Jurga Ivanauskaitė „Sapnų nublokšti"

Jurga Ivanauskaite

SAPNų NUBLOKŠTI

romanas

2

Jurga Ivanauskaite

SAPNų NUBLOKŠTI

Romanas

VILNIUS 2021

Leidinio bibliografinë informacija pateikiama Lietuvos nacionalinës Martyno Mažvydo biblio­
tekos Nacionalinës bibliografijos duomenø banke (NBDB).

Šá leidiná draudžiama atgaminti bet kokia forma ar bûdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai
prieinamà kompiuteriø tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalà ar kopijas:
parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybën.

Draudžiama šá kûriná, esantá bibliotekose, mokymo ástaigose, muziejuose arba archyvuose,
moksliniø tyrimø ar asmeniniø studijø tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems
prieinamà kompiuteriø tinklais tam skirtuose terminaluose tø ástaigø patalpose.

© Radvilë Racënaitë, 2021
© „Tyto alba“, 2007, 2021

ISBN 978-609-466-533-2

I

Aðara

Aðara sapnavo, kad jà paþadino þingsniai. Labai labai smulkûs
þingsneliai. Pelë po triukðmingos naktinës puotos nuðmireno na-
molei. Kaip visada – tuo paèiu keliu. Per lentynà su skurdoko-
mis maisto atsargomis, supakuotomis, kad nesudrëktø, garsiai
traðkanèiuose plastmasiniuose maiðeliuose. Per raudonà uþuo-
laidëlæ, iðmargintà atvirkðèiais sanskrito raðmenimis OM NA-
MA ÐIVAJA. Per pagalvës kraðtà. Per mieganèiosios veidà. Per
suplëkusá èiuþiná. Per metalinæ lovos kojà. Per ðaltas betono grin-
dis. Galiausiai ðmurkðtelëjo pro niekuo ir niekaip neuþglaistomà
plyðá skardiniø durø apaèioje. Ir greitai, tarsi pilkas kamuolinis
þaibiûkðtis, iðnërë á ilgà ilgà ilgà terasà... Iki 2000 metø pradþios
buvo likusios 3 dienos. Prasidëjo 1999-øjø gruodþio 29-oji.

Net po keliø mënesiø beatodairiðkos kovos Aðaros pastangos
kaip nors áveikti pelæ, ðá miniatiûriná, bet didþiai ákyrø padarà,
pasirodë bergþdþios. Beliko susitaikyti su skubriu aðtriø nageliø

5

krebþdëjimu, pasigirstanèiu, kai, vos uþgesinus ðviesà, pelë at-
skuosdavo grindimis. Susitaikyti su iðtisà naktá besitæsianèiu
plastmasiniø maiðeliø ðnarëjimu. Susitaikyti su juodomis spi-
romis, virtusiomis pikantiðku prieskoniu kukurûzø dribsniuo-
se ir pieno milteliuose... Kaip jau susitaikë su daugybe kitø, ne
visada maloniø, bet Himalajuose neiðvengiamø dalykø. Tai,
kas vis dar priversdavo Aðarà krûptelëti, buvo pelës uodegos,
aðtrios lyg stiklo rëþtuvas, kasrytinis brûkðtelëjimas per veidà.
Bet reikia tik ðiek tiek laiko, ir Aðara pripras. Prie visko pri-
prantama.

Aðara. Kodël tëvai, veikiau, tëvas, kurio duktë gyvenime nie-
kada neregëjo, davë jai toká keistà vardà, taip ir liko máslë. Jis
nei maloniai ausiai skambëjo (A? Ða! Ra...), nei sëkmæ lëmë.
Kitas galvosûkis: jei jau – aðara, tai KIENO gi aky?! Tvirtina-
ma, kad vardas gali lemti þmogaus likimà. Aðaros gyvenimo is-
torija – geriausias pavyzdys. Ji lengvai susigraudindavo, daþnai
ir daug verkdavo, nuolat buvo truputá drëgna. Kiek save pame-
na, vis nerasdavo sau vietos ir gimtoji þemë Lietuva, kurià kai
kas neþinia kodël vadina „aðara Dievo aky“, buvo jai nemiela.
Tad, kaip daugelis kitø jautriø ir protingø XX amþiaus paskuti-
niojo deðimtmeèio bûtybiø, ji patraukë ið Vakarø á Rytus, tiesiai
á Himalajus, laimës (Nirvanos, Nuðvitimo, Iðminties, o gal Pa-
þadëtosios þemës) ieðkoti.

