Trilerio „Paskutinis namas Nereikalingųjų gatvėje“ autorė STEPHEN KING rekomenduoja
ROMAN A S Iš anglų kalbos vertė Inga Čepulienė VILNIUS 2023
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Copyright © Catriona Ward, 2023 © Katie Klimowicz, viršelio dizainas © Joanna Nixon / Stocksy, viršelio nuotrauka © Wonderful Nature / Shutterstock, viršelio nuotrauka © Kendardome / Shutterstock, viršelio nuotrauka © Inga Čepulienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2023 © „Tyto alba“, 2023 ISBN 978-609-466-777-0 Catriona WARD LOOKING GLASS SOUND Viper Books, London, 2023
7 Vienas pats naktyje VISLERIO ĮLANKOS DURKLARANKIS Iš neišleistų Vailderio Harlou memuarų 1989 m. birželis Žvelgiu į save vonios kambario veidrodyje ir galvoju apie meilę, nes šią vasarą ketinu įsimylėti. Nežinau tik nei kaip, nei ką. Miestas už lango virtęs tvankia tęžtančio asfalto klampyne. Visame Niujorke juk tikrai turi būti kas nors, kas... Norėčiau neatrodyti taip keistai. Ir neprašau būti mylimas, tik noriu sužinoti, koks jausmas mylėti. Žvelgdamas į veidrodį susiraukiu, tempiu apatinę lūpą žemyn, kol visiškai ją išverčiu.Tada taip pat tempiu ir apatinius vokus, kol pasimato jų raudonis. – Labas, – sakau veidrodžiui. – Myliu tave. Nesibeldusi į kambarį įpuola mama, iš netikėtumo rikteliu. – Mama! Privatumo! Išbaidytas tarakonas iš už vamzdžių nuskuta suskilinėjusiomis plytelėmis, lekia greitai ir tiesiai, lyg traukiamas meškerės.
8 C AT R IO NA WA R D – Nori privatumo, rakink duris. – Ji stveria mane už rankos. – Einam, beždžioniuk. Turim svarbią naujieną. Ji nusitempia mane į svetainę, kur tarsi liūtas riaumoja kondicionierius. Tėtis rankose laiko popierėlį. – Testamentas patvirtintas, – praneša jis. – Sodyba mūsų. Popierėlis virpa – gal dėl kondicionieriaus, o gal dėl to, kad dreba tėčio rankos. Jis atrodo išsekęs. Geri ir blogi jausmai gali labai supanašėti, jeigu tik yra užtektinai stiprūs. Tėtis nusiima akinius ir pasitrina akis. Balandį mirė dėdė Vernonas. Tėtis labai jį mylėjo. Kiekvieną vasarą važiuoja aplankyti – na, važiuodavo. Mūsų kartu niekad neimdavo. – Vernonas – tikras niurzga, – aiškindavo tėtis. – Moterys ir vaikai jam ne itin prie širdies. Dėdė Vernonas iš anos giminės pusės liko paskutinis. Mums, Harlou šeimos nariams, ne itin sekasi ilgai gyventi, tad dėdei Vernonui pavyko geriau nei daugumai – jis sulaukė net septyniasdešimties. – Reikia kuo skubiau dėti skelbimą, – sako tėtis. – Parduoti, kol vasara dar karšta. Puikiai tai suprantu. Visi suprantam. Pro plyšį duryse nuolat krenta vokai su raudonais spaudais. – Žinai ką, – sako mama. – O gal pirma ten nuvažiuokim? Prieš parduodami. – Ką? – Tėtis vis šluostosi akinius. Jo akys paraudusios ir tokios nuogos. – Paatostogaukim, – siūlo mama. Užsikiša už ausies įsivaizduojamą plaukų sruogą – ženklas, kad nekantrauja. Paskutinį kartą atostogavom Rihoboto paplūdimyje, kai buvau septynerių. – Ką manai, Vailderi? – Gal ir būtų smagu, – dvejodamas numykiu. Sakyčiau,
9 Vienas pats naktyje vandenynas puiki vieta įsimylėti. Be to, jei vyksim atostogų, gal mama su tėčiu baigs rietis. Jie mano, kad negirdžiu, bet anaiptol. Naktį kai kurie kuždesiai aidi garsiau už riksmą. – Tu nusipelnei atostogų, beždžioniuk, – sušnibžda ji. – Mes tavimi taip didžiuojamės. Vakar sulaukėm skambučio – Skotsboro mokykla vėl paskyrė man stipendiją. Leidausi mamos apkabinamas. Po teisybei, reikalai Skotsbore semestrui baigiantis visai pašlijo. Vos tvėriau, į pamokas droždavau kaip įmanydamas greičiau, kad tik niekas koridoriuje manęs nepričiuptų, o per pietus į valgyklą nešdavausi knygą, kad nereikėtų į nieką žiūrėti. Šitaip bent galėdavau apsimesti, kad negirdžiu, ką jie apie mane šneka. Drabužius ir kaklaraiščius, prisigėrusius klozeto vandens, baliklio, o kartais ir dar kitko, gręždavau tiek, kad rankos suskirdo ir įraudo. Stipendija suteikia man galimybę toliau mokytis Skotsbore, kuris šiaip jau labai brangus. Tereikia pakentėti dar porą metelių. Vieną dieną šitai juk turi baigtis. Pakentėk, mintyse vis kartoju pats sau. Paskui stosiu į koledžą ir tada viskas bus kitaip. Rašysiu knygas. Tėvams apie tai, kas dedasi Skotsbore, nepasakoju. Jei papasakočiau, reikalai tarp jųdviejų gali dar labiau pablogėti. Išaušus šiltam birželio rytui, žadančiam dar vieną tvankią dieną, išvykstame iš miesto ir nuriedame per mišką. Metų laikrodis ima suktis atbulai, tarsi keliautume laiku: kuo mes šiauryn – tuo vasara jaunyn, vėsyn. Vėlyvą popietę išsukame iš greitkelio. Žolė vis aukštesnė ir žalesnė. Aplink žydi man nepažįstamos gėlės, čirpia cikados. Šiltas vėjas prisotintas druskos.
