Dmitry.Glukhovsky.-.Metro.2033.2011.LT

Minutę viskas nuščiuvo. Klampynės žliugsėjimas ir čepsėjimas nesi­
liovė, ir Artiomas jau buvo pasiruošęs tam, kad labai greitai ji atsigaus
nuo įžūlaus mėginimo ją sužeisti ir vėl užtemdys jo protą.

Bet, viskas vyko priešingai, triukšmas pamažu ėmė tolti.
- Traukiasi! Ji traukiasi! - tiesiai jam prie ausies džiugiai šūkavo
Ulmanas.
Artiomas pakėlė galvą. Žibintuvėlių šviesoje buvo aiškiai matyti, kaip
masė, neseniai užėmusi beveik visą didžiulę salę, susigūžia ir atsitraukia,
grįždama prie eskalatorių.
- Greičiau! - Melnikas pašoko ant kojų. - Kai tik ji nušliauš žemyn,
visi paskui mane - štai į tą tunelį!
Artiomas nustebo, iš kur Melnikas buvo toks tikras, bet nieko ne­
paklausė, nuvertinęs jo ankstesnį neryžtingumą apsvaigimui. Dabar
stalkeris visiškai pasikeitė: tai vėl buvo blaiviai mąstantis, veržlus ir
negalintis pakęsti prieštaravimų būrio vadas.
Ilgai galvoti ne tik nebuvo laiko, bet ir noro. Vienintelis dalykas,
kuris dabar rūpėjo Artiomui, tai kaip kuo greičiau išnešti kailį iš šios
prakeiktos stoties, kol keistas padaras, gyvenantis Kremliaus rūsiuo­
se, neatsipeikėjo ir negrįžo jų suryti. Stotis nebeatrodė jam nuostabi
ir įspūdinga: dabar viskas čia atrodė priešiškai ir atstumiančiai. Net
darbininkai ir valstietės žvelgė į jį įtūžę nuo sieninių pano, o tie, kurie
šypsojosi, darė tai kažkaip apgaulingai.
Nušokę ant platformos, jie puolė į priešingą stoties galą. Antonas vi­
siškai atsigavo ir bėgo lygiai su kitais, ir dabar būrio niekas nebeužlaikė.
Po dvidešimties minučių beprotiškų lenktynių juodu tuneliu Artiomas
ėmė dusti, o ir kiti gerokai pavargo. Pagaliau stalkeris leido jiems pereiti
į greitą žingsnį.
- Kur mes einame? - pasivijęs Melniką, paklausė Artiomas.
- Manau, mes dabar esame po Tverės gatve... Netrukus išeisime prie
Majakovskio stoties. Ten sugalvosime.
- O kaip jūs žinojote, į kurį tunelį mums reikia eiti? - pasidomėjo
Artiomas.
- Buvo nurodyta žemėlapyje, kurį mes radome Genštabe. Bet aš
apie tai tik paskutinę akimirką prisiminiau. Nori tikėk, nori ne, bet kai
įžengėme į stotį, viskas iš galvos išgaravo.

401

Artiomas susimąstė. Tai reiškia, kad jo susižavėjimas Kremliaus
stotimi, paveikslais, skulptūromis, jos erdvumu ir didybe buvo lyg ir
ne jo? Ar tai buvo to keisto padaro, besislapstančio Kremliuje, pasiųsta
migla, apgaubusi jo sąmonę?

Paskui jis prisiminė pasibjaurėjimą ir baimę, kurią jam sukėlė stotis,
kai praėjo apsvaigimas. Ir jis taiga ėmė abejoti, ar tie jausmai taip pat
buvo jo. Galbūt, lygiai taip pat, kaip iki tol jiems perdavė susižavėjimą
ir norą likti stotyje kuo ilgiau, „skruzdžių liūtas" privertė juos pajausti
nenumaldomą norą bėgti iš ten strimgalviais, kai jie sužeidė jį?

Kokie jausmai apskritai priklausė Artiomui ir gimė jo galvoje? Ar
siaubingas padaras paleido jo sąmonę dabar ar jis ir toliau diktuoja jam
mintis ir įteigia išgyvenimus? Kada Artiomas pateko į jo hipnozinį lau­
ką? Ar jis apskritai turėjo kada nors pasirinkimo laisvę? Ir, apskritai, ar
galėjo būti jo pasirinkimas laisvas? Artiomas vėl prisiminė savo pokalbį
su dviem keistais Poliankos gyventojais.

Jis atsigręžė: už dviejų žingsnių nuo jo ėjo Antonas. Jis daugiau nebe-
įkyrėjo niekam klausinėdamas apie tai, kas nutiko jo sūnui, - kažkas jau
jam pasakė. Tėvo veidas sustingo ir apmirė, jo žvilgsnis buvo nukreiptas
į savo paties vidų. Ar suprato Antonas, kad jie buvo vos per žingsnį nuo
berniuko išgelbėjimo? Kad jo mirtis buvo kvailu atsitiktinumu? Bet
būtent ji išgelbėjo gyvybes kitiems. Atsitiktinumas ar auka?

- Žinote, juk mes visi, tikriausiai, tik Olego dėka išsigelbėjome. Tai
jo dėka jūs... atsigavote, - netikslindamas, kaip būtent tai įvyko, pasakė
vaikinas Antonui.

- Taip, - abejingai sutiko jis.
- Jis mums pasakė, kad jūs tarnavote raketinėje kariuomenėje. Stra­
teginėje.
- Taktinėje, - atsiliepė Antonas. - „Taškas", „Iskanderis".
- O granatsvaidžiai? „Viesulas", „Uraganas"? - šiek tiek luktelėjęs,
paklausė stalkeris, nugirdęs jų pokalbį.
- Irgi galiu. Aš liktinis buvau, mus daug ko išmokė. Be to, pats daug
kuo domėjausi, viską norėjau išbandyti. Kol pamačiau, prie ko tai pri­
veda.
Jo balse nebuvo nė mažiausio susidomėjimo požymio, kaip ir nebuvo
nerimo dėl to, kad jo saugoma paslaptis tapo žinoma pašaliniams. Jis
atsakinėjo trumpai, mechaniškai.

402

Melnikas, linktelėjęs, paliko juos, nueidamas į priekį.
- Mums labai reikalinga jūsų pagalba, - atsargiai bandydamas dirvą,
pasakė Artiomas. - Suprantate, pas mus VDNH vyksta keisti dalykai... -
pradėjo jis.
Ir iškart užsikirto: po to, ką jis matė per pastarąją parą, tai, kas vyko
VDNHy nebegąsdino taip smarkiai, neatrodė kažkuo išskirtiniu, galinčiu
sugriauti metro ir galutinai sunaikinti žmogų kaip biologinę rūšį. Su
šia mintimi Artiomas susidorojo, priminęs sau, kad ji gali būti ne jo, o
įpiršta iš svetur.
- Ten pas mus nuo paviršiaus patenka tokie padarai... - susiėmęs,
pratęsė jis.
Bet Antonas gestu jį sustabdė.
- Tiesiog pasakyk, ką reikia padaryti, ir aš padarysiu, - ištarė jis be jo­
kių emocijų. - Aš dabar turiu laiko... Kaip aš namo grįšiu be sūnaus?
Artiomas skubriai linktelėjo ir paliko jį vieną su savimi. Vaikinas
dabar jautėsi bjauriai: prašyti pagalbos žmogaus, kuris ką tik neteko
vaiko... Dėl jo, Artiomo, kaltės neteko...
Jis vėl pasivijo stalkerį. Panašu, kad Melnikas buvo puikios nuotai­
kos: atitrūkęs nuo būrio, jis niūniavo sau kažką po nosimi ir, pamatęs
Artiomą, nusišypsojo jam. Įsiklausęs į melodiją, kurią Melnikas bandė
atkurti, Artiomas pažino tą pačią dainą apie šventą karą, kurią dainavo
ant sąstato stogo.
- Žinote, aš pirmiausiai buvau nusprendęs, kad ši daina apie mūsų
karą su juočkiais, - prisipažino jis, - bet paskui supratau, kad ji apie
fašistus. Kas ją sukūrė, komunistai iš Raudonosios linijos?
- Šiai dainai jau šimtas, o gal net ir šimtas penkiasdešimt metų, - pa­
purtė galvą Melnikas. - Ją iš pradžių vienam karui sukūrė, paskui prie
kito priderino. Ji tuo ir gera, kad bet kokiam karui tinka. Kiek žmogus
begyventų, visada laikys save šviesos, o priešus - tamsos jėga.
Ir galvos taip abiejose fronto pusėse, - pridūrė mintyse Artiomas. Ar
tai reiškia... - jo mintys vėl grįžo prie juočkių. Ar tai reiškia, kad eilinius
žmones jie irgi laiko blogiu ir tamsa? Artiomas susiėmė ir uždraudė sau
galvoti apie juočkius kaip apie eilinius priešininkus. Vos tik praversi
jiems užuojautos duris, ir jų niekas nebesulaikys...
- Kai tu apie tą dainą prakalbai, kad ji tinka visiems laikams, - neti­
kėtai ištarė Melnikas, - man kai kas atėjo į galvą. Mūsų šalis tokia, kad

403

joje apskritai visi laikai vienodi. Tokie žmonės... Nepakeisi jų. Nors
jiems mietą ant galvų tašyk. Štai, atrodo, jau ir pasaulio pabaiga atėjo,
ir į lauką be apsauginio kostiumo nuo radiacijos nebeišeisi, ir pabaisų
visokių priviso, kurias anksčiau tik kine buvo galima pamatyti... Ne!
Nieko nepadarysi. Viskas tas pats. Kartais man atrodo, kad niekas ir
nepasikeitė. Štai, šiandien Kremliuje buvau, - kreivai šyptelėjo jis, - ir
galvoju: iš principo, ir ten nieko naujo. Tas pats dedasi, kas ir anksčiau.
Aš dabar net nesu tikras, kada mums tą užkratą numetė: ar prieš tris­
dešimt ar prieš tris šimtus metų.

- Argi prieš tris šimtus metų jau buvo toks ginklas? - suabejoja Ar­
tiomas, bet stalkeris nieko neatsakė.

Eidami jie du ar tris kartus buvo pastebėję Didžiojo Kirmino atvaizdų
ant grindų, bet nei laukinių, nei kokių nors jų buvimo čia pėdsakų niekur
nebuvo matyti. Ir jeigu po pirmojo piešinio kariai sunerimo ir persigru­
pavo taip, kad būtų patogiau gintis, tai po trečiojo įtampa nuslūgo.

- Nesumelavo, vadinasi, iš tikrųjų šiandien jiems šventa diena, sėdi
stotyse, į tunelius nelenda, - su palengvėjimu pastebėjo Ulmanas.

Stalkeris buvo užimtas kitkuo. Pagal jo paskaičiavimus, išėjimas į
metro ir perėjimas, vedantis į raketinę dalį, turėjo būti visai šalia. Kas
minutę pasitikrindamas ranka nubrėžtą planą, jis išsiblaškęs kartojo:

- Kažkur čia... Ne čia? Ne, kampas ne tas, be to, kur hermetinis už­
raktas? Jau turėtume tuoj ateiti...

Galiausiai jie sustojo ties išsišakojimu: kairėje buvo užtvertas groto­
mis aklagatvis, kurio gale matėsi hermetinių vartų liekanos, dešinėje,
kiek užteko žibintuvėlių šviesos, į perspektyvą tolo tiesus tunelis.

- Štai! - nusprendė Melnikas. - Atvykom. Pagal žemėlapį viskas
atitinka. Ten už grotų - nuogriuva, kaip ir Pergalės parke. Ir praėjimas
turi būti, prie kurio Tretjaką nukirto. Taip... - Apšviesdamas planą
kišeniniu žibintuvėliu, jis garsiai mąstė: - Nuo šio išsišakojimo perėjimas
eina tiesiai į tą divizioną, o šitas - į Kremlių, mes iš ten atėjome, viskas
teisingai.

Paskui kartu su Ulmanu jis pralindo už grotų, ir apie dešimt minučių
jie vaikščiojo po aklagatvį, apžiūrinėdami sienas ir lubas.

- Tvarka! Yra praėjimas, šįkart grindyse, toks apvalus dangtis, panašus
į kanalizacinį liuką, - pranešė sugrįžęs stalkeris. - Viskas, mes vietoje.
Galime pailsėti.

404

Kai tik, nusimetę kuprines, visi susėdo ant grindų, Artiomui nutiko
kažkas keisto: nepaisant nepatogios padėties, jį iškart suėmė miegas. Ar
pasireiškė susikaupęs per pastarąją parą nuovargis, ar paralyžiuojančios
adatos nuodai vis dar veikė, ir pasireiškė šalutinis poveikis.

Artiomas vėl pamatė save, atsibundantį palapinėje VDNH. Kaip ir
kituose sapnuose, stotyje buvo nyku ir tuščia. Iki galo nesuvokdamas,
kad visa tai jis mato sapne, Artiomas visgi žinojo iš anksto kas jam
nutiks. Kaip įprasta pasisveikinęs su žaidžiančia mergaite, jis jos nieko
nebeklausinėj o, o iškart pasuko bėgių link. Nutolę riksmai ir maldavi­
mai pasigailėti jo beveik nebegąsdino. Jis žinojo, kad jau kelintą kartą
įkyrus sapnas jį aplankė dėl kitos priežasties. Ir ši priežastis slypėjo
tuneliuose. Jis turėjo išsiaiškinti grėsmės kilmę, ištirti aplinkybes ir
pranešti apie jas sąjungininkams iš pietų. Bet, kai tik jį apgaubė tunelio
tamsa, pasitikėjimas savimi ir tuo, kad jis žino, kodėl yra čia ir ką jam
daryti toliau, išgaravo.

Jam vėl pasidarė baisu, visai taip pat, kai jis vienas išėjo už stoties
ribų pirmą kartą. Ir lygiai taip pat, kaip ir pirmą kartą, jį gąsdino ne
pati tamsa ir ne tunelių šnaresiai, o nežinomybė, negalėjimas nuspėti,
kokį pavojų slepia kiti keli šimtai metrų.

Miglotai, kaip apie įvykius, nutikusius jam praeitame gyvenime,
prisiminęs, kaip elgėsi ankstesniuose sapnuose, jis nutarė šįkart nepa­
siduoti baimei, o eiti pirmyn, kol susitiks akis į akį su tuo, kas slapstosi
tamsoje, tykodamas jo.

Jo link kažkas judėjo. Neskubėdamas, tuo pačiu greičiu, kaip ir Ar­
tiomas, bet ne jo baikščiais, sėlinančiais žingsneliais, o ryžtinga sunkia
eisena. Vaikinas sustingo, atgaudamas kvapą, - sustojo ir tas, kitas.
Artiomas pasižadėjo sau: šįkart jis nebėgs, kas benutiktų. Kai iki slapto
antrininko buvo likę, sprendžiant iš garso, du ar trys metrai, Artiomo
keliai nebedrebėjo, o kratėsi, bet jis atrado savyje jėgų žengti dar vieną
žingsnį. Tačiau pajautęs veido oda lengvą oro virpėjimą nuo to, kad
kažkas priartėjo visai prie pat jo, Artiomas neištvėrė. Mostelėjęs ranka,
jis nustūmė nematomą būtybę ir puolė bėgti. Šį kartą jis nebesuklupo
ir bėgo labai ilgai, valandą ar dvi, bet gimtosios stoties niekur nebuvo
matyti, nebuvo jokių stočių, apskritai nieko, tik begalinis tamsus tunelis.
Ir tai buvo dar baisiau.

405

- Ei, užteks parpti, pasitarimą pramiegosi, - stumtelėjo jį į petį Ul-
manas. - Ir kaip tau pavyksta? - pavydžiai pridūrė jis.

Artiomas nusipurtė ir kaltai pažvelgė į kitus. Sprendžiant iš visko, jis
buvo numigęs vos keletą minučių. Būrys sėdėjo ratu, kurio centre buvo
įsitaisęs Melnikas su žemėlapiu.

- Štai, - žiūrėdamas į žemėlapį, tarė jis, - iki tikslo, tikriausiai, bus
apie dvidešimt kilometrų. Nieko, sparčiu žingsniu ir be kliūčių, per
pusdienį galima suspėti. Karinė dalis yra paviršiuje, bet po ja bunkeris,
į kurį veda tunelis. Tačiau laiko apmąstymams nėra. Mums teks išsi­
skirstyti. Pabudai? Tu grįžti į metro, Ulmanas eis su tavimi, - pasakė jis
Artiomui, - o aš su likusiais eisiu į raketinį divizioną.

Artiomas išsižiojo, ketindamas protestuoti, bet stalkeris nutraukė
jį nekantriu gestu. Pasilenkęs virš kuprinių krūvos, Melnikas ėmėsi
skirstyti amuniciją.

- Jūs imkite du apsauginius kostiumus, mes pasiliekame keturis -
neaišku, kaip ten pasisuks. Dar radijo stotelės, viena jums - kita mums.
Gerai, kad sandėlyje pasiėmiau visko dvigubai daugiau, nei reikėjo, - pa­
sigyrė jis. - Vadinasi, taip. Dabar instruktažas. Einate į Taikos prospektą.
Ten jūsų lauks, aš nusiunčiau pasiuntinius. Po dienos, - jis pažvelgė į
savo rankinį laikrodį, - lygiai po dvylikos valandų pakilsite į paviršių ir
gaudysite mūsų signalą. Jeigu viskas tvarkoje ir mes eteryje, kita stadi­
ja - operacija. Užduotis - prisiartinti prie Botanikos sodo kaip įmano­
ma arčiau, užlipti kuo aukščiau ir padėti mums nukreipti ir koreguoti
ugnį. „Viesulo" naikinimo zona ribota, o kiek ten liko raketų, neaišku. O
sodas nemažas. Tu nebijok, - nuramino jis Artiomą, - visą tai padarys
Ulmanas, tu ten tik dėl kompanijos. Naudos iš tavęs, aišku, irgi bus: tu
bent jau žinai, kaip tie juočkiai atrodo. Aš manau, - tęsė jis, - Ostanki­
no bokštas labai tinka nusitaikymui. Jis turi tokį išplatėjimą per vidurį,
ten kadaise restoranas buvo. Ten parduodavo mažyčius sumuštinius su
ikrais už pasakišką kainą. Bet žmonės ne dėl jų ten eidavo, o dėl vaizdo
į Maskvos miestą. Botanikos sodas iš ten - kaip ant delno. Pabandykite
pakilti į bokštą. Nepavyks į bokštą, šalia stovi daugiaaukščiai namai, balti
tokie, sprendžiant iš ataskaitų, praktiškai negyvenami. Taip... Čia jums
Maskvos žemėlapis, o čia - mums. Ten jau viskas kvadratais subraižyta.
Tiesiog žiūrėsite ir informuosite. Visa kita - mūsų darbas. Nieko sudė­
tingo, - užtikrino jis. - Klausimų bus?

