Tarp kitu - Jo Walton

Vilnius, 2014

Versta iš: Among others by Jo Walton

Vertė: Ieva Albertavičienė
Redagavo: Lina Navickaitė
Skaitmeninę versiją parengė: Emilija Ferevičiūtė
Supynes į medį kėlė: Vidmantas Nuolaida
Išleido: manoknyga.lt, 2014

Copyright © 2010 by Jo Walton
All rights reserved

Tai grožinės literatūros veikalas. Visi veikėjai, organizacijos ir įvykiai, aprašyti šiame romane,
yra autorės vaizduotės vaisiai arba panaudoti fiktyviai.

Skirta viso pasaulio bibliotekoms ir bibliotekininkams, kurie diena iš dienos skolina žmonėms
knygas.

Er' perrehnne.

– Ursula K. Le Gvin, „The Lathe of Heaven“

Kokį patarimą duotum sau pačiai, tik jaunesnei, ir kokio amžiaus?
Bet kokio amžiaus nuo 10-ies iki 25-erių:
Viskas pagerės. Iš tikrųjų. Pasaulyje tikrai yra žmonių, kuriems tu patiksi ir kurie patiks tau.

– Farah Mendelsohn, „LiveJournal“, 2008 m. gegužės 23 d.

Ketvirtadienis, 1975 metų gegužės 1 d.

„Phurnacite“ fabrikas Aberkumbojuje išnaikino visus medžius dviejų mylių spinduliu.
Išmatavome tai mylių skaitikliu. Fabrikas atrodė lyg atsivėrusios pragaro gelmės, juodos su
šmėkšančiais liepsnų kaminais, atsispindinčiais tamsiame tvenkinyje, pražudžiusiame visus paukščius
bei gyvulius, mėginusius iš jo atsigerti. Kvapą išvis sunku apibūdinti. Važiuodami pro šalį, mes
visada iki pat galo užsukdavome automobilio langus ir stengdavomės sulaikyti kvėpavimą, bet senelis
sakydavo, kad niekas negali išbūti taip ilgai nekvėpavęs, ir jis buvo teisus. Toje smarvėje buvo
sieros, o tai, kaip visi žinojo, pragaro chemikalas, ir kitų, dar blogesnių kvapų: įkaitusių metalų be
pavadinimo bei supuvusių kiaušinių dvoko.

Mes su seserimi vadinome tą vietovę Mordoru ir niekada anksčiau ten nesilankėme vienos. Mums
buvo dešimt metų. Nors jau didelės, vos išlipusios iš autobuso ir pažvelgusios į tą pusę, susiėmėme
už rankų.

Pamažu temo ir, mums artėjant prie fabriko, jis atrodė dar juodesnis ir baisesnis nei anksčiau.
Švytėjo šeši kaminai; iš keturių virto kenksmingi dūmai.

– Be abejonės, tai Priešo išradimas, – sumurmėjau aš.
Mora nenorėjo žaisti.
– Tikrai manai, kad pavyks?
– Elfai tuo nė kiek neabejojo, – atsakiau kaip įmanydama tvirčiau.
– Žinau, bet kartais abejoju, ar jie gerai pažįsta mūsų realų pasaulį.
– Jų pasaulis irgi tikras, – tvirtinau aš. – Tik šiek tiek kitaip. Kitu kampu.
–  Taip. – Ji vis dar buvo įsmeigusi akis į fabriką, kuris mums artėjant darėsi vis didesnis ir
klaikesnis. – Bet vis tiek nežinau, kiek jie supranta apie kasdienio pasaulio „kampą“. O visa tai
akivaizdžiai priklauso šiam pasauliui. Medžiai negyvi. Kelių mylių atstumu čia nėra nė vieno elfo.
– Todėl ir esame čia, – tariau.
Mes priėjome prie vielinės tvoros – trijų padrikų vielų, kurių tik viršutinė buvo spygliuota.
Lentelėje ant jos parašyta: „Pašaliniams įeiti draudžiama. Saugokitės sarginių šunų.“ Vartai buvo toli,
visai kitoje pusėje, ir jų iš čia nesimatė.
–  Ar čia yra šunų? – paklausė ji. Mora bijojo šunų, ir jie tai jautė. Draugiški šuneliai, kurie
žaisdavo su manimi, ją pamatę būtinai pašiaušdavo sprando gaurus. Mama sakydavo, kad žmonės
galėtų naudoti šį metodą mums atskirti. Gal ir būtų pavykę, bet, kaip jai būdinga, ši minti buvo
siaubingai piktavališka bei šiek tiek pamišėliškai nepraktiška.
– Ne, – atsakiau.
– Iš kur žinai?
– Jei dabar sugrįžtume, viską sugadintume. Juk tiek daug stengėmės ir taip toli nuėjome. Be to, tai
žygdarbis, ir mes negalime visko mesti vien todėl, kad bijai šunų. Nežinau, ką mums pasakytų elfai.
Pagalvok, kiek visokių sunkumų į tokį žygį išsiruošę žmonės turi įveikti. – Žinojau, kad tai nepadės.
Kalbėdama prisimerkusi žiūrėjau į tirštėjančias sutemas. Ji tvirčiau suspaudė mano delną. – Be to,
šunys yra gyvūnai. Net ir dresuoti šunys pamėgintų atsigerti vandens ir nustiptų. Jei čia iš tikrųjų būtų
šunų, šalia to tvenkinio matytume bent keletą jų lavonų, o aš nematau nė vieno. Jie meluoja.
Paeiliui laikydamos pakeltą vielą, mes persiropštėme pro tvorą. Ramus tvenkinio paviršius
atrodė it senas nenublizgintas alavinis indas, kuriame kaminų liepsnos atsispindėjo kaip neištikimi,
dvejojantys ir besiblaškantys dryželiai. Žėrėjo šviesos, ten dirbo vakarinės pamainos darbininkai.
Čia nebuvo jokios augmenijos, net nudžiūvusių medžių. Po kojomis girgždėjo žarijos; šlakas ir

nuodegos kėsinosi išsukti mums kulkšnis. Be mūsų, regis, nebuvo jokios kitos gyvasties. Kitoje pusėje
ant kalvos it žvaigždės spindintys namų langai atrodė absurdiškai tolimi ir nepasiekiami. Ten gyveno
viena mūsų klasės draugė. Kartą buvome pas ją vakarėlyje ir net viduje jutome tą kvapą. Jos tėtis
dirbo fabrike. Įdomu, ar jis dabar dirba?

Balos pakrašty stabtelėjome. Ji buvo visiškai rami, ne taip, kaip natūralus vandens telkinys,
kuriame vis kas nors suvirpėdavo. Iš kišenės išžvejojau stebuklingą gėlelę.

– Turi savo?
– Ji truputį susitrynė, – atsakė ji, išsitraukdama savąją. Pažvelgiau į gėles. Manoji taip pat buvo
šiek tiek aptraiškyta. Dar niekada tai, ką darėme, neatrodė taip vaikiška ir kvaila, kaip tada, kai
stovėjome vidury nuniokotos žemės prie negyvo vandens klano, rankose laikydamos sutraiškytus
progailius, kurie, pasak elfų, turėjo sunaikinti gamyklą.
Nesugalvojau nieko tinkamo, ką būtų galima pasakyti.
–  Na, un, dai, tri! – tariau, ir su skaičiumi „trys“ mes numetėme gėles tolyn į švininį klaną,
kuriame jos, nesukėlusios nė vienos bangelės, pranyko. Visiškai nieko nenutiko. Tada tolumoje sulojo
šuo, Mora apsigręžė ir nubėgo, o aš nukūriau paskui ją.
–  Nieko nenutiko, – pasakė ji, kai grįžome į kelią tą patį atstumą įveikusios per ketvirtį laiko,
kurio mums prireikė nueiti iki fabriko.
– O ko tikėjaisi? – paklausiau.
– Kad „Phurnacite“ sugrius ir taps šventa vieta, – atsakė ji dalykišku tonu. – Na, arba tai, arba
entai1.
Visai nepagalvojau apie entus ir ėmiau nepaprastai gailėtis, kad jie čia neišdygo.
–  Maniau, kad gėlės ištirps, į šalis nuvilnys bangelės ir viskas sutrupės iki griuvėsių. O tada,
mums stebint, čia sugužės ir viską užgoš medžiai ir gebenės, bala pavirs tikru vandeniu, atskridę
paukščiai jį gers, elfai susirinks, padėkos mums ir čia įkurs savo rūmus.
– Bet nieko panašaus neįvyko, – atsidususi pasakė ji. – Rytoj turėsime jiems pasakyti, kad mums
nepavyko. Eime. Lauksime autobuso ar eisime pėsčiomis?
Ir vis dėlto pavyko. Kitą dieną Aberdero laikraštyje „Lyderis“ pasirodė straipsnis su antrašte:
„Phurnacite“ fabrikas uždaromas: prarasta tūkstančiai darbo vietų.“

1Vaikštantys medžiai Dž. R. R. Tolkieno „Žiedų valdove“.

Šią istorijos dalį pasakoju pirmiausia, nes ji trumpa, glausta ir suprantama, o visa kita nėra
taip paprasta.

Laikykite tai memuarais. Manykite, jog tai tokie prisiminimai, kurie vėliau, visų siaubui,
diskredituojami, nes juos rašęs žmogus melavo ir pasirodė esąs kito gymio, lyties, klasės bei
tikėjimo, nei privertė visus manyti. Mano problema priešinga. Aš nuolat turiu stengtis neatrodyti
labai normali. Pramanai – puiku! Jie leidžia atrinkti ir supaprastinti. Nesitikėkite gražios bei
lengvos istorijos, tačiau pasakojama ir apie elfus, taigi galite tai laikyti pasaka. Šiaip ar taip, jūs
ja nepatikėsite.

Labai asmeniška.
Tai NE žodynėlis!

Et haec, olim, meminisse iuvabit!

– Vergilijus, „Eneida“

Trečiadienis, 1979 metų rugsėjo 5 d.

–  Ir kaip tau bus puiku, – kalbėjo jos, – gyventi kaime. Ypač atvykus iš tokios, na, sakykim,
pramoninės paskirties vietovės. Mokykla vidury laukų, bus karvių, žolės ir daug gryno oro.

Jos nori manimi atsikratyti. Todėl ir siunčia į internatinę mokyklą, šitaip galės ir toliau
apsimetinėti, jog aš apskritai niekada neegzistavau. Jos nežiūrėjo tiesiai į mane, vis kažkur pro šalį ar
šnairomis. Aš buvau tokia giminaitė, kokios jos nenorėtų turėti, tačiau paprasčiausiai nebūta kito
pasirinkimo. Jis gal ir žiūrėjo į mane, nežinau. Aš pati negalėjau žiūrėti tiesiai į jį. Vis žvilgčiojau
skersomis, mėgindama gerai apžiūrėti – jo barzdą, plaukų spalvą. O jis ar žiūrėjo į mane? Negalėčiau
pasakyti.

Jos buvo trys, vyresnės jo seserys. Buvau mačiusi jų nuotrauką, tik daug jaunesnių, jų veidai
atrodė visiškai vienodi. Visos vilkėjo pamergių drabužiais, o tetulė Tegė šalia jų atrodė įdegusi it
šokoladas. Mano mama taip pat buvo toje nuotraukoje – su baisia rausva vestuvine suknele. Rausva,
nes buvo gruodis, o mes gimėme kitą birželį, ir jai dėl to turėjo būti šiek tiek gėda. Bet jo nuotraukoje
nebuvo. Ji nuplėšė jį. Nuplėšė, iškirpo, sudegino iš visų vestuvinių nuotraukų po to, kai jis pabėgo.
Aš nesu mačiusi nė vienos jo nuotraukos. L. M. Montgomeri knygoje „Džeinė iš Žibintų kalvos“
mergaitė, kurios tėvai buvo išsiskyrę, atpažino tėvo nuotrauką laikraštyje net pati to nežinodama. Tai
perskaičiusios, mes apžiūrėjome keletą nuotraukų, bet nieko panašaus nenutiko. Atvirai kalbant,
nedaug apie jį galvodavome.

Net ir stovėdama jo namuose aš beveik negalėjau patikėti, kad jis tikras, jis ir trys jo valdingos
įseserės, liepusios kreiptis „Teta“. „Ne tetule, – sakė jos. – Tetulė – per daug kasdieniškas žodis.“
Todėl ir vadinau jas tetomis. Jų vardai yra Antėja, Dorotė ir Frederika – žinau tai, kaip žinau ir
daugelį kitų dalykų, nors kai kurie iš jų nėra tiesa. Negaliu tikėti viskuo, ką pasakojo mama, nebent tai
būtų patikrinta. Vis dėlto kai kurių dalykų knygose nepatikrinsi. Šiaip ar taip, visai nesvarbu, jog
žinau jų vardus, nes visai negaliu jų atskirti. Todėl ir vadinu ne teta tokiu ir tokiu vardu, o tiesiog
Teta. Jos vadina mane Morvena, labai oficialiai.

– Arlingherstas yra viena geriausių šalyje mergaičių mokyklų, – pareiškė viena jų.
– Mes visos joje mokėmės, – pridūrė kita.
– Smagiai ten leidome laiką, – užbaigė trečia. Regis, tai vienas iš jų įpročių – papildyti viena
kitos šnekas.
Aš tiesiog stovėjau ten, priešais šaltą židinį, žiūrėdama iš po kirpčiukų ir remdamasi į savo
lazdelę. Tai buvo dar vienas dalykas, kurio jos nenorėjo matyti. Kai pirmą kartą išlipau iš
automobilio, vienos jų veide pamačiau gailestį. Nekenčiu to. Būčiau norėjusi atsisėsti, bet nedrįsau to
sakyti. Dabar stovėti galiu daug geriau. Nesvarbu, ką sako daktarai, aš pasveiksiu. Kartais taip noriu
bėgti, kad visą kūną pradeda skaudėti nuo šio troškimo, ir skauda daug labiau nei koją.
Norėdama prasiblaškyti nusisukau ir pažvelgiau į židinį. Jis buvo marmurinis, labai puošnus,
matėsi varinių beržo šakelių kompozicija. Visur buvo labai švaru, bet ne itin patogu.
–  Taigi nupirksime tau uniformą dabar pat, šiandien, Šrousberyje, o rytoj nuvešime tave ten, –
pareiškė jos.
Rytoj. Jos iš tikrųjų laukia nesulaukia, kada atsikratys manęs, bjaurios mano valų tarmės,
šlubavimo ir – svarbiausia – nepatogaus mano egzistavimo. Aš taip pat nenoriu čia būti. Bėda ta, kad
daugiau neturiu kur būti. Jie neleidžia gyventi vienam, kol nesueina šešiolika metų; sužinojau tai
Namuose. Be to, jis yra mano tėvas, net jei anksčiau niekada nebuvau jo mačiusi. Tam tikra prasme
šios moterys iš tikrųjų yra mano tetos. Todėl jaučiuosi dar vienišesnė ir toliau nuo namų nei bet kada

anksčiau. Ilgiuosi tikrosios savo šeimos, taip mane apvylusios.
Likusią dienos dalį apsipirkinėjome su visomis trimis tetomis, bet be jo. Nežinau, džiaugiausi dėl

to ar liūdėjau. Arlinghersto uniformą reikėjo pirkti specialioje parduotuvėje, panašiai kaip pradinės
mokyklos uniformą. Mes labai didžiavomės, kai išlaikėme baigiamąjį pradinės mokyklos egzaminą.
Jie sakė, kad esame Slėnio grietinėlė. Dabar nieko nebeliko, ir jos verčia mane važiuoti į tą snobišką
internatinę mokyklą su keistais reikalavimais. Viena teta turėjo visą sąrašą reikalingų daiktų, ir mes
viską nusipirkome. Jos leido pinigus nė kiek nedvejodamos. Dėl manęs vienos jų tiek daug dar
niekada nebuvo išleista. Gaila, kad viskas taip siaubinga. Dauguma šių daiktų yra specialūs žaidimų
rinkiniai. Aš nesakiau, kad artimiausiu metu jų nenaudosiu, o gal ir niekada. Neleidžiu sau taip
galvoti. Visą vaikystę mes bėgiojome. Laimėdavome varžybas. Dažniausiai per mokyklos varžybas
lenktyniaudavome viena su kita, palikusios visus kitus toli už nugarų. Senelis kalbėdavo apie
olimpines žaidynes: iš tikrųjų tik svajodavo, bet vis tiek apie tai užsimindavo. „Olimpiadoje dar
niekada nebėgo dvynės“, – sakydavo jis.

Kilo šiokių tokių problemų su batais. Aš leidau joms pirkti žolės riedulio, bėgimo batelius,
sportinius batus guminiais padais sporto salei, nes galbūt galėsiu juos nešioti, o gal ir ne. Tačiau kai
priėjome prie kasdienių, su uniforma dėvimų batų, turėjau jas sustabdyti.

–  Aš turiu specialų batą, – pasakiau nežiūrėdama į jas. – Su specialiu padeliu. Tokius gamina
ortopedijos centruose. Negaliu jų paprasčiausiai nusipirkti.

Pardavėja patvirtino, kad čia tokių nenusipirksi. Ji parodė mokyklinį batą. Jis buvo bjaurus ir
nelabai kuo skyrėsi nuo gremėzdiškų manųjų.