10 C AT R IO NA WA R D Temstant privažiuojame prie žaliuojančios kalvos, per kurią vingiuoja žvyro takelis. Kalvos viršūnėje tarsi kiras ant uolos pūpso sodyba. Prakaituodami kopiame žaliuojančia pieva, lagaminų ratukai rėžia šiurkščią žolę. Namą supa balta medinė tvora su varteliais. Jis apkaltas baltomis lentutėmis, su mėlynomis langinėmis, ir man topteli – dar niekada nesu matęs nieko dailesnio, nieko tobulesnio. Terasoje eilutėmis išrikiuotos kriauklelės, virš durų kyburiuoja bangų išmesti medgaliai. Kuždantys klevo lapai baudžiasi užgožti spigų garsą, aukštą, pratisą gaidą, tarytum tęsiamą nemokšos dainininko. Taip aš pirmą kartą išgirstu tą švilpimą, dėl kurio įlanka ir gavo savo vardą. Tame garse telpa viskas, kuo tikėti nederėtų, – undinės, selkės, sirenos. Atitokstu pajutęs ant peties mamos ranką. – Eime vidun, Vailderi, – pakviečia ji ir tik tada susivokiu, kad išsižiojęs stypsau lauke. – Kas čia per garsas? – Atrodo, jis sklinda iš manęs paties. Berakindamas duris tėtis stabteli. – Tai paplūdimio akmenys. Potvynis išgraužė juose mažų skylučių – panašių į fleitos – ir kai vėjas pučia iš rytų, nuo vandenyno, jie švilpia. Jėga, ką? – Kraupoka, – atsakau. – Tiesą sakant, – mąsliai ištaria tėtis, – dėdė Vernonas irgi buvo rastas kraupokai. Tiesiog sėdėjo sau ant tų švilpaujančių akmenų ir atvirom akim stebeilijosi į niekur. Lyg būtų pašauktas per anksti, mirtinai nušvilptas Vislerio įlankos... – Kvailystė, – burbteliu eidamas paskui tėtį vidun. Puikiai žinau, kad dėdė Vernonas mirė ligoninėje nuo infarkto. Sodyba tuščia, balta ir mėlyna, lyg vandenyno švariai nuskalautas krantas. Mano kambaryje tėra lova, užklota šiurkš-
11 Vienas pats naktyje čiomis vilnonėmis antklodėmis, ir apvalus it iliuminatorius langas. – Nakčiai užsidarykit langus, – įspėja tėtis. – Aplink yra pasitaikę įsilaužimų. Ryte parūpinsiu laikiklių. – Ir atsargiai vandenyje, – neramiai priduria mama. – Čia beveik kasmet kas nors nuskęsta. – Taip, brangioji motule. Ji pliaukšteli man per ranką. Kartais pyksta, kai elgiuosi, kaip ji sako, akiplėšiškai, bet dažniausiai jai tai patinka. Atidarau iliuminatorių ir užmiegu klausydamasis akmenų bei jūros. Ryte nubundu pirmas. Vos užsitempęs maudymosi glaudes suprantu, kad jos man gerokai per ankštos. Nuo praėjusios vasaros nemenkai paaugau. Prieš mums išvykstant iš Niujorko apie tai nė nepagalvojau. Taigi užsimaunu jas, įsispiriu į šlepetes, griebiu rankšluostį ir išsmunku pro užpakalines duris. Raudonas ryto saulės blynas garina jūrinės miglos likutį. Šlepsiu taku žemyn, žvyras žyra iš po šlepečių, siūruoja per petį permestas rankšluostis. Akmenėliai paplūdimyje jau įšilę nuo saulės. Nusiimu akinius, atsargiai pasidedu juos ant akmens. Pagautas impulso nusimaunu ir glaudes, jūron įbrendu nuogas. Vanduo suima mane savo stikliniais gniaužtais. Akimirką topteli, gal būsiu įkliuvęs į srovės pinkles. Bet jūra rami ir vėsi. Jaučiuosi it grįžęs namo. Esu jūros žmogus, nors niekada to nė nežinojau. Akmenų giesmė girdėti net po vandeniu. Be to, išgirstu dar ir balsą, šūksnį. Išnyru į paviršių, užsikosėju, vanduo srūva nuo galvos.
