Ray Bradbury „Pienių vynas“

Ray BRADBURY
DANDELION WINE
William Morrow, an imprint of
HarperCollinsPublishers,
New York, 2006.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno
Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip
pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti,
platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip
perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba
archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai
skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose
terminaluose tų įstaigų patalpose.

This book was previously published by Avon Books in 1999, reprinted by
William Morrow in 2006.
Copyright © 1946, 1947, 1950, 1951, 1952, 1953, 1954, 1955, 1957 by Ray
Bradbury.
Copyright © 1956,1957 by The Curtis Publishing Company.
© Mark Owen / Trevillion Images, viršelio nuotrauka
© Gražvydas Kirvaitis, vertimas į lietuvių kalbą, 2010, 2021
© „Tyto alba“, 2010, 2021

ISBN 978-609-466-578-3

Aušo ty­kus ry­tas; mies­tas, apg­ aub­tas tam­-
sos, sald­ žiai mieg­ o­jo. Ore dvel­kė va­sar­ a, vė­jas bu­
vo va­sar­ išk­ as, pas­ aul­is al­sav­ o ram­ iai, šilt­ ai ir tin­giai.
Už­tek­ o tik ats­ i­kel­ti, iš­kiš­ti galv­ ą pro lang­ ą, kad su­
prast­um: štai ir at­ėjo pir­moj­i tik­ros­ ios laisv­ ės, tikr­ o­
jo gy­ve­ni­mo aki­mirk­ a, pirm­ a­sis va­sar­ os ryt­ as.

Dvyl­i­kam­ et­is Dagl­as Spold­ in­gas ką tik at­mer­kė
akis ir lyg į drung­ ną upę pas­ i­nė­rė į ne­drumsč­ ia­mą
ryt­me­čio ty­lą. Jis gu­lė­jo sav­ o mieg­ am­ aj­am­ e, ket­vir­
tam­ e aukšt­e, po ku­po­lu, ir jau­tė, kad šis pui­kiau­sias
vis­ o mies­to bokš­tas, aukšt­ ai išk­ il­ęs birž­ e­lio vė­juj­e,
teik­ ia jam nep­ ap­ ras­tos ga­lios. Nakt­im­ is, kai med­ žiai
sus­ il­ie­ja į tam­sią ma­sę, jo žvilgs­nis tars­ i švyt­u­rio
spin­dul­ys klaid­ žioj­a ap­link­ ui po viln­ i­janč­ ias guob­ ų,
ąžuol­ų bei kle­vų mar­ ias. O dab­ ar...

– Tai pui­ku­mė­lis! – suš­ nibžd­ ėj­o Dagl­as.

7

Priešaky – vis­ a vas­ a­ra, daug­ yb­ ė dien­ ų – vos ne
pus­ ė kal­en­do­riaus. Jis jau vaiz­dav­ os­ i ta­pęs dau­gia­
rank­ is kaip dievas Ši­va iš kel­ion­ ių kny­gut­ės ir tik ski­
na dar ne­prin­ ok­ us­ ius obuol­ius, per­sik­ us ir tam­sias
it nak­tis slyv­ as. Neb­ e­išv­ il­ios­ i jo iš miš­ko, krūm­ ų ar
upės. O kaip bus ge­ra kiek atv­ ėst­i įlind­ us į ap­šerkš­
ni­jus­ ią le­dain­ ę, kaip links­ma kep­ti sen­ el­ės vir­tuv­ ėj­e
kar­tu su tūkst­ anč­ iais viš­čiu­kų.

Bet da­bar jo lauk­ ė įprast­ as darb­ as.
Kart­ ą per sav­ ait­ ę jam buv­ o leid­ žiam­ a pal­ikt­ i tė­
vą, mot­ i­ną ir jau­nesn­ įj­į bro­lį To­mą, ku­rie mie­goj­o
gret­ i­mam­ e nam­ el­y­je, ir nakv­ ot­ i čia, pas sen­ e­lį; jis
už­bėg­dav­ o tams­ iais įvij­ais laipt­ ais į kamb­ a­rį po ku­
pol­u ir už­mig­da­vo šio­je bur­tin­ ink­ o buv­ ei­nė­je tarp
žaib­ ų ir vai­duok­lių, o pa­ryč­ iais, kol dar nes­ ig­ ird­ ė­
da­vo pien­ i­nink­ o bu­tel­ių krišt­ o­lin­ io skam­be­sio, nu­
busd­ a­vo ir prad­ ėd­ a­vo sav­ o ma­gišk­ ą rit­ua­ l­ą.
Stov­ ėd­ a­mas tams­ oj­e prie atv­ ir­ o lang­ o, jis įkvė­pė
piln­ ą krūt­i­nę oro ir iš vi­sų jė­gų pūs­te­lė­jo.
Gat­vės žib­ int­ ai akim­ irksn­ iu užg­ es­ o tar­si žva­kės
ant juod­ o tort­o. Jis pūs­tel­ėj­o dar kar­tą ir dar, ir dan­
guj­e prad­ ė­jo blėst­i žvaigžd­ ės.
Dagl­as šypt­e­lė­jo. Par­ od­ ė pirš­tu.
Čia ir čia. O da­bar ten ir va ten...
Pa­ry­čio mig­lo­je vien­ as po ki­to ėmė ryšk­ ė­ti gel­to­
ni kvadr­ a­tai – na­muos­ e žie­bė­si švie­sos. Kažk­ ur to­li
to­li aušt­ anč­ iuos­ e ryt­uos­ e staig­ a nuš­ vi­to išt­i­sa virt­i­
nė lan­gų.
– Vis­ iems nu­sižiov­ aut! Vis­ iems kelt!
Di­dys­ is nam­ as apač­ ioj­e at­gi­jo.

8

– Sen­ el­i, iš­sii­mk dan­tis iš stik­lin­ ės! – Jis kiek pa­
lū­kė­jo. – Sen­ e­le ir pros­ en­ el­e, kept karšt­ų ban­del­ių!

Skers­vė­jai iš­ne­šioj­o po kor­ id­ o­rius šilt­ ą kep­ am­ os
teš­los kva­pą, ir štai vis­ uo­se kamb­ ar­ iuos­ e jau suj­ud­ o
tet­os, dė­dės, pus­brol­iai ir pus­ses­ er­ ės, suv­ až­ iav­ ę čia
pav­ ie­šė­ti.

– Pa­busk, Sen­ ių gatv­ e! Pon­ ia Hel­e­na Lum­ is, pul­
kin­ in­ke Fri­li, pon­ ia Bentl­i! Ats­ ik­ o­sėk­ it, kelk­ it­ės, pra­
ryk­ it sav­ o tab­let­es, na, vikr­ iau! Po­ne Džon­ ai, kin­ky­
kit ark­ lį, stumk­ it furg­ o­ną iš pa­šiū­rės ir – į ke­lią!

