Tarp kitu - Jo Walton

Sekmadienis, 1979 metų lapkričio 25 d.

Parašiau tetulei Tegei ir padėkojau. Ji klausė, ar atvažiuosiu per Kalėdas, todėl parašiau
Danieliui ir paklausiau jo. Manau, jis neprieštaraus, bus dar geriau, jei netrukdysiu jiems. Taip pat
parašiau Semui apie „Valstybę“, daug ir smulkiai. Parašiau ir seneliui. Jo atvirutė graži: lovoje guli
dramblys, o šalia straublio kyšo termometras.

Pasiilgstu senelio. Ne todėl, kad turiu jam daug ką papasakoti, kaip Semui, bet jis tiesiog yra
esminė mano gyvenimo dalis. Jis visada buvo mano gyvenime. Senelis ir močiutė mus užaugino, nors
ir neprivalėjo, jie galėjo tiesiog palikti mus mamai, nors tikrai nebūtų taip pasielgę.

Senelis mokė mus apie medžius, močiutė – poezijos. Jis pažinojo visus medžius ir laukines gėles,
išmokė atskirti medžius pirmiausia pagal lapus, po to iš jų pumpurų bei žievės, kad galėtume atpažinti
juos ir žiemą. Jis išmokė mus pinti žolę ir karšti vilną. Močiutei gamta tiek nerūpėjo, nors ji ir
cituodavo: „Su saulės bučiniu malonei ir paukščių giesme džiaugsmui, sode žmogus yra arčiausiai
Dievo širdies nei būdamas kur nors kitur.“1 Visgi labiausiai jai patiko žodžiai, o ne pats sodas. Ji
išmokė mus ruošti maistą, vertė mintinai mokytis eilėraščius valų ir anglų kalbomis.

Iš dalies jie buvo juokinga pora. Jie nesutardavo dėl daugybės klausimų. Dažnai pykdavo vienas
ant kito. Net ir jų pomėgiai buvo skirtingi. Jie susipažino mėgėjų teatre, tačiau jai patiko pjesės, o jam
– buvimas ant scenos. Ir vis dėlto jie mylėjo vienas kitą. Ji mokėjo pasakyti „O, Lukai!“ ir meiliai, ir
kartu irzliai.

Manau, ji jautėsi suvaržyta savo gyvenimo. Ji buvo mokytoja, mama ir močiutė. Manyčiau,
močiutė norėjo, kad gyvenime būtų buvę daugiau poezijos. Ji labai skatino mane eiliuoti. Įdomu, ką ji
pasakytų apie T. S. Eliotą?

1Iš anglų poetės Dorothy Frances Gurney (1858-1932) poemos „God‘s Garden“.

Pirmadienis, 1979 metų lapkričio 26 d.

Prabudau naktį – tai nebuvo blogas sapnas. Prabudau ir visai negalėjau pajudėti, gulėjau
suparalyžiuota, o ji buvo kambaryje, stovėjo virš manęs, žinau, kad buvo. Norėjau riktelti ir ką nors
prikelti, bet neįstengiau. Jutau, kaip ji priartėjo, pasilenkė prie mano veido. Neįstengiau nei judėti,
nei kalbėti, niekaip negalėjau nuo jos apsiginti. Pradėjau mintyse kartoti Litaniją prieš baimę iš
„Kopos“: „Baimė yra proto žudikė, baimė yra mažoji mirtis“. Tada ji dingo, ir aš vėl galėjau
pajudėti. Išlipusi iš lovos, nuėjau atsigerti vandens, bet ranka taip drebėjo, kad pusę vandens išpyliau
ant savęs.

Jei ji sugeba čionai prasibrauti, kitą kartą gali mane nužudyti.
Elfai čia su manimi nesikalba, o aš negaliu parašyti Glorfindeliui ar Titanijai ir paklausti, kaip ją
sustabdyti. Net jei Danielius leis važiuoti namo per Kalėdas, tai bus tik už mėnesio, na, beveik už
mėnesio.
Turiu du mažus akmenėlius, kuriuos buvau sudėjusi į ratą, kai paskutinį sykį deginau laiškus.
Padėjau juos ant palangių. Tikiuosi, jei ji vėl bandys ateiti, akmenys pakils kaip uolos ir užstos
įėjimą, langus padarę tvirtus ir vientisus su sienomis. Iš tiesų tai turėtų būti ištisa akmenų eilė arba
smėlio linija, ar kažkas panašaus. Visa bėda, kad kambaryje miega dar vienuolika mergaičių. Joms tai
bus tik paprasti akmenėliai, ir jie neturėtų parūpti tiek, kad užsimanytų išmesti. Turėčiau juos
patikrinti kas vakarą prieš eidama miegoti, ir anksčiau ar vėliau kas nors tai pastebėtų. Tikriausiai
galėčiau pasakyti, kodėl taip darau, bet visi tie gąsdinimai jau ir taip per gerai veikia.
Pro spalvotą stiklą prasiveržti ji negalėjo, bet kokia iš to nauda?
Reikės prisirinkti kokių nors daiktų ir pamėginti rimtai apsisaugoti, net ir prieš tai nepasikalbėjus
su elfais. Bijau, bet ne taip stipriai, kaip kad to, jog ji vėl pasirodys kambaryje, kai miegosiu, ir
suparalyžiuos mane. Visai negalėjau pajudėti, nors labai stengiausi.

Antradienis, 1979 metų lapkričio 27 d.

Keista, kaip sunku sutelkus dėmesį skaityti laukiamajame. Viena vertus, nenoriu nieko kito, tik
pasinerti į knygą ir pasislėpti joje. Antra vertus, privalau visą laiką klausytis, ar jie nepašauks mano
vardo, taigi kiekvienas garsas mane blaško. Čia visi serga, o tai labai numuša ūpą. Lankstinukuose
rašoma tik apie kontracepciją ir ligas. Sienos tulžies žalumo. Viename lapelyje rašo, jog reikia
pasitikrinti akis. Gal ir man reikėtų.

Sąrašas visko, ką laukdama matau pro langą:
2 murziai.
1 vyras su aviganiu – gražus šuo, puikios būklės.
6 žmonės su dviračiais.
12 dručkių namų šeimininkių su 19 vaikų.
4 niekieno nelydimi mokyklinio amžiaus vaikai.
4 jaunos porelės.
1 kūdikis vežimėlyje, kurį stumia moteris rausvai ruda suknele.
1 apdriskęs senis su džinsais – ką jis sau galvoja? Džinsai skirti jaunimui.
1 vyras, statantis motociklą.
Milijonai automobilių.
2 verslininkai.
1 taksi vairuotojas.
1 vyras su barzda ir jo žmona.
2 šviesiaplaukės moterys su derančiais žaliais paltais, praėjusios pro šalį dukart skirtingomis
kryptimis. Gal seserys?
1 pora vidutinio amžiaus dvynių. (Nemėgstu žiūrėti į dvynius, nors ir žinau, kad tai kvaila.)
1 pasipūtęs vyras su smokingu. (Pietų metu?)
1 vyras rausvais marškiniais. (Rausvais!)
Skustagalvis su drakono pavidalo alaus kvorta. (Jis sustojo po langu ir aš gerai ją apžiūrėjau.)
1 verslininkė su kostiumėliu šviesiais ruoželiais ir lagaminėliu. (Ji atrodė labai išpuoselėta ir
prisižiūrėjusi. Ar norėčiau ja būti? Ne. Bet labiausiai iš visų, kuriuos mačiau.)
6 lenktyniaujantys paaugliai, vilkintys sportiniais kostiumais.
8 žvirbliai.
12 balandžių.
1 vienišas juodai baltas šuo, tikriausiai terjeras, pakėlęs koją prie motociklo. Paskui vėl
smagiai sau nubėgo viską uostinėdamas. Juo gal ir norėčiau būti.

Mane pastebėję žmonės:
1 vyras džinsiniais marškiniais, pamojavęs man.

Keista, kokie paprastai nepastabūs yra žmonės.
Kai pagaliau atėjo mano eilė, daktaras buvo labai šiurkštus. Jis neturėjo man laiko. Pasakė, kad
rekomenduos mane Ortopedinei ligoninei ir nusiųs tenai mano rentgeno nuotraukas. Turėjau visą tą

laiką laukti tarp apsisnarglėjusių vaikų ir nukaršusių senolių, kad gaučiau dvi minutes jo dėmesio.
Praleidau fiziką, ir dėl ko?

Vis dėlto nusipirkau du obuolius ir naują šampūno buteliuką, grįždama pro biblioteką atidaviau
tas tris knygas ir pasiėmiau kitas keturias, taigi manau, jog kelionė į miestą buvo sėkminga.

Laukdama autobuso atgal į mokyklą, galvojau apie magiją. Norėjau, kad kuo greičiau atvažiuotų
autobusas, bet nežinojau, kada tiksliai jis turi pasirodyti. Jei pasinaudočiau magija ir įsivaizduočiau,
kaip autobusas suka iš už kampo, tai nereikštų, jog jį materializavau iš nieko. Autobusas kažkur yra.
Sakykime, per valandą pravažiuoja du autobusai, ir jeigu noriu, kad jis pasirodytų šiuo metu, jis
turėtų pradėti savo maršrutą ankstėliau tam tikru tiksliu metu, o žmonės įliptų bei išliptų iš jo bei
nuvyktų ten, kur reikia, irgi tam tikru kitu metu. Tam, kad autobusas atsidurtų ten, kur noriu aš,
turėčiau visa tai pakeisti, net ir laiką, kada žmonės keliasi, o gal net ir visą grafiką tuo metu, kai jis
buvo sudarytas, kad žmonės ne vieną mėnesį sėstų į autobusą kitu laiku vien tam, kad šiandien man
nereikėtų ilgai laukti. Galai žino, kaip tai paveiktų visą pasaulį, ir tik dėl autobuso. Neįsivaizduoju,
kaip elfai išdrįsta ką nors tokio padaryti. Neaišku, ar kas nors išvis gali tiek daug žinoti.

Magija negali padaryti visko. Gloris negalėjo padėti močiutei, kai ji susirgo vėžiu, nors ir norėjo,
ir mes prašėme, kad padėtų. Magija galėtų padėti sugrįžti laike, bet Moros ji neprikeltų. Prisimenu,
kai tetulė Tegė pasakė, kad ji mirė, aš pagalvojau: „Ji žino, ir aš dabar žinau, ir kiti žmonės perduoda
tai vieni kitiems, tai plečiasi kaip raibuliavimas tvenkinyje, ir dabar jau niekaip to nebepakeisi,
nepakeisdamas viso kito.“ Tai ne tas pat, kaip iškristi iš medžio niekam, išskyrus elfus, to
nepastebėjus.

Trečiadienis, 1979 metų lapkričio 28 d.

Praėjusį vakarą į mūsų bendrabučio kambarį prasmuko Džilė. Ji atnešė man knygą apie
mokslininkus. Mums sėdint ant lovos ir kalbantis, Džilė padėjo už manęs ranką, lyg kasdieniškai, bet
mačiau, kaip atsargiai ji tai darė ir visą laiką žiūrėjo į mane. Aš pašokau ir pasakiau, kai jai jau
reikia eiti, bet po to mane labai keistai nužvelgė Šeronė, tikriausiai ji matė. Ar aš ką nors padariau,
kad paskatinčiau Džilę? Nejaugi priverčiau ją manyti, jog domiuosi ja šiek tiek kitaip? Labai
nemaloni situacija, nes ji viena iš nedaugelio žmonių, kurie čia su manimi kalbasi. Reikėtų su ja
pasišnekėti, bet tik ne bendrabutyje! Bet bijau pasakyti, jog noriu pasikalbėti asmeniškai, kad ji
nepamanytų, jog esu palankiai nusiteikusi. Tada labai užsigautų sužinojusi, jog viskas yra ne taip.

Romane „Aš užgrobiau pilį“ – jis visai kitoks, nei tikėjausi, – pasakojama, kaip veikėja įsimyli
vieną vyrą, o ją myli visai kitas vyras. Ji nusprendžia, kad jai galbūt tiks ir šis, tačiau supranta, jog
jiems nepavyks, visa tai beprasmiška, bet ji nenori jo įskaudinti. Labai panašiai jaučiuosi su Džile.
Tikriausiai taip pat jausčiausi, jei mano draugas būtų ir vaikinas. Pasakysiu tai Džilei, kai tik
pasitaikys proga. Galbūt šeštadienį arba rytoj po chemijos pamokos.

Vienas akmenėlis buvo numestas nuo palangės, aš jį vėl padėjau atgal. Tai tik laikina apsauga, bet
kol kas veikia. Daugiau apsilankymų nebuvo.

Ketvirtadienis, 1979 metų lapkričio 29 d.

Klaikūs sapnai. Tikrai reikia kažką daryti. Taip tęstis negali. Padarysiu tai šiąnakt, jei nelis.
Kodėl aš ne tokia, kaip visi?
Žiūriu į Diedrą – jos gyvenimas visiškai ramus. O gal tik man taip atrodo? Per pertrauką ji priėjo
prie manęs ir pasivedėjusi į šalį tarė:
–  Šegė sakė, kad matė, kaip prie tavęs lindo Džilė. – Ir ji pažvelgė į mane pasitikėjimo
kupinomis akimis.
– Gal Šegė ir matė kažką, bet aš Džile nesidomiu ir ruošiuosi jai tai pasakyti, – atsakiau.
– Taip negalima, – tvirtai pareiškė Diedra.
– Nemanau, kad tai smerktina, jei abu žmonės to nori, bet aš nenoriu.
Diedra keistai į mane pažiūrėjo ir pasišalino, bet vėliau pasiūlė mėtinį saldainį norėdama
parodyti, kad nepyksta. Reikės nupirkti jai bandelę.
Po chemijos pamokos pasikalbėti su Džile nepavyko. Galbūt ji manęs vengia. Gal mums visai
nereikia apie tai kalbėtis?

Penktadienis, 1979 metų lapkričio 30 d.

Atsikėliau nakties glūdumoj ir kerėjau. Guoba nusileidau žemyn į sporto aikštelę, susiradau
praeitą kartą darytą apskritimą ir vėl jį sudėliojau. Pro debesis kartais šmėkščiojo mėnulis. Šį kartą
laužo nekūriau.

Nenoriu rašyti, ką dariau. Esu šiek tiek prietaringa ir manau, kad nereikia apie tai pasakoti, jau ir
taip per daug pasakiau. Gal reikėtų rašyti ne tik atbulai, bet ir apverstomis raidėmis lotyniškai? Dabar
suprantu, kodėl žmonės nerašo tikrų magijos knygų. Tiesiog per daug sunku rasti tinkamų žodžių
apibūdinti tam, ką pats sukūrei. Net ir taip, net ir pačioje pabaigoje jaučiausi tarsi nežinočiau, ką
darau, nes improvizavau kaip išprotėjusi. Viską dariau kitaip, nei buvo sakoma. Anksčiau beveik
neabejodavau, jog pavyks. Mėnulis man visada buvo draugas. Bet dabar nesu tikra.

Anksčiau jie visada pasakydavo mums, ką daryti. Glorfindelis liepė įmesti gėles į vandenį, patarė
nuskandinti šukas pelkėje. Stovėdama rate jaučiausi visiškai nepatyrusi, tarytum žaisčiau ir abejočiau,
ar man pavyks. Magija yra labai keistas dalykas. Pro plikas šakas vis žiūrėjau į mėnulį debesyse
laukdama, kol jis išlįs. Sukūriau dainą, tai man bent jau padėjo susikaupti ir tinkamai nusiteikti.

Naudojau tai, ką prisiminiau, tai, ką pati sugalvojau, ir tai, kas, rodėsi, tiks. Norėjau sukurti
magišką apsaugą ir rasti karasą. Turėjau obuolį – tiksliau, du, kuriuos laikiau kartu kelias dienas, kad
priprastų vienas prie kito, nes jie galėjo būti nuo skirtingų obelų. Tada vieną suvalgiau, kad taptų
dalimi manęs, o kitą panaudojau magijai. Obuoliai turi ryšį su obelimis ir laukiniu augalų pasauliu, su
Edenu ir Hesperidžių sodu, su Iduna1 ir Eride2. Kartą laikiau obuolį pradinės mokyklos suole, kol jis
sunoko, pernoko, suminkštėjo, sukiužo, tapo saldžiai kvepiančiu sulčių maišeliu, ir tik tada, kai jis
pradėjo pelyti iš išorės, išmečiau. Ten tai buvo stiprus ryšys. Senovės Persijoje ir, manau, dabar kai
kuriose Indijos dalyse žmones laidoja „danguje“ – tai yra, paguldo mirusiuosius ant paaukštinimų, kur
juos lesa paukščiai ir jie pūva visų akyse. Tikriausiai tai stiprūs kerai, bet turėtų būti baisu, jei tai
tavo pažįstamas žmogus ir matai, kaip jis dūlėja. Kremavimas gal ir ne magiškas, bet bent jau švarus
reikalas.

Šiaip ar taip, truputėlį įsipjoviau pirštą ir panaudojau kraujo. Žinau, kad pavojinga, bet tai
sustiprina kerus.

Medyje mačiau elfą, kalbėjusį man, kai tik čionai atvažiavau. Tarp šakų buvo ir daugiau akių, bet
aš jų nepažinojau, o jie su manim nekalbėjo. Nežinau, kaip su jais susidraugauti ir priversti manimi
pasitikėti. Jie kitokie nei mūsų elfai: laukiniai, atitolę nuo žmonių. Nors ir jaučiuosi it paliktas
bagažas, net ir po Helovino, dar niekada iki šiol nesijaučiau esanti tik pusiau žmogus. Atrodė, tarsi
man būtų buvusi nukirsta ranka ir dabar mėginčiau priprasti viską laikyti su viena. Vis dėlto niekada
nemėginau jos pagydyti. Iki šiol nebuvau apie tai net pagalvojusi. Arba kojos. Įdomu, ar galėčiau?
Jaučiu, kad būtų pavojinga net bandyti. Pavojinga netgi tai, ką dariau dabar, – mėginau surasti karasą.
Gal ir nereikėjo naudoti daugiau nei apsaugos kerų, kurių man tikrai reikėjo. Naudoti magiją
dalykams, kurių nori tik sau, yra nesaugu. Taip sakė Glorfindelis. Daugumos dalykų, kurių noriu,
negalėsiu turėti dar daug metų, o gal ir niekada. Žinau tai. Bet karasas neturėtų būti neįmanoma, tiesa?
Arba per daug pavojingas bent pabandyti?

Aišku, neįmanoma sužinoti, ar pavyko. Su magija visada taip būna. Bet tai tik viena problema. O
jų daugybė...

Šiandien jaučiuosi išsekusi. Vos neužmigau per anglų literatūros pamoką skaitant Dikensą. Net ir
kai viskas gerai, jis mane migdo. Nesiliauju žiovavusi. Bet galbūt šiąnakt miegosiu be sapnų.
Pamatysim.

1Iduna – skandinavų mitologijoje jaunystės ir nemirtingumo deivė, amžinos jaunystės obuolių saugotoja.
2Eridė – graikų mitologijoje nesantaikos ir ginčų deivė, metusį į dievų tarpą nesantaikos obuolį.

Šeštadienis, 1979 metų gruodžio 1 d.

