Dmitry.Glukhovsky.-.Metro.2033.2011.LT

Po kurio laiko už to išsišakojimo pasirodė ir Pavelecko stotis. Ar­
tiomas pagalvojo, kad tiesą sakė kažkas iš jo pažįstamų iš VDNHykad
kadaise visą metro nuo pradžios iki galo buvo galima kirsti per valandą,
o juk jis tada nepatikėjo. Et, jeigu jis turėtų tokią dreziną...

Tik nepadėtų ir drezina, mažai kur galima taip paprastai pravažiuoti,
su vėjeliu, galbūt, tik per Hanzą ir dar per štai šį ruožą.

Ne, nėra prasmės svajoti, naujajame pasaulyje to nebegalėjo būti, jame
kiekvienas žingsnis kainavo neįtikėtinų pastangų ir deginančio skausmo.
Tie laikai pražuvo negrįžtamai. Tas stebuklingas, nuostabus pasaulis
žlugo. Jo nebėra. Ir neverta dejuoti dėl to visą likusį gyvenimą.

Reikia spjauti ant jo kapo ir daugiau niekada nebeatsigręžti atgalios.

201

m SKYim is

Prieš Pavelecko stotį nebuvo matyti jokių patrulių, tik valkatų saujelė,
sėdėjusi maždaug trisdešimties metrų atstumu nuo išėjimo į stotį, pra­
siskyrė, duodama kelią ir pagarbiai žvelgdama į jų dreziną.

- O ką, čia niekas negyvena? - paklausė Artiomas, stengdamasis, kad
jo balsas skambėtų abejingai. Jis visiškai nenorėjo likti vienas apleistoje
stotyje be ginklo, maisto ir dokumentų.

- Pavelecko stoty? - draugas Rusakovas nustebęs pažvelgė į jį. - Ži­
noma, gyvena!

- Bet kodėl tada nėra užkardų? - atkaklavo Artiomas.
- Taigi čia Pa-ve-lec-ko! - įsiterpė Banzajus, reikšmingai, skiemeni­
mis ištardamas stoties pavadinimą. - Kas gi ją išdrįs paliesti?
Artiomas suprato, kad teisus buvo tas senovės išminčius, kuris m ir­
ties patale pareiškė, kad žino tik tai, jog nieko nežino. Visi jie kalbėjo
apie Pavelecko stoties neliečiamybę kaip apie kažkokį nereikalaujantį
paaiškinimų ir savaime suprantamą kiekvienam dalyką.
- Tu ką, nežinai? - nepatikėjo Banzajus. - Palauk, tuoj viską pats
pamatysi!
Pavelecko stotis pribloškė Artiomo vaizduotę iš pirmo žvilgsnio. Lu­
bos čia buvo tokios aukštos, kad deglai, kyšantys iš įkaltų į sienas žiedų,
nesiekė jų savo skleidžiama šviesa, ir tai sudarė gąsdinantį ir užburiantį
begalybės įspūdį tiesiai virš galvos. Didžiulės apvalios arkos laikėsi ant
siaurų kolonų, kurios nesuprantamu būdu laikė galingus skliautus. Erdvė
tarp arkų buvo užpildyta išblukusiu, bet vis dar primenančiu praeities
didybę bronziniu liejiniu, ir, nors čia buvo tik tradiciniai pjautuvas ir
kūjis, šių arkų rėmuose pamiršti sugriuvusios imperijos simboliai atrodė
taip pat išdidžiai, kaip kadaise. Nesibaigianti kolonų eilė, vietomis užlie­
ta virpčiojančia deglų šviesa, akimirksniu tirpo tolimoje migloje, ir net
sunku buvo patikėti, kad ten ji nutrūksta. Atrodė, kad ugnies, laižančios
tokias pat gracingas marmurines atramas už šimtų ir tūkstančių žingsnių

202

nuo čia, šviesa tiesiog negali prasimušti pro tirštą, beveik apčiuopiamą
tamsą. Tikriausiai šioje stotyje, kadaise gyveno ciklopas, ir todėl čia
viskas taip gigantiška...

Nejaugi niekas nedrįsta pasikėsinti į ją tik dėl to, kad ji tokia graži?
Banzajui Įjungus tuščiąją eigą, drezina ėmė judėti vis lėčiau, pamažu
sustodama, o Artiomas toliau godžiai rijo akimis nuostabiąją stotį. Kame
gi reikalas? Kodėl niekas neišdrįsta jos sutrukdyti? Kamėjos šventumas?
Juk ne tik tame, kad ji labiau panaši į pasakiškus požeminius rūmus
negu į transporto konstrukciją?..
Aplink sustojusią dreziną susirinko visa minia apdriskusių ir purvinų
įvairaus amžiaus vaikėzų. Jie pavydžiai apžiūrinėjo mašiną, o vienas net iš­
drįso nušokti ant bėgių ir pačiupinėti variklį, kol Fiodoras nenuvijo jo.
- Viskas, drauge Artiomai. Čia mūsų keliai išsiskiria, - nutraukė
Artiomo pamąstymus vadas. - Mes su bendražygiais pasitarėme ir
nusprendėme įteikti tau nedidelę dovaną. Laikyk! - ir ištiesė Artiomui
automatą tikriausiai nuimtą nuo vieno iš nužudytų kareivių. - Ir štai
dar, - jo rankoje buvo žibintuvėlis, kuriuo švietėsi sau kelią ūsuotas fa­
šistas juodu munduru. - Visa tai trofėjai, todėl imk drąsiai. Tai teisėtai
priklauso tau. Mes mielai pasiliktume čia, bet negalima delsti. Kas žino,
kiek dar fašistų bjaurybės ryšis mus persekioti. O už Pavelecko stoties
jie tikrai neišdrįs kišti nosies.
Nepaisant naujai atrastos tvirtybės ir ryžto, Artiomo širdį nemalo­
niai suspaudė, kai linkėdamas sėkmės, Banzajus paspaudė jam ranką,
Maksimas draugiškai plekštelėjo per petį, o barzdotas dėdė Fiodoras
įbruko jam savo nebaigto gerti gėrimo butelį, nežinodamas, ką dar
galėtų padovanoti:
- Sėkmės, vaikine, dar susitiksim. Išgyvensim - nepražūsim!
Draugas Rusakovas dar kartą paspaudė jam ranką, ir jo gražus vy­
riškas veidas surimtėjo.
- Drauge Artiomai! Atsisveikindamas noriu tau pasakyti du dalykus.
Pirma, tikėk savo žvaigžde. Kaip sakydavo draugas Ernesto Če Gevara,
hasta la victoria siemprel Ir, antra, ir tai svarbiausia - NO PASARAN **!
Likusieji kovotojai iškėlė aukštyn suspaustas į kumščius dešines ran­
kas ir choru pakartojo užkeikimą: „No pasaran!“. Artiomui nieko neliko,
kaip irgi suspausti iškeltą kumštį ir atsakyti taip ryžtingai ir revoliuciškai,

* Visada iki pergalės!
** Jie nepraeis!

203

kaip tik galėjo: „No pasaran!” nors jam asmeniškai šis ritualas pasirodė
visiška abrakadabra. Bet gadinti iškilmingą atsisveikinimo momentą
kvailais klausimais jis nenorėjo. Akivaizdu, jis viską padarė teisingai,
nes draugas Rusakovas pažvelgė į jį išdidžiai ir patenkintai, o paskui
iškilmingai atidavė jam pagarbą.

Variklis subildėjo garsiau, ir, lydima džiugiai spiegiančių vaikų būrio,
drezina dingo tamsoje. Artiomas vėl liko visiškai vienas ir taip toli nuo
savo namų, kaip niekad anksčiau.

Pirma, į ką jis atkreipė dėmesį, brisdamas palei platformą, buvo lai­
krodžiai. Čia irgi buvo laikrodžių, kaip ir VDNH, ir ne tik virš kiekvieno
įėjimo į tunelį, o daug. Artiomas kaipmat suskaičiavo keturis vienetus.
VDNH laikas buvo labiau kažkas simbolinio: kaip knygos, kaip bandymai
įsteigti vaikų mokyklą - norint įrodyti, kad stoties gyventojai nenustoja
kovoti, kad jie nenori nusileisti, kad jie išliko žmonėmis. Bet čia, atrodė,
laikrodžiai turėjo kitokį, nepalyginamai svarbesnį vaidmenį. Dar šiek
tiek paklaidžiojęs, Artiomas pastebėjo ir kitas keistenybes: pirma, pačioje
stotyje nebuvo matyti jokių gyvenamųjų patalpų, nebent keli sukabinti
tolstantys į tunelį vagonai, kurių salėje matėsi tik nedidelė dalis, dėl ko
Artiomas juos ne iš karto pastebėjo. Visokių daiktų prekeiviai, kažko­
kios dirbtuvės - viso šito čia buvo į valias, bet nei vienos gyvenamosios
palapinės, nei širmos, už kurios tiesiog būtų galima pernakvoti. Tik ant
kartoninių patiesalų gulėjo valkatos ir benamiai, bet ir jų buvo nelabai
daug. Zujantys po stotį žmonės retkarčiais žvilgčiojo į laikrodžius, tie,
kurie turėjo savo laikrodžius, neramiai tikrino jų tikslumą su raudonais
skaičiais ant skydo, ir vėl grįždavo prie savo reikalų. Jeigu čia būtų Cha­
nas, pagalvojo Artiomas, įdomu, ką jis apie visą tai pasakytų.

Skirtingai nuo Kinų kvartalo, kur praeiviai sukeldavo didelį susido­
mėjimą: juos stengėsi pamaitinti, kažką parduoti, kažkur nusitempti -
čia visi atrodė įsigilinę į savo reikalus. Artiomas jiems buvo nė motais,
ir vienatvės jausmą, pradžioje išstumtą smalsumo, jis ėmė jausti vis
stipriau.

Bandydamas atsikratyti vis augančio liūdesio, jis vėl ėmė tyrinėti
aplinkinius. Artiomas tikėjosi čia pamatyti kitokius žmones, su ypatin­
gomis veidų išraiškomis, juk gyvenimas tokioje stotyje negalėjo nepalikti
ant jų savo žymės. Iš pirmo žvilgsnio, aplink bruzdėjo, šūkavo, dirbo,
ginčijosi eiliniai žmonės, tokie pat, kaip ir kiti. Bet, kuo įdėmiau jis į juos
žiūrėjo, tuo labiau jį ėmė krėsti šaltis: neįprastai daug čia buvo jaunų

204

luošių ir apsigimėlių: kas be pirštų, kas padengtas šlykščiais šašais, kas
su grubia bige vietoje nukirstos trečios rankos. Dauguma suaugusiųjų
buvo pliki, ligoti, sveikų stiprių žmonių čia beveik nebuvo. Jų liguistu­
mas ir išsigimimas taip smarkiai kontrastavo su niūriu stoties, kurioje
jie gyveno, didingumu, kad šis neatitikimas rėžė akis.

Plačios platformos vidury atsivėrė į gilumą besitęsiantis perėjimas į
Hanzą. Bet čia nebuvo nei Hanzos pasieniečių, nei kontrolinio punkto,
kaip Taikos prospekto stotyje, o juk sakė kažkas Artiomui, kad Hanza
laiko geležiniame kumštyje visas šalia esančias stotis. Ne, čia akivaizdžiai
dėjosi kažkas keisto, per daug liko neatsakytų klausimų.

Jis taip ir nepriėjo priešingo salės krašto. Pradžiai jis nusipirko už
penkis šovinius dubenį keptų maltų grybų ir stiklinę pridvisusio, kartaus
vandens, ir pasibjaurėdamas išgėrė šį šlamštą, sėdėdamas ant apverstos
plastmasinės dėžės, kuriose anksčiau laikydavo stiklo tarą. Paskui priėjo
prie traukinio, tikėdamasis, kad čia jam pavyks pailsėti, nes jėgos jau
baigė išsekti, o kūną vis dar skaudėjo nuo tardymų. Bet sąstatas buvo
visai kitoks, nei tas Kinų kvartale: vagonai pasirodė apdriskę ir visiškai
tušti, kai kur apdegę ir aplydyti; minkštos odinės sofos išrautos ir kaž­
kur išneštos; visur matėsi įsigėrusio kraujo dėmės, o ant grindų buvo
išbarstytos tuščios šovinių tūtelės. Ši vieta akivaizdžiai nebuvo tinkama
apsistoti, ji labiau priminė tvirtovę, atlaikiusią ne vieną apsiaustį.

Kol jis baikščiai apžiūrinėjo traukinį, praėjo visai nedaug laiko, bet
grįžęs į platformą, jis nepažino stoties. Prekystaliai ištuštėjo, šurmulys
nutilo ir, be kelių valkatų, susibūrusių netoli perėjimo, platformoje nebu­
vo matyti nė vienos gyvos dvasios. Labai greitai sutemo, užgeso deglai iš
tos pusės, kur Artiomas atvyko į stotį, degė tik keletas salės centre, ir dar
tolumoje, priešingame jos gale neryškiai atsispindėjo laužas. Laikrodis
rodė šiek tiek po aštuonių valandų vakaro. Kas nutiko? Artiomas pas­
kubomis, kiek leido skausmas kūne, ėmė žingsniuoti pirmyn. Perėjimas
buvo užtvertas iš abiejų pusių, ne įprastomis metalinėmis durelėmis, o
patikimais apkaltais geležimi vartais. Ant kitų laiptų buvo tokie pat vartai,
bet viena jų pusė buvo pravira, ir už jų matėsi storos grotos, suvirintos iš
storos armatūros. Už jų stovėjo silpnai apšviestas lempele staliukas, už
kurio sėdėjo apsaugininkas išskalbta pilkai mėlyna uniforma.

- Po aštuntos įėjimas draudžiamas, - atkirto jis bandymą paprašyti
įleisti vidun. - Vartai atidaromi šeštą ryto, - ir nusisuko, leisdamas su­
prasti, kad pokalbis baigtas. Kodėl po aštuntos vakaro gyvenimas stotyje

205

baigėsi? Ir ką gi jam dabar daryti? Benamiai, knibždantys savo karto­
ninėse dėžėse, atrodė atstumiančiai, prie jų net nebuvo noro artintis,
ir jis nusprendė išbandyti laimę prie lauželio, rusenančio priešingame
salės gale.

Jau iš tolo tapo aišku, kad tai ne valkatų susibūrimas, o pasieniečių
užkarda ar kažkas panašaus: ugnies fone buvo matyti tvirtos vyriš­
kos figūros, ryškėjo aiškūs automatų kontūrai; bet ką ten buvo galima
saugoti, sėdint ant platformos? Postus reikia statyti tuneliuose, stoties
prieigose, kuo toliau, tuo geriau, o čia... Jeigu iššliauš iš ten koks pa­
daras ar užpuls banditai, pasieniečiai net nespės nieko padaryti, kaip
tai nutiko Kinų kvartale. Bet priėjęs arčiau, Artiomas pastebėjo ir dar
kai ką: toliau, už laužo, kartkartėmis įsižiebdavo nukreipta į viršų ryški
balta šviesa, kažkokia neįprastai trumpa, tarytum nukirsta pačioje pra­
džioje, šviečianti ne į lubas, o dingstanti už kelių metrų, prieštaraujant
visiems fizikos dėsniams. Prožektorius įsijungė ne dažnai, tam tikrais
laiko tarpais, ir tikriausiai, todėl Artiomas nepastebėjo jo anksčiau. Kas
gi tai galėjo būti?

Jis priėjo prie laužo, mandagiai pasisveikino, paaiškino, kad užsuko
čia neilgam ir nežinodamas praleido vartų uždarymą, ir pasiteiravo, ar
galėtų čia kartu su jais pailsėti.

- Pailsėti? - pašaipiai perklausė arčiausiai esantis susivėlęs, tamsia­
plaukis vyras stambia, mėsinga nosimi, neaukštas, bet atrodęs labai
stiprus. - Čia, jaunuoli, pailsėti nepavyks. Jeigu pavyks sulaukti ryto,
bus gerai.

Į Artiomo klausimą, kas tokio pavojingo sėdėjime prie laužo vidury
platformos, vyras nieko neatsakė, o tik linktelėjo sau už nugaros, kur
degė prožektorius. Kiti buvo užimti savo pokalbiais ir nekreipė į Artiomą
jokio dėmesio. Tada jis nutarė išsiaiškinti, pagaliau, kas gi čia vyksta,
ir nubrido prie prožektoriaus. Tai, ką jis pamatė, nustebino, bet ir daug
ką paaiškino.

Pačiame salės gale stovėjo nedidelė būdelė, panaši į tas, kur kartais
būdavo prie eskalatorių perėjimuose į kitas linijas. Aplink buvo sumesti
maišai, kai kur sutvirtinti masyvūs geležiniai lakštai, vienas iš sargybinių
nuėmė užvalkalus nuo grėsmingai atrodančių įrankių, o kitas sėdėjo
būdelėje. Ant tos būdelės ir buvo įrengtas tas prožektorius, šviečiantis į
viršų. Į viršų! Jokios užtvaros, jokio barjero čia nebuvo, iškart už būdelės
prasidėjo eskalatoriaus laipteliai, vedantys į paviršių. Ir prožektoriaus

206

spindulys švietė būtent ten, nerimastingai šmižinėdamas nuo vienos
sienos ant kitos, tarytum mėgindamas įžiūrėti kažką visiškoje tamsoje,
bet apšviesdavo tik kažkuo tamsiai raudonu apaugusius lempų griaučius,
atidrėkusias lubas, nuo kurių dideliais gabalais krito tinkas, o toliau...
Toliau nieko nebuvo matyti.

Viskas kaipmat stojo į savo vietas.
Kažkodėl čia nebuvo jokios įprastos metalinės užtvaros, atkertan­
čios stotį nuo paviršiaus nei čia, nei viršuje. Stotis jungėsi su išoriniu
pasauliu tiesiogiai, ir jos gyventojai jautė nuolatinę įsiveržimo grėsmę.
Jie kvėpavo užkrėstu oru, gėrė užkrėstą vandenį, štai kodėl, matyt, jis
buvo tokio keisto skonio... Todėl čia buvo žymiai daugiau mutacijų
tarp jaunimo nei, pavyzdžiui, VDNH. Todėl suaugę buvo tokie sunykę:
apnuogindama iki blizgesio jų kaukoles, sekindama ir versdama irti
jų dar gyvus kūnus, juos nuolat ėdė spindulinė liga. Bet ir tai, matyt,
buvo ne viskas, kitaip, kaip paaiškinti tai, kad visa stotis išmirdavo po
aštuntos valandos vakaro, o tamsiaplaukis budėtojas prie laužo pasakė,
kad sulaukti ryto čia didelis reikalas?
Padvejojęs, Artiomas priėjo prie žmogaus, sėdinčio būdelėje.
- Labas vakaras, - atsiliepė tas į Artiomo pasisveikinimą.
Jam buvo apie penkiasdešimt, bet jis jau buvo gerokai pliktelėjęs, likę
pilki plaukai susivėlė ant smilkinių ir pakaušio, tamsios akys smalsiai
tyrinėjo Artiomą, o paprastutė, ant raištelių, neperšaunamoji liemenė
negalėjo paslėpti jo apvalaus pilvuko. Ant jo krūtinės kabėjo žiūronai,
o šalių jų - švilpukas.
- Sėskis, - nurodė jis Artiomui ant artimiausio maišo. - Jie ten, su­
pranti, linksminasi, o mane paliko čia vieną liūdėti. Tai bent su tavimi
paplepėsiu. Kas tau taip akį išgražino?..
Užsimezgė pokalbis.
- Negalim, supranti, nieko daugmaž padoraus sukonstruoti, - su­
sikrimtęs pasakojo budėtojas, rodydamas ranka į angą, - čia reikėtų
užbetonuoti, nes iš geležies jokios naudos, jau bandėm. Rudenį viską
vanduo velniop iiuneša, nes iš pradžių susikaupia, o paskui kaip pramu­
ša... Buvo jau taip keliskart, ir daug žmonių žuvo, nuo to laiko mes šituo
tenkinamės. Tik čia nėra ramaus gyvenimo kaip kitose stotyse, nuolat
laukiam: kiekvieną naktį kokia nors šlykštynė įšliaužti bando. Dieną tai
jie nekiša čia nosits, arba miega, ar, atvirkščiai, paviršiumi valkiojasi. O
kai tik sutemsta, nors gyvas į žemę lįsk. Na, mes čia įpratome, žinoma,

207

po aštuntos - visi į perėjimą, ten ir gyvenam, o čia labiau ūkinė dalis.
Luktelk... - pasakė jis, įjungdamas jungiklį ant pulto, ir prožektorius
ryškiai nušvito.

