Simon Beckett „Įrašyta kauluose”

BS  ˛Iiermcakošenyttta
kauluose



MIRTIES CHEMIJA 3

Simon Beckett

Detektyvinis romanas

Iš anglų kalbos vertė
Marius Burokas

viLniUs 2022

4 SIMON BECKETT
Simon BECKETT
WRITTEN IN BONE
Bantam Press, London, 2007

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS)
portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai
prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti,
nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose,
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą
kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

© Simon Beckett, 2007
© Hilary Beckett, autoriaus nuotrauka
© Jokūbas Jacovskis, viršelio dizainas, 2012, 2022
© Marius Burokas, vertimas į lietuvių kalbą, 2012, 2022
© „Tyto alba“, 2012, 2022
ISBN 978-609-466-671-1

Į ra š y ta kau l uose

1 skyrius

Esant tinkamai temperatūrai dega viskas. Medis. Drabužiai.
Žmonės.
Pasiekus du šimtus penkiasdešimt laipsnių Celsijaus, už-

siliepsnoja kūno audiniai. Oda pajuoduoja ir plyšta. Poodinis
riebalų sluoksnis ima lydytis, tarsi keptuvėje taukai. Nuo jo
užsidega kūnas. Rankos ir kojos suliepsnoja pirmos, jos tam-
pa pakuromis stambesniam liemeniui. Sausgyslės ir raumenų
skaidulos susitraukdamos priverčia liepsnojančias galūnes ju-
dėti lyg nešvankioje gyvenimo parodijoje. Vidaus organai sude-
ga paskutiniai. Saugomi drėgmės, jie dažnai išlieka net tada, kai
sudega kiti minkštieji audiniai.

Tačiau kaulai, tiesiogine prasme, yra kas kita. Kaulai prieši-
nasi net karščiausiai ugniai. Net kai iš jų išdega anglis ir jie lieka
negyvi ir bedvasiai tarsi pemza, jie vis tiek išlaiko savo formą.
Tačiau iš jų lieka tik trapus ir dūlus šešėlis, paskutinis gyvenimo
prieglobstis, virtęs pelenais. Šis procesas, išskyrus keletą varia-
cijų, nekintamas.

7

Simon Beckett

Tačiau ne visada.
Senos lūšnos ramybę sudrumsčia žingsnių garsas. Pastu-
miamos supuvusios durys, priešindamiesi cypia surūdiję vy-
riai. Kambarį nutvieskia dienos šviesa, tačiau ją užstoja tarpdu-
ryje pasirodęs siluetas. Vyras palenkia galvą, stengiasi įžiūrėti
prieblandoje skendinčią patalpą. Jo senas šuo dvejoja, uoslė jau
įspėja jį, kas viduje. Dabar, tarsi nenorėdamas peržengti slenks-
čio, stabteli ir vyras. Kai šuo pagaliau ryžtasi bidzenti į vidų, jis
pašaukiamas vienu žodžiu:
– Šen.
Šuo klusniai grįžta, matinėmis nuo kataraktos akimis bai-
mingai žvilgčiodamas į vyrą. Šuo junta ne tik iš lūšnos sklin-
dantį kvapą, bet ir šeimininko nervingumą.
– Stovėt.
Šuo nerimastingai stebi, kaip vyras įžengia į apleistą lūšną.
Jį apsiaučia padvelkusi drėgmė. Tačiau dabar justi ir kitas kva-
pas. Lėtai, beveik nenoriai, vyras prieina prie žemų durų, įsta-
tytų galinėje sienoje. Jos uždarytos. Norėdamas pastumti, vyras
uždeda ant jų ranką, vėl stabteli. Šuo dusliai suinkščia. Vyras
negirdi inkštimo. Atsargiai praveria duris, tarsi baimindamasis
to, ką tuoj išvys.
Bet iš pradžių nieko nemato. Kambaryje tvyro tamsa, jame
tik mažas langelis sutrūkusiu stiklu, užtrauktu dešimtmečių
purvo. Šykščioje pro langelį besisunkiančioje šviesoje kambarys
dar akimirką saugo savo paslaptis. Paskui, vyro akims prisitai-
kius prie šviesos, ima ryškėti detalės.
Ir jis pamato, kas guli kambaryje.
Jis įtraukia oro, tarsi gavęs smūgį į pilvą, ir nejučiomis ženg-
teli atgal.
– Jėzau Kristau.
Nors žodžiai ištariami švelniai, lūšnos tyloje jie nuaidi neti-

8

Į ra š y ta kau l uose

kėtai garsiai. Vyro veidas išblykšta. Jis apsidairo, tarsi baiminda-
masis esąs ne vienas. Tačiau jis – vienas.

Jis atatupstas pasitraukia iš tarpdurio, tartum nenorėdamas
nusisukti nuo ant grindų gulinčio daikto. Tik kai už nugaros
cypdamos vėl užsitrenkia suklypusios durys ir užstoja kamba-
rio vaizdą, tik tada jis nusigręžia.

Netvirta eisena vyras žengia lauk. Jį pasitinka senas šuo,
tačiau vyras, nekreipdamas į jį dėmesio, kiša ranką į striukės
kišenę ir sugraibo cigarečių pakelį. Jo rankos virpa, ir žiebtu-
vėlį pavyksta įžiebti tik iš trečio karto. Jis giliai įtraukia dūmą į
plaučius, švytintis rumbelis nubėga popieriumi filtro link. Kai
pabaigia rūkyti cigaretę, rankos nustoja virpėti.

Jis numeta nuorūką ant žolės ir užmina, paskui pasilenkia
jos paimti. Įsidėjęs nuorūką į striukės kišenę, giliai įkvepia ir
nueina skambinti telefonu.
Važiavau į Glazgo oro uostą, kai man paskambino. Buvo bjau-
rus vasario rytas, dulkė įkyrus lietus, geliantis vėjas ginė žemus
pilkus debesis. Rytinę pakrantę čaižė audros. Jos dar neprasi-
veržė taip toli į krašto gilumą, tačiau vilčių į tai dėti nevertėjo.