Niūr­ ūs pa­sta­tai anap­ us daub­ os, kert­anč­ ios mies­
tą, atm­ erk­ ė klast­in­gas drak­ on­ išk­ as akis. Tuoj apa­čio­
je pas­ ir­ o­dys dvi se­nu­tės elek­trin­ ėj­e Žal­ioj­oj­e ma­ši­no­
je ir nu­ried­ ės ryt­o alėj­o­mis, drau­gišk­ ai mo­juo­da­mos
kiekv­ ien­ am sut­ikt­am šuniui.

– Pon­ e Tri­de­nai, bėk­ it­e į tram­vaj­ų park­ ą!
Tuoj, ki­birkšč­ iuo­dam­ as karš­to­mis mels­vo­mis žie-
ž­ irb­ o­mis, į plyt­o­mis grįst­ų gat­vių vag­ as iš­plauks
tram­vaj­us.
– Džon­ ai Ha­fai, Čarl­i Vud­men­ ai, jūs pa­sir­ uoš­ ę? –
su­šnibžd­ ė­jo Dag­las Vaik­ ų gat­vei. – Pa­sir­ uoš­ ę? – pa­
klaus­ ė jis beisb­ ol­o kam­ uo­lių, mirkst­ anč­ ių ra­so­tos­ e
vej­o­se, ir tušč­ ių virv­ in­ ių sūp­ uok­lių, nu­kar­ us­ ių nuo
me­džių.
– Ma­ma, tė­ti, To­mai, ats­ i­busk­ it!
Tyl­iai su­čirš­kė žad­ int­uv­ ai. Sug­ au­dė teism­ o rūm­ ų
laik­ro­dis. Tars­ i tink­ las, sviest­ as jo ran­ka, virš med­ žių
šūs­te­lė­jo ir pra­gyd­ o paukšč­ iai. Tol­iau di­ri­guod­ a­mas
sa­vo or­kestr­ ui, Dagl­as išt­ie­sė ran­ką ryt­ų link.
Ir pa­tek­ ėj­o sau­lė.

9

Jis suk­ ry­žiav­ o rank­ as ant krūt­in­ ės ir nus­ i­šyp­soj­o
kaip tik­ras bur­tin­ in­kas. Štai, pra­šom, pag­ alv­ oj­o jis,
užt­en­ka tik man pa­no­rė­ti – ir vis­ i šo­ka, vi­si bė­ga.
Pui­ki bus va­sar­ a.

Gal­iaus­ iai, sprag­tel­ė­jęs piršt­ais, dav­ ė mies­tui pas­
kut­in­ į įsak­ ym­ ą.

Ats­ i­vėr­ ė nam­ ų du­rys, žmon­ ės išė­ jo į gat­vę.
Pra­sid­ ėj­o tūkst­ an­tis dev­ yn­ i šimt­ ai dvid­ e­šimt aš­
tunt­ųj­ų met­ų vas­ ar­ a.

10

Tą ry­tą, ei­da­mas per ve­ją, Dag­las Spold­ in­-
gas veid­ u užk­ liu­dė vor­ a­tin­klį. Plon­ y­tis nem­ at­o­mas
siū­le­lis pal­iet­ė jo kakt­ ą ir trūk­ o be gars­ o.

Ir iš to men­ko įvy­kio Dag­las su­pra­to, kad die­
na bus ne tok­ ia kaip kit­ os. Ne tok­ ia dar ir to­dėl,
kad, kaip aiš­kin­ o tėv­ as, maš­ in­ a vežd­ am­ as jį ir jo
de­šimt­me­tį brol­į To­mą už mies­to, yra die­nų, sud­ ė­
tų vien iš kvap­ ų: vis­ ą pa­saul­į gal­i įkvėpt­ i ir iš­kvėpt­ i
pro nos­ į. O kit­ om­ is dien­ om­ is, tęs­ ė jis, gal­i išg­ irs­ti
kiek­vien­ ą trenks­mą, kiekv­ ien­ ą krebžd­ es­ į vis­ at­ oj­e.
Yra ir sko­nio dien­ ų, ir lyt­ ėj­im­ o die­nų. O yra ir to­
kių, kai jau­ti vis­ką kart­ u. Štai šian­dien, pa­vyz­džiui,
kal­bėj­o jis, taip kve­pia, tar­tum per nakt­ į ten už
kalv­ ų būt­ ų iš­au­gęs did­ žiul­is sod­ as ir už­pild­ ęs vis­ ą
že­mę iki pat ho­ri­zon­to mal­o­niais kvapsn­ iais. Oras
kvep­ ia liet­ u­mi, o dan­guj­e – nė deb­ e­sė­lio. Ims, žiū­

11

rėk, ir nus­ i­kvat­ os kas miške, bet dab­ ar ten viešpa­
tauj­a ty­la...

Iš­pūt­ęs akis, Dag­las žiūr­ ė­jo į skriej­an­čius lau­kus.
Ne, ne­kvep­ ia nei so­du, nei lie­tum­ i, o iš kur tas kva­
pas ir im­sis, jeig­ u nei obe­lų nėr­ a, nei deb­ e­sų. Ir kas
gi ten ga­li kva­to­ti miš­ke?..

Ir vis dėl­to, – Dagl­as suv­ irp­ ė­jo, kad ir be jo­kios
prie­žast­ies, – die­na ypat­in­ga.

Ma­ši­na sus­ toj­o pač­ iam­ e ty­laus miš­ko vid­ ur­ y­je.
– Na, ber­niuk­ ai, neišdyk­ auk­ it!
Jie kumš­ ėj­o vien­ as kit­ ą alk­ ū­nėm­ is.
– Ge­rai, tėt­i.
Jie išl­i­po iš ma­šin­ os, pa­si­ėm­ ė mėl­y­nus skard­ in­ ius
ki­bi­rus ir, pal­ik­ ę tuš­čią ir purv­ in­ ą ke­lią, pas­ in­ ė­rė
šviež­ iai nu­lyt­os žem­ ės kvap­ uosn­ a.
– Ieš­ko­ki­te bi­čių, – pa­sa­kė tėv­ as. – Jos vi­sad­ a zuj­a
apie vyn­ uog­ es kaip bern­ iūkšč­ iai apie vir­tuv­ ę. Da­gai!
Dag­las krūp­te­lėj­o ir pa­kė­lė galv­ ą.
– Vėl skraj­oj­i pad­ eb­ e­siais, – pa­sak­ ė tė­vas. – At­si­
peik­ ėk ir dro­žiam kart­u.
– Taip, tė­ti.
Ir jie vo­re­le pat­rauk­ ė per mišk­ ą: prie­ky tėv­ as,
aukšt­ as ir pet­in­gas, už jo Dagl­as, o maž­ ut­ė­lis Tom­ as
ti­pen­ o pask­ u­ti­nis brol­io še­šė­ly. Užk­ o­pė į ne­aukšt­ ą
kal­vel­ę ir pa­žvelg­ ė į to­lį. Štai ten, paž­ iūr­ ėk­ it, pa­ro­
dė pirš­tu tė­vas, ten gy­ven­ a di­džiul­iai tyk­ ūs va­sa­ros
vėj­ai ir nem­ at­om­ i skland­ o žal­io­se gel­mė­se tar­si ban­
gin­ ių pam­ ėk­lės.
Dag­las sku­biai paž­ velg­ ė į tą pus­ ę, bet niek­ o ne­
pa­mat­ė ir pas­ ij­u­to apv­ ilt­ as, – tėv­ as, kaip ir sen­ el­is,

12

am­žin­ ai kal­ba mįsl­ėm­ is. Bet... Bet vis dėlt­o... Dagl­as
sul­ai­kė kva­pą ir su­klu­so.

