Vaiva Rykštaitė „Kaip būti“

VILNIUS 2021

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo
bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti
viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar
kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose,
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems
prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Dalis knygos tekstų buvo publikuoti šiuose leidiniuose ir tinklalapiuose:
Ikona, Žmonės, vilniusreview.com, nebegėda.lt, lrt.lt, rasytojai.lt.
Dėkojame už galimybę šiuos tekstus panaudoti knygoje.

© Vaiva Rykštaitė, 2021
© Lina Sasnauskaitė, viršelio dizainas, 2021
© „Tyto alba“, 2021

ISBN 978-609-466-616-2

Kaip skaityti

Jūsų rankose kitokia nei visada mano knyga. Tai  – eklektiška tekstų
kolekcija. Vieni jų rašyti seniai, kiti dar visai švieži. Iš feisbuko, tinkla-
raščio, žurnalų ir portalų, iš LRT komentarų skilties. Kartais perpasa-
koju serialo „Portlandia“ epizodus, apie vaikus kalbu emocingai, apie
aplinkosaugą ir žmogaus teises – kiek didaktiškai. Cituoju mokslinius
straipsnius, senas drauges ir savo mamą, paminiu skaitytas knygas.
Galbūt kai kur pati sau prieštarauju – laikui bėgant augu, keičiu nuo-
monę, keičiasi ir aplinkybės.

Knyga atsirado iš savanaudiško troškimo suteikti tekstams ilgesnį
gyvenimą, o skaitytojams – galimybę patogiai turėti juos vienoje vie-
toje. Pradėti ją skaityti galima atsivertus bet kurį puslapį. Chronologi-
jos čia nėra ir sąmoningai rinkausi jos nepritempinėti. Vis dėlto tekstus
suskirsčiau į šešis man svarbius buvimus: emigraciją, ekologiją, mote-
rystę, motinystę, pandemiją ir su žmogiškumu susijusius pasirinkimus.

Nežinau, ar pavyko, bet norėčiau, kad šį kūrinį patirtumėte kaip
impresionistinį paveikslą, kai žiūrint iš arti matosi tik atskiri taškeliai –
regis, tarpusavyje nesusiję gyvenimo epizodai ir įvairios pasaulinės ak-
tualijos, o kiek atsitraukus paaiškėja bendras vaizdas, įspūdis

kaip būti
be klaustuko
be atsakymo

| 5

#emigrante

Amerika visada buvo paskutinė šalis mano kelionių sąraše. Kartais
blogos nuotaikos kamuojama apie ją net sakydavau dramatišką „nie-
kada!“. „O ko man ten? Bulkos ant bulkos pavalgyt?“ – šaipydavausi iš
jų hamburgerių kultūros, atsisakydama bet ką amerikietiško apskritai
vadinti kultūra.

Ir davė man dievas vyrą amerikietį, sakydamas: tu jį mylėsi labiau
nei bet kurį kitą vyrą, ir Amerikos kultūra bus tavo vaikų kultūra.

O dievo žodis mėgsta tapti kūnu. Tad dabar srebiu iš šulinio, į kurį
prispjaudžiau.

Žinau, kad kas kartą atvykus į žemyninę Ameriką vis mažiau dalykų
mane stebins, kol galiausiai imsiu vis daugiau kuo stebėtis Lietuvoje. Gy-
vendama nuošaliausioje pasaulio vietoje, Ramiojo vandenyno viduryje,
jau ir dabar dažnai nebežinau, kas vakariečiui didmiesčio gyventojui yra
normalu?

Šįsyk labai daug vaikščiojau po Portlando Šiaurės Rytų rajoną ir
tiesiog fotografavau žmonių namus. Taip keistai jie man atrodė, tokie
gražūs, išpuoselėti, apsupti žiedais sprogstančių vaismedžių. O aplin-
kui nebuvo jokių automobilių, kai kuriuose kiemuose krykštavo vaikai,
žmonių svetainės buvo be užuolaidų, ir aš galėjau puikiai matyti jų val-

#emigrantė | 7

gomuosius stalus ir ant sienų pakabintus ultramodernius paveikslus.
Kai kur žmonės sėdėjo į gatvę išeinančiose lauko terasose, linguodami
supamosiose kėdėse, ir kažką siurbčiodami iš keraminių puodelių ste-
bėjo gatvės ramybę – visai kaip rodo „Portlandia“ ar kituose filmuose.
Amerikos lyginimas su filmais – banalus, bet neišvengiamas. Bent tol,
kol pati patikėsiu jos tikrumu.

– Hi! – šypsodamiesi su manimi sveikinosi žmonės iš terasų.
– Hi... – atsakiau jiems kiek nedrąsiai.
Namai su žydinčiais sodais. Malonūs kaimynai.
– Kadaise čia buvo išskirtinai juodaodžių rajonas. Mano tėtis man
draudė čia ir koją įkelti. O jeigu kada tekdavo kokiais reikalais važiuoti
pagrindine gatve  – užsidarydavome langus ir užsirakindavome auto-
mobilio dureles. Bet dabar, pati matai – gentrifikacija... – pasakojo kai-
mynė.
Grįžusi po pasivaikščiojimo Portlando miesto centre anytos
klausiu:
– O pas jus čia vidury gatvės ant dėžės užsilipęs ir apie Jėzų Kristų
ar pasaulio pabaigą visa gerkle rėkiantis žmogus – įprastas vaizdinys?
– Taip, – užtikrintai sako anyta, ketindama į šiukšliadėžę mesti ką
tik išvirtus makaronus.
– O kas negerai makaronams? – klausiu.
– Susipainiojau ir išviriau ne tos formos...
Gelbėju makaronus nuo šiukšliadėžės, pažadėdama juos dar šian-
dien suvalgyti. Pasidarysiu makaronų salotų, ar ką... Amerikoje labiau-
siai pasigendu sakralumo, o amerikiečiai manyje – racionalumo.
– Bet tu juk žinai, kad nieko blogo nenutiks, jei grįžusi namo ko
nors pasiimti nepasižiūrėsi į veidrodį? – klausia.
– Žinau. Bet mane taip močiutė mokė. Dar mane mokė pabu-
čiuoti ant žemės nukritusią duoną. Lietuvoje sakoma: jei dega troba,
o duonos kepalas apverstas, tai pirma atversk duoną, o tada jau bėk iš
degančios trobos...

