Lisa Thompson „Berniukas akvariume“

ABKE VRANRI UI UKMA ES

NUO B Ū K
9 SAVIMI!

IKI

12

METŲ



Lisa Thompson

ABKE VRANRI UI UKMA ES

Iš anglų kalbos vertė
Gediminas Gudavičius

VILNIUS 2022

Lisa THOMPSON
THE GOLDFISH BOY
Scholastic Children’s Books, London, 2017

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informaci-
nės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat
padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, pla-
tinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti
nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba ar-
chyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti
ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų
įstaigų patalpose.
Copyright © Lisa Thompson, 2017
Illustrations © Mike Lowery, 2017
Illustrations reproduced by permission of Scholastic
© Gediminas Gudavičius, vertimas į lietuvių kalbą, 2022
© „Tyto alba“, 2022
ISBN 978-609-466-646-9

1 SKYRIUS

ATVYKIMAS

Pono Čarlzo viršugalvis buvo nusvilęs saulėje. Paste-
bėjau, kai jis apžiūrinėjo savo rožes. Trependamas takeliu,
tyrinėjo kiekvieną gėlę, o didesnes šiek tiek kresteldavo,
tikrindamas, ar nekrinta žiedlapiai. Didelis, nuplikęs jo
galvos lopas dabar buvo virtęs ryškiai raudonu, spindinčiu
apskritimu, apsuptu baltų kaip pūkeliai plaukų. Jam būtų
vertėję užsidėti skrybėlę tokioje kaitroje, bet, manau, sun-
ku pastebėti, jog tavo viršugalvis svyla, kai esi taip užsiė-

7

męs visokiais reikalais. Tačiau aš pastebėjau. Žiūrėdamas
pro langą, daug ką pastebėdavau. Ne, aš nedariau nieko
bloga. Tiesiog stebėjau kaimynus, kad praleisčiau laiką, ir
tiek; nesu ilgasnapis. Ir nemanau, kad kaimynai tam būtų
prieštaravę. Tik kartais Džeikas Bišepas iš penktojo namo
šūkteldavo man, pavadindamas „keistuoliu“, „nenorma-
liu“ ar „kvaištelėjusiu“. Tiesą sakant, jau seniai jis manęs
nebevadino Metju – bet tas vaikis kvailys, tad ne itin iš-
gyvenau dėl to, ką jis sako. Gyvenau ramiame akligatvyje,
miestelyje, kurio dauguma žmonių džiaugėsi, kad nereikia
stumdytis dideliame dvokiančiame Londone, ir daugumą
savo rytmečių praleisdavo iš paskutiniųjų stengdamiesi į
jį patekti.

Mūsų mažoje niekur nevedančioje gatvelėje stovėjo
iš viso septyni namai. Šeši iš jų atrodė vienodai, su stačia-
kampiais erkeriniais langais, plastikinėmis lauko durimis
ir baltintomis sienomis. Tačiau septintasis, įlindęs tarp
tarp trečiojo ir penktojo namo, buvo visai kitoks. Pastaty-
tas iš raudonų kaip kraujas plytų, pastoriaus namas atrodė
kaip svečias Helovino vakarėlyje, kur niekas, be jo, nepasi-
stengė įmantriau apsirengti. Jo priekinės durys buvo juo-
dos su dviem trikampiais langais viršuje, kurie iš vidaus
buvo uždengti senu kartono gabalu. Ir niekas nežinojo,

8

ar tas kartonas ten buvo pritvirtintas tam, kad netrauktų
skersvėjis, ar kad niekas negalėtų pažvelgti vidun.

Tėtis man pasakojo, kad statybų vykdytojas bandė
nugriauti Pastoriaus namą dar dvidešimt metų prieš pa-
statant mūsiškius, tačiau namas įsisprendė į savo šimta-
mečius pamatus ir įstengė išlikti kaip senas išpuvęs dantis.
Ten vis dar tebegyveno vikaro našlė, Senoji Nina, tačiau
retai ją matydavau. Svetainėje prie lango stovėjo lempa,
kurią ji dieną naktį degindavo – įkaitusį oranžinį kamuolį
už pilkų užuolaidų. Mama man buvo sakiusi, jog Senoji
Nina kiūto lyg pelė po šluota, nes bijo, kad kas nors iš baž-
nyčios nelieptų jai išsikelti, kadangi, vyrui mirus, šis namas
jai nebepriklausė. Ant priekinių laiptų ji vazonuose augino
tris gėles ir kasdien dešimtą valandą ryto jas laistydavo.

