Ray BRADBURY
DANDELION WINE
William Morrow, an imprint of
HarperCollinsPublishers,
New York, 2006.
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno
Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip
pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti,
platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip
perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba
archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai
skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose
terminaluose tų įstaigų patalpose.
This book was previously published by Avon Books in 1999, reprinted by
William Morrow in 2006.
Copyright © 1946, 1947, 1950, 1951, 1952, 1953, 1954, 1955, 1957 by Ray
Bradbury.
Copyright © 1956,1957 by The Curtis Publishing Company.
© Mark Owen / Trevillion Images, viršelio nuotrauka
© Gražvydas Kirvaitis, vertimas į lietuvių kalbą, 2010, 2021
© „Tyto alba“, 2010, 2021
ISBN 978-609-466-578-3
Aušo tykus rytas; miestas, apg aubtas tam-
sos, sald žiai mieg ojo. Ore dvelkė vasar a, vėjas bu
vo vasar išk as, pas aulis alsav o ram iai, šilt ai ir tingiai.
Užtek o tik ats ikelti, iškišti galv ą pro lang ą, kad su
prastum: štai ir atėjo pirmoji tikros ios laisv ės, tikr o
jo gyvenimo akimirk a, pirm asis vasar os ryt as.
Dvylikam etis Daglas Spold ingas ką tik atmerkė
akis ir lyg į drung ną upę pas inėrė į nedrumsč iamą
rytmečio tylą. Jis gulėjo sav o mieg am ajam e, ketvir
tam e aukšte, po kupolu, ir jautė, kad šis puikiausias
vis o miesto bokštas, aukšt ai išk ilęs birž elio vėjuje,
teik ia jam nep ap rastos galios. Naktim is, kai med žiai
sus ilieja į tamsią masę, jo žvilgsnis tars i švyturio
spindulys klaid žioja aplink ui po viln ijanč ias guob ų,
ąžuolų bei klevų mar ias. O dab ar...
– Tai puikumėlis! – suš nibžd ėjo Daglas.
7
Priešaky – vis a vas ara, daug yb ė dien ų – vos ne
pus ė kalendoriaus. Jis jau vaizdav os i tapęs daugia
rank is kaip dievas Šiva iš kelion ių knygutės ir tik ski
na dar neprin ok us ius obuolius, persik us ir tamsias
it naktis slyv as. Neb eišv ilios i jo iš miško, krūm ų ar
upės. O kaip bus gera kiek atv ėsti įlind us į apšerkš
nijus ią ledain ę, kaip linksma kepti sen elės virtuv ėje
kartu su tūkst anč iais viščiukų.
Bet dabar jo lauk ė įprast as darb as.
Kart ą per sav ait ę jam buv o leid žiam a palikt i tė
vą, mot iną ir jaunesn įjį brolį Tomą, kurie miegojo
gret imam e nam elyje, ir nakv ot i čia, pas sen elį; jis
užbėgdav o tams iais įvijais laipt ais į kamb arį po ku
polu ir užmigdavo šioje burtin ink o buv einėje tarp
žaib ų ir vaiduoklių, o paryč iais, kol dar nes ig ird ė
davo pien inink o butelių krišt olin io skambesio, nu
busd avo ir prad ėd avo sav o magišk ą ritua lą.
Stov ėd amas tams oje prie atv ir o lang o, jis įkvėpė
piln ą krūtinę oro ir iš visų jėgų pūstelėjo.
Gatvės žib int ai akim irksn iu užg es o tarsi žvakės
ant juod o torto. Jis pūstelėjo dar kartą ir dar, ir dan
guje prad ėjo blėsti žvaigžd ės.
Daglas šyptelėjo. Par od ė pirštu.
Čia ir čia. O dabar ten ir va ten...
Paryčio migloje vien as po kito ėmė ryšk ėti gelto
ni kvadr atai – namuos e žiebėsi šviesos. Kažk ur toli
toli aušt anč iuos e rytuos e staig a nuš vito ištisa virti
nė langų.
– Vis iems nusižiov aut! Vis iems kelt!
Didys is nam as apač ioje atgijo.
8
– Sen eli, išsiimk dantis iš stiklin ės! – Jis kiek pa
lūkėjo. – Sen ele ir pros en ele, kept karštų bandelių!
Skersvėjai išnešiojo po kor id orius šilt ą kep am os
tešlos kvapą, ir štai vis uose kamb ar iuos e jau sujud o
tetos, dėdės, pusbroliai ir pusses er ės, suv až iav ę čia
pav iešėti.
– Pabusk, Sen ių gatv e! Pon ia Helena Lum is, pul
kin inke Frili, pon ia Bentli! Ats ik osėk it, kelk itės, pra
ryk it sav o tabletes, na, vikr iau! Pone Džon ai, kinky
kit ark lį, stumk it furg oną iš pašiūrės ir – į kelią!
