Tarp kitu - Jo Walton

Pirmadienis, 1980 metų sausio 28 d.

Aujourd‘hui, rien.1
Taip savo dienoraštyje parašė Liudvikas XVI Bastilijos šturmo dieną.
Padėjau panelei Kerol suantspauduoti ir sudėti į lentynas naujas knygas. Jos visos atrodė klaikios
– tai tokios knygos, kuriose rašoma apie problemų turinčius paauglius – narkotikai, smurtaujantys
tėvai, vaikinai, reikalaujantys sekso, ar net gyvenimas Airijoje. Nekenčiu tokių knygų. Jos
negailestingai slegiančios, nors ir žinau, jog visi jie galiausiai išspręs savo bėdas, subręs ir supras,
kaip veikia pasaulis – tai tarsi kokie burtažodžiai. Kažkada perskaičiau pusę tonos Viktorijos laikų
vaikiškų knygų, nes jos mėtėsi namuose: „Elzė Dinsmor“2, „Mažosios moterys“, „Erikas arba po
truputį“3 ir „Ką padarė Keitė“4. Jas parašė skirtingi autoriai, bet visas sieja tie patys moralės
principai. Lygiai taip pat ir visos šiuolaikinės paauglių problemų knygos turi tą patį moralą, nors jis
ir nėra toks žavus ir aiškiai išsakytas kaip tose senose knygose. Jei norėčiau paskaityti, kaip įveikti
bėdas, geriau rinkčiausi „Polianą“5 nei Džudę Blum6, nors kodėl reikia skaityti tokias knygas, kai
pasaulyje tiek daug mokslinės fantastikos, niekaip nesuprantu. Net jei paimtume vaikiškas knygeles,
apie brendimą ir etišką elgesį galima daug daugiau sužinoti iš „Kosmoso įkaitų“7 arba „Galaktikos
piliečio“.
Pamokų ruošimo metu parašiau atsiliepiamąjį rašinį apie „Audrą“, taip pat beveik visą parašiau
ir už Diedrą, jai tik reikės jį persirašyti. Kad jie atrodytų skirtingi, josios rašinyje daugiausia rašiau
apie Mirandą, o savajame – apie Prosperą. Už tai ji sprendžia mano matematikos uždavinius.
Paprasčiausiai nesusidoroju su visomis tomis vienalaikėmis lygtimis, ypač po to, kai praleidau tiek
pamokų, kuriose apie jas aiškino.
Baigiau „Žiedų valdovą“ su įprastu skausmu, kad knyga jau baigėsi ir daugiau nebebus.

1Šiandien, nieko. (pranc. k.)
2Martha Finley „Elsie Dinsmore“ – serija vaikiškų autorės knygų apie našlaitę mergaitę ir jos gyvenimą su seneliais.
3Frederic W. Farrar „Eric, or Little by Little“ – 1858 m. romanas apie berniuką ir jo išdaigas internatinėje mokykloje.
4Susan Coolidge „What Katy Did“ – 1872 m. rašyta istorija apie mergaitę Keitę, kuri sunkiai sužalojama ir dėl to išgyvenanti
daugybę pokyčių.
5Eleanor H. Porter „Pollyanna“ – romanas apie vienuolikmetę našlaitę, savo džiaugsmu ir žaidimais gebančią keisti kitų
gyvenimus.
6Judy Blume – amerikiečių rašytoja (g. 1938), pardavusi daugiau nei 80 mln. savo knygų, skirtų vaikams ir paaugliams.
7Nicholas Fisk „Space Hostages“ – mokslinės fantastikos romanas apie erdvėlaivyje įkalintus žmones ir jų bandymą išsigelbėti.

Antradienis, 1980 metų sausio 29 d.

Šiandien vakare knygų klubas, bet nežinau temos.

Trečiadienis, 1980 metų sausio 30 d.

Diskusijų tema buvo Tiptri! Labai džiaugiuosi, jog iš anksto žinojau, jog tai moteris, nes būčiau
buvusi ištikta šoko, jei būčiau sužinojusi tik tada, kai visi pradėjo kalbėti apie Tiptri kaip apie „ją“.
Neperskaičiau visų jos knygų, tik du rinkinius. Matau, kad reikės ištaisyti šią klaidą. Vis dėlto tikrai
turėjau apie ką pakalbėti, nes ilgiausiai diskutavome apie „Merginą, valdomą nuotoliniu pulteliu“, o
tai tikrai nuostabi istorija, ir apie „Meilė yra planas, planas yra mirtis.“ Abi knygas aš gerai išmanau.
Susitikimui vadovavo Harieta, aišku, puiku, bet prisiminiau, jog ir kalbant apie Le Gvin vadovavo ji.
Įdomu, kodėl? Tai yra, kodėl abu kartus ji vedė diskusijas apie rašytojas moteris ir nė vienos apie
vyrus?

Keitui Tiptri labai nepatiko, jis mano, jog ji nusiteikusi prieš vyrus, taip galvojo net ir tada, kai
dar manė, jog Tiptri – vyras. Jo manymu, „Hustone, Hustone“ yra siaubo istorija. Aš taip nemanau,
nors suprantu, jog vyrai jos knygose gali jausti grėsmę.

Buvo Pito gimtadienis, todėl po susitikimo visi trumpam nuėjome į aludę. Brajanas uždavė
juokingą klausimą, kurį buvo išgirdęs darbe.

– Su kuo labiau norėtum susitikti, su elfu ar su Plutono gyventoju?
Turėjau apie tai pagalvoti, nes klausimas iš tikrųjų yra apie praeitį ir ateitį arba maginę ir
mokslinę fantastiką. Pažįstu daugybę elfų, nors jie netikri elfai. Ne tokie, kaip Tolkieno elfai. Aš
pasakiau, kad Plutono gyventoją, galiausiai visi taip atsakė, išskyrus Vimą, kuris pasirinko elfą.
Kitą savaitę Vimas kalbės apie Zelaznį. Atidaviau dvi jo paskolintas knygas, o jis davė
„Tarpdurius smėlyje“ ir „Kelio ženklus“1.
Jis paklausė, ar galėtume susitikti šeštadienį. Pasakiau, kad galėčiau ir kad jam galbūt pavyks
pamatyti elfą. Vimas atrodo taip, tarytum norėtų manimi tikėti, bet šiek tiek abejoja.
– Kur? – paklausė jis.
–  Galėsime pasidairyti po Brakonierių giraitę, todėl galim susitikti nedidelėje kavinukėje
priešais.
–  Tie miškai priklauso Harietai, – pasakė jis. – Ei, Harieta, ar nieko tokio, jei mes su Mori
šeštadienį pasivaikščiosime po tavo giraitę?
Harieta nusigręžė nuo Huseino su Dženina, su kuriais diskutavo, ar tikrai Tiptri nekentė vyrų, ir
nustebusi pakėlė antakius.
–  Žinoma, galite, Viljamai, nors tokiu metų laiku ten bus dumblina. Žibutės su raktažolėmis,
manyčiau, dar nežydi.
Nežinojau, kad Vimo vardas iš tikrųjų yra Viljamas, bet dabar supratau. Tik keista, kodėl jo
nevadina Viliu arba Biliu?
Tuo tarpu Dženina apdovanojo tokiu pat žvilgsniu kaip ir Džilė, pamačiusi mane su Hjugu. Kodėl
Vimas taip pasielgė, garsiai visiems pranešė? Galėjome susitikti tyliai, be niekieno žinios. Ir jeigu jis
iš tikrųjų nori pamatyti elfą arba burtus, tai kodėl norėjo, kad visi tai sužinotų? Jie nepatikės juo, net
jeigu jis ir papasakos visiems. Žmonės tiesiog pamano, jog tu meluoji arba esi išprotėjęs. Jis taip gali
pagalvoti ir apie mane, jei nieko nepamatys. Jei ten apskritai bus elfų. Nesvarbu, ką jis sakys, burtų
tikrai nenaudosiu. Bet kuriuo atveju, magiją visada galima paneigti, ir jis taip gali padaryti. O gal jis
norėjo, kad visi sužinotų, jog kažkur su juo eisiu? Kodėl? Jei visi nepalankiai jį vertina, tai šitaip
vertins ir mane? Na, Dženina man jau tikrai nepritaria.
Viskas taip sudėtinga. Aš noriu turėti daug draugų, ne tik vieną.
Kai ėjome prie automobilio, Gregas mane perspėjo dėl Vimo. Jis nepasakė nieko tiksliai kaip

Dženina su Hjugu. Tik pasakė, kad Vimas turėjo merginą, kuriai pridarė bėdų, todėl turėčiau jo
pasisaugoti.

–  Viskas ne taip, – paaiškinau. – Jis turi draugę ir manimi nesidomi. Mano koja nesveika, aš
juokingai atrodau ir storėju, nes visai nesportuoju, bet visą laiką valgau, o Vimas, na, Vimas galėtų
turėti bet kurią.

–  Tavo šypsena miela, – pasakė Gregas. Būtent taip visi man sako. Tai tarsi užprogramuotas
automatiškas atsakymas, jei tik kam nors pasakau, jog nesu graži, nes pati žinau, kad taip ir yra.

– Jis už mane daug vyresnis.
– Tik pusantrų metų, ne kokiais šešiasdešimt, – tarė Gregas. – Be to, aš nesu aklas. Sakyčiau, jis
domisi tavimi, o tu – juo. Mačiau, kaip žiūrėjote vienas į kitą.
Negalėjau jam pasakyti, jog Vimas žiūrėjo į mane taip, nes manė, jog moku skaityti mintis kaip
romane „Vidinė mirtis“ (ir iš kur jis tai ištraukė?), arba kad jis nori eiti su manimi į mišką tam, kad
pamatytų elfą.
– Būsiu atsargi, – tiesiog pasakiau.
Tikriausiai turėtų būti siaubinga, jog apie Vimą visi viską žino ir perduoda tai kitiems, naujiems
žmonėms. Būtent tai ir sakė Hjugas. Vakar Hjugo nebuvo, nežinau, kur jis. Jau seniai jo nemačiau.

1„Doorways in the Sand“, „Roadmarks“ – R. Zelaznio (1937-1995) mokslinės fantastikos romanai.

Ketvirtadienis, 1980 metų sausio 31 d.

Kaip smagu per priešpiečius išeiti iš mokyklos į autobuso stotelę. Jaučiausi lyg sprukdama. Kojos
labai neskaudėjo, todėl buvo dar maloniau, tarytum visus apgaudinėčiau. Pavažiavusi dviem
autobusais ir traukiniu, atsidūriau Šrousberyje, visai paprasta. Traukinys vietinis, šiek tiek barškantis,
niekuo nesiskyrė nuo autobuso. Dauguma žmonių jame važiavo iš šiaurės Velso ir kalbėjo savo tarme,
o klausimų pabaigoje pridėdavo žodelius „taip, ne“, būtent taip, kaip juos pamėgdžioja pietų Velso
gyventojai. „Gal atnešti puodelį arbatos iš restorano, taip/ne?“, „Artėjame prie Šrousberio, taip/ne?“
– patys ištrinkite netinkamą žodelį. Nesijuokiau, bet labai knietėjo. Sunku išlikti rimtam, kai kas nors
elgiasi būtent taip, kaip parodijuojama.

Akupunktūros seansas praėjo gerai. Kol gulėjau ant stalo, adatos skausmą išjungė visiškai. Tai
nuostabu, gera visai nejausti skausmo, jokio mažyčio maudimo, nieko. Jau seniai gyvenu su skausmu,
net sunku prisiminti, kada buvo kitaip. Jis prasismelkia visur, panašiai kaip tame sapne su balerina ir
lazdele.

Po akupunktūros nuėjau į kavinę – valgiau keptų bulvių su kiaušinių salotomis ir tuno su majonezu
sumuštinį, taip pat šokoladinį batonėlį. Sėdėjau nedidelėje atskiroje kabinoje ir skaičiau knygą
(„Žavesys“1 – puiki knyga, nors ir keistoka), jaučiausi saugi, viena ir niekieno neatpažįstama. Nesu
tiesiog „aš“, esu tik „žmogus minioje“ arba „mokinė, kavinėje skaitanti knygą“. Tai tarsi vienas iš
vaidmenų, kai išeisiu, būsiu jau kitame vaidmenyje. Niekas manęs nepastebės. Aš esu nesvarbi
gamtovaizdžio dalis. Jaučiuosi kaip niekad saugiai.

Eidama atgal į stotį, praėjau pro universalinę parduotuvę „Owen Owens“, į kurią anksčiau buvau
atvažiavusi apsipirkti su tetomis. Čia yra visko, ne tik drabužių, prisiminiau, jog mačiau kanceliarinių
prekių skyrių. Užsukau vidun pasižiūrėti, ar jie turi metalinių galiukų mano rašikliui. Kai su parkeriu
rašau atbulai, smaigalys ilgainiui susigadina – tokią bėdą turi ir kairiarankiai, jiems tenka dažnai
keisti metalinius parkerių galiukus. Aš rašau daug, beveik visada atbulomis, todėl vis sugadinu
smaigalius. Jie turėjo jų, vieną nusipirkau, labai gerai, bet dar geriau tai, jog pamačiau, kad šioje
parduotuvėje yra ir knygų skyrius.

Ir anksčiau žinojau, kad kai kuriose universalinėse parduotuvėse pardavinėjamos knygos.
„Harrods“ tokį skyrių turi. Iš ten gavau savo tris gražiuosius „Žiedų valdovo“ tomus su papildymais.
Juos nupirko tetulė Tegė, kai lankėsi Londone. Tačiau „Howells“ ir „David Morgan“ Kardife tokių
skyrių nėra – tikriausiai todėl, kad jie neįstengia konkuruoti su „Lears“, – ir man net nekilo mintis, jog
„Owen Owens“ gali būti knygų. Užliejo džiaugsmas ir ekstazė. O geriausia tai, jog, savo begalinei
nuostabai, radau naują Hainlaino knygą: „Žvėries skaičius“2, plonais viršeliais, išleistą 1980 metų
sausį – visiškai nauja! Iš karto ją nusipirkau, net nereikėjo imti pinigų iš atsidėtų taupymui.

Labai knietėjo pradėti ją skaityti traukinyje, bet buvau labai gera ir ne tik kad pabaigiau „Žavesį“,
bet ir pradėjau „Tarpdurius smėlyje“. Koks nuostabus jausmas turėti naują, storą Hainlaino knygą,
kurios dar nė žodžio nesu perskaičiusi! Tarsi būtum nelauktai apdovanotas. Apima noras džiūgauti ir
straksėti vien pagalvojus, kas guli mano krepšyje.

1Steven Barnes „Charisma“ – amerikiečių rašytojo, fantasto (g. 1952) detektyvinis romanas.

2„The Number of the Beast“ – mokslinės fantastikos romanas apie 4 žmonių – 2 vyrų ir 2 moterų – susidūrimą su ateiviais.

Penktadienis, 1980 metų vasario 1 d.

Po perkūnėliais.
Gavau griežtą perspėjimą iš panelės Takerli dėl sukčiavimo per matematiką. Abiejų su Diedra
klaidos buvo vienodos. Ji liepė mums pasilikti po pamokos ir pasakė, jog šį kartą apie mus nepraneš
ir neklaus, kuri nuo kurios nusirašėme, bet jeigu dar kartą mus nutvers, galime tikėtis būti išmestos iš
mokyklos. Nė nenumaniau, jog tai šitaip rimta. Ruošiant pamokas visos mergaitės dažnai vienos nuo
kitų nusirašinėja. Diedra daugybę kartų nusirašė nuo manęs lotynų, daug mokinių nusirašinėja nuo
Klodinos prancūzų kalbos užduotis. Matyt, svarbiausia nebūti sučiuptai. Pažadėjau panelei Takerli,
kad daugiau taip nedarysime, – Diedra ašarojo ir negalėjo kalbėti. Jei mane išmestų iš mokyklos,
kiltų daug nemalonumų, bet jeigu išmestų Diedrą – jai tai būtų pasaulio pabaiga.
Gavau laišką nuo Danieliaus su dar penkiais svarais. Laiške papasakosiu, jog radau „Žvėries
ženklą“. Pradžia gera.

Šeštadienis, 1980 metų vasario 2 d.

Beveik pradėjau gailėtis, kad bibliotekoje gavau tokią krūvą knygų, nors jų visų, žinoma, norėjau
ir buvau užsisakiusi. Šį kartą dirbo Gregas, jis man jas ir užregistravo.

– Yra nauja Hainlaino knyga, – pranešiau jam.
–  „Žvėries skaičius“, – linktelėjo Gregas. – Ji viena pirmųjų sąraše knygų, kurias užsakysiu
bibliotekai balandį.
– Gaila, kad bibliotekos turi ribotą biudžetą, – tariau.
Jis prunkštelėjo ir paėmė knygas iš moters, stovėjusios už manęs. Vis dėlto aš teisi. Jie galėtų
visus pinigus, skiriamus branduolinių ginklų gamybai – kad išžudytų visus rusus, – atiduoti
bibliotekoms. Ką gero Britanijai duoda branduolinis ginklas kaip priešo atgrasinimo priemonė
palyginus su gėriu, kurį skleidžia bibliotekos? Kažkas sumaišė prioritetus. Aš nesu komunistė,
nesvarbu, kad mane taip vadina, bet manau, jog būtų naudinga pasižiūrėti, kokius biudžetus
bibliotekoms skiria Sovietų Sąjunga.
Leidžiantis nuo kalvos, saulė švietė blankiai. Maniau, kad atėjau per anksti, bet Vimas jau buvo
ten, sėdėjo prie staliuko šalia lango ir valgė arbatinį pyragaitį su kava. Jis visada atrodo
atsipalaidavęs ir ramus it namuose, nesvarbu, kur bebūtų. Nežinau, kaip jam tai pavyksta. Jis vilkėjo
mėlyną megztinį atlenkiama apykakle, vos vienu atspalviu tamsesnį už akis. Kaip visada, nesmagiai
pasijutau, kad aš su mokykline uniforma. Jis atrodė kaip studentas, suaugęs žmogus, kokiu aš labai
norėčiau būti, bet štai – stoviu su kvailu klostėtu sarafanu, dar kvailesne kepure ir atrodau kaip
dvylikametė. Kaip visada, užsisakiau ir susimokėjau už arbatą su bandele. Prisipažįstu: norėjau
užsisakyti ką nors įmantresnio, bet atsispyriau tokiai pagundai.
– Stebiuosi, kad atėjai, – pasakė Vimas, kai atsisėdau šalia.
Jo lūpos blizgėjo nuo sviestinio pyragaičio. Užsinorėjau jas nuvalyti. Jei jau rašau, ką norėčiau
padaryti, tai pridėsiu ir tai, jog norėčiau paliesti jo megztinį, patikrinti, ar jis tikrai toks minkštas ir
švelnus, kaip atrodo. Man nedažnai tenka užgniaužti tokius norus.
– Juk sakiau, kad ateisiu, – atsakiau.
– Maniau, kad Gregas tau apie mane papasakos.
– Tai štai kodėl visiems garsiai pranešei. Niekaip nesupratau, – išpyškinau nespėjusi pagalvoti,
ar reikia tai sakyti.
– Jau viską žinojai? – paklausė jis. – Apie Rūtą ir visa kita?
– Dženina man seniai viską papasakojo ir Hjugas kalbėjo, tik jis bandė tave užjausti. – Padavėja
padėjo ant stalo arbatą su bandele.
– Hjugas teisus, – tarė Vimas, nusivalydamas servetėle lūpas. – Dženina manęs nekenčia.
– Gregas taip pat pasakė, bendrais bruožais.
– Čia ir bėda su tokiais mažais miesteliais. Visi viską žino ar bent jau taip įsivaizduoja. Negaliu
sulaukti, kada papustysiu padus iš čia. Niekad nesidairysiu atgal. – Jis pažvelgė pro langą ir
nežiūrėdamas maišė kavą.
– Ir kada tai bus?
– Tik po to, kai išlaikysiu aukštesniojo lygio baigimo egzaminus. Kitų metų birželį. Tada gausiu
stipendiją ir išvažiuosiu studijuoti į universitetą.
–  Kokių dalykų mokaisi? – pasiteiravau. Norėjau valgyti bandelę, bet, kita vertus, nenorėjau
kalbėti pilna burna. Kandau ją mažais kąsneliais.
–  Fizikos, chemijos ir istorijos, – atsakė Vimas. – Nepatikėtum, koks buvo kilęs triukšmas.