Stebėjau ją ir kitus kaimynus iš niekieno kambario
priekinėje mūsų namo dalyje. Man čia patiko. Citrinine
spalva nudažytos sienos vis dar spindėjo švara ir kėlė ką
tik išdažyto kambario įspūdį, nors jau buvo prabėgę pen-
keri metai nuo tada, kai tai atsitiko. Mama ir tėtis vadinda-
vo šį kambarį kabinetu, nes čia laikėme kompiuterį, tačiau
visi žinojome, kad tai – kūdikio kambarys. Kampe kabėjo
kūdikio lovelės karuselė su šešiais minkštais dryžuotais
drambliukais, kurie beprasmiškai tabalavo virš neatidary-

9

tų dėžių ir pirkinių krepšių krūvos. Mama, vos tik grįžus
namo po apsipirkimo maratono, pakabino karuselę, nors
tėtis ir sakė, kad tai nežada nieko gero.

– Nekalbėk niekų, Brajanai. Juk reikia įsitikinti, kad ji
veiks, ar ne?

Mama prisuko karuselę mažu rakteliu ir visi žiū-
rėjome, kaip tie drambliukai sukosi ir sukosi ratu pagal
„Mirgėk, žvaigždele“ melodiją. Muzikai nustojus groti aš
paplojau katučių – man tada tebuvo septyneri, o kai esi
tokio amžiaus, tai kreti panašias kvailystes. Mama pasakė
vėliau išpakuosianti kitus pirkinius, bet to taip ir nepada-
rė. Krepšiai vis dar ten, kur mama juos paliko: sauskelnės,
buteliukai, buteliukų sterilizatorius, kūdikio stebėjimo
prietaisas, mažyčiai smėlinukai. Visa, ko mano mažajam
broliukui prireiktų, jei aš nebūčiau... na, jei jis būtų gyvas.

Kabinete buvo langas į gatvę, aš stebėjau, kaip mano
kaimynai pradeda dieną:

9.30 val. Ponas Čarlzas vėl karpo nuvytu-
sius savo rožių žiedus. Jis tai daro naujomis
žirklėmis raudonomis rankenėlėmis. Jo vir-
šugalvis atrodo lyg nudeginta žaizda.

10

Pono Čarlzo amžius galėtų būti tarp šešiasdešimt
penkerių ir devyniasdešimt penkerių metų – atrodė, kad
jis daugiau nesensta. Galvodavau, kad jis pagaliau atrado
amžių, kuris jam patiko, o tada sustojo.

9.36 val. Iš pirmojo namo išeina Gordonas
ir Penė Salivenai. Gordonas lipa į automobi-
lį, o Penė per gatvę pamojuoja ponui
Čarlzui.

Ponas Čarlzas taip pat jai pamojavo ir kaip kaubojus
apsuko aplink pirštą sodo žirkles, tada tris kartus kirpte-
lėjo ore, o sidabrinės geležtės sužybsėjo saulės šviesoje.
Penė nusijuokė. Ji prisimerkė ir ranka prisidengė akis,
tačiau tada jos veidas apniuko. Ji kažką pastebėjo: mane.
Ponas Čarlzas pasekė jos žvilgsnį ir jiedu abu įsistebeilijo
į mane, o aš pro savo langą žvelgiau į juos. Greitai žengte-
lėjau į šoną ir besidaužančia širdimi dingau jiems iš akių.
Palaukiau, kol išgirdau atbuline eiga išriedant iš įvažos
Gordono automobilį, tada vėl sužiurau į gatvę.

9.42 val. Penė ir Gordonas išvyksta į preky-
bos centrą savaitinių pirkinių.

11

9.44 val. Iš trečiojo namo išeina Melodė
Bird, iš paskos tempdama savąjį taksą Frenkį.

