Imogen Clark „Gyvenimo dėlionė“

Romano
„Laiškai
iš praeities“

I m o g e nautorė
Clark

gyvenimo
dėlionė

Romanas

Ir vieną rytą ji dingo... Kad sugrįžusi atskleistų
dešimtmečius saugotą paslaptį.



I mCloagrekn

Iš anglų kalbos vertė
Justė Povilaitienė
Romanas

VILNIUS 2022

Imogen CLARK
THE LAST PIECE
Lake Union Publishing,
Seattle, 2020

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos
(LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti
viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar
kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose,
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems
prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Text copyright © 2020 by Blue Lizard Books Ltd
This edition is made possible under a license arrangement originating with Amazon
Publishing, www.apub.com, in collaboration with Synopsis Literary Agency.
© Justė Povilaitienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2022
© „Tyto alba“, 2022
ISBN 978-609-466-661-2

Gyvenimo dėlionė

1

Anglija

LILĖ: mama pradingo ;-)
DŽULIJA: ???????!!!
FELISITĖ: Ką?
LILĖ: dabar esu tevu name. ji isvyko!
DŽULIJA: kur išvyko?
LILĖ: patirti nuotykio
DŽULIJA: cha cha cha cha
FELISITĖ: Ar kas nors man pasakys, kas čia vyksta?
LILĖ: mama isvaziavo i graikija
DŽULIJA: nejuokauk šitaip
LILĖ: zinau, ka galvoji – kietai, ar ne?
FELISITĖ: Kada? Kaip? Kodėl?
LILĖ: siryt – lektuvu – nezinau
FELISITĖ: Na, ar tėtis žinojo?
DŽULIJA: ar ji paliko jį? ;-)
LILĖ: cha cha cha cha – ne, ji gris penktadieni
FELISITĖ: Ką?????
LILĖ: taip sake tetis
FELISITĖ: Bet ji šiandien turėjo prižiūrėti Hjugą.
DŽULIJA: regis, nebe!!
FELISITĖ: Tu labai supratinga, Džu. Šūdas. Turiu surasti, kas prižiūrės vaiką.

7

Gyvenimo dėlionė

2
Felisitė Naitingeil nusviedė mobilųjį telefoną ant neseniai pa-
klotos lovos, suėmė rankomis kaktą ir švelniai nykščiais pama-
sažavo smilkinius. Prisivertė iš lėto kvėpuoti per burną, kol šiek
tiek sulėtėjo širdies plakimas. Ar tikrai čia, smilkinys, įtampos
taškas? Ar nepakenks sau dar labiau, jei taip stipriai spaus tą
vietelę? Spustelėjo truputį stipriau.

Radijo žadintuvo ekrane švytėjo akį rėžiantys žali skait-
menys  – 7:37. Kiekvieną pirmadienį 8 valandą ryto, pakeliui
į geležinkelio stotį, Felisitė palikdavo Hjugą pas savo motiną.
Tokio susitarimo jos abi laikėsi nuo pat pirmos dienos, kai ji vėl
pradėjo dirbti. Niekas nesikeitė, savaitė po savaitės – Felisitei
tiesiog patiko, kada viskas vyksta suplanuotai. Susitarimas jai
teikė pastovumo jausmą.

Bet ką dabar jai reikės daryti? Motina negalėjo tiesiog, be
jokio sutikimo, išvykti į Graikiją, juk privalėjo prižiūrėti anūką.
Tai bent juokinga situacija. Ir kelia daug nepatogumų.

Deja, bėda po vieną nevaikšto – sūnelio auklė išvyko į lai-
dotuves. Tikriausiai. Felisitė dar nevisiškai įsitikinusi, ar tai tie-
sa, mat Mari Klod nusprendė susitarti dėl laisvadienio ne su
ja, bet su Ričardu (tas faktas savaime jau kelia įtarimą), o šis
priėmė auklės žodžius už gryną pinigą ir sutiko ją išleisti.

9

IMOGEN CLARK

Felisitė žino: jei ji pati būtų kalbėjusi su aukle, moteriška in-
tuicija būtų leidusi suuosti bet kokį melą, tačiau, regis, Ričardas
kur kas prasčiau gaudosi melagysčių pinklėse (o tai, atsižvel-
giant į aplinkybes, ganėtinai ironiška). Arba tai, arba iš tikrųjų
jis tiesiog nesuko dėl to galvos. Pastaroji priežastis labiausiai
tikėtina. Jie abu žino: nesvarbu, kas atsitiks, jos bus pareiga ieš-
koti alternatyvų dėl jųdviejų sūnelio priežiūros, ypač kad jis vėl
išvykęs į Londoną ir neketino grįžti iki penktadienio. Tikrai,
bene vienintelei Felisitei mamos pradingimas ir jųdviejų susi-
tarimas – vienas galvos skausmas.

