VILNIUS 2024
© Giedrė Žalytė, 2024 © „Tyto alba“, 2024 ISBN 978-609-466-800-5 Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
7 ĮŽANGA Psichologija, gamta ir kalba Ši knyga, matyt, atsirado pribrendus tinkamam metui. Lyg ir planuojant, lyg ir ne, stengiantis, tačiau nesineriant iš kailio. Kad noriu rašyti knygą, jaučiau jau kurį laiką. Labai nustebau ir neapsakomai nudžiugau (tiesą sakant, net šūktelėjau iš džiaugsmo), kai, pradėjusi rašyti tinklaraštį, sulaukiau leidyklos „Tyto alba“ pasiūlymo rašyti knygą jau dabar. Dar aiškiai nežinojau, apie ką ji bus. Žinojau, apie ką rašysiu atskirus skyrius, tačiau apibendrinti negalėjau. Dabar sakyčiau, kad ši knyga apie tikrumo paieškas. Apie tai, kaip dėl mūsų ankstyvojo prieraišumo traumų, kurių Lietuvoje dėl mūsų sudėtingos praeities ir jos paliktų randų turime daugelis, galime nutolti nuo savo prigimties, nuklysti vis giliau į svetimą, kitų žmonių vertybėmis ar baimėmis paremtą gyvenimą, o gamta, tyliai ir ramiai atspindėdama mūsų pamestą esmę, gali žingsnelis po žingsnelio lydėti mus namo. Į tuos tikrus, ramius, aiškius namus, kurie visuomet buvo mūsų viduje.
8 Vienas iš daugiausia įtakos mūsų gyvenimui turinčių veiksnių – ankstyvasis prieraišumas, ryšiai su augintojais. Kai dėl šių ryšių patiriame sunkumų, mums sudėtinga realiai save suvokti. Ši knyga – tai tarsi mūsų esybės atspindžių aplinkoje rinkinys, sudarytas vedant gamtos terapijos užsiėmimus, taikant psichoterapiją, stebint gamtą, tyrinėjant mūsų tautosaką, į kurią protėviai sudėjo daug gamtiškos išminties. Šie atspindžiai gali mums padėti išvysti tikruosius save: savitus, unikalius, bet nei didesnius, nei mažesnius nei kiti, tiesiog žmones, paklūstančius, kaip ir kitos gyvos būtybės, gamtos dėsniams. Kiekvienas iš mūsų turime susikūrę istoriją apie save. Šios istorijos mums būtinai reikia, kitaip neturėtume tapatybės. Tačiau kartais mūsų istorija yra ne visiškai apie mus, bet apie tai, kas ko iš mūsų tikėjosi, kieno lūkesčių mes neatitikome, ar kokioje aplinkoje teko augti. Gal pamenate anekdotą, kai įvairūs gyvūnai varžėsi, kuris pirmas įlips į medį – žuvis buvo paskutinė. Tad kartais mūsų istorija gali būti kaip tos žuvies, kuriai nesisekė laipioti į medžius. Ji dažniau apie tai, kas mes nesame ir ko nesugebame, bet ne apie tai, kas vis dėlto iš tiesų esame ir ką gebame. Savo pastangas suprasti, kaip veikia žmogus, pradėjau keistokai: nuo norvegų filologijos studijų. Kalbos man visada patiko, tačiau, žinoma, nenumačiau, kad studijuodama kalbas pradėsiu daugiau suprasti ir apie žmogų. Kažkuriais bakalauro studijų metais skaitėme norvegų rašytojo Dago Solstado novelę „Kalbos“. Joje pasakojama apie jauną norvegę, kuri kraustosi iš vienos Europos šalies į kitą, mokosi naujų kalbų, per kurias atsiveria vis kitoks pasaulis. Kiekviena kalba konstruoja jį savitai. Tai pajutau ir pati. Universitete buvo privalomos norvegų ir anglų kalbų paskaitos, o šalia jų daugelis buvome pasirinkę ir kitų kalbų, aš – vokiečių ir ispanų. Manau, šiandien dar ne visiškai suvokiu, kokį poveikį man padarė šis norvegų
