Tarp kitu - Jo Walton

pagerbtųjų, jos padėtis klasėje yra daug aukštesnė už kitų vien dėl motinos. Žinoma, ne tik – tai visas
garbės, laimėtos taurės ir klasės tradicijų derinys. Džulija nėra labai protinga, bet jai gerai sekasi
varžybose, o čia tai svarbiausia.

Aukštesniojoje ketvirtoje klasėje yra tokia apkūnoka, nuolat kikenanti mergaitė, vadinama ledi
Sara. Jos tėvas yra grafas. Manyčiau, Džulija turėtų visada pritarti Saros nuomonei, bet nesu tuo
įsitikinusi. Klasėse svarbu ne vien snobizmas, bet ir daugybė kitų dalykų. Vis dėlto visoms tai
beprotiškai rūpi. Vienas pirmų klausimų, kurį mergaitės man uždavė, buvo: „Kokį automobilį
vairuoja tavo tėvas?“ Atsakymas „Juodą“ nelabai tiko. Jos negalėjo patikėti, kad aš nežinau.
Nesakiau, kad mačiau jį vos kelis kartus, ir šiaip automobiliai man nelabai rūpi. Pasirodo, tai bentlis
– parašiau ir paklausiau, – pakankamai priimtina mašina. Bet kodėl visiems tai rūpi? Jie nori visus
tiksliai suskirstyti. Aišku, jos greitai suprato, kad aš nieko verta: nei ponio, nei titulo, ir dar iš Velso.
Gavau taškų už namą, kuriame gyvena mano tėvas, – joms rūpi mūsų tėvai. Kai kurių mergaičių tėvai
išsiskyrę, pavyzdžiui, vargšelės Diedros. Bet net jeigu jos gyvena su mamomis, visoms labiau rūpi
tėvai.

Socialinės klasės yra visiškai nesuvokiamos ir jų poveikio neįmanoma ištirti moksliškai. Jos
neturėtų būti realios, tačiau visa kur prasismelkia ir yra labai galingos. Matote, visai kaip magija.

1Kurto Voneguto „Katės lopšyje“ minima tariama bendrija, neturinti nieko bendra su šiltais, artimais tarpusavio santykiais.

Trečiadienis, 1979 metų spalio 17 d.

Kai užaugsiu ir tapsiu įžymi, niekada neprisipažinsiu, jog mokiausi Arlingherste. Apsimesiu, kad
tokio net nesu girdėjusi. Kai žmonės klaus, kur mokiausi, nuleisiu tai negirdomis.

Kur nors yra ir daugiau tokių žmonių kaip aš. Kažkur yra karasas1. Žinau, kad yra, turi būti.

1Karasas – grupė žmonių, susijusių dvasiniais ryšiais. Kurto Voneguto romane „Katės lopšys“ naudojamas išgalvotas terminas.

Ketvirtadienis, 1979 metų spalio 18 d.

Mokykloje kiekvienas gali tapti komunistu.
Šiandien perskaičiau „Komunistų manifestą“ – jis labai trumpas. Tai tarsi gyventum Anareso
planetoje1. Kada nors pradėsiu mąstyti kaip jie.

1Viena iš Le Gvin išgalvotos visatos planetų.

Penktadienis, 1979 metų spalio 19 d.

Aš mylėjau Morą, bet pakankamai neįvertinau. Iš tikrųjų nesupratau, kaip nuostabu visada turėti
su kuo pasikalbėti ir kad tas žmogus visada suprastų, apie ką tu kalbi, visada turėti, su kuo žaisti, ir
kad jis suprastų, ką nori žaisti.

Dar viena savaitė iki semestro vidurio atostogų.

Šeštadienis, 1979 metų spalio 20 d.

Palaiminti tarpbibliotekiniai mainai! Jie man surado „Meilės pažadus“ ir „Paskutinį vyną“1!
Sugrąžinau aštuonias praėjusios savaitės knygas. Taip pat gavau kitas penkias žinomų autorių
knygas bei „Magą“2. Šio autoriaus anksčiau nebuvau girdėjusi, bet juk knyga apie burtininką!
Užsisakiau dvidešimt aštuonias knygas iš titulinių puslapių sąrašų. Bibliotekininkas, vyras, atrodė
šiek tiek nustebęs, bet nieko nesakė.
Pliaupė kaip iš kibiro, nuo medžių nukritę beveik visi lapai. Vėl nuėjau į kepyklėlės kavinę, nes
čia nesilanko kitos mergaitės iš mokyklos, tačiau jų pilna visose kitose miesto kavinėse. Po to nuėjau
prie tvenkinio pasižiūrėti į vandenį, ir viena gulbė man sušnypštė. Nors batai smigo į dumblą
tvenkinio pakraštyje, vis tiek nuėjau po medžiais ieškoti elfų. Jų čia buvo vienas ar du, bet vos
įžiūrimi ir nelinkę šnekėtis. Gaila, nes, išskyrus laišką nuo tėvo, šią savaitę neteko su niekuo
pabendrauti.

1„Purposes of Love“, „The Last of Wine“ – anglų rašytojos Mary Renault (1905-1983) knygos.
2Vienas žymiausių anglų rašytojo ir eseisto Džono Faulzo (John Fowles, 1926-2005) romanų.

Sekmadienis, 1979 metų spalio 21 d.

Džeimsas Tiptri Jaunesnysis yra moteris! Tai bent.
Niekada nebūčiau atspėjusi. Jergutėliau, Robertas Silverbergas visiškai apsikvailino. Bet spėju,
jam tai visai nerūpi. (Jei aš būčiau parašiusi „Vidinę mirtį“, daugiau niekada nesijaudinčiau, kad
apsikvailinau. Galbūt tai pati liūdniausia knyga pasaulyje (ir tikrai gali lygiuotis su Hardžiu ir
Aischilu), bet ji tiesiog nuostabi.) Tiptri istorijos taip pat puikios, nors nė viena neprilygs „Merginai,
valdomai nuotoliniu pulteliu“1. Suprantu, kodėl ji taip pasielgė: kad įgytų pripažinimą bei pagarbą,
bet Le Gvin nepasivadino vyrišku slapyvardžiu ir vis tiek buvo visų gerbiama. Ji laimėjo „Hugo“
premiją. Manyčiau, Tiptri iš dalies rinkosi lengvesnį kelią. Bet kai prisimeni, kaip jos veikėjai
mėgsta klaidingus paaiškinimus bei persirenginėjimus, apsimetinėjimus kitais žmonėmis, supranti,
kad ir jai tikriausiai tai patiko. Matyt, visi rašytojai naudojasi veikėjais kaip kaukėmis, o ji kaip dar
vieną maskuotės sluoksnį naudojo vyrišką vardą. Geriau pagalvojus, jei aš būčiau parašiusi: „Meilė
yra planas, planas yra mirtis“2, tikriausiai nenorėčiau, kad žmonės žinotų, kur gyvenu.
Šiandien buvau vienintelė, negavusi bandelės, bet dėl to nenusimenu. Net Diedra gavo bandelę
nuo Karenos. Diedra žiūri į mane keistai sumišusi, o tai blogiau už viską. Dabar daug geriau suprantu
Tiberijaus priklausomybę nuo Sejano. Taip pat suprantu, kodėl jis tapo toks keistas. Būti paliktai
vienai – o aš ir esu visiškai viena – nėra taip malonu, kaip tikėjausi. Ar taip žmonės ir tampa blogi?
Nenoriu būti blogu žmogumi.
Parašiau tetulei Tegei apsimetinėdama, kad esu linksma. Parašiau ir tėvui, tikėdamasi įkalbėti jį
nuvežti mane pas ją ir galbūt pas senelį į ligoninę. Dabar jie vieninteliai man likę artimi žmonės. Jis
tikriausiai nenorėtų su jais susitikti, bet galėtų palaukti automobilyje. Būtų išties smagu pamatyti ką
nors iš tų, kuriems patinku. Dar penkios dienos iki atostogų, o tada savaitei galėsiu dingti iš čia.

1„The Girl Who Was Plugged In“ – James Tiptree Jr. mokslinės fantastikos romanas, 1974 m. pelnęs „Hugo“ apdovanojimą.
2„Love Is the Plan the Plan Is Death“ – apsakymas, kuriame nėra veikėjų-žmonių, istorijos pasakotojas – gigantiškas vorą
primenantis padaras.

Pirmadienis, 1979 metų spalio 22 d.

Šiandien per chemijos pamoką prie manęs priėjo Džilė ir atsisėdo šalia. Ji pasielgė labai drąsiai,
turint omenyje, kaip visos su manimi elgiasi.

– Tai nemanai, kad esu vudu raupsuotoji? – atvirai paklausiau pamokai pasibaigus.
–  Aš mokslininkė, – atsakė ji. – Tokiais dalykais netikiu. Žinau, kad atsiuntusi man bandelę
prisidarei bėdų.
Buvo priešpiečių metas, todėl mes kartu nuėjome į valgyklą. Man nerūpi, ką žmonės galvoja. Ji
sako, kad neskaito grožinės literatūros, bet paskolins man Azimovo mokslinių esė knygą „Kairioji
elektrono ranka“1. Ji turi tris brolius, vyresnius. Vyriausiasis iš jų dirba Oksforde. Jie visi
mokslininkai. Man ji patinka. Ji rami.
„Magas“ – labai keista knyga. Dar nežinau, ar man patinka, bet negaliu sulaukti, kada vėl galėsiu
skaityti, ir visą laiką apie ją galvoju. Ne apie magiją, bet atmosfera panaši. Ją skaityti labai keista,
nes pagrindinis veikėjas visą laiką vaikšto mylių mylias po čiobreliais kvepiančią salą, kaip
darydavome ir mes. Mums nieko nereikšdavo „tagonėlių“ takais nueiti ne vieną mylią iki Luidkoido
arba Kumdaro. Paprastai autobusu nuvažiuodavome iki Penderino, o paskui vaikščiodavome kalnų
šlaitais. Man patikdavo iš ten atsiveriantys vaizdai. Gulėdavome žolėje ir dairydavomės vieversių,
surinkdavome avių numestos vilnos kuokštelius, iššukuodavome juos ir atiduodavome elfams.

1„The Left Hand of the Electron“ – JAV rašytojo fantasto Aizeko Azimovo (Isaac Asimov, 1920-1992) septyniolikos esė
rink inys.

Antradienis, 1979 metų spalio 23 d.

Šiandien labai skauda koją. Būna dienų, kai galiu palyginti lengvai vaikščioti, bet būna ir kitokių
dienų. Tikriausiai galėčiau pasakyti, kad kartais laiptais lipti būna sunku, o kartais tiesiog
neįmanoma. Šiandien akivaizdi kančių diena. Po galais, gavau dar vieną laišką. Reikėtų juos deginti.
Jie tokie blogi, kad net švyti pykčiu. Matau tai akies krašteliu, nors galbūt tai tik skausmo sukelti
vaizdiniai. Penktadienį prasidės atostogos. Tėvas pasiims mane šeštą. Jis nesakė, kur važiuosime, bet
bent jau kuo toliau nuo čia. Negaliu pasiimti laiškų, bet negaliu jų čia ir palikti.

Nelabai suprantu „Mago“ pabaigos. Ji dar dviprasmiškesnė nei „Tritono“. Kas gi gali rašyti dvi
paskutines eilutes lotyniškai – kalba, kurios beveik niekas nesupranta? Tai bibliotekos knyga, bet
puslapyje neryškiai pieštuku užrašiau vertimą:

„Rytoj bus meilė nemylimiems, o mylimajam – meilės dar daugiau.“
Taigi Elison jį mylės, kad ir kiek jos meilė verta. Anksčiau jos nepakako. Jis iš tikrųjų pradėjo
jos geisti tik tada, kai pamanė, jog ši mirusi.
Paskutinėje knygos dalyje, sugrįžęs į Londoną, Nikolas vėl užsinori grįžti į paslaptį, kad ir kas tai
bebūtų. O aš būtent to nenoriu. Nereikėjo mėginti pasikalbėti su tuo elfu. Tegul kas nors kitas rūpinasi
sergančiomis guobomis. Tai ne mano bėda. Jau baigiau su pasaulio gelbėjimu, nors ir nesitikėjau, kad
kas nors už tai padėkos. Mane vargina tas kvailas erzinantis skausmas, ir aš pernelyg gerai suprantu
Nikolą, nes kas gi nenorėtų sugrįžti? Tačiau nenoriu būti tokia apgailėtina kaip jis.

Ketvirtadienis, 1979 metų spalio 25 d.

Šiandien nelijo, pirmą kartą po ilgo laiko, ir koją ne taip skaudėjo, todėl per laisvą pusvalandį po
pamokų ruošimo išėjau laukan. Nuėjau iki sporto aikštelės pakraščio prie griovio, kur anksčiau
mačiau elfą, ir sudeginau visus laiškus. Jau buvo sutemę, jie iš karto skaisčiai užsiliepsnojo vos nuo
vieno degtuko. Čia tikriausiai dėl fotografijų popieriaus, nes dalį ji jau buvo išdeginusi, todėl jis pats
ilgėjosi ugnies. „Dažnai blogis sunaikina pats save“, – taip sakė Gendalfas1 . Dažnai, bet ne visada.
Negali kliautis, bet taip iš tikrųjų kartais nutinka.

Kai tik laiškai pradėjo pleškėti, iš karto pasijutau daug geriau. Pasirodę keli elfai ėmė šokti
aplink ugnį, kaip visada daro. Mes vadindavome juos salamandromis arba ugniniais. Jie nuostabių
spalvų, blykstelėję mėlynai, tampa oranžiniais. Dauguma jų elgėsi tarytum nematytų manęs arba aš
nematyčiau jų, bet viena vis skersakiavo į mane. Pamačiusi, kad į ją žiūriu, užžiebė geltonas dėmeles
ant guobų žievės. Taip supratau, kad ji žino, ko anksčiau klausiau.

– Ką galėčiau padaryti? – paklausiau nepaisydama to, ką vakar sakiau apie Nikolą. Apgailėtina!
Kai prabilau, jie visi pranyko, bet po akimirksnio sugrįžo. Jie kitokie nei mūsų elfai. Galbūt todėl,
kad neturi griuvėsių, kuriuose galėtų gyventi. Elfams, regis, labiausiai patinka vietos, kurias vėl būna
užkariavusi laukinė gamta. Neseniai per istorijos pamoką mokėmės apie tai, kaip visuomeninės žemės
buvo išdalintos savininkams. Visoje šalyje anksčiau būdavo bendrų visuomeninių žemių, kur
valstiečiai ganydavo savo gyvulius, rinkdavo šakas ir gervuoges. Tos žemės nepriklausė niekam,
todėl buvo visų. Spėju, kad jose gyveno daugybė elfų. Tada žmonėms buvo pasiūlyta jas aptverti ir
paversti tvarkingais ūkiais. Niekas negalėjo įsivaizduoti, kaip teks susispausti, kai nebeliks bendrų
žemių. Tai suprato tik tada, kai jų nebeliko. Kaimiškoms vietovėms būtinai reikia laukinės gamtos
rėžių, be jų stipriai kenčiama. Šis gamtovaizdis iš dalies yra dar negyvesnis už miestą. Griovys ir
medžiai čia yra tik todėl, kad stovi mokykla, o medžiai prie knygyno auga dvaro žemių pakraštyje.
Elfai visai su manimi nekalbėjo, neištarė nė žodžio, kaip tas vienas medyje. Tačiau geltonoji vis
atsargiai žvilgčiojo į mane, todėl ir žinau, kad ji suprato. Bent jau kažką suprato. Nors ir nelabai
žinau, ką. Tokie jau tie elfai. Net ir tie, kuriuos gerai pažinojome, davėme jiems vardus, kurie su
mumis nuolat kalbėdavosi, kartais būdavo tokie pat keisti.
Tada jie visi pranyko, popieriai pavirto pelenais – jie sudegė labai greitai, – o mane sugavo Rūta
Kembel ir skyrė dešimt baudos taškų už laužo sukūrimą. Dešimt! Su trimis pagyrimo taškais galima
nubraukti tiktai vieną baudos tašką, o tai, mano nuomone, labai neteisinga. Tačiau per visą šį
semestrą aš uždirbau keturiasdešimt pagyrimo taškų už gerus pažymius. Dabar turiu vienuolika baudos
taškų, taigi galima išbraukti trisdešimt tris pagyrimo taškus. Tai kvaila sistema ir man ji nerūpi, bet
argi tai iš tikrųjų teisinga?!
Keisčiausia, kad Rūta nusiminė labiau už mane. Ji yra vyresnioji mokinė iš Skoto bendrabučio,
taigi skirdama man dešimt baudos taškų, ji nuskriaudė savo pačios bendrabutį, o jai tai daug svarbiau
nei man. Jei turi dešimt baudos taškų, kitą šeštadienį tau neleidžiama nuvažiuoti į miestą, bet šią
savaitę prasideda atostogos, taigi nesiskaito. Man ir taip nieko nenutiktų, nes turiu daug pagyrimo
taškų, bet kitą kartą reikės būti budresnei, kad vėl nesučiuptų.
Be to, vis tiek nebūčiau sudeginusi mokyklos. Tai buvo mažytis lauželis, visiškai suvaldomas, o
tokius lauželius aš kūrenu jau daugybę metų. Žinojau, ką darau. Šiaip ar taip, atstumas iki kurio nors
pastato buvo pernelyg didelis, žemė pažliugusi nuo lietaus, o griovys pilnas vandens. Aplink mėtėsi
daugybė drėgnų lapų, kuriais būčiau galėjusi užžerti ugnį, jei būtų kilęs nors menkiausias pavojus, bet
to nebuvo. Sutikau su baudos taškais, nes nenorėjau, kad visas šis reikalas pasiektų mokytojus. Tegul

geriau jie nieko apie tai nežino. Rūta konfiskavo ir mano degtukus.
Kaip gera, kad laiškai pagaliau sunaikinti. Be jų jaučiuosi daug lengvesnė.

