Egidijus Aleksandravičius „Adamkus“

Egidijus Aleksandravičius

2

Egidijus Aleksandravičius

A DA M K U S

VILNIUS 2021
3

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai
prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti,
nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose,
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą
kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo
bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

© Egidijus Aleksandravičius, 2021
© „Tyto alba“, 2021

ISBN 978-609-466-607-0

4

Tu r i n y s

I dalis
Slenkstis................................................................................ 11
Vienų vienas........................................................................... 18
Draugystės lopšyje: Adomas...................................................... 28
„Jaunime, budėk!“ ................................................................... 38
Išlikimo varžybos ................................................................... 54
Sporto rungtys politikos takuose................................................ 63

II dalis
Pabėgėlis virsta amerikiečiu...................................................... 75
Du kaipo vienas: Alma.............................................................. 85
Šviesoje ir Santaroje ................................................................ 97
Gyvenimas „ant savęs“, arba Verslo pamokos Tabor Farmoje............ 112
Nenugalimųjų gretose: krepšinis, diaspora ir Lietuva.....................122

III dalis
Nuo politikos iki administracijos............................................... 131
The Greening of America.............................................................. 141
„Tai buvo drąsaus vyro elgesys“................................................. 151
Didžiausias mūšis Adamkaus kare dėl Didžiųjų ežerų gyvasties ...... 165
„Mister Lithuania“ tarptautinėse EPA misijose ............................ 176

7

IV dalis

Veidu į Lietuvą....................................................................... 193
Pirmieji žingsniai atgimstančios Lietuvos politikon...................... 211
Vilties prezidento neviltis, arba Adamkus Stasio Lozoraičio

rinkimų štabe.................................................................227
„Dabar tavo eilė, Valdai...“........................................................239
Kliūčių ruožas Daukanto aikštėje ir pergalės laurai.......................255

V dalis

Didžioji pergalė, arba Beveik lygiosios........................................279
Darbai be apšilimo................................................................ 300
Iš lėto į priekį: Adamkaus vargai Lietuvos vidaus politikoje............. 313
Permainų nuojautos ir bandymas formuoti naujosios

politikos bloką................................................................332
Veidu į didžiąją pasaulio politiką...............................................344
Didysis pasirodymas su viena pertrauka.....................................363

VI dalis

Netikėtas pralaimėjimas ir be galo viešas privatumas.................... 391
Nesibaigiantis pareigų maratonas............................................. 416
Apmąstymų metas, prisiminimų palydos....................................437

Epilogas, arba Žingsniai per istorijos slenkstį...............................459

Padėkos................................................................................. 475

8

Slenkstis

Slenkstis

1947 metų pavasarį 4 kilometrai nuo beveik visiškai sąjungininkų su-
bombarduoto Heseno žemės miesto Hanau geležinkelio stoties karo
pabėgėlių, arba DP (displaced persons) stovykloje buvo ištarti žodžiai: „Tu
mums reikalingas gyvas čia, Vakaruose, o ne miręs ten, už geležinės už-
dangos. Ten ir taip per daug mūsų vyrų žūva...“ Pusės šimto susirinku-
sių antisovietinės rezistencinės organizacijos Lietuvos laisvės kovotojų
sąjungos (LLKS) narių akivaizdoje tuos žodžius 20-mečiam Voldemarui
Adamkavičiui išrėžė LLKS politinio biuro generalinis sekretorius Algir-
das Julius Greimas. Pasaulis ir Lietuva šio žmogaus dar nebuvo pažinę
kaip iškilaus akademiko, semiotikos kūrėjo ir įtakingo Vakarų mąstyto-
jo. Toks jis tapo daug vėliau.

Tada Hanau buvo šiurpus visos pirmųjų pokario metų Vokietijos
paveikslas. Maino ir Kincigo upių santakoje viduramžiais suklestėjęs
miestas – svarbus Europos auksakalystės, kvarco ir deimantų gludini-
mo istorijoje, – skendėjo griuvėsiuose. 1945 m. sąjungininkų bombo-
nešiai sulygino su žeme daugiau nei du trečdalius pastatų, tačiau šalia
stovėjusios impozantiškos architektūros kareivinės liko nepažeistos.
Karui būdingi savi paradoksai, kuriuos istorikai atskleidžia, parody-
dami, kaip griūvant miestams išlikdavo nepažeisti svarbiausi karo
pramonės ir kiti kariuomenės objektai. Lietuviams buvo leista pradė-
ti kurti DP stovyklą Hanau priemiestyje. Čia susibūrė viena didžiausių
pabėgėlių kolonijų – viena iš daugelio, kur glaudėsi 60  000 savo že-
mės ir pastogės netekusių okupuotos Lietuvos piliečių. Tiesą sakant,
mūsų istorijoje konkreti vieta ne taip ir svarbi. Galėjo būti pasirinktas
Augsburgas, Eichštatas arba Hamburgas. Svarbūs žodžiai, lėmę sto-
vinčio ant slenksčio herojaus likimą. „Esi reikalingas gyvas čia, o ne
miręs ten...“

1947-aisiais sovietų invazijos į komunistinių nuotaikų kedenamą
Vakarų Europą pavojus atrodė labai realus, o šiapus ir anapus gele-
žinės uždangos veikusiems lietuvių rezistentams atrodė, kad net DP

11

ADAMKUS • Pirma dalis

stovyklų įnamiai kartu su kitais sovietų siaubo išvengusiais žmonėmis
gali ir čia sovietams į nagus pakliūti. „Galim būti ir čia, Vakaruose,
darsyk sovietų okupuoti“, – konspiracinėje korespondencijoje tuomet
rašė Greimas. Niekas nežinojo ateities, tačiau daug jaunų vyrų su-
prato, ką reiškia įsipareigojimas savo šalies laisvei ir kovos priesaikos
žodžiai.

Tada toli gražu nebuvo sutariama dėl pačios sėkmingiausios taktikos.
Niekas nedavė pogrindžio sėkmės garantijų. Ryžtingai stabdydamas
Voldemaro ketinimą kartu su lietuvišku Lawrence’u sovietinių KGB agentų
sykį pavadintu LLKS aktyvistu Jonu Deksniu brautis į pavergtą tėvynę
ir prisidėti prie partizanų, Greimas išreiškė mažiausiai du dalykus. Pir-
miausia savąjį požiūrį į nelygią ir, jo manymu, neracionalią ginkluotą
kovą su sovietų okupantais – jis labiau tikėjo atsargesne, gyvybes ir jėgas
tausojančia pogrindžio veikla.

Antra, šis rezistencijos politikos generatorius, būdamas atsakin-
gas už negausias kovotojų organizacijos gretas, atpažino ir įvertino
jaunuolio asmenines savybes. Jos bus reikalingos ilgame kelyje į tokią
laisvę, kurios link pasiaukojamai žengė ne tik sovietų naguose atsidū-
rusios Baltijos tautos, bet ir visi kiti pavergtieji, nužemintieji ir nepa-
sidavusieji.

