dėl jos irgi. Bet svarbiausia, dėl bibliotekininkų, - dusliu balsu
atsakė Danila.
- Bet argi ne jūs bibliotekininkai? Na, ar bibliotekininkų palikuonys?
Bent man taip pasakojo.
- Žinai ką, geriau nekalbėkime apie tai prie stalo. Ir apskritai, tegul
tau kas nors kitas paaiškina. Aš nemėgstu šitos temos.
Danila nurinko indus nuo stalo, o paskui, sekundę pamastęs, patraukė
nuo lentynos dalį knygų į šoną, ir tarp tomų, stovinčių galinėje eilėje,
atsivėrė niša, kurioje blykstelėjo butelis su naminuke. Tarp indų atsirado
ir briaunotų stiklinių.
Po kurio laiko Artiomas, susižavėjęs apžiūrinėdamas lentynas, nu­
sprendė nutraukti tylą.
- Kiek daug tu turi knygų, - pasakė jis. - Pas mus VDNHytikriausiai,
visoje bibliotekoje tiek nesurinktum. Aš ten jau seniai esu viską perskai­

258

tęs. Pas mus juk retai kada geros ateina, nebent patėvis atnešdavo ką
nors vertingo, o turginiai tik visokį šlamštą tempia, detektyvus visokius.
Be to, ten pusės net neįmanoma suprasti. Aš juk dar ir dėl to svajojau
į Polisą patekti, dėl Didžiosios bibliotekos. Tiesiog sunku įsivaizduoti
kiek jų ten viršuje turi būti, kad dėl jų tokį milžiną pastatė, - ir jis bedė
pirštu į piešinį virš stalo.

Abiejų akys jau blizgėjo. Danila, pamalonintas Artiomo žodžiais,
pasilenkė virš stalo ir rimtai tarė:

- Visa tai juk neturi jokios reikšmės, visos tos knygos. Ir Didžiąją
biblioteką ne joms statė. Ir ne jas ten laiko.

Artiomas nustebęs pažvelgė į jį. Brahmanas prasižiojo, kad galėtų
tęsti, bet staiga pakilo nuo kėdės, priėjo prie durų, pravėrė jas ir įsi­
klausė. Paskui atsargiai užvėrė jas, atsisėdo į savo vietą ir pašnibždomis
pasakė:

- Visą Didžiąją biblioteką statė tik dėl vienos vienintelės knygos. Ir
tik ji viena ten yra paslėpta. Kitos reikalingos tik jai paslėpti. Iš tikrųjų
tik jos ir ieško. Ją ir saugo, - pridūrė jis ir susiraukė.

- Ir kas tai per knyga? - taip pat nuleidęs balsą, paklausė Artiomas.
- Senovinis foliantas. Ten ant antracito juodumo puslapių auksinėmis
raidėmis užrašyta visa Istorija. Iki pat pabaigos.
- Ir kamgi jos ieško? - sušnabždėjo Artiomas.
- Nejaugi nesupranti? - palingavo galva brahmanas. - Iki pabaigos,
iki pat pabaigos. O juk iki jos dar toli...
Už užuolaidos staiga šmėstelėjo šešėlis, ir Artiomas, nors žiūrėjo
Danilui į akis, spėjo jį pastebėti ir perduoti jam ženklą. Nutraukęs
pasakojimą, Danila pašoko nuo kėdės ir puolė prie durų. Artiomas
pašoko kartu su juo.
Platformoje nieko nebuvo, tik iš perėjimo sklido tolstančių žings­
nių garsai. Apsauga ramiai miegojo ant kėdžių iš abiejų eskalatoriaus
pusių.
Kai jie grįžo į kambarį, Artiomas tikėjosi, kad brahmanas pratęs
pasakojimą, bet jis jau išsiblaivė ir tik niūriai papurtė galvą.
- Negalima mums to pasakoti, - atkirto jis. - Ši priesaikos dalis skirta
tik įšventintiesiems. Girta galva išplepėjau, - tarė jis nusiminęs. - Ir
nebandyk kam nors pasakoti tą, ką girdėjai. Jeigu kas nors išgirs, kad
žinai apie knygą, turėsi bėdų. Ir aš taip p a t .

259

Ir čia Artiomas staiga suprato, kodėl ėmė prakaituoti jo delnai, kai
brahmanas jam pasakė apie knygą. Jis prisiminė.

- Tų knygų juk yra kelios? - susijaudinęs paklausė jis.
Danila įsitempęs pažvelgė jam į akis.
- Ką tu turi omeny?
- Bijok tiesų, slypinčių senovinėse foliantuose... kur žodžiai įspausti
auksu, ir juodojo skalūno popierius nedūla, - ištarė jis, o prieš akis
jam miglotai vaidenosi tuščias, neišraiškingas Burbono veidas, kuris
mechaniškai tarė svetimus ir nesuprantamus žodžius.
Brahmanas apstulbęs įbedė į jį akis.
- Iš kur tu žinai?
- Apreiškimas buvo. Ten juk ne viena knyga... Kas kitose? - apžavėtas
žvelgdamas į bibliotekos piešinį, paklausė Artiomas.
- Liko tik viena. Buvo trys foliantai, - pasidavė pagaliau Danila. -
Praeitis, Dabartis ir Ateitis. Praeitis ir Dabartis pradingo negrįžtamai
prieš kelis amžius. Liko paskutinis, pats svarbiausias.
- Ir kur gi jis?
- Paslėptas Didžiojoje knygų saugykloje. Ten daugiau nė keturias­
dešimt milijonų tomų. Vienas jų - iš pažiūros visiškai paprasta knyga,
standartinio įrišimo - ir yra jis. Kad jį pažintum, reikia atversti ir
persklaidyti - kaip byloja legenda, folianto puslapiai iš tiesų juodi. Bet
tam, kad perverstum visas knygas Didžiojoje knygų saugykloje, prireiks
septyniasdešimties gyvenimo metų, be miego ir poilsio. O žmonės ilgiau
negu vieną dieną negali ten likti, be to, niekas neleis tau ramiai stovėti
ir vartyti visus tomus, kurie ten yra saugomi. Ir baigiam apie tai.
Jis pasiklojo sau ant grindų, uždegė ant stalo žvakę ir išjungė šviesą.
Artiomas nenorom atsigulė. Kažkodėl jis visiškai nenorėjo miego, nors
ir negalėjo prisiminti, kada paskutinį kartą jam pavyko pailsėti.
- Įdomu, o Kremlius matosi, kai pakyli prie bibliotekos? - pasakė jis
į tuštumą, nes Danila jau ėmė snausti.
- Žinoma, kad matosi. Tik į jį negalima žiūrėti. Įtraukia, - sumur­
mėjo jis.
- Kaip suprasti - įtraukia?
Danila pasikėlė ant alkūnės, ir jo nepatenkintai surauktą veidą ap­
švietė geltona šviesos dėmė.
- Stalkeriai sako, kad negalima žiūrėti į Kremlių. O ypač į žvaigždes
ant bokštų. Vos tik pasižiūri, nebegali atitraukti akių. O jeigu ilgiau

260

žiūrėsi, ima traukti vidun, neveltui visi vartai atviri. Todėl į Didžiąją
biblioteką stalkeriai niekada po vieną nekyla. Jeigu kuris nors netyčia
užsispoksos į Kremlių, kitas kaipmat jam padės atsipeikėti.

- O kas Kremliaus viduje? - nurijęs seilę, sušnabždėjo Artiomas.
- Niekas nežino, nes ten tik įeina, o atgal dar niekas nėra grįžęs.
Ten lentynoje, jeigu nori, yra knyga, kurioje rasi įdomią istoriją apie
žvaigždes ir svastikas, tarp jų ir apie tas, kur ant Kremliaus bokštų, - jis
atsikėlė, surado lentynoje vieną tomą, atvertė reikiamą puslapį ir vėl
palindo po antklode.
Po poros minučių Danila jau miegojo, o Artiomas, pasislinkęs arčiau
žvakę, pradėjo skaityti.
„... bolševikų, mažiausios ir įtakos neturinčios politinės grupės,
kovojančios už įtaką ir galią Rusijoje po pirmosios revoliucijos, nė
viena iš priešiškų šalių nevertino kaip rimtų varžovų. Jų nepalaikė
valstiečiai, juos rėmė tik keli šalininkai iš darbo klasės ir jūrų laivyno
gretų. Pagrindinius sąjungininkus V.I. Leninui, kuris alchemijos ir
dvasių užkalbėjimų mokėsi uždarose Šveicarijos mokyklose, pavyko
rasti kitapus pasaulius skiriančio barjero. Būtent tuo laikotarpiu penta­
grama pirmą kartą pasirodo kaip komunistų judėjimo ir Raudonosios
armijos simboliu.
Pentagrama, kaip žinoma, yra labiausiai paplitęs ir pradedantiesiems
prieinamas portalo tarp pasaulių tipas, praleidžiantis demonus į mūsų
realybę. Pentagramos kūrėjas, sumaniai ją naudodamas, ima kontroliuo­
ti į mūsų pasaulį iškviestą demoną, kuris privalo jam tarnauti. Paprastai,
siekiant geriau kontroliuoti iškviestą padarą, aplink pentagramą apibrė­
žiamas apsauginis ratas, ir demonas negali išeiti iš jo perimetro.
Nėra žinoma, kaip komunistų judėjimo vadams pavyko pasiekti tai,
ko siekė galingiausi visų laikų raganiai: ryšio užmezgimo su demonais-
valdovais, kuriems paklusdavo jų mažesnių brolių ordos. Specialistai yra
įsitikinę, kad patys valdovai, pajutę artėjančius karus ir pačius baisiau­
sius per visą žmonijos istoriją kraujo praliejimus, priartėjo prie sienos
tarp pasaulių ir pasikvietė tuos, kurie galėjo jiems leisti surinkti žmonių
gyvybių derlių. Mainais jie pažadėjo jiems paramą ir apsaugą.
Istorija su bolševikų vadovybe, kurią finansavo Vokietijos žvalgyba,
žinoma, yra tiesa, bet būtų kvaila ir paviršutiniška manyti, kad tik
užsienio partnerių dėka V. I. Leninui ir jo bendražygiams svarstyklių
lėkštę pavyko palenkti savo naudai. Busimasis komunistų lyderis jau

261

tuomet turėjo neišmatuojamai stipresnius ir išmintingesnius globėjus,
nei kaizerinės Vokietijos karinės žvalgybos pareigūnai.

Slapto susitarimo su tamsos jėgomis detalės, žinoma, nepasiekiamos
šių dienų mokslininkams. Tačiau jų rezultatas yra akivaizdus: jau per
trumpą laiką pentagramos atsiranda ant vėliavų, Raudonosios armijos
karių galvos apdangalų ir ant jos kol kas negausios karinės technikos
šarvų. Kiekviena iš jų demonui-gynėjui atverdavo vartus į mūsų pasau­
lį, kuris pentagramos nešiotoją apsaugodavo nuo užpuolimo iš išorės.
Demonams, kaip įprasta, buvo užmokama krauju. Pačiais kukliausiais
paskaičiavimais tik per XX a. buvo paaukota apie trisdešimt milijonų
šalies gyventojų.

Sutartis su iškviestų jėgų valdovais labai greitai atsipirko: bolševi­
kai užgrobė ir įtvirtino savo valdžią, ir nors pats Leninas, kuris tapo
jungiamąja grandimi tarp dviejų pasaulių, neištvėrė ir žuvo būdamas
vos penkiasdešimt ketverių metų, užvaldytas pragaro liepsnų iš vidaus,
pasekėjai jo darbus tęsė nedvejodami. Netrukus prasidėjo visos šalies
demonizavimas. Einantys į mokyklą vaikai ant krūtinės prisisegdavo
pirmąją pentagramą. Nedaugelis žino, kad iš pradžių tapimo spaliukais
ritualo metu ženkliuko adata pradurdavo vaiko kūną, o ne rūbą. Tokiu
būdu spaliuko „žvaigždutės" demonas paragaudavo savo būsimo šeimi­
ninko kraujo, kartą ir visiems laikams susijungdamas su juo sakraliniu
ryšiu. Augdamas ir tapęs pionieriumi vaikas gaudavo naują penta­
gramą - joje aiškiai matydavosi dalis sutarties esmės: aukso įspaude
esantis vado portretas buvo apimtas liepsnos, kurioje jis išnyko. Taip
augančiai kartai buvo primenama apie pasiaukojimo žygdarbį. Vėliau
buvo komjaunuoliai, ir, galiausiai, išrinktiesiems atsiverdavo kelias į
žynių kastą - Komunistų partiją.

Nesuskaičiuojama daugybė iškviestų dvasių saugojo viską ir visus
tarybinėje valstybėje: vaikus ir suaugusiuosius, pastatus ir techniką, o
patys demonai-valdovai įsikūrė milžiniškose rubininėse pentagramose
Kremliaus bokštuose, savanoriškai sutikę su laisvės atėmimu dėl savo
galių didėjimo. Būtent iš čia po visą šalį sklisdavo nematomos jėgos
linijos, sulaikydamos ją nuo chaoso ir žlugimo bei verčiančios visus jos
gyventojus paklusti Kremliaus gyventojų valiai. Tam tikra prasme, visa
Sovietų Sąjunga tapo viena milžiniška pentagrama, kurios apsauginiu
ratu aplink ją tapo valstybės siena.“

262

Artiomas atsitraukė nuo knygos ir apsižvalgė. Žvakė jau po truputį
geso ir ėmė rūkti. Danila buvo giliai įmigęs, nusisukęs veidu į sieną.
Pasirangęs, Artiomas grįžo prie knygos.

„Lemiamu išbandymu Sovietų valdžiai tapo susidūrimas su nacio­
nalsocialistine Vokietija. Apsaugoti ne ką mažiau galingesnėmis jėgo­
mis nei Sovietų sąjunga, teutonai antrąkart per tūkstantmetį sugebėjo
prasibrauti į mūsų šalies vidų. Ant jų vėliavų šį kartą buvo pavaizduotas
apverstas saulės, šviesos ir klestėjimo simbolis. Tankai su pentagramo­
mis ant bokštų iki šiol, praėjus penkiasdešimt metų po pergalės, tęsia
amžiną mūšį su tankais, kurių plienas vaizduoja svastikas - muziejų
panoramose, televizorių ekranuose, ant lapų langeliais, išplėštų iš mo­
kyklinių sąsiuvinių..."

Žvakė blikstelėjo paskutinį kartą ir užgeso. Laikas gulti.
Atsisukus į paminklą nugara, tarp sugriautų namų buvo galima pa­
matyti nedidelį aukštos sienos ir smailiaviršūnių bokštų siluetų lopinėlį.
Bet žiūrėti į juos negalima, tai Artiomui gerai išaiškino. Be to, duris
palikti be priežiūros irgi buvo uždrausta, nes jeigu kas - būtina nedel­
siant paskelbti pavojaus signalą, o užsispoksosi - ir viskas, pats prapulsi
ir kiti nukentės.
Todėl Artiomas stovėjo vietoje, nors jam labai magėjo atsisukti, ir
apžiūrinėjo monumentą, kurio pagrindas apaugo samanomis. Tai buvo
sėdintis giliame krėsle, atsirėmęs alkūne, niūrūs senis. Iš švarplėtų
bronziniu vyzdžių ant krūtinės lėtai lašėjo kažkas tiršto, todėl atrodė,
kad paminklas verkia.
Ilgai į tai žiūrėti buvo nepakeliama. Todėl Artiomas apėjo aplink
statulą ir įdėmiai apžiūrėjo duris. Aplink buvo ramu ir visiškai tylu,
tik tyliai stūgavo vėjas, siautėjantis tarp apkramtytų pastatų griaučių.
Būrys išėjo gana seniai, jo kartu nepaėmė, liepė likti ir saugoti, o jeigu
kas, leistis į stotį ir įspėti apie tai, kas įvyko.
Laikas slinko lėtai, jis matavo jį žingsniais, kuriuos skaičiavo aplink
paminklo pagrindą: vienas, du, trys...
Tai įvyko, kai suskaičiavo iki penkių šimtų - trepsėjimas ir riaumo­
jimas pasigirdo už nugaros, iš ten, kur nebuvo galima žiūrėti. Kažkas
buvo visiškai šalia ir galėjo užpulti jį bet kuriuo momentu. Artiomas
sustingo, baidydamas įsiklausyti, paskui krito ant žemės ir prisiglaudė
prie postamento, laikydamas paruoštą automatą.

263

Dabar kažkas buvo visiškai arti, matyt, iš kitos paminklo pusės, girdė­
josi jo kimus gyvuliškas kvėpavimas, ir tas kažkas judėjo, artindamasis
prie Artiomo. Jis stengėsi sutramdyti drebulį ir taikėsi į tą vietą, iš kurios
turėjo pasirodyti padaras.