1Burtininkas iš Dž. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovo“.

Penktadienis, 1979 metų spalio 26 d.

Visą dieną mokykloje buvo juntamas tramdomas džiugesys. Visos norėjo iš čia ištrūkti. Kalbėjo
apie būsimos savaitės planus, gyrėsi. Šeronė išvyko šįryt – jai ir sekasi, – nes žydai negali keliauti
penktadienio vakarais ir šeštadieniais. O kas nutiktų, jei keliautų? Tarsi turėtum visą krūvą
prakeiksmų.

Kelias mergaites pasiėmė iš karto po popietinių pamokų. Kitos žiūrėjo pro bibliotekos langus
norėdamos sužinoti, kokiais automobiliais jos važinėja ir ką vilki jų mamos – dažniausiai mamos.
Diedrą paėmė vyresnioji sesuo su baltu „Mini“. Kažin, ar ji išgyvens tokią gėdą. Atrodo, mamos turi
vilkėti neperšlampamą lietpaltį su šilkine skarele. Lietpaltis yra pasiturinčiųjų klasės ženklas.

Niekas neklausė, ką nešioja mano mama, nes niekas su manimi nekalba. Taip dar geriau. Ji
velkasi kas trečią drabužį iš savo spintos ir keičia juos tam tikra keista, niekam nežinoma tvarka.
Nežinau, ar ji taip daro dėl magijos, ar todėl, kad yra išprotėjusi. Sunku atskirti. Kartais ji atrodo
visiška beprotė, o kartais būna visai normali. Tie normalumo laikotarpiai dažniausiai pasireiškia,
kada labiausiai reikia, – pavyzdžiui, paskutinį kartą, kai ją mačiau teisme, ji atrodė rami, santūri ir
padori. Seniai seniai, kai dar vadovavo vaikų darželiui-mokyklėlei, ji visada atrodė ganėtai protinga
– kaip mokytoja, – bet tada dar buvo gyva močiutė, kuri ją prižiūrėjo. Tačiau esu mačiusi, kaip ji eina
apsipirkti su vestuvine suknele ir žieminiu paltu liepos mėnesį, o sausį vaikščioja pusnuogė. Jos
plaukai ilgi, juodi ir net sušukuoti atrodo kaip gyvačių lizdas. Jei ji apsirengtų lietpaltį, užsirištų
šilkinę skarelę, atrodytų tarsi persirengusi, kad niekas neatpažintų, lyg ant aukojimo altoriaus būtų
užmetusi kokią nors drobę.

Tėvas atvyko kartu su daugybe kitų tėvų ir niekas nepratarė jokių pastabų apie jį. Atrodė kaip
visada. Regis, vėl pradėjau dirsčioti į jį šnairomis. Nežinau, kodėl taip darau, juk visą šitą laiką
susirašinėjome kaip normalūs žmonės. Jis parsivežė mane į Senąjį dvarą.

–  Pernakvosime namie, o rytoj nuvešiu tave susitikti su mano tėvu, – pasakė jis. Priekiniai
automobilio žibintai toli į priekį apšvietė kelią. Mačiau į šalis straksinčius zuikius ir akimirkai
nušvintančius plikų šakų ornamentus prieš jiems vėl panyrant į tamsą. – Nakvosime viešbutyje. Esi
ankščiau apsistojusi viešbutyje?

– Kiekvieną vasarą, – atsakiau. – Važiuodavome į Pembrukšyrą ir dvi savaites ten gyvendavome
viešbutyje. Kasmet tame pačiame.

Prisiminusi tai pajutau, kaip nuo kylančios raudos suvirpėjo balsas. Būdavo taip smagu. Senelis
vežiodavo mus į skirtingus paplūdimius, pilis ir prie stovinčių akmenų – menhyrų. Močiutė
pasakodavo istorijas. Ji buvo mokytoja, kaip ir visa mūsų giminė, bet aš nusprendžiau netapti
mokytoja. Jai patikdavo atostogos, kai nereikėdavo ruošti maisto, kai abi su tetule Tege galėdavo
atsipalaiduoti ir kartu pasijuokti. Kartais važiuodavo ir mano mama, ji sėdėdavo kavinėse, rūkydavo
ir valgydavo keistą maistą. Tais metais, kai ji nevažiuodavo, būdavo geriau. Bet Pembrukšyre
galėdavai jos daug lengviau išvengti, ji ir pati kažkaip atrodydavo mažesnė. Mes su Mora
susigalvodavome įvairių žaidimų. Viešbutyje būdavo ir kitų vaikų, kuriuos įtraukdavome į juos ir taip
pralinksmindavome visus tėvus.

– Maistas būdavo geras? – paklausė tėvas.
– Nuostabus, – tariau. – Valgydavome tokių ypatingų dalykų kaip melionai ir skumbrės. – Tokių
skanėstų niekada negaudavome namie.
– Na, maistas bus skanus ir ten, kur važiuosime, – pareiškė jis. – O kaip tau mokyklos maistas?
– Pasibaisėtinas, – atsakiau prajuokindama jį. – Ar galėčiau kaip nors atsidurti ir pietų Velse?

–  Galiu tave ten nuvežti, kaip ir prašei. Bet jei norėtum pati nuvažiuoti traukiniu kelioms
dienoms, neprieštaraučiau.

Aš abejojau: traukinyje būčiau užspeista į kampą, nes ten yra ji, o jei ji mane pultų fiziškai,
nežinočiau, ką daryti. Bet tikriausiai ji nesiartintų prie manęs. Bijotų, kad nepadaryčiau ko nors
stebuklingo.

Kai atvykome į Senąjį dvarą, visos tetos sėdėjo piešimo kambaryje. Tai ne toks kambarys,
kuriame tapoma ant molbertų, greičiau tai atsitraukimo kambarys, kur žmonės nueina, kai nori tyliai
pasikalbėti. Bet jos beveik nesikalba. Pabučiavau jas, tada trumpam sustojau prie Danieliaus knygų
lentynų ir nuėjau į lovą su „Amžinybės pabaiga“1.

1Aizeko Azimovo knyga apie Amžinybę, organizaciją, kontroliuojančią visą pasaulio Istoriją, visą Realybę.

Šeštadienis, 1979 metų spalio 27 d.

Nė nenumaniau, jog Londonas toks didelis. Atrodė, jis be pabaigos. Tarytum prisėlina prie tavęs
ir, nespėjus susivokti, jis jau visur aplink. Iš pradžių dar yra ir atokesnių vietovių su tarpais tarp
namų, bet paskui pastatų vis daugiau ir daugiau.

Mano tėvo tėvas vardu Semas. Jo tarsena juokinga. Įdomu, ar ir jį vadina Komuniūga? Jis gyvena
Londono Mailendo rajone ir nešioja šlikę, bet daugiau niekuo nepanašus į žydą. Jo plaukai – o jie vis
dar tankūs, nors jis jau senas – visai balti. Jis dėvi išsiuvinėtą liemenę, labai gražią, bet jau nudėvėtą.
Ir jis siaubingai senas.

Visą kelią mašinoje mes su tėvu kalbėjomės apie knygas. Jis visai neužsiminė apie Semą, tik kai
pasakė, kad važiuojame pas jį. Aš labiau mąsčiau apie viešbutį bei Londoną, todėl beveik nustebau,
kai pagaliau atvykome. Mano tėvas patūtavo kažkokią melodiją, atsidarė durys ir pro jas išėjo Semas.
Tėvas supažindino mus ant šaligatvio ir jis apkabino mane, o paskui ir tėvą. Iš pradžių šiek tiek
sutrikau, nes jis visai nepanašus į mano pažįstamus žmones, net į senelį nė trupučio nepanašus. Su
savo tėvu ir jo seserimis aš nesunkiai išlaikau šiokį tokį atstumą, net ir galvoju apie juos kaip apie
truputėlį svetimus žmones, tikriausiai todėl, kad jie anglai. Bet Semas ne anglas, visai ne, ir jis, regis,
akimirksniu priėmė mane kaip savą, o su likusiais visą laiką jaučiuosi it per klaikų bandomąjį
laikotarpį.

Semas pakvietė mus vidun, namo savininkei pristatė mane kaip savo anūkę. Ji pasakė, kad mes
panašūs.

– Morvena atsigimė į mūsų giminę, – pasakė jis, tarytum seniai mane pažinotų. – Pažiūrėk į jos
gymį. Ji panaši į mano sesę Rivką, zichrona livracha.

Nieko nesupratau, ir jis išvertė: „Amžiną jai atilsį.“ Man tai patinka. Tai puikus būdas
nenutraukiant pokalbio pasakyti, jog kažkas miręs. Paklausiau jo, kaip tai sakoma paraidžiui ir kokios
tai kalbos žodžiai. Hebrajų. „Žydai visada meldžiasi hebrajų kalba“, – pasakė Semas. Galbūt kada
nors ir aš galėsiu taip paprastai pasakyti: „Mano sesuo Mora, zichrona livracha.“

Tada jis nusivedė mus į savo mažą kambarėlį. Tikriausiai keista gyventi kažkieno kito name.
Žinau, kad jis neturi pinigų. Suprasčiau tai net nežinodama. Kambaryje stovi lova, viena kėdė, kriauk-
lė ir visur prikrauta knygų. Net ant virtuvės stalo kiurkso šūsnis knygų, taip pat kažkoks elektrinis
samovaras ir stiklinės. Dar yra katė, didelė, stora rusvai balta katė, vardu Pirmininkė Mao, o gal
Pirmininkė Miau. Ji buvo užėmusi pusę lovos, bet kai aš prisėdau ant krašto, ji atėjo ir atsigulė man
ant kelių. Semas pasakė – jis liepė jį vadinti Semu, – jog tai reiškia, kad aš jai patinku, o jai nedaug
kas patinka. Aš ją atsargiai paglosčiau, ir ji manęs neapdraskė, kaip daro tetulės Tegės Persimonė. Ji
susirangė ir užmigo.

Semas išvirė arbatos, sau ir man. Mano tėvas gėrė viskį. (Jis labai daug geria. Dabar jis nusileido
gerti į viešbučio barą. Ir rūko daug. Vis dėlto būtų negražu sakyti, jog jis turi daug ydų, ypač po to, kai
padėjo man ištrūkti ir moka už mokslus. Juk iš tikrųjų nė nenorėjo manęs.) Arbatos gavau stiklinėje su
metaliniu laikikliu. Gėriau ją be pieno ir cukraus, todėl buvo tokia gera. Jos skonis labai malonus.
Nustebau, nes paprastai visai nemėgstu arbatos, ir gėriau ją tik iš mandagumo. Jis įpylė vandens iš
samovaro, kuriame vanduo, pasak jo, visad tinkamos temperatūros.

Po kurio laiko ėmiau apžiūrinėti knygas ir ant vienos krūvos viršaus pamačiau „Komunistų
manifestą“. Tikriausiai išleidau kokį nors garsą, nes abu sužiuro į mane.

– Tiesiog pastebėjau „Komunistų manifestą“, – paaiškinau.
Semas nusijuokė.

– Man jį paskolino geras draugas daktaras Šechteris.
– Neseniai ir aš jį perskaičiau.
Jis vėl nusijuokė.
–  Tai miela svajonė, bet ji niekada netaps realybe. Pažiūrėk, kas dabar vyksta Rusijoje arba
Lenkijoje. Marksas – kaip Platonas, jo svajonės neišsipildys tol, kol žmonės bus tokie, kokie yra. To
niekaip nesupranta daktaras Šechteris.
– Skaičiau ir apie Platoną, – pasakiau, nes jis, kaip ir Sokratas, minimas „Paskutiniame vyne“.
– Skaitei apie Platoną? – nustebėjo Semas. – O paties Platono darbų neskaitei?
Papurčiau galvą.
– Turėtum paskaityti, bet privalai visą laiką su juo ginčytis, – tarė jis. – Kažkur turėjau anglišką
jo knygą.
Jis pradėjo kartu su tėvu stumdyti knygų krūvas. Aš taip pat būčiau jiems padėjusi, bet nenorėjau
judinti sterblėje miegančios Pirmininkės Miau. Semas turėjo Platoną graikų, lenkų ir vokiečių
kalbomis, ir jam murmant tarp knygų rietuvių supratau, kad jis moka skaityti visomis šiomis kalbomis,
taip pat ir hebrajiškai, ir, nors jo anglų kalba buvo šiek tiek juokinga bei su gan stipriu akcentu, jis
gyveno mažame nuomojamame kambarėlyje, visgi buvo išsilavinęs žmogus. Matydama, kaip tėvas
padeda jam peržiūrėti knygas, suvokiau, jog jie prisirišę vienas prie kito, nors atvirai to nerodo.
– Na štai, – tarė Semas. – „Simpoziumas“ angliškai – puiki knyga pradžiai.
Tai buvo plona juoda knygelė iš „Penguin Classics“ rinkinio.
– Jei man patiks, užsisakysiu bibliotekoje daugiau, – pasakiau.
–  Taip ir padaryk. Nebūk kaip Danielius, kuris visą laiką skaito pramanytas istorijas ir nieko
tikro. Aš darau priešingai. Pasakoms neturiu laiko.
– Mokykloje turiu tokią pat draugę, – tariau. – Ji savo malonumui skaito mokslines esė.
Paaiškėjo, jog Semas skaitęs kai kuriuos Azimovo mokslinius straipsnius, be to, turi jo parašytą
knygą apie Bibliją!
– Tai žydų ateisto knyga apie Bibliją, taigi, žinoma, aš ją turiu.
Sutemus mano tėvas subruzdo ir užsispyrė būtinai nusivesti mus kur nors pavalgyti. Nuėjome į
netoliese esančią vietelę, kur valgėme mažų blynelių su rūkyta lašiša ir tepamu sūreliu. Buvo
nepaprastai skanu, galbūt skaniausias dalykas, kokį tik esu valgiusi. Po to valgėme virtinukų su sūrio
ir bulvių įdaru, ir tai būtų buvęs skaniausias per daugybę mėnesių mano valgytas patiekalas, jei prieš
tai nebūtume ragavę tos puikios sūdytos lašišos. Po jų valgėme dar kitokių blynų su uogiene viduje.
Čia visi pažinojo Semą ir vis prieidavo pasisveikinti bei susipažinti su mumis. Iš pradžių jaučiausi
šiek tiek sutrikusi, bet vėliau pripratau, nes Semas elgėsi taip, lyg tai būtų įprasta. Supratau, kad jis
gyveno tarp šių žmonių lyg šeimoje, tai buvo artima bendruomenė.
Man patinka Semas. Buvo liūdna su juo atsisveikinti. Daviau jam savo mokyklos adresą ir
užsirašiau jo. Norėjau pasikalbėti su juo apie žydus, apie tai, ką sakė Šeronė, ir apie mano
svarstymus tapti žyde, kaip dėl ryžių pagonys atsiversdavo į krikščionybę, bet nenorėjau, kad girdėtų
tėvas. Prie jo jaučiuosi nelabai jaukiai. Su Semu viskas daug paprasčiau. Pirma, neprivalau jam
jaustis dėkinga, o antra – jis neprivalo jaustis kaltas dėl manęs.
Nuvažiavome į viešbutį. Jis toli gražu neprilygo viešbučiui, kuriame apsistodavome Pembrukšyre.
Visai beveidis. Mes dalijamės vienu kambariu, o to aš nesitikėjau, bet kadangi jis iš karto nusileido į
barą apačioje, kambarys liko man vienai. Šiąnakt laikrodžiai bus pasukti atgal, galėsiu viena valanda
ilgiau pamiegoti!
„Simpoziumas“ puikus. Panašu į „Paskutinį vyną“, nors, žinoma, ankstyvesnis, kai Alkibiadas dar
buvo jaunas. Tikriausiai tais laikais gyventi buvo nuostabu.

Sekmadienis, 1979 metų spalio 28 d.

Sėdžiu traukinyje, didžiuliame tarpmiestiniame traukinyje, važiuojančiame iš Londono į Kardifą.
Jis beatodairiškai dunda per kaimus ir miestus, rieda savo neišvengiamais bėgiais. Sėdžiu vagono
kamputyje ir niekas nekreipia į mane dėmesio. Čia yra ir kavinė, kur galima nusipirkti klaikių
sumuštinių, siaubingų putojančių gėrimų bei kavos. Aš nusipirkau „Kit Kat“, valgau jį labai lėtai.
Lyja, todėl laukai atrodo švaresni, o miestai – dar purvinesni.

Gera vėl būti su savo drabužiais. Vakar taip pat juos vilkėjau, bet pernelyg to nepastebėjau.
Tačiau sėdėdama čia, viena, žvelgdama pro langą, tikrai gerai jaučiuosi su džinsais ir Tolkieno
marškinėliais vietoj bjaurios uniformos.

Juokinga, visa tai rašau veidrodiniu būdu, kad niekas neperskaitytų, bet tai, ką dabar pasakosiu,
noriu užrašyti dvigubu veidrodiniu raštu, apverstomis raidėmis ir atbulai, dėl visa ko. Mano užrašų
knygelė užrakinama. Man pasisekė, kad kairiąja ranka moku rašyti veidrodiniu būdu. Kadangi rašau
daug, jau galiu rašyti beveik taip pat greitai, kaip ir dešine ranka.

