Karen White „Naktis, kai užgeso šviesos“

Romano „Stiklo skambesys“ autorė

N A K T I S,

KAI UŽGESO
ŠVIESOS





Karen WHITE
NIGHT THE LIGHTS WENT OUT
Penguin Random House LLC,
New York, 2017

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo
bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai
prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas:
parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose,
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems
prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Copyright © 2017 Harley House Books, LLC
Readers Guide copyright © 2017 by Penguin Random House LLC
© Ieva Albertavičienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2019
© „Tyto alba“, 2019
ISBN 978-609-466-428-1

Naktis, kai užgeso šviesos

Padėka

Daugiau nei dvidešimt ketverius metus gyvenusi Svit Aple, Džor-
džijoje, turiu padėkoti daugybei tenykščių žmonių už įkvėpimą
parašyti šią knygą. Noriu, kad žinotumėte, kaip vertinu jūsų drau-
gystę ir kaip džiaugiuosi gyvendama šalia jūsų šiame gražiame
Atlantos priemiestyje.

Keletas žmonių man ypač padėjo atliekant tyrimą prieš knygos
rašymą. Dėkoju Joe, Samui ir George’ui Ivey iš Litl River Farmso
už papasakotas nuostabias istorijas apie savo šeimą, kurios jau ne
viena kartà Džordžiją vadina savo namais ir vis dar pamena, kaip
atrodė šis pasaulio kampelis dar prieš žemės padalijimą.

Dėkoju Timui Farnellui iš Miltono priešgaisrinės apsaugos de-
partamento už jo pasakojimą apie tai, kas vyksta, kai padėtis kriti-
nė (jis mane įtikino kitoje knygoje sukelti gaisrą, kad galėčiau pasi-
naudoti visais jo patarimais). Taip pat esu labai dėkinga detektyvui
Scottui Harrellui iš Miltono policijos departamento už kantrybę
atsakinėjant į klausimus apie policijos procedūras, tai man itin pa-
dėjo rašant šią knygą.

Ir galiausiai, nė kiek ne mažiau, dėkoju visiems įprastiems įta-
riamiesiems: savo labai kantriam vyrui Timui White’ui, jau pamir-
šusiam, ką reiškia valgyti namie gamintą maistą, nebent pas ką
nors svečiuojantis, Susanai Crandall ir Wendy Wax, talentingoms
autorėms, kurių draugyste ir kritine nuomone džiaugiuosi daugy-
bę metų.

7

Naktis, kai užgeso šviesos

TINKLARAŠTIS „ŽAIDIMŲ AIKŠTELĖ“
Pastebėjimai iš provincialaus gyvenimo Svit Aple, Džordžijoje

Autorius: Jūsų kaimynė

1 dalis. Buldozerių ir baltų „Cadillac Escalade“ epidemija
Šiandien moteris kirpykloje manęs paklausė, kur išmokau
taip pasidažyti. Priėmiau tai kaip komplimentą, nes visada
labai rūpinuosi savo oda, kad ji būtų lygi it dailininko paletė,
paruošta kosmetikai užtepti. Iš tarsenos supratau, kad ji ne-
seniai atsikėlė į mūsų šiaurinį Atlantos priemiestį Svit Aplą.
Taip pat ir iš jos klausimo. Kiekviena tikra pietietė motina
visada išmoko savo dukrą naudotis kosmetika. Manau, kai
kuriose pačiose piečiausiose dalyse (pavyzdžiui, Misisipės
deltoje) mergytės gimsta kumštukuose jau gniauždamos
kosmetinį šepetėlį. Gal tai tik pramanai, bet ar pastebėjote,
kiek „Miss America“ gimė Misisipėje?

Ji paprašė manęs ištarti keletą žodžių, tokių kaip „mielo-
ji“, „knebinys“ ir „po perkūnais“, norėdama pasiklausyti tar-
ties, o tada paklausė, ar esu girdėjusi, kad šiose vietose buvo
pakartas nekaltas žmogus. Tada man ir toptelėjo baisi mintis,
kad ne čionykščiai „Vėjo nublokštus“ arba dainą apie naktį,
kai Džordžijoje užgeso šviesos*, gali palaikyti tikraisiais kel-
rodžiais, pasakojančiais apie gyvenimą čia – Svit Aple.

* Vicky Lawrence 1973 m. atlikta daina „The Night the Lights Went Out in Georgia“ apie
žmogžudystes JAV pietuose. (Čia ir kitur pastabos vertėjos.)
9

KAREN WHITE

Tada ir nusprendžiau rašyti tinklaraštį  – pateikti tam
tikrą mokomąją priemonę arba žemėlapį naujiesiems atvy-
kėliams. Kad jie daugiau sužinotų apie Pietus ir jų gyven-
tojus ir nepadarytų ko nors pasibjaurėtino, pavyzdžiui, ne-
apsimautų baltų kelnių po darbo dienos arba nepasirodytų
laidotuvėse be pilno puodo gardaus ir guodžiančio pietietiš-
ko maisto.

Kaip ir visi mandagūs pietiečių pokalbiai, šis, pamaniau,
turėtų prasidėti nuo kalbos apie orus. Naujakurius, kurie
dar nepatyrė to, ką mes, vietiniai, vadiname krosnimi, Džor-
džijos vasaros karštis užgriūva netikėtai. Medžiuose, tarsi iš
anksto perspėdamos, pradeda svirpti cikados, o sutartinai
užkvarkus medvarlėms vasara jau būna atėjusi.

Bet jei gyvenate viename iš mūsų naujųjų rajonų, neiš-
girsite nei cikadų, nei medvarlių, nes čia visą dieną nepa-
liaujamai gaudžia kaimynų oro kondicionavimo sistemos,
tarytum mėginančios užgožti viena kitą.

Norėčiau pasiūlyti išjungti oro kondicionierius vakarais,
kai šiek tiek atvėsta, kad bent tada galėtumėt išgirsti save
mąstant. Arba net kaimynų balsus. Įprasta manyti, jog visi
gyvename atskiruose kondicionuojamuose burbuluose, bet
taip nėra. Turime dalytis kvėpavimo erdve su kaimynais. Ir
nepamirškite, kad turime juos mylėti, nors kartais tai išties
sunku. Pavyzdžiui, kai jie balsuoja už tai, kad buldozeriai nu-
šluotų nuo žemės paviršiaus dar vieną ūkį, stato automobilius
gaisriniams automobiliams skirtoje juostoje prie prekybos
centro „Kroger“ arba važiuoja prilipę prie mano automobi-
lio galo savo baltais „Escalade“ (kartais tai būna „Mercedes“,
„BMW“ visureigis ar net retkarčiais „Honda“ – bet būtinai
baltos spalvos), net kai riedu didžiausiu leistinu greičiu. Vė-
lavimas į veido valymo procedūrą nesuteikia teisės prilipti
kitam prie uodegos, ir visai nesvarbu, kad tavo veido atspal-
vis netolygus. Tai ne itin kaimyniškas elgesys.

10

Naktis, kai užgeso šviesos

Taip, turime mylėti savo kaimynus. Vis dėlto niekaip ne-
galiu liautis galvojusi apie tūkstančius būdų, kaip atsikratyti
kai kurių kaimynų. Amžiams. Ačiū Dievui, kad tai tik fan-
tazijos.

11

KAREN WHITE

Pirmas skyrius
MERIL

Svit Aplas, Džordžija
2016 m.

Per vienuolika santuokos metų Merilė Talbot Danlap suprato pa-
prastą faktą, kad galima ilgai gyventi su žmogumi ir vis tiek gerai
jo nepažinti. Kaip paprastą kaukę, kurią jis dėvėjo, laikyti tikra ir
jaustis laimingai skendint nežinioje, kol vieną dieną toji priedanga
pradeda kristi. Arba, Merilės atveju, kai kaukė visiškai nukrito ir
ji buvo priversta pripažinti, kad ir pati bendrininkavo šiame mas-
karade.

Ne, ji neskatino Maiklo užmegzti romano su jų dukters trečios
klasės matematikos mokytoja. Bet ji niekada nesusimąstė apie jųdvie-
jų santuokos prieštaravimus, buvo patenkinta savo, žmonos ir mo-
tinos iš priemiesčio, vaidmeniu, kol galiausiai butaforija ir dekoraci-
jos buvo pašalintos, o jos pačios buvo paprašyta nulipti nuo scenos.

– Mamyte?
Merilė atsigręžė į Lilę, savo dešimtmetę dukrą  – šviesiaplau-
kę, smulkaus sudėjimo, kaip ir jos tėtis, tik visada susirūpinusią,
kaip ir jos mama. Atrodė, kad Lilei niekada tarp antakių neišnyks
raukšlelė dėl rūpesčių, su kuriais susidūrė vos gimusi. Žinoma,
prie to prisidėjo ir pastarųjų mėnesių įtampa po skyrybų bei neri-
mas dėl artėjančio persikraustymo.
– Ką?