12 C AT R IO NA WA R D Ant kranto stovi berniukas ir mergaitė. Sakyčiau, maždaug mano amžiaus. Ji vilki kombinezoną, užsimaukšlinusi plačiakraštę skrybėlę. Jos plaukai sodriai, kone nenatūraliai raudoni kaip kraujas. Ant riešo – auksinis masyvus vyriškas laikrodis. Mergaitei jis gerokai per didelis, jo apglėbtas riešas atrodo visai liaunutis. Man dingteli: velnias, greitai čia, nes aš jau ją myliu. Pažvelgiu, kas jos rankoje: lazda, ant smailiojo jos galo kadaruoja mano glaudės. Ji pasibjaurėjusi suraukia nosį. – Koks iškrypėlis palieka paplūdimyje mėtytis savo apatinius? – Jos rūškana tobulai dera prie akcento – ji anglė. Ne iš tų, kurie nusvilę saulėje maklinėja po Taimso aikštę, o iš tų, kurių, maniau, būna tik filmuose. Tų elegantiškų. Mano glaudės nuo vėjo išsipučia. Akimirką net atrodo, kad aš vis dar jas užsimovęs – nematomas, įkalintas, pamautas. – Ei, – šūkteli berniukas. – Jis juk nežinojo, kad čia dar kas nors yra. – Ėi. Ar jis irgi britas? Berniukas aukštas, ramus ir atviras. Man topteli: būtent tokie amžinai susiglemžia visas mergaites. Lyg patvirtindamas mano žodžius jis priglaudžia delną mergaitei prie nugaros. – Atiduok, Harper. Harper – keistas vardas anglei, bet jai tinka. Gal jos tėvai labai mėgo skaityti. Ji nenoriai atkiša jam lazdą. Jis nusivelka marškinėlius, čiupteli nuo lazdos mano glaudes ir įbrenda į seklumą. Visai nekreipia dėmesio, kad sušlapo šortai. – Būk ten, – rikteli. – Ateinu. – Ir ilgais grybšniais priplaukia prie manęs užutėkio viduryje. – Te. – Tė. Ne britas. Jis paduoda man glaudes. Tada apsigręžia ir nuplaukia į krantą. Vargais negalais užsimaunu glaudes, pėdoms painiojantis audinyje. Pradedu begalinę kelionę atgal.
13 Vienas pats naktyje Berniukas kalbasi su mergaite, ši kvatojasi. Dilgteli baimė: jie juokiasi iš manęs. Bet jis ir vėl švelniai paliečia Harper nugarą ir apgręžęs ją mosteli kranto link, rodydamas kažką ant uolos. Susivokiu, kad jis dovanoja man dar vieną malonę: užtikrina, jog iš vandens išlipčiau nestebimas. Sušalęs įsisupu į rankšluostį. Ryte tikėjau, kad ši vietelė ypatinga, anaiptol. Pasaulis visur toks pats. Kaip ir mokykloje. – Iki, – tarsteliu ir patraukiu taku atgal. Jaučiu į nugarą įbestus jų žvilgsnius, kopdamas klupteliu. Akmenys piktdžiugiškai švilpauja, aš skubu slėptis nuo vaikiščių akių bei to garso – dabar jie regisi neatskiriamai susipynę. Drožiu tiesiai vidun ir dar ilgai po to, kai išgirstu juos grįžtant iš paplūdimio ir šlepsint pro sodybą, dar ilgai po to, kai jų žingsniai nutyla pakalnėje ir nutolsta keliu, tūnau užsidaręs. Kaži, kokie jųdviejų santykiai, ar jie susitikinėja, o gal jau tai daro. Atspėti negaliu, nes apie tai žinau per mažai. Jis lietė ją nerūpestingai ir užtikrintai, bet romantikos jų elgesyje neįžvelgiau – bent tokios, kokios prisižiūrėjau filmuose. Čia atvykęs ruošiausi kas dieną rašyti dienoraštį. Bet to, kas nutiko šįryt, visiškai nedegu noru aprašyti. Prieš pusryčius vis prausiu veidą lediniu vandeniu, kad mama ir tėtis nepastebėtų paraudusių akių ar ašarų pėdsakų. Taip noriu namo, kad net jaučiu jų skonį. Prisimenu savo kėdę miesto bibliotekoje, vieno iš tų ilgų stalų gale, prisimenu šviestuvus žalio stiklo gaubtais, metančius šiltos šviesos apskritimus. Ten visi aplink padeda susigaudyti. – Nagi, šaunuoli, – sako tėtis. – Tau bus į naudą iškišti nosį. Negali kiauras atostogas kiurksoti kambary.