Šiandien bibliotekoje mane sustabdė bibliotekininkas.
– Tu užsisakei „Už rytojaus kalnų“? – paklausė jis.
Linktelėjau.
– Anglijoje tokia knyga niekada nebuvo išleista, todėl gaila, bet negalėsime jos gauti.
– Ach, – nusivylusi tarstelėjau. – Vis tiek ačiū.
– Pastebėjau, kad daug naudojiesi tarpbibliotekiniais mainais, – tarė jis.
– Ji sakė, bibliotekininkė sakė, kad galima, – išmikčiojau aš. – Ji sakė, kad tai nemokama, nes
man dar nėra šešiolikos.
– Viskas gerai, gali užsisakyti tiek knygų, kiek nori, mes jas visas tau gausim, – pareiškė jis.
Aš atsipalaidavau ir nusišypsojau jam.
– Tiesiog pastebėjau, kad dažniausiai užsisakai mokslinės fantastikos knygų, ir pagalvojau, jog
galbūt norėtum prisijungti prie mūsų antradienio vakarų mokslinės fantastikos knygų klubo?
„Karasas“, – pamaniau. Vis dėlto magija suveikė. Man į akis priplūdo ašarų ir kurį laiką
negalėjau nieko ištarti, nes tiesiog springau jomis.
– Nežinau, ar man leistų atvažiuoti po pamokų, – šiurkščiai subumbėjau. – O kelintą valandą?
– Pradedame šeštą ir paprastai užtrunkame iki aštuonių. Jis vyksta čia, bibliotekoje. Kiek žinau,
jei Arlinghersto mokinės nori lankyti užklasines pamokas ir kitokius užsiėmimus, joms reikia gauti
tėvų ir mokytojo arba bibliotekininko parašą.
– Jie leido man lankytis šioje bibliotekoje, – tariau.
– Taip. – Jis nusišypsojo man. Jis šiek tiek plinka viršugalvyje, bet dar nėra senas ir jo šypsena
miela.
– Ir tai būtų susiję su mokslu, – tęsiau.
–  Neabejotinai, – pritarė jis. – Nežinau, ar spėsi gauti parašus iki šio antradienio, kai
aptarinėsime Le Gvin, bet dar kitą antradienį kalbėsime apie Robertą Silverbergą, kuris, kaip
pastebėjau, tau patinka.
Užsirašiau visą informaciją apie tai, susirinkau knygas ir nuėjusi sėdėjau kepyklėlėje tokia
laiminga, kad net norėjosi dainuoti. Karasas arba jo pradžia! Ach, tikiuosi, galėsiu atvykti jau šį
antradienį! Bibliotekoje neužsisakiau nė vienos Le Gvin knygos, nes visas jau buvau perskaičiusi ar
bent jau taip manau. Apie ją galėčiau daug pasakyti. Karasas! Nuostabu! Tuoj uždainuosiu iš
džiaugsmo.

Sekmadienis, 1979 metų gruodžio 2 d.

Panelė Kerol pasirašė prašymą, kad galėčiau lankytis knygų klube! Ji sakė, jog turėsiu iš anksto
paruošti namų darbus, bet tai ne bėda. Dar sakė, jog atsižvelgiant į mano įvertinimus, neturėtų kilti
jokių sunkumų, bet būtų geriau, kad dėl knygų klubo pažymiai nesuprastėtų. Atsakiau, kad tikrai
nesuprastės. Ji paklausė, ar man patiko Tei. Atsakiau, kad labai, ir tai tiesa.

Inklingų knygoje Karpenteris teigia, jog Luiso liūtas Aslanas simbolizuoja Jėzų. Iš dalies
suprantu, bet tai vis tiek panašu į išdavystę. Panašu į alegoriją. Nenuostabu, kad Tolkienas supyko.
Aš taip pat pykčiau. Be to, jaučiuosi apgauta, nes visą šitą laiką to nesupratau. Kartais aš tokia
kvaila, bet Aslanas visada buvo toks tikras liūtas. Nežinau, ką manyti apie Jėzų, bet žinau, ką galvoju
apie liūtą.

Parašiau seneliui ir tetulei Tegei, papasakojau jiems apie knygų klubą. Taip pat parašiau
Danieliui ir maldavau jo pasirašyti prašymą dėl knygų klubo. Beveik neabejoju, kad jis pasirašys.
Taip pat papasakojau apie Aslano ir Jėzaus sutapatinimą, nes noriu sužinoti, ką jis apie tai mano. Ir
dar kartą paklausiau, ar per Kalėdas galėsiu važiuoti namo. Pažadėjau seneliui, kad pamėginsiu.

Galų gale pasikalbėjau su Džile. Lauke pliaupė kaip iš kibiro, todėl po pietų, užuot žaidusios
sportinius žaidimus, mokinės šoko salėje. Po šokių ji nėjo iš karto persirengti, o trainiojosi aplink tuo
metu, kai išėjau iš pamokų ruošimo kambario, kur rašiau laiškus. Ji tiesiai nieko nepasakė, bet aš
pareiškiau:

– Džile, nežinau, gal aš ką nors ne taip pasakiau, bet noriu, kad žinotum, jog tu man patinki kaip
draugė, tačiau kitokie ryšiai manęs nedomina.

– Tu sakei, kad tau nepatinka berniukai, – tarė ji.
Tikrai sakiau, prisimenu.
– Bet tai nereiškia, kad man patinka mergaitės, – pasakiau. – Nemanau, kad tai blogai, tikriausiai
daug žmonių domisi abiem pusėm, bet aš, regis, ne. Atleisk. Tikriausiai aš kitokia.
Kalbėjomės tarpduryje, kažkas atėjo ir prasibrovė pro mane iš nugaros, o Džilė tik mostelėjo ir
nubėgo persirengti. Tikiuosi, viskas bus gerai. Viskas taip sudėtinga!

Pirmadienis, 1979 metų gruodžio 3 d.

Gavau laišką nuo Danieliaus su dar dešimčia svarų. Jis rašė, jog jie norėtų, kad Kalėdas sutikčiau
su jais Senajame dvare, o po to galėčiau kelioms dienoms nuvažiuoti ir į pietų Velsą. Fe. Kam jiems
manęs reikia? Kokia iš manęs nauda? Geriau jau padėčiau tetulei Tegei su seneliu, jeigu jis tikrai
galės nors vienai dienai sugrįžti namo. Senajame dvare esu pastebėjusi tik tai, kad jos nori kuo
greičiau manimi atsikratyti, nieko daugiau. Na, ką galvoti apie Danielių, aš nežinau. Esu dėkinga, kad
jis paėmė mane iš vaikų prieglaudos, bet mokykloje ne geriau. Jis, regis, nori su manimi bendrauti,
nors tiek metų nebendravo visai. Vis dėlto neabejoju, kad jam ir jo sesėms būtų daug geriau be
manęs. Ką, po galais, jiems padovanoti? Juk negalėsiu tiesiog įteikti šokoladinių saldainių dėžutės,
jei iš tikrųjų su jais sutiksiu Kalėdas. Ir kaip man reikės ištverti? Na, tiek to, bent jau po to galėsiu
kelioms dienoms nuvykti į pietų Velsą.

Antradienis, 1979 metų gruodžio 4 d.

Žinoma, laiško nuo Danieliaus su pasirašytu prašymu negavau. Būtų buvę neteisinga to netgi
tikėtis, nes paštas nebūtų spėjęs taip greitai pristatyti laiško ten ir atgal. Bet tai mano karasas, ir jis šį
vakarą vyks be manęs. Be to, jie diskutuos apie „Prarastuosius“, todėl negaliu nesijausti nusivylusi.
Suprantu, kad susitikimai vykdavo kiekvieną antradienį visą tą laiką, kai buvau čia, bet aš to
nežinojau, o dabar žinau. Tai yra, jei nebūtų pavykę kerai ir jis nebūtų manęs užkalbinęs. Kuo daugiau
galvoju apie magiją, ką ji gali ir kokį poveikį daro, tuo labiau įsitikinu, jog nevalia su ja prasidėti.

Mokykloje kuo toliau, tuo sunkiau. Jau pripratau, kad mane visaip pravardžiuoja, bet kai kurios
mergaitės man einant pro šalį pamėgo dainuoti „Džeiko Kuolelio“ dainelę arba tiesiog niūniuoti ją,
jei netoliese yra mokytojų. Jos bando mane įsiutinti, todėl nekreipiu dėmesio, bet tai padaryti
lengviau išoriškai nei viduje. Jos tą patį daro ir Diedrai dainuodamos „Berniuką Denį“1, o ji kartais
iš nevilties net pravirksta. Blogiausia, kad Diedra labai stereotipiška. Ji airė ir tikrai ne proto
bokštas. Karena davė jai atsikąsti džiovintų vaisių bei grūdų batonėlio, o ji pasakė, kad jo skonis kaip
nekeptos Kalėdinės eglutės. Žinoma, ji turėjo omenyje Kalėdinį pyragą, bet dabar visos juokauja, kad
airiai kepa Kalėdines eglutes. Nusijuokiau, kai tai išgirdau, nes iš tikrųjų buvo labai juokinga. Ji ir
pati juokėsi. Iš mano pusės tai nebuvo negražu. Tačiau žiauru nuolat tai priminti, o būtent tai jos ir
daro, nes mato, kaip ją skaudina. Būtinai privalau apsimesti, kad man nė motais ta kvaila dainelė apie
Džeiką Kuolelį su trečia koja.

Vis dar negaliu atleisti Luisui už jo alegoriją. Dabar suprantu, kodėl Tolkienas prologe sakė, jog
jam nepatiko. Negalima ko nors paimti ir paversti kažkuo kitu, kažkokiu simboliu. Nors gal ir galima,
bet nereikia persistengti. Jei mėginu žiūrėti į tai kaip į evangelijų perpasakojimą, tai visiškai
sumenkina Narniją. Dabar negalėsiu dar kartą skaityti jų, negalvodama apie tai. Tai tiesiog erzina!
Karpenteris sako, jog Luisas parašė keletą knygų apie pačią krikščionybę, tai yra, tiesiogiai. Gal
reikėtų paskaityti jas. Turiu prisipažinti, kad jaučiuosi labai sutrikusi dėl religijos. O tikybos
pamokos nė kiek nepadeda. Nuobodžiai nagrinėjame Pauliaus keliones, o aš dar po truputį
papildomai skaitau Bibliją. Tarp tos visos nuobodybės joje yra ir keletas įdomių pasakojimų. Bet
daugiausia tik istorija, teologijos ne tiek ir daug, o aš labai norėčiau sužinoti, ar Luisas ką nors kalba
apie elfus, nes knygoje „Princas Kaspijanas“ minimos menadės2, kurios man šiek tiek primena elfus.
Čia nieko nėra, tik jo „Kosminės trilogijos“ knygos, bet pažiūrėsiu, gal miesto bibliotekoje bus
„Tiesiog krikščionybė“, o jei ne, tam ir yra tarpbibliotekiniai mainai.

Man rašant šiuos žodžius, priėjo panelė Kerol.
– Ar tavo tėtis pasirašė prašymą dėl knygų klubo? – paklausė ji.
– Dar ne, – atsakiau. – Neabejoju, kad pasirašys, bet per mažai laiko.
– Jei norėtum, galėčiau tave šiandien ten nuvežti. Jei pati ten būsiu, in loco parentis, viskas bus
gerai. Tai tas pats, kas nusivesti mergaites į teatrą. Jau klausiau panelės Elis ir ji sutiko. – Ji
nusišypsojo.
–  O jūs norite ten važiuoti? – paklausiau. Kai žmonės man būna geri, niekaip nesugebu būti
mandagesnė. Nenoriu pasirodyti storžievė, bet tai išsprūsta man iš burnos net nespėjus pagalvoti.
– Turėtų būti įdomu, – tarė ji.
– Ar jūs bent skaitote mokslinę fantastiką?
–  Mėginu perskaityti po truputį visko, kas yra mūsų bibliotekoje, kad galėčiau rekomenduoti
kitiems. Tikrai perskaičiau kelias fantastikos knygas. Tai nėra mano mėgstamiausias žanras, bet
skaičiusi esu. Net perskaičiau kai ką Ursulos Le Gvin, pavyzdžiui, „Žemjūrės burtininką“.

– Patiko? – paklausiau.
– Man ji pasirodė nuostabi. – Panelė Kerol atsisėdo priešais mane kitoje medinio stalo pusėje ir
klausiamai pasižiūrėjo. – Kaip tai suprasti? Nesitikėjau, kad mane tardysi tikrindama, ar tinku knygų
klubui. Maniau, kad apsidžiaugsi.
– Aš ir džiaugiuosi, – tarstelėjau. – Ačiū. Labai norėčiau nuvažiuoti. Aš tiesiog nepratusi – tai
yra, negaliu patikėti, kad dėl manęs norite paaukoti savo vakarą.
Ji visai jauna. Galbūt turi vaikiną arba galėtų tiesiog pasigaminti sau vakarienę, niekieno
netrukdoma skaityti knygą. Iš tiesų tai negaliu įsivaizduoti jos gyvenimo už mokyklos ribų. Tačiau šį
vakarą ji visko atsisakytų tam, kad nuvažiuotų su manimi į knygų klubą, nes aš to noriu. Kodėl ji taip
elgiasi? Nežinojau, kad magija veikia taip plačiai. Tai netgi gąsdina.
– Man tai bus naujas, įdomus patyrimas, – tarė ji. – Norėčiau pamatyti, kaip jie tvarkosi miesto
bibliotekoje. Ir man visada patinka pokalbiai apie knygas. Galbūt ir čia galėtume surengti knygų
klubą. Kai kurios vyresnės mergaitės gal ir susidomėtų. Be to, – ji palinko į priekį ir pritildė balsą,
nors bibliotekoje, kaip visada, buvome tik mudvi. – Mums visada sakoma, kad mokyklos bibliotekoje
reikia žinoti savo lankytojų poreikius ir stengtis, kad jie būtų patenkinti. O tu neabejotinai esi pati
geriausia lankytoja ir viena iš nedaugelio, kurios iš tikrųjų naudojasi biblioteka, taigi man labai
svarbu, kad būtum patenkinta.
Aš nusijuokiau.
– Ačiū, – padėkojau. – Labai jums ačiū.
Vadinasi, šįvakar važiuoju į knygų klubą! Panelė Kerol paims mane iš karto po vakarienės.

1„Danny Boy“ – baladė, neoficialus airių himnas.

2Bakchantės, iki ekstazės garbinusios Dionisą šokio sūkuryje.

Trečiadienis, 1979 metų gruodžio 5 d.

Žinoma, jie akimirksniu nenusprendė, kad priklausau jų karasui, ir iš karto nepriėmė į savo šeimą.
Tikėtis to būtų buvę per daug. Bet vis tiek buvo nuostabu.

Taip bijojau, kad nepavėluotume, jog atvažiavome net per anksti. Kai atėjome, biblioteka kaip tik
užsidarinėjo. Bibliotekininkas šiek tiek nustebo, pamatęs mane su panele Kerol.

– Ach, panele Markova, – tarė jis, ir tai buvo pirmas kartas, kai kas nors mane taip pavadino.
Anksčiau kartais į mane kreipdavosi kaip į panelę Felps, bet niekad kaip į Markovą. Kaip keistai tai
nuskambėjo. – Vis dėlto atvažiavote.

– Tai panelė Kerol, ji mūsų mokyklos bibliotekininkė. O čia... hm... – užsikirtau.
– Gregas Manselis, bet vadinkite mane Gregu.
–  Tada aš tiesiog Elison, – mano nuostabai pasakė panelė Kerol, ir jie paspaudė vienas kitam
ranką. Aš tokia kvaila – niekad nepagalvojau, kad ji turi ir vardą. Maniau, kad Kerol ir yra vardas, o
ne pavardė.
Supratau, jog turiu pasakyti savo vardą, jie abu žiūrėjo į mane laukdami, bet man liežuvis užstrigo
gerklėje ir neįstengiau nė prasižioti. Savo vardo nepamiršau, tiesiog nežinojau, kokią jo formą
pavartoti.
– Mori, – tarstelėjau po ilgokos pauzės. – Draugai mane vadina Mori.
Tada atėjo dar du žmonės, vidutinio amžiaus vyrai, vienas aukštas Brajanas, o kitas žemas,
kresnas Keitas. Gregas ištraukė iš spynos raktą ir nusivedė mus į kambarį bibliotekos gale.
Biblioteka tikriausiai buvo pastatyta maždaug prieš šimtą metų. Ji karalienės Viktorijos laikų
stiliaus, su akmeniniais langais plytinėse sienose. Kambarys, kur vyko susitikimas, anksčiau buvo
skaitykla, kuri dabar iškelta į antrą aukštą ir vadinama informacijos sale, bet paprastai laikoma
užrakinta. Sienos maždaug iki alkūnių apmuštos medinėmis plokštėmis, o virš jų tarp langų nudažytos
kremine spalva. Vienoje pusėje langų buvo daug, bet nesimatė, kas lauke, nes jau buvo sutemę. Ant
kitos ilgos sienos kabojo didžiulis tamsus Viktorijos laikų paveikslas, vaizduojantis bibliotekoje
skaitančius žmones, sėdinčius prie mažų staliukų tarp knygų lentynų eilių. Šis kambarys visai kitoks:
viduryje stovi didelis senas stalas su medinėmis kėdėmis aplink jį. Stačiakampio formos kambario
galuose – po biustą. Vienas yra Dekarto, apie kurį nieko nežinau, bet jo nuostabus veidas, o kitas –
Platono! Taip!
Atsisėdau prie stalo veidu į paveikslą ir nugara į langus, o panelė Kerol atsisėdo greta manęs.
Vyrai, visi pažįstami, stovėjo šnekučiuodamiesi. Atėjo dar keli vyriškiai, kai kurie jaunesni, bet vis
tiek maždaug trisdešimties. Tada atėjo du berniukai su vietinės valstybinės mokyklos striukėmis.
Spėju, jog jiems šešiolika ar septyniolika. Jau buvau pradėjusi galvoti, kad daugiau moterų nebus, kai
į kambarį įsiveržė stambi žilaplaukė moteris ir atsisėdo stalo gale. Ji atsinešė didelę krūvą Le Gvin
knygų kietais viršeliais ir dalykiškai pasidėjo jas šalia savęs. Tai pamatę, kiti taip pat susėdo. Gaila,
kad neatsinešiau savų, bet, aišku, aš nieko neturėjau, išskyrus savo seną brangų antrą „Dvylikos vėjo
ketvirčių“ tomą. Visos knygos pas mamą, bet jas galima pakeisti naujomis.
Panelė Kerol šiek tiek sutrikusi žiūrėjo į tą knygų krūvą.
– Tu jas visas perskaitei? – tyliai paklausė manęs.
Atidžiai jas apžiūrėjau. Taip, buvau perskaičiusi visas, išskyrus vieną, pavadinimu „Garnio
akis“1.
–  Be vienos, visas, – atsakiau. – Bet esu skaičiusi vieną, kurios čia nėra, – „Žodis „pasaulis“
reiškia „mišką“2.

