Tarp kitu - Jo Walton

šeimose nebūna keturiasdešimtmečių vaikų, kurie dabar už viską atsakingi, nors taip ir neišaugo iš
vaikų amžiaus. Kelis kartus bežaidžiant jie taip ginčijosi dėl menkniekių, jog pasijutau kaip
vienintelis suaugęs žmogus prie stalo.

Po to valgėme kalėdinį pyragą, nors aš tik sutrupinau jį lėkštėje, nes buvo pernelyg magiškas,
viską sujungęs savo kerais. Šiaip ar taip, man nepatinka vaisiniai pyragai, nebent tetulės Besės.
Paskui nuėjau su Danieliumi į jo darbo kambarį, kur kalbėjomės apie jo atsiųstas knygas, ypač apie
„Kopą“. Arrakis yra nuostabus pasaulis. Junti, jog jis tikras, su daugybe skirtingų kultūrų. Čia kultūrų
konflikto nėra, kaip paprastai vaizduojama mokslinėje fantastikoje, ir tai labai įdomu. Polo atvykimas
į dykumą pas fremenus – tai žmogaus įsiliejimas į visiškai kitą kultūrą, o kur dar abiejų pusių
paslaptys! Danielius gan gyvai kalbėjo apie tai ir, nors įsipylė taurę viskio, iš jos tik lengvai
siurbčiojo. Žinoma, visą laiką rūkė. Jis paklausė manęs, ką skaitau, apie knygų klubą ir ką norėčiau
pasiskolinti. Visą tą laiką aš susiturėjau nepasakiusi jam: „Ar žinai, kad tavo seserys raganos?“ Ir jis
manęs nepaklausė: „Tai kodėl taip susinervinai dėl tų auskarų?“

Viso to nesakėme taip garsiai, kad beveik girdėjosi.
Tada užvedžiau kalbą apie Semą, labiausiai žmogišką iš jų visų. Manyčiau, jos negali daryti
kvailysčių su Semu. Galbūt dėl jo religijos? Semas yra stabilumo garantas Danieliui, sveiko proto
garantija. Kuo ilgiau su juo kalbėjau, tuo daugiau svarsčiau, kaip stipriai jos jį užvaldžiusios, apie ką
jis negali galvoti, kas jį verčia griebtis butelio. Jos pajungusios brolį sau. Turi prijaukintą žmogų,
valdantį jų turtą. Tada ir supratau, kad jos tiesiog nori turėti mielą dukterėčią. Jeigu jos nėra piktos
raganos, siekiančios užvaldyti pasaulį, – jos nėra beprotės, ne tokios, kaip Liza – jei jos maždaug
tokios, kokios ir atrodo, tai yra, trys moterys, tinkamai nesuaugusios, gyvenančios kartu ir
naudojančios truputėlį magijos tam, kad jų gyvenimas būtų patogesnis, tai atrodo logiška.
– Ar pasimatysime su Semu? – pasiteiravau.
– Nebus laiko, jeigu pranešei savo tetai Tegei, kad atvažiuosi pas ją ketvirtadienį, – tarė jis.
– Galėtume padaryti taip pat, kaip praeitą kartą, – pasakiau. – Galim nuvažiuoti rytoj.
– Jos nenorės, kad išvažiuočiau antrą Kalėdų dieną, – atsakė jis ir aš supratau. Ir antrą Kalėdų
dieną jos turi savų ritualų, kaip ir per Kalėdas. Jos yra jo seserys ir darbdavės, be to, valdo jį kerų
pagalba – kaipgi galėčiau su jomis varžytis.
Dabar jau galiu tiesiai žiūrėti į Danielių. Man jo gaila. Jis toks mielas, koks tik geba būti, kiek tik
jam leidžiama, ir jis nemato sienų, kurias jos pastatė aplink. Tiesą sakant, nesistebiu, kad jis vedė
mano mamą. Tik kažkas kitas, turintis magiškų galių, galėjo padėti jam pasprukti nuo jų. Magija ir
seksas, ir galbūt nėštumas, nes tai tik dar labiau sustiprino sąsajas, fu! Nenuostabu, kad nuotraukose
jos atrodė tokios surūgusios. Vis dėlto netrukus jos jį susigrąžino.
Po to, kadangi švietė saulė ir spaudė šioks toks šaltukas, visi išėjome pasivaikščioti po dvaro
žemes. Jos labai feodalinės. Niekad anksčiau nebuvau mačiusi tokių dalykų. Klasės, taip, visur
jaučiamas susiskirstymas klasėmis, tik žmonės jau nenusiima kepurių. Valgėme priešpiečius
nedidelėje senoje smuklėje, suręstoje kalvos šlaite, pavadintoje „Kalvio rankomis“. Maistas buvo
puikus. Valgiau kepsnį su inkstų pyragu, kuriuos atnešė tame pačiame dubenyje su gruzdintomis
bulvytėmis bei menkomis žiemos salotomis. Ir vis tiek tai buvo pats skaniausias maistas, kokio jau
seniai nebuvau ragavusi. Ten buvo daug jų pažįstamų, kurie prieidavo pasisveikinti. Po to, kai
grįžome namo, daugelis jų užsuko pas mus išgerti arbatos su vaisių ir uogų pyragėliais. Jos leido man
išdalinti apvalius pyragėlius. Stengiausi kaip galėjau vaidinti mielą dukterėčią, pasakojau, kaip man
patinka mokykla ir kad pagal pasiekimus esu trečia. Kelios moterys taip pat lankė Arlingherstą, bet
tik viena iš jų paklausė apie taurę. Supratau, kad gerai, jog susipažinau su visais tais žmonėmis, nes
tai buvo tetų draugai. Jeigu jų draugai jau pamatė mane, Danieliaus dukterį, dabar jau negalėsiu imti

ir pradingti nepridarydama joms gėdos ir nemalonumų.
Kai visi išsiskirstė, pasisiūliau suplauti indus, bet jos nesutiko. Jos tikrai ryžtingai nusiteikusios

neįsileisti manęs į virtuvę. Danielius pasitraukė į savo darbo kambarį, o aš čionai – tariamai į lovą.
Rytoj važiuoju traukiniu į Kardifą. Tikiuosi, mane pasitiks tetulė Tegė. Ji neatsakė į mano laišką.

Jei ne, pati autobusu nuvažiuosiu į slėnį. Turiu raktą nuo senelio namų. Privalau pasikalbėti su
Glorfindeliu, nors iš elfų gauti tiesų atsakymą nėra taip jau paprasta. Bet vis tiek privalau pamėginti.

1Greitakalbė. A nice niece from Nice ate a nice Nice biscuit and an iced bun. (angl.)

Ketvirtadienis, 1979 metų gruodžio 27 d.

Aš jau traukinyje, sėdžiu nedidelio vagono kamputyje, kol kas viena. Kraštovaizdis šarmotas, lyg
apibarstytas cukraus pudra. Traukiniui lekiant tolyn, retkarčiais iš po debesų žvilgteli saulė. Posūkyje
tolumoje pamatau pamažu artėjančius Velso kalnus. Man patinka traukinys. Sėdėdama čia prisimenu
paskutinį kartą, kai juo važiavau, taip pat ir kai važiavau į Londoną. Jautiesi tarsi pakibęs ore,
atsidūręs tarpinėje erdvėje, greitai judantis kažko link ir tuo pačiu tolstantis nuo kažko kito. Tame taip
pat slypi magija, ne tokia, kad galėtum kerėti, bet ji tiesiog čia tvyro, viską nuspalvindama džiugiomis
spalvomis ir keldama ūpą.

Aš neleidau joms padaryti skylių, iš kurių kabotų papuošalai, ir atimti iš manęs magijos galios.
Aš laisva, bent jau dabar, traukiniui lekiant pro Čerč Stretoną ir Kreiveno Armsą, palikus už savęs
Šrousberį, ir dar ilgai dundėsime, kol pasieksime Kardifą. Apie tai truputį rašoma „Keturiuose
kvartetuose“, reikės paieškoti, kai turėsiu knygą.

Jei ir yra kokia nors lengvesnė magijos forma, leidžianti priversti žmones daryti tai, ką tu nori, su
daiktais, kurie patys nori tai daryti, aš tokios nežinau. Jos perka jam drabužius. Perka batus. Taures ir
viskį. Joms priklauso namas ir visi baldai. Jis nori gerti viskį, to paties nori ir kėdė, ir jo stiklinė.
Todėl visiškai nesunku padaryti taip, kad jis prisigertų tiek, jog neįstengtų atsikelti ir nuvežti manęs į
stotį. Keista, kad pati anksčiau apie tai nepagalvojau. Bet nežinau, ar būčiau galėjusi jį sustabdyti be
magijos. Net jei jos ir paveikė jį burtais, aš vis tiek nebūčiau kerėjusi, nes žinau, jog tai blogai. Jeigu
jis jas myli, jeigu jaučiasi dėkingas, jos padarys bet ką, kad tik taip ir liktų. Tikriausiai per tiek metų
jos padarė daugybę mažyčių, nepastebimų dalykėlių, neturėjusių jam pakenkti, bet neleidžiančių
pabėgti, įpainiojusių jį į magijos voratinklio gijas, kad jis pasiliktų su jomis. Danielius daro tai, ką
nori jos, jis visiškai neturi savo valios. Tik labai stiprūs kerai galėtų jį išlaisvinti.

Vargšas Danielius. Vienintelė vieta, kur jis yra laisvas, tai pas Semą ir tarp savo knygų. Knygas
sunku panaudoti magijai. Pirmiausia – kuo platesnio vartojimo daiktas ir kuo jis naujesnis, tuo
sunkiau vieną jų individualiai paveikti magija. Masiniai produktai taip pat gali būti magiški, bet jų
kerai išsisklaidę ir sunkiai suvaldomi. O su knygom dar sudėtingiau, knygos nėra svarbios, kaip
daiktai, o magija dažniausiai paveikia daiktus. (Neturėjau kerėti dėl karaso, pati nesupratau nė pusės
to, ką dariau, – kuo daugiau apie tai galvoju, tuo daugiau suvokiu. Nors iš tiesų negaliu dėl to gailėtis,
nes turėti su kuo pasikalbėti yra daug vertingiau už rubinus, už viską brangiau. Vis dėlto, jei būčiau
buvusi protingesnė, nebūčiau to dariusi. Arba jei nebūčiau buvusi tokioje beviltiškoje padėtyje.)

Į stotį mane vežė Antėja. Žinau, kad Antėja, nes ji pati pasakė, nors, žinoma, galėjo ir pameluoti.
Tai visai nesunku dvyniams ar trynukams. Gerai tai žinau. (Įdomu, ar Danielius jas visada atskiria.
Reikės paklausti.) Manyčiau, kitos dvi pasiliko namie, kad prižiūrėtų jį.

–  Danielių šįryt šiek tiek kamuoja pagirios, – pasakė viena jų šypsodamasi, ant pusryčių stalo
dėdama bjaurius atšalusius skrebučius. – Todėl tave į stotį nuveš Antėja.

– Aš nesidursiu ausų, – pasakiau vėl užsidengusi ausis rankomis.
– Ne, mieloji. Galbūt kai būsi vyresnė, pakeisi savo nuomonę.
Automobilyje Antėja neužsiminė apie ausų dūrimą. Aš linksmai kalbėjau apie mokyklą,
Arlingherstą, vyresniąsias mokines ir bendrabučius, visomis išgalėmis stengdamasi parodyti, jog
savaime pavirtau miela dukterėčia ir tam nereikia jokio magiško įsikišimo. Buvo sunku, nes anksčiau
taip nesielgiau, gal būtų buvę geriau pradėti tokia virsti po truputį, kad labiau jas įtikinčiau, užuot
akimirksniu pavirtusi tokia kaip entuziastingoji Loreina Pargeter. Tetos Antėjos automobilis
sidabrinės spalvos, vidutinio dydžio, nežinau jo markės, nors jei tikrai būčiau miela dukterėčia,

paklausčiau, kad galėčiau grįžusi į mokyklą palyginti su kitais. Jo vidus apmuštas oda ir jis daug
naujesnis už Danieliaus. Keleivio sėdynės atvarte nuo saulės yra veidrodėlis. Šiuo automobiliu jau
važiavau ir anksčiau, kai visos keliavome apsipirkti, bet visada sėdėdavau gale. Žinau, kad jos
vairuoja ir sėdi priekinėje keleivio sėdynėje paeiliui. Tetos tikrai labai keistos. Jos galėtų daryti
daugybę dalykų. Galėtų rūpintis, kaip išgydyti olandiška liga susirgusias guobas. Galėtų pamatyti
pasaulio.

Atvažiavus į Šrousberį, užuot pasukusi į stotį, ji sustojo priešais juvelyrinę parduotuvę su iškaba
ant lango: „Ausų pradūrimas“.

– Dar yra laiko iki traukinio, – pareiškė ji. – Atsivežiau kilputes.
– Aš spiegsiu, – perspėjau. – Neisiu ten, nebent būsiu jėga nutempta.
– Norėčiau, kad nesielgtum taip kvailai, – pasakė Antėja tuo suaugusiųjų „apgailestaujančiu, bet
nepiktu“ tonu.
Nežinojau, ką sakyti. Nenutuokiau, kiek ji žino apie tai, kodėl aš taip priešinuosi. Man atrodo, jog
geriausia būtų kuo mažiau išsiduoti. Jei prabilčiau apie magiją, ji ne tik sužinotų, bet dar ir galėtų
pasakyti Danieliui, jog esu pamišusi.
– Aš jokiu būdu neleisiu pradurti savo ausų, – pareiškiau kaip įmanydama tvirčiau. Suspaudžiau
glėbyje savo krepšį; tai man suteikia jėgų. – Nenoriu negražiai elgtis, nenoriu kelti nemalonių scenų
nei gatvėje, nei parduotuvėje, bet taip ir darysiu, jei tik reikės, teta Antėja.
Kalbėdama uždėjau ranką ant svirties, atidarančios automobilio dureles, pasirengusi iššokti lauk.
Bagažinėje turėjau kitą krepšį su knygomis ir drabužiais, bet viskas, ko iš tikrųjų reikėjo, buvo
krepšyje ant mano kelių. Būtų gaila prarasti kai kurias knygas, bet jeigu reikia, visada galima
nusipirkti naujų. Hainlainas sako, jog reikia būti visada pasirengusiam palikti savo daiktus, aš ir esu
tam pasiruošusi. Žinau, kad negaliu greitai bėgti, bet jeigu iššokčiau iš automobilio ir pradėčiau
šlubčioti šaligatviu, ji turėtų mane vytis. O jeigu mus pamatytų kokie nors pažįstami, jai būtų gėda.
Nors buvo gan anksti, jau dabar lauke vaikštinėjo žmonių. Jei reikėtų muštis, šiuo metu ji buvo tik
viena. O aš, nors ir skaudama koja, bet turėjau lazdelę.
Kurį laiką taip ir sėdėjome, tada ji padarė grimasą, pasuko raktelį ir pradėjo važiuoti. Stotyje
nupirko bilietą į abi puses, pabučiavo mane į skruostą ir palinkėjo gerai praleisti laiką. Kartu su
manimi į peroną nėjo. Ji atrodė – nežinau. Man regis, ji nepratusi, kad jai būtų prieštaraujama.
Magija nėra iš prigimties bloga. Tačiau žmonėms ji vis dėlto labai kenkia.

Penktadienis, 1979 metų gruodžio 28 d.

Kai traukinys atvyko į Kardifą, lauke lijo ir visas tolimas kalvas nudailinusios šalnos linksmumas
ištirpo miesto darganoje. Tetulė Tegė nepasitiko manęs stotyje. Pamaniau, kad ji pyksta, jog
neatvažiavau per Kalėdas, ir visai nenori manęs matyti. Išėjusi iš traukinių stoties, perėjau autobusų
stotį iki stotelės, iš kurios važiuoja autobusas į slėnį. Tik tada prisiminiau, jog piniginėje teturiu
dvidešimt keturis pensus, dvi monetas po dešimt ir dvi po du pensus – didelius kaip vežimo ratai, bet
visiškai beverčius. Nesugalvojau, iš kur gauti daugiau pinigų. Turiu kelis svarus pašte, bet neturėjau
su savimi knygelės. Yra keletas žmonių, iš kurių galėčiau pasiskolinti pinigų, bet šiuo metu jų nė
vieno nebuvo lietaus merkiamoje Kardifo stotyje. Vėl pradėjo skaudėti tą kvailą koją. Laimei, dar
nespėjus apsispręsti keliauti autostopu, kaip dariau tąkart, kai pabėgau iš namų, pastebėjau į
automobilių stovėjimo aikštelę įsukančią nedidelę oranžinės spalvos tetulės Tegės mašinytę. Lėtai
nušlubčiojau artyn, kol ji dar neįmetė pinigų į automatą. Ji labai apsidžiaugė mane pamačiusi ir visai
nepriekaištavo. Manė, jog atvažiuosiu kitu, vėlesniu traukiniu. Tikriausiai suspėjau į ankstesnį, nes
Antėja buvo pasilikusi laiko, kad man pradurtų ausis.

Tai antras kartas, kai bėgu ir išlipusi iš traukinio, niekieno nepasitikta, suvokiu, jog negaliu pati
viena susidoroti su sunkumais. Privalau liautis šitaip elgtis. Turiu viską geriau susiplanuoti ir man
reikia daugiau pinigų. Krepšyje reikia laikyti pinigų nenumatytiems atvejams. Kai tik jų gausiu, iš
karto atsidėsiu penkis svarus. Gal dar ir šoninėje piniginės kišenėlėje turėčiau laikyti svarą, jei
panaudočiau kitus arba reikėtų tik truputėlio. Taip pat galbūt man reikėtų pradėti taupyti pinigų
pabėgimui, jeigu prireiktų. Būtų malonu taip susitvarkyti gyvenimą, kad man jų netrūktų, bet tenka
pripažinti, kad taip dar nėra.

Tetulė Tegė gyvena mažame šiuolaikiškame butelyje nedideliame naujame gyvenamaisiais namais
apstatytame rajone. Manyčiau, jis buvo pastatytas maždaug prieš dešimt metų. Tai nedidelė išlenkta
parduotuvėlių eilė su nuostabia duonos bei bandelių krautuvėle ir gyvenamaisiais namais po šešis
butus. Visi jie triaukščiai ir atskirti vieni nuo kitų pievelėmis. Jos butas vidurinysis. Tai nėra... noriu
pasakyti, kad negalėčiau tokiame gyventi. Jis labai naujas, švarus ir madingas, tačiau be savitumo,
visi kambariai stačiakampio formos, žemomis lubomis. Manau, tetulė Tegė išsirinko tai, ką tuo metu
išgalėjo įsigyti, be to, tai saugi vieta vienišai moteriai. O galbūt ji norėjo, kad jos buveinė būtų visai
kitokia nei namuose, su šiuolaikiškais baldais ir be magijos. Ji visada protingai, logiškai siejo
magiją, elfus ir visa kita su mano mama, ketveriais metais vyresne už ją. Todėl tetulė Tegė nenori
turėti su jais nieko bendra, kaip ir su pačia Liza. Ji gyvena viena su savo gražia ir neįtikėtinai
išlepinta kate Persimone. Persimonė išeina pro langą, nušoka ant stoginės virš įėjimo į pastatą durų, o
nuo ten nušoka ant žemės. Ji negali sugrįžti tokiu pat keliu, todėl užlipa laiptais ir ima kniaukti prie
durų.

Butas man ir patinka, ir nepatinka. Žaviuosi jo švara, tvarka, minkštomis rudomis „Habitat“
sofomis ir mėlynai nudažytais stalais. Suprantu, kad šildymo grotelės yra labai efektyvios. Kai tik ji
nusipirko šį butą, prieš pat močiutės mirtį, mums abiems didžiulį įspūdį padarė jo šiuolaikiškumas.
Bet iš tikrųjų man labiau patinka seni daiktai, šiokia tokia netvarka ir židiniai. Nujaučiu, kad tą patį
galvoja ir tetulė Tegė, bet ji nieku gyvu to garsiai nepasakys.