Greimo pamokos ir jo reiškiama pozicija nebuvo lengvai suprantama
laisvės kovos idealizmo atmosferoje. Ne visiems buvo priimtinas pats
kovos prasmės filosofinis interpretavimas. Negi neteisūs buvo romė-
nai, teigę, jog ginklams žvangant mūzos tyli? Tačiau Voldemaras Adam-
kavičius girdėjo, klausė, suprato Greimo argumentus. Ne tik dėl ryžto
guldyti galvą po neįveikiamo priešo kalaviju, bet ir dėl gebėjimo mąstyti
bendražmogiškomis kategorijomis. Kilnios, romantiškos, bet ne tuščiai
patetiškos pasaulio kelio link laisvės priesaikos formą kiek vėliau įgis
Greimo žodžiai:

„Yra kraštų, kur žmonės, apsikamšę šiltose lovose sapnuoja...“ – taip bent
dainavo, eidami į mirtį, prancūzų rezistentai. Išėję į tremties kelią, pasirinkę
laisvę, mes uždarėme sau Edeno vartus, ir mūsų gyvenimas niekados nebebus
sapnas. Mes (lietuviai) galime būti tiktai arba žmonės su nešvaria sąžine,
arba pasaulio sąžinė. Komfortas neįmanomas. Lietuviams padaryta skriauda
yra tiktai tada skriauda, jei ji įrašyta į skriaudžiamos žmonijos bylos lapus.

12

Slenkstis

Lietuviškoji laisvės kova įgyja prasmės tik tada, kai lietuvis negali atskirti jos
nuo kalvarijos, kuria visa žmonija eina.*
Tačiau tą Europos griuvėsiuose pasimetusio Hanau pavasarį pusšim-
tis okupuotos Lietuvos pogrindyje užgrūdintų veteranų labiau vertino
dvidešimtmečio kovotojo ryžtą, negu sofistikuotos politinės išminties
ir pogrindininko racionalumo raišką. Pasipiktinimo šurmulys nuvilnijo
lietuvių rezistentų būreliuose. Greimo žodžiai nelengvai įtikino ir patį
Voldemarą Adamkavičių, kuris karo pabėgėlių stovyklose garsėjo kaip
sprinteris, ne vieną rekordą pasiekęs čempionas. Lengvaatlečiui, trum-
pųjų nuotolių bėgikui, pasižymėjusiam sprogstama energija, tai reiškė
pirmąsias rimtos politikos pamokas. Kas gi tai, jei ne nesvyruojantis su-
pratimas, kad reikia žiūrėti tolyn ir ruoštis bėgti laisvės kovos maratoną.
Nežinia, ar Algirdas Julius Greimas jau tada pamatė būsimą laisvėn
grįšiančios Lietuvos politinį lyderį – prezidentą Valdą Adamkų. Buitinis
realizmas atmestų tokią prielaidą: argi įmanoma numatyti, kas atsitiks
po 50 metų? Tačiau neabejotina, jog tai, ką būsimas semiotikos kūrėjas
pamatė prieš jo akis stovinčiame jauno vyro veide ir stote, buvo ir kitų
atpažįstama. Po kelerių metų jo bendraamžiai ir bendražygiai lietuvių
emigrantų jaunimo organizacijose Jungtinėse Amerikos Valstijose su
šmaikščiu užsigrūdinusių žmonių optimizmu jau linkėjo savo atpažin-
tam likimo broliui kada nors grįžti į tėvynę ir tapti Prezidentu. 1997 m.
tai išsipildė. Valdas Adamkus, baigęs savo įspūdingą karjerą JAV federa-
linėje aplinkos apsaugos tarnyboje, grįžo, kovėsi rinkimų kovose ir buvo
išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentu. Ir pasakykite, kad istorija
būtinai rašytina buitinio realizmo plunksnakočiu?
Anuomet, prieš pusę šimto metų, ant demokratijos ir sovietų totali-
tarizmo grumtynių slenksčio atsidūrusiems Vakarų pasaulio politikams
mažų pavergtų tautų likimas nebuvo pati svarbiausia problema. Didie-
ji geopolitiniai sprendimai prie derybų stalo buvo daromi neklausiant
mažųjų nuomonės. Pamažu, tačiau ilgiems dešimtmečiams nusistovėjo
naujoji pokario pasaulio tvarka su savo tyliojo fronto linijomis ir uždan-
gomis. Vakarų Vokietijoje susitelkusios karo pabėgėlių stovyklos tirpo, o
jų buvę įnamiai virto emigrantais.

* Algirdas Greimas. Nerami sąžinė. In: Gyvenimas ir galvojimas. Vilnius, Vyturys, 1998, p. 131–132.

13

ADAMKUS • Pirma dalis

Politinis lietuvių egzilis ir LLKS nariai nežinomos ateities horizonte ste-
bėjo tolstančios laisvės ženklus ir ginčijosi dėl veiksmų tąsos. 1947-aisiais
Lietuvos laisvės kovotojai nevienareikšmiškai vertino tokią vieno iš savo
lyderių nuostatą, kreipusią nuo ginkluotos kovos su daugel kartų gau-
sesnėmis sovietų ir jų kolaborantų karinėmis pajėgomis prie mažiau
kruvino pogrindžio, kuris beribio sovietų represinių struktūrų teroro
akivaizdoje taip pat neturėjo didesnių perspektyvų. Pavergtųjų tautų re-
zistentai buvo žingsnis po žingsnio paliekami vienų vieni tęsti savo he-
rojiškos ir beviltiškos kovos. Beviltiškos, bet ne beprasmiškos.

Profesorius Algirdas Julius Greimas mirė 1992 metais, sulaukęs Lietu-
vos nepriklausomybės atkūrimo, bet nespėjęs pamatyti Valdo Adamkaus
pergalės antruose Lietuvos Respublikos prezidento rinkimuose. Tačiau
iki pat savo gyvenimo pabaigos jis nenustojo kurti didelių politinių žygių
planų, kelti idėjų, kurių stygių tėvynės kelyje į Vakarų demokratijos are-
ną jis, atrodo, nujautė. Jo minties ir veiksmo palikimas dar nebuvo išblu-
kęs tuomet, kai 1997–1998 metų sandūroje Lietuvos piliečiai patikėjo ir
atidavė savo balsus už tą, kuris ištvėrė visą pusamžį trukusiame laisvės
kelyje. Adamkus vėl buvo reikalingas čia ir dabar.

Daugelio lietuvių pasirinkimas buvo grindžiamas viltimi, kad jis bus
dvasinis tiltas tarp Antrojo pasaulinio karo griuvėsiuose palaidotos Va-
sario 16-osios Respublikos ir Kovo 11-osios aktu prisikėlusios lietuvių na-
cijos. Nemažai būta ir tokių rinkėjų, kurie atidavė savo balsus už jį, nes
labai vertino politinėje emigracijoje bei Amerikos politinėje-adminis-
tracinėje praktikoje sukauptą patirtį. „Esi reikalingas gyvas čia...“ – tik-
riausiai būtų ištaręs Algirdas Julius Greimas.

Štai jau beveik ketvirtis amžiaus praėjo nuo tos akimirkos, kai Valdas
Adamkus žengė į baltus prezidentūros rūmus istorinės lietuvių sostinės
Vilniaus centre. Tai buvo politinės įtampos kupini dešimtmečiai. Jie vėl
metė mūsų herojų į ypač sraunaus proceso verpetus. Kartu tai reiškė
naują sprinto laikmetį. Gal net tiktų sakyti – tūkstantmečių sąvarta buvo
neregėto greičio permainų laikas. Tik dabar šis bėgimo takelis buvo ne
vieno žmogaus, o visos šalies. Sprinterio greičiu priskėlusiai valstybei
lekiant permainų takais, reikėjo rimto požiūrio į politiką, kad nebūtų
pamesta galva.