Felisitė greitai mintyse ėmė svarstyti visus galimus varian-
tus, kol tvarkingai dažėsi lūpas raudonu lūpdažiu. Galėtų pa-
skambinti į darbą ir pranešti, kad susirgo, bet privalo atvykti
į svarbų valdybos susirinkimą, negali sau leisti jame nedaly-
vauti, net jeigu mažai kas klausė jos nuomonės ar ją vertino.
Išsigalvoti ligą ne išeitis.

Felisitė galėtų paprašyti sesers Lilės, kad prižiūrėtų Hju-
gą. Lilė tiesiog nė nemirktelėjusi priimtų dar vieną vaiką prie
blizgučiais inkrustuoto virtuvinio stalo, o Hjugas irgi būtų
patenkintas. Jam labai patinka leisti laiką su teta Lile ir pulku
pusbrolių, nors, kaip pastebėjo Felisitė, po dienos, praleistos jų
namuose, akivaizdžiai suprastėdavo sūnaus manieros prie sta-
lo. Lilė nekvaršino sau galvos dėl tokių dalykų, bet Felisitė buvo
visiškai tikra, jog svarbu, kad sūnus mokėtų taisyklingai laikyti
peilį ir šakutę. Nors sūneliui greitai bus tik ketveri, ji manė, kad
niekada ne per anksti mokytis pagrindinių etiketo taisyklių,
nes paskui labai sunku išgyvendinti blogus įpročius.

Tiesą sakant, nuo šios minties grasė ne tai, kad sesuo ne-
mokė stalo etiketo. Jeigu Felisitė paprašytų sesers pagalbos, Lilė
viską papasakotų Džulijai, o tai neabejotinai pasibaigtų trum-

10

Gyvenimo dėlionė

pais „dvynių pašnekesiais“ jai už nugaros. Kai jos dar buvo ma-
žos mergaitės, Felisitė nemėgo tokio seserų elgesio. Ji visada
jausdavosi atstumta ir vieniša.

Laikas bėgo. Jeigu ji elgsis neapdairiai, pavėluos į traukinį.
Nieko gero. Ji neturi kitos išeities. Paliks Hjugą su savo tėvu.

Felisitė giliai ir nuoširdžiai atsiduso pagalvojusi, kiek nu-
rodymų teks susakyti, kad tėvas sėkmingai praleistų visą dieną
su anūku. Pirmiausia jis nenutuokia, ką vaikai valgo, ir jei tik
Hjugas paprašys, pusę vienuoliktos ryto gaus ledų porciją. Be
jokių abejonių, tai išvirs į purviną žaidimą ir, žinoma, tėvas nė
nepagalvos apie vaiko drabužius, nors ji gerai žino, kad būtent
tokiems atvejams mama turi mažą plastikinę piešimo prijuostę
ir specialias rankoves. Be to, Felisitė turės aiškiai pasakyti, kad į
parką kelti koją draudžiama. Ji tikrai nepasitiki tėvo gebėjimais
tinkamai pasirūpinti Hjugu. Paskutinį kartą, kai jie ten lankėsi,
Felisitė užklupo Hjugą atsidūrusį beveik pačiame laipynės vir-
šuje, o tėvą – tiesiog stoviniuojantį apačioje ir kurstantį anūką
lipti aukščiau. Vienas Dievas žino, kas būtų atsitikę, jei sūnus
būtų nukritęs iš tokio aukščio. Atvirai kalbant, vėliau Felisitę
nuolat kankino košmarai apie galimus įvairius to įvykio sce-
narijus.

Ji pažvelgė į savo atvaizdą veidrodyje, supakšėjo ką tik pa-
dažytomis lūpomis ir mažojo pirštelio galiuku nubraukė nuo
lūpų kampučių dažų perteklių. Nieko neprikiši. Tada pasiėmė
telefoną ir paskambino į tėvų namus. Laukdama, kol tėvas at-
silieps, pagalvojo, kad bent jau reikės jo paklausinėti, kas, po
galais, darosi su mama.

11

IMOGEN CLARK

3
Džulija stovėjo eismo spūstyje ir garsiai juokėsi. Viskas klostė-
si per daug gerai. Per trisdešimt penkerius Džulijos gyvenimo
šioje planetoje metus mama niekada nebuvo ko nors padariu-
si taip spontaniškai, taip, na, ko nors, kas prieštarautų jos pri-
gimčiai. Išvykti į Graikiją prieš tai nieko neįspėjus? Tai bent
negirdėtas dalykas. Kur sąrašas, kuriame nurodyta, kas turėtų
užsukti pas tėvą, kokius pusgaminius jam valgyti, kaip ir ku-
riuos augalus laistyti, detali instrukcija, kurias televizijos laidas
įrašyti, kol jos nebus namie? Mama net nepaliko vietos, kurioje
apsistos, telefono numerio. Žvelgiant į visą šią situaciją mamos
elgesys atrodė labai neįprastas.

