Selma Lagerlöf „Stebuklingosios Nilso kelionės“

2

Iš vokiečių kalbos vertė
Adelė Laigonaitė

VILNIUS 2021
3

Selma LAGERLÖF
WUNDERBARE REISE DES
KLEINEN NILS HOLGERSSON
MIT DEN WILDGÄNSEN

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai
prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti,
nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose,
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą
kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo
bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Iliustravo B. Libekas

ISBN 978-609-466-602-5 © Rūta Buivydienė, Mėta Mikelaitienė,
vertimas į lietuvių kalbą, 2021

© „Tyto alba“, 2021

4

I

berniukas

Nykštukas

Sekmadienis, kovo 20 d.

Kartą gyveno kokių keturiolikos metų berniukas, aukštas ir gražaus su-
dėjimo, šviesiaplaukis. Nedaug iš jo buvo naudos – labiausiai jam patik-
davo miegoti arba valgyti, o ypač jis džiaugdavosi, iškrėtęs kokią šunybę.

Vieną sekmadienio rytą jo tėvai taisėsi į bažnyčią. Berniukas sėdėjo
vienmarškinis prie stalo krašto ir galvojo, kaip gera, kad tėvas su motina
išeina, jis kelias valandas galėsiąs daryti, kas tik ateisią į galvą.

„Dabar aš nusikabinsiu nuo sienos tėvo šautuvą ir niekieno nedrau-
džiamas šaudysiu“, – pamanė sau.

5

Bet tėvas tartum atspėjo sūnaus mintį: buvo jau beišeinąs, tik staiga
sustojo tarpdury ir atsigręžė į berniuką:

– Jei nenori su mumis eit į bažnyčią, – sako jis, – tai bent namie pa-
mokslą perskaityk. Ar prižadi?

– Gerai, galiu, – atsakė berniukas, bet čia pat pagalvojo, kad skaitys
tik tiek, kiek jam pačiam patiks.

Vaikui atrodė, kad jo motina dar niekada nėra taip skubėjusi kaip šį
kartą. Ji kaipmat atsidūrė prie knygų lentynos, paėmė nuo jos Liuterio
pamokslus, atvertė tai dienai skirtą vietą ir padėjo knygą ant stalo prie
lango. Greta pamokslų knygos ji paguldė ir atskleistą Evangeliją. Galiau-
siai ji pristūmė prie stalo didįjį krėslą, kuris pernai buvo nupirktas iš var-
žytinių Vemenhego klebonijoj ir kuriame niekam daugiau nevalia buvo
sėdėti, tik tėvui.

Berniukui atrodė, kad motina iš tiesų per daug varginasi, taip uoliai
viską jam ruošdama, nes jis nė nemanė skaityti daugiau kaip puslapį
kitą. Bet ir vėl tėvas, tartum kiaurai jį permatydamas, priėjo prie sūnaus
ir griežtai jam pasakė:

– Žiūrėk tu man, skaityk atsidėjęs! Parėjęs paklausinėsiu tave iš kie-
kvieno puslapio, ir, jei būsi nors vieną praleidęs, susigriebsi atsakančiai.

– Pamokslo – keturiolika su puse puslapio, – pridūrė motina lyg ma-
tuodama. – Tuojau sėsk prie knygos, jei nori laiku perskaityti.

Tai pasakę, tėvai pagaliau išėjo. Stovėdamas ant slenksčio ir žiūrėda-
mas jiems įkandin, berniukas jautėsi tartum į spąstus pakliuvęs.

„Džiaugiasi jie dabar, kad aš iki pat jų parėjimo turėsiu kaip prikaltas
sėdėti prie to pamokslo“, – galvojo jis.

Tačiau tėvui su motina dėl to nė kiek nebuvo linksma. Atvirkščiai,
žingsniavo gerokai nusiminę. Jie buvo neturtingi grytelninkai, žemės
turėjo tik daržui. Atsikraustę čionai, jie vos įstengė nusišerti paršiuką ir
išlesinti keletą vištų. Bet, būdami didžiai stropūs, darbštūs žmonės, da-
bar jau turėjo prasigyvenę karvių bei žąsų. Jie buvo ganėtinai atkutę ir
šį gražų rytą būtų galėję smagūs, patenkinti traukti į bažnyčią, jeigu ne
nuolatinis rūpestis dėl vaiko. Tėvas skundėsi, kad sūnus toks nepaslan-
kus, toks tinginys, mokykloj nenorėjęs mokytis ir dabar tetinkąs žąsims
ganyti ir tai tik iš didelės bėdos. Motina neturėjo kuo užstoti savo vaiko,

6

bet ji daugiausia krimtosi dėl to, kad berniukas toks piktas, kietaširdis
gyvuliams, linkįs žmonėms vien tik bloga.

– Ak, kad Dievas jam tą pagiežą išvarytų ir kitą širdį duotų! – atsidu-
so motina. – Nubaigs jis mus ir pats sau nelaimę prisišauks.

Berniukas ilgai svarstė, skaityti jam tą pamokslą ar ne. Pagaliau nu-
tarė, kad geriau bus šį kartą paklausyti tėvų. Tad sėdo į tą prašmatnų
krėslą ir pusbalsiu ėmė bambėti knygos žodžius. Bet po valandėlės nuo
jo paties balso apėmė snaudulys, ir vaikas pajuto, kad galva jau knapsi.

Lauke dvelkė nuostabus pavasario oras. Tebuvo dar tik kovo dvide-
šimtoji, bet pietų Skonėje, Vakarų Vemenhego kaime, kur berniukas gy-
veno, pavasaris jau buvo pačiame gražume. Medžiai, tiesa, dar nežaliavo,
bet visur jau sprogo išbrinkę pumpurai. Grioviai telkšojo pilni vandens,
pakraščiais žydėjo šalpusniai, o neaukštą mūrinę tvorą apraizgę vijokliai
jau rudavo, leisdami blizgančius ūgius. Skroblų miškas tolumoje tartum
pampo akyse tankėdamas, o virš žemės plytėjo aukštas, žydras dangus.
Pirkelės durys buvo tik privertos, ir į vidų sroveno vieversėlių čirenimas.
Vištos ir žąsys vaikštinėjo po kiemą, o karvės, jausdamos pavasario orą
net ir tvarte, viena per kitą mūkė: mū, mū!

Berniukas skaitė ir knapsėjo, galuodamasis su miegu. „Ne, nepasi-
duosiu, – galvojo jis, – nes kitaip iki pat pietų to pamokslo neįveiksiu.“

Bet kad ir kaip jis buvo pasiryžęs pergalėti miegą, galų gale vis dėlto
užsnūdo.

Ar tik truputėlį snustelėjo, o gal ir gerokai numigo – šito jis nežinojo,
o pabudo nuo tylaus šlamesio, kurį išgirdo už nugaros.

Ant palangės, tiesiai priešais jį, stovėjo nedidelis veidrodis, kuriame
galėjai matyti beveik visą kambarį. Tą pačią akimirką, kai berniukas kils-
telėjo galvą, jo žvilgsnis krito tiesiai į veidrodį, ir ten jis pamatė, kad mo-
tinos skrynia atvožta.

Motina turėjo didelę, sunkią, ąžuolinę, geležim apkaustytą skrynią,
kurios niekam kitam, išskyrus ją pačią, nevalia buvo atidaryti. Ten ji lai-
kė visa, kas jai atiteko iš motinos ir prie ko jos širdis buvo ypač prisi-
rišusi. Joje gulėjo keletas senoviškų raudono audeklo drapanų, trumpi
kiklikai, klostyti sijonai ir perlais išsiuvinėtos krūtinėlės. Buvo ten ir bal-
tų krakmolytų skarelių, sunkių sidabrinių sagčių ir grandinėlių. Žmonės

7

tokių dalykų jau nebedėvėjo, ir motina keletą kartų buvo maniusi juos
parduoti, tik širdis vis neleido.

Berniukas veidrodyje aiškiai matė, kad skrynios viršus atidarytas.
Jis negalėjo suprasti, kaip tat atsitiko, nes motina išeidama skrynią už-
rakino. Juk negalėjo palikti ją atlapą, žinodama, kad namuose tik vienas
sūnus.

Berniukui pasidarė labai nejauku. Jam dingtelėjo, ar tik nebus įslin-
kęs į gryčią koks vagis. Neišdrįsdamas nė krustelėti, jis sėdėjo kaip nu-
diegtas ir spoksojo į veidrodį.

