Elin Hilderbrand „Rūpesčiai rojuje“

Sala vis mažiau primena rojų – artinasi audra
ir Stilų šeimos istorijos atomazga





Elin HILDERBRAND
TROUBLES IN PARADISE
Little, Brown and Company,
New York, 2020

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos
(LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti
viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar
kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose,
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems
prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Copyright © 2020 by Elin Hilderbrand
© Jovita Liutkutė, vertimas į lietuvių kalbą, 2022
© „Tyto alba“, 2022
ISBN 978-609-466-673-5

Elin Hilderbrand Rūpesčiai rojuje

AUTORĖS PASTABOS

Karibų trilogija baigiasi. (Ak, labai tikiuosi, kad tarp tų, kurie atsi-
vertė šią knygą, nėra tik dabar supratusių, jog tai – trečia trilogijos
dalis. Jei vis dėlto yra, patarčiau pirmiausia perskaityti pirmą ir
antrą dalis – „Žiema rojuje“ ir „Sugrįžimas į rojų“, tada bus leng-
viau suprasti šio romano siužetą!) Nuoširdžiai ilgėsiuosi Airinės,
Hako ir kitų trilogijos veikėjų, tikiuosi, kad jūs – taip pat.

Dauguma jūsų tikriausiai supranta, kad romane aprašomas
uraganas yra išgalvotas, nors šio pramano pagrindas  – tikri
2017-ųjų rudenį Mergelių Salas užklupę penktos kategorijos
uraganai Irma ir Marija. Šiuo atveju tikri, nors ir neįtikėtini įvy-
kiai gerokai pranoko romano siužeto vingius. Niekada nebūčiau
galėjusi baigti šios trilogijos ne vienu, o dviem atūžusiais pražū-
tingais uraganais; niekas nebūtų patikėjęs, kad taip būna. Kaip
ir pirmose dviejose trilogijos dalyse, šios knygos puslapiuose
aprašomas Sent Džonas egzistuoja tik mano vaizduotėje. Minėti
uraganai salą nusiaubė keli mėnesiai anksčiau, nei pradėjau rašy-
ti šią trilogiją, tad, nelikus kuo kliautis, išskyrus savo prisimini-
mus, sukūriau salą, kuri iš dalies yra tokia, kokia buvo prieš Sent
Džoną užgriūvant uraganams, iš dalies – tokia, kokia liko po jų.
Svarbiausia, kad Mergelių Salos atsigavo; amerikietiškas rojus vėl
laukia turistų, ir dėl to, ką jam teko patirti, yra tik dar geresnis.

7

Elin Hilderbrand Rūpesčiai rojuje

SENT DŽONAS

Pastaruoju metu sklido gandai, – sultingi kaip papaja, sutrūks-
tanti nuo švelnaus spustelėjimo, skleidžianti malonų aromatą,
atverianti neprilygstamą gelsvai rausvą minkštimą su daugybe
juodmedžio karoliukus primenančių sėklų. Jei nepatinka pa-
paja, įsivaizduokite aštriu peiliu kryžmai įpjautas prinokusio
mango puseles arba Šventojo Kryžiaus salos plantacijoje ką tik
nuskintą aukso spalvos ananasą, kurio gabalėliai saldesni už
čiulpiamus saldainius. Sklidusioms šnekoms – kaip ir šiems salų
vaisiams – buvo neįmanoma atsispirti.

Ši drama Naujųjų metų dieną prasidėjo tragedija: per kelis
kilometrus nuo salos, Britanijos teritoriniuose vandenyse su-
dužo sraigtasparnis. Žuvo Rouzė Smol, – kai kurie iš mūsų ją
prisimena dar visiškai mažytę, nešiotą Li An įsčiose. Pirmasis
Li An sutuoktinis Levis Smolas išvyko iš salos, kai Rouzė dar
tik mokėsi vaikščioti, tad mes visi padėjome auginti mergaitę.
Užjautėme Li An, kai gražutė Rouzė, kurią visi taip mylėjome,
virto išstypusia paaugle, kurią Li An sunkiai sekėsi suvaldyti.
Būdama vos penkiolikos, Rouzė ėmė susitikinėti su Oskaru
Kobu  – vaikinu iš Šventojo Tomo salos, važinėjusiu „Ducati“
motociklu ir nuo 107-ojo kelio vos nenustūmusio mūsų bičiu-
lio Ruperto tiesiai į Koralų įlanką. Visi džiūgavome, kai Oska-

11

Elin Hilderbrand Rūpesčiai rojuje

ras atsitūpė už tai, kad peiliu sužalojo savo geriausią draugą.
„Uždarytas  – ir gerai!  – sakėme.  – Išmeskime raktą!“ Būrelis
mūsiškių net nusivedė Li An į „Miss Lucy“ užeigą atšvęsti. Ma-
nėme išvengę pavojaus; tikėjomės, kad Rouzė nešvaistys gyve-
nimo su tokiu niekam tikusiu, nešvariais darbeliais užsiimančiu
vyru kaip Oskaras Kobas.

