Peter Cameron „Kai ateina naktis“

Peter CAMERON
WHAT HAPPENS AT NIGHT
Catapult, New York, 2020

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos
(LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti
viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar
kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose,
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems
prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Copyright © 2020 by Peter Cameron
© Indrė Lukoševičienė, viršelio dizainas, 2022
© Ema Bernotaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2022
© „Tyto alba“, 2022
ISBN 978-609-466-653-7

Kai ateina naktis

Pirmas skyrius

Vakaras užslinko bauginamai staigiai, tarsi kas būtų pa-
skubomis nuleidęs užuolaidą po siaubingai nevykusio
mėgėjiško spektaklio. Tada vyras pastebėjo, kad tamsa stojo
visai ne dėl saulėlydžio, tiesiog traukinys nėrė į tankų mišką,
už savęs palikdamas plynus sniego dengiamus laukus, per ku-
riuos važiavo visą popietę. Aukštos tankios eglės spietėsi išilgai
bėgių, tarsi prie klasės lango besispaudžiantys vaikai, norintys
pamatyti gatvėje nutikusią baisią nelaimę.

Jo žmona sėdėjo ant sėdynės priešais jį; juodu buvo vieni
nedidelėje medžiu iškaltoje senoviško traukinio kupė. Jau se-
niai ji žvelgė pro langą it užhipnotizuota tundros platybių, bet
staiga atšlijo traukiniui įvažiavus į tamsų mišką, tarsi medžių
šakos, brūkštelėjusios per vagono šonus, būtų galėjusios su-
braižyti veidą. Ji palietė peršinčią vietą ant skruosto, kur pra-
ėjusį vakarą buvo bjauriai nugremžta oda.

Jie apsilankė miestelio, kuriame trumpam sustojo, turguje;
nors buvo ne turistai, vis tiek prašaliečiai ir nekantravo pasijusti
dalimi tos ar bet kokios kitos vietos, tegul tik vieną vakarą. Tai-

9

Peter Cameron

gi moteris tikėjosi rasti žavesio turguje, nes buvo pasiekusi tokį
savo gyvenimo tašką, kai būtinai reikėjo įžvelgti ir pasimėgauti
net menkiausiu viso ko žavesiu ar grožiu, tačiau šiame turguje
žavesio nebuvo nė lašo, jame galėjai rasti tik žuvies, mėsos ir
šakninių daržovių, bet žuvis neatrodė šviežia, mėsa tebuvo vien
vidaus organai, smegenys, kojos, snukiai ir širdys, o daržovės
vien tik žieminės, gumbai, stiebagumbiai ir kitokios bespalvės
formos, žiauriai išplėštos iš savo šaltų žemės lovų. Nebuvo ten
nei ryškiaspalvių pomidorų ar persikų piramidžių, nei bazilikų
ar nasturtų puokščių, nei it brangakmeniai žibančių žuvų akių,
nei marmurinių jautienos pjausnių. O tada tolumoje ji pastebė-
jo prekystalį su įspūdingomis šiltnamyje užaugintomis gėlėmis
ir leidosi bėgti prie jo, beviltiškai trokšdama rasti ką nors, kas
leistų nenusisukti nuo šio pasaulio visam laikui. Iš anksto pa-
stebėjęs šią klastą vyras mėgino nukreipti ją į kitą taką tarp pre-
kystalių, tačiau išsilaisvinusi ji pasileido prie ryškiaspalvio gėlių
margumyno, trokšdama panardinti veidą į kvapnius ir švelnius
žiedlapius, nusipirkti visą glėbį ir nešiotis lyg nuotaka, it rampų
šviesų nutvieksta diva, bet priešais žuvų pardavėjo prekystalį
ji paslydo ant užšalusios balos ir pargriuvusi ant žemės nusi-
brozdino skruostą ir delnus į drėgną žuvų atliekomis dvokiantį
cementą. Tik tada, kai sutuoktinis ją pasivijo ir padėjo atsistoti,
moteris suprato, kad gėlės plastikinės. Netgi ne iš šilko! Būtų
palietusi, jeigu būtų šilkinės.

Moteris vėl sutelkė dėmesį į knygą, kuri atversta gulėjo jai
ant kelių. Šį seną Hju Volpolio romaną „Tamsus miškas“* ji
rado eidama per geležinkelio stoties laukiamąjį, akivaizdžiai
paliktą kito keleivio. Po kurio laiko stojus tamsai (arba į ją įva-

* Hugh Walpole (1884–1941) „The Dark Forest“ (čia ir kitur – vert. pastabos).

10

Kai ateina naktis

žiavus) ji vis dar skaitė, bet staiga pakėlė akis nuo knygos į
tamsėjančius vagono langus ir paklausė, ar čia yra šviesa.