Lietuvai kartu su kitomis Baltijos šalimis teko unikali lemtis per keletą
metų sukurti liberalios demokratijos institucijas. Kiek ilgiau užtruko pa-

14

Slenkstis

stangos atverti sovietinio imperializmo sumontuotas ūkinio gyvenimo
užtvaras link laisvosios rinkos erdvės ir pradėti nesibaigiančius – nie-
kas nežino kiek truksiančius – laisvos, atviros pilietinės visuomenės ir
ją išreiškiančios sąmonės daiginimo darbus. Socialinis mąstytojas se-
ras Ralfas Dahrendorfas dešimtojo dešimtmečio pradžios Vidurio Rytų
Europos visuomeninių, ekonominių ir politinių permainų akivaizdoje
nesyk prognozavo tokią perspektyvą. Jis buvo teisus – šiandien, daugel
metų praėjus po paskutinės dienos prezidento kabinete, kartu su gausiu
skeptiškų istorikų būriu pripažįsta prezidentas Valdas Adamkus. Visada
norisi daugiau, nei pavyko pasiekti.

Politinė išmintis diktuoja įžvalgą, kad Lietuvos sėkmės istorija – o pa-
čia plačiausia prasme kitaip nepavadinsi 1990–2020 m. šalies raidos – yra
ne tiek pasitenkinimo pasiekimais sąlyga, kiek neatšaukiama pareiga
matyti atviromis akimis visus netobulumo ženklus. Pasaulio, Europos
Sąjungos, savos šalies tarp labai skirtingų kaimynų paveikslai keitėsi itin
kontrastingai. Nuvilnijo užmarštin istorijos pabaigos iliuzijos. Istorija
grįžo kartu su ciniška geopolitika ir dar labiau cinišku atminties karo
griaudėjimu. Regis, 2020-ųjų pavasario pandemija tapo didžiuliu ekra-
nu, kuriame nuolat primenama, kad „pasaulyje, kurio tikrovę vis dar
definuoja totalitarizmo vaiduoklis“, blogio pergalei gali užtekti vien tik
to, kad geri žmonės ir laisvi piliečiai nieko nedarytų. Vidurio Rytų Euro-
pos patirtis, anot istoriko Tymothy Snyderio, šiandien įgyja vis didesnę
reikšmę bendražmogiškoje plotmėje. Savo manifestuojančioje knygoje
„Apie tironiją“ jis rodo, ką Vakarų liberaliajai demokratijai reiškia praei-
tis tos Europos dalies, kurią savo kruvinų kėslų poligonu pavertė sovietai
ir naciai, biurokratinis komunizmas ir rasistinis nacionalizmas.

Prezidento Valdo Adamkaus biografija mena itin daug tos dramatiš-
kos praeities. Lietuvis amerikietis, JAV euroamerikietis: kodėl nesukūrus
naujadaro tiems didžiosios poetų ir karių emigracijos atstovams, kurie
pasitraukė iš sovietų okupuotų savo kraštų po Antrojo pasaulinio karo,
kad išliktų, ištvertų ir apgintų laisvės ir demokratijos teises. Dabarties
sumaištyje ir geopolitinių skersvėjų erdvėse jo ilgaamžis patyrimas ir
principinė laikysena yra labai svarbus orientyras. Jis – senosios politikų
kartos mohikanas. Tos kartos, kuri žengė su laisvės ir demokratijos gy-
nėjais į Antrojo pasaulinio karo pergales ir į daugelį pralaimėtų mūšių.
Tai tie žmonės, kuriems karių ir poetų egzilio tikėjimo žodis nebuvo vien

15

ADAMKUS • Pirma dalis

viešosios retorikos kevalas be įpareigojančios prasmės turinio.
Štai tokiame neramume, kai pasaulio ateitis vėl tampa neaiški, at-

sakingas žmogus gali tarti, koks svarbus viltį optimizuojantis pavyz-
dys. Valdas Adamkus juo akivaizdžiai tampa Lietuvoje. Daugelis lietu-
vių – nors nebūtinai jų – nuo nevilties briaunos žiūrėdami į tikrovės
permainas, mintyse šiandien gali kartoti: „Tu mums reikalingas gyvas
čia, mūsų pasaulyje...“ Bent jau aš tai pats sau kartoju. Tik iš čia ir kelių
kitų bendros minties ir veiksmo bičiulių kalbų kyla mano tikėjimas, kad
ne tik aš, ne tik tie pažįstami mes, bet ir daugel kitų taip jaučia. Nepai-
sant skubotų pranašysčių istorija nepasibaigė, o egzistenciniai orienty-
rai ir sektini herojai reikalingi dar labiau, nei manyta tada, kai apie tą
istorijos pabaigą niekas nekalbėjo.

Mano paties apsisprendimas imtis prezidento Valdo Adamkaus biog-
rafijos priklausė nuo daugelio aplinkybių. Kaip istorikas, kelias dešimtis
metų šalia kitų dalykų tyrinėjęs lietuvių emigraciją ir diasporos kultūros
istoriją, negalėjau nematyti simbolinės mūsų herojaus reikšmės jau tuo-
met, kai asmeniškai susipažinau su juo Čikagos priemiestyje Lemonte.
Tai nutiko 1991 m. rugsėjo pradžioje vykusiame lietuvių intelektualinio
egzilio liberaliojo sparno organizacijos „Santara-Šviesa“ metinėje kon-
ferencijoje. Prisidėdamas prie šio šaunaus būrio amerikiečių lietuvių
negalėjau nebūti arti Valdo Adamkaus. Antros ir, deja, nesėkmingos pre-
zidento rinkimų kampanijos metu stojau ir prie aktyvaus veiksmo, bu-
vau rinkimų štabo narys. Net jei rinkimų kampanijoje iš manęs didelės
naudos nebuvo, galimybės geriau pažinti prezidentą buvo gana didelės.

„Santaros-Šviesos“ bičiulių atmosferoje stiprėjo pagarbaus žavėjimo-
si jausmas tuo bendražygių būriu, kurio vienas iš svarbiausių asmenų
buvo Valdas Adamkus. Jis leido rusenti vilčiai, kad visuotinio politinės
kultūros degradavimo laikais dar galima turėti seno gero papročio pri-
minimą, kuris palaikytų prielaidą: jei kas nors praeities politikoje buvo
kilnaus, neatmestina galimybė, kad tai vėl gali būti. Mintis imtis prezi-
dento biografijos ėmė dygti pro kasdienių akademinių užsiėmimų velė-
ną tuomet, kai baigiantis antrajai jo kadencijai Daukanto aikštėje kartu
su bendraminčiais ėmėmės sumanymo amerikietišku pavyzdžiu įsteigti
Prezidento Valdo Adamkaus biblioteką.