Bet netrukus Rouzė susidėjo su dar pavojingesniu tipu.
Li An mirus, – nuo tos dienos jau praėjo penkeri metai, –
Rouzė susirado slaptą meilužį. Vadinome Nematomu Žmogu-
mi, nes niekas iš mūsų nebuvo jo matęs – nebent probėgšmiais
ir tik akies krašteliu. Bet Poletė Vikers, Deari grožio salone sė-
dėdama po plaukų džiovinimo gaubtu, prasitarė apie „Rouzės
Smol poną“. Paskui Poletė staiga prikando liežuvį, ir tai mums
pasirodė įtartina. Poletė buvo truputį išpuikusi, nes jos tėvai
įkūrė sėkmingai veikiančią nekilnojamojo turto agentūrą „Svei-
ki atvykę į rojų“. Ji mėgo šnekėti. Kai nutilo, visi suklusome.
Nematomas Žmogus buvo vardu Raselas Stilas. Jis žuvo su-
dužus sraigtasparniui kartu su Rouze ir pilotu  – teisininku iš
Kaimanų vardu Stivenas Tompsonas. Jie skrido į Anegadą. Tie,
kurie buvo didžiausi beširdžiai, kalbėjo, girdi, jiems reikėjo sėsti
į laivą kaip normaliems žmonėms, juolab kad orai buvo audrin-
gi. Bet nuovokesni mūsiškiai atkreipė dėmesį, kad nors Naujųjų
rytas nebuvo ramus, į pietus ir vakarus nuo Sent Džono griau-
dėjo ir žaibavo, tačiau šiaurės rytuose – ne, o į Anegadą sraigta-
sparnis turėjo skristi būtent ta kryptimi. Ir Mergelių Salų paieš-
kos ir gelbėjimo tarnyba, ir FTB turėjo pagrindą manyti, kad
sraigtasparnis sprogo. Gal tai buvo nelaimingas atsitikimas – gal
sugedo variklis, – o gal kažkas kita.
Jei jau šis faktas sukėlė žmonėms smalsumą, įsivaizduokite,
kaip jie susidomėjo išgirdę, kad atvyko Nematomo Žmogaus

12

Elin Hilderbrand Rūpesčiai rojuje

šeima. Nes taip, iš tiesų, Raselas Stilas buvo vedęs, turėjo du su-
augusius sūnus ir anūką. Ar tikrai sausio trečią dieną jo žmona
ir sūnūs, perėję Sent Džono keltų prieplauką, įlipo į automobi-
lį, priklausiusį Poletei Vikers, kuri nuvežė juos į niekieno akyse
neregėtą prabangią, nuošalią Raselo Stilo vilą?

Taip. Taip, įlipo.
Ar Raselo Stilo šeima sužinojo apie Rouzę?
Taip. Taip, sužinojo.
Vienas iš taksistų vardu Šonsis savo akimis matė Nacionali-
nio parko tarnybos prieplaukos krantine ryžtingai žingsniavusią
moterį, kuri garsiai šaukė kapitoną Semą Pauersą (mes visi pa-
žįstame jį kaip Haką), buvusį ištikimą Li An antrą vyrą, Rouzės
įtėvį, o paskui įsiprašė į „Misisipe“ pavadintą Hako laivą. Šonsis
prisimena tyliai švilptelėjęs, mat ir anksčiau buvo matęs taip įžū-
liai besielgiančių moterų ir žinojo, kad jos visada gauna, ko nori.
Abu sūnūs klaidžiojo po Kruz Bėjų, lankydamiesi turistams
įprastose vietose: „La Tapoje“ mėgavosi midijomis, per laimin-
gąją valandą sėdėjo „High Tide“ bare. Šiuos du jaunus vyrus
(vienas buvo aukštas, trumpai kirptais plaukais, su duobutėmis
skruostuose, kitas – žemesnis, kresnas, vešliais šviesiais plaukais)
matėme bendraujant su dviem jaunomis mūsų labai mėgstamo-
mis moterimis (žaviąja ir mieląja Ersa Vilson, kuri buvo Rouzės
geriausia draugė, ir Tilda Pein, kurios tėvams priklausė vila tik
turtingiesiems įkandamoje Piterio įlankoje), tad, suprantama,
pradėjome apie tai šnekėti, nors ir žinojome – būna, kad jauni ir
gražūs žmonės randa vieni kitus, nepaisydami jokių aplinkybių.
Išgirdę, kad vienas iš sūnų, Beikeris Stilas, atsivedė savo
vaiką apžiūrėti Gifthilo mokyklos, o kitas, Kešas Stilas, papildė
„Lobių salos“ įgulą, ėmėme svarstyti: ar tik jiedu neketina čia
likti?

13

Elin Hilderbrand Rūpesčiai rojuje

Paskui sužinoję, kad Nematomo Žmogaus našlė Airinė Stil
Hako žvejybiniame laive dirba kapitono padėjėja, pagalvojome:
„Kas gi čia iš tiesų vyksta?“

Susitikę „Pine Peace Market“ maisto prekių parduotuvėje
arba laukdami savo eilės pašte negalėjome pašnibždomis vieni
kitų neklausinėti: „Girdėjai ką nors naujo?“

Koralų įlankoje gyvenanti Sedė sužinojo, kad FTB agentai
buvo atvažiavę ieškoti Poletės ir Daglo Vikersų, bet Poletė ir
Daglas jau buvo spėję pasiimti savo šešerių metų sūnelį Vin-
dzorą ir pasipustyti padus. Jie nuvyko į Šventojo Kryžiaus salą ir
pasislėpė pas Frederikstede gyvenančią Daglo seserį. Gal kuris
nors iš mūsų atskleidė FTB agentams, kur jie? Šito niekas tikrai
nežino, bet kitą dieną Poletė ir Daglas buvo suimti.

Dar nespėjus atitokti nuo šios mus sukrėtusios naujienos,
FTB šiaurinės pakrantės keliu išsiuntė savo pareigūnus keturiais
juodais visureigiais į nuošalią Raselui Stilui priklausiusią vilą
pranešti Airinei Stil, kad namas ir visas beveik penkiasdešimt
šešių hektarų žemės sklypas, mūsų vadinamas Mažąja Cinamo-
no įlanka, nuo šiol yra JAV vyriausybės nuosavybė, nes buvo
įsigytas neteisėtai gautomis lėšomis.

