KUNIGAS A LGIR DAS TOLI ATAS Tu n iek ada nevaikščiosi vienas
VILNIUS 2024 KUNIGAS ALGIRDA S TOLIATA S Tu niekada nevaikščiosi vienas
© Algirdas Toliatas, 2024 © Guoda Kavaliauskaitė, viršelio nuotrauka, 2024 © „Tyto alba“, 2024 ISBN 978-609-466-795-4 Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
7 Dievo kelias Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų. Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė. Jn 1, 17–18 Per Kristų mes grįžtame prie Dievo. Esame sukurti pagal Jo paveikslą, tačiau visais laikais, visais amžiais buvome gundomi statyti Babelio bokštą, siekti Pažinimo vaisiaus. Tuomet nusisukam nuo Dievo. Tuomet žmogus atsistoja centre, prisiima Jo vaidmenį ir sako: „Aš spręsiu, kas gerai ir kas blogai“. Ši pagunda nuolatinė ir įgauna įvairiausių formų. Imame daryti darbus „dėl Dievo“, juos užsibrėžiame patys, vedini labai gražių tikslų, idėjų. Bet atsitinka taip, kad nepasiseka, nepavyksta, ir mūsų Babelio bokštas griūva. Tačiau turime ir malonę, mums lieka malda: „Dieve, ką turėčiau daryti, kad bū-
8 ALGIRDAS TOLIATAS čiau su Tavimi.“ Todėl verčiau galime imtis darbų „su Dievu“ – misijos, kuriai Jis mums kviečia. Ją ne patys susigalvojame, bet kliaujamės Dievu ir leidžiamės Jo vedami. Tam reikia nuolankios širdies, kuri gebėtų atsiduoti ir net turėdama savų planų, idėjų ir tikslų keisti kryptį Jo šaukiama, jei aplinkybės kinta. Senojo Testamento Skaičių knygoje yra pasakojimas apie varinį žaltį. Keliaujančius per dykumą išvargusius izraelitus, burbančius prieš Mozę ir Dievą, neapsikentęs Viešpats užleidžia „ugningais žalčiais“, kurie sugėlę daug jų pražudo. Mozės maldų paskatintas Viešpats pasigaili žmonių ir paliepia: „Pasidirbk ugningą žaltį ir pridėk jį prie stulpo. Kiekvienas, kuris yra įgeltas, pažvelgęs į jį liks gyvas“ (Sk 21, 8). Mozė taip ir padarė, ir iš tiesų – paklusę Dievo valiai izraelitai liko gyvi. Jų kelionė iš Egipto į Pažadėtąją žemę – tai tikėjimo, nuolankumo kelionė iš savo puikybės. Evangelijoje pagal Joną aiškinama, kad taip, kaip Mozė dykumoje iškėlė varinį žaltį, turės būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus ( Jn 3, 14). Mūsų „ugniniai žalčiai“ – tai apkalbos, abejonės, vidinės dvejonės, pagieža, kurie gelia ir degina kaip ugnis, bet mums tereikia kliautis Kristumi. Pati didžiausia kelionė, kokią turime šioje žemėje atlikti, – tai sekti paskui Avinėlį. Jei kasdienybė padeda augti dvasiškai, einame jo keliu. Visa kita tėra priedai, jie yra geri ir reikalingi, jeigu žmogui padeda kelyje. O jeigu skatina susitelkti į antraeilius dalykus, priverčia užkasti talentą, duotą kelionei palengvinti. Svarbiausia žmogaus kelionė žemėje – sekti Kristumi. Vos nustojęs keliauti žmogus ima tolti nuo Dievo. Viena didžiau-