„Mano“ kambarys čia mažas, su lova ir knygų lentynomis, kuriose išrikiuotos tetulės Tegės
knygos apie dailę. Ant sienos kabo pora nuostabių Hokusai paveikslų – jie aiškiai yra dalis istorijos.
Viename jų du japonai išsigandę kovoja su milžinišku aštuonkoju; kitame tie patys du vyrai
juokdamiesi peiliais skinasi sau kelią pro milžinišką voratinklį. Nežinau jų vardų ir istorijų, bet

jaučiu stip-rias, įvairialypes asmenybes, ir man patinka gulėti žiūrint į juos ir įsivaizduoti kitus jų
nuotykius. Mes su Mora pasakodavome viena kitai istorijas apie juos. Tetulė Tegė nusipirko
paveikslus Bate kartu su rudos ir kreminės spalvų marokietiška antklode, kabančia ant sienos poilsio
kambaryje.

Dabar guliu čia ir rašau, o už durų vis miaukia Persimonė, prašydamasi į mano kambarį. Jei
neatidarau, ji miaukia ir miaukia. O jei atsistoju ir nukėblinusi (kiekvienas žingsnis kančia) prie durų
atidarau, ji įeina, paniekinamai nužvelgia mane, tada apsigręžia ir vėl išeina. Ji yra raina katytė su
balta pasmakre ir pilvu. Dar mato elfus – žinoma, ne čia, o Aberdere, kur jų gausu. Mačiau, kai ji
juos pastebėjo ir apdovanojo tokiu pačiu paniekos kupinu žvilgsniu kaip mane, tuo pat metu budriai
mus stebėdama, kad ko nors neprisigalvotume. Tetulė Tegė aliejiniais dažais nutapė ją, gulinčią
priešais marokietišką antklodę, – spalvos nuostabiai dera tarpusavyje – ir ji atrodo pati mieliausia,
švelniausia ir gražiausia pasaulyje katytė. Tikrovėje jai patinka būti glostomai maždaug trisdešimt
sekundžių, po to atsigręžusi į tave ji apdrasko ranką. Nuo Persimonės turiu daugiau randų ir įdrėskimų
nei nuo visų kitų kačių kartu sudėjus. Tetulės Tegės riešai taip pat dažnai būna apdraskyti. Nepaisant
to, ji dievina ją ir kalbasi kaip su mažu vaiku. Ir dabar girdžiu, kaip ji švelniai ulba:

– Kas pati geriausia? Kas geriausia katytė visame pasaulyje?
Ji tikrai galėtų siekti gražiausios titulo dėl savo kailio rašto ir aristokratiškų manierų, bet manau,
geriausia katė turėtų elgtis gražiau.
Rytoj važiuosime aplankyti senelio. Dabar viskas kitaip nei per praėjusias mano atostogas, tetulei
Tegei taip pat nereikia į mokyklą. Bus nelengva ištrūkti, kad galėčiau pasimatyti su elfais, tačiau per
Naujuosius metus ji kelioms dienoms išvažiuos, tada gal ir pavyks. Tetulė Tegė dar nesena, jai tik
trisdešimt šešeri. Ji turi vaikiną, slaptą mylimąjį. Tai labai tragiška istorija, truputėlį panaši į
„Džeinę Eir“. Jis vedęs beprotę ir negali su ja išsiskirti, nes yra politikas, be to, jaučiasi jai
įsipareigojęs, nes vedė, kai buvo jauna, graži ir spinduliuojanti. Po teisybei, tai jis buvo tetulės Tegės
vaikystės meilė ir pabučiavo ją grįžtant iš jos dvidešimt pirmojo gimtadienio vakarėlio. Tada
išvažiavo į universitetą, kur susipažino su beprote būsima žmona, nors tada ji dar nebuvo pamišusi.
Vėliau jis suprato, jog iš tiesų visą laiką mylėjo tik tetulę Tegę, tada jau buvo aišku, jog jo žmona
išprotėjusi. Negaliu garantuoti, kad ši versija yra labai tiksli. Pavyzdžiui, jo žmonos tėvas buvo iš tų,
kurie galėjo padėti jam atsisėsti į parlamentaro kėdę. Kažin, ar čia nesuveikė jo savanaudiškumas? Ir
ar tikrai jis susigadintų karjerą, jeigu išsiskirtų ir dar kartą vestų? Juk susigadintų ją dar labiau, jei
paaiškėtų, jog slapta susitikinėja su tetule Tege. Kad ir kaip ten būtų, ji sakosi esanti laiminga ir taip,
jai patinka gyventi su Persimone ir retkarčiais kelioms dienoms susitikti su juo.
Turiu padėti ruošti vakarienę. Negalite įsivaizduoti, kaip malonu valyti grybus ir tarkuoti sūrį, kai
taip ilgai negalėjau to daryti! Maistas, kurį pats paruošei ar bent jau padėjai paruošti, visada daug
gardesnis. Tetulė Tegė gamina patį skaniausią pasaulyje žiedinių kopūstų su sūriu patiekalą.
Be to, labai smagu šiek tiek atsipalaiduoti ir leistis, kad manimi būtų pasirūpinta.

Šeštadienis, 1979 metų gruodžio 29 d.

Liko vos kelios šių metų dienos. Gerai. Metai buvo bjaurūs. Galbūt 1980-ieji bus geresni. Nauji
metai. Naujas dešimtmetis. Dešimtmetis, per kurį aš suaugsiu ir ko nors pasieksiu arba bent jau
mėginsiu pasiekti. Įdomu, kas gero įvyks devintajame dešimtmetyje? Vis dar prisimenu 1970 metus.
Prisimenu, kaip išėjau į sodą galvodama apie šiuos metus. Man jie asocijavosi su plevėsuojančiomis
geltonomis vėliavomis. Pasakiau tai Morai ir ji man pritarė, tada abi lakstėme po kiemą išskėstomis
rankomis įsivaizduodamos, jog skrendame. 1980 metai atrodo apvalesni ir kažkodėl kaštoninės
spalvos. Keista, bet žodžių skambesys taip pat turi spalvas. Niekas, išskyrus Morą, to nesuprato.

Seneliui patiko dramblys, o tetulė Tegė apsidžiaugė gavusi dovanų chalatą. Ji laukė, kol galės
atplėšti dovaną „Fedw Hir“, čia mes aplink senelio lovą atšventėme mažytes Kalėdas. Jie
padovanojo man didelį raudoną megztinį aukšta atverčiama apykakle, muilą ant virvutės ir dovanų
čekį knygoms. Nepasakojau jiems apie ausų pradūrimą. Nebūtina be reikalo jų liūdinti. Jau buvo
teisiškai nustatyta, jog jie neturi į mane jokių teisių, – faktas, kad jie mane užaugino, nieko nereiškia.
Bet kokia motina, kad ir kokia bloga, ir bet koks tėvas, nesvarbu, kad visiškai svetimas, – pagal
teisinę sistemą tai tikroji šeima, o tetos ir seneliai yra visiškas nulis.

Senelis nekenčia slaugos namų, iš karto tai matyti, ir nori namo, bet neįsivaizduoju, kaip tai
padaryti, ypač kai jis negali vaikščioti be kitų pagalbos. Tetulė Tegė kalbėjo apie žmones, kurie
galėtų atėję padėti jam atsistoti ir vėl paguldyti į lovą. Nežinau, kiek tai kainuotų. Nenumanau, kaip
reikėtų visa tai suorganizuoti. Bet čia tikrai klaiku. Jam, regis, paskirta kineziterapija, bet kažin, ar ji
veiksminga. Daugelis kitų ligonių čia aiškiai tik laukia mirties. Jie atrodo visai netekę vilties. Iš
pradžių ir senelis taip atrodė. Kai įėjome, jis gulėjo susmukęs lovoje, tikriausiai snaudė, ir atrodė
toks graudžiai mažas, vos gyvas, visai ne kaip mano senelis.

Priminiau jam, kaip jis mokė mus žaisti tenisą, kaip važiavome į Brekon Bikonsą, kur žaidėme ant
nelygios žemės, o po to ant lygaus paviršiaus žaisti pasidarė labai lengva. Prisimenu aukštai virš
mūsų čiulbėjusius dirvinius vieversius, didžialapius šakius ir juokingas kuokštais augančias nendres,
kurias vadinome bambukų ūgliais. (Ten tikrai buvo ne bambukai, visai į juos nepanašūs, bet mes
turėjome žaislinę pandą ir apsimesdavome, jog ji ėda bambukus.) Senelis labai didžiavosi, kad mes
greitai bėgiojame ir puikiai gaudome kamuolį. Aišku, jis visada norėjo anūko. Mes nenorėjome būti
berniukais, bet berniukai gyvena daug linksmiau. Mums patiko mokytis žaisti tenisą.

Maniau, kad viskas veltui, visos tos treniruotės, nes Mora dabar mirusi, aš negaliu bėgioti, o
senelis negali vaikščioti, jau nebe. Vis dėlto ne veltui, nes mes tai prisimename. Verta viską daryti ir
treniruotis ne vardan kažkokios ateities. Aš niekada nelaimėsiu Vimbldono taurės ir nebėgsiu
Olimpinėse žaidynėse („Vimbldone niekada nežaidė dvynės...“ – sakydavo jis.), bet ir taip nebūčiau
to pasiekusi. Aš net ir šiaip, vardan malonumo, nežaisiu su draugais teniso, bet tai nereiškia, jog
nevertėjo jo žaisti anksčiau. Gaila, kad dar daugiau visko nedariau, kai galėjau. Gaila, kad nebėgau
visur, kai turėjau tokią galimybę, nebėgau į biblioteką, nebėgiojau slėniais, karomis, nebėgau laiptais
aukštyn. Na, dažniausiai mes bėgiodavome laiptais. Galvojau apie tai sunkiai vilkdamasi laiptais
aukštyn į tetulės Tegės butą. Žmonės, galintys bėgioti laiptais, taip ir turėtų daryti. Ir turėtų užbėgti
jais pirmi, kad galėčiau užlipti paskui juos ir nesijausti kalta, jog užlaikau.

Mes užsukome aplankyti tetulės Olvenos, tada dėdės Gaso ir tetulės Flosės. Tetulė Flosė taip pat
padovanojo man knygų čekį, o dėdė Gasas davė svaro banknotą. Neatleidau jam už tai, ką pasakė, bet
pinigus paėmiau ir padėkojau. Įsikišau banknotą į galinę piniginės kišenėlę, tai bus pradžia santaupų,
skirtų įvairiems netikėtumams. Tetulės Flosės namuose yra labai patogi kėdė su aukštu atlošu galvai.

Visos kitos kėdės man nelabai tinka. Nesuprantu, kodėl jas gamina tokias žemas. Bibliotekose kėdės
būna labai gero aukščio.

Sekmadienis, 1979 metų gruodžio 30 d.

Ačiū Dievui, koją skauda mažiau. Tiesą sakant, jaučiausi taip gerai, kad kai ėjau per autobusų
stotį, kažkokia į svetimus reikalus nosį mėgstanti kištis žmogysta paklausė, kam man tokiame amžiuje
lazdelė.

– Automobilio avarija, – atsakiau. Paprastai tai išgirdę žmonės užsičiaupia, bet tik ne ji.
– Turėtum vaikščioti be jos. Akivaizdu, jog tau jos nereikia.
Tiesiog nuėjau nekreipdama į ją dėmesio, tačiau viduje visa drebėjau. Kai vaikštau lygia žeme,
gali atrodyti, jog man jos nereikia, bet kai stoviu ramiai, turiu į ją atsiremti, be to, man ji reikalinga
lipant laiptais ar einant nelygiu paviršiumi. Aš niekada nežinau, ar po akimirkos jausiuosi taip, kaip
dabar, ar taip, kaip vakar, kai visiškai negalėjau perkelti kūno svorio ant tos kojos.
– Matai, dabar eini tikrai greitai, tau jos visai nereikia, – šūktelėjo ji man pavymui.
Sustojusi atsigręžiau. Jutau, kaip dega skruostai. Autobusų stotis buvo pilna žmonių.
–  Niekas šiaip sau neapsimetinėja luošiu! Niekas nesinaudotų lazdele, jeigu jos nereikėtų!
Turėtumėt gėdytis, kad pagalvojote, jog taip daryčiau. Jei galėčiau eiti be jos, tuoj pat sulaužyčiau ją
perpus jums į nugarą ir pabėgčiau dainuodama. Neturite teisės taip su manimi ar su kuo nors kitu
kalbėti. Kada spėjote tapti pasaulio karaliene? Kodėl įsivaizduojate, kad vaikščiočiau su lazdele,
kurios man nereikia, – kad mane užjaustumėte? Man jūsų užuojautos nereikia. Man tik rūpi mano
pačios reikalai ir jūs neturėtumėt kištis į svetimus!
Nieko gero nepasiekiau, tik sukėliau viešą sceną. Ji nuėjo šalin paraudusi, bet nemanau, kad
suprato, ką pasakiau. Tikriausiai grįžusi namo pasakos, kad sutiko mergaitę, apsimetinėjančią luoše.
Nekenčiu tokių žmonių. Bet negaliu pakęsti ir tokių, kurie lieja tau netikrą užuojautą, klausinėja, kas
tiksliai nutiko, ir tapšnoja per galvą. Aš esu žmogus. Noriu kalbėtis apie kitus dalykus, ne apie savo
koją. Štai ką pasakysiu apie Osvestrį: anglų santūrumas man patinka daug labiau, nes ten man netenka
tiek daug kalbėti apie savo koją. Žmonės, apie tai manęs ten paklausę, tai yra, norėję sužinoti, kam
man ta lazdelė ir kas man nutiko, yra mano pažįstami, mokytojai, mergaitės mokykloje, tetų draugės,
su kuriomis susitikome antrą Kalėdų dieną, ne kokie nors svetimi.
Praėjo visa amžinybė, kol apsiraminau. Vis dar buvau paraudonavusi ir įsiutusi, kai autobusas
pasuko už labai siauro kampo prie tilto Pontepride. Jeigu jis neišsisuks, pamaniau, jei visi dabar
mirsime, ta klaiki moteriškė bus paskutinis žmogus žemėje, su kuriuo kalbėjausi.
Per priešpiečius susitikau su Moira, tai ir buvo mano tariama priežastis atvažiuoti į Aberderą.
Moira sako, kad mano tarsena pasidarė šiek tiek snobiška, ir tai siaubinga. Ji nepasakė, kad
panašesnė į anglų, nes ji mano draugė ir labai maloni mergaitė, bet ir nebuvo būtina to sakyti.
Tikriausiai toji mokykla visai persidavė man. Nenoriu kalbėti kaip kitos mergaitės Arlingherste!
Nežinau, ką daryti. Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo keisčiau skamba mano balsas, nors anksčiau to
nepastebėjau. Būna retorikos pamokos. Galbūt yra ir atvirkštinių pamokų? Aišku, aš nenoriu kalbėti
kaip Eliza, bet tikrai netrokštu prasižiojusi prabilti kaip aukštesniosios klasės mulkė.
Moira taip pat neblogai pabaigė semestrą. Buvo stebėtinai sunku rasti temų pokalbiui.
Neprisimenu, apie ką anksčiau kalbėdavomės; tikriausiai apie nieką, tik paskalos, mokykla, dalykai,
kuriuos darydavome kartu. Be jų daugiau nėra apie ką kalbėti. Lėja susipyko su Endriu, o Nasrina
dabar su juo susitikinėja, jos tėvai, matyt, išsiskirs. Sausio antrą dieną, vakare, Lėja rengia vakarėlį,
taigi pamatysiu jas visas.
Po priešpiečių išėjau iš Moiros namų ir pasukau Krogino pelkės link. Heol y Gwern yra
vienintelis normalus kelias skersai jos, bet aš iš karto nusukau į šalį. Kroginas (iš tiesų rašoma

„Krogynas“) yra didžiulis: tai aukštumos pelkė, užimanti visą kalvos kraštą. Per ją bėga ir kiti takai,
ne tokie seni kaip Alksnių kelias, bet vis tiek jau seniai išminti. Dabar netinkamas metas jais
vaikščioti, žiema buvo labai drėgna, bet jei gerai žinai kelią, tai nepavojinga. O jei ir nežinai, tereikia
eiti palei alksnius. Kartą mes su Mora pasiklydome Krogino pelkėje, kai dar buvome mažos, ir
išėjome iš jos tik todėl, kad atpažinome alksnius. Šiaip ar taip, tai nėra liūnas, čia tiesiog purvina ir
šlapia. Žmonės jos bijo labiau, nei derėtų. Kartą atėjau čia sutemus, netrukus po Moros mirties, tyčia
norėdama pasiklysti, bet elfai man padėjo. Sakoma, kad švieselės virš pelkės, žaltvykslės, suklaidina
žmones ir atvilioja į klampiausias liūno vietas, bet tąkart jie nuvedė mane tiesiai iki kelio prie pat
Moiros namų. Užėjau pas ją visa permirkusi, ir Moiros mama liepė man palįsti po dušu, persirengti
Moiros drabužiais ir grįžti namo. Bijojau, kad gausiu pylos, bet tuo metu Liza pykosi su seneliu ir jie
nieko nepastebėjo.

Girdėjau įdomų pasakojimą, kaip statė tuos namus. Jie statė juos palei Alksnių kelią, nuo jų
pradėjo tiesti mažas trumpas gatveles į pelkę su naujais namais, nes norėjo, kad žmonės gyventų
geruose žemės sklypuose. Bet bėda ta, kad pelkė nenorėjo namų. Senelis, kuris dar prisimena, kada
tai nutiko, pasakojo, kad jie išliejo namo pamatus ir viską taip paliko ketvirtadienį prieš Didįjį
penktadienį. Vėl atėję tik antradienį, po antros Velykų dienos, pamatė, kad pamatai nugrimzdę. Bet aš
girdėjau šiek tiek kitaip – kad jie pastatė visą namą, o kai susirinko po savaitgalio, iš pelkės kyšojo
tik kaminai. Cha! Po to įvykio jie liovėsi čia statę namus ir pastatė naują kvartalą Penivone. Labai tuo
džiaugiuosi. Man patinka ši pelkė su žemais, sunykusiais medžiais, aukšta žole, upeliūkščiais,
netikėtai pražįstančiomis gėlėmis, nendrinėmis vištelėmis užsistovėjusiame vandenyje ir pempėmis,
lėtai mojuojančiomis sparnais, kad nuvytų tave šalin nuo savo lizdų.

Šiandien ieškojau elfų, o jie dažnai lankosi Krogine. Tačiau dabar nemačiau nė vieno, net kai
išėjau iš pelkės prie upės ir nuėjau į Itilieną, vis tiek nė vieno neradau. Tolimuoju keliu – „tagonėlių“
taku – grįždama į miestą patikrinau Osgiliatą ir kitus elfų griuvėsius karoje. Ten yra sena lydykla ir
keletas sugriuvusių namukų ar kažkas panašaus. Sunku įsivaizduoti, jog šiose vietose kažkada gyveno
daugybė žmonių ir virte virė gyvenimas. Retkarčiais akies krašteliu pastebėdavau vieną ar kitą elfą,
bet nė vienas nesustojo ir nesikalbėjo su manimi. Prisimenu, jog po Helovino negalėjau rasti
Glorfindelio. Ir anksčiau būdavo, kad niekur jų neaptikdavome, kai jie nenorėdavo būti surasti. Tai
jie visada mus susirasdavo. Mėginau jį šaukti, nors ir žinojau, kad tai beprasmiška. Jie nenaudoja
vardų taip, kaip mes. Norėčiau, kad viskas būtų kaip Žemjūrėje, kur tikrasis vardas turi
iškviečiančiųjų galių, bet čia taip nėra, vardai nieko nereiškia, tik daiktai. Man regis, žinau, kaip jį
išsikviesti burtų pagalba, bet tada imčiausi jų ne apsisaugojimui nuo žalos, taigi iš tikrųjų nesvarsčiau
tokios galimybės.