8 | KAIP BŪTI

Tyla. Tada pakeičiame temą. Vėl apie bepročius. JAV iš esmės nėra
jokios institucijos, kuri juos prižiūrėtų. Laisvoje šalyje psichiškai nesveiki
žmonės klaidžioja gatvėmis laisvi ir dalijasi savo vizijomis su praeiviais.

– O tai saugu? – klausiu. – Jie nepavojingi?
– Šita kaimynystė – viena saugiausių.

Portlandas, Oregonas,
2015

***

Atsibudusi pažiūriu pro langą – šiūruoja palmių viršūnės. Apėmė toks
jausmas: kaip keista, kad man nebekeista. Palmės visada bylodavo, kad
esu nusitrenkusi kažkur labai toli nuo namų  – ar atostogų su tėčiu
į Turkiją, ar pati viena kur Pietų Indijoje. Vėjyje palmės kuždėdavosi
atostogų kalba, o jų šešėlis, kad ir koks viliojantis atrodydavo, niekada
neatstodavo gaivios Palangos pušyno vėsos. Už mano lango palmės, o
aš namuose, savo lovoje... ir vis tiek labai toli... nuo ko? Pati jau nebeži-
nau. Mano namai visur. Ir niekur ne namai.

Pernai, kai į Havajus atskrido mama, aš jai prekybcentrio mašinų
parkavimo aikštelėje sakiau: čia jau man kaip antri namai. O mama nė
negalvojusi atsakė: čia jau tavo „namai namai“.

Apklojau bambukinį stalą lino staltiese, į lentyną susikroviau savo
knygas. Mano lova patogi, ant sienų pakabintos nuotraukos švyti mei-
le, bet aš vis tiek nesuprantu, ką man kužda tos palmės?

Havajai,
turbūt irgi 2015

***

Draugė, perskaičiusi šio skyriaus juodraštį:
– O tu nenori rašyti chronologiškai, nu, žinai, nuo pirmų dienų

Londone? Kaip tada jauteisi? Aš tai atsimenu, skrisdama gyventi į Ang-

#emigrantė | 9

liją galvojau, kad esu tokia pat kaip jie. Nes nu, žinai, mus mokykloje
gi mokė kolonijinės baltųjų istorijos. Tai skridau galvodama, kad ką,
anglų kalbą, tipo, moku ir man tiesus kelias į Bakingamo rūmus, o visi
tie juodieji ir indusai prastesni, žinai. Ir koks šokas buvo suprasti, kad
niekada nebūsiu kaip britė, kad jie į mus, iš Rytų Europos, irgi žiūri
kitaip. Tu nenori šitaip parašyt? Čia ir apie rasizmą biškį...

– Panašius jausmus jau reflektavau daug kartų anksčiau, ir „Kos-
tiumų dramoje“, ir „Trisdešimt“. Tai dabar noriu apie emigraciją kalbėti
ne kaip apie kažkokią nuotykių seką, kompleksą, bet kaip apie jausmų
visumą apskritai. Jau trylika metų esu emigrantė ir gal dar trylika būsiu,
gal – visada. Todėl pradedu jau nuo Amerikos, ne nuo Londono, šo-
kinėju laike. Laikas lyg ir nebeturi prasmės, tik įspūdis. Noriu, kad šitas
skyrius būtų tartum keistas filmas, kurio žiūrėdama nesupranti, bet
pabaigusi žinai, kad patyrei tą buvimą nei čia, nei ten.

Rašyti su akcentu

„Kalba – būties namai“ – nepamenu, kurioje mokyklos klasėje mums
reikėjo kurti rašinėlį su va tokia antrašte. Jau nepamenu ir ką parašiau,
tik tai, kad ši tema mane sukrėtė. Giliai ir, kaip dabar matau, – ilgam.
Tada, dar vaiką, kamavo klausimas, kurį parašysiu taip, kaip man tuo
metu dėliojosi žodžiai: „O tai kai kokie olandai kalbasi olandiškai, tai
jiems viduje viskas vis tiek skamba lietuviškai?“ Suvokti buvimą kitoje
kalboje jos nemokant – tartum įsivaizduoti neegzistuojančią spalvą.
Todėl sukau galvą naktimis – kaip tie olandai, prancūzai ir kinai galvo-
ja, kaip jie supranta dalykus ir ar yra mūsų smegenyse kažkokia vietelė,
kur viską galime suprasti be žodžių?