Savaitgalis, o tai reiškia, kad Melodės eilė vedžio-
ti šunį. Jos mama Klaudija išveda jį savaitės dienomis,
tačiau nesupratau, kam jos varginasi – šuo niekada tuo
nesidžiaugia, visą kelią bandydamas apsisukti ir grįž-
ti atgal. Melodė nuėmė vilnos pūkelį nuo savo juodo
megztuko rankovės ir kas tris žingsnius turėdavo stabte-
lėti, kad šunelis ją prisivytų. Ji praktiškai ir gyvena tame
juodame megztinyje, nors lauke apie trisdešimt laips-
nių. Jiedu sustojo prie žibinto stulpo, Frenkis pauosti-
nėjo ir įsirėžė letenomis, spirdamasis grįžti namo, tačiau
Melodė nusitempė jį tolyn, ir jiedu ėmė leistis žemyn
gatvele, vedančia į kapines, kurios buvo už Pastoriaus
namo.

9.50 val. Septintojo namo durys atsiveria ir
pasirodo „jaunavedžiai“.

Pono Dženkinso ir jo žmonos Hanos durys buvo gre-
timais, tačiau toje pusėje, kur namai nesublokuoti. Aplin-
kiniai žmonės juos vadino „jaunavedžiais“, nors jiedu buvo

12

susituokę jau beveik ketverius metus. Hana visada šypso-
davosi, net ir tuomet, kai nežinojo, ar į ją kas žiūri.

– Rori, nesu tikra, ar tau bus gerai bėgioti tokiame
karštyje, – pasakė ji ir išsišiepė.

Ponas Dženkinsas jos nepaisė, iškėlė ranką aukštyn ir
pasilenkė į vieną pusę. Jis mokė kūno kultūros mano mo-
kykloje, ir, jo nuomone, jeigu nesimankštini, tai nėra jokios
prasmės egzistuoti. Aš tikrai buvau jo „menkystų“ sąraše ir
stengdavausi nešmėžuoti ponui Dženkinsui prieš akis.

Vilkėdamas aptemptais baltais marškinėliais ir mė-
lynais šortais, jis nubėgo keliuku, laikydamas rankas ant
klubų.

– Per ilgai neužtruk, – pasakė Hana. – Vis dar turime
nuspręsti dėl automobilio kėdutės, nepamiršai?

Ponas Dženkinsas atsiliepdamas suniurnėjo. Žvilg-
telėjau žemyn į laiptų aikštelę ir krūptelėjau, pamatęs jos
didelį nėščiosios pilvą. Ji laikė ranką ant jo ir ritmiškai
glostė, o tada pasisuko ir dingo name. Pagaliau galėjau
iškvėpti.

Ponas Dženkinsas pasileido Aukštosios gatvės link,
pamojuodamas ponui Čarlzui, kuris buvo pernelyg užsi-
ėmęs savo gėlėmis, kad pastebėtų. Jis tyrinėjo kiekvieną
rožę, o šios lingavo nuo vėjelio ir atrodė kaip standūs roži-

13

niai cukraus vatos debesėliai ant prekystalio mugės aikštė-
je. Visus tuos žiedus, kurie netenkino, jis nukirpo ir sumetė
į plastikinį puodą. Baigęs užėjo už namo, nusinešdamas
puodą su negyvomis rožėmis.

10.00 val. Jokių ženklų, kad Senoji Nina
ruoštųsi laistyti savo vazonus.

Visai nenuostabu, kad jos dar nemačiau, turint ome-
nyje, koks judrus buvo akligatvis šį rytą.

Penktojo namo durys atsidarė ir pasirodė mano am-
žiaus berniukas. Jis nužingsniavo per savąją įvažą, žvelg-
damas tik viena kryptimi. Tiesiai į mane. Šį kartą aš nepa-
sprukau, bet stovėjau kur stovėjęs ir taip pat į jį spoksojau.
Sustojęs priešais mūsų namą, jis atlošė galvą ir pamaiviškai
sugageno, o tada išspjovė didelį skreplių tumulą ant mūsų
tako. Žvelgdamas pro langą jam iš lėto paplojau, nekreip-
damas dėmesio į tai, kad bjauriai jaučiausi. Pamatęs mano
rankas, jis susiraukė, ir aš greit paslėpiau jas už nugaros.
Gerai paspardęs mūsų sieną, jis apsisuko ir nudrožė gatve.