12

Naktis, kai užgeso šviesos

– O jei aš nesusirasiu draugių naujoje mokykloje? Ir neturėsiu
su kuo sėdėti per pietų pertrauką? Be to, abejoju, ar turėčiau lan-
kyti aukštesnio lygio anglų kalbos pamokas, nes gal nesu pakan-
kamai protinga.

Merilė atsargiai užvožė plastikinės dėžės, kurioje laikė senų
žemėlapių kolekciją, dangtį. Rinko juos nuo vaikystės, kai kartą
senelis antikvariniame knygynėlyje parodė jai rašalu pieštą žemė-
lapį. Jame buvo pavaizduoti arkliai, karvės, tvoros ir jauki rąstinė
trobelė su dūmais, kylančiais iš kamino.

– Tu čia gyveni, – pasakė senelis, rodydamas į trobelę.
Trobelė nė kiek nepanėšėjo į plytinį namą su baltomis kolono-
mis Sandersvilyje, Džordžijoje, kur Merilė gyveno. Ji taip ir pasa-
kė, o tada sužinojo, kad trečiajame praėjusio amžiaus dešimtme-
tyje, kai senelis ir močiutė dar net nebuvo gimę, trobelė ir viskas
aplinkui buvo sulyginta su žeme, kad būtų palaisvinta vietos jos ir
kaimynų namams.
Merilė ilgą laiką sapnavo košmarus, atrodydavo, kad girdi
anksčiau gyvenusių žmonių riksmus, nes nebuvo tikra, ar jie spėjo
pabėgti prieš nugriaunant trobelę. Ją gąsdindavo mintis, kad vis-
kas yra laikina, kad tavo gyvenimas, tavo namai ir šeima gali būti
sunaikinti vienu mostu kaip smėlio pilis paplūdimyje. O kai mirė
jos mažasis broliukas, ji tuo galutinai įsitikino.
Senelis nupirko jai tą žemėlapį, nesuprasdamas, kad duoda
pradžią tam, kas vėliau taps viso jos gyvenimo manija. Merilė ne-
žinojo, ar senus žemėlapius pamėgo dėl to, kad jie priminė senelį,
kurį mylėjo labiau nei savo tėvus, ar dėl to, kad norėjo turėti įro-
dymų, jog viskas keičiasi. Nesvarbu, kaip – gerai ar blogai – šiuo
metu jautėsi, ji žinojo, kad visa tai netruks amžinai.
Merilė atsitūpė priešais Lilę, dar kartą mintyse keikdama buvu-
sį savo vyrą. Tarsi nepakaktų to, kad ji pati jautėsi esanti pašalinė ir
nereikalinga, jo nesugebėjimas išlaikyti kelnes užsegtas ir neleisti
akims klaidžioti ten, kur nereikia, sustiprino ir jų dukters pažei-
džiamumo jausmą.

13

KAREN WHITE

Švelniai suėmusi Lilę už trapių petukų, ji pažvelgė į šviesiai mė-
lynas dukros akis ir tarė:

– Tau niekada nebuvo sunku susirasti draugų. Lile, tu esi miela
mergytė, todėl ir patinki kitiems. Neužmiršk to, gerai? Vindvudo
mokykla daug mažesnė už tavo senąją mokyklą, o tai gerai, kai esi
naujokė. Greitai susipažinsi su visais savo klasės vaikais.

– O jeigu aš jiems nepatiksiu?
Mergytės akyse sužibo kibirkštėlės ir Merilė mintyse lengviau
atsiduso.
– Aš jiems pasiūlysiu tai, ko jie neįstengs atsisakyti.
Lilė nusijuokė švelniu balseliu  – šis garsas Merilę visada nu-
ramindavo, beveik ištrindavo kaltės jausmą, kamuojantį ją dėl to,
kad vieną vakarą vaizdo grotuve paliko diską su „Krikštatėviu“. Tai
nutiko iškart po to, kai ji sužinojo apie Maiklo romaną ir, sugul-
džiusi vaikus į lovą, nusprendė pažiūrėti filmą, persunktą smurto,
kraujo ir keiksmažodžių. Kitą dieną tą filmą įsijungė ir Lilė, pa-
maniusi, jog tai „Princesė nuotaka“, ir per penkias minutes, kurių
Merilei prireikė suvokti, kas vyksta, Lilė pamatė daugiau smurto
nei per visą savo dešimties metų gyvenimą. Po daugybės atsipra-
šinėjimų ir aiškinimų apie filmų ir tikro gyvenimo skirtumus tai
tapo slaptu jųdviejų pokštu. Po to Merilė ne vieną savaitę stebėjo
dukrą, ieškodama ženklų, ar jai nereikia psichologo pagalbos, bet
kartu ir džiaugdamasi, kad Lilės branda visada atrodė kaip ketu-
riasdešimtmetės, o ne kaip mažos mergaitės.
Merilė atsistojo ir dešinys kelis trakštelėjo, dar kartą priminda-
mas, kodėl Maiklas įsigeidė iškeisti ją į naujesnį modelį.
– O į aukštesnio lygio anglų kalbos klasę tave perkelia ne be
priežasties. Tau puikiai seksis. O jei nepatiks, galėsi pereiti kitur –
tiesiog pabandyk. Prašau tik tiek, gerai?
Lilė perdėtai giliai atsiduso.
– Gerai. Ar pasakyti Kolinui, kad baigtų krautis daiktus į la-
gaminą?
– Jau prieš tris valandas liepiau jam tai padaryti. Kur jis?

14

Naktis, kai užgeso šviesos

Lilė patempė lūpą nežinodama, kaip pasielgti. Ji nebuvo skun-
dikė, bet mėgo laikytis nurodymų.

– Jis galiniame kieme rado skylutę ir dabar tupi prieš ją laukda-
mas, kol iš jos kas nors išlįs.

Merilė vos susitvardė nesudejavusi. Jos aštuonmetis sūnus vi-
sada gyveno pagal vidinį laikrodį, pasiryžęs tyrinėti pasaulį savo
tempu. Merilę tai ir žavėjo, ir tuo pat metu erzino, ypač rytais, kai
reikėdavo važiuoti į mokyklą, o Kolinas užsigeisdavo išsiaiškinti,
kiek truks, kol dantų pasta išlįs iš tūbelės jam jos nespaudžiant.

– Gal galėtum nubėgti ir priminti jam, kad poniai Preskot paža-
dėjau susitikti trečią valandą, o dabar tuoj bus pusė trijų? Jai devy-
niasdešimt treji ir aš tikrai nenoriu versti jos laukti tokiame karštyje.

– Gerai, mamyt.
Lilė išbėgo iš kambario plaikstantis šviesiems plaukams, šauk-
dama brolį griežtu valdingu balsu, kurį Merilė atpažino kaip savo
pačios balsą. Ji prikando lūpą, kad nešūktelėtų, primindama Lilei,
jog Kolinas turi mamą.
Merilė, paėmusi krūvą plastikinių dėžučių, nuėjo į garažą. Jame
stovėjo autobusiukas „Honda Odyssey“, kurį ji nusipirko už savo
pinigus. Leido Maiklui pasilikti visureigį „Mercedes“ ir „Audi“ –
norėjo, kad jis visiškai pradingtų iš jos gyvenimo, net jei tai reiškė,
jog neturės šildomų sėdynių ar aukščiausio lygio garso sistemos.
Elgėsi taip iš principo. Šiuo metu principai ir buvo vienintelis da-
lykas, kurio ji nestokojo.
Pro atviras galines duris Merilė pastebėjo papuošalų dėtuvę,
kurią buvo įkišusi į autobusiuko bagažinės kamputį. Joje buvo jos
brolio lego figūrėlės. Neatsiklaususi ji pasiėmė jas iš jo kambario
žinodama, kad motina niekada neleistų jai turėti nieko, kas pri-
klausė Deividui. Diana norėjo sielvartauti viena pati, juolab manė,
kad kiti sielvartauja ne taip stipriai kaip ji. Taigi Merilė paėmė fi-
gūrėles, įdėjo į savo Barbės papuošalų dėtuvę ir laikė paslėpusi –
ištraukdavo tik per Deivido mirties metines, tarsi tai kaip nors ga-
lėtų sugrąžinti dalelę brolio. Jau senokai nebuvo to dariusi, bet vis

15

KAREN WHITE

tiek saugojo – įgrūdo į kojinių stalčių, lyg bijotų, kad mama suras
ir lieps grąžinti. Tarytum Deividas vis dar būtų septynmetis, o ne
dvidešimt devynerių, kiek jam dabar turėtų būti.