Vagone šviesos užteko tik įžiūrėti, kad jos čia nėra.
Aš nematau, atsakė vyras.
Juk turėtų būti šviesa, nustebo ji.
Taip, pritarė jis, išties turėtų.
Nusivylusi ji atsiduso, nežinia, ar dėl šviesos stokos, ar dėl
jo reakcijos į tai – jis nesuprato. Veikiausiai dėl abiejų priežas-
čių, ir dar daugiau.
Jie keliavo jau daugelį dienų  – iš pradžių lėktuvu, paskui
traukiniu ir keltu, o dabar ir vėl traukiniu, nes jų kelionės tiks-
las buvo vieta pačiame pasaulio krašte, pačioje šiaurinės šalies
šiaurėje, nelengvai pasiekiama. Jųdviejų kelionė priminė ke-
lionę iš ankstesnio amžiaus, truko dienas, ne valandas, o žemė
po kojomis atrodė didžiulė ir gyva, nuolat primenanti apie
savo platybę.
Dabar jau išties vakarėjo, ir tamsa stojo dėl saulės nebuvi-
mo, o ne dėl to, kad ją kas nors užstojo. Abu stebėjo vaizdą pro
langą. Moteris palietė savo atspindį lange, ką tik išryškintą tam-
sos kitapus. Pažvelk į mane, pasakė ji, kokia aš sunykusi. Dieve
mano, sunykusi – kaip nekenčiu šito žodžio. Sunykęs, šakalas,
puikybė. Nuotėkis ir... kokie ten dar žodžiai man nepatinka?
Neseniai ji pradėjo šitaip elgtis: lyg niekur nieko užsiminti
apie keistus, neva senus pomėgius ar požiūrius, apie kuriuos
niekada nebuvo kalbėta. Kurie niekada anksčiau, kiek jam
buvo žinoma, nė neegzistavo. Todėl nekreipdamas dėmesio į
jos beprasmišką klausimą jis pasiteiravo, apie ką knyga.
Kurį laiką ji nieko neatsakė, tik stebėjo savo atspindį, slen-
kantį per tamsų pušų tinklą. Apie ką? pagaliau ištarė. Kuria
prasme?

11

Peter Cameron

Jis neatsakė, nenorėdamas nusileisti jos priešgyniavimui.
Po akimirkos ji atsakė: apie karą.
Kurį karą?
Apie vieną iš pasaulinių karų, atsakė ji. Manau, apie pirmą-
jį. Jie apkasuose.
Ir ką?
Ką? Karas yra siaubinga. Blogai jau vien tai, kad turiu šią
knygą skaityti, neversk manęs dar ir kalbėti apie tai.
Gerai, sutiko jis. Atleisk.
Ji pažvelgė į jį ir drąsa akimirksniu išgaravo. Nereikia, tarė
ji. Nekvailiok. Tai aš atsiprašau. Tiesiog esu suirzusi, na, žinai...
dėl visko.
Suprantu, atsakė jis. Ir aš suirzęs.
Dėl visko?
Ne, atsakė jis. Ne dėl visko. Tiesiog, na, žinai... dėl to, kaip
viskas bus.
Arba nebus, atitarė ji.

*
Juodu užmigo ir vienu metu buvo pažadinti keisto pojūčio:
ramybės. Traukinys sustojo. Už vagono lango, per stiklą ap-
traukusio jų iškvepiamo oro kondensato miglą buvo matyti
platforma ir pastatas. Nė vieno žmogaus, jokio garso, tik langą
iš lauko pusės kutenantys sniego šuorai. Vyras susimąstė apie
šiltas jų iškvepiamo oro molekules, įkalintas prie šalto lango
stiklo, jų sąjungą nebe juose ir nepriklausomą nuo jų.

Turėtų būti čia. Ar čia ne pirmoji stotelė?
Pirmoji, sutiko jis.
Vadinasi, čia, tarė ji.