Taip bespoksodamas ir belaukdamas vagies, jis staiga pamatė juodą
šešėlį ant skrynios krašto. Kas tai galėtų būti? Vaikas žiūrėjo ir nenorėjo
tikėti savo akimis. Bet kas ten iš pradžių tik dūlavo, ėmė pamažu ryškėti,
ir berniukas netrukus suprato, kad tat visai ne šešėlis. Iš tikrųjų ten buvo
ne kas kita kaip nykštukas, kuris sėdėjo apsižergęs skrynios kraštą.

Vaikas buvo nemaža girdėjęs apie nykštukus, bet jam niekada nė į
galvą neateidavo, kad jie tokie maži. Nykštukas, kuris sėdėjo ant skry-
nios krašto, tebuvo kokio sprindžio didumo, bet jau seno, raukšlėto, tik
be barzdos veido. Jis vilkėjo juodu švarkeliu su ilgais skvernais, mūvėjo
trumpom kelnėm, o ant galvos turėjo užsivožęs juodą skrybėlę su pla-
čiais kraštais. Jį labai puošė balti nėrinėliai apie kaklą ir rankų riešus, sag-
tys ant kurpių ir kilpute sumegzti kojinių raiščiai. Dabar jis kaip tik laikė
išsiėmęs iš skrynios dailiai siuvinėtą krūtinėlę ir taip pagarbiai apžiūrinė-
jo tą senų laikų puošmeną, kad nė nepastebėjo, jog berniukas pabudęs...

Pamatęs nykštuką, vaikas visiškai suglumo, bet rimtai jo neišsigando.
Argi gali toks mažytis padarėlis įvaryti kam baimės? Bet nykštukas buvo
taip užsiėmęs savo radiniu, kad nei girdėjo, nei matė, kas aplinkui dedasi,
todėl berniukui staiga panižo nagai iškrėsti jam kokią šunybę – įversti
skrynion ir užtrenkti jos viršų ar ką kita padaryti.

Bet liesti nykštuką rankom jis vis dėlto nedrįso, todėl ėmė dairytis po
kambarį, ar nepamatys kokio daikto, kuriuo galėtų tą neūžaugą pastumti.
Jis perbėgo akimis nuo lovos ant stalo, nuo stalo ant viryklos, nužvelgė
kavinuką ir puodus, kurie stovėjo ant lentynos greta viryklos, žvilgtelėjo
į vandens ąsotį prie durų, šaukštus, peilius ir šakutes, lėkštes ir dubenis,
matomus pro praviras indaujos duris; pasižiūrėjo į tėvo šautuvą, kabantį

8

ant sienos greta Danijos karališkosios poros, paskui pažvelgė į pelargoni-
jas ir fuksijas, stovinčias ant palangės. Pagaliau jo akys sustojo prie lango
rėmo, ant kurio buvo pakabintas senas tinkliukas musėms gaudyti.

Daug negalvojęs, jis stvėrė tą tinkliuką ir užmetė ant skrynios krašto.
Vaikas negalėjo atitokti nuo laimės. Jis nė pats nesuvokė, kaip tat atsiti-
ko, bet nykštukas jau spurdėjo pagautas. Vargšelis gulėjo stačia galva ir
niekaip negalėjo išsipainioti iš to rezginio.

Iš pradžių berniukas nesumetė, ką jam su tuo savo laimikiu daryti. Jis
tik susirūpinęs siūbavo tinklelį, kad nykštukas negalėtų išlipti.

Pagaliau žmogeliukas prašneko. Jis maldaute maldavo paleisti jį, sa-
kėsi per ilgus metus daug gero padaręs berniuko šeimai, užtat esąs tikrai
vertas geresnio elgesio... Jei vaikas jį paleisiąs, tai gausiąs seną talerį, si-
dabrinę grandinėlę ir auksinį pinigą, didumo sulig tėvo sidabrinio lai-
krodžio dangteliu.

Tokia išpirka berniukui anaiptol neatrodė didelė, bet, vos tik nykš-
tukas pateko jo valion, jis ėmė truputėlį jo prisibijoti. Jis nujautė, kad
prasidėjo su kažkokiu paslaptingu, ne šios žemės padaru, todėl labai ap-
sidžiaugė, kad galės jo atsikratyti.

Užtat jis tuojau pat priėmė pasiūlymą ir liovėsi siūbavęs tinklelį,
kad nykštukas galėtų išsikepurnėti lauk. Bet kai šis jau buvo beišlipąs iš
tinklelio, berniukui dingtelėjo, kad jis būtų galėjęs išgauti sau didesnių
dalykų, išsiderėti visokių kitų gėrybių. Bent jau reikėjo paprašyti, kad
nykštukas su savo burtais suvarytų jam į galvą tą pamokslą.

„Kaip kvailai padariau, kad jį paleidau“, – pagalvojo berniukas ir vėl
ėmė purtyti tinklelį, kad nykštukas nukristų į jį stačia galva.

Bet vos tik vaikas tai padarė, jam taip baisiai kas sudavė per ausį, kad
pasirodė, tarsi jo galva būtų subyrėjusi į tūkstančius gabaliukų. Pirmiau-
sia jis atsitrenkė į vieną sieną, nuo šios atšokęs – į kitą, pagaliau parkrito
ant grindų ir liko ten gulėti be sąmonės.

Atsipeikėjęs jis pamatė tebesąs toj pat troboj, o nykštuko – nė dva-
sios, tartum jis būtų išgaravęs. Skrynia stovėjo užvožta, o tinklelis mu-
sėms gaudyti kabojo kaip paprastai ant lango. Jei dešinysis žandas nebū-
tų taip nežmoniškai degęs nuo antausio, vaikas, ko gero, būtų pamanęs,
kad jis visa tai sapnuoja.

9

„Šiaip ar taip, tėvas su motina vis tiek sakys, jog čia tik sapnas, – gal-
vojo jis. – Dėl to nykštuko jie man tikrai pamokslo nedovanos, ir iš tiesų
bus geriausia, jei aš vėl tuojau sėsiu skaityti.“

Bet kai vaikas pakilo eiti prie stalo, jam pasirodė kažkas labai keista.
Juk pirkia negalėjo padidėti. Tai kodėl dabar jam prieiti prie stalo reikia
kur kas daugiau žingsnių negu prieš tai? Ir kas čia tam krėslui pasidarė?
Jis iš tiesų neatrodė nė kiek didesnis negu buvęs, bet vaikas dabar turėjo
pirma užlipti ant skersinio tarp krėslo kojų, tik tada galėjo užsiristi ant
sėdynės. Lygiai tas pat atsitiko ir stalui. Kad galėtų pamatyti jo viršų, jis
turėjo užsikarti ant šoninės krėslo atramos.

– Kas gi tat galėtų būti, – stebėjosi berniukas. – Tas nykštukas, ma-
tyt, bus užbūręs krėslą, stalą ir visą kambarį, ne kitaip!

Knyga gulėjo ant stalo. Pažiūrėti ji nebuvo pasikeitusi. Bet ir čia turė-
jo būti kažkas ne taip, nes jis neįstengė nė žodžio perskaityti, pirma pats
neužlipęs ant knygos.

Berniukas perbėgo akimis keletą eilučių, paskui netyčia kilstelėjo
akis į veidrodį ir kad suriks nesavu balsu:

– Žiūrėkit, ten dar vienas.
Veidrodyje jis aiškiai pamatė mažą mažytį berniūkštį su smaila kepu-
raite ir odinėm kelnytėm.
– Jis apsirengęs visiškai kaip aš, – tarė vaikas ir iš nustebimo suplojo
rankom.
Bet čia jis pamatė, kad tas mažylis veidrodyje jį mėgdžioja.
Tada vaikas ėmė tąsyti save už plaukų, gnaibyti sau ranką, suktis
aplink, bet ir anas pipiras veidrodyje darė tą pat.
Berniukas pribėgo prie veidrodžio, norėdamas pamatyti, ar nebus
tas varliukas ten kur pasislėpęs. Nieko neradęs, jis ėmė visas drebėti iš
baimės – mat suprato, kad nykštukas jį patį užbūrė ir kad tas mažasis
bambliukas – tai jis pats, kad jis veidrodyje mato savo atvaizdą.

10

Laukinės žąsys

Berniukas nieku gyvu nenorėjo patikėti, kad jis paverstas nykštuku.
„Tikriausiai čia tik sapnas, įsivaizdavimas, – galvojo jis. – Truputėlį palū-
kėsiu ir vėl tapsiu žmogumi.“

Atsistojęs prieš veidrodį, jis užsimerkė. Pravėrė akis tik po kelių mi-
nučių, tikėdamasis, kad kerai jau bus praėję. Deja, mato, – jis vis dar toks
mažytis kaip ir pirma. Šiaip jis nė kiek nepasikeitęs. Ir jo plaukai balti
kaip linai, ir pavasario strazdanos ant nosies, ir lopai ant odinių kelnių, ir
skylė kojinėje – visa kaip ir anksčiau, tik daug kartų sumažinta.