– O tu tikrai skaitai daug mokslinės fantastikos, – šnipštelėjo ji.
Tuo metu žilaplaukė moteris giliai įkvėpė, ruošdamasi prabilti, bet tą pačią akimirką atsidarė
durys ir pro jas vidun vos neįkrito jaunas vaikinas. Tai buvo pats gražiausias vyras, kokį tik buvau
mačiusi: ilgoki šviesūs plaukai, nepaprastai mėlynos akys, aistringai gilus žvilgsnis, nors to iš karto
nepastebėjau, ir kažkoks judesių grakštumas, nors jis ir užkliuvo už savo paties kojos.
–  Atsiprašau, kad vėluoju, Harieta, – tarė jis, apdovanodamas moterį akinama šypsena. –
Prakiuro dviračio padanga.
Žiaurus dievų pokštas, kad tokia žavinga būtybė turi važinėti dviračiu. Jis atsisėdo tiesiai priešais
mane, taip arti, kad mačiau lietaus lašelius jo plaukuose. Jam tikriausiai aštuoniolika ar devyniolika.
Įdomu, kodėl jis ne universitete? Jis kažkuo panašus į liūtą arba į jauną Aleksandrą Didįjį.
–  Dar tik ruošiausi pradėti, taigi tu nepavėlavai, – šypsodamasi atsakė Harieta. (Harieta!
Gyvenime nebuvau sutikusi žmogaus tokiu vardu. Trumpam panirau į fantazijas, kad ji galėtų būti
Harieta Vein3, nes ji maždaug to paties amžiaus, tik kad į ją būtų reikėję kreiptis ne kaip į Harietą
Vein, o kaip į ledi Piter, na, šiaip ar taip, ji tik pramanyta. Aš skiriu realybę nuo prasimanymų,
tikrai.)
Durys vėl garsiai atsivėrė ir pro jas įėjo paauglė. Ji vilkėjo violetinės spalvos striukę, kuri atrodė
klaikiai prie rausvų jos plaukų. Ji atsisėdo tarp dviejų berniukų su striukėmis, kurie, tik tada
pastebėjau, buvo užėmę jai vietą. Tai pamačiusi, pajutau... ne visai pavydą, bet kažkokį skausmą
viduje.
O tada Harieta pradėjo kalbėti apie Le Gvin. Ji kalbėjo penkiolika ar dvidešimt minučių. Po to
pradėjome šnekėti visi. Aš kalbėjau daugiau nei reikėjo. Iš karto tai supratau, bet niekaip negalėjau
sustoti. Nepertraukinėjau kitų, nes tai būtų buvę nedovanotina, tiesiog nutildavau, kad leisčiau ir
kitiems pakalbėti. Panelė Kerol per visą tą laiką visai nieko nepasakė. Žavusis vaikinukas pasakė
keletą puikių įžvalgų apie „Dangaus stakles“. Vienas iš vyrų, tikriausiai Keitas, tarė, kad tai panašu į
Filipą K. Diką4 – mano nuomone, tai visiška nesąmonė, – ir žavusis vaikinas atsakė, kad nors ir yra
šiokių tokių paviršutiniškų panašumų, Diko negalima lyginti su Le Gvin, nes jos veikėjai panašesni į
tikrus žmones nei jo. Būtent taip būčiau pasakiusi ir aš. Pasirodo, pagal šią knygą yra netgi sukurtas
filmas, kurio niekas nematė.
Jis taip pat kalbėjo, kad galbūt ji taip gerai aprašo mokslinius procesus „Prarastuosiuose“, nors
pati ir nėra mokslininkė, nes supranta, jog kūrybiškumas yra panašus visose, net ir skirtingose srityse.
Jie su Brajanu sutarė, jog ji tiksliai aprašė mokslinį procesą, ir visi jiems pritarė, vadinasi, taip ir
buvo. Nenorėjau klausinėti apie tai, aš ir taip per daug kalbėjau. Vis galvojau, ką pasakyti ir ko
paklausti, bet prisimindavau, jog per daug kalbu ir reikėtų leisti pasireikšti kitiems, o tada
prisimindavau, ką dar noriu pasakyti, ir pasakydavau tai. Tikiuosi, kad per mane visiems nebuvo
siaubingai nuobodu.
Žavusis vaikinas – kitą kartą turėsiu išsiaiškinti jo vardą! – visą laiką žiūrėjo į mane, kai
kalbėjau. Tai šiek tiek trikdė.
Tačiau patį įdomiausią dalyką iš visų pasakė vienas vaikinukas su striuke. Aš pasakiau, jog Le
Gvin pasauliai tokie realūs, nes jos žmonės tikroviški. Jis pritarė man ir pridūrė, jog žmonės tokie
tikri, nes tokius juos būtų pagimdę tie pasauliai. Jei Gedas būtų užaugęs Anarese arba Ševekas
Žemjūrėje, jie būtų buvę visai kitokie. Kilmė formuoja žmones (tai visada pastebime grožinėje
literatūroje), bet mokslinėje fantastikoje tai retai pasitaiko. Gryna tiesa ir labai įdomu, tad aš vėl
nesusiturėjusi įsikišau ir pasakiau, jog tai tinka „Dangaus staklėse“, bet kas nutinka žmonėms
skirtinguose pasauliuose, ar pilkas žmogus pilkų žmonių pasaulyje iš prigimties skiriasi nuo rudo
žmogaus iš įvairių rasių pasaulio?

Neprisimenu, kada dar taip gerai leidau laiką, ir jei tik nebūtų reikėję nerimauti, jog per daug
kalbu, pasakyčiau, jog patyriau svaiginantį pasisekimą. Dažnai pastebiu vieną dalyką. Kai pirmą kartą
ką nors pasakau, žmonės manęs tarsi neišgirsta, tarsi jie negalėtų patikėti, jog kalbu. O paskui jie iš
tikrųjų pradeda klausytis nekreipdami dėmesio, jog kalba tik paauglė, ir pradeda tikėti, jog manęs
verta klausytis. Su šiais žmonėmis man buvo daug leng-viau nei paprastai. Vos antrą kartą išsižiojau,
jų veidų išraiškos iš atlaidžių pavirto dėmesingomis. Man tai patiko.

Po visko Keitas paklausė, kas eina į aludę. Žavusis vaikinas ėjo, Harieta su Gregu taip pat, nėjo
tik paaugliai mokyklinėmis striukėmis ir aš, nes reikėjo grįžti į mokyklą. Visi su manimi atsisveikino,
bet aš ir vėl staiga tapau nerangi, man sunkiai apsivertė liežuvis, kai norėjau pasakyti sudie ir jog
tikiuosi susitikti kitą savaitę.

Panelė Kerol persimetė žodeliu su Gregu, tada susėdome į jos automobilį ir ji parvežė mane į
mokyklą.

– Nedažnai tenka pasikalbėti su žmonėmis apie tau rūpimus dalykus, tiesa? – paklausė ji.
Aš žiūrėjau į tamsią naktį. Nuo apšviesto kelio miesto pakrašty iki mokyklos buvo visiškai tamsu,
išskyrus tuomet, kai retkarčiais pravažiuodavome ūkininkų namus, todėl automobilio žibintų šviesos
atrodė kaip neprašytos įsibrovėlės. Mačiau pelių, zuikių ir vieną kitą elfą, skutančius šalin, vos tik
juos užliedavo šviesos spindulys.
– Ne, – atsakiau. – Man apskritai retai kada pasiseka pasikalbėti su kitais.
– Arlingherstas iš dalies yra labai gera mokykla, – pasakė ji.
– Tik ne tokiems kaip aš, – burbtelėjau.
– Paskutinis autobusas, važiuojantis pro mokyklą, išvyksta penkiolika minučių po aštuonių, – tarė
ji. – Šį vakarą jie baigė prieš devynias. Paklausiau Grego, kaip bibliotekininkė bibliotekininko, ar jis
galėtų vakarais pavežėti tave iki mokyklos, ir jis sutiko. Jei tik spėsi atsidurti lovoje prieš užgesinant
šviesas, manyčiau, viskas bus gerai.
–  Jis labai malonus. Ir apskritai smagu, kad jis mane čia pakvietė. Nemanot, kad per daug
kalbėjau?
Panelė Kerol nusijuokusi pasuko automobilį tarp guobų į mokyklos keliuką.
–  Gal truputėlį ir per daug. Bet jiems, regis, buvo labai įdomu tai, ką tu sakei. Taigi
nesijaudinčiau dėl to.
Vis dėlto šiek tiek jaudinuosi.

1„The Eye of the Heron“ – 1978 m. mokslinės fantastikos romanas apie gyvenimą išgalvotoje Viktorijos planetoje.

2„The Word For World is Forest“ – 1976 m. publikuotas mokslinės fantastikos romanas, vienas iš rašytojos serijos „Hainish
Cycle“ kūrinių.

3Hariet Vane – britų rašytojos Dorothy L. Sayers knygų veikėja.

4Philip K. Dick – amerikiečių rašytojas (1928-1982), savo kūriniuose nagrinėjęs sociologijos, politikos ir metafizikos temas.

Ketvirtadienis, 1979 metų gruodžio 6 d.

Dienos siaubingai trumpėja. Atrodo, jog visą laiką tamsu. Prašvinta tik po devintos, todėl rytais
negaliu išeiti laukan. Buvau įpratusi prieš pusryčius išeiti trumpam, tiesiog įkvėpti gryno oro. Niekur
toliau neidavau, tik už durų laukan ir vėl sugrįždavau į valgyklą pusryčių. Pusryčiams gauname kiek
norime duonos su margarinu ir perkepusios, pavandenijusios angliškos plaktos kiaušinienės su
konservuotais pomidorais, kurių aš nevalgau. Sekmadieniais ir retkarčiais kitomis dienomis gauname
dešrelių, ir tai atrodo kaip ambrozija – dievų maistas. Pusryčių metų valgykloje nebūna budėtojų,
todėl visi kalba labai garsiai, o tai reiškia, kad jei nori būti išgirsta, taip pat turi šaukti. Skamba kaip
zoologijos sode, tik dar garsiau. Kartais, stovėdama lauke už drabužinių, girdžiu tą triukšmą aidint
koridoriuje, tarsi kokiame aštuonioliktame amžiuje, kai žmonės rinkdavosi į beprotnamius
pasiklausyti, kaip staugia bepročiai. Visiška suirutė.

Kai baigiasi pamokos, taip pat būna beveik sutemę. Visur uždegamos šviesos, o saulė jau palei
žemę. Dangus dar nebūna visiškai tamsus, bet aišku, kad jau vakaras, o ne diena. Man patinka paėjus
toliau nuo mokyklos atsisukti ir žiūrėti į šviesas, sutemose spindinčias oranžine šviesa. Kažkodėl tai
primena, kaip vieną ypatingą dieną prieš Kalėdas ėjome iš mokyklos su močiute ir Mora, abi
įsikibusios jai į rankas. Galbūt jos mokykloje atostogos prasidėjo diena anksčiau ir ji atėjo mūsų
pasitikti. Mes vis dar buvome pradinukės, tikriausiai mums buvo šešeri. Prisimenu, kaip laikiau jos
ranką ir žvelgiau atgal į šviesas sutemose.

Mane apima melancholija, kai prisimenu tokius dalykus, tačiau prisiminusi, kaip tada jaučiausi,
pajuntu, kaip sugrįžta tolimas džiaugsmas ir saugumo jausmas. Prisiminimai yra tarsi didžiulė krūva
kilimų. Aš juos laikau vienoje vietoje savo galvoje ir pernelyg nekreipiu į juos dėmesio, bet jei
noriu, galiu sugrįžti ten, užlipti ant kurio nors kilimo ir prisiminti. Neatsiduriu ten iš tikrųjų, ne taip,
kaip elfai, žinoma. Bet jei prisimenu, jog buvau liūd-na, supykusi ar nusivylusi, dalis šio jausmo
sugrįžta. Tas pats ir su laime, džiaugsmu, nors tokie prisiminimai gali greitai išdilti, jei per dažnai
apie juos galvosiu. Jei taip daryčiau, kai pasensiu, visi blogi prisiminimai liktų ryškūs, nes vis
nustumdavau juos šalin, o visi geri būtų nublukę ir neaiškūs. Neprisiminčiau tos dienos su močiute,
nes jau ir dabar prisimenu nelabai ryškiai. Tikriausiai prisiminsiu tik visas šias trumpas žiemos
dienas mokykloje, kai išeidavau viena ir atsigręžusi žiūrėdavau į apšviestus langus.

Man jau bloga nuo tamsos. Žinau, kad metų pasikeitimas yra gyvenimo dalis. Man patinka
skirtingi metų laikai ir sezoniniai vaisiai. Obuoliai beveik baigėsi, tikiuosi, jog ponios Luis
krautuvėlėje jau yra ryškių oranžinių mandarinų, suvyniotų į žavius violetinius popierėlius. (O, kaip
norėčiau užuosti mandariną! Gal ir pavyks šeštadienį.) Bet kuo toliau, tuo labiau šiuo metų laiku
pradedu nekęsti tamsos. Per priešpiečius mums neleidžiama išeiti laukan, kai dar iš tikrųjų šviesu, net
jei aplink pilka ir lyja lietus.

Netrukus dienos vėl pradės ilgėti. Ateis pavasaris. Bet atrodo, kad laukti teks ilgai.

Penktadienis, 1979 metų gruodžio 7 d.

Atėjo laiškas nuo tėvo su leidimu lankytis knygų klube. Pačiu laiku! Kitą savaitę jau galėsiu
važiuoti pati.

Mąsčiau apie knygų klubą svarstydama, kas iš jų visų gali priklausyti mano karasui. Žavusis
vaikinas? (Privalau sužinoti jo vardą!) Jis rimtai žiūrėjo į mane savo gražiomis akimis. Ir net jeigu
klysta dėl kai kurių gan esminių dalykų, jis pasiruošęs išklausyti. Jaučiu nubėgant virpuliuką, kai
prisimenu, kaip jis į mane žiūrėjo. O kaip tie trys su mokyklinėmis striukėmis, mano amžiaus?
(Privalau sužinoti ir jų vardus, nors tai ne toks degantis reikalas, kaip pirmasis.) Tikrai norėčiau
artimiau su jais susipažinti, jie juk domisi knygomis. Kitą kartą pamėginsiu juos užkalbinti. Harieta?
Su ja nepajutau ypatingo ryšio, bet ji labai protinga. Brajanas? Keitas? Nežinau. O kiti, su kuriais taip
pat tinkamai nesusipažinau? Dar per anksti sakyti. Gregas? Galbūt. Panelė Kerol? (Elison...)

Rašydama jos vardą, pakėliau akis. Ji krapštinėjosi prie savo stalo klijuodama korteles į knygas.
Nors ir sakė, jog stengiasi, kad jos bibliotekos lankytojai būtų patenkinti, vis tiek į knygų klubą mane
nuvežė, nes taip suveikė magija. Žinau, kad taip buvo, ir man šiek tiek negera. Magija veikia ten, kur
galima, tikriausiai aš jai truputėlį patikau ir ji mane pastebėjo. Užsakė man „Valstybę“. Magija gali
suveikti ir anksčiau, nei tu pradedi kerėti. Ji gali iš anksto nulemti tam tikrus įvykius. Galbūt jei
nebūčiau kerėjusi, ji nebūtų užsakiusi Platono. Nežinau, ar iš tikrųjų jai patinku, ar ją tik taip veikia
magija. Jeigu iš tiesų jai nepatinku, kaip tada man ją mėgti? Argi tai gali ką nors reikšti?

Tą patį galima pasakyti ir apie visus kitus dalykus. Ar tai iš tikrųjų mano karasas, jeigu aš
pasinaudojau magija, kad tokį rasčiau? Tai panašu į situaciją su autobusu, kai turi pakeisti tiek
žmonių, dienų ir visų jų gyvenimų tvarką tik tam, kad autobusas atvažiuotų tada, kada nori. Bet
priversti juos mane pamėgti, būti mano karasu – dar sudėtingiau.

Dar kaip reikiant į visa tai neįsigilinau. Apie karasą galvojau per daug abstrakčiai, nesusimąsčiau
apie žmones, apie tai, kad jais manipuliuoju. Aš jų net nepažinojau, kai naudojau magiją.

Ar nuo to pradėjo ir ji? Mano mama, Liza?
Norėčiau apie tai pasikalbėti su Glorfindeliu arba kuo nors, kas mane suprastų. Nežinau, suprastų
jis ar ne, bet supratingumo labiausiai galima tikėtis iš jo. Ir kodėl elfai čia tokie nedraugiški –
tiksliau, abejingi? Jie jau turėtų būti prie manęs pripratę. Kai per Kalėdas grįšiu namo, būtinai
susirasiu Glorfindelį ir pasikalbėsiu.
Ar naudoti magiją yra iš prigimties nedora? Ar tik tada, jei sieki naudos sau? Gal man nereikėtų
mėginti nuo jos apsisaugoti? Bet taip likčiau visai pažeidžiama. O gal vis dėlto savo apsaugai galėjau
naudotis magija, tik karasui – ne? Nors galbūt – taip visada būna su magija – viskas būtų susiklostę ir
šiaip, o aš tik galvoju, kad tai magijos padariniai? Ne, tik pažiūrėkit, kada viskas įvyko. Tik dėl
magijos atsirado karasas ir manau, kad net visas knygų klubas (vykęs jau daugybę mėnesių) iš anksto
buvo sukurtas vien mano magijos dėka. Iki tol nieko apie jį nežinojau, nors bibliotekoje lankiausi
kiekvieną savaitę. Galbūt netgi tie žmonės nebūtų egzistavę? Gal Harietos – vyriausios iš jų – tėvai
net nebūtų jos susilaukę, galbūt visas jos gyvenimas, šešiasdešimt ar daugiau metų, buvo skirtas tik
tam, kad susikurtų knygų klubas ir aš turėčiau karasą. Kad mes visi kartu sėdėtume ir diskutuotume
apie „Dangaus stakles“, kuri yra puiki knyga šiai progai, ir visai nesvarbu, ar ji panaši į Diko
kūrinius.
O varge, tikiuosi, ji visai nepanaši į Diko knygas. To negalėtų pakęsti net ir jis pats.
Nenoriu būti tokia kaip ji.
Daugiau nenaudosiu magijos, nebent tik jei reikės apsaugoti save arba kitus žmones, ar visą

pasaulį. Geriau būti tokiai kaip Džordžas Oras1, nei leisti jai laimėti. Nežinau, ką ji sumaniusi.
Daugiau tokių sapnų nebuvo, kaip ir nuodingų jos laiškų. Šiek tiek nerimauju, jog ji gali planuoti ką
nors dar blogesnio.

Iš tikrųjų ji nori tapti tamsiąja karaliene. Nežinau, kaip jai tai būtų pavykę, bet ji nori būtent to. (Ji
skaitė „Žiedų valdovą“, tik nežinau, ar skaitydama tapatinosi tik su blogiukais tikėdamasi, kad visi
geri žmonės neatsispirs pagundoms, bet tikrai žinau, kad knygą ji perskaitė, nes kai pirmą kartą ją
skaičiau, tai buvo jos knyga. Tai įrodo, kad tik perskaityti nepakanka. Juk, galų gale, net velnias gali
cituoti Šventąjį raštą.) Ji trokšta, kad ją visi mylėtų ir būtų netekę vilties. Tai nėra sveikas, protingas
tikslas, bet taip jau yra. O aš noriu ne to. Kokia prasmė? Man net negera pasidaro, kai pagalvoju, jog
priverčiau panelę Kerol (kuri liovėsi dėliojusi knygas į lentynas ir nusišypsojo man pamačiusi, kad į
ją žiūriu) pamėgti mane.