Tai bent! Kitą rytą pabudome jausdamiesi taip, lyg iš vakaro
būtume stipriai persivalgę. Išpampę nuo gandų. Net, galima sa-
kyti, jų persisotinę.

Bet jaučiame pareigą patikinti, kad mums, gyvenantiems Mer-
gelių Salose, tokie skandalai toli gražu nėra įprasti.

O kas yra įprasta?
Pokalbį pradėti žodžiais „labas rytas“, „laba diena“ arba „la-
bas vakaras“.

14

Elin Hilderbrand Rūpesčiai rojuje

Saulės spinduliai, kartais užleidžiantys vietą iki siūlo galo
merkiančiam lietui.

Laukiniai asilai ant Pagrindinio salos plento.
Turistai saulėje nudegusia oda, per laimingąją valandą plūs-
tantys iš „Woody“ užkandinės su baru.
Sidabrinės užneriamos apyrankės, kuriomis garsėja mūsų sala.
Kalvos.
Ošiančios palmės ir saulėlydžiai.
Žygeiviai, užsimaukšlinę skrybėles plačiais kraštais.
Nuomojami visureigiai.
Vėžliai Druskos ežero įlankoje.
Šviečiant mėnesienai „Miss Lucy“ užeigoje vykstantys va-
karėliai.
Moskitai Maho įlankoje.
Iguanos.
Ilgos eilės prie kasų „Starfish Market“ prekybos centre.
Vėžlių įlankoje pasiplaukiojimus siūlančio laivo laukianti
turistų minia.
Metalinių būgnų muzika ir firminiai „Chester’s Getaway“
blyneliai.
Paviršinio nardymo entuziastai, meiliai mūsų vadinami
„vienaragėmis medūzomis“.
Automobilių eismas kaire kelio puse.
Romo ir ananasų sulčių kokteilis su muskato riešuto pabarstais.
Kapitonas Stivenas, skambinantis gitara ant „Giedančio
šuns“ denio.
„Aštuonių tufo mylių“ bėgimas, kurio finišas – prie „Skinny
Legs“ baro.
Džiūsnos, kuriam miesto centre priklauso automobilių sto-
vėjimo aikštelė, šypsena.

15

Elin Hilderbrand Rūpesčiai rojuje

Saulės voniomis besimėgaujantys nudistai Saliamono įlan-
koje.

Romo punšas ir Kenis Česnis.
Popiečio pasatai.
Vištos kiekviename žingsnyje.
Sent Džone nėra nei šviesoforų, nei dideliems prekybos
tinklams priklausančių parduotuvių, nei greitojo maisto res-
toranų, nei naktinių klubų, – nebent skaičiuotumėte „Paplūdi-
mio“ barą, kuriame pagal grupių „Miss Fairchild“ ir „Wheeland
Brothers“ muziką galite šokti smėlyje. Sent Džonas – rami, ne-
paliesta, žmonių nesugadinta vieta.
Kai kas mūsų salą net vadina „rojumi“.
Bet mes jiems tuoj pat primename, kad ir rojuje yra savų
rūpesčių.

AIRINĖ

Tabako dūmai. Skrudinama šoninė. Kažkas, dvokiantis kaip tris
dienas šilumoje laikyta žuvis.

Airinė atsimerkia. Kur ji?
Ji apsiklojusi mėlynu, languotu pledu. Guli ant sofos. Kai
mėgina pasukti galvą, skauda kaklą. Čia yra virtuvė, o ant spin-
telės – butelis aštuoniolika metų brandinto „Flor de Caña“ romo.
Hako namai.
Airinė atsisėda, padais paliečia medines grindis. Ant kavos
stalelio padėtas lagaminėlis, jame – visa jos manta.

16

Elin Hilderbrand Rūpesčiai rojuje

Jos ausis pasiekia sunkių žingsnių garsas, o paskui žodžiai:
– Labas rytas, Žvejūnėle, gal kavos?
Airinė delnais užsidengia veidą. Ir kaip Hakas gali galvoti
apie kavą? Airinės gyvenimas... baigtas. Vakar tokiu metu ji dar
turėjo tvirtą pagrindą po kojomis, ir tai buvo didžiulis laimė-
jimas, juolab turint galvoje, kad praėjo tik truputį daugiau nei
mėnuo nuo tos dienos, kai jos vyras Raselas Stilas žuvo sudužus
sraigtasparniui, ir Airinė, tikėjusi, jog Rasas Floridoje žaidžia
golfą ir užkalba dantis klientams, sužinojo, kad jos vyras čia,
Mergelių Salose, gyvena slaptą gyvenimą: turi meilužę, iš meilės
gimusią dukterį ir penkiolika milijonų dolerių vertą vilą. Šią ži-
nią Airinė, – jei tik gali objektyviai save vertinti, – sutiko velniš-
kai gerai. Kitą moterį veikiausiai būtų ištikęs nervų priepuolis.
Kita moteris, ko gero, būtų padegusi tą vilą arba vietiniame laik-
raštyje (Airinės atveju, „Iowa City Press-Citizen“ dienraštyje)
užsakiusi visą puslapį užimantį skelbimą, kuriame būtų visiems
atskleidusi savo sutuoktinio išdavystę. Bet Airinė prisitaikė prie
staiga pasikeitusių aplinkybių. Jai taip patiko Mergelių Salos,
kad grįžo čia gyventi, – tegul ir ne visam laikui, o tik laikinai,
kol atgaus kvapą ir susivoks. Dar vakar ji žvalgėsi po Raso vilą
galvodama, kaip ją pertvarkys, ir svarstė, kad galėtų paversti ją
svečių namais, kuriuose būtų laukiamos panašaus į jos likimo
moterys, patyrusios dramatiškų gyvenimo pokyčių.
Dar vakar vakare Airinė jautėsi kaip pirmą kartą įsimylė-
jusi paauglė, mat įvykiams susiklosčius taip, kaip jiems, rodos,
įprasta klostytis tik romanuose ir romantinėse komedijose,
ji suprato puoselėjanti romantiškus jausmus Hakui Pauersui,
Raso meilužės įtėviui. Kaip pasakytų Kešas ir Beikeris, pasaulis
„padarė jai paslaugą“ ir suvedė su Haku. Jis – ir santūrus žvejys,
ir atsidavęs senelis, ir mielas pliušinis meškis, jo žavesiui sunku

