Karen Swan „Kalėdų vakarėlis“

Romanų „Tobula dovana“, „Apsnigtos Kalėdos“,
„Kalėdų dovana“, „Kalėdų šviesos“ autorė

Romanas

KSawraenn

Kvaalėkdaųrėlis

K A R E N S WA N
2

Kalėdų vakarėlis

KSawraenn

Kvaalėkdaųrėlis

Romanas
Iš anglų kalbos vertė

Ligita Karsbo

VILNIUS 2021
3

K A R E N S WA N
Karen SWAN
THE CHRISTMAS PARTY
Pan Books, an imprint of
Pan Macmillan, London, 2019

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­
liotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti vie­
šai prieinamą kompiuterių tinklais (internete),išleisti ir versti,platinti jo originalą ar kopijas:
parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose,
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems
prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Copyright © Karen Swan 2019
© Ligita Karsbo, vertimas į lietuvių kalbą, 2021
© „Tyto alba“, 2021
ISBN 978-609-466-601-8

4

Kalėdų vakarėlis

Įžanga

Išslydęs iš knygos, laiškas tyliai nuvilnijo žemyn – lyg lapas
nuo medžio, lyg atsišvartavusi jachta, slystanti vandens pa­
viršiumi. Įžūliai laisvai.

Ji stebeilijo į laišką. Braižas atrodė pažįstamas, tačiau ne­
pavyko prisiminti, kam jis priklausė. Akivaizdu, kad danty­
tas viršutinis voko kraštas atplėštas paskubomis, paskutinės
vardo raidės „e“ sukinys išsiliejęs popieriuje. Užtiškęs šam­
pano purslelis? Ar ašara?

Tai buvo tik įprastas laiškas, bet nuojauta jai kuždėjo, kad
netiesioginėje žodžių prasmėje glūdi sunki našta. Kaip lau­
kymėje besigananti stirna ji pajuto akiai dar nepastebimą
grėsmę. Nekalta akimirka staiga virto kertine, ir dabar vis­
kas priklausė nuo to, koks bus istorijos tęsinys. Sulaikiusi
kvėpavimą, nė nekrustelėdama, ryte rydama akimis laiško
tekstą ji suvokė, kad veiksmas jau vyksta ir kad ji jau pralai­
mėjo. Kaip tai stirnai, tebuvo likusi vienintelė išeitis.

Bėgti.

7

Kalėdų vakarėlis

Pirmas skyrius

2019 m. lapkričio 26 d., antradienis
Lorno pilis, Kilmalis, Airija

– Bajoriški titulai – ne kas kita kaip senamadiškas turtas!
– O Kristau, jis susinervinęs, – Pipa šnipštelėjo Otei, o ši
tik skeptiškai kilstelėjo antakį. Didžiosios svetainės skliau­
tuose aidėjo tėvo balsas.
– Taip, jūs teisingai mane išgirdote, būtent tą ir turėjau
minty, – patvirtino Deklanas Lornas. – Po paraliais, jie man
neką reikšmingesni nei mano mūvimos kojinės.
Tarsi norėdamas įrodyti savo teiginį, jis nusispyrė vieną
aksominę šlepetę, puoštą auksiniu siūlu siuvinėtu šeimos
herbu, ir visi pamatė pro raudonos kojinės skylę stirksantį
baltą didįjį kojos pirštą. Per susirinkusiųjų minią nuvilnijo
nuostabos ir juoko banga.
– Dekai, – beviltiškai, bet elegantiškai papurtė galvą jo
žmona. – Juk jos taip pat buvo naujos.
Murmesys virto kvatojimu, o jis patenkintas dairėsi,
žvelgdamas į susirinkusius draugus ir šeimos narius, ku­
riems atkakti kainavo pastangų ir vargo. Išskyrus vietinius

9

K A R E N S WA N

kaimo gyventojus ir tuos, kas atskrido sraigtasparniu, sve­
čiai turėjo įveikti valandą kelio nuo Korko oro uosto – pusę
to laiko manevruodami vienvėžiu keliu, lenkdami lėtai slen­
kančias gyvulių bandas ir dardėdami per balas.

– Svarbu aiškiai perteikti mintį, brangioji, – tarė jis ir pa­
žvelgė į ją meilės kupinomis akimis. – Norėčiau, kad kiekvie­
nas šio vakaro dalyvis išeitų neabejodamas, jog man nė per
nago juodymą nerūpi tas prakeiktas titulas, kuris su manimi
ir pasibaigia. Nė kruopelytės. Iš Dievo gavome dovanų tris
laukinukes, ypač talentingas ir gražias dukras, ir nė vienos
jų neiškeisčiau į jokį titulą.

– Mane jis tikrai būtų iškeitęs, kai išvaliau jo ginklą vaze­
linu, – vėl pasilenkusi ir kumštelėjusi sesę į pašonę sušnibž­
dėjo Pipa.

– Jei tik jis tada būtų galėjęs tave sučiupti, – prisiminusi
nutikimą šypsodamasi atsakė Otė. – Regis, dvi naktis nakvo­
jai valčių pastogėje.

Pipa pakilnojo savo išraiškingus tamsius antakius – žalios
jos akys spindėjo valiūkiška šypsena. Kaštoninių plaukų ku­
petos savininkė strazdanų nusėtu veidu ir berniukiška figū­
ra labiau panėšėjo į velnių priėdusį gnomą.

– Taip. O kai parsliūkinau namo, jam taip palengvėjo, kad
net pamiršo, kodėl apskritai buvau pabėgusi.

– Tau visad sekėsi apvynioti jį aplink savo mažąjį piršte­
lį, – papriekaištavo Otė.

– Cha! – šyptelėjo Pipa. – Tąsyk pasisekė kaip reta. O tau
pavyko išsisukti nuo žmogžudystės.

– Man? – pasipiktinusi sušnypštė Otė.
– Nevaidink nekaltos, – išsišiepė Pipa. – Visada buvai jo
mylimiausioji. Pirmagimė. Mažoji panelė Tobulybė.

10

Kalėdų vakarėlis

Otės veide šypsenos nebeliko. Ji tiksliai žinojo, kas esan­
ti. Ir tikrai nebuvo tokia, kaip ją apibūdino sesuo. Šampano
burbuliukų žaižaravimas jos akyse prigeso, matė, kaip tėvas
ištiesia ranką, o mama lyg laputaitė įsisuka į jo glėbį. Jo bu­
činį žmonai į skruostą pritariamai palydėjo salės „aaach“. Ši
pora šventė trisdešimtąsias vestuvių metines ir savo bendra­
amžiams simbolizavo didžiąją meilės istoriją – po šitiekos
metų vis dar tebemylėjo vienas kitą.

– Nė neabejokite – jei šalia manęs nebūtų Serenos, jau
seniai būčiau sugriovęs savo gyvenimą. Pastaruosius tris de­
šimtmečius ji buvo man ir kelrodis, ir inkaras. Beje, garan­
tuoju, kad nesu iš lengvųjų sutuoktinių, bet ji mane vedė
tiesos ir doros keliu, palaikė gyvybę pilyje ir pavertė ją mūsų
trijų gražuolių dukrų namais.

Jis pakėlė akis ir žvilgsniu keliavo didžiosios svetainės
balkonu – pirmiausia sustojo ties ja, paskui nukrypo į Pipą.

– Jergutėliau, tik pažiūrėkite į jas! Nuostabiausios gra­
žuolės visame krašte, – išdidžiai tarė.

Pasigirdo džiugūs pritarimo šūksniai, Pipa garsiai suai­
manavo, Otė ėmė vartyti akis. „Jau kad Dievas davė, tai ir
drėbtelėjo, kam taip persūdyt“, – priverstinai šypsodamasi
murmėjo Pipa.

– Taip, esu laimingiausias vyras – patyriau tikrą gyve­
nimo palaimą, nes esu apdovanotas keturiomis moterimis.
Bet... – dramatiškai nutilęs jis dairėsi po auditoriją. Jam tikrai
pavykdavo suvaldyti minios dėmesį. – Bet pridėjęs ranką
prie širdies prisipažinsiu, kad anksčiau tikrai to nežinojau.