10.03 val. Džeikas Bišepas vis dar tebėra
kvailys.

14

Vos tik Džeikas pasitraukė, nebebuvo į ką žiūrėti.
Ponas Dženkinsas grįžo pabėgiojęs, jo balti marškinėliai
buvo patamsėję nuo prakaito. Penė ir Gordonas Salivenai
iškrovė vienuolika pirkinių krepšių iš savo automobilio
bagažinės. Melodė grįžo pasivaikščiojusi, vienoje paran-
kėje laikydama Frenkį; šunelis atrodė gana patenkintas
savimi.

Ir tada akligatvis nurimo.
Kol lėtai atsidarė Pastoriaus namų durys.

10.40 val. Senoji Nina ant laiptų ir atro-
do labai susinervinusi. Vienoje rankoje laiko
mažą sidabrinės spalvos laistytuvą.

Senyvo amžiaus ponia vilkėjo juodą sijoną, kremi-
nę palaidinę ir persikų spalvos megztinį. Ji pylė vandenį į
kiekvieną vazoną, suskaičiuodama iki penkių, o tada im-
davosi kito. Tai darant, jos akys švysčiojo po akligatvį.
Ninai pradėjus laistyti paskutinį vazoną, gatvėje pasirodė
automobilis. Palikusi laistytuvą ant laiptų, ji vėl įsmuko vi-
dun ir užtrenkė savo sunkias duris.

Lėtai keliu riedėjęs automobilis buvo vienas iš tų,
kurie, kaip tėtis sako, kainuoja kaip „nedidelis nekilnoja-

15

masis turtas“. Jis tikrai nepriklausė nė vienam iš kaimynų.
Taip blizgėjo, kad mūsų namai atsispindėjo juodose du-
relėse, automobiliui besisukiojant po akligatvį, kol susto-
jo kiek už vienuoliktojo numerio. Pasičiupau savo užrašų
knygutę ir žiūrėjau, laukdamas, kada atsidarys durelės.

10.45 val. Akligatvį iš tiesų aplankė prašmat-
nus juodas automobilis. Niekada anksčiau jo
nesu matęs. Jis sustojo tiesiai priešais greti-
mas duris! Ar ponas Čarlzas sulaukė svečių?

Tai buvo labai įdomu. Žinojau kaimynų dienotvar-
kes kaip savo penkis pirštus, bet dabar atrodė, kad akli-
gatvį aplankė kažkoks naujas žmogus. Bandžiau įžvelgti,
kas automobilio viduje, tačiau jo langų stiklai buvo smar-
kiai patamsinti, tad nieko neįžiūrėjau. Automobilis kurį
laiką tyliai ūžė, o tada variklis išsijungė. Vairuotojo durelės
atsidarė.

Iš automobilio išlipo moteris su didžiuliais akiniais
nuo saulės, dengiančiais beveik visą jos veidą, ir apsidairė
po akligatvį. Nuo veido nubraukusi plaukus, užtrenkė au-
tomobilio dureles. Pasirodė ponas Čarlzas, jis greitai lei-
dosi taku, valydamasis rankas į marškinius.

16

– Brangioji! – pasakė jis, tiesdamas į ją savo įrudusias
rankas.

– Sveikas, tėti.
Sustojusi kiek atokiau, ji atsuko skruostą, leisdama
pabučiuoti, tada nuėjo prie automobilio ir atidarė galines
dureles. Išlipo maža maždaug šešerių ar septynerių metų
amžiaus mergaitė, nešina porcelianine lėle. Aš prisislinkau
arčiau lango, tačiau nugirdau tik keletą žodžių.
– ... turbūt tai Keisė! O kas čia? Ar ji paviešės?
Ponas Čarlzas norėjo paglostyti lėlės plaukus, bet
mergaitė pasisuko, tad Čarlis nebegalėjo jos pasiekti. Lėlė
atrodė taip, lyg būtų iš antikvarinės parduotuvės, ir visai
nepanėšėjo į vaiko žaislą. Moteris dideliais tamsiais aki-
niais nuo automobilio galinės sėdynės iškėlė šviesiaplaukį
berniuką ir pastatė jį ant grindinio. Ponas Čarlzas ištiesė
ranką į mažylį.
– Malonu susipažinti, Tedi. Aš tavo senelis.
Berniukas laikė suspaudęs melsvą pleduką, jo kam-
pu trindamasis skruostą, ir spoksojo į bandančią jį palies-
ti raukšlėtą ranką. Čarlzo ranka nepatogiai nusviro tarp
jųdviejų, tad senelis pasidavė ir nuėjo padėti savo dukrai
iškrauti bagažo. Jiedu kurį laiką pasišnekėjo, tačiau buvo
atsukę į mane nugaras, todėl neišgirdau, apie ką kalba.