Bet kvėpavimas ir žingsnių garsai netikėtai ėmė tolti. O kai Artiomas
išniro iš už statulos, ketindamas pasinaudoti proga ir nudėti nežinomą
priešininką paleidęs seriją į nugarą, jis kaipmat pamiršo ir apie jį, ir
apie visą kitą.

Žvaigždė ant Kremliaus bokšto buvo gerai matoma net iš čia. Pats
bokštas atrodė kaip blausus siluetas išnirusio iš debesų mėnulio šviesoje,
bet žvaigždė jo fone atrodė labai ryški, ji prikaustydavo visų žiūrinčių
dėmesį dėl pakankamai aiškios priežasties. Ji spindėjo. Netikėdamas
savo akimis, Artiomas išsitraukė lauko žiūronus.

Žvaigždė spindėjo pasiutusia ryškiai raudona šviesa, apšviesdama
aplink save kelis metrus ploto, ir kai Artiomas įsižiūrėjo geriau, pa­
stebėjo, kad tas spindesys netolygus. Gigantiškame rubine buvo tarsi
įkalinta audra - jame kažkas siautėjo, kunkuliavo, blykčiojo... Reginys
buvo pritrenkiančio, neįmanomo šiam pasauliui grožio, bet iš tokio
atstumo buvo blogai matyti. Reikėjo prieiti arčiau.

Užmetęs automatą ant peties, Artiomas bėgdamas puolė prie laiptų,
pralėkė per suskilusį gatvės asfaltą ir sustojo ant kampo, iš kur buvo
matyti visa Kremliaus siena... ir bokštai. Ant kiekvieno jų spindėjo
raudona žvaigždė. Vos atgaudamas kvapą, Artiomas vėl pažvelgė pro
žiūronus. Žvaigždės liepsnojo ta pačia kunkuliuojančia nelygia šviesa,
ir į jas norėjosi žiūrėti amžinai.

Sutelkdamas dėmesį į artimiausią, Artiomas vis grožėjosi jos fantas­
tiniais blykčiojimais, kol jam staiga pasirodė, kad jis įžiūri į kontūrus
to, kas juda viduje, po kristalų paviršiumi.

Kad geriau įžiūrėtų keistus kontūrus, jam teko prieiti arčiau. Pamiršęs
visus pavojus, jis sustojo atviro ploto viduryje ir neatsitraukdamas nuo
žiūronų, stengėsi suprasti, ką gi jis ten mato.

Demonai-valdovai, pagaliau prisiminė jis. Velnių armijos maršalai,
pakviesti ginti Sovietų valstybę. Šalis ir visas pasaulis jau subyrėjo į ši­
pulius, bet pentagramos ant Kremliaus bokštų liko nepaliestos: valdovai,
kurie buvo sudarę sutartį su demonais, jau seniai buvo mirę, ir niekas
jiems nebegalėjo grąžinti laisvės... Niekas? O kaip gi jis?

Reikia surasti vartus, pamanė jis. Reikia surasti įėjimą...

264

- Kelkis, tau jau tuoj reikės eiti! - pažadino jį Danila.
Artiomas nusižiovavo ir prasikrapštė akis. Jis ką tik sapnavo kažką
neįtikėtinai įdomaus, bet sapnas akimirksniu išgaravo, ir prisiminti,
ką jis matė, nepavyko. Už lango jau buvo šviesu, ir buvo girdėti kaip
valytojos, smagiai besibardamos, šluoja stotį.
Jis užsidėjo tamsius akinius ir nukulniavo praustis, persimetęs per
petį nelabai švarų languotą rankšluostį, kurį jam įdavė šeimininkas.
Tualetai buvo toje pačioje pusėje, kur ir bronzinis pano, ir eilė prie jų
buvo nemaža. Užsiėmęs eilę ir vis dar žiovaudamas, Artiomas stengėsi
prisiminti bent dalį matytų sapne vaizdinių.
Eilė kažkodėl nustojo judėti pirmyn, o stovintys joje žmonės ėmė
garsiai šnabždėtis. Norėdamas išsiaiškinti kame reikalas, Artiomas ap­
sižvalgė. Visų žvilgsniai buvo nukreipti į geležines duris. Dabar jos buvo
atviros, ir tarpduryje stovėjo aukštas žmogus, kurį pamatęs, Artiomas
net pamiršo, ko čia atėjo.
Stalkeris.
Būtent taip jis juos ir įsivaizdavo - iš patėvio ir turginių pasakojimų.
Ištepliotas ir vietomis apdegęs apsauginis kostiumas, ilga sunki neper­
šaunama liemenė, platūs pečiai, ant dešiniojo - atmestinai užmestas
didžiulis rankinis automatas, nuo kairiojo - panaši į perpetę leidosi
žvilganti juosta su šoviniais. Grubūs suvarstomi batai, į juos sukištos
kelnės, už nugaros - erdvi brezentinė kuprinė.
Stalkeris nusiėmė apvalų šalmą, nusitraukė guminę dujokaukę ir,
sukaitęs, šlapias, kalbėjosi apie kažką su posto vadu. Jis buvo nebejaunas,
Artiomas matė žilus šerius ant skruostų ir smakro ir sidabrines siūles
trumpuose juoduose plaukuose. Bet nuo jo sklido galinga jėga, pasiti­
kėjimas savo jėgomis, jis visas buvo toks tvirtas ir susikaupęs, tarytum
čia, ramioje ir šviesioje sotyje buvo pasiruošęs bet kuriuo momentu
susidoroti su pavojumi ir neleisti jam užklupti jį nepasiruošusį.
Dabar tik vienintelis Artiomas vis dar begėdiškai tyrinėjo ateivį, o
likusieji žmonės, stovėję eilėje, iš pradžių bandė raginti jaunuolį judėti
pirmyn, o paskui tiesiog ėmė jį apeiti.
- Artiomai! Ko tu ten taip ilgai? Žiūrėk, pavėluosi! - priėjo Danila.
Išgirdęs jo vardą, stalkeris atsisuko į Artiomą, įdėmiai jį nužvelgė ir
žengė didelį žingsnį jo pusėn.
- Kartais ne iš VDNH? - paklausė jis giliu skambiu balsu.
Artiomas tylėdamas linktelėjo, jausdamas, kaip ėmė drebėti jo kinkos.

265

- Tai tu Melniko ieškai? - tęsė tas.
Artiomas dar kartą linktelėjo.
- Aš Melnikas. Tu man kažką turi? - stalkeris pažvelgė Artiomui į akis.
Artiomas paskubomis sugraibė kabantį ant kaklo raištelį su gilze,
kurią jau ėmė laikyti talismanu ir su kuria dabar buvo kažkaip keista
skirtis, ir ištiesė ją stalkeriui.
Tas nusimovė odines pirštines, atsuko dangtelį ir atsargiai išpurtė
kažką iš kapsulės ant delno. Mažą popieriaus skiautelę. Raštelis.
- Eime su manimi. Atleisk, vakar negalėjau, paskambino tada, kai
mes jau viršun kėlėmės.
Atsisveikinęs su Danila ir padėkojęs jam, Artiomas nuskubėjo paskui
Melniką- eskalatorių link, vedančių į perėjimą į Arbato stotį.
- Nuo Chanterio jokių žinių nėra? - nedrąsiai paklausė jis, vos spė­
damas paskui plačiai žygiuojantį stalkerį.
- Iš jo apskritai nėra jokių žinių. Bijau, apie jį dabar reikia jūsiškių
juočkių klausti, - per petį pažvelgęs į Artiomą, atsakė Melnikas. - Užtai
iš VDNH naujienų net per daug.
Artiomas pajuto, kad jo širdis ėmė smarkiau plakti.
- Kokių? - jis pasistengė nuslėpti savo jaudulį.
- Gerų mažai, - sausai atsakė stalkeris, - juočkiai vėl buvo užpuolę.
Prieš savaitę buvo sunkus mūšis. Penki žmonės žuvo. O juočkių ten,
atrodo, vis daugiau. Iš jūsų stoties žmonės pradeda bėgti. Sako, negali
pakelti to siaubo. Todėl teisus buvo Chanteris, kai sakė man, kad ten
pas jus kažkas kraupaus dedasi. Lyg nujautė.
- O kas žuvo, nežinote? - išsigandęs paklausė Artiomas, stengdamasis
prisiminti, kas turėjo budėti tą dieną, prieš savaitę? Kokia tai buvo diena?
Ženka? Andrejus? Tik ne Ženka...
- Iš kur man žinoti? Maža to, tuneliuose aplink Taikos prospekto stotį
kažkokia velniava dedasi. Žmonės praranda atmintį, keletas pakeliui
net mirė.
- Ką gi daryti?
- Šiandien bus Tarybos posėdis. Išklausysime senolių brahmanų ir
generolų nuomonių. Tik vargu ar jie galės kuo nors padėti tavo stočiai.
Jie patys vos Polisą apsaugo - ir tai tik dėl to, kad niekas rimtai nedrįsta
kėsintis į jį.
Jie atvyko į Arbato stotį. Čia irgi švietė gyvsidabrio lempos, ir
užmūrytose plytomis arkose buvo įrengti gyvenamieji būstai, kaip

266

Borovicko stotyje. Kai kur stovėjo sargyba, ir kareivių čia buvo neį­
prastai daug. Ant baltais dažais dažytų sienų buvo iškabintos beveik
nepaliestos laiko paradinės vėliavos su auksu siuvinėtais ereliais. Sto­
tyje jautėsi sujudimas: zujo ilgus chalatus dėvintys brahmanai; valy­
tojos plovė grindis ir barėsi su praeiviais; nemažai čia buvo žmonių
ir iš kitų stočių - juos buvo galima atpažinti iš tamsių akinių arba iš
delnų, kuriais jie bandė pridengti primerktas akis. Platformoje buvo
tik gyvenamosios ir administracinės patalpos, visos prekybinės eilės
ir užeigos buvo iškeltos į perėjimus.

Melnikas pravedė Artiomą į platformos galą, kur prasidėjo tarnybi­
nės patalpos ir, pasodinęs ant marmurinio suoliuko, apkalto tūkstančių
keleivių nugludintu medžiu, paprašė jo palaukti ir išėjo.

Apžiūrinėdamas įmantriai išpieštas lubas, Artiomas pamanė, kad
Polisas pateisino jo lūkesčius. Gyvenimas čia iš tikrųjų buvo suorgani­
zuotas visai kitaip, ir žmonės buvo ne tokie žiaurūs, pikti, užguiti, kaip
kitose stotyse. Žinioms, knygoms, kultūrai, atrodo, čia buvo skirtas
ypatingas vaidmuo. Kelyje nuo Borovicko Arbato stoties link kabėjo
afišos, anonsuojančios rytojaus vakaro spektaklį pagal Šekspyrą, ir kaip
Borovicko stotyje, kažkur grojo muzika.

Ir perėjime, ir abiejose stotyse buvo palaikoma ideali tvarka, ir nors
kai kur ant sienų buvo matyti nubėgimai ir įlaužos, visos skylės ne­
delsiant buvo tvarkomos aplink zujančių remontininkų brigadų. Iš
smalsumo Artiomas pažvelgė į tunelį - absoliuti tvarka buvo ir ten:
sausa, švaru, ir kas šimtą metrų švietė elektrinė lemputė, ir taip tęsėsi
kiek akys matė. Kartkartėmis pro šalį pravažiuodavo dėžėmis pakrautos
drezinos, sustodamos išlaipinti atsitiktinio keleivio arba pakrauti dėžę
su knygomis, kurias Polisas išsiuntinėdavo po visą metro.

- Greitai viskam gali ateiti galas, - netikėtai pagalvojo Artiomas. -
VDNH jau nebeatlaikys šių pabaisų spaudimo... Nenuostabu, - pasakė jis
sau, prisimindamas vieną naktį sargyboje, kai jam teko atlaikyti juočkių
ataką, ir visus košjcnarus, kankinusius jį po susidūrimo.

Nejaugi VDNH žlugs? Tai reiškia, kad jis nebeturės namų, ir laimė,
jeigu jo draugai ir patėvis spės pasprukti: tada jis tebeturės viltį sutikti
juos vieną dieną metro. O jeigu Melnikas jam šiandien pasakys, kad jis
įvykdė savo užduotį ir daugiau nieko nebegali padaryti, tada jis iškart
keliaus atgal, pasižadėjo jis sau. Jeigu jo stočiai lemta būti vienintele

267

užtvara juočkių kelyje, o jo draugams ir artimiesiems - žūti, ginant ją,
tai jis greičiau pasirinks būti su jais, nei slapstytis šiame rojuje. Jis staiga
panoro grįžti namo, pamatyti eilę kareiviškų palapinių, arbatos fabriką...
Paplepėti su Ženka, papasakoti jam apie savo nuotykius. Tikriausiai, jis
nepatikėtų net puse... Jeigu jis dar gyvas.

- Eime, Artiomai, - pakvietė jį Melnikas. - Su tavimi nori pasikalbėti.
Jis jau spėjo atsikratyti savo apsauginio kostiumo ir buvo apsirengęs
megztinį, juodą karinę pilotę* ir kelnes su kišenėmis, tokias pat, kaip
Chanterio. Stalkeris kažkuo priminė Medžioklį, ne išore, žinoma, o savo
elgsena. Jis buvo toks pat susikaupęs, įsitempęs ir net kalbėjo panašiai:
trumpomis, kirstomis frazėmis.
Patalpos sienos buvo apkaltos ąžuolu, ir ant jų vienas priešais kitą ka­
bėjo du dideli tapyti aliejiniais dažais paveikslai. Viename iš jų Artiomas
iškart pažino Biblioteką, kitame buvo pavaizduotas aukštas, apmuštas
baltu akmeniu pastatas, po kuriuo buvo prierašas: „RF Gynybos minis­
terijos generalinis štabas".
Viduryje erdvaus kambario stovėjo didelis medinis stalas, aplink jį
sėdėjo apie dešimt įdėmiai tyrinėjančių Artiomą žmonių. Daugelis jų
vilkėjo pilkus brahmanų chalatus, kiti - vasarinę karininkų uniformą.
Atsitiko taip, kad karininkai sėdėjo po paveikslu, vaizduojančiu Gene­
ralinį štabą, o brahmanai - po biblioteka.
Priešakyje sėdėjo neaukšto ūgio, bet labai valdingos išvaizdos žmo­
gus griežtais akiniais ir plačia plike. Jis buvo apsirengęs kostiumą su
kaklaraiščiu, tačiau tatuiruotės, reiškiančios priklausymą kastai, jis
neturėjo.
- Prie reikalo, - neprisistatęs pradėjo jis. - Papasakokite mums viską,
ką žinote, įskaitant ir situaciją su tuneliais nuo jūsų iki Taikos prospekto
stoties.
Artiomas pradėjo išsamiai pasakoti apie VDNH mūšį su juočkiais,
paskui apie Chanterio užduotį ir, galiausiai, apie kelionę į Polisą. Kai
jis pasakojo apie tai, kas nutiko tuneliuose tarp Aleksejevo, Rygos ir
Taikos prospekto stočių, kariškiai ir brahmanai ėmė šnibždėtis tarpu­
savyje, vieni nepatikliai, kiti susidomėję, o kampe sėdintis pareigūnas
protokolavo jo pasakojimą.

* Pilotė - lengvas uniforminis kai kurių valstybių karių galvos apdangalas be snapelio.

268

Jo paprašė tęsti, ir jis jau kelintą kartą ėmė kartoti savo klajonių is­
toriją. Jo pasakojimas nekėlė ypatingo susidomėjimo klausytojams tol,
kol jis nepradėjo pasakoti apie Polianką ir jos gyventojus.

- Leiskite jus pertraukti! - pasipiktinęs nutraukė jį vienas iš kariškių,
stambus maždaug penkiasdešimties vyras sušukuotais atgal plaukais ir
akiniais plieniniu rėmu, įsispaudusiu į jo mėsingą tarpuakį. - Visiškai
tiksliai aišku, kad Polianka yra negyvenama. Stotis senų seniausiai apleista.
Per ją kasdien pereina dešimtys žmonių, tai tiesa, tačiau gyventi ten niekas
negali. Ten periodiškai vyksta dujų išmetimai, ir visur iškabinti ženklai,
įspėjantys apie pavojų. Ir žinoma, jokių kačių ir makulatūros ten nė kvapo.
Visiškai tuščias peronas. Visiškai. Todėl baikite savo insinuacijas.