Laisvës, skirtingai nei kiti, Aðara neieðkojo, nes ir taip jautësi
absoliuèiai laisva. Jos motina prieð keletà metø þuvo autoavari-
joje. Tai, kas pirmus keletà mënesiø po siaubingos nelaimës pa-
teisino jos nevykusá vardà ir atrodë kaip niekada nesibaigsianti
tragedija, netikëtai virto sëkme, iðlaisvinanèia ið priklausomy-
bës, pareigos ar kaltës jausmo ir kitø ákyriø prieþasèiø, verèian-
èiø þmones bergþdþiai leisti laikà (ir pinigus) psichoanalitikø ka-
binetuose. Dvideðimtmetë nepriklausoma, þavi mergina pelnin-
gai pardavë namà Kauno Þaliakalnyje ir, be visø savo puikiø

6

savybiø, tapusi dar ir turtinga, dël nieko nesigrauþdama patrau-
kë Ðambalos linkui.

Ið pradþiø viskas klojosi puikiai. Pakankamai solidi sàskaita
Katmandu banke Aðarà gelbëjo nuo neiðvengiamos kitus kan-
kinusios prievolës kas pusmetá gráþti á supuvusius Vakarus uþsi-
dirbti pinigø, keièiant sauskelnes Alzheimerio ligos suëstiems
bëdþiams seneliø namuose, slaugant serganèius AIDS, iki visið-
ko iðsekimo tampant krovinius Hamburgo uoste ar iki raudonø
haliucinacijø renkant braðkes baltøjø vergø plantacijose kur nors
Norvegijoje. Ji anaiptol nebuvo vëjavaikë ir, kad sàskaita kaip
kokia Ðagrenës oda nesutirptø, kartkartëmis susirasdavo darbo.
Turëjo puikià – programuotojos – specialybæ, nerietë nosies ir
bëdai prispyrus keletà mënesiø apsiðarvavusi geleþine kantrybe
aiðkindavo koja kojon su laiku panûdusiems þengti kokio Hi-
malajø uþkampio gyventojams apie Microsoftà, Windowsus, Nor-
toncomanderá, Discmonus, Disctoolus, Filefindus, Filefiksus, Spee-
discus, Calibratus bei kitus neámantrius dalykus.

Padorioje kompanijoje paklausta apie savo specialybæ, Aðara
máslingai numykdavo priklausanti Menø pasauliui, o jos bohe-
miðka iðvaizda neleido niekam tuo mykimu suabejoti. Apie gim-
tàjà ðalá ji taip pat vengë kalbëti, pati sau teisindamasi, kad ne-
nori trikdyti naujø paþástamø, kurie, iðgirdæ pavadinimà Lietu-
va, Lithuania, Litauen, Lituanie, pasijusdavo visiðki neiðmanë-
liai, neturintys net pradiniam iðsilavinimui privalomø geografi-
jos þiniø. Ji tiesiog paslaptingai nutæsdavo: „Ið Ðiaurës... Vieðnia
ið Ðiaurës...“, o paskui melancholiðkai purtydavo galvà paðne-
kovams spëliojant: „Suomija? Norvegija? Islandija?“ Cha, netgi
Grenlandija...