Nustebusi dėl tokio atviro prisipažinimo, Otė pakėlė akis
ir pamatė, kad jis žvelgia tiesiai į ją. Jos nuostabai, įprastas
linksmas jo akių šokis buvo virtęs trypčiojimu ant pirštų galų.

11

K A R E N S WA N

– Bet dabar jau žinau. Dievas mato – tikrai žinau.
Ji pajuto, kaip ėmė tirpti storos pilies sienos, kaip blės­
damos vakarėlio spalvos virto baltu fonu – jis žvelgė tiesiai
jai į akis, ir žvilgsnis buvo kur kas iškalbingesnis nei žo­
džiai.
– Dauguma, manau, pastebėjote, kad mūsų jaunėlei Vilou
šį vakarą nepavyko prie mūsų prisijungti. – Jo balsui trūko
įprasto gyvybingumo, jis trūkčiojo. – Savaime suprantama,
ilgimės jos. Kur kas labiau, nei jai atrodo.
Šalia stovėjusi Pipa įsitempė ir giliai įkvėpė. Kas tai –
išpažintis? Bet po akimirkos jis nusigręžė nuo jų, atsisuko į
svečius ir jo akys vėl suspindo. Juk šventė!
– Dabar ji turi svarbesnių įsipareigojimų, – ištarė lengvai
straksėdamas per paslapčių jūrą lyg per balas. – Darbą... Ak­
tyvų socialinį gyvenimą Dubline. Kalbant atvirai, kurių galų,
po paraliais, jai norėtųsi grįžti ir leisti laiką pliurpiant čia su
mumis, senais pirdžiais?
Publika prapliupo kvatoti.
– Realybė ta, kad mes kitame salos krašte! Bet bent jau čia
esame kartu.
– Taip! Pritariam! – pasigirdo keli šūksniai.
Deklanas nusijuokė, jo skruostai įkaito kaip niekad vais­
kiai.
– Tad leiskite padėkoti jums visiems, kad sukorėte nea­
bejotinai sunkų kelią dalyvauti šio vakaro šventėje. O kalbą
baigsiu keliais tostais, skirtais mano gyvenimo moterims. Už
mano mylimą žmoną Sereną...
– Už Sereną! – šūkavo svečiai, o ši mįslingai jiems šyp­
sojosi. Ji vis dar buvo graži ir puikios figūros, tad atsidūrusi
dėmesio centre jautėsi gerai.

12

Kalėdų vakarėlis

– Už mano mylimas mergaites Otę ir Pipą.
– Už Otę ir Pipą!
– Ir, nors jos čia nėra, mes ją prisimename – už mano
mažąjį paukštelį, išskridusį iš lizdo, už Vilou.
– Už Vilou!
Otė kilstelėjo antakį ir susidaužė taurėmis su Pipa. Sese­
rys tylomis liūdnai žvelgė viena į kitą.
– Už Vilou.

Tą patį vakarą Krouko parko stadione Dubline

Vilou užsimerkusi juto, kad garso bangos virpina krūtinės
ląstą taip, jog, regis, net šonkauliai judėjo. Kartu su minia
iškėlusi rankas į viršų ir atlošusi galvą ji dainavo visu balsu.
Ir dievagojosi, kad jei dangus būtų žemės dangtis, iš šio sta­
diono sklindanti milžiniška energija jį tiesiog nurautų lauk:
lazerių stulpai raižė naktinį dangų, dešimtys tūkstančių te­
lefono kamerų švieselių lingavo vieningu ritmu. Vaizdas ant
scenos mirguliavo triaukščiuose ekranuose, ir nors grupės
nariai iš jos vietos atrodė mažulyčiai lyg smeigtukų galvutės,
dėl moderniausių garso sistemų Bono balsą ji girdėjo taip
aiškiai, lyg jis būtų dainavęs šalia.

Tačiau plaukai ant rankų jai šiaušėsi ne dėl stulbinamo
koncerto keliamo įspūdžio. Tai buvo tas nežemiško susilie­
jimo su aštuoniasdešimčia tūkstančių kitų žmonių pojūtis,
kai kiekviena akimirka sustiprinama ir padauginama aštuo­
niasdešimt tūkstančių kartų. Štai ką reiškė gyventi ir būti
ko nors dalimi. Būtent tokio svaigulio ji nuolat ieškojo. Tai
buvo jos narkotikas.

13

K A R E N S WA N

Šalimais Keisė taip pat šokinėjo aukštyn žemyn, viena
ranka skrosdama šaltą lapkričio nakties orą, ir dainavo –
tiksliau, šūkaliojo, – visa gerkle. Ji vilkėjo tik marškinė­
liais trumpomis rankovėmis ir džinsais, tačiau vos sužibus
šviesoms ir per stiprintuvus nuaidėjus pirmiesiems bosinės
gitaros akordams, vėsus oras kažkodėl tapo nesvarbus. Ilgi
šviesūs Keisės plaukai plaikstėsi, kairėje ausyje segimi aps­
kriti auskarai žibėjo šviesoje ir atrodė, kad mažos kregždu­
tės tatuiruotė ant sprando žaidė slėpynių. Vidury posmo ji
nustojo šokinėti, troško gurkštelėti alaus. Vilou kikeno ste­
bėdama, kaip jos draugė pirma nustebo, o paskui pasipik­
tino pamačiusi, kad taurė apytuštė, nes visiškai užsimiršusi
beveik visą savo alų ištaškė ant batų ir žemės. Ji nustebusi
atsigręžė į Vilou.

– Einu, paimsiu dar! – sušuko jai į ausį Vilou ir paėmė iš
rankos taurę.

– Ne! Dabar mano eilė! – šaukė jai Keisė.
– Žinau, bet man vis tiek reikia į tualetą, – gūžtelėjo Vilou.
Keisė patenkinta nušvito ir parodė pakeltus nykščius.
– Gerai, tinka!
Su ja buvo lengva, ji nesidangstė apgaulingu kuklumu ir
nekomplikavo santykių. Keisės atveju galiojo posakis „ką
matai, tą ir gauni“, ir būtent dėl ​t​o gyventi kartu viename
bute buvo smagu ir paprasta: niekada nekildavo ginčų, kas
suvalgė humusą ar pamiršo nupirkti pieno, ji nelaidydavo
jokių pagiežingų komentarų apie nederamai po kambarį
išmėtytus batus ar kelias dienas skalbimo mašinoje užsili­
kusius šlapius džinsus. Keisė bendraudavo tiesiai šviesiai, ir
būtent tokia jos savybe Vilou ne tik žavėjosi – jai primygti­
nai to reikėjo. Atvirumo. Tikrumo. Sąžiningumo, po velnių.

14

Kalėdų vakarėlis

Pasiėmusi abiejų plastikines taures, Vilou nuliuoksėjo
laipteliais žemyn link išėjimo, praėjo pro apsaugą ir išėjo į
vieną iš požeminių salelių, juosiančių stadioną. Žmonės čia
vis dar zujo: skubėjo į tualetus, barus, lūkuriavo prie pre­
kystalių. Vilou beviltiškai nužiūrėjo eilę, vinguriuojančią iš
erdvės, vadinamos „Moterų“, ir nusprendė, kad palauks, kol
grįš namo.

Ir pasuko link artimiausio baro. Prie jo vis dar rikiavosi
trys eilės žmonių, bet tai buvo kur kas geriau nei dvidešimt
eilių, stovėjusių čia iki pasirodant grupei. Gerai išmokusi
žaidimo taisykles, ji apžvalgė žmones, ieškodama spragos,
silpniausios grandinės jungties, ir staigiai įsmuko į netikėtai
dešinėje pusėje atsivėrusį tarpą. Viena nugara tebeskyrė ją
nuo prekystalio.