9 filologijos studijų laikas, kelionės po Norvegiją ir patirta kalbų, žmonių ir knygų skirtingomis kalbomis įvairovė. Tačiau, matyt, po truputį pradėjau suvokti, kad ta istorija, kurią buvau susikūrusi apie save ir gyvenimą, pernelyg paprasta, palyginti su pasauliu ir jo turtais, tad gal vertėtų ją išplėsti. Kartais mane stebino netikėti panašumai, kaip mes ir skandinavai suprantame pasaulį (atsimenu, kaip nustebau sužinojusi, kad tiek norvegai, tiek švedai, kaip ir mes, sako „Tai va kur šuo pakastas!“), o kartais – akivaizdūs skirtumai. Turbūt galima sakyti, kad augdama buvau išmokusi nuolat lyginti, kas geresnis, o kas prastesnis, kas stipresnis, o kas silpnesnis, kas kam turi paklusti, kas gali kalbėti, o kas turi tylėti ir pan. Manau, turint omenyje mūsų tautos istoriją, toks „išgyvenimo režimas“ tuo metu buvo gana natūralus, mat iki 13-os metų augau sovietmečiu. Kita vertus, iš prigimties buvau baikšti, sunkiai pakeldavau konfliktus, todėl „kovoms už būvį“ nelabai tikau ir mano pasaulis, ypač paauglystėje, buvo gana siauras, tačiau, laimei, visuomet galėjau daryti tai, kas man iš tiesų patiko – skaityti ir mokytis. Skaičiau tiek daug, kad jaunesnioji sesė net patarė bent kartais knygą iškeisti į gyvą žmogų. Taip sutapo, kad praėjus šiek tiek laiko bent jau dalį knygų iškeičiau į žmones, ir supratau, kaip man tai patinka. Pasirodo, tai, ko labai bijai, gali ir labai patikti. Dėl savo baimių aš tiesiog ilgą laiką nelabai mokėjau būti su žmonėmis. Pradėjus studijuoti ir keliauti, istorija apie mane ir mano pasaulį po truputį ėmė plėstis. Tai vyko itin lėtai, žingsnis po žingsnio, tada to dar nesuvokiau, tačiau vis pastebėdavau, kad skirtingų kultūrų, skirtingo amžiaus, skirtingų pareigų žmonės bendrauja pagarbiai ir geranoriškai, nedemonstruodami savo pranašumo ir nežemindami vieni kitų. Skandinaviškų visuomenių demokratiškumas ir akivaizdi pagarba įvairovei buvo būtent tai, ko, pati to nežinodama, labai ilgėjausi. Lankydama
10 paskaitas Norvegijoje mačiau, kaip bakalauro studijas pradeda vidutinio ar vyresnio amžiaus moterys ar vyrai, kaip kai kurios studentės, klausydamos paskaitų, mezga, ir dėstytojai tai priima kaip natūralų dalyką. Turbūt galima sakyti, kad būtent dėl šio, mano nuomone, labai margo ir kartu taikaus bei harmoningo norvegiško gyvenimo vaizdo, mano istorija apie tai, kaip veikia pasaulis, iš „arba–arba“ po truputį pradėjo transformuotis į „ir–ir“. Gali būti ir vienaip, ir kitaip, nėra vieno teisingo varianto. Tiek vienas, tiek kitas turi teisę būti savimi. Tuomet visi gali jaustis saugūs ir iš tikrųjų matyti bei pažinti vienas kitą. Po daugybės metų psichologijos ir psichoterapijos studijų bei asmeninės psichoterapijos, mano psichikoje tebeegzistuoja abu šie modeliai: tiek vertikalusis, vertinantis, tiek horizontalusis, priimantis bei gerbiantis. Vis dar nutinka taip, kad patekusi į aplinką, kurioje daug lyginimų ir vertinimų, galiu pasijusti nejaukiai ir nesaugiai, tada kyla noras „susitraukti“, „pasislėpti“, įrodinėti (t. y. kovoti), tačiau gana didelę dalį laiko gyvenu „ir–ir“ pasaulyje, kur