Kaip galima norėti marionečių pasaulio?
Mes teisingai padarėme, kad ją sustabdėme, tikrai vertėjo tai padaryti, vertėjo mirti, vertėjo
gyventi palūžusiai toliau. Jei ji būtų pasiekusi savo, dabar mes visi ją visada mylėtume. Maniau, kad
suprantu, kaip tai svarbu, bet, regis, ne iki galo.
Moralės požiūriu magija yra nepateisinama.
Jau ruošiausi pasakyti, jog gailiuosi, kad nesupratau to anksčiau, bet iš tikrųjų tai viską supratau.
Žinojau, kas nutiko po to, kai įmečiau šukas į pelkę. Pagalvojau ir apie autobusą. Žinojau apie ją.
Turėjau susiprasti.

1George Orr – veikėjas iš „Dangaus staklių“.

Šeštadienis, 1979 metų gruodžio 8 d.

Šįryt bibliotekoje Grego nebuvo, laukė tik trys užsakytos knygos, ir tos ne pačios įdomiausios.
Truputėlį nusiminiau. Nuėjau į knygyną. Iš labai žemų debesų krito lediniai lietaus lašai, atrodė, kad
pliaupia iš visų pusių. Skėtis tokiu atveju visai nepadeda, nors ir taip nelabai galėčiau juo naudotis,
nes vienoje rankoje turiu lazdelę, o kitoje krepšį. Leidžiantis nuo kalvos žemyn knygyno ir tvenkinio
link, vėjas pūtė tiesiai į veidą, vis mėgindamas nupūsti kepurę. Tokiu lietumi labai nepasimėgausi,
tiesiog turi prisimerkti, nuleisti žemyn galvą ir kaip nors tai iškęsti.

Knygyne pamačiau rausvaplaukę mergaitę, apžiūrinėjančią vaikiškas knygas. Ji pamatė mane iš
karto, vos tik įėjau, nes nuo vėjo durys garsiai užsitrenkė ir ji pakėlė akis. Ant peties turėjo didelį
krepšį su molbertu, be to, rankoje gniaužė krūvą plastikinių parduotuvės maišelių.

–  Labas, – žengusi prie manęs pasisveikino. – Mačiau tave knygų klube, bet neišgirdau tavo
vardo.

–  Aš taip pat, – atsakiau mėgindama šypsotis, atrodyti draugiška ir negalvoti, kaip magija bus
paveikusi ją ir visą pasaulį, kad priverstų pamėgti mane.

Jutau į save įsmeigtą žvilgsnį ir ėmiau spėlioti, ką apie mane galvoja. Dabar su juodu paltu ji
neatrodė taip klaikiai kaip tada, kai vilkėjo violetinę striukę. Nors plaukai vis tiek buvo rausvi ir
išsidraikę, bet atrodė tik šiek tiek netvarkingai, o ne kaip sprogimas dažų fabrike.

– Aš Dženina, – prisistatė ji.
– Aš Mori.
– Gražus vardas. Kieno tai sutrumpinimas?
– Morvenos.
Dženina nusijuokė.
– Sunkoka ištarti, ar ne? Jis velsietiškas?
– Taip. Reiškia lūžtančią bangą. – Iš tiesų, pažodžiui jis reiškia baltą jūrą, bet balta jūra ir yra
lūžtančios bangos putos.
Akimirką abi draugiškai stovėjome nežinodamos, ką dar pasakyti. Tada ji tarė:
– Ieškau dovanų Kalėdoms. Liko tik dvi savaitės.
– O aš dar nieko nenupirkau! – Staiga prisiminiau. – Perki visiems knygų?
– Daugumai iš mano šeimos jos nepatiktų, – pasakė ji. – Bet pamaniau, kad nupirksiu „Žemjūrės“
knygas Dianai po to, kai tiek daug apie jas kalbėjome praėjusį vakarą.
– Tu dar jų neturi? – nustebau.
– Ne, perskaičiau pasiėmusi iš vaikų bibliotekos, – tarė ji. – Be to, namie įvedžiau tokią taisyklę,
kad kiti negali liesti mano daiktų, todėl dabar nepradėsiu skolinti knygų, kai jau pagaliau įkaliau
jiems tai į galvas.
– Galėčiau savo tėvui nupirkti knygą, – pasakiau. – Tikrai turiu jam ką nors nupirkti. Bet nežinau,
ką jis jau turi.
– Kas jam patinka? – paklausė Dženina.
– O, fantastikos knygos, – atsakiau.
– Todėl ir tau jos pradėjo patikti?
– Ne. Su juo susipažinau tik visai neseniai, o jas skaitau jau visą amžinybę.
–  Neseniai susipažinai... – pradėjo sakyti ji, bet staiga nutilusi nusuko akis. Perkėlė krepšius į
kitą ranką, o kai vėl prabilo, balsas nuskambėjo apgaulingai kasdieniškai: – Ach, tai jie išsiskyrę?
– Taip, – tariau, nors iš tikrųjų skyrybų procesas vyksta tik dabar. Danielius pranyko nesukdamas

sau galvos dėl formalumų.
– Puiku, kad jam patinka mokslinė fantastika, – taktiškai pasakė Dženina.
–  Taip, turime apie ką pasikalbėti. Labai keista susipažinti su savo tėvu, kuris tau visiškai

svetimas. – Tai buvo pirmas kartas, kai su kuo nors apie tai kalbėjausi.
– Tikriausiai buvai labai maža.
– Dar kūdikis.
– Ir mano tėvai skiriasi, – labai tyliai pasakė ji, nusukusi akis į lentynas. – Siaubinga. Jie visą

laiką pykosi, dabar tėtis gyvena pas močiutę, o mama verkia į sriubą.
– Gal jie dar susitaikys, – nesmagiai tarstelėjau.
–  Aš irgi to tikiuosi. Tėtis sutiko pareiti namo Kalėdoms, ir tikiuosi, kad pabuvęs namuose,

pamatęs mus visus, jis supras, kad myli mamą, o ne Doriną.
– Kas ta Dorina?
–  Tai mergina, dirbanti prie benzino pompų jo automobilių remonto dirbtuvėse, – papasakojo

Dženina. – Ji jo draugė. Jai tik dvidešimt dveji.
–  Tikrai tikiuosi, kad jis nuspręs sugrįžti, – tariau. – Paklausyk, gal nori nueiti į gretimą

kepyklėlę ir ten išgerti arbatos? Galėsim po to sugrįžti ir nusipirkti knygų.
– Gerai, – sutiko Dženina.
Atsisėdome prie lango, kur visada sėdžiu. Šeštadienio rytais čia niekada nieko nebūna,

nesuprantu, kaip jie išsilaiko. Užsakiau arbatos ir medaus bandelių mums abiems, taip pat dvi
bandeles parsivežti į mokyklą, vieną man, kitą Diedrai rytojui.

– Kaip sužinojai apie knygų klubą? – paklausiau.
–  Pitas man apie jį papasakojo. Tai tas tamsiaplaukis vaikinukas, matei jį. Anksčiau jis lyg ir
buvo mano vaikinas, bet mes kaip ir išsiskyrėme ir dabar esame tik draugai. – Ji įsipylė sau arbatos ir
išmaišė cukrų.
– Tai dabar draugauji su kitu?
Dženina prunkštelėjo.
– Ką? Tu juokauji? Jis žemesnis už mane ir jam tik penkiolika. Jis dar tik ketvirtokas.
– O kiek tau metų? – paklausiau.
– Šešiolika. O tau?
–  Man penkiolika, normalioje vidurinėje mokykloje irgi būčiau ketvirtokė, bet Arlingherste tai
vadinama žemesniąja penkta klase. – Čiupinėjausi su arbata, maniškė buvo silpna, beveik tik karštas
vanduo. Tokia man visai patinka.
– Maniau, tu vyresnė, – nusistebėjo ji. – Kaip penkiolikmetė, esi perskaičiusi tikrai daug knygų.
– Daugiau beveik nieko neveikiu, tik skaitau, – tariau. – Tai Pitas tave sudomino fantastika?
– Taip, nors man visada patiko tokie dalykai. Jis man skolindavo knygų, na, ir dabar skolina, ir
atsivedė į knygų klubą. Mama sako, kad fantastika tik vaikams ir berniukams, bet ji visiškai neteisi.
Norėjau, kad ji perskaitytų „Kairiąją tamsos ranką“1, bet ji nelabai mėgsta skaityti, o jei jau skaito,
tai tik gražius meilės romanus. Kaip tik vieną tokį radau. Jis vadinasi „Varteliai“ 2. Jai labai patiks. –
Dženina atsiduso nuo šios minties.
– Kiek jūsų yra? – paklausiau.
–  Dovanas turiu nupirkti šešiolikai žmonių, – greitai atsakė ji. – Trims sesėms, mamai, tėtei,
keturiems seneliams, dviem tetom, vienam dėdei, keturiems pusbroliams, iš kurių vienas dar kūdikis.
Nupirkau jam meškiuką. O tu?
Truputį padvejojau.
– Šiais metais viskas kitaip. Seneliui, tetulei Tegei, kitai tetai, trims pusbroliams, savo tėvui ir jo

sesėms tikriausiai, nors nežinau, ką joms nupirkti.
– O mamai? – paklausė Džaneta.
– Jai nieko nepirksiu, – piktai pasakiau.
– Tikrai, štai kaip? – tarė ji, nors ir nesupratau, ką turėjo omenyje.
– Ach, dar yra Semas, – netikėtai prisiminiau ir jį. – Tik Semas žydas, todėl nežinau, ar jam per

Kalėdas dovanoti dovanų.
– O kas tas Semas? – pasidomėjo ji, kimšdama bandelę.
– Mano tėvo tėvas.
– Vadinas, tavo senelis.
– Lyg ir taip.
– Vadinas, ir tu žydė?
– Ne. Atrodo, jei nori būti žyde, tavo mama turi būti žydė.
– Nemanau, kad žydai švenčia Kalėdas. Tikriausiai būtų geriau padovanoti jam ką nors gražaus

jo gimtadienio proga, – patarė Dženina.
Linktelėjau.
–  Turėčiau ką nors nupirkti ir panelei Kerol, nes ji man labai gera, nuvežė į knygų klubą,

specialiai man užsako knygų.
– Tai su ja buvai atvažiavusi? Ji beveik nekalbėjo. Kas ji tokia?
–  Ji mūsų mokyklos bibliotekininkė. Tikriausiai daugiau su manimi nevažinės, aš atvažiuosiu

autobusu, o Gregas po to parveš namo.
Dženina kramtydama apgalvojo, ką pasakiau.
– Vadinasi, ir Gregui turi kažką nupirkti, – tarė ji. – Su juo bus nesunku. Jam patinka juodasis

šokoladas. Gali nupirkti jam „Black Magic“ ar kažką panašaus.
– Taip, bibliotekininkui knyga gal ir nelabai tinka, – pasakiau.
– Tas pats, kas ledų pardavėjui padovanoti ledų, – nusijuokė ji. – Tikriausiai ir panelei Kerol

turėtum nupirkti saldainių. Manyčiau, turi daug pinigų.
–  Taip, šiuo metu, – atsakiau ir tik tada supratau, ką pasakiusi. – Aš nesu – žinau, kad lankau

Arlingherstą, – bet tai nereiškia, kad esu turtinga. Atvirkščiai. Už mokslus moka mano tėvas, tiksliau,
jo seserys. Jos turtingos ir pasipūtusios, taip man atrodo. O mano pačios šeima yra iš pietų Velso, jie
visi mokytojai.

– Tai kodėl tetos atsiuntė tave į Arlingherstą?
–  Man kažkaip neatrodo, kad mano tėvo giminaitės yra mano šeima, – pasakiau. – Keistai
nuskambėjo, kai pavadinai jas mano tetomis arba Semą – seneliu. – Atsikandau bandelės ir pajutau,
kaip ant liežuvio išsiliejo medus. – Manyčiau, jos moka už mokslus tam, kad atsikratytų manimi. Jos
supranta, kad Danielius turi manimi pasirūpinti, o taip aš nesimaišysiu per dažnai joms po kojomis.
Bet jos nori, kad atvažiuočiau per Kalėdas, nesuprantu, kodėl. Galėčiau važiuoti pas tetulę Tegę, bet
jos nesutinka.
–  Niekad anksčiau nemaniau, kad internatinės mokyklos yra kaip sąvartynas, kur išvežamos
atliekos, – pareiškė ji, nusilaižiusi nuo lūpų medų.
– Būtent taip ir yra, – pritariau. – Aš nekenčiu tos mokyklos, bet neturiu kito pasirinkimo.
– Galėsi išeiti iš jos kitais metais, kai sueis šešiolika, – pasakė ji. – Galėsi susirasti darbą.
– Galvojau apie tai. Bet aš noriu mokytis universitete, o jei nebaigčiau mokyklos, negalėčiau į jį
įstoti.
Ji gūžtelėjo pečiais.
– Gali išsilaikyti baigiamuosius aukštesniojo lygio egzaminus mokydamasi vakariniame skyriuje

koledže. Taip daro Vimas.
– Kas tas Vimas? – paklausiau.
–  Tai tas ilgaplaukis šunsnukis, kuris sėdėjo priešais tave antradienio vakarą. Jį išmetė iš

mokyklos, mūsų mokyklos, Fitzelano. Dabar jis dirba ligoninėje ir mokosi koledže.
– Jis šunsnukis? – nusivylusi paklausiau. Jis buvo toks dailus, kad net nepagalvojau apie tokią

galimybę.
Ji pritildė balsą, nors šalia mūsų nieko nebuvo.
– Taip. Mačiau, kaip į jį žiūrėjai, sutinku, kad jis labai patrauk-lus, tačiau yra užkietėjęs niekšas.

Jį išmetė iš mokyklos, nes nuo jo pastojo viena panelė, ir kalbama, kad ji buvo priversta pasidaryti
abortą. Todėl ir nutraukiau ryšius su Pitu, nes jis vis tiek draugauja su Vimu, po viso to, ir jis sako,
kad tai buvo Rūtos kaltė. Toks tos mergaitės vardas – Rūta Breket.

– Kokia ji?
– Gan graži. Ne tokia protinga kaip Vimas, nesidomi poezija nei knygomis ar panašiais dalykais.
Nelabai gerai ją pažįstu. Bet tikrai žinau, kad kai mergina pastoja, tai nebūna vien jos vienos kaltė.
– Gerai sakai, – pritariau. Net nepastebėjau, kada suvalgiau savo bandelę. – Manau, labai gražiai
pasielgei, kad dėl to nutraukei santykius su Pitu.
– Mes vis dar draugai, – greitai pasakė ji. – Bet nenorėjau toliau būti jo mergina.
– Kiek Vimui metų? – paklausiau.
– Septyniolika. Jo gimtadienis kovą, tada jam sueis aštuoniolika. Geriau laikykis nuo jo atokiau.
– Taip ir darysiu. Nors jis, aišku, ir taip į mane nežiūrės, – pasakiau.
– Jis gali galvoti, jog tu nežinai. Nė viena tai žinanti panelė su juo nedraugauja. Be to, antradienį
jis į tave žiūrėjo. Tu visai neblogai atrodai. O jei dar šiek tiek pasiaugintum plaukus ir pasidažytum
blakstienas. Bet tik ne dėl Vimo!
Jau norėjau paerzinti ir ją, bet prisiminiau magiją ir ar tik nebūsiu netyčia viso to padariusi, kad
atsirastų vietos ir man. Medaus bandelė skrandyje apsunko it geležis ir aš negalėjau leng-vai,
paprastai kalbėti. Bet Dženina to nepastebėjo.
– Eime, padėsiu tau nupirkti dovanų, jei nori, – pasiūlė ji.
Mes sugrįžome į knygyną, po to pakilome kalva aukštyn į nedidelę krautuvėlę, kur nupirkau
skirtingų spalvų indiško šilko šalikėlių Antėjai, Dorotei ir Frederikai, chalatą su drakonu tetulei
Tegei, mažą žalvarinį drambliuką seneliui. Po to nuėjome į „BHS“ parduotuvę, kur Dženina padėjo
man nusipirkti liemenėlę, – ji apie tai daug nusimanė. Man nepatiko kai kurios iš jų su siūlėmis ir
nėriniais, bet radome paprastą sportinę liemenėlę be jokių pagražinimų. Juokinga, kad ji vadinama
sportine. Dženina nepaklausė manęs, kodėl vaikštau su lazdele, neužsiminė apie tai nė žodeliu, tarsi
viskas būtų normalu. Nežinau, ar ji taktiška, ar tai magija, ar ji paprasčiausiai nekreipė į tai dėmesio.
Turėjau paskubėti, kad suspėčiau į autobusą. Jame buvo ir Džilė, bet ji sėdėjo gale ir nei priėjo
prie manęs, nei užkalbino.
Nepaisant magijos, kurios jau nebepakeisi, – ir dėl to labai nerimauju – Dženina man patinka.
Jaučiausi tarsi namuose apsipirkinėčiau su drauge, tik dar geriau, nes ji perskaičiusi daugybę knygų,
kurias skaičiau ir aš. Ji taip pat norėtų padaryti įspūdį drakonui. Sakė, kad susitiksime knygų klube ir,
jei norėsiu, galėsime susitikti ir kitą šeštadienį, kad užbaigtume pirkti likusias kalėdines dovanas.
Kaip gera retkarčiais praleisti popietę su normaliu žmogumi, ne kokiu nors idiotu. Grįžusi į
bendrabutį, dėdama daiktus į savo užrakinamą spintelę, išgirdau chorą: „Nuoboda, Nuoboda, lepšė,
lepšė...“. Po to pamačiau išbėgančią Diedrą, užsidengusią rankomis veidą.
Žinoma, nusekiau jai iš paskos, nors ir negalėjau nelyginti jos su Dženina.
Kaip gaila, kad Vimas šunsnukis.

1Le Gvin „The Left Hand of Darkness“ – 1969 m. mokslinės fantastikos romanas, vienas iš pirmųjų kūrinių apie moterų
vaidmenį visuomenėje.

2Mackenzie Ford „The Kissing Gates“ – romanas apie meilės trikampį tarp dviejų draugų, Anglijos ir Vokietijos kareivių, ir jų
mylimos moters.

Sekmadienis, 1979 metų gruodžio 9 d.

Jei bažnyčia... jei religija... Jėzus, Aslanas... bet nemanau, kad taip yra. Iš dalies tai tiesa, bet tik
dalinai, ne tiesiogiai. Taip man niekas nepadės. Antraip būčiau galėjusi nueiti pas vikarą ir pasakyti
jam: „Kunige Praisai, darykite ką nors su mano mama!“ Ir jis nebūtų atsakęs: „Ė... kaip? Ką sakei? Tu
Maurina, ar ne? O gal tu ta kita? Kaip sekasi tavo močiutei?“ Jis būtų pasiėmęs savo lazdą, ne, jis
neturi vyskupo lazdos, nes jis dar ne vyskupas, bet gal būtų pasičiupęs kokią nors bažnyčios seniūno
lazdą ir nuėjęs varyti iš jos demonų. Vis dėlto sunku tai įsivaizduoti.