Þmonëms ji prisistatydavo Aros vardu. Toks buvo áraðytas pase,
kurá nusipirko ið vieno gero ir paslaugaus þmogaus Delyje, dievo
Amnandabhuko garbintojø kultiniø reikmenø krautuvëlëje, ne-
toli Raudonojo forto. Pase ji vadinosi Ara Tamari, o tautybæ,

7









gai neákliûdavo. Kad ir kas ávyktø, viskas visada bûdavo jos pa-
èios valioje. Ara net kebliausiomis aplinkybëmis neprarasdavo
savikontrolës, iðlikdavo teisëta ir vienintelë padëties ðeiminin-
kë. Kad ir kas atsitiktø, nieko nevadino Pralaimëjimu. Anei Ið-
bandymu, Neiðvengiamybe ar Skaudþia Pamoka... Ið klaidø
nesimokë. Dël nieko neapgailestavo ir nieko nesitikëjo. Jos ðirdy-
je nebebuvo vietos nei baimei, nei vilèiai. Iðsilaiþiusi þaizdas, ðliauþë,
ropojo, þingsniavo ar skriejo á prieká. Buvo gaji ir turëjo penkias,
septynias, o gal net devynias gyvastis. Kelintai ið jø dabar artinosi
galas, nenorëjo skaièiuoti, bet þinojo, kad ne paskutinei.

Vieðnia ið Ðiaurës niekad nepuoselëjo minties, jog nusipelnë
laimës. Gal tai darë tik todël, kad tada neiðvengiamai bûtø turë-
jusi sutikti, jog uþsitarnavo ir visas savo nelaimes. Ji nesiprieði-
no karmai ir karmà suprato savaip. Tai buvo Aðaros karma. Kas
drás mesti akmená sakydamas, kad toji karma bloga?!

Taigi karmos, kurià ðambalieèiai vadino karèa, vëjai neðiojo
Aðarà kaip koká podraug su kelio dulkëm sûkurin ásuktà saldai-
nio popieriukà, kol pagaliau 1999-øjø rugpjûèio 7 dienà nuso-
dino uþkampyje, vadinamame Neten, arba Maþàja Ðambala. Di-
dþioji Ðambala, Ðvytinèioji Ðambala taip pat egzistavo tikrovëje
ir niekam Himalajuose tai nëra paslaptis. Taèiau prieð penkias-
deðimt metø jà buvo okupavæ nuoþmûs mlechai. Jie sugriovë
nuostabiàsias Ðambalos ðventyklas ir vienuolynus, sudegino mil-
þiniðkas bibliotekas su neákainojamomis, pasaulá nuo praþûties
galëjusiomis iðgelbëti Slaptosios doktrinos knygomis, jie iðþudë
bent pusæ vien tik maldai ir dvasiniam tobulëjimui atsidëjusiø
ðios tyros þemës gyventojø, o iðlikusieji daþniausiai rinkosi sava-
noriðkà tremtá. Daugiausia ðambalieèiø prieglobsèio ieðkojo Ne-
ten, nes kaip tik èia, kukliame rûme, gyveno ir teisëtas Ðamba-
los valdovas – Jis Pats Didþioji Esatis Pasaulio Patikëtinis.

Iðoriðkai ðambalieèiai maþai kuo skyrësi nuo kitø Himalajø
gyventojø: tibetieèiø, butanieèiø, ladakieèiø ar ðerpø. Buvo tik-

12

ri kalnieèiai – nedidelio ûgio, bet tvirto sudëjimo, didþiagalviai,
tipiðko azijietiðko veido, ákypø siaurø akiø. Naciai, kadaise taip
karðtligiðkai ieðkojæ mistinës Ðambalos, bûtø be jokio pasigailë-
jimo juos sunaikinæ savo konclageriuose. Vëliau taip ir padarë
mlechai. Vis dëlto ðambalieèiai turëjo vienà iðskirtinæ savybæ –
buvo Slaptosios doktrinos saugotojai. Toji doktrina, ðambalie-
èiø kalba vadinama Darna, Aðaros visai nedomino.

