Diane Poole Heller „Prieraišumo galia“

DIANE POOLE HELLER

PRIERAIŠUMO
GALIA

KAIP SUKURTI
TVIRTUS

IR ILGALAIKIUS
TARPUSAVIO

RYŠIUS

Psichologinis atsparumas
Prieraišumo tipai

Traumų kilmė ir terapija

2 PRIERAIŠUMO GALIA

DIANE POOLE HELLER

PRIERAIŠUMO
GALIA

Kaip sukurti tvirtus
ir ilgalaikius

tarpusavio ryšius

Iš anglų kalbos vertė
Rūta Montvilienė

VILNIUS 2022 3

Diane POOLE HELLER
THE POWER OF ATTACHMENT
How to Create Deep and Lasting
Intimate Relationships
Sounds True, Boulder, 2019

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS)
portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai
prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti,
nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose,
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems
prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Copyright © 2019 Diane Poole Heller
Foreword © 2019 Peter A. Levine
This Translation published by exclusive license from Sounds True, Inc.
© Rūta Montvilienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2022
© „Tyto alba“, 2022
ISBN 978-609-466-664-3

4 PRIERAIŠUMO GALIA

T U R I NYS

PRATARMĖ 9

ĮŽANGA 15

1 SAUGUS PRIERAIŠUMAS 49

2 VENGIAMAS PRIERAIŠUMAS 87

3 AMBIVALENTIŠKAS PRIERAIŠUMAS 116

4 DEZORGANIZUOTAS PRIERAIŠUMAS 149

5 PRIERAIŠUMO TIPAI IR ROMANTIŠKI SANTYKIAI 196

PADĖKOS 239

NUORODOS 243

RINKTINĖ BIBLIOGRAFIJA 249

Turinys 7

P R ATA R M Ė

Kiekviename žmoguje glūdi herojaus kelionės našta ir galimy-
bės. Tikiu tuo; tūkstančius kartų esu tai matęs per savo ketu-
riasdešimt penkerių metų klinikinę patirtį. Daugelį gyvenimo
sprendimų lemia kiekvieno iš mūsų gebėjimas laikytis (arba ne-
silaikyti) savo unikalios vizijos, kuo siekiame tapti.

Visų mūsų viduje tūnantis herojus susiduria su galingu prie-
šininku – išorine grėsme ar dilema. Gyvenime šis priešininkas
yra simbolinė kliūtis vidinei tvarkai, taikai, meilei, klestėjimui,
santykiams ir aukštesniam gėriui. Šis priešas atrodo turintis ne-
įveikiamą jėgą ir galią. Jis siekia sužlugdyti herojų, nubausti jį ir
skleisti tamsą.

Tą priešą akivaizdžiai primena išgyventos traumos. Iš es-
mės traumos (ir gilios emocinės žaizdos) reiškia sutriuškinimą
ir bejėgiškumą. Jos nuslopina mūsų gyvybines jėgas, atbukina
pojūčius ir silpnina, nes atskiria mus vienus nuo kitų ir laiko
baimės bei kančios gniaužtuose. Žmonių atskyrimas nuo kitų
yra vienas iš veiksmingiausių būdų pakenkti santykiams ar netgi
civilizacijai. Be to, egzistuoja alegorinis ryšys tarp civilizacijos
kančios ir asmenybės kančios: teroras griauna mūsų ryšį su sa-
vimi, su pačia savastimi, tuo, kas mumyse tikra ir amžina. Mūsų

PRATARMĖ 9

ryšiai nutraukiami, liekame vieni ir sutrikę, daugiau nebekišame
nosies laukan ir nebelaistome savo sodo – taip prarandame mus
palaikančias dovanas.