Beveik tris dešimtmečius bendraujant daug ką mačiau, daug ką pri-
simenu. Kartu su bičiuliu, anksti mus palikusiu filosofijos profesoriu-

16

Slenkstis

mi Leonidu Donskiu ir žurnaliste Birute Garbaravičiene filmavome ne
vieną pokalbį su prezidentu Lietuvos televizijai. Viskas kaupėsi gana
ilgai, užpildant kad ir nedidelėmis skiautėmis jau esamos biografijos
medžiagos plotus. Tad mano akademinės istorijos dirbtuvėse skeptiš-
kos pažiūros ir mokslo įgūdžiai neišvengiamai maišėsi su asmeniniu
susižavėjimo santykiu. Mokslo, pažinimo ir papasakojimo užduotis iš to
gali turėti naudos. Nors taip pat gali kišti pagalius į rašomo kūrinio ra-
tus. Kaip prieš daugelį metų įrodinėjo kitas prezidento bičiulis Alfredas
Erichas Sennas, ilgametis Viskonsino universiteto istorijos profesorius,
istorikas negali būti objektyvus it koks dievas. Jis gali ir privalo stengtis
būti kiek galima labiau profesionalus ir nuoširdus. Stengiausi tos kryp-
ties laikytis, kiek tik mano galioje buvo.

Imantis plunksnos, be viso to, kas aukščiau suminėta, man it koks
valios reikalaujantis slenkstis iškildavo mintys, kurios kartkartėmis
siejosi su Adamkui lemtingos įtakos turėjusia Algirdo Juliaus Greimo
filosofija. Liberalių polinkių akademiniam nenuoramai profesoriaus
samprotavimai ilgą laiką buvo ir intelektualinės istorijos tyrinėjimų šal-
tinis, ir asmeninio gyvenimo pasirinkimus nusveriantis žodis. Viename
ankstyvame savo publicistikos tekste būsimasis semiotikos grandas yra
įrodinėjęs, kokių sunkumų kyla autoriui, kuris žavėdamasis pasirenka
aprašyti neabejotinai teigiamą herojų:

... Bepigu rašyti apie neigiamus tipus, visuotinė pasaulio literatūra iš nei-
giamų tipų aprašinėjimo ir susideda, bet būk mandras ir parašyk ką nors
apie teigiamus tipus, išvengdamas limonado ir bonbonkių skonio skaitytojų
burnoj...*
Dabar tai tampa man tikru iššūkiu, bėgimu su numanomomis ir ne-
numanomomis kliūtimis, tačiau neimsiu įrodinėti, kad visa tai nekelia
man tokio kūrybinio jaudulio, nuo kurio nesinori pasveikti.

* Algirdas Julius Greimas. Apie Antaną Liutkų ir padorius lietuvius. In: Algirdas Julius Greimas.
Iš arti ir iš toli. Literatūra, kultūra, grožis. Vilnius, Vaga, 1991, p. 245.

17

ADAMKUS • Pirma dalis

Vienų vienas

Voldemaras Adamkavičius labai anksti patyrė, ką reiškia išėjusiems negrįž-
ti. Nežinia, ar jis tuomet, DP stovyklų laikotarpiu, buvo aptikęs nelabai
seniai Paryžiuje mirusio Lietuvos diplomato ir pasaulinio garso poeto
mistiko Oskaro Milašiaus sentenciją: „Vargas tam, kas išėjo ir nesugrį-
žo...“ Šiandien tie žodžiai yra įrašyti Lenkijos ir Lietuvos pasienyje nau-
jam gyvenimui prisikėlusio Krasnagrūdos dvaro rūmų portike. Čia, ilgą
Nobelio literatūros premijos laureato Czesławo Miłoszo gyvenimą me-
nančioje žavaus Alno ežero pakrantėje, veikia Kultūrų dialogo centras.
1944–1948 metais miškingas pasienio ruožas tarp Kapčiamiesčio Lie-
tuvoje ir Punsko Lenkijoje lietuvių antisovietiniams partizanams buvo
viena iš retų pasitraukimo į Vakarus properšų, kol sovietų spygliuotos
tvoros ir kruopštaus stebėjimo įranga uždarė ir šį plyšį. „Išėjusiems ne-
grįžti“ – savo romanu dramatišką lemtį įrėmino būsimo prezidento bi-
čiulis Marius Katiliškis. Dabar iš labai didelio laiko atstumo daug kas
regisi simboliška. Tačiau karo po karo metais ne poezija rūpėjo.

Istorija kartojasi. Klausydamas ir nenoriai pasiduodamas politinei
Algirdo Juliaus Greimo nuostatai Voldemaras Adamkavičius nori nenori
turėjo prisiminti jau girdėtus žodžius, jau aiškintus argumentus, kurie
narsios širdies ir aštraus proto vyrus ir moteris negailestingos kovos
kryžkelėse vertė apsispręsti būti ar nebūti. Galbūt būtent dėl šios patirties
Antrojo pasaulinio karo parako uostę politikai demokratiniame pasau-
lyje buvo pelnę ypatingą renomė. Jie kitaip svėrė priesaikos žodžius, jie
kitaip derino idėją ir veiksmą.

Iš tiesų jau 1947-ųjų pavasarį nerašytas, nuo bet kokios viešumos sle-
piamas jaunojo Adamkavičiaus curriculum vitae buvo gana ilgas, o kai
kurie jo įrašai turėjo lemties svorį. Tie moralinio pasirinkimo svorį įgi-
ję posūkiai labai svarbiai apibrėžė asmenybę. Jau tada jis iš tiesų rodė
ankstyvą neabejotino lyderio charakterį. Kita vertus, mūsų pasakojimui
svarbūs ne tik visiškai individualūs jaunuolio bruožai, bet ir visą jo ben-
draamžių kartą apibūdinančios savybės. Daug savybių buvo bendros

18

Vienų vienas

visiems Vasario 16-osios Respublikoje subrandintiems jauniems žmo-
nėms.

Tie DP stovyklose atsidūrę paauglystės ir ankstyvosios jaunystės am-
žiaus slenksčius peržengiantys pabėgėliai lietuviai buvo labai išskirtinė
generacija. Visas karo siaubas, gimtosios šalies patirti pažeminimai ir
baisybės, aukos ir budeliai, kolaborantai ir patriotai, herojai ir išdavi-
kai – visi buvo pažinti ir pažįstami. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų,
ši daugel pralaimėjimų patyrusi karta buvo sudaryta iš stiprių charak-
terių ir nevisavertiškumo kompleksų menkai kamuojamų žmonių. Ka-
ras juos užgrūdino, subrandino, įžiebė savarankiško veiksmo valią tuo
metu, kai tik savo jėgomis galėjai kliautis.

Praeičiai grimztant į laiko miglą daug kas nebetelpa galvoje. Kartais
nelengva suvokti, kiek neįtikėtinų išbandymų, nutikimų, veiksmų bei
minčių teko išgyventi. Šiandien nei diasporoje, nei pačioje Lietuvoje, nei
jaunajai ar net vidurinei kartai jau nėra lengva suvokti tuos ypatumus,
kuriais pasižymėjo Antrojo pasaulinio karo ir pokario pabėgimo iššūkius
patyrę žmonės. Čia vien faktų, vietovardžių, pavardžių ir svarbiausių įvy-
kių minėjimas negarantuoja paprasto, vienareikšmio aiškumo. Viena yra
pasakyti, kad tas arba anas nutiko, bet istoriko priedermė – parašyti, ką
mums dabar, po daugelio metų, visa tai reiškia. Tiesą sakant, ne tik isto-
rijos autoriui, bet kartais jos svarbiausiam veikėjui tai reikia atskleisti.