Sudėjusi mažesnes dėžutes ir lagaminus į autobusiuko bagaži-
nę, Merilė paskutinį kartą perėjo tuščius namus, kuriuose gyveno
trumpiau nei dvejus pastaruosius metus. Namas, kurį dabar išsi-
nuomojo, buvo su baldais, todėl jai net palengvėjo, kad gali palik-
ti Maiklui visus baldus, kuriuos jie sukaupė per vienuolika metų.
Aštrus apgailestavimo jausmas nutvilkė tik tada, kai į perkrausty-
tojų furgoną buvo įnešta jų lova su baldakimu. Šioje lovoje buvo
pradėti abu jųdviejų vaikai. Merilė pagalvojo, kad būtinai apie tai
užsimins, jei dar kada nors sutiks Tamę Garvej – tik vėliau, kai toji
moteris jau bus kurį laiką miegojusi šioje lovoje su jos vyru.

Eidama iš kambario į kambarį ji klausėsi savo žingsnių aido,
atsimušančio nuo plikų sienų. Šis namas jai niekada neatrodė kaip
tikri namai, kaip neatrodė ir nė vienas iš ankstesnių keturių namų,
kuriuose gyveno. Maiklo manymu, jie turėjo kas kelerius metus
keltis į vis geresnį namą, atitinkantį jo sėkmę darbe. Kaskart persi-
kraustydavo į didesnį namą geresnėje kaimynystėje, tačiau likdavo
vaikų lankytos mokyklos rajone, kad šiems būtų paprasčiau. Taip
pat ir Maiklo meilės romanui, kaip daug vėliau suprato Merilė.

Pamanė, kad turėtų džiaugtis, jog taip dažnai kraustėsi, nes
palikti mylimus namus būtų buvę lygiai taip pat skaudu, kaip ir
nutraukti vienuolika metų trukusią santuoką. Arba laidoti mylimą
šunį. O dabar išsiskyrimas – it paprastas pleistro nuplėšimas: šiek
tiek skaudės, bet pasimirš iškart, vos tik išpakuos pirmąją dėžę
naujuose namuose.

Vaikai, sėdintys ant galinės autobusiuko sėdynės, prisisegė sau-
gos diržus, ir Merilė, paskutinį kartą išriedėjusi įvaža į gatvę, nu-
važiavo nė nedirstelėjusi atgal. Pamojuoti atsisveikinant neišėjo nė
vienas iš kaimynų. Ji gerai jų nepažinojo, nes visą laiką dirbo ir
neturėjo laiko santykiams megzti, todėl išvažiuodama ir nesitikėjo
fanfarų.

16

Naktis, kai užgeso šviesos

Kai prie vartų atsisveikindama pamojo apsaugininkui, pirmieji
lietaus lašai ėmė pliekti sausą asfaltą ir nešvarų priekinį autobu-
siuko stiklą, aplipusį vabzdžiais. „Lietus ir vabzdžiai, – pagalvojo
Merilė, – deramas atsisveikinimas su senuoju gyvenimu, kurio dar
negaliu visiškai paleisti, bet ir nenoriu įsitvėrusi laikytis.“ Ji pagal-
vojo apie dėžes su senais žemėlapiais, besikratančiais autobusiuko
bagažinėje, dar kartą primenančiais, kad visi dalykai laikini, ir apie
tai, kad viskas keičiasi, kad ir kaip to nenorėtum.

MEILUTĖ

Meilutė Preskot sėdėjo prie valgomojo stalo svetainėje sename
ūkininko name ir 1949-ųjų rašomąja mašinėle „Smith-Corona“,
šalimais pasidėjusi koregavimo skysčio buteliuką, rašė laišką ge-
riausiai savo draugei Vilai Fej Makenzi Koks. Retai kada to skysčio
prisireikdavo, bet ji norėjo, kad jis visada būtų po ranka. Būda-
ma devyniasdešimt trejų, laiko gaišti nebeturėjo. O Vila Fej turėjo
daugybę laiko sėdėti ir laukti jos laiško. Jos dukra neseniai perkėlė
mamą į senelių globos namus niekam tikusiu pavadinimu „Dva-
ras“. „Jei ir yra bent vienas privalumas, kai neturi vaikų, – susimąs-
tė Meilutė, – tai galimybė išvengti pažeminimo, kai tave lyg dėžę
senų žaislų, kuriuos vaikas išauga, bet dar nenori visiškai atsikra-
tyti, perkrausto į tokią vietą.“

Ji, nenorėdama pražiopsoti naujų nuomininkų atvykimo, dirs-
telėjo pro langą. Dar nebuvo mačiusi Merilės Danlap ir jos vai-
kų, bet nekilnojamojo turto agentė Robina Henderson, tvarkanti
meistro namelio, stovinčio už Meilutės ūkio namo, nuomos rei-
kalus, labai gerai atsiliepė apie juos tris. Robinos, kaip ir Danla-
pų, vaikai lankė tą pačią Preskotų pradinę mokyklą, todėl Robina
žinojo visas nemalonias paskalas apie jų skyrybas. Nemėgstan-
ti liežuvauti, bet mokanti klausytis, Meilutė pasiūlė savo namelį

17

KAREN WHITE

kaip tinkamiausią vietelę šeimynai apsistoti, kol bus nuspręsta, ką
daryti toliau. Meilutė netroško draugijos, bet nujautė, kad Merilei
Danlap, kad ir kas ji būtų, staiga ir visiškai netikėtai likusiai vienai,
reikia pagalbos. O Meilutė kaip niekas kitas gerai tą suprato. Spėjo,
nors šitai ir būtų neigusi, jei kas nors būtų paklausęs, kad senatvėje
ji tapo švelnesnė.

Meilutė išspausdino paskutinį žodį, stumtelėjo rašomosios ma-
šinėlės karietėlę atgal ir priėjo prie lango. Lietus liovėsi, palikda-
mas garuojantį drėgną gamtovaizdį. Vijoklinės rožės ant priekinės
verandos atramų permirko, vainiklapiai išsiskleidė, tarytum mė-
gindami giliai įkvėpti. Nedidelis ežerėlis priešais jos valdas, nuo
kelio atskirtas balta medine tvora, po lietaus atrodė tirštas kaip si-
rupas ir rudas kaip melasa. Staiga Meilutė prisiminė brolį Džimį,
sėdintį ant dumblino kranto ir gaudantį vėžlius: jis basas, strazda-
nota nosis – raudona ir nusilupusi. Nors visi keturi broliai buvo
seniai mirę, Meilutė vis dažniau regėdavo juos mintyse, tarytum
senatvėje praeitis ir dabartis kaip akordeonas spaustųsi tol, kol ga-
liausiai visiškai nebelieka oro.

Ji žiūrėjo, kaip baltas autobusiukas išsuko iš asfaltuoto kelio į
ilgą įvažą, aplink ežerėlį vedančią prie ūkininko namo; ji vingiavo
pro didžiulius ąžuolus, kuriuos dar prieš Pilietinį karą pasodino jos
prosenelis. Ąžuolų šaknys dabar buvo taip išsikerojusios, kad ilgiu
tikriausiai nenusileido medžio aukščiui. Kelias buvo it raudonas
Džordžijos molžemio kaspinas, minkštas ir purvinas po lietaus,
autobusiukas važiavo užkabinęs žole apžėlusį kelkraštį – tai teikė
ratams šiokį tokį sukibimą. Meilutė, nusprendusi, kad Merilė Dan-
lap nusimano apie vairavimą drėgnu Džordžijos moliu, šyptelėjo.

Ji nuėjo į verandą ir palaukė, kol autobusiukas sustos. Jai ne
itin patiko, kad turi dalytis viena įvaža, nuolat matyti atvažiuo-
jančius ir nuvažiuojančius nuomininkus, bet nenorėjo, kad jos že-
mėje buldozeris išraustų dar vieną kelią. Broliai ir taip užtektinai
išvagojo ūkio žemes, kadaise priklausiusias Preskotams, ir ji, nors
ir buvo labai nepatogu, nenorėjo tęsti jų darbų.

18

Naktis, kai užgeso šviesos

Moteris, atsargiai išlipusi iš autobusiuko, atrodė kitaip, nei Mei-
lutė įsivaizdavo. Buvo jaunesnė  – įpusėjusi ketvirtą dešimtį  – ir
daug dailesnė. Lyg vyrai nesiskirtų su gražiomis moterimis! Meilu-
tė nustebo suvokusi, jog tikėjosi pastebėti bent kokį nors naujosios
nuomininkės trūkumą, ką nors, kas paaiškintų, kodėl ji pakliuvo į
šią nemalonią padėtį. Tarsi nežinotų, koks iš tiesų yra gyvenimas.

– Sveiki, – tarė moteris, atsargiai statydama kojas ant akmens
plokštėmis nukloto tako.

Ji atidarė autobusiuko dureles ir palaukė, kol išlips vaikai. Jų
plaukai buvo šviesūs, nors mama – rudaplaukė. Jos plaukai buvo
tiesūs, tvarkingai perskirti šone, o šviesiai rudos akys atrodė be-
veik žalios. Ji buvo šiek tiek pasidažiusi blakstienas, pasipudravusi
nosį, bet vis tiek atrodė pavargusi.

