Tomas Dirgėla „Vytautas Didysis. Valdove, gal asmenukę?“

TOMAS DIRGĖLA

NUO

8

IKI

12

METŲ



TOMAS DIRGĖLA

Iliustravo
Rytis Daukantas

VILNIUS 2022

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų infor-
macinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip
pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir vers-
ti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip
perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose
arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti,
viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skir-
tuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

© Tomas Dirgėla, 2022
© Rytis Daukantas, iliustracijos, 2022
© „Tyto alba“, 2022

ISBN 978-609-466-668-1

Kai Vytautas Didysis grįžta namo su karūna rankose,
paskui jį nuseka ir Matas su tėčiu ir bičiuliu Feliksu. Nau-

dodamasi chaosu, kilusiu ruošiantis būsimo karaliaus
karūnavimo ceremonijai, trijulė sprunka su karūna atgal
į savo laikus. Namai jau čia pat, tik vienas žingsnis, bet...



1.

Būrelis vaikų stovėjo sustingę ir šnabždėdamiesi
stebėjo bičiulį. Šis minutėlę žiūrėjo į atokiau stovintį
pintą krepšį.

– Mesk, į medžioklę tuoj! – piktai šūktelėjo vienas.
– Greičiau, šernai nelauks! – paragino kitas.
– Paskubėk gi, jau noriu rašyti toliau, – sumurmėjo
šios knygos autorius.
Berniukas lėtai pakėlė ranką ir atsivėdėjo. Jis
tuoj paleis kumštyje gniaužiamą
odinį kamuoliuką ir paaiškės
galutinis šios dienos žaidimo
rezultatas.
– Myžtautai, tau pavyks!

7

vytautas didysis. valdove, gal asmenukę?

– Man tikrai pavyks, – tylomis drąsinosi vaikas. –
Tikrai pavyks, aš išgelbėsiu savo komandą ir tėvas man
leis pasikeisti vardą...

Berniukas giliai įkvėpė. Nesmarkiai užsimojęs palei-
do kamuoliuką pintinės link. Odos gniutulas jau skrie-
ja tikslo link, jau tuoj įkris, jau beveik, bet...

Bet čia atsitiko keistas dalykas – pinto krepšio vie-
toje lyg iš po žemių išdygo Vytautas Didysis su karūna
ant galvos, ir kamuoliukas pataikė tiesiai į ją.

Nustebę ir išsigandę vaikai tuoj išsislapstė po arti-
miausius krūmus.

– Kas jam dabar bus?
– Vytautas Didysis jo tikrai nepasigailės...
– Kaip gaila, vargšas Myžtautas.
Krūmuose lindėdami vaikai matė, kaip Vytautas Di-
dysis pakėlė nuo žemės karūną. Nupūtęs nešvarumus
pavalė apsiausto kampu, o tada atsisuko į berniuką.
– Kuo tu vardu?
– My... Myž...
– Kalbėk, berniuk!

8

vytautas didysis. valdove, gal asmenukę?

– Myž... tau...
– Ką?! – piktai suriko didysis kunigaikštis. – Kaip
drįsti taip kalbėti su savo valdovu? Su savo... – Vytau-
tas išsišiepė iki ausų ir užsivožė ant galvos karūną. – Su
savo karaliumi?

9

vytautas didysis. valdove, gal asmenukę?

– Karaliau, atleiskite man, – berniukas apsiašarojo. –
Aš mečiau kamuoliuką į krepšį, o tada krepšyje atsira-
dote jūs, ir...

Bet Vytautas berniuko nesiklausė – jo mintys sukosi
apie galvą puošiančią karūną. Jau tuoj visa kunigaikš-
tystė galės vadintis karalyste, o jis pats bus nebe Lietu-
vos didysis kunigaikštis, o...

– Karalius? – nusistebėjo pro šalį eidamas valstie-
tis. – Mūsų valdovas tapo karaliumi?

– Tikrai taip! – iškėlė galvą Vytautas, o neišsilaikiusi
karūna vėl nudribo po kojomis.

– Garbė karaliui Vytautui! – sušuko valstietis.
– Eik ir skleisk šią žinią visiems, kuriuos sutiksi! Pa-
sakok, kas nutiko! – paliepė valdovas.
– Gerai, – sulinksėjo valstietis. – Gerai, valdove. Dė-
mesio, dėmesio! Valdovui nuo galvos nukrito karūna!
Ei, klausykit visi! Nuo galvos nukrito...
– Valstieti! – riktelėjo Vytautas. – Ką ten paistai?
– Juk pats įsakėte skelbti tai, kas ką tik nutiko! Jums
nuo galvos nukrito karūna, tad...