Taip, kažkas tur­ i ats­ it­ik­ti, galv­ oj­o jis, tik­rai tu­ri.
– Va pap­ ar­tis, vad­ in­ a­mas Ve­ner­ os gar­ba­nom­ is. –
Tė­tis nes­ kub­ ėd­ am­ as ženg­ ė pir­myn, skard­ in­ is ki­bir­ as
skamb­čioj­o jo ran­koj­e. – O ši­tą jauč­ iat­e? – bat­o ga­lu
pa­žars­tė že­mę. – Mil­ij­o­nus met­ų kau­pės­ i tas sto­ras
pu­ven­ ų sluoks­nis. Tik įsiv­ aizd­ uok­ i­te, kiek rud­ e­nių
pra­ėjo, kol žem­ ė pas­ i­dar­ ė to­kia minkš­ta.
– O lia lia! Ženg­ iu kaip ind­ ė­nas, – pas­ ak­ ė Tom­ as. –
Vis­ ai neg­ ird­ ėt­i.
Dag­las pal­iet­ė žem­ ę sus­ ik­ au­pęs, klaus­ yd­ am­ as­ is,
bet niek­ o ne­paj­u­to. Mus aps­ up­ o, gal­voj­o jis. Kaž­
kas at­si­tiks! Bet kas? Jis stabt­e­lėj­o. „Nag­ i, iš­eik, kad
ir kas tu bū­tum, kad ir kur be­sis­ lėp­tum!“ – min­tys­ e
šūkt­ e­lėj­o.
To­mas ir tėt­is žingsn­ ia­vo tol­yn per minkš­tą žem­ ę.
– Graž­ iaus­ i nėr­ in­ iai pa­sau­ly­je, – tyl­iai ta­rė tė­vas.
Ir pa­rod­ ė ran­ka aukšt­ yn į med­ žių virš­ ū­nes, įpin­
tas į dang­ ų, o gal dang­ ų, įpint­ ą me­džių virš­ ūn­ ė­
se, – nė pats tikr­ ai než­ i­noj­o, kaip ten yra. Pag­ al­iau
ne­svarb­ u, nu­siš­ yp­soj­o tėv­ as, vis tiek čia nė­ri­niai,
žal­i ir mė­ly­ni: tik įsiž­ iūr­ ėk­ i­te ger­ ai ir pam­ at­ ys­ i­
te – miš­kas aud­ žia juos tar­si gau­džian­čios stakl­ės.
Tė­tis sto­vė­jo, įsis­ prend­ ęs rank­ as į šon­ us, pa­sak­ oj­o
apie vi­sok­ iau­sius dal­yk­ us, ir žod­ žiai jam liet­ e lie­
jos­ i iš lū­pų. Dažn­ ai jis ir pats šaip­ ės­ i iš sav­ o pa­
sak­ o­ji­mų, ir dėl to jie plau­kė dar sklan­džiau. Ge­ra
kar­tais pasik­ laus­ yt­ i tyl­os, sak­ ė jis, jeig­ u iš­vis ty­los
įma­no­ma klau­sy­tis, nes ta­da, tęs­ ė jis, gal­i iš­girst­ i,

13

kaip skra­jo­ja lau­ko gėl­ių žie­da­dulk­ ės, o oras taip ir
dūzg­ ia nuo bi­čių, taip taip, dūzg­ ia! O štai – gir­di­te?
Ten, ana­pus me­džių, tars­ i kriok­lys liej­a­si paukš­čių
gies­mės!

Dab­ ar, gal­voj­o Dagl­as, jau ate­ in­ a! At­le­kia! O aš
dar nem­ a­tau... At­le­kia! Ties­ iai į man­ e!

– Lauk­ i­nės vy­nuo­gės! – šūkt­e­lė­jo tė­vas. – Mums
pa­sis­ e­kė. Žiūr­ ė­kit­e!

Oi ne! – aikt­el­ė­jo be gars­ o Dagl­as.
Bet To­mas ir tė­tis jau pas­ il­enk­ ė ir suk­ i­šo ran­kas į
šlam­ an­tį krū­mą. Ker­ ai išs­ is­ klaid­ ė. Tas bais­ us, grės­
min­gas pa­sal­ū­nas, kur­ is tyk­ o­jo, ke­tin­da­mas už­pult­i
ir su­krėst­i jo sie­lą, staig­ a iš­nyk­ o.
Nu­stė­ręs ir kaip ne­sa­vas Dagl­as par­krit­o ant ke­
lių. Jo piršt­ ai gi­liai pan­ ir­ o ža­liam­ e še­šėl­y­je ir vėl pa­
sir­ o­dė, nud­ až­ yt­i tok­ ia spalv­ a, tars­ i jis būt­ų suž­ ei­dęs
mišk­ ą ir įki­šęs rank­ ą į atv­ ir­ ą žaizd­ ą.
– Ber­niu­kai, priešp­ ie­čių!
Ki­bir­ ai bu­vo apy­piln­ iai lauk­ i­nių vy­nuo­gių ir že­
muo­gių, apl­ink­ ui zvimb­ ė bit­ės, – vi­sai ne bit­ės, o
ties­ iog pas­ aul­is ty­liai mur­kuoj­a sau po nos­ im, pa­sa­
kė tėv­ as; jie sėd­ ėj­o ant aps­ a­man­ o­ju­sio rąst­o, kram­
ty­dam­ i su­muš­tin­ ius, ir ban­dė klaus­ y­tis miš­ko, kaip
jo klaus­ ės­ i tė­vas. Dagl­as jau­tė, kad tėt­is jį ste­bi su
lengv­ a paš­ ai­pa. At­ro­dė, jis no­rėj­o kaž­ką pas­ a­ky­ti,
ta­čiau aps­ i­gal­voj­o, at­sik­ and­ o dar kąs­nį sum­ ušt­i­nio
ir žiūr­ ė­jo su­sim­ ąst­ęs.
– Su­muš­ti­nis miš­ke – jau ne­be su­mušt­i­nis. Sko­nis
vi­sai ki­toks neg­ u na­mie, ties­ a? Daug gar­des­nis. Ats­ i­
duo­da mėt­a ir sak­ ais. O koks apet­it­as ats­ i­ran­da!