Pabandžiau atsisėsti, nors buvo šalta, ir palaukti, kol apmalš kojos skausmas. Galbūt juos atbaidė
maudimas. Nors šiandien nelabai ir skaudėjo. Nemanau, kad tai dėl to. Ilgai sėdėti buvo nepatogu,
pūtė vėjas ir šiek tiek lynojo. Eiti per miestą buvo liūdna, visų parduotuvių, kuriose anksčiau, kiek
prisimenu, būdavo daug žmonių, langai dabar apkalti lentomis. Užsidaro ir „Rex“ kino teatras,
netrukus Aberdere nebus kur žiūrėti filmų. Visur apšiurę skelbimai: „Parduodama“. Gatvėse mėtėsi
šiukšlės, net ir Kalėdinė eglė priešais biblioteką atrodė visų apleista. Suspėjau į autobusą,
važiuojantį į Kardifą, kaip tik vakarienei su tetule Tege.

Nežinau, ką reikės daryti, jeigu jų nerasiu. Man labai reikia su jais pasikalbėti.

Antradienis, 1980 metų sausio 1 d.

Laimingų Naujųjų metų.
Kaip gera šįryt prabusti senelio namuose, ir dar vienai.
Tetulė Tegė kažkur išvyko su Juo sutikti Naujųjų metų. Taip ji daro beveik kiekvienais metais.
Galėjau važiuoti ir aš, ji kvietė, bet nenorėjau. Tik trukdyčiau jiems. Vakar ryte nuvažiavome į
Aberderą aplankyti senelio, paskui ji iš karto išvyko, o mane tuoj pat pasičiupo tetulė Flosė. Norėjau
keliauti ieškoti elfų, bet teko vaidinti „Tris prancūziškas vištas“ tetulės Flosės naujametiniame
vakarėlyje. Turėjau šiek tiek apsimesti, kad man linksma, dar gerokai iki dvyliktos nakties aš jau
svajojau apie lovą, bet yra buvę ir blogesnių dienų. Dar susirinkau keturis su puse svaro ir šešias
šokoladines monetas. Vidurnaktį išgėriau pusę taurės šampano. Jis buvo skanesnis už Danieliaus, nors
galbūt prie tokių dalykų pripranti.
Atsikėlusi pasigaminsiu pusryčius ir vėl keliausiu ieškoti elfų. Šiandien nauji metai, gal man
labiau pasiseks.

Trečiadienis, 1980 metų sausio 2 d.

Vakar ryte labai norėjau susitikti elfus. Dėl įvairumo ėjau pro Bendruomenės Eiką. Iš tikrųjų tai
Hekso bendruomeninės žemės, bet visi vadina Bendruomenės Eiku. Tai bendros žemės, jos niekam
nepriklauso, panašiai kaip buvo iki žemės padalijimo aštuonioliktame amžiuje. Sunku įsivaizduoti
Aberderą kaip žemės ūkio slėnį, kai čia beveik nieko nėra, tik Šv. Jono mokykla ir jį kertantis
pagrindinis kelias nuo Brekono į Kardifą. Daugiau jokių gatvių, tik nesuardyti akmens anglies bei
geležies požemiai. Kartą „Eisteddfod“ festivaliui1 turėjau išmokti šiuolaikinį eilėraštį valų kalba,
kuriame buvo kalbama apie „Totalitariaeth glo“ – anglies despotą. Eidama paėmiau mažą anglies
gabaliuką. Kasant juose dažnai randama fosilijų, senovinių lapų ir gėlių. Anglis natūrali, tai buvo
natūralus dumblas, suspaustas uolų ir kalnų, iš kurio susiformavo degančios anglies siūlės. Jei jis būtų
suspaustas dar labiau, iš jo atsirastų deimantų. Įdomu, ar deimantai dega ir ar mes juos degintume, jei
jų būtų tiek pat, kiek anglies. Elfams tai tik augalai, laiko pakeisti į akmenis. Kartais pagalvoju, ar
elfai prisimena Juros periodą, ar jie vaikščiojo tarp dinozaurų ir kaip tuo metu atrodė? Tada jie dar
negalėjo būti panašūs į žmones. Ir negalėjo kalbėti valų kalba. Patryniau anglį tarp pirštų, ji šiek tiek
patrupėjo. Žinau, kas yra anglis, bet kas yra elfai – tikrai ne.

Bendruomenės Eike yra tokia vieta, kurią vadindavome Miškingu įkloniu. Tai vienas iš seniausių
mūsų pavadinimų, senesnis net už tuos, kuriems davėme „Žiedų valdovo“ vardus. Miškingame
įklonyje anksčiau buvo karjeras arba paviršinė kasykla, čia žemė iš trijų pusių staigiai leidžiasi
žemyn, taip sudarydama nedidelį amfiteatrą. Stačiuose šlaituose auga medžiai ir gervuogių krūmai.
Manau, pirmą kartą ten apsilankėme su seneliu, kai dar buvome mažos ir rinkome gervuoges.
Prisimenu, suvalgiau daugiau, nei įdėjau į pintinę, bet taip būdavo beveik kiekvienais metais.
Jautėmės gana drąsiai, kai pirmą kartą atėjome čionai vienos.

Šiandien gervuogės miegojo žiemos miegu, o šermukšniai stypsojo be lapų. Kažkur aukštai
danguje blyškiai švietė saulė. Kai įžengiau vidun, drąsi liepsnelė nutūpė netoli manęs ir pakreipė
galvą. Liepsneles piešia ant Kalėdinių atvirukų ir kartais ant tortų, nes žiemą jos neišskrenda.

– Labas, – pasisveikinau su ja. – Smagu čia tave sutikti.
Liepsnelė nieko neatsakė. Aš ir nesitikėjau. Bet akimirksniu pajutau, kad čia kažkas buvo.
Pakėliau akis tikėdamasi pamatyti pranykstantį elfą, galbūt Glorfindelį, bet pamačiau Morą, stovinčią
prie lapais nukloto kalvos šlaito. Ji atrodė – na, taip, ji buvo panaši į Morą, bet iš karto supratau, kad
ji labai skiriasi nuo manęs. Per ankstesnes atostogas to nepastebėjau, bet dabar tai aiškiai mačiau. Aš
paaugau, pasikeičiau, o ji ne. Aš turiu krūtis. Mano plaukai atrodo kitaip. Man penkiolika su puse, o
jai tik keturiolika, tiek visada ir liks.
Žengiau link jos, bet tada prisiminiau, kaip ji į mane įsikirtusi tempėsi prie įėjimo kalvoje, ir
sustojau.
– Ach, Mora, – tariau.
Ji tylėjo. Negalėjo kalbėti, kaip ir liepsnelė. Juk ji mirusi, o mirusieji nekalba. Tiesą sakant, aš
žinau, kaip prakalbinti mirusiuosius. Turi jiems duoti kraujo. Bet tai jau magija ir, bet kuriuo atveju,
būtų siaubinga. Negalėčiau to padaryti.
Kalbėjau su ja, nors ji ir negalėjo man atsakyti. Papasakojau jai apie magiją, Danielių, jo seseris,
apie tai, kaip pabėgau nuo Lizos, apie mokyklą, knygų klubą ir visa kita. Keista, bet kuo daugiau
kalbėjau, tuo labiau ji tolo, nors ir nejudėjo, ir vis smarkiau skyrėsi nuo manęs. Anksčiau mūsų niekas
negalėjo atskirti, nors mes visada buvome skirtingos. Kadangi ji mirusi, aš beveik pamiršau, nors gal
nepamiršau, bet negalvodavau apie tai, kuo ji buvo kitokia nei aš, nes daugiau galvodavau apie mus

kartu. Jaučiausi tarsi perplėšta per pusę, bet iš tiesų viskas buvo ne taip – ji tiesiog nutolo nuo manęs.
Ji man niekada nepriklausė, mes visada skyrėmės viena nuo kitos, ji buvo atskira asmenybė, žinojau
tai, kai ji buvo gyva, bet visa tai kažkaip išbluko, nes jos ilgai nebebuvo šalia ir ji negalėjo apginti
savo teisių.

Jeigu ji būtų gyva, mes būtume skirtingi žmonės. Taip manau. Netikiu, kad būtume tokios kaip
Danieliaus seserys ir likusios kartu visą gyvenimą. Tikriausiai visada būtume buvę draugės, bet
gyventume atskirai ir turėtume skirtingų draugų. Būtume buvę tetos viena kitos vaikams. Dabar to jau
nebus. Aš suaugsiu, o ji ne. Ji liks tokia pat visada, o aš keičiuosi, aš noriu keistis. Noriu gyventi.
Maniau, jog privalau gyventi dėl jos, nes ji pati negali, bet iš tikrųjų negaliu gyventi jos gyvenimo.
Nežinau, ką ir kaip ji darytų, ko norėtų, kaip ilgainiui pasikeistų. Arlingherstas pakeitė mane, knygų
klubas taip pat, o ją galėjo pakeisti visai kitaip. Neįmanoma gyventi už kitą ir dėl kito.

Negalėjau jos nepaklausti:
– Ar kitais metais galėsi nusileisti po kalva?
Ji gūžtelėjo. Akivaizdu, kad to nežinojo ir ji. Kas vyksta ten, po kalva? Kur eina mirusieji? Ką
bendra su tuo turi Dievas? Apie rojų mums pasakojama kaip apie šeimos iškylą.
– Ar elfai tave prižiūri? – paklausiau.
Padvejojusi ji linktelėjo.
–  Tai gerai! – Pasijutau šiek tiek geriau. Mirus gyventi slėnyje su elfais ne taip jau blogai,
manyčiau. – Kodėl jie nesikalba su manimi?
Ji atrodė nustebusi ir vėl gūžtelėjo pečiais.
– Ar gali jiems papasakoti apie tetas ir ką jos nori man padaryti?
Ji ryžtingai linktelėjo.
– Ar gali paprašyti, kad jie su manimi pasikalbėtų? Aš labai jaudinuosi dėl to, kad ėmiausi burtų
ir kaip jie viską paveikė.
– Ką padarei, tą padarei, – už manęs pasigirdo balsas.
Atsigręžusi pamačiau elfą. Tokio dar nebuvau sutikusi, jis buvo riešuto rudumo ir visas
gumbuotas kaip gilės kepurėlė. Visa jo oda buvo susiraukšlėjusi, jis nebuvo panašus į žmogų –
greičiau jau į seną kelmą. Mane apstulbino tai, jog jis prabilo angliškai ir pasakė tuos keistus žodžius.
Sunkiai suvokiamas dalykas.
– O kaip moralinės nuostatos? – paklausiau. – Viską pakeisti žmonėms nieko apie tai nežinant?
Gal tu ir gali numatyti savo veiksmų pasekmes, bet aš – ne.
– Ką padarei, tą padarei, – pakartojo jis.
Tada jis dingo, bet pasigirdo duslus trenksmas, o ten, kur jis stovėjo, atsirado pasiramsčiavimui
skirta lazdelė, tokios pat spalvos kaip jis, drožinėta, su arklio galvos rankena.
Nerangiai pasilenkusi, paėmiau ją. Ji buvo tinkamo man ilgio, o rankena puikiai tiko mano delne.
Atsigręžiau į Morą, bet ir ji buvo dingusi. Pūtė vėjas, šiugždendamas nukritusius lapus, tačiau kitų
būtybių nebebuvo justi.
Parsinešiau abi lazdeles į senelio namus, vieną savo ir kitą elfo. Senąją paliksiu čia, nes ji vis
tiek buvo senelio, o sau pasiimsiu naują. Gali būti, kad saulei tekant ji išnyks arba pavirs medžio lapu
ar dar kuo nors, bet gal ir ne. Ji turi tam tikro svorio, dėl to ir nepanašu, kad pradings. Kitiems
pasakysiu, kad tai kalėdinė dovana. Gal taip iš tikrųjų ir yra. Man ji patinka.
Ką padariau, tą padariau.
Ar tai reiškia, jog visai nesvarbu, ar tai buvo burtai, ar ne, – viskas, ką darai, turi galios, turi
pasekmių ir gali paveikti kitus žmones? Žinoma, gali būti ir taip, bet vis tiek manau, kad magijos
pasekmės kitokios.

Šiandien vakare vakarėlis pas Lėją.

1Eisteddfod – literatūros, muzikos ir teatro festivalis Velse.

Ketvirtadienis, 1980 metų sausio 3 d.

Vėl pas tetulę Tegę. Pagirios. Kaip norėčiau, kad vanduo Kardife nebūtų tokio bjauraus skonio.
Su savimi atsivežiau didelį butelį Aberdero vandens iš čiaupo, bet jau visą išgėriau.

Šiandien nieko neveikėme, tik grįžome į Kardifą ir sėdinėjome, valgėme šokoladinio torto,
glostėme Persimonę (tiek, kiek ji leido) ir skaitėme. Buvo puiku. Tetulė Tegė atrodo tokia pat
išsekusi kaip ir aš.

Vakarykštis Lėjos vakarėlis buvo keistas. Gėrėme raudono vyno, vynuogių sulčių ir įvairių
konservuotų vaisių punšo, į kurį vėliau dar įpylė degtinės. Skonis buvo bjaurus, manyčiau, dauguma
mūsų gėrė jį užsikimšę nosis. Nežinau, kodėl kvaršinau sau dėl to galvą. Aš pasigėriau, buvo visai
smagu jaustis atsipalaidavusiai, o ne susikrimtusiai kaip paprastai, bet iš tiesų tai pasidariau visai
kvaila. Žmonės geria, nes nori turėti pasiteisinimą, kad kitą dieną nereikėtų atsakyti už savo veiksmus.
Tai siaubinga.

Nenoriu rašyti apie tai, kas ten nutiko. Šiaip ar taip, tai nesvarbu.
Kita vertus, tai išsamūs ir atviri prisiminimai ar tik krūva baimingų sapalionių?
Net ir prasidėjo viskas blogai. Nasrina vilkėjo tokiu pačiu kaip mano raudonu megztiniu, nors jai
jis tiko labiau.
– Mes dvynės! – linksmai sučiulbėjo ji ir tik tada suprato, ką pasakiusi. Jos veidas ištįso kokią
mylią.
Dar nepraėjo nė metai, tik apie devynis mėnesius, kai aš čia negyvenu. Per tą laiką visi
paaugome, bet jie taip pat tarytum išmoko kažkokių naujų taisyklių, apie kurias nieko nebuvau
girdėjusi. Galbūt todėl, kad buvau išvažiavusi, o gal todėl, kad pasikišusi po stalu skaičiau knygą, kai
tuo tarpu kiti tai aptarinėjo. Lėja buvo pasidažiusi lūpas ir akių vokus, net ir Moira buvo pasidažiusi.
Ji pasisiūlė padažyti ir mane, aš sutikau, bet mūsų odos spalva skirtinga. Paprastai aš atrodau kaip
normali baltaodė, tikriausiai tokia kaip Danielius, bet kai atsistoju šalia ko nors iš tikrųjų šviesaus
gymio, galima pastebėti, jog mano oda ne rausvo kaip kitų, bet gelsvo atspalvio. Kai tik kuri nors iš
mūsų įdegdavo saulėje, senelis sakydavo, jog mes atrodome keistai blyškios ir turėsime tuoktis su
tamsiaodžiais, kad bent jau vaikai gimtų normalios spalvos. Ir jis buvo teisus – palyginus su juo ir su
visa mūsų gimine, mes tikrai buvome labai šviesios. Tikriausiai jei nežinotumėte, net
nepastebėtumėte, kad mano protėviai buvo artimesni Nasrinos gymiui nei Moiros. Todėl mano veidas
su Moiros makiažu atrodė klaikiai ir aš viską nusivaliau.
Tada su Lėja visą amžinybę kalbėjomės apie Endriu, po to su Nasrina apie Endriu. Lėja buvo jau
beveik jį pamiršusi ir domėjosi kitu, vyresniu vaikinu, vardu Garetas, turinčiu motociklą. Nasrina
buvo pačiame kovų su tėvais dėl Endriu įkarštyje ir apie tai turėjau būti nedelsiant informuota. Mano
nuomone, Endriu tikrai nevertas tokio visuotinio susidomėjimo. Bet niekas mano nuomonės neklausė,
todėl keletą valandų ir aš turėjau dalyvauti tame sambrūzdyje. Kai Endriu pasirodė, nors Lėjos tėvai
iškilmingai prisiekė Nasrinos tėvams, kad jo nebus, jis visą vakarą praleido droviai ją apsikabinęs.
Lėjos tėvai iki vienuoliktos vakaro su jos jaunesniąja sesute buvo išvažiavę į teatrą Kardife.
Ten buvo nemažai man nepažįstamų žmonių. Vienas vaikinukas pabandė mane apsikabinti ir aš
jam leidau. Kodėl ne, pamaniau, nes jau buvau išgėrusi kelias taures to kvailo violetinio punšo su
mažyčiais plūduriuojančiais vynuogių puselių, kriaušių ir persikų gabalėliais. Malonu, kai kas nors
šiltas yra šalia. Jis buvo vienas iš Gareto draugų, tai tikriausiai šešiolikos ar septyniolikos metų. Jo
vardas buvo Ouvenas ir, kiek spėju, jis gyvenime nėra perskaitęs nė vienos knygos ir domisi tik
motociklais, merginomis bei muzika. Jam patinka „Clash“, apie kuriuos nebuvau nieko girdėjusi, ir

Elvis Kostelo. Lėjai tikriausiai taip pat patinka Elvis Kostelo, nes ji labai garsiai leido jo dainas.
Mano žinios apie muziką tikrai pasenusios, nes mokykloje mums neleidžiama nieko klausytis. Man
patinka „Roko prieš rasizmą“ idėja, bet pati muzika neypatingai. Jis paklausė, kokia muzika man
patinka, ir atsakiau, kad Bobo Dilano. Tai jį visiškai sutrikdė. Supratau, kad jis buvo apie jį girdėjęs,
bet dainų nesiklausęs. Na, tiek to. Jį šiek tiek atgrasė mano lazdelė ir kuriam laikui buvo nuo manęs
pasitraukęs, kai ją pamatė, – aš atsistojau nueiti į tualetą. Vėliau Moira patikino mane, jog jis neturi
merginos ir atrodo visai mielas – toli gražu neprilygo Vimui, pamaniau, be to, Vimas dar turi ir
smegenų.

Šiaip ar taip, vėliau Ouvenas vėl priėjo prie manęs ir pradėjo glėbesčiuotis. Aš jo nestabdžiau.
Man tai patiko, žinoma, tik fiziškai. Tiesa ta, kad kitos bent jau apsimeta, kad yra įsimylėjusios savo
vaikinus, kai su jais susitikinėja. Jie tarytum iš anksto repetuoja suaugusiųjų santykius. Jie laikinai
tampa vienas kitam išskirtiniai ir žaidžia romantiką. Aš nežaidžiau ir nenoriu žaisti tokių nesąmonių.
Nuo Ouveno man visiškai neužėmė kvapo, man jis net nelabai patiko. Tačiau jis buvo šiltas, vyriškas,
tvirtas ir susidomėjęs manimi. Man taip pat pasidarė smalsu ir ėmiau trokšti daugiau fizinio kontakto.
Todėl kai jis pasisiūlė parodyti man savo motociklą, išėjau kartu su juo laukan. Tai buvo tik mopedas
su 50 cm3 varikliu, bet jis labai juo didžiavosi ir pripasakojo apie jį daug visokių dalykų. Abejoju,
ar toks mopedas galėtų užkilti į kalną.

Galima pamanyti, jog nakties oras prablaivys mane, bet aš, regis, dar labiau apgirtau. Jis pradėjo
mane bučiuoti ir man tai patiko. Atsakiau jam tuo pačiu, bet jis lyg ir sutriko. (Gal aš nemoku
bučiuotis? Knygose apie tai nerašoma, bet dariau taip, kaip mačiau filmuose.) Jis buvo mane
apsikabinęs, tada jo rankos pradėjo slydinėti aukštyn žemyn. Tada man jau tikrai užgniaužė kvapą ir
aš susijaudinau.