Taigi.
Praėjusį vakarą, baigusi rašyti, truputį paskaičiau (Niveno „Ptavs pasaulį“1) ir išjungiau šviesą.
Užmigau, bet vėliau jis, mano tėvas – tikrai turėčiau vadinti jį Danieliumi, nes toks jo vardas ir taip jį
vadina Semas, – taigi Danielius sugrįžo, uždegė šviesą ir prikėlė mane. Jis buvo girtas. Verkė. Bandė
įlipti į mano lovą ir pabučiuoti, o aš jį nustūmiau.
Žinau, jog sakiau, kad seksą vertinsiu pozityviai, bet...
Viena vertus, malonu žinoti, jog kažkas manęs nori. Ir prisilietimai malonūs. Kaip ir seksas, na,
mokykloje visai nėra privatumo, taigi, bet vakar naktį turėjau progą. (Kiek tai užtrunka? Masturbacija
– penkias, daugiausia dešimt minučių. Knygose niekada nerašo, kiek tai trunka. Bronas su Spygle2
darė tai valandų valandas, bet tai buvo parodomasis seksas.) Iš „Laiko meilei užtenka“3, kurioje tai
labai detaliai aprašoma, žinau, kad kraujomaiša nėra prigimtinai bloga, – juk aš su juo net nesijaučiu
kaip su giminaičiu. Va, su seneliu negaliu savęs įsivaizduoti, fu, bjauru!
Bet su Danieliumi – nors tarp mūsų yra giminystės ryšys, mes iš tikrųjų esame visai svetimi. O tai
reiškia, kad man reikėtų kontraceptikų. Man tik penkiolika! Be to, tai neteisėta, manyčiau, o dėl to
tikrai neverta sėsti į kalėjimą. Bet jis, regis, norėjo manęs, o kas dar manęs luošos norės? Nenoriu
būti ištvirkusi, bet, matyt, tokia esu. Šiaip ar taip, aš pasakiau ne, net gerai nepasvarsčiusi, nes jis
buvo girtas ir apgailėtinas. Atstūmiau jį ir Danielius nuėjo miegoti ant kitos lovos. Jis garsiai knarkė,
o aš gulėjau ir galvojau apie Hainlainą ir tą Sterdženo apsakymą „Pavojingose vizijose“ – „Jei visi
vyrai būtų broliai, ar leistum vienam iš jų vesti savo seserį?“4 Puikus pavadinimas.
Šįryt jis elgėsi taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. Mes ir vėl nežiūrėjome vienas į kitą, viešbučio
bufete valgėme atvėsusią kiaušinienę su tąsiu kumpiu. Jis davė man pinigų traukinio bilietui ir dar
dešimt svarų knygoms. Net jei už juos nusipirkčiau truputį maisto ir autobuso bilietą, vis tiek užtektų
pinigų mažiausiai dešimčiai knygų. Jo požiūris į pinigus labai keistas: kartais elgiasi taip, tarsi visai
jų neturėtų, o paskui dosniai juos dalina. Kitą šeštadienį reikės grįžti į Šrousberį, nes sekmadienio
vakarą jau turiu būti mokykloje. Bet tai bus tik už savaitės, už visos ilgos savaitės. Tetulė Tegė
šiandien pasitiks mane Kardifo stotyje. Paskambinau jai iš Pedingtono. O dabar esu tarpe, tarp visko,
tarp pasaulių, valgau „Kit Kat“ ir rašau. Man patinka traukiniai.

1Larry Niven „The World of Ptavvs“ – pirmasis publikuotas autoriaus mokslinės fantastikos romanas.
2S. Delanio romano „Triton“ veikėjai.
3R. Heinlein „Time Enough For Love“ – mokslinės fantastikos kūrinys, nominuotas „Hugo“ ir „Nebulos“ apdovanojimams.
4Theodore Sturgeon „If All Men Were Brothers, Would You Let One Marry Your Sister“ pirmą kartą pasirodė antologijoje
„Dangerous Visions“.

Pirmadienis, 1979 metų spalio 29 d.

Atostogos čia visai kitu metu nei Arlingherste – visi atostogavo praėjusią savaitę. Kaip visada.
Tetulė Tegė mokykloje, visi mano draugai irgi mokykloje. Atvykau čionai vakar vakare, suvalgiau
vieną iš tetulės Tegės sūrio pyragų ir iš karto užmigau.

Šiandien nuvažiavusi į Kardifą nusipirkau knygų. „Lears“ knygyne būna amerikietiškų knygų.
„Skyrius ir eilutė“ – taip pat geras knygynas, bet jie knygų iš užsienio neįsiveža. Mieste dar yra
nemažai skaitytų knygų krautuvėlių. Viena yra Pilies pasaže, kita Heise ir dar kita prie kazino, kurios
gale galima rasti pornografijos. Tikriausiai čia aš vienintelė, perkanti knygas iš priekinės
parduotuvės dalies. Jie visada dėbčioja į mane, tarsi norėčiau nueiti į galą ir nusipirkti jų kvailos
pornografijos. O gal jie nenori parduoti knygų iš priekio, nes po to turės jų gauti daugiau? Už dešimt
pensų nusipirkau „Geriausias Galaktikoje“ IV-ą tomą, kuriame yra ir Zelaznio apsakymas.

Tada vakare kilome slėniu aukštyn aplankyti senelio. Jis jau išleistas iš ligoninės ir dabar yra
slaugos namuose, pavadinimu „Fedw Hir“1. Beveik visi kiti čia yra pakvaišėliai. Vienas vyras sėdi ir
visą laiką krutina lūpas: „Bluba, bluba, bluba“, kitas vis protarpiais šūkauja. Tai pati baisiausia ir
liūdniausia mano matyta vieta, visi tie seni vyrai įdubusiais žandikauliais ir vangiomis akimis,
kiurksantys su pižamomis ant lovų, tarsi sėdėtų mirties laukiamajame. Senelis atrodo geriausiai iš jų.
Viena jo pusė paralyžuota, bet kita – stipri kaip visada, ir jis gali kalbėti. Proto jis taip pat
nepraradęs, nors oda ir negražios spalvos. Jo plaukai, kiek prisimenu, visada buvo žili, tačiau dabar
jie baltutėliai, o vienas kuokštas atrodo sutraukto pieno spalvos.

Nors senelis ir gali kalbėti, bet nelabai turėjo ką pasakyti. Jis tikisi, kad greitai grįš namo, bet
tetulė Tegė taip nemano, nors norėtų bent per Kalėdas parsivežti jį vienai dienai. Ji pakvietė ir mane,
bet atsakiau, kad atvažiuočiau tik tokiu atveju, jei nereikėtų susitikti su mama. Nežinau, ar pavyks.
Senelis labai apsidžiaugė mane pamatęs, norėjo viską apie mane sužinoti, ką veikiu, o tai buvo gan
keblu. Jis neleisdavo minėti Danieliaus vardo, niekada, uždraudė apie jį kalbėti dar tada, kai jis
paliko mamą. Todėl nieko negaliu apie jį pasakoti. Bet papasakojau apie mokyklą, aišku,
neminėdama, kaip ten siaubinga ir kad manęs visi nekenčia. Pasakiau savo pažymius, papasakojau
apie biblioteką. Jis klausė, ar mano koja sveiksta, atsakiau, kad taip.

Tai netiesa. Bet dabar suprantu, jog tai visai nesvarbu. Žinoma, man skauda, bet vaikščioti galiu.
Galiu judėti. O jis užstrigęs čia, nors, pasak tetulės Tegės, jam paskirta fizinė terapija.

Mums išeinant dažnai čia besilankanti tetulė Tegė palinkėjo labos nakties ir keliems kitiems
pažįstamiems vyrams, iš kurių kai kurie nieko neatsakė arba atsakė keistai staugdami bei mikčiodami.
Vis galvoju apie Semą, maždaug to paties amžiaus kaip šie vyrai, ir jo šiltą jaukų kambarį su knygų
krūvomis bei elektriniu samovaru. Jis buvo asmenybė, o šie žmonės – šiukšlės, iš tiesų, tik žmonijos
atliekos.

– Reikia išvežti iš čia senelį, – pasakiau.
–  Taip, bet viskas ne taip paprasta. Jis nesugeba pats savimi pasirūpinti. Galėčiau jį lankyti
savaitgaliais, bet jam reikia slaugės. O tai labai brangu. Daktarai tikisi, kad galbūt pavasarį jam
pagerės.
– Galėčiau su juo gyventi ir padėti, – tariau, ir akimirką šie žodžiai pakibo ore it maža vilties
žvaigždutė.
– Tau reikia lankyti mokyklą. Be to, vis tiek negalėtum padėti jam vaikščioti. Jis turi visu svoriu
atsiremti į kitą žmogų.
Ji teisi. Po juo sulinkčiau, mano koja neatlaikytų ir mes abu atsidurtume ant žemės.

Reikėtų jam rašyti. Galėčiau rašyti gražius, linksmus laiškus. Jį aplankiusi tetulė Tegė juos
perskaitytų garsiai, taip abu turėtų apie ką pasikalbėti. Reikia jį iš čia išvežti. Čia neįtikėtinai niūru.
O aš maniau, kad mokykloje blogai.

1Fedw (valų k.) – beržai, Hir – viršūnės.

Antradienis, 1979 metų spalio 30 d.

Šiandien važiavau slėniu raudonai baltu autobusu. Įdomu. Jis visą laiką važiuoja senuoju keliu,
siauromis gatvelėmis tarp sujungtų namų eilių, pro Pontepridą. Visą kelią mačiau siaubingus akmens
anglies sąvartynus, krūvas šlakų ir bjaurius susispaudusius namukus, o virš jų – kalnus. Atvažiavusi į
Aberderą išlipau ir nuėjau ledynų išgraužtu slėniu iki griuvėsių, kuriuos vadinome Osgiliatu.
Nežinojau, kas iš tikrųjų anksčiau čia buvo. Beveik visi medžiai buvo numetę lapus, daugybė jų
šlapių voliojosi ant žemės. Nelijo, ir tai gerai, nes kol priėjau tą vietą, jau labai norėjau atsisėsti.
Nemaniau, kad bus taip toli. Tiksliau sakant, prisiminiau, jog nuo autobusų stotelės iki jų buvo pusė
mylios, dabar man tai – ilgas kelias.

Specialiai elfų neieškojau. Tiesiog norėjau aplankyti šią vietą. Bet jų čia buvo. Glorfindelis
buvo. Jie laukė manęs.

Norėčiau atpasakoti mūsų pokalbį taip, lyg būtų kalbėję Tolkieno elfai. „Ilgėjomės tavęs ir ilgai
laukėme, kol pasirodysi, Mori, ilgai bergždžiai ieškojome tavęs tarp medžių ir rūmų. Iš tolimo krašto
mus pasiekė žinia, jog tu vis dar vaikštai šiame pasaulyje, atskilusi nuo dvynės sesers, todėl laukėme
su viltimi, kol šiandien vėjo dvelksmas pranešė, jog ateini. Esi laukiama tarp mūsų, nes mums labai
tavęs reikia.“

Bet viskas buvo ne taip. Kartais mes su Mora žaisdavome, jog kalbamės su elfais. Štai taip aš
persakydavau jų žodžius. Tai turėjo pasakyti Glorfindelis, tik dauguma prasmės buvo perteikta ne
žodžiais, kalbėjo jis valų kalba ir visai ne taip.

Glorfindelis gražus. Jis panašus į jauną vyrą, devyniolikos ar dvidešimties metų, tamsių plaukų ir
pilkų akių. Jis vilki lapų apsiaustą, besisukantį aplink, nors iš tiesų tai ne apsiaustas. Jis negali jo
nusivilkti.

Elfai labai išmintingi. Tikriau sakant, jie daug žino. Daug patyrė. Ir daug geriau už kitus supranta,
kaip veikia magija. Štai kodėl būtų tikra nelaimė, jei juos užvaldytų mano mama. Ji pasinaudotų jų
žiniomis, kad pati taptų galinga. Jie negalėtų atsisakyti padėti jai to pasiekti. Nežinau, kaip viskas
vyktų realiame pasaulyje. Nemanau, kad ji iš tikrųjų tapo tamsiąja karaliene, ne visai taip. Tačiau,
nors ji negali vėl bandyti to paties, bando kai ką kita. Turėjau susiprasti.

Glorfindelis nori, kad rytoj nueičiau pro Itilieną iki Mino labirinto, kur, pasak jo, pasirodys
mirusieji. Rytoj Helovinas. Jis sako, jog turiu paimti ąžuolo lapų ir iš jų padaryti duris, pro kurias jie
galėtų išeiti. Tada ji negalės jų sučiupti. Nors elfai žino daug, jie mažai ką gali padaryti, nelabai gali
bendrauti su pasauliu ir paveikti jį. Todėl jie turi prašyti kitų žmonių pagalbos, tai yra, manęs. Pasak
Glorfindelio, jis padarė viską, ką galėjo, kad šią savaitę prisišauktų mane čionai. Jis nežinojo, kur
esu, kol nepasikalbėjau su elfu, ir negalėjo su manimi susisiekti, kol nesudeginau laiškų. Bet paskui
jis taip viską sutvarkė, kad atvykčiau pas jį. (Tai jis pakeitė mokyklos tvarkaraštį? Visus mokyklos
tvarkaraščius? Tai jis suorganizavo, kad Danielius leistų man čionai atvažiuoti? Ir privertė mane
užsinorėti atvažiuoti į šį slėnį šiandien? Kartais nekenčiu magijos.)

Jis sakė, kad bus nesunku, ne taip, kaip praėjusį kartą. Jokios rizikos. Sunkiausia tai, kad turėsiu
ten būti sutemus. Maniau, kad tikrai nepavyks, bet paskui pamelavau tetulei Tegei, kad noriu išgerti
arbatos su Moira iš pradinės mokyklos. Ji pasakė, jog paims mane septintą valandą ir nusiveš į
„Fedw Hir“ vėl susitikti su vargšu seneliu.

Skaitau Marion Zimer Bradlei „Užkerėtą kalaviją“1. Kol kas įdomu.

1Marion Zimmer Bradley „The Spell Sword“ – pirmoji trologijos „Darkover“ dalis.

Trečiadienis, 1979 metų spalio 31 d.

Vos pavyko, bet visai ne taip, kaip tikėjausi.
Pirmiausia, kelias buvo laaabai ilgas. Man einant, šalia nesimatė nė vieno elfo. Jie negali pakęsti
skausmo, nesuprantu, kodėl, tačiau žinojau tai nuo pat pradžių, vos tik sužinojau apie juos. Juos šalin
nubaido net ir nudrėkstas kelis ar kryptelėjusi kulkšnis. Skausmas, kas žingsnį sklindantis nuo mano
kojos, buvo toks stip-rus, kad tikriausiai nuvijo juos per kelias mylias. Gerai, kad išsiruošiau anksti,
todėl atėjusi palaukiau, kol skausmas nuslūgo.
Karaliaus Mino labirintas yra aukštai kalne, Greige. Tai vieni aukščiausiai esančių griuvėsių. Čia
buvo labai senas geležies apdirbimo fabrikas, vienas pirmųjų, ir geležies rūdos kasykla, negili, vos
prakasta ir beveik visa užversta. Tai, kas iš jos liko, labai panašu į labirintą. Turi atsargiai juo
brautis ir, nors sienų aukštis tik iki pečių, vis tiek atrodo, kad klaidžioji labirinte. Ta vieta, kur
anksčiau buvo įėjimas į kasyklą, yra pačiame labirinto viduryje. Jis šiek tiek susmukęs, pažemėjęs ir į
jį veda šioks toks takelis. Atsisėdau ten pailsėti ant sienos, atrėmusi į ją savo lazdelę. Truputį
krapnojo, todėl negalėjau skaityti, nors ir buvau pasiėmusi knygą. Tai buvo Delanio „Babelis 17“,
skaičiau ją autobuse. Atsinešiau ąžuolo lapų, kurių prisirinkau eidama miškingu Itilienu. Glorfindelis
nesakė, kiek jų reikės, todėl prisikimšau į krepšį, kiek telpa. Ąžuolai visą žiemą laikosi įsikibę savo
lapų, panašiai kaip Lotlorieno Auksinio miško medžiai, todėl nesunkiai jų radau.
Vilkėjau mokyklinį paltą, nes kito neturiu. Bėgdama iš namų nepasiėmiau saviškio. Ant šio
prisiūta Arlinghersto emblema, rožė su devizu Dum spiro spero, kuris, tiesą sakant, man patinka –
„Kol kvėpuosiu, tol tikėsiu“. Girdėjau pokštą apie tai, kaip mokykla nusprendė pasirinkti devizą
„Girdžiu, matau, mokausi“, kurį kartais verčia: „Audio, video, disko“. Kurį laiką apie tai mąsčiau.
Būnant taip toli nuo mokyklos, man šis šūkis patinka. Kai esu ten, jaučiu, jog turiu visko nekęsti,
antraip pasiduosiu. O čia sėdint mokykla atrodė labai toli, nors ir dėvėjau jos paltą. Slėnių gamta
tokia tikra ir esminė, kad visa kita atrodo kaip tolimas, nesvarbus dalykas.
Pagaliau blankiai suspindo saulė. Debesys lėkė dangumi neįsivaizduojamu greičiu, o aš žiūrėjau į
slėnį beveik iš debesų aukščio. Čia medžių nedaug, tik du ištįsę šermukšniai, įsitvėrę įėjimo į
kasyklą. Danguje ausdami raštus, pulkai paukščių suko ratus, tikriausiai mėgindami nuspręsti, į kurią
pusę migruoti. Su saule pasirodė ir elfai, iš už sienų pradėję žvilgčioti į mane. Paskutinis pasirodė
Glorfindelis.
Labai sunku užrašyti pokalbį su elfu. Arba sudėlioju tai tinkamais žodžiais, o tai reiškia, kad pati
sugalvoju, ką jis sako, arba keliais žodeliais mėginu perteikti kažką, kas tik iš dalies išreiškiama
žodžiais. O jei rašau taip, kaip rašiau vakar, vadinasi, meluoju. Sakau tai, ką noriu, kad jis pasakytų,
nors iš tiesų jis ištarė tik kelis žodžius, o visa kita buvo išreikšta jausmais. Kaipgi tai užrašyti? Gal
Delanis ir sugebėtų.
Šiaip ar taip, mes kalbėjomės nedaug. Jis atsisėdo šalia ir aš jį beveik pajutau. Kai pajutau, kad
jis greta, o tai yra daugiau nei neįprasta, mane užplūdo seksualiniai jausmai. Žinau, tiesiog
neįsivaizduojama – su elfu. Visi elfai susirinko arčiau, aš pradėjau nerimauti, o Glorfindelis, kaip
visada, atrodė nerealus, nors ir šalia manęs.
Tada prisiminiau istorijų, kai moterys turėjo intymių ryšių su elfais, tik, deja, visi tie nutikimai
buvo susiję su nėštumu. Pažvelgiau į Glorfindelį, taip, jis dailus ir... neišvengiamai vyriškas... ir jis
žiūrėjo į mane jausmingai, taip, aš to norėčiau, bet tik ne tokia kaina. Jokiu būdu! Net jei ir visi
normalūs mano sutikti vyrai laiko mane bjauria. Be to, su Glorfindeliu tai iš dalies būtų kraujomaiša.
Net labai.