Bet čia jau sukčiauju. Mintis apie smegenyse esančią bežodinio
suvokimo erdvę kilo daug vėliau ir ne man pirmai. Prasukam kokius

10 | K A I P B Ū T I

penkiolika metų į priekį, ir aš sėdžiu jau nebe mokyklos suole, o kas-
savaitiniame psichologijos filosofijos seminare su rūstoka dėstytoja
Sarah Patterson ir būreliu filosofijos magistrantūros studentų. Londo-
nas, Birkbecko universitetas. Seminaras kažkodėl vyksta rūsyje, šalta,
per pertraukėlę mes išsirikiuojame prie kavos aparato. Už vieną svarą
šis ištiurlena visai padoraus kapučino. Sugrįžusi į seminarą iš visų jėgų
bandau sekti diskusiją. Jėgų reikia, nes britai kalba greitai, jiems nė mo-
tais, kad šalia sėdi lietuvaitė, kuriai ingliš nėra būties namai. Dar ne.
Gurkšnoju saldų gėralą ir klausausi migdančio misis Patterson balso.
Pati save nustebinu garsiai kažką pakomentuodama. Tą akimirką, kaip
ir beveik kiekvieną gyvenimo akimirką, be tiesioginiame sąmonės ete-
ryje transliuojamų žodžių, esti ir dešimtys, o gal net tūkstančiai kitų
suvokimų. Štai aš sėdžiu ir savo kurso draugams kalbu apie koncepcijų
teoriją – tuo pat metu žinau, kur esu, žinau savo vardą, savo praeitį,
žinau, kad siena yra siena, ir kad kojomis liečiu grindis, ir kad patalpoje
vėsu. Žinau, kurioje Londono dalyje yra šis universiteto pastatas, ir kai
mūsų grupės draugas Saimonas garsiai nusičiaudėja, aš žinau, kad tai
yra čiaudulys. Nors mintyse nėkart to neįvardiju žodžiais. Ar aš mąstau
žodžiais? Žiūrėdama į stalą negalvoju „stalas“ – aš žinau, kad tai yra
stalas, nes galvoje jau turiu šio ir visų kitų įmanomų stalų koncepciją.
Trikojis, raudonas, medinis, antikvarinis, su stalčiais arba baro – tai vis
tiek bus stalas, nors jų gali niekas nesieti. Sakysite, stalas yra daiktas,
kuris stovi, bet ar palubėje pakabintas stalas nustos buvęs stalu? Tuo
mane ir sužavėjo toji koncepcijų teorija, tiesiog rovė stogą galvojant,
kad nėra nė vienos sąvokos ar žodžio, kurio apibrėžimą galima būtų
iškalti akmenyje. Viskas subjektyvu, viskas priklauso nuo aplinkybių, ir,
kai gerai pagalvoju, tai aš visai negalvoju, o tiesiog plaukioju abstrak-
čiame sąvokų vandenyne.

Daug geriau už mane, nenuostabu, tai apibūdino Wittgensteinas
„Filosofiniuose tyrinėjimuose“ („Philosophical Investigations“)  – čia,
be visa ko, jis kalba apie žaidimą. Apie kalbos žaidimus, kai galima žo-

# e m i g r a n t ė | 11

džiais apibūdinti ar interpretuoti įvykius, kelti ir tikrinti hipotezes, kurti
istorijas, vaidinti, dainuoti, žaisti šaradas, juokauti, versti iš kitos kalbos,
dėkoti, užduoti klausimus – baigtinio sąrašo galbūt ir nėra. Ir – apie
žaidimo koncepciją apskritai. Nes kas gi yra žaidimas? Jis gali neturėti
taisyklių, jis gali būti linksmas arba žiaurus, komandinis arba individu-
alus, dinamiškas ir kankinamai lėtas, loginis arba visiškai absurdiškas,
kaip antai spjaudymas ir gaudymas – bet ir čia, norint žaisti, juk visai
nebūtina pagauti. Žaidimo apibrėžimas  – kintantis, reliatyvus, ir vis
dėlto tai viena iš labai tvirtai žmonijos sąmonėje įsitvirtinusių koncep-
cijų. Žodis „žaidimas“ suteikia žaidimo koncepcijos suvokimą, nors pri-
spirti ir negalėtume apibūdinti šios sąvokos... žodžiais. Bet, kaip teigia
Wittgensteinas, „There is no reason to look, as we have done traditio-
nally – and dogmatically – for one, essential core in which the mea-
ning of a word is located and which is, therefore, common to all uses
of that word. We should, instead, travel with the word’s uses through,
a complicated network of similarities overlapping and criss-crossing“
(PI 66). Kitaip tariant, nebūtina iš žodžio reikalauti vienareikšmiškumo.

Ir priešingai – čia jau priduriu nuo savęs – ne viską suvokiame žo-
džiais. Mano tėvų šuo Činas rytais bėga į katilinę, kur randa du pilnus
dubenėlius: sauso davinio ir vandens. Činas tikrai žino, kas yra vanduo
ir kas yra maistas, ir net skiria savo dubenėlį nuo katino, nors labai
abejoju, ar nors vieną iš šių objektų savo galvoje turi žodine forma.
Aš žinau, kad Činas mąsto, tai patvirtins kiekvienas savo šunį mylintis
šeimininkas. Ir, nors paralelė primityvi, tačiau būtent Činas ir bežodė
jo maisto dubenėlių koncepcija man padėjo suvokti koncepcijų teo-
riją iš esmės: niekas nėra iki galo apibrėžta, o kalba tėra susitarimas dėl
pavadinimų, kurių esmes nujaučiame. Ar nujautimai vienodi, pasakyti
sunku. Bet čia jau vaikštinėju fenomenologijos pakraščiais.

Nenoriu leistis gilyn į filosofiją – nes daugiau nei papasakojau jau
ir neatsimenu, ir todėl, kad vienodai stiprų įspūdį šalia koncepcijų teo-
rijos tuose seminaruose paliko mane nuo kitų studentų skyręs kalbos

12 | K A I P B Ū T I

barjeras. Buvau viena iš nedaugelio kurso užsieniečių ir vienintelė toje
grupelėje ne britė.

