Caroline Hardaker „Mišrūnai“

Kokį gyvenimą rinktumeisi?

MIŠ
R ŪCaroline
N A IHardaker

Kam leistum būti šalia?



MIŠ
R ŪCaroline
N A IHardaker

Romanas
Iš anglų kalbos vertė

Aistis Žekevičius

VILNIUS 2022

Caroline HARDAKER
COMPOSITE CREATURES
Angry Robot, an imprint of
Watkins Media Ltd, London,
2021

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės
sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat
padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti
jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti
nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba
archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti
ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų
įstaigų patalpose.

Copyright © Caroline Hardaker 2021
© Natasza Fiedotjew / Trevillion Images, viršelio nuotrauka
© Aistis Žekevičius, vertimas į lietuvių kalbą, 2022
© „Tyto alba“, 2022
ISBN 978-609-466-656-8

PIRMA
DALIS

MIŠRŪNAI

1.

Kai kuriuos dalykus prisimenu labai tiksliai. Galiu užmerkti
akis ir tenai atsidurti: mokykloje, kur iš plastilino lipdau stego-
zaurą, su mama laipioju akmeninėmis sienomis ir medinėmis
lipynėmis, net ant observatorijos stogo – laikomės ten susiki-
bę už rankų su Luku, smoge ieškodami gyvybės kibirkščių. Iki
šiol regiu žalios mėnesienos nutviekstą besišypsantį jo veidą,
apimtą visiško susižavėjimo kosmosu ir neabejotinai patvirti-
nantį, kad jį traukė tik senienos. Tai, kaip viskas buvo. Žvaigž-
dės atrodė tokios ryškios, kad jas galėjau girdėti tarsi dūžtantį
stiklą. Jos niekada nebešvietė taip skaisčiai.

Tačiau tai, kad dar sykį galiu taip gyvai išgyventi visus šiuos
dalykus, mane tik įtikina, jog visus juos išsigalvojau. Kaskart,
man keliaujant prisiminimais, mama ar Lukas pasako ką nors
nauja. Tai visuomet sušildo, pasijuntu geriau. Tik retkarčiais
žeidžia. Bet net tuomet tie žodžiai skamba kaip žema pasiten-
kinimo nata, man sakanti, kad visą laiką buvau teisi dėl buvi-
mo neteisiai. Kaip tai pavadintumėte?

Svarstau, kiek svarbu, ar šie vaizdai tikri. Tai – tamsi ir ra-
minanti vieta, į kurią galima nusigauti. Juk visi tai darome, ar
ne? Kur keliaujate jūs?

9

Caroline Hardaker

Kadaise mama pasakojo, kad jos jaunystėje pavasarį ir ru-
denį dangų užplūsdavo migruojantys varnėnai, kikiliai, net ki-
rai  – milžiniški pilkai balkšvi jūrų švyturiai. Esu klausiusi jų
riksmų įrašų  – kažkas tarp švyturio garso signalo ir kūdikio
klyksmo. Kartais užmerkiu akis ir įsivaizduoju, kaip skambėtų
balsai šimtų kirų, skriejančių dangaus mėliu tarsi šūvių serija,
nedarniai klykiančių vieni ant kitų. Vaiduokliai, plaukiantys
dangumi. Manau, tai skambėtų kaip pasaulio pabaiga.

Daugelį metų mama rinko visas nukritusias plunksnas, ku-
rias tik rasdavo sode, ant stogo, stoglatakiuose. Nebuvo tokios
žemos vietos, kad ji negalėtų pasilenkusi pasiekti, nebuvo tokio
gilaus ar lipnaus purvo, kad neįspaustų į jį kelių ir nesusemtų
to lobio. Ji kaip įmanydama geriau išskalaudavo tas plunksnas
ir sukaišiodavo į lentynose tarp knygų įspraustus kiaušinių lai-
kiklius. „Dabar tai – medžiaga pasakojimams“, – murmėdavo,
rodydama man vieną po kitos ir pasakodama, kokiems paukš-
čiams jos priklausė. Ši  – liepsnotosios pelėdos. Toji  – varnos.
Tačiau ji lygiai taip pat galėjo vardyti ir dinozaurus – nepajėgiau
įsivaizduoti nė vieno iš jų. Visos iliustracijos mamos žinynuose
buvo visiškai negyvos. Kartą sėdėjome drauge prie sodo tvore-
lės ir ant karnizo, kybančio virš mūsų, nutūpė paukštis, išlei-
do keisčiausią garsą, tarsi žemą švilpesį. Niekuomet nebuvau
mačiusi nieko panašaus  – apkūnus pilkas pavidalas dryžuota
papilve, bet mama tik nusijuokė ir suėmė mano galvą ranko-
mis: „Ar turėtume manyti, kad tai gegutė? Mažasis sudurstytas
princas. Beveik girdisi laikrodžio tiksėjimas.“ Tada pasijutau
kvailai ir nebepakėliau akių į gegutę, tik vis klausiausi, mėgin-
dama išgirsti ją išduodantį tiksėjimą, bet šis taip ir nepasiekė
manęs. Galbūt mama mokėjo girdėti kažką, ko aš nesugebėjau.

