Algirdas Toliatas „Ramybė Tau“

Kunigas A L G I R D A S T O L I A T A S

RAMYBĖ TAU

Prologas – FRANCESC MIRALLES Epilogas – LINA EVER



Kunigas

ALGIRDAS TOLIATAS
RAMYBĖ TAU

Prologas – FRANCESC MIRALLES
Epilogas – LINA EVER

Iš anglų kalbos vertė
Aira Nekrašaitė

VILNIUS 2019

Algirdas Toliatas
HAZ LAS PACES CONTIGO MISMO.
EL CAMINO MÁS CORTO A LA FELICIDAD
Prólogo – Francesc Miralles
Epílogo – Lina Ever

Viršelio nuotrauka – Tanios Serket
Knygai panaudota Linos Ever nuotrauka
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės
Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų
banke (NBDB).
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti,
taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), iš-
leisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti
panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muzie-
juose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais
atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tin-
klais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Translation rights arranged by Sandra Bruna Agencia Literaria, SL
All rights reserved
© Algirdas Toliatas, 2019
© Francesc Miralles, prologas, 2019
© Lina Ever, epilogas, 2019
© Aira Nekrašaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2019
© „Tyto alba“, 2019
ISBN 978-609-466-433-5

TURINYS

Prologas. Karas baigsis, jei tik panorėsite.................................. 7
Problemos – gyvenimo dalis...................................................... 14
Tai, kas atsitiko, buvo naudingiau, nei manai........................ 40
Ateitis – tai paslaptis (ir gerai, kad taip yra)........................... 60
Niekas nėra toks kaip tu ir negali būti tavo vietoj.................. 82
Niekaip nesužinosi, ką galvoja kiti.......................................... 102
Jei tu esi problema, tai tu esi ir sprendimas............................122
Turi teisę būti netobulas, kaip ir mes visi..............................144
Kuo labiau mylėsi save, tuo labiau būsi mylimas................. 164
Tavo tikrovė ten, kur tavo širdis............................................... 186
Nepaisant visko, čia būti nuostabu........................................ 204
Dangus ir pragaras slypi tavo prote......................................... 222
Epilogas........................................................................................245
Padėka.......................................................................................... 253

PROLOGAS

Karas baigsis,
jei tik panorėsite

Yra frazių, slepiančių sėklą, iš kurios išauga visa knyga, o
ta, kurią netrukus paminėsiu šioje įžangoje, turi gražią istoriją.

Su Algirdu Toliatu susipažinau pirmą sykį apsilankęs Vil-
niuje pristatyti savo knygų, išverstų į lietuvių kalbą. Mane
globojo mano miela leidėja Jurgita Ludavičienė ir rašytoja
Lina Ever, kuri džiaugsmingai aprodė sostinės senamiestį.

Dalijant autografus, prie manęs prisėdo besišypsantis ir
spinduliuojantis energija žmogus, vienas iš knygų mugės gar-
senybių. Iki tol neteko sutikti kunigo – žiniasklaidos žvaigž-
dės, ir man buvo malonu matyti, kaip nuoširdžiai ir entuzias-
tingai jis bendrauja su skaitytojais, prieinančiais su juo pasi-
sveikinti.

Po poros metų su dviem draugais vėl atvykau į Baltijos ša-
lis neilgų atostogų.

Trumpam ištrūkau į Rygą. Kai grįžau į Lietuvos sostinę,
Lina pasiūlė susitikti su Algirdu jo bažnyčioje, kuri buvo ap-

•7•

leista nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, o dabar tapo šiuolai-
kine šventove ir socialinių iniciatyvų centru.

Užkopęs tamsiais laiptais į trečiame aukšte esančią kop-
lyčią nustebau, kad Kristaus kryžius nupieštas ant sienos už
altoriaus, o krucifikso statula – be kryžiaus. Nustebino ir su-
skeldėjusi nedažyta siena.

Algirdas džiugiai mus sutiko ir, nekreipdamas dėmesio į
mūsų išvaizdą, pakvietė į zakristiją. Aš vilkėjau marškinėliais
su pabaisa iš seno filmo, o vienas mano draugų, gotiška siela,
buvo išmargintas velnio žvaigždžių ir ožių tatuiruotėmis.

Bet tai, regis, visai netrikdė šventojo tėvo, kuris valandą
diskutavo ir juokavo su mumis.