Ir vargšė Felisitė. Džulija akivaizdžiai nematė sesers veido,
kai per „WhatsApp“ programėlę paaiškėjo ši naujai susiklos-
čiusi situacija, bet vis tiek galėjo jį įsivaizduoti. Labai juokinga.
Džulija žinojo, kad neturėtų juoktis – ji mylėjo Felisitę, nepai-
sydama jos trūkumų ir baimių, – vis dėlto tą akimirką, kai visi
sesers kruopščiai sukurpti planai dėl Hjugo sužlugo, ji nebūtų
atsisakiusi slapta tai stebėti.

Džulija buvo beveik įsitikinusi, kad sulauks sielvartaujan-
čios Felisitės skambučio, bet, kaip paaiškėjo, ji atsidūrė pasku-
tinė eilėje dėl sūnėno priežiūros. Tikriausiai Lilė tiesiog priėmė

12

Gyvenimo dėlionė

Hjugą į savo penketą ir išgelbėjo seserį, ramiai, be triukšmo.
Jeigu Džulija dabar būtų kitokios nuotaikos, gal dėl to ir grauž-
tųsi. Nors neturėjo savo vaikų, tai nereiškė, kad nesugebėtų
pasirūpinti vienu. Šiaip ar taip, ir neabejotinai žvelgiant iš Feli-
sitės perspektyvos, faktas, kad ji – bendrosios praktikos gydy-
toja, iš dalies jai teikė tam tikrą pranašumą, visgi jos telefonas
iškalbingai tylėjo. Betgi Džulija neturėtų pasiduoti jausmams
vien dėl to, kad jos vardas liūdnai tūnojo sesers „pagalbininkų“
sąrašo pabaigoje. Ją daug labiau intrigavo mamos elgesys.

Ji įsuko į kelią, vedantį prie tėvų namo, į kelią, kur ji gyveno
prieš išvykdama į universitetą. Nors ten gyveno ne tiek ir ilgai,
visada jausdavosi lyg sugrįžusi namo – prisimindavo pažįsta-
mus namus, šaligatvius, ant kurių žaisdavo, paprastąjį buką,
kuris buvo pavojingai pasviręs gatvės link ir vis dar grėsmingai
tebesikėsino nutraukti telefono linijos laidus, kaip ir prieš dau-
gelį dešimtmečių. Jauki vakaro šviesa mirguliavo pro jo šakas,
kai ji sustojo, įvažiavusi į tėvų kiemą.

Ten jau stovėjo Felisitės „Audi A5“ kabrioletas – kaipgi jis
nestovės, – kurio gale buvo netinkamai pritvirtinta Hjugo au-
tomobilinė kėdutė. Sesers vietoj ji pasikeistų automobilį į prak-
tiškesnį, bet Felisitės prioritetai visada buvo kitokie nei jos.

Džulija pasistatė „Renault Clio“ šalia „Audi“ ir išlipo. Na-
mas vis labiau triūšta, pagalvojo ji, užrakinusi automobilį. Jis
visada veikiau atrodė kaip vienas kitą mylinčios šeimos namai,
o ne kaip pavyzdinis namas, tačiau dabar Džulija pastebėjo,
kad senoji pilka gudronuota danga vietomis jau ištrupėjusi, o
žolė, kuri anksčiau augo iki įvažiavimo kraštų, dabar jau kero-
ja pačiame kelio viduryje. Jos turėtų pasikalbėti su tėvais dėl
žmogaus, kuris galėtų atlikti pagrindinius aplinkos priežiūros
darbus, nes kitaip teks jiems visiems smarkiai paplušėti, kai

13

IMOGEN CLARK

ateis laikas namą parduoti. Akimirką Džuliją apėmęs siaubas
dėl šeimos namo pardavimo nurungė mintis apie jo priežiūrą,
bet ji atsikratė šių minčių. Kol kas nereikėjo galvoti apie namo
pardavimą. Tam yra dar daug laiko.

Žingsniuodama įvažiavimu, ji žvelgė į tolumoje augančias
kiaulpienes, kurios kyšojo nelygioje vejoje kaip miniatiūriniai
ugnies ratai, ir atsirakinusi duris įėjo į namus.

– Labas, – sušuko ji, kai iš įpročio pakabino raktus ant kab-
liuko prie laukujų durų.

Felisitė prigrasino tėvus pasakiusi, kad pasaulis nebėra
toks, koks buvo kadaise, ir jie privalo visada užrakinti duris ir
nepalikti raktų ten, kur bet kas galėtų juos pastebėti iš lauko.