Absurdiška mokytis tik tris dalykus ir mėginti atskirti tiksliuosius mokslus nuo menų.
– Aš priverčiau direktorę pakeisti pamokų tvarkaraštį, kad galėčiau mokytis chemijos ir prancūzų

kalbos, – pasakiau. – Bendrojo lavinimo baigimo egzaminus laikysiu kitais metais. Per kiekvieną
prancūzų kalbos pamoką, kuri dabar vyksta priešpiečių metu, mokytoja visada apkaltina mane ir
atsiprašo kitų dėl to, kad visiems sudariau tiek nepatogumų.

Vimas linktelėjo.
– Tikriausiai kova buvo įspūdinga.
– Gaila, kad nepavyko išsikovoti ir biologijos. Danielius, mano tėvas, mane palaikė. Juk tai jis
moka jiems pinigus.
– Mano tėvams į viską nusispjaut.
–  Norėčiau, kad mūsų švietimo sistema būtų panaši į „Tarpdurių smėlyje“ sistemą, – tariau. –
Beje, štai ji. – Ištraukiau ją iš po visų bibliotekos knygų ir padaviau jam. Jis palaikė akimirką rankoje
ir tik tada įsikišo į palto kišenę. Prie mėlyno megztinio ji atrodė ryškiai violetinė. – Žinai, kad yra
nauja Hainlaino knyga? „Žvėries ženklas“. Ir jis pasiskolino tos švietimo sistemos idėją, kai užsirašai
ir mokaisi visų dalykų, o baigi, kai surenki užtektinai visų dalykų įskaitų, be to, jei nori, gali mokytis
amžinai, tačiau jis niekur nepripažįsta Zelaznio įtakos.
Vimas nusijuokė.
– Taip jie iš tikrųjų ir daro Amerikoje.
– Tikrai? – Mano burna buvo pilna, bet nekreipiau dėmesio. Susigėdau, kad buvau tokia kvaila,
ir nudžiugau, kad tai tiesa. – Jie iš tikrųjų taip mokosi? Aš noriu ten studijuoti universitete!
–  Neįstengsi susimokėti. Na, tu gal ir įstengtum, bet aš – niekada. Už kiekvieną pusmetį reikia
mokėti tūkstančius, ir taip kiekvieną semestrą. Reikia turėti daug pinigų. Tai ir yra neigiamas jų
sistemos aspektas. Jei esi labai protingas, gali gauti stipendiją, bet kitu atveju tenka imti paskolas. O
kas man tokią duotų?
–  Bet kas, – pasakiau. – Jeigu tai tiesa, galbūt ir čia yra tokių universitetų, kuriuose galėtum
mokytis nemokamai?
– Nemanau.
– Tik įsivaizduok, kaip būtų gera mokytis visko, ko tik nori, – tariau.
Akimirką taip ir sėdėjom galvodami apie tai.
–  Kodėl skaitai Hainlainą? – paklausė Vimas. – Nemaniau, kad jis gali tau patikti. Jis tikras
fašistas.
Aš užspringau.
– Fašistas? Hainlainas? Ką tu čia kalbi?
–  Jo knygos autoritarinės. Na, vaikiškos knygos visai neblogos, bet pažiūrėk į „Erdvėlaivių
karius“!
–  O tu pažiūrėk į „Mėnulis yra žiaurus meilužis“1, – paprieštaravau jam. – Ji apie revoliuciją
prieš vadovybę. Arba „Galaktikos pilietis“. Jis ne fašistas! Jis palaiko žmogaus orumo ir jo gebėjimo
pasirūpinti pačiam savimi idėją, taip pat tokias senamadiškas sąvokas kaip ištikimybė ir pareiga, o
tai jau tikrai ne fašizmas.
Vimas iškėlė ranką.
– Apsiramink, – tarė jis. – Nenorėjau užkliudyti širšių lizdo. Tiesiog nemaniau, jog tau jis patiks,
nes tau patinka ir Delanis, Zelaznis bei Le Gvin.
– Man jie visi patinka, – atsakiau nuvildama jį. – Tai nėra kažkas išskirtinio, kiek žinau.
– Tu tikrai keista, – pasakė Vimas ir, padėjęs šaukštelį, įdėmiai į mane pasižiūrėjo. – Tau labiau
rūpi Hainlainas nei tie reikalai su Rūta.

– Na, žinoma, man rūpi, – pareiškiau ir pasijutau klaikiai. – Tai yra, kad ir kas nutiko su Rūta,
niekas nesako, jog tyčia kažką padarei, kad ją įskaudintum. Jūs abu buvote kvaili, bet ji dar kvailesnė,
kiek suprantu. Iš dalies man tai rūpi, bet, jergutėliau, Vimai, universaliąja prasme Robertas A.
Hainlainas yra daug svarbesnis, kad ir kaip į tai žiūrėtum.

–  Tikriausiai taip, – atsakė jis ir nusijuokė. Mačiau, kad moteris už prekystalio smalsiai mus
nužvelgė. – Niekad taip apie tai negalvojau.

Aš taip pat nusijuokiau. Moteris už prekystalio ir tai, ką ji galvojo, man visai nerūpėjo.
– Iš Kentauro Alfos atstumo, iš palikuonių požiūrio taško?
– Palikuonys galėjo būti, – surimtėjęs pasakė jis. – Jei Rūta iš tikrųjų būtų buvusi nėščia.
–  Tu tikrai metei ją, nes pamanei, kad ji laukiasi? – paklausiau ir įsidėjau paskutinį bandelės
kąsnį į burną.
–  Ne! Mečiau ją, nes ji apsiskelbė visiems net nepasakiusi man, taigi visi tai sužinojo, o aš
išgirdau paskutinis. Ji nuėjo į „Boots“ ir nusipirko nėštumo testą. Pasakė savo mamai. Ir visoms
draugėms. Lygiai taip pat galėjo nusipirkti garsiakalbį ir pranešti apie tai turgaus aikštėje. Ir
galiausiai paaiškėjo, kad ji visai nebuvo nėščia. Mečiau ją dėl to paties, ką pasakei ir tu, – nes ji
buvo kvaila. Kvaila. Visiška idiotė. – Vimas papurtė galvą. – O tada visi pradėjo manęs vengti. Lyg
būčiau nuodingas. Regis, visi mano, jog jeigu su ja miegojau, tai dabar turiu vesti ir amžiams
prisirišti prie jos, nors net nebuvo jokio vaiko.
– Kodėl visiems taip nepasakei?
–  Kam? Visam miestui? Dženinai? Na jau ne. Jie vis tiek manęs neklausytų. Visi mano, jog
pažįsta mane kaip nuluptą. Bet taip nėra. – Jo veidas buvo akmeninis.
– Bet dabar juk turi merginą, – drąsindama pasakiau.
Jis užvertė akis aukštyn.
– Širlę? Tiesą sakant, mečiau ir ją. Ji taip pat idiotė, ne tokia kaip Rūta, bet panašiai. Ji dirba
mokyklos skalbykloje ir patenkinta dirbs ten, kol ištekės. Kai pradėjo man čiulbėti apie vedybas,
mečiau ją.
– Tau tikrai gerai sekasi mesti, – pareiškiau, nes nežinojau, ką daugiau sakyti.
– Viskas būtų kitaip su žmogumi, kuris nėra idiotas, – pasakė Vimas, atsargiai į mane žiūrėdamas.
Pamaniau, jog galbūt jis domisi manimi, bet juk negalėtų, tik ne Vimas, tik ne manimi, bet vien nuo
tokios minties man užėmė kvapą.
– Eime, pažiūrėsime, ar rasiu tau kokį nors elfą, – tariau.
Jis susiraukė.
– Paklausyk, viskas gerai. Žinau, kad taip pasakei, nes... na, aš uždaviau tau keistą klausimą, o
tau labai skaudėjo, kai gulėjai ant to daikto, ir...
– Ne, jie iš tikrųjų yra, – nutraukiau jį. – Nežinau, ar pamatysi, nes pirmiausia turi jais tikėti, o tu,
mano manymu, beveik tiki. Tu neprasidūręs ausų, nėra nieko, kas trukdytų tau juos pamatyti. Tik
pažadėk, kad nebūsi kandus ir nepradėsi manęs neapkęsti, jei nepamatysi jų.
– Nė nežinau, ką galvoti, – stodamasis pasakė Vimas. – Paklausyk, Mori, aš tau kažkiek patinku,
tiesa?
–  Taip, – atsargiai atsakiau vis dar sėdėdama. Jis stovėjo virš manęs, o aš nenorėjau prieš jį
sunkiai pakilti ant kojų.
– Tu man taip pat patinki, – pasakė jis.
Akimirką pasijutau beprotiškai laiminga, bet tada prisiminiau karaso burtus. Aš sukčiavau. Pati
viską padariau, kad taip nutiktų. Iš tikrųjų aš jam nepatinku, na, gal, bet jis pamėgo mane, nes jį
privertė burtai. Žinoma, jis iš tiesų galvoja, kad aš jam patinku, bet dėl to viskas tik dar sudėtingiau.

– Eime, – pasakiau ir lėtai atsistojusi apsivilkau paltą.
Vimas užsidėjo netvarkingą rudą paltą, užsegamą pagaliukais vietoj sagų, ir išėjo laukan.
Nusekiau paskui jį ant šaligatvio.
Iš knygyno išėjo indė su vaiku sportiniame vežimėlyje. Ji buvo su skarele ir aš prisiminiau
Nasriną. Įdomu, kaip jai sekasi? Palaukėme, kol ji praėjo pro mus, ir kirtę gatvę nuėjome prie
tvenkinio, kur antinai vaikėsi vieni kitus.
– Nenori apie tai kalbėti? – paklausė Vimas.
–  Nežinau, ką sakyti, – tarstelėjau. Nenorėjau jam pasakoti apie karaso burtus, nemaniau, kad
pasielgiau etiškai, jei netyčia jį apkerėjau. Tai mane ir džiugino, ir gąsdino, jaučiausi lyg nesvarumo
būsenos arba lyg kas nors būtų sumažinęs deguonies kiekį.
– Niekad nemaniau, kad tau gali pritrūkti žodžių, – pasakė jis.
– Labai mažai kas taip mano, – atsakiau.
Jis nusijuokė ir nusekė paskui mane į girią.
– O tu neišsigalvoji visų tų stebuklingų dalykų?
– O kodėl turėčiau? – Nesupratau jo. – Aš tiesiog prisiekiau sau, jog daugiau nekerėsiu, nebent
reikėtų užkirsti kelią blogiui, nes labai sunku numatyti pasekmes. Šiaip ar taip, magiją sudėtinga
demonstruoti, nes ją galima labai greitai paneigti. Gali pasakyti, jog tai ir šiaip būtų nutikę. O dėl...
elfų, – nesakiau „fėjų“, nes tai būtų nuskambėję per daug vaikiškai, – juos ne visi gali pamatyti ir ne
visada. Pirmiausia turi tikėti, kad jie egzistuoja.
– O tu negali kaip nors manęs užkerėti, kad juos pamatyčiau? Ar išmokyti mane jų vardų? Aš ne
toks kvailas kaip Tomas Kovenantas2.
–  Kerai – gal ir gera mintis, – tariau. Padaviau jam savo kišeninį akmenėlį, ir jis susimąstęs
patrynė jį tarp pirštų. – Šitas turėtų padėti. – Tai nepadės jam pamatyti elfų, nes jis turėjo tik įprastų
apsaugojamųjų galių ir ypatingą apsaugojamąją galią nuo mano mamos, bet jeigu jis manys, kad
padės, gal taip ir bus. – Aš neskaičiau Kovenanto knygų. Mačiau jas, bet viršelyje jos buvo sulygintos
su Tolkienu, todėl nenorėjau jų skaityti.
– Ne autoriaus kaltė, kad leidėjai parengė tokį viršelį, – pasakė Vimas. – Tomas Kovenantas yra
raupsuotasis, abejingai vaikštantis po fantazijų pasaulį, į kurį papulti norėdami dauguma mūsų
tikriausiai paaukotų savo dešinę ranką. O jis atsisako patikėti, jog tai tikra.
–  Jei knyga parašyta iš tuo netikinčio prislėgto raupsuotojo požiūrio taško, džiaugiuosi, kad
neskaičiau!
Vimas nusijuokė.
– Ten yra keletas puikių milžinų. Ir tai fantazijų pasaulis arba jis išprotėjęs, kaip pats ir galvoja.
Atsidūrėme giliai girioje. Buvo purvina, kaip kad Harieta ir sakė. Medžiuose pamačiau keletą
elfų.
–  Nežinau, ar pamatysi, bet tvirtai suspausk akmenėlį ir pažvelk tenai, – pasakiau rodydama
smakru.
Vimas labai lėtai pasuko galvą. Elfas pradingo.
– Regis, mačiau kažką vieną mirksnį, – sušnibždėjo Vimas. – Aš jį išbaidžiau?
– Čia gyvenantys elfai labai baikštūs. Jie nesikalba su manimi. Pietų Velse, kur gyvenu, keletą jų
pažįstu visai neblogai.
–  Kur geriausia juos pastebėti? Jie gyvena medžiuose kaip Lorienas? – Jis dairėsi aplink kaip
pašėlęs, bet nematė į jį spoksančių elfų.
–  Jiems patinka kažkada žmonėms priklausiusios, bet dabar apleistos vietos. Griuvėsiai,
užvaldyti augmenijos. Ar čia yra panašių vietų?

– Eik paskui mane, – pasakė Vimas, ir aš nusekiau kalva žemyn per purvyną ir senus lapus. Saulė
buvo išlindusi iš už debesų, bet vis tiek buvo šalta ir drėgna, pūtė ledinis vėjas.

Priėjome akmeninę sieną, maždaug iki pečių, su apsivijusiomis gebenėmis. Eidami palei ją,
pasiekėme sienos kampą, tarsi anksčiau čia buvo namas. Vidiniame kampe pro pūvančius lapus
galvas kėlė snieguolės. Čia dar buvo didelė bala, kurią apėjome ratu, ir dvigubai mažesnė siena. Ant
jos ir atsisėdome vienas šalia kito. Čia buvo ir elfas, tas pats, kurį mačiau ant Dženinos pievelės,
panašus į šunį su voratinkliniais sparnais. Akimirką tyliai palaukiau. Vimas taip pat tylėjo. Pasirodė
daugiau elfų – tai iš tikrųjų buvo tokia vieta, kokios jiems patinka. Viena elfė buvo liekna ir graži,
kitas – gumbuotas ir drūtas.

– Sugniaužk akmenėlį ir pažiūrėk į gėles bei jų atspindį vandenyje, – tyliai paliepiau Vimui, nors
ir nebuvo svarbu, kaip garsiai kalbu. – Dabar pažiūrėk į mane. – Kai jis pažvelgė, suėmiau delnais jo
veidą. Norėjau jam suteikti pasitikėjimo. Jis labai norėjo tikėti ir pamatyti elfą. Jo oda buvo šilta ir
truputėlį šiurkšti ten, kur reikėjo skusti. Palietusi jį, visai apsvaigau.

– Jis nori jus pamatyti, – pasakiau elfams valų kalba. – Jis nepadarys jums nieko blogo.
Jie neatsakė, bet ir nepradingo.
– Dabar pažvelk į kairę, – tariau Vimui patraukdama rankas.
Jis lėtai pasuko galvą ir pamatė ją, supratau, kad tikrai pamatė. Jis krūptelėjo. Ji akimirką
smalsiai į jį žiūrėjo. Ėmiau svarstyti, ar ji apžavės jį kaip Tam Linas ir nusives ten, kur elfai
pradingsta. Vimas ištiesė ranką jos link, bet ji pranyko, jie visi pranyko it staiga užgesusios šviesos.
– Tai buvo elfas? – paklausė jis.
– Taip, – atsakiau.
–  Jei nebūtum pasakiusi, būčiau palaikęs jį vaiduokliu. – Jis atrodė sukrėstas. Panorau vėl jį
paliesti.
– Jie nelabai panašūs į žmones, – tariau kiek per daug sušvelnindama apibūdinimą. – Dauguma jų
gumbuoti.
– Kaip gnomai?
– Na, taip, panašiai. Esmė ta, kad skaitai viena, o realiai pamatai visai ką kita. Skaitant viskas
atrodo daug paprasčiau ir suprantamiau, kaip, pavyzdžiui, gerųjų ir piktųjų elfų bei gnomų dvarai3,
bet tikrovėje viskas kitaip. Aš visą savo gyvenimą juos matau, ir jie visi vienodi, nesvarbu, kaip
atrodo ar kokie yra. Iš tiesų net nežinau, kokie jie. Jie kalba, na, bent jau tie, kuriuos pažįstu, bet jie
sako keistus dalykus ir tik valų kalba. Dažniausiai. Per Kalėdas sutikau vieną, kuris kalbėjo angliškai.
Jis man davė šią lazdelę. – Aš pabaksnojau ja purviną žemę. – Jie nevadina savęs elfais ar kuo kitu.
Ir jie neturi vardų. Nedažnai vartoja daiktavardžius. – Kaip buvo gera su kuo nors apie tai kalbėtis! –
Aš juos vadinu elfais, nes visada taip vadindavau, bet kas jie iš tikrųjų – nežinau.
– Vadinasi, nežinai, kas jie tokie?
– Ne. Viskas ne taip paprasta. Manau, kad žmonės pripasakojo apie juos daug istorijų. Kai kurios
iš jų yra tiesa, kitos tiesiog sukurptos iš kitų pasakojimų, o kai kurios išvis supainiotos. Jie patys
nieko apie save nepasakoja.
– Bet jeigu tu nežinai, tai jie gali būti vaiduokliai?
– Mirusieji yra kitokie, – pasakiau.
– Iš kur žinai? Matei ir juos? – Jis išpūtė akis.
Taigi papasakojau jam apie Heloviną, ąžuolo lapus ir mirusiuosius, nusileidusius po kalva.
Turėjau papasakoti jam ir apie Morą. Kai baigiau, buvau visai sustirusi nuo šalčio.
– Tai kaip ji mirė? – paklausė Vimas.
– Man šalta, – pasakiau. – Gal grįžkime į miestą ir išgerkime ko nors karšto?

– Vadinas, šiandien daugiau elfų, ar kas jie bebūtų, nepamatysiu?
Niekaip nesupratau, kodėl jis jų nemato.
– Atidžiai pažvelk į balą, – patariau.
Vimas vėl lėtai pasuko galvą ir pamatė, kaip manau, gumbuotą, į gnomą panašų bjaurų elfą, visai
nepanašų į žmogų, nebent tik iš akių. Jis sumirksėjo.
– Matei jį? – paklausiau.
– Manau, taip, – atsakė jis. – Mačiau jo atvaizdą. Jeigu jis ten yra ir tu jį matai, tai kodėl nematau
aš? Aš tikiu tavimi, tikrai. Mačiau tą kitą.
– Nežinau, – tariau. – Aš labai daug ko apie juos nežinau. Ir pati negaliu jų pamatyti, jeigu jie to
nenori.
Elfas nemaloniai šypsojosi, lyg mus suprastų.
– Eime, – paraginau. – Tuoj sustirsiu į ragą.
Buvo sunku atsikelti nuo sienelės ir žengti kelis pirmus žingsnius. Taip sėdėti daug geriau nei
stovėti, bet vis tiek nelabai patogu. Vimas pasisiūlė padėti, bet iš tikrųjų jis niekaip negali man
padėti. Jis suėmė mano ranką, kitą ranką – kairiąją.
– Ar galiu bent jau paimti tavo krepšį? – paklausė jis.
–  Jei turėtum savo krepšį, galėtum iš manęs paimti knygas, – atsakiau. – Bet savo krepšio
neduosiu.
– Nori pasakyti, kad tavo krepšys užkerėtas?
Abu pažvelgėme į jį, išsipūtusį nuo bibliotekos knygų. Net ir norėdamas, nerastum jame jokios
magijos.
– Tai tarsi dalis manęs, – vos girdimai atsakiau.
Jis neturėjo krepšio, bet vis tiek paėmė kelias knygas ir nešėsi jas po pažastimi.
– O dabar, – pareiškė Vimas, kai išėjome iš girios, – tikros kavos, ne tų „Nescafe“ pamazgų.
– Ką turi omenyje?
– „Marios“ kavinėje yra tikros filtruotos kavos. Galima užuosti, kaip ji malama ir kepinama.
– Kava kvepia puikiai. Tačiau jos skonis man nepatinka, – tariau.
– Todėl, kad niekad negėrei tikros kavos, – tvirtai pareiškė jis. – Palauk ir pamatysi.
„Marios“ buvo viena iš ryškiai neoninėmis lempomis apšviestų kavinių, kur mokyklos mergaitės
susitinka su vietiniais vaikinais. Daugybė jų sėdėjo prie stalų. Mes nuėjome į galą prie nedidelio
laisvo staliuko. Vimas užsakė du puodelius kavos. Iš muzikos aparato sklido Kostelo daina „Oliver’s
Army“, labai garsiai. Buvo klaiku, bet bent jau šilta. Jis padėjo mano bibliotekos knygas ant stalo ir
aš susidėjau jas atgal į krepšį.
– Kaip ji mirė? – Sėdantis dar sykį paklausė jis.
– Netinkama vieta apie tai kalbėti, – atsakiau.
– Giria buvo netinkama vieta, čia – taip pat? – tarė Vimas. Jis suėmė mano delną ant stalo. Aš
žioptelėjau. – Papasakok man.
– Automobilio avarijoje. Bet iš tikrųjų kalta mano mama, – pasakiau. – Ji bandė kažką padaryti,
kažką, susijusio su galinga magija, kad įgautų galios ir užvaldytų pasaulį. Aš taip manau. Elfai tai
žinojo ir jie pasakė mums, ką daryti, kad ją sustabdytume. Ji bandė sustabdyti mus ir naudojo dalykus,
kurie nėra tikri, įvairius mus puolančius dalykus. Bet mes vis tiek privalėjome tęsti. Maniau, kad abi
mirsime, bet būtų buvę verta mirti, kad ją sustabdytume. Taip sakė elfai, ir tam mes buvome
pasiruošusios, abidvi. Dėjosi daugybė magiškų dalykų, matėme įvairiausias iliuzijas. Kai pamačiau
šviesas, taip pat pamaniau, jog tai iliuzija, bet ten buvo tikras automobilis.
– O varge, kaip siaubingai turėjo jaustis vairuotojas, – tarstelėjo Vimas.