Ne, nieko nepadėjo, nors ir ilgai jis stovėjo ir laukė. Reikėjo ką nors
kita daryti. Ak, geriausia būtų, jei jis dabar susirastų nykštuką ir pamė-
gintų su juo susitaikyti!

Berniukas nušoko ant grindų ir ėmė ieškoti. Žiūrinėjo už kėdžių,
spintų, po lova, už židinio. Jis net įlindo į keletą žiurkių urvų, bet nykš-
tuko niekur nerado.

Ieškodamas jis verkė, maldavo, žadėjo ką beįmanydamas. Kaip gy-
vas nebelaužysiąs duoto žodžio, niekuomet, niekuomet neišdykausiąs ir
daugiau neužmigsiąs prie knygos!

Jei atgausiąs savo žmogiškąją išvaizdą, be jokių kalbų būsiąs darbš-
tus, geras, paklusnus berniukas.

Staiga jis prisiminė motinos pasakojimą, kad nykštukai mėgsta pri-
silaikyti karvių tvartuose, ir nieko nelaukdamas nutarė pasižiūrėti, ar
kartais nebus ten jo ieškomo nykštuko. Laimė, durys buvo praviros, nes
pats jis nebūtų pajėgęs jų atidaryti, tad dabar galėjo laisvai išsmukti.

Išėjęs į prieangį, jis apsidairė, kur jo medinės klumpės, nes kambary,
žinoma, vaikštinėjo vienom kojinėm. Beieškodamas galvojo, ką jam da-
ryti su tom didžiulėm, sunkiom klumpėm, bet pamatė, kad ant slenks-
čio stovi pora mažyčių klumpelių, ir dar labiau nusigando. „Jeigu jau tas
nykštukas buvo toks apdairus, kad net ir medines klumpes pavertė ma-
žytėm klumpelėm, tai veikiausiai mano nelaimė taip greitai nesibaigs“, –
pagalvojo berniukas.

Ant senos ąžuolinės lentos prie pirkelės durų straksėjo žvirblis. Pa-
matęs vaiką, jis tuoj ėmė čirkšti:

11

– Žiūrėkit, žiūrėkit, Nilsas, žąsigonis! Žiūrėkit, koks neūžauga! Pasi-
žiūrėkit į tą neūžaugą Nilsą Holgersoną!

Žąsys ir vištos tučtuojau visos atsigręžė į berniuką, ir pakilo neišpa-
sakytas klegesys:

– Kakariekū! – užgiedojo gaidys. – Taip jam ir reikia! Kakariekū! Jis
mane už skiauterės tąsė!

– Kar, kar, kar, kaar, taip jam ir reikia! – šaukė vištos, įkyriai be atvan-
gos karksėdamos.

Žąsys susirinko į krūvą, sukišo galvas viena prie kitos ir ėmė klausi-
nėti:

– Kas taip padarė? Kas taip padarė?
Bet nuostabiausia, kad berniukas suprato jų kalbą. Jis sustojo lyg
įbestas ant slenksčio ir ėmė klausytis.
– Užtat suprantu paukščių kalbą, kad esu paverstas nykštuku, – tarė
jis sau.
Vaikas nebeištvėrė to nesiliaunančio vištų kudakavimo „taip jam ir
reikia“, „taip jam ir reikia“, čiupo akmenį, sviedė į jas ir suriko:
– Nutilkit, pajuodėlės!
Deja, berniukas pamiršo, jog dabar jis per mažas, kad vištos jo bijotų.
Visas jų būrys galvotrūkčiais puolė prie jo, apstojo iš visų pusių ir kad
ims visa gerkle karksėti, kudakuoti:
– Kar, kar, kar, kaar! Taip tau ir reikia! Taip tau ir reikia!
Nilsas mėgino bėgti, bet vištos šoko iš paskos su tokiu triukšmu, kad
jam vos ausys neapkurto. Ir vargu jis būtų ištrūkęs, jei nebūtų pasimai-
šiusi katė. Kai tik vištos ją pamatė, bematant nuščiuvo ir apsimetė galvo-
jančios tik apie sliekus, kurių jos dabar ir suskato ieškoti, uoliai nagais
kapstydamos žemę.
Berniukas puolė prie katės.
– Mieloji Mice, – tarė jis, – tu juk pažįsti kieme kiekvieną kampelį,
žinai kiekvieną urvą. Būk gera, pasakyk man, kur galėčiau rasti nykštuką.
Katė jam iš pradžių nieko neatsakė. Ji atsitūpė, susuko uodegą į gražų
žiedą apie priekines letenas ir įsispyrė akimis į berniuką. Tai buvo didelė
juoda pelių gaudytoja su baltu lopu ant krūtinės. Dailiai sugulę jos plau-
kai blizgėjo saulės šviesoje. Įtraukusi nagus, ji ramiai sau žiūrėjo pilkom

12

akim su siaurais, stačiais rėželiais per patį vidurį. Katė atrodė labai geros
širdies.

– Aš, tiesa, žinau, kur nykštukas gyvena, – prašneko ji draugiškai. –
Bet tai nereiškia, kad pasakysiu.

– Brangioji Micyte, tu turi man padėti, – prašė berniukas. – Ar nema-
tai, ką jis iš manęs padarė.

Katė kiek platėliau pravėrė akis, ir jose sumirgėjo žalia, pikta pašaipa.
Ji kiek pamurkė patenkinta ir tik tada atsakė:

– Už ką aš turėčiau tau padėti, ar kad tu mane taip dažnai už uodegos
tampydavai?

Berniukas taip supyko, kad visai pamiršo savo mažumą ir silpnumą.
– Galiu ir dabar patampyti, jeigu jau tu tokia, – riktelėjo jis ir šoko
prie katės.
Katė tuojau taip pasišiaušė, kad vaikas vos galėjo patikėti, jog čia tas
pats gyvuliukas. Nugara išriesta, kojos gerokai pailgėjusios, nagai suleisti
žemėn, uodega trumpa ir pasipūtusi, ausys prigludusios, nasrai šnypščia,
akys išsprogusios, žaižaruoja kaip raudonos žarijos.
Berniukas žengė žingsnį artyn – kaip čia dabar jis išsigąs katės! Bet
ši tik šast ant jo, parvertė aukštielninką ir, baisiai išsižiojusi, užsistojo
priekinėm letenom jam ant krūtinės.

13

Vaikas pajuto, kaip nagai pro liemenę ir marškinius sminga jam į odą,
o aštrios iltys graibo apie kaklą. Sukaupęs visas jėgas, jis ėmė šauktis pa-
galbos.

Bet niekas neatėjo, ir jam pasirodė, kad išmušė paskutinioji. Čia jis
pajuto, kad katė įtraukia nagus ir paleidžia kaklą.

– Murr, – tarė ji, – šiam kartui pakaks. Tik pagąsdinau, turėdama
galvoje, kad tu mano gerosios šeimininkės sūnus. Aš tik norėjau, kad tu
žinotum, kuris iš mudviejų dabar stipresnis.

Sulig tais žodžiais katė nuėjo savais keliais, vėl tokia pat rami ir taiki.
Berniukas taip susigėdo, kad nė žodžio nebegalėjo pratarti. Užtat jis pa-
sileido tekinas į tvartą nykštuko ieškoti.

Tvarte buvo tik trys karvės. Bet vos berniukas įėjo, kad pasileis visos
mykti, mauroti, nors ausis užsikimšk. Galėtum žmogus pamanyti, kad jų
ten mažų mažiausia trisdešimt stovi.

– Mū, mū, mū! – mykė Gegužrožė. – Kaip gerai, kad pasaulyje yra
teisybė!

– Mū, mū, mū! – baubė visos trys kartu. Jos taip baisiai maurojo vie-
na per kitą, kad berniukas negalėjo nė suprasti jų kalbos.

Jis norėjo paklausti, ar jos nežino, kur nykštukas, bet karvės taip įsi-
mūkė, kad jis niekaip negalėjo nutaikyt progos bent prasižioti. Jos elgėsi
taip, tartum čia būtų įsiveržęs koks svetimas šuo, – spardėsi užpakalinėm
kojom, panėrusios galvas daužė sprandais sietus, badėsi ragais.

– Tik prieik! – šaukė Gegužrožė. – Aš tau taip bakstelsiu, kad tu kol
gyvas atsiminsi.