tiek aš, tiek kiti galim būti tokie, kokie esam. Jei galiu rinktis, visada renkuosi „horizontalumo“ modelį. Mano pasaulis pamažu plečiasi ir, tikiuosi, plėsis visą gyvenimą. Nors gana anksti pajutau, koks pasaulio suvokimo ir santykių kūrimo modelis man priimtinesnis, neturėjau supratimo, kaip praktiškai jį taikyti. Kaip būti tuo pagarbiu, savimi ir pasauliu pasitikinčiu žmogumi? Ką daryti su nuolatine baime ir nerimu? Laimei, nors esu baikšti ir turiu susiformavusį polinkį vengti, esu labai smalsi ir užsispyrusi. Kartais pačiai būna keista, kad įsikimbu į kokį dalyką kaip šuo į kaulą, ir nebepaleidžiu, kol jo „nesukramtau“ ir neprisikasu iki esmės. Paauglystėje labai mėgau skaityti Jules Verneʼo nuotykių romanus, labiausiai tuos, kuriuose pasakojama apie keliones
11 vandeniu: „Kapitono Granto vaikai“, „Žangada“, o ypač daug jausmų sukėlė „Kapitono Hatero kelionė ir nuotykiai“, kurioje pasakojama apie kapitoną, pasiryžusį bet kokia kaina pasiekti Šiaurės ašigalį. Įdomu, kad anglų kalba posakis True North reiškia ne tik tikrąją geografinę šiaurę, bet ir tikrąją, autentišką savastį. Matyt, iš esmės aš visą laiką ieškojau būdo būti savimi. Apie tai ir šios knygos tekstai. Ilgai įvairiais būdais keliavusi link tikrosios savo ir klientų savasties, pastaraisiais metais supratau, kad gamta mums nuolat padeda ją pamatyti, atrasti, jeigu tik gerai įsižiūrime. Tačiau kelias į šį savasties atradimą ir vis dažniau ateinančią ramybę buvo ilgas. Kai man buvo maždaug dvidešimt penkeri, buvau jau baigusi norvegų kalbos studijas ir pradėjusi dirbti. Sekėsi lyg ir neblogai, tačiau jutau nuolatinį nerimą, kuris man gerokai trukdė. Būdavo akimirkų, kai jo nejausdavau, tačiau iš esmės jis buvo mano nuolatinis palydovas. Tuomet dirbau Naujamiestyje ir kartą per pietų pertrauką, užsukusi į Kauno gatvėje esantį knygyną, aptikau knygą „Nuotaika paklūsta protui“. Stovėjau knygyne tarp lentynų, skaičiau ir ūmiai suvokiau kai ką svarbaus – mano jauseną ir elgesį lėmė mano mintys. Savo mintis ir vaizdinius gana lengvai galėjau įsisąmoninti ir, pagal knygoje pateiktus pavyzdžius, atpažinau daugybę savo negatyvių minčių, kurios man ir sukeldavo nerimą bei dažnai užtverdavo kelią pirmyn. Kognityvinė ir elgesio terapija, kuria paremta „Nuotaika paklūsta protui“, viską paaiškina labai paprastai, konkrečiai ir suprantamai. Būtent tai mane, kaip ir daugybę kitų žmonių, tada ir patraukė. Tuomet supratau, kad, tarkime, jeigu man apie ką nors galvojant kyla mintis „Apsikvailinsiu“, iškart dingsta noras bandyti. Akimirksniu. Ir jeigu mes nestabtelime ir tokių minčių nepastebime, neatpažįstame kaip minčių, kurios tėra ateities spėjimas, o ne faktas, greičiausiai ir nebandysime. Būtent