17

Moteris padėjo prie vartų du juodus lagaminus,
tada, suėmusi į delnus pirma vieno, paskui kito vaiko vei-
dą, kažką jiems pasakė ir greitomis pabučiavo kiekvienam
į kaktą. Spustelėjusi ponui Čarlzui alkūnę, ji įsėdo atgal į
automobilį. Variklis suburzgė, ir tamsus, blizgantis auto-
mobilis lėtai nuvažiavo. Trijulė stovėjo ir žiūrėjo, kol jis
dingo iš akių.

– Gerai! Nagi judu, eime vidun, ar ne?
Ponas Čarlzas stumtelėjo vaikus ir juos kaip avis nu-
ginė į namą, o jo mina buvo keistai patrakusi. Vis dar tebe-
trindamas pleduką į skruostą, mažasis berniukas sustojo,
sumanęs paliesti rožę šalia keliuko.
– O, o, o, negalima liesti! – sudraudė senelis ir vėl
sumojavo rankomis, stumteldamas vaikus pro priekines
duris.
Po minutės jis sugrįžo ir nusitempė du juodus laga-
minus. Žvilgtelėjo į mane ir aš greitai žengtelėjau į šalį, ta-
čiau spėjau pastebėti, kad jo plati šypsena buvo pranykusi.

18

2 SKYRIUS

KIEKIS: 100

MANO PASLAPČIŲ
DĖŽUTĖ

Po lova turėjau paslapčių dėžutę.
Norėčiau tau pasakyti, kad tai sena, paslaptinga me-
dinė dėžutė, kurią radau užkastą sode, patyliukais užsine-
šiau į viršų ir paslėpiau už savo nukarusios pūkinės antklo-
dės klosčių. Dėžutė kantriai ten slypėtų, o jos lobiai būtų
niekam nepasiekiami. Kai jau suprasčiau, kad galiu tavimi

19

pasitikėti, leisčiau tau atsiklaupti šalia manęs, o tada at-
sargiai atversčiau aptrupėjusį dangtį. Purvas nuo dėžutės
kristų ant kilimo, tačiau man tai nerūpėtų. Tu prasižiotum,
o akys vis plėstųsi ir plėstųsi, tau spoksant į viduje esančias
brangenybes.

Norėčiau, kad tokia būtų mano paslapčių dėžutė.
Tačiau ji ne tokia.
Mano dėžutė buvo medicininė. Nedidelės batų dė-
žutės dydžio ir formos, pagaminta iš balto ir pilko karto-
no, su ovalo formos skyle viršuje. Dėžutės šonuose buvo
atspausdintas gamintojo pavadinimas, o prie kiekvieno
kampo apačioje juodu paryškintu šriftu užrašyta:

KIEKIS: 100.

Sakyčiau, kiekio buvo likę tikriausiai trisdešimt.
Kai sakau tikriausiai, tai reiškia tiksliai. Buvo likę
tiksliai trisdešimt.
Mama žinojo, kad turiu paslapčių dėžutę, tačiau tė-
tis – ne. Jis nuliūstų, jei sužinotų. Nuliūstų ne dėl manęs,
bet dėl mamos, kad mane „padrąsino“.
– Šeila, taip negerai. Ką sau manai, duodama jam to-
kius dalykus? Nuo to jam tik blogiau.