14 C AT R IO NA WA R D Taigi iškeliauju su juo tvarkyti reikalų į Kastiną. O ką dar veikti? Laukdamas, kol jis apsisuks pašte, paniuręs dėbsau į vištų lesalo maišus prie parduotuvės, tingiai slampinėju pagrindine gatve. Būti su šeima kartais taip vieniša. Kitapus gatvės, priešais ryškią mėlyną ir baltą parduotuvę, cypdamas padangomis sustoja pikapas. „Šviežia žuvis“, – skelbia užrašas. Pikapas nudrengtas ir surūdijęs, jo priekis įlenktas ir negrabiai ištiesintas. Matyt, vairuotojas mėgsta išgerti, tarsteliu pats sau visažinio tonu. Į galvą šauna eilutė. Gyvenimas prie jūros netausoja nei dažų, nei galvos. Gal vėliau užsirašysiu. Iš pikapo išlipa liesas vyras berankoviais marškinėliais. Ima kuistis tarp šaltkrepšių bei dėžių ir po akimirkos šnerves sukutena sodrus ką tik pagautos žuvies kvapas. Susidomėjęs stebiu. Vyras atrodo kaip žuvis vandenyje, jis greitai, ryžtingai iškrauna bagažinę, retkarčiais išspjaudamas į nutekamąjį griovį plonytę rudų seilių čiurkšlę. Jūros žmogus, dingteli man. Vėjo nugairintas, oda įrudusi kaip bato, bet akys šiltai mėlynos, tokios veriančios nuvargusiame veide. Įsivaizduoju jį gyvenant prie pat vandens iš lentų suręstoje pašiūrėje, saulės ir druskos nubalintoje sidabru, ir kasryt prieš aušrą valtimi išplaukiant į jūrą. Neabejoju, kad jo praeitį žymi kokia nors tragedija. Jis atrodo šiurkštus ir liūdnas kaip vesterno kaubojus. Bet jis jūros kaubojus, o tai – dar kiečiau. Atatupstas pasitraukiu į siauro skersgatvio prietemą. Nenoriu būti pastebėtas spoksant. Sutilindžiuoja varpelis, iš mėlynos ir baltos parduotuvės išeina jauna moteris ir draugiškai su vyriškiu pasisveikina. Jis jai linkteli. Jos akys užtinusios, nosis paraudusi. Susivokiu, kad ji verkė, ir pajuntu krūtinėje karštą užuojautos pliūpsnį. O gal ji peršalus. Garsiai išsipūtusi nosį moteris susibruka
15 Vienas pats naktyje „Kleenex“ nosinaitę į kišenę. Stveria dėžes, nusineša pro tilindžiuojančias duris vidun, o parneša sūpuodama ant rankos jau tuščias. Apie jos žygius džiugiai praneša varpelis. Ne, ji ne peršalus, ji tikrai verkė. Tiesą sakant, vis dar verkia. Ant veido blizga ašaros. Ji patyliukais jas nusibraukia. – Atleisk, – girdžiu ją tariant žvejui, lyg būtų kaži kaip jį įžeidusi. Vyras švelniai linkteli. Pasaulis kupinas sielvarto, byloja jo tylėjimas. Gal jiedu buvę meilužiai, susidomėjęs spėju. Gal jis ją paliko. Sunešusi visas dvylika dėžių vidun ji paduoda jam pluoštą banknotų. Juos paėmęs vyras pasuka prie pikapo. Jai grįžtant į parduotuvę iš kišenės iškrenta popierinė nosinaitė, kuria ji šluostėsi ašaras. Vyras veikiausiai akies krašteliu tai pastebi, nes akimirksniu atsigręžia ir neleidęs vėjui jos pasičiupti pakelia. Pakėlęs įsikiša į kišenę. Nuolankus jo poelgis toks geraširdis, kaip miela pakelti verkiančios merginos nosinaitę ir nusinešti, idant vėjas nenuskraidintų jos į jūrą. Lyg pajutęs mano žvilgsnį vyras atsigręžia ir lėtai nužvelgia gatvę. Akims užkliuvus už manęs patenkintas nusišypso. – Ei, – tarsteli. – Nuo ko ten slepiesi? Susigėdęs išsliūkinu iš už namo. – Nori pasivažinėti? Padėsi sukrauti dėžes prieplaukoje. Jis nerūpestingai, draugiškai mosteli į keleivio sėdynę. Regis, čionykščiai žmonės burnos perdėm aušinti nelinkę, bet mažos malonės jiems nesvetimos. – Negaliu, – apmaudžiai atsiliepiu. – Turiu laukti tėčio. Jis lėtai linkteli, įsėda į automobilį ir nuriaumoja tolyn, jūros kryptimi. Gailiuosi, kad nevažiavau kartu. Būtų taip smagu pamatyti prieplauką.