406

- O jeigu ten nėra jokio lizdo? - paklausė Artiomas.
- Na, nėra ir nereikia, - stalkeris paukštelėjo delnu per žemėlapį,
leisdamas suprasti, kad aptarinėti tokią mažai tikėtiną situaciją jis ne­
nusiteikęs. - Tiesa, aš čia kai ką tau turiu, - pridūrė jis, merkdamas akį
Artiomui.
Pažvelgęs į savo kuprinę, Melnikas ištraukė baltą polietileno maišelį
su išdilusiu spalvotu paveiksliuku ant šono. Artiomas išvyniojo jį ir iš­
traukė pasą, atspausdintą ant kiek aplamdyto blanko, ir vaikišką knygelę
su įdėta į ją numylėta nuotrauka, kurią jis buvo radęs apleistame bute
Kalinino prospekte. Įsitraukęs į Olego paieškas, jis paliko savo lobius
Kijevo stotyje, o Melnikas nepatingėjo juos paimti ir visą šį laiką turėjo
su savimi. Sėdėjęs šalia Ulmanas nustebęs pažvelgė į Artiomą, o paskui
į stalkerį.
- Asmeniniai daiktai, - šypsodamasis skėstelėjo rankomis Melni­
kas.
Artiomas staiga panoro jam pasakyti kažką šilto ir gero, bet jis jau
pakilo iš savo vietos, dalindamas įsakymus einantiems kartu kariams.
Jis priėjo prie pasinėrusio į savo mintis Antono.
- Sėkmės! - Artiomas ištiesė sargybiniui ranką.
Jis tylėdamas linktelėjo ir užsimetė kuprinę už peties. Jo akys buvo
visiškai tuščios.
- Na, viskas! Neatsisveikinam. Fiksuokit laiką! - pasakė Melnikas.
Jis apsisuko ir, daugiau neprataręs nė žodžio, išėjo.

407

19 SKYRIUS

Kartu atstūmę sunkų landą dengusį ketaus dangtį, jie ėmė leistis žemyn.
Siaura vertikali šachta buvo sudaryta iš betono žiedų, kuriuose kyšojo
metalinė kabė.

Kai tik jie liko dviese, Ulmanas pasikeitė. Su Artiomu jis kalbėjo
trumpomis, vienskiemenėmis frazėmis, daugiausiai įsakinėdamas arba
įspėdamas. Kai tik liuko dangtis buvo nuimtas, jis liepė Artiomui užge­
sinti žibintą ir, užsidėjęs ant akių naktinio matymo prietaisą, pirmasis
nėrė vidun.

Šliaužti žemyn, kabinantis į kabes, Artiomui teko aklomis. Jis ne itin
gerai suprato, kam tos visos atsargumo priemonės, juk po Kremliaus
savo kelyje jie nesutiko jokio pavojaus. Galų gale Artiomas nuspren­
dė, kad stalkeris Ulmanui davė kažkokius ypatingus nurodymus, o
gal, likęs be vado, pastarasis tiesiog su malonumu ėmė atlikinėti jo
pareigas.

Karys sudavė Artiomui per koją, davęs ženklą sustoti. Artiomas
paklusniai sustingo, laukdamas, kol pastarasis paaiškins jam, kas nuti­
ko. Tačiau vietoj paaiškinimo apačioje pasigirdo švelnus smūgis - tai
Ulmanas nusileido ant grindų, - o po kelių sekundžių pasigirdo tylūs
šūvių pokštelėjimai.

- Gali nulipti, - garsiai šnabždėdamas leido Artiomui partneris, ir
apačioje įsižiebė šviesa.

Kai kabės baigėsi, jis paleido rankas, ir praskridęs apie du metrus,
nusileido ant cementinių grindų. Atsikėlė, nusipurtė rankas ir apsidairė.
Jie buvo trumpame, kokių penkiolikos žingsnių koridoriuje. Iš vienos jo
pusės lubose buvo landa - iš ten jie ir išlipo, o iš kitos - grindyse buvo
matyti dar viena landa su tokiu pačiu rievėtu dangčiu iš ketaus. Šalia
jo kraujo baloje gulėjo kniūbsčias negyvas laukinis, netgi po mirties
rankoje spausdamas savo spjaudymo vamzdelį.

408

- Praėjimą saugojo, - tyliai atsiliepė Ulmanas į klausiamą Artiomo
žvilgsnį, - bet užmigo. Nesitikėjo, ko gero, kad kas nors lįs iš šitos pusės.
Atsigulė ausimi ant liuko ir užmigo.

- Tu j į ... miegantį? - pasitikslino Artiomas.
- O ką? Ne riteriška? - purkštelėjo Ulmanas. - Nieko, žinos, kaip
miegoti budėjimo metu. Be to, jis visvien buvo blogas žmogus: nesilaikė
šventos dienos. Juk buvo įsakyta: į tunelius nelįsti.
Nutempęs kūną už kojų į šalį, Ulmanas atidarė liuką ir vėl užgesino
žibintą.
Šį kartą šachta buvo visai trumpa ir vedė į šiukšlėmis užverstą tar­
nybinę patalpą. Landą nuo smalsių akių visiškai slėpė kalnas metalinių
lakštų, krumpliaračių, lingių ir nikeliu padengtų turėklų - detalių būtų
pakakę visam vagonui. Jos buvo netvarkingai sugrūstos viena ant kitos
iki pačių lubų ir kažkaip stebuklingai laikėsi. Tarp šios krūvos ir sienos
liko siauras praėjimas, bet prasisprausti pro jį, nekliudant ir neužsiver-
čiant viso kalno geležies, buvo beveik neįmanoma.
Iki pusės užpiltos gruntu durys iš patalpos vedė į neįprastą kvadratinį
tunelį. Iš kairės tarpstotė staiga baigėsi: ten buvo arba nuogriuva, arba
toje vietoje kelių tiesimo darbai kažkodėl sustojo. Dešinėje ji vedė į stan­
dartinį, apskritą ir platų tunelį. Iškart buvo galima pajusti, kad riba tarp
dviejų tarpusavyje persipynusių požeminių pasaulių buvo peržengta.
Čia, metro, net kvėpavosi kitaip: oras nors ir buvo drėgnas, tačiau jis
nebuvo toks numirėliškas ir užsistovėjęs, kaip slaptuose D-6 keliuose.
Iškilo klausimas, kur eiti toliau. Jie nebandė judėti kaip pakliūva -
šioje tarpstotėje galėjo būti Ketvirtojo reicho pasienio užkarda. Nuo
Majakovskio iki Čechovo stočių eiti, sprendžiant iš žemėlapio, būtų
reikėję viso labo apie dvidešimt minučių. Pasirausęs maiše su savo
daiktais, Artiomas ten rado iškruvintą žemėlapį, kuris jam atiteko iš
Danilos, ir juo remdamasis nustatė teisingą kryptį.
Nepraėjo ir penkios minutės, kai jie atsidūrė Majakovskio stotyje.
Atsisėdęs ant suolo, Ulmanas su palengvėjimo atodūsiu nusiėmė nuo
galvos sunkų šalmą, rankove nusišluostė paraudusį drėgną veidą ir
suleido visus penkis pirštus į rusvus, ežiuku kirptus plaukus. Nepai­
sant galingo kūno sudėjimo ir seno tunelių vilko įpročių, atrodė, jog
Ulmanui buvo šiek tiek daugiau nei Artiomui, ir jau tikrai ne daugiau
kaip trisdešimt metų.

409

Kol jie ieškojo, kur būtų galima nusipirkti maisto, Artiomas spėjo
apžiūrėti stotį. Kiek laiko praėjo nuo to momento, kai jis paskutinį kartą
valgė, Artiomas jau ir pats nežinojo, bet jo pilve ne juokais žarna žarną
rijo. Su savimi Ulmanas neturėjo jokių atsargų: jie ruošėsi skubėdami
ir ėmė tik tai, kas buvo būtina.

Majakovskio stotis savo aplinka ir dvasia priminė Kijevo stotį. Iš kaž­
kada elegantiškos ir lengvos tarsi oras stoties liko tik niūrus šešėlis. Stotis
dabar buvo pusiau sugriauta, žmonės glaudėsi suplyšusiose palapinėse
arba tiesiog ant platformos, sienos ir lubos buvo padengtos nutekėji­
mais ir dėmėmis nuo prasisunkusio vandens. Visoje stotyje degė vienas
nedidelis lauželis - nebuvo kuo kūrenti. Majakovskio stoties gyventojai
tarpusavyje kalbėjosi labai tyliai, tarsi šalia mirštančiojo patalo.

Tačiau ir šioje dūstančioje stotyje atsirado parduotuvė: sulopyta tri­
vietė palapinė su prie įėjimo pastatytu sulankstomu staliuku. Asortimen­
tą sudarė nuluptos žiurkių skerdienos, sudžiūvę ir susiraukšlėję grybai,
atgabenti čia neaišku kada, ir netgi kvadratėliais supjaustytos samanos.
Šalia kiekvienos prekės išdidžiai stirksojo kaina - tūtele prispausta
laikraščio popieriaus skiautė sklandžiais, kaligrafiniu raštu parašytais
skaičiais.

Pirkėjų, be jų pačių, beveik nebuvo, tik išsekusi, susikūprinusi mote­
ris, už rankos laikanti mažą berniuką. Vaikas ištiesė ranką ant prekys­
talio gulinčios žiurkės, bet motina timptelėjo jį:

- Neliesk! Šią savaitę mes jau valgėme mėsą!
Berniukas pakluso, bet ilgam pamiršti apie skerdieną jam nepavyko.
Vos tik motina nusigręžė, jis vėl bandė pasiekti negyvą gyvūnėlį.
- Kolka! Ką aš tau sakiau? Jei blogai elgsiesi, tavęs velniai iš tunelių
ateis! Va, tavo Saška savo motinėlės neklausė - jį ir paėmė! - subarė jį
moteris, paskutinę sekundę suspėjusi atitraukti nuo prekystalio.
Artiomas ir Ulmanas niekaip negalėjo apsispręsti. Artiomui ėmė
atrodyti, kad jis gali ir iki Taikos prospekto pakentėti, kur bent jau
grybai bus šviežesni.
- Gal žiurkytės? Iškepame kliento akivaizdoje, - oriai pasiūlė pra­
plikęs parduotuvės šeimininkas. - Kokybės sertifikatas! - pridūrė jis
paslaptingai.
- Ačiū, aš jau papietavau, - pasiskubino atsisakyti Ulmanas. - Artio­
mai, ko tu ten norėjai? Tik samanų neimk, nuo jų žarnyne ketvirtasis
pasaulinis prasideda.

410

Moteris smerkiančiai pašnairavo į jį. Jos rankoje buvo tik du šoviniai,
kurių, sprendžiant pagal kainoraštį, pakako kaip tik samanoms. Paste­
bėjęs, kad Artiomas žiūri į jos kuklų kapitalą, moteris paslėpė kumštį
už nugaros.

- Nėr čia ko! - piktai atrėžė ji. - Pats nesiruoši pirkti, tai ir varyk iš
čia! Ne visi čia milijonieriai! Ko spoksai?

Artiomas jau norėjo atsakyti, bet užsižiūrėjo į jos sūnų. Jis buvo labai
panašus į Olegą: tokie pat bespalviai, gležni plaukai, paraudusios akys,
riesta nosis. Berniukas įsikišo nykštį į burną ir kukliai nusišypsojo Ar­
tiomui, žvelgdamas į jį šiek tiek iš padilbų.

Pastarasis pajuto, kad jo lūpomis nevalingai nuslinko šypsena, o akys
pritvinko ašarų. Moteris pagavo jo žvilgsnį ir įtūžo.

- Iškrypėliai jūs, žvėrys! - žaibuodama akimis, suspigo ji. - Einam,
Kolenka, sūneli, namo! - ji nusitempė berniuką už rankos.

- Palaukit! Sustokit!
Artiomas išstūmė iš atsarginio savo automato ragelio kelis šovinius
ir, pasivijęs moterį, atidavė juos jai.
- Š tai... Čia jums. Jūsų Koliai.
Ji įtartinai pažvelgė į jį, tada jos burną iškreipė panieka.
- Tai ką tu sau galvoji, kad už penkis šovinius tai galima? Kad savo
vaiką taip?
Artiomas ne iš karto suprato, ką ji turėjo galvoje. Pagaliau jis suvokė,
ir prasižiojo, norėdamas pradėti teisintis, tačiau taip ir negalėjo nieko
išlementi, tiesiog stovėjo, vartydamas akis. Moteris, patenkinta sukeltu
efektu, pakeitė įtūžį gailestingumu.
- Gerai jau! Dvidešimt šovinių už pusvalandį.
Taip nieko ir nesugebėjęs ištarti, Artiomas papurtė galvą, apsisuko
ir beveik bėgte leidosi tolyn.
- Gobšuolis! Gerai jau, duok bent penkiolika! - sušuko jam pavymui
moteris.
Ulmanas stovėjo ten pat, apie kažką kalbėdamas su pardavėju.
- Na, tai kaip dėl žiurkytės, nesumąstėte? - mandagiai pasiteiravo
šeimininkas, pamatęs grįžtantį Artiomą.
Dar šiek tiek, ir mane supykins, - suprato Artiomas. Nusitempęs
Ulmaną paskui save, jis pasiskubino pasišalinti iš stoties.
- Ko taip skubam? - paklausė tas, kai jie jau žingsniavo tuneliu Bal­
tarusijos stoties link.

411

Bandydamas susidoroti su kylančiu gerklėje gumulu, Artiomas papasa­
kojo, kas nutiko. Ulmanui jo istorija nepadarė jokio ypatingo įspūdžio.

- O ką? Gyventi juk kažkaip reikia, - pareiškė jis.
- O kam toks gyvenimas apskritai reikalingas? - atsikirto Artio­
mas.
- Turi kokių nors pasiūlymų? - Ulmanas gūžtelėjo plačiais pečiais.
- O kokia tokio gyvenimo prasmė? Kabintis į jį, kentėti visą tą purvą,
pažeminimą, prekiauti savo vaikais, ėsti samanas, vardan ko?..
Artiomas užsikirto, prisiminė Chanterį, kaip tas kalbėjo apie savi­
saugos instinktą, apie tai, kas bus iš visų jėgų, kaip gyvūnai kovojant
už savo gyvenimą ir už likusių išlikimą. Tuomet, pačioje pradžioje, jo
žodžiai Artiomo viduje sužadino viltį ir norą kovoti, siekį bandyti pa­
keisti pasaulį, kaip ta varlė, savo letenėlėmis sumušusi pieną puodynėje,
pavertusi jį sviestu. Tačiau dabar kažkodėl teisingesni atrodė žodžiai,
kuriuos ištarė jo patėvis.
- Vardan ko? - pamėgdžiojo jį Ulmanas. - Tu ką, vaikine, gyveni
„dėl kažko"?
Artiomas pasigailėjo, kad apskritai įsivėlė į šį pokalbį. Reikia pri­
pažinti, kad Ulmanas buvo puikus karys, bet pašnekovas jis nebuvo
itin įdomus. Ir ginčytis su juo apie gyvenimo prasmę Artiomui atrodė
beprasmiška.
- Taip, asmeniškai aš - „dėl kažko", - neištvėręs niūriai atsakė jis.
- Na, ir dėl ko gi? - nusijuokė Ulmanas. - Dėl žmonijos išgelbėjimo?
Baik tu, visa tai nesąmonė. Ne tu išgelbėsi, išgelbės kas nors kitas. Aš,
pavyzdžiui, - jis apšvietė žibintu savo veidą taip, kad Artiomas pamatytų,
ir nutaisė herojišką veido miną.
Artiomas pavydžiai pažvelgė į jį, bet nieko nesakė.
- Be to, - tęsė karys, - juk negali visi dėl to gyventi.
- Ir kaip tau jis, gyvenimas be prasmės? - Artiomas pasistengė už­
duoti šį klausimą ironiškai.
- Kaip tai be prasmės? Aš turiu ją - ji tokia, kaip visų. Ir apskritai,
prasmės paieškos gyvenime paprastai vyksta brendimo laikotarpiu. Taip
kad tavosios, atrodo, užsitęsė.
Jo tonas buvo ne įžeidus, bet išdykęs, todėl Artiomas nebuvo linkęs
pūstis. Įkvėptas sėkmės, Ulmanas postringavo toliau:
- Aš gerai save pamenu, kai man buvo septyniolika metų. Irgi vis
bandžiau suprasti: kaip, kam, kokia prasmė? Po to praeina. Gyvenimo

412

prasmė, brolau, yra tik viena: gimdyti vaikus ir juos išauginti. O tada jie
ties tuo klausimu kankinasi. Ir atsakinėja j jį, kaip geba. Dėl to pasaulis
ir sukasi. Štai tokia teorija, - jis vėl nusijuokė.

- O su manim tu tuomet kam eini? Rizikuoji gyvybe? Jei tu netiki
žmonijos išgelbėjimu, tuomet dėl ko? - po kurio laiko paklausė Ar­
tiomas.

- Visų pirma, įsakymas, - griežtai pasakė Ulmanas. - Įsakymai ne­
svarstomi. Visų antra, jei tu pameni, vaikus nepakanka tik išleisti į pa­
saulį, juos dar reikia ir užauginti. O kaip aš juos auginsiu, jei juos jūsų
padarai iš VDNH gali suėsti?