14

Dagl­as nus­ to­jo kramt­ęs ir pa­liet­ė liež­ uv­ iu duon­ ą
ir kump­ į. Ne, ne... pa­prasč­ iau­sias sum­ ušt­in­ is.

To­mas link­te­lė­jo, to­liau kramt­yd­ am­ as.
– Aš sup­ ran­tu, tėt­i.
Juk vos ne­įvyk­ o, galv­ oj­o Dagl­as. Než­ in­ au, kas
tai, bet jis la­bai did­ e­lis, tie­siog milž­ in­ išk­ as! Kaž­kas
jį nub­ ai­dė. Kurg­ i jis dab­ ar? Vėl glū­di už to krū­mo?
Ne, kažk­ ur už nu­gar­ os! Ne, čia... bev­ eik čia... Dag­las
slapč­ iom pa­sič­ iup­ in­ ėj­o pilv­ uk­ ą.
Dar sug­ rįš, reik­ ia tik pa­lū­kė­ti. Nes­ kau­dės, aš ži­
nau, juk ne dėl to at­eis, kad ma­ne įskaud­ in­tų. Bet
kas tai gal­ų gal­e? Kas? Kas?
– O tu žin­ ai, kiek kar­tų mes šįm­ et žaid­ ėm­ e beis­
bo­lą? O per­nai? O už­per­nai? – nei iš šio, nei iš to
pak­ lau­sė To­mas.
Dagl­as žvilg­tel­ėj­o į grei­tai jud­ anč­ ias brol­io lū­pas.
– Aš vis­ką už­ra­šiau! Tūkst­ an­tį penk­ is šimt­us še­
šiasd­ eš­ imt ašt­ uo­nis kart­ us! O kiek kar­tų aš val­iau
dant­ is per de­šimt­ į me­tų? Še­šis tūkst­ anč­ ius kart­ų!
Plo­viau rank­ as – pen­kiol­ik­ a tūkst­ an­čių. Mie­goj­au –
ket­ur­ is tūkst­ an­čius su vir­šum kart­ ų, nes­ kait­ ant
snūs­te­lė­jim­ ų. Su­valg­ iau še­šis šimt­ us pers­ i­kų, aš­
tuon­ is šim­tus obuo­lių. Kriauš­ ių – du šimt­us. Ne­
lab­ ai aš mėgst­ u kriauš­ es. Klausk, ko tik no­ri, visk­ ą
tu­riu su­si­raš­ ęs. Jeig­ u su­skaič­ iuot­um, ką aš pa­da­
riau per vi­są de­šim­tį me­tų, iše­ i­tų mil­ij­ard­ ai mi­li­
jo­nų!
Štai, štai, mąst­ė Dag­las. Vėl ar­tėj­a. Ko­dėl? To­dėl,
kad To­mas plep­ a? Bet arg­ i dėl To­mo? Jis vis tarš­ka
ir taršk­ a piln­ a burn­ a, tė­tis sėd­ i ant rąst­o, budr­ us it

15

lūš­ is, o To­mui žo­džiai tik plauk­ ia ir plauk­ ia iš lūp­ ų,
tar­si burb­ ul­iu­kai iš ga­zuo­to vand­ ens.

– Pers­ kaič­ iau knyg­ ų – ke­tu­ris šimt­us. Ma­čiau
kin­ e: ke­tu­riasd­ eš­ imt film­ ų su Bak­ u Džonsu, tris­
de­šimt – su Dže­ku Hoks­ iu, ket­u­rias­de­šimt pen-
­kis – su Tom­ u Miks­ u, tris­de­šimt de­vyn­ is – su Hut­u
Gibs­ on­ u, šimt­ ą de­vyn­ ias­de­šimt penk­ is mul­ti­fil­mus
apie ka­ti­ną Fel­iks­ ą, deš­ imt su Dag­lu Fer­bank­su, aš­
tuo­nis kart­us mač­ iau „Oper­ os vaid­ uokl­į“ su Lon­ u
Čei­niu, ket­u­risk­ art Milt­o­ną Sils­ ą ir vien­ ą apie mei­lę
su Adolf­u Menž­ u, tik ta­da aš pras­ ė­dėj­au išt­i­sas de­
vy­nias­de­šimt val­and­ ų tua­ l­e­te, laukd­ am­ as, kol pas­ i­
baigs ta šlykšt­yn­ ė ir pra­dės rod­ yt­i „Kat­ę ir ka­na­rė­lę“
ar „Šikš­nosp­ arn­ į“. O ta­da jau vi­si stvarst­ė­si vie­nas
už kit­o ir spieg­ ė dvi val­an­das be per­trūk­ io. O suv­ al­
giau per tą lai­ką ke­tur­ is šimt­us le­di­nuk­ ų, tris šim­tus
iri­sų, sept­y­nis šimt­us por­cij­ų led­ ų...

Tom­ as dar tauš­kėj­o ko­kias penk­ ias min­ ut­es, kol
tė­tis jį pert­rau­kė:

– O kiek uo­gų šian­dien sur­ ink­ ai, To­mai?
– Lyg­ iai du šimt­us penk­ iasd­ ešimt šešias! – iš kar­
to išpyški­no Tom­ as.
Tėt­is sus­ ij­uok­ ė, ir tuo baig­ ė­si priešp­ ieč­ iai; vėl vis­ i
pat­rau­kė į miš­ko unksm­ ę rinkt­i lauk­ in­ ių vyn­ uo­gių
ir smulk­ uč­ ių žem­ uo­gių. Vi­si trys lankst­ės­ i iki pat
žem­ ės, rank­ os be per­sto­jo zu­jo pirm­ yn ir at­gal, ki­
bi­rai vis sunk­ ė­jo, o Dag­las, sul­ai­kęs kvap­ ą, gal­voj­o:
štai, štai, jis ir vėl art­i. Als­ uoj­a man ko­ne į pak­ auš­ į!
Nes­ i­dair­ yk! Dirbk, rink uo­gas, mesk į ki­bir­ ą. Jei at­
si­gręš­ i – vėl nub­ aid­ ys­ i. Na, jau šį kar­tą ne­bep­ a­leisk!

16

Bet kaip, kaip jį pris­ iv­ il­iot­i ar­čiau, kaip pa­mat­y­ti,
pa­žvelg­ti tie­siai į akis? Kaip? Kaip?

– O aš tu­riu snieg­ uo­lę deg­tu­kų dėž­ u­tė­je, – ta­rė
Tom­ as ir šypt­el­ė­jo, paž­ velg­ ęs į sav­ o rank­ ą – nuo uo­
gų ji bu­vo raud­ on­ a tars­ i piršt­in­ ėt­ a.

Už­sič­ iaupk! – vos ne­su­ri­ko Dagl­as. Bet ne, juk
riksm­ as paž­ a­dins aid­ us ir visk­ ą išb­ aid­ ys!