Apaèioje, kasdienybës pasaulyje, sklido gandai, kad ðamba-
lieèiai iki ðiol ðneka sanskrito kalba. Tai netiesa. Taèiau kaþkoks
senas ryðys, matyt, buvo. Jei turësime omeny, kad lietuviø kalba
giminiðka sanskritui, nenustebsime suþinojæ, jog ðambalietiðkai
vienas sakinys skamba lygiai taip kaip lietuviðkai: PATSAI VIS-
KAM PLEIÐTAS ESTI. Patsai ðambalieèiø kalba reiðkia Dievið-
kà pradà, Logosà arba Absoliutà. Viskam – Þemës rutulá, taip
pat þmonijà, kuri, ðambalieèiø ásitikinimu, yra apvalios formos.
Pleiðtas iðvertus lieka „pleiðtas“, taèiau lietuviai, matyt, prarado
kaþkokias metafizines ðio Ðambalos Slaptojoje doktrinoje itin
daþnai minimo þodþio prasmes. Na, o esti yra verèiamas kaip
„esti“. Apie toká stulbinamà panaðumà turbût nenutuokë në vie-
nas lietuviø kalbininkas.

Iðvertus ið ðambalieèiø kalbos Neten reiðkia tai, kà budistai
supranta kaip samsarà, ciklinæ egzistencijà, uþburtà gimimø, gy-
venimø ir mirèiø ratà, besisukantá iliuziniame, bet kanèios kupi-
name pasaulyje. Þodá Neten taip pat galima suprasti kaip profa-
niðkàjà, desakralizuotà tikrovæ. Sàvoka Ten Slaptojoje doktri-
noje aiðkinama kaip absoliuti realybë, kaip savotiðkas rojus, skli-
dinas Vaivorykðtinës ðviesos ir Meilës energijos, kaip budistinë
„Tuðtuma“, „Ðunjata“ ir netgi kaip astrofizikø „vakuumas“. Aða-
ra á ðias subtilybes visai nesigilino, jai tik patiko, kad ir skaitant
ið kito galo Neten yra neteN.

Neten pavadinimà buvo galima aptikti tik paèiuose smulkiau-
siuose, kariniuose, Himalajø þemëlapiuose, apie ðià vietà pasau-

13



















paraliø, nutiko. Taèiau jis iðsliûkino në neatsisveikinæs, o Arà
kaþkodël apëmë ásiûtis.

Tenvaras buvo tik jaunas neiðauklëtas puslaukinis ið Ðamba-
los tyrø, nieko neiðmanantis apie iðsilavinusiø, subrendusiø þmo-
niø santykius. Jei jis Aðaros graþiai papraðytø, ji gal ir galëtø jam
teikti ðiek tiek subtilesnes moters ir vyro bendravimo pamokas.

Paskui Arà uþplûdo dosnumo banga. Juk Tenvaras Oðaras at-
rodë TOOOKS vieniðas... Ji jautësi pasiryþusi beatodairiðkai vis-
kà, kà tik ámanoma, jam atiduoti, paaukoti ir, kiek leis jëgos, tik
jam vienam tarnauti. Juk Tenvaras Oðaras ið tikrøjø buvo TOO-
OKS vieniðas! Vieðnia ið Ðiaurës praskaidrins jo niûkià vienatvæ.

Kaip kokie uþmesti kompiuterio failai, á Aðaros sàmonæ viens
po kito sugráþo þodþiai: Tikëjimas, Meilë, Viltis, Dvasingumas, Pras-
më. Ne vien þodþiai, svarbiausia, á jos ðirdá sugráþo TAI, kà jie
reiðkia. Pati sau atrodë tokia miela ir gera, kad net susigraudino.