Pokalbis prasitęsė tik po to, kai baltas spindulys apėjo visus tris es­
kalatorius, lubas ir sienas, ir, pagaliau, nurimęs užgeso.

- Ten, viršuje, - nuleidęs balsą budėtojas bedė pirštu į lubas, - Pave­
lecko stotis. Na, bent jau, kadaise buvo. Dievo užmiršta vieta. Ten dabar
kažkas baisaus dedasi. Tokius garsus kartais tenka girdėti, kad šiurpas
nueina per kūną. O jau kai žemyn šliaužia... - jis nutilo. - Mes tuos
padarus, kurie iš viršaus nulipa, atvykėliais vadiname, - tęsė jis po m i­
nutės. - Dėl stoties. Lyg ir ne taip baisu. Keliskart stipresni atvykėliai šią
užkardą buvo suniokoję. Matei, ten pas mus traukinys stovi ant bėgių?
Iki jo prisikasė. Iš apačios jų nebūtų įleidę - ten moterys, vaikai, jeigu
atvykėliai ten patektų - viskas, baigtas reikalas. Mūsų vyrai patys viską
suprato, nuviliojo prie traukinio, pasislėpė ten ir nudėjo kelis padarus.
Bet ir patys... liko gyvi tik du iš dešimties. Vienas atvykėlis paspruko,
Novokuznecko link nušliaužė, ryte norėjom jį pasekti, jis paliko po savęs
tirštų gleivių pėdsaką, bet jis į šoninį tunelį pasuko, apačion, o mes ten
nelendam. Savų bėdų užtenka.

- Esu girdėjęs, kad Pavelecko stoties niekas niekada nepuola, - pri­
siminė Artiomas, - ar tai tiesa?

- Žinoma, - išdidžiai linktelėjo budėtojas. - Kas gi išdrįs mus palies­
ti? Jeigu mes čia nelaikytume fronto, jie iš čia po visą metro pasklistų.
Ne, prieš mus niekas nekelia rankos. Štai Hanza beveik visą perėjimą
mums atidavė, jų blokpostas pačiame gale. Ginklus vis pameta, kad tik
mes juos pridengtume. Mėgsta jie svetimomis rankomis žarijas žarstyti,
aš tau pasakysiu! Kuo tu vardu, sakai? O aš Markas. Luktelk, Artiomai,
kažkas ten krebžda... - ir jis paskubomis vėl įjungė prožektorių. - Ne,
pasigirdo, tikriausiai, - neužtikrintai pasakė jis po minutės.

Artiomas jautė kaip jį apima slogus pavojaus jausmas. Kaip ir Mar­
kas, jis įdėmiai žvelgė viršun, bet ten, kur budėtojas matė tik sudužusių
lempų šešėlius, Artiomui vaidenosi akinančiame spindulyje sustingę
grėsmingi fantastiniai siluetai. Iš pradžių jis pamanė, kad tai jo vaizduotė
krečia jam pokštus, bet vienas iš keistų kontūrų vos pastebimai sujudėjo,
kai tik šviesos dėmė jį aplenkė.

- Palaukite... - sušnibždėjo vaikinas. - Pabandykite štai į tą kampą,
kur tas didelis plyšys, tik staigiai...

208

Ir, tarytum spindulio prikaltas prie vietos, kažkur toliau už eska­
latoriaus, akimirkai kažkas didelio, kaulėto sustingo vietoje, o paskui
staiga puolė žemyn. Markas pagavo beiškrentantį iš rankų švilpuką ir
pūstelėjo iš visų jėgų, ir tą pačią sekundę visi sėdėję prie laužo pašoko
iš savo vietų ir užėmė pozicijas.

Ten, kaip paaiškėjo, buvo dar vienas prožektorius, silpnesnis, bet
gudriai sukombinuotas su neįprastai sunkiu kulkosvaidžiu. Artiomas
anksčiau niekad nebuvo tokių matęs: ginklas turėjo ilgą vamzdį su
mova ant galo, taikiklis savo forma priminė voratinklį, o šoviniai nuo
blizgančios juostos slinko vidun.

- Štai jis, prie dešimtos! - apčiuopė spinduliu atvykėlį užkimęs lie­
sas vyras, atsisėdęs šalia Marko. - Duok žiūronus... Liocha! Dešimta,
dešinė eilė!

- Yra! Viskas, mielasis, atvažiavom, dabar sėdėk ramiai, - sumurmėjo
kulkosvaidininkas, nukreipdamas ginklą į sustingusį juodą šešėlį. -
Laikau jį!

Sugriaudėjo kurtinantį serija, dešimta lempa subyrėjo į šipulius, ir
viršuje kažkas šaižiai sučirškė.

- Atrodo, sučiupom, - pasakė užkimėlis. - Nagi, pašviesk dar... Štai
ten, guli. Gatavas, bjaurybė.

Bet iš viršaus dar gerą valandą sklido sunkios, beveik žmogiškos de­
jonės, nuo kurių Artiomas jautėsi kaip nesavas. Kai jis pasiūlė pribaigti
atvykėlį, kad tas nesikankintų, jam atsakė:

- Nori, pats ir pribaik. Pas mus, berniuk, čia ne šaudykla, kiekvienas
šovinys aukso vertės.

Marką pakeitė, ir jie su Artiomu atėjo prie laužo. Markas nuo laužo
užsirūkė suktinę ir apie kažką susimąstė, o Artiomas tiesiog klausėsi
bendrų pokalbių.

- Štai Liocha vakar apie krišnaitus pasakojo, - žemu, dusliu balsu
kalbėjo masyvus vyras žema kakta ir stambiu kaklu, - kurie Oktiabrs-
koje Pole stotyje sėdi, ir kad jie nori į Kurčiatovo Institutą įsibrauti ir
susprogdinę branduolinį reaktorių, visiems surengti nirvaną, bet kol
kas niekaip neprisiruošia. Aš čia prisiminiau, kas man buvo nutikę prieš
ketverius metus, kai aš dar Saviolovo stotyje gyvenau. Kartą susiruošiau
su reikalais į Baltarusijos stotį. Tada aš turėjau ryšių Novoslobodsko
stotyje, todėl nutariau iškart per Hanzą eiti. Ateinu į Baltarusijos stotį,
greitai pasiekiau ją, susitikau su kuo reikia, sutvarkėm reikaliuką, ir

209

galvoju, reikia aplaistyti. Jis man sako, tu, girdi, atsargiau, esą čia girti
dažnai dingsta. O aš jam: liaukis, tokio reikalo negalima taip palikti, na
ir padarėm mes dviese butelį. Paskutinis dalykas, kurį atsimenu, - tai kad
jis keturpėsčias šliaužioja ir šaukia „Aš - Menuleigis-1!“. Atsibundu -
Dievo motin! - surištas, burnoje skuduras, makaulė plikai nuskusta,
pats guliu kažkokiame kambarėlyje, tikriausiai, buvusiame „mentyne“.
Kas per pokštai, pamaniau. Už pusvalandžio ateina kažkokie velniai ir
tempia mane už pakarpos į salę. Kur aš papuoliau, taip ir nesupratau,
visi pavadinimai nuplėšti, viskas iškasinėta, tik vidury labai gili duobė,
mažiausiai dvidešimt metrų, o gal net ir trisdešimt. Ant grindų ir ant
lubų nupieštos žvaigždės, tokios, žinote, vienos linijos, kaip vaikai piešia.
Na, galvoju, gal pas raudonuosius papuoliau? Apsidairiau - nepanašu.
Mane prie tos duobės privedė, o ten virvė žemyn nuleista, sako man,
leiskis žemyn. Ir automatu vis stumteli. Aš ten pažvelgiau, o ten du­
gne žmonių pilna, su laužtuvais ir kastuvais, ir tą duobę gilina. Žemę
viršun su gerve kelia, krauna į vagonetes ir kažkur išveža. Na, neturiu
pasirinkimo, tie vaikinai su automatais - pasiutę kažkokie, nuo galvos
iki kojų ištatuiruoti, aš net pamaniau, galvažudžiai kažkokie. Į „zoną“,
tikriausiai, papuoliau. Šitie, atseit, autoritetai, nori išsikasti ir pasprukti.
O pastumdėliai jiems vergauja. Bet paskui supratau: nesąmonė gaunasi.
Kokia gi „zona“ metro, jei čia net „mentųa nėra? Aš jiems sakau, kad
bijau aukščio, užgriūsiu tuoj tiems ant galvų, mažai iš manęs bus naudos.
Jie pasitarė ir liepė tada man iš apačios iškeltas žemes krauti į vagonetes.
Antrankius, niekšai, uždėjo, ant kojų grandines kažkokias, taip ir krauk.
Aš vis niekaip negalėjau suprasti, kuo jie čia užsiima. Darbelis, tiesą
sakant, ne iš lengvųjų. Man tai kas, - truktelėjo jis stambiais pečiais, - o
ten ir silpnesnių buvo, tai tuos, kurie ant žemės griuvinėjo, skustagalviai
kėlė ir tempė kažkur prie laiptų. Kartą ėjau pro šalį, žiūriu, pas juos ten
kažkas panašaus į medgalį, kaip anksčiau Raudonojoje būdavo, kur
galvas kirsdavo, ir į jį didžiulis kirvis įsmeigtas, o aplink apstu kraujo
ir galvos ant pagalių susmeigtos. Vos neapsivėmiau. Ne, galvoju, reikia
iš čia nešdintis, kol iš manęs iškamšos nepadarė.

- Na, ir kas tai buvo? - nekantraudamas nutraukė jį užkimėlis, sėdėjęs
už prožektoriaus.

- Aš paskui paklausiau vyrų, su kuriais kroviau. Žinai, kas? Satanistai,
aišku? Jie, matai, nusprendė, kad pasaulio pabaiga jau atėjo, ir metro - tai
durys į pragarą. Ir dar kažką apie skritulius kalbėjo, nebeatsimenu...

210

- Vartai, - pataisė jį kulkosvaidininkas.
- Taip. Metro - tai pragaro vartai, o pats pragaras yra šiek tiek žemiau,
ir šėtonas, jų ten laukia, reikia tik prisikasti iki jo. Štai ir kasinėja. Nuo
to laiko jau ketveri metai praėjo. Gal jau prisikasė.
- O kur tai? - paklausė kulkosvaidininkas.
- Nežinau! Dievaži, nežinau. Aš kaip iš ten ištrūkau: mane į vagonetę
įmetė, kol apsauga nematė, gruntu užpylė, ir aš ilgai kažkur riedėjau,
paskui išpylė iš gero aukščio, praradau sąmonę, paskui atsipeikėjau,
ėmiau šliaužti, atsidūriau ant kažkokių bėgių, na, ir jais į priekį, o tie
bėgiai su kitais susikerta, toje sankryžoje aš ir netekau sąmonės. Paskui
mane kažkas rado, ir atsipeikėjau aš tik Dubrovkoje, supratai? O tas, kas
mane išgelbėjo, dingo, geras žmogus. Štai ir spėliok, kur tai yra...
Paskui jie kalbėjo apie tai, esą sklinda gandai, kad Iljičiaus aikštės ir
Romos stotyse kažkokia epidemija pasklido ir daug žmonių išmirė, bet
Artiomas praleido viską pro ausis. Idėja, kad metro - tai pragaro prie­
angis, užhipnotizavo jį, ir prieš akis iškilo neįtikėtinas vaizdinys: šimtai
žmonių, knibždančių, kaip skruzdelės, rankomis kasantys bedugnę duo­
bę, šachtą į niekur, kol vieną dieną vieno iš jų laužtuvas lengvai įsmigs į
gruntą ir prasmegs žemyn, ir tada pragaras ir metro galutinai susijungs
į vieną. Ši baisi mintis nepaleido jo tol, kol jis neišvijo jos iš galvos.
Paskui jis pagalvojo, kad štai ši stotis gyvena beveik taip pat, kaip ir
VDNH: ją nuolat puola kažkokie siaubingi padarai iš paviršiaus, o ji vie­
na atlaiko puolimus, ir jeigu Pavelecko stotis neišlaikys, tai tie monstrai
pasklis po visas linijas, todėl VDNH vaidmuo ne toks ir išskirtinis, kaip
jam anksčiau atrodė. Kas žino, kiek dar tokių stočių metro, kurios dangs­
to savo kryptis, kovodamos ne dėl bendros ramybės, o dėl savo pačios
kailio... Galima eiti atgal, atsitraukti centro link, sprogdinant tunelius,
bet tada liks vis mažiau gyvenamos erdvės, kol galiausiai visi likę gyvi
susirinks ant mažo plotelio ir perkąs vieni kitiems gerklės.
Jeigu VDNH iš tiesų nėra niekuo ypatinga, be to, jeigu yra ir kitų
stočių su neužsidarančiais išėjimais į paviršių... Tai reiškia... Susigriebęs,
Artiomas uždraudė sau toliau galvoti. Tai buvo pavojinga mintis, ir tęsti
jos nebuvo galima, tai tiesiog silpnumo balsas, išdavikiškas, pernelyg
saldus, pakišantis argumentus, kad nebetęsti kelionės, nebesiekti di­
džiojo tikslo. Silpnumui nepavyko palaužti Artiomo smūgiu iš priekio,
ir jis bandys pulti iš nugaros. Bet jis negali pasiduoti. Šis kelias veda į
aklavietę.

211

Norėdamas atitrūkti nuo savo minčių, jis vėl ėmė klausytis pokalbio.
Iš pradžių buvo aptartos kažkokio Pūkelio galimybės kažką laimėti.
Paskui užkimėlis ėmė pasakoti apie tai, kaip kažkokie išgamos užpuolė
Kinų kvartalą, iššaudė krūvas žmonių, bet spėję laiku atvykti kalugiečiai
visgi įveikė juos, ir galvažudžiai atsitraukė atgal prie Tagansko stoties.
Artiomas norėjo paprieštarauti, kad visai ne prie Tagansko, o Tretjakovo,
bet čia įsiterpė kažkoks gyslotas tipas, kurio veido nebuvo matyti, ir
pasakė, kad kalugiečius išvijo iš Kinų kvartalo ir dabar jį kontroliuoja
nauja grupuotė, apie kurią anksčiau niekas nebuvo girdėjęs. Užkimėlis
pradėjo karštai su juo ginčytis, o Artiomą apėmė miegas. Šį kartą jis
visiškai nieko nesapnavo, ir miegojo jis taip kietai, kad net tada, kai
pasigirdo pavojų skelbiantis švilpimas ir visi pašoko iš savo vietų, jis
ir toliau miegojo. Tikriausiai pavojus buvo netikras, nes šūvių nebuvo
girdėti.

Kai jį pagaliau pažadino Markas, laikrodis rodė jau be penkiolikos
šešios.

- Kelkis, baigėsi budėjimas! - linksmai papurtė jis Artiomą už pe­
ties. - Eime, aš tau perėjimą parodysiu, į kurį vakar tavęs neįleido.
Pasą turi?

Artiomas papurtę galvą.
- Na nieko, ką nors sugalvosim, - pažadėjo Markas, ir iš tiesų, po
kelių minučių jie jau stovėjo perėjime, o apsauginis ramiai sau švilpavo,
ritinėdamas delne du šovinius.
Perėjimas buvo labai ilgas, ilgesnis net už stotį. Palei vieną sieną
stovėjo brezentinės širmos, degė gana ryškios lemputės („Hanza rū­
pinasi" - šyptelėjo Markas), o palei kitą driekėsi ilga, bet neaukšta, ne
daugiau metro, pertvara.
- Tai, beje, vienas ilgiausių perėjimų visame metro! - išdidžiai pa­
reiškė Markas. - Klausi, kas per pertvara? O tu nežinai? Tai juk labai
žymi vieta! Pusė tų, kurie iki mūsų ateina, eina jos pažiūrėti! Palauk,
dabar dar anksti. Vėliau prasidės. Pats smagumas vakare, kai išėjimą į
stotį užtveria ir žmonėms nebėra ką veikti. Bet, galbūt, dieną bus kva­
lifikacinis bėgimas. Ne, tu tikrai nesi nieko apie tai girdėjęs? Pas mus
juk čia žiurkių lenktynės, totalizatorius! Mes jį hipodromu vadinam.
O aš maniau, kad apie tai visi žino, - nustebo jis, kai pagaliau suprato,
kad Artiomas nejuokauja. - O tu kaip, apskritai, lošti mėgsti? Štai aš,
pavyzdžiui, lošėjas.

212

Artiomui, žinoma, būtų įdomu stebėti lenktynes, nors jis niekada
nebuvo itin azartiškas, tačiau po to, kai jis pramiegojo tiek laiko, virš jo
galvos ėmė augti ir tirštėti kaltės debesys. Jis negalėjo laukti iki vakaro,
jis apskritai nebegalėjo laukti. Jam reikėjo judėti pirmyn, jau ir taip per
daug laiko prarasta. Bet kelias į Polisą ėjo per Hanzą, ir dabar jau jos
nebebuvo įmanoma aplenkti.

- Aš tikriausiai negalėsiu likti čia iki vakaro, - pasakė Artiomas. -
Man reikia eiti... link Poliankos.

- Tai čia tau juk per Hanzą reikia, - pastebėjo Markas, prisimerkęs. -
Kaip gi tu susiruošei eiti per Hanzą, jeigu ne tik vizos, bet ir paso neturi?
Čia, bičiuli, aš tau nebegalėsiu padėti. Bet galiu pametėti tau idėją. Pave­
lecko, ne mūsų, o Žiedinės stoties, viršininkas - aistringas šių lenktynių
mėgėjas. Jo žiurkė Piratas - lenktynių favoritė. Jis čia kas vakarą pasirodo
su savo apsauga. Pastatyk, jeigu nori, asmeniškai prieš jį.