– Negalėtum vaikščioti su tokiais? – paklausė viena iš tetų.
Paėmiau mokyklinį batą ir apžiūrėjau.
–  Ne, – atsakiau, apvertusi padu į viršų. – Pažiūrėkit, čia kulnas. – To negalėjai užginčyti,
mokykla tikriausiai manė, kad batus su tokiais kulnais norės nešioti visos save gerbiančios paauglės.
Pradėjusios kudakuoti apie batus, mane ir specialų mano bato padelį, jos tikrai nenorėjo visiškai
manęs pažeminti Turėjau sau tai priminti stovėdama ten suakmenėjusi, su vos matoma skaudžia
šypsenėle veide. Tetos norėjo paklausti, kas negerai mano kojai, bet aš mečiau įžūlų žvilgsnį, ir jos
nedrįso. Pastebėjusi tai, šiek tiek pralinksmėjau. Jos nusprendė batų nepirkti ir pasakė, kad mokykla
turės tai suprasti.
– Taip, juk jie nėra kokie nors raudoni ir prašmatnūs, – pasakiau.
Tai buvo klaida, nes jos visos įbedė akis į mano batus. O jie skirti luošiams. Galėjau rinktis iš
vieno neįgaliesiems skirtų moteriškų batų modelio, rudos arba juodos spalvos. Išsirinkau juodus.
Mano lazdelė medinė. Anksčiau ji priklausė seneliui; jis vis dar gyvas ir yra ligoninėje, stengiasi
pasveikti. Jei jis pasveiks, galbūt galėsiu grįžti namo. Atsižvelgus į viską, nelabai tikėtina, bet tai
vienintelė man likusi viltis. Aš turiu medinį raktų žiedą, prikabintą prie megztinio užtrauktuko. Tai
medžio griežinėlis su žieve iš Pembrukšyro. Jau seniai jį turiu. Paliečiau jį ir pamačiau, jog jos žiūri į
mane. Žinojau, ką jos matė: juokingą, mažą, dygią, luošą paauglę su gabalėliu aptrinto medžio. Tačiau
tikėjosi matyti du švytinčius, savimi pasitikinčius vaikus. Aš žinau, kas nutiko, o jos – ne, ir niekada
to nesuprastų.
– Jūs tikros anglės, – tariau.
Jos nusišypsojo. Ten, iš kur aš kilusi, „saes“ yra įžeidimas, bjaurus peštynių žodis, blogiausias,
kokiu tik galima ką nors pavadinti. Jis reiškia „anglas“. Dabar aš ir esu Anglijoje.
Mes pietavome prie stalo, kuris nebūtų per mažas net šešiolikai žmonių. Man buvo nerangiai
paruošta penkta vieta. Viskas suderinta, padėkliukai, servetėlės ir lėkštės. Visiškai kitaip nei
namuose. Maistas, kaip ir tikėjausi, buvo klaikus – kieta mėsa, pavandenijusios bulvės ir kažkokios

žalios ieties pavidalo ir žolės skonio daržovės. Visą gyvenimą žmonės man pasakojo, kad anglų
maistas bjaurus, ir jie iš tikrųjų buvo teisūs. Jos pasakojo apie internatines mokyklas, kuriose mokėsi.
Viską apie jas žinau. Ne veltui skaičiau apie „Greyfriars“ ir „Malory Towers“ 1, be to, perskaičiau
visus Andželos Brezl2 raštus.

Po pietų jis pakvietė mane užeiti į darbo kambarį. Tetos neatrodė labai patenkintos, bet nieko
nesakė. Nustebau pamačiusi jo darbo kambarį, nes ten buvo daugybė knygų. Sprendžiant pagal visą
likusią namo dalį, tikėjausi čia pamatyti švarius senus oda aptrauktus Dikenso, Trolopo ir Hardžio
(močiutei patiko Hardis) knygų rinkinius, tačiau lentynos buvo kimšte prikimštos knygų minkštais
viršeliais, didžioji dalis jų buvo mokslinė fantastika. Pirmą kartą iš tikrųjų atsipalaidavau šiame
name, būdama šalia jo, nes jei čia tiek knygų, galbūt viskas nėra taip jau blogai.

Kambaryje buvo ir daugiau daiktų – kėdės, židinys, gėrimų padėklas, patefonas, – bet aš
nekreipiau dėmesio į tai, tik greitai, kiek tik leido mano nerangumas, priėjau prie lentynos su
moksline fantastika.

Čia buvo krūva Polo Andersono knygų, kurių dar nebuvau skaičiusi. Virš A raidės buvo įkištos
Anės Makefri3 „Drakono klajonės“, o tai, regis, buvo „Veiro paieškos“ tęsinys, kurį skaičiau
antologijoje. Žemiau radau neskaitytą Džono Brunerio4 knygą. Dar geriau – dvi, ne, tris neskaitytas jo
knygas. Pajutau, kaip svaigsta galva.

Vasarą praleidau beveik be knygų, tik su tomis keliomis, kurias pasiėmiau bėgdama nuo mamos, –
tris „Žiedų valdovo“ tomus minkštais viršeliais, žinoma, Ursulos Le Gvin „Dvylika ketvirčių vėjo“5
antrą tomą, kurį visada laikysiu visų laikų geriausia vienos rašytojos trumpų apsakymų kolekcija, ir
Džono Boido „Paskutinį erdvėlaivį iš Žemės“6, kurį jau buvau įpusėjusi ir kuris nevisiškai pateisino
mano lūkesčius, kad imčiau dar kartą skaityti. Buvau skaičiusi, nors ir nepasiėmiau su savimi, Juditos
Ker „Kai Hitleris pavogė rožinį triušiuką“7 ir kiekvieną kartą, pažvelgusi į Boidą, nenorom
palygindavau save su Ana, pasiėmusia su savimi naują žaislą vietoj mylimo rožinio triušiuko, kai jie
bėgo nuo Trečiojo Reicho.

– Ar galiu... – prasižiojau.
–  Gali skolintis kokių tik nori knygų, tik saugok jas ir po to sugrąžink, – atsakė jis. Čiupau
Andersono, Makefri ir Brunerio knygas. – Ką pasiėmei? – paklausė jis. Atsigręžusi parodžiau jam.
Mes abu žiūrėjome į knygas, ne vienas į kitą.
– Ar skaitei pirmą jos knygą? – pasidomėjo jis, tapšnodamas Makefri viršelį.
–  Buvau pasiėmusi iš bibliotekos, – atsakiau. Buvau perskaičiusi visą Aberdero bibliotekos
mokslinės ir maginės fantastikos kolekciją nuo Andersono „Jaunesniojo leitenanto Flandrio“8 iki
Rodžerio Zelaznio „Šviesos ir tamsos padarų“9 – keista knyga, apie kurią dar nesu susidariusi aiškios
nuomonės.
–  Ar skaitei ką nors iš Delanio? – Jis įsipylė sau viskio ir siurbtelėjo. Kvapas buvo keistas,
bjaurus.
Papurčiau galvą. Jis padavė man „Ace Double“10 – viena jo dalis buvo Samuelio R. Delanio
„Imperijos žvaigždė“11. Apverčiau knygą, norėdama sužinoti, kas kitoje pusėje, bet jis nekantriai
purkštelėjo, ir aš akimirką iš tikrųjų į jį pažiūrėjau.
–  Kita dalis – grynas šlamštas, – paniekinamai drėbė jis, neįtikėtinai stipriai užgesindamas
cigaretę. – O Kurtą Vonegutą?
Buvau perskaičiusi visus iki šiol parašytus Kurto Voneguto Jaunesniojo darbus. Kai kurias
skaičiau stovėdama „Lears“ knygų parduotuvėje Kardife. „Telaimina jus Dievas, pone Rouzvoteri,

arba Perlai kiaulėms“ buvo labai keista, tačiau „Katės lopšys“ yra viena geriausių mano skaitytų
knygų.

– O taip, – tariau.
– Kurias iš jo knygų skaitei?
– Visas, – pasitikėdama savimi atsakiau.
– Ir „Katės lopšį“?
–  „Čempionų pusryčius“, „Sveiki atvykę į beždžionyną“... – pradėjau berti pavadinimus. Jis
šypsojosi. Atrodė patenkintas. Skaitymas man buvo paguoda ir beveik žalingas įprotis, tačiau niekas
iki šiol tuo nesidžiaugė.
– O „Titano sirenas“? – paklausė jis man pritrūkus kvapo.
Papurčiau galvą.
– Tokios dar negirdėjau.
Padėjęs gėrimą jis pasilenkė, beveik nežiūrėdamas į lentynas ištraukė knygą ir pridėjo prie mano
krūvos.
– O Zeną Henderson?
– „Piligrimystė“12, – atsakiau vienu iškvėpimu. Šioje knygoje, regis, surašytos mano mintys. Man
ji be galo patinka. Niekas kitas, ką pažinojau, nebuvo jos skaitęs. Knygą perskaičiau ne pasiėmusi iš
bibliotekos, ją turėjo mano mama, amerikietišką leidimą su viršelyje pramušta skyle. Nemanau, kad
ją yra išleidę britai. Henderson nebuvo bibliotekos kataloguose. Aš pirmą kartą supratau, kad jei jis
yra mano tėvas, o taip juk ir yra, tada seniai, labai seniai jis ją pažinojo. Ir vedė ją. Jis turėjo
„Piligrimystės“ tęsinį ir du rinkinius. Paėmiau viską nelabai juo pasitikėdama. Viena ranka vos
galėjau išlaikyti visas knygas. Susidėjau jas į krepšį, kaip visada kabantį man ant peties.
– Manau, dabar eisiu į lovą ir paskaitysiu, – sumurmėjau.
Jis šyptelėjo. Šypsena buvo graži, ne tokia kaip mūsų. Man visą gyvenimą kartojo, kad aš į jį
panaši, bet nematau jokių to įrodymų. Jei jis Lozorius Longas, o mes – Laza ir Lora13, turėčiau jį
kažkaip atpažinti. Mes niekada nebuvome panašios į ką nors iš mūsų šeimos, tačiau kitų panašumų su
juo, išskyrus akis ir plaukų spalvą, taip pat nepastebiu. Bet tai nesvarbu. Aš turiu knygų, naujų knygų
– viską galėsiu ištverti, jei tik turėsiu knygų.

1„Greyfriars“ – pramanyta anglų valstybinė mokykla, apie kurią Čarlzas Hamiltonas parašė daugybę istorijų. „Malory
Towers“ – pramanyta internatinė mokykla Kornvalyje, apie kurią rašė britų vaikiškų knygų autorė Enida Blyton ( čia ir kitur –
vert. past.).

2Angela Brazil – viena pirmųjų britų autorių, rašiusi „šiuolaikinių mokinių istorijas“ apie internatines mokyklas.

3Anne McCaffrey – pirmoji mokslinės fantastikos rašytoja (1926-2011), laimėjusi „Hugo“ ir „Nebulos“ apdovanojimus.

4John Brunner – britų mokslinės fantastikos rašytojas (1934-1995), už savo kūrybą pelnęs ne vieną apdovanojimą.

5The Wind‘s Twelve Quarters“ – Ursulos Le Gvin septyniolikos apsakymų rinkinys.

6John Boyd „The Last Starship from Earth“ – mokslinės fantastikos kūrinys, lyginamas su Dž. Orvelo „1984“.

7Judith Kerr „When Hitler Stole Pink Rabbit“ – vaikams skirtas romanas, nagrinėjantis nacistinį rėžimą Vokietijoje.

8„Ensign Flandry“ – klasikinė rašytojo, laimėjusio 7 „Hugo“ premijas, mokslinės fantastikos istorija.

9Roger Zelazny „Creatures of Light and Darkness“ – mokslinės fantastikos kūrinys, nagrinėjantis dieviškų galinčių turinčių
būtybių egzistavimą keliuose pasauliuose.

10„Ace Books“ – mokslinės ir maginės fantastikos leidykla, leidusi dviejų romanų vienoje knygoje rinkinius „Ace Double“.

11Samuel R. Delany „Empire Star“ – 1966 m. mokslinės fantastikos apsakymas apie skirtingą to paties įvykio supratimą kelių
individų akimis.

12Zenna Henderson „Pilgrimage“ – 1961 m. išleista knyga, laikoma vienu reikšmingiausių mokslinės fantastikos kūrinių.

13Lozorius Longas yra Roberto A. Heinleino knygos veikėjas. Lapis Lazuli ir Lorelei Ly – identiškos dvynės, klonuotos iš
Lozoriaus Longo.

Ketvirtadienis, 1979 metų rugsėjo 6 d.

Į mokyklą mane vežė tėvas. Ant galinės sėdynės gulėjo dailus lagaminas, kurio anksčiau nebuvau
mačiusi ir kuriame, kaip patikino viena iš tetų, gulėjo gražiai išlyginta uniforma. Čia taip pat buvo ir
odinė kuprinė, kurioje, kaip ji sakė, buvo visi reikmenys mokyklai. Nė vienas iš jų nebuvo bent kiek
apsitrynęs, todėl manau, kad jie naujutėlaičiai. Tikriausiai kainavo krūvą pinigų. Mano pačios
krepšyje buvo tie patys daiktai, su kuriais pabėgau iš namų, ir dar pasiskolintos knygos. Aš jį stipriai
laikiau rankose, neleidau paimti iš manęs ir padėti prie likusio bagažo. Linktelėjau joms, nes liežuvis
atrodė kaip prišalęs prie gomurio. Keista, bet prie šitų žmonių negalėčiau nei pravirkti, nei parodyti
kitų stiprių jausmų. Tai ne mano šeima. Jos visai nepanašios į mūsiškius. Tai nuskambėjo kaip
pirmosios eilėraščio eilutės, ir man ėmė knietėti kuo greičiau jas užsirašyti į užrašų knygelę.
Nerangiai įlipau į automobilį. Skaudėjo. Viduje bent jau buvo vietos ištiesti kojai. Priekinės sėdynės
daug geresnės už galines, tą pastebėjau jau anksčiau.

Šiaip ne taip sugebėjau pasakyti joms „Ačiū“ ir „Sudie“. Tetos iš eilės pabučiavo mane į
skruostą.

Vairuodamas tėvas nežiūrėjo į mane, o tai reiškė, kad aš galėjau šnairomis dirsčioti į jį. Jis daug
rūkė, vieną cigaretę prisidegdamas nuo kitos nuorūkos, visai kaip ji. Atsidariau langą, kad įkvėpčiau
gryno oro. Vis dar nemanau, kad jis nors kiek į mus panašus. Ir ne tik dėl barzdos. Ėmiau galvoti, ką
apie jį būtų pasakiusi Mora, bet greitai nuvijau šią mintį šalin. Po kurio laiko, pūsdamas dūmą, jis
tarstelėjo:

– Užrašiau tave kaip Markovą.
Tai jo pavardė. Danielius Markova. Visada tai žinojau. Tokia pavardė įrašyta mano gimimo
liudijime. Jis buvo vedęs mano mamą. Tokia buvo ir jos pavardė. Bet aš taip niekada nesivadinau.
Mūsų giminės pavardė yra Felpsai, tokia pavarde lankiau mokyklą. Felps kažką reiškia, bent jau
Aberdere, tai reiškia mano senelius, mano šeimą. Ponia Markova reiškia tą pamišėlę, mano motiną.
Arlingherste tai nereikš nieko.
– Morvena Markova – truputėlį sudėtinga ištarti, – pasakiau po gan ilgos pauzės.
Jis nusijuokė.
– Tą patį sakiau, kai gimei. Morvena ir Morgana.
– Ji sakė, kad tai tu išrinkai vardus, – sumurmėjau, pro atvirą langą žiūrėdama į pro šalį lekiantį
lygių apsodintų laukų marginį. Kai kur matėsi tik ražiena, kitur žemė jau buvo suarta.
– Taip ir buvo, – atsiliepė jis. – Ji turėjo daugybę sąrašų ir privertė iš jų išsirinkti. Visi vardai
buvo ilgi ir labai jau velsietiški. Sakiau, kad juos bus sunku ištarti, o ji atsakė, kad žmonės juos
greitai sutrumpins. Taip ir buvo?
– Taip, – tariau, vis dar žiūrėdama pro langą. – Mo, Mora. Arba Mori. – Kai tapsiu garsia poete,
vadinsiuosi Mori Felps. Ir dabar knygose užsirašau šį vardą. Ekslibrisas „Mori Felps“. Ką Mori
Felps turi bendra su Morvena Markova ir kas gi jai nutiks naujoje mokykloje? „Kažkada iš to
pasijuoksiu“, – pasakiau sau. Juoksiuosi kartu su tokiais protingais, išsilavinusiais žmonėmis, kokių
dabar net negaliu deramai įsivaizduoti.
– O tavo sesę jie vadindavo Moge?
Iki šiol jis manęs nieko neklausė apie ją. Papurčiau galvą, bet paskui supratau, kad jis vairuoja ir
nežiūri į mane.
– Ne, – ištariau. – Mo arba Mora. Mus abi taip vadindavo.
– Bet kaip jie jus atskirdavo? – Jis ir toliau nežiūrėjo į mane, prisidegė kitą cigaretę.