– Ir savo namuose jaustis kaip kalėjime? – juokėsi tėvas. –
Ne. Tegul sau užsuka vagys. Juk neturime nieko vertinga.

Tikriausiai gryna tiesa. Dvidešimt pirmas amžius menkai
tepaveikė tėvus. Jų televizorius vis dar rodė tik keturis kana-
lus, po juo buvo padėtas pasenęs vaizdo magnetofonas, aplink
sudėtos vaizdajuostės, ant kiekvienos jų priklijuotas užrašas
su vaizdinės medžiagos pavadinimu. Vaizdajuostės buvo tiek
daug kartų perrašytos, kad dabar vaizdas tikrai mirguliavo. Ar
galėtum vis dar nusipirkti vaizdajuosčių? Džulija neturėjo ža-
lio supratimo – galbūt reikėtų pasidomėti. Kartą jos trise Kalė-
dų proga nupirko tėvams naują DVD grotuvą, tačiau po kelių
mėnesių Džulija atrado jį garaže. Jis vis dar buvo plastikinėje
pakuotėje.

– Mes čia, – iš svetainės pasigirdo skardus tėvo balsas.
Jis sėdėjo prie apskrito stalo erkeryje priešais dėlionę. Tė-
vas buvo užsidėjęs skaitymo akinius, o jo akiniai žiūrėti į tolį
pūpsojo ant kaktos. Atrodė, tarsi turėtų dvi poras akių, šiek tiek
priminė ateivį. Bifokalinių arba, sergėk Dieve, multifokalinių

14

Gyvenimo dėlionė

lęšių jam labiau reikėjo, nei jis manė. Hjugas sėdėjo priešais
senelį su uždėtom ant ausų ausinėm, kurios slopino triukšmą
kaip duslintuvai, rankoje laikydamas „iPad“. Sūnėnas nepakėlė
galvos, tad Džulija pamanė, kad jis neišgirdo, kaip ji atvyko.

Felisitė įnirtingai tapšnojo telefoną.
– Tiesiog turiu išsiųsti šį elektroninį laišką... – sumurmėjo
ji sau panosėje.
Džulija priėjo prie tėvo ir pakštelėjo į viršugalvį.
– Sveikas, tėti, – pasakė ji. – Kaip laikaisi? Kaip tau sekasi
tvarkytis vienam?
Felisitė sviedė į ją įspėjamą žvilgsnį, nors Džulija nesuprato,
ko jai nederėjo sakyti.
– Gyvenu tiesiog puikiai, ačiū, Džulija, arba gyvenčiau, jei
galėčiau tiesiog surasti dėlionės detalę. Jau nerandu jos tris die-
nas. Pradedu manyti, kad jūsų motina ją susiurbė.
Kažkas pabeldė į laukujes duris, ir name pasigirdo triukš-
mas, daugybės vaikiškų balsų klegesys.
– Čia aš, – sušuko Lilė.
– Mes čia, – suriko Džulija ir tėvas unisonu.
Pirmieji pasirodė dvyniai Leo ir Luka, dvi gelsvai rusvos
galvytės, kurios beveik nesiekė durų rankenos, jie striksėjo
kartu, kol atsidūrė prie Džulijos. Kiekvienas prisispaudė prie
jos klubų, kaip pora truputį murzinų knygos atramėlių. Lilė
kulniavo paskui savo berniukus, kūdikis buvo pririštas prie
krūtinės tuo, kas labai priminė medvilninį šaliką.
– Ateikit čia, prašau, – pasakė ji kitiems savo vaikams, bet iš
jų daugiau nė vienas nepasirodė. – Gerai, bet nesiartinkit prie
gatvės.
Vėl sugirgždėjo laukujės durys ir užsitrenkė.
– Labas, labas, – pasisveikino Lilė, sukiodama galvą į visas

15

IMOGEN CLARK

puses, kad jos sveikinimas pasiektų kiekvieną susirinkusį šei-
mos narį.

Džulija, išvydusi savo seserį dvynę, pajuto nestiprų mei-
lės proveržį, ji nuolat taip pasijusdavo, kai jos susitikdavo. Tai
buvo lyg elektros impulsas, kurio ji negalėjo kontroliuoti, bet
staiga viskas, regis, stodavo į savas vėžes. Lilė atrodė kaip visa-
da nuostabiai, jos oda buvo skaisti ir gaivi, mėlynos porcelia-
ninės akys ryškios ir šviesios. Nesvarbu, kodėl jai Lilė kėlė tokį
didelį pasitenkinimą, bet Džulijai norėjosi, kad jį būtų galima
supilstyti į buteliukus ir parduoti po gramą.