Man kilo kita, dar blogesnė mintis apie magiją. O jeigu viskas, ką aš darau, sakau, rašau,
absoliučiai viskas, kas susiję su manimi (taip pat ir su Mora), buvo valdoma magijos, kurią vėliau,
ateityje kas nors panaudos? Blogiausia būtų, jei tas kas nors būtų mano mama, nors nemanau, kad taip
galėtų būti, nes mes padarėme daugybę dalykų tam, kad ją sustabdytume. Bet jeigu tai būtų kas nors iš
ateities, kurioje ji būtų laimėjusi ir tapusi Tamsiąja karaliene Liza, ir jie kerėjo tam, kad priverstų
mus pasipriešinti jai, kad pasaulis būtų geresnis? Ką gi, labai dėl to nepykstu, bet man nepatinka
mintis, jog galiu būti valdoma kaip marionetė, kaip kad nenorėčiau šitaip valdyti ir kitų žmonių.

Parašiau seneliui ir tetulei Tegei ir pranešiau, kad negalėsiu pas juos atvykti per Kalėdas, bet
atvažiuosiu po antros Kalėdų dienos, nes tik tada vėl važinės traukiniai. Parašiau ir Danieliui,
papasakojau jam apie knygų klubą ir tai, ką visi kalbėjo.

Pirmadienis, 1979 metų gruodžio 10 d.

Egzaminai. Chemija šįryt ir anglų kalba bei literatūra po pietų. Bibliotekai laiko liko mažiau,
rašau tai pamokų ruošimo metu. Kažkaip buvau lyg ir pamiršusi egzaminus, nors, tikriau sakant,
žinojau apie juos ir ruošiausi, bet viskas atrodė kažkaip tolima. Tiek to. Chemijos formulę ar kokią
nors sapalionę apie Dikensą galiu parašyti ir pusiau miegodama.

Antradienis, 1979 metų gruodžio 11 d.

Egzaminai. Matematika ir prancūzų kalba.

Trečiadienis, 1979 metų gruodžio 12 d.

Taigi praėjusį vakarą parodžiau leidimus, pasirašiau, jog važiuoju į knygų klubą, ir autobusu
nuvykau į miestą. Buvo keista sutemus kažkur važiuoti vienai. Autobuse sėdėjo tik du kiti žmonės:
apkūni moteris žaliu paltu ir senas vyriškis su berete. Paprastai, kai važiuoju, autobusas būna
sausakimšas mokinių iš Arlinghersto. Jaučiausi pernelyg pastebima su savo uniforma ir kvaila kepure.
Atvykau truputėlį vėliau nei praėjusį kartą, bet diskusijos dar nebuvo prasidėjusios. Dženina pasirodė
netrukus po manęs ir mes atsisėdome drauge. Prie mūsų taip pat prisijungė ir atėję vaikinai, Pitas su
Hjugu.

Susirinko visi praėjusį antradienį buvę žmonės, išskyrus Vimą. Kažkodėl tikėjausi, kad pavėluos,
bet jis nepasirodė visai.

Susirinkimą vedė Brajanas. Jis daugiausia norėjo kalbėtis apie tai, kiek neįtikėtinai daug knygų
yra parašęs Silverbergas, – na, taip, tikrai. Bet pripažinkime – kai kurios iš jų labai nuobodžios. Nors
skaityti vis tiek smagu, bet negalima rimtai lyginti „Teros posūnių“1 su „Vidine mirtimi“. Hjugas
anksčiau nebuvo skaitęs nė vienos Silverbergo knygos, bet prieš šį susitikimą perskaitė „Aukštyn į
praeitį“ bei „Kelionę į Kentauro Alfą“2.

– Jūs vis sakote: „Turėjote perskaityti šią, turėjote perskaityti aną“, bet perskaičiau tik tai, kas
buvo bibliotekos lentynoje, – pasakė jis. – Ir iš to, ką joje radau, nemanau, kad varginsiuosi skaityti
kitas.

O man patinka „Aukštyn į praeitį“. Jaučiu silpnybę kelionėms laiku. Viena pirmųjų mano
perskaitytų mokslinės fantastikos knygų buvo apie keliones laiku – Polo Andersono „Laiko sargyba“.
(Galima kai ką pridurti ir apie abėcėlinę tvarką.) Bet vis tiek supratau, ką jis turėjo omenyje. Visi
sutiko, jog Silverbergas labai įvairialypis. Žmonės aptarinėjo, kokios geriausios jo knygos, tada
Keitas paminėjo „Vidinį pasaulį“3 ir mes ilgiausiai diskutavome apie gyventojų perteklių, apie
„Stovėjimą Zanzibare“ bei „Padarykit vietos! Padarykit vietos!“4, ir ar per didelis žmonių skaičius iš
tikrųjų yra problema bei kas labiau tikėtina: ar Brunerio požiūris, jog tai kažkas siaubingo, ar
Silverbergo vizija, jog žmonija išmoks su tuo gyventi. Buvo fantastiška! Brajanui nepavyko sugrąžinti
mūsų prie pagrindinės temos, kaip praėjusią savaitę padarė Harieta, o juokingiausia tai, jog pati
Harieta dažniausiai ir nuklysdavo nuo temos.

Aš stengiausi nekalbėti labai daug, bet tikriausiai ir vėl nepavyko.
–  Ar norėsime susitikti kitą savaitę? – paklausė Gregas. – Ar geriau atidėti susitikimą po
Kalėdų?
– Turėtume susitikti, bet gal reikėtų pasirinkti kalėdinę temą? – pasiūlė Harieta.
– Mokslinė fantastika kalėdine tema? – nustebo Gregas. – Argi tokios yra?
– Yra „Kylanti tamsa“5, – tarė Hjugas. – Tai fantastikos knyga vaikams, bet joje kalbama apie
Kalėdas.
– Gerai, gal norėsi vesti apie ją diskusiją? – paklausė Gregas.
Visi sužiuro į Hjugą ir tą akimirką aš supratau, jog visi žvelgė į jį rimtai, ne kaip į kokį
penkiolikmetį. Jie ne tik leisdavo jam ateiti į susitikimus, bet ir patikėjo vedančiojo pareigas. Taip
pat jie elgiasi ir su manimi, nežiūri į mane kaip į įžymią šokančią mešką, bet klausosi to, ką sakau.
– Nežinau, ar pakaks medžiagos diskusijai visam vakarui, – atsakė Hjugas. – Bet ta tema yra ir
daugiau knygų.
– Jei anksti pritrūktume temų pokalbiui, visada galime patraukti į aludę, – tarė Harieta.

–  Manau, gera mintis. Mes nekalbėjome apie fantastikos knygas vaikams nuo tada, kai
išnagrinėjome „Narniją“, – pasakė Gregas.

– Manyčiau, jose taip pat minimas Kalėdų senelis, – įsiterpiau, ir visi sudejavo.
– Tai pats blogiausias dalykas tose knygose, – pasakė Keitas.
–  Tolkienas negalėjo to pakęsti, – pridūrė kitas, žemas tamsiaplaukis vyras. – Jis sakė, jog tai
nenuoseklu. Kalėdų senelis, Bakchas, internatinės mokyklos ir viskas sumaišyta lyg Kalėdiniame
pudinge su razinomis ir cukatomis, o kartais galima net išsilaužti dantį į pusę šilingo.
Aš ėmiau juoktis kartu su visais, o paskui atėjo metas važiuoti namo.
Maniau, kad truputėlį drovėsiuosi būdama viena su Gregu, bet nebuvo nieko panašaus. Mes
kalbėjomės apie „Vidinę mirtį“, kurios kaip reikiant neaptarėme susitikimo metu. Gregas sakė, jog
įspūdinga, kaip Silverbergas sugeba paimti kokią nors idėją, kuri kitiems žmonėms atrodo kaip
palaima, ir paversti ją prakeiksmu.

1Robert Silverberg „Stepsons of Terra“ – 1958 m. mokslinės fantastikos romanas apie keliones laiku.
2„Voyage to Alpha Centauri“ – pirmoji publikuota autoriaus knyga, dar žinoma pavadinimu „Revolt on Alpha C“.
3„The World Inside“ – 1971 m. publikuotas mokslinės fantastikos romanas apie gyvenimą Žemėje 2381 m.
4Harry Harrison „Make Room! Make Room!“ – 1966 m. romanas apie nevaldomą žmonių populiacijos augimą ir jo pasekmes.
5Harry Harrison „Make Room! Make Room!“ – 1966 m. romanas apie nevaldomą žmonių populiacijos augimą ir jo pasekmes.

Penktadienis, 1979 metų gruodžio 14 d.
Egzaminai, taip pat ir trečiadienį, ir vakar. Tik šiandien baigiau rašyti apie antradienio vakarą.

Šeštadienis, 1979 metų gruodžio 15 d.

Susitikome su Dženina, kaip ir buvome sutarusios. Su ja buvo ir Hjugas. Iš pradžių jis šiek tiek
drovėjosi. Be savo violetinės striukės jis daug panašesnis į žmogų. Gaila, kad aš negaliu
šeštadieniais dėvėti savo drabužių. Arba visą laiką. Septynias dienas per savaitę nešiojant uniformą
pradedi jaustis kaip kalėjime.

– Tikiuosi, tu neprieštarausi, kad eisiu su jumis, – pasakė Hjugas lyg iš knygos, tarytum būtų ilgai
tai repetavęs.

Dženina, Hjugas, Pitas, Gregas ir visi kiti, lankantys knygų klubą, išskyrus Harietą, kalba vietine
tarme. Šropšyro tarsena nėra labai graži, bet mielesnė už mokykloje paplitusį snobišką tarimą, kurio
esu priversta visą laiką klausytis.

– Visai ne, – atsakiau. – Nors mes tik eisime apsipirkti.
Bibliotekoje manęs laukė šešios knygos, visos sunkios kietais viršeliais, ir tai buvo gan nepatogu,
turint omenyje, kad daug vaikščiosime. Negalėjau jų palikti ir pasiimti vėliau, nes biblioteka užsidaro
vidurdienį. Atsidususi susidėjau jas į krepšį, o tada Hjugas pasisiūlė jį panešti.
– Ne, – nemandagiai burbtelėjau, stipriai sugniaužusi krepšį rankoje. – Aš visada pati nešiojuosi
savo krepšį, jis mano, be jo jaučiuosi nejaukiai, – paaiškinau.
Dženina skersomis pašnairavo į mane.
– O jeigu Hjugas paneštų tik tavo bibliotekos knygas parduotuvės maišelyje? – paklausė ji.
– Gerai, – tariau. – Tai yra, būtų labai malonu iš tavo pusės, Hjugai.
Hjugas išraudo. Jo plaukai smėlio spalvos ir jis strazdanotas, todėl labai matosi, kai nurausta.
Mes su Dženina apsimetėme, kad to nepastebėjome. Perdėjau knygas į Dženinos duotą pirkinių
maišelį ir Hjugas nešiojosi jį tarytum jis svertų it pūkelis, o ne pusę tonos. Nusileidome kalva žemyn
iki knygyno, beveik nesąmoningai, lyg mūsų kojos pačios būtų ten nunešusios. Taip jiems ir pasakiau.
– Knygotropai, – tarė Hjugas. – Kaip saulėgrąžos yra heliotropai, nes jos natūraliai sukasi kartu
su saule. Taip mes net nesusimąstydami sukame knygyno link.
Knygyne nupirkau „Krislą Dievo aky“1 Danieliui. Nežinau, ar jis tokios neturi, bet ir pati noriu ją
paskaityti. Norėjau nusipirkti „Kylančią tamsą“, kad galėčiau perskaityti iki antradienio, bet Dženina
pasiūlė paskolinti man savo egzempliorių. Paskui nuėję į kepyklėlę valgėme bandelių, bet šį kartą
nekalbėjome apie asmeninius dalykus, tikriausiai todėl, kad kartu buvo Hjugas. Kalbėjomės apie
vaikiškų knygų skaitymą, nors jau nebesame vaikai, ir ką apie tai sakė Luisas su Tolkienu, ir kaip
Hjugas susigėdo, paminėjęs vieną tokių knygų antradienio vakarą, ir jo nuostabą, kai Gregui tai
pasirodė puiki mintis.
– Tu pirmą kartą vesi diskusiją? – paklausiau jo.
– Taip. Bet Pitas tai jau darė du kartus, Dženina kartą ir Vimas keletą kartų.
– Apie ką tu kalbėjai? – paklausiau Dženinos.
– Apie Perno knygas2. Ar žinojai, kad netrukus pasirodys trečioji knyga? Ji vadinsis „Baltasis
drakonas“. Negaliu sulaukti, kada ji bus išleista.
– Tau jos patinka? – paklausiau Hjugo.
Jis pasijuto nejaukiai.
– Na taip, lyg ir, – atsakė. – Kai kurie dalykai man atrodė nemalonūs, ypač „Drakono klajonėse“.
Nors man patinka jų pasaulis ir drakonai.
– Tikriausiai tokios knygos labiau patinka mergaitėms, – tariau.
– Ne, Pitui jos labai patiko, – paprieštaravo Dženina. Ji maišė arbatą, nors maišyti jau nereikėjo.

– Turėtumėt susitaikyti, – pasakė Hjugas. – Kvaila išsiskirti vien dėl to, ką Vimas padarė, o gal
ir ne.

– O, jis tikrai padarė, – atšovė Dženina.
– Mes visko nežinome, – paprieštaravo Hjugas. – Vimas atsisako apie tai kalbėti, taigi girdėjome
tik Rūtos istorijos pusę, ir tai ne iš jos pačios, o iškraipytus žodžius to, ką ji tariamai papasakojo
Andrėjai. Tai tik nuogirdos. Tu su Pitu...
Dženina atrodė labai supykusi, todėl įsikišau aš:
– O apie kokias knygas kalbėjo Pitas? Tai yra, kai vedė diskusiją?
– Apie Flandrį3 ir Lario Niveno knygas, – atsakė Dženina.
– O Vimas kalbėjo apie Diką ir Delanį, – pridūrė Hjugas.
Delanį! Jie jau kalbėjo apie Delanį be manęs ir, žinoma, pokalbį vedė Vimas.
–  Manau, geriau, kai aptariame vieną knygą arba tą pačią knygų seriją. Tada galima prieš
susitikimą jas perskaityti, kad neatsidurtum tokioje padėtyje, kaip buvo su Hjugu praėjusią savaitę, –
pareiškė Dženina.
Hjugas papurtė galvą.
– Iš dalies sutinku, taip daug paprasčiau ir kryptinga, bet įdomu ir aptarti visas to paties autoriaus
knygas. Vieniems geriau taip, kitiems kitaip.
Diedrai nupirkau muilo, šampūno ir pūkuotos plaušinės rinkinį „Boots“ parduotuvėje. Jie visi
buvo suderinti, raktažolės geltonumo spalvos ir perrišti kaspinėliu. Nežinau, ar ji man ką nors
padovanos, bet jai labai prastai sekėsi per egzaminus, o tai naudingi dalykėliai. „Woolworths“
apžiūrėjau „Black Magic“ šokoladinius saldainius, bet Gregui su panele Kerol nusprendžiau nupirkti
„Thortons Continental“ dėžučių. Jos atrodo daug gražiau. Nupirkau maišelį irisų Semui, jeigu netyčia
jį pamatysiu. Jei ne, nesiųsiu jam, o atiduosiu seneliui kartu su drambliu.
Tada nuėjome į Dženinos namus. Tai buvo įprastas nedidelis namukas, kokiame ir galima tikėtis,
jog gyvens kažkas, kieno tėvas turi automobilių remonto dirbtuves. Jis buvo šiuolaikiškas, išorinė
apdaila – cemento skiedinys su žvirgždu, priekyje augo dekoratyvinė pievelė su nedideliu medeliu
viduryje. Vienintelis neįprastas dalykas lauke buvo tik elfas, atsirėmęs į medelį. Jis buvo panašus į
šunį, tik su sparnais. Beveik įžūliai pažvelgęs į mane, elfas pranyko. Kiti, regis, jo
nepastebėjo.Viduje svetainė atrodė labai užgriozdinta ir pilna seserų, nors jų tik trys. Jos žaidė su
Barbėmis ir buvo užėmusios visą sofą bei abi kėdes. Bufete ir ant židinio atbrailos buvo prikrauta
daugybė puošmenų. Jos mama buvo virtuvėje, kuri taip pat buvo apkrauta daiktais ir labai
netvarkinga.
– Veduosi Mori su Hjugu viršun į savo kambarį, gerai? – pasakė Dženina.
– Gerai, – atsakė mama net nepakėlusi akių nuo lyginimo lentos. Jos rausvi plaukai buvo ilgi ir
tiesūs, ne tokie, kaip į visas puses išsidraikęs Dženinos krūmas. Sesių plaukai taip pat rausvos
spalvos.
Užlipome viršun. Ant Dženinos durų kabo perspėjimas: „Privatu, atsitrauk, taip – tu!“ Ji atidarė ir
palaikė jas mums, lyg norėdama parodyti, jog mums tai netaikoma. Jos kambarys buvo visiška
priešingybė visam likusiam namui. Visų kitų kambarių sienos buvo išklijuotos ryškių spalvų tapetais;
čia sienos buvo išdažytos šviesiai žalsva spalva. Nebuvo jokių papuošimų nei žaislų, tik lova su
vienu nublukusiu beakiu žaisliniu šuniuku ir knygų lentyna, kurioje knygos buvo išrikiuotos griežta
abėcėlės tvarka. Kambaryje stovėjo tik viena kėdė medine stačia atkalte, nudažyta tamsesne nei sienų
žalia spalva. Tokios pat spalvos buvo ir grindjuostės. Ant lango kabojo panašios spalvos žaliuzės.
Ant labai mažo staliuko prie lovos rizikingai balansavo didžiulė juoda rašomoji mašinėlė.
– Pati viską padarei? – paklausiau.

–  Žinoma, – tarė Dženina, atsisėdusi ant lovos. Hjugas pasiėmė kėdę, o aš kiek padvejojusi
prisėdau šalia jos ant lovos. – Iš tiesų tai tėtė padėjo dažyti, bet viską sumaniau aš. Norėjau ko nors
kitokio.

– Ir aš norėčiau turėti tokį kambarį, – pasakiau. Aš ir turiu, tik ne žalią. Bet labiausiai norėčiau
tokio medinėmis plokštėmis apmušto darbo kambario kaip Danieliaus.