– Aš – Merilė Danlap, – tiesdama ranką prisistatė.
Meilutė spustelėjo jos pirštų galiukus, vis dar negalėdama įprasti
prie to, kaip rankas paspaudžia šiuolaikinės moterys, tačiau į mo-
ters šypsnį neatsakė – nenusišypsojo. Nenorėjo, kad Merilė laikytų
ją kuo nors daugiau nei tik nuomojamo namo savininke.
– O čia tikriausiai jūsų vaikai – Lilė ir Kolinas?
– Taip. Vaikai, čia ponia Preskot, kurios name gyvensime.
Abu vaikai ištiesė rankas, patvirtindami Meilutei, kad jų mama,
nepaisydama turimų problemų, juos išauklėjo gerai.
– Anksčiau gyvenome Preskot Farmso rajone, – pasakė surauku-
si kaktą Lilė, žvelgdama į ją didelėmis patikliomis akimis, tarsi di-
džiąją savo gyvenimo dalį būtų mėginusi suvokti ją supantį pasaulį.
Vos Meilutės motina spėjo atšalti kape, vyresnysis brolis Ha-
ris pardavė tą jų nuosavybės dalį vien todėl, kad kažkas norėjo ją
pirkti. Prisiminimas vis dar skaudino.
– Kai buvau maža mergaitė, tai buvo mūsų šeimos ūkio dalis.
Beveik viskas, kas šioje apygardoje susiję su Preskotų vardu, anks-
čiau priklausė mūsų šeimai. Bet tai buvo seniai, kai šiose vietose
gyveno daug Preskotų. Dabar likau tik aš.
Atsigręžusi į Merilę, ji tarė:

19

KAREN WHITE

– Prašau vadinti mane Meilute. Visi taip vadina. Tikrasis mano
vardas  – Alisa Preskot Beits, bet visą gyvenimą buvau Meilutė
Preskot. Netrukus po vedybų tapau našle, todėl santuokinė pavar-
dė taip ir neprilipo. O vaikai gali vadinti mane ponia Meilute.

– Užuodžiu sausainius, – viltingai žiūrėdamas į ją tarė berniukas.
Šviesiai mėlynos jo akys buvo tokio pat atspalvio kaip ir jos jau-
niausio brolio Džimio, ir Meilutė trumpam pamiršo, kad jo jau
nebėra daugiau nei septyniasdešimt metų. Tą silpnumo akimirką
ji žengė į šalį ir plačiau pravėrė duris.
– Užeikit, – pakvietė. – Prekybos centre „Kroger“ pigiau par-
davinėjo cukrų, todėl iškepiau visą skardą sausainių su šokolado
gabalėliais. Jei nenorėsit, turėsiu atiduoti draugei, gyvenančiai se-
nelių globos namuose, nes pati jų nevalgau.
– Mes tikrai nenorim jūsų trukdyti, – tarė Merilė, uždėjusi ran-
kas vaikams ant pečių.
– Taip, bet juk sausainius turi kas nors suvalgyti.
Mergytė suraukė antakius.
– Ar jie be gliuteno? Man dažnai skauda pilvą ir mano draugė
Betė sako, kad tikriausiai aš esu alergiška gliutenui.
Merilė apkabino Lilę ir pavartė akis žvelgdama į Meilutę.
– Iki šiol ji nebuvo alergiška sausainiams su šokolado gabaliu-
kais. Veikiausiai pastarųjų mėnesių suirutė mums visiems kelia
skrandžio skausmus.
– Mano pilvui viskas gerai! – pareiškė Kolinas. – Galiu suvalgy-
ti ir Lilės, jei ji nenori.
Meilutė žengė pirma, rodydama jiems kelią į virtuvę, bet susto-
jo, kai Kolinas stabtelėjo prie svetainės slenksčio ir parodė į rašo-
mąją mašinėlę.
– O kas čia?
Meilutė, nerimaudama dėl ateities kartų labiau nei prieš dešimt
minučių, giliai įkvėpė.
– Tai rašomoji mašinėlė. Ją žmonės naudojo dar prieš atsiran-
dant kompiuteriams. Anksčiau laikraštyje „Atlanta Journal“ turė-

20

Naktis, kai užgeso šviesos

jau savo skiltį apie šeimininkavimą namuose, tad, kai 1982 metais
mane su visa mano skiltimi išlydėjo į pensiją, dovanų gavau rašo-
mąją mašinėlę.

Jis išpūtė akis, tarsi kas nors būtų jam padovanojęs bilietą į
atrakcionų parką „Disnėjaus pasaulis“.

– Oho! Tada aš dar nebuvau gimęs, – pasakė jis ir stebėdamasis
pakėlė į Meilutę akis. – Tikriausiai jūs labai sena.

– Kolinai... – pasakė Merilė.
Meilutė, norėdama ją nutildyti, mostelėjo ranka.
– Tu teisus, Kolinai. Aš labai sena. Tiesą sakant, gruodį man
sueis devyniasdešimt ketveri. Ačiū, kad priminei.
Lilė vėl susiraukė, nors gal nė nebuvo liovusis raukytis. Rody-
dama į rašomąją mašinėlę, paklausė:
– Ar tai reiškia, kad naujuose namuose neturėsime belaidžio
interneto ryšio?
Visi trys nuomininkai išsigandę sužiuro į Meilutę.
– Jaunuolis Veinas Kimbelas, kurį pasamdžiau namui atnaujin-
ti, sakė, kad pasirūpins, jog jame būtų visi šiuolaikiniai patogumai.
Virtuvėje turiu jo vizitinę kortelę, duosiu ją jums, kad galėtumėte
visais klausimais skambinti tiesiai jam, nes aš, jei nebūtina, nesi-
domiu naujoviškomis technologijomis.
– Man būtinas internetas! – vis dar susiraukusi pasakė Lilė. –
Turėsiu prisijungti prie mokyklos portalo ir pasitikrinti, kas už-
duota namų darbų. Mums visa tai paaiškino praėjusią savaitę per
pažintinį susitikimą mokykloje.
– Esu tikra, kad ponas Kimbelas tučtuojau viską sutvarkys, jei
ten dar nėra ryšio, – pavargusiu balsu tarė Merilė.
– Teisingai,  – dalykiškai pritarė Meilutė ir, nuvyniojusi nuo
sausainių maistinę plėvelę, padėjo lėkštę didelio virtuvės stalo vi-
dury. – Neverta jaudintis dėl tokių niekų.
Merilė nusišypsojo, pirmąkart iš tiesų atsipalaidavusi.
– Taip sakydavo mano senelis.
– Matyt, išmintingas žmogus buvo, – tarė Meilutė.

21

KAREN WHITE

– Tikrai taip.
Bet Merilė atrodė susirūpinusi, kai atsigręžusi liepė vaikams
paimti tik po du sausainius ir pasitiesti ant kelių servetėlę. Pati
sausainio neprašė, o Meilutė ir nesiūlė. Jie jau ir taip išbuvo pas ją
ilgiau, nei ji tikėjosi.
– Vaikai, nepritrupinkit ant grindų, – pasakė Merilė, stoviniuo-
dama šalia stalo. Regis, ji nekantravo kuo greičiau išeiti.
Kol Meilutė pylė vaikams į stiklines pieno, Merilė nuėjo prie
didelio lango virš kriauklės – tikros ūkininko kriauklės, įrengtos
name dar prieš kriauklėms tampant populiaria virtuvės detale.
– Iš čia matyti mūsų namas, – pasakė ji.
– Nesijaudinkit. Aš nešnipinėsiu ir nesikišiu į jūsų reikalus.
Merilės skruostai paraudo.
– Ne, ne tai turėjau omeny. Tiesiog aš, ko gero, pripratusi gy-
venti iš visų pusių supama kaimynų. Kai Robina parodė šį namą,
vos neatsisakiau, nes jis man pasirodė pernelyg nuošalus.
Moteris atrodė tokia jauna ir pažeidžiama, kad Meilutė antrąkart
tą dieną pamiršo, jog nenori palaikyti santykių su nuomininkais.
– O kodėl persigalvojote?
– Jis arti naujos vaikų mokyklos ir vietų, kur vyksta jų būrelių
užsiėmimai, o ir kaina priimtina, – nedvejodama atsakė Merilė. –
Nedaug iš ko rinktis turėjau. Be to, namas ir visa ši žemė yra pui-
kūs. Netgi nuostabūs.
Akimirką padvejojusi, Meilutė padėjo stiklines ant stalo ir, pri-
ėjusi prie lango, atsistojo šalia Merilės. Debesys buvo išmarginti
rausvais ruoželiais, pavakario saulei smelkiantis pro juos lyg pro
cukraus vatą, ir ji vėl išvydo keturis savo brolius, kai jie dar buvo
vaikai: basi, nuogomis krūtinėmis bėga per pievą miško link,
žviegdami it skerdžiamos kiaulės.
– Manau, jūsų vaikams patiks čia gyventi. Aš užaugau šiame
name su keturiais broliais – buvau jauniausia. Kai ištekėjau, tėtis
pastatė namelį, kuriame dabar apsistosite. Neilgai jame gyvenome,
nes mano Tomas žuvo per karą. Bet namas geras, tvirtai suręstas –

22

Naktis, kai užgeso šviesos

ne toks, kokius stato dabar. Yra ir rūsys, jei užkluptų uraganas.
Būtinai iš anksto išbandykite, kaip į jį nulipti, kaip išeiti ir kaip
užšauti skląstį. Artimiausia perspėjimo apie galimą pavojų sirena
yra beveik už penkių kilometrų, galite jos ir neišgirsti.