Likę kareiviai sutikdami linksėjo galvomis, ir Artiomas sutrikęs nuti­
lo. Kai jis buvo apsistojęs Poliankoje, akimirkai jam į galvą atėjo mintis,
kad taiki atmosfera, vyravusi stotyje, buvo visiškai nebūdinga metro.
Bet nuo šių pamąstymų jį kaipmat atitraukė Poliankos gyventojai, kurie
buvo daugiau nei tikri.

Tačiau brahmanai nepalaikė rūstaus paneigimo. Vyriausias iš jų, pli­
kas senis ilga žila barzda, su susidomėjimu pažvelgė į Artiomą ir neaiškia
kalba persimetė keliomis frazėmis su šalia sėdinčiuoju.

- Šios dujos, kaip jūs žinote, atitinkamomis proporcijomis susimaišę
su oru, pasižymi haliucinogeninėmis savybėmis, - pasakė brahmanas,
sėdintis seniui iš dešinės.

- Klausimas tame, ar galima juo tikėti dabar dėl viso kito, - žvelgda­
mas iš padilbų į Artiomą, paprieštaravo kariškis.

- Dėkojame už jūsų pranešimą, - nutraukė diskusiją kostiumą vil­
kintis žmogus. - Taryba aptars jį, ir jums bus pranešta apie rezultatus.
Jūs galite eiti.

Artiomas ėmė brautis išėjimo link. Nejaugi visas jo pokalbis su dviem
rūkančiais kaljaną Poliankos gyventojais tebuvo tik haliucinacija? Bet
juk tada tai reikštų, kad ir jo išrinktumo idėja, ir tai, kad jis gali keisti
realybę, įgyvendindamas nulemtą siužetą, -tiesiog jo vaizduotės vaisius,
bandymas paguosti save... Dabar ir paslaptingas susitikimas tunelyje
tarp Borovicko ir Poliankos stočių nebeatrodė jam stebuklu. Dujos?
Dujos.

Jis sėdėjo ant suoliuko prie durų ir net nemėgino įsiklausyti į besi­
ginčijančių Tarybos narių balsus. Pro šalį ėjo žmonės, važiavo drezinos
ir motovėžiai, minutė po minutės slinko laikas, o jis sėdėjo ir mąstė.

269

Ar jo misija apskritai egzistavo ar jis pats ją išsigalvojo? Ką jam dabar
daryti? Kur dabar eiti?

Kažkas palietė jo petį. Tai buvo pareigūnas, kuris konspektavo jo
pasakojimą.

- Tarybos nariai praneša, kad Polisas neturi jokios galimybės padėti
jūsų stočiai. Jie dėkoja jums už išsamų pranešimą apie situaciją metro­
politene. Jūs laisvas.

Štai ir viskas. Polisas niekuo negali padėti. Viskas veltui. Jis padarė
viską, ką galėjo, bet tai nieko nepakeitė. Jam beliko tik grįžti į VDNH
ir stoti petys petin su tais, kas dar laikė frontą. Artiomas pakilo nuo
suoliuko ir nukulniavo pats nežinodamas kur.

Kai jis beveik pasiekė perėjimą į Borovicko stotį, jam už nugaros pa­
sigirdo tylus kosulys. Artiomas atsigręžė ir išvydo brahmaną, dalyvavusį
Tarybos susirinkime, tą patį, kuris sėdėjo seniui iš dešinės.

- Palaukite, jaunuoli... Man regis, mes turime su jumis kai ką aptarti...
Neoficialia tvarka, - mandagiai šypsodamasis, kreipėsi į jį brahmanas. -
Jeigu Taryba nieko negali dėl jūsų padaryti, tai, galbūt, jūsų nuolankus
tarnas bus jums naudingesnis.

Jis sugriebė Artiomą už alkūnės ir nusivedė į vieną iš plytinių būstų
tarp arkų. Lango čia nebuvo, elektrinė lemputė nedegė, ir tik ant stalo
stovėjusi žvakė apšvietė kelių susirinkusių kambaryje žmonių veidus.
Tinkamai apžiūrėti jų Artiomas nespėjo, nes atvedęs jį brahmanas pas­
kubomis užpūtė žvakę, ir kambarys paskendo tamsoje.

- Ar tiesa tai, ką pasakojai apie Polianką Tarybos posėdyje? - paklausė
kimus balsas.

- Taip, - tvirtai atsakė Artiomas.
- Ar žinai, kaip Polianką vadina mūsų brahmanai? Likimo stotimi.
Tegul kšatrijai galvoja, kad tos dujos aptemdo protą, mes nieko prieš.
Mes neketiname gydyti savo priešo nuo aklumo. Mes tikime, kad šioje
stotyje žmonės susitinka su Apvaizdos pasiuntiniais. Dauguma jų neturi
ką pasakyti Apvaizdai, ir jie tiesiog praeina pro tuščią, apleistą stotį.
Bet tie, kas kažką yra sutikęs Poliankoje, turi labai rimtai tai priimti,
ir įsiminti visam gyvenimui tai, kas jiems ten buvo pasakyta. Ar tu
įsiminei?
- Nelabai, - sumelavo Artiomas, nepasitikėdamas šiais žmonėmis,
kurie jam priminė kažkokios sektos narius.

270

- Mūsų senoliai įsitikinę, kad tu pas mus patekai neatsitiktinai. Tu
esi nepaprastas žmogus, ir tavo ypatingi sugebėjimai, kurie ne kartą jau
yra tave išgelbėję, gali padėti ir mums. O už tai mes ištiesim pagalbos
ranką tau ir tavo stočiai. Mes - žinių saugotojai, ir tarp tų žinių yra tokių,
kurios gali išgelbėti VDNH.

- Prie ko čia VDNH?! - pratrūko Artiomas. - Visi jūs kalbate tik apie
VDNHl Negi jūs nesuprantate, kad aš čia atėjau ne tik dėl savo stoties,
ne tik dėl savo bėdos! Jums visiems, visiems gresia pavojus! Iš pradžių
kris VDNH, po jos visa linija, o paskui ateis galas visam metro....

Jam niekas neatsakė. Stojo tyla, tik buvo girdėti ramus dalyvavusiųjų
kvėpavimas. Artiomas dar šiek tiek luktelėjo ir paklausė, neištvėręs tylos:

- Ką aš turiu padaryti?
- Pakilti į paviršių, į Didžiąją saugyklą. Rasti kai ką, kas teisėtai mums
priklauso, ir grąžinti čia. Jeigu tau pavyks rasti tai, ko mes ieškome, mes
suteiksime tau žinių, kurios padės panaikinti grėsmę. Ir tegul sudega
Didžioji biblioteka, jeigu aš sakau netiesą.

271

13 SKYRIUS

Artiomas išėjo į stotį, apdujęs žvalgydamasis į šalis. Jis ką tik sudarė
vieną keisčiausių sandorių savo gyvenime. Jo samdytojai atsisakė net
paaiškinti, ką būtent jam reikės surasti knygų saugykloje, pažadėję, kad
išsamiau viską papasakos tada, kai jis jau bus pakilęs į paviršių. Ir, nors
sekundei šmėstelėjo mintis, kad kalba eis apie knygą, apie kurią jam
vakar pasakojo Danila, paklausti brahmanų jis neišdrįso. Be to, abu jie
buvo gerokai įkaušę, kai svetingas šeimininkas patikėjo jam šią paslaptį,
todėl Artiomas turėjo pagrindo suabejoti legendos tikrumu.

Jam pažadėjo, kad į paviršių jis kils ne vienas. Brahmanai ketino
išsiųsti visą būrį. Kartu su Artiomu turėjo pakilti mažiausiai du stal-
keriai ir vienas žmogus iš kastos, kuriam jis nedelsiant turės perduoti
tai, ką rado, jeigu ekspedicija bus sėkminga. O jis savo ruožtu turės
parodyti Artiomui kažką, kas padės jam panaikinti grėsmę, pakibusią
virš VDNH.

Dabar, kai jis išėjo iš visiškos kambario tamsos į platformą, sandorio
sąlygos Artiomui pasirodė absurdiškos. Kaip senoje pasakoje, jam rei­
kėjo eiti ten, nežinia kur, ir atnešti tai, nežinia ką, ir už tai jam pažadėjo
stebuklingą išsigelbėjimą, net nepatikslinę, koks gi jis bus. Bet kas jam
beliko? Grįžti tuščiomis? Juk ne to iš jo tikėjosi Medžioklis?

Kai Artiomas paklausė savo paslaptingųjų pašnekovų, kokiu būdu
jis turėtų rasti gigantiškose bibliotekos saugyklose tai, ko jie ieško, jam
atsakė, kad jis viską supras, kai bus vietoje. Jis „išgirs". Daugiau jis nebe-
klausinėjo, baimindamasis, kad brahmanai praras tikėjimą jo nepapras­
tais sugebėjimais, kuriais jis ir pats nelabai tikėjo. Galiausiai jį įspėjo, kad
kariškiai neturi nieko žinoti, nes kitaip susitarimas neteks galios.

Artiomas atsisėdo ant suoliuko salės viduryje ir susimąstė. Tai buvo
unikali galimybė pakilti į paviršių, atlikti tai, ką jam teko padaryti tik
kartą gyvenime, ir padaryti tai, nesibaiminant bausmės ir pasekmių.
Pakilti į paviršių - ir ne vienam, o su tikrais stalkeriais, vykdant slaptą

272

brahmanų kastos užduotį... Jis taip ir nepaklausė, kodėl jie taip nemėgsta
žodžio „bibliotekininkas".

Šalia jo ant suoliuko prisėdo Melnikas. Dabar jis atrodė pavargęs ir
įsitempęs.

- Kodėl tu pasiryžai tam? - be jokios išraiškos paklausė jis, žvelgda­
mas priešais save.

- Iš kur jūs žinote? - nustebo Artiomas: nuo jo pokalbio su brahma­
nais tepraėjo vos keletą minučių.

- Teks eiti su tavimi, - nesiteikęs atsakyti, liūdnu balsu tęsė Melni­
kas, - aš už tave dabar atsakingas prieš Chanterį, kad ir kas jam būtų
nutikę. O atsisakyti susitarimo su brahmanais negalima. Niekam dar
nėra pavykę. O svarbiausia, nebandyk prasitarti kariškiams. - Jis paki­
lo, palingavo galva ir pridūrė: - Nežinai į ką įsivėlei... Einu aš miegoti.
Šiandien vakare kilsim.

- O argi jūs ne iš kariškių? - paklausė jo Artiomas. - Girdėjau, kad
jie jūs pulkininku vadina.

- Pulkininkas tai pulkininkas, bet ne jų, - nenorom atsakė Melnikas
ir išėjo.

Likusią dienos dalį Artiomas paskyrė Poliso tyrinėjimui: be tikslo
slankiojo po beribę perėjimų ir laiptų erdvę, apžiūrinėjo didingas ko­
lonadas, stebėjosi kiek žmonių gali sutalpinti šis požeminis miestas,
nusipirko ant pakavimo popieriaus atspausdintą laikraščio puslapį „Me­
tro žinios", klausėsi gatvės muzikantų, pavartė knygas ant prekylenčių,
žaidė su parduodamais šuneliais, klausėsi naujausių paskalų - ir visą tą
laiką negalėjo atsikratyti jausmo, kad kažkas jį seka ir stebi. Keliskart
jis net buvo staigiai atsisukęs, tikėdamasis sutikti kieno nors įdėmų
žvilgsnį, bet bergždžiai - aplink knibždėjo užsiėmusi minia, ir niekam
jis nebuvo įdomus.

Apsistojęs viename iš viešbučių, jis išmiegojo kelias valandas, prieš
pasirodant dešimtą valandą vakaro, kaip buvo sutarta, prie užkardos
prie išėjimo į miestą. Melnikas vėlavo, bet sargyba buvo informuota, ir
Artiomui pasiūlė palaukti stalkerio prie arbatos puodelio.

Atsitraukęs minutėlei, kad įpiltų į emaliuotą puoduką karšto vandens,
pagyvenęs sargybinis tęsė savo pasakojimą:

- Tai štai... Aš anuomet buvau atsakingas už radijo eterį. Visi tikė­
josi pagauti signalą iš vyriausybinių bunkerių už Uralo. Tik be reikalo
stengėsi, jie pirmiausia smogė per strateginius objektus. Čia tau ir

273

Ramenkoms galas, ir visoms užmiesčio sodyboms, su jų trisdešimties
metrų gylio rūsiais, irgi galas... Ramenkų, jie, galbūt, būtų pagailėję...
Jie stengėsi kuo mažiau taikių gyventojų... Niekas juk tada nežinojo,
kad tai karas iki galo, kai jau viskas vis vien. Tai štai, Ramenkų jie,
galbūt, būtų pasigailėję, bet ten šalia pagrindinė vadavietė, tai ten jie
ir smogė... O civilinės aukos - tai, kaip sakoma, lydintis nuostolis. Bet,
kol dar niekas tuo netikėjo, vadovybė mane pasodino sekti eterio, ten
prie Arbato stoties, bunkeryje. Ir pradžioje daug visokių keistenybių
pagaudavau... Sibiras tylėjo, užtat kiti atsiliepdavo. Povandeniniai laivai
atsiliepdavo, strateginiai, atominiai. Klausdavo, smogti ar nesmogti...
Žmonės netikėjo, kad Maskvos nebėra. Pirmojo rango kapitonai, kaip
vaikai, eteryje raudojo. Keista kažkaip, žinai, kai užkietėję jūrų karinin­
kai verkia, prašo paieškoti ar nėra tarp išsigelbėjusių jų žmonų, dukrų...
Kur čia jas rasi... O paskui įvairiai: kas sakė, viskas dabar, ne mūsiškiams,
tai ir ne jūsiškiams, ir velniai juos griebtų, išeidavo prie jų krantų ir
visą kovinį komplektą paleisdavo per miestus. O kiti, atvirkščiai - jeigu
vis vien viskas nugarmės pragaran, nebėra prasmės kariauti. Kam dar
žudyti? Tik tai jau nieko nebekeitė. Ir tų, kurie už šeimas nusprendė
atkeršyti, užteko. O laivai dar ilgai atsakinėjo. Jie pusę metų po vandeniu
budėdami galėdavo išbūti. Kažką, žinoma išaiškino, bet visų nesugebėjo
rasti. Prisiklausiau įvairiausių istorijų, iki šiol kai prisimenu, net oda
pašiurpsta. Bet aš ne apie tai norėjau papasakoti. Kartą pagavau tanko,
kuris per stebuklą išsilaikė po smūgio, ekipažo signalą... Naujos kartos
apsauganti nuo radiacijos šarvuota technika. Buvo jų trys tame tanke,
ir skriejo jie visu greičiu nuo Maskvos į rytus. Važiavo pro degančius
kaimus, kažkokių bobų kartu prigriebė - ir toliau, užsipila degalų ir
pirmyn. Nusigavo iki kažkokios glūdumos, kur jau net nebebuvo ką
bombarduoti, ir čia baigėsi jų kuras. Radiacinis fonas ten, žinoma, irgi
buvo nemažas, bet vis ne toks kaip mieste. Įsirengė jie ten stovyklą, pusę
tanko korpuso įkasė į žemę - tai kažką panašaus į sutvirtinimą padarė.
Palapines šalia pasistatė, po kiek laiko žemines išsikasė, rankinį gene­
ratorių elektrai pasistatė ir gana ilgai gyveno aplink tą tanką. Aš su jais
porą metų kas vakarą kalbėdavausi, apie visus jų šeimyninius reikalus
žinojau. Iš pradžių pas juos viskas ramu buvo, įsitaisė ūkį, vaikai gimė...
beveik normalūs. Šaudmenų užteko. Jie ten visko buvo matę, tokie
padarai iš miško išeidavo, kad jis net apibūdinti jų nesugebėdavo, tas
leitenantas, su kuriuo kalbėdavomės. O paskui dingo jie. Aš visą pusmetį

274

dar bandžiau juos pagauti, bet kažkas ten nutiko. Galbūt, generatorius
ar siųstuvas sugedo, o gal, šaudmenys pasibaigė...

- Tu apie Ramenkas kalbėjai, - prisiminė jo porininkas, - kad jas
subombardavo, ir aš pagalvojau: kiek aš čia jau tarnauju, niekas man
negali pasakyti, kaip taip atsitiko, kad Kremlius išliko nepaliestas? Kodėl
jo nesunaikino? Ten tai turėtų būti tikri bunkeriai...

- Kas tau pasakė, kad jo nepalietė? Dar ir kaip palietė! - užtikrino jį
sargybinis. - Tiesiog nenorėjo nugriauti, nes tai architektūrinis pamin­
klas, o drauge ir naujus ginklus ant jo išbandė. Štai ir gavom mes... Jau
geriau jie būtų iškart jį nušlavę nuo žemės paviršiaus, - jis nusispjovė
ir nutilo.