Jis spinduliavo tokiu pasitikėjimu savimi ir savo jėgomis, jo įsivaiz­
davimas apie pasaulį buvo toks gundančiai paprastas ir darnus, jog
Artiomui nesinorėjo daugiau su juo ginčytis. Priešingai, jis jautė, kad
karys ir jam suteikia pasitikėjimo, kurio jam trūko.

Kaip Melnikas ir sakė, tunelis tarp Majakovskio ir Baltarusijos stočių
buvo ramus. Tiesa, kažkas vėdinimo šachtose ūbavo, bet paskui porą
kartų šmurkštelėjo ganėtinai normalaus dydžio žiurkės ir Artiomą tai
nuramino. Atstumas tarp stočių buvo stebėtinai trumpas - nespėjo baigti
ginčo iki galo, kai priešais pasirodė stoties žibintai.

Kaimynystė su Hanza darė Baltarusijos stočiai itin teigiamą poveikį.
Tai buvo matyti iš karto, jau vien dėl to, kad, palyginus su Majakovskio
arba Kijevo stotimis, ji buvo gana gerai saugoma: dešimt metrų prieš
įėjimą buvo pastatytas pasienio postas: ant maišų su gruntu stovėjo
rankinis kulkosvaidis, o sargybinį patrulį sudarė penki žmonės.

Patikrinus dokumentus (štai ir pravertė naujas pasas), jie mandagiai
buvo paklausti, ar jie būsią ne iš Reicho. Ne, ne, buvo patikintas Artio­
mas, prieš Reichą čia niekas nieko neturį, tai prekybinė stotis, išlaiko
visišką neutralitetą, čia į konfliktus tarp valstybių - taip sargybos virši­
ninkas vadino Hanzą, Reichą ir Raudonąją liniją - nesiveliama.

Prieš tęsdami savo kelionę Žiedo link, Artiomas su Ulmanu nuspren­
dė vis gi pailsėti ir užkąsti. Sėdėdami prašmatnioje ir netgi su šiokia
tokia prabanga įrengtoje užkandinėje, prie puikiai paruošto ir stebėtinai
pigaus žlėgtainio Artiomas gavo visą informaciją apie Baltarusijos stotį.
Sėdėjęs už stalo priešais apskritaveidis blondinas, prisistatęs Leonidu
Petrovičiumi, per abu žandus kirto grandiozinio dydžio kiaušinienę su
bekonu, o kai jo burna atsilaisvindavo, su pasitenkinimu pasakojo apie
savo stotį.

413

Baltarusijos stotis, kaip paaiškėjo, gyvavo dėl kiaulienos ir vištienos
tranzito. Anoje Žiedo pusėje - arčiau Sakalo ir Voikovo stočių, nors
pastaroji jau buvo pavojingai priartėjusi prie paviršiaus, - buvo išsidėstę
didžiuliai ir labai produktyvūs ūkiai. Kilometrai tunelių ir techninių
tarpstočių buvo paversti į nesibaigiančius gyvulininkystės ūkius, kurie
maitino visą Hanzą, kartu tiekdami maisto produktus ir Ketvirtajam
reichui, ir amžinai alkstančiai Raudonajai linijai. Be to, iš savo verslių
pirmtakų Dinamo gyventojai paveldėjo ir polinkį į siuvimo meistrišku­
mą. Būtent ten siuvo ir pardavinėjo tas pačias striukes iš kiaulės odos,
kurias Artiomas matė Taikos prospekte.

Jokios išorinės grėsmės iš šio Zamoskvorecko linijos galo neegzis­
tavo, ir per visus gyvavimo metro metus nei Sakalo, nei Oro uosto, nei
Dinamo niekas nė karto nesugriovė. Hanza į juos nepretendavo, ten-
kindamasi galimybe rinkti rinkliavą už gabenamas prekes, teikė jiems
apsaugą nuo fašistų ir raudonųjų.

Beveik visi Baltarusijos gyventojai buvo užsiėmę prekybine veikla.
Ūkininkai iš Sakalo ir siuvėjai iš Dinamo retai čia užsukdavo, kad patys
parduotų savo prekes: pelno iš didmeninių tiekimų jiems pakakdavo
per akis. Atvežus kiaulienos ar gyvų vištų partijas žmonių varomomis
drezinomis ir vagonėliais, žmonės „iš anos pusės", kaip juos čia vadino,
iškraudavo gėrybes - šiam tikslui ant platformų netgi buvo įrengti spe­
cialūs keliamieji kranai, - atsiskaitydavo ir išvykdavo namo.

Gyvenimas stotyje virte virė. Žvitrūs prekybininkai (Baltarusijos sto­
tyje juos kažkodėl vadino „vadybininkais") lakstė iš „terminalo" - iškro­
vimo vietos - į sandėlius, žvangindami maišeliais su šoviniais, dalindami
nurodymus sulysusiems krovikams. Vežimėliai su dėžėmis ir rietimais
gerai suteptais ratais tylomis riedėjo prie eilių su prekystaliais, arba prie
Žiedo ribos, iš kur prekes paimdavo Hanzos pirkliai, arba prie priešingo
platformos krašto, kur savo užsakymų laukė Reicho emisarai.

Čia buvo nemažai fašistų, tačiau ne eilinių, bet daugiausia karininkų.
Tačiau jie elgėsi visiškai skirtingai: nors ir įžūlokai, tačiau neperženg­
dami padorumo ribų. Jie priešiškai skersakiuodavo į tamsaus gymio
brunetus, kurių tarp vietinių prekeivių ir krovikų netrūko, tačiau savo
tvarkos čia įvedinėti nesiryždavo.

- Mes juk čia ir bankus turime... Iš jų, iš Reicho, daugelis pas mus
atvyksta lyg ir prekių, o iš tikrųjų pasidėti santaupas, - pasidalino su
Artiomu jo pašnekovas.

414

- Todėl vargu, ar jie palies mus. Mes jiems tarsi Šveicarija, - pridūrė
jis neaiškiai.

- Gerai čia pas jus, - dėl viso pikto mandagiai pastebėjo Artiomas.
- Na, ko mes vis apie Baltarusiją... O pats jūs iš kur, Petrovičiau?
Ulmanas apsimetė, kad negirdėjo klausimo, įsitraukęs į savo žlėg­
tainio valgymą.
- Aš iš VDNHy - atsisukęs į jį, atsakė Artiomas.
- Ką jūs sakot! Koks siaubas! - Leonidas Petrovičius net padėjo į šoną
šakutę ir peilį. - Kalbama, kad ten reikalai visiškai prasti? Girdėjau, jie
ten iš paskutiniųjų jėgų gynybines pozicijas laiko. Pusė stoties žuvo...
Tai tiesa?
Artiomui kąsnis užstrigo gerklėje. Kad ir kas benutiktų, jis privalo
patekti į VDNHy pasimatyti su savais, galbūt, paskutinį kartą Kaip jis ga­
lėjo švaistyti brangų laiką maistui? Pastūmęs lėkštę, jis paprašė sąskaitos
ir, nepaisydamas Ulmano protestų, nusitempė jį paskui se ve - pro arkų
angose įrengtus prekystalius sū mėsa ir rūbais, pro į krūvas suverstas
prekes, pro besiderančius smulkius prekeivius, besišlaistančius krovikus,
oriai vaikščiojančius fašistų karininkus - prie metaline tvora aptverto
perėjimo į Žiedo liniją. Virš įėjimo buvo pakabintas baltas audinys su
rudos spalvos apskritimu viduryje, ir du automatininkai pažįstamu pilku
kamufliažu tikrino dokumentus ir peržiūrinėjo daiktus.
Artiomui dar nė karto neteko taip lengvai prasiskverbti į Hanzos
teritoriją. Ulmanas, baiginėdamas kramtyti žlėgtainio gabalą, pasirausė
savo kišenėje ir parodė pasieniečiams niekuo neišsiskiriantį suklastotą
dokumentą. Pastarieji be jokių kalbų atitraukė tvoros sekciją, įleisdami
juos vidun.
- Kas per popieriai? - pasmalsavo Artiomas.
- Šiaip... Ordino knygelė prie medalio „Už nuopelnus Tėvynei", -
pajuokavo Ulmanas. - Mūsų pulkininkui visi skolingi.
Perėjimas į Žiedą buvo keistas tvirtovės ir prekybinių sandėlių mišinys.
Antroji Hanzos riba prasidėjo už tiltelių virš bėgių: ten buvo pastatyti tikri
redutai* su kulkosvaidžiais ir net liepsnosvaidžiu. O toliau, šalia pamin­
klo, - išmintingos išvaizdos bronzinis barzdotas vyriškis su automatu,
trapi mergina ir svajingas vaikinas su ginklu (tikriausiai Baltarusijos

* Redutas - uždaro kontūro įtvirtinimas, dažniausiai gruntinis, iš pylimo su grioviu,
skirtas žiedinei gynybai.

415

stoties įkūrėjai arba kovos su mutantais didvyriai, - pamanė Artiomas) -
buvo išsidėstęs ištisas garnizonas, ne mažiau kaip dvidešimt kareivių.

- Tai dėl Reicho, - paaiškino Ulmanas Artiomui. - Su fašistais taip jau
yra: pasitikėk, bet nepamiršk patikrinti. Šveicarijos jie, žinoma, nelietė,
bet Prancūziją užgulė.

- Turiu problemų su istorija, - sutrikęs prisipažino Artiomas. - Patė­
vis taip ir negalėjo rasti vadovėlio. Aš tik šiek tiek skaičiau apie senovės
Graikijos mitus.

Pro kareivius slinko begalinė panašių į skruzdės krovikų su ryšuliais
ant pečių grandis: Hanza godžiai siurbė į save beveik visą Sakalo, Dina-
mo ir Oro uosto stočių produkciją. Judėjimas buvo gerai suorganizuo­
tas: vienu eskalatoriumi nešikai leidosi su kroviniu žemyn, kitu - kilo
tuščiomis. Trečiasis buvo skirtas praeiviams.

Apačioje, stiklinėje kabinoje, sėdėjo automatininkas, kuris stebėjo
eskalatorių. Jis dar kartą patikrinto Artiomo ir Ulmano dokumentus
ir išdavė jięms popieriaus lapus su antspaudu „Laikinoji registracija -
Tranzitas" ir data. Kelias buvo laisvas.

Ši stotis taip pat buvo vadinama Baltarusijos, bet skirtumas tarp jos
radialinės dvynės buvo stulbinantis: kaip tarp atskirtų dvynių gimimo
metu, iš kurių vienas papuolė į karališkąją šeimą, o kitą priglaudė ir
išaugino varguolis. Visa tos pirmosios Baltarusijos stoties gerovė ir
klestėjimas blanko, lyginant ją su Žiedu. Pastaroji švytėjo iki baltumo
nuplautomis sienomis, intrigavo įmantriais lipdiniais ant lubų ir akino
neoninėmis lempomis, kurių visoje stotyje degė viso labo trys, tačiau
jų šviesos pakako per akis.

Ant platformos krovikų virtinė skilo į dvi dalis: vieni ėjo prie bėgių
pro arkas iš kairės, kiti - iš dešinės, numesdami savo ryšulius į krūvą
ir bėgte grįždami naujų.

Ant bėgių buvo įrengti du sustojimai: prekėms, kur stovėjo nedidelis
kranas, ir keleiviams, kur buvo bilietų kasa. Kartą per penkiolika ar
dvidešimt minučių pro stotį pravažiuodavo krovininė dreziną su įrengtu
savotišku kėbulu - danga iš lentų, ant kurios buvo kraunamos dėžes ir
ryšuliai. Be trijų ar keturių žmonių, stovėjusių prie drezinos rankenų,
ant kiekvienos dar buvo ir apsaugininkas.

Keleiviniai atvykdavo rečiau - Artiomui ir Ulmanui teko laukti dau­
giau nei keturiasdešimt minučių. Kaip jiems paaiškino bilietų kontrolie­
rius, „tramvajai" laukė, kol prisirinks pakankamai žmonių, kad darbuo­

416

tojai nebūtų be reikalo gainiojami. Bet pats faktas, kad kažkur metro vis
dar įmanoma nusipirkti bilietą - po šovinį už kiekvieną pervežimą - ir
pravažiuoti nuo stoties iki stoties, kaip „kažkada tada“, Artiomą visiškai
pakerėjo. Jis net kuriam laikui pamiršo visus savo rūpesčius ir abejones,
tiesiog stovėjo ir stebėjo, kaip buvo kraunamos prekės, įsivaizduodamas,
koks gi nuostabus turėjo būti gyvenimas metro anksčiau, kai bėgiais
važinėjo ne rankinės drezinos, bet didžiuliai blizgantys traukiniai.

- Štai jūsų tramvajus važiuoja! - pranešė bilietų kontrolierius ir
paskambino varpeliu.

Prie sustojimo pririedėjo didelė drezina, prie kurios buvo prikabinta
vagonetė su mediniais suolais. Pateikę bilietus, jie atsisėdo į tuščias
vietas. Pastovėjęs kelias minutes ir pririnkęs trūkstamus keleivius, tram ­
vajus ėmė judėti toliau.

Pusė suolų buvo išdėstyti taip, kad keleiviai sėdėjo veidu į priekį
drezinos judėjimo kryptimi, o pusė - atgal. Artiomui teko vieta prieš
sąstato judėjimo krytį, Ulmanas atsisėdo likusioje vietoje - nugara į jį.

- Kodėl sėdynės išdėstytos taip keistai, į skirtingas puses? - paklausė
Artiomas savo kaimynės, stipriai suręstos šešiasdešimties metų bobutės
skylėta vilnone skara. - Juk nepatogu.

- O kaip gi kitaip? - pliaukštelėjo rankomis toji. - Kaip gi tu paliksi
tunelį be priežiūros? Visgi kokie jūs, jauni žmonės, paviršutiniški! Štai,
užvakar, negirdėjai, kas nutiko? Va tokia va žiurkė, - bobutė kiek pajėgė
skėstelėjo rankomis, - iššoko iš tarpuvietės ir nusitempė vieną keleivį!

- Ten visai ne žiurkė buvo! - įsikišo atsisukęs vyriokas dygsniuotu
vatinuku. - Tai buvo mutantas! Pas juos ten Kursko stotyje, daug mu­
tantų...

- O aš sakau, žiurkė! Man Nina Prokofjevna sakė, mano kaimynė,
nežinau aš, ar ką? - pasipiktino bobutė.

Jie dar ilgai ginčijosi, tačiau Artiomas nebesiklausė jų pokalbio.
Mintys vėl grįžo prie VDNH. Jau prieš pakildamas į paviršių kartu su
Ulmanu prie Ostankino bokšto, jis tvirtai žinojo, kad būtinai pabandys
prsiveržti į savo gimtąją stotį. Kaip įtikinti savo porininką šia būtinybe,
jis kol kas nežinojo. Tačiau jo krūtinėje knibždėjo bloga nuojauta, kad
paskutinė galimybė pamatyti savo namus ir mylimus žmones jam sutei­
kiama dabar, prieš pakylant į viršų. Ir jos praleisti niekaip negalima - kas
žino, kas bus toliau? Nors stalkeris ir sakė, kad jų užduotyje nėra nieko
sudėtinga, bet pats Artiomas ne itin tikėjo tuo, kad dar kada nors susitiks

417

su juo. Bet prieš pradėdamas savo galbūt paskutinį pakilimą į viršų, jis
būtinai privalo bent trumpam grįžti į VDNH.

O jau skamba kaip... VDNH... Melodingai, meiliai. Klausyčiau ir klau­
syčiau, pamanė Artiomas. Nejaugi tiesą sakė atsitiktinis pažįstamas Bal­
tarusijos stotyje, nejaugi stotis iš tikrųjų tuoj kris, spaudžiama juočkių,
ir pusė jos gynėjų jau žuvo, bandydami išvengti to, kas neišvengiama?
Kiek laiko jo nebuvo? Dvi savaites? Tris? Jis užsimerkė, bandydamas
įsivaizduoti savo mylimus skliautus, elegantiškas, bet santūrias arkų
linijas, raštuotą varinių ventiliacijos grotelių kaustymą tarp jų, palapinių
eiles salėje: štai ši - Ženkos, o čia, arčiau - jo.

Drezina švelniai lingavo į liūliuojantį ratų bilsmo taktą, ir Artiomas
pats nepastebėjo, kaip jį suėmė miegas. Jis vėl sapnavo VDNH.

...Jo jau niekas nestebino, jis į nieką neįsiklausė ir nieko nebandė
suprasti. Jo sapno esmė buvo ne stotyje, o tunelyje, jis tikrai tai prisi­
minė. Išėjęs iš palapinės, jis iškart patraukė prie bėgių, nušoko žemyn
ir nuėjo į pietus, prie Botanikos sodo. Visiška tamsa jo jau nebegąsdino,
jį gąsdino kas kita: tunelyje įvyksiantis susitikimas. Kas ten jo laukė?
Kokia buvo šio įvykio prasmė? Kodėl jam niekada nepakakdavo drąsos
ištverti iki galo?..

Jo dvynys pagaliau pasirodė tunelio gilumoje - lengvi tvirti žings­
niai palaipsniui artėjo, kaip ir ankstesniais kartais, visiškai atimdami iš
Artiomo ryžtą. Tačiau šį kartą jis laikėsi geriau ir, nors keliai ir drebėjo,
Artiomas sugebėjo numaldyti šiurpą ir pakentėti iki tol, kol susilygino su
nematoma būtybe. Išpiltas šalto lipnaus prakaito, susitvardė ir nepuolė
bėgti, kai lengvas oro suvirpėjimas jam leido suprasti, kad paslaptinga
būtybė yra vos už kelių centimetrų nuo jo veido.

- Nebėk... Pažvelksavo lemčiai į akis... - sušnibždėjo jam į ausį sausas,
šnarantis balsas.

Ir staiga Artiomas prisiminė - kaip gi jis galėjo pamiršti apie tai
ankstesniuose košmaruose, - kad jo kišenėje yra žiebtuvėlis. Užčiuopęs
plastmasinį korpusą, jis brūkštelėjo per titnagą, pasiruošdamas išvysti tą,
kas jį užkalbino. Jis prarado žadą ir pajuto, kaip jo kojos įauga į žemę.