12

Kai ateina naktis

Nematau jokio ženklo, pasakė jis.
Ir aš ne. Ji pratrynė netaisyklingą apskritimą aprasojusia-
me lange, bet nepamatė nieko, kas padėtų susivokti, tik dides-
nę medinės platformos dalį, tik vienintelį žibintą, atskiriantį
kūgio formos sniego šėlsmą nuo jį supančios tamsos.
Turėtų būti čia. Jis atsistojo ir atidarė vagono duris.
Neik, paprašė ji.
Bet juk čia turėtų būti toji vieta, pasakė jis.
To negali būti, atšovė ji. Čia nėra tikra stotis. Nėra miesto,
nieko. Tikriausiai tai tarpustotė.
Tarpustotė?
Taip, atsakė ji. Traukinys stabtelėjo, o ne sustojo.
Jis žengė ant platformos, sujaukdamas tobulą sniego pa-
talą. Jautėsi it barbaras. Bet tobulumas buvo sugriautas ir jis
suprato turįs tęsti, nes vos įžiūrimas įtrūkimas ant nuostabaus
porcelianinio puodelio nuvilia gerokai labiau nei tas pats puo-
delis, šukėmis pažiręs ant grindų. Todėl jis bėgiojo aplinkui vis
didesniais ratais, kaip įmanydamas labiau žarstė į šalis snie-
gą ir tiek priartėjo prie platformos gale stovinčio pastato, kad
galėjo įskaityti blunkančių dažų pėdsaką, atskleidžiantį jiems
reikiamo miesto pavadinimą.
Pasijutęs kvailai jis liovėsi šokinėti, staiga, stojus tylai ir ra-
mybei, suvokė tamsoje už jo tūnant bauginantį įsipareigojimą.
Traukinys. Atsisukęs išvydo šį iš lėto judant, taip lėtai, kad iš
pradžių atrodė, jog už jo juda tamsa, paskui suprato, kad visgi
traukinys, nes matė į priekį palinkusią ir pro vis dar atvertas
duris žvelgiančią žmoną, jos blyškiame veide švietė tyli nuos-
taba, ir akimirką jam tai prilygo mirčiai, ko gero, taip turė-
tų jaustis žmogus, leisdamas mylimajam palikti šį pasaulį, be-
reikšmiu veidu tyliai išplaukti į sniego tamsą.

13

Peter Cameron

Bet impulsas gelbėti sėkmingai ištrynė tą vaizdinį, šūktelė-
jęs moteriai jis pasileido vytis vis labiau įsibėgėjantį traukinį, o
ji stovėjo ir pro atviras duris mėtė jų krepšius tarsi per kažko-
kias gerai surepetuotos pratybas, ir visai prieš pat platformai
pasibaigiant šoko tiesiai jam į glėbį.

Traukinys nurūko į tamsą, jų vagono durys taip ir liko at-
daros lyg išnarintas sparnas.

Akimirką jis laikė ją glėbyje, spaudė arčiau ir stipriau nei
kada nors pastaruoju metu. Paleidę vienas kitą nuėjo susirink-
ti krepšių, kurie atrodė meniškai išdėlioti tarsi akmenys ant
sniegu padengtos į begalybę nusidriekusios platformos. Tada
dar kurį laiką stovėjo dairydamiesi po tamsą.

Negali būti, kad čia, ištarė ji.
Jis parodė raides ant stoties sienos.
Žinau, atsakė ji, bet negaliu patikėti. Čia nieko...
Leisk, pažiūrėsiu iš priekinės pusės. Gal ten kas nors bus.
Kas?
Nežinau. Telefonas arba taksi.
Taip, sutiko ji. O gal dar McDonald’s restoranas ir Holiday
Inn viešbutukas. Ji karčiai nusijuokė ir jis pajuto, kad ji galu-
tinai nusigręžė nuo jo, išsižadėjo taip, kaip matė ją išsižadant
visų, kuriuos kadaise mylėjo, iš lėto, bet užtikrintai tolstančią
ten, kur pyktis, nekantrumas ir panieka užgožia meilę. Ji atsi-
traukė nuo jo, paėjo iki platformos krašto, ir kurį laiką juodu
tylėdami žvelgė vienas į kitą. Jis laukė norėdamas pamatyti,
ar jos pyktis dar kyla, ar jau slūgsta; įtarė, kad ji per daug pa-
vargusi ir neįstengs išlaikyti tokio liepsnojančio nuožmumo, ir
neklydo – po akimirkos ji susvirduliavo ir ištiesusi ranką atsi-
rėmė į metalinį turėklą.
Ištiesęs ranką, aptemptą pūkinės striukės rankove, jis nu-

14

Kai ateina naktis

braukė sniego pagalvę nuo suolo, stovinčio prie stoties sienos.
Prisėsk, pasiūlė.