Vis dėlto ir toliau glostydavau mamos tikrų plunksnų ko-
lekciją, tarp pirštų čežendama it šilkas švelnius plaušelius.

10

MIŠRŪNAI

Kažkas jose man visuomet keldavo norą atsitraukti, bet mama
skatindavo tęsti, kad žinočiau, koks tai jausmas. Tačiau mane
tai glumino. Ar plunksna tebėra gyva, kaip ir paukštis kadais?
Norėdavau susismaigstyti jų aštrius kotelius į odą išorinėje
plaštakų pusėje ir mosuoti jomis vėjyje. „Būk švelni, Nora,  –
šnibždėdavo ji. – Jos trapios, ir kas žino, ar dar rasime jų.“

Troškau pamatyti, kas buvo jos galvoje. Galėdavau beveik
jas jausti, jos mintis, ar bent jų pavidalus. Juk ji buvo mano
mama. Tačiau kad ir ką ji sakydavo, ką ištraukdavo iš paslaptin-
gų stalčių, – tai buvo iš kito pasaulio. Ji žvalgydavosi po dangų
ieškodama to, ko suprasti nepajėgiau, visada pro senus žiūro-
nus – sunkų juodą daiktą, kurio formą atitiko susiūtos odos. Jai
patikdavo mane priblokšti smulkmenomis, tokiomis kaip „Kai
buvau maža, danguje būdavo apstu deimantų, kuriuos galė-
davai išvysti tik naktį“ ir „Mudvi su tavo močiute gulėdavome
ant nugaros ir stebėdavome, kaip plaukia purūs debesys. Juo-
se įžvelgdavai pavidalus, o jei užduodavai dangui klausimą, jis
kartais nuspėdavo ateitį.“ Kuo daugiau istorijų ji man pasakojo,
tuo mažiau ja tikėjau, o kartais švelniai prispausdavau rankas
jai prie pilvo, sakydama: „Meluoji, sakyk tiesą“, tačiau ji tik pa-
purtydavo galvą, net jos raudonos garbanos šokinėdavo priešais
veidą, ir tikindavo, kad tai tiesa, matė savo akimis. Vieną naktį
ji net pasakė, kad „mėnulis būdavo baltas kaip perlas“. Tuomet
nežinojau, kas yra perlas, o tai, regis, dar labiau ją nuliūdino.
Ji truktelėjo mane prie savęs ir prispaudė žiūronus man prie
veido. „Nesiliauk žiūrėjusi, Nora, paukščiai... Jie vis dar gali
sugrįžti. Jie vis dar gali.“

Kažin, ar tuo tikėjau. Paukščiai tiesiog dingo, jie taip pa-
sirinko. Metams bėgant, būdavo pateikiama krūva tai paaiš-
kinančių priežasčių: klimato kaita, buveinių trūkumas, šlu-
buojanti ekosistema. Tai, kad žemė ir dangus virsta plastiku.

11

Caroline Hardaker

Pamenu, būdama maža per televiziją matydavau reportažų
apie iniciatyvas, skatinančias kelti inkilus ir statyti specialius
priestatus komercinėse patalpose. Vaikams skirtose televizijos
laidose pasitaikydavo segmentų, kuriuose vedėjai rodydavo,
kaip iš seno pušies kankorėžio pagaminti vabzdžių viešbutį ar
paukščių lesyklėlę, tačiau nepažinojau nė vieno, kuriam būtų
pavykę ką nors prisivilioti. Vėliau, jau atradusi džiaugsmą ste-
bėti pasaulį pro mamos žiūronus, paklausiau jos, kada visa tai
prasidėjo – laukinės gamtos nykimas danguje ir dirvoje. Bet ji
tik prisimerkusi pažvelgė pro langą į pilkšvai balzganą dangų.
„Viskas vyko taip palengva, – tarė. – Manau, nė vienas iš mūsų
to nepastebėjo, kol jų tiesiog nebeliko.“