12 taip, „aklai“ tikėdami savo negatyviomis mintimis, save labiausiai ir stabdome. Netrukus įstojau studijuoti psichologijos, vėliau pradėjau kognityvinės ir elgesio terapijos studijas, tyrinėjau savo, o vėliau ir savo klientų mąstymą ir elgesį, mačiau, kaip vyksta pokyčiai tiek mano, tiek jų gyvenime. Po kurio laiko supratau, jog kartais, kad ir kiek stengčiausi, negaliu pakeisti nei savo, nei klientų mąstymo bei elgesio, nors labai gerai suvokiu, kokios nepagrįstos kai kurios negatyvios mintys. Tarkime, 35 metų klientė galvoja: „Jeigu sugriūtų mano santuoka, neišgyvenčiau.“ Ji – protinga, išsilavinusi moteris – supranta šios minties neracionalumą ir tai, kad skyrybas išgyvenantys žmonės nemiršta. Savo santuokoje ji jau seniai nesijaučia gerai, tačiau toji mintis vis tiek kelia didžiulę baimę ir verčia bet kokia kaina vengti skyrybų. Todėl moteris ant savo sutuoktinio pyksta, nes šis trukdo jai, tačiau ir toliau tiki, kad svarbiausia – išsaugoti santuoką. Labai norėjau suprasti šią ir panašias situacijas, kai sveikas suaugusio žmogaus protas sako viena, o jausmai – visai ką kitą ir būtent jie laimi. Kai žmogus, puikiai tai suprasdamas, tarsi uždaro save į kalėjimą. Dalį atsakymų, kodėl taip būna, radau mokydamasi schemų terapijos. Paaiškėjo, kad ir kiek stengtumės keisti savo dabartį, kai kurie praeities išgyvenimai per daug stiprūs, kad juos būtų galima ignoruoti. Schema – tai stiprus, dažniausiai vaikystėje susiformavęs neigiamas įsitikinimas, nulemtas tuometinių įvykių ir išgyvenimų. Pavyzdžiui, žmogus, augęs su abejingais, atsiribojusiais tėvais, tikriausiai turės vadinamąją emocinės deprivacijos schemą, tikės, kad visas pasaulis toks pat – abejingas, nesvetingas, be šilumos ir meilės, ir dažniausiai pats to nesuvokdamas rinksis tokius pačius abejingus draugus bei partnerius arba galbūt vengs artimų ryšių su žmonėmis. Jeigu kam ši tema ar-
13 tima ir pažįstama, labai giliai ir išsamiai apie tai rašoma Jonice Webb knygoje „Iš emocinės tuštumos“. Ši ar bet kuri kita schema mus uždaro tarsi virtualioje realybėje, kur ji yra vienintelė tiesa. Moteris, kuri bet kokia kaina siekia išsaugoti santuoką, greičiausiai turi ir kitą, vadinamąją apleistumo schemą, – galbūt yra išgyvenusi skausmingų santykių baigtį vaikystėje ar netgi kūdikystėje (o gal niekada ir nesijautė saugiai) ir todėl labai bijo tokių išgyvenimų bei vienišumo pojūčio. Schemos kartais vadinamos spąstais. (Jeigu įdomu apie tai paskaityti daugiau, rekomenduoju knygą J. E Young, J. S. Klosko „Ištrūk iš spąstų“). Į šiuos spąstus mus uždaro senos, dažnai nesuvoktos ir nesugijusios emocinės žaizdos. Kai mes, ypač vaikystėje, išgyvename skausmingus dalykus ir su tuo esame paliekami vieni, tenka šias emocijas nuslopinti, nustumti į šalį, kartais ir nuneigti, kad galėtume gyventi toliau. Gyventi toliau galima, tačiau taip ir susiformuoja emociniai spąstai, į kuriuos vėliau vis pakliūvame, kol šių senų emocinių žaizdų nesuvokiame ir išgydome ne iki galo. Po truputį ir šis mūsų psichikos veikimo ypatumas darėsi aiškesnis. Supratau, kad norint užgydyti senas žaizdas labai svarbu ne tik kalbėti apie praeities emocinius išgyvenimus, bet ir vaizduotėje į juos nukeliauti, idant galėtume tarsi iš naujo patirti visiškai kitokias, gerokai mums palankesnes, emocijas. Kol nesame patyrę, kaip stipriai tai veikia, gali atrodyti, kad čia kažin kokios pasakos. Tačiau tai iš tiesų vieni stipriausių šiuolaikinės psichoterapijos metodų, padedantys gydyti labai senas emocines žaizdas. Maždaug 2015 metais su būreliu smalsių kolegų psichoterapeutų atsitiktinai susidomėjome senosiomis šamaniškomis praktikomis. Į jas labai gilinosi mūsų kolegė anglė, didelę patirtį sukaupusi psichoterapeutė. Kartą paprašėme, kad ji mums