Šalia jo nejudėdamas stovėjo juočkis. Plačiai atmerktos tamsios akys
be vyzdžių ieškojo jo akių.

Artiomas garsiai, iš visų jėgų suriko.
- Jergutėliau! - bobutė griebėsi už širdies, sunkiai kvėpuodama. -
Kaip išgąsdinai, nenaudėli!

418

- Atleiskit prašom. Jis pas mus... Nervingas, - atsisukęs atsiprašė
Ulmanas.

- Ką jau ten tokio matei, pasiutėli? - iš po pusiau pravirų patinusių
vokų bobutė žybtelėjo smalsiu žvilgsniu.

- Sapnas... Susapnavau košmarą, - atsakė Artiomas. - Atleiskite.
- Sapnas?! Na, jūs jauni ir jautrūs. - Ir ji vėl ėmė aikčioti ir bartis.
Šį kartą, kaip bebūtų keista, Artiomas miegojo gana ilgai - praleido
net sustojimą Novoslobodsko stotyje. Ir nespėjo prisiminti, ką gi tokio
svarbaus suprato savo košmaro pabaigoje, kai tramvajaus atvyko į Taikos
prospektą.
Atmosfera čia vyravo visiškai kitokia nei Baltarusijos stotyje. Preky­
binio sujudimo Taikos prospekte nebuvo matyti nė iš tolo. Tačiau į akis
iš karto krito didelis kiekis kareivių: specialios paskirties padalinys ir
karininkai su inžinierinės kariuomenės antsiuvais. Iš kito platformos
krašto, ant bėgių, stovėjo kelios saugomos krovininės motorinės drezi­
nos su paslaptingomis dėžėmis, uždengtomis brezentu. Salėje, tiesiai ant
grindų, sėdėjo apie pusšimtį bet kaip apsirengusių žmonių su didelėmis
kelioninėmis dėžėmis, pasimetę dairydamiesi aplink.
- Kas čia vyksta? - paklausė Artiomas Ulmano.
- Tai vyksta ne čia, o pas jus, VDNH stotyje, - atsakė tas. - Matyt
ruošiasi sprogdinti tunelius... Jei juočkiai ims lįsti iš Taikos prospekto,
Hanzai tai geruoju nesibaigs. Turbūt rengia prevencinį smūgį.
Jiems pereinant į Kalugos-Rygos liniją, Artiomas galėjo įsitikin­
ti, kad Ulmano spėjimas greičiausiai teisingas. Hanzos specialios pa­
skirties padalinys šeimininkavo ir radialinėje stotyje, kur jie apskritai
neturėjo rodytis. Abu įėjimai į tunelius, vedančius į šiaurę, į VDNH ir
Botanikos sodą, buvo atitverti. Čia kažkas paskubomis įrengė pasienio
postus, kuriuose kažkodėl budėjo Hanzos pasieniečiai. Turguje beveik
nebuvo lankytojų, pusė prekystalių buvo tušti, žmonės nerimastingai
šnabždėjosi, tarytum virš stoties būtų pakibusi neišvengiama nelaimė.
Viename kampe grūdosi kelios dešimtys žmonių su ryšuliais ir krepšiais.
Įsižiūrėjęs Artiomas suprato, kad ten ištisos šeimos, ir jie stovi eilėje
prie stalelio su užrašu: „Pabėgėlių registracija".
- Palauk manęs čia, einu paieškosiu mūsų žmogaus. -Ulmanas paliko
jį prie prekybos eilių ir dingo.
Bet Artiomas turėjo savų reikalų. Nusileidęs ant bėgių, jis priėjo prie
pasienio posto ir užkalbino niūriai atrodantį pasienietį.

419

- Ar į VDNH dar praleidžiate?
- Kol kas praleidžiame, bet nepatariu ten eiti, - atsiliepė tas. - Ką,
negirdėjai, kas ten vyksta? Kažkokie vampyrai lenda, ir taip, kad jų ne­
įmanoma sustabdyti. Ten pas juos vos ne visa stotis buvo apgulta. Ten
turbūt tikrai karšta - jei jau mūsų viršininkai nusprendė jiems nemo­
kamai tiekti šaudmenis, kad jie bent iki rytojaus išsilaikytų...
- O kas bus rytoj?
- Rytoj viską po velnių susprogdinsime. Tris šimtus metrų nuo pros­
pekto abiejuose tuneliuose sudėsime dinamitą - ir viskas, neminėkite
piktuoju.
- Bet kodėl jūs tiesiog nepadedate jiems? Kodėl nenusiunčiate pa­
stiprinimo?
- Juk sakau tau - ten vampyrai. Ten jų knibždėte knibžda, jokio
pastiprinimo neužteks.
- O kaip žmonės iš Rygos stoties? Iš pačios VDNH stoties? - Artiomas
netikėjo savo ausims.
- Mes juos dar prieš kelias dienas įspėjome. Štai, eina pas mus po
truputį - Hanza priima, mes juk ne žvėrys. Bet jau geriau paskubėtų.
Kai laikas pasibaigs, tada jau sudie. Taigi, pasistenk greičiau apsisukti.
Kodėl tu ten veržiesi? Reikalai? Šeima?
- Viskas, - atsakė Artiomas, ir pasienietis supratingai linktelėjo.
Ulmanas stovėjo arkoje, tyliai kalbėdamas su neišsiskiriančiu jau­
nuoliu ir griežtu vyru mašinisto švarku, turinčiu visas stoties viršininko
regalijas.
- Mašina viršuje, bakas pripildytas. Aš čia dėl viso pikto turiu dar
nešiojamas radijo stoteles ir apsauginius kostiumus, ir dar „Pečeneg“
ir „Dragunovw, - vaikinas parodė į du didelius juodus krepšius. - Kilti
galima bet kuriuo metu. Kada mums reikia į viršų?
- Signalą gaudysime po aštuonių valandų. Tuo laiku jau turite būti
vietoje, - atsakė Ulmanas.
- Ar hermetinis užraktas veikia? - kreipėsi jis į viršininką.
- Tvarkoje, - patvirtino tas. - Kai tik pasakysite. Tik žmones reikės
nuvyti, kad neišsigąstų.
- Pas mane viskas. Vadinasi, kokias penkias valandas ilsimės, o
tada - visu greičiu pirmyn, - reziumavo Ulmanas. - Tai ką, Artiomai?
Einam ilsėtis?
- Negaliu, - pasikvietęs porininką į šalį pasakė Artiomas. - Man
būtinai visų pirma reikia į VDNH. Atsisveikinti ir apskritai pasižiūrėti.

420

Tu buvai teisus, jie sprogdins visus tunelius nuo Taikos prospekto. Net
jei mes iš ten grįšime gyvi, aš savo stoties daugiau neišvysiu. Man reikia.
Iš tikrųjų.

- Klausyk, jei tu tiesiog bijai kilti į viršų pas savo juočkius, taip ir
sakyk, - buvo bepradedąs Ulmanas, tačiau pagavęs Artiomo žvilgsnį,
staiga nutilo. - Pajuokavau. Atleisk.

- Iš tikrųjų reikia, - pakartojo Artiomas. Jis nebūtų galėjęs paaiškinti
šio jausmo, tačiau žinojo, kad į VDNH jis vis vien nueis - bet kokia
kaina.

- Na, jei reikia, vadinasi reikia, -atsakė sutrikęs karys. - Grįžti atgal
tu jau nebespėsi, ypač jei ketini ten su kažkuo atsisveikinti. Padarykime
taip: mes su Paška iš čia per Taikos prospektą važiuosime mašina - čia
tas su kelioniniais krepšiais. Anksčiau mes ketinome vykti tiesiai prie
bokšto, bet galime padaryti lankstą ir privažiuoti prie senojo įėjimo į
metro VDNH. Naujasis visas sugriautas, jūsiškiai turėtų žinoti. Lauksime
tavęs ten. Už penkių valandų penkiasdešimties minučių. Pavėluosi -
nelauksime. Kostiumą pasiėmei? Laikrodį turi? Štai, paimk mano, aš
pasiimsiu Paškos, - jis atsegė metalinę apyrankę.

- Už penkių valandų penkiasdešimties minučių, - linktelėjo Artio­
mas, paspaudė Ulmano ranką ir nulėkė pasienio posto link.

Pamatęs jį dar kartą, pasienietis pakraipė galvą.
- O šioje tarpustotėje daugiau nieko keisto nevyksta? - prisiminė
Artiomas.
- Tu čia apie vamzdžius, ar ką? Nieko, sulopėme šiaip ne taip. Sako,
jog tik galva sukasi, einant pro šalį, bet dar nebuvo nė vieno, kuris būtų
miręs, - atsakė pasienietis.
Artiomas linktelėjimu padėkojo jam, uždegė žibintą ir įžengė į tu­
nelį.
Pirmąsias dešimt minučių galvoje įkyriai sukosi kažkokios mintys:
apie priekyje esančių tarpstočių pavojus, apie apgalvotai ir protingai
sutvarkytą gyvenimą Baltarusijos stotyje, po to apie „tramvajus" ir
tikrus traukinius.
Tačiau palaipsniui tunelio tamsa išsiurbė iš jo šiuos nereikalingus,
chaotiškai šmėkščiojančius vaizdus ir frazių nuotrupas. Pradžioje pa­
sidarė ramu ir tuščia, vėliau jis ėmė galvoti apie ką kita.
Jo kelionė ėjo į pabaigą. Artiomas ir pats negalėjo pasakyti, kiek laiko
jis buvo išvykęs. Gal praėjo dvi savaitės, gal daugiau negu mėnuo. Koks

421

paprastas, koks trumpas jam atrodė kelias, kai jis, sėdėdamas drezinoje
Aleksejevkos stotyje, žibintuvėlio šviesoje apžiūrinėjo savo seną žemė­
lapį, bandydamas numatyti kelią prie Poliso... Prieš jį tuo metu plytėjo
nežinomas pasaulis, apie kurį jis nieko nežinojo, ir todėl buvo galima
planuoti maršrutą, susimąstant apie kelionės trukmę, bet ne apie tai, į
ką ji paverčia einančiuosius šiuo keliu. Gyvenimas jam pasiūlė visiškai
kitą variantą, painų ir sudėtingą, mirtinai pavojingą, ir netgi atsitikti­
niai pakeleiviai, kurie jam palaikė kompaniją nedidelėmis jo kelionės
atkarpomis, dažnai sumokėjo už tai savo gyvybėmis.

Artiomas prisiminė Olegą. Kiekvienas turi savo paskirtį, sakė Serge­
jus Andrejevičius jam Poliankos stotyje. Ar negalėjo būti taip, jog šio
trumpo vaikiško gyvenimo paskirtis buvo siaubinga, beprasmė žūtis dėl
kelių kitų žmonių išgelbėjimo? Dėl jų darbo tęstinumo?

Artiomui kažkodėl pasidarė šalta ir nejauku. Priimti tokį pasiūlymą
reiškė priimti šią auką, patikėti, jog jo išskirtinumas leidžia jam tęsti savo
kelionę kitų gyvybių, kančių sąskaita... Tai nejaugi trypti kitus, darkyti,
žaloti jų likimus tik tam, kad atliktų savo paskirtį?!

Olegas, žinoma, buvo per mažas, kad klaustų savęs, kam jis atėjo į šį
pasaulį. Tačiau, jei jam tektų apie tai galvoti, vargu, ar jis sutiktų su tokia
lemtimi ir su tokia paskirtimi. Žinoma, berniukui norėtųsi tikėtis pras-
mingesnio vaidmens pasaulyje... Ir jei jau aukoti savo gyvybę, siekiant iš­
gelbėti svetimas, tuomet sąmoningai ir savanoriškai, priimant šį kryžių.

Prieš akis iškilo Michailo Porfirjevičiaus, Danilos, Tretjako veidai.
Kodėl jie žuvo? Kodėl pats Artiomas išliko gyvas? Kas suteikė jam
tokią galimybę, tokią teisę? Artiomas apgailestavo, kad šalia jo dabar
nėra Ulmano, kuris viena pašaipia replika būtų išsklaidęs jo abejones.
Skirtumas tarp jų buvo tas, kad kelionė metro privertė Artiomą pamatyti
pasaulį tarsi per daugiabriaunę prizmę, o Ulmaną jo sunkus gyvenimas
išmokė vertinti dalykus paprastai: per snaiperio šautuvo taikiklį. Neaiš­
ku, kuris iš dviejų buvo teisus, bet patikėti tuo, jog kiekvienas klausimas
turi viso labo vieną atsakymą, vienintelį teisingą atsakymą, Artiomas
jau nebegalėjo.

Gyvenime, ir ypač metro, apskritai viskas buvo nekonkretu, kito ir
buvo santykinai vertinama. Iš pradžių jam tai paaiškino Chanas, remda­
masis stoties laikrodžio pavyzdžiu. Jei toks pasaulio suvokimo pagrindas
kaip laikas pasirodė išgalvotas ir sąlyginis, tai ką jau bekalbėti apie kitus
neginčijamus įsivaizdavimus apie gyvenimą?..

422

Viskas, pradedant vamzdžių garsais tunelyje ir Kremliaus žvaigždžių
švytėjimu bei baigiant amžinomis žmogaus sielos paslaptimis, viskas
turėjo bent kelis paaiškinimus. Ir itin daug atsakymų turėjo klausimas
„Kodėl?" Artiomo sutikti žmonės, nuo kanibalų iš Pergalės parko iki
Ernesto Če Gevaros vardo karių brigados, žinojo, ką į jį atsakyti. Ta­
čiau visi: sektantai, satanistai, fašistai, filosofai su automatais, tokie
kaip Chanas, - turėjo savo atsakymus. Būtent todėl Artiomui buvo taip
sunku pasirinkti ir priimti tik vieną iš jų. Kiekvieną dieną gaudamas
vis naują atsakymo versiją, Artiomas negalėjo prisiversti patikėti, kad
būtent šis - tikrasis, nes rytoj galėjo atsirasti kitas, ne mažiau tikslus ir
visa apimantis atsakymas.

Kuo tikėti? Didžiuoju Kirminu, žmogėdriškuoju Dievu, sukurtu pa­
gal elektrinio traukinio pavyzdį ir iš naujo apgyvendinusiu nevaisingą
išdegusią žemę; rūsčiu ir pavydžiu Jehova; jo atspindžiu - Šėtonu; ko­
munizmo pergale visame metro; riestanosių blondinų pranašumu prieš
garbanotus tamsaus gymio brunetus...? Kažkas Artiomui sufleravo, kad
jokio skirtumo tarp jų visų nebuvo. Bet koks tikėjimas žmogui tarnavo
tik kaip lazda, kuri palaikė, neleisdama suklupti ir padėdama atsistoti
ant kojų, jei žmonės vis dėl to klupo ir krito. Kai Artiomas buvo mažas, jį
prajuokino patėvio istorija apie tai, kaip beždžionė paėmė į rankas lazdą
ir tapo žmogumi. Nuo tada, matyt, sumani makaka tos lazdos jau nebe­
paleido iš rankų, gal dėl to iki galo ir neatsitiesė, - mąstė Artiomas.

Jis suvokė, kodėl ir kam žmogui reikalingas toks ramstis. Be jo gy­
venimas darėsi tuščias kaip apleistas tunelis. Artiomo ausyse vis dar
aidėjo nevilties kupinas laukinio iš Pergalės parko riksmas, suvokusio,
kad Didysis Kirminas - viso labo jo tautos žynių pramanas. Kažką
panašaus Artiomas pajuto ir pats, sužinojęs, kad Nematomi Stebėtojai
neegzistuoja. Bet jam atsisakyti Nematomų Stebėtojų, Kirmino ir kitų
metro dievų sekėsi kur kas lengviau.

Ką gi tai reiškia? Ar tai reiškia, kad jis ne toks, kad jis stipresnis nei
likusieji? Artiomas suprato, kad apaudinėja save. Jis irgi laikė lazdą
rankose, ir jis privalo pasisemti drąsos, kad tai pripažintų.

Jam ramsčiu tarnavo suvokimas, kad jis vykdo didelės svarbos už­
duotį, kad rizikuojama viso metro išlikimu ir kad ši misija neatsitiktinai
buvo patikėta būtent jam. Sąmoningai ar ne Artiomas visur ieškojo
įrodymų, kad jį šiai užduočiai atlikti išrinko ne Chanteris, bet kas nors
ar kažkas didesnio. Sunaikinti juočkius, išvaduoti nuo jų savo gimtąją

423

stotį ir artimuosius, užkirsti kelią jiems sunaikinti metro - tai buvo
užduotis, verta tapti gyvenimo šerdimi. Ir viskas, kas Artiomui nutiko
jo klajonių metu įrodė tik vieną dalyką: jis ne toks kaip visi. Jam skirta
kažkas ypatinga. Būtent jis privalo sumalti į miltus, išnaikinti bjaurastį,
kuri priešingu atveju pati susidoros su žmonijos likučiais. Kol jis ėjo
šiuo keliu, teisingai išaiškindamas jam siunčiamus ženklus, jo noras
pasiekti tikslą laimėdavo prieš realybę, žaisdamas statistinėmis tikimy­
bėmis nukreipdavo į šalį kulkas, pabaisas ir priešus, o sąjungininkus
priversdavo pasirodyti reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje. Kaip kitaip
būtų galima suprasti, kodėl Danila atidavė jam raketų dalinio išdėstymo
planą, o pats tas dalinys tik per stebuklą nebuvo sunaikintas prieš de­
šimtis metų? Kaip dar paaiškinti tai, jog, prieštaraujant sveikam protui,
jis sutiko Antoną - vieną iš nedaugelio, o gal ir vienintelį visame metro
likusį gyvą raketininką? Tik ši paskirtis davė Artiomui galingą ginklą
ir siuntėjam žmogų, padedantį suduoti mirtiną smūgį nepaaiškinamai
ir negailestingai jėgai, sugniuždyti ją? Kaip kitaip paaiškinti visus ste­
buklingus Artiomo išsigelbėjimus iš pačių beviltiškiausių situacijų? Kol
jis tikėjo savo paskirtimi, jis buvo nepažeidžiamas, nors kartu su juo
žygiavę žmonės žuvo vienas po kito.