- Bet juk aš net pastatyti neturiu ką, - paprieštaravo Artiomas.
- Pastatyk save, kaip tarną. Nori, aš tave pastatysiu, -Marko akys
azartiškai sublizgėjo. - Jeigu laimėsim, gausi vizą. Pralaimėsim - vis
tiek ten papulsi, o ten jau, žinoma, nuo tavęs priklausys, kaip išsisuksi.
Variantas? Variantas.
Artiomui toks planas visai nepatiko. Parduoti save į vergiją, juolab,
pralaimėti žiurkių totalizatoriuje, buvo kažkaip apmaudu. Jis nuspren­
dė pamėginti patekti į Hanzą kitu būdu. Keletą valandų jis sukiojosi
aplink rimtus pasieniečius pilkais dėmėtais mundurais - jie buvo apsi­
rengę lygiai taip pat, kai ir tie iš Taikos prospekto stoties, - bandė juos
kalbinti, bet jie atsisakė su juo bendrauti. Po to, kai vienas iš jų nieki­
nančiai pavadino jį vienaakiu (tai buvo nesąžininga, nes jis jau beveik
galėjo atmerkti kairią akį, nors ją vis dar velniškai skaudėjo) ir pasiūlė
nešdintis, Artiomas, pagaliau, atsisakė bevaisių pastangų ir nusprendė
kreiptis į pačias tamsiausias ir įtartiniausias stoties asmenybes, ginklų
ir kvaišalų prekeivius - visus, kas galėtų būti kontrabandininkais. Bet
niekas nesiėmė pravesti Artiomo į Hanzą už jo automatą ir žibintuvėlį
arba reikalavo viską gauti avansu už pažadą pagalvoti.
Atėjo vakaras, kurį Artiomas sutiko tylioje neviltyje, sėdėdamas ant
perėjimo grindų, paniręs į susiniekinimą. Tuo metu perėjimas atgijo,
grįžę iš darbų suaugusieji vakarieniavo su savo šeimomis, vaikai triukš­
mavo vis tyliau, kol jų nesuguldė miegoti, ir, pagaliau, po to, kai uždarė
vartus, žmonės masiškai pasipylė iš savo palapinių ir širmų prie bėgimo

213

takelių. Liaudies čia buvo daug, ne mažiau trijų šimtų žmonių, ir rasti
tokioje minioje Marką buvo nelengva. Žmonės spėliojo, kaip šiandien
pasirodys Piratas, ar pavyks Pūkeliui jį aplenkti, buvo aptarinėjami ir
kiti bėgikai, bet šie du akivaizdžiai buvo be konkurencijos.

Prie starto pozicijos rinkosi išdidūs, pilni savigarbos jausmo žiurkių
šeimininkai, nešdami savo išlepintus augintinius mažuose narvuose.
Pavelecko-Žiedinės stoties viršininko nebuvo matyti, o Markas irgi lyg
skradžiai žemę buvo dingęs. Artiomas net išsigando, kad jis šiandien
vėl budi ir nepasirodys. Bet tada kaip jis ruošėsi lošti?..

Pagaliau kitame perėjimo gale pasirodė nedidelė procesija. Lydimas
dviejų niūrių asmens sargybinių, pasirodė stambaus kūno sudėjimo pli­
kai skųstas akiniuotas senis, vešlių išpuoselėtų ūsų savininkas, vilkintis
griežtą juodą kostiumą su tikru kaklaraiščiu. Vienas iš sargybinių laikė
apmuštą raudonu aksomu dėžę su grotuota sienele, kurioje blaškėsi
kažkas pilko. Tikriausiai tai ir buvo žymusis Piratas.

Sargybinis nunešė dėžę su žiurke prie starto linijos, o ūsuotas senis
priėjo prie teisėjo, sėdėjusio prie staliuko, be ceremonijų išvarė jo padė­
jėją nuo kėdės, atsisėdo į atsilaisvinusią vietą ir pradėjo rimtą pokalbį.
Antrasis sargybinis atsistojo šalia, nugara į staliuką, plačiai išskėtęs
kojas ir uždėjęs delnus ant trumpo juodo automato, kabančio ant jo
krūtinės. Tokiam žmogui ne tik siūlyti lažybas, bet ir prie jo prisiartinti
buvo tiesiog baisu.

Ir čia Artiomas pamatė, kaip prie šių garbingų asmenų nesivaržant
prieina nevalyvai apsirengęs Markas, kasydamas seniai neplautą galvą, ir
ima kažką aiškinti teisėjui. Iš tokio atstumo buvo girdėti tik intonacijos,
bet užtat buvo gerai matyti, kaip ūsuotas senis iš pradžių pasipiktinęs
paraudo, paskui suraukė pasipūtusią grimasą, galiausiai, nepatenkintas
linktelėjo ir, nusiėmęs akinius, ėmėsi kruopščiai juos valyti.

Artiomas puolė brautis pro minią prie starto pozicijų, kur stovėjo
Markas.

- Viskas suderinta! - džiugiai pranešė jis, trindamas rankas.
Į klausimą, ką konkrečiai jis turi omenyje, Markas paaiškino, kad ką
tik įpiršo seniui viršininkui asmenines lažybas prieš Piratą, tvirtindamas,
kad naujoji žiurkė Raketa aplenks jo augintinį pirmąjame bėgime. Teko
užstatyti Artiomą, pranešė Markas, bet mainais jis pareikalavo vizos po
visą Hanzą jam ir sau. Viršininkas, tiesa, atmetė tokį pasiūlymą, pareiš­
kęs, kad vergų prekyba neužsiima (Artiomas atsiduso su palengvėjimu),

214

bet pridūrė, kad už tokį neregėtą įžūlumą reikia nubausti. Jeigu jų žiurkė
pralaimės, Markui ir Artiomui teks metus laiko valyti Pavelecko-Žiedi-
nės stoties tualetus. Jeigu jų žiurkė laimės, ką gi, jie gaus savo vizas. Jis,
žinoma, buvo visiškai įsitikinęs, kad antrasis variantas visiškai neįmano­
mas, ir dėl to sutiko. Nusprendė nubausti pernelyg savimi pasitikinčius
akiplėšas, išdrįsusius mesti iššūkį jo numylėtiniui.

- O Jūs turite savo žiurkę? - atsargiai pasidomėjo Artiomas.
- Žinoma! - užtikrino jį Markas. - Tiesiog žvėris! Ji tą Piratą į gabalus
sudraskys! Žinai, kaip ji šiandien nuo manęs lakstė? Vos pagavau! Beveik
iki Novokuznecko stoties ją vijausi.
- O kuo ji vardu?
- Kuo vardu? Iš tikrųjų, koks gi jos vardas? Na, sakykim, Raketa, -
pasiūlė Markas. - Raketa - grėsmingai skamba?
Artiomas nebuvo tikras, kad lenktynių esmė buvo tame, kieno žiurkė
greičiau sudraskys į gabalus priešininką, bet nutylėjo. Paskui paaiš­
kėjo, kad savo žiurkę Markas pagavo tik šiandien, iš šįkart Artiomas
neištvėrė.
- O iš kur jūs žinote, kad ji laimės?
- Aš jk tikiu, Artiomai! - iškilmingai ištarė Markas. - Ir apskritai,
žinai, aš juk jau seniai norėjau turėti savo žiurkę. Statydavau ant svetimų,
jos pralaimėdavo, ir aš tada pagalvodavau: nieko, išauš diena, ir aš turė­
siu savo žiurkę, kuri tikrai atneš man sėkmę. Bet vis nesiryždavau, nes tai
nėra taip lengva, reikia gauti teisėjo leidimą, o tai toks ilgas procesas...
Aš ir pamaniau, kad taip visas gyvenimas praeis, koks nors atvykėlis
mane surys ar pats numirsiu, ir nuosavos žiurkės taip ir neturėsiu... O
paskui tu man pasipainiojai, ir aš pamaniau: štai! Dabar arba niekada.
Jeigu tu ir dabar nesurizikuosi, pasakiau sau, vadinasi, visą likusį gy­
venimą taip ir statysi ant svetimų žiurkių. Ir nusprendžiau: jeigu lošti,
tai stambiai. Aš, aišku, noriu tau padėti, bet tai nėra svarbiausias mano
tikslas, tu jau man atleisk. Taip norėjau tiesiog prieiti prie to ūsuoto
seno kelmo, - nuleido balsą Markas, - ir pareikšti: statau asmeniškai
prieš jūsų Piratą! Jis taip įtūžo, kad privertė teisėją mano žiurkę be eilės
atestuoti. Ir žinai, - pridūrė jis, šiek tiek patylėjęs, - dėl tokio momento
verta paskui visus metus valyti tualetus.
- Bet juk mūsų žiurkė pralaimės! - Artiomas išgirdo, kaip jo balse
suskambo neviltis.
Markas įdėmiai į jį pažvelgė, nusišypsojo ir tarė:

215

- O gal?
Griežtai apžvelgęs susirinkusią publiką, teisėjas suglostė žilstančius
plaukus, išdidžiai atsikosėjo ir pradėjo skaityti žiurkių vardus, dalyvau­
jančių bėgime. Raketa buvo paskutinė, bet Markas nekreipė į tai jokio
dėmesio. Daugiausia aplodismentų buvo skirta Piratui, o Raketai plojo
tik Artiomas, nes Marko rankos buvo užimtos, jis laikė narvą. Tuo mo­
mentu Artiomas vis dar tikėjosi stebuklo, kuris išgelbės jį nuo gėdingos
pabaigos dvokiančioje bedugnėje.
Paskui teisėjas paleido įspėjamąjį šūvį iš savo makarovo, ir šeiminin­
kai atidarė savo narvus. Raketa pati pirmoji išlėkė iš savo narvo, ir Artio­
mo širdis džiugiai suspurdėjo, bet paskui, kai visos žiurkės puolė pirmyn
per visą perėjimą, kas lėčiau, kas greičiau, Raketa, nepateisindama savo
išdidaus vardo, pasislėpė kampe už penkių metrų nuo starto, kur taip
ir liko tupėti. Raginti žiurkes taisyklės draudė, ir Artiomas baimingai
pažvelgė į Marką, tikėdamasis, kad tas bus prislėgtas sielvarto. Bet jo
veido išraiška labiau priminė kreiserio kapitono grimasą, kuris duoda
įsakymą nuskandinti kovinį laivą, kad jis neatitektų priešui, - kaip ap­
lamdytoje knygelėje, kurį gulėjo VDNH bibliotekoje, apie kažkokį karą
su rusais ir dar kažkuo.
Po poros minučių pirmosios žiurkės pasiekė finišą. Laimėjo Piratas,
antroje vietoje atsidūrė kažkas neaiškaus, o Pūkelis atbėgo trečias. Ar­
tiomas nukreipė žvilgsnį į teisėjo staliuką. Ūsuotas senis, valydamas ta
pačia skiaute, kuria prieš tai valė savo akinių stiklus, sukaitusią nuo jau­
dulio pliką kaukolę, aptarinėjo rezultatus su teisėju. Artiomas tikėjosi,
kad apie juos pamiršo, kai staiga senis suplojo sau per kaktą ir, meiliai
šypsodamasis, pirštu pasikvietė Marką.
Dabar Artiomas jautėsi panašiai kaip prieš mirties bausmę, gal tik
pojūtis buvo ne toks stiprus. Braudamasis Markui iš paskos teisėjo sta­
liuko link, jis ramino save tuo, kad šiaip ar taip kelias į Hanzos teritoriją
jam dabar atvertas, tereikia rasti būdą pasprukti.
Bet čia jo laukė didžiulė gėda.
Mandagiai pakvietęs juos užlipti ant pakylos, ūsuotas kreipėsi į mi­
nią ir trumpai papasakojo apie lažybas, o paskui garsiai paskelbė, kad
abu nevykėliai, kaip ir buvo sutarta, metus laiko, pradedant skaičiuoti
nuo šios dienos, valys sanitarinius įrenginius. Nežinia iš kur išdygo du
Hanzos pasieniečiai, atėmė iš Artiomo automatą, užtikrindami, kad
artimiausius metus jo priešininkai bus visiškai nepavojingi, ir paža­

216

dėjo grąžinti ginklą po metų. Paskui, švilpiant ir šaukiant miniai, juos
palydėjo į Žiedinę.

Perėjimas leidosi žemyn po salės grindimis, kaip ir šalia esančioje
stotyje, bet tuo panašumas tarp dviejų Pavelecko stočių baigėsi. Žiedinė
stotis paliko labai keistą įspūdį: iš vienos pusės čia buvo labai žemos
lubos ir visiškai nebuvo tikrų kolonų - arkos buvo išsidėsčiusios lygiais
tarpais, ir arkos plotis buvo toks pat, kaip ir tarpų. Atrodė, pirmąją
Pavelecko stotį statybininkai statė lengvai, tarytum gruntas ten buvo
minkštesnis, ir buvo lengva pro jį prasimušti, o čia pasitaikė kažkokia
kieta, užsispyrusi uoliena, kurią pragraužti buvo be galo sunku. Bet
kažkodėl čia nebuvo tokios slogios, niūrios nuotaikos, kaip Tverės
stotyje, galbūt, dėl to, kad šioje stotyje buvo neįprastai daug šviesos,
o sienos buvo išpuoštos nesudėtingais raštais, ir arkų kraštai buvo pa­
puošti senovinių kolonų imitacijomis, kaip paveikslėliuose iš knygos
„Senovės Graikijos mitai". Trumpai tariant, tai buvo ne pati blogiausia
vieta priverstiniams darbams.

Ir, žinoma, iškart buvo aišku, kad tai - Hanzos teritorija. Čia buvo
nepaprastai švaru, jauku, ir ant lubų švelniai švietė didelės lempos stiklo
gaubtuose, o ne vienišos lemputės, kaip kitose stotyse, kurias Artiomui
teko matyti. Pačioje salėje, kuri, tiesą sakant, nebuvo tokia erdvi, kaip
stotyje-dvynėje, nebuvo nei vienos palapinės, bet užtat buvo daug dar­
bo stalų, ant kurių gulėjo krūvos įmantrių detalių, už jų sėdėjo žmonės
mėlynais darbo drabužiais, ore sklandė lengvas malonus mašininės
alyvos kvapas. Darbo diena čia, tikriausiai, baigėsi vėliau nei radialinėje
Pavelecko stotyje. Ant sienų plazdėjo Hanzos vėliavos - rudas apskri­
timas baltame fone, plakatai, raginantys pagerinti darbo našumą, ir
ištraukos iš kažkokio A. Smito. Po viena didžiausių vėliavų, tarp dviejų
sustingusių garbės sargybos kareivių, stovėjo stiklinis staliukas, ir, kai
Artiomą pravedė pro jį, jis stabtelėjo pasmalsauti, kas gi per šventybės
guli po stiklu.

Ten, ant raudono aksomo, apšviestos mažytėmis lemputėmis, gu­
lėjo dvi knygos. Pirmoji buvo puikiai išsilaikęs solidus leidinys juodu
viršeliu, ant kurios įspaustas auksu užrašas bylojo „Adamas Smitas.
Tautų turtas". Kita knyga - gerokai susidėvėjusi, suplyšusiu ir suklijuotu
siauromis popierinėmis juostelėmis plonu viršeliu, ant kurio riebiomis
raidėmis buvo užrašyta „Deilas Karnegis. Kaip atsikratyti nerimo ir
pradėti gyventi".

217

Artiomas nebuvo girdėjęs nei vieno iš dviejų autorių, todėl labiau
jį domino klausimas, ar tik ne šio aksomo likučiais stoties viršininkas
apmušė savo mylimos žiurkės narvą.

Vieni bėgiai buvo laisvi, ir jais retkarčiais važinėjo pakrautos dėžėmis
drezinos, daugiausia rankinės, bet kartą pralėkė ir motorizuota, stabtelė­
jo stotyje, prieš važiuojant toliau, ir Artiomas, kol jo neišvedė, pagarbiai
kelias sekundes žiūrėjo į joje sėdinčius kovotojus juoda uniforma ir
juodai baltais jūreiviškais marškiniais. Ant kiekvieno jų galvos buvo nak­
tinio matymo įrenginiai, ant krūtinės kabojo keisti trumpi automatai,
o kūnai buvo patikimai apsaugoti sunkiomis neperšaunamomis lieme­
nėmis. Jų vadas, glostydamas didžiulį tamsiai žalią šalmą su antveidžiu,
gulintį jam ant kelių, persimetė keliais žodžiais su stoties apsaugininkais,
dėvinčiais įprastą pilką kamufliažą, ir drezina dingo tunelyje.

Ant kitų bėgių stovėjo pilnas sąstatas, jis buvo geresnės būklės nei
tas, kurį Artiomas matė ant Kuznecko tilto. Už užtrauktų užuolaidomis
langų, tikriausiai, buvo gyvenamieji skyriai, bet buvo ir kitų, su atvi­
rais langais, ir pro juos buvo matyti rašomieji stalai su spausdinimo
mašinėlėmis, prie kurių sėdėjo žmonės rimtais veidais, o ant lentelės,
pakabintos virš durų, buvo išgraviruota „CENTRINIS BIURAS".

Ši stotis paliko Artiomui neišdildomą įspūdį. Ne, nenustebino jo taip,
kaip pirmoji Pavelecko stotis, čia visai nebuvo tokio paslaptingo niūraus
prašmatnumo, primenančio išsigimusiems palikuoniams apie buvusią
antžmogišką metro kūrėjų didybę ir galią. Užtat žmonės čia gyveno
taip, tarytum už tos linijos ribų nevirė pūdanti požeminio egzistavimo
beprotybė. Čia gyvenimas buvo sklandus, gerai aprūpintas, po darbo
dienos ateidavo užtarnautas poilsis, jaunimas gyveno ne iliuzijų ir
kvaišalų pasaulyje, o ėjo dirbti - kuo anksčiau pradėdavo karjerą, tuo
aukščiau kildavo, o pagyvenę žmonės nebijojo, kad jų rankose dingus
jėgai, juos išmes į tunelį pas žiurkes. Dabar buvo aišku, kodėl Hanza
nenoriai įleidinėjo svetimšalius į savo stotis. Rojuje vietų skaičius ribo­
tas, o į pragarą durys atvertos visiems.

- Štai, pagaliau, ir emigravai! - patenkintas žvalgydamasis į šalis,
džiaugėsi Markas.

Platformos gale, stiklinėje kabinoje su užrašu „budėtojas", sėdėjo dar
vienas pasienietis, o šalia stovėjo nedidelis dažytas baltomis ir raudo­
nomis juostelėmis užkardas. Kai drezinos privažiuodavo jį, pasienietis
išdidžiai išeidavo iš kabinos, tikrindavo dokumentus, kartais ir krovinį,

218

ir galiausiai pakeldavo užkardą. Artiomas pastebėjo, kad visi pasieniečiai
ir muitininkai labai didžiuojasi savo vieta, iškart matyti, kad jie dirba
savo mėgstamą darbą. Iš kitos pusės, tokio darbo negalima nemylėti,
pamanė jis.

Juos nusivedė už užtvaros, nuo kurios ėjo keliukas į tunelį ir tarnybi­
nių patalpų koridorius, ir aprodė ūkį. Melancholiškai gelsvas koklis, iš­
matų duobės su tikrais unitazais, neapsakomai purvini darbo drabužiai,
apaugę kažkuo klaikiu, semtuvai, karutis su vienu ratu, išdarinėj antis
pasiutusias aštuoniukes, vagonetė, kurią reikės prikrauti ir nuvežti prie
artimiausios štolnės*, ir siaubinga, neapsakoma smarvė, įsigerianti į
kiekvieną plaukelį nuo šaknų iki galiukų, patenkanti po odą, kad net
imi galvoti, kad ji dabar tapo tavo esybės dalimi ir su tavimi liks amži­
nai, baidydama aplinkinius ir priverčianti juos nusukti nuo tavo kelio
anksčiau nei tave pamatys.