Niūr ūs pastatai anap us daub os, kertanč ios mies
tą, atm erk ė klastingas drak on išk as akis. Tuoj apačio
je pas ir odys dvi senutės elektrin ėje Žaliojoje mašino
je ir nuried ės ryto alėjomis, draugišk ai mojuodamos
kiekv ien am sutiktam šuniui.
– Pon e Tridenai, bėk ite į tramvajų park ą!
Tuoj, kibirkšč iuodam as karštomis melsvomis žie-
ž irb omis, į plytomis grįstų gatvių vag as išplauks
tramvajus.
– Džon ai Hafai, Čarli Vudmen ai, jūs pasir uoš ę? –
sušnibžd ėjo Daglas Vaik ų gatvei. – Pasir uoš ę? – pa
klaus ė jis beisb olo kam uolių, mirkst anč ių rasotos e
vejose, ir tušč ių virv in ių sūp uoklių, nukar us ių nuo
medžių.
– Mama, tėti, Tomai, ats ibusk it!
Tyliai sučirškė žad intuv ai. Sug audė teism o rūm ų
laikrodis. Tars i tink las, sviest as jo ranka, virš med žių
šūstelėjo ir pragyd o paukšč iai. Toliau diriguod amas
savo orkestr ui, Daglas ištiesė ranką rytų link.
Ir patek ėjo saulė.
9
Jis suk ryžiav o rank as ant krūtin ės ir nus išypsojo
kaip tikras burtin inkas. Štai, prašom, pag alv ojo jis,
užtenka tik man panorėti – ir vis i šoka, visi bėga.
Puiki bus vasar a.
Galiaus iai, spragtelėjęs pirštais, dav ė miestui pas
kutin į įsak ym ą.
Ats ivėr ė nam ų durys, žmon ės išė jo į gatvę.
Prasid ėjo tūkst antis dev yn i šimt ai dvid ešimt aš
tuntųjų metų vas ar a.
10
Tą rytą, eidamas per veją, Daglas Spold in-
gas veid u užk liudė vor atinklį. Plon ytis nem atomas
siūlelis palietė jo kakt ą ir trūk o be gars o.
Ir iš to menko įvykio Daglas suprato, kad die
na bus ne tok ia kaip kit os. Ne tok ia dar ir todėl,
kad, kaip aiškin o tėv as, maš in a vežd am as jį ir jo
dešimtmetį brolį Tomą už miesto, yra dienų, sud ė
tų vien iš kvap ų: vis ą pasaulį gali įkvėpt i ir iškvėpt i
pro nos į. O kit om is dien om is, tęs ė jis, gali išg irsti
kiekvien ą trenksmą, kiekv ien ą krebžd es į vis at oje.
Yra ir skonio dien ų, ir lyt ėjim o dienų. O yra ir to
kių, kai jauti viską kart u. Štai šiandien, pavyzdžiui,
kalbėjo jis, taip kvepia, tartum per nakt į ten už
kalv ų būt ų išaugęs did žiulis sod as ir užpild ęs vis ą
žemę iki pat horizonto maloniais kvapsn iais. Oras
kvep ia liet umi, o danguje – nė deb esėlio. Ims, žiū
11
rėk, ir nus ikvat os kas miške, bet dab ar ten viešpa
tauja tyla...
Išpūtęs akis, Daglas žiūr ėjo į skriejančius laukus.
Ne, nekvep ia nei sodu, nei lietum i, o iš kur tas kva
pas ir imsis, jeig u nei obelų nėr a, nei deb esų. Ir kas
gi ten gali kvatoti miške?..
Ir vis dėlto, – Daglas suv irp ėjo, kad ir be jokios
priežasties, – diena ypatinga.
Mašina sus tojo pač iam e tylaus miško vid ur yje.
– Na, berniuk ai, neišdyk auk it!
Jie kumš ėjo vien as kit ą alk ūnėm is.
– Gerai, tėti.
Jie išlipo iš mašin os, pasiėm ė mėlynus skard in ius
kibirus ir, palik ę tuščią ir purv in ą kelią, pas in ėrė
šviež iai nulytos žem ės kvap uosn a.
– Ieškokite bičių, – pasakė tėv as. – Jos visad a zuja
apie vyn uog es kaip bern iūkšč iai apie virtuv ę. Dagai!
Daglas krūptelėjo ir pakėlė galv ą.
– Vėl skrajoji pad eb esiais, – pasak ė tėvas. – Atsi
peik ėk ir drožiam kartu.
– Taip, tėti.
Ir jie vorele patrauk ė per mišk ą: prieky tėv as,
aukšt as ir petingas, už jo Daglas, o maž utėlis Tom as
tipen o pask utinis brolio šešėly. Užk opė į neaukšt ą
kalvelę ir pažvelg ė į tolį. Štai ten, paž iūr ėk it, paro
dė pirštu tėvas, ten gyven a didžiuliai tyk ūs vasaros
vėjai ir nem atom i skland o žaliose gelmėse tarsi ban
gin ių pam ėklės.