– Nežinau, ką jis matė ar ką pamanė, – pasakiau. – Buvau tokios būklės, kad negalėjau paklausti.
– Bet jūs sustabdėte ją? Savo mamą?
– Sustabdėme. Bet Mora žuvo.
Mane nutraukė padavėja, padėjusi ant stalo du raudonus puodelius juodos kavos. Viena buvo
išsiliejusi ant lėkštelės ir apliejusi cukraus pakelį. Vimas sumokėjo man nespėjus pasisiūlyti.
– O kas buvo paskui? – paklausė jis.
Aš, aišku, negalėjau papasakoti jam apie tas siaubingas dienas po Moros mirties, apie
nubrozdintą jos skruostą, tas dienas, kai ji buvo komoje, kaip mama atjungė gyvybės palaikymo
aparatūrą, ir dar vėliau, kai pradėjau vadintis jos vardu ir niekas man to neuždraudė, nors neabejoju,
jog tetulė Tegė suprato tai, tikriausiai ir senelis. Nors ir identiškos dvynės, vis tiek buvome skirtingi
žmonės.
– Mano senelį ištiko insultas, – pasakiau tai, ką šiaip ne taip įstengiau ištarti. – Aš jį radau. Jie
vadina tai elfo strėlės šūviu. Nežinau, ar tai ji pasistengė, kad taip nutiktų.
Paragavau kavos. Ji buvo klaiki, dar blogesnė už tirpią kavą, jeigu tik tai įmanoma. Tačiau
supratau, jog galėčiau prie jos priprasti ir netgi pamėgti, jei tik labai pasistengčiau. Nors abejoju, ar
verta dėti tiek pastangų. Galų gale, tai nėra kažkoks labai žmogui sveikas ir naudingas dalykas.
– Tai ką dėl jos darysi? – paklausė Vimas.
–  Nemanau, kad turėčiau kažką daryti. Mes ją sustabdėme. Jos paskutinė galimybė buvo
Helovinas.
– Ne, jeigu tavo sesė nenusileido po kalva, kaip privalėjo. Ne, jeigu ji vis dar kur nors yra. Ji vėl
galėtų tuo pasinaudoti. Turi kažką padaryti, kad galutinai ją sustabdytum. Turi ją nužudyti.
–  Nemanau, kad tai būtų gerai, – atsakiau. Kitos mergaitės iš mokyklos pamažu kilo nuo stalų,
supratau, jog metas eiti į autobuso stotelę.
– Suprantu, kad ji tavo mama...
– Tai neturi nieko bendra. Niekas negalėtų neapkęsti jos daugiau, nei aš neapkenčiu. Bet vis tiek
manau, kad žudyti negalima. Tiesiog taip jaučiu. Galėčiau apie tai pasikalbėti su elfais, bet jeigu tai
tikrai padėtų, jie man jau seniai būtų pasakę tai padaryti. Tu galvoji apie šiuos dalykus ne taip, kaip
reikia, lyg tai būtų kokia nors pasaka.
– Po perkūnais, tiesiog viskas labai keista, – tarė Vimas.
– Turiu eiti, antraip pavėluosiu į autobusą. – Atsistojau palikusi neišgertą kavą.
Jis nugurkė savąją.
– Kada vėl tave pamatysiu?
– Antradienį, kaip visada. Kalbėsimės apie Zelaznį. – Šyptelėjau. Laukiau to.
– Žinoma, bet kada susitiksime dviese?
– Kitą šeštadienį. – Užsimečiau paltą. – Tik tada ir įmanoma.
Mes pradėjome eiti.
– Tai kitu metu jie jūsų neišleidžia?
– Ne. Paprastai ne.
– Kaip kalėjime.
–  Panašiai. – Mes patraukėme autobuso stotelės link. – Na, tai iki antradienio, – tariau, kai ją
priėjome. Autobusas jau stovėjo, mergaitės lipo į jį. Ir tada – ne, tai reikia parašyti iš naujos eilutės.
Ir tada jis mane pabučiavo.

1„The Moon is a Harsh Mistress“ – 1966 m. mokslinės fantastikos romanas apie Mėnulio gyventojų pasipriešinimą

gyvenantiems Žemėje.

2Stephen R. Donaldson romanų „The Chronicles of Thomas Covenant“ veikėjas.

3Škotų folklore elfai skirstomi į dvi pagrindines grupes – Seelie Court ir Unseelie Court. Pirmojo elfai kreipiasi į žmones
pagalbos, perspėja tuos, kurie atsitiktinai juos įžeidė, ir už gera atsilygina geru. Antriesiems priklauso į blogį linkę elfai. Jų net
nebūtina kaip nors įžeisti, kad jie imtų keršyti ir užpuldinėti žmones.

Antradienis, 1980 metų vasario 5 d.

Tik šiandien baigiau aprašyti viską, kas įvyko šeštadienį.
Nesu įsitikinusi, kad man patinka „Žvėries ženklas“. Yra daugybė įdomių dalykų, bet jie išsimėtę
po visą siužetą, taip pat ir po įvairias įvykių vietas. Niekada neskaičiau apie Ozą ar lensmenus1 ir
nelabai suprantu, ką jie čia daro.
Nepaisant to, mokykloje kilęs visuotinis susijaudinimas, ir kitos mergaitės nesiliauja
klausinėjusios manęs apie „mano vaikiną“ – kur jį sutikau, koks jis, ką veikia ir taip toliau, be galo.
Kai kurios iš jų, tuo metu buvusios kavinėje, žinojo jo reputaciją ir perspėjo mane – ką,
septyniolikmetis vaikinas mylėjosi su savo mergina, koks siaubas! Keistas puritoniškumo ir gašlumo
derinys. Mergaitės, draugaujančios su vietiniais vaikinais, sako, kad tai nerimta, kai kurios iš jų
namuose turi tikrus vaikinus. Sakydamos „tikrus“ ar „rimtus“, jos turi omenyje tai, ką Džeinė Ostin
pavadintų tinkama partija – vaikiną iš tos pačios visuomenės klasės, už kurio galėtų ištekėti. Tačiau
jos trainiojasi su vietiniais berniukais, kurių dauguma visa tai žino. Tai bjauru, jos elgiasi niekšiškai,
ir aš nenoriu su visu tuo sieti ir Vimo.
Didžiausias skirtumas tas, kad mes nesame skirtingų klasių. Abu esame iš tos klasės, kurioje
tikimasi, jog studijuosime universitete. Nežinau, ką veikia jo tėvas, bet tai, kad jo mama dirba
ligoninės valgykloje, o aš mokausi čia, neturi jokios reikšmės. Na, gal ir nėra visai nesvarbu, bet
esmė ne ta. Šiaip ar taip, dar abejoju, ar Vimas yra mano vaikinas, o jeigu ir yra, tai man nerūpi, ar,
pasak kitų mergaičių, mūsų santykiai „rimti“ ar ne. Man tik penkiolika. Nežinau, ar apskritai norėsiu
kada nors ištekėti. Aš nei „kvailioju“ laukdama, nei ieškau „rimtos partijos“. Tai, ko iš tikrųjų noriu,
yra daug sudėtingiau. Aš noriu turėti su kuo pasikalbėti apie knygas, noriu turėti tikrą draugą, ir kodėl
gi mums nesimylėjus, jei abu to norėtume? (Ir naudotume apsisaugojimo priemones.) Aš neieškau
meilės nuotykių. Lordo Piterio ir Harietos2 santykiai man atrodo kaip puikus santykių modelis. Įdomu,
ar Vimas skaitė Sajers knygas?
Bet ir tai nėra labai svarbu, nes dar yra ir etikos klausimas dėl magijos. Tikriausiai turėčiau jam
viską papasakoti, bet jis po to gali pradėti manęs neapkęsti, visi neapkęstų.
Paprašiau, kad medicinos sesuo užrašytų mane pas daktarą. Ji nepaklausė, dėl ko.

1Edwardo Elmerio Smitho knygų serija.
2Dorothy L. Sayers knygų veikėjai.

Trečiadienis, 1980 metų vasario 6 d.

Vakar kalbėjomės apie Zelaznį. Vimas jį laiko visų laikų geriausiu stiliaus meistru. Brajanas
mano, jog stilius nėra toks svarbus, palyginus su jo idėjomis, o Zelaznio idėjos, jo manymu, yra
niekuo neišsiskiriančios, išskyrus šešėlio sąvoką. Juokinga, kaip išsiskyrė žmonių nuomonės apie tai.
Manau, jei būtume balsavę, kas svarbiau – stilius ar idėjos, pasiskirstymas būtų visai kitoks nei
keliant klausimą, ar Zelaznio idėjos geros. Mano manymu, jos labai geros, bet svarbūs abu dalykai,
nors ir negalima pasakyti, jog Fondo knygos yra niekam tikusios, nes jos visai neturi stiliaus, arba,
pavyzdžiui, Klarko. Kartais Zelaznio knygose ryškus tik stilius ir visai nėra esmės – niekaip negaliu
pamiršti „Šviesos ir tamsos padarų“, kurie vos neatgrasė manęs nuo jo. Bet dažniausiai jis išlaiko
pusiausvyrą.

Mes kalbėjomės apie Amberą ir kas gali nutikti, taip pat apie rašytojo žarstomą sąmojį bei
taiklias pastabas Ambero kronikose, „Mirusiųjų saloje“ ir „Šiame nemirtingajame“1. Ginčijomės, ar
tai mokslinė, ar maginė fantastika. Hjugas mano, jog Ambero knygos, kaip ir „Mirusiųjų sala“, yra
maginė fantastika, nes, nepaisant ateivių ir visa kita, apie įsivaizduojamą pasaulį kalbama magiškais
terminais.

– Tai tarsi rašytojo smerkimas už poetiškumą! – pareiškė Vimas.
– Jei sakai, kad tai fantazija, dar nereiškia, kad smerki, – įsiterpė Harieta.
Susitikimas buvo geras. Po jo Vimas paklausė Grego:
– Ar turi naujausią „Ansible“2 numerį?
Yra toks žurnalas, fantastikos mėgėjų leidinukas, pavadinimu „Ansible“! Jame surašyta visa
informacija, kas vyksta mokslinės fantastikos mėgėjų pasaulyje. Keista, ir aš jį būčiau pavadinusi
būtent taip. Man jau patinka jo leidėjas, Deivas Langfordas, nors ir nesu jo mačiusi. Atsakikliai
paminėti „Prarastuosiuose“, tai greitesnė už šviesą ryšio priemonė. Fantastika! Grego žurnale buvo
visos smulkmenos apie velykinį Albakoną Glazge, aš viską nusirašiau, dabar tereikia gauti iš
Danieliaus pinigų, kai su juo susitiksiu, galbūt per trumpąsias atostogas semestro vidury, kurios
prasidės kitos savaitės pabaigoje, ir išsiųsti juos.
Einant iš bibliotekos, Vimas paėmė mane už rankos.
–  Tikrai negalėsime susitikti iki šeštadienio? – paklausė jis. – Visą tą laiką būsi uždaryta
mokykloje?
– Na, taip, išskyrus ketvirtadienio popietę, kai važiuosiu į Šrousberį akupunktūros seansui.
– Kelintą valandą? – paklausė Vimas.
– Pusę dviejų išvažiuosiu traukiniu, bet argi tau nereikia dirbti?
– Aš dirbu rytais, o po pietų einu į koledžą, – pasakė jis. – Taip atvažiavau pas tave į ligoninę,
prisimeni? Galiu „nusiplauti“ tą popietę, niekam nerūpės.
„Nusiplauti“ – tai tas pat, kas „dykinėti“, vadinasi, praleisti pamokas. Jie čia taip sako. Kai pirmą
kartą išgirdau šį žodį, nesupratau, ką jis reiškia.
– Pradės rūpėti, kai ateis egzaminų metas, – pasakiau.
– Aš jų net nepastebėsiu, – pareiškė jis. – Susitiksime Goboveno traukinių stotyje, gerai?
Gregas, kaip visada, parvežė mane namo.
– Taigi buvau teisus, – pasakė jis.
Aš išraudau. Tikiuosi, tamsoje jis to nepastebėjo.
– Lyg ir, – prisipažinau.
– Ką gi, sėkmės.

– Greito skrydžio3, – atsakiau.
Gregas nusijuokė.
– Visada sakiau, kad Vimui reikia merginos, kuri galėtų kalbėti su juo Hainlaino žodžiais.
Jis tikrai taip sakė? O gal tik mano, kad sakė, nes aš dėl karaso panaudojau magiją? Gregas
egzistavo ir prieš man tai padarant. Žinau tai, nes sutikau jį bibliotekoje. Bet jis nepratarė man nė
žodžio, išskyrus tada, kai neleido užsiregistruoti pačią pirmą dieną ir kai priėmė mano
tarpbibliotekinių mainų korteles. Bet ar visą laiką buvo knygų klubas, fantastinės literatūros mėgėjų
būrelis, o gal atsirado tik po mano magijos, kad turėčiau karasą? Ar buvo žurnalas „Ansible“? Žinau,
kad jie mano, jog buvo, jog suvažavimai vyksta jau nuo 1939 metų, žinoma, ir mokslinė fantastika
egzistuoja jau seniai. Nieko neįmanoma įrodyti, jei tik magija prikiša nagus.
Turėsiu pasakyti Vimui. Kitaip pasielgti būtų neetiška.

1„This Immortal“ – 1965 m. publikuotas R. Zelaznio romanas apie gyvenimą Žemėje, kai po branduolinio karo joje liko tik 4
mln. gyventojų.
2Atsakiklis – Le Gvin sugalvotas terminas, vaizduojantis aparatą, kurio galima akimirksniu siųsti ir gauti žinutes iš kito tokio
paties aparato, nesvarbu, kaip toli jis bebūtų.
3„Hot jets!“ – pasisveikinimas ar palinkėjimas R. Hainlaino „Double Star“.

Ketvirtadienis, 1980 metų vasario 7 d.

Šią savaitę išėjau iš mokyklos dar labiau apimta jausmo, jog sprunku, nors lauke lynojo. Ta
nesustabdoma drėgna dulksna, regis, prasiskverbė į kiekvieną plyšį. Jei čia turėčiau savų drabužių,
prieš išeidama persirengčiau, bet neturiu, todėl negaliu. Arlingherstas nori, kad jo mokinės būtų visur
atpažįstamos. Jeigu jie galėtų priversti mus dėvėti uniformas per atostogas, taip ir padarytų. Bent jau
paltas yra geras, storas, o kepurė, nors ir klaiki, bet apsaugo nuo lietaus, dažniausiai.

Vimas laukė Goboveno stotyje. Tai ne visai stotis, labiau autobuso stotelės stoginė šalia bėgių su
bilietų automatu ir keliais tuščiais pakabinamais gėlių krepšeliais. Jis sėdėjo po stogu, sulenkęs kojas
ir atrėmęs pėdas į stiklą. Dviratis stovėjo šlapias, prirakintas grandine prie turėklų už stoginės. Šalia
jo sėdėjo stora moteris su vaiku, pliktelėjęs vyras su lagaminėliu, visi vilkėjo lietpalčius. Vimas
buvo su tuo pačiu paltu kaip anksčiau. Kiti žmonės šalia jo atrodė lyg juodai baltame kine, o jis
vienintelis – spalvotas. Vimas manęs iš karto nepamatė, tik kai pliktelėjęs vyras pastebėjo mane ir
norėjo atsistojęs užleisti savo vietą, jis nusišypsojo ir atsistojo pats. Juokinga, mes drovėjomės
vienas kito. Tai buvo pirmas kartas nuo šeštadienio, kai susitikome vieni, nors vis tiek nebuvome
visiškai vieni, tačiau kiti žmonės nesiskaitė. Nežinojau, kaip elgtis, o jeigu jis ir žinojo – o turėtų
žinoti, nes turi daug daugiau patirties, – to neparodė.

Atvažiavo traukinys, vieni žmonės išlipo, mes įlipome. Tai buvo tik dviejų vagonų traukinys, vėl
pilnas žmonių iš šiaurės Velso su monotoniškais balsais ir „taip / ne“ klausimais. Mums pavyko
atsisėsti greta, nes viena miela moteris persėdo ir padarė mums vietos. Negalėjome apie nieką
kalbėtis, nes priešais sėdėjo toji moteris ir jaunas neramus vyriškis su katinu krepšyje ant kelių.
Katinas vis kniaukė, o jis mėgino jį nuraminti. Tikriausiai baisu traukiniu vežti katiną pas
veterinarijos gydytoją. O gal jis kraustėsi gyventi kitur. Jis neturėjo su savimi daug daiktų, tik katiną,
bet gal visų tų daiktų ir nereikia. Galbūt, ir tai būtų blogiausia, jis turėjo atiduoti katiną ir dabar vežė
jį į naujus namus. Jei taip, jis tikriausiai būtų verkęs, bet neverkė. Keisčiausia, jog Vimas to vyro su
katinu net nepastebėjo. Kai kažką apie jį pasakiau, kai jau ėjome peronu Šrousberyje, jis nesuprato,
ką turėjau omenyje.

Nemanau, kad Vimas dažnai važinėja į Šrousberį, nors jis ir netoli. Jis nežinojo, kas kur yra.
Nežinojo, kad „Owen Owens“ universalinėje parduotuvėje yra knygynas. Pirmiausia turėjau eiti į
akupunktūrą, todėl palikau jį kavinėje – spindinčiame kavos bare, vien iš chromo ir stiklo, po to, kai
jis atsisakė eiti į kavinę su kabinomis, kurioje lankiausi anksčiau, nes joje nebuvo tikros kavos. Iki
praėjusio šeštadienio nė nežinojau, kad yra ir kitokių rūšių kavos, ne tik granuliuota „Nescafe“ (ar
„Maxwell House“, bet tai tokia pati kava), kurią užsipili verdančiu vandeniu. Man rodos juokinga
jaudintis dėl tokių dalykų.

Akupunktūra vėl pavyko puikiai. Gydytojas sako, jog tempimas tikriausiai man pakenkė (tai jo
žodžiai) ir nebuvo labai protingai paskirtas. Aš pavartočiau daug stipresnių žodelių nei „neprotingai
paskirtas“, bet man tai yra mano koja, o jam – tik viena iš daugelio kitų pacientų kojų. Visą laiką
gulėdama ant stalo žiūrėjau į žemėlapį, mėgindama įsidėmėti įvairius taškus ir jų poveikį. Būtų
naudinga tai žinoti. Galbūt padėtų vien tų taškų paspaudimas. Kai adatos tose vietose, jaučiu magiją,
„či“, lengvai sklindančią kūnu su perėjimu lyg per kibirkštinį tarpą ten, kur anksčiau skaudėdavo.
Pabandysiu tai be adatų ir pažiūrėsiu, gal pavyks numalšinti skausmą. Paprasčiausia būtų jį kur nors
perkelti, pavyzdžiui, į akmenį ar metalo gabalėlį, bet tada jį perimtų kas nors kitas, paėmęs tą daiktą į
rankas. Akupunktūra tiesiog nutekina skausmą į pasaulį, kaip suprantu. Geras triukas, jei tik moki.