Artiomas sėdėjo tyliai, stengdamasis netrukdyti veterano prisimi­
nimų. Retai jam pavykdavo išgirsti tiek detalių apie tai, kaip viskas
vyko. Bet pagyvenęs sargybinis nutilo, susimąstęs apie kažką savo, ir,
galiausiai, Artiomas, išlaukęs, pasiryžo užduoti klausimą, kuris jam
nedavė ramybės:

- Bet juk kituose miestuose irgi yra metro? Na, bent jau buvo, kiek
man teko girdėti. Nejaugi daugiau niekur nebeliko žmonių? Kai dirbote
ryšininku, jokių signalų negaudavote?

- Ne, nieko nebuvo. Bet tu teisus, Piteryje, pavyzdžiui, turėjo išsi­
gelbėti žmonės, jų metropolitene stotys gana gilios buvo, giliau net, nei
čia pas mus. Ir įrengtos buvo taip pat. Pamenu, važiuodavau ten, kai
jaunas buvau. Ten pas juos vienoje linijoje nebuvo išėjimų ant bėgių, o
stovėjo tokie didžiuliai geležiniai vartai. Traukinys sustodavo, ir sąvaros
kartu su traukinio durimis atsidarydavo. Pamenu, tai mane tada labai
nustebino. Kiek beklausinėjau, niekas tiksliai man negalėjo pasakyti,
kodėl taip įrengta. Vieni sakė, kad tai apsaugo nuo potvynio, kiti - kad
statant sutaupė apdailai. O paskui susipažinau su vienu metro statytoju,
ir jis man papasakojo, kad kol jie tą liniją statė, pusę jų statybos brigados
kažkas suėdė, ir kitose brigadose tas pats dėjosi. Tik apgraužtus kaulus
ir įrankius rasdavo. Gyventojams, aišku, nieko nepranešė, bet tas ketines
duris per visą metro pastatė, dėl viso pikto. O juk tai prieš kiek laiko
buvo... O kas ten dėl radiacijos prasidėjo, sunku ir įsivaizduoti.

Pokalbis nutrūko: prie užkardos priėjo Melnikas ir dar vienas žmo­
gus, neaukštas ir tvirtai sudėtas, masyviu žandikauliu, apžėlusiu trumpa
barzdele, ir giliomis akimis. Abu jau buvo persirengę apsauginiais kos­
tiumais ir su didelėmis kuprinėmis už pečių. Melnikas tyliai nužvelgė

275

Artiomą, padėjo jam prie kojų didelį juodą krepšį ir gestu nurodė į
karinę palapinę.

Artiomas įšoko vidun, atsegė krepšio užtrauktuką ir išėmė iš jo juodą
kombinezoną, panašų į tuos, kuriuos vilkėjo Melnikas ir jo porininkas;
dujokaukė su plačiu stiklu ir dviem filtrais iš šonų; aukšti surišami batai
ir, svarbiausia - naujas Kalašnikovo automatas su lazeriniu taikikliu ir
sudedama metaline buože. Tai buvo ypatingas ginklas, panašius Artio­
mas buvo matęs tik pas elitinius Hanzos padalinių karius, patruliuojan­
čius liniją motovėžiais. Krepšio dugne gulėjo ilgas žibintuvėlis ir apvalus
šalmas, iš vidaus aptrauktas medžiaga.

Jis dar nespėjo persirengti, kaip į palapinę įėjo brahmanas Danila. Jis
laikė rankose tokį pat didelį juodą krepšį su užtrauktuku. Abu nustebę
sužiuro vienas į kitą. Pirmasis, supratęs kas prie ko, buvo Artiomas.

- Į viršų keliausi? Mūsų lydėti? Ieškoti to, nežinai ko? - kandžiai
paklausė jis.

- Aš tai žinau, - atrėžė Danila, - bet kaip tu ketini to ieškoti, tai
neturiu supratimo.

- Aš irgi, - prisipažino Artiomas. - Man pasakė, kad vėliau paaiš­
kins... Tai laukiu.

- O man pasakė, kad viršun aiškiaregį siunčia, kuris turi pajausti,
kur reikia eiti.

- Ar aš tas aiškiaregis? - prunkštelėjo Artiomas.
- Seniūnai mano, kad tu turi dovaną ir kad tavo likimas ypatingas.
Kažkur Testamente yra pranašystė, kad atsiras likimo vedamas jau­
nuolis, kuris atras Didžiosios bibliotekos paslaptis. Ras tai, ko mūsų
kastai nepavyksta atrasti pastarąjį dešimtmetį. Seniūnai įsitikinę, kad
tas žmogus esi tu.
- Tai ta knyga, apie kurią tu man pasakojai? - tiesiai paklausė Ar­
tiomas.
Danila ilgai tylėjo, bet, galiausiai, linktelėjo.
- Tu turi ją pajausti. Ji paslėpta ne nuo visų. Jeigu tu iš tiesų esi tas
likimo vedamas jaunuolis, tau net nereikės knistis po knygų saugyklas.
Knyga pati tave susiras, - jis metė į Artiomą tiriamą žvilgsnį ir neryž­
tingai pridūrė: - Ko tu paprašei iš jų mainais?
Slėpti nebuvo prasmės. Artiomas tik buvo nemaloniai nustebintas,
kad Danila, kuris turėjo jam suteikti informacijos, galinčios išgelbėti
VDNH nuo juočkių, nieko nežinojo apie šią grėsmę ir apie jo susitarimo

276

su Tarybos nariais sąlygas. Jis glaustai išaiškino Danilai sandorio esmę
ir kokią katastrofą jis mėgina sustabdyti. Danila įdėmiai išklausė jo iki
galo, ir, kai Artiomas išėjo iš palapinės, vis dar stovėjo it įbestas ir apie
kažką mąstė.

Melnikas ir barzdotas stalkeris jau laukė jų galutinai pasiruošę, lai­
kydami dujokaukes ir šalmus rankose. Rankinį kulkosvaidį dabar laikė
porininkas, o pats Melnikas glaudė automatą, tokį pat, kuris atiteko
Artiomui. Ant stalkerio kaklo kabėjo naktinio matymo prietaisas.

Kai iš palapinės išėjo Danila, jie su Artiomu išdidžiai nužvelgė vienas
kitą, o paskui Danila pamerkė akį ir abu susijuokė. Dabar jie atrodė kaip
tikrų tikriausi stalkeriai.

- Pasisekė... Stalkeriai naujokus, prieš siunčiant į rimtą užduotį, porą
metų varinėja malkų į viršų, o mes su tavimi iškart tokią privilegiją
gavom! - sušnabždėjo Danila Artiomui.

Melnikas nepritariamai nužvelgė juos, bet nieko nepasakė, tik davė
ženklą sekti paskui jį. Jie priėjo perėjimo arką ir, pakilę laiptais, sustojo prie
betono blokų sienos su nedidelėmis šarvuotomis durimis, kurias saugojo
sustiprinta sargyba. Stalkeris pasisveikino su apsauga ir liepė atidaryti
duris. Vienas iš kareivių atsistojo ir, priėjęs prie išėjimo, patraukė standžią
skląstį. Stora plieninė sąvara lėtai pajudėjo į šoną. Melnikas praleido visus
tris į priekį, atidavė pagarbą sargybiniams ir išėjo paskutinis.

Už durų buvo trumpa, maždaug trijų metrų ilgio, buferinė zona
tarp sienos ir vartų. Ten budėjo dar du ginkluoti karininkai. Prieš
įsakant pakelti geležinę uždangą, Melnikas nutarė surengti naujokams
instruktažą.

- Reiškia taip. Pakeliui neplepėti. Į viršų kada nors buvote pakilę?
Nesvarbu... Duok žemėlapį, - kreipėsi jis į vieną iš karininkų. - Iki
vestibiulio eiti su manimi koja kojon, nenuklysti. Į šalis nesižvalgyti.
Nekalbėti. Išeinant iš vestibiulio nesugalvokite eiti per turniketus, lik­
site be kojų. Eikite paskui mane, jokios saviveiklos. Paskui aš išeisiu
į paviršių, o Dešimtas, - jis parodė į barzdotą stalkerį, - liks saugoti
stoties vestibiulio. Jeigu viskas ramu, išeinam - ir iškart į kairę. Dabar
dar nelabai tamsu, lauke žibintuvėliais nesinaudokite, kad neatkreip­
tumėte bereikalingo dėmesio. Apie Kremlių jums viską paaiškino? Jis
bus dešiniau, bet vienas bokštas iškart matosi virš namų, vos tik išėjus
iš metro. Jokiais būdais nežiūrėkite į Kremlių. Kas žiūrės, gaus antausį
asmeniškai nuo manęs.

277

Pasirodo viskas tiesa apie Kremlių ir apie stalkerių taisyklę nežiūrėti
į jį, kas benutiktų, nustebęs pamanė Artiomas. Staiga kažkas jo viduje
sukilo, kažkokios minčių, vaizdų nuotrupos... Krustelėjo ir nutilo.

- Kylam į biblioteką. Prieinam duris ir laiptus. Aš įeinu pirmas. Jeigu
laiptai laisvi, Dešimtas juos stebi, o mes kylam į viršų, paskui priden-
giam Dešimtą, ir kyla jis. Ant laiptų nesikalbėkite. Jeigu matote pavojų,
duokite ženklą žibintuvėliu. Šaudykite tik kraštutiniu atveju. Šūviai gali
atkreipti jų dėmesį.

- Kieno? - neištvėrė Artiomas.
- Kaip kieno? - perklausė Melnikas. - Ką tu apskritai tikiesi sutikti
bibliotekoje? Žinoma, kad bibliotekininkų.
Danila nurijo seilę ir išbalo. Artiomas pažvelgė į jį* paskui į Melniką
ir nusprendė, kad dabar ne laikas apsimetinėti, tarytum jis žinotų viską
pasaulyje.
- O kas jie tokie?
Melnikas nustebęs pakėlė antakius. Jo barzdotas porininkas užsidengė
akis ranka. Danila įbedė akis į grindis. Stalkeris ilgai negalėjo atitraukti
nuo Artiomo klausiamo žvilgsnio ir, kai, pagaliau suprato, kad jis ne­
juokauja, šaltai atsakė:
- Pats pamatysi. Svarbiausia, atmink: tu gali jiems sutrukdyti užpulti,
jeigu žiūrėsi jiems į akis. Tiesiai į akis, supratai? Ir neleisk jiems atsidurti
tau už nugaros... Viskas, judam! - jis užsidėjo dujokaukę ir šalmą ir
iškėlė didįjį pirštą sargybai.
Karininkas žengė didelį žingsnį jungiklio link ir atidarė vartus. Plie­
ninė uždanga lėtai pakilo į viršų. Spektaklis prasidėjo.
Melnikas mostelėjo ranka, duodamas ženklą, kad galima išeiti. Ar­
tiomas stumtelėjo duris, pakėlė automatą, ir išėjo į lauką. Ir, nors stal­
keris reikalavo eiti paskui jį koją kojon, nesiblaškant, to padaryti buvo
neįmanoma...
...Dabar dangus buvo visai kitoks, nei tada, kai Artiomas matė jį pas­
tarąjį kartą dar būdamas vaikas. Vietoj beribės skaidriai žydros erdvės
virš galvos žemai kabėjo sunkūs pilki debesys, ir šios vatinės lubos po
truputį ėmė tvinkti pirmaisiais rudeninio lietaus lašais. Pūtė šaltas vėjas,
Artiomas jautė jį net per apsauginį kombinezoną.
Čia buvo stulbinamai, neįtikėtinai daug vietos - ir iš dešinės, ir iš
kairės, ir priekyje. Ši neaprėpiama platybė užbūrė, bet tuo pačiu dvelkė
nepaaiškinamu nerimą keliančiu ilgesiu. Sekundę Artiomas panoro

278

grįžti atgal į Borovicko vestibiulį, po žeme, pajausti artimų sienų apsau­
gą, panirti į uždaros, ribotos erdvės saugumą ir jaukumą. Susidoroti su
šiuo slegiančiu jausmu jis sugebėjo tik prisivertęs nukreipti savo dėmesį
į artimiausių namų tyrinėjimą.

Saulė jau nusileido, ir miestą pamažu apgaubė purvinos sutemos.
Apgriauti ir per dešimtmečius išėsti rūgščiųjų liūčių gyvenamųjų namų
griaučiai žvelgė į juos tuščiomis išdaužtų langų akiduobėmis.

Miestas... Tai buvo niūrus ir kartu nuostabus reginys, ir Artiomas,
negirdėdamas šūktelėjimų, stovėjo it įbestas, lyg apžavėtas žvalgydama­
sis į šalis. Jis pagaliau galėjo palyginti tikrovę su savo sapnais ir beveik
tokiais pat miglotais vaikystės prisiminimais.

Šalia jo sustingo ir Danila, kuris irgi, tikriausiai, niekada nebuvo
pakilęs į paviršių. Paskutinis iš stoties vestibiulio išėjo Dešimtas. Mė­
gindamas atkreipti dėmesį, jis pliaukštelėjo Artiomui per petį ir parodė
jam dešinėn, ten, kur tolumoje ryškėjo soboro kupolo kontūrai.

- Pažiūrėk į kryžių, - praūžė per dujokaukės filtrus stalkeris.
Iš pradžių Artiomas nieko ypatingo nepastebėjo ir net nepamatė kry­
žiaus. Ir tik tada, kai su stingdančiu kraują riksmu nuo liepto atsiplėšė
gigantiškas sparnuotas šešėlis, jis suprato, ką Dešimtas turėjo omeny.
Suplevenusi sparnais pabaisa pakilo aukštyn ir ėmė sklandyti plačiais
ratais, ieškodama grobio.
- Ten jų lizdas, - mostelėjęs ranka, paaiškino Dešimtas, - tiesiai ant
Kristaus Išganytojo šventyklos.
Šliedamiesi prie sienos, jie pajudėjo bibliotekos įėjimo link. Melnikas
vedė grupę, laikydamasis keletą žingsnių priekyje, o Dešimtas pusiau
atsisukęs saugojo užnugarį. Kai abu stalkeriai nematė, dar iki to, kol
jie susilygino su senio krėsle statula, Artiomas, nukreipė žvilgsnį į
Kremlių.
Artiomas nesiruošė to daryti, bet, kai jis pamatė paminklą, jį tarsi
nukratė, ir galvoje pragiedrėjo. Į paviršių staiga išplaukė didelis vaka­
rykščio sapno fragmentas. Bet dabar jam nebeatrodė, kad tai buvo tik
sapnas. Susapnuota panorama ir bibliotekos kolonada buvo visiškai
tokios pačios, kaip ir tos, kurias jis dabar matė sapne. Ar tai reiškė, kad
ir Kremlius buvo lygiai toks pat, kokį jis matė savo vaizdiniuose?
Į Artiomą niekas nežiūrėjo, net Danilos nebuvo šalia, jis užtruko
kažkur gale su Dešimtu. Dabar arba niekada, pasakė sau Artiomas.
Jo gerklė išdžiuvo, smilkiniuose ėmė tvinksėti kraujas.