– Nepaliesta? – tarė jis ar kažką panašaus, niekada tiksliai nežinojau, ką tas žodis reiškia. Bet
supratau, ką jis turi omenyje.

– Iki šiol atstūmiau visus, kurie tik bandė, – atsakiau daug pikčiau, nei norėjau, bet tai tiesa, nors
su Danieliumi neprireikė daug stumdytis. – Žinai apie Karlą.

– Miręs, – piktdžiugiškai atsakė jis.
Karlas miręs. Jis buvo policininkas. Karlas išvyko į Šiaurės Airiją, nes ten mokėjo geresnį
atlyginimą, ir buvo susprogdintas. Kitaip sakant, aš paklausiau Glorfindelio, kaip jo atsikratyti,
pavogiau jo šukas ir nuskandinau Krogino pelkėje. Tai buvo tada, kai jis gyveno su mano mama ir,
atėjęs į mano kambarį, per arti atsisėdo ir vis bandė mane paliesti. Aš jam stipriai įkandau, jis man
trenkė, bet atsitraukė. Žinojau, kad dar ne pabaiga. Tada man buvo keturiolika. Bet šukų įmetimas į
pelkę juk ne žmogžudystė. Maniau, kad viskas pavyko, kai jis išvažiavo.
Glorfindelis tiesiog žiūrėjo į mane, žinojau, jog jis mano draugas, tiek, kiek elfai gali draugauti su
žmonėmis. Daugumai jų žmonės ar pasaulis visai nerūpi, o tie, kuriems rūpi, vis tiek nepanašūs į
žmones. Nežinau, ką jam reiškė tarp mūsų ore plevenanti aistra. Jo vardas iš tikrųjų ne Glorfindelis,
jis vardo išvis neturi. Nes jis ne žmogus. Aš tai puikiai suprantu.
Saulė pamažu leidosi už kalno, ant kurio mes sėdėjome, bet dar nebuvo tamsu; kitame slėnyje vis
dar buvo diena. Bet tikriausiai visada yra kitas slėnis, po jo dar vienas, ir taip aplink pasaulį, kol
prasideda nauja diena. Mūsų šešėliai ištįso. Atsistojęs Glorfindelis paliepė man labirinte išbarstyti
lapus spirale iki pat dviejų šermukšnių. Taip ir padariau, paskui atsisėdau ir laukiau, kol ištirps
šviesa. Nežinojau, ką nors pamatysiu ar tai bus vienas iš tų kartų, kai padarau kažką visiškai
nesuprantamo ir nežinau, pavyko ar ne. Dangus tol geso, kol aplink nebeliko jokių spalvų, bet dar
nebuvo aklinai tamsu. Pradėjau galvoti, kaip bus baisu grįžti.
Tada pasirodė jie, per sutemas atžingsniavo „tagonėlių“ keliu iš slėnio. Tikriausiai vaiduokliai,
mirusiųjų procesija. Tai nebuvo išblyškę karaliai ir išbalusios mergelės, greičiau darbo išvarginti
vyrai ir moterys – visai paprasti žmonės, tik kad mirę. Jų niekad nesupainiosi su gyvaisiais. Nors
negalėjai matyti kiaurai, bet jie buvo visiškai bespalviai ir ne tokie vientisi kaip gyvieji. Vieną vyrą
atpažinau. Jis sėdėjo „Fedw Hir“ netoli senelio ir leido kažkokius burbuliuojančius garsus. Dabar jis
žingsniavo lengvai, net pasišokčiodamas. Veide spindėjo rimtis, dabar jis buvo orus ir ryžtingas.
Pasilenkęs jis paėmė nuo tako vieną ąžuolo lapą ir, eidamas tarp dviejų medžių, atkišo jį kaip bilietą
į kiną. Nemačiau, kas jį paėmė. Beveik nieko neįžiūrėjau tamsoje.
Kai kurie sukiojosi aplink įėjimą, jie atėjo iš taip toli ir negalėjo įžengti vidun, nes mano mama
buvo kažką padariusi. Tada pamatę, kaip senas žmogus padavė lapą, pradėjo patys rinkti lapus. Taip
visi po vieną ėmė ir praėjo. Jie visi atrodė rimti ir išdidūs, nesikalbėjo tarpusavyje, tik vienas po kito
žengė tarp dviejų medžių ir pranykdavo tamsoje. Nežinau, jie ėjo į žemę, po kalnu ar į kitą pasaulį, o
gal leidosi žemyn į Acheroną. Tarp jų ėjo stambi moteris ir jaunas vyras su motociklininko šalmu, jie,
regis, buvo kartu. Visi mirusieji matė vienas kitą, bet, atrodo, nepastebėjo nei manęs, nei elfų,
susispietusių iš abiejų tako pusių ir žiūrinčių į juos. Jaunas vyriškis mostelėjo moteriai eiti pirmai, ji
taip ir padarė, iškilmingai tarytum bažnyčioje.
Tada pamačiau Morą. To visiškai nesitikėjau. Ji nerūpestingai ėjo kartu su visais, su lapu
rankoje, tarsi dalyvautų kažkokiame rimtame žaidime. Aš pašaukiau ją vardu, ji atsigręžė, pamatė
mane ir nusišypsojo su tokiu džiaugsmu, kad man vos neplyšo širdis. Ištiesiau į ją rankas, ji taip pat,
bet jos iš tikrųjų ten nebuvo, kaip elfo, dar blogiau nei elfo. Ji, regis, išsigando, apsidairiusi į šalis
pamatė tako pakraščiuose išsirikiavusius elfus.
–  Paleisk ją, – švelniai į ausį sušnibždėjo Glorfindelis. Net mano plaukai sujudėjo nuo jo
kvėptelėjimo.

Aš jos nelaikiau, bet vis dėlto laikiau. Nors mūsų ištiestos rankos nesilietė, jutau ryšį. Jis švytėjo
violetine spalva. Tai buvo vienintelis spalvotas dalykas. Paprastai šis ryšys nematomas, bet
paskutinius metus jis tikriausiai sekiojo paskui mane kaip sudegintas tiltas. Dabar jis ir vėl buvo
sveikas, aš vėl buvau visa, mes buvome kartu.

– Laikyk arba mirk, – sušnabždėjo jis į ausį, ir aš supratau, ką jis turėjo omenyje. Galėjau laikyti
ją čia, bet tai būtų buvę blogai, ir aš juo pasitikėjau, nors nevisiškai tai supratau, arba galėjau kartu su
ja išeiti pro tas duris į mirtį. Tai būtų savižudybė. Bet ir paleisti jos negalėjau. Taip blogai jaučiausi
be jos, tokie bjaurūs metai buvo. Visada ketinau numirti, jei tik to prireiks.

– Pusiaukelėje, – pasakė Glorfindelis, bet jis turėjo omenyje ne tai, kad be jos aš pusiau mirusi
ar kad ji buvo pusiaukelėje, jis tiesiog norėjo pasakyti, kad buvau perskaičiusi pusę knygos „Babelis
17“, o jeigu ir toliau ją laikysiu, tai nesužinosiu, kaip viskas baigsis.

Gali būti ir keistesnių priežasčių likti gyvam.
Yra knygos. Yra tetulė Tegė ir senelis. Yra Semas ir Džilė. Yra tarpbibliotekiniai mainai. Yra
knygų, į kurias gali visiškai pasinerti. Yra ir tolima viltis apie karasą kada nors ateityje. Yra
Glorfindelis, kuriam aš iš tikrųjų rūpiu tiek, kiek elfui gali kas nors rūpėti.
Aš paleidau ją. Nenoriai, bet paleidau. Ji buvo įsitvėrusi. Taip stipriai laikėsi, kad neužteko vien
paleisti. Jei norėjau gyventi, privalėjau atstumti ją, nutraukti mus jungusį ryšį, nors ji verkė ir šaukė
mane, laikydamasi iš visų jėgų. Tai buvo pats sunkiausias mano kada nors padarytas dalykas, dar
blogiau nei tada, kai ji mirė. Blogiau nei tada, kai jie nutempė mane šalin nuo jos ir greitosios
pagalbos automobilis ją išsivežė, kartu važiuoti leido besišypsančiai mamai, bet ne man. Blogiau nei
tada, kai tetulė Tegė pasakė, jog ji mirė.
Mora visada buvo drąsesnė už mane, praktiškesnė, mielesnė, tiesiog daug geresnis žmogus. Ji
buvo geresnioji mūsų pusė.
Bet dabar ji bijojo, buvo vieniša, apleista ir mirusi, o aš turėjau ją atstumti. Įsikirtusi į mane, ji
pasikeitė, buvo kaip gebenė, visa apkibusi mane, jūros dumblis su lipniais ūseliais ir gleivėta.
Niekaip negalėjau jos nusikratyti. Dabar, kai norėjau ją atstumti, neįstengiau. Nors ji ir keitėsi, vis
tiek žinojau, kad tai ta pati Mora. Jaučiau tai. Išsigandau. Nenorėjau jos sužeisti. Galiausiai visą
svorį perkėliau ant kojos. Skausmas nutraukė mūsų ryšį panašiai, kaip jis nubaido elfus. Mano gyvas
kūnas galėjo skleisti skausmą, ne tik surinkti ąžuolo lapus ir užnešti ant kalno.
Tada ji nuėjo, bent jau pabandė, bet sutemos virto aklina tamsa ir ji negalėjo praeiti pro duris, nes
jų ten daugiau nebebuvo. Ji stovėjo prie medžių, vėl atgavusi savo pavidalą, atrodė labai jauna ir
pasimetusi, aš vėl vos neištiesiau į ją rankų. O tada ji pradingo, akimirksniu, kaip pradingsta elfai.
Ilgai ėjau viena tamsoje. Su kiekvienu žingsniu bijojau sutikti mamą, atėjusią pasižiūrėti, kodėl
nepavyko jų visų sugauti. Ji galėjo tai padaryti per Morą, dabar tai supratau, nes Mora buvo jos
duktė, jos kraujas. Vis galvojau, kad negaliu bėgti, o ji gali. Mora dabar atrodė labai toli nuo manęs.
Pajutę skausmą, visi elfai išsilakstė. Net „Babelis 17“ mano krepšyje atrodė nutolęs nuo manęs.
Tačiau tetulė Tegė laukė automobilyje, senelis „Fedw Hir“ taip pat džiaugėsi mane pamatęs. Jam būtų
plyšusi širdis, jei būčiau išėjusi. Lova, kurioje vyras leido burbuliuojančius garsus, buvo tuščia, jie
jau buvo išnešę jo kūną. Jam pasisekė, kad šiąnakt pavyko išeiti. Lapkritį mirę žmonės turi laukti
visus metus. Kaip Mora. Kas jai nutiko? Ar ji vėl turės laukti visus metus?

Ketvirtadienis, 1979 metų lapkričio 1 d.

Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo mažiau suprantu, kas įvyko. Nejaugi kiekviename slėnyje yra
tokia anga? O kaip tie žmonės, kurie miršta lygiose vietovėse? Ar ji labai sena, senesnė už geležies
apdirbimo fabriką, o gal fabrikas ją pravėrė prieš tai buvusiame lygiame šlaite? Ir kur jie išėjo? Tai
iš tikrųjų buvo jie? O Mora? Kur ji dabar? Ar mano mama pagaliau ją pričiupo? Ar elfai jai padės?
O kaip tie šermukšniai? Niekada negirdėjau, kad šermukšnis yra mirties medis, – tai turėtų būti
kukmedis, kapinių medis. Bet dar buvo ir ąžuolo lapai, sudžiūvę auksinio ąžuolo lapai. Vieną dar
turiu savo krepšyje. Tai nereiškia, kad kažkas nepraėjo, Mora turėjo vieną, o kai išėjau, ant žemės dar
šiugždėjo lapų, atnešiau jų daugiau nei reikėjo. Maniau, kad visus iškračiau, bet vienas užlindo už
apatinio „Babelio 17“ viršelio. Kokia keista knyga! Nejaugi kalba iš tikrųjų lemia mūsų mintis? Taip,
kaip dabar galvoju?

Šiandien man, regis, kyla tik klausimai.
Buvau nusikamavusi, apie koją nė neverta kalbėti, todėl likau namuose ir visą dieną skaičiau.
Prieš tetulei Tegei grįžtant iš mokyk-los, paruošiau pietus – keptų grybų su svogūnais, sūriu ir
grietine, bulvių su lupenomis ir sūriu bei žirneliais. Ji labai apsidžiaugė ir pasakė, kad vyrai
tikriausiai gauna tokio maisto kiekvieną dieną, jei turi žmonas, ir kad jai reikia ne vyro, kuris to
tikėtųsi, o žmonos, kuri ruoštų valgį. Man patinka ruošti tikrą maistą. Tai tarsi pagrindas po kojomis.
Aš juk nesinaudojau jokia magija, tai pranoksta magiją – paimi didelius plokščius grybus, bulves, ir
paverti visa tai nepaprastai skaniu valgiu. Aš tik paruošiau pietus. Bet įdomu, kiek magijos slypi
valgių gaminime kitam žmogui, nedaug apie tai žinau. Galbūt viskas yra burtai. Tetulės Tegės indai
nemėgsta manęs lygiai taip pat, kaip ir jos Persimonė. Peiliai ir skustukai nesužeidė, tačiau mano
rankose pavirto nerangiais. Jie žino, kad nesu tas žmogus, kuris turėtų jais naudotis.
Regis, Hainlainas yra parašęs fantastinį romaną „Šlovės kelias“. Būtų šaunu jį perskaityti! Įdomu,
ar Danielius jį turi? Jei ne, visada yra palaiminti tarpbibliotekiniai mainai.

Penktadienis, 1979 metų lapkričio 2 d.

Šiandien autobusu vėl nuvažiavau į Aberderą. Nei Moros, nei elfų nebuvo nė kvapo, nors
nuolatos jutau, kad jie pradingdavo, jei tik imdavau jų ieškoti, ir vėl atsirasdavo ten, kur jų negalėjau
matyti. Žinoma, tai žaidimas, bet žaisti aš nenorėjau. Norėjau sužinoti tiesą, nors ir žinojau, kad iš jų
neįmanoma išpešti tiesių atsakymų, net kai jie ko nors nori, o šiuo metu jie aiškiai nieko nenorėjo.

Nuėjau į senelio namus. Vis dar turiu laukujų durų raktą, kuris dabar sustiręs kaip niekad ir sunku
patekti vidun. Tetulė Tegė prižiūrėjo namus, nors jie vis tiek atrodė kažkokie dulkėti ir tvyrojo
neįprastas kvapas. Tai labai mažas namukas, įsispraudęs tarp kitų dviejų. Kai čia gyveno tetulė Florė,
jame nebuvo vonios kambario, vonia stovėjo virtuvėje, o tualetas, ty bach1, lauke. Taip buvo ir kai
jame gyveno mano proseneliai. Kai čia sugrįžo senelis, jis įvedė vandentiekį ir sutvarkė santechniką.
Man visai patiko vonia virtuvėje, šalia anglies krosnies. Buvo nepaprastai jauku. Bet labai nemėgau
eiti į tualetą lauke, ypač naktį

Jis čionai atsikraustė po Moros mirties, bėgdamas nuo mano mamos. Visi nuo jos bėga. Oficialiai
aš čia negyvenau. Formaliai gyvenau su ja. Kartais tikrai su ja pagyvendavau, kai ji reikalaudavo, bet
daugiausia laiko praleisdavau čia, kol senelis buvo sveikas. Čia turėjau savo miegamąjį su lova iš
mano namų ir mėlyną dėžę. Dauguma mano knygų ir drabužių buvo jos namuose, bet radau vilnonį
Moros megztinį ir savo džinsinius šortus su liūtu bei „Destinies“ numerį. Tai amerikiečių mokslinės
fantastikos žurnalas plonais viršeliais, juos pardavinėja „Lears“ ir man jie be galo patinka.
Pirmadienį ten nusipirkau naują balandžio-rugsėjo numerį. Skaitysiu jį traukinyje.