– Neatskirdavo, – šyptelėjau sau.
– Tu neprieštarauji mokykloje vadintis Markova?
– Man nesvarbu. Šiaip ar taip, tu už ją moki, – atsakiau.
Jis pasuko galvą ir akimirką žiūrėjo į mane, po to vėl nusuko akis į kelią.
– Už ją moka mano seserys, – pareiškė jis. – Aš visai neturiu pinigų, nebent tik tiek, kiek jos man
duoda. Ar žinai, kokia mūsų šeimos situacija?
O ką čia žinoti? Aš nieko apie jį nežinojau, išskyrus faktą, kad jis anglas (dėl to žaidimų
aikštelėje amžinai tekdavo su visais peštis), ir tai, kad jis vedė mano mamą būdamas devyniolikos, o
po dviejų metų pabėgo, kai ji ligoninėje gimdė kitą vaikelį, mirusį nuo šoko.
– Ne, – burbtelėjau.
– Mano mama ištekėjo už vyro, vardu Čarlzas Bartelbis. Jis buvo gan pasiturintis. Jie susilaukė
trijų dukterų. Tada prasidėjo karas. 1940 metais jis išvyko kariauti į Prancūziją, buvo paimtas į
nelaisvę ir uždarytas į karo belaisvių stovyklą. Mama paliko mano tris seseris močiutei Bartelbi
Senajame dvare, name, iš kurio ką tik išvažiavome. Norėdama padėti kariaujantiesiems, ji pradėjo
dirbti Karališkųjų oro pajėgų valgykloje. Ten sutiko ir pamilo lenkų vyresnįjį leitenantą, vardu
Samuelis Markova. Jis buvo žydas. Aš gimiau 1944 metų kovą. Tų pačių metų rugsėjį Bartelbis buvo
išlaisvintas ir sugrįžo į Angliją, kur abu su mama išsiskyrė. Ji ištekėjo už mano tėvo, kuris buvo ką tik
sužinojęs, jog Lenkijoje išžudyta visa jo šeima.
Jis taip pat turėjo žmoną ir vaikų? Nė kiek tuo neabejojau. Lenkų žydas! Aš turiu lenkų kraujo. Ir
žydų kraujo? Apie judaizmą žinau tik iš „Himno Leibovičiui“1 ir „Vidinės mirties“2. Na, ir šiek tiek
iš Biblijos.
–  Mano mama turėjo truputėlį savų pinigų, bet nedaug. Po karo tėvas paliko Karališkųjų oro
pajėgų tarnybą ir pradėjo dirbti Aironbridžo fabrike. Bartelbis pinigus ir namą paliko mano seserims.
Mama žuvo avarijoje, kai man buvo trylika. Mano seserys, tada jau suaugusios, atvyko į laidotuves.
Antėja pasisiūlė sumokėti už mano mokslus ir tėvas sutiko. Nuo tada jos mane remia. Kaip žinai,
vedžiau dar studijuodamas universitete.
– Kas nutiko Bartelbiui? – paklausiau. Jis turėjo būti ne senesnis už mano senelį.
– Jis nusišovė, kai dukroms suėjo dvidešimt vieneri, – atsakė jis tonu, leidžiančiu suprasti, jog
pokalbis šia tema baigtas.
– Kuo tu... užsiimi? – pasidomėjau.
–  Jos disponuoja pinigais, o aš valdau dvarą. – Jis išmetė cigaretės nuorūką į jau pilnutėlę
peleninę. – Jos moka man atlyginimą ir aš gyvenu name. Labai primena karalienės Viktorijos laikus.
– Gyveni ten nuo tada, kai pabėgai?
– Taip.
–  Bet jos sakėsi nežinančios, kur tu. Mano senelis atvažiavo čionai, sukorė tokį kelią, kad su
jomis pasikalbėtų, – aš pasipiktinau.
– Jos melavo. – Jis nežiūrėjo į mane. – Labai pyksti, kad pabėgau?
– Aš taip pat nuo jos pabėgau, – tariau. Nors tai ir neatsakė į klausimą, bet atrodė pakankama.
– Žinojau, kad jumis pasirūpins jūsų seneliai, – pasakė jis.
– Jie ir rūpinosi, – tarstelėjau. – Neprivalėjai dėl to nerimauti.
– Ak!
Tik tada supratau, kad vien mano buvimas automobilyje jam buvo didžiulis priekaištas, ir
pasijutau kalta. Pirma, esu tik aš viena, nors jis paliko dvi. Antra, aš luoša. Ir trečia – apskritai čia
esu. Aš pabėgau, turėjau prašyti jo pagalbos, – blogiausia, kad pagalbos turėjau prašyti per socialinę
tarnybą. Be abejonės, jam neteko daug stengtis dėl mūsų. Tiesą sakant, mano buvimas čia, šią

akimirką, aiškiai įrodė jam, koks netikęs tėvas buvo. Bet tai tiesa. Nepaisant mano motinos, pabėgti ir
palikti mažus vaikus nėra labai priimtinas dalykas. Iš tiesų, teoriškai, palikti kūdikius su ja buvo
ypatingai ir nepaprastai neatsakingas poelgis. Bet ir aš pati nuo jos pabėgau.

–  Geriau nė negalėjau užaugti, – pareiškiau. Mano seneliai. Slėniai. Namai. – Tikrai. Jie mus
labai mylėjo. Geresnės vaikystės nė negalėčiau įsivaizduoti.

–  Nusivešiu tave supažindinti su savo tėvu, galbūt per vidurio semestro atostogas. – Jis įjungė
posūkį ir mes pasukome tarp dviejų mirštančių guobų į žvyro keliuką, ėmusį girgždėti po automobilio
ratais. Tai buvo Arlingherstas. Atvykome.

Pirmas įvykis mokykloje buvo kova dėl chemijos. Tai didelis, įspūdingas Viktorijos laikų
pastatas, stovintis jam priklausančiame žemės sklype. Tačiau jis kvepėjo tikra mokykla – kreida,
virtais kopūstais, dezinfekcinėmis priemonėmis ir prakaitu. Mokyklos direktorė buvo mandagiai
oficiali. Ji neleido mano tėvui rūkyti ir jis šiek tiek sutriko. Kėdės buvo pernelyg žemos, aš sunkiai
pakilau iš savosios. Bet viskas būtų buvę nesvarbu, jei ne tvarkaraštis, kurį ji man įteikė. Pirma,
kiekvieną dieną trys valandos skiriamos žaidimams. Antra, menai ir religinis lavinimas – privalomi.
Trečia, galėjau rinktis arba chemiją, arba prancūzų bei lotynų kalbas, arba biologiją. Visi kiti
pasirinkimai buvo labai paprasti, pavyzdžiui, fizika arba ekonomika, istorija arba muzika.

Robertas Hainlainas romane „Imk kosmonauto kostiumą ir keliauk“3 sako, kad vieninteliai
dalykai, kurių verta mokytis, yra istorija, kalbos ir gamtos mokslai. Tiesą sakant, jis prideda ir
matematiką, bet sąžiningai sakau – mano smegenyse kažkodėl nėra matematinės dalies. Visą
matematiką gavo Mora. Jei jau tai paminėjau, dar pasakysiu, kad mes buvome labai panašios: arba
suprasdavome akimirksniu, arba galėjai mėginti grąžtu įgręžti mums į galvas, vis tiek nieko
nesuprasdavome.

– Kaip tu gali perprasti Būlio algebrą, jei vis dar nesupranti dalybos algoritmo sąvokos? – kartą
manęs paklausė vilties netekusi matematikos mokytoja.

Veno diagramos man yra lengvos, o dalyba vis dar kelia sunkumų. Tačiau daugiausia problemų
kelia žmonės, be jokios priežasties darantys nesuvokiamus dalykus. Buvau linkusi nukrypti nuo
aritmetikos svarstydama, kodėl žmonėms turi rūpėti, kokiu metu prasilenkė traukiniai (šnipai), kodėl
jie tampa tokie smulkmeniški, mėgindami prie stalo susodinti svečius (neseniai išsiskyrusią porą),
arba – tai man nesuvokiama ir iki šiol – kodėl bando prileisti vandens į vonią be kištuko.

Istorija, kalbos ir gamtos mokslai man nekelia jokių sunkumų. Jei gamtos moksluose prireikia
matematikos, tai visiškai suprantama, be to, leidžiama naudotis skaičiuotuvu.

– Noriu mokytis ir lotynų kalbos, ir biologijos, taip pat prancūzų kalbos ir chemijos, – pasakiau,
pakėlusi akis nuo tvarkaraščio. – Bet man nereikia menų ir religinio lavinimo, taigi galima nesunkiai
pakeisti laikus.

Direktorė dėl to pakėlė vėją, nes tvarkaraščiai čia akivaizdžiai kažkokie šventi. Jos kalbų
pernelyg nesiklausiau.

– Šioje mokykloje mokosi daugiau nei penki šimtai mergaičių, nejaugi siūlai sukelti joms visoms
nepatogumų tam, kad pritaikyčiau pamokų tvarkaraštį tau?

Mano tėvas, neabejotinai taip pat skaitęs Hainlainą, mane palaikė. Bet kuriuo atveju, Hainlainu
pasitikiu labiau negu mokyklos direktore. Galiausiai pasiekėme kompromisą: atsisakysiu biologijos,
jei gausiu likusius tris dalykus, kuriuos galėčiau lankyti su kitomis klasėmis. Taigi chemijos turėsiu
mokytis su kita klase, bet nė kiek dėl to nesijaudinu. Tai man atrodė šiokia tokia pergalė, todėl sutikau
būti nuvesta į būsimą savo bendrabutį ir supažindinta su jo valdytoja bei „naujomis draugėmis“.

Atsisveikindamas tėvas pabučiavo mane į skruostą. Mačiau, kaip jis išėjo pro priekines duris ir
tą pačią akimirką, vos atsidūręs atvirame ore, prisidegė cigaretę.

1Walter M. Miller „A Canticle for Leibowitz“ – klasikinė mokslinės fantastikos istorija, pasakojanti apie bandymus atkurti
civilizaciją po branduolinio karo.
2Robert Silverberg „Dying Inside“ – romanas, išsiskiriantis gausybe aliuzijų į kitų autorių darbus ir veikalus.
3Robert Heinlein „Have Spacesuit, Will Travel“ – paaugliams skirtas mokslinės fantastikos kūrinys.

Penktadienis, 1979 metų rugsėjo 7 d.

Pasirodo, jos tik juokavo dėl kaimiškos vietovės.
Na, iš dalies tai buvo tiesa. Arlingherstas stovi vienišas savo sporto aikštynuose, apsuptas
dirbamosios žemės. Dvidešimties mylių spinduliu nėra nė colio laisvos, niekieno nenaudojamos
žemės. Čia ganosi karvės, kvaili, bjaurūs padarai, juodai baltos kaip žaislinės, o ne žalos kaip tikros
karvės, kokių buvau mačiusi atostogų metu. (Sveikos, žalosios karvutės! Su jomis nepasikalbėsi.) Jos
malasi po laukus, kol ateina metas būti pamelžtoms. Tada viena eile linguoja į sodybos kiemą.
Supratau tai šią popietę – kad šios karvės kvailos, – kai jie leido man pasivaikščioti po apylinkes.
Lėtabūdės. Žinojau šį žodį ir anksčiau, bet iki šiol nesuvokiau, kokia taikli tiesioginė jo prasmė.
Aš kilusi iš Velso slėnių. Jie ne šiaip sau vadinami slėniais. Tai siauri, statūs, ledynų išgraužti
kloniai, kurių dugne ne tiek ir daug lygios, plokščios žemės. Tokių slėnių Velse apstu. Daugelyje jų
stovi bažnyčia bei keli ūkiai, visame slėnyje gyvena galbūt tūkstantis žmonių. Tiek juose gali
išgyventi ir prasimaitinti. Mūsų Kanono slėnyje, kaip ir gretimuose, buvo daugiau nei šimtas
tūkstančių žmonių. Jie visi gyvena Viktorijos laikų stiliaus namuose su terasomis, pakibusiuose lyg
vynuogės kalvų šlaituose, sulipusiuose eilėmis vienas prie kito taip arti, jog vos užtenka vietos
skalbiniams padžiauti. Ir namai, ir žmonės susigrūdę kaip didmiestyje, dar blogiau nei didmiestyje,
tik kad tai ne didmiestis. Tačiau toliau nuo šių namų eilių viešpatauja laukinė gamta. Net ir būdamas
tarp namų, galėdavai pakelti akis į kalnus.
„Pakeliu akis į kalnus – iš kur ateis man pagalba“1, – tai psalmė, man visada atrodžiusi teisinga ir
akivaizdi. Kalnai buvo gražūs: žali, su medžiais ir avimis. Jie visada ten buvo. Tai buvo laukinė
gamta, nes bet kas, bet kuriuo metu galėdavo ten laisvai vaikščioti. Jie niekam nepriklausė, ne taip,
kaip lygūs, tvoromis apjuosti dirbami laukai aplink mokyklą. Kalnai buvo visų bendra žemė. Ir
pačiuose slėniuose buvo upių, girių bei griuvėsių, nes kai geležies apdirbimo fabrikas nustojo veikęs,
pramoninės teritorijos buvo apleistos. Tarp griuvėsių suvešėjo augalai, pamažu sugrįžo laukinė
gamta, o su ja – ir elfai. Tai, kas manėm, kad nutiks „Phurnacite“ gamyklai, iš tikrųjų ir nutiko.
Tiesiog tai užtruko šiek tiek ilgiau nei įsivaizdavome.
Vaikystę praleidome žaisdamos tarp griuvėsių, kartais vienos, kartais su kitais vaikais arba elfais.
Mes ilgai nesupratome, kieno tai griuvėsiai. Prie tetulės Florės namų stovėjo senas geležies
apdirbimo fabrikas, kuriame dažnai lankydavomės. Būdavo ir kitų vaikų, su kuriais kartais
žaisdavome slėpynes ar gaudynes. Aš nelabai supratau, kas buvo tas geležies apdirbimo fabrikas.
Nors jei kas nors būtų paklausęs, būčiau atsakiusi, kad ten kažkada kažkas apdirbdavo geležį, bet
manęs to neklausė. Tai buvo tiesiog vieta. Rudenį čia žydėdavo siauralapės ožkarožės. Keista, bet
mes žinojome jų pavadinimą.
Dauguma miškuose trūnijančių griuvėsių, kuriuose žaisdavome, neturėjo pavadinimų ir galėjo būti
bet kas. Mes vadinome juos raganos trobele, milžino pilimi, elfų rūmais. Apsimesdavome, jog tai
paskutinė Hitlerio tvirtovė arba Angbando2 sienos, tačiau iš tikrųjų tai buvo tik yrančios buvusios
pramonės liekanos. Jų nepastatė elfai. Jie čionai atsikėlė kartu su augalija po to, kai pastatus apleido
žmonės. Elfai nieko nemokėjo statyti – bent jau nieko tikro. Jie nieko negalėjo padaryti. Todėl jiems
ir reikėjo mūsų. Mes to nežinojome. Nežinojome daugybės dalykų ir net nepagalvodavome apie tai jų
paklausti. Manau, prieš pasirodant žmonėms elfai gyveno medžiuose ir neturėjo namų. Galbūt
ūkininkai palikdavo jiems pieno. Ir anksčiau jų nebuvo tiek daug.
Žmonės, tikriau, jų protėviai, į slėnius atvyko Pramonės revoliucijos pradžioje. Po kalnais buvo
geležies ir anglies, tais laikais Slėnio miestai klestėjo ir gyventojų skaičius juose augo. Jei kada nors

svarstėte, kodėl valai neemigravo į Naująjį pasaulį taip, kaip darė airiai ir škotai, tai ne todėl, kad
jiems nereikėjo palikti savo ūkių ir išvykti. Jie paprasčiausiai turėjo kitų, savų vietų, kur galėjo
persikelti. Na, jie bent jau manė, kad tai jų vietos. Čionai atvyko ir anglai. Valų kalba pamažu
pradėjo nykti. Tai buvo pirmoji mano močiutės kalba, antroji mano mamos kalba, o aš vos galiu
išlementi ja kelis žodžius. Močiutės šeima kilusi iš vakarų Velso, Karmardenšyro. Ten vis dar yra
mūsų giminių – Merė iš kaimo ir jos šeima.

Mano protėviai, kaip ir visi kiti, atvyko po to, kai buvo rasta geležies bei akmens anglies. Žmonės
pradėjo statyti lydyklas, geležinkelius, kuriais galėtų išvežti iškasenas, namus darbininkams, dar
daugiau lydyklų, dar daugiau kasyklų ir namų, kol slėniai tapo tankiai apgyvendintais žemės rėžiais.
Kalnai visada stūksojo tarp jų, ir elfams tikriausiai teko spiestis juose. O paskui geležies atsargos
išseko arba kitur ją pagaminti tapo pigiau ir, nors čia vis dar buvo išgaunama akmens anglies, vietovė
pavirto tik pasigailėtina šimtą metų besitęsusio ekonominio pakilimo liekana. Geležies apdirbimo
fabrikai buvo apleisti. Šachtos uždarytos. Kai kurie žmonės išsikėlė, bet dauguma liko. Slėniai jau
buvo tapę jų namais. Kai gimėme mes, bedarbystė buvo įsisenėjęs reiškinys, į slėnius sugrįžo elfai ir
užėmė niekam nereikalingus griuvėsius.