279

Žvaigždė ant bokšto iš tikrųjų spindėjo.
- Ei, Artiomai! Artiomai! - kažkas purtė jį už peties.
Sustingusiai sąmonei sunkiai sekėsi atsigauti. Į akis trenkė ryški žibin­
tuvėlio šviesa. Artiomas sumirksėjo ir prisidengė akis delnu. Jis sėdėjo
ant žemės, atsirėmęs nugara į granitinį paminklo postamentą, o virš jo
stovėjo palinkę Danila ir Melnikas. Abu susirūpinę žvelgė jam į akis.
- Vyzdžiai susiarėję, - konstatavo Melnikas. - Kaip gi tu jį pražiop­
sojai? - nepatenkintas paklausė jis Dešimto, stovinčio tolėliau ir nenu­
leidžiančio akių nuo gatvės.
- Ten kažkas sušnarėjo, negalėjau nugaros atsukti, - teisinosi stalke­
ris. - Nemaniau, kad jis toks greitas... Prie maniežo beveik per minutę
atsidūrė... Taip ir būtų išėjęs. Gerai, kad mūsų brahmanas jo pasigedo, -
jis plekštelėjo Danilai per nugarą.
- Ji švyti, - silpnu balsu tarė Artiomas Melnikui. - Ji švyti, - pažvelgė
jis į Danilą.
- Tau buvo liepta nežiūrėti ten, žioply? - piktai riktelėjo Melnikas,
įsitikinęs, kad pavojaus nebėra. - Ar klausysi vyresnių? - ir skėlė jam
per sprandą.
Šalmas kiek sušvelnino pedagoginį efektą, ir Artiomas tebesėdėjo ant
žemės, vartydamas akimis. Nusikeikęs, stalkeris sugriebė jį už pečių,
smarkiai papurtė ir pastatė ant kojų.
Artiomas po truputį ėmė atsigauti. Jam pasidarė gėda, kad jis nesuge­
bėjo atsispirti pagundai, todėl stovėjo, žvelgdamas į savo batus, nesiryž­
damas pakelti akių į Melniką. Laimei, Melnikas neturėjo laiko skaityti
pamokslų: jo dėmesį nukreipė stovintis ant sankryžos Dešimtas. Padavęs
ženklą, jis pasikvietė porininką ir, pridėjęs pirštą prie dujokaukės filtro,
liepė tylėti. Artiomas dėl viso pikto nusprendė dabar visur sekti paskui
Melniką ir jokiais būdais nebežiūrėti į paslaptingų bokštų pusę.
Priėjęs prie Dešimto, Melnikas irgi sustingo vietoje. Jo barzdotas po­
rininkas pirštu rodė į tolį, į priešingą nuo Kremliaus pusę, kur nuo laiko
byrančių daugiaaukščių pastatų išpuvusiomis iltimis šiepėsi Kalinino
prospektas. Atsargiai prisiartinęs prie jų, Artiomas pažvelgė iš už plačių
stalkerio pečių ir iškart suprato, į ką jie žiūri.
Prospekto vidury, maždaug už šešių šimtų metrų nuo jų, tirštėjančioje
sutemoje jis įžiūrėjo tris nejudančius žmonių siluetus. Žmonių?.. Per
tokį atstumą Artiomas nebuvo tikras, kad ten tikrai žmonės, bet jie buvo
vidutinio ūgio ir stovėjo ant dviejų kojų. Tai teikė vilčių.

280

- Kas ten? - dusliai sušnabždėjo Artiomas, mėgindamas per rasojantį
dujokaukės stiklą savarankiškai įžiūrėti tolimose figūrose žmones arba
kažkuriuos iš tų padarų, apie kuriuos jam teko girdėti.

Melnikas tylėdamas papurtė galvą, leisdamas suprasti, kad žino ne ką
daugiau už Artiomą. Jis nukreipė į sustingusias būtybes savo žibintuvėlio
spindulį, ir tris kartus apsukęs juo ratą, užgesino. Tolumoje sužibo ryški
šviesos dėmė, tris kartus apsuko ratą ir užgeso.

Įtampa kaipmat atslūgo, ir įelektrinta atmosfera praskaidrėjo. Artio­
mas tai pajuto anksčiau, nei Melnikas atšaukė pavojų.

- Stalkeriai, - paaiškino vedlys. - Įsidėmėk ateičiai: trys apsukti ratai
žibintuvėliu - mūsų atpažinimo ženklas. Jeigu tau atsakys tuo pačiu, gali
drąsiai eiti pirmyn, saviškio nenuskriaus. Jeigu nešviečia ar šviečia ne
taip, nešk kudašių. Nedelsiant.

- Bet jeigu jie turi žibintą, vadinasi, tai žmonės, o ne kažkokios pa­
viršiaus pabaisos, - paprieštaravo Artiomas.

- Neaišku, kas blogiau, - atkirto Melnikas ir, nieko nebeaiškindamas,
pakilo laiptais prie įėjimo į biblioteką.

Sunkios ąžuolinės durys, beveik dviejų žmonių ūgio aukščio, lėtai,
tarsi nenorom, ėmė vertis. Isteriškai sucypė surūdijusios kilpos, ant ku­
rių jos buvo pakabintos. Melnikas įslydo vidun, viena ranka prispaudęs
prie akių naktinio matymo prietaisą, o kita laikydamas automatą. Po
sekundės jis davė ženklą eiti kitiems.

Priekyje matėsi ilgas koridorius su iškreiptais geležinių kabyklų griau­
čiais: kadaise čia buvo rūbinė. Toliau, prasiskverbiančioje iš gatvės sil­
pnoje gęstančios dienos šviesoje, ryškėjo baltos marmurinės kylančių
aukštyn plačių laiptų pakopos. Iki lubų buvo apie penkiolika metrų,
ir, maždaug per vidurį, buvo galima įžiūrėti antro aukšto kaltinę ga­
lerijų aptvarą. Hole vyravo trapi tyla, gaudžiai atsiliepianti į kiekvieną
žingsnį.

Vestibiulio sienos apaugo vos judančiomis, tarytum kvėpuojančiomis,
samanomis, o nuo lubų leidosi beveik siekiantys žemę keisti rankos
storumo vijokliniai augalai. Jų stiebai buvo nusėti stambiais bjauriais
žiedais, skleidžiančiais troškų, svaiginantį aromatą. Jie irgi vos pastebimai
lingavo, ir Artiomas niekaip negalėjo suprasti, ar tai per išdaužtus antrojo
aukšto langus įsibrovęs vėjas juos judina, ar jie juda patys savo valia.

- Kas tai? - palietęs lianą ranka, paklausė Artiomas Dešimto.
- Apželdinimas... - burbtelėjo tas. - Kambarinės gėlės po radiacijos,
štai kas. Vijokliai. Priveisė, botanikai...

281

Sekdami paskui Melniką, jie priėjo laiptus ir po Dešimto priedanga
ėmė lipti aukštyn, glausdamiesi prie kairės sienos. Priekyje einantis
stalkeris nenuleido akių nuo įėjimo į kitas patalpas, likusieji savo ži­
bintuvėlių spinduliais tyrinėjo marmurines sienas ir apaugusias surū­
dijusiomis samanomis lubas.

Platūs marmuriniai laiptai, ant kurių jie stovėjo, vedė į antrą vesti­
biulio aukštą. Perdangų virš jų nebuvo, ir dėl to abu vestibiulio aukštai
susijungė į vieną didžiulę erdvę. Antrasis vestibiulio lygis buvo n raidės
formos - centre buvo anga, iš kurios kilo laiptai, o iš šonų išsidėstė
aikštelės su medinėmis spintelėmis. Daugumą jų buvo sudegintos arba
supuvusios, bet kai kurios atrodė taip, tarytum žmonės naudojosi jomis
dar vakar. Kiekviename skyriuje buvo įrengti šimtai mažų ištraukiamų
stalčiukų.

- Kartoteka, - pagarbiai dairydamasis, tyliai paaiškino Danila. - Ant
šių stalčiukų galima burti. Įšventintieji moka. Po ritualo reikia pasirinkti
vieną iš spintelių, paskui aklai išsitraukti stalčių ir paimti bet kokia
kortelę. Jeigu ritualas buvo atliktas teisingai, tai ištrauktos knygos pava­
dinimas nusakys tavo ateitį, įspės apie pavojų ar išpranašaus sėkmę.

Sekundę Artiomas panoro prieiti prie artimiausios spintelės ir suži­
noti, kuriam šios likimų kartotekos skyriui jis priklauso. Bet jo dėmesį
atitraukė gigantiškas kelių metrų voratinklis prie išdaužto lango, toli­
mame kampe. Plonuose, bet nepaprastai tvirtuose audiniuose įstrigo
įspūdingo dydžio paukštis, kuris vis dar buvo gyvas ir vos trūkčiojo. To,
kas supynė šį siaubingą tinklą, Artiomo laimei, niekur nebuvo matyti.
Be jų erdviame vestibiulyje daugiau nebuvo nė vienos gyvos dvasios.

Melnikas liepė visiems sustoti.
- Dabar įsiklausyk, - kreipėsi jis į Artiomą. - Klausyk ne to, kas
išorėje... Pamėgink išgirsti tai, kas skamba tavo viduje, galvoje. Knyga
turi pašaukti tave. Brahmanų seniūnai mano, kad ji, greičiausiai, yra
viename iš Didžiosios knygų saugyklos aukštų. Bet foliantas gali būti bet
kur: vienoje iš skaityklų, apleistame bibliotekininkų vežimėlyje, korido­
riuje, prižiūrėtojos stalčiuje... Todėl iki tol, kol mes bandysime patekti į
saugyklą, pasistenk išgirsti jos balsą čia. Užsimerk. Atsipalaiduok.
Artiomas užsimerkė ir ėmė įtemptai klausytis. Visiškoje tamsoje
tyla suskilo į dešimtis smulkių triukšmų: medinių lentynų girgždesys,
siaučiantys koridoriuose skersvėjai, neaiškūs šnaresiai, stūgavimai lauke,
iš skaityklų sklindantys garsai, panašūs į senatvinį kosulį... Bet nieko

282

panašaus į šaukiantį balsą Artiomui nepavyko išgirsti. Taip sustingęs jis
stovėjo penkias, dešimt minučių, bergždžiai sulaikydamas kvėpavimą,
kuris galėjo jam sutrukdyti išgirsti iš daugybės sklindančių nuo mirusių
knygų garsų, gyvos knygos balsą...

- Ne, - pagaliau atsimerkęs, jis kaltai palingavo galvą. - Nieko ne­
girdžiu.

Melnikas nieko neatsakė, Danila irgi tylėjo, bet Artiomas spėjo pa­
stebėti jo nusivylimo kupiną žvilgsnį, kuris kalbėjo pats už save.

- Galbūt, jos iš tikrųjų čia nėra. Vadinasi, keliausim į saugyklą. Kitaip
tariant, bandysime ten patekti, - po minutės trukusios pauzės nusprendė
stalkeris ir gestu liepė eiti paskui jį.

Jis žengė pirmyn, į plačią durų angą, kurioje iš dviejų sąvarų ant kilpų
buvo likusi tik viena, apanglėjusi iš kraštų ir išpaišyta neaiškiais simbo­
liais. Už jos prasidėjo nedidelis apvalus kambarys šešių metrų aukščio
lubomis ir keturiais išėjimais. Dešimtas ėjo iškart už Melniko, o Danila,
naudodamasis tuo, kad jie jo nemato, žengtelėjo prie artimiausios išli­
kusios spintos ir, ištraukęs vieną iš stalčių, paėmė iš jo kortelę, perbėgo
ją akimis, suglumęs susiraukė ir įsidėjo ją į krūtininę kišenę. Supratęs,
kad Artiomas viską matė, jis suokalbiškai prispaudė pirštą prie lūpų ir
nuskubėjo paskui stalkerius.

Apvalaus kambario sienos irgi buvo padengtos piešiniais ir antraštė­
mis, o kampe stovėjo įlenkta sofa supjaustytu dermatininiu apmušalu.
Viename iš keturių praėjimų ant grindų gulėjo numestas knygų stendas,
iš kurio buvo iškritusios kelios brošiūros.

- Nieko nelieskit! - įspėjo Melnikas.
Dešimtas prisėdo ant sofos, girgžtelėjęs spyruoklėmis. Danila pa­
sekė jo pavyzdžiu. Artiomas susižavėjęs žiūrėjo į išmėtytas ant grindų
knygas.
- Jų niekas neliečia... - burbtelėjo jis. - Mūsų stotyje tenka viską
žiurkių nuodais apipurkšti, kitaip žiurkės viską sugriaužtų... Negi čia
nėra tų padarų? - paklausė jis, vėl prisimindamas Burbono žodžius, kad
nerimauti reikia ne tada, kai aplink kirba žiurkės, o kai jų išvis nėra.
- Kokios dar žiurkės? Ką čia šneki? - nepatenkintas susiraukė Mel­
nikas. - Iš kur čia gali būti žiurkės? Jie visas žiurkes prieš šimtą metų
suėdė...
- Kas? - pasimetęs paklausė Artiomas.
- Kaip kas? Bibliotekininkai, aišku, - paaiškino Dešimtas.

283

- Tai kas jie: žvėrys ar žmonės? - pasidomėjo Artiomas.
- Ne žvėrys, tai jau tikrai, - susimastęs stalkeris papurtė galvą ir
nutilo.
Vieno iš praėjimų gilumoje esančios masyvios medinės durys staiga
sugirgždėjo. Abu stalkeriai akimirksniu puolė į skirtingas puses ir pa­
sislėpė už kolonų. Danila nusmuko nuo sofos ant grindų ir nusirito į
šoną. Artiomas padarė tą patį.
- Ten toliau - Didžioji skaitykla, - sušnabždėjo brahmanas. - Jie
kartais ten pasirodo...
- Baikit plepėti! - piktai nutraukė jį Melnikas. - Negi nežinai, kad
bibliotekininkai nekenčia triukšmo? Kad jis jiems kaip buliui raudona
skraistė? - jis nusikeikė ir nurodė Dešimtam į skaityklos duris.
Jis linktelėjo. Glausdamiesi prie sienų, jie ėmė lėtai judėti didžiulių
ąžuolinių sąvarų link. Artiomas ir Danila neatsiliko nuo jų nė per žings­
nį. Pirmas vidun įėjo Melnikas. Prisiglaudęs nugara prie durų ir pakėlęs
automatą vamzdžiu aukštyn, jis giliai įkvėpė, iškvėpė ir staigiu judesiu
stumtelėjęs sąvarą, nukreipė ginklą į juodus atsivėrusius Didžiosios
salės nasrus.
Po sekundės jie visi stovėjo skaityklos viduje. Salė buvo įspūdingo
dydžio ir daugiau nei dvidešimties metrų aukščio. Kaip ir vestibiulyje,
nuo lubų leidosi sunkios riebios lianos su gėlėmis. Tais siaubingais
vijokliais buvo apipintos ir salės sienos. Kiekvienoje jų buvo po šešis
didžiulius langus, kai kurie net buvo su stiklais. Tačiau apšvietimas buvo
labai skurdus: mėnulio šviesa sunkiai skverbėsi pro tankius persipynusių
vijoklių stiebus.
Anksčiau iš kairės ir iš dešinės, tikriausiai, eilėmis stovėjo skaitytojų
stalai. Didžiąją šių baldų dalį išgrobstė, kitą sudegino ir sulaužė, bet
dar apie dešimt stalų liko nepaliesti: tie, kurie stovėjo arčiau išpuoštos
suskeldėjusiu pano sienos, kurios pačiame centre stūksojo prastai įžiū­
rima tamsoje skulptūra. Visur buvo iškabintos plastikinės lentelės su
užrašu: „Laikykitės tylos".
Tyla čia buvo visai kitokia nei vestibiulyje. Čia ji buvo tokia tanki,
apčiuopiama, kad, atrodė, jog ją galima paliesti. Ji tarsi užpildė savimi
visą šią ciklopinę salę, ir buvo baisu ją nutraukti.
Skrosdami žibintuvėliais erdvę priešais save, jie stovėjo vietoje, kol
Melnikas reziumavo:
- Vėjas, tikriausiai...

284

Bet tą pačią akimirką Artiomas pastebėjo pilką šešėlį, šmėstelėjusį
priekyje tarp dviejų sulaužytų stalų ir dingusį praėjime už knygų stelažų.
Jį pamatė ir Melnikas. Pridėjęs prie akių naktinio matymo prietaisą, jis
paruošė automatą ir, atsargiai žengdamas per samanomis apaugusias
grindis, ėmė artintis prie slaptojo praėjimo.

Dešimtas pajudėjo paskui jį. Artiomas su Danila, nors jiems buvo
liepta likti vietoje, neištvėrė ir taip pat pasekė paskui stalkerius: stovėti
prie įėjimo vieniems buvo pernelyg baisu. Artiomas dar kartą su susi­
žavėjimu apžvelgė išsaugojusią savo praeities didybės požymius salę.
Tai išsaugojo ne tik jo, bet ir kitų gyvybę.

Per visą perimetrą kelių metrų aukštyje patalpą juosė galerijos: siauri
praėjimai, aptverti mediniais turėklais. Iš jų buvo galima žiūrėti pro lan­
gus, be to, sienoje, prie kurios jie stovėjo, iš abiejų pusių nuo senovinio
pano, buvo durys į tarnybines patalpas. Pakilti į galerijas buvo galima
poriniais laiptais, besileidžiančiais iš abiejų pusių prie skaitančios skulp­
tūros arba tokiais pat laiptais, kylančiais aukštyn nuo įėjimo.

Ir būtent šiais laiptais, į kuriuos nugara jie ką tik stovėjo, dabar iš lėto
ir be garso leidosi žemyn susikūprinusios pilkos figūros. Jų buvo daugiau
nei dešimt - ne iki galo ištirpusių tamsoje padarų, kiekvienas jų būtų
maždaug Artiomo ūgio, jeigu taip smarkiai nesikūprintų, kad ilgos prie­
kinės letenos, primenančios rankas, beveik siekė grindis. Judėjo tie pada­
rai ant dviejų užpakalinių letenų, krypuodami, bet kartu ir neįtikėtinai
tyliai ir vikriai. Iš tolo jie labiausiai buvo panašūs į gorilas iš biologijos
vadovėlio, iš kurio patėvis mėgino mokyti Artiomą vaikystėje.