14 pravestų paskaitą apie tai. Kai kuriems joje dalyvavusiems (aš buvau viena iš jų) šis trumpas, nė pusvalandžio netrukęs patyrimas paliko įspūdį. Tuomet kolegė mums pasiūlė įsivaizduoti savo galios gyvūną. Dabar, kai prisimenu, suprantu, kodėl man šis pratimas taip įstrigo. Vaizduotėje susitikusi ir pabuvusi su dviem tuo metu iškilusiais gyvūnais supratau, kad gyvenime manęs laukia dar daug neatrasto džiaugsmo. Ir nors negaliu racionaliai paaiškinti, kaip būtent ir kodėl tai įvyko, žinau, kad labai stipriai ir teigiamai mane paveikė. Dar po poros metų paprašėme, kad kolegė anglė mums pravestų išsamesnius šamaniškų praktikų mokymus. Galbūt todėl, kad grupėje greitai susikūrė geranoriška ir saugi atmosfera, jutome, kaip stipriai mus veikia šios praktikos. Mokydamiesi ir praktikuodamiesi nuolat lietėmės prie esminių savo gyvenimo temų ir problemų, pamatydavome jas naujais, netikėtais rakursais, pamažu atrasdavome ir naujų vidinių resursų, jautėme bei matėme pamažu vykstančius pokyčius. Dabar man atrodo, kad per šias praktikas, kurios daugiausia remiasi vaizduote ir intuityviu, tarsi nežinia iš kur ateinančiu žinojimu, labai sustiprinome ir papildėme tai, ką jau buvome supratę ir išmokę dirbdami iš esmės racionaliais būdais – praktikuodami kognityvinę ir elgesio terapiją bei schemų terapiją. Be to, šamaniškose praktikose yra ir dvasingumo, ryšio su didesne už mus jėga aspektas, kurio mokslu grįstoje psichoterapijoje man vis labiau trūko. Galiausiai prieš keletą metų atradau vidinės šeimos sistemos terapiją (Internal Family Systems, IFS), kurioje viskas tarsi susijungia į vieną visumą: ir racionalūs, logiškai paaiškinami principai, kaip veikia žmogaus psichika, ir dvasingumo aspektas. Tiesa, svarbu dar ir tai, kad kažkada aptikus 1980 metais pasirodžiusią dviejų amerikiečių lingvistų, Georgeʼo Lakoffo ir Marko Johnsono, knygą Metaphors We Live By („Metaforos,
15 kuriomis gyvename“) mano kalbų ir psichologijos bei psichoterapijos studijos susijungė į visumą. Supratau akivaizdų dalyką: save ir pasaulį suvokiame per kalbą. Žodžiai ir posakiai yra tarsi tos kaladėlės ar dėlionės detalės, iš kurių mes pamažu susikonstruojame istoriją apie pasaulį. Jau pats knygos pavadinimas atskleidžia esminę autorių žinutę: visas mūsų mąstymas, tai, kaip mes suvokiame save ir pasaulį, remiasi metaforomis, o jų pagrindas – visų pirma žmogaus kūnas ir mus supantis fizinis pasaulis. Pamenu, skaitant šią knygą kartais apimdavo tokie stiprūs jausmai, kad net kvapą užgniauždavo. Kai kurios autorių įžvalgos buvo tokios svarios, tarsi kokie pamatiniai suvokimo akmenys pagaliau būtų stugulę į savo vietas. Pavyzdžiui, ar kada pagalvojote, kad apie laiką mes mąstome metaforomis, kurios tinka ir judančiam žmogaus kūnui apibūdinti: laikas, nors yra visiškai