1997 metais dar vienam lemtingam sugrįžimui į gimtąją šalį besiruo-
šęs Valdas Adamkus kartu su literatūriniu bendraautoriu Valdu Barta-
sevičiumi išspausdino autobiografiją „Likimo vardas – Lietuva“.* Prisi-
statymas ir kantrūs savo gyvenimo kryžkelių aiškinimai jau tada buvo
reikalingi Lietuvos rinkėjams. Prezidentai ir buvę prezidentai paprastai
savo autobiografijomis ir prisiminimais dalijasi pasibaigus kadenci-
joms. Bet Valdo Adamkaus biografija būtų buvusi istoriškai prasmin-
ga net ir tuo atveju, jei jis niekad nebūtų laimėjęs rinkimų ir įžengęs į
Lietuvos Respublikos prezidento rūmus Daukanto aikštėje. Šiandien jis
priklauso prie visai išretėjusių gretų tų didžiųjų valstybės vyrų, kurie
su ginklu rankose kovėsi karo apkasuose, rizikavo savo gyvybe giliame
totalitarinių režimų pogrindyje ir įprato į politiką bei žmones žiūrėti
labai rimtai. Tiesą sakant, Adamkaus atveju viskas dar labiau susipina.

* Valdas Adamkus. Likimo vardas – Lietuva. Apie laiką, įvykius, žmones. Kaunas, Santara, 1998.
19

ADAMKUS • Pirma dalis

Juk akivaizdu, kad ne visi parako uostę veteranai, kad ir kaip rimtai jie
vertintų politiką, geba prie svarbiausių žmogiškosios būties dalykų lies-
tis švelniomis rankomis. Dažniau pasitaiko kietų kumščių ir radikalių
sprendimų meistrai.

1947-ųjų LLKS sueigoje buvo atvėsintas Adamkaus ryžtas grįžti į gim-
tosios žemės miškus ir stoti į kovą prieš sovietų valdžią. Tačiau vėlgi tai
nebuvo pirmas kartas, kai šitaip lemtingai pasisuko likimo ratas. Laisvės
kovotojų būryje jaunasis Voldemaras neatrodė it tas romantiškas hero-
jus, kuris atsiduoda patriotizmo aistrai, bet protu nelabai suvokia savo
veiksmų visumos. Jau būta patirties. Vieną sykį tai jau buvo nutikę. Tada,
anot publikuotų prisiminimų, jį pirmąkart gyvenime kone pravirkdė
profesionalaus kario išaiškinimai ir argumentai. Iš jo gyvos atminties
negalėjo išsitrinti nesenų dramatiškų įvykių scena.

Treji metai prieš aprašytą LLKS susirinkimą Hanau, 1944 m. vasaros
pabaigoje, karo dūmuose skendinčioje Žemaitijoje panašiai kaip Algir-
das Julius Greimas kalbėjo kitas jauno žmogaus autoritetas, jo tėvo bro-
lis* divizijos generolas Eduardas Adamkavičius, buvęs nepriklausomos
Lietuvos Respublikos Kauno karinės apygardos vadas. Ar yra tokia kate-
gorija kaip buvęs profesionalus karys?

Leiskim mūsų herojui pačiam papasakoti, kas ir kaip nutiko. Po il-
gai trukusio pasitraukimo su šeima iš rudenėjančio 1944 metų Kauno į
Breslau, po karo virtusį lenkų Vroclavu, nenumaldomo siekio ginti savo
kraštą genamas dar aštuoniolikos nesulaukęs Voldemaras atsiskiria nuo
artimųjų ir vienų vienas grįžta į rusų jau beveik užimtą Lietuvą. Ne tik
ryžtas, bet ir išradingumas bei kantrybė padėjo jam gan greitai nuke-
liauti geležinkeliu atgal tą kelią, kurį dar neseniai jis su šeima bei dešim-
timis tūkstančių kitų Baltijos šalių pabėgėlių, sprunkančių nuo sovietų
siaubo, buvo sukoręs priešinga kryptimi.

Karo lemtis vis labiau aiškėjo, o nugalėtojų paveikslai skirtingoms
nacių pavergtoms tautoms regėjosi labai skirtingai. Vakarai laukė sąjun-
gininkų, o štai sovietų terorą 1940–1941 m. patyrę Baltijos šalių piliečiai
pakliuvo tarp kūjo ir priekalo. Rudeniop frontas buvo stabtelėjęs ke-
liasdešimt kilometrų nuo Rytprūsių ir Klaipėdos krašto ribos. Vokiečiai

* Kad ir kaip paradoksaliai atrodytų, palyginti negiliame praeities klode glūdintis faktas kartais virsta
trapiu dalyku. Valdas Adamkus pašnekesiuose su biografijos autoriumi prisimindamas dėdę iš tiesų
pabrėždavo, kad nėra įsitikinęs, ar Eduardas Adamkavičius buvo tėvo brolis, ar pusbrolis. Tačiau tai

nekeičia svarbiausios jo atminties žymės.

20

Vienų vienas

skelbėsi, kad tikrasis jų gynybos pajėgumas bus parodytas ties tikrosio-
mis Reicho sienomis, tad jie gana atsainiai žiūrėjo į okupuoto Ostlando,
1941–1944 m. sudaryto iš Baltijos šalių su Lenkijos ir Baltarusijos terito-
rijų skiautėmis, likučius karo žemėlapyje. Tai buvo karo logika. Čia, toje
siauroje pasienio juostoje, buvo darsyk pabandyta sukurti lietuvių kari-
nes formuotes, kurios kartu su vokiečiais neleistų rusams labai greitai ir
galutinai okupuoti Lietuvos. Naciams reikėjo laiko įsitvirtinti prie savojo
Reicho sienų. Jie negailėjo pažadų laisvės siekiantiems lietuviams. Čia
taip pat mažų tautų logika: dėtis su vienu priešu prieš kitą, kad nors vieną
pėdą išsvajotos nepriklausomos žemės išsaugotų. Nieko nuostabaus, kad
kai kurie narsūs antinacinio pogrindžio aktyvistai prie šių veiksmų dėjosi.

Adamkus atsidūrė pačiame šių karine prasme desperatiškų įvykių ži-
dinyje. Jis prisidėjo prie besiformuojančių Lietuvos kariuomenės pulkų,
ketinusių kartu su vokiečiais atremti sovietų ofenzyvą. Štai tuomet ir
nutiko tai, ką 1947 m. ginče su Greimu jis neabejotinai turėjo prisiminti:

Antrojo pulko vadas pulkininkas Kareiva ir jo pavaduotojas majoras Matas Nau-
jokas nutarė pasiųsti mane į Pikelius, esančius netoli Latvijos sienos, pas generolą
Eduardą Adamkavičių, tuo metu tenai gyvenusį savo dvare. Gavau užduotį įkalbėti
dėdę atvykti į Sedą ir imtis vadovauti kuriamiems lietuvių pulkams.

Man paskyrė motociklą su vairuotoju. Apžergiau antrąją sėdynę ir nubir-
bėme Latvijos link. Su dėde buvome seniai nesimatę. (...) Dėdė išklausė, kokią
užduotį esu gavęs, ir sako: „Tai labai patriotiškos mintys, tačiau jums visiems
reikia gerokai įkirsti rykščių.“ Apstulbęs klausiu, kodėl jis taip mano. „Lietu-
vai reikia gyvų žmonių, o ne lavonų“, – atsakė generolas.