Besikalbant aš paklausiau:
– Algirdai, jei jau turi tiek savanorių, kurie tau padeda
rengti ekspozicijas ir kitus projektus, turbūt restauruosite
bažnyčią?
Jis surimtėjo ir atsakė:
– Neprireiks, Francescai. Ši bažnyčia suskeldėjusi, kaip su-
skeldėję ir mūsų gyvenimai.
Palyginimas padarė man įspūdį ir pažadino literatūros
vedlio instinktą. Aš pakviečiau jį į Barseloną pamąstyti apie
knygą – visai kitokią, nei iki tol jis buvo išleidęs Lietuvoje.
Apie vadovėlį gyvenimiškomis temomis, padedantį įveikti
sunkumus, trukdančius mums, žmonėms, laimingai žengti
gyvenimo keliu.

•8•

Kartu su mudviejų drauge Lina praleidome kelias fantas-
tiškas dienas tarp Barselonos ir Kadakeso ir apžvelgėme pa-
matines knygos „Ramybė tau“ temas. Paskui susitikome po
dviejų mėnesių Birštone, sename Lietuvos mineralinių šalti-
nių kurorte.

Per tris dienas, kai kalbėjomės mano kambaryje įrašinė-
dami savo pokalbius, iš kurių vėliau gimė ši knyga, supratau,
kokie yra du pagrindiniai žmogaus kančios šaltiniai.

Pirmas – tai klausimas, išsamiai aptariamas japonų kny-
goje, kuri susilaukė didžiulės sėkmės ir Jungtinėse Amerikos
Valstijose, – Ichiro Kishimio ir Fumitakes Kogos „Išdrįsk
nepatikti“. Į ją sudėti filosofijos dėstytojo ir nelaimingo jau-
nuolio pokalbiai remiasi vieno iš trijų psichologijos milži-
nų – Alfredo Adlerio – idėja, kad visos problemos kyla iš san-
tykių.

Vadovaudamiesi prielaida, jog žmogus kančios nepatir-
tų tik gyvendamas visatoje vienas, autoriai diskutuoja apie
A. Adlerio pateiktus sprendimus, kaip išvengti skausmo, kai
mus paniekina, kai esam priversti ieškoti svetimųjų pritarimo
arba lyginti save su kitais ir visaip kitaip kartinti sau gyvenimą.

Kiti turbūt niekada nesielgs taip, kaip mes iš jų tikimės,
ir nevertins mūsų taip, kaip mes norėtume, nes niekas negali
tapti tavimi ir atsidurti tavo kailyje. Kiekvienas žmogus – sa-
vita planeta, turinti savitą istoriją, tik jam būdingą išmintį ir
pasaulio sampratą, kuri nebūtinai turi sutapti su mūsų. Kiek-

•9•

vienas žmogus keliauja per pasaulį su savo baimėmis, lūkes-
čiais ir ribotumais.

Todėl elgtis taip, tarsi mūsų laimė priklausytų nuo to, kaip
su mumis elgiasi kiti, – tikra savižudybė. Kiekvienas gali nu-
veikti šį tą naudinga dėl savo ir kitų laimės.

A. Adleris sakė, kad jei pasikeičiate jūs, pasikeičia ir aplin-
kiniai.

Ir štai priėjome prie antro kančios šaltinio, kuris, man re-
gis, yra pirmojo priežastis: karas su savimi, iš kurio kyla nesan-
taika su kitais. Negalime priversti kitų elgtis pagal mūsų no-
rus, bet tikrai galime pakeisti savo santykį su pasauliu, kad be
reikalo nekentėtume.

Žmonės, kurie visą gyvenimą pykstasi su savimi, nes ne-
vertina, nepažįsta ar nepriima savęs tokių, kokie yra, perkelia
šį karą į savo aplinką ir mano, kad kiti juos gniuždo, jų nesu-
pranta, apvilia ar net išduoda. Absurdiška manyti, kad visas
pasaulis, susimokęs prieš mus, daro mums bloga. Gal atsi-
gręžkime į save? Šiaip ar taip, kiti mus atspindi kaip veidro-
dis, ir, kaip sakė Baltasaras Graciánas, kritikuojantis pats prisi-
pažįsta.

Mes darome menką įtaką kitiems, bet mūsų galia sau pa-
tiems – didžiulė. Tad, užuot skaičiavę iš kitų patirtas skriau-
das, galime paklausti savęs, kaip aš save išdaviau? Kada nuvy-
liau save ir kaip galiu pasikeisti? Ko savyje nesuprantu? Kaip
galiu gyventi geriau?

• 10 •

Mahatma Gandhis sakė, kad laimė – kai tai, ką galvojame,
sakome ir darome, sutampa.

Matant, kad žmonės apgaudinėja save, nesilaiko savo
principų ir vertybių, nereikia stebėtis, kad jie ieško priešų ša-
lia savęs, nes kur kas lengviau kariauti su išoriniu pasauliu, nei
atsigręžti į save ir paklausti, ką gyvenime darau ne taip.