Artiomo mintys nuklydo į tai, ką Sergejus Andrejevičius sakė apie
lemtį ir siužetą Poliankos stotyje. Tuomet šie žodžiai tarsi nauja, sutepta
spyruoklė, įstatyta į susidėvėjusį, surūdijusį užsukamo žaisliuko mecha­
nizmą, pastūmėjo jaunuolį pirmyn. Bet tuo pačiu metu kažkuo jie jam
nepatiko. Gal tuo, kad ši teorija atimdavo iš Artiomo laisvą valią, ir jeigu
jam dabar tektų priimti sprendimą, tai jis padarytų ne savo įgeidžių ska­
tinamas, o paklustų savo likimo siužetinei linijai. Kita vertus, kaip buvo
galima po visko, kas jam nutiko, neigti tokios idėjos egzistavimą? Dabar
jis jau nebegalėjo patikėti, kad visas jo gyvenimas - tiesiog sutapimų
virtinė. Per toli jau nueita ir taip paprastai iš šių vėžių išlipti nebegali­
ma. Jei jau jis taip toli nuėjo, turėtų ir toliau eiti - tokia nenumaldoma
pasirinkto kelio logika. O svarbiausia tai, jog jis visai nenorėjo palikti
distancijos. Dabar jau per vėlu abejoti. Jis privalo eiti į priekį, net jei tai
reiškia būti atsakingam ne tik už savo, bet ir už kitų gyvybes. Visos aukos
nėra beprasmės, jis privalo jas priimti, jis turi nueiti savo kelią iki galo ir
užbaigti tai, dėl ko atsirado pasaulyje. Tai ir yra jo likimas.

- Kaip gi man šio aiškumo mintyse trūko anksčiau, - nustebo Artio­
mas. - Abejojau savo išskirtinumu, nukrypdavau į kvailystes, visą laiką

424

dvejodavau, nors atsakymas visada buvo šalia. Ulmanas buvo teisus:
neverta komplikuoti gyvenimo.

Jis žengė tvirtu žingsniu. Jokio triukšmo iš vamzdžių jis taip ir ne­
išgirdo: tuneliuose iki VDNH jis apskritai nesusidūrė su jokiu pavoju­
mi. Tačiau Artiomas visą laiką sutikdavo žmones, einančius į Taikos
prospektą: jis judėjo priešinga nelaimingųjų, užguitų, viską metusių ir
nuo pavojų bėgančių srauto kryptimi. Jie dairėsi į jį kaip į beprotį: jis
vienintelis ėjo į patį siaubo liūną, o kiti tuo metu bandė palikti prakeiktas
vietas. Nei Rygos, nei Aleksejevkos stotyse patrulių nebuvo. Paskendęs
savo mintyse, Artiomas pats nepastebėjo, kaip priėjo VDNHy nors ir
buvo praėję ne mažiau kaip dvi valandos.

Įžengęs į stotį ir apsižvalgęs aplink, jis nevalingai krūptelėjo - iki tol
ji jam priminė tą VDNH, kurią jis matė savo košmaruose. Pusė apšvie­
timo neveikė, oras buvo pritvinkęs parako kvapo, kažkur tolumoje buvo
girdėti dejonės ir isteriška moters rauda.

Jis paėmė į rankas automatą ir ėmė judėti pirmyn, atsargiai aplenk­
damas arkas ir atidžiai įsižiūrėdamas į šešėlius. Atrodė, jog juočkiams
bent vieną kartą pavyko pralaužti užtvaras ir patekti į pačią stotį. Dalis
palapinių buvo išmėtytos, keliose vietose ant grindų buvo matyti sudžiū­
vę kraujo pėdsakai. Kai kur dar buvo gyvenama, kartais per brezentą
buvo galima išvysti šviečiant žibintuvėlį.

Iš šiaurinio tunelio girdėjosi tolimas šaudymas. Išėjimas į jį buvo
užtvertas žmogaus ūgio kalnu maišų su gruntu. Trys žmonės glaudėsi
prie šio pylimo, matyt, stebėdami tunelį per šaudymo angas ir laikydami
prieigas taikiklyje.

- Artiomai? Artiomai! Iš kur tu čia? - pašaukė jį pažįstamas balsas.
Atsisukęs jis pastebėjo Kirilą - į vieną iš būrio narių, su kuriuo jis
pačioje savo kelionės pradžioje bandė išsikapstyti iš VDNH. Kirilo ranka
buvo perrišta perpetiniu diržu, o plaukai atrodė dar labiau susitaršę
nei įprastai.
- Štai, grįžau, - nedrąsiai atsakė Artiomas. - Kaip jūs čia laikotės?
Kur dėdė Saša, kur Ženka?
- Ženka! Susigriebei... Užmušė jį, prieš savaitę, - niūriai atsakė Kirilas.
Artiomo širdis nusirito į kulnus.
- O patėvis?
- Suchojus gyvas ir sveikas, vadovauja. Ligoninėje dabar, - Kirilas mos­
telėjo ranka laiptinės, vedančios prie naujojo išėjimo iš stoties, pusėn

425

- Ačiū! - Artiomas puolė bėgti.
- O tu pats kur buvai? - sušuko jam pavymui Kirilas.
„Ligoninė" atrodė grėsmingai. Tikrų sužeistųjų čia buvo nedaug - iš
viso gal kokie penki žmonės, didžiąją erdvės dalį užėmė kiti pacientai.
Suvystyti kaip kūdikiai ir paslėpti miegmaišiuose, jie buvo išrikiuoti į
eilę. Visų jų akys buvo plačiai atvertos, o iš pusiau pravirų burnų girdė­
josi nerišlus mykimas. Juos prižiūrėjo ne slaugytoja, o automatininkas,
rankose laikantis chloroformo buteliuką. Kartkartėmis vienas iš suvys­
tytųjų pradėdavo muistytis ant grindų, kaukdamas ir taip perduodamas
savo jaudulį kitiems, tuomet apsaugininkas pridėdavo jam prie veido
migdomaisiais sumirkytą marlę. Jie neužmigdavo, ir jų akys neužsimerk­
davo, tačiau kuriam laikui nurimdavo, nusiramindavo.
Suchojus Artiomą pamatė ne iš karto: jis buvo tarnybinėje patalpoje,
aptarinėjo kažką su stoties gydytoju. Išeidamas jis susidūrė su Artiomu
ir nustėro.
- Tu gyvas... Artiomka! Gyvas... Ačiū Dievui... Artiomai! - sumurmė­
jo jis, liesdamas Artiomo petį, tarsi norėdamas įsitikinti, kad jis tikrai
stovi priešais jį.
Artiomas stipriai apkabino jį. O juk jis, kaip mažas vaikas, giliai šir­
dyje bijojo, kad grįš dabar į stotį, o patėvis ims jį barti: esą, kur jis buvo
dingęs, koks neatsakingumas, kiek galima elgtis kaip kokiam berniūkš­
čiui... Tačiau Suchojus tiesiog priglaudė jį prie savęs ir ilgai nepaleido.
Kai tėvo glėbys pagaliau atsileido, Artiomas pažvelgė į blykstelėjusias
nuo pasirodžiusių ašarų akis, ir jam pasidarė gėda.
Trumpai, nesileisdamas į savo nuotykių aprašymus, jis papasakojo
patėviui, kur buvo dingęs, ką per tą laiką sugebėjo nuveikti, paaiškino,
kodėl sugrįžo. Tas tik purtė galvą ir barė Chanterį. Tuomet atsikvošėjęs
pasakė, kad apie mirusiuosius - arba gerai, arba nieko. Vis dėlto, kas
tiksliai nutiko Medžiokliui, jis nežinojo.
- O pas mus čia, pats matai, kas vyksta? - Suchojaus balsas vėl
įsitempė. - Kiekvieną naktį jie taip ir tvinsta, jokių šovinių nebeužten­
ka. Atvyko drezina iš Taikos prospekto su šaudmenimis, bet čia taip,
smulkmė.
- Jie nori susprogdinti tunelį prie pat prospekto, kad visiškai atkirstų
ir VDNH, ir kitas stotis, - pranešė Artiomas.
- Taip... Jie bijo gruntinių vandenų, todėl ir nesiryžta artyn prie
VDNH. Tačiau ilgam tai nepadės. Juočkiai ras sau kitus įėjimus.

426

- Kada tu jau eisi iš čia? Lieka mažai laiko. Mažiau nei para, juk tau
reikia viską parengti...

Patėvis nužvelgė jį pratįsai, tarsi tikrindamas.
- Ne, Artiomai, man iš čia tik vienas kelias, ir jis ne į Taikos prospektą.
Mes čia turime trisdešimt sužeistų žmonių, nejaugi mes juos vienus pa­
liksime? Be to, kas laikys gynybą, kol aš gelbėsiu savo kailį? Kaip aš galiu
prieiti prie žmogaus ir pasakyti jam: štai, tu čia pasilieki, kad sulaikytum
juos ir mirtum, o aš einu? Ne... - jis atsiduso. - Tegu sprogdina. Kiek
išsilaikysime, tiek išsilaikysime. Mirti irgi reikia žmogumi.
- Tuomet aš liksiu su jumis, - pasakė Artiomas. - Jie ten su raketomis
ir be manęs susitvarkys, kokia ten iš manęs nauda. Čia bent jau jums
padėsiu...
- Ne ne, tau būtina eiti, - išsigandęs nutraukė jį Suchojus. - Mūsų
hermetinis užraktas tvarkoje, veikia dar, ir eskalatorius nesugadintas,
prie išėjimo galėsi greitai prasibrauti. Privalai eiti su jais, juk jie ten net
nežino, su kuo turi reikalų!
Artiomas suabejojo, ar tik kartais patėvis nebando jo išsiųsti iš stoties,
kad tiesiog išgelbėtų jam gyvybę. Jis bandė prieštarauti, bet Suchojus
nenorėjo nieko girdėti.
- Tavo būryje tik tu vienas žinai, kaip juočkiai gali iš proto išvesti, -
jis parodė į suvystytus sužeistuosius.
- Kas jiems?
- Tuneliuose stovėjo, neištvėrė. Tuos dar suspėjo nutempti, nors tiek
gerai. O dar kelias dešimtis juočkiai tiesiog gyvus sudraskė. Neįtikėtina
jėga. Svarbiausia, kai jie prieina ir ima staugti, mažai kas ištveria, tu juk
ir pats pameni. Mūsų savanoriai antrankiais prisirakindavo, kad nepa­
bėgtų. Va, ką spėjome atkabinti, visi čia guli. Sužeistųjų mažai, nes jei
juočkiai ką prigriebia, išsisukti sudėtinga.
- Ženką... prigriebė? - paklausė Artiomas.
Suchojus linktelėjo. Klausinėti Artiomas nesiryžo.
- Einam, dabar kol kas ramu, - naudodamasis jo sumišimu, suskubo
pasiūlyti Suchojus, - pakalbėsime, arbatos atsigersime, pas mus jos dar
liko. Nori valgyti?
Patėvis apkabino jį ir nusivedė į vadovybės kambarį. Artiomas apstul­
bęs dairėsi aplinkui: negalėjo patikėti, kad per tris jo nebuvimo savaites
VDNH galėjo taip pasikeisti. Jauki, anksčiau apgyvendinta stotis dabar
dvelkė liūdesiu ir neviltimi. Norėjosi kuo greičiau bėgti iš ten.

427

Už nugaros dunkstelėjo kulkosvaidis. Artiomas čiupo ginklą.
- Jie tai daro norėdami atgrasinti, - nuramino jį Suchojus. - Bai­
siausia prasidės po poros valandų, jau jaučiu tai. Juočkiai eina tiesiog
bangomis, neseniai vieną atlaikėme. Tu nebijok, jei prasidės kas nors
rimta, mūsiškiai įjungs sireną - paskelbs viešą pavojų.
Artiomas susimąstė. Jo sapnas apie žygį į tunelį... Dabar tai buvo
neįmanoma, o ir realus susitikimas su juočkiais vargu ar pasibaigtų taip
nekaltai. Ką jau kalbėti apie tai, kad Suchojus niekada jam neleis įeiti
į tunelį vienam. Teko atsisakyti beprotiškos idėjos. Jis turi svarbesnių
reikalų.
- O aš juk žinojau, kad mes su tavimi dar pasimatysime, kad tu
ateisi, - jau būdamas vadovybės kambaryje, pildamas arbatą, pasakė
Suchojus. - Pas mus prieš savaitę žmogus buvo atėjęs, tavęs ieškojo.
- Koks žmogus? - sukluso Artiomas.
- Jis sakė, kad tu jį pažįsti. Toks aukštas, liesas, su barzdele. Jo vardas
kažkoks keistas buvo, panašus į Chanterį.
- Chanas? - nustebo Artiomas.
- Tiksliai. Pasakė man, kad tu čia dar sugrįši, ir toks įsitikinęs, kad
aš iš karto nurimau. Ir dar kai ką tau perdavė.
Suchojus išsitraukė piniginę, kurioje jis laikė jam vienam supranta­
mus užrašus ir daiktus, ir išėmė keturgubai sulankstytą popieriaus lapą.
Išlankstęs popierių, Artiomas jį pakėlė prie akių. Tai buvo trumpas, tik
iš vieno sakinio susidedantis raštelis. Nerūpestingu lakiu raštu parašyti
žodžiai gerokai jį suglumino.
„Tas, kuriam pakaks drąsos ir kantrybės visą gyvenimą žiūrėti į tamsą,
pirmasis išvys šviesos žybsnį joje“.
- Ar jis daugiau nieko neperdavė? - sutrikęs paklausė Artiomas.
- Ne, - atsakė Suchojus. - Aš maniau, jog tai užkoduotas pranešimas.
Juk žmogus vis dėl to specialiai tam ėjo čia.
Artiomas gūžtelėjo pečiais. Pusė visko, ką sakė ir darė Chanas, atrodė
visiška beprasmybė, už tai kita pusė vertė jį pažvelgti į pasaulį kitaip.
Kaip sužinoti, kuriai daliai priklausė šis raštelis?
Jie dar ilgai gėrė arbatą ir bendravo. Artiomas negalėjo atsikratyti
jausmo, kad patėvį mato paskutinį kartą, ir tarsi bandė prisibendrauti
su juo visam gyvenimui į priekį. Tuomet atėjo laikas išvykti.
Suchojus trūktelėjo už sverto ir sunkus užtvaras girgždėdamas pakilo
per metrą. Iš išorės plūstelėjo užsistovėjęs lietaus vanduo. Stovėdamas

428

iki kulkšnių mauruose, Artiomas nusišypsojo Suchojui, nors akys buvo
pritvinkusios ašarų. Jis jau ketino atsisveikinti, bet paskutinę akimirką
prisiminė patį svarbiausią dalyką. Išsitraukęs iš kuprinės vaikišką knygą,
jis surado puslapį su įdėta fotografija ir ištiesė ją patėviui. Jo širdis ėmė
nerimastingai ir smarkiai plakti.

- Kas tai? - nustebo tas.
- Atpažįsti? - viltingai paklausė Artiomas. - Įsižiūrėk atidžiau. Ar tai
ne mano motina? Juk tu matei ją, kai ji tau atidavė mane.
- Artiomai... - Suchojus liūdnai nusišypsojo, - aš net jos veido dorai
neįsižiūrėjau. Ten buvo labai tamsu, o aš vis į žiurkes žiūrėjau. Aš jos
visai nepamenu. Tave geriau įsiminiau, kaip tu tada sugriebei mano
ranką ir visiškai neverkei, bet jos - neprisimenu. Atleisk.
- Ačiū. Sudie, - Artiomas jau norėjo ištari „tėti", tačiau gerklėje tarsi
koks gniutulas įstrigo. - Gal dar susitiksime...
Jis užsidėjo dujokaukę, pasilenkė, praslydo po uždanga ir nubėgo
išklerusiu eskalatoriumi laiptais į viršų, rūpestingai spausdamas prie
krūtinės sulamdytą fotografiją.

429

2 0 SKYRIUS

Eskalatorius atrodė tiesiog begalinis.
Žengti juo teko lėtai ir atsargiai, laiptai po kojomis girgždėjo ir bildėjo,
o vienoje vietoje staiga sprūstelėjo žemyn, taip kad Artiomas vos spėjo
atitraukti koją. Visur mėtėsi apsamanojusios stambių šakų nuolaužos
ir nedideli medeliai, kuriuos čia galbūt dar „tada" veikiausiai atnešė
sprogimas. Sienos apaugo vijokliais ir samanomis, o per plastikinės
šoninių barjerų dangos skyles matėsi aprūdijusios mechanizmų dalys.
Viršuje pūtė vėjas - Artiomas jautė jo prisilietimą net per apsauginį
kostiumą.
Jis nė karto neatsigręžė atgal.
Viršuje viskas buvo juoda. Nieko gero tai nepranašavo: stoties pa­
viljonas galėjo užgriūti, ir nebuvo aišku, ar jis galės prasibrauti pro
griuvėsius. Kitas galimas paaiškinimas buvo naktis be mėnulio. Tame
taip pat nebuvo nieko gero: esant prastam matomumui bus nelengva
nukreipti raketų baterijos ugnį.
Tačiau kuo mažiau liko iki eskalatoriaus pabaigos, tuo geriau matėsi
blyškūs blyksniai ant sienų bei pro plyšius besiskverbiantys ploni spin­
duliai. Išėjimas į išorinį paviljoną iš tikrųjų buvo užblokuotas, tačiau ne
akmenimis, o išvirtusiais medžiais. Po kelių minučių Artiomas surado
tarp jų siaurą angą, per kurią jis vos ne vos galėjo prasisprausti.
Vestibiulio stoge žiojėjo didžiulė, beveik per visas lubas, skylė, per
kurią į vidų krito blyški mėnesienos šviesa. Grindys taip pat buvo už­
verstos sulūžusiomis šakomis ir netgi sveikais medžiais, suformavusiais
tikrą dangą. Prie vienos iš sienų Artiomas pastebėjo keletą keistų daiktų:
žabuose skęstančius didelius, žmogaus ūgio, odą primenančiu paviršiu­
mi tamsiai pilkus kamuolius. Jie atrodė nemaloniai, ir Artiomas pabijojo
prieiti arčiau. Dėl viso pikto, išjungęs šviesą, jis išėjo į gatvę.
Viršutinis stoties vestibiulis buvo tarp išvartytų kioskų salelių san­
grūdos ir kažkada buvusių dailių prekybos paviljonų. Priešakyje matėsi

430

didžiulis, keistos įgaubtos formos pastatas, kurio vienas iš sparnų buvo
iš dalies nugriautas. Artiomas apsižvalgė: Ulmano ir jo draugo niekur
nesimatė, jie turbūt dar buvo kelyje. Jis turėjo truputį laiko patyrinėti
apylinkes.