Mokslo metų pradžioje vis rausdavau, nes nesuprasdavau, ką pa-
skaitų metu aiškino dėstytojai. Akimirką užsisvajojusi pamesdavau
diskusijos giją, nes klausytis anglų kalba buvo sudėtingiau nei lietu-
viškai. Nežinau, kaip mane vertino kiti, ar jie tai pastebėjo? Tačiau pati
nuolat jaučiausi nevisavertė. Nors niekas nežinojo, kas dedasi mano
galvoje, visi girdėjo mano East European akcentą. Kalbėti su akcentu –
lyg gyventi užstrigus muitinėje ar oro uoste. Kai jau esi beveik ten, bet
dar ne ten. Tik skirtumas tas, kad iš muitinės galiausiai ištrūkstama.

Kita vertus – skirtingų kalbų mokėjimas perkelia koncepcijų teo-
riją į kitą lygmenį. Čia netrukus pajutau savo pranašumą vienakalbių
studentų atžvilgiu, nes galėjau palyginti to paties žodžio skirtingose
kalbose reikšminius niuansus. Mane apskritai žavi neišverčiami žo-
džiai. Anglų kalboje, pavyzdžiui, nerandu žodžio „buitis“ atitikmens.
Ir niekaip nerandu, kaip lietuviškai smagiai įvardyti paprasčiausią
„excited“. Vis planuoju sudaryti neišverčiamų žodžių sąrašą, tiesiog
sau, dėl smagumo, ir vis pamirštu. Neišverčiamų žodžių egzistavi-
mas, mano galva, tik patvirtina koncepcijų teoriją: pavyzdžiui, pa-
aiškinu draugei britei žodžio „buitis“ reikšmę – ji linkčioja, regis, su-
pranta koncepciją, nors konkretaus žodžio jai įvardyti ir neturi. Arba,
pavyzdžiui, iki JAV kolonizavimo nė viena Amerikos gentis neturėjo
žodžių, įvardijančių žemės nuosavybę. Senbuviams tai buvo tiesiog
nesuvokiama, nes žemė buvo visų ir visiems, o jei ir kieno nors – tai
laikinai, turbūt taip pat, kaip dabar mes suvokiame orą. Tad peršasi
išvada, kad kalbų mokėjimas pagausina ir mūsų koncepcijų bagažą,
nors ne visi žodžiai gali būti išversti, tačiau tikrai visi galiausiai vienaip
ar kitaip suvokiami.

Kalbu iš dvi užsienio kalbas mokančiosios perspektyvos. Anglų ir
rusų, kurias manau mokanti vienodai gerai, tik mano rusų kalba de-
šimtmečiais nevartojama, todėl kiek primiršta. Skirtingais gyvenimo

# e m i g r a n t ė | 13

laikotarpiais šios kalbos tapo mano antrais namais, bet niekada netaps
tėvyne.

Tos kalbos neabejotinai mane praturtino, ir jei ne pataikavimas
auditorijai (čia kalbu apskritai – nuo vengimo rašyti angliškai feisbuke,
nes tada įrašų nesupras mano seneliai, iki rusiškų keiksmažodžių ma-
žinimo savo rašomuose romanuose, nes nepatiks redaktorei) – taigi,
jei ne pataikavimas auditorijai, turbūt kas penktas mano sakinys būtų
anglų kalba ir kas šimtasis – rusų. Mano mėgstami „cherchez la fem-
me“ ir „dolce far niente“ irgi gerai skamba tik originalo kalbomis.

Babilono mitas tarsi perša mintį, kad utopinėje visuomenėje visi
turėtume kalbėti viena kalba ir tuomet geriau vieni kitus suprastume.
Netiesa. Žvelgiant iš evoliucijos perspektyvos, kalbų įvairovė padeda
skirtingoms kultūroms įžodinti skirtingų kraštovaizdžių pasaulėjautą,
joje įsitvirtinti ir išlikti. Negali būti, net negaliu įsivaizduoti vienos kal-
bos, kuri atspindėtų visų pasaulio kultūrų ir filosofijų įvairovę. Todėl,
užuot ieškojus vieningumo kalboje, svarbu išlaikyti jų įvairovę – ypač
globalizacijos kontekstuose. Taigi, tikiu, kad mokėdama anglų kalbą
šalia kitų kalbų, galiausiai aš tapsiu ir geresnė anglakalbė nei tik anglų
kalbą mokantieji. Čia omeny turiu tą gilesnį, veik metafizinį kalbos
sluoksnių suvokimą, o ne teisingai sudėtus artikelius, kurių, prisipažįstu,
man iki šiol nesiseka sudėti, ir dėl to nė viename CV negaliu prie anglų
kalbos laukelio rašyti „native speaker“ – bet prie to aš dar sugrįšiu.

Girdėjau tokią urbanistinę legendą, kad sulig kiekviena išmokta
kalba ja prabilus atsiskleidžia ir skirtingos žmogaus asmenybės pusės.
Savyje pajusti tai nesunku, bet daug įdomiau šį reiškinį stebėti kituose,
nors ir retai pasitaiko dvi man suprantamas kalbas mokančių žmonių.
Būtina sąlyga – kalbų turi būti bent dvi, ir abi suprantamos stebėtojui,
nes kaipgi pastebėti asmenybės pokyčius, nesuprantant, ką žmogus
sako? Iš intonacijos, gestų... gal. Prieš daug metų jogos kursuose susi-
pažinau su Maja iš Kazachstano, ir ji man tapo pirmuoju asmenybės
pokyčių kalbose įsikūnijimu. Majos gimtoji kalba yra kazachų, bet ji,

14 | K A I P B Ū T I

kaip ir aš, laisvai kalba rusų ir anglų kalbomis. Kaip mums buvo smagu
kalbėtis ir vienai kitą stebėti  – ne vien dėl to, kad turėjome slaptą,
daugiau niekam iš kurso draugų nesuprantamą rusų kalbą. Dėl to, kad
angliškai kalbėdama Maja man rodėsi emancipuota, savo vertę žinanti
vakarietė – ilgai studijavusi JAV, apkeliavusi daug pasaulio, pasitikinti
savimi. Tačiau vos jai prabilus rusiškai, pamatydavau kitą Mają – noriu
sakyti – paprastesnę, vulgaresnę, nuoširdesnę, bet nė vienas iš šių žo-
džių tiksliai neapibūdina subtilaus pokyčio, įvykdavusio Majos laikyse-
noje. Juk kalbant skirtingomis kalbomis net veido raumenys dirba vis
kiti. Nors pamatyti tai sunku – reikia pajausti.