Jis ėmė man aiškinti, kad tai visiškai beviltiškas sumanymas karine jėga
pasipriešinti artėjančiai sovietinei armijai. „Jūs tik suguldysite savo jaunas
galvas, kurios bus labai reikalingos Lietuvai, o rusų vis viena nesustabdysite“, –
tikino dėdė. Jis visaip mėgino man įteigti, kad kuo greičiau sprukčiau iš tų ku-
riamų lietuvių pulkų.

Ginčijausi su ašaromis akyse. „Kažką reikia daryti. Negi leisime rusams
ateiti net nesipriešindami?“ – kalbėjau jam negalėdamas suprasti, kaip Lietu-
vos kariuomenės generolas gali taip galvoti.*

*Valdas Adamkus. Likimo vardas – Lietuva, p. 21.

21

ADAMKUS • Pirma dalis

Vėliau, visuomeniniam patyrimui ir politinei išminčiai kaupiantis, Val-
das Adamkus labai gerai supras, kad tokia generolo laikysena buvo ne
asmeninio bailumo išdava. Profesionalus karys neturi teisės vyrų vesti į
mirtį, jei nėra jokios galimybės laimėti – tiesiogiai ar netiesiogiai. Tai ne
tas pats, kas vienam savanorių daliniui ar net vienam narsios širdies ka-
riui aukotis vardan bendražygių gyvybės ir sėkmės. Czesławas Miłoszas,
neprisidėjęs prie didvyriško ir beviltiško Varšuvos sukilimo 1944-aisiais,
iki gyvenimo pabaigos kentė jo dėl įvairių priežasčių nemėgusių autorių
priekaištus. Neva dėl parodyto niekšiško bailumo. Ir nenustojo kartoti
žodžių, kuriuos karo pabaigoje pasakė sąjungininkų koalicijoje karia-
vusių lenkų dalinių vadas, neblėstančios šlovės generolas Władysławas
Andersas: „Tie, kurie išvedė nepasiruošusius karius į galimybių laimėti
neturėjusį sukilimą, padarė didelį nusikaltimą.“ Patriotinio heroizmo ir
politinės logikos kaktomuša palieka didelius atminties randus. Ir nėra
paprasta istorikams tai išaiškinti. Greičiausiai tokį uždavinį vertėtų pri-
skirti neįmanomos misijos kategorijai.

Didelę potekstės prasmę dengia ir tas Voldemaro Adamkavičiaus su
ašaromis akyse užduotas klausimas: „Negi leisime rusams ateiti net nesi-
priešindami?“ Tai reiškė visos karo ir okupacijos metu subrendusios jau-
nosios lietuvių patriotų kartos nuoskaudą dėl sunkiai pakeliamos isto-
rijos. 1940-ųjų birželio 15-ąją Lietuvos ginkluotosios pajėgos, nors buvo
palyginti gerai pasirengusios ir kai kurie vadai laikėsi kitos nuomonės,
leido rusų armijai užimti šalį be vieno, kad ir politiškai demonstratyvaus
šūvio. Molotovo–Ribbentropo pakto slaptojo protokolo tvarkaraščio lai-
kydamiesi rusai okupavo Baltijos šalis tądien, kai naciai žengė Paryžiaus
gatvėmis. Lietuva buvo palikta grobuonims sudraskyti, lygiai kaip čekai,
slovakai ar lenkai keleri metai prieš tai.

Tankų vikšrų žlegėjimas ir apsmurgusios, ilgo žygiavimo nualintos
rusų kariuomenės dvokas Kauno gatvėse įsirėžė į keturiolikmečio pa-
auglio atmintį. Tikrovė trenkė į akis ir į sąmonę. Prieš tai laikraščiuose
šmėžavo pranešimai apie tai, kaip naciai be kovos okupuoja gintis nepa-
sirengusias Vakarų Europos šalis, arba apie tai, kaip buvo nuginkluota
tikrai stipri Čekoslovakija, tačiau tie skaitiniai nelabai padėjo. Naiviai
tikėta savo šalies neutralumu.

Mūšiuose su vokiečių armija Lenkija buvo parklupdyta per tris savai-
tes, o rusai, smogdami jai į nugarą 1939 m. rugsėjo 17 d., didesnio pa-

22

Vienų vienas

sipriešinimo apskritai nesulaukė. Jie užkariavo sutartą su naciais Rytų
Lenkiją be saviškių aukų, skaičiuodami dešimtis tūkstančių belaisvių,
kuriems jau buvo planuojamos Katynės miško skerdynės – jos buvo su-
rengtos 1940 m. balandžio mėnesį. Tuomet sovietai nebe pirmą kartą
laužydami vakarietiškas konvencijas sušaudė daugiau kaip 20 000 lenkų
karininkų. Tačiau šitai buvo ypač slepiama, kažkiek įtariant, jog žiniai
pasklidus naujai okupuojamų Baltijos šalių kariai ir karininkai būtų ki-
taip pasielgę.

Žinoma, lietuviams pavyzdys buvo Suomija – nedidelė ir stipri suo-
mių tauta darnoje su savo tėvynės gamta 1939 m. gruodžio–1940 m. va-
sario mėnesiais sugebėjo taip pasipriešinti sovietų armadai, kad jaunos
širdys ir karštos galvos galėjo patikėti, jog narsa daro stebuklus. Lietu-
viai iki dabar, kad ir tylėdami, nenustoja lyginti Suomijos ir Lietuvos ka-
rių likimo. 1944-aisiais septyniolikmečiam Voldemarui, kaip ir daugu-
mai jo kartos jaunų Lietuvos vyrų, 1940-ųjų birželio 15-oji priminė didelę
gėdą. Jiems nė motais geopolitikos logika, senųjų generolų samprota-
vimai, ankstesnės frontų ir slaptosios politikos pamokos. Individualus
pasirinkimas kartais būna aukščiau visko. Jauno herojaus vaizduotėje jo
patriotinė pareiga ir asmeninis veiksmas yra aukščiau filosofinio argu-
mentavimo. Tiesiog privalai ką nors daryti, priešintis, išvengti gėdos ir
kaltės, kurios vėliau gali it šmėklos persekioti visą likusį gyvenimą.

Tačiau mūšių arenoje sovietų tankų ir didžiulę persvarą turėjusių
pėstininkų puolimas, lyg koks platus nespalvotas ekranas, išryškino
lietuvių karių dramą. Pasakyti, kad gynybiniai mūšiai prie Sedos nepa-
sisekė, būtų labai didelis pagražinimas. Žinoma, generolas Eduardas
Adamkavičius buvo teisus, numatydamas liūdną Rinktinės vyrų lemtį.
Žinoma, savaip teisus buvo Voldemaras Adamkavičius, nepaklusdamas
šaltam generolo protui. Egzistenciniai ir moraliniai iššūkiai neretai pra-
silenkia su paprasta logika.

Sovietai buvo nesustabdomi. Naciai sparčiai buvo vejami iš užgrobtų
teritorijų – sąjungininkų laukiančių Vakarų Europos tautų džiaugsmui.
Kitaip ateitis regėjosi Baltijos šalims, kurioms tai reiškė vienos okupa-
cijos pakeitimą kita. Savo laimėjimus liaupsinę nugalėtojai be sovietų
propagandai būdingo žeminančio šaipymosi iš priešų niekada negalėjo
apsieiti. Lietuvių pulkų užuomazgų, kurias 1944 metų rudenį prie Že-
maitijos miestelio Sedos jie sumušė ir išsklaidė, padėtis buvo daugiau

23

ADAMKUS • Pirma dalis

nei beviltiška. Šis epizodas visą vėlesnį sovietmetį okupantams patarna-
vusių istorikų buvo aprašinėjamas su kandžia pašaipa.