Ir, be to... Kuo dau­giau Tom­ as ple­pa, tuo arč­ iau
slen­ka tas bais­ iai did­ e­lis Kažk­ as; jis neb­ ij­o Tom­ o,
Tom­ as tik pri­trau­kia jį, Tom­ as pats yra jo dal­is!

– Dar va­sar­ io mėn­ e­sį, – su­kik­ e­no Tom­ as, – kai
smar­kiai snig­ o, išn­ eš­ iau dė­žut­ę į lauk­ ą, sug­ av­ au di­
džiul­ę snaig­ ę – paukšt! – už­tren­kiau, parb­ ė­gau na­
mo ir įki­šau į šald­ y­tu­vą!

Art­i, vi­sai ar­ti. Dagl­as žiūr­ ėj­o įsmeig­ ęs akis į kru­
tanč­ ias Tom­ o lū­pas. Jam nor­ ė­jos­ i at­šokt­i į šal­į, pa­
sprukt­i – juk už mišk­ o ky­la milž­ i­niš­ka ban­ga. Ji už­
grius juos vi­sus ir sut­raiš­kys...

– Taig­ i, pon­ ai, – dėst­ė Tom­ as, rašk­ yd­ am­ as vyn­ uo­
ges, – aš vie­nin­tel­is vis­ o­je Ilin­ oj­aus vals­ti­jo­je tu­riu
snieg­ uol­ę va­sa­ros me­tu. Tai brang­ iau už dei­mant­us,
gar­bės žo­dis. Ryt­oj aš ją atid­ ar­ ys­ iu, Dag­ ai, tu irg­ i ga­
lės­ i pa­žiū­rėt­i...

Ki­tą ku­rią dien­ ą Dag­las būt­ų tik pa­nie­ki­nam­ ai
prunkšt­e­lėj­ęs – kur­gi ne, snieg­ uo­lė, taip ir pa­ti­kė­
siu. Bet da­bar į jį lė­kė tas did­ žiu­lis Kažk­ as, štai tuoj
trenks iš gied­ro dan­gaus, – ir jis tik link­te­lė­jo už­si­
merk­ ęs.

To­mas nus­ teb­ ęs liov­ ės­ i rink­ ęs uo­gas ir at­si­su­kęs
įsis­ teb­ eil­i­jo į bro­lį.

17

Prit­ūp­ ęs Dag­las bu­vo ties­ iog ide­a­lus taik­ in­ ys.
Rik­te­lėj­ęs kar­ o šūk­ į, Tom­ as šuol­iu už­lėk­ ė ant jo,
parv­ ert­ė ant že­mės. Jie ėmė rai­čiot­is po žol­ę, kumš­
čiuo­dam­ i vien­ as kit­ ą.

Ne! Dag­las iš pas­kut­in­ iųj­ų sten­gė­si apie nie­ką ki­
ta neg­ al­vot­i. Ne! Ir staig­ a... Taip, vis­kas ge­rai! Taip!
Nei su­si­dūr­ im­ as, nei grumt­yn­ ės nen­ u­baid­ ė at­rie­
dėj­u­sios bang­ os, kur­ i išt­iš­ko, užl­iej­o juos ir nu­sin­ e­
šė abu per vešl­ios žol­ės kran­tą gi­lyn į mišk­ ą. To­mo
krum­pliai pat­ aik­ ė Dag­lui į lū­pą. Jis pa­jut­o sū­rų, šil­
tą krauj­o skon­ į, ap­glėb­ ė brol­į, stipr­ iai su­spaud­ ė, ir
jie abu apm­ i­rė, tik šird­ ys dau­žės­ i ir oras švilp­dam­ as
verž­ ė­si pro šnerv­ es. Pag­ al­iau Dag­las pam­ až­ u at­mer­
kė vie­ną akį: gal vėl nie­ko neb­ ėr­ a?

Bet prieš jį buv­ o visk­ as, vis­ iš­kai vis­ išk­ ai vis­kas.
Tar­si did­ žiu­lis milž­ in­ iš­kos akies vyzd­ ys, ku­ris taip
pat ką tik at­si­mer­kė ir išs­ i­plė­tė, vis­ką apr­ ėpd­ a­mas į jį
įdėm­ iai žvel­gė vi­sas pa­saul­is.
Ir Dagl­as su­prat­o: štai kas taip nel­aukt­ ai apė­mė jį
ir dab­ ar jau neb­ ep­ a­liks jo, nie­kad­ a nep­ a­bėgs.
Aš gy­vas, pa­galv­ oj­o jis.
Piršt­ ai jam dre­bėj­o, skais­čiai raud­ on­ i nuo krauj­o,
tars­ i skiaut­ės ko­kios vėl­ia­vos, ką tik at­rast­os ir nie­
kad dar nem­ a­ty­tos. Kien­ o ta vėl­iav­ a? Kam pri­siek­ti
iš­ti­kim­ y­bę?
Vien­ a rank­ a vis dar laik­ yd­ a­mas Tom­ ą, ta­čiau vi­
sišk­ ai jį už­mirš­ ęs, jis at­sar­giai pa­liet­ė tą krau­ją, tar­si
nor­ ėd­ am­ as jį nul­up­ti, pask­ ui pak­ ėl­ė aukšt­yn rank­ ą
ir apž­ iū­rėj­o iš vis­ ų pus­ ių. Ta­da pal­eid­ o Tom­ ą, iš­si­
ties­ ė aukšt­iel­nink­ as, vis dar iš­kėl­ęs rank­ ą į dang­ ų, ir

18

dab­ ar jis vis­ as bu­vo tars­ i vien galv­ a; akys kaip sar­gy­
bin­ iai pro než­ i­nom­ os pil­ies grot­ as sek­ ė tilt­ ą – išt­ies­
tą rank­ ą ir pirš­tus, kur švie­so­je plazd­ e­no skais­čiai
raud­ o­na it krau­jas vė­lia­va.