17

Elin Hilderbrand Rūpesčiai rojuje

atsispirti. Ką Airinė dabar darytų, jei nebūtų susidraugavusi su
Haku? Nė neįsivaizduoja.

Bet mintys apie santykius ir meilę yra prabanga, kurios ji
nebegali sau leisti. Vakar vakare FTB agentai perėmė Raso vilą.
Dabar tie namai priklauso Jungtinių Valstijų vyriausybei.

Jei Airinė būtų sau visiškai atvira, turėtų pripažinti, kad vos
atvykusi čia suprato, jog verslas, į kurį buvo įsisukęs Rasas, tik-
rai negalėjo būti sąžiningas. Vos išvydusi vilą, Airinė pasijuto
lyg stovėtų ant stebuklingo kilimo: „Ar jis tikras? Ar jis skris?“

Tai buvo... atogrąžų rūmai. Devyni miegamieji su kiekvie-
nam iš jų įrengtu atskiru vonios kambariu. Erdvus kiemas su
viršutiniu ir apatiniu baseinais, sujungtais vingiuota čiuožyne,
kilnojamas karšto vandens kubilas žalumoje skęstančiame sode,
lauko virtuvė, stumdinio aikštelė (kuria Airinė nė karto nesi-
naudojo) ir aštuoniasdešimt laiptų pakopų, kuriomis leidžia-
masi į nedidelį privatų, cukrų primenančio smėlio paplūdimį
(kuriuo ji naudojosi). Žvelgiant į jūrą vėrėsi įspūdingas, kvapą
gniaužiantis vaizdas į Tortolos ir Josto van Daiko salas. Vila
buvo tokia prabangi, kad Airinei pavyko susitaikyti su minti-
mi, jog Rasas joje gyveno su meiluže Rouze ir jųdviejų dukra
Maja. Ji nekantravo šiame name palikti savo pėdsaką: išrinkti
lengvesnius, šviesesnius sienų apmušalus, pertvarkyti ir jūros
motyvais dekoruoti keturmečiam jos anūkui Floidui skirtą vo-
nios kambarį, parūpinti pagal užsakymą pagamintą prie lango
įmontuojamą kušetę, ant kurios ji arba Maja galėtų skaityti, o
gal ir nusnūsti.

Gerokai labiau Airinę pribloškia ir nuliūdina FTB agentės
Koletės Vasko perduota žinia, kad kaip tik dabar pareigūnai pe-
rima ir Ajova Sityje, Bažnyčios gatvėje esantį 1892 metais pasta-
tytą karalienės Viktorijos epochos stiliaus jai priklausantį namą,

18

Elin Hilderbrand Rūpesčiai rojuje

kurio renovacijai ji sugaišo šešerius metus. Namą Bažnyčios
gatvėje Airinė vadina namais. Ten jos nuotraukų albumai, re-
ceptų knygos padažu aptaškytais ir ranka rašytomis pastabomis
išmargintais puslapiais, jos drabužiai, arbatinukas ir kalėdinės
dekoracijos. Ji viliasi, kad galbūt, jei pasiseks, kai kuriuos iš tų
daiktų pavyks susigrąžinti, tik kaip susitaikyti su mintimi, kad
amžiams prarasta trečio aukšto laiptinė tamsiomis riešutmedžio
plokštėmis apkaltomis sienomis, su vitražu rytinėje pusėje, arba
valgomojo sienas puošianti freska, vaizduojanti peizažą Viskon-
sino Doro apygardoje? Šios jos namo detalės neįkainojamos,
jų nėra kuo pakeisti. Apimta ilgesio, Airinė mąsto apie svečių
kambarį, dekoruotą žydrai violetiniais, ametistą primenančiais
atspalviais, aksominę apiblukusią sofą, beprotiškai brangius
persiškus kilimus, Prabangiuosiuose apartamentuose stovinčią
vėlyvojo karalienės Viktorijos laikotarpio stiliaus lovą su kutais
puoštu baldakimu, praustuvą, nespalvotą 1928 metais darytą
sepijos technika sendintą Raso motinos Milės nuotrauką.

Prisiminusi tą fotografiją, Airinė pakyla nuo sofos.
Pasirodo, Hakas visą laiką ją stebėjo.
– Kavos?
Apsidairiusi po kambarį, Airinė pamato savo mobilųjį, pa-
dėtą prie sienos kambario gale, paliktą krautis. Viskas gerai. Ai-
rinė prisimena skrupulingai susidėjusi lagaminą ir kelis kartus
patikrinusi, ar pasiėmė gyvybiškai svarbius asmeninius daiktus,
tokius kaip telefono kroviklis. Agentė Vasko įtariai ją stebėjo,
lyg būtų maniusi, kad Airinė gali slapta įsidėti plytą kokaino ar
kelias tūtas susuktų šimto dolerių banknotų.
Airinei įkėlus koją į Hako namus, jiedu išgėrė po vieną – o
gal du ar tris? – stiklus „Flor de Caña“ romo, tad Airinė lyg per
miglą prisimena prieš eidama miegoti įjungusi telefoną krautis.