– Gerai, kai gali užsidaryti duris ir nieko neįsileisti vidun, – tarė Dženina.
– Tikrai, – pritariau.
– Tu miegi bendrabučio kambaryje? – paklausė ji.
–  Taip, bet vidurnaktį mes nekeliame jokių puotų ar ko nors panašiai linksmo, kaip galbūt kur
nors skaitei.
– Aš dalinuosi kambariu su broliu, – pasakė Hjugas.
– Ką jis veikia?
– Jis pamišęs dėl „Manchester United“. Taigi pusė jo kambario užversta futbolo daiktais, o mano
– knygomis. – Hjugas lyg ir susigėdo tai sakydamas.
Pašokusi Dženina surado man „Kylančią tamsą“, ir jie su Hjugu pradėjo ginčytis, ar man vertėtų
perskaityti visą jų seriją, o gal jos mane atbaidytų, nes pati pirmoji knyga yra šiek tiek vaikiška.
Hjugas nemanė, kad nuo šiandien iki antradienio vakaro sugebėčiau perskaityti penkias knygas.
–  Perskaitysiu, – pasakiau. – Aš nieko daugiau ir neveikiu, tik ruošiu pamokas ir skaitau.
Arlingherste daugiausia dėmesio skiriama sportui, o aš, aišku, negaliu sportuoti. Todėl visą tą laiką
praleidžiu bibliotekoje skaitydama. Paprastai kiekvieną dieną turiu ne vieną valandą laisvo laiko.
Nors šią savaitę neturėjau, nes buvo egzaminai, bet jie jau baigėsi, taigi viskas sugrįš į senas vėžes.
– Šiek tiek kvaila, kad tokiomis aplinkybėmis šeima tave atsiuntė į Arlingherstą, – tarė Hjugas.
– Taip, tikrai, – patvirtinau.
– O kas tavo kojai? – paklausė jis.
Paprastai negaliu pakęsti šio klausimo, bet kai jis taip paklausė – tiesiog išplaukė pokalbio
vidury, – tarsi jam tai neypatingai rūpėtų, panašiai kaip Dženina paklausė, ar miegu bendrabutyje, aš
nesusinervinau.
– Automobilio avarija, – atsakiau. – Klubas ir dubens kaulai buvo sumaitoti. Dabar jau nėra taip
blogai. Neskauda visą laiką.
– Tu pasveiksi? – pasiteiravo Hjugas.
Turėjau atsakyti, kad ne, arba jog tikiuosi, kad man pagerės, bet iš akių visai netikėtai ištryško
deginančios ašaros, ir aš prisidengiau veidą popierine nosinaite. Dženina ėmė bėgioti aplink ir
pakeitė pokalbio temą, o po to atėjo laikas važiuoti namo.
Hjugas palydėjo mane iki autobuso stotelės, jis vis dar nešė mano knygas. Dar turėjau krepšius su
pirkiniais ir Siuzanos Kuper knygas, kurias paskolino Dženina.
– Apie Vimą, – tarė jis, mums užsukus už kampo prie „KwikSave“.
Klausiamai pažvelgiau į jį. Man skaudėjo koją – Dženinos lova buvo per žema, kad galėčiau
patogiai sėdėti, o kai bandžiau atsistoti, susitrenkiau ją.
–  Mes nežinome, kas nutiko. Vimas niekada nieko nepaaiškino. Jis griežtai atsisakė apie tai
kalbėti. Matau, kad žmonės jį smerkia, tai mažas miestelis. Reputacija yra keistas dalykas. Tai
panašu, kaip duoti šuniui negražų vardą ir dėl to paskui jį pakarti. Žinai, kad jį išmetė iš mokyklos?
– Žinau, jis mokosi vakarinėje mokykloje. Dženina man pasakojo.
–  Dženina. Dženina mano, kad feministiška yra visada tikėti moterimi. Bet aš manau, jog tai
reiškia, kad su visais visada reikia stengtis elgtis vienodai. Aš nežinau, kas ten nutiko. Bet suprantu,
jog nežinau. Ir tikrai žinau viena: Vimui dėl to kilo daugybė problemų. – Hjugas atrodė labai rimtas.

Jis žemesnis už mane ir truputėlį apkūnokas, be to, jo veidas visas strazdanotas, todėl jį nesunku
palaikyti vaiku ar klounu, bet jis visai ne toks.

–  Kodėl tau tai rūpi? – paklausiau. Mes jau buvome beveik prie stotelės, bet autobusas dar
nesirodė. Aplink grumdėsi visa krūva Arlinghersto mergaičių. Hjugas atsisėdo ant tvorelės, aš irgi
atsirėmiau į ją.

– Vimas išgelbėjo man gyvybę, – tyliai atsakė jis. – Na, bent jau sveiką protą. Jis sustabdė mane
mušusių berniukų gaują, o po to nenuėjo sau, bet pasiliko ir pasikalbėjo su manimi. Paskolino man
„Galaktikos pilietį“. Man tada buvo dvylika, o jam penkiolika, bet jis elgėsi su manimi kaip su
normaliu žmogumi, o ne snargliuota nosine. Manau, jis nusipelno, kad kas nors juo tikėtų.

– Ir nesvarbu, ką padarė Rūtai?
– Ne, ne tai, bet bent jau kol sužinosime, ką jis iš tikrųjų padarė. – Hjugas gūžtelėjo pečiais ir vėl
nuraudo. – Jei tai ką nors reiškia, manyčiau, jie tai darė abipusiu sutikimu. Jie abu nepasirūpino
apsauga, Rūta pastojo ir supanikavo. Dėl to nereikėtų kurio nors vieno pasmerkti pragaro kančioms.
Nežinojau, ką sakyti. Mano tėvas buvo priverstas vesti mamą, nes ji pastojo, ir pažiūrėkit, kuo
viskas baigėsi. Laimei, iš už kampo pasirodė autobusas ir išgelbėjo mane nuo atsakymų. Paėmiau iš
Hjugo maišelį ir nuėjau į eilę.
– Susitiksime antradienį, – pasakiau lipdama į autobusą.
Džilė lipo priešais mane. Atsigręžusi ji apdovanojo mane paniekos kupinu žvilgsniu.

1Larry Niven ir Jerry Pournelle „The Mote in God‘s Eye“ – 1974 m. romanas apie pirmąjį žmonių ir ateivių susidūrimą.

2Anne McCaffrey knygų serija.

3Poulo Andersono veikėjas Dominykas Flandris.

Sekmadienis, 1979 metų gruodžio 16 d.

Jei tik negalvoju, kad jie marionetės, labai smagiai su jais leidžiu laiką. Vakar apie tai visai
negalvojau. Neprisiminiau to, ką padariau, visos tos magijos, ir elgiausi taip, tarsi jie abu visiškai
natūraliai būtų iš mano karaso.

Bet šiandien, kai tai prisiminiau, jau negaliu galvoti kitaip.
Kai buvome mažos, tetulė Lilijana kartą nupirko mums kalbančią lėlę. Ji buvo vardu Rožytė,
tokios lėlės tuo metu norėdavo visos mergaitės. Kai ją paguldydavai, jos akys užsimerkdavo ir
atsimerkdavo, kai vėl pakeldavai. Veidas buvo nuobodžiai dailus, neasmeniškas, o balta suknelė
buvo papuošta rožės žiedų marginiu. Rausvus jos batelius galėjai apauti ir vėl numauti, o auksinius
plaukus iš tikrųjų galėjai šukuoti. Jos krūtinėje buvo virvutė, kurią patraukus ji prabildavo. Mokėjo
pasakyti du dalykus: „Labas, mano vardas Rožytė“ ir „Pažaiskime mokyklą!“ Jei traukdavome virvutę
lėtai, ji tai ištardavo žemu balsu, o jei labai greitai – cypdavo.
Bėda su Rožyte ir jos kalbėjimu buvo ta, kad kitos lėlės galėdavo apsimesti kalbančios, ir tai
buvo daug geriau. Mūsų lėlės (dažniausiai turėjusios kokį nors trūkumą: tai vieną ranką, tai vieną
koją, arba būdavo į žmones panašūs gyvūnai) patirdavo įspūdingų nuotykių, išgyvendavo po
branduolinių sprogimų, gelbėdavo drakonus nuo piktų princesių. Išklerusi senoji Pipa su viena ranka
ir susivėlusiais plaukais (Mora juos nukirpo, kai buvo persirengusi kareiviu) galėdavo atsistojusi
atvirai nepaklusti ir prisiekti atkeršyti piktajam Visagaliui Šuniui (tas žaislinis šuo turėjo ūsus,
kuriuos galėdavome susukti, todėl jam dažnai tekdavo blogiukų vaidmenys), o Rožytė negalėjo
varžytis su kitom lėlėm, nes mokėjo pasakyti tik „Pažaiskime mokyklą!“
Nenoriu tokio karaso kaip Rožytė.
Tai yra, nenoriu karaso kaip Pipa, Šuo, Jaunėlis ir visi kiti žaislai, taigi tai nelabai geras
palyginimas. (Savo žaislų aš nepasiilgstu, dabar nežaisčiau su jais. Man jau penkiolika. Bet vaikystės
pasiilgstu.) Jaunėlis buvo plastikinis berniukas ant motociklo, vienas iš vos kelių mūsų vyriškos
giminės žaislų. Jis gavo vardą pagal Vordo Moro apsakymą „Lotas“ 1. Maniau, kad labai drąsu ir
amerikietiška suteikti jam tokį keistą vardą be balsių2. Tardavome jį „Džrr“. Kai sužinojau, ką jo
vardas reiškia iš tikrųjų, jaučiausi visiškai pažeminta net keletą minučių.
Kai Hjugas užsiminė, jog Vimas vedė diskusiją apie Delanį, pati pirma mano mintis buvo tokia,
jog galėčiau ir vėl panaudoti magiją, kad viso to dar nebūtų nutikę. Neužrašiau to vakar, nes man
buvo gėda. Norėčiau pasitelkti magiją ir padaryti taip, kad jie dar nebūtų apie tai kalbėję ir aš
galėčiau dalyvauti toje diskusijoje. Aišku, to nepadariau, iš tikrųjų nebūčiau dariusi, bet tokia mintis
šmėkštelėjo. Jei taip pasielgčiau, paversčiau juos Rožytėmis. Be to, rizikuočiau tuo, kas nutiko
Džordžui Orui, nes tai, kas įvyko iki šiol, galėjo būti mano burtų rezultatas arba ne. Negalėjau to
gerai suprasti. Galbūt viskas vis tiek būtų įvykę. Jeigu aš neegzistuočiau arba būčiau mirusi kartu su
Mora, jie vis tiek jau būtų diskutavę apie Delanį. Galbūt magija man tik padėjo pamatyti jau
egzistuojančią žmonių grupelę ir surasti ją. Negaliu tiksliai pasakyti. Ir niekada negalėsiu. Toji
ginčytina magija. Jei vis tiktai mano kerai pavyko, vadinasi, aš su jais iš tikrųjų elgiuosi kaip su
Rožyte: traukau už virvutės, kad jie sakytų tai, ką noriu girdėti. Aišku, jeigu man pavyko. Bet manau,
kad ne, nes, kaip sakė Gloris, per daug žmonių sukuria per didelį svorį ir tada neįmanoma pakeisti to,
kas jau įvyko.
Bet tokia mintis buvo šmėstelėjusi.
Nenoriu būti bloga, tikrai nenoriu. Blogiausia, ką ji man galėtų padaryti, tai paversti panašia į
save. Todėl ir pabėgau. Todėl geriau jau būti vaikų namuose arba čia.

Taigi aš iškilmingai prisiekiu atsižadėti magijos savo naudai, išskyrus siekiant apsisaugoti nuo
skriaudos.

Morgana Reičelė Felps Markova, 1979 metų gruodžio 16 diena.

1Ward Moore „Lot“ – 1903-1978 m. gyvenusio amerikiečių autoriaus (tikrasis vardas – Joseph Ward Moore) apsakymas,
pasižymintis gausybe aliuzijų į Bibliją.
2Jaunėlis angl. – Jr. (Junior).

Pirmadienis, 1979 metų gruodžio 17 d.

Nė nenumaniau, kad pasibaigus egzaminams ši savaitė bus paskirta pramogoms.
Per anglų kalbos pamoką su Diedra žaidėme žodžių loto. Laimėjau prieš ją 600 taškų, bet man
nebuvo linksma. Būtų įdomu pažaisti su tokiu, kuris moka taisyklingai rašyti ir apskritai žino daug
žodžių. Sudėliojau „torką“ – keltų vėrinį. Ji nedrąsiai pasakė, jog turėčiau rašyti „tortą“. Tada
žaidėme gyvačių ir kopėčių žaidimą, kurį laimėjo ji.
Be šių žaidimų beveik visą dieną skaičiau, dažniausiai vidury tikro pragaro.
Skaitau „Pilkąjį karalių“1.
Pati geriausia vieta „Kylančioje tamsoje“ yra Kalėdų metas, kai Vilis pradeda kerėti bažnyčioje,
o pastorius paklausia apie stebuklingus kryžius. Jie atsako, jog jie buvo prieš Kristų, o jis pasako:
„Bet ne prieš Dievą.“ Magija aprašyta gan gerai, bet tradiciškai, kaip kova tarp Tamsos ir Šviesos.
Sužinai apie ją iš grimuaro, magijos vadovėlio, ir tada jau gali skraidyti, keliauti laiku bei daryti, ką
nori. Nepanašu į tikrąją magiją, per daug paprasta. Vaikiškose knygose magija labai paprasta –
viskas tik juoda arba balta, tik, žinoma, Tolkieno kūriniuose viskas daug sudėtingiau. Tas sakinys
„Bet ne prieš Dievą“ privertė mane susimąstyti.

1Susan Cooper „The Grey King“ – ketvirtoji iš penkių rašytojos serijos „The Dark is Rising“ knygų.

Antradienis, 1979 metų gruodžio 18 d.

1979 metų žiemos semestro egzaminų rezultatai
Chemija: 96% – 2 vieta
Anglų literatūra: 94% – 1 vieta
Anglų kalba: 92% – 1 vieta
Istorija: 91% – 1 vieta
Fizika: 89% – 1 vieta
Religinis ugdymas: 89% – 1 vieta
Lotynų kalba: 82% – 1 vieta
Prancūzų kalba: 79% – 2 vieta
Matematika: 54% – 19 vieta
Kūno kultūra: atleista
Sportiniai žaidimai: atleista
Šokiai: atleista
Vidurkis: 85% – 3 vieta

Mano smegenys tiesiog nesukurtos matematikai, visiškai ne. Bet bent jau išlaikiau egzaminą.
Bijojau, kad už kūno kultūrą, sportinius žaidimus bei šokius jie parašys man nulius ir įskaičiuos juos į
vidurkį. Džilė aplenkė mane chemijoje. Gerai. O Klodina aplenkė prancūzų kalboje, nors tai visai
nestebina, nes jos mama prancūzė. Jos tarimas puikus, nė viena iš mūsų nesugebame taip kalbėti. Jie
turėtų leisti Klodinai mus mokyti prancūzų kalbos. Matematika nusodino mane labiau, nei tikėjausi,
todėl Klodina ir Karena mane aplenkė. Bet apskritai pasirodžiau gerai.

Norėčiau šiuos rezultatus parodyti močiutei. Senelis apsidžiaugs. Manau, visi džiaugsis, bet tai ne
tas pat.

Šįryt gavau laišką nuo tetulės Tegės. Ji iš tikrųjų labai nusiminė, jog negrįšiu namo per Kalėdas.
Aš jau sakiau, kad tai ne mano kaltė. Norėčiau pas juos nuvažiuoti.

Pamačiusi savo įvertinimus, Diedra išbėgo iš kambario. Nujaučiu, kad jie klaikiai prasti. Šegė
ketvirta. Ji teikėsi man pasakyti: „Sveikinu“, ir tai buvo pirmi per visą amžinybę jos man ištarti
žodžiai.

Trečiadienis, 1979 metų gruodžio 19 d.

Vakarykštis susitikimas buvo žavus. Susirinko visi. Hjugas labai gerai vedė diskusiją, vis
mandagiai sugrąžindamas prie pagrindinės pokalbio temos, kai kiti nuklysdavo į lankas. Puikiai
pasikalbėjome apie sezoninę knygų prigimtį ir konkrečią jų veiksmo vietą. Gregas lankėsi šiaurės
Velse ir ėjo Kadfeno keliu1. Jis sakė, kad Paukščio uola knygoje pavaizduota tiksliai. Visi sutarėme,
kad „Sidabro ant medžio“2 pabaiga yra tikras išsisukinėjimas, ir mums tikrai nepatiktų, jei taip nutiktų
mums. Keista, kuo žmonės jaunesni, tuo karščiau jie deklaruoja savo neapykantą. Harieta manė, jog
vaikams reikėjo ištrinti prisiminimus, o mes su Hjugu būtume geriau sutikę mirti nei viską užmiršti.
Visų kitų nuomonės taip pat išsiskyrė, atsižvelgiant į jų amžių. Hjugas visai nieko. Ir man labai patiko
mudviejų karštas sutarimas. Harieta, kuri tikrai galėtų būti suaugusia Harieta Vein (aš ją tokia ir
laikau), liovėsi kartojusi: „Suprantu, kad pabaiga galėtų būti švelnesnė“ ir pritarė mūsų požiūriui,
sakydama: „Suprantu, kokia tai būtų netektis.“

Baigėme anksti ir visi nuėjome į aludę.
– Nupirksiu tau apelsinų sulčių, – pasakė man Gregas.
Aš nutylėjau, kad negaliu pakęsti „Britvic orange“, ir padėkojau jam. Kas sako, kad esu
neišauklėta?
Aludės pavadinimas „Baltasis elnias“, pasakiau, jog jis skamba labai „narniškai“. Per diskusiją
mes šiek tiek kalbėjomės ir apie Narniją, palyginimui, todėl mano žodžiai nepasirodė kitiems kaip
perkūnas iš giedro dangaus. Mes lyginome pabaigas. Keista, jog abiejų vaikiškų fantastikos knygų
serijų pabaigos tokios problemiškos. Tai nėra neatskiriama šio žanro problema, nes pažiūrėkit į
„Tolimiausią krantą“! Galbūt bėda ta, jog knygose vaizduojami vaikai iš mūsų pasaulio, o gal tai tik
britų rašytojų problema – bet ne, juk yra ir Garneris. Nors tęsinių jis nerašo, bet bėdų su pabaigomis
neturi! Tai man priminė, jog taip ir nesugrįžau nusipirkti „Raudonojo poslinkio“.
„Baltasis elnias“ yra sena aludė su sijomis ir žalvariniais pakinktų papuošimais, sukabintais ant
odinių diržų, bei didžiuliu ąžuoliniu prekystaliu su skirtingo alaus pompomis. Joje dvokia cigarečių
dūmais, kaip ir visose aludėse, o tariamai baltas tinkas tarp sijų dėl tos pačios priežasties yra
pageltonavęs. Gavau apelsinų sulčių, o Gregui padaviau šokoladinių saldainių dėžutę. Jis iš karto ją
atidarė ir pasiūlė visiems. Aš paėmiau Vienos triufelį ir dėl to jaučiausi šiek tiek nesmagiai, nes tai
buvo mano dovana jam. Bet triufelis buvo nuostabus.
Sėdėjau šalia Vimo. Garbės žodis, specialiai to neplanavau! Iš arti jis dar žavesnis. Ne tik dėl
šviesių ilgokų plaukų ir ryškiai mėlynų akių – mane žavi visa jo laikysena. Hjugas man patinka labiau,
bet jis kaip tvirtas medžio kamienas, o Vimas yra lyg naujos žydinčios šakelės, linguojančios
vėjelyje, arba retas drugelis, nutūpęs šalia tavęs, o tu žiūri į jį, sulaikęs kvėpavimą ir bijodamas, kad
nenuskristų šalin. Vaizdas panašiai atima žadą.
– Vadinasi, tau patinka Siuzana Kuper taip pat, kaip ir Le Gvin? – paklausė jis.
–  Jos knygas perskaičiau tik šią savaitę, – tariau. – Pasiskolinau iš Dženinos ir ką tik jai
grąžinau.
– Tu tikrai per šią savaitę perskaitei penkias knygas? – Nusistebėjo jis ir šiek tiek atmetė galvą,
kad plaukai nekristų į akis. – Tikriausiai turi daugybę laisvo laiko.
– Turiu, – gan šaltai atsakiau.
– Atleisk, – susizgribo jis. – Nekenčiu, kai žmonės mano, jog daug skaito tie, kurie nieko daugiau
neveikia, bet štai ir pats taip pasakiau.
Man tai patiko.