– Eik šen! – piktumu nesitverdama kvietė jį Geltonoji Lelija. – Pajo-
dysiu tave ant ragų!

– Eikš gi, eikš, aš tau parodysiu, koks būdavo malonumas, kai tu savo
medinę klumpę man į nugarą svaidydavai! – maurojo Žvaigždė.

– Aha, tik ateik, atsimokėsiu tau už tą širšę, kurią man ausin įleidai, –
mūkavo Geltonoji Lelija.

Gegužrožė buvo iš visų trijų seniausia ir gudriausia, bet ir pagiežos
turėjo daugiausia.

– Tik prieik arčiau, – baubė ji, – atsiteisiu už visas šunybes, kurias
tu taip dažnai krėsdavai savo motinai, išspirdavai kėdutę, ant kurios

14

ji sėdėdavo mus melždama, pakišdavai jai koją, kai ji su pieno pilnu
kibiru eidavo namo, atlyginsiu už visas tas ašaras, kurias ji čia dėl tavęs
praliejo.

Berniukas norėjo pasakyti joms, kad labai gailisi savo nedoro elgesio
ir kad nuo šios dienos jis būsiąs mandagus ir geras, jei tik jos pasakysian-
čios, kur surasti nykštuką. Bet karvės nė nesiklausė. Jos taip baisiai šėlo
ir daužėsi, jog berniukas pabūgo, kad kuri jų nenutrūktų nuo sieto, ir
sumetė, jog geriausia bus patyliukais išslinkti iš tvarto.

Atsidūręs vėl lauke, Nilsas visai nukabino nosį. Vaikas suprato, kad
visame kieme niekas jam nepadės surasti nykštuko. O kažin dar, ar jis
susišnekėtų su juo, jeigu ir pasisektų jį kur užtikti.

Berniukas užsirito ant plačios sienelės, išmūrytos aplink visą sklypelį
su pirkele ir apaugusios gudobelėm, apraizgytom vijokliais. Ten jis atsi-
sėdo ir ėmė svarstyti, ką darys, jeigu nepasisektų atgauti žmogaus išvaiz-
dos. Tai nustebtų tėvas su motina, parėję iš bažnyčios. Taip, visa apylin-
kė stebėtųsi; rinktųsi čia jo pasižiūrėti žmonės net iš Rytų Vemenhego,
Torpo ir Skurupo, trauktų iš visos Vemenhego apskrities, ir kas žino, gal
tėvai neštų jį į Kiviko turgų ir rodytų ten žmonėms.

O, net ir pagalvoti apie tai baisu! Geriau jau, kad joks žmogus dau-
giau jo nepamatytų!

Ak, koks jis nelaimingas! Visame plačiajame pasauly tikrai niekada
nebuvo žmogaus, tokio nelaimingo kaip jis. Jis jau net ne žmogus, tik
užburtas nykštukas.

Pamažu jis ėmė suprasti, ką iš tikrųjų reiškia nebebūti žmogum. Nuo
visų jis dabar atskirtas. Negalės daugiau žaisti su kitais vaikais, niekuo-
met negalės paveldėti pirkelės su daržu iš savo tėvų, o ką jau kalbėti apie
vedybas – jokia mergaitė niekada nesutiks už jo tekėti.

Sėdi vaikas ir žiūri į savo tėviškę. Štai maža, baltai dažyta valstiečių
pirkelė, kuri su savo aukštu stačiu šiaudiniu stogu atrodo tartum įsme-
gusi į žemę. Ir ūkio trobesiai mažyčiai, o laukeliai tokie jau ankšti, kad tik
vargais negalais arklys juose apsisuka. Bet kad ir kokie maži ir vargingi
visi tie dalykai, berniukui jie dabar atrodo pernelyg puikūs. Juk kitokio
būsto, kaip urvelis po daržinės pamatais, jis nebegali sau reikalauti.

Oras nuostabiai gražus. Aplinkui srovena pavasario vanduo, sklei-

15

džiasi pumpurai, čiulba paukšteliai, o jam taip sunku ant širdies. Nieka-
da daugiau jis nebegalės kuo nors džiaugtis.

Jam atrodo, kad dar niekuomet nėra matęs tokio tamsiai mėlyno
dangaus kaip šiandien. Štai grįžta paukščių virtinės. Jos parskrenda iš
svetimų kraštų, traukia per Baltijos jūrą tiesiai Smigehuko link, keliau-
ja į šiaurę. Iš tų visų paukščių jis tepažįsta laukines žąsis, skrendančias
dviem ilgom eilėm.

Jau kelintas laukinių žąsų pulkas praskrenda. Lekia jos aukštai aukš-
tai, bet jis vis tiek girdi girgsint:

– Skrendam į aukštuosius kalnus! Skrendam į aukštuosius kalnus!
Vos tik laukinės žąsys pamatė namines, besivaikščiojančias po kie-
mą, jos nusileido žemiau ir ėmė šaukti:
– Skriskime kartu! Skriskime kartu! Į aukštuosius kalnus!
Naminės žąsys nė pačios nepajuto, kaip ištiesė kaklus ir ėmė klausy-
tis, bet paskui visai protingai atsiliepė:
– Mums ir čia gera! Mums ir čia gera!
Kaip minėta, diena buvo neišpasakytai graži, oras toks gaivus ir leng-
vas, tad skristi turėjo būti vienas malonumas. Ir su kiekvienu nauju lau-
kinių žąsų pulku naminės vis labiau nerimo. Keletą kartų jos suplasnojo
sparnais, tartum joms būtų labai magėję skristi su laukinėm. Bet viena
sena žąsis vis neiškęsdavo nesudraudusi:
– Ar iš galvos išsikraustėt, vaikeliai! Badauti ir šalti panūdot, ką?
Vienas jaunas žąsinas nuo tų laukinių žąsų šauksmų degte užsidegė
keliauti.
– Jei atskris dar pulkas, aš lėksiu kartu! – sukliko jis.
Skrenda dar vienas pulkas viliojamai šūkaudamas. Kad suriks jauni-
klis žąsinėlis:
– Palaukit, palaukit, aš skrendu su jumis!
Išskleidė sparnus ir pakilo į orą. Deja, jis nebuvo pratęs skraidyt ir vėl
nukrito žemėn.
Laukinės žąsys, matyt, nugirdo jo balsą. Jos apsisuko ir ėmė iš lėto
skristi atgal.
– Palaukit, palaukit! – klykavo žąsinas, mėgindamas vėl pakilti.
Visa tai girdėjo berniukas, sėdėdamas ant mūro.

16

„Tikrai būtų gaila, jei tas didžiulis žąsinas išskristų, – pagalvojo jis, –
tėvas ir motina labai susikrimstų, parėję namo ir neberadę jo.“

Begalvodamas apie tai, jis vėl užsimiršo esąs toks mažas ir silpnas:
nušoko nuo sienelės, įbėgo į žąsų pulką ir apsikabino žąsiną abiem ran-
kutėm už kaklo.

– Mesk iš galvos tuos savo norus, girdi! – sušuko jis.
Bet tuo pat metu žąsinas suprato, ką daryti, kad pakiltų nuo žemės.
Beskubėdamas ir įsikarščiavęs jis nė nebandė nusikratyti berniuko, ir
tas, pakibęs žąsinui ant kaklo, pakilo kartu su juo į orą.
Žąsinas skrido aukštyn taip greitai, kad vaikui galva ėmė suktis. Kol
sumetė, jog reikia paleisti kaklą, atsidūrė jau taip aukštai, kad krisdamas
būtų negyvai užsimušęs.
Ką berniukas galėjo daryti, norėdamas bent kiek patogiau įsitaisyti?
Jam neliko nieko kita, kaip pamėginti užsiropšti žąsinui ant nugaros. Ir
iš tiesų vargais negalais jis ten užsirito. Bet ne taip jau lengva buvo išsi-
laikyti ant glotnios nugaros tarp plasnojančių sparnų. Jis turėjo smarkiai
įsikibti už žąsino plunksnų ir pūkų, kad nenukristų.

17

Marga skara

Berniukui taip apraibo akys, kad jis ilgai negalėjo atsipeikėti. Vėjas švilp-
te švilpė pro šalį, sparnai be atvangos kilnojosi greta, o plunksnose sa-
kytum šėlo tikra audra. Trylika žąsų skrido kartu, plakdamos sparnais
ir gagendamos. Akyse čia mėlyna, čia žalia, o ausyse vien ūžesys; vaikas
nežinojo aukštai ar žemai žąsys skrenda ir į kurią pusę jį neša.