Čia palikau keletą knygų. Žinau, kad negalėsiu jų pasiimti iki Kalėdų, bet susikaupė nemaža
krūva, ir aš beveik neabejoju, kad artimiausiu metu nenorėsiu dar kartą jų skaityti. Mokykloje vietos
nedaug. Šiaip ar taip, net jeigu jų ir pasiilgsiu, džiaugiuosi, jog jos bus čia. Jei senelis pasveiks tiek,
kad galės palikti „Fedw Hir“ ir sugrįžti namo, tada grįšiu ir aš. Danieliui tai nerūpi, neabejoju, jog jis
sutiktų. Jaučiuosi taip, tarsi negyvenčiau niekur, ir man tas jausmas nepatinka. Mintis, kad mano
kambaryje ant palangės abėcėlės tvarka išrikiuotos aštuonios knygos, labai paguodžia. Be to, tai
magiški saitai. Mano mama negali čia ateiti, o jei ir galėtų, juk tai tik knygos. Su knygomis
neįmanoma kerėti, nebent tai ypatingi egzemplioriai. Net jei galėtų, ji ir taip turi visa kita. Ji turi per
daug mano daiktų, bet aš niekaip negaliu jų atsiimti.

Jei ir vėl ją nugalėčiau, kaip manau, kad ir buvo, ar ji kerštautų man? Viskas buvo ne taip, kaip
paskutinį kartą. Tai labai keista, tyli pabaiga, gaila, kad negaliu surasti Glorfindelio ir užduoti jam
devynių milijonų klausimų.

Niekaip neįstengiau užrakinti laukujų durų. Užrakinusi jas iš vidaus, išėjau pro galines duris, o jų
raktą įmečiau vidun pro plyšį duryse paštui. Pasakiau tai tetulei Tegei, nes kitą kartą čionai
apsilankys būtent ji.

Po pietų sutikau iš mokyklos einančias Moirą, Lėją ir Nasriną. Jos klausinėjo apie Arlingherstą,
bet nieko nepasakojau, tik kelis nereikšmingus dalykus. Lėja susirado vaikiną, Endriu, kuris buvo
labai gabus matematikas, kai dar buvome maži ir mokėmės „Parko“ mokykloje. Tą joms ir pasakiau,
o Moira pasakė, kad kai kas iš mūsų taip ir liko mažas. Ji pati stipriai išaugo. Įdomu, ar ir aš
paaugsiu. Mano ūgis toks pat nuo tada, kai man suėjo dvylika. Tuo metu mes buvome aukščiausios
klasėje, bet dabar beveik visi mane praaugo. Jos papasakojo man visas paskalas. Dorka, visada
geriausiai mokėjusi prancūzų ir valų kalbas ir kurios tėvai išpažįsta kažkokią keistą religiją, lyg ir
Septintos dienos adventistų, laukiasi. Sju išvyko, su tėvais persikėlė gyventi į Angliją. Jaučiausi labai
normali, bet tuo pačiu ir keista, lyg visą laiką apsimetinėčiau.

Rytoj važiuoju į Šrousberį, kaip tik tada, kai joms nereikės eiti į mokyklą ir būtume galėję ką nors
kartu nuveikti.

1Ty bach – mažas namelis (valų k.).

Šeštadienis, 1979 metų lapkričio 3 d.

Kru traukinys daug mažesnis už Londono traukinį. Jame yra koridorius ir mažos kupė, kuriose ant
suolų vieni priešais kitus gali sėdėti aštuoni keleiviai. Viršuje yra lentyna bagažui ir juodai baltos
įvairių vietovių nuotraukos, mano kupė – Niuton Abotas, apie kurį nieko nesu girdėjusi. Įdomu, kas
tai? Atrodo gražiai. Didžiąją kelio dalį sėdėjau viena, tik Abergavenyje įlipo ir Hereforde išlipo
vidutinio amžiaus moteris su dviem vaikais. Jie manęs per daug netrukdė. Aš tai žvalgiausi pro langą,
tai skaičiau, pirmiausia „Destinies“, po to Spiderio Robinsono „Tarplaikinę Kalahano aludę“1, kurią
taip pat nusipirkau „Lears“.

Traukinys važiuoja Velso pakraščiu. Ištrūkę iš Kardifo ir Niuporto, važiavome palei kalnus ir
laukus. Saulė tai pasirodydavo, tai vėl pasislėpdavo nereguliariais rudeniškais šuorais, o keistoje
rudens popietės šviesoje viskas atrodė blankių spalvų, lyg po vandeniu. Ant kalnų debesys palikdavo
tamsių lopų, o saulės nušviestame lopinėlyje žolė net švytėdavo žalia spalva. Iš traukinio matėsi
„Cukraus galva“. Tai išskirtinis kūgio pavidalo kalnas. Kartais mes važiuodavome į Abergavenį ir
automobilyje dainuodavome: „Per kalvas į Abergavenį tikėdamiesi, kad oras bus puikus.“ Pamačius
šio miestelio traukinių stotį ir už jos dunksančias kalvas, mane užliejo šiluma. Laiške užsiminsiu apie
tai seneliui. Už Abergavenio traukinys kažkurioje vietoje kerta Anglijos sieną, nes Herefordas, kaip ir
Ladlou, yra Anglijoje. Ladlou yra mažas miestelis. Iš traukinio jis labai panašus į Osvestrį, tik čia
truputėlį šilčiau.

Paskutinė stotelė prieš Šrousberį yra Čerč Stretonas. Čia į kupė sulipo daug žmonių ir mano
gražusis kampelis, kuriame buvo taip jauku, tapo perpildytas. Ir šiaip nuliūdau. Iki šiol sugebėjau
mėgautis kelione negalvodama, kur važiuoju.

Šrousberio stotyje Danielius manęs nelaukė. Tikėjausi jį pamatyti perone, bet jo nebuvo. Išėjusi
pro užtvarą, sustojau automobilių aikštelėje. Pagalvojau apie autobusą, bet neturėjau nė menkiausio
supratimo, kokiu reikėtų važiuoti ir iš kurios vietos jis išvažiuoja. Slėniuose aš žinau visų autobusų
maršrutus ir kurie man tinka. Raudonai balti važiuoja į Kardifą, tamsiai raudoni yra vietiniai. Gerai,
kai puikiai pažįsti „tagonėlių“ takus, žinai, kur jie vingiuoja, bet niekada anksčiau nepagalvojau, kaip
gerai viską žinoti apie autobusus, kol neatsidūriau čia. Turėjau savo krepšį ir dar vieną krepšį su
knygomis ir, nors tai buvo visas mano bagažas, jis vis tiek buvo gana sunkus.

Iš dešimties svarų man buvo likę du svarai ir dešimt pensų. (Nors dešimt atrodo nelabai daug, bet
už juos nusipirkau nemažai knygų). Sugrįžau į stotį, kur „W. H. Smith“ parduotuvėje nusipirkau rausvą
„Ordnance Survey“2 Šrousberio ir jo apylinkių karinį topografinį žemėlapį. (Visada maniau, kad tai
„Ordinance“3, bet, pasirodo, ne. „Ordnance“. Koks keistas žodis ir jo reikšmė. Jie išmatavo visas
žemes kariniam aprūpinimui, o dabar visiems pardavinėja žemėlapius. Na, aš nesiruošiau nieko
užgrobti.) Sugrįžusi į automobilių aikštelę, atsisėdau ant suoliuko. Suradau Miklhamą, kur stovi
Senasis dvaras, ir nusprendžiau, jog autobusas į Vulverhamptoną pravažiuos visai netoli jo, o tada
pagaliau pasirodė Danielius. Pamačius į aikštelę įsukantį jo juodą bentlį, man palengvėjo.
Sulanksčiusi paslėpiau žemėlapį, bet jis pastebėjo jį.

– Nusipirkai žemėlapį? – paklausė jis.
–  Man patinka žemėlapiai, – atsakiau susigėdusi, nors tai jis turėjo nesmagiai jaustis, kad
pavėlavo.
Įsėdau į automobilį. Jis išmetė nuorūką pro langą ir pradėjo važiuoti. Neturėtų taip daryti, net ir
automobilių aikštelėje. Tai blogas įprotis. Nuo nuorūkos gali prasidėti gaisras. Visiškai nepritariau jo
elgesiui.

Manau, nusipirksiu daug tokių topografinių žemėlapių. Jie sukomponuoti logiškais kvadratais.
Galėčiau surinkti visą jų rinkinį ir taip galiausiai turėčiau visą šalį. Tada visada rasčiau kelią ir
žinočiau, kas kur yra. Nors man iš jų nebūtų jokios naudos, jei palikčiau namuose, o pati atsidurčiau
kur nors kitur. Tiesiog turėsiu gerai pasiruošti ir prieš kur nors važiuodama įsidėti tos ir aplinkinių
vietovių žemėlapius į krepšį.

Šrousberyje tetos man pirko uniformą. Tai nėra didelis miestas, viskas jame, regis, pastatyta iš
vienodų rausvos spalvos akmenų. Iš karto nuvažiavome į Senąjį dvarą, kur gėrėme arbatėlę su
užkandžiais. Popietinės arbatėlės metu geriama arbata su pyragais, paplotėliais ir mažais
sumuštinukais, tačiau šioji vėlyvesnė arbatėlė geriama su karštais bei sočiais patiekalais. Šį kartą tai
buvo karštas makaronų, sūrio ir kumpio patiekalas, bet visi kiti valgiai buvo šalti. Buvo sumuštinių su
tunu ir agurkais, kumpiu ir petražolėmis, sūriu ir marinuotais agurkėliais. Man jie labai patiko.
Paplotėliai buvo perdžiūvę ir sausi kaip Kalahario dykuma. Tepant sviestą, jie subyrėjo į trupinius.
Būdama ketverių jau mokėjau iškepti geresnių už šiuos. Žinoma, to nepasakiau, bet kitą kartą galbūt
vienai iš tetų (vis dar jų neskiriu) pasakysiu, kad norėčiau pamėginti ką nors pati pagaminti. Manau,
jos sutiks.

Jos kalbėjo tik apie mokyklą, tikėjosi, jog papasakosiu paskutines naujienas apie mokytojus ir
apie tai, kaip sekasi atskiriems bendrabučiams. Jos visos gyveno Skoto bendrabutyje ir domisi juo
daug labiau už mane. Jos jau suaugusios ir turi savo namus – beje, labai gražius namus. Bet nieko
neveikia. Neskaito, nedirba, nieko negamina. Jos organizuoja sendaikčių išpardavimus bažnyčiai. Tą
patį darydavo ir močiutė, bet ji dar ir visą laiką dirbo mokytoja. Jos prižiūri namus, bet trims tai
neužima daug laiko. Moka mano tėvui, kad valdytų ūkį ir finansus, taigi net ir to joms daryti nereikia.
Jos pasiturinčios, ganėtinai turtingos, manyčiau, bet niekur nevaikšto ir nieko nedaro, tiesiog sėdi,
valgo klaikius paplotėlius ir su tikru užsidegimu kalba apie tuos laikus, kai Skoto bendrabutis
iškovojo taurę. Nežinau, kiek tiksliai joms metų, bet jos gimė prieš 1940 metus, taigi yra mažiausiai
keturiasdešimties, o joms vis dar rūpi kvailas mokyklos bendrabutis! Jos neapsimetinėjo, kad man
būtų įdomiau. Iš karto tai suprasčiau. Tarpusavyje jos dar daugiau apie tai kalbėjosi. Kodėl jos čia
gyvena? Ir kodėl nė viena neištekėjo? Galbūt nekenčia vaikų. Aš joms iš tiesų atrodau kaip sunkus
išbandymas, bet tai nieko nereiškia. Jei būtų panorėjusios, būtų galėjusios turėti puikių savų angliškų
aukštuomenės vaikučių, kuriuos būtų išmokusios mandagaus elgesio.

Danielius turi „Šlovės kelią“ bei „Valdo ir Magiją, Inc.“, kurie abu, pasak jo, yra Hainlaino
maginės fantastikos kūriniai. Jis taip pat paskolino man Polo Andersono „Sulaužytą kalaviją“4. Vis
dar skaitau Kalahano istorijas, kurios yra nepaprastai mielos, ne tokios, kaip „Telempatas“5, bet man
patinka.

Rytoj bažnyčia, tada priešpiečiai su tetomis ir vėl į mokyklą, po galais.

1Spider Robinson „Callahan‘s Crosstime Saloon“ – viena pirmųjų autoriaus novelių, turėjusi daugybę tęsinių.

2Karinis topografinis žemėlapis.

3Ordinance (angl. k.) – įsakas, dekretas, architektonika.

4„The Broken Sword“ – 1954 m. parašytas fantastinis romanas, kartais lyginamas su „Žiedų valdovu“.

5Spider Robinson „Telempath“ – trimis „Hugo“ ir „Nebulos“ premijomis apdovanoto autoriaus mokslinės fantastikos romanas.

Pirmadienis, 1979 metų lapkričio 5 d.

Prisimenu, kaip toli nuo labirinto atrodė mokykla, bet vos tik čia atsidūriau, ji taip mane įtraukė,
kad, atrodo, nė nebuvau išvažiavusi.

Keista, kiek mažai galiu kitiems papasakoti apie savo atostogas. Jos truko tik savaitę, bet per ją
įvyko tiek daug, kiek mokykloje turbūt įvyktų per metus. Tačiau kai šįryt per prancūzų kalbos pamoką
manęs apie jas paklausė, tegalėjau atsakyti: „Je visite mon grandpere dans Londres et je visite mon
autre grandpere dans Pays de Galles.“ Du apsilankymai pas senelius ir viskas, o ponia mokytoja
pasakė, jog turėčiau sakyti en, ne dans. Panirau visa galva į mokyklą it į šiltą vonią. Nei jei ir
galėčiau jiems papasakoti apie Heloviną, Glorfindelį bei mirusiuosius, vis tiek nepasakočiau.

„Šlovės kelias“ mane nuvylė. Tiesiog negaliu jo pakęsti. Mečiau jį ir nusprendžiau geriau
paskaityti Džilės duotą Azimovo mokslinių esė knygą, štai kaip man ji nepatinka. Labai mėgstu
Hainlainą, bet jis aiškiai nesupranta magijos. Tai tiesiog kvaila. Jeigu kas nors pradėtų sakyti: „O,
Skar...“, tai kitas tikrai nesuprastų to kaip „Oskaras“1, tai paprasčiausiai neįtikima. Knyga beveik
tokia pat bloga, kaip ir jos viršelis, o tai jau kažką sako, nes panelė Kerol, sėdėjusi kitame salės gale
prie savo stalo ir pamačiusi jį, net pakėlė antakius. Keista, kad „Tritono“, kuriame rašoma apie seksą
ir sociologiją, viršelyje pavaizduotas sprogstantis erdvėlaivis, o „Šlovės kelio“, kuriame taip pat šen
bei ten minimas seksas, nors tai visai kvaila nuotykių istorija, viršelis būtent toks.

Vyks kažkoks poezijos konkursas. Visi, regis, iš anksto nusprendė, kad jį laimėsiu aš.
Pasiilgstu kalnų. Anksčiau jų nepasiilgdavau, nebent tada, kai galvodavau, koks nuobodus šis
lygumų peizažas. Bet dabar, kai pabuvojau namuose, kur jie mane supo iš visų pusių, pradėjau jų
beprotiškai ilgėtis, labiau nei savo šeimos, labiau nei durų, kurių nėra mokyklos tualetuose. Čia ne
vien lygumos, yra ir kalvelių, o giedrame ore tolumoje netgi galiu įžiūrėti šiaurės Velso kalnus. Bet
kaip gera gyventi apsuptai kalnų!

1„Šlovės kelio“ herojus nori pasakyti „Oh, Scarface“ (randuotaveidis), bet moteris, pasivadinusi Žvaigžde, pamano, jog jo
vardas – Oskaras.

Antradienis, 1979 metų lapkričio 6 d.

Vakar mokyklos teritorijoje šaudė fejerverkai ir degė laužas. Mačiau grupelę ugnies elfų. Niekas
kitas jų nematė. Juos mato tik tie, kas jais tiki, todėl dažniausiai tai būna tik vaikai. Tačiau tokie kaip
aš ir toliau juos mato. Būtų tiesiog beprotiška liautis jais tikėjus. Bet daug vaikų augdami užmiršta,
nors anksčiau juos matydavo. Aš jau nebe vaikas, bet dar ir ne suaugusi. Turiu pasakyti, jog negaliu
sulaukti, kol užaugsiu.

Mano pusbrolis Geraintas, ketveriais metais už mane vyresnis, matė elfus, kai žaidėme kalnų
slėnyje. Tada jam buvo vienuolika ar dvylika, o mums septyneri ar aštuoneri. Mes pasakėme jam, kad
užsimerktų, o kai atsimerks, pamatys juos. Taip ir buvo. Jis be galo nustebo. Negalėjo su jais
pasikalbėti, nes mokėjo tik angliškai, bet mes išvertėme, ką sakė jis ir ką jie. Tikriausiai mums buvo
aštuoneri, nes prisimenu, jog laisvai išverčiau jų žodžius į gryną Tolkieno kalbą, o „Žiedų valdovą“
mes perskaitėme tik aštuonerių. Tuo metu, kai buvome maždaug tokio amžiaus, visada ieškodavome
su kuo pažaisti, geriausia su berniuku, nes knygose rašoma, jog su tokia grupele žmonių galima patekti
į kitą pasaulį. Manėme, kad elfai pasiims mus į Narniją ar Elidorą. Geraintas atrodė tinkamas
kandidatas. Jis pamatė elfus ir tiesiog neteko žado iš nuostabos. Jam patiko jie, o jis patiko jiems. Bet
jis gyvena Berdžes Hilyje, prie Braitono, ir Aberdere leisdavo tik vasaras, o kitą vasarą jis jų
nematė. Sakė, kad jau per didelis žaisti, o tai, kas tada įvyko, prisiminė tik kaip žaidimą, kurio metu
mes apsimetėme elfais. Jis tenorėjo žaisti futbolą. Mes pabėgome, palikę jį nusiminusį sode su savo
kvailu kamuoliu, bet jis neprasitarė tėvams, kad buvo paliktas vienas. Per vakarienę pasakė, kad
puikiai praleido dieną. Vargšas Geraintas.