Taigi sugrįžome vidun, nuėjome į nedidelį kambarėlį – Lėjos tėvo darbo kambarį. Ten stovėjo
sofa, ant kurios susėdę mes pradėjome glėbesčiuotis. Buvo tamsu – koridoriuje degė šviesa, bet
kambaryje jos neįjungėme.

Kodėl seksas atrodo toks privatus ir sunkiai aprašomas dalykas? Šioje knygelėje esu užrašiusi
dalykų, dėl kurių mane galėtų sudeginti ant laužo, tačiau dėl jų aš visai nesijaudinu.

Taigi mes šiek tiek pasiglamonėjome, tada Ouvenas įkišo ranką man už kelnaičių. Man tai visai
patiko, pamaniau, kad nereikia būti tokia savanaudei, turiu atsakyti tuo pačiu, todėl uždėjau ranką jam
ant šlaunies, o paskui ant jo varpos. Aš puikiai žinau, kas yra varpa, anksčiau maudydavomės vonioje
kartu su pusbroliais, kai dar buvome visai maži ir nebuvo tokių kvailų etiketo taisyklių. Taigi Ouveno
penis buvo toks, kokio ir tikėjausi, be to, jis buvo susijaudinęs, bet kai tik aš jį paliečiau, per kelnes,
jis patraukė rankas ir praktiškai atšoko nuo manęs.

– Tu šliundra! – sušvokštė jis stodamasis, užsidengęs jį rankomis, lyg bijotų, kad negriebčiau už
jo.

Tada jis išbėgo iš kambario. Akimirką sėdėjau viena degančiais skruostais. Nieko nesupratau.
Dar ir dabar nesuprantu. Jis norėjo manęs. Aš taip maniau. Maniau, jog elgiuosi kaip normalus
žmogus, bet akivaizdu, kad ne. Net ir dabar nesuprantu, kas nutiko.

Kai sugrįžau, Lėja pasakė, kad turėčiau saugotis Ouveno, nes jis mėgsta paklaidžioti rankomis.
Nejaugi turėjau jį sustabdyti? Ar jis tikėjosi, jog aš pasipriešinsiu, užuot skatinusi? Kokia nesąmonė!
Visa tai yra kvailystė ir nenoriu su ja turėti nieko bendra.

Noriu daugybės nesibaigiančių grotų, užtvarų kaip „Tritone“. Ar bent jau trijų tikrų grotų. Su tuo
galėčiau susidoroti. O šitie dalykai man visiškai nesuprantami. Tikiuosi, daugiau jo niekada
nesutiksiu.

Penktadienis, 1980 metų sausio 4 d.

Šįryt nuvažiavau į Kardifą „Lears“ įsigyti knygų už dovanų čekius. Man patinka „Lears“. Tai
didžiulis pastatas – dviejų aukštų, visa siena skirta mokslinei fantastikai, čia taip pat yra ir iš
Amerikos atsiųstų knygų. Nusipirkau naują žurnalo „Destinies“ numerį, „Raudonąjį poslinkį“,
„Einšteino sankirtą“1, „Keturis kvartetus“, Maiklo Konio „Žavesį“ (jis taip pat parašė „Sveika,
vasara, sudie“2) ir stebuklų stebuklą – naują Rodžerio Zelaznio knygą iš „Ambero kronikų“ serijos!
Net garsiai cyptelėjau, kai ją pamačiau. „Vienaragio ženklas“! Viršelis klaikiai geltonas, bet
palaiminkit amžiams leidyklą „Sphere“, kad ją išspausdino, ir „Lears“, kad ją įsigijo!

Geriau jau turėsiu „Vienaragio ženklą“ nei visus vaikinus slėniuose.
Šią popietę važiavome į Bikonsą pasižiūrėti, ar užšalę kriok-liai. Užšalę nebuvo, nes žiema
nešalta, nors kartais kitomis žiemomis jie užšąla bent porai dienų. Pakelės aikštelėje nebuvo ledų
furgono, tetulė Tegė užsiminė apie tai tarytum iš tikrųjų būtų tikėjusis jį čia pamatyti. Man patinka
kalnai. Patinka jų horizontas, net ir žiemą. Kai vėl nusileidome, pirmiausia link Mertero, paskui pro
kalno iškyšą į Aberderą, kur tetulė Tegė dalyvavo žygyje, kai dar mokėsi mokykloje, pasijutome lyg
patogiai įsitaisiusios po didžiule dygsniuota antklode.
Vaikštau su savo naująja lazdele. Senelis vienintelis tai pastebėjo, kai šįvakar grįždamos namo
užsukome jo aplankyti. Jis pasakė, kad ji iš lazdyno. Pasakiau, kad nusipirkau ją turguje už per
Kalėdas gautus pinigus. Jam labai patiko jos drožiniai ir jis patarė pritaisyti jai guminį antgalį, kurį
taip pat galėčiau rasti turguje. Šiandien jis atrodė daug budresnis nei paprastai. Tetulė Tegė kaip
niekas kitas stengiasi jį iš čia ištraukti.

1Samuel R. Delany „The Einstein Intersection“ – 1967 m. mokslinės fantastikos romanas, laimėjęs „Nebulos“ premiją.
2Britų rašytojo Michael Coney (1932-2005) mokslinės fantastikos romanai „Charisma“ ir „Hello Summer, Goodbye“.

Šeštadienis, 1980 metų sausio 5 d.

Traukinyje vienu ypu perskaičiau „Vienaragio ženklą“, kad galėčiau palikti Danieliui, kai
išvažiuosiu į mokyklą. Šiose knygose man labiausiai patinka Korvino kalbėsena, ji labai asmeniška,
linksma, jis tai šaiposi iš kai kurių dalykų, tai staiga surimtėja. Man taip pat patinka kortos ir
atspindžiai, keliavimas per juos. (Nuo šiol Kentukio keptą vištieną visada vadinsiu Kentukio kepta
driežiena.) Man regis, su atspindžiu jis padarė ne viską, ką būtų galėjęs. Jei eidamas per jį gali
pamatyti savo šešėlį, galėtum iš to dar daugiau ką padaryti.

Pabaigiau skaityti prie Lemsterio, po to dar kartą perskaičiau „Keturis kvartetus“ ir svaigau nuo
jo žodžių. Galėčiau perrašinėti vieną šios knygos puslapį po kito. Kartais sunku suprasti, ką jis norėjo
pasakyti, bet taip dar smagiau – gali dėlioti vaizdus tol, kol išeis darnus paveikslas. Čia yra
pasakojimas, panašus į „Jaunąjį Lochinvarą“1, bet ne akivaizdžiai. Labai džiaugiuosi, kad turėsiu
savo knygos egzempliorių. Galėsiu skaityti ją ir skaityti. Galėsiu skaityti važiuodama traukiniais, visą
savo gyvenimą, kiekvieną kartą skaitydama prisiminsiu šiandieną ir viskas susilies į visumą. (Argi tai
ne magija? Taip, tai yra tam tikra magija, bet labiau tiesiog knygos skaitymas.)

Šropšyras – vien nuobodžios lygumos. Sausio dulksnoje jis atrodo tiesiog apgailėtinai. Dangus
taip žemai, kad, atrodo, gali ištiesęs ranką jį pradurti. Vienu metu jaučiu ir uždarų patalpų, ir
aukštumų baimę.

Šįkart Danielius pasitiko mane be jokių problemų. Kai išėjau iš stoties, jis jau buvo atvažiavęs ir
sėdėdamas bentlyje skaitė humoristinį žurnalą „Punch“. Atsiprašė, kad nenuvežė manęs į stotį po
Kalėdinių švenčių. Nežinojau, ką atsakyti. Galėjau pasakyti, kad nieko tokio, bet man buvo kilę bėdų.
Koks skirtumas, jeigu jis jaučiasi kaltas po to, kai viskas jau įvyko?

– Neatsiprašinėk, tik kitą kartą taip nedaryk, – pasakiau.
Jis susiraukė.
Atsivežiau su savimi „Dvyliktosios nakties“ tortą. Aš jį iškepiau, o tetulė Tegė apliejo cukraus
glajumi. Jame nebuvo jokios tiesioginės ir apgalvotos magijos, tik mintis apie tris karalius ir T. S.
Elioto eilėraštis apie juos, bet vien faktas, kad jį pagaminome su tetulės šaukštais ir dubenėliais bei
abiejų rankomis, padarė jį stebuklingai realiu. Manyčiau, seserys tai pastebėjo, nes ir jos iškepė tortą
ir pasakė, kad galėčiau saviškį nusivežti į mokyklą ir po gabalėlį padalinti visoms savo draugėms.
Mokykloje jis tiesiog švytės magija. Nutylėjau tai. Šypsodamasi valgiau jų pjuvenų tortą ir iš visų
jėgų stengiausi elgtis kaip miela dukterėčia. Pasakojau, kaip laukiu, kada sugrįšiu į mokyklą, ir kaip
noriu sužinoti, ką draugės gavo dovanų per Kalėdas.
Man ten sėdint, geriant arbatą ir šypsantis taip, kad net paskaudo veidą, staiga dingtelėjo, jog jos
nebandė manęs paveikti kerais. Žinoma, auskarai jau buvo mėginimas, bet jos mėgino pasinaudoti
savo kaip suaugusiųjų autoritetu, fiziniu gebėjimu nuvežti mane automobiliu iki juvelyrinės
parduotuvės ir taip toliau. Jos nebandė priversti manęs burtų pagalba ar padaryti taip, kad pati
trokščiau prasidurti ausis. Įdomu, kiek jos žino apie magiją ir kaip to išmoko? Gal iš elfų? Teoriškai
aš galėčiau išmokyti to, ką pati moku, žmogų, kuris gyvenime nėra matęs elfo.
Skaitydama „Keturis ketvirčius“ galvojau apie Juros periodo elfus, svarsčiau, ar elfai yra juslus
mūsų pasaulio magiškų saitų pasireiškimas. Prisimenu, kaip Birmingeme, kai buvau pabėgusi,
pamačiau gatvės kampe stovintį elfą. Lijo lietus, šaligatvis buvo šlapias ir žvilgus, o jis tiesiog
nerūpestingai stovėjo sau. Priėjau prie jo, jis mane pamatė, linktelėjo ir pradingo. Pastebėjau, kad
toje vietoje, kur jis stoviniavo, plyšyje tarp plytelių augo lopinėlis žolės.

1Iš Valterio Skoto „Marmiono“.

Sekmadienis, 1980 metų sausio 6 d.

Buvau pamiršusi, koks mokykloje triukšmas. Man net spengia ausyse.
Vakar vakare lovoje skaičiau „Keliautojo kosmostopu vadovą po galaktiką“. Norėjau greitai
perskaityti, kad galėčiau padėkoti Diedrai, bet knyga pasirodė esanti labai juokinga ir šelmiškai
protinga, taigi padėkosiu jai nuoširdžiai, nes pati net per milijoną metų nebūčiau tokios nusipirkusi,
kadangi ji atrodo kaip grynos nesąmonės. Kažin, ar knygų klube ją kas nors skaitė?
O dabar mielos dukterėčios pastabos, ką kitos mergaitės gavo dovanų per Kalėdas, – kad turėčiau
ką papasakoti: mergaitės iš labiausiai pasiturinčių šeimų gavo „Sony“ ausinukus „Walkman“. Jos,
aišku, negalėjo atsivežti jų į mokyklą, nes čia draudžiama klausytis muzikos. Moira, Lėja ir Nasrina
negalėjo tuo patikėti, jų nuomone, tai pats didžiausias internatinės mokyklos trūkumas. Jos praktiškai
gyvena su radijais. „Walkman“ yra maži nešiojami kasetiniai grotuvai su ausinėmis, kuriuos galima
prisisegti prie diržo, kad vaikštinėdamas galėtum klausytis muzikos. Pripažįstu, kad tai puikus
dalykėlis, nors man tikriausiai patiktų kitokia muzika nei joms. Daugelis mergaičių dovanų gavo
muzikos įrašų, net jei ir negavo ausinukų, jos visos kalbėjo apie kasetes ir juosteles. Loreina gavo
riedlentę, jos broliai išmokė ja važinėti. Tikriausiai tai taip pat smagu, kaip ir slidinėti. Kitos
populiarios dovanos buvo drabužiai, kvepalai, kosmetikos rinkinėliai su mažais veidrodėliais
dangteliuose – jie taip pat draudžiami mokykloje, bet kai kurios vis tiek slapta juos atsivežė, – ir
muilai ant virvučių, dėl to man mano muilas pradėjo patikti mažiau.
Diedrai patiko mano nauja lazdelė. Ji paklausė, ar ji airiška. Atsakiau, kad ne, – iš Velso, nes taip
ir yra, o ji pasakė, kad lazdelė tikriausiai keltiška. Tiesiog pritariau jai. Ji apsidžiaugė, kad man
patiko knyga, o aš džiaugiausi, kad tai tiesa. Jai patiko muilų rinkinukas ar bent jau taip sakė.
Atidaviau tortą į virtuvę ir paprašiau, kad išdalintų gabalėliais visoms mergaitėms iš
žemesniosios 5c klasės. Tortas didelis, jei supjaustys plonais gabalėliais, turėtų užtekti visoms. Man
nerūpi, jei kitos nevalgys. Tiesą sakant, kai po vakarienės jis buvo išdalintas, dauguma mergaičių jį
suvalgė, nors kai kurios valgydamos atsargiai žvilgčiojo į mane. Mano mintys apie karalius,
atgabenusius dovanų aukso, smilkalų ir miros bei perspėjimą apie Erodą joms nepakenks, nors ir
negaliu to garsiai pasakyti. Šeronė savo gabalėlį atidavė Diedrai. Nežinau, ką žydai galvoja apie
Jėzų. Gal jie laiko jį keistu vaiku, kurį aplankė karaliai su dovanomis, nes klaidingai palaikė Mesiju?
Ar jie visa tai laiko tik mitu? Negaliu to klausti Šeronės, bet galiu pasiteirauti Semo. Diedra rado
pupelę Šeronės gabalėlyje ir be galo apsidžiaugė. Karaliaus pupelė1 ir poezijos konkursas, matyt, yra
vieninteliai dalykai, kuriuos ji yra kada nors laimėjusi. Nežinau, ar Airijoje jie kepa „Dvyliktosios
nakties“ tortus.
Jaučiu, kaip ši vieta įtraukia mane lyg liūnas.
Antradienį knygų klubas!

1„Dvyliktosios nakties“ torte būdavo paslepiama pupelė, tas, kas ją rasdavo, tapdavo žaidimo karaliumi.

Pirmadienis, 1980 metų sausio 7 d.

Šįryt išėjau laukan pasižiūrėti į mokyklą iš toliau ir įkvėpti gaivaus oro. Visur aplink knibždėjo
elfai. Maniau, kad jie pradings vos pastebėję, kad aš juos matau, bet jie ir toliau buvo užsiėmę savo
reikalais, beveik nekreipė į mane dėmesio, tik šiek tiek pasitraukdavo man iš kelio. Dauguma jų buvo
bjauriai karpoti, bet tarp jų buvo ir keletas dailių elfių. Pamėginau kreiptis į juos valų kalba ir
angliškai, bet jie nepaisė manęs. Įdomu, kas čia vyksta?

Atėjo laiškas iš ligoninės su kvietimu ketvirtadienio ryte apsilankyti pas daktarą Abdulą.
Parodžiau jį medicinos seselei ir panelei Elis. Važiuosiu, nors ir nematau prasmės. Pastarąsias kelias
dienas koją skaudėjo daug mažiau. Ortopedinė ligoninė įsikūrusi Gobovene, vadinasi, vienu autobusu
teks nuvažiuoti į miestą, o po to kitu – ten.

Panelė Kerol buvo labai maloni, pasiteiravo, kaip praėjo atostogos ir ar gavau dovanų knygų.
Pasiteiravau ir jos, ar gavo knygų, – taip, knygų ir dovanų kuponų knygoms, kaip ir aš. Ji tikrai nėra
sena. Manyčiau, ji norėjo tapti bibliotekininke, nes jai patinka skaityti. Ir aš galėčiau dirbti
bibliotekininke, bet tik tikroje bibliotekoje, nes mokyklos bibliotekose nyku, ypač čia.

Antradienis, 1980 metų sausio 8 d.

Šįvakar knygų klubas!
Šio semestro anglų kalbos ir literatūros pamokose nagrinėsime „Toli nuo išprotėjusios minios“1.
Skaičiau ją visą dieną. Hardis mėgsta daugiažodžiauti, nors ne tiek daug, kiek Dikensas. Joje yra
siaubinga scena, kai parkritusi moteris, vardu Fanė Robin, gimdydama šliaužia prie tvoros.
Manyčiau, palyginti su šia scena, likusi knygos dalis yra per silpna. Laiminga pabaiga panaši į
košmarą – Betšeba susituokia su Gabrieliumi Ouku ir „kai tik pakeliu akis, pamatau tave, kai tu pakeli
akis, pamatai mane.“ Kelia žiovulį! Močiutei patiko Hardis, bet man ne. Mėginau jį pamėgti, bet jis
pernelyg slegiantis ir tuo pat metu per daug banalus. Viskas vyksta sklandžiai, kartais netgi baisūs
dalykai, ir viskas pernelyg gražiai pateikiama. Nekenčiu to. Jis galėtų daug ko pasimokyti iš
Silverbergo ir Delanio.
Taip pat skaitysime „Audrą“ ir šiek tiek Kitso. Aš jau perskaičiusi abu. Gera naujiena apie
„Audrą“ ta, kad pjesę pamatysime „Clwyd“ teatre Molde. Tai bus mokyklinė ekskursija. Tikriausiai
visi kikens ir tai mane erzins, bet tikra pjesė teatre! Niekada nebuvau mačiusi „Audros“. Žiūrėjau tik
„Romeo ir Džuljetą“ „Šermano“ teatre su tetule Tege ir „Vidurvasario nakties sapną“ su mokyk-la
„Naujajame“ teatre. Nemanau, kad Moldo teatras bus toks pat didžiulis kaip Kardifo, bet kam tai
rūpi? Įdomu, kaip jie suvaidins Kalibaną? Man jis visada atrodė panašus į pirmą čia sutiktą elfą, visą
karpotą ir apraizgytą voratinkliais. Kažin kaip atrodys Arielė?
Per istorijos pamokas toliau mokysimės apie nuobodų devynioliktąjį amžių, fu, visokius
įstatymus, Airiją ir sąjungas. Kodėl istorijos negalima pateikti įdomiau? Per prancūzų mokysimės
tariamąją nuosaką. Sako, sunku, bet lotynų kalboje visai nesunku. Per lotynų pradedame pirmą
Vergilijaus „Eneidos“ knygą. Kol kas man labai patinka.

„Priešiška man giminė per Tirėnų vandenis plaukia,
Troją Italijon veža ir jos penatus nugalėtus!“2

Nors man „Etruskų jūra“ skamba gražiau.

1Thomas Hardy „Far From the Madding Crowd“ – romanas, britų žurnalo „The Guardians“ įvardintas kaip viena iš dešimt
visų laikų gražiausių meilės istorijų.
2Vergilijus „Eneida“, vertė A. Dambrauskas, Vilnius: Vaga, 1989.

Trečiadienis, 1980 metų sausio 9 d.

Vakar buvo knygų klubo susirinkimas. Aš truputėlį pavėlavau, nes vėlavo autobusas, bet jie dar
nebuvo pradėję, o Dženina pasaugojo man vietą priešais Platono biustą.