– Norėtumėt gurkšnelio limonado?  – paklausė tėvas, są-
moksliškai merkdamas akį, ir Hjugas pastatė ausis, nors jas
dengė ausinės.

– Taip, prašom, – atsakė dvyniai vienu balsu.
Susierzinusi Felisitė atsiduso.
– Tėti, jiems kenksminga gerti limonadą, – pamokslavo ji,
tarsi jos – mamos – pareigos būtų leidusios vadovauti savo se-
serėnams.
Lilė patraukė pečiais. Daugiausia laiko jos vaikai praleisda-
vo lauke, sekdami saulės kelią dangumi kaip laikrodukai, kurie
sustodavo tik tada, kai alkis priversdavo užsukti į namus. Neat-
sitiks nieko blogo, jei jie retkarčiais suvartos šiek tiek cukraus.
– Na, vargu ar galiu duoti gurkšnelį dvyniams, o Hjugui –
tai jau tikrai ne, – samprotavo tėvas.
– Geriau iš viso nebūtum apie tai užsiminęs, – pašnibždo-
mis tarė Felisitė ir paskui pridūrė: – Ak, gerai. Bet tik šį kartą.
Tėvas atsistojo – Džulija pastebėjo, kad jo judesiai truputį
suvaržyti – ir nukreipė ranką kaip kardą į duris.
– Nagi, kareiviai! Marš į virtuvę!
Vyrija išėjo, kambaryje liko tik moterys.

16

Gyvenimo dėlionė

Pirmoji prakalbo Felisitė, jos balse girdimas primygtinu-
mas rodė, kad ji norėjo iškloti viską, kol tėvas nesugrįžo.

– Mums reikia išsiaiškinti, ką mama sugalvojo ir kiek laiko
jos nebus, kad galėtume sudaryti grafiką, kuri rūpinsimės jo
maitinimu. Pačios žinote, koks jis siaubingas virtuvėje ir tikrai
jis negalės išgyventi daugiau nei kelias dienas, valgydamas tik
pusgaminius.

Džulija manė, kad tikriausiai jis galėtų, juk daugelis taip
darė, net ir jos pacientai. Laimei, visos jos, trys Naitingeilų šei-
mos mergaitės, gyveno gimtajame mieste, todėl nebus sunku
užsukti vakarais ir atvežti šiek tiek maisto, likusio po vakarie-
nės. Tiesą sakant, ji pagalvojo, kad būtų labai malonu kartais
pasisukioti ne savo namų virtuvėje, o būtent šioje ir pasidalyti
maistu su tėvu. Tuščiai svarstė, kodėl niekada anksčiau apie tai
nepagalvojo, ir įsipareigojo pasiūlyti tokią idėją mamai, kai tik
ji grįš iš ten, kur dabar išvykusi.

– Akivaizdu, kad man bus sunkiau viską mesti dėl Hjugo...
Džulija atsispyrė pagundai žvilgtelėti į Lilę.
– Bet padarysiu viską, ką galiu. Bus lengviau, kai rytoj grįš
Ričardas.
Vadinasi, Ričardas vėl išvykęs? Kartais Džulija negalėjo
nustoti gailėtis sesers, bet ne dėl to, kad jos vyro dažnai ne-
buvo namie. Seserį turėjo varginti toks stojiškas požiūris į šią
situaciją. Felisitė, regis, priėmė vyro nebuvimą kaip bausmę
už ankstesnius nusižengimus, o ne kaip erzinančią gyvenimo
tiesą.
– Na, aš gyvenu visiškai netoli, – paprastai pasakė Lilė, –
todėl bus nesunku užsukti.
Džulija abejojo, ar jai bus lengva čia lankytis su penkiais
vaikais, kurie sekiojo ją iš paskos, bet Lilei viskas atrodydavo

17

IMOGEN CLARK

taip paprasta, kad tiesiog galėdavai pats tuo užsikrėsti ir pa-
miršti jos gyvenimo iššūkius, susijusius su planavimu. Felisitė
kažką paspaudė telefone ir sušnairavo į ekraną. Tikriausiai jai
reikėtų pasitikrinti regėjimą, pagalvojo Džulija, betgi Felisitė
niekada nepripažins, kad jos rega prastėja.

– Šiandien esu čia, – dėstė Felisitė. – Susitiksime rytoj vėlai
vakare, už miesto. Rytoj yra trečiasis mėnesio trečiadienis, to-
dėl visos būsime netoliese. Dėl ketvirtadienio dar neaišku, bet
tikriausiai ji sugrįš iki...

– Kas grįš? – paklausė tėvas, paspyręs duris šlepetės galu, ir
tada, apsisukęs vietoje, plačiai jas pravėrė nugara.

Jis nešė padėklą, ant kurio buvo trys stiklinės su purpuriniu
limonadu ir keturi, rodos, džino su toniku kokteiliai; juose ty-
liai šnypštė burbuliukai. Ledo kubeliai sudzingsėjo, kai jis pa-
dėjo padėklą.