10

vytautas didysis. valdove, gal asmenukę?

– Įsakau skelbti, kad Vytautas Didysis nuo šiol yra
karalius! – suriko Vytautas. – O kunigaikštystė tampa
karalyste!

– Aa, gerai, gerai, – linktelėjo valstietis ir toldamas
ėmė šūkauti ką palieptas.

Vytautas vėl pakėlė karūną nuo žemės ir kiek pava-
lęs užsivožė ant galvos.

– Reikės kokį odinį dirželį pritvirtinti, kad geriau
laikytųsi, – sumurmėjo sau po nosimi.

– Mano tėvas yra odžius! – pareiškė Myžtautas.
Vytautas iš netikėtumo
krūptelėjo, o karūna...
Taip, jau trečią kartą
bumbtelėjo ant
žemės.
– Vesk mane
pas jį, – sumurmėjo
Vytautas ir nusekė
paskui berniuką.

11

2.

– Myžtautai, ir vėl viskas priklauso tik nuo ta-
vęs, – paduodamas kamuoliuką atsiduso Knysgirdas.

Ranka, laikanti kamuoliuką, sudrebėjo. Myžtautas
prisiminė, kas vos prieš keletą dienų nutiko su ku-
nigaikš... Oi, su karaliumi Vytautu! Gerai, kad tėtis
odžius prie karūnos pritvirtino juostelę – dabar valdo-
vas karūną nešioja saugiai parištą po kaklu.

Berniukas užsimojo. Porą sykių suvaidinęs, kad tuoj
paleis kamuoliuką iš rankų, Myžtautas nusiramino.

– Šį kartą valdovas neišniro, – atsiduso jis.
Dar kartą užsimojęs Myžtautas atgniaužė delną ir
odinis gniutulas pasileido pinto krepšio link. Pasiekęs
aukščiausią tašką jis ėmė kristi tiesiai į krepšį!

12

vytautas didysis. valdove, gal asmenukę?

Komandos draugai puolė džiūgauti, kamuoliukas
tuoj pasieks tikslą, bet...

– Ir vėl? – piktai sušuko Myžtautas, kai iš krepšio vėl
kažkas išniro.

Tik šį kartą tai buvo ne valdovas, ir berniukas bent
kiek lengviau atsiduso – antrą sykį nuo bausmės kažin
ar būtų pavykę išsisukti!

13

3.

– Aai! – susiėmė už nosies iš krepšio išlindęs vaikas.
Pakėlęs galvą apsidairė.
– Negali būti, – sušnabždėjo sau.
– Tai mes turėtume būti nustebę, ne tu, – piktai at-
kirto Dangirutis. – Čia kažkoks žynys su burtais užsi-
žaidė, ar ką?
Vaikas pabandė išsiropšti iš krepšio, bet šalia jo at-

sirado dar vienas, tad abu bumbtelėjo ant šono
su visu krepšiu.

14

vytautas didysis. valdove, gal asmenukę?

– Matai?
– Feli!
– Matai!
– Feli!
Matas su Feliksu laimingi apsikabino.
– Kas čia per burtažodžiai? – stebėjosi vaikai.
– Mataifeli, mataifeli... – ėmė kartoti Dalgirdas.
– Nutilk, – sudrausmino jį bičiulis, – nežinom, ką
tai reiškia. Paskui dar prišauksi bė...
Bet ūmai nutilo išgirdęs traškesį vešlaus ąžuolo, au-
gančio šalia, šakose.
– Kam taip pasakei? – išsigandęs vaikas nuskuodė
į krūmus, tuos pačius, kuriuose prieš keletą dienų visi
slėpėsi nuo valdovo, iškritusio iš pinto krepšio.
Paskui jį nukurnėjo ir kiti vaikai.
O Matas su Feliksu sutrikę stypsojo nesumodami
kur dėtis! Šakos traškėjo vis garsiau, tad abu pasitraukė
atokiau nuo medžio, o po minutėlės ant žolės minkštai
bumbtelėjo...
– Tėti! – apsidžiaugė Matas.

15

vytautas didysis. valdove, gal asmenukę?

16

vytautas didysis. valdove, gal asmenukę?

– Sūnau! Feliksai! – vyriškis lėtai pakilo susiėmęs už
sumušto šono. – Kaip jūs? Ar seniai čia esat?