Apie mane Maja tvirtino tą patį. Kad yra dvi Vaivos – anglakalbė
ir rusakalbė. O man iki šiol smalsu: kokia Maja yra kalbanti kazachiš-
kai? „Ar tikra tu – ta, kalbanti lietuviškai?“ – ji klausė, o aš purčiau gal-
vą. Skausmingas klausimas, nes draugai, nemokantys mano gimtosios
kalbos, niekada nepažins ir didelės dalies manęs. Tačiau visos „aš“ yra
tikros, kaip tikras būna gyvenimas keliaujant svetur. Rusų kalboje atran-
du dainingą liežuviu besiritantį nuoširdumą, o angliškuose žodžiuose
atsiskleidžia mano įsivaizduojami buvimai kine – tai ir amerikietiškas
skardžiabalsis familiarumas, ir britiškas šaltumas, – čia jau priklauso, ku-
riuo akcentu stengiuosi kalbėti. Ir vis dėlto pripažįstu, kad visus kalbė-
jimus nustelbia ir ryškiausia mano kalba yra lietuviškas akcentas, kurio
dabar išmokau nesigėdyti, nes tai yra mano tapatybės dalis. Tačiau toji
tapatybė iki šiol kartais kiša koją, kai, išgirdę akcentą, žmonės pradeda
su manimi kalbėti lėčiau, skiemenuoti, gestikuliuoti (pvz: do you want
to eat? – klausia ir tuo pat metu nematomu šaukštu dedasi nematomą
maistą burnon). Jaučiuosi, kad būtent dėl savo akcento kartais nesu
priimama rimtai, o kartais vos prasižiojusi juntu, kaip man klijuojami
būdingi East European stereotipai.

Įkalinta savo akcente, sakau. O man atšauna: bet juk rašant akcen-
to nesigirdi? Nesigirdi. Tačiau kuriant (rašant) tarp dviejų ar daugiau
kalbų kyla kitokių keblumų ir nesu(si)pratimų. Kaip rašytoja, labai daž-

# e m i g r a n t ė | 15

nai sulaukiu klausimo: kodėl nerašai angliškai, juk būtų daug didesnė
auditorija?

Nerašau angliškai, nes anglų ir lietuvių kalbos man reprezentuo-
ja skirtingas sritis. Anglų kalba – mokslo ir žinių kalba; ja daugiausia
skaitau, bet, kad ir kaip būtų keista, beveik vien mokslinę literatūrą
ir publicistiką. Ja rašiau magistrinį darbą ir šiek tiek kino kritikos. O
lietuvių kalba skaitau beveik vien romanus, šioje kalboje gyvena mano
jausmai ir meniniai potyriai, tad natūralu, kad savo kūrybą lengviau-
sia išreikšti meniškai artimiausia kalba. Rašydama lietuviškai patiriu
malonumą, šokdinu žodžius kaip patinka, kartais sąmoningai ieškau
kokių senesnių, iš vaikystės, kurie išsyk sukelia nostalgiją, pavyzdžiui,
„čėdau“, „škada“ ar koks pas močiutę ant „pečiaus“ užsilikęs „rundė-
liukas“. Nesakau, kad esu gera ar bloga rašytoja. Tačiau lietuvių kalba
man lyg milžiniškas žodžių prekybos centras, kuriame esu seniausia
darbuotoja ir žinau beveik kiekvieno produkto naudojimo instrukcijas
ir sudedamąsias dalis, o anglų kalba yra tik nedidelė ir prabangi specia-
lizuotų prekių parduotuvė. Rašyti lietuviškai man lyg groti pianinu –
džiazą! Gal ir nusigroju, bet vis tiek žinau visas natas ir grodama tuo
pat metu galiu treptelėti koja, dunksėti delnu į sieną, bilsnoti, barbenti
pirštais, girgždinti pianino dangtį, dainuoti, ūbauti, ulbauti, šnabždėti,
dūsauti, girgždinti kėdę, krenkšėti, batu gurgždinti ant žemės aptiktą
akmenuką, o užsimaniusi tylos  – dzingtelėti peiliu į puspilnę taurę.
Man atrodo, jei reikėtų, galėčiau sugalvoti naują lietuvių kalbos veiks-
mažodį. Keisčiausia, kad tą negirdėtą žodį turbūt suprastų ir kiti. Ar
bent nujaustų. O nujautimai kalboje, kaip matyti iš anksčiau minėtos
koncepcijų teorijos, yra esmingi.

Taigi, angliškai nekuriu, nes šia kalba, bijau, man nepavyktų džiazuo-
ti. „Netiesa“, – prieštarauja vienas bičiulis iš Londono, fizikos mokslų dak-
taras, taigi, visiškas tiksliukas, kuriam atrodo, kad kalba apskritai niekuo
dėta ir gerokai pervertinama. Svarbiausia yra turėti gerą istoriją, sako jis,
čia mus sustabdydamas ties esmine takoskyra: vienu taku traukia ma-

16 | K A I P B Ū T I

nantys, kad svarbiau yra „kas sakoma“, o aš žingsniuoju šalia tikinčių, kad
nesvarbu, ką tu pasakoji, – tai gali būti nors ir oro gaiviklio sudėtis, svar-
bu kaip ji parašyta, juk būtent už „kaip“ skiriamos literatūrinės premijos
ir dėl to audrų mėtytos ir vėtytos garsenybės samdo ghost writers.