– Ačiū, – tyliai tarė Merilė, prisimerkusi žvelgdama į medžius
už naujojo namo. – Ar tas miškas priklauso jums?

Meilutė pasistengė ramiai kvėpuoti.
– Taip. Bet nepatariu nei jums, nei vaikams po jį vaikštinėti.
Tolimajame jo krašte stovi daržinė, kuri gali vilioti, bet ten negali-
ma eiti. Vaikams gali atrodyti, kad tai trumpiausias kelias, bet taip
nėra. Miškas labai tamsus ir tankus, jei nežinai, kur eini. Be to,
jame vis dar yra juodųjų lokių ir begalė nuodingų gyvačių. Būtų
geriau, kad jūs su vaikais laikytumėtės atokiau nuo miško.
Ji juto į save įsmeigtą jaunos moters žvilgsnį, bet neatsisuko.
– Mamyte, žiūrėk – vaivorykštė! – Kolinui iš burnos pabiro tru-
piniai.
Merilei nespėjus nieko jam pasakyti, jo sesuo taip pat priėjo
prie lango ir tarė:
– Jei turėčiau „iPhone’ą“, nufotografuočiau.
Merilė vos pastebimai atsiduso.
– Taip, bet tau tik dešimt. Tau dar per anksti turėti „iPhone’ą“.
Kur tas nedidelis fotoaparatas, kurį nupirkau Kalėdoms?
– Tai labai apsunkina, – pasakė Lilė ir, šiek tiek patylėjusi, kad
visi atkreiptų dėmesį į šį svarbų žodį, kurį tikriausiai buvo nugir-
dusi iš mamos, piktai pridūrė: – Jei rankinėje turėčiau „iPhone’ą“,
galėčiau juo fotografuoti.
– Bet tu dar neturi rankinės, – pasakė mama.
Lilė susiraukė, o Kolinas susikišo į burną dar vieną sausainį,
neabejotinai tikėdamasis, kad pokalbis su jo seserimi nukreips
mamos dėmesį.
– Viską mačiau, Kolinai, – net nepasukusi galvos perspėjo Me-
rilė. – Tai reiškia, kad nenueisi nuo vakarienės stalo, kol nesuval-
gysi visų daržovių, ir nesvarbu, kiek tai užtruks.

23

KAREN WHITE

Kolinas sunkiai nurijo kąsnį.
– Gerai.
Merilė pažvelgė į patamsėjusį šviesiai rausvą dangų.
– Ačiū už sausainius ir pieną vaikams. Lietus visiškai liovėsi,
tad reikia eiti. Norėčiau suspėti prieš miegą padžiauti drabužius
ir iškraustyti lagaminus, – pasakė Merilė, įdėmiai žvelgdama pro
langą. – Tikriausiai tuose miškuose visiškai tylu ir ramu. Lyg būtų
sustojęs laikas, ar ne?
Nieko neatsakiusi Meilutė nusigręžė į virtuvės stalą ir padėjo
priešais vaikus dvi popierines lėkštes bei dėžutę su maistine plėve-
le, liepdama sausainius pasidalyti po lygiai. Ji neturėjo vaikų, bet
turėjo brolių, todėl žinojo, kaip svarbu padalyti po lygiai. Tada iš
stalčiaus ištraukė Veino vizitinę kortelę ir padavė Merilei.
– Skambinkit jam, kada tik prireiks. Jei reikės ką nors suremon-
tuoti, jis sąžiningai paskaičiuos darbų kainą ir netgi atvyks sutartu
laiku.
Merilė pasižiūrėjo į kortelę.
– Vadinasi, jis visų galų meistras? Ieškau žmogaus, kuris galėtų
pagaminti knygų lentynas mano kolekcijai.
– Skambinkite jam, aš nemėgstu veltis į nuomininkų reikalus.
Jis labai nagingas, nes yra statybininkas, o man dirba todėl, kad
jo močiutė  – geriausia mano draugė. Pažįstu jį nuo tų laikų, kai
dar vaikštinėjo su sauskelnėmis. Pasakykit, kas esat, ir jis negalės
atsisakyti.
– Ačiū, – tarė Merilė įsidėdama kortelę.
Meilutė padavė jai namelio raktus ir palydėjo iki durų.
– Paprašiau, kad mano namų šeimininkė pakeistų visų lovų pa-
talynę. Abiejuose vonios kambariuose ir skalbinių spintelėje kori-
doriuje yra švarių rankšluosčių. Nuo šiol švara rūpinsitės jūs.
– Ačiū, ponia Preskot... Meilute. Jūs labai maloni.
– Darau tai ne iš malonumo. Tiesiog privalau tai daryti. Be to,
nenoriu vidury televizijos laidos sulaukti skambučio su klausi-
mais, kur yra paklodės ir rankšluosčiai.

24

Naktis, kai užgeso šviesos

Meilutė išlydėdama atidarė jiems duris ir Merilės šypsena išblė-
so, kai pastebėjo, kad Lilė susiraukusi.

– Mama, ar gali tučtuojau paskambinti ponui Kimbelui ir pa-
klausti, ar ten yra internetas?

– Liaukis nerimavusi, Lile. Netrukus jam paskambinsiu.
Merilės balse pasigirdo irzli gaidelė, kurios anksčiau nebuvo gir-
dėti. Ji vos įstengė valdytis, tarsi galiausiai jai būtų trūkusi kantrybė.
Meilutė pasisuko į ją ir tarė:
– Tik prisiminkit, ką sakiau apie mišką. Juo galima žavėtis iš
toli, bet ten nesaugu.
– Supratau,  – atsakė ji atidarydama šonines autobusiuko du-
reles. – Netrukus prasidės mokslo metai ir ims veikti būreliai, tad
abejoju, ar turėsime laiko vaikštinėti po miškus.
Jie atsisveikino ir nuvažiavo. Meilutė matė, kaip trys į priekį
palinkusios galvos – lyg maži paukšteliai, laukiantys, kol bus pa-
maitinti, – žiūrėjo, kol iš po ąžuolų lapijos išnirs jų naujieji namai.
Ji klausėsi, kaip nuo verandos stogo ant senų medinių laiptų
kapsi vandens lašai. Pakėlusi akis į dangų, nulipo nuo verandos ant
keliuko, priekyje vis dar girdėdama už ąžuolų pranykusios „Hon-
dos“ variklio ūžimą. Kaip ir daugybę kartų gyvenime, dabar Mei-
lutei nereikėjo visko matyti, kad žinotų, kas vyksta.
Ji sekė akimis vaivorykštę, stebėjo, kaip spalvoti arkos galai
sminga į mišką. Jai nereikėjo ten eiti, kad suprastų, jog ten nėra
aukso puodynės ar dar ko nors, ką norėtų surasti žmogus. Lūpas
iškreipė grimasa, kai ji, grįžusi į namą, pro atvirus langus pajuto
skersvėjį, atsiduodantį lietumi ir senais prisiminimais, kurie atro-
dė tokie pat amžini kaip ir raudonas molžemis jai po kojomis virš
galvos ošiant aukštoms tamsių girių pušims.

25

KAREN WHITE

Antras skyrius
MERILĖ

Būrelis mamų, pačią pirmą mokslo metų dieną prie Vindvudo
mokyklos paleidusios vaikus, stoviniavo automobilių aikštelėje
tarp naujausių visureigių. Moterys, rodės, įdėmiai klausėsi pusra-
čio viduryje stovinčios aukštos šviesiaplaukės. Jos plaukai po baltu
teniso kepuraitės snapeliu buvo idealiai sutvarkyti, ilgos ir laibos
galūnės – įdegusios ir švytinčios. Merilė pastebėjo tai, nes anyta
per pastarąjį gimtadienį padovanojo jai buteliuką žėrinčio losjo-
no. Kai Merilė juo pasitepė, Lilė pasakė, kad ji spindi kaip daini-
ninkė Keitė Peri viename savo vaizdo klipų. Merilė išmetė losjono
likučius, supratusi, kad jau nebėra viena iš tų spinduliuojančių ir
tvaskančių moterų.

Bet šviesiaplaukė tikrai buvo viena iš jų. Jos kūnas žėrėjo. Vei-
das, net plaukai, kyšantys iš po kepurėlės, regis, švytėjo iš vidaus.
Moteris atrodė kažkur matyta, ir Merilė pamanė, kad veikiausiai
tai viena iš mamų, su kuriomis ji susipažino atvirų durų dieną pra-
ėjusią savaitę. Ji lankėsi tik susipažinimo renginyje, nes dėl darbo
grafiko negalėjo ateiti į daugybę kitų renginių, kurie beveik visi
buvo organizuojami savaitės viduryje.