Aš vyliausi, kad daugiau nieko bloga nenutiks, kol įsėsiu į
lėktuvą. Skridau atgal į Londoną, praėjusią savaitę praleidau
tirdamas palaikus, atkastus Grampiano aukštumų viržynuose.
Tai buvo sunki užduotis. Perregima šalna savo gniaužtais kaustė
viržynus ir viršukalnes, nuo šalčio, kaip ir nuo grožio, tiesiog
gniaužė kvapą. Išniekinta auka – jauna, nenustatytos tapatybės
moteris. Tai buvo jau antras lavonas, kurį mane prašė atkasti
Grampiane per pastaruosius mėnesius. Nuo žiniasklaidos dar
buvo slepiama, tačiau nė vienas iš tyrėjų grupės neabejojo, kad
abi žmogžudystes įvykdė tas pats asmuo. Žudysiantis vėl, jei ne-

9

Simon Beckett

bus pagautas, nors tai neatrodė tikėtina. Dar blogiau – aš buvau
įsitikinęs, jog sužalojimai ne pomirtiniai, nors dėl stipriai suiru-
sio kūno tai nebuvo visiškai aišku.

Todėl apskritai kelionė buvo varginanti ir aš troškau atsidur-
ti namie. Pastaruosius aštuoniolika mėnesių gyvenau Londone,
darbavausi universiteto teismo medicinos fakultete. Dirbau pa-
gal laikiną sutartį, kuri leido naudotis laboratorijos įranga, kol
rasiu ką nors pastovesnio, tačiau pastarosiomis savaitėmis dau-
giau laiko praleidau darbuodamasis lauke nei savo kabinete. Pa-
žadėjau Dženei, savo merginai, kad po šios užduoties galėsime
daugiau laiko praleisti kartu. Žadėjau ne pirmą kartą, bet šįsyk
buvau pasiryžęs pažadą tesėti.

Suskambus telefonui pamaniau, kad skambina ji, norėdama
įsitikinti, ar jau grįžtu namo. Tačiau numeris telefono ekrane
buvo nepažįstamas. Man atsiliepus, balsas ragelyje skambėjo
šiurkščiai ir dalykiškai.

– Atleiskite, kad trukdau, daktare Hanteri, esu detektyvas,
policijos vyresnysis inspektorius Greihamas Volisas iš Šiaurės
pajėgų būstinės Invernese. Ar turite keletą minučių?

Jis kalbėjo žmogaus, pratusio, kad jam paklustų, tonu, su
šaižiu akcentu, labiau primenančiu Glazgo daugiabučių kvarta-
lų, nei švelnesnes Inverneso intonacijas.

– Keletą. Norėčiau spėti į lėktuvą.
– Žinau. Ką tik kalbėjausi su Grampiano policijos vyriau-
siuoju inspektoriumi Alanu Kambeliu ir jis man pasakė, kad
darbą baigėt. Džiaugiuosi, kad spėjau jus pagauti.
Kambelis buvo vyresnysis tyrėjas, su juo dirbau tirdamas
palaikus. Doras žmogus ir geras pareigūnas, kuriam darbas
buvo svarbiausia. Turėjau progą tuo savo akimis įsitikinti.
Žvilgtelėjau į taksi vairuotoją ir pastebėjau jį klausantis po-
kalbio.

10

Į ra š y ta kau l uose

– Kuo galiu jums padėti?
– Norėčiau paslaugos. – Volisas kapojo žodžius, tarsi kiek-
vienas iš jų būtų tiesiog neįkainojamas. – Ar matėte šįryt repor-
tažą apie traukinio avariją?
Mačiau. Prieš išvykdamas viešbutyje žiūrėjau žinių pra-
nešimus apie Vakarų pakrantės priemiestinį ekspresą, kuris
atsitrenkė į ant kelio stovintį furgoną ir nuvažiavo nuo bėgių.
Filmuotoje medžiagoje įvykio padariniai atrodė siaubingai; su-
knežinti ir sulankstyti traukinio vagonai gulėjo šalia bėgių. Kiek
žuvo žmonių, niekas dar nežinojo.
– Mes sukvietėme visus, ką tik galėjome, tačiau dabar ten
tvyro suirutė, – tęsė Volisas. – Yra tyčinės avarijos tikimybė, to-
dėl visą vietovę laikome nusikaltimo vieta. Kreipėmės pagalbos,
ir šiuo metu dirbame iš paskutiniųjų.
Pamaniau galįs nuspėti, kas bus toliau. Pasak žinių prane-
šimų, kai kurie vagonai užsiliepsnojo, todėl teismo medicinos
ekspertui bus svarbiausia nustatyti aukų tapatybę – tikras koš-
maras. Bet pirma kūnus dar reikia ištraukti, o sprendžiant iš to,
ką mačiau, šio darbo dar nebuvo imtasi.
– Nemanau, kad šiuo metu galėčiau jums kuo nors padėti, –
pasakiau jam.
– Skambinu ne dėl avarijos, – nekantriai tarė jis. – Gavome
pranešimą apie gaisro auką, aptiktą Vakarų salyne. Mažoje salo-
je vardu Runa, Išoriniuose Hebriduose.
Nieko apie tokią salą nebuvau girdėjęs, tačiau nenustebau.
Težinojau, kad Išoriniai Hebridai – vieni atokiausių Jungtinės
Karalystės užkampių; salos, per daugelį mylių nutolusios nuo
šiaurės vakarų Škotijos krantų.
– Įtartina mirtis?
– Nemanau. Gali būti savižudybė, bet panašiau į girtuoklio
ar valkatos, užmigusio per arti susikurtos ugnies. Vedžiojantis

11

Simon Beckett

šunį vyras rado kūną apleistoje lūšnelėje ir paskambino. Jis – į
pensiją išėjęs detektyvas inspektorius, dabar ten gyvena. Esu su
juo dirbęs. Neblogas buvo žmogus.