Daglas skubiai paž velg ė į tą pus ę, bet niek o ne
pamatė ir pas ijuto apv ilt as, – tėv as, kaip ir sen elis,
12
amžin ai kalba mįslėm is. Bet... Bet vis dėlto... Daglas
sulaikė kvapą ir sukluso.
Taip, kažkas tur i ats itikti, galv ojo jis, tikrai turi.
– Va pap artis, vad in amas Vener os garbanom is. –
Tėtis nes kub ėd am as ženg ė pirmyn, skard in is kibir as
skambčiojo jo rankoje. – O šitą jauč iate? – bato galu
pažarstė žemę. – Milijonus metų kaupės i tas storas
puven ų sluoksnis. Tik įsiv aizd uok ite, kiek rud enių
praėjo, kol žem ė pas idar ė tokia minkšta.
– O lia lia! Ženg iu kaip ind ėnas, – pas ak ė Tom as. –
Vis ai neg ird ėti.
Daglas palietė žem ę sus ik aupęs, klaus yd am as is,
bet niek o nepajuto. Mus aps up o, galvojo jis. Kaž
kas atsitiks! Bet kas? Jis stabtelėjo. „Nag i, išeik, kad
ir kas tu būtum, kad ir kur besis lėptum!“ – mintys e
šūkt elėjo.
Tomas ir tėtis žingsn iavo tolyn per minkštą žem ę.
– Graž iaus i nėr in iai pasaulyje, – tyliai tarė tėvas.
Ir parod ė ranka aukšt yn į med žių virš ūnes, įpin
tas į dang ų, o gal dang ų, įpint ą medžių virš ūn ė
se, – nė pats tikr ai než inojo, kaip ten yra. Pag aliau
nesvarb u, nusiš ypsojo tėv as, vis tiek čia nėriniai,
žali ir mėlyni: tik įsiž iūr ėk ite ger ai ir pam at ys i
te – miškas aud žia juos tarsi gaudžiančios staklės.
Tėtis stovėjo, įsis prend ęs rank as į šon us, pasak ojo
apie visok iausius dalyk us, ir žod žiai jam liet e lie
jos i iš lūpų. Dažn ai jis ir pats šaip ės i iš sav o pa
sak ojimų, ir dėl to jie plaukė dar sklandžiau. Gera
kartais pasik laus yt i tylos, sak ė jis, jeig u išvis tylos
įmanoma klausytis, nes tada, tęs ė jis, gali išgirst i,
13
kaip skrajoja lauko gėlių žiedadulk ės, o oras taip ir
dūzg ia nuo bičių, taip taip, dūzg ia! O štai – girdite?
Ten, anapus medžių, tars i krioklys liejasi paukščių
giesmės!
Dab ar, galvojo Daglas, jau ate in a! Atlekia! O aš
dar nem atau... Atlekia! Ties iai į man e!
– Lauk inės vynuogės! – šūktelėjo tėvas. – Mums
pasis ekė. Žiūr ėkite!
Oi ne! – aiktelėjo be gars o Daglas.
Bet Tomas ir tėtis jau pas ilenk ė ir suk išo rankas į
šlam antį krūmą. Ker ai išs is klaid ė. Tas bais us, grės
mingas pasalūnas, kur is tyk ojo, ketindamas užpulti
ir sukrėsti jo sielą, staig a išnyk o.
Nustėręs ir kaip nesavas Daglas parkrito ant ke
lių. Jo piršt ai giliai pan ir o žaliam e šešėlyje ir vėl pa
sir odė, nud až yti tok ia spalv a, tars i jis būtų suž eidęs
mišk ą ir įkišęs rank ą į atv ir ą žaizd ą.
– Berniukai, priešp iečių!
Kibir ai buvo apypiln iai lauk inių vynuogių ir že
muogių, aplink ui zvimb ė bitės, – visai ne bitės, o
ties iog pas aulis tyliai murkuoja sau po nos im, pasa
kė tėv as; jie sėd ėjo ant aps aman ojusio rąsto, kram
tydam i sumuštin ius, ir bandė klaus ytis miško, kaip
jo klaus ės i tėvas. Daglas jautė, kad tėtis jį stebi su
lengv a paš aipa. Atrodė, jis norėjo kažką pas akyti,
tačiau aps igalvojo, atsik and o dar kąsnį sum uštinio
ir žiūr ėjo susim ąstęs.
– Sumuštinis miške – jau nebe sumuštinis. Skonis
visai kitoks neg u namie, ties a? Daug gardesnis. Ats i
duoda mėta ir sak ais. O koks apetitas ats iranda!
14
Daglas nus tojo kramtęs ir palietė liež uv iu duon ą
ir kump į. Ne, ne... paprasč iausias sum uštin is.
Tomas linktelėjo, toliau kramtyd am as.