Pagaliau Nilsas tiek atitoko, kad jau maždaug suprato, jog reikia suži-
noti, kur tos žąsys su juo lekia. Bet ne taip lengva padaryti, kaip sumany-
ti, nes jis neturėjo drąsos net žemyn pažvelgti.

Jis buvo tikras, kad sulig pirmu pažvelgimu jam visiškai apsisuks
galva. Laukinės žąsys lėkė ne per aukščiausiai, kad naujajam bendrake-
leiviui nebūtų sunku kvėpuoti retesniame ore. Dėl jo skrido ir šiek tiek
lėčiau negu paprastai.

Kai pagaliau berniukas vis dėlto įsidrąsino žvilgtelėti į žemę, jam pa-
sirodė, kad apačioje mato didžiulę ištiestą skarą, išmargintą nesuskaito-
mos daugybės mažų ir didelių keturkampių.

„Kur aš atsidūriau?“ – klausė jis savęs.
Keturkampis prie keturkampio, sklypelis prie sklypelio – daugiau jis
nieko nematė. Vieni jų buvo tokio ilgumo, kokio platumo, kiti – pailgi,
bet visur vien kampai ir tiesūs kraštai. Jokio apskritimo, jokio išlenkimo
niekur nesimatė.
– Kas gi ten apačioj? Tokia didelė, languota skara? – tarė sau berniu-
kas, visiškai nelaukdamas, kad jam kas atsakytų.
Bet laukinės žąsys tuoj iš visų pusių jam sugagėjo:
– Laukai ir pievos! Laukai ir pievos!
Tada berniukas suprato, kad toji languota skara, viršum kurios jis le-
kia, bus ne kas kita kaip Skonės lyguma. Ir jis pradėjo nutuokti, kodėl
ji tokia languota, marga. Pirmiausia Nilsas atspėjo, kad šviesiai žali ke-
turkampiai – tai rugių laukai, įdirbti ir apsėti pereitą rudenį ir po sniegu
išsilaikę žali. Gelsvai pilki langeliai – tai ražienos, kur pernai vasarą javai
augo; rusvieji keturkampiai – senos dobilienos, o juodieji – tušti runke-
lių laukai ir nearti pūdymai. Rudi langeliai su geltonais kraštais veikiau-
siai bus skroblų miškeliai, nes didieji medžiai, kurie auga pačiame miške,

18

į žiemą numeta lapus, o jaunieji skroblai miško pakraščiais išlaiko juos
pageltusius ligi pat pavasario. Buvo ir tamsių langelių su šiek tiek pilkšvu
viduriu. Tai dideli keturkampiai kiemai, iš visų pusių apstatyti trobesiais
su pajuodusiais šiaudų stogais ir viduje išgrįsti akmenimis. Buvo ir ke-
turkampių su žaliu vidum ir rudais kraštais. Tai sodai, kuriuose veja jau
sužaliavusi, o krūmai ir medžiai eilėmis tebestovi aplinkui su nuogom,
rudom šakom.

Berniukas negalėjo išsilaikyti nenusikvatojęs, kai pamatė, koks mar-
gas pasaulis.

Išgirdusios jį besijuokiant, laukinės žąsys tartum sudrausdamos ėmė
plyšoti:

– Derli, gera žemė! Derli, gera žemė!
Vaikas vėl surimtėjo. „Ir kaip tu gali juoktis, – galvojo sau, – tu, kurį
ištiko baisiausia nelaimė.“
Kokią valandėlę jis išbuvo labai rimtas, bet netrukus jį vėl suėmė
juokas.
Kai berniukas šiek tiek apsiprato su šitokiu keliavimu ir jam neberei-
kėjo galvoti, kaip čia išsilaikius ant žąsino nugaros, jis pastebėjo, kad ore
skrenda daugybė paukščių pulkų ir kad visi jie traukia į šiaurę. Klyksmai
ir gagenimas sklido iš pulko į pulką.
– A, ir jūs šiandien parlėkėt, – šaukia vieni.
– O kaip kitaip, – atsako žąsys. – Kaip jums pavasaris?
– Dar nė lapelio ant medžių, ir vanduo ežeruose šaltas! – rėkia pir-
mieji.
Skrisdamos per kažkokią vietą, kur apačioj bėginėjo naminiai paukš-
čiai, žąsys ėmė jiems šaukti:
– Koks čia vienkiemis? Koks čia vienkiemis?
Gaidys pakėlė galvą ir atsakė:
– Mažlaukis, tas pats kaip ir pernai, tas pats kaip ir pernai!
Vienkiemiai daugiausia turėjo savininkų vardus, kaip Skonėje buvo
įprasta, bet, užuot atsakę: „Šis vienkiemis Pero Matso, o anas Olio Ra-
sono“, gaidžiai duodavo jiems tokius vardus, kokie jiems patiems atrodė
geriausi. Iš neturtingo vienkiemėlio arba grytelninko kiemo jie rėkdavo:
– Čia Begrūdis! Čia Begrūdis!

19

O iš vargingiausių kiemelių atsakydavo:
– Čia Badmirys! Čia Badmirys!
Dideliems ir turtingiems vienkiemiams gaidžiai duodavo gražius,
skambius vardus, tokius kaip Laiminkiemis, Kiaušinkalnis, Piniguotkie-
mis.
O dvarų gaidžiai buvo per daug išdidūs, kad galėtų kokį sąmojinges-
nį pavadinimą sugalvoti; jie tik rėkė taip garsiai, tartum pati saulė turėtų
juos išgirsti:
– Čia Dybeko dvaras! Tas pats kaip ir pernai! Tas pats kaip ir pernai!
Iš kiek atokiau šaukė dar vienas:
– Čia Svaneholmas, kurį kiekvienas turėtų žinoti!
Berniukas pastebėjo, kad žąsys neskrenda tiesiai. Jos sukinėjosi šen
bei ten po visą pietų lygumą, tartum džiaugdamosi vėl atsidūrusios Sko-
nėje, tartum norėdamos pasveikinti kiekvieną vienkiemį skyrium.
Šit jos užskrido ant kažkokios vietos, kur stovėjo keletas didelių, iš-
tįsusių trobesių su aukštais kaminais, o aplinkui – daugybė mažesnių
namų.
– Čia Jordebergo cukraus fabrikas! Čia Jordebergo cukraus fabri-
kas! – rėkė gaidžiai.
Vaikas krūptelėjo ant žąsino nugaros. Šitą vietą tai jau turėtų pažinti.
Ji buvo ne per toliausia nuo jo tėvų namų, ir praėjusiais metais jis čia
ganė žąsis. Bet iš viršaus viskas atrodė kitaip negu nuo žemės.
Kažin ar tebėra dar ta žąsigonė Ozė ir mažasis Matsas, pernykščiai jo
draugai? Ir ką jie dabar pasakytų, jei žinotų, kad jis čia aukštai viršum jų
galvų skrenda tolyn!
Netrukus Jordebergas išnyko jiems iš akių, ir žąsys lėkė toliau virš
Svedalos ir Skabero ežero, o netrukus pasuko atgal per Beringo vienuo-
lyną ir Hekebergą. Tą dieną berniukas apžvelgė Skonės apylinkių dau-
giau, negu ligi tol per visą gyvenimą buvo matęs.
Išvydusios namines žąsis, laukinės baisiai apsidžiaugdavo. Tada jos
imdavo skristi visai pamažu ir girgsėdavo:
– Mes lekiam į aukštuosius kalnus! Skriskime kartu! Skriskime kar-
tu!
Bet naminės žąsys vis atsakydavo:

20

– Žiema dar nepraėjo! Jūs per anksti parlėkėt! Grįžkit atgal! Grįžkit
atgal!

Laukinės žąsys leisdavosi žemiau, kad naminės galėtų jas geriau su-
prasti, ir vėl klykavo:

– Eikšekit, eikšekit! Išmokysim jus skraidyti ir plaukioti!
Naminės dėl to įsižeisdavo ir neatsakydavo nė „gaga“.

21

Bet laukinės žąsys nusileisdavo dar žemiau, vos ne iki pat žemės, pas-
kui staiga žaibu vėl mesdavosi aukštyn, tartum ko baisiausiai persigan-
dusios.