Ji pajuto, kaip minia nekantriai subangavo ir užsivėrė už
jos, nes tarpą pastebėjo per vėlai. Ji stovėjo tvirtai ir, norėda­
ma išsikovoti daugiau vietos, kiek išskėtė alkūnes. Kol buvo
aptarnaujamas priešais stovintis vaikinas, ji kantriai laukė,
bandydama atkreipti barmeno dėmesį, o šis švytavo pirmyn
atgal, nešdamas pilnus bokalus alaus. Vilou stebėjosi, kaip
tas pirkėjas ketino neštis juos visus be padėklo – regis, nusi­
pirko bent šešis.

Laukdama ji išvydo savo atvaizdą ant galinės veidrodinės
baro sienos. Ne iš karto save atpažino. Keistas – net gąsdi­
nantis – jausmas staiga pamatyti save minioje, iš šalies, kaip
mato nepažįstamieji: stori, šiurkštūs, beveik juodi plaukai,
dėl kurių ji visada išsiskyrė iš aplinkinių, dabar tesiekė pe­
čius, akių pieštuku išvestos linijos lyg tatuiruotės juosė mels­
vas akis, siauras šviesus veidas ir plati burna, galybė auska­
rų kairėje ausyje, juodi „Hot Lips“ marškinėliai trumpomis

15

K A R E N S WA N

rankovėmis su raudonomis lūpomis ir liežuviu iš praėjusių
metų „Rolling Stones“ vasaros turo koncerto. Nors nesi­
matė batų su sagtimis ir aptemptų juodų džinsų, ji atrodė
patraukl­i roko gerbėja, o toks ir buvo tikslas. Niekas nebūtų
nė pagalvojęs, kad ji kilmingo vyro dukra.

Priešais stovėjęs vaikinas susimokėjo, plačiai išskėtė pirš­
tus, negrabiai suėmė po tris bokalus į ranką, ir visi šalia sto­
vėję žmonės nedelsdami žengtelėjo po pusę žingsnio atgal,
nenorėdami, kad lėtai gręždamasis jis apipiltų juos alumi.

Vilou linktelėjo ir pasisuko šonu, kad vyrukas galėtų per­
eiti į jos vietą, o ji – užimti jo. Minia tuoj pat vėl sujudėjo ir
pasislinko link susidariusio plyšio lyg karštas aliejus keptu­
vėje, tačiau Vilou buvo vikri, liekna ir patyrusi, žinojo, kaip
gauti trokštamą aptarnavimą.

– Labas, – išsišiepė ji, įsmukusi į laisvą tarpą, ir tučtuo­
jau įsmeigė žvilgsnį į barmeną, pasirėmė alkūnėmis į barą
ir pasistiebė ant pirštų galų. Baro stalviršis buvo lipnus ir
drėgnas, tačiau jai nerūpėjo.

– Labas, ko norėtum? – susidomėjęs paklausė jis ir šonu
pasviro link jos, kad šurmulyje geriau išgirstų užsakymą.

– Keturis alaus, – palinkusi link jo ausies ištarė. Ji neketi­
no vėl stovėti eilėje.

Jis linktelėjo, atsigręžęs vėl žvilgtelėjo į ją.
– Jau nešu.
Vilou patenkinta apžiūrinėjo barą. Gyvenimas neteisin­
gas, nes gražios merginos visada aptarnaujamos pirmiausia.
Už jos grūdosi stambūs niūriai nusiteikę vyriškiai, bandyda­
mi atsirėmę į baro stalviršį rankomis fiziškai užsiimti vietą –
kumščiuose jie gniaužė svarų dešimtines.
Vėl žvilgtelėjusi į savo atspindį veidrodyje pamatė, kad

16

Kalėdų vakarėlis

ją stebi kažkoks tolėliau stovintis vyras. Itin trumpai kirp­
ti plaukai, skustuvo rėžis per dešinį antakį. Madingas. Kiek
pavojingas. Ji iškart jam nusišypsojo, o jis šiek tiek kilstelėjo
smakrą. Akimirkos pripažinimas. Potraukio patvirtinimas.

Vilou vėl nusisuko, bet nebegalėjo susilaikyti neišsišie­
pusi. Būtų įdomu. Jis stovėjo už dviejų eilių nuo baro, keli
vaikinai už jo stumdėsi. Ar jis pasitrauktų iš savo vietos, kad
pasigautų ją praeinančią? Ar pakankamai susidomėjęs? O ji
pati?

Džinsų kišenėje suzvimbė telefonas, ji ištiesė ranką už
nugaros jį išsitraukti. Gal Keisė nori traškučių? Išgėrusi
alaus ji visuomet pageidauja užkandžių.

– Klausau, – šūktelėjo ji, o žvilgsniu vėl atsisuko į barme­
ną, kuris artėjo nešinas alumi.

– Vilou?
Ji dvejojo dėl balso – seniai girdėtas, bet toks pažįstamas.
– Ote?
– Kur tu esi? – stengdamasi, kad ją išgirstų, garsiau pasi­
teiravo sesuo.
– Mieste, – irzliau, nei ketino, atsakė Vilou.
Tačiau netikėta, kad praeitis štai taip ėmė ir įžengė į da­
bartį.
– Kas yra?
– Privalai grįžti.
– Dvylika eurų, – tarė jai barmenas. Suglumusi ji pakėlė
akis. Atrodė, kad vienai akimirkai visko buvo per daug.
– Aš... – tapšnodama džinsus ji prisiminė, kad kišenėje
turi dvidešimtinę. Barmenas stovėjo ištiesęs ranką ir laukė,
tuo tarpu daugybė savo eilės laukiančių ištiestų plaštakų ir
sugniaužtų kumščių nekantriai barbeno ir baksnojo stalvir­

17

K A R E N S WA N

šį. Barui dūzgiant it bičių aviliui, tolerancija net ir gražioms
merginoms turėjo ribas. Susiraukusi ji ištiesė banknotą. –
Ne. – Jos atsakymas nuskambėjo paprastai ir žiauriai, nes
buvo žiauriai paprastas: ji niekada nebegrįš.

– Prašau, Vilou, tai labai skubu, – Otės balsas trūkčiojo
tarsi atvyniojami ir į pavienes gijas atskiriami verpalai. –
Turi grįžti namo kuo greičiau.

– Ote, atleisk, bet jau pasakiau, kad ne. – Ji ištiesė ranką ir
barmenas padavė jai grąžą, o pats jau žiūrėjo į kitą klientą –
laikinas akių kontaktas pradingo. – Toks mano atsakymas.
Aš neketinu...

– Tėtis! – pratrūko Otė. – Jis miršta.
Ką?
Muzika nutilo, minios spaudimas išnyko, ėmė silpnėti net
žemės trauka. Jai rodėsi, kad tampa lengva lyg šmėkla.
Korke, esančiame už dviejų šimtų devyniasdešimties ki­
lometrų, Otė pravirko iš sielvarto.
– Jis nebetvers iki ryto, – kūkčiojo ji, vos veblendama pro
ašaras. – Prašau, Vilou. Privalai grįžti.

Įsikibusi į vairą ji praskriejo ženklą, žymintį, kad oficialiai
atsidūrė gimtojo kaimelio ribose: „Sveiki atvykę į Lorną.
Prašome kaime važiuoti lėčiau.“

Jokiu būdu.
Buvo pats vidurnaktis, ir žvilgsnį traukė žvaigždžių
spiečius danguje, šviečiantis lyg smulkiomis lemputėmis
papuošta vestuvių palapinė. Priekiniai automobilio žibin­
tai buvo vienintelė kelrodė šviesa: tokį tamsų metą gatvės
žibintai nedegė, namų langai juodavo. Ji lėkė gerokai pava­
žinėtu, bet patikimu juodu „Golf “. Kiek galėjai užmatyti,

18

Kalėdų vakarėlis

aplink driekėsi kaimo pievos, jų pakraščiuose bolavo žemų
namukų siluetai, mėlynai baltos parduotuvių markizės su­
vyniotos, vaisių ir daržovių dėžės nakčiai nuo šaligatvio
suneštos į vidų.