Po procedūros sugrįžau – greičiau laiptais žemyn nei prieš tai jais aukštyn! – ten, kur palikau

Vimą. Atsisėdau priešais jį. Kavos virimo aparatas iššovė kavos kvapo garus.
– Eime kur nors kitur, – pasakė Vimas. – Man jau bloga nuo šitos vietos.
Mums išėjus, jis pralinksmėjo. Laikė mane už rankos, ir tai buvo malonu, nors būtų buvę daug

geriau, jei mano ranka būtų buvus laisva. Nuėjome į knygyną, kur neradome nieko gero, bet buvo
smagu apžiūrinėti knygas ir rodyti jas vienas kitam. Jis daug išrankesnis už mane, jam patinka kai
kurie autoriai, kurie man nepatinka, pavyzdžiui, Dikas. Jis niekina Niveną (!) ir jam nepatinka
Paiperis. (Kaip kas nors gali negarbinti Henrio Bimo Paiperio1?) Jis niekad neskaitė Zenos
Henderson ir knygyne, aišku, nebuvo nė vienos jos knygos. Pasiskolinsiu jas iš Danieliaus ir duosiu
jam paskaityti.

Po to užsispyriau pavaišinti jį priešpiečiais, nors jau buvo popietė. Miriau iš bado. Susiradome
vietą, kur pardavinėjo tešloje keptos žuvies su gruzdintomis bulvytėmis, ir susėdę valgėme su balta
duona ir sviestu. Gėriau nerealiai klaikią arbatą, tokią stip-rią, kad ji buvo tamsiai oranžinės spalvos,
o Vimas užsisakė saldų gazuotą gėrimą „Vimto“, kurio, pasak jo, nebuvo gėręs nuo aštuonerių metų
amžiaus. Jis šypsojosi. Pirštais braukė per mano delną, ir tai buvo daug maloniau nei einant laikytis
už rankų, be to, ir patogiau. Kūnu nuvilnijo šiurpuliukai.

Žuvies ir bulvyčių užkandinė buvo apytuštė, todėl baigę valgyti užsisakėme dar vieną „Vimto“ ir
limonadą – arbata buvo per daug bjauri, kad būčiau galėjusi apsimesti ją gerianti. Sėdėjome šiltai ir
sausai, o mūsų paltai tyliai garavo ant kėdžių atlošų. Kalbėjomės apie Tolkieną. Jis lygino jį su
Donaldsonu ir knyga, pavadinimu „Šanaros kalavijas“2, kurios nebuvau skaičiusi ir kuri atrodė kaip
visiškai nusimėgdžiotas šlamštas. Tada pamažu kalba pakrypo prie elfų.

– Jie gali būti vaiduokliai, – pasakė Vimas.
– Mirusieji nekalba. Mora negalėjo kalbėti, kai ją mačiau. – Įstengiau ištarti jos vardą visiškai
ramiai, net nesuvirpėjus balsui.
–  Galbūt negali, jei dar neseniai mirę. Galvojau apie tai. Neseniai mirę jie negali kalbėti ir
atrodo panašūs į save. Gali priversti juos kalbėti panaudojęs kraują, kaip Vergilijuje, kaip tu sakei, ar
ne? Vėliau jie semiasi gyvybės iš kitų gyvų padarų, gyvūnų ar augalų, todėl pamažu panašėja į juos, jų
žmogiškas pavidalas išnyksta ir jie pradeda kalbėti, pasisėmę tos gyvybės.
– Jų kalba tikrai nepanaši į žmonių, netgi į mirusiųjų, – tariau. – Tai, ką sakai, atrodo įmanoma,
kokiam nors pasakojimui ar istorijai tai puikiai tiktų, bet kažkodėl jaučiu, kad taip nėra.
– Tai paaiškintų, kodėl jiems patinka griuvėsiai, – toliau kalbėjo Vimas. – Buvau dar kartą ten
sugrįžęs, šeštadienį. Lyg ir mačiau juos akies krašteliu, laikydamas rankoje tavo akmenėlį. – Tai
sakydamas, jis palietė kišenę. Man patiko mintis, jog jis nešiojasi tai, ką ilgai turėjau aš. Jis nieko
daugiau nepadarys, tik apsaugos nuo mano mamos, – bet juk tai nėra blogai.
– Turėtum juos matyti, – pasakiau. – Jų apstu visur.
– Jie vaiduokliai, – tarė jis. – Tu tik manai, kad tai elfai.
– Nežinau, kas jie tokie, ir nežinau, ar tai apskritai svarbu.
–  Negi nenori išsiaiškinti? – Spindinčiomis akimis paklausė Vimas. Štai fantastikos mėgėjo
dvasia!
– Norėčiau, – atsakiau, nors iš tikrųjų taip nemaniau. Jie yra tas, kas yra, ir taškas.
– Kaip manai, prie ko jie prisirišę?
– Prie vietovių, – neabejodama atsakiau. – Jie nelabai mėgsta keliauti. Gloris – mano draugas –
pasinaudojo magija, norėdamas mane pasikviesti į pietų Velsą per Heloviną, jis pats neatėjo čionai
pasikalbėti su manimi.
– Na, tai panašu į vaiduoklius, liekančius ten, iš kur atėjo.
Papurčiau galvą.

– Ar išmokysi mane magijos? – staiga paklausė Vimas.
Nustėrau.
– Tikrai nemanau, kad tai gera mintis.
– Kodėl ne?
– Nes tai labai pavojinga. Jei nežinai, ką darai, – aš neturiu omenyje tavęs, kalbu apskritai apie
visus, – sunku nepadaryti dalykų, kurie gali stipriai paveikti kitus įvykius ir žmones, net nežinai, ką. –
Tai buvo puiki galimybė papasakoti jam apie karaso burtus, bet dabar, kai galėjau, nenorėjau to
sakyti. – Gali nutikti kaip Džordžui Orui iš „Dangaus staklių“, tik su magija, ne sapnais.
– Ar esi ką nors panašaus padariusi? – paklausė jis.
Taigi turėjau jam papasakoti.
–  Tau tai nepatiks. Bet jaučiausi labai vieniša, buvau atsidūrusi beviltiškoje padėtyje. Kerėjau
tam, kad apsisaugočiau nuo mamos, nes ji man nuolat siųsdavo klaikius sapnus. Ir tai darydama taip
pat pasistengiau, kad magija padėtų man rasti karasą.
Vimas nieko nesuprato.
– Kas tas karasas?
– Neskaitei Voneguto? Manau, jis tau patiktų. Pradėk nuo „Katės lopšio“. Šiaip ar taip, karasas
yra grupė žmonių, nuoširdžiai, iš tikrųjų susijusių tarpusavyje. To priešingybė yra grandfalionas,
grupė, susijusi netikrais ryšiais, panašiai kaip mokiniai mokykloje. Kerėjau tam, kad susirasčiau
draugų.
Jis net atšoko, vos neapversdamas kėdės.
– Ir tu manai, kad tai suveikė?
– Kitą dieną Gregas pakvietė mane į knygų klubą. – Daugiau nieko nesakiau, laukiau, kol Vimas
suvoks potekstę, susijusią su juo.
– Bet mes susitikinėjome jau daugybę mėnesių prieš tai. Tu tiesiog... radai mus.
– Ir aš taip tikiuosi, – tariau. – Bet iki tol apie jus nieko nežinojau. Nemačiau jokių ženklų apie
knygų klubą ar fantastikos mėgėjus.
Pažvelgiau į Vimą. Tokių kaip jis reta, jis buvo dar retesnis nei vienaragis, dailus vaikinais
languotais raudonais marškiniais, kuris skaitė, galvojo ir kalbėjo apie knygas. Kiek jo gyvenimo
palietė mano magija, kad jis taptų toks, koks yra? Ar jis apskritai egzistavo iki tol? Arba koks jis
buvo? Neįmanoma to sužinoti. Dabar jis čia, ir aš čia, tai viskas, ko reikia.
–  Bet aš ten buvau, – pasakė Vimas. – Aš lankiau knygų klubą. Buvau Braitono fantastų
suvažiavime praėjusią vasarą.
– Er‘ perrhenne, – tariau mėgindama kuo tiksliau ištarti.
Aš pripratusi, kad žmonės manęs bijo, nors man tai nelabai patinka. Manyčiau, net Tiberijui tai
nelabai patiko. Tačiau po siaubingos akimirkos jo veidas sušvelnėjo.
– Tikriausiai tai tik padėjo tau mus rasti. Negalėjai viso to pakeisti, – pasakė Vimas ir paėmęs
„Vimto“ skardinę ištuštino ją.
– Norėjau tau pasakyti, nes tai būtų etiška, – galbūt aš tau patinku vien dėl magijos, – pasakiau,
kad jam viskas būtų aišku.
Vimas nusijuokė šiek tiek virpančiu balsu.
– Turėsiu apie tai pagalvoti, – tarstelėjo jis.
Šlapiomis gatvėmis grįžome atgal į stotį, šįkart nesusikibę rankomis. Bet traukinyje, kuriame
dabar buvo daug mažiau žmonių, sėdėjome kartu, mūsų šonai lietėsi, o po kurio laiko Vimas mane
apsikabino.
– Tai daugybė žinių, kurias turėsiu perprasti, – tarė jis. – Bet aš visada norėjau pasaulio, kuriame

egzistuotų magija.
– Man labiau patiktų kelionės erdvėlaiviais, – pasakiau. – Arba jeigu jau turi būti magija, tai kad

ji būtų ne tokia paini, su paprastomis taisyklėmis, kaip knygose.
–  Pakalbėkime apie ką nors kasdieniško, – tarė Vimas. – Pavyzdžiui, kodėl tavo tokie trumpi

plaukai? Man jie patinka, bet tai labai neįprasta.
– Taip, neįprasta, – atsakiau. – Anksčiau mes turėjome ilgas kasas. Mums jas pindavo močiutė, o

kai ji mirė, pindavome viena kitai. Kai Mora mirė, negalėjau pati jų susipinti ir supykusi, apimta
sielvarto dėl jos mirties, nusikirpau jas žirklėmis. Plaukai liko baisiai nelygūs, todėl mano draugė
Moira pamėgino juos sulyginti, vis pakirpdama šonus, kol beveik nieko neliko. Nuo tada ir vaikštau
trumpais. Jie tik visai neseniai ataugo vienodo ilgio. Anksčiau styrojo į visas puses.

– Vargšelė, – pratarė Vimas ir užjausdamas spustelėjo man pečius.
– O kodėl tavo plaukai ilgi? Na, kaip vyrui, turiu omeny.
– Man taip patinka, – tarė jis ir susidrovėjęs palietė juos. Medaus arba medaus bandelės spalvos
plaukai.
Gobovene jis atsirakino dviratį.
– Pasimatysime šeštadienį, – tarė man.
– Kavinėje prie knygyno? – paklausiau.
– „Marios“, kur gausime padorios kavos, – atsakė Vimas.
Manyčiau, Vimui svarbu, kad visi jį matytų viešumoje su manimi. Tikriausiai tai dėl tos painiavos
su Rūta ir dėl to, kad jis jaučiasi atstumtuoju.
Mes vėl pasibučiavome ir aš įlipau į autobusą. Pajutau jo bučinį iki pat kojų pirštų. Tai taip pat
magiška, panašiai kaip „či“.

1Henry Beam Piper – 1904-1964 m. amerikiečių mokslinės fantastikos rašytojas.

2Terry Brooks „The Sword of Shannara“ – fantastinis romanas, kuriam parašyti, manoma, įkvėpimo suteikė J. R. R. Tolkieno
„Žiedų valdovas“.

Penktadienis, 1980 metų vasario 8 d.

Aujourd‘hui, rien.
Šiandien per priešpiečius mergaitės uždavinėjo vienos kitoms mįsles, ir aš paklausiau, su kuo
labiau norėtų susitikti – su elfu ar plutoniečiu. Diedra nežinojo, kas tas plutonietis.
– Ateivis iš Plutono planetos, – paaiškinau. – Kaip marsietis.
– Tada su elfu, – nusprendė ji. – O tu, Morvena, su kuo labiau norėtum būti?
Diedra, kaip visada, sumaišė „būti“ su „sutikti“, bet iš dalies tai dar sudėtingesnis klausimas. Su
kuo norėtum susitikti – tai apima tavo pasaulėžiūrą, praeitį ir dabartį, fantazijas ir mokslinę
fantastiką. O su kuo norėtum būti – vis galvoju apie Tiptri „Ir prabudau ir supratau, jog esu Šaltosios
kalvos šlaite“1, apimančią abu aspektus.
Apsilankymas pas daktarą paskirtas pirmadieniui.

1„And I Awoke and Found Me on the Cold Hill‘s Side“ – 1972 m. publikuotas mokslinės fantastikos apsakymas apie žmonių
bendravimą su ateiviais.

Šeštadienis, 1980 metų vasario 9 d.

Vimas, regis, visada visur ateina anksti, išskyrus patį pirmą kartą, kai prakiuro jo dviračio
padanga ir jis pavėlavo į knygų klubą. Kai atėjau, jis jau laukė „Marios“ ir netgi buvo man užsakęs
kavos.

Jis apžiūrėjo mano bibliotekos knygas pritariamai linksėdamas ir purtydamas galvą. Atėjo Merės
Reno „Persijos berniukas“1, ir Vimas paklausė, kuo man patinka istorinė beletristika, o kai pasakiau,
kad aš ją jau skaičiusi, jis paklausė, kodėl skaitau dar kartą. Kelios pažįstamos mergaitės taip pat
buvo kavinėje su vietiniais vaikinukais, tarp jų ir Karena, kuri vis dirsčiojo vaipydamasi į mus.

– Gal galime eiti kur nors kitur? – Paprašiau, kai Vimas išgėrė savo kavą.
– Kur? – paklausė jis. – Nėra kur eiti. Nebent vėl norėtum eiti medžioti vaiduoklių?
– Aš nieko prieš, jei ir tu nori, – atsakiau.
Tuo metu prie mūsų priėjo Karena.
– Eime su manimi į tualetą, Komuniūga, – pasakė ji.
Tai išgirdęs, Vimas kilstelėjo antakius, bet aš tik džiaugiausi, kad ji nepavadino manęs Luoše ar
Strakale prie jo.
– Ne dabar, – atkirtau.
– Ne, eime, – nusiviepusi pakartojo Karena. Ji suėmė mano ranką ir stipriai įžnybė. – Eime.
Geriau nueiti negu iškelti sceną. Karena nebuvo mano draugė, bet ji draugauja su Šerone ir
Diedra. Atsidususi nuėjau su ja. Tualetas buvo išdažytas raudonai, ant sienos kabojo veidrodis su
visa eile plikų lempučių virš jo. Karena apžiūrėjo jame savo makiažą, nors jis šeštadieniais buvo taip
pat griežtai draudžiamas, kaip ir bet kurią kitą dieną. Ji buvo išsitepusi veidą storu dažų sluoksniu.
– Kreigas, mano vaikinas, sako, kad matė tavo draugą su kita mergina šokiuose vakar vakare. Su
Širle, kuri dirba mūsų mokyk-los skalbykloje.
– Ačiū, – tariau. – Aš juk negaliu vaikščioti su juo į šokius, ar ne?
– Ir tau tai nerūpi? – Ji negalėjo tuo patikėti.
Rūpėjo, net labai, bet nesiruošiau jai to sakyti. Tik nusišypsojau ir pastūmusi duris sugrįžau prie
stalo.
Vimas vis dar prie jo sėdėjo, nors aš jau buvau suabejojusi. Atsisėdusi suėmiau jį už rankos, nes
žinojau, kad Karena žiūri.
– Eime, – tariau.
– Ką ji tau pasakė? – paklausė jis.
– Žinai geriau už mane, kad šiame mieste visi viską žino, – atsakiau. Atsistojusi apsivilkau paltą.
Jo veidas ištįso, mačiau, kad kažką mąsto.
– Mori, aš...
–  Eime, – pakartojau. Nesiruošiau kalbėti apie tai kavinėje priešais viską suprantančią
auditoriją.
– Ir kaip mums gali pavykti draugauti, jeigu galiu susitikti su tavimi tik knygų klube, šeštadienio
popietėmis ir kelioms valandoms ketvirtadieniais, trainiojantis po Šrousberį? – Karingai pareiškė jis
mums kylant kalva aukštyn pro „Smiths“ ir „BHS“ parduotuves. – Tu juk niekad negalėsi su manimi
nueiti į vakarėlį.
– Suprantu, – atsakiau. – Aš nieko negaliu pakeisti. Galbūt mums tikrai nieko neišeis.
–  Vadinasi, galėtum su manimi išsiskirti vien todėl, kad nuėjau su Širle pašokti? – Vimas
klausiamai pažvelgė į mane.

– Labiau dėl to, kad nenoriu likti pažeminta. Noriu pasakyti, juk akivaizdu, kad net jei ir galėčiau
dažniau ištrūkti iš mokyklos, negalėčiau eiti į šokius.

– Aš ne apie tai, – greitai išbėrė jis. – Man šokiai per daug nerūpi, bet tiesiog kad ką nors kartu
nuveiktume.

– O tau Širlė taip pat nerūpi? Tiesiog ką nors veiki su ja? – kandžiai paklausiau.
– Arba aš galėčiau su tavimi išsiskirti, nes per retai galiu su tavimi matytis ir tai labai nepatogu,
– pasakė jis keistu susimąsčiusiu tonu.
Mes priėjome gatvės kampą prie „Thortons“, kur būtume turėję pasukti, jei būtume ėję į knygyną
ir Brakonierių giraitę. Sustojau. Jis taip pat sustojo.
–  Ir kaip turėčiau suprasti tavo žodžius? – paklausiau netekusi kantrybės. Vaikinai tikrai labai
keisti.
– Ar tu sutinki, kad galėtume dabar pat išsiskirti, prie šito kampo, ir daugiau nepasakyti vienas
kitam nė vieno gražaus žodžio? – paklausė Vimas. Vėjas pūtė atgal jo plaukus, ir jis dar niekad
neatrodė toks žavus.
– Taip! – atsakiau. Pernelyg gerai galėjau įsivaizduoti, kaip knygų klube kalbėsimės apie knygas
ir niekada nežiūrėsime vienas kitam į akis.
– Tada viskas gerai. Jei galėtume dabar pat išsiskirti, vadinasi, kad ir kokius kerus užleidai, jie
neprivertė mūsų draugauti, – pasakė Vimas.
– Ką? – Ir tada supratau. – A...
Jis šyptelėjo.
– Jeigu esame kartu ne dėl magijos poveikio, tada viskas gerai.
Jis pažiūrėjo į tai iš visiškai priešingo požiūrio taško nei mano.
– Tai ką, diskotekoje su Širle vykdei mokslinį eksperimentą?
Jis buvo toks maloningas, kad atrodė susigėdęs.
–  Lyg ir taip. Negaliu pakęsti minties, jog esu verčiamas ką nors daryti. Nekenčiu „Tikros
meilės“ ir „To vienintelio paieškos“ idėjos, ir, na, žinai, susisaistymo, vedybų, o mintis, kad burtai
privertė mane...
– Vimai, aš pati prisipažinau, kad tu man patinki, – tariau. – Kai tu paklausei manęs. Aš nieko
nekalbėjau ir nenoriu kalbėti apie likimą, tikrą meilę, vedybas, laimingą pabaigą ar panašias
nesąmones. Aš visai to neieškau ir man to nereikia. Aš noriu turėti draugų, o ne tikrą suknistą meilę.
Aš apskritai nesiruošiu tekėti ar bent jau daugybę metų ne.
– Tai tikrai tu, – tarė jis ir vėl pradėjo eiti, o aš pasileidau paskui jį, šįkart kalva žemyn. – Tai ne
burtai. Tu man patinki, labai. Pamaniau, jei galėtume išsiskirti ir tu su tuo sutiktum, vadinasi, tai ne
magija ir viskas yra gerai.
– Tai tu iš tikrųjų nenori išsiskirti?
– Ne, jei ir tu nenori, – pasakė Vimas.
Apie magiją aš žinau kai ką, ko nežino jis, – ji labai paini ir gali lengvai priversti žmogų daryti
tai, ką jis ir pats nori daryti. Tai ką nors įrodytų tik tuo atveju, jeigu būtume išsiskyrę iš tikrųjų, o ne
sutarę, kad teoriškai galėtume išsiskirti. Bet... aš nenorėjau išsiskirti.
– Nenoriu, – tarstelėjau.
– Ką tu jai atsakei?
– Kam?
– Panelei Hitler, kavinėje?
Prunkštelėjau.
– Jos vardas Karena. Pasakiau, kad akivaizdu, jog aš šokti negaliu, o tada šyptelėjau jai ir išėjau.