Ne. Einu su tavimi.
Ne, sėskis. Gal tau šalta? Nori mano palto?
Kitoje pusėje nieko nėra, tarė ji. Čia niekur nieko nėra.
Nebūk juokinga, sudraudė jis. Sėskis.
Aš tau ne šuo, atšovė ji. Bet prisėdo ant suolo.
Tuojau grįšiu, tarė jis. Laukė, kad ji paprieštaraus, tačiau
ji nieko nepasakė. Jis pasilenkė ir pabučiavo jos šaltą nubroz-
dintą skruostą. Tada nuėjo per platformą, aplink pastatą į kitą
pusę, kur nieko nebuvo, ir nors jųdviejų kivirčas buvo tylus,
jis jautėsi keistai sutrikęs – tarsi nakties gilumoje išėjęs iš pul-
suojančios diskotekos: staigus triukšmo vakuumas ausį rėžė
labiau nei pats triukšmas.
Keli tamsūs lengvieji automobiliai ir sunkvežimiai stojiškai
kentė savo sniego dangą nedidelėje stovėjimo aikštelėje. Vie-
nintelis kelias vedė į viską aplinkui čia supantį mišką. Niekur
nebuvo nė ženklo gyvybės, tik medžiai, sniegas, tyla ir pusnyse
snaudžiantys automobiliai.
Tada įsižiebė vieno iš aikštelėje stovinčių automobilių lem-
pos, pasigirdo užvedamas variklis. Tyla ir ramybė buvo tokia
visuotinė, kad stebėti atgyjant automobilį buvo baugu: tas pats
kas išvydus, kaip gintaro gabalėlyje sustingęs vabzdys išsklei-
džia sparnus ir nuskrenda. Ant sniegu padengto automobilio
stogo sušvitęs baltas burbulas leido spėti, jog tai gali būti taksi.
Atsidarė durelės ir vyras pamatė, kaip cigaretę prisidegęs vai-
ruotojas į orą išmetė dar liepsnojantį degtuką, šis vartydamasis
krito į sniegą ir užgeso.
Vyras susivokė, kad tai jo pasirodymas pažadino automo-
bilį iš snaudulio, tačiau vairuotojas niekuo neišsidavė, kad taip

15

Peter Cameron

ir buvo; rūkydamas cigaretę jis be jokio susidomėjimo žvelgė
į stovėjimo aikštelę ir geležinkelio stotį. Taigi vyras nulipo že-
myn mediniais laiptais ir nužingsniavo girgždindamas stan-
džiai suplūktą stovėjimo aikštelės sniegą. Vairuotojas neparo-
dė nė menkiausio ženklo, kad pastebėjo besiartinantį žmogų,
nepažvelgė net tada, kai šis sustojo sniege išmintame siaurame
takelyje, skiriančiame vieną automobilį nuo kito.

Po akimirkos vairuotojas nuspriegė pusiau surūkytą ciga-
retę į sniegą vyrui prie kojų.

Vyras suprato, kad pirmą žingsnį teks žengti jam pačiam.
Sveiki, tarė, ar kalbate angliškai?

Vairuotojas pažvelgė į jį su tokia smalsia nuostaba, tarsi
niekada anksčiau nebūtų girdėjęs žmogaus kalbant. Ir kilste-
lėjo galvą.

Ar kalbate angliškai? pakartojo vyras.
Atrodė, kad jo kalba vairuotojui kelia juoką – pakikenęs jis
prisidegė dar vieną cigaretę ir patenkintas užsitraukė dūmo.
Dailiu batu apauta koja jis sniege nubrėžė puslankį.
Visiškai sutrikęs vyras pažvelgė į šiltą automobilio kabi-
ną ir išvydo du minkštus žaisliukus, Disnėjaus dalmatinus,
už kaklo pakabintus ant užpakalinio vaizdo veidrodėlio. Juos
pamatęs vyras akimirksniu užmiršo paralyžiuojančias mintis,
kad jis čia svetimas ir nepritampantis. Padrąsintas jis iš kišenės
išsitraukė lapelį, ištiesė vairuotojui ir bakstelėjo į žodžius, tarsi
tai nebūtų vienintelis užrašas.

Borgarfjaroasysla Grand Imperial Hotel
Furuhjalli 62

16

Kai ateina naktis

Kurį laiką vairuotojas neatsakė. Galbūt nė nepažiūrėjo į
žodžius, gal nemokėjo skaityti – sunku pasakyti. Paskui keis-
tai sklandžiai ištarė: Borgarfjaroasysla Grand Imperial Hotel. Ir
parodė į vienintelį iš stovėjimo aikštelės vedantį kelią, kuris, it
perspektyvos iliustracija, nusiaurėjo tolyn į mišką.

Taip, žinau, atsakė vyras. Bet mes negalime eiti. Kokią se-
kundę patrepsenęs vietoje jis pamojavo pirštu ore: Eiti. Ne.

Vairuotojas ir toliau linksmai jį stebėjo tylėdamas. Gūžte-
lėjęs pečiais parodė į vyro kojas, duodamas suprasti, kad eiti
šis, akivaizdu, gali.