Generolo Eduardo Adamkavičiaus pastebėta savižudiška lietuvių sa-
vanorių valia prie Sedos ne tik susidūrė su triuškinama sovietų persva-
ra. Ir ne tik beribė rusų jėgos persvara buvo patirtos dramos esmė.
Patriotiniams lietuvių visuomenės sluoksniams viskas regėjosi dar
sudėtingiau. Per visą nacių okupaciją 1941–1944 metais jie nuolat susi-
durdavo su vienokia ar kitokia okupantų pastanga išnaudoti Lietuvos
nepriklausomybės idėjas tam, kad paverstų lietuvius per daug vokie-
čių nebranginama patrankų mėsa. Neturi likti nepastebėta, jog beveik
su visomis užgrobtomis tautomis naciams tai pavyko padaryti. Vien tik
lenkai ir lietuviai atsispyrė SS legionų formavimo intrigai, tačiau tai ne-
reiškia, kad vieni mažiau, o kiti daugiau nebuvo pritraukti prie karinių
arba pagalbinių reikalų. Lietuviai irgi buvo panaudoti žiauraus likimo
savisaugos policijos batalionuose, kurie patarnavo naciams. Šie daliniai
neretai vykdydavo civilių egzekucijas Lietuvoje ir Baltarusijoje, tiesio-
giai dalyvavo kruvinose Holokausto operacijose, žudydami saviškius
Lietuvos piliečius.

Antinacinio Lietuvos pogrindžio raginami jie taip pat galėjo pastebėti
ir vokiečių, siekusių išnaudoti lietuvių patriotizmą savo naudai, požiūrį.
Kartais būdavo kiek naiviai pabrėžiamas skirtumas tarp SS ir Vermach-
to. Tačiau 1944-ųjų rudenį tai beveik nieko nelėmė. Valdas Adamkus la-
bai skausmingai prisimena neviltį keliantį skubotą lietuviškos Rinktinės
apginklavimą bei sumišimą, kai jau senstelėjusius prancūziškus šautu-
vus į rankas paėmę lietuvių kariai su siaubu žiūrėjo į jiems atgabentą
amuniciją: vokiški šoviniai visiškai netiko prancūziškiems šautuvams.
Apie jokį dorą ir profesionalų kariavimą negalėjo būti nė kalbos.

Bene didžiausią autoritetą tarp lietuvių karių ir su karyba labiau su-
sipažinusioje visuomenėje turėjęs generolas Stasys Raštikis, buvęs Lie-
tuvos kariuomenės vadas, kuris principingai atlaikė visus nacių pasiūly-
mus, raginimus ir grasinimus, bet nesidavė išnaudojamas jų tikslams,
be jokių sentimentų apibūdino tai, kas gavo Tėvynės apsaugos (Žemai-
čių) rinktinės avantiūros vardą. Tiesą sakant, keturiuose dideliuose savo
atsiminimų tomuose, po karo išleistuose emigracijoje JAV, jis šiam Lie-
tuvos karo epizodui skyrė tik varganas 12 eilučių. Jos geriausiai apibūdi-
na šią operaciją, kurioje teko dalyvauti Voldemarui Adamkavičiui.

24

Vienų vienas

1944 metais priversti trauktis iš Lietuvos, bet dar užsikabinę Liepojos prie-
tiltyje ir nedideliame Žemaitijos plote, vokiečiai vis dar neatsisakė minties
nors dabar suformuoti kokį nors lietuvių SS dalinį. Tą vasarą Žemaitijoje,
Telšių–Sedos apylinkėse, paskubomis buvo organizuojamos iš lietuvių karių
ir policininkų dviejų vadinamųjų pulkų užuomazgos. Jos buvo pavadintos Tė-
vynės apsaugos, arba Žemaičių, rinktine. Jai vadovavo vokiečių kariuomenės
pulkininkas Miolderis. Rinktinė buvo naudojama besitraukiančių vokiečių
priedangai. Jos daliniai buvo labai menkai ginkluoti ir turėjo daug nuostolių.
Tos rinktinės likučiai, pasitraukę į Rytprūsius, buvo naudojami įtvirtinimų
darbams. 1945 metais tų lietuvių karių dalis pateko į bolševikų apsupimą.*

Tai santūrus, po daugelio metų surašytas karybos eksperto įvertinimas.
Toks jis surašytas istorijos knygose. Tačiau karas nėra tik ginklų, žmonių
ir aukų statistika. Kiekvieno asmens apsisprendimo ir patirties paveiks-
las yra nepakartojamas. Išgyvenusieji nesėkmes, pralaimėjimus ir bėgi-
mą su tuo prisiminimu nesiskiria visą likusį gyvenimo laiką. Adamkaus
atmintis labai ryški:

Antrajame pulke tarnavau nuo 1944 metų rugpjūčio pabaigos iki spalio 10
dienos, kuomet ties Mažeikiais prasidėjo smarkus sovietų armijos puolimas.
Buvau Sedoje, kai aplinkui viską šluodami į miestelį įsiveržė rusų tankai. Ne-
turėjome jokių ginklų ir visai negalėjome priešintis. Tačiau sovietai atidengė
į mus pašėlusią ugnį. Turėjome gelbėtis, bėgdami per atvirą lauką, akėjamą
sviediniais ir kulkomis. Aš, net karine uniforma nevilkėjęs, drauge su visu di-
džiuliu jaunų vyrų būriu bėgau slėptis į artimiausią miškelį regėdamas, kaip
griūva ant žemės mūsų pulko kariai. Krito labai daug jaunimo. Mane lydėjo
laimė. Gal pagelbėjo ir tai, kad Kaune užsiiminėjau lengvąja atletika ir buvau
geras bėgikas.**

Pulko likučiai dar buvo panaudoti ties Barstyčiais, visai netoli Klaipė-
dos krašto ribos rymančiu žemaičių miesteliu, vokiečių šiek tiek geriau
paruoštų pozicijų gynybai. Pirmą sykį į rankas paėmę pancerfaustus,
kurie pulkininko Miolderio įsakymų buvo skubomis išdalyti, lietuviai
parodė, kad gali kautis. Užteko jiems narsumo, o degantys rusų tankai

* Stasys Raštikis. Lietuvos likimo keliais. Iš mano užrašų. T. 4, Chicago, Akademinės skautijos leidykla, 1982, p. 366.
** Valdas Adamkus. Likimo vardas – Lietuva, p. 22.

25

ADAMKUS • Pirma dalis

buvo geriausias to įrodymas. „Kaip vėliau pasakojo tie, kurie išliko gyvi,
vyrai prisileisdavo rusų tankus iki kelių metrų ir pildavo į juos iš pan-
cerfaustų. Pamušė ne vieną, tačiau ir patys užgriuvusios jų lavinos buvo
tiesiog nušluoti“, – apie mūšio baigtį pasakoja Adamkus. Kartu su kitais
Rinktinės likučiais jis atsidūrė už tėvynės ribų ir nebematė prasmės to-
liau kariauti už nacių Reichą. Tai buvo esminė Lietuvos laisvės kovotojų
sąlyga. Galima su vienu priešu dėtis prieš kitą priešą – tą politikos isto-
rija nuolat kartojo. Tačiau tik ginant savo kraštą, o ne barstant kaulus
svetimųjų gretose.