Jeigu trauma yra priešas, tai prisirišimas prie savęs ir kitų
būtų vidinė herojaus užduotis, nusakanti, iš kur herojus atei-
na, ir nurodanti, kokį kelią rinktis. Didvyriais negimstama, jais
tampama susidūrus su nelaimėmis. Anot senovės išminties, la-
biausiai mus traukia tie, kurie patiria didžiausius nusivylimus ir
praradimus. Jie nebūna iš anksto pasirengę didvyriškai užduo-
čiai. Iš pradžių jiems nesiseka. Bet jie pasikeičia. Kitiems ir sau
įrodo savo jėgą. Užsitarnauja draugų ir sąjungininkų paramą. Jie
nepasiduoda. Atranda savo pačių gebėjimus. Ir tada triumfuoja.

Bet atidėkime į šalį mitologiją  – kasdienybėje mūsų ryšys
su vidiniu herojumi kur kas labiau atsitiktinis. Mes nesukurti
nuolat būti didvyriais. Prisiėmę herojaus vaidmenį galime tapti
pažeidžiami tų, kurie užsimanys pasinaudoti mūsų gerais keti-
nimais. Žiniasklaidos verslas dažnai iškraipo ir griauna tikėjimą
herojais. Legenda šiais laikais yra retas dalykas.

Vystant ryšį su savimi, ieškant savyje ir kituose saugumo ir
užtikrintumo, atliekant kasdienes užduotis (nuo mažiausių ir
paprasčiausių iki didžiųjų sprendimų dėl meilės, karjeros, šei-
mos, draugų, gyvenamosios vietos), pravartu dabartyje užmegz-
ti aiškų ryšį su savo„aukštesniuoju aš“ ir juo pasikliauti priimant
pasirinkimus ir veikiant.

Tai sugrąžina mus prie prieraišumo temos, nes prieraišumas
reiškia ryšį. Prieraišumas parodo, kaip mes užmezgame ryšį ne
tik vieni su kitais, bet ir su savimi bei savo kūnu. Todėl, jei nori-
me susigaudyti sudėtingame savo prieraišumo tipų labirinte, gy-

10 PRIERAIŠUMO GALIA

vybiškai būtina suprasti, kaip trauma paveikia mūsų organizmo
audinius ir nervų sistemą, o kartu ir saugumo pojūtį.

Pajutęs grėsmę kūnas generuoja milžiniškus išgyvenimo ener-
gijos antplūdžius (kad galėtume bėgti, pulti, spirti, kirsti, spruk-
ti ar užmušti – arba prisirišti). Jei aplinkybės mus verčia ilgam
likti tokioje įtampoje, imame prisitaikyti  – ši gyvybę sauganti
adaptacija tarsi elektros grandinę nutraukiantis saugiklis gelbsti
mus nuo per greitai artėjančios per didelės grėsmės (arba nuo
pernelyg ilgai trunkančios per mažos pagalbos). Kitaip tariant,
įvyksta disociacija  – mes atsiribojame. Tačiau, jei našta tiesiog
per didelė, ta pati gyvybę gelbstinti energijos mobilizacija, kuri
padeda mums apsiginti nuo grėsmės ar jos išvengti, lieka įkalinta
mūsų kūne. Tokia įstrigusi energija, kurios tiesioginė paskirtis –
atsakas į grėsmę, patenka į užburtą ratą – beprasmį, destruktyvų
besikartojantį pokalbį tarp kūno ir smegenų. Lyg nukreipus mi-
krofoną į kalbėtoją, šis pokalbis nepaliaujamai stiprėja. Smege-
nys klausia:„Ar mums viskas gerai?“ Mūsų kūnas atsako:„Jaučiu
vien tik stresą. Ar mes mirštame?“ Smegenys nusprendžia: „Ma-
nau, kad mirštame. Mums reikia labiau pasistengti išgyventi.“

Mūsų fiziologija verčia mus tikėti savo emocijomis. Mūsų prie-
šininkas – trauma – pakerta patį sveikos psichikos ir kūno pama-
tą – gebėjimą jaustis saugiai. Jei kūnas įstrigęs išgyvenimo režime,
emocijos ir jausmai lyg apsėsti kreipia mūsų dėmesį link saugumo
paieškų. Tai slopina mūsų gyvybingumą, todėl imame vengti rizi-
kos. Visas naujas patirtis linkstame vertinti kaip tam tikrą grėsmę,
o tai pakerta gebėjimą užmegzti ryšį su kitais žmonėmis.