Nenorėjau suteikti jai malonumo. – Mes artėjome prie knygyno ir jis vėl sustojo.
– Tuomet šypsokis ir toliau. Su Širle aš daugiau nesimatysiu.
– Man nerūpi, tu su ja matysiesi ar ne, svarbu tik, kad žinočiau tai, – pasakiau. – Tikriausiai. –

Teoriškai iš Hainlaino žinojau, kad taip turėtų būti, bet abejojau, ar pavyks praktiškai.
– Ji tikrai kvailė, – pareiškė Vimas, ir tai mane šiek tiek nuramino. Gera būti geidžiamai dėl tikrų

dalykų.
Perėjome gatvę į Brakonierių giraitę ir nuėjome prie griuvėsių. Snieguolės buvo sunykusios. Po

truputį iš žemės lindo lapeliai, bet daugiau nežydėjo jokios gėlės. Čia knibždėjo daugybė elfų,
daugiausia gumbuotų, panašių į medžius, bet jie nekreipė į mus dėmesio. Vimas akies krašteliu lyg ir
matė juos. Ilgokai sėdėjome ant sienelės ir stebėjome juos. Kai jau stojomės, jis netyčia prisilietė
prie mano lazdelės ir aiktelėjo.

– Dabar aš juos tikrai matau, – pasakė Vimas. Jis vėl atsisėdo šalia manęs, pasidėjęs ant kelių
lazdelę. – O, žmogau, – šūktelėjo jis, ne visai tiksliai juos apibūdindamas.

Praėjus nemažai laiko, nes jis ilgai žiūrėjo į elfus, pasakiau, kad jau metas eiti, ir ištiesiau ranką į
lazdelę. Be jos Vimas vėl galėjo matyti juos vos akies krašteliu.

–  Norėčiau žinoti, kas jie tokie iš tikrųjų, – pasakė jis mums grįžtant į miestą. – Ar galėčiau
pasiimti šitą lazdelę? Turiu omeny, ar tu turi kokią nors kitą lazdelę?

– Turiu, bet ji metalinė ir labai bjauri, o ši man suteikia jėgų. Man ją davė elfai.
– Gal jie tau davė ją tam, kad aš galėčiau juos pamatyti? – pakišo mintį Vimas. – Tiek skirtingų
spalvų ir formų! – Jis kalbėjo lyg girtas. Ten buvo tik elfai ir jie nieko įdomaus nedarė.
– Galbūt, – tariau. – Šiaip ar taip, man jos dabar reikia.
Mums einant per mišką, jis paėmė mane už rankos.
– Atsiprašau dėl tų šokių, – tarė jis. – Turiu galvoje ne Širlę, padariau tai tyčia, tai yra – šokau.
Visai nepagalvojau apie tai. Nenoriu, kad tu nesmagiai jaustumeisi dėl to, kad negali šokti.
–  Viskas gerai, – pasakiau, nors taip nebuvo. Mano koja vėl sugrįžo į ankstesnę, iki tempimo,
būklę. Būna gerų dienų ir būna blogų. Jie sakė, kad taip visada ir bus. Galbūt padės akupunktūra, gal
ir pati galiu jos išmokti, bet greitu laiku aš tikrai nešoksiu.
Artėjo metas grįžti į mokyklą, todėl patraukėme per miestą link autobuso stotelės.
–  Vadinas, antradienio vakaras, ketvirtadienio popietė ir kitas šeštadienis? Jei tik tiek gali
pasiūlyti, aš sutinku, – pasakė Vimas.
–  Kitą savaitgalį prasidės vidurio semestro atostogos, – tariau. – Jos truks visą kitą savaitę.
Taigi šeštadienio nebus.
– Tu išvažiuosi?
–  Vieną naktį praleisiu Senajame dvare su Danieliumi, tada kelioms dienoms važiuosiu į
Aberderą aplankyti tetulės Tegės ir senelio.
– Ir nužudysi savo motiną? – paklausė Vimas. – Ne, suprantu, bet aš galėčiau. Tai neprieštarautų
jokiems senoviniams draudimams.
–  Pagal senovinius draudimus, apie kuriuos girdėjau, net negalėčiau kartu valgyti su žmogumi,
nužudžiusiu mano mamą, nesvarbu, ką apie ją galvočiau, – pasakiau, nors kalbėjau apie Merės Reno
knygas, o ne kažkokius tikrus senovinius draudimus. Keista, kad šiais laikais niekas nemoko tokių
dalykų. – Šiaip ar taip, nėra jokio reikalo.
– Galėčiau važiuoti su tavimi.
– Nebūk kvailas, kur tu nakvotum? – paklausiau. – Be to, tu turi dirbti. Susitiksime, kai sugrįšiu.
– Pasiilgsiu tavęs, – pasakė jis ir pabučiavo ilgu švelniu bučiniu.
Na, bent jau nenuobodu.

1„The Persian Boy“ – 1972 m. istorinis romanas apie persų berniuką, tapusį Aleksandro Didžiojo meilužiu.

Sekmadienis, 1980 metų vasario 10 d.

Šįryt lauke buvo šalna. Kai prabudau ir pažvelgiau pro langą, viskas buvo padengta gurgždančia
baltuma. Vis dėlto šerkšnas nutirpo dar prieš mums einant į bažnyčią.

Pamokslas buvo apie dėkojimą, apie tai, kad negalime tik paviršutiniškai išvardinti, už ką
dėkojame, bet turime išsirinkti du ypatingus dalykus ir nuoširdžiai už juos padėkoti. Taigi mintyse, kai
reikėjo melstis, aš padėkojau už Vimą ir tarpbibliotekinių mainų sistemą.

Parašiau tetulei Tegei ir pranešiau, kad atvažiuosiu kitą sekmadienį. Vakar ir visą praėjusią
savaitę nenupirkau seneliui atviruko, nes per Vimą viską užmiršau. Atsivešiu vieną su savimi.

Atsirado nauja priežastis jaudintis dėl Vimo – o gal iš tikrųjų jis nori tik magijos, ne manęs?

Pirmadienis, 1980 metų vasario 11 d.

„Persijos berniukas“ – puiki knyga. Galbūt pats geriausias rašytojos kūrinys. Paskatinta ne
tiesiogiai šios knygos, bet bendrų minčių apie jos knygas, taip pat greitai perskaičiau „Faidrą“ ir
pradėjau „Įstatymus“, bet tada sulėtinau tempą.

Panelei Kerol, regis, patinka, jog skaitau ne tik mokslinę fantastiką. Ji kalbėjosi su manimi apie
senovės Graikiją, paminėjo, jog kartu su pasiruošimu aukštesniojo lygio egzaminams galėčiau
pasimokyti ir graikų kalbos. Nežinau, ar aš čia mokysiuosi aukštesniojoje pakopoje, bet jeigu taip, tai
būtų gera mintis. Nemanau, kad jie leistų man mokytis tą patį, ką mokosi Vimas, bei derinti
tiksliuosius mokslus su menais. Be to, norėčiau studijuoti anglų, lotynų ir istoriją – tai labai įprastas,
tradicinis derinys. Taip pat norėčiau tęsti fizikos arba chemijos mokslus, tačiau panelė Kerol pasakė,
jog be matematikos tai būtų sunku padaryti. Galbūt man pavyktų šiaip ne taip žemiausiu teigiamu
pažymiu išlaikyti matematikos egzaminą, bet tai viskas, ko galiu tikėtis.

Daktaro paklausiau, ar mūsų susitikimas konfidencialus. Jis atsakė, kad taip. Tada paprašiau jo
recepto kontraceptiniams vaistams. Jis pasiteiravo, ar jau pradėjau lytinį gyvenimą, atsakiau, kad dar
ne, bet ketinu. Jis pasižiūrėjo į mano gimimo datą, šiek tiek pasispyriojo, bet galiausiai išrašė
receptą. Paaiškino, jog turėsiu juos gerti visą mėnesį ir tik po to jie pradės veikti, kad turiu pradėti
gerti pirmą mėnesinių dieną. Jei praleisiu vieną tabletę, nieko tokio, bet ne daugiau, ir turėčiau gerti
jas kiekvieną dieną tuo pačiu metu. Nusipirkau jų pakeliui namo „Boots“ vaistinėje. Taip pat
nusipirkau pakelį prezervatyvų (kad būčiau viskam pasiruošusi) ir šokoladinį batonėlį „Cadbury‘s
Dairy Milk“, kurio labiau reikėjo tam, kad pridengčiau kitus pirkinius. Bet vis tiek jį suvalgiau.

Tabletes ir prezervatyvus laikysiu savo krepšyje, nes tai vienintelė saugi vieta.

Antradienis, 1980 metų vasario 12 d.

Šiandien vos nepričiupo Diedros, nusirašiusios nuo manęs Vergilijų. Du veiksmažodžiai
„progredior“ ir „proficiscor“ visą laiką būna neveikiamosios rūšies, abu prasideda „pro“, vienas
reiškia „pažangą“, kitas – „žengimą į priekį“, „iškeliavimą“, ir aš juos visą laiką maišau. Ruošdama
namų darbus taip pat sumaišiau, o Diedra nusirašė. Panelė Martin, labai akyla, griežtai mus nužvelgė,
kai Diedra perskaitė tą dalį garsiai, tada pasikvietė ją į priekį ir liepė išnagrinėti kitą kūrinio dalį,
kurios prieš tai nebuvo uždavusi. Ji išnagrinėjo ne taip ir blogai, todėl pamaniau, jog išsisukome. Bet
tada mokytoja liepė man paaiškinti kitas eilutes, taip pat iki tol neskaitytas. Po pamokos, kai kitos dar
skambant skambučiui nubėgo koridoriumi į fiziką, mokytoja sustabdė mus su Diedra ir paklausė:

– Morvena, ar jūs su Diedra kartais nebendradarbiavote nagrinėdamos tą Vergilijaus ištrauką?
– Jai buvo kilę keletas klausimų, – pasakiau, nes tai iš dalies buvo tiesa ir skambėjo daug geriau
nei prisipažinimas, jog ji viską nuo manęs nusirašė.
– Ji niekada nieko neišmoks, jei nesimokys pati, – pasakė panelė Martin. Tai nuskambėjo kaip
aforizmas, galbūt toks ir yra lotynų kalboje, sudarytas iš trijų žodžių, o gal šešių ar septynių.
Atėjo laiškas nuo Danieliaus, kuriame jis rašo, jog paims mane penktadienį, o sekmadienį galėsiu
važiuoti į Aberderą. Dar paminėjo, jog iki tol galiu sulaukti staigmenos. Įdomu, ką tai reiškia? Gal jis
atskirai išsiuntė man knygų?
Šiandien vakare knygų klubas, kalbėsime apie „Pavaną“1.

1Keith Roberts „Pavane” – 1968 m. istorinis-mokslinės fantastikos romanas apie Katalikų Bažnyčios dominavimą Europoje.

Trečiadienis, 1980 metų vasario 13 d.

Susitikimą vedė Huseinas, kalbėjomės ne tik apie „Pavaną“, bet ir nuostabią Brunerio knygą
„Laikai be skaičiaus“1, Diko „Žmogų aukštoje pilyje“2 (kurios nesu skaičiusi) ir Vordo Moro
„Švenčiant jubiliejų“3 bei apskritai apie alternatyvios istorijos idėją. Taip pat minėjome ir „Aukštyn
į praeitį“, „Laiko sargybinius“4 ir Kristoferio Pristo „Sapną apie Veseksą“ 5 (reikės užsisakyti!), kuri,
pasak Vimo, yra tiesiog nuostabi. Kilo klausimas, ar tai tikrai mokslinės fantastikos knygos, o taip ir
yra, ir kuo skiriasi „alternatyvus laikas“ tarp „Lordo Kalvano iš kitados“6 ir tokios knygos kaip
„Pavana“, kur veiksmas vyksta toje pačioje visatoje, bet įvykiai praeityje susiklosto kitaip.

Mes vis sugrįždavome prie „Pavanos“ stebėdamiesi, kad ji apima tokį didžiulį laiko tarpą. Todėl
– dėl kitokios perspektyvos, – sako Gregas, ji ir priskiriama prie mokslinės fantastikos. Tada
Brajanas užsiminė apie Lordo Darsio7 knygas (man patinka Rendalas Garetas!) ir paklausė, ar jos
taip pat priklauso mokslinei fantastikai. Tai buvo apgaulė, nes jos akivaizdžiai yra maginė fantastika,
nors panašesnės į mokslinę. Harietos manymu, jos priskirtinos prie tokių knygų kaip Dansanio8
„Klubo istorijos“ ar kitokių visai neįtikėtinų istorijų, nes yra labai keistos. Aš nesutikau su jos
nuomone (tikriausiai kalbėjau per daug ir pernelyg karštai), nes jų panašumas į mokslinę fantastiką
yra to keistumo priešingybė. Su magija jie elgiasi kaip su dar viena mokslo sritimi, ypač knygoje „Per
daug burtininkų“9.

Dženina, regis, nesikalba su manimi, taip pat ir Pitas. Tai praeis, sako Vimas. Tikiuosi.
Hjugas atrodė šiek tiek sumišęs. Gregas galvoja – taip jis pasakė automobilyje, – Hjugas pamanė,
kad mes su juo savaime tapsime pora, nes esame vienodo amžiaus. Dar niekad gyvenime negirdėjau
tokios kvailystės, taip ir pasakiau, nes, nors Hjugas man ir patinka, man net nekilo mintis, jog
galėtume būti pora. Gregas nusijuokęs pasakė, jog viskas kaip nors išsispręs, ir paklausė, ar skaičiau
Makefri. Nežinau, ką tai turi bendra, bet likusią kelionės dalį kalbėjomės apie įspūdžio drakonams
padarymą.
Rytoj Vimas vėl lauks manęs Gobovene. Jam, regis, atrodo, kad mes susitinkame retai, bet mano
manymu – net per dažnai. Man reikia laiko, kad spėčiau viską apgalvoti – ir aprašyti! Manyčiau, jis
nerašo dienoraščio.
Pavėluotai prisiminiau, jog rytoj Valentino diena. Tikriausiai jis neteiks tam jokio dėmesio, o
jeigu? Net neįsivaizduoju. Panelė Kerol mano, jog jis gali nepraleisti tokios dienos, ir aš turėčiau ką
nors pasiruošti, jeigu jis man ką nors padovanos. Bėda ta, kad aš nieko neturiu. Ji pasiūlė knygą – ką
gi daugiau! – ir tai būtų puiki mintis, jei turėčiau laiko užsukti į knygyną. Galėčiau padaryti jam
atviruką, tik kad niekam nepatiktų mano pačios padaryti atvirukai. Galėčiau parašyti jam eilėraštį
arba, tiksliau, gražiai perrašyti vieną iš jau parašytų apie jį. Bet jeigu jam nepatiks? Aš su juo
niekada nekalbėjau apie poeziją, nė nenumanau, ar jis mėgsta eiles. Jeigu jam patiktų Hainlainas,
galėčiau padovanoti „Žvėries skaičių“, bet jis jo nemėgsta. Daugiau neturiu nė vienos naujos knygos,
o visas kitas, kurias turiu čia, tikriausiai jis ir pats turi.
Vis dėlto, jei iš mokyklos išvažiuočiau anksčiau, turėčiau laiko užsukti į knygyną.

1John Brunner „Times Without Number“ – kelionių laiku romanas, iš pradžių pasirodęs kaip skirtingi apsakymai ir turėjęs
kelias versijas.

2„The Man in the High Castle“ – 1962 m. mokslinės fantastikos romanas apie totalitarinį imperializmą. 1963 m. laimėjo

„Hugo“ premiją.
3Ward Moore „Bring the Jubilee“ – 1953 m. alternatyviosios istorijos romanas apie Vokietijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų
k arą.
4Marianne Curley „The Guardians of Time“ – trilogija apie keliones laiku ir pastangas apsaugoti praeitį, dabartį ir ateitį.
5Christopher Priest „A Dream of Wessex“ – 1977 m. mokslinės fantastikos romanas, JAV žinomas pavadinimu „The Perfect
Lover“.
6H. Beam Piper „Lord Kalvan of Otherwhen“ – 1965 m. mokslinės fantastikos romanas apie Pensilvanijos valstijos policiją,
atsitiktinai perkeltą į paralelinę visatą. Knyga yra „Kalvan“ serijos dalis.
7Randall Garrett (1927-1987) alternatyviosios istorijos „Lord Darcy“ serija.
8Lord Dunsany (1878-1957) – airių rašytojas ir dramaturgas, parašęs daugiau nei aštuoniasdešimt knygų.
9Randall Garrett „Too Many Magicians“ – alternatyviosios istorijos romanas, viena iš serijos „Lord Darcy“ knygų.

Ketvirtadienis, 1980 metų vasario 14 d.

Ką gi, tikrai nesmagi situacija.
Danieliaus „staigmena“ buvo pasirodymas čia, kad nuvežtų mane į Šrousberį. Nesuprantu, kodėl
jis taip padarė, nes rytoj juk prasideda atostogos, bet, matyt, neturėčiau iš jo tikėtis protingų
sprendimų. Jis sėdėjo automobilyje, labai patenkintas savimi, kaip katė, gavusi palaižyti grietinės. Jį
pamačiusi, sustingau iš siaubo.
Vimas laukė manęs Goboveno stotyje. Neturėjau kaip pranešti jam, kas nutiko. Jei nesusitiksiu su
juo, pasimatysime tik po atostogų. Jis pamanys, kad jį mečiau, ir dar per Valentino dieną.
Kitas pasirinkimas buvo pasakyti Danieliui apie Vimą. Galvojau apie tai sėsdamasi į automobilį.
Bėda ta, kad iki šiol nebuvau jam nieko apie jį pasakojusi, nes, kaip visada, laiškuose Danieliui
rašydavau tik apie knygas. Padėtis atrodė siaubinga. Jokiu būdu negalėjau prašyti Danieliaus
apsigręžti ir palikti mane vieną, nors ir labai norėjau.
– Pavyko ištrūkti, – pranešė Danielius. – Vėl galėsime nueiti į kinų restoraną.
– Puiku, bet... – pasakiau ir nutilau.
–  Kas? – paklausė jis, užvedęs automobilį ir pasukęs keliuku tarp dviejų nudžiūvusių guobų,
kurios dabar atrodo dar klaikiau, kai kiti medžiai jau rengiasi išleisti lapelius. – Pamaniau, kad
apsidžiaugsi. – Jis atrodė nuliūdęs.
–  Aš susitarusi susitikti su draugu Goboveno traukinių stotyje, – pasakiau. – Kaip manai, gal
galėtume ten nuvažiuoti ir pasiimti jį drauge?
Danieliaus veidas liko neįskaitomas, po kurio laiko jis lėtai nusišypsojo.
– Žinoma, – pasakė ir iškart apsigręžė kelyje, kuris, laimei, buvo tuščias.
Dabar jau tikrai negalėjau pasakyti, jog dar noriu užsukti į knygyną.
– Tai tavo vaikinas ar tik šiaip draugas? – paklausė Danielius.
– Lyg ir vaikinas. Na, taip, tiesą sakant, vaikinas. – Iš gėdos man kliuvo liežuvis.
– Tai papasakok apie jį, – paprašė Danielius, nors ir atrodė suglumęs.
Nežinojau, ką sakyti.
–  Jo vardas Vimas. Susipažinome knygų klube. Jam septyniolika. Mėgsta Delanį ir Zelaznį.
Mokosi koledže, ruošiasi anglų, istorijos ir chemijos aukštesniojo lygio egzaminams ir dirba ne visu
etatu. Manau, ir aš taip darysiu kitais metais, jei prireiks.
– O kodėl gali prireikti? – nustebo Danielius.
– Birželį man sueis šešiolika, – tariau. – Tu neprivalėsi manęs išlaikyti. Galėčiau gyventi atskirai
ir pati savimi pasirūpinti.
– Išlaikysiu tave tiek, kiek reikės, kad įgytum pilną išsilavinimą, – pareiškė Danielius, matyt, dar
neskaitęs „Tarpdurių smėlyje“ ir „Žvėries skaičiaus“.
– Žinojai, kad yra nauja Hainlaino knyga? – staiga prisiminusi paklausiau.
– Minėjai sekmadienį, – atsakė jis. – Laukiu jos, net jei ir nebus jo pati geriausia.
Atvažiavome į Goboveno stotį. Ji buvo tuščia. Nors kartą pasirodžiau anksčiau už Vimą, nes jis
tikisi, jog važiuosiu dviem autobusais, o aš atvykau automobiliu ir visai iš kitos pusės.
–  Jis netrukus atvažiuos, visada atvažiuoja anksti, – pasakiau. Danielius tvarkingai pastatė
automobilį aikštelėje.
– Ar seniai draugaujate? – pasidomėjo jis.
Paskaičiavau.
– Beveik dvi savaites.