Kažin ar tas „buvo“ – svarbu, pamaniau.
– Ką dar jis apie tai sakė?
Prieš atsakydamas Volisas padelsė.
– Tik tiek, kad kūnas visiškai sudegęs. Tačiau nenoriu ati-
traukti pajėgų nuo svarbiausio įvykio, nebent būčiau priverstas.
Keletas vietinių vyrukų iš Stornovėjaus šiandien po pietų plauks
ten keltu, ir aš norėčiau, kad vyktumėt su jais ir pasižiūrėtu-
mėte, kas nutiko. Pažiūrėkit, ar tai ne skubu, ar man teks siųsti
Įvykio vietos apžiūros grupę. Prieš keldamas aliarmą norėčiau
eksperto nuomonės, o Alanas Kambelis sako, kad jūs velniškai
geras ekspertas.
Tas meilikavimas visiškai nederėjo prie jo stačiokiškų ma-
nierų. Pastebėjau ir tai, kaip jis sudvejojo man paklausus apie
kūną, ir pamaniau, ar tik ko nors nuo manęs neslepia. Tiesa, jei
Volisas būtų laikęs tą mirtį įtartina, būtų nusiuntęs Įvykio vietos
apžiūros grupę, nepaisydamas traukinio avarijos.
Taksi jau beveik privažiavo oro uostą. Turėjau daugybę
svarių priežasčių pasakyti „ne“. Ką tik baigiau vieną svarbų
tyrimą, o šis atrodė visiškai eilinis: viena iš tų kasdienių ne-
laimių, kurios niekada nepatenka į laikraščius. Tektų pasakyti
Dženei, jog šiandien vis dėlto negrįšiu. Turint omenyje, kiek
laiko pastaruoju metu praleidau išvykose, geruoju man tikrai
nesibaigtų.
Volisas turbūt pajuto mano nenorą.
– Užtruktumėt tik porą dienų, įskaičiuojant ir nuvykimą.
Dalykas tas, kad ten kažkas... keista.
– Bet ką tik sakėt, kad nieko įtartina nėra?
– Nėra. Na, bent kiek sprendžiu iš to, ką man teko girdėti.

12

Į ra š y ta kau l uose

Klausykit, daug nekalbėsiu, tačiau būtent dėl to norėčiau, kad
ten apsilankytų toks ekspertas kaip jūs.

Negaliu pakęsti, kai manimi manipuliuoja. Tačiau negalėjau
paneigti – mano smalsumas buvo sužadintas.

– Neprašyčiau, jei nebūtume taip prispausti bėdos, – pridū-
rė Volisas, dar labiau varydamas mane į kampą.

Už aplyto taksi lango pamačiau kelio ženklą, pranešantį, kad
oro uostas čia pat.

– Aš jums paskambinsiu, – pasakiau. – Leiskit man penkias
minutes pagalvoti.

Jam tai nepatiko, tačiau prieštarauti nesiryžo. Baigiau po-
kalbį ir, prieš rinkdamas atmintinai žinomą numerį, akimirką
prikandau lūpą.

Pasigirdo Dženės balsas. Jį išgirdęs nusišypsojau, nors dabar
pokalbio pradėti visai netroškau.

– Deividai! Kaip tik ruošiuosi į darbą. Kur tu?
– Pakeliui į oro uostą.
Išgirdau ją juokiantis.
– Ačiū Dievui. Maniau, skambini norėdamas pasakyti, jog
šiandien vis dėlto negrįši.
Man sugniaužė širdį.
– Tiesą sakant, dėl to ir skambinu, – tariau. – Manęs ką tik
paprašė imtis kito darbo.
– O.
– Tik dieną ar dvi. Išoriniuose Hebriduose. Dabar tiesiog
nėra kam tai daryti.
Susilaikiau ir neaiškinau apie traukinio avariją, nes žinojau
tai skambėsiant kaip pasiteisinimą.
Kurį laiką tvyrojo tyla. Iš Dženės balso dingo juokas – tai
buvo nepakeliama.
– Ir ką tu jiems atsakei?

13

Simon Beckett

– Sakiau, paskambinsiu. Norėjau pirma pasikalbėti su tavimi.
– O kam? Abu žinome, kad jau apsisprendei.
Nenorėjau ginčytis. Vėl žvilgtelėjau į vairuotoją.
– Klausyk, Džene...
– Nori pasakyt, kad dar nenusprendei?
Aš sudvejojau.
– Taip ir maniau, – atsakė ji.
– Džene...
– Man reikia eiti. Pavėluosiu į darbą.
Trakštelėjo padedamas ragelis. Atsidusau. Diena prasideda
anaiptol ne puikiai. Tai paskambink jai ir pasakyk, kad atsisakei.
Mano pirštas sustingo ant telefono.
– Nesijaudink, drauguži. Mane žmona taip pat ūdija, – tarė
vairuotojas per petį. – Jai praeis, ar ne?
Kažką numykiau. Mačiau, kaip tolumoje iš oro uosto kyla
lėktuvas. Vairuotojas parodė posūkį, o aš surinkau numerį. At-
siliepė po pirmo skambučio.
– Kaip man ten nusigauti? – paklausiau Voliso.

14

Į ra š y ta kau l uose

2 skyrius

Didžiąją dalį savo darbo dienos praleidžiu su mirusiaisiais.
Kartais ir seniai mirusiais. Esu teismo medicinos antropologas.
Tokia mano profesija, ir paprastai gyvenime dauguma žmonių
stengiasi su ja nesusidurti, kol neprireikia. Kurį laiką ir aš buvau
vienas iš jų. Mano žmonai ir dukrai žuvus automobilio avarijo-
je, darbas įvykio vietoje, kiekvieną dieną primindavęs, ką prara-
dau, tapo beveik nepakeliama našta. Todėl ėmiausi bendrosios
medicinos praktikos, tapau šeimos gydytoju, turinčiu daugiau
reikalų su gyvaisiais nei su mirusiais.

Bet susiklostę įvykiai privertė mane vėl imtis tikrosios profe-
sijos. Savo pašaukimo, jei taip galima pasakyti. Iš dalies patolo-
ginė anatomija, iš dalies archeologija – tai, ką veikiu, peržengia
abiejų ribas. Netgi suirus žmogaus kūnui, net jame plastėjusiai
gyvybei virtus puvėsiais, dūlėsiais ir senais, sausais kaulais, mi-
rusieji vis dar gali liudyti. Jie gali papasakoti savo istoriją, jei tik
gebi ją suprasti. Štai ką aš dirbu.

Verčiu mirusiuosius papasakoti savo istorijas.