Mes augome laisvai žaisdamos juose ir nieko nenutuokėme apie jų istoriją. Tai buvo nuostabi
vieta vaikams. Apleista, aptekusi augalija ir niekam neįdomi. Vos tik išsprūsdavome iš namų,
patekdavome į šią laukinę karalystę. Visada galėdavome nuvykti į tikrą kaimišką vietovę kalvų
viršuje, kur buvo daug akmenų, medžių ir avių – nemalonių, nuo anglies dulkių papilkėjusiais kailiais.
(Nesuprantu, kodėl žmonės jaučia sentimentų avims. Mes šaukdavome „Mėtų padažas!“3, kad jos
išsilakstytų. Tai išgirdusi, tetulė Tegė visada krūptelėdavo ir drausdavo mums šūkauti, bet mes vis
tiek taip darydavome. Jos nusileisdavo į slėnį, išvartydavo šiukšlių dėžes ir ištrypdavo daržus. Dėl jų
visada turėdavome laikyti uždarytus vartelius.) O pačioje slėnio apačioje visur driekėsi medžių bei
griuvėsių siūlės. Jų buvo visur, skersai miestą, po juo ir šalia. Bet tai nebuvo vienintelis mums
pažįstamas kraštovaizdis. Per atostogas važiuodavome į Pembrukšyrą, į tikrus kalnus – Brekon
Bikonsą ir į Kardifą – didmiestį su didelėmis parduotuvėmis. Slėniai buvo mūsų namai, tai buvo
įprastas, kasdienis peizažas, ir mes niekada juo neabejojome.

Elfai niekada nesakė, kad jie pastatė griuvėsius. Kažin, ar mes klausėme, bei jei būtume
paklaususios, jie būtų tik nusijuokę, kaip juokdavosi beveik iš visų mūsų klausimų. Jie tiesiog kartais
ten nepaaiškinamai būdavo, o kartais nebūdavo. Kartais kalbėdavosi su mumis, o kartais bėgdavo nuo
mūsų. Kaip ir su kitais pažįstamais vaikais, mes arba žaisdavome su jais, arba ne. Iš tikrųjų mums
nieko daugiau nereikėjo, tik vienai kitos ir mūsų vaizduotės.

Mano vaikystės vietos buvo sujungtos stebuklingais takais, kuriais nevaikščiodavo suaugusieji.
Jie turėjo kelius, o mes turėjome šiuos takus. Jie buvo kitokie, papildomi, skirti ėjimui pėsčiomis,
platesni už takelius, bet per siauri automobiliams, kartais vingiuojantys lygiagrečiai su tikrais keliais,
kartais atsirandantys iš niekur ir pradingstantys į niekur, nuo elfų griuvėsių iki Mino labirinto. Mes
davėme jiems vardus, tačiau žinojome, kad iš tikrųjų jie buvo vadinami „tagonėlių“ keliais. Niekada
nemėginau taisyklingai ištarti šio žodžio ir niekada negalvojau apie tikrąją jo reikšmę: vagonėlių
kelias. Velso gyventojai keičia priebalses. Tiesą sakant, tai vyksta visose kalbose, tik dažniausiai
užtrunka net kelis šimtmečius, o valai keičia priebalses tiesiog kalbėdami. Taip vagonėlis pavirsta
„tagonėliu“. Anksčiau čia bėgiais važinėdavo vagonėliai, pakrauti geležies rūdos ar anglių. Taigi
apleisti, lapais apibirę takai, kuriais dabar naudojasi tik vaikai ir elfai, anksčiau buvo siaurukai.

Tai nereiškia, kad mes visai nežinojome gimtųjų vietų istorijos. Net žiūrint tik į realų pasaulį, mes
žinojome daug daugiau nei didžioji dalis kitų žmonių. Mokykloje mokėmės apie urvinius žmones,
normanus ir Tiudorus. Žinojome apie graikus ir romėnus. Girdėjome daug asmeninių istorijų apie

Antrąjį pasaulinį karą. Mes netgi žinojome ganėtinai daug mūsų šeimos istorijos. Tik visa tai kažkaip
netiko prie kraštovaizdžio, išugdžiusio mus, augant paveikusio sąmonę ir visa kita. Manėme, jog
gyvename burtų krašte, nors iš tiesų gyvenome mokslinės fantastikos valdose. Nieko nenutuokdamos,
pasisavindamos elfų turtus, mes žaidėme su tuo, ką mums paliko elfai bei milžinai. Vagonėlių takus
vadinau „Žiedų valdovo“ vietovardžiais, nors turėjau susiprasti, jog jie iš „Lėliukių“4.

Neįtikėtina, bet kuo dalykai didesni, tuo sunkiau juos pastebėti.

1„Šventasis Raštas“, 121 psalmė, 1 eilutė, vertė A. Rubšys, Lietuvos Biblijos draugija: Vilnius, 2007.
2J. R. R.Tolkieno „Hurino vaikuose“ minima Morgoto, Tamsiojo Valdovo, Angbando tvirtovė.
3„Mint Sauce“ – išgalvotas žurnalo „Mountain Biking UK“ komiksų veikėjas – po kalnus dviračiu važinėjanti avis.
4John Wyndham „The Chrysalids“ – mokslinės fantastikos kūrinys, pasakojantis apie žmonijos gyvenimą tolimoje ateityje.

Antradienis, 1979 metų rugsėjo 18 d.

Mokykloje klaiku, kaip ir maniau. Viena, ką žinojau iš mokyklinių istorijų, – internatinėse
mokyklose svarbiausia sportiniai žaidimai. Dėl savo būklės negaliu juose dalyvauti. Be to, visos
kitos mergaitės yra tos pačios kilmės. Beveik visos jos anglės iš netolimų apylinkių, taigi to paties
krašto, kaip ir mokykla, produktai. Jos šiek tiek skiriasi viena nuo kitos dydžiu ir formomis, bet
beveik visų balsai vienodi. Mano tarmė, slėniuose skambėjusi šiek tiek snobiškai ir visiems liudijusi
apie mano kilmę, čia priklijavo svetimšalės barbarės etiketę. Negana to, kad esu luoša barbarė,
atėjau į klasę, kurioje visos mokinės buvo jau dvejus metus pažįstamos, su ryškiai susiformavusiais
priešiškais ir susivienijusiais rateliais, apie kuriuos nieko nenutuokiau.

Laimei, visa tai greitai išsiaiškinau. Nesu kvaila. Pirmą kartą atėjau į mokyklą, kurioje niekas
nepažinojo manęs ir mano šeimos, be to, pirmą kartą mokykloje buvau viena iš anksčiau buvusių
dviejų. Vis dėlto, ką tik praleidusi tris mėnesius vaikų prieglaudoje, nemaniau, kad čia galėtų būti
blogiau. Iš tarmės atpažinau ir kitas barbares: vieną airę (Diedrą, visų vadinamą Nuoboda) ir vieną
žydaitę (Šeronę, vadinamą Kūtvėla). Pabandysiu su jomis susidraugauti.

Piktai dėbteliu į kitas mergaites, kai jos bando mane erzinti, ieško priekabių ar mėgina elgtis
globėjiškai, ir patenkinta pastebiu, kad niūrus šnairavimas, kaip visada, veikia gerai. Mane dažnai
apšaukia įvairiausiais vardais: Tafe1, Vagimi, Komuniūga ir kitomis labiau pateisinamomis
pravardėmis, tokiomis kaip Luoše ir Padlaiže. Komuniūga vadina, nes galvoja, jog mano pavardė
rusiška. Apsirikau manydama, jog tai joms nieko nereikš. Jos mane žnaibo ir kumščiuoja, kai galvoja,
kad niekas nemato, bet tikro smurto nepatiriu. Po prieglaudos tai niekis, visiškas niekis. Aš turiu
lazdą ir moku piktai dėbsoti, be to, netrukus, kai tik užgesinamos šviesos, pradedu pasakoti istorijas
apie vaiduoklius. Tegul jos manęs bijo, gal tada paliks ramybėje. Tegul manęs nekenčia, bet kad tik
bijotų. Tai pakankamai gera strategija internatinei mokyklai, ji tiko ir Tiberijui. Pasakiau tai Šeronei,
o ji pasižiūrėjo į mane tarsi būčiau ateivė iš kitos planetos. Ką? Tikrai? Niekada čia neapsiprasiu.

Greitai tapau klasės pirmūne visuose dalykuose, išskyrus matematiką. Labai greitai. Netgi
greičiau nei tikėjausi. Gal šios mergaitės ne tokios protingos, kaip mano klasiokės iš pradinės
mokyklos? Ten viena ar kelios netgi konkuravo su mumis, bet čia, regis, nė viena man neprilygs. Aš
iškilusi aukštai virš jų. Keista, mano populiarumas dėl pažymių šiek tiek pakyla, bet tuo pačiu ir dar
labiau smunka. Joms nerūpi pamokos, nekenčia manęs, nes jas aplenkiau, tačiau už gerus pažymius
gauni daugiau bendrabučio taškų, o tai joms labai svarbu. Liūdna, bet internatinė mokykla iš tikrųjų
yra tokia, kokią aprašė Enida Blaiton2, o jeigu kuo ir skiriasi, tai tik dar blogesniais dalykais.

Chemijos pamokoje su kita klase daug geriau. Mokytojas – vienintelis vyras mokykloje, ir
mergaitės, atrodo, daug labiau domisi mokomuoju dalyku. Tai pats geriausias visos mokymo
programos dalykas, ir aš iš tikrųjų džiaugiuosi, kad dėl jo kovojau. Man nesvarbu, kad praleidžiu
dailės pamokas, tai rūpėtų tik tetulei Tegei. Aš jai dar nė karto neparašiau. Norėjau, bet nedrįsau. Ji
nepasakytų mamai, kur esu – iš jos to mažiausiai tikėčiausi, – bet vis tiek nenoriu rizikuoti.

O vakar radau biblioteką. Gavau leidimą leisti laiką joje tuo metu, kai turėčiau būti sporto
aikštelėje. Luošumas netikėtai man pradeda atrodyti kaip privalumas. Biblioteka nėra fantastiška, bet
geriau negu nieko, todėl nesiskundžiu. Jau perskaičiau visas tėvo paskolintas knygas. (Jis buvo teisus
apie kitą knygos su „Imperijos žvaigžde“ dalį, tačiau „Imperijos žvaigždė“ – vienas puikiausių kada
nors mano perskaitytų dalykų.) Čia lentynose yra „Bulius iš jūros“3 ir dar viena iki šiol negirdėta šios
rašytojos knyga, pavadinimu „Vežėjas“ 4, bei trys mokslinės fantastikos knygos suaugusiems, kurias

parašė K. S. Luisas. Biblioteka apmušta medžio plokštėmis, kėdės aptrauktos sena, sutrūkinėjusia
oda. Kol kas atrodo, kad joje niekas nesilanko, išskyrus mane ir bibliotekininkę, panelę Kerol, su
kuria elgiuosi labai mandagiai.

Dabar ir vėl galiu rašyti dienoraštį. Šioje vietoje visiškai neįmanoma pabūti vienai, žmonės visą
laiką klausinėja, ką darai. Atsakymas „Rašau eilėraštį“ arba „Rašau dienoraštį“ iš karto taptų mirties
nuosprendžiu. Po kelių pirmų dienų nustojau mėginti rašyti, nors ir labai norėjosi. Jos jau ir taip laiko
mane keista. Miegu bendrabučio kambaryje su kitomis vienuolika mergaičių. Net vonios kambaryje
nebūnu viena – tualeto ir dušo kabinose nėra durų, ir, žinoma, jos mano, kad išvietės humoras yra
aukščiausia sąmojingumo išraiška.

Pro bibliotekos langą matau mirštančios guobos šakas. Čia visos guobos pamažu džiūna, tai
vadinamoji olandiška guobų liga. Aš dėl to nekalta ir niekaip negaliu joms pagelbėti. Bet vis galvoju,
kad galbūt galėčiau, jei elfai pasakytų, ką daryti. Tai viską smarkiai pakeistų. Mirštančios guobos
kelia liūdesį. Paklausiau bibliotekininkės ir ji davė man seną „Naujojo mokslininko“ žurnalo
egzempliorių, kuriame daugiau pasiskaičiau apie šią ligą. Tai grybelinė liga, atkeliavusi iš Amerikos
su rąstų kroviniu. Dabar esu dar labiau įsitikinusi, jog medžius galima kažkaip išgydyti. Visos guobos
iš tikrųjų yra viena guoba, jos yra klonai, todėl ir pasiduoda ligai. Populiacija neturi natūralaus
atsparumo, nes nėra skirtingų atmainų. Dvyniai taip pat yra klonai. Jei pasižiūrėtum į guobą, niekada
nepamanytum, jog ji yra kitų guobų dalis. Tiesiog matytum guobą. Tas pats ir dabar, kai žmonės žiūri į
mane: jie mato žmogų, o ne pusę dvynių komplekto.

1Taffy – britų žargonu vadinami žmonės iš Velso, gyvenantys netoli Tafo upės.

2Enid Blyton – populiari Anglijos rašytoja (1897-1968), dar žinoma kaip Mary Pollock.

3Mary Renault „The Bull from the Sea“ – autorės knygos „The King Must Die“ tęsinys.

4„The Charioteer“ – vienas pirmųjų romanų, kurio dominuojanti tema – homoseksualų kultūra.

Trečiadienis, 1979 metų rugsėjo 19 d.

Po namų darbų iki vakarienės mes turime laisvą pusvalandį. Vakar nelijo, todėl temstant išėjau
laukan. Nuėjau iki teritorijos pakraščio, mokyklos žemių pabaigos. Toliau plyti laukai su juodai
baltomis karvėmis. Jos abejingai dėbsojo į mane. Čia dar yra griovys ir netvarkingai išaugę medžiai.
Jei šiose apylinkėse yra elfų, tai panašiausia vieta, kur galėčiau jų rasti. Lauke buvo vėsu ir drėgna.
Dangus pamažu prarado spalvą be jokios pastebimos vakaro žaros.

Sunku tyčia aptikti elfus, net jei ir žinai, kur jie galėtų būti. Visada maniau, kad jie kaip grybai –
randi, kai visai negalvoji. Bet jei imi ieškoti, tada labai sunku juos pastebėti. Neatsinešiau savo raktų
žiedo, vilkėjau naujais drabužiais, todėl neturėjau senų ryšių, kuriais būčiau galėjusi pasinaudoti. Bet
mano lazdelė sena ir medinė, gal ir pavyks. Pradėjau galvoti apie guobas ir tai, kaip galėčiau joms
padėti. Mėginau nuraminti savo mintis.

Užsimerkusi parimau ant lazdelės. Stengiausi nekreipti dėmesio į skausmą ir tuščią vietą, kur
turėjo būti Mora. Skausmą sunku užmiršti, nustumti į šalį, bet žinojau, kad jis gali juos nubaidyti.
Prisiminiau, kaip jie išsilakstė ir nušokčiojo šalin kaip išgąsdintos avys, kai kartą įsipjoviau ranką už
Kameloto. Paprastai kojos skausmas būna dvejopas – tarsi aštrus trūktelėjimas ir lėtas brūžinimas.
Jei stoviu ramiai, išlaikydama pusiausvyrą, brūžinimas sumąžta iki gėlimo, o trūkčiojimo išvis
nejaučiu, nebent pabandau perkelti svorį ant sužeistos kojos. Taigi pamėginau taip padaryti ir
skausmas sumažėjo. Galvojau, ką mes darytume, jei norėtume juos prisišaukti. Atvėriau savo protą.
Nieko neįvyko.

– Labas vakaras? – nedrąsiai ištariau valų kalba.
Bet gal elfai Anglijoje kalba angliškai? O gal čia apskritai nėra elfų? Šiame gamtos kampelyje
vietos jiems nedaug. Atsimerkiau. Karvės jau nuklydusios šalin. Tikriausiai atėjo melžimo metas.
Mokyklos griovio pusėje augo krūmas ir nedidelis sunykęs šermukšnis su lazdynu. Nieko per daug
nesitikėdama, kairiąja ranka paliečiau lygią lazdyno žievę.
Tarp šakų tupėjo elfas. Jis atrodė labai baikštus. Visada stebėdavausi, kokie elfai panašūs į
augalus. Žmonės ir gyvūnai turi vieną standartinį šabloną: dvi rankos, dvi kojos, viena galva, štai tau
ir žmogus. Arba keturios kojos, vilna – avis. Tačiau augalai ir elfai kitokie. Nors ir būna ženklų,
išduodančių, kas jie, bet medis, pavyzdžiui, gali turėti bet kokį skaičių šakų ir augti bet kur. Nors ir
turi tam tikrą struktūrą, tačiau viena guoba niekada nebus tokia pati, kaip kita, arba gali atrodyti
visiškai kitaip, nes išaugo kitomis sąlygomis. Elfai būna arba labai gražūs, arba labai bjaurūs. Jie visi
turi akis ir dauguma jų – tam tikrą atpažįstamą galvą. Kai kurių galūnės maždaug panašios į žmonių,
kiti panašesni į gyvūnus, o dar kiti nepanašūs į nieką. Šis būtent toks ir buvo – ilgas, išstypęs, oda
kaip gruoblėtos žievės. Jei nematytum jo akių, įstatytų kažkur apačioje, palaikytum kokiu nors
vijokliu, apsigaubusiu voratinkliu. Kaip ąžuolai turi giles ir į delnus panašius lapus, o lazdynai turi
riešutus bei mažus, raitytus lapus, taip dauguma elfų yra gumbuoti, pilki, žali arba rudi, ir paprastai
turi plaukuotų vietų. Šis buvo pilkas, labai gumbuotas ir neabejotinai priklausė bjauriųjų tipui.
Elfams vardai per daug nerūpi. Namuose pažinotiems elfams mes davėme vardus, kuriais
šaukiami kartais atsiliepdavo, o kartais ne. Jiems jie, regis, atrodė juokingi. Vietovėms taip pat
neduoda pavadinimų. Net elfais savęs nevadina, tai mes juos taip vadindavome. Ir daiktavardžių jie
vartoja ne per daugiausiai, geriau pagalvojus, ta jų kalba... Šiaip ar taip, šitas elfas man buvo visiškai
svetimas, kaip ir aš jam, be to, nežinojau jokių vardų ar slaptažodžių, kuriuos būčiau galėjusi ištarti.
Jis žiūrėjo į mane taip, tarsi bet kurią akimirką galėtų kur nors nustraksėti arba vėl susilieti su medžiu.
Dar vienas abejotinas dalykas su elfais – tai jų lytis, nors kartais ji visiškai aiški, nes pamatai ilgus

vijoklinius plaukus, prismaigstytus žiedų, arba varpą, didumo sulig jais pačiais, ar kažką panašaus.
Šis neturėjo jokių panašių požymių, todėl laikiau jį „tai“.