Merilė prastai įsimindavo vardus  – jau nuo tada, kai pradėjo
susitikinėti su Maiklu. Jam tai puikiai sekėsi, jis visada priminda-
vo jai vakarėlyje, kas yra kas, tad galiausiai ji liovėsi net stengtis
įsiminti. Dabar tikėjosi, kad yra tik atpratusi tai daryti, o ne visam
laikui išvesta iš rikiuotės. Ko gero, nuo to priklausė jos vaikų atei-

26

Naktis, kai užgeso šviesos

tis, nes Maiklo jau nebebus ir jis nebeprimins jai Lilės draugių,
kurios kalbasi arba nesikalba viena su kita, vardų. Ir nebepasakys,
kuriems iš Kolino mokytojų patinka svajingas jo elgesys, o ku-
riems ne. Toks visada buvo jų žaidimas: ji prisimindavo įvairias su
draugais ar mokytojais susijusias smulkmenas, kurių nepastebėda-
vo Maiklas, o jis užpildydavo trūkstamą dalį – pasakydavo vardą.
Bet dabar jai teks visa tai daryti pačiai.

Merilė nežymiai šyptelėjo šviesiaplaukės moters bei jos palydos
pusėn ir kai jau buvo beveik pasiekusi autobusiuką, išgirdo šau-
kiant savo vardą.

– Merile? Merile Danlap?
Puiku. Toji moteris prisimena ne tik jos vardą, bet ir pavardę.
Nutaisiusi malonią šypseną, ji atsigręžė.
– Ak, labas. Malonu vėl susitikti.
Kitos moterys prasiskyrė kaip Raudonoji jūra, kai aukšta švie-
siaplaukė žengė prie Merilės. Ji ūmiai prisiminė, kad ta moteris
vilkėjo „Lilly Pulitzer“ suknelę su petnešėlėmis ir segėjo auskarus
su dviejų karatų deimantais, kai jos matėsi pirmą kartą. Bet vardas
niekaip neatėjo į galvą.
– Taip ir maniau, kad čia tu. Dairiausi tavęs per panelės Maršal
klasės valandėlę. Aš esu savanorė mokytojos padėjėja ir norėjau
asmeniškai pasisveikinti su Lile.
Merilė prisiminė šį balsą. Jis buvo pietietiškas, su daugybe pra-
leidžiamų priebalsių ir ištęstų balsių. Įsimintiniausia buvo tai, kad
lygiai taip kalbėdavo Merilės motina.
– Šįryt truputį vėlavome, – Merilė, staiga pasijutusi mažutė ir se-
namadiška su savo tamsiu sijonu ir trumpu švarkeliu, panoro pasiaiš-
kinti: – Sūnus niekaip nerado naujų mokyklinių batų. Jiems kažkaip
pavyko sugrįžti atgal į dėžutę, su kuria buvo pirkti, ir pasislėpti toli-
miausiame kampe po jo lova. Taigi užtrukome dvidešimt minučių, kol
juos aptikome. O tada Lilė pienu su dribsniais apsilaistė sijono prie-
kį, todėl turėjau paskubomis išlyginti kitą, kad turėtų kuo apsirengti.
Moteris iš po tamsių „Chanel“ akinių nuo saulės maloniai jai

27

KAREN WHITE

nusišypsojo, tarsi kuo puikiausiai žinotų, ką reiškia būti nuolat pa-
vargusia vieniša mama.

– Būk palaiminta! Ir dar pačią pirmą dieną mokykloje! Bet
nesijaudink, greitai priprasi. Man prireikė viso mėnesio, kol su-
pratau, kad reikia turėti po sijonėlį ir palaidinę kiekvienai savaitės
dienai ir dar po vieną papildomą komplektą, be to, paliepiau Pat-
ricijai išvalyti drabužėlius ir juos išlyginti, vos tik mano mergaitės
numeta juos ant žemės.

Nežinodama, ką atsakyti, Merilė suglumo, paskui paklausė:
– Patricijai?
– Namų ūkvedei. Negalėčiau be jos gyventi. Pati supranti, kaip
beprotiškai sunku, kai vaikų dienotvarkės tokios užimtos,  – tai
pasakiusi, ji įkišo ranką į didelę rankinę, panašią į lagaminėlį, su
dizainerio ženklu, išsikerojusiu kaip puerarija. – Ketinau įdėti tau
į pašto skyrelį, bet kadangi jau susitikome, atiduosiu dabar. Tai pa-
sirašyti skirtas lapas su visų mokslo metų švenčių ir išvykų sąrašu.
Kaip galima greičiau pranešk man, kur ir kada galėtum dalyvauti,
ir paprašyk Lilės, kad ji, atnešusi sąrašą į mokyklą, tuojau pat per-
duotų jį Beilei. Beilė labai atsakinga, ji pasirūpins, kad aš jį iš karto
gaučiau, – moteris nusišypsojo, parodydama tobulus dantis. – Pa-
kanka pasirinkti keturis renginius ir pasirašyti, bet mamos nori
dalyvauti visuose, o tada susirenka per daug žmonių ir autobuse
nebepakanka vietos vaikams.
– Tik keturis...
Merilė paėmė sąrašą ir, jį peržiūrėjusi, vos garsiai neatsiduso,
kai lapo viršuje pamatė užrašą: Hetera Blekford, savanorė moky-
tojos padėjėja; po juo buvo surašyti trys telefonų numeriai. Dabar
ji prisiminė, kad kita Heteros dukra mokosi Kolino klasėje ir kad
abiejų mergaičių vardai prasideda raide B.
– Taip. Būtų puiku, jei galėtum sąrašą grąžinti rytoj. Tada pa-
prašyčiau Klerės, kad ji kompiuteriu parengtų lentelę, ir aš išsiun-
tinėčiau ją mamoms į elektroninius paštus. Prašau rašyti aiškiai –
Klerė mėgsta iškraipyti vardus, jei neįskaito.

28

Naktis, kai užgeso šviesos

– Klerė?
– Ji mano asmeninė padėjėja, dirba tik kelias valandas per die-
ną, bet be jos numirčiau iš nuovargio.
Moterys už jos pritariamai palinksėjo galvomis.
– Taip, gerai, peržvelgsiu sąrašą ir rytoj grąžinsiu.
Merilė iškart ėmė svarstyti, kaip reikės paprašyti viršininko dar
daugiau laisvo laiko. Skyrybos ir persikraustymas surijo beveik vi-
sas jos atostogas ir, nors jos viršininkas Maksas buvo malonus ir
supratingas, viskam yra ribos.
– Be to, šį šeštadienį mūsų vasarnamyje prie ežero vyksta vaka-
rėlis „Ištvėriau pirmąją ketvirtos klasės savaitę“. Visoms mamoms
ir tėčiams išdalysiu vienkartinius fotoaparatus, kad visus metus
galėtų fotografuoti vaikus įvairiuose renginiuose, o metų pabai-
goje padarysiu nedidelius nuotraukų albumus visiems vaikams ir
mokytojams, – pasakė ji ir žaviai nusišypsojo, lyg tai būtų smulk-
mena. – Ak, ir aš leidau sau pasirašyti už tave sąraše prie desertų,
nes labai daug kas ketina atsinešti daržovių užkandžių ir padažų su
sūriu. Pamaniau, kad žinosi, kaip paruošti ką nors saldaus.
– Ak...
Merilė tik sumirksėjo svarstydama, ar Hetera norėjo ją įžeisti,
duodama suprasti, jog nevisiškai tobula jos figūra reiškia, kad ji
mėgsta saldumynus.
– Nes esi iš pietų Džordžijos. Minėjai, kai susitikome pirmą
kartą. Sakei, kad mano tartis tokia pat kaip tavo mamos.
Pajutusi keistą palengvėjimą, Merilė tarė:
– Taip, žinoma. Iš kur tu, sakei, kilusi?
– Po truputį iš visur, bet daugiausia – iš Džordžijos. Išsyk at-
pažįstu vietinę. Sunku pasislėpti, ar ne? Atrodo, net nesvarbu, ką
gyvenime pasieksi, pakanka tik prasižioti ir kas nors iškart supras,
iš kur tu.
Merilė kurį laiką nesugalvojo, ką atsakyti.
– Taip, gerai, paskambinsiu šiandien mamai ir paklausiu, ką ji
galėtų pasiūlyti.