15

Simon Beckett

Volisas akivaizdžiai nujautė, kad jo neapvilsiu. Jau buvo
užsakęs vietą į lėktuvą, skrendantį į Luisą, pagrindinę Išorinių
Hebridų salą. Skrydis dėl blogo oro buvo atidėtas beveik va-
landą, todėl sėdėjau išvykimo salėje, stengdamasis nepastebėti,
kaip buvo pranešta apie mano skrydį į Londoną, žmonės sulai-
pinti ir galiausiai užrašas dingo iš švieslentės.

Skrendant kratė ir guodžiausi tik tuo, kad skridome neilgai.
Buvo praėję jau pusė dienos, kai pasigavau taksi iš oro uosto
į Stornovėjaus keltų terminalą; tai niūrus darbininkų miestas,
vis dar gyvenantis iš žvejybos verslo. Mane išleido šaltame mig-
lotame doke, kuriame tvyrojo uostui įprastas aitrus ir troškus
degalų bei žuvų dvokas. Tikėjausi plauksiantis vienu iš didžių-
jų keltų, spjaudančių dūmus į lietingą dangų virš pilko uosto,
tačiau atsidūriau prie laivo, labiau skirto žvejybai, nei žmo-
nėms plukdyti. Tik ryškiai iš aplinkos išsiskiriantis pusę doko
užimantis policijos visureigis leido suprasti, kad pataikiau ten,
kur reikia.

Į laivą reikėjo lipti svaiginančiai virš bangų siūbuojančiu
trapu. Betoninėje prieplaukoje stovėjo uniformuotas policijos
seržantas, susikišęs rankas į apsiausto kišenes. Jo nosis ir skruos-
tai – ištisinis sutrūkusių kapiliarų tinklas – degė raudoniu. Kol
galynėjausi su savo krepšiu ir lagaminu, jis grėsmingai dėbsojo į
mane akimis su padribusiais paakiais virš keršų ūsų.

– Daktaras Hanteris? Seržantas Freizeris, – pareiškė gergž-
džiančiu balsu.

Vardo nepasakė, o rankos taip ir liko kišenėse. Jis kalbėjo
per nosį, stipriai grebluodamas, tartis labai skyrėsi nuo girdėtų
Škotijos pagrindinėje dalyje.

– Laukėm, kol pasirodysit.
Tai pasakęs, užkopė trapu, net nepasisiūlęs padėti užnešti
sunkaus bagažo. Pakėliau krepšį, lagaminą ir nužingsniavau iš

16

Į ra š y ta kau l uose

paskos. Bangoms plakantis į krantinę, šlapias slidus trapas siū-
bavo aukštyn žemyn. Stengiausi išsilaikyti ant kojų, bandžiau
įtaikyti žingsnius į siūbuojančio trapo ritmą. Netrukus kažkas
atskubėjo man padėti. Jaunas uniformuotas policininkas nusi-
šypsojo, imdamas iš mano rankos lagaminą.

– Leiskit, padėsiu.
Neprieštaravau. Jis nuėjo prie denyje pritvirtinto visureigio
ir įdėjo lagaminą į bagažinę.
– Ką jūs čia vežatės? Lavoną? – paklausė džiaugsmingai.
Įmečiau krepšį šalia lagamino.
– Ne, jis tik sveria panašiai. Ačiū.
– Nėra už ką.
Jam buvo ne daugiau kaip dvidešimt. Veidas atviras, drau-
giškas, o uniforma net lietui lyjant atrodė švari ir tvarkinga.
– Esu policininkas Makinis, bet vadinkite mane vardu –
Dankanas.
– Deividas Hanteris.
Jis energingai pakratė man ranką, tarsi norėdamas kompen-
suoti Freizerio nedraugiškumą.
– Tai jūs iš teismo medicinos?
– Deja, taip.
– Puiku! Na, ne puiku, bet... na, žinote. Tiek to, slėpkimės
nuo lietaus.
Keleivių kajutė buvo įstiklinta, po vairine. Freizeris lauke
kažką karštai aiškino barzdočiui su klijuotės drabužiais. Už jo
stovintis ištįsęs paauglys inkštirų išmargintu veidu paniūromis
stebėjo ranka mosuojantį Freizerį.
– ...mes šitiek laukėm, o tu dabar sakai, kad dar neplauksim?
Barzdočius apatiškai spoksojo į jį.
– Yra dar viena keleivė. Niekur neplauksim, kol ji nepasi-
rodys.

17

Simon Beckett

Raudonas Freizerio veidas dar patamsėjo.
– Čia ne prakeikta pramoginė kelionė. Mes jau atsiliekam
nuo tvarkaraščio. Kelk trapą, greičiau!
Kito vyro akys žibėjo virš tamsios barzdos, it kokio žvėries.
– Čia mano laivas ir aš sudarau tvarkaraščius. Jei nori tą tra-
pą kelti, pats ir kelk.
Freizeris išsitiesė, ketindamas ginčytis toliau, bet nuo trapo
pasigirdo žvangesys. Trapu skubėjo smulkutė mergina, iš pa-
skutiniųjų tempdama sunkų krepšį. Ji vilkėjo ryškiai raudoną
ilgą pūkinę striukę, kuri atrodė jai dviem dydžiais per didelė.
Ant ausų buvo užsitraukusi storą vilnonę kepuraitę. Smėlio
spalvos plaukais ir aštriu smakriuku, ji atrodė tarsi žavus elfas.
– Sveiki, ponai. Ar negalėtų man kas nors pagelbėti? – pa-
klausė uždususi.
Dankanas šoko į priekį, tačiau barzdočius jį aplenkė.
Jis nusišiepė naujai keleivei, – tamsioje barzdoje sublizgėjo
dantys, – ir lengvai paėmė iš jos krepšį.
– Pačiu laiku pasirodei, Mage. Jau ketinom plaukt be tavęs.
– Gerai, kad neišplaukei, nes senelė būtų tave kaip reikiant
pričiupusi.
Ji stovėjo, susidėjusi rankas ant klubų, ir, kol atgavo kvapą,
nužvelgė juos visus.
– Sveikas, Kevinai, kaip laikaisi? Ar tėtis vis dar tave vaiko?
Paauglys nuraudo ir nuleido akis:
– Jo.
– Taip, kai kurie dalykai nesikeičia. Tau jau aštuoniolika, tu-
rėtum prašyti didinti algą.
Pastebėjus policijos visureigį jos akyse įsižiebė smalsumo
kibirkštėlė.
– Kas čia vyksta? Ar vėl kas nors nutiko?
Barzdočius mostelėjo galva į mūsų pusę:

18

Į ra š y ta kau l uose

– Verčiau pati jų paklausk. Nieko mums nesako.
Pamačius Freizerį merginos šypsena prigeso. Tačiau netru-
kus ji atsigavo ir net pašaipiai šyptelėjo.
– Sveiki, seržante Freizeri. Koks netikėtumas. Ką veiksite
Runoje?
– Policijos reikalai, – griežtai atšovė Freizeris ir nusisuko.
Kad ir kas toji mergina, jis nenudžiugo ją pamatęs.
Pavėlavusiajai užlipus į keltą, kapitonas su sūnumi sujudo.
Sukaukė trapą keliančio suktuvo variklis, nuo įtraukiamos in-
karo grandinės sudrebėjo medinis laivo korpusas. Metusi pa-
skutinį kartą smalsų žvilgsnį į mane, mergina žengė į vairinę.
Išleidęs dūmų debesį, keltas atsišvartavo ir išpūškavo iš uosto.
Jūra buvo audringa, ir dviejų valandų kelionė prailgo – truko
ne dvi, o tris valandas. Vos išplaukėme iš Stornovėjaus uosto,
Atlantas parodė savo būdą. Keltas strimgalviais nėrė į šėlstančią
piktų bangų maišatį. Jis kaskart iškildavo ant keteros, svaigina-
mai nerdavo žemyn, ir viskas vėl kartojosi.
Vienintelis prieglobstis buvo ankšta keleivių kajutė, tačiau
joje buvo nepakenčiama dėl degalų garų ir karščiu tvoskiančių
radiatorių. Freizeris su Dankanu didumą kelionės prasėdėjo
liūdnai tylėdami. Mėginau iš Freizerio ką nors išpešti apie lavo-
ną, bet jis akivaizdžiai žinojo dar mažiau už mane.
– Kažkoks vargeta, – suniurzgė, jo kakta buvo išrasojusi. –
Greičiausiai koks nors girtuoklis, užmigęs per arti ugnies.
– Volisas man sakė, kad jį rado į pensiją išėjęs detektyvas.
Kas jis?
– Endrius Brodis, – įsiterpė Dankanas. – Tėtis dirbo su juo
prieš mums persikeliant į Stornovėjų. Sakė, buvo velniškai geras
policininkas.

19

Simon Beckett

– Aha, buvo, – atsiliepė Freizeris. – Klausinėjau apie jį prieš
kelionę. Pernelyg didelis vienišius, mano galva. Nemėgo dirbti
komandoj. Visiškai sugniužo, pabėgus žmonai su dukra. Todėl
ir į pensiją išėjo.

Dankanas atrodė sutrikęs.
– Tėtis sakė, kad buvo labai sukrėstas.
Freizeris numojo ranka.
– Koks skirtumas. Tiesiog jam derėtų prisimint, kad nebe-
dirba detektyvu.
Jis sustingo, keltui staiga susiūbavus ir nėrus nuo dar vienos
milžiniškos bangos.
– Jėzau, būt pasiųstam į tą prakeiktą vietą...
Kurį laiką pasilikau kajutėje, stebėdamasis, ką veikiu mažy-
čiame kelte Atlanto vandenyne, užuot keliavęs namo pas Dženę.
Pastaruoju metu pykomės vis dažniau, ir visada tik dėl vieno
dalyko – mano darbo. Tie kivirčai niekur nevedė, ir dabar, netu-
rėdamas kuo užsiimti, ėmiau nerimauti, ar teisingai apsispren-
džiau, ir galvoti, kaip man su ja susitaikyti.
Galų gale palikau policininkus ir išėjau ant denio. Aplink
staugė vėjas, tėškė lietų į veidą, tačiau po troškios tvankios ka-
jutės pajutau palengvėjimą. Stovėjau laivo priekyje, mėgauda-
masis į veidą tykštančiais purslais. Jau buvo regėti sala. Keltui
pukšint artyn, vandenyne ėmė ryškėti tamsi masė. Žvelgdamas
į ją, pajutau pažįstamą maudimą viduriuose – iš dalies jaudulį,
iš dalies norą sužinoti, kas ten manęs laukia.
Kad ir kas tai būtų, vyliausi, jog verta.
Akies krašteliu pagavau blykstelint raudonį ir atsisukęs pa-
mačiau merginą, netvirtai žengiančią deniu manęs link. Keltas
staiga pasviro, ji pakniopstom žengė keletą žingsnių ir aš, ištie-
sęs ranką, ją sulaikiau.
– Ačiū.

20

Į ra š y ta kau l uose

Ji valiūkiškai nusišypsojo ir atsirėmė į turėklus šalia.
– Audringa. Ajenas sako, kad švartuotis tokiu oru bus tikras
smagumėlis.
Ji kalbėjo truputį švelnesne ir dainingesne tarme negu Frei-
zeris.
– Ajenas?
– Ajenas Kinrosas. Škiperis. Senas mano kaimynas iš Runos.
– Jūs ten gyvenate?
– Jau nebe. Mano šeima persikėlė į Stornovėjų, tik senelė čia
liko. Lankom ją paeiliui. Jūs čia atvykot su policija, ar ne?
Ji to paklausė taip naiviai, kad man kilo įtarimas.
– Daugmaž.
– Tačiau jūs ne vienas iš jų? Policininkų?
Papurčiau galvą.
Ji nusišypsojo.
– Taip ir maniau. Ajenas nugirdo juos vadinant jus daktaru.
Ar ten ką nors sužeidė, ką?
– Kiek žinau, ne.
Tai tik dar pakurstė jos smalsumą.
– Kodėl daktaras vyksta į Runą kartu su policija?
– Verčiau paklauskit seržanto Freizerio.
Ji susiraukė.
– Aha, teks.
– Jūs pažįstami?
– Panašiai.
Plačiau nepaaiškino.
– Ką veikiate Stornovėjuje?
– Na... Aš – rašytoja. Rašau romaną. Beje, aš vardu Magė
Kesidi.
– Deividas Hanteris.
Ji tai įsidėmėjo. Kurį laiką patylėjome, stebėdami, kaip pa-

21

Simon Beckett

mažu blėstančioje šviesoje ryškėja sala: iš jūros kilo pilkos uolos
blankia žaluma pasidengusiomis viršūnėmis. Iš bangų priešais
salą išniro aukšta uola – gamtinis juodo akmens bokštas.