– Draugas, – ištariau, mano manymu, saugų žodį.
Ir staiga iš visiškos tylos jis sprogo į garsus ir judesius.
– Eik! Pavojus! Rado!
Elfai kalba ne taip, kaip žmonės. Nesvarbu, kiek gali trokšti, kad jie būtų panašūs į Galadrielę,
niekada tokie nebus. Šitas pasakė tris žodžius ir akimirksniu pranyko, man nespėjus prisistatyti ir
paklausti, ar galėčiau kaip nors padėti guoboms. Pasijutau tarsi būčiau sumirksėjusi, bet juk
nemirksėjau. Visada taip atrodo, kai jie greitai pranyksta, – tarsi išgaruoja tarp dviejų tavo širdies
dūžių, tarytum jų niekada čia ir nebuvo.
Pavojus? Rado? Nieko nesupratau. Jokių pavojų nemačiau, todėl, suskambus vakarienės varpui,
pasukau atgal į mokyklą. Buvau viena paskutinių eilėje, bet maistas nėra toks gardus, kad norėtum
valgyti, net jei jis ir karštas. Pavojus manęs nesurado, ir aš jo nesuradau, bent jau ne šį vakarą.
Gėriau bespalvę kakavą tikėdamasi, kad elfui nieko nenutiko. Džiaugiuosi, kad jis čia, net jei jis ir
nelabai kalbus. Tai tarsi dalelė namų.

Ketvirtadienis, 1979 metų rugsėjo 20 d.

Šįryt supratau, ką reiškė elfo žodžiai „Pavojus“ ir „Rado“. Iš pašto atėjo laiškas nuo mano
mamos.

Nežinau, kaip man aptikus elfą mama sužinojo, kur esu. Pasaulyje niekas nevyksta logiškai. Elfai
nebūtų jai pasakę, bet žmonės galėjo, tačiau kodėl būtent dabar? Manau, ji manęs ieškojo. Buvau
kitame krašte, su naujais daiktais ir drabužiais, todėl turėjo būti sunku mane rasti. Čia turiu tik lazdelę
ir keletą asmeninių daiktų, o kiti pas ją likę mano daiktai dabar jau turėjo pamažu išdilti. Tačiau
atvėrusi savo mintis, kai norėjau prisišaukti elfą, aš patraukiau ir jos dėmesį. Galbūt tai privertė ką
nors duoti jai mano adresą, o gal ji pati jį sužinojo. Nesvarbu. Magiją visada galima paneigti
atsitiktinumų seka. Iš tikrųjų viskas vyksta ne taip, kaip rašoma knygose. Tai magija sukuria tuos
atsitiktinumus. Štai kaip viskas yra. Tarytum spragtelėjai pirštais, ir tavo rankoje atsirado rožė, bet tai
įvyko todėl, kad kažkas iš lėktuvo išmetė gėlę, kuri kaip tik tinkamu metu nukrito tau į delną. Iš tiesų
buvo ir žmogus, ir lėktuvas, ir rožė, bet tai nereiškia, kad nebuvo jokios magijos.

Štai kur aš visada klydau. Norėjau, kad viskas vyktų stebuklingai, taip, kaip parašyta knygose. Bet
jei tai nors kiek panašu į knygas, tai nebent į „Dangaus stakles“1. Mes manėme, kad „Phurnacite“
gamykla sutrupės į griuvėsius mums prieš akis, kai iš tiesų sprendimas uždaryti ją jau prieš kelias
savaites buvo priimtas Londone, nors jie nebūtų jo uždarę, jei nebūtume įmetusios į balą gėlių. Būtų
sunkiau tai suprasti, jei viskas vyktų kaip knygose. Ir dar lengviau magiją paneigti. Jei esi nusiteikęs
skeptiškai, gali atmesti viską, nes visada galima rasti protingą paaiškinimą. Magija vyksta per realius
dalykus tikrame pasaulyje ir ją visada galima paneigti.

Panašiai yra ir su mamos laišku. Jis spygliuotas, bet jei kam nors parodyčiau, jų niekas
nepastebėtų. Ji siūlosi atsiųsti man Moros nuotraukų, jeigu jai atrašysiu. Sako, kad pasiilgo manęs,
bet dabar tėvo eilė manimi pasirūpinti. Ji taip sudėliojo visą situaciją, kad norisi ją pasmaugti. Ant
voko jos nepakartojama rašysena gražiai užrašytas adresas ir mano vardas: Morvena Markova.
Vadinasi, ji jau žino, kokiu vardu čia vadinuosi.

Aš bijau. Bet labai norėčiau tų nuotraukų, be to, beveik neabejoju, kad čia ji manęs nepasieks.

1Ursula Le Gvin „The Lathe of Heaven“ – mokslinės fantastikos kūrinys, kurio veikėjai mintimis geba keisti realybę.

Šeštadienis, 1979 metų rugsėjo 22 d.

Šiandien lyja.
Nuvažiavau į miestą, greičiau miestelį, Osvestrį, ir nupirkau Šeronei šampūną. Šeštadienį ji
negali leisti pinigų, nes yra žydė. Radau biblioteką, bet ji užsidaro vidurdienį. Kam reikalinga
biblioteka, kuri šeštadieniais užsidaro vidurdienį? Garbės žodis, tai taip angliška! Knygyno čia nėra,
bet radau „Smiths“, kurioje buvo šiek tiek knygų, tik bestseleriai, bet geriau negu nieko.
Sugrįžusi likusią laisvos popietės dalį praleidau mūsų bibliotekoje ir likau sukrėsta „Vežėjo“.
Anksčiau man nebuvo dingtelėję, jog vyrai, įsimylėdavę vienas kitą Reno knygose apie Senovės
Graikiją, buvo homoseksualai, bet dabar supratau, kad taip ir yra. Skaičiau ją slapta, lyg bijodama,
kad kas nors atims knygą, jei sužinos, apie ką skaitau. Stebiuosi, kad ji yra mokyklos bibliotekoje. Ir
spėju, ar tik nebūsiu pirmoji ją perskaičiusi nuo 1959 metų, kai knyga buvo nupirkta.

Sekmadienis, 1979 metų rugsėjo 23 d.

Sekmadienio popietėmis turime rašyti laiškus namo. Aš rašiau savo tėvui, Danieliui, ganėtinai
ilgus laiškus apie knygas, trumpai pasiteiraudama apie jo ir tetų sveikatą. Jis atrašė man panašiu
stiliumi ir atsiuntė knygą, kurios man tikrai nereikėjo. Tai buvo trijų tomų „Žiedų valdovo“ leidimas
kietais viršeliais. Knygas minkštais viršeliais aš buvau gavusi dovanų nuo tetulės Tegės. Jis taip pat
atsiuntė „Drakono klajones“, kurioje buvo „Veiro paieška“ ir iš karto po to sekę įvykiai, Le Gvin
„Iliuzijų miestą“1 bei Lario Niveno „Žirgo skrydį“2. Ji nebloga, bet ne tokia gera kaip „Žiedinis
pasaulis“ arba „Žemės dovana“3.

Šiandien sukurpiau laišką mamai. Parašiau, kad laikausi gerai, pamokos patinka. Surašiau
pažymius, papasakojau, kokią vietą užimu klasėje, kaip mūsų kambario komandai sekasi žolės
riedulys ir vartinis tenisas. Tai buvo pavyzdinis laiškas, tiesą sakant, nukopijuotas nuo mano draugės
airės Diedros tėvams rašyto laiško. Mainais leidau Diedrai, kurios niekada nevadinu Nuoboda,
nusirašyti lotynų kalbos vertimą. Ji iš tiesų labai miela – nelabai protinga, visada vartoja netinkamus
žodžius, bet labai gera. Manyčiau, būtų leidusi nusirašyti laišką ir be jokio atlygio.

1The City of Illusions“ – 1967 m. mokslinės fantastikos romanas, pasakojantis apie Žemę po Apokalipsės.
2Larry Niven „The Flight of the Horse“ – fantastinių istorijų apie keliones laiku rinkinys.
3„A Gift from Earth“ – 1968 m. pirmąkart publikuotas mokslinės fantastikos romanas.

Antradienis, 1979 metų rugsėjo 25 d.

Mano laiškas davė rezultatų. Kaip ir žadėjo, su kitu paštu ji atsiuntė nuotrauką. Joje mes abi
paplūdimyje statome smėlio pilį. Mora, atsukusi nugarą į fotoaparatą, plekšnoja smėlį. Aš žiūrėjau į
objektyvą arba į senelį, kuris laiko fotoaparatą, bet dabar matyti tik mano siluetas, nes buvau
kruopščiai išdeginta.

Trečiadienis, 1979 metų rugsėjo 26 d.

Mokykla, kaip ir visada. Klasės pirmūnė visuose dalykuose, išskyrus matematiką, kaip visada.
Nuėjau prie griovio paieškoti elfų, bet nieko neradau. Guobos vis dar miršta. Skaičiau „Toli nuo
tylinčios planetos“1 – ne tokia gera kaip Narnijos knygos. Dar vienas klaikus laiškas. Skauda pilvą.

1Autorius – K. S. Luisas, viena iš trilogijos „Kosminė trilogija“ dalių.

Šeštadienis, 1979 metų rugsėjo 29 d.

Dėl magijos niekada negali būti tikras. Niekad iki galo neaišku, ar iš tikrųjų kažką padarei, ar
tiesiog žaidei. Bet kuriuo atveju, apskritai neturėčiau nieko daryti, nes tai patrauktų jos dėmesį, o man
jau ir taip visko per daug.

Vasarą, kai nelydavo, mes su Mora išeidavome į lauką pažaisti. Žaisdavome riterius, iš
paskutiniųjų mėginančius išgelbėti Kamelotą. Apsimesdavome, kad išsiruošėme į žygį. Ilgai
kalbėdavomės su elfais, nors ir žinojome, kad pačios kalbame už juos. Lengvai galėčiau ištrinti elfus
iš šių prisiminimų, nors Moros, žinoma, ne, todėl ir negaliu apie juos kalbėti. Visai negaliu pasakoti
apie savo vaikystę, nes negaliu pasakyti „aš“, kai turiu omenyje „mes“. O jei pasakyčiau „mes“,
pokalbis nukryptų apie tai, kad turiu mirusią seserį, o ne apie tai, apie ką noriu kalbėtis. Supratau tai
vasarą. Todėl apie tai visai nešneku.

Mes eidavome pasivaikščioti vienu iš „tagonėlių“ takų kalbėdamos, dainuodamos ir žaisdamos.
Kai prieidavome kuriuos nors griuvėsius, imdavome sėlinti, tarsi taip būtume galėję netikėtai juos
užklupti. Vienas jų, kurį vadindavome Glorfindeliu, vis dirsčiodavo iš už griuvėsių norėdamas pirmas
mus pričiupti, o tada mes su jais šauniai žaisdavome gaudynes. Kartais jie prašydavo mūsų ką nors
padaryti. Jie labai daug žino, bet mažai ką gali padaryti patys, tik ne realiame pasaulyje.

„Žiedų valdove“ sakoma, kad elfų sumažėjo ir dabar jie gyvena slaptai. Nežinau, ar Tolkienas
pažinojo elfus. Anksčiau maniau, kad pažinojo, ir jie papasakojo jam savo istorijas, kurias jis užrašė,
o tai reiškia, kad viskas yra tiesa. Elfai nelabai gali meluoti. Kad ir kaip ten būtų, jie nekalba elfiška
Tolkieno kalba. Kalba valų kalbà. Ir jie nėra tokie panašūs į žmones, kaip jis vaizdavo. Elfai niekada
nepasakojo mums istorijų, tikrų nutikimų. Tiesiog manydavo, kad mes viską žinome, kad esame visa
ko dalis, kaip ir jie.

Iki pat pabaigos pažintis su jais mums atnešė daug gera. Nors nemanau, kad jie suprato. Ne, vis
dėlto suprato. Jiems viskas buvo aišku. Tai mes nieko nesupratome.

Norėčiau, kad magija būtų dramatiškesnė.

Sekmadienis, 1979 metų rugsėjo 30 d.

Šiandien parašiau tetulei Tegei.
Mano šeima didelė, įvairialypė bei visiškai normali visais atžvilgiais. Tik deja – taip nėra. Jei
norėčiau kam nors, nieko nežinančiam, papasakoti apie savo šeimą, mano sumanymas iš anksto žlugtų.
Mano močiutė neturėjo nei brolių, nei seserų, bet ją užaugino jos tetulė Silė, nes motina mirė. Iš
tiesų viskas yra dar sudėtingiau. Norėdama, kad suprastumėt, turėčiau pradėti pasakoti nuo dar
ankstesnės mūsų giminės kartos. Kedvolederis ir Marijona „Mam“ Terisai iš vakarų Velso, kuriame
paliko didelę šeimos dalį, persikėlė į Aberderą. Čia jis dirbo kasykloje, o ji savo namuose vadovavo
pradinei mokyklėlei. Jie turėjo penkis vaikus: Silviją, Siuzaną, Sarą, Sulemitę ir Sidnį. Gaila vargšės
Sulemitės, bet jie nieko negalėjo pakeisti, kad jau sykį pradėjo duoti vieną prie kito derančius vardus
ir susilaukė tiek daug dukterų.
Silvija neištekėjo, todėl užaugino visų kitų vaikus.
Siuzana ištekėjo už vyro, kuris buvo Blogos reputacijos žmogus. Jis buvo angliakasys. Mušdavo
ją, todėl Siuzana, pasiėmusi abi dukreles, nuo jo pabėgo. Tais laikais negarbe buvo laikomas
pabėgimas, o ne mušimas, taigi ji paliko dukras Gvendoleną ir Olveną tetulei Silei ir išvažiavo į
Londoną, kur įsidarbino tarnaite. Tetulė Gvenė užaugo labai negraži ir ištekėjo už dėdės Tedo, su
kuriuo susilaukė dviejų dukterų ir penkių anūkų, kurie, pasak jos, buvo tokie tobuli, kad galėjai jų tik
nekęsti. Tetulė Olvena tapo slauge ir nuo 1930 metų gyveno su kita slauge, tetule Etele. Jos atrodė
kaip susituokusi pora, visi jas tokia pora ir laikė.
Sara ištekėjo už dvasininko, vardu Augustas Tomas. Taip ji palypėjo vienu socialiniu laipteliu
aukščiau. Jie susipažino, kai jis dirbo vikaru mūsų vietinėje bažnyčioje Sent Faganse, bet susituokė,
kai jis gavo gyvenamąją vietą Gaueryje, netoli Svonsio. Išsivežė Sarą tenai, kur ji pagimdė sūnų, kurį
taip pat pavadino Augustu, bet visi jį vadino Gasu. Tėvas atidavė jį auginti tetulei Silei, kai vargšelė
Sara mirė. Dėdė Gasas tapo karo didvyriu, jis vedė anglę slaugę Esterą, kuriai mes nė vienas
nepatikome. Jis buvo mėgstamiausias mano senelės pusbrolis, tačiau ji matydavosi su juo ne taip
dažnai, kaip būtų norėjusi.
Sulemitė ištekėjo už Metjuso Evanso, kuris taip pat buvo angliakasys. Ji buvo mano močiutės
mama ir prieš ištekėdama taip pat dirbo mokytoja, kaip ir jos mama. Tiesą sakant, ištekėjusiai
moteriai buvo draudžiama mokytojauti, tačiau savo namuose buvo leidžiama įsteigti privačią pradinę
mokyklėlę. Ji susilaukė vaikelio, kuris mirė, tada susilaukė mano močiutės Rebekos, o po to numirė
pati.
Sidnis turėjo audinių parduotuvę kaime. Vėliau tapo meru. Jis vedė moterį, vardu Florensė, kuri
mirė gimdydama tetulę Flosę. Pati tetulė Flosė turėjo tris vaikus, o paskui jos vyras mirė nuo
Juodosios mirties, kuria užsikrėtė nuo žiurkės. Savo vaikus kaip naują kartą, kurią reikia užauginti,
atidavusi tetulei Silei, tetulė Flosė vėl pradėjo mokytojauti. Taigi mano pusbrolis Pipas, gimęs 1958
metais ir vyresnis už mane vos šešeriais metais, buvo paskutinis iš Silvijos vaikų, o pirmoji, tetulė
Gvenė, gimusi 1898 metais, tada jau buvo sulaukusi šešiasdešimties.
Galite pamanyti, jog mūsų giminėje buvo daug mirčių, ir būsite visiškai teisūs. Tačiau tai buvo
karalienės Viktorijos laikai, kai dar nebuvo antibiotikų ir nelabai nusimanyta apie sanitarines sąlygas,
bet to, tada dar tik atsirado mikrobinė ligų teorija. Vis dėlto manau, kad visa šeima buvo gan liguista,
nes pakanka tik pažvelgti į Felpsų giminę, kad pamatytum skirtumą. Papasakosiu apie juos kitą kartą.
Tetulė Florė, mano senelio sesuo, dėl to kaltino visus mokslus, kuriuos išėjo Terisai. Nesuprantu,
kaip tai galėjo juos numarinti, – o tetulė Silė, gavusi tokį pat išsimokslinimą, kaip ir kiti, pragyveno

iki devyniasdešimties. Aš ją prisimenu.
Dabar, kai tai užrašiau, viskas atrodo daug sudėtingiau, nei yra iš tikrųjų. Galbūt turėčiau nupiešti

schemą. Bet tai nesvarbu. Nebūtina prisiminti visų šių žmonių. Aš tik noriu pasakyti, kad kai
priklausai tokiai didelei šeimai, kai visus pažįsti ir žinai visų jų istorijas, net ir nutikusias dar prieš
tau gimstant, ir kai visi pažįsta tave bei žino visą tavo istoriją, niekada nebūsi tik Mora, bet „Luko ir
Bekės Mora“ arba „Luko Felpso anūkė“. Ir, žinoma, kai tau prireikia artimo žmogaus, visada toks
atsiranda. Tai gali būti ne tėvai ir net ne seneliai, bet jei katastrofiškai prireikia žmogaus, kuris tave
užaugintų, kas nors būtinai pasirodys taip, kaip anksčiau pasirodydavo tetulė Silė. Bet ji mirė
anksčiau už mano močiutę, ir kai man prireikė žmogaus, kažkaip tas šeimos tinklas, į kurį tikėjausi
atsimušti, panašiai kaip šokinėjant ant batuto, pradingo ir, užuot atšokusi aukštyn, aš smarkiai
trenkiausi į žemę. Jie niekada nepripažino, kad su mano mama kažkas negerai, bet būtų turėję tai
padaryti, jei norėtų man pagelbėti. Kai norint pabėgti nuo motinos man teko pasinaudoti socialine
tarnyba, jie niekuo negalėjo padėti, nes socialinės tarnybos darbuotojams tetulė, kurią pažinojai visą
savo gyvenimą, nieko nereiškia, palyginus su tėvu, kurio niekada nebuvai mačiusi.