29

KAREN WHITE

– Nuostabu, – nušvito Hetera.
Ji atkišo raktų karulį į juodą „Porsche“ visureigį su suasmenin-
tu automobilio registracijos ženklu „TAVOTARN“, ir galinės du-
rys lėtai pakilo. Kitoms mamoms mandagiai stebintis ir gėrintis,
Merilė spoksojo į bagažinę, kur gulėjo tvarkingai eilutėmis išri-
kiuoti keturiolika žvilgančių dovanų maišelių su viršuje dailiai su-
lankstytu melsvu arba rausvu vyniojamuoju popieriumi.
Hetera nuėjo prie automobilio.
– Tai lagniappe – kadžunų kalba tai reiškia „nedidelė atminimo
dovanėlė“ – mano draugėms iš šiauriau pirmajai dienai mokykloje
prisiminti. Nuo manęs. Pamaniau, kad atvažiavusios šiandien pa-
siimti vaikų galėtume įteikti dovanas saviškiams, o tada visi kar-
tu nuvažiuotume į „Scoops“ ledų. Jau užsakiau šventei kambarėlį
galinėje parduotuvės dalyje. Klerė šįryt nupirks helio balionų ir
pasirūpins, kad jie būtų nudažyti Vindvudo spalvomis.
– Ak, tikrai nereikėjo! – tarė viena iš mamų, kai kitos moterys
nekantraudamos priėjo prie automobilio ir ėmė dalytis maišelius.
Pajutusi keistą tai ištarusios moters toną, Merilė dirstelėjo į ją.
Ji vilkėjo gėlėta suknele, ne itin stilinga ar idealiai jai tinkančia,
mūvėjo pėdkelnėmis ir avėjo plokščiapadžiais bateliais. Ir ji buvo
vienintelė kita mama, išskyrus ją pačią, nevilkinti teniso aprangos.
Ir vienintelė, neskaitant jos pačios, nesišypsanti. Moteris pastebėjo
jos žvilgsnį ir kilstelėjo antakius, tada nuėjusi paėmė du rausvus
maišelius ir vieną jų atnešė Merilei.
– Aš – Lindė Metjuz, Dženos mama.
Merilė spustelėjo ištiestą ranką, stebėdamasi stipriu Lindės pa-
spaudimu, nes toji buvo laibutė. Atrodė kaip bėgikė, aukšta ir labai
liekna, be menkiausios riebalų žymės ant skruostų ar sprando. Kai
Merilė užsiminė Maiklui norinti pradėti bėgioti, kad sulieknėtų,
nes po gimdymo buvo priaugusi svorio, jam ši mintis nepatiko, jis
nenorėjo, kad nukartų oda. Bet ir putloka žmonos figūra jam ne
itin patiko.
Lindė nusišypsojo, ir Merilė nusprendė, kad ji daili savo natūra-

30

Naktis, kai užgeso šviesos

lumu, be jokio makiažo, – koks ryškus kontrastas lyginant su kito-
mis išsidažiusiomis mamomis, kurios ketino žaisti lauko tenisą. Jei
jos iš tiesų žaidė, o ne tik vilkėjo dailius sijonėlius – panašiai kaip
kad jogos kelnės nebūtinai yra ženklas, kad užsiimi joga.

– Nesusipažinome per atvirų durų dieną, nes turėjau skubėti į
darbą. Kaip suprantu, tu naujokė? – paklausė Lindė.

– Naujokė Vindvudo mokykloje, bet Svit Aple gyvename še-
šerius metus. Mano vaikai lankė valstybinę mokyklą, bet uošviai
nusprendė, kad jiems reikia permainų.

Lindė nužvelgė Merilę šviesiai rudomis akimis.
– Uošviai?
– Aš neseniai išsiskyriau ir ankstesnėje vaikų mokykloje kilo
nepatogumų dėl... kai kurių žmonių, todėl uošviai manė, kad būtų
geriausia perkelti juos kitur. Jie už tai moka, tad negalėjau ginčytis.
Be to, jie gyvena Dalase ir tikriausiai tik taip tegalėjo man iš toli
padėti. Jie – mano pusėje, jei tik įmanoma taip pasakyti.
– Tai bent! – tarė Lindė. – Na, manyčiau, tai istorija kiek vėles-
niam laikui, kai geriau viena kitą pažinsime. Nujaučiu, kad mudvi
turime daug bendro.
Lindės tartis nebuvo pietietiška, tad Merilė pabandė atspėti gan
akivaizdų dalyką.
– Ar ir tu išsiskyrusi?
Lindė papurtė galvą.
– Ne, bet aš nežaidžiu teniso. Nei golfo. Ir dirbu ne namie, – ji
mostelėjo į Merilės aprangą. – Mes kaip vienaragiai čia, Vindvude.
Buvo taip gera išgirsti tai ištariant kitą žmogų, tad Merilė gar-
siai nusijuokė, ir kitos mamos sužiuro į jas.
– Ši kompanija gali išgąsdinti, bet tos moterys – geros motinos.
Gal tik kiek... kraštutinės. Ypač Hetera, – Lindė įspraudė Merilei
į delną vizitinę kortelę.  – Paskambink, išgertume kavos. Galėsiu
papasakoti tau daug dalykų, apie kuriuos neužsimenama supažin-
dinant naujų mokinių tėvus su mokykla. Esu mokyklos tarybos
narė, todėl daug ką žinau, – pasakė ji ir mirktelėjo. – Tikrai gali

31

KAREN WHITE

skambinti, jei kils kokių nors klausimų. Vienaragės turi viena kitai
padėti.

Merilė šyptelėjo.
– Ačiū, paskambinsiu. Iš tiesų, turiu vieną klausimą. Ieškau, su kuo
galėčiau pakaitomis vežioti į mokyklą vaikus. Gal žinai, kur galėčiau
rasti gyvenančiųjų netoli manęs? Mano vaikai anksčiau į mokyklą
visada važiuodavo mokyklos autobusu, taigi man tai visiškai nauja.
– Gal ir galiu padėti. Kur jūs gyvenate?
– Netoli Preskotų vingio ir Preskotų kelio sankirtos.
Lindė pakreipė galvą.
– Preskotų ūkyje, ar ne?
– Beveik. Nuomojuosi seną namelį už jų namo.
– Iš Meilutės Preskot? – priėjusi šaižiu balsu paklausė Hetera,
vis dar plačiai ir maloniai šypsodamasi.
– Bent jau pusmečiui. Namelis labai gražus ir ten labai ramu,
šalia – ežerėlis ir miškas. Tarsi iš senų laikų. Man ir vaikams ten
labai patinka.
Hetera nutaisė susirūpinusią veido išraišką.
– Tikiuosi, nereikės daug bendrauti su Meilute. Ji labai sena ir
labai pikta. Kartą susiginčijau su ja vaistinėje, ar pameni, Liza? –
paklausė ji ir atsigręžė į smulkutę rudaplaukę, kurios veidas vos
matėsi iš po didelės teniso kepuraitės, ir toji energingai palinksėjo
galva. – Mano dukrai Bruk buvo prasidėjusi siaubinga pavasarinė
alergija, tad turėjau nupirkti jai vaistų, nors mes labai vėlavome į
teniso treniruotę. Galiu pasakyti tik tiek, kad Meilutė buvo labai
nemaloni, kai paprašiau, kad mane aptarnautų be eilės.
– Siaubas, – rimtu veidu tarė Lindė. – Na, aš jau turiu eiti, –
pasakė ji ir kreipėsi į Merilę: – Pagalvosiu apie galimus vežiojimo
partnerius ir tau pranešiu.
– Ačiū, – padėkojo Merilė, mojuodama vizitine kortele. – Para-
šysiu tau žinutę, kad turėtum mano numerį.
– Iki, ponios! – mostelėjusi tarė Lindė. – Pasimatysime vakarė-
lyje prie ežero šeštadienį.

32

Naktis, kai užgeso šviesos

Merilė žiūrėjo, kaip Lindė įsėdo į baltą „Prius“, tada dirstelėjo į
kortelę. LINDĖ F. METJUZ. METJUZ IR METJUZ, ŠEIMOS TEI-
SĖS FIRMA.

Hetera palietė Merilės ranką.
– Mes ketiname važiuoti į naują kavinę „Cups“ artimiau susipa-
žinti. Tikiuosi, prisidėsi ir tu.
Merilė pasižiūrėjo į laikrodį ir pasibaisėjo pamačiusi, kaip jau vėlu.
– Labai norėčiau, bet turiu dirbti.
Hetera meiliai nusišypsojo, bet jos balse buvo girdėti neprita-
rimo gaidelė.
– Mes visos dirbame, mieloji, bet mūsų vaikams labai svarbu,
kad mamos skirtų laiko ir sau.
– Žinau, tu teisi. Galbūt kitą kartą. Tiesiog bus sunki diena, o
aš nemėgstu krėsti netikėtų išdaigų maloniems žmonėms, kuriems
dirbu.
– O kur tu dirbi? – paklausė Liza.
– „Stevens & Sons“ bendrovėje Rosvelyje. Esu rinkodaros va-
dovė.
Trumpam įsivyravo tyla, tada kita moteris, niekuo nesiskirianti
nuo draugių, vilkinčių balta teniso apranga, paklausė:
– Juvelyrinių dirbinių parduotuvėje? Toje, kurios televizijos re-
klamose nuolat pasirodo atlikėjas Ašeris?
– Taip, jis nusifilmavo keliuose mūsų reklamos vaizdeliuose,
nes yra vietinis. Labai malonus žmogus.
– Jis toks seksualus, – tarė kita moteris ir staigiai užsidengė ran-
ka burną, tarsi būtų prabilusi be leidimo.
Merilė pasukiojo lapą su renginių sąrašu.
– Šį vakarą užpildysiu jį ir perduosiu rytoj per Lilę. Ir atsinešiu
deserto šeštadienio vakarėliui.
Visos mamos šypsodamos pamojavo, Merilė pasuko prie savo
autobusiuko, bet ūmiai kai ką prisiminė.
– Ar galėčiau į vakarėlį atsivežti ir sūnų? Nežinau, ar pavyktų
rasti, kam jį palikti.