– Oi, oi, oi! – girgsėjo jos. – Tai juk visai ne žąsys! Tai avys, tai avys!
Naminės stačiai įsiusdavo ir nebeištvėrusios visa gerkle pratrūkdavo:
– Kad jus kur iššaudytų kas! Aliai vieną! Aliai vieną!
Išgirdęs tuos vaidus, berniukas leipdavo juokais. Bet susizgribęs, ko-
kia neapsakoma nelaimė jį ištikusi, vėl pravirkdavo. Nepraėjus nė valan-
dėlei, jis ir vėl neištverdavo nenusikvatojęs.
Dar niekuomet vaikas nebuvo taip smarkiai nešamas į priekį kaip da-
bar, bet jam visada labai patikdavo lėkti raitam lyg patrakusiam. Ir, žino-
ma, jis niekada nebūtų galėjęs pamanyti, kad aukštybėje oras toks gaivus
ir taip maloniai kvepia žeme ir sakais.
Taip pat jis dar niekuomet nebuvo įsivaizdavęs, koks jausmas apima,
skrendant taip aukštai. O jautiesi žmogus, tartum lėktum kažkur tolyn
nuo savo rūpesčių, bėdų ir visokiausių kitų nemalonumų, kokie tik be-
gali būti.

22

II

aka iš čebnekaisės

Va k a r a s

Didžiulis naminis žąsinas, išlėkęs su laukinėm žąsim, jautėsi labai išdi-
dus, kad skraido drauge su jom po pietų lygumą ir pramogauja sau, kir-
šindamas naminius paukščius ir šaipydamasis iš jų. Bet kad ir kaip jis
džiūgavo, vis dėlto pavargo iš nepratimo. Apie pietus jo jėgos pamažu
ėmė sekti. Mėgino jis giliau kvėpuoti ir greičiau plasnoti sparnais, bet vis
dėlto šiek tiek atsiliko nuo kitų žąsų.

Kai laukinės žąsys, skridusios pačios paskutinės, pastebėjo, kad na-
minė nespėja kartu, jos sušuko visos rikiuotės vadovei:

– Aka iš Čebnekaisės! Aka iš Čebnekaisės!
– Ko jūs norit? – paklausė vadovė.
– Baltasis atsilieka! Baltasis atsilieka!

23

– Pasakykit jam, kad greičiau skristi lengviau negu iš lėto! – atsiliepė
vadovė ir vėl išsitiesė kaip prieš tai.

Žąsinas mėgino pasinaudoti patarimu ir ėmė greičiau mojuoti spar-
nais, bet nuo to taip pailso, kad bematant nusmuko kone iki pat karpytų
gluosnių, augančių laukų ir pievų pakraščiais.

– Aka! Aka! Aka iš Čebnekaisės! – vėl ėmė klykti užpakalinės žąsys,
pamačiusios, kaip sunku pasidarė žąsinui.

– Ko gi dabar vėl? – paklausė vadovė, dėdamasi labai supykusi.
– Baltasis krinta! Baltasis krinta!
– Pasakykit jam, kad aukštai skristi lengviau negu pažeme, – suriko
vadovė.
Žąsinas bandė ir šiuo patarimu pasinaudoti, tačiau, besistengdamas
pakilti aukštyn, jis taip pailso, kad jam užėmė kvapą: rodės, tuoj tuoj
sprogs krūtinė.
– Aka! Aka! – sukliko užpakalinės.
– Ar neatstosit nuo manęs! – suriko vadovė, dėdamasi dar labiau su-
pykus.
– Baltasis krinta! Baltasis krinta!
– Kas nespėja su pulku, turi grįžti atgal. Pasakykit jam! – atšovė pir-
mininkė, nė nemanydama skristi bent truputėlį lėčiau.
„Ak šitaip?“ – pagalvojo žąsinas. Jam tuojau pasidarė aišku, kad lau-
kinės žąsys nė nemano imti jo su savim į Laplandiją... Jos tik pajuokai
jį išviliojo.
Pikta jam buvo tik dėl to, kad jėgos apleidžia lyg tyčia dabar, kai reikia
tom valkatom parodyti, jog naminė žąsis taip pat šį tą gali. O bjauriausia
buvo, kad susidūrė su Aka iš Čebnekaisės. Nors jis ir naminis žąsinas,
vis dėlto buvo girdėjęs apie kažkokią pulko vadovę, kurios vardas Aka
ir kuriai jau beveik šimtas metų. Ji taip esanti gerbiama, kad tik pačios
geriausios laukinės žąsys išdrįsta prie jos prisidėti. Tačiau niekas labiau
neniekinąs naminių žąsų kaip Aka su savo pulku, ir todėl žąsinas dabar
trokšte troško joms parodyti, kad jis nė kiek ne prastesnis už jas pačias.
Jis iš lėto varėsi paskui kitas, svarstydamas, ką jam daryti – grįžti at-
gal ar lėkti toliau. Staiga tas bambliukas, kurį jis nešė ant savo nugaros,
prašneko:

24

– Mielasis žąsinėli Martynai! Tu juk supranti, kad kas niekuomet
nėra skraidęs, nieku gyvu nepajėgs kartu su laukinėm žąsim nusigauti iki
Laplandijos. Ar iš tiesų nebūtų geriau pasukti atgal, kol dar nesi visiškai
nusikamavęs?

Bet tas mažytis berniukas žąsiną labiausiai pykino, ir todėl, išgirdęs
mažylį netikint jo jėgomis, jis tyčia nusprendė žūtbūt laikytis savo.

– Jei tu dar bent kartą prasižiosi, nutėkšiu kaip varlę į pirmą pasitai-
kiusią kalkių duobę, – atšovė žąsinas. Nuo didelio pykčio jis taip atsigavo
ir sustiprėjo, kad vėl galėjo skristi veik nenusileisdamas kitoms žąsims.

Ilgam, žinoma, tų jėgų žąsinui nebūtų užtekę; bet jų ir nebereikėjo,
nes pulkas ėmė sparčiai leistis žemyn, ir sulig saulės laida žąsys nutūpė
ant žemės. Nespėjo berniukas su žąsinu dar nė atitokti, kaip atsidūrė ant
Vombo ežero kranto.

„Tikriausiai čia apsinakvos“, – pagalvojo vaikas ir nušoko nuo žąsino
nugaros.

Atsidūręs žemėje, jis pamatė bestovįs ant siauro, smėlėto pakraščio.
Priešais tyvuliavo didokas ežeras, į kurį buvo šiurpu žiūrėti: kur bepa-
žvelgtum, visur dar ledas – juodas, grublėtas, visas suskeldėjęs, pilnas sky-
lių, kaip kad paprastai esti pavasarį. Ilgai toks ledas neišsiturės: nuo kranto
jau atšlijęs, visas apjuostas plačiu tamsaus, tviskančio vandens diržu. Bet
vidury jis vis dar laikosi, tebeskleidžia šaltį ir nesmagią žiemos nuotaiką.

Kitoj pusėj ežero dūlavo malonūs, įdirbti laukai, o čia, kur nusilei-
do žąsys, dunksojo didžiulis eglynas. Ir atrodė, kad spygliuočiai įsikibę
laikosi žiemos. Šiaip visur žemė jau buvo išsivadavusi nuo sniego, kurio
po tom milžiniškom eglėm dar niekas lyg ir nejudino; tirpęs ir vėl šalęs,
tirpęs ir vėl šalęs, dabar jis gulėjo kietas kaip ledas.

Berniukas pasijuto tartum patekęs į kokią žiemos dykumą, ir jam pa-
sidarė taip baugu, kad vos nepravirko.

Jis buvo labai išalkęs, nes kiaurą dieną nė aguonos grūdelio burnoj
neturėjo. Bet iš kur gauti nors kąsnelį nuryti? Kovo mėnesį joks valgo-
mas daiktas dar neauga nei ant medžių, nei laukuose.

Tad ką jam dabar daryti, kuo alkį numalšinti? Ir kas duos pastogę
nakčiai? Kas lovą paklos? Kas leis atsisėsti prie židinio ir apgins nuo lau-
kinių žvėrių?

25

Saulė jau buvo nusileidusi, nuo ežero žverbė šaltis, iš dangaus slinko
sutemos, o drauge su tamsa vis artyn ir artyn sėlino siaubas, treškinda-
mas miške netyčia užmintas sausas šakeles.

Iš tos giedros nuotaikos, kuri berniuką apimdavo padangėse, nebeli-
ko nė padujų, ir jis pradėjo bugščiai dairytis, ieškodamas savo kelionės
draugo, nes čia nebuvo nieko, prie ko jis galėtų glaustis.

Bet čia jis pamatė, kad žąsinui dar blogiau negu jam pačiam. Tas vis
dar tebegulėjo paslikas kur nutūpęs ir atrodė visai besibaigiąs: kaklas
tįsojo suglebęs ant žemės, akys buvo užmerktos, o pro snapą vos vos
šnopavo.

– Mielasis žąsinėli Martynai, – prašneko berniukas, – gal pamėgin-
tum kokį gurkšnelį vandens nuryti. Iki ežero nė poros žingsnių nebus.