19

Elin Hilderbrand Rūpesčiai rojuje

Iš to, kas vyko vakar vėlai vakare, ji apskritai tiek nedaug pame-
na, kad, ko gero, turėtų būti dėkinga atsibudusi ant sofos, o ne
Hako miegamajame.

Jis – džentelmenas.
– Reikia paskambinti, – sako Airinė. – Gal turi... aspirino? –
Ji pirštu paliečia smilkinį. – Labas rytas, – priduria, mat jau spė-
jo išmokti svarbiausią Mergelių Salose galiojančią taisyklę: kiek-
vienas pokalbis pradedamas žodžiais „labas rytas“, „laba diena“
arba „labas vakaras“.
– Tuoj atnešiu dvi tabletes aspirino, – prabyla Hakas.
– Tris, – paprašo Airinė ir pagalvoja: „Keturias.“ – Prašau...
– Labiausiai padėtų denis ir grynas oras, – sako Hakas.

Iš malonios oro kondicionieriaus palaikomos Hako namo vėsos
(nors ir supranta, kad vakar vakare vėsinimą jis įjungė tik dėl
jos), pro stiklines stumdomąsias duris Airinė žengia į vis stiprė-
jančią priešpiečio kaitrą. Jos mobilusis rodo septintą valandą,
vadinasi, Ajova Sityje dabar penkta ryto.

Penkta ryto. Ar penktą valandą Lidija jau bus pabudusi? Jai
jau prasidėjo menopauzė, ji skundžiasi nemieganti per naktis,
tad galbūt? Net jei miega, Airinei teks ją pažadinti. Daktarė
Lidija Christensen  – geriausia jos draugė, tikinanti, girdi, dėl
Airinės gali padaryti bet ką. Artimos jųdviejų draugystės ryšio
tvirtumas tikrinamas retai, juolab kad Airinė tikina pati puikiai
susitvarkanti su savo problemomis.

Bet šiandien viskas kitaip.
– Klausau... – atsiliepia Lidija.
Ji kikena. Airinė išgirsta šiugždant patalus, o po akimirkos
jos ausis pasiekia sodrus vyriškas balsas. Tai veikiausiai baristas

20

Elin Hilderbrand Rūpesčiai rojuje

Brendonas, naujasis Lidijos partneris. Airinė nenori galvoti, ką
jiedu veikia tokį ankstų rytą.

– Lidija, čia Airinė. – Ji porą akimirkų patyli. – Labas rytas.
– Airine, – nustemba Lidija. – Ar viskas gerai? Gal kas nors
atsitiko? Turiu galvoje... dar kas nors?
– Atsitiko, – sako Airinė.

Dėl Airinės Lidija padarytų bet ką. Na ir kas, kad dabar penkta
valanda ryto, na ir kas, kad Ajova Sityje spaudžia dvylikos laips-
nių šaltis ir pučia žvarbus vėjas, na ir kas, kad Airinė nutraukė
jaukų savo draugės ir baristo pokalbį lovoje. Lidija ir Brendonas
apsivilks pūkines striukes ir dabar pat nuvažiuos į Bažnyčios gatvę
pažiūrėti, kas ir kaip. Nuvykusi prie namo, ji Airinei paskambins.

Grįžusi į vidų, Airinė išgeria tris tabletes aspirino ir stiklinę
šalto vandens. „Flor de Caña“ romo butelis jau paslėptas, o vie-
toje jo padėtas puodelis kavos, kaip Airinė supranta, skirtas jai.
Ant viryklės kepa kiaušinienė.

– Nenoriu pasirodyti nemandagi, bet valgyti tiesiog nega-
liu, – sako Airinė.

– Kiaušiniai – Majai, – paaiškina Hakas.
„Teisybė, – pagalvoja Airinė. – Majai reikia į mokyklą. Visiems,
išskyrus mane, šiandien įprasta darbo diena. Ketvirtadienis.“
– Turime užsakytą plaukimą, – primena Hakui Airinė.
– Turime, – pritaria jis. – Šį kartą plauksiu vienas. Svarsčiau,
ar ne perleisti klientus „Laimikiui“, bet dabar, rodos, didesnis
uždarbis mums būtų ne pro šalį. Lik namuose ir apmąstyk tai,
ką turi apmąstyti, o aš po pietų grįšiu ir padėsiu tau, kuo tik ga-
lėsiu. – Hakas nedrąsiai jai nusišypso. – Gal net parvešiu ką tik
sužvejotą korifeną.

21

Elin Hilderbrand Rūpesčiai rojuje

Airinė nuleidžia galvą. Ji atkreipia dėmesį, kad Hakas varto-
ja įvardį „mes“, toks kapitono elgesys jai patinka, bet ir trikdo. Jis
tiesiog nesupranta, kad nėra jokių „mes“. Airinė prarado ir vilą,
ir savo namus Ajova Sityje. Ji jaučiasi kaip tas kojotas iš seno
animacinio filmuko, pakibęs virš kanjono, malantis ore kojy-
tėmis, spoksantis žemyn ir suvokiantis, kad po juo – tuštuma.
Airinės problemos išspręsti neįmanoma. Ant grotelių vakarie-
nei iškepta korifenos filė padėties nepagerins. Airinės problema
ta, kad jos sutuoktinis, su kuriuo ji gyveno trisdešimt penkerius
metus, ne tik turėjo meilužę, pradėjo su ja vaiką ir nuolat me-
luodavo, kur išvyksta, bet ir vengė mokesčių bei plovė pinigus.