9 Dievo kelias sių pagundų – Jo nematyti, neišgirsti, nuo Jo nusisukti. Bet tada prasilenkiame ir su Jo malone. Tada net jeigu ir darome ką nors kilnaus, gražaus, net jeigu statome bažnyčias, dirbame ne su Dievu, ne Jo vedami, be Jo palaimos, ir tie darbai tampa kaip varpai be šerdies. Šv. Pranciškus atsiliepė į Dievo kvietimą ir pradėjo atstatinėti bažnyčias, bet ne iš karto suprato pakviestas atstatyti gyvąją bažnyčią. Pastatas svarbu, reikalinga, kaip svarbu gražiai išlietas varpas, bet svarbiau, kad žmonės grįžtų prie dvasinio šaltinio, kad grįžtų prie Kristaus. Jis yra varpo šerdis. Miestui apšviesti nereikia nei saulės, nei mėnulio, nes jį apšviečia tviskanti Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis. Apr 21, 23 Gyventi Dievu, Jo tvarka galime vadovaudamiesi protu arba apreiškimu. Netikintieji geros valios žmonės, kurie nepažįsta Kristaus, neieško Dievo, bet gyvena pagal savo sąžinę ir nuoširdžiai ieško to, kas teisinga, vis tiek gyvena Dievu. Jei vadovaujiesi protu – tai gyveni tiek, kiek leidžia pažinti juslės, žmogiškoji valia, tarsi apgraibomis. Jei vadovaujiesi apreiškimu, turi ypatingą malonę, nes gyveni vedamas Kristaus. Taip savaip tau atveriamas trumpesnis kelias. Deja, dažnai nutinka taip, kad net ir sakramentais gyvenantis žmogus nuslysta paviršiumi. Kūnas nestiprėja, jei ateini į sporto salę, bet
10 ALGIRDAS TOLIATAS nesportuoji. Nedidelė nauda, jei priimi Sakramentą, bet niekas nesikeičia tavo širdyje – ateini į bažnyčią, bet su Kristumi taip ir nesusitinki. Nepasinaudoji galimybe. Kas, kad sakai – aš vaikštau į bažnyčią? Ne kiekvienas bažnyčioje priima Kristų į širdį. O tuomet atsiveria galimybės ugniniams žalčiams – visoms mūsų nuodėmėms – vešėti: godumui, puikybei, teisuoliškumui. Ir nė dvasininkai nuo to neapsaugoti. Mes, krikščionys, neturime vieni kitų teisti ir, sakoma, nebūsime teisiami. Plaukime vieni kitiems kojas, bet su tokia pat atjauta priminkime ir skaudulius. Tai mūsų pareiga. Jeigu matome, kad mūsų brolis ar sesuo elgiasi neteisingai ir niekaip nereaguojame, elgiamės kaip chirurgas, kuris mato, kad pacientas neišgyvens, bet nepradeda operuoti, nes nenori dirbti viršvalandžių, be to, netrukus ateis kolegos iš kitos pamainos. O juk toks abejingumas gali kainuoti žmogui gyvybę. Ir jei susilkostė tokios aplinkybės, kai turime reaguoti, reaguokime, antraip būsime neteisingi, antraip abejingumas nuves gerais norais grįstu keliu. Juk galime ateiti pas savo brolį ar seserį tokie patys pažeidžiami, bet sakyti – žinau, kad skauda, bet gal galime išeities paieškoti kartu? Galbūt žmogus keisis, galbūt ne, mes nepriversime. Dievas žmogui dovanoja laisvę rinktis ir apsispręsti, ar būti Jo vaiku. Meilės neprimesi, žmogus turi subręsti tam pasirinkimui. Kol nesubrendo Kristaus meilei, jo tikėjimas toks žalias, neprinokęs. Negalime priversti žmogaus keistis, bet jei nesame jam abejingi, keičiamės patys. O kol esame pasyvūs, apmirę, priblėsta mūsų dvasia – nesame gyvoji bažnyčia.
11 Dievo kelias Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus. Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną. 1 Kor 12, 12–13 Europos ir visų Vakarų civilizacija paremta žmogiškosiomis vertybėmis. Pastaruoju metu pradėjome nuo jų tolti. Mes nuolat konkuruojame, pamirštame bendradarbiauti, galvojame apie save, ir vis dažniau sakome, kad kitas turi pats savimi pasirūpinti, sąžinė tampa sutartiniu dalyku. Girdime principą – geriau prekiauti, negu kariauti, bet jei paminsime moralę, prekyba nepadės išsaugoti taikos ir darnos. Ir negali sakyti, kad tos vertybės – vien krikščioniška moralė, bet jos