20

Taip sureaguotų mano tėtis, jei sužinotų.
Jis nesuprastų, kad gyvenimas be dėžutės šiuo metu
man taptų neįmanomas.
Taip su savo paslapčių dėžute po lova ir gyvenau Kaš-
tonų akligatvio devintajame name. Tai buvo labai įprastas
namas, iš vienos pusės besijungiantis su kitu namu, kuria-
me buvo trys miegamieji, vonia, virtuvė-valgomasis ir pa-
ilgas sodas už namo (apžėlęs kone vien žole) su pašiūre ir
oranžerija. Dar neseniai oranžerijoje stovėjo iš vytelių pin-
ta sofa ir tokios pat kėdės, tačiau dabar jas pakeitė naujas
amerikietiškojo biliardo stalas. Prieš porą savaičių iš savo
miegamojo kambario stebėjau, kaip kurjeriai vargais ne-
galais įnešė jį pro priekines duris, ir nuo tada tėtis kasdien
manęs paklausdavo, gal norėčiau sužaisti partijėlę.
Bet aš niekad nenorėdavau.
Žvelgdamas žemyn pro miegamojo kambario langą,
jei oranžerijos stogo žaliuzės būdavo pakeltos, matydavau
tėtį žaidžiantį biliardą su pačiu savimi. Vakar jis žvilgtelėjo
viršun ir mane pričiupo. Aš šastelėjau už užuolaidų, bet
nepraėjus nė minutei tėtis jau beldėsi į mano miegamojo
duris:
– Sūnau, kodėl nenusileidi? Kodėl nesužaidi su savo
tėčiu?

21

– Ačiū, tėti, ne šiandien.
Tada jis išėjo. Žinojau, ko jis siekė, tačiau kalbant
nuoširdžiai – amerikietiškasis biliardas? Kaip tėtis tai ir
sugalvojo? Be to, buvau nusprendęs daugiau niekada nie-
kada nebeiti į oranžeriją. Mūsų katinas Naidželas išvėmė
didelę krūvą paukščių ir pelių žarnų ant tų šaltų, baltų
grindų plytelių; ar bent įsivaizduoji, ką reikštų dabar tenai
ropinėti? Vasaros karštyje visa patalpa – tikras ligų knibž-
dėlynas. Ir tarsi norėdamas sunaikinti kad ir pačią mažiau-
sią dingstį man prisidėti prie tėčio ir įstumti kelis kamuo-
liukus, Naidželas nusprendė biliardo stalą pasirinkti savo
pogulio vieta. Kasdien išsitiesdavo ant žalio audinio, lyg
būtų aukojamas amerikietiškojo biliardo dievams. Dabar
vienintelis būdas išvalyti stalą buvo užpilti dezinfekanto,
bet aš nebuvau toks kvailas, kad tai daryčiau. Ko gero, tas
stalas tėčiui kainavo šimtus.
Geriausia namo vieta buvo mano miegamasis. Jame
buvo saugu. Jame nebuvo mikrobų. Visur kitur buvo pavo-
jinga. Žmonės, atrodo, nesupranta, kad purvas – tai mik-
robai, o mikrobai – tai liga, o liga – tai mirtis. Tai gana aki-
vaizdu, kai pagalvoji. Norėjau, kad eitųsi kaip reikiant, o
savo kambaryje viską galėjau valdyti. Tiesiog privalėjau
tobulai viską sužiūrėti.

22

Savo kambaryje praleisdavau daug laiko, tad gerai jį
pažinojau. Pavyzdžiui:

1) Prie lovos stovinčios spintelės priekinė dešinė koja
buvo išklibusi ir pakrypusi.

2) Nuo palangės apatinės pusės buvo nutrupėję dažai –
greičiausiai valydamas tik pabloginau padėtį.

3) Virš mano lovos aukštai kampe buvau pastebėjęs
tapetų skiautelę, kuri, kai žiūrėdavai iš tam tikro
kampo, primindavo liūtą.