Dėl tokios nedarnos daugelis kariauja su savimi: vienaip
ar kitaip kiekvienas iš mūsų, ir net nejučia. O kai patiria,
kad gali mylėti save tokį, koks yra, vertinti save, pripažinti
savo trūkumus ir tobulėti su džiugesiu ir meile, staiga, pasak
A. Adlerio viskas aplink pasikeičia.

Tada pasaulis nustoja būti mūšio lauku ir virsta derlinga
dirva, kurioje tarpsta tai, kas kiekviename žmoguje geriausia.

Per 1971 metų Kalėdas, kai žmonija buvo pasidalijusi į
du blokus su vienas į kitą nutaikytais branduoliniais ginklais,
Johnas Lennonas ir Yoko Ono nustebino pasaulį kalėdiniu
sveikinimu, kuris skelbė: WAR IS OVER! If you want it. (Ka-
ras baigtas! Jei tik to panorėsite.)

Tolesniuose vienuolikoje skyrių, kuriuose bus kalbama
apie vos numanomas žmogaus gyvenimo tiesas, Algirdas To-
liatas parodys, kad siekis baigti karą yra realus, ir pateiks gai-
res, kaip taikiai sugyventi su savimi, kad gyventume geresnia-
me, labiau mylinčiame ir gražesniame pasaulyje.

Ačiū, kad esate čia!
Francesc Miralles

• 11 •





pirma tiesa, kurios nepaneigsi

Problemos – gyvenimo dalis

Gyvenimo nuotykis – nelengvas iššūkis, bet kaip tik dėl
to jis ir yra toks jaudinantis. Įsivaizduokime filmą, kuriame
nieko ypatinga nenutinka, pagrindinis herojus nepatiria jokių
vargų, išbandymų ir pavojų. Argi tokia istorija būtų įdomi?

Toks ir mūsų gyvenimas. Kartais norėtume, kad nieko
nenutiktų ir mūsų valtelė plauktų nutvieksta saulės ramia lyg
nutykęs ežeras jūra, tačiau tokia būtis būtų blogiau už grės-
mingiausią audrą. Ji netektų žavesio. Gyvenimas be sukrėtimų
nesuteiktų mums galimybių išbandyti savo kūrybingumo, su-
gebėjimo prisitaikyti ir įveikti kliūtis. Žodžiu, viso to, kas daro
mus žmonėmis.

Be to, nenuginčijama tiesa, kad visada kas nors nutinka.
Įžengę į brandos amžių, susiduriame su įvairiais iššūkiais.
Pašlyja mūsų ar mums brangių žmonių sveikata, stinga pini-
gų, nesutariame su draugais, bendradarbiais ar viršininkais,
net su pačiais savimi...
Jei pripažįstame, kad problemos – gyvenimo dalis, pamė-
ginkime įvertinti jas taip, kad jos neatimtų iš mūsų nusipelny-
tos ramybės ir laimės.

• 15 •

Palaužti, bet
gyvybingi kaip niekada

Prieš kelerius metus, matydamas augančią savo bendruo-
menę, nusprendžiau pasiieškoti kitos erdvės ir persikėliau į
nuo seno apleistą bažnyčią Vilniaus senamiestyje.

Pravėręs šio smarkiai apgriuvusio statinio duris, išvydau
per septyniasdešimtį metų sutrūnijusį vidų ir suskeldėjusias
sienas, bet man tai vis tiek buvo bažnyčia, kupina didžiausių
galimybių.

Pasak žydų patarlės, tik sudužusi širdis gali išgydyti kitą
sudužusią širdį, nes žino paslaptis, kaip įveikti kančią. Kiek-
vienas išgyventas skausmas, kiekviena krizė padaro mus iš-
mintingesnius ir brandesnius, atveria naujus horizontus.

Negandos padeda mums geriau pažinti save ir moko stip-
rybės. Taip pat suartina su kitais, nes leidžia geriau suprasti
svetimus jausmus ir skausmus.

Praūžus viesului, jei tik netampame aukomis, pasijuntame
atviresni patirčiai. Gyvybingi kaip niekada.

• 17 •

Laimės
jungiklis

Kiekvienam iš mūsų teko sutikti įvairaus būdo žmonių:
tokių, kuriems reikia labai nedaug, kad apkartintų sau gyve-
nimą, – dėl to kenčia ir kiti, ir tokių, kuriems reikia labai ne-
daug, kad suteiktų kitiems, taip pat ir sau, laimės.