Šiems pastebėjimams Artiomas turėjo ne daugiau kaip sekundę. Kai
tik jo žibintuvėlio spindulys krito ant vienos iš susikūprinusių figūrų,
atmetęs už jos ant sienos juodą šešėlį, iš visų pusių pasigirdo velniškas
svirpimas, ir padarai, daugiau nemėginę slėptis, plūstelėjo žemyn.

- Bibliotekininkai! - iš visų jėgų suriko Danila.
- Gult! - įsakė Melnikas.
Artiomas su Danila krito ant žemės. Šaudyti jie nesiryžo, prisiminę
stalkerio įspėjimą, kad šūviai, kaip ir bet kokie skambūs garsai, privilioja
ir erzina bibliotekininkus. Jų abejones išsklaidė pripuolęs ir nugriuvęs
šalia jų Melnikas, kuris pirmas pradėjo šaudyti. Kelios pabaisos su
kauksmu nukrito žemyn, kitos strimgalviais puolė į tamsą, bet tik tam,
kad galėtų prisėlinti arčiau: po kelių akimirkų viena iš pabaisų netikėtai
išdygo vos už dviejų metrų nuo jų ir jau ketino įsikibti į Dešimto gerklę.
Krisdamas ant grindų, jis spėjo nukirsti tą padarą trumpa serija.

285

- Bėkite iš čia! Grįžkite į apvalųjį kambarį ir pasistenkite prasibrauti į
saugyklą! Brahmanas turi žinoti, kaip ten nueiti, juos moko! Mes liksime
čia, pridengsime jus ir pabandysime apsiginti, - liepė Melnikas Artiomui
ir, nebekreipdamas į jį dėmesio, nušliaužė prie savo porininko.

Artiomas padavė Danilai ženklą, ir abu, pasilenkę, puolė prie išėjimo.
Vienas iš bibliotekininkų iššoko prieš juos iš tamsos, bet jį kaipmat
nušlavė švininis škvalas: stalkeriai nepaleido vaikinų iš akių.

Išbėgęs iš Didžiosios skaityklos, Danila ėmė bėgti atgal į vestibiulį, iš
kur jie atėjo. Akimirkai Artiomui dingtelėjo, kad jo porininkas, išsigan­
dęs bibliotekininkų, bando pasprukti. Bet Danila puolė ne prie laiptų,
vedančių išėjimo link. Jis nuskuodė pro išlikusius kartotekos stalčiukus
į kitą vestibiulio galą. Ten patalpa siaurėjo ir baigėsi, trimis porinėmis
durimis - tiesiai ir iš šonų. Dešinėje pusėje esančios durys, vedė laiptų
link, kur viešpatavo absoliuti tamsa. Čia brahmanas pagaliau sustojo ir
atgavo kvapą. Artiomas pasivijo jį tik po kelių sekundžių - jis nesitikėjo
iš savo bendražygio tokio vikrumo. Sustingę, abu įsiklausė. Iš Didžiosios
skaityklos sklido riksmai ir aidėjo šūviai, mūšis tęsėsi. Kas jį laimės, buvo
neaišku, ir gaišti, laukiant mūšio pabaigos, jie negalėjo.

- Kodėl mes grįžtam? Kodėl mes iš pradžių į priešingą pusę ėjom? -
atgavęs kvapą, paklausė Artiomas.

- Nežinau, kur jie mus vedė, - gūžtelėjo pečiais Danila. - Gal jie
ketino eiti kitu keliu. Mus seniūnai mokė, kad yra tik vienas kelias, ir
jis veda į saugyklą būtent per šią vestibiulio pusę. Reikia laiptais vienu
aukštu pakilti, paskui eiti koridoriumi, vėl laiptais, paskui per atsarginę
kartoteką, ir mes saugykloje.

Jis nukreipė automatą į tamsą ir žengė laiptų aikštelės link. Artiomas
pasekė paskui jį, žibintuvėliu apšviesdamas sau kelią.

Laiptų vidury tris aukštus leidosi ir tiek pat kilo lifto šachta. Kadaise ji,
tikriausiai, buvo įstiklinta, iš ketaus karkaso iki šiol kyšojo aštrios stiklo
šukės, matinės nuo susikaupusių per dešimtmečius dulkių. Kvadratinį
šachtos šulinį juosė aptrešę medinių pakopų laiptai, apmėtyti daužtu sti­
klu, iššautomis gilzėmis ir sudžiūvusiomis kažkieno išmatų krūvelėmis.
Nebuvo jokių turėklų, ir Artiomui teko glaustis prie sienos ir atidžiai
žiūrėti sau po kojomis, kad nepaslysti ir nenudardėti žemyn.

Jie pakilo vienu aukštu ir atsidūrė nedideliame kvadratiniame kamba­
ryje. Iš čia irgi atsivėrė trys praėjimai, ir Artiomas pradėjo būgštauti, kad
be vedlio kažin ar sugebėtų ištrūkti iš šio labirinto. Durys iš kairės vedė
į platų tamsų koridorių, kurio galo net nesiekė žibintuvėlio spindulys.

286

Durys iš dešinės buvo uždarytos ir kažkodėl užkaltos lentomis kryžmai,
ir šalia ant sienos suodžiais buvo užrašyta: „Draudžiama atidaryti! Mir­
tinas pavojus!"

Danila nusivedė Artiomą paskui save į praėjimą, už kurio atsivėrė dar
vienas koridorius, siauresnis ir su dar daugiau durų. Per jį brahmanas
judėjo jau nebe taip veržliai, dažnai stodavo ir klausėsi. Grindys čia buvo
išklotos parketu, o ant geltona spalva išdažytų sienų, kaip ir visoje bibli­
otekoje, kabėjo grėsmingos lentelės: „Laikykitės tylos". Už atvirų durų
matėsi kambariai ir išgraibstyti darbo kabinetai. Už uždarų durų kartais
buvo galima išgirsti šnaresį, o kartą Artiomui pasirodė, kad jis girdėjo
žingsnius. Sprendžiant iš jo porininko veido, nieko gero tai nežadėjo,
ir abu suskubo dingti iš ten kuo greičiau.

Paskui, kaip ir spėjo Danila, dešinėje atsirado išėjimas į naują laiptų
aikštelę. Palyginus su salių tamsa, čia buvo pakankamai šviesu - langai
buvo ant kiekvienos sienos. Pro juos iš penkto aukšto buvo matyti kie­
mas, ūkiniai pastatai, apdegę kažkokių techninių įrenginių karkasai. Bet
ilgiau apžiūrėti kiemo Artiomui nepavyko: iš už pastato kampo išniro
dvi pilkos susikūprinusios figūros. Jos lėtai brido per kiemą, tarsi kažko
ieškodamos. Staiga viena jų sustingo vietoje, pakėlė galvą ir, kaip pasi­
rodė Artiomui, pažvelgė tiesiai į tą langą, pro kurį žiūrėjo jis. Atšokęs
nuo lango, Artiomas pritūpė. Jam nereikėjo nieko aiškinti porininkui,
jis ir taip viską suprato.

- Bibliotekininkai? - išsigandęs sušnabždėjo jis, irgi pritūpdamas,
kad jo nesimatytų iš gatvės.

Artiomas tyliai linktelėjo. Danila ranka perbraukė per dujokaukės
stiklą, tarytum norėdamas nusivalyti jaudulio prakaitą ant kaktos, paskui
susiėmė ir nuskubėjo laiptais aukštyn, vesdamasis Artiomą paskui save.
Keletas laiptų viršun ir vėl vingiuoti koridoriai... Pagaliau brahmanas
abejodamas sustojo priešais keletą durų.

- Apie šią vietą aš nieko nepamenu,—pasimetęs ištarė jis. - Čia turi
būti įėjimas į atsarginę kartoteką. Bet apie tai, kad įėjimų yra keli, niekas
mums nesakė.

Jis susimąstė, paskui nedrąsiai patraukė už durų rankenos. Jos buvo
užrakintos. Kiti išėjimai taip pat buvo užrakinti. Danila nesuprasdamas,
tarsi nenorėdamas patikėti, papurtė galvą ir patraukė rankeną dar kartą.
Tą patį padarė ir Artiomas, bet rezultatas buvo tas pats.

- Uždaryta, - nusivylęs konstatavo jis.

287

Danila staiga ėmė trūkčioti, ir išsigandęs Artiomas dėl visą ko atsi­
traukė nuo savo porininko. Bet Danila tiesiog juokėsi.

- O tu pabelsk! - pasiūlė jis Artiomui ir, suprunkštęs, pridūrė: - At­
leisk, tikriausiai, jau isterija.

Artiomas pajuto, kaip juokas apima ir jį. Pasireiškė įtampa, susikau­
pusi per pastarąją valandą, ir kad kaip jis mėgino susilaikyti, kvailas
kikenimas išsprūdo lauk. Apie minutę abu stovėjo atsirėmę nugaromis
į sieną ir kvatojo.

- Pabelsk! - pakartojo Artiomas, laikydamasis už pilvo ir gailėdama­
sis, kad negali nusiimti dujokaukės ir nusibraukti ašaras.

Jis žengė prie artimiausių durų ir tris kartus pabeldė į medį.
Po sekundės jie išgirdo tris garsius beldimus iš anos durų pusės.
Artiomo gerklė akimirksniu išdžiuvo, širdis ėmė pasiutusiai plakti. Už
durų kažkas stovėjo, klausydamasis jų juoko ir laukdamas. Ko? Danila
nukreipė į jį kupiną baimės žvilgsnį ir atbulas ėmė trauktis nuo durų.
O iš kitos pusės kažkas vėl pabeldė, garsiau ir reikliau.
Ir tada Artiomas padarė tai, ko kadaise jį išmokė Suchojus. Įsibė­
gėjęs, jis spyrė į gretimas duris. Jis nesitikėjo tokios sėkmės, bet duris
su trenksmu atsivėrė. Plieninis spynos mechanizmas buvo išrautas iš
sutręšusio medžio.
Patalpa, atsivėrusi už šių durų, visiškai nebuvo panaši į tuos biblio­
tekos kambarius ir koridorius, per kuriuos jiems šiandien teko pereiti.
Kažkodėl čia buvo labai drėgna ir tvanku, o žibintuvėlių šviesoje buvo
matyti, kad nedidelė salė tirštai apaugusi keistais augalais. Stori stiebai,
sunkūs riebūs lapai, kvapų mišinys buvo toks aitrus, kad buvo juntamas
net per dujokaukės filtrus, grindys buvo padengtos persipynusiomis
šaknimis, stiebais, spygliais, žiedais... Kai kurių augalų šaknys buvo
išvirtusios iš sukultų vazonų ir kubilų. Jau matytos lianos buvo apvi­
jusios ištisas medinių spintelių eiles, tokių pačių, kaip ir didžiajame
vestibiulyje, bet dėl didelės drėgmės supuvusių kiaurai. Tai tapo aišku,
kai tik Danila pamėgino ištraukti vieną iš stalčiukų.
- Atsarginė kartoteka, - su palengvėjimu atsidusęs, pranešė jis Ar­
tiomui. - Dabar jau nebetoli.
Už jų vėl pasigirdo beldimas į duris, o paskui kažkas atsargiai patrau­
kė durų rankeną. Skindamiesi automatų vamzdžiais kelią tarp lianų ir
stengdamiesi neužkliūti už ant grindų šliaužiančių šaknų, jie skubėjo
pereiti šį grėsmingą sodą, pasislėpusį bibliotekos gilumoje. Kitoje salės

288

pusėje buvo dar vienos durys, jos buvo neužrakintos. Paskutinis kori­
dorius, ir jie, pagaliau, sustojo.

Jie atsidūrė saugykloje, tai iškart jautėsi. Ore sklandė knygų dulkės;
biblioteka ramiai kvėpavo, vos girdimai šlamindama milijardais pusla­
pių. Artiomas apsižvalgė, ir jam pasirodė, kad jis jaučia mėgiamą nuo
vaikystės senų knygų kvapą. Jis klausiančiai pažvelgė į Danilą.

- Viskas, atėjom, - patvirtino anas ir pridūrė su viltimi balse: - Na
kaip?

- Kaip kaip... Baisu, - nesuvokdamas iš pradžių, ko būtent klausė jo
porininkas, prisipažino Artiomas.

- Knygos negirdi? - patikslino brahmanas. - Iš čia jos balsas turėtų
aiškiau skambėti.

Artiomas užsimerkė ir pasistengė susikaupti. Jo galvoje buvo tuščia
ir gaudu, tarytum apleistame tunelyje. Šiek tiek taip pastovėjęs, jis vėl
išgirdo smulkius garsus, pripildančius bibliotekos pastatą, bet nieko
panašaus į balsą, į šauksmą, jam nepavyko išgirsti. Dar blogiau, jis
visiškai nieko nepajuto, ir net jeigu įsivaizduoti, kad balsas, apie kurį
kalbėjo Danila ir kiti brahmanai, iš tikrųjų galėtų būti visiškai kitokio
pobūdžio pojūčiu, tai nieko nekeitė.

- Ne, nieko nejaučiu, - skėstelėjo jis rankomis.
- Tiek to... - patylėjęs, atsiduso Danila. - Eisim į kitą aukštą, jų čia
devyniolika. Ieškosim, kol rasim. Tuščiomis mums geriau negrįžti.
Išėję į tarnybinę laiptinę, jie pakilo betono laiptais keliais aukštais,
prieš pabandant laimę dar kartą. Šiame aukšte viskas buvo panašu į
tą vietą, iš kurios jie atėjo: vidutinio dydžio kambarys su įstiklintais
langais, keli kanceliariniai stalai, jau matyta augmenija ant lubų ir
kampuose, ir du į skirtingas puses išsiskiriantys koridoriai, užpildyti
begalinėmis knygų lentynų eilėmis iš abiejų siauro praėjimo pusių. Lu­
bos ir kambaryje, ir koridoriuose buvo žemos, apie du metrus aukščio,
ir po neįtikėtinai erdvaus vestibiulio ir Didžiosios skaityklos atrodė, kad
ne tik įsisprausti tarp grindų ir lubų, bet ir kvėpuoti čia buvo sunku.
Stelažai buvo tankiai pristatyti tūkstančių įvairiausių knygų, ir dau­
guma jų atrodė visai nepaliestos ir puikiai išsilaikiusios - tikriausiai,
biblioteką statė taip, kad net kai žmonės ją apleido, joje išliko ypatingas
mikroklimatas. Nuo tokių pasakiškų lobių Artiomas trumpam net buvo
pamiršęs, kodėl jis čia, ir priėjęs prie vienos iš lentynų, ėmė apžiūrinėti
knygų nugarėles, palaimingai braukdamas per jas delnu. Nutaręs, kad

289

jo porininkas, pagaliau, išgirdo tai, dėl ko juos čia atsiuntė, Danila iš
pradžių netrukdė jam, bet paskui suprato, kame reikalas, grubiai stvėrė
Artiomą už rankos ir nusitempė jį toliau.

Trys, keturi, šeši koridoriai, šimtas, du šimtai stelažų, tūkstančiai ir
dar tūkstančiai knygų, ištirpusių visiškoje tamsoje ir apšviečiamų tik
geltona šviesos dėme, kitas aukštas, dar vienas... Viskas bergždžiai. Ar­
tiomas nejautė nieko, kas galėtų būti panašu į balsą ar šauksmą. Apkritai
nieko ypatingo. Jis prisiminė, kad jeigu brahmanai Poliso Tarybos posė­
dyje palaikė jį išrinktuoju, turinčiu ypatingą dovaną, vedamu likimo, tai
kariškiai turėjo savo paaiškinimą jo vaizdiniams: haliucinacijos.

Paskutiniuose aukštuose jis kažką pradėjo jausti, bet visai ne tai, ko
laukė ir tikėjosi. Tai buvo keistas kažkieno buvimo šalia jausmas, kaž­
kuo primenantis jam neseniai patirtą tunelių baimę. Nors visi jų pereiti
aukštai atrodė visiškai apleisti ir jokių bibliotekininkų ar kitų padarų
pėdsakų čia nebuvo, būtent čia visą laiką norėjosi atsigręžti, atrodė, kad
pro knygų lentynas kažkas įdėmiai juos stebi...

Danila palietė jo petį ir nukreipė žibintuvėlį į savo batą. Ilgas raiš­
telis, kurio brahmanas nemokėjo tinkamai užsirišti, vilkosi grindimis
paskui jį.

- Kol aš užsirišiu, pažiūrėk priekį, gal kažką išgirsi, - sušnabždėjo
jis ir pritūpė.