– Leidau sau mums visiems šio to paruošti, – tarė jis, pa-
siimdamas didžiausią džino kokteilio taurę ir pakeldamas ją į
viršų. – Į sveikatą!

– Žinoma, kad mama, – atsakė Felisitė. – Bet aš negaliu ger-
ti. Vairuoju.

– Na, nieko neatsitiks, jei išgersi vieną, – tarė tėvas, pakėlęs
taurę ir tiesdamas Felisitei, kuri atrodė taip, lyg jai būtų pasiū-
lęs „Novičioko“.

Džulija ištiesė ranką ir paėmė iš jo taurę.
– Išgersiu vieną, ačiū, tėti, – pasakė ji ir siurbtelėjo didelį
gurkšnį. Citrinos skonis jai pasirodė per aitrus.
Lilė išdalijo limonadą. Dvyniai, ne ką vyresni už Hjugą, re-
gis, be didelių sunkumų sugebėjo gerti iš stiklinių, bet Džulija
pastebėjo, kaip Felisitė it vanagas seka savo sūnų pasirengusi
pulti, jei tik jis išlies bent lašelį.

18

Gyvenimo dėlionė

– Gal prisėskim? – pasiūlė Džulija ir nužingsniavo nusidė-
vėjusių sofų link.

Prieš metus ar dvejus, kai buvo populiarus padėvėtos pra-
bangos stilius, jos buvo beveik madingos, bet dabar tie baldai
atrodė seni. Vis dėlto sofos buvo dar patogios. Už gerą pirkinį
mokėk brangiai, bet tik kartą, – tai buvo vienas iš tėvo šūkių.

Jie visi atsisėdo, Felisitė susirado vietelę prie Hjugo, Džu-
lija ir Lilė su kūdikiu įsitaisė ant kitos sofos, tėvas atsisėdo į
savo fotelį, o dvyniai sutūpė ant grindų, parietę po savimi ko-
jas. Hjugas, akivaizdžiai pasijutęs nuskriaustas, kad sėdi tarp
suaugusiųjų, nuslydo žemyn pasivolioti su pusbroliais. Džulija
pastebėjo, kad jis paliko „iPad“ ten, kur sėdėjo, ir kaip greitai
Felisitė uždėjo ranką, norėdama įsitikinti, kad daiktas saugio-
je vietoje ir nenukris. Berniukai akimirksniu įniko į žaidimą
„Akmuo, žirklės, popierius“.

– Taigi, tėti, – pradėjo pokalbį Džulija. – Ką visa tai reiškia?
Kur tiksliai mama išvyko?

– Ir kodėl?  – įsiterpė Felisitė, demonstruodama daugiau
agresijos, nei buvo vertas pats klausimas.

Džulija įspėjamai pažvelgė į ją, bet Felisitė nekreipė dė-
mesio.

– Jūsų mama iki penktadienio išvyko į Kefaloniją, – pareiš-
kė tėvas.

Džulija pastebėjo, kad jis dabar sutelkęs visą dėmesį į anū-
kų galvas, regis, norėdamas išsisukti nuo dukrų žvilgsnių.

– Jai atsirado galimybė išvykti ir ji nusprendė ja pasinau-
doti, – tęsė jis. – Su mano palaiminimu, – pridūrė, kad nekiltų
jokių abejonių.

– Mamai pasisekė, – pasakė Lilė, paguldžiusi kūdikį ant ke-
lių ir pakėlusi marškinius.

19

IMOGEN CLARK

Kūdikio galvytė pasislėpė po balta linine skraiste. Tėvas net
nesuvirpėjo, bet Džulija žinojo, kad žindymas krūtimi jam vis
dar toks liguistai intymus dalykas, kurio jis verčiau nenorėtų
matyti, nors Lilė tai darė diskretiškai.

– Kokia galimybė? – paklausė Felisitė, kuri neabejotinai ne-
numojo ranka kaip jos sesuo.

– Ji sulaukė kvietimo ir nusprendė išvykti, – atsakė tėvas. –
Mano nuomone, nuostabu, kad pasaulis pasidarė toks mažytis,
jog galime taip lengvai daryti tokius dalykus, ir aš visa širdim
palaikau jos sprendimą.

Džulijai tai nuskambėjo kaip seniai paruošta kalba, ir pir-
mą kartą jai šovė į galvą, kad galbūt mamos kelionė slėpė kažką
daugiau, nei iš pirmo žvilgsnio atrodė. Paskui tėvas linktelėjo
galvą ir išgėrė dar vieną didelį gurkšnį džino, tarsi įspėdamas,
jog tai jau pokalbio pabaiga.