Čia niekada niekas nesikeitė – na, gal vos vos. „The Hare“
atsinaujindavo užeigos iškabą arba minint Visų Šventųjų
dieną ant žemo kresno bažnyčios bokšto tolimiausiame
kampe suplevėsuodavo vėliava – tiek tų pokyčių. Ji galėtų
parodyti, ties kuriais ąžuolais sausį išdygs snieguolės, o ku­
rie balandžio mėnesį pasipuoš aplink kamieną žydinčiomis
raktažolėmis; galėjo žodis žodin pakartoti dedikaciją, iškaltą
ant žalvarinės lentos, pritvirtintos prie suoliuko palei tven­
kinį; ir, be abejo, toji guma, kurią ji būdama trylikos prilipdė
prie žaidimų aikštelės čiuožyklos apačios, tebebuvo ten pat.

Važiuodama pro bažnyčią ir kapines, ji mestelėjo žvilgs­
nį kairėn, kur amžinoje ramybėje dabar ilsėjosi daugybė jos
protėvių. Akis užkliuvo už didelio apsamanojusio akmeni­
nio angelo ant centrinio kapo. Šis stūksojo nulenkęs galvą,
suglaudęs delnus maldai. Tačiau užuot, kaip būtų privalu,
nuraminęs ją Dievo malone, savo nematančiomis akimis pa­
sirodydavo mažosios Vilou košmaruose, ir einant pro šalį
ją visuomet nupurtydavo šiurpas. Galbūt jai tiesiog visada
stigo tikėjimo. Galbūt ji visad buvo cinikė.

Kulkos greičiu kirtusi kaimą, ji mynė siauru keliuku.
Abiejose jo pusėse augantys platanai atrodė lyg laikytųsi su­
sikibę pirštais praeiviams virš galvų. Važinėdama dviračiu,
mėgdavo šiuo keliu grįžti namo: dviračio ratai riedėdavo
auksine vakaro žara, kuri kažkaip pajėgdavo prasiskverbti
pro tankius stogelius, ant šakų tupinčius ir gerkles laidan­
čius balandžius ir kikilius. Pagalvojus apie namus, o tai pas­

19

K A R E N S WA N

taruoju metu retokai nutikdavo, šis arkos formos vaizdinys
pro medžių alėją sužadindavo stipriausią ilgesį, bet buvo
vienas gražiausių.

Namai.
Prieš akis jau ryškėjo vaizdas: didžiosios akmeninės ko­
lonos su sparnus išskleidusiais ereliais viršuje, atverti orna­
mentais puošti juodi geležiniai vartai lyg pasiruošę priimti
atvykėlius, nors iš tiesų juos retai užverdavo. Įveikus staigų
posūkį, širdis ėmė plakti stipriau ir rodės, kad viskas aplink
ėmė nepaaiškinamai greitai augti – alėja, abiejose pusėse ap­
sodinta kūgio formos skroblais, tapo platesnė už kelią ir nuo­
žulniai leidosi šlaitu. Dangus klojosi lyg ištiesta staltiesė, par­
kas grakščiai kilo ir leidosi, aplink driekėsi šalnų pakąstos žo­
lės plotai, kuriuos tik kur ne kur paįvairino seni kukmedžiai
sunkiomis palei žemę nulinkusiomis šakomis. Vingiuodama
aplink kyšulyje išsidriekusio dvaro teritoriją, tamsi miegan­
čios jūros juosta tolumoje žibėjo tarsi naftos dėmė.
Šermukšnio šaką graužęs vienišas elnias pakėlė galvą –
automobilio žibintai laidė šviesas po pievas, vis dažniau
apšviesdami milžinišką, prieš septynis šimtus metų čia
iškastos gelsvos klinties sankaupą. Dar būdama maža Vi­
lou instinktyviai suvokė, kad jos namai ypatingi, netgi ne­
paprasti, tačiau pamačius juos po trejų metų pertraukos...
Vaizdas suspaudė širdį: abiejuose šonuose stūksantys ketur­
kampiai bokštai, centrinis erkeris, ornamentais dabintos du­
rys baliustrados laiptelių viršuje... Lorno pilis stūksojo kaip
niekad išdidi ir didinga.
Tik šįkart ji grįžo ne ilgesio vedama. Priešingai nei tamsos
užlietame kaime, pro pilies langus tvieskė šviesos, tad pasta­
tas atrodė lyg apimtas liepsnos, lyg viduje siautėtų ugnis.

20

Kalėdų vakarėlis

Netamsavo nė vieno kambario langai, tarsi šviesos būtų rei­
kėję išvyti tamsai, grasinančiai pasiglemžti Vilou tėvą.

Statant automobilį, jai drebėjo rankos. Pastebėjo, kad se­
serų automobiliai – purvais aptiškęs Pipos „Land Cruiser“,
Otės senamadiškai atrodantis geltonas „Mini Cooper“ – sto­
vėjo neįprastai įkypai prie pat įėjimo laiptelių, tarsi skubos
įrodymai. Panikos ženklai.

Ją vėl užplūdo nerimo banga. Visą kelią iki pilies, važiuo­
dama naktį į kitą šalies kraštą, ji kartojo sau, kad tai net­ikro
pavojaus signalas, kad galbūt jos šeima sumanė štai tokį
būdą priversti ją atvažiuoti, nes visus kitus šeimos bandy­
mus susivienyti ji griežtai atmetė. Tačiau dabar jautė, kad
įvyko nelaimė, nakties ore tvyrojo metalo prieskonis. Iššo­
kusi iš automobilio nė negirdėjo, kaip naktinė pelėda gre­
timame medyje ūbaudama šaukė savo porą. Šuoliuodama
į viršų per kas antrą klinties laiptelį, ji ūmai susiprato, kad
dėvi absoliučiai netinkamus, koncertui skirtus drabužius.

Įvirtusi pro milžiniškas dilbio storio arkines duris ir pa­
tekusi į didžiąją svetainę ji staiga sustingo lyg atsitrenkusi
į sieną. Akimis šaudė po aukštą erdvę, žvilgsnis kliuvo už
puošnių, tamsių – beveik juodų – medinių dailylenčių ir į
abi puses kylančių laiptų. Turėklai buvo dekoruoti bugienių
ir eukaliptų šakomis, didžiulės elegantiškų gėlių puokščių
vazos puošė visą erdvę, svetainėje kabėjo sidabrinis plakatas
su užrašu „Laimingų sukaktuvių“. Iš kelių peleninių virto
cigarečių nuorūkos, o laiptų apačioje stovėjo pusiau paslėp­
tas butelis viskio. Ji žinojo, kad tėvai šiandien šventė trisde­
šimtąsias santuokos metines, nes labai stengėsi tai išmesti
iš galvos. Tačiau dabar ji stebėjo ne vakarėlio likučius, o tą
prakeiktą pastovumą: kol jos nebuvo, čia niekas nepasikei­

21

K A R E N S WA N

tė, ničniekas. Arfa kaip visuomet styrojo laiptų pusiaukelėje,
Rastis* – brangieji jos tėvo šarvai, priklausę pirmajam Lor­
nos riteriui, – vis dar užtikrintai stūksojo tarp valgomojo ir
geltonojo kabineto durų. Čingų dinastijos vaza tebepuošė
apvalų antikvarinį „Guéridon“ stalelį patalpos vidury, sene­
lio laikrodis kaip visada atsiliko keturiomis minutėmis. Per
pastaruosius trejus metus ji buvo vienintelis šiuose namuo­
se pasikeitęs dalykas.

Išgirdus viršuje duslų ir nerimą keliantį garsą, užplū­
do panikos banga, ir Vilou vėl pasileido bėgti. Sugniaužusi
kumščius, ji skriejo laiptais, pasiryžusi pirmiausia pasakyti
„atsiprašau“. Nebegali jų kaltinti. Jau per ilgai leido praeičiai
valdyti dabartį.

Ji užlipo iki laiptų aikštelės, tačiau ties paskutine pakopa
koja slystelėjo, užsikabinusi už vieno iš daugybės kryžmai
gulinčių kilimų. Praradusi pusiausvyrą, ji virto į priekį ir iš­
tiesusi rankas buvo beparkrentanti ant grindų. Tuo pat metu
atsivėrė durys ir prieš akis išniro pora kojines avinčių pėdų
ir kelnių klostėje įstrigęs šiaudas.