Artiomas linktelėjo ir lėtai, žingsnis po žingsnio, ėmė judėti pirmyn,
kas sekundę atsigręždamas į Danilą. Jis krapštėsi: užsirišti slidų raištelį
storomis pirštinėmis buvo nelengva. Eidamas pirmyn, Artiomas iš
pradžių apšvietė atsiveriančią iš dešinės begalinę lentynų eilę, paskui
staigiu judesiu nukreipdavo spindulį į kairę, stengdamasis įžiūrėti tarp
apdulkėjusių ir susirietusių nuo laiko knygų eilių iškrypusius pilkus
bibliotekininkų šešėlius. Nutolęs nuo savo porininko maždaug tris­
dešimt metrų, Artiomas staiga labai aiškiai priekyje išgirdo šnaresį.
Automatas jau buvo paruoštas, ir prispaudęs žibintuvėlį prie vamzdžio,
Artiomas vienu šuoliu atsidūrė prie to koridoriaus, kur, jo manymu,
kažkas slėpėsi.

Dvi eilės, iki pat viršaus prikrautos knygų tomų, tolstančios į pers­
pektyvą. Nieko. Spindulys šoktelėjo kairėn - gal kartais priešas slepiasi
ten, priešingoje šios begalybės pusėje? Nieko.

Artiomas sulaikė kvėpavimą, mėgindamas įsiklausyti į mažiausią
triukšmą. Nieko, tik vaiduokliškas puslapių šnaresys. Jis grįžo į praėjimą

290

ir pašvietė ten, kur prieš minutę su raišteliais krapštėsi Danila. Ten nieko
nebuvo. Nieko?!

Nežiūrėdamas kelio, Artiomas puolė atgal. Jo žibintuvėlio šviesos
dėmė pašėlusiai šokinėjo iš vienos pusės į kitą, apšviesdama vieną paskui
kitą vienodas lentynų eiles. Kur gi jis liko? Trisdešimt metrų... Maždaug
trisdešimt metrų, jis turi būti čia... Nieko. Kur jis galėjo dingti, neįspėjęs
Artiomo? Kodėl nesipriešino, jeigu jį užpuolė? Kas nutiko? Kas apskritai
jam galėjo nutikti?

Ne, jis grįžo atgal per daug metrų. Danila turėjo būti žymiai arčiau...
Bet jo niekur nebuvo! Artiomas pajuto, kad nebeatsako už savo veiks­
mus, kad jį pamažu apima panika. Artiomas sustojo toje vietoje, kur pa­
liko Danilą, ir netekęs jėgų atsirėmė nugara į lentyną, ir staiga iš kažkur
pasigirdo tylus nežmogiškas balsas, pereinantis į kraupų klekenimą:

- Artiomai...
Dusdamas iš baimės, beveik nieko nematydamas pro aprasojusį du­
jokaukės stiklą, Artiomas staigiai atsisuko į tą pusę, iš kurios sklido
balsas ir, nukreipęs šokinėjantį automato taikiklį į koridoriaus gilumą,
žengė balso link.
- Artiomai...
Dabar balsas buvo visai arti. Netikėtai pro lentynose stovinčias kny­
gas prasirėžė plona šviesos juosta ant grindų. Spindulys judėjo pirmyn
ir atgal, tarsi kažkas judino žibintuvėlį į kairę, į dešinę, į kairę, į dešinę...
Artiomas išgirdo metalo žvangėjimą.
- Artiomai... - vos girdimas, šį kartą tai buvo paprastas šnabždesys,
ir balsas, neabejotinai buvo Danilos.
Artiomas su džiaugsmu žengė žingsnį pirmyn, tikėdamasis pamatyti
savo porininką, ir čia vos už dviejų žingsnių nuo jo pasigirdo tas grės­
mingas gerklinis klekenimas, kurį jis girdėjo pradžioje. Žibintuvėlio
spindulys ir toliau beprasmiškai klaidžiojo grindimis.
- Artiomai... - pakvietė jį tas keistas balsas.
Artiomas žengė dar žingsnį, pažvelgė dešinėn ir pajuto, kaip nuo
pamatyto vaizdo jam ant galvos pasišiaušė plaukai.
Lentynų eilė čia baigėsi, ir susidariusioje nišoje ant grindų kraujo kla­
ne sėdėjo Danila. Jis buvo be šalmo ir dujokaukės, ir nors jo veidas buvo
išbalęs kaip negyvėlio, jo atmerktos akys žvelgė sąmoningai, o lūpos
stengėsi sudėti kažkokius žodžius. Jam už nugaros, pusiau susiliedama
su tamsa, slėpėsi pilka susikūprinusi figūra. Ilga, apaugusi šiurkščiu

291

pilku kailiu, kaulėta ranka - ne letena, o ranka, - stambiais užsirietusiais
nagais, mąsliai sukinėjo numestą ant grindų žibintuvėlį už pusės metro
nuo Danilos. Kita ranka buvo sukišta į perskrostą brahmano pilvą.

- Tu atėjai... - sušnabždėjo Danila.
- Tu atėjai... - tiksliai atkurdamas jo intonaciją, sugriežė balsas jam
už nugaros.
- Bibliotekininkas... Už nugaros. Man vis vien galas. Šauk, nudėk
jį, - maldavo silpstančiu balsu Danila.
- Šauk, nudėk jį, - pakartojo šešėlis.
Žibintuvėlis vėl nusirito grindimis į kairę, kad paskui grįžtų į vietą
ir pakartotų visą ciklą iš naujo. Artiomui pasirodė, kad jis kraustosi iš
proto. Galvoje sukosi Melniko žodžiai apie tai, kad šūviai gali atkreipti
tų siaubingų pabaisų dėmesį.
- Eik iš čia, - liepė jis bibliotekininkui, nors ir nesitikėjo, kad anas
jį supras.
- Eik iš čia, - išgirdo jis beveik švelniai ištartą atsakymą, ir kaulėta
ranka ėmė kažką čiupinėti Danilos pilve, dėl ko jis tyliai sudejavo, ir nuo
jo lūpų kampučio iki smakro kraujo lašas nubrėžė ploną liniją.
- Šauk! - sukaupęs jėgas, kiek garsiau ištarė Danila.
- Šauk! - pareikalavo bibliotekininkas jam už nugaros.
Nušauti savo naująjį bičiulį ir garsu privilioti tas pabaisas ar palikti
Danilą mirti čia ir bėgti, kol dar ne vėlu? Išgelbėti jo vis vien nebepavyks,
su perskrostu pilvu ir kyšančiais viduriais jam liko ne daugiau valanda.
Iš už atmestos atgal Danilos galvos iš pradžių pasirodė smaili pilka
ausis, o už jos - didžiulė žalia akis, žaižaruojanti žibintuvėlio šviesoje.
Bibliotekininkas lėtai, tarytum drovėdamasis, išlindo iš už jo mirštančio
porininko, o jo akys ieškojo Artiomo akių. Nenusigręžti. Žiūrėti tiesiai
ten, tiesiai į jį, tiesiai į vyzdžius... Gyvuliški, vertikalūs vyzdžiai. Ir taip
keista buvo matyti šiose šiurpiose akyse proto atspindžius!
Dabar, iš arti, bibliotekininkas jau nebepriminė gorilos, o ir apskritai
nebuvo panašus į jokią beždžionę. Jo plėšrus snukis buvo apaugęs kai­
liu, nasrai ilgomis iltimis beveik siekė ausis, o akys buvo tokio dydžio,
kad darė padarą nepanašų į jokį gyvūną, kuriuos Artiomui teko matyti
gyvai ar paveikslėliuose.
Jam pasirodė, kad tai tęsiasi visą amžinybę. Panėręs į pabaisos žvilgs­
nį, jis jau nebegalėjo atsiplėšti nuo jo akių. Ir tada, kai Danila dusliai
suaimanavo, Artiomas atsipeikėjo ir, nukreipęs mažytę raudoną taikiklio

292

dėmelę tiesiai į žemą, apaugusią pilku kailiu bibliotekininko kaktą, per­
jungė automatą į pavienį šaudymo režimą. Išgirdęs metalinį spragtelėji­
mą, padaras piktai sušnypštė ir vėl pasislėpė Danilai už nugaros.

- Eik iš čia... - staiga suriaumojo jis, tiksliai atkartodamas Artiomo
intonaciją.

Artiomas paklaikęs sustingo. Šį kartą bibliotekininkas neatsiliepė
aidu į jo žodžius, jis tarsi įsiminė juos ir suprato jų prasmę. Ar galėjo
taip būti?

- Artiomai... Kol aš dar galiu kalbėti... - sukaupęs jėgas ir bandyda­
mas sufokusuoti su kiekviena minute vis labiau apsiblausiantį žvilgsnį,
prakalbo Danila.

- Ties krūtine, kišenėje turiu voką... Man liepė jį tau perduoti, kai
rasi knygą...

- Bet aš juk nieko neradau, - papurtė galvą Artiomas.
- Nieko neradau, - patvirtino šiurpus balsas Danilai už nugaros.
- Nesvarbu... Aš juk žinau, dėl ko tu pasiryžai. Tu juk ne dėl savęs...
Gal tai tau padės. O man jau vis vien, įvykdžiau įsakymą ar ne... Svar­
biausia, prisimink - į Polisą tau nebegalima... Jeigu jie sužinos, kad tau
nepavyko nieko rasti... Ir kariškiai jeigu sužinos... Eik per kitas stotis.
O dabar šauk, nes labai skauda... Aš nebenoriu...
- Nebenoriu... skauda... - maišydamas žodžius, pakartojo paskui jį
bibliotekininkas, ir jo ranka atliko staigų judesį perskrostame Danilos
pilve. Danila mėšlungiškai truktelėjo ir suriko iš visų jėgų.
Ilgiau į tai žiūrėti Artiomas nebegalėjo. Spjovęs į Melniko perspėji­
mus, jis vėl persijungė į automatinę ugnį ir, užsimerkęs, nuspaudė gaidu­
ką. Serija kliudė porininką ir besislepiančią už jo kūno bestiją. Netikėtai
garsus trenksmas perskrodė bibliotekos tylą, po jo sekė šaižus svirpimas,
o paskui visi garsai nutrūko: dulkėtos knygos, kaip kempinės, sugėrė į
save jų aidą. Kai Artiomas vėl atsimerkė, viskas jau buvo baigta.
Priėjęs arčiau prie bibliotekininko, nuleidusio sumaltą švinu galvą
ant savo aukos peties ir net po mirties droviai besislepiančio už jos nu­
garos, Artiomas apšvietė žibintuvėliu šį kraupų vaizdą, jausdamas kaip
sustingsta jo gyslose kraujas, o delnai prakaituoja nuo įtampos. Jis su
pasibjaurėjimu stumtelėjo bibliotekininką batu, ir tas sunkiai nugriuvo
atbulas. Jis buvo negyvas, neliko jokių abejonių.
Besistengdamas nežiūrėti į kruviną maišalą virtusį porininko veidą,
Artiomas paskubomis ėmė atsegti jo apsauginio kostiumo užtrauktuką.

293

Drabužiai greitai mirko tirštu tamsiai raudonu krauju, ir vėsiame sau­
gyklos ore nuo jų kilo garai. Artiomas pajuto, kaip jį ima pykinti. Ties
krūtine... kišenė... Pirštai storose apsauginėse pirštinėse negrabiai bandė
atsegti sagą, ir jis prisiminė, kad dėl tokių pirštinių, tikriausiai, Danila
sugaišo minutę, kuri jam kainavo gyvybę.

Kažkur tolumoje aiškiai pasigirdo šnaresys, o paskui basų kojų šle-
penimas koridoriuje. Artiomas nervingai atsigręžė, apšvietė praėjimus,
ir, įsitikinęs, kad šalia jo kol kas nieko nėra, tęsė dvikovą su saga. Ji
pagaliau pasidavė, ir kišenės gilumoje jam pavyko nesilankstančiais
pirštais užčiuopti ploną pilko popieriaus voką, įvyniotą į pervertą kulka
polietileno maišelį.

Be jo, Artiomas aptiko užlietą krauju kartoninę kortelę, tikriausiai,
tą pačią, kurią Danila buvo ištraukęs iš kartotekos stalčiaus vestibiulyje.
Joje buvo atspausdintas įrašas: „Šnurkovas N. J. Drėkinimas ir žemdir­
bystės perspektyvos Tadžikijos TSR. Dušanbė, 1965.M

Šlepenįmas ir neaiškus murmesys dabar buvo visiškai arti. Laiko
nebeliko. Paėmęs Danilos automatą ir žibintuvėlį, iškritusį iš biblioteki­
ninko žnyplių, Artiomas pašoko iš vietos, ir, beveik nematydamas kelio,
puolė atgal, pro nesibaigiančias knygų lentynų eiles, taip greitai, kaip
tik galėjo. Jis nežinojo tiksliai, ar jį vejasi: jo batų trepsėjimas ir kraujo
tvinksėjimas ausyse trukdė jam įsiklausyti į garsus už nugaros.

Tik išbėgęs į laiptų aikštelę ir nusiritęs kūliavirsčia nuo betono laip­
tų, jis suvokė, kad net nežino, kokiame aukšte yra įėjimas, pro kurį jie
pateko į saugyklą. Žinoma, buvo galima, nusileisti iki pirmojo aukšto,
ir, išdaužus langą, iššokti pro jį į kiemą... Sekundę suabejojęs, Artiomas
pažvelgė į lauką.

Kiemo vidury, užvertę snukius aukštyn, nejudėdami stovėjo ir žvelgė
į langus - ir atrodo, tiesiai į jį - iškart kelios pabaisos. Akmenėdamas
iš siaubo, Artiomas prisiglaudė prie šoninės sienos ir ėmė tyliai leistis
toliau. Dabar, kai jis nebebildeno batais, buvo geriau girdėti, kaip viršuje
per betoną šlepena kažkieno basos kojos, vis garsiau ir garsiau. Ir tada,
visai praradęs nuovoką, jis strimgalviais puolė laiptais žemyn.

Iššokdamas vis kitame aukšte, karštligiškai dairydamasis pažįstamų
durų beieškant, nerasdamas jų puldavo toliau, sustingdamas ir įsispraus-
damas į tamsius kampus, kai jam atrodė, kad šalia jis girdi kažkieno
žingsnius, desperatiškai žvalgydamasis tarp tamsių ir žemų praėjimų ir
vėl iššokdamas ant laiptų, kad nusileistų aukštu žemyn ar pakiltų dviem

294

aukštyn - gal nepastebėjo? - suprasdamas, kad tokiu triukšmu, kurį jis
skleidė bandydamas ištrūkti iš šio labirinto, jis privilios visas bibliotekos
pabaisas, bet negalėdamas prisiversti nusiraminti, jis bergždžiai bandė
rasti išėjimą. Eilinį kartą nusprendęs grįžti į laiptų aikštelę, jis su siaubu
pastebėjo išdaužto lango fone pažįstamą susilenkusį siluetą. Artiomas
atsitraukė atgal, įsmukdamas į pirmą pasitaikiusį praėjimą, prisiglaudė
nugara prie sienos, nukreipė automatą ten, iš kur, pagal jo paskaičiavi­
mus, turėjo pasirodyti bibliotekininkas, ir sulaikė kvapą...

Tyla.
Matyt, pabaisa nesiryžo jo persekioti pavieniui, arba pati laukė, kol
Artiomas padarys klaidą ir išeis iš savo slėptuvės. Bet grįžti nebuvo
būtina, praėjimas vedė toliau. Sekundę pamastęs, Artiomas atbulas ėmė
judėti gilyn, nenuleisdamas automato nuo taikinio.
Koridorius suko į šoną, bet toje vietoje, kur prasidėjo posūkis, sienoje
juodavo įgriova, aplink mėtėsi plytų atskalos ir viskas buvo padengta
kalkėmis. Paklusdamas impulsui, Artiomas žengė vidun ir atsidūrė kam­
baryje, kuriame buvo pilna sulaužytų baldų. Ant grindų buvo išmėtytos
ir fotojuostelės, ir kino juostų gabaliukai. Priekyje matėsi praviros durys,
pro kurias ant grindų krito siauras blausios mėnulio šviesos takelis. At­
sargiai žengdamas per išdavikiškai girgždantį parketą, Artiomas pasiekė
duris ir pažvelgė pro jas.
Nepažinti šios patalpos buvo neįmanoma, nors jis dabar atsidūrė
priešingame jos gale. Įspūdinga skaitančio žmogaus skulptūra, neįtikė­
tino aukščio lubos ir didžiuliai langai, takelis, vedantis į įmantrų medinį
išėjimo portalą ir skaitytojų staliukų eilės šonuose - be jokių abejonių,
jis atsidūrė Didžiojoje skaitykloje. Buvo visiškai neaišku, kokiu būdu jam
pavyko patekti čia iš saugyklos, o dar iš kitos pusės, išvengiant maršruto,
kuriuo jie ėjo su Danila, norėdami ten patekti. Bet laiko apmąstymams
nebuvo. Bibliotekininkai galėjo sekti jo pėdomis.
Artiomas nubėgo žemyn vienais iš dviejų simetriškų laiptų, vedančių
prie paminklo pjedestalo, ir puolė prie durų. Netoli raižytos medinės
išėjimo arkos ant grindų gulėjo keli susirietę bibliotekininkų kūnai, ir,
apeidadamas grumtynių vietą, Artiomas vos nenugriuvo, paslysdamas
ant tirštėjančio kraujo balos.
Sunkios durys nenoriai atsivėrė, ir į akis iškart smogė ryški balta
šviesa. Prisiminęs Melniko instrukcijas, Artiomas griebė savo žibintuvėlį
dešine ranka ir skubiai tris kartus apsuko juo ratą, duodamas ženklą,

295

kad jo ketinimai taikūs. Akinantis spindulys kaipmat pasitraukė į šoną,
ir Artiomas, demonstratyviai užmesdamas automatą už nugaros, lėtai
pajudėjo pirmyn apvalaus kambario su kolonomis ir sofa link, dar ne­
žinodamas, su kuo jam teks susitikti.