Lilės lūpų kampučiai šiek tiek nusviro, kol svarstė, ir tada ji
metė į Džuliją tokį žvilgsnį, kuris reiškė, jog šį kartą jos sesuo
dvynė pasitenkino išgirsta informacija.

Tačiau Felisitė nepaliovė kamantinėjusi.
– Bet ką man reikės daryti ketvirtadienį su Hjugu? Mama
žino, kad ketvirtadienį auklei laisvadienis.
– Galiu juo pasirūpinti, – pasisiūlė Lilė.
– Aš irgi galiu, – pasakė tėvas, šiek tiek atitrūkęs nuo rea-
lybės.
Kartais Felisitė būdavo tokia netaktiška. Dabar ji numojo
ranka į visus pagalbos pasiūlymus, tarsi jie būtų nepageidauja-
ma išeitis, nepadedanti spręsti tos pagrindinės problemos, kuri
privertė mamą išvykti.
– Jūs nesusipykot, ar ne, tėti? – švelniai paklausė Džulija. –
Ji neišvyko supykusi?

20

Gyvenimo dėlionė

Dabar tėvas nukreipė žvilgsnį į ją, jo tamsios akys buvo ku-
pinos džiaugsmo, šiek tiek pagilėjo raukšlės aplink jas.

– Jokių pykčių, – paprastai atsakė jis.
Rodos, tik tiek jos sužinos, nesvarbu, kiek Felisitė pyko ir
dūsavo. Džulijai netgi truputį patiko visa ši intriga. Jų motina
saugi – ir tai pats svarbiausias dalykas, laikui bėgant, neabejo-
tinai kas nors viską papasakos. Joms reikės tiesiog būti kant-
rioms.
– Na, manau, tai labai keista, – suprunkštė Felisitė. – O kaip
dėl maisto, tėti?
– O kas dėl jo? – nustebo tėvas. – Esu tikras, kad man reikės
ką nors įsimesti į skrandį, kol jūsų mama bus išvykusi.
Lilė sulaikė juoką, pradėjo čiupinėti žindomą kūdikį, steng-
damasi nuslėpti emocijas. Džulija prikando lūpą. Ar gali būti
kas nors linksmiau už Felisitę, kurią erzina tėvas?
– Ir aš tą patį turiu omenyje, – toliau užsispyrusiai tęsė Feli-
sitė. – Taigi, manau, turėtume sudaryti tvarkaraštį, ir kuri nors
iš mūsų galės užsukti kiekvieną vakarą ir atvežti tau vakarienę.
Tėvo veidas persikreipė iš juoko ir jis sukando dantis, kaip
darydavo seniau, kada kuri nors iš dukterų, – kai jos dar buvo
mažos mergaitės, – mesdavo jam iššūkį, liepdamos neprasi-
juokti.
– Gal ir esu už tave vyresnis, mieloji Flis, bet vargu ar ne-
įgalus. Net jeigu pietų ruošimas paprastai buvo tavo mamos
darbas, vakar vakare žiūrėjau vieną labai įdomią televizijos lai-
dą su Džeimiu Oliveriu. Žiūrint į jį atrodo, kad maistą gaminti
labai paprasta. Pamaniau, kad galbūt galėčiau pabandyti. Ma-
loniai nustebinsiu jūsų mamą, kai ji sugrįš.
– Šaunuolis, tėti,  – pagyrė Lilė.  – Turiu kelias jo receptų
knygas. Atvešiu jas ir pažiūrėsi, ar rasi ten, kas tau patinka.

21

IMOGEN CLARK

Tėvas atsilošė fotelyje ir džiugiai sulinksėjo, lyg jo noras
tapti puikiu virtuvės šefu būtų beveik išsipildęs.

Pasigirdo durų trenksmas, ir pasirodė du vyresnieji Li-
lės sūnūs, jie kivirčijosi, katras iš jų greitesnis. Dvyniai buvo
šviesūs, o Frenkio ir Enco gyslomis tekėjo itališkas tėvo krau-
jas – plaukai buvo tamsūs, nuo pirmųjų saulės spindulių jų oda
įgaudavo sodrų rudą kaip lazdyno riešutai atspalvį.

– Jie alkani,  – pasakė Lilė, vartydama akis.  – Jie amžinai
alkani. Geriau parvešiu juos namo ir pamaitinsiu.

Ji patraukė kūdikį nuo krūties, tada vėl surišo vieną šaliko
kraštą virš peties ir įkišo vaiką atgal į kokoną.

– Judinkitės judu,  – paragino Lilė savo dvynius.  – Laikas
namo.

Tada pakėlė džino kokteilį ir išgėrė jį vienu mauku, vengda-
ma susidurti žvilgsniu su Felisite, kuri neabejotinai manė, kad
žindant vartoti alkoholį nepadoru. Hjugas atrodė taip, lyg jo
pasaulį ištiks pabaiga, jei pusbroliai išeis.