– Kas tau, Dag­ ai? – pa­klaus­ ė Tom­ as.
Jo bal­sas sklid­ o iš žalio ap­sam­ a­noj­us­ io šulin­ io
dug­no, iš van­dens gi­lum­ os, tol­im­ as ir pas­ lap­ting­ as.
Po Dagl­u šnibžd­ ėj­o­si žol­ės. Jis pan­ ėr­ ė ran­ką į jų
pūk­ uo­tą kil­im­ ą, ir kaž­kur to­li, bat­e­liuos­ e, trakš­te­lėj­o
ko­jų piršt­ai. Aus­ y­se it jū­ros kriaukl­ėj­e dūs­ av­ o vė­jas.
Įvair­ iasp­ al­vis pa­sau­lis raib­ ul­ia­vo jo vyz­džiuos­ e lyg
mirg­ ant­ys pa­veiksl­ėl­iai kriš­tol­i­niam­ e ru­tul­yj­e. Miš­
kai buv­ o nu­sėt­i gėl­ėm­ is tar­si sau­lės ske­veld­ rom­ is ir
lieps­noj­anč­ io dan­gaus skut­ais. Per milž­ in­ iš­ką dug­nu
aukš­tyn apv­ erst­ą dan­gaus ežer­ ą šmėkšč­ io­jo paukšč­ iai
lyg mik­lios ran­kos pal­eis­ti akm­ en­ uk­ ai. Dag­las gar­siai
švokšt­ė pro dant­is, įkvėpd­ a­mas le­dą, išk­ vėpd­ am­ as
ugn­ į. Vabz­džiai varst­ė orą tar­si elekt­ros iš­ly­džiai. De­
šimt tūks­tanč­ ių plau­ke­lių ant Dag­lo galv­ os pa­au­go
mil­i­jon­ i­ne col­io dal­i­mi. Kiekv­ ien­ o­je aus­ yj­e pla­kė po
šird­ į, treč­ ioj­i tvaks­ ė­jo gerk­ lė­je, o tik­roj­i dus­liai muš­ ė
krūt­in­ ė­je. Kūn­ as god­ žiai als­ av­ o mil­ij­o­nais por­ ų.
Aš iš ties­ ų gyv­ as, galv­ oj­o Dag­las. Anks­čiau aš to
než­ i­no­jau, o jei­gu ir žinoj­au, tai neg­ al­vod­ av­ au.
Jis rikt­el­ė­jo tai be gars­ o de­šimt kar­tų! Tik pag­ al­
vo­kit! Tik pa­galv­ ok­ it! Prag­ yv­ e­no dvyl­ik­ a me­tų ir
nič­nie­ko ne­sup­ rat­o! Tik dab­ ar, be­sip­ eš­dam­ as, at­ra­
do čia po med­ žiu šį nuo­stab­ ų chron­ o­metr­ ą, šį auk­
su ži­bant­į laikr­ od­ į su ga­rant­ij­a sep­ty­nioms deš­ im­
tims met­ų.

19

– Dag­ ai, kas gi tau?
Dagl­as rikt­e­lėj­o lau­kin­ iu bals­ u, čiu­po Tom­ ą į glė­
bį ir vėl pra­dėj­o su juo ga­ly­nėt­is.
– Da­gai, ar pas­ iu­tai?
– Pa­siut­ au!
Jie ri­tos­ i že­myn kalv­ os šlait­u, saul­ė de­gė jų burn­ o­
se ir aky­se tars­ i citr­ i­ni­nio stikl­o šu­kel­ės; jie žiopč­ ioj­o
it žuv­ ys, išm­ est­os ant kran­to, ir kvat­oj­o iki aša­rų.
– Dag­ ai, tu neišsikr­ aus­tei iš prot­o?
– Ne, ne, ne, ne!
Dagl­as pris­ im­ erk­ ė: tams­ oj­e minkšt­ ai žen­gė dė­
mė­tiej­i leo­ p­ ard­ ai.
– To­mai! – Pask­ ui tyl­iau: – To­mai... ar vi­si pas­ au­
ly­je žino... kad jie gyv­ i?
– Aišk­ u, žin­ o. O ką tu ma­nei?
Le­o­pard­ ai neg­ ird­ i­mai nus­ link­ o tol­yn į tam­są, kur
akys jau neb­ e­ga­lėj­o jų pas­ ek­ti.
– Tik­riaus­ iai žin­ o, – suš­ nibžd­ ėj­o Dagl­as. – O,
kad taip vis­ i ži­not­ų.
Jis at­merk­ ė akis. Aukšt­ ai virš jo, žal­iais lap­ ais
iš­marg­ in­tam­ e dan­gaus skliau­te, sto­vė­jo tė­tis ir,
įsi­sprend­ ęs rank­ as į šo­nus, juok­ ė­si. Jų akys su­sit­ i­
ko. Dag­las su­vir­pė­jo. Tėt­ is žin­ o, pag­ al­voj­o. Vis­kas
buv­ o iš ankst­ o sum­ an­ y­ta. Jis ty­čia mus čia at­vež­ ė,
nor­ ėj­o, kad man tai ats­ i­tikt­ ų! Jis ir pats čia pri­ki­šo
rank­ ą, jis juk vis­ką žin­ o. Ir dab­ ar jis žin­ o, kad ir aš
jau ži­nau.
Iš vir­šaus nu­si­leid­ o did­ e­lė rank­ a ir pa­kė­lė jį į orą.
Svir­dul­iuo­da­mas ant net­vir­tų koj­ų tarp To­mo ir tė­
čio, vis­ as sus­ i­drask­ ęs ir su­siv­ ė­lęs, vis dar ap­kvaiš­ ęs

20

Dagl­as at­sarg­ iai pal­ie­tė alk­ ū­nes – jos buv­ o lyg sve­
tim­ os – ir su pas­ i­tenk­ i­nim­ u apl­ai­žė prak­ irst­ ą lū­pą.
Ta­da pa­žvelg­ ė į tėt­į ir Tom­ ą.

– Aš neš­ iu vi­sus kib­ ir­ us, – pas­ a­kė jis. – Šiand­ ien
aš no­riu vien­ as visk­ ą tamp­ y­ti.

Jie mįs­lin­gai šypt­el­ė­jo ir ati­dav­ ė jam sa­vo ki­bir­ us.
Jis sto­vėj­o, lengv­ ai siūb­ uod­ a­mas, tvirt­ ai sus­ pau­
dęs rank­ o­se sav­ o našt­ ą – vi­są sulč­ ių prit­vink­ us­ į
mišk­ ą. No­riu paj­us­ti visk­ ą, kas tik įman­ o­ma paj­us­
ti, galv­ oj­o jis. Nor­ iu pa­just­i nuov­ arg­ į. Neg­ a­lim­ a už­
mirš­ti, kad esu gy­vas, – da­bar žin­ au, kad esu gy­vas, –
neg­ al­i­ma to užm­ iršti nei šiand­ ien, nei ryt, nei po­
ryt – nie­kad­ a.
Jis ėjo ap­svaig­ ęs su sa­vo sunk­ ia našt­ a, o pask­ ui
jį plau­kė bi­tės, lau­ki­nių vyn­ uog­ ių kva­pas ir gels­va
sau­le spin­dint­i va­sa­ra; piršt­ ai brink­ o ir dar­ ė­si nuo­
stab­ iai nej­aut­rūs, rank­ os tir­po, ko­jos pyn­ ės­ i, ir tė­vas
net­gi nu­tvė­rė jį už pet­ies.
– Ner­ ei­kia, – mur­mėj­o Dagl­as, – man niek­ o, aš
pats...
Dar ger­ ą pusv­ a­land­ į jo ran­kos, koj­os, nug­ a­ra jau­
tė žo­lę ir šak­nis, ak­men­ is ir sam­ an­ ot­ ą žie­vę, ku­rie
bu­vo tars­ i at­si­spau­dę jo kū­ne. Jam apie tai be­mąs­
tant, tas ats­ paud­ as pa­ma­žu ny­ko, tirp­ o, sklaid­ ės­ i,
o jo bro­lis ir tėv­ as tyl­ėd­ a­mi se­kė pas­kui, leisd­ am­ i
jam vien­ am skin­ti kel­ią per mišk­ ą link to nep­ ap­ ras­to
plent­o, ku­ris par­ves juos atg­ al į miest­ ą.