Pirmoji šio monotoniško darbo diena slinko taip lėtai, kad Artio­
mas nusprendė: jiems davė nesibaigiančią pamainą, jie išgrėbs, sumes,
nuridens, vėl išgrėbs, vėl ridens, ištuštins ir vėl grįš atgal tik tam, kad
pakartotų šį užburtą ratą eilinį kartą. Atrodė, darbas niekada nesibaigs,
ėjo vis nauji lankytojai. Nei jie, nei apsaugininkai, stovintys prie įėji­
mo į patalpas ir galutiniame jų maršruto punkte, prie štolnės, neslė­
pė pasibjaurėjimo vargšais darbininkais. Bodėdamiesi traukėsi į šalį,
užspausdami nosis rankomis, arba įkvėpdavo pilną krūtinę oro, kad
netyčia neįkvėptų netoli Artiomo ir Marko. Jų veiduose atsispindėjo
toks pasibjaurėjimas, kad Artiomas su nuostaba klausdavo savęs: argi
ne iš jų vidurių atsiranda visa šita šlykštynė, kurios jie taip greitai ir
ryžtingai atsižada? Dienos pabaigoje, kai rankos būdavo nutrintos iki
mėsos, nepaisant didelių drobinių pirštinių, Artiomui atrodė, kad jis
perprato tikrąją žmogaus prigimtį ir gyvenimo prasmę. Dabar jam
žmogus atrodė kaip gudragalvė produktų naikinimo ir mėšlo gaminimo
mašina, veikianti beveik be sutrikimų visą gyvenimą, kuri neturi jokios
prasmės, jeigu žodis „prasmė" reikštų kažkokį galutinį tikslą. Prasmė
buvo procese: sunaikinti kuo daugiau maisto, perdirbti jį kuo greičiau
ir išveržti atmatas, viską, kas liko nuo garuojančių kiaulienos žlėgtainių,
sultingų troškintų grybų, purių paplotėlių - dabar sugadinta ir išniekin­
ta. Ateinančių žmonių veidų bruožai išsitrynė, jie tapo beveidžiais visko

* Štolnė - horizontalus arba nuožulnus požeminis kasinys su anga į žemės paviršių,
skirtas kasybos darbams.

219

kas gražu ir naudinga naikinimo mechanizmais, kuriančiais mainais tai,
kas dvokia ir niekam nereikalinga. Artiomas jautė jiems pyktį ir ne ką
mažesnį pasibjaurėjimą nei jie jam. Markas stoiškai kentėjo ir retsykiais
padrąsindavo Artiomą tokiais pasisakymais kaip: „Nieko nieko, man ir
anksčiau yra sakę, kad emigravus iš pradžių visada būna sunku".

Ir svarbiausia, kad nei pirmąją, nei antrąją dieną jokios galimybės
pabėgti nepasitaikė, apsauga buvo budri, ir nors tereikėjo nueiti giliau į
tunelį, Dobrynino stoties link, padaryti to taip ir nepavyko. Nakvojo jie
šalia esančiame kambarėlyje, nakčiai durys buvo užrakinamos, ir visą parą
savo poste, stiklinėje kabinoje prie įvažiavimo į stotį, budėjo sargas.

Išaušo trečioji jų buvimo stotyje diena. Laikas čia slinko ne paromis,
jis slinko kaip šliužas, nesibaigiančio košmaro sekundėmis. Artiomas jau
priprato prie minties, kad niekas niekada nebeprieis priėjo ir nebeužkal-
bins, ir kad jam lemta tapti atsiskyrėliu, tarytum jis nebebūtų žmogumi
ir pavirto į kažkokį bjaurų padarą, kuriame žmonės mato ne tik kažką
šlykštaus ir atstumiančio, bet dar kažką neapčiuopiamai giminingo, ir
tai atbaido ir atgraso juos dar labiau, tarytum nuo jo galima apsikrėsti
kaip nuo raupsuotojo.

Iš pradžių jis kūrė pabėgimo planus. Paskui jį apėmė nevilties tuštu­
ma. Po jos atėjo blausus atbukimas, kai protas pasitraukė iš jo gyvenimo,
susitraukė, įtraukė į save jausmų ir pojūčių siūlelius ir pasislėpė kažkur
sąmonės kampelyje. Jis dirbo mechaniškai, jo judesiai nusigludino iki
automatizmo, reikėjo tik išgrėbti, sumesti, nuridenti, vėl išgrėbti, vėl
ridenti, ištuštinti ir grįžti kuo greičiau atgal, kad vėl grėbtum. Sapnai
prarado prasmę, ir juose jis, kaip ir tikrovėje, nesustodamas bėgo, grėbė,
stūmė, grėbė ir vėl bėgo.

Penktosios dienos vakarą Artiomas užlėkė kartu su karučiu ant besi­
mėtančio kastuvo ir, apvertęs karučio turinį, pats ten įkrito. Kai jis lėtai
pakilo nuo grindų, kažkas staiga spragtelėjo jo galvoje, ir užuot bėgęs
paimti kibiro ir skuduro, jis neskubėdamas patraukė tunelio link. Jis pats
dabar jautėsi toks bjaurus ir šlykštus, kad jo aura turėjo atstumti nuo
jo bet ką. Ir būtent tuo momentu, dėl susiklosčiusių aplinkybių, visada
stovinčio jo įprastame kelyje apsaugininko kažkodėl nebuvo vietoje.
Nė sekundės nesusimąstęs, kad jį gali vytis, jis nužingsniavo pabėgiais.
Aklai, bet beveik nesuklupdamas, jis ėjo vis greityn, kol nepuolė bėgti,
bet jo protas ir tada negrįžo prie kūno valdymo, jis vis dar baikščiai gū­
žėsi, įsispraudęs į savo kampą. Už nugaros nebuvo girdėti nei riksmų, nei

220

persekiotojų trypsėjimo, ir tik pakrauta drezina, apšviečianti savo kelią
neryškiu žibintuvėliu, girgždant pravažiavo pro šalį. Artiomas tiesiog
įsispaudė į sieną, praleisdamas ją į priekį. Žmonės joje nepastebėjo jo
arba tiesiog nematė reikalo kreipti į jį dėmesį; jų žvilgsniai praslydo pro
jį, ir jie neištarė jam nė žodžio.

Staiga jį apėmė nepažeidžiamumo jausmas, atsiradęs dėl jo kritimo;
padengtas dvokiančia pliure, jis tarytum tapo nematomu, tai jam sutei­
kė jėgų, ir iš lėto jis atgavo sąmonę. Jam tai pavyko! Neįtikėtinu būdu,
prieštaraujant sveikam protui, nepaisant visko, jam pavyko pasprukti
iš prakeiktos stoties, ir niekas net nesiveja jo! Tai buvo keista, tai buvo
nuostabu, bet jam pasirodė, jeigu dabar jis bent pamėgins suvokti tai, kas
įvyko, išpreparuos stebuklą šaltu racionalumo skalpeliu, magija kaipmat
išsisklaidys ir į nugarą nedelsiant įsmigs prožektoriaus spindulys.

Tunelio gale pasirodė šviesa. Jis sulėtino žingsnį ir po minutės at­
sidūrė Dobrynino metro stotyje. Pasienietis pasitenkino neįmantriu
juokeliu „Santechniką kvietėte?" ir greitai praleido jį, vienu delnu vaiky­
damas orą aplink save, o kitu prisidengęs burną. Reikėjo eiti toliau, kuo
greičiau palikti Hanzos teritoriją, kol apsauga nepastebėjo jo dingimo,
kol už nugaros nepasigirdo apkaustytų batų žvangesio, nenugriaudėjo
įspėjantys šūviai į orą, o paskui... Greičiau.

Į nieką nežiūrėdamas, nuleidęs akis ir oda jausdamas tą pasibjau­
rėjimą, kurį aplinkiniai jam jautė, sukurdamas aplink save vakuumą,
besibraunantis per žmonių minią, Artiomas žingsniavo pasienio posto
link. Ką dabar sakyti? Vėl klausinės, vėl reikalaus parodyti pasą - ką
jam sakyti?

Artiomo galva buvo nuleista taip žemai, kad smakras rėmėsi į krū­
tinę, ir jis nieko aplink save nematė, todėl iš visos stoties jam įsiminė
tik tvarkingos tamsios granito plytelės, kuriomis buvo išklotos grindys.
Jis ėjo pirmyn, sustingdamas belaukiant to momento, kai išgirs grubų
šūktelėjimą, įsakantį jam sustoti vietoje. Hanzos siena buvo vis arčiau.
Dabar... Jau dabar...

- Kas čia per pašlemėkas? - pasigirdo prie ausies prislopintas balsas.
Štai.
- Aš... aš... pasiklydau.. Nevietinis aš... - ar iš pasimetimo, ar iš įsi­
jautimo į vaidmenį pynėsi jo liežuvis.
- Dink iš čia, girdi, tu, smirdžiau?! - balsas skambėjo labai įtikinamai,
beveik hipnoziškai, kad neįmanoma buvo jam nepaklusti.

221

- Juk aš... Man... - suvebleno Artiomas, bijodamas persistengti su
vaidyba.

- Valkatauti Hanzos teritorijoje griežtai draudžiama! - pranešė rūstus
balsas, ir šį kartą jis sklido iš tolesnio atstumo.

- Bent truputį... mano mažiems vaikučiams... - Artiomas pagaliau
suprato, kur link reikia sukti, ir pagyvėjo.

- Kokie dar vaikučiai? Kas per įžūlumas?! - įniršo nematomas pasie­
nietis. - Popovai, Lomako, pas mane! Meskite šį menkystą lauk!

Nei Popovas, nei Lomako, nepanoro terliotis rankų, todėl jį tiesiog
išstūmė į nugarą įremtais automatais. Jo ausis pasiekė susierzinusio
vyriausiojo keiksmai.

Artiomui jie skambėjo kaip dangaus muzika.
Serpuchovo stotis! Hanza liko už nugaros!
Jis pagaliau pakėlė akis, bet tai, ką jis perskaitė supančių jį žmonių
akyse, privertė ji vėl įsmeigti žvilgsnį į grindis. Čia jau buvo nebe Hanza,
jis vėl pateko į purviną vargingą pasaulį, bet net ir čia Artiomas buvo
per daug bjaurus. Stebuklingi šarvai, išgelbėję jį, pavertė jį nematomu,
privertė žmones nusisukti nuo pabėgėlio ir nepastebėti jo, praleisti jį
pro visas užkardas ir postus, dabar vėl pavirto dvokiančiais mėšlo šašais.
Tikriausiai jau išmušė dvylikta valanda.
Dabar, kai baigėsi pirmasis džiūgavimas, ta svetima, tarytum pasi­
skolinta jėga, kuri vertė jį didvyriškai eiti per tarpustotę nuo Pavelecko
Dobrynino stoties link, kaipmat dingo ir paliko jį vieną su pačiu savimi,
alkanu, mirtinai pavargusiu, neturinčiu visiškai nieko, skleidžiančiu
nepakeliamą dvoką, vis dar jaučiančiu prieš savaitę patirtų sumušimų
skausmus.
Valkatos, šalia kurių jis atsisėdo, besikeikdami išsilakstė į skirtingas
nuo jo puses, ir jis liko visiškai vienas. Apglėbęs save už pečių, kad nebū­
tų taip šalta, jis užsimerkė ir ilgai taip sėdėjo, apie nieką negalvodamas,
kol jo neapėmė miegas.
Jis ėjo per begalinį tunelį, kuris buvo ilgesnis už visas tas tarpusto-
tes, per kurias jam teko pereiti savo gyvenime, kartu sudėjus. Tunelis
vingiavo, tai kilo aukštyn, tai leidosi žemyn, jame nebuvo nei vienos
tiesios ilgesnės kaip dešimt žingsnių atkarpos, todėl kirbėjo viltis,
kad jis pasibaigs už artimiausio posūkio, bet jis vis nesibaigė, o eiti
buvo vis sunkiau, skaudėjo iki kraujo nupluktas kojas, maudė nugarą,
kiekvienas naujas žingsnis atsiliepė skausmo aidu visame kūne, bet,

222

kol buvo gyva viltis, kad išėjimas visai čia pat, galbūt, iškart už to
kampo, Artiomas rado savyje jėgų eiti pirmyn. O paskui jam į galvą
atėjo paprasta, bet baisi mintis: o kas, jeigu tunelis neturi išėjimo? Kas
jeigu įėjimas ir išėjimas uždari, jeigu kažkas nematomas ir visagalis
patalpino jį, - besikapanojantį, kaip žiurkę, bergždžiai bandančią
krimstelti eksperimentatoriaus pirštą, į šį labirintą be išėjimo, kad
jis eitų pirmyn, kol nesibaigs jėgos, kol nenugrius, - padaręs tai be
jokio tikslo, tiesiog dėl pramogos? Žiurkė labirinte. Voverė rate. Bet
tada, pamanė jis, jeigu kelionė pirmyn neprives prie išėjimo, galbūt,
atsisakymas nuo beprasmio judėjimo pirmyn dovanos išsilaisvinimą?
Jis atsisėdo ant pabėgių, ne todėl kad pavargo, o todėl, kad jo kelionė
buvo baigta. Sienos aplink dingo, ir jis pamanė: kad pasiektum tikslą,
kad užbaigtum kelionę, reikia tiesiog nustoti eiti. Paskui ši mintis
išsisklaidė ir dingo.

Kai jis pabudo, jį apėmė nepaaiškinamas nerimas, ir iš pradžių jis
niekaip negalėjo suvokti, kas gi nutiko. Tik vėliau jis ėmė prisiminti sa­
pno fragmentus, dėlioti iš jų mozaiką, bet fragmentai niekaip nesiklijavo
kartu, neužteko klijų, kurie sujungtų juos visus kartu. Tie klijai - buvo
kažkokia mintis, kuri aplankė jį sapne, ji buvo vaizdinio šerdimi, bran­
duoliu, ji suteikė jam prasmės. Be jos tai buvo tiesiog drobių krūva, su
ja - nuostabus paveikslas, kupinas stebuklingos prasmės, atveriantis
beribius horizontus. Ir šios minties jis negalėjo prisiminti. Artiomas
graužė kumščius, kibo į savo purviną galvą purvinomis rankomis, lūpos
šnabždėjo kažką nesuprantamo, ir einantys pro šalį žmonės žvelgė į jį
su baime ir pasibjaurėjimu. O mintis neketino grįžti. Ir tada jis lėtai,
atsargiai, tarytum mėgindamas už plauko ištraukti iš pelkės įklimpusįjį,
ėmė atkurti ją iš prisiminimų nuotrupų. Ir - o stebukle! - vikriai įsi­
kibęs į vieną iš vaizdinių, jis staiga prisiminė ją tame pirmapradžiame
pavidale, kuriame ji nuskambėjo jo sapne.

Norint užbaigti kelionę, reikia tiesiog nustoti eiti.
Bet dabar, ryškioje būdraujančios sąmonės šviesoje, ši mintis jam
pasirodė banali, apgailėtina, neverta jokio dėmesio. Norint užbaigti
kelionę, reikia nustoti eiti? Na taip, žinoma. Nustok ėjęs, ir tavo kelionė
baigsis. Kas galėtų būti lengviau. Bet ar tai išeitis? Ar tai - ta kelionės
pabaiga, kurios jis siekė?..
Dažnai būna, kad mintis, atrodanti sapne geniali, atsibudus atrodo
beprasmiu žodžių junginiu...

223

- O, numylėtasis mano broli! Nešvarumai dengia tavo kūną ir sielą, -
išgirdo jis balsą tiesiai virš savęs.

Tai buvo taip netikėtajam, kad ir grįžusi mintis, ir nusivylimo kartėlis
dėl jos grįžimo akimirksniu išgaravo. Jis net minties neturėjo šį kreipinį
adresuoti sau, taip jau spėjo priprasti prie to, kad žmonės išsilaksto nuo
jo į skirtingas puses jam dar nepratarus nė žodžio.

- Mes priglaudžiame visus našlaičius ir varguolius, - tęsė balsas,
jis skambėjo taip švelniai, taip raminančiai, kad Artiomas, neištvėręs,
nukreipė kreivą žvilgsnį iš pradžių į kairę, o paskui niūriai žvilgtelėjo į
dešinę, bijodamas pamatyti ten kažką kitą, į ką galėtų kreiptis kalbėjęs
asmuo.

Bet aplink daugiau nieko nebuvo. Kalbėjo su juo. Tada jis lėtai pakėlė
galvą ir akimis susitiko su neaukštu rusvaplaukiu, raudonskruosčiu,
besišypsančiu vyriškiu plačiu ilgu drabužiu, kuris draugiškai jam tiesė
ranką. Bet kokia užuojauta Artiomui dabar buvo gyvybiškai svarbi, ir
jis, nedrąsiai nusišypsojęs, irgi ištiesė ranką.

- Kodėl jis nevengia manęs, kaip visi kiti? - pagalvojo Artiomas. - Jis
net pasiruošęs paspausti man ranką. Kodėl jis pats prie manęs priėjo,
kai visi aplink stengiasi laikytis atokiau nuo manęs?

- Aš tau padėsiu, mano broli! - tęsė raudonskruostis. - Mes su broliais
suteiksime tau prieglobstį ir grąžinsime tau dvasines jėgas.

Artiomas tik linktelėjo, bet pašnekovui užteko ir to.
- Leisk man nuvesti tave į Stebėjimo bokštą, o numylėtasis mano
broli, - pragiedojo jis ir, stipriai suėmęs Artiomo ranką, nusivedė pas­
kui save.

224

11 SKYRIUS

Artiomas neįsiminė, o ir nesistengė įsiminti kelio, tik suprato, kad iš
stoties jį nuvedė į tunelį, bet į kurį iš keturių, jis nežinojo. Jo naujasis
pažįstamas prisistatė esantis brolis Timofėjus. Visą kelią tamsiame ny­
kiame tunelyje jis kalbėjo nenutildamas:

- Džiaukis, o numylėtasis mano broli, kad sutikai mane savo kelyje,
ir nuo šiol viskas pasikeis tavo gyvenime. Baigėsi tavo betikslės klajonės
tamsoje, nes tu atradai tai, ko ieškojai.

Artiomas nelabai gerai suprato, ką jis turėjo omenyje, nes jo klajonės
toli gražu dar nesibaigė, bet raudonskruostis palaimingasis Timofėjus
taip sklandžiai ir švelniai kalbėjo, kad norėjosi jo klausytis ir klausytis,
kalbėtis su juo viena kalba, dėkoti jam už tai, kad jis neatstūmė Artiomo,
kai nuo jo nusisuko visas pasaulis.

- Ar tu tiki tikruoju, vieningu Dievu, o mano broli Artiomai? - pa­
klausė Timofėjus, įdėmiai žiūrėdamas Artiomui į akis.

Artiomas sugebėjo tik neapibrėžtai linktelėti galva ir suburbėti kažką
neaiškaus, ką buvo galima vertinti ir kaip sutikimą, ir kaip neigimą.

- Ir gerai, ir nuostabu, broli Artiomai, - burkavo Timofėjus, - tik
tikrasis tikėjimas išgelbės tave nuo amžinų pragaro kančių ir dovanos
tau tavo nuodėmių atpirkimą. Nes, - išdidžiai ir griežtai tarė jis, - ar­
tėja mūsų Dievo Jehovos viešpatavimas, ir išsipildo šventosios Biblijos
pranašystės. Ar mokaisi iš Biblijos, o broli?

Artiomas vėl sumykė, ir raudonskruostis šį kartą pažvelgė į jį su
šiokia tokia abejone.

- Kai ateisime į Stebėjimo bokštą, tu įsitikinsi, kad iš Šventosios
knygos, dovanotos mums iš aukštybių, būtina mokytis, ir didžiosios
gerybės bus pažadėtos grįžusiems į tikrąjį kelią. Biblija - brangi mūsų
Dievo Jehovos dovana, ji gali būti lyginama tik su mylinčio tėvo laišku
savo vaikams, - pridūrė brolis Timofėjus dėl viso pikto. Ar žinai, kas
parašė Bibliją? - griežtai paklausė jis Artiomo.

225

Artiomas nusprendė, kad daugiau nebebuvo prasmės apsimetinėti,
ir sąžiningai papurtė galvą.