Sekundę sulaikęs kvapą, jis įsiklausė, bandydamas sugauti širdį verian­
tį juočkių klyksmą. Botanikos sodas buvo netoliese, ir Artiomas negalėjo
suprasti, kodėl tie padarai iki šiol nepasiekė jų stoties paviršiumi.

Aplink buvo tylu. Kažkur tolumoje staugė šunys, bet jų staugimas
buvo graudus, baugštus. Artiomui nesinorėjo jų sutikti: jei jiems visus
tuos metus pavyko išgyventi paviršiuje, jie turėjo kažkuo skirtis nuo
įprastų šunų, kuriuos laikė metro gyventojai.

Paėjėjęs kiek toliau nuo įėjimo į stotį, jis aptiko dar vieną keistenybę:
paviljoną juosė negilus, atmestinai iškastas griovys. Jis buvo pilnas keis­
to tamsaus skysčio, nuo kurio sklido toks stiprus ir aitrus kvapas, kad
Artiomas jo prieskonį pajuto net per dujokaukę. Peršokęs per griovį, jis
priėjo prie vieno iš kioskų ir pažvelgė vidun.

Jis buvo visiškai tuščias. Ant grindų mėtėsi sudaužytų butelių stiklai,
visa kita buvo išnešta. Jis ištyrė dar kelis kitus kioskus, kol nerado vieno,
kuris turėjo būti įdomesnis nei kiti. Išoriškai jis priminė mažą tvirtovę:
tai buvo kubas, suvirintas iš storų geležies lakštų, su visai mažučiu lange­
liu iš veidrodinio stiklo. Iškaba virš lango skelbė: „Valiutos keitimas".

Durys buvo užrakintos neįprasta spyna, kuri, greičiausiai, buvo at­
rakinama ne raktu, o teisinga skaičių kombinacija. Priėjęs prie langelio,
Artiomas pabandė jį atidaryti, bet jam nepavyko. Bet jis pastebėjo, kad
ant palangės buvo kažkas parašyta. Įtvirtintas kioskas intrigavo jį ir,
pamiršęs apie atsargumą, Artiomas įjungė žibintą.

Jis vos galėjo perskaityti keverziškas, tarsi kaire ranka išvedžiotas
raides: „Palaidokite kaip žmogų. Kodas 767". Ir kai tik jis suprato, ką
tai galėjo reikšti, kažkur aukštai pasigirdo rūstus svirpimas. Artiomas
iš karto jį atpažino: lygiai taip pat klykavo skraidantys monstrai virš
Kalinino stoties.

Jis greitai užgesino žibintą, tačiau jau buvo per vėlu: šauksmas vėl
pasigirdo, dabar tiesiai virš galvos. Artiomas karštligiškai dairėsi aplink,
ieškodamas, kur galėtų pasislėpti. Turbūt vienintelė išeitis buvo pati­
krinti spėjimą.

Paspaudęs mygtukus su skaičiais teisinga seka, jis patraukė ranke­
nėlę savo pusėn. Mintis buvo teisinga: spynos viduje pasigirdo duslus

431

spragtelėjimas ir durys pasidavė, velniškai girgždėdamos surūdijusiais
vyriais. Artiomas pralindo vidun, užsirakino ir vėl įjungė šviesą.

Kampe, prisišliejusi prie sienos, ant grindų sėdėjo išdžiūvusi moters
mumija. Vienoje rankoje ji spaudė storą flomasterį, kitoje - plastikinį
butelį. Linoleumu apklijuotos sienos buvo nuo viršaus iki apačios ap­
rašinėtos tvarkinga moteriška rašysena. Per storą langelio stiklą matėsi
erdvė prieš įėjimą į stotį. Ant grindų mėtėsi tuščia tablečių pakuotė,
ryškūs šokolado popierėliai, gazuoto vandens skardinės, o kampe sto­
vėjo praviras seifas. Artiomo neišgąsdino lavonas, tiesiog pajuto kylantį
gailestį nepažįstamai merginai. Jam kažkodėl pasirodė, kad tai buvo
būtent mergina.

Vėl pasigirdo skraidančių bestijų klyksmas, ir tuomet stogą sudre­
bino galingas smūgis, nuo kurio kioską ėmė tiesiog purtyti. Artiomas
parkrito ant grindų, laukdamas. Išpuolis nebepasikartojo, apmaudaus
padaro spiegimas ėmė tolti, ir jis ryžosi atsistoti ant kojų. Iš esmės, jis
galėjo slėptis savo priedangoje kiek tik reikia: juk merginos lavonas visą
tą laiką išliko nepaliestas, nors aplink, tikriausiai, pakako medžiotojų,
norinčių ja pasmaguriauti. Galima, žinoma, pabandyti užmušti ar bent
jau sužeisti siaubūną, bet tuomet tektų išeiti į lauką. O jei jis nepataikys
arba bestija bus padengta šarvais, atviroje vietovėje antro šanso jis gali
ir neturėti. Protingiausia bus sulaukti Ulmano. Jei tas dar gyvas.

Norėdamas atitrūkti, Artiomas ėmė skaityti užrašus ant sienų.
„...Rašau, nes nuobodu ir tam, kad neišprotėčiau. Jau tris dienas
sėdžiu šiame kioske, į gatvę išeiti bijau. Mano akyse dešimt žmonių,
kurie nespėjo pribėgti prie metro, užduso ir iki šiol guli gatvės vidury­
je. Gerai, jog spėjau laikraštyje perskaityti, kaip užklijuoti siūles lipnia
juosta. Laukiu, kol vėjas nuneš debesį, rašė, kad po dienos pavojaus jau
nebebus.
Liepos 9-oji. Bandžiau patekti į metro. Už eskalatoriaus prasideda
kažkokia geležinė siena, negalėjau pakelti, kiekbebeldžiau, niekas neati­
darė. Po dešimties minučių man pasidarė bloga, grįžau į kioską. Aplinkui
daug mirusiųjų. Visi baisūs, išsipūtę, smirda. Išdaužiau langą maisto
palapinėje, pasiėmiau šokolado ir mineralinio vandens. Dabar iš bado
nemirsiu. Pasijutau siaubingai silpna. Pilnas seifas dolerių ir rublių, o
daryti su jais nėra ką. Keista. Atrodo, jog tai tiesiog popierėliai.
Liepos 10-oji. Toliau bombarduoja. Dešinėje nuo Taikos prospekto
visą dieną girdėjosi siaubingas dundesys. Keista. Maniau, kad niekas

432

neišliko, bet vakar dideliu greičiu gatve pravažiavo tankas. Norėjau iš­
bėgti ir atkreipti dėmesį, bet nespėjau. Labai ilgiuosi mamos ir Liovos.
Visą dieną vėmiau. Tuomet užmigau.

Liepos 11-oji. Pro šalį praėjo baisiai apdegęs žmogus. Nežinau, kur
jis visą tą laiką slėpėsi. Jis be paliovos verkė ir švokštė. Buvo labai bai­
su. Nuėjo į metro, tuomet išgirdau garsų beldimą. Tikriausiai taip pat
beldė į tą sieną. Tuomet viskas nurimo. Rytoj nueisiu pažiūrėti, ar jam
atidarė, ar ne“.

Palapinę sudrebino naujas smūgis - pabaisa nenorėjo atsižadėti savo
grobio. Artiomas susverdėjo ir vos neužgriuvo ant mirusiosios kūno,
vos sugebėjo išsilaikyti, įsitvėręs už prekystalio. Pasilenkęs, palaukė
minutę, tada skaitė toliau.

„Liepos 12-oji. Negaliu išeiti. Krečia drebulys, nesuprantu, miegu ar
ne. Šiandien valandą kalbėjau su Liova, jis sakė, kad greitai ves mane.
Tada atėjo motina, jos akys išvarvėjo. Po to vėl likau viena. Man taip
vieniša. Kada gi viskas pasibaigs, kada mus išgelbės? Atėjo šunys, ėda
lavonus. Pagaliau, ačiū. Vėmiau.

Liepos 13-oji. Vis dar lieka konservai, šokoladas ir mineralinis van­
duo, tačiau jau nebenoriu. Kol gyvenimas grįš į savo vėžes, praeis ne
mažiau kaip metai. Pilietinis karas truko penkerius metus, nieko negali
būti ilgiau. Viskas bus gerai. Mane ras.

Liepos 14-oji. Daugiau nebenoriu. Daugiau nebenoriu. Palaidokite
mane kaip žmogų, nenoriu šitoje prakeiktoje metalinėje dėžėje... Ankšta.
Ačiū fenazepamui. Labanakt".

Šalia buvo dar kažkokie užrašai, tačiau nelabai rišlūs, nuskurę, ir
piešiniai: velniukai, mažos mergaitės didelėmis skrybėlėmis arba kas­
pinais, žmonių veidai.

- Juk ji iš tikrųjų tikėjosi, kad košmaras, kurį ji patyrė, greitai pasi­
baigs, - pagalvojo Artiomas. - Metai, dveji, ir viskas grįš į savas vėžes,
viskas bus kaip anksčiau. Gyvenimas tęsis, ir apie tai, kas nutiko, visi
pamirš. Kiek metų praėjo nuo to laiko? Per tą laiką žmonija tik nutolo
nuo grįžimo į paviršių. Ar ji galėjo pagalvoti, kad išgyvens tik tie, kurie
tada spėjo nusileisti į metro, ir keli laimingieji, kuriems per ateinančias
kelias dienas, pažeidžiant taisykles ir nuostatus, atidarinėjo duris?

Artiomas pagalvojo apie save. Jam visada norėjosi tikėti, kad vieną
dieną žmonės galės pakilti iš metro, kad vėl gyvens kaip anksčiau, kad
atstatys didingus statinius, kuriuos pastatė jų protėviai, ir apsigyvens

433

juose, kad nesimarkstydami žiūrės į saulę ir kvėpuos ne beskoniu per
dujokaukės filtrą perleistu deguonies ir azoto mišiniu, bet su pasimė­
gavimu rys orą, pritvinkusį augalų aromatu... Jis pats nežinojo, kaip
jie anksčiau kvepėjo, bet tai turėjo būti nuostabu, ypač gėlės, kurias
prisimindavo jo motina.

Tačiau žvelgdamas į išdžiūvusį nežinomos merginos kūną, kuri taip ir
nesulaukė košmaro pabaigos dienos, jis ėmė abejoti, kad ir pats sugebės
išgyventi iki to. Kuo jo viltis pamatyti buvusio gyvenimo grįžimą skiriasi
nuo jos įsitikinimo, kad tai žūtbūt nutiks ir tikrai ne vėliau nei per pen­
kerius metus? Per visus gyvavimo metro metus žmogus nesukaupė jėgų,
kad triumfuodamas pakiltų žėrinčio eskalatorius laiptais į viršų, vedančio
prie buvusios galybės ir didybės. Priešingai, jis sumenko, priprato prie
tamsos ir ankštumos. Kadangi to nebereikia, dauguma jau pamiršo kaž­
kada buvusią absoliučią žmonijos valdžią pasaulyje, kai kurie tebesiilgėjo
to pasaulio, kiti jį prakeikė. Kuriems iš jų priklausė ateitis?

Išorėje pasigirdo signalas. Artiomas puolė prie lango. Aikštelėje
prieš kioskus stovėjo labai neįprastos išvaizdos mašina. Automobilius
jam jau teko matyti ir anksčiau: pirmiausia tolimoje vaikystėje, po to
paveikslėliuose ir fotografijose, knygose ir galiausiai pastarojo savo
pakilimo į paviršių metu. Tačiau nė vienas jų neatrodė taip, gal todėl
jis ir nesiryžo iškart bėgti prie jo. Didelis šešiaratis sunkvežimis buvo
nudažytas raudonai. Už didelės kabinos dvejomis eilėmis buvo įrengtas
metalinis furgonas, išilgai borto buvo nubrėžta balta linija, o ant stogo
riogsojo kažkokie vamzdžiai. Ten jau buvo įrengti du apvalūs indai,
kuriuose mirksėdamos sukiojosi mėlynos lempos.

Užuot bandęs išsikabaroti iš kiosko, jis pašvietė žibintuvėliu per stiklą,
laukdamas atsakomojo signalo. Sunkvežimio šviesos kelis kartus įsižiebė
ir užgeso, ir Artiomas jau norėjo išeiti, tačiau nespėjo: iš viršaus stai­
giai smigo vienas po kito du didžiuliai juodi šešėliai. Pirmasis sugriebė
nagais stogą ir pabandė pakelti mašiną į viršų, tačiau tokia našta buvo
ne jo jėgoms. Pakėlusi mašinos kėbulą pusę metro nuo žemės, pabaisa
nutraukė abu vamzdžius, nepatenkinta suklykė ir numetė juos žemyn.
Antroji bjaurybė spiegdama sudavė automobiliui iš šono, tikėdamasi
jį apversti.

Durelės atsidarė ir ant asfalto nušoko žmogus apsauginiu kostiumu
su griozdišku kulkosvaidžiu rankose. Pakėlęs vamzdį aukštyn, jis kelias
sekundes palaukė, matyt, leisdamas bjaurybei priartėti, ir tada paleido

434

seriją šūvių. Viršuje pasigirdo įžeidus svirpimas. Artiomas paskubomis
atrakino spyną ir išbėgo laukan.

Viena sparnuota pabaisa apskriejo platų trisdešimties metrų ratą virš
jų galvų, pasiruošusi pulti dar kartą, kitos niekur nebuvo matyti.

- Į automobilį! - sušuko žmogus su kulkosvaidžiu.
Artiomas puolė prie jo, įsiropštė į kabiną ir atsisėdo ant ilgos sėdynės.
Kulkosvaidininkas prisitaikęs iššovė dar kelis kartus, tada užšoko ant
laiptelio, įlindo į saloną ir užtrenkė paskui save duris. Mašina iškart
užstaugė ir staigiai pajudėjo iš vietos.
- Balandžius lesini? - suburbėjo Ulmanas, žvelgdamas į Artiomą per
dujokaukės langelį.
Artiomas tikėjosi, kad skraidančios bjaurybės persekios juos, tačiau
skridusios paskui mašiną dar apie šimtą metrų, sutvėrimai grįžo atgal
prie stoties VDNH.
- Lizdą saugo, - nusprendė karys. - Girdėjome apie tokius. Jie taip pa­
prastai mašinos neužpultų - ne jų dydis. Įdomu, kur jis ten pas juos?
Artiomas staiga suprato, ir kur tų bjaurybių lizdas, ir kodėl šalia iš­
ėjimo iš stoties VDNH daugiau nė viena gyva būtybė, matyt, įskaitant
ir juočkius, nedrįso rodytis.
- Tiesiai mūsų stoties paviljone, virš eskalatorių, - pasakė jis.
- Rimtai? Keista, paprastai jie lizdus suka aukščiau, ant namų, - at­
siliepė karys. - Tikriausiai, kitas vaizdas. Taip... Tu mums atleisk, kad
mes užtrukome.
Automobilio kabinoje buvo ankštoka, ypač su kostiumais ir gremėz­
diška ginkluote. Galinė sėdynė buvo užimta kažkokiomis kuprinėmis
ir ryšuliais. Ulmanas atsisėdo prie krašto, Artiomas atsidūrė centre, o
iš kairės, prie vairo, sėdėjo vaikinas iš Taikos prospekto, kuris pasakojo
apie mašiną ir kulkosvaidį. Jis prisistatė Pavelu.
- Ko čia atsiprašinėti? Ne mūsų valia, - pasakė Pavelas. - Kažkodėl
pulkininkas neįspėjo mūsų apie tai, į ką pavirto Taikos prospektas, pra­
dedant nuo Rygos stoties ir toliau. Toks įspūdis, kad juo volas pervažiavo.
Net nežinau, kodėl tas tiltas galutinai nesugriuvo. Ten net nebuvo kur
pasislėpti, vos atsiplėšėme nuo šunų.
- Šunų dar nematei? - paklausė Ulmanas Artiomo.
- Tik girdėjau, - atsiliepė jis.
- O mes jau prisižiūrėjome į juos, - sukdamas vairą pasakė vairuo­
tojas.