21

Miest­ as tos pač­ ios dien­ os pop­ ie­tę.
Ir dar vie­nas at­rad­ i­mas.
Sen­ el­is stov­ ė­jo erdv­ ioj­e ver­ an­doj­e ir tart­um lai­

vo ka­pit­o­nas žvalg­ ė pla­čiai išs­ id­ rie­kus­ ias atė­ ju­sios
vas­ a­ros vald­ as. Jis tar­ ės­ i su vėj­u, ne­pas­ iek­ ia­mu dan­
gum­ i ir piev­ e­le, kur stov­ ėj­o Dagl­as su Tom­ u, o jie
ta­rės­ i tik su juo.

– Sen­ e­li, ar jos jau ger­ os?
Sen­ e­lis pas­ it­ryn­ ė smak­rą.
– Pen­ki šimt­ai, tūks­tant­is, net­gi du tūks­tanč­ iai –
tik­rai. Taip taip, ge­ras derl­ius. Skink­ it jas, skin­kit vi­
sas. De­šimt cen­tų už kiekv­ ien­ ą maiš­ ą, at­nešt­ą į pres­ ą.
– Val­io!
Bern­ iuk­ ai šyps­ o­dam­ i ėmė­si darb­ o. Jie skyn­ ė auk­
sin­ es gėl­es, gėl­es, kur­ ios už­tvind­ o vis­ ą pas­ au­lį, iš­sil­ie­
ja iš pie­vų į grįst­as gatv­ es, tyl­iai barb­ en­ a į skaidr­ ius

22

rūs­ ių lang­ us, blaš­ko­si apl­ink­ ui, akin­ a­mai spind­ ėd­ a­
mos kaip išt­irp­ us­ ios sau­lės la­šai.

– Kiekv­ ien­ ais met­ ais jos tars­ i nuo sai­to nut­rūks­
ta, – pas­ a­kė se­ne­lis. – Na ir teg­ u sau. Aur­ e kiek jų!
Stov­ i sau iš­di­džios kaip liūt­ ai. Paž­ iūr­ ėk į jas il­giau,
tai ir pra­deg­ ins kiau­rai akis. O juk vis­ ai pa­pras­ta gė­
ly­tė, ga­lim­ a sa­ky­ti, pikt­žol­ė, niek­ as į jas ir dėm­ es­ io
ne­krei­pia. Bet mums pien­ ė – kiln­ us aug­ a­las.

Ir, rū­pest­in­gai nus­ kint­os, pien­ ės mai­šuo­se ke­liau­ja
žem­ yn, į rūs­ į. Joms pas­ ir­ o­džius, rūs­ io tams­ o­je su­žė­
ruoj­a paš­ vaist­ė. Vy­no pre­sas stov­ i at­vir­ as, šal­tas. Gė­
lių srov­ ė jį su­šild­ o. Sen­ e­lis pak­ el­ia pres­ ą, suk­ a ran­ke­
ną – vis greič­ iau ir greič­ iau – ir pres­ as pa­lengv­ a ima
spaus­ti žie­dus.

– Va... šitaip...
Iš pra­džių plon­ a čiurkš­le, pask­ ui vis smark­ iau ir
gau­siau ima lie­tis auk­so pot­vy­nis, ir puik­ aus, karšt­o
mė­nes­ io sult­ys bėg­ a lat­ ak­ u į mo­lin­ ius ąsoč­ ius. Čia
joms duos par­ ūg­ti, nu­griebs put­ as, su­pils­tys į šva­
rius keč­ up­ o but­e­lius ir išr­ ik­ iuos len­ty­nos­ e, kur jos
švyt­ės auks­ i­nė­mis spalv­ om­ is rū­sio priet­e­moj­e.
Pien­ ių vyn­ as.
Tie žo­džiai tu­ri va­sar­ os skon­ į. Tas vy­nas – su­gau­
ta ir užk­ imšt­ a bu­te­liuo­se vas­ ar­ a. Ir da­bar, kai Dag­
las žin­ oj­o, iš tik­rų­jų žin­ o­jo, jog jis gy­vas, jog tam ir
vaikš­to po žem­ ę, kad jaust­ų ir mat­yt­ų vi­są pas­ aul­į,
jis sup­ ra­to dar vien­ ą dal­yk­ ą: reik­ ia dal­el­ę vis­ o to, ką
pat­y­rė, dal­e­lę šios ypa­tin­gos die­nos – pien­ ių sun­
kim­ o die­nos – taip pat už­kimšt­i ir išs­ aug­ o­ti iki šal­
tos sau­sio die­nos, kai tu­mul­ais drėbs snie­gas, kai

23

saul­ės bus ne­bu­vę išt­is­ as sa­vait­es ar net mėn­ es­ ius
ir tas ste­buk­las, ko ger­ o, bus už­sim­ ir­šęs, – va ta­da
bus neb­ log­ a jį vėl pri­sim­ int­i. Juk ši va­sar­ a bus kup­ i­
na vi­so­kiau­sių pas­ lapt­ing­ ų ke­rų, ir jam rū­pėj­o vis­ us
juos išs­ aug­ ot­i, kur nors pad­ ė­jus, kad pas­kui, ka­da
tik pa­nor­ ėj­ęs, gal­ė­tų nus­ il­eist­i žem­ yn ant pirš­tų ga­lų
į tą drėg­ną prieb­ lan­dą ir išt­iest­i rank­ ą...

Ir ten vie­nas prie ki­to eil­ė­mis stov­ ės pie­nių vy­
no bu­te­liai – jie šveln­ iai mirg­ ės kaip bes­ i­skleid­ žian­
tys ry­to aušr­ o­je žied­ ai, ir pro plon­ ą dulk­ ių sluoksn­ į
spin­dės šio bir­žel­io sau­lė. Pa­žvelk pro šį vyn­ ą į vė­
juo­tą žiem­ os dien­ ą – ir snie­gas išt­irps, pa­sir­ o­dys žo­
lė, ant me­džių atg­ is paukšč­ iai, lyg mil­i­jon­ ai pe­tel­iš­
kių sup­ lazd­ ės vė­jyj­e lap­ ai ir žie­dai. Ir net­gi dang­ aus
spalv­ a pa­sik­ eis iš pilk­ os į žyd­rą.

Imk va­sa­rą į ran­kas, pilk va­sar­ ą į taur­ ę, pa­čią ma­
žiau­sią, žin­ om­ a, – vaik­ ams tik ma­žy­tis ait­rus gurkš­
ne­lis, – kelk ją prie lūp­ ų, ir ta­vo gys­lom­ is vie­toj žiau­
rios žiem­ os ims te­kė­ti kait­ri vas­ a­ra.