- Apie tai, kaip ir apie daug ką kito, papasakos tau Stebėjimo bokšte,
ir daug kas atsivers tavo akims, - pažadėjo brolis Timofėjus. - O ar žinai,
ką pasakė Jėzus Kristus, Dievo sūnus, savo pasiekėjams Laodikėjoje? -
Matydamas, kad Artiomas suka akis į šalį, jis su švelniu priekaištu pa­
lingavo galva. - Jėzus pasakė: „Patariu nusipirkti iš manęs akių tepalo,
kad pasitepus juo akis, tu galėtum matyti". Bet Jėzus kalbėjo ne apie
kūnišką ligą, - iškėlęs smilių, pabrėžė brolis Timofėjus, ir jos balsas
sustingo aukštoje intriguojančioje intonacijoje, žadančioje smalsuoliams
nepaprastą tęsinį.

Artiomas nedelsiant parodė savo susidomėjimą.
- Jėzus kalbėjo apie dvasinį aklumą, kurį būtiną išgydyti, - išaiškino
mįslę Timofėjus. - Taip ir tu, ir tūkstančiai kitų paklydėlių keliauja
tamsoje, nes yra akli. Bet tikėjimas mūsų Dievu Jehova ir yra tas akių
tepalas, dėl kurio tavo akys plačiai atsimerks ir pamatys tikrąjį pasaulį,
nes fiziškai gebi matyti, bet dvasiškai esi aklas.
Artiomas pamanė, kad akių tepalas jam būtų pravertęs prieš keturias
dienas. Kadangi jis nieko neatsakė, brolis Timofėjus nutarė, kad šiai
sudėtingai idėjai reikia laiko suvokti, ir kurį laiką tylėjo, leisdamas jam
suprasti tai, ką išgirdo.
Bet už penkių minučių priekyje pasirodė šviesa, ir brolis Timofėjus
nutraukė pamąstymus, kad paskelbtų džiugią žinią:
- Ar matai tolumoje šviesą? Tai Stebėjimo bokštas. Mes atėjome!
Tai nebuvo joks bokštas, ir Artiomas pajuto lengvą nusivylimą. Tai
buvo traukinys, paprastas sąstatas, stovintis tunelio viduryje, kurio
žibintai neryškiai švietė tamsoje, apšviesdami artimiausius penkiolika
metrų. Kai brolis Timofėjus su Artiomu priėjo prie traukinio, juos pasi­
tiko iš mašinisto kabinos išlipęs stambus vyras tokiu pačiu ilgu apdaru,
apkabino raudonskruostį ir irgi kreipėsi į jį „numylėtasis mano broli",
taigi, Artiomas padarė išvadą, kad tai greičiau toks išsireiškimas nei
prisipažinimas meilėje.
- Kas šis jaunuolis? - švelniai šypsodamasis Artiomui, žemu balsu
paklausė stambuolis.
- Artiomas, mūsų naujasis brolis, kuris nori kartu su mumis eiti ti­
kruoju keliu, mokytis iš Šventos Biblijos ir išsižadėti šėtono, - džiugiai
pranešė raudonskruostis Timofėjus.

226

- Tad leisk Bokšto sargybiniui pasveikinti tave, o numylėtasis mano
broli Artiomai! - tarė storulis, ir Artiomą vėl nustebimo tai, kad jis
tarytum neužuodžia tos nepakenčiamos smarvės, kuria dabar buvo
prasmirdęs visas tas „numylėtasis" sutvėrimas.,

- O dabar, - burkavo brolis Timofėjus, kai jie iš lėto ėjo per pirmąjį
vagoną, - prieš susitinkant su broliais Karalystės salėje, tu turi apvalyti
savo kūną, nes mūsų Dievas Jehova švarus ir šventas, ir jis tikisi, kad
jo pasekėjai išlaikytų dvasinę, moralinę ir fizinę švarą, o taip pat švarą
mintyse. Mes gyvename nešvariame pasaulyje, - jis liūdnu veidu nu­
žvelgė Artiomo drabužius, kurie iš tiesų atrodė apgailėtinai, - ir, tam,
kad liktume švarūs Dievo akyse, iš mūsų reikalaujama didelių pastangų,
mano broli, - užbaigė jis ir įstūmė Artiomą į plastmasiniais lakštais
apmuštą kambarėlį, įrengtą šalia įėjimo į vagoną. Timofėjus paprašė
jo nusirengti, padavė šlykščiai dvokiantį pilko muilo gabalėlį ir kelias
minutes laistė jį vandeniu iš guminės žarnos.

Artiomas stengėsi negalvoti, iš ko padarytas muilas. Bet kokiu atveju,
jis ne tik dirgino odą, bet ir naikino bjaurų dvoką, sklindantį nuo jo
kūno. Procedūrai pasibaigus brolis Timofėjus padavė Artiomui gana
švarų, panašų į jo paties apdarą, ir nepritariančiu žvilgsniu pažvelgė į
kabančią ant jaunuolio kaklo gilzę, įžvelgęs joje pagonišką talismaną,
bet apsiribojo tik priekaištingu atodūsiu.

Buvo nuostabu tai, kad šiame keistame traukinyje, kadaise įstrigusia­
me vidury tunelio ir dabar pavirtusiame brolių prieglobsčiu, yra vanduo.
Artiomas pasidomėjo, kas per vanduo eina iš žarnos ir kaip jiems pavyko
sumontuoti toki įrenginį, brolis Timofėjus tik mįslingai nusišypsojo ir
pareiškė, kad siekimas įtikti Dievui Jehovai iš tiesų priverčia žmones
ryžtis šlovingiems žygdarbiams. Paaiškinimas buvo labai miglotas, bet
jam teko juo pasitenkinti.

Paskui jie perėjo į antrąjį vagoną, kur tarp kietų šoninių sėdynių
buvo įrengti ilgi stalai. Brolis Timofėjus priėjo prie žmogaus, plušančio
prie didelių gundančiai garuojančių puodų, ir grįžo su didele lėkšte
kažkokios košės, kuri pasirodė valgoma, nors Artiomui taip ir nepavyko
nustatyti jos kilmės.

Kol jis paskubomis apsilupusiu aliuminio šaukštu sėmė karštą košę,
brolis Timofėjus su grauduliu jį stebėjo, nepraleisdamas progos įsiterpti:

- Nepagalvok, kad aš nepasitikiu tavimi, broli, bet tavo atsakymas
į mano klausimą apie tikėjimą Dievu nuskambėjo nelabai įtikinamai.

227

Nejaugi galėtum įsivaizduoti pasaulį, kuriame Jo nėra? Nejaugi mūsų
pasaulis galėtų atsirasti savaime, o ne Jo išmintinga valia? Nejaugi visa
begalinė gyvybės formų įvairovė, visos žemės grožybės, - jis apėjo
akimis pietų salę, - visą tai galėjo atsirasti atsitiktinai?..

Artiomas įdėmiai apžvelgė vagoną, bet neatrado jame jokių kitų
gyvybės formų, išskyrus juodu ir virėją. Vėl palinkęs virš lėkštės, jis tik
išleido skeptišką urzgesį.

Nepaisant jo įsivaizdavimų, nesutikimas visiškai nenuliūdino brolio
Timofėjaus. Priešingai, jis akimirksniu pagyvėjo, ir jo rausvi skruostai
užsidegė šelmišku kovingu raudoniu.

- Jeigu tai neįtikina tavęs, kad Jis egzistuoja, - energingai tęsė brolis
Timofėjus, - tada pagalvok apie kitką. Juk jeigu šiame pasaulyje nebūtų
Dievo valios, tai reikštų... - jo balsas sustingo, tarytum iš siaubo, ir tik
po kelių ilgų akimirkų, per kurias Artiomas visiškai prarado apetitą, jis
užbaigė: - Juk tai reikštų, kad žmonės yra palikti savo valiai, ir mūsų
egzistavime nėra jokios prasmės, ir nėra jokios priežasties jį tęsti... Tai
reikštų, kad mes visiškai vieniši ir nėra kam mumis pasirūpinti. Tai
reikštų, kad mes esame chaose ir nėra nė mažiausios vilties pamatyti
šviesą tunelio gale... Tokiame pasaulyje baisu gyventi. Tokiame pasaulyje
neįmanoma gyventi.

Artiomas jam nieko neatsakė, bet šie žodžiai privertė jį susimąstyti.
Iki šio momento jis matė savo gyvenimą kaip visišką chaosą, kaip at­
sitiktinumų grandinę, praradusią ryšį ir prasmę, ir nors tai jį gniuždė,
ir pagunda patikėti bet kokia paprasta tiesa, pripildančia jo gyvenimą
prasme, buvo tokia didelė, jis laikė tai silpnavališkumu ir pats, per
skausmus ir abejones, įtikinėjo save, kad jo gyvenimas niekam, išskyrus
jį patį, nereikalingas, kad kiekvienas gyvenantis žmogus turi išgyventi
egzistavimo beprasmybę ir chaosą, vienas ar kartu su kitais. Bet ginčytis
dabar su švelniuoju Timofėjumi jis visiškai nenorėjo.

Atėjo sotumo, ramybės ir palaimos akimirka, jis jautė nuoširdžią padė­
ką žmogui, kuris jį priglaudė, pavargusį, alkaną, smirdantį, šiltai bendravo
su juo, išmaudė, pamaitino ir davė švarių drabužių. Jis norėjo bent kaip
nors jam atsidėkoti, ir todėl, kai tas pakvietė eiti kartu, žadėdamas nuvesti į
brolių susirinkimą, Artiomas pašoko iš vietos, visa savo esybe rodydamas,
kad jis su malonumu eis ne tik į tą susirinkimą, bet apskritai bet kur.

Susirinkimai vyko kitame, trečiajame vagone. Jis buvo pilnas žmonių,
dėvinčių tuos pačius ilgus plačius apdarus. Vagono viduryje, tikriausiai,

228

buvo nedidelė pakyla, nes žmogus, stovintis ten, atrodė žymiai aukštes­
nis už visus susirinkusiuosius ir beveik rėmėsi galva į lubas.

- Tau dabar svarbu viską girdėti, - pamokančiai pasakė Artiomui
brolis Timofėjus, švelniais prisilietimais skindamas kelią pakylos link.

Žmogus, stovėjęs ant pakylos, buvo gana senas, jo ilga žila barzda
siekė krūtinę, o neaiškios spalvos akys žvelgė išmintingai ir ramiai. Jo
veidas, nei liesas, nei storas, buvo išvagotas giliomis raukšlėmis, bet dėl
to neatrodė senatviškai bejėgiu ar bevaliu, o išmintingu, spinduliuojan­
čiu kažkokia nepaaiškinama stiprybe.

- Seniūnas Jonas, - pagarbiai sušnibždėjo Artiomui brolis Timofė­
jus. - Tau labai pasisekė, broli Artiomai, pamokslas tik prasidėjo, gausi
iškart kelias pamokas.

Seniūnas pakėlė ranką ir šnabždesys salėje iškart nutilo. Tada jis giliu,
skambiu balsu pradėjo:

- Mano pirmoji pamoka jums, numylėtieji mano broliai, apie tai, kaip
sužinoti, ko reikalauja iš mūsų Dievas. Taigi, atsakykite į tris klausimus:
kokios svarbios mintys pateiktos Biblijoje? Kas jos autorius? Kodėl išjos
reikia mokytis? Jis kalbėjo visiškai paprastai, jo kalba skyrėsi nuo brolio
Timofėjaus įmantrios kalbėsenos manieros, ir Artiomą nustebino tai,
kokius paprastus žodžių junginius, kokius trumpus sakinius vartoja savo
kalboje seniūnas. Bet paskui jis apsidairė aplink ir pamatė, kad daugu­
ma esančiųjų tesugeba suprasti tik tokius žodžius, o raudonskruostis
Timofėjus būtų padaręs jiems neką didesnį įspūdį už stalą ar sieną. Tuo
metu žilas pamokslininkas paaiškino, kad Biblijoje pateikta tiesa apie
Dievą: kas Jis ir kokie Jo įsakymai. Po to jis perėjo prie kito klausimo ir
papasakojo, kad Bibliją ištisus 1600 metų rašė maždaug keturiasdešimt
skirtingų žmonių, kuriuos įkvėpė Dievas.

- Todėl, - užbaigė seniūnas, - Biblijos autorius ne žmogus, o Die­
vas, gyvenantis danguje. O dabar atsakykite man, broliai, kodėl reikia
mokytis iš Biblijos? - Ir, nelaukdamas, kol broliai atsakys, pats paaiš­
kino: - Todėl, kad Dievo pažinimas ir jo valios vykdymas - tai Jūsų
amžinos ateities laidas. Ne visi bus patenkinti tuo, kad mokotės iš Bi­
blijos, - perspėjo jis, - bet niekam neleiskite jums trukdyti! - jis rūsčiai
apžvelgė susirinkusius.

Stojo tyla, ir senolis, išgėręs gurkšnį vandens, tęsė.
- Antroji mano pamoka jums, broliai, apie tai, kas yra Dievas. Vėlgi
atsakykite man į tris klausimus: kas tas tikrasis Dievas ir koks Jo vardas?

229

Kokios svarbiausios Jo savybės? Kaip reikia Jį garbinti? Kažkas iš minios
pamėgino atsakyti į vieną iš klausimų, bet minia kaipmat jį nutildė, o
Jonas lyg niekur nieko ėmė pats atsakinėti:

- Žmonės garbina daug ką. Tačiau Biblijoje sakoma, kad yra tik vie­
nas tikrasis Dievas. Jis sukūrė viską, kas danguje ir ant žemės. Jis mums
padovanojo gyvybę, todėl garbinti reikia tik Jį vieną. Koks gi tikrojo
Dievo vardas? - senolis pakėlė balsą, išlaikydamas pauzę.

- Jehova! - sugriaudėjo daugiabalsis choras.
Artiomas baimingai apsidairė.
- Tikrojo Dievo vardas - Jehova! - patvirtino pamokslininkas. - Jis
turi daug titulų, bet tik vieną vardą. Įsiminkite mūsų Dievo vardą, ir
drąsiai vadinkite jį vardu! Kas man atsakys dabar: kokios pagrindinės
mūsų Dievo savybės?
Artiomas pamanė, kad dabar tai jau tikrai atsiras minioje pakankamai
išsilavinęs žmogus, galintis atsakyti į šį klausimą. Ir netoliese stovėjęs
rimtai atrodantis jaunuolis pakėlė ranką, norėdamas atsakyti, bet senolis
jį aplenkėk
- Jehovos asmenybė atsiveria Biblijoje. Svarbiausios Jo savybės -
meilė, teisingumas, išmintis ir jėga. Biblijoje sakoma, kad Dievas gai­
lestingas, doras, pasiruošęs atleisti, kilniaširdis ir pakantus. Mes, kaip
paklusnūs vaikai, turime sekti Jo pavyzdžiu.
Tarp susirinkusiųjų nekilo dėl to prieštaravimų, ir senolis, paglostęs
ranka savo prašmatnią barzdą, paklausė:
- O dabar pasakykite man: kaip reikia garbinti mūsų Dievą Jehovą?..
Jehova sako, kad mes turime garbinti tik Jį. Mes neturime garbinti
atvaizdų, paveikslų, simbolių ir melstis jiems! Mūsų Dievas nesidalins
šlove su kitais! Atvaizdai yra bejėgiai mums padėti! - senolio balsas
ėmė rūsčiai garsėti.
Minia pritariančiai šurmuliavo, o brolis Timofėjus atsuko į Artiomą
savo džiugiai spinduliuojantį veidą ir tarė:
- Seniūnas Jonas - didis kalbėtojas, jo dėka mūsų brolija kasdien
stiprėja ir didėja tikrojo tikėjimo pasiekėjų gretos!
Artiomas susiraukė. Kol kas karštos senolio kalbos nedarė jam tokio
įspūdžio, kurį, matyt, jautė kiti. Bet, galbūt, reikia paklausyti toliau?
- Trečiojoje pamokoje aš jums papasakosiu, kas yra Jėzus Kristus, -
tęsė senolis. - Iš štai trys klausimai: kodėl Jėzus Kristus vadinamas
pirmapradžiu Dievo sūnumi? Kodėl jis atėjo į žemę kaip žmogus? Ką
Jėzus padarys artimiausioje ateityje?

230

Toliau paaiškėjo, kad pirmapradžiu Dievo sūnumi Jėzų vadina nes
jis buvo pirmuoju Dievo kūriniu, iki įsikūnijimo žemėje jis buvo dvasia
ir gyveno danguje. Artiomą tai labai nustebino - tikrąjį dangų jis buvo
matęs tik kartą savo gyvenime, tą lemtingą dieną Botanikos sode. Kažkas
jam buvo sakęs, kad žvaigždėse, egzistuoja gyvybė. Ar tik ne apie tai
kalbėjo pamokslininkas?..

Kai tai buvo išaiškinta, seniūnas Jonas vėl kreipėsi į minią:
- Bet kas iš jūsų man pasakys, kodėl Jėzus Kristus, Dievo sūnus, atėjo
į žemę žmogaus pavidale? - ir padarė artistinę pauzę.
Dabar Artiomas ėmė šiek tiek suprasti kas vyksta aplink, ir tapo aišku,
kad vieni žmonės šias pamokas lanko nebe pirmą kartą, o kiti ką tik
pradėję klausytis šių pamokslų. Veteranai niekada nebandė atsakinėti
į senolio klausimus, naujokai, atvirkščiai, stengėsi parodyti savo žinias
ir stropumą, mėgindami atsakyti ir mojuodami rankomis, bet tik iki to
momento, kol senolis pats nepradėdavo atsakinėti.
- Nepaklausęs Dievo paliepimo, pirmasis žmogus Adomas padarė
tai, kas Biblijoje vadinama nuodėme, - iš tolo pradėjo seniūnas. - Todėl
Dievas pasmerkė Adomą myriop. Pamažu Adomas paseno ir mirė, bet
nuodėmę jis perdavė visiems savo vaikams, ir todėl mes irgi senstam,
sergam ir mirštam. Ir tada Dievas pasiuntė savo sūnų Jėzų, kad jis iš­
mokytų žmones Dievo tiesos, kuris išsaugodamas visišką nekaltumą,
parodė žmonėm pavyzdį ir paaukojo savo gyvenimą, kad išgelbėtų
žmoniją nuo nuodėmės ir mirties.
Artiomui ši idėja pasirodė labai keista. Kamgi iš pradžių reikėjo visus
bausti mirtimi, kad paskui paaukoti savo sūnų, kad jis grąžintų viską,
kaip buvo? Ir turint omenyje, kad Dievas visagalis?
- Jėzus grįžo į dangų, prisikėlęs kaip dvasia. Vėliau Dievas paskyrė jį
Karaliumi. Greitai Jėzus išvaduos žemę nuo blogio ir kančių! - pažadėjo
senolis. - Bet apie tai - po maldos, numylėtieji mano broliai!
Susirinkusieji klusniai nuleido galvas ir ėmė melstis. Dabar Artiomas
pasinėrė į daugiabalsį gaudimą, iš kurio buvo galima suprasti vieną kitą
atskirą žodį, bet bendra prasmė buvo nepagaunama. Po maldos, truku­
sios penkias minutes, broliai ėmė kalbėtis tarpusavyje, matyt, pajautę
dvasinį pakilimą. Artiomui maudė širdį, bet jis nusprendė kol kas likti
čia, nes netrukus galėjo prasidėti pati svarbiausia pamokslo dalis.
- Ir ketvirtoji mano pamoka jums bus apie tai, kas yra Velnias, -
apžvelgdamas visus susirinkusiuosius degančiu žvilgsniu, grėsmingai

231

perspėjo senolis. - Ar visi tam pasiruošę? Ar visi broliai pakankamai
stiprūs dvasiškai, kad sužinotumėte apie tai?

Čia jau tikrai reikėjo atsakyti, bet Artiomas nepajėgė išspausti iš savęs
nė garso. Iš kur jam žinoti, ar jis pakankamai stiprus dvasiškai, jeigu
neaišku, apie ką bus kalba?