glūdi ir krikščionybės pagrinduose. Tai bendrieji žmogaus dorovės dalykai, galiojantys visiems netikintiems ir kitų religijų žmonėms. Jeigu žmogus nutolsta nuo Dievo, jeigu nutolsta nuo dorovės, jį pasiglemžia godumas. O godumas – kaip jūros vanduo, kaip priklausomybė: kuo daugiau geriu, tuo daugiau noriu. Tada atrodo, kad gali bet kada nustoti gerti, bet negali, nes vėl trokšti, priklausomybė užvaldo ir nebegali gyventi kitaip. Vienintelis kelias – grįžti prie doros, grįžti prie Dievo, prie To, kas darna ir taika vienija šį pasaulį. Režisieriaus A. McKay’aus filme „Nežiūrėkite aukštyn“ pasakojama, kad prie Žemės artėja kometa ir visi žino, kad liko tik keli mėnesiai gyventi. Nuolat kartojama: „Nežiūrė-
12 ALGIRDAS TOLIATAS kite aukštyn... tik nežiūrėkite aukštyn“. Juostoje užkoduota daug sluoksnių: klimato kaita, tvarumo arba pasaulio pabaigos scenarijus, pokovidinė visuomenė, bet galima jį vertinti ir moralės požiūriu. Mūsų pasaulis ant karo, susiskaldymo, susinaikinimo ribos. Karai ne tiktai tarp tautų, bet ir vidiniai karai. Jei nelieka doros, teisingumo, žmogiškumo, visi tampame konkurentais. O tuomet laimi stipriausi. Tik ar verčiausi? Dorovė gali užtikrinti pagarbą kitam žmogui, o į atskriejančią kometą kiekvienas turime galimybę pažvelgti tikėjimo akimis, įvertindami savo santykį su Kristumi. Ar mes vis dar esame žmogiški, ar vis dar su Kristumi, ar laikomės klišių, savų marškinių, nes jie arčiau kūno? Ar dar esame su Dievu? Bažnyčia neturėtų likti nuošalyje, turėtų pažiūrėti aukštyn ir į savo bendruomenę, ir paklausti, ar nėra ant susidūrimo, išnykimo ribos, ar nepraranda savo identiteto. Kiekviena mūsų akimirka yra unikali, vienintelė ir nebepakartojama, todėl verta nuoširdžiai išgyventi. Visi šioje žemėje esame piligrimai. Kiekviena diena yra paskutinė ir vienintelė, nes praeina ir niekada nebegrįžta, kaip upės vanduo – antrąkart į tą patį nebeįbrisi. Tik mes to dažnai neįvertiname, užsimirštame. Kartais turi įvykti koks nors sukrėtimas, kad tai suprastume. Mane labai palietė bičiulio, kuris sužinojo, kad jam nedaug beliko gyventi, istorija. Matau, kaip tai pakeitė jo gyvenimą. O ar šis bičiulio sukrėtimas galėtų pakeisti ir mane? Ar matydamas savo artimo žmogaus patirtį galėčiau pradėti gyventi taip, lyg ir man pačiam būtų likę suskaičiuotos dienos? Ar tuomet pradėčiau gyventi patirdamas kiekvieną akimirką, gyventi visais savo dvasios syvais? Turėtume
Dievo kelias įprasminti posakį: „Svarbu ne tiek pridėti metų prie gyvenimo, kiek svarbu įlieti gyvenimo į savo metus.“ Šventajame Rašte reikšmingas žalčio simbolis. Tai žmogaus pagunda – gyvatė, šėtonas. Jis gudrus, jis užkalba dantis, užliūliuoja, kad tik palenktų, kad užvaldytų žmogaus sielą ir protą. Tik žmogus jam turi priešnuodį – varinį žaltį, Mozės iškeltą dykumoje, Kristų, atsiųstą sugrąžinti mus Dievo link. Pabuskime, perskaitykime tuos ženklus, įžvelkime atskriejančią kometą. Gyvenkim gerumu, dorumu, darykime tai, ką galime padaryti. Nebūkime drungni, nestokime, nes stovintis vanduo užanka. Dievas savo keliu veda kiekvieną iš mūsų, kad ir kur būtume, kad ir kas nutiktų, veda net tuomet, kai, atrodo, nebėra jokio kelio ar vilties.