abstraktus, slenka, eina, lekia, bėga, skrieja, sustoja. Kad galėtume suprasti įvairius abstrakčius reiškinius, mes juos paprastai siejame su metaforomis, atspindinčiomis mūsų fizinio kūno veiksmą bei mus supantį pasaulį ir jo dėsnius. Kai staiga labai aiškiai ką nors suvokiame, paprastai pajuntame visu kūnu, tarsi kas perskrostų mūsų esybę; į tai, ką išgirdome ar supratome, atsiliepia ne tik protas, bet ir jausmai bei kūno pojūčiai. Įdomu ir tai, kad mūsų mąstymas neapsiriboja tuo, ką žmogus gali patirti savo kūnu. Tarkime, mums nekyla klausimų, kas turima omenyje, kai išgirstame, kad mūsų pažįstama Daiva įleido šaknis arba sužydėjo, nors taip būna tik augalams. Mūsų mintys ir svajonės kartais nuskrieja toli, kaip gali tik paukščiai, o kartais mes mąstome apie save kaip apie daiktus: pavyzdžiui, kad esame nereikalingi, brokuoti, beverčiai, sulūžę ar sulaužyti. Laimei, metaforas, kuriomis mąstome, galime ir keisti. Kai prieš keletą metų lankiau pilateso užsiėmimus, vieno pratimo metu reikėjo judinti tarpumenčio raumenis, o tai man – vienas
16 iš didžiausių iššūkių. Priėjusi trenerė Jūratė stebėjo, kaip man sekėsi (tiksliau, nesisekė), ir bandė padėti. „Žinai, – pasakiau jai tada, – turbūt nieko neišeis, nes mano tarpumentis kaip betonas.“ „Bloga metafora, – greitai man atšovė Jūratė, – galvok kitą.“ Va čia tai mintis! Į treniruotės pabaigą man iš tikrųjų atėjo į galvą kita metafora: kad mano tarpumentis – tarsi įšalas, kurį reikia atšildyti, atitirpinti. Taip galvojant apima visiškai kitoks jausmas. Pirmuoju atveju, vartojant betono metaforą, vilties nėra, o antruoju, nors akivaizdu, kad laukia daug darbo, viltis atsiranda. Va čia ir slypi vienas iš mūsų kelių į didesnę laisvę. Jeigu po truputį keičiasi metaforos, kuriomis apie save ir pasaulį galvojame, atsiranda ir naujų galimybių. Tik, žinoma, mūsų mąstymas nesikeičia be emocinių pokyčių, nes, kad ir kiek norėtume save laikyti racionaliomis būtybėmis, neracionalus, emocinis mąstymas, kylantis iš mūsų ankstyvųjų patirčių ir ypač ankstyvųjų emocinių traumų, mus veiks stipriausiai. Beje, amerikiečių psichologė Carol S. Dweck pasakytų, kad pirmoji mano metafora akivaizdžiai atspindi fiksuotą mąstyseną (fixed mindset), kai tikime, kad yra taip, kaip yra, ir nieko jau čia nepakeisi, o antroji – augimo mąstyseną (growth mindset), kur pokyčiai galimi, tik reikia įdėti darbo. Daugybė tyrimų rodo, kad antroji mąstysena gerokai naudingesnė, ją, žinoma, galima ir lavinti. Ji dažnai esti daug arčiau realybės, nes kai įsijungia fiksuotas mąstymas, apie save galvojame kaip apie daiktus, kurie, jeigu kas nors susiklosto ne taip, negali nei augti, nei gyti. Žmogaus kūnas, kad ir kiek įtampos jame būtų susikaupę, tikrai niekada netampa betoninis ir, kol esame gyvi, gali „atsileisti“. Metaforomis, turinčiomis fizinę prasmę, mes kalbame ir apie jausmus – baimė mus sukausto, liūdesys užlieja, pyktis užverda, kartais galime skęsti nevilty, o kartais trykštame džiaugsmu. Jeigu koks žmogus mums kelia didelę simpatiją, jį pamatę „ištirpstame“, o netektis ar išdavystė sudaužo širdį.