- Ir štai trys klausimai: iš kur atsirado Velnias? Kaip Šėtonas apgauna
žmones? Kodėl mums būtina priešintis Velniui?

Artiomas beveik visą atsakymą į šį klausimą praleido pro ausis, mąsty­
damas apie tai, kur jis dabar yra ir kaip jam iš čia ištrūkti. Išgirdo tik tai,
kad pagrindinė Šėtono nuodėmė buvo tai, kad jis norėjo, kad garbintų
ne Dievą, o Jį. O dar kad suabejojo, ar teisingai Dievas viešpatauja ir
ar atsižvelgia į visų savo pasiekėjų interesus, o taip pat ar išsaugos bent
vienas žmogus pasiaukojančią ištikimybę Dievui? Senolio kalba dabar
atrodė Artiomui gąsdinančiai kanceliarine ir netinkančia aptarinėti
tokių klausimų, o brolis Timofėjus periodiškai įdėmiai žvilgčiodavo į
jį, nesėkmingai bandydamas pamatyti bent mažą kibirkštėlę, žadančią
greitą prašviesėjimą, bet Artiomas tik vis labiau niuko.

- Šėtonas apgaudinėja žmones, kad jie garbintų jį, - tęsė pamokslą
senolis. - Yra trys apgaulės būdai: apgaulinga religija, spiritizmas ir na­
cionalizmas. Jeigu religija moko netiesos apie Dievą, ji tarnauja Šėtono
tikslams. Apgaulingos religijos pasiekėjai gali nuoširdžiai galvoti, kad
jie garbina tikrąjį Dievą, bet iš tikrųjų jie tarnauja Šėtonui. Spiritizmas,
kai žmonės kviečiasi dvasias, kad jos saugotų juos, kenktų kitiems žmo­
nėms, nusakytų ateitį ir darytų stebuklus. Už visų šitų veiksmų slepiasi
piktosios jėgos, Šėtonas! - senolio balsas ėmė drebėti iš neapykantos ir
pasibjaurėjimo. - Be to, Šėtonas apgaudinėja žmones, sužadindamas
juose didelį nacionalinį pasididžiavimą ir skatindamas juos garbinti įvai­
rias politines organizacijas, - seniūnas įspėjančiai iškėlė pirštą. - Kartais
žmonės mano, kad jų tauta ar rasė pranašesnė už kitas. Bet tai netiesa.
Artiomas patrynė kaklą, ant kurio dar buvo likęs raudonas randas, ir
kostelėjo. Su paskutiniais senolio žodžiais jis negalėjo nesutikti.

- Yra tokia nuomonė, kad žmonijos problemas išspręs politinės or­
ganizacijos. Tikintieji tuo nepripažįsta Dievo Karalystės. Bet žmonijos
problemas išspręs tik Jehovos Karalystė. O dabar, pasakysiu jums bro­
liai, kodėl būtina priešintis Velniui. Norėdamas priversti jus atsisakyti
Jehovos, Šėtonas gali griebtis persekiojimų ir pasipriešinimo. Kažkas iš
jūsų artimųjų gali supykti ant jūsų, kad jūs mokotės iš Biblijos. Kiti gali

232

pradėti šaipytis iš jūsų. Bet kam Jūs esate skolingi savo gyvenimą?! -
paklausė senolis, ir geležinės natos suskambo jo balse. - Šėtonas nori
įbauginti jus! Kad jūs nustotumėte tikėti Jehova! Neleiskite! Šėtonui!
Nugalėti! - Jono balsas ėmė griaudėti tarytum griaustinis. - Priešinda­
miesi Velniui, jūs įrodysite Jehovai ir parodysite, kad palaikote jį! - minia
buvo sužavėta.

Rankos mostelėjimu seniūnas Jonas sustabdė masinę isteriją, kad
užbaigtų susirinkimą paskutiniąja penktąja pamoka.

- Koks Dievo sumanymas žemėje? - kreipėsi jis į susirinkusiuosius,
skęsdamas rankas. - Jehova sukūrė pasaulį, kad jame amžinai ir laimin­
gai gyventų žmonės! Jis norėjo, kad žemėje gyventų teisingi, džiaugs­
mingi žmonės. Žemė niekada nebus sunaikinta. Ji egzistuos amžinai!

Artiomas neištvėrė ir prunkštelėjo, ir į jį kaipmat susmigo pikti
žvilgsniai, o brolis Timofėjus pagrūmojo jam pirštu.

- Pirmieji žmonės, Adomas ir Ieva, nusidėjo, tyčia pažeisdami Dievo
įsakymą, - tęsė kalbėtojas. - Todėl Jehova išvarė juos iš rojaus, ir rojus
buvo prarastas. Bet Jehova nepamiršo kamgi sukūrė žemę. Jis žadėjo
paversti ją rojumi, kuriame žmonės gyvens amžinai. Kaip Dievas įvykdys
savo sumanymą? - pasidomėjo senolis.

Sprendžiant iš užsitęsusios pauzės, dabar turėtų nuskambėti raktinis
pamokslo momentas, ir Artiomas įdėmiai įsiklausė.

- Tam, kad žemė taptų rojumi, reikia pašalinti piktus žmones, - grės­
mingai ištarė Jonas. - Mūsų protėviams buvo pasakyta, kad apsivalymas
įvyks per Armagedoną - Dievo karą prieš blogį. Paskui Šėtonas bus su­
rakintas tūkstančiams metų. Nebeliks nieko, kas galėtų pakenkti žemei.
Gyva liks tik Dievo tauta! Tūkstantį metų žemę valdys Karalius Jėzus
Kristus! - senolis nukreipė liepsnojantį žvilgsnį į gretimas klausytojų
eiles. - Ar Jūs suprantate ką tai reiškia? Dievo karas prieš blogį jau bai­
gėsi! Tai, kas nutiko šiai nuodėmingai žemei,- tai ir yra Armagedonas!
Blogis pavirto pelenais! Remiantis pranašystėmis, išliks tik Dievo tauta.
Mes, gyvenantys metro, ir esame Dievo tauta! Mes išgyvenome Arma­
gedoną! Dievo Karalystė įsiviešpataus! Greitai nebeliks nei senatvės,
nei ligų, nei mirties! Sergantieji išgis, seni vėl taps jauni! Jėzui valdant
tūkstantį metų, ištikimi Dievui žmonės pavers žemę rojumi, Dievas
prikels gyvenimui milijonus mirusiųjų!

Artiomas prisiminė Suchojaus ir Chanterio pokalbį apie tai, kad
radiacijos lygis paviršiuje nesumažės dar mažiausiai penkiasdešimt

233

metų, apie tai, kad žmonija pasmerkta, kad atsiras kitos biologinės rū ­
šys... Senolis neaiškino, kaip būtent nutiks, kad žemės paviršius pavirs
žydinčiu rojumi. Ir nors Artiomui knietėjo jo paklausti, kas per klaikūs
augalai žydės šiame išdegintame rojuje, ir kokie žmonės išdrįs pakilti į
paviršių ir ten apsigyventi, ir ar buvo jo tėvai Šėtono vaikais, ir ar už tai
jie žuvo kare prieš blogį, bet jis nieko nepasakė. Toks apmaudas ir toks
nepasitikėjimas užplųdo jį, kad akims pasidarė karšta, ir jis gėdingai
pajuto nusiritusią per skruostą ašarą. Sukaupęs drąsą, jis ištarė:

- Kažin, ką sako Jehova, mūsų tikrasis Dievas, apie begalvius m u­
tantus?..

Klausimas pakibo ore. Seniūnas Jonas net nepažvelgė jo pusėn, bet
stovintysis šalia atsisuko į jį su išgąsčiu, ir aplink jį kaipmat nebeliko
žmonių, tarytum nuo jo sklido nemalonus kvapas. Brolis Matfėjus pa­
ėmė jį už rankos, bet Artiomas išsilaisvino ir, stumdydamas glaudžiai
stovinčius brolius, ėmė brautis išėjimo link. Keliskart jam kažkas bandė
pakišti koją, kartą net sudavė kumščiu per nugarą, buvo galima išgirsti
piktą šnabždesį.

Jis išėjo iš Karalystės salės ir perėjo per valgyklą. Čia dabar buvo daug
žmonių, visi sėdėjo prie stalų, prieš juos buvo padėti aliuminio dubenė­
liai, o vidury vyko kažkas įdomaus, nes visų akys buvo nukreiptos ten.

- Prieš pradedant valgyti, broliai, - kalbėjo liesas neišvaizdus žmo­
gus kreiva nosimi, - paklausykime mažojo Davido ir jo istorijos, kuri
papildys šiandien išgirstą pamokslą apie prievartą.

Jis pasitraukė į šoną, ir jo vietą užėmė putlus riestanosis berniukas
balkšvais plaukais.

- Jis buvo įtūžęs ir ketino mane sumušti, - pradėjo Davidas tokiu
tonu, kokiu dažnai vaikai pasakoja mintinai išmoktą eilėraštį. - Ti­
kriausiai, tiesiog dėl to, kad aš buvau mažo ūgio. Aš atsitraukiau atgal ir
sušukau: „Stok! Palauk! Nemušk manęs! Aš juk tau nieko nepadariau. Ar
aš tave nuskriaudžiau? Tu geriau papasakok, kas nutiko?" - ant Davido
veido atsirado surepetuota dvasinga išraiška.

- Ir ką gi tau pasakė tas baisus dičkis? - susijaudinęs įsiterpė liesas
vyras.

- Paaiškėjo, kad kažkas pavogė jo pusryčius, ir jis tiesiog išliejo savo
susierzinimą ant pirmojo pasitaikiusio, - paaiškino Davidas, bet kaž­
kas jo balse vertė suabejoti, ar jis pats gerai supranta pasakytų žodžių
prasmę.

234

- Ir kaip tu pasielgei? - didindamas įtampą, ragino liesas vyras.
- Aš tiesiog jam pasakiau: „Jeigu tu mane sumuši, tai tau nesugrąžins
tavo pusryčių", ir pasiūliau jam kartu nueiti pas brolį virėją ir papasakoti
apie tai, kas įvyko. Mes paprašėme dar vienų pusryčių. Jis paspaudė man
ranką ir nuo to karto visada buvo su manimi draugiškas.
- Ar čia yra žmogus, nuskriaudęs mažąjį Davidą? - paklausė liesas
vyras tyrėjo balsu.
Kaipmat pakilo ranka ir stambus vaikinas, maždaug dvidešimties,
kvailu ir piktu veidu, ėmė brautis improvizuotos scenos link, kad pa­
pasakotų, kaip stebuklingai jį sujaudino mažojo Davido žodžiai. Jam
sunkokai sekėsi, mažylis akivaizdžiai buvo gabesnis mokytis žodžių,
kurių prasmės nesuprato. Kai pasirodymas baigėsi, o mažąjį Davidą ir
atgailaujantį dičkį palydėjo pritariantys plojimai, liesas vyras vėl užėmė
jų vietą ir jausmingai kreipėsi į sėdinčiuosius:
- Taip, švelnūs žodžiai turi didžiulę jėgą! Kaip rašoma Biblijoje,
švelnūs žodžiai gali ir kaulą perlaužti. Švelnumas ir nuolankumas nėra
silpnybė, o numylėtieji mano broliai, už šių savybių slepiasi didžiulė
valios jėga! Ir pavyzdžiai iš Šventosios Biblijos įrodo tai... - Ir, suradęs
savo knygutėje reikalingą puslapį, jis su užsidegimu ėmė skaityti kaž­
kokią istoriją.
Artiomas pajudėjo toliau, lydimas nustebusių žvilgsnių, ir pagaliau
pateko į pirmąjį vagoną. Ten jo niekas nesulaikė, ir jis jau ketino išeiti,
bet Bokšto sargybinis, geraširdis ir ramus storulis, džiugiai pasveikinęs
jį prie įėjimo, dabar užtvėrė jam kelią savo sunkiu kūnu, suraukęs vešlius
antakius, griežtai paklausė, ar turi Artiomas leidimą išeiti. Nei apeiti,
nei pastumti jį atrodė neįmanoma.
Išklausęs Artiomo pasiaiškinimus, apsaugininkas sausai trakštelėjęs
išmankštino kumščius ir puolė Artiomą. Užguitai žvalgydamasis į šalis,
jis prisiminė mažojo Davido istoriją. Galbūt, jam vertėjo pasidomėti,
ar nepavogė kas nors jo pusryčių, o ne užpulti į dramblį panašų apsau­
gininką?
Laimei, čia pasirodė brolis Timofėjus ir, švelniai nužvelgęs apsaugi­
ninką, ištarė:
- Šis berniukas gali eiti, mes nieko nelaikome prieš valią.
Apsaugininkas, pažvelgė į jį su nuostaba ir klusniai pasitraukė į šalį.
- Bet leisk man bent šiek tiek palydėti tave, o numylėtasis mano broli
Artiomai, - tarė brolis Timofėjus, ir Artiomas, nepajėgęs priešintis jo

235

balso magijai, linktelėjo. - Galbūt, pirmam kartui tau pasirodė neįpras­
ta tai, kaip mes čia gyvename, - raminančiai kalbėjo Timofėjus, - bet
dabar Dievo sėkla pasėta tavyje, ir mato mano akys, kad ji pateko į
palaimingą dirvą. Noriu tau papasakoti tik tai, kaip nevalia tau dabar
elgtis, kai Dievo Karalystė taip arti, kaip niekad, kad nebūtum atstum­
tas. Tu turi išmokti nekęsti blogio ir vengti visko, ko nekenčia Dievas:
paleistuvavimo, reiškiančio neištikimybę, veidmainystės, kraujomaišos
ir homoseksualumo, azartinių žaidimų, melo, vagysčių, pykčio prie­
puolių, prievartos, burtų, spiritizmo, girtavimų, - greitakalbe vardino
brolis Timofėjus, nerimastingai žvelgdamas Artiomui į akis. - Jeigu tu
myli Dievą ir nori jam įtikti, atsikratyk šių nuodėmių! Tau gali suteik­
ti pagalbą tavo brandūs draugai, - pridūrė jis, tikriausiai turėdamas
omenyje save. - Gerbk Dievo vardą, skleisk žinią apie Dievo Karalystę,
nedalyvauk šio pikto pasaulio darbuose, venk žmonių, kurie tau sako
priešingai, nes jų lūpomis kalba Šėtonas, - murmėjo jis, bet Artiomas
nieko negirdėjo, jis ėjo vis greičiau, ir brolis Timofėjus jau nebespėjo
paskui jį. - Pasakyk, kur galėsiu tave rasti kitą kartą? - uždusęs, šuktelėjo
jis iš jau gana didelio atstumo.

Artiomas nieko neatsakęs puolė bėgti, ir jam už nugaros pasigirdo
kupinas nevilties klyksmas:

- Grąžink drabužį!..
Artiomas bėgo pirmyn, klupinėdamas, nieko nematydamas priešais
save, keliskart jis buvo nukritęs, susidraskęs delnus ir kelius į betono
grindis, bet sustoti nebuvo galima, per daug aiškiai jis matė juodą au­
tomatą, ir dabar jis nelabai tikėjo ^j o , kad broliai pasirinktų švelnius
žodžius vietoj prievartos, jeigu sugebėtų jį pagauti.
Jis dar vienu žingsniu buvo arčiau savo tikslo, jis jau buvo visai netoli
Poliso, kuris buvo toje pačioje linijoje, ir liko pereiti tik dvi stotis. Svar­
biausia, eiti pirmyn nei žingsnio nenusukant nuo kelio, ir tada...
Jis pasiekė Serpuchovo stotį ir, nesustodamas joje nė sekundės, tik
pasitikrinęs kryptį, vėl panėrė į juodą tunelio skylę, vedančią pirmyn.
Bet čia jam staiga kažkas nutiko.
Jau pamirštas tunelio baimės jausmas užgriuvo jį, prispaudęs prie
žemės, trukdydamas eiti, galvoti, kvėpuoti. Jam atrodė, kad jis jau buvo
pripratęs, kad po visų klajonių siaubas nebeišdrįs jam niekada įkyrėti.
Jis nejautė nei baimės, nei nerimo, kai ėjo iš Kinų kvartalo Puškino
stoties link, kai važiavo nuo Tverės Pavelecko stoties link, ir net kai

236

visiškai vienas žygiavo nuo Pavelecko Dobrynino stoties link. Ir štai -
tas jausmas sugrįžo.

Sulig kiekvienu žingsniu pirmyn šis jausmas slėgė vis labiau, kilo
noras nedelsiant apsisukti ir bėgti strimgalviais į stotį, kur buvo bent
kokia nors šviesa, kur buvo žmonės, kur nugaros nekuteno nuolatinis
pikto ir įdėmiai stebinčio žvilgsnio jausmas.

Jis per daug bendravo su žmonėmis, ir dėl to jis nebejautė to, kas
apėmė jį tada, išeinant iš Aleksejevsko stoties: kad metro - tai ne tik
kadaise pastatyta transporto konstrukcija, ne tik atominė slėptuvė, ne tik
dešimties tūkstančių žmonių gyvenamoji vieta. Kad kažkas jam įkvėpė
paslaptingą, su niekuo nesulyginamą gyvybę, kad metro turi neįprastą
ir nesuprantamą žmogui protą ir svetimą jam sąmonę.

Tas jausmas buvo toks aiškus ir ryškus šią minutę, kad Artiomas pa­
manė, kad tunelio baimė - tai tiesiog šios didžiulės būtybės priešiškumas
smulkiems padarams, knibždantiems jo kūne. Ši būtybė nenorėjo, kad
Artiomas eitų pirmyn, ji prieštaravo jo žūtbūtiniam tikslo siekimui. Ir
jo pasipriešinimas stiprėjo sulig kiekvienu nueitu metru.

Jis ėjo visiškoje tamsoje, ir dėl to, tarytum iškritęs iš erdvės ir iš laiko
tėkmės, jis nematė savo rankų, net prikišęs jas prie pat veido. Jam atrodė,
kad nuo šiol jo kūnas nustojo egzistuoti, jis tarytum nėjo per tunelį, o
tarytum švari proto substancija sklandė nežinomoje dimensijoje.

Jis nematė dingstančių atgal sienų, ir dėl to atrodė, kad jis stovi
vietoje ir nepajudėjo pirmyn nė žingsnio, kad jo kelionės tikslas toks
pat nepasiekiamas, kaip ir prieš penkias, ir prieš dešimt minučių. Taip,
kojos skaičiavo pabėgius, ir tai liudijo apie tai, kad jis juda erdvėje. Kita
vertus, signalas, pranešantis jo smegenims apie kiekvieną naują pabėgį,
ant kurio stojo jo koja, buvo toks vienatipis, tarytum kartą įrašytas ir
dabar be galo besikartojantis. Tai taip pat vertė suabejoti judėjimo rea­
lumu. Ar judėdamas jis artėja prie tikslo? Staiga su visomis detalėmis jis
prisiminė matytą vaizdinį, kuris, atrodo, pateikė išsigelbėjimo atsakymą
į jį kankinusį klausimą.

Jis papurtė galvą, norėdamas išmesti iš jos šias kvailas, nereikalin­
gas, paralyžiuojančias raumenis ir protą mintis, bet jos tik dar labiau
sustiprėjo nuo šio silpnybės pasireiškimo ir ėmė dar labiau trukdyti. Ir
tada, ar nuo baimės dėl to kažko nežinomo, pikto, priešiško, kas tirštėjo
jam už nugaros, ar dėl to, kad įrodytų pats sau, kad jis vis dėlto juda, jis
ėmė bėgti pirmyn su triguba jėga. Ir vos spėjo sustoti, šeštuoju jausmu
pajutęs, kad priekyje yra kliūtis, ir stebuklo dėka nekliudė jos.