Danielius buvo mandagus ir nė kiek nepriekaištavo man, kad nieko iki šiol jam nesakiau ar kad
esu per jauna ir taip toliau.

– Na, štai, dar vienas vaidmuo, – ištarė jis šypsodamasis. – Jaučiuosi absurdiškai susijaudinęs.
– O kaip, manai, jaučiuosi aš? – paklausiau.
Jis nusijuokė, ir tuo metu į stoties kiemą nemindamas pedalų įskriejo Vimas su vėjyje
besiplaikstančiais plaukais.
– Tai jis? – paklausė Danielius.
– Taip, – kažkodėl išdidžiai atsakiau.
Išlipau iš automobilio, į kurį Vimas nekreipė jokio dėmesio. Jis nėra labai pastabus. Danielius
taip pat išlipo.
– Dviratį galėsime įdėti į bagažinę, – tarė jis.
– Palauk čia, kol jam paaiškinsiu, – paprašiau.
Nuėjau pas Vimą. Danielius atsirėmė į automobilį ir rūkydamas iš tolo stebėjo mus. Vimas
pamatė mane, pamatė bentlį, tada Danielių; mačiau, kad suprato.
– Vimai, netikėtai atvažiavo mano tėvas. Jis nori nuvežti mane akupunktūros seansui. Nieko apie
tai nežinojau. Gal nori važiuoti į Šrousberį kartu su mumis automobiliu?
Vimas labai nustebo.
– Automobiliu? Su tavo tėčiu?
–  Jis neprieštarauja. Jei tik nori. Bet vieni nebūsime, todėl negalėsime kalbėtis apie magiją ir
visa kita, nes Danielius nieko apie tai nežino.
– Padarysiu bet ką, kad tik gyvenimas būtų keistesnis, – pasakė Vimas, cituodamas Zafodą1. Tada
jis mane pabučiavo, šiek tiek nedrąsiai, bet vis tiek narsiai, turint omenyje, kad netoliese stovėjo
mano tėvas. Iš palto kišenės ištraukė paketą ir beveik įžūliai įteikė man. – Su Valentino diena.
Iš karto jį praplėšiau. Trys knygos! Teodoro Sterdženo „Svetimo prisilietimas“ 2 puikiu viršeliu
su moters galva ir mėnuliu, Kristoferio Pristo „Išvirkščias pasaulis“ ir dar viena nematyta negirdėto
autoriaus knyga – K. Dž. Čeri „Ivrelio vartai“3. Likau priblokšta.
–  Ach, Vimai, kaip miela. Nė vienos iš jų neturiu. Neturėjau progos ką nors nupirkti, bet šitą
padariau tau. – Iš kišenės išsitraukiau eilėraštį. Užrašiau jį ant gražaus mėlyno popieriaus, kurį man
davė panelė Kerol, pačia gražiausia rašysena. (Jis prasideda: „Persivilkti per išdžiūvusią proto
dykumų uolą.“)
Jis perskaitė eilėraštį, o aš laukiau žiūrėdama į jį, aiškiai jausdama, jog už mūsų stovi Danielius.
Vimas išraudo ir įsikišo jį į kišenę. Taip ir nesužinojau, patiko jam ar ne.
Supažindinau jį su Danieliumi, jie paspaudė vienas kitam ranką lyg pora teisėjų. Situacija
pagerėjo, kai jie dviese mėgino įkelti dviratį į bagažinę. Po to visi sulipome į automobilį ir pasukome
Šrousberio link. Tik tada supratau, kad jiems teks dviese praleisti valandą, kol būsiu akupunktūros
seanse. Argi gali būti kas nors kebliau už tai? Danieliui taip ir reikia už tai, kad nepranešė man iš
anksto, bet vargšas Vimas to visai nenusipelnė.
Automobilyje kalbėjomės apie Zelaznį, tai mums visiems gili, neišsenkama tema, tada
diskutavome apie „Imperijos žvaigždę“ – jog tai galėtų būti tiesiog paprastas nuotykis, nors iš tikrųjų
taip nėra. Pajutau, jog jie pradėjo vienas kitam patikti, nors Vimas, aišku, sėdėjo gale ir jie negalėjo
vienas į kitą žiūrėti. Šiek tiek per anksti atvažiavome į Šrousberį. Trumpam užsukome į knygyną,
Vimas su Danieliumi susiginčijo dėl Hainlaino, panašiai kaip anksčiau mes su Vimu, nors šiek tiek
plačiau. Aš palaikiau Danielių, jie abu tai žinojo, nors mėginau prikąsti liežuvį ir dairytis po
lentynas. Vimui nematant nupirkau jam „Vienaragio ženklą“ bei „Katės lopšį“ ir įteikiau, kai išėjome

laukan.
Tada turėjau palikti juos vienus. Susitarėme, kad susitiksime klinikoje po procedūros. Dar niekad

taip nenuogąstavau dėl akupunktūros, net patį pirmą kartą, kai bijojau adatų dūrių. Gulėdama ant stalo
mėginau atsipalaiduoti, nežiūrėjau į diagramą ant lubų, negalvojau apie magiją. Akupunktūra, regis,
nepadėjo man tiek, kiek kartais padėdavo, o galbūt jau atėjau jausdamasi geriau, todėl ir nepajutau
ryškaus pagerėjimo kaip anksčiau.

Kai išėjau, jie jau laukė manęs, abu atsirėmę į sieną. Greta Vimo Danielius atrodė senas ir
sulinkęs. Kai priėjau prie jų, jie kalbėjosi apie Vimo patyrimus Braitono fantastų suvažiavime bei jo
viltis dėl Albakono Glazge.

– Norėčiau ir aš nuvažiuoti, – tarstelėjo Danielius.
– O kodėl negalite? – paklausė Vimas.
Danielius tik liūdnai gūžtelėjo pečiais.
Nuėjome į kinų restoraną, ten valgėme tą patį, ką ir praeitą kartą. Mudu su Vimu bandėme
sugrabalioti lazdeles, daugiausia kalbėjomės apie Silverbergą, vis nukrypdami prie tų dalykų, apie
kuriuos diskutavome antradienio vakarą, kai analizavome „Pavaną“. Danielius buvo perskaitęs viską,
išskyrus „Sapną apie Veseksą“. Mačiau, kad jie vienas kitam paliko įspūdį, tai buvo malonu ir labai
jau keista. Kai Danielius nuėjo į tualetą, Vimas suėmė mane už rankos.
– Man patinka tavo tėtis, – pasakė jis.
– Tai gerai, – atsakiau.
– Tau labai pasisekė, – jis pakartojo jau anksčiau sakytus žodžius.
–  Taip, man tikrai visai neblogai sekasi, – tariau. Dauguma žmonių nelaikytų Danieliaus geru
tėvu, bet juk yra ir daug blogesnių. Prisiminiau, kaip paskutinį kartą apie tai kalbėjomės su Vimu. –
Žinai, tai nuostabu – jis pasakė, kad išlaikys mane, kol gausiu tinkamą išsilavinimą. Bet jis
neskaitęs...
Vimas prapliupo juoktis, ir tuo metu sugrįžo Danielius, todėl turėjome jam viską papasakoti.
Laimei, ir jam tai pasirodė juokinga.
Vimo laimės sausainėlyje buvo parašyta: „Tu buvai apdovanotas“, Danieliaus: „Sėkmė aplanko
drąsiuosius“, o manajame: „Dabar yra metas būti laimingai.“
Danielius parvežė mus atgal. Jis paklausė Vimo, kur geriausia jį išleisti, ir tas atsakė, jog bet kur,
iš kur galima parvažiuoti dviračiu, todėl išleidome jį prie žiedinės sankryžos. Išlipau iš automobilio,
kol jie traukė iš bagažinės dviratį, ir sukaupusi drąsą paprašiau Vimo telefono.
– Galėčiau tau paskambinti kitą savaitę, kai būsiu išvažiavusi, – pasakiau. – Be to, jis būtų man
pravertęs šiandien.
– Ne, nebūtų, aš atvažiavau tiesiai iš darbo, – pasakė jis ir padiktavo numerį, Danielius jį taip
pat užsirašė. Tada jis mainais įteikė Vimui savo kortelę – jis turi vizitinę kortelę! Mes su Vimu
apsikabinome ir padoriai pasibučiavome. Danielius parvežė mane atgal į mokyklą kaip tik pamokų
ruošimo metui.

1„Keliautojo kosmostopu vadovo po galaktiką“ veikėjas.

2Theodore Sturgeon „A Touch of Strange“ – „Hugo“ ir „Nebulos“ premijomis apdovanoto rašytojo devynių apsakymų
rink inys.

3Carolyn Janice Cherryh „Gate of Ivrel“ – viena iš „The Morgaine Cycle“ serijos knygų apie moterį-legendą iš praeities.

Penktadienis, 1980 metų vasario 15 d.

Pirma, kaip visada, buvo paimta Šeronė. Jei paklaustumėte mano nuomonės, pasakyčiau, jog žydai
turi daug privalumų. Tačiau jie privalo laikytis daugybės taisyklių. Reikės paklausti Semo, kas
nutinka, jei kokią nors sulaužai.

Danielius taip pat atvažiavo vienas iš pirmųjų.
– Man patiko tavo jaunuolis, – pranešė jis, kai įlipau į automobilį.
– Ir tu jam patikai, – pasakiau užsisegdama diržą.
–  Pamaniau, galėtume pakviesti jį rytoj pas mus į Senąjį dvarą arbatėlės. Jei atvažiuotų į
Šrousberį traukiniu, pasiimtume jį iš ten. Jūs galėtumėte pasivaikščioti ar dar ką nors, o po to visi
išgertume arbatos.
Danielius kalbėjo taip nedrąsiai ir viltingai, jog negalėjau iš karto pasakyti ne. Be to, žinojau, kad
ir Vimas to norėtų. Jis norėtų pamatyti Senąjį dvarą ir tetas, nes žino, jog jos naudoja magiją. Jis
nebijos jų, nes nebijo nieko. Aš taip pat norėčiau jį pamatyti, labai, net ir ne visai idealiomis
sąlygomis.
– Nuostabu, – atsakiau. – Bet ar klausei savo sesių?
– Pati Antėja tai pasiūlė.
– Maniau, joms nepatiks, kad susitikinėju su vietiniu vaikinu, – tariau.
– Na... – Danielius padvejojo. – Jos sakė, kad jų laikais taip niekas nesielgdavo, bet neabejoju,
kad jos pakeis nuomonę, kai susipažins su Vimu ir pamatys, koks jis protingas ir kaip mandagiai,
taisyklingai kalba.
Beje, „taisyklinga kalbėsena“ yra viduriniosios klasės ženklas. Supratau tai vos atvykusi į
Arlingherstą. Kažkas kartą pasakė, kad britų visuomenės klasių sistema skirstoma pagal kalbėjimą.
Vimas kalba su Šropšyro akcentu, tačiau gramatiškai taisyklingai. Kaip išsilavinęs žmogus. Jis nėra
pasipūtęs ir pretenzingas kaip mergaitės mokykloje, bet džiaugiuosi, kad Danieliui atrodo gerai
išauklėtas. Kaip kvaila, kad kitiems rūpi tokie dalykai!
Visi kartu papietavome, atsakiau į daugybę klausimų apie mokyklą, Vimą, dar apie mokyklą. Visą
laiką stengiausi būti miela dukterėčia. Viskas praėjo sklandžiai. Niekas neužsiminė apie ausų
pradūrimą.
Po pietų paskambinau Vimui. Atsiliepė tikriausiai jo motina, bet greitai priėjo ir pats Vimas.
Apsidžiaugiau, kad jis namie. Juk galėjo išeiti į šokius su Širle.
– Ką veiksi rytoj? – paklausiau.
– Kodėl klausi?
–  Danielius klausė, ar nenorėtum rytoj atvažiuoti pas mus išgerti arbatos? Galėtum atvažiuoti
traukiniu į Šrousberį, o mes paimtume tave iš ten.
– Maniau, kad važiuosi į pietų Velsą? – Jo balsas skambėjo iš labai toli.
–  Važiuosiu sekmadienį, – pasakiau. – Bet jei nenori atvažiuoti, tai viskas gerai. Tu nedirbi
šeštadieniais, ar ne?
– Dirbu, bet tik rytais.
– Na, kaip tu nori. – Nesirengiau jo spausti.
– Ar mes galėsime pabūti vieni? – paklausė jis.
Valio!
– Danielius sakė, kad galėtume išeiti pasivaikščioti. Jie ilgam palieka mane vieną.
– Tai ką man apsirengti? Popiečio arbatėlei dvare?

Kaip miela, kad jis rūpinasi tokiais dalykais!
–  Tą patį, ką paprastai vilki, – atsakiau. – Tai ne oficialūs pietūs su smokingais ir ilgomis
suknelėmis.
– Seserys bus?
– Žinoma.
– Kaip smagu! – ironizavo Vimas.
– Na, tai pasimatysime rytoj. Atvažiuosi pirmos valandos traukiniu?
– Taip, susitiksim rytoj.
Kai jis padėjo ragelį, pasijutau vieniša, sušalusi ir kurį laiką be tikslo vaikštinėjau po kambarius.
Danielius gėrė darbo kambaryje, seserys svetainėje žiūrėjo televizorių. Dabar net blogiau, kad
susitinkame rytoj, o ne po savaitės. Išbariau save už tokią mintį.

Šeštadienis, 1980 metų vasario 16 d.

Švietė saulė, Vimas stotyje pasirodė su marškiniais ir kaklaraiščiu. Taip atrodė dar jaunesnis,
beveik kaip mokyklinukas. Žinoma, nepasakiau to garsiai. Danielius paslaugiai nuvežė mus prie
Aktono Bernelio pilies. Tai tik griuvėsiai, apsipylę šviesia pavasario žole ir gebenėmis.

– Čia nieko daugiau nėra, – pastebėjo Vimas, kai išlipome iš automobilio.
– Na, dar tik vasaris, ne kuprinėtojų sezonas, – tarė Danielius.
Vimas pakėlė antakius.
–  Turistų, – paaiškino Danielius. – Vasarą jų čia atvažiuoja daugybė. Galite nuo čia pareiti
pėsčiomis – tik vos daugiau nei mylia kelio. Arba, jei nenorėsite eiti, gali man paskambinti iš
telefono būdelės, Morvena, gerai? – Prie pat pilies vartų stovėjo raudona telefono būdelė.
– Gerai, – niūriai sumurmėjau. Žinoma, jis turėjo omenyje, jeigu man skaudės koją. Neturėčiau
būti dygi su žmonėmis, kurie stengiasi man padėti, iš tikrųjų. Tai nemandagu.
Išorinė siena buvo sugriuvusi, griovyje žėlė dilgėlės, bet vis tiek galėjai šiaip ne taip atskirti, kas
kur yra, jei jau buvai matęs tikras pilis, tokias kaip Pembruko ar Kaerfilio, kur viskas pažymėta ir
aprašyta. Čia, žinoma, buvo daugybė elfų, todėl ir prašiau, kad mus čia atvežtų.
Jau anksčiau pastebėjau, kad pilyse lankosi dviejų tipų žmonės. Vieni sako: „Čia statytume
verdančio aliejaus kubilą, o čia – lankininką su dideliu lanku“, o kiti kalba: „Čia pastatytume
minkštasuolį, o štai ten pakabintume paveikslus.“ Vimas, pasirodo, priklauso pirmiesiems, tai mane
labai nudžiugino. Jis su klase lankėsi Konvio ir Bomariso pilyse, todėl nemažai apie jas žino. Mes
atlikome labai sėkmingą apgultį (kelis kartus pasiglėbesčiavome, pasislėpę kertėse nuo vėjo) ir tik po
to jis paklausė apie elfus.
– Jų čia daugybė, – pasakiau ir atsisėdusi vietelėje prie lango atidaviau Vimui lazdelę, kad ir jis
galėtų juos matyti.
Pažvelgiau pro kryžiaus formos plyšį strėlėms, tačiau taip gražiai įrėmintas vaizdas buvo elektros
stulpai su ištįsusiais laidais virš tvarkingų Šropšyro laukų ir raudona telefono būdele apačioje.
Vimas atsisėdo šalia ir su lazdele ant kelių kurį laiką stebėjo elfus. Jie per daug nekreipė į mus
dėmesio. Kai buvome mažos, elfai dažniausiai žaisdavo su mumis slėpynių ir kartais gaudynių. Šie
elfai, regis, taip pat sau vieni žaidė, bėgiojo po atskiras patalpas slėpdamiesi vieni nuo kitų, lakstė
pro tarpdurius tarp apirusių sienų. Aš, aišku, ir be lazdelės juos mačiau, todėl sėdėjome ir kartu su
Vimus garsiai svarstėme, ką jie daro. Tada viena iš jų, aukšta, neįtikėtinai aukšta elfė ilgais plaukais,
apkaišiotais gulbės plunksnomis, atidūmė pro sugriuvusią sieną, pamatė mus ir sustojo. Linktelėjau
jai. Ji susiraukė ir, priėjusi arčiau, sustojo priešais mus.
– Labas, – pasakiau ir valų kalba pridūriau: – Laba diena.
– Važiuok, – atsakė ji man angliškai. – Reikia. Ten... – Elfė mostelėjo.
– Į slėnius? – paklausiau. Kalbėdamasi su elfais, buvau įpratusi spėlioti. – Į Aberderą? Į anglies
ir geležies slėnius?
Jutau, jog Vimas žiūri į mane.
– Kilusi, – tarė ji rodydama į mane.
– Ten, iš kur esu kilusi? – paklausiau. – Važiuosiu ten rytoj.
– Važiuok, – patvirtino ji. – Susijunk. – Tada ji pažvelgė į Vimą, nusišypsojo ir perbraukė ranka
jam per skruostą. – Gražus.
Taip, jis gražus. Ji nukūrė tolyn pro duris. Pro skylę sienoje atžygiavusi visa eilė karpotų, pilkų
gnomų nusekė paskui ją, net nedirstelėję į mus.

Vimas priblokštas žiūrėjo jai pavymui.
– Oho, – po kurio laiko ištarė jis.
– Dabar supranti, ką turėjau omenyje, kai sakiau, jog su jais sunku susišnekėti?
– Taip, neįmanoma, – tarė jis. – Tik nuotrupos, sunku suprasti, ar teisingai atspėjai jų mintį. –
Vimas kalbėjo kiek išsiblaškęs, vis dar žiūrėdamas dingusiai elfei pavymui. – Ji tikrai labai graži.
– Ji turėjo omenyje, kad tu gražus, – patikslinau.
Vimas nusijuokė.
– Turbūt juokauji! Ne, tikrai? O varge! – Jis pažvelgė ten, kur ji išnyko.
– Tu ir esi gražus, – pasakiau.
– Mane kartais išberia spuogais, įsipjoviau skusdamasis. Ir aš su kvailu kaklaraiščiu. Ji...
– Ar skaitei apie Firielę „Tomo Bombadilo nuotykiuose“1? To eilėraščio pabaigą? Tą patį jauti
ir tu dabar.
– Tolkienas iš tikrųjų žinojo, ką kalba, – pripažino Vimas.
–  Manau, jis matė elfus, – tariau. – Jis juos matė ir vaizduotėje sukūrė tokius, kokių norėjo.
Manau, tai jo nykstantis likutis.
– Galbūt jis juos matė, kai dar buvo vaikas, ir prisiminė, – pasakė Vimas. – Norėčiau žinoti, kas
jie tokie iš tikrųjų. Tu teisi, jie – ne vaiduokliai arba ne tik vaiduokliai. Bet taip pat ir ne ateiviai. Jie
neatrodo labai tvirti. Kai ji mane palietė...
–  Kartais jie gali būti labai realūs, – tariau prisiminusi nuo Glorfindelio sklidusią šilumą per
Heloviną.
– Ką ji norėjo pasakyti? Važiuok, reikia, ten, susijunk, kilusi?
Maloniai nustebau, kad jis taip gerai įsiminė jos žodžius.
– Manau, ji norėjo pasakyti, kad važiuočiau į slėnius, nes dėl kažkokios priežasties jiems manęs
reikia. Galbūt tu teisus dėl mano mamos, o gal tai susiję su kažkuo kitu. Šiaip ar taip, rytoj tenai
važiuoju.
–  Kartais negaliu patikėti. Tuo, ką pasakojai apie savo mamą, magiją ir visa kita. O tada
pasirodo štai tokia elfė. – Vimas atsisuko į mane ir tvirtai apkabino abiem rankom. – Jei važiuoji
gelbėti pasaulio, aš noriu važiuoti kartu.
– Skambinsiu tau kiekvieną dieną, – užtikrinau.
– Tau reikia manęs.
Nepaklausiau, ką gi tokio gero jis galėtų padaryti, nes tai būtų buvę negražu.
– Ir prieš tai susitvarkiau viena.
– Prieš tai tave sužalojo ir vos neužmušė, – priminė Vimas. – Tavo sesę užmušė.
–  Dabar ji jau negali to padaryti, – nuraminau jį. – Net nemanau, kad ir tada ji norėjo mus
nužudyti. O tai – tai nėra neįprasta. Na, šiek tiek neįprasta, kad ji kalbėjo angliškai ir dar čia, nes
šiose vietovėse elfai paprastai su manimi nesišneka. Galbūt todėl, kad mes arčiau.
– Nėra neįprasta! – Vimas pažvelgė į mane, tarsi tai būtų pats keisčiausias jo kada nors girdėtas
dalykas. – Arčiau ko?
– Velso.
– Tik santykinai arčiau. Nuo Osvestrio Velso siena vos už kelių mylių.
– Gerai. Bet jie nori, kad kažką padaryčiau, ir aš tai padarysiu arba ne ir tai pavyks arba ne, aš
išgyvensiu arba ne, – išvardinau.
– Aš važiuosiu su tavimi.
– Aš nevykstu į Elfų šalį patirti nuotykių, – tariau. – Važiuoju į pietų Velsą, kur, tarp susitikimų
su mano šiek tiek keistais giminaičiais, jie norės, kad padaryčiau kažką iš pažiūros visai

beprasmiško, kaip, pavyzdžiui, įmesti gėlę į tvenkinį arba šukas į pelkę. Tai tik po kurio laiko sukels
kažkokį atgarsį.