– Vilou, – aiktelėjo Pipa, pačiupo ją ir žingtelėjo kelis
žingsnius atatupsta.

– Aš čia, – alsuodama atsakė ji. – Atvažiavau. Kur jis?
– Vilou.
– Pipa, pasitrauk iš kelio, – skubiai tarė ji. Nes tame vie­
name žodyje jau buvo girdėti tam tikra intonacija. – Ten?
Pipa dar stipriau pirštais įsikabino į jos rankas, priv­ ers­
dama sustoti, pakelti akis. Suprasti...
– Vilou, – sušnibždėjo ji.

* Rusty (angl.) – surūdijęs. Visos pastabos vertėjos.

22

Kalėdų vakarėlis

Vilou purtė galvą, pajutusi, kaip ledinė ranka gniaužia jai
širdį.

– Ne... Ne.
– Apgailestauju.
Pasaulis pakrypo, žemė dingo iš po kojų. Vilou juto, kaip
slysta. Krinta. Negali būti per vėlu. Negali būti, kad pavėlavo.
Ji lėkė nakčia per visą šalį. Greičiau neįmanoma atvažiuoti.
– Jis iškeliavo prieš kelias minutes.
Jai pakirto kojas, krisdama ji parvertė Pipą. Ir krito be
paliovos.
Nebuvo kaip atvažiuoti greičiau. Negalėjo padaryti nieko,
kas būtų suteikę galimybę paskutinį kartą pamatyti tėvą.
Nebent...
Suvokti buvo nežmoniškai sunku. Nebent niekuomet ne­
būtų jo palikusi.

23

K A R E N S WA N

Antras skyrius

– Valgykit, – Otė pastatė dubenėlius su koše, kurios pa­
viršiumi vinguriavo skaidraus medaus gyslelės. Karšto pa­
tiekalo garai kilo link aukštų lubų.

Nė viena nekrustelėjo.
– Sakau valgykit, – paliepė ji įsakmiu vyriausiosios bal­
su. – Žemas cukraus kiekis kraujyje tikrai nepadės, be to,
šiandien nepasiėmiau uostomųjų druskų.
Vis tiek jokios reakcijos.
Atsidususi Otė šlumštelėjo į artimiausią tuščią kėdę prie
ilgo valgomojo stalo, niekinamai žvilgtelėjo į savo dubenį.
Net jai neatrodė, kad galėtų prisiversti įsimesti ką nors į
burną.
– Klausykit, turime pasistengti laikytis tvirčiau. Privalo­
me būti stiprios. Mama ne... Na, nebus lengva. Tad valgykit.
Vėl tyla – atrodė, lyg ji būtų kalbėjusi už sienos ir nie­
kas jos negirdėjo, tačiau po akimirkos Pipa pakluso reika­
lavimui ir pasiėmė šaukštą. Ranka judėjo dirbtinai, beveik

24

Kalėdų vakarėlis

mechaniškai, ir Otė suvokė, kad galėtų valgyti kad ir šunų
ėdalą – nejuto jokio skonio. Vilou taip pat pakėlė šaukštą
nuo stalo, tačiau jis sustingo rankoje. Laikė jį virš dubens,
įsmeigusi akis kažkur į tolį, kitos rankos pirštais nevalingai
trindama stalo nelygumus, kuriuos pjaustydamos ir barš­
kindamos indais paliko dešimtys kartų. Jų tėvas užaugo prie
šio stalo, kaip ir jo paties tėvas, ir jo...

Pipos šaukšto pokštelėjimas į dubenį visas išgąsdino. Su­
sigūžusi Pipa spoksojo kažkur į košės gilumą.

– Tuoj apsivemsiu, – sušnibždėjo.
Otė palinko ir ėmė glostyti jos ranką.
– Tai šoko pasekmė, Pipa. Pirminė reakcija visada yra su­
trikęs virškinimas.
Vilou taip pat numetė šaukštą, tarsi Pipos pykinimas
būtų atleidęs ją nuo pareigos valgyti.
Otė atsiduso – ji jautėsi bejėgė, juto seserų neviltį.
– Žinau, kad visa tai atrodo neįmanoma – valgyti, mie­
goti... Gyventi be tėčio... – pažvelgus į išsekusias seseris, jos
balsas nutrūko. – Bet kažkaip privalome tiesiog žengti vieną
žingsnį po kito ir kiek išgalime tvirčiau judėti į priekį.
Pipa atsigręžė į ją paburkusiomis akimis.
– Kaip mums „tvirčiau judėti“, kai tėčio nebėra?
Šį kartą klausime nesijautė nė kruopelytės sarkazmo, tik
niūri neviltis.
Išgirdusi klausimą, Vilou panarino galvą. Plačiai išskėsto­
mis alkūnėmis atsirėmusi į stalą ji vijo pirštais plaukus, tarsi
bandydama pati save suimti į rankas. Buvo neįprasta, kad ji
tokia tyli. Nuo to laiko, kai naktį atvyko, ji teištarė vos žodį
kitą. Regis, žinia, jog pavėlavo atsisveikinti su tėčiu, išsiurbė
visą orą iš jos plaučių, o Otė iki šiol nebuvo mačiusi nieko

25

K A R E N S WA N

labiau draskančio širdį nei tylus jos vaitojimas ir nebylus
aikčiojimas svetainėje. Mažėlė sesutė atrodė vienu metu ir
įsiutusi, ir sugniuždyta. Otė ir Pipa nakvojo mamos kamba­
ryje, o Vilou dingo savo senajame miegamajame ir užsiraki­
no – ji lyg ir buvo čia, ir nebuvo.

Išgirdusios beldimą į galines duris, visos atsigręžė ir
leng­viau atsiduso pamačiusios pro stiklą žvilgčiojančią
ponią Mek. Ji dėvėjo savo įprastą lopytą tvido apsiaustą
ir mūvėjo pirštines, žilus plaukus buvo susisukusi į kuo­
dą, ant paties nosies galiuko kaip visada kabojo skaitymo
akiniai, per kuriuos žiūrint jos pastabios ir malonios akys
atrodė didesnės.

Ji įėjo paprastai, lyg į savo namus, nusimovė pirštines ir
nužvelgė visas su lengvo priekaišto gaidele akyse. Otė žino­
jo, kad tai reiškia, jog visos atrodė nuvargusios – išburku­
siais paraudusiais pusmėnulio formos maišeliais po akimis,
blyškiais išsekusiais veidais. Akivaizdu, kad seserys nebuvo
sudėjusios bluosto, nes bejėgės ką nors pakeisti paeiliui bu­
dėjo šalia motinos lovos, kol ši staugė it sužeistas žvėris.

– Vargšės, vargšės mažulės, – ištarė ji išskirtinai žemu
balsu. – Kur jūsų mama? – pasiteiravo, pasidėjo krepšį ir iš
eilės šiltai kiekvieną apkabino. Ilgiausiai spaudė Vilou. Jos
visad buvo artimos – Vilou, šeimos jaunėlė, ir ponia Mek,
norėjusi ją glėbti ilgiausiai. Vilou netikėtai palikus namus
prieš trejus metus, ponia Mek patyrė tokį pat smūgį, kaip ir
visi kiti.

– Viršuje, – murmtelėjo Otė. – Gydytojas Ficas grįžo šį
rytą ir sugirdė jai raminamųjų.

Ponia Mek patylėjo, tuomet linktelėjo.
– Taip. Tikriausiai taip geriausia.

26

Kalėdų vakarėlis

Visos kurį laiką žvelgė viena į kitą. Šeimos tragedija
buvo panaši į išgulėtą čiužinį – apčiuopiama, neišvengiama,
skausminga. Vakar tokiu pat metu kiekviena jų savo namuo­
se ruošėsi vakarėliui, rinkosi drabužius ir ilgai mirko vonio­
je, laukė pavakarės, kai galės gurkšnoti šampaną ir dalytis
nuotaikingomis istorijomis. Visas kaimelis gyveno šventės
laukimu – Lorno vakarėliai būdavo ekstravagantiški, pilni
gyvybės ir trukdavo veik amžinybę. Otė džiaugėsi matyda­
ma buvusią namų šeimininkę su makiažu ir aksomine suk­
nele ir net negalėjo atsiminti, ar kada anksčiau buvo mačiusi
ją be įprastos prijuostės.

