Simon Sebag Montefiore „Užrašyta istorija. Laiškai, pakeitę pasaulį“

SIMON SEBAG

MONTEFIORE

uižs troarš yijtaa

laiškai,
pakeitę pasaulį



SIMON SEBAG

MONTEFIORE
uižstroarš yijtaa

laiškai, pakeitę pasaulį

VILNIUS 2021

Simon SEBAG MONTEFIORE
WRITTEN IN HISTORY
Letters that Changed the World
Weidenfeld & Nicolson, London, 2018

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno
Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat
padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, pla-
tinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti
nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba ar-
chyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti
ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų
įstaigų patalpose.

First published by Weidenfeld & Nicolson, an imprint of the Orion Publishing
Group, London
Copyright © Simon Sebag Montefiore 2018
© Audronė Gendvilienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2021
© „Tyto alba“, 2021

ISBN 978-609-466-603-2

turinys

ĮVADAS .......................................................................................................................... 13

MEILĖ........................................................................................................................ 27

HENRIKAS VIII ANNEI BOLEYN ................................................................................29
FRIDA KAHLO DIEGUI RIVERAI ................................................................................ 31
THOMAS JEFFERSONAS MARIAI COSWAY ...........................................................34
JEKATERINA II KUNIGAIKŠČIUI POTIOMKINUI ....................................................38
JOKŪBAS I GEORGE’UI VILLIERSUI, HERCOGUI BUCKINGHAMUI .................. 41
VITA SACKVILLE-WEST VIRGINIAI WOOLF ...........................................................43
SIULEIMANO PUIKIOJO IR HURREM SULTAN LAIŠKAI .......................................45
ANAÏS NIN HENRY’UI MILERIUI ...............................................................................47
ALEKSANDRA RASPUTINUI ......................................................................................52
HORATIO NELSONAS EMMAI HAMILTON ............................................................54
NAPOLEONAS BONAPARTAS JOSEPHINEI ...........................................................58
ALEKSANDRAS II KATIAI DOLGORUKAJAI ............................................................. 61
JOSIFAS STALINAS PELAGĖJAI ONUFRIJEVAI ........................................................64

ŠEIM A....................................................................................................................... 67

ELŽBIETA I MARIJAI I ...................................................................................................69
VILMA GRÜNWALD KURTUI GRÜNWALDUI ........................................................ 72
KADAŠMANAS-ENLILIS AMENCHOTEPUI III ........................................................ 74
OLIVERIS CROMWELLIS VALENTINE’UI WALTONUI ........................................... 76
TOUSSAINT’AS L’OUVERTURE’AS NAPOLEONUI ................................................79
ALEKSANDRAS I SESERIAI JEKATERINAI ................................................................. 81
KAROLIS I KAROLIUI II ...............................................................................................83
SVETLANA STALINA TĖVUI STALINUI .....................................................................86
AUGUSTAS KAJUI CEZARIUI......................................................................................87
JUOZAPAS II BROLIUI LEOPOLDUI II ......................................................................88
RAMZIS DIDYSIS HATUŠILIUI, HETITŲ KARALIUI .................................................89

KŪRYBA................................................................................................................. 91

MICHELANGELAS GIOVANNIUI IŠ PISTOJOS .......................................................93
WOLFGANGAS AMADEUS MOZARTAS PUSSESEREI MARIANNEI ...................95
HONORÉ DE BALZACAS EWELINAI HÁNSKAI .....................................................99
PICASSO MARIE-THÉRÈSEI WALTER ..................................................................... 101
JOHNAS KEATSAS FANNY BRAWNE ....................................................................103
T. S. ELIOTAS GEORGE’UI ORWELLUI ...................................................................105

DR ĄSA...................................................................................................................109

SARAH BERNHARDT PONIAI PATRICK CAMPBELL .............................................111
FANNY BURNEY SESERIAI ESTHERAI .................................................................... 112
DAVIDAS HUGHESAS TĖVAMS .............................................................................. 119

ATR ADIMAI...................................................................................................123

ADA LOVELACE ANDREW CROSSE’UI .................................................................. 125
WILBURIS WRIGHTAS SMITHSONO INSTITUTUI ..............................................128
JOHNAS STEVENSAS HENSLOW CHARLESUI DARWINUI ..............................129
FERDINANDAS II IR IZABELĖ I, KASTILIJOS IR ARAGONO
KARALIUS IR KARALIENĖ, KRISTUPUI KOLUMBUI ............................................. 132
KRISTUPAS KOLUMBAS FERDINANDUI IR IZABELEI .........................................133

TUR IZM AS....................................................................................................... 139

ANTONAS ČECHOVAS ANATOLIJUI KONIUI ...................................................... 141
GUSTAVE’AS FLAUBERT’AS LOUIS BOUILHET .....................................................145

K AR AS...................................................................................................................149

PETRAS I JEKATERINAI I .............................................................................................151
NAPOLEONAS JOSEPHINEI ....................................................................................153
DWIGHTAS D. EISENHOWERIS VISIEMS SĄJUNGININKŲ KARIAMS.............154
GRAFIENĖ JEKATERINA OLDENBURG BROLIUI ALEKSANDRUI I .................... 155
PILYPAS II KUNIGAIKŠČIUI MEDINAI-SIDONIAI ................................................156
HARŪNAS AR RAŠIDAS NIKIFORUI I.....................................................................158
RASPUTINAS NIKOLAJUI II ......................................................................................158

KR AUJAS............................................................................................................. 161

PJANCHAS ŽMONAI NODŽMET ...........................................................................163
VLADIMIRAS LENINAS PENZOS BOLŠEVIKAMS ................................................164
JOSIFAS STALINAS KLIMENTUI VOROŠILOVUI...................................................165
MAO DZEDONGAS CINGHUA UNIVERSITETO
PAGRINDINĖS MOKYKLOS CHUNVEIBINAMS ...................................................166
JOSIPAS BROZ-TITO JOSIFUI STALINUI ................................................................169

PR AŽŪTIS...........................................................................................................171

THEOBALDAS VON BETHMANAS-HOLLWEGAS
HEINRICHUI VON TSCHIRSHKY’UI ....................................................................... 173
HARRY’S TRUMANAS IRVUI KUPCINETUI ........................................................... 176

NELAIMĖS......................................................................................................... 179

PLINIJUS JAUNESNYSIS TACITUI............................................................................ 181
VOLTAIRE’AS M. TRONCHINUI ...............................................................................186