Mama mėgindavo priversti mane patikėti, kad stebuklas gali
įvykti, kad netikėtumai slypi už kiekvieno kampo. Bet net tada
linksėdavau galva ir šypsodavausi tik todėl, kad norėjau būti
gera, kad tik ji pasijustų geriau. Niekada nesuprasdavau, ko-
dėl žmonės tiki kuo nors, ko negalime matyti. Lyg nepakaktų
tikrovės  – jiems nuolat reikia nuostabos ir susižavėjimo. Kai
mudu su Artu eidavome į pasimatymus, net ir pirmosiomis
dienomis, jis nuolat stengdavosi nustebinti. Pirmajam pasima-
tymui susitarėme pavakarieniauti prancūzų restorane La Folie.
Praleidau pernelyg daug laiko blaškydamasi tarp dešimčių ap-
rangos variantų, kol apsistojau prie rausvo aukso spalvos kel-
nių ir juodų šifoninių marškinių, tik šiek tiek permatomų.

Būdama trisdešimt vienų svarsčiau, ar nesu kiek per sena
drabužiams, atskleidžiantiems tiek daug kūno, ar nepasiro-
dysiu beprarandanti viltį. Delnais perbraukiau kūno linijas,
kartodama mantrą: „Atrodau gerai, atrodau gerai.“ Net ir ap-
sisprendusi dėl aprangos negalėjau liautis krapštinėjusis.

12

MIŠRŪNAI

Apsivilkau marškinius sau įprastu būdu, palikdama juos lais-
vus ir dailiai krintančius, bet atrodė tiesiog netvarkingai. Tada
pamėginau juos susikišti, tačiau negalėjau pakęsti jausmo, kad
esu suvaržyta. Galiausiai prasegiau tris apatines sagas ir pa-
laidus marškinių skvernus surišau į kaspiną. Šifonas jau lipo
man prie odos. Mano plaukai  – purus rudas košmaras net ir
geriausiais laikais – buvo neįprastai drovūs ir šone leidosi su-
segami auksiniu trikampiu segtuku. Pasipudravau bronzine
ir persikų spalvomis, puošiausi, tarsi būčiau brangi dovana.
Išvydusi savo atspindį veidrodyje, vos atpažinau save ir grū-
miausi su noru viską nusivalyti. Gal ir gerai, kad jaučiausi kaip
kitas žmogus. Buvau naujoji aš – nauja pradžia. Galbūt būtent
kostiumo man ir reikėjo.

Važiavau taksi tiesiai į restoraną. Galvojau, kaip smarkiai
vėluoju, ir mano skruostai visą kelią degė. Vienu metu pra-
vėriau langą norėdama atsivėsinti, ir šnerves nudilgė degi-
nantis miesto oras. Šiame rajone jis buvo žymiai prastesnis.
Kaip galėjau pamiršti pasikvepinti? Kvaiša. Galėjau tik viltis,
kad restorane bus apstu kvapiųjų žvakių ir aukščiausios kla-
sės oro valytuvas. Užvėriau langą ir pamėginau pavėduoti
veidą rankine, bet vėl sunerimau, vos užmetusi akį į laikrodį.
Juk pirmasis įspūdis toks svarbus. Nors galiausiai vėluoti turbūt
nebuvo blogas dalykas – desperatiškas noras kuo greičiau te-
nai nuvykti, vėliau paaiškėjo, puikiai nukreipė dėmesį nuo ka-
lančios širdies ir gerkle į viršų kylančios stiprėjančios panikos.

Įpuoliau į restoraną visai negalvodama apie tai, kaip atro-
dau ir ar kiti valgytojai atspės, kodėl čia esu. Iš karto pamačiau
Artą, sėdintį prie stalo tolimiausiame restorano kampe, odinis
aplankas ilsėjosi tarp priešais jį išdėliotų stalo įrankių, tarsi Ar-
tas būtų pasiryžęs jį suvalgyti. Žvakių šviesoje švytėjo bronzinis
kilpinis kryžius ir ant viršelio įspaustos raidės „E. G.“

13

Caroline Hardaker

Prasiskyniau kelią tarp stalų, perpildytų draugų ir meilu-
žių, jie linko vieni prie kitų, šiepė dantis ir pilstė vyną, kol ga-
liausiai pasiekiau mūsų stalą. Artas atsistojo, pamatęs mane
ateinant. Jo dešinės rankos pirštai kiek trukčiojo, tad buvo pri-
spaudęs ją kaire.