Nerašau angliškai, nes bijau. Bijau suklysti, bijau skambėti banaliai
ar tiesiog basic. Bijau sugriauti savo susikurtą asmenybės mitą, mat
dabar aš gyvenu du gyvenimus: rašytojos ir namų šeimininkės. Tačiau
visi mano namų aplinkos draugai žino, kad kažkur ten, Lietuvoje, esu
rašytoja, ir dėl to šiek tiek romantizuoja mano bū(i)tį. Dėl to mano
amerikietis vyras kas kartą pristatydamas mane žmonėms išdidžiai
pamini „rašytoja!“, nors niekas – nei mano Londono studijų draugai,
nei mano vyras su visa šeima, – nėra skaitę nė vieno mano parašyto
grožinio kūrinio. Todėl bijau, kad galiausiai paskaitę nusiviltų ir tyliai iš
rašytojų perkeltų mane į beviltiškų wannabe kategoriją, nors garsiai to
ir nepasakytų – anglosaksiškas mandagumas neleistų.

Nerašau angliškai, nes bijau kad niekas nepublikuos mano darbų ir
tada žlugs didelės svajonės. Juk dabar taip patogu įsivaizduoti tą toli-
mą ateitį, kai atsiduriu „New York Times“ bestselerių sąrašuose. Įsivaiz-
duoti yra daug patogiau ir saugiau nei stoti akistaton su realybe. Bet
čia jau visiškai nuklydau link savo baimių, nors mes gi kalbamės apie
daugiakalbystę. Rašau „kalbamės“, nes įsivaizduoju jus man pritariant,
linkčiojant galva.

O jei visai atvirai – niekada net nebandžiau kurti grožinių tekstų
anglų kalba. Užtat mėginau išversti. Pati. Pradėjau nuo nesudėtingo
kūrinio, savo pasakos vaikams „Jūratė, Kastytis ir Mikas“. Verčiau veik
patriotiniais tikslais, įsivaizduodama, kad ši lietuviškos legendos inter-
pretacija turėtų būti įdomi pas mus besilankantiems turistams. Bet
verčiant nutiko keistas dalykas – tekstas manęs tiesiog neklausė, ne-
skambėjo, prasmės bėgo nuo sakinių ir nuolat apimdavo labai stiprus
noras nebe versti, o viską tiesiog perkurti. Perrašyti taip, kaip kalbėtų
anglosaksė mano asmenybės pusė. Ir taip, kaip aš įsivaizduoju, kad kū-

# e m i g r a n t ė | 17

rinys taptų suprantamesnis anglakalbei auditorijai. Nors pataikavimui
skaitytojui iš esmės nepritariu. Ir vis dėlto klaidžiojant tarp dviejų ra-
šymo kalbų juntu, kad kurdama aš nenorom įsivaizduoju savo skaity-
toją. Čia išsyk prisiminiau savo draugę Šebnam – turkę, kuri skaitė tą
patį Elif Šafak kūrinį anglų ir turkų kalbomis ir piktinosi, kad ne viskas
ten taip pat. Dabar gailiuosi, kad nepaklausiau, kas ten skyrėsi. Reikės
jai parašyti per feisbuką, paklausti.

Išgirdę apie mano vertimo patirtį, pažįstami rašytojai supratingai
linkčiojo „taip taip, savo tekstų geriau neversti, juk tam ir yra vertėjai“.
Vertėjai – skirtingų pasaulių mediumai, kurių darbas po mano nepa-
vykusio vertimo pastangų rodosi dar ypatingesnis. Tik kas tada turėtų
versti mano knygas  – lietuvių kalbą mokantis britas ar anglų kalbos
asas lietuvis? Įsivaizduoju, kaip nervinčiausi kažkam verčiant mano
tekstą, turbūt kaip dailininkė, kurios paveikslą bandoma perpiešti. Čia
savęs klausiu  – išgyvenčiau dėl vertime galimai pasimetančių meni-
nių paradigmų ar dėl amžino East European komplekso, t. y., kad net
anglų kalba parašytas tekstas skambės... lietuviškai? Bet tada perskaitau
Gabijos Grušaitės, kurios romanas neseniai išleistas ir Malaizijoje, elekt-
roninį laišką: „Vertė lietuvis vertėjas, nes labai norėjome išsaugoti East
European voice.“ Tik pyst ir, kaip kadaise išmokusi pamilti savo akcentą,
suprantu, kad rašant taip pat svarbu išlaikyti tą asmenybės pusę, kuri
tuo metu kalbėjo. Vadinasi, verčiant lietuviškai parašytą kūrinį didžioji
vertimo sėkmės paslaptis ir yra išlaikyti jo lietuviškumą. Arba rašyti ang-
liškai pačiai, bandant išgirsti savo anglakalbę „aš“.

Tą savo vertimą pabaigiau – iš principo. Pabaigiau ir palaidojau nie-
kada neatidaromuose kompiuterio failuose. Prieš keletą savaičių pradė-
jau tą patį kūrinį ant tuščio lapo, anglų kalba. Dar nežinau, kaip seksis,
bet jau dabar matau (o gal tik man taip atrodo?) kad angliškai ir lietuviš-
kai net rašydama kalbu skirtingais balsais, nors ir su akcentu. O akcentas,
mano nuostabai, gal ir bus ryškiausias kūrybinio autentiškumo šauklys?