14 Dalijimosi stebuklas „Kaip gyvas tavo VIEŠPATS, – ji atsakė, – aš nieko kepto neturiu, vien tik saują miltų puode ir truputį aliejaus ąsotyje. Štai dabar rankioju pagalius, kad grįžusi namo tai pataisyčiau sau ir sūnui. Suvalgysime ir paskui mirsime.“ 1 Kar 17, 12 Giluminė duonos padauginimo prasmė kildinama iš ryšio su Kristumi. Geroji daugyba prasideda tuomet, kai užmiršę savo siaurus poreikius, lūkesčius, pykčius, pradedame gyventi Eucharistijos dvasia – padėkos, Dievo ramybės, dalijimosi, laiminimo dvasia. Evangelijoje pagal Matą pasakojimas apie antrąjį duonos padauginimą pradedamas istorija, kaip Jėzus pagydo susirinkusių prie Galilėjos ežero žmonių atvestus paliegėlius: aklieji praregi, nebyliai prabyla, raišieji stojasi ir eina (Mt 15, 29–37). Stebuklas, bet jis kalba ir apie žmogaus sieloje įvykstantį stebuklą. Iš tiesų labai dažnai žmogus atsisuka į Dievą tuomet, kai prieina liepto galą, kai bėdos, rūpes-
15 Dalijimosi stebuklas čiai ir nesveikata jį priremia prie sienos. Jis jaučia, kad daugiau nebeturi, kur eiti, nebežino, ką daryti, todėl prisimena maldą – Dieve, jei gali, padaryk ką nors... Griebiasi Jo kaip šiaudo. Toji „paskutinės minutės malda“ labai nuoširdi, labai tyra, nes kyla iš žmogaus sielos. Tada paėmė septynis duonos kepaliukus ir žuvis, sukalbėjo padėkos maldą, laužė ir davė mokiniams, o mokiniai žmonėms. Mt 15, 36 Naujajame Testamente aprašyti stebuklai atspindi žmogaus sieloje nutinkančius tikrus stebuklus. Tai svarbiausia pasakojime apie antrąjį duonos padauginimą. Kalbama apie apčiuopiamus, matomus dalykus, tačiau jais užsimenama apie giluminį sielos gydymą – Eucharistiją. Duona, kurią Kristus dalija alkstantiems – tai jo gyvenimas, jo kūnas. Paskui jis atiduos jį, atiduos pats save alkstantiems tikrojo Dievo, visiems laikams įamžindamas tai Eucharistijos akimirkoje, pakeisdamas mūsų požiūrį ir mus pačius paversdamas gyvąja duona vienus kitiems. Tie septyni kepalėliai duonos, kuriais prie Galilėjos ežero Kristus pamaitina tūkstančius – tik simbolis to, kas nutinka, kai žmonės ima dalytis, grandininės reakcijos stebuklo pradžia. Apie tai kalbama ir Pirmosios Karalių knygos Pasakojime apie miltų ir aliejaus stebuklą, kai stojus didelei sausrai Viešpats liepė pranašui Elijui eiti į Sidono Zare-
16 ALGIRDAS TOLIATAS fatą pas našlę ir ten prasimaitinti. Krašte nelijo, nebebuvo ko valgyti, bet Elijas nuramino našlę ir paprašė: „...padaryk paplotėlį ir jį atnešk man, o tada pataisyk ką nors sau ir savo sūnui. Nes VIEŠPATS, Izraelio Dievas, taip kalbėjo“ (1 Kar 17, 13–15). Našlė padarė, kaip Elijas prašė, ir maisto nepritrūko ilgą laiką. Kartais nežinome, kaip prisibelsti į kito žmogaus širdį, kaip išspręsti vieną ar kitą problemą, kaip padalyti tą duoną. Tačiau kai pradedame veikti, atsiranda naujų jėgų, naujų minčių, naujų iniciatyvų ir tų kepalėlių pamažu daugėja. Sakoma, kelias driekiasi juo bekeliaujant. Ryžtiesi juo leistis net jeigu nežinai, kur nuves, kas ten laukia, nenumanai, ar pasiseks, ir tiesiog keliauji. Kai, visų nuostabai, Jėzus ateina į muitininko Zachiejaus namus, šis negali patikėti savo laime ir sako: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“ (Lk 19, 9). Ir Jėzus supranta, kad muitininko sieloje įvyko stebuklas! Toji duona padauginama nesuvokiamais būdais. Stebuklas gali įgauti ir fizinę išraišką. Gerumą patyręs žmogus pats tampa geresnis. Net sūnus palaidūnas atjautaus tėvo glėbyje atgauna dvasią ir numalšina jį kamavusį alkį. Jei tik pavyksta pasidalyti savo gerumo, atjautos, supratingumo duona, gali išjudinti kito žmogaus gyvenimą, išjudinti jo širdį, įkvėpti svajones, galbūt padėti jam išsivaduoti iš pavydo, nepasitikėjimo, baimių, puikybės, prasideda sveikimo ir gijimo procesas.