– Aš labai atsiprašau, Artūrai...
Jis pertraukė mane, suimdamas į glėbį.
– Nesijaudink, atrodai puikiai!
Mano rankos apsivijo jo pečius, lyg sukiotųsi ant medinių
vyrių ir kybotų ant virvelių. Nors ir susivokiau stovinti kiek
aukščiau už jį, alkūnės nerangiai ieškojo vietos, kur būtų įsi-
taisiusios paprastai. Dabar ten plytėjo tuštuma. Galų gale, pui-
kiai suvokdama, kad mano plaštakų platybės vėduoja visą jo
nugarą, rankomis atsirėmiau į jo mentes.
Atsisėdome ir pamačiau, kad manęs jau laukia taurė rau-
donojo vyno. Pakėliau taurę už kotelio, gurkštelėjau ir pajutau,
kaip liežuvį sutraukia sausa samaniška vyno tekstūra. Artas pa-
kėlė taurę ir nurijo ilgą romantišką gurkšnį, žvelgdamas man į
akis. Jo plaukai buvo žymiai trumpesni nei tuomet, kai stebėjau
jį laukiamajame. Tada jo veide taip pat būta barzdos užuomaz-
gų, o dabar buvo nusiskutęs taip švariai, kad skruostai ir smak-
ras atrodė lyg porcelianas. Svarsčiau, ar nesuduš, jei paliesiu.
Ar nesuduš viskas? Kai atsisėdau, jis suėmė mano ranką ir su-
spaudė. Jo delnas buvo sausas ir minkštas, visai nepanašus į
porcelianą.
Ne, nesuduš. Pasirūpinsiu tuo.
Bet tada nutiko blogiausia. Praėjus vos kelioms minutėms,
nebeturėjau ką pasakyti. Liežuvis vartėsi tuščioje burnoje, ieš-
kodamas kažko, bet ko, kas užpildytų šią milžinišką prarają,
kol ji nepasidarė dar gilesnė. Aš įstrigau, visiškai ir galutinai.
Arto akys atrodė didžiulės ir demaskuojančios, o aš galvojau

14

MIŠRŪNAI

tik apie tai, kad jo oda dar blyškesnė nei mano ir kokie palietus
pasirodys jo plaukai. Šiurkštūs? Galbūt. Nešvelnūs. Tai galėjo
trukti kelias sekundes, galėjo tęstis minutes, bet man atrodė,
kad bėga metai, o aš niekaip nesugebu išlipti iš karuselės.

Artas nusišypsojo, pademonstruodamas tiesių baltų dantų
eilę su nedideliu tarpeliu tarp dviejų priekinių, maždaug cento
briaunos pločio.

– Pagalvojau, kad gali taip nutikti.
Jis siektelėjo po savo kėde ir atsitiesdamas mostelėjo ranka
į lubas ryškiu lanku, o tada užsidėjo ant galvos geltoną minia-
tiūrinę ledų kūgio formos vakarėlių kepurėlę, kurios smailę
puošė fluorescencinių pomponų debesis.
– Su pirmojo pasimatymo diena! – uždainavo jis, plačiai ir
džiaugsmingai ištiesęs rankas.
Aš juokiausi, vynu apspjaudydama visą stalą, o paskui pri-
sidengusi veidą rankomis, tarsi apskritai neigdama, kad turiu
burną. Jis ištraukė antrą kepurėlę iš po savo kėdės, šįkart  –
panašią į kanoją, su ilgomis virvelėmis, kadaruojančiomis iš
priekio ir galo lyg arklio uodega. Stumtelėjo ją mano pusėn.
– Pamaniau, kad tai padėtų išsklaidyti įtampą. Prisijungsi?
Persigandusi paėmiau ją už kuto nežinodama, ką daryti.
Visi žmonės restorane jau spoksojo į mus.
– Aš ne...
– Nagi, užsidėk!
Galiausiai tai padariau ne dėl to, kad norėjau, o todėl, kad
pamaniau, jog tai gali pademonstruoti mus kaip tikrą porą,
švenčiančią gimtadienį ar sukaktuves. Kiti valgytojai kuždė-
tųsi: „Na, jie jau turi pažinoti vienas kitą, antraip argi drįstų
elgtis taip pompastiškai?“ Išsišiepiau Artui, tarsi visa tai dėl
jo, leisdama prasiskverbti tik truputėliui drovumo. Ir žinote
ką? Vos užsimaukšlinau kepurę ant akių, kažkas pasikeitė. Nė