– Aš sup rantu, tėti.
Juk vos neįvyk o, galv ojo Daglas. Než in au, kas
tai, bet jis labai did elis, tiesiog milž in išk as! Kažkas
jį nub aidė. Kurg i jis dab ar? Vėl glūdi už to krūmo?
Ne, kažk ur už nugar os! Ne, čia... bev eik čia... Daglas
slapč iom pasič iup in ėjo pilv uk ą.
Dar sug rįš, reik ia tik palūkėti. Nes kaudės, aš ži
nau, juk ne dėl to ateis, kad mane įskaud intų. Bet
kas tai galų gale? Kas? Kas?
– O tu žin ai, kiek kartų mes šįm et žaid ėm e beis
bolą? O pernai? O užpernai? – nei iš šio, nei iš to
pak lausė Tomas.
Daglas žvilgtelėjo į greitai jud anč ias brolio lūpas.
– Aš viską užrašiau! Tūkst antį penk is šimtus še
šiasd eš imt ašt uonis kart us! O kiek kartų aš valiau
dant is per dešimt į metų? Šešis tūkst anč ius kartų!
Ploviau rank as – penkiolik a tūkst ančių. Miegojau –
ketur is tūkst ančius su viršum kart ų, nes kait ant
snūstelėjim ų. Suvalg iau šešis šimt us pers ikų, aš
tuon is šimtus obuolių. Kriauš ių – du šimtus. Ne
lab ai aš mėgst u kriauš es. Klausk, ko tik nori, visk ą
turiu susiraš ęs. Jeig u suskaič iuotum, ką aš pada
riau per visą dešimtį metų, iše itų milijard ai mili
jonų!
Štai, štai, mąstė Daglas. Vėl artėja. Kodėl? Todėl,
kad Tomas plep a? Bet arg i dėl Tomo? Jis vis tarška
ir taršk a piln a burn a, tėtis sėd i ant rąsto, budr us it
15
lūš is, o Tomui žodžiai tik plauk ia ir plauk ia iš lūp ų,
tarsi burb uliukai iš gazuoto vand ens.
– Pers kaič iau knyg ų – keturis šimtus. Mačiau
kin e: keturiasd eš imt film ų su Bak u Džonsu, tris
dešimt – su Džeku Hoks iu, keturiasdešimt pen-
kis – su Tom u Miks u, trisdešimt devyn is – su Hutu
Gibs on u, šimt ą devyn iasdešimt penk is multifilmus
apie katiną Feliks ą, deš imt su Daglu Ferbanksu, aš
tuonis kartus mač iau „Oper os vaid uoklį“ su Lon u
Čeiniu, keturisk art Miltoną Sils ą ir vien ą apie meilę
su Adolfu Menž u, tik tada aš pras ėdėjau ištisas de
vyniasdešimt valand ų tua lete, laukd am as, kol pas i
baigs ta šlykštyn ė ir pradės rod yti „Katę ir kanarėlę“
ar „Šikšnosp arn į“. O tada jau visi stvarstėsi vienas
už kito ir spieg ė dvi valandas be pertrūk io. O suv al
giau per tą laiką ketur is šimtus ledinuk ų, tris šimtus
irisų, septynis šimtus porcijų led ų...
Tom as dar tauškėjo kokias penk ias min utes, kol
tėtis jį pertraukė:
– O kiek uogų šiandien sur ink ai, Tomai?
– Lyg iai du šimtus penk iasd ešimt šešias! – iš kar
to išpyškino Tom as.
Tėtis sus ijuok ė, ir tuo baig ėsi priešp ieč iai; vėl vis i
patraukė į miško unksm ę rinkti lauk in ių vyn uogių
ir smulk uč ių žem uogių. Visi trys lankstės i iki pat
žem ės, rank os be perstojo zujo pirm yn ir atgal, ki
birai vis sunk ėjo, o Daglas, sulaikęs kvap ą, galvojo:
štai, štai, jis ir vėl arti. Als uoja man kone į pak auš į!
Nes idair yk! Dirbk, rink uogas, mesk į kibir ą. Jei at
sigręš i – vėl nub aid ys i. Na, jau šį kartą nebep aleisk!
16
Bet kaip, kaip jį pris iv ilioti arčiau, kaip pamatyti,
pažvelgti tiesiai į akis? Kaip? Kaip?
– O aš turiu snieg uolę degtukų dėž utėje, – tarė
Tom as ir šyptelėjo, paž velg ęs į sav o rank ą – nuo uo
gų ji buvo raud on a tars i pirštin ėt a.
Užsič iaupk! – vos nesuriko Daglas. Bet ne, juk
riksm as paž adins aid us ir visk ą išb aid ys!
Ir, be to... Kuo daugiau Tom as plepa, tuo arč iau
slenka tas bais iai did elis Kažk as; jis neb ijo Tom o,
Tom as tik pritraukia jį, Tom as pats yra jo dalis!