– Ar pasakojau tau, kad Naujųjų metų dieną Rasas atsiuntė
man gėlių? – klausia Airinė. – Nuostabią kalijų puokštę. Matyt,
tą paslaugą jis užsakė ir už ją sumokėjo iš anksto, nes per šven-
tes gėlių salonas nedirbo. Ir žinai, ką pagalvojau gavusi gėles?
Pamaniau: „Koks mielas žmogus tas Raselas Stilas. Kaip man
pasisekė, kad jį turiu.“

– Žvejūnėle... – ištaria Hakas.
Sumažinęs viryklės liepsną, kad kiaušinienė nesviltų, jis
žingteli link Airinės, bet ji, kilstelėjusi ištiestą delną, jį sulaiko.
– Kai kurjeris pristatė gėles, jis jau buvo miręs.
– Airine, – sako Hakas, – turi teisę jaustis nusiminusi.
Ko gero, ir Airinė neišvengė nervų priepuolio fazės, nes da-
bar nori sušukti: „Po galais, tu teisus, turiu teisę jaustis nusimi-
nusi! Ir gerai, kad tas žmogus miręs, nes jei būtų gyvas, aš pati
jį nudėčiau!“
Bet Airinė prikanda liežuvį, ir po akimirkos virtuvėje pasi-
rodo Maja. Ji mūvi rožinius šortus, vilki pilkus sportinius marš-
kinėlius trumpomis rankovėmis su priekyje ant audinio nupieš-
ta iguana, avi juodus „Converse“ sportbačius.

22

Elin Hilderbrand Rūpesčiai rojuje

Išvydusi Airinę, mergaitė net išsižioja iš nuostabos.
– Hm... Labas... Ponia Airine...
– Labas rytas, Maja, – pasisveikina Airinė.
Ji blausiai vypteli, lyg kęstų skausmą. Paskui, lyg norėdama
parodyti, kad viskas gerai, viskas kaip visada, išgeria gurkšnelį
kavos. Kava stipri. Bent tokia paguoda.
Pakėlusi antakius, Maja pažiūri į Haką, o tada jos žvilgsnis
vėl nukrypsta į Airinę.
– Ar jūs... čia nakvojote?
Airinė vos nenusijuokia. Neišmano, ką atsakyti. Giliai šir-
dyje norėtų paaiškinti, kad ką tik atvažiavo paimti Hako, nes
jiedu turi užsakytą plaukimą, bet po minutės kitos Maja vis tiek
pamatys ant kavos stalelio padėtą atidarytą jos lagaminą.
– Taip, – sako Airinė. – Hakas buvo toks malonus, kad leido
man miegoti ant sofos.
– Gerai... – ištaria Maja.
Hakas šaukštu įdeda į lėkštę kiaušinienės ir spusteli skru-
dintuvo mygtuką.
– Airinė ir vaikinai prarado vilą, Pupa,  – paaiškina jis.  –
Kilo... bėdų dėl mokesčių.
„Bėdos dėl mokesčių... labai patogi frazė“, – dingteli Airinei.
Niekam nekelianti įtarimų.
Maja įsitaiso prie stalo.
– Vadinasi, negalite likti viloje?
Išsijungdamas dzingteli skrudintuvas. Hakas išima iš šaldy-
tuvo sviestą, indelį džemo ir padeda ant stalo šalia skrudintos
duonos ir lėkštės su kiaušiniene.
– Turiu ruoštis, – sako jis ir pradingsta koridoriuje, palikęs
Airinę aiškinti tai, kas nepaaiškinama.
– Negalime, – pripažįsta Airinė.

23

Elin Hilderbrand Rūpesčiai rojuje

Kešas paskambino savo draugei Tildai ir nakvojo pas ją. Ai-
rinė paprašė Kešo paskambinti Beikeriui ir papasakoti, kas atsi-
tiko. Beikeriui, drauge su sūnumi Floidu ketinusiam persikelti
gyventi į salą, veikiausiai teks keisti savo planus. Airinė viliasi,
kad Beikeris nespėjo priimti sprendimų, kurių neįmanoma at-
šaukti.

– Dabar vila priklauso valstybei. Nes Rasas... tavo tėtis... ne-
sumokėjo visų mokesčių, o kadangi žuvo ir nebegali atsiskaityti,
FTB agentai perėmė vilą.

Tai ne visai tiesa, bet... ir ne melas.
– Vadinasi, niekas iš mūsų negali joje gyventi?
– Ne, – sako Airinė. – Jie liepė man palikti vilą ir leido pasi-
imti tik vieną lagaminą. Tik savo drabužius. Atgauti tavo kam-
baryje likusius daiktus... gali būti sunku.
Majos pakelta šakutė sustingsta virš lėkštės su kiaušiniene.
Šia akimirką mergaitė atrodo tokia panaši į Raso motiną Milę,
kad Airinė nori suspausti ją glėbyje. Tos akys... Milės akys.
– Vadinasi, jūs visi išvyksite iš salos? – virpančiu balsu klau-
sia Maja.
– Ak, Maja, – sako Airinė ir jos akyse pasirodo ašaros. – Gal
ne? Nežinau. FTB perėmė ir mano namą Ajova Sityje.
– Tikrai?
– Tikrai, – patvirtina Airinė. Krečiama stipraus drebulio, ji
negali ilgiau stovėti, tad atsisėda šalia Majos. – Tokie namai vadi-
nami karalienės Viktorijos laikų namais, nuo jaunystės svajojau
renovuoti tikrą to laikotarpio namą ir jame gyventi. Kai mudu su
Rasu susituokėme, turėjau aplanką, kuriame kaupiau man pati-
kusių atspalvių dažų, sofų, sienų apmušalų, senovinių praustuvų,
sieninių šviestuvų, bumbulinių durų rankenų iškarpas.
– Kaip „Pinterest“ paskyroje? – įsiterpia Maja.