Puikus susitikimas, diskusijai vadovavo Markas – kresnas vidutinio amžiaus vyras su didžiuliais
akiniais storais stiklais ir maža barzdele. Kalbėjome apie „Fondo“ trilogiją1. Įdomiausia buvo, kai
visi pradėjome gilintis į psichoistoriją, ar ji apskritai įmanoma. Nemanau, kad įmanoma, vien dėl
chaoso. Netikiu, kad įvyktų tokios mutacijos kaip Mulo arba, tiksliau, manau, kad paprastiems
žmonėms nepavyktų neišklysti iš kelio. (Galbūt magijos pagalba ir pavyktų. Bet ne taip, kaip tariamai
pavyko Hariui Seldonui. Nors garsiai to nepasakiau.) Tada Vimas palygino jas su „Dangaus
staklėmis“ ir kai kuriomis Diko knygomis apie sumaniai paveiktą istoriją. Paklausiau, ar įmanoma
parašyti pasakojimą apie tai, kaip slapta bendruomenė manipuliuoja istorija vardan paslaptingos
pabaigos.

– Kas gyvuoja jau labai seniai? – paklausė Gregas.
– Katalikų bažnyčia? – pasiūlė Dženina.
Pitas prunkštelėjo.
– Jei taip, jiems ne itin gerai sekasi. Nors valdė pusę pasaulio, bet dabar tą valdžią prarado.
(Dženina vėl susitikinėja su Pitu. Po stalu jie laikosi susiėmę už rankų. Nežinau, ar ji atleido jam,
kad palaikė Vimą, ar pritarė Hjugo požiūriui. Negalėjau paklausti net pabaigoje, kai visi šiaip sau
plepėjo, nes netoliese sėdėjo ir Vimas.)
–  Nebent tai būtų slapta vidinė politinė grupuotė, kurios tikslai būtų kitokie nei oficialiai
skelbiami bažnyčios tikslai, – tariau.
– Tamplieriai? – iškėlė mintį Keitas.
– Slapta ateivių technologų tamplierių organizacija! – pridūrė Vimas.
Mes nuklydome toli nuo „Fondo“ knygų. Bet viskas gerai, taip ir turi vystytis diskusija. Kaip gera
būti su žmonėmis, kurie skaito tas pačias knygas, kaip ir tu, ir panašiai mąsto. Mintis, jog slapta
ateivių tamplierių organizacija manipuliuoja istorija vardan paslaptingos pabaigos – galbūt kad
perkeltų žmones į mėnulį, kur jie turi įsirengę slaptus atsargų sandėlius ar kažką panašaus kaip
„Titano sirenose“2, – yra tiesiog fantastiška.
Pabaigoje papasakojau visiems apie „Vienaragio ženklą“, nors negalėjau niekam jos paskolinti,
nes dabar ją skaito Danielius. Paprašysiu, kad po to man ją atsiųstų. Beveik visi be galo nudžiugo, o
du ar trys žmonės, neskaitę pirmų dviejų knygų, – jų laukia puiki dovanėlė – sužinojo apie jas. Tik
Brajanui nepatinka Zelaznis. Gregas pasakė, jog užsakys ją bibliotekai, bet tik balandžio mėnesį, nes
jau nebėra pinigų knygų pirkimui, todėl turi laukti naujų finansinių metų. Jei būčiau turtinga, daug
aukočiau bibliotekoms.
– O kol kas galima ją gauti per tarpbibliotekinius mainus, – pasakė Gregas ir nusišypsojo man.
– Gerai, kad prisiminiau, – tariau. – Ką dar yra parašęs Zelaznis?
Tikriausiai daugybę knygų, bet jos jau nepardavinėjamos. Gregas pamėgins jas visas užsakyti man
iš kitų bibliotekų. Jis vienas maloniausių mano sutiktų žmonių. Iš pradžių to nematyti, nes jis labai
uždaro būdo, bet giliai viduje yra labai mielas.
Kitą savaitę Kordveineris Smitas3! Nuostabu.
Išeinant prie manęs priėjo Vimas.
– Ar nesakei, kad dar neskaitei „Sapnų valdovo“4? – paklausė jis.

– Taip, – tariau.
– Galiu tau ją paskolinti, jei nenori laukti, kol atsiųs. Jei nori, galiu palaukti tavęs čia su knyga
šeštadienį.
Taigi šeštadienį pusę dvyliktos susitinku su Vimu bibliotekoje ir jis man ją paskolins.
Niekas, kas siūlosi paskolinti Zelaznio knygą, negali būti toks blogas, kaip man pasakojo.

1Aizeko Azimovo trilogija apie žmonijos ateitį ir tarpgalaktines kovas.
2Fantastinis Kurto Voneguto romanas, parašytas 1959 m.
3Cordwainer Smith – amerikiečių rašytojas Paul Myron Anthony Linebarger (1913-1966), savo mokslinės fantastikos darbus
pasirašinėjęs tokiu slapyvardžiu.
4R. Zelazny „The Dream Master“ – autoriaus romanas, kilęs iš jo apsakymo „He Who Shapes“, laimėjusio „Nebulos“ premiją
1965 m.

Ketvirtadienis, 1980 metų sausio 10 d.

Ligoninėje, lovoje, man atliekamas kojos tempimas, siaubingai skauda, atsiprašau už klaikią
rašyseną. Jau geriau tai padėtų.

Penktadienis, 1980 metų sausio 11 d.

Jaučiuosi pagrobta. Atvažiavau vakar ryte į ligoninę apžiūrai. Daktaras Abdulas penkias minutes
apžiūrinėjo mano rentgeno nuotraukas, dvi minutes baksnojo mano koją ir po to pasakė, kad man
reikia savaitę pagulėti ligoninėje tempimui. Liepė savo padėjėjui nustatyti datą, pamatė, kad kaip tik
dabar yra laisva lova, paskambino Danieliui, mokyklai ir, nespėjusi nė susivokti, atsidūriau ant
tempimo grotelių. Labai sunku ką nors daryti. Vos įstengiu rašyti. Rašau paprastai, nes atbulai per
sunku, net ir tiek treniravusis. Gerdama vis apsipilu vandeniu. Net skaityti sunku. Mano koja
paguldyta ant to daikto, iškelta ant baltų metalinių strypų, pririšta, kad nejudėtų, ir ištempta taip
klaikiai, kad kiekvieną sekundę velniškai skauda, o pati guliu tiesiai. Vos galiu pajudėti. Perskaičiau
visas tris knygas, kurias turėjau krepšyje, vieną jau dukart. (Klemento „Ekspediciją „Trauka“.)
Reikėjo pasiimti daugiau, bet turėjau tik tris, nes žinojau, kiek reikia laukti ligoninėse, kol pateksi pas
daktarą.

Skausmas, skausmas, dar daugiau skausmo ir „antelės“ pažeminimas. Turiu paspausti mygtuką, jei
noriu atsigerti ar „antelės“, ir kartais sesutės labai ilgai neateina, bet jei paskaičiuoju ir paskambinu
ankstėliau, jos pasirodo kaip tik laiku. Dar labiau mane žeidžia tai, jog palatos gale yra televizorius.
Jis neišvengiamas ir dar labiau nepakenčiamas nei paprastai, nes visada įjungtas ITV kanalas,
vadinasi, nuolat transliuojamos reklamos. Svarstau, ar pragaras bus panašus į visa tai? Jau geriau
sieros ežerai, ten bent jau galėčiau plaukioti.

Visi kiti ligoniai sulaukia lankytojų nuo antros iki trečios ir nuo šeštos iki septintos – lankymo
valandomis. Jau antra diena matau, kaip jie užplūsta su gėlėmis, vynuogėmis ir keistomis veido
išraiškomis. Žiūriu į juos priverstinai, tiek, kiek tokiu kampu galiu matyti. Aš nieko nelaukiu ir iš
tikrųjų niekas manęs nelanko. Danielius galėtų atvažiuoti. Ne taip ir toli, be to, jis žino, kad čia esu.
Nors nemanau, kad jos išleistų.

Rytoj negalėsiu susitikti su Vimu. Jis pagalvos, jog nepasirodžiau, nes prisiklausiau apie jį
visokių blogų dalykų.

Moteris palatos gale pradėjo rėkauti trumpais staccato šūktelėjimais. Jie uždengė ją širmomis,
kad nematytume, ką jai darys. Čia tikrai daug blogiau nei tai, kaip daugelis vaizduoja pragarą.

Šeštadienis, 1980 metų sausio 12 d.

Vis dar ant tempimo grotelių.
Vakar vakare, baigiantis lankymo valandoms, atvažiavo panelė Kerol su šūsnimi nedidelių
knygelių plonais viršeliais. Jos iš mokyklos bibliotekos, todėl nėra ypatingai įdomios, bet šiuo metu
atrodo kaip mana iš dangaus. Ji negalėjo ilgėliau pabūti. Jai niekas nepasakė, kur esu, tad nesulaukusi
manęs nuėjo paklausti, kas man nutiko. Atvažiavo vos tik sužinojusi. Vos neapsiverkiau, kai ji tai
papasakojo. Nė neįsivaizdavau, kaip gulint tokioje padėtyje sunku išsipūsti nosį. Ji pažadėjo pasakyti
Gregui, kur esu, o jis galės pasakyti Vimui ir kitiems. Šiandien vakare ji vėl atvažiuos ir atveš
daugiau knygų.
Brangus Dieve, jei tu ten esi ir tau rūpi žmonės, ir gali juos palaiminti, prašau, palaimink Elison
Kerol pačiu geriausiu savo palaiminimu.
Ji atvežė man tris Pirso Antonio1 knygas, pirmas dviejų skirtingų serijų knygas. Manyčiau, išrinko
jas, nes jos yra abėcėlės pradžioje, o ji skubėjo. Nebuvau jų skaičiusi, nes, atvirai kalbant, man tai
pasirodė šlamštas. Jau praėjo tas laikotarpis, kai galėdavau abėcėline tvarka skaityti visas
bibliotekos knygas, nors ir džiaugiuosi, kad kažkada taip dariau. Man jos vis tiek patinka. Jau
perskaičiau „Kaimyninį susibūrimą“ ir „Ponios surišimą“, tuoj pradėsiu maginės fantastikos knygą
„Kerai chameleonui“2. Buvau teisi, jos tikrai šlamštas, bet bent jau galiu sutelkti į jas dėmesį ir tai
nereikalauja visų mano smegenų darbo, nes pusė smegenų tik ir rykauja: „Oi, oi, oi!“ arba „Greičiau
nuimkite koją nuo grotelių“. Praeitą naktį sapnavau keistus sapnus apie „šeimininkų“ visatą,
persikėlimą į svetimus kūnus. Visų jų kojos buvo nesveikos; netgi kai buvau balerinos kūne, ji turėjo
šokti su lazdele. Tikriausiai tai dėl skausmo, kurį jaučiu net miegodama. Vakare skaičiau tol, kol
užmigau, o paskui jie mane prikėlė, kad duotų migdomųjų.

1Piers Anthony – populiarus mokslinės fantastikos rašytojas (g. 1934), kurio romanai nuolat atsiduria „The New York Times“
geriausiai perkamų knygų sąrašuose.
2„Vicinity Cluster“, „Chaining the Lady“, „A Spell for Chameleon“ – Pirso Antonio serijos „Xanth“ knygos.

Sekmadienis, 1980 metų sausio 13 d.

Vakar vakare vėl atvažiavo panelė Kerol su dar daugiau knygų ir vynuogių keke. Šiandien po
pietų apsilankė Gregas ir kartu atsivežė Dženiną su Pitu. Ir jie atvežė knygų. Mums aptarinėjant Pirsą
Antonį, kuris patinka Pitui, o Gregas palygino su Čoseriu1 (!), pasirodė ir Danielius. Iš pradžių jo
nepastebėjau, nes nesidairiau kaip pamišusi į duris ir neapžiūrinėjau kitų ligonių svečių, nes šįkart ir
pati turėjau tris lankytojus. Jis tyliai prisigretino prie lovos ir atrodė šiek tiek susigėdęs. Mačiau, kad
jis dvejojo, pabučiuoti mane ar ne, ir galiausiai nusprendė nepabučiuoti. Jis taip pat atvežė man
knygų, didelį atviruką nuo savo sesių ir dar daugiau vynuogių, mažyčių, raudonų. Nežinau, kodėl
žmonės neša vynuoges. Gal jos ypatingai padeda sveikti? Dženina man padavė „Mars“ batonėlį, kurį
tikrai su džiaugsmu priėmiau, nors valgydama jį apsiterliojau. Maistas čia neįtikėtinai prastas.

Ir pradžių pokalbis nesirišo. Supažindinau Danielių su kitais ir buvo aišku, jog niekas nežino, ką
sakyti. Gregas netgi pasakė, jog gal jiems geriau jau eiti. Tada, laimei, Danielius pasakė, kad atvežė
„Vienaragio ženklą“, ir visi ėmė tartis, kas pirmas ją skaitys. Taip prasikalbėjome apie knygas iki
lankymo valandų pabaigos, kai sučirškė seselės paspaustas skambutis ir visi turėjo išeiti.
Nepaklausiau Danieliaus, ar jis negalėtų palaukti ir vėl ateiti vakarinio lankymo metu, bet akivaizdu,
kad jis nelaukė, nes daugiau jo nemačiau. Vis tiek jis gražiai pasielgė, nusprendęs sekmadienio
popietę praleisti su manimi.

Gregas atnešė visas šią savaitę gautas tarpbibliotekinių mainų knygas, pats pasirašęs už mane. Jis
pajuokavo, jog čia įprasta bibliotekos paslauga, bet tai buvo netiesa. Gaila, kad jos visos kietais
viršeliais ir gulint tokiu kampu labai sunku skaityti. Knygą plonais viršeliais galiu laikyti viena ranka
iškėlusi virš savęs šiek tiek šone, bet tik ne sunkią, kietais viršeliais. Turiu Merės Reno „Sugrįžimą į
naktį“2 ir negaliu jos skaityti. Vis dėlto, net žiūrint į jos nugarėlę ant spintelės, pasidaro geriau.

Trečiadienį baigsis savaitė. Dar trys pragaro kančių dienos.
Kas keturias valandas prieina seselė ir pasiūlo tabletę nuo skausmo.
– Gerk tik tada, kai skauda, – sako ji.
Kaip galima nejausti skausmo šitaip pakabintam ant grotelių? Aš jas geriu, bet skausmas apmalšta
tik truputėlį.
Miegu labai blogai, kamuoja keisti sapnai, dažnai prabundu nuo skausmo ir bruzdėjimų palatoje.
Migdomosios tabletės, kurias jie duoda, padeda tik užmigti, bet ne išmiegoti visą naktį.

1Geoffrey Chaucer – 1343-1400 m. gyvenęs poetas, filosofas, laikomas anglų literatūros tėvu.
2„Return to Night“ – meilės romanas apie moterį gydytoją ir jos jaunesnį meilužį. Knyga laimėjo „Metro-Goldwyn-Mayer“
premiją.

Pirmadienis, 1980 metų sausio 14 d.

Praėjusią naktį, tiksliau, ankstyvą rytmetį, mane vėl užpuolė mama. Prabudau visai negalėdama
pajudėti, žinojau, kad ji čia, pakibusi virš manęs. Palatoje niekada nebūna tamsu, medicinos seserų
poste visada dega šviesa, koridoriuje spingso mažos lemputės, be to, kažkas kitame palatos gale buvo
palikęs įjungtą skaitymo lempą. Buvo pakankamai šviesu, kad galėčiau ją įžiūrėti, bet nemačiau, tik
labai aiškiai jutau jos buvimą. Man taip klaikiai skaudėjo, kad nesumojau, ką daryti. Mėginau
prisiminti, kas man padėjo praeitą kartą. Tai, žinoma, buvo Litanija prieš baimę, todėl vėl ėmiau ją
kartoti, ir ji padėjo. Nusiraminusi ir susitvardžiusi pajutau, kad galiu judėti, bent jau tiek, kiek visada,
pakabinta ant tų grotelių, o ji buvo pranykusi.

Kaip ji sužinojo, kad aš čia ir esu pažeidžiama? Kodėl nesuveikė mano apsaugos kerai? Jie turėtų
saugoti visur, nesvarbu, kur esu.

Šįryt mačiausi su daktaru Abdulu, pirmą kartą nuo tada, kai jis mane prikabino prie šio prietaiso
praėjusį ketvirtadienį. Jis pabaksnojo koją, priversdamas mane surikti iš skausmo, po galais, ir
pasakė, kad viskas labai gerai. Ir perėjo prie kito paciento. Kažkodėl abejoju, ar viskas taip jau
gerai. Man atrodo, kad viskas dar blogiau.

Nors gal nesvarbu, kad skauda, gal man tikrai gerėja. Daktaras juk jis. Norint bent pradėti mokytis
medicinos, reikia gauti tris aukščiausius įvertinimus per aukštesniojo lygio egzaminus. (Ar Pakistane
galima laikyti egzaminus aukštesniuoju lygiu? Tikriausiai taip, nes anksčiau jie priklausė britams; jie
buvo dalis britų Indijos, kai mano senelio močiutė išvažiavo iš ten. Bet ar tada jau buvo aukštesnysis
lygis? Nasrina turėtų žinoti, nes jos tėvas ten mokėsi.) Taigi, šiaip ar taip, daktaras Abdulas turėjo
gauti tris aukščiausius įvertinimus lygiavertėje Pakistano mokymo sistemoje, jei norėjo pradėti
medicinos studijas. Jis turėtų būti labai protingas, kruopštus ir nusimanantis. Juk dėl nieko tikrai
nepririštų žmogaus prie tempimo prietaiso.

Kodėl neveikia Litanija prieš baimę?
Vakare per lankymo valandas atėjo panelė Kerol su knygomis. Dar daugiau Džozefinos Tei
detektyvų, visai neblogų ir, ačiū Dievui, plonais viršeliais. Ji sako, kad pasigenda manęs bibliotekoje
ir kad jie paminėjo mano vardą maldos metu.

Antradienis, 1980 metų sausio 15 d.

Vis dar ant grotelių, labai prastos nuotaikos.
Praleisiu knygų klubą, kadangi visi ten, o panelė Kerol apsilankė vakar, šiandien manęs niekas
neaplankys.
Senelis su tetule Tege net nežino, kad aš čia, nes būtų bent jau atsiuntę atviruką. Tai iš kur žino
mama? Čia nėra jokios magijos. Nėra elfų, nėra nieko – o aš maniau, kad mokykla išvalyta ir neutrali,
bet ji – niekis, palyginus su šia pragaro palata.
Perskaičiau visas Tei knygas. „Bretas Fararas“1 yra ypatingai gera. Bet kas ta duobė Dotane? Ar
tai iš biblinės Juozapo istorijos?
Dar viena diena ant grotelių. Pradedu svarstyti, ar sadistai galėtų gauti tris aukščiausius
įvertinimus per egzaminus, nes jeigu daktaras Abdulas yra sadistas, tai jis dažniau čia lankytųsi ir
piktdžiugautų, matydamas mano kančias. Akivaizdu, kad jam vis vien. Jis net nepažvelgė man į veidą,
vos žvilgtelėjo į koją, jį domino tik rentgeno nuotraukos. Mėginu įtikinti save, kad man tai išeis į
gera. Trys aukščiausi įvertinimai pradeda atrodyti kaip labai jau netvirtas pagrindas pasitikėjimui.

1„Brat Farrar“ – 1949 m. Džozefinos Tei detektyvinis romanas, ne kartą adaptuotas kaip TV serialas ir filmas.

Trečiadienis, 1980 metų sausio 16 d.