– Dar vasar io mėn esį, – sukik eno Tom as, – kai
smarkiai snig o, išn eš iau dėžutę į lauk ą, sug av au di
džiulę snaig ę – paukšt! – užtrenkiau, parb ėgau na
mo ir įkišau į šald ytuvą!
Arti, visai arti. Daglas žiūr ėjo įsmeig ęs akis į kru
tanč ias Tom o lūpas. Jam nor ėjos i atšokti į šalį, pa
sprukti – juk už mišk o kyla milž iniška banga. Ji už
grius juos visus ir sutraiškys...
– Taig i, pon ai, – dėstė Tom as, rašk yd am as vyn uo
ges, – aš vienintelis vis oje Ilin ojaus valstijoje turiu
snieg uolę vasaros metu. Tai brang iau už deimantus,
garbės žodis. Rytoj aš ją atid ar ys iu, Dag ai, tu irg i ga
lės i pažiūrėti...
Kitą kurią dien ą Daglas būtų tik paniekinam ai
prunkštelėjęs – kurgi ne, snieg uolė, taip ir patikė
siu. Bet dabar į jį lėkė tas did žiulis Kažk as, štai tuoj
trenks iš giedro dangaus, – ir jis tik linktelėjo užsi
merk ęs.
Tomas nus teb ęs liov ės i rink ęs uogas ir atsisukęs
įsis teb eilijo į brolį.
17
Pritūp ęs Daglas buvo ties iog idealus taik in ys.
Riktelėjęs kar o šūk į, Tom as šuoliu užlėk ė ant jo,
parv ertė ant žemės. Jie ėmė raičiotis po žolę, kumš
čiuodam i vien as kit ą.
Ne! Daglas iš paskutin iųjų stengėsi apie nieką ki
ta neg alvoti. Ne! Ir staig a... Taip, viskas gerai! Taip!
Nei susidūr im as, nei grumtyn ės nen ubaid ė atrie
dėjusios bang os, kur i ištiško, užliejo juos ir nusin e
šė abu per vešlios žolės krantą gilyn į mišk ą. Tomo
krumpliai pat aik ė Daglui į lūpą. Jis pajuto sūrų, šil
tą kraujo skon į, apglėb ė brolį, stipr iai suspaud ė, ir
jie abu apm irė, tik šird ys daužės i ir oras švilpdam as
verž ėsi pro šnerv es. Pag aliau Daglas pam až u atmer
kė vieną akį: gal vėl nieko neb ėr a?
Bet prieš jį buv o visk as, vis iškai vis išk ai viskas.
Tarsi did žiulis milž in iškos akies vyzd ys, kuris taip
pat ką tik atsimerkė ir išs iplėtė, viską apr ėpd amas į jį
įdėm iai žvelgė visas pasaulis.
Ir Daglas suprato: štai kas taip nelaukt ai apėmė jį
ir dab ar jau neb ep aliks jo, niekad a nep abėgs.
Aš gyvas, pagalv ojo jis.
Piršt ai jam drebėjo, skaisčiai raud on i nuo kraujo,
tars i skiautės kokios vėliavos, ką tik atrastos ir nie
kad dar nem atytos. Kien o ta vėliav a? Kam prisiekti
ištikim ybę?
Vien a rank a vis dar laik yd amas Tom ą, tačiau vi
sišk ai jį užmirš ęs, jis atsargiai palietė tą kraują, tarsi
nor ėd am as jį nulupti, pask ui pak ėlė aukštyn rank ą
ir apž iūrėjo iš vis ų pus ių. Tada paleid o Tom ą, išsi
ties ė aukštielnink as, vis dar iškėlęs rank ą į dang ų, ir
18
dab ar jis vis as buvo tars i vien galv a; akys kaip sargy
bin iai pro než inom os pilies grot as sek ė tilt ą – išties
tą rank ą ir pirštus, kur šviesoje plazd eno skaisčiai
raud ona it kraujas vėliava.
– Kas tau, Dag ai? – paklaus ė Tom as.
Jo balsas sklid o iš žalio apsam anojus io šulin io
dugno, iš vandens gilum os, tolim as ir pas lapting as.
Po Daglu šnibžd ėjosi žolės. Jis pan ėr ė ranką į jų
pūk uotą kilim ą, ir kažkur toli, bateliuos e, trakštelėjo
kojų pirštai. Aus yse it jūros kriauklėje dūs av o vėjas.