Mano žmona, pasakė vyras. Ore tarp jųdviejų jis rankomis
nubrėžė smėlio laikrodžio kontūrus, tai darydamas pagalvojo
apie nualintą liesą savo žmonos kūną. Bakstelėjo pirštu į sto-
ties pastatą. Mano žmona, pasakė. Mano žmona neiti.

Vairuotojas linktelėjo rodydamas, kad suprato. Gūžtelėjęs
pečiais patraukė dūmo, tarsi be žodžių sakydamas, jog šiame
pasaulyje pasitaiko gerokai blogesnių dalykų, nei turėti tingią
žmoną.

Nuvešite mus? Vyras rankomis įsitvėrė įsivaizduojamo vai-
ro ir jį pasukiojo. Tada parodė į vairuotoją. Jūs?

Vairuotojas neatsakė.
Gerai jums sumokėsiu, pasiūlė vyras. Iš palto kišenės išsi-
traukęs piniginę parodė vairuotojui.
Vairuotojas nusišypsojo ir atkišo ranką.
Nuvešite mus iki viešbučio? paklausė vyras.
Vairuotojas linktelėjo ir kitos rankos pirštais patapšnojo iš-
tiestą delną.
Vyras atvėrė piniginę ir laikydamas ją taip, kad vairuotojas
nepamatytų, kiek pinigų joje yra, ištraukė du banknotus. Vie-
ną padavė vairuotojui.

17

Peter Cameron

Vairuotojas parodė į antrąjį banknotą.
Atsivesiu žmoną, pasakė vyras. Jis vėl nubrėžė ore smėlio
laikrodį ir parodė į stoties pastatą. Tada pamojavo antrąja ku-
piūra. Atiduosiu viešbutyje, pasakė.
Vairuotojas linktelėjo.
Vyras perbėgo per stovėjimo aikštelę. Paslydęs parkrito ant
apsnigtų laiptų, prasiskėlė smakrą į platformos kraštą ir išvy-
do sniege besiskleidžiant raudoną dėmę. Nusimovęs pirštinę
atsargiai persibraukė ranka žaizdą. Skaudėjo dantis, jis jautė
šiltą sūrią kraujo srovelę burnoje. Atsistojus susvaigo galva ir
jis akimirkai atsišliejo į stoties pastatą. Pasijutęs truputį geriau
atsargiai apėjo aplink jį į kitą pusę.
Moteris vis dar sėdėjo ant suolo. Ją iš lėto dengė sniego
sluoksnis. Snigo taip gausiai, kad jau spėjo užkloti darkalą,
kurį jo šokis paliko ant platformos, buvo matyti tik vaiduok-
liški jo siautulio pėdsakai.
Moteris sėdėjo taip ramiai, kad akimirką vyras pamanė,
jog ji mirusi, bet paskui išvydo iš jos praviros burnos kylant
garą. Ji miegojo.
Kurį laiką jis stovėjo ir stebėjo, kaip sniegas palengva lei-
džiasi ant jos, kaip šaltame ore kondensuojasi ir skleidžiasi
jos iškvepiamas garas. Akimirkai pamiršo stovėjimo aikštelė-
je laukiantį taksi, pamiršo Borgarfjaroasysla Grand Imperial
viešbutį. Pamiršo jų nelaimingą begalinę kelionę ir ją nuka-
mavusią ligą. Ji sėdėjo atrėmusi galvą į stoties pastato sieną ir
nuo sniego atsispindinti blausi šviesa lyg švelni ranka glostė
jai veidą, sugrąžindama jam grožį, kurį liga buvo visiškai iš-
trynusi. Jis pamiršo viską, kurį laiką prisiminė tik savo meilę
žmonai, o taip aiškiai prisiminęs vėl ją pajuto, ji užplūdo jį, ir
staiga jis nebeįstengė suturėti viso šito staiga jį užliejusio mei-

18

Kai ateina naktis

lės jausmo. Jis išsiveržė iš jo ašaromis ir vyras puolė ant kelių
priešais ją.

*
Borgarfjaroasysla Grand Imperial viešbučio vestibiulyje buvo
tamsu, jis priminė urvą, nes prieblandoje negalėjai įžiūrėti
sienų. Jiems teko pereiti per plačius vingriais nesibaigiančiais
raštais išmargintus kilimus, kad pasiektų registratūrą, kuri ne-
lyginant altorius stūksojo tolimajame milžiniškos salės gale,
priešais paradines sukamąsias duris. Jauna tarnybinę unifor-
mą vilkinti moteris stovėjo prie aukšto medinio registratūros
stalo, ant kurio tupėjo du milžiniški bronziniai grifonai, lai-
kantys snape po žibintą iš metalo ir vitražinio stiklo. Tarnau-
toja nejudėdama stovėjo tarp lempų ir ramiai žvelgė prieš save.
Atrodė lygiai taip pat klaikiai negyva, kaip ir ją iš šonų saugan-
čios būtybės.