Jie nepaleis manęs, kol neapžiūrės daktaras Abdulas, o jis pasirodys tik rytoj.
Popietinio lankymo metu atėjo Vimas. Jis atnešė man „Sapnų valdovą“ ir „Mirusiųjų salą“1.
Vilkėjo odiniu švarku ir atrodė labai suglumęs, dar labiau nei Danielius. Staiga man pasidarė gėda,
kad guliu su tuo kvailu ligoninės chalatu, visu dėmėtu, nes vis apsidrebiu maistu (labai sunku gražiai
valgyti būnant horizontalioje padėtyje), ir kad mano plaukai neplauti jau daugiau nei savaitę. Mane
labai sujaudino faktas, jog jis sukorė tokį kelią, kad mane aplankytų, labiau nei tai, jog ir kiti mane
lankė.
– Vakar vakare Gregas užsiminė, kad tu čia, – tarė jis. – Pamaniau, atvešiu tau šitas. Nors atrodo,
tau jų nereikia. – Jis mostelėjo į knygų krūvą ant mano spintelės.
– Daugumą jų jau perskaičiau, – pasakiau.
Jis kilstelėjo antakius.
– Čia daugiau nėra ką veikti, – patikslinau.
– Atrodo bjauroka, – sutiko jis. – Kaip maistas?
– Siaubingas.
Jis nusijuokė.
– Mano mama čia dirba virėja.
– Neabejoju, kad namie maistas daug skanesnis, – tariau.
– Deja, ne, – atsakė jis. – Ji prasta. Bet ji ir pati sako, kad čia maistas pasibaisėtinas. Todėl ir
paklausiau.
– Jis niekuo nesiskiria nuo maisto mokykloje.
–  Maniau, kad Arlingherste jus turėtų gerai maitinti, bent jau sprendžiant pagal mokestį už
mokslą, – nustebo jis.
– Ir aš taip maniau, bet jis iš tikrųjų klaikus. Konservuota kiauliena su saldžiu padažu.
– Atnešiau tau NASA astronautų ledų, – pasakė jis ir iš kišenės ištraukė pakelį.
Iškėliau jį taip, kad gerai matyčiau. Pakelis juodas su raketos paveikslėliu. Ant jo iš tikrųjų buvo
užrašyta, kad tai astronautų ledai, tokius valgė per „Apollo“ skrydžius. Nustebusi pažvelgiau į Vimą.
– Visi kiti atnešė vynuogių. Iš kur jį gavai?
Jis atrodė susidrovėjęs, jei tik tai išvis įmanoma.
– Mano pusbrolis atvežė iš Floridos. Turėjome jų nemažai, čia paskutinis. Jie nėra labai skanūs,
tiesiog įdomus sumanymas. Saugojau jį tinkamai progai.
Lioviausi varčiusi rankoje paketėlį ir pažvelgiau tiesiai į jį.
– Tavo pusbrolis buvo Amerikoje?
Jis nusišypsojo ir man vėl užėmė kvapą.
– Žinai, Amerika tikra, ji egzistuoja ne tik mokslinėje fantastikoje. Gregas ten buvo. Jis vyko į
pasaulinį suvažiavimą Finikse. Ten susitiko su Harlanu Elisonu!
– Kas tas pasaulinis suvažiavimas?
–  Pasaulinis fantastų suvažiavimas. Jis vyksta penkias dienas, per kurias suvažiavę žmonės
kalbasi apie mokslinę fantastiką. Praėjusiais metais jis vyko Braitone, aš ten buvau. Buvo nuostabu.
Daugiau negu nuostabu. Net negali įsivaizduoti.
Pamaniau, kad galiu įsivaizduoti.
– Kaip knygų klubas, tik daug didesnis?
–  Padaugintas geometriškai. Buvo Robertas Silverbergas. Aš su juo kalbėjausi! Ir Vonda

Makintair2!
Negalėjau patikėti, kad esu viename kambaryje su žmogumi, kuris kalbėjosi su Robertu

Silverbergu.
– Kur jis vyks šiais metais?
– Bostone. Dažniausiai vyksta Amerikoje. Nežinia, kada jis vėl bus rengiamas Britanijoje. Bet

vyksta ir anglų suvažiavimai. Per Velykas vyks Glazge. Į jį, aišku, nesuvažiuoja visi amerikiečių
rašytojai. Ten renkasi ne tik rašytojai, bet ir visi fantastikos mėgėjai. Nepatikėtum, kokiuose
pokalbiuose dalyvavau Braitone.

– Važiuosi į Glazgą?
–  Jau taupau jam pinigų. Į Braitoną važiavau dviračiu, miegojau palapinėje, bet dabar, per
Velykas, reikės pinigų bent lovai bendrame viešbučio kambaryje Glazge, ir būtų daug geriau ten
nuvažiuoti traukiniu. – Jis kalbėjo energingai ir susijaudinęs.
– Viešbučio kambarys. Traukinio bilietas. Kiek kainuotų bilietas į tą suvažiavimą?
–  Tai vadinama nario mokesčiu, – pataisė mane Vimas. – Aš jau sumokėjau. Kainuoja penkis
svarus.
– Kažin, ar Danielius už visa tai sumokėtų? Kažin, ar leistų man ten važiuoti? Gal man pavyktų
įkalbėti važiuoti ir jį? Jam patiktų.
–  Kas tas Danielius? – paklausė Vimas, šiek tiek kėdėje atsitraukdamas nuo manęs. – Tavo
vaikinas?
–  Mano tėvas, – tariau. – Jis taip pat skaito fantastikos knygas. Sekmadienį jis susipažino su
Gregu, Pitu ir Dženina, ir mes visą laiką kalbėjome apie knygas. Jam patiktų suvažiavime, nė kiek
neabejoju. – Tačiau abejojau, ar seserys jam leistų važiuoti. Jos nenorėtų, kad jis išvažiuotų kažkur
toli nuo jų. Jos tikriausiai neleis važiuoti ir man, ne, jei nori, kad būčiau miela dukterėčia. Turėsiu
rasti būdą, kaip jas įtikinti.
– Tau labai pasisekė, – staiga netikėtai pasakė Vimas.
–  Pasisekė? Kodėl? – Sumirksėjau iš nuostabos. Aš nepratusi galvoti, jog man sekasi, net kai
mano koja nepririšta ant grotelių.
–  Nes turi turtingą tėvą, kuriam patinka fantastika. Maniškis sako, kad tai vaikiška. Jis tam
neprieštaravo, kai man buvo dvylika, bet apskritai mano, kad skaitymas yra mergaičių reikalas, o
tokios vaikiškos knygos – išvis apgailėtina. Kai tik užklumpa mane skaitantį, iš karto pradeda rėkti.
Mano mama kartais skaito, kaip ji vadina, gražius meilės romanus – Katerinos Kukson3 ir panašius,
bet tik tada, kai jo nėra namie. Ji visai manęs nesupranta. Mūsų namuose nėra knygų. Viską
atiduočiau, kad tik turėčiau skaitančius tėvus.
–  Su Danieliumi susipažinau tik šią vasarą, – pasakiau. – Mano tėvai išsiskyrę, galima sakyti,
kad mane užaugino seneliai. Jie visai neturėjo pinigų, bet mėgo skaityti ir skatino skaityti mus. O
Danielius visai nėra turtingas. Jo seserys turi pinigų ir duoda jam, bet laiko jį už pavadžio. Manyčiau,
jos moka už mano mokslus Arlingherste tam, kad būčiau kuo toliau nuo jų. Nežinau, ar jos duotų jam
užtektinai pinigų nuvykti į Glazgą, nes jos tikriausiai nenorės, kad jis ten važiuotų. Bet man gal ir
leistų važiuoti.
– O kur tavo mama? – Tai buvo normalus klausimas, bet jis paklausė pernelyg nerūpestingai, lyg
būtų iš anksto pasirengęs.
– Ji gyvena pietų Velse. Ji... – nutilau, nes nenorėjau sakyti nei kad ji ragana, nei kad išprotėjusi,
nors tai tiesa. Nėra tokio žodžio, nusakančio abi šias būsenas, bet turėtų būti. – Ji nesveika.
–  Mergaitėms mokykloje pasakei, kad ji ragana, – tarė Vimas, atmesdamas nuo veido savo
plaukus.

– Iš kur žinai?
– Mano draugė dirba pas jus skalbykloje, ji man ir pasakė.
Man nudiegė širdį išgirdus naujieną, jog jis turi merginą. Jis dviem metais vyresnis už mane, jis
negali manimi domėtis, suprantu tai, nesvarbu, kad atėjo manęs aplankyti ir, regis, skiria man daug
dėmesio. Iš karto supratau, kad jo mergina – toji panelė, kurią mačiau praėjusio semestro pabaigoje,
sunkiai kraunančią uniforminius marškinius į skalbimo mašiną. Iš dalies apsidžiaugiau, kad jis
klausinėjo jos apie mane.
– „Tegul jie manęs nekenčia, svarbu, kad bijotų“, – pacitavau. – Tiberijus...
–  Skaičiau „Aš, Klaudijus“, – tarė jis. – Pasakei joms, kad tavo mama ragana, jog mergaitės
tavęs bijotų?
– Jos siaubingai kabinėjasi ir tyčiojasi iš kitų, – paaiškinau. – Jos visos viena kitą jau pažinojo, o
aš atvykusi nepažinojau nieko, mano tarmė kitokia nei jų, todėl nusprendžiau, jog tai labai gera
strategija. Ir visai neblogai veikia, tik jaučiuosi šiek tiek vieniša.
– Tai ji ne ragana? – Jis atrodė keistai nusivylęs.
– Na, tiesą sakant, taip. Ji išprotėjusi ragana. Piktoji ragana, kaip pasakose. – Nenorėjau apie ją
kalbėtis, nenorėjau jam apie ją pasakoti. Šiaip ar taip, ją sunku apibūdinti.
Jis palinko į priekį ir pažvelgė man į akis. Jo akys labai mėlynos, beveik dangaus mėlynumo.
– Tu gali skaityti mintis?
– Ką? – apstulbau.
– Žinai, kaip „Vidinėje mirtyje“. – Jis liko, kur buvo, vos per kelis colius nuo manęs, įdėmiai
stebeilydamasis į akis. Aš vis dar buvau be žado, neįsivaizduoju, kaip neuždusau, netgi turėdama
omenyje, jog jis turi merginą.
– Ne! Nemanau, kad kas nors tai gali, – keistai cyptelėjau.
–  Na, man tiesiog buvo smalsu, – pasakė jis nedrąsiai ir neužtikrintai, tarsi būtų gailėjęsis
paklausęs. Vis tiek neatsitraukė. – Kai pirmą kartą tave pamačiau, pajutau, tarsi žiūrėtum kiaurai
mane. O kai sužinojau, kad paskelbei, jog tavo mama ragana, pamaniau – na, žinai, ar tau kada neteko
tiek daug skaityti fantastikos, kad pradėtum galvoti, jog jau nebežinai, kas įmanoma, o kas ne? Kai jau
esi pasirengęs pripažinti hipotezes, kurios, pats supranti, yra paikos, bet... – Jis nutilo.
Kai pirmą kartą jį pamačiau, kiek prisimenu, galvojau tik apie tai, koks jis gražus. Jei jis palaikė
tai kažkokiu slaptu ryšiu, labai klydo. Suskambo skambutis, pranešantis apie lankymo pabaigą.
– Ji ragana, – tyliai pasakiau, kai Vimas susiruošė stotis. – Magija taip pat egzistuoja.
Jis greitai palinko virš manęs.
– Įrodyk.
–  Ji ne tokia, kaip rašoma knygose, – tyliai pasakiau, beveik sušnabždėjau, nors svečiams
triukšmingai išeinant iš palatos ir taip niekas nebūtų nugirdęs.
– Vis tiek parodyk.
–  Nėra ką rodyti. Be to, prisiekiau to nedaryti, nebent reikėtų užbėgti už akių blogiui. – Vimo
veidas paniuro ir jis atsitiesė. – Bet vis tiek galėčiau ką nors tau parodyti, – greitai pasakiau
beviltiškai trokšdama, kad jis patikėtų. – Nežinau, ar tu tai matysi. Turėsi palaukti, kol mane iš čia
išleis.
– Tu manęs neapgaudinėji? – įtariai paklausė Vimas.
– Ne! Aišku, kad ne!
– Gerai, – šiurkščiai burbtelėjo jis. – Ačiū.
– Ačiū, kad aplankei ir atnešei knygų, – tariau.
Palydėjau akimis jį, išeinantį iš palatos, ir likusią dienos dalį praleidau valgydama astronautų

ledus (labai keisto skonio) ir užrašydama kiekvieną mūsų pokalbio žodį, kad neužmirščiau, nors
rašyti buvo labai nepatogu.

Man nebūtina griebtis magijos. Jeigu jis ateis į Brakonierių giraitę, galbūt galėsiu jam parodyti
elfą. Jis tiki, tikrai tiki, bent jau kažkuo. Bet būti girioje tarp elfų, kurių jis nematys, bus labai keblu,
nes jis gali pagalvoti, kad aš išprotėjusi arba jam meluoju. Ir tas, ir tas būtų vienodai blogai.

Na, tiek to.

1R. Zelazny „Isle of the Dead“ – 1969 m. mokslinės fantastikos romanas apie paskutinį išlikusį XX a. žmogų, nukeliavusį į
tolimą ateitį.
2Vonda McIntyre – 1948 m. gimusi amerikiečių mokslinės fantastikos rašytoja, viena iš „Žvaigždžių karų“ autorių.
3Catherine Cookson – anglų rašytoja (1906-1998), pardavusi daugiau nei 100 mln. knygų kopijų.

Ketvirtadienis, 1980 metų sausio 17 d.

Taip blogai dar nesijaučiau net ir iškart po avarijos.
Jie vėl peršvietė koją. Daktaras Abdulas norėjo pasikalbėti su Danieliumi ir, regis, supyko, kad
jo nėra, lyg būčiau jį laikiusi savo kišenėje. Galiausiai jie mane išleido pareikalavę, kad
vaikščiočiau su metaliniu ramentu vietoj savo gražiosios elfų lazdelės. Vos įstengiau nueiti iki
autobuso stotelės, po to iki kitos stotelės. Gerai, kad yra tvorų, ant kurių galima atsisėsti. Taip prastai
iki šiol dar nebuvo. Manau, jie viską pablogino, amžiams sugadino, tai jis ir norėjo pasakyti
Danieliui, bet ne man.
Aš vėl bibliotekoje. Panelė Kerol mano, jog turėčiau gulėti lovoje. Ji atnešė man ledinuką ir
stiklinę vandens, nors bibliotekoje griežtai draudžiama valgyti.
Skauda, skauda, SKAUDA.

Penktadienis, 1980 metų sausio 18 d.

Aš lovoje. Gulėti su pagalvėmis ir be grotelių tiesiog nuostabu. Ramiai gulint skauda truputį
mažiau. Man ir anksčiau nepatiko mokyklos maistas. Žinoma, vienas geras dalykas ligoninėje buvo
lankytojai. O čia manęs nelanko niekas, išskyrus Diedrą ir panelę Kerol. Jie supyktų, jei ateitų
Dženina arba Gregas, o jeigu pasirodytų Vimas, mane tikriausiai išmestų iš mokyklos, nors jis,
žinoma, nepasirodys.

Bandau prisivyti apleistus mokslus, jau padariau viską, išskyrus matematiką. Man ji niekada
nesisekė, kažkodėl negaliu tiesiai rašyti skaičių, kai skauda koją. Per geografiją mokomės apie
ledynmetį. Jau anksčiau buvau apie tai skaičiusi, todėl dabar neturiu bėdų. Tiesą sakant, tai nuobodu,
taip, ledynai, duburiai kalnuose arba karos, galinės morenos, U formos slėniai. Diedra nieko apie tai
nežino ir prisipažino sapnuojanti apie juos košmarus. Buvau labai gera ir nepapasakojau jai istorijos
apie Klarko „Užmirštą priešą“1.

Rytoj negalėsiu nuvažiuoti į miestą, bet vis tiek nebuvau su niekuo susitarusi susitikti. Panelė
Kerol nuveš į biblioteką mano knygas ir atveš naujų, jei bus. Galbūt iki antradienio pasitaisysiu. Bent
jau tiek, kiek buvau sveika iki tol.

Kaip norėčiau galėti pajudėti. Jaučiuosi įkalinta. Nekenčiu to.
„Sugrįžimas į naktį“ yra perdėtai ir pernelyg atvirai froidiškas. Nors ir radau keletą gerų vietų.

1A. C. Clarke „The Forgotten Enemy“ – apsakymas apie Londono profesorių, likusį vieną savo mieste artinantis ledynmečiui.

Šeštadienis, 1980 metų sausio 19 d.

Nustebau, kai mane aplankė Danielius. Jis iškišo galvą pro duris.
– Kaip manai, ką atsivežiau kartu? – paklausė jis.
Tikėjausi, kad Semą, bet teisingai atspėjau, kad jo seseris. Nustebau, kad atvažiavo tik viena iš
jų.
– Sveika, teta Antėja, – pasisveikinau, ir ji krūptelėjo. Aišku, aš tik spėjau, bet spėjau remdamasi
patirtimi. Paprastai, jei būna tik viena iš jų, tai būna Antėja, nes ji vyriausia.
– Tiesiog negalėjau atsispirti pagundai pamatyti senas vietas, – pareiškė ji.
–  Stebiuosi, kad kitos sugebėjo atsispirti, – pasakiau taip maloniai, kaip pasakytų miela
dukterėčia.
– Automobilyje nebūtų užtekę vietos, brangioji.
Danieliaus automobilis, kaip dauguma jų, kaip visi automobiliai pasaulyje, išskyrus galbūt tetulės
Tegės mažytį oranžinį „Fiat 500“, turi keturias vietas. Net ir tetulės Tegės mašinytė, kurią vadiname
„Gražuole šuoliuojančia mergina“ – gražuole, nes registracijos numeris prasideda raidėmis GRŽ, –
yra keturvietė, nors tektų gerokai susigrūsti, ypač jei keleiviai būtų aukšto ūgio. Taigi tada ir supratau,
kad jie atvažiavo pasiimti manęs.
– Kol pasveiksi, – pasakė Danielius.
Man atrodo, būtų buvę geriau, jei jis būtų atvažiavęs paprastą savaitės dieną ir pasikalbėjęs su
daktaru Abdulu, bet jis, regis, kalbėjosi su juo telefonu – įdomu, kuris iš jų paskambino? Bet kuriuo
atveju, mokykla mano, jog šiek tiek užtruks, kol aš vėl galėsiu lankyti pamokas, o namuose manimi
pasirūpins geriau. Na, taip gal ir būtų žmonėms, kurie turi namus. Bėriau visus, kokius tik sugalvojau,
argumentus, jog man būtų geriau pasilikti mokykloje, net ir keletą labai tiesmukų mielos dukterėčios
motyvų, pavyzdžiui tai, jog nenoriu praleisti žolės riedulio varžybų prieš Šv. Felisitės komandą, bet
nė vienas jų neįtikino.
Man padėjo įlipti į automobilį, nors tai labiau trukdė nei padėjo. Jei kada pamatysite žmogų su
lazdele, tai ta lazdelė ir jo ranka iš tikrųjų atstoja koją. Griebti už jos, pakelti ją ar neprašytam
padaryti ką nors panašaus yra tas pat, kas čiupti einančiam žmogui už kojos. Norėčiau, kad daugiau
žmonių tai suprastų. Mane išvažiuojančią matė kelios mergaitės, apie tai žino ir medicinos sesuo,
todėl tikiuosi, kad kas nors pasakys panelei Kerol, o ji sugalvos perduoti tai Gregui, kuris pasakytų ir
kitiems. Kai sakau „kitiems“, turiu omenyje Dženiną ir visus kitus, taip pat ir Vimą. Bet turėčiau
pripažinti, jog labiausiai turiu galvoje Vimą. Manyčiau, aš šiek tiek jį įsimylėjau. Ir kaip kvailė
mokykloje palikau jo paskolintas Zelaznio knygas, todėl dabar negalėsiu jų perskaityti.

Sekmadienis, 1980 metų sausio 20 d.

Pučia labai stiprus vėjas, atrodo, Senasis dvaras tuoj sugrius. Daužosi į langus, braunasi pro
plyšius, švilpia kaminais. Gulėdama čia jaučiu, kaip visas namas girgžda lyg plaukiantis laivas.