Aðara nebenorëjo niekur ið Neten vaþiuoti. Susigûþë vos pri-
siminusi iðklerusius autobusus su haðiðo persirûkiusiais vairuo-
tojais, begaliná vaþiavimà per ákaitusias dienas ir ledines naktis,
griûtis ir kelius uþgriozdinanèias kalnø nuoðliauþas, staigius ser-
pantinø posûkius, uþ kuriø visada tyko mirtis, koká kartà atim-
sianti ir jos devintàjà gyvastá. Ji galvojo apie miestus, svetimus
iki dantø grieþimo, apie nesvetingus Sveèiø namus su priplëku-
siais patalais, knibþdanèiais utëliø ir blusø, apie visose uþkandi-
nëse siûlomà vis tà patá kalëjimo daviná – akmenø pilnus ryþius
su atðalusiais pervirtais læðiais, apie purvinomis rankomis sumin-
kytà negardþià duonà ir ðleikðèiai saldþià arbatà. Suinkðtë prisi-
minusi Rytø þmones, uþ atlapaðirdiðkos ðypsenos slepianèius ne-
permaldaujamà prieðiðkumà ir tik jiems vieniems suprantamà
amþinà klastà. DAUGIAU IÐTVERTI NEBEGALIU, VISAI
NEBEGALIU!!! – suvaitojo, apsisprendusi visiems laikams pa-
silikt Neten. Tik Neten ir niekur kitur. Neten, kur pusæ metø
pliaupia lietus.

23

Pelë tà naktá kaþkodël nepasirodë, bet, nepaisant kambaryje
vyraujanèios palaimingos tylos, Aðara nesudëjo bluosto iki pat
ryto. Ji nekantriai laukë auðros, nes norëjo iðspræsti Tenvarà Oðarà
kaip koká kryþiaþodá, iðsiaiðkinti já lyg máslæ dëlionæ. Visiðkam
aiðkumui jai dar trûko keleto þodþiø, poros galvosûkio gabalë-
liø. Per penkerius klajoniø po Himalajus metus jau buvo sutiku-
si daugybæ ávairiausiø þmoniø, kuriuos privalëjo perkàsti tiesiog
per akimirkà, antraip bûtø þuvusi, nesvarbu, kûnu ar siela. Ara
manë, kad paþásta þmones, ir Tenvaras Oðaras nebuvo jokia ið-
imtis. Jo fotorobotui uþbaigti taip maþai tereikëjo. Ara tarësi,
kad þino svarbiausià: Tenvaras buvo TOOOKS vieniðas... Deja,
taip manydama, ji klydo. Klydo tiesiog fataliðkai.

Vos praðvitus Ara èiupo termosà ir, neva norëdama ásipilti karð-
to vandens arbatai, nutipeno á 17-à kambará. Varganame 9-ame
bûste vietoj elektros rozetës (ji neþinojo, kad lietuviðkai tas áren-
ginys dabar vadinamas kiðtukiniu lizdu) styrojo tik suanglëjæ lai-
dai. Vakar paslaugusis ðambalietis buvo pasiûlæs, kada tik pri-
reiksià, naudotis jo virykle. Nors, atvirai sakant, arbata mergi-
nai maþiausiai rûpëjo. Aðara jautë veik narkotinæ priklausomy-
bæ nuo Tenvaro kûno. Be abejo, toje traukoje nebuvo jokios
mistikos, jà galëjai paaiðkinti tam tikromis fizinëmis substanci-
jomis, vadinamaisiais feromonais, apie kuriø triukus Ara nedel-
siant ketino daugiau þiniø iðtraukti ið interneto. Bet dabar te-
troðko prisiglausti prie ðambalieèio. Paglostyti. Arba bent jau
atsitiktinai vogèiomis prisiliesti, jeigu jis nenorës ið pat ryto my-
lëtis. Neabejojo, kad jam reikia jos ðvelnumo ir meilës, nes juk
yra TOOOKS vieniðas...