435

- Na ir kaip? - paklausė Artiomas.
- Nieko gero. Buferį nuplėšė ir vos tiesiog važiuojant rato nepragrau-
žė. Atsiliko tik tuomet, kai Edas vedlį „Dragunovu" patiesė, - Pavelas
linktelėjo Ulmano link.
Važiuoti buvo nelengva: žemėje buvo iškasinėtos tranšėjos ir duobės,
asfaltas suskilinėjęs, todėl kelią teko atsargiai rinktis. Vienoje vietoje
jie sustojo ir apie penkias minutes bandė pervažiuoti betono nuolaužų
kalną, likusių nuo sugriuvusios automobilių estakados. Artiomas žiūrėjo
pro langą, rankose gniauždamas automatą.
- Gerai eina, - pagyrė Pavelas automobilį. - O sakė, išsikvėps soliarinė
alyva... Nieko, mūsų chemikai dar ne to yra matę. Neveltui mes Polisą
giname. Akiniuočiai irgi naudingi.
- Kur jūs ją radot? - paklausė Artiomas.
- Gaisrinėje stovėjo, sugedusi. Nesuspėjo jos suremontuoti, nes va­
žinėjo gaisrų gesinti, tai net ir Maskva vos nesudegė. Mes ją retkarčiais
naudojame. Ne pagal paskirtį, žinoma, o šiaip.
- Aišku, - Artiomas vėl nusisuko į langą.
- Pasisekė mums su oru, - Pavelui, atrodo, norėjosi pakalbėti, - nė
debesėlio danguje. Tai gerai, iš bokšto bus toli matyti, jei pavyks į jį
užlipti.
- Aš jau geriau ten, aukštyn, nei po namus vaikščiosiu, - linktelėjo
Ulmanas. - Pulkininkas, tiesa, sakė, kad juose beveik niekas negyvena,
bet man kažkodėl nepatinka žodis „beveik".
Automobilis pasuko kairėn ir nuriedėjo tiesia, plačia, veja pusiau
perskirta gatve. Kairėje buvo eilė beveik nenukentėjusių plytinių namų,
dešinėje driekėsi niūrus, juodas miškas, priartėjęs prie pačios važiuo­
jamosios dalies. Keliose vietose galingos šaknys pralaužė kelio dangą,
ir jas teko apvažiuoti. Tačiau visa tai Artiomas spėjo pamatyti tik pra­
bėgomis.
- Štai jis, gražuolis! - susižavėjęs pasakė Pavelas.
Ostankino bokštas buvo tiesiai priešais juos, iškilęs šimtus metrų į
viršų tarsi milžiniška kuoka, grasinanti seniai nugalėtiems priešams. Tai
buvo visiškai fantastinė konstrukcija, nieko panašaus Artiomas nebu­
vo matęs net paveikslėliuose, knygose ir žurnaluose. Patėvis, žinoma,
pasakojo apie ciklopinį statinį, buvusio vos už dviejų kilometrų nuo jų
stoties, bet net iš jo pasakojimų Artiomas negalėjo įsivaizduoti, kaip
jis jį sukrės. Visą likusią kelionės dalį jis sėdėjo, išsižiojęs iš nuostabos

436

ir akimis rydamas grandiozinį bokšto siluetą. Dabar, matydamas tokį
žmogaus kūrinį, jis jautė keistą džiaugsmo ir kartėlio mišinį dėl vis
didėjančio supratimo, kad tas daugiau niekada negalės nieko panašaus
sukurti.

- Jis visą tą laiką buvo taip arti, o aš ir nežinojau... - Jis pabandė įvilkti
savo graužatį į žodinę formą.

- Jei nepakilsi, apskritai daug ko nežinosi, - atsiliepė Pavelas. - Tu
bent jau žinai, kodėl jūsų stotis taip vadinasi - VDNH7. Tai reiškia - Di­
dieji mūsų ūkio pasiekimai, štai kodėl. Ten toks didžiulis parkas buvo,
su visokiais gyvūnais ir augalais. Ir štai ką aš jums pasakysiu: jums labai
pasisekė, kad „paukščiukai" pas jus lizdą tiesiai prie įėjimo susisuko, nes
daugelis šitų pasiekimų paveikti rentgeno spindulių taip „išsprogo", kad
jų dabar net tiesioginis pataikymas iš granatsvaidžio neima.

- Bet jūsų plunksnuotus draugus jie gerbia, - pridūrė Ulmanas. - Čia,
taip sakant, jūsų stogas.

Abu nusijuokė, o Artiomas, net nepuolė taisyti Pavelo dėl savo sto­
ties pavadinimo, vėl įsistebeilijo į bokštą. Įsižiūrėjęs jis pastebėjo, kad
didžiulė konstrukcija šiek tiek pakrypusi, bet, akivaizdu, jog vėl atgavo
trapią pusiausvyrą ir susilaikė nuo kritimo. Kaip ji išstovėjo per tokį pra­
garą, kuris vyko čia prieš kelis dešimtmečius? Kaimyniniai namai buvo
visiškai arba iš dalies nušluoti, tačiau bokštas išdidžiai stūksojo suirutės
viduryje, tarsi būtų buvęs užkerėtas nuo priešų bombų ir raketų.

- Įdomu, kaip jis atlaikė, - sumurmėjo Artiomas.
- Turbūt nenorėjo laužyti, - spėjo Pavelas. - Visgi vertinga infras­
truktūra. Juk jis anksčiau buvo ketvirčiu aukštesnis, o viršuje buvo aštri
smailė. O dabar, matai, nutrūksta beveik už apžvalgos aikštelės.
- Na, kam jo gailėtis... Nejaugi jiems jau ne vis vien buvo? Aš tik bai­
minuosi, kad nebūtų taip kaip su Kremliumi... - sudvejojo Ulmanas.
Pervažiavus pro vartus už plieninių tvoros strypų, mašina privažiavo
prie paties televizijos bokšto pagrindo ir sustojo. Ulmanas pasiėmė nak­
tinio matymo prietaisą bei automatą ir nušoko ant žemės. Po minutės jis
rankos mostelėjimu leido eiti pirmyn: viskas ramu. Pavelas irgi išlindo
iš kabinos ir, atidaręs galines dureles, ėmė tempti laukan kuprines su
įranga.
- Signalas turėtų būti po dvidešimties minučių, - pasakė jis.
- Pabandysime pagauti iš čia, - Ulmanas rado kuprinę su nešiojama
radijo stotele ir ėmė iš sudėtinių sekcijų rinkti ilgą lauko anteną.

437

Netrukus nešiojamos radijo stotelės ūsas jau siekė šešių metrų ilgį ir
tingiai siūbavo lengvame vėjyje. Atsisėdęs prie siųstuvo, karys pridėjo
prie galvos ausines su mikrofonu ir ėmė klausytis. Ėmė slinkti ilgos
laukimo minutės.

Kelioms sekundėms virš jų pakibo „harpijos" šešėlis, bet, apskriejusi
pora ratų, pabaisa pasislėpė už namų - matyt, vieno susirėmimo su
ginkluotais žmonėmis jai pakako, kad prisimintų pavojingą priešą ir
išmoktų jo saugotis.

- O kaip apskritai tie juočkiai atrodo? Juk tu pas mus esi šios srities
specialistas, - paklausė Pavelas Artiomo.

- Baisiai jie atrodo. Kaip... žmonės atvirkščiai, - pabandė jis apibū­
dinti. - Visiška žmogaus priešingybė. Net iš paties pavadinimo aišku:
juočkiai - jie ir yra juočkiai.

- Mat kaip... Ir iš kur jie atsirado? Juk apie juos niekas anksčiau ne­
buvo girdėjęs. Ką pas jus apie tai šneka?

- Mažai apie juos metro girdėjo, - Artiomas suskubo pakeisti po­
kalbio temą. - Štai apie žmogėdras iš Pergalės parko kažkas anksčiau
žinojo?

- Tai tiesa, - pagyvėjo vairuotojas. - Žmones su adatomis kakluose
rasdavo, o kas tai padarė, niekas negalėjo pasakyti. O ką padarysi? Me­
tro! Bet tai kas per kliedesiai - Didysis Kirminas! Bet tie jūsų juočkiai
vis gi iš kažkur...

- Aš jį mačiau, - pertraukė jį Artiomas.
- Kirminą? - nepatikliai paklausė tas.
- Na, arba kažką panašaus į jį. Galbūt traukinį. Didžiulis, riaumojantis
taip, jog ausis užgula. Nespėjau kaip reikiant įsižiūrėti - jis praskriejo
pro šalį.
- Ne, tai negali būti traukinys... Kuo jie važinės? Grybais? Traukiniai
yra varomi elektra. Tai, žinai, ką primena? Gręžimo įrenginį.
- Kodėl? - suglumo Artiomas.
Jis girdėjo apie gręžimo įrenginius, bet mintis, kad naujuosius praėji­
mus graužiantis Didysis Kirminas, apie kuriuos kalbėjo Dronas, gali būti
tokia mašina, jam į galvą anksčiau nešovė. Ir ar visas tikėjimas kirminu
nebuvo grindžiamas mašinų neigimu?
- Tu tik Ulmanui apie gręžimo įrenginį nesakyk, pulkininkui taip pat:
dėl jo jie mane visi laiko pamišusiu, - paprašė jo Pavelas. — Reikalas
štai kame. Anksčiau aš rinkau informaciją Polise, sekiau visokius šnipus,

438

žodžiu, buvau užsiėmęs diversantais ir grėsme viduje. Ir kartą man į
rankas papuolė toks senukas, kuris tikino, kad viename urve, tunelyje
šalia Borovicko stoties, visą laiką girdisi triukšmas, tarsi už sienos grę­
žimo mašina veiktų. Aš, žinoma, jį patį pamišusiu pavadinčiau, tačiau
jis anksčiau buvo statybininku ir tokiuose dalykuose gaudėsi.

- Ir kam gali reikėti ten kasti?
- Neturiu supratimo. Senis vis kliedėjo, kad kažkokie piktadariai
nori iškasti tunelį prie upės, kad visą Polisą nuplautų, o jis jų planus lyg
ir nugirdo. Aš iš karto įspėjau tuos, kuriuos reikia, bet manimi niekas
nepatikėjo. Puoliau ieškoti to senuko, kad pristatyčiau jį jiems kaip
liudytoją, bet jis, kaip tyčia, kažkur prapuolė. Gal provokatorius. O
gal, - Pavelas atsargiai pasižiūrėjo į Ulmaną ir prislopino balsą, - tikrai
girdėjo, kaip kariškiai kažką slapta rausia. Ir senuką mano užkasė, kad
mažiau klausytųsi, kas už sienelės vyksta. Na, aš nuo to laiko ir domiuosi
šia idėja apie gręžimo įrenginį, bet mane dėl to laiko bepročiu. Vos tik
ką pasakau - iškart pradeda dėl įrenginio šaipytis.
Jis nutilo, tiriančiai žvelgdamas į Artiomą: kaip tas įvertins jo istoriją?
O Artiomas sąžiningai bandė suprasti, ar tai įmanoma.
- Nieko nėra, tuščias eteris! - piktai išpyškino priėjęs Ulmanas. - Nė
velnio nepagauna. Reikia aukščiau pakilti. Turbūt jie per toli ir nuo
žemės netraukia.
Artiomas ir Pavelas suskubo ruoštis. Galvoti apie kitus paaiškinimus,
kodėl Melniko grupė nesusisiekia su jais, niekas nenorėjo. Ulmanas
išlankstė į sekcijas anteną, sudėjo nešiojamą radijo stotelę į kuprinę,
užsivertė ant pečių kulkosvaidį ir pirmasis nužingsniavo į įstiklintą
vestibiulį, kuris slėpėsi už galingų televizijos bokšto atramų. Pavelas
įdavė vieną kelioninę dėžę Artiomui, pats paėmė kuprinę ir šautuvą,
trenkė mašinos durelėmis, ir jie nuėjo paskui Ulmaną.
Viduje buvo tylu, purvina ir tuščia. Buvo matyti, kad kažkada žmonės
bėgo iš čia paskubomis ir jau daugiau niekada nebesugrįžo. Mėnulis
per išdaužtus dulkėtus stiklus nustebęs žiūrėjo į apverstus suolus, su­
daužytą kasos stalelį, milicijos postą su per skubėjimą pamirštais ke­
purės likučiais, sulaužytus sukamuosius vartelius prie įėjimo, apšvietė
išvedžiotos pagal trafaretą instrukcijas ir įspėjimus televizijos bokšto
lankytojams.
Įžiebė žibintus ir, šiek tiek paieškoję, rado išėjimą prie laiptų. Niekam
tikę liftai, kurie anksčiau galėjo nugabenti žmones į viršų mažiau nei

439

per minutę, stovėjo pirmame aukšte su bejėgiškai praviromis durimis.
Dabar laukė pats sunkiausias dalykas: Ulmanas pranešė, kad teks kilti
į maždaug trijų šimtų metrų aukštį.

Pirmosios du šimtai pakopų Artiomui buvo lengvos - per klajonių
metro savaites kojos priprato prie krūvio. Ties trys šimtai penkiasdešim­
tąja pakopa dingo pojūtis, kad jis juda į priekį. Sraigtiniai laiptai nenuils­
tamai bėgo aukštyn, joks skirtumas tarp aukštų nebuvo juntamas, o ir ar
buvo ten kokie nors aukštai, jis nežinojo. Bokšto viduje buvo drėgna ir
šalta, žvilgsnis slydo pilkomis betoninėmis sienomis, retos durys buvo
plačiai atidarytos, atverdamos apleistų aparatinių vaizdus.

Už penkių šimtų pakopų Ulmanas leido padaryti pirmąjį sustojimą
poilsiui, ir tuomet Artiomas suprato, kaip pavargo jo kojos. Poilsiui karys
skyrė tik penkias minutes - jis bijojo praleisti tą momentą, kai stalkeris
pabandys susisiekti su jais.

Ties aštuoni šimtąją pakopa Artiomas prarado skaičių. Kojos pri­
sipildė švino, ir kiekviena dabar svėrė triskart daugiau nei pakilimo
pradžioje. Pati sunkiausia dalis buvo atplėšti pėdą nuo grindų - jos tarsi
magnetu traukė ją atgal. Dujokaukės organinis stiklas nuo trūkčiojančio
kvėpavimo aprasojo iš vidaus, ir pilkos sienos plaukė tarsi per rūką, o
klastingos pakopos ėmė kabinti jo batus. Sustoti ir pailsėti pats vienas
jis negalėjo: už jo įtemptai šnopavo Pavelas, kuris, be to, nešė dukart
didesnį krovinį nei Artiomas.

Dar po penkiolikos minučių Ulmanas vėl sustojo. Jis taip pat atrodė
pavargęs, jo krūtinė sunkiai kilnojosi po beformiu apsauginiu kostiumu,
o rankos naršė sienomis, ieškodamos atramos. Tada karys išsitraukė iš
kuprinės gertuvę su vandeniu ir ištiesė Artiomui.

Dujokaukokėje buvo pritvirtintas specialus vožtuvas, per kurį pra­
eidavo kateteris: per jį buvo galima siurbti vandenį. Nepaisant to, kad
Artiomas suprato, kokie kiti yra ištroškę, jis negalėjo prisiversti atsiplėšti
nuo guminio vamzdelio, kol neištuštino gertuvės iki pusės. Po to jis
susmuko ant grindų ir užsimerkė.

- Nagi, jau nebeilgai! - sušuko Ulmanas.
Jis trūktelėjęs pastatė Artiomą ant kojų, paėmė iš jo kelioninę dėžę,
užsivertė ant pečių ir ėmė eiti pirmyn.
Kiek truko paskutinė pakilimo dalis, Artiomas neprisiminė. Pakopos
ir sienos susiliejo į vieną blausią visumą, šviesos spinduliai ir dėmės
dėl garavimo ant apžvalginio stiklo atrodė kaip spindintys debesys, ir

440

kurį laiką jis prasiblaškydavo gėrėdamasis, kaip jie raibuliuoja. Kraujas
tarsi plaktukas dunksojo galvoje, šaltas oras plėšė plaučius, o laiptai vis
nesibaigė. Artiomas kelis kartus sėdosi ant grindų, bet jį pakeldavo ir
priversdavo eiti.

Kodėl jis visa tai daro? Kad gyvenimas metro tęstųsi? Taip. Tam, kad
VDNH stotyje ir toliau būtų auginami grybai ir kiaulės, ir kad ten gyventų
jo patėvis ir Ženkos šeima, ir kad nepažįstami jam žmonės grįžtų ir vėl
pradėtų taikiai gyventi Aleksejevkos ir Rygos stotyse, ir kad nenutiltų
neramus prekybinis šurmulys Taikos prospekto ir Baltarusijos stotyse,
kad brahmanai vaikščiotų su savo chalatais Poliso stotyje ir čežėtų knygų
puslapiais, siektų žinių bei perduotų jas ateities kartoms, ir kad fašistai
ir toliau statytų savo reichą, gaudytų rasinius priešus ir užkankintų juos
negyvai, o Didžiojo Kirmino žmonės vogtų svetimus vaikus ir ėstų suau­
gusiuosius, o moteris Majakovskio stotyje ir toliau galėtų prekiauti savo
mažuoju sūnumi, uždirbdama sau ir jam duoną, ir kad Pavelecko stotyje
nesiliautų žiurkių lenktynės, o revoliucinės brigados kariai tęstų savo
išpuolius prieš fašistus ir juokingus dialektinius ginčus, ir kad tūkstančiai
žmonių visame metro kvėpuotų, valgytų, mylėtų vienas kitą, duotų gyvy­
bę savo vaikams, tuštintųsi ir miegotų, svajotų, kovotų, žudytų, žavėtųsi
ir išduotų, nekęstų filosofuotų, ir kad kiekvienas tikėtų į savo rojų ir savo
pragarą... Kad gyvenimas metro, beprasmis ir nenaudingas, pakilus ir
kupinas šviesos, purvinas ir verdantis, begaliniai skirtingas ir būtent todėl
toks stebuklingas ir nuostabus, kad žmogaus gyvenimas tęstųsi.

Jis mąstė apie tai, o jo nugaroje sukosi tarsi milžiniškas užsukamas
raktas, kuris stūmėjo jį žengti dar vieną žingsnį, po to dar ir dar vieną.
Artiomas judėjo toliau.

Ir staiga viskas nutrūko. Jie įvirto į erdvią patalpą - platų apvalų kori­
dorių, užsiveriantį žiedu. Vidinė jo siena buvo išklota marmuru, Artio­
mas dėl to pasijuto kaip namuose, o išorinė siena... Išorinė buvo visiškai
skaidri, ir iš karto už jos prasidėjo dangus, o kažkur toli toli apačioje
stovėjo mažučiukai namukai, gatvėmis perskelti rajonai, juodos parkų
dėmės, didžiulės sprogimų duobės ir išlikusių daugiaaukščių pastatų
stačiakampiai... Iš čia buvo matomas visas bekraštis miestas, pilka mase
dingstantis už tamsaus horizonto. Artiomas, atsirėmęs į sieną, nuslydo
ant grindų ir ilgai žiūrėjo į miestą bei lėtai raustantį dangų.

- Artiomai! Stokis, gana sėdėti! Štai, padėk gi, - papurtė jį už peties
Ulmanas.

441

Karys įdavė jam didelę vielos ritę, ir Artiomas nesuprasdamas įsi­
spoksojo į jį.