Šis skyrius – apie problemas, kurios yra gyvenimo dalis,
mes įsitikinsime, kad daugelį jų susikuriame patys, nes, užuot
džiaugęsi tuo, ką turime, atidėliojame laimę tol, kol:
• užsidirbsime daugiau pinigų;
• įsigysime geresnę mašiną ar išsvajotus namus;
• sulieknėsime arba mūsų kūnas taps nepriekaištingas;
• pasieksime tam tikrų profesinių tikslų ir galėsime didžiuo-

tis savo laimėjimais;
• susirasime savo antrąją pusę.

Čia tik keli pavyzdžiai. Tačiau keisčiausia, kad pasiekę
savo tikslus daugelis žmonių vėl pajunta tuštumą ir jiems vėl
reikia ko nors siekti.

• 18 •

Ir taip be galo be krašto, kol suvokiame, kad nieko niekam
neturime įrodinėti.

Laimė slypi tavyje. Tai galima palyginti su dviejų padėčių
jungikliu. Pirmoji galimybė – projektuoti šviesą į išorę ir pama-
tyti, ko reikia siekti, norint kuo nors tapti; antroji – uždegti
vidinę šviesą ir pamatyti tai, ką jau turime, ką galime duoti pa-
sauliui.

Aptarkime antrąją galimybę.

• 19 •

Kam tu
suteiki laimės

Prieš kelerius metus man didelį įspūdį padarė dokumenti-
nis filmas „Cukrinio žmogaus beieškant“. Skaitytojams, kurie
jo nematė, pasakysiu, kad filme pasakojama Detroito muzi-
kanto Sixto Rodríguezo istorija. 1970–1971 metais jis įrašė
dvi plokšteles, kurios liko visiškai nepastebėtos. Bent taip
manė jis.

Po tokios nesėkmės S. Rodríguezas daugiau plokštelių ne-
įrašinėjo ir gyveno nelengvą ir kuklų paprasto statybininko
gyvenimą. Tačiau jis nežinojo, kad viena iš plokštelių, kurių
Jungtinėse Amerikos Valstijose beveik niekas nepirko, apke-
liavusi pusę pasaulio, pasiekė Pietų Afrikos Respubliką. Ten ją
perleido viena muzikos kompanija, ir, autoriui apie tai nieko
nežinant, netrukus pardavė šimtus tūkstančių kopijų.

Kol šis statybos darbininkas toliau spartietiškai gyveno
Detroite, Keiptaune ir kituose Pietų Afrikos Respublikos
miestuose skambantys jo kūriniai, ypač daina „Sugarman“,

• 20 •

tapo visos kartos himnais. Šalies jaunimui nebuvo svarbesnio
žmogaus už paslaptingąjį S. Rodríguezą, muzikantą, kurio
niekas akyse nematė ir kuris net neįtarė apie savo sėkmę.

S. Rodríguezas nežinojo, kad kitame pasaulio krašte jis
buvo žvaigždė, o jo dainos įkvėpė daugybę jaunų žmonių ko-
voti už teisingesnę visuomenę.

Ši nepaprasta istorija rodo, jog sunkiomis valandomis rei-
kia atminti štai ką: kad ir koks menkas jautiesi, niekada neži-
nai, kam suteiki laimės.

Kiekvienas žmogus pasaulyje yra vienintelis, nepakarto-
jamas ir savo unikalumu gali įkvėpti kitus. Nelygu, kaip elgie-
si, – gali paskęsti vandens stiklinėje arba paversti mažus daly-
kus džiaugsmo versme.

Pasakojama, kad Vilniuje kadaise gyveno žmogus, kuris
parke prekiavo užkandžiais. Jis visą laiką juokaudavo, būdavo
puikiai nusiteikęs ir labai patenkintas, nors dirbo tokį kuk-
lų darbą. Kartą paklaustas, ko taip džiūgauja būdamas tik
paprastu užkandžių pardavėju, žmogus atsakė: Aš ne užkan-
džiais prekiauju, o džiuginu žmones. Tai yra mano darbas.

Panaši smagi istorija 1961 metais nutiko NASA centre. Tą-
kart pačiame kosmoso lenktynių su Sovietų Sąjunga įkarštyje
J. F. Kennedy’s atvyko apžiūrėti įrangos. Vaikščiodamas po pa-
talpas prezidentas pamatė valytoją, šiūruojantį koridorių.