Á nedràsø Aros beldimà Tenvaras atsakë laibu angliðku Hello!
Deja, pasirodë, kad kambaryje jis ne vienas. Ant striuko kilimë-
lio, tinkanèio nebent ðuniui susirangyti, po didþiule spalvota Ten-
varo Oðaro nuotrauka, kurioje ðis vilkëjo gerokai per didelá juo-

24

dà odiná paltà, kiûtojo barzdotas, stambus, turbût jau á ðeðtà de-
ðimtá kaip reikiant ásiritæs, á oranþinius marðkinëlius su uþraðu
FREE SHAMBHALA ásispraudæs vyras. Jis niûniuodamas mer-
kë violetinius it kempinës lietaus prisigërusius jurginus á plast-
masinius butelius su nupjautais kakliukais. Buvo uþsikabinæs ðam-
balietiðkà roþiná, suvertà ið tamsiai raudonø vos ne kiauðinio
dydþio 111 karoliø. Á Aðarà nepaþástamasis paþvelgë taip, tarsi ji
bûtø atstaèiusi automatà ir jau rengtøsi nuspausti gaidukà.

Tenvaras, susivëlæs ir beveik nuogas, tik klubus apsisiautæs
balta skraiste, tysojo ant lovos melancholiðka pavargusio meilës
dievo poza. Jis akinamai nusiðypsojo ir mostu pakvietë jà sëstis
greta paniurusio drimbos. Net kelias minutes tvyrojo nejauki
tyla, kurià ðambalietis sakytum stebëjo kaip kaþkà apèiuopiamo
ir labai keisto.

– Dþimbymas, Pasaulio Pilietis, – pagaliau iðtarë barzdyla, taip
ir likdamas nepaþástamuoju.

– Ara, Vieðnia ið Ðiaurës, – ji atsilygino tuo paèiu.
– Tenvaras Oðaras, MANO kûras, – tarë Dþimbymas kaþkaip
manieringai, tarsi pristatydamas ðambalietá per kokteiliø vakarëlá.
– Ar jûs susipaþinote Ðambaloje? – mandagiai paklausë ji.
– Ne. Mes susipaþinome Neten. Uþvakar. Tik uþvakar atvy-
kau á ðità suknistà skylæ. Ir iðkart sutikau SAVO blamà. Gera
karma, ar ne?
Aðara jautësi taip, tarytum kelias, taèiau lemtingas akimir-
kas bûtø pavëlavusi á nepaprastai svarbø susitikimà. Tarsi gin-
damasi, norëjo pasakyti kà nors sarkastiðko, bet Dþimbymà stai-
ga iðtiko dusulio priepuolis. Jis kriokë ir nesëkmingai bandë
atsikosëti, tuo, rodos, labai sudominæs Tenvarà, kuriam net
akys sublizgo.
„Astma kamuoja þmones, kuriems stinga meilës“, – pagalvo-
jo Ara, bet nelemta mintis tuètuojau bumerangu gráþo atgalios,
nes pati nuo ankstyvos vaikystës buvo uþkietëjusi astmatikë. Pa-

25

mëlynijæs, apsiaðarojæs barzdyla ðvokðtë, urzgë ir cypë keisèiau-
siais balsais, tad Aðara, maloningai nusiðypsojusi, nuëjo atneðti
vaistø. Ið tiesø jai visai nerûpëjo to tipo kanèios. Tik norëjo kaip
nors numalðinti staiga sukilusá klaikø pavydà. Ko ji galëjo pavy-
dëti barzdylai? Pati neþinojo. Bet labai labai pavydëjo. Arà dras-
kë ir daugiau jausmø. Ji netikëjo, atkakliai netikëjo, kad Tenva-
ras – kûras. Kodël turëtø tikëti?! Kur árodymai? Po ðimts, nusi-
spjaus á visà ðá cirkà ir ðiandien pat iðvaþiuos!