Bloga žinia ta, kad trauma yra neatsiejama gyvenimo tikro-
vė. Tačiau ji neprivalo virsti gyvenimo nuosprendžiu (o tai gera

PRATARMĖ 11

žinia). Daugybę metų tūkstančius klientų ir studentų mokiau,
kad suvaldant šią milžinišką sielvarto jūrą svarbiausia išmokti
susitvarkyti su nedidelėmis visos patirties dalimis (pvz., kūno
pojūčiais, jausmais, vaizdiniais, mintimis ir kylančiomis ener-
gijomis)  – kaskart po vieną mažulytį gabaliuką atskirai. Tai
suformuoja nedidukes saugumo saleles šėlstančiame traumos
vandenyne. Po kurio laiko salelės ima jungtis ir pamažu susida-
ro tvirta saugumo (aišku, sąlyginio) žemė – vieta, į kurią atsi-
traukę galime stebėti kankinančius pojūčius ir persekiojančius
jausmus, o paskui lėtai su jais susitaikyti.

Svarbiausi tampa šie klausimai: „Kiek sugebu jausti, sutelkęs
dėmesį į dabartį, čia ir dabar?“, „Kiek galiu pakelti, kol turėsiu
sustoti?“ ir„Ką galiu padaryti, kad likčiau savo tolerancijos ribo-
se?“ Mūsų kūno išmintis pasako, kaip drumstuose teroro, bai-
mės ir bejėgiškumo srautuose galėtume susikurti saugią erdvę –
nedidelį saugumo rojų, suteikiantį užtektinai laiko ištyrinėti tą
daugialypę patirties atkarpą, apmąstyti ją, išrinkti dalimis, pasi-
likti, kas vertinga, ir išmesti, kas liko. Tokiu būdu mes palaips-
niui keičiame savo fiziologijos siunčiamą žinią – iš siaubingos į
saugią. Dėmesio centras krypsta nuo apsisaugojimo ir vengimo
prie šilumos ir ryšio, nuo panikos ir atsiribojimo prie tyrinėjimų
ir atjautos. Mūsų priešas sutriuškintas, pavojus praeina. Mes iš-
lendame iš namų ir pasirūpiname tais dalykais, kurie maitina,
puoselėja ir palaiko mus bei kitus. Mūsų karalystėje įsivyrauja
taika ir gerovė. Klesti emociškai turtingas gyvenimas.

Tačiau tiesa ta, kad visi mes susiduriame su tam tikrais „svei-
ko“ prieraišumo sunkumais. Todėl su džiaugsmu pristatau jums
šią knygą. Esu laimingas, kad jau kelis dešimtmečius pažįstu jos

12 PRIERAIŠUMO GALIA

autorę dr. Heller. Diane buvo viena iš gabiausių mano studen-
čių, tai asmenybė, kuria žaviuosi ir kurią labai vertinu. Bėgant
metams, jos šiluma, energija, rūpinimasis ir įžvalgos atnešė nau-
dos tūkstančiams jos klientų ir studentų. Jos talentas ir išmintis
matyti „Prieraišumo galioje“, ši knyga pateiks jums suprantamą
ir kartu pavyzdinę sistemą, kaip nustatyti savo unikalias, kartais
sudėtingas su prieraišumu susijusias problemas, be to, Diane
visa tai aprašo sąmojingai, lengvu, nepretenzingu tonu. Siūlo-
mi pratimai, be jokios abejonės, padės jums iš naujo atrasti savo
tikrąjį „aš“ ir parodys, kaip susitvarkyti su vidinėmis kliūtimis
kuriant naujus ryšius su kitais.