– Arbatos? – kildama nuo stalo pasiūlė Otė. – Šviežiai
užpyliau. Vanduo užviręs.

Ponia Mek sulaikė Otę tvirtai uždėjusi jai ranką ant peties.
– Įsipilsiu pati. Tu sėdėk. Matau, kad turi pailsėti.
Ji vėl skvarbiai nužvelgė merginas, tačiau jos akyse spin­
dėjo meilė. Nors jau penkerius metus nebedirbo pas juos,
per dvidešimt ketverius su šeima praleistus metus jai teko
pabūti ir vadove, ir aukle, ir šnipe – pasirūpinti, kad mer­
gaitės gerai valgytų ir jaustųsi „sočios“, sužiūrėti, kad atliktų
namų darbus, ir pranešti, kuo kaimelyje gyvena joms patin­
kantys vaikinai. Lorno merginos dažnokai kaltindavo savo
„nesėkmę“, nes jautėsi lyg įkalintos trijų šimtų dvidešimties
hektarų teritorijoje, iš kurios nesimatė net paprasto gatvės
žibinto, ką ir kalbėti apie šaligatvį ar autobusų stotelę.
– Turite laikytis dėl mamos. Ji nėra tokia stipri, kaip jūs,
merginos. Jai reikia jūsų pagalbos visa išgyventi.
– Ir mes jai padėsime, – tarė Otė ir linktelėjusi galvą ryž­
tingai žvalgėsi į seseris. Otės jos galėjo neklausyti, bet po­
nios Mek žodis buvo įstatymas.

27

K A R E N S WA N

– Manęs prašė perduoti, kad visi jus myli. Atvežiau kokių
trisdešimt patiekalų, jie automobilyje. Lažinuosi, pyragus
valgysite iki pat gegužės.

– Žmonės labai malonūs, – burbtelėjo vis dar pamėkliš­
kai išbalusi Pipa.

– Na, jų supratimu, tai mažiausia, kuo gali jums padė­
ti, – atsakė ponia Mek, atnešė jai arbatos ir pastatė ant di­
džiojo stalo. Pati sunkiai atsisėdo ant medinės kėdės, viena
ranka nevalingai glostydama Meibelę ir Dotę, kurios svei­
kindamosi meiliai sudėjo savo snukučius jai ant kelių. – Vi­
sas kaimas ištiktas šoko. Žmonės priblokšti. Vos sužinojęs,
O’Meilis uždarė parduotuvę, nors laukė pristatant krovinį iš
skerdyklos.

Šokas. Regis, galėjai jį net apčiuopti. Otei atrodė, kad ga­
lėtų jį paliesti ir suleisti į jį dantis. Ji vėl žvilgtelėjo į Vilou –
buvo čia ir tuo pat metu kažkur kitur, stebeilijo į medienos
raštą, tarsi ten kažkas būtų parašyta tik jai.

– Ar jau paaiškėjo, kas jį pasiglemžė? – kupinomis neri­
mo akimis pasiteiravo ponia Mek.

Otė krūptelėjo, negalėdama pakęsti vien to žodžio, neno­
rėdama suteikti jam nei formos, nei garso.

– Aneurizma.
– Ak, – ponia Mek atbula ranka užsidengė burną ir stip­
riai užsimerkė, tarsi pats žodis būtų buvęs antausis. – Taigi,
viskas įvyko greitai, – sumurmėjo ji linkčiodama, lyg pati
save ramindama. – Bent jau nesikankino.
– Tiesą sakant, atvirkščiai, – tyliai atsakė Otė. Ji nenorėjo
vėl apie tai galvoti, prisiminti tų siaubingų ilgų akimirkų. –
Jis išgyveno dar beveik keturias valandas.
Ponia Mek susiraukė.

28

Kalėdų vakarėlis

– Bet... Maniau, kad aneurizma būna žaibiška.
– Gydytojas Ficas sakė, kad tik keturiasdešimt procentų
žmonių miršta iškart, o trys iš penkių miršta per dvi savai­
tes, – ji gūžtelėjo pečiais. Otė pyko, kad ši informacija įstrigo
galvoje, – tokių faktų ji niekada nežinojo ir neturėjo jokio
noro sužinoti. – Jis sakė, kad aneurizma tėčiui buvo diagno­
zuota per praeitas Velykas, tačiau dėl to, kad ji susidarė ant
miego arterijos, negalėjo jos pašalinti operuojant.
– Jis žinojo?
Otė linktelėjo, nurydama savo pačios šoką. Pyktį. Išda­
vystės jausmą.
– Konsultuojantis gydytojas jam paaiškino, kad nors
aneurizma galėjo plyšti bet kuriuo metu, galima buvo pa­
grįstai tikėtis, kad jis gyvens dar metų metus, jei tik bus at­
sargus. Dauguma aneurizmų neplyšta, tik viena iš šimto per
metus, taigi... – ji nutilo, išgirdusi, kaip mechaniškai skamba
jos balsas. Faktų žinojimas nieko nekeitė. Tėvo nebegelbėjo
jokie skaičiai.
– Vargšas žmogus, – sušnibždėjo ponia Mek. – Ir jis nie­
kam nepasisakė?
– Mamai, bet ji tvirtino, kad jis nenorėjo mūsų jaudinti –
ji nusuko žvilgsnį. – Toks jau jis buvo – į viską žiūrėjo per
optimizmo prizmę. Manė, kad tikrai išsisuks.
– Na, taip. Jūsų tėtį nuolat lydėjo sėkmė.
Otė žvilgtelėjo į seseris, tačiau šį kartą jos nesureagavo į
tokį teiginį. Kad ir kokiomis privilegijomis jis galėjo pasigir­
ti, sėkmė tikrai nebuvo viena iš jų.
– Tai kas gi nutiko? Jis buvo... – ponia Mek nebaigė saki­
nio, tačiau Otė suprato, kas buvo norėta pasakyti: kad sve­
čiams išeinant jis jautėsi gerai, laidė nuoširdžius atsisveiki­

29

K A R E N S WA N

nimo šūksnius nuo pilies laiptų, jo skruostai degė nuo vyno
ir laimės.

– Jie su mama lipo į viršų persirengti ir, anot mamos, jis
staiga pasiskundė ūmiu galvos skausmu. Ji nubėgo paskam­
binti ir iškviesti greitąją pagalbą, o kai grįžo, jis jau buvo
praradęs sąmonę.

– Vargšiukė. Patirti tokį šoką.
Akimirką Otė tylėjo. Iš dalies mama kentėjo – net kan­
kinosi – dėl to, kad paskutinę sąmoningą akimirką paliko jį
vieną.
– Taip. Gydytojas Ficas atvažiavo po kelių minučių,
bet... – Otė gurktelėjo ir papurtė galvą. – Jis pasakė, kad jau
nieko nebegalėjo pakeisti. Įvyko staigus subarachnoidinis
kraujavimas. Vilties nebebuvo.
Ponia Mek abiejų rankų pirštais apglėbė arbatos puodelį
ir Otė pastebėjo, kad jos rankos ėmė drebėti. Jų senoji namų
šeimininkė gal ir nerodė stiprių emocijų, tačiau buvo jaut­
rios širdies.
– Tai baisu, toks... Ir dar beveik prieš pat Kalėdas, – su­
murmėjo ji ir pasinėrė į spengiančią tylą.
Kambaryje girdėjosi tik kaip traška senosios geltonos
krosnelės„Aga“ liepsna, ir Otė žinojo,kad tai reiškia,jog šian­
dien pučia šiaurys. Tai rodėsi keistai tinkama, tarsi dundėtų
mirties vežimo ratai: kandžiai ir negailestingai vėjas daužėsi
į akmenines sienas, laukė jų lapkričio šaltyje. O viduje... Otė
apsidairė po virtuvę. Iš visų storasienių pilies kambarių ji
čia visada jautėsi saugiausiai. Tai jos mėgstamiausia vieta,
galbūt todėl, kad jai čia buvo ypač jauku – aukšti, siauri, me­
talu kaustyti langai su akmeninėmis palangėmis įsileisdavo
saulės šviesą pailgais stačiakampiais. Grindys buvo išklotos