Įvair iasp alvis pasaulis raib uliavo jo vyzdžiuos e lyg
mirg antys paveikslėliai krištoliniam e rutulyje. Miš
kai buv o nusėti gėlėm is tarsi saulės skeveld rom is ir
liepsnojanč io dangaus skutais. Per milž in išką dugnu
aukštyn apv erstą dangaus ežer ą šmėkšč iojo paukšč iai
lyg miklios rankos paleisti akm en uk ai. Daglas garsiai
švokštė pro dantis, įkvėpd amas ledą, išk vėpd am as
ugn į. Vabzdžiai varstė orą tarsi elektros išlydžiai. De
šimt tūkstanč ių plaukelių ant Daglo galv os paaugo
milijon ine colio dalimi. Kiekv ien oje aus yje plakė po
šird į, treč ioji tvaks ėjo gerk lėje, o tikroji dusliai muš ė
krūtin ėje. Kūn as god žiai als av o milijonais por ų.
Aš iš ties ų gyv as, galv ojo Daglas. Anksčiau aš to
než inojau, o jeigu ir žinojau, tai neg alvod av au.
Jis riktelėjo tai be gars o dešimt kartų! Tik pag al
vokit! Tik pagalv ok it! Prag yv eno dvylik a metų ir
ničnieko nesup rato! Tik dab ar, besip ešdam as, atra
do čia po med žiu šį nuostab ų chron ometr ą, šį auk
su žibantį laikr od į su garantija septynioms deš im
tims metų.
19
– Dag ai, kas gi tau?
Daglas riktelėjo laukin iu bals u, čiupo Tom ą į glė
bį ir vėl pradėjo su juo galynėtis.
– Dagai, ar pas iutai?
– Pasiut au!
Jie ritos i žemyn kalv os šlaitu, saulė degė jų burn o
se ir akyse tars i citr ininio stiklo šukelės; jie žiopč iojo
it žuv ys, išm estos ant kranto, ir kvatojo iki ašarų.
– Dag ai, tu neišsikr austei iš proto?
– Ne, ne, ne, ne!
Daglas pris im erk ė: tams oje minkšt ai žengė dė
mėtieji leo p ard ai.
– Tomai! – Pask ui tyliau: – Tomai... ar visi pas au
lyje žino... kad jie gyv i?
– Aišk u, žin o. O ką tu manei?
Leopard ai neg ird imai nus link o tolyn į tamsą, kur
akys jau neb egalėjo jų pas ekti.
– Tikriaus iai žin o, – suš nibžd ėjo Daglas. – O,
kad taip vis i žinotų.
Jis atmerk ė akis. Aukšt ai virš jo, žaliais lap ais
išmarg intam e dangaus skliaute, stovėjo tėtis ir,
įsisprend ęs rank as į šonus, juok ėsi. Jų akys susit i
ko. Daglas suvirpėjo. Tėt is žin o, pag alvojo. Viskas
buv o iš ankst o sum an yta. Jis tyčia mus čia atvež ė,
nor ėjo, kad man tai ats itikt ų! Jis ir pats čia prikišo
rank ą, jis juk viską žin o. Ir dab ar jis žin o, kad ir aš
jau žinau.
Iš viršaus nusileid o did elė rank a ir pakėlė jį į orą.
Svirduliuodamas ant netvirtų kojų tarp Tomo ir tė
čio, vis as sus idrask ęs ir susiv ėlęs, vis dar apkvaiš ęs
20
Daglas atsarg iai palietė alk ūnes – jos buv o lyg sve
tim os – ir su pas itenk inim u aplaižė prak irst ą lūpą.
Tada pažvelg ė į tėtį ir Tom ą.
– Aš neš iu visus kib ir us, – pas akė jis. – Šiand ien
aš noriu vien as visk ą tamp yti.
Jie mįslingai šyptelėjo ir atidav ė jam savo kibir us.
Jis stovėjo, lengv ai siūb uod amas, tvirt ai sus pau
dęs rank ose sav o našt ą – visą sulč ių pritvink us į
mišk ą. Noriu pajusti visk ą, kas tik įman oma pajus
ti, galv ojo jis. Nor iu pajusti nuov arg į. Neg alim a už
miršti, kad esu gyvas, – dabar žin au, kad esu gyvas, –
neg alima to užm iršti nei šiand ien, nei ryt, nei po
ryt – niekad a.
Jis ėjo apsvaig ęs su savo sunk ia našt a, o pask ui
jį plaukė bitės, laukinių vyn uog ių kvapas ir gelsva
saule spindinti vasara; piršt ai brink o ir dar ėsi nuo
stab iai nejautrūs, rank os tirpo, kojos pyn ės i, ir tėvas
netgi nutvėrė jį už peties.
– Ner eikia, – murmėjo Daglas, – man niek o, aš
pats...
Dar ger ą pusv aland į jo rankos, kojos, nug ara jau
tė žolę ir šaknis, akmen is ir sam an ot ą žievę, kurie
buvo tars i atsispaudę jo kūne. Jam apie tai bemąs
tant, tas ats paud as pamažu nyko, tirp o, sklaid ės i,
o jo brolis ir tėv as tylėd ami sekė paskui, leisd am i
jam vien am skinti kelią per mišk ą link to nep ap rasto
plento, kuris parves juos atg al į miest ą.