Ši knyga naudinga ir psichoterapeutams, su savo klientais
sprendžiantiems prieraišumo problemas. Lygiai taip pat ji tin-
ka tiems iš mūsų, kurie pradeda naujus santykius, tiems, kurie
trokšta praturtinti senus ilgalaikius santykius, ir tiems, kurie
santykius baigia  – o tai darydami mokosi ir sveiksta. Džiau-
giuosi, kad pradedate šią įdomią kelionę. Linkiu mums visiems
didvyriškai nugalėti savo priešus ir skleisti žmonijai bei vidinei
Savasties civilizacijai harmoniją, klestėjimą ir prasmę.

Dr. PETER A. LEVINE,

Bestselerių Waking the Tiger: Healing Trauma („Pažadinti tigrą.
Traumos gydymas“), In an Unspoken Voice: How the Body Re­
leases Trauma and Restores Goodness („Neištartu balsu. Kaip kūnas
paleidžia traumą ir atkuria gerumą“) ir Trauma and Memory:
Brain and Body in a Search for the Living Past: A Practical Guide for
Understanding and Working with Traumatic Memory („Trauma ir
atmintis. Smegenys ir kūnas ieško gyvos praeities. Praktinis vadovas,
kaip suprasti trauminius prisiminimus ir su jais dirbti“) autorius.

PRATARMĖ 13

14 PRIERAIŠUMO GALIA

ĮŽANGA

Pradėsiu nuo istorijos, nutikusios man 1988 metais, kai ruo-
šiausi savo vestuvėms. Iki jų buvo likę vos dvi savaitės, aš džiū-
gavau, bet darbų turėjau neįtikėtinai daug, kaip dažniausiai ir
nutinka prieš didžiąją dieną. Važinėjau po Denverį ir skubėda-
ma kaip pašėlusi tvarkiau begalę su vestuvėmis susijusių reikalų
ir smulkmenų. Tąkart lėkiau maždaug 88 kilometrų per valan-
dą greičiu ir staiga akies krašteliu pastebėjau kažką slystant nuo
vestuvių planavimo bloknoto link automobilio grindų. Tai buvo
porcelianinė nuotaką ir jaunikį vaizduojanti figūrėlė – viena iš
tų, kurias deda ant vestuvinio torto viršaus, – mano anyta atida-
vė ją kaip didžiausią dovaną, todėl baiminausi, kad nesudužtų.
Ir štai, važiuodama automobilių pilna Santa Fė gatve, padarau
kvailystę – atsisegu saugos diržą ir bandau pagauti skriejančią
figūrėlę. Pasilenkdama netyčia staigiai sukteliu vairą. Automo-
bilis metasi tiesiai į priešpriešinio eismo juostą ir trenkiasi į at-
važiuojančią mašiną.

Anas vairuotojas važiavo panašiu greičiu kaip aš. Nuo smūgio
jo automobilis pakilo į orą ir apvirtęs tėškėsi ant gatvės. Laimei,
tai buvo senas volvo, tvirtas kaip tankas, todėl jį vairavęs žmogus
liko sąlyginai nenukentėjęs. Amžinai būsiu už tai dėkinga.

ĮŽANGA 15

Man pasisekė kur kas mažiau. Kadangi saugos diržas buvo
atsegtas, mano kūnas šovė į priekį, galva į šipulius sudaužiau
priekinį stiklą ir patyriau trauminį smegenų sužalojimą. Tai ge-
rokai apkartino pasirengimą artėjančioms vestuvėms, bet nieko
nestabdžiau. Mano galva ištino ir tapo panaši į beformį oranžinį
krepšinio kamuolį  – jau vien tai buvo blogai, negana to, teko
kęsti visokius nemalonius simptomus. Ėmiau painioti skaičius.
Keistai elgiausi. Lygintuvą įdėjau į šaldytuvą. Pamiršau pieną
mikrobangų krosnelėje. Kartą visai dienai požeminėje stovėji-
mo aikštelėje palikau užvestą ir veikiantį automobilį, jis auto-
matiškai užsirakino, o raktai liko viduje. Neverta net sakyti, jog
jaučiausi sutrikusi, išsigandusi ir susigėdusi.