Jis taip pat turi šeimą.

Antradienis, 1979 metų spalio 2 d.

Tarp kitko, Džeimso Tiptri Jaunesniojo „Šilti pasauliai ir kitaip“ 1 niekuo nenusileidžia antrajam
„Dvylikos ketvirčių vėjo“ tomui. Sakyčiau, Le Gvin vis dar pirmauja, bet jau ne tokiu ryškiu
skirtumu. Kitos dvi šiandien tėvo atsiųstos knygos yra Zelaznio. Jų dar nepradėjau skaityti. „Šviesos
ir tamsos padarai“ buvo baisiai keista.

1„Warm Worlds and Otherwise“ – trumpų James Tiptree Jr. (Alice Sheldon pseudonimas) istorijų rinkinys.

Ketvirtadienis, 1979 metų spalio 4 d.

„Devyni Ambero princai“ ir „Avalono ginklai“ yra nuostabūs! Paskutines dvi dienas nieko
daugiau neveikiau, tik skaičiau jas. Šešėlio, kaip ir kortų, idėja – nepaprasta, tačiau geriausia čia
Korvino kalba. Reikės perskaityti daugiau Zelaznio knygų.

Šiandien atėjo laiškas nuo tetulės Tegės, kuriai, regis, labai palengvėjo sužinojus, jog man viskas
gerai. Ji atsiuntė man vieno svaro banknotą, įdėtą į laiško vidurį. Daugybė šeimos naujienų. Pusbrolis
Arvelas gavo darbą „Britanijos geležinkelių“ kompanijoje Notingeme. Tetulė Olvena įtraukta į
kataraktos operacijos laukiančiųjų eilę. Pusseserė Silvija turės dar vieną kūdikį, nors Geilei dar nėra
nė dviejų! Dėdė Rodris veda. Ji nieko neparašė apie mano mamą. Ir nesitikėjau. Aš taip pat apie ją
neprasitariau. Nepasakiau, kad vietoj dailės pamokų pasirinkau chemiją. Ji moko dailės, todėl to
nesuprastų. Trys mano mėgstamiausi dalykai yra chemija, fizika ir lotynų kalba, nors pačius
geriausius įvertinimus, kaip visada, gaunu iš nuobodžios senos anglų kalbos. Mes skaitome „Mūsų
bendrą draugą“1, kurį slapta vadinu „Mūsų bendru priešu“. Galima būtų perrašyti visą knygą tokiu
pavadinimu, kad visi sužinotų, kas tas Rodžeris Raiderhudas iš tikrųjų.

1„Our Mutual Friend“ – paskutinis publikuotas Čarlzo Dikenso romanas.

Penktadienis, 1979 metų spalio 5 d.

Mano senelio tėvas buvo prancūzas. Jis kilęs iš Reno Bretanėje, o jo mama buvo indė iš Indijos.
Jo oda buvo labai tamsi, mano senelio bei jo seserų taip pat tamsoka – visi tamsiaplaukiai ir
tamsiaakiai, o oda vasarą įdega daug tamsiau nei kitų europiečių. Mano mama tokia pati. Seneliui
nepatikdavo, kad mūsų oda saulėje pernelyg nudegdavo. Aleksandras Renas pakeitė savo pavardę į
Felpso, kai vedė mano prosenelę Anabelę Felps, nes kitaip ji nesutiko tekėti. Jis dirbo kasyklose. Ji
buvo viena iš aštuonių vaikų, pati susilaukė septynių, iš kurių penki sulaukė pilnametystės. Ji sulaukė
devyniasdešimt trejų metų amžiaus ir visą gyvenimą buvo tironė. Mirė metais anksčiau nei gimiau, bet
aš užaugau klausydamasi pasakojimų apie ją.

Kadangi Aleksandras buvo prancūzas, namuose visi kalbėjo angliškai, skirtingai nuo mano
močiutės šeimos, kurioje visi savo noru kalbėjo valų kalba. Visi penki išgyvenę jų vaikai sukūrė
šeimas ir susilaukė vaikų.

Vyriausias berniukas Aleksandras vedė Didžiojo karo išvakarėse ir, palikęs nėščią jaunamartę,
išėjo į apkasus. Jis taip ir nesugrįžo, jie gavo telegramą, kurioje buvo pranešta, jog jis dingo be
žinios mūšio metu. Jaunoji žmona, tetulė Besė, persikėlė gyventi pas uošvius, pagimdė kūdikį, mano
dėdę Džoną, ir kartu su tetule Flore atliko nemokamos mano prosenelės tarnaitės vaidmenį. Tada, po
daugelio metų, 1941-aisiais, iš autobuso Aberdere išlipo jauna moteris su dviem mažais rimtų akių
berniukais, mano dėdėmis Malkolmu ir Dankanu. Atvykusi į mano prosenelės namus, ji prisistatė jos
sūnaus Aleksandro našle. Pasirodo, jis visai nežuvo, liko kariuomenėje ir išvyko į Indiją, kur,
apsiėjęs be skyrybų su teta Bese formalumų, vėl susituokė.

Antroji jo žmona Lilijana buvo anglė. Ji užaugo Indijoje ir turėjo šiek tiek pinigų. Buvo pratusi
gyventi karštame klimate ir turėti tarnų. Uošviai priėmė ir ją (kai kuriems žmonėms, atsižvelgus į
aplinkybes, tai atrodė labai pagirtina), tačiau jai buvo be galo sunku gyventi kartu su jais. Po kurio
laiko ji pasikalbėjo su teta Bese, gaudavusia nedidelę našlės pensiją, ir abi nusprendė, jog galėtų
kartu įsigyti mažą namelį. Kai gimiau aš, paskalos jau buvo aprimusios. Žinojau, kad jos abi vieno
vyro našlės, bet ką gi galėjai pasakyti? Galų gale, jis jau miręs. Abi našlės labai gerai sutarė. Jos
praleido karą megzdamos kojines kareiviams, tada po karo priekiniame savo namelio kambaryje
atidarė vilnos parduotuvę, kurioje pardavinėjo vilną ir pačių megztus gaminius. Parduotuvėlė
atsiduodavo keistu gyvulių kvapu, kurį jos stengdavosi nustelbti pristačiusios vazų su džiovintų
levandų žiedais iš tetulės Florės darželio. Tai buvo mano pirmą kartą matyti aromatiniai žiedlapių
mišiniai.

Mano senelis turėjo tris seseris, kurios visos ištekėjo ir susilaukė vaikų. Viena jų, tetulė Modė,
užsitraukė gėdą ištekėjusi už kataliko ir išvykusi gyventi į Angliją, kur susilaukė vienuolikos vaikų –
paskutinis iš jų buvo mongolas. Po to ji dar įsivaikino keturis vaikus, iš kurių du buvo afrikiečiai.
Man tai neatrodė sukrečiantis dalykas, jei tik ji įstengė jais visais pasirūpinti, o ji iš tikrųjų visus
mylėjo ir labai rūpinosi. Ji buvo mylimiausia mano senelio sesuo, bet jie negalėjo apsieiti be barnių.
Tetulė Modė buvo labai panaši į savo mamą. Nežinau, kodėl visus taip šokiruodavo faktas, jog ji
katalikė, ypač kai vienas iš šeimos narių turėjo dvi žmonas (bet mirusiam Aleksandrui visi tai
atleido), o tetulė Olvena buvo lesbietė (žmonės apie tai garsiai nekalbėjo, bet tylomis buvo susitaikę
su šia mintimi).

Tetulė Bronvena turėjo tris sūnus ir dukterį, jos vyras dirbo kasykloje. Tetulė Florė gyveno visai
netoli mūsų ir mes ją nuolat matydavome – mūsų močiutė prašydavo jos mus prižiūrėti. Jos vyras, taip
pat angliakasys, žuvo kare. Ji turėjo du mažus berniukus: mano dėdę Klemą, kuris pateko į kalėjimą

už klastojimą, ir dėdę Semą, kuris, regis, niekada negrįždavo namo. Kartą savo namuose ji pamatė
velnią ir, su maldaknyge užvijusi jį viršun, užrakino sandėliuke. Po to ji paprašė mano senelio
užmūryti duris į sandėliuką, kad velnias negalėtų iš jo ištrūkti. Daug vėliau, kai ji mirė, senelis
atmūrijo duris ir mes, vedini smalsumo, susigrūdome vidun, kur radome spausdinimo mašiną. Jis
išmetė ją, bet mes spėjome pasičiupti tuščių skambinimo kortelių bei kelias švinines raides.

Mano senelis Lukas buvo jauniausias iš vaikų. Jis vedė senelę Bekę ir jie susilaukė dviejų
dukterų: Elizabetos ir Teganos. Mano mama Liza ištekėjo už mano tėvo ir susilaukė mūsų. Tetulė
Tegė taip ir neištekėjo, nes turėjo padėti auginti mus. Daugeliu atžvilgių ji buvo mums panašesnė į
vyresnę sesę nei į tetą.

Labai jos pasiilgstu. Taip pat ir senelio.

Šeštadienis, 1979 metų spalio 6 d.

Šiandien graži diena, pati geriausia nuo pat mano atvykimo.
Kol neužsidarė biblioteka, nuvažiavau į miestą ir pamėginau užsiregistruoti. Bet jie neleido. Aš
puikiai tvardžiausi, neverkiau ir nekėliau balso. Jie pasakė, kad reikia tėvų parašo ir gyvenamosios
vietos įrodymo. Pasakiau, kad mokausi Arlingherste, tarsi jie būtų nematę mano uniformos. Lauke
privalome dėvėti tamsiai mėlynos spalvos klostėtą sarafaną, tokios pat spalvos trumpą švarkelį,
mokyklinį lietpaltį (jei lyja, bet čia visada lyja, išskyrus šiandieną, kai šviečia saulė) ir mokyklinę
kepuraitę. Žiemą nešiosime beretes. Vasarai turime plokščias šiaudines skrybėles. Kepuraitė man
tarsi atgailautojo bausmė – kiekvieną kartą pajudėjus, ji kėsinasi nukristi nuo galvos.
Bibliotekininkas, gan jaunas vyras, pasakė, kad jei mokausi Arlingherste, turėčiau naudotis
mokyklos biblioteka. Atsakiau, kad ir naudojuosi, tačiau joje nerandu visko, ko noriu. Tada jis į mane
iš tikrųjų pasižiūrėjo, pasitaisė akinius ant nosies ir akimirką maniau, kad jau laimėjau, bet ne.
– Šioje anketoje reikia tėvų parašo ir laiško iš jūsų bibliotekininkės, kuriame ji parašytų, kad tau
reikia naudotis šia biblioteka, – pareiškė jis.
Jam už nugaros tiesėsi ilgos lentynos su knygomis, o jis net neleido jų apžiūrėti.
Vis dėlto aš radau knygyną ir lopinėlį laukinės gamtos. Apsipirkti Osvestryje galima iš esmės
dvejose gatvėse ir turguje, kurio viduryje smygso turgaus aikštę ženklinantis kryžius. Biblioteka –
tipiškas Viktorijos laikų pastatas, įsikūręs visai netoli aikštės. Praėjusį kartą tik tiek ir mačiau:
autobuso stotelę kalvos papėdėje ir biblioteką kalvos viršuje. Tačiau yra vienas kelias, vedantis
žemyn ir sukantis į kairę. Pamaniau, jog jis eina ratu iki autobuso stotelės, tačiau eidama juo patekau į
gyvenamųjų namų rajoną. Jau norėjau grįžti atgal, kai dar už vieno posūkio pastebėjau tvenkinį su
antimis ir gulbėmis. Jį supo medžiai, o kitoje kelio pusėje pūpsojo išsirikiavusios parduotuvėlės, tarp
kurių buvo ir knygynas.
Nusipirkau Samuelio Delanio „Tritoną“. Nežinau, ar tokią knygą turi mano tėvas, ir man
nesvarbu. Ji kainavo aštuoniasdešimt penkis pensus. Pardavėja buvo labai maloni. Nors pati neskaito
mokslinės fantastikos kūrinių, bet turi gerą jų pasirinkimą. Žinoma, ne tokį gerą, kaip „Lears“ knygyne
Kardife, bet vis tiek neblogą. Paprašysiu tėvo kišenpinigių, kad galėčiau nusipirkti knygų. Taip pat
paprašysiu, kad pasirašytų bibliotekos anketoje. Beveik neabejoju, kad jis neprieštaraus. Bet nežinau,
ar panelė Kerol sutiks parašyti laišką.
Greta knygyno yra sendaikčių krautuvėlė su trimis lentynomis naudotų knygų, jos visos senos ir
aptriušusios. Už dešimt pensų nusipirkau Dodės Smit „Aš užgrobiau pilį“1. Man patiko jos knygos
apie dalmatinus, ypač „Žvaigždžių šviesa loja“2 arba „Žvangantys skudurai“, kaip vadindavo Mora.
Nežinojau, kad ji rašė istorinius romanus. Pasilaikysiu šią knygą dienai, kai būsiu nusiteikusi skaityti
apie karus ir apgultis.
Man dar buvo likę penki pensai, bet už juos nieko negalėjau nusipirkti. Trečia krautuvėlė eilėje
buvo kepyklėlė su kavine. Užėjau vidun, nes Šeronė prašė nupirkti bandelių. Štai kaip viskas daroma.
Nusiperki bandelių pats arba paprašai, kad jų nupirktų kas nors kitas. Tada atiduodi maišelį su
bandelėmis ir nurodymais virtuvės darbuotojoms, kurios sekmadienį po priešpiečių perduoda jas
įvardintoms gavėjoms. Privalai pirkti mažiausiai dvi bandeles, negali nusipirkti tik sau. Populiarios
mergaitės kiekvieną savaitę gauna krūvas įvairiausių bandelių. Aš paprastai negaunu nė vienos.
Diedra neturi pinigų, o Šeronė žydė. Bet ji šią savaitę perka bandelių, nes yra labai miela. Turiu
omenyje, tai ypatingai miela iš jos pusės, nes ji pati net negali jų valgyti. Žydai privalo valgyti savo
ypatingą maistą. Šeronės maistas atrodo daug geresnis už mūsų mokyklos maistą. Ji gauna jį su

padėklu. Įdomu, ar ir man tokį atsiųstų, jei pasakyčiau, kad aš žydė? O jeigu mano žydiško kraujo
negana ir nuo to maisto mirčiau arba susirgčiau? Reikėtų aptarti tai su Šerone. Šiaip ar taip, ji norėjo,
kad nupirkčiau bandelių sau, Diedrai ir Karenai, kitai jos draugei. Taigi nupirkau. Jos kainavo po
dešimt pensų arba keturios už trisdešimt penkis. Nupirkau keturias, pridėjusi ir savo penkis pensus.
Jos buvo su medumi, dar šiltos, ką tik ištrauktos iš krosnies. Nuėjau prie tvenkinio ir vieną suvalgiau.
Ji buvo nuostabi.