– O dab­ ar – lie­taus vand­ ens!
Žin­ om­ a, vyn­ ui tin­ka tik tyr­ as vand­ uo, at­kel­iav­ ęs
iš to­lim­ ųj­ų eže­rų, ir sal­di ra­sa nuo aks­ om­ in­ ių lau­
kų, kur­ i vos iš­au­šus ky­la aukšt­yn į gied­rą pa­dan­gę,
ten, vė­sio­je aukšt­um­ oj­e, tel­kia­si švar­ iai iš­praust­o­
mis ke­kė­mis, o vėj­as jas gen­ a šimt­us my­lių, pak­ e­liui
įkrau­dam­ as aukš­tos įtam­pos elekt­ra. Kiek­vie­nas šio
vand­ ens la­šel­is, krisd­ a­mas žem­ ėn, neš­ a­si dang­ aus
trup­ i­nė­lį. Jis su­ge­ria ryt­ų vėj­ą ir vak­ ar­ ų, šiau­rės ir
pie­tų vė­ją ir pa­virst­ a lie­tu­mi, o lie­tus per šias ma­giš­
kas apeig­ as virst­ a vyn­ u.

24

Dagl­as čiup­ o kauš­ ą, iš­bėg­ o į kiem­ ą ir gil­iai pa­
nard­ i­no į liet­ aus vand­ ens stat­in­ ait­ę.

– Štai, prašom!
Van­duo kaip šilk­ as, skaidr­ us, melsv­ as šil­kas. Kai
jį ger­ i, jis šveln­ iai glost­o lū­pas, ger­klę, šir­dį. Bet kau­
šą ir kib­ ir­ ą rei­kia nešt­i į rūs­ į ir vand­ e­niu lyg išs­ il­iej­u­
siais kaln­ ų upokšn­ iais užp­ il­ti vis­ ą pien­ ių derl­ių.
Netg­ i sen­ el­ė kur­ ią nors vas­ ar­ io dien­ ą, kai už lan­
go siaus pūg­ a, akind­ am­ a vis­ ą pa­saul­į, gniaužd­ am­ a
kvap­ ą pra­eiv­ iams, – net­gi sen­ e­lė tok­ ią die­ną pat­y­
liu­kais nu­sil­eis į rū­sį.
Vir­šu­je, did­ žiu­liam­ e na­me, aid­ ės kos­ ul­ys ir šnypš­
ti­mas, čiau­du­lys ir ai­man­ os, vai­kai karš­čiuos, gerk­ lės
ir nos­ ys skaisč­ iai par­ aus tars­ i vyšn­ ios stik­lain­ y­je, vi­
sur nam­ e ty­kos klast­in­gi mik­rob­ ai.
Ir štai ta­da tars­ i bir­že­lio fė­ja iš rū­sio ate­ is sen­ e­
lė, slėp­dam­ a kažk­ ą po megzt­ a skar­ a. Ji neš­ ios tą
„kaž­ką“ į vis­ ų li­gon­ ių kam­ba­rius ir pilst­ ys – kvap­
nų, skaidr­ ų – į ma­žas tau­rel­es, ku­rias teks išg­ ert­ i
vien­ u gurkšniu. Ki­tų laik­ ų vaist­ ai, saul­ės ir tin­gių
rug­pjū­čio pop­ ie­čių bal­zam­ as, tyl­us grįst­ o­mis gat­
vėm­ is ried­ anč­ ių led­ ų ve­žim­ ė­lių bil­sno­jim­ as, si­dab­
ri­niai ra­ket­ ų pėds­ ak­ ai pad­ an­gėj­e, žol­ės font­ a­nai,
trykšt­ an­tys iš po šien­ ap­ jo­vių, jud­ anč­ ių per skruz­
džių ka­ral­ij­as, – vis­kas vien­ o­je taur­ e­lėj­e!
Taip, net­gi se­ne­lė, bir­že­lio saul­ės suv­ il­iot­ a, nu­
si­leis į žiem­ os rūs­ į ir stov­ ės ten tyl­iai vie­nui vien­ a
su sav­ o slapč­ iaus­ iom sva­jom, su sav­ im pa­čia, ly­giai
kaip ir sen­ e­lis, ir tė­vas, ir dė­dė Ber­tas ar kit­i iš šei­
my­nos, tar­si šnek­ uč­ iuo­da­mi su sen­ iai prab­ ėg­ us­ ių

25

die­nų šeš­ ėl­iais, su iš­ky­lom, su šilt­u lie­tum, su kve­
pian­čių lauk­ ų, kept­ų kuk­ u­rūz­ ų ir švie­žiai nu­pjau­to
šie­no kvap­ ais. Netg­ i se­ne­lė vis kar­tos ir kart­os tuos
nuo­stab­ ius, auks­ in­ ius žo­džius, kur­ ie skam­ba da­bar,
met­ ant žie­dus į pre­są, ku­riuos kart­os kiekv­ ie­ną žie­
mą, vi­sas balt­ as žiem­ as vi­sais laik­ ais. Tie žo­džiai
nuo­lat žais lūp­ o­se tars­ i šyps­ e­na, tars­ i ne­tik­ ė­tas sau­
lės blyksn­ is tams­ o­je.

Pie­nių vy­nas. Pien­ ių vy­nas. Pie­nių vy­nas.

26

Sophie Bassouls nuotr. Meilės laiškas
vaikystei ir vasarai

Prasideda dvyliktoji Daglo Spoldingo vasara. Gam-
ta vėl tvinsta žiedais ir žaluma, dūzgia bitės, užbu-
riančiai kvepia močiutės patiekalai, senelis kaip ir
kasmet ruošiasi gaminti pienių vyną, kuriame išsau-
goma kiekviena Spoldingų vasara. Sportiniai bateliai
lengvai nešioja po laukus ir pievas, o kiekviename
kampelyje knibžda paslaptys, nuotykiai, svajonės,
atradimai, kurių svarbiausias – kad esi gyvas, kvė-
puoji pilna krūtine, jauti! Daglui ši vasara bus ypa-
tinga – į smagius nuotykius įsiterps ir liūdnų dalykų,
nerūpestingą būtį įvairins anksčiau nekilę klausimai,
įdomūs pašnekesiai atvers tikrovę, kurios jis dar ne-
pažįsta. Taip siaučiant vasarai nejučia ūgtelėjęs Dag-
las peržengs vaikystės ir paauglystės slenkstį.

„Pienių vynas“ – vienas garsiausių

kultinio JAV rašytojo RAY BRADBURY

(Rėjaus Bredberio) kūrinių, ypač

skaidrus, lengvas, poetiškas.

Nepakartojamas autoriaus vaikystės

prisiminimų ir neišsenkančios

fantazijos derinys, iš tiesų padedantis

įgyti arba atgauti gyvenimo

džiaugsmą.