16 C AT R IO NA WA R D Kažkas rikteli „Bū!“ ir aš krūpteliu. Berniukas iš paplūdimio prataria: – Anądien gana greit dingai. – Atrodo dar labiau atsipalaidavęs, dar ryškiau švyti auksu, nei prisimenu. – Aš Natas, – prisistato jis. – Natanielis. – Kaip Hotornas? – Mano pavardė Peltjė. – Turėjau omeny Natanielį Hotorną, rašytoją. – Jis pasijunta nesmagiai. Paskubomis keičiu temą. – Aš Vailderis. Keistas vardas. Gali vadinti mane Vilu. – Jau kurį laiką norėjau išbandyti „Vilą“. – Nea, jėga. Kaip kokio imtynininko. Tu laukinis, bet aš pasiutęs! – Jis iššiepia baltus, sveikus dantis. Grėsmingas gestas keistai nedera prie draugiškų veido bruožų. – Pasiutęs Vailderis, – pakartoju, ir tikrai, jei sakai kaip jis, skamba ne taip ir blogai. Dėdamasis įpykęs jis niukteli man į ranką, o kai nusikvatoju, išsišiepia. – Nesijaudink dėl Harper, – ramina jis. – Ji turtinga, tad geros manieros jai nereikalingos. Ir vėl nusijuokiu, nes atrodo, kad jis juokauja, bet man dingteli: taip, ji tikrai elgėsi kaip labai neišauklėta. – Gal nori vėliau su mumis paplaukioti? Eisim popiet. Susikursim laužą, pasėdėsim. Dvejoju. Ir noriu eiti, ir bijau. Nelabai išmanau, kaip kalbėtis su žmonėmis. Jau žiojuosi atsisakyti, bet kaip tik tą akimirką mane pakviečia iš pašto išėjęs tėtis. – Turiu eiti, – burbteliu. – Užsuksim tavęs apie penktą, – rikteli jis man pavymui,
17 Vienas pats naktyje ir, viena vertus, imu džiūgauti, kad jis nori bičiuliautis, kita vertus, nerimauti, kad viskas buvo nuspręsta be manęs. Neisiu kartu su jais, juk žinau, kaip būna. Kai ateis, apsimesiu, kad esu užsiėmęs. Natas, Harper ir aš sėdime ant smėlio, tyliai ir kiek nesmagiai stebime atoslūgį. Šlapias įlankos smėlis slidus ir pilkas. Atrodo kraupiai, it viduriai – paviršius, kurio nevalia matyti nepridengto. Mums už nugaros vos vos rusena laužas. Pasirodo, nė vienas mūsų nėra labai įgudęs jų kurti. Ištįsusioje, blausioje vakaro šviesoje Harper atrodo dar gražesnė. Jos veidas glotnus ir kampuotas kaip fėjos ar kokio sukto vaiko – akimirksniu pasigailiu, kad negaliu to užsirašyti ir vėliau panaudoti. Pajutęs kelnėse kutenimą sąmoningai į ją nebežiūriu. Bet jaučiu ją šalimais, šiltą kaip saulutė. – Atleisk, – prataria ji. – Anądien elgiausi siaubingai. – Ai, nieko tokio, – atsargiai atsakau. – Ta prasme, juk tik juokavom. – Šitai geriausias atsakymas žmonėms, kurie gali tave įskaudinti. Jie tada atsipalaiduoja. – Ne, buvau bjauri. Kartais man užeina. Stengiuosi susivaldyti, bet negaliu. – Ji patyli. – Be to, buvo truputį keista, tavo labai neįprastas... – Ji nutyla ir man jos pagailsta – matau, kaip stengiasi vėl neleptelėti ko nors įžūlaus. – Žinau, – atsakau. – Visi taip sako. Dėl mano išvaizdos žmonės linkę labai greitai susidaryti apie mane išankstinę nuomonę. Mano akys didelės, kas šiaip jau turėtų būti gerai. Bet jos per didelės, kaip galago. Ir blyškios. Tokios blyškios, kad net sunku pasakyti, kokios spalvos. Jos kone susilieja su oda, nes ši taip pat labai blyški. Šią vasarą
18 C AT R IO NA WA R D ketinu įdegti, gal tada labiau priminsiu tiesiog paprastą vaikiną, o ne kokį vabzdį. – Aha, – priduria Natas. – Vyrukas, gyvenęs čia prieš tave, turėjo tokias pat akis, tokios pat... spalvos. – Jis prisimerkia ir kiek atšlijęs mane nužvelgia. – Atrodai kaip jaunesnė jo versija. Jis irgi rytais čia plaukiodavo. – Natanas patyli. – Malonus buvo, kartais šnektelėdavome. Mėgo fotografuoti pakrantę. – Maniau, jis mirė, – įsiterpia Harper. – Gal tu vaiduoklis? – Tai mano dėdė Vernonas, – atsakau. – Taip, jis mirė. – Ei, Harper. – Nato balsas ramus, bet ji pakelia galvą ir nurausta. – Atsiprašau, – tarsteli. – Kartais kišu nosį, kur nereikia. – Viskas