17 Ir tokie emocines būsenas apibūdinantys žodžiai kaip „įkvėpimas“, „pakylėjimas‘, „nuosmukis“, „atšalimas“ turi ir konkrečią, fizinę prasmę. Kai mąstome realistiškai, sakoma, kad stovime ant žemės, kai nuklystame į fantazijas – skraidžiojame padebesiais. Mes taip prie šių metaforų pripratę (jos – mūsų „duona kasdienė“), kad nė nepastebime, jog tai – metaforos ir kad visus šiuos žodžius ir posakius, kalbėdami apie jausmus, vartojame perkeltine prasme. Šios knygos tekstai – tai bandymai pasižvalgyti po mūsų patiriamus psichologinius reiškinius, remiantis ne tik gamtinėmis, bet ir įvairiomis kitomis, spontaniškai šovusiomis į galvą metaforomis. Vidinės šeimos sistemos terapija, kurios terminai minimi šioje knygoje, taip pat grindžiami metafora, kad mūsų vidiniame pasaulyje gyvena didelė šeima, o santykiai tarp atskirų dalių primena realių žmonių santykius šeimoje. Žmogaus vidus – labai turtingas, sudėtingas, kartais klaidus ir painus, ir daugelis iš mūsų tik gana paviršutiniškai save pažįstame. Pasaulyje vis labiau populiarėjanti vidinės šeimos sistemos terapija rodo, kad daug kam ši vidinės šeimos metafora suprantama, priimtina, o ja remiantis gerokai lengviau tyrinėti, suprasti ir priimti savo viduje vykstančius procesus. Vidinės šeimos sistemos terapija sako, kad visi mes iš prigimties turime autentišką savastį, kuri yra nesunaikinama ir kurios mes neprarandame visą gyvenimą, tačiau, jeigu augome labai nepalankiomis sąlygomis, dažnai jausdamiesi nesaugiai, gali būti, kad neturime su ja beveik jokio ryšio. Ji yra, bet mes galime jos visai negirdėti, nejausti, neįsisąmoninti. Jeigu taip yra, greičiausiai nežinome, ko iš tiesų norime gyvenime, kas mums teikia didžiausią džiaugsmą ir prasmės jausmą, galime jaustis tarsi tušti arba neturėti motyvacijos ko nors imtis. Jeigu neturime ryšio su savastimi, iš tiesų mes savęs nepa-
18 žįstame, tačiau galime būti labai susitapatinę su kai kuriomis savo dalimis, pavyzdžiui, su vidiniu kritiku – tikėti, kad esame niekam tikę, nevykėliai; ar su savęs gailinčia dalimi – manyti, kad esame vargšai, kuriuos gyvenimas ir kiti žmonės nuolat skriaudžia. Dalys – tai mūsų psichikos aspektai, jos atlieka tam tikras funkcijas, tačiau negali matyti visumos ir į ją atsižvelgti. Visumos regėjimas ir išmintingas vadovavimas visoms dalims – savasties darbas. O dalys vidinės šeimos sistemos terapijoje skirstomos į tremtinius, vadybininkus ir ugniagesius. Tremtiniai – tai mūsų savybės ir emocinės būsenos, kurių vengiame ir nenorime patirti. Tokių turime visi, tačiau kuo nesaugesnis buvo ir yra mūsų prieraišumas, kuo daugiau sąlygų turėjome atitikti, kad jaustumės priimti ir mylimi, tuo daugiau jų turime. Daugelio žmonių didžiausias tremtinys yra gėda – jos nenorime patirti, ko gero, niekas. Taip pat tremtiniais gali tapti ir kitos emocijos: liūdesys, pyktis, pavydas, kaltė – tai, ko patys saugomės ir labai