Turiu visą krūvą knygų ir Danielius retkarčiais užeina paklausti, ar nenoriu daugiau. Turiu
pagalvių ir nesu pririšta prie tempimo grotelių. Galiu nuklibinkščiuoti iki vonios. Dar turiu grafiną
vandens, tikrą grafiną su tikru krištoliniu kamščiu. Jos atneša man valgyti, maistas ne prastesnis už
mokyklos. (Jei patiekaluose ir yra magijos, tai ji ta pati Senojo dvaro magija, visada tvyranti šiame
name, – tai viskas, ką juntu.) Turiu radiją, per kurį transliuoja žinias, muilo operą „Lankininkai“,
sodininkystės laidą „Sodininko klausimų metas“ ir, mano nuostabai ir džiaugsmui, – „Keliautojo
kosmostopu vadovą po galaktiką“! Kaip radijo pjesė, ji nuostabi! Tikriausiai galėčiau perjungti
radijo bangas nuo „Radijo 4“, kurį senelis vis dar vadina „Namų servisu“, į „Radiją 1“, kurią žmonės
vadina „Lengvąja programa“. Vienintelis to privalumas būtų tetų suerzinimas, nes „Radijas 4“ galėtų
turėti ir daugiau tokių netikėtų perliukų kaip ši pjesė, o „Radijas 1“ transliuotų tik popmuziką. Vis tiek
didžiąją dalį laiko praleidžiu skaitydama.

Kaip ilgai turėsiu čia būti?
Nukėblinau laiptais žemyn vakarienės, kurią jos vadina pietumis, kai jie nebūna oficialiai
patiekiami. Valgėme makaronų su tarkuotu sūriu, jie buvo pervirti ir beveik nevalgomi. Jos visos
valgė tuščiai plepėdamos, linksėdamos ir šypsodamos. Aš vaidinau mielą dukterėčią. Tiesą sakant,
labai norėčiau pasikalbėti su Danieliumi apie galimybę per Velykas nuvažiuoti į Glazgą, bet noriu tai
padaryti, kai būsiu tikra, jog jos nenugirs.
Po vakarienės paklausiau, ar galėčiau paskambinti tetulei Tegei. Jos negalėjo pasakyti ne, nes
šalia buvo Danielius, taigi aš jai paskambinau. Ji pakraupo išgirdusi apie ligoninę ir tai, kad ji nieko
apie tai nežinojo. Nepatikėjo, kad man tikriausiai dar pablogėjo. Ji visada stengiasi būti optimistė ir
įžvelgti tik gerus dalykus. Kartais tai labai miela, ir nėra kito tokio žmogaus pasaulyje, su kuriuo
norėčiau kartu džiaugtis, bet šiuo metu jos optimizmas nė kiek nepadeda. Ji pasakė, jog papasakos
seneliui, kodėl jam neparašiau, ir perduos nuo manęs linkėjimus. Tikiuosi, jis labai nenuliūs, bet taip
ir bus, nes ji papasakos, jog man nuo to bus geriau ir netrukus aš jau galėsiu bėgioti. Norėčiau, kad tai
būtų tiesa. Net kai kojos stipriai neskauda, vis tiek visą laiką jaučiu maudimą. Neabejoju, kad man
blogiau.
Telefonas yra koridoriuje, ant staliuko su prijungtu minkštai pamuštu suoleliu. Kalbėdamasi su
tetule Tege, sėdėjau ant to suolelio. Padėjusi ragelį susimąsčiau, kam dar galėčiau paskambinti, kol
esu čia ir aplink nieko nėra. Bėda ta, kad nežinau numerių. Skambinti Gregui į biblioteką sekmadienio
vakarą nėra prasmės. Nežinau nė vieno iš jų namų telefono numerio, net Dženinos. Prie telefono
aparato guli telefonų knygelė, jų pačių pasidaryta, su draugų ir pažįstamų numeriais, ne „Geltonieji
puslapiai“. Pradėjau vartyti jos puslapius, bet neradau nieko pažįstamo, tik ties M raide pamačiau
Semo adresą ir telefono numerį. Jo buto šeimininkė atsiliepė iš karto, ji prisiminė mane.
– Mažoji anūkė, – tarė ji.
Aš nesu maža, ir keista apie Semą galvoti kaip apie savo senelį. Aš jau turiu senelį, jo vieta jau
užimta. Nors Semas man taip pat patinka.
Po akimirkos jis priėjo prie telefono.
– Morvena? – tarė jis. – Ar kas nors nutiko?
–  Tiesą sakant, ne, aš tiesiog esu Senajame dvare – sveikstu, prisiminiau tave ir užsinorėjau
pasikalbėti.

– Po ko sveiksti? – paklausė jis, ir aš viską papasakojau, pasakiau ir tai, kad, mano manymu, man
pasidarė dar blogiau.

– Galbūt, galbūt, – pritarė jis. – Bet kartais skausmas reiškia gijimą, nepagalvojai apie tai?
– Jie man nieko nesako, – pasakiau. – Daktaras Abdulas norėjo pasikalbėti su Danieliumi, man
nenorėjo nieko sakyti. Net jei merdėčiau, jie man nieko nesakytų.
– Manau, Danielius pasakytų, – tarė Semas, nors ir neatrodė tuo įsitikinęs.
– Jeigu jam leistų pasakyti, – burbtelėjau.
Semas akimirką patylėjo.
–  Galbūt aš atvažiuosiu tavęs aplankyti, – pagaliau prabilo jis. – Man kilo mintis. Leisk man
pasikalbėti su Danieliumi.
Turėjau pakviesti Danielių ir viską paaiškinti, o jis nusiuntė mane atgal į lovą ir kurį laiką
šnekėjosi su Semu. Po to atėjo pas mane ir pasakė, jog Semas rytoj atvažiuos traukiniu aplankyti
manęs, jis pasitiks jį Šrousberyje.
Keista galvoti, kad Semas kur nors keliauja, ir dar keisčiau galvoti, jog jis bus čia, bet jis rytoj
atvažiuoja! Danielius sako, kad jis jau senas ir retai kur nors važiuoja, man suteikta didžiulė garbė.
Visiškai su tuo sutinku.

Pirmadienis, 1980 metų sausio 21 d.

Semas atvežė man mažytę puokštelę snieguolių iš jo namo šeimininkės galinio kiemelio.
– Ką tik pradėjusios žydėti, – pasakė jis.
Nepaisant ilgos kelionės traukiniu ir Danieliaus automobiliu – Danielius pasitiko jį Šrousberyje,
– jos neįtikėtinai gerai išsilaikė ir dvelkė savo ypatingu nuostabiu kvapu. Morai labai patikdavo
snieguolės, tai buvo mylimiausios jos gėlės. Mes pasodinome jų ant jos kapo, įdomu, ar jau sužydo?
Viena iš tetų pamerkė maniškes į nedidelę krištolinę vazelę, derančią prie grafino, pasistačiau ją ant
staliuko prie lovos.
Semas taip pat atvežė daugiau Platono knygų – „Įstatymus“ ir „Faidrą“, kurios ir norėjau, nes tai
vienintelė knyga, kurią skaitė „Vežėjuje“. Jos nenaujos, akivaizdu, kad seniai jas turi, bet tikriausiai
visą amžinybę rausėsi, kol surado. Dar Semas atvežė nedidelę mėlyną „Pelican“ leidyklos knygelę
plonais viršeliais, pavadinimu „Graikai“, kurią parašė H. D. F. Kitto. Iš jos, pasak Semo, sužinosiu
apie to meto situaciją. Tai man bus kontekstas, kad suprasčiau ne tik Platono knygas, bet ir Merės
Reno kūrinius. Tikiuosi, ji parašyta įdomiai. Dar nepradėjau skaityti Čerčilio istorijos, kurią gavau
dovanų mokykloje.
Semas taip pat atvežė indelį taukės tepalo, labai keisto kvapo.
– Nežinau, ar padės, bet vis tiek atvežiau, – pasakė jis.
Patepiau juo koją, bet nieko nepadėjo, tik nemaloniai pakvipo, bet vis tiek buvo malonu, kad jis
manimi rūpinasi.
Vis dėlto pagrindinė Semo mintis buvo ta, jog turėčiau išbandyti akupunktūrą. Semą supa tam tikra
magija, ne ta tikroji, bet jis pats yra labai tvirtas žmogus. Kerams būtų labai sunku jį paveikti. Buvo
įdomu pamatyti jį kartu su tetomis; jis buvo nepriekaištingai mandagus su jomis, tačiau elgėsi taip, lyg
jos būtų jam visiškai nesvarbios. Ir jos nežino, kaip su juo elgtis. Jis neturi jokių plyšelių, pro kuriuos
jos galėtų įsiskverbti. Jei tetos būtų pasiūliusios akupunktūrą, kurios metu žmonės badomi adatėlėmis,
būčiau puolusi visomis jėgomis priešintis. Tačiau jos šiai minčiai visiškai nepritarė.
– Tai tik kvaili kinų prietarai, negali būti, kad jais tiki, – pareiškė viena.
– Morvena klaikiai bijo adatų, ji net nesutiko prasidurti ausų, – pridūrė kita.
– Ką gero tai gali duoti? – abejojo trečia.
Net ir tai nesutrikdė Semo.
– Manau, reikėtų pabandyti. Tai tikrai nepakenks. Tikiu, kad Morvena protinga mergaitė.
Jis jau buvo suradęs tokią vietą Šrousberyje ir užsirašęs adresą. Norėjo iš karto ten ir važiuoti,
bet seserims pavyko įkalbėti Danielių, kad reikėtų pirmiau paskambinti ir susitarti dėl priėmimo. Jis
susitarė, kad mus priims rytoj ryte.
Popietę Semas praleido mano kambaryje, mes daug kalbėjomės. Jis senas žmogus ir pragyveno
keistą gyvenimą – tik įsivaizduokit, kaip baisu sužinoti, jog visa tavo giminė išžudyta. Tai būtų tas
pat, jei šią minutę visas Velsas nuskęstų jūroje ir aš likčiau viena iš visos šeimos. Na, Notingeme dar
gyvena pusbrolis Arvelas, bet vis tiek būtume tik dviese iš daugybės giminaičių, su kuriais užaugau.
Būtent taip nutiko Semui. Kai po karo jis sugrįžo, nieko iš savų nerado, buvusiuose jų namuose
gyveno svetimi žmonės, o kaimynai apsimetė, kad jo nepažįsta. Jis pamatė mamos duoninę ant
kaimynės stalo, bet ji neatidavė jos.
– Jie tau nieko nereiškia, – pasakė Semas.
– Ne nieko.
– Jie tau svetimi. Net ir aš svetimas. Bet mano šeima buvo tavo pusbroliai ir pusseserės. Jie vis

kalba, skirtingos vyriausybės daugybę metų kalba apie kompensaciją. Bet kaip kas nors gali atlyginti
už mano šeimą? Kaip jie gali sugrąžinti pusbrolius, kurių tu nepažinojai, ir pusbrolius, kurie taip
niekad ir negimė, tuos, kurie dabar būtų tavo metų?

Supratau ir pajutau tai. Galėčiau apie tai parašyti eilėraštį. „Hitleri, grąžink mano pusbrolius!“
Manau, Semui truputį liūdna, kad nesu žydė, kad jo palikuonys nebus žydai. Bet jis to nesakė ir
dėl nieko nepriekaištauja. Jis sakė, kad neliko Lenkijoje, nes visur juto mirusiuosius, lyg būtų galėjęs
juos sutikti vos pasukęs už kampo. Suprantu jį. Vos neprasižiojau jam apie magiją, apie tai, ką
padariau, kad turėčiau karasą, apie Morą, vaikštančią su elfais. Gal ir būčiau viską papasakojusi, jei
būtume turėję daugiau laiko. Tačiau pasirodė Danielius ir pasakė, kad jie jau turi važiuoti į traukinių
stotį, todėl tik atsisveikinau su juo.
Semas pabučiavo mane, uždėjo ranką ant galvos ir pasakė hebrajišką palaiminimą. Jis neklausė,
ar gali taip daryti, bet aš neprieštaravau. Galiausiai jis pažvelgė į mane ir, nusišypsojęs sena
raukšlėta šypsena, pasakė:
– Viskas bus gerai.
Tie žodžiai neįtikėtinai ramino. Dar dabar juos girdžiu. „Viskas bus gerai“, lyg būtų tai žinojęs.
Užuodžiu snieguoles. Labai džiaugiuosi jo apsilankymu.

Antradienis, 1980 metų sausio 22 d.

Semas buvo teisus dėl akupunktūros.
Tai iš tiesų stebuklinga. Viskas. Jie vadina tai „či“, bet net neapsimetinėja, jog tai ne magija. Tuo
užsiimantis vyras yra anglas, todėl šiek tiek nustebau po visų tetų gąsdinimų apie klastingus rytiečius.
Jis mokėsi Beri Sent Edmundse, kuris yra Fenlande, netoli Kembridžo. Jį mokė žmonės, patys mokęsi
Honkonge. Ant sienos kabojo įrėminti diplomai, kaip pas tikrą daktarą. Ant lubų buvo akupunktūros
taškų žmogaus kūne žemėlapis. Gerai jį apžiūrėjau, nes didumą laiko praleidau gulėdama ant nugaros
ir nejudėdama su didžiulėmis, milžiniškomis adatomis, subestomis į mane.
Visiškai neskaudėjo. Nejauti, nors jos tikrai ilgos ir susmeigtos į tave. O nutiko taip, kad kai buvo
įbesta paskutinė adata, skausmas išnyko, lyg kas nors būtų išjungęs mygtuką. O kad pati išmokčiau
taip daryti! Iš pradžių vieną adatą kulkšnyje jis įsmeigė truputėlį ne ten, kur reikėjo, ir aš pajutau, ne
tikrą skausmą, bet lyg kokį gnybtelėjimą. Nieko nesakiau, bet jis iš karto ją ištraukė ir įbedė kokiu
milimetru į šoną, ir aš nieko nepajutau. Akivaizdu, kad tai kūno magija.
Net jeigu jis išjungė skausmą vos valandai, kol ten buvau, manau, vis tiek vertėjo sumokėti tuos
trisdešimt svarų. Nors aš nebuvau stebuklingai išgydyta, tačiau užšlubavau laiptais aukštyn į jo
kabinetą ir vėl nusileidau ne prasčiau nei prieš tempimo procedūrą. Jis nori, kad lankyčiausi pas jį
šešias savaites po kartą. Sakė, kad šiandien padarė tik tai, kad man apmalštų skausmas, bet jei nuolat
lankyčiausi, galbūt jis surastų, kur slypi bėda, ir padėtų man. Jam patiko mano lazdelė – vaikščioju su
elfiška, ne metaline, nes ji man, regis, suteikia daugiau jėgų ir yra daug gražesnė.
– Nuvežk mane atgal į mokyklą, – pasakiau Danieliui mums einant į jo automobilį.
Švietė blyški žiemos saulė ir rausvai auksiniai Šruosberio pastatai buvo užlieti jos spindulių. Jei
būtume iš karto išvažiavę, būčiau grįžusi kaip tik laiku, kad nuvykčiau į knygų klubą.
–  Tik po to, kai pamatysime, kaip jausiesi rytoj, – atsakė jis. – Bet gal dabar norėtum kinų
maisto, nes, kaip matau, kinų medicina tau tinka?
Taigi nuėjome į kinų restoraną, pavadinimu „Raudonasis lotosas“, kuriame valgėme kiaulienos
šonkauliukų su krevečių skrebučiais, vištienos su pakepintais ryžiais, kiniškų makaronų su jautiena
austrių padaže. Viskas buvo labai skanu, puikiausias maistas, kokio jau seniai, o gal niekada,
neragavau. Valgiau tol, kol išsigandau, kad sprogsiu. Valgant papasakojau Danieliui apie
suvažiavimą Glazge, Olbanio mokslinės fantastikos mėgėjų susibūrimą, šių metų velykinį susitikimą
ir apie tai, ką Vimas pasakojo apie Pasaulinį suvažiavimą Braitone, kaip jis ten susitiko su Robertu
Silverbergu ir penkias dienas kalbėjosi su visais vien apie knygas. Danielius suabejojo, ar seserys
jam leistų važiuoti, bet sutiko išleisti mane ir pasakė, kad už viską sumokės!
Iš dalies norėčiau išgelbėti Danielių nuo jo seserų. Jis man labai geras, suprantu, jog jo, kaip
tėvo, tokia pareiga, bet kodėl jis privalo jausti tą pareigą? Norėčiau jį išgelbėti, bet nemanau, kad
įstengčiau. Vien bandymas gali išprovokuoti karą su jomis, o jeigu jos manys, kad niekur nesikišu,
galbūt paliks mane ramybėje. Bandydama išgelbėti Danielių, įsipainiočiau pati. Pirmiausia turiu
pasirūpinti savimi. Jos tikrai neleis jo į Glazgą. Dar gerai, kad sutiko išleisti mane į akupunktūrą,
pavalgyti kinų restorane, ko tikriausiai nebūtų leidusios, jei ne mielas senas Semas.
Kartu su sąskaita jie atnešė mums laimės sausainėlių. Manajame buvo parašyta: „Dar niekas
neprarasta“, mane tai labai nudžiugino. Tai panašu į eilutę iš „Eneidos“: Et haec olim meminisse
iuvabit – „Net ir tai kada nors prisiminsi su džiaugsmu“. Iš pradžių pagalvoji – kaip klaiku, – bet
paskui supranti, jog tai tiesa, ir ne taip jau blogai. Danielius ką tik perskaitė savo: „Jums patinka kinų
maistas“, ir to nepaneigsi. Būtų labai nemalonu gauti tokį raštelį: „Tu – prastas tėvas.“

Automobilyje, kai segiausi saugos diržą, Danielius rimtai pasižiūrėjo į mane.
– Tu, regis, vis dar jauti akupunktūros naudą.
– Taip, – atsakiau.
– Turėtum apsilankyti pas jį kartą per savaitę, kaip jis ir rekomendavo.
– Gerai. – Baigiau terliotis su saugos diržu. Danielius išmetė nuorūką pro langą.
– Bet aš negalėsiu kiekvieną savaitę paimti tavęs iš mokyklos, atvežti čionai ir vėl nuvežti atgal.
Galbūt tik kartais.
Iškart supratau, kad tai jos jam neleistų. Jis įjungė pavarą ir išsuko iš automobilių stovėjimo
aikštelės, visą tą laiką nieko nesakiau, nes ir neturėjau ką pasakyti.
– Yra traukinys, – po kurio laiko prabilo jis.
– Traukinys? – Neabejoju, kad pakartojau tai skeptiškai. – Bet juk nėra traukinių stoties. Nebent
autobusas.
–  Gobovene yra traukinių stotis. Kai mano sesės mokėsi Arlingherste, jos važiuodavo ten, o
paskui jas paimdavo mokyklos autobusas. Tais laikais visi važinėdavo traukiniais.
–  Tikrai manai, kad ten vis dar yra traukinių stotis? – Bet Flanderso ir Svono dainoje „Lėtas
traukinys“ ji nebuvo paminėta ilgame sąraše stočių, kurias uždarė Bičingas1, tai tikriausiai vis dar
veikė.
– Tai kelias į šiaurės Velsą, Velšpulą, Barmutą ir Dolgelai, – pasakė jis.
Iš tų vietų buvau girdėjusi tik Dolgelai, kur, kai dar nebuvau gimusi, važiavo močiutė su seneliu,
norėdami aplankyti seną pastorių, persikėlusį ten gyventi. Šiaurės Velsas atrodo kaip visai kita šalis.
Iš pietų Velso tenai netgi neįmanoma papulti, reikia pirmiau važiuoti į Angliją, o paskui į jį, bent jau
tada, kai nori važiuoti traukiniais arba gerais keliais. Tikriausiai per kalnus taip pat vingiuoja
keliukai. Niekada ten nesu buvusi, norėčiau pamatyti.
– Gerai, – sutikau. – Vadinasi, turėsiu važiuoti autobusu į miestą, tada kitu į Goboveną, o iš ten –
traukiniu.
– Kartais ir aš galėsiu tave paimti, – pasakė Danielius, prisidegdamas kitą cigaretę. – Kada tau
būtų geriausia?
Susimąsčiau. Jokiu būdu ne antradieniais, nes galiu nesuspėti laiku grįžti į knygų klubą.
–  Ketvirtadieniais, – tariau. – Nes ketvirtadienį popiet turiu tik religijos pamoką ir dvi
matematikos.
–  Iš tavo pažymių matyti, kad būtent matematikos neturėtum praleisti, – šypsodamasis pasakė
Danielius.
– Tiesą sakant, visai nesvarbu, ar dalyvauju tose pamokose, aš vis tiek nieko nesuprantu. Tiek,
kiek jos suprantu, tik dėl fizikos ir chemijos. Dėl manęs matematiką galėtų mokyti ir kinų kalba – vis
tiek nesuprasiu. Tikriausiai man trūksta tos smegenų dalies. O kai paprašau mokytojos paaiškinti dar
kartą, vis tiek nepasidaro aiškiau.
– Gal tau reikėtų pasimokyti papildomai? – pasiūlė Danielius.
– Tai būtų tik pinigų išmetimas į balą. Man ji tiesiog nesuvokiama. Panašu į bandymą išmokyti
arklį dainuoti.
– Ar žinai istoriją apie tai? – paklausė jis, atsigręždamas į mane ir atsitiktinai išpūsdamas į mane
dūmus. Fu.
– Tik neužmušk manęs, duok man metus, ir aš išmokysiu tavo arklį dainuoti. Daug kas gali nutikti
per metus: gali mirti karalius, galiu mirti aš arba arklys gali išmokti dainuoti. – Trumpai atpasakojau
aš. Tai istorija iš „Krislo Dievo aky“, manyčiau, jis tai turėjo omenyje.
–  Tai pasakojimas apie atidėliojimą, – pareiškė Danielius, tarytum pats būtų pasaulinio lygio

delsimo specialistas.
– Tai istorija apie viltį, – pasakiau. – Mes nežinome, kas nutiko metų gale.
– Jei arklys būtų išmokęs dainuoti, būtume apie tai sužinoję.
– Galbūt tai legendos apie kentaurą pradžia. Arba jis galėjo išvykti į Narniją, kartu pasiėmęs ir

žmogų. O gal jis tapo Kaligulos arklio Incitato, kurį tas paskyrė senatoriumi, protėviu. Galbūt
atsirado visa dainuojančių arklių kaimenė, ir per Incitatą jie mėgino išsikovoti lygias teises, bet
viskas pakrypo ne ta linkme.