DR AUGYSTĖ...................................................................................................189

KAPITONAS A. D. CHATERIS MOTINAI ................................................................. 191
MARKAS ANTONIJUS OKTAVIANUI (AUGUSTUI) .............................................194
KARLO MARXO IR FRIEDRICHO ENGELSO LAIŠKAI ..........................................196
FRANKLINAS D. ROOSEVELTAS WINSTONUI CHURCHILLIUI ....................... 202
ADOLFAS HITLERIS BENITUI MUSSOLINIUI ....................................................... 204
KUNIGAIKŠČIO POTIOMKINO IR JEKATERINOS II LAIŠKAI ............................. 211

K VAILY BĖ........................................................................................................... 213

GEORGAS VON HÜLSENAS EMILIUI VON GÖRTZUI ........................................ 215
MARKIZAS DE SADE’AS „KVAILIEMS PIKTADARIAMS,
KURIE MANE KANKINA“ .......................................................................................... 217
IMPERATORĖS ALEKSANDROS IR NIKOLAJAUS II LAIŠKAI...............................219

PADORUM AS.................................................................................................225

MARIJA TERESĖ MARIJAI ANTUANETEI ................................................................227
MAHATMA GANDHIS HITLERIUI ...........................................................................229
ABRAHAMAS LINCOLNAS ULYSSES’UI S. GRANTUI .........................................232
JOHNAS PROFUMO HAROLDUI MACMILLANUI .............................................. 234
JACQUELINE KENNEDY NIKITAI CHRUŠČIOVUI ............................................... 236
BABŪRAS SŪNUI HUMAJUNUI ............................................................................. 238
ÉMILE’IS ZOLA FÉLIXUI FAURE’UI ......................................................................... 240
LORENZAS PUIKUSIS GIOVANNIUI DE MEDICIUI ............................................ 246

IŠSIVADAVIMAS........................................................................................ 249

EMMELINE PANKHURST MOTERŲ SOCIALINEI IR POLITINEI SĄJUNGAI..... 251
ROSA PARKS JESSICAI MITFORD .......................................................................... 254
NELSONAS MANDELA WINNIE MANDELAI ........................................................256
ABRAMAS GANIBALAS PETRUI I.............................................................................259
SIMÓNO BOLÍVARO,
MANUELOS SÁENZ IR JAMESO THORNE’O LAIŠKAI ........................................ 260

LEMTIS..................................................................................................................265

OSCARAS WILDE’AS ROBERTUI ROSSUI ..............................................................267
ALEXANDERO HAMILTONO IR AARONO BURRO LAIŠKAI ............................ 269
ANONIMAS LORDUI MONTEAGLE’UI ..................................................................276
BABŪRAS HUMAJUNUI ...........................................................................................277
NIKITA CHRUŠČIOVAS JOHNUI F. KENNEDY’UI ................................................281
ALEKSANDRAS PUŠKINAS JACOBUI VON HEECKERENUI .............................. 285

GALIA .................................................................................................................. 289

STALINAS VALERIJUI MEŽLAUKUI .........................................................................291
CHURCHILLIS ROOSEVELTUI .................................................................................292
RIČARDO I IR SALACHO AD DINO LAIŠKAI ........................................................ 293
ARTHURAS JAMESAS BALFOURAS LORDUI ROTHSCHILDUI ..........................295
GEORGE’AS BUSHAS BILLUI CINTONUI ............................................................. 296

NICCOLÒ MACHIAVELLIS FRANCESCO VETTORIUI ........................................ 298
HENRIKAS VII „GERIEMS DRAUGAMS“ ............................................................... 300
JOHNAS ADAMSAS THOMUI JEFFERSONUI ...................................................... 302
HERCOGO MARLBOROUGH, KARALIENĖS ANOS
IR HERCOGIENĖS SAROS MARLBOROUGH LAIŠKAI ....................................... 303
DONALDAS J. TRUMPAS KIM ČEN UNUI ............................................................. 305
DONALDAS J. TRUMPAS RECEPUI TAYYIPUI ERDOĞANUI...............................307

MIRTIS................................................................................................................. 309

ABD AR RACHMANAS III SAVO SŪNUMS ............................................................ 311
SIMONAS BAR KOCHBA JEŠUAI ............................................................................ 312
AMURAPIS ALASIJOS KARALIUI..............................................................................314
AURANGZEBAS SŪNUI MUHAMADUI AZAM ŠACHUI ..................................... 315
BOLÍVARAS JOSÉ FLORESUI .................................................................................... 317

ATSISVEIK INIM AS.................................................................................. 319

LEONARDAS COHENAS MARIANNEI IHLEN ...................................................... 321
HENRIETTE GIACOMUI CASANOVAI ....................................................................323
CHURCHILLIS ŽMONAI CLEMENTINE ..................................................................325
NIKOLAJUS BUCHARINAS STALINUI ....................................................................327
FRANZAS KAFKA MAXUI BRODUI..........................................................................332
WALTERIS RALEIGH ŽMONAI BESSEI................................................................... 333
ALANAS TURINGAS NORMANUI ROUTLEDGE’UI .............................................337
CHE GUEVARA FIDELIUI KASTRO ......................................................................... 339
ROBERTAS ROSSAS MORE’UI ADEY’UI ............................................................... 342
LUCREZIA BORGIA LEONUI X ............................................................................... 345
HADRIANAS ANTONINUI PIJUI IR SAVO SIELAI ............................................... 347

PADĖKOS AUTORIŲ TEISIŲ TURĖTOJAMS .......................................................... 349

įvadas

Mielas Skaitytojau,
niekas nepranoksta laiško nuoširdumo ir autentiškumo.
Mus, žmones, traukte traukia iškloti popieriuje savo jausmus
bei prisiminimus, kurie ilgainiui gali pranykti, ir jais pasidalyti.
Mums žūtbūtinai reikia patvirtinti ryšius, asmeninius ar politi-
nius, meilės arba neapykantos sąsajas, nes pasaulis nenurimsta, o
mūsų gyvenimą sudaro virtinė pradžių ir pabaigų: visa tai užrašę
turbūt pajuntame, kad jie tapo tikresni, beveik amžini. Laiškai
yra literatūrinis gyvenimo efemeriškumo priešnuodis. Goethe,
daug mąstęs apie laiškų magiją, manė, kad jie yra „reikšmingiau-
sias žmogaus paliekamas atminas“. Tad tas potraukis teisingas:
laiškai gyvuoja toliau ir autoriams seniai mirus. Politikos, diplo-
matijos ir karo reikaluose įsakymas ar pažadas privalo būti pa-
tvirtintas raštu. Tad laiškai padeda pasiekti daug įvairių tikslų.