Šįryt gavau laišką, kurio neatplėšiau, ir dar vieną nuo Semo. Jis klausė, ar man patiko Platonas ir
ar radau daugiau jo knygų. Jis rašo taip, kaip kalba. Atrašysiu jam sekmadienį. Mokyklos bibliotekoje
Platono darbų nėra. Paklausiau panelės Kerol, ir ji atsakė, jog šioje mokykloje nemokoma graikų
kalbos, todėl nėra ir jo knygų. Gali kilti problemų ir su tarpbibliotekiniais mainais, nes nežinau
išverstų visų jo knygų pavadinimų. Bet, žinoma, galiu užsisakyti išvardintas „Simpoziume“, taigi taip
ir padarysiu.

„Penguin“ yra geriausia leidykla vien todėl, kad išvardina kitų knygų pavadinimus, net jei jų ir
neišleidžia. Šeštadienį turiu daug ką užsisakyti, nes knygoje „Aukštyn į praeitį“1 radau ilgą Roberto
Silverbergo darbų sąrašą. Taip pat užsisakysiu „Už rytojaus kalnų“2. Silvija Engdal parašė tiesiog
nepakartojamą knygą, pavadinimu „Žvaigždės palikimas“3, kurią išleido „Puffin“, taip pat
priklausanti „Penguin“ leidyklai, ir aš ją perskaičiau. Joje pasakojama apie labai prietaringus
žmones, kurie technologijas laiko magija, ir apie juos engiančius mokslininkus bei technikus, kurie
visus, kurie mąsto kitaip, apšaukia eretikais. Iš tikrųjų jie yra naujakuriai kitoje planetoje, nors patys
to nežino. Tai tiesiog nuostabu. Pasakojime yra pažadas, kad kai jie viską sužinos, kai viskas bus
gerai, jie iškeliaus „Už rytojaus kalnų“ – toks yra šios knygos tęsinys, bet aš jo niekur nemačiau, nors
jau seniai ieškau.

Poezijos konkursas vyks visos šalies mastu. Visos Arlinghersto mokinės turi parašyti po eilėraštį,
tada jie išrinks po geriausią iš kiekvienos klasės ir išsiųs. Negaliu patikėti, jog visi mano, kad aš
nugalėsiu. Gerai, iš tiesų gal ir nugalėsiu žemesniojoje 5c klasėje, gal net ir visose penktose klasėse,
nes akademinis lygis čia nėra labai aukštas. Bet iš visų penkiolikmečių visoje šalyje? Neįmanoma.
Geriausia mokykloje laimės penkiasdešimt pagyrimo taškų savo bendrabučiui. Todėl dabar visos
mergaitės kupinos entuziazmo. Šimto geriausiųjų visoje šalyje eilėraščiai bus išspausdinti knygoje, o
pats geriausias iš visų laimės šimtą svarų ir spausdinimo mašinėlę. Labai jos norėčiau. Nors

spausdinti nemoku, bet į žurnalus reikia siųsti spausdintus kūrinius.
Per priešpiečius artyn pritykojo Diedra ir atsisėdo per vieną kėdę nuo manęs mėgindama atrodyti

kasdieniškai, bet jai taip prastai sekėsi, jog visi tai pastebėjo. Ji atrodė persigandusi, vargšelė, bet
nusiteikusi ryžtingai.

– Mano mama sakė, kad turėčiau tave užstoti, – sušnibždėjo ji.
– Tavo mama gera, – ramiai atsakiau.
– Ar padėsi man su eilėraščiu? – paklausė ji.
Vadinasi, pamokų ruošimo metu turėsiu padėti parašyti jai eilėraštį, o tai tikriausiai reiškia, jog
turėsiu parašyti už ją. Neparašiau savojo, nors laiko dar yra – iki penktadienio.

1Robert Silverberg „Up the Line“ – 1969 m. mokslinės fantastikos romanas apie keliones laiku.
2Sylvia Engdahl „Beyond the Tomorrow Mountains“ – antroji trilogijos „Children of Star“ dalis, publikuojama ir kaip atskiras
k ūrinys.
3„Heritage of the Star“ – mokslinės fantastikos kūrinys, dar kitaip žinomas pavadinimu „This Star Shall Abide“.

Ketvirtadienis, 1979 metų lapkričio 8 d.

Parašiau Diedrai eilėraštį ir esu visai juo patenkinta. Tačiau vakar, kai sėdėjau čia skaitydama
„Valdo ir Magiją, Inc.“ (tai yra dvi skirtingos novelės), prie manęs priėjo panelė Kerol su krūva
šiuolaikinės poezijos knygų ir pasakė mananti, jog norėsiu jas peržvelgti.

Poezija, regis, pasikeitė nuo Čestertono laikų. Ir kas galėjo žinoti? Aiškiai ne močiutė ir niekas
mokyklose, kuriose mokiausi. Esu skaičiusi vieną Odeno1 eilėraščio posmelį, kurį citavo Delanis, o
apie T. S. Eliotą ar Tedą Hjuzą 2 išvis nieko nebuvau girdėjusi. Taip apsvaigau nuo Elioto, kad net
pavėlavau į lotynų kalbos pamoką ir gavau drausmės tašką. Atsikeršijau išversdama Horacijų kaip
Eliotą, ir ji negalėjo prie nieko prikibti, nes vertimas buvo tikslus.

Parašiau eilėraštį konkursui. Nesu labai juo patenkinta. Buvau gerai įvaldžiusi Čestertono stilių,
tačiau naujajam turėjau per mažai laiko. Jis apie branduolinį karą, olandišką guobų ligą ir kaip iš
tikrųjų turėtume įsisavinti kosmosą, kol dar galime.

Atrodo, yra ilga T. S. Elioto poema, pavadinimu „Keturi kvartetai“, kurios mokykla neturi.
Šeštadienį užsisakysiu ir ją. Pasak panelės Kerol, T. S. Eliotas dirbo banke, kai rašė „Bevaisę žemę“,
nes iš poezijos negalėjo pragyventi.

„O, tamsa, tamsa, tamsa... Jo akys perlais virtę... Į griuvėsius šias nuolaužas atremsiu.“3

1W. H. Auden – 1907-1973 m. gyvenęs anglų kilmės poetas, laikomas vienu geriausių XX-ojo amžiaus kūrėjų.
2Ted Hughes – anglų poetas ir vaikams skirtų knygų rašytojas (1930-1998), vadinamas vienu geriausių savo kartos autorių.
3„Pavasaris žiemos vidury“, „Bevaisė žemė“, vertė Tomas Venclova, Vilnius: Vaga, 1991.

Penktadienis, 1979 metų lapkričio 9 d.

Rudenį neatrodo labai baisu, kad guobos žūsta, nes visi medžiai tokie pat apmirę.
Dar vienas laiškas. Ir vėl turėsiu juos deginti. Beveik užsinorėjau sužinoti, ar ji ką nors pasakė
apie tai, ką padariau. Norėčiau gauti bent patvirtinimą. Nors ir žinau, kad pavyko.
Atidaviau eilėraštį. Panelė Luis peržvelgė jį, bet nieko nesakė. Teisėja bus panelė Gilbert, šeštas
klases mokanti anglų kalbos ir literatūros.
Tikiuosi, rytoj bibliotekoje manęs lauks naujos knygos, nes jau beveik baigiau visas, kurias turiu.
Dar kartą skaitau „Devynis Ambero princus“.
Vis sapnuoju Morą. Sapnuoju, kad ji skęsta, o aš jos negelbsčiu. Sapnuoju, kad stumteliu ją
automobiliui po ratais, užuot patraukusi į save. Jis partrenkė mus abi. Kiekviename žingsnyje tai
prisimenu, bet ne sapnuose. Sapnuoju, kad laidoju ją gyvą labirinto viduryje, kad ant jos metu žemes,
o ji bando atsikelti, ir jos plaukai visi žemėti.
Šiandien sukanka lygiai metai. Stengiuosi apie tai negalvoti, bet prisiminimai vis užklumpa iš
pasalų.

Trečiadienis, 1979 metų lapkričio 10 d.

Važiuodama autobusu į miestą su džiaugsmu laukiau apsilankymo bibliotekoje. Net šlapios pilkos
gatvės atrodė gražiau. Purškė lietus, pažeme plaukė pilki debesys.

Bibliotekininkas, vyras, šiek tiek nustebo pamatęs, kiek knygų noriu užsisakyti, bet tik padavė
šūsnį blankų ir liepė pačiai juos užpildyti. Manęs laukė daugybė knygų! Po to nuėjusi į knygyną
nusipirkau „Keturis kvartetus“, Tedo Hjuzo „Varną“ 1 ir Anės Makefri „Drakono dainininkę“2. Dar
nusipirkau degtukų dėžutę.

Nepirkau Stiveno Donaldsono „Lordo Faulo pražūties“3, kuris turėjo įžūlumo viršelyje save
sulyginti su „Tolkienu pačiame jo jėgų žydėjime“. Užpakalinėje viršelio pusėje buvo „Washington
Post“ citata. Nuo šiol šio laikraščio citatos man visada pasmerks knygas. Kaip jie drįsta? Ir kaip
drįsta leidėjai? Negalima taip lyginti, nebent sakytum: „Palyginus su geriausiais Tolkieno darbais, tai
šlamštas.“ Taip galima būtų pasakyti net ir apie labai geras knygas, tokias kaip „Žemjūrės
burtininkas“. Manau, „Lordo Faulo pražūtis“ (siaubingas pavadinimas, skamba kaip Konano knyga)
panašesnė į prasčiausią Tolkieno darbą, o tai būtų „Silmariljono“ pradžia.

Tolkieno „Žiedų valdovas“ yra tobula knyga. Čia visas pasaulis, visas pasinėrimo procesas, toji
kelionė. Nemanau, kad viskas yra gryna tiesa, bet tuo ji dar nuostabesnė – ir kaip žmogus galėjo
sukurti kažką panašaus! Ją perskaičius, viskas keičiasi. Prisimenu, kaip pabaigusi skaityti „Hobitą“
padaviau jį Morai, sakydama: „Perskaityk. Gana gera. Ar čia nėra kitų panašių knygų?“ Ir prisimenu,
kaip jas radau – pavogiau iš mamos kambario. Kai durys buvo praviros, šviesa krito ant lentynų su R,
S ir T raidėmis. Mes visada bijodavome žengti toliau vidun – o jeigu ji slepiasi tamsoje ir sučiups
mus? Kartą ji taip padarė, kai Mora norėjo padėti atgal „Krištolinį urvą“4. Paprastai, kai
paimdavome vieną iš jos knygų, truputį sujaukdavome lentyną, kad ji nepastebėtų. Bet „Žiedų
valdovas“ viename tome buvo per storas ir mums nepavyko. Labai bijojau, kad ji pastebės. Net
norėjau neimti jos. Bet ji arba nepastebėjo, arba jai nerūpėjo – manau, ji galėjo būti išvykusi su vienu
iš savo draugužių.

Apie šią knygą nepasakiau, ko norėjau.
Skaitydama jaučiuosi, tarsi visur pati dalyvaučiau. Tai tarsi stebuklingo šaltinio dykumoje
atradimas. Joje yra viskas. (Išskyrus geismą, kaip sakė Danielius. Bet juk yra Šliužburnis.)
Tai oazė sielai. Net ir dabar visada galiu pasitraukti į Viduržemę ir jaustis laiminga.
Kaip galima ką nors lyginti su šia knyga? Negaliu patikėti, kad Stivenas Donaldsonas galėjo būti
toks išpuikęs.

1Ted Hughes „Crow“ – 1970 m. siaubo poema, dažnai vadinama autoriaus atsaku į savo žmonos, rašytojos Silvijos Plat (Sylvia
Plath), savižudybę.
2„Dragonsinger“ – paaugliams skirtas mokslinės fantastikos kūrinys, „Dragonsong“ tęsinys.
3Stephen Donaldson „Lord Foul‘s Bane“ – pirmoji serijos „Chronicles of Thomas Covenant, Unbeliever“ knyga.
4Mary Stewart „The Crystal Cave“ – pirmoji iš penkių serijos apie Karaliaus Artūro laikus Didžiojoje Britanijoje knygų.

Sekmadienis, 1979 metų lapkričio 11 d.

Praėjusią naktį išlipau pro bendrabučio langą, padariau apskritimą ir jame sudeginau laiškus.
Niekas nematė. Apskritimą padariau iš aplink buvusių daiktų: lapų, šakelių ir akmenų, taip pat
padėjau ąžuolo lapą, savo medžio gabalėlį ir kišeninį akmenėlį iš Amroto paplūdimio. Jutau, kad tai
veikia, jaučiausi tarsi po skėčiu. Pirmiausia perskaičiau laiškus. Norėjau žinoti, ką ji parašė. Galėjau
ir nesivarginti. Apie tai, ką padariau, ji pasakė tik: „Tu visada buvai panašiausia į mane“. Ką gi,
sniego senis panašesnis į debesį nei į anglies luitą, bet jie vis tiek nėra panašūs. Sulanksčiau laiškus į
pagodą primenančią bokšto pavidalo krūvą ir uždegiau. Nuotraukų nežiūrėjau, nors mačiau, kad jų
buvo.

Pamaišiau pelenus, kad visai nieko neliktų. Tada paėmiau kišeninį akmenuką ir iškėliau prieš
mėnulį (tiksliai nežinau, bet tikriausiai tai buvo priešpilnis), kad jis taptų man apsauga nuo blogų
sapnų. Nežinia, ar pavyko. Vėl pasiėmiau ąžuolo lapą ir medžio gabalėlį.

Įlipau atgal per langą ir atsiguliau. Visos miegojo. Mėnulis buvo apšvietęs Loreinos veidą. Ji
atrodė neįprastai graži ir nutolusi, lyg mirusi, lyg būtų mirusi prieš daugybę šimtmečių ir dabar būtų
marmurinė statula ant savo pačios kapo.

Vienintelė bėda ta, kad jei ji nuolat siuntinės man laiškus, aš vis turėsiu juos deginti. Tik,
atsižvelgus į mokyklos baudos taškų sistemą, deginti juos vidury nakties yra daug saugiau nei tuo
metu, kai aplink daug žmonių.

Diedra davė man bandelę – apipiltą glajumi bandelę iš „Finefare“, labai lipnią ir saldžią. Jos
parduodamos po šešias, todėl ji išdalino jas ir kitoms mergaitėms, bet aš vis tiek apsidžiaugiau jos
poelgiu. Gera nesijausti visiškai atstumta.

Parašiau Danieliui apie Kalahano aludę ir Stiveno Donaldsono puikybę. Semui parašiau apie
Platoną, pasakiau, kad užsisakiau daugiau jo knygų. Taip pat papasakojau apie „Paskutinį vyną“, nes,
nors jam ir nepatinka romanai, šitas vis dėlto galėtų patikti. Parašiau seneliui apie Abergavenį ir kaip
pasiilgau kalnų, taip pat apie visus žaidimus su kamuoliu, kuriuos čia žaidžia, ir kaip norėčiau
pažaisti ir aš, jei tik galėčiau bėgioti. Prisimenu, kaip bėgiodavau. Visas mano kūnas prisimena. Tai
kinetinė atmintis, jei galima taip pavadinti. Truputį pamelavau sakydama, kad labai norėčiau
sportuoti. Man patinka sėdėti bibliotekoje ir skaityti, be to, man atrodo kvaila, kad visoms kitoms
mergaitės tie sportiniai žaidimai tokie svarbūs, nors iš tikrųjų tai visai nereikšminga. Man patiktų
mėtyti kamuolį ir jį gaudyti, o ne jaudintis dėl rezultato.

Kodėl aš pirmiau skaitau antrą Anės Makefri knygą? „Drakono dainininkė“ yra tęsinys kitos
knygos, pavadinimu „Drakono giesmė“. Vis tiek ją skaitau. Ji keistai lengva, palyginus su kitom
dviem. Veiksmas vyksta Perne, bet tai ne apie patį Perną, jei suprantat, ką noriu pasakyti. Norėčiau
turėti ugninį driežą. Arba drakoną. Atlėkusi staigiai smigčiau žemyn su mėlynuoju drakonu, ir jis savo
iškvėpimu sudegintų mokyklą!

Pirmadienis, 1979 metų lapkričio 12 d.

Diedros eilėraštis laimėjo mokyklos konkursą.
Nepaisant fakto, kad jį parašiau aš, man siaubingai gėda. Visi tikėjosi, kad laimėsiu aš. Aš ir pati
to tikėjausi. Kuo netiko mano eilėraštis? Tikriausiai panelė Gilbert yra tradicijų šalininkė. Niekas
nieko nesakė, ir aš pasveikinau Diedrą kartu su kitais, tačiau jaučiuosi viešai pažeminta. (Kita vertus,
juk tai aš jį parašiau ir bent jau Diedra tai žino.)

Antradienis, 1979 metų lapkričio 13 d.

Po pamokų ruošimo prie manęs priėjo Diedra ir išsitempė į žaidimų aikštelę, kad galėtume
pasikalbėti niekam negirdint. Beveik iš karto ji pradėjo verkti ir nerišliai vograuti, bet, kaip supratau,
ji norėjo pasakyti, jog neturėjau atiduoti jai geriausio savo kūrinio. Na, aš ir neatidaviau. Bet ji manė
kitaip, nes būtent jis laimėjo. Tai buvo pirmas kartas, kai ji ką nors laimėjo. Nemanau, kad iki tol ji
būtų gavusi nors vieną pagyrimo tašką, nebent už tai, kad įmušė įvartį. Pasakiau, kad ji to nusipelnė.
Per pusryčius ji sėdėjo šalia manęs ir kilniai man pasiūlė savo dešrelę, kurią priėmiau ne todėl, kad
nenorėjau įžeisti, bet todėl, kad buvau alkana.