Þengdama pro duris su Diteko flakonu rankoje, ji giliai ákvëpë
ir pasijutusi, tarsi dëtø ant veido bjaurià kaukæ, plaèiai nusiðypso-
jo. Tenvaras tebetysojo lovoje ta paèia poza, o Dþimbymas duso.
„Na ir likit ðiame stopkadre per amþiø amþius, o að iðvaþiuosiu“, –
suurzgë mintyse, duodama barzdylai inhaliatoriø. Astmatikas go-
dþiai apþiojo Diteko kandiklá. „Pumpuoja save lyg nuleistà padan-
gà, iðeikvos visus vaistus, paskui að pati uþdusiu“, – pagalvojo Ara
ir átemptai ðypsodama paþvelgë á Tenvarà. Jis irgi spindulingai ðyp-
sojo, pirðtu rodydamas á kaþkà esantá jai uþ nugaros. Aðara atsisu-
ko. Raudonas arbatinis ant naujutëlës viryklës burbuliuodamas
leido tirðtus garus. Virë. Ðambalietis dar kartà mostelëjo ranka
duodamas jai þenklà ásipilti á termosà vandens. Ðunsnukis. Barz-
dyla gràþino aerozolá, bet, nors vël galëjo kvëpuoti, Vieðniai ið Ðiau-
rës neparodë në maþiausio dëkingumo. Net „aèiû“ nepasakë. Ta-
da ji, lyg kipðo uþ lieþuvio timptelëta, tarë:

– Purkðkitës kiek tinkamas. Kad tik á sveikatà. Dovanoju.
Barzdyla ásidëjo flakonëlá á marðkiniø kiðenæ ir gaiþiai vyptelë-
jo. Dar vienas ðunsnukis. Tenvaras, ðvystelëjæs nuogu uþpaka-
liu, apsivertë ant pilvo, uþsiklojo odiniu, milþiniðku, turbût Dþim-
bymo, paltu ir neva susidomëjæs ániko vartyti knygà su spalvo-
tomis pandø fotografijomis. Tai buvo daugiau negu liepimas Arai
uþdaryti duris ið anos pusës. Ðunsnukiø ðunsnukis. Kokià teisæ
jis turi jai liepti?! Jokios, bet Aðara paklusniai iðëjo. Kokià teisæ
turi jai ásakinëti?! Jokios! Kokià teisæ turi reikalauti ið jos nuo-

26

lankaus paklusnumo?! Jokios! Apskritai, kas jis toks? Kûras? Cha
cha... Tegu tas kûras Dþimbymà pakuria ir sukuria, o ji, Vieðnia
ið Ðiaurës, apsieis be ðiø maloniø ir iðvaþiuos! Ðunsnukiðkiausias
ðunsnukiø ðunsnukis!!! Ara, Aðara, kas bus dabar?..

Pliaupë lietus.
Arai iðëjus á terasà, staiga, it visai ðalia bûtø trenkæs perkû-
nas, nugriaudëjo muzika. Kieèiausias techno: bûûûûm-tam-tam-
tam... Taip kartodavosi kiekvienà rytà, maþdaug apie pusæ vie-
nuoliktos (beveik galëdavai laikrodá tikrinti), kai prabusdavo
16-ame kambaryje gyvenanti narkomanø ðutvë: blyðkus lyg per-
gamentas danas, pravardþiuojamas Hamletu, Dþosë, aðtri kaip
yla mergina ið Australijos, ir juodis, vardu Lumumba. Þemæ dre-
binanèiu techno prasidëdavo ir baigdavosi jø diena, daþniausiai
trunkanti kokias penkias valandas, nuo pirmosios smigdanèios
kvaiðalø dozës iki antrosios, atverianèios tylos reikalaujantá lyg-
mená. Tiesà sakant, Aðara visai nesidomëjo, kaip ta kompanija
stûmë laikà, o pirmiesiems kurtinantiems bûûûûm-tam-tam-
tam pasigirdus, iðskubëdavo pas jos pasiilgusius kompus.
Á darbà reikëjo eiti ir ðá rytà, nors mielai bûtø likusi kambaryje
ir laukusi: gal pasirodys tas ðunsnukiø ðunsnukis Tenvaras Oða-
ras. Ne tiek pareigos jausmas, kiek moteriðkas iðdidumas vertë
per lietø kulniuoti á „Geràjà Naujienà“. Kompai, vos ájungti, vienu
balsu praneðë, kad iki 2000-øjø liko 142 dienos. Turbût reikëjo
skubëti. Bet kodël, kam ir kur?! Paskui visi trys iðmetë po auksi-
næ mintá, kuriø atsargø turëjo beveik neribotai – taip jau Ara
buvo suprogramavusi.
Tik nevadinkite savo dienotvarkës gyvenimu, – patarë pirmas.
Dievas tesi Savo þodá Savaip, o ne taip, kaip mes pageidaujame, –
nenusileido antras. O treèiasis pataikë kaip pirðtu á aká: Mus
iðduoda daugelis, ne tik savi, taèiau tik savø iðdavystë mus su-
gniuþdo. Kodël ji turëtø jaustis Tenvaro iðduota? Bet jautësi.
Kodël turëtø laikyti já savu? Bet laikë. Abu buvo tokie pana-