21
Miest as tos pač ios dien os pop ietę.
Ir dar vienas atrad imas.
Sen elis stov ėjo erdv ioje ver andoje ir tartum lai
vo kapitonas žvalg ė plačiai išs id riekus ias atė jusios
vas aros vald as. Jis tar ės i su vėju, nepas iek iamu dan
gum i ir piev ele, kur stov ėjo Daglas su Tom u, o jie
tarės i tik su juo.
– Sen eli, ar jos jau ger os?
Sen elis pas itryn ė smakrą.
– Penki šimtai, tūkstantis, netgi du tūkstanč iai –
tikrai. Taip taip, geras derlius. Skink it jas, skinkit vi
sas. Dešimt centų už kiekv ien ą maiš ą, atneštą į pres ą.
– Valio!
Bern iuk ai šyps odam i ėmėsi darb o. Jie skyn ė auk
sin es gėles, gėles, kur ios užtvind o vis ą pas aulį, išsilie
ja iš pievų į grįstas gatv es, tyliai barb en a į skaidr ius
22
rūs ių lang us, blaškosi aplink ui, akin amai spind ėd a
mos kaip ištirp us ios saulės lašai.
– Kiekv ien ais met ais jos tars i nuo saito nutrūks
ta, – pas akė senelis. – Na ir teg u sau. Aur e kiek jų!
Stov i sau išdidžios kaip liūt ai. Paž iūr ėk į jas ilgiau,
tai ir pradeg ins kiaurai akis. O juk vis ai paprasta gė
lytė, galim a sakyti, piktžolė, niek as į jas ir dėm es io
nekreipia. Bet mums pien ė – kiln us aug alas.
Ir, rūpestingai nus kintos, pien ės maišuose keliauja
žem yn, į rūs į. Joms pas ir odžius, rūs io tams oje sužė
ruoja paš vaistė. Vyno presas stov i atvir as, šaltas. Gė
lių srov ė jį sušild o. Sen elis pak elia pres ą, suk a ranke
ną – vis greič iau ir greič iau – ir pres as palengv a ima
spausti žiedus.
– Va... šitaip...
Iš pradžių plon a čiurkšle, pask ui vis smark iau ir
gausiau ima lietis aukso potvynis, ir puik aus, karšto
mėnes io sultys bėg a lat ak u į molin ius ąsoč ius. Čia
joms duos par ūgti, nugriebs put as, supilstys į šva
rius keč up o butelius ir išr ik iuos lentynos e, kur jos
švytės auks inėmis spalv om is rūsio prietemoje.
Pien ių vyn as.
Tie žodžiai turi vasar os skon į. Tas vynas – sugau
ta ir užk imšt a buteliuose vas ar a. Ir dabar, kai Dag
las žin ojo, iš tikrųjų žin ojo, jog jis gyvas, jog tam ir
vaikšto po žem ę, kad jaustų ir matytų visą pas aulį,
jis sup rato dar vien ą dalyk ą: reik ia dalelę vis o to, ką
patyrė, dalelę šios ypatingos dienos – pien ių sun
kim o dienos – taip pat užkimšti ir išs aug oti iki šal
tos sausio dienos, kai tumulais drėbs sniegas, kai
23
saulės bus nebuvę ištis as savaites ar net mėn es ius
ir tas stebuklas, ko ger o, bus užsim iršęs, – va tada
bus neb log a jį vėl prisim inti. Juk ši vasar a bus kup i
na visokiausių pas lapting ų kerų, ir jam rūpėjo vis us
juos išs aug oti, kur nors pad ėjus, kad paskui, kada
tik panor ėjęs, galėtų nus ileisti žem yn ant pirštų galų
į tą drėgną prieb landą ir ištiesti rank ą...
Ir ten vienas prie kito eilėmis stov ės pienių vy
no buteliai – jie šveln iai mirg ės kaip bes iskleid žian
tys ryto aušr oje žied ai, ir pro plon ą dulk ių sluoksn į
spindės šio birželio saulė. Pažvelk pro šį vyn ą į vė
juotą žiem os dien ą – ir sniegas ištirps, pasir odys žo
lė, ant medžių atg is paukšč iai, lyg milijon ai peteliš
kių sup lazd ės vėjyje lap ai ir žiedai. Ir netgi dang aus
spalv a pasik eis iš pilk os į žydrą.
Imk vasarą į rankas, pilk vasar ą į taur ę, pačią ma
žiausią, žin om a, – vaik ams tik mažytis aitrus gurkš
nelis, – kelk ją prie lūp ų, ir tavo gyslom is vietoj žiau
rios žiem os ims tekėti kaitri vas ara.
– O dab ar – lietaus vand ens!