24

Elin Hilderbrand Rūpesčiai rojuje

– Taip, kaip „Pinterest“ socialiniame tinkle, – atsako Airi-
nė. – O kai Rasas... tavo tėtis... pradėjo dirbti čia, radosi lėšų įsi-
gyti tikram karalienės Viktorijos laikų, vadinamojo karalienės
Onos stiliaus namui su įmantriais eksterjero elementais...  – Ji
žvilgteli į Mają. – Ar supranti, apie ką šneku?

Maja papurto galvą.
– Jis atrodo kaip pasakų namelis, su erdvia veranda, bokšte-
liu ir keliais vitražiniais langais.
– Šaunu, – ištaria Maja.
Airinei dingteli, kad galbūt Maja jai pataikauja, bet... tai tik-
rai šaunu.
– Lyg visa mano virtuali „Pinterest“ nuotraukų galerija būtų
atgijusi, – tęsia Airinė. – Tame name pilna antikvarinių baldų ir
rankomis austų šilkinių kilimų. Ten yra sieninių spintų, kitos iš-
likusios namų įrangos, taip pat vitražų, sienas puošiančių freskų
ir sietynų, be to, turiu durų varpelį, kadaise skambėjusį viename
Italijos vienuolyne. – Jai reikia sustoti. Ką ji daro, kodėl pasakoja
visa tai dvylikos metų mergaitei? – Gaila, kad nespėjau tau viso
to parodyti.
Airinė suvokia, kad tai tiesa. Ji norėjo, kad vieną gražią die-
ną Hakas ir Maja apžiūrėtų jos namus Bažnyčios gatvėje. Nes tas
namas – jos viso gyvenimo darbas. Net, galima sakyti, Airinės
įsikūnijimas.
– Bet jie viską atėmė. Praradau savo baseiną, rožyną su visais
paveldėtais rūšinių vynuogių sodinukais ir abu automobilius.
Man nieko neliks. Jie viską konfiskavo, ir dėl to kaltas Rasas.
Dabar aš nieko nebeturiu.
Maja spokso į Airinę, o šiai dar pakanka sveikos nuovokos
susigėsti.
– Turite Kešą, Beikerį ir Floidą,  – prabyla Maja.  – Turite

25

Elin Hilderbrand Rūpesčiai rojuje

Haką. Jis jus tikrai mėgsta. Žinote, kai grįžote į Valstijas, jis atro-
dė taip prastai nusiteikęs... Dar turite mane. – Ji paima skrebutį,
aptepa jį sviestu, džemu ir paduoda Airinei. – Ir šį papajų džemą
iš „Jake“ restorano  – vieną didžiausių skanumynų, kokių man
yra tekę valgyti. Paragaukite.

Airinė paima skrebutį – kaip galėtų atsisakyti? – ir atsikanda
kąsnelį. Džemas... na, tikrai gardus.

– Geras, ar ne? – klausia Maja.
Airinė linkteli ir atsikanda dar.
– Galite pradėti pildyti naują virtualią „Pinterest“ galeriją, –
pasiūlo Maja, – ir pirmiausia joje galėtų atsidurti papajų džemas
iš „Jake“ restorano.
„Ak, jei viskas būtų taip paprasta“,  – pagalvoja Airinė. Ji
žino, kad Maja teisi. Airinė tebeturi viską, kas tikrai svarbu. Šei-
mą. Draugus. Sveikatą. Sveiką protą. Na, bent jau jo likučius.
– Mes neišvyksime, – sako Airinė. Tik nepriduria: „Nes ne-
turime kur grįžti.“ Beje, tai nėra visiška tiesa. Hjustone Beikeris
turi namą, įsigytą ne už purvinus Raso pinigus. Be to, garbaus
amžiaus Airinės tetai Rutai priklauso šeimos vasarnamis Doro
apygardoje. Tik Airinės nevilioja nei galimybė keltis į Hjustoną,
nei mintis apsigyventi su devintą dešimtį pradėjusia teta. – Ką
nors sugalvosime.
– Galite likti čia, – sako Maja. – Ir jums nebūtina miegoti
ant sofos, mes turime laisvą kambarį. Mano mamos miegamąjį.
Mergaitė įsideda į burną kąsnelį kiaušinienės ir, rodos, tik
dabar suvokia, ką prieš kelias akimirkas pasiūlė.
– Kol kas pakaks ir sofos, – paskubomis patikina Mają Ai-
rinė. – Ką nors išsinuomosiu. Juk nelikau visai be cento kiše-
nėje.
Maja nuryja kąsnį.

26

Elin Hilderbrand Rūpesčiai rojuje

– Senelis sakė, kad galėčiau persikelti į mamos kambarį. Va-
dinasi, galėtumėte užimti manąjį.

– Ak, Maja...
– Žinau, jis baisiai sujauktas, – priduria mergaitė. – Bet grį-
žusi iš mokyklos sutvarkysiu. Šiaip ar taip, po mokyklos man
draudžiama kelti koją iš namų.
Teisybė, Maja nusikalto ir jai paskirta bausmė. Melavo Ke-
šui, įkalbėjo jį išleisti ją miesto centre, o tada pradingo. Dabar ši
drama rodosi tokia pat menka, kaip apvalių pusryčių bandelių
trūkumas „Titaniko“ virtuvėje.
– Dėl manęs tau nebūtina niekur keltis, – sako Airinė, nors
apie tai, kad galėtų miegoti Rouzės kambaryje, žinoma, negali
būti nė kalbos. – Man pakanka sofos.
– Bet aš noriu pakeisti kambarį, – pareiškia Maja. – Ir dabar,
kai jūs čia, radosi puikus pretekstas tai padaryti. – Mergaitė pri-
simerkia. – Ar teisingai pavartojau šį žodį?
Airinė nesusilaikiusi santūriai šypteli.
– Teisingai.
– Vadinasi, liksite pas mus?
Airinė iš prigimties nelinkusi priimti pagalbos, bet tokio
mielo siūlymo atmesti nesiryžta, juolab kad jos padėtis, galima
sakyti, beviltiška.
– Pagyvensiu pas jus, kol atsistosiu ant kojų.
Staiga joms prieš akis išdygsta Hakas, apsivilkęs žydrais žve-
jo marškiniais, užsidėjęs skydelį nuo saulės, apsirišęs kaklą gel-
tona kaklaskare.
– Džiaugiuosi, kad šis reikalas sutvarkytas, – sako jis.