Žygis per vandenyno platybes primenantį viešbučio ves-
tibiulį buvo jų kelionės pabaiga. Vyras ir moteris praėjo pro
nedidukes baldų saleles, fotelius, sustatytus aplink neaukštus
apskritus staliukus.

Tik tada, kai juodu sustojo tiesiai priešais registratūros sta-
lą, tarnautoja nuleido jiems virš galvų į tuštumą įsmeigtas akis
ir, regis, pagaliau išvydo priešais ją stovinčius išvargusius ke-
liautojus.

Sveiki atvykę į Borgarfjaroasysla Grand Imperial viešbutį,
pasveikino ji. Nenusišypsojo.

Ačiū, atsakė vyras. Esame užsisakę kambarį.
Jūsų pavardė?
Jis pasakė tarnautojai savo pavardę.

19

Peter Cameron

A, taip, tarė ji. Laukėme jūsų. Ar patogiai atvykote?
Kelionė buvo sunki, atsakė vyras.
Taip nutinka dažnai, pastebėjo tarnautoja. Jūsų pasai?
Vyras ištiesė dokumentus, jie buvo kruopščiai apžiūrėti
ir sugrąžinti jam. Tada tarnautoja pasisuko ir nužvelgė milži-
nišką lentyną su mažais skyreliais, kurių kiekviename gulėjo
po didžiulį raktą. Ji ištiesė ranką ir nuo viršutinės lentynėlės
paėmė raktą. Atsisukusi į juos ant registratūros stalo padėjo
didelį geležinį raktą, pritvirtintą prie sunkaus, kutu papuošto
medaliono.
Penki šimtai devynioliktas, pasakė ji. Kambaryje gali būti
vėsoka, bet jeigu atsuksite radiatorius, turėtų greitai sušilti.
Šiuo metu šveicoriaus nėra, bet jeigu paliksite krepšius, jis at-
neš jums juos vėliau.
Manau, nusinešiu juos pats, atsakė jai vyras.
Moteris prie registratūros stalo tarė: Baras dirba visą parą.
Ji parodė į tolimąjį milžiniško laukiamojo galą, kur pro stik-
linių karoliukų užuolaidą prasiskverbė blausi raudona šviesa.
Deja, virtuvė jau uždaryta.
Nėra jokio maisto? perklausė vyras.
Deja, ne. Na, gal kokių užkandžių gausite bare.
Aš noriu tik miego, ištarė moteris. Eime.
Tu nealkana? nustebo vyras.
Aš tik noriu į lovą, pakartojo ji, pabrėždama kiekvieną
žodį, tarsi tai ji, o ne prie registratūros stalo stovinti tarnautoja
kalbėtų svetima kalba.
Atsidusęs vyras paėmė nuo stalo sunkų raktą ir pakėlė jų
krepšius. Apsidėje už registratūros per tamsią pastato šerdį
aukštyn kilo didžiuliai sraigtiniai laiptai, o jų centre ant lynų
kabėjo mažutis liftas su metaliniais pinučiais.

20

Kai ateina naktis

Vyras atvėrė išorines ir vidines duris. Mažutėje kabinoje
vietos tebuvo vyrui, moteriai ir jų krepšiams, o dėl ankštumo
teko stovėti taip arti vienam kito, kad jie kone lietėsi. Jų kam-
barys buvo viršutiniame, penktajame, aukšte, ir iš kiekvieno
aukšto pro įmantriai išraizgytus lifto pinučius jiems praslen-
kant pro šalį skverbėsi blausi auksinė šviesa, o subtilus šešėlių
raštas ant jų veidų tai išryškėdavo, tai vėl išblukdavo.

Keista, bet tamsi ir niauri viešbučio didybė jų kambario ne-
palietė, jis buvo didelis ir negausiai apstatytas. Sienos išklijuotos
netikromis plastikinėmis plytomis, o grindis dengė aukso spal-
vos gauruotas kilimas, trikdančiai gurgždantis jiems po kojo-
mis. Kambaryje, kaip registratorė ir perspėjo, buvo labai šalta.

Numetusi krepšius moteris prisėdo ant lovos. Kurį laiką ji
sėdėjo sustingusi ir įsistebeilijusi į netikrų plytų sieną.