33

KAREN WHITE

Hetera plačiai nusišypsojo.
– Žinoma, broliai ir sesės visada laukiami šventėse. Vietos pa-
kaks visiems.
– Puiku, ačiū darkart.
Ji atsisveikino, įlipo į autobusiuką ir surinko savo tėvų telefono
numerį. Jai trūko „Bluetooth“ iš senojo automobilio, todėl, važiuo-
dama pro kitas mamas ir šypsodamasi, nes neturėjo laisvos rankos
pamojuoti, jautėsi kaip dinozauras.
Mama atsiliepė po devinto kvietimo signalo. Jos tėvai, jau de-
šimt metų tikintys, kad išmanieji telefonai yra išpuikėlių įgeidis,
turėjo tik fiksuotojo ryšio telefoną.
– Labas, mama. Čia Merilė.
– Žinau. Tu vienintelė iš visų, kuriuos pažįstu, gali skambinti
taip anksti.
Merilė giliai įkvėpė ir dirstelėjo į rausvą dovanų maišelį, gailė-
damasi, kad, prieš išvažiuodama iš automobilių aikštelės, nepasi-
žiūrėjo, kas jo viduje.
– Pažadinau?
– Žinoma, ne. Aš kasryt anksti keliuosi. Tiesiog nemėgstu taip
anksti kalbėtis.
– Atleisk. Aš trumpai. Ar pameni, kai buvau maža, tu kepda-
vai nuostabius žemės riešutų sviesto karamelinius pyragaičius,
kuriuos veždavomės į paplūdimio namelį Taibyje? Norėčiau tokių
iškepti Lilės klasės vakarėliui...
– Ne. Ir žinai, kodėl. Stebiuosi ir esu gerokai nusivylusi, kad
išdrįsai to paprašyti.
Merilė prisiminė gimdymo pamokas, kuriose buvo taikoma
Lamazo metodika, ir sutelkė dėmesį į kvėpavimą, kad nepradėtų
svaigti galva.
– Mama, tai tik pyragėliai! Jie tokie gardūs. Ir tai buvo taip seniai...
– O dabar man įsiskaudėjo galva. Ačiū, Merile, kad pradėjai
mano dieną užsimindama apie Taibį ir sužadindama siaubingus
prisiminimus.

34

Naktis, kai užgeso šviesos

– Jie ne visi buvo siaubingi, mama. Buvo ir daug gerų, norėčiau,
kad tai apsvarstytum...

Ji išgirdo trinktelėjimą, o tada pasigirdo tėčio balsas:
– Merile, kodėl kankini savo mamą? Tikiuosi, kalbatės ne apie
tavo skyrybas, juk žinai, kaip tai ją liūdina. Manau, dabar geriausia
baigti pokalbį, kol apsiraminsi ir galėsi kalbėti apie malonesnius
dalykus. Iki, Merile. Pasikalbėsime vėliau.
Merilė išjungė telefoną pirmiau, nei tėtis padėjo ragelį. Susto-
jo kelkraštyje bijodama, kad drebančiomis rankomis nenulaikys
tiesiai vairo. Ėmė daryti gilaus kvėpavimo pratimus, bet tada jos
dėmesį patraukė dėžutė, gulinti ant gretimos sėdynės, ir Merilė
paėmė ją į rankas. Atsargiai, kad nesugadintų vyniojamojo popie-
riaus, – Lilė iškart tai pastebėtų, – atidarė ją ir pasižiūrėjo, kas yra
viduje.
Tikėjosi išvysti nedidelį muilo burbulų buteliuką, traškučių ar
sausainių pakelį, bet ištraukė nespalvotą dvidešimties dolerių ver-
tės „Sephora“* dovanų kortelę. Pirma Merilei šovusi mintis buvo
paskambinti draugei ir aptarti tokią keistą dovaną dešimtmetei,
taip pat pasitarti, ar nereikėtų parūpinti dovanėlės ir Kolinui, jei jo
mokytojos padėjėja nebus pagalvojusi apie pirmos dienos mokyk-
loje lagniappe. Bet tada prisiminė, kad, atsikračiusi savo santuokos
bei namo, ji atsikratė ir visų senų savo draugų.
Artimų draugių ji neturėjo, bent jau nuo mokyklos ir koledžo
laikų. Senus draugus, kaip ir prisiminimus, buvo palikusi gimtaja-
me miestelyje. Be to, ji visada dirbo, todėl neturėjo laiko užmegzti
artimų draugysčių su kitomis mamomis. Merilė dirbo ne todėl,
kad reikėjo daugiau pinigų, ji tiesiog nenorėjo būti priklausoma
nuo vyro, kaip jos mama. Bet, kaip ne kartą minėjo mama, tik pa-
žiūrėkit, ko ji pasiekė su ta savo nepriklausomybe.
Ji giliai trūkčiojamai įkvėpė jausdama, kaip pirštuose rims-
ta drebulys, paskui nuleido akis į autobusiuko grindis, kur gulė-

* Kosmetikos ir kvepalų parduotuvė.
35

KAREN WHITE

jo dėžė su senoviniais žemėlapiais, tikriausiai pamiršta, kai buvo
nešami daiktai į naujus namus. Ji pakėlė ją ir pasidėjo ant kelių,
tačiau atsispyrė norui išimti kurį nors žemėlapį ir sekti juo neži-
noma kryptimi. Juk negalėjo. Turėjo Lilę ir Koliną – tai buvo ge-
riausias jos gyvenime nutikęs dalykas, be to, nujautė, kad dabar jai
reikia jų ne mažiau nei jiems jos.

Merilė įjungė pavarą ir įsiliejo į eismą, važiavo su dėže sterblėje
vien todėl, kad primintų sau, jog gyvenime niekas neišlieka taip,
kaip buvę, nors ir atrodo priešingai.

36

Yra žmonių, kurie uždarys tavo paslaptį į stiklainį
ir amžinai laikys jį tamsiame rūsyje. Žmonių, kurie
žino, jog svarbiausia – ne paslaptis, o jos saugojimas.

Nepamirškime to, kai kitą kartą užges šviesos.

KAREN WHITE (Karen Vait) – JAV rašytoja, dvidešimt ke-
turių bestselerių autorė. Šiuo metu ji su vyru ir dviem vai-
kais gyvena Džordžijos valstijoje, JAV pietuose, ten vyksta
ir daugumos jos romanų veiksmas. Lietuviškai jau išleisti
jos romanai „Stiklo skambesys“ ir „Pakrantės medžiai“.

„Naktis, kai užgeso šviesos“ – romanas apie nedidelį pietuo-
se esantį miestelį, į kurį po skyrybų drauge su dviem vaikais
atsikrausto Merilė Danlap. Tai jau ne pirmas kartas Merilės
gyvenime, kai tenka viską pradėti iš naujo. Bet apie tai niekas
nežino. Merilė labai stengiasi įsilieti į draugiškai atrodančią
miestelio bendruomenę, kurioje svarbiausią vaidmenį vaidi-
na vietos turtuolė Hetera. Ji – tobula mama, vietos mokyklos
komiteto pirmininkė, tobula žmona. Atrodo, kad ji trokšta
padėti Merilei, siekdama tapti geriausia naujokės drauge. Me-
rilė ima priprasti prie savo naujųjų namų, kuriuos nuomojasi
iš miestelio senbuvės Meilutės Preskot. Meilutė – iš pirmo
žvilgsnio rūsti ir nedraugiška senutė; tačiau atrodo, kad Meri-
lė kažkuo primena jai ją pačią jaunystėje. Akivaizdu, jog seno-
sios damos praeityje būta ne vienos paslapties...

Mažo miestelio paslaptys ir praeities nuodėmės tik ir lau-
kia, kada galės iškilti į dienos šviesą. Nekalta, idiliška mieste-
lio kasdienybė ir tobulos moterys – tik paviršius. Už jo slypi
ne mažiau tamsos nei miške, supančiame Merilės ir Meilutės
namus. Ir galiausiai vienas įvykis atveria senos, tačiau neuž-
mirštos neapykantos padarytas žaizdas... Tačiau stiprios mo-
terys įveikia viską – net praeitį, kuri smogia netikėtai.