– Beveik atvykom, – tarė Magė. – Uostas tiesiai už Stak
Roso, to didelio akmeninio daikto, laikomo trečia pagal aukštį
uola Škotijoje. Runai tai būdinga. Vienintelė salos pretenzija į
šlovę – trečia pagal aukštį uola.

Ji atsišliejo nuo turėklų.
– Na, buvo malonu susipažinti, Deividai. Galbūt dar susitik-
sime, kol būsi čia.
Ji grįžo deniu į vairinę prie Kinroso su sūnumi. Pastebėjau,
kad nueidama ji daug tvirčiau laikėsi ant kojų, nei žengdama
manęs link.
Atsisukau į salą, į kurią plaukėme. Už Stak Roso uolos leido-
si į nedidelį uostą. Šviesa jau blėso, tačiau dar įžvelgiau aplink
jį išsimėčiusius namus, mažytę gyvenamą koloniją vandenyno
tyruose.
Už nugaros pasigirdo skardus švilpimas, permušęs net vėją
ir variklio gausmą. Atsisukęs pamačiau piktai mojantį Kinrosą.
– Eikit vidun!
Antrąsyk kartoti nereikėjo. Jūra tapo dar audringesnė, ban-
gos daužėsi tarp aukštų uostą juosiančių uolų. Aukštyn žemyn
mūsų nebesūpavo: bangoms dūžtant vienai į kitą ir taškant denį
purslais plaukėme vėmulį keliančia spirale.
Įsikibęs turėklų, nusvyravau į tvankią kabiną. Su Dankanu
ir išblyškusiu Freizeriu laukėme, kol keltas, plakamas bangų,
įplauks į uostą. Pro kajutės langą mačiau į betoninę prieplauką
dūžtančias bangas, teškiančias baltus putų debesis. Prisišvar-
tuoti pavyko tik iš trečio karto; varikliui stengiantis išlaikyti
mus vietoje drebėjo visas keltas.
Išėjome iš kajutės ir sunkiai žengėme svyruojančiu deniu.

22

Į ra š y ta kau l uose

Nebuvo nė menkiausios užuovėjos, tačiau žvarbus oras stebi-
namai gaivus, su grynu druskos prieskoniu. Virš galvų sukosi
ir klykavo kirai, o prieplaukoje lakstė vyrai, rišo virves, tvirti-
no guminius fenderius. Nors uostą supo uolos, jis buvo visiškai
atviras, bangų jėgą tramdė tik vienas kyšantis bangolaužis. Uos-
te stovėjo vos keletas žvejybos laivų, kurie daužėsi pririšti gran-
dinėmis, kaip šunys su pavadėliais. Į statų jūron besileidžiantį
šlaitą tarsi polipai kabinosi žemi namukai ir vasarnamiai. Už
jų driekėsi vėjų pustomas atšiaurus plynas kraštovaizdis. Hori-
zonte stūksojo niūri viršukalnė, jos smailę dengė žemi debesys.

Mergina, prisistačiusi vardu Magė Kesidi, išskubėjo iš kel-
to vos nuleidus trapą. Nustebau, kad ji neatsisveikino, tačiau
neėmiau į galvą. Už nugaros pasigirdo užvedamo visureigio
variklis, ir aš įlipau į jį. Atkreipiau dėmesį, kad Freizeris leido
vairuoti jaunajam policininkui. Keltas vis dar suposi ant bangų,
ir visureigis atsargiai nuriedėjo svyruojančiu trapu.

Prieplaukoje mūsų laukė stambių bruožų vyriškis. Jis buvo
įpusėjęs šeštą dešimtį, aukštas ir tvirtas, kažkuo primenantis
policininką. Man iškart dingtelėjo, kad tai tas į pensiją išėjęs
detektyvas, kuris rado lavoną.

Freizeris nuleido langą.
– Endrius Brodis?
Vyriškis linktelėjo. Vėjas taršė jo žilus plaukus, jis žvelgė į
mus, sėdinčius automobilyje. Jam už nugaros smalsiai dairėsi
padėję prišvartuoti keltą vietiniai.
– Jūsų tik tiek? – paklausė su neslepiamu nepasitenkinimu.
Freizeris šaltai linktelėjo.
– Taip, kol kas.
– O kur ĮVA grupė? Kada jie atvyks?
– Nežinom, ar iš viso atvyks, – atkirto Freizeris. – Sprendi-
mas dar nepriimtas.

23

Simon Beckett

Išgirdęs jo toną, Brodis sukando dantis. Buvusiam detekty-
vui nepatiko, kad su juo iš aukšto kalbasi kažkoks seržantas.

– O detektyvai? Jie turi dalyvauti bet kuriuo atveju.
– Detektyvai atvyks iš Stornovėjaus, kai daktaras Hanteris
apžiūrės kūną. Jis teismo medicinos ekspertas.
Iki šios akimirkos Brodis nekreipė į mane jokio dėmesio.
Dabar jis pažvelgė susidomėjęs. Jo akys buvo veriančios ir pro-
tingos, akimirką pasijutau vertinamas ir tiriamas.
– Jau vakarėja, – tarė jis, pažvelgęs į temstantį dangų. –
Ten važiuoti vos penkiolika minučių, bet, kol nusigausime, su-
tems. Gal norėtumėt važiuoti su manimi, daktare Hanteri? Pa-
keliui viską papasakosiu.
– Manau, jis yra matęs sudegusių kūnų, – piestu šoko Frei-
zeris.
Brodis pažiūrėjo į jį minutėlę, tarsi primindamas sau, kad
daugiau nebedirba policijoje. O tada įsmeigė savo įdėmų žvilgs-
nį į mane.
– Tik ne tokių.
Jo automobilis, apynaujis volvo sedanas, stovėjo prieplaukoje.
Automobilio salonas buvo švarutėlis, kvepėjo oro gaivikliu ir,
vos juntamai, cigaretėmis. Salono gale ant patiestos antklodės
gulėjo sena škotų aviganė pražilusiu juodu snukiu. Brodžiui įli-
pus į automobilį, ji nerimastingai pašoko.
– Gulėt, Bese, – švelniai tarė jis.
Šuo tučtuojau atsigulė. Brodis susiraukęs ieškojo skydelyje
šildytuvo mygtuko.
– Atleiskit, neseniai jį įsigijau. Vis dar nesigaudau, kur čia kas.
Išvažiavę iš uosto, pamatėme mums iš paskos važiuojančių
Dankano ir Freizerio visureigio šviesas. Šiuo metų laiku ir taip