gerai. Aš jo nepažinojau. Mano tėtis tai vadina Harlou veidu. Didelės vabalo akys, baltutėlė oda. Surizikuoju vogčia dirstelėti į Harper. Jos oda irgi balta, bet tarsi kreminė, nuberta auksinėmis strazdanomis. Ji bent jau atrodo kaip žmogus, o štai aš, manau, nelabai. Ji suvirpa ir aš akimoju užsigeidžiu duoti jai savo megztinį, bet nekrusteliu. Filmuose mačiau, kad taip daroma, vyrai duoda merginoms savo megztinius, bet pats niekad nesu to daręs, iš tiesų nė nesu kalbėjęs su mergina, tad susidroviu. – Kokią mokyklą lankot? – pasiteirauju jų. – Edisono vidurinę, Kastine, – atsako Natas. – Gyvenam pakrantėj. Mačiau tuos pakrantės namus. Nubalintus, sidabriškus, kai kurių stogai užlopyti skarda. Natas vilki nubrizgusius džinsinius šortus ir per didelius nublukusius „Red Sox“ marškinėlius. Mane nutvilko gėda. Skotsbore vaikai taip dažnai vadina mane vargeta, kad jau prie
19 Vienas pats naktyje to įpratau: užuot pirkdama naujas uniformos kelnes, mama kasmet jas tiesiog truputį atlenkia. Gaunu stipendiją vadovėliams. Bet dabar prisimenu, kad vargeta toli gražu nesu. Harper prataria: – Rudenį pradėsiu lankyti internatinę mokyklą. – Ji atsidūsta. – Turėtų būti gera, bet mokytis man velniškai nesiseka. Vargu, ar ilgai ten tversiu. Galų gale tikriausiai atsidursiu Fervju. Esu girdėjęs apie Fervju. Į ten turtuoliai kiša savo dukteris, kai nebelieka, kur jų dėti. – Tiesą sakant, ten man ir vieta, – paniūra Harper. – Tai šūdina mokykla tiems, kam mokykloj šūdinai sekasi. Visi tai žino. Net ir aš. – Ji susiraukia ir baksteli į smėlį šaka. – Noriu namo. – A. Na, viso. – Man suspaudžia širdį. Bent jau gavau pabūti su ja valandėlę. – Turiu omeny – Jungtinę Karalystę. – Nemanau, kad iki tamsos spėsi, – tarsteli Natas. – Juokinga, – atsidūsta ji. – Nenoriu į internatą. Taip pasiilgsiu Samjuelio. – Kas tas Samjuelis? – stengiuosi kalbėti nerūpestingai, nors šoną it įkaitusi ietis bado pavydas. Ir pats nesuprantu, ar vykusiai jį slepiu. – A. Mano šuo, – atsako Harper. – Taksas. Mažas, bet ne toks kaip kiti maži šunys. Jis išdidus. Tėvai žada atiduoti jį ekonomei. Veikiausiai meluoja. Mama tikriausiai jį užmigdys. Jis toks mielas. Visad jaučia, kai išsigąstu. Visada ateina. – Ji atsistoja ir nusipurto smėlėtus delnus. – Matyt, tikrai laikas eiti. Tuoj sutems. – Palydėti? – klausia Natas.
20 C AT R IO NA WA R D – Geriau nereikia, – atsiliepia ji. – Jiems nepatiktų. Jiedu susižvalgo. Išvydęs tą natūralų jų artumą užsiliepsnoju pavydu. Dar sykį susimąstau, ar jie tai daro. Abu stebim, kaip apšviesta blėstančios šviesos Harper traukia takeliu aukštyn, pasiekia pačią kalvos viršūnę ir ištirpsta violetiniame danguje. Natas vėl įsitaiso ant smėlio. – Harper išmetė iš visų Anglijos mokyklų. – Dėl ko? – Geriau paklaustum, dėl ko ne. Dėl visko. Ji nepasitiki institucinėmis galios struktūromis. – Atžarų jos toną jis pamėgdžioja visai neprastai. – Ar seniai judu pažįstami? – Porą metų. Jos tėvai atvažiuoja kiekvieną vasarą. – Ar... ar judu, tipo, kartu? – Ne. – Maniau, kad gal taip. – Ne. Bet aš ją įsimylėjęs, – atsako jis. – Ką? – Negaliu patikėti, kad jis ištarė tai balsu – lyg būtų viešoje vietoje išsirengęs. – Sakiau, esu ją įsimylėjęs. Vieną dieną priversiu ją mane pamilti. – Bet tokių dalykų juk... jų juk šitaip niekas nepasakoja. – Sugniaužiu kumščius. Nerandu savo pykčiui jokios racionalios priežasties ir dėl to tik dar labiau įtūžtu. – Tai asmeniški dalykai, juos žmonės pasilaiko sau... – Tu gal ir pasilaikai, ar bent stengiesi, – staiga įsiplieskia jis. – Bet tau prastai sekasi. Vos tik nusisuka, puoli spiginti į ją. Bet nė nedrįsti pažvelgti į akis – kokia gėda. Lyg kaip gyvas nebūtum regėjęs merginos.