30

Kalėdų vakarėlis

terakotos plytelėmis, kurias daugelio kartų kojos nudilino
iki blyškaus persiko atspalvio; ilgi stalai, skirti maistui ser­
viruoti, stovėjo palei sienas apkrauti kulinarijos knygomis ir
virtuvės kombainais, vazomis ir Viktorijos laikų grietinėlės
atspalvio fajansiniais indais: talpūs pieno ąsočiai, sviestinės
ir sūrio lėkštės, ant kurių riebiomis juodomis raidėmis buvo
užrašyta jų paskirtis, kad, neduokdie, niekas to nepamirštų.
Atvirose virtuvės lentynose ir indų stovuose šonu rikiavosi
gausybė skirtingų, tarpusavy nederančių lėkščių, dauguma
jų buvo šen bei ten nuskilusios; ant lubose įtvirtinto seno
kablio kabojo varinės keptuvės. Šiame kambaryje niekada
negalėjo nutikti nieko bloga, juolab savo tarškančiais ratais
įvažiuoti mirtis.

– Na, man laikas eiti, – galiausiai tylą prasklaidė ponia
Mek ir sunkiai pakilo nuo stalo.

– Juk dar neišeinate? – maldaujamai paklausė Pipa – jos
balse skambėjo neviltis. Ji visad atrodydavo tokia įtikinamai
stipri, tačiau šiandien blefui vietos nebuvo; kaip ir Otė, sesuo
jautėsi išsunkta ir išsigandusi, nes jų tėčio nebebuvo šalia.
Jis buvo šeimos galva, visa ko ašis. Jų motina, nors ir graži,
rami, mylinti ir išmani – jei norėjai pasitarti dėl miegamojo
spalvų paletės, ji galėdavo pakonsultuoti kaip tikra eksper­
tė, – iš tikrųjų buvo trapi būtybė, išlepinta vyro meilės, nes
jis saugojo ją nuo visų išdavysčių ir nusivylimų pasaulyje.
Ponia Mek čia buvo vienintelis sąmoningas suaugęs asmuo.

Namų šeimininkė meiliai paglostė Pipos ranką.
– Žinoma, neinu, vaikeli. Ką tik atėjau. Apžiūrėsiu mie­
gamuosius. Reikės pakeisti patalynę, ir panašu, kad nė viena
jūsų nesate pajėgi tuo pasirūpinti.
– Bet... – išsigando Pipa ir pajuto, kaip skruostai nukaito

31

K A R E N S WA N

raudoniu. Otė žvilgtelėjo į ją, tiksliai žinodama, ką ši ketino
pasakyti.

– Neišgalėsime jums sumokėti, ponia Mek, – tarė Otė.
Tai buvo pirmasis tų sunkių sprendimų, kuriuos Otė turė­
jo priimti, ėmusis padėti tėvui tvarkytis su turtu. Veriamai
širdgėlos, tuomet jai teko atskleisti negailestingą faktą, kad
jie nebegalės sau leisti išlaikyti mylimos namų šeimininkės.
Ir nuo tada ją nuolatos graužė kaltė.

– Lyg imčiau iš jūsų pinigus, – atsakė ponia Mek. – Ar
manot, kad ištisus metus dirbau čia dėl pinigų?

Ji ištiesė ranką ir paglostė Vilou galvą švelniai, tačiau tuo
pat metu klausiamai, nes Vilou niekada nebuvo tyli mergai­
tė, tad jos tylėjimas – kitokia atsiribojimo forma – nepra­
slydo pro moters akis. Otė pastebėjo, kad nuo prisilietimo
Vilou atsipalaidavo.

– Aš nuolat užsuksiu, kad galėčiau pasirūpinti kasdienos
reikalais, kol jūs visos vėl grįšite į vėžes.

Jos žodžiai nuskambėjo lyg balzamas Vilou skausmui ir
ji pasukusi galvą prisišliejo prie senosios namų tvarkytojos
klubo, o skruostais tyliai pabiro ašaros.

– Taip, taip, mažule, viskas susitvarkys, pamatysi.
Tačiau matydama, kokiomis ašaromis pasruvo sesuo –
tyliu begaliniu kartėliu skausmo perkeiptomis lūpomis, –
Otė nebuvo tuo tikra.
– Laba diena?
Aukštas balsas nuaidėjo svetaine, atsitrenkė į ąžuolo
plokštėmis dengto koridoriaus sienas ir atvilnijo į senąją
virtuvę. Išgirdusi kulniukus aidint grindų lentomis, Otė įsi­
tempė, ir po akimirkos pro duris kyštelėjo jų mamos geriau­
sios draugės šukuosena. Jos akys buvo tokios raudonos ir

32

Kalėdų vakarėlis

užtinusios, kad vos begalėjai įžiūrėti. Otei akimirką dingte­
lėjo, kad būti akivaizdžiai – demonstratyviai – labiau nusi­
minusiai nei paties velionio šeimos nariai yra prasto skonio
ženklas, tačiau kaip visada ji prisivertė nusišypsoti.

– Labas, – tyliai ištarė.
– O dievuliau, štai kur jūs, – šūktelėjo Šula Flanagan ir,
pratrūkusi ašaroti ir kūkčioti, prispaudė nosinę prie veido.
Jos vyras Bertis įėjęs į virtuvę atsistojo žmonai už nugaros
ir linktelėjo. Jo akys taip pat atrodė padrėkusios, tačiau
jis nepravirko, tiesiog stovėjo tiesus, kol žmona ašarojo
už juos abu. Kaip ir Otės tėvas, buvęs kariškis, jis nerodė
emocijų, tačiau iš kilstelėtų pečių ir kiek aukščiau pakelto
smakro Otei buvo akivaizdu, jog jo tikrieji jausmai neslypi
giliai.
Ponia Mek sučiaupusi lūpas diskretiškai dingo iš virtu­
vės. Ji nebuvo didelė Flanaganų gerbėja. Jie gyveno gretima­
me nuostabiame Rokhursto dvare už beveik dvidešimties
kilometrų nuo Dunmorgano ir dažnai svečiuodavosi Lorne.
Savaitgaliais neretai galėjai sutikti juos prie valgomojo stalo
ir gana dažnai prie pusryčių stalo kitą rytą, jei išvakarėse
kartu su jos tėvais būdavo padauginę brendžio.
Otė užsimerkė ir nesipriešino pakliuvusi į stiprų, kvepa­
lais dvelkiantį Šulos glėbį.
– Atrodote siaubingai, – dar stipriau pravirko ji. – Vargšės
mergaitės.
Nė viena neištarė nė žodžio. Otė žinojo, kad Pipa galėjo
pratrūkti ir rėžti atsikirsdama. Pipa ne itin sutarė su išsikvė­
pinusiomis išlaidžiomis moterimis, kurių lyderė buvo Šula, o
Vilou – na, žinoma, ji apskritai prarado kalbos dovaną.
– Ko gero, mama miega, – tarė Otė, kai Šula buvo besi­

33

K A R E N S WA N

traukianti kėdę atsisėsti prie stalo. – Gydytojas neseniai su­
girdė jai raminamųjų.

– Galvą guldau, ji nesudėjo bluosto kiaurą naktį, – atsakė
Šula ir pabandė suraukti antakius, kiek tai buvo įmanoma
po atliktų procedūrų. Ji tebebuvo patraukli, tačiau neseniai
pasidavė pagundai, anot jos pačios,„šiek tiek pasitvarkyti“ –
veido valymas virto cheminiais šveitimais, svorio metimo
stovyklos – smakro patempimo procedūromis...