Bet įdomiausia, kad pradėjau patirti ir neįtikėtinos palaimos
akimirkų. Kartais mano pojūčiai nepaprastai sustiprėdavo ir
mane apimdavo nuostabi būsena. Galėdavau matyti ir jausti ge-
rokai už savo įprastų suvokimo ribų. Patirdama visa tai jaučiausi
labai švelni, jautri ir kilniaširdė. Mačiau kitų žmonių geriausias
savybes, tarsi jos natūraliai sklistų iš jų esybės gelmės. Ši nuo-
stabi patirtis tęsėsi apie šešias savaites ir per tą laiką aš, rodėsi,
gavau didžiulę atjautos ir supratingumo dozę.

Deja, šios ypatingos būsenos atnešė netikėtų sunkių išgy-
venimų. Staiga viskas pasisuko bloga linkme, tarsi lifto šachta
būčiau kritusi tiesiai į juodą sielos naktį. Tiesą sakant, trejus
ar ketverius metus man buvo labai sunku. Avarija atgaivino
vaikystės prisiminimus  – traumuojančią praeitį, nuo kurios
seniai buvau atsiribojusi. Man niekaip nesisekė suvokti ir įsi-
sąmoninti savo patiriamų, bet tarpusavyje nesuderinamų paki-
limų ir nuosmukių. Matyt, visa tai – ypač grįžtantys skaudūs

16 PRIERAIŠUMO GALIA

prisiminimai – nutinka daugeliui žmonių, išgyvenusių dideles
avarijas.

Išbandžiau viską, ką tik galėjau sugalvoti, kad suprasčiau, kas
su manimi vyksta. Telefonų knygos geltonuosiuose puslapiuose
(čia tiems iš jūsų, kas dar prisimena telefonų knygas ir gelto-
nus jų puslapius) susiradau įvairiausių profesionalias paslaugas
siūlančių specialistų ir su jais kalbėjausi. Išmėginau visokias
terapijas. Perskaičiau viską, ką tik pavyko rasti apie traumas ir
atsigavimą po jų. Nuėjau į nesuskaičiuojamą daugybę paskaitų
ir seminarų. Iš esmės vykdžiau nacionalinio masto paiešką, tikė-
damasi aptikti ką nors, kas galėtų man padėti. Bet taip niekas ir
nepadėjo. Šen bei ten gaudavau truputį naudos, stengiausi in-
formaciją sujungti, tačiau trokštamo supratimo ir palengvėjimo
vis tiek nesulaukiau.

Galiausiai išgirdau apie Peterį Levine’ą ir sudalyvavau jo se-
minaruose apie somatinius potyrius (angl. Somatic Experien­
cing  – SE). Tuo metu dar nelabai supratau, kokia yra Peterio
veikla, bet žinojau, kad ji susijusi su nervų sistemos grąžinimu
į tvarkos būklę. Tačiau svarbiausia, jog bematant suvokiau, kad
jo mokymai man padeda. Peteriui padedant pamažu sveikau ir
ėmiau domėtis, koks yra fiziologijos ir traumos ryšys. Išmokau
veiksmingai dirbti su savo nervų sistema ir sumažinti tam tikrų
trauminių simptomų intensyvumą, sužinojau daugybę metodų,
kaip išlaisvinti ir integruoti ribines patirtis. Peterio darbas su
somatiniais potyriais tebėra nepaprastai svarbus informacijos
šaltinis ir man labai padeda.

Sveikdama nusprendžiau mokytis, pasirinkau P. Levine’ą
savo vadovu ir tapau viena iš pirmųjų somatinių potyrių me-

ĮŽANGA 17

diatorių. Nepaprastai vertinu galimybę daugiau kaip dvidešimt
penkerius metus dėstyti Somatic Experiencing programą visame
pasaulyje. Aš labai daug sužinojau apie tai, kaip reguliuoti au-
tonominę nervų sistemą, kaip simptomai atspindi didžiulį susi-
jaudinimą dėl slegiančių gyvenimo įvykių, kaip sukelti ir užbaig-
ti nebaigtas ar slopinamas savisaugos reakcijas ir dar daug kitų
dalykų. Lieku amžinai dėkinga.