13

Esama daug savitų ir smagių laiškų rinkinių, tačiau šiuos at-
rinkau ne todėl, kad jie suteikia pramogą, o todėl, kad jie vienaip
ar kitaip keitė žmogaus istoriją, tiek karo ar taikos, tiek meno ar
kultūros. Jie leidžia dirstelėti į įstabius gyvenimus genijaus, siau-
būno ar paprasto žmogaus akimis. Čia surinkti laiškai iš daugelio
kultūrų, tradicijų, šalių ir rasių: nuo senovės Egipto ir Romos iki
šiuolaikinės Amerikos, Afrikos, Indijos, Kinijos ir Rusijos, kur
atlikau daugelį savo tyrimų, todėl čia tiek daug rusų – nuo Puš-
kino iki Stalino. Juose, be visa kita, kalbama apie kovą už teises,
kurias dabar laikome pagrindinėmis, arba įsakoma įvykdyti nu-
sikaltimus, kuriuos laikome netoleruotinais. Yra ir meilės laiškų,
ir imperatorių, aktorių, tironų, menininkų, kompozitorių, poetų
galios laiškų.

Parinkau faraonų prieš tris tūkstančius metų rašytų laiš-
kų, išlikusių užmirštose sunykusių miestų bibliotekose, ir šio
amžiaus laiškų. Laiško aukso amžius tikrai truko penkis šimtus
metų nuo viduramžių, kol XX a. ketvirtajame dešimtmetyje pla-
čiai paplito laidinis telefonas, ir ūmiai pasibaigė paskutiniame
dešimtmetyje atsiradus mobiliajam telefonui ir internetui. Pats
tuo įsitikinau tyrinėdamas Stalino archyvus. Trečiąjį ir ketvirtąjį
dešimtmečiais Stalinas rašė ilgus laiškus ir raštus savo aplinkos ir
svetimiems žmonėms, ypač atostogaudamas pietuose, tačiau kai
buvo įrengta saugi telefono linija, jo laiškai staiga baigėsi.

Vos atsiradus raštui, suprantama, valdovai ir aukštuomenė
ėmė plačiai naudotis laiškais – jie idealus įrankis valdyti ir dar
praverčia labai daug kur. Pastaruosius tris tūkstantmečius laiškai

14

buvo šių dienų laikraščių, telefonų, radijo, televizijos, elektroni-
nio pašto, žinučių, sekstingo ir tinklaraščių visus drauge sudėjus
atitikmuo. Šioje antologijoje yra laiškų, kadaise parašytų danti-
raščiu, senoviniu raštu – nendriniu stiliumi rašmenys būdavo
įbrėžiami lygioje drėgno molio lentelėje ir ši išdžiovinama saulė-
je, – naudotu Viduriniuose Rytuose bronzos ir geležies amžiais.
Ir ant papirusų, trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų gamintų iš
papirusinių viksvuolių šerdžių. Yra laiškų, rašytų ant pergamen-
to ir jaučio odos – standesnės, išdžiovintos gyvūnų odos, – kol
maždaug 200 metų prieš Kristų Kinijoje sukurtas popierius pa-
mažu per Vidurinę Aziją atkeliavo į Europą. Galiausiai pigesnė
ir paprastesnė gamyba nuo XV a. pavertė jį patogesne, prieina-
mesne ir įperkamesne priemone. Laiško rašymo apogėjus truko
nuo XV a. iki XX a. pradžios ne tik dėl to, kad popierius buvo
prieinamas, bet ir todėl, kad palengvėjo kelionės, paplito kurje-
riai, plėtojosi paštas.

Dar rašyti laiškus tapo labiau nei paranku – jie buvo nau-
josios tvarkos, įstatymo ir visuomenės sutarties, atsakingos val-
džios, finansinės atskaitomybės ir visuomenės moralės dalis. O
svarbiausia, skleidė naują mąstyseną ir naujas idėjas, modernią
gyvensenos viziją, padėjo pripažinti privatumą, skatino pažangą
ir tarptautinės visuomenės bei asmens sąmoningumo suvokimą.

Vieni laiškai buvo skirti paviešinti, kiti turėjo būti visiš-
kai slapti. Tokie rinkiniai kaip šis labiausiai ir džiugina įvairo-
ve. Labai daug laiškų susiję su kasdieniais, mažai dominančiais,
dalykais – užsakomos prekės, apmokamos sąskaitos, rengiami

15

susitikimai. Laiškų menui pasiekus viršūnę, raštingi žmonės
daugelį valandų per dieną praleisdavo prie rašomojo stalo, kar-
tais blogai apšviesto, rašydami kaip apsėsti. Jekaterina II ironi-
zuodama vadino save „grafomane“ (o dar ir „plantomane“, nes
mėgo sodininkauti) ir laiškai jai buvo vienintelis įrankis val-
dyti imperiją, vadovauti karo veiksmams, valstybei. Rašantieji
laiškais perkeldavo savo būtį iš kambario, namo, iš savo šalies
į kitus pasaulius ir tolimas svajas. Fiziškai sekinanti pareiga ir
laiko leidimas; elektroniniam laiškui ir žinutei subelsti nereikia
tiek pastangų, bet veikiausiai juos rašyti per lengva, neforma-
lu, todėl nebegerbiame pačių žodžių galios, nors glaustumas,
greitis ir jaudulys paverčia žinutę tiek užkrečiama, kiek ji yra
būtina šiuolaikiniame gyvenime. Iki XX a. amžiaus pradžios
raštines, padedančias tvarkyti plačią korespondenciją, turėjo
mažai žmonių, net valstybių vadovų, tad dauguma jų rašydavo
ir antspauduodavo (iš dalies saugumo sumetimais) laiškus pa-
tys – iš jų ir šioje knygoje minimi autoriai, tokie kaip Lincolnas,
Jekaterina ir Nikolajus II, kuris savo laiškus iš tikrųjų antspau-
duodavo pats.

Žinoma, laiškuose autoriai ne visada sako tiesą, jie gali re-
daguoti ir rinktis, kuriuos sunaikinti, o kuriuos išsaugoti. Bet
šiaip ar taip laiškas atspindi vieną laiko akimirką ir rašančiojo
patirtį – tai, ką Goethe pavadino „tiesioginiu gyvenimo alsavi-
mu“. Daug laiškų buvo įmesta į ugnį, stengiantis slėpti slaptus
sandėrius ir skandalus. Tokį laiškų pragarą dažnai sukeldavo
Viktorijos ir Eduardo laikų šeimos, maniškė taip pat. Bet Goe-

16

the manė, kad sunaikinti laišką apsidraudžiant – tai tas pat, kas
sunaikinti patį gyvenimą.