Antrojo pasaulinio karo istorijoje 1944-ųjų rudens kovos Žemaitijoje
yra tik viena kruvina smulkmena tarp tūkstančių kitų – pamirštų, išny-
kusių milijonus žmonių nusinešusiose smurto ir ugnies bangose. Tačiau
savo lemtį kiekvienas išgyvena pats, atskirai. Kaip rašo Tymothy Snyde-
ris „Kruvinose žemėse“ (Bloodland), kiekviena mirtis ir kiekviena gyvybė
yra nelyginamos vertės. Nei politikai, nei generolai, nei istorikai negali
paversti žmonių statistika. Tad turėtume sakyti, kad Vidurio Rytų Euro-
poje, kuriai ir Baltijos šalys priklauso, žuvo daug milijonų kartų po vieną.

Valdas Adamkus prisimena savo nuotykius Sedos apkasuose ir pievo-
se be didelio patoso – kas didžiuosis bėgimo nuo priešų greičiu. Jis taip
pat nei rašytuose tekstuose, nei daugybėje mūsų pašnekesių nesileidžia į
smulkmeniškus savo motyvų aiškinimus. Nei tada, kai reikėjo pasirink-
ti, nei paskui – apmąstant visa ko pasekmes. Tai, ką apsisprendė pada-
ryti septyniolikmetis Lietuvos patriotas dideliame būryje kitų, reiškė
pastangą išvengti gėdos be jokio atvirai parodyto priešinimosi atiduoti
priešui savo gimtąją žemę. Protas ir profesionalus karo bei taikos išma-
nymas yra viena, o asmeninis gebėjimas pakelti tai, kas biurokratinėje
formalybėje vadinama force majeure, – jau kas kita. Valdas Adamkus pa-
tyrė, kuo skiriasi skaudus pralaimėjimas nuo visiško pasidavimo. Štai
kodėl be ilgų aiškinimų ir patoso jis galėjo žengti tolyn. Tai reiškia, kad
mintyse gali būti kartojama: „Padariau, ką galėjau...“

Šiandien kai kam gali pasirodyti netikėtas, netgi keistas vienų vieno
septyniolikmečio žygis į gimtosios žemės apkasus. Juk viešpatavo visai
kita masinė nuotaika. Kas įstengė – bėgo į Vakarus. Karo ir pokario pa-
bėgėliai, būsimieji DP, buvo apimti visuotinės baimės net dėl galimos
sovietų invazijos į Vakarų Europą. Jie buvo girdėję apie tuos, kurie pa-
kliuvo į spėriai judančios Raudonosios Armijos rankas. Siaubingi atgar-

26

Vienų vienas

siai sklido ir apie tai, kas dėjosi su vyrais ir moterimis sovietų užimtuose
Prūsijos miestuose ir kaimuose. Baimė ritosi didėdama it pajuodusio
nuo pelenų sniego kamuolys.

Visgi, nepaisant pavojaus pakliūti į sovietų rankas, atsirasdavo nar-
sių vyrų, pasiryžusių grįžti į kovą su nenugalimu priešu. Motyvas buvo
tas pats ir 1944-ųjų vasaros gale, ir pasibaigus Jaltoje bei Potsdame su-
tartoms Europos dalyboms. Baltijos šalims karas tęsėsi, tad ir toliau at-
sirasdavo savanorių ant skustuvo ašmenų brautis į Rytus už geležinės
uždangos ir prisidėti prie ginkluotų partizanų ar pogrindžio. 1947 metų
pavasarį tokiu ryžtu alsavo Voldemaras Adamkavičius, tačiau jo apsi-
sprendimui šįsyk nebuvo lemta išsipildyti. Bet, kaip jau minėjome, apsi-
spręsdamas jis jau nebuvo tik naivus idealistas. Jis jau žinojo beviltiškos,
bet prasmingos kovos kvapą ir skonį.

Jis taip pat galėjo jaustis – o laisvės kovotojai jį tokiu laikyti – dvi-
dešimtmečiu politinio pogrindžio senbuviu, žinančiu, ką ir kodėl daro.
Gebėjimas būti vienam nėra bendruomeninio, organizuoto veikimo
priešingybė. Kilnus individualistas kaip tik yra ieškantis kito, besisten-
giantis kartu su kitais panašiais ir nepanašiais siekti aukštesnių tikslų.
Valdo Adamkaus jaunystė kupina kasdienių pavyzdžių, kaip viena dera
su kitu. Nors šiandienis masinis nusiteikimas dažniau liudija kita: ma-
noma, kad pilietinės visuomenės nuosmukis yra sietinas su paviršuti-
niškai apibrėžtu individualizmu. Tačiau Adamkus čia puikiai atitiktų
Abrahamo Maslow apibūdintą motyvuotą asmenybę. Stiprus individu-
alizmas ir bendruomeninis įsipareigojimas viename – tai ir yra lyderių
privilegija.

27

© Lukas Tribandis Egidijus Aleksandravičius – žinomas isto-
rikas bei visuomenės veikėjas, VDU profe-
sorius, Lietuvių išeivijos instituto vadovas.
Poros dešimčių knygų autorius ir bendra-
autoris, Lietuvos ir užsienio redakcijų ir
kolegijų narys, akademinių apdovanojimų
laureatas.

Knyga „Adamkus“ – ilgų bendravimo metų
su Prezidentu ir jo veiklos tyrinėjimų Lie-
tuvoje bei JAV rezultatas. Jo Ekscelencijos
Prezidento Valdo Adamkaus bibliografi-
ja plati ir įvairi, kai kurios Prezidento knygos sulaukė didelio visuome-
nės dėmesio („Be nutylėjimų“, „Paskutinė kadencija“). Tačiau išsamios
V. Adamkaus biografijos neturėjome. Prof. E. Aleksandravičius pasakoja
ne tik neįtikėtinai įdomią V. Adamkaus gyvenimo istoriją, bet ir atveria
pokarinės lietuvių diasporos veiklą.

Prof. E. Aleksandravičius apie knygą „Adamkus“ sako:

Tai pirmoji išsami biografija žmogaus, kuris jau įėjo į Lietuvos istoriją kaip
populiariausias Kovo 11-osios Respublikos politikas, kone aštuonis dešimtme-
čius aktyviai veikęs ir šiandien tebeveikiantis visuomenės ir valstybės laisvės
labui. Knygoje „Adamkus“ lieka ir neatsakytų klausimų, kuriuos istorikai
ir giminingų mokslų tyrinėtojai turėtų ateityje patikslinti. Išsilavinusiai
visuomenei kartais labiau reikalingas rimtas klausimas nei supaprastintas
atsakymas. Be šios nuostatos sunku suprasti, ką Adamkaus jaunystėje reiškė
švelnių rankų politikos principai, kuriems knygos herojus iki pat dabar liko
ištikimas. Knygoje stengiausi parodyti, kad Adamkus yra žmogus, nusipel-
nęs išsamios biografijos, net jeigu niekada nebūtų tapęs Lietuvos Respublikos
Prezidentu.