Žin om a, vyn ui tinka tik tyr as vand uo, atkeliav ęs
iš tolim ųjų ežerų, ir saldi rasa nuo aks om in ių lau
kų, kur i vos išaušus kyla aukštyn į giedrą padangę,
ten, vėsioje aukštum oje, telkiasi švar iai išprausto
mis kekėmis, o vėjas jas gen a šimtus mylių, pak eliui
įkraudam as aukštos įtampos elektra. Kiekvienas šio
vand ens lašelis, krisd amas žem ėn, neš asi dang aus
trup inėlį. Jis sugeria rytų vėją ir vak ar ų, šiaurės ir
pietų vėją ir pavirst a lietumi, o lietus per šias magiš
kas apeig as virst a vyn u.
24
Daglas čiup o kauš ą, išbėg o į kiem ą ir giliai pa
nard ino į liet aus vand ens statin aitę.
– Štai, prašom!
Vanduo kaip šilk as, skaidr us, melsv as šilkas. Kai
jį ger i, jis šveln iai glosto lūpas, gerklę, širdį. Bet kau
šą ir kib ir ą reikia nešti į rūs į ir vand eniu lyg išs ilieju
siais kaln ų upokšn iais užp ilti vis ą pien ių derlių.
Netg i sen elė kur ią nors vas ar io dien ą, kai už lan
go siaus pūg a, akind am a vis ą pasaulį, gniaužd am a
kvap ą praeiv iams, – netgi sen elė tok ią dieną paty
liukais nusileis į rūsį.
Viršuje, did žiuliam e name, aid ės kos ulys ir šnypš
timas, čiaudulys ir aiman os, vaikai karščiuos, gerk lės
ir nos ys skaisč iai par aus tars i vyšn ios stiklain yje, vi
sur nam e tykos klastingi mikrob ai.
Ir štai tada tars i birželio fėja iš rūsio ate is sen e
lė, slėpdam a kažk ą po megzt a skar a. Ji neš ios tą
„kažką“ į vis ų ligon ių kambarius ir pilst ys – kvap
nų, skaidr ų – į mažas taureles, kurias teks išg ert i
vien u gurkšniu. Kitų laik ų vaist ai, saulės ir tingių
rugpjūčio pop iečių balzam as, tylus grįst omis gat
vėm is ried anč ių led ų vežim ėlių bilsnojim as, sidab
riniai raket ų pėds ak ai pad angėje, žolės font anai,
trykšt antys iš po šien ap jovių, jud anč ių per skruz
džių karalijas, – viskas vien oje taur elėje!
Taip, netgi senelė, birželio saulės suv iliot a, nu
sileis į žiem os rūs į ir stov ės ten tyliai vienui vien a
su sav o slapč iaus iom svajom, su sav im pačia, lygiai
kaip ir sen elis, ir tėvas, ir dėdė Bertas ar kiti iš šei
mynos, tarsi šnek uč iuodami su sen iai prab ėg us ių
25
dienų šeš ėliais, su iškylom, su šiltu lietum, su kve
piančių lauk ų, keptų kuk urūz ų ir šviežiai nupjauto
šieno kvap ais. Netg i senelė vis kartos ir kartos tuos
nuostab ius, auks in ius žodžius, kur ie skamba dabar,
met ant žiedus į presą, kuriuos kartos kiekv ieną žie
mą, visas balt as žiem as visais laik ais. Tie žodžiai
nuolat žais lūp ose tars i šyps ena, tars i netik ėtas sau
lės blyksn is tams oje.
Pienių vynas. Pien ių vynas. Pienių vynas.
26
Sophie Bassouls nuotr. Meilės laiškas
vaikystei ir vasarai
Prasideda dvyliktoji Daglo Spoldingo vasara. Gam-
ta vėl tvinsta žiedais ir žaluma, dūzgia bitės, užbu-
riančiai kvepia močiutės patiekalai, senelis kaip ir
kasmet ruošiasi gaminti pienių vyną, kuriame išsau-
goma kiekviena Spoldingų vasara. Sportiniai bateliai
lengvai nešioja po laukus ir pievas, o kiekviename
kampelyje knibžda paslaptys, nuotykiai, svajonės,
atradimai, kurių svarbiausias – kad esi gyvas, kvė-
puoji pilna krūtine, jauti! Daglui ši vasara bus ypa-
tinga – į smagius nuotykius įsiterps ir liūdnų dalykų,
nerūpestingą būtį įvairins anksčiau nekilę klausimai,
įdomūs pašnekesiai atvers tikrovę, kurios jis dar ne-
pažįsta. Taip siaučiant vasarai nejučia ūgtelėjęs Dag-
las peržengs vaikystės ir paauglystės slenkstį.
„Pienių vynas“ – vienas garsiausių
kultinio JAV rašytojo RAY BRADBURY
(Rėjaus Bredberio) kūrinių, ypač
skaidrus, lengvas, poetiškas.
Nepakartojamas autoriaus vaikystės
prisiminimų ir neišsenkančios
fantazijos derinys, iš tiesų padedantis
įgyti arba atgauti gyvenimo
džiaugsmą.