Istorija, kaip ir šiuolaikinė žurnalistika, kupina paskalų,
spėlionių, mitologijos, melo, nesusipratimų ir šmeižto. Skaity-
dami bulvarinį laikraštį ar paskalų svetainę žinome, kad galbūt
pusė to, ką skaitome, yra melas: o štai privatūs laiškai džiugina,
nes jie tikri. Paskalos mūsų nemausto: mes girdime autentiš-
kus žodžius. Taip rašė Stalinas savo pakalikams, taip laiškuose
meilius žodžius Siuleimanui Puikiajam rašė Hiurem arba Frida
Kahlo Diegui Riverai; ir dar, žinoma, yra piktinamai skatologi-
niai Mozarto laiškai pusseserei Mariannei.

Šioje knygoje sudėti laiškai yra įvairių tipų. Pirma, vieši
laiškai. Mao Dzedongas pradeda Kultūrinę revoliuciją laišku
studentams įsakydamas pulti vadovus; Balfouras pažada žy-
dams tėvynę; Émilis Zola laiške „Kaltinu!“ („J’Accuse!“) apkal-
tina Prancūziją rasizmu ir antisemitizmu. XXI a., man regis, toks
jo protestas atrodo labai šiuolaikiškas ir netgi itin būtinas pas-
taraisiais laikais, kai pagiežingas antisemitizmas, abipus Atlanto
skatinamas ne tik dešiniųjų, bet ir vis labiau, ypač Britanijoje,
įsigalinčių socialistinių kairiųjų, piktavalės padermės, veda tie-
siai prie stalinistinių antisemitinių valymų. Ir net dar toliau:
marksizmas vėl madingas. Įtraukiau keletą neįkainojamų mark-
sizmo kūrėjų Karlo Marxo ir Friedricho Engelso vienas kitam
rašytų laiškų, aršus ir begėdiškas jų rasizmas ir antisemitizmas
gali nustebinti tuos, kurie laiko juos nesavanaudžiais ir kilniais
paprasto padorumo ir lygybės gynėjais. Anaiptol – jų laiškai iš-

17

kaišyti tokiais žodžiais kaip „nigeris“ ir „žydbernis“ ir pastabų
apie varžovo Lassalle’o žydišką kilmę.

Kelis šimtmečius iki spaudos išpopuliarėjimo laiškai bū-
davo dauginami ir plačiai paskirstomi visuomenei. Todėl litera-
tūriniuose Europos salonuose buvo su pasimėgavimu skaitomi
vieši didžių autorių, tokių kaip Voltaire’as ir Jekaterina II, laiškai.
Panašiai nutiko ir su kitokiais oficialiais laiškais, kuriuose buvo
skelbiama apie karines pergales ar pralaimėjimus. Net mūšiams
pasibaigus, nors laukai ir būdavo nukloti dar virpančiais sužalo-
tais kūnais, išsekę generolai sėdėdami sugriautose trobose per
naktį rašydavo laiškus, pranešdami pasauliui apie savo pergales.
Po pergalių prie Poltavos, Austerlico ir Blenemo Petras I, Napo-
leonas Bonapartas ir Marlborough laiškais paskelbia naujienas
pasauliui – bet būtinai pasigiria ir savo meilužėms bei žmonoms.
„Atvykite čia ir mus pasveikinkite“, – rašo Petras I savo žmonai.

Dar visai neseniai visi sandoriai ar įsakymai, ypač politi-
niai ar kariniai, būdavo perduodami laiškais, kurių visuomenė
neturėjo skaityti. Šioje knygoje yra Ramzio II niekinantis raštas
hetitų karaliui Hatušiliui. Po tūkstančio metų Markas Antonijus
rašo Oktavianui (būsimam imperatoriui Augustui) ir lieja nepa-
sitenkinimą, esą „jodyti“ Kleopatrą politiškai – tuščias reikalas,
nors aišku, kad yra priešingai. Dar po tūkstantmečio Salachas ad
Dinas ir Ričardas Liūtaširdis derasi dėl Šventosios Žemės pasi-
dalijimo. Po penkių šimtų metų Pilypas II įsako savo admirolui
Medinai-Sidoniai vadovauti Ispanijos Armadai žygyje į Angli-
ją, nors pastarasis ir manė, kad žygis žlugs. Paskui po keturių

18

šimtmečių mes žavimės Lincolno didžiadvasiškumu laiške ge-
nerolui Grantui. O XX a. nebuvo reikšmingesnės koresponden-
cijos už Roosevelto ir Churchillio laiškus beviltiškais 1940 m.
mėnesiais. Naktį prieš įsiverždamas į Sovietų Rusiją Hitleris,
puikuodamasis ir girdamasis, atskleidžia savo motyvus laiške
sąjungininkui Mussoliniui. Yra ir vienas laiškas, kuris nebuvo iš-
siųstas: Eizenhauerio laiško kariams juodraštis, jei Normandijos
operacija būtų žlugusi.

Dar yra ypatingų laiškų, kartu politinių ir asmeninių, – jie
ypač būdingi autokratijoms, kur intymus valdovo gyvenimas ir
yra politika. Kaip matėme daugelyje naujųjų XXI a. autokrati-
jų, jei vadovas yra absoliutus, visa, kas asmeniška, yra politika.
Henriko VIII meilės laiškas Annei Boleyn ir Jokūbo I laiškas
dailiajam favoritui kunigaikščiui Buckinghamui yra politiškai
svarbūs – nes valdovo meilės pasirinkimu turi vadovautis šalies
vyriausybė. Kaizeriui Vilhelmui II dvariškių parūpinamos pasi-
šlykštėtinos pramogos, paprastai ne be išangių ir dešrelių simbo-
lių, atskleidžia didžiulę nekompetenciją, sukėlusią grėsmę taikai
Europoje. Jekaterina II ir kunigaikštis Potiomkinas, meilužiai ir
politiniai partneriai, yra aistringi romantikai, tačiau įžvalgūs po-
litikai. Tarp jų laiškų yra keletas dešimties–penkiolikos puslapių
ilgumo, ir juose aptariami visi valdžios aspektai – diplomatija,
karas, finansai, personalas. Bet kalbama ir apie buitinius reika-
lus – meno darbų kolekcionavimą, statybas, seksualinius reika-
lus ir, žinoma, sveikatą: XVIII a. nebuvo laiško, kuriame nebū-
tų kalbama apie hemorojų. O trumpieji meilės laiškai primena

19

šiuolaikinius elektroninius laiškus arba trumpąsias žinutes. To-
kių laiškų neturėjo skaityti niekas, tik gavėjas, tačiau dauguma
saugoti ir po rašiusiųjų mirties. Potiomkinas mirė laukinėje
Moldavijos stepėje, rankoje suspaudęs pluoštą virvele perrištų
Jekaterinos laiškų, kuriuos skaitydamas verkė.