Prie tvenkinio yra suolelis, aplink jį auga žolė, virš vandens pasvirę gluosniai. Lapeliai jau
geltonuoja. Visada maniau, kad jiems labai tinka gluosnių svyruoklių pavadinimas, bet yra dar ir
blindžių – gluosninių augalų šeimos medžių šiurpoku pavadinimu. Gluosniams patinka vanduo, o
alksniai jo nekenčia. Prie Krogino pelkės yra kelias, vadinamas Heol y Gvern3, arba Alksnių kelias,
nes žmonės jį apsodino alksniais, kad susiformuotų sausas takas. Manoma, kad tai padarė neolito
amžiaus žmonės. Neabejotinai jis buvo dar prieš romėnus. Buvau apstulbusi, kai perskaičiau slėnių
istoriją. Kai grįšiu, nežinau, ar sugebėsiu kaip anksčiau laikyti viską savaime suprantamu dalyku.

Atsisėdusi ant suoliuko prie gluosnių, valgiau medaus bandelę ir skaičiau „Tritoną“. Pasaulyje
vyksta daugybė siaubingų dalykų – tas tiesa, bet taip pat jame yra ir nuostabių knygų. Užaugusi
norėčiau parašyti ką nors tokio, ką kažkas skaitytų atsisėdęs ant suoliuko nelabai šiltą dieną, ir
skaitydamas užmirštų, kur esantis ir kuri dabar valanda, kad taip įsitrauktų į knygą, jog pamirštų viską
aplink. Norėčiau mokėti rašyti kaip Delanis, Hainlainas arba Le Gvin.

Vos suspėjau į autobusą, vežantį atgal į mokyklą. Pamačiau jį kalvos apačioje ir norėjau bėgti.
Prisiminiau, kaip jautiesi galvotrūkčiais lėkdamas, ir norėjau padaryti tą patį: palinkti į priekį ir
pasileisti šuoliais. Žengiau vieną žingsnį, bet kai perkėliau visą svorį ant kojos, pajutau baisų lyg
adatos dūrį skausmą. Laimei, autobuso vairuotojas pamatė mane, atpažino uniformą ir palaukė. Jame
buvo daug kitų mergaičių iš mokyklos, beveik visos iš kitų klasių. Jos visos žino ar bent jau mano,
kad žino, jog vaikštau su lazdele, nes mano mama bado adatomis vudu lėlę. Atsisėdau viena, bet prie
manęs priėjo Džilė Skofild iš chemijos pamokos ir prisėdo greta.

– Ką veikei, kad vos nepavėlavai? – pasidomėjo ji.
– Skaičiau, – atsakiau. – Visai pamiršau laiką.
– Nesusitikai su jokiais berniukais?
– Ne!
– Nesistebėk – šitaip darė pusė mergaičių šiame autobuse. Didesnė pusė. Tik pažvelk į jas.
Pasižiūrėjau. Daugelio iš jų sarafanų sijonai susiglamžę, o lūpos įtartinai raudonos.
– Kaip bjauru, – tarstelėjau.
Džilė nusijuokė.
– Noriu tapti mokslininke, – prisipažino ji.
– Mokslininke?
– Taip. Tikra mokslininke. Neseniai skaičiau apie Lavuazjė4. Žinai jį?
– Jis atrado deguonį, – tariau. – Kartu su Pristliu5.
–  Taip. Jis buvo prancūzas. Aristokratas, markizas. Prancūzijos revoliucijos metu jam nukirto
galvą. Jis sakė, kad mirksės net ir po to, kai galva bus atskirta nuo kūno, tol, kol turės sąmonę. Jis
sumirksėjo septyniolika kartų. Štai koks turi būti mokslininkas, – pareiškė Džilė.
Ji keista, bet man patinka.

1Dodie Smith „I Capture the Castle“ – pirmasis autorės romanas, 2003 m. BBC atliktos apklausos metu įvardintas kaip 82-a
visų laikų skaitytojų mėgstamiausia knyga.

2„The Starlight Barking“ – vaikams skirtas romanas, „Šimto vieno dalmantino“ tęsinys.
3Valų kalba gwern – vieta, kur auga alksniai, pelkė; heol – kelias, gatvė.
4Antoine-Laurent de Lavoisier – prancūzų mokslininkas (1743-1794), vadinamas šiuolaikinės chemijos tėvu.
5Joseph Priestley – anglų chemikas ir filosofas (1733-1804), vienas iš dujų cheminių tyrimų pradininkų.

Sekmadienis, 1979 metų spalio 7 d.

Pabaigiau „Tritoną“. Nuostabi knyga. Bet kuo daugiau apie ją galvoju, tuo mažiau suprantu, kodėl
Bronas pamelavo Odrei.

Per šiandienos laiškų rašymo valandėlę išsiunčiau sėkmės palinkėjimą pusbroliui Arvelui Pariui
ir sveikinimo atviruką dėdei Rodriui.

Kodėl Bronas pamelavo Odrei?

Pirmadienis, 1979 metų spalio 8 d.

Tiesą sakant, močiutė su seneliu niekada neužsiminė apie seksą. Jie turėjo tai daryti, antraip
nebūtų susilaukę tetulės Tegės ir mano mamos, bet abejoju, ar jie tai darė daugiau nei du kartus.
Mokykloje ir bažnyčioje tam tikru būdu kalbama apie seksą. O Viduržemėje visai nėra sekso ir
beveik nėra meilės. Visada maniau, kad taip, pasauliui daug geriau be jo. Arvena yra tik duoklė
padorumui. Arba tik indas būsimiems pusiau elfams – Didiesiems Gondoro ir Arnoro karaliams.
Prizas. Geriau Aragornas būtų vedęs Eovyną1 – kuri pati buvo didvyrė – ir leidęs Numenoro
gyventojams išnykti. (Pagaliau, tik pažvelkit į mus dabar!) Taigi seksas yra būtinas blogis tam, kad
atsirastų vaikai. Tai normalu.

O kai prisimenu tas mergaites autobuse, mano mamą su jos vaikinais ir kitas mergaites, naktį
slapta lipančias į viena kitos lovas, ir ech, ach y fi2.

Tačiau, antra vertus, aš taip pat turiu jausmus. Ir „Tritonas“, ir Hainlainas, ir „Vežėjas“ paskatino
mane galvoti, jog seksas yra neutralus, tik visuomenė paverčia tai blogio įsikūnijimu. Kalbant apie
lyties pakeitimą „Tritone“, turėtų būti tam tikras seksualumo spektras, kur dauguma žmonių yra kažkur
per vidurį ir juos traukia vyrai bei moterys, o kai kurie – pakraščiuose: aš viename gale, o Ralfas ir
Lora kitame. Mokslinėje fantastikoje man labiausiai patinka tai, kad ji priverčia tave mąstyti,
pamatyti viską visiškai kitu kampu.

Nuo šiol apie seksą galvosiu teigiamai.

1Dž. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovo“ veikėjai.
2Ach y fi – valų kalba išreiškiamas pasibjaurėjimas.

Trečiadienis, 1979 metų spalio 10 d.

Jei mokykla iš tikrųjų ypatingai stengiasi atskirti mus nuo magijos, jiems kuo puikiausiai sekasi.
Įdomu, ar tai ir buvo kažkieno pradinis sumanymas. Neabejoju, jog dabar niekas apie tai nežino,
tačiau Arlingherstas taip veikia jau daugiau nei šimtą metų.

Mes neruošiame valgio, esame visiškai atskirtos nuo maisto, kurį valgome, o jis neįtikėtinai
klaikus. Pavyzdžiui, vakar vakarienei gavome mėsos gabaliukų tešloje, beskonės bulvių košės ir
pervirtų kopūstų. Pudingas šešiems žmonėms buvo sustingdytas kremas su puse graikinio riešuto
viduryje. Jis vadinamas „Havajiečių džiaugsmu“. Kartą per savaitę gauname kitą panašų pudingą,
pavadintą „Havajiečių staigmena“, o tai yra tas pats sustingdytas kremas su puse cukruotos vyšnios
viduryje. Man nepatinka cukruotos vyšnios ir graikiniai riešutai, todėl, kai jis patiekiamas, akimirkai
tampu truputėlį populiari, nes neįsitraukiu į kivirčą, kam jie atiteks. Kremo taip pat nemėgstu, bet
kartais būnu tokia alkana, jog imu ir suvalgau. Blogesnio arba labiau nuo gamtos atskirto maisto gauti
būtų neįmanoma. Jei suvalgai obuolį, susijungi su obelimi. Jei gauni kremo su puse cukruotos vyšnios,
neturi ryšio su niekuo.

Dar kalbant apie valgymą, mes neturime nei savo lėkščių, nei peilių, šakučių ar puodelių. Viskas,
kuo naudojamės, yra bendra, įrankiai išdalijami atsitiktinai. Nieko neįmanoma įkvėpti, pripildyti savo
meile ir atgaivinti. Čia niekas neturi sąmonės – nei kėdė, nei puodelis. Niekas prie nieko neprisiriša.

Namuose esu susidūrusi su daiktais, kurie žinojo, bent jau miglotai, kam priklauso. Senelio kėdė,
lygiai kaip ir jis pats, negalėjo pakęsti, jei ant jos atsisėsdavo kas nors kitas. Močiutės marškiniai ir
megztiniai taip prisitaikydavo prie jos, jog nesimatydavo, kad ji neturi krūties. Mamos batai teigiamai
virpėdavo nuo savo sąmoningumo. Žaislai patys mūsų ieškodavo. Virtuvėje buvo bulvių skutiklis,
kuriuo močiutė negalėjo naudotis. Tai buvo gan įprastas įrankis ruda rankenėle, bet ji iš karto
įsipjaudavo pirštą, o po to jis dar labiau trokšdavo jos kraujo. Naršydama po virtuvės stalčius
jausdavau, koks jis susimąstęs. Kai ji mirė, jis išdilo. Dar buvo kavos šaukšteliai, retai naudojami,
mažyčiai, vestuvių dovana. Jie buvo iš sidabro ir gerai žinojo, jog yra geresni už visus kitus.

O šie daiktai nieko nedaro. Kavos šaukšteliai nemaišo kavos, jei jų nelaikai rankoje. Jie
nesiginčija su cukraus žnyplėmis, kurie iš jų labiau mylimi. (Visada jausdavome, kad bet kurią
akimirką jie gali susikivirčyti.) Manyčiau, daiktai labiausiai veikia psichologiškai. Jie patvirtina
praeitį, viską sujungia tarsi gobeleno siūlai. Bet čia gobeleno nėra, mes žvangame kiekvienas atskirai.

Dar vienas laiškas. Neatplėšiau jo. Bet pastebėjau akimirksniu. Jis net pulsuoja svarbumu. Tai
pragaištingas svarbumas, bet vis tiek labai reikšmingas. Aplink jį viskas atrodo lyg nuščiuvę.

Ketvirtadienis, 1979 metų spalio 11 d.

Panelė Kerol nedvejodama sutiko parašyti bibliotekai laišką.
– Mačiau, kad esi priversta skaityti Arturą Rensomą1, – pasakė ji.
Tiesą sakant, man patinka Arturas Rensomas. Nepasakyčiau, kad skaičiau jį priverstinai. Žinoma,
jo istorijas buvau skaičiusi ir anksčiau, bet man jos vis tiek patinka. Vaikiškos knygelės – Rensomo,
Stritfeild2 – kažkuo puikios: čia nėra sekso ir viskas baigiasi laimingai. Jos nelabai sudėtingos, žinai,
ką gauni, bet tai gražios pamokomos istorijos apie vaikus, neatsakingai besielgiančius valtyse ar
besimokančius baleto. Jie patiria nedidelių pergalių ar nelaimių, bet pabaigoje viskas išsisprendžia.
Tai pakelia nuotaiką, ypač po vakar skaityto Čechovo. Aš taip džiaugiuosi, kad nesu rusė.
Vis dėlto pamažu artėju prie bibliotekos kortelės, todėl tik nusišypsojau. Jei tik jis atsiųs
pasirašytą anketą, galėčiau ją gauti jau šį savaitgalį. Neturėčiau sakyti „jis“, bet nežinau, kaip jį
vadinti. Kaip vadinti tėvą, su kuriuo ką tik susipažinai? „Tėtis“ būtų tiesiog absurdiška. Tačiau
vadinti Danieliumi – tikru jo vardu – taip pat keista.

1Arthur Ransome – anglų rašytojas ir žurnalistas, labiausiai žinomas dėl savo knygų apie vaikų atostogų nuotykius.
2Mary Noel Streatfeild – vaikiškų knygų autorė; ne vienas jos kūrinys adaptuotas kaip filmas ar TV serialas.

Penktadienis, 1979 metų spalio 12 d.

Laiškas nuo tėvo atėjo iš pat ryto, su dešimčia svarų (!) ir pasirašyta anketa. Jis rašė, kad pinigai
skirti knygoms, bet aš už juos nusipirksiu ir bandelių.

Kalbėjausi su Šerone apie žydišką maistą. Ji sakė, kad jiems Dievas pasakė, ką valgyti, o ko ne.
Jis ypatingas, bet nepakenktų ir niekam kitam. Sakė, kad padėklai, kuriuos gauna, yra geri. Ji gauna
daug keptos jautienos ir žuvies, viskas gerai pagaminta, bet visada atšalę, nes jos maisto negalima
netgi šildyti kartu su mūsų maistu. Sakė, kad duona puiki, bet visada šiek tiek sužiedėjusi, nes
atkeliauja net iš Mančesterio. Regis, būti žyde yra gan sudėtinga ir man labai nepatiktų, jei negalėčiau
šeštadieniais leisti pinigų, ypač kai tai vienintelė diena, kuomet esame išleidžiamos iš mokyklos. Bet
mintis tapti žyde galbūt ir verta dėmesio.

Sunkiai prikalbinau ją apie tai su manimi kalbėtis. Ją dažnai erzina dėl kilmės, be to, ji tuo
naudojasi, kad atgrasytų kitus nuo savęs, todėl visai protingai nenori, kad kiti žmonės daugiau apie tai
žinotų. Turėjau papasakoti jai, kad mano tėvo tėvas yra žydas. Ji sako, kad dėl to aš netampu žyde,
nes negaliu iš dalies ja būti, be to, šią kilmę gauni tik iš motinos. Ji sako, kad norint tapti žyde, reikėtų
atsiversti į jų religiją.

Atsimenu, kaip į bažnyčią atvykęs misionierius pasakojo mums apie atsivertimą iš pagonybės. Jis
sakė, kad kai kurie apsimesdavo atsivertę, kad nemokamai gautų maisto, o paskui, jei tik iškildavo
kokių nors sunkumų, vėl grįždavo prie senų pagoniškų dievų. Jis vadino juos „ryžių krikščionimis“.
Tikriausiai ir aš galėčiau būti „ryžių žyde“.

Kita vertus, senelis tikrai pasiustų, jei apie tai sužinotų. Mano mama neabejotinai tai praneštų
tikėdamasi, kad jį ištiks dar vienas insultas.

Šeštadienis, 1979 metų spalio 13 d.

Per paskutinę savaitę oras visiškai pasikeitė. Praeitas šeštadienis buvo švelnus ir saulėtas,
tarytum ruduo nenoriai dairytųsi per petį atgal į vasarą. Šiandien drėgna ir vėjuota, lyg ruduo
nekantriai dumtų į žiemą. Žemė slidi nuo šlapių lapių. Osvestris atrodė dar mažiau žavus nei
anksčiau. Dabar, kai apie tai užsiminė Džilė, pastebėjau, kad mergaitės autobuse kikendamos viena
kitai perduoda uždraustąjį lūpdažį. Jos primena man Siuzaną iš „Paskutinio mūšio“1. Panirau į
fantazijas apie tai, kaip susitinku su K. S. Luisu, nors ir žinau, kad jis jau miręs. Pernelyg gėda
smulkiai atpasakoti.

Apsiginklavusi laišku ir pasirašyta anketa, pasukau į biblioteką. Čia mane pasitiko draugiška,
linksma moteris, kuri, beveik neabejoju, būtų priėmusi mane ir be jų. Ji tik vos žvilgtelėjo į atsineštus
popierius. Dabar turiu nedidelį aštuonių kortelių rinkinį, kuris man leis pasiimti aštuonias knygas bet
kuriuo metu arba, tiksliau, bet kurį šeštadienį, jei tik spėsiu atvažiuoti iki vidurdienio. Ji taip pat
pasakė, kad jeigu man reikės kokios nors knygos, kurios jie neturi, tarpbibliotekiniai mainai vaikams
iki šešiolikos metų yra nemokami. Vadinasi, galėčiau užsisakyti ką tik noriu, ir jie man gautų tą knygą.
Tereikia žinoti autorių ir knygos pavadinimą. Pradėjau nuo visų Merės Reno knygų, išvardintų
„Vežėjuje“, kurių dar nebuvau skaičiusi. Sudarysiu sąrašą knygų, paminėtų kitų knygų pradžioje, ir
atsivešiu jį kitą savaitę. Ji sakė, kad jie gali gauti viską, kas tik yra išleista Britanijoje, net ir tokių,
kurios daugiau nebeleidžiamos. Sakė, kad atsiųs man pranešimą, bet atsakiau, kad geriau už
sutaupytus pašto ženklelius jie nupirktų knygų, o aš atvažiuosiu kiekvieną savaitę ir paimsiu tai, ką jie
turės.