- Negaudo ta prakeikta antena, - Ulmanas nurodė į sulankstytą šešių
metrų kaištį, gulintį ant grindų. - Bandysime su rėmine. Ten va durys
į techninį balkoną, kuris yra vienu aukštu žemiau. Jos kaip tik yra iš
Botanikos sodo pusės. Kol aš prie nešiojamosios radijo stotelės sėdėsiu,
išeikite su Paška laukan, jis vynios anteną, tu jį pasaugosi. Na gi, guviau,
o tai jau netrukus ims aušti.

Artiomas linktelėjo. Jis prisiminė, kam jis čia, ir jam atsivėrė antra­
sis kvėpavimas. Kažkas prisuko nematomą raktą jo nugaroje, ir vidinė
spyruoklė vėl ėmė vyniotis. Iki tikslo buvo likę visai nedaug. Jis paėmė
vielą ir nuėjo balkono durų link.

Sąvara nepasidavė, ir Ulmanui teko į reikiamą sekciją iššauti visą
seriją šūvių, kol kulkomis išvarpytas stiklas neįtrūko ir neišsibarstė.
Galingas vėjo gūsis vos neišmušė juos iš kojų. Artiomas žengtelėjo į
balkoną, aptvertą žmogaus ūgio grotomis.

- Štai, pasižiūrėk į juos, - Pavelas ištiesė jam lauko žiūronus ir rei­
kiama kryptimi mostelėjo ranka.

Artiomas prigludo prie okuliaro ir ilgai, be tikslo žvilgsniu ieškojo
priartėjusiame mieste, kol Pavelas nenurodė jam tos vietos, apie kurią
kalbėjo.

Botanikos sodas ir VDNH suaugo į vieną tamsią, nepraeinamą tan­
kmę, kurioje kyšojo apsilaupę balti Parodos paviljonų kupolai ir stogai.
Šiame tankiame miške liko tik dvi laukymės - siaurutis takelis tarp
pagrindinių paviljonų („Pagrindinė alėja", - baikščiai sušnibždėjo Pa­
velas) ir „tai". Tiesiog sodo viduryje išsikerojo didžiulė plynė, rodos net
medžiai atšlijo nuo nematytos opos, susidariusios tarp jų. Tai buvo keis­
tas ir klaikus reginys: nei piliakalnis, nei milžiniškas kuriantis organas,
pulsuojantis ir virpantis, išsidriekęs per kelis kvadratinius kilometrus.
Dangus pamažu nusidažė rytinėmis spalvomis, ir keistas objektas darėsi
vis labiau matomas: gyslelėmis apraizgyta gyva plėvelė, iš išėjimų-klo-
akų lendančios mažutės juodos figūrėlės, guviai knibždančios, kaip
skruzdės... Būtent skruzdės, o jų piliakalnis-motinėlė priminė Artio­
mui didžiulį skruzdėlyną. Ir vienas iš takų vedė - dabar jis tai aiškiai
matė - prie nuošalyje stovinčio balto apvalaus statinio, visiškai tiksliai
primenančio įėjimą į stotį VDNH. Juodos figūrėlės nusigaudavo prie
durų ir dingdavo. Jų tolimesnį kelią Artiomas puikiai žinojo.

442

Jie iš tikrųjų buvo visai arti, o ne atėję iš kažkur toli. Juos tikrai buvo
galima sunaikinti, tiesiog sunaikinti. Dabar svarbiausia, kad Melnikas
nenuvylė. Artiomas su palengvėjimu atsiduso. Kažkodėl jis prisiminė
juodą tunelį iš savo sapnų, bet papurtė galvą ir ėmė vynioti laidą.

Balkonas juosė bokštą per visą perimetrą, bet keturiasdešimties metrų
ilgio laido nepakako, kad apsuktų visą ratą. Pririšę galą prie grotų virbų,
jie ėmė grįžti atgal.

- Yra! Yra signalas! - džiugiai suriko Ulmanas, pamatęs juos. - Jie
susisiekė su mumis! Pulkininkas keikiasi, klausia, kur mes buvome anks­
čiau, - jis pridėjo ausines prie galvos, sukluso ir pridūrė: - Sako, viskas
net geriau, nei jie manė, keturis įrenginius rado, visi puikios būklės,
juos užkonservavo... Tepale, po brezentu... Sako, Antonas - šaunuolis,
susitvarkė. Greitai bus pasirengę. Reikia koordinates pranešti. Tau lin­
kėjimus perduoda, Artiomai!

Pavelas išlankstė didelį, kvadratėliais išbraižytą vietovės žemėlapį ir,
žiūrėdamas pro žiūronus, ėmė diktuoti koordinates, o Ulmanas, kartojo
jas į savo nešiojamos radijo stotelės mikrofoną.

- Pačią stotį taip pat dėl viso pikto užantspauduosime, - karys pati­
krino žemėlapį ir pasakė dar kelis skaičius.

- Viskas, koordinatės išsiųstos, dabar jie nusitaikys. - Ulmanas nusi­
ėmė ausines ir patrynė kaktą. - Tam dar laiko reikia, tavo raketininkas
ten vienas visiems. Bet tai nieko, palauksime...

Artiomas paėmė žiūronus ir vėl išlindo į balkoną. Kažkas traukė jį
prie to šlykštaus skruzdėlyno, kažkoks neaiškus slegiantis jausmas, kaž­
koks ilgesys, rodos krūtinę suspaudė kažkas sunkaus, neleisdamas giliai
įkvėpti. Prieš akis vėl iškilo juodas tunelis - ir taip aiškiai, taip ryškiai,
kaip jis jo netgi savo sapnuose nematė. Bet dabar buvo galima nesibai­
minti: tiems vampyrams jo sapnuose neilgai liko šeimininkauti.

- Viskas, išskrido! Pulkininkas sako, laukite linkėjimų! Tuoj mes tas
jūsų juodąsias kales iškepsime! - suklykė Ulmanas.

Ir būtent tuo momentu miestas po kojomis dingo, į tamsią bedugnę
nugarmėjo dangus, nutilo džiaugsmingi šūksniai už nugaros - liko tik
vienas tuščias juodas tunelis, kuriuo Artiomas tiek kartų brido, kad
sutiktų... ką?

Laikas sutirštėjo ir sustojo.
Jis išsiėmė iš kišenės plastmasinį žiebtuvėlį ir brūkštelėjo per titnagą.
Maža linksma ugnelė ėmė šokti ant dagčio, nutvieksdama erdvę aplink.

443

Artiomas žinojo, ką pamatys, ir suprato, kad dabar jau neturi to bai­
mintis, todėl jis tiesiog pakėlė galvą ir pažvelgė į dideles juodas akis be
baltymų ir vyzdžių. Ir išgirdo.

- „Tu - išrinktasis!"
Pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Tose bedugnėse akyse jis staiga
per kelias sekundės dalis pamatė atsakymą į viską, kas jam buvo nesu­
prantama ir nepaaiškinama. Atsakymas į visas jo abejones, dvejones,
ieškojimus - ir jis pasirodė visiškai ne toks, kokiu Artiomas visada
manė jį esant.
Prasmegęs juočkio žvilgsnyje, jis staiga pamatė visatą jo akimis:
atgimstanti nauja gyvybė, šimtų ar tūkstančių atskirų protų brolybė ir
vienybė, tačiau ne ištirpdanti ribas tarp jų, bet jungianti visų mintis į
visumą. Stangri juoda oda, atspari pražūtingiems spinduliams, galinti
ištverti ir svilinančią saulę, ir žiemos šalčius, ploni lankstūs telepatiniai
čiuptuvai, galintys ir meiliai glostyti mylimą būtybę, ir skaudžiai gelti
priešą, visiškas neimlumas skausmui - vienu žodžiu, jų kūnai buvo to­
buli. Be to, jie buvo smalsaus, guvaus proto, nelaimei, tokio nepanašaus
į žmogaus protą, kad užmegzti kontaktą nebuvo jokios galimybės. Iki
jo, iki Artiomo.
Po to Artiomas pamatė žmones juočkių akimis: įpykusius, po žeme
suvarytus nešvarius išsigimėlius, atsakančius ugnimi ir švinu, naiki­
nančius parlamentarus, vykstančius pas juos su taikos daina - o jiems
išplėšia baltą vėliavą ir jos kotu prakerta gerklę. Po to Artiomas pajuto
nusivylimą, nesugebant užmegzti bendravimo, tarpusavio supratimo,
nes gilumoje, „žemuosiuose koridoriuose" sėdi neprotingos, įsiutusios
būtybės, kurios sunaikino savo pasaulį, ir toliau tęsia tarpusavio rietenas
bei greitai išmirs, jei nebus perauklėti. Artiomas stebėjo naują bandymą
ištiesti pagalbos ranką žmonėms, ir vėl jie įsikabina į ją su tokia nea­
pykanta, kad lieka tik viena išeitis: sutramdyti, nuraminti. Žudyti? Tik
savigynos tikslais, nes juočkiai net nemoka deramai žudyti, jie sukurti
kitkam.
Ir visą šį laiką - desperatiškos bent vieno iš „užguitųjų" paieškos, to,
kuris galės tapti vertėju, tilteliu tarp dviejų pasaulių, kuris abejoms ša­
lims išvers kiekvieno elgesio ir norų prasmę, kuris paaiškins žmonėms,
kad jiems nėra ko bijoti, ir padės juočkiams bendrauti su jais. Todėl, kad
dalintis nėra kuo. Todėl, kad jie - ne už išlikimą konkuruojanti rūšis,
o du organizmai, gamtos numatyti simbiozei, lydimai žmogaus žinių,

444

technikos progreso ir „užnuodyto" pasaulio istorijos, o taip pat juočkių
sugebėjimo pasipriešinti jo grėsmei. Todėl, kad kartu jie sugebės išvesti
žmoniją į naują sukimosi ratą, ir sustojusi Žemė, sugirgždėjusi, tęs suki­
mąsi aplink savo ašį. Todėl, kad juočkiai - taip pat žmonijos dalis, nauja
atšaka, atsiradusi čia, ant karo nušluotų didmiesčio palaikų.

Juočkiai - paskutinio karo vaisius, juočkiai - šio pasaulio vaikai,
geriau prisitaikę prie naujų žaidimo sąlygų. Kaip ir daugelis kitų, pasi­
rodę „po" sukūrimo, jie jaučia ne tik žmogui įprastais organais, bet ir
sąmonės čiuptuvais. Artiomas prisiminė paslaptingą triukšmą vamz­
džiuose, žvilgsniu užburiančius laukinius, protą šturmuojančią šlykščią
masę Kremliaus širdyje... Žmogus nesugebėjo susidoroti su jų poveikiu
protui, tačiau juočkiai buvo tarsi sukurti tam. Tik jiems buvo reikalingas
partneris, sąjungininkas... Draugas. Kažkas, kas padės užmegzti ryšį su
apkurtusiais ir apakusiais vyresniaisiais broliais - žmonėmis.

Ir štai tuomet prasidėjo ilga, kantri tarpininko paieška, pasibaigusi
sėkme, susižavėjimu, todėl, kad toks vertėjas, „išrinktasis", buvo su­
rastas. Tačiau dar prieš tai, prieš užmezgant su juo kontaktą, jis dingo.
„Bendrojo" čiuptuvai ieškojo jo visur, kartais sugriebdami, kad pradėtų
bendravimą, bet ir jis bijo, bando išsiveržti, išslysta ir pabėga. Jį tenka
palaikyti ir gelbėti, sustabdyti, įspėti apie pavojų, pastūmėti ir vėl vesti
namo, ten, kur ryšis su juo bus itin stiprus ir švarus. Pagaliau kontaktas
tampa gana stabilus: kiekvieną dieną, kartais po kelis kartus, pavyksta
suartėti su išrinktuoju, ir tuomet jis žengia dar vieną nedrąsų žingsnį,
siekdamas suprasti savo užduotį. Savo lemtį. Jis visada buvo skirtas
būtent tam, juk net patį kelią juočkiams į metro, pas žmones, atvėrė ne
kas kitas, bet jis.

Artiomas mintimis paklausė „jų" jį neraminusio klausimo: kas gi
nutiko Chanteriui? Kaip atsakymas į jo galvoje iškilusį Chanterio vaizdą
jam pasirodė kitas vaizdinys, paaiškinęs, kad Chanterio daugiau nėra.
Jis buvo kareivis, o ne diplomatas, jis nenorėjo ir negalėjo įvesti taikos
tarp nesutariančių šalių, jis buvo sukurtas naikinti. Jį buvo bandyta
įtikinti karo beprasmiškumu ir kvailyste, bet nieko neišėjo, ir tuomet
jam tiesiog liepė numirti. Artiomas išvydo Medžioklio mirtį, tylią ir
nereikalingą, nepajutęs savyje pykčio ir noro atkeršyti už ją, ir pajuto
tik gailestį žmogui, kuris nesugebėjo „suprasti".

Dabar jo daugiau niekas nebeblaškė nuo pagrindinio dalyko, ir jis vėl
atvėrė savo protą „jų" protui.

445

Artiomas buvo ties kažko neįtikėtinai svarbaus suvokimo riba - jis
jau buvo patyręs šį jausmą pačioje savo žygio pradžioje, kai sėdėjo prie
laužo Aleksejevkos stotyje. Tai buvo būtent tai - aiškus pojūtis, kad
tunelių kilometrai ir klajonių savaitės vėl išvedė jį prie slaptųjų durelių,
kurias atidaręs, jis gaus visų visatos paslapčių suvokimą ir pakils virš
apgailėtinų žmogėnų, išskaptavusių savo pasaulėlį atkaklioje įšalusioje
žemėje ir užsikasusių į jį visa galva. Dureles jis galėjo atverti jau tą
kartą, ir tuomet visos jo dabartinės klajonės būtų buvusios perniek.
Tačiau pastarąjį kartą prie durų jis atsidūrė atsitiktinai, pažvelgė pro
rakto skylutę ir atšoko, išsigandęs to, ką pamatė. O dabar jo ilga kelionė
vertė jį nedvejojant jas atlapoti ir stoti prieš absoliučių žinių šviesą, kuri
plūstelės laukan. Ir tegul šviesa apakina jo akis: akys bus negrabus ir
nenaudingas įrankis, tinkamas tik tiems, kurie savo gyvenime nematė
nieko išskyrus tunelių skliautus bei suteptą stočių granitą.

Artiomas teturėjo ištiesti ranką jam ištiestam delnui - tegul ir bai­
siam, tegul ir neįprastam, aptrauktam blizgia juoda oda, bet neabejoti­
nai draugiškam. Ir tuomet durys atsivers. Ir viskas bus kitaip. Prieš jo
įsivaizduojamas akis atsivėrė žvilgsniu neaprėpiami, puikūs ir didingi
nauji horizontai. Širdį pripildė džiaugsmas ir ryžtas, ir tik lašas gailesčio
buvo tame, jog jis viso to negalėjo suprasti anksčiau, kol jis vijo nuo savęs
draugus ir brolius, besitiesiančius į jį, tikėjusius jo pagalba, jo palaikymu,
nes tik jis vienas visame pasaulyje gali tai padaryti.

Jis stvėrė durelių rankeną ir timptelėjo ją žemyn.
Tūkstančiai juočkių širdžių toli apačioje plykstelėjo džiaugsmu ir
viltimi.
Tamsa prieš akis išsisklaidė ir, prigludęs prie žiūronų, jis pamatė, kad
šimtai juodų figūrėlių tolimoje žemėje sustingo. Jam pasirodė, kad visi
jie dabar žiūri į jį, netikėdami, kad taip ilgai lauktas stebuklas įvyko ir
beprasmei brolžudiškai nesantaikai atėjo galas.
Tą sekundę pirmoji raketa žaibo greičiu nubrėžė ugnies ir dūmų taką
danguje ir sudavė į pačią piliakalnio širdį. Ir iškart raustantį horizontą
suraižė dar trys tokie pat meteorai.
Artiomas puolė atgal, tikėdamasis, kad papliūpą dar įmanoma su­
stabdyti, liepti, paaiškinti... Tačiau iškart susmuko, suprasdamas, kad
viskas jau įvyko.
Oranžinė liepsna apėmė „skruzdėlyną", į viršų šovė dervos debesis,
nauji sprogimai apsupo jį iš visų pusių, ir jis subliūško, griuvo, išleidęs

446

pavargusią priešmirtinę dejonę. Jį apgaubė tiršti degančio miško ir kūno
dūmai. O iš dangaus vis krito ir krito naujos raketos, ir kiekviena mirtis
ataidėjo ilgesingu skausmu Artiomo širdyje.

Jis desperatiškai bandė savo sąmonėje užčiuopti bent buvimo pėd­
saką to, kuris ką tik taip maloniai jį užpildė ir jį šildė, kuris žadėjo jam
ir visai žmonijai išsigelbėjimą, kuris suteikė prasmę jo egzistencijai...
Tačiau iš jo nieko nebeliko. Sąmonė buvo tarsi apleistas metro tunelis,
kurio visiškos tuštumos neleido įžiūrėti tik jame tvyranti visiška tamsa.
Ir Artiomas aiškiai, aštriai pajuto, kad ten jau niekada neatsiras šviesa,
kuria jis galėtų apšviesti savo gyvenimą ir rasti joje kelią.

- Kaip mes juos šauniai užkaitinom, ką? Žinos, kaip mus gąsdinti! -
trynė rankomis Ulmanas. - Na, Artiomai? Artiomai!

Visas Botanikos sodas, o kartu ir VDNH pavirto į vieną baisų ugnies
jovalą, didžiuliai riebių juodų dūmų kamuoliai tingiai kilo į rudens
dangų, ir tamsiai raudona siaubingo gaisro pašvaistė maišėsi su švelniais
kylančios saulės spinduliais.

Artiomui pasidarė nepakeliamai tvanku ir ankšta. Jis suėmė dujokau­
kę, nusiplėšė ją ir godžiai, visa krūtine, įkvėpė kartaus šalto oro. Tuomet
nusišluostė pasirodžiusias ašaras ir, nekreipdamas dėmesio į šūksnius,
ėmė leistis laiptais žemyn.

Jis buvo pakeliui į metro.
Namo.

447

UAB „Didlaukiai"
[email protected]

Spausdino UAB „Spindulio spaustuvė"
Vakarinis aplinkelis 24, LT-48184 Kaunas