Tokiuose tikrai asmeniniuose laiškuose garbinama meilė
ir seksas, tačiau autoriai juos laikė po devyniais užraktais. Alek-
sandras II ir jo meilužė (vėliau žmona) Katia keičiasi pačiais
erotiškiausiais, kokius tik kada rašė valstybės vadovas, laiškais.
Rašydami autoriai manė, kad niekas niekada jų laiškų neišvys,
bet štai mes skaitome Vitos Sackville-West ir Virginios Woolf,
Napoleono ir Josephines, Emmos Hamilton ir Nelsono laiš-
kus. Balzaco susirašinėjimas su gerbėja lenke gražiąja grafiene
Hánska nepaprastai aistringas, nors jie įsimyli nė nematę vienas
kito – grynai per laiškus. Anaïs Nin susirašinėjimas su Henry’u
Milleriu taip trykšta seksualumu ir tvinsta geidulingumu, kad
beveik užčiuopi kūniškumą. Laiškai yra „daugiau nei bučiniai“,
rašė Johnas Donne’as, „laiškai sujungia sielas“. Ir kūnus.

Todėl, suprantama, atrinkau intymius skausmo, taip pat
ir malonumo laiškus, pranešančius apie pasibaigusią ir beuž-
gimstančią meilę: vienas įspūdingiausių ir mažai žinomų yra
Thomo Jeffersono Galvos ir Širdies „pokalbis“, išsiųstas jaunai
jį metusiai meilužei. Tai turbūt viena iš puikiausių parašytų
meilės sukeliamo pamišimo analizių – proto aiškumas nestebi-
na, nes autorius yra Amerikos Nepriklausomybės deklaracijos
kūrėjas.

20

Panašiai Simónas Bolívaras bando nutraukti meilės ryšį su
nuostabiąja Manuela Sáenz. Ištekėjusi gražuolė Henriette grįžta pas
sutuoktinį ir tuo sudaužo širdį didžiausiam mergišiui Casanovai.
Leonardas Cohenas prieš pats mirdamas laišku atsisveikina su mirš-
tančia mylimąja, įkvėpusia geriausias jo dainas, iš jų ir „So Long,
Marianne“ („Iki, Mariana“). Labiausiai man patinka islamiškosios
Ispanijos kalifo pergalingojo Abd ar Rachmano atsisveikinimo laiš-
kas – mirties patale jis rašo, kad per penkias dešimtis šlovės metų
laime mėgavosi tik keturiolika dienų. Nedaug yra laiškų, širdį gniau-
žiančių labiau už persekiojamo dėl homoseksualumo Alano Tiurin-
go kančią. Ir, be abejo, apima nepakeliamas siaubas skaitant itin retą
atsisveikinimo laišką, mirties stovykloje per Holokaustą žmonos
rašytą vyrui.

Kai kuriuose iš šių laiškų pasakojama apie didingus įvykius ar
reginius – Kolumbas praneša monarchams „atradęs“ Ameriką; Mū-
šis dėl Britanijos smulkiai aprašomas jauno piloto laiške tėvams. Jis
ypač skaudus, nes pilotas netrukus žuvo. Čechovas aprašo, kokias
kančias Sachaline patiria nuteistieji. Plinijus regi Pompėjų žūtį. Vol-
taire’as apmąsto 1755 m. žemės drebėjimą Lisabonoje.

Pluoštelį laiškų galėtume pavadinti turistiniais, juose pasakoja-
ma apie seksualinius nuotykius egzotiškuose kraštuose, tokie laiškai
išpopuliarėjo XVIII–XIX a., kai naujoviška kelionių, kaip laisvalai-
kio, praktika išsiplėtė nuo turtingų aristokratų didžiųjų kelionių iki
vidurinės klasės kelionių traukiniais, ir pasaulis sumažėjo: Čechovas
ir Flaubert’as gražiausia proza smagiai aprašo susitikimus su japonų
prostitutėmis ir turkų jaunuoliais.

21

Dar yra šeimos laiškų, liudijančių iškilių vyrų glaudžius san-
tykius su vaikais, pavyzdžiui, dviejų Mogolų imperatorių: Babūras
moko sūnų pakantumo. Aurangzebas rašo sūnui, gulėdamas mirties
patale, byrant jo imperijai. Laukdamas savo teismo Karolis I aiški-
na sūnui, kaip būti karaliumi. Imperatorienė Marija Teresė perspėja
dukrą karalienę Mariją Antuanetę, kad arogancija ją sunaikins. Ir
priešingai, Svetlana Stalina dedasi diktatorė ir įsako tėvui, kad me-
tams visoje Sovietų Sąjungoje uždraustų namų darbus. Visose šei-
mose pasitaiko keblumų, bet karališkosiose šeimose jų mastai įspū-
dingi. Būsimoji karalienė Elžbieta I maldauja seserį karalienę Mariją
„kruvinąją“ palikti ją gyvą. Juozapas II atvyksta į Paryžių kaip sesers
Marijos Antuanetės patarėjas lytiniais klausimais, nes Liudvikas
XVI neatlieka santuokinių pareigų.

Anoniminis įspėjimas apie Parako sąmokslą savaime padeda
jį sužlugdyti ir drauge pakeičia Britanijos istoriją. Rasputinas laišku
Nikolajui II bando sustabdyti Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau jam ne-
pavyksta. Kai kurie laiškai patys tampa įsakymu nužudyti: Stalino
pastabos padrąsina jo slaptuosius milicininkus bausti mirtimi „prie-
šus“, nors šie iš tikrųjų nekalti, o Leninas įtūžęs įsako žudyti atsitik-
tines aukas. Prieš tris tūkstančius metų Egipto valdovas liepia savo
žmonai nužudyti du jaunus pavaldinius ir „pradanginti“ jų kūnus.
Vienas mano mėgstamiausių yra lakoniškas Broz Tito raštelis Sta-
linui, kuriuo jis grasina pats pasiųsiąs žudiką, jei Stalinas nesiliaus
mėginęs jį nužudyti.