Tai nebuvo nuožmus liūtas „džiunglių karalius“, bet
juokingas guminis liūtukas. Netvarkingais karčiais, ilga,
plokščia nosimi ir suglebusiais akių vokais – dešimties
metų senumo grublėti tapetai, daug kartų nutepti emulsi-
niais dažais, gali iškrėsti tokią išdaigą, pagalvojau. Kartais
su juo pasikalbėdavau. Žinojau, kad „kalbėjimasis su daik-
tu“ gali atrodyti truputį „trenktai“, bet juk kažkur tikrai tu-
riu vadovėlį, patvirtinantį, jog tai visiškai normalu:

„Neišvengiama, kad nelaimingam žmogui, pasirinku-
siam didžiąją savo gyvenimo dalį praleisti viduje, maždaug
dešimtą dieną taps taip nuobodu, ir jis ar ji pradės kalbėtis
su aplinkui esančiais daiktais. Tai yra normalus reiškinys, tad
neturėtų sukelti per didelio susirūpinimo.“

23

Man tai nutiko aštuntąją dieną. Vėl nenuėjau į mo-
kyklą ir nelabai maloniai leidau popietę, jausdamas, kaip
Tapetų Liūto akys spokso į mane iš kambario kampo. Aš
žinojau, kas į mane žiūri. Kurį laiką vis žvilgtelėdavau į
Liūtą, norėdamas ką nors pasakyti, tačiau susitvardyda-
vau. Galiausiai užviriau ir ilgiau nebegalėjau susilaikyti.

– Žinau, ką galvoji! Tu galvoji: „O, vargšas Metju,
įstrigęs visą dieną namie, argi ne tragedija? Kodėl jis neina į
mokyklą? Kodėl neina į lauką ir ko nors nenuveikia?“ – Na,
to NEBUS, tad NESIVARGINK dėl manęs nerimauda-
mas, gerai?

Kai Liūtui pasakiau, ką norėjau, pasijutau ramiau.
Lyg būčiau laimėjęs prieš jį ginčą. Dabar jis tiesiog buvo
daiktas ar gyvūnas, su kuo kartkartėmis pasikalbėdavau,
taip, kaip mama kalbasi su katinu. Čia nebuvo nieko keis-
to. O būtų buvę keista, jeigu Liūtas būtų man atsakęs. Bet
taip niekada nenutiko.

Žinoma, niekas nežinojo, kad su juo kalbuosi. Dar
viena maža mano paslaptėlė. Iš tiesų visas tas valymas dar
visai neseniai taip pat buvo paslaptis. Kol mano draugas
Tomas pirmas suprato, kad čia kažkas negerai. Per gamtos
mokslų pamoką nuėjau į tualetą, o kai grįžau, mano ben-
drasuolis Tomas žiūrėjo į mane, galvą parėmęs kumščiu.

24

– Metju, kas tau yra?
Žvilgtelėjau į jį.
– Kas nepatinka?
Tomas pasilenkė ir pašnibždėjo:
– Tualetas. Eini į jį per kiekvieną pamoką ir pertrauką.
Ar tau viskas gerai? Aš plaudavausi rankas. Štai, ką dariau.
Rankos niekad nesti pakankamai švarios, tad privalėjau
vis vaikščioti į tualetą ir jas plautis, kad neliktų mikrobų.
Prasižiojau jam pasakyti, bet nežinojau, kaip išreikšti min-
tį, tad tiesiog gūžtelėjau ir grįžau prie savo užduočių. Po
to nutikimo, galima sakyti, lioviausi vaikščiojęs į mokyk-
lą. Dabar, būdamas namie, galėjau labiau valdyti situaciją
ir valyti beveik tiek, kiek tik panorėdavau. Tualetas man
sukeldavo daugiausia streso, nes kaskart ten nuėjęs jausda-
vau, kaip mane nikte apninka mikrobai. Prieš porą savai-
čių, kol mama buvo darbe, visiškai netekau galvos, ir ne-
spėjau nė susivokti, kaip prabėgo popietė ir grįžusi mama
sustojo tarpduryje, net prasižiojusi stebeilydama, kaip aš
valau čiaupų vidų baliklyje pamirkytais ausų krapštukais.
– Ką gi čia darai, Metju?
Ji akimis apmetė žibančias baltas plyteles. Iš jos
veido išraiškos galėjai pamanyti, kad prikeverzojau visur
grafičio.