17 Dalijimosi stebuklas Betgi su mumis tu, Viešpatie, mūsų Dieve, pasielgei pagal visą savo gerumą ir begalinį gailestingumą. Bar 2, 27 Evangelijoje pagal Luką pasakojama, kaip vyrai atneša Jėzui pagydyti paralyžiuotą žmogų (Lk 5, 7–26), bet patenka į tokią žmonių spūstį, kad praardę stogą įleidžia paralyžiuotąjį tiesiai pro jį. Matydamas tokį jų tikėjimą Jėzus atleidžia žmogui nuodėmes. O kai Rašto aiškintojai ir fariziejai ima murmėti, kad nuodėmes atleisti tegali vienas Dievas, paliepia paralyžiuotajam: „kelkis, imk savo patalą ir eik namo“, įrodydamas Žmogaus Sūnaus galią žemėje. Jis išgydo ir jo kūną. Mums, kaip ir tiems fariziejams bei Rašto aiškintojams, sunku patikėti, kad Dievas yra veikiantis, kol nepaliečiame rezultato. Tačiau kai jau galime pačiupinėti – tai nebėra tikėjimo aktas. Marija tiki net susmukusi po kryžiumi – tai neapčiuopiamo tikėjimo, nuoširdaus tikėjimo pavyzdys. Atrodo, jos maldos apsaugoti sūnų neišklausomos, bet ji vis tiek besąlygiškai pasitiki Dievu. Apie šv. Monikos gyvenimą ir nuoširdaus tikėjimo stebuklą bene gražiausiai atsiliepė jos sūnus Šv. Augustinas – vienas žymiausių šventųjų, vyskupas, teologas, Bažnyčios mokytojas. Jis buvo audringas jaunuolis, bet motina ilgus metus nepaliaudama meldė jo atsivertimo. Ir stebuklas įvyko! Ne dėl to, kad motina jį išmeldė. Tiesiog atėjo metas, Dievo
ALGIRDAS TOLIATAS numatytas laikas. Jo nereikia nieko išmaldauti – atsivertimas visada yra Jo dovana. Jis – Gailestingas Tėvas, laukiantis į Jį atsigrįžtančių savo vaikų, laukiantis mūsų autentiško pokyčio. Tiesiog turime pasitikėti Juo ir atsiduoti į Jo rankas, nes Jis yra čia, daro stebuklus, nuramina širdis, padaugina duoną, numalšina alkį. Ir netgi jei ko nors stinga, jeigu dabar nėra, jeigu nematyti akivaizdaus rezultato, neturime nuleisti rankų. Kelias nesibaigė ir nesvarbu, kad kojos pavargusios, pūslėtos, reikia juo eiti iki galo, kaip ėjo Kristus, dalydamas savo stebuklus. Toks yra eucharistinis atsimainymas. Gyvenimo rūpesčiai, reikalai kartais išmuša iš vėžių. Atrodo, Dievo malonės srautas nutrūksta, išklystam iš kelio. Stengiamės suvaldyti situaciją, bet bergždžios pastangos, kol neatkuriame ryšio su Dievu, kol neįstengiam įžvelgti Jo stebuklo, ir kol nepatiriam jo širdyje.
Liverpulio futbolo komandos sirgalių šūkis „Tu niekada nevaikščiosi vienas“ – galingos lyg pavasario upė bendrystės liudijimas. Šiandienos technologijos atveria dar neregėtas bendravimo galimybes, bet susvetimėjimo pojūtis tik stiprėja. Kuo labiau žmogus stengiasi bėgti nuo beprasmybės, tuo labiau skęsta tuštybės mugėje. Kuo aukščiau kopia į savo tobulumo Babelio bokštą, tuo labiau tampa vienišas. Evangelijos puslapiai tarp eilučių slepia sunkiai apsakomą gyvenimą keičiantį genialumą. Tai susitikimas su Šventąja Dvasia, kai viskas, regis, lieka taip kaip buvę, bet pasaulį pradedi regėti kitomis akimis. Kai visa savastimi pajunti, kad gyvenimo kelionėje nesi vienas. Ilgiausias kelias pasaulyje yra nuo galvos iki širdies. Kunigas ALGIRDAS TOLIATAS Kunigas ALGIRDAS TOLIATAS (g. 1978 m.) – Lietuvos policijos vyriausiasis kapelionas, 2018 m. apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle už bendruomenės telkimą, keleto knygų autorius. Jo pamokslų ciklo knygos „Žmogaus ir Dievo metai“, „Gerumo liūnas“ ir „Šeštas jausmas yra pirmas“ (2016–2018), taip pat „Ramybė tau“, „Sekmadienio SMS“ (2019) ir esė rinkinys „Tikra tik viltis“ (2021) patraukė didžiulį būrį skaitytojų, yra labai vertinamos ir nuolat perleidžiamos. „Tu niekada nevaikščiosi vienas“ – aštuntoji kunigo knyga, kurioje nagrinėjami nūdienos „tamsiųjų amžių“ iššūkiai ir kviečiama prie vilties žiburio. ISBN 978-609-466-795-4 9 786094 667954