Vordsvortas be galo ja didžiuojasi. Sandra Mortimer, Vordsvorto bendrabučio kapitonė,
raudonplaukė visąlaik paraudusiomis ir ašarotomis akimis, asmeniškai pasikalbėjo su Diedra, kuri
vos nenumirė nuo suteiktos garbės.

Skaitau Brunerio „Pasibalnojęs smūginę bangą“1. Nors ir labai gera, bet „Stovėti Zanzibare“2
geresnė. Įdomu, kaip turėtum jaustis žinodamas, jog jau parašei šedevrą, ir kiti tavo darbai jam
neprilygs?

1Brunner „The Shockwave Rider“ – 1975 m. mokslinės fantastikos kūrinys, garsus aprašymais apie tuomet neįprastus
programišių įgūdžius.
2„Stand on Zanzibar“ – ne vieną apdovanojimą pelnęs 1968 m. rašytas mokslinės fantastikos romanas, pasakojantis apie
gyvenimą netolimoje ateityje, 2010 m.

Trečiadienis, 1979 metų lapkričio 14 d.

Tai tikras ir išsamus pasakojimas, kaip šįryt mes su Diedra gavome po drausmės tašką.
Mes buvome duše, kuris yra ilga plytelių tranšėja su tuzinu dušo galvučių, menku vandens
spaudimu ir ne visada šiltu vandeniu. Vonia man labiau patiktų. Karšto vandens, tai yra, ne ledinio
vandens, būna tarp septintos ir aštuntos valandos ryto bei tokiu pat metu vakare. Sporto salėje taip pat
yra dušai, nes po treniruočių nusiprausti privaloma, bet juose vanduo būna šaltas, todėl dažniausiai
mergaitės tik trumpai šmurkšteli po jais, kad nusiplautų purvą. Rimtai prausiamasi rytais arba
vakarais. Tada tikriausiai būna lesbiečių rojus, nes aplink strikinėja dešimtys nuogų mergaičių.
Šįryt čia buvo apie penkiolika mergaičių, kovojančių dėl riboto vandens. Mes su Diedra gavome
vieną dušo galvutę ir pasikliaudamos mano, kaip raupsuotosios, statusu, stengėmės ją išlaikyti tik sau.
Mačiau, kaip Šegė keletą kartų į mus dirstelėjo, tarsi gailėtųsi vengusi manęs. Kai žengiau toliau nuo
vandens srovės, kad išsitrinkčiau šampūnu galvą, Diedra juokdamasi pasakė:
– Tau dygsta krūtys.
– Visai ne! – atsakiau net nepažvelgusi žemyn.
Tada pasižiūrėjau ir pamačiau, kad taip ir yra. Jau seniai turėjau šiokius tokius gumbelius po
speneliais. Tik tiek turi mano mama, todėl maniau, kad ir mano krūtys bus tokios, bet dabar jos buvo
patinusios ir truputį atsikišusios. Daugelis 5c klasės mergaičių jau turėjo siūbuojančias krūtis. Dabar
jau nebesvarbu, ar ant gaktos tau auga plaukeliai, o man jau auga, daug tamsesni už galvos plaukus, ir
ar jau prasidėjusios mėnesinės, kurios jau beveik visoms prasidėjusios. Man jos prasidėjo prieš
dvejus metus. Bijojau, kad joms prasidėjus negalėsiu matyti elfų, bet jokio skirtumo nebuvo,
nesvarbu, ką K. S. Luisas manė apie lytinį brendimą.
– Tau reikia liemenėlės, – pasakė Diedra.
–  Nereikia, – silpnai atkirtau. Stumtelėjau ją toliau nuo vandens srovės, kad išsiskalaučiau
plaukus. Šampūnui tekant žemyn, pažvelgiau į savo prasikalusias krūtis. – Paklausyk, Di, nemanai,
kad jos labai juokingos formos?
Ji pradėjo taip smarkiai juoktis, kad net pritrūko kvapo. Kitos mergaitės pradėjo dairytis
norėdamos sužinoti, kas čia taip juokinga.
–  Ne, iš tikrųjų, – ištariau tyliai, bet įsikarščiavusi. – Jos kriaušės formos. Kitų ne tokios. –
Apsidairiau aplink į kitas mergaites, ir nė vienos iš jų krūtys nebuvo panašios į mano.
– Viskas joms gerai, – pasakė Diedra.
– Ei, Nuoboda, ko čia taip juokiesi? – šūktelėjo Loreina.
– Komuniūga pasakė gerą pokštą, – atsakė Diedra.
Kai kurios mergaitės, baigusios praustis, įsisuko į rankšluosčius ir pradėjo dainuoti „Džeiko
Kuolelio“1 dainelę. Norėjau joms mesti piktą žvilgsnį, bet per tekantį vandenį nepavyko.
Mes su Diedra kartu stovėjome po tekančiu vandeniu.
– Jos visiškai normalios, – sušnibždėjo Diedra. – Tau keistai atrodo tik todėl, kad žiūri į jas iš
viršaus. Jei pamatytum jas iš to paties aukščio, kaip matai kitų mergaičių, suprastum, kad jos tokios
pat.
– Veidrodyje, – tariau.
– Turėtum sakyti „atspindžio stikle“, kaip sako Karena, – pataisė Diedra.
– Mėšlas, – pasakiau dar vieną žodį, kurį mokykla draudė vartoti.
Vienintelis veidrodis yra virš kriauklių eilės, kur valomės dantis ir šukuojamės. Tai ilga
veidrodžio juosta, pritaisyta prie sienos, su pailga lempa virš jo.

– Eime, – pasakiau.
Sukikenusi Diedra pasičiupo rankšluostį, aš pasiėmiau savo ir apsigobiau juo lyg mantija. Muilą
su šampūnu susidėjau į plastmasinį maišelį, nes kitaip juos kas nors pavogtų arba atidarytų šampūną
ir išlietų jį į kanalizaciją. Taip man nutiko pačią pirmą savaitę su prausikliu, kurį netyčia palikau
duše.
Nuėjome į tualetus, esančius šalia dušų. Čia nieko nebuvo – tai lengva suprasti, nes tualetų
kabinos neturi durų. Pasidėjau maišelį su vonios reikmenimis ir apsivyniojau rankšluostį ant galvos
kaip turbaną. Šio praktiško dalyko mane išmokė Šeronė. Net jei ir patemptum, jis neišsivyniotų.
Šeronės plaukai ilgi ir nepaklusnūs, tačiau turbanas net ir tokiems neleidžia išsisklaidyti. Taigi mano
rankšluostis buvo ant galvos, Diedros – ant pečių, bet šiaip mes buvome nuogos.
Iš karto pamatėme, kad iš veidrodžio jokios naudos. Jis atspindėjo tik veidus ir kaklus, bet nieko
žemiau.
– O jeigu ant ko nors atsistotume? – pasiūlė Diedra, dairydamasi aplink.
–  Čia nieko nėra, – pasakiau. – Nebent atsistotume ant tualeto sėdynių, bet tada būtume per
aukštai.
– Pamėginkime, – tarė ji.
Nulenkėme žemyn dvi tualeto sėdynes ir užsilipome ant jų. Atsidūrėme per aukštai, todėl
pabandėme pritūpti, beveik nuogos, rizikingai svyruodamos ir kikendamos, nes viskas iš tiesų buvo
labai juokinga. Tada ir atėjo viena iš vyresniųjų mokinių pasižiūrėti, iš kur sklinda triukšmas.

1„Jake the Peg“ – juokinga daina apie trikojį vyrą.

Ketvirtadienis, 1979 metų lapkričio 15 d.

Arba mano apsauga nuo sapnų neveikia, arba tai ne ji siunčia sapnus, jie tiesiog kyla iš mano
pasąmonės.

Vakar naktį sapnavau, kad mama nusprendė mus išskirti. Ji ruošėsi apsigyventi Kolčesteryje,
Esekse, ir pasiimti su savimi Morą, nes, pasak jos, Mora paklusnesnė, o aš nedariau, kas liepta, ir
ginčijausi prašydama, kad liktume. Mes priešinomės ir grūmėmės, ji tempė Morą su savimi, o aš
laikiausi įsitvėrusi jos ir verkiau. Tam tikra prasme, viskas buvo atvirkščiai nei labirinte. Aš buvau
įsikabinusi į ją, o mama mėgino nutempti ją šalin ir Mora pradėjo keisti pavidalus, bet aš vis tiek
laikiau ją. Negalėjau pakęsti net minties, kad būsime atskirtos, ruošiausi visiems skųstis, visai šeimai
pasakyti, kad tai nepakeliama, ir jie negali to leisti. Jie tiek daug atleido mano mamai, nes nenori
pripažinti fakto, jog ji išprotėjusi, galvojau aš, o Mora staugė ir laikėsi įsikibusi į mane. Tada
prabudau. Akimirką jutau didžiulį palengvėjimą, kad tai tebuvo sapnas, o paskui prisiminiau, kad
realybė dar blogesnė. Iš Kolčesterio žmonės gali sugrįžti. (Net neįsivaizduoju, kodėl Kolčesteris.)
Nežinau, ką reiškia būti mirusiai.

Skaitau Arturo Č. Klarko „Imperinę Žemę“1. Joje daugybė tokių mielų mokslinės fantastikos
nesėkmių akimirkų. Tai ne „Vaikystės pabaiga“ ir ne „2001“, bet būtent tai, ko man šiandien reikia.
Pasirodo, yra keletas negirdėtų Klarko knygų, įtraukiau ir jas į šios savaitės sąrašą.

Įdomu, ar kosmose bus elfų? Tai kažkodėl labiau tikėtina Klarko visatoje nei Hainlaino, nors
Klarko technika taip pat atrodo stipri. Gal dėl to, kad jis britas? Užmirškime kosmosą, ar bent
Amerikoje yra elfų? O jeigu taip, tai ar jie irgi kalba valų kalba, visame pasaulyje?

1Arthur C. Clarke „Imperial Earth“ – 1976 m. publikuotas romanas apie pagrindinio herojaus kelionę iš gimtosios Titano
planetos į Žemę ir siekį sukurti ten savo kloną.

Penktadienis, 1979 metų lapkričio 16 d.

Laiškas šįryt. Neatplėšiau ir neatplėšiu.
Maldos metu Diedra tikėjimo išpažinimo pabaigoje vietoj „prisikėlimas“ pasakė „prisilėkimas“.
Prisiminusi tai himno metu, ėmiau galvoti apie kūno prisikėlimą, būsimą gyvenimą ir kaip tai susiję
su tuo, ką mačiau per Heloviną. Viena vertus, kiek tikėtinas prisikėlimas, jei mirusieji eina slėniu ir
nusileidžia į kalvą? Kita vertus, o kur religija? Kur Jėzus? Elfai ten buvo, bet nemačiau jokių šventųjų
ar dar ko nors. Kalbėdavau mūsų tikėjimo išpažinimą niekada apie tai kaip reikiant nesusimąsčiusi.
Kalbant atvirai, nuo Moros mirties aš gan stipriai pykau ant Dievo: Jis, regis, nieko nedaro ir
visai nepadeda. Bet tikriausiai tai panašu į magiją: nesupranti, ar kas nors vyksta ir kodėl, ką jau
kalbėti apie paslaptingus kelius. Jei būčiau visagalė ir geranoriška, nebūčiau tokia nenusakoma.
Močiutė sakydavo, jog negali žinoti, kaip viskas susiklostys tavo paties labui. Kol ji buvo gyva, aš
tuo tikėjau, bet po to, kai mirė ji ir Mora, jau nebežinau. Tai nereiškia, kad netikiu Dievą, tiesiog
kažkodėl nesu linkusi atsiklaupti ir garbinti kažką, kas nori, jog galvočiau: „Be abejonės, pasaulyje
viskas vyksta taip, kaip ir turi būti.“ Nes aš taip negalvoju. Manau, jog privalau kažkaip reaguoti į tai,
kas vyksta pasaulyje, nes yra daugybė dalykų, akivaizdžiai reikalaujančių neatidėliotino mūsų
dėmesio, pavyzdžiui, faktas, jog bet kurią akimirką rusai ir amerikiečiai gali susprogdinti mūsų
pasaulį, olandiška guobų liga, badas Afrikoje, jau neminint mano mamos. Jei būčiau palikusi viską
Dievo valiai, ji jau pernai būtų atsiriekusi dalį mūsų pasaulio. O jei Dievo planuose jai sustabdyti ir
buvome mes, elfai, Moros mirtis, manęs sumaitojimas, tai, na, jei aš būčiau visagalė ir visa žinanti,
būčiau sugalvojusi geresnį planą. Žaibo smūgis, pavyzdžiui, niekada neišeis iš mados.
Skaičiau „Sulaužytą kalaviją“ ir kartais manau, jog tokius kaip jų dievus garbinti būtų lengviau.
Jie labiau domisi žmonėmis. Kišasi į jų reikalus. Kaip elfai. (O kas yra elfai? Iš kur jie atsirado?)
Bet nenoriu, kad senelis patirtų dar vieną insultą, todėl ir toliau einu į bažnyčią, į mokyklos
pamaldas, priimu Komuniją, nors nesuprantu, kaip viskas veikia. Kažkodėl neįsivaizduoju savęs,
kalbančios apie tai su kunigu.
Elfais tikėti nereikia. Jie ir taip čia yra. Jie gali nekreipti į tave dėmesio, bet jie čia pat, ir tu gali
su jais ginčytis. Jie daug žino apie magiją ir apie tai, kaip veikia pasaulis, ir jie mėgsta kištis į kitų
reikalus. Galėčiau šiek tiek pakerėti. Galiu sugalvoti daugybę naudingų dalykų. Galėčiau sukurti naujų
apsisaugojimo priemonių. Tikrai norėčiau karaso.

Šeštadienis, 1979 metų lapkričio 17 d.

Bibliotekoje manęs laukė septynios knygos. Įdomu, kas būtų, jei lauktų daugiau nei aštuonios?
Šiandien bibliotekininkė leido man pačiai užpildyti tarpbibliotekinių mainų užsakymų blankus. Jei ir
toliau per savaitę užsisakinėsiu po penkiasdešimt ar panašiai knygų, bet kurį šeštadienį gali atvykti
daugiau nei aštuonios. Kas žino, ar man leistų nuvažiuoti į miestą bet kurį savaitės vakarą? Kai kurios
mergaitės važinėja į muzikos pamokas. Gal ir man pradėti mokytis groti kokiu nors instrumentu, kad
galėčiau nueiti ir į biblioteką, nors muzika man taip prastai sekasi, kad kažin, ar pavyktų? Įdomu, ar
yra dar kokių nors popamokinių užsiėmimų, į kuriuos jie galėtų mane išleisti? Reikės paklausti
panelės Kerol.

Nors visai neturėjau pinigų, vis tiek nuėjau į knygyną. Sužinojau, jog giraitė priešais jį vadinama
Brakonieriaus giraite, ji pažymėta žemėlapyje. Nuėjau tenai sudeginti vakar gauto laiško. Paėjusi
gilyn į miškelį, padariau ratą. Manęs niekas nematė, išskyrus kelis abejingus elfus. Laiško
neperskaičiau ir net neatplėšiau jo. Kadangi jis buvo tik vienas, laužo nekūriau, tiesiog padegiau jo
kamputį ir numečiau.

Buvo šalta, bet nelijo, pirmą kartą per ilgą laiką buvau lauke, kai nelijo. Norėjau atsisėsti ant
suoliuko, kur skaičiau „Tritoną“, ir paskaityti „Gimęs su mirusiais“1, bet pūtė žvarbus vėjas. Man
šaltis pernelyg netrukdo, bet nepatinka, jog dienos darosi vis trumpesnės. Pradėjo temti anksčiau nei
atėjo laikas važiuoti atgal į mokyklą.

Apsidairiau po knygyną ir pamačiau keletą dalykų, kuriuos norėsiu nusipirkti, kai vėl turėsiu
pinigų, o jei ne, užsisakysiu bibliotekoje. Radau Alano Garnerio knygą suaugusiems „Raudonasis
poslinkis“2. Įdomu, apie ką ji? Jos viršelis labai keistas: su menhyru, stovinčiu akmeniu, ir šviesos
spinduliu, o tai nieko nereiškia. Jei pasakyčiau Danieliui, kad noriu ją nusipirkti, jis tikriausiai
atsiųstų man šiek tiek pinigų, nebent tie dešimt svarų man buvo skirti iki Kalėdų. Na, jei pasakysiu,
kad noriu jos, o pinigų tikrai turėjo užtekti iki Kalėdų, jis galės taip ir pasakyti, ir aš ją užsisakysiu
bibliotekoje.

Vėliau, kai jau buvo sutemę, bet aš dar nenorėjau grįžti ir neturėjau pinigų pasėdėti kavinėje
apsimetus, jog geriu arbatą, apžiūrėjau kitas miestelio parduotuves. Užėjau į „Woolworths“, kur
nukniaukiau buteliuką talko ir „Twix“. Vaikų prieglaudoje buvo mergaitė, vardu Kerė, kuri visą laiką
ką nors nudžiaudavo, ji ir parodė man, kaip tai daryti. Tai gana paprasta, jei tik išlieki rami. Niekas
nekreipia į mane dėmesio. Knygos neimčiau, nors iš „Woolworths“ gal ir imčiau, tik kad jie
nepardavinėja knygų. O iš knygyno nevogčiau, nebent man žūtbūtinai jos reikėtų.