Viename ypatingame pluošte laiškų kalbama apie savinaiką:
Oscaro Wilde’o, gavusio užgaulų meilužio tėvo laišką, kuriame šis

22

išvadina jį „somdomitu“; Alexanderas Hamiltonas ir Aleksandras
Puškinas rašydami prieina iki dvikovų, kuriose žūsta patys. Dar ke-
letas nepaprastų laiškų yra atsisveikinimas prieš mirtį, pavyzdžiui,
Walteris Raleighas prieš mirties bausmę rašo laišką žmonai. Impe-
ratorius Hadrianas, suprasdamas, kad miršta, rašo įsūniui ir įpėdi-
niui Antoninui Pijui. Sergantis ir išsekęs Bolivaras keikia Amerikas.
Kafka liepia sunaikinti jo kūrinius. Ir ne jis vienas abejoja savo kū-
rinių verte: kita tema yra kūrybos sukelta kančia ir jos sukeltas nu-
sivylimas, matomas tokiuose laiškuose kaip Keatso, kai jis rašo apie
meilę ir mirtį; kaip Michelangelo, kai jis perteikia įtampą, patirtą
tapant Siksto koplyčią, arba kaip T. S. Elioto, kai jis atmeta naują
George’o Orwello romaną „Gyvulių ūkis“.

Čia rasite laiko neįveikiamus laiškus, kuriuose pasakojama
apie drąsią kovą už laisvę naujausiais laikais, pavyzdžiui, apie vergų
išlaisvinimą, moterų balsavimo teisę ir afroamerikiečių pilietines
teises. Toussaint’as L’Ouverture’as, Haityje vadovavęs vergų suki-
limui prieš prancūzus ir įkūręs pirmą nepriklausomą juodaodžių
respubliką Amerikoje, maldauja dovanoti jo šeimai gyvybę. Nelso-
nas Mandela žmonai Winnie pasakoja, kaip gyventi neprarandant
vilties net kalėjimo kameroje. Roza Parks pasipriešina rasinei segre-
gacijai Alabamoje. Abramas Ganibalas, vergas, pagrobtas tikriau-
siai Vakarų Afrikoje, Stambulo vergų turguje parduotas, o paskui
perparduotas Rusijos carui, tampa pirmuoju juodaodžiu generolu
Europoje. Talentingos moterys nusimeta pančius, – štai Ada Love-
lace rašo apie savo meilę mokslui. Fanny Burney ir Manuela Sáenz
nepaklūsta nuobodžios, vyro dominuojamos santuokos būtinybei.

23

Emmeline Pankhurst nevengia paskatinti smurtinių veiksmų kau-
nantis dėl moterų teisės balsuoti.

Elektroninis paštas ir telefonas gal ir užbaigė laiškų aukso
amžių, tačiau savo galią jie išsaugojo, pavyzdžiui, diplomatijoje.
2018 m. prezidentas Donaldas Trumpas, nutaręs atšaukti suplanuo-
tą susitikimą Singapūre su jaunuoju kraugeriškuoju Šiaurės Korėjos
diktatoriumi Kim Čen Unu, padaro tai labai trampišku laišku. Jis
įskelia labai energingą susirašinėjimą. Susitikimas Singapūre visgi
įvyksta. Po kelių dienų, liepos 6 dieną, pirmininkas Kimas Trumpui
rašo: „Reikšmingas pirmasis susitikimas su Jūsų Ekscelencija iš ti-
krųjų buvo prasmingos kelionės pradžia.“ D. Trumpas netrukus žen-
gė toliau ir apie savo epistoliarinį romaną su Šiaurės Korėjos lyderiu
pasigyrė rinkėjams: „Aš buvau tikrai atkaklus, jis taip pat. Judėjome
pirmyn ir atgal. Ir tada mes įsimylėjome, suprantate? Ne, tikrai – jis
rašė man gražius laiškus, ir tie laiškai puikūs.“ Tai atskleidžia bent
jau emocinę ir politinę laiškų galią, kad ir kokia būtų Šiaurės Korė-
jos branduolinės ginkluotės ateitis.

Nors kalbu apie naująjį begėdišką, pagiežingą autoritarinio
pasipūtimo, nuožmios pompastikos ir niršaus žmonių susiprieši-
nimo tarpsnį, kurį įkūnijo D. Trumpo prezidentavimas, į šią knygą
įtraukiau žavų, elegantišką laišką, prezidento George’o H. W. Busho
(raginusio imtis „malonesnės, švelnesnės“ politikos) Ovaliajame
kabinete paliktą įpėdiniui Billui Clintonui: jame lakoniškai ir šiltai
atmetamas menkas nesaugumas bei politinė pagieža ir aukštinamas
bendrasis amerikietiškas idealas. Gaila, bet tokio požiūrio šiandien
labai trūksta.

24

Laiškams vėl pradeda teikti pirmenybę tie, kurie nori saugiai
bendrauti. Politikai, šnipai, nusikaltėliai ir įsimylėjėliai – visi supra-
to, daugelis per karčią patirtį, kad elektroninius laiškus ir trumpąsias
žinutes galima perskaityti ir paviešinti, jie nesunaikinami net ištrin-
ti. Tačiau dažnai išnyksta. Yra laikini, todėl netenkina kaip tarpinin-
kai. Per juos gyvenimas atrodo greit praeinantis, o popieriniai laiš-
kai stiprina pastovumo pojūtį. Ir net gudriausiai užkoduotas žinutes
galima iššifruoti. Žvalgybos tarnybos, tokios kaip CŽV, Britanijos
GCHQ agentūra ar Rusijos FST, padedamos vaiduokliškos persi-
metėlių laisvai samdomų programišių įsilaužėlių armijos, prikau-
pia didžiules atmintines žinučių. Todėl žmonės vėl imasi rašiklio ir
popieriaus, ypač vyriausybėse: popierinius laiškus galima išsaugoti,
bet, nors ir ironiška, jie patikimesni, nes egzistuoja tik vienas eg-
zempliorius ir jį galima fiziškai sunaikinti. Aukščiausi Rusijos parei-
gūnai dabar man sako, kad šiandien Kremliuje visi svarbūs reikalai
atliekami laiškais ir rašteliais ant senamadiško popieriaus, rašomais
tradiciniu rašalu ar grafitu, parkeriu ar tušinuku, pristatomais pa-
tikimų kurjerių. Jokių įmantrių elektroninių prietaisų! Norėtume
atkreipti dėmesį: niekas geriau už prezidento Vladimiro Putino
Kremliaus dvarą, tą elektroninio šnipinėjimo avilį su kreneliažais,
nežino, kokios nesaugios ir pavojingos yra paprastos žinutės ir grei-
ti elektroniniai laiškai. Tad kaip rodo ši antologija, laiškai gyvuoja
dažnai kur kas ilgiau, nei juos rašiusieji galėjo įsivaizduoti.