– Ne, atsiradom prieš kelias minutes, – išbėrė Matas.
– Ir čia buvo... – Feliksas ėmė dairytis. – Čia ką tik
buvo būrelis vaikų. Kur jie dingo?
Vilius, Mato tėtis, šyptelėjo.
– O jūs nepabėgtumėt, jeigu prieš jus staiga atsirastų
keistai apsirengę žmonės? Tiksliau, iškristų iš medžio?
Visi trys sukikeno.
– Laiko mašina. Nemaniau, kad tai tiesa, – Matas tik
dabar prisiminė, kaip čia atsidūrė.
– Aha, – sulinksėjo Feliksas. – Atrodo kaip sapnas.
– Ir per daug tylu, – suraukė kaktą Mato tėtis. – Kaž-
kas čia ne taip, kažkas čia...
Bet atklydėlis iš ateities nebaigė sakinio – krūmai
sušlamėjo ir iš jų išniro vaikai su mediniais kalavijais
rankose.
– Tuoj pat pasiduokit! – paliepė apsupę Feliksą ir
Matą su tėčiu.
– Kas jūs tokie?

17

vytautas didysis. valdove, gal asmenukę?

– Ko jums čia reikia?
Vilius suprunkštė ir vos nesusijuokė, bet matyda-
mas, kokia karinga ugnelė dega vaikų akyse ir kaip jie
įsijautę į savo vaidmenis, surimtėjo.
– Mes atvykom su taika, – prisiminęs filmą apie atei-
vius tarė Feliksas.
Vaikai su mediniais karo žaislais rankose aiškiai su-
glumo, nes tikėjosi kiek kitokio atsakymo. Tada ėmė
dairytis vieni į kitus.
– Žiūrėkit! – dūrė pirštu į tolumoje pasirodžiusius
raitelius.
– Atjoja Vytauto kariai!
– Bus mūšis su priešais, – Knysgirdas maktelėjo gal-
va į keistąją trijulę.
– Mūšis? – išpūtė akis Feliksas ir iš baimės perbalo
kaip popierius.
– Turim kuo greičiau pasislėpti, – pasiūlė Mato tėtis
dairydamasis aplink.
– Tėti, mes stovim po medžiu! – Matas mostelėjo į
plačiašakį ąžuolą.

18

4.

Vilius kilstelėjo sūnų ant žemiausios ąžuolo šakos.
Paskui užkėlė Feliksą.

– Tėti, greičiau, – skubino Matas.
Vyriškis taip pat įsikabarojo į medį ir dingo tarp
šakų. Keliolikos kanopų dunksėjimas vis garsėjo.
– Ei, ką jie daro? – pasipiktino Feliksas, pro ąžuolo
lapus stebėdamas iš krūmų lendančius vaikus.
– Jie mus išduos, – sukandęs dantis iškošė Matas.

19

vytautas didysis. valdove, gal asmenukę?

Ir tikrai – po medžiu sustojus šešiems ginkluotiems
raiteliams, vaikai ištiesė rankas tiesiai į medžio vainiką,
kuriame tūnojo iš ateities atkeliavusi trijulė.

– Mums šakės, – sumurmėjo Feliksas.
– Arba kalavijai, – patikslino Matas.
– Ne metas juokams, – rimtai tarė bičiulis.

20

© Vygaudo Juozaičio nuotr. TOMAS DIRGĖLA – vienas populiariausių lietuvių
vaikų rašytojų, jo knygos leidžiamos pakartotinai ir
verčiamos į užsienio kalbas, o vaikai tiesiog eina iš
proto dėl jo detektyvinės serijos „Domas ir Tomas“!
Vaikai, atpažinę rašytoją gatvėje, būtinai pasidomi
būsimomis knygomis ar paprašo bendros nuotrau-
kos. Savo gausiam skaitytojų būriui Tomas Dirgėla
dovanoja jau dvidešimt aštuntą knygą.

Netoli Vytauto Didžiojo pilies nutinka neįtikėtinas dalykas –
iš seno ąžuolo iškrenta keistai atrodanti trijulė! Atvykėliai iš
ateities čia atkeliavo ne šiaip sau, jie nori ištaisyti savo klaidą
ir sutrukdyti Vytautui tapti karaliumi. Ar tau jau puikiai pa-
žįstami herojai įvykdys planą ir nugvelbs karūną? Ar Lietu-
vos istorija liks nepakitusi? O ar to meto komikams pavyks
priversti tave iš juoko susiimti už pilvo? Atsiversk knygą, nes
nuotykiai keliasi į praeitį!

ISBN 978-609-466-668-1 NUO
9 786094 666681
8

IKI

12

METŲ