– O kas gali būti geriau?
Jis nusijuokė. Jo juokas labai gražus, natūralus. Kai jis nusijuokė, galėjau įsivaizduoti daranti
visas tas kvailystes, kokias daro įsimylėjusios mergaitės: saugoti pieštuko galiuką ar gabalėlį
plastilino kaip Harieta Smit „Emoje“, arba bučiuoti nuotrauką prieš einant miegoti, kaip Šegė
bučiuoja Harisoną Fordą.
–  O kaip filmai? – paklausė jis, ir akimirksniu visi ėmė aistringai diskutuoti apie „Žvaigždžių
karus“.
Juos arba mėgsta, arba negali pakęsti. Viduriukas draudžiamas. Mano nuosaiki nuomonė, kad
buvo įdomu iš tikrųjų pamatyti robotus ir erdvėlaivius, tačiau palyginus su knygomis, tai šiek tiek
vaikiška, neatrodė kaip labai tinkamas požiūris.
Vėliau, kai žmonės nustojo kritikavę ar karštai juos gynę, vėl pasisukau į Vimą.
– Girdėjau, kad vedei diskusiją apie Delanį.
– Tau patinka Delanis? – pasidomėjo Vimas. – Tavo mėgstamų autorių spektras labai platus.
– Delanis man labai patinka, – atsakiau patenkinta, jog jis nepasakė, kad mano mėgstamų autorių
spektras platus pagal mano amžių, kaip sako daugelis kitų. – Bet man šiek tiek neaiški „Tritono“
pabaiga.
–  Kaip manai, ar „Tritonas“ yra tarsi atsakas į „Prarastuosius“? – paklausė jis, pertraukdamas
mane.
Anksčiau nebuvau apie tai pagalvojusi, bet dabar supratau, kad tai gali būti tiesa.
– Nes „Prarastieji“ yra dviprasmiška utopija, o „Tritonas“ – dviprasmiška heterotopija? – tariau.
– Svarstau, gal jis pažvelgė į Anaresą ir paklausė, kodėl ši planeta turi būti tokia skurdi, kodėl
čia turi vyrauti badas, kodėl seksualumas toks suvaržytas, kokių dar anarchijos formų gali būti?
–  Kokia nepaprasta mintis, – nusistebėjau. – Ir kaip jis meistriškai pavaizdavo pasirinkimų
sudėtingumą žmogaus, nepatenkinto ta sistema, akimis.
– Visada bus tokių neapsisprendusių žmonių netgi rojuje, – pasakė Vimas. – Bronas visada ieško
to, ko iš esmės negali turėti.
– Kodėl Bronas... – pradėjau sakyti.
– Metas važiuoti, Mora, – tarė Gregas.
– Susitiksime po Kalėdų, – man atsistojus nedrąsiai pasakė Vimas.
Kitoje stalo pusėje Keitas su Huseinu vis dar ginčijosi apie princesę Lėją.

1S. Cooper knygoje „Pilkasis karalius“ aprašytas šventas kelias.

2„The Dark is Rising“ tęsinys „Silver on the Tree“.

Ketvirtadienis, 1979 metų gruodžio 20 d.

Negaliu patikėti, kad rytoj išvažiuosiu iš čia. Staiga tai pradėjo atrodyti taip greitai. Šįryt
turėjome viską išsiimti iš savo užrakinamų spintelių. Nesitikėjau to. Prie savo krepšio, kuprinės ir
lagamino, su kuriuo atvažiavau, dar turiu šešis pirkinių maišelius su knygomis ir dvejas kalėdines
dovanas. Turėjau nueiti į skalbyklą, pirmą kartą. Mokykla samdo žmogų, kuris skalbia ir lygina mūsų
kvailas uniformas. Paprastai jos atnešamos į kambarius ir padedamos lovų kojūgaliuose, niekad
anksčiau nebuvau apie tai susimąsčiusi. Bet šiandien Diedra nerado visų savo marškinių, o mes
privalome viską išsivežti. Ji paprašė, kad eičiau kartu, ir mes nuėjome į pastato gelmes, į patalpą su
šešiomis dūsaujančiomis skalbimo mašinomis ir keturiais riaumojančiais džiovintuvais bei mergina,
vos keleriais metais vyresne už mus, traukiančia drabužius iš vieno aparato ir metančia į kitą.
Būdama jos vietoje, neapkęsčiau mūsų. Čia buvo karšta net šiandien; neįsivaizduoju, kas darosi
birželį.

Diedra Kalėdoms važiuoja į Limeriką. Iš tikrųjų yra tokia vieta, pavadinimu Limerikas! Žinoma,
kai tik ji tai pasakė, aš nesusiturėjau ir išsižiojau:

– Buvo viena jauna mergina iš... – bet nutilau, vos pamačiusi jos veidą.
Aš jau pasiruošusi keliauti, kai tik manęs atvažiuos Danielius. Negaliu sulaukti.

Penktadienis, 1979 metų gruodžio 21 d.

Šiandien ryte vyko apdovanojimų teikimas. Aš gavau V. H. Odeno „Rinktinius eilėraščius“ 1 už
anglų kalbą, Aizeko Azimovo „Mokslo vadovą“ 2 už chemiją ir už istoriją – Vinstono Čerčilio
„Anglakalbių tautų istoriją“3. Kadangi visos, surinkusios daugiau nei devyniasdešimt taškų iš bet
kurio dalyko, dovanų gavo knygų, ceremonija užtruko gan ilgai. Nujaučiu, jog knygas parinkti padėjo
panelė Kerol, taigi Čerčilio knyga gal ir nebus tokia nuobodi, kaip atrodo. Tada buvo išdalinti prizai
už sportinius laimėjimus, tai užtruko dar ilgiau. Ceremonijos metu man buvo leista sėdėti, tai puiku,
bet kadangi visi kiti stovėjo, aš nieko nemačiau, nors ir nelabai troškau matyti. Salės šonuose
išsirikiavę mokytojai galėjo mane pastebėti, jei tik atsigręžtų, todėl knygos skaityti nedrįsau.
Žiūrėdama į kitų nugaras su visiškai vienodomis uniformomis, galėjau lyginti ūgius, drabužių raukšles
ir kaip ant nugaros krenta mergaičių plaukai, bet tai ir buvo viskas. Stebėtina, kaip gali skirtis iš
pirmo žvilgsnio visiškai vienodi dalykai – eilė uniformuotų nugarų. Skyriau eilėje stovinčioms
mergaitėms taškus už laikyseną ir švarą, mintyse perstačiau jas pagal ūgį ir plaukų spalvą.

Skoto bendrabutis nedideliu taškų skirtumu laimėjo taurę prieš Vordsvortą. Turėčiau labai dėl to
džiūgauti, bet, mano požiūriu, tai tas pats, kas skirstyti žmones pagal jų plaukų atspalvius.

Po to nuėjau į biblioteką ir įteikiau panelei Kerol šokoladinių saldainių dėžutę. Ji, regis, labai
susijaudino, gavusi dovanų. Ji man padovanojo, kaip numanau, knygą, suvyniotą į dovanų popierių.

Susiradusi Diedrą, padovanojau jai dėžutę su muilu. Nesuvyniojau jos, nes nesugalvojau
nusipirkti popieriaus, bet įdėjau į gražų maišelį iš parduotuvės, kur pirkau šalikėlius ir kitus dalykus.
Ji neatidarė jos, bet gražiai padėkojo. Man taip pat įteikė suvyniotą ploną dovanėlę. Tikriausiai tai
irgi knyga. Įdomu, kas, po galais, tai galėtų būti? Turėsiu ją perskaityti ir pasakyti, kad man patiko,
nesvarbu, kas tai bebūtų.

Tada beliko laukti automobilių. Kai kurias mergaites pasiims tik vakare, na ir nepasisekė joms,
bet Danielius atvažiavo manęs pirmą valandą, ne pirmas, bet vis tiek labai anksti. Visi lakstė pirmyn
atgal ir klykavo dar garsiau nei paprastai. Neabejoju, kad jis pamanė, jog čia tikras beprotnamis.

Danielius parsivežė mane į Senąjį dvarą kaip tik arbatėlės metui. Valgėme labai sausus
pyragėlius su vaisių ir uogų įdaru, jie buvo beveik tokie pat prasti, kaip ir mokyklos maistas. Jo
seserys apsidžiaugė, kad Skotas laimėjo taurę. Netgi atidarė šampano butelį, kad tai atšvęstų. Man jis
pasirodė bjaurus, burbuliukai kilo į nosį. Buvau ragavusi jo anksčiau, per pusseserės Nikolos
vestuves, bet ir tada nepatiko. Danielius pasiūlė maniškį sumaišyti su apelsinų sultimis, kad išeitų
putojantis gėrimas, bet aš atsisakiau. Jei ir yra nors vienas dalykas, galintis šampaną padaryti dar
bjauresniu, tai – apelsinų sultys. Nemeluoju, man patinka tik vanduo. Kodėl žmonėms nepatinka? Jis
bėga iš čiaupo už dyką.

Šiandien saulėgrįža, trumpiausia diena. Nuo rytojaus tamsa pradės po truputėlį trauktis. Nė kiek
jos nesigailėsiu.

Kaip gera, kad yra durys, kurias galima uždaryti ir pasidžiaugti privatumu. Atsiguliau anksti.
Norėjau masturbuodamasi galvoti apie Vimą, nes tas žadą atimantis jausmas tikrai seksualus, bet
jaučiausi tarsi kišdamasi į svetimus reikalus, be to, buvo sunku tai įsivaizduoti. Ir dar tas Rūtos
reikalas – kad ir kaip ten buvo iš tikrųjų – vis iškyla mintyse. Todėl geriau galvojau apie Lesą ir
F‘larą4 bei Nikolą jūroje. Keista, kad „Tritone“ tiek daug sekso, bet jis visiškai neerotiškas.
„Prarastuosiuose“ taip pat yra sekso – vis dar galvoju apie sąsajas tarp jų, – bet jis taip pat ne toks,
kad atimtų žadą. Kažin, kodėl taip yra? Nejaugi Faulzas rašė apie Nikolą jūroje kitaip, nei Delanis

aprašė Brono ir Spyglės parodomąjį seksą? Manyčiau, taip, bet nesuprantu, kuo tai skiriasi.

1W. H. Auden „Selected Poems“ – rinktinių W. H. Odeno (1907-1973), garsaus anglų kilmės poeto, eilėraščių rinkinys.
2I. Asimov „Guide to Science“ – rinkinys, kuriame paprastai ir visiems suprantamai aptariami svarbiausi žmonijos išradimai.
3W. Churchill „A History of the English-Speaking Peoples“ – Britanijos bei jos kolonijų istorijos rinkinys.
4„Drakono skrydis“ veikėjai.

Šeštadienis, 1979 metų gruodžio 22 d.

Tetos nusivežė mane apsipirkti į Šrousberį. Jos norėjo, kad nupirkčiau ką nors gražaus Danieliui.
Aš pasakiau, kad jau nupirkau jam „Krislą Dievo aky“, bet jos tik nusijuokė ir pasakė, kad jam tikrai
patiks. Jos nupirko jam – mano vardu – anglies pilkumo švarką su daugybe kišenių. Regis, jis tokius
nešioja, bet atvirai kalbant, aš niekada tokio daikto nepirkčiau, ir jis tai supras. Bent jau nusipirkau
popieriaus dovanoms vynioti. Jos nusivedė mane priešpiečių į prabangią universalinę parduotuvę,
pavadinimu „Owen Owens“. Maistas buvo perkeptas ir glitus.

Kai grįžome namo, kuo mandagiausiai pasisiūliau iškepti paplotėlių. Jos nesutiko, bet nesupratau,
kodėl. Aš moku gaminti, moku jau seniai. Galiu pagaminti maisto daug skaniau už jas. Jos juk negali
galvoti, kad man tai per žemas užsiėmimas, nes ir pačios ruošia maistą. Galbūt nenori įsileisti manęs
į virtuvę, kad nepritepliočiau.

Danieliaus šiandien beveik nemačiau. Jis buvo kažkuo užsiėmęs. Pasiskolinau iš jo didelę krūvą
knygų ir dabar skaitau. Norėčiau, kad čia būtų šviesiau.

Nemanau, kad aš tokia, kaip kiti. Tai yra, pačiam esminiam lygmeny. Ne tik todėl, kad esu tik
dvynių puselė, matau elfus ir daug skaitau. Ne tik todėl, jog jaučiuosi lyg būčiau išorėje, kai visi kiti
– viduje. Anksčiau ir aš buvau viduje. Man atrodo, kad stoviu nuošaly ir viską stebiu lyg iš šalies, ir
tai nėra normalu. Taip elgiamasi kerėjimo metu. Bet kadangi daugiau nesiruošiu naudoti magijos, tai
tarsi nereikalinga.

Sekmadienis, 1979 metų gruodžio 23 d.

Bažnyčia. Kai atsikėliau, tetos apžiūrėjo mane lyg stovėčiau ant pakylos, ir viena jų pasiūlė
apsirengti ką nors gražesnio. Buvau apsivilkusi tamsiai mėlyną sijoną ir šviesiai mėlynus
marškinėlius, o ant viršaus užsimetusi mokyklinį paltą. Šalta nebuvo, nors ir lijo. Mano manymu,
atrodžiau visai gerai. Bet nusileidau joms ir užlipusi viršun apsivilkau pilką megztinį. Be uniforminių
drabužių daugiau nelabai ką ir turiu. Didžiąją dalį drabužių palikau namie, kai pabėgau.

Nepaisant apžiūros, bažnyčioje viskas praėjo gerai. Šv. Morkaus bažnyčia yra gražus senas
akmeninis pastatas su gotiškomis arkomis ir kapu kryžiuočio, kuris tikriausiai yra vienas jų protėvių,
bet nenuėjau pasižiūrėti iš arčiau. Pamaldos buvo angliškos, kaip ir tikėjausi, su visai padoriu
advento pamokslu. Bažnyčioje jau buvo įrengta prakartėlė, visi giedojo kalėdines giesmes. Viskam
pasibaigus vikaras maloniai su mumis pasišnekėjo, jos pristatė mane kaip Danieliaus dukrą.
Danieliaus kartu su mumis nebuvo. Įdomu, kodėl?

Tačiau priešpiečius valgėme visi: perkeptą rostbifą su persūdytomis bulvėmis ir morkomis.
Norėčiau, kad jos leistų gaminti man. Suprantu, kad jos iš karto nepatikėtų man ruošti sekmadienio
pietų, bet bent jau galėjo leisti iškepti paplotėlių. Dar trys dienos. Čia taip pat blogai, kaip ir
mokykloje. Dar blogiau, nes nėra knygų klubo nei bibliotekos, kurioje galėčiau pasislėpti.

Po priešpiečių išėjau pasivaikščioti nepaisydama lietaus ir skaudamos kojos, nors šiandien ne
taip jau ir blogai – tik niurna, ne klykia. Čia panašiai kaip mokykloje – nėra tikros gamtos, tik ūkiai,
laukai ir keliai, jokios laukinės augalijos, griuvėsių ir nė vieno elfo aplink. Nesuprantu, kaip galima
norėti čia gyventi.

Pirmadienis, 1979 metų gruodžio 24 d. Kūčios

Rusai užpuolė Afganistaną. Jaučiu siaubingą neišvengiamybę. Skaičiau tiek daug istorijų apie
Trečiąjį pasaulinį karą, kad kartais atrodo, jog tai neišvengiama ateitis ir net neverta dėl nieko
jaudintis, nes, šiaip ar taip, aš neužaugsiu.

Danielius parnešė į namus eglę ir mes ją papuošėme, apimti nervingo kalėdinio džiaugsmo. Visi
papuošimai labai seni ir brangūs, daugiausia iš stiklo. Jie labai dailūs, tiesiog stebuklingi. Net bijojau
juos paliesti. Lemputės, ir tos senovinės – Venecijos stiklo žibintai, kuriuose anksčiau įstatydavo
žvakes, bet dabar perdaryti taip, kad tiktų elektros lemputės. Dvi lemputės buvo perdegusios, aš jas
pakeičiau. Man trūksta mūsų kalėdinių papuošimų, kuriuos tikriausiai šiuo metu ant eglutės kabina
tetulė Tegė. Turės tai padaryti viena, jei jie išleis senelį tik vienai dienai. Tikiuosi, jai pavyks ją
pastatyti tiesiai. Kiek mums kildavo bėdų su tom eglutėm! Pernai teko ją pririšti prie spintelės
durelių. Bet geriau negalvoti apie praėjusius metus, pačias blogiausias visų laikų Kalėdas. Gerai nors
tiek, kad jei šiais metais Kalėdos bus blogos, jos vis tiek neprilygs praėjusioms.

Mūsų eglutės papuošimai taip pat seni, nors turime ir keletą naujų, pirktų mums gimus. Beveik
visi žaisliukai plastmasiniai, tik viršuje pakabinama fėja yra iš porceliano. Ant Senojo dvaro eglutės
fėjos nėra, keistai atrodo. Vietoj jos viršuje kabo Kalėdų senelis. Mūsiškiai žaisliukai nesuderinti,
nors iš tiesų tokia maišalynė visai dera tarpusavyje. Mes turime daug blizgučių, ne plonyčių
sidabrinių gijų, bet storų susuktų juostų. Tikiuosi, tetulei Tegei nebus per sunku viską padaryti vienai.
Tikiuosi, rytoj pas juos nepasirodys mano mama, kaip kokia piktoji fėja per krikštynas. Bent jau čia
to tikrai nenutiks.

Suvyniojau visas savo dovanas ir padėjau po eglute. Mano popierius gražus – tamsiai raudonas su
sidabrinėmis juostelėmis. Kai visi sudėjome dovanas, uždegėme žibintus, sprogo dar viena lemputė ir
aš ją pakeičiau. Tada vėl juos uždegėme ir pasigrožėjome. Dovanas nuo Diedros ir panelės Kerol
taip pat padėjau po eglute.

Kalėdos yra toks laikas, kai visi turi būti namuose. Jeigu jie turi namus, kurių, mano manymu, aš
neturiu. Bet labai norėčiau būti kartu su seneliu ir tetule Tege, tai man artimiausi žmonės. Kai
užaugsiu, per Kalėdas niekur nevažiuosiu. Kas norės, galės atvažiuoti pas mane, bet pati iš namų
nevažiuosiu niekur.

Dabar apačioje jie klausosi kalėdinių giesmių, girdžiu tai ir per grindis. Ką aš čia veikiu?
Bet Afganistane dar blogiau – ten važinėja tankai.