Bet žąsinas nė krust.
Ligi šiol berniukui niekuomet nebuvo pagailę jokio gyvulio, net žąsi-
no, bet dabar, kada žąsinas jam liko vienintelė paspirtis, vaikas nejuokais
persigando, kad gali jo netekti.
Nedelsdamas jis griebėsi tempti žąsiną artyn vandens. Bet tokiam
pipirui ne taip lengva buvo net ir pajudinti tą sunkybę, ir tik gerokai pa-
sikamavęs jis padarė savo.
Pirmiausia paniro į vandenį žąsino galva. Valandėlę jis pagulėjo taip
paslikas, bet netrukus ištraukė galvą, iškėlė ją aukštyn, nusipurtė vande-
nį nuo akių, prunkštelėjo ir giliai atsikvėpė.
Paskui išdidžiai nuplaukė tarp nendrių ir meldų.
Laukinės žąsys nardė priešais jį ežere. Vos nutūpusios žemėn, jos
tuojau puolė į vandenį, nė neatsigręžusios į žąsiną ir jo raitelį. Dabar jos
jau buvo gerai išsimaudžiusios, išsipusčiusios ir šliurpė apipuvusius van-
dens augalus, dumblius.
Lyg tyčia baltasis žąsinas pamatė vandenyje mažutį ešeriuką. Nieko
negalvodamas, paukštis mikliai pačiupo jį, nuplaukė prie kranto ir padė-
jo žuvelę ant smėlio priešais berniuką.
– Imk, nes noriu padėkoti, kad nuvilkai mane į vandenį, – paaiškino
žąsinas. Tai buvo pirmas šiltas žodis, kurį vaikas išgirdo tą dieną. Jis taip
apsidžiaugė, kad būtų mielai apsikabinęs žąsiną už kaklo, bet nedrįso. Ir
dovana jam buvo labai prie širdies. Tiesa, iš pradžių jis pamanė, kad nie-

26

ku gyvu negalės valgyti žalios žuvies, bet paskui vis dėlto panūdo bent
paragauti.

Vaikas čiuptelėjo, ar tebeturi peilį, ir įsitikino, tad tasai tebekabo prie
kelnių kilpos, nors ir taip sumažėjęs, jog vargu ar bus didesnis už degtu-
ką. Bet žuviai nuskusti ir išdarinėti pakako ir tokio, ir netrukus iš ešerio
liko vien ašakos.

Numalšinęs alkį, berniukas susigėdo valgęs žalią žuvį. „Matyt, aš
nebe žmogus, o tikras nykštukas“, – pagalvojo jis.

Kol Nilsas valgė žuvį, žąsinas ramiai stovėjo šalia, bet kai berniukas
nurijo paskutinį kąsnį, paukštis tyliai jam pasakė:

– Mes patekome tarp labai pasipūtusių laukinių žąsų, kurios niekina
namines.

– Taip, ir aš jau pastebėjau, – atsakė vaikas.
– Man tikrai būtų didelė garbė, jeigu įstengčiau drauge su jomis nu-
keliauti iki Laplandijos ir tuo įrodyti, kad ir naminė žąsis šį tą gali.
– Taip, taaaip, – nutęsė vaikas. Mat jis netikėjo, kad žąsinui pakaks
jėgų tam žygiui, bet nenorėjo prieštarauti.
– Bet aš netikiu, kad vienas įveiksiu tokią kelionę, – kalbėjo toliau
žąsinas, – todėl norėčiau tavęs paklausti, ar nesutiktum lėkti kartu ir man
padėti?
Berniukas, žinoma, nieko daugiau negalvojo, tik kaip greičiau parsi-
rasti namo. Todėl jis dabar baisiai nustebo ir nežinojo nė ką sakyti.
– Man rodos, kad mudu ne tokie jau geri draugai, – atsakė jis.
Bet žąsinas viską seniai buvo pamiršęs. Jis teatsiminė, kad berniukas
jam ką tik išgelbėjo gyvybę.
– Man tai reikėtų grįžti pas tėvus, – prašneko Nilsas.
– Būk ramus, rudenį aš tave tikrai parnešiu pas juos, – sušuko žąsi-
nas. – Neapleisiu tavęs, kol nepasodinsiu prie tavo namų slenksčio.
Berniukas galvojo, kad gal ir iš tiesų būtų ne pro šalį dar kurį laiką ne-
sirodyti tėvams į akis. Todėl jis pasiūlymo neatmetė ir jau buvo beatsakąs,
kad sutinka, tik už nugaros kažkas baisiai suūžė. Tai purtėsi laukinės žąsys.
Visos kartu iššokusios iš ežero, jos stengėsi nutaškyti vandenį nuo plunks-
nų. Paskui išsirikiavo ilga vorele ir ėmė artintis prie žąsino su berniuku.
Kai tik žąsinas pažvelgė į laukines žąsis, jam kaipmat išdulkėjo visa

27

drąsa. Jis tikėjosi, kad jos bus panašesnės į namines žąsis ir kad jis ne-
sijaus tarp jų toks svetimas. O šios va daug mažesnės už jį, ir nė vienos
nėra baltos, visos kaip viena pilkos su kur ne kur rusvuojančiomis vie-
tomis. O nuo jų akių žąsinui net baugu pasidarė: visų tokios geltonos
ir taip žiba, tarsi ten kas liepsnotų. Žąsinui vis buvo kalama į galvą, kad
mandagaus paukščio eigastis lėta, ori, o šiosios kažin ar iš viso moka
vaikščioti, eina kažkaip pasišokinėdamos. Ir žąsino širdis visai nustėro,
kai pamatė laukinių kojas – dideles, su numintom, sutrūkinėjusiom plė-
velėm! Tuojau matyti, kad laukinės žąsys visai nežiūri, kur žengia, ir nie-
kuomet nevaikščioja apylankom. Šiaip jos labai dailios, tvarkingos, bet
iš kojų visuomet gali pažinti, kad tai vargšės bastūnės.

– Kalbėk, kas ant seilės užeis, tik neprasitark, kad tu žmogus, – spėjo
dar sušnibždėti žąsinas berniukui, nes laukinės žąsys jau buvo čia pat.

Jos sustojo visos priešais ir ėmė linkčioti kaklais; žąsinas darė tą pat,
tik daug dažniau.

Kai tas sveikinimasis pasibaigė, laukinių vadovė tarė:
– Dabar mes jau norėtume sužinoti, kas jūs tokie?
– Apie save nedaug ką galiu pasakyti, – pradėjo žąsinas. – Esu gimęs
pereitais metais Skaneryje. Rudenį buvau parduotas Holgerui Nilsonui
į Rytų Vemenhegą. Ten ir gyvenau iki šiol.
– Atrodo, kad esi toli gražu ne iš tokios giminės, kuria galėtum di-
džiuotis, – pasakė vadovė. – Tad iš kur ta tavo drąsa, tas įžūlumas dėtis
prie laukinių žąsų?
– Gal iš to, kad jums parodyčiau, jog ir mes, naminės žąsys, šį tą ga-
lim, – atsakė žąsinas.
– Taip, iš tiesų būtų gera, jeigu galėtum parodyti, – tarė vadovė. –
Mes jau matėm, kaip tu gebi skraidyti, bet gal kitur būsi šaunesnis. Ar
ilgai gali plaukioti?
– O ne, tuo aš negaliu pasigirti, – atsakė žąsinas. Mat jam pasirodė, kad
vadovės jau nuspręsta varyti jį atgal namo, tad ir nesuko galvos, ką atsakyti.
– Aš dar niekuomet nesu plaukęs toliau kaip per kalkių duobę, – tęsė jis.
– Tad tikiuosi, kad tu meistras šokinėti?
– Dar niekada nesu matęs naminės žąsies šokinėjant, – atsakė Marty-
nas ir pagalvojo, kad dar labiau pagadino savo reikalus.

28

Didžiulis baltasis žąsinas buvo visiškai tikras, kad dabar vadovė už
jokius pinigus nesiims jo su savim. Užtat kone žado neteko, kai toji pa-
sakė:

– Tu iš tiesų drąsiai atsakinėji ko klausiamas, o kas turi drąsos, tas gali
būti geras kelionės draugas, nors iš pradžių jam ir prastokai sekasi. Ar ne-
norėtum keletą dienų praleisti su mumis? Norime pamatyti, ką tu gali.