Laikui bėgant pradėjau vis daugiau dėmesio skirti nutrūku-
siems santykiams atkurti, jei žmogus (dažnai po trauminės pa-
tirties) užsisklendžia ir nuo visko atsiriboja, o Peteriui padedant,
ir dėl sunkių savo pačios išgijimo pamokų, susipažinau ir dirbau
su žmonėmis, atsidūrusiais neįtikėtinose tamsybėse. Padėjau
jiems sumažinti patiriamų simptomų intensyvumą, stiprinti
atsparumą ir gebėjimą atsigauti, o dažnai ir visiškai pasveikti.
Man didžiulė dovana leistis į šią kelionę su kitais žmonėmis ir
stebėti, kaip jie vėl pradeda džiaugtis gyvenimu. Tai tapo mano
gyvenimo darbu, todėl visą likusį man laiką ketinu paskirti trau-
mos bei gebėjimo atsitiesti tyrimams ir padėti žmonėms atgauti
gyvybingumą bei gerą savijautą. Savo darbe nuolatos grįžtu prie
šių svarbiausių temų ir klausimų:

• Kaip atkuriame nutrūkusius ryšius su savimi ir

kitais ir kaip vėl įgauname pilnatvės pojūtį?

• Kaip sujungiame įvairias savo patirtis su savo

sielos dalimis, kurios atrodo suskilusios ir frag­
mentuotos?

18 PRIERAIŠUMO GALIA

• Kaip po nenusakomų praradimų, baimės ar be-

jėgiškumo momentų mums vėl pajusti savo ga-
lią ir atgauti psichinį atsparumą?

• Kaip vėl pajuntame savo kūną ir atkuriame sau-

gų ryšį po to, kai dėl traumos atsiskyrę ar netekę
ribų prarandame savo fizinio „aš“ suvokimą?

• Kaip atgauname savo prigimtinę teisę jausti

stabilumą ir vidinę ramybę, ryšį ir užuojautą,
„prieigą“ prie visų savo žmogiškumo ir dvasinės
prigimties aspektų?

Sužinojau, kad atsakymai į šiuos klausimus randami tik atidžiai
įsigilinus į savo pačių (ir kitų žmonių) ankstyvųjų santykių mo-
delius, o tada galima taikyti intervencijas ir (arba) kurti gydan-
čias patirtis, padedančias praktiškai įgyvendinti prieraišumo
teoriją. Supratus jos vertę darbui su poromis, psichoterapiniam
žmogaus sveikimo procesui ir santykiams su keistis pasiryžu-
siu partneriu ar tėvais, suvokiančiais šios teorijos išmintį, galima
pasiekti esminių pokyčių ir neįtikėtinai daug naudos.

Šios knygos tikslas – padėti rasti atsakymus į kai kuriuos iš
išvardytų klausimų, o jų ieškodami atgaivinsime jūsų ankstyvų-
jų prisirišimų istoriją, išsiaiškinsime įvairius prieraišumo tipus
ir susitelksime į praktinį prieraišumo sukeltų žaizdų gydymą.
Nersime giliai į mūsų žmogiškų gebėjimų gelmes ir kursime
tikrus, praturtinančius santykius. Tiksliau sakant, pažvelgsime,
kokią įtaką su prieraišumu susijusios nuoskaudos daro mūsų –
suaugusių žmonių – santykiams ir kaip galime padidinti savo

ĮŽANGA 19

saugaus prieraišumo galimybes, nesvarbu, ar mūsų vaikystės
patirtis buvo laiminga, ar kėlė kančių. Dirbdami šiuo klausimu
sužinosite, ko reikia norint sukurti gilų ir ilgalaikį artimą ryšį.