– Šukas į pelkę? – pakartojo Vimas. – Ir kas nutiko po to?
– Tai privertė vieną žmogų išvykti ir mirti, – pasakiau kaltai nusukusi akis į šalį, gailėdamasi,
kad išvis apie tai prasitariau.
– Tau visada teks daryti tokius dalykus? – nusistebėjo Vimas.
–  Nežinau, – tariau. – Visada dariau. Bet dabar iš manęs mažiau naudos. Manau, vaikai tam
labiau tinkami, nes lengviau atskiria gėrį nuo blogio.
– Galėčiau tau padėti, – pasisiūlė jis.
– Pažiūrėsiu. Jei matysiu, jog man gali prireikti pagalbos, pranešiu tau ir tuomet galėsi atskubėti.
Laimei, jį tai patenkino.
Nužingsniavome laukais į Senąjį dvarą. Danielius man buvo parodęs žemėlapyje takelį, kurį
nesunkiai radome, tik vienoje vietoje ženklas buvo nuimtas. Aplink tik nuobodūs laukai ir pasėliai.
Tetos elgėsi su Vimu labai maloniai, tik šiek tiek pasibjaurėtinai globėjiškai. Jos paklausė, kuo
užsiima jo tėvas. Nustebau sužinojusi, jog Vimo tėvas ūkininkas. Jis nepanašus į ūkininko sūnų. Jo
motina ne visą darbo dieną dirba ligoninės valgykloje. Jis turi dvi jaunesnes sesutes, aštuonerių ir
šešerių metų amžiaus, Ketriną ir Deizę. Nieko apie tai nebuvau girdėjusi, o jis žino viską apie
keistąją mano šeimą. Taip ir maniau, jog per daug kalbu!
Maistas buvo klaikus, sunkus vaisinis pyragas, sausi paplotėliai, bespalvė arbata, nes ji „High
Tea“ firmos, ir sauso kumpio riekelės. Duona buvo skani, Danielius parsivežė jos iš Šrousberio.
Jos nebandė jokiais kerais paveikti Vimo, būčiau tai pastebėjusi. Jis joms patiko ir sesės pritarė
mūsų draugystei. Tai normalu, o jos būtent ir tikisi iš manęs normalaus, įprasto elgesio. Miela
dukterėčia turi turėti vaikiną, net jei ir ne visai tokį kaip Vimas, bet Vimas tiks. Jos pasistengs mane
pakęsti, jei tik užaugsiu, išvažiuosiu ir nesudrebinsiu, nepakeisiu jų pasaulėlio. Galų gale, jos nėra
blogos, tik keistos, nes yra anglės.
Su Danieliumi nuvežėme Vimą atgal į stotį.
–  Neužmiršk kasdien man skambinti, o jei manęs prireiks, aš kaipmat atvažiuosiu. Galiu ten
atsidurti per tris su puse valandos, – pasakė jis.
Vimas labai mielas, tikrai. Vėl jį pamatysiu už šiek tiek daugiau nei savaitės.

1J. R. R. Tolkien „The Adventures of Tom Bombadil“ – rinktinės eilės iš vadinamosios Raudonosios Knygos, kurios pradžia
laikoma Bilbo užrašyta istorija apie jo paties kelionę į Ereborą.

Sekmadienis, 1980 metų vasario 17 d.

Aš traukinyje.
„Išvirkščias pasaulis“ labai savotiška knyga. Net nesu tikra, ar tai mokslinė fantastika. Pabaiga
išvis nelogiška. Iš pradžių maniau, kad ji labai gera, bet dabar nesu tokia įsitikinusi.
Tetulė Tegė pasitiks mane Kardifo stotyje. Bet net jeigu ir ne, aš nesijaudinsiu. Turiu šešis svarus
ir septyniasdešimt du pensus. Iš dalies pinigai reiškia laisvę, bet ne patys pinigai, o jų suteikiama
laisvė rinktis. Manau, būtent tai Hainlainas ir turėjo omenyje.
Traukinys visą kelią slysta Velso pasieniu. Vieną dieną nuvažiuosiu į šiaurės Velsą ar net už
Velso sienos, kuri, kaip sako Vimas, yra vos už kelių mylių nuo Osvestrio. Ji pažymėta mano
žemėlapyje, dabar tikrai žinau. Norėčiau, kad geografijos pamokose mus mokytų apie žemėlapius, ne
vien tik apie tuos ledynmečius. Nors jie man padeda geriau suprasti kraštovaizdį ar bent jau tas
vietas, kur buvo ledynai. Kai kuriose pasaulio dalyse taip dažnai slinko ledynai, kad kalnai buvo
sulyginti su žeme ir viskas panašu į lygų ežero dugną, išskyrus iš žemės styrančius kaiščius – buvusių
ugnikalnių šerdis. Norėčiau pamatyti, nors džiaugiuosi, kad taip nenutiko pas mus. Man patinka
kalnai.
Prašvilpus pro Abergavenį ir Velso sieną, staiga geležinkelio pylimuose sužydo raktažolės.
Reikės papasakoti seneliui. Kardife narcizai jau bus iškėlę galvas, dar gerokai prieš Šv. Dovydo
dieną.
Dabar rašau tetulės Tegės bute prieš miegą.
Buvome nuvažiavusios aplankyti senelio. Mano siaubui, tenai jau buvo tetulė Flosė – tai dar
nebūtų buvę blogai, bet kartu su ja buvo tetulė Gvenė, vienas mažiausiai man patinkančių žmonių
pasaulyje. Jau ir taip blogai, kad palata pilna iškaršusių ir mirštančių senų žmonių, o čia dar ir ji.
Tetulė Gvenė neturi nei takto, nei geros širdies. Ji storžievė, erzinanti ir didžiuojasi tuo, kad visada
sako, ką galvoja. Jai aštuoniasdešimt dveji, bet ji taip elgiasi ne todėl, kad yra sena ar nekantri.
Močiutė sakydavo, kad ji tokia buvo ir šešerių.
– Tai kodėl pabėgai nuo Lizos? – buvo pirmieji jos žodžiai man.
–  Nes ji išprotėjusi ir su ja neįmanoma gyventi, – atsakiau. Reikia jai atsikirsti, kitaip ji visai
sutrins tave į dulkes. – Ir ką sau manė giminė nusprendusi, jog galiu pas ją gyventi?
– Hmm. Ir kaip tau patinka gyventi su tuo nieko vertu tėvu?
– Retai jį matau, gyvenu ir mokausi internatinėje mokykloje, – pasakiau. Prisipažįstu, jog tiesiog
norėjau išsisukti nuo atsakymo.
Mums, žinoma, iki šiol kažkaip pavyko nuslėpti nuo senelio, kad su visu tuo susijęs ir Danielius,
bet dabar tai iškilo aikštėn. Mėgindama pereiti prie ramesnės temos, tetulė Tegė papasakojo apie
planus pasiimti senelį į namus per vasaros atostogas, kai ir pati galės juo pasirūpinti, jei nepavyks
surasti pagalbos iš šalies. Tetulė Gvenė iš karto pasiūlė jai mesti mokytojavimą, parduoti butą,
sugrįžti į Aberderą ir nuolat prižiūrėti senelį. Na jau ne! Tik pagalvokit, kas būtų, kai jis numirtų!
Negaliu patikėti, kad yra tokių savanaudžių žmonių kaip tetulė Gvenė, kurie mano, jog kiti privalo
šitaip pasiaukoti. Ji šneka tokius dalykus, o tu tik stovi ir žiopsai, nes negali patikėti, jog tai iš tikrųjų
išskriejo jai iš burnos. Senelis paliepė jai nešnekėti nesąmonių, nors tiek gerai.
Vis dėlto tetulė Gvenė papasakojo vieną juokingą istoriją apie tai, kaip prarado vairuotojo
pažymėjimą, ir norėčiau tai užrašyti. Neužmirškite, kad jai aštuoniasdešimt dveji. Ji važiavo iš
Mančesterio, kur gyvena jos bjaurioji duktė, į Svonsį, kur gyvena ji pati. Ji važiavo pagrindiniu pietų
Velso keliu, vadinamu Slėnių viršūnėmis. Tai greitkelis su dviem kelio juostom į vieną pusę, bet ne

autostrada, todėl leidžiamas greitis tik šešiasdešimt mylių per valandą. Ji spaudė iki
devyniasdešimties. Ir ją sustabdė policininkas – jaunas išsišokėlis, kaip ji apibūdino.

– Ar žinote, kokiu greičiu važiavote, ponia? – paklausė jis.
– Devyniasdešimčia mylių per valandą, – atsakė ji tiksliai ir visai neapgailestaudama.
–  Ar žinote, jog šiuo keliu galima važiuoti tik iki šešiasdešimties mylių per valandą? –
pasiteiravo jis.
– Jaunuoli, – atšovė tetulė Gvenė, – šiuo keliu aš važinėjau devyniasdešimčia mylių per valandą
greičiu dar tada, kai tu nebuvai gimęs.
– Vadinasi, pats laikas iš jūsų atimti vairuotojo pažymėjimą, – greitai it žaibas atsakė jis ir taip ir
padarė.
Taigi dabar tetulė Gvenė turi važinėti traukiniais! Priešingai nei man, traukiniai jai nepatinka.
–  Negaliu pakęsti traukinių. Man bjauri Kru stotis. Kaip nekenčiu ten perlipti į kitą traukinį.
Reikia toliausiai eiti iki 12 platformos, kad įsėstum į Kardifo traukinį, lipti laiptais aukštyn, o po to
leistis žemyn! Ne, Lukai, tai paskutinis kartas, kai atvažiavau tavęs aplankyti. Daugiau iki pat mirties
nevažiuosiu į pietų Velsą, o po to jau mano karstas galės persėsti į kitą traukinį Kru stotyje!
Tai išgirdusi prapliupau juoktis, ir, reikia pasakyti jos naudai, tetulė Gvenė nė kiek dėl to
nesupyko.
Paskambinau Vimui, pasakiau, kad dar nieko nenuveikiau. Rytoj važiuosiu ieškoti Glorfindelio.
Prasitariau tetulei Tegei apie Vimą ir ji panoro viską apie jį sužinoti – ne tai, kuo dirba jo tėvas ar
kokius dalykus jis mokosi, bet kokis jis yra. Pasakiau, kad jis žavus ir aš jam šiek tiek patinku. Ji nori
su juo susipažinti. Pasakiau, kad jis norėjo atvažiuoti, ir ji iš karto ėmė svarstyti, kur jis būtų galėjęs
miegoti. Tos jos naujoviškos rudos sofutės yra per trumpos svečiams paguldyti.

Pirmadienis, 1980 metų vasario 18 d.

Nuėjau į ledyno kažkada išgraužtą slėnį. Tetulei Tegei nemelavau, nors ir nepasakiau visos tiesos.
Paaiškinau, jog noriu viena pasivaikščioti po slėnį. Praėjau pro biblioteką. Čia niekad nieko nebūna,
nežinau, kodėl. Palei „tagonėlių“ taką teka upė, čia labai gražu, ypač dabar, kai bukai skleidžia
lapelius. Nėra gražesnės spalvos už pačią pirmą žalumą. Dangumi virš slėnio skuodė debesys, lyg
skubėdami į susitikimą Brekone. Nuo protarpiais sušvintančios saulės viskas sužvilgėdavo žalia
spalva.

Kai atėjau į Itilieną, čia jau buvo Glorfindelis, Mora ir elfas, davęs man lazdelę, taip pat daugybė
kitų elfų, kurių nemažai gerai pažįstu. Šįkart nebandysiu atkartoti sunkiai suvokiamo pokalbio su jais.
Glorfindelis pasakė, jog turiu atverti vartus, kad Mora galėtų gyventi su jais, tapti viena iš jų, taip pat
suteikti jiems galimybę daryti stebuklus, kuriuos jie moka.

–  Tai jūs vaiduokliai? – paklausiau. Žinojau, kad Vimas norėtų sužinoti atsakymą, aš ir pati
norėjau.

– Kai kurie, – atsakė jis.
– Kai kurie? Tai kas tada kiti?
– Būtybės, – tarė Glorfindelis.
Na, taip, aš tai žinojau. Jie yra būtybės. Jie egzistuoja. Jie yra čia, išmano magiją ir gyvena visai
kitokį gyvenimą nei žmonės. Bet iš kur jie atsirado? Ar tie, kurie kalba, kadaise buvo žmonės?
Žinoma, vartai turi būti atverti krauju. Yra dar kažkas, ko visai nesupratau. Paklausiau apie savo
mamą, ir jis pasakė, jog ji negali mūsų nuskriausti ir niekada negalės nuskriausti po to, ką padarysiu.
Vadinasi, darysiu tai tam, kad užkirsčiau kelią blogiui. Tai ne ta pati vieta labirinte, ačiū Dievui, nes
iki ten būtų tekę ilgai ir sunkiai eiti. Ji netoliese, sename „Phurnacite“ fabrike. Beveik visą kelią
galėsiu nuvažiuoti autobusu. Naudoti kraują magijai visuomet pavojinga, bet Glorfindelis žino, ką
daro. Jis visada žino. Keisčiausia, kad jis viską žino, bet jam vis tiek reikia mano pagalbos, nes pats
negali judinti ar kilnoti daiktų.
Buvo nepaprasta matyti Morą tarp elfų, lyg ir ji pati jau būtų pusiau elfė. Jaučiausi labai keistai.
Ji atrodė tokia nutolusi nuo manęs. Ant jos dar neauga lapai ar kažkas panašaus, bet nenustebčiau, jei
vėliau jų atsirastų.
Šį vakarą paskambinau Vimui ir viską jam papasakojau.
– Ar tai pavojinga? – paklausė jis.
– Na, nebent pati per daug įsitraukčiau į magiją arba paskleisčiau ją plačiau, negu reikia.
– Kaip suprasti – per daug įsitrauktum? Nori pasakyti – mirtum? – Kitame linijos gale skambėjo
jo susierzinęs balsas.
– Tikriausiai taip.
– Tikriausiai! Paklausyk, aš atvažiuoju.
– Visai nereikia, – tariau. – Viskas bus gerai. Jis žino, ką daro.
– Tu juo pasitiki labiau nei aš.
Pokalbiai telefonu labai netikroviški, jiems trūksta mimikos, mostų ir kitų dalykų. Nežinau, ar man
pavyko jį įtikinti.
Kalbant apie mirtį, yra didelis skirtumas tarp žmonių, tikrai žinančių, jog gali bet kurią akimirką
numirti, ir tarp tų, kurie nežino. Aš žinau, o Vimas ne. Tik toks skirtumas. Nenorėčiau, kad dar kas
nors patirtų tokią akimirką, kokią patyriau aš, staiga supratusi, jog į mus artėjančios šviesos yra
tikros. Jei žmonės to nesupranta, jie mano, jog yra pavojingų dalykų ir situacijų, kai gali žūti, tačiau

visa kita yra saugu. Vis dėlto tai netiesa. Mes jau buvome išvengusios tos pavojingos situacijos, kai
galvojome, jog galime žūti, ir paprasčiausiai ėjome per gatvę. Dabar net abejoju, ar ji norėjo mus
nužudyti. Gyvos mes buvome jai naudingesnės.

Privalau tai padaryti saulei leidžiantis. Pasak dienraščio „Western Mail“, saulė nusileis pusę
šeštos vakaro.

Antradienis, 1980 metų vasario 19 d.

Po priešpiečių autobusu išvažiavau į slėnį. Tetulė Tegė turėjo nueiti į susirinkimą mokykloje, o
paskui susitarėme susitikti „Fedw Hir“ septintą valandą vakaro. Išlipau iš autobuso Aberkumbojuje,
prie „Phurnacite“ griuvėsių. Atvykau anksti. Gaila, kad nesusitariau ką nors nuveikti po pietų,
pavyzdžiui, susitikti su Moira, Lėja ir Nasrina. Norėjau paskambinti joms, bet paskui prisiminiau
vakarėlį Lėjos namuose, kai paskutinį kartą matėmės, ir kad mes jau nebesame tokios draugės kaip
anksčiau, tiesiog pažįstamos. Jos norės sužinoti apie Vimą, o jeigu mėginsiu papasakoti apie jį jų
žodžiais, tai pažemins, nupigins tikruosius mano jausmus.

Kelio gale ant surūdijusių geležinių vartų viršaus kabojo skelbimas. „Žemės utilizacijos
projektas. Vidurio Glamorgano grafystės municipalitetas.“ Širdyje nudžiugau, nes tai man priminė
Gondoro valdovų žygį. Šią vietą vadinome Mordoru, ir jis krito. Jau nematyti pragaro liepsnų. Kai
kurie medžiai pamažu skleidžia lapelius. Elfų nesimatė. Man truputį skaudėjo koją, tikriausiai tai ir
išbaidė juos.

Kaminai buvo atšalę, o visi langai išdaužyti. Penkių metų senumo griuvėsiai atrodė apgailėtinai,
nors dar nesuirę tiek, kad būtų panašu į elfų tvirtovę. Kampe kabojo perspėjimas apie šunis. Šunys,
jei tik jie kada nors čia lakstė, buvo pradingę kartu su visais darbininkais. Tamsus tvenkinys vis dar
atrodė grėsmingai, nors pakraščiuose jau žėlė žolė. Apėjau fabriką ir atsidūriau kitoje pusėje, iš kur
matėsi kalnai. Atsisėdau ant vienos iš nišų sienoje. Norėjau pailsėti, kad kojos skausmas apmalštų iki
įprasto foninio maudimo, prie kurio elfai jau pratę. Skaičiau „Svetimo prisilietimą“ – nuostabi knyga,
puikiai parašyta, nors ir šiek tiek savotiška. Tai apsakymų rinkinys. Džiaugiuosi, kad bent vienas
Vimo dovanotas dalykas yra geras.

Pabaigusi ir, užuot pradėjusi skaityti „Ivrelio vartus“, pabandžiau numalšinti kojos skausmą taip,
kaip tai daro akupunktūra. Iš tikrųjų tai ne burtai, nors ir padaro stebuklą. Tai ne pasaulį veikianti ir
viską keičianti magija. Tai vyksta tik mano kūne. Ten sėdėdama galvojau, kad viskas yra magija.
Naudodamas daiktus, susijungi su jais, būdamas pasaulyje, sąveikauji su juo, saulė taip pat lieja savo
stebuklingą galią ir žmonės, gyvūnai bei augalai auga jos spinduliuose, pasaulis sukasi ir viskas
aplink yra stebuklinga. Elfai gyvena labiau magijos pasaulyje, o žmonės – realiame. Galbūt elfai, ne
tie pasiklydę mirusieji, yra magijos sankaupa ir jos įsikūnijimas? O Dievas? Dievas yra viskame,
juda per viską ir priverčia viską judėti. Štai kodėl prasidėjus su magija dažnai nuslystama į blogį, nes
tai prieštarauja universaliam veikimo modeliui. Saulei ir debesims pakaitomis marginant kalvas,
beveik mačiau šį modelį. Šiaip taip nustūmiau skausmą ten, kur jis negalėjo manęs pasiekti.