– Mielu noru, – atsakė žąsinas, visas nušvitęs.
Bet staiga vadovė atkišo snapą ir paklausė:
– O kas ten su tavim? Tokio padaro aš dar niekuomet nesu mačiusi.
– Tai mano draugas, – atsakė žąsinas. – Jis visą amžių ganė žąsis ir,
manau, gali kelionėje būti naudingas.
– Taip, naminei žąsiai jis gal ir praverstų, – atsakė laukinė. – Kuo jis
vardu?
– Jis... jis turi kelis vardus, – painiodamasis atsakė žąsinas: mat ne-
žinojo, kaip čia jam išsisukti ir neišsiduoti, kad berniukas turi žmogaus
vardą. – Ak, jo vardas – Sprindžiukas, – staiga sumetęs, pridūrė žąsinas.
– Ar jis ne iš nykštukų giminės? – paklausė vadovė.
– Kuriuo metu laukinės žąsys eina tūpti? – nei iš šio, nei iš to paklau-
sė žąsinas, norėdamas išvengti atsakymo. – Apie šį laiką man akys tiesiog
pačios merkiasi.
Kiekvienas būtų pasakęs, kad žąsis, kur kalbėjosi su žąsinu, labai
sena. Visas jos plunksnų apdaras buvo pilkas kaip ledas, be jokio raibu-
mo. Galva didesnė negu kitų, o kojos daug šiurkštesnės ir labiau numin-
tos. Plunksnos pastirusios, pečiai kaulėti, kaklas išdžiūvęs. Kas galėtų
abejoti, kad visa tai nuo senatvės? Tik akių metai dar nebuvo įveikę – jos
spindėjo skaisčiai ir atrodė jaunesnės negu visų kitų žąsų.
Dabar ji labai iškilmingai kreipėsi į žąsiną:
– Žinok, žąsine, kad aš esu Aka iš Čebnekaisės, o ši žąsis, kuri skren-
da man iš dešinės, Iksė iš Vasijaurės, ana, iš kairės – Kaksė iš Nuoljos.
Taip pat įsidėmėk, kad antroji iš dešinės yra Kolmė iš Sarjektono, o an-
troji iš kairės – Neljė iš Svapavaros, kad už jų eina Vyžė iš Uviko kalnų
ir Kūzė iš Sjangelio. Be to, įsidėk į galvą, kad tos šešios jauniklės, kurios
stovi pačioj pabaigoj, – trys iš dešinės, trys iš kairės, – taip pat yra kal-
nų žąsys, kilusios iš geriausių šeimų. Tad nedrįsk mūsų laikyti tokiomis

29

bastūnėmis, kurios susidraugauja su bet kuo, kas tik pakeliui pridryžta,
ir nemanyk, kad mes priimam į savo poilsio vietą tokius, kurie nenori
pasisakyti, iš kokios giminės kilę.

Po šių vadovės žodžių berniukas skubiai žengė keletą žingsnių į prie-
kį. Jam pasidarė skaudu, kad žąsinas, taip drąsiai kalbėjęs apie save, išsi-
sukinėja, paklaustas apie jį.

– Aš nenoriu nutylėti, kas esu, – tarė jis. – Vadinuosi Nilsas Holgerso-
nas, esu kampininko sūnus, ir iki šios dienos buvau žmogus, bet šį rytą...

Berniukas nutilo, nes niekas jo nebeklausė. Kai tik jis pasisakė esąs
žmogus, vadovė atsitraukė per tris žingsnius atgal, kitos atšoko dar to-
liau. Jos visos ištiesė kaklus ir ėmė piktai šnypšti ant jo.

– Tu iškart man pasirodei įtartinas, kai tik pamačiau tave ant kranto.
Nešdinkis kuo greičiausiai iš čia, mes nepakenčiam žmonių tarp savęs, –
tarė Aka iš Čebnekaisės.

– Bet kaip jūs, laukinės žąsys, galite bijoti tokio mažo padarėlio? –
bandė užtarti berniuką žąsinas. – Rytoj tegul jis be jokių kalbų grįžta sau
namo, bet naktį vis dėlto leiskite jam prabūti čia. Juk niekam iš mūsų
sąžinė neleistų palikti tokį mažą vabalą vieną, naktį jį gali užpulti lapė ar
žebenkštis.

Laukinė žąsis vėl priėjo arčiau, bet buvo aiškiai matyti, kaip sunkiai
ji tramdo baimę.

– Mane mokė, kad reikia saugotis kiekvieno žmogumi vadinamo su-
tvėrimo, vis tiek, didelis jis ar mažas būtų, – tarė ji. – Bet jei tu, žąsine,
atsakai, kad jis mums nieko blogo nepadarys, tegul pasilieka per naktį
čia. Tačiau aš bijau, kad mūsų nakvynė netiks nei tau pačiam, nei jam,
nes miegoti mes lipsime ant plaukiojančios ledo lyties.

Ji manė, kad, išgirdęs tą žinią, žąsinas nežinos, ką daryti. Bet šis nie-
kuo neišsidavė.

– Jūs labai gudrios ir mokate pasirinkti saugią vietą poilsiui, – at-
sakė jis.

– Bet turi man prižadėti, kad rytoj jis grįš namo.
– Tada ir man teks skirtis su jumis, – atsakė žąsinas, – nes aš pasiža-
dėjau jo neapleisti.
– Tu gali skristi, kur tau patinka, – atsakė vadovė. Sulig tais žodžiais

30

ji pakėlė sparnus ir nuplasnojo ant ledo. Paskui ją nusekė vorele ir visos
kitos laukinės žąsys.

Berniukas nusiminė, kad iš jo kelionės į Laplandiją nieko nebus; be
to, baugu jam buvo ir tos šaltos nakvynės.

– Juo toliau, juo blogiau, žąsine, – skundėsi vaikas. – Ant to ledo mes
sušalsim.

Bet žąsinas nenusiminė.
– Nebijok, – ramino jis. – Tik prirink dabar kuo greičiau sausų žolių,
kiek pakeli.
Kai berniukas prisigraibė sausų stabarėlių, kiek apkabina abiem ran-
kutėm, žąsinas pačiupo jį snapu už marškinių apykaklės, iškėlė aukštyn
ir nuskrido ant ledo, kur laukinės žąsys, susikišusios snapus po sparnais,
sustojusios miegojo.

– Paklok dabar žolę ant ledo, kad aš turėčiau ant ko stovėti, tada ne-
sušalsiu. Padėk tu man, o aš tau, – dėstė žąsinas.

Berniukas padarė ką liepiamas – ant ledo pakreikė šapelius, ir žąsinas
vėl stvėrė jį už marškinių apykaklės ir pasikišo po sparnu.

– Čia tau bus ir šilta, ir minkšta, – tarė jis ir prispaudė sparną prie
savęs, kad mažylis neiškristų.

Vaikas taip paniro į pūkus, kad nė atsiliepti negalėjo. Patalas buvo
šiltas ir švelnus, berniukas jautėsi labai pavargęs, tad bematant užmigo.

31

Pirmoji Nobelio literatūros premijos laureatė
moteris – švedų rašytoja SELMA LAGERLÖF
(Selma Lagerliof, 1858–1940) – nepakartoja-
ma pasakotoja, su jos knygomis jau užaugo ir
neabejotinai dar užaugs ne viena skaitytojų
karta. Garsiausia jos knyga vaikams „Stebuk-
lingosios Nilso kelionės“ iš pradžių buvo su-
manyta kaip patraukliai parašytas geogra-
fijos vadovėlis, bet šios didžios pasakotojos
rankose virto dėmesį prikaustančia kelione,
kurioje nepaprastai įdomios žinios apie geografiją ir gamtą susipina
su stebukliniais ir tikrais keturiolikmečio Nilso nuotykiais.

Nevykusiai pajuokavęs ne itin gero būdo paauglys Nilsas
pavirsta nykštuku ir netyčia užsiropštęs žąsinui Martynui
ant sprando kartu su juo leidžiasi į kelią – iki Laplandijos
pačioje šiaurėje. Taip prasideda nuostabi, įvairiausių nuo-
tykių ir išbandymų kupina kelionė. Berniukas su savo nau-
juoju draugu žąsinu praskris virš įlankų ir uostų, uolėtų
kalnų ir neįžengiamų miškų, ežerų ir upių su grėsmingais
kriokliais, apsilankys paslaptinguose miestuose ir didingo-
se pilyse. Susipažins su didžiuliais lokiais, drąsiais elniais,
šokančiomis varnomis ir tik stebuklingose kelionėse sutin-
kamomis mitinėmis būtybėmis. Bet dar svarbiau – Nilsas
nukeliaus nepaprastai turiningą vidinę kelionę ir grįš namo
pažinęs ne tik pasaulį ir jo grožį, bet ir patį save.