nenorime patirti, jausti, išreikšti. Kartą, prieš daugelį metų, vesdama norvegų kalbos paskaitą praradau kantrybę, nes pora merginų tarpusavyje šnekučiavosi, tad pakėliau balsą. Išsyk išsigandau savo pykčio labiau nei jos. Mat pyktis ilgą laiką buvo mano tremtinys ir mano vadybininkų buvo nuolat slopinamas, kad nesirodytų ir nekeltų problemų. Vadybininkų darbas – kontroliuoti, kad nesusidurtume su tremtiniais, tad kuo daugiau tremtinių turime, tuo sunkiau ir daugiau reikės dirbti mūsų vadybininkams. Tarkime, jeigu ir gėdos, ir kaltės jausmas yra tremtiniai, gali būti, kad jų vengti skatinantis vadybininkas sakys: „Kuo mažiau ko nors imsiesi, tuo mažiau šansų, kad pasielgsi ne taip ir patirsi kaltę arba gėdą.“ Žinoma, galime turėti ir kitą vadybininką, kuris pyks, kad nieko nesiimame ir neveikiame, ir mus spaus, kritikuos už neveiklumą, stuobriškumą ar pan. Dažniausiai vadybininkus ir jų elgseną perimame iš
19 aplinkos, kurioje augome, todėl jeigu mūsų vadybininkai „moka“ mus kritikuoti, spausti, stabdyti ir demotyvuoti, bet nelabai žino, kaip padėti ir padrąsinti, labai tikėtina, kad panašiai elgėsi ir mūsų artimieji. Trečia dalių grupė – ugniagesiai. Jie pasirodo tuomet, kai stipriai įsiplieskia kokia nors skausminga emocija (ištrūksta koks tremtinys), ir, kaip tikriems ugniagesiams, jiems nerūpi, kad gesindami ugnį ir visur pildami putas ar vandenį, ką nors sugadins. Taigi jie, tarkim, kartais mums pasiūlo išlieti įtūžį, o vos tai padarę ir pajutę palengvėjimą, staiga suvokiame, kad per tas kelias sekundes viską sugadinome. Ugniagesiai dažnai mums primena, kad kilusias skausmingas emocijas galime „užpilti“ alkoholiu, užganėdinti maistu ar prablaškyti pirkiniu, užuot ėmęsi sunkaus, bet reikalingo darbo. Beje, gali atrodyti, kad ugniagesiai yra „blogiukai“, bet tai – netiesa. Ši dalis tiesiog greitais, dažnai paprastais būdais mėgina padėti mums pasijusti geriau, ir ypač daug jiems tenka dirbti tada, jeigu dėl patirtų prieraišumo traumų mes kol kas menkai pažįstame savastį, todėl nelabai galime save suprasti, atjausti, mylėti ir padrąsinti, o daugiau gyvename, remdamiesi vadybininkais, kurie mus kritikuoja, spaudžia ar pyksta ant kitų žmonių, kad šie nesikeičia taip, kaip mums norėtųsi, ir nepatenkina mūsų poreikių. Norintiems geriau susipažinti su vidinės šeimos sistemos terapija ir skaitantiems angliškai, rekomenduoju vidinės šeimos sistemos terapijos kūrėjo Richardo C. Schwartzo knygą No Bad Parts („Nėra blogų dalių“). Kiek žinau, netrukus ji pasirodys ir lietuvių kalba. Labai norėčiau, kad ši knyga, kurią dabar laikote rankose, būtų klausimų, o ne atsakymų knyga. Kad, užuot ieškoję svarbiausių dalykų, kaip dažnas esame įpratę, išorėje (knygose, kitų žmonių išsakytose mintyse ir t. t.), užduotume klausimus sau, savo dalims, ir kantriai sulauktume atsakymų. Tikrų, kartais nepatogių, tačiau mūsų pačių autentiškų atsakymų.