Tarpbibliotekiniai mainai yra pasaulio stebuklas ir civilizacijos triumfas.
Bibliotekos iš tikrųjų yra nuostabios. Jos daug geresnės už knygynus. Knygynai pelnosi iš knygų
pardavimo, o bibliotekos tiesiog tyliai iš širdies gerumo skolina knygas.
Paskui praleidau palaimingą valandą tarp knygų lentynų, panašių į mokyklos bibliotekos lentynas
tuo, kad jose yra tik keletas lobių, bet ne daugiau. Mokslinės fantastikos skyriuje pridėta visokių
kitokių knygų, todėl paieškos procesas dar ilgesnis. Su sunkiomis aštuoniomis knygomis krepšyje ant
peties, lietui čaižant veidą, norėjau iš karto sugrįžti į mokyklą ir skaityti savo patogioje bibliotekoje.
Tačiau taip pat norėjau patikrinti ir knygyną, nes aštuonios knygos gal ir atrodo daug (ir sveria
nemažai!), bet man jų tikriausiai neužteks visai savaitei. Paprastai skaitau anksti ryte, jei prabundu
prieš skambutį, per tris valandas privalomų sportinių žaidimų, nuobodžių pamokų metu, per namų
darbus, kai jau būnu juos paruošusi, per laisvą pusvalandį po namų darbų ir pusvalandį lovoje prieš
užgesinant šviesas. Taigi dažniausiai per dieną perskaitau kelias knygas.
Lėtai nužingsniavau kalva žemyn į knygyną. Vėjas plakė gluosnio šakas virš vandens. Dauguma
geltonų lapų buvo nukritę ir plūduriavo vandens paviršiuje. Gulbių nesimatė. Bet pastebėjau, kad už
tvenkinio yra daugiau medžių.
Nusipirkau keletą dalykų. Norėčiau žinoti, kaip ilgai man turėtų užtekti šių dešimties svarų.
Dauguma knygų kainuoja po septyniasdešimt penkis pensus, storesnės – daugiau. Bėgdama namuose
palikau labai daug knygų. Galėčiau vėl jas nusipirkti, bet taip pat noriu ir naujų. Man labai patinka
skaityti senas knygas iš naujo. Nusipirkau naują Tiptri rinkinį. Jame yra Le Gvin parašyta įžanga.
Vadinasi, ir jai jis patinka! Puiku, kai man patinkantys autoriai mėgsta vienas kitą. Galbūt jie draugai,
kaip Tolkienas ir Luisas. Knygynas turi naują visų Inklingų2 biografiją, parašytą Hamfrio
Karpenterio, kuris taip pat parašė ir Tolkieno biografiją. Knyga kietais viršeliais. Užsisakysiu ją
bibliotekoje.

Po knygyno patikrinau sendaikčių krautuvėlės lentynas ir taip pat šį bei tą nusipirkau. Dabar
turėjau tiek daug knygų, kad vos begalėjau paeiti, o koją klaikiai skaudėjo. Taip visada būna, kai lyja.
Neprašiau, kad mano gerą koją pakeistų į girgždantį, surūdijusį vėjarodį, bet tikriausiai niekas to
neprašo. Būčiau paaukojusi dar daugiau. Buvau pasirengusi mirti, o Mora iš tikrųjų mirė. Turėčiau
apie tai galvoti kaip apie karo žaizdą, seną kareivio randą. Frodas prarado pirštą ir visas galimybes
patirti laimę. Tolkienas žinojo, kas nutinka po visko, po mūšių ir kovų. Tai yra tarsi „Grafystės
išvalymas“3, bandymas išsiaiškinti, kaip gyventi tokiu metu, kokio apskritai neturėjo būti, po šlovingo
paskutinio mūšio. Aš išgelbėjau pasaulį, arba manau, kad išgelbėjau, ir tik pažiūrėkite – pasaulis vis
dar egzistuoja su savo saulėlydžiais ir tarpbibliotekiniais mainais. Ir jam aš daugiau nerūpiu, kaip
Grafystei nerūpėjo Frodas. Bet man tai nesvarbu. Mano mama nėra tamsioji karalienė, kurią visi myli
ir jos bijo. Ji gyva, o taip, bet įkliuvusi į savo pačios pagiežos tinklus kaip voras, įsipainiojęs į savo
verpalus. Aš nuo jos pabėgau. O ir Moros ji daugiau negali nuskriausti.

Kepyklėlėje atsisėdau už staliuko prie lango, žaisdama su arbatos puodeliu suvalgiau Kornvalio
pyragėlį su mėsos ir daržovių įdaru bei medaus bandelę. Nemėgstu arbatos, bet kava dar blogesnė –
kvepia gerai, bet skonis bjaurus. Tiesą sakant, geriu tik vandenį, nors jei esu labai ištroškusi, galiu
atsigerti ir limonado. Bet labiausiai man patinka vanduo. Arbatinukas – sunkiai suprantamas dalykas,
niekas negali pasakyti, arbatą jau baigiau gerti ar dar išvis nepradėjau, taigi jis suteikia dingstį sėdėti,
skaityti ir pailsėti.

Aš taip ir dariau, po to nupirkau keturias bandeles išsinešti, šį kartą už savo pinigus. Vieną
Diedrai, vieną Šeronei, kurios ji, aišku, negalės valgyti, todėl ir ją suvalgysiu aš, ir vieną Džilei.
Praėjusią savaitę gavau bandelę nuo Šeronės, dabar ji gaus nuo manęs. Tai labiau simbolis nei tikras
maistas, nors, Dievulėliau, tos bandelės tikrai nuostabios. Nepirksiu bandelės Karenai, nes ji mane
pravardžiuoja Šlube, o tai pats bjauriausias vardas iš visų. Komuniūga – beveik švelnus, Tafė –
neišvengiamas, tačiau Luošė ir ypač Šlubė reiškia atvirą priešiškumą.

Tada kepyklėlės pardavėjos paklausiau apie tvenkinį.
– Ar tai parkas?
– Parkas, mieloji? Ne, tai dvaro žemių pakraštys.
– Bet prie tvenkinio yra suolelis, visai kaip parke.
– Jį ten pastatė savivaldybė, kad žmonės galėtų pasėdėti. Jis prie kelio, kuris priklauso miestui,
taigi gal ir galima jį vadinti parku, bet ne tikru, su gėlėmis. O tai, ką matai už jo, tuos medžius ir visa
kita, tai priklauso dvarui. Manyčiau, netrukus čia atsiras ir vaikščioti draudžiantis ženklas, nes ten yra
fazanų. Girdime, kaip jie ten pokši, ypač rugpjūtį.
Vadinasi, tai dvaro žemės su dvaro valdytojais, jėgeriais ir kitais dalykais, bet paliktos pusiau
laukinės fazanams veistis. Galiu lažintis, jog ten daugybė elfų.

1C. S. Lewis „The Last Battle“ – paskutinė „Narnijos kronikų“ serijos knyga.

2„Inklings“ buvo Oksfordo universitete gyvavusi neoficiali literatų diskusijų grupelė, veikusi beveik du dešimtmečius nuo 1930
m. Jiems priklausė ir J. R. Tolkienas su K. S. Luisu.

3„Žiedų valdovo“ III dalies „Karaliaus sugrįžimas“ šeštosios knygos 8 skyrius.

Sekmadienis, 1979 metų spalio 14 d.

Šiandien po priešpiečių gavau pylos ir tvarkos pažeidimo balą, savo pirmąjį. Pasirodo, negalima
siųsti bandelių mergaitėms ne iš savo bendrabučio arba klasės, nebent tai tavo giminaitė. O Džilė,
nors mes kartu lankome chemijos pamokas, yra ne iš mano kambario ir ne mano klasiokė, vadinasi,
negaliu su ja draugauti, todėl bandelės jai siuntimas atrodė labai įtartinas, gal net lesbietiškas
poelgis. Puiku. Man tai nekelia problemų. Nors ir nesu tokia, neabejotinai pritariu Hainlainui ir
Delaniui.

Net ir Diedra su Šerone mano, jog neturėjau duoti bandelės Džilei. Diedra bandė mane pateisinti
sakydama, jog aš to nesupratau, nes atvykau čionai visai neseniai, o gal visa ta chemija ištirpino
mano smegenis.

Niekada nepriprasiu prie šios vietos.

Pirmadienis, 1979 metų spalio 15 d.

Ir vėl neatrašiau. Bet ji toliau man rašo ir siunčia tokias nuotraukas. Kas savaitę gaunu po vieną
ar du laiškus. Taip noriu pamatyti Morą, kad vėl ir vėl atplėšiu juos ir niekaip negaliu prisiversti
neskaityti. Saugau juos, kad perskaityčiau bibliotekoje, nes nenoriu, kad kas nors pamatytų mane
skaitančią. Bet šiandien Loreina Pargeter persišaldė ir atėjusi į biblioteką pamatė mane, žiūrinčią į
vieną iš sukarpytų nuotraukų. Loreina yra stambių kaulų šviesiaplaukė kvailė, klasės žolės riedulio
komandos kapitonė ir pirmojo bendrabučio kambario regbio saugė. Ji mane taip pat visaip
pravardžiuoja ir žnaibo, bet neleido kitoms pakišti man kojos, kai ėjau iš dušo, todėl nesu labai
priešiškai prieš ją nusiteikusi. Šiandien jos nosis labai raudona ir ji atrodo be galo nusiminusi, kad
negali būti savo mėgstamoje sporto žaidimų aikštelėje. Girdėjau, kaip ji klausė mokytojos, ar
negalėtų šiltai apsirengusi stebėti varžybų.

– Kas čia, Morvena? – paklausė ji.
Nenorėjau parodyti, kad man tai rūpi, todėl, užuot paslėpusi, stumtelėjau nuotrauką per stalą jos
link. Ji paėmė ir pasižiūrėjo. Tai buvo mudviejų nuotrauka, kurioje mes atsiimame apdovanojimus
mokyklos kalbų dieną, tik joje aš, kaip visada, buvau išdeginta.
– Mano mama ragana, – atsainiai pasakiau aš.
Loreina aiktelėjo ir numetė nuotrauką.
– Ar tai vudu? – sušnibždėjo ji.
Aš ir pati apie tai galvojau. Nežinau, kaip tai veikia. Ką reiškia, kai ką nors išdegini iš
nuotraukos? Kas gali nutikti? Kokios gali būti tokio veiksmo pasekmės? Norėjau paliesti savo medinį
amuletą, bet jo čia neturiu, negaliu nešioti prie uniformos. Kišenėje laikau akmenėlį, todėl
sugniaužiau delne jį. Nežinau, ar tai padeda, tačiau bent jau ramina. Paliečiau medinį bibliotekos
stalą, nugludintą laiko ir šimtų rankų.
–  Panašiai, – tyliai atsakiau. – Ji mane išdegina iš nuotraukų, bet man, regis, nieko blogo
nenutinka.
– Bet juk tu esi čia, – garsiai paprieštaravo Loreina, ir panelė Kerol dirstelėjo į mus.
Loreina, aišku, nieko nežino apie Morą. Nepaminėjau jos, nes, pirma, tai asmeniška, antra,
negaliu pakęsti užuojautos ir, trečia, dar labiau nepakęsčiau pašaipų šia tema. Jei žmonės pradėtų
mane erzinti dėl Moros, visiškai prarasčiau kantrybę.
– Tikrai? – tarstelėjau ir atsiėmiau nuotrauką. – Šitos dar nemačiau. Paprastai ji išdegina mane.
Bet aš apsaugota. Būtų tiesiog siaubinga, jei ji pradėtų persekioti mano drauges.
Loreina vėl aiktelėjo ir nuėjusi šalin atsisėdo kitame bibliotekos gale apsimetusi, kad skaito
„Vėjo nublokšti“. Likusią dienos dalį pozicija „Tegul jie manęs bijo, kad tik paklustų“ veikė dar
geriau nei paprastai, tačiau Diedra su Šerone taip pat laikėsi nuo manęs atokiau. Vadinasi, būsiu visai
vieniša.

Antradienis, 1979 metų spalio 16 d.

Žinote, klasių sistema yra kaip magija. Negali jos parodyti, ji išgaruoja, išsisklaido, jei tik
pabandai ištirti, bet ji tikra ir veikia žmonių elgesį, leidžia nutikti įvairiems dalykams.

Šeronė tikriausiai turi daugiausia pinigų iš visos mūsų klasės. Mes mokomės žemesniojoje 5c
klasėje, tokioje nereikšmingoje, jog supykstu vien apie tai pagalvojusi. Jie pradeda skaičiuoti nuo
„aukštesniosios trečios“. Teoriškai egzistuoja ir pradinė mokykla, prasidedanti nuo pirmos klasės,
kurioje mokosi septynmečiai. Bet iš tiesų taip nėra, o aš darau tokią išvadą tik todėl, kad egzistuoja
šie absurdiški skaičiai. Kai mokiniai pasiekia šeštą klasę, žemesniąją ir aukštesniąją, jie atsiduria
tokioje pačioje švietimo sistemoje kaip visas pasaulis, kuomet mokomasi nuo pirmos klasės iki
ketvirtos pradinėje ir nuo pirmos iki šeštos vidurinėje mokykloje. Pastebėsite, kad Arlingherstas yra
kaip paprasta vidurinė mokykla su klasėmis nuo pirmos iki šeštos. Tiesiog tas kvailas skaičiavimas!

Aš mokausi žemesniojoje 5c klasėje. Taip pat yra a ir b klasės, bet jos nėra skirstomos pagal
mokinių pažangumą – labai džiaugiuosi, nes antraip tai būtų nesąžininga. Tačiau tiesa ta, kad jos vis
dėlto suskirstytos pagal pažangumą, nes Džilė mokosi a klasėje, o tos klasės mokinės neabejotinai
daug protingesnės už mus. Pagal pažymius aš taip pat turėčiau būti a klasėje, tačiau į kitas klases
perkeliama tik semestro pabaigoje. Panelė Kerolė, bibliotekininkė, sakė man, jog per Kalėdas būčiau
buvusi perkelta į a klasę, bet kadangi man netiko pamokų tvarkaraštis, turėsiu iki kito rugsėjo likti su
bukagalvėmis. Ji tai papasakojo man tarytum norėdama pamokyti, jog geriausia vyresnybei nedraskyti
akių, bet aš vis tiek džiaugiuosi, kad kovojau dėl chemijos. Gaila tik, kad nusileidau dėl biologijos.

Bendrabučių tvarka kitokia nei klasių. Klasėse viskas veikia horizontaliai, o bendrabučiuose
vertikaliai. Mergaitės iš visų trijų a, b ir c klasių gyvena keturiuose skirtinguose kambariuose. Jie
varžosi tarpusavyje dėl taurių – tikrų sidabrinių taurių, laikomų salėje. Visi kambariai pavadinti
Viktorijos laikų poetų vardais. Aš gyvenu Skoto kambaryje. Kiti pavadinti Kitso, Tenisono bei
Vordsvorto vardais. Čia nėra nei Šelio, nei Bairono. Manyčiau todėl, kad jų reputacijos šiek tiek
suterštos. Močiutei patiko visi šie poetai, išskyrus (kaip ironiška!) Skotą. Nuo klasių sistemos
priklauso mūsų pamokos, o nuo bendrabučių – visa kita, ypač sportiniai žaidimai, taip pat ir taškai,
kuriuos gauni arba prarandi už gerą ar blogą elgesį. Mes privalome labai rūpintis savo bendrabučiais
ir santykine jų reputacija, prižiūrėti kitas savo bendrabučio mergaites, net jei jos mokosi kitoje
klasėje. Nereikia nė sakyti, jog man tai nė velnio nerūpi. Tai tikrų tikriausias „grandfalionas“1, ir aš
liksiu amžinai dėkinga Vonegutui už šį posakį.

Taigi norėjau pakalbėti apie visuomenės klases. Žemesniojoje 5c klasėje, kurios mergaites
pažįstu geriausiai, Šeronės šeima turi daugiausiai pinigų. Ji dažniau už kitas mergaites vyksta
atostogauti į užsienį, jos tėvas yra chirurgas, jie turi didžiulį namą ir didelį automobilį. Tačiau pagal
klasės standartus ji užima žemesnę vietą, nes yra žydė ir tuo skiriasi nuo kitų. Dėl tokių ir panašių
nesuvokiamų klasės kriterijų visa tai panašu į magiją. Ji neturi ponio, nors jos šeima tikrai galėtų jį
įsigyti. Jie turi baseiną, bet neturi ponio, nes jos tėvų prioritetai yra kitokie. Per Kalėdas ji važiuoja
slidinėti į Norvegiją, nes tėvai atsisako važiuoti į Vokietiją arba Šveicariją.

Džulijos tėvai nėra labai pasiturintys. Ji nešioja senas savo sesers uniformas. Jie važinėja senu
automobiliu. Tačiau jos sesuo yra mokyklos seniūnė, o mama ėjo už tvarką atsakingos vyresniosios
mokinės pareigas, be to, laimėjo teniso taurę Vordsvorto bendrabučiui, kuriame dabar gyvena ir
Džulija. Jie paskyrė Džuliją į Vordsvorto bendrabutį, nes jame gyveno jos mama, tetos ir sesė. Sporto
žaidimų kambaryje kabo sena juodai balta jos mamos su taure rankoje nuotrauka. Po ja parašyta:
„Garbės narė Monika Ventvort“, nes Džulijos tėvas yra vikontas. Nors Džulija nėra tarp tų