Vyras, kurį laiką ją stebėjęs, paklausė: Kaip jautiesi?
Atplėšusi akis nuo sienos ji atvirto aukštielninka ant lovos
ir įsmeigė žvilgsnį į lubas. Gerai, ištarė, nors ir mirštu.
Bet mes atvykome, tarė jis. Argi tai nieko nereiškia?
Po akimirkos ji ištarė: Ar nori, kad gyvenčiau?
Ką? nesuprato jis. Aišku, kad noriu.
Tikrai?
Taip, patikino jis.
Man regis, tavimi dėta, aš nenorėčiau, pasakė ji.
Žinoma, kad noriu, pakartojo jis.
Manau, norėčiau, kad mirtum. Jeigu būčiau tu.
O aš noriu, kad pasveiktum. Kad gyventum.
Galbūt iš tiesų tu to nori, tarė ji. Bet man tai atrodo keista.
Kodėl?
Matau, kuo tapau, patikino ji. Kaip elgiuosi. Kokia esu.
Jis prisėdo šalia jos ant lovos, pabandė apkabinti, priglausti

21

Peter Cameron

ją prie savęs, bet jos kūnas liko tiesus ir įsitempęs. Jis paglostė
jai ranką, kuri atrodė ne storesnė už kaulą po drabužių sluoks-
niais.

Žinoma, tu esi tokia, kokia esi, pasakė. Tokiomis aplinky-
bėmis kiekvienam taip būtų. Bet jeigu pasveiksi, nebebūsi.

O jeigu ne?
Kas – ne?
Nepasveiksiu? Jeigu atgausiu sveikatą, bet neatgausiu savo...
savo...
Ko?
Savo... nežinau. Na, žinai – savęs. Savo joie de vivre*. Ji dus-
liai nusijuokė.
Žinoma, kad atgausi, pasakė jis. Kaip kitaip?
Aš manau, kad jis gali būti pražuvęs, pasakė ji. Atleisk, at-
siprašė, nenorėjau tokia tapti.
Esi išsekusi, pasakė jis.
Bet mums pavyko. Esame čia.
Dar nejaučiu, pasakė ji. Ar tu jauti?
Taip.
Gal pajusčiau, jeigu nusiprausčiau. Tai visada padeda, tie-
sa? Bent jau man padeda.
Pakilusi nuo lovos moteris atidarė vonios kambario duris.
Įjungė šviesą. Kambarys buvo labai didelis ir visas rožinis. Ro-
žiniai keraminiai klozetas ir praustuvė, didžiulė vonia – taip
pat, visos grindys ir sienos išklijuotos rožinėmis plytelėmis.
Netgi lubos buvo rožinės.
Koks mielas rožinis vonios kambarys, pareiškė ji. Tik pa-
žvelk, kokia milžiniška vonia.

* Gyvenimo džiaugsmo (pranc.).

22

Kai ateina naktis

Gali maloniai joje išsimaudyti, tarė vyras. Ilgai pasimėgau-
ti karšta vonia.

Taip, sutiko moteris. Ilgai pasimėgauti karštu vandeniu šio-
je rožinėje vonioje. Ji įėjo į vonią ir užsidarė.

*
Perėjęs per didžiulį it laukas gurgždantį kilimą vyras atsiklau-
pė priešais radiatorių. Melsdamasis pasuko rankenėlę. Ši aki-
mirkai užstrigo, bet paskui pasidavė ir pro senovinį bakelito
vožtuvą ėmė veržtis garas lyg dūmai iš traukinio variklio ne-
byliame filme. Susiviję radiatoriaus viduriai suburbuliavo tar-
si žmogaus, kurį tuoj supykins. Uždėjęs ranką šiurkščia delno
oda pajuto palengvėle šylant. Neatitraukė rankos tol, kol paju-
to deginimą.

Atsistojęs jis apėjo kambarį ir užtraukė sunkias užuolaidas
ant šąlančių tamsių langų, tada abipus lovos įjungė lempas su
mažyčiais rausvais šilkiniais gaubtais. Grįžęs atgal prie durų
išjungė palubėje spiginančią lempą ir kambarys pasirodė be-
veik šiltas, beveik jaukus. Jis vėl atsisėdo ant lovos, kuri buvo
užtiesta slidaus auksaspalvio kiltinio audinio lovatiese, ir pa-
siklausė vonioje besimaudančios žmonos, vildamasis išgirsti
ką nors, iš ko galėtų spręsti, kaip ji laikosi, bet nieko neišgirdo.
Po, regis, begalinio laiko tarpo durys atsidarė ir pasirodė ji, vil-
kinti tik ilgus šilkinius apatinius, kokius abu pradėjo vilkėti po
drabužiais atvykę į šį šaltą kraštą. Drėgnus plaukus buvo su-
ėmusi ir susirišusi į uodegėlę. Jos plaukai ataugo gerokai tan-
kesni, nei buvo anksčiau, prieš chemoterapiją – vienintelis tų
nuodų gėris, sakydavo ji. Atrodė labai švari, gaivi, įraudusi ir
kone sveika.