25

– Negaliu patikėti... Liaukis, jau užteks.
Ji žengė žingsnį į priekį. Traukdamasis pajutau, kaip
nugara atsirėmiau į kriauklę.
– Metju, pasakyk man, kas yra. Kas tau darosi? Ir
pažvelk į savo vargšes rankeles... Ji pamėgino mane pasiek-
ti, bet aš pakračiau galvą.
– Mama, nejudėk. Nesiartink.
– Meti, aš tik noriu pasižiūrėti į tavo odą. Ar ji šla-
piuoja? Atrodo, kad šlapiuoja...
Pasikišau delnus po pažastimis.
– Ar jos sužalotos, Metju? Ar nusideginai rankas?
Negalima baliklio pilti ant odos, brangusis.
– Viskas gerai, tik palik mane vieną. Greitai pra-
smukau pro mamą, nubėgau į savo kambarį ir paspyręs
koja užtrenkiau duris. Atsiguliau į lovą, o mano plaštakos
tvinksėjo. Pasikišau jas po alkūnėmis. Mama stovėjo už
durų. Ji žinojo, kad dabar geriau pas mane neiti.
– Brangusis, ar galiu tau kuo padėti? Prašau, pasakyk.
Mudu su tėčiu taip nebegalime. Šiandien vėl skambino iš
mokyklos*. Negaliu jiems kartoti, kad... kad tau virusas...
Mama tarsi užspringo, lyg staiga būtų pamiršusi kvėpuoti.
Užsimerkiau ir šūktelėjau vieną žodį.

* Jungtinėje Karalystėje mokslo metai trunka nuo rugsėjo pradžios iki liepos
pabaigos. Vert.

26

– Pirštinės.
Tyla.
– Ką sakei?
– Latekso pirštinės. Vienkartinės. Mama, tai viskas,
ko man reikia. Gerai? Ar gali dabar mane palikti vieną?
Prašau!
– Gerai. Aš... aš pažiūrėsiu, ką galiu padaryti.
Štai ir viskas.
Tokia buvo mano paslapčių dėžutė, kurią laikiau po
lova. Ne dulkėta sena lobių skrynelė, bet šimtą vienkarti-
nių latekso pirštinių porų glaudžianti dėžutė, kurioje da-
bar telikę penkiolika porų. Tai buvo mudviejų su mama
slaptas susitarimas: ji man tieks pirštines, o aš liausiuos
deginęs odą balikliu.
Nereikia to sakyti tėčiui – jis nesuprastų.

27

LISA THOMPSON
(Liza Tompson, g. 1973 m.) – Jungtinėje Kara-
lystėje gyvenanti vaikų rašytoja. Jos debiutinis romanas
„Berniukas akvariume“ iškart tapo bestseleriu ir buvo

išleistas ne vienoje pasaulio šalyje. 
Tik gūžtelėjau pečiais, o tėtis apniuko. Žinau, jam buvo gėda,

kad tiek daug laiko praleidžiu žiūrėdamas pro langą.
Jam labiau patiktų, jei žaisčiau „Xbox“ ar veikčiau ką kita „normalaus“.
Dvylikametis Metju dienų dienas leidžia savo kambaryje. Pro langą

lyg pro akvariumo stiklą jis stebi, kas vyksta mažoje priemiesčio
gatvelėje, ir viską kruopščiai fiksuoja dienoraštyje. Berniuką ka-
muoja obsesinis kompulsinis sutrikimas. Jis paniškai bijo mikrobų,
tad nuolat plauna rankas, valo ir dezinfekuoja savo kambarį. Dėl to
Metju jau kurį laiką nelanko ir mokyklos. Atrodo, kad padėtis
be išeities... Tačiau vieną dieną Metju ir visos gatvelės gyvenimą
sujaukia netikėtai dingęs pono Čarlzo anūkas. Netrukus paaiškėja,
kad Metju buvo paskutinis, kuris jį matė. Berniukas labai nori

padėti surasti mažąjį Tedį, tad jam tenka nugalėti savo
baimes ir kartu su bičiuliais imtis tyrimo. 

„Berniukas akvariume“ – be galo jautri, paslaptinga, 
iki paskutinio puslapio įtraukianti istorija. 

ISBN 978-609-466-646-9 NUO
9 786094 666469
9

IKI

12

METŲ