21 Vienas pats naktyje – Tau irgi šnipštas išeina, – atrėžiu. – Kiek laiko jau svajoji, tipo, paimti ją už rankos? – Aš vis tiek pasistūmėsiu toliau nei tu, – užtikrintai atsako jis, ir aš žinau, kad tai tiesa. Nespėjęs nė susimąstyti delnu pliaukšteliu jam per skruostą. Jis stveriasi už raudono atspaudo. – Tu ką tik skėlei man antausį? – lėtai paklausia. Jis nusitaiko kumščiu man į veidą, bet aš atšlyju ir jis trenkia tiesiai į krūtinę, kiek aukščiau širdies. Sprogdina skausmas, sunkiai gaudau orą. Dabar mano eilė pulti, talžau jam veidą, krūtinę – viską, ką tik pasiekiu. Muštis nelabai moku, bet ir Natas neatrodo labai įgudęs, taigi nė vienam nepavyksta smūgiuoti deramai. Vis dėlto jis įtaiso man mėlynę po akimi, o aš jam – ant skruosto. Mušamės tol, kol imame springti smėliu, kol jo pribyra į visas kūno kerteles, kol iš nuovargio sunkiai gaudome kvapą. Neatrodo, kad kuris iš mūsų galėtų laimėti, tad liaujamės lyg susitarę, nusiritame tolyn vienas nuo kito ir išsipleikę ant nugarų spjaudomės purvu. – Atleisk. – Sudvejoju. – Aš tikrai maniau, kad judu – žinai – kartu. – Nea, – atsako jis. – Mudu tik draugai. – Jis atsidūsta. – Iš pradžių maniau, kad mes su tavim galim tapti draugais. – Žinau, – atsiliepiu. – Ir aš taip maniau. Bet jeigu abu esam ją įsižiūrėję, tada nieko nebus. – O man atrodo, kad bus, – sako Natas. – Būsim ir draugai, ir ją įsižiūrėję. Jis teisus, dabar jau nė vieno iš tų dalykų nebepakeisi. – Bet juk negalim nuolat peštis. – Reikia kaip nors, tipo, susitarti.
22 C AT R IO NA WA R D – Gerai, – susimąstau. – Pirma taisyklė: jokio sukčiavimo, nieko nedarom vienas kitam už akių. Turim sutarti, kad nuo šiol nė vienas nesistengsim jos nukabinti. Sutarta? – Ir jai apie tai nieko nepasakojam, – priduria jis. – Tai irgi taisyklė. Sutarta? – Sutarta. – Paspaudžiu jam ranką. Jis nedrąsiai pirštu paliečia skruostikaulį ir susiraukia. – Gerai, kad tėtis išplaukė į naktinę žvejybą. – Jis patyli. – Bet buvo smagu. Gerai pasimušėm. Užkapstome rusenantį laužą smėliu ir patraukiame taku. – Iki rytojaus, – šūkteli jis grįžtelėjęs. Baiminuosi, kad tėvai pamatys mano mėlynę. Pasirodo, veltui. Mama caksėdama liežuviu užtepa ant jos arnikų tepalo. – Viskas gerai, – aiškinu. – Dabar mudu draugai. Aš ir Natas. – Dažnai ieškai draugų pešdamasis? – šypsodama klausia ji ir man topteli, kad, jos nuomone, peštis mano amžiaus berniukui – normalu. Kitą dieną po pusryčių Harper su Natu ateina prie baltosios tvoros. Harper įsistebeilija man į veidą. – Kaip žiauru, – sako ji ir labai angliškai priduria: – Oho, koks fanaras. – Nuo jos dvelkia kažkuo rūgščiu. – Kaip ir sakiau, – aiškina Natas. – Aš suklupau, stvėriausi Vailderio ir abu griuvom. Nusiritom taku žemyn. – Grįžtelėjęs į mane praneša: – Plaukiam valtimi. Ji ten, vandeny. Harper perdėtai atsargiai tipena žvyro takeliu.
23 Vienas pats naktyje – Kad tik nepaslysčiau, – burbteli pati sau ir prisimerkusi dėbteli į mane. Apšviesta ryto saulės vandenyje kilsuoja valtis. Apdaužyta ir subraižyta, matyti visos spalvos, kuriomis ji kada nors buvo dažyta, jos praeitis akivaizdi. Jos gale kreivomis juodomis raidėmis užrašyta Sirena. Iš išorėje pritaisyto variklio į vandenį sruvena tepalai. Valtyje tėra dvi gelbėjimosi liemenės, tad kiek pasibarę nutariam, jog geriausia bus jų nesivilkti nė vienam. – Jeigu žus vienas, žūsim visi, – sakau. Kaip žavinga. – Atrodo, kad žudytis judviem sekasi visai neblogai, – pareiškia Harper. Stebi mane įdėmiai kaip sakalas. Tada nusisega stambųjį auksinį laikrodį, įdeda jį į užsegamą maišelį, o šį – į spintelę po suolu. Mažytis varikliukas pupsi, skalaujamas bangų. Atsukę valtį nosimi į atvirą jūrą plaukiam tol, kol žemė dingsta iš akių, ir ieškom didžiųjų baltųjų ryklių. Kai mus iš visų pusių apsupa sodriai mėlynas vanduo, Natas išjungia variklį. Iš eilės šokinėjame į gelmę, šaltis užima kvapą, tankiai alsuodami įsivaizduojame gilumoje po mumis tingiai besiraivančias pabaisas. Ryklių nerandam ir netrukus apsupti vien vandens pasijuntame vieniši. Vėl išvydę sausumą iš palengvėjimo sušunkam, lyg būtume dreifavę daugybę dienų. Priartėję prie kranto plaukiame išilgai jo, pro namus, sutūpusius ant uolų, tamsiais pušynais apaugusias kalvas ir žalias pievas, pilnas baltagalvių. Tuščiame paplūdimio ruože aptinkame ant plokščių akmenų besišildančių ruonių šeimyną. Jie ramiai stebi mus savo keistomis apvaliomis akimis, bet nejuda. Žino, kad grėsmės jiems nekeliame – juk esame vandenyno dalis.