15

Caroline Hardaker

nemačiau, ar kas nors tebežiūri, bet tas menkutis šokiruojan-
tis veiksmas užgožė gležną mano ir Arto istoriją. Dabar mes
teigiamai išsiskyrėme iš visų kitų. Buvome garsieji, tie, į ku-
riuos visi sąmoningai mėgina nekreipti dėmesio. Tai buvo ge-
nialu. Turėjome savo pirmąją linksmą istoriją. Prisimeni kepu-
rėles, brangusis? Papasakok jiems apie jas!

Artas patraukė savo aplanką į šalį, prie stalo krašto, palik-
damas jį užverstą, o aš savojo net neišsitraukiau iš rankinės.
Visa tai atrodė stebėtinai natūralu, ir mudu slinkome vaka-
ru vienodu ritmu, visą laiką laikydamiesi už rankų. Jis man
šiek tiek papasakojo apie savo šeimą Viskonsine, apie tai,
kaip būdamas dvidešimt kelerių persikėlė į Niujorką, norėda-
mas pasprukti nuo tenykštės kompanijos. Jis nelabai leidosi
į smulkmenas, o kai paklausiau apie tai, tik papurtė galvą ir
gurkštelėjo vyno. Negaliu teigti, kad vengė šios temos, bet su-
pratau, kad gyvenimą JAV laiko skyriumi, kuris iš esmės jau
yra pasibaigęs. Tuo metu jis gyveno Jungtinėje Karalystėje vos
kelis mėnesius, tačiau atrodė, kad yra pasiryžęs nutraukti ry-
šius su visais namiškiais. Jis pasakė, kad taip bus „paprasčiau“.
Taigi turėsiu susiremti vien su Artūru, be jokio papildomo ba-
gažo, o tai man patiko. Greitai ir švariai.

Visą laiką jį stebėjau. Jam kalbant, išryškėdavo keistas
nežymus tikas  – rišdamas sakinius jis suspausdavo mėsingą-
ją ausies dalį ir dažnai žvilgčiojo į mane įkypai, kai kalbėda-
vau ilgiau kaip porą minučių. Valgydamas niekada neliesdavo
stalo įrankių lūpomis ar dantimis, tiesiog įsimesdavo maistą
į burną. Klausydamasis išpūsdavo akis itin plačiai, tarsi akių
baltymais girdėtų geriau.

Mūsų stalelis buvo priešais milžinišką akvariumą, kuris
stovėjo palei sieną ir siekė lubas. Jo stiklas buvo storas kaip
plyta ir išleido duslų „kliunk“, kai Artas pabeldė į jį krumpliu.

16

MIŠRŪNAI

Galvos aukštyje, tarp vilnijančių nendrių, prapleveno guotas
gupijų ilgomis prašmatniomis uodegomis, o žuvys su dalma-
tinų dėmėmis kirto tamsumas, sekdamos mano pirštą kitapus
stiklo. Kiekvienas išsirinkome po mėgstamiausią žuvį. Artui
patiko mėlynai žvilganti balta gupija, pavadino ją Albatrosu, o
man – mažas rudas šamas katiniškais ūsais ir ūdrišku snukiu,
knaisiojęsis po smėlį. Jis vienintelis judėjo pakankamai lėtai,
kad įžiūrėčiau mažyčius jo dygsnius, išsprogusias siūles.

Tinkamas laikas parodyti savo aplankus taip ir neatėjo, tad
nusprendėme apsikeisti jais vakaro pabaigoje ir perskaityti
parsinešę į namus, prieš aptardami per kitą pasimatymą. Dėl
to džiūgavau dar labiau, nei parodžiau, nes tai atrodė kur kas
mažiau gėdingas būdas pasidalyti tuo, kas neišvengiama. Jei
tik galėtume patys nedalyvauti, kai pirmąsyk stovėsime nuogi
kieno nors kito kambario viduryje.

Stebėtina, bet sugalvoti, ką įdėti į aplanką, nebuvo taip
sunku, kaip apsispręsti, ką tą vakarą vilkėti. „Easton Grove“
man atsiuntė oficialų sąrašą pagal protokolą, tačiau jo nepri-
reikė. Atrodė, kad tiesiog žinau, ko iš manęs reikia, o surašyti
kažką popieriuje man visuomet būdavo lengviau, nei išgyventi
pačiai.