Tikiuosi, šio rinkinio skaitytojai stebėsis laiškų drąsa, grožiu ir
nuoširdžiu tikrumu. Nors interneto naršytojai tarp nematomų mili-
jonų dabar dar vienišesni, žmogus, kam nors rašantis laišką, niekada

25

nesijaučia vienišas. Lordas Byronas, kurio dukros Ados laiškas yra
šioje antologijoje, tą suprato ir galvojo, kad „laiškai yra vienintelis
būdas suderinti vienatvę su gera draugija“, nes rašantįjį turtina šiltas
jausmas, jog kažkas toli greitai pajus tą patį, ką jaučia pats. Tegul tai
padrąsina ir jus rašyti laiškus, įkvėptus šio meno pavyzdžių.

Nuoširdžiai,

Simon Sebag Montefiore
2019 m. gegužė

P. S. Tikiuosi, susidomėsite kitu šiai knygai artimu leidiniu: „Is-
torijos balsai. Kalbos, pakeitusios pasaulį“.

P. P. S. Kai kada, kai tekstas per ilgas, detalės perdėm neaiškios
arba erotiškumas per dažnas, paredaguoju laišką, kad skaitytojui
būtų patogiau. Be to, karališkaisiais vardais vadinau visus valdžiu-
sius monarchus, nors rašydami laišką jie ir nebuvo valdovai. Taip
lengviau tuos žmones atpažinti: rašydama „Potvynio laišką“ kara-
lienei Marijai, Elžbieta I tebuvo princesė su abejotina ateitimi, bet
laiškas turinyje įvardijamas „Elžbieta I Marijai I“. Prašau atleisti, jei
kam nors tai nepatinka.

26

meilė

HENRIKAS VIII ANNEI BOLEYN

1528 m. gegužė

•

Tai vienas iš meilės laiškų, pakeitusių istoriją. Henrikas
buvo antrasis Henriko VII sūnus – tėvas 1485 m. užgrobė sostą
ir pradėjo naują Tudorų dinastiją. Tačiau į sostą Henrikas VIII
sėdo tik 1509 m. po vyresniojo brolio princo Artūro mirties. Šis
paliko jauną našlę Kotryną Aragonietę, Ispanijos karaliaus duk-
terį. Perėmęs sostą Henrikas staiga nusprendė ją vesti. O beveik
po dvidešimties santuokos metų karaliui ūmiai prireikė vyriškos
lyties įpėdinio. Iki to meto išgyveno tik duktė Marija. Po meilės
romano su jauna rūmų dama, vardu Mary Boleyn, jis atkreipė
dėmesį į jos seserį Annę, karalienės freiliną. 1528 m. Henrikas
vienuolika metų jaunesnę Annę Boleyn jau buvo įsimylėjęs.
Nors mažai tikėtina, kad šis meilės romanas buvo išbaigtas, ka-
ralius buvo visiškai apžavėtas. Ji atsispyrė jo vilionėms. Jos ty-
rumas, rafinuotumas, ambicija ištekėti už karaliaus ne suvilio-
tai kaip sesuo, ramus ir didingas žavesys kaitino Henriko aistrą.
O laikysena vertė dvejoti jos meile – „Tikiuosi to paties iš

29

Jūsų“, – bet vėliau jis karčiai pasipiktins jos gudravimu ir žiauriai
atkeršys.

Įsimylėjęs Henrikas pradėjo manyti, kad santuoka su Kot-
ryna buvo kraujomaišiška, tad užsitraukęs Dievo nemalonę jis
ir nesusilaukė sūnaus. Todėl įpareigojo savo ministrus gauti
popiežiaus sutikimą anuliuoti santuoką. Tačiau Katalikų baž-
nyčia šioje Didžiojoje byloje atmetė Henriko pageidavimus,
tad Anglija ryžtingai nutraukė ryšius su Roma ir įsteigė Angli-
jos bažnyčią; o ši savo ruožtu leido jam susituokti su Anne
1532 m. Tačiau kai Anne pagimdė dukterį, būsimąją Elžbie-
tą I, o ne sūnų, Henrikas atsigręžė prieš ją: 1536 m. nubaudė ją
mirtimi.

Mano mylimoji ir drauge: aš ir mano širdis atsiduodame į
jūsų rankas, maldaudami laikyti mus savo gerbėjais, siekiančiais
palankumo, ir kad jūsų prieraišumas nemažėtų, kai jų nebus ša-
lia. Būtų labai gaila dar labiau gilinti mūsų liūdesį, nes tai, kad
nesame šalia, ir taip mus skaudina, todėl labiau nei bet kada,
pamaniau, pritiktų priminti vieną astronominę ypatybę – tai yra
kuo ilgesnės dienos, tuo saulė toliau, betgi tuo ji karštesnė. Taip
ir su mūsų meile, mat net mus skiriantis nuotolis dar labiau kai-
tina aistrą, bent jau manąją, tikiuosi, ir jūsiškę: patikinu jus, kad
bent jau man nuobodis jau per didelis, o kai pagalvoju, kad dar
labiau sustiprės tai, ką turiu iškęsti, būtų beveik nepakeliamas,
jei ne tvirta viltis, ir nors negaliu būti su jumis pats, siunčiu jums
artimiausią įmanomą man dalyką, būtent, savo portretą, įtaisy-

30

tą apyrankėje, su visu įtaisu, kuris jums jau žinomas. Norėčiau
būti jų vietoje, kai jus pamalonins. Parašė

Jūsų ištikimas tarnas ir draugas
H. Rex

FRIDA KAHLO DIEGUI RIVERAI

be datos

•

Fridos Kahlo meilės laiškai vyrui, tapytojui Diegui Ri-
verai, sklidini drąsių spalvų ir laukinių aistrų, kunkuliavusių
kūryboje – ir gyvenime. Ji gimė 1907 m. vokiečio tėvo ir mek-
sikietės motinos šeimoje, poliomielitas jos vos nesuluošino, o
1927 m. ji buvo sunkiai sužeista autobuso avarijoje ir vos ne-
žuvo. Gimdą pervėrė geležinis strypas. Ji tris mėnesius pralei-
do sugipsuota, patyrė trisdešimt operacijų ir visą gyvenimą
kentė skausmus. Sveikdama pradėjo tapyti ir sutiko jau gar-
sų dailininką Diegą; abu buvo kairiųjų pažiūrų, ir susipažino
per Komunistų partiją. Diegas tapo jos kūrybiniu mokytoju.
Rivera gyveno Paryžiuje, keliavo po Italiją ir sukūrė savą ryš-
kiaspalvių freskų stilių, jo figūros kone actekiškai paprastos,
ir visos pasakoja Meksikos ir jos revoliucijos istoriją. Diegas
ir Frida tapo meilužiais: jam buvo keturiasdešimt dveji, jai –
dvidešimt.