27

ðûs. TOOOKIE vieniði. Abu neturëjo nei tëvo, nei motinos,
nei Tëvynës. Nejaugi abu? Pirmà kartà per penkerius metus Arà
nutvilkë kaþkas panaðaus á nostalgijà ir jai net toptelëjo mintis
gráþti á Lietuvà. Bet nuvijo jà ðalin.

Elektroninio paðto dëþutëje Aðaros laukë dvideðimt aðtuoni
laiðkai ið ávairiausiø ðios Þemës kampeliø. Ji mëgo bendrauti in-
ternetu ir turëjo bûrá puikiø paðnekovø. Vienus sutiko keliau-
dama po Himalajus, kitus rado kokiø nors virtualiø svetainiø
uþkaboriuose. Bet dabar nenorëjo jø laiðkø skaityti. Ir vargu ar
kada nors panorës, nes bendravimas elektroniniu paðtu buvo
tik tikrøjø þmogiðkø ryðiø iliuzija. Kaip kad pats internetas –
tikrojo gyvenimo iliuzija. O gal ir ne. Kiekvienam duota teisë
turëti savo nuomonæ. Bent – kol kas...

Dar niekad svetimø minèiø ir jausmø malimas kompø klavi-
ðais Aðarai neatrodë toks atgrasus. Kiekvienà kartà paspaudusi
@, troðko, kad tie laiðkai nepasiektø adresato, kad pranyktø
kosminiame ðiukðlyne. Galiausiai visiems trim senutëliams Tys-
tarams davusi laikinai juos ið proto iðvedusias komandas, o nu-
liûdusiems klientams pasakiusi, kad turbût á kompiuterius ási-
metë kaþkoks virusas, uþrakino „Geràjà Naujienà“ ir patraukë
namo. Jei tik SIRDIES PLEIÐTO vienuolyno 9-à kambará gali-
ma vadinti namais.

Pakeliui sutiko juodu odiniu lietpalèiu plevësuojantá Dþimby-
mà, rankose laikantá po didþiulá ir sunkø, laikraðèiu vos tepri-
dengtà naujutëlá variná Ðambalos dievà. Pamatæs Arà jis gaiþiai
ðyptelëjo. Ji jam atsakë daug gaiþesniu ðypsniu.

Buvo dar tik vidurdienis. Tenvaras Oðaras, matyt, në neketi-
no aplankyti Aros, o ir ji turëjo pakankamai iðdidumo, kad ne-
sibrazdintø aplink 17-o kambario duris. Diena slinko sunkiai.
Aðarà tolydþio uþplûsdavo praëjusià naktá patirtas saldumas ir
regëtos, o gal jaustos spalvos. Kartais atrodë, kad laikas ið viso
sustojo, staiga nusprendæs nebeartinti apokaliptiniø 2000-øjø.

28