237

Atsargiai apčiupinėjęs rankomis šaltą surūdijusią geležį, iš guminių
intarpų kyšančias stiklo šukes, plieninius ratų blynus, jis suprato, kad ta
paslaptinga kliūtis buvo traukinys. Sąstatas, atrodo, buvo apleistas, bet
kokiu atveju, aplink jį nebuvo nieko girdėti. Prisiminęs baisų Michailo
Porfirjevičiaus pasakojimą, Artiomas nusprendęs neiti vidun, apėjo
traukinį, spausdamasis prie tunelio sienos. Kai sąstatas pagaliau baigėsi,
jis su palengvėjimu atsiduso ir suskubo eiti toliau.

Tamsoje bėgti buvo sunku, bet jo kojos prisitaikė, ir jis bėgo tol, kol
staiga priekyje pamatė degančio laužo šviesą.

Tai buvo neišpasakytas palengvėjimas - žinoti, kad jis atsidūrė realia­
me pasaulyje, ir kad šalia jo yra realių žmonių. Nesvarbu, kaip jie nusitei­
kę jo atžvilgiu, tegul tai būna žudikai, vagys, sektantai, revoliucionieriai,
neturi reikšmės, svarbiausia, kad jie būtų tokie pat sutvėrimai kaip ir
jis, iš kūno ir kraujo. Jis nė sekundę nesuabejojo, kad čia jis galės rasti
prieglobstį nuo nematomo didžiulio padaro, kuris norėjo jį pasmaugti,
arba, galbūt, nuo savo paties pasiutusio proto?..

Prieš jo akis iškilo toks keistas vaizdas, kad jis negalėjo užtikrintai
pasakyti, ar jis grįžo į tikrovę ar vis dar klaidžioja po savo paties pasą­
monės užkaborius.

Poliankos stotyje, o tai galėjo būti tik ji, degė tik vienas nedidelis
laužas, bet kadangi daugiau čia jokių šviesos šaltinių nebuvo, atrodė,
kad jis dega ryškiau nei elektrinės Pavelecko stoties lempos. Prie laužo
sėdėjo du žmonės, vienas nugara, o kitas veidu į Artiomą, bet nė vienas
jų nepastebėjo ir neišgirdo jo, jie tarsi buvo atskirti nuo jo nematoma
siena, izoliavusia juos nuo išorinio pasaulio.

Visa stotis, kiek jos buvo matyti laužo šviesoje, buvo užversta įvai­
riausiu šlamštu: buvo galima atskirti sulūžusių dviračių, automobilių
padangų, baldų ir kažkokios įrangos likučių kontūrus, kyšojo makula­
tūros krūva, iš kurios sėdintieji retkarčiais ištraukdavo kelis laikraščius
ar kokią knygą ir mesdavo į laužą. Tiesiai priešais ugnį stovėjo kažkieno
baltas gipso biustas ant paklotės, šalia jo gulėjo jaukiai susirangius katė.
Daugiau čia nebuvo nė vienos gyvos dvasios.

Vienas iš sėdinčiųjų kažką ramiai pasakojo kitam. Prisiartinęs labiau,
Artiomas nugirdo:

- Juk sklinda gandai apie Universitetą... Beje, visiškai klaidingi. Tai
vis senovės mitų atgarsiai apie požeminį miestą, tą kuris kadaise buvo
Metro-2 dalimi. Žinoma, negalima nieko teigti visiškai įsitikinus. Čia

238

išvis nieko negalima sakyti. Mitų ir legendų imperija. Metro-2 būtų,
žinoma, pagrindiniu auksiniu mitu, jeigu apie jį žinotų daugiau žmonių.
Paimkime kad ir tikėjimą Nematomais Stebėtojais!..

Artiomas priėjo dar arčiau, kai tas, kuris sėdėjo į jį nugara, pranešė
savo pašnekovui:

- Ten kažkas yra.
- Žinoma, - linktelėjo antrasis.
- Gali prisėsti prie mūsų, - tarė pirmasis, kreipdamasis į Artiomą,
bet nepasukdamas į jį galvos. - Vis vien toliau dabar negalima.
- Kodėl? - sunerimo Artiomas. - Ten kažkas yra, tame tunelyje?
- Žinoma, nieko nėra, - kantriai paaiškino sėdintis nugara. - Kas ten
eis? Ten dabar negalima, aš juk sakau. Todėl sėskis.
- Ačiū, - Artiomas nedrąsiai žengė pirmyn ir atsisėdo priešais biustą.
Jiems jau buvo virš keturiasdešimt. Vienas - žilstantis, kvadratiniais
akiniais, antrasis - šviesiaplaukis, liesas, su nedidele barzdele. Abu dėvė­
jo senus vatinius, įtartinai neatitinkančius jų veidų. Jie rūkė, įkvėpdami
dūmus per ploną žarną iš panašaus į kaljaną prietaiso, nuo kurio sklido
svaiginantis aromatas.
- Kuo vardu? - pasidomėjo šviesiaplaukis.
- Artiomas, - mechaniškai atsakė vaikinas, užsiėmęs šių keistų žmo­
nių tyrinėjimu.
- Artiomu jį vadina, - perdavė šviesiaplaukis kitam.
- Na, čia tai aišku, - atsakė tas.
- Aš Eugenijus Dmitrijevičius. O čia Sergejus Andrejevičius, - tarė
šviesiaplaukis.
- Gal nereikia taip oficialiai? - sudvejojo Sergejus Andrejevičius.
- Ne, Serioža, jeigu jau mes nugyvenom iki tokio amžiaus, tai reikia
tuo naudotis, - paprieštaravo Eugenijus Dmitrijevičius. - Statusas ir
panašiai.
- Na, ir kas toliau? - tada paklausė Sergejus Andrejevičius Artiomo.
Klausimas nuskambėjo labai keistai, tarytum jis reikalautų tęsinio,
nors nebuvo jokios pradžios, ir Artiomą tai smarkiai sutrikdė.
- Artiomas, tai Artiomas, bet tai dar nieko nereiškia. Kur gyveni, kur
eini, kuo tikiu, kuo netiki, kas kaltas ir ką daryti? - paaiškino Sergejaus
Andrėj evičiaus mintį šviesiaplaukis.
- Kaip tada, atsimeni? - staiga neaišku dėl ko pasakė Sergejus An­
drejevičius.

239

- Taip taip! - nusijuokė Eugenijus Dmitrijevičius.
- Gyvenu VDNH... gyvenau anksčiau, bent jau, - nenoriai pradėjo
Artiomas.
- Kaip tai... Kas padėjo batą ant valdymo pulto? - šyptelėjo šviesia­
plaukis.
- Taip! Nėra daugiau jokios Amerikos! - nusišaipė Sergejus Andre­
jevičius, nusiimdamas akinius ir apžiūrinėdamas juos prieš šviesą.
Artiomas baigščiai pažvelgė į juos dar kartą. Galbūt, geriau eiti iš čia,
kol dar ne vėlu? Bet tai, apie ką jie kalbėjo, prieš jį pastebint, sulaikė jį
prie šio laužo.
- O ką jūs kalbėjote apie Metro-2? Jūs man atleiskite, aš šiek tiek
nugirdau, - droviai prisipažino jis.
- Nori įsitraukti į pagrindinę metro legendą? - globėjiškai nusišyp­
sojo Sergejus Andrejevičius. - Kas būtent tau kelia nerimą?
- Jūs kalbėjote apie kažkokį požeminį miestą ir kažkokius stebėtojus...
- Na, apskritai Metro-2 - tai sovietinio panteono Dievų slėptuvė,
jeigu blogio jėgos nugalės... - įsistebeilijęs į lubas ir leisdamas dūmų
ratilus, iš lėto pradėjo Eugenijus Dmitrijevičius. - Legendos byloja,
kad po miestu, kurio miręs kūnas guli ten, viršuje, buvo pastatytas dar
vienas metro, išrinktiesiems. Tai, ką tu matai aplink save - tai metro
bandai. Tai, apie ką kalba legendos, - piemenims ir jų šunims. Pačioje
pradžioje, kai piemenys dar valdė bandą, jie valdė iš ten, bet paskui jų
jėgos nusilpo, ir avys išsilakstė. Tik vieni vartai jungė šiuos du pasaulius,
ir, jeigu tikėti padavimais, jie yra ten, kur dabar žemėlapis perskeltas
perpus, - Sokolnikų šakoje, kažkur už Sporto stoties. Paskui įvyksta
kažkas, dėl ko išėjimas į Metro-2 uždaromas amžiams. Gyvenantys
čia praranda bet kokias žinias apie tai, kas vyksta „tena, ir M etro-2
egzistavimas tapo kažkokiu mitiniu ir nerealiu reiškiniu. Bet, - jis
iškėlė aukštyn pirštą, - nepaisant to, kad išėjimo į Metro-2 nebėra, tai
visiškai nereiškia, kad jis nustojo egzistavęs. Priešingai, jis mus supa.
Jo tuneliai apipynė mūsų metro tarpustotes, o jo stotys yra, galbūt, už
kelių žingsnių nuo mūsų stočių sienų. Šie du statiniai neišskiriami, jie,
kaip vieno organizmo kraujotakos sistema ir limfagyslės. Ir tie, kas tiki,
kad piemenys negalėjo palikti savo bandos likimo valiai, kalba, kad jie
nejučia dalyvauja mūsų gyvenime, nukreipia mus, stebi kiekvieną mūsų
žingsnį, bet niekaip savęs neparodo ir neleidžia apie save sužinoti. Tai
ir yra tikėjimas Nematomais Stebėtojais.

240

Katė, susirangiusi šalia apsmilkusio biusto, pakėlė galvą ir, atmerkusi
didžiules spinduliuojančias žalias akis, pažvelgė į Artiomą netikėtai
aiškiai ir prasmingai. Jos žvilgsnis neturėjo nieko bendro su gyvūno
žvilgsniu, ir Artiomui atrodė, kad jos akimis dabar jį įdėmiai tyrinėja
kažkas kitas. Bet kai katė nusižiovavo, iškišdama rožinį aštrų liežuvėlį,
įsikniaubė snukiu į savo paklotę, ir ėmė snausti, nemalonus jausmas
išgaravo.

- Bet kodėl žmonės nenori, kad apie juos žinotų? - prisiminė savo
klausimą Artiomas.

- Taigi, yra dvi priežastys. Pirma, avys nusidėjo tuo, kad atstūmė savo
piemenis jų silpnybės akimirką. Antra, per tą laiką, kai M etro-2 buvo
atkirstas nuo mūsų pasaulio, piemenys vystėsi kiek kitaip nei mes, ir
dabar jie jau nebe žmonės, o aukštesnio lygio sutvėrimai, kurių logika
mums neaiški ir mintys nepavaldžios. Neaišku, ką jie sumanė mūsų me­
tro atžvilgiu, bet jie gali viską pakeisti, jie gali mus sugrąžinti į prarastą
nuostabųjį pasaulį, nes jie vėl atgavo savo turėtas galias. Kadangi kartą
mes stojome prieš juos ir išdavėme, jie nebedalyvauja mūsų likime.
Tačiau jie yra visur, ir jie girdi kiekvieną mūsų atodūsį, mato kiekvieną
žingsnį, kiekvieną smūgį - viską, kas vyksta metro. Kol kas jie tik stebi.
Ir tik tada, kai mes išpirksime savo baisią nuodėmę, jie parodys mums
savo palankumą ir išties mums pagalbos ranką. Tada prasidės atgi­
mimas. Taip kalba tie, kurie tiki Nematomais Stebėtojais, - jis nutilo,
įkvėpdamas aromatinius dūmus.

- Bet kaip žmonės gali išpirkti savo kaltę? - paklausė Artiomas.
- To niekas nežino, išskyrus pačius Nematomus Stebėtojus. Žmonės
to nesuvokia, nes jie nesupranta Stebėtojų logikos ir mąstymo.
- Tada gaunasi, kad žmonės niekada negalės išpirkti savo nuodė­
mės? - stebėjosi Artiomas.
- Tai tave trikdo? - gūžtelėjo pečiais Eugenijus Dmitrijevičius ir taip iš­
leido dar du didelius gražius dūmo ratilus, kad vienas praslydo pro kitą.
Stojo tyla, iš pradžių lengva ir skaidri, bet palaipsniui tirštėjanti ir vis
labiau garsėjanti ir juntama. Artiomas pajuto augantį poreikį nutraukti
ją bet kokia nieko nereiškiančia fraze ar beprasmiu garsu.
- O jūs iš kur? - sugalvojo jis.
- Aš anksčiau gyvenau Smolensko stotyje, netoli, maždaug penkios
minutės iki metro, - atsakė Eugenijus Dmitrijevičius, ir Artiomas ap­
stulbęs įsistebeilijo į jį: kaip gi jis gyveno „netoli" metro? Netoli stoties,

241

jis tikriausiai turėjo omenyje, tunelyje? - Tekdavo eiti per čeburekų
palapines, mes kartais ten alų pirkdavome, o šalia tų palapinių dažnai
prostitutės stovėdavo, jos ten turėjo... hm... štabą, - pratęsė Eugenijus
Dmitrijevičius, ir Artiomas susiprotėjo, kad kalba eina apie senuosius
laikus, apie tai, kad buvo „dar iki“.

- Taip... aš irgi ten netoliese gyvenau, Kalinino prospekte, daugiaaukš-
tyje, - tarė Sergejus Andrejevičius. - Kažkas man sakė prieš penkerius
metus, pažįstamas stalkeris jam pasakojo, kuris į Knygos namus buvo
įsibrovęs, kad iš tų daugiaaukščių nieko nebeliko... Tai štai, Knygos na­
mai stovi, ir knygos guli net nepaliestos, įsivaizduoji? O iš daugiaaukščių
tik dulkės ir betono blokai teliko. Keista.

- O kaip jūs tada gyvenote? - pasidomėjo Artiomas.
Jis mėgo uždavinėti šį klausimą vyresniems žmonėms ir klausytis,
kaip jie, metę visus savo darbus, su malonumu pasinerdavo į prisimi­
nimus, kaip gi buvo - „tada". Jų akis užvilkdavo svajinga migla, balsas
imdavo skambėti visiškai kitaip, ir veidai tarytum atjaunėdavo dešimčia
metų. Ir tegul tie vaizdai, kurie kildavo jiems prieš akis, visiškai nebuvo
panašūs į vaizdus, kuriuos matė Artiomas jų pasakojimų metu, vis dėlto
tai buvo labai įdomu.
- Matai, gyvenau tada labai gerai. Mes tada ... hm... šėldavom, -
traukdamas dūmą, atsakė Eugenijus Dmitrijevičius. Čia Artiomas tikrai
įsivaizdavo ne tai, ką turėjo omenyje šviesiaplaukis, ir antrasis, pastebė­
jęs jo sutrikusią veido išraišką, paskubomis paaiškino:
- Linksminomės, gerai leidome laiką.
- Taip, būtent tai turėjau omeny. Gerai šėldavom, - patvirtino Eu­
genijus Dmitrijevičius. - Aš turėjau žalią „Moskvič-2141“, aš jam visą
atlyginimą išleisdavau, na, muzikai įrengti, tepalams pakeisti, kartą
sukvailiojęs net sportinį karbiuratorių įstačiau, - jis akivaizdžiai per­
sikėlė visa dvasia į tuos saldžius laikus, kai galėdavai tiesiog imti ir
įstatyti sportinį karbiuratorių, ir jo veide atsirado ta svajinga išraiška,
kurią taip mėgo Artiomas. Gaila tik, kad iš visko, kas buvo pasakyta,
ne viskas buvo aišku.
- Abejoju ar Artiomas žino kas yra „Moskvič“, nekalbant jau apie
karbiuratorius, - nutraukė saldžius bičiulio prisiminimus Sergejus An­
drejevičius.
- Kaip tai nežino? - liesas vyras įbedė piktą žvilgsnį į Artiomą.
Tas įsispoksojo į lubas, mėgindamas susidėlioti mintis.

242

- O kodėl jūs čia knygas deginate? - perėjo jis į kontrpuolimą.
- Perskaitėme jau, - atsakė Eugenijus Dmitrijevičius.
- Knygose nėra tiesos! - pamokančiai atsakė Sergejus Andrejevi­
čius.
- Tu geriau papasakok, kokį čia dabar drabužį dėvi? Tu kartais ne
sektantas? - kirto atsakomąjį smūgį Eugenijus Dmitrijevičius.
- Ne ne, ką jūs, - suskubo pasiteisinti Artiomas. - Bet jie mane pri­
glaudė, padėjo, kai man buvo labai blogai, - bendrais bruožais apibūdino
jis savo būklę, netikslindamas, kaip būtent jam buvo blogai.
- Taip taip, būtent taip jie ir dirba. Atpažįstu braižą. Našlaičiai ir
varguoliai... hm... ar kažkas panašaus, - linktelėjo Eugenijus Dmitri­
jevičius.
- Žinote, aš dalyvavau jų susirinkime: jie ten labai keistus dalykus
pasakoja, - pasakė Artiomas. - Aš pastovėjau, paklausiau, bet neištvė­
riau ilgiau. Pavyzdžiui, kad pagrindinė Šėtono piktadarystė yra tame,
kad jis panoro būti šlovingu ir garbinamu... Aš anksčiau maniau, kad
ten viskas buvo daug rimčiau. O čia tiesiog pavydas, pasirodo. Nejaugi
pasaulis toks paprastas ir viskas sukasi aplink tai, kad kažkas nepasida­
lino su kitu šlovės ir pasiekėjų?..
- Pasaulis nėra toks paprastas, - užtikrino Sergejus Andrejevičius,
perimdamas kaljaną iš šviesiaplaukio ir įtraukdamas dūmą.
- Ir dar kai kas... Štai jie ten sako, kad pagrindinės Dievo savybės - tai
gailestingumas, gerumas, sugebėjimas atleisti, kad jis - meilės Dievas,
kad jis visagalis. Bet už vieną nusižengimą žmogus buvo išvarytas iš ro­
jaus ir tapo mirtingu. Paskui miršta daugybė žmonių, ir galiausiai Dievas
siunčia savo sūnų, kad tas išgelbėtų žmones. Jis miršta siaubinga mirtimi,
aš anksčiau esu girdėjęs, kad prieš mirtį jis kreipėsi į Dievą, klausė, kodėl
šis jį apleido. Ir kamgi visa tai? Tam, kad savo krauju išpirktų pirmojo
žmogaus nuodėmę, kurią Dievas pats išprovokavo ir už tai nubaudė, ir
kad žmonės grįžtų į rojų ir vėl taptų nemirtingais. Kažkoks beprasmis
tąsymasis, juk buvo galima tiesiog nebausti taip griežtai juos visus už
tai, ko jie net nedarė. Arba atšaukti bausmę, nes suėjo senaties terminas,
bet kamgi aukoti mylimą sūnų, ir dar paskui jį išduoti? Kur čia meilė,
kur čia gebėjimas atleisti, kur čia visagališkumas?..
- Gana primityviai ir grubiai išdėstyta, bet ir drauge pakankamai
teisingai, - perduodamas kaljaną bičiuliui, pritarė Artiomo aistringai
kalbai Sergejus Andrejevičius.

243

- Štai ką aš galių pasakyti šiuo klausimu... - įtraukdamas į plaučius
dūmą ir palaimingai šypsodamasis, Eugenijus Dmitrijevičius minutei
nutilo, ir vėliau tęsė: - Tai štai, jeigu jų Dievas ir turi kažkokių ypatingų
savybių - tai jau tikrai ne meilę, ne teisingumą ir ne gebėjimą atleisti.
Sprendžiant iš to, kas vyko žemėje nuo jos ...mm... ėėė... sukūrimo mo­
mento, Dievui būdinga tik viena meilė: jam patinka įdomios istorijos.
Iš pradžių surengia sąmyšį, o paskui žiūri, kas iš to išeis. Jeigu pritrūks
skonio, įbers pipirų. Todėl teisus buvo senis Šekspyras: visas pasaulis - tai
teatras, tik deja visiškai ne toks, kokį jis turėjo omenyje, - užbaigė jis.