– Ne.
– Ne, žinoma, kad ne. Ji turbūt į save nepanaši. Turiu
omeny, po tokio sukrėtimo... – prisispaudė ranką prie šir­
dies. – Tiesą sakant, kai šįryt Bertis atsiliepė telefonu, pama­
niau, kad apalps. Išbalo lyg vaiduoklis!
Otė žvilgtelėjo į jį. Jis neatrodė kaip dauguma penkiasde­
šimt aštuonerių metų vyrų. Sportas buvo jo aistra, jis nuolat
dalyvaudavo maratonuose įvairiose pasaulio šalyse, ir galė­
tum pasakyti, kad jam kokie keturiasdešimt penkeri. Ten,
kur jos tėvas buvo užsiauginęs pilvuką, Bertis galėjo pasi­
girti ryškiais pilvo raumenimis, ir jos tėvo apžėlę skruostai
toli gražu neprilygo madingai kelių dienų barzdai, kuri taip
tiko Berčiui. Tiesą sakant, Berčiui turtus šiuo metu nešė jo
sporto manija, apėmusi dar tarnaujant kariuomenėje. Turė­
damas gerą nuovoką versle, jis devintajame dešimtmetyje
įkūrė ir vėliau pardavė tikmedžio baldus iš Azijos importuo­
jančią įmonę, o vėliau įsitraukė į klestinčią ypatingos ištver­
mės reikalaujančių lenktynių rinką: trisdešimt šešių valandų
trukmės maratonai sudėtingomis vietovėmis ir nepalankio­
mis sąlygomis. Kai Bertis pirmą kartą pasidalijo šia idėja, jos
tėvas juokėsi ir tyčiojosi gurkšnodamas brendį prie bendro
stalo, tačiau Berčiui pavyko užčiuopti aukso gyslą, nes dabar

34

Kalėdų vakarėlis

jo prekių ženklas „Ultra“ buvo net pelningesnis nei pirmasis
verslas. Rodėsi, kad šiam vyrui gyvenimas tiesiog nešė pini­
gus į rankas. Priešingai nei jos tėvui, kuris visad skųsdavosi
gimęs „kiauromis kišenėmis“.

– Ar mes galėtume kuo nors padėti? – atsigręžęs į ją pa­
siteiravo Bertis. Dėl to, kad ji buvo vyriausioji dukra ir tėvo
dešinioji ranka tvarkant turtą, žmonės paprastai kreipdavosi
į ją; be to, Pipa buvo pernelyg karštakošiška ir nenuspėjama,
tad dauguma jos vengė. Tačiau nuoširdus klausimas iškėlė
į paviršių emocijas, kurias Otė stengėsi nugramzdinti giliai
širdyje – bent jau kol grįš į savo miegamąjį. Jo klausimas
atrodė lyg žirgliojimas tvenkiniu drumsčiant vandenį. Nes
jis simbolizavo būtent tai – pradžią. Po šoko turėjo prasidėti
veiksmas. Mirties įžeminimas. Reikėjo surengti laidotuves.
Sutvarkyti reikalus. Paskambinti žmonėms.

Ji nusisuko, nes nebegalėjo atlaikyti jo žvilgsnio. Visų aki­
vaizdoje pravirkti nenorėjo.

– Tiesą sakant, taip, – tarė po akimirkos, žiūrėdama į
grindis. – Ar galėtumėte susisiekti su senais tėčio kariuome­
nės laikų draugais, kolegomis – pranešti jiems, kas nutiko, ir
perduoti informaciją dėl laidotuvių, kai tik viską sutarsime?

Jis niūriai linktelėjo.
– Žinoma.
– Ačiū, – ji prikando lūpą. Pačiai buvo sunku patikėti tuo,
kad ką tik paminėjo savo tėvą ir laidotuves tame pačiame
sakinyje, o galvoje sukosi prisiminimas, kaip dar vakar visų
akivaizdoje jis mojavo kojos nykščiu.
– Ar norėtumėte, kad sukurčiau tekstą ir nekrologui?
Ji pakėlė į jį akis.
– Nekrologui?

35

K A R E N S WA N

– Dienraščiui „Irish Times“, – linktelėjo jis. – Jie tikrai
norės ką nors paskelbti.

Otė krūptelėjo. Žinoma, kad norės. Jos tėvas nebuvo ei­
linis žmogus. Jis buvo dvidešimt devintasis Lornos riteris
ir paskutinis riteris visoje Airijoje. Paskutinis trijų senosios
Anglijos riterių giminių, išlikusių nuo normanų laikų, atsto­
vas buvo Deklanas Lornas. Vakar mirė ne tik vyras, tėvas
ir geriausias draugas – kartu su juo užgeso ir istorinis pali­
kimas. Septyni šimtai metų nenutrūkstamos giminės tąsos,
išgyvenusios tris revoliucijas, apgultį, du gaisrus ir daugybę
bankrotų, galiausiai nutrūko dėl paprastos genetinės nesėk­
mės – trys dukterys ir nė vieno sūnaus.

Otė prikando lūpą, stengdamasi sulaikyti emocijas, ir
linktelėjo. Diena, kurios ji – ir jos tėvas – visą gyvenimą bi­
jojo, galiausiai atėjo, nes Otė nebuvo tikroji įpėdinė. Taip, ji
pirmagimė. Tačiau ji yra ir pirmasis nusivylimas.

36

Nes tai mano namai. Tai mano esaties dalis, – ji sulenkė laišką
ir užmerkusi akis prispaudė jį prie lūpų. – Aš grįžau namo.

KAREN SWAN (Karen Svon), 20 tarptautinių best-
selerių autorė, yra puikiai pažįstama lietuvių skaity-
tojams – jau išleista 10 jos romanų. Rašytojos kūryba
gretinama su Lucindos Riley, Santos Montefiore, No-
ros Roberts kūriniais, yra nuolat perleidžiama dideliais
tiražais įvairiose šalyse. Autorė dievina Kalėdas, tad kone kasmet pa-
sirodo jos naujas kalėdinės tematikos romanas, laukiamas įvairių šalių
skaitytojų ir toks tinkamas ilgiems žiemos vakarams („Kalėdų šviesos“,
„Tobula dovana“, „Apsnigtos Kalėdos“, „Kalėdų dovana“). Vienas jų –
„Kalėdų vakarėlis“.
Netikėtai mirus Deklanui Lornui, paskutiniajam tituluotam Airijos ri-
teriui, visas turtas atitenka trims jo dukterims – Otei, Pipai ir Vilou. Visų
nuostabai, įspūdingiausią jo dalį – šeimai priklausančią Lornų pilį –
paveldi jaunėlė Vilou. Dar prieš trejus metus, sukrėsta išaiškėjusios šei-
mos paslapties, ji paliko tėvų namus ir pasižadėjo niekada ten nebegrįž-
ti. Šį pažadą tenka sulaužyti. Atvykusią į Lornų pilį Vilou pasitinka ne
tik praeities nuoskaudos, bet ir seserų pagieža – šios jaučiasi paliktos
ir išduotos sesers. Negana to, seserų asmeninį gyvenimą temdo nuo
mažens patirtas nevisavertiškumo jausmas: vieša paslaptis, kad tėvas
troško sūnaus, kuriam galėtų perduoti titulą. Vilou, dideliam šeimos
nusivylimui, ryžtasi parduoti Lornų pilį. Potencialus pirkėjas, gražuolis
Konoras Šėjus, įtikina merginą prieš parduodant vaikystės namus su-
rengti juose prašmatnų Kalėdų vakarėlį, kurio metu pilį galėtų apžiūrė-
ti būsimieji jos savininkai. Tačiau lemtingąjį vakarą ima aiškėti daugybę
metų saugotos šeimos paslaptys – įvykiai pakrypsta netikėta linkme.
„Kalėdų vakarėlis“ pasakoja apie komplikuotus,
paslapčių ir nuoskaudų pritvinkusius šeimos santykius,
kuriuos išgelbėti gali tik atvirumas... ir dalelė Kalėdų stebuklo.

ISBN 978-609-466-601-8

9 786094 666018