Pridėjau savo gyvenimo aprašymą, kuriame iš esmės buvo
išdėstyta mano karjeros istorija, pradedant darbu kepykloje
paauglystėje ir baigiant draudimo įmone „Stokers“. Bandžiau
kaip įmanydama pasinaudoti savo pareigomis, norėdama
pasirodyti kaip „laimikis“, bet visiems, skaitantiems faktus,
buvo akivaizdu, kad esu veikiau „sraigtelis“. Tai suvokus, vis-
gi atrodė geriau iš karto būti nuoširdžiai. Mano darbas buvo
nagrinėti nedidelius draudimo ieškinius. Aš pati niekada ne-
kalbėdavau su klientais  – tik tarpininkaudavau ir versdavau
nuostolius pelno duodančiu turtu,  – bet kartais per stiklines

17

Caroline Hardaker

posėdžių kambario sienas stebėdavau susitikimus su kos-
tiumais ir kaklaraiščiais pasipuošusiais žmonėmis. Iš esmės
matydavau visų nesėkmes ir pasukdavau svirteles taip, kad
kažkur nubyrėtų keli centai. Tačiau, kad ir kiek įkrisdavo į jų
pinigines, to niekada nepakakdavo. Jei lūpos nepasakydavo,
išduodavo akys.

Vis dėlto mano karjeros istorija atrodė apgailėtina, tad dar
pridėjau namo Nortumberlando pakrantėje, kuriame užau-
gau, nuotrauką. Už jo matyti eilės namų, visi nudažyti pasteli-
nėmis spalvomis. Dviejų mamos paveikslų reprodukcijas (vie-
noje – aš, sėdinti prie stalelio su knyga rankoje, kitoje – jūra,
perskirta mėlynojo banginio šuolio). Ir USB raktą, į kurį buvo
įrašytas Editos Piaf dainų failas. Mykiau dėl muzikos, kažkas
joje man atrodė šiek tiek pretenzinga. Bet mintinai žinojau,
kur melodijos kyla, kur leidžiasi, ir nors nesupratau, ką reiš-
kia dainų tekstai, tai man nerūpėjo, nes šios natos priversdavo
kraują vilnyti donkichotiškomis bangomis. Vyliausi, kad Artas
bent truputį tai supras.

Visa tai būtų buvę gerai, bet tam aplankui vis dar trūko ki-
birkštėlės, kuri mane darytų manimi. Tai trikdė, nes spragos
pasako apie mus daugiau nei tai, kas išdėstyta tuose puslapiuo-
se. Mėginau ką nors parašyti – eilėraštį, kelias prasmingas ei-
lutes, bet tai niekur nevedė ir nieko nereiškė. Taigi po kelių
vis labiau erzinančio rašinėjimo vakarų atsisakiau bergždžių
pastangų būti kūrybinga ir vidun įkišau seną kiro nuotrauką,
kurią prieš daugelį metų buvau radusi senienų turguje. Svajo-
jau kiaušinių laikikliuose vis dar turėti plunksnų. Kaip būtų
buvę prasminga tarp puslapių įdėti ką nors nepaneigiamo. Bet
nė vienos jų nebeliko.

Grįžus namo iš La Folie, širazo vynas leido burbulus mano
gerkle į viršų. Užrakinau buto duris ir veidu žemyn puoliau ant

18

MIŠRŪNAI

sofos. Kambarys trūkčiojo ir siūbavo, o sienos pulsavo Arto
balso ritmu, kiekvienu jo ištartu žodžiu. Buvo vėlu, bute – tylu
ir vis dėlto labai, labai triukšminga.

Norėdama užgožti šį triukšmą, įjungiau televizorių ir pa-
dėjusi odinį Arto foliantą ant kavos stalelio atsegiau. Artas
pridėjo savo gyvenimo aprašymą, lygų ir šiugždantį, kuriame
buvo išsamiai atpasakota jo kelionė nuo pirmojo – jaunesniojo
tekstų kūrėjo – darbo iki visavertės rašytojystės. Čia radau jo
išleistų romanų sąrašą ir suskaičiavau septyniolika, įskaitant
šiuo metu rašomą. Nagrinėdama sąrašą supratau, kad nesu
skaičiusi nė vieno iš jų, bet girdėjau vieną ar du pavadinimus ir
prisiminiau kelis viršelius. Visi jie – kriminaliniai romanai, ne
mano skonio, tokios knygos minkštais viršeliais, kurias žmo-
nės oro uostuose išgraibsto skaitinėti per atostogas. Niekada
nebūčiau jam to sakiusi, bet niekinau juos. Tai pagal šablonus
parašyti gyvenimai, ir man šiaušdavosi plaukai nuo to, kad
pagrindinis veikėjas, kaip įprasta, labai netobulas, tvirtindavo
niekada nenuspėjęs tokios pabaigos.