Pripažinkime, gyvenime kartais būna labai sunku. Kad ir kas
būtume, kiekvienas neišvengiamai susiduriame su negandomis
ir iššūkiais, kurie nuo mūsų visai nepriklauso. Jei jau gana ilgai
gyvenate šioje planetoje, anksčiau ar vėliau buvote nesuprastas,
patyrėte praradimų ar smurto, galbūt teko ar teks išgyventi sky-
rybas ar ligą, automobilio avariją ar ekologinę katastrofą, karą
ar dar dievai žino ką. Kartais šie įvykiai taip sukrečia, kad ne-
belieka jėgų į juos reaguoti. Negalime jų sustabdyti – jie tiesiog
nutinka, ir tai yra žmogaus gyvenimo dalis. O reikalai atrodo
dar sudėtingesni todėl, kad remiantis naujais epigenetiniais tyri-
mais galima sakyti, jog mes paveldime savo protėvių vargus. Vie-
naip ar kitaip mus paveikia viskas, ką išgyveno ir iškentė mūsų
seneliai, proseneliai ir taip toliau. Tačiau kartu mes esame ir jų
gebėjimo atsitiesti vaisius. Laiko ir žmonių kaip rūšies evoliuci-
jos tėkmėje mes nuolatos patiriame sunkumų, bet darome viską,
kad juos ištvertume ir išliktume.

Taigi gyvenimas sunkus, ir tai ne jūsų kaltė. Tiesiog jis toks
yra, o tai reiškia, kad metas liautis kaltinti save, tarsi būtumė-
te vieninteliai už viską atsakingi. Bet kuris iš mūsų gali patirti
įvairiausių traumų, ir daugelis jų visai nesusijusios su gyvenimo
būdu ar asmenybės bruožais. Tai bloga naujiena.

Bet yra ir gerų žinių. Mes vis tiek galime daug ką nuveikti.

20 PRIERAIŠUMO GALIA

© Josh Levin 2016 Mūsų poreikiai niekada nebus visiškai patenkinti ir mes niekada
neturėsime idealių tėvų (ir patys tokie nebūsime). Laimei, to ir nereikia,
kad sveiktume iš esmės ir ilgam. Kai išaugame iš savo sužeistojo „aš“

ir tampame saugiau bendraujančia, atsparesne asmenybe,
tą patį procesą galime skatinti būdami su kitais...
DIANE POOLE HELLER (Diana Pul Heler) – pasauly-
je pripažinta amerikiečių psichoterapeutė, vaikų ir
suaugusiųjų prieraišumo teorijos specialistė. Moks-
lininkė išgarsėjo dirbdama su Rugsėjo 11-osios ir
Kolumbaino mokyklos žudynių aukų šeimomis bei
išgyvenusiaisiais, o dabar daugiausia dėmesio skiria
psichologinių traumų gydymui ir vaikystėje įgytų
prieraišumo tipų analizei.

Kaip reaguojame į kitų pastangas suartėti? Ar lengvai pamirštame
nutrūkusius santykius? Vieniems sunku įsileisti žmones į savo gyve-
nimą, o kiti pajunta nerimą vos išlydėję partnerį pro duris. Pavydime,
nuogąstaujame, jaučiame emocinį nuovargį, trokštame savarankiš-
kumo. O kas, jei trumpam prisijaukintume mintį, kad bendrauti ne-
smagu ne todėl, kad kaltas partneris, o todėl, kad mūsų pačių vaikys-
tėje kažkas pakrypo ne ta linkme?
D. P. Heller knyga kviečia panagrinėti savo prieraišumo istoriją, pa-
deda atpažinti prieraišumo tipą ir atsikratyti pasąmonėje nuo seno
glūdinčių nuoskaudų, kurios trukdo megzti ar puoselėti pozityvius
santykius. Drauge skatina pažvelgti į tėvus ar globėjus, pirmuosius
draugus, romantinius partnerius ir atpažinti jų įtaką mums – mūsų
kūno kalbai ir mąstysenai. Joje pateikiami psichoterapijos seansų
pavyzdžiai ir praktiniai pratimai kartu leidžia suprasti, kaip mes patys
mezgame ryšį su savimi ir kitais.

ISBN 978-609-466-664-3
9 786094 666643