- Nuo pat ryto jau spėjai prisišnekėti tiek, kad kelis šimtmečius degsi
pragare, - pastebėjo Sergejus Andrejevičius.

- Vadinasi, turėsiu su kuo ten pasikalbėti, - Eugenijus Dmitrijevičius
perdavė kaljaną bičiuliui.

- Kita vertus, kiek įdomių pažinčių ten galima užmegzti, - pasakė
Sergejus Andrejevičius.

- Taip, jie tai jau tikrai. Bet, rimtai tariant, mūsiškiai irgi...
Abu Artiomo pašnekovai akivaizdžiai netikėjo tuo, kad už viską, ką
pasakė, jiems teks susimokėti. Bet Eugenijaus Dmitrijevičiaus ištarti
žodžiai apie tai, kad tai, kas vyksta su žmonija - tiesiog įdomi istorija,
privertė Artiomą susimąstyti.
- Aš gana daug įvairių knygų esu skaitęs, - pasakė jis, - ir mane
visada stebino tai, kad ten viskas ne kaip gyvenime. Na, suprantate,
ten visi įvykiai išsirikiuoja į vieną liniją, ir viskas tarpusavyje susiję,
vienas įvykis išprovokuoja kitą, niekas nevyksta be priežasties. Bet iš
tikrųjų juk viskas yra visiškai kitaip! Juk gyvenimas tiesiog pripildytas
nesusijusių įvykių, kurie vyksta su mumis atsitiktinai, ir nebūna taip,
kad viskas turėtų loginę seką. Arba štai dar: knygos, pavyzdžiui, baigiasi
toje vietoje, kur nutrūksta loginė grandis, tai yra pradžia - vystymasis -
pikas - ir pabaiga.
- Kulminacija, o ne pikas, - pataisė jį Sergejus Andrejevičius, nuo­
bodžiaujančiu veidu klausęsis Artiomo pastebėjimus.
Eugenijus Dmitrijevičius irgi nerodė ypatingo susidomėjimo Artio­
mo pasakojimais, jis prisitraukė prie savęs rūkymo prietaisą ir, įtraukęs
aromatinį dūmą, užlaikė kvėpavimą.
- Gerai, kulminacija, - kiek prislėgtai tęsė Artiomas. - Bet gyvenime
juk viskas ne taip, loginė grandis, pirma, gali nepasiekti savo pabaigos,
o antra, jeigu ir pasieks, tai tuo niekas nesibaigia.

244

- Turi omenyje, kad gyvenimas neturi siužeto? - padėjo jam sufor­
muluoti mintį Sergejus Andrejevičius.

Artiomas minutę pamąstė, paskui linktelėjo.
- O tu tiki likimu? - palenkęs galvą ant šono ir tyrinėjančiai žvelg­
damas į Artiomą, paklausė Sergejus Andrejevičius, o Eugenijus Dmi­
trijevičius susidomėjęs atsitraukė nuo kaljano.
- Ne, - ryžtingai atsakė Artiomas. - Nėra jokio likimo. Tiesiog
atsitiktiniai įvykiai, kurie mums nutinka, o mes jau paskui patys pri­
sigalvojame.
- Be reikalo... - nusiminęs atsiduso Sergejus Andrejevičius, griežtai
žiūrėdamas į Artiomą virš akinių. - Aš tau pasiūlysiu dabar mažą teoriją,
o tu pats nuspręsk, ar ji tinka tavo gyvenimui. Man atrodo, kad gyve­
nimas, žinoma, tuščias reikalas, ir prasmės jame apskritai nėra, ir nėra
likimo, tai yra tokio konkretaus, aiškaus, kad gimęs jau viską žinotum:
mano likimas - būti kosmonautu arba, tarkim, balerina, arba mirti
kūdikystėje... Ne, ne taip. Kai gyveni tau skirtą laiką... kaip čia geriau
paaiškinus... Gali nutikti taip, kad nutinka koks nors atsitikimas, kuris
verčia tave vienaip ar kitaip elgtis ir priimti tam tikrus sprendimus, be
to, dar turi laisvą pasirinkimą: nori daryk taip, nori kitaip. Bet jeigu tu
priimsi teisingą sprendimą, tai tolesni dalykai, kurie tau nutiks - tai jau
bus nebe atsitiktiniai, kaip tu juos vadini, įvykiai. Jie bus sąlygoti tuo
pasirinkimu, kurį tu padarei. Aš neturiu omeny, kad jeigu tu nusprendei
gyventi Raudonojoje linijoje iki tol, kol ji tapo raudona, ir kad iš ten tu
niekur nedingsi ir tau nutiks atitinkami dalykai, aš kalbu apie kitokias
plonybes. Apskritai, jeigu tu vėl atsidūrei kryžkelėje ir vėl priėmei rei­
kiamą sprendimą, paskui tau teks padaryti pasirinkimą, kuris tau jau
nebeatrodys atsitiktiniu, jeigu tu, žinoma, sugebėsi jį suprasti. Ir tavo
gyvenimas palaipsniui nustos būti atsitiktinumų rinkiniu, jis pavirs į
siužetą, kur viskas bus sujungta loginiais, nebūtinai tiesioginiais, ryšiais,
tai ir bus tavo likimas. Atitinkamoje stadijoje, jeigu tu pakankamai toli
nukeliavai savo pasirinktu keliu, tavo gyvenimas pavirsta tokiu siužetu,
kad tau ima nutikti keisti, nepaaiškinami pliko racionalizmo ar tavo
atsitiktinių įvykių teorijos atžvilgiu, dalykai. Užtat jie labai gerai įsilies
į siužetinės linijos logiką, į kurią dabar pavirto tavo gyvenimas. Manau,
likimas iš niekur neatsiranda, jį reikia pasiekti, ir jeigu tavo gyvenimo
įvykiai išsirikiuos į liniją ir sudarys siužetą, tada tu gali pasiekti tokius
tolius... Įdomiausia tai, kad žmogus gali ir nenumanyti, kad su juo tai

245

vyksta, arba įsivaizduoti tai, kas vyksta visiškai neteisingai, bandyti
sisteminti įvykius remiantis savo pasaulėžiūra. Bet likimas turi savo
logiką.

Ši keista teorija, iš pradžių pasirodžiusi Artiomui visiška abrakada­
bra, staiga privertė jį pažvelgti visai kitu kampu į visą tai, kas nutiko
jam nuo pat pradžių, kai jis sutiko su Chanterio pasiūlymu nukeliauti
iki Poliso.

Dabar visi jo nuotykiai, visos klajonės, kurios iki šiol jam atrodė kaip
nesėkmingi, žūtbūtiniai bandymai pasiekti savo tikslą, kurį jis bandė
pasiekti iš visur, kur tik jis buvo atsidūręs, prie kurio jį traukė, kaip
prie magneto, nors jis pats jau nebesuprato, kam jam to reikia, pasirodė
jam visai kitoje šviesoje, kaip sudėtingai organizuota sistema, sudaranti
įmantrią, bet gerai apgalvotą konstrukciją.

Jeigu laikyti Artiomo sutikimą priimti Medžioklio pasiūlymą pirmuo­
ju pasirinkto kelio žingsniu, kaip sakė Sergejus Andrejevičius, tai visi kiti
įvykiai - ir ekspedicija į Rygos stotį, ir tai, kad ten prie jo priėjo Burbo-
nas, ir Artiomas nenusigręžė nuo jo, - kitas žingsnis, ir kad Chanas išėjo
pasitikti Artiomo, nors galėjo likti Sucharevo stotyje, o Artiomas tada
liktų tunelyje amžiams... Bet visą tai buvo galima paaiškinti kiek kitaip,
bent jau Chanas įvardijo visiškai kitas savo veiksmų priežastis. Paskui
Artiomas patenka į fašistų nelaisvę, į Tverės stotį, jį turėjo pakarti, bet dėl
neįtikėtinų aplinkybių tarptautinė brigada nusprendžia užpulti Tverės
stotį būtent tą dieną. Jeigu aršūs revoliucionieriai būtų pasirodę viena
diena anksčiau, ar viena diena vėliau, Artiomo žūtis būtų neišvengiama,
ir tada jo kelionė būtų nutrūkusi.

Ar galėjo taip būti iš tikrųjų, kad jo užsispyrimas, kuris lydėjo jį
kelionės metu, turėjo įtakos tolimesnei įvykių eigai? Nejaugi ryžtas,
pyktis, neviltis skatinę jį žengti dar vieną žingsnį, galėjo neaiškiu būdu
suformuoti realybę, pindami iš netvarkingo nutikimų, kažkieno poelgių
ir minčių rinkinio vientisą sistemą, kaip sakė Sergejus Andrejevičius,
paversdami paprastą gyvenimą siužetu?

Iš pirmo žvilgsnio nieko panašaus negalėjo įvykti. Bet pagalvojus... Kaip
kitaip tada paaiškinti susitikimą su Marku, pasiūliusiu Artiomui vienintelį
galimą būdą kaip patekti į Hanzos teritoriją, ir svarbiausia, kad kol jis susi­
taikęs su savo dalia, valė tualetus, likimas, atrodo, nusisuko nuo jo, bet kai
jis, net nemėgindamas suvokti savo veiksmų, nieko nepaisydamas išėjo,
atsitiko neįmanomas dalykas: apsaugininkas, kuris žūtbūt turėjo būti savo

246

poste, kažkur dingo, ir net nebuvo jokio persekiojimo. Vadinasi, kai jis
grįžo iš į šoną sukančio kreivo takelio į savo pagrindinį kelią, pasielgė pa­
gal siužetinį savo gyvenimo paveikslą, toje stadijoje, kurioje jis yra dabar,
tai sukėlė rimtus realybės iškraipymus, pakeitus ją taip, kad pagrindinė
Artiomo likimo linija galėtų netrukdomai vystytis toliau?...

Tada tai turėtų reikšti, kad jam pasitraukus iš savo kelio, - likimas
kaipmat nusisuks nuo jo, ir jo nematomas skydas, saugantis dabar
Artiomą nuo žlugimo, beregint subyrės į šipulius, Ariadnės siūlas,
paskui kurį jis atsargiai žengia pirmyn, nutrūks, ir jis liks akis į akį su
siautėjančia tikrove, įsiutusią dėl jo įžūlaus pasikėsinimo į chaotišką
būties esmę... Galbūt tas, kuris kartą pamėgino apgauti likimą, kam
užteko lengvabūdiškumo tęsti ir po to, kai grėsmingi debesys pakibo
virš galvos, negali tiesiog imti ir pasitraukti iš kelio? Galbūt, jam viskas
pasibaigs laimingai, bet nuo to momento jo gyvenimas pavirs į kažką
absoliučiai neypatingo, pilko, ir niekada daugiau jame nenutiks nieko
įdomaus, stebuklingo, nepaaiškinamo, nes siužetas bus nutrauktas, o
pagrindinis veikėjas bus užmirštas...

Ar tai reiškia, kad Artiomas ne tik neturi teisės, bet ir nebegali išklysti
iš savo kelio? Štai jis, likimas? Likimas, kuriuo jis netikėjo tik todėl, kad
nemokėjo teisingai suprasti tai, kas vyksta aplink jį, nemokėjo perskai­
tyti ženklų, pasitaikiusių jo kelyje, ir naiviai laikė tolstantį horizontų
link specialiai jam pramintą taką - painių apleistų takelių, vedančių į
skirtingas puses, voratinkliu?

Bet, jeigu jis žengė savo pasirinktu keliu, jeigu jo gyvenimo įvykiai
sudarė vientisą siužetą, galingesnį už žmogaus protą ir valią, taip, kad jo
priešai imdavo akti, o draugai praregėti, kad laiku ateitų jam į pagalbą;
siužetas, valdantis tikrovę taip, kad neginčijami tikimybės dėsniai klus­
niai, tarytum plastilinas, keitė savo formą po nematomų rankų augančiu
spaudimu, stumdantį jį per gyvenimo šachmatų lentą... Jeigu tai buvo iš
tiesų taip, tada savaime atkrito klausimas, į kurį anksčiau buvo galima
atsakyti tik niūria tyla ir dantų sukandimu: kamgi visa tai? Dabar drąsa,
su kuria jis pats sau prisipažino ir atkakliai tvirtino kitiems, kad jokių
apvaizdų, jokio aukštesnio sumanymo, jokių dėsnių, jokio teisingumo
pasaulyje nėra ir nereikalinga, nes ėmė perprasti sumanymą, ir šiai
minčiai sunku buvo priešintis, ji buvo per daug gundanti, kad galėtų
nusisukti nuo jos su tuo kietakakčiu atkaklumu, su kuriuo jis atmetė
paaiškinimus, siūlomus jam žinomų religijų ir ideologijų.

247

Visa tai reiškė tik vieną.
- Aš daugiau nebegaliu čia likti, - aiškiai ištarė Artiomas ir atsistojo,
pajutęs, kaip nauja jėgų banga pripildo jo raumenis. - Aš daugiau nebe­
galiu čia likti, - pakartojo jis dar kartą, įsiklausydamas į savo balsą. - Aš
turiu eiti. Man reikia.
Ir, pamiršęs visas baimes, vijusias jį prie šio laužo, jis, nė karto neatsi­
gręžęs, grįžo prie platformos krašto ir nušoko ant bėgių. Ir jį apėmė tokia
ramybė, toks užtikrintumas tuo, kad pagaliau jis viską daro teisingai,
tarytum nukrypęs nuo kurso, jis visgi atsistojo ant tiesių blizgančių savo
likimo bėgių. Pabėgiai, kuriais jis žengė, dabar tarytum patys pralėkdavo
pro jį, nereikalaudami jokių pastangų. Po akimirkos jis visiškai dingo
migloje.
- Graži teorija, tiesa? - traukdamas dūmą paklausė Sergejus Andre­
jevičius.
- Galima pamanyti, kad tu ja tiki...- bambėdamas atsiliepė Eugenijus
Dmitrijevičius, glostydamas katei už ausies.

248

12 SKYRIUS

Liko tik vienas tunelis. Viso labo tik vienas tunelis, ir tikslas, kurio link
jis ėjo atkakliai ir desperatiškai, bus pasiektas. Du, galbūt, trys kilometrai
per sausą ir ramią tarpustotę, ir jis vietoje. Artiomo galvoje buvo beveik
tokia pat gaudi tuštuma, kaip ir šiame tunelyje, ir jis nebeuždavinėjo
sau klausimų. Dar keturiasdešimt minučių, ir jis vietoje. Keturiasdešimt
minučių, ir jo kelionė bus baigta.

Jis net nesuvokė, kad eina visiškoje tamsoje, kojos tęsė, nesuklysda-
mos, skaičiuoti pabėgius, jis tarytum pamiršo apie visus jam gresian­
čius pavojus, apie tai, kad jis neturi nei dokumentų, nei žibintuvėlio,
nei ginklo, kad jis apsivilkęs keistą sektantų apdarą, pagaliau, apie tai,
kad jis nieko niekada nėra girdėjęs nei apie šį tunelį, nei apie pavojus,
tykojančius jame keliauninkus.

Įsitikinimas tuo, kad kol jis eina savo pasirinktu keliu, jam niekas ne­
gresia, užvaldė visą jo sąmonę. Kur dingo neišvengiama tunelių baimė?
Kur išgaravo nuovargis ir netikėjimas?

Viską sugadino aidas.
Dėl to, kad šiame tunelyje buvo taip tuščia, žingsnių skambesys sklido
pirmyn ir atgal, ir, atsimušdamas nuo sienų, griaudėjo, palaipsniui tol­
damas ir pereidamas į šnaresį, ir atsiliepdavo per tokį laiką, kad atrodė,
jog eina ne tik Artiomas, bet ir dar kažkas kitas. Po kurio laiko šis pojūtis
tapo toks aštrus, kad Artiomas panoro sustoti ir įsiklausyti - ar žingsnių
aidas tęsia savo gyvenimą?
Keletą minučių Artiomas kovojo su pagunda, pats nepastebėdamas,
kaip jo žingsniai lėtėja ir tampa vis tylesni, kaip jis, nevalingai, suklus­
damas, ar tai atsiliepia aido garsumui. Pagaliau Artiomas sustojo. Bijo­
damas įkvėpti, kad patenkančio į plaučius oro triukšmas nesutrukdytų
jam išgirsti menkiausią krebždenimą tolumoje, jis stovėjo visiškoje
tamsoje ir laukė.
Tyla.

249

Dabar, kai jis nustojo judėti pirmyn, jis staiga prarado erdvės tikrumo
pojūtį. Kol ėjo, jis tarytum kabinosi batų padais į tikrovę. Sustojęs vidury
rašalo juodumo tunelio, jis staiga nustojo orientuotis kur jis yra.

Pasirodė.
Jam pasirodė, kad kai jis vėl pajudėjo iš vietos, vos girdimas žingsnių
aidas pasiekė jo ausis dar iki to, kai jo paties koja spėjo nusileisti ant
betono grindų.
Širdis ėmė stipriau plakti. Bet po akimirkos jis sugebėjo įtikinti save,
kad kreipti dėmesį į visokius šnaresius tunelyje kvaila ir beprasmiška.
Kurį laiką Artiomas stengėsi neklausyti visiškai aido. Paskui, kai jam
pasirodė, kad paskutinis iš nutylančių atgarsių prisiartino prie jo, jis
užsikimšo ausis ir ėjo toliau. Bet ir taip jis neištvėrė ilgai.
Po poros minučių patraukęs delnus nuo ausų ir žygiuodamas pirmyn,
jis su siaubu išgirdo, kad jo žingsnių aidas priekyje iš tikrųjų skamba
vis garsiau, tarsi artėdamas. Bet jam sustingus vietoje, garsai priekyje,
vėluodami dalį sekundės, irgi nutildavo.
Tai tunelis norėjo išbandyti Artiomą, jo sugebėjimus pasipriešinti
baimei. Bet jis nepasiduos. Jis jau per daug patyrė, kad išsigąstų tamsos
ir aido.
Aido?
Kažkas artinosi, dabar neliko jokių abejonių. Paskutinį kartą Artio­
mas sustojo, kai vaiduokliški žingsniai pasigirdo maždaug dvidešimties
metrų atstumu. Tai buvo taip nepaaiškinama ir šiurpu, kad, neištvėręs,
nubraukdamas nuo kaktos šaltą prakaitą, Artiomas, šūktelėjo į tamsą:
- Ar čia kas nors yra?..
Aidas atsiliepė bauginančiai arti, ir Artiomas nepažino savo balso.
Drebantys atgarsiai lenktyniaudami pasklido po tunelius, prarasdami
garsus: „čia kažkas... kažkas... kas...“ Niekas neatsiliepė. Ir staiga nu­
tiko kažkas neįtikėtino: jie ėmė grįžti atgal, kartodami jo klausimą,
atvirkštine tvarka rinkdami skiemenis ir skambėjo vis garsiau, kol kaž­
kas maždaug už trisdešimties žingsnių nuo jo pakartojo jo klausimą
išsigandusiu balsu.
Šito Artiomas negalėjo pakelti. Apsigręžęs, jis ėmė žygiuoti atgal, iš
pradžių stengdamasis eiti ne per greitai, o paskui, pamiršęs apie tai, kad
negalima nuolaidžiauti baimei, kliūdamas, ėmė bėgti. Bet jau po kelių
minučių jis suprato, kad dabar žingsniai aidi tuo pačiu dvidešimties
metru atstumu. Nematomas persekiotojas neketino jo paleisti. Uždu­

250