23

Peter Cameron

Sustojusi prie lovos pažvelgė į jį keistai, beveik droviai.
Įjungiau šildymą, pasakė jis. Parodė į šnypščiantį radiato-
rių. Turėtų sušilti.
Gerai, tarė ji. Ačiū.
Jis nutraukė auksaspalvę lovatiesę atidengdamas baltas pa-
galves ir antklodes. Tarsi odos sluoksniai, pagalvojo jis, dengia
vienas kitą, o kažkur giliai po jais kaulai, kraujas. Patapšnojo
atidengtą vietą be antklodės. Gulkis, pakvietė.
Ne, atsakė ji.
Šalta, pasakė jis. Matė neryškius jos spenelių kontūrus po
lygiu apatinių šilku. Juk tau šalta. Gulkis.
Ne. Palauk.
Kas negerai?
Viskas gerai, atsakė ji.
Pasilenkusi ji palietė jam veidą. Nejaugi nesupranti? Mes
čia. Mums pavyko. Todėl viskas gerai. Viskas labai gerai. Tai,
ko norėjome, ko siekėme ir dėl ko kentėjome, tai, ko manėme
niekada negausiantys, kuo manėme nesidalysiantys, netrukus
bus mūsų. Aš apstulbusi. O tu ne?
Viskas dar gali pablogėti, atsakė vyras. Nenoriu prisišaukti
nelaimės.
Ne, nesutiko ji. Taip negalvok. Dabar jau patikėk.
Tikiu, pasakė jis. Anksčiau netikėjau, tačiau dabar tikiu.
Aš myliu tave, tarė moteris. Ir esu dėkinga. Žinau, kartais
tai pamirštu, bet tikrai esu dėkinga. Dėkinga už viską, ką tu
dėl manęs padarei. Ne tik dabar, ne tik už tai – už viską. Nuo
pat pradžių.
Aš myliu tave, pasakė jis.
Ir aš tave myliu, patikino ji. Ar atsigulsi dabar su manimi?
Ar atsigulsi ir apkabinsi mane?

24

...Jie keliavo daugelį dienų – iš pradžių lėktuvu,
paskui traukiniu ir keltu, o dabar ir vėl traukiniu,
nes jų kelionės tikslas buvo vieta pačiame pasaulio

krašte, pačioje šiaurinės šalies šiaurėje...

PETER CAMERON (Piteris Kemeronas, g. 1959 m.) – Niu-
jorke gyvenantis ir kuriantis rašytojas, stiprus šiuolaikinės
amerikiečių literatūros balsas. „Kai ateina naktis“ – septin-
tasis P. Camerono romanas ir pirmoji lietuviškai pasirodanti
jo knyga. Šiame romane rašytojas pina fantastikos, tikrovės
ir grotesko elementus – jis kritikų pelnytai lyginamas su Eu-
ropos magiškojo realizmo pirmtakais.

Bevardė amerikiečių sutuoktinių pora atvyksta į nuošalų Eu-
ropos miestą, tikėdamasi įsivaikinti kūdikį ir taip nutraukti il-
gus metus juntamą santykių įtampą. Kelioms dienoms vyras
su moterimi apsistoja milžiniškame viešbutyje, alsuojančiame
blėstančia praėjusių amžių šlove. Didžiulės menės, tušti dešimt-
viečiai restorano stalai, vienišas barmenas, visą parą prie baro
pilstantis vietinį gėrimą – apleisto viešbučio erdvėje pora mė-
gins permąstyti savo ryšį ir pasiruošti lemtingam žingsniui.

Tačiau visai netrukus viešbučio koridoriuose ima dėtis keis-
ti dalykai. Vestibiulyje rymantis verslininkas primygtinai tvir-
tina pažįstąs amerikietį. Aplinkui ratus suka senyva, lokenos
kailiniais vilkinti aktorė. Fone pasirodo du paslaptingi liūdni
japonai. Viešnagė, turėjusi atsakyti į poros klausimus, privers
suabejoti ne tik savo sprendimais, bet ir laiko bei tikrovės po-
jūčiu. Iš pasąmonės kylantys vaizdiniai ilgainiui ims įgauti vis
baugesnius pavidalus.

„Prieš akis iškyla Francas Kafka ir Stefanas Zweigas,
vaizdavę šlovės netenkančią, save suryti pasirengusią
Vidurio Europą bei prigimtinį absurdą, kylantį gimus šioje
(ar bet kurioje kitoje) vietoje.“ – Ed Simon, The Millions