Nuėjusi į „C&A“, apžiūrėjau liemenėles. Nieko nesimatavau, jos brangesnės, nei maniau, ir
dydžių sistema labai jau sudėtinga. Tetulė Tegė labiau apie tai nusimanytų.

„Smiths“ parduotuvėje pamačiau Džilę, apžiūrinėjančią įrašus. Man muzika visai nerūpi, tiesą
sakant, domėjimasis popmuzika man asocijuojasi su tuo, apie ką ji niekinamai pasakojo, – mėginimu
atkreipti į save vaikinų dėmesį. Bet priėjau prie jos pasisveikinti. Ji apžiūrinėjo „Sex Pistols“
plokštelę „Anarchy in the U.K.“. Viršelis atrodė bjauriai, bet anarchizmu šiek tiek domiuosi nuo tada,
kai perskaičiau „Prarastuosius“3. Manau, būtų daug geriau gyventi Anarese. Džilė pasakė, kad mums
ten visai nepatiktų, nes mūsų tėvai neturėtų pinigų, todėl mes neturėtume jokių privilegijų. Atsakiau,
kad visi turėtume vienodas privilegijas. Bet nepasakiau, kad mano šeima ne tokia turtinga, kaip visų
kitų. Pasakiau, kodėl mes turėtume gauti geresnį išsilavinimą nei tie, kurie neišgali sumokėti už
mokslus Arlingherste?

Džilė nusipirko plokštelę, nors negalės jos pasiklausyti iki pat Kalėdų, todėl nesuprantu, kam ją

pirko.
Grįždamos į mokyklą kalbėjomės apie Leonardą. Pasirodo, jis ne tik nutapė „Moną Lizą“, bet dar

ir buvo mokslininkas, išradęs malūnsparnius, tyrinėjęs fosilijas ir viską užsirašinėjęs savo užrašų
knygelėje. Džilė turi knygą apie mokslininkų gyvenimus, kurią pasisiūlė man paskolinti. Ji labai
miela, bet man tokie dalykai nelabai įdomūs. Ji truputėlį – nežinau. Ji ne kvaila, o tai labai malonu, ji
nebijo su manimi kalbėtis, bet atrodo kažkokia per daug susidomėjusi manimi, o tai šiek tiek atstumia.
Nujaučiu, kad ji kažko nori.

„Twix“ pasidalinau su Diedra. Nesakiau, kad nugvelbiau jį.

1R. Silverberg „Born with the Dead“ – trijų autoriaus novelių rinkinys.
2„Red Shift“ – 1973 m. mokslinės fantastikos kūrinys apie tai, kaip skirtingu metu vykstantys įvykiai yra susiję tarpusavyje.
3Le Gvin „The Dispossessed“ – ne vieną apdovanojimą pelnęs 1974 m. mokslinės fantastikos kūrinys, nagrinėjantis
kapitalizmo, anarchizmo ir kolektyvizmo temas.

Sekmadienis, 1979 metų lapkričio 18 d.

Parašiau seneliui. Kai vėl turėsiu pinigų, nupirksiu jam atviruką su palinkėjimu pasveikti.
Papasakojau apie savo pažymius (nuobodžiai pirmauju visuose dalykuose, išskyrus matematiką, kaip
visada) ir apie orus. Danieliui daugiausia rašiau apie „Imperinę Žemę“ ir apie „Pasibalnojusį
smūginę bangą“, bet užsiminiau ir apie Garnerį. Norėčiau, kad jis duotų man kišenpinigių, kaip gauna
kitos mergaitės, tada visada žinočiau, kiek gaučiau. Taip pat parašiau tetulei Tegei apie liemenėlių
problemą, labai atsargiai, neprašydama pinigų, tiesą sakant, atvirai sakydama, kad nesiųstų pinigų,
nes tai būtų nesąžininga. Aš tik norėjau sužinoti apie tą dydžių sistemą. Yra skaičius ir raidė.
Tikriausiai galėčiau paklausti Diedros arba Džilės, bet nelabai noriu.

Šiandien bandelių negavau.

Antradienis, 1979 metų lapkričio 20 d.

Šįryt atėjo siuntinys nuo Danieliaus su Klifordo Saimeko „Miestu“1 ir Frenko Herberto „Kopa“2,
iš kurių nė viena iškart nepasirodė žavi. Kaip gera, kad turiu daugybę knygų. Be to, vėl gavau dešimt
svarų. Nežinau, ar kiekvieną kartą, kai užsiminsiu, jog noriu pirkti patikusią knygą, jis man atsiųs po
dešimt svarų, bet labai to nesitikėčiau. Pasikalbėjau apie tai su Diedra, nors buvo sunku priversti ją
atsiverti, nes pinigai ar kišenpinigiai yra viena iš tabu temų, kuriomis galima kalbėtis tik netiesiogiai.
Bet kai ji jau pradėjo kalbėti, tai niekaip negalėjo užsičiaupti.

– Kiekvieną kartą čia atvažiuodama aš gaunu po du svarus. Mama sako, kad man pinigų nereikia,
nes viską gaunu, bet tai kvaila. Žinau, tu pastebėjai, kad visada skolinuosi tavo muilo. Jei tik nori,
mažose maisto krautuvėlėse būna ir muilo, ir šampūno, net obuolių. O jei niekada neperki bandelių,
visi tave laiko šykščia arba dar blogiau – žino, kad tu neturtinga ir pradeda su tavimi elgtis
globėjiškai. Praėjusį semestrą Karena nupirko man bandelę ir pataikaujamu tonu pasakė: „Žinau, kad
negalėsi atsilyginti man tuo pačiu, bet nesijaudink dėl to.“ Todėl ir nupirkau bandelių iškart po
atostogų.

Pastebėjau tai, nes nupirko ir man.
– Tau tikrai nebūtina man pirkti bandelių, – tariau. – Nors, aišku, malonu jų gauti.
–  Dauguma mergaičių kas savaitę gauna po svarą, kai kurios net po du. Nežinau, kas bus, jei
svaro banknotus kada nors pakeis į monetas, nes pinigus atsiunčia su laiškais. Niekas nesako, kiek
tiksliai gauna, nes kalbėti apie pinigus yra nemandagu.
Kalbėti apie pinigus nemandagu, bet kokį automobilį vairuoja tavo tėvas, kokį darbą dirba,
kokiame name gyvena ir kokius kailinius nešioja mama – įprastos pokalbio temos. Aš net nežinojau,
kad kailių būna visokių, nežinau, kurie iš jų laikomi gerais. Kai pirmą kartą manęs paklausė, atsakiau,
kad lapės, net nepagalvojusi apie tai, bet, regis, pataikiau, nors Džosė paklausė, sidabrinės lapės ar
rudosios. Iš to, kaip pateikė klausimą, iškart supratau, jog geresni yra sidabrinės, todėl nedvejodama
taip ir atsakiau. Žinoma, mano mama apskritai neturi kailinių, o jei turėtų, tikriausiai būtų nukankinusi
vargšą gyvūnėlį. Šiaip ar taip, manau, kad nedera nešioti gyvūnų kailių. Taip ir pasakiau jai.
Pareiškiau, kad niekada neturėsiu kailinių, nes neteisinga žudyti gyvūnus vien dėl jų kailio. Nesu
vegetarė, dėl maisto, manau, galima žudyti gyvūnus, nes tai visai skirtingi dalykai. O jeigu jie
padarytų mums tą patį? Negalime nudirti jų kailių vien norėdami jais pasipuikuoti.
Iki Kalėdų liko penkios savaitės, taigi jei padalinčiau dešimt svarų po du kiekvienai savaitei,
viskas būtų puiku. Nors galėčiau už juos nusipirkti liemenėlę, nes dabar, kai pastebėjau, kad turiu
krūtis, negaliu apie tai negalvoti, ir būtų malonu jas kaip nors pažaboti.

1Clifford Simak „City“ – 1952 m. mokslinės fantastikos kūrinys, susidedantis iš aštuonių viena su kita susijusių istorijų.

2Frank Herbert „Dune“ – 1965 m. parašytas kūrinys, labiausiai pasaulyje perkamas mokslinės fantastikos romanas.

Trečiadienis, 1979 metų lapkričio 21 d.

Laiškas.
Neatplėšiau, bet vien prisilietus prie jo koją nutvilkė skausmas. Šiandien tikrai labai skauda.
Šįryt sėdėdama bibliotekoje baigiau „Aukštyn į praeitį“, o kadangi nieko daugiau neturėjau,
pagalvojau, jog reikėtų pasiimti ką nors iš lentynos. Panelė Kerol į lentynas dėliojo naujų knygų
siuntą, daugiausia ne grožinės literatūros, o aš sėdėjau savo įprastame kampelyje, kur iš šonų mane
supa plokščių apkalai, o priekyje stovi knygų lentyna. Kartais sėdžiu viena kėde toliau, nes iš ten
galiu dairytis pro langą, bet šiandien nėra į ką žiūrėti: pilkas dangus, plikos šakos ir nesibaigiantis
lietus.
Jau norėjau stotis ir eiti prie lentynų, kai priėjo panelė Kerol.
–  Prisimenu, kad klausei apie Platoną, – tarė ji ir padėjo ant stalo visiškai naują „Everyman“
Platono „Valstybės“ leidimą. Ji taip pat lyg niekur nieko ant gretimo stalo paliko kitas dvi knygas:
pačią įdomiausią Džozefinos Tei knygą „Laiko dukra“1 bei Nevilio Šato „Sena nelaisvė“2, kurią,
aišku, jau buvau skaičiusi. Joje pasakojama apie Leifą Eriksoną3.
„Valstybė“ visai kitokia nei „Simpoziumas“. Čia tik ilgos kalbos, ir vidury tų kalbų neįsiveržia
joks girtuoklis pasikabinėti prie Sokrato. Bet vis tiek labai įdomu. Vis dėlto manau, kad nieko iš to
neišeitų, kaip sakė ir Semas. Tam prieštarauja žmogaus prigimtis. Žmonės yra žmonės, todėl ir elgiasi
atitinkamai. O jei Sokratas manė, kad dešimtmečiai vaikai bus kaip švarios lentelės, su kuriomis jis
galėtų dirbti, jis tikriausiai seniai išaugo iš to amžiaus! Įleiskite mus su Mora į „Valstybę“ ir per
penkias minutes viską apversime aukštyn kojom. Reikėtų pradėti nuo kūdikių kaip „Puikiame naujame
pasaulyje“4, kurį, kaip dabar suprantu, įtakojo Platonas. Išeitų įdomus pasakojimas apie du žmones
Platono „Valstybėje“, įsimylinčius vienas kitą ir sujaukiančius visus planus. Vien įsimylėjimas būtų
iškrypimas. Tai reikštų tą patį, ką Ralfui ir Lauriui – homoseksualumas5. Jei norėčiau utopijos, geriau
jau rinkčiausi Tritoną ir Anaresą. Žinot, ką norėčiau paskaityti? Dialogą tarp Brono 6, Ševeko7 ir
Sokrato. Sokratui taip pat patiktų. Galiu lažintis, jog jis norėjo, kad žmonės su juo ginčytųsi. Bent jau
„Simpoziume“ galima suprasti, kad jam tai patinka.
Po pietų grįžusi ir vėl atsisėdusi į savo vietą pastebėjau, kad Šato ir Tei knygos vis dar ant stalo.
Paprastai ji mano daiktų neliečia, o jei paima, tai pasako, kur padėjo, arba pati paduoda. Bet šios
knygos buvo jos. Nepaisant to, pradėjau skaityti Tei. Manau, ji buvo skirta man. Tikriausiai ji
pastebėjo, kad šiandien man sunku vaikščioti, todėl ir padėjo knygas arčiau. Esu įsitikinusi, jog
„Valstybę“ užsakė specialiai man. Manyčiau, aš vienintelis žmogus, iš tikrųjų biblioteką naudojantis
tam tikslui, kuriam ji ir yra skirta, – ne, tai būtų nesąžininga, kai kurios šeštokės čia pasiima knygų
savo rašiniams. Mačiau jas čia kelis kartus. Bet manau, kad panelė Kerol pastebėjo, jog čia visą
laiką skaitau, ir pasistengė dėl manęs.
Reikėtų ir man padaryti jai ką nors gražaus. Mokinės kartais perka mokytojams bandelių. Ar
panelę Kerol taip pat galima laikyti mokytoja? O gal geriau ką nors jai padovanosiu per Kalėdas.

1Josephine Tey „The Daughter of Time“ – 1951 m. detektyvinis romanas apie nusikaltimus Ričardo III valdomoje Anglijoje.

2Nevil Shute „An Old Captivity“ – 1940 m. publikuotas romanas apie jauną škotų pilotą, atliekantį misiją Grenlandijoje.

3Normanų keliautojas, pirmasis europietis, pasiekęs Amerikos žemyno krantus.

4Aldous Huxley – (1894-1963) anglų rašytojas, garsių antiutopijų „Beždžionė ir esmė“ bei „Puikus naujas pasaulis“ autorius.

5Iš Mary Renault „The Charioteer“.
6Bronas – pagrindinis veikėjas Delanio romane „Tritonas“.
7Ševekas – pagrindinis veikėjas Le Gvin romane „Prarastieji“.

Ketvirtadienis, 1979 metų lapkričio 22 d.

Koją vis dar skauda. Galbūt vėl reikėtų apsilankyti pas daktarą? Seselė turi receptinių vaistų nuo
skausmo, galėčiau jos paprašyti tabletės. Taip ir padaryčiau, bet reikia nusileisti dviem aukštais
žemiau ir vėl užlipti vienu aukštu aukščiau.

Ir kas galėjo pamanyti, kad Ričardas III iš tikrųjų nenužudė princų Bokšte?
Atėjo laiškas nuo tetulės Tegės su daugybe naujienų. Dabar jau suprantu liemenėlių dydžių
sistemą, bet kažin ar norėčiau, kad kas nors mane pamatuotų. Gal geriau pasimatuoti kelis
tinkamesnius dydžius ir taip nuspręsti, kas tinka.

Penktadienis, 1979 metų lapkričio 23 d.

Galiausiai vakar nuėjau pas medicinos seserį, ji davė man nuskausminamųjų ir liepė apsilankyti
pas daktarą. Užrašė pas jį į eilę, nors ir nematau prasmės, kodėl turėčiau eiti, bet nesiginčijau.

Paprašiau Džilės, kad už mane išmestų laišką į virtuvės šiukšlių konteinerį. Prispaustas visokių
atliekų ir žemių, jis negalės skleisti savo galios, o netrukus jį ir visai išveš. Pirmiausia paprašiau
Diedros, bet ji nedrįso jo paliesti. Tiesą sakant, ji pasielgė protingai.

Nieko keista, kad elfai bėga nuo skausmo. Jiems patinka linksmi dalykai, o tai labai nuobodu.
Rytoj privalau jaustis geriau, kad galėčiau nuvažiuoti į biblioteką.

Šeštadienis, 1979 metų lapkričio 24 d.

Bibliotekoje laukė tik trys knygos. Pasiėmiau jas, nupirkau seneliui atviruką su palinkėjimu
pasveikti ir iš karto grįžau į mokyklą. „Raudonasis poslinkis“ ir liemenėlė gali palaukti iki kitos
savaitės

Kartais pradedu abejoti, ar tikrai esu žmogus.
Tai yra, žinau, kad esu. Neturėčiau galvoti, kad mano mama galėjo miegoti su elfais, – ne, ne taip
reikia sakyti. „Miegoti su elfais“ reiškia mirtį. Kažin, ar ji santykiavo su elfais, nes jeigu būtų taip
dariusi, būtinai būtų pasigyrusi. O ji niekada apie tai net neužsiminė. Ji nebūtų sakiusi, kad mes
Danieliaus, ir privertusi ją vesti. Be to, mes šiek tiek panašios į Danielių, taip sakė Semas. O elfų
vaikai dainose ir pasakojimuose visada yra didvyriai – nors, geriau pagalvojus, niekad negirdėjau,
kas nutiko Tam Lino ir Džanetės1 vaikui. Bet pažiūrėkit į Earendilą ir Elvingą2. Ne, ne tai norėjau
pasakyti.
O norėjau pasakyti tai, jog kai žiūriu į kitus žmones, kitas mergaites mokykloje ir matau, kas joms
patinka, kuo džiaugiasi ir ko trokšta, nesijaučiu priklausanti tai pačiai žmonijos rūšiai. Nors kartais
man tai visai nerūpi. Iš tikrųjų man patinka labai nedaug žmonių. Kartais atrodo, kad tik dėl knygų
verta gyventi, kaip per Heloviną, kai užsinorėjau likti gyva vien tam, kad pabaigčiau skaityti „Babelį
17“. Neabejoju, jog tai nenormalu. Man labiau rūpi knygų herojai nei tikri kasdien sutinkami žmonės.
Kartais Diedra mane taip suerzina, kad noriu būti jai žiauri, vadinti Nuoboda kaip ir visi kiti,
apšaukti ją kvaile. Nesielgiu taip tik iš savanaudiškumo, nes ji beveik vienintelė, kuri su manimi
kalbasi. O Džilė man kartais kelia šiurpą. Kas gi gali nenorėti padaryti įspūdžio drakonui? Kas gi
nenorėtų būti Polu Atreidu3?

1Tam Linas yra legendinės škotų baladės herojus elfas, nuo kurio pastojo Džanetė.
2Earendilas – jūreivis J. R. R. Tolkieno „Silmariljone“. Elvinga – jo žmona.
3Franko Herberto veikėjas „Kopoje“.