– Netrukus turi užsukti pas mus ir tuomet galėsi pažaisti,
Hjugai, – pridūrė teta, ir berniuko veide vėl pražydo šypsena.

Lilė visada gebėdavo visus nuraminti. Tai buvo toks gebėji-
mas, kad, kai visi jie išeikvodavo jį, Lilė imdavosi tai daryti pa-
dvigubinusi savo jėgas, nes jai atrodė, kad ji tikrai galinti duoti
daugiau, negu jai derėtų.

Džulija pabučiavo tėvui į skruostą ir nusekė kitiems iš pas-
kos į lauką. Felisitė ėjo įkandin, uždarė ir užrakino duris.

Jos trise sustojo trumpam pasikalbėti, kol Lilės berniukai
gaudė vienas kitą pievelėje.

– Viskas labai keista, – pasakė Felisitė, kol segė besiskun-
džiantį Hjugą automobilinėje kėdutėje; tai buvo operacija, kuri
reikalavo beveik akrobatinių sugebėjimų, atsižvelgiant į auto-
mobilio dydį. – Bet, manau, viskas gerai, ar ne?

22

Gyvenimo dėlionė

Gana retas atvejis, pagalvojo Džulija, kai vyriausioji sesuo
abejoja. Felisitė nustotų būti tokia budri, jei jos visos trys būtų
kartu vienos, vis dėlto net ir tada negalėjai būti užtikrintas, kad
taip įvyks.

– Viskas gerai, – atsakė Lilė. – Žinoma, situacija keista, bet
tėtis atrodo gana laimingas. Tiesą sakant, norėčiau, kad jis pa-
pasakotų, kas iš tikrųjų vyksta.

Džulija jai pritarė. Buvo aišku, kad tėvas nutylėjo kažką
svarbaus. Jis užsiminė, kad mama sulaukė kvietimo, bet kas jį
atsiuntė ir kas ją taip jame pakerėjo, kad ji paliko juos visus ir
nedelsdama išskubėjo į Graikiją? Nepaisant nieko, vienas daly-
kas buvo aiškus. Kol kas jos nesulauks jokių atsakymų.

23

© Karen Ross – Ar tu iš viso apie mane galvojai, Sesile?
Photography 2017 Turiu omeny, po visko.

IMOGEN CLARK (Imodžena Klark) – diplo-
muota teisininkė, šiuo metu gyvena Jorkšyre su
vyru ir keturiais vaikais. Darbą komercinės teisės
srityje iškeitė į motinystę ir atrado antrąją meilę –
knygas. Baigusi literatūros studijas ėmė rašyti
romanus, sulaukiančius didelės sėkmės. Lietuvių
skaitytojai jau įvertino rašytojos romaną „Laiškai
iš praeities“ (2021). „Gyvenimo dėlionė“ – antroji jos knyga lie-
tuvių kalba.
Chaotišką, bet malonią Naitingeilų šeimos rutiną sudrebina ne-
tikėtumas – Sesilė, mylinti žmona ir pareiginga motina, be jo-
kio įspėjimo ir paaiškinimo ima ir išskrenda į Graikiją. Trys jos
dukterys – aukštas pareigas einanti Felisitė, gydytoja Džulija ir
energinga penkių vaikų mama Lilė – neprisimena, kad jų motina
apskritai būtų kada pasielgusi spontaniškai, tad toks mįslingas
poelgis sukelia daug klausimų.
Bet Sesilė turi labai svarbią priežastį slapukauti. Prieš dau-
gelį dešimtmečių ji padarė kai ką, kas, tikėjosi, ir liks praeityje.
Dabar ši paslaptis kėsinasi išlįsti į dienos šviesą. Grįžusi namo
Sesilė turės artimiesiems pasakyti tiesą. Bet ar pavyks atskleidus
paslaptį išsaugoti šeimą? Galbūt paaiškės, kad ne ji viena turi ką
papasakoti.
Imogen Clark apdovanota ypatingu talentu kurti įtaigius
veikėjų charakterius, atskleisti praeities skaudulius, dabarties
nuoskaudas ir kartu nuraminti, kad tobulų žmonių nėra. Ir netu-
ri būti. „Gyvenimo dėlionė“ – meistriškai supintas pasakojimas
apie šeimą ir įtrūkius, kuriuos mes slepiame nuo artimiausių
žmonių. Apie tai, kas kunkuliuoja po tobula iš pažiūros išore.
Bet kad ir kas šios knygos veikėjus skiria, visada svarbiausia yra
šeima – ta nematoma jos narius siejanti artumo gija.

ISBN 978-609-466-661-2
9 786094 666612