Pirmas pasirodė Glorfindelis, o po jo ir visi kiti. Dar niekad nemačiau tokio elfų parado, net ir
praėjusiais metais, kai turėjome sustabdyti Lizą. Žiūrėdama į Glorfindelį po savo apmąstymų apie
magiją ir visa kita nusprendžiau, jog turiu liautis jį taip vadinusi ir remtis perskaitytomis knygomis.
Tai ne jo vardas, nors vardai yra labai naudingos etiketės. Elfai susibūrė aplink mane, labai arti.
Niekas neliepė atsinešti ko nors ypatingo, aš ir neatsinešiau, bet buvau pasiruošusi.

Saulė pradėjo pamažu leistis už kalnų. Nieko nesakęs, Glorfindelis nusivedė mus atgal prie
tvenkinio. Turėjau susiprasti, kad viskas vyks būtent čia. Sustojau prie jo. Prie manęs priėjo Mora. Ji
atrodė labai jauna ir tolima. Vos įstengiau į ją pažvelgti. Jos veido išraiška panašėjo į elfų. Nors ir
buvo kažkiek panaši į save, bet nutolusi nuo buvusio savo įvaizdžio į magijos pasaulį. Jau dabar buvo
labiau elfė nei žmogus. Išsiėmiau savo kišeninį peiliuką, pasirengusi įsipjauti sau į nykštį, bet
Glorfindelis – nežinau, kaip kitaip jį vadinti, – papurtė galvą.

– Susijungti, – tarė jis. – Pasveikti.

– Ką?
– Iširusios. – Jis mostelėjo į mane su Mora. – Kartu.
Elfas, davęs man lazdelę, išėjo į priekį.
– Padaryk, būkit kartu, – pasakė Glorfindelis. – Pasilik.
– Ne! – šūktelėjau. – Ne to aš noriu. Ir tu nenori. Pusiaukelėj, sakei per Heloviną. Galėjau jau
tada taip pasielgti, jei būčiau norėjusi.
– Pasilik. Pasveikite. Susijunkite, – pakartojo Glorfindelis.
Senas elfas palietė mano lazdelę ir ji pavirto peiliu, aštriu mediniu peiliu. Jis pavaizdavo, jog
turėčiau įsmeigti jį sau į širdį.
– Ne! – riktelėjau ir numečiau jį ant žemės.
– Gyvenimas, – tarė Glorfindelis. – Tarp kitų. Kartu.
– Ne! – Pradėjau trauktis tolyn nuo peilio, lėtai, nes tai, žinoma, buvo ir mano lazdelė, o be jos
negalėjau greitai judėti. Mora pakėlė jį ir ištiesė man.
–  Anapus mirties, – tarė senasis elfas. – Gyventi tarp kitų, tapti, susijungti. Kartu. Išgijusios.
Jėga, pasiekti, paveikti, amžinas saugumas, amžina galia, kartu.
– Ne, – pakartojau tyliau. – Paklausykit, aš nenoriu. Galbūt norėjau praėjusią žiemą, iš karto po
avarijos, bet dabar ne. Mora tai žino. Ir Glorfindelis žino. Aš gyvenau toliau, nutiko daugybė dalykų.
Aš pasikeičiau. Gal jūs ir matote mane kaip iširusią puselę, gal mano mirtis jums atrodo kaip būdas
viską užbaigti, sutvarkyti ir įgyti daugiau galios realiam pasauliui, bet aš galvoju kitaip. Tik ne dabar.
Aš jau daug padariau.
– Ką padarei, tą padarei, – pasakė senasis elfas, bet dabar tai nebuvo paguodos žodžiai. – Padėk.
Prisijunk. Daryk.
Mora iškėlė peilio ašmenis į mane. Aplink susispietė elfai, apčiuopiami, realūs elfai stūmė mane
peilio link. Žinojau, jog peilis tikras. Ne vieną savaitę rėmiausi į jį. Buvau susijusi su juo magiškais
ryšiais.
– Ne, nenoriu, – toliau kartojau. – Truputis kraujo ir magijos, kad padėčiau Morai ir jums, – taip,
sutikau tai padaryti, bet tik ne mirti.
Ką pagalvotų Vimas? Dar blogiau – ką pagalvotų tetulė Tegė, nieko nežinanti apie elfus? Ji
pamanytų, jog atėjau čionai, niekam nieko nesakiusi, ir nusižudžiau. O Danielius?
– Negaliu, – ištariau.
Pabandžiau atsitraukti, bet jie stūmė mane artyn peilio.
– Ne, – tvirtai pakartojau.
Jie visi buvo apsupę mane ratu, peilis grėsmingai artėjo, jis troško mano kraujo, mano gyvybės,
gundė mane tapti elfe. Jei būčiau elfė, visą laiką matyčiau magijos pasaulį. Nebeliktų nei skausmo,
nei ašarų. Suprasčiau magiją. Ir būčiau su Mora, būčiau Mora, būtume viename asmenyje,
susijungusios. Bet mes niekada tokios nebuvome, o tada jau nieko negalėtume pakeisti. Žengiau
žingsnį atatupsta ir kaip įmanydama ramiau prabilau:
–  Ne. Aš nenoriu būti elfe. Nenoriu susijungti. Noriu gyventi ir būti žmogumi. Noriu užaugti
tikrame pasaulyje.
Mano ramybė padėjo panašiai, kaip padeda Litanija prieš baimę, nes magija semiasi jėgos iš
baimės. Atsisakymas iš visos širdies taip pat padėjo, nes magija naudojosi ir tuo, jog mažytė dalelė
manęs norėjo tapti elfe, visada to norėjo.
Priešais mane buvo Mora, peilis, o už jos – tvenkinys. Aplink mane būrėsi elfai. Ištiesiau ranką į
peilį. Jis buvo iš medžio, o medienai patinka degti, degimas įrašytas medžio syvuose, o saulė gali
įžiebti ugnį. Nors saulė jau leidosi, medis suliepsnojo, aš pati tapau liepsna. Iš pradžių liepsna buvo

mano pavidalo, paskui užsiliepsnojau galingai ir tapau milžinišku fakelu. Fabriko žemė pažinojo ugnį.
Anksčiau čia liepsnojo pragaro ugnis, čia akmens anglis iš kasyklų buvo perdirbama taip, kad
neišskirtų dūmų ir netektų nuodingų medžiagų. Anglis norėjo degti, pažinojo ugnį geriau už medieną.
Elfai išsilakstė, visi, išskyrus Morą, kuri laikė degantį peilį ir per jį susijungė su manimi. Mes
buvome du milžiniški vienodi liepsnų atspindžiai.

Aš neturėjau ąžuolo lapo, mes buvome toli nuo durų į mirtį, tačiau aš buvau ugnis ir ji buvo ugnis.
Aš ją mylėjau. Ji nebuvo manimi, bet ji buvo mano širdyje, visada ten bus.

–  Tvirtai laikykis, Mora, – pasakiau ir, nors Mora buvo liepsna, ji nusišypsojo tikrąja savo
šypsena, tokia, kokia šypsodavosi Kalėdų rytmetį, kai dar močiutė buvo gyva, ir mes prabudusios
pamatydavome koridoriuje balionus, kurie reiškė, jog naktį buvo apsilankęs Kalėdų senelis ir mūsų
kojinės bus prikimštos dovanų. Atvėriau erdvę tarp liepsnų, kur karaliavo mirtis, ir įsviedžiau ją
tenai kartu su peiliu, vėl ją uždariau ir susmukau. Drėkinau ugnį tol, kol vėl atgavau savo pavidalą.

Aš vis dar degiau, bet žinojau, kaip sustabdyti liepsną, kaip sugrįžti į savo tikrąjį kūną. Lengva
užmiršti ir susinaikinti šiame virsme. Paliečiau savo kūną, su juo sugrįžo ir skausmas. Nė kiek
neapdegiau, bet koja smarkiai protestavo, kam rėmiausi į ją visu svoriu.

Elfai atsitraukė, bet vis dar būriavosi aplink mane. Glorfindelis atrodė nuliūdęs, o senasis elfas
supykęs.

–  Viso labo, – tariau ir žengiau kelis žingsnius atbula į kalnelį. Man kalbant saulė nusileido,
dabar viskas skendėjo prieblandos šešėliuose. Elfai pamažu nyko. Lėtai apsisukau.

O ten, žinoma, sutemose ant kelio stovėjo ji. Tikriausiai tetulė Gvenė pasakė jai, kad parvažiavau,
o ji, matyt, pajuto sujudimą tarp elfų ir atsekė paskui juos.

Ji visai nepasikeitė. Atrodė kaip ragana. Ilgi riebaluoti juodi plaukai, tamsi oda, kumpa nosis, ant
skruosto apgamas. Ji labiausiai tinkanti raganos vaidmeniui; aišku, ir seserys yra raganos, nors jos
nepriekaištingai šviesių plaukų ir aristokratiškų manierų. Ji vilkėjo mėgstamais drabužiais – tai yra
tuo, ką rado spintoje išskaičiavusi iš trijų. Vis dėlto šįkart jai pavyko susirasti labiausiai magiškai
įkrautas drapanas, o gal taip apsirengė apgalvotai. Tačiau drabužiai visiškai nederėjo vienas prie kito
ir netiko šiam metų laikui – didžiulis iš lopų susiūtas megztinis ir ilgas plonas juodas sijonas.

– Mama, – vos girdimai sušnabždėjau. Siaubingai išsigandau, daug labiau nei bijojau elfų ir jų
peilio. Visada jos bijojau.

– Tu visada buvai labai panaši į mane, – ramiai, kasdieniškai pasakė ji.
– Ne, – norėjau pasakyti, bet balsas užlūžo ir vėl pasigirdo tik tylus šnabždesys.
– Kartu mes galėtume daug padaryti. Galėčiau tave daug ko išmokyti.
Prisiminiau, kaip kartą mes ją kankinome, kai ji buvo pasiekusi savo beprotystės viršūnę. Mums
tada buvo dešimt ar vienuolika metų. Ji nustūmė mane nuo priebučio laiptelių, nes buvo pasiuntusi
nupirkti jai cigarečių, o aš grįžau tuščiomis rankomis, nes man jų niekas nepardavė. Man bėgo
kraujas, Mora padėjo atsikelti ir mes pamatėme didelį juodą paukštį, lėtai plasnojantį nuo kapinių
vartų, tikriausiai tai buvo varna, bet tuo metu vadindavome juos krankliais. Šiaip ar taip, valų kalba
tai tas pats žodis. „Kartą vėlią naktį žvarbią“, – pradėjo deklamuoti Mora. Aš prisijungiau prie jos, o
Liza, mano mama, sugrįžo į namą, po to užsidarė savo kambaryje, o mes vis garsiau ir garsiau
deklamavome Po „Varną“.
Jau pažinojau pasaulio struktūrą. Pasiunčiau Morą ten, kur po mirties turi eiti žmonės. Buvau
liepsna. Mano motina buvo apgailėtina ragana su skiautinių megztiniu, naudojusi tiek daug magijos
savo gyvenimui pakeisti, kad joje nebeliko vientisumo ir doros, tik neapykantos spiralė, naikinanti
pati save. Padedant elfams, mes jau buvome suvaržę jos galias.
– Neturiu ką tau pasakyti, – ištariau garsiai ir žengiau žingsnį į priekį.

Žengiau dar vieną žingsnį, suskaudo koją, bet nekreipiau dėmesio nei į skausmą, nei į ją.
Supratau, kad ji kerėjo, ir tie kerai buvo nukreipti prieš mane, tačiau apsauga, kurią susikūriau dar
mokykloje, veikė. Burtai nekenksmingai susigėrė į žemę, pranyko panašiai kaip skausmas
akupunktūros seanso metu.

Žengiau dar žingsnį ir praėjau pro ją. Ji ištiesė rankas ir sugriebė mane. Rankos buvo it plėšraus
paukščio nagai.

Atsigręžusi pažvelgiau. Jos akys atrodė išsigandusios, kaip visada. Giliai įkvėpiau.
– Palik mane ramybėje, – tariau ir nusipurčiau nuo jos gniaužtų.
Ji iškėlė ranką, norėdama man suduoti, ir tik tada supratau, kad ji žemesnė už mane. Pastūmiau ją.
Pargriuvo. Žengiau dar vieną žingsnį nuo jos, į kalvą. Bėgti negalėjau, vos bepaėjau, bet vis tik
šlubčiojau aukštyn.
– Kaip tu drįsti? – iškošė ji parkritusi. Atrodė labai nustebusi.
Tada vėl pasitelkė magiją kaip ir tada, kai mirė Mora. Ji pasiuntė aplink mane besisukančius
iliuzinius siaubingus pavidalus. Tada stengėmės nekreipti į juos dėmesio. Dabar čiupau juos ir
prisitraukiau arčiau savęs. Negavę juos maitinančios baimės, pavidalai subliuško.
Išgirdau plėšimo garsą ir atsisukusi aiktelėjau iš siaubo. Ji buvo atsinešusi vienatomę „Žiedų
valdovo“ knygą, kuri priklausė jai ir kurią aš pirmą kartą perskaičiau. Dabar ji išplėšė iš jos lapą.
Sviedė jį į mane, ir šis ore tarp mudviejų pavirto degančia strėle. Jau buvo pakankamai tamsu ir
strėlė keistais šešėliais apšvietė viską aplink. Išsisukau nuo jos. Ji išplėšė dar vieną lapą. Negalėjau
to ištverti. Žinau, kad knygos tėra žodžiai, be to, aš pati turiu du „Žiedų valdovo“ egzempliorius, bet
vis tiek staiga apėmė noras sugrįžti ir atimti iš jos knygą. Mane pykdė ne strėlės, o knygos
išniekinimas, net jei jos būtų mane užgavusios, nebūčiau kreipusi į tai dėmesio. Kaip ji gali naudoti
prieš mane knygas? Bet akivaizdu, ji suprato, jog tai geriausias ginklas.
Ir aš galėjau padaryti tą patį. Prisitraukiau iliuzines pabaisas prie savęs ir pastūmiau jas atgal. Jos
pasikeitė ir tapo drakonais, milžiniškais ateiviais vėžliais, žmonėmis su astronautų kostiumais,
berniuku ir mergaite, apsiginklavusiais kardais. Jie stojo kaip užtvaras tarp mūsų, saugodami mane ir
per sutemas verždamiesi į ją.
Žinoma, ji, lygiai kaip aš, nekreipė dėmesio į iliuzijas.
Strėlės ir toliau lėkė į mane. Dabar jos nebedegė, todėl buvo sunkiau įžiūrėti. Matyt, ji vienu kartu
išplėšė daugybę lapų ir kaip pašėlusi svaidė juos mane. Sustojau ir prisiminiau pasaulio struktūrą.
Jos iš popieriaus. Popierius iš medienos, iš jų lengva padaryti strėles, bet kuo gi jis labiausiai norėtų
būti? Viena pralėkė taip arti, kad net pajutau vėjo gūsį ir nusijuokiau. Kažkada anksčiau Mora kai ką
apie tai pasakė. Net nebuvo sunku. Strėlė, buvusi popieriaus lapu, pavirto medžiu. Kaip ir visos
kitos, jau numestos ir susmigusios į žemę. Akimirką jie taip ir stūksojo, įleidę šaknis į žemę, iškėlę
šakas į dangų, ąžuolas, uosis ir gudobelė, bukas, šermukšnis ir kėnis, dideli, gražūs, subrendę medžiai
su lapais. Tada jie pradėjo leistis nuo kalvos žemyn, Birnamo giria, žygiuojanti į Dunsinaną1.
– Entai padės, – tariau, ir man iš akių tryško ašaros.
Jei tikrai myli knygas, jos tave taip pat mylės.
Tai nebuvo iliuzija. Tai buvo tikri medžiai. Medžiai iš popieriaus, norėjusio būti medžiu. Vos
įžiūrėjau ją per juos. Ji kliedėjo ir kažką klykė. Vos tik išplėšdavo lapą, jis tuoj pat, o gal ir greičiau,
tapdavo medžiu. Knyga, kurią ji laikė rankoje, pavirto milžiniška, plačiai pasklidusia gebenių ir
gervuogių raizgalyne. Visa nusiaubta žemė, kur anksčiau stovėjo „Phurnacite“ fabrikas, pavirto mišku
su griuvėsiais viduryje. Tarp medžių vaikštinėjo elfai. Žinoma, jie buvo čia. Virš tamsaus tvenkinio
prasklendė pelėda.
– Kartais tai užtrunka šiek tiek ilgiau, nei tikiesi, – pasakiau.

Pakilau į kalvą, ėjau kuo toliau nuo fabriko. Ji vis dar klykė kažkur tarp medžių. Vis tiek ėjau,
kaip įmanydama greičiau, tolyn. Dabar ji jau negalėjo manęs pasiekti. Žengiau dar du žingsnius ir
išėjau į kelią.

Čia galėjau eiti laikydamasi už tvoros strypų. Eiti buvo beveik taip pat gerai, kaip su lazdele.
Tereikėjo pasiekti autobuso stotelę. Mano senoji lazdelė buvo senelio namuose. Pagalvojau, kad esu
panaši į Fanę Robin iš kvailos Hardžio istorijos, besivelkančią palei tvorą, ir pradėjau kikenti.

Pagaliau vis dar kikendama pasiekiau tvoros galą ir priėjau autobuso stotelę, o ten stovėjo jie.
Gerokai nustebau, pamačiusi Vimą, apstulbau, pastebėjusi Danielių (kaip jam pavyko ištrūkti?), ir
visiškai netekau žado, išvydusi Semą. Visi trys atsirado lyg iš niekur, kaip Švenčiausioji Trejybė,
nors iš tiesų viskas buvo daug paprasčiau. Vimas nusprendė atvažiuoti ir paskambino Danieliui, o tas
paskambino Semui. Jie nematė, kaip buvau tapusi liepsna ar popieriaus lapus paverčiau medžiais,
bent jau Danielius nematė. Galbūt Vimas ir matė ką nors akies krašteliu. Ką matė Semas, nežinau. Jis
tik šypsojosi.
Man jų visai nereikėjo, bet apsidžiaugiau juos pamačiusi.

1Iš Šekspyro „Makbeto“.

Trečiadienis, 1980 metų vasario 20 d.

Automobiliu nuvažiavome paimti mano lazdelės, po to visi kartu nuvykome į „Fedw Hir“
aplankyti senelio. Jis dar negreit atleis Danieliui, bet taip jau yra. Tetulė Tegė paruošė visiems
pietus, aš jai padėjau, o tada nusprendėme praleisti naktį senelio name, nes jos bute nėra vietos.
Seneliui patiko Vimas. Jis visada norėjo sūnaus. O Vimui labai patiko Semas. Taip keista, kad jie
visi čia.

Ir aš čia, vis dar gyva, vis dar pasaulyje. Ir ketinu dar ilgai gyventi pasaulyje, na, kol numirsiu.
Per Velykas važiuosiu į Glazgą, pamatysiu, kas yra tas mokslinės fantastikos suvažiavimas. Kitą
birželį laikysiu bendrojo lavinimo baigimo egzaminus ir juos išlaikysiu. Tada aukštesniuoju lygiu
mokysiuosi pasirinktų dalykų. Įstosiu į universitetą. Gyvensiu, skaitysiu, turėsiu draugų, karasą,
žmonių, su kuriais galėsiu kalbėtis. Užaugsiu, pasikeisiu, būsiu savimi. Kad ir kur gyvensiu, visada
lankysiuosi bibliotekose. Galbūt vėliau užsiregistruosiu ir kitų planetų bibliotekose. Kalbėsiuosi su
elfais, kai juos pamatysiu, ir kerėsiu, jei reikės užkirsti kelią blogiui, – nieko nepamiršiu. Tačiau
nenaudosiu magijos apgaulei, kad pakeisčiau savo gyvenimą ar pasipriešinčiau pasaulio tvarkai.
Įvyks daugybė dalykų, kokių net neįsivaizduoju. Aš pasikeisiu ir užaugsiu į ateitį, kuri neįtikėtinai
skirsis nuo praeities. Gyvensiu. Būsiu savimi. Skaitysiu knygas. Niekada jų neapleisiu ir nesulaužysiu
lazdos. Gyvendama daug ko išmoksiu. Galiausiai pasensiu ir mirsiu, ir per mirtį nukeliausiu į naują
gyvenimą ar rojų, ar į kitokią nežinomybę, į kurią žmonės eina po mirties. Numirsiu ir sutrūnysiu,
grąžinsiu savo ląsteles gyvenimui, kaip ir turi būti, nesvarbu, kokioje planetoje tuo metu būčiau.

Toks yra gyvenimas ir taip ketinu jį nugyventi.
„Ivrelio vartai“, pasirodo, yra nuostabi knyga.