Bet žiūrėdama į Arto pasiekimų sąrašą vis tiek jaučiau pa-
vydą, ir mane apėmė šleikštulys suvokus, kad dabar jis tyrinė-
ja niekingą mano pačios suvestinę. Gyvenimo aprašymas nu-
skriejo atgal ant stalo, paėmiau vieną iš dviejų pridėtų romanų.
Pavadinimas „Poveikio sistema“ dejavo didžiulėmis mėlyno-
mis ir juodomis raidėmis. Apverčiau knygą ir ant galinio vir-
šelio išvydau nespalvotą bibliotekoje sėdinčio Arto nuotrauką.
Rašomasis stalas priešais jį nukrautas atverstomis knygomis
ir šūsnimis senų knygų kietais viršeliais  – tarsi pats vaidintų
detektyvą. Jis neatrodė kaip vakarėlių kepurėlę dėvintis Artas.
Čia buvo Artūras Makintairas, nesijuokiantis ir nesišypsantis.
Jo akys rodėsi mažesnės, paslėptos už acetato akinių storais rė-
mais, tikriausiai įsigytų prašmatnių rūbų parduotuvėje.

19

Caroline Hardaker

Aplanke buvo ir nuotrauka – Artas, jam čia ne daugiau nei
penkeri ar šešeri, stovintis šalia poros, dėvinčios apsauginius
žalius kombinezonus, plačiakraštes skrybėles ir purškėjų šy-
dus. Už jų matyti sandarių baltų palapinių ir chemikalų purkš-
tuvų vamzdžių eilė. Virš tentų ir pusiau už kadro beveik galėjau
įžiūrėti ore kybančio geležinio narvo briauną – traktoriaus ar
kokio nors kombaino. Moteris per tinklelį šypsojosi iki ausų,
atidengdama tokius pat tiesius kvadratinius dantis, kokius turi
ir Artas. Tokios pat plačios skaisčios akys, tik įtaisytos sulysu-
siame veide. Oda laisvai kybojo po smakru, kaklas – plona mė-
lynų sausgyslių kolona. Vyras, tikriausiai Arto tėtis, visa galva
aukštesnis už moterį, stovėjo nutaisęs aštrią grimasą. Viena
ranka spaudė moterį prie savęs, o kita laikė Artą už riešo. Ar-
tas pusiau stovėjo, pusiau tupėjo, tarsi pozuotų sulenktomis
kojomis, o fotografas būtų užfiksavęs būtent tą akimirką, kai
jis ėmė griūti. Jis žvelgė tolyn į dešinę, į kažką už momentinės
nuotraukos ribų, plačiai pražiota burna, piktomis akutėmis.
Atrėmiau nuotrauką į puodelį, stovintį ant kavos staliuko.

Atgal prie aplanko. Radau krūvą laiškų, kruopščiai sudė-
liotų į vokus, jų kampai labai susiraukšlėję. Žinojau, kas tai.
Artas man pasakojo apie susirašinėjimo draugę, kurią turėjo
ankstyvojoje paauglystėje, gyvenusią Anglijoje, – tokio paties
amžiaus merginą vardu Vendė. Suvesti mokyklos programos,
jiedu ketverius metus rašė vienas kitam, lygindami savo kas-
dienybę ir dalydamiesi ambicijomis, kurios keitėsi sulig kiek-
vienu laišku. Jie niekada nesusitiko akis į akį. Metams bėgant,
pasakojo Artas, jį apimdavo virpulys, kai į pašto dėžutę įkrisda-
vo naujas laiškas, ir jis puldavo tiesiai į viršų, į savo miegamą-
jį, skaityti Vendės naujienų. Bet atėjus laikui atrašyti galvoje
pasidarydavo tuščia, ir jis galiausiai perpasakodavo tas pačias
istorijas, nekęsdamas savęs už tai, kaip nuobodžiai tikriausiai

20

MIŠRŪNAI

skamba jo gyvenimas, už savo tingumą ir banalumą. Tad jis
pradėjo viską išgalvoti, bet, gavęs Vendės atsakymus, nustebo
susivokęs, kad ji nėra tokia jau susižavėjusi jo pasakojimais,
kaip jis įsivaizdavo. Ji tiesiog rašė apie save.