Kol kas galiu tik spėlioti ir tikiuosi galiausiai sužinoti, kaip pasau-

18 | K A I P B Ū T I

lyje jaučiasi nuo gimimo dviejų kalbų besimokančios mano dukterys.
Joms nė viena iš mokamų kalbų niekada nebuvo toji neįsivaizduoja-
ma, neegzistuojanti spalva, nes nuo pat pirmų gyvenimo dienų mer-
gaitės girdi po du skirtingus žodžius, žyminčius tą patį objektą. Beje,
tyrimais įrodyta, kad dvikalbystė neapsunkina smegenų darbo, o prie-
šingai  – padeda greičiau priimti sprendimus, nes žmogus pripranta
prie nuolatinio skirtingos prieštaringos informacijos apdorojimo, kaip
antai mano Žemyna, vos nusičiaudėjusi vienu metu išgirstanti:

– Į sveikatą!
ir
– Bless you!
Barbaros Zurer Pearson knygoje „Raising a Bilingual Child“ („Au-
ginant dvikalbį vaiką“) skaičiau apie berniuką, užaugusį daugiakalbėje
šeimoje. Vaiko tėtis kalbėjo itališkai, mama – angliškai, močiutė – vo-
kiškai, auklė – ispaniškai, o jie visi gyveno, atrodo*, Prancūzijoje. Ber-
niukas nuo mažų dienų mokėsi ir suprato minėtas kalbas, tačiau, jo
paties teigimu, ilgai manė, kad kiekvienas žmogus galiausiai turi susi-
kurti savo paties kalbą. Man atrodo, tai yra kiekvieno kūrėjo užduotis.

vilniusreview.com,
2019 03 18

Iš draugės (irgi emigrantės) emeilo.
Įspūdžiai jai trumpam sugrįžus į gimtą miestą

(...) O šiaip aš viena daug vaikščiojau po Kauną, buvo keistas jausmas.
Tokia maišatis: džiaugiausi važiuodama senu troleibusu, užeidama val-
gyti šiltų spurgų, mokėdama šešis centus už išspausdintą popieriaus

* Tikslių šalių ir kalbų neatsiminiau, spėjau, tad gali būti netikslu.

# e m i g r a n t ė | 19

lapą. Eidama per ąžuolyną mačiau tiek daug jaunų šeimų, visi turėjo la-
bai brangius vežimus, o vyrai buvo su Šordičo barzdom išskustais šonais,
mamos – prie meno, anksčiau tokius žmones matydavau tik Vilniuje.
Karinius apibyrėjusius namus, kur kažkada gyvenau, rūkiau importines
cigaretes ir labai karštai mylėjau kokį kareivį ar jūreivį, irgi mačiau.

Baigiančias subyrėti trobas, kur kažkada skalbiau kibire su ūkiniu
muilu, vaikai mano be triusikų lakstė ir vyras girtas nuo kiosko kiek-
vieną vakarą grįždavo  – irgi mačiau. Tetos geltonais plaukais vis dar
pardavinėja čeburekus, o vyrai dar trenkia prakaitu ir nešioja „Adidas“
treningus ir vis apkalbinėja kažkokią žiurkę. O šalia ąžuolyno parduo-
damas penkių kambarių labai gražiai įrengtas butas su veranda, kolo-
nijinėm pintom kėdėm ir baltu servizu už 127 tūkstančius eurų, kai
atlyginimai yra 300 eurų per mėnesį.

(...) Įdomus metas dabar Kaune, skirtumai ir kontrastai tarp seno
ir naujo vis aštrėja. (...) Bet aš kažkaip ilgiuosi to seno Kauno, kiekvieną
kartą, kai sugrįžtu, visada savęs klausiu: kas būtų, jeigu niekada nebū-
čiau išvažiavusi?

Ir atsakau visada vienodai: būčiau ištekėjusi, turėčiau du vaikus ir
gyvenčiau Šilainiuose. Beje, ne į temą, dėl to mano mokslinio darbo,
gal žinai kur...

Kaunas, 2017

(Kai dar nieko neturėjom) Pirmi metai saloje

Kartą per savaitę aš važiuoju į skalbyklą. Dažniausiai šeštadienio vakare.
Viena ranka tįsiu skalbinių pilnus krepšius, kita nešuosi kėdutėje įsodin-
tą dukrą, dantyse – skalbimo miltelius ir mašinos raktelius, po pažasti-
mi dar įsibruku piniginę ir pati sau nežinia kodėl piktdžiugiškai kikenu
įsivaizduodama save devyniolikmetę, pamačiusią, kuo galiausiai baigia-

20 | K A I P B Ū T I

si trisdešimtmetės šeštadienio vakarai. „Aš vis tiek feministė“, primenu
sau dėdama į turbiną vyro kojines ir priplėkusius svečių rankšluosčius.
Pas mus visada būna svečių... Skalbimo mašinos mygtukai ir rankenėlės
glitūs, šlapi, dažnai dar aplaistyti balikliu, todėl turiu būti labai atsargi ir
nesiliesti prie savo drabužių, kad neliktų dėmių.

Skalbykloje visada reikia skubėti. Pirmiausia – užimti bent tris vie-
ną šalia kitos išrikiuotas skalbimo mašinas. Taip paprasčiau. Jau įsigud-
rinau pripuolusi apkrauti skalbykles savo daiktais. Meksikietės jas ap-
krauna apsisnarglėjusiais vaikais. Pro duris įvirtęs tatuiruotas apšepęs
vyras prie skalbyklių pasodina urzgiantį šunį. Visi turime savus meto-
dus. Mat prieš kraunant skalbinius dar reikia nueiti prie automato ir
papildyti kortelę. O kol ją pildai, žiūrėk, kitas jau ir sukraus savo skalbi-
nius į geriausias skalbykles.

Bet sunkiausia vis dėlto išsikovoti vežimėlį, tokį panašų į tą iš pre-
kybcentrių. Su vežimėliu nuo mašinos iki skalbyklių, nuo skalbyklių iki
džiovyklių. Labai patogu. Skalbyklos nerašyta taisyklė, kad vežimėlis
skirtas tik nuvežti skalbiniams nuo taško A į B, bet bėda ta, kad senbu-
vės juodbruvės storos havajietės įsikimba į mėlynus metalinius lyg ligo-
ninės lova girgždančius vežimukus ir nepaleidžia jų visą skalbimo laiką.