Regis, J. F. Kennedy’s stabtelėjo su juo šnektelėti ir, pa-
spaudęs ranką, paklausė: „Ką jūs veikiate NASA?“ O žmogus

• 21 •

išdidžiai šypsodamasis atsakė: „Padėsiu išsiųsti į Mėnulį žmo-
gų, prezidente!“

Ši istorija mus moko dviejų svarbių dalykų:
• Didžiausia išmintis – suprasti, kad maži dalykai yra ir pa-

tys didžiausi.
• Nėra nieko šventesnio, nei būti – visomis prasmėmis –

ten, kur esi.

• 22 •

Miegoti
per audrą

Nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, ar sutelkiame dėmesį į
išorę, ar į vidų, ar nuvertiname menkus dalykus, ar turime di-
delių svajonių. Į sunkumus galime žiūrėti kaip į neįveikiamas
kliūtis arba likimo išbandymus, kurie mus daro stipresnius.

Dažniausiai nuo mūsų pačių priklauso, kaip įveikiame
savo bėdas, ypač jei tikime savimi. O ką daryti, kai įvykiai
būna nepavaldūs mūsų valiai ir mes negalime pakeisti jų
eigos?

Evangelijoje pagal Morkų yra labai iškalbingas epizodas.
Jame pasakojama apie tai, kaip Jėzus ir jo apaštalai plaukė val-
timi:

Tuomet pakilo didžiulė vėtra, ir bangos ėmė lietis į valtį taip,
kad valtį jau sėmė. Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant
pagalvės. Mokiniai pažadino jį, šaukdami: „Mokytojau, tau
nerūpi, kad mes žūvame?“ 

• 23 •

Dėl šio fragmento prasmės būta nemažai ginčų. Kodėl
audros sūkuryje Jėzus kietai miega, o jo bendrakeleiviai bai-
minasi dėl savo gyvybės?

Jis priekaištingai jų klausia: Kodėl jūs tokie bailūs?
Vadovaujantis teologiniu požiūriu, apie tai būtų galima
daug ką pasakyti, bet grynai žmogiškas klausimas yra toks:
kokia prasmė jaudintis, nerimauti ar pranašauti nelaimes, jei
aplinkybės nuo tavęs nepriklauso?
Jei šaukdamasis malonės ar puldamas į neviltį vis tiek ne-
pakeisi įvykių tėkmės, miegoti per audrą – drąsus, nuolankus
ir išmintingas poelgis. Net jei ir nutiktų blogiausia, kur kas
geriau ramia širdimi praleisti paskutines gyvenimo akimirkas.
Iš tikrųjų toks tariamas neveiklumas lemtingą valandą gali
išgelbėti mums gyvybę, nes kartais veiksmai pavojaus akivaiz-
doje būna kur kas pražūtingesni už patį pavojų.
Retsykiais atrodo, kad visas pasaulis, visa, kas mus supa,
yra amžiname kovų sūkuryje. Jei pasiduodame baimei ar pyk-
čiui, tik apsunkiname padėtį. Pasirūpinus tuo, kas nuo mūsų
priklauso, geriausia išeitis siaučiant audrai – miegoti. Jei, ne-
paisant visko, išsaugai vidinę ramybę, gyvenimo vandenimis
gali irtis per bet kokią audrą, neprarasdamas savo dvasinės
atramos. Kitaip tariant, neprarasdamas savęs.

• 24 •

ALGIRDAS TOLIATAS (g. 1978) gyvena ir dirba Vilniuje, bet yra žinomas ir
mylimas visoje Lietuvoje. Trys jo pamokslų knygos – „Žmogaus ir Dievo
metai“, „Gerumo liūnas“, „Šeštas jausmas yra pirmas“ – nuolat perleidžia-
mos ir sulaukia vis naujų skaitytojų dėmesio.

Knyga – „Ramybė tau“ – tarptautinis projektas, gimęs Vilniaus knygų
mugėje. Parašyta ispanų kalba ir skirta pasaulinei auditorijai.

Apie ką kalba kunigas Algirdas Toliatas
kaip visada įtaigiai ir užburiančiai?

Visų pirma – apie santarvę su pačiu savimi.
Tada ir pasaulis taps harmoningas.

Ir dar:
Kas atima iš mūsų ramybę ir laimę?

Ar reikia įrodinėti savo vertę?
Ar gali kliūtys gyvenime tapti galimybėmis?

Kodėl reikia paleisti praeitį?
Kaip per smulkmenas nepamesti tikslo?

Ar verta siekti tobulumo?
Kaip išmokti ne tik žiūrėti, bet ir matyti?

Su dėkingumu ir meile atsiduok tam, ką atneša nauja diena,
ir susitaikysi ne tik su savimi. Susitaikysi su gyvenimu.
Algirdas Toliatas

ISBN 978-609-466-433-5

9 786094 664335