Jo istorijos darėsi vis įmantresnės ir nerealesnės, kol ga-
liausiai jis ėmė rašyti sau, o ne Vendei. Taip galėjo nugyventi
tūkstantį skirtingų gyvenimų niekam nemeluodamas. Jis sau-
gojo Vendės laiškus, ir po daugelio metų atsiradus galimybei
persikelti į Jungtinę Karalystę pasinaudojo šia proga, mat tai
buvo vieninteliai kiti namai, apie kuriuos manėsi žinąs.

Paskutinis Arto į aplanką įdėtas daiktas buvo purpurinės
kojinės su raudonais taškeliais. Jos akivaizdžiai buvo gerai nu-
nešiotos, suskydusiais kulnais ir aptrintos. Kai balsai ėmė rim-
ti ir vėl galėjau pakelti galvą, nusinešiau kojines į miegamąjį,
užsimerkiau ir sviedžiau jas lovos link. Jos gulėjo prie lovos ko-
jos dešinėje pusėje. Kurį laiką spoksojau į jas, kol nusirengiau
ir palindau po antklode kairėje pusėje, bandydama pamiršti,
kad kojinės nenaujos, ir įtikinėdama save, kad laikyti jas tenai
yra visiškai, visiškai normalu.

21

© ENVELA CASTEL Dabar naktis, kambarys tamsus kaip požeminis urvas.
Jei kiek palenkiu galvą žemyn, šio urvo gale galiu įžiūrėti

pilkų pūkų kamuoliuką, primenantį kriauklę.
CAROLINE HARDAKER (Karolina Hardaker, g. 1986 m.) gimė
Šiaurės Rytų Anglijoje, didžiąją gyvenimo dalį praleido Niu-
kasle, kur baigė anglų literatūros bei kultūros paveldo stu-
dijas. C. Hardaker iki šiol yra išleidusi dvi poezijos knygas,
„Mišrūnai“ – jos debiutinis romanas. Ši distopija sulaukė
tarptautinio pripažinimo ir literatų bendruomenėje pelnė
autorei daug žadančios rašytojos vardą.
Nora gyvena pasaulyje, kuriame išlikti darosi vis sunkiau: danguje nyksta pas-
kutiniai paukščiai, oras tvinksta nuo teršalų, kūną puola vis sunkesnės ir grei-
čiau plintančios ligos. Pasaulis tampa vis atšiauresnis. Tačiau Norai pasiseka –
ji sutinka Artūrą, tobulą partnerį, su kuriuo gyvenimas turėtų tapti saugus
ir paprastas. Bent jau toks buvo organizacijos „Easton Grove“, kuri rūpinasi
pasiturinčių gyventojų sveikata, pažadas. Pamažu Nora ir Artūras ima pažinti
vienas kitą artimiau, ir ant Noros piršto atsiranda sužadėtuvių žiedas. Rodos,
viskas klostosi puikiai. Sveikindama pradėjus naują gyvenimą, „Easton Gro-
ve“ jiems dovanoja nuostabų mažytį padarėlį: juo būtina pasirūpinti, tačiau
prie jo draudžiama prisirišti. Jis nulems Noros ir Artūro ateitį...
„Mišrūnai“ – tai pasakojimas apie žmogaus išlikimo kainą žlungančiame pa-
saulyje. Su kuo žmogus gali susitaikyti siekdamas išgyventi? Kuo virsta gy-
venimas iš jo traukiantis brangiausiems žmonėms? Ką reiškia mylėti ir ką – iš
tiesų būti gyvam?

Niuansų kupina proza, puikiai kuriami personažai – Caroline Hardaker
pasakojimas drąsiai veda siurrealybės link. Nerimą keliantys vaizdiniai

nuolat užklumpa skaitytojus nepasiruošusius, jų lūkesčiams tenka
kapituliuoti... Romanas verčia ne tik susimąstyti,
bet ir pašiurpti odą. – Publishers Weekly

Caroline Hardaker proza preciziška ir be sentimentų – visai kaip ir
jos kuriamų personažų gyvenimai. – Booklist

Mįslingas, grakščiai parašytas romanas „Mišrūnai“ pakeri vaizduotę
ir verčia ją įsitempti – Ray Bradbury čia susitinka su Sally Rooney.
Viliojamai kraupu! – Chris Riddell

ISBN 978-609-466-656-8

9 786094 666568