Kai buvau čia naujokė, tylėdavau, laukdavau, tampydavau šlapias
kojines ir suknias po vieną, glėbiais. Dabar jau išmokau. Prieinu prie
piktos raukšlėtos bobos su taukuota maike ir cigarete dantyse, šyp-
sausi ir mandagiai klausiu: atsiprašau, ponia, ar jums šiuo metu reika-
lingas vežimėlis?

Ponia tūžta, bet negali man prieštarauti. Skalbykloje dirba dvi
piktos drūtos prižiūrėtojos. Jos čia kaip kalėjimo sargės, vis pašefuoja
skalbimo dalyvius. Kam užleidžia geresnę džiovyklę, kieno vaikus pa-
žiūri. Būna, kokia lietuvaitė su kūdikiu ant rankų pasiskundžia negavusi
vežimėlio. Prižiūrėtojų darbas nelengvas, sužiūrėti visus.

Garsiau už skalbyklių ūžimą čia girdisi Disney filmukų garsai. Kam-
pe įtaisytas televizorius ir priešais jį susėdę ant plastikinių dėžių kojomis

# e m i g r a n t ė | 21

tabaluoja vaikai. Tatuiruoto vyro šuva užsnūdo. Prižiūrėtoja dildina il-
gus priaugintus nagus. Karšta, bet net nuo kaktos braukiamas prakaitas
čia tvoskia skalbimo milteliais. Sėdžiu ant suoliuko, žindau dukrą, var-
tau žurnalą, laukiu, kol bus išskalbtos mūsų savaitės gyvenimo dėmės.
Įsivaizduoju kaip pasakosiu Žemynai „o kai tave auginau, neturėjom
skalbimo mašinos...“

Tiesa, pas mus namuose jau kokį mėnesį stovi gražutė balta skal-
byklė. Mano vyras vis neprisiruošia jos pajungti. O aš jo kažkaip ir ne-
skubinu. Nors kiekvieną kartą ruošdamasi į skalbyklą bumbu ir purkš-
tauju, vos atvažiavusi ten užsimanau būti fotografe arba A. Camus.

Havajai, 2015

Mergina iš Rytų Europos 

Amerikietė draugė neseniai pagyrė mano tatuiruotę. „Labai meniš-
ka, – pasakė ir tuoj pat viską sugadino pridurdama: – Pastebėjau, kad
daug merginų iš Rytų Europos darosi tokias gražias floristines tatuiruo-
tes.“ Dabar vis žiūriu į tą savo gėlę ant dešinio dilbio ir svarstau, ar tai –
vienas mano, kaip moters iš Rytų Europos, atpažinimo ženklų? Pati
gentainius iš Lenkijos, Čekijos, Rusijos, Baltarusijos, Latvijos ir Lietuvos,
dar kokios Bulgarijos ir kažkodėl niekada – iš Estijos, atpažįstu minioje,
kaip Dankanas Maklaudas iš tolo pajusdavo kitus nemirtinguosius. 

Iš laikysenos. 
Iš aprangos – dažnai Rytų europietės persistengia norėdamos būti
gražios ir, net imituodamos nerūpestingą stilių, pernelyg viską sude-
rina. Kai kurie vis dar (negaliu patikėti) vilki marškinėlius su dideliu
užrašu „Armani“. 
Iš akcento. 
Iš ilgų kojų ir ilgesnės nosies su kuprele (pati tokią turiu). 

22 | K A I P B Ū T I

© Dovilė Tykuma Kaip būti. Be klaustuko. Be atsakymo. Eklektiškas Vaivos Rykštaitės
tekstų rinkinys – lyg stabtelėjimas per vidurį, dairantis: koks šiandien
rodosi pasaulis ir kaip jame sutilpti? Emigrantė, besitapatinanti su žalčių
karaliene. Vegetarė, nusipirkusi naują odinę sofą. Moteris, svarstanti,
kuo matuojama santuokinė neištikimybė – o jei tik mintyse? Motina,
galvojanti apie mirtį. Keliautoja pandemijos pradžioje. Besirenkanti –
kaip būti geresniu žmogumi? 

Feisbuko įrašai, sapnai, pokalbių su draugėmis nuotrupos, tinklaraščio
tekstai, geriausios publikacijos iš nebegėda.lt tinklalapio, kassavaitinės
LRT skilties ir kitų šaltinių. Nuo kelių sakinių iki kelių puslapių.
Įtraukianti, bet neįpareigojanti knyga.

Vaiva Rykštaitė – filosofijos magistrė, romanų ir
vaikų knygų autorė, tinklaraštininkė, daugiametė LRT
skiltininkė, Rašytojų sąjungos narė, kurso „Kaip
parašyti ir išleisti knygą“ kūrėja ir mentorė,
daugiavaikė mama, meilės emigrantė, jau aštuntus
metus namus kurianti Havajų saloje. Už autofikcinį
romaną „Trisdešimt“ pelniusi literatūrinę Kazimiero
Barėno premiją. Jos kultinė knyga „Pirmąkart mama“
įtraukta į Lietuvos akušerių ir ginekologų asociacijos
rekomenduojamos literatūros sąrašą. Romanas
„Lizos butas“ pretendavo į Jurgos Ivanauskaitės
premiją, gavęs LKT stipendiją, išrinktas į
kinematografiškiausių knygų devintuką, taip pat
pagal jį yra sukurta ekskursija po Kauno senamiestį.
„Kaip būti“ – devintoji autorės knyga. 

ISBN 978-609-466-616-2

9 786094 666162