Rankinis kulkosvaidis iškleistomis kojelėmis stovėjo ant grindų, o
Melnikas buvo pasilenkęs virš porininko. Dešimtas gulėjo ant sofos
užmerktomis akimis ir tyliai dejavo. Jo dešinė koja buvo kažkaip nena­
tūraliai pasukta, ir, įsižiūrėjęs, Artiomas suprato, kad ji lūžusi per kelį.
Kaip tai galėjo nutikti ir kokią jėgą turėjo turėti tas, kas sugebėjo taip
sužaloti tvirtą stalkerį, jis negalėjo įsivaizduoti.

- Kur tavo bičiulis? - sušnairavęs paklausė Melnikas Artiomo, ir vėl
ėmė apžiūrinėti Dešimto koją.

- Bibliotekininkai... Saugykloje. Užpuolė, - pamėgino paaiškinti
Artiomas. Kažkodėl jis nenorėjo pasakoti, kad Danilą nušovė jis pats,
nesvarbu kad iš gailesčio.

- Knygą radai? - taip pat kapotai paklausė stalkeris.
- Ne, - Artiomas papurtė galvą, - nieko aš ten negirdėjau ir nejaučiau.
- Padėk man jį pakelti... Ne, geriau paimk jo kuprinę, ir mano irgi.
Matai, kaip jam koją... Vos visos nenutraukė. Dabar jį tik ant kupros
nešti galima, - mostelėjo Melnikas į Dešimtą.
Artiomas surinko visą įrangą. Dabar jam teko nešti daugiau negu
dvidešimt penkis kilogramus. Bet Melnikui, užsimetusio ant pečių
bejėgį porininko kūną, buvo kur kas sunkiau. Jie lėtai pajudėjo išėji­
mo link. Bibliotekininkų iki pat durų jie nebematė, bet kai Artiomas
pravėrė sunkias medines duris, praleisdamas kvankščiantį stalkerį, iš
bibliotekos gelmių pasigirdo kupinas neapykantos ir liūdesio klyksmas.
Artiomas pajuto, kaip jo oda vėl pašiurpo, ir suskubo užtrenkti duris.
Dabar svarbiausia buvo kuo greičiau pasiekti metro.
- Nuleisk akis! - įsakė Melnikas, kai jie išėjo į lauką. - Žvaigždė dabar
tiesiai prieš tave bus. Nebandyk žiūrėti virš stogų...
Artiomas paklusniai nuleido akis. Tempti tris kuprines, du auto­
matus ir rankinį kulkosvaidį buvo nelengva, bet Dešimtas svėrė kur
kas daugiau, ir jie keliskart sustodavo atsikvėpti, kol įveikė du šimtus
metrų iki nusileidimo į Borovicko stotį. Tačiau įeiti į metro stalkeris
Artiomui neleido.
- Į Polisą tau dabar negalima. Knygos tu neturi, jų palydovą tu
praradai, - atsargiai nuleidęs ant žemės savo sužeistą bičiulį ir sunkiai

296

kvėpuodamas, ištarė Melnikas. - Brahmanams tai nepatiks. O svarbiau­
sia, tai reiškia, kad joks tu ne išrinktasis ir savo paslaptis jie patikėjo ne
tam žmogui. Grįši į Polisą - dingsi be žinios. Jie ten turi specialistų. Ir
net aš negalėsiu tavęs apginti. Tau dabar reikia eiti iš čia. Geriausiai į
Smolensko stotį. Ten tiesiai reikia eiti, namų mažai, po skersgatvius nėra
reikalo slapstytis. Gal pasieksi. Jeigu iki saulėtekio suspėsi.

- Saulėtekio? - nesupratęs paklausė Artiomas. Žinia, kad jam vienam
teks keliauti paviršiumi iki kitos metro stoties, iki kurios, sprendžiant iš že­
mėlapio, buvo apie du kilometrai, sudavė jam kaip kirvapente per galvą.

- Taip, saulėtekio. Žmonės - nakties gyvūnai, ir dieną paviršiuje jiems
geriau nesirodyti. Ten tokios pabaisos išlenda prieš saulutę pasišildyti,
kad šimtą kartų pasigailėsi, jog atsidūrei ten. Aš jau nekalbu apie šviesą:
kaipmat apaksi, ir tamsūs akiniai nepadės.

- Bet kaip aš vienas eisiu? - vis dar negalėdamas patikėti savo ausimis,
paklausė Artiomas.

- Tu nebijok. Ten visą laiką tiesiai. Išeisi į Kalinino prospektą ir eik
juo, niekur nesukdamas. Į kelią neik, bet ir prie namų per daug nesišliek,
ten visur gyvena. Eik, kol pasieksi sankryžą su kitu plačiu prospektu,
tai bus Sadovoje Kolco. Už jo - į kairę, iki kvadratinio pastato, apkalto
šviesiu akmeniu. Ten Mados namai kadaise buvo... O už jo bus tokia
geltona arka, ant kurios parašyta „Smolensko metro stotis". Tu į ją pasuk,
atsidursi mažoje aikštelėje, panašiai kaip vidiniame kieme, ten tą stotį
ir pamatysi. Jeigu viskas bus ramu, pabandyk nusileisti apačion. Ten
vienas įėjimas atidarytas ir yra saugomas, savo stalkeriams laiko. Pabelsk
į vartus štai taip: trys greiti - du lėti - trys greiti. Turi įleisti. Pasakyk,
kad nuo Melniko, ir lauk manęs ten. Dešimtą nugabensiu į ligoninę ir
iškart ateisiu. Iki vidurdienio būsiu. Aš pats tave susirasiu. Automatus
pasilik sau, neaišku, kaip viskas pasisuks.

- Bet pagal žemėlapį juk yra kita stotis, arčiau... Arbato, - prisiminė
pavadinimą Artiomas.

- Yra tokia stotis. Bet ten eiti nereikia. Be to, ir tu pats nenorėsi. Eisi
pro šalį - laikykis kitos gatvės pusės, judėk greitai, bet nebėk. Viskas,
negaišk! - užbaigė jis ir stumtelėjo Artiomą prie išėjimo iš vestibiulio.

Artiomas daugiau nebesipriešino. Permetęs vieną automatą per petį,
o kitą laikydamas rankoje, jis išėjo į lauką ir nuskubėjo atgal prie pamin­
klo, dešine ranka dengdamas akis, kad tik netyčia nepamatytų viliojančio
Kremliaus žvaigždžių spindesio.

297

14 SKYRIUS

Prie akmeninio senio krėsle Artiomas pasuko kairėn, kad nukirstų
gatvės kampą per bibliotekos laiptus. Eidamas pro šalį, jis dar kartą
nužvelgė didingą pastatą, ir jam per kūną nubėgo šiurpuliai: Artio­
mas prisiminė siaubingus šios vietos gyventojus. Dabar biblioteka vėl
nugrimzdo į niūrią tylą. Šios tylos sergėtojai, tikriausiai, išsiskirstė po
tamsius kampus, laižydamiesi žaizdas po įžūlaus įsiveržimo ir ruošda­
miesi atkeršyti už jį kitiems nuotykių ieškotojams.

Prieš akis iškilo išblyškęs Danilos veidas. Kažkodėl Artiomas pamanė,
kad brahmanas, tikriausiai, neveltui visada paniškai bijojo šių padarų
ir net nenorėdavo apie juos kalbėti. Nujautė, kas jo laukia? Matė savo
paties mirtį nakties košmaruose? Jo kūnas taip ir liks amžiams gulėti
knygų saugykloje, apsikabinęs jį nužudžiusį bibliotekininką. Žinoma,
jeigu šie padarai bodisi maitiena... Artiomą net nupurtė. Ar galės jis
kada nors užmiršti, kaip žuvo jo porininkas, kuris per tas dvi paras tapo
jam beveik draugu? Jam atrodė, kad Danila dar ilgai lankys jį sapnuose,
bandydamas vėl ir vėl su juo pasikalbėti naktimis, neaiškiai dėliodamas
žodžius ir sunkiai valdydamas kraujuotas lūpas.

Išėjęs į platų prospektą, Artiomas skubiai prisiminė visus Melniko
duotus nurodymus. Eiti tiesiai, niekur nenusukti iki sankryžos su Sado-
voje Kolco... įdomu, kaip jis atspės, kuri iš tų gatvių yra Sadovoje Kolco?
Neišeiti į gatvės vidurį, bet ir nesiglausti prie namų sienų, o svarbiausia
pasiekti Smolensko stotį iki saulėtekio.

Įžymieji Kalinino prospekto daugiaaukščiai, kuriuos Artiomas pa­
žino iš pageltusių turistinių atvirukų su Maskvos vaizdais, prasidėjo už
puskilometrio nuo tos vietos, kur jis stovėjo. Pastatų kontūrai, ryškūs iš
arti, tolstant išsiliedavo ir susimaišydavo su prieblanda. Mėnulis slėpėsi
už žemų debesų. Blausi pieno spalvos šviesa sunkiai skverbėsi pro juos,

298

ir, tik kai rūkas šiek tiek išsisklaidydavo, vaiduokliški namų siluetai
neilgam vėl įgaudavo materialią formą.

Bet iš kairės, skersgatviuose, kurie skrodė gatvę kas šimtą metrų, net
ir esant tokiam blogam apšvietimui, matėsi didingas senovinės šven­
tyklos kontūras. Didžiulis sparnuotas šešėlis vėl sklandė virš kupolą
vainikuojančio kryžiaus.

Galbūt, būtent dėl to, kad Artiomas sustojo paspoksoti į skraidančią
bestiją, jis pastebėjo „tai“. Prieblandoje buvo sunku pasakyti, ar ne
vaizduotė piešia jam keistą figūrą, stovinčią skersgatvio gilumoje ir
susiliejančią su išgriautomis namų sienomis. Kiek atidžiau įsižiūrėjęs,
jis suprato, kas ta tamsi figūra. Per tokį atstumą nustatyti būtybės formą
ir dydį buvo nelengva, bet ji aiškiai stovėjo ant dviejų kojų, ir Artiomas
nutarė pasielgti taip, kaip jam liepė stalkeris. Įjungęs savo žibintuvėlį,
jis nukreipė spindulį į skersgatvį ir tris kartus apsuko juo ratą.

Jokio atsakymo. Artiomas veltui laukė, kol pagaliau suprato, kad
likti toje pačioje vietoje tampa pavojinga. Bet prieš einant toliau, jis,
neištvėręs, dar kartą apšvietė nejudančią figūrą skersgatvyje. Tai, ką jis
pamatė, privertė jį tuoj pat išjungti žibintuvėlį ir pasistengti kaip įma­
noma greičiau dingti iš matymo zonos.

Tai aiškiai buvo ne žmogus. Žibintuvėlio šviesoje jo siluetas tapo ryš­
kesniu, ir drąsiai buvo galima pasakyti, kad jis buvo ne mažiau pustrečio
metro ūgio, pečių ir kaklo beveik visiškai nebuvo, o didelė apvali galva
iškart jungėsi su stambiu kūnu. Nors padaras nejudėjo, Artiomas oda
pajuto sklindantį nuo jo pavojų.

Pusantro šimto metrų iki kito skersgatvio jis įveikė mažiau nė per
minutę. Įsižiūrėjęs, suprato, kad tai net ne skersgatvis, o išdegintas
kažkokiu ginklu takas gyvenamajame kvartale: ar čia bombardavo,
ar tiesiog išgriovė visą eilę pastatų sunkiąja karo technika. Artiomas
prabėgom apžvelgė apgriautus namus, ir jo žvilgsnis vėl užkliuvo už
neaiškaus nejudančio šešėlio. Užteko tik sekundės pažvelgti į apšviestą
žibintuvėlio šviesa figūrą, ir tapo aišku, kad tai buvo toks pat padaras
arba labai panašus į jį. Stovėdamas vidury skersgatvio vieną kvartalą
nuo Artiomo, jis net nemėgino slėptis.

Jeigu pabaisa buvo ta pati, kuri stebėjo jį vienu kvartalu anksčiau,
tai reiškia, kad ji pasekė jį lygiagrečia prospektui gatve, pamanė Artio­
mas. Vadinasi, ji įveikė šį atstumą dvigubai greičiau negu jis: juk tuo

299

momentu, kai jis pasiekė kitą sankryžą, pabaisa jau laukė jo ten. Bet
dar baisiau buvo tai, kad panašią figūrą jis pamatė ir kitame skersga­
tvyje, iš dešinės nuo prospekto. Kaip ir pirmoji, ji stovėjo kaip statula,
sustingusi vietoje. Akimirką Artiomas pamanė, kad, galbūt, tai ne
gyvos būtybės, o neaišku kieno čia pastatyti ženklai, skirti įbauginti
arba įspėti...

Iki trečiosios sankryžos jis jau bėgo, sustojęs tik prie paskutinio namo,
kad galėtų iš už kampo atsargiai pažvelgti į skersgatvį ir įsitikinti, kad
nežinomi persekiotojai jau ten. Šį kartą didžiulių figūrų buvo kelios, ir
dabar jos buvo žymiai geriau matomos: debesų sluoksnis, dengiantis
mėnulį, kiek išretėjo.

Kaip ir prieš tai, padarai stovėjo nejudėdami ir tarsi laukė, kol jis
pasirodys tarp namų. Bet iš ko jis nusprendė, kad šie siluetai gyvi? Jo
įsitempę pojūčiai būtų galėję jam pagelbėti apačioje, metro. Paviršiuje
buvo neaiškus jam, apgaulingas pasaulis, čia viskas buvo kitaip, ir gy­
venimas vyko pagal kitas taisykles. Pasikliauti savo pojūčiais ir intuicija
buvo nebeverta.

Pasistengęs greitai ir nepastebimai pralėkti naują sankryžą, Artiomas
prisiglaudė prie namo sienos, palaukė sekundę ir iškišo galvą iš už kam­
po. Jam užgniaužė kvapą: figūros labai keistai judėjo. Pasistiebusi dar
aukščiau ir, tarsi uostydama orą, viena jų netikėtai atsistojo keturpėsčia
ir vienu ilgu šuoliu pasislėpė už kampo. Po kelių sekundžių likusios
pasekė jos pavyzdžiu. Artiomas atsitraukė atgal ir, atsisėdęs ant žemės,
atsipūtė.

Abejonių nebeliko - jos jį persekiojo. Pabaisos tarsi lydėjo jį, judėda-
mos lygiagrečiomis gatvėmis iš abiejų prospekto, kuriuo jis ėjo, pusių.
Laukė, kol jis pereis naują atkarpą nuo kvartalo iki kvartalo, pasirody­
davo skersgatvyje, kad įsitikintų, kad jis neišklydo iš savo kelio, ir tęsė
nebylų sekimą. Kodėl? Laukdami patogaus momento užpulti? Tiesiog
iš smalsumo? Kodėl jos nesiryžo išeiti į prospektą, o slapstėsi tamsiuose
skersgatviuose? Jis vėl prisiminė Melniko žodžius, kuris uždraudė jam
nusukti nuo pagrindinio kelio. Ar ne todėl, kad jo ten tykojo, ir Melnikas
žinojo apie šį pavojų?

Nusiraminimui Artiomas pakeitė savo automato apkabą, spragtelėjo
spyna, įjungė ir išjungė lazerinį taikiklį. Jis buvo visiškai pasirengęs ko­
vai, ir, skirtingai nuo bibliotekos, čia buvo galima šaudyti nesibaiminant;

300