27

Elin Hilderbrand Rūpesčiai rojuje

Airinei stovint prie lango ir žiūrint, kaip Hako pikapas vingiuo-
damas leidžiasi Jokūbo Kopėčiomis, pragysta jos mobilusis.
Skambina Lidija. Ištiesusi pirštą virš ekranėlio Airinė stabteli. Ji
norėtų likti čia – erdvėje, kurioje vis dar yra lašelis vilties. Galbūt
agentas Kenetas Beketas, prieš kelias savaites atvykęs į Bažnyčios
gatvę daryti kratos, ją užtarė? Juk filmuose visada būna geras
ir paslaugus FTB agentas, tiesa? Pareigūnas, aklai nesilaikantis
įstatymų raidės ir gebantis suprasti, kas iš tiesų teisinga, o kas –
ne. Airinė niekuo nenusikalto. Ir nenusipelnė prarasti namo.

– Sveika, Lidija, – atsiliepia ji.
– Nusavino, – praneša Lidija. – Pakabino ant durų lentelę
su užrašu, ir neseniai atvyko brigada paimti to, kas viduje. Pa-
prašiau parodyti teismo sprendimą, ir... ką aš žinau, bet doku-
mentas atrodė tikras. Tas agentas namą pavadino „nusikaltimo
vaisiumi“.
Airinė pajunta šleikštulį, ji baiminasi, kad ims lupti ožius.
Paėmė tai, kas viduje. „Nusikaltimo vaisius“.
– O mano asmeniniai daiktai? – klausia Airinė. – O daiktai,
kuriuos įsigijau už žurnalo redakcijos išmokėtą atlyginimą? Kas
bus su daiktais, kuriuos turėjome prieš Rasui įsidarbinant „As-
cension“ įmonėje?
– Nežinau, – sako Lidija. – Dabar sėdime mano automobilyje
kitoje gatvės pusėje, priešais tavo namą. Gal nueiti ir paklausti?
Airinė pamėgina įsivaizduoti Lidiją, užduodančią šiuos su-
dėtingus klausimus. Bet agentai tokių dalykų turėtų būti klau-
sinėjami kone nuolat – kaskart, kai atvyksta griauti kieno nors
gyvenimo.
– Prašau, paklausk, ar negalėtum pasiimti tik vieno daik-
to, – prabyla Airinė. – Milės nuotraukos. Ji mėlynajame svečių
kambaryje, kabo ant sienos virš praustuvo.

28

© Nina Subin Šių salų grožis  – tarsi kontrastas ką tik Airinės išgirstoms
naujienoms. Gal tas grožis Raselą ir suviliojo? Airinė

geriau už visus žino, kad patyręs, ką reiškia gyventi šiame
rojuje, padarysi viską, kad jame liktum. 

ELIN HILDERBRAND (g. 1969 m.) – Nantaketo kurorte
gyvenanti amerikiečių rašytoja, dvidešimt dvejų parašiusi
pirmąjį bestselerį, spaudos vadinama „paplūdimio
romanų karaliene“. „Rūpesčiai rojuje“ – trečioji Karibų
trilogijos dalis. Į lietuvių kalbą jau išversta šios serijos
knygos „Žiema rojuje“, „Sugrįžimas į rojų“, taip pat ir kiti
skaitytojų pamėgti rašytojos romanai: „Tobula pora“,
„Miestelis prie vandenyno“, „Dvynės“ ir „28 vasaros“.

Airinė Stil neteko visko: savo vyro, kurį manėsi visapusiškai
pažįstanti, namų Ajova Sityje, kuriems statyti sugaišo šeše-
rius metus, ir vilos Sent Džono saloje, kurioje tikėjosi pradė-
sianti naują gyvenimą. Aplinkui ėmus sklisti kalboms apie
Raselo neištikimybę, Airinė nusprendžia išsiaiškinti jai ne-
žinomą vyro gyvenimo pusę bei paslaptingas jo žūties aplin-
kybes. Moteris iki šiol tikra dėl vieno dalyko – Raselas buvo
geras žmogus, tad kas ryžosi jam kenkti?

Tačiau pamažu vis gausėja įrodymų, jog Airinės vyro mir-
tis nebuvo nelaimingas atsitikimas. Po prabangią Raselo vilą
vaikšto FTB agentai. Saloje iš rankų į rankas keliauja jo ne-
santuokinio vaiko motinos dienoraščiai. Aplink Stilų šeimos
namus ima sukiotis juodas visureigis tamsintais langais. Ne-
trukus paaiškės visos paslaptys, atvedusios Airinę ir jos sūnus
į Karibų jūros pakrantes.

„Kiekvienas veikėjas ir epizodas, ką jau kalbėti apie
susitikimų vietas ar gardžius valgius, aprašyti su daugybe

vaizdingų detalių. E. Hilderbrand jau yra paskatinusi
tiek daug skaitytojų aplankyti Nantaketą, o dabar padarė

tą patį su Sent Džonu.“ – Bookreporter