Danielius keistai nužvelgė mane, gaila, kad nepatylėjau, geriau jau būčiau pasakiusi tai tiems, kas
mane suprastų.

– Vadinasi, ketvirtadieniais, – tarė jis. – Kai grįšime namo, paskambinsiu jam ir susitarsiu.
Jei tai būtų pasakojimas apie atidėliojimą, pabaigoje būtų buvęs griežtas moralas apie tai, kaip
tas žmogus mirė. Man labiau patinka įsivaizduoti, kaip jis išsigelbėjo.

Kai metai baigėsi, išlaužė jie duris arklidės
Ir nušuoliavo – vyriškis ir arklys – abu kartu.
Anapus vakaro žaros, kanopoms kaukšint,
Abu darniai ir ritmiškai judėjo duetu.

1Flandersas ir Svanas – britų komikų duetas parašė dainą „Slow Train“, kurioje apgailestavo, kad buvo uždaryta tiek daug
traukinių linijų ir stočių. Richard Beeching tuo metu buvo „British Railways“ kompanijos pirmininkas.

Trečiadienis, 1980 metų sausio 23 d.

Šįryt nukrito kelios snaigės – per mažai, kad sušlaptų hobito pirštai, – ir tos pačios ištirpo dar
prieš pusryčius.

Aš vėl mokykloje, kurioje dar triukšmingiau nei anksčiau, čia toks triukšmas, kad balsai net
atsimuša aidu.

„Sapnų valdovas“, pasirodo, yra Zelaznio apysakos „Tas, kuris suteikia pavidalą“ romano
versija. Tai yra Brunerio „Telepato“ 1 variacija. Nežinau, kuri knyga parašyta anksčiau, bet aš
pirmiau perskaičiau Brunerį. Jau pati darbo su sapnais mintis yra labai keista. „Sapnų valdovas“ yra
gera knyga, bet labai trikdanti. Niekada neatspėtumėte, jog ją parašė tas pats žmogus, parašęs Ambero
knygas, kurias labai malonu skaityti.

Visi su manimi elgiasi daug draugiškiau nei anksčiau. Šeronė pasakė: „Labas ir sveika sugrįžusi“,
kai po priešpiečių nuėjau į anglų kalbos pamoką. Ryte nubudus Danielius reikalavo palaukti ir
pasižiūrėti, kaip jausiuosi, todėl atvežė mane tik vėlyvą rytmetį. Aš vis dar tokia pati. Nuo šalčio
mano koja girgžda kaip surūdijęs vėjarodis, bet man daug geriau, nei buvo iki akupunktūros, todėl
beveik nekreipiu į tai dėmesio.

Neatleidau Šeronei už tai, kad atsuko man nugarą. Būsiu su ja mandagi ir maloni, tačiau
nenustosiu vadinti jos Kūtvėla, kai ir visos kitos ją taip vadina. Diedrai, nesiliovusiai bendrauti su
manimi, liksiu amžinai ištikima ir žodis „Nuoboda“ niekada neišsprūs iš mano burnos. Keista, nors
šlubuoju labiau nei anksčiau, šiandien visos vadina mane Komuniūga. Galbūt pagulėjusi ligoninėje jų
akyse įgijau kokios nors naujos pagarbos. Visa laimė, kad niekas nepuolė lieti man savo jausmų ir
apsimetinėti draugėmis.

Labai džiaugiuosi vėl matydama panelę Kerol. Ji manęs netrukdo, kai čia skaitau arba rašau, bet
niekada nepagaili kelių mielų žodelių, kai praeinu pro jos stalą. Jau esu pripratusi prie šios
bibliotekos, medinių apkalų ir dailių knygų lentynų, bet vėl visa tai matydama iš naujo stebiuosi,
kokia ji nuostabi. Kai užaugsiu ir kada nors turėsiu savo namus, juose taip pat bus toks kambarys.

„Mirusiųjų sala“ labai keista. Man patinka pasaulių kūrimo idėja, ateiviai ir ateivių dievai bei
visa struktūra. Tik truputį abejoju dėl faktinės istorijos.

1„Telephatist“ – 1964 m. mokslinės fantastikos romanas, Didžiojoje Britanijoje žinomas pavadinimu „The Whole Man”.

Ketvirtadienis, 1980 metų sausio 24 d.

Šį vakarą „Clwyd“ teatre Molde žiūrėsime „Audrą“. Niekas daugiau nerodo nė mažiausio
susijaudinimo dėl to, todėl ir aš elgiuosi taip, lyg man visai nerūpėtų. Diedra sako, kad nemėgsta
Šekspyro. Ji matė „Žiemos pasaką“ ir „Ričardą II“, ir abi jai labai nepatiko. Todėl nujaučiu, jog
draugija bus siaubinga, nes bent jau „Ričardas II“ turėjo būti puikiai suvaidintas.

„Prisėskime ant žemės ir pasekim
Liūdnas sakmes apie karalių mirtį.“1

Naujai atsiradęs draugiškumas, regis, tęsiasi. Negi jos manė, kad anksčiau tik apsimetinėjau, kad
mano koja nesveika? O gal nutiko dar kažkas? Elgiuosi šiek tiek atsainiai, lyg viskas būtų normalu,
bet tuo pačiu ir šaltai, nes jei nors kiek išsiduočiau, jos greitai tuo pasinaudotų ir vėl imtų tyčiotis.

Skaitau „Žiedų valdovą“. Staiga užsinorėjau. Moku jį beveik mintinai, bet vis tiek galiu
besąlygiškai į jį nugrimzti. Nežinau nė vienos kitos knygos, kurią skaitydamas pasijunti lyg išsiruošęs
į kelionę. Kai padedu ją į šalį, kad tai užrašyčiau, jaučiuosi lyg laukdama kartu su Pipinu, kol pasigirs
akmens pliumptelėjimo į šulinį aidas.

1Viljamas Šekspyras „Ričardas II“, vertė A. Danielius, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.

Penktadienis, 1980 metų sausio 25 d.

Pirma „Keliaujančios Šekspyro kompanijos“ „Audros“ pastatymo klaida buvo ta, kad Prospero
vaidmenį jie patikėjo moteriai. Ji vaidino puikiai, bet pjesėje motina tiesiog netinka. Visas spektaklis
– tai vyro priešprieša moteriai: Prosperas ir Sikoraksė, Kalibanas ir Arielė, Kalibanas ir Miranda,
Ferdinandas ir Miranda. Nors, manyčiau, taip padarę jie Prosperos ir Antonijo susidūrimą pavertė
vyro ir moters priešprieša. Vis dėlto, mano manymu, Prosperos ir Mirandos santykiai nevykę. Bent
jau aš nepatikėjau motinos ir dukters ryšiu, Prosperai nepajutau nė lašo užuojautos. Prosperas man
atrodė santūrus, nutolęs vyras, nemokantis terliotis su kūdikiu, bet tokia moteris atrodo labai
nenatūraliai ir jos neįmanoma užjausti. Žinoma, nenoriu pasakyti, jog moterims dera rūpintis tik vaikų
auginimu, tačiau – kaip viskas įdomiai išeina: vyro pastangos padaryti viską, kas tik įmanoma,
vaidinant moteriai atrodo kaip visiškas nesirūpinimas dukra.

Nors Prosperas bet kuriuo atveju atrodo nepareigingas. Tikriausiai jis buvo pats prasčiausias
pasaulyje Milano hercogas ir vėl bus toks pat. Žinoma, galėčiau pritarti tam, jog jis visą laiką
praleidžia bibliotekoje skaitydamas knygas, užuot rūpinęsis svarbiais dalykais. Tačiau nėra visiškai
jokių ženklų, jog jis elgsis kitaip, kai tik jie sugrįš. Tiesą sakant, bus dar blogiau, nes jis norės
perskaityti viską, ką parašė jo mylimi autoriai tuo metu, kai jis buvo įstrigęs saloje. Antonijus
tikriausiai buvo daug geresnis hercogas. Aišku, jis buvo susimokęs niekšas, bet jis stengtųsi, kad visi
būtų patenkinti, nes jam tai paranku. Žmonės, matyt, pasibaisėjo sužinoję, jog Prosperas sugrįžo,
nesvarbu, paskendęs knygose ar ne.

Apie tai aš, aišku, daug neužsiminsiu savo rašinyje apie pjesę. Ir jau visiškai neužsiminsiu apie
tai, ką galvoju apie elfus, nes iš tikrųjų manau, jog jie buvo nuostabūs ir stebėtinai realūs.

Arielė nekalbėjo, savo eiles ji dainavo. Vilkėjo kažką balto, galbūt glaustinukę su skraistėmis,
kurios plevėsavo jai vaikštant ar gestikuliuojant. Jos galva buvo nuskusta ir pridengta vualiu. Kai
pabaigoje ji išsilaisvino, visos skraistės nukrito, mes pirmą kartą pamatėme jos veidą, o veido
išraiška atrodė įtikinamai elfiška. Įdomu, ar aktorė pažįsta elfus? Dainuodama ji puikiai išreiškė
keistą jų bendravimo pobūdį, Šekspyras puikiai padirbėjo, taip pat ir „Keliaujanti kompanija“.
Šekspyras turėjo pažinoti elfus, ir tikriausiai neblogai. Jis padarė tą patį, ką darau ir aš: tiesiog
išvertė tai, ką elfai norėjo pasakyti.

Na, o kas tas Kalibanas? Skaitydama galvojau apie jį kaip apie elfą, panašų į žuvį, gumbuotą ir
keistą. Bet pamačiusi jį susimąsčiau. Jo motina, Sikoraksė, buvo ragana. Apie tėvą nieko nežinome.
Sikoraksė nė karto nepasirodė. Ar Prosperas buvo jo tėvas? Gal jis Mirandos įbrolis? Jis ten jau
buvo, kai jie pasirodė, kaip pats sakosi, siūlydamas savo paslaugas, norėdamas tapti jų tarnu? Jis nori
išprievartauti Mirandą („Ak, kad pavykę būtų! <···> Tai Kalibanų būčiau priveisęs saloje!“1), bet
dėl to netampa žmogumi, kaip ir jo motina. Jis galėtų būti žmogumi arba pusiau žmogumi, jį galima
kumštelėti ar primušti taip, kaip neįmanoma elfų. Vakar vakare buvo daug smūgių ir raitymųsi ant
žemės. Manau, jog šis Kalibanas, suvaidintas aktoriaus Piterio Luiso (turiu programėlę), yra užstrigęs
tarp pasaulių. Jis nežino, kur ir kam priklauso.

Šekspyras turėjo pažinoti elfus. Žinau, tą patį sakiau ir apie Tolkieną, aš ir dabar manau, jog jis
pažinojo juos. Tikiu, jog daug žmonių juos pažįsta.

Man be galo patinka Šekspyro kalba. Važiavau autobusu namo, vis dar nuo jos apsvaigusi, ir
turėjau dukart klausti Diedros, ką ji sakė, nes iš karto nesuprasdavau. Nežinau, ką ji apie mane
pagalvojo. Mes pasvarstėme, koks bus susituokusių Mirandos ir Ferdinando gyvenimas, kaip jai
seksis gyventi Italijoje, pagaliau išplaukus iš salos. Ar tai jai vis dar atrodys kaip naujas drąsus

pasaulis? Diedra manė, jog taip, kol ji bus įsimylėjusi. Ar galite įsivaizduoti, kaip reikėtų susidurti su
visu pasauliu, prieš tai pažinojus vos tris žmones, iš kurių du ne visai žmonės, o trečiasis, Prosperas,
nutolęs nuo jos? Kaip jai reikės susidoroti su madomis, tarnais ir dvariškiais? Diedros manymu,
Prosperas pasielgė nedovanotinai, kad neišmokė jos visų tų dalykų. Bet galbūt būtų buvę dar blogiau,
jei būtų išmokęs ją kerų?

Prosperas sulaužo savo lazdą, nuskandina knygas, nes negali parsivežti burtų į namus. Jei būtų
parsivežęs, ar nebūtų tapęs toks kaip Sarumanas? Ar žmogų sugadina valdžia? Ar taip nutinka visada?
Norėčiau pažinoti gerų žmonių, naudojančių magiją. Na, yra Glorfindelis, bet nežinau, ar elfai
skaitosi. Jie kitokie. Kitas įdomus Prospero kontrastas yra Faustas.

Gavau laišką nuo Danieliaus, kuriame jis rašo, jog susitarė dėl akupunktūros seansų
ketvirtadieniais ir už juos sumokėjo. Jis taip pat paprašė mokyklos vadovybės, kad mane išleistų, ir
įdėjo dešimt svarų traukinio bilietams bei priešpiečiams. Gavusi grąžos, pusę jos atidėsiu į pabėgimo
ar nenumatytų atvejų fondą.

1Šekspyras, Raštai IV, Komedijos, vertė A. Miškinis, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963.

Šeštadienis, 1980 metų sausio 26 d.

Nuvažiavau į biblioteką, bet Grego nebuvo. Šį šeštadienį jis nedirba. Sugrąžinau didžiulę krūvą
knygų ir pasiėmiau gautąsias. Gaila, kad nesusitariau su niekuo susitikti, bet juk nebuvau čia
antradienį. Tikėjausi pamatyti Gregą ir paklausti jo, kokia antradienio susitikimo tema.

Nuėjau iki knygyno, kuriame nieko nebuvo. Knygų nepirkau. Nemaloniai purškė lietus. Sėdėdama
kavinėje suvalgiau medaus bandelę ir skaičiau, kartais pakeldama galvą pasižiūrėti į lietų. Sakoma,
kad toks oras labai patinka antims, tačiau antys tvenkinyje atrodė tokios pat nelaimingos, kaip ir kiti.
Vis dėlto antinų spalvos po truputį pradeda mainytis į pavasarines. Galbūt tai dėl pavasario lietaus.
Mirusiose pelkėse jie džiaugtųsi juo, pamaniau. Nupirkau porą bandelių sau ir Diedrai – dėl Šeronės
nebūtina švaistyti pinigų, nors ji jau kalbasi su manimi.

Sendaikčių krautuvėlė buvo atidaryta, peržiūrėjau jų knygas. Neradau nieko įdomaus, išskyrus
sulankstytą (manyčiau, storos drobės) Europos žemėlapį su didžiule Vokietija ir be Čekoslovakijos.
Tikriausiai jis nuo karo laikų arba nubraižytas prieš pat jį. Kažkas flomasteriu ant jo buvo nubrėžęs
geltoną brūkšnį, bet šiaip jis labai geros būklės. Šalių spalvos pastelinės, ne tokios ryškios kaip
dabartiniuose žemėlapiuose. Negalėjau atsispirti, nes jis kainavo vos penkis pensus. Nežinau, ką su
juo veiksiu, bet žemėlapiai man labai patinka.

Lėtai vėl sugrįžau į miesto centrą, perėjau per „Smiths“ parduotuvę, kurioje paprastai tik sugaištu
laiką, bet šiandien buvo verta, nes aptikau „Aizeko Azimovo mokslinės fantastikos žurnalą“! Įdomu,
iš kur jis čia atsirado? Labai tikiuosi, kad jie nuolat jį užsakinės. Nusipirkau jį ir pakelį „Rolo“
šokoladinių saldainių, kuriais, jei galėčiau, mielai pasidalinčiau su Frodu arba Semu, bet negaliu.
Seneliui dar nupirkau atviruką su jūra ir smėlio pilimi, kuri man primena vasaros atostogas. Tikiuosi,
primins ir jam.

Autobusų stotelėje stovėjo Džilė.
– Šiandien be vaikino? – paklausė ji.
Aš pažvelgiau jai tiesiai į akis.
– Nors tai, aišku, ne tavo reikalas, bet Hjugas man yra tik draugas, o ne vaikinas. Jis lanko knygų
klubą.
– Ach. Atleisk, – tarė ji.
Nustebau, kad ji manimi patikėjo. Gerai, kad ji nematė manęs su Vimu, nes nebūčiau galėjusi to
pasakyti su tokiu įsitikinimu kaip dabar, nors tai taip pat būtų gryna tiesa.

Sekmadienis, 1980 metų sausio 27 d.

Norint tapti populiaria šioje mokykloje, reikia atsigulti į ligoninę ir iš jos sugrįžti. O gal reikia,
kad kas nors pasakytų, jog tu drąsi, – žinau, jog Diedra taip apie mane kalbėjo. Galbūt niekas
anksčiau netikėjo, kad mano koja nesveika? Arba ėmė manęs gailėtis? Tikiuosi, ne. Negalėčiau to
pakęsti. Šiaip ar taip, šiandien gavau septynias bandeles, skaičiuojant ir maniškę medaus bandelę.
Dvi bandelės su glajumi, dvi Čelsio bandelės su razinomis, keksas su glajumi ir ekleras. Neįstengiau
visų suvalgyti, todėl vieną Čelsio bandelę atidaviau Diedrai. Aš nieko nepadariau, kad taip nutiktų,
ne tik kad jokios magijos – visai nieko. Labai keista. Paklausiau apie tai panelės Kerol, ir ji atsakė,
jog tikriausiai todėl, kad buvau ligoninėje ir grįžau, nekeldama dėl to jokio šurmulio, buvau paminėta
maldos metu ir visos mane atsiminė, kai pirko bandeles. Galbūt. Bet vis tiek labai keista.

Parašiau linksmą laišką Semui, papasakojau, kokia nuostabi buvusi jo mintis apie akupunktūrą.
Dar nepradėjau skaityti jo atvežtų knygų, todėl apie jas neužsiminiau. Taip pat parašiau Danieliui,
daugiausia pasakojau apie „Audrą“, ir tetulei Tegei, kuriai papasakojau apie akupunktūrą ir pjesę.
Seneliui išsiunčiau atviruką.

Jau pasiekiau Pelenoro laukų mūšį, tai tikriausiai pats nuostabiausias kada nors parašytas dalykas.