Antradienis, 1979 metų gruodžio 25 d., Kalėdos

Pasirodo, pirmas dienoraščio įrašas nebus toks, koks maniau, tai yra – nuobodžių dovanų sąrašas.
Prabudau nuo giesmių garsų, vėl grojo plokštelė. Tai buvo katedros kalėdinių giesmių įrašas. Man
jis visai patiko ir nevalingai apsidžiaugiau, kad išaušo Kalėdų rytas, net jei ir esu čia. Nusileidau
žemyn, visi papusryčiavome: valgėme šaltų skrebučių su virtais kiaušiniais, kaip ir bet kurią kitą
dieną. Nesuprantu, kodėl jos taip ruošia skrebučius. Jos pakepina duonos riekeles ir sudeda ant
specialaus skrebučių padėklo, kur jie atšąla, sukietėja ir tampa bjaurūs. Pakepintas riekeles iš karto
reikia aptepti sviestu.
Po pusryčių nuėjome į svetainę, kur atplėšėme dovanas. Jie laikosi griežto ritualo, kas pirmas
atidaro ir kokias dovanas, visai kitaip, nei daro mano šeima. Mes iš eilės visi ratu atplėšdavome po
vieną dovaną. O čia pirmiausia vienas žmogus atidaro visas savo dovanas, o po to kitas ir taip toliau.
Aš buvau paskutinė, nes esu jauniausia.
Jos buvo visai patenkintos šalikėliais, nors aš sumaišiau spalvas, ir dvi iš jų greitai apsikeitė jais,
kai manė, kad nematau. Vis dar negaliu jų atskirti. (Ar ir mes su Mora buvome tokios panašios? Ar
sulaukusios keturiasdešimties irgi būtume buvę tokios?) Viena kitai jos nupirko kvietimus apsilankyti
pas kirpėją, pasidaryti manikiūrą ir dar kažką panašaus. Danielius padėkojo man už „Krislą Dievo
aky“ ir švarką. Jos nupirko jam kažkokio ypatingo viskio ir dar daugiau drabužių.
Aš gavau visą krūvą dovanų, net nesitikėjau tiek. Diedra padovanojo man dar negirdėtą knygą,
pavadinimu „Keliautojo kosmostopu vadovas po galaktiką“, ir tai, be abejonės, yra mokslinės
fantastikos knyga. Panelė Kerol sumaniai parinko man „Prarastuosius“, kuriuos ji žinojo, kad
perskaičiau, bet savo egzemplioriaus neturėjau. Danielius padovanojo krūvą knygų ir užrakinamą
užrašų knygelę – tokia visada pravers. Jo seserys dovanojo man drabužių, daugiausia tokių, kokių net
mirusi neapsivilkčiau, dėžutę neapolietiškų saldainių, kuriuos tikrai suvalgysiu, ir nedidelę dėžutę,
kurią vos palietusi supratau, jog ji turi daug magiškos galios. Iš pradžių nieko nepagalvojau; galų
gale, jų eglutės papuošimai taip pat magiški, bet jos to, regis, nepastebėjo. Atsargiai atidariau dėžutę,
viduje buvo trys poros auskarų. Net nepalietusi pajutau, jog jie kunkuliavo magija.
Pirma pora buvo paprastos sidabrinės kilpos, antra – taip pat kilpos, tik su mažyčiais deimantais,
o trečia – kabantys perlai, įtaisyti sidabre.
– Šie perlai buvo mūsų motinos, – pasakė viena jų. – Norėjome, kad tu juos turėtum.
– Bet mano ausys nepradurtos, – atsakiau apsimetusi apgailestaujančia ir atkišau joms dėžutę.
– Tai ir bus tikroji dovana.
– Ketvirtadienį ryte nusivešime tave į miestą, kur tau pradurs ausis.
– Iš pradžių turėsi nešioti sidabrines kilpas, o paskui – kuriuos norėsi. – Ji nusišypsojo, jų visų
šypsenos buvo vienodos. Su tokiom pat šypsenom ir neišraiškingais veidais jos atrodė kaip atgiję
parduotuvių manekenai, tiesiantys į mane rankas. Kartais sapnuoju tokį košmarą.
– Aš nenoriu prasidurti ausų, – atsakiau kiek galėdama mandagiau ir tvirtai, bet žinau, kad vidury
sakinio mano balsas suvirpėjo.
Anksčiai nebuvau apie tai pagalvojusi, bet dabar man iš karto pasidarė aišku, jog prasidūrusi
ausis prarasiu gebėjimą kerėti. Tos skylės ir auskarai skylėse neleis man susisiekti su kitais. Žinojau
tai lygiai taip pat, kaip ir žinojau viską apie magiją. Suvokiau tai ne protu, bet jutau visu kūnu, kurį
ėmė beveik erotiškai dilgčioti. Numečiau dėžutę ir užsidengiau rankomis ausų spenelius.
– Visos paauglės dabar prasiduria ausis, – pasakė viena jų.
– Tokia mada, – pridūrė kita.

– Nebūk kvaila, visai neskaudės, – tarė trečia.
– Bet jūs tai neprasidūrėte, – pareiškiau, ir tai buvo tiesa, nė viena iš jų nebuvo prasidūrusi ausų,
nes jos, aišku, žino tai, ką žinau ir aš, ir jos to nepadarė, nes pačios užsiima magija.
Jos raganos, turi būti raganos, ir iki šiol jos elgėsi labai gudriai, o aš buvau labai kvaila, nes to
nepastebėjau. Turėjau įtarti, nes jos yra trise, turėjau suprasti, nes jos neleido man ruošti priešpiečių,
ir, svarbiausia, turėjau susivokti vien dėl jų gyvenimo būdo: jos gyvena čia, nieko neveikia ir valdo
Danielių. Visai to nepastebėjau, nes jos lėkštos, anglės ir šypsosi. Viskas prasprūdo man pro akis,
nes maniau, kad joms iš tikrųjų rūpi tik tai, jog Skotas laimėjo taurę.
Tikriausiai jos pasibaisėjo, kai Danielius atsivežė mane į jų namus. Todėl ir išsiuntė mane į
Arlingherstą – kuo toliau nuo magijos ir jų pačių. Tačiau viskas susiklostė ne taip gerai, kaip tikėjosi.
Matyt, jos sužinojo, kai griebiausi magijos dėl karaso, nors gal ir tiksliai neišsiaiškino, ko siekiau,
bet pajuto, jog kerėjau. Dabar jos nori visiškai mane užvaldyti, tam ir skirti tie auskarai.
– Tuomet nebuvo tokios mados, – pasakė viena iš tetų.
– Bet dabar visos mergaitės taip daro...
– Tu labai gražiai atrodysi su mūsų mamos perlais. Taip mes norime parodyti, jog džiaugiamės
tavo atėjimu į mūsų šeimą.
Aš beviltiškai pažvelgiau į Danielių, kuris atrodė suglumęs. Supratau, kad jis mano vienintelė
viltis. Jos yra trise, jos suaugusios ir, reikia manyti, neturi jokių skrupulų dėl burtų, lygiai kaip ir ji.
Kad ir ką jos padarė tiems auskarams, padarė tai tyčia. Burtai juose tiesiogiai nukreipti į mane.
Laikydama dėžutę rankose, dabar tai aiškiai jaučiau. Jos kažkaip valdė ir Danielių, bet nenorėjo, kad
jis žinotų, todėl darė tai jam už akių.
–  Neleisk joms priversti mane prasidurti ausų, – paprašiau jo. Žinau, kad tai nuskambėjo
isteriškai, bet aš iš tikrųjų labai išsigandau.
– Nesuprantu, kodėl Morvenai reikia tai daryti, jeigu ji nenori? – prabilo jis. – Juk ji gali dar
palaukti ir prasidurti jas už metų ar dvejų.
– Mes jau susitarėme dėl jos.
– Kitaip ji negalės nešioti mamos auskarų.
– Norėjome taip priimti ją į šeimą.
Jos kalbėjo taip velniškai racionaliai ir blaiviai, kaip ir visi suaugusieji, žinau, kad atrodžiau
vaikiška, neprotinga ir kuoktelėjusi.
– Prašau, – maldavau vis dar delnais užsidengusi ausis. – Tik ne mano ausis.
– Ji paklaikusi iš baimės, – pasakė Danielius. – Auskarai gali palaukti. Jai dar jų nereikia.
– Tu tik skatini ją kvailai elgtis.
– Jie atrodys labai gražiai, ypač dabar, kai šiek tiek ataugo plaukai.
– Skaudės tik kokią sekundę.
Danielius atrodė sutrikęs. Jis silpnas žmogus ir nepratęs prieštarauti seserims. Tikriausiai niekad
nebuvo joms pasipriešinęs. Jos užvaldė jo gyvenimą, kai jis buvo jaunesnis, ir tikriausiai visą laiką
kerais manipuliavo juo. Nors manyčiau, kad jos darė tai tyliai, netiesiogiai. Nežinau, kodėl. Gal dėl
to, kad nenorėjo, jog jis suprastų, jog yra tampomas kaip lėlė už virvučių. Gal norėjo, kad jis mylėtų
jas. Juk nedaug kas myli raganas. Pažiūrėkit į mano mamą. Jos niekas nemyli. Jos turi viena kitą, bet
argi to užtenka? Aš kūkčiojau visą laiką maldaujamai žiūrėdama į jį, nes tarp manęs ir jų stovi tik jis.
– Tikrai nėra ko skubėti, – pasakė Danielius.
– Ne, ne, – kartojau aš. Tada pasičiupau knygas ir nubėgau į viršų.
– Tipiškas paauglio susierzinimo priepuolis dėl nieko, – pareiškė viena jų.
– Turi būti su ja griežtesnis, Danieliau.

– Ji pernelyg įpratusi gauti tai, ko nori.
Durys neužsirakino, bet priešais jas pastačiau kėdę, kad niekas neįeitų vidun. Atėjusios jos kvietė
mane nusileisti Kalėdų pietums, bet nėjau. Vis tiek viskas bus perkepta ir sausa. Nežinau, ką daryti.
Nejaugi ir vėl turėčiau bėgti? Praėjusį kartą pavyko, na, beveik pavyko. Nesuprantu, ko jos nori. Jos
atrodo sveiko proto, bet ir ji taip atrodo, jei gerai nepažįsti. Jos nori mane valdyti. Nori neleisti man
kerėti. Aš ir pati nenoriu su burtais turėti nieko bendra – tiesą sakant, netgi prisiekiau, kad daugiau
nekerėsiu. Nebent kad užkirsčiau kelią blogiems dalykams. Todėl ir nenoriu prarasti gebėjimo
sustabdyti blogį. Tai ir yra blogis. Suluošinimas. Maniau, kad mano koja suluošinta, bet, pasirodo, tai
niekis. Jei įsiversiu tuos auskarus, daugiau negalėsiu matyti elfų. Nežinau, ar joms pavyktų mane
užvaldyti, bet prasidūrusi ausis elfų tikrai nematyčiau. Jei iš tikrųjų visa mano karta prasiduria ausis,
tai reiškia, kad visos mano kartos moterys negalės jų matyti. Tai neatrodo labai blogai, greičiau kaip
imunizacija, ar ne? Vienas nedidelis dūris, ir pradingsta visa paslaptingoji pasaulio pusė. Bet tai nėra
gerai, nes, kaip ir skiepai, jie veikia tik tada, kai pasiskiepija visi. Jos to nedarys ir niekas negalės jų
sustabdyti.
Šiaip ar taip, vis tiek dauguma žmonių elfų nemato, nes netiki jais. Tačiau juos matyti nėra blogai.
Elfai yra vienas puikiausių mano kada nors matytų dalykų.
Tikriausiai galėčiau išlipti pro langą, nors čia greta nėra patogiai augančio medžio kaip
Arlingherste. Arba galėčiau išeiti pro galines duris naktį, kai jie miegos. Turiu žemėlapį. Bet dabar
Kalėdos, todėl nevažiuoja traukiniai, nei šiandien, nei rytoj. Be to, beveik neturiu pinigų, viską
išleidau dovanoms. Liko tik dvidešimt keturi pensai. Danielius tikriausiai man duotų pinigų, bet jis
nenorės girdėti nieko blogo apie savo seseris, gali būti, jog jis tiesiogine prasme negali to girdėti. Be
to, jis oficialiai yra mano tėvas ir globėjas. Kai praėjusį kartą pabėgau, jie mane uždarė į vaikų
namus ir surado jį. Jeigu vėl pabėgčiau, kur galėčiau apsigyventi? Pas senelį negaliu, tikriausiai jis
jau vėl slaugos namuose. Bet kuriuo atveju, jie neleistų man gyventi su juo ar su tetule Tege. Vis tiek
galėčiau pamėginti, bet Danielius pirmiausia ir ieškotų manęs pas tetulę Tegę. Kiti giminaičiai jau
anksčiau mane nuvylė, jie žinojo apie Lizą, bet vis tiek manė, kad man galima su ja gyventi. Šešiolika
man sueis tik birželį, už pusės metų. Ir kurgi aš galėčiau pasidėti be socialinio draudimo numerio ir
dar atrodydama jaunesnė, nei iš tiesų esu?
Turiu iškentėti šiandieną ir rytojų, o tada nuvažiuosiu į pietų Velsą ir pasikalbėsiu su tetule Tege
ir Glorfindeliu, pažiūrėsiu, ką jie sakys. Jei jie nieko nedarys, kaip nors ištversiu mokykloje, bent jau
šiuos metus. Kai sueina šešiolika, galima gyventi atskirai. Galiu pasielgti taip, kaip sakė Dženina:
susirasti darbą ir išsilaikyti aukštesniojo lygio egzaminus vakariniame skyriuje kaip Vimas. Tikrai
galiu.
Tikriausiai jos viską daro virtuvėje ir savo kambariuose, toje namo dalyje, kurios nesu mačiusi.
Turėsiu laikytis arčiau Danieliaus. Jis mano, kad elgiuosi neprotingai ir isteriškai, bet palaikys mane.
Nėra jau toks blogas. Manyčiau, aš jam visai patinku. Jie ten apačioje valgo ir geria. Nusileisiu pas
juos ir pasakysiu, jog gailiuosi taip susijaudinusi, bet vien pagalvojus apie ausų pradūrimą mane
apima klaiki baimė, todėl jei jos daugiau apie tai neužsimins, daugiau nepabėgsiu ir
neužsibarikaduosiu savo kambaryje. Jei reikės, pažadėsiu, kad kai tik man sueis šešiolika, išeisiu ir
daugiau nesimaišysiu joms po kojomis. Tai jos moka už mano mokslus, ne Danielius. Galėsiu
pasakyti, kad atiduosiu joms pinigus, kai tik galėsiu.
Nesu tikra, ar jos žino, jog aš žinau, tai yra, žino, kad tai ne paprasta iracionali baimė. Prie
Danieliaus jos apsimes, kad sutinka. Danielius yra jų silpnoji vieta. Na, jos vis tiek negalės nieko
padaryti iki ketvirtadienio. Giliai įkvėpk. Lipu žemyn.

Trečiadienis, 1979 metų gruodžio 26 d.

Antra vertus, iš kur man žinoti, kad jos man linki pikta? Kodėl taip spėju? Gal jos yra tokios,
kokios ir atrodo, tik šiek tiek domisi magija ir žino apie mane tik akivaizdžiai matomus dalykus?
Galbūt jos tiesiog nori turėti mielą dukterėčią. (Miela dukterėčia iš Nicos suvalgė skanų Nicos
sausainėlį ir glajumi apteptą bandelę1...)

Žinau, kad prasidūrusi ausis neteksiu magiškų galių. Neabejoju, kad jos tai supranta, nes antraip
nebūtų tokios nepalenkiamos, bet nežinau, ar jos supranta, kad ir aš žinau apie burtus. Dauguma
žmonių to nežino. Jiems tai nebūtų joks praradimas. Vis dėlto dauguma berniukų neprasiduria ausų.
Įdomu, ar vyrai gali kerėti? Manyčiau, gali, bet tokių dar nebuvau sutikusi. Galbūt jos galvoja apie tai
panašiai, kaip aš mąsčiau apie skiepijimą: prasidūrusi ausis būsiu saugi, nes netikėsiu burtais.
Maniau, kad tais auskarais jos nori mane valdyti, bet galbūt jie tik padarytų mane panašesnę į kitus.
Jos jau turi prijaukintą, sutramdytą brolį. Galbūt nori tokios pat dukterėčios. Tokiu atveju jos sutiks,
kad grįžčiau į mokyklą, ir nebandys vėl manęs prikalbinti iki kitų atostogų ar net Velykų. Jos juk nori,
kad būčiau mokykloje. Mokykla apsaugota nuo magijos, tai iš karto pastebėjau, nors vis tiek daugiau
nesirengiu kerėti.

Aš ir pati norėčiau grįžti į Arlingherstą, nors ten idiotizmas ir maistas klaikus, nėra jokio
privatumo. Visgi ten yra mano karasas. Turiu knygų klubą, biblioteką – dvi bibliotekas. Su viskuo kitu
galiu susitaikyti. Iki šiol man tai pavyko. Noriu išlaikyti bendrojo lavinimo baigimo egzaminus, taip
pat ir aukštesniojo lygio vidurinės mokyklos baigimo egzaminus, jei tik įstengčiau. Noriu studijuoti
universitete, kur pagaliau sutikčiau žmonių, su kuriais galėčiau normaliai pasikalbėti. Močiutė sakė,
kad ten rasiu sau lygių, todėl verta dėl to pasistengti. Ji visada taip sakydavo, kai netekdavau noro
mokytis matematikos, lotyniškų frazių mintinai ar dar ko nors. Net jeigu išlaikyčiau tik bendrojo
lavinimo egzaminus, ką gi, vis tiek gaučiau kvalifikaciją. Visi, kas jos neturės, bus laikomi idiotais ir
negaus normalių darbų, nebent tik skirtų kvailiams. Jei tapsiu poete, tai nebus svarbu, poetams nėra
jokių kvalifikacijų, tačiau man reikės iš ko nors pragyventi ir geriau jau tai būtų malonus užsiėmimas.
Todėl mažų mažiausiai privalau pasiekti tą vidutinį lygį. Tam turiu arba grįžti į Arlingherstą, o tai
reiškia, jog su tetomis reikia palaikyti tokius santykius, kad jos ir toliau mokėtų už mokslą, arba
susirasti kokią nors kitą mokyklą.

Taigi štai kas įvyko vakar.
Nusileidusi žemyn atsiprašiau, kad pabėgau, – tiksliau, nuklibinkščiavau. Paaiškinau, jog esu
dėkinga už jų parodytą gerumą, bet vien mintis, kad reikės pradurti ausis, mane nepaprastai sujaudina,
– tikriausiai jos tą jau suprato. Jos daugiau nemėgino manęs įkalbinėti, dėžutė su auskarais buvo
nunešta kitur nuo mano dovanų. Jos pasiūlė visa tai pamiršti ir atnešė man šaltos kalakutienos su
įdaru, kuri nebuvo tokia jau bloga, nors ir per sausa. Tada žaidėme monopolį. Jį laimėjo viena iš tetų,
bet aš pasistengiau, kad žaidimas būtų įtemptas.
Keisčiausia šiame žaidime tai, jog gali suprasti, kaip ilgai jie visi keturi jau žaidžia monopolį. Jie
visi turi mėgstamiausias vietas, kurias iš karto ir pasičiupo. Jų daiktai, kai retkarčiais turėdavau
pastumti juos arčiau savo lentos pusės, spindėjo dažno naudojimo ir prisirišimo kerais. Tik pagal tai
aš pagaliau galėjau jas atskirti vieną nuo kitos. Jos visada rengiasi vienodai, bet šuo, lenktyninis
automobilis ir cilindrai jas atpažįsta. Dar buvo keista tai, jog žaisdami sėdėjome kaip normali šeima,
nors taip nėra, nes aš čia nepriklausau. Bet ir be manęs jie nėra normali šeima. Paprastai šeimose
gyvena skirtingų kartų žmonės, o jie visi vienos kartos. Normaliose šeimose būna susituokusių
žmonių. Danielius iš jų visų vienintelis buvo vedęs, ir tik pažiūrėkit, ką jis išsirinko! Paprastai