24 C AT R IO NA WA R D Harper kalba apie Greisę Keli. Kaip ją dievina. Atrodo, kad taip pritvinksta žodžių, jog jų neišliejusi tiesiog sprogs. Šneka automatiškai – tiesiog liejasi, nesistengdama palaikyti pokalbio. – Tokia savitvarda, – murma Harper jūrai. – Kaip aktorė, kaip moteris. Ji visada sakė tiesą ir buvo tarsi tvirtovė, kurią pati ir pasistatė. Niekas neįstengė prisikasti prie tikrosios jos esybės. Nuostabu. Ji susikūrė saugumą pavojų pilname pasaulyje. – Harpe? – Natas švelniai paliečia ją pėda ir ji krūpteli. – Atleisk, – tarsteli. – Man tiesiog atrodo, kad aktoriai kaip šventieji, supranti? Harper kalba ir apie savo šunį. – Labiausiai Samjuelio pasiilgau dėl to, kaip jis gindavo mane nuo tėčio, – sako ji. Tada staiga atsitiesia ir įbeda žvilgsnį į uolas. – Kaip manot, ar Durklarankis mus stebi? – Ai, gal apie tai nekalbėkim, – tarsteli Natas. Draugiškame jo veide šmėsteli retai pasitaikantis nerimas. – Kraupoka. – O man atrodo, kad stebi. Laukia, kol kur nors atokiau išlipsim į krantą, o tada žaibiškai tarsi šešėlis puls, iškėlęs virš galvos savo durklą... – Ji iškelia kumštį, it ruoštųsi durti. Raudoni plaukai plaikstosi aplink rūškaną, bauginantį veidą. – Apie ką čia kalbat? – įsiterpiu. – Apie tą vyruką, kuris laužiasi į namus, – paaiškina Harper. – Durklarankį. Nežinai? Tu ne vietinis, tai, matyt, tau niekas nieko ir nepasakoja. Neatkertu, kad turėdamas didelį namą, kuriame gyveni vieną mėnesį per metus, vietiniu dar netampi. – Tai tu papasakok. – Tai nutiko pernai, – pradeda Harper. – Žmonės ėmė kalbėti apie įsilaužimus. Laužiamasi buvo tik pas atvykėlius, pas vietinius – niekada. Bet reikalas tas...
Šiaip jau, jeigu viskas klostosi gerai, moterys su ilgomis suknelėmis jūron šokti nelinkusios. CATRIONA WARD (Katriona Vord) gimė Vašingtone, šiuo metu gyvena Jungtinėje Karalystėje. Lietuvos skaitytojams autorė jau pažįstama iš romano „Paskutinis namas Nereikalingųjų gatvėje“, kurį kritikai įvardijo kaip C. Ward literatūrinį proveržį. Autorės kūrybą ne kartą gyrė ir pats Stephenas Kingas. C. Ward tris kartus pelnė Augusto Derletho apdovanojimą už geriausią siaubo romaną. Romane „Vienas pats naktyje“ Vailderis Harlou, po daugybės metų grįžęs į Vislerio įlanką, pradeda rašyti savo paskutinę knygą: jis pagaliau pasirengęs papasakoti, kas iš tiesų nutiko tą vasarą. Tą vasarą Vailderis tetroško įsimylėti, tačiau Vislerio įlanka jaunuoliui turėjo kitą planą. Mažą miestelį persekiojanti mįslinga Durklarankio figūra, grobianti mažų vaikų tėvų ramų nakties miegą, pakursto Vailderio ir jo draugų – Harper ir Nato – smalsumą. Netrukus trijulė įmena kraupiausią įlankos vandenų gelmėse palaidotą miestelio paslaptį. Atvykęs į koledžą, Vailderis viliasi pradėti naują gyvenimą, stengdamasis pamiršti vasaros įvykius. Tačiau netikėtai dingęs Vailderio draugas Skai, pasisavinęs jo užrašus su vasaros įvykių liudijimais bei nuotrupomis, išleidžia knygą pavadinimu „Sąsiauris ir durklas“. Skai knyga melaginga, įvykiai joje apipinti fantazijų. O tiesą žino tik jis, Vailderis, ir Vislerio įlanka. Vienintelis būdas atkeršyti Skai – parašyti knygą, kurioje – kraupi tiesa. Grįžęs ten, kur vylėsi nebesugrįžti, Vailderis imasi memuarų. Su kiekvienu puslapiu nykstanti riba tarp atminties ir fantazijų jį gąsdina – ar pasaulis išsikraustė iš proto? O gal jis? Kas persekioja Vailderį? Likęs vienas naktyje, Vailderis tenori susitaikyti su savo siaubinga praeitimi. Kol dar nevėlu... Knyga, be jokių abejonių, nepaliks jūsų dar ilgai po to, kai ją perskaitysite. Olivie Blake, knygos „The Atlas Six“ autorė ISBN 978-609-466-777-0 9 786094 667770 © Robert Hollingworth