24

Į ra š y ta kau l uose

toli šiaurėje diena ilgai netrunka, prieblanda jau tirštėjo. Įsižie-
bę žibintai nušvietė siaurą pagrindinį kelią, vargu ar vertą šio
vardo. Prasidėjęs pakrantėje, jis driekėsi per miestelį: saujelę
krautuvėlių, supamų senų akmeninių vasarnamių ir vienaukš-
čių palaikių surenkamųjų namukų.

Iš to, ką spėjau išvysti, buvo akivaizdu, kad Runa ne toks
jau užkampis, kaip aš tikėjausi. Šalia kelio stūksojo bažnytėlės
griuvėsiai. Tačiau daugumos mūsų pravažiuojamų namų langai
ir durys buvo nauji, tarsi ką tik pakeisti. Pastebėjau ir nedidelę,
tačiau modernią mokyklą, o greta ir naują rąstinį priestatą su
užrašu „Runos medicinos klinika“ – bendruomenės namus.

Net kelio danga buvo nauja. Jis buvo siauras, vienos juostos,
su puslankiais prasilenkti, išdėstytais kas šimtą metrų, tačiau
glotni juoda jo danga būtų nepadariusi gėdos ir pagrindiniams
šalies keliams. Kelias kopė aukštyn per miestelį, tačiau prava-
žiavus paskutinius namus ėmė leistis žemyn. Ryškėdama tems-
tančiame danguje, į kaimelį nuo kalvos viršūnės žvelgė aukšta
kreiva uola, it įspėjantis pirštas kylanti iš žolės.

– Tai Bodach Runa, – tarė Brodis, pastebėjęs mano žvilgs-
nį. – Runos Senis. Legenda pasakoja, kad jis užkopė į kalvą žval-
gytis savo sūnaus, išplaukusio į jūrą. Tačiau sūnus taip ir nesu-
grįžo, o senis laukė jo taip ilgai, kad pavirto į akmenį.

– Nenuostabu, kai toks oras.
Jis nusišypsojo, tačiau šypsena greit išblėso. Iš pradžių norė-
jęs, kad važiuočiau kartu, dabar jautėsi nejaukiai, tarsi nežino-
damas, nuo ko pradėti. Išsiėmiau telefoną pažiūrėti, ar negavau
žinučių.
– Čia nėra ryšio, – įspėjo Brodis. – Jei norit paskambinti,
teks naudotis laidiniu telefonu arba policijos radijo ryšiu. O jei
užklumpa smarkesnė audra, ir jie dažniausiai neveikia.
Padėjau telefoną. Vyliausi, gal Dženė parašė žinutę, nors

25

Simon Beckett

kažin. Vėliau pabandysiu prisiskambinti jai laidiniu telefonu ir
užglaistyti nesutarimus.

– Taigi, koks teismo medicinos ekspertas jūs esate? – pa-
klausė Brodis.

– Esu teismo medicinos antropologas.
Žvilgtelėjau į jį, tarsi klausdamas, ar turiu paaiškinti. Net
policijos pareigūnams kartais buvo sunku suvokti, ką aš veikiu.
Tačiau Brodis atrodė patenkintas.
– Puiku. Pagaliau turėsime žmogų, kuris žino, ką daro. Kiek
jums papasakojo Volisas?
– Jis tik paminėjo, kad mirties priežastis – gaisras, bet pati
mirtis – kažkokia keista. Kodėl – nepaaiškino, tik sakė, kad nie-
ko įtartina nėra.
Brodis nepritariamai sukando dantis.
– Nejaugi?
– O ką? Sakote, įtartina?
– Nieko aš nesakau, – atšovė Brodis. – Kai pamatysite, pats
nuspręsite. Aš tiesiog tikėjausi, kad Volisas atsiųs visą komandą,
ir tiek.
Mane nusmelkė bloga nuojauta. Jei mirtis įtartina, papras-
tai laikomasi griežtų taisyklių, ir aš nesu kviečiamas, kol Įvykio
vietos apžiūros grupė visko neapžiūri. Vyliausi, kad Volisui rū-
pesčiai dėl traukinio avarijos neužtemdė sveiko proto.
Taip pat prisiminiau, ką jis sakė apie Brodį. Neblogas buvo
žmogus. Į atsargą išėjusiems policijos pareigūnams dažnai sun-
ku laikytis nuošalyje. Brodis tikriausiai ne pirmas pareigūnas,
mėgstantis perdėti, norėdamas vėl pasijusti atsidūręs įvykių
sūkuryje. Ne itin tikėjau Freizerio pliauškalais apie Brodžio
pairusius nervus, tačiau pamaniau, ar tik šios dvejonės nebus
paveikusios Voliso sprendimo.
– Jis tenori, kad viską apžiūrėčiau, – tariau. – Jei pamatysiu

26

Į ra š y ta kau l uose

nors mažiausią ženklą, rodantį, kad mirtis buvo ne dėl nelai-
mingo atsitikimo, pasitrauksiu, kol atvyks ĮVA grupė.