31

Kahlo ir Rivera susituokė 1929 m., ir santuoka buvo aud-
ringa. Jis buvo niekšiško būdo, aistringas mergišius, o ji turėjo
meilės ryšių su vyrais, iš jų ir su rusu revoliucijos lyderiu tremti-
niu Levu Trockiu, ir su moterimis, pavyzdžiui, prancūzų kilmės
amerikiečių dainininke ir šokėja Josephine Baker. Nei sveikatos
problemos, nei didžiosios Meksikos visuomenės dalies konser-
vatyvi katalikybė jai nesutrukdė plėtoti meninę vaizduotę, vil-
kėti įmantrius, spalvingus drabužius, demonstruojant mišrios
rasės paveldą, ir nevaržomai mylėti. Dramatišką Kahlo meninį
stilių, spalvingą fantazijų ir tikrovės, magijos ir tautosakos de-
rinį, įkvėpė tiek Meksikos, tiek jos pačios neeilinis gyvenimas.
Visa tai atsiskleidžia jos laiškuose Riverai, kuriuose fizinė meilė
ir jausmų audros dažnai išreiškiamos tapybiškai spalvingai: „ty-
lus pasaulių gyvybės davėjau, svarbiausia neturėti iliuzijų. brėkš-
ta rytas, draugiškai raudonas, didingai mėlynas, rankos pilnos
lapų, triukšmingi paukščiai, pirštai plaukuose, balandžių lizdai
kaip retas supratimas apie žmogaus kovą paprasta beprasmiška
daina – vėjo kvailiojimas mano širdyje = neleisk rimuoti su mer-
gina = saldus senosios Meksikos čokolatlas [šokoladas], audra
kraujyje patenkanti per burną – konvulsija, ženklas, juokas ir
dantys nereikia nė perlų, dovanai liepos septintąją, paprašau jos,
gaunu, dainuoju, dainavau, dainuosiu nuo šiol mūsų magiją –
štai“. Ji apibūdina jųdviejų meilę Meksikos kraštovaizdžiu ir
net vaisiais: „Tai buvo daugelio metų troškulys, suvaržytas tavo
kūne... Tavo lūpų sultyse justi įvairiausi vaisiai, granatų kraujas,
amerikietiško abrikoso ir išgryninto ananaso horizontas. Pri-

32

glaudžiau tave sau prie krūties ir nuostabioji tavo formos dalis
pro mano pirštų galiukus prasiskverbia į mano knygą. Ąžuolo
aliejaus kvapas, riešutmedžio dvelksmas, žalias uosio alsavimas.
Horizontas ir peizažai, aš juos atseku bučiniu... Skverbiuosi į vi-
sos žemės lytį, jos širdis mane nudegina, o visą mano kūną glos-
to švelnių lapų gaiva.“

Jie išsiskyrė 1939 m. Ilgą laiką ji buvo žinoma daugiausiai
kaip Diego žmona, tačiau dabar Fridos paveikslai ir didžiulės, iš-
raiškingos jos vyro freskos tapo nacionaliniu Meksikos menu. O
jų audringus santykius taikliausiai apibūdino ji pati: „Tik vienas
kalnas gali suprasti kito kalno esmę.“

Diegas:
Niekas neprilygsta tavo rankoms, nieko nėra panašaus į tavo
akių žalsvą auksą. Mano kūnas dienų dienas alsuoja tavimi. tu
esi nakties atspindys. ryškus žaibo blyksnis. žemės drėgmė. Tavo
pažastų duobutės yra mano prieglauda. mano pirštai liečia tavo
kraują. Vienintelis mano džiaugsmas – jausti, kaip gyvenimas
ištrykšta iš tavo gėlių šaltinio, kurį manasis siekia užpildyti viso-
mis nervų skaidulomis, ir jos vien tavo.

33

© Sacha Sebag Montefiore Laiškai dažnai gyvuoja kur kas ilgiau,
nei juos rašiusieji galėjo įsivaizduoti.

•••

Knygos sudarytojas, įvadinio žodžio ir laiškų komen-
tarų autorius SIMON SEBAG MONTEFIORE (Sai-
monas Sibegas Montifiorė, g. 1965 m.) – žinomas bri-
tų istorikas, rašytojas, populiariosios istorijos knygų ir
romanų autorius, pelnęs ne vieną prestižinį literatūri-
nį apdovanojimą. Kritikų itin vertinamos jo istorinės
knygos kelia stambių kino kompanijų susidomėjimą ir yra išverstos į
daugiau nei 48 kalbas. Rašytoją labai pamėgo ir lietuvių skaitytojai: jo
knygų „Kalbos, pakeitusios pasaulį“, „Jeruzalė“, „Istorijos titanai“ tiražai
nuolat kartojami. „Užrašyta istorija. Laiškai, pakeitę pasaulį“ – septintoji
į lietuvių kalbą išversta S. S. Montefiores knyga.
Į šį išskirtinį laiškų rinkinį sudėta daugiau kaip šimtas garsiausių pasau-
lio istorijoje laiškų iš daugelio kultūrų, šalių ir tautų nuo senovės Egipto
ir Romos iki šiuolaikinio labai prieštaringo pasaulio. Vieni iš jų kilnūs
ir įkvepiantys, kiti itin niekingi ir keliantys nerimą; kai kurie – tikri li-
teratūriniai šedevrai, o kai kurie žiaurūs ir atvirai piktinantys; daugelis
erotiški, o keletas tiesiog veria širdį. Šioje antologijoje yra laiškų, kadaise
rašytų dantiraščiu, ant papirusų, pergamento, o jų autoriai – nuo Ram-
zio Didžiojo ir Siuleimano Puikiojo iki Elžbietos I ir Michelangelo, nuo
Emmeline Pankhurst iki Leonardo Coheno ir nuo Stalino iki Mande-
los bei nežinomų paprastų žmonių, rašiusių kritinėmis savo gyvenimo
aplinkybėmis. Čia esama meilės laiškų ir laisvės šauklių, grasinimų karu
ir priešmirtinių apmąstymų, kelionių aprašymų ir atsisveikinimų. O au-
torius, apibūdindamas kiekvieną iš jų spalvingu meistriško pasakotojo
stiliumi, atskleidžia, kodėl šiuos laiškus perskaityti būtina – jie atveria
mums žmonijos praeitį, praturtina dabartinį gyvenimą ir nušviečia ateitį.

Sebagas Montefiore turi akį tam, kas pikantiška, šiurpina,
kelia aistras ir sukrečia... labai jaudinama.

THE TIMES

ISBN 978-609-466-603-2

9 786094 666032