– To, manau, pakaks, – nenoromis pratarė Brodis.
Tačiau jis buvo nepatenkintas. Kad ir ką jis būtų pasakęs Vo-
lisui, vyresnysis inspektorius nepriėmė to už gryną pinigą, ir
buvusiam detektyvui dėl to maudė širdį.
– Kaip radote kūną? – paklausiau.
– Vaikštinėjau su šunimi šį rytą, ir jis užuodė kvapą. Tai ap-
leista mažažemio trobelė. Kartais ten užsuka vaikai, tačiau žie-
mą paprastai būna tuščia. Kol dar nespėjote paklausti: ne, aš ten
nieko neliečiau. Nors esu išėjęs į atsargą, tačiau žinau, kaip elgtis.
Nė trupučio tuo neabejojau.
– Neturit įtarimų, kas tai galėtų būti?
– Nė menkiausių. Kiek žinau, saloje nepranešta nė apie vie-
ną dingusį asmenį. O čia gyvena mažiau nei du šimtai žmonių,
tad pradingti be pėdsakų būtų sunku.
– Ar daug lankytojų atvyksta iš Škotijos ir kitų salų?
– Nedaug, bet atvyksta. Vienas kitas gamtininkas ar archeo-
logas. Salos tiesiog nusėtos griuvėsiais: akmens amžiaus, bron-
zos amžiaus ir dar dievai žino kokiais. Ant kalno yra akmeninių
kapaviečių ir senas sargybos bokštas. Be to, saloje vyksta daug
remonto ir atstatymo darbų, taigi atvyksta statybininkų ir ran-
govų. Keičiama kelio danga, atnaujinami namai ir panašiai. Bet
orui pasikeitus darbai sustojo.
– Kas dar žino apie lavoną?
– Kiek žinau, niekas. Pasakiau tik Volisui.
Dabar buvo aišku, kodėl tokie smalsūs vietinių žvilgsniai
pasirodžius policijai. Jos apsilankymas tokioje mažoje saloje
taps didele naujiena. Abejojau, ar mūsų atvykimo priežastis il-
gai liks paslaptis, tačiau bent šią akimirką dėl žioplių galėjome
nesijaudinti.

27

Simon Beckett

– Jis sakė, kad kūnas visiškai sudegęs.
Brodis niūriai šyptelėjo.
– O, taip, sudegęs. Tačiau bus geriau, jei pats pamatysit.
Pasakė tai tvirtai, neabejodamas, tuo ir baigdamas kalbas.
– Volisas minėjo, kad jūs dirbote kartu.
– Tarnavau kurį laiką Invernese. Esat buvęs?
– Esu pravažiavęs. Runa jums turbūt didelis netikėtas po-
kytis.
– Taip, tačiau tik į gera. Čia gera gyventi. Ramu. Daug erd-
vės ir laiko mąstyti.
– Jūs iš čia kilęs?
– O Dieve, ne. Aš atvykėlis, – paaiškino jis. – Kai taip anksti
išėjau į atsargą, norėjau nuo visko pabėgti. O toliau negu čia jau
nebėra kur.
Sunku buvo su tuo nesutikti. Išvažiavus iš kaimo nebuvo
matyti nė menkiausių gyvybės ženklų. Vienintelis mūsų prava-
žiuotas būstas buvo įspūdingas senas namas, stovintis atokiau
nuo kelio. Retkarčiais dar pasitaikė viena kita apgriuvusi lūšna,
ganėsi avys. Tirštėjančioje tamsoje Runa atrodė graži, tačiau ne-
gyvenama.
Labai nuošali vieta mirti.
Mus krestelėjo – Brodis išsuko iš kelio ir dardėjo žole užžė-
lusiu takeliu. Automobilio žibintai apšvietė seną yrančią lūšną.
Volisas minėjo, kad kūnas rastas trobelėje, tačiau iš kažkada gy-
vavusio ūkio beveik nieko nebuvo likę. Brodis sustojo ir išjungė
variklį.
– Lik čia, Bese, – paliepė aviganei.
Mums išlipus iš automobilio, privažiavo visureigis. Trobe-
lė buvo žema, vieno aukšto, ją iš lėto gožė gamta. Už trobelės
stūksojo anksčiau matyta viršukalnė, – dabar tik tamsus šešėlis,
dūluojantis atslenkančioje tamsoje.

28

Simon Beckett (Saimonas Beketas; g. 1968 m.) –
pasaulinio pripažinimo sulaukęs britų autorius:
jo detektyvai išversti į 29 kalbas, parduota dau­
giau nei 12 mln. knygų, jos figūruoja The ­Sunday
Times ir tarptautinių bestselerių sąrašuose.
­Rašytojo karjerą S. Beckettas pradėjo dar 2002 m.,
kai dirbdamas žurnalistu apsilankė Tenesio
L­ avonų ūkyje. Ši patirtis įkvėpė populiariausią jo knygų seriją apie
teismo mediką Deividą Hanterį, kurią pamėgo ir Lietuvos skai­
tytojai. „Įrašyta kauluose“ – antroji šios serijos knyga.
Deividas Hanteris jau buvo netoli namų, kai jį sustabdė telefono
skambutis. Runoje, vienoje iš Hebridų salų toli Atlanto vande­
nyne, rastas mirusio žmogaus kūnas. Atvykęs į audrų purtomą salą,
teismo medikas susiduria su sunkiu nusikaltimu. Beveik visiškai
suanglėjęs kūnas rastas senoje lūšnelėje. Vietos policijos pajėgos
linksta tai laikyti nelaimingu atsitikimu, tačiau Deividas tuo netiki.
Tirdamas gaisravietę, jis padaro išvadą, kad auka buvo nužudyta.
Padėtis tampa dar grėsmingesnė, kai audra atskiria salą nuo išori­
nio pasaulio, pastiprinimas neatvyksta, o velniška ugnis įsiplieskia
vėl. Tai reiškia tik viena: žudikas tyko saloje ir teismo medikas
privalo jį rasti, kol dar ne per vėlu.
„Įrašyta kauluose“ – pašėlusios įtampos kupinas detektyvas.
S­ alos gyventojai įtarinėja vienas kitą, vieną versiją keičia kita,
­grėsmė nenumaldomai auga, o tyrėją tarsi kokonas apgaubia ne­
jaukios paslaptys.
Esant tinkamai temperatūrai dega viskas.
Medis. Drabužiai. Žmonės.

ISBN 978-609-466-671-1 Pirkite internetu
9 786094 666711
www.tytoalba.lt